Galininkas su dalyviu XVI–XVII a. lietuvių kalbos paminkluose (paplitimas ir santykis su originalų konstrukcijomis)

LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKOS TYRINĖJIMAI LEETUV OS, TSR MOKSLŲ, AKADEMIJA GALININKAS SU DALYVIU XVI—XVII a. LIETUVIŲ KALBOS PAMINKLUOSE (Paplitimas ir santykis su originaly konstrukcijomis) V. AMBRAZAS Tradiciniu galininko su dalyviu (accusativus cum participio) terminu paprastai žymimos konstrukcijos, kurias po veiksmažodžių, reiškiančių pojūčius, jausmus, suvokimą, žinojimą, kalbėjimą ir pan. sudaro daiktavardžių ar įvardžių galininkas su derinamu dalyviu, pvz. : mačiau vaiką bėgantį, girdžiu tave sugrįžusį. Tokių kenstruk- cijų užfiksuota daugelyje indoeuropiečių kalbų, bet ilgainiui jos beveik visur pakito arba išnyko. Dabartinėje lietuvių kalboje jų vartojimo sfera taip pat susiaurėjusi, o dalyvio galininkas daugeliu atvejų pakeistas padalyviu!. Tačiau senuosiuose ras- tuose galininkas su dalyviu vartojamas labai intensyviai. Dar daugiau: šių konstruk- cijų gausumą bei įvairumą galima laikyti viena iš ryškiausių mūsų senosios literatū- ros sintaksinių ypatybių. Senuosiuose raštuose galininką su dalyviu dažnai randame tokiomis aplinkybėmis, kokiomis nei dabartinėje literatūrinėje kalboje, nei tar- mėse jo beveik nepasitaiko. Štai keletas pavyzdžių. Asch szinau Ischgelbetoghi mana giwa santi. BrP II 40. Dūk mums jeib tikketumbime je Diewo Gimdiwe Sancze. RG 576. Numanai|td Pond esanti Teisu/per sila dsilai¢io nuog to ukinika ne weržusi|batdig su loskd io del pazadinusi. SE 75. Karalui Egypto pasakita buwa, Szmones ischbeguses. BrB II Moz 14,5. Anis tiektai szitq giwdtq biisenzciq tiki. DP 584,,. Asch... ludi- jultawe prijmamą MT 1212. Nesa szinnat iau nu schii cziesu iawus isch lauko suwoktus. BrP 395. Senieji raštai yra pagrindinis, o daugeliu atvejų vienintelis šaltinis, iš kurio mes galime pasisemti žinių apie šių konstrukcijų sandarą ir vartoseną tolimoje praeityje. Todėl jų duomenis reikia atidžiai patikrinti ir ištirti. Šio straipsnio tikslas — apžvelgti galininko su dalyviu paplitimą XVI — XVII a. lietuvių kalbos paminkluose ir pamėginti nustatyti juose randamų konstrukcijų san- tykį su to meto gyvąja kalba. Iš galininko konstrukcijų su dalyviais čia bus liečiamos tik tos, kuriose dalyvis turi atributyvinę-predikatyvinę funkciją; daugelis tokių konstrukcijų gali eiti šaluti- nių sakinių atitikmenimis, plg.: matau kaimyną sergantį ir matau, kad kaimynas ser- ga. Galininko su dalyviu terminas netaikomas pasakymams, kuriuose dalyvio * Plačiau apie galininko konstrukcijas su padalyviu Zr. aut., „,„Baltistica“, IV (2), 1968, p. 192tt. Apie galininką su dalyviu žr. E. Tangl, Der Accusativus und Nominativus cum Participio im Altli- tauischen, Weimar, 1928. 41 galininkas yra tiesiog daiktavardžio atributas, pvz.: sutikau kaimyną, sunkiai sergan- tį; nuo tokių konstrukcijų stengtasi atsiriboti ir pateikiant statistinius duomenis. Tačiau dėl senųjų raštų skyrybos įvairavimo ir kitų priežasčių tas atribojimas kartais esti sunkus, ir subjektyvumo čia išvengti nelengva. Apskritai, stengtasi nuošalyje palikti tik tuos pavyzdžius, kuriuose dalyvio galininkas be abejo ėjo paprastu pažymi- niu. Galininko su dalyviu vartojimo dažnumui nustatyti imamas konstrukcijų skai- čius viename autoriniame lanke, kuris lygus maždaug 40000 spaudos ženklų. Tas skaičius laikomas kalbamųjų konstrukcijų dažnumo rodikliu. Galininkas su dalyviu įvairiuose XVI — XVII a. raštuose yra paplitęs labai nevie- nodai. V. Falkenhanas yra nurodęs, kad ši konstrukcija ypač mėgstama J. Bretkūno, o kitų autorių vartojama rečiau*. Kadangi J. Bretkūno raštai sudaro didžiąją dalį visų XVI a. lietuvių kalbos paminklų, o pats didžiausias i§ jy — Biblijos vertimo rank- raštis — iki šiol dar beveik netyrinėtas, pravartu visų pirma į juos atkreipti dėmesį. J. Bretkūno Biblijoje randame 1191 galininko su dalyviu konstrukciją. Vidutiniš- kai viename aut. lanke čia pavartota apie 12 konstrukcijų, bet įvairiose vertimo da- lyse jos pasiskirsčiusios labai netolygiai. Iš Naujojo testamento dalių didžiausias jų dažnumo rodiklis yra Apokalipsėje (32,5) ir Jono evangelijoje (20,5); toliau eina Morkaus (18,9) ir Luko evangelijos (17,1). Iš Senojo testamento dalių galininkas su dalyviu dažniausiai vartojamas Barucho pranašystėje (40), Makabėjų (32,5) ir Juditos knygose (24), toliau eina Danieliaus (22,5), Ezechielio ir Esteros (20) Samuelio (18,8) ir Išminties knygos (18,1). Antra vertus, kai kuriose vertimo dalyse šios konstruk- cijos yra labai retos. Rečiausiai jų pasitaiko Senojo testamento Patarlių knygoje (0,5), Psalmyne (1,6) ir Kronikose (5); beveik dvigubai mažesnis už vidutinį jų daž- numo rodiklis yra Izajo (6,7) ir Siracho knygose (6,9), o iš Naujojo testamento dalių — Povilo laiškuose (6,5). Žinant atskirų Biblijos dalių vertimo eilę, galima nustatyti, kaip kito galininko su dalyviu dažnumas daugiau kaip 10 metų trukusio Biblijos vertimo metu. Šį kitimą rodo 1 lentelė, iš kurios matyti, kad kalbamųjų konstrukcijų dažnumo rodikliai nuo pat vertimo pradžios labai svyruoja: 1579—1580 m. verstose dalyse tarp 6,5 ir 32,5, 1585 — tarp 0,5 ir 15, 1586 — tarp 4,1 ir 24, 1589 — tarp 5 ir 32,5, o pačiais paskutiniaisiais 1590 m. vėl pakyla nuo 7,1 iki 40. Tad galininkas su dalyviu labai būdingas ne tik ankstyvajam“, bet ir vėlesniajam Bretkūno kūrybos laikotarpiui. Jo skaičiaus dėsningo mažėjimo ar didėjimo statistika nerodo. Jeigu pa- lyginsime jų vartojimą 1579—1580 m. verstame Naujajame testamente ir maždaug tokios pačios apimties Senojo testamento dalyje nuo Jozuės ligi Nehemijo knygų (versta 1589 m.), tai pamatysime, kad konstrukcijų skaičiaus ir dažnumo skirtumas nėra didelis (NT 284 ir 13,3, o Joz-Neh 238 ir 11,3). Baigdamas versti Bibliją, J. Bret- kūnas šias konstrukcijas kartais vartojo netgi intensyviau, negu pirmaisiais darbo metais. 2 Žr. V. F alkenhahn, Der Ubersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Hel- fer, Konigsberg und Berlin, 1941, p. 186. : Plg. V. Falkenhahn, ten pat. 42 I lentelė Galininko su dalyviu dažnumas Bretkūno Biblijoje | | S | sv | a | | o, o a o o. o o 2] 2 o wn = E 2 o 7 £ 2 Em šĖ iš E a | g5 ži | E. šž | i: 53 E SE 5 | gE SE Eg CE 3 SE g% [82 22 |. 2% [AB £5 žiai |AB | | | of | Luk 17,1 Apokr 11 GG [10 157 Laisk 13 Vai Judit 24 Mak | 32,5 A 395 Pam 41 | 1589 s Job | 16 2 t || Bm 18,1 Iz 6,7 Apd a 9 Jer | 7,2 Jon 20,5 Jo | EM Mork 18,9 Teis | 9 Ezech | 20 15804 | Mat 10.7 Rut | 15 Dan | 22.5 NT 132 | 1589 J | Sam | 18,8 | 1590 { | Bar | 40 ei ; Kar 12,2 Maž. Pran. | 7,1 | Ps fe Kron | || Moz* | 10,1 ę į Ezr-Neh | 8,5 IR TER Sir | 6,9 | st | 30 | ST | 11.4 1585 Tob | 15 | | — oh Pat | 05 | | Visose | * Cia jtraukti ir 1588 m. verstos Genezés (I Moz) duomenys. Galininko su dalyviu vartojimo intensyvuma tam tikrais atvejais galima sieti su ver¢iamo teksto stiliumi. Nesunku pastebėti, kad daugiau kalbamuyju konstrukcijų pasitaiko tose vietose, kur vyrauja epinis pasakojimas, o mažiau — didaktinése bei poetinėse dalyse. Išimtimi galima būtų laikyti didelį šių konstrukcijų dažnumą Apokalipsėje, Ezechielio, Danieliaus ir Barucho knygose, tačiau jis paaiškinamas tuo, kad čia daug sykių kartojamos labai panašios stereotipinės konstrukcijos. Pavyzdžiui, konstrukcija Ir ischtirsite, mane Pona (Ponu) santi su nedidelėmis va- riacijomis (įvairūs laikai, nuosakos, kartais skirtinga žodžių tvarka) Ezechielio pra- našystėje pakartojama 51 kartą. Tad savo pasiskirstymu atskirose vertimo dalyse pagal teksto stilių galininkas su dalyviu maždaug atitinka absoliutinį naudininką (plg. LKK V 50). Kad galininko su dalyviu paplitimas gerokai priklauso nuo teksto stiliaus, patvir- tina ir J. Bretkūno giesmynas, kuriame ši konstrukcija palyginti reta. Žinoma, čia didelė dalis giesmių yra perspausdinta iš Mažvydo giesmyno, tačiau ir paties Bret- kūno verstose giesmėse galininkas su dalyviu yra daug retesnis, nei prozos raštuose. Norint aiškiau suprasti J. Bretkūno raštuose randamų konstrukcijų santykį su to meto gyvąja kalba, reikia visų pirma nustatyti, kiek jų vartojimą galėjo paveik- ti vertėjo naudoti originalai; Originalų įtakai išaiškinti Bretkūno Biblija buvo sugretinta su 1549 m. Liuterio Biblijos leidimu?, pasirodžiusiu maždaug dešimtmečiu vėliau, negu paties vertėjo naudoti 1537 ir 1540 m. leidimai (jie buvo mums neprieinami), ir su Vulgata, * Biblia: Das ist: die gantze heilige Schrifft: Deudsch Auffs new zugericht. D. Mart. Luth. Wittemberg. Gedruckt durch Hans Lufft. 1549. 43 kurios Senojo testamento tekstas pateikiamas pagal 1539 m. leidimą*, o Naujojo — pagal E. Nestlg®. Kadangi Bretkūno Biblijos vertimo technika ir santykis su originalais ligi šiol neištirta, reikia visų pirma paliesti keletą bendresnių klausimų. Kaip žinoma, J. Bretkūnas pradėjo versti Bibliją iš lotynų kalbos ir, sprendžiant iš įrašo rankraš- tyje’, 1579 m. per mėnesį išvertė visą Luko evangeliją. Sugretinus tekstus, aiškiai matyti, kad ši da- lis yra tikrai versta iš Vulgatos. Tai nuo pat pradžios rodo daugybė vietų, kur Bretkūno tekstas pažodžiui atitinka Vulgatą ir skiriasi nuo Liuterio versijos (pvz., plg. 1, 2, 4, 6, 14, 17, 18, 19, 23, 37,43,44, 46,48, 54, 62, 63,2, 8,9 ir t.t.). Tačiau iš kai kurių vietų galima spręsti, kad Bretkūnas versdamas po ranka turėjo taip pat Liuterio tekstą ir juo naudojosi. Pasitaiko sakinių, kurie yra daug artimesni Liuterio versijai, negu Vulgatai, ir, tur būt, negalėjo būti išversti tiesiog iš pastaro- sios, plg.: Ne prafikite daugiesnia nej padarita ira (viršuje: prisakita ira dūti). 3,13 — Nihil amplius, quam quod constitutum est vobis, faciatis. — Foddert nicht mehr | denn gesetzt ist. Cia pat naudoji- masi Liuterio tekstu rodo leksika: (Gwaltu) (viršuje: Niewalios) ne wienam ne darikite, (pikta) nei ne tiesas. 3,14 — Neminem concutiatis, neque calumniam faciatis.— Thut niemand gewalt noch vnrecht. Tur būt, vokiško teksto sugestijuotas ecce vertimas weisdek (1,31 ir kt.) ar dabakes (1,36), plg. vok. sihe. Matyt, į vokiškąjį tekstą Bretkiinas žiūrėdavo tada, kai tiesiog iš lotynų kalbos sakinį būdavo sunku išversti dėl frazeologizmų, lietuvių kalbai neįprastos konstrukcijos ar panašių prie žasčių; šiuo atžvilgiu dar plg.: Weisdek, neschcze busi 1,31 — ecce concipies in utero — sihe du wirst schwanger werden. Be to, pagal Liuterio Bibliją Bretkūnas suskirstė verčiamą tekstą pastraipomis. Tačiau pagrindinis šaltinis, iš kurio ištisais puslapiais versta Luko evangelija, yra, be abejo, Vulgata. Tų pačių metų rudenį pradėjęs versti Povilo laiškus, Bretkūnas iš pradžių irgi bandė remtis Vulgata, bet iš jos išvertė tik pirmąsias pastraipas (Rom 1,1—3) ir nuo čia vertimo pagrindą pa- keitė. Tame pačiame puslapyje po nedidelio tarpelio su įrašu Ve/ sic: pakartotas tas pats tekstas verstas jau iš Liuterio Biblijos; iš jos versti ir tolimesni laiškų puslapiai bei kitos Naujojo testamento dalys. į Verčiant kitas Naujojo testamento dalis, Vulgata Bretkūnui buvo tik pagalbi nis šaltinis. Ci visur aiškiai jaučiama vokiškojo originalo dvasia ir raidė. Tiktai retkarčiais vertėjas nutolsta nuo Liuterio versijos ir formuluoja sakinį pagal Vulgatą, pvz.: Prarakas sawo tiewischkeie garbes ne tur Jon 4,44 — ein Prophet daheim nichts gilt — propheta in sua patria honorem non habet; Wieschpatie, lei miekt, bus sweiks Jon 11,13 — Herr, schleft er | so wirds besser mit jm — Domine, si dormit, sal- vis erit; plg. dar Kana Galileos Jon 4,46 — Cana in Galilea — Cana Galilaeae. Vulgatos tekstas, matyt, padėjo Bretkiinui išversti tokius sakinius su frazeologizmais, kaip: Nesa bus, kaip (viršuje: iog) Herodas tha Bernelį ieschkos ant nuszavinimo Mat 2.14 — Denn es ist furhanden | das Herodes das Kindlin sueche | dasselb vmb zu bringen — Futurum est enim ut Herodes guaerat puerum ad per- dendum eum, arba: Nesa iu nebebuwa Mat 2,18 — Denn es war aus mit jnen — guia non sunt; Bei Iesus prawirka Jon 11,35 — Vnd Jhesu giengen die augen vber — Et lacrymatus est Iesus. Tačiau pavieniai sakiniai, kurie nebuvo versti tiesiog iš Liuterio, tėra mažos salelės ištisame sraute pa- straipų, kurių vertimo vokiškas pagrindas neabejotinas. Panašiai iš vokiečių kalbos, tik kartais pa- naudojant lotynų, graikų ir hebrajų kalbų tekstus, išverstas ir Senasis testamentas*. Vėlyvojoje lotynų kalboje, iš kurios J. Bretkūnas išvertė Luko evangeliją, galinin- kas su dalyviu (accusativus cum participio) vartojamas gana dažnai. Tad visų pirma reikia atkreipti dėmesį į vertėjo pavartotų galininko su dalyviu konstrukcijų santykį * Biblia sacra Vvlgatae editionis Sixti Ovinti pont. max. ivssv recognita atque edita Romae... MDXCIII. \ * Novum Testamentum Graece et Latine, Utrumque textum cum apparatu critico ex edi- tionibus et libris manu scriptis collecto imprimendum curavit Eberhard Nestle, Stuttgart, *1921. 7 Po Luko ev. vertimo: Isch latinischko perguldita... Incepi vertere 6. die Martij Et absolui 30. Martij. 8 Zr. A. Bezzenberger, Beitrige zur Geschichte der litauischen Sprache, Gottingen, 1877, p. XVII; aut., LKK V, 1962, p. 37. 44 su atitinkamomis lotyniško teksto vietomis. Kokius Vulgatos pasakymus J. Bretkū- nas išvertė galininku su dalyviu, rodo 2 lentelė. 2 lentelė Luko evangelijos vertimo santykis su Vulgata Galininkas su dalyviu | | | | i Bendras Vulg EN po kitų | a1 PO roger Su po rasti | veiksma- | Skaičius pan. | žodžių a | | | Accusativus cum participio 11 | 15 = 96 , cum infinitivo | TE gh I alga 17 cum adjectivo — | = | | 1 Šalutiniai sakiniai su quod = |m | 3 3 2 » Su quia, quoniam ir kt. — | — | | 9 = i Lh NE 15 | 15:51] 19 49 | | Iš lentelės matyti, kad lot. accusativus cum participio sudaro daugiau nei pusę visų liet. galininko su dalyviu atitikmenų. Tačiau visais tokiais atvejais galininkas su dalyviu eina po veiksmažodžių regėti, girdėti, rasti ir pan., valdančių galininką. Tokiose konstrukcijose tiesioginio valdymo ryšiai tarp veiksmažodžio ir daiktavar- džio (įvardžio) galininko nėra nutrūkę, ir galininkas gali būti laikomas veiksmažo- džio objektu, pvz.: Kada regit debesi kelintisi nog wakara, toiaus sakat 12,54 — Cum videritis nubem orientem ab occasu, statim dicitis. Tas ischgirdes pulka praenti, klause 18,36 — Et cum audiret turbam prae- tereuntem, interrogabat. Kaip ieisite rassite waika asliczas pririschta 19,30 — introeuntes invenietis pullum asinae alligatum. ~ Konstrukcijomis, kurios eina po sakyti, žinoti ir kitų veiksmažodžių ir siejamos su jais tik fraziniu valdymu (kaip ir aiškinamieji šalutiniai sakiniai), lotyniško teksto accusativus cum participio neverčiama. Jomis Bretkūnas dažniausiai vertė accusa- tivus cum infinitivo arba šalutinius sakinius, pvz.: A ius ka mane satin sakat? 9,20 — Vos autem quem me esse dicitis ? Nes iaucziu maze nog manęs ischeiuse 8.46 — nam ego novi virtutem de me exiisse. Ir anis suprata ghi regeiusi regeijma (pabr.) baszniczai 1,22 — et cognoverunt quod visionem vidisset in templo. Bet idant szinatumbit sunų szmagaus turintį mace ant szemes 524 — Ut autem sciatis quia Filius hominis habet potestatem in terra. Tokioms savarankiškoms Bretkūno vertimo galininko su dalyviu kon- strukcijoms visai nebuvo pavyzdžio lotyniškame originale, ir jis jų vartosenos tiesiogiai paveikti negalėjo. Apskritai, šiais atvejais lotynų kalbai accusativus cum participio nėra būdingas, vietoj jo čia dažniausiai vartojama accusativus cum infi- nitivo. Tuo tarpu kaip tik tokių savarankiškų galininko su dalyviu konstrukcijų 45 gausumas bei įvairumas yra ryški Bretkūno ir daugelio kitų mūsų senųjų autorių kalbos ypatybė. Kiek lotyniškasis originalas galėjo paveikti galininko su dalyviu vartojimą iš lotynų kalbos verstose vietose, nesunku patikrinti ir skirtuminiu metodu. Tuo tikslu 2 lentelės duomenis palyginsime su tais duomenimis, kuriuos gauname, sugretinę su Vulgata konstrukcijas, pavartotas kitose, iš vokiečių kalbos verstose Naujojo testamento dalyse. 3 lentelė Naujojo testamento vertimo kitų dalių santykis su Vulgata | Galininkas su dalyviu | į Bend Vulg po regėti, gir- po rasti, po kity rin | dėti ir pan. | alikti veiksmazo- 3 i | Accusativus cum participio | 97 20 | 2 119 5 ,» infinitivo 9 — 22 31 ie ,» adjectivo _ | || || 2 4 Salutiniai sakiniai su quod | 3 = 11 14 js „ su quia, guoniam ir kt. | 7 — 38 45 Kitos konstrukcijos | 12 1 | 8 21 | 129 22 53 234 | | : Iš palyginimo aiškiai matyti, kad abiem atvejais lietuviškų konstrukcijų santykis su lotynų kalbos accusativus cum participio yra beveik toks pat. Luko evangelijos vertime acc. c. part. sudaro apie 5394 visų galininko su dalyviu atitikmenų, o liku- siose dalyse — 50,99,. Analogiškas ir jų pasiskirstymas pagal konstrukcijos tipus: lotynų kalbos acc. c. part. paprastai atitinka tos konstrukcijos, kuriose galininkas eina po veiksmažodžių matyti, girdėti, rasti ir pan. ir gali būti laikomas jų objektu, o tik išimties atvejais — savarankiškos galininko su dalyviu konstrukcijos po kitų veiksmažodžių. Tai dar kartą patvirtina, jog lotynų kalbos accusativus cum parti- cipio lietuviškų galininko su dalyviu konstrukcijų vartojimui Luko evangelijoje pastebimos įtakos nepadarė. Kiek kitoks abiem atvejais lietuviškų konstrukcijų santykis su accusativus cum infinitivo ir šalutiniais sakiniais. Luko evangelijoje acc. c. inf. sudaro |34,69, lietu- viškų konstrukcijų atitikmenų, o kitose Naujojo testamento vertimo dalyse — tik 13,294; užtat šalutiniai sakiniai su quod, quia, guoniam ir kitais jungtukais jose dau- giau kaip dvigubai dažnesni (10,2% Luko evangelijoje ir 25%, — kitose dalyse). Lotynų kalbos accusativūs cum infinitivo konstrukcijos savo sandara buvo artimes- nės lietuvių kalbos galininkui su dalyviu, negu šalutiniai sakiniai, tad jos galėjo netiesiogiai stimuliuoti galininko su dalyviu vartojimą iš lotynų kalbos verstose teksto dalyse. Tiktai šis skatinamasis acc. c. inf. poveikis tegalėjo būti labai nedi- delis. Juk iš lotynų kalbos verstoje Luko evangelijoje galininko su dalyviu dažnumo rodiklis mažesnis, negu Jono ar Morkaus evangelijose, verstose iš vokiečių kalbos (20,5 : 18,9), jau nekalbant apie Apokalipsę arba tokias Senojo testamento dalis, 46 kaip Makabėjų knygos. Visiškai nėra pamato kalbėti apie kokią nors acc. c. inf. įtaką pačiai lietuviškųjų konstrukcijų sandarai ar vartosenai. Norint nustatyti, kokias vokiečių kalbos konstrukcijas J. Bretkūnas vertė gali- ninku su dalyviu, buvo sugretintos su vokiškuoju originalu Bretkūno Biblijos Se- nojo testamento knygos nuo Jozuės ligi Nehemijo imtinai, verstos iš eilės 1589 m. ir savo apimtimi atitinkančios Naująjį testamentą (maždaug 13 aut. 1.). Gretinimo duomenys pateikiami 4 lentelėje. 4 lentelė Jozuės-Nehemijo knygų vertimo santykis su Liuterio Biblija Galininkas su dalyviu į Bendras LB po regėti, gir-| po rasti, pa- Do kim skaičius | dėti ir pan. | likti ir pan. žodžių || Accusativus cum participio | 3 2 — 5 3 „Anfinitivo | 26 5 — 31 Šalutiniai sakiniai su daB | 86 1 1 pA] I Kiti šalutiniai sakiniai | 3 3 SE LT Bejungtukiai sakiniai | — -— 9 | 9 Kitos konstrukcijos | | - al shee 99 1 | 128 | 238 Išskyrus kelias galininko konstrukcijas su part. perf. pass. (pvz.: regeia Kuna ant Kelio padrepta 1 Kar 13,25 — sahen sie den Leichnam in den Weg geworffen), vokiškame tekste nebuvo pasakymų, savo struktūra atitinkančių lietuvių kalbos galininką su dalyviu. Artimiausia jam buvo accusativus cum infinitivo konstrukci- ja. Tačiau ją galininkas su dalyviu atitinka retai ir tik eidamas po veiksmažodžių regėti, girdėti, rasti ir pan., su kuriais jis gali būti siejamas valdymo ryšiais, pvz.: Esch regiu Deiwius uszkapanczius isch szemes 1 Sam 28,14 — Ich sehe Goetter erauff steigen aus der erden. Kaip kada girdetumbei wiena balsa garbinanti ir diekawoientj II Kron 5,13 — als hoeret man eine stimme zu loben vnd zu dancken. Rada anis Dagona ant weido gulintį ant szemes I Sam 5,3 — funden sie Dagon auff seinem andlitz ligen auff der erden. Taigi lietuviškų konstrukcijų santykis su lotyniškojo ir vokiškojo teksto accusa- tivus cum infinitivo yra skirtingas: lotynų kalbos acc. c. inf. dažniausiai atitinka visiškai savarankiškos galininko su dalyviu konstrukcijos, o vokiečių kalbos — tos, kuriose galininkas dar gali eiti veiksmažodžių objektu (tokiomis konstrukcijo- mis Luko evangelijoje dažnai versta lot. acc. c. part.). Tai paaiškinama skirtinga acc. c. inf. vartosena minėtose kalbose: lotynų kalboje ši konstrukcija daug savaran- kiškesnė, o vokiečių kalboje glaudžiai susijusi su galininką valdančiais tam tikros leksinės reikšmės veiksmažodžiais. Kaip matome, J. Bretkūnas jautė šį skirtumą ir abiem atvejais versdamas parinko skirtingas kalbos priemones. Turint galvoje to meto vertimo techniką, tai rodo labai subtilų vertėjo kalbos jausmą. 47 Savarankiškomis galininko su dalyviu konstrukcijomis, kuriose tarp veiksma- žodžio ir galininko nebegalima įžiūrėti valdymo ryšių, J. Bretkūnas dažniausiai vertė vokiečių kalbos šalutinius sakinius, ypač su jungtuku dap. Ghis sawa akis pakiele, ir suprata, Wira prisch sawe stowintį. Joz 5,13 — vnd ward gewar das ein Man gegen jm stund. Tadda regeia wissas szmones, ghi Maischa apaczoie ant Kuno turinti 11 Kar 6,30 — Da sahe alles volck |das er einen Sack vnten am leibe anhatte. Bei Wiriausieghi neszinnoia, mane kur @ijusi nei ka weikenti. Neh 2,16 — Vnd die Obersten wusten nicht|wo ich hin gieng [oder was ich machte. Kai kurias galininko su dalyviu konstrukcijas originale atitinka ir bejungtu- kiai sakiniai po aiSkinamosios reikšmės veiksmažodžių, pvz.: Nesa anis tars, mus nog ių beganczius, kaip pirm Joz 8,6 — Denn sie werden gedencken|wir fliehen fur jnen|wie vor hin. Idant szinnotumbit Mane santi PONV 1 Kar 20,28 — Das jr wisset|Ich sey der HERR. Kartais Bretkūnas, gerokai nutoldamas nuo originalo raidės, galininku su dalyviu vertė ir kitokias vokiečių kalbos konstrukcijas, pvz. : leiregesi Syrus mane apgalinczius, tadda tu man paschok 1 Kron 20,12 — Wenn mir die Syren zu starck werden|so kom mir zu huelff (Si vicerit me Syrus...). Er nori schechuli deschimti trapu (parast. schinksniy) toliaus aisentj (taisyta 1 iog scheschiilis.... eitų) alba deschimti trapu (paraSt. pakopu), atgalios? 11 Kar 20,9, — Sol der schatten zehen stuffen forder gehen|oder zehen stuffen zuruecke gehen? (vis ut ascendat umbra...). Ach welcziau Pona sawa essanti pas pranascha Samariaie 11 Kar 5,3 — Ach|das mein Herr were bey dem Prophete zu Samaria (Utinam fuisset dominus...). Šiuos pasakymus, kaip ir aukščiau minėtus šalutinius bei bejungtukius sakinius, Bretkūnas galėjo taisyklingai išversti ir labiau sekdamas originalu, nenutoldamas nuo jo. Juk greta galininko su dalyviu to meto lietuvių kalboje buvo plačiai varto- jami šalutiniai sakiniai su jungtuku jog, bejungtukiai sakiniai ir kitokios vokiškojo teksto pasakymus atitinkančios konstrukcijos, kurių gausu ir paties Bretkūno ver- time. Būtent jas pasirinkti skatino originalas — sakralinis tekstas, kuris pagal to meto principus turėjo būti išverstas kuo tiksliausiai, ,,verbum verbo“. Vokiškasis originalas ne tik nestimuliavo, bet, priešingai, smarkiai varžė galininko su dalyviu vartojimą. Ir vis dėlto Bretkūnas, nugalėdamas originalo trauką, galininku su dalyviu dažnai vertė įvairias visai skirtingas sintaksines priemones. Tai galima paaiškinti tik labai dideliu šios konstrukcijos gajumu paties vertėjo kalboje. Galininko su dalyviu produktyvumas dar labiau išryškėja Bretkūno Postilėje (1589), kurios viename aut. lanke vidutiniškai randame 37,8, o abiejuose tomuose — 719 konstrukcijų. Savo struktūros ypatybėmis ir vartosena jos maždaug atitinka Biblijos vertime randamas konstrukcijas. Tačiau jų vidutinis dažnumo rodiklis čia daugiau nei dvigubai didesnis, kaip Biblijoje, ir pranoksta rodiklius net tokių jos dalių, kuriose galininkas su dalyviu itin gausiai vartojamas (pvz.: Mak, Apr, Dan, Jon ir kt.). Kuo galima paaiškinti tą skirtumą? 48 Postilė parašyta tuo metu, kai jau buvo išverstas visas Naujasis testamentas ir dalis Senojo testamento knygų (Ps, Sir, Tob, Pat, Apokr, Judit, Pam, Išm)?. Ga- lininko su dalyviu ypatingo pagausėjimo vėlesnėse vertimo dalyse, palyginus su tomis, kurios išverstos ligi 1588 m., nepastebime, tad su chronologija susiję faktoriai (pvz. : įprotis nuolat vartoti kurias nors konstrukcijas tam tikromis aplinkybėmis, jų var- tosenos automatizmas, standartizacija) čia negalėjo turėti didesnės reikšmės. Ta- čiau, rašydamas Postilę, Bretkūnas buvo mažiau varžomas panaudotų šaltinių. Nors Postilės santykis su jais ligi šiol neištirtas, o ir patys šaltiniai tuo tarpu mums neprieinami, bet jau pats teksto pobūdis verčia manyti, kad Postilė yra kompiliaci- nis, bent iš dalies originalus darbas. Daugelis knygos vietų, skirtų lietuviams valstie- čiams ir liečiančių jų buitį, papročius, ligas bei nelaimes, be abejo, parašytos paties Bretkūno, kitur vėl, matyt, laisvai atpasakoti panaudoti ,,Zymiausiu teologų komen- tarai“. Mažiau varžomas originalų, Bretkūnas čia galėjo laisviau vartoti savo įpras- tas kalbos priemones, jų tarpe ir įvairias dalyvines konstrukcijas. Pavyzdžiui, abso- liutinį naudininką čia randame žymiai dažniau, negu Biblijos vertime (žr. LKK V 51—3532); tai galima pasakyti ir apie šalutinių sakinių ekvivalentais einančias dalyvi- nes žodžių grupes su jungiamaisiais žodžiais, pusdalyvines ir kt. konstrukcijas. Tad galininko su dalyviu didelis produktyvumas čia yra dėsningas reiškinys, susijęs su visa dalyvinių formų vartosenos sistema ir, matyt, pagrįstas gyvosios kalbos po- linkiais. Norėdamas paaiškinti dažną galininko su dalyviu vartojimą J. Bretkūno prozos raštuose, V. Falkenhanas yra iškėlęs prielaidą, kad čia autorių galėjusi paskatinti sen. prūsų kalba, kurią jis mokėjęs iš mazens'®. Apie galininko su dalyviu vartojimą sen. prūsų kalboje nieko tikra nežinome. Išlikusiuose sen. prūsų raštuose tokių konstrukcijų neužfiksuota, nors šiaip jau dalyvinėmis konstrukcijomis kartais ver- čiami vokiški pasakymai su bendratimi. Spėti, kad Bretkūnas čia buvęs paveiktas sen. prūsų kalbos, galėtume tuo atveju, Jei dažnas galininko su dalyviu vartojimas būtų specifinė! išskirtinė Bretkūno kalbos ypatybė, svetima kitiems autoriams. Tačiau, patyrinėję kitus to meto raštus, matome, kad taip nėra. Savo kalbos ypatybėmis Bretkūnui artimas B. Vilentas, kurio „Evangelijų ir epistolų“ (1579) ištraukas, vad. perikopes, randame be žymesnių pakeitimų įdėtas į Bretkūno Postilę. Nors B. Vilento raštų apimtis nedidelė ir galininko su dalyviu pavyzdžių čia yra daug mažiau, bet jų vartojimo dažnumu (12,8) „Evangelijos ir epistolos“ beveik prilygsta Bretkūno Naujojo testamento vertimui (13,3) ir truputį viršija visos Biblijos vertimą (12). Tad, versdami Naujojo testamento dalis, abu au- toriai vartojo galininką su dalyviu maždaug vienodu intensyvumu. Šis sutapimas juo labiau reikšmingas, kad ir B. Vilentas, ir J. Bretkūnas vertė iš to paties šaltinio — Liuterio Biblijos. B. Vilento pavartotų konstrukcijų santykis su originalu parodytas 5 lentelėje. ; * Plg. V. Falkenhahn, min. veik., p. 97 tt. 10 Zr. V. Falkenhahn, min. veik., p. 187. 4. Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai 49 5 lentelė B. Vilento ,,Evangeliju ir epistolų““ santykis su Liuterio Biblija Galininkas su dalyviu LB apr po kitų Bendras ei iro Su po rasti veiksma- skaičius | pan. žodžių | Accusativus cum participio | 2 10 = 12 Šalutiniai sakiniai su daf 5 — 6 11 Kiti šalutiniai sakiniai 1 —= — 1 Bejungtukiai sakiniai 1 — 7 8 Kitos konstrukcijos 5 | 1 | 2 8 as | | 34 | 15 | 15 64 | | B. Vilentas dažniau, negu J. Bretkūnas, galininku su dalyviu vertė vokiškojo originalo bejungtukius sakinius, o kiek rečiau — šalutinius sakinius su jungtuku dai (plg. 4 lent.). Be to, B. Vilentas galininku su dalyviu po veiksmažodžio rasti dažniau vertė originalo acc. c. part. Šiuos skirtumus, matyt, nulėmė individualios vertimo technikos ypatybės. Kitais atvejais abiejų vertimų gretinimo su originalu duomenys panašūs. Vartodamas galininką su dalyviu, B. Vilentas, kaip ir J. Bretkū- nas, beveik visur turėjo nugalėti originalo kalbos sugestiją, eiti prieš srovę. Paminė- sime keletą tokio vertimo pavyzdžių, rodančių galininko su dalyviu produktyvumą. Nesa kiekwienas girdeia | lieszuwiu sawa yūs kalbanczus 84 — Denn es hoeret ein įglicher|das sie mit seiner Sprache redten Apd 2,6. Ira Tiewas mana... kuri yūs sakote Diewa yūsu sqnti 61 — welchen jr sprecht| er sey ewer Gott Jon 8,55. A mes tikeiomese |ghy atpirksenti Israhel 67 — Wir aber hoffeten|er solte Israel erloesen Luk 24,21. Tasai... taip ateis | kaip regeiot ghy enti ing dangu 81 — wie jr jn gesehen habt|gen Himel faren Apd 1,11. B. Vilento Enchiridione — didaktinėje knygelėje, kurioje pasakojamojo elemento labai nedaug, galininką su dalyviu randame žymiai rečiau; jo dažnumo rodiklis (5) čia panašus, kaip Bretkūno Biblijos Ekleziasto (4,1), Kronikų (5) ir Siracho knygose (6,9), bet didesnis, negu didaktinėje Patarlių knygoje (0,5). Dar plačiau, negu B. Vilentas, galininką su dalyviu vartojo S. Vaišnoras. Jo raštuose, kurių didžioji dalis (,,Zemczvga schwentoia raschta“, ,,Ape dvsches...“) versta iš lotynų kalbos, o mažesnioji (,,Ape popieszischkaie missche““) — iš vokiečių kalbos!!, šios konstrukcijos vidutinis dažnumo rodiklis (20,2) yra gerokai didesnis, negu Bretkūno Biblijoje. Vaišnoras nenusileidžia Bretkūnui ir galininko su dalyviu vartosenos laisvumu, bei įvairumu; šios konstrukcijos jo raštuose beveik niekada nesiejamos su veiksmažodžiais tiesioginio valdymo ryšiais. Daugelis jų yra sudėtin- gos struktūros. Štai keletas pavyzdžių: 1 Žr, W, Witte, Der Ubersetzer Simon Waischneras d. Ae., I, Braunschweig, p. 56 tt. Idant Teisibę... ischkei ischroditumbime bei atwirai apluditumbime | mus Wiera tikrai sanczus apteisintus | ir tą wierą sancze nenumirusse | bet gjwą ir silūieneze schirdissa musu MT 92. Nera ko abeioti | ghi su kitais mokitineis nasrais sawa Kuna ir krauie Christaus priemussi MT 1562. (Klaiojmai) senuiu Epicurau | kurie Swieta sawa dinkscze radusissi | ir sa- wa dingscze prapulsenti sake | o žmones | (245) kaip ir galwijus | su dusche bei kunu | ischdwesenczus dumoia MT 245 —2452a. Sakau tawe prijmama delei Sunaus Atpirkeia Baszniczos | bei pasch- wencžema Dywasse schwentaie MT 122. Nors „Žemčiūgos“ lotyniškojo originalo neturime, bet pati čia pavartotų kon- strukcijų sandara leidžia spręsti, kad lotynų kalbos accusativus cum participio joms žymesnės įtakos padaryti negalėjo, nes tais atvejais, kai Vaišnoras vartoja galininką su dalyviu, lotynų kalboje acc. c. part. arba visai negalimas, arba labai retas. Kitas dalykas — accusativus cum infinitivo konstrukcija, kuri to meto lotynų kalboje buvo vartojama panašioms aplinkybėms, kaip Vaišnoro raštuose — galininkas su dalyviu. Kad ir būdama skirtingos sandaros, acc. c. inf. čia, kaip ir iš lotynų kal- bos verstose Bretkūno Biblijos vietose, galėjo kiek stimuliuoti galininko su dalyviu vartojimą, „Žemčiūgoje“, verstoje iš lotynų kalbos, galininkas su dalyviu yra daž- nesnis, negu knygoje ,,Ape popiežiškąją mišią“. Tačiau šios konstrukcijos struktūra ir vartosena čia yra visai tokia pat, kaip originaliose lietuviškose įžangose ir iš vokie- čių kalbos verstose dalyse. Tad lotynų kalba Vaišnoro raštų galininko su dalyviu konstrukcijoms didesnės įtakos negalėjo turėti. Kaip žinoma, S. Vaišnoras buvo vienas iš Bretkūno Postilės korektorių??, o Zacha- rijus Blotnas, parašęs Vaišnoro knygai originalią lietuvišką įžangą, taisė Bretkūno išverstos Tobijo knygos rankrastj!s, Dviejose šios knygos vietose Bretkūno pavar- toti šalutiniai sakiniai Z. Blotno ranka ištaisyti į galininką su dalyviu. Ir neszinnoia iog ghis butu Angelas Diewo (nuo iog pabraukta, viršuje: ghij Ange- lu Diewa essant(i?) 5,6 — wuste nicht | das der engel Gottes war (ignorans guod... esset). Tada atwadinna sawesp Tobioschius Angela, kurį tare, kaip butų szmogų (s už- braukta, viršuje: tikeia szmogumi santi)9,1 — denn er meinet | es were ein Mensch (quem quidem hominem existimabat ). Nedidelės Tobijo knygos vertime, be šių, yra dar 13 galininko su dalyviu konstruk- cijų. Tačiau Z. Blotnui, matyt, atrodė, kad Bretkūnas jas vartoja dar nepakankamai, ir jis jautė reikalą pakeisti šia konstrukcija kai kuriuos šalutinius sakinius. Kituose — poetiniuose bei didaktiniuose — XVI — XVII a. Mažosios Lietuvos raštuose (M. Mažvydo, J. Rėzos, J. Rikovijaus ir kt.) galininkas su dalyviu randamas rečiau (Žr. 7 lent.). Galininkas su dalyviu vartojamas visuose svarbesniuose to meto leidiniuose, pasirodžiusiuose Didžiojoje Lietuvos kunigaikštystėje, nors ir ne tokiu mastu, kaip epiniuose Mažosios Lietuvos autorių raštuose. Čia daugiausia šios konstrukcijos 12 Zr. V. Falkenhahn, min. veik., p. 389 tt. 13 Ten pat, p. 255 tt. 4 5i pavyzdžių užfiksuota M. Daukšos Postilėje, bet dėl didelės teksto apimties jų dažnu- mo rodiklis nedidelis — nesiekia nė 4. Kokius lenkiško originalo pasakymus iš vidurio aukštaičių tarmės kilęs M. Dauk- ša vertė galininku. su dalyviu, ir kiek originalas galėjo paveikti šios konstrukcijos vartoseną? Kad būtų galima atsakyti į šį klausimą, Daukšos Postilė buvo sugretin- ta su antruoju (1582 m.)!* ir šeštuoju (1617 m.)?* J. Vujeko Mažosios Postilės leidi- mais (Zr. 6 lent.). 6 lentelé M. Daukšos Postilés santykis su J. Vujeko Postile | Galininkas su dalyviu Ww Lani | po kity | Bendras po regéti, gir- ; kaičius We! po rasti | veiksmaZo- | SKA dėti ir pan. | džių Accusativus cum participio | 78 12 | 4 94 a! ,, infinitivo | 2 = | 29 31 Šalutiniai sakiniai su Ze, iž ir kt. jungt. | 6 — | 7 i3 Kitos konstrukcijos | 6 | 3 | 5 14 a | | | 92 15 | 45 152 Daukšos Postilés galininko su dalyviu ir originalo konstrukcijų santykis daug kuo primena lietuviškų ir lotyniškų konstrukcijų santykį Bretkūno Luko evangelijos “vertime. Originalo accusativus cum participio čia paprastai atitinka konstrukci- jos, einančios po veiksmažodžių regėti, girdėti, rasti ir pan.; daugumoje jų galininkas gali būti laikomas minėtų veiksmažodžių tiesioginiu objektu, pvz.: Ir Powilas girdéio ij bilantį: kam manė persakioii? 1963, — I Pawel slyszal 20 mowigcego W3333. Néssa tendi regiu ilgumq sutrumpintq | platumą susérintq | augszti- mą padiitq | gilūmą suligintq 399,, — Abowiem tam widze dlugo$¢ skroconq | szerkošė $éisnionq | wysokosé poddaną | glebokosé zrowndng Wy 655. Ir sugrizes atéio | ir antru karti rado iis miégqnczius 149, — ... y powiore ndalasl ie spigce W, 9. SavarankiSkesnes galininko su dalyviu konstrukcijas M. Daukša dažniau vartoja, versdamas lenkiškojo originalo accusativus cum infinitivo ir šalutinius sakinius, pvz.: Anis tiektai szitą giwaūtą būsenczią tiki 5843, — oni tylko ten žywot byč wierzą W4 995. Tame pažįs wissi ius sanczius mokitineis mandis 1423, — Potym pozndia wszysciy zescié vezniowie moi Wy 164. Regčiimą Anglų regčio | kurie ii sūke giwą sąnti 189;„ — ktorzy powidddaię iz žywie Wg 322. 14 postilla Catholiczna mnieysza... Przez Jakuba Wuyka... w Poznaniu Roku Panskiego MDLXXXII. iš Postille... Przez D. Jakoba Wvyka... w Krakowie... 1617. Verčiant lenkų kalbos acc. c. inf., keisti originalo konstrukciją buvo būtina, bet šalutinius sakinius su že, iž M. Daukša čia, kaip ir daugelyje kitų savo knygos vietų, galėjo išversti lietuviškais šalutiniais sakiniais. Kadangi Daukša griežtai laikėsi originalo ir stengėsi be gyvo reikalo nuo jo nenutolti, tokio parafrazavimo atvejai yra simptomingi ir taip pat rodo galininko su dalyviu produktyvumą. Sen. lenkų kalboje acc. c. part. ir ypač acc. c. inf. buvo smarkiai paveiktas atitin- kamų lotyniškų konstrukcijų. Tuo paaiškinamas panašumas, kurį pastebime, lygin- dami Daukšos Postilės ir Bretkūno Luko evangelijos konstrukcijų santykį su ori- ginalais. Kad galininkas su dalyviu buvo paplitęs ir rytų aukštaičių tarmėse, matyti iš „Punktų sakymų“ (1629—1644), kur jis vartojamas beveik dvigubai dažniau, negu Daukšos Postilėje (žr. 7 lent.). Šiuos darbus patogu gretinti dėl to, kad savo stiliumi jie yra labai panašūs. Tačiau ,,Punktai sakymų“ yra didžia dalimi originalus veikalas, ir tai veikiausiai prisidėjo prie dažnesnio šių konstrukcijų vartojimo. „Punktų sakymų“ evangelijų ištraukos, vad. perikopės, yra skolintos iš J. Jak- navičiaus „Evangelijų“, kuriose taip pat atstovaujama rytų aukštaičių tarmė, bet jau ištisai vyrauja epinis stilius. Tad čia galėtume tikėtis gerokai didesnio kalbamųjų konstrukcijų skaičiaus. Tačiau iš tikrųjų čia jos retesnės (dažnumo rodiklis — 6, 8). Matyt, vertimas iš lenkų kalbos ne tik nestimuliavo, bet varžė galininko su dalyviu vartojimą. Lenkų kalbos acc. c. part. čia, kaip ir Daukšos Postilėje, atitinka tik dau- gumas tų konstrukcijų, kurios yra susijusios tiesioginio valdymo ryšiais su veiks- mažodžiais regėti, girdėti, rasti ir pan. (15 pavyzdžių); savarankiškesnės konstruk- cijos atitinka šalutinius sakinius su že, iž (5) ir acc. c. inf. (2). Gretinant atitin- kamas perikopių vietas, galima pastebėti, kad „Evangelijose“ galininkas su dalyviu pavartotas ir ten, kur Daukša vartojo šalutinį sakinį, plg.: Sakot Beelzebuby mani ižmetineiunti welnus Ev 49 (t. p. SP II 43)— bilote | idant asz Beelzébube iitremdinécie welinuwas DP 117, (powiaddčie, iz ia mocą Beelzebuba wyrzucam czarty). Tačiau kitose vietose abu šaltiniai gražiai sutampa, plg.: Kuo sako dsunti žmones sunu žmogaus? Ev 181 — Ku sako sąnti žmones sūnų žmogaus DP 465 (Kim powidddią byč ludžie Syna... Ouem dicunt homines esse Filium...); plg. dar: Kū szmones saka santi Sunu szmogaus? VEE 142; pana- šiai dar Ev 181 — DP 465 — VEE 142; Ev 67 (SP II 236) — DP 18954. Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės reformatų raštuose, kuriuose daugiausia išryš- kėja vidurio ir šiaurės aukštaičių tarmių ypatybės, galininkas su dalyviu vartojamas nevienodai. Didžiausiame iš jų — 1600 m. Morkūno Postilėje — jis yra maždaug trigubai retesnis, negu M. Daukšos Postilėje. Konstrukcijų santykis su originalu — 1556 m. M. Rėjaus Postile'* — labai primena M. Daukšos Postilę ir J. Jaknavičiaus „Evangelijas“ : nuo veiksmažodžių regėti, girdėti, rodyti ir pan. priklausomos konst- rukcijos atitinka originalo acc. c. part. (29 iš 38; 9 atitikmenys neaiškūs!"), o sava- rankiškesnės konstrukcijos, kurių su veiksmažodžiais tiesioginio valdymo ryšiais * Swietych stow aspraw Panskich... Kroynika albo Postilla... krotce vežyniona... 1556. ** Kadangi Rėjaus Postilės egzempliorius, esantis LTSR Mokslų akademijos Retų spaudinių skyriuje, yra defektuotas (iškarpyti kai kurie lapai), ne visus galininko su dalyviu atitikmenis buvo galima jame rasti. ! 53 zo | (9628 g 8 (1DZZ (0)zI Iz Er SIT ——— ML JŲ S 9 = | m 2 4 ! Tl (ES „""App8ueag soup 9c #o1 - (ps = || I € g'€ (8681) „„""tusrų2938j“ sn KIA » Le (8€)z81 = (6)£6 | | @w1 ern Or (6651) „„""Ermnsod“" ‘epneq JA £p Gol - z | | @s ę E | ING. Se tutsių I 8°L¢e (SL2)61L = (82)63 (BTI #2)9¥ (£6182 (GenDase 61 (169D II-I „""ErmSOd“ ‘seunyog f 21 (€LDI611 = (pD89 (ELT GDo9 (1£)€32 (011928 001 (0691 — 6281) „""engrg“ ‘Seumpalg f 81 ©%9 - L - r ę (o)gS oa I WR we. g g @9 = = = = = @9 ei (6.81) .,uOTPUIOUF “SPIUSINA. "g re (0161 = ę = = (ons 8 9 (0LS1 —L¥G1) 2984 OPAAZEIN “I 01 6 8 L 9 g r € 8 I Tm snIeys Wi! | al AQU C[ ‘SO [NIA "p 'Snq | YRA ‘Y INQ | NA ‘| ‘$d (sieyuer) — sngreyg || T71PPH ; SHudy id :nIAS[ep ns sejuiuen plana] Į (sAuawionp rejupnspejs) a60n)56.1 6 JIAX—IAX MAAIEp ns seyupujes) 54 Ie af019313 “afoJjue hol | GVorz | Gas (291268 | (€YEISLI | *'asonipajSnerpis sepjried snILys hur *sow10] NIAS[Ep soley Ie Ap 139 ‘PUIIA dU BUD SIEJILY nyurued hizpaeAl ae hiz oj oyurured hiakrep hipueurd 2f0)21A afusawio) pieAejyrep NS 950fINISUON Bq 21 seg | Gro)srzo | € ‘ i (g891) "92198 90 6 = = 6 t -Kuy] NPIEJAI sone “shurapy 'a t — foe € (58 1 „"'s0B ee (©)3g 6 (©) al g9 -Auy nftusapoy “sofmeN* Sonny i | g'9 ©W¥e - = = || ()£6 ge (FLT) 5» ODISMANT 4 2DISIOd dN[FUBMT™ ę ii — Nik į C78691) „tum 9g (1109 (©) (3)8€ 16 „U9tutsaj], WAON® ‘SSUNAYD "HS 90 I = | - e= = | (| | (£GQ1) ,,SONZSIUOISYIIY SOP[BIA“ P's (8168 = | rah € (9)01 (nee L | (£991) „""Arp8uermg ""Ewung“ 80 (©91 = || = (or (8) TI gg (£991) „„""S9ĮsruzegoN EBU“ £8 (0D0€ = (210) = (24 (@sr1 9'€ (9p91) „""s9tusar9“ “SppsurROAFIS "JAE "S « ss #¥91 — 6691) LL (8D0Z (DST (DZ (8)01 (EDP 6 IT“ odinės: ARTE ra X g 8 - | = T L ia“ (6z91) „opramodi Seidesg* ‘ezY "f e] (pos = @z1 = i @ee Sir (0091) „,PAĄZSIMAI9FT LIPISOd“ or. | 6 ar EE 9 ¢ Z i (s4uisdy) gjaa) Į 55 susieti negalima, atitinka šalutinius sakinius (paprastai su iz — 5 pvz.) ir acc. c. inf. (4, dar 4 atitikmenys neaiškūs). Pvz.: O nu ghi regi teip nuwdrgintq | teip iszkruwintą 1533, — d teraz go widzi tak znedzonego | tak zekrwawionego RP 1052, Sakie ghi giwą santi 164%, — powyedzieli | iz iest Zyw RP 111. Ponas... padare tq kdlbeimq... kdip g hi tarp sūwę santi iszmdnitu III 31%, — idkoby go byc v siebie rozumieli RP 3002. Beveik visos savarankiSkesnés Morkūno Postilés konstrukcijos randamos peri- kopėse, kurios yra paimtos iš B. Vilento „Evangelijų ir epistolų“ ir tik vertėjo pa- redaguotos**. Kiek dažniau galininkas su dalyviu vartojamas Chylinskio Biblijoje (nors čia jis eina tik po galininką tiesiogiai valdančių veiksmažodžių regéti, girdėti, rasti ir pan.) ir „Knygoje nobažnystės“ (1653), o ,,Sumoje evangelijų“ (1653) jo dažnumo rodik- lis (8,4) yra netgi didesnis, negu ,,Punktuose sakymų“. „Suma evangelijų“ išsiskiria iš kitu reformatų raštų ne tik daug dažnesniu šių konstrukcijų vartojimu, bet ir tuo, kad čia dauguma jų (33 iš 59) yra savarankiškos, valdymo ryšiais nesiejamos su veiksmažodžiais, pvz. : Isz antros wel szalies žinok žinodamas | ne Diewo bat welnio mokslą esanti 73. Kas ką mili tay tiktay dara | kuo tiki ghi pūmegsianti 124. Dowidas... saka | gruntus jos užsodintus ant kalnu 242 — 243. Apžvelgus galininko su dalyviu paplitimą Zymesniuose XVI — XVII a. kalbos pa- minkluose, galima pastebėti, kad jis yra susijęs su autorių tarme. Dažniausiai ši kon- strukcija vartojama iš vakarų aukštaičių ir Žemaičių tarmių kilusių autorių (J. Bret- kūno, B. Vilento, S. Vaišnoro) raštuose ir apskritai senojoje Mažosios Lietuvos li- teratūroje, kuri nuo pat pradžios buvo kuriama vakarų aukštaičių tarmės pamatu. Ir vėliau čia pasirodę didesni veikalai (pvz., 1701 m. S. Bytnerio Naujasis testamen- tas, 1755 m. J. Kvanto Biblija ir netgi 1823 m. Biblija) galininko su dalyviu vartojimo gausumu bei įvairumu nenusileidžia J. Bretkūno raštams, o kai kurie juos net pranoks- ta. Pavyzdžiui, 1823 m. Biblijos Apaštalų darbų knygoje randame 58 galininko konstrukcijas su dalyviais ir 15 — su padalyviais (dauguma jų — visai savaran- kiškos), tad galininko su dalyviu dažnumo rodiklis (21,4) čia žymiai didesnis, negu toje pačioje Bretkūno Biblijos knygoje (14), neskaitant nė minėtų padalyvinių kon- strukcijų. Gana intensyviai galininką su dalyviu vartoja ir iš rytų aukštaičių kilę au- toriai. Raštuose, paremtuose vidurio bei šiaurės aukštaičių tarmėmis, ši konstruk- cija retesnė, nors kai kuriuose iš jų (pavyzdžiui, ,,Sumoje evangelijų“) jų dažnumo kreivė vėl smarkiai pakyla. - Jeigu dabar pažvelgsime į dabartinės lietuvių kalbos tarmes, tai pamatysime gana panašų vaizdą. Plačiausiai kalbamąją konstrukciją vartoja žemaičiai ir vakarų aukštaičiai, tik vietoj dalyvių galininko čia daug dažniau randame nelinksniuojamas formas — padalyvius. Rytų aukštaičiuose (ypač tautosakoje) ši konstrukcija dar gana populiari, nors retesnė ir jau linkusi stabaréti, 0 vidurio aukštaičių tarmėse ji visai reta arba nė nebevartojama. Ypatingai šios konstrukcijos vartojimo intensy- 18 Abiejuose Morkūno Postilės egzemplioriuose, esančiuose VVU rankraščių skyriuje, trūksta paskutinių 46 lapų. Jų duomenys autoriui nežinomi. 56 umu išsiskiria buv. Rytprūsių teritorijoje gyvenusių šiaurinių vakarų aukštaičių tarmės. Tai akivaizdžiai matyti iš šių tarmių plote C. Jurkšaičio, V. Kalvaičio ir kitų rinkėjų užrašytos tautosakos, kur kalbamoji konstrukcija randama tiesiog kiekviename puslapyje. Tad galininko su dalyviu (padalyviu) didžiausio paplitimo sritis sutampa su absoliutinio naudininko (plg. LKK V 51 tt.) ir kitų archaiškų dalyvinių konstrukcijų intensyvaus vartojimo sritimi. Išvados 1. Galininkas su dalyviu užfiksuotas visuose žymesniuose XVI— XVII a. kalbos paminkluose ir juose vartojamas daug intensyviau, negu dabartinėje lietuvių kalboje. Ši konstrukcija produktyviausia vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmes atstovaujan- čių autorių — J. Bretkūno, B. Vilento, S. Vaišnoro — prozos raštuose. 2. J. Bretkūno, B. Vilento, M. Daukšos, J. Jaknavičiaus ir kitų autorių versti- nių raštų gretinimas su orginalais rodo, jog galininkas su dalyviu senojoje lietuvių literatūroje vartojamas nepriklausomai nuo kitų kalbų įtakos. Šia konstrukcija au- toriai dažniausiai vertė vokiškų, lotyniškų bei lenkiškų originalų šalutinius sakinius, accusativus cum infinitivo ir tik tam tikrais atvejais — accusativus cum participio. Lotyniški originalai tik kur-ne-kur stimuliavo, o vokiški bei lenkiški paprastai varžė galininko su dalyviu vartojimą. 3. Galininko su dalyviu vartosena senojoje lietuvių literatūrinėje kalboje yra paremta gyvąja kalba, o jo pasiskirstymas įvairiuose tekstuose atspindi to meto tarmių polinkius. BUHUTEJIbHBIA C NPHYACTHEM B NMAMATHHKAX JIMTOBCKOI'O $A3bIKA XVI—XVII BB. (Pacnpocrpanenne HW OTHOmIEHHE K OGOpoTaM OpurHHAJIOB) B. AMBPA3AC Pe310ome BunurejibHbiH €C npnhuacrHeM (aceusativus cum participio) B ApeBHeJIMTOBCKOH NKHCbMEeHHOCTH OTJIHYAeTCH INHpOKOH cĖdOepoli npuMeHeHHs H ČOJIbINOK INpOjJIYKTHB- HocTbIO. B cTaTbe paccmarpuBaeTcsl pacnpocTpaHeHHe aTOH KOHCTDpYKIMMH TOUYTH BO BCeX JIOCTYINHBbIX JIS HCCJIeJIJOBAHHSI NaMSTHHKAX XVI — XVII BB. (kpome cJ10- Bapeli) C yueTOM OTHOLIEHHSI IIEpeBOJIHbIX TEKCTOB K HEMEIIKHM, IIOJIbCKHM H JIATHHC- KUM OpurHHajJIAM. Ha ocHoBe cTaTHCTHYECKOTO aHaJIH32a KOHCTPYKIMH, MyTeM MOJHOro BbIOopa ¥3BJICYEHHBIX U3 JIPEBHEJIMTOBCKUX NAMSITHHKOB, YCTAHOBJIEHO, UTO BHHHTEJIbHBIH Cc ApuuyacTHeM GOJiblile BCero XapakTepeH IJsi TeX aBTOPOB, KOTODpbIe SIBJSIOTCH nNpejicTaBHTeJIAMH 3allaJHO-aYKIITAHTCKOTO HM XKsaMaiTckoro Hapeunuh (H. Bper- KyHaca, B. Busenraca, C. Bašnimopaca). Odbjnacrb Han60J1b111€TO paciipocTpaHeHHS5 STON KOHCTPYKIMH NpHMepHO COBNajiaeT ¢ OOJIaCTbIO HHTEHCHBHOTO NPHMEHEeHHS JaTeNbHOTO CAMOCTOSITEJIBHOTO H JIPYTHX apXauyeCKHX IIpHUACTHbIX KOHCTPYK- Hi, a B COBPEMEHHOM f3blke — H C 00J1aCThIO PACMpOCTPAHEHHS] BHHHTeJIbHOTO C Jleenpuy acTHeM. 57 ConocraBjiekHe ¢ OpHTHHAJIAMH TMepeBO/ĮHbiX TeKCTOB (pykonucu BuOjinn H. Bperkynaca, [Noctua M. Jlaykum, aHonumuoii Ilocrajijibi 1600 r., nepeso- Ao B. Bunenraca, H. SikuaBnuuroca H Jp.) noka3ajiO, UTO BHHHTeJIbHbIH C MpH- uacTHeM B. IDEBHEJINTOBCKOM MHCbMEHHOCTH He 3aBHCHT OT BJIHSHHS ĮIpyTHX S13bI- KOB. Hallie Bcero TOK KOHCTpYKIIKHER NepeBOjįS TCS HeMEIKHE, IOJIbCKHE H JIaTHHC- KHe NpHjaTOUKbIe NpelijioxkeHH5;. HekoTopbiM KOHCTDYKUKHAM, CBSI3aHHBIM C I'Jia- roJlaMH OTHOLIEHHSIMH TNpPSIMOTO YMpaBJ/IeHHsl, B JIATHHCKUX OpHTHHAJIAX COOT- BETCTBYET accusativus cum participio, O{HaKo Js 6oJiee CBOGOJIHOTO IIpDHMEHeHHA BHHHTEJIBHOTO C NPHYACTHEM 3TOT OGopoT HE OKas3aJl 3aMeTHOro BJiMsiHHS. B ne- PeBOJIaX € JIATHHCKOTO S5i3bIKA MOXKHO IIPOCJIEHTb TOJIBKO CTHMYJIHPYIOIIEe BO3- AeHCTBHE KOHCTPYKLMH accusativus cum infinitivo. Ilojibekne ¥ HeMelKHe OpHTH- HaJibl, HA060POT, MPENSITCTBOBAJM NPOHHKHOBEHHIO BHHHTE/JBHOTO C MPHYACTHEM B nepeBoJHbe Tpyjibi. HYacTOTHOCTL ynoTpeGJieHHsi BHHHTEJIbHOTO C MPHYACTHEM B OpHTHHAJIbHbIX TPYZAax OOBIYHO Bblilie, YeM B MepeBOJAX TOTO Ke aBTopa (cp. orTKOnIeHHe 3 :1 B [loctuane u Bubann YU. Bperkynaca). Illupokoe yrioTpe6jieHHe BHHHTeJIbHOTO C IPHYACTHEM B JIDeBHETHTOBCKHX TEKC- Tax OCHOBAHO Ha JKHBOH peuH H OTpa)kaeT AHAJIEKTHbIE OCOOEHHOCTH JIHTOBCKOTO i3blKa HCCJIEyeMOTo MepHoja. IlaHHble conocTaBsieHHs! NepeBOAHBIX TEKCTOB C OpHTHHajiaMH H CTATHCTHKA pacnpoCTpaHeHHsi HCCJeAyeMbiX KOHCTPYKLHH H3JI0XKeHO B TaOjJiKIax Ne 1—7.