Vienaskaitos vardininko kilmės prieveiksmiai

LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKOS TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA VIENASKAITOS VARDININKO KILMĖS PRIEVEIKSMIAI K. ULVYDAS Iš vardažodžių vienaskaitos vardininko išriedėjusių prieveiksmių grupė lietu- vių kalboje palyginti negausi. Vardininko linksnis su savo labai aiškia nominatyvine reikšme iš viso nėra linkęs į kokybinių ir aplinkybinių gantykių žymėjimą. Dabarti- nėje kalboje vartojami vienaskaitos vardininko kilmės prieveiksmiai daugiausia eina ne sakinio aplinkybėmis, o beasmenio sakinio vardinėmis tarinio dalimis. Taigi jie priskirtini prie vadinamųjų predikatyvinių prieveiksmių grupės. Iš tokių prieveiksmių minėtini šie: gaila (negaila), gana (negana), garbė (negar- bė), šlovė (nešlovė), gėda (ne gėda), laikas (ne laikas), mėtas (ne mėtas), sarmata (ne sarmata) „gėda (ne gėda)“, valia (nevalia), žinia (nežinia). Čia suminétus žodžius prieveiksmėjimo procesas yra palietęs nevienodu laipsniu. Formos gaila (negaila), gana (negana) yra absoliučiai suprieveiksmėjusios. Dabartinėje kalboje šalia jų nė- ra išlikęs joks kitas linksnis. Be to, ir pats tų formų vardininkiškumas kalbančiojo sąmonėje visiškai išblukęs. Prieveiksmis gaila, kuris šnekamojoje kalboje pažįstamas tik su tvirtagale prie- gaide šaknyje, netgi ne su visišku tikrumu gali būti kildinamas iš daiktavardžio var- dininko linksnio, nors ir turime daiktavardžius atgaila DZ, gaila, -os, gailą „,gailu- mas, gailėjimas“ MI. Jei šiame prieveiksmyje, palyginti su daiktavardžiu, nėra pasi- keitusi kirčio vieta, tai jis galėtų būti kildinamas iš būdvardžio bevardės giminės vienaskaitos vardininko-galininko. Prieveiksmis gana veikiausiai yra ne kas kita, kaip senas abstrakčios reikšmės daiktavardžio vardininkas, kurio šaknies atliepimą rodo senovės slavų gonėti. Nors šio žodžio kitų linksnių dabartinėje lietuvių kalboje nepasitaiko, tačiau jo giminai- čių — kitų tos pačios šaknies žodžių apsčiai turime, pvz.: gandtė! „gana (kreipiantis ne į vieną žmogų)“, gandtet „gana jau gana“, uzganatinti „patenkinti“, ganėti, -ėja (gana), -ėjo „būti gana, užtekti, pakakti“, ganėtinas, -a „pakankamas; gerokas“, ganėtinai „pakankamai“, ganėtinūmas ,,pakankamumas®: ganėjimas „,t.p.“, ganė- dinti „tenkinti“, paganėdinti „patenkinti“, užganėdinti „t.p.“, ganėdinimas ,,tenki- nimas“, ganingas, -a „pakankamas“, ganingai „pakankamai“, ganioliai „t.p.“, ga- nėliai „t.p.“, ganūmas „ganėjimas“, užganuoti „patenkinti“, gdnt (ganit) „gana“, gandėti, ganda, -ėjo „1. turėti pakankamai, iStekti; 2. refl. norėti; 3. sektis, laimėti“, apgandėti „Šiek tiek nusibosti, įkyrėti“, atsigandėti „musibosti, įkyrėti“, ganduotis, * Pavyzdžiai imti iš ,,Lietuviy kalbos žodyno“, III, Vilnius, 1956. -tiojasi, -avosi „turėti pakankamai“, gandžiaūs (gan'džiaus) „mieliau, verčiau, geriau, veikiau“, plg. ganveik „greit, veikiai“, gangreit ,,mazne, kone, beveik“. Čia būtų galima dar paminėti ir tokius veikiausiai lenkų kalbos pavyzdžiu sudarytus bažny- tinių raštų vertinius, kaip gandaryti, -o, -ė „atlyginti, atsileisti“, gan(a)darymas „atlyginimas, atsiteisimas“, ganapadarymas „t.p.“ (plg. lenk. zadosščuczynič, za- doščuczynienie). Vadinasi, žodžio gana šaknis pasirodo labai įsigalėjusi lietuvių kalboje, tik pats šis žodis kaip daiktavardis pasirodė negajus ir perėjo į prieveiksmį, nepalikdamas dabartinėje kalboje jokio kito linksnio. Užtat prieveiksmis gana (kaip ir gaila) pasižymi didžiausiu prieveiksmiškumo laipsniu, palyginti su kitais aukščiau minė- tais vardininko kilmės prieveiksmiais. Bet ir tie kiti vardininko kilmės prieveiks- miai vėl nėra visai vienodi pagal prieveiksmiškumo laipsnį. Nuo atitinkamų daik- tavardžių labiau atsijusiais reikia laikyti prieveiksmius valid (nevalia), žinia (ne- žinia). Tais atvejais, kai jie eina beasmenio sakinio tariniais, prie jų negali būti jo- kių pažyminių. Kiti— garbė (negarbė), šlovė (nešlovė), gėda (ne gėda), laikas (ne laikas), mėtas (ne métas), sarmata (ne sarmata) — gali turėti šiokių tokių pažy- minių ir beasmenio sakinio tariniais eidami, plg.: Nedidelė garbė svetimomis kalbo- mis kalbėti, didi gėda savosios gerai nemokėti; Tokia nešlovė dabar jiems!; Pats lai- kas dabar išeiti, kol negavom į kailį Slnt; Dabar pats tas (pats gerasis) metas rugius kirsti Vb; Ne tokia jau čia sarmata, kad kiek atsilikom nuo.jų. Žinoma, vartojami su pažyminiais, tokie vardininkai negali būti laikomi prieveiksmiais. Tuo būdu matome, jog čia kalbamų žodžių galima skirti net tris grupeles. Prie pirmosios priklauso neabejotini prieveiksmiai gana (negana), gaila (negaila). ku- rie nebeturi ryšio su daiktavardžiais. Antrąją grupelę sudaro valid (nevalia), žinia (nežinia). Šalia jų tebevartojami ir atitinkami daiktavardžiai, bet, eidami beasmenio sakinio tariniais, jie nebegali turėti jokių pažyminių. Ir prie trečiosios priskirtini hibridai (daiktavardžiai-prieveiksmiai) garbė (negarbė), šlovė (nešlovė), gėda (ne gėda), laikas (ne laikas), mėtas (ne mėtas), sarmata (ne sarmata), kurie, ir beasme- nio sakinio tariniais eidami, gali turėti pažyminių ir kuriuos tik sąlygiškai galima vadinti prieveiksmiais. Visų čia kalbamų grupelių prieveiksmiams būdinga tai, kad jie yra buvę susiję, o dauguma jų ir dabar tebėra susiję su abstrakčios reikšmės daiktavardžiais. Tasai jų reikšmės abstraktumas iš dalies ir bus lėmęs patį perėjimą į prieveiksmius ar priartėjimą prie prieveiksmių. Jeigu pažiūrėsime į analogiškus prieveiksmius kitose kalbose, irgi pastebėsime tą patį reiškinį: predikatyviniais daiktavardiniais prieveiks- miais ten taip pat yra išvirtę daugiausia abstrakčios reikšmės daiktavardžių var- dininkai, plg. rusų kalbos analogiško tipo prieveiksmius: 8pens, 2pex, docye, Kedo- cye, Aenob, oxoma, nopa, cpam ir kai kuriuos kitus tokiuose sakiniuose, kaip fa c4acmoe epex ponmamo, — JKyscymrka omeeuaem?. Nors čia nagrinėjami prieveiksmiai lietuvių kalboje yra nevienodo prieveiksmaiš- kumo laipsnio ir, be abejo, nevienodo senumo, nors jų semantiniai ryšiai su daik- tavardžiais labai skirtingi, — vis dėlto speciali predikatyvinė reikšmė juos ryškiai išskiria iš daiktavardžių. V. V. Vinogradovas analogiškus prieveiksmius rusų kalbo- * I'pammaTuka pycckoro s3bika, I, Eokeruka H mopibosiorasi, Mocksa, 1952, p. 634. je priskiria prie tam tikros būsenos kategorijos*, dėl kurios išskyrimo į atskirą kal- bos dalį, tiesa, kai kurie slavistai abejoja“. Kaip matome, vardažodžių vardininkas lietuvių kalboje visiškai nelinkęs prie- veiksmėti. Vardininkinių prieveiksmių labai maža tėra tiek literatūrinėje kalboje, tiek liaudies šnekamojoje kalboje — atskirose tarmėse. Be to, ir savo semantika bei sintaksine funkcija tie prieveiksmiai gerokai skiriasi nuo visų kitų linksninių prie- veiksmių. Kaip jau minėta, būdingiausias vardininkinių prieveiksmių bruožas yra jų predikatyvinė reikšmė; daugiausia jie eina beasmenio sakinio tariniu. Pvz.: gaila (negaila): Gaila man pasidarė CvR VIII 19; Man motinos gaila, negaliu jos be duonos kąsnio palikti VienP 167; Gėda rinkti, gaila palikti JV 542: Gaila, kad sūnaus neturiu SimonP 13; Man negaila rūtelių, rūtelių, tik man gaila jaunų jų diene- lių d.; gana (negana): Gana jau darbuit, o jei tau maža — insipilk dar nedaugi Knv; Gana jiems (kaizeriams, carams) darbo žmonių prakaitą, kraują gerti CvR VIII 14: Gėdos juk gana padarei jau giminei mūsų Don; Tik kažin kas jam nesisekė, ir gana CvR II 222; Dėdė... atsiliepė į užduotą jam klausimą iš pradžios gana meiliai BilR 216; Sukdavo Įtekėlą)] tol, kol jam nepasakydavo gana VienP 193; Bet negana, kad išgąstis ir baimė jį kankina SimonA 120; O tai! negana neįsileido, dar, mat, liežuvį laido ZemR, 1 339; garbė ( negarbė): Nei dievui garbė, nei velniui pagaikštis LKZ III 115; Negarbė vengti darbo: | šlovė (nešlovė): Šlovė didvyriams, žuvusiems už tėvynės laisvę; Nešlovė velt- ėdžiams ir tinginiams; gėda (negėda): Buvo be galo nesmagu ir gėda Gud-GuzKIT, II 12; Man tų ašarų visai negėda, jos — kaip kraujas iš gyvos žaizdos SNér: laikas (ne laikas): Atsiminė, kad laikas pasirūpinti gyvuliais CvR VIII 173: Lai- kas mokesčius mokėti Grz; Atgyvenom amžių, savo įnešėm dalį, laikas vietą užleisti vaikams LKŽ VII 30; Ar nematai, kad laikas būtų su šluota apsisukti ir po pasaulio rūmą ib 30; Jau seniai laikas, mano mergyte, į vežimėlį séstie ib 30: Laikas jau man gultie, da miego nenoriu Ds; Ne laikas šunį lakinti, kad vilkas kieme Plt; metas (ne métas): Man taip pat tekėti metas LKZ; Metas tau, metas tau is dar- Zelio Sokty ib; Metas jotie bernuzéliuli] in jauną mergelę ib: Kinkykite, svečiai, ark- lius: metas namo kakti ib; Rugiai jau metas piauti ib; Sietynas jau pusryčiuos — me- tas kelties ib; Ne metas kurtai lakinti, kada reik medžioti ib: Ne laikas (ne metas) Sunes (šunys) lakinti, kad vilkas bandoje ib; sarmata „gėda“ (ne sarmata „me gėda“): Kad pastikė — sarmata ir klausyt Slap: Argi tau ne sarmata taip kalbėti ?; valia (nevalia): Jam kilt su sakalais valia ir pažabot net šiaurės mirtį SNėrP II 208; Ar valia taip elgtis? Rg; Mes tuos miškus atkariavom — valia mums juose ir šei- mininkauti CvR VIII 126; Niekam nevalia keikti Vrb; Spindulių nešėjui dūsaut neva- lia SNėrP 11 203; * Žr. . B. B. Bunorpanos, Pycckuii sabix, Vurtejnrus, M.-JI., p. 399—422. * Plg. O. K. Baliašvilio kandidatinės disertacijos išvadą: „Būsenos kategorijos žodžiai neturi gramatinės išraiškos; todėl manome, kad rusų kalboje būsenos kategorijos kaip kalbos dalies nėra, ir vargu ar pagrįsta nuomonė, jog toji kalbos dalis formuojasi“. O. K. Bamnuamsaju, Bonpocti O KaTeTOpHH COCTOSHHA B pyccKom s35IKe, Mocksa, 1951 (Bu6ruoreka um. Jlennna, pykonunces). \ 9 žinia (nežinia): Kad žinia, ką jis šelmis bernužėlis, būčiau vainikėlio nedavus tep“ ti, būčiau tytolyn paaugenus Rod; Žinia, kad žmonėms dirbti savo laukus ir dvaro dar nudirbti buvo sunku (ps.) Nm; Ar taip tikrai buvo — nežinia SimonP 4; Pasidarė be galo liūdna ir nežinia kas veikti CvR VIII 27; Tik galulaukiuose stovėjo vėtrų nu- plėšytas, žaibų suaižytas jovaras, tarytum išmirusio kaimo seniūnas, ir nežinia, apie ką mąstė ib 234. Kaip matyti iš pavyzdžių, prieveiksmis gana išsiskiria iš visų kitų vardininkiniu prieveiksmių tuo, kad turi ne tik predikatyvinę, bet ir būdo-kiekio reikšmę — jis gali eiti tiek beasmeninio sakinio tariniu, tiek bet kokio sakinio būdo aplinkybe. Be to, iš visų minėtųjų prieveiksmių tiktai gana vartojamas ir nutrupėjusia forma gafi, kuri dažniausiai jau išvirtusi dalelyte. Šalia lietuviškojo prieveiksmio /aikas tarmėse vartojamas slaviškas skolinys čėsas „laikas, metas“ plg.: Jau čėsas rugius sėti Slap. Čia suminėtų formų stabarėjimą ar suprieveiksmėjimą (tais atvejais, kai jos vartojamos predikatyvine, o kartais būdo-kiekio reikšme) rodo ir toji aplinkybė, kad jos tam tikrais atvejais gali būti net laipsniuojamos, pvz.: Išėjo mokslą, dabar sarmačiaū (labiau sarmata) su juo sueiti (susitikti) Jnšk; Anksčiau jiem viskas buvo valia@i (labiau valia, leista) Gs. Šalia vieno antro vardininkinio prieveiksmio vartojamas ir įnagininkinis (tik, žinoma, jau visai kita — aplinkybine reikšme), pvz.: laikas || laikū, laikais „tarpais, kartais“, plg. čėsas || čėsū, čėsais. Greičiausiai pagal šiuos pastaruosius pasidaroma net būdvardžių (čėsūs, -i „ankstus“ R), iš kurių vėl savo ruožtu išsivedama prie- veiksmių, plg.: Geriau, kai čėsiai apsiliuobi Jnsk; Mes čėsiaiū atvažiavom ib. Tiesa, kartais sunku ir pasakyti, ar šių prieveiksmių aukštesnysis laipsnis vedamas iš prie- sagos -iai prieveiksmio, ar čia tiesiog laipsniuojamas sustabarėjęs daiktavardžio įnagininkas, plg.: Pusė antros kad būtų atsikelta, tai jau laikiaū L); Laikiaii daržus sėsme už kitus metus J. Plg. taip pat prieveiksmį laikiai, pvz.: Laikiai kel LK Ž VII 31. Kai kurie kalbininkai prie vardažodžių vienaskaitos vardininko kilmės prie- veiksmių priskiria žodžius rods, berods, tiesa®. Pirmieji du siejami su senovės slavų rads, trečiąjį vėl J. Endzelynas lygina su rusų npasda, pateikdamas iš F. Kur- šaičio gramatikos tokį sakinį: aš tai tiesa Zinaii, ale nesakaii, kurį vokiškai F. Kur- Saitis verčia „ich weiss es zwar, ich sage es aber nicht“. Žodį tiesa šiame sakinyje pats F. Kuršaitis yra laikęs suprieveiksmėjusiu daiktavardžio jnagininku® ir sintak- sės skyriuje, kalbėdamas apie priešpriešinį sujungimą“, gretinęs su žodžiais rods, bejė. F. Kuršaičio teigimu, zwar — aber vokiečių kalbos priešpriešiniame sakinyje atliepia rods (arba tiesa, bejé) — alé (arba bét) lietuvių kalbos priešpriešiniame sa- kinyje, plg. jo duotą šio teigimo iliustraciją: aš tai rods (arba tiesa, bejė) žinau, alé nesakaū, „ich weiss es zwar, aber ich sag es nicht“. Dėl žodžių rods, berėds pirmiausia reikia pasakyti, kad jie nieko bendra neturi su daiktavardžiu. Jie tegali būti siejami su būdvardžiu rėdas, -a, kurį, pavyzdžiui, pateikia savo žodyne F. Kuršaitis, kad ir abejodamas jo tikrumu. Šis būdvardis vei- * A. Leskien, Litauisches Lesebuch mit Grammatik und Worterbuch, Heidelberg, 1919, p. 176; J. Endzelins, Baltu valodu skanas un formas, Riga, 1948, p. 228. ¢ Zr. F. Kurschat, Grammatik der littauischen Sprache, Halle, 1876, p. 385. * Ten pat, p. 439. 8 Ten pat, p. 439. 10 k kiausiai yra paskolintas iš slavų kalbų. Balt. pad, -a, lenk. rad, -a, rus. pad, -a var- tojami tariniui reikšti, pvz.: balt. (x) eeabmi pad „labai džiaugiuosi, esu paten- kintas“; Pad 681 y pati, dot epaxi He nyckawoys ,,Malonu [būtų patekti] rojun, bet nuodėmės neleidžia“; lenk. Rad to czynię ,,Mielai tai darau“; Rad gosciom „Džiau- giuosi svečiais“; rus. ff mak pad, umo... , Taip džiaugiuosi (esu toks patenkintas), kad...“; Pad cmapamoca! (carinės Rusijos kareivio atsakymas į pagyrimą) .,Pasi- stengsiu! (Klausau!)“; 5 04ex6 pad uepamo smy pon6 ,,Man labai malonu vaidinti šį vaidmenį“. Būdvardis rodas, -a panašiai vartojamas ir senuosiuose lietuvių raštuose, pvz.: turim... rodi daryti pagal jo prisakymų: ji dirb roda savo rankomis: rodi... eisim“, taip pat gyvojoje liaudies kalboje, liaudies dainose, kur jis išlikęs tiek būdvardžio, tiek prieveiksmio ir jungiamojo žodžio reikšme. Būdvardžio rédas, -a prieveiksmėji- mo’ procesą labai įtikinamai paaiškina E. Frenkelis!®, naudodamasis senųjų raštų ir gyvosios kalbos pavyzdžiais. Šio proceso pradžią galima konstatuoti jau Bretkū- no Postilės kalboje. Čia šalia senesniojo pasakymo rodi nueit jau vartojamas pasa- kymas ką šie rodas darė, kaip ana (pekla) rodas norėtų. Vadinasi, čia jau vyksta gi- minės (vyriškosios — moteriškosios) ir skaičiaus (vienaskaitos — daugiskaitos) reikšmių sutapimas vienoje formoje, kitaip sakant, būdvardžio rédas giminės ir skai- čiaus reikšmių blukimas, o kartu ir prieveiksmėjimo procesas. Giminės skyrimo atvejų galima dar rasti ir liaudies dainų kalboje, pvz.: — Vai, mergele lelijėle, ar eisi už mane? — Roda eitie, roda neitie, roda pauliotie Mrk. Čia, kaip matome, tebeiš- likęs būdvardžio rėdas derinimas su veiksniu gimine. Bet, iš kitos pusės, veikiausiai mergelės pasakyme: Rodas atduoti rūtelių vainikėlį, oi tik nerodas aukselio žiedelio Rdm, taip pat dainų antytės skunde: Rodas būčia išimtie, vainikėlį paduotie, ale stovi tykiai du strielčiu kelyje TZ IV 145, to derinimo nebėra (žodžio rėdas giminės reikš- mė čia jau tiek išblukusi, kad jis vartojamas ir esant numanomam moteriškosios giminės veiksniui). Be to, pastarajame pavyzdyje, kaip pastebi E. Frenkelis, žodis rodas beįgaunąs nuolaidos reikšmę. Reikėtų tik dar pridurti, kad čia rédas savo reikšme ir funkcija priartėja prie jungtuko, sudarančio porą su ale (rodas — ale, plg. nors — bet). Dabartinėje šnekamojoje kalboje pavartojamas būdvardis rėdas, -a „patenkin- as“ daugiausia tarinio vardine dalimi ir predikatyviniu pažyminiu, plg.: Anas ši- tuo arkliu rodas Ds; Visi nerodi buvo, kai sužinojo šitokią naujieną Trgn; Šmakšt rankas ažupakalin ir vaikštinėja rodas Km. Be to, tarmėse yra dalelytė rods < rėdas, plg.: Kastuvo ten nereikia; kirvį rods pasiimkite — be kirvio nieko neveiksi Sr; Pernai rods pelėda čia, tame uoksve, perėjo: kas žino, koks paukštis šį metą bebus čion įsime- tes ib; Rods kam man vienam dirbt už visus Vrb; Imame rods pirmiau šitą darbą ib; Būtų rods bepigu, kad žmogus galétumi žinoti, kas bus rytoj Grg; Tau rods gerai gy- venti, kad pinigų turi Kv. Dabartinėje literatūrinėje kalboje nei to būdvardžio nei tokios dalelytės nevar- tojama. Tik Donelaičio raštų kalboje rods vartojamas jungiamąja funkcija, plg. jo „Žiemos rūpesčių“ pasakymą Rods negražu girdėt ir būrui didelė gėda, ale ką veiks žmogus, stokodams ir badu mirdams. * Pavyzdžiai paimti iš E. Fraenkel, Syntax der litauischen Kasus, „Tauta ir žodis“, IV, 1926, p. 145. 10 Ten pat. 11 Nuo būdvardžio rėdas, -a neatskirtinas u kamieno būdvardis rodus, -i, plg.: Vaikai labai rodūs kermošium Slm; Ar šienelis grėbt nubodo, ar namulio buvo rodu (d.) Kp. Su tais dviem būdvardžiais vėl susijęs prieveiksmis rodžiai „mielai“ MT 91 ir beasmenis veiksmažodis rodėti(s), plg.: Taip man rodėjo jį pamatyti Všk; Man rodėtųs namo parvažiuoti Grž. Reikia skirti réds < rėdas nuo modalinio žodžio rodos (: rodytis). Tiktai modalinės dalelytės reikšme prigijo lietuvių kalboje ir hibridas berėds, plg.: Berods geras dalykas būtų pagauti zuikį bemiegantį Skr. Pagaliau žodis tiesa dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje prieveiksmiškai iš viso nevartojamas. Jis eina tik įterpiniu — modaliniu žodžiu; jo suvokiame ne įna- gininko, o vardininko forma. Būdvardžio bevardės giminės vardininko-galininko kilmės prieveiksmiais laiky- tini žodžiai daūg (< daifigia), maž (maz) (<mūža). Pirmasis (datig) jų nepaprastai intensyviai vartojamas kiekybine reikšme, antrasis maž (maz) yra retokas žodis, pa- sitaikantis daugiau šnekamojoje kalboje. Iš įvardžio bevardės giminės vardininko- galininko yra kilęs prieveiksmis vis (< visa), kuris gana dažnas tiek raštuose, tiek šnekamojoje kalboje. Prieveiksmio maž (maz) retumas aiškintinas tuo, kad jo vieto- je dažniau linkstama sakyti pilną bevardės giminės vardininko-galininko formą mūža arba prieveiksmį mažai. Prieveiksmio vis gana ribotas dažnumas pareina nuo to, jog šalia jo vartojami ir prieveiksmiai visad, visada, visadės, nuolat, nuolatos ir kt., kurie turi tą pačią ar visiškai artimą reikšmę. Štai pluostelis prieveiksmiu daūg, maž (maz), vis vartosenos pavyzdžių: daūg: Daug sakė, bet nieko nepasakė LKŽ II 210; Labai daiig žmonių buvo ib; Daiig šilčiau su kailiniais ib; Daug medžių, maž kirtėjų ib 209; Su nedaūg žmonių iškūlėme (maža talka tebuvo) ib 210. maž (maž): Mūsų šeimyna maž (maža) teįvalgo ib VII 960; Daug žinok, maz kalbėk ib; Šičia maž apsistokime ib; Karvės tikt maž pieno davė ib; Vilkas neveiz, ar daug, ar maž yra aviy ib; vis: Ant ledo vis slidu, o užpečky vis tamsu LKŽ; Vis geriam, vis geriam — vis yra; vis žiūrim. vis žiūrim — vis pilna ib; Vis kitoki balseliai, vis kitokios bylos ib; Gal ir ne vis jin tokia susiraukus ib; O po langeliu stovi medelis, tai vis saldžios uoge- lės ib; Visi vėjai pūtė — vis mane užkliudė, visi lietūs lijo — vis mane užlijo ib. Visi bevardės giminės būdvardžių ar dalyvių vardininkai-galininkai, vartojami beasmenio sakinio tariniu, be abejo, priartėja prie predikatyvinių prieveiksmių gru- pės. Bet juk šios formos gali atlikti ir kitas funkcijas: veiksnio, papildinio, asmeni- nio sakinio vardinės tarinio dalies. Dėl to, o iš dalies ir dėl tradicijos šios formos ir paliekamos būdvardžio kategorijoje. Iš visų nenutrupéjusiy bevardės giminės būdvardžių vardininky-galininky labiausiai suprieveiksmėjusiu reikia laikyti mža. Šios formos reikšmė ir vartoji- mas tam tikrais atvejais visiškai sutampa su prieveiksmio mažai reikšme ir Varto- jimu“, plg.: mūža supranta | mažai supranta, mūža žmonių tebuvo || mažai žmonių tebuvo. Formos maža, kaip ir daūgia, suprieveiksmėjimą ypač bus lėmusi apibend- rinta kiekybinė reikšmė. Visiškas linksnio reikšmės praradimas palengvino formų mūža, daiigia nutrupéjima. Tik reikia pašakyti, kad šių formų nutrupėjimas nėra u Zr. LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Lietuvių kalbos gramatika I, Vil- nius, 1965, p. 528. 12 vienodas. Daiigia dabartinėje kalboje menkai tevartojama (plg.: Kas daugia šneka, tas mažai težino LKŽ II 213). Si forma dažnesnė senuosiuose raštuose. Mūža var- tojama dažniau, negu nutrupéjusi forma maz (maz). Kai kurie čia kalbamy prieveiksmiu, ypač maž (maz), vis, tam tikrais atvejais yra perėję i dalelytes, plg.: Kokia ta kelionė buvo, sunku apsakyti: maž auštant par- sikrapštė LK Ž VII 960; Jie vis geriau mums patalkins, nei vaikai. Vadinasi, galima kalbėti apie prieveiksmius maž (maz), vis ir apie tos pačios formos dalelytes (o kar- tais net modalinius žodžius, plg.: Jis maž (mažiausiai) penkis vežimus šieno gavo iš lankos LKŽ VII 960). Įdomu tai, kad Kaniavos tarmėje prielinksnis per sudaro prielinksnines kon- " strukcijas su dienos, paros, savaitės laiko tarpus ir metų laikus reiškiančių daikta- vardžių vardininkais, pvz.: per povakaris „per pėvakarį“, per rytas „per rytą“, per popietis „per popietį“, per ménasis „per mėnesį“, per nedėlia „per nedėlią“ ir t.t. Plg.: Sviestą mušiau, mušiau per vūkaras ir nesumušiau; Per vūkaras tu man nedavei miego; Per popietis visą pievą nušienau (nušienavo); Per popietis karvės kai bačkos priėda. Negalima nepažymėti tam tikro šių konstrukcijų sustabarėjimo, o kartu ir priartėjimo prie prieveiksmių. Reikia iškelti ir vieną kitą suprieveiksmėjusį frazeologinį junginį ar samplaiką, į kurių sudėtį įeina vardininkai (kartais nutrupėję), pvz.: laikas metas: Jau laikas metas, mano dukrele, į vežimė sėsti (d.) Prn; valia nevalia ,,norom nenorom, nori nenori“: Valia nevalia turėjo nuryti, net ašaros bobai apšoko ŽemR, 1242; Valia nevalia — reiks kitą į jos pėdas statyti ib 111; gėda ant gėdos (solecizmas?) „didžiausia gėda“: Gėda ant gėdos nemokėti savo tėvų kalbos Sim; visų geroji „geriausia“: Paršą visų geroji laikyti: peng geriau ima, kaip kiaulė VkS; ši vieta „teli“ : Kur aš te nueisiu — ši vieta Trgn; kaip kartas „tikrai“ : Kaip kartas tai ir kus Tvr: Kaip kartas buvo prapuolus Ad; kaip sykis „kaip tyčia“: Vos šieną suvežėme, kaip sykis ir ėmė lyti Nmk; kas kartas: Saulelė, kildama kas kartas aukštyn, plėšės per miglą ir kas kartas karščiau kaitino Žem. Toliau minėtini sustabarėję ar apstabarėję junginiai, į kurių sudėtį įeina žodžiai daiig, maza, maž (maz), vis. Štai jų pavyzdžiai: tiek daug „bent, kas kita“: Kad jau būt žinomi keliai, tai tiek daug (būtų nesunku nuvykti), o dabar tai ir susivėlinsit LK Ž 11 210; vis tiek daūg ,,vis tiek, nesvarbu“: Vis tiek daug kuo apsivilksi, bet tik nenuogas ib; daiig mūža „maždaug, apytikriai, šiek tiek“: Daug maža savo kortą žinau ib; „gana daug“; Reikė išmokėt daug maža, bet neturėjo ib; daūg daiig ,.daugiy daugiausia“: Daiig daug lig Velykų šieno jei užteks ib; Daiig daūs jei gausi tris dešimtis (pūrų) ib; maž maž „vos vos“: Kad didysis mistras, pagrįžęs į Parusnį, ilséjo, lietuviai maž maž nejgavo pile ib; „mažų mažiausiai“; Paséjau dešimtį pūrų avižų ir viliuos gausiąs maz maz penkias dešimtis pūrų ib; Antukui kelionė kaštuos maž maž penki šeši rub- liai ib; Teipogi imk laivon visokio gyvio maž maž po du, patiną ir patelę ib; mūža ką „nedaug, truputį, vos“: Kiaulės maža ką didesnės už ežius ib; maza kiek „bent kiek, vos“: Tai man ne vaikas, kad maža kiek prisikliudai, tai ir verkia ib; 13 visa lygu „vis tiek“ LKŽ; vis ir vėl „nuolat“ ib; vis ir vis „nuolat“ ib; vis lygastis „vis tiek“ ib; vis lyg daug „vis tiek“ ib; vis lygu „vis vien“ ib; vis tasia „Vis tiek““: Vesk — vis tasia tau ib: vis tiek „nesvarbu“: Vis tiek, ar mažas, ar senas ib; vis tieka ,,vis vien“ ib; vis tiekaja „vis vien“: Gal ne vis tiekaja? ib; vis tiekam „vis vien“: Vis tiekam prapuls! ib; vis tik tiek „vis vien“ :Man tai vis tik tiek, ar tu ateisi pats, ar jį atsiysi ib; vis toja ,,vis tiek“ ib; vis už vis „ypačiai, labiausiai“ ib; vis vien „vis tiek“: Vis vien aš pas ji eisiu ib; vis viena „Vis tiek“: Vis viena turiu taip padaryti ib; Seniau buvo suvarginta mer- gaitė, ė dabar kai bačka vis viena ib; vis vientara „vis vien“: Jo vis vientara nėr ib; Vienas sako: man dieną geriau, kitas sako: man nakčia geriau, o trečias sako: man vis vientara ib. visa vientara ,,vis tiek“ ib; Plg. taip pat jungtuka ir dalelyte vis dėlto. Kartais ir skaitvardZio vardininkas eina frazeologinio junginio démeniu, plg.: trečia | vieną „bet kaip, nerūpestingai, paviršutiniškai“: Trečia į vieną nuaké (akėjo neakėjo), tai augs te jo kas RS; Dirbk, vaike, darai visaką ne trečia į vieną, aja (ale) kaip sau, tada ir kitiem ir tau bus gerai Lkm; trečia pernai „Jabai seniai“: Trečia pernai netepti batai ZemR, 1 403. Iš tokių junginių kyla sudurtinių prieveiksmių, plg.: kaskarts Val, Stn (< kas kartas); kasmets Kurs (< kas metas): Eik, žioply, tu juk kasmets dėl édesiy skundies Don: kasmėn (< kas mėnuo): Kasmén gauna algą Š (Dglš); kasryt ( < kas rytas): Kas ryt valgo bulvas su pienu Ob; kasnedėl (< kas nedėlia): Duoną reikia kept kasnedėl ib2. Suprantama, jog iš būdvardžių bevardės giminės vardininko-galininko yra ki- lę ir sudurtiniai prieveiksmiai maždaūg (< mūža daiigia), daugmaž (< daūgia ma- ža), plg.: maždaiig „apytikriai, beveik, apie“ : Suarém maždaug visą piidymq; Liko maždaug pusė darbo LKZ VII 967; MaZdaiig triskart tiek dar reikės sugaišti ib; Maždaiig išmokau, bet dar reikėtų pakartoti; daugmaž: Tu daugmaž tokio ūgio, kaip brolis LKZ 11 219; Turi skaityti kiekvie- nas daugmaž prasilavinęs žmogus ib; Lig dvaro bus daugmaž pusė kilometro ib. Vietomis prieveiksmis maZdaiig turi reikšmę „šiek tiek, trūputį, bent kiek, kiek nors“, plg: Suprašė maždaug svečių LK Ž VII 960; Kiti broliai maždaug atsileido ib: ** Kai kuriais atvejais šių prieveiksmių pagrindinis dėmuo gali būti ir nutrupéjes viena- skaitos galininkas: kasryt < kas rytą, kasnedėl < kas nedėlią. 14 Jei man žadi duoti maždaug pinigų, tai iš mano dalies leisk Stasiuką dar moky- ties ib'3. | Pasitaiko ir visiškai individualių darinių, plg.: kadkūdė (< kada kūdė) „jau kada kas, senokai, seniai“: Jau kadkūdė kumeliu- kas nujunkytas Grž. Taigi matome, kad vienaskaitos vardininko prieveiksmėjimo atvejų lietuvių kal- boje pasitaiko palyginti nedaug. Šis linksnis dėl savo ryškios nominatyvinės, įvar- dijamosios reikšmės beveik visai nelinkęs į aplinkybinių santykių žymėjimą. Viena- skaitos vardininko kilmės paprastieji (nesudurtiniai) daiktavardiniai prieveiksmiai gaila (negaila), gana (negana), garbė (negarbė), šlovė (nešlovė), gėda (ne gėda), laikas (ne laikas), mėtas (ne métas), sarmata (ne sarmata), valia (nevalia), žinia (nežinia)... vartojami daugiausia predikatyviškai, ir tik būdvardiniai prieveiks- miai daūg, maž (mdz), mūža bei įvardinis vis, taip pat palyginti negausūs suprie- veiksmėję idiominiai ar šiaip frazeologiniai junginiai turi ir aplinkybių reikšmę. HAPEYHS, BO3HMKINHE H3 HMEHHTEJIbHOTO ITAJIEXKA EJIMHCTBEHHOTO YHUCJIA K. YJIBbBUIOAC Peatome B crarbe ucenepyercst Bonpoc 06 OTHONIEHHH HMEHHTEJIbHOTO IIajležka eJIMHCT- BeHHOTO UuHCJIa K HapeuHHSM, paccMaTpHBAIOTCH CJIyUaHh aliBepOnajiH3aluLiHH HME- HHTeJIbHOTO Najiexa HK onpejiensieTcsl 3HaueHHe, OGpa3oBaHHe H ynotpedJsieHue Ha- peuHH, BO3HHKINHX H3 HMeHHTeJIbHOTO Najera eĮĮMHCTBEHHOTO UKCJIA. Anamnuns (akTHUECKOTO MaTrepHajia TNMOKasbiBaeT, UTO STOT MajeX BBHAY CBO- ero SIDKO BbIpayKeHHOTO HOMHHATHBHOTO 3HAUEHHS! MAJIO NpHTOJIEH JŲJISI BbIDa>KEHHA KauUECTBEHHbIX H 00CTOSATEIbCTBEHHBIX OTHONIEeHHHA., HMeHKHHTeEJIbHbIKH najiex eJiMHCT- BeHHOTrO UKCJIA AliBepOHaJIH3YeTCSH B HCKJIOUHTEJIbHO DejįKHX CJIVYUAaX, H, CJIe- JIOBaTe/IbHO, pa3psilį Hapeuyuid, BO3HHKINHX H3 3TOH (DOpMbi, HEMHOTOUHMCJIEHEH, Hanp.: gaila „>xanb“, negaila „He »anb“, gana ,,JOCTaTOUHO®, negand „HejiocTa- TouHOo“, garbė „cnaBa“, negarbė , cteiiHo™, šlovė „,cnaBa“, nešlovė „nosop“, gėda »CTBIIHO®, nė gėda „mecrbiumo“, laikas „BpemMs“, ne laikas „He BpeMa“, mėtas „Inopa“, ne mėtas „He nopa“, sarmata „cpaM“, ne sarmata „He cpam“, valia „basi“, nevalia „Henbaa“, Zinia „naBecrHo“, neZinia „Hen3BecTHO“. DTH Hapeuus, Kak BH]- HO U3 NPHMEepOB, BO3HHKJIH U3 HMEHHTeJIbHOTO Najieska elMHCTEBHHOTO UKHCJIA HMeH CVINECTBHTEJIbHbIX C aGcTpaKTHbIM 3HaueHHeM. AHaJIOTHUHOE siBJIeHHe HAaOJIP- AaeTcs H B Jip YTHX HHA0EBPONEHCKHX A3bIKaX, OCOOEHHO B CJIABSIHCKHX, CP. PYCCK. spems, epex, Gocye, Hedocye, AeHb, oxoma, nopa, cpam. Kak B Apyrux S3bIKAX, TaK H B JIHTOBCKOM si3bIKE Hapeuusi 3TOro Tina oObluHO VIIOTDeOJISIOTCS mpejn- KaTtuBHO. TOJILKO B OYeHb PEJKHX C/yYasiXx HEKOTOpble H3 3/ĮECb HCCJeLyeMbIX 18 „Lietuvių kalbos žodyno“ VII tome šios reikšmės prieveiksmis mazdaiig rašomas prieveiks- mio 1 maž lizde po rombo taip: maž daug, vadinasi, kaip tam tikra samplaika. Kadangi abu dėmenys čia yra nutrupėję, tiksliau būtų juos rašyti drauge. Čia kalbama reikšme vartojamą žodį maždaug reikia laikyti sudurtiniu prieveiksmiai. Taigi maždaiįę yra prieveiksmis, vartojamas dviem reik§mé- mis, kurias trumpai galima taip nusakyti: ,,1. apytikriai; 2. šiek tiek“. = napeunHūė BorpeuailoTCA B QyHKIMH OOcTOSTeJIbCTBA OOpa3a JeficTsus, Hamp. Gėdos juk gana padarei giminei mūsų „Tri Bejib OCTATOYHO NpHHeC CTHIAA Halemy po- Ay“ (Kpucraionac [onsinatituc). Koneuno, creneHb a]gBepOHajiM30BaHHOCTH V 3THX HapeuHH He sSIBJI5eTCS! 0HHAKOBOI. O nojiHoh alįBepOHaJiH3AIHH OTAEAbHbIX dopM OTUACTH CBMAETENBCTBYET H TO OGCTOSITEJIbCTBO, UTO B HEKOTODBIX CJIVuasIX OHH H3MeHSIOTCHA HNO CTeENeHHu/M CpaBHeHHA, Hallp.: sarmačiaii „Gojiee CTHIAHO®, valiaū „Oojiee bas, Ziniau ,,J1Vullle U3BECTHO“. B coBpeMeHHOM JIHTOBCKOM JIMTEDATYPHOM S13bIKe, HE BCTDEUAIOTCH all BepOHaJIM30BAHHBIE WJM HaXONsllMecs B Mpollecce aiBepOHaH3aIlHu ripe- AJIOXKHBIE KOHCTDpYKIKH C HMEHHTe/IbHBIM rialjexkxoM. Ojinako B HeKOTO- PBIX IOXHOJIKHTOBCKHX TOBOpaxX TaKHe KOHCTPYKUMM cymiecTBYioT. Hampumep, B roope KansBa (Bapenckoro p-Ha) ynorpe6ustiorcst KOHCTPYKIHH C pe JiI0 TOM per „uepe3“ H HMEHHTeJbHbIM I1aJeKOM HMEeH CYIHeCTBHTEJIbHbIX, 0003HAYA ONIX BpeMs IHS, CYTOK, HeJIeJIH H T.11., A TAKzKe BpeMeHa rojia, Cp.: per rytas „Bce yTpo“, per vikaras „Becb Beuep“, per ménasis „Becb Mecsn“, per vasara ,Bce eto”, per Ziema ,,BC10 3UMY, B TeueHHe 3uMbl“. HHKOHM OGpa3OM Henb3si He OTMETHTb onpe- Je/IeHHOH CTeNeHH ajįgepOHaJiH30OBAHHOCTH THX KOHCTpYKOKHĖ. CpaBHHTeJIbHO HEMHOTOUHCJIEHHBI B JIUTOBCKOM SI3bIKĖ H ajįBepOHaJIH3OBaHHbIe ĖOpazeojiornueckHue COYETAHHSI C HMEHHTEJIbHbIM NAJeKOM EJKHCTBEHHOTO UKC- Ja. Jlaxxe coueraHus, cocrogiūKe H3 MecTOHMEHHS kas „UTO“ H HMEHKHTeJIbHOTO najiexa ejlHHCTBeHHOTO UKHCJJAa HMEHH CYHIECTBHTEJIBHOTO C BpeMeHHbIM 3Haue- HHEM, KOTOpblė YNOTpeOJISIOTCHA TOJIbKO B OVKHKIKH OGCTOSITEJIbCTBA BDpeMeHH, He BO BCeX CJIY4asiX SBJIAIOTCH NOJIHOCTHIO Aa/ĮBepOHa.JIH3OBAHHbIMH, TAK Kak nepeėjį OCHOBHbIM HX KOMIIOHEHTOM MO*KET CTOSITb OllpefeJsieHHe, cp.: kas diena „Kaxjbiū Nens“ H kas miela dienėlė kam abl MHJBIH JAEHEK", ep. Take: kas antra diena „4uepe3 ĮĮeHs“. B riponecce ajipepOuajin3aiiuH OCHOBHOH KOMNOHEHT TaKHX COUeTA- HHH OOBIYHO YTpauKHBaeT OKOHUAHHME H CJHBAETCS C MECTOMMEHHEM B OHO CJIOBO, Hanp.: kaskafts < kas kaFtas „kamp pas“, kasméts < kas métas „exeronno“, kasmén < kas ménuo „ewemecsaumo“; cp.: kasryt < kas rytas ,Kaxjuoe yrTpo“, kassyk < kas sykis „xaxnpbiū pa3“, kasvakar < kas vakaras ,,Kaxjibih Beuep “14, CocraB H obpasoBaHue ajiBepGHaJIM30BAHHbIX WAHOMATHYECKUX COUeTaHHĖ C HMEHHTEJIbHBIM IIAJĮe>KOM ejĮHHCTBEHHOTO YKHC/IA HOCHT Yallle BCero MH MBH AYaJH- SUPOBaHHBIN Xapakrtep, Hamp.: laikas métas „(npunino) Bpemsa“, valid nevalia »BOJIEH-HEBOJIEH, XOuellib He XOuelllb™, visi gerdji ,Jyullle Bcero“, ši vieta ,,iaieko*, trečia į vieną ,,IOBEPXHOCTHO®, frecia pėrnai „oueHb JNaBHo“. 14 Hajio 3aMeTHTh, uTO B OTJEJIBHBIX CJIyuaSsX OCHOBHOH KOMINOHEHT STHX HapeuHH Moker NPEACTABJIATL co6010 TaKxe He UTO HHOE, KaK YCeYeHHYIO GOPMY BHHHTe/IbHOTO T1a/IeKa EJHHCT- BEHHOTO uKCJIa, cp.: kasryt < kas rytą, kassyk < kas syki H T. J. 16