Jungtukai, dalelytės bei jų samplaikos sujungiamajame sakinyje

LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKOS TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA JUNGTUKAI, DALELYTĖS BEI JŲ SAMPLAIKOS SUJUNGIAMAJAME SAKINYJE A. VALECKIENĖ § 1. Sujungiamajame sakinyje neretai sunku atskirti jungtuką nuo dalelytės. Tiek jungtukai, tiek dalelytės neturi jokių morfologinių požymių. Be to, jungtuko ir dalelytės funkciją gali atlikti tie patys žodeliai (pvz.: ir, tik, bet, tai ir kt.)1. Jungtukai su dalelytėmis, kartais ir su tam tikrais savarankiškos leksinės reikšmės žodžiais, sakysim, formalių rodiklių neturinčiais prieveiksmiais todėl, dėlto, modaliniais žodžiais gana, negana, beasmeniais veiksmažodžiais reikėti, užtekti ir kt., dažnai sudaro tam tikras samplaikas. Šiais atvejais svarbu nustatyti minimųjų samplaikų gramatikalizacijos laipsnį. Straipsnyje šiuos klausimus ir norima panagrinėti. Jungtukas ar dalelytė § 2. Dalelytės ir jungtukai jau yra lietuvių kalboje atskirai nagrinėti2. Čia bus liečiami tik tokie jungtukų ir dalelyčių vartosenos atvejai, kai yra sunku nustatyti jų funkciją. Neginčytinas dalykas, kad dalelytės turi kur kas didesnį semantinį krūvį, negu jungtukai. Jungtukų konkrečioji reikšmė yra jau labai išblukusi. Jeigu dalelytės pabrėžia bei modifikuoja atskirus žodžius ar visą sakinį (dėmenį), tai jungtukai parodo tik dėmenų sintaksinį-semantinį santykį, visiškai nekeisdami dėmenų turinio. Vis dėlto galima įžiūrėti ir kai kurių jungtukų tam tikrą reikšmę. Panašiai kaip linksnių formų reikšmės skirstomos į konkrečiąsias ir sintaksines3, taip ir jungtukai vieni 1 Jungtukai iš kilmės yra susiję su dalelytėmis. Formuojantis sindetinei (jungtukinei) sakinio struktūrai šalia asindetinės (bejungtukės), didelė dalis jungtukų yra išsintetuliojusi iš dalelyčių. Kai kurie jungtukai vėliau galėjo gauti ir dalelytės funkciją. Ta raida įvairiose kalbose nėra pasibaigusi ir dabar. Žr. Я. Бауэр, К вопросу о происхождении союзов, „Sbornik prací Filosofické fakulty Brněnské university“, IX, A8, Brno, 1960, p. 9 t.t.; К вопросу о возникновении и развитии типов сложного предложения, „Вопросы славянского языкознания“, вып. 6, Москва, 1962, p. 94 t.t.; J. Bauer, Spojky a částice, „Sborník prací Filosofické fakulty Brněnské university“, XIII, A 12, 1964, p. 131 t.t. 2 Žr. V. Labutis, Dabartinės lietuvių kalbos dalelytės (kand. disert.), Vilnius, 1965; Dalelytės ir jų vieta kalbos dalių tarpe, „Literatūra ir kalba“, VI, Vilnius, 1962, p. 354—370; J. Žukauskaitė, Prijungiamųjų jungtukų vartojimas lietuvių literatūrinėje kalboje (kand. disert.), Vilnius, 1962. 3 Е. Курилович, Очерки по лингвистике, Москва, 1962, p. 184. 69 gali būti daugiau semantiški, o kiti – tik sintaksiniai4. Semantiniai jungtukai parodo jungiamų dėmenų tam tikrus reikšminius santykius, o sintaksiniai jungtukai turi gryną sintaksinę reikšmę, rodo tik vieno dėmens priklausymą kitam. Visi sujungiamieji jungtukai, išskyrus, gal būt, vieną ir, yra semantiniai5. Jungdami sakinių dėmenis, jie parodo, tiesa, labai bendrą dėmenų sintaksinį-semantinį santykį. Praktiškai atskirti, kada tam tikras žodelis turi jungiamąją funkciją (sintaksinis planas) ir kada jis yra dėmens semantinis modifikatorius (semantinis-leksinis planas), dažnai nelengva. Yra ir pereinamųjų atvejų, kai tos abi funkcijos labai susijusios. Atskirtį dalelytę nuo jungtuko sunkina dar ta aplinkybė, kad dalelytės, modifikuodamos sakinį, neina sakinio dalimis. Skiriant jungtuką nuo dalelytės, pravartu remtis šių kategorijų diferencinėmis ypatybėmis, būtent: dalelytės pabrėžia bei modifikuoja turinį dėmens, į kurio sudėtį jos įeina; jungtukai, jungdami du dėmenis uždaros struktūros sakiniuose6, tik intonaciškai šliejasi prie antrojo dėmens, o sintaksiškai-semantiniai dėmenų turinio nekeičia ir nė vienam dėmeniui nepriklauso7. Jie parodo tik dėmenų sintaksinį-semantinį santykį. Žodelio funkcijos skiriamuoju požymiu taip pat gali būti žodelio pozicija8. Jungtukas sujungiamajame sakinyje paprastai eina dėmens pradžioje. Dalelytės gali eiti ir pradžioje ir viduryje dėmens. Kai žodelis stovi pradžioje dėmens, pozicija diferencinės reikšmės neturi. Tačiau kai tam tikras žodelis yra ne dėmens pradžioje, jau galima spręsti, kad jis atlieka ne jungtuko funkciją9. § 3. Lietuvių kalboje dažnai eina jungtuku ir dalelyte žodeliai ir, tik. Imkime pavyzdžius su žodeliu ir, kuris užima antrajame dėmenyje ne pirmąją, bet antrąją ar tolimesnę vietą. 1) Apsidžiaugė ir tėvas, ir šeimininkai Papieviai, pasipūtė ir pats Kirstukas. Vien IMA 19. 2) Kvatos visi ponai, juoksis, sykiu ir ponia džiaugsis. ŽemR IV 391. 3) Vieversiai visose pusėse už vienas kito vyturiavo, taip pat ir po mišką paukšteliai jau su- 4 Plg. Основы построения описательной грамматики современного русского литературного языка, Москва, 1966, p. 183. 5 Plg. ten pat. 6 Uždaros struktūros sakiniais vadinami sujungiamieji sakiniai, turintys vieną jungtuką prieš paskutinį dėmenį. Jų negalima tęsti. Jungtukas prieš paskutinį dėmenį yra signalas baigti sakinį. 7 Jungtuko sintaksinę-semantinę izoliaciją nuo dėmenų uždaros struktūros sakiniuose rodo dar ir tai, kad tam tikrais atvejais, priklausomai nuo dėmenų turinio, galima sukeisti vietomis du sujungiamojo sakinio dėmenis, nepakeitus jungtuko pozicijos. Jungtukas, keičiant dėmenis vietomis, nepersikelia su antruoju dėmeniu į pirmąją vietą (kaip, pavyzdžiui, prijungiamajame sakinyje kartu su šalutiniu dėmeniu), bet lieka senojoje pozicijoje, t. y. vėl prieš antrąjį dėmenį. Plg.: Ponas tik eina aplinkui, žiūri, juokiasi, o mašina net ūžia, smarkiai sukama. LTRn 365 ir Mašina net ūžia, smarkiai sukama, o ponas tik eina aplinkui, žiūri, juokiasi. Kiek daugiau susijęs su dėmeniu kartojamasis jungtukas atviros struktūros sakiniuose (kuriuos potencialiai galima tęsti). Čia jungtukas, kartojamas prieš kiekvieną dėmenį, pabrėžia dėmenų vienarūšiškumą. Dėl to kartojamieji jungtukai visada yra artimi dalelytėms. 8 Žodelio pozicijos reikšmė jungtuko ir dalelytės funkcijai nustatyti iškeliama ir kitų kalbų tyrinėjimuose, plg.: В. Г. Адмони, Введение в синтаксис современного немецкого языка, Москва, 1955, p. 217. 9 Tam tikrais atvejais gali būti inversija, plg.: Geraširdė Butkienė viena tenuėmirsdavo savo kaimynės Šervienės, su kuria kitados bent viena kitai kuıus šv. krikštan nešiojo; buvo tada bent trilinkos kūmos. VaizžgRR I 192. Čia tad, be jungtuko, jokių kitų funkcijų neturi. Sujungiamasis jungtukas kartais atsiduria antrajame dėmenyje po įterpinio, pvz.: Seniai tatai buvo, rasi, ir todėl jai nebemalonu tai prisiminti. SimonAŠL 18. 70 kilę įvairiais balsais giedojo. ŽemR II 238. 4) Atsitiko vieno kaimyno vaikino vestuvės, nuvažiavau ir aš su tėvais. LzPR III 20. 5) O Bintakių maža trobelė, menkai ir vietos. SimonAŠL 273. 6) Šimoniai niekam nerašo, niekas ir Šimoniams laiškų nesuntinėja. SimonAŠL 197. 7) Kitiems nepadėsi — nepadės niekas ir tau. PP 120. 8) Pagūrino ežiukas gaidį, tas ir pernešė jį kiton griovio pusėn. CvR V 72. 9) Ateik kitą metą ir papasakok man apie didžiausią kvailį, ... tuomet ir atiduosiu tau skolą. CvR V 157. Šiuose sakiniuose į antrąjį dėmenį įeinantis žodelis ir yra ir sintaksiškai-seman-tiškai su tuo dėmeniu susijęs. Jis pabrėžia bei modifikuoja betarpiškai po jo einančius žodžius. Gali tai būti veiksniai, papildiniai, aplinkybės, tariniai, plg.: ir pats Kirstukas, ir ponia, ir po mišką paukšteliai, ir aš, ir vietos, ir Šimoniams, ir tau, ir pernešė, ir atiduosiu. Pabrėždamas bei modifikuodamas nurodytuosius žodžius, žodelis ir papildo viso dėmens emocinį bei komunikacinį turinį. Dėl tokios savo funkcijos žodelis ir čia laikytinas dalelyte. Su jungtuku jį sieja tik savotiškas reikšmės panašumas. Žodelis ir, modifikuodamas bei pabrėždamas daiktavardį ar daiktavardinį įvardį, įgyja reikšminį atspalvį „taip pat“ ir pabrėžiamojo žodžio sąvoką netiesiogiai susieja su pirmojo dėmens ar ankstesnio konteksto panašios rūšies žodžių sąvokomis, plg.: ... ir tėvas, ir šeimininkai Papieviai, ... ir pats Kirstukas (1), ...visi..., ...ir ponia... (2), vieversiai visose pusėse..., ir po mišką paukšteliai (3), (kiti važiavo) ...ir aš... (4), ...niekam..., ...ir Šimoniams... (6), kitiems..., ...ir tau (7). Tačiau toks gretinimas neišeina iš semantinės-leksinės plotmės ribų. Jį lemia žodelio ir įgyjama reikšmė „taip pat“. Žodelis ir čia jungtuku netampa, nes sintaksiškai-semantiškai jis modifikuoja dėmenį. Nurodytieji sakinių žodžiai tarp savęs tik ir sąveikauja; kiti dėmens žodžiai lieka neutralūs. Tuo tarpu eidamas jungtuku, žodelis ir jungia visą dėmenį ištisai su kitu visu dėmeniu ir tų dėmenų turinio nemodifikuoja, plg.: Ilgai dar kalbėjo dukte su tėvu, ir abu jautės tartum tremtiniai, išvaryti į tolimą, nežinomą kraštą. VencIЯ III 152. Panašią funkciją, kaip ir, turi žodelis tik, eidamas antrojo dėmens antroje vietoje. Jis gali pabrėžti bei modifikuoti ne tik betarpiškai po jo (1—3), bet ir prieš jį einančius žodžius (4—7), pvz.: 1) Ponaitis mokysis institute visą savaitę, ten ir valgys, man tik šeštadienį po pietų reikia ponaitį parsivesti. ŽemR IV 392. 2) Nutirpau visas, širdis tik plaka. ŽemR IV 384. 3) Kad aš užsimosinu kirviu tam šuniui, šuo tik — au, au, au ir nubėgo. CvR V 77. 4) Visos mokinės pernykštės, aš tik nauja, kvaila. ŽemR IV 324. 5) — Jūsų vaikai jau prakutę, berną tik nusisamdysit ir nudirbsit žemę... ŽemR IV 419. 6) Niekam nedavė žinios, rytmetį tik sužinojo kaimynai, kad jau miręs. ŽemR IV 420. 7) Prasilaisvino rugienos, vasarienos, liko tik nekastos bulvės. BaltPV₁ 113. Čia žodelis tik, įsijungęs į antrąjį dėmenį, labiau yra susijęs tik su pabrėžiamaisiais žodžiais. Pabrėžiamiesiems žodžiams jis suteikia išskiriamąją atspalvį. Ypač stiprus pabrėžimas bei išskyrimas tais atvejais, kai tik eina po pabrėžiamojo žodžio (4—7). Dėl tokios savo funkcijos žodelis tik nurodytuosiuose sakiniuose, kaip žodelis ir atitinkamais atvejais, laikytinas dalelyte. Kaip dalelytės ir, taip ir dalelytės tik pabrėžiami žodžiai, einantys antrajame dėmenyje, savo turiniu gali sietis su pirmojo dėmens žodžiais, plg.: ... visą savaitę... 71 …tik šeštadienį… (1), visos mokinės…, aš tik (4) ir kt. Tačiau toks žodžių santykis taip pat neišeina iš semantinės-leksinės plotmės ribų. § 4. Aptartuose sakiniuose ir, tik yra antrojo dėmens semantiniai modifikatoriai iš esmės dėl savo pozicijos. Pakeitus žodelių ir, tik poziciją, t. y. atkėlus juos į pirmąją vietą dėmenyje, paprastai kinta ir tų žodelių funkcija, nors sakinio reikšmė iš esmės lieka ta pati. Lengviau atsiskiria nuo savo pabrėžiamojo žodžio žodelis tik, ypač tuose sakiniuose, kur jis yra po pabrėžiamojo žodžio, plg.: Ponaitis mokysis institute visą savaitę, tik man šeštadienį po pietų reikia ponaitį parsivesti. Nutirpay visas, tik širdis plaka. Kad aš užsi mosiu kirviu tam šuniui, tik šuo au, au, au… Visos mokinės pernykštės, tik aš nauja… Jūsų vaikai jau prakutę, tik berną nusisamdysit… Niekam nedavė žinios, tik rytmetį sužinojo kaimynai… Prasilaisvino rugienos, vasarienos, tik liko nekastos bulvės. Dažnai taip pat galima pakeisti ir žodelio ir poziciją, nors dėl to kartais kiek sutrinka, pasidaro nebė tokia natūrali sakinio ritmika. Plg.: Kvatos visi ponai, juoksis, ir sykiu ponia džiaugsis. Atsitiko vieno kaimyno vaikino vestuvės, ir nuvažiavau aš su tėvais. Paragino ežiukas gaidį, ir tas pernešė jį… Papasakok man apie didžiausią kvailį, ir tuomet atiduosiu tau skolą. Šimoniai niekam nerašo, ir niekas Šimoniams laiškų nesiuntinėja. Juk dabar neapsižiūrėsi, ir dienos nėr. Taip transformuotuose sakiniuose žodeliai ir, tik (atkėlus į pirmąją vietą) nebe-pabrėžia tų žodžių, kuriuos pirma pabrėžė ar modifikavo. Naujų žodžių, prieš kuriuos atsidūrė, jie, atrodo, be specialios intonacijos taip pat nepabrėžia ir nemodifikuoja. Tuo būdu tie žodeliai nebėra sintaksiškai-sememantiškai susiję su antruoju dėmeniu. Jie rodo tik dėmenų tarpusavio santykį, vadinasi, atlieka jungtuko funkciją. Žodelius ir, tik galima atkėlti į pirmąją vietą dėmenyje kartu su žodžiais, kuriuos jie (stovėdami prepozicinėje padėtyje) pabrėžė bei modifikavo. Tokiais atvejais žodelio ir funkcija mažiau pakinta, negu atkėlus tą žodelį į pirmąją vietą be pabrėžiamojo žodžio. Plg.: Kvatos visi ponai, juoksis, ir ponia sykiu džiaugsis. Šimoniai niekam nerašo, ir Šimoniams niekas laiškų nesiuntinėja. Čia žodelis ir, atkeltas į pirmąją vietą, bet palikęs betarpiškai prieš tuos pačius žodžius, yra su jais taip pat sintaksiškai-sememantiškai susijęs, kaip anksčiau, kai stovėjo vidury dėmens prieš tuos pačius žodžius. Žinoma, ta jų sąsaja jau yra kiek silpnesnė, nes žodelis ir, atsidūręs jungtukui būdingoje pozicijoje, jau ima degraduoti į jungtuką, nors čia duotuose sakiniuose daugiau ar mažiau išlieka dalelytės pabrėžiamoji bei modifikuojamoji funkcija. Reikia pasakyti, kad tam tikruose sakiniuose, priklausomai nuo dėmenų struktūros, žodelį ir atkėlti į pirmąją vietą be to žodžio, prieš kurį jis stovėjo ir kurį pabrėžė ar kitaip modifikavo, būtų visiškai nenatūralu ir praktiškai negalima. Žodelį ir tokiais atvejais galima perkelti į pirmąją vietą tik kartu su po juo einančiu žodžiu. Plg.: Apsidžiaugė ir tėvas, ir šeimininkai Papieviai, pasipūtė ir pats K ir stukas. …ir pats K ir stukas pasipūtė. Bet negalima: …ir pasipūtė pats K ir stukas. 72 Bailus lapo išsigąsta, drąsus ir vilko nebijo. ...ir vilko drąsus nebijo. Bet negalima: ir drąsus vilko nebijo. Būdamas antrojo dėmens pradžioje, bet pabrėždamas bei modifikuodamas po jo einančius antrojo dėmens žodžius, žodelis ir dažnai išlaiko dalelytės funkciją, plg. dar tokius sakinius: – Ką darysi, ir laimė ne nuolat esti! – sakė linai. BalčAP 25. Štai ir turit, ir žodžio samdiniui pasakyti negalima. BaltPV₁ 40. Nedėk jo kišenėn: ir maišan nepareis. PP 390. Žinomas vištos protas: ir įleidusi lape. Tai protas, ir išgalvoti tokius paukščius! LzPR II 8. O tai dyvai, didi dyvai buvo: ir užšalo ežers vasaratej. LTRn 91. Neprašyk ežio daržan: ir neprašytas ateis. PP 218¹⁰. Iš dalies išlaiko dalelytės pabrėžiamąją funkciją žodelis ir tokios struktūros sakiniuose, kur po ir, stovinčio pirmoje antroje dėmens vietoje, eina parodomasis įvardis tas arba tas pats, nurodantys pirmajame dėmenyje daiktavardžiu pasakytą daiktą, pvz.: Štai žiūrėk, viskas sutrūkę, visi kinkymiai virveliniai, ir tie jau supuvę. Vaižg RR I 48. – Mačiau, dar ir girnos ant akmens uždėtos, ir tos plaukia. CvR V 154. – Vienas geras žmogus duve buvo, ir tą išvijo. CvR V 31. Jų maža gyvulių, ir tie patys ne kam tikę. JablRR I 533. Įneša kruopas, ir tos pačios vos tik žilos. ŽemR II 239. Plg. tokios pat struktūros sakinius, kuriuose ir turi aiškią jungtuko funkciją: Mieste atsitiktinai radau pažįstamą žmogų iš Būdviečių, ir tas mane sutiko parvežti. VenclPU 293. Liko namie prie tėvo jaunis brolis, katras buvo dar visiškai mažas, ir tą karalius labai mylėjo. BsRP 106. Žodelis ir savo funkcija yra dar panašus į dalelytę, nors jau daugiau priartėja prie jungtuko tokiuose sakiniuose, kur yra gretinami tapatūs ar tos pat rūšies veiksmai bei ypatybės. Dėmenų tariniai tokiais atvejais eina tie patys ar artimos reikšmės žodžiai bei junginiai. Veiksnys antrajame dėmenyje paprastai eina tuojau po žodelio ir, kuris stovi antrojo dėmens pradžioje, ir yra priešpastatytas pirmojo dėmens veiksniui. Dėl to jis pabrėžiamas, iškeliamas. Plg.: Nepyk! tamsta motina – ir aš motina… LzPR III 83. Visi ją buvo patenkinti, ir ji pati buvo patenkinta. VienAŠ 8. Paskui delnais plėškino – ir mes plėškinom, rankas kėlė – ir mes kilnojom. ŽemR IV 15. Duok tu žemei, ir žemė duos tau. PP 34. Gerbk save, ir kiti tave gerbs. PP 111. Mat, tie žmonės dainuoja, ir jis nebeiškenčia, noris dainuoti. DaukŽP 19. Gražina, juk man jau per 35 pervirto, ir tu jau nebe pirmos jaunystės. VienAŠ 90. Niekad manęs daugiau nebematys – nei tėtis, nei mama, nei broliai, ir aš jų niekad nebe išvysiu… VenclPU 234. …sodžiaus vaikai joja ant arklių, ir jis labai norėtų jodinėti. BilR 121. Berniukas susirgo, ir senoji jau marinama. Vencl PU 332. Senis ponas buvęs Mykolas, ir ponaitis tėvo vardu. ŽemR IV 381. Sirgau, sako, ilgai, ir Benis, ir kiti vaikai įsirgo. ŽemR IV 377. 10 V. Labutis tokiais atvejais pavartotą žodelį ir traktuoja kaip jungtuką, turintį tam tikrame kontekste dalelytės reikšmę, plg.: jo pavyzdį: Viena minutė, ir atėj mašina, žr. Б. Лабутис, Частицы современного литовского языка (автор. дисс. к. ф. н.), Вильнюс, 1965, p. 14. Mūsų supratimu, jeigu žodelis ir turi dalelytės reikšmę, tai jis ir yra dalelytė. Juk jungtukas ir dalelytė tik ir skiriasi savo funkcija; sakinio dalimis nei vienas, nei kitas eina. Žr.: V. Sirtautas, Jungtukai ir jungiamieji žodžiai, „Tarybinė mokykla“, 1958, 7, p. 38; J. Žukauskaitė, Jungtukas ir jo išskyrimo iš kitų tarnybinių kalbos dalių kriterijai, p. 13. 73 Žodelis tik, skirtingai nuo ir, perkeltas į pirmąją vietą nors ir kartu su žodžiu, prieš kurį jis stovėjo ir kurį pabrėžė bei modifikavo, dažniausiai visiškai priartėja prie jungtuko, ypač tais atvejais, kai išlaiko išskiriamąją reikšmę. Tuo galima įsitikinti, aukščiau minėtus sakinius su tik pakeitus (transformavus) taip: Ponaitis mokysis institute visą savaitę, tik šeštadienį man po pietų reikia ponai- ti parsivežti. Nutirpau visas, tik plaka širdis. Kad aš užsiimsiu kirviu tam šuniui, tik au, au, au šuo. Plg. dar tokius sakinius, kur žodelis tik eina jungtuku ir reiškia dėmenų priešpastatymą bei gretinimą su išskyrimu11. O laisvė netoli taip — tik suplasnot sparnais... SNėrP I 236. Nieko tokio, tik širdis dar vis taip neramiai plaka. Simon AŠL 241. Visi buvo kaip buvę: tik viena atmaina. VaižgRR I 54. Tarytum niekas daugiau nė narė, tik vienas Šiukštų dėdė pureno žemę visam kaimui. VaižgRR I 101. Žodelis tik, stovėdamas antrojo dėmens pirmoje vietoje, atlieka dalelytės funkciją, dažnai turėdamas ne išskiriamąją, bet kitokią reikšmę, plg.: Iš viso liesučio jo veido tryško įkvėpimas; tik tik (= vos) nebesimate kaktoje Mozės ragų. VaižgRR I 92. (Čia ir pakartojimas rodo tik tik esant dalelyte.) Perduosiu kailį kailiadirbiui, tik (= vis) kelios kapeikos įsmuks į kišenę. ŽemR IV 449. Apsišluostęs užgniaužė aplietą vietą sausa marškinių sterble, kad bobulė nesupyktų, ir nudūmė iš trobos, tik kiemas sudundėjo. KrėvŠP₁ 97. § 5. Be ir ir tik, sujungiamojo jungtuko ir dalelytės funkciją lietuvių kalboje gali turėti bet, tai. Atlikdamas jungtuko funkciją, bet reiškia priešinamuosius santykius, o tai — dažniausiai priežasties bei sąlygos aiškinamuosius santykius, plg.: Buvo dar žiemos laikas, bet žliugus atodrėkis pranašavo greitą pavasarį. CvR VIII 222. O tu esi didesnis, tai tau reikia pastatyti didesnę trobą. LTt III 71. Pasakyk man negirdėtą neregėtą pasaką, tai aš tau duosiu ugnies. JablRR I 538. Žodelis bet dalelyte eina palyginti retai ir priešingumo nereiškia, o turi kitokias reikšmes, dėl to nesunkiai skiriamas nuo jungtuko, plg.: Pasidariau alaus — bet (= vis) bus linksmiau. Grž(LKŽ I 642). Geriau be naudos, bet tik (= kad tik) niekas neraudos. PP 111. ...kad primanytų, pati krošnin ilistų, bet tik (= kad tik) greičiau užvirtų puodai. KrėvŠP₁ 93. Pastaruoju atveju bet turi reikšmę, artimą „kad“, tačiau sakinyje jie abu nėra tolygūs. Bet čia suteikia antrajam dėmeniui didelį emocinį krūvį (beje bet čia turi ir loginį kirtį), kurio netenka dėmuo, pakeitus bet į kad. Su kad toks sakinys ima reikšti priežasties santykius ir tampa prijungiamuoju. Šiame sakinyje su bet priežasties santykis labai neryškus. Žodelis tai, eidamas antrojo dėmens pradžioje, laikytinas dalelyte, kai jis nereiškia priežasties bei sąlygos aiškinamųjų santykių (kaip eidamas jungtuku), tik suteikia antrajam dėmeniui naują emocinį atspalvį, plg.: – Nesirūpink, bitinėli, nesirūpink, tai bus mano koreliai pasiūti. LTRn 35. 11 Jungtukas tik taip pat vartojamas be aiškaus išskyrimo, tik priešpastatant bei gretinant sakinio dėmenis, pvz.: Ji gerai pažįstu, — tik Tyzenhauzui to sakyt nereikia. SruogAD 25. — Slenku aš į virtuvę, tik staiga ur-ur-ur-ur! ant manęs šunys… LzPR II 79. 74 Atskirais atvejais tai, be priežasties bei sąlygos aiškinamųjų santykių, gali reikšti (dažniausiai tautosakoje) gretinamuosius santykius, panašiai kaip jungtukas ir. Šiais atvejais jis atlieka jungtuko funkciją, bet yra artimesnis dalelytei, negu eidamas jungtuku ir reikšdamas priežasties bei sąlygos aiškinamuosius santykius. Plg.: Aš jums duosiu šitą avinuką, tai judu iš to avinuko dalies gyvensit. BsRP 61. — Taip pat buvo ir mano vyrui, tai pamažėl, pamažėl ir praėjo. VienAŠ 20. Eik čia, mergužėle, eik čia tu, jaunoji, — tai mudu kalbėsim daug meilių žodelių. LTRn 60. Prisėdo bernelis prie mano šašelės, uždėjo rankelę ant mano petelio, tai yra lengvesnė už povo plunksnelę. LTRn 73. Dabar eisiu aš kletelėn, sėsiu už skobnelių — tai mainysim aukso žiedus, gersim žalią vyną! KrėvŽ 52. Ateis pavasarėlis, užaugs mano plunksnelės; — tai lekiosiu, tai skraidysiu po žaliasias gireles. LTRn 126. § 6. Gana dažnai sujungiamosios sakinio antrojo dėmens pradžioje vartojamos dalelytės bent, dar, juk, net, vis ir kt. Mūsų stebėjimo duomenimis, šios dalelytės, nors ir stovi jungtukui būdingoje pozicijoje, jungtuko funkcijos neatlieka. Jos visada dar pabrėžia bei modifikuoja antrojo dėmens žodžius, papildo jo komunikatyvinį bei emocinį turinį, t. y. sintaksiškai-semantiskai yra susijusios su antruoju dėmeniu, vadinasi, išlieka dalelytės, nors ir atsiduria antrojo dėmens pradžioje. Plg.: Nė vienas žmogus čia dar neužklydo, bent to neatsimena kuoduotė. SimonAŠL 50. Visi jau pilnus pilvelius prilėsė, dar liko vienas miežio grūdelis. ŽemR IV 433. Didesnės nebegali būti giedros, juk jau visa kas sudegę. SimonAŠL 135. Užsnigo grioviai ir keleliai, net vieškelis menkai pažinti12. SimonAŠL 196. Varną ar prausk, ar neprausk, vis juoda. JabIRR I 536. Jungtukų ir dalelyčių ar tam tikrų prieveiksmių samplaikos § 7. Labai dažnai antrojo dėmens pradžioje jungtukai eina su dalelytėmis arba tam tikrais prieveiksmiais (todėl, dėlto). Kyla klausimas, ar tokie žodeliai, stovėdami antrojo dėmens pradžioje, sudaro samplaikinius jungtukus. 12 J. Žukauskaitė žodelį net, be kitų, laiko jungtuku (atrodo, prijungiamuoju), kai juo prasidedantis dėmuo aiškina pirmojo dėmens tariniu einantį žodį, pvz.: Nudžiugo, net akys sublizgėjo. Ji nurodo, kad net gavo šiuo atveju jungtuko funkciją, iškritus prieš net dažnai kartu vartojamam jungtukui kad (žr. J. Žukauskaitė, min. veik., p. 5). Reikia pasakyti, kad tokia raidos eilė (kad net ir tik paskui net) nebūtina. Kai atliepiamojo žodžio pirmajame dėmenyje nėra, kad šalia net ne visada ir tinka, plg.: Suklikau piktu balsu, puoliau prie matušės, net ponia nusigando. ŽemR IV 374. Lauke buvo šviesu nuo vidudienio saulės, net akys temo. VencIR III 109. Šiuose sakiniuose be atliepiamojo žodžio ir prijungimas nėra visai aiškus. Sakysim, čia negalimas antrojo dėmens atkėlimas su visu net į pirmojo dėmens vietą, kaip būdinga prijungiamajam sakiniui. Mūsų supratimu, tokiuose sakiniuose net nėra nei prijungiamasis, nei sujungiamasis jungtukas. Pats sakinys yra bejungtukis, net yra aiškus antrojo dėmens semantinis modifikatorius ir laikytinas dalelyte. Apie žodelio net degradavimą į prijungiamąjį jungtuką galima kalbėti nebent tais atvejais, kai pirmajame dėmenyje yra atliepiamasis žodis, plg.: Taip mane apėmė, net Praniukas pavydėjo. ŽemR IV 378. ...tu taip gailiai verki, net akmenys graudinasi. BalčGPr 5. Akompanimentu tam baudimui ir primokymui girdėjai tokią papliaušką, net skardus aidas ritos trūkčiodamas per visą girą. VaižgRR I 96. Šiuose sakiniuose antrąjį dėmenį galima atkelti su visu net į pirmojo dėmens vietą, be to, čia galima įstatyti jungtuką kad prieš net. Plg. dar sakinį su atliepiamuoju žodžiu pirmajame dėmenyje ir kad net antrojo dėmens pradžioje: Atlėkė šyvas arklys, taip (toks) baltas, kad net visą žemę nušvietė (ps.). JabI (LKŽ V 36). 75 a) Jungtukas ir dalelytė Visus sujungiamuosius jungtukus gali lydėti įvairios dalelytės. Tuojau po jungtuko gali eiti tokios dalelytės, kurios vienos jungtuko funkcijos neatlieka (bent, čia, dar, gal, gi13, jau, kad, na, ne, nė, net, nors, šit, štai, vėl, vis ir kt.), taip pat tokie žodeliai, kurie, be dalelyčių, turi ir jungtuko funkciją (ir, tai, tik, užtat, vis tiek, vis dėlto). Dalelytės eina betarpiškai po jungtukų ar jungiamųjų žodžių ir intonaciškai yra prie jų prisišliejusios. Kitaip sakant, dalelytės kartu su jungtuku yra intonaciškai prisišliejusios prie antrojo dėmens, nes sujungiamajame sakinyje ir vienas jungtukas intonaciškai šliejasi prie antrojo dėmens. Tačiau daugumojoj atvejų tie žodeliai nesudaro sintaksiškai-semant­iškai nedalomo vieneto, nors jų intonacija ir vieninga. Į samplaiką įeinančių žodelių reikšmė bei funkcija dažniausiai suvokiama atskirai ir nėra vienalytė. Pirmasis žodelis su antruoju dėmeniu, prieš kurį stovi, sintaksiškai-semant­iškai nesusijęs, jis atlieka tik jungiamąją funkciją; po jungtuko einantis žodelis, priešingai, yra sintaksiškai-semant­iškai susijęs su antruoju dėmeniu, modifikuoja jo komunikacinį bei emocinį turinį, t. y. atlieka dalelytės funkciją. Minėtoseiose samplaikose aiškiai išlaiko savo savarankišką funkciją (eina jungtuku prasidedančio dėmens semantišku modifikatorium) dalelytės bent, čia, dar, jau, kad, ne, nė, net, nors, šit, štai, vis ir kt. — Su karčia vežimą prikrauk vaikų mamai, — juokėsi tėvas: — tai bent bus svečių… ŽemR III 21. Jurgis nuklumpė prie Tamošiaus, o čia kiti dai­rosi, kiek tas griovys nusuktas. ŽemR II 253. Kažkas jam buvo tai įkalbėjęs, todėl dar ketvirtą darbą uždavė. LTRn 327. Skendėjo sniege visa Tekonio sodyba, nurimę nuogos tuopos, o jau slyvų ir vyšnių tai tik viršūnės bekyšojo iš po sniego patvoriais. BaltPV₁₁ 25. Daug čia tekusių, bet kad tų vedučių maža tėra. PP 323. Greičiau medis sveikas anglimi pajus, — o ne žalčio vaikas tėvą jums išduos. SNėrP I 281. …buvo visi išalkę, tai nė raginti nereikėjo. VaižRR I 211. Pasil eis vyti viena kitą aplink drūtą pušį; ne žemėje, tik staigiu aukštyn; tai net akys raibsta. VaižgRR I 67—68. Giros nebeturime, tai nors miselės štai atsigerk. VaižgRR I 183. Pradedi klausyties, tik šit — kažin kas šiurkštus daiktas nukritęs tau ant veido. JabIRR I 533. Pilka tamsu, šlapia drėgna, nuobodu skurdu, — ir štai švyst pragiedrulis. VaižgRR I 192. Keliavo visą dieną, ir vis nebuvo miškui nei galo, nei krašto. CvR V 83. Jungtuką šiuose sakiniuose beveik visur galima praleisti. Dalelytė, atsidūrusi pirmoje vietoje, lieka toks pat semantinis dėmens modifikatorius (plg. atitinkamus pavyzdžius be jungtuko § 6), ir sakinys tampa bejungtukiu. Labai dažnai po įvairių jungtukų eina žodelis ir, išlaikydamas savarankišką dalelytės funkciją (suteikia antrajam dėmeniui naujų komunikacinių bei emocinių atspalvių). …geras vaikas, tyli, rami, darbi, ko bereikia, o ir mūsų Benis nėra, rodos, peiktinas. ŽemR I 24. Gerai svetimoj šaly, bet ir ten miltų kalno nerasi. PP 142. Buvo dar likęs brolis, tai ir tas paskendo ežere. BaltPV 39. Jurgis prižadėjo padėti mums avižų vežti, tačiau ir ligi šiol nesulaukėm. JabIRR I 536. Nei tijūnui Geišei, nei broliui Šiukštai jis nesirodė tinkąs rimtam sunkiajam darbui; tad ir siunčiojo jį ten, kur jis… padirba dvigubai, trigubai. VaižgRR I 39. Bet čia jau nebe Aukštujai, taigi 13 Kad žodelis gi nevartotinas priešpriešinio jungtuko reikšme (vietoj o) žr. V. Labutis, „Kalbos kultūra“, 6, Vilnius, 1964, p. 28—33. 76 ir grįšime. Simon AŠL 9. Sugrįžęs pas Povilaitį, pabėgiau darbą ir ėjau toliau, todėl ir mes eikim gulti. ValPJ₂ 56. Niekas Aukštuosiuose Oginskienės nematęs, užtai ir eina visokie spėliojimai. SimonAŠL 11. Praleidus jungtuką, žodelis ir, atsidūręs pirmoje vietoje dėmenyje, taip pat daugeliu atvejų išlieka sintaksiškai-semantiskai susijęs su dėmeniu, t. y. lieka dalelyte, nors atskirais atvejais (kur jo sąsaja su dėmeniu ne tokia ryški) jau jis degraduoja į jungtuką (pvz.: Sugrįžęs... ėjau toliau, ir mes eikim gulti; plg. šios struktūros sakinius § 4). Po įvairių jungtukų, išlaikydamas dalelytės funkciją, taip pat gali eiti žodelis tik, pvz.: Praslinko dar pusantro amžiaus, ir tik tada žmonės aiškiai suprato visą tų radinių svarbumą. JabIŪŽ 15. Vasarą... upelis visai išdžiūdavo, ir tik kur-ne-kur pavėsy duburiuose žibėdavo žole apaugusios, varlėmis ir kūjagalviais vizgančios vandens duobės. VienUT 81. Jis geras žmogus, labai geras, bet tik jam tos rankelės jau tokios — kur tik prisilies, ir palieka kas nors. LKŽ IV 294. Praleidus jungtuką, žodelis tik, atsidūręs pirmoje vietoje, skirtingai nuo minėtų kitų žodelių, daugiausia degraduoja į jungtuką (plg. § 4). Eidami po jungtukų, mūsų supratimu, taip pat turi savarankišką dalelytės funkciją žodeliai užtat, vis dėlto (ir dėlto ta pačia reikšme), vis tiek14, pvz.: Vaikščiojo Nastutė paskui žąseles, lyg baltomis ilgomis kelnėmis apmauta, bet užtat blauzdos buvo apsaugotos... VienAŠ 9. Pirkia kaip pirkia: dūminė, o vis dėlto matės kažin kokia nepaprasta tvarka. VaižgRR I 210. Stenėjo, stenėjo, bet dėlto nemirė. Ds (LKŽ II 270). Ir kokia bebūtų tamsi naktis aplinkui, kaip besiaustų vėtros ir pūgos, o vis tiek jauku ir gera nuo šito motinos artumo ir jos balso. BaltPV₁ 14. Praleidus jungtuką, užtat, vis dėlto, vis tiek, atsidūrę antrojo dėmens pirmoje vietoje, panašiai kaip tik, gauna jungtuko funkciją, plg.: Jos akelės nejuda, užtat dvišakis liežuvėlis tik lenda, tik lenda iš žiomenų. JabIRR I 536. Saulė, tiesa, persirito per pat galvas, vis dėlto gerokai tebekepina. VaižgP III 263. Verpsi — neverpsi, vis tiek nesuverpsi. LTRn 329. Po įvairių jungtukų gali eiti net dvi dalelytės. Jos taip pat išlaiko savo savarankišką funkciją. Plg.: Sakys: toks jau didelis Geišių kavalierius, jam jau bene ketvirti metai, ir vis dar bekelnis! VaižgRR I 124. Kol nevaikščiojo Kaziukas — bėgiok prie jo su pienu, nešk visur su savimi, tampykis, o čia ir taip kojos iš nuovargio nuo darbų lūžta. CvR VIII 81. Tiesa, namie dar tėvas ir vienas brolis, bet juk ir jie netrukus jau bus juodojo šešėlio aukos. SimonAŠL 37. Išsiskyrė sau Ilžė Šimonių Krizą, tai tegul ir eina jau už jo. SimonAŠL 163. Aukščiau minėtos dalelytės vartojamos ir ne tuojau po jungtuko, bet dar po kito žodžio, pvz.: Mano draugai perėjo laimingai, o man ir dingo žemė iš po kojų. SimonAŠL 299. Baidėsi ožka girion bėgioti, bet vilkas ir iš daržo nutvėrė. PP 315. Teta Bintakienė buvo atėjusi, tai ji ir uždegė (lempą). SimonAŠL 328. Gyvena svetima galva, todėl 14 Žodelius (vis) dėlto, vis tiek, einančius po jungtukų, vadina dalelytėmis taip pat A. Piročkinas, žr. A. Piročkinas, Sujungiamųjų sakinių su jungtukais ir, o, bet loginiai-semantiniai santykiai, „Kalbotyra“, X, Vilnius, 1964, p. 96; kitaip J. Žukauskaitė, min.veik., p. 19. 77 pilvas ir kenčia. PP 184. Akys mato, bet dantys dar nepriprato. PP 304. Lokys — au ir liovėsi, o vilkas dar ir tęsia: ū-ū-ū-ū! CvR V 25. Ji sėdi, regis, ramiai, o širdelė deltog tinksi tinksi. LKŽ II 270. Tokie atvejai dar kartą rodo, kad jungtuko ir dalelyčių samplaikos, apskritai, nėra tvirtos. Pastaruosiuose sakiniuose dalelytę atkelti tuojau po jungtuko arba visai negalima, arba galima tik kartu su žodžiu, kurį ta dalelytė pabrėžia bei modifikuoja. Tik su tam tikromis dalelytėmis jungtukai sudaro sintaksiškai-semantiškai nedalomas samplaikas. Iš tokių paminėtinos dalelytės gi, tai. Kai jos eina po jungtukų ir intonaciškai yra su jais susijusios, atskirą tų žodelių funkciją sunku beįžiūrėti. Šios dalelytės tik sustiprina jungtuko reiškiamą santykį, ir tokios samplaikos traktuojamos kaip atskiri jungtukai ar pirmųjų jungtukų variantai. Ypač glaudžiai su jungtukais susijusi dalelytė gi. Pvz.: Nečiaudės Driežas, o gi ir Jonukas ar ne vyras... ŽemR I 66. Durys su langais ir slenksčiais buvo nupuolę; o gi troba visa visur iškrypusi rodės. DonR 22. Užmindė kazokai nužudytųjų kapą; užaugo veja, bet gi tėvo širdis neužmiršo. LzPR II 11. Kitą kartą pats ponas rengėsi ant baliaus, dėlto gi liepė tam nepriveikiamam žmogui savo vaikų nuprasti gražiai. BsP III 38 (LKŽ II 270). Čia ogi, betgi, dėlto gi savo reikšme beveik nesiskiria nuo jungtukų o, bet, dėlto ir laikytini pastarųjų variantais. Dalelytė tai dažniausiai sudaro sintaksiškai-semantiškai neskaidomą vienetą su jungtukais ir, o. Samplaika ir tai turi artimą reikšmę žodeliui „vis tiek“ ir reiškia nuolaidos santykius. Galite aukso kalną man supilti, ir tai nesiūsiu! LzPR III 15. Iki švento Jono visi žmonės prašo lietaus, ir tai viskas išdžiūsta. PP 185. Čia ir tai mažai skiriasi nuo jungtuko ir, kuris taip pat gali būti vartojamas nuolaidos santykiams reikšti, plg.: Prašiau ateiti, ir neatejo. Grž. Tokios platybės pievų, miškų ir dirvonų, ir dar jiems negana! LzPR III 15. Samplaika o tai reiškia priežasties-pasekmės santykius. Nuo jungtuko o savo reikšme o tai yra daugiau nutolęs, negu ir tai nuo jungtuko ir. — Eikite trobon, vaikeliai, nors valgyti jums duosiu, o tai badu padvėsite... KrevŠP₁ 104. — Traukit alų, tik jūs nepamerkit, o tai, ko gero, nušūs. BaltPV₁ 70. Anksti rytą rytužė vandenėlio ėjau, o tai mano vainikėlį miglužė užkrito. LTRn 59. b) Jungtukas ir prieveiksmis Kaip dalelytės užtat, vis dėlto, vis tiek, taip ir prieveiksmiai dėlto, todėl, eidami tuojau po jungtuko, išlaiko savo savarankišką funkciją. Gilus sniegas Jurą keliskart paklupdė, ir dėl to jis save gėdino. CvR VIII 218. Seniai tatai buvo, rasi, ir todėl jai nebemalonu tai prisiminti. SimonAŠL 18. Kitos mergelės rovė žoles ir degino, o tai dėl to, idant nebūtų žolelei rugiai ir javai. ValPJ₂ 89. Čia dėlto, todėl rodo veiksmo priežastį ir eina priežasties aplinkybe. Dėmenų santykį pakankamai parodo jungtukai ir, o tai. Tik kai jungtuko nėra, žodeliai 78 dėlto, todėl, atsidūrę pirmoje vietoje dėmenyje, kaip aukščiau minėti užtat, vis dėlto, vis tiek ir tik atitinkamais atvejais, atlieka jungiamąją funkciją. Plg.: Ežys mielių nuėjo, todėl pyragai neišėjo. PP 333. ...vyras nemoka ūkininkauti, dėl to negalim pralobti. ŽemR IV 415. c) Dvi dalelytės Po dalelyčių dar, net, nors, štai ir kt., kurios jungtuko funkcijos neatlieka, nors stovi dėmens pradžioje, kartais eina tokie žodeliai, kurie gali turėti ir jungtuko, ir dalelytės funkciją, sakysim, ir, tik. Tokiais atvejais pastarieji žodeliai paprastai atlieka tokio pat semantinio modifikatoriaus vaidmenį, kaip ir pirmieji, ir abu funkcionuoja atskirai, sudarydami tik savotiškas intonaciškai susijusių dalelyčių samplaikas15. Pvz.: Atidarome duris – pilnos gon kos vyrų, dar ir kieme kiti. ŽemR IV 350. O musės begėdės, apsėdusios pieną, tik punta, tik ėda, net ir dubenėlio briunų nematyti… KrėvŠP1 97. Namų darbai, apyvoka – man vienai, nors ir susiplėšyk. ŽemR IV 413. Grūdelis prie grūdelio – štai ir purėlis. PP 185. Čia žodelių ir, tik dalelytės funkciją lemia jų pozicija. Pozicijos vaidmuo tų žodelių funkcijai mažiau jaučiamas tais atvejais, kai pirmoji dalelytė yra susijusi su antrojo dėmens žodžiais morfologiškai. Sakysim, antrojo dėmens pradžioje stovi dalelytė tegu, atliekanti kartu ir morfologinio afikso vaidmenį, tada po jo einantis tik kiek daugiau degraduoja į jungtuką, nes pirmosios dalelytės (tegu) vieta sakinyje yra nenormali, plg.: Dabar jis valgyt nenorėjo – tegu tik jo nevaržo. MontvR I 289. d) Du jungtukai Atskirais atvejais pasitaiko pavartoti kartu du tos pačios reikšmės (sinoniminiai) jungtukai, sakysim: o tačiau, o betgi, o tuo tarpu. Tiek jungtukas o, tiek po jo einantys tačiau, betgi, tuo tarpu turi priešpriešos reikšmę. Pastarieji, būdami vienareikšmiai (vartojami tik priešpriešos reikšme), daugiau sustiprina reikšmę jungtuko o, kuris vartojamas ne tik priešpriešos, bet ir gretinamąją reikšmę (panašiai kaip ir). Pastoviai vartojami du sinoniminiai jungtukai sudaro sintaksiškai-semantškai neskaidomas samplaikas. Tačiau jie vartojami palyginti retai ir nereguliariai, tik tais atvejais, kai norima sustiprinti reiškiamą santykį. Savo reikšme jie visai nesiskiria nuo atskirai vartojamų o, bet, tačiau, tuo tarpu ir laikytini pastarųjų variantais. Pvz.: Urtė pažįsta jo balsą, o tačiau negali ir nenori savo ausimis tikėti. SimonAŠL 282. Puzionys buvo ir daugiau tamečių bernaičių, o betgi tesusiskyrė į keimarį Jonas su Kaziu. VaižgRR I 181. Tokį smūgį gavę, jaučiai turėjo šokti kaip įgelti, o tuo tarpu jie nė nekrust. VaižgRR I 197. Jungtukų bei po jų einančių dalelyčių santykis su pirmojo dėmens dalelytėmis ar kitais žodžiais § 8. Gana dažnai vartojami sakiniai, kuriuose sujungiamieji jungtukai bei po jų einančios dalelytės sintaksiškai-leksiškai santykiauja su pirmojo dėmens dalelytėmis ar tam tikrais savarankiškos leksinės reikšmės žodžiais. Pastarieji žodžiai 15 Plg. V. Labutis, Lietuvių kalbos sudėtinės dalelytės, kn.: Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida, Vilnius, 1964, p. 129. 79 jungtukams yra savotiški atliepiamieji žodžiai. Dažnai jie stovi pirmojo dėmens pradžioje, nors labai tvirtai tų žodžių pozicija dar nėra nusistovėjusi (gali jie būti ir viduryje dėmens, nors tai retesni atvejai). Tokie žodžiai paryškina jungtukų reiškiamą dėmenų priešpastatymą bei gretinimą. Dėmenys tarp savęs yra daugiau susiję, nors sunku pasakyti, kuris dėmuo nuo kurio daugiau priklauso. Tokie sakiniai turi ir sujungiamųjų, ir prijungiamųjų sakinių bruožų. a) Dalelytės ir jungtukai Gana dažnai pirmajame dėmenyje minėtosios rūšies atliepiamuoju žodžiu eina dalelytė tik. Antrojo dėmens pradžioje stovi jungtukas ir, o, tai ir kt. dažnai su jį lydinčia dalelyte, kuri kartu su jungtuku sintaksiškai-leksiškai santykiauja su pirmojo dėmens tik. Tik pradėk kūlti, ir štai tau kalnai šiaudų, pelai, nuokulos, nuovėtos... BaltPV1 127. Tik atsisukusi žvilgt į vyrą [Katrė], ir vėl jos akys pasruvo ašaromis. ŽemR I 87. ...bet tik susergi kiek žmogus, ir manai jau: dabar mirsiu. KrėvŠP 11. Tik neprižiūrėk tavęs, tai ir vaikštai su šviečiančiu užpakaliu. BaltR IV 120. Toks pat santykis galimas ir be jungtuko. Bejungtukiame sakinyje tik santykiauja su antrojo dėmens dalelyte ar pirmoje vietoje stovinčiu tam tikru savarankiškos leksinės reikšmės žodžiu. Tik nepasaugojo meisterienė kitą sykį tėvo, jau tėvas betupis ant Krizo inkilo pakopos. CvMS 44. Vyrui tik užsimink apie pinigus, tuoj ima klausinėti? kam? dėl ko?... KrėvŽ 76. Tik saulės šviesa į riešuto lukštą įspindo – bematant karieta ir arkliai nyko snyko – į lukštą susirangė. CvR V 152. Ji tik kapst snapeliu į vieną, į antrą jaučio akį – jautis ir apako. CvR V 116. Antrajame dėmenyje atitinkamų žodžių gali ir nebūti, dėmenų santykis išlieka toks pat, plg.: Pirštu tik būtų pamojęs Kalvaitis, būtų į jį sūnų ant pavadžių nuvedęs. KrėvŽ 71. Pastaruoju atveju ypač svarbus tarinio formų santykis. Gana dažnai taip pat vartojama pirmajame dėmenyje dalelytė tik (tiktai) su neiginiu ne: ne tik(tai). Antrajame dėmenyje tokiais atvejais dažnai eina bet(ir). ...ne tik mes, vaikai, krūptelėjome, bet ir suaugusieji, nustoję kramtę, pririlo. VienIMA 21. Per tuos tris mėnesius ne tik gruzinai vykdavo būriais ir visais takais į šventosios Ninos vienuolyną, bet lankydavo jį ir kitų krikščioniškųjų šalių žmonės. VienUT 19. Ne tiktai šeimyna temai dirba, bet ir patys tėvai, žiūrėk, netingi. JablRR I 533. Prie ne tik dar gali jungtis kitos dalelytės, sakysim, kad, vien ir kt. Ne tik kad nieko tada nematai, kas darosi aplinkui, bet muilo prieina į akis, ir jas ima graužti. VencĮPU 20. Ne vien tik šuliniai išdžiūvę, bet ir pati Įsra vietomis sausa. SimonAŠL 29. Pirmajame dėmenyje gana dažnai eina dalelytė ne, antrajame vartojami jungtukai ir, o, bet ir kt. Tiesa, ne jis vienas kaltas, ir mano kaltė. SimonAŠL 267. Ne žmogus yra vyžai, o vyža žmogui. PP 214. Ne nosis tabakui, bet tabakas nosiai. PP 212. Dalelytė ne gali būti pirmajame dėmenyje prie veiksmažodžio, o antrajame dėmenyje vartojami jungtukai o, tik, tai ir kt. (vieni ir su dalelytėmis). 80 Kazys, rodėsi, nė galvoti apie tai ne begalvoja, o jo imta nuo tos valandos galvoti ir dairytis. VaižgRR I 201. Ne praėjo nė dešimt minučių, o jau miestelyje kuždėjo išvažiuojantieji. VaižgRR I 164. Ne spėjo meška dar gerai susirangyti, tik triokšt ragelės ir sulūžo. LTRn 292. Būdavo, jaučiui šienas ar kitas ėdalas nepatiks, tik su ragais jis ėdžias — vikst. CvR V 113. O nepastebėjai, tai supleškėjo visa troba. VaižgRR I 72. Pirmajame dėmenyje gali eiti dalelytės dar (dažnai su dalelyte ne-), juk, vos (tik) ir kt. Antrojo dėmens pradžioje eina jungtukai, vieni ir su dalelytėmis, arba vienos dalelytės. Dar meška girioji, o jos odą dera. PP 322. Mato žmogus — bėda: dar pati vasara, o jau prasideda gruodas. CvR V 124. Vaikas dar kojų nesušilo, o jau čia visi jūs: er-r, er-r! BaltPV1 39. Dar voverė medyje, jau puodą kaičia. PP 323. Nespėjo dar senelis namo grįžti — kiaulė jau susilaukė vienuolikos paršiukų. CvR V 69. Juk tavo gyvenimas vertesnis už Driežo, o plikas esi kaip šuo per tą prakeiktą smarvę! ŽemR I 67. Vos paspėjo pro vartus namo, ir tatulėlis parbrazdėjo. ŽemR I 153. Vos tik pasiekiau pagirį, o jau pradėjo dulkti. BaltPV1 78. Tokio tipo sakiniuose sintaksiškai-leksiškai tarp savęs santykiaujantys dalelytės ir jungtukai bei savarankiškos leksinės reikšmės žodžiai nėra visiškai gramatikalizavęsi. Čia dar aiškiai išsiskiria jungtuko ir dalelyčių funkcijos. Galimi atitinkamos struktūros sakiniai su tomis pačiomis dalelytėmis ir be jungtukų (žr. pavyzdžius aukščiau). Santykiaujančios dalelytės, kurios sustiprina jungtuko reiškiamą santykį, iš esmės yra susijusios kiekviena su savo dėmens žodžiais: pirmajame dėmenyje einančios dalelytės pabrėžia bei modifikuoja pirmojo dėmens žodžius, antrajame dėmenyje einančios dalelytės bei tam tikri savarankiškos leksinės reikšmės žodžiai (bematant, tuoj ir kt.) yra susiję su antrojo dėmens žodžiais. Beje dalelytės taip pat dažnai galima praleisti, plg.: (Tik) atsisukusi žvilgt į vyrą [Katrė], ir (vėl) jos akys pasruvo ašaromis. ŽemR I 87. Mato žmogus — bėda: (dar) pati vasara, o (jau) prasideda gruodas. CvR V 124. Galima kalbėti tik apie kai kurių sintaksiškai-leksiškai santykiaujančių žodžių didesnį ar mažesnį artėjimą prie jungtukų. Pavyzdžiui, kiek glaudesnės yra samplaikos su neiginiu ne pirmajame dėmenyje (ne tik — bet ir, ne — ir, ne — o, ne — bet ir kt.)16, ypač ne tik — bet ir. Dėl leksinio priešpastatymo (neigimas — teigimas) santykiaujantys žodeliai yra labiau vienas su kitu susiję: vienas sąlygoja kitą. Be to, samplaikoje ne tik — bet ir jungtukas bet yra kiek pastovesnis. Samplaikose su ne jungtukai dar labiau įvairuoja (plg.: ne — ir, ne — o, ne — bet ir kt.). Be to, ne, santykiaudamas su jungtukais, gali eiti ne tik atskirai, bet ir su veiksmažodžiu kaip jo prefiksas (žr. pavyzdžius aukščiau). 16 Plg. J. Žukauskaitė, min. veik., p. 19, kur dvilypiais sujungiamaisiais jungtukais laikomi ne tik — bet (ir), ne tik kad — bet, ne — o (kiti su ne, pvz.: ne — ir, ne — bet ir pan., neminimi). Prie dvilypių sujungiamųjų jungtukų čia dar nurodomi kiek — tiek (ir), kaip — taip (ir). Tačiau pastarieji žodeliai reiškia aiškesnį sujungiamąjį santykį tik jungdami vienarūšės sakinio dalis. Sudėtiniuose sakiniuose su šiais žodeliais dar labai ryškus prijungiamasis santykis. Plg.: Kaip seniau Kazys buvo Butkų šeimos narys, taip dabar Jonas tapo Šnerų šeimos narys. VaižgRR I 228. Pastarosios samplaikos savo struktūra taip pat yra artimesnės prijungiamajam sakiniui (jungiamasis ir taliepamasis žodis). 6. Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai 81 Vis dėlto ir šios samplaikos glaudesnės tik tais atvejais, kai jungiamos vienarūšės sakinio dalys. Tada samplaikų atitinkami žodeliai tik ir santykiauja su jungiamosiomis vienarūšėmis sakinio dalimis. Plg.: Jas pastebi ne tik priešas, bet ir draugas. SimonAŠL 18. …Geišiai iš pirmos dienos tapo pirmaisiais dvaro kumetyne ne tik aukštesniu savo padėjimu, bet ir asmeniniais savumais. VaižgRR I 112. Mėšlo lenkis ne dėl baimės, bet dėl smarvės. PP 210. Pirštai riečiasi ne nuo savę, bet į save. Lp. Vaikai, kaip ir didieji, buvo pripratę iš Mykoliuko laukti ne malonės, tik „dėdės“ pareigų ėjimo. VaižgRR I 55. Sujungiamajame sakinyje jungtukas jungia ištisus dėmenis, o dalelytės paprastai modifikuoja tik tam tikrus žodžius. Tuo būdu daugeliu atvejų dėmenyse dar lieka žodžių, kurių dalelyčių funkcija neapima. Dėl to sujungiamajame sakinyje jungtuko ir su juo sintaksiškai-leksiškai santykiaujančių dalelyčių funkcijos labiau išsiskiria, negu vientisiniame sakinyje, jungiant vienarūšes sakinio dalis. Plg.: Ne tik svirnų, tvartų ir klojimų stogai buvo sukūrę…, bet ir buvusių ponų gyvenamieji rūmai reikalavo greito ir didelio remonto. VienR V 10. Ne ėdžios prie arklio eina, bet arklys prie ėdžių. PP 270. Čia dalelytės iš kitų išskiria tik veiksnius. b) Savarankiškos leksinės reikšmės žodžiai ir jungtukai Panašios struktūros sakiniuose vietoj aukščiau minėtų dalelyčių vartojami ir savarankiškos leksinės reikšmės žodžiai. Pirmajame dėmenyje (dažniausiai pradžioje) eina modaliniai žodžiai gana, negana. Po gana prieš antrąjį dėmenį dažnai pasitaiko jungtukas ir (vienas ir su dalelytėmis). Gana kartais išgirsti dainą, ir jos nebeužmiršti. LKŽ III 95. Gana buvo mažiausio neatsargumo, ir nelaimingieji slydo nuo stataus kalno žemyn. BilR 108. Gana pasižiūrėti į akis, ir jau į vienus tiesia rankas, kad juos imtų, nuo kitų glaudžias ir rėkia. VaižgRR I 142. Po negana antrasis dėmuo prasideda dar, dargi, bet ir, bet dar ir kt. …Negana nesikeliate laiku, dar, mat, reikia abiem gaišti šiokią dieną. ŽemR I 89. Negana gyvenimas karus, sunkius darbus…, dargi ir širdies nūstumas slegia. ŽemR IV 411. Negana ore, miške pilna visokio čiulbesio, švilpesio, bet ir žemės vabalėliai pagaliau skelbėsi, kokiu bemokėjo, balsu. ŽemR I 195. Negana namų darbai, bet dar reikia važinėti šeimynos. ŽemR I 191. Pirmajame dėmenyje taip pat eina veiksmažodžių reikėti, užtekti esamojo ar būtojo kartinio laiko trečiojo asmens formos ir santykiauja su jungtuku ir. Reikia tik paėjėti, ir pasirodys žiburys. BilR 75. Bereikėjo tarpas tarp jų užbraukti dviem sienom, ir turi trečią klėtį. VaižgRR I 102. Tiktai vienos valandos bereikia, ir bus ir broliai. LTRn 302. Užteko man grįžti namo, surinkti žmones, ir aš tuoj pamačiau… VencIGD 291. Užteko rudžiu paminėti Raulio pavardę, ir visi stojo už jį kaip mūras. AvyžŽLŽ 30. Šiuose sakiniuose sintaksiškai-leksiškai su jungtukais santykiaujantys žodžiai (gana, negana, reikėti, užtekti ir kt.) turi gana bendrą, bet aiškiai savarankišką leksinę reikšmę. Be to, šie žodžiai sudaro pirmojo dėmens tarinį ar jo dalį. Dėl to minėtosios samplaikos čia dar mažiau yra gramatikalizavusios, negu samplaikos su dalelytėmis. 82 Išvados 1. Jungtuko ar dalelytės funkciją sujungiamajame sakinyje galima nustatyti, remiantis tų žodžių diferencinėmis ypatybėmis: žodelio pozicija ir jo santykiu su dėmeniu. Jungtukas paprastai stovi antrojo dėmens pradžioje, bet su pačiu dėmeniu sintaksiškai-semantškai nėra susijęs (nekeičia jo turinio, tik parodo dviejų dėmenų santykį). Dalelytė gali eiti ir pradžioje, ir viduryje dėmens, bet sintaksiškai-semantškai yra susijusi su dėmeniu — modifikuoja komunikacinį bei emocinį dėmens turinį. 2. Atsidūręs jungtuko pozicijoje, greičiau gauna jungtuko funkciją žodelis tik, ypač kai jis turi išskiriamąją reikšmę. Žodelis ir, būdamas antrojo dėmens pradžioje, dažnai dar atlieka semantinio modifikatoriaus (dalelytės) funkciją. Žodeliai bet, tai, atlikdami skirtingas funkcijas, paprastai turi ir skirtingas reikšmes. Žodeliai bent, dar, juk, net, vis ir kt. visada išlieka dėmens semantiniai modifikatoriai, nors ir atsiduria jungtuko pozicijoje. 3. Jungtukų ir dalelyčių ar formalių rodiklių neturinčių prieveiksmių intonacinės samplaikos (o ir, bet tik, dar ir, ir vis dėlto, ir todėl, ir dėlto ir kt.) sintaksiškai-semantškai dar nėra suaugusios. Jose atskiri žodžiai paprastai išlaiko savo savarankišką funkciją. Sintaksiškai-semantškai daugiau suaugusias samplaikas sudaro tik jungtukai su dalelytėmis gi, tai (ogi, betgi, ir tai, o tai ir kt.). Šiais atvejais sunku beįžiūrėti jungtuką lydinčios dalelytės atskirą funkciją. Taip pat sudaro glaudžias samplaikas du tos pačios reikšmės jungtukai (o tačiau, o betgi, o tuo tarpu ir kt.). 4. Jungtukų reikšmę (priešpastatymą ar gretinimą) gali paryškinti pirmajame dėmenyje esančios dalelytės ar savarankiškos leksinės reikšmės žodžiai, bet tokie sintaksiškai-leksiškai tarp savęs santykiaujantys žodžiai gramatikalizuotų samplaikų taip pat nesudaro (tik — ir vėl, dar — o jau, vos — ir, gana — ir, negana — bet ir, reikia — ir ir kt.). Tiek dalelytės, tiek kiti žodžiai čia išlaiko savarankiškas funkcijas. Be to, tokios samplaikos nėra reguliarios: jose labai įvairuoja jungtukai, beje pastaruosius galima ir visai praleisti; taip pat paprastai galima praleisti dalelytes. Kiek daugiau artėja prie jungtukų tik samplaikos su neiginiu ne, ypač ne tik — bet ir. Tačiau ir pastarosios glaudesnės tik jungdamos vienarūšes sakinio dalis. Sujungiamajame sakinyje, kai dalelytės modifikuoja atskirus žodžius, o jungtukas jungia ištisus dėmenis, sintaksiškai-leksiškai santykiaujančių žodžių funkcijos dar aiškiai išsiskiria. СОЮЗЫ, ЧАСТИЦЫ И ИХ СОЧЕТАНИЯ В СЛОЖНОСОЧИНЕННОМ ПРЕДЛОЖЕНИИ А. ВАЛЯЦКЕНЕ Резюме 1. Различение функций частиц и союзов в сложносочиненном предложении проводится в статье на основе дифференциальных признаков этих слов, т.е. в зависимости от их позиции и отношения к компоненту сложного предложения. Частица модифицирует коммуникативное или эмоциональное содержание компонента предложения, а союз является синтаксико-семантически 6* 83 изолированным от компонентов предложения, т.е. он не меняет содержания компонентов, только показывает отношение между ними. Возможны и переходные случаи. 2. Слово tik „только“, выступающее в позиции союза, выполняет функцию союза, в особенности в тех случаях, когда оно имеет выделительное значение. Слово ir „и“, стоящее в начале второго компонента, ещё довольно часто выполняет функцию семантического модификатора, т.е. частицы. Слова bet „но“, „всё“, tai „то“, употребляемые в разных функциях, обычно имеют и разные значения. Слова bent „хоть“, dar „ещё“, juk „ведь“, net „даже“, vis „всё“ и т.п. всегда являются семантическими модификаторами. 3. Частицы и наречия, не имеющие формальных показателей, интонационно сочетаясь с союзами, обычно не образуют с ними единого целого (o ir „а и“, bet tik „но только“, dar ir „ещё и“, ir vis dėlto „и всё-таки“, ir todėl, ir dėlto „и поэтому“ и др.). В таких сочетаниях отдельные слова выступают в своей самостоятельной функции. Неделимое синтаксическое целое образуют только союзы с частицами gi „же“, tai „то“ (ogi „а“, betgi „но“, ir tai „и то“, o tai „а то“ и др.), а также два синонимических союза (o tačiau, o betgi „но“, o tuo tarpu „а в то время“ и др.). 4. В определенных случаях функцию союзов сопоставление или противопоставление) усиливают частицы, а также некоторые модальные и другие слова, имевшие самостоятельное лексическое значение, употребляемые в первом компоненте (обычно в начале) (tik — ir vēl „только — и опять“, dar — o jau „ещё — а уже“, vos — ir „чуть — и“, gana — ir, užteko ir „достаточно — и“, reikia — ir „нужно — и“ и др.). Почти всегда такие синтаксико-лексические сочетания являются неграмматикализованными. К союзам тяготеют только сочетания с ne „не“ в первом компоненте (ne tik — bet ir „не только — но и“, ne — ir „не — и“, ne — bet „не — но“ и др.). Однако и в таких сочетаниях более тесная связь отмечается только в тех случаях, когда упомянутые слова стоят при однородных членах предложения. В сложносочиненном предложении, когда частицы модифицируют только определенные слова, а союз связывает целые компоненты, ещё довольно четко разграничиваются отдельные функции слов, характеризующихся синтаксико-лексическими отношениями.