Vienaskaitos vardininko kilmės prieveiksmiai

LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKOS TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA VIENASKAITOS VARDININKO KILMĖS PRIEVEIKSMIAI K. ULVYDAS Iš vardžodžių vienaskaitos vardininko išriedėjusių prieveiksmių grupė lietuvių kalboje palyginti negausi. Vardininko linksnis su savo labai aiškia nominatyvine reikšme iš viso nėra linkęs į kokybinių ir aplinkybinių santykių žymėjimą. Dabartinėje kalboje vartojami vienaskaitos vardininko kilmės prieveiksmiai daugiausia eina ne sakinio aplinkybėmis, o beasmenio sakinio vardinėmis tarinio dalimis. Taigi jie priskirtini prie vadinamųjų predikatyvinių prieveiksmių grupės. Iš tokių prieveiksmių minėtini šie: gaila (negaila), ganà (neganà), garbė (negarbė), šlovė (nešlovė), gėda (ne gėda), laikas (ne laikas), mėtas (ne mėtas), sarmata (ne sarmata) „gėda (ne gėda)“, valià (nevalià), žinia (nežinia). Čia suminėtus žodžius prieveiksmėjimo procesas yra palietęs nevienodu laipsniu. Formos gaila (negaila), ganà (neganà) yra absoliučiai suprieveiksmėjusios. Dabartinėje kalboje šalia jų nėra išlikęs joks kitas linksnis. Be to, ir pats tų formų vardininkiškumas kalbančiojo sąmonėje visiškai išblukęs. Prieveiksmis gaila, kuris šnekamojoje kalboje pažįstamas tik su tvirtagale priegaide šaknyje, netgi ne su visišku tikrumu gali būti kildinamas iš daiktavardžio vardininko linksnio, nors ir turime daiktavardžius atgaila DŽ, gailà, -õs, gailà „gailumas, gailėjimas“ Ml. Jei šiame prieveiksmyje, palyginti su daiktavardžiu, nėra pasikeitusi kirčio vieta, tai jis galėtų būti kildinamas iš būdvardžio bevardės giminės vienaskaitos vardininko-galininko. Prieveiksmis ganà veikiausiai yra ne kas kita, kaip senas abstrakčios reikšmės daiktavardžio vardininkas, kurio šaknies atliepimą rodo senovės slavų goněti. Nors šio žodžio kitų linksnių dabartinėje lietuvių kalboje nepasitaiko, tačiau jo giminaičių — kitų tos pačios šaknies žodžių apsčiai turime, pvz.: ganàtèl „gana (kreipiantis ne į vieną žmogų)“, ganàtet „gana jau gana“, užganantinti „patenkinti“, ganėti, -ėja (gána), -ėjo „būti gana, užtekti, pakakti“, ganėtinas, -a „pakankamas; gerokas“, ganėtinai „pakankamai“, ganėtinumas „pakankamumas“, ganėjimas „t.p.“, ganėdinti „tenkinti“, paganėdinti „patenkinti“, užganėdinti „t.p.“, ganėdinimas „tenkinimas“, ganingas, -a „pakankamas“, ganingai „pakankamai“, ganioliai „t.p.“, ganõliai „t.p.“, ganūmas „ganėjimas“, užganuoti „patenkinti“, gánt (gànit) „gana“, gandėti, gandà, -ėjo „1. turėti pakankamai, ištekti; 2. refl. norėti; 3. sektis, laimėti“, apgandėti „šiek tiek nusibosti, įkyrėti“, atsigandėti „nusibosti, įkyrėti“, gandiotis, 1 Pavyzdžiai imti iš „Lietuvių kalbos žodyno“, III, Vilnius, 1956. 7 -úojasi, -āvosi „turėti pakankamai“, gandžiaus (gan'džiaus) „mieliau, verčiau, geriau, veikiau“, plg. ganveik „greit, veikiai“, gangreit „mažne, kone, beveik“. Čia būtų galima dar paminėti ir tokius veikiausiai lenkų kalbos pavyzdžiu sudarytus bažnytinių raštų vertinius, kaip gandaryti, -o, -ė „atlyginti, atsileisti“, gan(a)darymas „atlyginimas, atsitiesimas“, ganapadarymas „t.p.“ (plg. lenk. zadośćuczynić, zadośćuczynienie). Vadinasi, žodžio ganà šaknis pasirodo labai įsigalėjusi lietuvių kalboje, tik pats šis žodis kaip daiktavardis pasirodė negajus ir perėjo į prieveiksmį, nepalikdamas dabartinėje kalboje jokio kito linksnio. Užtat prieveiksmis ganà (kaip ir gãila) pasižymi didžiausiu prieveiksmiškumo laipsniu, palyginti su kitais aukščiau minėtais vardininko kilmės prieveiksmiais. Bet ir tie kiti vardininko kilmės prieveiksmiai vėl nėra visai vienodi pagal prieveiksmiškumo laipsnį. Nuo atitinkamų daiktavardžių labiau atsijusiais reikia laikyti prieveiksmius valià (nevalià), žinià (nežinià). Tais atvejais, kai jie eina beasmenio sakinio tariniais, prie jų negali būti jokių pažyminių. Kiti— garbė (negarbė), šlovė (nešlovė), gėda (ne gėda), laikas (ne laikas), metas (ne metas), sarmata (ne sarmata) — gali turėti šiokių tokių pažyminių ir beasmenio sakinio tariniais eidami, plg.: Nedidelė garbė svetimomis kalbomis kalbėti, didi gėda savosios gerai nemokėti; Tokia nešlovė dabar jiems!; Pats laikas dabar išeiti, kol negavom į kailį Šint; Dabar pats tas (pats gerasis) metas rugius kirsti Vb; Ne tokia jau čia sarmata, kad kiek atsilikom nuo jų. Žinoma, vartojami su pažyminiais, tokie vardininkai negali būti laikomi prieveiksmiais. Tuo būdu matome, jog čia kalbamų žodžių galima skirti net tris grupeles. Prie pirmosios priklauso neabejotini prieveiksmiai ganà (neganà), gãila (negãila), kurie nebeturi ryšio su daiktavardžiais. Antrąją grupelę sudaro valià (nevalià), žinià (nežinià). Šalia jų tebevartojami ir atitinkami daiktavardžiai, bet, eidami beasmenio sakinio tariniais, jie nebegali turėti jokių pažyminių. Ir prie trečiosios priskirtini hibridai (daiktavardžiai-prieveiksmiai) garbė (negarbė), šlovė (nešlovė), gėda (ne gėda), laikas (ne laikas), metas (ne metas), sarmata (ne sarmata), kurie, ir beasmenio sakinio tariniais eidami, gali turėti pažyminių ir kuriuos tik sąlygiškai galima vadinti prieveiksmiais. Visų čia kalbamų grupelių prieveiksmiams būdinga tai, kad jie yra buvę susiję, o dauguma jų ir dabar tebėra susiję su abstrakčios reikšmės daiktavardžiais. Tasai jų reikšmės abstraktumas iš dalies ir bus lėmęs patį perėjimą į prieveiksmius ar priartėjimą prie prieveiksmių. Jeigu pažiūrėsime į analogiškus prieveiksmius kitose kalbose, irgi pastebėsime tą patį reiškinį: predikatyviniais daiktavardžiais prieveiksmiais ten taip pat yra išvirtę daugiausia abstrakcijos reikšmės daiktavardžių vardininkai, plg. rusų kalbos analogiško tipo prieveiksmius: время, грех, досуг, недосуг, лень, охота, пора, срам ir kai kuriuos kitus tokiuose sakiniuose, kaip На счастье грех роптать, — Жужутка отвечает2. Nors čia nagrinėjami prieveiksmiai lietuvių kalboje yra nevienodo prieveiksmiškumo laipsnio ir, be abejo, nevienodo senumo, nors jų semantiniai ryšiai su daiktavardžiais labai skirtingi, — vis dėlto speciali predikatyvinė reikšmė juos ryškiai išskiria iš daiktavardžių. V. V. Vinogradovas analogiškus prieveiksmius rusų kalbo- 2 Грамматика русского языка, I, Фонетика и морфология, Москва, 1952, р. 634. 8 je priskiria prie tam tikros būsenos kategorijos3, dėl kurios išskyrimo į atskirą kalbos dalį, tiesa, kai kurie slavistai abejoja4. Kaip matome, vardažodžių vardininkas lietuvių kalboje visiškai nelinkęs prieveiksmėti. Vardininkinių prieveiksmių labai maža tėra tiek literatūrinėje kalboje, tiek liaudies šnekamojoje kalboje — atskirose tarmėse. Be to, ir savo semantika bei sintaksine funkcija tie prieveiksmiai gerokai skiriasi nuo visų kitų linksninių prieveiksmių. Kaip jau minėta, būdingiausias vardininkinių prieveiksmių bruožas yra jų predikatyvinė reikšmė; daugiausia jie eina beasmenio sakinio tariniu. Pvz.: gaila (negaila): Gaila man pasidarė CvR VIII 19; Man motinos gaila, negaliu jos be duonos kąsnio palikti VienP 167; Gėda rinkti, gaila palikti JV 542; Gaila, kad sūnaus neturi SimonP 13; Man negaila rūtelių, rūtelių, tik man gaila jaunųjų dienelių d.; gana (negana): Gana jau darbuit, o jei tau maža — įsipilk dar nedaug Knv; Gana jiems (kaizerians, carams) darbo žmonių prakaitą, kraują gerti CvR VIII 14; Gėdos juk gana padarei jau giminei mūsų Don; Tik kažin kas jam nesisekė, ir gana CvR II 222; Dėdė… atsiliepė į užduotą jam klausimą iš pradžios gana meiliai BIR 216; Sukdavo [tekėlą] tol, kol jam nepasakydavo gana VienP 193; Bet negana, kad išgąstis ir baimė jį kankina SimonA 120; O tai! negana neįsileido, dar, mat, liežuvi laido ŽemR₁ I 339; garbė (negarbė): Nei dievui garbė, nei velniui pagaištis LKŽ III 115; Negarbė vengti darbo; šlovė (nešlovė): Šlovė didvyriams, žuvusiems už tėvynės laisvę; Nešlovė veltėdžiams ir tinginiams; gėda (negėda): Buvo be galo nesmagu ir gėda Gud-GuzKIT₁ II 12; Man tų ašarų visai negėda, jos — kaip kraujas iš gyvos žaizdos SNěr; laikas (ne laikas): Atsiminė, kad laikas pasirūpinti gyvuliais CvR VIII 173; Laikas mokesčius mokėti Grž; Atgyvenom amžių, savo inešėm dalį, laikas vietą užleisti vaikams LKŽ VII 30; Ar nematai, kad laikas būtų su šluota apsisukti ir po pasaulio rūmą ib 30; Jau seniai laikas, mano mergyte, į vežimėlį sėstie ib 30; Laikas jau man gultie, da miego nenoriu Ds; Ne laikas šuni lakinti, kad vilkas kieme Plt; metas (ne metas): Man taip pat tekėti metas LKŽ; Metas tau, metas tau iš darželio šoktų ib; Metas joti bernužėliu[i] in jauną mergelę ib; Kinkykite, svečiai, arklius: metas namo kakti ib; Rugiai jau metas pjauti ib; Sietynas jau pusryčios — metas kelties ib; Ne metas kurtai lakinti, kada reik medžioti ib; Ne laikas (ne metas) šunes (šunys) lakinti, kad vilkas bandoje ib; sarmata „gėda“ (ne sarmata „ne gėda“): Kad pasakė — sarmata ir klausyt Šlap; Argi tau ne sarmata taip kalbėti?; valia (nevalia): Jam kilt su sakalais valia ir pažabot net šiaurės mirtį SNėrP II 208; Ar valia taip elgtis? Rg; Mes tuos miškus atkarojavom — valia mums juose ir šeimininkauti CvR VIII 126; Niekam nevalia keikti Vrb; Spindulių nešėjui dusaut nevalia SNėrP II 203; 3 Žr. . В. В. Виноградов, Русский язык, Учпедгиз, М.-Л., р. 399—422. 4 Plg. O. K. Balaišvilio kandidatinės disertacijos išvadą: „Būsenos kategorijos žodžiai neturi gramatinės išraiškos; todėl manome, kad rusų kalboje būsenos kategorijos kaip kalbos dalies nėra, ir vargu ar pagrįsta nuomonė, jog toji kalbos dalis formuojasi“. O. К. Баляшвили, Вопросы о категории состояния в русском языке, Москва, 1951 (Библиотека им. Ленина, рукопись). 9 žinia (nežinia): Kad žinia, ką jis šelmis bernužėlis, būčiau vainikelio nedavus tepti, būčiau tytolyn paaug(e)nus Rod; Žinia, kad žmonėms dirbti savo laukus ir dvaro darnudirbti buvo sunku (ps.) Nm; Ar taip tikrai buvo — nežinia SimonP 4; Pasidarė be galo liūdna ir nežinia kas veikti CvR VIII 27; Tik galulaukiuose stovėjo vėtrų nuplėšytas, žaibų suažytas jovaras, tarytum išmir(usio) kaimo seniūnas, ir nežinia, apie ką mąstė ib 234. Kaip matyti iš pavyzdžių, prieveiksmis ganà išsiskiria iš visų kitų vardininkinių prieveiksmių tuo, kad turi ne tik predikatyvinę, bet ir būdo-kiekio reikšmę — jis gali eiti tiek beasmeninio sakinio tariniu, tiek bet kokio sakinio būdo aplinkybe. Be to, iš visų minėtųjų prieveiksmių tiktai ganà vartojamas ir nutrupėjusia forma ganì, kuri dažniausiai jau išvirtusi dalele. Šalia lietuviškojo prieveiksmio laikos tarmėse vartojamas slaviškas skolinys čėsas „laikas, metas“ plg.: Jau čėsas rugius sėti Šlap. Čia suminėtų formų stabarejimą ar suprieveiksmėjimą (tais atvejais, kai jos vartojamos predikatyvine, o kartais būdo-kiekio reikšme) rodo ir toji aplinkybė, kad jos tam tikrais atvejais gali būti net laipsniuojamos, pvz.: Išėjo mokslą, dabar sarmačiau (labiau sarmata) su juo sueiti (susitikti) Inšk; Ankščiau jiem viskas buvo valiau (labiau valia, leista) Gs. Šalia vieno antro vardininkinio prieveiksmio vartojamas ir įnagininkinis (tik, žinoma, jau visai kita — aplinkybine reikšme), pvz.: laikas || laikù, laikais „tarpais, kartais“, plg. čėsas || čėsù, čėsais. Greičiausiai pagal šiuos pastaruosius pasidaroma net būdvardžių (čėsùs, -i „ankstus“ R), iš kurių vėl savo ruožtu išsivedama prieveiksmių, plg.: Geriau, kai čėsiai apsilūobi Inšk; Mes čėsiau atvažiuovom ib. Tiesa, kartais sunku ir pasakyti, ar šių prieveiksmių aukštesnysis laipsnis vedamas iš priesagos -iai prieveiksmio, ar čia tiesiog laipsniuojamas sustabarėjęs daiktavardžio įnagininkas, plg.: Pusė antros kad būtų atsikelta, tai jau laikiau LI; Laikiau daržus sėkme už kitus metus J. Plg. taip pat prieveiksmį laikiai, pvz.: Laikiai kel LKŽ VII 31. Kai kurie kalbininkai prie vardažodžių vienaskaitos vardininko kilmės prieveiksmių priskiria žodžius rods, berods, tiesa5. Pirmieji du siejami su senovės slavų rado, trečiąjį vėl J. Endzelynas lygina su rusų правда, pateikdamas iš F. Kuršaičio gramatikos tokį sakinį: aš tai tiesą žinai, ale nesakāi, kurį vokiškai F. Kuršaitis verčia „ich weiss es zwar, ich sage es aber nicht“. Žodį tiesą šiame sakinyje pats F. Kuršaitis yra laikęs suprieveiksmėjusiu daiktavardžio įnagininku6 ir sintaksės skyriuje, kalbėdamas apie priešpriešinį sujungimą7, gretinęs su žodžiais rods, beje. F. Kuršaičio teigimu, zwar — aber vokiečių kalbos priešpriešiniame sakinyje atliepia rods (arba tiesą, beje) — alė (arba bėt) lietuvių kalbos priešpriešiniame sakinyje, plg. jo duotą šio teigimo iliustraciją: aš tai rods (arba tiesą, beje) žinau, alė nesakāi, „ich weiss es zwar, aber ich sag es nicht“8. Dėl žodžių rods, berods pirmiausia reikia pasakyti, kad jie nieko bendra neturi su daiktavardžiu. Jie tegali būti siejami su būdvardžiu rōdas, -ā, kurį, pavyzdžiui, pateikia savo žodyne F. Kuršaitis, kad ir abejodamas jo tikrumu. Šis būdvardis vei- ⁵ A. Leskien, Litauisches Lesebuch mit Grammatik und Wörterbuch, Heidelberg, 1919, p. 176; J. Endzelīns, Baltu valodu skaņas un formas, Rīgā, 1948, p. 228. ⁶ Žr. F. Kurschat, Grammatik der littauischen Sprache, Halle, 1876, p. 385. ⁷ Ten pat, p. 439. ⁸ Ten pat, p. 439. 10 kiausiai yra paskolintas iš slavų kalbų. Balt. pad, -a, lenk. rad, -a, rus. pad, -a vartojami tariniui reikšti, pvz.: balt. (я) вельми рад „labai džiaugiuosi, esu patenkintas“; Рад бы й пай, дбы грэхи не пускаюць „Malonu [būtų patekti] rojun, bet nuodėmės neleidžia“; lenk. Rad to czynię „Mielai tai darau“; Rad gościom „Džiaugiuosi svečiais“; rus. Я так рад, что… „Taip džiaugiuosi (esu toks patenkintas), kad…“; Рад стараться! (carinės Rusijos kareivio atsakymas į pagyrimą) „Pasistengsiu! (Klausau!)“; Я очень рад играть эту роль „Man labai malonu vaidinti šį vaidmenį“. Būdvardis rodas, -a panašiai vartojamas ir senuosiuose lietuvių raštuose, pvz.: turim… rodi daryti pagal jo prisakymų; ji dirb roda savo rankomis; rodi… eisim9, taip pat gyvojoje liaudies kalboje, liaudies dainose, kur jis išlikęs tiek būdvardžio, tiek prieveiksmio ir jungiamojo žodžio reikšme. Būdvardžio rõdas, -à prieveiksmėjimo procesą labai įtikinamai paaiškina E. Frenkelis10, naudodamasis senųjų raštų ir gyvosios kalbos pavyzdžiais. Šio proceso pradžią galima konstatuoti jau Bretkūno Postilės kalboje. Čia šalia senesniojo pasakymo rodi nueit jau vartojamas pasakymas ką šie rodas darė, kaip ana (pekla) rodas norėtų. Vadinasi, čia jau vyksta giminės (vyriškosios — moteriškosios) ir skaičiaus (vienaskaitos — daugiskaitos) reikšmių sutapimas vienoje formoje, kitaip sakant, būdvardžio rõdas giminės ir skaičiaus reikšmių blukimas, o kartu ir prieveiksmėjimo procesas. Giminės skyrimo atveju galima dar rasti ir liaudies dainų kalboje, pvz.: — Vai, mergele lelije, ar eisi už mane? — Roda eitie, roda neitie, roda pauliotie Mrk. Čia, kaip matome, tebeišlikęs būdvardžio rõdas derinimas su veiksniu gimine. Bet, iš kitos pusės, veikiausiai mergelės pasakyme: Rodas atduoti rūtelių vainikėlį, oi tik nerodas aukselio žiedelio Rdm, taip pat dainų antytės skunde: Rodas būčia išimtie, vainikėlį paduotie, ale stovi tykiai du strielčiu kelyje TŽ IV 145, to derinimo nebėra (žodžio rõdas giminės reikšmė čia jau tiek išblukusi, kad jis vartojamas ir esant numanomam moteriškosios giminės veiksniui). Be to, pastarajame pavyzdyje, kaip pastebi E. Frenkelis, žodis rõdas begaunas nuolaidos reikšmę. Reikėtų tik dar pridurti, kad čia rõdas savo reikšme ir funkcija priartėja prie jungtuko, sudarančio porą su ale (rodas — ale, plg. nors — bet). Dabartinėje šnekamojoje kalboje pavartojamas būdvardis rõdas, -à „patenkintas“ daugiausia tarinio vardine dalimi ir predikatyviniu pažyminiu, plg.: Anas šituo arklin rõdas Ds; Visi nerodi buvo, kai sužinojo šitokią naujieną Trgn; Šmakšt rankas ažupakalin ir vaikštinėja rõdas Km. Be to, tarmėse yra dalelytė rõds < rõdas, plg.: Kastavo ten nereikia; kirvį rods pasiimkite — be kirvio nieko neveiksi Sr; Pernai rods pelėda čia, tame uoksve, perėjo; kas žino, koks paukštis šį metą bebus čion įsimetęs ib; Rods kam man vienam dirbt už visus Vrb; Imame rods pirmiau šitą darbą ib; Būtų rõds bepigu, kad žmogus galėtumi žinoti, kas bus rytoj Grg; Tau rods gerai gyventi, kad pinigų turi Kv. Dabartinėje literatūrinėje kalboje nei to būdvardžio, nei tokios dalelytės nevartojama. Tik Donelaičio raštų kalboje rods vartojamas jungiamąja funkcija, plg. jo „Žiemos rūpesčių“ pasakymą Rods negražu girdėt ir būrui didelė gėda, ale ką veiks žmogus, stokodams ir badu mirdams. 9 Pavyzdžiai paimti iš E. Fraenkel, Syntax der litauischen Kasus, „Tauta ir žodis“, IV, 1926, p. 145. 10 Ten pat. 11 Nuo būdvardžio rõdas, -à neatskirtinas u kamieno būdvardis rodus, -i, plg.: Vaikai labai rodùs kermošium Slm; Ar šienelis grėbt nubodo, ar namulio buvo rodu (d.). Kp. Su tais dviem būdvardžiais vėl susijęs prieveiksmis rodžiai „mielai“ MT 91 ir beasmenis veiksmažodis rodėti(s), plg.: Taip man rodėjo jį pamatyti Všk; Man rodėtus namo parvažiuoti Grž. Reikia skirti rõds < rõdas nuo modalinio žodžio rõdos (: rõdytis). Tiktai modalinės dalelytės reikšme prigijo lietuvių kalboje ir hibridas berõds, plg.: Berõds geras dalykas būtų pagauti zuikį bemiegantį Skr. Pagaliau žodis tiesà dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje prieveiksmiškai iš viso nevartojamas. Jis eina tik įterpiniu – modaliniu žodžiu; jo suvokiame ne įnagininko, o vardininko formą. Būdvardžio bevardės giminės vardininko-galininko kilmės prieveiksmiais laikytini žodžiai daug (< daugia), maž (mãž) (< mažà). Pirmasis (daug) jų nepaprastai intensyviai vartojamas kiekybine reikšme, antrasis mãž (mãž) yra retokas žodis, pasitaikantis daugiau šnekamojoje kalboje. Iš įvardžio bevardės giminės vardininko-galininko yra kilęs prieveiksmis vis (< visa), kuris gana dažnas tiek raštuose, tiek šnekamojoje kalboje. Prieveiksmio mãž (mãž) retumas aiškintinas tuo, kad jo vietoje dažniau linkstama sakyti pilną bevardės giminės vardininko-galininko formą maža arba prieveiksmį mažai. Prieveiksmio vis gana ribotas dažnumas pareina nuo to, jog šalia jo vartojami ir prieveiksmiai visàd, visadà, visadõs, nuolāt, nuolatõs ir kt., kurie turi tą pačią ar visiškai artimą reikšmę. Štai pluoštelis prieveiksmių daug, maž (mãž), vis vartosenos pavyzdžių: daug: Daug sakė, bet nieko nepasakė LKŽ II 210; Labai daug žmonių buvo ib; Daug šilčiau su kailiniais ib; Daug medžių, maž kirtėjų ib 209; Su nedaug žmonių iškūlėme (maža talka tebūvo) ib 210. mãž (mãž): Mūsų šeimyna maž (maža) težvalgo ib VII 960; Daug žinok, maž kalbėk ib; Šičia maž apsistokime ib; Karvės tikt maž pieno davė ib; Vilkas neveiz, ar daug, ar maž yra avių ib; vis: Ant ledo vis slidù, o užpečky vis tamsu LKŽ; Vis geriam, vis geriam – vis yra; vis žiūrim, vis žiūrim – vis pilna ib; Vis kitoki balseliai, vis kitokios bylos ib; Gal ir ne vis jin tokia susiraukus ib; O po langeliu stovi medelis, tai vis saldžios uogelės ib; Visi vėjai pūtė — vis mane užklūdė, visi lietūs lijo — vis mane užlijo ib. Visi bevardės giminės būdvardžių ar dalyvių vardininkai-galininkai, vartojami beasmenio sakinio tariniu, be abejo, priartėja prie predikatyvinių prieveiksmių grupės. Bet juk šios formos gali atlikti ir kitas funkcijas: veiksnio, papildinio, asmeninio sakinio vardinės tarinio dalies. Dėl to, o iš dalies ir dėl tradicijos šios formos ir paliekamos būdvardžio kategorijoje. Iš visų nenutrūpėjusių bevardės giminės būdvardžių vardininkų-galininkų labiausiai suprieveiksmėjusiu reikia laikyti mãžà. Šios formos reikšmė ir vartojimas tam tikrais atvejais visiškai sutampa su prieveiksmio mažai reikšme ir vartojimu¹, plg.: mãžà supranta || mažai supranta, mãžà žmonių tebūvo || mažai žmonių tebūvo. Formos mãžà, kaip ir daugia, suprieveiksmėjimą ypač bus lėmusi apibendrinta kiekybinė reikšmė. Visiškas linksnio reikšmės praradimas palengvino formų mãžà, daugia nutrupėjimą. Tik reikia pasakyti, kad šių formų nutrupėjimas nėra ¹ Žr. LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Lietuvių kalbos gramatika I, Vilnius, 1965, p. 528. 12 vienodas. Daugia dabartinėje kalboje menkai tevartojama (plg.: Kas daugia šneka, tas mažai težino LKŽ II 213). Ši forma dažnesnė senuosiuose raštuose. Maža vartojama dažniau, negu nutrupėjusi forma maž (mãž). Kai kurie čia kalbamų prieveiksmių, ypač maž (mãž), vis, tam tikrais atvejais yra perėję į dalelytes, plg.: Kokia ta kelionė buvo, sunku apsakyti: maž aštuntą parsikrapštė LKŽ VII 960; Jie vis geriau mums patalkins, nei vaikai. Vadinasi, galima kalbėti apie prieveiksmius maž (mãž), vis ir apie tos pačios formos dalelytes (o kartais net modalinius žodžius, plg.: Jis maž (mažiausiai) penkis vežimus šieno gavo iš lankos LKŽ VII 960). Įdomu tai, kad Kaniavos tarmėje prielinksnis per sudaro prielinksines konstrukcijas su dienos, paros, savaitės laiko tarpus ir metų laikus reiškiančių daiktavardžių vardininkais, pvz.: per povakaris „per povakarį“, per rytas „per rytą“, per popietis „per popietį“, per mėnasis „per mėnesį“, per nedėlia „per nedėlią“ ir t.t. Plg.: Sviestą mušiau, mušiau per vakaras ir nesumušiau; Per vakaras tu man nedavei miego; Per popietis visą pievą nušienau (nušienavo); Per popietis karvės kai bačkos priėda. Negalima nepažymėti tam tikro šių konstrukcijų sustabarėjimo, o kartu ir priartėjimo prie prieveiksmių. Reikia iškelti ir vieną kitą suprieveiksmėjusį frazeologinį junginį ar samplaiką, į kurių sudėtį įeina vardininkai (kartais nutrupėję), pvz.: laikas metas: Jau laikas metas, mano dukrele, į vežimė sėsti (d.) Pnn; valia nevalia „norom nenorom, nori nenori“: Valia nevalia turėjo nuryti, net ašaros bobai apšoko ŽemR₁ I 242; Valia nevalia — reiks kitą į jos pėdas statyti ib 111; gėda ant gėdos (solecizmas?) „didžiausia gėda“: Gėda ant gėdos nemokėti savo tėvų kalbos Sim; visų geroji „geriausia“: Paršą visų geroji laikyti: penė geriau ima, kaip kiaulė Vkš; ši vieta „toli“: Kur aš te nueisiu — ši vieta Trgn; kaip kartas „tikrai“: Kaip kartas tai ir bus Tvr; Kaip kartas buvo prapuolus Ad; kaip sykis „kaip tyčia“: Vos šieną suvežėme, kaip sykis ir ėmė lyti Nmk; kas kartas: Saulėlė, kildama kas kartas aukštyn, plėsės per miglą ir kas kartas karščiau kaitino Žem. Toliau minėtini sustabarėję ar apstabareję junginiai, į kurių sudėtį įeina žodžiai daug, maža, maž (mãž), vis. Štai jų pavyzdžiai: tiek daug „bent, kas kita“: Kad jau būt žinomi keliai, tai tiek daug (bitų nesunku nuvykti), o dabar tai ir susivelinsit LKŽ II 210; vis tiek daug „vis tiek, nesvarbu“: Vis tiek daug kuo apsivilksi, bet tik nen(u)ogas ib; daug maža „maždaug, apytikriai, šiek tiek“: Daug maža savo kortą žinau ib; „gana daug“: Reikė išmokėt daug maža, bet neturėjo ib; daug daug „daugų daugiausia“: Daũg daug lig Velykų šieno jei užteks ib; Daũg daug jei gausi tris dešimtis (pūrų) ib; maž maž „vos vos“: Kad didysis mistras, pagrįžęs į Parusnį, ilsėjo, lietuviai maž maž neigavo pilė ib; „mažų mažiausiai“: Pasėjau dešimtį pūrų avižų ir viliuos gausias maž maž penkias dešimtis pūrų ib; Antukui kelionė kaštuos maž maž penki šeši rubliai ib; Teipogi imk laivon visokio gyvio maž maž po du, patiną ir patelę ib; maža ką „nedaug, truputį, vos“: Kiaulės maža ką didesnės už ežius ib; maža kiek „bent kiek, vos“: Tai man ne vaikas, kad maža kiek prisikliaudai, tai ir verkia ib; 13 visa lygu „vis tiek“ LKŽ; vis ir vėl „nuolat“ ib; vis ir vis „nuolat“ ib; vis lygantis „vis tiek“ ib; vis lyg daug „vis tiek“ ib; vis lygu „vis vien“ ib; vis tasià „vis tiek“: Vesk — vis tasià tau ib; vis tiek „nesvarbu“: Vis tiek, ar mažas, ar senas ib; vis tiekà „vis vien“ ib; vis tiekaja „vis vien“: Gal ne vis tiekaja? ib; vis tiekam „vis vien“: Vis tiekam prapuls! ib; vis tik tiek „vis vien“:Man tai vis tik tiek, ar tu ateisi pats, ar jį atsiųsi ib; vis tojį „vis tiek“ ib; vis už vis „ypačiai, labiausiai“ ib; vis vien „vis tiek“: Vis vien aš pas jį eisiu ib; vis vienà „vis tiek“: Vis vienà turiu taip padaryti ib; Seniau buvo suvarginta mergaitė, e dabar kai bačka vis vienà ib; vis vientara „vis vien“: Jo vis vientara nėr ib; Vienas sako: man dieną geriau, kitas sako: man nakčia geriau, o trečias sako: man vis vientara ib. visa vientara „vis tiek“ ib; Plg. taip pat jungtuką ir dalelytę vis dėlto. Kartais ir skaitvardžio vardininkas eina frazeologinio junginio dėmeniu, plg.: trečia į vieną „bet kaip, nerūpestingai, paviršutiniškai“: Trečią į vieną nuakė (akėjo neakėjo), tai augs te jo kas Rš; Dirbk, vaike, darai visaką ne trečią į vieną, aja (ale) kaip sau, tada ir kitiem ir tau bus gerai Lkm; trečia pernai „labai seniai“: Trečia pernai netepti batai ŽemR₁ I 403. Iš tokių junginių kyla sudurtinių prieveiksmių, plg.: kaskarts Val, Stn (< kas kartas); kasmet Kurs (< kas metas): Eik, žioply, tu juk kasmets dėl ėdesių skundies Don; kasmėn (< kas mėnuo): Kasmėn gauna algą Š (Dglš); kasryt (< kas rytas): Kas ryt valgo bulvas su pienu Ob; kasnedėl (< kas nedėlia): Duoną reikia kept kasnedėl ib12. Suprantama, jog iš būdvardžių bevardės giminės vardininko-galininko yra kilę ir sudurtiniai prieveiksmiai maždaug (< maža daugia), daugmaž (< daugia mažą), plg.: maždaug „apytikriai, beveik, apie“: Suarėm maždaug visą pūdymą; Liko maždaug pusė darbo LKŽ VII 967; Maždaug triskart tiek dar reikės sugašį ib; Maždaug išmokau, bet dar reikėtų pakartoti; daugmaž: Tu daugmaž tokio ūgio, kaip brolis LKŽ II 219; Turi skaityti kiekvienas daugmaž prasilaivinęs žmogus ib; Lig dvaro bus daugmaž pusė kilometro ib. Vietomis prieveiksmiu maždaug turi reikšmę „šiek tiek, truputį, bent kiek, kiek nors“, plg.: Suprasė maždaug svečių LKŽ VII 960; Kiti broliai maždaug atsilėdo ib; 12 Kai kuriais atvejais šių prieveiksmių pagrindinis dėmuo gali būti ir nutrupėjęs vienaskaitos galininkas: kasryt < kas rytą, kasnedėl < kas nedėlia. 14 Jei man žadi duoti maždaug pinigų, tai iš mano dalies leisk Stasiuką dar mokyties ib13. Pasitaiko ir visiškai individualių darinių, plg.: kadkādē (< kadā kādē) „jau kada kas, senokai, seniai“: Jau kadkādē kumeliukas nujunky(t)as Grž. Taigi matome, kad vienaskaitos vardininko prieveiksmėjimo atvejų lietuvių kalboje pasitaiko palyginti nedaug. Šis linksnis dėl savo ryškios nominatyvinės, įvardijamosios reikšmės beveik visai nelinkęs į aplinkybinių santykių žymėjimą. Vienaskaitos vardininko kilmės paprastieji (nesudurtiniai) daiktavardiniai prieveiksmiai gaila (negaila), ganà (neganà), garbė (negarbė), šlovė (nešlovė), gėda (ne gėda), laikas (ne laikas), metas (ne metas), sarmata (ne sarmata), valia (nevalia), žinia (nežinia)… vartojami daugiausia predikatyviškai, ir tik būdvardiniai prieveiksmiai daug, maž (mãž), mažà bei įvardinis vis, taip pat palyginti negausūs suprieveiksmėję idiominiai ar šiaip frazeologiniai junginiai turi ir aplinkybių reikšmę. НАРЕЧИЯ, ВОЗНИКШИЕ ИЗ ИМЕНИТЕЛЬНОГО ПАДЕЖА ЕДИНСТВЕННОГО ЧИСЛА К. УЛЬВИДАС Резюме В статье исследуется вопрос об отношении именительного падежа единственного числа к наречиям, рассматриваются случаи адвербиализации именительного падежа и определяется значение, образование и употребление наречий, возникших из именительного падежа единственного числа. Анализ фактического материала показывает, что этот падеж ввиду своего ярко выраженного номинативного значения мало пригоден для выражения качественных и обстоятельственных отношений. Именительный падеж единственного числа адвербиализуется в исключительно редких случаях, и, следовательно, разряд наречий, возникших из этой формы, немногочислен, напр.: gaila „жаль“, negaila „не жаль“, ganà „достаточно“, neganà „недостаточно“, garbė „слава“, negarbė „стыдно“, šlovė „слава“, nešlovė „позор“, gėda „стыдно“, ne gėda „нестыдно“, laikas „время“, ne laikas „не время“, mètas „пора“, ne mètas „не пора“, sarmata „срам“, ne sarmata „не срам“, valia „льзя“, nevalia „нельзя“, žinia „известно“, nežinia „неизвестно“. Эти наречия, как видно из примеров, возникли из именительного падежа единственного числа имен существительных с абстрактным значением. Аналогичное явление наблюдается и в других индоевропейских языках, особенно в славянских, ср. русск. время, грех, досуг, недосуг, лень, охота, пора, срам. Как в других языках, так и в литовском языке наречия этого типа обычно употребляются предикативно. Только в очень редких случаях некоторые из здесь исследуемых 13 „Lietuvių kalbos žodyno“ VII tome šios reikšmės prieveiksmis maždaug rašomas prieveiksmio maž daug po rombo taip: maž daug, vadinasi, kaip tam tikra samplaika. Kadangi abu dėmenys čia yra nutrupėję, tiksliau būtų juos rašyti drauge. Čia kalbama reikšme vartojamą žodį maždaug reikia laikyti sudurtiniu prieveiksmiu. Taigi maždaug yra prieveiksmis, vartojamas dviem reikšmėmis, kurias trumpai galima taip nusakyti: „1. apytikriai; 2. šiek tiek“. 15 наречий встречаются в функции обстоятельства образа действия, напр. Gėdos juk gana padarei giminei mūsų „Ты ведь достаточно принес стыда нашему роду“ (Крстийонас Донялайтис). Конечно, степень адвербиализованности у этих наречий не является одинаковой. О полной адвербиализации отдельных форм отчасти свидетельствует и то обстоятельство, что в некоторых случаях они изменяются по степеням сравнения, напр.: sarmaciai „более стыдно“, valiau „более лезя“, žiniau „лучше известно“. В современном литовском литературном языке, не встречаются адвербиализованные или находящиеся в процессе адвербиализации предложные конструкции с именительным падежом. Однако в некоторых южнолитовских говорах такие конструкции существуют. Например, в говоре Канява (Варенского р-на) употребляются конструкции с предлогом per „через“ и именительным падежом имен существительных, обозначающих время дня, суток, недели и т.п., а также времена года, ср.: per rytas „все утро“, per vakaras „весь вечер“, per mėnasis „весь месяц“, per vāsara „все лето“, per žiemà „всю зиму, в течение зимы“. Ни коим образом нельзя не отметить определенной степени адвербиализованности этих конструкций. Сравнительно немногочисленны в литовском языке и адвербиализованные фразеологические сочетания с именительным падежом единственного числа. Даже сочетания, состоящие из местоимения kas „что“ и именительного падежа единственного числа имени существительного с временным значением, которые употребляются только в функции обстоятельства времени, не во всех случаях являются полностью адвербиализованными, так как перед основным их компонентом может стоять определение, ср.: kas dienà „каждый день“ и kas mielà dienėlė „каждый милый денёк“, ср. также: kas antrà dienà „через день“. В процессе адвербиализации основной компонент таких сочетаний обычно утрачивает окончание и сливается с местоимением в одно слово, напр.: kaskàrts < kas kàrtas „каждый раз“, kasmėts < kas mètas „ежегодно“, kasmėn < kas mėnuo „ежемесячно“; ср.: kasryt < kas rytas „каждое утро“, kassy̆k < kas sy̆kis „каждый раз“, kasvàkar < kas vāk aras „каждый вечер“14. Состав и образование адвербиализованных идиоматических сочетаний с именительным падежом единственного числа носит чаще всего индивидуализированный характер, напр.: laikas mètas „(пришло) время“, valia nevalia „волей-неволей, хочешь не хочешь“, visų gerõji „лучше всего“, ši vietà „далеко“, trečià į vienà „поверхностно“, trečià pérnai „очень давно“. 14 Надо заметить, что в отдельных случаях основной компонент этих наречий может представлять собою также не что иное, как усеченную форму винительного падежа единственного числа, ср.: kasryt < kas rytą, kassyk < kas sykį и т.д. 16