Jungtukai, dalelytės bei jų samplaikos sujungiamajame sakinyje

LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKOS TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA JUNGTUKAI, DALELYTĖS BEI JŲ SAMPLAIKOS SUJUNGIAMAJAME SAKINYJE A. VALECKIENĖ $ 1. Sujungiamajame sakinyje neretai sunku atskirti jungtuką nuo dalelytės. Tiek jungtukai, tiek dalelytės neturi jokių morfologinių požymių. Be to, jungtuko ir dalelytės funkciją gali atlikti tie patys žodeliai (pvz.: ir, tik, bet, tai ir kt.)*. Jungtukai su dalelytėmis, kartais ir su tam tikrais savarankiškos leksinės reikš- més žodžiais, sakysim, formalių rodiklių neturinčiais prieveiksmiais rodél, dėlto, mo- daliniais žodžiais gana, negana, beasmeniais veiksmažodžiais reikėti, užtekti ir kt., dažnai sudaro tam tikras samplaikas. Šiais atvejais svarbu nustatyti minimųjų sam- plaikų gramatikalizacijos laipsnį. Straipsnyje šiuos klausimus ir norima panagrinėti. Jungtukas ar dalelytė $ 2. Dalelytės ir jungtukai jau yra lietuvių kalboje atskirai nagrinėti?. Čia bus liečiami tik tokie jungtukų ir dalelyčių vartosenos atvejai, kai yra sunku nustatyti jų funkciją. Neginčytinas dalykas, kad dalelytės turi kur kas didesnį semantinį krūvį, negu jungtukai. Jungtukų konkrečioji reikšmė yra jau labai išblukusi. Jeigu dalelytės pa- brėžia bei modifikuoja atskirus žodžius ar visą sakinį (dėmenį), tai jungtukai paro- do tik dėmenų sintaksinį-semantinį santykį, visiškai nekeisdami dėmenų turinio. Vis dėlto galima įžiūrėti ir kai kurių jungtukų tam tikrą reikšmę. Panašiai kaip links- nių formų reikšmės skirstomos į konkrečiąsias ir sintaksines*, taip ir jungtukai vieni ! Jungtukai iš kilmės yra susiję su dalelytėmis. Formuojantis sindetinei (jungtukinei) sakinio struktūrai šalia asindetinės (bejungtukės), didelė dalis jungtukų yra išsirutuliojusi iš dalelyčių. Kai kurie jungtukai vėliau galėjo gauti ir dalelytės funkciją. Ta raida įvairiose kalbose nėra pasi- baigusi ir dabar. Zr. $I. Baysp, K Bonpocy o npoucxoxaennn coo3os, ,,Sbornik praci Filosofické fakulty Brnénske’ university“, IX, A8, Brno, 1960, p. 9 t.t.; K Bonpocy 0 Bo3HHKHOBEHHH H PaSBHTHH THIOB CJIOXKHOBO NpejJioxeHus, ,,Bonpocsl CJIaBSHCKOTO s3blKo3Hauua®™, Bui. 6, Mocksa, 1962, p. 94 t.t.; J. Bauer, Spojky a Castice, ,,Sbornik praci Filosofické fakulty Brnénské university“, XIII, A 12, 1964, p. 131 t.t. 2 Zr. V. Labutis, Dabartinės lietuvių kalbos dalelytės (kand. disert.), Vilnius, 1965; Dale- lytės ir jų vieta kalbos dalių tarpe, ,,Literatiira ir kalba“, VI, Vilnius, 1962, p. 354—370; J. Zukaus- kaitė, Prijungiamyjy jungtuku vartojimas lietuvių literatūrinėje kalboje (kand. disert.), Vilnius, 1962. | SE. Kypuanosuu, Ouepkn no JuursicTuke, Mocksa, 1962, p. 184. 69 gali būti daugiau semantiški, o kiti — tik sintaksiniai*. Semantiniai jungtukai pa- rodo jungiamų dėmenų tam tikrus reikšminius santykius, o sintaksiniai jungtukai turi,gryną sintaksinę reikšmę, rodo tik vieno dėmens priklausymą kitam. Visi su- jungiamieji jungtukai, išskyrus, gal būt, vieną ir, yra semantiniai®. Jungdami sakinių dėmenis, jie parodo, tiesa, labai bendrą dėmenų sintaksinį-semantinį santykį. Praktiškai atskirti, kada tam tikras žodelis turi jungiamąją funkciją (sintaksinis planas) ir kada jis yra dėmens semantinis modifikatorius (semantinis-leksinis planas), dažnai nelengva. Yra ir pereinamųjų atvejų, kai tos abi funkcijos labai susijusios. Atskirti dalelytę nuo jungtuko sunkina dar ta aplinkybė, kad dalelytės, modifikuo- damos sakinį, neina sakinio dalimis. Skiriant jungtuką nuo dalelytės, pravartu remtis šių kategorijų diferencinėmis ypatybėmis, būtent: dalelytės pabrėžia bei modifikuoja turinį dėmens, į kurio sudėtį jos įeina; jungtukai, jungdami du dėmenis uždaros struktūros sakiniuose*, tik in- tonaciškai šliejasi prie antrojo dėmens, o sintaksiškai-semantiškai dėmenų turinio nekeičia ir nė vienam dėmeniui nepriklauso". Jie parodo tik dėmenų sintaksinį-se- mantinį santykį. i Žodelio funkcijos skiriamuoju požymiu taip pat gali būti žodelio pozicija?. Jung- tukas sujungiamajame sakinyje paprastai eina dėmens pradžioje. Dalelytės gali eiti ir pradžioje ir viduryje dėmens. Kai žodelis stovi pradžioje dėmens, pozicija diferen- cinės reikšmės neturi. Tačiau kai tam tikras žodelis yra ne dėmens pradžioje, jau galima spręsti, kad jis atlieka ne jungtuko funkcija®. $ 3. Lietuvių kalboje dažnai eina jungtuku ir dalelyte žodeliai ir, tik. Imkime pavyzdžius su žodeliu ir, kuris užima antrajame dėmenyje ne pirmąją, bet antrąją ar tolimesnę vietą. 1) Apsidžiaugė ir tėvas, ir šeimininkai Papieviai, pasipūtė ir pats Kirstukas. Vien IMA 19. 2) Kvatos visi ponai, juoksis, sykiu ir ponia džiaugsis. ZemR IV 391. 3) Vie- versiai visose pusėse už vienas kito vyturiavo, taip pat ir po mišką paukšteliai jau su- * Plg. OcnoBki NOCTPOEHHSI OMHCATEJLHOH TrpaMMATHKH COBPEMEHHOTO pycCCKOro JHTepa- TypHOTO ;35IKa, Mocrsa, 1966, p. 183. * Plg, ten pat. $ Uždaros struktūros sakiniais vadinami sujungiamieji sakiniai, turintys vieną jungtuką prieš paskutinį dėmenį. Jų negalima testi. Jungtukas prieš paskutinį dėmenį yra signalas baigti sakinį. * Jungtuko sintaksinę-semantinę izoliaciją nuo dėmenų uždaros struktūros sakiniuose rodo dar ir tai, kad tam tikrais atvejais, priklausomai nuo dėmenų turinio, galima sukeisti vietomis du sujungiamojo sakinio dėmenis, nepakeitus jungtuko pozicijos. Jungtukas, keičiant dėmenis vietomis, nepersikelia su antruoju dėmeniu į pirmąją vietą (kaip, pavyzdžiui, prijungiamajame sakinyje kartu su šalutiniu dėmeniu), bet lieka senojoje pozicijoje, t.y. vėl prieš antrąjį dėmenį. Plg.: Ponas tik eina aplinkui, žiūri, juokiasi, o mašina net ūžia, smarkiai sukama. LTRn 365 ir Mašina net ūžia, smarkiai sukama, o ponas tik eina aplinkui, žiūri, juokiasi. Kiek daugiau susijęs su dėmeniu kartojamasis jungtukas atviros struktūros sakiniuose (kuriuos potencialiai galima tęsti). Čia jungtukas, kartojamas prieš kiekvieną dėmenį, pabrėžia dėmenų vie- narūšiškumą. Dėl to kartojamieji jungtukai visada yra artimi dalelytėms. ¢ Žodelio pozicijos reikšmė jungtuko ir dalelytės funkcijai nustatyti iškeliama ir kitų kalbų tyrinėjimuose, plg.: B. I. Axvonu, Basejenne B cHHTaKCHC COBpeMeHHOTO HEMEIKOro AH13bIKA, Mocksa, 1955, p. 217. * Tam tikrais atvejais gali būti inversija, plg.: Geraširdė Butkienė viena teneužmiršdavo savo kai- mynės Šnervienės, su kuria kitados bent viena kitai vaikus šv. krikštan nešiojo; buvo tad bent trilinkos kūmos. VaizgRR I 192. Cia tad, be jungtuko, jokių kitų funkcijų neturi. Sujungiamasis jungtukas kartais atsiduria antrajame dėmenyje po įterpinio, pvz.: Seniai tatai buvo, rasi, ir todėl jai nebemalonu tai prisiminti. SimonAŠL 18. 70 kilę įvairiais balsais giedojo. ZemR 11 238. 4) Atsitiko vieno kaimyno vaikino vestu- vės, nuvažiavau ir aš su tėvais. LzPR 111 20. 5) O Bintakių maža trobelė, menkai ir vietos. SimonAŠL 273. 6) Šimoniai niekam nerašo, niekas ir Šimoniams laiškų nesiun- tinėja. SimonAŠL 197. 7) Kitiems nepadėsi — nepadės niekas ir tau. PP 120. 8) Pa- ragino ežiukas gaidį, tas ir pernešė jį kiton griovio pusėn. CvR V 72. 9) Ateik kitą me- tą ir papasakok man apie didžiausią kvailį,... tuomet ir atiduosiu tau skolą. CvR V 157. Šiuose sakiniuose i antrąjį dėmenį įeinantis žodelis ir yra ir sintaksiškai-seman- tiškai su tuo dėmeniu susijęs. Jis pabrėžia bei modifikuoja betarpiškai po jo einan- čius žodžius. Gali tai būti veiksniai, papildiniai, aplinkybės, tariniai, plg.: ir pats Kirstukas, ir ponia, ir po mišką paukšteliai, ir aš, ir vietos, ir Šimoniams, ir tau, ir per- nešė, ir atiduosiu. Pabrėždamas bei modifikuodamas nurodytuosius žodžius, žode- lis ir papildo viso dėmens emocinį bei komunikacinį turinį. Dėl tokios savo funk- cijos žodelis ir čia laikytinas dalelyte. Su jungtuku jį sieja tik savotiškas reikšmės panašumas. Žodelis ir, modifikuodamas bei pabrėždamas daiktavardį ar daikta- vardinį įvardį, įgyja reikšminį atspalvį „taip pat“ ir pabrėžiamojo žodžio sąvoką netiesiogiai susieja su pirmojo dėmens ar ankstesnio konteksto panašios rūšies Zo- džių sąvokomis, plg.: ... ir tėvas, ir šeimininkai Papieviai, ... ir pats Kirstukas (1), „..Vvisi..., ...ir ponia... (2), vieversiai visose pusėse..., ir po mišką paukšteliai (3), (kiti važiavo) ...ir aš... (4), ...niekam..., ...ir Šimoniams... (6), kitiems..., ...ir tau (7). Tačiau toks gretinimas neišeina iš semantinės-leksinės plotmės ribų. Jį lemia žodelio ir įgyjama reikšmė „taip pat“. Žodelis ir čia jungtuku netampa, nes sintak- siškai-semantiškai jis modifikuoja dėmenį. Nurodytieji sakinių žodžiai tarp savęs tik ir santykiauja; kiti dėmens žodžiai lieka neutralūs. Tuo tarpu eidamas jungtuku, žodelis ir jungia visą dėmenį ištisai su kitu visu dėmeniu ir tų dėmenų turinio ne- modifikuoja, plg.: Ilgai dar kalbėjo duktė su tėvu, ir abu jautės tartum tremtiniai, išvaryti į tolimą, nežinomą kraštą. VenclR 111 152. Panašią funkciją, kaip ir, turi žodelis tik, eidamas antrojo dėmens antroje vieto- je. Jis gali pabrėžti bei modifikuoti ne tik betarpiškai po jo (1—3), bet ir prieš jį ei- nančius žodžius (4—7), pvz.: 1) Ponaitis mokysis institute visą savaitę, ten ir valgys, man tik šeštadienį po pietų reikia ponaitį parsivesti. ŽemR IV 392. 2) Nutirpau visas, širdis tik plaka. ZemR IV 384. 3) Kad aš užsimosiu kirviu tam šuniui, šuo tik — au, au, au ir nubėgo. CvR V 77. 4) Visos mokinės pernykščios, aš tik nauja, kvaila. ŽemR IV 324. 5) — Jūsų vaikai jau prakutę, berną tik nusisamdysit ir nudirbsit žemę... ŽemR IV 419. 6) Nie- kam nedavė žinios, rytmetį tik sužinojo kaimynai, kad jau miręs. ZemR TV 420. 7) Prasilaisvino rugienos, vasarienos, liko tik nekastos bulvės. BaltPV, 113. Čia žodelis tik, įsijungęs į antrąjį dėmenį, labiau yra susijęs tik su pabrėžiamai- siais Žodžiais. Pabrėžiamiesiems žodžiams jis suteikia išskiriamąjį atspalvį. Ypač stiprus pabrėžimas bei išskyrimas tais atvejais, kai tik eina po pabrėžiamojo žodžio (4—7). Dėl tokios savo funkcijos žodelis tik nurodytuosiuose sakiniuose, kaip žo- delis ir atitinkamais atvejais, laikytinas dalelyte. Kaip dalelytės ir, taip ir dalelytės tik pabrėžiami žodžiai, einantys antrajame dė- menyje, savo turiniu gali sietis su pirmojo dėmens žodžiais, plg.: ... visą savaitę..., » 71 ...tik šeštadienį... (1), visos mokinės..., aš tik (4) ir kt. Tačiau toks žodžių san- tykis taip pat neišeina iš semantinės-leksinės plotmės ribų. $ 4. Aptartuose sakiniuose ir, tik yra antrojo dėmens semantiniai modifikato- riai iš esmės dėl savo pozicijos. Pakeitus žodelių ir, tik poziciją, t. y. atkėlus juos į pirmąją vietą dėmenyje, paprastai kinta ir tų žodelių funkcija, nors sakinio reikšmė iš esmės lieka ta pati. Lengviau atsiskiria nuo savo pabrėžiamojo žodžio žodelis tik, ypač tuose saki- niuose, kur jis yra po pabrėžiamojo žodžio, plg.: Ponaitis mokysis institute visą savaitę, tik man šeštadienį po pietų reikia ponaitį parsivesti. Nutirpau visas, tik širdis plaka. Kad aš užsimosiu kirviu tam šuniui, tik šuo au, au, au... Visos mokinės pernykščios, tik aš nauja... Jūsų vaikai jau prakute, tik berną nusisamdysit... Niekam nedavė žinios, tik rytmetį sužinojo kaimynai... Prasilaisvino rugienos, vasarienos, tik liko nekastos bulvės. Dažnai taip pat galima pakeisti ir žodelio ir poziciją, nors dėl to kartais kiek sutrinka, pasidaro nebe tokia natūrali sakinio ritmika. Plg.: Kvatos visi ponai, juoksis, ir sykiu ponia džiaugsis. Atsitiko vieno kaimyno vaikino vestuvės, ir nuvažiavau aš su tėvais. Paragino ežiukas gaidį, ir tas pernešė jį... Papa- sakok man apie didžiausią kvailį, ir tuomet atiduosiu tau skolą. Šimoniai niekam ne- rašo, ir niekas Šimoniams laiškų nesiuntinėja. Juk dabar neapsižiūrėsi, ir dienos nėr. Taip transformuotuose sakiniuose žodeliai ir, tik (atkelti į pirmąją vietą) nebe- pabrėžia tų žodžių, kuriuos pirma pabrėžė ar modifikavo. Naujų žodžių, prieš ku- riuos atsidūrė, jie, atrodo, be specialios intonacijos taip pat nepabrėžia ir nemodi- fikuoja. Tuo būdu tie žodeliai nebėra sintaksiškai-semantiškai susiję su antruoju dėmeniu. Jie rodo tik dėmenų tarpusavio santykį, vadinasi, atlieka jungtuko funk- ciją. Žodelius ir, tk galima atkelti į pirmąją vietą dėmenyje kartu su žodžiais, kuriuos ie (stovėdami prepozicinėje padėtyje) pabrėžė bei modifikavo. Tokiais atvejais žo- delio ir funkcija mažiau pakinta, negu atkėlus tą žodelį į pirmąją vietą be pabrėžia- mojo žodžio. Plg.: Kvatos visi ponai, juoksis, ir ponia sykiu džiaugsis. Šimoniai niekam nerašo, ir Šimoniams niekas laiškų nesiuntinėja. Čia žodelis ir, atkeltas į pirmąją vietą, bet palikęs betarpiškai prieš tuos pačius žodžius, yra su jais taip pat sintaksiškai-semantiškai susijęs, kaip anksčiau, kai sto- vėjo vidury dėmens prieš tuos pačius žodžius. Žinoma, ta jų sąsaja jau yra kiek silp- nesnė, nes žodelis ir, atsidūręs jungtukui būdingoje pozicijoje, jau ima degraduoti į jūngtuką, nors čia duotuose sakiniuose daugiau ar mažiau išlieka dalelytės pabrė- žiamoji bei modifikuojamoji funkcija. Reikia pasakyti, kad tam tikruose sakiniuose, priklausomai nuo dėmenų struk- tūros, žodelį ir atkelti į pirmąją vietą be to žodžio, prieš kurį jis stovėjo ir kurį pabrė- žė ar kitaip modifikavo, būtų visiškai nenatūralu ir praktiškai negalima. Žodelį ir tokiais atvejais galima perkelti į pirmąją vietą tik kartu su po juo einančiu žodžiu. Plg.: Apsidžiaugė ir tėvas, ir šeimininkai Papieviai, pasipūtė ir pats Kirstukas. „dir pats Kirstukas pasipūtė. Bet negalima: ...ir pasipūtė pats Kirstukas. 72 - Bailus lapo išsigąsta, drąsus ir vilko nebijo. ...ir vilko drąsus nebijo. Bet ne- galima: ir drąsus vilko nebijo. Būdamas antrojo dėmens pradžioje, bet pabrėždamas bei modifikuodamas po jo einančius antrojo dėmens žodžius, žodelis ir dažnai išlaiko dalelytės funkciją, plg. dar tokius sakinius: — Ką darysi, ir laimė ne nuolat esti! — sakė linai. BalčAP 25. Štai ir turit, ir žodžio samdiniui pasakyti negalima. BaltPV, 40. Nedėk jo kišenėn: ir maišan nepareis. PP 390. Žinomas vištos protas: ir įleidusi lapę. DaukŽP 25. Tai protas, ir išgalvoti tokius paukščius! LzPR II 8. O tai dyvai, didi dyvai buvo: ir užšalo ežers vasaratéj. LTRn 91. Neprašyk ežio daržan: ir neprašytas ateis. PP 218°, Iš dalies išlaiko dalelytės pabrėžiamąją funkciją žodelis ir tokios struktūros sa- kiniuose, kur po ir, stovinčio pirmoje antroje dėmens vietoje, eina parodomasis įvardis fas arba tas pats, nurodantys pirmajame dėmenyje daiktavardžiu pasakytą daiktą, pvz.: Štai žiūrėk, viskas sutrūkę, visi kinkymai virveliniai, ir tie jau supuvę. Vaižg RR 148. — Mačiau, dar ir girnos ant akmens uždėtos, ir tos plaukia. CvR V 154. — Vienas geras žmogus dvare buvo, ir tą išvijo. CvR V 31. Jų maža gyvulių, ir tie patys ne kam tikę. JabIRR 1 533. Įneša kruopas, ir tos pačios vos tik žilos. ŽemR II 239. Plg. tokios pat struktūros sakinius, kuriuose ir turi aiškią jungtuko funkciją: Mieste atsitiktinai raddu pažįstamą žmogų iš Būdviečių, ir tas mane sutiko par- vežti. VenclPU 293. Liko namie prie tėvo jaunis brolis, katras buvo dar visiškai mažas, ir tą karalius labai mylėjo. BsRP 106. Žodelis ir savo funkcija yra dar panašus į dalelytę, nors jau daugiau priartėja prie jungtuko tokiuose sakiniuose, kur yra gretinami tapatūs ar tos pat rūšies veiks- mai bei ypatybės. Dėmenų tariniais tokiais atvejais eina tie patys ar artimos reikšmės žodžiai bei junginiai. Veiksnys antrajame dėmenyje paprastai eina tuojau po žodelio ir, kuris stovi antrojo dėmens pradžioje, ir yra priešpastatytas pirmojo dėmens veiksniui. Dėl to jis pabrėžiamas, iškeliamas. Plg.: Nepyk! tamsta motina — ir aš motina... LzPR III 83. Visi ja buvo patenkinti, ir ji pati buvo patenkinta. VienAŠ 8. Paskui delnais pleškino — ir mes pleškinom, rankas kėlė — ir mes kilnojom. ŽemR IV 15. Duok tu žemei, ir žemė duos tau. PP 34. Gerbk save, ir kiti tave gerbs. PP 111. Mat, tie žmonės dainuoją, ir jis nebeiškenčiąs, norįs dainuoti. DaukŽP 19. Gražina, juk man jau per 35 pervirto, ir tu jau nebe pirmos jaunystės. VienAŠ 90. Niekad manęs daugiau nebematys — nei tėtis, nei mama, nei broliai, ir aš jų niekad nebeišvysiu... VenclPU 234. ...sodžiaus vaikai joja ant arklių, ir jis labai norėtų jodinėti. BilR 121. Berniukas susirgo, ir senoji jau marinama. Vencl PU 332. Senis ponas buvęs Mykolas, ir ponaitis tėvo vardu. ŽemR 1V 381. Sirgau, sako, ilgai, ir Benis, ir kiti vaikai įsirgo. ZemR 1V 377. 10 V. Labutis tokiais atvejais pavartotą žodelį ir traktuoja kaip jungtuka, turintį tam tikrame kontekste dalelytės reikšmę, plg.: jo pavyzdį: Viena minuta, ir atėj mašina, žr. D. Nla6yruc, UacrHunsi coBpeMeHHoro JHTOBCKOrO f3blKa (aBTOp. amce. K. Oj). H.), Buasnioc, 1965, p. 14. Mūsų supratimu, jeigu žodelis ir turi dalelytės reikšmę, tai jis ir yra dalelytė. Juk jungtukas ir dalelytė tik ir skiriasi savo funkcija; sakinio dalimis nei vienas, nei kitas eina. Žr.: V. Sirtautas, Jungtukai ir jungiamieji žodžiai, ,, Tarybiné mokykla“, 1958, 7, p. 38; J. Žukauskaitė, Jungtukas ir jo iš- skyrimo iš kitų tarnybinių kalbos dalių kriterijai, p. 13. 73 Zodelis tik, skirtingai nuo ir, perkeltas į pirmąją vietą nors ir kartu su žodžiu, prieš kurį jis stovėjo ir kurį pabrėžė bei modifikavo, dažniausiai visiškai priartėja prie jungtuko, ypač tais atvejais, kai išlaiko išskiriamąją reikšmę. Tuo galima įsitikinti, aukščiau minėtus sakinius su fik pakeitus (transforma vus) taip: Ponaitis mokysis institute visą savaitę, tik šeštadienį man po pietų reikia ponai- tį parsivežti. Nutirpau visas, tik plaka širdis. Kad aš užsimosiu kirviu tam šuniui, tik au, au, au šuo. Plg. dar tokius sakinius, kur žodelis tik eina jungtukū ir reiškia dėmenų priešpa- statymą bei gretinimą su i§skyrimu'?, O laisvė netoli taip — tik suplasnot sparnais... SNėrP 1 236. Nieko tokio, tik širdis dar vis taip neramiai plaka. Simon AŠL 241. Visi buvo kaip buvę: tik viena atmaina. VaižgRR 1 54. Tarytum niekas daugiau nė nearė, tik vienas Šiukštų dėdė pureno žemę visam kaimui. VaižgRR I 101. Žodelis tik, stovėdamas antrojo dėmens pirmoje vietoje, atlieka dalelytės funkciją, dažnai turėdamas ne išskiriamąją, bet kitokią reikšmę, plg.: Iš viso liesučio jo veido tryško įkvėpimas; tik tik (= vos) nebesimaté kaktoje Mozės ragų. VaižgRR I 92. (Čia ir pakartojimas rodo tik tik esant dalelytę.) Perduo- siu kailį kailiadirbiui, tik (=vis) kelios kapeikos įsmuks į kišenę. ZemR IV 449. Apsišluostęs užgniaužė aplietą vietą sausa marškinių sterble, kad bobulė nesupyktų, ir nudūmė iš trobos, tik kiemas sudundėjo. KrėvŠP, 97. $ 5. Be irir tik, sujungiamojo jungtuko ir dalelytės funkciją lietuvių kalboje gali turėti bet, tai. Atlikdamas jungtuko funkciją, bet reiškia priešinamuosius san- tykius, o tai — dažniausiai priežasties bei sąlygos aiškinamuosius santykius, plg.: Buvo dar žiemos laikas, bet žliugus atodrėkis pranašavo greitą pavasarį. CvR VIII 222. O tu esi didesnis, tai tau reikia pastatyti didesnę trobą. LTt 111 71. Pasakyk man negirdėtą neregėtą pasaką, tai aš tau duosiu ugnies. JabIRR I 538. Žodelis bet dalelyte eina palyginti retai ir priešingumo nereiškia, o turi kitokias reikšmes, dėl to nesunkiai skiriamas nuo jungtuko, plg.: Pasidariau alaus — bet (= vis) bus linksmiau. Grž(LKŽ 1 642). Geriau be nau- dos, bet tik (= kad tik) niekas neraudos. PP 111. ...kad primanytų, pati krosnin įlistų, bet tik (= kad tik) greičiau užvirtų puodai. KrėvŠP, 93. Pastaruoju atveju bet turi reikšmę, artimą „kad“, tačiau sakinyje jie abu nėra tolygūs. Bet čia suteikia antrajam dėmeniui didelį emocinį krūvį (beje bet čia turi ir loginį kirtį), kurio netenka dėmuo, pakeitus bet į kad. Su kad toks sakinys ima reikšti priežasties santykius ir tampa prijungiamuoju. Šiame sakinyje su bet prie- žasties santykis labai neryškus. Zodelis tai, eidamas antrojo dėmens pradžioje, laikytinas dalelyte, kai jis nereiš- kia priežasties bei sąlygos aiškinamųjų santykių (kaip eidamas jungtuku), tik sutei- kia antrajam dėmeniui naują emocinį atspalvį, plg.: — Nesirūpink, bitinėli, nesi- rūpink, tai bus mano koreliai pasiūti. LT Rn 35. "1 Jungtukas zik taip pat vartojamas be aiškaus išskyrimo, tik priešpastatant bei gretinant sa- kinio dėmenis, pvz.: Jį gerai pažįstu, — tik Tyzenhauzui to sakyt nereikia. StuogAD 25. — Slenku aš į virtuvę, tik staiga ur-ur-ur-ur! ant manęs šunys... LzPR II 79, 74 Atskirais atvejais fai, be priežasties bei sąlygos aiškinamųjų santykių, gali reikš- ti (dažniausiai tautosakoje) gretinamuosius santykius, panašiai kaip jungtukas ir. Šiais atvejais jis atlieka jungtuko funkciją, bet yra artimesnis dalelytei, negu eidamas jungtuku ir reikšdamas priežasties bei sąlygos aiškinamuosius santykius. Plg.: Aš jums duosiu šitą avinuką, tai judu iš to avinuko dalies gyvensit. BSRP 61. — Taip pat buvo ir mano vyrui, tai pamažėl, pamažėl ir praėjo. VienAŠ 20. Eik čia, mergužėle, eik čia tu, jaunoji, — tai mudu kalbėsim daug meilių žodelių. LTRn 60. Prisėdo bernelis prie mano šalelės, uždėjo rankelę ant mano petelio, tai yra lengvesnė už povo plunksnelę. LTRn 73. Dabar eisiu aš klėtelėn, sėsiu už skobnelių — tai mai- nysim aukso žiedus, gersim žalią vyną! KrėvŽ 52. Ateis pavasarėlis, užaugs mano plunksnelés; — tai lekiosiu, tai skraidysiu po žaliąsias gireles. LTRn 126. $ 6. Gana dažnai sujungiamojo sakinio antrojo dėmens pradžioje vartojamos dalelytės bent, dar, juk, net, vis ir kt. Mūsų stebėjimo duomenimis, šios dalelytės, nors ir stovi jungtukui būdingoje pazicijoje, jungtuko funkcijos neatlieka. Jos visada dar pabrėžia bei modifikuoja antrojo dėmens žodžius, papildo jo komunikatyvinį bei emocinį turinį, t. y. sintaksiškai-semantiškai yra susijusios su antruoju dėmeniu, vadinasi, išlieka dalelytės, nors ir atsiduria antrojo dėmens pradžioje. Plg.: Nė vienas žmogus čia dar neužklydo, bent to neatsimena kuoduotė. SimonAŠL 50. Visi jau pilnus pilvelius prilesė, dar liko vienas miežio grūdelis. ŽemR IV 433. Didesnės nebegali būti giedros, juk jau visa kas sudegę. SimonAŠL 135. Užsnigę grioviai ir keleliai, net vieškelis menkai pažinti*?. SimonASL 196. Varną ar prausk, ar neprausk, vis juoda. JablRR I 536. Jungtukų ir dalelyčių ar tam tikrų prieveiksmiu samplaikos $ 7. Labai dažnai antrojo dėmens pradžioje jungtukai eina su dalelytėmis arba tam tikrais prieveiksmiais (todėl, dėlto). Kyla klausimas, ar tokie žodeliai, stovėdami antrojo dėmens pradžioje, sudaro samplaikinius jungtukus. 12 J, Žukauskaitė žodelį net, be kitų, laiko jungtuku (atrodo, prijungiamuoju), kai juo prasi- dedantis dėmuo aiškina pirmojo dėmens tariniu einantį žodį, pvz.: Nudžiugo, net akys sublizgėjo. Ji nurodo, kad ner gavo šiuo atveju jungtuko funkciją, iškritus prieš ner dažnai kartu vartojamam jungtukui kad (žr. J. Žukauskaitė, min. veik., p. 5). Reikia pasakyti, kad tokia raidos eilė (kad net ir tik paskui net) nebūtina. Kai atliepiamojo žodžio pirmajame dėmenyje nėra, kad šalia net ne visada ir tinka, plg.: Suklikau piktu balsu, puoliau prie matušės, net ponia nusigando. ŽemR IV 374. Lauke buvo šviesu nuo vidudienio saulės, net akys temo. VenclR III 109. Šiuose sakiniuose be atliepiamojo žodžio ir prijungimas nėra visai aiškus. Sakysim, {ia nega- limas antrojo démens atkėlimas su visu net į pirmojo dėmens vietą, kaip būdinga prijungiamajam sakiniui. Mūsų supratimu, tokiuose sakiniuose nef nėra nei prijungiamasis, nei sujungiamasis jung- tukas. Pats sakinys yra bejungtukis, ner yra aiškus antrojo dėmens semantinis modifikatorius ir laikytinas dalelyte. Apie žodelio net degradavimą į prijungiamąjį jungtuka galima kalbėti nebent tais atvejais, kai pirmajame dėmenyje yra atliepiamasis žodis, plg.: Taip mane aprėdė, net Praniu- kas pavydėjo. ZemR ITV 378. ...tu taip gailiai verki, net akmenys griaudinasi. BalčGP, 5. Akompa- niamentu tam baudimui ir primokymui girdėjai tokią papliaušką, ne t skardus aidas ritos trukčiodamas per visą girią. VaižgRR I 96. Šiuose sakiniuose antrąjį dėmenį galima atkelti su visu net į pirmojo dėmens vietą, be to, čia galima įstatyti jungtuka kad prieš net. Plg. dar sakinį su atliepiamuoju žo- džiu pirmajame dėmenyje ir kad net antrojo dėmens pradžioje: Atléké šyvas arklys, taip (toks) baltas, kad net visą žemę nušvietė (ps.). Jabl (LKŽ V 36). 75 a) Jungtukas ir dalelytė Visus sujungiamuosius jungtukus gali lydėti įvairios dalelytės. Tuojau po jungtu- ko gali eiti tokios dalelytės, kurios vienos jungtuko funkcijos neatlieka (bent, čia, dar, gal, gi*®, jau, kad, na, ne, nė, net, nors, šit, štai, vėl, vis ir kt.), taip pat tokie žo- deliai, kurie, be dalelyčių, turi ir jungtuko funkciją (ir, tai, tik, užtat, vistiek, vis dėl- to). Dalelytės eina betarpiškai po jungtuky ar jungiamųjų žodžių ir intonaciškai yra prie jų prisišliejusios. Kitaip sakant, dalelytės kartu su jungtuku yra intonaciškai prisišliejusios prie antrojo dėmens, nes sujungiamajame sakinyje ir vienas jungtukas intonaciškai šliejasi prie antrojo dėmens. Tačiau daugumoj atvejų tie žodeliai nesudaro sintaksiškai-semantiškai nedalomo vieneto, nors jų intonacija ir vieninga. Į samplaiką įeinančių žodelių reikšmė bei funkcija dažniausiai suvokiama atskirai ir nėra vienalytė. Pirmasis žodelis su antruoju dėmeniu, prieš kurį stovi, sintak- siškai-semantiškai nesusijęs, jis atlieka tik jungiamąją funkciją; po jungtuko ei- nantis žodelis, priešingai, yra sintaksiškai-semantiškai susijęs su antruoju dėme- niu, modifikuoja jo komunikacinį bei emocinį turinį, t. y. atlieka dalelytės funkciją. Minėtosiose samplaikose aiškiai išlaiko savo savarankišką funkciją (eina jung- tuku prasidedančio dėmens semantišku modifikatorium) dalelytės bent, čia, dar, jau, kad, ne, nė, net, nors, šit, štai, vis ir kt. — Su karčia vežimą prikrauk vaikų mamai, — juokėsi tėvas: — tai bent bus svečių... ŽemR III 21. Jurgis nuklumpė prie Tamošiaus, o čia kiti dairosi, kiek tas griovys nusuktas. ZemR II 253. Kažkas jam buvo tai įkalbėjęs, todėl dar ketvir- tą darbą uždavė. LT Rn 327. Skendėjo sniege visa Tekonio sodyba,nurimę nuogos tuopos, o jau slyvų ir vyšnių tai tik viršūnės bekyšojo iš po sniego patvoriais. BaltPV,I 25. Daug čia tekučių, bet kad tų vedučių maža tėra. PP 323. Greičiau medis sveikas anglimi pajuos, — o ne žalčio vaikas tėvą jums išduos. SNėrP 1281. ...buvo visi iš- alkę, tai nė raginti nereikėjo. VaižRR I 211. Pasileis vyti viena kitą aplink drūtą pušį; ne žemėje, tik sraigiu aukštyn; tai net akys raibsta. VaižgRR 1 67—68. Giros nebeturime, tai nors miselės štai atsigerk. VaizgRR I 183. Pradedi klausyties, tik šit — kažin kas šiurkštus daiktas nukritęs tau ant veido. JablRR 1 533. Pilka tamsu, šlapia drėgna, nuobodu skurdu, — ir štai švyst pragiedrulis. VaižgRR 1 192. Keliavo visą dieną, ir vis nebuvo miškui nei galo, nei krašto. CvR V 83. Jungtuką šiuose sakiniuose beveik visur galima praleisti. Dalelytė, atsidūrusi pirmoje vietoje, lieka toks pat semantinis dėmens modifikatorius (plg. atitinkamus pavyzdžius be jungtuko $ 6), ir sakinys tampa bejungtukiu. Labai dažnai po įvairių jungtukų eina žodelis ir, išlaikydamas savarankišką dalelytės funkciją (suteikia antrajam dėmeniui naujų komunikacinių bei emocinių atspalvių). ...geras vaikas, tyli, rami, darbi, ko bereikia, o ir mūsų Benis nėra, rodos, peikti- nas. ŽemR I 24. Gerai svetimoj šaly, bet ir ten miltų kalno nerasi. PP 142. Buvo dar likęs brolis, tai ir tas paskendo ežere. BaltPV 39. Jurgis prižadėjo padėti mums avižų vežti, tačiau ir ligi šiol nesulaukém. JablRR 1 536. Nei tijūnui Geišei, nei broliui Šiukštai jis nesirodė tinkąs rimtam sunkiajam darbui; tad ir siunčiojo jį ten, kur jis... padirba dvigubai, trigubai. Vaižg RR I 39. Bet čia jau nebe Aukštujai, taigi ratai —————iči— '8 Kad žodelis gi nevartotinas priešpriešinio jungtuko reikšme (vietoj 0) Zr. V. Labutis, „Kalbos kultūra“, 6, Vilnius, 1964, p. 28—33. 76 ir grįšime. Simon AŠL 9. Sugrįžęs pas Povilaitį, pabengiau darbą ir ėjau toliaus, todėl ir mes eikim gulti. ValPJ, 56. Niekas Aukštujuose Oginskienės nematęs, užtai ir eina visokie spėliojimai. SimonAŠL 11. Praleidus jungtuką, žodelis ir, atsidūręs pirmoje vietoje dėmenyje, taip pat dau- geliu atvejų išlieka sintaksiškai-semantiškai susijęs su dėmeniu, t. y. lieka dalelyte, nors atskirais atvejais (kur jo sąsaja su dėmeniu ne tokia ryški) jau jis degraduoja į jungtuką (pvz.: Sugrįžęs... ėjau toliau, ir mes eikim gulti; plg. šios struktūros sakinius $ 4). — Po įvairių jungtuky, išlaikydamas dalelytės funkciją, taip pat gali eiti žodelis tik, pvz.: ; Praslinko dar pusantro amžiaus, ir tik tada žmonės aiškiai suprato visą tų radinių svarbumą. JablUZ 15. Vasarą... upelis visai išdžiūdavo, ir tik kur-ne-kur pavėsy dūburiuose žibėdavo žole apaugusios, varlėmis ir kūjagalviais vizgančios vandens duobės. VienUT 81. Jis geras žmogus, labai geras, bet tik jam tos rankelės jau to- kios — kur tik prisilies, ir palieka kas nors. LK Ž IV 294. Praleidus jungtuką, žodelis tik, atsidūręs pirmoje vietoje, skirtingai nuo minė- tųjų kitų žodelių, daugiausia degraduoja į jungtuka (plg. § 4). Eidami po jungtukų, mūsų supratimu, taip pat turi savarankišką dalelytės funk- ciją žodeliai užtat, vis dėlto (ir dėlto ta pačia reikšme), vis tiek**, pvz.: Vaikščiojo Nastutė paskui žąseles, lyg baltomis ilgomis kelnėmis apmauta, bet užtat blauzdos buvo apsaugotos... VienAŠ 9. Pirkia kaip pirkia: dūminė, o vis dėlto matės kažin kokia nepaprasta tvarka. VaižgRR I 210. Stenėjo, stenėjo, bet delto nemirė. Ds (LKŽ II 270). Ir kokia bebūtų tamsi naktis aplinkui, kaip besiaustų vėtros ir pūgos, o vis tiek jauku ir gera nuo šito motinos artumo ir jos balso. BaltPV, 14. Praleidus jungtuka, uZtat, vis dėlto, vistiek, atsidūrę antrojo dėmens pirmoje vietoje, panašiai kaip tik, gauna jungtuko funkciją, plg.: Jos akelės nejuda, užtat dvišakis liežuvėlis tik lenda, tik lenda iš žiomenų. JabIRR I 536. Saulė, tiesa, persirito per pat galvas, vis dėlto gerokai tebekepina. VaižgP III 263. Verpsi — neverpsi, vistiek nesuverpsi. LTRn 329. Po įvairių jungtuky gali eiti net dvi dalelytės. Jos taip pat išlaiko savo savaran- kiska funkciją. Plg.: Sakys: toks jau didelis Geisiy kavalierius, jam jau bene ketvirti metai, ir vis dar bekelnis! VaizgRR 1 124. Kol nevaikščiojo Kaziukas — bégiok prie jo su pienu, nešk visur su savimi, tampykis, o čia ir taip kojos iš nuovargio nuo darby lūžta. CvR VIII 81. Tiesa, namie dar tėvas ir vienas brolis, bet juk ir jie netrukus jau bus juodojo šešėlio aukos. SimonAŠL 37. Išsiskyrė sau Ilžė Šimonių Krizą, tai tegul ir eina jau už jo. SimonAŠL 163. Aukščiau minėtos dalelytės vartojamos ir ne tuojau po jungtuko, bet dar po ki- to žodžio, pvz.: Mano draugai perėjo laimingai, o man ir dingo žemė iš po kojų. SimonAŠL 299. Baidėsi ožka girion bėgioti, bet vilkas ir iš daržo nutvėrė. PP 315. Teta Bintakienė buvo atėjusi, tai ji ir uždegė (lempą). SimonAŠL 328. Gyvena svetima galva, todėl 14 Žodelius (vis) dėlto, vis tiek, einančius po jungtukų, vadina dalelytémis taip pat A. Piroč- kinas, žr. A. Piročkinas, Sujungiamųjų sakinių su jungtukais ir, o, bet loginiai-semantiniai santy- kiai, „Kalbotyra“, X, Vilnius, 1964, p. 96; kitaip J. Žukauskaitė, min.veik., p. 19. 7r. pilvas ir kenčia. PP 184. Akys mato, bet dantys dar nepriprato. PP 304. Lokys — au ir liovėsi, o vilkas dar ir tęsia: ū-ū-ū-ū! CvR V 25. Ji sėdi, regis, ramiai, o širdelė deltog tinksi tinksi. LKZ 11 270. Tokie atvejai dar kartą rodo, kad jungtuko ir dalelyčių samplaikos, apskritai, nėra tvirtos. Pastaruosiuose sakiniuose dalelytę atkelti tuojau po jungtuko arba visai negalima, arba galima tik kartu su žodžiu, kurį ta dalelytė pabrėžia bei modi- fikuoja. Tik su tam tikromis dalelytėmis jungtukai sudaro sintaksiškai-semantiškai ne- dalomas samplaikas. Iš tokių paminėtinos dalelytės gi, tai. Kai jos eina po jungtukų ir intonaciškai yra su jais susijusios, atskirą tų žodelių funkciją sunku beįžiūrėti. Šios dalelytės tik sustiprina jungtuko reiškiamą santykį, ir tokios samplaikos traktuo- jamos kaip atskiri jungtukai ar pirmųjų jungtukų variantai. Ypač glaudžiai su jungtukais susijusi dalelytė gi. Pvz.: Nečiaudės Driežas, ogi ir Jonukas ar ne vyras... ŽemR I 66. Durys su langais ir slenksčiais buvo nupuolę; ogi troba visa visur iškrypusi rodės. DonR 22. Užmindė kazokai nužudytųjų kapą; užaugo veja, betgi tėvo širdis neužmiršo. LzPR II 11. Kitą kartą pats ponas rengėsi ant baliaus, dėltogi liepė tam nepriveikiamam žmogui savo vaikus nuprausti gražiai. BsP 111 38 (LKŽ II 270). Čia ogi, betgi, dėltogi savo reikšme beveik nesiskiria nuo jungtukų o, bet, dėlto ir laikytini pastarųjų variantais. Dalelytė rai dažniausiai sudaro sintaksiškai-semantiškai neskaidomą vienetą su jungtukais ir, o. Samplaika ir tai turi artimą reikšmę žodeliui „vis tiek“ ir reiškia nuolaidos san- tykius. Galite aukso kalną man supilti, ir tai nesiūsiu! LzPR 111 15. Iki švento Jono visi žmonės prašo lietaus, ir tai viskas išdžiūsta. PP 185. Čia ir tai mažai skiriasi nuo jungtuko ir, kuris taip pat gali būti vartojamas nuo- laidos santykiams reikšti, plg.: Prašiau ateiti, ir neatėjo. Grž. Tokios platybės pievų, miškų ir dirvonų, ir dar jiems negana! LzPR III 15. Samplaika o tai reiškia priežasties-pasekmės santykius. Nuo jungtuko o savo reikš- me o tai yra daugiau nutolęs, negu ir tai nuo jungtuko ir. — Eikite trobon, vaikeliai, nors valgyti jums duosiu, o tai badu padvėsite... KrévSP, 104. — Traukit aly, tik ūsų nepamerkit, o tai, ko gero, nušus. BaltPV, 70. Anksti rytą rytužį vandenėlio ėjau, 0 tai mano vainikėlį miglužė užkrito. LTRn 59. b) Jungtukas ir prieveiksmis Kaip dalelytės užtat, vis dėlto, vis tiek, taip ir prieveiksmiai dėlto, todėl, eidami tuojau po jungtuko, išlaiko savo savarankišką funkciją. Gilus sniegas Jurą keliskart paklupdė, ir dėl to jis save gėdino. CvR VIII 218. Seniai tatai buvo, rasi, ir todėl jai nebemalonu tai prisiminti. SimonAŠL 18. Kitos mergelės rovė žoles ir degino, o tai dėl to, idant nebūtų žolėti rugiai ir javai. ValPJą 89. Čia dėlto, todėl rodo veiksmo priežastį ir eina priežasties aplinkybe. Dėmenų santykį pakankamai parodo jungtukai ir, o tai. Tik kai jungtuko nėra, žodeliai „78 dėlto, todėl, atsidūrę pirmoje vietoje dėmenyje, kaip aukščiau minėti užtat, vis dėlto, vis tiek ir tik atitinkamais atvejais, atlieka jungiamąją funkciją. Plg.: Ežys mielių nuėjo, todėl pyragai neišėjo. PP 333. ...vyras nemoka ūkininkauti, dėl to negalim pralobti. ŽemR IV 415. c) Dvi dalelytės Po dalelyčių dar, net, nors, štai ir kt., kurios jungtuko funkcijos neatlieka, nors stovi dėmens pradžioje, kartais eina tokie žodeliai, kurie gali turėti ir jungtuko, ir dalelytės funkciją, sakysim, ir, tik. Tokiais atvejais pastarieji Zodeliai paprastai atlieka tokio pat semantinio modifikatoriaus vaidmenį, kaip ir pirmieji, ir abu funk- cionuoja atskirai, sudarydami tik savotiškas intonaciškai susijusių dalelyčių samp- laikas!®. Pvz.: Atidarome duris — pilnos gonkos vyrų, dar ir kieme kiti. ZemR IV 350. O mu- sės begédés, apsédusios pieną, tik punta, tik ėda, net ir dubenėlio briaunų nematyti... KrévSP, 97. Namų darbai, apyvoka — man vienai, nors ir susiplésyk. ZemR IV 413. Gradelis prie gridelio — štai ir pirelis. PP 185. Cia žodelių ir, tik dalelytės funkciją lemia ju pozicija. Pozicijos vaidmuo tu žodelių funkcijai mažiau jaučiamas tais atvejais, kai pirmoji dalelytė yra susijusi su antrojo dėmens žodžiais morfologiškai. Sakysim, antrojo dėmens pradžioje stovi dalelytė regu, atliekanti kartu ir morfologinio afikso vaidmenį, tada po jo einantis tik kiek daugiau degraduoja į jungtuką, nes pirmosios dalelytės (tegu) vieta sakinyje yra nenormali, plg.: Dabar jis valgyt nenorėjo — tegu tik jo nevaržo.MontvR 1 289. d) Du jungtukai Atskirais atvejais pasitaiko pavartoti kartu du tos pačios reikšmės (sinonimi- niai) jungtukai, sakysim: o tačiau, o betgi, o tuo tarpu. Tiek jungtukas o, tiek po jo einantys tačiau, betgi, tuo tarpu turi priešpriešos reikšmę. Pastarieji, būdami vie- nareikšmiai (vartojami tik priešpriešos reikšme), daugiau sustiprina reikšmę jungtu- ko o, kuris vartojamas ne tik priešpriešos, bet ir gretinamąja reikšme (panašiai kaip ir). Pastoviai vartojami du sinoniminiai jungtukai sudaro sintaksiškai-semantiškai neskaidomas samplaikas. Tačiau jie vartojami palyginti retai ir nereguliariai, tik tais atvejais, kai norima sustiprinti reiškiamą santykį. Savo reikšme jie visai nesi- skiria nuo atskirai vartojamų o, bet, tačiau, tuo tarpu ir laikytini pastarųjų variantais. Pvz.: Urtė pažįsta jo balsą, o tačiau negali ir nenori savo ausimis tikėti. SimonAŠL 282. Puzionyse buvo ir daugiau tamečių bernaličių,o betgi tesusiskyrė į keimarį Jonas su Kaziu. VaižgRR I 181. Tokį smūgį gavę, jaučiai turėjo šokti kaip įgelti, o tuo tar- pu jie nė nekrust. VaižgRR I 97. Jungtukų bei po jų einančių dalelyčių santykis su pirmojo dėmens dalelytėmis ar kitais žodžiais $ 8. Gana dažnai vartojami sakiniai, kuriuose sujungiamieji jungtukai bei po jų einančios dalelytės sintaksiškai-leksiškai santykiauja su pirmojo dėmens dale- lytėmis ar tam tikrais savarankiškos leksinės reikšmės žodžiais. Pastarieji žodžiai 15 Plg, V. Labutis, Lietuvių kalbos sudėtinės dalelytės, kn.: Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida, Vilnius, 1964, p. 129. 79 jungtukams yra savotiški atliepiamieji žodžiai. Dažnai jie stovi pirmojo dėmens pradžioje, nors labai tvirtai tų žodžių pozicija dar nėra nusistovėjusi (gali jie būti ir viduryje dėmens, nors tai retesni atvejai). Tokie žodžiai paryškina jungtukų reiš- kiamą dėmenų priešpastatymą bei gretinimą. Dėmenys tarp savęs yra daugiau susiję, nors sunku pasakyti, kuris dėmuo nuo kurio daugiau priklauso. Tokie sakiniai turi ir sujungiamųjų, ir prijungiamųjų sakinių bruožų. a) Dalelytės ir jungtukai Gana dažnai pirmajame dėmenyje minėtosios rūšies atliepiamuoju žodžiu eina dalelytė tik. Antrojo dėmens pradžioje stovi jungtukas ir, o, tai ir kt. dažnai su jį lydinčia dalelyte, kuri kartu su jungtuku sintaksiškai-leksiškai santykiauja su pir- mojo dėmens tik. Tik pradėk kulti, ir štai tau kalnai šiaudų, pelai, nuokulos, nuovėtos... BaltPV, 127. Tik atsisukusi žvilgt į vyrą [Katrė], ir vėl jos akys pasruvo ašaromis. ŽemR I 87. ...bet tik susergi kiek žmogus, ir manai jau: dabar mirsiu. KrėvŠP 11. Tik sr neprižiūrėk tavęs, tai ir vaikštai su šviečiančiu užpakaliu. BaltR IV 120. Toks pat santykis galimas ir be jungtuko. Bejungtukiame sakinyje tik santykiau- ja su antrojo dėmens dalelyte ar pirmoje vietoje stovinčiu tam tikru savarankiškos leksinės reikšmės žodžiu. Tik nepasaugojo meisteriené kitą sykį tėvo, jau tėvas betupis ant Krizo inkilo pakopos. CvMS 44. Vyrui tik užsimink apie pinigus, tuoj ima klausinėti? kam? dėl ko?... KrėvŽ 76. Tik saulės šviesa į riešuto lukštą įspindo — bematant karieta ir arkliai nyko sunyko — į lukštą susirangé. CvR V 152. Ji tik kapt snapeliu į vieną, į antrą jaučio akį — jautis ir apako. CvR V 116. Antrajame dėmenyje atitinkamų žodžių gali ir nebūti, dėmenų santykis išlieka toks pat, plg.: Pirštu tik būtų pamojes Kalvaitis, būtai į jį sūnų ant pavadžių nuvedęs. KrévZ 71. Pastaruoju atveju ypač svarbus tarinio formų santykis. Gana dažnai taip pat vartojama pirmajame dėmenyje dalelytė tik (tiktai) su nei giniu ne: ne tik(tai). Antrajame démenyje tokiais atvejais dažnai eina bet(ir). ...ne tik mes, vaikai, krūptelėjome, bet ir suaugusieji, nustoję kramtę, pritilo. VienIMA 21. Per tuos tris mėnesius ne tik gruzinai vykdavo būriais ir visais takais į šventosios Ninos vienuolyną, bet lankydavo jį ir kitų krikščioniškųjų šalių žmonės. VienUT 19. Ne tiktai šeimyna tenai dirba, bet ir patys tėvai, žiūrėk, netingi. JabIRR I 533. Prie ne tik dar gali jungtis kitos dalėlytės, sakysim, kad, vien ir kt. Ne tik kad nieko tada nematai, kas darosi aplinkui, bet muilo prieina į akis, ir jas ima graužti, VenclPU 20. Ne vien tik šuliniai išdžiūvę, bet ir pati [sra vietomis sausa. SimonASL 29. Pirmajame dėmenyje gana dažnai eina dalelytė ne, antrajame vartojami jungtu- kai ir, o, bet ir kt. Tiesa, ne jis vienas kaltas, ir mano kaltė. SimonAŠL 267. Ne žmogus yra vyžai, o vyža žmogui. PP 214. Ne nosis tabakui, bet tabakas nosiai. PP 212. Dalelytė ne gali būti pirmajame dėmenyje prie veiksmažodžio, o antrajame dėmenyje vartojami jungtukai o, tik, tai ir kt. (vieni ir su dalelytėmis). 80 Kazys, rodėsi, nė galvoti apie tai ne begalvoja, o jo imta nuo tos valandos galvoti ir dairytis. VaižgRR 1 201. Nepraėjo nė dešimt minučių, o jau miestelyje kuždėjo išvažiuojantieji. VaižgRR 1 164. Nespéjo meška dar gerai susirangyti, tik triokšt ragelės ir. sulūžo. LT Rn 292. Būdavo, jaučiui šienas ar kitas ėdalas nepatiks, tik su ragais jis ėdžias — vikst. CvR V 113. O n epastebėjai, tai supleškėjo visa troba. VaižgRR I 72. Pirmajame dėmenyje gali eiti dalelytės dar (dažnai su dalelyte ne-), juk, vos(tik) ir kt. Antrojo dėmens pradžioje eina jungtukai, vieni ir su dalelytėmis, arba vienos dalelytės. Dar meška girioj, o jos odą dera. PP 322. Mato žmogus — bėda: dar pati vasara, o jau prasideda gruodas. CvR V 124. Vaikas dar kojų nesušilo, o jau čia visi jūs: er-rr, er-rr! BaltPV, 39. Dar voverė medyje, jau puodą kaičia. PP 323. Nespėjo dar senelis namo grįžti — kiaulė jau susilaukė vienuolikos paršiukų. CvR V 69. Juk tavo gyvenimas vertesnis už Driežo, o plikas esi kaip šuo per tą prakeiktą smarvę! ZemR I 67. Vos paspéjo pro vartus namo, ir tatulėlis parbrazdéjo. ŽemR 1 153. Vos tik pasiekiau pagirį, o jau pradėjo dulkti. BaltPV, 78. Tokio tipo sakiniuose sintaksiškai-leksiškai tarp saves santykiaujantys dalelytės ir jungtukai bei savarankiškos leksinės reikšmės žodžiai nėra visiškai gramatikali- zavęsi. Čia dar aiškiai išsiskiria jungtuko ir dalelyčių funkcijos. Galimi atitinkamos struktūros sakiniai su tomis pačiomis dalelytėmis ir be jungtukų (žr. pavyzdžius aukščiau). Santykiaujančios dalelytės, kurios sustiprina jungtuko reiškiamą santykį, iš esmės yra susijusios kiekviena su savo dėmens žodžiais: pirmajame dėmenyje einančios dalelytės pabrėžia bei modifikuoja pirmojo dėmens žodžius, antrajame dėmenyje einančios dalelytės bei tam tikri savarankiškos leksinės reikšmės žodžiai (bematant, tuoj ir kt.) yra susiję su antrojo dėmens žodžiais. Beje dalelytės taip pat dažnai galima praleisti, plg.: (Tik) atsisukusi žvilgt į vyrą [Katrė], ir (vėl) jos akys pasruvo ašaromis. ŽemR I 87. Mato žmogus — bėda: (dar) pati vasara, o (jau) prasideda gruodas. CvR V 124. Galima kalbėti tik apie kai kurių sintaksiškai-leksiškai santykiaujančių žodžių didesnį ar mažesnį artėjimą prie jungtukų. Pavyzdžiui, kiek glaudesnės yra samplai- kos su neiginiu ne pirmajame dėmenyje (ne tik — bet ir, ne — ir, ne — 0, ne — bet ir kt.)**, ypač ne tik — bet ir. Dėl leksinio prieSpastatymo (neigimas — teigimas) santykiaujantys žodeliai yra labiau vienas sū kitu susiję: vienas sąlygoja kitą. Be to, samplaikoje ne tik — bet ir jungtukas bet yra kiek pastovesnis. Samplaikose su ne jungtukai dar labiau įvairuoja (plg.: ne — ir, ne — 0, ne — bet ir kt.). Be to, ne, san- tykiaudamas su jungtukais, gali eiti ne tik atskirai, bet ir su veiksmažodžiu kaip jo prefiksas (Zr. pavyzdžius aukščiau). 16 Plg, J. Žukauskaitė, min. veik., p. 19, kur dvilypiais sujungiamaisiais jungtukais laikomi ne tik — bet (ir), ne tik kad — bet, ne — o (kiti su ne, pvz.: ne — ir, ne — bet ir pan., neminimi). Prie dvilypiu sujungiamųjų jungtuky čia dar nurodomi kiek — tiek(ir), kaip — taip (ir). Tačiau pastarieji žodeliai reiškia aiškesnį sujungiamąjį santykį tik jungdami vienarūšes sakinio dalis. Sudė- tiniuose sakiniuose su šiais žodeliais dar labai ryškus prijungiamasis santykis. Plg.: Kaip seniau Kazys buvo Butkių šeimos narys, taip dabar Jonas tapo Šnervų šeimos narys. VaižgRR I 228. Pasta- rosios samplaikos savo struktūra taip pat yra artimesnės prijungiamajam sakiniui (jungiamasis ir taliepiamasis žodis). 6. Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai 81 Vis dėlto ir šios samplaikos glaudesnės tik tais atvejais, kai jungiamos vienarūšės sakinio dalys. Tada samplaikų atitinkami žodeliai tik ir santykiauja su jungiamomis vienarūšėmis sakinio dalimis. Plg.: Jas pastebi ne tik priešas, bet ir draugas. SimonAŠL 18. ...Geišiai iš pirmos dienos tapo pirmaisiais dvaro kumetyne ne tik aukštesniu savo padėjimu, bet ir asmeniniais savumais. VaižgRR 1 112. Mėšlo lenkis ne dėl baimės, bet dėl smarvės. PP 210. Pirštai riečiasi ne nuog savę, bet į save. Lp. Vaikai, kaip ir didieji, buvo pripratę iš Mykoliuko laukti ne malonės, tik „dėdės“ pareigų ėjimo. VaižgRR 1 55. Sujungiamajame sakinyje jungtukas jungia ištisus dėmenis, o dalelytės papras- tai modifikuoja tik tam tikrus žodžius. Tuo būdu daugeliu atvejų dėmenyse dar lieka žodžių, kurių dalelyčių funkcija neapima. Dėl to sujungiamajame sakinyje jungtuko ir su juo sintaksiškai-leksiškai santykiaujančių dalelyčių funkcijos labiau išsiskiria, negu vientisiniame sakinyje, jungiant vienarūšes sakinio dalis. Plg.: Ne tik svirnų, tvartų ir klojimų stogai buvo sukiurę..., bet ir buvusių ponų gyvenamieji rūmai reikalavo greito ir didelio remonto. VienR V 10. Ne ėdžios prie arklio eina, bet arklys prie ėdžių. PP 270. Čia dalelytės iš kitų išskiria tik veiksnius. b) Savarankiškos leksinės reikšmės žodžiai ir jungtukai Panašios struktūros sakiniuose vietoj aukščiau minėtų dalelyčių vartojami ir savarankiškos leksinės reikšmės žodžiai. Pirmajame dėmenyje (dažniausiai pradžioje) eina modaliniai žodžiai gana, negana. Po gana prieš antrąjį dėmenį dažnai pasitaiko jungtukas ir (vienas ir su dalely- tėmis). Gana kartais išgirsti dainą, ir jos nebeužmiršti. LKŽ III 95. Gana buvo ma- žiausio neatsargumo, ir nelaimingieji slydo nuo stataus kalno žemyn. BilR 108. Gana pasižiūrėti į akis, ir jau į vienus tiesia rankas, kad juos imtų, nuo kitų glaudžias ir rėkia. VaižgRR 1 142. * Po negana antrasis dėmuo prasideda dar, dargi, bet ir, bet dar ir kt. ...Negana nesikeliate laiku, dar, mat, reikia abiem gaišti šiokią dieną. ŽemR I 89. Negana gyvenimas kartus, sunkūs darbai..., dargi ir širdies tuštumas slégia. ŽemR IV 411. Negana ore, miške pilna visokio čiulbesio, švilpesio, bet ir žemės vabalėliai pagaliau skelbėsi, kokiu bemokėjo, balsu. ŽemR I 195. Negana namų dar- Pirmajame démenyje taip pat eina vėiksmažodžių reikéti, užtekti esamojo ar bū- tojo kartinio laiko trečiojo asmens formos ir santykiauja su jungtuku ir. Reikia tik paėjėti, ir pasirodys žiburys. BilR 75. Bereikėjo tarpas tarp jų užbraukti dviem sienom, ir turi trečią klėtį. VaižgRR 1 102. Tiktai vienos valandos bereikia, ir bus ir broliai. LTRn 302. : Uzteko man grįžti namo, surinkti žmones, ir aš tuoj pamačiau... VenclGD 291. Uzteko rudžiui paminėti Raulio pavardę, ir visi stojo už ji kaip mūras. AvyzZLZ 30. Šiuose sakiniuose sintaksiškai-leksiškai su jungtukais santykiaujantys žodžiai (gana, negana, reikėti, užtekti ir kt.) tūri gana bendrą, bet aiškiai savarankišką lek- sinę reikšmę. Be to, šie žodžiai sudaro pirmojo dėmens tarinį ar jo dalį. Dėl to minė- tosios samplaikos čia dar mažiau yra gramatikalizavusios, negu samplaikos su da- lelytėmis. 82 Išvados 1. Jungtuko ar dalelytės funkciją sujungiamajame sakinyje galima nustatyti, remiantis tų žodelių diferencinėmis ypatybėmis: žodelio pozicija ir jo santykiu su dėmeniu. Jungtukas paprastai stovi antrojo dėmens pradžioje, bet su pačiu dė- meniu sintaksiškai-semantiškai nėra susijęs (nekeičia jo turinio, tik parodo dviejų dėmenų santykį). Dalelytė gali eiti ir pradžioje, ir viduryje dėmens, bet sintaksiškai- semantiškai yra susijusi su dėmeniu — modifikuoja komunikacinį bei emocinį dėmens turinį. : 2. Atsidūręs jungtuko pozicijoje, greičiau gauna jungtuko funkciją žodelis ‘tik, ypač kai jis turi išskiriamąją reikšmę. Žodelis ir, būdamas antrojo dėmens pradžioje, dažnai dar atlieka semantinio modifikatoriaus (dalelytės) funkciją. Žo- deliai bet, tai, atlikdami skirtingas funkcijas, paprastai turi ir skirtingas reikšmes.. Zodeliai bent, dar, juk, net, vis ir kt. visada išlieka dėmens semantiniai modifikatoriai.. nors ir atsiduria jungtuko pozicijoje. 3. Jungtukų ir dalelyčių ar formalių rodiklių neturinčių prieveiksmių intonaci- nės samplaikos (o ir, bet tik, dar ir, ir vis dėlto, ir todėl, ir dėlto ir kt.) sintaksiškai- semantiškai dar nėra suaugusios. Jose atskiri žodžiai paprastai išlaiko savo savaran- kišką funkciją. Sintaksiškai-semantiškai daugiau suaugusias samplaikas sudaro tik jungtukai su dalelytėmis gi, tai (ogi, betgi, ir tai, o tai ir kt.). Šiais atvejais sunku beįžiūrėti jungtuką lydinčios dalelytės atskirą funkciją. Taip pat sudaro glaudžias samplaikas du tos pačios reikšmės jungtukai (o tačiau, o betgi, o tuo tarpu ir kt.). 4. Jungtukų reikšmę (priešpastatymą ar gretinimą) gali paryškinti pirmajame dėmenyje esančios dalelytės ar savarankiškos leksinės reikšmės žodžiai, bet tokie sintaksiškai-leksiškai tarp savęs santykiaujantys žodžiai gramatikalizuotų samplaikų taip pat nesudaro (tik — ir vėl, dar — o jau, vos — ir, gana — ir, negana — bet ir, reikia — ir, užtenka — ir ir kt.). Tiek dalelytės, tiek kiti žodžiai čia išlaiko savaran- kiškas funkcijas. Be to, tokios samplaikos nėra reguliarios: jose labai įvairuoja jungtukai, beje pastaruosius galima ir visai praleisti; taip pat paprastai galima pra- leisti dalelytes. Kiek daugiau artėja prie jungtukų tik samplaikos su neiginiu ne, ypač ne tik — bet-ir. Tačiau ir pastarosios glaudesnės tik jungdamos vienariiSes sakinio dalis. Sujungiamajame sakinyje, kai dalelytės modifikuoja atskirus žodžius, o jungtukas jungia ištisus dėmenis, sintaksiškai-leksiškai santykiaujančių žodžių funkcijos dar aiškiai išsiskiria. COKO3bl, YACTHLIbI H UX COYETAHHUS B CJIOXXHOCOUKHHEHHOM NPE AJIO)KEHUH A. BAJISIIKEHE Peswome 1. Pasjnuenne yHKUMIA YaCTHI H COIO30B B CJIOMKHOCOUHHEHHOM npeaJoxe- HHH TIDOBOAHMTCS B CTaThe Ha OCHOBE AM(epeHLHANbHbIX NPH3HAKOB THX CJIOB, T.€. B 3aBHCHMOCTH OT HX MOSHLHH H OTHONIEHHS K KOMIOHEHTY CJIOXHOTO npej- Joxenus. Hactuia Mo MOUIHP yeT KOMMYHHKATHBHOE HJIH SMOLHOHA/TLHOE cojep- JKAHHE KOMIIOHEHTA MNPEeJIOKEHHsI, a COIO3 SIBJAETCSH CHHTAKCHKO-CEMAHTHUYECKH 6* 83 H3OJIHpOBAHHbIM OT KOMIOHEHTOB MpEJJIOKEHUs, T.e. OH He MeHsIeT COAepHKaHHA KOMINOHeHTOB, TOJIbKO NOKA43bIBaeT OTHOLIeHHe MexKJĮy HHMH. BO3MOXHBI H mepe- XOJIHBIE CJ1yYaH. 9. Cui0B0 tik „TOjibKO“, BBICTYNAOLIEE B O3UIMK COI03a, BbirOJIHSeT QYHKIHIO C0103a, B OCOOEHHOCTH B TeX CJjiyuyasiX, KOTr/la OHO HMeeT BbiJIe/IHTe/IbHOE SHAYCHHE. C080 ir „K“, crosinee B Hauajie BTOporo KOMIIOHEHTd, lie JIOBOJIbHO YacTo BbINOJi- HeeT OVKKIMIO CeMaHTHUeCKOTO MOojiudHKATOpa, T.e. YaCTHIbI. CmnoBa bet „Ho“, LBCE®, tai „TO“, ynoTpeOjs1eMbIe B pa3HbIX (DVYHKLHSAX, OObiuHO HMeIOT H PasHbie 3HaueHKHs. CnoBa bent „xoTs“, dar „emė“, juk „Bel“, net ,,naxe“, vis „BCĖ“ H T.I. BCerja SBJISIOTCH CeMaHTHUYECKHMH MOJM(pHKAaTOpPaMH. 3. UacTHubi H Hapeuusi, He HMeIOIHe (opMAJIbHbIX [OKasaTe ied, HHTOHA- [IHOHHO CoueTasib C COI03aMH, OOBIUHO He 00pa3yloT C HUMH €JUHOTO LieJioro (o ir „a H“, bet tik „Ho TONBKO®, dar ir „emė un“, ir vis dėlto „X“ BCé-Taku®, ir todėl, ir dėlto „A nosrToMy“ Hu 1p.). B TakMx coueTaHusiX OTJIeJIbHbIe CJIOBA BRICTYMNAIOT B cBoeil camocTosiTesibHON OpynHKuKH. HejjejmmųMoe CHHTAKCHYECKOE LEJIOe obpasy- JOT TOJIBKO COIO3BI C UacTHIAMH gi „xe“, tai „To“ (ogi „a“, betgi „no“, ir tai „u TO", o tai „a TO“ H JIp.), a TaK»xe JĮBa CHHOHHMHUeCKHX COIO38 (o tačiau, o betgi „Ho“, o tuo tarpu „a B TO BpeMsi“ H Jp.). 4. B onpenejieHHbIX CJiyuasiX (DyHKIMIO COI030B COMNOCTaBJIEHHE HJM TIpO- THBOTIOCTABJICHHE) YCHJIMBAIOT UACTHILbI, a. TAKXe HeKOTODpbIe MOJIaJIbHbIe H ApY- [He CJOBA, HMEBINKHe CaMOCTOSITEJIbHOE JIeKCHUeCKOe 3HaueHHe, YNOTpeOJIS1eMbIe B TIepBOM KOMIIOHeHTe (OGbIruHO B Hauajie) (fik — ir vėl „TOJibKO — H OnstTb““, dar — o jau „emė — a ye“, vos — ir „uyTb — H““, gana — ir, užteko ir ,,JOCTaATOYHO — nu“, reikia — ir ,HyX)Ho — n° u Jp.). Ilouru Bcerja TakHe CHHTAKCHKO-JIEKCH- UeCKHe COUeTAHHS SABJISIOTCS HerpaMMaTHKa/n3oBaHHbiMH. K coiosam TSTOTEIOT TOJIbKO COueTaHHS C ne „He“ B NepBOM KOoMINOHeHTe (ne tik — bet ir „He TOJIbKO — HO K“, ne — ir „He — K“, ne — bet „He — Ho“ H JIp.). OjiHaKo H B TaKHX COUeTaHHSX :Gojiee TECHAS CBS3b OTMEUJeTCSA TOJIbKO B TeX CJydasiX, Kora yrnoMsiHyThie CJIOBA CTOSIT MPH OHOPOJIHBIX UJIEHAX TpeIoKeHHs. B CJIO>xXHOCO4UKHHEHHOM TpellJIOxe- HHH, KOTJA UACTHINbI MOJIKOKHINKDpYIOT TOJIbKO OnpejiejieHHbIe CJIOBA, a COIO3 CB5S1- 3bIBA6T IIEJIbIE KOMIIOHEHTEI, EINĖ JOBOJIbHO UETKO pa3TrpaHHUKHBAIOTCSHS OTIEJIbHbIE ODYKKIKH CJIOB, XAapaKTEpH3Y IOLIHXCS CHHTAKCHKO-JIEKCHYUCECKHMH OTHOLICHUSMH.