Iš baltų kalbų gyvulininkystės terminologijos istorijos

IŠ LIETUVIŲ LEKSIKOLOGIJOS IR LEKSIKOGRAFIJOS LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA IŠ BALTŲ KALBŲ GYVULININKYSTĖS TERMINOLOGIJOS ISTORIJOS* A. SABALIAUSKAS GYVULIŲ BŪRIO PAVADINIMAI Ganomam naminių gyvulių būriui ide. kalbos neturi bendro ar bent kiek labiau paplitusio pavadinimo. Dažniausiai atskiros kalbų grupės turi atskirus, semantiškai įvairiais būdais atsiradusius pavadinimus, o kartais ir visai artimai giminingų kalbų šie pavadinimai skiriasi. Neturi bendro gyvulių būrio pavadinimo ir baltų kalbos. Liet. bandà Lietuvių kalboje dažniausiai vartojamas gyvulių būrio pavadinimas bandà. Tai labai įdomus gyvulininkystės terminologijos žodis. Jo reikšmės, galima sakyti, savotiškai atspindi įvairius gyvulininkystės istorijos etapus ir yra geros semantinės paralelės, aiškinant kitų ide. kalbų panašia reikšme vartojamų žodžių kilmę. Akademiniame lietuvių kalbos žodyne nurodomos septynios šio žodžio reikšmės: 1) gyvulių būrys, kaimenė; 2) samdininko, ūkininko sūnaus ar jaunesnio brolio pasėti javai (linai); pasėlys; 3) žemė, kurioje banda sėjama; 4) samdininkui duodamas natūra priedas prie algos; 5) seniau samdininkui mokėta alga (natūra); 6) nauda, turtas, nuosavybė, dalis; pinigai; 7) nedidokas kepalas, kepaliukas (LKŽd., I, 519—20; antrajame žodyno I tomo leidime reikšmės skirstomos truputį kitaip). Žiūrint į šią reikšmių eilę, kyla mintis, jog pirminė liet. bandà reikšmė turėjusi būti ‘gyvulys, galvijas’, nes tik tada įmanoma minėtų reikšmių raida. Tokią liet. bandà reikšmę dar galima įžiūrėti ir senuosiuose lietuvių raštuose, plg.: giwen kaip banda bei neischmintingoses kiaules (1579 m. W₂₁), tauczîamus ir assîamus ir kitai bândai (1599 m. DP 340₃₃), Daug jaunimo kaip banda labai piggei tapo pardûta (Br P, II, 346) ir kt.1 Iš šios reikšmės atsirado ‘gyvulių būrio’ ir ‘naudos, pinigų, turto’ reikšmės, o iš pastarosios ‘pasėti javai’ bei ‘žemė, kurioje tie javai sėjami’. Tarp šių visų reikšmių savotiškai išsiskiria ‘kepaliuko’ reikšmė. Šią reikšmę, matyt, reikėtų sieti su ‘samdiniui duodamo natūra priedo prie algos’ reikšme. Veikiausiai *Plg. anksčiau paskelbtus šios srities autoriaus darbus: Названия безрогового скота, „Проблемы индоевропейского языкознания“, Москва, 1964, p. 59—65; Baltų kalbų naminių gyvulių pavadinimai, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, X, Vilnius, 1968, p. 101—190. 1 K. Būga, Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961, p. 664. 7 bandà iš pradžių ir buvusi ne šiaip kepaliukas, bet duodamas tarp kitų dalykų ragaišio ar duonos kepalas. Liet. bandà turi jau senas rašytines tradicijas – šis žodis užfiksuotas dar prieš pirmųjų lietuvių kalbos rašytinių paminklų pasirodymą. Štai turto reikšme žodis banda randamas jau 1468 m. Kazimiero teisyne: „А коли чи паробъкы украдуть што у кого, а (пакъ) у семь листу верху писано, какъ за которую татбу казнити: коли первое украдеть, ино его не вешати, а заплатити бондою его; а не будетъ бонды, ино господарь его за него заплатить, є паробъка сказнити и пробити...“². Šia reikšme jis vartojamas ir Pirmajame (1529 m.) Lietuvos statute: „Jestli hge parobki kradut’ w okolicy a z licom ich pojmajut’, kotoroje lico budet stojati poltiny hroszej: tohdy majet’ karan byti jako zlodej; a jestliż poltiny lico stojati ne budet’: tohdy majet’ z bondy jeho szkoda placzona byti (=tunc debet solvi damnum ex rebus eius) abo lice wernuti, a z naviazku puhami biti...“³. Liet. bandà ‘turto’ ir ‘algos natūra’ reikšmėmis dažnai aptinkamas ir kituose vėlesniųjų laikų svetimomis kalbomis rašytuose Lietuvos dokumentuose⁴. Iš liet. bandà kilo nemaža ir kitų žodžių, kurių reikšmė artimai susijusi su šio žodžio reikšmėmis: bandýkštis ‘bandos gyvulys, galvijas’ (tiek senuosiuose raštuose – M. Mažvydas, J. Bretkūnas, M. Daukša –, tiek ir tarmėse – Akmenė, Bars-tyčiai, Betygala – randamas žodis; LKŽd., I(2), 640), bandystis (1787 m. išleista-me „Žiwate“: LKŽd., I(2), 641), bandinga ‘versinga’ (LKŽd., I(2), 640), bandaūti ‘tarnauti (ganyti galvijus)’ (LKŽd., I(2), 639), bandinė ‘aptvaras bandai laikyti; toliau nuo ūkio esanti ganykla; piemenu pokylis per sekmines; sambūriai’ (LKŽd., I(2), 640), bandininkas ‘bandos, galvijų tvartas’ (LKŽd., I(2), 640), bandininkas ‘bandos ganytojas, piemuo; ūkininko tarnas’ (LKŽd., I(2), 640), bandišius ‘piemuo’ (LKŽd., I(2), 641), bandiskas ‘būdingas bandai, gyvuliškas’ (LKŽd., I(2), 641), bandótis ‘sėtis bandą; turėti naudos iš ko’ (LKŽd., I(2), 642), bandúotis ‘gauti pelną iš pasėlio, pasipelnyti iš bandos’ (LKŽd., I(2), 643), bandìnis ‘nuosavas’ (LKŽd., I(2), 641), liúosbandė ‘nerišami tvarte jauni galvijai, valininkai galvijai’ (LKŽd., VII, 620). Iš čia paminėtų žodžių nuo kitų savo reikšme, atrodo, kiek nutolęs bandìnis ‘nuosavas’ (vartojamas Dusetose). Reikšmė ‘nuosavas’, matyt, atsirado iš ‘bandinis, t. y. pasėtas bandoje’, plg. Gaspadarnus linus pabai̇gėm braukt, liko tik bandiniai (Dusetos). Šalia bandinių linų, rugių atsirado ir bandinis puodas, bandinis botagas ir t. t. Liet. bandà kai kuriomis reikšmėmis patekusi ir į kaimynų (ne tik raštų, bet ir šnekamąsias) kalbas. Lat. bānda ‘das dem Knechte vom Wirte als Lohn zugeteilte Stück Feld oder die Aussaat darauf; das Nebengewerbe, Nebenverdienst; Gewinn, Geschäft, Profit’, bānds (EM, I, 261–2; EH, I, 204) vartojama latvių liaudies dainose, pasitaiko kai ² K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, I, Kaunas, 1941, p. 15. ³ K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, I, p. 15–17; J. Jurginis, Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, Vilnius, 1962, p. 135–136. ⁴ K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, I, p. 307–308, 330, 337–341. 8 kuriuose kituose kalbos paminkluose bei tarmėse⁵. Į latvių kalbą žodis bañda kartais galėjo patekti ir per kuršius. Tačiau kadangi kuršių kalbos liekanų tarpe ryškesnių šio žodžio pėdsakų nesama (nebent su juo sietume vietovardį Bandowe6), tai tikslingiau būtų lat. bañda laikyti lituanizmu. Pagaliau įmanomas net ir toksai atvejis, jog su tuo žodžiu dalis latvių galėjo susipažinti per lietuvius, kita dalis per kuršius. Latvių kalboje esama ir daugiau žodžių, neatskiriamų nuo lat. bañda, plg. lat. bañdnieks ‘ein Knecht, dem der Wirt ein Stück Land als Lohn abgegeben hat’, bañdenieks, moter. g. bandniece, bañduoties ‘für sich arbeiten, durch Nebenverdienst erwerben’ (EM, I, 262), bándāties ‘sich mit dem Besäen der Lohnfelder (bandas) betätigen’, bandžuot ‘Nahrung, Nebenverdienst zu erlangen suchen’, bandžēris ‘wer seine bandas zu vertrinken pflegt’ (EH, I, 204). Lat. bañda gana ryškius pėdsakus palikusi ir latvių toponimijoje, plg. Bañdas-kalns, Bañdas-plava, Bañdu-purvs, Bandu lauks, Bandu-sils, Bandulauks, Bañdaiņis, Bañdene, Bañdenes, Bañdenīcas, Bañdenieki, Bañdnieki, Bañdenieku-vējsudmalas, Bañdēņi7. Latvijoje esama vietovardžių, kurie, gal būt, rodytų, jog latviai kažkada yra turėję ir savo pačių fonetiškai tiksliai atitinkančių liet. bandà forma *buoda ar *buode. Tokie vietovardžiai yra lat. Buōdes, Buōdel-purvs, Buōdīte, Buōdnieki. Šiaip šiuos žodžius linkstama sieti su lat. buōde ‘die Bude’ (< vid. vok. žem. bōde), buōdnieks ‘der Kaufmann, der Krämer’, tačiau kartais juose gali būti išlikęs ir senasis lat. *buoda ar *buode, atitinkantis liet. bandą8. Įvairiomis reikšmėmis liet. bandà vartojamas ir baltarusių kalboje, plg. baltr. бонда ‘paplotis, raguolis, bandelė; kepalas, kepaliukas; skerstuvių dovana (kas nešama giminėms ar pažįstamiems, papjovus gyvulį)’⁹. Kai kuriose baltarusių tarmėse (Bresto srityje, trikampyje tarp Kobryno, Ivacevičių, Lunineco) žodis бонда vartojamas ‘karvės, duodamos nuotakai kraičiu’ reikšme. Tokia reikšme šis žodis vartojamas ir gretimose ukrainiečių tarmėse¹⁰. Prūsų kalbos tekstuose žodžio, atitinkančio liet. bandą, nerandame. Tačiau esama keleto prūsiškų vietovardžių ir asmenvardžių, kurie liudytų, jog toje kalboje šis žodis galėjo būti, plg. vietovardžius Bandadis, Bandeynen, Bandeln, Banduken11, asmenvardžius Bandeyke, Bandiko, Banduke, Bandupe, Bandush12. Prūsų kalbos paminkluose užfiksuotas kitas žodis, kurį veikiausiai reikėtų sieti su baltišku šios šaknies gyvulio ar gyvulių būrio pavadinimu — tai pr. nienbon-den ‘nenaudingai (=unnützlich)’ (II katekizmo žodis), ni enbāndan ‘veltui (=vergeblich)’ (III katekizmo žodis)¹³. Prūsiškasis kontekstas rodytų, jog pažodinė pr. ⁵ K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 665; E. Fraenkel, Et. Wb., 34; V. Urbutis, LKK, VI, p. 297. ⁶ K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 168. ⁷ J. Endzelīns, Latvijas PSR vietvārdi, I, 1, Rīgā, 1956, p. 84. ⁸ J. Endzelīns, ten pat, p. 152–153. ⁹ K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 665; V. Urbutis, Baltistica, V(1), p. 50–51. ¹⁰ Д. С. ТеленТЮК, Диалектологічний бюлетень, вип. IV, Київ, 1953, p. 58–59; А. П. Непокупний, Мовознавство, 1968, 6, p. 35. ¹¹ G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 16. ¹² R. Trautmann, Die altpreussischen Personennamen, Göttingen, 1925, p. 16, 17. ¹³ R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, Göttingen, 1910, p. 11, 23; Prūsų kalbos paminklai, parengė V. Mažiulis, Vilnius, 1966, p. 101, 139. 9 ni enbāndan reikšmė galėtų būti „ne į naudą“, plg. Tou ni tur sten emmen twayse deywas nienbandan westwey (= Du solt den namen Gottes nicht unnützlich führen); Tou turri stan Emnan twaisei Deiwas ni enbāndan westwei (= Du solt den Namen des Herren deines Gottes nicht vergeblich führen). Tokiai šio prūsų kalbos žodžio etimologijai pritaria daugelis tyrinėtojų14, dėl semantikos plg. liet. nauda, lat. naūda ‘pinigai’: sen. isl. naut ‘Stück Vieh’, sen. angl. neat ‘Stück Rindvieh, Tier’15. Toliau liet. bandà siejama su ide. *bhendh- ‘rišti’ šaknies žodžiais, plg. skr. bad-hnāti ‘jis riša’, av. bandayai-ti, skr. bāndhuḥ ‘giminaitis’, got. bindan ‘rišti’, gr. πεῖσμα ‘virvė’, liet. bendras ir kt16. Liet. bandà nuo šių ide. kalbų žodžių tartum skiriasi savo reikšme. Pirminė liet. bandà reikšmė turėjo būti ‘rišami ar garde laikomi („aprišti“) gyvuliai’. Fonet iškai liet. bandà siejimas su šios grupės žodžiais nekelia abejonių, tačiau semantika verčia truputį abejoti, nes trūksta istorinių duomenų apie tokį gyvulių ganymo būdą. Su ide. *bhendh- šaknies žodžiais (plg. gr. φάτνη ‘ėdžios’, keltų berne ‘Wagenkorb’) labai artimai siejasi gyvulių aptvaro reikšmė. Vadinasi, pirminė liet. bandà reikšmė galėtų būti ‘aptvaras gyvuliams (lauke ar ganykloje)’, o iš šios reikšmės jau galėjo išriedėti ir ‘gyvulių būrio’ reikšmė. Analogišką reikšmės pasikeitimą mes matome liet. gardas ‘aptvaras lauke ar ganykloje’, kuris senuosiuose mūsų raštuose, kaip matysime, vartojamas ‘gyvulių būrio’ reikšme. Įmanomas yra ir dar kitoks liet. bandà pirminės reikšmės aiškinimas, būtent, šis žodis galėjęs reikšti ‘bendrus, bendrai genomis gyvulius’. Tokiai prielaidai taip pat neprieštarautų ide. *bhendh- šaknies žodžių reikšmės. Be to, šitokiam liet. bandà pirminės reikšmės aiškinimui iš dalies pritartų ir lietuvių kalbos žodžio kaimenė kilmė. Kitaip liet. bandà kilmę mėgino aiškinti J. Endzelynas. Jis baltų *bandā siejo su liet. bandyti ‘versuchen, probieren’ ir pr. perbanda ‘versucht’, semantinę paralelę nurodydamas got. kiusan ‘prüfen, erproben’, gr. γεύσθαι ‘kosten, versuchen, essen’, lot. gustāre ‘kosten, geniessen’17. B. Jėgeris, pritardamas šiai J. Endzelyno minčiai, toliau liet. bandà sieja su ide. *bhen- ‘schlagen, verwunden’. B. Jėgerio nuomone, iš čia liet. bandà reikšmės išsirutuliojusios tokiu būdu: ‘schlagen’ (lat. beride ‘der Henker’, beñdēt ‘quälen, grausam behandeln’) > ‘versuchen’ (pr. perbanda ‘versucht’, liet. bandyti) > ‘kosten’ (liet. bandyti, lat. bandas dzīt). Iš reikšmės ‘schlagen’, anot B. Jėgerio, galėjusi tiesiogiai atsirasti reikšmė ‘Stück Land’ (liet. bandà, lat. bānda) (*das ausgehauene (Stück Land), iš ‘Stück Land (das als Lohn übergebene)’ galėjusi atsirasti ‘Nutzen’ reikšmė (pr. ni enbāndan, liet. bandà, lat. bānda), iš ‘Nutzen’ reikšmės per *‘Nutz-vieh’ reikšmę atsiradusi ‘Herde’ (liet. bandà) reikšmė18. 14 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 384; K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 665; J. Endzelīns, Senprūšu valoda, Rīga, 1943, p. 215; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 34. 15 J. Pokorny, Et. Wb., p. 768. 16 J. Pokorny, Et. Wb., p. 127; M. Mayrhofer, Et. Wb., II, p. 406; pirmasis liet. bandà kilmę taip aiškino, atrodo, Grynbergeris (Grienberger), Sbb. Wien Nr. 142, VIII (1900), p. 43, plg. B. Jėgers, KZ, 80, p. 125. 17 EM, I, p. 262; Izglītības Ministrijas Mēnešraksts, 1921, Nr. 2, p. 194–195 (pasirašyta Pēteris Liepiņš, plg. J. Endzelyno darbų bibliografiją, Rakstu krājums…, Rīgā, 1959, p. 672). 18 B. Jėgers, KZ, 80, p. 128–129. 10 Mums B. Jėgerio aiškinimas atrodo sunkiai įtikėtinas. Pirmiausia labai neaiškus lat. bėnde santykis su ide. *bhen- ‘schlagen’: lat. bėnde veikiausiai yra koks nors skolynys. Daug įtikesnė vis dėlto yra priešingos krypties semantinė raida: ‘gyvulys’ > ‘nauda’ > ‘žemė’. Liet. kaimenė Liet. kaimenė ‘gyvulių būrys; banda’ (LKŽd., V, 55) tiek literatūrinėje kalboje, tiek tarmėse gana plačiai vartojamas žodis. Labiausiai jis vartojamas vakarų aukštaičių tarmėse. Labai plačiai šis žodis buvo paplitęs ir buvusios Rytų Prūsijos lietuvių tarmėse. Aptinkame žodį kaimenė ir senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose, daugiausia tuose, kurių autoriai susiję su mūsų minėtomis tarmėmis – J. Bretkūno biblijos vertime, M. Daukšos Postilėje, 1653 metais Kėdainiuose išleistose evangelijose, S. Bitnerio biblijos vertime. Šalia formos kaimenė tarmėse vartojama ir forma kaiminė (Kapsukas, Bartininkai). Lietuvių kalbos tarmėse žodžių kaimenė, kaiminė vartojimo plotas, atrodo, beveik sutampa su žodžių kaimas (Kalvarija, Kapsukas, Kazlų Rūda, Šakiai, Vilkaviškis), kaima (Eržvilkas, Jurbarkas, Raseiniai, Vilkija), kaimė (Dotnuva, Gudžiūnai, Kėdainiai, Krekenava) vartojimo plotu¹⁹. Liet. kaiminė kilmė nekelia abejonių: ją reikia sieti su liet. kaimas20. Pirminė liet. kaimenė reikšmė veikiausiai yra buvusi ‘kaimo gyvuliai, bendrai ganomi kaimo gyvuliai’. Liet. kaimenė geografija pačioje lietuvių kalboje, o taip pat šio žodžio pėdsakų nebuvimas kitose baltų kalbose, rodytų, kad tai palyginti nesenas žodis. Su liet. kaiminė reikėtų sieti ir A. Juškos užrašytą žodį kaimina ‘krūva, būrys’ (Tarp kaiminos vaikų augau, LKŽd., V, 55). Liet. guotas Lietuvių kalboje ‘gyvulių būrio’ reikšme vartojamas ir žodis guotas ‘banda, būrys, gauja; medžių, grybų, krūmų, javų nedidelė grupė; kuokštas’ (LKŽd., III, 740). Šalia formos guotas akademiniame lietuvių kalbos žodyne užfiksuota ir formos guotas bei guostas ‘kuokštas, guotas’ (LKŽd., III, 739). Žodis guotas vartojamas daugiausia pietinėje Lietuvos dalyje (Alytus, Aukštadvaris, Birštonas, Daukšiai, Leipalingis, Liškiava, Rumiškės). Gerai jis paliudytas ir senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose – randamas J. Bretkūno Postilėje, M. Daukšos Postilėje, B. Vilento Enchiridione, S. Bitnerio biblijos vertime, 1653 metų Knygoje Nobažnystės ir kt. K. Būga liet. guotas sieja su senuoju ide. galvijo pavadinimu (plg. lat. guovs ‘karvė’, skr. gāuh ‘galvijas’, sen. vok. aukšt. chuo ‘karvė’ ir kt.), aiškindamas, jog pirminė žodžio reikšmė buvusi ‘karvių būrys, karvynas’²¹. 19 Naudotasi E. Grinaveckienės parengtu rankraštiniu žemėlapiu (Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institutas). 20 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 251; P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba. Vilnius, 1941, p. 236. 21 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, Vilnius, 1959, p. 353. 11 E. Frenkelis liet. guõtas sieja ne tiesiog su ide. galvijo pavadinimu, bet su šios šaknies graikų kalbos žodžiais βόσκειν ‘ganyti’, βοτήρ ‘piemuo’, βοτόν ‘galvijas’22. Tačiau, taip elgdamiesi, vargu ką nors laimime; mums atrodo, jog K. Būgos siejimas yra įmanomesnis, ypač dėl to, kad baltų kalbose išlaikytas senasis ide. galvijo pavadinimas (plg. lat. guovs). Tur būt, pritariant K. Būgos siejimui, realiausiai būtų liet. guõtas atstatyti ide. *gūō(u)-to-m ‘galvijų būrys’, pastarąją prolytę tiesiog siejant su ide. *gōu- galvijas23. Labai sudėtingas klausimas yra liet. guõtas ryšys su liet. gaujà ‘krūva, būrys, ruja; minia, pulkas; didelis skaičius’ (LKŽd., III, 168), gõveda ‘gauja, šutvė, minia, pulkas’, gõveda, goveda, govena, govežda, gõvija, govija (plg. t. p. viensėdį Góvija), gova, gõvada (LKŽd., III, 487). Liet. gova, žinoma, atsirado iš liet. gõvada. Visiškai panašų dalyką mes randame ir vienoje baltarusių tarmėje, kur iš baltr. гаўяда ‘gyvulių būrys’ atsirado forma гаўя (Staryja Darogi, tarp Slucko ir Babruisko)24. Kai kurie tyrinėtojai liet. gõveda, tuo pačiu, žinoma, ir kitus šio žodžio variantus, laiko slavizmais; jų nuomone, liet. gõveda ‘gauja, šutvė, minia, pulkas’ kilo iš lenk. gawiedź25. Tačiau K. Būga26, o jam pritardami, ir P. Skardžius27, E. Frenkelis28, F. Slavskis29 liet. gõveda laiko lietuviškos kilmės žodžiu, siedami jį su liet. gaujà. Ar liet. gõveda yra skolinys, ar savas žodis, atsakyti sunku. Pavyzdžiui, forma govezda (užfiksuota F. Kuršaičio žodyne, tačiau pačiam Kuršaičiui nežinoma) tartum rodytų, jog tai skolinys iš lenkų kalbos, bet tada būtų labai sunku paaiškinti formų gõvija, govena, gova atsiradimą. Todėl, gal būt, tiek žodį gõveda, tiek govija bei kitas jo formas reikėtų laikyti savais žodžiais, o formą govezda — skoliniu iš lenkų arba dėl lenkų kalbos gawiedź įtakos perdirbta iš liet. gõveda. Labai hipotetinis, bet vis dėlto įmanomas yra ir šių žodžių siejimas su liet. guõtas30. Jei toks siejimas būtų teisingas, tai tiek liet. gaujà, tiek gõveda pirminė reikšmė būtų buvusi ‘galvijų būrys’. Liet. kėltuva Liet. kėltuva pagrindinė reikšmė yra ‘galvijas, gyvulys’, tačiau šis žodis (vienaskaitinė jo forma) gana plačiai vartojamas ir ‘galvijų būrio, bandos’ reikšme. Tokia reikšme liet. kėltuva gyvojoje kalboje vartojamas pačioje rytinėje Lietuvos dalyje (Adutiškis, Dysna, Tverečius), o taip pat Baltarusijos teritorijoje esančiose lietuvių kalbos salose. Taip pat ‘galvijų būrio’ reikšme minėtas žodis aptinkamas ir senuosiuose mūsų raštuose (M. Mažvydas, J. Bretkūnas). Plg.: „...Jobui kialtuwa atymta“, Mž, 433. 22 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 177. 23 J. Pokorny, Et. Wb., p. 483. 24 Дыялекталагічны атлас беларускай мовы, Мінск, 1963, zemėlapis Nr. 293. 25 LKŽd., III, p. 487; J. Otrębski, LP, 4, p. 39; J. Otręmbskis teigia, jog liet. gaujà galėjo kilti iš liet. govijà. 26 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, sudarė Z. Zinkevičius, Vilnius, 1958, p. 328. 27 P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 82, 231. 28 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 140. 29 F. Slawski, Sl. et., I, p. 262. 30 K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 867; J. Pokorny, Et. Wb., p. 483. 12 „…ir arti manęs bū[fi, tu ir tawa waikai, … tawa maʃas ir didis Pekús (paraš-tėje: keltuwa“, BrB 1 Moz 45, 10 (LKŽd., V, 551). Liet. kėltuva sietinas su liet. kėlti31. Liet. pėkus, pr. pecku ‘Gyvulių būrio’ reikšme vartojamas ir liet. pėkus, kurio pirminė reikšmė, kaip ir žodžio kėltuva, esanti ‘galvijas, gyvulys’. ‘Gyvulių būrio’ reikšme žodis pėkus labai dažnai vartojamas mūsų senuosiuose raštuose (M. Mažvydas, J. Bretkūnas, M. Daukša, S. Chilinskis). Kartais jis ten tiesiog vartojamas kaip banda, kėltuva ‘gyvulių būrys’ sinonimas. Plg.: „…búwa didei bogatas Pekúmi (Banda“, BrB 1 Moz 13, 2. „…nútėkei̯ens Pękauʃpi (paraštėje: bandoʃpi)“, BrB 1 Moz 18, 7. „…turėia… daug pėkaus“, BrP, II, 194. „…piemenimus Peku ganantiemus“, Mž, 193. „…pekaus jo buvo ſeptyni tukſtanciey awiu“, Ch Job I 3. Panašiai liet. pėkus vartojamas ir K. Širvydo 1642 metų žodyno leidime: „Bydle, bydło, skot. Pecus, udis, et pecus, oris. Pekus, kieltuwą“. „Bydlecy. Pecuarius, Pecorinus. Pekaus, kieltuwu“ (Dic., 26). „Nápáść bydło, Pascerebene. Prigánit, pripenet peku“ (Dic., 192). „Pasę bydło, Pasco, bubulcitor, feruo pecudes. Ganau peku“ (Dic., 286). Dabartinėje lietuvių kalboje pėkus ‘gyvulių būrio’ reikšme užfiksuotas tik Zietelos tarmėje. Prūsų III katekizmo pavyzdžiai rodytų, kad ir prūsų kalboje žodis pecku (vnsk. gal.) vartotas ‘gyvulių būrio’ reikšme: „…Preįstan rūkans bhe kurpins īst bhe pūton buttan bhe burwalkan Gannan bhe Malnijikans Laukan Pecku bhe wissans labbans… …Dazu Kleider und Schuch Essen unnd Trincken Haus unnd Hoff Weyb und Kind Acker und Viehe und alle Güter… Wissan ka prei kermenes maitāsitan prewe rīsnan perlánkei kaigi stwi ast Ist Pout Rūkai Kurpi Buttan Burwalkan Laukan Pecku Penningans… Alles was zur Leybs narung unnd notturst gehört als Essen Trinken Kleyder Schuch Hausz Hoff Acker Vihe Gelt… …kas wis̄mu mensen landen dāst kas stesmu Pecku swajan pērdin dāst… …Der allem Fleisch speise gibet Der dem Vihe sein Futter gibet…“32 Latvių kalboje jokių liet. pėkus, pr. pecku atitikmenų nesama. Dėl liet. pėkus kilmės esama dviejų nuomonių: vieni šį žodį laiko senu skoliniu iš germanų, kiti senu baltišku žodžiu. Pastaroji nuomonė, atrodo, labiau priimtina33. Liet. gyvuliai, gyvīs ir kt. Lietuvių kalboje ‘gyvulių būrio’ reikšme vartojama ir daugiskaitinė gyvulys forma gyvuliai, plg. t. p. formas gyvolis, gyvulis, gyvuolis (LKŽd., III, 383, 384, 385, 387)34. 31 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 238; A. Sabaliauskas, LKK, X, p. 136–137. 32 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 28, 29, 36, 37, 52, 53; Prūsų kalbos paminklai, p. 152, 153, 164, 165, 196, 197. 33 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 564–565; A. Sabaliauskas, LKK, X, p. 136. 34 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 122–123. 13 Pačiose lietuvių kalbos pietryčių tarmėse ‘gyvulių būrio’ reikšme vartojamas dar vienas šios šaknies žodis gyvīs, plg. Pro kur varo gyvį, varykla vadinas (Lazūnai): Visi dudena, kad jo vaikas jau gyvį gano (Dieveniškės); LKŽd., III, 383. ‘Gyvo daikto, gyvos būtybės’ ir kitomis panašiomis reikšmėmis žodis gyvīs plačiai vartojamas įvairiose lietuvių kalbos tarmėse ir senuosiuose rašto paminkluose, tačiau ‘gyvulių būrio’ reikšme jis užfiksuotas tik minėtose tarmėse. Šios šaknies (ide. *gṷi-, liet. gy-, slav. ži-) ‘gyvulių būrio’ pavadinimu randame ir slavų kalbose: baltr. жывёла, жывина, lenk. żywina, żywizna, żywioła, sen-rus. животина, serb. живо, slov. živina³⁵. Aišku, tiek lietuvių, tiek ir atskirose slavų kalbose tokia šios šaknies žodžių reikšmė galėjo atsirasti visai savarankiškai (plg. serb.-chorv. живина ‘naminiai paukščiai’, ukr. живина), tačiau atskirais atvejais gali būti ir skolinimo, pavyzdžiui, baltr. жывина, kuris, kaip rodo baltarusų dialektologinio atlaso duomenys, vartojamas plačiau tik Gardino apylinkėse, be abejo, yra skolinys iš lenkų. Ypač įdomus reiškinys yra pavadinimai su formantu -l-, kurie sudaro visiškai kompaktišką plotą, apimdami lietuvių kalbą, beveik visas baltarusų tarmes ir dalį lenkų kalbos tarmių, tiesiogiai susieinančių su lietuvių kalbos plotu³⁶. Intensyvesnis liet. gyvulys, gyvuliai vartojimas rodytų, jog baltr. жывёла, lenk. żywioła galėjo atsirasti dėl lietuvių kalbos įtakos. Dieveniškėse, Lazūnuose vartojamas ‘gyvulių būrio’ reikšme gyvīs, matyt, nėra koks nors šių tarmių naujadaras, o senos liet. gyvis vartosenos reliktas, nes šis žodis senuosiuose raštuose gana plačiai vartojamas ‘gyvulio’ reikšme, plg. Avis yra romus, … nekaltas gyvis DP 209: Ta ranka penį visus gyvius, kiekvienam tikrą penukšlą duodama SP I 242; Anoji kančia, ir nebylius gyvius galėtų pajudint galėjimop DP 176; Gyvis, išėjęs išg girų, staugimu, kaukimu, baubimu teip baisus bus DP 7 (LKŽd., III, 383). Dėl vienaskaitinės žodžio gyvis formos vartojimo ‘gyvulių būrio’ reikšme plg. liet. kėltuva, pėkus vartojimą. Nei prūsų, nei latvių kalbose ide. *gṷi- šaknies žodžių ‘gyvulių būrio’ reikšme nerandame. Latvių kalboje, tiesa, randame žodžius dzīvnieks ‘ein lebendes Wesen, ein Tier’, dzīvuonis, dzīvīte ‘ein Haustier’ (EM, I, 560), tačiau jie, atrodo, gana neseniai atsiradę ir jokios tendencijos vartoti juos ‘gyvulių būrio’ reikšme nesama. Latvių kalbos tarmėse aptinkamas ide. *gṷi šaknies naminio gyvulio pavadinimas živats ‘ein Tier; ein Haustier’, „sīkluops“ (ein Schaf, Schwein)’. Tačiau jis yra skolinys iš rusų kalbos (EM, IV, 814). Lat. luopi Liet. gyvulys savo reikšme ir vartosena maždaug atitinka lat. luōps. Daugiskaitinė šio žodžio forma luōpi vartojama latvių kalboje ir ‘gyvulių būrio’ reikšme, plg. Laid luopus ārā!; Jādzen luopi ganųos; Luopus ganīt (EM, II, 528). Lat. luōps yra visiškai izoliuotas baltų ir slavų kalbose žodis, kurį veikiausiai reikėtų sieti su alb. lopē ‘karvė’³⁷. 35 О. Н. Трубачев, Происхождение названий домашних животных в славянских языках, Москва, 1960, р. 100; Dialektalglatāni atlas беларускай мовы, žemėlapis Nr. 293. 36 О. Н. Трубачев, Происхождение названий домашних животных в славянских языках, р. 100–101. 37 J. Pokorny, Et. Wb., p. 654; A. Sabaliauskas, LKK, X, p. 137. 14 Lat. bars ‘Gyvulių būrio’ reikšme latvių kalboje labai plačiai vartojamas žodis bars, vartojama šio žodžio mažybinė forma bariņš, o taip pat junginiai luõpu bars, luõpu bariņš. Žodis bars latvių kalboje vartojamas įvairiomis reikšmėmis. Štai K. Miülenbacho žodyne nurodomos net šešios (faktiškai būtų galima išskirti dar daugiau) šio žodžio reikšmės: 1) die Schwade; 2) ein bestimmter Strich Feldes bei der Flachsraufe; 3) die Mast; 4) der Haufe, die Menge, die Schar, Herde, 5) die Sandmassen in der Flussmündungen, die das Fahrwasser seichter machen; 6) atberi (klātpieduotuo barības tiesu sauc par beriem, baru, biežāk atberiem; plg. atberes ‘Wiedergabe des aus dem Gemeindemagazin geliehenen Getreides; das Getreide, das bei der Wiedergabe gleichsam als Prozent mehr abgegeben wird’) (EM, I, 150, 264–5). Lietuvių kalboje žodis bãras, atitinkantis lat. bars, taip pat vartojamas panašiomis reikšmėmis: ‘vienu kartu užimamas lauko ruožas dirbant (piaunant javus, raunant linus, šienaujant; būrys žmonių (šia reikšme randamas tik S. Gimžausko (Linkmenys) raštuose ir A. Juškos žodyne)’ (LKŽd., I(2) 651–2). Dabartinėje lietuvių kalboje pastaruoju metu žodis bãras labai plačiai vartojamas ‘kokio nors veikimo srities, ploto’ reikšme. Kaip matome, liet. bãras, ypač lat. bars, reikšmės gana įvairuoja. Tai davė akstiną J. Endzelynui įtarti lat. bars esant keleriopos kilmės. Lat. bars 1—3 reikšmėmis jis buvo linkęs sieti su vid. air. berraim ‘schere’, av. tiži-bāra ‘mit scharfer Schneide’, lot. ferīre ‘hauen’, forus ‘Gang um ein Beet’, sen. vok. aukšt. bara ‘eingehegtes Land’, rus. забор ‘Zaun’, gr. φόρος ‘ein Stück Land, Furche’. 4—5 reikšmėmis lat. bars J. Endzelynas linkęs sieti su ide. *bher- ‘tragen’, ir tik šeštąja reikšme lat. bars jis sieja su lat. bērt, liet. berti, sutikdamas, jog su šiais veiksmažodžiais, gal būt, galima sieti ir lat. bars ketvirtąja reikšme38. Tačiau vargu buvo teisus J. Endzelynas, lat. bars manydamas esant net trejopos kilmės žodžiu. Mums atrodo, jog tiek liet. bãras, tiek lat. bars visas reikšmes įmanoma išaiškinti, siejant šiuos žodžius su veiksmažodžiais liet. berti, lat. bērt. Taip liet. bãras, lat. bars kilmę aiškino jau A. Leskynas39. A. Leskyno aiškinimui pritarė daugelis vėlesniųjų tyrinėtojų. K. Būga teigė, jog „bãras yra tiekas dirvos plotas, kiek galima jo sėjant apiberti vienu žygiu“40, toks pat nuomonės buvo P. Skardžius41, E. Frenkelis42, J. Otręmbskis43. J. Endzelyną tokią etimologiją daugiausia, matyt, vertė abejoti tas faktas, kad baltų kalbose ‘sėjamo dirvos ploto’ reikšme vartojamas kitas senas žodis, liet. biržė, lat. birze, kuris siejamas su sen. sl. brazda ‘vaga’, rus. борозда, lenk. brózda44 (tiesą sakant, ši etimologija atrodo gana abejotina). Tačiau pirminės šių žodžių (liet. biržė, liet. bãras) reikšmės galėjo būti skirtingos — jų supanašėjimas jau yra vėlesnės raidos rezultatas. 38 EM, I, p. 265. 39 A. Leskien, Der Ablaut der Wurzelsilben im Litauischen, Leipzig, 1884, p. 321; Bildung der Nomina im Litauischen, Leipzig, 1891, p. 167 (pastarajame veikale teigia kiek abejodamas). 40 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 294. 41 P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 26. 42 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 34–35. 43 J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, II, Warszawa, 1965, p. 33. 44 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 44–45; EM, I, p. 299. 15 ‘Gyvulių būrio’ reikšmė su veiksmažodžiu bérti tiesiogiai sieti vargu galima, tačiau su šiuo veiksmažodžiu galima sieti apskritai ‘daugybės’, ‘būrio’ reikšmes (plg. Liepų šakos nubertos pumpurais; Dangus buvo aiškus, nubertas spindinčiomis žvaigždėmis, LKŽd., I(2), 773; lat. biru birām ‘in Scharen’, birum birumiem, EM, I, 298). Iš ‘daugybės’, ‘būrio’ reikšmės labai paprastai atsiranda ir ‘gyvulių būrio, bandos’ reikšmė, plg. liet. guõtas ‘banda – būrys’, liet. kaĩmenė ‘banda – būrys’, liet. gyvìs ‘banda – daugybė’ ir kt. Kaip minėjome, lat. bars 4—5 reikšmėmis J. Endzelynas buvo linkęs sieti su ide. *bher- ‘tragen’. Tačiau ir liet. bérti, lat. bērt yra siejami su minėta ide. šaknimi. Tiesa, J. Endzelynas truputį tartum abejojo šiuo siejimu, nurodydamas, kad K. Būga, J. Mikola, A. Briukneris, R. Trautmanas liet. bérti, lat. bērt su ide. *bher ‘tragen’ sieja „ohne sich über die Entwickelung der Bedeutung zu äussern“45. Liet. bérti su ide. *bher-, mums atrodo, galėtų artinti tokios šio veiksmažodžio reikšmės, kaip ‘išsimėsti (apie gyvulį)’, ‘vesti, gimdyti’, plg. Išsibėrusi kiaũlė; Jei dabosi kiaulę, kol subìrs, gausi paršiuką LKŽd., I(2), 773, 847. Tačiau šios reikšmės gali būti ir lietuvių kalbos naujadarai, plg. panašias veiksmažodžių griūti, irti reikšmes. Lat. ganeklis ir kt. Latvių kalboje randame keletą ‘gyvulių būrio’ pavadinimų, kilusių iš veiksmažodžio ganīt (liet. ganýti): ganeklis (vīrs ganekli aizdzen mājā), ganekles (žodis randamas Gliuko biblijos vertime (1689 m.), ganība (uz mūsu ganībām vesela ganība luopu), ganīkla (šur un tur luopu ganīklas ganās), ganāmais (būs viens gans, viens ganāmais), ganāmie (EM, I, 599, 600; EH, I, 382). J. Žemaitės raštuose ‘gyvulių būrio’ reikšme randamas žodis gãniava (Tokias gãniavas gyvolių negal tose ganyklose išganyti, LKŽd., III, 102). Tačiau gãniava čia veikiau nėra gyvosios kalbos faktas, o tiesiog per nesusipratimą iš Žemaitės gimtinėje vartojamos gõniava atsiradęs žodis (tur būt, Žemaitės raštų redaktorių darbas). Liet gõniava, gonà ir kt. Lietuvių kalbos tarmėse randame ‘gyvulių būrio’ pavadinimų, kuriuos reikėtų sieti su veiksmažodžiu ginti ‘vyti, varyti bandą į ganyklą’: gõniava ‘banda, pulkas, daugybė’, gonà, ‘būrys, daugybė’ (Góną karvių varo piemuo J. Tokios gonõs gyvulių nebuvau dabar matęs Als.), gõna, gõnas, gõnė (Tok ia gõnė kiaulių kažką suėstų Kair.), gonìa (Atidaryk stonią, parveju gõnią Vlk.), gonyčia (LKŽd., III, 482)46. Liet. gárdas ‘Gyvulių būrio’ reikšme šis žodis vartojamas tik senuosiuose mūsų raštuose — taip jį vartoja J. Bretkūnas, M. Daukša, S. Chilinskis ir kt. Plg.: „...ir bus wienas Piemų, ir wienas gardas“, BrP, II, 209. „...gero piemenęs, kuris teip neba ant peczių ſawų awēle pražuwuſę, idant ia priglaustų gárdop ſawóp“, DP, 174. „...ir ſuwarydawo tę wiſus gardus“, Ch 1 Moz 29,3. 45 EM, I, p. 292. 46 P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 47. 16 „...suwaris wisus gardus“, Ch 1 Moz 29, 8. „...ir nuejo broley jo, ganit gardą tewo sawo“, Ch 1 Moz 37, 12. „...kas gano gardą, o ne walgo pieną gardo? Bt 1 Pv K 9,7 (plg. t. p. LKŽd., III, 120). Lietuvių kalboje žodis gardas, kaip žinome, vartojamas tam tikro aptvaro reikšme (‘atitverta tvarto dalis’, ‘aptvaras lauke ar ganykloje’, ‘iš lentų sukalta dėžė kiaulėms vežti’, LKŽd., III, 120). Pastaroji – aptvaro – reikšmė yra, be abejo, senesnė. ‘Gyvulių būrio’ reikšmė, matyt, atsirado iš ‘aptvaro lauke ar ganykloje’ reikšmės. Liet. gardas yra sietinas su sen. slav. gradъ ‘pilis, miestas, sodas’, rus. город ‘miestas’, skr. grháḥ ‘namas’, got. gards, got. garda ‘gardas’, alb. garth ‘gyvatvorė’ ir kt.47 Liet. gardas atitikmuo randamas ir latvių kalboje, plg. lat. gards ‘ein Verschlag am oder im Stalle’ (užfiksuotas J. Janševskio raštuose). J. Endzelynas šį latvių kalbos žodį linkęs laikyti lituanizmu (Anscheinend aus li. gãrdas dass., wenn wirklich mit kurzem a; vgl. gārds 1, EH, I, 384). Mums atrodo, jog lituanizmu reikėtų laikyti ir lat. gārds ‘ein Verschlag fürs Mastvieh, namentlich für Schweine’ (EM, I, 618; EH, I, 390). Mat, sprendžiant iš K. Mühlenbacho žodyno ir jo papildymų medžiagos, šis žodis vartojamas beveik išimtinai Lietuvos pasienyje (Dunika, Gruobinia, Lazduona, Nyca, Nygranda, Rucava). Šaknies a pailgėjimą latvių kalbos žodyje reikėtų aiškinti Palatvio lietuvių tarimu, mat, Palatvio lietuviai (Akmenė, Klykoliai, Mažeikiai), iš kurių šis žodis į latvių kalbą turėjo patekti, liet. gardas tarė gãrc. Jeigu lat. gārds ir nebūtų skolinys iš lietuvių kalbos, tai bent jam išlikti anose latvių tarmėse būtų padėjusi lietuvių kalba. Liet. gardas aptvaro reikšme pateko ir į Pabaltijo suomių kalbas, plg. suom. karsina, karel. karžina ir kt.48 Liet. stōdas Liet. stōdas ‘gyvulių būrio’ reikšme taip pat vartojamas tik senuosiuose raštuose – tokią reikšmę jį vartoja J. Bretkūnas, M. Daukša, K. Širvydas ir kt. Plg.: „...nuneche awi ich Stodo (paraštėje: Gardo)...“, BrB 1 Sam 17, 34. „...stōdai ir kaimenės, tawos...“, DP, 290. „...piewos, łakos, kãimenes, stōdai...“, DP, 306. „Paweýksłu tieġ tapi stōdo... (Wžormi, movi, bėdac stāda...)“, SP, II, 136. „...piemenimus, Stodą ganantiemus...“, KN, 130. Šalia formos stodas senuosiuose raštuose vartojama ir forma stoda49. Dėl liet. stōdas kilmės esama įvairių nuomonių. A. Brückneris spėjo, jog šį žodį lietuviai pasiskolino iš lenkų kalbos50. K. Būga, ilgą laiką abejojęs, ar tai savas žodis ar skolinys51, jį laiko skoliniu iš rusų kalbos52, o P. Skardžius – skoliniu 47 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 135–136; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 297; J. Pokorny, Et. Wb., p. 444. 48 Y. H. Toivonen, Suomen kielen etymologinen sanakirja, I, Helsinki, 1955, p. 165; A. Sabaliauskas, LKK, VI, p. 118. 49 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 592. 50 A. Brückner, Die slavischen Fremdwörter im Litauischen, Weimar, 1877, p. 137. 51 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, 92, II, p. 591–592. 52 K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 46. 2. Iš lietuvių leksikologijos ir leksikografijos 17 LKI BIBLIOTEKA iš baltarusių kalbos53. Kategoriškai, turbūt, negalima nuneigti nė vienos nuomonės. Tačiau P. Skardžius, be kita ko, primena labai panašią liet. stōdas ir baltr. cmado vartoseną baltarusių kalba raštuose Lietuvos dokumentuose (plg. кони, стада и животина князя Лит. Мет. (1520). РИБ. XX 1434). Pagaliau įmanomas atvejis, jog toks gyvulių būrio pavadinimas į lietuvių kalbą iš slavų galėjo patekti įvairiais keliais. Liet. armuõ Liet. armuõ ‘gyvulių būrio’ reikšme užfiksuotas vieną kartą, būtent, A. Baranausko biblijos vertime: Iš armen(i)ės patiną nesutemptą apieravos, 3Moz 1,3 (LKŽd, I (2), 310). Mums atrodo, jog A. Baranauskui pavartoti liet. armuõ šiame kontekste davė akstiną lot. armentum (...si holocaustum fuerit ejus oblatio, ac de armento...3 Moz 1, 3), kuris lotynų kalboje reiškia ‘stambieji darbiniai gyvuliai (arkliai, jaučiai); darbinių gyvulių banda’. Šiaip liet. armuõ ‘ariamas dirvos sluoksnis; ariama žemė; arimas, dirva’ (: liet. árti) niekur ‘gyvulių būrio’ reikšme nėra vartojama. Liet. gaibjė Liet. gaibjė ‘gyvulių būrio’ reikšme užfiksuotas šiuose lietuvių kalbos paminkluose: „Clavis Germanico-Lithvana“, J. Brodovskio žodyne, F. Neselmano žodyne ir F. Kuršaičio žodyne (nurodant, jog pačiam F. Kuršaičiui toks žodis iš gyvosios kalbos nėra pažįstamas). Šio žodžio struktūra rodytų, jog tai nėra gyvas lietuvių kalbos faktas, nes tokios darybos žodžių lietuvių kalboje apskritai nėra. Kyla klausimas, kokiu būdu jis galėjo atsirasti anuose mūsų kalbos paminkluose. F. Kuršaitis tokį žodį paėmė iš F. Neselmano žodyno. F. Neselmanas jį nusirašė iš J. Brodovskio žodyno rankraščio. Nusirašė F. Neselmanas teisingai, nes J. Brodovskio žodyno rankraščio toji vieta yra labai aiškiai įskaitoma: „Gótas Awju. Gardas, Stodas. Gauje, Gaibje“ (B, 613). Į J. Brodovskio žodyno rankraštį žodis gaibjė tikriausiai pateko iš XVII amžiaus žodyno „Clavis Germanico-Lithvana“, kur jis taip pat labai aiškiai įrašytas: „Heerde Vieh. Kaimene, ės. F. Gúta, ôs F. Gaibje, ės. F. Gáuje, ęs. F.“ (C, I, 873). Galima net spėti, jog J. Brodovskis, rašydamasis šį žodį iš minėto šaltinio, sukeite jį vietomis su žodžiu gauje, kadangi šis jam buvo žinomas, o žodį gaibje jis nukėlė į galą kaip jam negirdėtą. Kad J. Brodovskis iš tikrųjų naudojosi „Clavis Germanico-Lithvana“, tai aiškiai yra įrodęs J. Lebedys54. Tačiau kaip atsirado žodis gaibjė pastarajame rankraštyje, kol kas pasakyti neįmanoma. 53 P. Skardžius, Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen, Kaunas, 1931, p. 206. 54 J. Lebedys, Smulkioji lietuvių tautosaka XVII—XVIII a., Vilnius, 1956, p. 23. 18 Liet. pūlkas, lat. pulks Tiek lietuvių, tiek ir latvių kalbose ‘gyvulių būrio’ reikšme vartojamas žodis pūlkas (lat. pulks). ‘Gyvulių būrio’ reikšmę žodis pūlkas jau randamas K. Širvydo 1629 metų žodyno leidime: „Stado, grex, armentum. pulkas“ „Stadko, grex pusillus, pulkelis“ (Dic., 174). K. Širvydo žodyno 1642 metų leidime taip pat randame: „Stādo bydla, Armentum, grex pulkas“ (Dic., 421). ‘Gyvulių būrio’ reikšme pūlkas dažnai vartojamas ir lietuvių kalbos tarmėse. Tačiau čia jis dažniausiai vartojamas ne kaip bandos ar kaimenės sinonimas, o apskritai ‘būrio, daugybės (kalbant daugiausia apie gyvus daiktus)’ reikšme ir sakomas paprastai su pažymimuoju žodžiu, plg. avių pulkas, pulkas kiaulių, pulkas karvių ir t. t. Kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse pūlkas vis dėlto vartojamas beveik kaip bandos ar kaimenės sinonimas, plg. Prie pulko ganydavo (Pumpėnai); Per du pulku ganydavo gyvulius (Linkuva). Labai panaši vartosena yra ir latvių kalbos žodžio pūlks ‘der (lebendige) Haufe, die Schar, eine Menge überhaupt’, ganāms pulks ‘die Herde’, ganāmpulks, ļopu pulks, ļopu pulciņš, pulks, pulciņš (Kur tu dzīsi savu pulciņu?) (EM, I, 600, III, 407; EH, I, 382)55. Liet. pūlkas, lat. pūlks yra skoliniai iš senosios rusų kalbos, plg. sen. rus. pъlkъ ‘Regiment, Heer, Heeresmacht, Heereszug, Lager’56. Į baltų kalbas jis, matyt, pateko karinio termino reikšme, o kitos reikšmės atsirado vėliau jau baltų kalbose. Panašus reikšmės plėtėjimo procesas pastebimas ir kai kuriose slavų kalbose, plg. rus. dial. полок ‘būrys (mergaičių)’, serb.-chorv. nyk ‘народ, люд, толпа’, ček. pluk ‘Haufe’. Slavai šį žodį pasiskolino iš senovės germanų (*fulkaz), plg. sen. vok. aukšt. folk, sen. angl. folc ‘Heer, Schar’57. Liet. tabūnas ‘Gyvulių būrio’ reikšme lietuvių kalbos tarmėse kartais pasitaiko ir žodis tabūnas. Apskritai, šis žodis lietuvių kalboje vartojamas keliomis reikšmėmis: ‘gyvulių (dažniausiai arklių) būrys’ (Kurtuvėnai, Liškiava, Ukmergė, Salamiestis), ‘būrys, daugybė’ (Alytus, Anykščiai, Druskininkai, Dusetos, Jurbarkas, Južintai, Laukuva, Lazdijai, Rudamina, Ukmergė, Utena), ‘iš visų pusių aptverta ganykla’ (Kurtuvėnai, Radviliškis, Šiauliai). Žodis tabūnas į lietuvių kalbą atėjo iš slavų. ‘Arklių būrio’ reikšme toks žodis vartojamas rytinių slavų kalbose, plg. rus. табун, baltr. табун, ukr. табун. Iš čia jis pateko ir į lenkų kalbą, plg. lenk. tabun58. Rytiniai slavai šį žodį pasiskolino iš 55 Pavyzdžius, kurių nesama K. Mühlenbacho — J. Endzelyno žodyne, autorius yra gavęs iš fil. m. kand. D. Zemzarės. 56 P. Skardžius, Die slavischen Lehnwörter im Alt litauischen, p. 183; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 665–666; EM, III, 407. 57 M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 393–394; F. Kluge, Et. Wb., p. 825; E. Klein, Et. Dic., I, p. 607. 58 A. Brückner, Sł. et., p. 563. 2* 19 tiurkų-totorių kalbų, plg. Kazanės tot. tabun ‘arklių banda’, čagatajŲ tabun, Krymo tot. tabum ‘banda, būrys’59. Sunku pasakyti, iš kurios slavų kalbos kilo liet. tabūnas, gal labiausiai tikėtina, kad lietuviai šį žodį gavo iš rusų kalbos. ‘Būrio apskritai, daugybės’ ir ‘aptvertos ganyklos’ reikšmės atsirado jau pačioje lietuvių kalboje. Lat. pūlis Šis žodis latvių kalboje vartojamas keliomis reikšmėmis: ‘der Haufe; die Menge’ ‘die Herde; die Kette (von Jungwild)’, ‘das Nest’, ‘der Strichregen’ (EM, III, 446–7). ‘Gyvulių būrio’ reikšmė, be abejo, yra išsirutuliojusi iš ‘krūvos, daugybės’ reikšmės. J. Endzelynas lat. pūlis linkęs sieti su lat. pauna ‘der Schädel; das Maul’, lat. paũna ‘eine kleine Mütze; ein Ranzen; Bündel’ (EM, III, 128). Toliau šiuos žodžius reikėtų sieti su ide. *pū-, *peu-, *pou- ‘aufblasen; aufgeblasen, angeschwollen’ šaknies žodžiais, plg. skr. phuphusah ‘plaučiai’, arm. (h)ogi ‘kvapas, kvėpavimas, siela’ ir kt.60. * * * Baltų kalbos ‘gyvulių būriui’ vadinti turi labai daug pavadinimų, ypač daug tokių pavadinimų randame lietuvių kalboje. Šie pavadinimai dažniausiai yra baltiškos kilmės žodžiai, atsiradę iš įvairių šaknų. Dažnai aptinkama ‘daugybė, būrys’→‘gyvulių būrys’, ‘gyvulys, gyvuliai’→‘gyvulių būrys’ semantinė raida. Vienas kitas ‘gyvulių būrio’ pavadinimas į baltų kalbas pateko ir iš slavų kalbų. PIEMENŲ PAVADINIMAI Indoeuropiečių kalbose nesama bendro, labiau šiose kalbose paplitusio piemens pavadinimo. Tačiau atskiros ide. kalbų grupės dažniausiai turi bendrus pavadinimus, atsiradusius semantiškai panašiu būdu, kartais net ir iš tos pačios ide. šaknies, plg. lot. pāstor ‘piemuo’: lot. pāscō, -ere ‘ganyti, verstis gyvulininkyste’, rus. пастух ‘piemuo’: rus. пасти ‘ganyti’, arm. hoviv (< *ou̯i-pā-) ‘piemuo’; vok. Hirt ‘piemuo’: vok. Herde ‘banda, kaimenė’, angl. (shep)herd ‘piemuo’; angl. herd ‘banda, kaimenė’, liet. ker džius ‘vyresnysis, senesnio amžiaus piemuo’ ir kt. Panašiu būdu piemens pavadinimai atsirado ir baltų kalbose. Liet. piemuo Šis pavadinimas yra labai senas, esama pagrindo manyti, jog jis dar bendroindoeuropietiškos kilmės. Tiesa, iš baltų kalbų šiuo metu tokį piemens pavadinimą randame tik lietuvių kalboje, tačiau esama pakankamai duomenų, rodančių, kad jis yra buvęs bendrabalt(i)škas. Tiesioginių atitikmenų liet. piemuõ turi tik graikų kalboje, plg. gr. ποιμήν ‘piemuo’, ποιμνή ‘banda, kaimenė’. Tiesa, esama ginčų dėl liet. piemuõ ir graikiškų žodžių tikslaus šaknies vokalizmo atitikimo. Tačiau ar baltų ie siesime tiesiog su 59 M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 66. 60 J. Pokorny, Et. Wb., p. 847. 20 ide. *oi, ar baltiško žodžio šaknies vokalizmą aiškinisme pasikeitus dėl kitų žodžių įtakos, liet. piemuo ir gr. ποιμήν ryšys nekelia abejonių. Lietuvių ir graikų kalbų piemens pavadinimai sietini su ide. prolyte *pō(i), kurios pagrindinė reikšmė buvusi ‘ganyti gyvulius’. Vėliau iš šios reikšmės atsiradusi ir nauja reikšmė apskritai ‘ką nors saugoti’. Šios šaknies žodžių, be lietuvių ir graikų kalbų, aptinkame ir kitose ide. kalbose, plg. skr. pāti ‘jis saugoja, gano’, av. pāiti, skr. gōpāḥ ‘piemuo (iš pradžių galvijų, karvių piemuo, plg. skr. gauḥ ‘galvijas, jautis, karvė’)’, pāyuḥ ‘saugotojas’, pālāḥ ‘sargybinis, piemuo’, nṛpaḥ ‘karalius (žmonių saugotojas)’, sen. pers. xšāθrapāvan ‘valdo vietininkas, satrapas’1. Su ide. *pō(i) mėginama sieti ir grupę germanų kalbų žodžių, plg. got. fōdr ‘makštis’, sen. angl. fōdor, vok. Futter ‘pamušalas’2. Semantiškai germaniškų žodžių ryšys su ide. *pō(i) aiškinamas tuo, kad got. fōdr ir kiti galimi sieti su reikšme ‘saugoti apdengiant’. Būta mėginimų ide. *pō(i) sieti su ide. *pā- ‘šerti, maitinti, ganyti’3, iš kurios kilo jau mūsų minėti ide. piemens pavadinimai (lot. pāstor, rus. пастух, arm. hoviv). Tačiau šie mėginimai nebuvo sėkmingi. Labai abejotinas ir het. paddar ‘pintinė, krepšys’4 siejimas su ide. *pō(i)5. Ide. *pō(i) šaknies žodžių visiškai nepaveldėjo slavų kalbos. Tiesa, šią šaknį turi rusų, ukrainiečių avių piemens pavadinimas чабан. Tačiau jis į rusų kalbą atėjo iš tiurkų-totorių kalbų (plg. Krymo tot. čōban ‘piemuo’6), kurios savo ruožtu tokį piemens pavadinimą gavo iš persų, plg. pers. šūban ‘piemuo’, afgan. špūn < *fšu-pāna- ‘galvijų piemuo’, plg. skr. pāṇāḥ ‘saugantis’7. Latvių ir prūsų kalbose piemens pavadinimo, atitinkančio liet. piemuo, nerandame. Tačiau tam tikrus šio žodžio pėdsakus galime įžiūrėti kai kuriuose vietovardžiuose bei asmenvardžiuose. Prūsų kalboje randame vietovardį Paymekopo (užfiksuotas 1311 m. dokumentuose). Atrodo, jog šį vietovardį, kildinant iš Paymenkopo, galima būtų sieti su liet. piemuo. Dėl pr. Paymekopo darybos plg. pr. Auctacops, Auctukape: liet. aukštas + liet. kāpas8. Su liet. piemuo mėginama sieti ir latvių asmenvardį Paim bei vietovardį Paimis9. Kaip matome, šių pavyzdžių šaknies vokalizmas nesutampa su liet. piemuo šaknies vokalizmu, tačiau jis atitinka gr. ποιμήν vokalizmą. Galimas daiktas, jog baltų kalbose egzistavę du šio piemens pavadinimo variantai — *peim- ir *poim-. Pagaliau antrasis variantas netgi galėjo būti senesnis. Tai rodytų baltiškos kilmės piemens pavadinimas Pabaltijo suomių kalbose, plg. suom. paimen ‘piemuo’, paimen 1 J. Pokorny, Et. Wb., p. 839; M. Mayrhofer, Et. Wb., I, 348, II, 251, 262. 2 J. Pokorny, Et. Wb., p. 839; F. Kluge, Et. Wb., p. 226—227. 3 M. Mayrhofer, Et. Wb., II, p. 251; J. Pokorny, Et. Wb., p. 787. 4 F. Kluge, Et. Wb., p. 227. 5 J. Friedrich, Hethitisches Wörterbuch, Heidelberg, 1952, p. 166. 6 M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 297. 7 M. Mayrhofer, Et. Wb., II, p. 251. 8 G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 12, 112. 9 E. Blese, Latviešu personu vārdu un uzvārdu studijas, I, Rīgā, 1929, p. 333; E. Blese tokį (šaknyje su -ai-) latvių kalbos piemens pavadinimą linkęs laikyti sekundariniu skoliniu iš Pabaltijo suomių kalbų. 21 iaa ‘ganyti’, est. paimendama ‘ganyti, saugoti’, karel. paimen ‘piemuo’, lyv. paimēn ‘piemuo’, paimentta ‘ganyti, saugoti’, veps. paimen ‘piemuo’, paimenta ‘ganyti, saugoti’ ir kt.10 [ Pabaltijo suomių kalbas baltiškas piemens pavadinimas pateko kartu su kitais gyvulininkyste ir žemdirbyste liečiančiais žodžiais veikiausiai paskutiniaisiais amžiais prieš mūsų erą. Suomių kalbų dirvoje iš jo atsirado ir veiksmažodis, reiškiantis ‘ganyti, saugoti’, o taip pat kiti giminingi žodžiai, plg. suom. paimentaminen ‘ganymas, ganiava’, paimenkoira ‘aviganis šuo’, paimenpilli ‘piemens dūdelė’, paimenpoika ‘piemenėlis’, paimentolainen ‘klajoklis’ ir kt.11 Gana įdomus klausimas, kodėl šio piemens pavadinimo neišlaikė latvių kalba. Mums atrodo, jog tam tikrą vaidmenį čia galėjęs suvaidinti prielinksnis pie. Mat, latvių kalboje prie išvirtus pie, latvių kalbos žodžiai prasidedantys junginiu pie-, galėjo būti suprasti kaip prielinksniai sudurtiniai žodžiai. Žodžiai, kurių leksinis ryšys su prielinksniu pie nebuvo jaučiamas, savotiškai nesiderino prie minėtų sudurtinių žodžių sistemos ir pradėjo pamažu nykti arba jų fonetika buvo pakeista dėl kitų žodžių įtakos. Dėl šios priežasties, pavyzdžiui, lat. plāva galėjo išstumti senąjį lat. pieva (EH, II, 278), dėl šios priežasties, gal būt, nerandame latvių kalboje liet. pieštūs fonetinio atitikmens. Ši mūsų hipotezė, žinoma, negali liesti latvių kalbos žodžių, kur ie < en, o taip pat žodžių, kurie, sutrumpėjus galūnei, tapo vienaskiemeniai. Lat. gans, liet. gānas ir kt. Latvių kalboje įsigalėjo kitos šaknies piemens pavadinimas, plg. lat. gans ‘piemuo’, mažyb. formos ganiņš, ganelis, ganēns, gane, gaņa, ganiene, ganikis ‘ein Hirt (ein kleiner, nichtssagender Hirt)’, gantājs ‘der Hüter’ (EM, I, 599, 600; EH, I, 382). Šie žodžiai sietini su lat. ganīt, liet. ganyti. Iš pastarojo veiksmažodžio kilę piemens pavadinimai vartojami ir lietuvių kalboje, plg. liet. gānas ‘ganytojas, piemuo’, ganýtojas, ganikas, ganūkas, ganė ‘piemenė, ganytoja’ (LKŽd., III, 96, 100, 107, 108). Taip pat vartojama nemaža sudurtinių piemens pavadinimų, kurių antrasis komponentas yra šios šaknies žodis. Plg.: Liet. ančiāgonis ‘ančių piemuo’ (LKŽd., I(2), 131) < liet. ántis + ganýti. Liet. arklāganis ‘kas arklius gano’, arklāganis, arkliaganỹs, arkliāgonis, arkliiganis, arkliūganis (LKŽd., I(2), 301, 303, 305, 307) < liet. arklys + ganýti. Liet. aviganis ‘avių piemuo, avių ganytojas’, avigonis, aviāgonis, avēliaganis (LKŽd., I(2), 521, 523, 525) < liet. avis + ganýti. Liet. galvijagonis ‘piemuo, bandaganis’, galvijagonis (LKŽd., III, 83) < liet. galvijas + ganýti. Liet. jautaganỹs ‘jaučių ganytojas; piemuo’, jaučiāgonis (LKŽd., IV, 295, 322) < liet. jautis + ganýti. Liet. karvāganis ‘karvių piemuo’ (LKŽd., V, 352) < liet. kárvė + ganýti. 10 Y. H. Toivonen, E. Itkonen, A. J. Joki, Suomen kielen etymologinen sanakirja, II, Helsinki, 1958, p. 459; J. Kalima, Itämerensuomalaisten kielten balttilaiset lainasanat, Helsinki, 1936, p. 145; V. Thomsen, Beröringer mellem de finske og de baltiske (litauisk-lettiske) Sprog, Köbenhavn, 1890, p. 208. 11 A. Sabaliauskas, LKK, VI, p. 130. 22 Liet. kiaulāganis ‘kiaulių piemuo’, kiaulāgonis, kiaūlganis, kiauliāganis, kiauliāgonis (LKŽd., V, 687, 691, 693) < liet. kiaũlė + ganýti. Liet. ožkaganỹs ‘ožkų piemuo’, ožkāganis¹² < liet. ožkà + ganýti. Liet. žąsigonis ‘žąsų piemuo’ < liet. žąsìs + ganýti. Liet. bandāganis ‘galvijų piemuo, galvijagonis’, bandganis (LKŽd., I(2), 639) < liet. bandà + ganýti. Liet. diēnaganis ‘kas gano tik dieną gyvulius, menkas piemuo’ (LKŽd., II, 346) < liet. diēnā + ganýti. Liet. naktigonis ‘kas naktį gano gyvulius (ppr. arklius)’ < liet. naktis + ganýti. Liet. rytāgonis ‘kas ryte gano gyvulius’ < liet. rytās + ganýti. Panašios kilmės sudurtiniai piemenų pavadinimai gana plačiai vartojami ir latvių kalboje. Plg.: Lat. āitgans ‘der Schafhirt’ (EH, I, 5) < lat. āita ‘avis’ + gans ‘piemuo’. Lat. cūkgans ‘der Sauhirt’, cūkganis (EM, I, 398; EH, I, 280) < lat. cūka ‘kiaulė’ + gans. Lat. giòvgans ‘der Kuhhirt’ (EM, I, 692; EH, I, 424) < lat. giòvs ‘karvė’ + gans. Lat. luōpgans ‘der Viehhirt’ (EM, II, 527) < lat. luōps ‘galvijas, gyvulys’ + gans. Lat. zīrgans ‘der Pferdehirt’ (EM, IV, 726; EH, II, 808) < lat. zīrgs ‘arklys’ + gans. Lat. zùosgans ‘der Gänsehirt’ (EM, IV, 759) < lat. zùoss ‘žąsis’ + gans. Lat. dižgans ‘der grosse (ältere) Hirt, Oberhirt’ (EH, I, 324) < lat. dižs ‘didelis, didingas, kilnūs’ + gans. Liet. ganýti, lat. ganīt toliau siejami su liet. gìnti ‘vyti, varyti; varyti bandą, gyvulius į ganyklą’, lat. dzīt, rus. гнать ‘varyti, raginti, persekioti, guiti’, lenk. gonić, air. gonim ‘sužeidžiu, užmušu’, skr. hanti ‘jis užmuša, žudo’, arm. gan ‘mušimas, plakimas’, gr. φόνος ‘nužudymas’ ir kt.13 Šiems žodžiams atstatoma ide. prolytė *gu̯hen -(ə)-, kurios pirminė reikšmė veikiausiai buvusi ‘mušti’. Baltų kalbose taip pat esama šios šaknies žodžių, kurių reikšmė dar nėra taip nutolusi nuo pirminės reikšmės, plg. liet. genėti ‘piaustyti šakas; kirsti krūmus’, lat. dzenēt, liet. genys, lat. dzenis, pr. genix. Slavų kalbose randame šios šaknies žodžių, kurių reikšmė visiškai priartėja prie liet. ganýti, lat. ganīt, liet. gìnti, lat. dzīt reikšmių, plg. rus. вгон ‘ganykla, ganiava, bandotakis; išginimas’, lenk. wygon. Lietuvių kalboje esama piemens pavadinimų, kilusių tiesiog iš veiksmažodžio gìnti, plg. liet. genùlis ‘piemenėlis’ (LKŽd., III, 239), gìnikas ‘kas gena (gyvulius)’ LKŽd., III, 319), gintėjas (LKŽd., III, 327). Liet. arklininkas, avininkas ir kt. Pasitaiko taip pat piemenų pavadinimų, kilusių tiesiog iš atitinkamų gyvulių pavadinimų. Plg.: Liet. arklininkas ‘naktigonis, arklių prižiūrėtojas; arklių mėgėjas, žinovas’, arklinȳkas (LKŽd., I (2), 305), arklinis ‘naktigonis, arkliaganis, šėrikas’ (LKŽd., 12 Lietuvių kalbos pavyzdžiai, prie kurių nenurodytas šaltinis, paprastai paimti iš akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekos. 13 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 152—153; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 293; J. Pokorny, Et. Wb., p. 491—493. 23 I(2), 306), arklìčius ‘piemuo nenaudėlis’ (LKŽd., I (2), 305; dėl semantikos plg. liet. arklìnis ‘išdykėlis’), plg. liet. arklỹs. Liet. avininkas ‘avių piemens; avių prižiūrėtojas, augintojas, laikytojas’, avinýkas (LKŽd., I(2), 528), avinorius ‘avių piemuo’ (su slaviška priesaga, LKŽd., I(2), 529), plg. liet. avis. Liet. galvìjininkas ‘galvijų piemuo’ (LKŽd., III, 83), galvininkas (LKŽd., III, 84), plg. liet. galvijas. Liet. jautìnininkas ‘jaučių piemuo; žmogus, kuris jaučiais dirba’, jautìnis ‘jaučių piovėjas, piemuo, pirklys; jautininkas’ (LKŽd., IV, 324), jaučius ‘jaučių piemuo; kerdžius’, jautìčius (LKŽd., IV, 295), jautìšius ‘jaučių prižiūrėtojas’ (LKŽd., IV, 325), plg. liet. jautis. Liet. karvininkas ‘karvių piemuo, prižiūrėtojas, augintojas’ (LKŽd., V, 357), karvišius ‘įmenk. karvių piemuo’, karviškus (LKŽd., V, 358), plg. liet. karvė. Liet. kiaulininkas ‘kiaulių piemuo, kiauliaganis, kiaulių šėrikas, prižiūrėtojas’, kiaulininkas (LKŽd., V, 696), kiaulinis ‘kiaulių piemuo; kas verčiasi kiaulėmis’, kiaulinis (LKŽd., V, 697), kiaulišius ‘kiauliaganis, kiaulių piemuo’, kiauliušis (LKŽd., V, 699), plg. liet. kiaulė. Liet. ožkininkas ‘kas ožkomis verčiasi, ožkagan ys’, ožkininkas, plg. liet. ožka. Liet. avinvedis ‘avių piemuo’ (LKŽd., I(2), 529), avinvedỹs < liet. ávi̇̀nas + vesti. Liet. kiauliapiemenis ‘kiaulių piemuo’ (LKŽd., V, 694), kiauli̇̀piemenis (LKŽd., V, 700) < liet. kiaulė+piemuo. Liet. akėčpiemenis, berniukas, gelčius ir kt. Pasitaiko lietuvių kalboje vienas kitas ir kitokios kilmės piemens pavadinimas, dažniausiai vartojamas tam tikra specifine reikšme ar turintis kokį nors emocinį atspalvį. Plg.: Liet. akėčpiemenis ‘tinkantis prie akėčių piemuo, pusbernis’ (LKŽd., I(2), 51), akėtpiemenis (LKŽd., I(2), 55) < liet. akėčios + piemuo. Liet. berniukas ‘piemenukas, jaunesnysis bernas (samdinys)’ (LKŽd., I(2), 770), plg. liet. berniukas. Liet. gelčius ‘vaikas, piemenukas’ (LKŽd., III, 213), plg. liet. geltónas, geltas, dėl semantikos plg. liet. geltonsnāpis ‘nesubrendėlis, pienburnis, vaikezas’. Liet. naktininkas ‘naktigonis’, naktinis, plg. liet. naktis. Liet. naktigulis ‘naktigonis’ < liet. naktis + gulėti Liet. avčiorius Liet. avčiorius ‘avininkas, avių piemuo’ (LKŽd., I(2), 520) < lenk. owczarz. Tačiau lietuvių kalbos žodyje jaučiamas leksinis šio žodžio ryšys su liet. avis. Kad šis žodis paskolintas iš lenkų kalbos, gal būt, rodytų jo šaltinis — J. Brodovskio žodynas. Lat. šēperis, šēruks Lat. šēperis ‘ein Hirt, der Hirt auf einem Gut; der Schäfer auf einem Gut’ (EH, II, 626) — vokiškos kilmės žodis, plg. vok. Schäfer, plg. t. p. lat. šēperis ‘Schaferhund’, šēperītis (EM, IV, 17)14. 14 J. Sehwers, Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen, Leipzig, 1936, p. 130. 24 Lat. šeruks ‘ein (verheirateter) Viehpfleger und Hirt (namentl. auf Gütern)’ (EM, IV, 17) aptinkamas latvių kalbos tarmėse, esančiose Lietuvos pasienyje, J. Endzelyno nuomone, galėjo būti paskolintas iš lietuvių kalbos, plg. liet. šėrti, lat. šėrt < < liet. šerti. Liet. kerdžius Lietuvių kalboje vartojama net keletas specialių vyresniojo piemens pavadinimų. Labiausiai paplitęs pavadinimas yra kerdžius, kuris vartojamas ir literatūrinėje kalboje. Šalia formos kerdžius tarmėse ir įvairiuose kalbos paminkluose aptinkame ir kitokių šios šaknies kerdžiaus pavadinimo formų, plg. kerdeninkas (kerdenykas), kerdis, kerdžys (LKŽd., V, 600). Iš šio pavadinimo taip pat kilo nemaža kitų žodžių, susijusių su kerdžiaus darbu ar apskritai gyvulių ganymu, plg. kerdystė ‘kerdžiaus darbas’, kerdžystą, kerdžuvis ‘kas yra kerdžiumi buvęs’, kerdūkas ‘piemenukas’, kerdžianka ‘moteris, gananti gyvulius’, kerdžiauti ‘kerdžiaus pareigas eiti, kerdžiumi būti’, kerdžinė ‘piemenų pokylis’, kerdžinyčia ‘kerdžiaus troba’, kerdžiuvienė ‘kerdžiaus žmona’ (LKŽd., V, 600), kiaulkerdis ‘kiaulių kerdžius’, kiaulkerdžius (LKŽd., V, 699). Lietuvių kalbos tarmėse, o taip pat ir literatūrinėje kalboje, labai plačiai vartojama ir forma skerdžius bei iš jos kilę žodžiai (skerdžiauti, skerdystė, skerdžiuvienė). Forma skerdžius yra naujesnė — ji atsirado prie formos kerdžius pridėjus priebalsį s-. Panašus priebalsių pridėjimas lietuvių kalboje yra gana dažnas reiškinys (nesvetimas jis ir latvių kalbai), plg. liet. keterà : sketerà, kregždė : skregždė, kremzlė : skremzlė ir kt.15 Pridėtinio s- atsiradimas žodyje kerdžius aiškinamas įvairiai. E. Frenkelis, perspėdamas, jog liet. skerdžius nereikia sieti su liet. skersti ‘pjauti kiaulę’, s- atsiradimą aiškina žodžių sérgėti, sárgas įtaka16. Tuo tarpu J. Otręmbskis liet. skerdžius atsiradimą aiškina kaip tik dėl žodžio skersti įtakos, mat, vyresnysis piemuo kartu buvęs ir gyvulių skerdikas17. Iš šių dviejų aiškinimų įtikimesnis būtų J. Otręmbskio aiškinimas. Tačiau, mums atrodo, s- vyresniojo piemens pavadinime galėjo atsirasti ir be kurio nors konkretaus žodžio įtakos. Juk šiaip ar taip visus pridėtinius s- tiek lietuvių, tiek latvių kalbose neįmanoma paaiškinti vien etimologiškai kurio nors žodžio įtaka. s- pridėjimas žodyje kerdžius yra senas reiškinys. Z. Zinkevičius su žodžiu skerdžius sieja ir hidronimus Skerdžius, Skérdžia18. Tačiau šie hidronimai gali būti siejami ir su liet. skardis, skardžius grupės žodžiais, plg. liet. Skerdupis šalia Skardupis ir kitus labai paplitusius hidronimus19. Pastaroji galimybė, mums atrodo, įmanomesnė, juo labiau, kad hidronimų, kuriuos būtų galima sieti su liet. kerdžius, nepasitaiko. 15 J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, I, Warszawa, 1958, p. 376–378; J. Endzelins, Latviešu valodas gramatyka, Rīga, 1951, p. 238–239; Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, p. 190–191. 16 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 242. 17 J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, I, p. 378. 18 Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, Vilnius, 1963, p. 148; Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 190. 19 Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, p. 147–148. 25 Liet. kerdžius turi gana patikimą etimologiją — jis siejamas su ide. *kerdho-prolytės žodžiais, kurių pirminė reikšmė buvusi ‘eilė; banda, kaimenė’. Semantinė šios prolytės žodžių raida labai gerai atsispindi slavų, o iš dalies ir baltų kalbose, plg. rus. череда ‘eilė, laikas, metas; banda’, ukr. череда ‘banda, būrys, minia; eilė’, baltr. чарада ‘virtinė, eilė; minia, būrys; banda’, lenk. trzoda ‘banda, galvijai’, ček. třída ‘tvarka, eilė, klasė, kaita; gatvė, bulvaras’, slovk. črieda ‘banda, kaimenė’, aukšt. luž. črjoda ‘krūva’ ir kt.20 Liet. kerdžius, pr. kėrdan, rus. череда siejant su ide. *kerdho, šiek tiek abejonių kelia baltų ir slavų kalbų žodžio pradžios konsonantizmas — guturalinis vietoj laukiamo palatalinio, plg. skr. śárdha- ‘banda, būrys’, av. sarəða. Tačiau baltų kalbose toksai „nedėsningas“ guturalinis gana dažnai aptinkamas, ir tikriausiai šio baltų ir slavų kalbų pavadinimo nereikėtų laikyti skoliniu iš kokių nors vakarinių ide. dialektų. B. Jėgeris šiuos baltų ir slavų kalbų žodžius mėgina sieti su ide. *(s)ger- ‘schnei-’21. Iš baltų kalbų šios ide. šaknies žodžius išlaikė lietuvių ir prūsų kalbos. Lietuvių kalboje, kaip matėme, šios šaknies žodis yra vyresniojo piemens pavadinimas, tuo tarpu prūsų kalbos žodis kėrdan vnsk. gal. (tris kartus trečiajame katekizme užfiksuota forma), kerdan (vieną kartą tame pačiame katekizme užfiksuota forma) išlaikė laiko reikšmę, plg. prei swaiam kerdan (= zu seiner zeit), en kėrdan (= bey zeit), Enstan kėrdan (= Zu der zeit)22. Taigi baltų kalbose išlaikyti tartum du ide. *kerdho- reikšmių poliai. Todėl, atrodo, pagrįstai spėjama, jog baltų kalbose, prieš atsirandant vyresniojo ar apskritai piemens reikšmei, turėjo būti vartotas tos pačios šaknies žodis ‘kaimenės, bandos’ reikšme. Galėtume net spėti, jog 1573 metų Wolfenbiutelio Postilės rankraštyje užfiksuotas vyresniojo piemens pavadinimas kerdenykas savotiškai atspindi senąją liet. *kerda ‘banda, kaimenė’ reikšmę, plg. bandà : bandininkas ‘piemuo’, bandùlis ‘vyresnysis piemuo; kerdžius’. Piemens reikšme ide. *kerdho- šaknies žodis vartojamas germanų kalbose, plg. got. hairdeis, sen. vok. aukšt. hirti, vok. Hirt, angl. (shep)herd, kuris ir kilo iš germaniško bandos pavadinimo, plg. got. hairda, sen. vok. aukšt. hërta, vok. Herde, angl. herd ir kt.23 Kad anksčiau ide. *kerdho- šaknies žodis ‘eilės, laiko’ reikšme buvo vartotas ne tik prūsų, bet ir kitose baltų kalbose, rodytų šio žodžio patekimas į Pabaltijo suomių kalbas, plg. suom. kerta ‘sluoksnis, eilė; kartą’ (plg. tokius žodžių junginius ar sudurtinius žodžius, kaip ainoa kerta ‘vieną kartą’, vaatekerta ‘baltinių, drabužių pakeitimas’, elämänkerta ‘biografija’, vuosikerta ‘metinis leidinys’, išvestinius žodžius, kaip kerros ‘sluoksnis’, kertoa ‘pasakoti; dauginti (matematikoje)’ ir kt.), est. kord, karel. kerda, lyv. kērda ir kt.24. Tiesa, pastaruoju metu kai kurie tyrinėtojai (J. Ka- 20 M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 320; R. Trautmann, B.-sl. Wb., p. 127–128; О. Н. Трубачёв, Происхождение названий домашних животных в славянских языках, р. 105. 21 B. Jėgers, KZ, 80, p. 46–48. 22 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 53, 61, 63, 69, 356; Prūsų kalbos paminklai, p. 195, 209, 211, 223. 23 F. Kluge, Et. Wb., p. 304, 310; J. Pokorny, Et. Wb., p. 579; E. Klein, Et. Dic., I, p. 722. 24 Y. H. Toivonen, Suomen kielen etymologinen sanakirja, I, p. 184–185; V. Thomsen, Beröringer mellem de finske og de baltiske (litauiske-lettiske) Sprog, p. 185–186; J. Kalima, Itämerensuomalaisten kielten balttilaiset lainasanat, p. 115–117. 26 limą, L. Hakulinenas) baltiška šių žodžių kilme kiek abejojo. Tačiau jų abejonės vargu turi pagrindo. Tiek žodžių reikšmė, tiek ir jų fonetika rodytų, kad jie iš tikrųjų paskolinti iš baltų. Latvių kalboje ide. *kerdho- pėdsakų neaptinkame. Tiesa, latvių kalbos tarmėse (Rucava) užfiksuota forma kėrdzis ‘žirgu puisis muiža’ (EM, II, 375). Tačiau ji, kaip nurodęs J. Endzelīnas, veikiausiai kilo iš liet. kerdžius. Lietuvių kalbos žodžiai kerdžius, skerdžius pateko ir į baltarusių, rusų, lenkų kalbomis rašytus Lietuvą liečiančius dokumentus, plg. baltr. кердъ, скердъ, rus. кердъ, lenk. skierdź25. H. Hirtas visiškai nepagrįstai liet. kerdžius mėgino laikyti germaniškos (gotiškos) kilmės žodžiu26. Liet. dieninis Liet. dieninis ‘kerdžius’ (LKŽd., II, 347), plg. liet. dienà. Kaip matome, šio lietuvių kalbos vyresniojo piemens pavadinimo semantika labai primena ide. *kerdho- reikšmių raidą. Liet. dieninis vartojamas palyginti nedideliame tarmių plote (Bagaslaviškis, Gelvonai, Pabaiskas, Paberžė). Rytų Lietuvoje aptinkama ir pavardė Dieninis, kuri iš pradžių reiškusi ją žymimo asmens profesiją. Liet. viršininkas Liet. viršininkas ‘kerdžius, vyresnysis piemuo’, plg. liet. viršus. Liet. viršininkas vyresniojo piemens reikšme dažniausiai pasitaiko šiaurinėje vidurio Lietuvos dalyje (Akmenė, Eriškiai, Gruzdžiai, Grūžiai, Klykoliai, Linkuva, Papilė, Pušalotas, Rozalimas, Skaistgirys, Šeduva, Upytė, Žagarė). Vyresniojo piemens reikšme liet. viršininkas pateko ir į XVIII amžiaus viduryje lenkų kalba rašytus Šiaulių, Žagarės apylinkių dokumentus. Šalia žodžio viršynik tuose dokumentuose pasitaiko netgi iš šio žodžio kilęs terminas viršynikostvo ‘kerdžiaus amatas, pareigos’27. Įdomus tolimesnis šio žodžio likimas. Jau XIX amžiaus pabaigoje J. Jablonskis jį įveda į literatūrinę kalbą, tik ne ‘vyresniojo piemens’, o ‘žmogaus, kuris turi kokią viršenybę ant kitų žmonių (Vorsteher, Vorgesetzter, начальник)’ reikšme28. Daugiausia J. Jablonskio pastangomis šis žodis naująja savo reikšme tvirtai įsigalėjo lietuvių literatūrinėje kalboje. Iš liet. viršininkas ‘vyresnysis piemuo’ kilo ir keletas kitų su gyvulininkyste susijusių žodžių, plg. liet. viršininkė ‘viršininko pati, kerdžuvienė’, viršininkai ‘diena, kai vyresnysis piemuo, t. y. viršininkas, ateina į piemens ūkį valgyti ir piemeniui nereikia ganyti’ (Lauksodis, Linkuva). 25 K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, p. 212, 323, 358; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 242. 26 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 92. 27 K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, p. VIII–IX, 356–358. 28 Jablonskio raštai, IV, Kaunas, 1935, p. 17; P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 601. 27 Liet. bandùlis ir kt. Liet. bandùlis ‘kerdžius’ (LKŽd., I(2), 643), bandžius (LKŽd., I(2), 644), bandūnis (LKŽd., I(2), 641), plg. t. p. bandinininkas ‘bandos gan(y)tojas, piemuo’ (LKŽd., I(2), 640), bandišius ‘piemuo, šėrikas’ (LKŽd., I(2), 641), plg. liet. bandà ‘kaimenė’. Liet. tvarklas Lingvistinėje literatūroje dar nuo A. Becenbergerio laikų piemens reikšme minimas J. Bretkūno biblijos vertime vartojamas žodis tvarklas²⁹. Vėlesniuose Rytų Prūsijos lietuvių biblijos vertimuose J. Bretkūno vartojamą tvarklas atitinka kerdžius (.... ir kaip kaimenė be kerdžiaus, Iz. 13, 14)³⁰. Vadinasi, būtų galima spėti, jog ir J. Bretkūno biblijoje žodis tvarklas vartojamas kerdžiaus reikšme. Deja, minėtas žodis į lingvistinę literatūrą piemens reikšme pateko per apsirikimą. Minėjome, jog naujesnių laikų Rytų Prūsijos lietuvių biblijos vertimuose J. Bretkūno žodį tvarklas anoje frazėje atitinka kerdžius. Naujesniuose vokiškuose vertimuose toji frazė verčiama: …und wie eine Herde ohne Hirten (Iz., 13, 14)³¹. Tačiau M. Liuterio 1549 metų biblijos vertime ši frazė atrodo štai kaip: …und wie ein Herd on hürten³². Kad šioje frazėje vok. hürten reiškia ne ‘kerdžių’ ar ‘piemenį’, bet ‘aptvarą’, aiškiai rodo kita iš to paties biblijos skyrelio frazė: …die Hirten keine hurten da auffschlahen (Iz., 13, 20), kurią J. Bretkūnas ir verčia: …Piemens… Twarklu ne tajis. Vadinasi, tiek pirmojoje frazėje (ją J. Bretkūnas verčia: … ir kaip Gūtas be Twarklių), tiek ir antroje J. Bretkūno tvarklas reiškia ‘aptvarą (= vok. Hürde, vid. vok. aukšt. hurt, dgs. hürte), o ne ‘piemenį’. Liet. pastyrius, pulkaunýkas, ustovas Liet. pastyrius ‘vyresnysis piemuo, skerdžius’ (Daugėliškis, Dūkštas, Ignalina, Mielagėnai, Rimšė, Tverečius), plg. rus. пастырь ‘ganytojas, kunigas, piemuo’, baltr. пастыр, ukr. пастир. Į lietuvių kalbą žodis, tur būt, atėjo iš rusų kalbos. Visoms slavų kalboms bendras žodis, veikiausiai sietinas su rus. пасти ‘ganyti’ ir kt. Tačiau dėl neįprastos slavų kalboms priesagos jį mėginta laikyti net ir skoliniu³³. Liet. pulkaunýkas ‘vyresnysis piemuo, kerdžius’ (Karsakiškis, Ukmergė), pulkaunykas < rus. полковник ‘пастух’ (В. Н. Добровольский, См., 652). Liet. ustōvas (užstōvas) ‘vyresnysis piemuo, kerdžius; prižiūrėtojas’ (Anykščiai, Balninkai, Daugailiai, Kupiškis, Kupreliškis, Pandėlys, Pasvalys, Rokiškis, Salakas, Sudeikiai, Svėdasai, Tauragnai, Ukmergė, Utena, Užpaliai, Vyžuonos, Zarasai) kilmė kelia tam tikrų abejonių. E. Frenkelis, veikiausiai pagrįstai atstatydamas formą užstōvas, šį vyresniojo piemens pavadinimą sieja su liet. užstōti ‘ginti, kieno pusę palaikyti; būti kliūtimi, 29 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 1150; A. Bezzenberger, Beiträge zur Geschichte der litauischen Sprache, Göttingen, 1877, p. 333. 30 Biblia, Tai esti: Wissas Szwentas Raßtas… Karalauczuje, 1816; Biblija, tai esti Visas Šventas Raštas, Berlynas, 1931. 31 Die Bibel oder die ganze Heilige Schrift, Berlin, 1907. 32 Biblia: Das ist: die gantze heilige Schrifft: Deutsch. Auff's new zugericht. D. Mart. Luth., Wittemberg, 1549. 33 M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 322. 28 sulaikyti ką; prasidėti, užstojis ‘apsauga, pridanga’, užstolis ‘išganytojas’ (M. Daukšos raštų žodis) ir kt.34 Tačiau tokį siejimą, mums atrodo, gerokai apsunkina reikšmių skirtumas. Taigi, ar ne teisingiau būtų liet. ustòvas (užštòvas) laikyti savotišku liet. pristòvas ‘prižiūrėtojas, prievaizdas’ (< rus. пристава, baltr. прыстаў ar lenk. przystaw) perdirbiniu. Liet. paganìkas, pūganas ir kt. Lietuvių kalboje randame ir specialių piemenų – kerdžiaus padėjėjų pavadinimų. Plg.: Liet. paganìkas ‘kerdžiaus arba piemens padėjėjas’ (Girdiškė, Karklėnai, Laukuva, Nemakščiai, Šilalė, Švėkšna, Upyna, Žarėnai). Forma paganìkis gana dažnai pasitaiko ir Rytų Prūsijos lietuvių kalbos žodynuose: „Hirten=Knabe Paganikkis, -io“, C, I, 952. „Paganikkis, -io, m. ein Hilfsjunge für den Viehhirten (Niederung, Prökuls)“, G. H. F. Nesselmann, Wb., 256. Mažybinė forma paganikėlis randama F. Neselmano užrašytose lietuvių liaudies dainose: „Birbiń wamzdelį Paganikelis“35. Liet. paganìkis kilmę yra mėginęs aiškinti A. Leskynas, kurio nuomone „paganikis oder pagunikis Hülfjunge für den Viehhirten, ist wohl sicher das nach paganyti lituanisierte ru. pogonok Viehtreiber, obwohl man sich für die Form mit u auf pr. guntwei inf., gunnimai 1. plur. treiben berufen könnte“36. Kategoriškai nuneigti šio A. Leskyno aiškinimo, turbūt, negalima. Tačiau abejoti juo yra pakankamo pagrindo. Pirmiausia rus. погонок ‘Sūdrussl. 1. der Antreiber der Pflugochsen; der Viehtreiber’ (И. Я. Павловский Р-н. сл. 1082) reikšmė gerokai skiriasi nuo liet. paganìkas reikšmės. Antra, lietuvių kalbos tarmėse randame liet. paganìkas sinonimą, kuris savo darbyba visiškai nepanašus į rus. погонщик, tačiau yra sietinas su liet. ganýti. Plg.: Liet. pāganas ‘kerdžiaus padėjėjas’ (Kretinga, Palanga, Salantai, Šateikiai), pāganaitis ‘piemenukas’ (Palanga), plg. liet. paganyti37. Liet. paganìkas savų žodžių, siedami jį su liet. paganyti, laiko P. Skardžius38 ir J. Otręmbskis39. Liet. pavàrniṅkas, pìrmininkas, šalininkas Liet. pavàrniṅkas ‘piemuo, genant bandą su kerdžiumi, esantis bandos gale’ (Akmenė), pavarinis (Žemaitkiemis), pavarinys (Lyduokiai), plg. liet. varyti. 34 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 1175. 35 Littauische Volkslieder, gesammelt kritisch bearbeitet und metrisch übersetzt von G. H. F. Nesselmann, Berlin, 1853, p. 20; plg. t. p. V. Kalvaitis, Prūsijos Lietuvių dainos, Tilžė, 1905, p. 341. 36 A. Leskien, Die Bildung der Nomina im Litauischen, p. 510. 37 P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 444. 38 P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 128. 39 J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, II, p. 277. 29 Liet. pirmininkas (dažniausiai vartojama daugiskaita) prie kerdžiaus genant, piemuo, stovintis bandos priešakyje („už akių“) (Akmenė), plg. liet. pirmas. Liet. pirmininkas akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekoje vieną kartą yra užfiksuotas ir apskritai piemens reikšme (Lazūnai, užrašė J. Senkus)40, pastebint, jog girdėtas vieną kartą iš seno žmogaus. Liet. šalininkas (dažniausiai vartojama daugiskaita) prie kerdžiaus genant, piemuo, stovintis bandai iš šono (Akmenė), plg. liet. šalis. Lietuvių kalbos tarmėse vyresnysis piemuo kartais vadinamas ir kitais, dažniausiai vartojamais vyresnybei, valdžiai žymėti žodžiais: piemenų karalius, galvà, tėvas, vyresnybė41. Tačiau šie pavadinimai dažniausiai turi tam tikrą emocinį atspalvį. * * * Peržiūrėję baltų kalbų piemens pavadinimus, galime konstatuoti, jog senąjį ide. piemens pavadinimą išlaikė tik lietuvių kalba (liet. piemuo). Tačiau esama pagrindo manyti, tokį pavadinimą buvus ir kitose baltų kalbose. Iš baltų šis pavadinimas pateko į Pabaltijo suomių kalbas. Lietuvių kalboje randame ir labai seną vyresniojo piemens pavadinimą (liet. kerždžius). Baltų kalbose esama nemaža įvairios kilmės šiauriau vartojamų piemens ar vyresniojo piemens pavadinimų, ypač daug tokių pavadinimų randame lietuvių kalboje. TROBESIO GYVULIAMS LAIKYTI PAVADINIMAI Ide. kalbos neturi trobesiui gyvuliams laikyti bendro pavadinimo. Nesama bendro pavadinimo ir daugelyje ide. kalbų šakų. Šios sąvokos pavadinimai atskirose kalbose dažniausiai atsiradę savarankiškai, nemaža esti skolinimosi atvejų. Neturi šio trobesio bendro pavadinimo ir baltų kalbos. Tačiau lietuvių ir latvių kalbose, kaip matysime, yra vienas kitas ir bendras šios sąvokos pavadinimas. Istorinių žinių apie senovės baltų trobesius gyvuliams laikyti labai trūksta. Iš esamų trumpų užuominų istoriniuose dokumentuose negalima atkurti išsamesnės šio trobesio vaizdo raidos. Tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje trobesių gyvuliams laikyti būta įvairių tipų1. Kiek smulkesnių žinių apie Lietuvos valstiečių tvartus esama XVI a. dokumentuose. Antai 1562 metų spalio mėn. 31 d. Žemaitijos valsčių revizoriaus Jokūbo Laškauskio įraše Karšuvos valsčiaus inventoriuje sakoma: „Mėšlui kad galvijus būtinai laikytų ne namuose, bet įrengtų diendaržius ir gerai aptvertu, kaip Podliašėje. O urėdas, kaip pavyzdį, turi pastatydinti vieną prie savęs kurioje nors vaitystėje, o jeigu kas nė karto nebuvo matęs, tuomet reikia taip padaryti 40 Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 29. 41 Lietuvių etnografijos bruožai, red. A. Vyšniauskaitė, Vilnius, 1964, p. 93. 1 Lietuvių etnografijos bruožai, red. A. Vyšniauskaitė, Vilnius, 1964, p. 262–269; Iz. Butkevičius, Lietuvių valstiečių ūkiniai pastatai, — Iš lietuvių kultūros istorijos, II, Vilnius, 1959, p. 237–256; K. Čerbulėnas, Namas („numas“ pirmasis lietuvių gyvenamojo pastato tipas, — Iš lietuvių kultūros istorijos, I, Vilnius, 1958, p. 104–145; Latviešu konversācijas vārdnīca, 10, Rīga, 1933–1934, sklt. 19235–43; A. Bielenstein, Die Holzbauten und Holzgeräte der Letten, I–II, St. Petersburg, 1907–1918; Latviešu etnogrāfija, red. kolēģija: A. Bīrons, S. Cimermanis, A. Krastiņa, I. Leinasare, H. Strods (atb. red.), Rīga, 1969, p. 134; S. Cimermanis, Latviešu tautas dzīves pieminekļi, Celtnes un to iekārta, Rīga, 1969, p. 81–88. 30 ryti: parinkti tokią vietą, kad vanduo iš jos netekėtų, paskiau iš pietų šono pastatyti vartus su ne labai aukšta tvora, iš rytų šono pastatyti tvartą, arba daržinę, ne aukštai apdengtą nuo vėjo, ir gerai apsaugoti bent dvi sienas pastačius, žemės tarp sienų pripilkti ir taip pastatyti, diendaržio gale šiaurės šone antrą pastatyti, taip pat iš vakarų — trečią, o viduryje palikti tuščią vietą, kad gyvuliai galėtų iš tvartų laisvai patys išeiti ir į tvartus įeiti; be to, viduryje kloti šiaudus ir ką kitą, kad galvijai sumindžiotų, tokiu būdu bus pakankamai mėšlo žemei trešti…“2 Vieną pirmųjų smulkesnių Lietuvos tvartų aprašymą yra pateikęs S. Daukantas3. Liet. tvártas Lietuvių kalboje labiausiai išplitęs trobesio gyvuliams laikyti pavadinimas yra tvártas. Šiandien šis žodis vartojamas literatūrinėje kalboje ir dideliame lietuvių kalbos tarmių plote (pietų, vidurio ir rytų Lietuvos dalis: Ariogala, Daugai, Dūkštas, Ignalina, Jurbarkas, Kapsukas, Kėdainiai, Lazdijai, Raseiniai, Simnas, Švenčionys, Varėna, Veisiejai, Vilkaviškis, Vilkija; Baltarusijos TSR teritorijoje esančios lietuvių kalbos salos: Lazūnai, Zietela)4. Šis žodis aptinkamas jau ir senuosiuose mūsų raštuose. Antai S. B. Chilinskio bibljos vertime randame: „Pabudawosim čia awiu twartus pekuy musu...“, 4 Moz 32, 16. „... ir padarė twartus pekuy sawo...“, 1 Moz, 33, 17. J. Bretkūnas šias bibljos vietas verčia taip: „Mes tiktai Awiu Twartas schicze darisim delei mūsų Bandos...“, 4 Moz 32, 16. „... ir pabūdawoia saw Namus ir padarė pėkui sawam Būdas...“, 1 Moz 33, 17. Tačiau tiek S. B. Chilinskis formą tvartas, tiek J. Bretkūnas formą tvarta (?), atrodo, čia vartoja ne dabartine reikšme ‘trobesys gyvuliams laikyti’, bet reikšme ‘aptvaras’, Ypač drąsiai tai galima teigti apie J. Bretkūną. Tokią prielaidą patvirtintų ir vokiškas bibljos tekstas, plg. M. Liuterio 1549 metų bibljos leidimą: „Wir wollen nur Schafhürten hie bawen für unser Vieh...“, 4 Moz 32, 16. „...und bawet jm ein Haus, und machet seinem Vieh hütten...“, 1 Moz. 33, 175. Tik ‘aptvaro’ reikšme žodis tvártas vartojamas Rytų Prūsijos lietuviškuose žodynuose: „Twártas, to, m. ein abgezäunetes Ställchen“, P. Ruhig, Lex., I, 166. „Stall, Staldas, do, m. nur bezäunt Twártas, to, m.“, R. Ruhig, Lex. II, 336. „Twartas, to, m. eine Stallung, abgezäunter Stall. Pennukßlū Twartas, ein Maststall, der abgezäunt ist“, Chr. Mielcke, Wb., I, 303. 2 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, I, red. kolegija: K. Jablonskis (atsak. redaktorius), J. Jurginis, J. Žiugžda (vyriaus. redaktorius), Vilnius, 1955, p. 178—179. 3 Budą Senowęs — Letuwiu Kalnienų ir Žamajtių išsraše... Jokub’s Łaukys, Petropilie, 1845, p. 22—23. 4 Nurodydamas įvairių tvarto pavadinimų paplitimą lietuvių kalbos tarmėse, autorius daugiausia remiasi B. Vanagienės parengtu Lietuvių kalbos atlasu rankraštiniu žemėlapiu. Už latvių kalbos tarmių pavyzdžius jis dėkoja fil. m. kand. E. Šmitei. 5 Biblia: Das ist: die gantze heilige Schrifft: Deudsch. Auff's new zugericht. D. Mart. Luth., Wittemberg, 1549. 31 „Stall, Staldas, do, m. nur bezäunt, Twārtas, to m.“, Chr. Mielcke, Wb., II, 450. „twārtas, -o, Subst. m. die Einzäunung, der Verschlag, eine Hürde“, F. Kurschat, Wb., 472. „kiaũltwartis, -čio, Subst. m. eine Einzäunung für Schweine“. „kiaũlstaldīs, -džio, Subst. m. der Schweinestall“, F. Kurschat, Wb., 181. Kaip F. Kursaitis aiškiai skiria tvārtą ‘aptvarą’ nuo sąvokos ‘trobesys gyvuliams laikyti’ ypač matyti iš šių pavyzdžių: „…einen Raum im Stall für die Kälber abzäunen, twārtą weŕbiams staldē nukalti (od. padaryti; auch: aptwērti)“, F. Kurschat, Wb., I, 25. „…einen Platz im Stall für ein Kalb abzäunen, staldē weŕbiui twārtą padaryti…“, F. Kurschat, Wb., I, 36. Žodis twārtas Rytų Prūsijos lietuvių raštuose vartojamas net kalbant apie specialią bažnyčios dalį, plg.: „Moterims buwa įpatißkas Twartas ant Atlikimo jų Diewo ßlužbos paskirts“, K. Jurkšaitis, Jeruz. Išp., 1901, 97. Vadinasi, tvārtas, iš pradžių reiškęs apskritai aptvarą, specialiai atitvertą vietą tvarte, vėliau pradėtas vartoti ‘gyvuliams laikyti trobesio’ reikšme. Šio žodžio etimologija nekelia jokių abejonių – jis sietinas su liet. tvērti, tvrtas, tvorà, tvārštis ir kt. šios šaknies žodžiais6. Dalyje Žemaičių (Kvėdarna, Plungė, Rietavas, Salantai, Viekšniai) žodis tvārtas vartojamas ‘tvarščio, skarelės žaizdai aprišti’ reikšme. Šio žodžio reikšmė ‘trobesys gyvuliams laikyti’ tose vietose yra nauja, atėjusi iš literatūrinės kalbos. Atrodo, jog ir prūsų kalboje yra buvęs šios šaknies žodis, vartotas liet. tvārtas ‘trobesys gyvuliams laikyti’ reikšme, plg. „Coaris Banse“ (Elbingo žodynėlio 232 žodis)7. Vok. Banse gali reikšti ‘weiter Scheunenraum zur Seite der Tenne, der Platz zu beiden Seiten der Tenne in der Scheune zum Aufschichten’8. A. Fikas šį prūsų kalbos žodį siejo su liet. kárti. Tačiau, atrodo, daug patikimesnis A. Becenbergerio aiškinimas, kur jis pr. coaris taiso į formą toaris, o pastarąją sieja su liet. tvārtas, tvorà, tvērti9. Lyginant šiuos žodžius, tam tikrų neaiškumų kelia ir pr. toaris šaknies vokalizmas. Čia gali būti panašus atvejis, kaip ir su prūsų kalbos žodžiu aloade (Elbingo žodynėlio 541 žodis) ‘Haspe’, kuris mėginamas kildinti iš *al(v)ōde arba *alvadē. A. Becenbergerio pateiktai pr. toaris etimologijai pritarė R. Trautmanas10 ir J. Endzelynas11. Latvių kalba trobesiui gyvuliams laikyti tos pačios šaknies pavadinimų neturi. Tačiau panašia reikšme vartojamų šios šaknies žodžių randame, plg. lat. tvarts ‘der Halt, Schutz, die Zuflucht; die Fischwehr’ (EM, IV, 289), tvertiņš ‘die Zuflucht’, tvertne ‘pajumte žmogiem; der Behälter, der Bassin’ (EM, IV, 291). Lat. tvāra ‘ein 6 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 1151. 7 Prūsų kalbos paminklai, p. 63; cituojant prūsų kalbos žodynėlių pavyzdžius, paprastai pirmiau nurodomas prūsiškas žodis. 8 D. Sanders, Wörterbuch der deutschen Sprache, I, Leipzig, 1860, p. 81; F. L. K. Weigand, Deutsches Wörterbuch, I, Giessen, 1909, p. 153. 9 A. Bezzenberger, BB, 23, p. 232. 10 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 361. 11 J. Endzelīns, Senprūšu valoda, p. 140, 266. 32 Zaun aus horizontal liegenden Stangen’, tvāre ‘ein Zaun; der Fallbaum’ (EM, IV, 289) ar tik nebus skoliniai iš lietuvių kalbos, nes jie, kaip rodo K. Miülenbacho žodyno duomenys, daugiausia aptinkami pačiame Lietuvos pasienyje (Gridzgalė, Mėmelė). Liet. gūrbas, lat. gūrba Liet. gūrbas ‘trobesio gyvuliams laikyti’ reikšme vartojamas šiaurės rytų Lietuvos kampe (Anykščiai, Debeikiai, Dusetos, Kamajėliai, Kavarskas, Obeliai, Rokiškis, Troškūnai, Utena, Vyžuonos). Be ką tik minėtos reikšmės, žodis gūrbas lietuvių kalbos tarmėse vartojamas dar ir kitomis reikšmėmis: ‘pintinė, krepšys’, ‘vežimo viršus, pintas iš vyčių; drangelės su galeliais drauge (pavažiuojamų, išeiginių ratelių)’, ‘ėdžia’, ‘naminių paukščių (karvelių, žąsų, vištų...) ląsta, nupinta iš vyčių ar iš lentų sukalta; kiaušinių dedama vieta; gužta’, ‘šuns būda’, ‘atskirta tvarto dalis smulkesniems gyvuliams (avims, paršiukams, veršiukams); gardas; atitverta rūsio dalis kitoms daržovėms supilti’, ‘diendaržis’, ‘narvas (žvėrims)’, ‘tam tikras bičių avilys, dengtas šiaudais’, ‘tam tikras sankalas vežti parduoti gyvuliams, ppr. kiaulėms’, ‘reketys siūlams lenkti, vyti’ (LKŽd., III, 741–2). Žodis gūrbas ‘trobesio gyvuliams laikyti’ reikšme vartojamas jau ir K. Širvydo žodyne: „Chlew, bara, Stabulum. gurbas“, C. Szyrwid, Dic. (1629 metų leidimas), 11. „Chlew. Stabulum, caulae. Pune, gurbas“, C. Szyrwid, Dic. (1642 metų leidimas), 29. „Obora, Stabulum, pecuaria loca. Gurbas“, C. Szyrwid, Dic. (1642 m. leidimas), 233. „Swinnik, Suilehara. Kiaulu gurbas“, C. Szyrwid, Dic. (1642 m. leidimas), 430. K. Širvydo žodyno pavyzdžiai rodo, kad žodį gūrbas ‘trobesio gyvuliams laikyti’ reikšme rytų lietuviai pažįsta jau seniai: K. Širvydas buvo kilęs kaip tik iš to Lietuvos ploto, kur ir šiandien minėtas žodis vartojamas tokia reikšme. Dėl žodžio gūrbas kilmės esama įvairių nuomonių. K. Alminauskis liet. gūrbas, kaip ir formos kūrbas, šaltiniu laike vok. korb ‘krepšys, pintinė’, korv, teigdamas, jog lietuvių kalboje praplėtojo šio žodžio reikšmės12. Priebalsių g-: k- kaita lietuvių kalboje iš tikrųjų yra labai įprastas reiškinys, plg. gėmbė : kėmbė, glėbys : klėbys, griaūnos : kriaūnos, glusnūs : klusnūs ir kt.13 Vokiečių korb savo ruožtu yra kilęs iš lotynų kalbos, plg. lot. corbis ‘pintinė, krepšys’14. E. Frenkelis, sutikdamas, kad liet. kūrbas ‘pintinė, krepšys’ yra skolinys iš vokiečių kalbos, liet. gūrbas laikė savu žodžiu, siedamas jį su ide. *ger- ‘pinti’, plg. gr. ῥέρεον ‘geflochtene Verzäunung der Bude auf dem Marktplatz in Athen, geflochtener Wagenkorb, länglicher mit rohem Rindsfell überzogener leichter Schild’, γυργαθός ‘aus Weide geflochtener Korb, Fischreuse’ ir kt.15 12 K. Alminauskis, Die Germanismen des Litauischen, Kaunas, 1934, p. 55, 76. 13 J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius, 1957, p. 54; J. Otrębski. Gramatyka języka litewskiego, I, p. 324. 14 F. Kluge, Et. Wb., p. 393; J. Pokorny, Et. Wb., p. 387. 15 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 178. 3. Iš lietuvių leksikologijos ir leksikografijos 33 K. Būga liet. gūrbas laike taip pat savu žodžiu, mėgindamas jį sieti tai su germ. kurba, vok. Korb16, tai su slov. grъb ‘бугорок, горб, морщина’, serb. грба17. Turint galvoje, jog vok. Korb yra skolinys iš lotynų kalbos, pirmasis K. Būgos siejimas atpuola. Antrasis siejimas, mums atrodo, taip pat nėra labai patikimas, nes slaviškuosius žodžius reikėtų gretinti su pr. garbis ‘kalnas’18. K. Būga liet. gūrbas siejo su minėtais slavų kalbų žodžiais, ieškodamas semantinių paralelių ‘krūva (куча)’: ‘tvartas’. Veikiausiai tiek K. Alminauskio, tiek ir E. Frenkelio aiškinimai yra iš dalies teisingi. Mums atrodo, jog aiškinant liet. gūrbas kilmę, reikėtų skirti šių žodžių reikšmes. Rytų lietuvių gūrbas ‘trobesio gyvuliams laikyti’ reikšme (kuris, kaip matėme, randamas jau pirmuosiuose K. Sirvydo žodyno leidimuose) ir su šia artimai susijusiomis reikšmėmis laikytinas savu baltišku žodžiu. Toks žodis, kaip matysime, randamas ir latvių kalboje. Gūrbas ‘pintinės, krepšio’ reikšme ir su pastarąja artimiau susijusiomis reikšmėmis laikytinas skoliniu iš vokiečių kalbos. Kadangi semantiškai tiek ‘tvarto’, tiek ‘krepšio’ reikšmės yra gana artimai susijusios (: ‘pinti’), tai šiandien lietuvių kalboje tarp jų išvesti griežtesnę ribą sunku: gali būti sumaišę tiek savas, tiek paskolintas žodis. Mūsų ką tik išdėstytos prielaidos argumentai būtų tokie. Žodžio gūrbas lietuvių kalboje yra du tarp savęs visiškai nesusiję židiniai – vienas šiaurės rytų Lietuvos kampe, kur gūrbas vartojamas ‘trobesio gyvuliams laikyti’ reikšme, kitas – pietvakarinėje Lietuvos dalyje, kur tas žodis daugiausia vartojamas ‘krepšio, pintinės’ reikšme. Štai pastarąja reikšme žodis gūrbas vartojamas dalyje žemaičių ir dalyje vakarų aukštaičių, kaip tik tose lietuvių kalbos tarmėse, kurios turėjo daugiausia kontaktų su vokiečių kalba (Alksnėnai, Alvitas, Barzdai, Batakiai, Gražiškiai, Jurbarkas, Kybartai, Kudirkos Naumiestis, Lauksargis, Liudvinavas, Pilviškiai, Slavikai, Sudargas, Tauragė, Vilkaviškis)19. Jau minėta, jog liet. gūrbas vartojamas ir ‘tam tikro avilio’ reikšme. Tokia reikšme šis žodis yra užrašytas Bartininkuose (Vilkaviškio r.). ‘Avilio’ reikšme forma kuṙbas taip pat randama Rytų Prūsijos lietuviškuose žodynuose. Plg.: „Bienenkorb, der, bičių kūrbas“, F. Kurschat, Wb., I, 239. „bitkurbis, -io, Subst. m. der Bienenkorb“, F. Kurschat, Wb., 49. „Bitinnis kurbėlis, ein Bienenkorb“. „Bitkurbas, o, m. ein Bienenkorb“, G. H. F. Neselmann, Wb., 212. Plg. t. p. vokiečių Korb reikšmę: ‘geflochtne Behältnisse für die Bienen zur Wohnung’20. Sun­ku įsivaizduoti, kad be vokiečių kalbos būtų atsiradusi liet. gūrbas ‘tam tikro bičių avilio, dengto šiaudais’ reikšmė. Forma gūrbas ‘vežimo viršaus, pinto iš vyčių; drangelių su galeliais draugė’ reikšmė labai primena vok. Korb reikšmę ‘der hintere geflochtne Teil eines Leiter- oder Rüstwagens u. überhaupt ein Korbgeflecht auf solchem Wagen’21. Liet. gūrbas minėta reikšme užfiksuotas Garliavoje, Lekėčiuose, Kretingoje (LKŽd., III, 741). 16 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 331. 17 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 526. 18 M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 294. 19 Duomenys imami iš Lietuvių kalbos atlaso kartotekos. 20 D. Sanders, Wörterbuch der deutschen Sprachen, I, p. 995. 21 D. Sanders, ten pat, p. 995. 34 ‘Šuns būdos’ reikšme lietuvių kalbos tarmėse šalia formos gurbas vartojama ir forma gurbà (Alytus, Leipalingis, Liškiava, Merkinė, Seirijai, Simnas, Veisiejai; LKŽd., III, 741). Tiek liet. gurbà, tiek ir gurbas turi atitikmenis latvių kalboje. Latvių kalboje šie žodžiai vartojami taip pat gana įvairiomis reikšmėmis: Lat. gùrba ‘ein Käfig für Staare; Hecke; ein Bretterverschlag im Stalle; eine hölzerne Kiste zum Eierlegen fürs Hausgeflügel; eine hölzerne Kiste, in der man Hühner zum Markt transportiert; ein Vogelstall; „cūku aizgalda“, gurbs, gurbes ‘aizgalds, kur luopus ievietuo’ (EM, I, 683; EH, I, 420). Kaip matome, latvių kalbos žodžių reikšmės arba visiškai sutampa su šios šaknies lietuvių kalbos žodžių reikšmėmis, arba yra joms labai artimos. Tačiau čia pasigendame, pasakytume, pagrindinių lietuvių kalbos žodžiui būdingų reikšmių, būtent, ‘trobesio gyvuliams laikyti’ ir ‘krepšio, pintinės’. Visos lat. gùrba, gurbs reikšmės yra tartum pereinamosios tarp ‘krepšio, pintinės’ ir ‘trobesio gyvuliams laikyti’ reikšmių. Gana įdomus ir latvių kalbos žodžių paplitimo klausimas. Pagal K. Miülenbacho žodyno ir jo papildymų duomenis lat. gùrba, gurbs vartojami tik pietų vakarų Latvijos dalyje, visiškai prie Lietuvos pasienio (Asytė, Barta, Gruobinia, Kaletai, Nyca, Nygranda, Saka, Ventspilis). Latvių kalbos žodžio geografija rodytų, kad lat. gùrba galėjo kilti ir iš lietuvių kalbos. Tokiai prielaidai pritartu ir latvių kalbos žodžio priegaidė. Lat. gùrba nėra jokių pėdsakų ir latvių toponimijoje. Lietuvos teritorijoje esama keleto vietovardžių, kuriuos galima sieti su liet. gùrbas, plg. Gùrbai (Gruzdžiai), Gurbmiškis (miško vardas, Gruzdžiai), Gurbšilėlis (Pilviškiai), Gùrbšilis, Gurbùkelis (keliukas, Gruzdžiai), Gurbų miškas (Dūkštas), Pagùrbė (Dūkštas)²². Tačiau šių vietovardžių siejimas su liet. gùrbas ‘trobesys gyvuliams laikyti; pintinė krepšys’ yra labai abejotinas. Pavyzdžiui, Gurbšilėlis yra paaiškintas ‘pakiluma’, Baltarusijos TSR teritorijoje lietuviškoje saloje (Stanišiai, Varenavo apylinkė) randame vietovardį Gùrbos, kuris paaiškintas ‘kapai (lyg kalneliai)’. Taigi minėtus vietovardžius veikiausiai reikėtų sieti su liet. gùrbautas ‘nedidelis žemės iškilimas, grumstas’, pr. garbis ‘kalnas’ (taip taisomas Elbingo žodynėlio 28 žodis grabis, plg. pr. vietovardžius Lulegarbis, Mantegarbs, Ladegarbe, Swentegarben ir kt.)²³, rus. горб ‘всякая выпуклость на плоскости’, lenk. garb ‘chorobliwa wypukłość klatki piersiowej lub grzbietu u człowieka; wzniesienie, wypukłość terenu’, serb.-chorv. грба ir kt. K. Būga, kaip matėme, su šiais žodžiais mėgino sieti ir liet. gùrbas ‘trobesys gyvuliams laikyti’. Liet. kūtė, lat. kūts Šiaurinėje Lietuvos dalyje plačiai vartojamas trobesio gyvuliams laikyti pavadinimas kūtė (Biržai, Joniškis, Kuršėnai, Linkuva, Mažeikiai, Radviliškis, Salantai, Skuodas, Šeduva, Šiauliai, Žagarė). Pačioje vakarinėje ir pačioje rytinėje šio ploto 22 Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas, Vilnius, 1959, p. 716, 851. Duomenys, kurių nėra minėtame darbe, paimti iš Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Vietovardžių kartotekos. 23 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 82, 341; J. Endzelīns, Senprūšu valoda, p. 175; G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 80, 92, 94, 178–179. 3* 35 dalyje vartojama forma kūtys (Kretinga, Pasvalys, Vabalninkas). Pažįstama ir vienaskaitinė forma kūtis (LKŽd., VI, 1006). Forma kūtė vartojama ir ‘senos, prastos trobelės, pirkėlės’ reikšme (LKŽd., VI, 1000; Skaudvilė, Viduklė), plg. t. p. kūta ‘troba’ (Vilius Bruožis, LKŽd., VI, 999). Tačiau šia reikšme vartojami žodžiai neįeina į kūtės trobesio gyvuliams laikyti vartojimo plotą. Senuosiuose lietuvių raštijos paminkluose žodžio kūtė, atrodo, nesama. M. Valančius ir S. Daukanto raštai bus bene seniausi šio žodžio šaltiniai. Žodis kūts (šalia dažnai pasitaiko ir forma kūte) ‘trobesio gyvuliams laikyti’ reikšme labai plačiai vartojamas latvių kalboje. Forma kūts yra ir norminis literatūrinės kalbos šios sąvokos pavadinimas. Forma kūts (resp. kūte) vartojama visame Vidzemės (Ainažiai, Aluoja, Cėsis, Limbažiai, Mazsalaca, Rūjiena, Sigulda, Smiltenė, Valka, Valmiera) ir Žemgalės (Aucė, Bauska, Duobelė, Eleja, Jelgava) tarmių plote. Šiame tarmių plote kitos šak­nies tvartų pavadinimų, galima sakyti, nevartojama. Vakarinėje Latvijos dalyje — Kurzemės tarmėse formos kūts, kūte vartojamos šalia kitų tvarto pavadinimų (laidars, stallis). Formos kūts, kūte beveik visiškai nevartojamos tik pačioje Rytinėje Latvijos dalyje — Latgaloje, kur vartojamas slaviškos kilmės tvarto pavadinimas. Kokios nors tikslesnės ribos tarp tarmių, kuriose vartojama forma kūts, o kuriose — kūte, išvesti negalima. Es­ti atvejų, kai toje pačioje vietoje vartojamos abi formos (Alažiai, Aluoja, Inčukalnas, Padurė, Planyca, Sigulda, Taurkalnė). Abi šios formos vartojamos ir Lietuvos pasienyje esančiose tarmėse. Lat. kūts (resp. kūte) vartojamas su atitinkamais gyvulių bei paukščių pavadinimais, plg. lat. aitu, guovju, luopu, putnu, zirgu kūts. Kartais pasitaiko ir kitokių šios šaknies tvarto pavadinimo variantų, plg. kūtene ‘der Stall’, kūtenis; čūku, zuosu kūtene, demin. kūtiņa, niekin. kūtele (EM, II, 338; EH, I, 684). Lat. kūts randamas jau XVI amžiaus latviškuose evangelijų tekstuose24. Liet. kūtė, lat. kūts, kaip ir ką tik aptartų liet. gurbas, lat. gurba, kilmės klausimas yra labai sudėtingas. Esama keleto aiškinimų, tačiau jie visi kelia vienokių ar kitokių abejonių. Ligi šiol gal pati populiariausia yra A. Becenbergerio etimologija25. Jis teigė, jog į lietuvių ir latvių kalbas šis žodis atėjo iš prūsų kalbos. Prūsų *kutis (kur u < a po guturalinio) būtų kilęs iš vid. vok. žem. kate, kotte ‘Hütte, Schuppen, Stall’. P. Personas, liet. kūtė, lat. kūts laikydamas savais baltiškais žodžiais, juos siejo su liet. kutỹs ‘maišelis pinigams’, pr. keuto ‘oda’, sen. vok. aukšt. hūt, lot. cutis, sen. vok. aukšt. hutta ‘Hütte’26. Taip liet. kūtė kilmę aiškino ir E. Bernekeris27. J. Endzelýnas iš pradžių buvo linkęs pritarti A. Becenbergerio aiškinimui (… wohl eher… nebst oder durch li. kūtis aus einem apr. *kūtis (mit. ū aus ā) aus mnd. kate od. kotte… als zu li. kutỹs ‘Beutel’, apr. keuto, ahd. hūt…)28. 24 J. Endzelīns, Filologu biedrības raksti, XI, Rīgā, 1931, p. 201. 25 A. Bezzenberger, KZ, 44, p. 291. 26 P. Persson, Beiträge zur indogermanischen Wortforschung, Uppsala, 1921, p. 181, 183. 27 E. Berneker, Et. Wb., I, 602. 28 EM, II, p. 338. 36 E. Frenkelis29 be kokių nors abejonių pritarė A. Becenbergerio aiškinimui, kaip šios etimologijos šalininką nurodydamas ir J. Endzelyną. Tačiau jis neatkreipė dėmesio į tai, kad J. Endzelynas vėliau savo nuomonę pakeitė, lat. kūts etimologijai paskirdamas specialų straipsnį30. J. Endzelynas šiame straipsnyje, nurodydamas A. Becenbergerio etimologijos tiek chronologinio, tiek fonetinio pobūdžio trūkumus, linkęs pritarti P. Persono etimologijai. Tačiau tokia etimologija įmanoma, J. Endzelyno nuomone, jei liet. kūtis yra savas neskolintas žodis. Kartu latvių mokslininkas iškelia labai rimtą argumentą, jog šis lietuviškas trobesio gyvuliams laikyti pavadinimas gali būti skolinys iš latvių kalbos, o jeigu taip, tai latvių kalbos žodžio šaknies ū gali būti kilęs iš un, ir tada įmanoma visai nauja šio žodžio etimologija, lat. kūts siejant su sen. slav. kašta „σκηνή“, ukr. куча ‘kiaulių tvartas’, bulg. къшта ‘būda’, kuriuos E. Bernekeris toliau sieja su bulg. кътам ‘berge’, rus. кутать ‘verhüllen’ ir t. t.31 Mums atrodo, jog J. Endzelyno aiškinimas yra gana priimtinas. Pirmiausia labai įmanomas liet. kūtė pasiskolinimas iš latvių kalbos. Tokią prielaidą visiškai patvirtintų liet. kūtė ‘trobesys gyvuliams laikyti’ geografija. Kaip rodo Lietuvių kalbos atlaso kartoteka, šis žodis tokia reikšme vartojamas tiktai Latvijos pasienyje. J. Endzelynas savo straipsnio pabaigoje lyg ir suabejojęs liet. kūtė pasiskolinimo iš latvių kalbos galimybe, nes, straipsnį parašius, buvo painformuotas, jog liet. kūtės ‘tvartas’ pasitaiko ir Suvalkijoje. Tačiau šios informacijos teisingumo nepatvirtina atlaso kartotekos duomenys. Kaip minėta, žodžio kūtė nerandame ir senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose — tokį žodį randame tik XIX amžiaus vidurio raštuose, kurių autoriai kilę iš to Lietuvos ploto, kur ir šiandien kūtė vartojama ‘trobesio galvijams laikyti’ reikšme. Liet. kūtė geografija taip pat yra rimtas argumentas, kad šis žodis negalėjo ateiti iš prūsų kalbos. Laikant liet. kūtė skoliniu iš latvių kalbos ir turint galvoje J. Endzelyno nurodytą galimybę, jog lat. kūts galėjo kilti iš formos *kunt-, būtų galima šio trobesio gyvuliams laikyti pavadinimą sieti ne tik su sen. slav. kašta ir kt., kaip tai daro J. Endzelynas, bet ir su rus. кут ‘угол, зауголок, закоулок, тупик; вершина или конец глухого захода, залива, заводи, мыса; угол крестьянской избы, придверный угол и прилавок, коник’ (В. Даль, Сл., II, 227—8), baltr. кут, ukr. кут (tarmėse vartojamas ir ‘kiaulių tvarto’ reikšme, Б. Д. Гринченко, Сл., II, 332), bulg. кът, serb.-chorv. кут, slov. kat, ček. kout, slovk. kut, lenk. kąt32, plg. t. p. rus. закут ‘всякого рода шалаш, конура или землянка; соломенная будка; теплый (мышеный) хлевок на зиму для мелкой скотины; клеть, чулан, кладовая, особ. отгороженная’, закута, закутка (В. Даль, Сл. I, 594—5)33. Galimybę baltiškąjį tvarto pavadinimą sieti su šiais slavų kalbų žodžiais nurodęs jau A. Briukneris, kuris savo žodyne prie lenk. kąt prideda tokią pastabą: „znaczenie pierwotne w lit. kutis, „dół wyryty przez świnie“34. Su A. Briuknerio pateiktu lietuvių kalbos žodžio pirminės reikšmės aiškinimu, žinoma, negalima sutikti. 29 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 322. 30 J. Endzēlins, Filologu biedrības raksti, XI, p. 200—201. 31 E. Berneker, Et. Wb., p. 602—603. 32 M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 705; F. Slawski, Sl. et., II, p. 121—122. 33 M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 440. 34 A. Brückner, Sl. et., p. 225. 37 Kaip esame minėję, lietuvių kalbos tarmėse žodis kūtė vartojamas ir ‘senos, prastos trobelės’ reikšme. Kadangi šia reikšme žodis kūtė aptinkamas kitoje Lietuvos dalyje, negu aptariamas tvarto pavadinimas, mums atrodo, jį, gal būt, reikėtų atskirti nuo liet. kūtė ‘trobesys gyvuliams laikyti’ ir manyti, esant kilus iš vok. Kote ‘die Hütte’. Liet. staldas, lat. stallis, pr. staldis Pietinėje Žemaičių dalyje ir kai kuriose arčiau buvusios Rytų Prūsijos esančiose vakarų aukštaičių tarmėse vartojamas trobesio gyvuliams laikyti pavadinimas staldas (Kelmė, Pagėgiai, Rietavas, Skaudvilė, Slavikai, Sudargas, Šilalė, Tauragė, Užventis, Vainutas, Varniai), pasitaiko ir forma staldis (Endriejavas, Judrėnai, Juodkrantė, Nida, Sakučiai, Šilutė, Veiviržėnai). Šis žodis aptinkamas jau ir senuosiuose mūsų raštuose. Randame formą staldoie net ir M. Daukšos „Postilėje“ („Kaip iūsu ne pažėidę dargūs giwēnimas staldoie ir grînas guleimas prakarte“, DP, 425), kurios autorius kilęs iš tų vietų, kur žodis staldas šiandien nebevartojamas. Šiaip liet. staldas daugiausia vartojamas Rytų Prūsijos lietuvių raštuose: J. Bretkūno „Postilėje“ (II, 23, 101), D. Kleino „Giesmyne“ (32), XVII amžiaus rankraštiniame žodyne „Lexicon Lithuanicum“ („Stale Staldas, Twartas“, 82 a), galima sakyti, visuose vėlesniuose Rytų Prūsijos lietuvių leksikografijos darbuose (P. Ruigio, K. Milkaus, G. H. F. Neselmano, F. Kuršaičio ir kt. žodynuose), gana dažnai randamas šio krašto lietuvių tautosakoje35. Šalia formų staldas, staldis lietuvių kalbos tarmėse randamos ir formos stalnė (Padvarėliai, Tirkšliai), stalnis (Zastaučiai, Mažeikių raj.). Tačiau pastarosios formos vartojamos, atrodo, kalbant tik apie didelius arklių, paprastai dvaro, tvartus. Iš šių formų kilęs ir būdvardis stalninis (arklys) (Šatės, Viekšniai). Tokie arklių tvarto pavadinimai, ypač mažybinės formos, gana dažnai pasitaiko ir Žemaičių tautosakos tekstuose: „Isz — ein ir brolelis Isz naujos stalnelės Bierą žirgą wesdamas Pas seselę ejdamas“, S. Daukantas, D. Ž., 1236. „Neįšzkoki berneli Sawo bierō žirgėlio, Tawa yra žirgėlis Mąno tiewo stalnelie“, S. Daukantas, D. Ž., 27. „Bene buwaj stalnelie? Bene łankėj berneli? Bene tawo wajnikėlis? Stalnie ant gembelę?“, S. Daukantas, D. Ž., 89. 35 Smulkioji lietuvių tautosaka XVII—XVIII a., paruošė J. Lebedys, Vilnius, 1956, p. 418, 426, 472. 36 Dajnes Žiamajtių pagal Žodį Dajnininkų iszraszytas, Petrapilės, 1846. 38 „Wijną le jskét i stalnelę, Antrą i sodnelį, a a a dza dza dza Antrą i sodnelį“, S. Daukantas, D. Ž., 91. Pacituotuose S. Daukanto užrašytų Žemaičių liaudies dainų posmuose žodžiai stalnelė, stalnė vartojami ten, kur kitur šių dainų variantuose vartojama stainėlė, stainė, stainia. Todėl mums atrodo, jog E. Frenkelis37, tik iš S. Daukanto žinojęs formą su -ln-, be reikalo šiuos žodžius sieja su liet. staldas: formos stalnelė, stalnė yra atsiradusios vietoj formų stainėlė, stainė. Jų pasikeitimui galėjo turėti įtakos kartais ir forma staldas. Pažymėtina, kad S. Stanevičiaus 1829 metais išleistose Žemaičių liaudies dainose randama tik forma stainė38. Formos stalnė, stalnīs kaip matysime vėliau, pasitaiko ir dabartinėse žemaičių tarmėse, esančiose kaip tik netoli S. Daukanto gimtinės. Panašus atvejis, kai antrasis dvibalsio sandas i pakeičiamas priebalsiu l, yra ir liet. kūlnas ‘prastas arklys’ (Giedraičiai, Videniškiai, LKŽŽd., VI, 844) šalia formos kūinas. Liet. staldas šaltinis yra vid. vok. žem. stall39, dėl ll > ld plg. lat. meldēris < vok. žem. möller, est. mölder ‘Müller’, kelder ‘Keller’ ir kt.40 Kaip ir lietuvių kalboje, su formantu -ld šis tvarto pavadinimas vartojamas danų kalboje, plg. dan. stald ‘tvartas’. Apskritai, tokį tvarto pavadinimą vartoja daugelis germanų kalbų, o iš germanų jį pasiskolino ir kai kurios kitos Europos kalbos. Pirminė šio žodžio reikšmė ‘vieta stovėti’ — jis sietinas su pr. stallīt ‘stovėti’, gr. στέλλειν ‘pataisyti’, skr. sthálati ‘jis stovi’ ir kt.41 Semantiškai tokiu pat būdu atsirado įvairių ide. kalbų tvartų pavadinimai, plg. skr. gosthānam ‘karvių tvartas’, av. goostānō, sen. vok. aukšt. ewi-st ‘avių tvartas’, lot. stabulum (pastarasis žodis yra pranc. étable, isp. establo, rum. staul, n. gr. στάβλος, angl. stable, air. stábla ir kt. šaltinis): ide. *stā- ‘stovėti, statyti’42. Prūsų kalboje taip pat randame germaniškos kilmės trobesio gyvuliams laikyti pavadinimą, savo fonetika atitinkantį liet. staldīs, plg. Elbingo žodynėlio 226 žodį „Staldis Stal“43. Pr. staldīs, kaip ir liet. staldas, kilo iš vokiečių kalbos, veikiausiai iš vid. vok. žem. formos stall44. Latvių kalboje yra keletas šio tvarto pavadinimo formų, plg. lat. stallis ‘der Stall, vorzugsweise der Pferdestall’, stalis, stale ‘der Stall’ (EM, III, 1042; EH, II, 569), stalle, stēļis. 37 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 894. 38 S. Stanevičius, Dainos žemaičių, paruošė J. Lebedys, Vilnius, 1954, p. 14, 78, 122. 39 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 591; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 894. 40 J. Endzelīns, Latviesu valodas gramatika, p. 247–248. 41 F. Kluge, Et. Wb., p. 737; J. Pokorny, Et. Wb., p. 1019–1020. 42 C. D. Buck, Dic., p. 150–151; J. Pokorny, Et. Wb., p. 1004–1010; M. Mayrhofer, Et. Wb., I, p. 350. 43 Prūsų kalbos paminklai, 63; R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 85. 44 W. Prellwitz, Die deutschen Bestandteile in den lettischen Sprachen, Göttingen, 1891, p. 49; R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 435; J. Endzelīns, Senprūšu valoda, p. 254. 39 Lat. stallis ‘trobesio gyvuliams laikyti’ reikšme dabartinėje Latvijos TSR teritorijoje sudaro du savotiškus arealus. Pirmiausia jis šalia tvarto pavadinimų kūts (resp. kūte), laidars vartojamas pačioje vakarinėje Latvijos dalyje – Kurzemės tarmėse ir dalyje žemgališkųjų tarmių (Aizputė, Alsunga, Barta, Blydienė, Dunika, Gruobinia, Kuldīga, Nygranda, Piltenė, Saldus, Talsiai). Antrasis šio pavadinimo arealas, neturis tiesioginių ribų su pirmuoju ir gana nutolęs nuo pastarojo, yra pietinė vadinamųjų sėliškųjų tarmių dalis, besišliejanti prie Lietuvos TSR teritorijos (Abliai, Asarė, Biržai, Lyvanai, Sauka, Subata, Zalva). Šiame plote forma stallis taip pat nėra vienintelis tvarto pavadinimas: ji čia vartojama šalia pavadinimų kūts (resp. kūte) ir klēvs (rytinėje ploto dalyje). Forma stellis pasitaiko Kurzemėje (Piltenė, Ugale, Užava, Varvė, Zlekos, Žuros). Forma stalle teužfiksuota vienintelį kartą (Virbai, į šiaurę nuo Sabiles). Žodis stallis randamas jau G. Mancelio žodyne (1638 m.), kur jis vartojamas šalia žodžio kūts. Šalia kitų tvartų pavadinimų stallis randamas ir rankraštiniame 1685 metų J. Langijo žodyne: „Stallis (Kuhts, Klähws) ein Stall. Sirgo=Stal= lis, ein Pferd stall. Gohwo=st. ein Vieh =st. Zuhko=stallis, ein Schwein stall,“ J. Langija Vrd., 286. Pažymėtina, jog ir H. Stalio 1637 metais išleistame estų kalbos žodyne randamas šis germanizmas, plg. est. tall45. Skirtinga latvių kalbos žodžio fonetika, gal būt, rodytų, kad latviai šį žodį pasiskolino skirtingu laiku negu lietuviai ir prūsai. Šiaip jo šaltinis, kaip ir est. tall, yra vid. vok. žem. stall, stal46. Liet. pūnė, lat. pūne Lietuvių kalbos žodis pūnė ‘trobesio gyvuliams laikyti’ reikšme vartojamas palyginti nedideliame rytų aukštaičių tarmių plote (Gelvonai, Neveronys, Pabaiskas, Siesikai, Šašuoliai, Širvintos, Ukmergė, Vepriai). Pasitaiko šis pavadinimas ir Baltarusijos TSR esančiose lietuvių kalbos salose (Geliūnai, Gervėčiai). Tokia reikšme liet. pūnė jau randamas K. Širvydo žodyno 1642 metų leidime: „Chlew. Stabulum, caulae, pune, gurbas“, C. Szyrwid, Dic., 29. „Koźiarnia, Caprile, caprilis casa, haedile. Obkinė pune“, C. Szyrwid, Dic., 126. „Obara, aliter: Claustrum, septum, dimitere pecus è claustris. Pune, namas“, C. Szyrwid, Dic., 233. Liet. pūnia ‘trobesio gyvuliams laikyti’ reikšme randamas ir senuosiuose Lietuvos dokumentuose, rašytuose ne lietuvių kalba. Plg.: „Дворец, где рикуния мешкает: у дворцы гридня с присенкомъ и ку тому клетка, пуня на быдло...“ Panevėžiukas Vilkijos v. (1563 metų dokumentas)47. 45 Anführung zu der Estnischen Sprach… von M. Henrico Stahlen, Revall, M.DC. XXXVII, plg. D. Zemzare, Latviešu vārdnīcas, Rīgā, 1961, p. 49–50. 46 J. Sehwers, Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen, p. 118; EM, III, p. 1042. 47 K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, p. 200. 40 „Niedaleko tego domu punia drzewiana dla bydła, słomą kryta, Wrota z deszczek na biegunach“, 1604 m. Kėdainių dvaro ir miesto inventorius⁴⁸. Lietuvių kalboje žodis pūnė (ir kitokios jo formos) vartojamas taip pat ir kitomis reikšmėmis, plg. pūnė ‘peludė, klojimo dalis pelams supilti’ (Kupiškis, Naujamies­tis, Vabalninkas), pūnis, -ies „мякиница“ (К. Явнис Поневежские говоры II 27), pūnia ‘trobėsys javams krauti, kluonas’ (Dubingiai, Rimšė), pūnė (Viekšniai, Kossarzewski Lituanica 117 a)⁴⁹. M. Valančiaus ir S. Daukanto raštuose šis žodis vartojamas ‘būdos, palapinės’ reikšme. Plg.: „Petras nuo pavasario visupirma iškasęs pūnę, apstatė medžiais, paliko į urvą skylę įlįsti ir įsikūrė“⁵⁰. „…isz mauknų palagus, punes ir lapines sau dirbo, apyniu wirkstjemis ir plauszomis bei witimis siūloje ir raiszioje“⁵¹ Panašią reikšmę šis žodis randamas ir XVIII amžiaus pradžia datuojamame lietuviškų giesmių rankraštyje, plg. „Isztirt to noredami, sakima negindami, renkdamięs ing Bethleem Tokieja punioy (?) Jezu uszspeia, Jozefa ir Marya“⁵². M. Mažvydo ir J. Bretkūno raštuose šį žodį randame ‘urvo, olos’ reikšme. Plg.: „…kaip ir liutas sawa punaeie ir plescha pawargusi kada trauk ghi ingi tinkla sawa“ (Gesmes Chriksconiskas, II, Psalmas X.)⁵³. „Kaip Liūtas puneia…“ (BrB, Psal. X, 9). „…anis… atsijlsta Skileie (paraštėje taisoma: höle Olaie (puneie), BrB, Job. 38, 40; J. Bretkūno rankraštyje 39 (pati pradžia). Plg. vokišką M. Liuterio 1549 metų biblijos tekstą: „…wie ein Lew in der hüle…“ (Psal., X). „…sie… und rügen in der Höle….“ (Hiob., 39 (pati pradžia). Plg. lotynišką biblijos tekstą: „…quasi leo in spelunca sua“ (Psal., X, 9). „Quando cubant in antris…“ (Hiob., 38, 40). Senuosiuose Lietuvos inventoriuose ir kituose ne lietuvių kalba rašytuose dokumentuose žodis punia dažniausiai vartojamas ‘trobėsio javams, šienui, šiaudams laikyti reikšme’. Plg.: „Zyta w puni dersowatego y miotliastego kop piętnascie…“, 1600 m. Kraukėnai, Upytės p. „…punia zrobiona na zboze słomą krita, wrota proste z desk, wrzeciądz y klotka w niej; druga punia nowa ieszcze nie stawiona…“, 1598 m. Breslauja. „… а намъ давали две коле грошей за тую пуню“, 1516 m. Mstislavis? 48 Lietuvos inventoriai XVII a., sudarė K. Jablonskis ir M. Jučas, Vilnius, 1962, p. 19. 49 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 525. 50 M. Valančius, Paaugusių žmonių knygelė, Tilžė, 1902, p. 102; Valančiaus raštai, red. J. Balčikonis, Kaunas, 1931, p. 244. 51 Budą Senowęs – Lietuwiu Kalnienų ir Žamajtių išraszę… Jokūb’s Laukys, Petropilie, 1845, p. 16. 52 V. Biržiška, Tauta ir žodis, VII, p. 259. 53 Mažvydas seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams, spaudai parūpino J. Gerullis Kaunas, 1922, p. 524. 41 „Pun cztery dla złożenia siana zbudowanych y swiren dla zsypania potruchy y plew, wrząd zabudowany…“, 1756 m. Tradevičiai, Polocko vaiv. „Punia duża siedmiościenna na złożenie shomy, w szuły sosnowe, bez wrót….“, 1775 m. Letcas, Vitebsko p.54 „W końcu tey odryny punia wielka nowa z bierwion dla zdawania zboża, słomą kryta, wrota do niej na biegunach (z) zaszczepką y s probloiem… ta punia wszystka ma w sobie scian siedm, każda sciana po sążny pięciu. S tey puny ydyąc prosto do drugiey wrota nowe między przegrodą gumienną stoją, po prawey stronie guntami kryte na biegunach. S tych wrot punia z bierwion słomą kryta, we szrodku z obu stron zasieki dla składania zboża y tok dla młocenia zboża, wzdłuż na sążny trzydzieście, wpoprzeg — siedm, wrota s koncow dwoie na biegunach drewnianych, ozieroda przepłotow osmdziesiąt“, 1619 m. Šiaulėnai, Viduklės p. „Dalei idąc gumno stare opadłe y punia zła wielka“, 1645 m. Žalava, Ašmenos p. „Gumien dwa, jedne z osięcią, trzecia punia na słome“, 1651 m. Palušė, Drevינinkai, Vilniaus vaiv. „Przy tey odrynie punia drewniana|| dla złożenia żyta…“, 1700 m. Papalčiai55. Latvų kalboje — tiek tarmėse, tiek ir įvairiuose rašto paminkluose — randame panašiomis reikšmėmis vartojamų liet. pūnė atitikmenų. Lat. pūne ‘eine Scheune; eine Heu- od. Strohscheune (die auch als Anbau errichtet wird); ein Anbau an der klēts od. an der kūts zum Heuaufbewahren, an der Riege (zum Aufbewahren von Kaff und Stroh); ein Anbau od. eine kleine Scheune für sich zum Aufbewahren von Spreu’, pūne ‘eine Scheune’, pūnis, pūnis, pūnis, pūnis ‘eine Kaffscheune; ein kleines, scheuneartiges Gebäude am Meeres- od. Seeufer zum Aufbewahren von Fischerwerkzeugen; eine kleine Scheune für Heu, Stroh und Kaff (als Anbau an der rija); Heuscheune im Walde; eine kleine Scheune für Fischergeräte; eine Bauernhütte’, pūna ‘eine Scheune beim Viehstall; Netzbude bei den Fischern’, pūnite ‘eine Scheune’, pūnītis, pūnelis ‘ein (pejoratives) Demin. zu pūnis’, pūnite ‘ein Hüttchen’ (EM, III, 413, 447; EH, II, 342). Lat. pūnis randama jau 1638 metų G. Mancelio žodyne, plg.: „eine Scheune, Schkunis, Wallh. Puhnis“, G. Mancelis, Lettus, 34156. Dėl liet. pūnė, lat. pūne kilmės esama dviejų nuomonių. Vieni tyrinėtojai mano, kad į lietuvių bei latvių kalbas šis žodis pateko iš slavų kalbų. Pirmasis tokią mintį iškėlė A. Brückneris, nurodydamas, kad pūnė ‘stall, verschlag fürs vieh’ randama K. Širvydo žodyne, o „bei Ragnit unbek.“ (čia jis tikriausiai remiasi G. H. F. Neselmano žodynu), jis liet. punė šaltiniu laiko rusų arba baltarusių пунья57. Tokiai A. Brücknerio minčiai pritarė J. Endzelynas (…nach Brückner…. aus r. пунья58), P. Skardžius (Wegen der Bedeutung wohl aus wr. пунья…59), tokios nuomonės laikėsi ir etimologinio lietuvių kalbos žodyno autorius E. Frenkelis60. 54 K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, p. 65, 83, 90, 225, 236. 55 Lietuvos inventoriai XVII a., p. 86, 141, 170, 436. 56 D. Zemzare, Latviesu vārdnīcas, p. 440. 57 A. Brückner. Die slavischen Fremdwörter im Litauischen, p. 123. 58 EM, III, p. 447. 59 P. Skardžius, Die slavischen Lehnwörter im Alt-litauischen, p. 183. 60 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 667. 42 Iš tikrųjų visose kaimyninėse slavų kalbose randame šį žodį vartojamą beveik tomis pačiomis reikšmėmis. Plg.: rus. пуня ‘половня, пелевня, мякиница; поветь, сеновал; сарай; отдельный чулан, плетневая клеть, где складывают всячину, и летом спит хозяин; запд. хлев’, пунька, В. Даль, Сл., III, 538. (V. Dalio liudijimu, šis žodis vartojamas: Novgorodo, Tverės (Kalinino), Riazanės, Oriolo, Tambovo, Kalugos, Smolensko apylinkėse.) rus. пуня ‘хлев; сарай для сена’, В. Добровольский, Сл., 749. baltr. пуня ‘хлев; сарай для сена или соломы’, И. И. Носович, Сл., 538. lenk. punia ‘mała drewniana stodoła na siano; szopa, odryna na siano’, punka, J. Karłowicz, A. Kryński i W. Niedźwiedzki, Sł., V, 433, 435. Kaip rodo baltarusių kalbos dialektologinio atlaso duomenys, baltr. пуня ‘trobesio šienui (kartais ir šiaudams, javams) krauti’ reikšme vartojamas visoje šiaurės ir rytų Baltarusijoje, vakarinėje šio ploto dalyje pasitaiko ir forma пунька, į pietus nuo Mogiliovo užfiksuota ir forma пуніма61. Vakarinėje Baltarusijos dalyje žodis пуня vartojamas ir ‘avių tvarto’ reikšme62. Lenk. punia vartojamas labai retai, ir jis, be abejo, paskolintas iš rusų arba baltarusių kalbų. Be tiesioginių lietuvių ir latvių kaimynų, kitos slavų kalbos šio žodžio neturi. Kaip minėjome, A. Briukneris, J. Endzelynas, P. Skardžius, E. Frenkelis liet. pūnė, lat. pūne laiko slavizmu. Kita grupė tyrinėtojų mano, kad liet. pūnė, lat. pūne yra savi žodžiai, o, priešingai, į slavų kalbas jie pateko iš baltų kalbų. Rus. пуня, baltr. пуня baltizmu laikė A. Potebnia63, E. Karskis64, A. Preobraženskis65, K. Būga66. Remdamasis daugiausia slavų kalbos žodžio geografija, jį baltizmu laiko ir geriausio rusų kalbos etimologinio žodyno autorius M. Fasmeris67 Kuri pusė teisi, iš tikrųjų labai sunku pasakyti. Sprendžiant šią problemą, labai svarbus yra šio žodžio etimologijos, jo pirminės reikšmės klausimas. Kalbininkai, laikantys liet. pūnė, lat. pūne slavizmais, slaviškojo žodžio kilmės, atrodo, ligi šiol nemėgino aiškinti. Antrosios hipotezės šalininkai yra pateikę dvi šio žodžio etimologijas. Pirmiausia liet. pūnė mėginamas sieti su skr. pūnáti ‘valo, grynina, švarina’, pá-vanah ‘vėjas (dievas)’, sen. vok. aukšt. fowen ‘sijoti’. Vadinasi, pirminė liet. pūnė reikšmė būtų ‘vieta, kur valomi javai’68. Žinoma, ši etimologija sunkiai įrodoma. Vargu senovės baltai galėjo turėti trobesį, kuris būtų specialiai skirtas valyti javams. K. Būga liet. pūnė, lat. pūne kilmę mėgino aiškinti, remdamasis baltų kalbų medžiaga. Jis liet. pūnė siejo su liet. pūnė ‘tuščias kiaušinio galas (пужка, тузка яйца), 61 Дыялекталагічны атлас беларускай мовы, zemėlapis 236; Дыялекталагічны атлас беларускай мовы, уступныя артыкулы і каментарыі да карт, Мінск, 1963, p. 794—797. 62 Ten pat, zemėlapis 231. 63 А. А. Потебня, К истории звуков русского языка, III, Этимологические и другие заметки, Варшава, 1881, p. 90. 64 Е. Ф. Карский, Белоруссы, I, Варшава, 1903, p. 135. 65 А. Преображенский, Эт. сл., II, p. 153. 66 K. Būga, Rinktiniai raštai. I, p. 582, II, p. 524—526. 67 M. Vasmer. Et. Wb., II, p. 464—465. 68 А. Преображенский, Эт. сл., II, p. 153; M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 465. 43 lat. paũna ‘kaukolė, makaulė, snukis’, lat. puns ‘gumbas, iškilimas, votis’. Pirminė liet. pūnė reikšmė, K. Būgos nuomone, buvusi ‘krūva, kaupas šiaudų, pelų, mėšlo’. Panašias semantines paraleles jis nurodo: lat. gubenis ‘daržinė (šiaudams, šienui); priestatas prie jaujos’, gubens, gubene, gubezis : lat. guba ‘krūva, kupeta (šieno)’, liet. gubà, gubė; liet. kūginỹs ‘tvartas’: liet. kūgis ‘kauge, kupeta, krūva’; liet. gūbas ‘tvartas’: slov. grb ‘kauburėlis, kalvelė, kupra, raukšlė’⁶⁹. Jeigu trečioji K. Būgos nurodoma semantinė paralelė gali kelti abejonių, tai dvi pirmosios yra visiškai patikimos. Apskritai, K. Būgos etimologija yra patikimesnė už pirmąją liet. pūnė etimologiją (: skr. pūnāti). Semantiškai lat. paũna, lat. puns, liet. pūnė ‘tuščias kiaušinio galas’ ryšys su ‘krūvos’ reikšme yra visai įmanomas, plg. rus. куча ‘krūva, kaupas’: liet. kaukas ‘augalys, votis’, kaukaras ‘kalnelis, kalva, kauburys’, got. hauhs ‘aukštas’⁷⁰; liet. gumbas ‘medžio (augalo) atauga, sustorėjimas kurioj vietoj; skaudulys, votis, guzas’, liet. gumburas ‘iškilimas, kupstas’: lat. gumba ‘votis; pakilimas, krūva’, o iš ‘krūvos’ reikšmės, kaip rodo minėtos paralelės (kūginys : kūgis; gubenis : guba), gali atsirasti ‘tvarto’ reikšmė. Tačiau K. Būgos etimologija tam tikrų abejonių gali kelti todėl, kad baltų kalbose nerandame žodžių, galimų sieti su liet. pūnė ‘tvartas’, lat. pūne, vartojamu ‘krūvos’ reikšme, o nuo ‘voties, iškilimo’ reikšmės iki ‘tvarto’ reikšmės yra gal per didelis semantinis šuolis. Tik ši aplinkybė, mūsų nuomone, neleidžia K. Būgos etimologijos laikyti visiškai priimtina. Gana sudėtingas ir liet. pūnė reikšmių klausimas. Jeigu M. Valančiaus, S. Daukanto vartojamų žodžių ‘būdos, palapinės’ reikšmė, be abejo, lengvai galėjo atsirasti iš ‘tvarto, daržinės’ reikšmės, tai M. Mažvydo, J. Bretkūno raštų ‘olos, urvo’ reikšmės atsiradimas yra jau ne toks aiškus. Žinoma, ‘olos, urvo’ reikšmė, kaip ‘liūto būsto’, galėjo atsirasti ir iš tvarto ‘gyvulio būsto’ reikšmės. Gal šis baltiškų žodžių reikšmių įvairumas būtų tam tikras argumentas, kad liet. pūnė, lat. pūne yra savi baltiškos kilmės žodžiai. Šiaip ar taip vis dėlto daugiau esama faktų, rodančių, jog slavai šį žodį pasiskolino iš baltų, negu baltai iš slavų. Tačiau kategoriškai tvirtinti kol kas negalima. Liet. nãmas, lat. nams Tam tikrame vidurio Lietuvos plote (Dotnuva, Ėriškiai, Krakės, Kulva, Surviliškis, Šlapaberžė, Vadaktai) žodis nãmas vartojamas ‘trobesio gyvuliams laikyti’ reikšme. Tokia reikšme liet. nãmas randamas ir K. Širvydo žodyno 1642 metų leidime, plg.: „Obora, aliter: Claustrum, septum dimitere pecus è claustris. Pune, namas“, C. Szyrwid, Dic. 233. Žodis namas (įvairios jo formos) dažnai randamas ir senuosiuose Lietuvos raštinių dokumentuose, rašytuose ne lietuvių kalba. Plg.: „Dla mierzwy aby bydło poczeli koniecznie chować nie w namach, ale obory czynić i dobrze obwarować po podlasku…“, 1562 m. Karšuva. 69 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 525–526. 70 M. Vasmer, Et. Wb., I, 708; F. Kluge, Et. Wb., p. 311; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 229–230. 44 „З двора идучи до гумна вежа номъ для быдла соломою крыты, и по конецъ тое вежы одрина з хворосту уроблена, под однимъ дахом...“, 1597 m. Biliūnai, Raseinių valsč. „Nom do składania zboża z bierwion budowany, słomą nakryty...“, 1599 m. Žarėnai. „Nom dla bydła...“, 1600 m. Dubiniai, Beržėnų valsč. „Wieża, po litewsku nams, drzewa jedlowego na trzy ściany...“, 1619 m. Joku-biškiai prie Šiaulėnų, Viduklės valsč. „Nam, to jest wieża dla bydła ze wszystkim...“, 1639 m. Sokmedžiai Višutaičiai, Tendžiogalos valsč. „Num dla bydła chowania...“, 1650 m. Kretkampis, Vilkijos valsč. „Numa albo raczej wieża żmujdzka dla chowania bydła...“, 1675 m. Plungė. „Obora niewielka dla bydła;... na tym podworzu numa dla bydła; gumno za numą słomą kryte, płotem ogrodzone stare...“, 1676 m. Laukuva. „Obora dla bydła nowa słomą kryta z numą pospołu, chlewek dla świń przybudowany słomą kryty...“, 1676 m. Smilgiai. „Obora z numami na bydło, do ktorey drzwi na biegunach...“, 1678 m. Dikta-riškis, Viduklės valsč. „Stabulum et in extremo ejus cellasuaria de lignis recentissime erectum, stramine contectum. Aedes pro pecoribus dictae numa de parietibus parata, ab extremo de sepibus adiecta, stramine tectae...“, 1705 m. Laukuva71. „Numy dwie. Obora dla bydła, po koniec teyże druga dla owiec, naprzeciw dla swini...“, 1667 m. Biržėnai72. Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad žodis nãmas šiuose dokumentuose dažniausiai vartojamas ‘tam tikro trobesio gyvuliams laikyti’ reikšme. Pasitaiko ir ‘trobesio javams krauti’ reikšmė. Etnografų nuomone, šiuose dokumentuose minimas nãmas, kaip ir viežà, „greičiausiai, ir bus buvę vieni ankstyvesnių, t. y. išėsto keturkampio plano, pastatytų su keliomis patalpomis arkliams, karvėms ir smulkesniems gyvuliams laikyti. Viename jų gale kartais gyveno ir žmonės, žinoma, tik neturtingieji, nes tuo laiku (XVI a. A. S.) pasiturintieji valstiečiai jau gyveno trobose“73. Minėtuose dokumentuose liet. nãmas dažnai randamas ir sudurtiniuose žodžiuose, kurie reiškia specialias „namo“ dalis. Plg.: „....вежа зь бервенья збудованая для быдла, ...обора з бервенья збудованая, по концы с прымонькомъ для свинеи....“, 1602 (1603) m. Miminiai, Ukmergės p. „Вежу с прымномъ и з намакгаломъ, которая коштовала осмь копъ грошей...“, 1584 m. Padubysys, Raseinių valsč. „....вежа с примном з дожчок и з нумокгалом, зь хворосту племеньм...“, 1603 m. Karklėnai Bukantai, Karklėnų valsč.74 71 K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, p. 129, 130, 131, 132, ten pateikiama ir daugiau pavyzdžių. 72 Lietuvos inventoriai XVII a., p. 266. 73 Lietuvių etnografijos bruožai, p. 262; plg. t.p. Iz. Butkevičius, Iš lietuvių kultūros istorijos, II, p. 243; K. Čerbulėnas, Iš lietuvių kultūros istorijos, I, p. 137—145. 74 K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, p. 134, 135. 45 Lat. nams nėra vartojamas ‘trobesio gyvuliams laikyti’ reikšme, tačiau kai kurios šio žodžio reikšmės, iš tikrųjų, yra labai artimos minėtai reikšmei. Plg.: Lat. nams ‘eine aus geraden Stangen (auch aus den beiden Hälften eines quer durchgesägten, nicht mehr seetüchtigen Bootes), zusammen gestellte, kegelförmige Sommerküche; eine Sommerküche; ein kleines Gebäude, in welchem während des Sommers alles gekocht wird (im Winter nur zu Festzeiten); ein kleines Holzgebäude, in welchem fürs Vieh (ehemals auch für Menschen) gekocht wird, mit einem Herd und Kessel in der Mitte; der mittlere Teil des Wohnhauses, die Küche; „vieta istabas ēkā, kur atradās krāsns“; in manchen Gegenden ist der mittlere Raum des Hauses durch eine Wand in Küche und Hausflur geteilt; ein Vorhaus; ein Vorbau ohne Oberlage vor der Badstube mit einem grossen Kessel zum Wasserkochen; „pirts priekšā“, „pirts priekšējā telpa, kur nuogērbjas“, „piebūve pie pirts, kur veļas“; eine Hütte zum Räuchern der Strömlinge; eine aus den beiden Hälften eines quer durchgesägten, nicht mehr seetüchtigen Bootes zusammengestellte Netzhütte; ein kleines Gebäude; das Haus in der Stadt“ (EM, II, 692–3; EH, II, 4). Pažvelgus į šias reikšmes, tur būt, galima susidaryti nuomonę, jog seniausia lat. nams reikšmė buvusi ‘trobesys, kuriame yra įtaisymas patalpai šildyti, maistui virti ar pan.’ Panašią reikšmę iš pradžių vartotas veikiausiai ir liet. nãmas. Žinoma, negalima tvirtinti, jog lietuviai ir latviai šiuo žodžiu vadinę visiškai tapa­tingus trobesius: jų konstrukcija ir paskirtis galėjo tam tikru laipsniu įvairuoti net atskirose Lietuvos ir Latvijos teritorijose75. Senuosiuose latvių raštuose lat. nams dažnai vartojamas lot. domus (‘namas, gyvenamoji vieta, šeima, šeimyna’) reikšme, plg. G. Elgerio „Evangelien und Episteln“ (1640 m.),76 žodžio nams vartoseną, kur šiuo žodžiu verčiama lot. domus: „Vnd te egaja ekszan to nammu, vnd attradda to baernu a Maria sauwa mata…“, G. Elger, 17. „Et intrantes domum, invenerunt puerum cum Maria matre eius…“, Mat. 2, 11. „…vnd pepildia wyssu to nammu…“, G. Elger, 86. „…et replevit totam domum…“, Ap D, 2, 3. „…ka mans nams tôp pepildits…“, G. Elger, 92. „…ut impleatur domus mea…“, Luk., 14, 23. „…vziaem ekszan sauwems nammems“, G. Elger, 98. „…recipiant me in domos suas“, Luk., 16, 4. „Mans nams ir wens ludzamu nams…“, G. Elger, 99. „Quia domus mea domus orationis est…“, Luk., 19, 46. „…wena auksta Pharisaera namma…“, G. Elger, 106. „…in domum cuius dum Pharisaeorum…“, Luk., 14, 1. „Vnd tas tycceia ar wyssu sauwu nammu saimu“, G. Elger, 111. „…et credidit ipse et domus eius tota“, Jon., 4, 53. Net ir lot. paterfamilias G. Elgeris verčia tas Nammukungs (G. Elger, 92; Luk., 14,21). Liet. nãmas taip pat tiek senuosiuose raštuose, tiek ir dabartinėje kalboje vartojamas lot. domus reikšme. 75 Dėl latvių nams paskirties plg. Latviešu konversācijas vārdnīca, 14, Rīgā, 1936, sklt. 28400-6. 76 Evangelien und Episteln ins Lettische übersetzt von Georg Elger, Nebst einem Register seiner geistlichen Lieder aus der Zeit um 1640, herausg. K. Drāviņš, Lund, 1961. 46 Dėl liet. nāmas, lat. nams kilmės esama dviejų nuomonių. Vieni tyrinėtojai jį sieja su sen. slav. domъ ‘namas’, rus. дом, skr. dāmah, gr. δόμος, lot. domus, arm. tun, baltiškų žodžių konsonantizmo pasikeitimą aiškindami disimiliacijos būdu77. Kiti liet. nāmas, lat. nams linkę sieti su gr. νομός ‘ganykla; gyvenamoji vieta, buveinė’, gr. νέμω ‘apgyvenu, apdirbu, valdau’, gr. νομεύς ‘piemuo’78. J. Endzelynas iš pradžių taip pat pritarė pastarajai etimologijai79, tačiau vėliau jis buvo linkęs pritarti liet. nāmas, lat. nams siejimui su sen. slav. domъ ir kt.80 Kol kas sunku įrodyti, kuri nuomonė yra teisinga. Mums atrodo, jog labiau įmanoma liet. nāmas siejimas su senuoju ide. namo pavadinimu. Žodžio pradžios d- ir n- kaitaliojimas šiaip ar taip yra gana įprastas ide. kalbų reiškinys, plg. liet. devyni, lat. deviņi, sen. slav. devętь : pr. newints, skr. nava, lot. novem, got. niun; liet. debesìs, lat. debess ‘dangus’; sen. slav. nebo, dgs. vard. nebesą, skr. nābhah ‘migla, rūkas, dangus’, gr. νέφος ‘debesìs’ ir kt. Lat. laidars, liet. laidaras Lat. laidars ‘trobesio gyvuliams laikyti’ reikšme vartojamas vakarinėje Latvijos dalyje — Kurzemėje (Aizputė, Arlava, Blydienė, Duobelė, Dunika, Kandava, Matkulė, Praviniai, Saka, Tadaikiai, Tumė, Užava, Vandzenė, Zvardė). Šis pavadinimas minėtoje teritorijoje nėra vienintelis: jis ten vartojamas dažniausiai greta kitų latviškų tvarto pavadinimų (kūts, kūte, stallis, stēllis). Kartais žodžiu laidars vadinamas tik didelis tvartas (Kandava, Laidzė, Upėsgryva). Kartais tarmės atstovai jaučia laidars archaiškumą (Kazdanga, Skaistkalnė). Lat. laidars, be ‘trobesio gyvuliams laikyti’ reikšmės, vartojamas ir kitomis reikšmėmis, plg. ‘ein eingefriedigter Platz vor dem Viehstalle, wo das Vieh hineingelassen wird; die Düngerstätte innerhalb des Stallkarrees; der von ringsum gebauten Viehställen gebildete Platz; eine Hürde fürs Vieh auf dem Felde’ (EM, II, 402; EH, I, 711). Šalia formos laidars latvių kalbos tarmėse pasitaiko ir formos laidaris, laiders, lāideris, lāideris, lāideris, leīdars, leideris (EM, III, 402, 403, 446; EH, I, 711, 712). Randame net ir formas laidārzs, leidārzs, kurios atsirado liaudies etimologijos būdu šiuos žodžius siejant su lat. dārzs ‘sodas, daržas’ (EM, II, 402). Vartojamos taip pat sudurtinės formos: ārlāidars ‘Hürde für das Vieh auf dem Felde’ (EM, I, 243; EH, I, 195), laūklāidars (EM, II, 426; EH, I, 722). Lat. laidars randamas jau G. Mancelio raštuose. Liet. laidaras ‘trobesio gyvuliams laikyti’ reikšme nėra vartojamas. Tačiau šiaip jo vartosena yra labai artima lat. laidars vartosenai, plg. liet. laidaras ‘užtvaras prie tvartų gyvuliams suvaryti, diendaržis; užtverta vieta ganykloje gyvuliams suginti’, laidaris, laidarỹs, lāideris (LKŽd., VII, 15, 16). Forma laidaris užfiksuota taip pat ‘duobės mėšlui; mėšlyno, sąšlavyno’ reikšme (A. Bezzenberger, Lit. Forsch., 132; LKŽd., VII, 16). Panašią reikšmę užfiksuota ir forma lāideris (G. H. F. Nesselmann, Wb., 351; LKŽd., VII, 16). 77 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 483; V. Mažiulis, LKK, II, p. 14; J. Pokorny, Et. Wb., p. 199. J. Pokorno nuomone liet. nāmas, lat. nams kilmės klausimu gana neaiški: vienoje žodyno vietoje jis teigia, jog „lit. nāmas... ist aus *damas dissimiliert“ (p. 199), o kitoje šį žodį sieja su gr. νέμω (p. 763–764). 78 R. Trautmann, B-sl. Wb., p. 193; P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 31; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 361. 79 EM, II, p. 693. 80 J. Endzelīns, Filologu biedrības raksti, 12, p. 175–176. 47 Kaip rodo Lietuvių kalbos atlaso kartoteka, liet. la ūdaras (la ūdaris, la ūdarỹs, la ūderis) vartojamas Žemaičiuose ir nedidelėje vakarų aukštaičių tarmių dalyje (Joniškis, Kriukai, Šakyna, Žagarė)81. F. Kuršaičiui iš gyvosios kalbos šis žodis nebuvo žinomas. Iš ankstesniųjų lietuvių autorių žodį la ūdaras, atrodo, vartoja tik S. Daukantas. Lat. la ū daras ‘trobesio gyvuliams laikyti’ reikšmė yra naujesnė. Pirminė lat. la ū-dars, liet. la ūdaras reikšmė yra ‘aptvaras gyvuliams’. Iš šios reikšmės atsirado ‘trobesio gyvuliams laikyti’ reikšmė. Analogiškas procesas, kaip matėme, įvyko ir su liet. tvãrtas reikšmėmis. Liet. la ūdaras, lat. la ū dars siejami su liet. leisti, lat. la īst, liet. palãidas ir kitais šios šaknies žodžiais82. Liet. daŋgtis Gana nedideliame vidurio Lietuvos plote (Darsūniškis, Kaišiadorys, Kruonis, Palomenė, Užuguostis, Viev is, Žasliai) ‘trobesio gyvuliams laikyti’ reikšme vartojamas žodis daŋgtis. Sprendžiant iš akademinio Lietuvių kalbos žodyno kartotekos, šis žodis tokia reikšme anksčiau veikiausiai vartotas kiek didesniame plote (užrašytas Balbieriškio, Daugų, Šilavoto, Valkininkų apylinkėse). Tokia reikšme liet. daŋgtis randamas jau 1600 m. vadinamojoje J. Morkūno Postilėje, plg.: „…tiktay biedname danktiia, kurime pekus sudariti buvo“, Post., 26. Liet. daŋgtis vartojamas ir ‘kluono, klojimo reikšme’ (LKŽd., II, 176). Šio žodžio kilmė nekelia jokių abejonių. Liet. daŋgtis, be jau minėtų reikšmių, vartojamas ‘uždangalo, antvožo, viršaus’, ‘stogo’ reikšmėmis. Iš pastarosios reikšmės ir atsirado ‘tvarto’, ‘klojimo’ reikšmės, plg. liet. stõgas ‘trobesio dangtis’: liet. stõginė ‘pastogė šiaudams ar šienui sudėti; daržinė’. Kitose baltų kalbose šios šaknies trobesio gyvuliams laikyti pavadinimų nerandame. Liet. kūginys Nedideliame rytų aukštaičių tarmių plote (Alizava, Jutkonys, Kupiškis, Salos, Skapiškis) ‘trobesio gyvuliams laikyti’ reikšme vartojamas žodis kūginys. Anksčiau šio tvarto pavadinimo plotas, matyt, buvo didesnis, o dabar jį baigia išstumti plačiau vartojami gurbas, kūtė ar net iš literatūrinės kalbos atėjęs tvãrtas. Liet. kūginys ‘trobesio gyvuliams laikyti’ reikšme randamas jau M. Daukšos Postilėje. Plg.: „…o kas piktesnio namai Diewo tikrai iūsiąmp kūgineis pawirto…“, DP, 412. „…ing kaniūkštę arba ing dარგu kūgini apgręstu…“, DP, 534. Faktas, jog žodis kūginys randamas M. Daukšos Postilėje, taip pat rodytų, kad šis žodis seniau plačiau buvo vartojamas. Liet. kūginys kilmė taip pat nekelia abejonių: jis sietinas su liet. kūgis ‘didelė šieno, šiaudų ar kt. kupeta, stirta, žagas; nedidelė sugrėbto šieno ar vasarojaus kupeta; malkų stirta, rietuvė’ (LKŽd., VI, 775–6), dėl semantikos plg. lat. gubenis 81 Autorius naudojosi E. Grinaveckienės parengta medžiaga. 82 EM, II, p. 402; P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 302; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 330. 48 ‘daržinė (šiaudams, šienui); priestatas prie jaujos’: lat. guba, liet. gubà, o, gal būt, ir liet. pūnė: liet. pūnė ‘tuščias kiaušinio galas’, lat. puns ‘gumbas, iškilimas, votis’83. Liet. abārēs Tam tikrame vidurio Lietuvos plote, maždaug tarp Dotnuvos ir Kražių (Kiaunoriai, Kubiliai, Kušleikiai, Tytuvėnai) vartojamas ‘trobesio gyvuliams laikyti’ pavadinimas abārės, pasitaiko ir formos abārai (Krakės, Pakražantis), abārios, abāros, abariškas (Merkinė), LKŽd., I(2), 2–3. Šis pavadinimas nesudaro kompaktiško ploto, bet vartojamas dažniausiai šalia kitų tvarto pavadinimų. Be to, juo paprastai vadinama didelis tvartas. Vienur kitur šie žodžiai užrašyti ir vietovėse, neįeinančiose į mūsų nurodytą plotą (Garliava, Liškiava, LKŽd., I(2), 2). Be ‘trobesio gyvuliams laikyti’ reikšmės, šie žodžiai vartojami ‘diendaržio, kiemo’ (abarà, ābaras), ‘didelės daržinės’ (abārės) reikšmėmis (LKŽd., I, (2), 2)84. Liet. abārės ir kitų šio žodžio formų šaltinis yra lenk. obora ‘budynek dla bydła rogatego; podwórze; miejsce przed oborą a. stajnia dla bydła a. koni’85. Lenk. obora turi atitikmenų ir kitose slavų kalbose, plg. rus. обора ‘aptvaras, laidas’, обвора (В. Даль, Сл., II, 585), bulg. обор ‘tvartas’, serb.-chorv. обор ‘aptvaras, laidas, kiemas prie trobos’, slov. obor ‘aptvaras’, ček. obora. Toliau šie žodžiai sietini su sen. rus. воръ ‘aptvaras’, rus. вергать ‘совать, вкладывать что, прятать, хоронить; копать, копаться’ (В. Даль Сл., I, 178), sen. slav. върети ‘kišti’, lenk. wrzeć ‘uždaryti’, ček. otevriti ‘atidaryti’. Tos pačios ide. šaknies yra ir liet. vērti86. Lat. klēvs Lat. klēvs ‘trobesio gyvuliams laikyti’ reikšme vartojamas rytinėje Latvijos dalyje – Latgaloje (Balviai, Daugpilis, Ilūkstė, Karsava, Kraslava, Preiliai, Rezeknė, Vilianiai, Zilupe). Šalia formos klēvs retkarčiais pasitaiko ir forma klāvs (Atašienė, Lyvanai, Pilda, Pruodė). Šios šaknies tvarto pavadinimas minėtoje Latvijos dalyje vartojamas labai kompaktiškai – tik pačioje vakarinėje šio ploto dalyje jis vartojamas kartais šalia pavadinimo kūts (resp. kūte), o pietvakarių dalyje (apie Lyvanus, Subatą, Viesytę) šalia klēvs pasitaiko ne tik kūts (resp. kūte), bet ir stallis. Šios šaknies tvarto pavadinimas randamas jau ir senuosiuose latvių kalbos paminkluose. Tačiau ten vartojama ne o-kamienė, bet -ā-kamienė forma klēva. Plg.: „Stall, Stallis, Kuhts, Wallh. Seelb… Klähwa“, G. Mancelis, Lettus, 173. „Ochsenstall, Wehrsckuhts, klähwa, Wallh.“, G. Mancelis, Lettus, 134. „Kuhts (klähwa) ein Stall“, J. Langija Vrd., 125. Kaip augžemnieku žodis lat. klahwa charakterizuojamas G. F. Stenderio 1761 metų žodyne. 83 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 525–526. 84 K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 284–285. 85 A. Brückner, Die slavischen Fremdwörter im Litauischen, p. 66; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 1. 86 A. Brückner, Sl. et., p. 371; M. Vasmer, Et. Wb., I, 184; II, 243; V. Machek, Et. sl., p. 332; K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 285. 4. Iš lietuvių leksikologijos ir leksikografijos 49 Formos klahws, klehws randomus K. Ulmanio 1872 metais išleistame žodyne87. G. Mancelio nuoroda Wallh. (=Wallhof, latviškai Valle, vėliau Taurkalnė (į rytus nuo Jaunjelgavos) rodytų, jog šios šaknies tvarto pavadinimo arealas anksčiau siekė kiek toliau į vakarus, negu dabartinis jo arealas. Neretoje lat. klėvs užfiksuotas ir ‘rijas kuls (kluons)’ reikšme (EH, I, 616). Į latvių kalbą šis tvarto pavadinimas pateko iš slavų, plg. rus. хлеб, baltr. хлебу, kilm. хлява, ukr. хлів, lenk. chlew ir kt. Sunku pasakyti, iš kurios slavų kalbos latviai šį žodį gavo. J. Endzelynas jo šaltiniu laiko rus. хлеб. Gana neaiškus šio tvarto pavadinimo atsiradimas ir pačiose slavų kalbose. Vis dėlto didesnė dalis tyrinėtojų mano, kad slavai šį žodį gavo iš gotų, plg. got. hlaiw ‘Grab, Höhle’89. Gotų ir slavų kalbų žodžių reikšmės, kaip matome, gerokai skiriasi. Pirminė slavų kalbų žodžio reikšmė galėjusi būti ‘urvas, žeminė’. Baltų kalbose randame nemaža specialių, skirtų atskiroms gyvulių rūšims, tvartų pavadinimų. Arklių tvartai Liet. arklidė (Gaižūnai, Gudaičiai, Kriaušiškiai, Kriukai, Žagarė, iš literatūrinės kalbos atėjęs ir į kitas lietuvių kalbos tarmes), arklūdė (gyvojoje kalboje niekur neužfiksuotas žodis, plg. LKŽd., I (2), 307, sudarytas pagal žodį pelūdė), arklinis (Dūkštas, Kazitiškis, Luodžiai, Šešuolėliai), arklinė (Alanta, Antalieptė, Ažytėnai, Daugailiai, Dubingiai, Giedraičiai, Lyduokiai, Skudutiškis, Šašuoliai, Videniškis, Želva), arkliniñkas (Alsėdžiai, Budriai, Girdiškė, Kaltinėnai, Lauko Soda, Pakražantis, Skuodas, Šakiai, Tirkšliai, Varduva), arklinýkas (Alovė, Barzdai, Butrimonys, Daugai, Kuršiai, Marijampolis, Mauručiai, Medeišiai, Nedingė, Nemaniūnai, Rimšė, Tverečius, Varėna, Žagarai), arklinýkė (Kruonis, Liškiava, Mašnyčia, Panošiškis, Pašlavantis, Savilionys, Šklėriai, Valkininkai, Vydeniai), plg. t. p. LKŽd., I (2), 305–7): liet. arklỹs90. Liet. arkliatvartis (Lazdijai, LKŽd., I (2), 305) < arklỹs + tvártas. Liet. stainia (beveik visose lietuvių kalbos tarmėse vartojamas žodis), stainė (Aukštadvaris, Daugėliškis, Eriškiai, Girkalnis, Gražiškiai, Kurtuvėnai, Pabaiskas, Raguva, Ramygala, Tytuvėnai, Troškūnai, Užventis, Venpriai), stainis (Gaižūnai), staininė (Kražiai, Sereikonai) < lenk. stajnia ‘arklidė’91. Liet. stonia (Alunta, Garliava, Jurbarkas, Kalvarija, Kamajai, Kapsukas, Liudvinavas, Pandelys, Rokiškis, Švėdasai, Šalčininkai) kilo iš senesnės lenkų kalbos žodžio formos stania92. Lenkų stania yra lenkiškos kilmės žodis, sietinas su veiksmažodžiu stać ‘stovėti’93. Rytų Prūsijos lietuvių kalbos paminkluose randama forma stonė. Plg.: 87 D. Zemzare, Latviešu vārdnīcas, p. 439. 88 EM, II, p. 225. 89 M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 245–246; F. Sławski, Sl. et., I, p. 66. 90 Nurodant žodžių geografiją, naudotasi B. Vanagienės paruošta Lietuvių kalbos atlaso medžiaga. 91 A. Brückner, Die slavischen Fremdwörter im Litauischen, p. 136; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 892. 92 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 912; S. Reczek, Podręczny słownik dawnej polszczyzny, Wrocław–Warszawa–Kraków, 1968, p. 469. 93 A. Brückner, Sl. et., p. 512, 513. 50 „Stónė, ės, f. ein gebrückter Stall“, P. Ruhig, Lex., I, 142. „Pferdestall, gebrückt, Stónė, ės. f.“, P. Ruhig, Lex., II, 277. „Pferdestall, gebrückt, Stónė, ės, f.“, Chr. Mielcke, Wb., II, 370. Veikiausiai ė-kamienė forma yra ir L. Rėzos paskelbtose dainose: „Dūsu Stonę kloti, Beram mano Žirgáczui“ (Užrašyta Isruties apylinkėse)94. M. Nydermano, A. Seno, F. Brenderio, A. Salio žodyne randama forma staunià (Wb., IV, 93). Lietuvių kalbos akademinio žodyno kartotekoje tokia forma nėra užfiksuota, tačiau ten yra užfiksuotas būdvardis staũnas „gerai šeriamas, važiuoti skirtas (kalbant apie arklį)“ (Debeikiai), plg. liet. staininis : stainia, stóninis : stonia, kuris rodytų, jog forma staunià yra patikimas kalbos faktas. Liet. strãje arklių tvarto reikšme randamas Rytų Prūsijos lietuvių kalbos paminkluose. Ten užfiksuota įvairių šio žodžio formų. Plg.: „Straja, ós, f. die Streu, das Streustroh (Ragnit); dann auch der Stall, bes. der Pferdestall (häufig in Dainos). Vgl. Sztrajus. Straje, ės, f. dass. (Ragnit). Strajus, aus, m. dass. Strajélė, ės, f. Dim. dass. Strajùžė, ės. f. Dim. dass. Strajininkas, o, m. ein Stallknecht, Pferdeknecht; ein Stallpferd“, G. H. F. Nesselmann, Wb., 505. „strāja, -os, Subst. f. ein ausgebrückter und mit Streustroh ausgestreuter Pferdestall“, F. Kurschat, Wb., 407. V. Kalvaičio paskelbtose lietuvių liaudies dainose randame ir formą stragelė (užrašyta Ska... apylinkėse)95. Šio žodžio forma, vartota su -g-, rodo ir Chr. G. Milk aus žodyno žodis stragininkas: „Stallpferd, Arklys Stóninink's, Straginink's“, Chr. G. Mielcke, Wb., II, 450. Aptinkama taip pat šio arklių tvarto pavadinimo formų su žodžio pradžios št-. Plg.: „Kelk, tėvuži, kelk, senasis, Duok man št rejaus raktą… Į št rejeli įėjau, Ant žirgelio rymojau“ (Klaipėdos krašte užrašyta lietuvių liaudies daina)96. Kaip matome, šiuose pavyzdžiuose yra pasikeitęs ir šaknies vokalizmas. Forma strėja užfiksuota ir M. Nydermano, A. Seno, F. Brenderio, A. Salio žodyne (Wb., IV, 116). 94 L. Rėza, Lietuvių liaudies dainos, I, Vilnius, 1958, p. 226; V. Kalvaitis, Prūsijos Lietuvių dainos, Tilžė, 1905, p. 296. 95 V. Kalvaitis, Prūsijos Lietuvių dainos, p. 13. 96 Tautosakos darbai, VII, Kaunas, 1940, p. 34. 4* 51 Dėl liet. strājē kilmės esama dviejų nuomonių. Dar J. Šmitas97, P. Personas98 (abejodamas) liet. strāja laikė savu žodžiu, siedami jį su ide. *ster-, *steru-: *streu- ‘ausbreiten, ausstreuen’ šaknies žodžiais, plg. skr. strṇāti ‘streut (hin), bestreut; wirft hin, wirft nieder’, lot. sternō, -ere ‘hinstreuen, hinbreiten; niederstrecken’, sen. slav. prostrěti ‘ausbreiten’, rus. споръ ‘Ordnung’ ir kt. Liet. strājē kilmė taip aiškinama ir M. Fasmerio99, J. Pokorno100, A. Valdės etimologiniuose žodynuose (tiesa, antrajame A. Valdės žodyne leidime, remiantis H. Hirto laišku, nurodoma, jog liet. strāja gali būti ir germanizmas)101. Toks liet. strājē kilmės aiškinimas, be abejo, yra klaidingas. Jį pakankamai pagrįstai jau buvo sukritikavęs K. Būga A. Preobraženskio rusų kalbos etimologinio žodyno pastabose ir papildymuose. Tačiau K. Būgos darbas buvo paskelbtas tik 1959 metais, todėl tyrinėtojai iki tol juo negalėjo pasinaudoti. Kaip teisingai pastebėjo K. Būga102, kas atidžiai skaitė liet. strājē aiškinimą F. Neselmano žodyne, tas nelygins jo su slav. strojiti ir kt. žodžiais. Iš tikrųjų, šio žodžio aiškinimas F. Neselmano, F. Kuršaičio žodynuose parodo jo semantinę raidą ir kilmę. Taigi liet. strājē šaltinis yra vok. Streu ‘kraikas’, plg. Rytų Prūsijos vokiečių šio žodžio formas štraie, štrei103. Lietuvių kalboje šio skolinio semantinė raida buvo tokia: ‘kraikas, kraiko šiaudai’ → ‘pakreiktas tvartas’ → ‘arklių tvartas’. Kad liet. strājē kilo iš vokiečių kalbos, rodo ir jau mūsų minėtos paralelinės formos strāgē, štrajus104. Patvirtina šią prielaidą ir žodžio geografija: šis lietuvių kalbos žodis randamas tik Rytų Prūsijos lietuvių kalbos paminkluose, šio krašto, o taip pat Klaipėdos apylinkių, lietuvių tautosakoje. K. Būga nurodo, jog forma strāja yra neįmanoma lietuvių kalboje: F. Kuršaičio žodyne pateikiama tokia forma yra tik grafinis, o ne fonetinis šio žodžio vaizdas, mat, Kuršaičio tarmėje strājē > strājē, o vietoje nekirčiuotos -e žodžio gale jis gana dažnai rašo -ia. Liet. strāja, štraja, štrajus ‘Streu’ kilmę teisingai jau buvo nurodęs K. Alminauskis105. Liet. strāja germanizmu linkstama laikyti ir E. Frenkelio žodyne. Be kita ko, ten iškeliamas argumentas, kad ‘kraiko’ reikšmė šis žodis nesutinkamas slavų kalbose106. Vok. Streu ‘kraikas’ sietinas su veiksmažodžiu streuen ‘berti, barstyti, kreikti’107, kuris savo ruožtu yra giminingas su skr. strṇāti ir kitais šios grupės žodžiais. Latvių kalboje randame žodžius streija, dgs. streijas ‘die Streu (für Pferde und Vieh)’, streijāt ‘streuen, ausstreuen, Streu ausbreiten’, strejāt (EM, III, 1085; EH, 97 Joh. Schmidt, Zur Geschichte des indogermanischen Vokalismus, II, Weimar, 1875, p. 258. 98 P. Persson, Beiträge zur indogermanischen Wortforschung, Uppsala, 1912, p. 787. 99 M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 29. 100 J. Pokorny, Et. Wb., p. 1030. 101 A. Walde, Et. Wb., II, p. 590–591. 102 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 606. 103 K. Alminauskis, Die Germanismen des Litauischen, p. 137, 138. 104 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 606. 105 K. Alminauskis, Die Germanismen des Litauischen, p. 120, 137, 138. 106 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 917. 107 F. Kluge, Et. Wb., p. 758. 52 II, 586), kurių šaltinis yra vok. žem. strei, streu ‘allerlei Abfall’, strei(g)en ‘streuen’¹⁰⁸. Tačiau arklių tvarto reikšme lat. streja nėra vartojamas. Liet. kaniušnia (Miežionys, Vigutėnai, Zarasai), kaniukštė (Aukštadvaris, Jotainiai, Ramygala); gana plačiai šis arklių tvarto pavadinimas randamas ir mūsų senuosiuose raštuose: kaniukšlė (DP, 39), kaniukšne (MP, 202), kaniukštė (MP, 375; DP, 373, 534), plg. LKŽd., V, 210). Forma kaniukšne randama ir K. Sirvydo žodyno I leidime: „Staynia, stabulum, equile, bouile, kaniukšne“, Dic., 175. K. Sirvydo žodyno III leidime vartojama forma kaniušne (Dic., 422). Šis arklių tvarto pavadinimas į lietuvių kalbą atėjo iš slavų, plg. balt.r. канюшня, rus. конюшня, lenk. koniusznia. Lietuviai ją veikiausiai pasiskolino iš baltarusų kalbos¹⁰⁹. Formos su įspraustiniu -k- yra atsiradusios jau lietuvių kalbos dirvoje. Lietuvių kalbos tarmėse k gana dažnai sporadiškai įterpiamas tarp balsio (dvibalsio) ir s arba š, ypač jei po šių yra priebalsis¹¹⁰. Lietuvių kalboje atsiradusi ir forma kaniukšlė, plg. liet. šermukšlė šalia šermukšnė, šermukšnis, krūmokšlis šalia krūmokšnis ir kt.¹¹¹ Liet. kaniukšlė (Notėnai, Židikai), kaniukštis (Gudeliai) vartojami ir kiaulių tvarto reikšme (LKŽd., V, 210). Lat. zirgstallis (EM, IV, 727) < zirgs ‘arklys’ + stallis. Lat. zirgsklēvs (EH, II, 808) < zirgs+klēvs. Latvių kalboje, kaip minėjome, arklių tvarto reikšme dažnai vartojamas žodis stallis. Kiaulių tvartai Liet. kiaulidė (Aukštadvaris, Dotnuva, Kėdainiai, Nemajūnai, Pabiržė, Pakruojis, Saločiai, Šeduva, Šilalė, Šiluva, Švėkšna, Utena, Žagarė, iš literatūrinės kalbos gana plačiai paplitęs ir po kitas tarmes), kiaulininkas (Alsėdžiai, Girkalnis, Kelmė, Kražiai, Kriukai, Kudirkos Naumiestis, Kuršėnai, Kvėdarna, Lieporiai, Papilė, Raudonė, Rietavas, Salantai, Sintautai, Skuodas, Šakiai, Šakyna, Tirkšliai, Užventis, Vegeriai, Veiviržėnai, Viduklė), pasitaiko ir forma kiaūlininkas; kiaulinýkas (Alytus, Alksnėnai, Alvitas, Barzdai, Garliava, Igliauka, Jieznas, Kalvarija, Kapsukas, Kazlų Rūda, Lekėčiai, Liubavas, Mauručiai, Medeišiai, Pilviškiai, Rudamina, Rumšiškės, Skriaudžiai, Tverečius, Vilkaviškis), vartojama ir forma kiaulinýkas; kiaulinis (Balčiai, Dūkštas, Inturkė, Kazitiškis, Puvočiai, Širvintos, Videniškis), vartojama ir forma kiaūlinis; kiaulinys (Minkūnai, Molėtai, Vilūčiai); kiaulinė (Balninkai, Dūkštas, Giedraičiai, Markutiškiai, Okainiai, Skudutiškis, Šimonys), kiaulinėčius (Antalieptė, Dubičiai, Kaniava, Paditvys, Pelesa, Plikiai, Rudnia, Vydeniai, Zarasai); kiaulinýčia (Kapsukas, Parovėja), pasitaiko ir forma kiaulinýčia; kiaulynas (LKŽd., V, 696), kiaulinės ‘kiaulių tvartai’ (LKŽd., V, 696), plg. LKŽd., V, 695 – 7): liet. kiaulė. Liet. migis (Aukštadvaris, Ažytenai, Čiobiškis, Daugėliškis, Eriškiai, Kulva, Okainiai, Palomenė, Pašušvys, Surviliškis, Šlapaberžė, Vepriai, Žeimys), minė- ¹⁰⁸ J. Sehwers, Sprachlich - kulturhistorische Untersuchungen, p. 123. ¹⁰⁹ P. Skardžius, Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen, p. 95. ¹¹⁰ Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 194–195; J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, I, p. 383–384. ¹¹¹ P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 293. 53 tose vietovėse kartais pasitaiko ir forma migys; migelis (Gelvonai, Pociūnėliai, Pašušvys, Siesikai): liet. migoti, plg. migis ‘gyvulio guolis’. Iš pastarosios reikšmės ir atsirado kiaulių tvarto reikšmė. Liet. namėlis (Aukštadvaris): liet. namas. Liet. namas, kaip matėme, yra vartojamas ir tvarto reikšme. Liet. svinárnykas (Šklėriai, Vievis, Žietela) < baltr. свінарнік, plg. t. p. rus. свинарник : свинья ‘kiaulė’. Liet. kiaulmigys (Alanta, Anykščiai, Dusetos, Gražiškiai, Karsakiškis, Krakės, Krekenava, Musninkai, Pabaiskas, Panevėžys, Pociūnėliai, Raguva, Siesikai, Sodeliai, Šašuoliai, Želva), vartojama ir formos kiaūliamigis, kiāulamagis, kiāūmigis (LKŽd., V, 688, 693, 701) < kiaulė+migis. Liet. kiaūlatvartis (LKŽd., V, 688), kiaulėtvartis (LKŽd., V, 691), kiauliatvartis (LKŽd., V, 695), kiaūltvartis (LKŽd., V, 701), keltvartis (LKŽd., V, 552) < kiaulė+tvartas. Liet. kiaulākūtė (Šatės, LKŽd., V, 688) < kiaulė+kūtė Liet. kiaūliagurbis (Dusetos, LKŽd., V, 693) < kiaulė+gurbas. Liet. kiaūlstaldis (LKŽd., V, 700) < kiaulė+staldas. Lat. cūkkūts (EM, I, 398; EH, I, 281) < cūka ‘kiaulė’+kūts. Lat. cūkklevs (EH, I, 281) < cūka+klēvs. Lat. cūkstallis (EH, I, 281) < cūka+stallis. Kiaulių tvarto pavadinimą randame užfiksuotą ir senovės prūsų kalbos paminkluose: Seweynis Sewstal (229 Elbingo žodynėlio žodis)112. Pr. seweynis, neaišku, kiek šis užrašymas atitinka tikrąjį prūsų kalbos žodžio pavidalą, reikia sieti su atitinkamais baltų kalbų kiaulės pavadinimais, plg. pr. swintian, lat. suvens, sivens113. Avių tvartai Liet. avidė (Derveliai, Gadūnavas, Gaižūnai, Kėdainiai, Kietaviškės, Kupiškis, Raginėnai, Surviliškis, Svobiškis, iš literatūrinės kalbos šis žodis patekęs ir į kitas tarmes, pagaliau ir čia nurodytose vietovėse avidė ne visada gali būti senas kalbos faktas), aviniūkas (Alsėdžiai, Barčiai, Drobūkščiai, Dubičiai, Girdžiai, Lauko Soda, Laužai, Pakražantis, Rėkščiai, Sintautai, Skirpsčiai, Slavikai, Šiauduva, Varduva), avinykas (Dailidės, Mauručiai, Miežionys, Onuškis, Palomenė, Pavinkšniai, Rimšė, Sekonys, Tverečius), avinykė (Birštonas, Butrimonys, Čiobiškis, Darsūniškis, Daukšiai, Igliauka, Kalvarija, Kapčiamiestis, Kruonis, Liškiava, Marijampolis, Nauja Ūta, Paparčiai, Pašlavantis, Simnas, Vievis), avinė (Armališkės, Kaniava, Širvintos), avikinė (Giedraičiai, Minkūnai, Musninkai, Naujamiestis, Pagiriai, Šašuoliai, Vaiskūnai, Žeimelis), avikinis (Radžiūnai, Raguva), avikė (Darsiškiai, Kableliai, Lukštai), avėlinis (Dūkštas, Želva), avinyčia (Alksnėnai, Dotnuva, Juknaičiai, Smalininkai), plg. t. p. LKŽd., I (2), 523, 525, 527, 528): liet. avis. Liet. jāuja (Lazūnai, LKŽd., IV, 299): liet. jāuja ‘trobesys linams džiovinti ir minti’. 112 Prūsų kalbos paminklai, p. 63. 113 A. Sabaliauskas, LKK, X, p. 171–172. 54 Liet. avītvartis (Kaniava, LKŽd., I(2), 530) < avis + tvārtas. Lat. āitstallis (EH, I, 5) < āita ‘avis’ + stallis. Lat. avikūts (EH, I, 190) < avs ‘avis’ + kūts. Karvių tvartai Liet. karvidė (Gaižūnai, Kapčiūnai, Lieporiai, Lukošaičiai, Nairiai, Noriūnai, Rūdupiai, Salamiestis, Sodeliai, Telšiai, iš literatūrinės kalbos šis žodis patekęs ir į įvairias kitas lietuvių kalbos tarmes. Be to, ir čia nurodytose vietovėse karvidė kartais gali būti visai neseniai atsiradęs žodis), karvini̇ṅkas (Alsėdžiai, Eidżiotai, Salantai, Skripščiai, Vardūva), karvinẏkas (Biržiniškė, Mauručiai, Medeišiai, Rimšė, Sekonys, Tverėčius, Vištytis), karvini̇ṅkė (Ratnyčia, LKŽd., V, 357), karvinis (Kazitiškis, Luodžiai), karvinỹs (Molėtai, LKŽd., V, 358), plg. t.p. LKŽd., V, 357–8): liet. kárvė. Liet. bandini̇ṅkas (Drobūkščiai, plg. t.p. LKŽd., I(2), 640) : liet. bandà. Liet. galvijinė (Joniškis), galvininkas ‘galvijų tvartas’ (LKŽd., III, 84) : liet. galvijas. Liet. gyvulini̇ṅkas (Šakiai) : liet. gyvulỹs. Dvaro karvidžių reikšme vartotas ir liet. abārės (Kaunatava, Pakšteliai, Papilė, Raudėnai). Liet. jautidė ‘jaučių tvartas’ (LKŽd., IV, 323), jautini̇ṅkas ‘galvijų tvartas; jautidė’ (LKŽd., IV, 324), jautinyčia (LKŽd., IV, 324) : liet. jautis. Liet. veršidė ‘veršių tvartas’ (Laukuva, Utena, veikiausiai naujai atsiradęs žodis), veršini̇ṅkas (Kurtuvėnai, Skripščiai) : liet. veršis. Liet. kárviatvartis (Ratnyčia, LKŽd., V, 357) < kárvė + tvārtas. Lat. gùovskūts (EM, I, 693) < gùovs ‘karvė’ + kūts. Lat. gùovstallis (EH, I, 424) < gùovs + stallis. Lietuvių kalbos specialių tvarŧų pavadinimus palyginus su atitinkamais latvių kalbos pavadinimais, į akis krinta didelis lietuviškų pavadinimų įvairumas. Latvių kalboje nerandame tokios darybos pavadinimų, kaip lietuvių -idė, -inin-kas tipo pavadinimai. Latvių kalboje daugiausia paplitę sudurtiniai pavadinimai: aitu kūts, guovju kūts, teļu kūts, cūkkūts, zirgu kūts (šalia stallis). Tuo tarpu lietuvių kalboje šios darybos pavadinimai vartojami daug rečiau. Lietuvių kalbos tarmėse pastaruoju metu labai paplito -idė tipo pavadinimai. Jie, iš literatūrinės kalbos atėję kartu su kolūkine santvarka, išstumia ir seniau vartotus kitokios darybos pavadinimus. * * * Apskritai, lietuvių ir latvių kalbose randame nemažą trobesio gyvuliams laikyti pavadinimų. Dalis šių pavadinimų vartojama tiek lietuvių, tiek ir latvių kalbose. Šalia savos kilmės žodžių pasitaiko ir skolinių iš kaimyninių slavų, o taip pat vokiečių kalbų. 55 GYVULIŲ VARYMO ĮNAGIŲ PAVADINIMAI Baltų kalbų gyvulininkystės terminijoje kaip savarankišką semantinę grupę galima išskirti gyvulių varymo ar mušimo įnagių pavadinimus. Šie įnagiai, be abejo, yra labai seni — jie atsirado kartu su intensyvesne gyvulininkyste, kai žmogus pradėjo ganyti gyvulius ir naudoti juos įvairiems darbams. Tačiau specialūs gyvulių varymo įnagių pavadinimai baltų kalbose palyginti nėra labai senos kilmės žodžiai, be to, jie dažniausiai paskolinti iš kaimyninių tautų, į kur jie taip pat neretai yra atkeliavę iš tolimesnių, intensyviai gyvulius auginusių kraštų. Žinoma, esama ir savos kilmės siauriau ar plačiau vartojamų žodžių, tačiau ir jie yra gana nesenų laikų dariniai. Indoeuropiečių kalbos neturi bendresnės šios srities terminijos. Paprastai pabrėžiama, kad ypač turtinga šios srities terminija pasižymi slavų kalbos1. Nemaža dalis gyvulių varymo įnagių pavadinimų iš slavų atėjo ir į baltų kalbas. Liet. botāgas, lat. pātaga ir kt. Manoma, jog senovės indoeuropiečiai iš pradžių gyvulius varydavo, badydami specialiomis lazdelėmis, o vėliau per Rytų tautas susipažino su botagu2. Baltai su šiuo įnagiu susipažino per slavus. Tai aiškiai rodo kalbiniai duomenys. Liet. botāgas įnagis gyvuliams varyti; rimbas (viena virvelė; virvelė su kotu)3 (LKŽd., I(2), 976 – 7) randamas jau pačiuose pirmuosiuose lietuvių kalbos paminkluose – M. Mažvydo, M.Daukšos, K. Širvydo ir kt. raštuose. Plg.: „Botagais ghi iſch plake...“, Mž, 443. „...ir pláka ij kaip’ botāgais, paſmirdųſeis liežuwieis... Nėſſą botāgai io yra nūdemes mūſu...“, DP, 105. „...terp tu buvo wirwes, lynčiugay, botagay, rikßtes...“, SP, II, 163. „nahayka, scutica, flagellum, mastix. botagas“, C. Szyrwid, Dic. (1629 m. leidimas), 86. „Jr padaręs botagą iß dirželu...“, Ch 1, II, 150. Šalia formos botagas senuosiuose raštuose randama ir forma batagas. Plg.: „korbácz, scutica. flagrum, flagellum, mastix. batagas“, C. Szyrwid, Dic. (1629 m. leidimas), 60. „...ſmarki batagai“, WP, 21. Lietuvių kalbos tarmėse ir įvairiuose rašto paminkluose esama ir kitokių šio botago pavadinimo formų: botēgas (LKŽd., I(2), 978), botaga (LKŽd., I(2), 976; užfiksuotas „Clavis Germanico-Lithvana“, D. Sutkevičiaus žodyne), botas (LKŽd., I(2), 978; F. Neselmano iš formos botkotis atstatytas žodis, laikant botkotis < botas + kotas). Žemaičių tarmėje plačiai vartojamas šis pavadinimas su žodžio pradžios v-, plg. votāgas (Kuršėnai, Pagėgiai, Raudėnai, Viekšniai, Žarėnai, Židikai), votēgas (Girdiškė, Kalnalis, Salantai, Smilgiai, Šilalė; M. Valančiaus, S. Daukanto raštai). Formos su v- yra naujesnės, atsiradusios jau pačioje lietuvių kalbos dirvoje. Kartais pasitaiko tokių formų ir senesniuose mūsų rašto paminkluose: 1 O. Schrader, Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde, II, Berlin, 1929, p. 154. 2 O. Schrader, Ten pat, II, p. 154. 56 „Daug ir wotągu ant žmoniu grieβnuj...“, KN, 36³. Dėl v : b plg. liet. bėbras : vėbras, byškupas : vyškupas, vėlybas : vėlyvas ir kt⁴. Veikiausiai nereikėtų su liet. botāgas sieti liet. botarainis ‘ilgas botagas’ (LKŽd., I(2), 978; užfiksuotas Žemaitės raštuose), plg. botarainis ‘kreivas, gumbuotas, grubletas, susisukęs’ (Skuodas; LKŽd., I(2), 978). Toks pavyzdys, kaip: Tavo lazda tikra botarainė, gal būt, rodytų, jog ir Žemaitės raštuose botarainis vartojamas ne ‘botago’, bet ‘kokios nors lazdos’ reikšme (plg. žodyne cituojamą Žemaitės sakinį: O aš — akloji švaistau botarainiu šunis, net kaukdamį į šalis sklinda). Plg. t.p. žem. bōteris ‘didelis, stambus’, bōterinis, bōterainas, bōterainis (LKŽd., I(2), 978), su kuriais būtų galima sieti anksčiau minėtus žodžius. Liet. bataška ‘vytinė, vytis, rykštė; toks botagas; lazda’ (LKŽd., I(2), 683) reikėtų kildyti tiesiog iš lenk. batożek mažyb. forma iš batog ‘botagas’ (J. Karlowicz, A. Kryński W. Niedźwiedzki, Sł, I, 105), plg. t.p. lenk. batożkować ‘bič batožkami’, iš kurio kilo veikiausiai ir liet. bataškuoti ‘mušti, tvoti su bataška’. Liet. botāgas šaltinis yra baltarusių батога⁵. Tokį botago pavadinimą turi ir kai kurios kitos slavų kalbos: ukr. батіг ‘botagas’, батяг, lenk. batog ‘trumpas botagas’, ček. batoh ‘botagas’, rus. батог ‘lazda’, tarm. потог, sen. rus. batogъ⁶. Kokiu būdu šis žodis atsirado slavų kalbose, gana neaišku. Vieni tyrinėtojai jį laiko skoliniu, šaltiniu nurodydami tai turkų budak ‘šaka’, Kazanės tot. botak, tai italų batacchio ‘lazda’, kiti jį laiko slaviškos kilmės žodžiu, siedami su slav. bat ‘lazda, ąžuolinė lazda’, batati ‘mušti, belsti’ (plg. rus. ботать⁷). Pirmoji hipotezė (skolinimas iš tiurkų-totorių kalbų) sunkiau įmanoma dėl fonetinių priežasčių, nors, apskritai, gyvulininkystės istorija jai pritartų. Šiaip daugiau šalininkų turi antroji hipotezė. Iš slavų kalbų šis botago pavadinimas pateko ir į latvių kalbą: Lat. pātaga ‘die Peitsche’, pātega, pātega (EM, III, 190, 191; EH, II, 217), pātags (EH, II, 217), pārtaga (EM, III, 182; EH, II, 214). Kaip matome, latvių kalbos pavyzdžiai nuo lietuviškųjų skiriasi žodžio pradžios konsonantizmu. J. Endzelynas⁸ buvo linkęs manyti, kad slav. batogъ taip pakeitė sulatvėję estai arba lyviai. Iš tikrųjų b : p kaitaliojimas latvių kalbai yra labai būdingas. Jo priežastys kaip tik ir mėginamos aiškinti Pabaltijo suomių kalbų įtaka⁹. Forma pārtaga yra jau latvių kalbos naujadaras. Toks priebalsio -r- tarp ilgojo balsio (ar dvibalsių ie, uo) ir priebalsio įspraudimas latvių kalbos tarmėse, ypač skoliniuose, yra gana dažnas reiškinys, plg. lat. kārkis: kākis ‘der Haken’ (EM, II, 196), lat. mērtelis : mētels ‘der Mantel’ (EM, II, 620), lat. pērlis : pēlis ‘der Pfühl’ (EM, III, 209), lat. stērķis : stēķis ‘der Stachel-fisch’ (EM, III, 1063) ir kt.¹⁰ ³ P. Skardžius, Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen, p. 240. ⁴ J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, I, p. 326. ⁵ P. Skardžius, Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen, p. 45; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 53. ⁶ M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 62. ⁷ F. Slawski, Sł. Et., I, p. 28; A. Brückner, Sł. et., p. 18; H. M. Шанский, Эт. сл., I, p. 56. ⁸ EM, III, p. 190. ⁹ V. Kiparsky, Scando-slavica, 14, p. 73–97. ¹⁰ J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, p. 237–238; M. Rudzīte, Latviešu dialektoloģija, Rīgā, 1964, p. 100–101, 194, 313–314. 57 Liet. bižūnas, lat. bižūne Liet. bižūnas ‘trumpu kotu rimbas, supintas iš dirželių arba virvelių; stirnakojis’ (LKŽd., I(2), 871), bižūnas taip pat yra slaviškos kilmės (E. Frenkelio (Et. Wb., 45) minimos formos bišūnas, bežūnas nėra patikimi lietuvių kalbos faktai). Jo šaltiniu reikėtų laikyti lenk. bizun arba baltr. бізун11. Kaip toks žodis atsirado šiose slavų kalbose, dar nėra galutinai išaiškinta. A. Briukneris12 teigė, kad lenk. bizun (nurodo jis ir formą bizon) kilo iš vengrų bizony ‘ogi, žinoma, tikrai’, taip, girdi, rėkdavęs mušamas ar mušan-tysis. Į lenkų kalbą toks žodis patekęs per Vengrijos slovakus, tarnavusius XVII – XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos ponams. Semantinę paralelę tokiai lenk. bizun kilmei A. Briukneris nurodo lenk. harapnik (plg. liet. rāpninkas) kilmę. Kiti tyrinėtojai linkę manyti, kad lenk. bizun šaltinis yra vid. lot. bison ‘bizonas’ (gr. βίσων), plg. lot. taurus ‘jautis’: lot. taureus ‘odinis diržas’. Taip pat kelta mintis, kad minėto lenkų kalbos žodžio šaltinis yra tiurkų biston – inagis, kuriuo elgetaujantys mahometonų vienuoliai plakę save, norėdami sukelti užuojautą13. Visos etimologijos kelia abejonių. Vis dėlto gal įtikinamiausias yra A. Briuknerio aiškinimas. Jo laikomasi ir naujajame akademiniame lenkų kalbos žodyne14. Lat. bižūne ‘der Schlägel, Stock zum Schlagen’, bizuns ‘lunkans sitams rīks’, bizuons ‘Knüttel, Zigeunerpeitsche’ šaltinis taip pat yra lenkų ar baltarusių, o gal net ir kaimyninės rusų kalbos tarmės (EM, I, 303). Latvių liaudies dainose randama ir forma bizuls ‘metamais, sitamais’ (EH, I, 222), kuri tikriausiai yra perdirbta iš bizuns. Su lat. bizuns, bizuls veikiausiai reikėtų sieti ir lat. bizuns ‘einer, der sich ohne Arbeit umhertreibt, andere dabei zur Arbeit antreibend’ (nasājas kai bizuns aplīk, nikā nestrādā, EH, I, 222), o gal būt, ir lat. bizulis ‘umherschwärmender Mensch’ (EM, I, 302; EH, 222), pastarąjį atskiriant nuo lat. bizulis ‘biesendes Vieh’: lat. biz̄uot ‘biesen (namentlich vom Vieh), umherschwärmen, laufen’. Dėl semantikos plg. liet. bižūnas reikšmės (Vaikšto kaip bižūnas, darbo nenusitverdamas, LKŽd., I(2), 871). Liet. dāndaras, lat. dāndala Liet. dāndaras ‘botagas (su daug mazgų)’ (LKŽd., II, 171) geografija (Joniškis, Šakyna) rodytų, kad į lietuvių kalbą jis atėjo iš latvių kalbos. Tiesa, žodžio fonetika rodytų, kad jis veikiau lietuviškas, o ne latviškas žodis, tačiau lietuvių kalboje jis yra visiškai vienišas, kai latvių kalboje esama keleto jo variantų ir daugiau tos pat šaknies žodžių. Lat. dāndala ‘eine Zigeunerpeitsche’, danda, dandara ‘eine Zigeunerpeitsche, die Peitsche’ (EM, I, 437), dāndele ‘die Zigeunerpeitsche’ (EH, I, 306), plg. t. p. lat. dandalāties ‘mit einer Peitsche fuchteln’, dandalhot ‘mit der Zigeunerpeitsche schlagen’ (EM, I, 437), dāndēlet (EH, I, 306). 11 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 45; A. Brückner, Die slavischen Fremdwörter im Litauischen, p. 72. 12 A. Brückner, Sł. et., p. 28. 13 J. Karłowicz, A. Kryński i W. Niedźwiedzki, Sł., I, p. 160; Lietuviškoji enciklopedija, III, Kaunas, 1935, skilt. 1361. 14 W. Doroszewski (red.), Słownik języka polskiego, I, Warszawa, 1958, p. 539. 58 Su šiais latvių kalbos žodžiais reikėtų sieti ir lat. dañdala ‘eine lange, ziemlich dicke, glatte Gerte; ein unartiges, unruhiges Kind (von erwachsenen Menschen nur selten gebraucht), auch ein solches Tier’, dañdalēties ‘beim Pferdetausch streiten; beim Pferdekauf lärmen’ (EH, I, 306), dañdars ‘ein eckiger, plumper Mensch’, dañdariski ‘eilig, über Hals und Kopf’ (EM, I, 437). Dėl pastarųjų žodžių semantikos plg. liet. bizūnas ir kt. reikšmes, plg. t. p. lat.: iet kā dañdala kuzu kuzām (EM, I, 437). Šis latvių kalbos botago pavadinimas veikiausiai yra garsażodinės kilmės. Liet. kančiukas, lat. kančuka Liet. kančiukas ‘odinis rimbas, bizūnas, stirninis’, kančukas (LKŽd., V, 200), P. Skardžiaus, E. Frenkelio nuomone, kilo iš baltr. канчук15. Tačiau nemažiau tikimybės, kad liet. kančiukas šaltiniu galėjusi būti ir lenkų kalbos forma kańczuk, kuri tarmėse vartojama šalia šiaip jau labiau paplitusios formos kańczug. Forma kańczuk aptinkama ir su Lietuva susijusių lenkų rašytojų A. Mickevičiaus, I. Chodzkos raštuose16. Šalia formų kančiukas, kančiukas lietuvių kalboje vartojamos ir formos kańčius, kańčas, kańčas (LKŽd., V, 200). Šios formos aiškinamos dvejopai. M. Nydermanas teigė, kad šios formos yra atsiradusios pačioje lietuvių kalboje, abstrahuojant iš tariamųjų mažybinių, plg. liet. baršas šalia baršiukas (<lenk. borsuk arba baltr. барсук), liet. kāpšas šalia kapšiukas (<lenk. kapczuk arba baltr. канчук) ir kt.17 P. Skardžius iškėlė mintį, jog liet. kańčius galėjo kilti tiesiog iš lenkų kalbos, mat, ten taip pat šalia formų kańczuk, kańczug esanti ir forma kańcz18. Tačiau F. Slavskis prieštarauja tokiai galimybei, kadangi lenk. kańcz vartojamas toli nuo Lietuvos esančiose lenkų tarmėse. Jo nuomone, tiek liet. kańčius, tiek. lenk. kańcz abiejose kalbose atsirado savarankiškai19. Į slavų kalbas (rus. камчук, камчуге, ukr. канчук, bulg. камшик) toks inagio pavadinimas atėjo iš rytų, plg. turk. kamčy, Krimo tot. kamčy, karaim. kamčū20. Žodis gana plačiai vartojamas ir kitose Europos (graikų, vengrų) kalbose. Iš slavų kilo ir vok. Kantschu, Kantschuk. Lat. kančuka ‘die dicke, lederne Kosakenpeitsche’, kančuks, kančaka, kaņčūklis (EM, II, 154; EH, I, 583), kančiklite (EH, I, 583) šaltinis taip pat yra slavų, veikiausiai rusų ar baltarusių kalbos. Latvių kalboje aptinkamos ir trumpesnės šių žodžių formos – kańce ‘eine Peitsche’ (EH, I, 583) ir kańka ‘die Zigeunerpeitsche’ (EM, II, 154). A. Zumentas (Summent) formą kańce laikė kilusia iš lenk. kańc21. Tačiau dėl tų pačių priežasčių, kaip ir liet. kańčius, lat. kańce vargu galėjo kilti tiesiog iš lenkų kalbos. Tiek forma kańce, tiek ir kańka tikriausiai atsirado latvių kalbos dirvoje. 15 P. Skardžius, Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen, p. 95; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 215. 16 W. Doroszewski (red.), Słownik języka polskiego, III, p. 525. 17 M. Niedermann, StB, III, p. 108–110. 18 P. Skardžius, APh, III, p. 50. 19 F. Sławski, Sl. et., II, p. 48. 20 M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 515–516; A. Brückner, Sl. et., p. 217; K. Lokotsch, Et. Wb., p. 84. 21 A. Summent, Unbeachtete slavische Lehnwörter im Lettischen, Göttingen, 1950, p. 143 (mašinraštis), plg. E. Fraenkel, Et. Wb., p. 215. 59 Liet. karbãčius, lat. karbãča Liet. karbãčius ‘toks botagas, bizūnas’ (LKŽd., V, 266), karbãčius (LKŽd., V, 267) daugiausia užfiksuoti Rytų Prūsijos lietuvių tautosakoje, o taip pat kitose šio krašto lietuvių kalbos paminkluose: K. Donelaičio raštuose, L. Rėzos biblijos vertime, F. Neselmano, F. Kuršaičio žodynuose. A. Briukneris22, E. Frenkelis23 šių žodžių šaltiniu laiko lenk. karbacz, korbacz (A. Briukneris ir baltr. карбач). Tačiau turint galvoje liet. karbãčius, karbõčius geografiją, ypač atsižvelgiant į tąją aplinkybę, kad kitose lietuvių kalbos tarmėse toks botago pavadinimas neaptinkamas, galima manyti, kad lietuviai jį gavo iš vokiečių kalbos, plg. Rytų Prūsijos vok. Karbatsch(e) ‘Peitsche, Lederpeitsche aus Riemen geflochten’, karbatschen ‘mit der Karbatsch peitschen, prügeln’24. Toks botago pavadinimas randamas jau XVII a. vokiečių kalbos paminkluose25. Lenk. korbacz jau užfiksuotas XVI a. lenkų kalbos paminkluose. Ten jis pateko iš turkų kalbos, plg. turk. kyrbaç. Tiesą sakant, šis žodis į lenkų kalbą galėjo ateiti ir per vengrus, plg. vengr. korbács. Šis turkiškos kilmės botago pavadinimas vartojamas daugelyje Europos kalbų26. Lat. karbãča ‘eine Art Peitsche, die Karbatsche’, mažyb. karbacina (EH, I, 588), karpaciņa (EH, I, 589), kārbacā (EH, I, 602), kārpača (EH, I, 603), plg. t. p. lat. karbacuôt ‘mit einer karbacā schlagen’. Šis latvių kalbos botago pavadinimas dažniausiai randamas latvių liaudies dainose, J. Janševskio raštuose ir kai kuriuose žodynuose. Pirmą kartą jis, atrodo, randamas J. Langijo (1685 m.) žodyno rankraštyje: „Karbatsch’. ein Carbatſch“, J. Langija Vrd., 41. XVIII a. latvių kalbos žodynuose randamas jau vokiečių kalbos žodis Karbatsche (G. F. Stender, Lex., II (1789 m.), 349), bet nėra dar šio žodžio latviškos formos. Ji pasirodo tik XIX a. antrosios pusės (Kr. Valdemaro, K. Ulmanio) žodynuose27. Gana sunku pasakyti, kokiu keliu šis botago pavadinimas atėjo į latvių kalbą. J. Endzelynas pastebi tik: „Entlehnt gleich li. karbãčius dass.“28 D. Zemzarė jį laiko slavizmu.29 Tačiau latviai šį žodį galėjo gauti ir iš vokiečių kalbos. Liet. knūtas, lat. knute Liet. knūtas ‘botagas, rimbas’ randamas kai kuriose mūsų tarmėse ir XIX a. kalbos paminkluose — M. Valančiaus, V. Kudirkos raštuose (LKŽd., VI, 279). Pasitaiko ir forma kniūtas (LKŽd., VI, 272). Į lietuvių kalbą šis botago pavadinimas atėjo iš rusų arba lenkų kalbų. Dažniausiai per rusų kalbą jis (rus. кнут) paplito ir po kitas slavų kalbas: baltr. кнут, 22 A. Brückner, Die slavischen Fremdwörter im Litauischen, p. 90. 23 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 220. 24 F. Frischbier, Preussisches Wörterbuch, I, Berlin, 1882, p. 337. 25 F. Kluge, Et. Wb., p. 351. 26 A. Brückner, Sl. et., p. 256; F. Slawski, Sl. et., II, p. 474–475; K. Lokotsch, Et. Wb., p. 102; V. Machek, Et. sl., p. 192–193. 27 D. Zemzare, Latviešu vārdnīcas, p. 88–89. 28 EH, I, p. 588. 29 D. Zemzare, Latviešu vārdnīcas, p. 88. 60 ukr. кнут (vartojamas jau pirmojoje XVIII a. pusėje), lenk. knut (aptinkamas XVI – XVII a. paminkluose), ček. knuta, knut, slov. knuta, bulg. кнут, serb.-chorv. књма, књм, slov. knuta, knut, aukšt. luž. knut, knuta. Į rusų kalbą toks botago pavadinimas veikiausiai atėjo iš Skandinavijos, plg. sen. isl. knútr ‘bruzguly s, gumbas, mazgas’, sen. šved. knuter30. Iš pradžių tokiu žodžiu buvo vadinamas specialus su mazgais botagas. Apskritai, šis botago pavadinimas vartojamas daugelyje Europos kalbų, plg. vok. Knute (iš šios formos galėjusios kilti ir kai kurios mūsų jau minėtos slaviškos formos), pranc. knout, angl. knout. Lat. knute ‘eine Peitsche’ (EH, I, 634) šia reikšme, J. Endzelyno nuomone, paskolintas iš rusų kalbos. Latvijų kalboje randama ir forma kņ uote ‘Peitsche’, plg. lat. uzkņūotet ‘mit einer kņ uote Schläge verabfolgen’ (EH, II, 725). Šalia lat. knute ‘eine Peitsche’, kņ uote randame ir žodžius knuta ‘ein Knüttel’, knutka, kņute ‘ein Knüttel zum Schlagen’ (EH, I, 637), knute ‘eine dünne Stange, zur Befestigung des Strohs auf dem Dache gebraucht’, knutele, knutiņa (EM, II, 250), knuta, kņute, knutele (EM, II, 253; EH, I, 637). Lat. knuta ‘ein Knüttel’, kaip spėja J. Endzelynas31, gali būti atsiradusi abstrahuojant iš tariamosios mažybinės knutele, kuri savo ruožtu būtų paskolinta iš vokiečių kalbos. Mums atrodo, kad minėtuose latvių kalbos pavyzdžiuose (knute, kņute, knutele, knutele ir kt.) yra sumišę du žodžiai, kurių vieno šaltinis yra vok. Knüttel ‘lazda’, o kito rus. кнут ‘botagas’ ar vok. Knute ‘botagas’. Šiaip tiek vok. Knüttel ‘lazda’, tiek ir minėti botago pavadinimai yra tos pačios šaknies žodžiai, kurių vieno reikšmė buvusi ‘gumbinė lazda’ (= Knotenstock), o kito, kaip minėjome, ‘su mazgais botagas’ (plg. vok. Knottpeitsche32). Liet. matāras, lat. mātara Liet. matāras ‘mušimo priemonė (botagas, virvė, rykštė, lazda)’, mātaras, mātaras, matar inis, mataryš (LKŽd., VII, 907) kilmės klausimas yra labai sudėtingas. Pirmiausia, žodis matāras lietuvių kalboje vartojamas keletu reikšmių: ‘prietaisas virvėms vyti, pančiams sukti, sukyne, lekėtas’, ‘prietaisas siūlams suvyt i, reketis, krijelis’, ‘ilgas siūlo galas, sieksnis’, ‘pagalys prie tinklo’, ‘plepys, tauškalas’, ‘greitakalbis’, ‘kas vis juda; neduorama’, plg. t. p. matarāklas ‘prietaisas siūlams į sruogas vyti; lenktuvas; kas greitai, juokaudamas kalba; nerimtas, mėgstantis plepėti žmogus’, matarėlis ‘kartelė šiaudams prispausti, dengiant stogą’, mataraila ‘kas labai gyvas, makalas; plepys, tauškalas’, mat ar uoti, māt ar uoti. Pirminė liet. matāras reikšmė tikriausiai buvusi ‘prietaisas kam nors vyti ar sukti’, ir sietinas jis su liet. mėšti33. Iš žodžio matāras kilo veiksmažodis mataruoti, o iš pastarojo veiksmažodžio (plg. t. p. gars žodžius matarai, matar, matary) atsirado ir matāras ‘mušimo priemonė’. 30 F. Slawski, Sl. et., II, p. 290–291; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 580–581; A. Brückner, Sl. et., p. 240; F. Kluge, Et. Wb., p. 385; E. Klein, Et. Dic., I, p. 850. 31 EM, II, p. 250. 32 F. Kluge, Et. Wb., p. 385. 33 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 465; P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 302, 489; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 414. 61 Panašus žodis vartojamas ir latvių kalboje, tačiau ten jis vartojamas daug siauriau. Lat. matara ‘eine (schlanke) Rute, Gerte; eine dünne Stange’ (EM, II, 566; EH, I, 784), matars ‘ein Knüttel’ (EM, II, 566), matars ‘krietns tēviņš’ (EH, I, 784). Kaip matome, latvių kalboje šis žodis nėra vartojamas ‘prietaiso kam nors sukti ar vyti reikšme’, kuri, mūsų nuomone, yra seniausia ir kuri leidžia šį žodį sieti su veiksmažodžiu mėsti. Žodis matar ‘dicker Stock, Knüttel’ aptinkamas ir estų kalboje. Todėl, tur būt, daugiausia pastaroji aplinkybė A. Zumentui34 davė akstiną teigti, jog latviai kaip ir estai tokį žodį galėjo pasiskolinti iš rusų kalbos, plg. rus. мотор „дубинка“ (В. Даль, Сл., II, 351). Mums atrodo, kad A. Zumento nuomonė yra gana įtikima. Net ir liet. matāras ‘kuolo, balsio’ reikšmė galėjo kartais ateiti iš rusų kalbos. Rus. мотор vartojamas ir kitomis reikšmėmis, kurios kartais primena ir liet. matāras reikšmes, plg. rus. мотор ‘gewandter Mensch’, мотopa ‘Verschwender’, моторный ‘flink, gewandt’. Šiuos rusų kalbos žodžius M. Fasmeris linkęs sieti su rus. мотать ‘vynioti, lenkti (gijas), mosuoti, purtyti’, метать ‘mesti’, semantinę paralelę jiems nurodydamas liet. matāras : liet. mėsti35. Liet. nagáika, lat. náika Liet. nagáika ‘trumpu kotu pintas įnagis mušti; bizūnas, rimbas’, náika (Laižuva, Mažeikiai, Palanga, Vieksniai, Veiviržėnai; G. H. F. Nesselmann, Wb., 416, F. Kurschat, Wb., 266), naikas (G. H. F. Nesselmann, Wb., 416), niaika (F. Kurschat, Wb., 266) — slaviškos kilmės žodžiai. Forma nagáika kilo iš rusų kalbos formos нагайка, tuo tarpu forma náika, kuri veikiausiai yra senesnė, kilo iš baltr. нагайка, plg. liet. paūbelis < baltr. погц-бель, liet. blovieščius < baltr. благовещие37. Be rusų ir baltarusių kalbų, tokį mušimo įnagio pavadinimą turi ir kai kurios kitos slavų kalbos, plg. ukr. нагай, нагайка, lenk. nahajka, nahaj, ček. nahajka. Į slavų kalbas šis žodis atėjo iš totorių, plg. Krimo tot. ногой ‘toks totorių genties pavadinimas’, Kirgizijos tot. ногой, kuris savo ruožtu kilo iš totorių vado vardo38. Lat. náika ‘ein Riemen, eine Rute, eine geschmeidige Rute’ (EH, II, 112), lat. naikas ‘Prügel’ (EM, II, 689) veikiausiai kilo iš lietuvių kalbos, tai liudytų lat. náika geografija (Dunika, Nyca). J. Endzelynas lat. naikas (žodžio geografija nenurodyta) buvo linkęs (su?) kildinti iš baltr. нагайка. Tačiau ir ši forma galėjo būti paskolinta iš lietuvių kalbos, žinoma, tiksliai nežinant žodžio geografijos tai kategoriškai teigti negalima. Kad liet. náika, náikas buvo vartota ne tik ‘trumpu kotu mušimo įnagio’ reikšme, liudytų F. Neselmano liet. naikas reikšmės aiškinimas: „eine Zigeunerpeitsche, eine kurze Peitsche zum Züchtigen, auch die Reitpeitsche, im Scherze auch von einer tüchtigen Weidenruthe gebraucht, mit der man Jemanden zu schlagen droht“ (G. H. F. Nesselmann, Wb., 416). 34 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 414. 35 M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 165. 36 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 478. 37 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 348–349; P. Skardžius, Die slavische Lehnwörter im altlitauischen, p. 137; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 478. 38 M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 192; A. Brückner, Sl. et., p. 353–354; V. Machek, Et-sl., p. 317. 62 Su lat. naikas, gal būt, reikėtų sieti ir lat. naicēklis ‘das männliche Geschlechtsglied’ (EH, I, 2), dėl semantikos plg. lat. stute ‘eine Rute zum Prügeln’: lat. stute ‘das männliche Glied’ (EH, I, 596), lenk. pyta ‘trumpas botagas’: lenk. pyta ‘penis’ (J. Karłowicz, Sł., IV, 460). Liet. pastarānka, lat. pastrunkis Liet. pastarānka ‘iš keleto virvučių supintas storas botagas’ (Gudелiai) šaltinis yra slavų kalbos. Lietuvių kalboje šis žodis vartojamas gana plačiai kitomis reikšmėmis: ‘virvė, jungianti pavalkus su branktų, viržis’ (Bagotoji, Krekenava, Kruonis, Pabaiskas, Pušalotas, Skaudvilė, Ukmergė, Upninkai), ‘virvutė, su kuria botagas pririšamas prie botkočio’ (Užventis). Pasitaiko ir formos pastrāngas (G. H. F. Nesselmann, Wb., 506 (Ragnit) ‘eine Peitschenschnur’. F. Kurschat, Wb., 297), pastrānka (Švenčionys). Formai su -g- atsirasti įtakos galėjo turėti liet. strāngas < vok. Strang ‘der Strick, ein Strang’³⁹. Į lietuvių kalbą šis slavizmas galėjo ateiti dviem keliais: formų pastrāngas, pastrānka šaltinis veikiausiai yra lenk. postronek, o formos pastarānka – rus. посторонка ‘ременная или ворвяная пристяжь, в конской упряжи: идет от валька или от ваги к гужу, в оглобельной упряжи только у пристяжных, а в дышловой у всех лошадей’ (В. Даль, Сл., III, 346). Šiaip slavų kalbose šis žodis gana plačiai vartojamas, plg. rus. постромка, постронка, ukr. посторонок, посторомок, baltr. постронка, посторонок, ček. postranek, postraněk, lenk. postronek, aukšt. luž. postronk, žem. luž. postronk, kaš. poestronk. Dėl slaviško žodžio kilmės esama nemaža įvairių nuomonių. Tačiau labiausiai priimtinas aiškinimas, jog pirminė šio žodžio reikšmė buvusi ‘an der Seite’ (=*po stornē)⁴⁰. Lat. pastrunkis ‘eine Peitsche, mit der an einigen Orten die Bauern gestraft werden; eine Strafe auf den Hintern mit der Peitsche; ein halberwachsener Knabe’ randamas G. F. Stenderio (1789 m.) ir K. Ulmanio (1872 m.) žodynuose (EM, III, 109). J. Endzelynas dėl lat. pastrunkis kilmės savo nuomonės nepareiškė, o pasitenkino, nurodydamas A. Briuknerio nuomonę (Nach Brückner… aus wruss. посторонок ‘Strang’, EM, III, 109). Tiesa, A. Briukneris po baltarusių formos nurodo ir rusų bei lenkų kalbos žodžių formas⁴¹, vadinasi, galima suprasti, jog, jo nuomone, į latvių kalbą toks žodis galėjo patekti tiek iš baltarusių, tiek iš rusų bei lenkų kalbų. Tačiau mums atrodo, jog dėl -un- latvių kalbos žodyje galima spėti, jog šį žodį latviai pasiskolino iš lietuvių rytiečių, kur an > un. Liet. pitkā, lat. pitka Liet. pitkā ‘trumpas botagėlis, bizūnas’ (Kalvarija, Kapsukas, Karklėnai, Kupiškis, Punskas) yra skolinys iš lenkų kalbos, plg. lenk. pytka, pyta ‘powróz, rzemień, szmata skręcone na kształt sznura, jako narzędzie do bicia; ogólniej: bicz, rzemień, powróz’. 39 K. Alminauskis, Die Germanismen des Litauischen, p. 120. 40 M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 416—417; A. Brückner, Sł. et., p. 432. 41 A. Brückner, Die slavischen Fremdwörter im Litauischen, p. 179. 63 Lenk. pyta, pytka reikia sieti su lenk. pytać ‘zwracać się do kogo w formie wymagającej odpowiedzi, w celu uzyskania jakiejś informacji, wiadomości, zezwolenia na co’, rus. nůmamь ‘kankinti, klausti’. Lat. pitka ‘eine Peitsche, Hundepeitsche, Zigeunerpeitsche’ (EM, III, 229; EH, II, 239) šaltinis taip pat veikiausiai yra lenkų kalba, plg. t. p. lat. pitkainis ‘ein Randalist, der mit einer pitka bewaffnet ist; ein grausamer Mensch, der das Vieh schlägt’, pitkat ‘mit einer pitka schlagen’ (EM, III, 229). Latvių kalbos šaltiniuose užfiksuotas šis botago pavadinimas ir su pridėtiniu s-: spitka (župam pa juokam ar spitku (Peitsche?) iecirta pa biksēm, EM, III, 1000), plg. t.p. lat. spitka ‘eine kleine Rute’ (EH, II, 552). K. Mülenbacho žodyno papildymuose (EH, II, 552) cituojamas R. Blaumanio sakinys: „...barouns... gaisā spitku šmikstināj(a)“, gal būt, rodytų, jog čia spitka pavartotas ‘botago’, o ne ‘mažos rykštės’ reikšme. Dėl pridėtinio s- plg. lat. spikis: lat. piķis, lat. skaste : lat. kaste ir kt.42 Liet. pletnià, lat. pletne, plītne, plete Liet. pletnià ‘bizūnas, diržas’ (Merkinė, Veisiejai), plētnē ‘rykštė’ (Eržvilkas), plētnē ‘įnagis musėms mušti’ (Kapsukas) reikia kildinti iš lenk. pletnia ‘narzędzie do bicia z rzemi eni, prętów itp. splecionych częściowo; dyscyplina; ciosy zadawane dyscypliną’. Lenk. pletnia sietinas su rus. плеть ‘botagas, rimbas, bizūnas’, lenk. pleść ‘pinti’, rus. плести ir kt.43 Lat. pletne ‘eine Plette, Kosakenpeitsche’ (EM, III, 338; EH, II, 292), plētne (EM, III, 342) J. Endzelynas abe jodamas aiškina atsiradus kontaminacijos būdu iš plete (= pletne) ir plene ‘die Flechte’. Tačiau vis dėlto daugiau tikimybės, kad lat. pletne, kaip ir liet. pletnià, kilo iš lenk. pletnia. Iš lat. pletne kilo ir veiksmažodis plet nēt ‘mit einer pletne schlagen’ (EM, III, 338). Lat. plekne ‘die Kosakenpeitsche’ (EM, III, 334), J. Endzelyno nuomone, kilo iš formos pletne (wohl mit kn aus tn), plg. t. p. lat. saplek nēt ‘mit einer plekne verprügeln’, saplek nīt (EM, III, 702). Nuo šių latvių kalbos botago pavadinimų neatskirtina ir lat. blētne ‘plata lieta (šiksna)’ (EH, I, 228). Lat. plītne ‘die Peitsche’ (EM, III, 350) veikiausiai taip pat sietinas su lat. pletne, o šaknies vokalizmas pakito dėl lat. plītēt ‘schlagen; klatschen’ įtakos. Lat. plete ‘eine Plette, Kosakenpeitsche’ (EM, III, 337; EH, II, 292), plete (EM, III, 370), kaip teigia J. Endzelynas, šaltinis yra rus. плеть, plg. t. p. lat. pletēt ‘prügeln, ar paplatu sitamuo per’t’ (EM, III, 337), pletēt ‘mit einer plete schlagen’ (EM, III, 370). Lat. pletka ‘die Plette, Kosakenpeitsche’, pletka (EM, III, 337) kilo iš rus. плётка ‘mažas botagas, rimbas’. 42 J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, p. 239; M. Rudzīte, Latviešu dialektoloģija, p. 99, 193, 313. 43 M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 371. 64 Liet. vytinis, lat. vītine Liet. vytinis ‘įrankis mušti, nupintas iš plonų vytelių; pintas botagas, botkotis’ (Biržai, Dusetos, Kuliai, Liškiava, Plungė, Vaškai, Viduklė) savos kilmės žodis, plg. liet. vyti ‘sukti virvę, vynioti, sukti’, vytelė ‘karklo atžala kam pinti’, vytis ‘rykštė, vytinė’, vytinė ‘rykštė, žabas’. Lat. vītine ‘nuo trim kartām savīta pataga’ (EH, II, 794), vitene ‘eine (gewundene) Peitsche; ein aus gespaltenem Holz geflochtener Peitschenstiel’ (EM, IV, 646), vītinis ‘ein aus Holz geflochtener Peitschenstiel’ (EM, IV, 647) tos pačios kilmės, kaip ir liet. vytinis, plg. lat. vīt ‘winden, flechten’, vītene ‘das Gewinde, die Guirlande; das Flechtwerk’. Forma vītinis į latvių kalbą galėjo kartais patekti ir iš lietuvių. Latvių kalbos žodžio geografija (Liepoja, Rucava) tokiai prielaidai neprieštarautų. Nemaža randame gyvulių varymo ar mušimo įnagių pavadinimų, kurie būdingi tik vienai kuriai baltų kalbai: Liet. ákštinas ‘smaili lazdelė ramiems gyvuliams varyti’, akstinyčia (LKŽd., I (2), 86), ákštinas (LKŽd., I (2), 87): liet. ákštinas ‘spyglys, akuotas’, akstis ‘smailus pagaliukas, kartelė; dyglys’, ákštis. Šis lietuvių kalbos žodis savo semantine raida labai primena lot. stimulus raidą, plg. lot. stimulus ‘smaili lazda gyvuliams varyti’: lot. stimulus ‘kurstymas; paskatinimas, paraginimas’, liet. ákštinas ‘įnagis gyvuliams varyti’: liet. ákštinas ‘paraginimas, stimulas’. Liet. arimnykas ‘ariamas botagas’ (LKŽd., I(2), 300): liet. ariminis ‘vartojamas ariant’, plg. ariminis botagas. Liet. barbarō ‘kūlė; tokia lazda; šikšininis kančius; virvė (iš karklų) pririšti sieliams’, barbaras ‘šikšininis kančius’ (Aš turėjau barbarėlį, plonai režtą, tankiai pintą) (LKŽd., I (2), 655) – skolinys iš slavų, plg. lenk. barbara ‘bicz, lina’ (A. Brückner, Sł. et., 15), barbara ‘gruba, długa lina, używana przy przewozach na rzekach’ (J. Karłowicz, A. Kryński i W. Niedźwiedzki, Sł., I, 97). Pavadinimas kilęs iš moteriško vardo, plg. lenk. Barbara, liet. Barbora. Liet. bim̃bilas ‘botagas’, bimbieras ‘rimbas, pliektuvas’ (LKŽd., I(2), 824), bimbiras ‘šikšininis rimbas, pliektuvas’, plg. liet. bimbti, bimbti ‘skleisti tam tikrą garsą’, bimbilas ‘sparva’, bimbalas, bimbyti ‘mušti’, bimblỹs ‘rėksnys’, bambalas ‘sparva; riebus vaikas; mažas ir storas žmogus’. Liet. bimbilas, bimbiras vartojami ir ‘membrum virile’ reikšme. Liet. bindza ‘iš 4, 8 ar 12 vytelių nupintas botkotis su kilpele botagui įner­ti; kliūginė pynė, vytinis’ (LKŽd., I(2), 829–30), binza (LKŽd., I(2), 834), bėndžė ‘botagas; storas botagas’ (LKŽd., I(2), 752), bindžikas ‘susuktas skuduras su mazgu mušti (tam tikrame žaidime); šiaip įrankis mušimui’, bindžikas, bindžiukas (LKŽd., I(2), 831) – taip pat veikiausiai garsąžodinės kilmės, plg. liet. bindz ‘interj. stinkt, bidz (lėtam, retu žingsniu ėjimui žymėti)’, bindzi, bindzi, bindži. Tos pačios kilmės yra ir liet. bindzinėti ‘vaikščioti be darbo, dykinėti, timpinėti’, bindžinėti, bindžikuoti, bindza ‘dykūnas, tinginys, valkata, plikis’, bindzakas, bindzolas ir kt. Dėl semantinio šių žodžių ryšio plg. liet. bizūnas reikšmes (‘palaidūnas, valkata’; Kaip bizūnas liko (nusigyveno), lenk. bizun ‘łobuz, próżniak, wałkoń, leń’ (Goły jak bizun), liet. vėjo botagas ‘vėjav a ikis’, lat. nabaga pātag a ‘der Lump, Bettler – ein Schimpfwort (eig. die Peitsche des Bettlers)’ (EM, III, 190). 5. Iš lietuvių leksikologijos ir leksikografijos 65 Liet. biržūklė ‘rykštė mušti’ (LKŽd., I(2), 852), biržūklis (LKŽd., I(2), 853): liet. bėržas, biržlis ‘beržo šaka’. Liet. blakštas ‘inagis suduoti’ (LKŽd., I(2), 880): liet. blakštas ‘kartelė šiaudams priverti, stogą dengiant; lapinė ar virbas linams markoje slėgti ar po kraunamais šalinėje javais padėti’, liet. blókšti ‘daužyti rugių ar kviečių pėdus į ką nors, norint grūdus iškulti’. Liet. bričius ‘bizūnas, rimbas’ (LKŽd., I(2), 1039) – garsąžodinės kilmės, plg. liet. bric ‘interj. trinkt, virst’, brýc, brinks, brinkt, brinkšt ‘interj. pliaukš’, bričinti ‘su tam tikru garsu ką daryti’, bričyti, bricas ‘tinginys, nenaudėlis’, bričė ‘juok. uodega’. Liet. bruikštas ‘virbas, lazda kam nors bruikšti, varyti’ (LKŽd., I(2), 1078), bruīžtas (LKŽd., I(2), 1079): liet. bruikšti ‘varyti, ginti’, brūžti44. Pastaruosius žodžius toliau veikiau­siai reikėtų sieti su veiksmažodžiu braūkti45. Liet. brūklis ‘drūta lazda, žagaras, rykštė; koks įnagis mušti’, brūklis, brūklis, brūklinis ‘įnagis plakti; vytinis’ (LKŽd., I(2), 1082), brunkletas ‘lazda, pagalys’ (LKŽd., I(2), 1093): liet. braūkti, brūkti46. Liet. dratinis ‘toks botagas’47: liet. dratas ‘viela; storas sudervuotas siūlas’ < vid. vok. žem. drāt, plg. dratinis ‘storas, suk­riai suverptas (apie audeklą); sukriai vytas’ (Turiu kančiukėlį, turiu dratinėlį, kai sukirsiu šyvą žirgą, net žirgelis šoka, LKŽd., II, 446). Liet. džala ‘įnagis, makaras’ (LKŽd., II, 723) – garsąžodinės kilmės, plg. liet. džā ‘interj. čė’, džālyti ‘mušti’, džābyti, džābā ‘pyla’, džābas ir kt., arba kilęs tiesiog iš lat. dzala. Liet. džendžiūras ‘įnagis, rimbas’, džendžiūras (LKŽd., II, 724), džindžiras ‘nedidelis botagas storu trumpu kotu’ – garsąžodinės kilmės, plg. džin ‘interj. dzin’, džēn ‘interj. dan, pokš’, džēn, džēmsterėti ‘sukirsti, suduoti’, džengsėti ‘žvangėti’. Liet. džiolas ‘toks įnagis mušti, botagas, bizūnas’ – taip pat veikiausiai garsąžodinės kilmės, plg. džiolė ‘interj. sakoma kiaules varant’, džiolio, džiōbinti ‘kirsti, kapoti, mušti’, džiōboti ‘kapoti dideliais smūgiais’, džioryti ‘čaizyti, plėkti’. Šios šaknies garsąžodžiams atsirasti galėjo turėti įtakos lenk. dziób ‘snapas’, dziobać ‘lesti’. Liet. džiungāras ‘plakamasis įrankis, rykštė’, džiungara, džiumbaras (Nėr kas antdedas vaikams gerą džiumbārą, LKŽd., II, 742) – garsąžodinės kilmės, plg. liet. džiūmt, džiung ‘interj. tvinkt’, džiumbāryti ‘mušti’, džiungāryti ‘mušti, lupti (virveliniu diržu)’. Liet. gairinė ‘ilgas žabas gyvuliams varinėti’ (LKŽd., III, 33), plg. liet. gairė ‘kartelė, kaištis, smaigas’, plg. t. p. gairėti ‘pūsti’, pagairė ‘vėjo užpučiama vieta’. Tokiu būdu pirminė liet. gairė reikšmė veikiausiai buvo ‘vėjarodis, vėtrungė’. Liet. gylýs ‘tokia lazdelė jaučiams ar r ambiems arkliams varyti’ (LKŽd., III, 301), plg. liet. gylýs ‘geluonis’, gilti ‘leisti gyli, kirsti, kasti’. 44 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 392. 45 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 60. 46 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 54–55. 47 Lietuvių etnografijos bruožai, p. 96. 66 Liet. gìngiras ‘bizūnas’ (LKŽd., III, 318) – veikiausiai garsazodinės kilmės, plg. liet. gingla ‘aukštas, ilgakinkis žmogus; kas plikomis kinkomis vaikšto’, ginglinėti ‘vaikščioti kaip ginglai’, gingāras ‘aukštas, didelis žmogus ar gyvulys’, gingaras. Liet. gyslinis ‘rimbas, bizūnas’ (LKŽd., III, 355), plg. liet. gysla. Liet. įnagis ‘botagas, rimbas, vėzdas, virvė’, įnagė, įnaginis (LKŽd., IV, 103) pirminė reikšmė yra ‘įrankis, daiktas, kuriuo kas daroma’. Šia reikšme žodis įnagis ir plačiausiai vartojamas lietuvių kalboje. Sietinas su liet. nãgas, plg. nagingas ‘gabus rankų darbams, sumanus’ (< ‘turis nagus, su nagais, naguotas’), panagingas, nagnūs48. Dėl darybos plg. t. p. liet. įrankis (: rankà), lat. ieruocis (: ruoka). Iš lietuvių kalbos paskolintas ir lat. inagis ‘līdējs, gnīda, cilvēks’ (Gramzda, EH, I, 501). Tokia latvių kalbos žodžio reikšmė veikiausiai kilusi iš ‘botago, rimbo’ reikšmės. Dėl semantikos plg. liet. bizūnas, botāgas, bindza reikšmes. Liet. ýpas ‘pintinis botagas, bizūnas’ (LKŽd., IV, 129), ýpsas (LKŽd., IV, 133), plg. liet. ýpas ‘smūgis, kirtis; randas, dėmė (odoje nuo kirčio)’ <Rytų Prūsijos vok. híp ‘smūgis, kirtis’49. Liet. jautāgyšlis ‘bizūnas (padarytas iš jaučio gyslų)’ (LKŽd., IV, 322) < liet. jautis + gysla. Liet. kanapinis ‘botagas’, kanāpinis (LKŽd., V, 197): liet. kanãpė. Liet. kiettenius ‘šikšininis botagas su gale pritaistytu švino ar geležies gabalėliu’ (LKŽd., V, 755) – užfiksuotas K. Širvydo žodyno 1642 m. leidime: „Bafayk. Plumbata. ac. flagellum plumbum annexū in extremo habes. Botagas šikßnynis galy šwinu turis kießtenius“ (Dic., 8, 102). Šio pavadinimo šaltinis yra lenk. kiescien, kuris savo ruožtu atėjęs iš turkų-totorių kalbų, plg. Kazanės tot. kistān ‘Keule, Prügel, Stock zum Butterschlagen’50. Liet. kiškóje ‘prie kiškio kojos pritaistytas rimbas, įnagis’ (LKŽd., V, 887) < liet. kiškis + koja, plg. liet. stirnakojis. Liet. kliūbinis ‘karklinis įnagis ar vytis plakti’ (LKŽd., VI, 113), kliūbinis, kliūbinis (LKŽd., VI, 161): liet. kliūbas ‘vytelė kam pinti; susukta šaka ar vytis tvorai tverti ar kam surišti’. Liet. kliūbas šaltinis yra lenkų kalba51, plg. lenk. tarm. kluby ‘wicie do szczepiania drzewa w tratwy’. Lenkų kalbos žodis savo ruožtu pasiskolintas iš vokiečių52. Liet. kurklyš ‘rimbas, stirnakojis, bizūnas’ akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ užfiksuotas tik iš vieno šaltinio, būtent, S. B. Chilinskio biblijos (1660 m.): „Tėvas mano plakė jus botagais, bet ašen plaksiu jus kurkliais“ (Ch 2 Krn 10, 14, LKŽd., VI, 955). Ši biblijos vieta panašiai verčiama ir kituose vėlesniuose lietuviškuose biblijos vertimuose, tačiau ten žodį kurkliais atitinka kiti liet. botagas sinonimai: dygeis karbočiais (Karaliaučius, 1816 m.), dygliuotais rimbais (Kaunas, 1921 m.). Žodis kurklys senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose vartojamas kitokiomis reikšmėmis – ‘mažasis karvelis, turklys; skorpionas’ (LKŽd., VI, 955). Naująja 48 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 478; P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 112, 224. 49 K. Alminauskis, Die Germanismen des Litauischen, p. 57; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 186 50 F. Slawski, Sl. et., II, p. 175–176; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 562. 51 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 273. 52 F. Slawski, Sl. et., II, p. 233–234. 5* 67 ‘botago, rimbo’ reikšmė liet. kurklys pavartotas dėl lotyniško biblijos teksto įtakos. Lotyniška šį biblijos vieta atrodo taip: „…pater meus cecidit vos flagellis, ego vero caedam vos scorpionibus“. Bažnytinėje lotynų kalboje žodis scorpio vartojamas keliomis reikšmėmis: „1. Skorpion, giftiges Insekt (auch als Sternbild). 2. Kriegsmaschine zum Schleudern von Pfeilen. 3. stacheliger Meerfisch (Apoc. 9, 5). 4. ein Marterwerkzeug: Geissel mit Widerhaken (Quat. Coronat. 8. Nov.)“⁵³. Vadinasi, užuot ketvirtosios reikšmės lotynų scorpio į lietuviškąjį biblijos vertimą faktiškai pateko pirmėja reikšmė, ir liet. kurklys įgavo naują ‘rimbo, botago’ reikšmę. Liet. linkstinis ‘lankstus pagaikštis; rimbas’ (LKŽd., VII, 546) : liet. linkti, lankstus, linkstis ‘lanksti kartis lopšiui pakabinti; lingė’. Liet. makãras ‘rimbas, pliektuvas, lazda mušti’, mãkaras, mãkaras (LKŽd., VII, 771), makãiras (LKŽd., VII, 767), makõras (LKŽd., VII, 781) — gali būti aiškinamas dvejopai. E. Frenkelis jį sieja su liet. mãkaluoti ‘maišyti, mojuoti, mosuoti’, mãkaruoti ir kitais liet. mõti giminaičiais. Remiantis vien lietuvių kalbos medžiaga, toksai aiškinimas nekel­tų abejonių. Deja, panašus botago pavadinimas randamas ir lenkų kalboje: makarami kilka wycięli, makarem kolejno weźmiecie (apie 1700 m.), gdy go z kolka makarym wychłostał (F. Bohomolecas, 1720–1784)⁵⁴. A. Briukneris aiškina, jog lenk. makar tokia reikšme kilo iš asmenvardžio Makar. Be mūsų jau minėto asmenvardinės kilmės lenkų kalbos botago pavadinimo barbara, A. Briukneris nurodo, jog botago reikšme vartojamas ir rusiškas asmenvardis Сергей (przydatku dam sergiejem po plecach, apie 1730 m.). Vadinasi, ir liet. makãras galėjo būti pasiskolintas iš lenkų kalbos. Vėliau liaudies etimologijos būdu šis botago pavadinimas galėjo būti siejamas ir su veiksmažodžiais mãkaruoti, mãkaruoti, makaruoti ir kt. Tiek su šiais veiksmažodžiais, tiek ir su botago pavadinimu gali būti siejamas ir liet. mãkaras ‘nerimtas žmogus, makalis, pliūškis; kas nuolat juda, muistosi, visur maišosi’, mãkaris. Liet. makãras lenkiškumu suabejoti verčia toji aplinkybė, kad lenk. makar ‘botago’ reikšme labai siaurai vartojamas: tokio žodžio visiškai nerandame didžiuosiuose lenkų kalbos žodynuose (S. B. Lindės, J. Karlovičiaus, J. Karlovičiaus — A. Krymskio — V. Niedzviedzkio, V. Doroševskio). Vadinasi, yra įmanomas ir atvirkščias skolinimosi kelias (tada lenk. makar neturėtų būti siejamas su asmenvardžiu). Tiksliai nežinant lenk. makar ‘botagas’ geografijos, žinoma, tai tvirtinti yra sunku. F. Bohomolecas, kurį mini A. Briukneris, yra ilgesnį laiką mokęsis ir dirbęs Vilniuje, todėl į jo raštus toks žodis per vietinę lenkų kalbą galėjęs patekti ir iš lietuvių kalbos. Kad liet. makãras galėtų būti savas žodis, gal būt, liudytų ir liet. matãras, kurio reikšmės ir vartosena nuostabiai sutampa su liet. makãras. Liet. mėtena ‘bizūnas, botagas’ (Joniškis), mėtenas (Mažeikiai, Šatės), mėtamasis ‘diržas, rykštė ar apskritai kuo mušama’ (Šakyna, Vegeriai) — skoliniai iš lat. kalbos, plg. lat. mėtamais ‘lazda mušimui’, lat. mest ‘mesti, mušti’⁵⁵. Liet. myžinis ‘rimbas, bizūnas’, myžinis (Kairiai, Pociūnėliai), myžeklės ‘mušimo įnagis, rykštė, rimbas, bizūnas’ (Grūžiai), myžeklinis (Skaudvilė), myžõklis (Gargždai) : liet. myžėklis ‘penis’, myžti ‘šlapinti’, dėl semantikos plg. liet. biž- ⁵³ A. Sleumer, Kirchenlateinisches Wörterbuch, Limburg a. d. Lahn, 1926, p. 703. ⁵⁴ A. Brückner, Sl. et., p. 15. ⁵⁵ A. Sabaliauskas, LKK, VIII, p. 104. 68 balas, lat. metamais ‘ein Stock zum Schlagen’; lat. metamais ‘das männliche Glied’, lenk. pyta ‘penis’: lenk. pyta ‘trumpas botagas’ ir kt. Liet. pavarõklis ‘botagas’ (Rumšiškės): liet. pavarýti. Liet. rãpnykas ‘ilgas botagas trumpu kotu, bizūnas’ (Gizai, Kapsukas, Liudvinavas, Pandėlys, Raseiniai, Veiveriai), rãpningas (Višakio Rūda) yra skolinys iš lenkų kalbos, plg. lenk. harapnik ‘bicz z długim sznurem’. Forma rãpnikas atsirado lietuvių kalbos dirvoje dėl priesagų -inyka-, -ininka- gretimo vartojimo. Iš lenkų kalbos šis mušimo įnagio pavadinimas pateko ir į kai kurias kitas slavų kalbas, plg. rus. арапник, укр. гарапник, baltr. арапнік, ček. harapnik. Lenkų kalboje šalia formos harapnik vartojama ir formos harap, herap, kurių pirminė reikšmė buvusi medžiotojų susukimas šunims, varant juos atnešti grobį. Lenkų herap (užfiksuota ir forma herab), daugelio tyrinėtojų nuomone, kilusi iš vok. aukšt. herab ‘žemyn’⁵⁶. Tačiau kai kurios lenkų kalbos žodžio reikšmės (‘grobis, plėšimas’ plg. lenk. już po harapie ‘już po wszystkim, za późno’) verčia abejoti tokiu aiškinimu, ir todėl, gal būt, teisius F. Slavskis, teigdamas, jog dalis lenkų kalbos žodžio reikšmių būtų lengvai paaiškinamos, jo šaltiniu laikant turk. harap ‘išnaikinimas, nuniokojimas, nusiaubimas’⁵⁷. Liet. rìm̃bas ‘botagas, storas botagas, virvagalis, botago virvelė, rykštė’ (Griškabūdis, Kapsukas, Merkinė, Naumiestis) – lietuviškos kilmės žodis, sietinas su liet. rem̃bti ‘tingiam darytis’, rémbėti ‘tingiam darytis; kietėti, suaugti’, rùmbas ‘randas (žaizdai užgijus ar sukirtus kuo)’, rambùs ‘nerangus, nevikrus’⁵⁸. Liet. stirmakojis ‘rimbas su stirnos kojos kotu’, stirnakojis (Mažeikiai, Raseiniai, Rokiškis, Šiluva), stirninis (Dusetos, Kupiškis), stirninė (Baisogala), stirninas (Skrebotiškis), stirnõkas (G. H. F. Nesselmann, Wb., 502; F. Kuršaitis rašo stirnõkas, kartu nurodydamas, jog gyvojoje kalboje tokio žodžio nėra girdėjęs, Wb., 406) < liet. stirna + koja. Nesudurtinės formos veikiausiai yra naujesnės, atsiradusios iš sudurtinės formos stirnakojis. Liet. šmikis ‘botagas’ (Klaipėda, Upyna), plg. liet. šmikis ‘die Vorschnur an der Peitsche’ (Chr. Mielcke, Wb., I, 279; F. Kurschat, Wb., 391; G. H. F. Nesselmann, Wb., 528); ‘virvelės galiukas prie botago, iš linų nuvytas’ (Dovilai, Gaurė) – skolinys iš vokiečių kalbos, plg. vok. Schmicke ‘Ende der Peitschenschnur’⁵⁹. Liet. šmikis ‘botago’ reikšmė atsirado jau pačioje lietuvių kalboje. Lietuvių kalbos tarmėse žodis šmikis labai plačiai vartojamas ‘n a u d ė l i o, n e i š m a n ė l i o, nerimto žmogaus’ reikšme. E. Frenkelio žodyne spėjama, jog tokiai reikšmei atsirasti galėjęs turėti įtakos lenkų kalbos žodis smyk ‘berniokas, nenaudėlis’. Tačiau, prisimenant botago ir su juo susijusių sąvokų pavadinimų semantinę raidą, ‘nenaudėlio’ reikšmė lietuvių kalboje galėjusi atsirasti ir be kokios nors pašalinės įtakos. Daug įvairios kilmės varymo bei mušimo įnagių pavadinimų esama būdingų tik latvių kalbai: Lat. ādainica ‘lederne Peitsche’, ādenica, ādunica (EM, I, 236; EH, I, 192), plg. lat. āda ‘der Balg, das Leder’, liet. óda. ⁵⁶ A. Brückner, Sl. et., p. 168; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 22. ⁵⁷ F. Slawski, Sl. et., I, p. 402–403. ⁵⁸ K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 111; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 696. ⁵⁹ K. Alminauskis, Die Germanismen des Litauischen, p. 130; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 1013. 69 Lat. atvītene ‘eine zurückgeflochtene Peitschenschnur; eine Kosakenpeitsche’ (EH, I, 181), plg. lat. atvīt ‘losflechten, trennen’. Lat. baīce ‘eine kurze, dicke Peitsche’, baīcene (EM, I, 249), J. Endzelīno nuomone, veikiausiai perdirbta vok. Peitsche (wohl eine Umbildung von d. Peitsche). Dėl žodžio pradžios b- ir p- santykio plg. lat. brusaks ‘der Prussak’, lat. bakškis: lat. pakš(k)is, lat. bęka : lat. pęka, lat. bires : lat. pires, lat. blakts, liet. blākė : lat. plakts ir kt.60 Vok. Peitsche savo ruožtu yra skolinys iš slavų (randamas jau XIV a. vokiečių kalbos paminkluose)61. Lat. bembele ‘eine Peitsche, namentlich die Peitsche der Zigeuner’ (EM, I, 278), bèmbele ‘ein Knüttel (zum Schlagen)’ (EH, I, 212), plg. lat. bèmbelis ‘ein Schimpfwort (in Bezug auf Menschen (vom kleinen, hässlichen, dickbäuchigen Kindern), Tiere (von dickbäuchigen Kälbern und Pferden) und verkrüppelte Bäume’, bემბere ‘ein Mädchen von kleinem Wuchs’, bemberis ‘ein knotiger Baum; eine krumme, schlecht gewachsene Birke’, plg. t. p. liet. bimbìlas. Lat. biktala ‘die Zigeunerpeitsche’ (EM, I, 295), biktiņš ‘Prügel’, nùobiktalât ‘durchprügeln’ gali būti garsažodinės kilmės žodžiai, plg. lat. bika, biku ‘Interj., ein Stossen, Schlagen bezeichnend’, bikât kājas ‘mit den Füssen auf den Boden schlagen’ (EH, I, 218). Lat. cùcine ‘eine Peitsche zum Schweinehüten’ (EH, I, 280), plg. lat. cūka ‘das Schwein’. Lat. čūnčurs ‘eine zu kurze Peitsche’ (EM, I, 421), plg. lat. čūnčurs ‘etwas Verwickeltes, Zotteliges der Knäuel, der Klumpen; einer der sich sehr warm anzukleiden pflegt’, čūnčuris ‘jem. dem die Arbeit nicht von statten geht’, čūnčuriski ‘gekrümmt’. Lat. derža ‘eine kurze Peitsche, deren Stiel aus einem Ziegen- oder Hasenfusse besteht Setzen; eine grosse Peitsche, eine Zigeunerpeitsche’ (EM, I, 458), J. Endzelīno nuomone (su ?), iš pradžių reiškęs odinį botagą, plg. liet. diržas. Lat. dimbā ‘Ochsenziemer’ (EM, I, 467) veikiausiai reikėtų sieti su lat. timbā ‘etwas langsam machen’ (nu timbā, timbā! sagt man um ein faules und schwaches Pferd anzutreiben); mit Mühe tragen’, timbā ‘ein Stoff, der dicker ist, als gewöhnlich’. Lat. diņķene ‘eine Reitpeitsche aus einem Ochsenziemer’, diņķavniea, diņķenice ‘ein Ochsenziemer; eine Reitpeitsche aus einem Ochsenziemer’ (EH, I, 321), plg. lat. diņķis ‘das männliche Zeugungsglied (besonders eines Ochsen)’ < vid. vok. žem. dink ‘penis’. Lat. dratka ‘eine Peitsche; die Rüge’ (EM, I, 491) veikiausiai reikėtų sieti su lat. drāte ‘der Draht’ < vid. vok. žem. drāt, plg. lat. drātēt ‘schelten’, drātīt ‘schlagen, prügeln’, drātējens ‘die Rüge=bäriens’ (EH, I, 331), plg. t. p. liet. dratinis. Lat. dūrtēne ‘eine dicke, scharfe Reitpeitsche; ein Prügeln’ (EM, I, 520): lat. dūrt ‘stechen, stossen’, liet. dūrti. Lat. dzenamais ‘etw., womit man treibt, ein Stock, eine Peitsche u. a.’ (EM, I, 544): lat. dzīt ‘treiben, jagen’. 60 J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, p. 251–252; V. Kiparsky, Scando-slavica, 14, p. 73–97. 61 F. Kluge, Et. Wb., p. 537. 70 Lat. džala ‘?’ (čigānam brenga džala BW. 33554, 6, EH, I, 365) veikiausiai < lat. džāndžala. Lat. džāndžala ‘die Zigeunerpeitsche’, džandala (EM, I, 563), džandželīte (EH, I, 365), džendžala (EM, I, 563), džendžele (EH, I, 365), džīndžala (EM, I, 564; EH, I, 365), džindžauska (EM, I, 564), džīndža ‘eine Weiden- od. Birkengerte oder eine Peitsche’ (EH, I, 365), plg. t. p. džandžalāt ‘schlagen’, džāndžalēt, džendžalāt, džindželēt, džindžuot, džindžalāt, džindžalēt, džindžināt ‘die Peitsche schwingen’, džindžalnieks ‘ein Zigeuner’. Veikiausiai garsžodinės kilmės žodžiai, plg. lat. džindž ‘Interj. zur Bezeichnung eines klirrenden Lautes’, džindžēt ‘klingen’, džindžulis ‘eine schlechte Glocke; eine Taschenuhr’, plg. t. p. liet. džendžioras. Lat. elvete ‘eine Hirtengerte, Rute zum Prügeln’ (EM, I, 569), plg. liet. elvytōs ‘beržinė sūpynės kartis’, alvytà ‘susukta vytis (karklas)’, lat. elvede ‘ein junger, armdicker Tannenbaum, dessen dünnes Ende, in eine klūga verwandelt, zum Befestigen der Flösser am Ufer dient’, gal būt, ir pr. alodde ‘Haspe=Türband, mittels dessen die Tür in die Angeln gehängt wird’ (Elbingo žodynėlio 541 žodis)62. Lat. ganeklis ‘die Hirtenrute’ (EM, I, 599), ganenīca (EM, I, 600) : lat. gans ‘der Hirt’, ganīt ‘hüten, weiden’. Lat. grīndža ‘eine Zigeunerpeitsche’ (EH, I, 406) galėjo kartais disimiliacijos būdu atsirasti iš lat. džindža. Lat. kaltine ‘die dicke, lederne Kosakenpeitsche’ (EM, II, 145) : lat. kalt ‘schmieden; schlagen; beschlagen’. Lat. kaūka ‘eine Zigeunerpeitsche’ (EM, II, 173): lat. kāukt ‘heulen’, plg. t. p. lat. kaūka ‘das Geheul, der Sturmwind; der Schreihals, der Heulende, ein Weinerlicher Mensch’. Lat. kazāčene ‘die Kosakenpeitsche’ (EM, II, 183) : lat. kazāks ‘der Kosak’. Lat. līcene ‘die Peitsche’ (EM, II, 476) – J. Endzel̄ynas sieja su lat. līkt ‘sich biegen, krumm werden, sinken, knicken’. Lat. liētēne ‘eine kurze Peitsche’ (EM, II, 507) – J. Endzel̄ynas abejodamas sieja su lat. liēt ‘giessen; hauen, schlagen’. Siejimas labai patikimas, plg. liet. liēt kam par galvu; liēt kam ar riksti pa pakauļ (EH, I, 757). Lat. lūnte ‘die Peitsche’, lūntaga (EM, II, 514) – skolinys iš vokiečių kalbos63, plg. vok. die Lunte ‘d纲gtis, knatas; uodega (medžiotojų kalboje)’. Forma lūntaga veikiausiai atsirado pagal formą pātaga. Lat. luot̄ega ‘eine Peitsche; eine Rute, ein Stock, eine grosse Rute’ (EH, I, 768), luōtaga ‘die Rute, etwas zum Schlagen (ein Strick, eine Peitsche)’ (EM, II, 528–9, EH, I, 768), lūtaga (?) ‘eine biegsame, geschmeidige Rute’ (EM, II, 520) : lat. luotāt ‘schlagen’. Gali čia kartais būti ir savotiškai „sulatvintos“ lat. lūntaga formos. Lat. miseklis ‘eine Zigeunerpeitsche’ (EH, I, 818), gal būt, reikėtų sieti su lat. mizeklis ‘die Harnröhre’, mizeknis ‘das männliche Geschlechtsglied (von Hengsten, Stieren, Schafböcken)’, mislis ‘das männliche Glied, namentlich der Pferde’, plg. liet. myžėklis. Iš kitos pusės, yra įmanoma lat. miseklis sieti su lat. mizuot ‘hauen, schlagen, prügeln’, kurio pagrindinė reikšmė yra ‘abrinden, abschälen’ (plg. lat. misuot (?) = mizuot). Dėl lat. mizuot reikšmės pasikeitimo plg. liet. 62 K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 429; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 120–121; J. Endzelīns, Senprūšu valoda, p. 140. 63 J. Sehwers, Sprachlich - kulturhistorische Untersuchungen, p. 74. 71 lūpti ‘imti žievę, luobą, kevalą’→‘mušti, į kailį duoti’. Tačiau pirmasis aiškinimas, atrodo, yra labiau įmanomas. Lat. peizere ‘die Peitsche’ (EM, III, 193; EH, I, 219), plg. lat. pēizēt ‘vergeuden’, peizāt ‘verspotten, materiell schädigen’, peiza ‘dünnes Bier’, peizeris ‘ein leichtsinniger, dummer Mensch’, peizums ‘einer der lärmt, Radau macht’. Lat. pempe ‘eine kurze Peitsche’ (EM, III, 199), plg. lat. pempe ‘der kurze Schwanz der Schweinen, Stumpfschwanz der Pferde’, pempele ‘ein kleines, dickes Mädchen; ein Mensch von untersetztem Körperbau’ (EH, II, 222), pempis ‘der Bauch, ein dicker Mensch’, pimpis ‘männliches Glied’. Toliau šie žodžiai sietini su lat. pempt, pampt, lie. pañpti. Lat. pička ‘eine Peitsche; eine geschmeidige Rute’, pička (EM, III, 230) — senuosiuose latvių kalbos paminkluose (G. Mancelio, G. Elgerio, J. Langijo raštuose), o gana dažnai ir tarmėse aptinkamas žodis. Jo šaltinis vok. žem. pietske ‘Peitsche’⁶⁴. Iš vok. žem. pietske kilo ir est. piitsk. Lat. pikene ‘ein Instrument zum Schlagen; eine kurze (geteerte) Peitsche’ (EM, III, 214), pastaroji reikšmė rodytų, jog pikene iš pradžių reiškęs derva išteptą („pikuota“, lat. pikis liet. pikis, est. pikk < vid. vok. žem. pik) botagą, plg. t. p. lat. pjikenēt ‘mit der Peitsche schlagen’. Lat. pipa ‘die Peitsche’ (EM, III, 221), pipka ‘die Peitsche; ein zusammengedrehtes Tuch, damit man schlagen kann’ (EM, III, 222) veikiausiai sietini su lat. pipis ‘die Ecke, der Zipfel eines Getreidensackes; das männliche Glied’, pipiņš ‘eine deminutivische Bezeichnung des männlichen Gliedes’, pipaste ‘eine Kuh mit kurzem Schwanz’, plg. t. p. lat. pipāt ‘peitschen’, lat. pipka ‘ein Säufer, Trunkenbold’. Lat. pleņica ‘eine flache Lederpeitsche’, pleņica, pleņice (EM, III, 336), plemiča ‘peramais rīks vergu laikus’ (EH, II, 291) < rus. плетеница ‘плетеница’: rus. плести (В. Даль, Сл., III, 123). Lat. riņguotne ‘eine Art Peitsche mit kurzen Stiel’ (EM, III, 528), plg. lat. riņgalts ‘der Sattel-, Ringgurt’, ringuts < vok. Ringgurt⁶⁵. Lat. sipsna ‘eine starke Rute, auch — ein Riemen zum Prügeln (= siksna)’ (EM, III, 842) K. Būga siejo su liet. šipulys, šipti⁶⁶, J. Endzelynas buvo linkęs sieti su skr. śiphā ‘dünne Wurzel, Rute’ arba śepáḥ ‘penis’. Mums atrodo, jog, laikant žodžio sipsna reikšme ‘ein Riemen zum Prügeln’, būtų įmanoma jį aiškinti kilus iš siksna (= liet. šìkšna). Lat. sislis ‘ein Stock, überhaupt ein Instrument zum Schlagen’ (EM, III, 849): lat. sist ‘schlagen’. Lat. sitamais ‘etwas, damit man schlägt, ein Knüppel’ (EM, III, 849, 850): lat. sist ‘schlagen’. Lat. skabene ‘was zum Schlagen dient = sitamais’ (EM, III, 863) J. Endzelynas linkęs sieti su lat. skabīt ‘Äste abhauen, (be)kappen’, plg. lat. atskabene ‘ein abgebrauchter Badstubенquast’ (EM, I, 191). Lat. strūpene ‘eine Hirtenrute’, strūpene (EM, III, 1098) J. Endzelynas linkęs sieti su lat. strupjs ‘kurz abgestutzt, kurz angebunden’. ⁶⁴ J. Sehwers, Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen, p. 89. ⁶⁵ Ten pat, p. 101. ⁶⁶ K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 600, II, p. 316, 618. 72 Lat. škęste ‘eine (lange) Rute; eine Hirtenrute (mit schlanken Zweigen); eine Strohdachrute’ (EM, IV, 29) mėginama sieti su liet. sketerà ‘gyvulio nugara, kūbrys; kūbrio šeriai’, rus. щетина ‘šeriai’⁶⁷. Lat. škina ‘eine Rute, eine Hirtenrute, eine dünne und lange Stange, eine Angelrute, eine Strohdachrute’, škinaga ‘eine Hirtenrute, eine lange Rute zu Wispeln oder Körbeflechten, eine Angelrute’ (EM, IV, 41; EH, II, 636) J. Endzelynas linkęs sieti su lat. škīt ‘abblatten, abstreifen, abpflücken’. Lat. šmīkšenica ‘eine Rute od. Peitsche’ (EH, II, 649) : lat. šmīkstēt ‘knallen, klatschen, schnalzen, pfeifen’ (plg. braucuot pātaga pa gaisu (gar ausīm) vien šmīks-tēja), šmīkšēt. Lat. švaka ‘eine Rute, ein biegsamer Stock zum Schlagen’ (EM, IV, 113) – veikiausiai garšažodinės kilmės, plg. lat. ledus saka: brika braka; zuobeniņi švika švaka (BW. 31971 var., EM, IV, 113). Lat. vebikis ‘šitamais’ (EM, IV, 514), plg. lat. vebe ‘ein fingerbreites, aus Schnüren gewebtes Band’. Lat. vembele ‘eine Rute; eine dicke Rute; eine kurze, dicke Rute zum Schlagen; eine Hirtenrute’, vembelis (EM, IV, 536), vembele ‘ein kürzer Knüppel’ (EH, II, 770) – skol inys iš Pabaltijo suomių, plg. est. vemmal (kilm. vemble) ‘Prügel, Knüppel’, suom. vempele⁶⁸. Lat. zeliga ‘ein Streitkolben; Peitsche mit einem eisernen Kolben’ (EM, IV, 704) veikiausiai reikėtų sieti su lat. zelēt ‘kauen, prügeln’. Lat. zipsna (rašoma ir su -b-) ‘eine starke Rute; der Riemen, ein lederner Gürtel=siksna’ (EM, IV, 725), plg. t.p. lat. zipât ‘schlagen’, zipene ‘eine Rute’, zipsnât ‘schlagen’. Gal būt, lat. zipsna reikėtų kildinti iš lat. sipsna, o pastarąjį sieti su lat. siksna. Lat. žebenica ‘eine lange Hirtenrute’ (EM, IV, 799), plg. lat. žebeklis ‘ein ästiges Holz, ein ästiger Stock’, žābeklis ‘das Stöckchen od. die Dornen, womit man einem jungen Tier das Maul so umzäunt, dass es nicht saugen kann’, kurie toliau sietini su liet. žābas, žābōti⁶⁹. Vieną mušimo įnagio pavadinimą randame ir prūsų kalbos paminkluose – tai Elbingo žodynėlio 315 žodis – Brusgis Geysel. Šis žodis yra parašytas po virvės pavadinimų ir veikiausiai reiškia ‘botagą’. Pr. brusgis kilmė gana neaiški, veikiausiai, kaip daro R. Trautmanas⁷⁰ ir J. Endzelynas⁷¹, jį reikėtų sieti su liet. brūzgai ‘tankūs, menki krūmai’, brūžgas ‘žabaras, virbas, šakalys’, bruzgōtas ‘pagalys, šakalys’, brūzgulys ‘pagalys; kilpa su brankteliu kiaulės snukiui užveržti; pagalys šiaudų kūliams rišti’ ir kt. Vadinasi, pirminė pr. brusgis reikšmė būtų ‘lazda’, dėl semantikos plg. vok. die Geissel ‘botagas’: sen. skand. geisli ‘lazda’⁷². ⁶⁷ K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 599, II, 315, 617; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 803–804; M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 450–451. ⁶⁸ V. Thomsen, Beröringer mellem de finske og de baltiske (litauisk-lettiske) Sprog, p. 286. ⁶⁹ E. Fraenkel, Et. Wb., p. 1282–1283. ⁷⁰ R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmäler, p. 314. ⁷¹ J. Endzelīns, Senprūšu valoda, p. 154. ⁷² F. Kluge, Et. Wb., p. 242. 73 Kaip matome, baltų (lietuvių ir latvių) kalbose esama labai daug siauriau ir plačiau vartojamų gyvulių varymo ar mušimo įrankių pavadinimų. Didelė dalis šių pavadinimų į baltų kalbas atėjo iš slavų kalbų (liet. botagas, lat. pātaga, liet. bižūnas, lat. bižūne, liet. kančiūkas, lat. kančūka, liet. knūtas, lat. knute, liet. nagaika, lat. naika, liet. pastarānka, lat. pastrunkis, liet. pitka, lat. pitka, liet. pletnìa, lat. pletne, liet. barborā, liet. kiestenius, liet. rāpn ykas, lat. plenica). Į latvių kalbą vienas kitas šios rūšies slavizmas galėjo patekti ir per lietuvių kalbą. Tarp latvių kalbos mušimo įnagio pavadinimų randame ir skolinių iš vokiečių kalbos (lat. baice, lunte, pīcka, ringuotne). Lietuvių kalboje jų beveik nepasitaiko (liet. šmikis). Baltų kalbose esama nemaža garsazodinės kilmės mušimo įnagiu pavadinimų (liet. bimbilas, liet. bindza, liet. bričius, liet. džendžioras, liet. džiungāras, lat. biktala, lat. dañdala, lat. džandžala, lat. šmikšenica, lat. švaka). Artimas semantinis ryšys tarp mušimo įnagio ir membrum virile pavadinimų. Dalis mušimo įnagio pavadinimų vartojama ‘netikusio, nerimto žmogaus, valkatos’ reikšme. SUTRUMPINIMAI I APh – Archivum Philologicum, I–VIII, Kaunas, 1930–1939. B – Lexikon Germanico-Lithvanicum et Lithvanico-Germanicum, darinnen… von Jacobo Brodowskij (XVIII amž. pradžios rankraštis, du tomai). BB – Beiträge zur Kunde der indogermanischen Sprachen, herausgegeben von A. Bezzenberger, I–XXX, Göttingen, 1877–1906. E. Berneker, Et. Wb. – Slavisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg, 1908–1913. BrB – Biblia tatai esti Wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai pergulditas per Janą Bretkuną Lietuwos Pleboną Karaliauczuię (1590 m. rankraštis). BrP – Postilla tatai esti Trumpas ir Prastas Ischguldimas Euangeliu… Per Jana Bretkuna… Karaliauczuię… 1591. A. Brückner, Sł. et. – Słownik etymologiczny języka polskiego, Kraków, 1927. Bt. – S. Bythner, Naujas Testamentas… Karaliaučiuj’ Métu MDCCI. C. D. Buck, Dic. – A Dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indo-European Languages, Chicago, 1949. C – Clavis Germanico-Lithuana, rankraštis, parašytas tarp 1673–1701 m. Ch – S. B. Chilinski, Biblio su didžiu dabojimu perguldita Lietuwos žmonėms…, išspaudsta Londone 1660 m. Ch¹ – Biblia litewska Chylińskiego. Nowy Testament. Tom II – Tekst, Poznań, 1958. В. Даль, Сл. – Толковый словарь живого великорусского языка, I–IV, Москва, 1955. В. Добровольский, Сл. – Смоленский областной словарь, Смоленск, 1914. DP – Postilla Catholicka… Per Kūnigą Mikalojiv Davkszą… Wilniui… 1599. EH – J. Endzelīns un E. Hauzenberga, Papildinājumi un labojumi K. Mühlenbacha Latviešu valodas vārdnīcai, I–II, Rīgā, 1934–1946. EM – K. Mühlenbacha Latviešu valodas vārdnīca, rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns, I–IV, Rīgā, 1923–1932. E. Fraenkel, Et. Wb. – Litauisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg–Göttingen, 1955–1966. Б. Д. Гринченко, Сл. – Словарь украинского языка, I–IV, Киев, 1907–1909. J. Karłowicz, Sł. – Słownik gwar polskich, I–VI, Kraków, 1900–1911. J. Karłowicz, A. Kryński i W. Niedźwiedzki, Sł. – Słownik języka polskiego, I–VIII, Warszawa, 1900–1927. 74 E. Klein, Et. Dic. – A Comprehensive Etymological Dictionary of the English Language, I–II, Amsterdam – London – New York, 1966–1967. F. Kluge, Et. Wb. – Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache, unter Mithilfe von A. Schirmer bearbeitet von W. Mitzka, Berlin, 1957. KN – Kniga Nobaznistes Krikščioniškos… antra karta perdrukavota… Kiedaynise… 1653. F. Kurschat, Wb. – Littauisch-deutsches Wörterbuch, Halle a. S., 1883. F. Kurschat, Wb., I, II – Deutsch-littauisches Wörterbuch, I–II, Halle a. S., 1870–1874. KZ – Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, begründet von A. Kuhn, I–XXVIII, Berlin, 1852–1885; XXVIII–XL, Gütersloh, 1887–1907; XLI tt., Göttingen, 1907 t. t. J. Langija Vrd. – E. Blese, Nīcas un Bārtas mācītāja Jāņa Langija 1685. gada latviski – vāciski vārdnīca ar īsu latviešu gramatiku, Rīgā, 1936. LKK – Lietuvių kalbotyros klausimai, Vilnius, 1957 tt. LKŽd. – Lietuvių kalbos žodynas, I, red. J. Balčikonis, Vilnius, 1941; II, red. J. Balčikonis, Kaunas, 1947; III–V, atsak. red. K. Ulvydas, Vilnius, 1956–1959; VI–VII, atsak. red. J. Kruopas, Vilnius, 1962–1966; I, 2 leid., atsak. red. J. Kruopas, Vilnius, 1968. K. Lokotsch, Wb. – Etymologisches Wörterbuch der europäischen (germanischen, romanischen und slavischen) Wörter orientalischen Ursprungs, Heidelberg, 1927. LP – Lingua Posnaniensis, Poznań, 1949 tt. V. Machek, Et. sl. – Etymologický slovník jazyka českého a slovenského, Praha, 1957. M. Mayrhofer, Et. Wb. – Kurzgefasstes etymologisches Wörterbuch des Altindischen, I–III, Heidelberg, 1956 tt. G. Manceli̇s, Lettus – Lettus, Das ist Wortbuch, Sampt angehengten täglichem Gebrauch der Lettischen Sprache, Erster Teil, Riga… M.DC.XXXVIII. Chr. Mielcke, Wb. – Littauisch-deutsches und Deutsch-litauisches Wörter-Buch…, Königsberg, 1800. MP – Postilla Lietuwiszka… Wilnivy per Jokubą Morkuną… Metuose… 1600. Mž – Mažvydas. Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams, spaudai parūpino J. Gerullis, Kaunas, 1922. G. H. F. Nesselmann, Wb. – Wörterbuch der Littauischen Sprache, Königsberg, 1851. И. И. Носович, Сл. – Словарь белорусского наречия, Санктпетербург, 1870. И. Я. Павловский, Р.-н. сл. – Русско-немецкий словарь, Рига, 1900. J. Pokorny, Et. Wb. – Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, I, Bern und München, 1959. А. Преображенский, Эт. сл. – Этимологический словарь русского языка, Москва, 1910 – 1914. P. Ruhig, Lex. – Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon, Königsberg, 1747. F. Sławski, Sł. et. – Słownik etymologiczny języka polskiego, I–II, Kraków, 1952–1965. SP – Šȳrwyds Punktay sakimu… Teil I: 1629. Teil II: 1644… herausgeg. von F. Specht, Göttingen, 1929. StB – Studi Baltici, Roma, 1931 tt. C. Szirwyd – Dictionarium trium linguarum… Quinta editio… Vilnae… M.DCC.XLII. Н. М. Шанский, Эт. сл. – Этимологический словарь русского языка, I, Москва, 1963–1968. M. Vasmer, Et. Wb. – Russisches etymologisches Wörterbuch, I–III, Heidelberg, 1953–1958. A. Walde, Et. Wb. – Lateinisches etymologisches Wörterbuch, I–II, Heidelberg, 1938–1954 II air. – airių av. – Avestos afgan. – afganų baltr. – baltarusių alb. – albanų bulg. – bulgarų angl. – anglų chorv. – chorvatų arm. – armėnų ček. – čekų aukšt. – aukštaičių dial. – dialektinis 75 est. — estų germ. — germanų got. — gotų gr. — graikų het. — hetitų ide. — indoeuropiečių isl. — islandų isp. — ispanų karel. — karelų kaš. — kašubų lat. — latvių lenk. — lenkų liet. — lietuvių lyv. — lyvių lot. — lotynų lūž. — lūžičėnų n. — naujoji pers. — persų pr. — prūsų pranc. — prancūzų rus. — rusų sen. — senovės serb. — serbų serb.-chorv. — serbų-chorvatų skand. — skandinavų skr. — sanskrito slav. — slavų slov. — slovėnų slovk. — slovakų suom. — suomių tarm. — tarminis tot. — totorių ukr. — ukrainiečių veps. — vepsų vid. — vidurio vok. — vokiečių žem. — žemaičių ИЗ ИСТОРИИ ТЕРМИНОЛОГИИ ЖИВОТНОВОДСТВА В БАЛТИЙСКИХ ЯЗЫКАХ А. САБАЛЯУСКАС Резюме Названия стада. В балтийских языках, особенно в литовском, существует очень много названий стада: литовские — bandā, kaimenė, guotas, kėltuva, pėkus, gyvuliai, gyvis, goniava, gonā, gardas, stōdas, armuo, gaibjė, pūlkas, tabūnas, латышские — luopi, bars, ganeklis, pulis и др. Чаще всего это старые слова балтийского происхождения. Особенный интерес представляет литовск. bandā, которое в говорах литовского языка и в письменных памятниках употребляется в следующих значениях: ‘стадо’, ‘хлеба (также лён), посеянные для себя батраком, сыном или младшим братом крестьянина’, ‘земля, где посеяна bandā’, ‘натуральная прибавка к жалованью батрака’, ‘натуральное жалованье батрака’, ‘польза, имущество, достояние, собственность, деньги’, ‘буханка’. Первоначально литовск. bandā по всей вероятности означало ‘животное’, а из этого значения постепенно развивались другие более новые значения. Литовск. bandā зафиксированно в документах, написанных не на литовском языке, еще до появления письменных памятников литовского языка. В разных значениях это слово попало в латышский, а также в славянские языки. В славянских языках это слово встречается и в значениях, неизвестных для литовского языка, так, например, в говорах белорусского и украинского языков слово бонда употребляется в значении ‘корова, предназначенная в приданое невесте’. Некоторые древнепрусские топонимы и антропонимы как будто свидетельствуют, что и в древнепрусском языке существовало когда-то слово, соответствующее литовскому bandā. Литовск. bandā многие исследователи связывают с и.-е. *bhendh- ‘связать’. Но семантическая сторона этой этимологии вызывает некоторые сомнения. Литовск. kaimenė ‘стадо’ следует связывать с литовск. káimas ‘село, деревня’. Интересно отметить, что даже география данных слов в общих чертах совпадает. Очень неясного происхождения является литовск. guotas ‘стадо’. Как с литовск. gan- jā ‘банда, шайка, свора’, góvėda ‘сброд, толпа’, так и с и.-е. *guou- ‘скотина; скот’ его связь очень гипотетическая. Литовск. kėltuva ‘скотина; скот’ в восточных говорах литовского языка употребляется и в значении ‘стадо’. Так употреблялось оно и в древней письменности. Литовск. kėltuva: литовск. kėlti ‘поднимать’. 76 Литовск. rėkus первоначально тоже означало ‘скотина; скот’, но в древней письменности, а иногда и в говорах, данное слово употребляется и в значении ‘стадо’. Особый интерес представляет тот факт, что литовск. gyvuliai ‘скот, стадо’ образует довольно компактный ареал с белорусск. жывіла, польск. zwierzęta. Не исключена возможность, что белорусск. жывіла в таком значении возникло под влиянием литовск. gyvuliai. В древней письменности, а также в литовских островах на белорусской территории в значении ‘стадо’ употребляется слово gyvis. Оба эти названия стада неотделимы от и.-е. *gʷi- (литовск. gy-, слав. ži-). Литовск. gōniava ‘стадо’, gonà: литовск. ginti ‘гнать’. Литовск. gardas в значении ‘стадо’ употребляется только в древней письменности. Первоначальное значение этого слова — ‘загородка, огороженное место; стойло’. Из данного значения возникло и значение ‘стадо’. Литовск. stodas, tabūnas, pulkas (латышск. pulks) являются заимствованиями из славянских языков. Литовск. artimo ‘стадо’ зафиксировано только в переводе Библии, сделанном А. Баранаускасом, где оно возникло под влиянием латинск. armentum ‘крупный скот; стадо, табун’. Литовск. gaibje впервые зафиксировано в одном рукописном словаре XVII века. Оттуда оно попало в рукописный словарь Я. Бродовского, а отсюда — в словарь Ф. Нессельманна. Но структура данного слова указывает на то, что оно не является достоверным фактом литовского языка. Латышск. lūpri ‘стадо’: латышск. lūprs ‘скотина, животное’ (ср. албанск. lopē ‘корова’). Латышск. bars ‘стадо, табун, свора’: латышск. bērt ‘сыпать’, литовск. berti, литовск. bāras ‘участок, полоса’. Латышск. ganeklis ‘стадо’: латышск. ganīt ‘пасти’, литовск. ganyti. Латышск. pulis в значении ‘стадо’ возникло из значения ‘куча, множество, толпа’. Вообще в балтийских названиях стада довольно часто встречается развитие значений: ‘множество, толпа’→‘стадо’, ‘животное; скот’→‘стадо’. Названия пастухов. В литовском языке сохранилось древнее и.-е. название пастуха — piėtuō (: др.-греч. ποιμήν и др.). Данное название пастуха по всей вероятности употреблялось также в древнепрусском и в латышском языках. Балтийское название пастуха проникло в прибалтийско-финские языки, ср. финск. paimen ‘пастух’ и др. В литовском и латышском языках употребляются названия пастуха, происходящие от литовск. ganyti ‘пасти’, латышск. ganīt. Далее эти слова надо связать с литовск. ginti ‘гнать’, латышск. dzīt, русск. гнать и др. В литовском языке находим целый ряд названий, происходящих от соответствующих названий домашних животных, ср. arklininkas ‘конепас’: литовск. arklys ‘лошадь’, avinininkas ‘овчар’: литовск. avis ‘овца’, jautininkas ‘пастух быков’: литовск. jautis ‘бык, вол’, karvišius ‘пастух коров’, kārvinininkas : литовск. kārvė ‘корова’ и др. Литовск. avčiorius ‘овчар’ < польск. owczarz. Латышск. šēperis ‘овчар’ < немецк. Schäfer. В литовском языке находим несколько названий старшего пастуха. Чаще всего употребляются названия kerėdžius и skerdžius (с добавочным s, ср. литовск. kregždė ‘ласточка’; skregždė, keterà ‘шейный гребень’: sketerà и др.). Данное название старшего пастуха имеет надёжную этимологию: оно связывается с и.-е. *kerdh- ‘очередь, стой; стадо’. В древнепрусском языке сохранилось слово этого корня kērdan (винит. п. ед. ч.) ‘время’. В древности данное слово в значении ‘очередь, слой’ по-видимому употреблялось во всех балтийских языках. Об этом свидетельствует финск. kerta ‘слой, пласт; раз, однажды’, позаимствованное из балтийских языков. Литовск. kerėdžius, skerdžius довольно часто встречается в русских, белорусских, польских документах, относящихся к Литве. По своей семантике очень близко к литовскому kerėdžius, skerdžius стоит и литовск. dienìnis ‘старший пастух’ (: литовск. dienà ‘день’). Данное название употребляется лишь в небольшом районе восточно-литовских говоров. 77 Литовск. viršininkas ‘старший пастух’: литовск. viršus ‘верх’. В конце XIX века литовский языковед Й. Яблонскис (1860—1930) ввел это слово в литературный язык, придавая ему новое значение — ‘начальник’. Литовск. bandìlis ‘старший пастух’, bandìžius, bandìnis : литовск. banda ‘стадо’. В лингвистической литературе уже со времен А. Бецценбергера в значении пастуха встречается литовск. tvarklas. Данное слово в таком значении дается также и в этимологическом словаре литовского языка Э. Френкеля. А. Бецценбергер слово tvarklas взял из рукописи Бреткунасского перевода библии. Но, как нам удалось выяснить, в лингвистическую литературу tvarklas в значении ‘пастух’ попал по недоразумению. Как видно из немецкого издания библии 1549 года, неправильно была истолкована фраза: „und wie ein Herd on hirten“. В данной фразе слово hirten соответствует немецкому Hürde. Следовательно и Бреткунасское tvarklas в данной фразе употребляется не в значении ‘пастух’, а в значении ‘загон’. Литовск. pastýrius ‘старший пастух’, pulkavnykas, а скорее всего и ustòvas являются заимствованиями из славянских языков. В литовском языке находим и ряд названий специальных помощников старшего пастуха — paganìkas, pàganas: литовск. ganýti ‘пасти’, pavarininkas, pavarinis: литовск. varyti ‘гнать’, pirmininkas: литовск. pìrmas ‘первый’, šalininkas: литовск. šalis ‘страна’. Названия хлеба. В балтийских языках находим довольно много названий хлеба разного происхождения. В литовском языке наиболее распространенное название tvártas. Первоначальное значение этого слова ‘огороженное место’. В таком значении данное слово встречается в древней литовской письменности, а также в словарях литовского языка бывшей Восточной Пруссии. Литовск. tvártas ‘хлев’: литовск. tvérti ‘огораживать’. С литовск. tvártas по-видимому надо связывать и др.-прусск. coaris (toaris). Литовск. gùrbas в значении ‘хлеб’ употребляется в части восточных говоров литовского языка. В таком значении литовск. gùrbas зафиксировано уже в словаре К. Ширвидаса (издание 1629 г.). Вообще данное слово в говорах литовского языка является очень многозначным — ‘корзина, плетенка’, ‘верх повозки, плетенный из прутьев’, ‘ясли (для скота)’, ‘клетка для домашних птиц’, ‘гнездо’, ‘конура’, ‘отдельная часть хлева (для овец, поросят)’, ‘скотный двор; загон’, ‘клетка для зверей’, ‘особый вид улья, покрытого соломой’ и др. Происхождение литовск. gùrbas окончательно не выяснено. Нам кажется, что для выяснения происхождения этого слова надо разграничить его значения. Литовск. gùrbas ‘хлеб’, употребляемое в Восточной Литве, является исконным балтийским словом, а gùrbas ‘корзина, плетенка’, употребляемое чаще всего в Западной Литве, а также другие с gùrbas ‘корзина, плетенка’ тесно связанные значения в литовский язык проникли из немецкого языка. Латышск. gùrba, gùrbs в значении хлеба не употребляется. Не исключена возможность, что в латышский язык данное слово попало из литовского языка. Литовск. kùtė ‘хлев’ употребляется в северной части Литвы. Форма kùts широко употребляется в латышском языке. Вопрос происхождения этого слова очень сложный. Скорее всего прав Я. Эндзелин, предполагавший, что литовск. kùtė может быть заимствованием из латышского языка. На такую возможность указывает и география литовского слова. Более древняя форма латышского kùts могла быть *kunt, а тогда это название хлева по всей вероятности можно было бы связать с русск. кут ‘угол, зауголок; вершина или конец глухого захода; угол крестьянской избы, придверный угол’, укр. кут ‘угол, свиной хлев’ и др. Литовск. stalùdas, латышск. stallis, др.-прусск. staldìs являются заимствованиями из немецкого языка (ср. нж.-нем. stall). С этими названиями хлева Э. Френкель связывал и литовское жемайтское stalnė, stalnėlė. Но нам кажется, что литовск. stalnė, stalnėlė надо связывать не с литовск. staldas, а с литовск. stainė ‘конюшня’, stainėlė (относительно фонетики ср. литовск. kùinas ‘кляча’: литовск. kùlnas ‘кляча’). Наше предположение особенно подтверждают тексты литовских народных песен, где употребление форм stalnė и stainė почти абсолютно совпадает. Литовск. pìlė ‘хлев’ употребляется в небольшой части Восточной Литвы. В таком значении данное слово уже встречается в словаре К. Ширвидаса (издание 1642 г.). Литовск. pìlė употребляется также в значении ‘нора, пещера; палатка, шалаш, будка’. В литовских 78 инвентарях, написанных на русском, польском, белорусском языках, литовск. pūnia чаще всего употребляется в значении ‘постройка для жатого хлеба, сена, соломы’. В подобных значениях употребляется и латышск. pūne, pūnis. Латышск. pūnis находим уже в словаре Г. Манцеля (1638 г.). Происхождение данного слова очень неясное. Часть исследователей считают, что это слово позаимствовано балтами из славянских языков, а другая — наоборот: придерживается мнения, что в славянские языки оно попало из языков балтийских. Нам кажется, что последнее мнение является более правдоподобным. Литовск. pãtas в значении ‘хлев’ употребляется на небольшой территории в средней части Литвы. В таком значении слово pãmas находим и в словаре К. Ширвидаса (издание 1642 г.). В подобном значении оно употребляется также в литовских инвентарях, написанных на польском, белорусском, латинском языках. Латышск. pams в значении ‘хлев’ не употребляется, хотя некоторые значения этого слова очень близки значению ‘хлев’. Первоначальное значение латышского слова pams — ‘постройка, в которой было сооружение для отопления, для варки’. В настоящее время как литовск. pãmas, так и латышск. pams больше всего употребляются в значении ‘дом’. Латышск. laidars в значении ‘хлев’ употребляется в западной части Латвии. Первоначальное значение латышск. laidars, литовск. laidaras было ‘загон’. Из этого значения возникло значение ‘хлев’. Литовск. laidaras, латышск. laidars: литовск. leisti ‘пустить, пускать’ латышск. laist. Литовск. dāngtis в значении ‘хлев’ употребляется лишь в небольшой части средней Литвы. В таком значении данное слово находим и в некоторых памятниках древней письменности. Основное значение литовского dāngtis — ‘крышка, покрышка; крыша’. Из последнего значения возникло значение ‘хлев’. Литовск. dāngtis: литовск. dengti ‘крыть, покрывать, накрывать’. Литовск. kūginys в значении ‘хлев’ употребляется лишь в немногочисленной группе восточных говоров. В значении ‘хлев’ данное слово находим уже в сочинениях М. Даукши. Литовск. kūginys ‘хлев’: литовск. kūgis ‘стог; копна’, относительно семантики ср. латышск. gubenis ‘сенной сарай, пуня’: латышск. guba ‘копна; куча’, литовск. gubà ‘копна’. Литовск. abarės в значении ‘хлев’ употребляется на очень небольшом участке средней Литвы. Это слово заимствовано из польского языка, ср. польск. obora. Латышск. klēvs ‘хлев’ употребляется в восточной части Латвии. Оно встречается уже в древней латышской письменности. В латышский язык это слово проникло из славянских языков, ср. русск. хлев, белорусск. хлеў, польск. chlew. В балтийских языках находим довольно много названий хлевов, предназначенных для отдельных сортов животных. Литовск. arklidė ‘конюшня’, arklinis, arkline, arklininkas, arkliņykas, arkliņykė: литовск. arklys ‘лошадь’. Литовск. stainia ‘конюшня’, stajnė, stainis, staininė < польск. stajnia; литовск. stonià < польск. stania. Литовск. strājė ‘конюшня’ < немецк. Streu ‘подстилка, солома’. Литовск. kaniūšnia, kaniūškė, kaniūškė позаимствовано из славянских языков, ср. белорусск. канюшня и др. Литовск. kiaulidė ‘свинарник’, kiaulininkas, kiaulinykas, kiaulinis, kiaulinys, kiaulinė, kiaulinčius, kiaulinyčia: литовск. kiaulė ‘свинья’. Литовск. migìs ‘свинарник’, migėlis, ср. литовск. migìs ‘логовище’: литовск. miegoti ‘спать’. Литовск. svinárnykas < белорусск. сві́нарнік. Др.-прусск. seweynis ‘свинарник’; др.-прусск. swintian ‘свинья’, латышск. sivens. Литовск. avidė ‘овчарня’, avininkas, avinynkas, avinykė, avinė, avikinė, avikinis, avikė, avinyčia: литовск. avis ‘овца’. Литовск. karvidė ‘коровник’, karvininkas, karvinykas, karvininkė, karvinis, karvinys: литовск. kárvė ‘корова’. Названия орудия, служащего для понукания животных. В балтийских языках находим очень много названий кнута, плети, нагайки. Многие названия этих ору- 79 дий в балтийские языки пришли из соседних славянских языков. Приведем более характерные названия. Литовск. botāgas ‘кнут’, латышск. pātaga, pārtaga < белорусск. батог, ср. также др.-русск. batogъ. Литовск. bizi̇̀nas ‘плеть, нагайка’, латышск. bizūne < польск. bizun или белорусск. бізун. Латышск. dāidala ‘цыганский кнут’, dandara — по всей вероятности ономатопоэтического происхождения. Из латышского языка это слово попало в литовский язык, ср. литовск. daīd aras ‘кнут с узлами’. Литовск. kančiukas ‘плеть, нагайка’, латышск. kančuka < белорусск. канчук или польск. kańczuk. Литовск. karbāčius, латышск. karbāča может быть позаимствовано как из немецкого, так и из славянских языков, ср. немецк. Karbatsch, польск. korbacz. Литовск. knūtas, латышск. knute < русск. кнут или польск. knut. Литовск. matāras ‘кнут, верёвка, палка, розга’; литовск. mėsti ‘бросить, кинуть, сновать’. Латышск. matars скорее всего заимствовано из русского языка. Литовск. nagāika, nāika заимствовано из славянских языков, ср. русск. нагайка, белорусск. нагаіка. Латышск. paika, paikas могло быть заимствовано как из литовского, так и из славянских языков. Литовск. pastarānka ‘толстый кнут, скрученный из несколько верёвок’, pastrānka < русск. посторонка, польск. postronek. Латышск. pastrunkis по всей вероятности позаимствовано из восточных говоров литовского языка. Литовск. pitkā ‘короткий кнут, нагайка’, латышск. pitka < польск. pytka. Литовск. pletniā ‘плеть’, латышск. pletne < польск. plełnia. Литовск. vytinis ‘плетёный кнут’, латышск. vitine : литовск. vyti ‘вить, свивать’, латышск. vit. Не исключена возможность, что в латышский язык это слово попало из литовского языка. Литовск. ákstinas ‘остроконечная палка, служащая для понукания животных’: литовск. ákstinas ‘колючка’, akstis. Данное литовское слово по своему семантическому развитию очень напоминает латинское stimulus, ср. латинск. stimulus ‘остроконечная палка, которой погоняли животных’: латинск. stimulus ‘стимул, побуждение, поощрение’, литовск. ákstinas ‘остроконечная палка’: литовск. ákstinas ‘побуждение, стимул, толчок’. Литовск. barbora ‘такая палка, ремённая плеть, верёвка для привязывания плотов’ ≤ польск. barbara. Литовск. bimbilas ‘кнут’, bimbiras : литовск. bimti ‘жужжать’. Литовск. bindza, bendže ‘кнут’ — ономатопоэтического происхождения. Литовск. bričius ‘кнут, плеть’ — ономатопоэтического происхождения. Литовск. džāla ‘плеть, нагайка’ — ономатопоэтического происхождения или заимствовано из латышского языка. Литовск. džīolas ‘плеть, кнут’ — ономатопоэтического происхождения. Литовск. glỹs ‘остроконечная палка, служащая для понукания животных’: литовск. gylys ‘жало’, gilt ‘жалить’. Литовск. gīngīras ‘плеть’ — вернее всего ономатопоэтического происхождения. Литовск. įnagis ‘кнут, плеть’: литовск. įnagis ‘орудие, инструмент’, nāgas ‘ноготь; коготь’, nagingas ‘искусный, умелый’. Литовск. ūpas ‘плетенный кнут, плеть’: литовск. ūpas ‘удар’ < немецк. Hieb. Литовск. kiestienius ‘ременный кнут со свинцовым или железным куском на конце’ < польск. kiescień. Литовск. kurklys ‘плеть’ зафиксировано только в переводе библии С. Б. Хилинского (1660 г.). Литовск. kurklys в древней письменности обозначает ‘скорпион’. Как показывает латинский текст библии, латинск. scorpio Хилинским было переведено kurklys, но латинское scorpio имеет значение не только ‘скорпион’, но и ‘специальный кнут’, так по ошибке Хилинского литовск. kurklys получило новое значение. 80 Литовск. makāras ‘плеть, палка’ — или исконно литовское слово (: makaruoti ‘махать, размахивать’), или заимствовано из польского языка. Литовск. mētena ‘кнут, плеть’ — заимствовано из латышского языка. Литовск. myžinis ‘плеть’, myžeklis: литовск. myžeklis ‘penis’, myžti ‘мочиться’. Литовск. rāpnykas ‘плеть, арапник’ < польск. harapnik. Литовск. rīm̄bas ‘кнут’: литовск. rēmbėti ‘твердеть; рубцеваться; становиться ленивым’, rambus ‘ленивый’. Литовск. stīrnakojis ‘нагайка, плеть’ < stirna ‘косуля’ + kōja ‘нога’. Латышск. dadainīca ‘ременный кнут’: латышск. dada ‘кожа, шкура’. Латышск. baice ‘короткий кнут’ > немецк. Peitsche. Латышск. bembele ‘кнут’: латышск. bēmbelis ‘бранное слово (о пузатых людей или животных)’. Латышск. biktala ‘цыганский кнут’ — ономатопоэтического происхождения. Латышск. diņķene ‘плеть’: латышск. diņķis ‘penis (чаще всего бычий)’ < немецк. dink ‘penis’. Латышск. dūrtēne ‘хлыст, кнут’: латышск. durt ‘колоть’. Латышск. dzārdžala ‘цыганский кнут’ — вернее всего ономатопоэтического происхождения. Латышск. kaltine ‘плеть’: латышск. kalt ‘ковать; долбить’. Латышск. kazācene ‘казачий кнут’: латышск. kazāks ‘казак’. Латышск. liētene ‘короткий кнут’: латышск. liēt ‘лить; бить’. Латышск. lunte ‘кнут’ < немецк. Lunte. Латышск. pempe ‘короткий кнут’: латышск. pempe ‘короткий хвост’. Латышск. piska ‘кнут’ < немецк. pietsке ‘Peitsche’. Латышск. piķene ‘кнут’: латышск. piķis ‘дёготь, вар’ < немецк. pik. Латышск. plenīca ‘ременный кнут’ < русск. пленица. Др. -прусск. brūzgās ‘кнут’ — по всей вероятности надо связать с литовск. brūzgas ‘хворостина, прут’. Как видим, в балтийских языках встречается довольно много названий кнута ономатопоэтического происхождения. Довольно близка семантическая связь между названиями кнута (плети) и названиями membrum virile. Немалая часть названий кнута (плети) употребляется и в значении ‘негодник, бездельник, бродяга’. Данная часть терминологии животноводства указывает на довольно тесные связи языков балтийских со славянскими. 6. Iš lietuvių leksikologijos ir leksikografijos