Iš baltų kalbų gyvulininkystės terminologijos istorijos

IŠ LIETUVIŲ LEKSIKOLOGIJOS IR LEKSIKOGRAFIJOS LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA IŠ BALTŲ KALBŲ GYVULININKYSTĖS TERMINOLOGIJOS ISTORIJOS* A. SABALIAUSKAS GYVULIŲ BŪRIO PAVADINIMAI Ganomam naminių gyvulių būriui ide. kalbos neturi bendro ar bent kiek labiau paplitusio pavadinimo. Dažniausiai atskiros kalbų grupės turi atskirus, semantiš- kai įvairiais būdais atsiradusius pavadinimus, o kartais ir visai artimai giminingų kalbų šie pavadinimai skiriasi. Neturi bendro gyvulių būrio pavadinimo ir baltų kalbos. Liet. banda Lietuvių kalboje dažniausiai vartojamas gyvulių būrio pavadinimas bandė. Tai labai įdomus gyvulininkystės terminologijos žodis. Jo reikšmės, galima sakyti, savotiškai atspindi įvairius gyvulininkystės istorijos etapus ir yra geros semantinės paralelės, aiškinant kitų ide. kalbų panašia reikšme vartojamų žodžių kilmę. Akademiniame lietuvių kalbos žodyne nurodomos septynios šio žodžio reikšmės: 1) gyvulių būrys, kaimenė; 2) samdininko, ūkininko sūnaus ar jaunesnio brolio pasisėti javai (linai); pasėlys; 3) žemė, kurioje banda sėjama; 4) samdininkui duo- damas natūra priedas prie algos; 5) seniau samdininkui mokėta alga (natūra); 6) nau- da, turtas, nuosavybė, dalis; pinigai; 7) nedidokas kepalas, kepaliukas (LKŽd., I, 519—20; antrajame žodyno I tomo leidime reikšmės skirstomos truputį kitaip). Žiūrint į šią reikšmių eilę, kyla mintis, jog pirminė liet. banda reikšmė turėjusi būti “gyvulys, galvijas’, nes tik tada įmanoma minėtų reikšmių raida. Tokią liet. banda reikšmę dar galima įžiūrėti ir senuosiuose lietuvių raštuose, plg.: giwen kaip banda bei neischmintingoses kiaules (1579 m. W2,), iaucziamus ir assitamus ir kitai būndai (1599 m. DP 3403), Daug iaunimo kaip banda labai piggei tapa pardū- ta (Br P, II, 346) ir kt.* Iš šios reikšmės atsirado "gyvulių biirio’ ir “naudos, pinigų, turto’ reikšmės, o iš pastarosios 'pasisėti javai’ bei “Žemė, kurioje tie javai séjami’. Tarp šių visų reikšmių savotiškai išsiskiria ‘kepaliuko’ reikšmė. Šią reikšmę, matyt, reikėtų sieti su ‘samdiniui duodamo natūra priedo prie algos’ reikšme. Veikiausiai *Plg. anksčiau paskelbtus šios srities autoriaus darbus: Ha3Banus 6e3poroBoro ckora, ,,ITpo6- JieMbl HHAOEBpOMNEHCKOoro S513LIKO3HaHHSs“, Mocksa, 1964, p. 59—65; Baltų kalbų naminių gy- vulių pavadinimai, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, X, Vilnius, 1968, p. 101 —190. 1 K. Būga, Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961, p. 664. banda iš pradžių ir buvusi ne šiaip kepaliukas, bet duodamas tarp kitų dalykų ra- gaišio ar duonos kepalas. Liet. banda turi jau senas rašytines tradicijas — šis Žodis užfiksuotas dar prieš pirmųjų lietuvių kalbos rašytinių paminklų pasirodymą. Štai turto reikšme žodis banda randamas jau 1468 m. Kazimiero teisyne: „A KojiH uiH napoObKbl YyKpajĮyTb ITO VY KOro, a (naKt) y CeMb JIKCTY Bepxy nHcCaHO, Kakb 3a KOTOPYI0 TaTOy Ka3HHTH: KOJIH IIepBOe YKpajeTb, WHO ero He BEIlIaTH, a 3aMJaTHTH OOH/IOIO ero; a He GyjieTb GOHJbI, HHO OCNOJAaph ero 3a Hero 3anJaTHTh, © Napo6Ka CKasHHTH H NnpoOuTH...““?. Sia reikšme jis vartojamas ir Pirmajame (1529 m.) Lietuvos statute: ,,Jestli hge parobki kradut’ w okolicy a z licom ich pojmajut’, kotoroje lico budet stojati poitiny hroszej: tohdy majet’ karan byti jako zlodej; a jestliz poltiny lico stojati ne budet’: tohdy majet’ z bondy jeho szkoda placzona byti (=tunc debet solvi damnum ex rebus eius) abo lice wernuti, a z naviazku puhami biti...*3, Liet. banda ‘turto’ ir “algos natiira’ reiks- mémis dažnai aptinkamas ir kituose vėlesniųjų laikų svetimomis kalbomis rasy- tuose Lietuvos dokumentuose*. Iš liet. banda kilo nemaža ir kitų Žodžių, kurių reikšmė artimai susijusi su šio žodžio reikšmėmis: bandykštis "bandos gyvulys, galvijas’ (tiek senuosiuose raštuose — M. Mažvydas, J. Bretkūnas, M. Daukša — , tiek ir tarmėse — Akmenė, Bars- tyčiai, Betygala — randamas žodis; LKŽd., I(2), 640), bandystis (1787 m. išleista- me „Žiwate“; LKŽd., I(2), 641), bandinga “veršinga' (LKŽd., 1(2), 640), bandduti “tarnauti (ganyti galvijus) (LKŽd., 1(2), 639), bandinė "aptvaras bandai laikyti; toliau nuo ūkio esanti ganykla; piemenų pokylis per sekmines; sambūriai' (LKŽd., 1(2), 640), bandinifikas "bandos, galvijų tvartas’ (LK Žd., I(2), 640), bandinifikas ‘ban- dos ganytojas, piemuo; ūkininko tarnas’ (LKZd., I(2), 640), bandisius ‘piemuo’ (LKZd., 1(2), 641), bafidiškas "būdingas bandai, gyvuliskas’ (LKZd., 1(2), 641), bandétis ‘sétis banda; turėti naudos iš ko’ (LKZd., 1(2), 642), bandiiotis “gauti pelną iš pasėlio, pasipelnyti iš bandos’ (LKZd., I(2), 643), bandinis ‘nuosavas’ (LKZd., 1(2), 641), liūosbandė ‘neriSami tvarte jauni galvijai, valininkai galvijai’ (LKZd., VII, 620). Iš čia paminėtų žodžių nuo kitų savo reikšme, atrodo, kiek nutolęs bandinis ‘nuosavas’ (vartojamas Dusetose). Reikšmė ‘nuosavas’, matyt, atsirado iš ‘bandinis, t. y. pasėtas bandoje’, plg. Gaspadarnus linus pabaigém braukt, liko tik bandiniai (Dusetos). Šalia bandinių linų, rugių atsirado ir bandinis puodas, bandinis botagas ir t. t. Liet. banda kai kuriomis reikšmėmis patekusi ir į kaimynų (ne tik raštų, bet ir šnekamąsias) kalbas. Lat. bafida ‘das dem Knechte vom Wirte als Lohn zugeteilte Stiick Feld oder die Aussaat darauf; das Nebengewerbe, Nebenverdienst; Gewinn, Geschift, Profit’, bafids (EM, I, 261 —2; EH, I, 204) vartojama latvių liaudies dainose, pasitaiko kai 2 K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, I, Kaunas, 1941, p. 15. ? K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, I, p. 15—17; J. Jur- ginis, Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, Vilnius, 1962, p. 135—136. 4 K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, I, p. 307—308, 330, 337-341. 8 kuriuose kituose kalbos paminkluose bei tarmése®. Į latvių kalbą žodis bafida kartais galėjo patekti ir per kuršius. Tačiau kadangi kuršių kalbos liekanų tarpe ryškesnių šio žodžio pėdsakų nesama (nebent su juo sietume vietovardį Bandowe®), tai tikslingiau būtų lat. basida laikyti lituanizmu, Pagaliau įmanomas net ir toksai atvejis, jog su tuo žodžiu dalis latvių galėjo susipažinti per lietuvius, kita dalis per kuršius. Latvių kalboje esama ir daugiau žodžių, neatskiriamų nuo lat. barida, plg. lat. baiidinieks ‘ein Knecht, dem der Wirt ein Stiick Land als Lohn abgegeben hat’, baridenieks, moter. g. bandniece, bafiduétiés ‘fiir sich arbeiten, durch Nebenverdienst erwerben’ (EM, I, 262), bandatiés ‘sich mit dem Besden der Lohnfelder (bandas) betdtigen’, band?uét “Nahrung, Nebenverdienst zu erlangen suchen’, bandzéris “wer seine bandas zu vertrinken pflegt’ (EH, I, 204). Lat. bafida gana ryškius pėdsakus palikusi ir latvių toponimijoje, plg. Baiidas- kalns, Baridas-plava, Baridu-purvs, Bandu lauks, Bandu-sils, Bandlauks, Bandainis, Baridene, Bandenes, Barfidenicas, Barfidenieki, Banidnieki, Bandenieku-véjsudmalas, Bandeni“". Latvijoje esama vietovardžių, kurie, gal būt, rodytų, jog latviai kažkada yra tu- rėję ir savo pačių fonetiškai tiksliai atitinkančių liet. banda formą *buoda ar *buode. Tokie vietovardžiai yra lat. Buddes, Buūodel-purys, Buodite, Buodnieki. Šiaip šiuos žodžius linkstama sieti su lat. buéde ‘die Bude’ (< vid. vok. žem. bode), buodnieks ‘der Kaufmann, der Krimer’, tačiau kartais juose gali būti išlikęs ir senasis lat. *buoda ar *buode, atitinkantis liet. banda®. Įvairiomis reikšmėmis liet. banda vartojamas ir baltarusių kalboje, plg. baltr. 6o0nda ‘paplotis, raguolis, bandelė; kepalas, kepaliukas; skerstuvių dovana (kas nešama giminėms ar pažįstamiems, papiovus gyvulį)'**. Kai kuriose baltarusių tarmėse (Bresto srityje, trikampyje tarp Kobryno, Iva- cevičių, Lunineco) žodis 6oxda vartojamas "karvės, duodamos nuotakai kraičiui' reikšme. Tokia reikšme šis Žodis vartojamas ir gretimose ukrainiečių tarmėse". Prūsų kalbos tekstuose žodžio, atitinkančio liet. banda, nerandame. Tačiau esama keleto prūsiškų vietovardžių ir asmenvardžių, kurie liudytų, jog toje kalboje šis žodis galėjo būti, plg. vietovardžius Bandadis, Bandeynen, Bandeln, Banduken“, asmenvardžiūs Bandeyke, Bandiko, Banduke, Bandupe, Bandus**?. Prūsų kalbos paminkluose užfiksuotas kitas žodis, kurį veikiausiai reikėtų sieti su baltišku šios šaknies gyvulio ar gyvulių būrio pavadinimu — tai pr. nienban- den ‘nenaudingai (=unniitzlich)’ (II katekizmo žodis), ni enbandan "veltui (=ver- geblich)* (III katekizmo Zodis)'®. Prūsiškasis kontekstas rodytų, jog pažodinė pr. 5 K, Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 665; E. Fraenkel, Et. Wb., 34; V. Urbutis, LKK, VI, p. 297. 6 K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 168. 7 J. Endzelins, Latvijas PSR vietvardi, I, 1, Riga, 1956, p. 84. 8 J. Endzelins, ten pat, p. 152—153. ® K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 665; V. Urbutis, Baltistica, V(1), p. 50—51. 10 JI. C. Tenenriok, [Hianekronoriunnii GioJierenb, Bari. IV, Kuis, 1953, p. 58—59; A. II. Henokynunii, Mosos3nascrso, 1968, 6, p. 35. 11 G, Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 16. 12 R. Trautmann, Die altpreussischen Personennamen, Gottingen, 1925, p. 16, 17. 13 R, Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiler, Gottingen, 1910. p. 11, 23; Prūsų kalbos paminklai, parengė V. Mažiulis, Vilnius, 1966, p. 101, 139, ni enbandan reikšmė galėtų būti „me į naudą“, plg. Tou ni tur sten emmen twayse deywas nienbendan westwey (= Du solt den namen Gottes nicht unniitzlich fūren); Tou turri stan Emnan twaisei Deiwas ni enbūndan westwei (= Du solt den Namen des Herren deines Gottes nicht vergeblich fiihren). Tokiai šio prūsų kalbos žodžio etimologijai pritaria daugelis tyrinėtojų'*, dėl semantikos plg. liet. nauda, lat. naūda "pinigai': sen. isl. naut "Stūck Vieh’, sen. angl. neat "Stūck Rindvieh, Tier'**, Toliau liet. banda siejama su ide. *bhendh- "rišti' šaknies žodžiais, plg. skr. bad- hndti "jis riša', av. bandayai-ti, skr. būndhuh "giminaitis", got. bindan "rišti", gr. retopa ‘virve’, liet. beridras ir kt**. Liet. banda nuo šių ide. kalbų žodžių tartum skiriasi savo reikšme. Pirminė liet. banda reikšmė turėjo būti “rišami ar garde laikomi („aprišti“) gyvuliai’. Fone- tiškai liet. banda siejimas su šios grupės ZodZiais nekelia abejonių, tačiau semantika verčia truputį abejoti, nes trūksta istorinių duomenų apie tokį gyvulių ganymo būdą. Su ide. *bhendh- šaknies žodžiais (plg. gr. @dvvy ‘édZios’, keltų benne ‘Wagen- korb') labai artimai siejasi gyvulių aptvaro reikšmė. Vadinasi, pirminė liet. banda reikšmė galėtų būti ‘aptvaras gyvuliams (lauke ar ganykloje)’, o iš šios reikšmės jau galėjo išriedėti ir “gyvulių būrio' reikšmė. Analogišką reikšmės pasikeitimą mes matome liet. gaidas "aptvaras lauke ar ganykloje’, kuris senuosiuose mūsų raš- tuose, kaip matysime, vartojamas "gyvulių būrio' reikšme. Įmanomas yra ir dar kitoks liet. banda pirminės reikšmės aiškinimas, būtent, šis žodis galėjęs reikšti “bend- rus, bendrai ganomus gyvulius’. Tokiai prielaidai taip pat neprieštarautų ide. *bhendh- šaknies žodžių reikšmės. Be to, šitokiam liet. banda pirminės reikšmės aiškinimui iš dalies pritartų ir lietuvių kalbos žodžio kaimenė kilmė. Kitaip liet. banda kilmę mėgino aiškinti J. Endzelynas. Jis baltų *banda siejo su liet. bandyti ‘versuchen, probieren' ir pr. perbūnda ‘versucht’, semantinę paralelę nurodydamas got. kiusan "prūfen, erproben’, gr. yedsocdau ‘kosten, versuchen, essen’, lot. gustare ‘kosten, geniessen’. B. Jégeris, pritardamas šiai J. Endzelyno minčiai, toliau liet. banda sieja su ide. *bhen- ‘schlagen, verwunden'. B. Jėgerio nuomone, iš čia liet. banda reikšmės išsirutuliojusios tokiu būdu: ‘schlagen’ (lat. beride ‘der Henker’, beridėt "guūlen, grausam behandeln') > “versuchen' (pr. perbanda ‘versucht’, liet. bandyti) > ‘kos- ten’ (liet. bandyti, lat. bandas dzit). Iš reikšmės ‘schlagen’, anot B. Jėgerio, galėjusi tiesiogiai atsirasti reikšmė "Stūck Land’ (liet. banda, lat. barida) (*das ausgehauene (Stiick Land), iš ‘Stiick Land (das als Lohn iibergebene)’ galėjusi atsirasti “Nutzen' reikšmė (pr. ni enbandan, liet. banda, lat. bafida), iš “Nutzen' reikšmės per “*Nutz- vieh' reikšmę atsiradusi ‘Herde’ (liet. banda) reikšmė**. 14 R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmaūler, p. 384; K. Būga, Rinktiniai raš- tai, III, p. 665; J. Endzelins, Senprūšu valoda, Rigū, 1943, p. 215; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 34, iš J, Pokorny, Et. Wb., p. 768. 16 J, Pokorny, Et. Wb., p. 127; M. Mayrhofer, Et. Wb., II, p. 406; pirmasis liet. banda kilmę taip aiškino, atrodo, Grynbergeris (Grienberger), Sbb. Wien Nr. 142, VIII (1900), p. 43, plg. B. Jégers, KZ, 80, p. 125. 17 EM, I, p. 262; Izglitibas Ministrijas MéneSraksts, 1921, Nr. 2, p. 194-195 (pasirašyta Pe- teris Liepina, plg. J. Endzelyno darby bibliografiją, Rakstu krdjums..., Rigd, 1959, p. 672). 18 B, Jégers, KZ, 80, p. 128—129, 10 Mums B. Jėgerio aiškinimas atrodo sunkiai įtikėtinas. Pirmiausia labai neaiškus lat. beside santykis su ide. *bhen- ‘schlagen’: lat. beside veikiausiai yra koks nors skolinys. Daug įtikimesnė vis dėlto yra priešingos krypties semantinė raida: ‘gyvulys’ > ‘nauda’ > ‘Zemé’, Liet. kaimenė Liet. kaimenė “gyvulių būrys; banda' (LKŽd., V, 55) tiek literatūrinėje kalboje, tiek tarmėse gana plačiai vartojamas žodis. Labiausiai jis vartojamas vakarų aukštai- čių tarmėse. Labai plačiai šis žodis buvo paplitęs ir buvusios Rytų Prūsijos lietuvių tarmėse. Aptinkame žodį kaimenė ir senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose, dau- giausia tuose, kurių autoriai susiję su mūsų minėtomis tarmėmis — J. Bretkūno biblijos vertime, M. Daukšos Postilėje, 1653 metais Kėdainiuose išleistose evangeli- jose, S. Bitnerio biblijos vertime. Šalia formos kaimenė tarmėse vartojama ir forma kaiminė (Kapsukas, Barti- ninkai). Lietuvių kalbos tarmėse žodžių kaimenė, kaiminė vartojimo plotas, atrodo, beveik sutampa su žodžių kdimas (Kalvarija, Kapsukas, Kazlų Rūda, Šakiai, Vil- kaviškis), kdima (Eržvilkas, Jurbarkas, Raseiniai, Vilkija), kdimė (Dotnuva, Gudžiū- nai, Kėdainiai, Krekenava) vartojimo plotu??, Liet. kaiminė kilmė nekelia abejonių: jį reikia sieti su liet. kdimas®. Pirminė liet. kaimenė reikšmė veikiausiai yra buvusi "kaimo gyvuliai, bendrai ganomi kai- mo gyvuliai', Liet. kaimenė geografija pačioje lietuvių kalboje, o taip pat šio žodžio pėdsakų nebuvimas kitose baltų kalbose, rodytų, kad tai palyginti nesenas žodis. Su liet. kaiminė reikėtų sieti ir A. Juškos užrašytą žodį kaimina "krūva, burys’ (Tarp kaiminos vaikų augau, LKŽd., V, 55). Liet. guotas Lietuvių kalboje "gyvulių būrio' reikšme vartojamas ir žodis gudtas ‘banda, būrys, gauja; medžių, grybų, krūmų, javų nedidelė grupė; kuokstas’ (LKŽd., III, 740). Šalia formos gudtas akademiniame lietuvių kalbos žodyne užfiksuota ir for- mos guotas bei guostas "kuokštas, guotas’ (LKZd., III, 739). Žodis guotas vartojamas daugiausia pietinėje Lietuvos dalyje (Alytus, Aukšta- dvaris, Birštonas, Daukšiai, Leipalingis, Liškiava, Rumšiškės). Gerai jis paliudytas ir senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose — randamas J. Bretkūno Postilėje, M. Daukšos Postilėje, B. Vilento Enchiridione, S. Bitnerio biblijos vertime, 1653 metų Knygoje Nobažnystės ir kt. K. Būga liet. gudtas sieja su senuoju ide. galvijo pavadinimu (plg. lat. guovs ‘karve’, skr. gduh ‘galvijas’, sen. vok. aukšt. chuo "karvė" ir kt.), aiškindamas, jog pirminė žodžio reikšmė buvusi "karvių būrys, karvynas'?!, 19 Naudotasi E. Grinaveckienės parengtu rankraštiniu žemėlapiu (Lietuvos TSR MA Lie- tuviy kalbos ir literatūros institutas). * E. Fraenkel, Et. Wb., p. 251; P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1941, p. 236. * K. Būga, Rinktiniai raštai, II, Vilnius, 1959, p. 353. 11 E. Frenkelis liet. guétas sieja ne tiesiog su ide. galvijo pavadinimu, bet su šios šaknies graikų kalbos žodžiais Béoxew ‘ganyti’, Bothp "piemuo", Potév "galvijas'*?. Tačiau, taip elgdamiesi, vargu ką nors laimime; mums atrodo, jog K. Būgos sieji- mas yra įmanomesnis, ypač dėl to, kad baltų kalbose išlaikytas senasis ide. galvijo pavadinimas (plg. lat. guovs). Tur būt, pritariant K. Būgos siejimui, realiausiai būtų liet. gudtas atstatyti ide. *ol5(u)-to-m "galvijų būrys', pastarąją prolytę tiesiog siejant su ide. *g¥ou- ‘gal- vijas'**, Labai sudėtingas klausimas yra liet. gudtas ryšys su liet. gauja "krūva, būrys, ruja; minia, pulkas; didelis skai¢ius’ (LK Žd., III, 168), gévéda "gauja, šutvė, minia, pulkas’, géveda, goveda, govena, govezda, govija, govija (plg. t. p. viensėdį Govija), gova, gdvada (LK Žd., 111, 487). Liet. gova, žinoma, atsirado iš liet. gdvada. Visiškai panašų dalyką mes randame ir vienoje baltarusių tarmėje, kur iš baltr. eayxOda “gyvulių būrys' atsirado forma eas (Staryja Darogi, tarp Slucko ir Babruisko)®. Kai kurie tyrinėtojai liet. godvėda, tuo pačiu, žinoma, ir kitus šio žodžio varian- tus, laiko slavizmais; jų nuomone, liet. gévéda "gauja, šutvė, minia, pulkas' kilo iš lenk. gawied?®. Tačiau K. Būga*?*, o jam pritardami, ir P. Skardžius*?", E. Fren- kelis?8, F. Slavskis?® liet. govėda laiko lietuviškos kilmės žodžiu, siedami jį su liet. gauja. Ar liet. gdvėda yra skolinys, ar savas žodis, atsakyti sunku. Pavyzdžiui, forma govezda (užfiksuota F. Kuršaičio žodyne, tačiau pačiam Kuršaičiui nežinoma) tartum rodytų, jog tai skolinys iš lenkų kalbos, bet tada būtų labai sunku paaiškin- ti formų gdvija, govena, gova atsiradimą. Todėl, gal būt, tiek žodį gdveda, tiek govija bei kitas jo formas reikėtų laikyti savais žodžiais, o formą govezda — skoliniu iš lenkų arba dėl lenkų kalbos gawiedž įtakos perdirbta iš liet. govėda. Labai hipotetinis, bet vis dėlto įmanomas yra ir šių žodžių siejimas su liet. gud- tas®. Jei toks siejimas būtų teisingas, tai tiek liet. gauja, tiek govéda pirminė reikšmė būtų buvusi "galvijų būrys'. Liet. kėltuva Liet. kéltuva pagrindinė reikšmė yra ‘galvijas, gyvulys’, tačiau šis Žodis (viena- skaitinė jo forma) gana plačiai vartojamas ir "galvijų būrio, bandos’ reikšme. Tokia reikšme liet. kéltuva gyvoje kalboje vartojamas pačioje rytinėje Lietuvos dalyje (Adu- tiškis, Dysna, Tverečius), o taip pat Baltarusijos teritorijoje esančiose lietuvių kal- bos salose. Taip pat "galvijų būrio' reikšme minėtas žodis aptinkamas ir senuosiuose mūsų raštuose (M. Mažvydas, J. Bretkūnas). Plg.: „+, Jobui kialtuwa atymta“, MZ, 433. 22 R, Fraenkel, Et. Wb, p. 177. 22 J. Pokorny, Et. Wb., p. 483. 4 Įlsiganiekrajiariukbi atyiac Gesapyckait mobi, Minck, 1963, žemėlapis Nr. 293. 25 LKŽd., III, p. 487; J. Otrebski, LP, 4, p. 39; J. Otrembskis teigia, jog liet. gauja galėjo kilti iš liet. govija. 26 K, Būga, Rinktiniai raštai, I, sudarė Z. Zinkevičius, Vilnius, 1958, p. 328. 27 P, Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 82, 231. *2 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 140. 29 F, Stawski, SL et., I, p. 262. 20 K, Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 867; J. Pokorny, Et. Wb., p. 483. 1 12 „+ dr arti manęs biifi, tu ir tawa waikai, ... tawa maBas ir didis Pękūs (paraš- tėje: keltuwa)“, BrB 1 Moz 45, 10 (LKŽd., V, 551). Liet. kéltuva sietinas su liet. kėlti3?, Liet. pėkus, pr. pecku "Gyvulių būrio' reikšme vartojamas ir liet. pėkus, kurio pirminė reikšmė, kaip ir žodžio kėltuva, esanti ‘galvijas, gyvulys'. "Gyvulių būrio' reikšme žodis pėkus labai dažnai vartojamas mūsų senuosiuose raštuose (M. Mažvydas, J. Bretkūnas, M. Daukša, S. Chilinskis). Kartais jis ten tiesiog vartojamas kaip bandė, kėltuva “gyvulių būrys' sinonimas, Plg.: „++.būwa didei bogatas Pekūmi (Banda)“, BrB 1 Moz 13, 2. „+++. nūtękeiens Pekat[pi (paraštėje: bando|[pi)“, BrB 1 Moz 18, 7. „„čtureia... daug pekaus““, BrP, II, 194. »++.piemenimus Peku ganantiemus“, MZ, 193. „+,,„pekaus jo buvo [eptyni tuk[tanciey awiu®, Ch Job I 3. Panašiai liet. pėkus vartojamas ir K. Širvydo 1642 metų žodyno leidime: „Bydle, bydto, skot. Pecus, udis, et pecus, oris. Pekus, kieltuwa“. ,,Bydlecy. Pecuarius, Pecorinus. Pekaus, kiettuwu* (Dic., 26). „Napašč bydlo, Pascerebene. Priginit, pripenet peku“ (Dic., 192). „Pasę bydlo, Pasco, bubulcitor, feruo pecudes. Ganau peku“ (Dic., 286). Dabartinėje lietuvių kalboje pėkus "gyvulių būrio' reikšme užfiksuotas tik Zie- telos tarmėje. Prūsų III katekizmo pavyzdžiai rodytų, kad ir prūsų kalboje žodis pecku (vnsk. gal.) vartotas "gyvulių būrio' reikšme: „+ Preistan rūkans bhe kurpins ist bhe pūton buttan bhe burwalkan Gannan bhe Malnijkans Laukan Pecku bhe wissans labbans... ...Dazu Kleider und Schuch Essen unnd Trincken Haus unnd Hoff Weyb und Kind Acker und Viehe und alle Giiter... Wissan ka prei kermenes maitasitan prewe risnan perlankei kaigi stwi ast Ist Poūt Rūkai Kurpi Buttan Burwalkan Laukan Pecku Penningans... Alles was zur Leybs narung unnd nottursst gehort als Essen Trinken Kleyder Schuch Hausz Hoff Acker Vihe Gelt... ...kas wismu mensen landen dast kas stesmu Pecku swaian pérdin dast... ...Der allem Fleisch speise gibet Der dem Vihe sein Futter gibet... “32 Latvių kalboje jokių liet. pékus, pr. pecku atitikmenų nesama. Dėl liet. pėkus kilmės esama dviejų nuomonių: vieni šį žodį laiko senu skoliniu iš germanų, kiti senu baltišku žodžiu, Pastaroji nuomonė, atrodo, labiau priimtina**, Liet. gyvuliai, gyvis ir kt. Lietuvių kalboje "gyvulių būrio' reikšme vartojama ir daugiskaitinė gyvulys forma gyvuliai, plg. t. p. formas gyvolis, gyvulis, gyvuolis (LK Žd., 111, 383, 384, 385, 387)%. 3 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 238; A. Sabaliauskas, LKK, X, p. 136-137. # R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmdler, p. 28, 29, 36, 37, 52, 53; Prūsų kalbos paminklai, p. 152, 153, 164, 165, 196, 197. 3 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 564—565; A. Sabaliauskas; LKK, X, p. 136. 3 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 122—123, 13 Pačiose lietuvių kalbos pietryčių tarmėse "gyvulių būrio' reikšme vartojamas dar vienas šios šaknies žodis gyvis, plg. Pro kur varo gyvį, varykla vadinas (Lazūnai); Visi dudena, kad jo vaikas jau gyvį gano (Dieveniškės); LKŽd., III, 383). “Gyvo daik- to, gyvos būtybės' ir kitomis panašiomis reikšmėmis žodis gyvis plačiai vartojamas įvairiose lietuvių kalbos tarmėse ir senuosiuose rašto paminkluose, tačiau ‘gyvu- lių būrio' reikšme jis užfiksuotas tik minėtose tarmėse. Šios šaknies (ide. *gui-, liet. gy-, slav. ži-) “gyvulių biirio’ pavadinimų randame ir slavų kalbose: baltr. scoi6ė1a, ocowsina, lenk. žywina, žywizna, žywiota, sen- rus. orcusomuna, serb. acueo, slov. Zivina®. Aišku, tiek lietuvių, tiek ir atskirose slavų kalbose tokia šios šaknies žodžių reikšmė galėjo atsirasti visai savarankiškai (plg. serb.-chorv. 9xueuxa "naminiai paukščiai', ukr. scusuna), tačiau atskirais atvejais gali būti ir skolinimo, pavyzdžiui, baltr. acesina, kuris, kaip rodo baltarusių dialektologinio atlaso duomenys, vartojamas plačiau tik Gardino apylinkėse, be abejo, yra skolinys iš lenkų. Ypač įdomus reiškinys yra pavadinimai su formantu -I-, kurie sudaro visiškai kompaktišką plotą, apimdami lietuvių kalbą, beveik visas baltarusių tarmes ir dalį lenkų kalbos tarmių, tiesiogiai susieinančių su lietuvių kalbos plotu**. Intensyvesnis liet. gyvulys, gyvuliai vartojimas rodytų, jog baltr. acueéra, lenk. žywiota galėjo atsirasti dėl lietuvių kalbos įtakos. Dieveniškėse, Lazūnuose vartojamas "gyvulių biirio’ reikšme gyvis, matyt, nėra koks nors šių tarmių naujadaras, o senos liet. gyvis vartosenos reliktas, nes šis Žodis senuosiuose raštuose gana plačiai vartojamas ‘gyvulio’ reikšmę, plg. Avis yra romus, . nekaltas gyvis DP 209; Ta ranka peni visus gyvius, kiekvienam tikrą penukšlą duodama SP 1 242; Anoji kančia... ir nébylius gyvius galėtų pajudint gailėjimop DP 176; Gyvis, išėjęs ižg girių, staugimu, kaukimu, baubimu teip baisus bus DP 7 (LK Zd., III, 383). Dėl vienaskaitinės žodžio gyvis formos vartojimo “gyvulių biirio’ reikšme plg. liet. kéltuva, pėkus vartojimą. u gles) ba Nei prūsų, nei latvių kalbose ide. *gui- šaknies žodžių "gyvulių birio’ reikšme nerandame. Latvių kalboje, tiesa, randame žodžius dzivnieks "ein lebendes Wesen, ein Tier’, dzivuonis, dzivite “ein Haustier’ (EM, I, 560), tačiau jie, atrodo, gana ne- seniai atsiradę ir jokios tendencijos vartoti juos “gyvulių biirio’ reikšme nesama. Latvių kalbos tarmėse aptinkamas ide. *gui šaknies naminio gyvulio pavadini- mas živats “ein Tier; ein Haustier; „sikluops“ (ein Schaf, Schwein)’. Tačiau jis yra skolinys iš rusų kalbos (EM, IV, 814). Lat. luopi Liet. gyvuljs savo reikšme ir vartosena maždaug atitinka lat. /uéps. Daugiskai- tinė šio žodžio forma ludpi vartojama latvių kalboje ir “gyvulių biirio’ reikšme, plg. Laid luopus ara!; Jadzen luopi ganuos; Luopus ganit (EM, II, 528). Lat. ludps yra visiškai izoliuotas baltų ir slavų kalbose žodis, kurį veikiausiai reikėtų sieti su alb. lopé ‘karvé™. % O. H. TpyGaues, Ilponcxoxjienne Haspanuii JJOMAINHHX JKHBOTHHIX B CJABSIHCKHX SI3bi- Kax, Mocksa, 1960, p. 100; Jlstasiekranariunbi atyiac GesapycKait Mobi, žemėlapis Nr. 293. % O. H. TpyGaues, IIpoucxox enue HasBaHuil JOMAINHHX JKHBOTHBIX B CJIABAHCKHX SI3bi- Kax, p. 100-101. % J. Pokorny, Et. Wb., p. 654; A. Sabaliauskas, LKK, X, p. 137. 14 Lat. bars "Gyvulių būrio' reikšme latvių kalboje labai plačiai vartojamas žodis bars, varto- jama šio žodžio mažybinė forma barinš, o taip pat junginiai /udpu bars, luopu barinš. Žodis bars latvių kalboje vartojamas įvairiomis reikšmėmis. Štai K. Miūlen- bacho žodyne nurodomos net šešios (faktiškai būtų galima išskirti dar daugiau) šio žodžio reikšmės: 1) die Schwade; 2) ein bestimmter Strich Feldes bei der Flachs- raufe; 3) die Mast; 4) der Haufe, die Menge, die Schar, Herde, 5) die Sandmassen in der Flussmiindungen, die das Fahrwasser seichter machen; 6) atberi (klatpieduo- tuo baribas tiesu sauc par beriem, baru, biežak atberiem; plg. atberes “Wiedergabe des aus dem Gemeindemagazin geliehenen Getreides; das Getreide, das bei der Wiedergabe gleichsam als Prozent mehr abgegeben wird’) (EM, I, 150, 264—5). Lietuvių kalboje žodis baras, atitinkantis lat. bars, taip pat vartojamas panašio- mis reikšmėmis: “vienu kartu užimamas lauko ruožas dirbant (piaunant javus, rau- nant linus, šienaujant; būrys žmonių (šia reikšme randamas tik S. Gimžausko (Link- menys) raštuose ir A. Juškos žodyne)' (LKZd., I(2) 651—2). Dabartinėje lietuvių kalboje pastaruoju metu žodis baras labai plačiai vartojamas "kokio nors veikimo srities, ploto’ reikšme. Kaip matome, liet. būras, ypač lat. bars, reikšmės gana įvairuoja. Tai davė aksti- na J. Endzelynui įtarti lat. bars esant keleriopos kilmės. Lat. bars 1—3 reikšmėmis jis buvo linkęs sieti su vid. air. berraim ‘schere’, av. tiži-būra ‘mit scharfer Schneide’, lot. ferire “hauen’, forus ‘Gang um ein Beet’, sen. vok. aukšt. bara ‘eingehegtes Land’, rus. 3abop ‘Zaun’, gr. qapoc ‘ein Stick Land, Furche’. 4—5 reikšmėmis lat. bars J. Endzelynas linkęs sieti su ide. *bher- ‘tragen’, ir tik SeStaja reikšme lat. bars jis sieja su lat. bert, liet. befti, sutikdamas, jog su šiais veiksmazodziais, gal būt, ga- lima sieti ir lat. bars ketvirtąja reikSme3S. Tačiau vargu buvo teisus J. Endzelynas, lat. bars manydamas esant net trejopos kilmės žodžiu. Mums atrodo, jog tiek liet. būras, tiek lat. bars visas reikšmes įma- noma išaiškinti, siejant šiuos Žodžius su veiksmažodžiais liet. befti, lat. bert. Taip liet. būras, lat. bars kilmę aiškino jau A. Leskynas*?. A. Leskyno aiškinimui pritarė daugelis vėlesniųjų tyrinėtojų. K. Būga teigė, jog „būras yra tiekas dirvos plotas, kiek galima jo sėjant apiberti vienu žygiu“*?, tokios pat nuomonės buvo P. Skar- džius*!, E. Frenkelis*??, J. Otrembskis*?. J. Endzelyną tokia etimologija daugiausia, matyt, vertė abejoti tas faktas, kad baltų kalbose ‘sé¢jamo dirvos ploto' reikšme vartojamas kitas senas žodis, liet. biFžė, lat. birze, kuris siejamas su sen. sl. brazda ‘vaga’, rus. 60po3d0a, lenk. brézda** (tiesą sakant, ši etimologija atrodo gana abejo- tina). Tačiau pirminės šių žodžių (liet. bifžė, liet. būras) reikšmės galėjo būti skirtin- gos — jų supanašėjimas jau yra vėlesnės raidos rezultatas. 38 EM, I, p. 265. 3 A. Leskien, Der Ablaut der Wurzelsilben im Litauischen, Leipzig, 1884, p. 321; Bildung der Nomina im Litauischen, Leipzig, 1891, p. 167 (pastarajame veikale teigia kiek abejodamas). 40 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 294. 4 P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 26. 2 E, Fraenkel, Et. Wb., p. 34—35. 42 J, Otrebski, Gramatyka jezyka litewskiego, II, Warszawa, 1965, p. 33. 4 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 44—45; EM, I, p. 299. 15 "Gyvulių būrio' reikšmė su veiksmažodžiu bef'ti tiesiogiai sieti vargu galima, tačiau su šiuo veiksmažodžiu galima sieti apskritai ‘daugybés’, ‘biirio’ reikšmes (plg. Liepų šakos nubertos pumpurais; Dangus buvo aiškus, nubertas spindinčiomis žvaigždėmis, LKŽd., I(2), 773; lat. biru birūm ‘in Scharen’, birum birumiem, EM, I, 298). Iš ‘daugybés’, ‘biirio’ reikšmės labai paprastai atsiranda ir "gyvulių būrio, bandos’ reikšmė, plg. liet. guotas ‘banda — biirys’, liet. kaimené ‘banda — būrys', liet. gyvis ‘banda — daugybė' ir kt. Kaip minéjome, lat. bars 4 — 5 reikšmėmis J. Endzelynas buvo linkęs sieti su ide. *bher- ‘tragen’. Tačiau ir liet. bDefti, lat. bėrt yra siejami su minėta ide. šaknimi. Tiesa, J. Endzelynas truputį tartum abejojo šiuo siejimu, nurodydamas, kad K. Būga, J. Mikola, A. Briukneris, R. Trautmanas liet. befti, lat. bėrt su ide. *bher ‘tragen’ sieja ,,ohne sich iiber die Entwickelung der Bedeutung zu aussern““**. Liet. befti su ide. *bher-, mums atrodo, galėtų artinti tokios šio veiksmažodžio reikšmės, kaip “išsimesti (apie gyvulj)’, “vesti, gimdyti', plg. Išsibėrusi kiaūlė; Jei dabosi kiaulę, kol subifs, gausi paršiuką LKZd., 1(2), 773, 847). Tačiau šios reikšmės gali būti ir lietuvių kalbos naujadarai, plg. panašias veiksmažodžių griūti, irti reikšmes. Lat. ganeklis ir kt. Latvių kalboje randame keletą "gyvulių būrio" pavadinimų, kilusių iš veiksmažo- džio ganit (liet. ganyti): ganeklis (virs ganekli aizdzen maja), ganekles (žodis randamas Gliuko biblijos vertime (1689 m.), ganiba (uz mūsu ganibūm vęsęla ganiba luopu), ganikla (Sur un tur luopu ganiklas ganas), ganamais (būs viens gans, viens ganamais), ganamie (EM, I, 599, 600; EH, I, 382). J. Žemaitės raštuose “gyvulių biirio’ reikšme randamas žodis ganiava (Tokias gūniavas gyvolių negal tose ganyklose išganyti, LKZd., III, 102). Tačiau ganiava čia veikiausiai nėra gyvosios kalbos faktas, o tiesiog per nesusipratimą iš Že- maitės gimtinėje vartojamos géniava atsiradęs žodis (tur būt, Žemaitės raštų redaktorių darbas). Liet goniava, gona ir kt. Lietuvių kalbos tarmėse randame "gyvulių būrio' pavadinimų, kuriuos rei- kėtų sieti su veiksmažodžiu gifiti "vyti, varyti banda į ganykla’: géniava ‘banda, pulkas, daugybė', gona, "būrys, daugybė' (Goną karvių varo piemuo J. Tokios go- nos gyvulių nebuvau dabar matęs Als.), gona, gonas, goné (Tokia goné kiaulių kaž- ką suésty Kair.), gonia (Atdaryk stonią, parveju gėnią Vlk.), gonyéia (LKŽd., III, 482)%S, Liet. gaidas “Gyvulių būrio' reikšme šis Žodis vartojamas tik senuosiuose mūsų raštuo- se — taip jį vartoja J. Bretkūnas, M. Daukša, S. Chilinskis ir kt. Plg.: „dr bus wienas Piemū, ir wienas gardas“, BrP, II, 209. „gero piemenęs, kuris teip neBa ant pecgiy faw4 awėle prajuwufe, idant ia priglauftu gardop fawé6p“, DP, 174. „+ dir fuwarydawo ten wifus gardus“, Ch 1 Moz 29,3. 45 EM, I, p. 292. *“ P, Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 47. 16 „+Juwaris wifus gardus“, Ch 1 Moz 29, 8. „ir nuejo broley jo, ganit gardą tewo Jawo“, Ch | Moz 37, 12. ..kas gano gardą, o ne walgo pieną gardo? Bt 1 Pv K 9,7 (plg. t. p. LKŽd., III; 120). Lietuvių kalboje žodis gaidas, kaip žinome, vartojamas tam tikro aptvaro reikš- me ('atitverta tvarto dalis', ‘aptvaras lauke ar ganykloje’, "iš lentų sukalta dėžė kiaulėms vežti', LKŽd., III, 120). Pastaroji —aptvaro — reikšmė yra, be abejo, se- nesnė. "Gyvulių būrio' reikšmė, matyt, atsirado iš “aptvaro lauke ar ganykloje' reikšmės. Liet. gaidas yra sietinas su sen. slav. grads "pilis, miestas, sodas’, rus. 20po0 ‘miestas’, skr. grhdh "namas", got. gards, got. garda ‘gardas’, alb. garth "gyvatvo- rė' ir kt.“ Liet. gaidas atitikmuo randamas ir latvių kalboje, plg. lat. gards ‘ein Ver- schlag am oder im Stalle' (užfiksuotas J. Janševskio raštuose). J. Endzelynas šį latvių kalbos žodį linkęs laikyti lituanizmu (Anscheinend aus li. gaidas dass., wenn wirklich mit kurzem a; vgl. gards 1, EH, I, 384). Mums atrodo, jog litua- nizmu reikėtų laikyti ir lat. gards ‘ein Verschlag fiirs Mastvieh, namentlich fiir Schweine' (EM, I, 618; EH, I, 390). Mat, sprendžiant iš K. Miūlenbacho žo- dyno ir jo papildymų medžiagos, šis žodis vartojamas beveik išimtinai Lietuvos pasienyje (Dunika, Gruobinia, Lazduona, Nyca, Nygranda, Rucava). Šaknies a pailgėjimą latvių kalbos žodyje reikėtų aiškinti Palatvio lietuvių tarimu, mat, Palatvio lietuviai (Akmenė, Klykoliai, Mažeikiai), iš kurių šis žodis į latvių kalbą turėjo patekti, liet. gafdas taria ga'rc. Jeigu lat. gards ir nebūtų skolinys iš lietu- vių kalbos, tai bent jam išlikti anose latvių tarmėse būtų padėjusi lietuvių kalba. Liet. gaidas aptvaro reikšme pateko ir į Pabaltijo suomių kalbas, plg. suom. karsina, karel. karžina ir kt.*8 Liet. stodas Liet. stddas "gyvulių būrio' reikšme taip pat vartojamas tik senuosiuose raštuose — tokia reikšme jį vartoja J. Bretkūnas, M. Daukša, K. Širvydas ir kt. Plg.: „+nunefche awi ifch Stodo (paraštėje: Gardo)...“, BrB 1 Sam 17, 34. „+++Įtodai ir kaimenęs, tawos...“, DP, 290. „+piewos, lakos, kaimęnes, [tddai...“, DP, 306. „Paweykslu tieg tapi [todo... (W3ormi, mowi, bedac Įtada...)“, SP, II, 136. „„+piemenimus, Stodą ganantiemus...“, KN, 130. Šalia formos stodas senuosiuose raštuose vartojama ir forma stoda®. Dėl liet. stūdas kilmės esama įvairių nuomonių. A. Briukneris spėjo, jog šį žodį lietuviai pasiskolino iš lenkų kalbos*?. K. Būga, ilgą laiką abejojęs, ar tai savas žodis ar skolinys®, jį laiko skoliniu iš rusų kalbos®2, o P. Skardžius — skoliniu — 47 E, Fraenkel, Et. Wb., p. 135—136; M. Vasmer, Et. Wb,, I, p. 297; J. Pokorny, Et. Wb., p. 444. “8 Y. H. Toivonen, Suomen kielen etymologinen sanakirja, I, Helsinki, 1955, p. 165; A. Sa- baliauskas, LKK, VI, p. 118. 4 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 592. ** A. Briickner, Die slavischen Fremdworter im Litauischen, Weimar, 1877, p. 137. 51 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, 92, II, p. 591— 592. 52 K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 46. 2. Iš lietuvių leksikologijos ir leksikografijos | 17 iš baltarusių kalbos®. Kategoriškai, tur būt, negalima nuneigti nė vienos nuo- monės. Tačiau P. Skardžius, be kita ko, primena labai panašią liet. stddas ir baltr. cmado vartoseną baltarusių kalba rašytuose Lietuvos dokumentuose (plg. KoHH, craja u xuBoTuHa KHsa3s Jlur. Mer. (1520). PHB. XX 1434). Pagaliau įma- nomas atvejis, jog toks gyvulių būrio pavadinimas į lietuvių kalbą iš slavų galėjo patekti įvairiais keliais. Liet. armuo Liet. armudé "gyvulių būrio' reikšme užfiksuotas vieną kartą, būtent, A. Bara- nausko biblijos vertime: Iš armeniės patiną nesuteptą apieravos, 3Moz 1,3 (LKŽd., I (2), 310). Mums atrodo, jog A. Baranauskui pavartoti liet. armué šiame kon- tekste davė akstiną lot. armentum (...si holocaustum fuerit ejus oblatio, ac de armento...3 Moz 1, 3), kuris lotynų kalboje reiškia “stambieji darbiniai gyvuliai (arkliai, jaučiai); darbinių gyvulių banda'. Šiaip liet. armué "ariamas dirvos sluoksnis; ariama žemė; arimas, dirva’ (:liet. arti) niekur "gyvulių būrio' reikšme nėra vartojama. Liet. gaibjė Liet. gaibjė "gyvulių būrio' reikšme užfiksuotas šiuose lietuvių kalbos pa- minkluose: ,,Clavis Germanico-Lithvana“, J. Brodovskio žodyne, F. Neselmano žodyneir F. Kuršaičio žodyne (nurodant, jog pačiam F. Kuršaičiui toks žodis iš gyvosios kalbos nėra pažįstamas). Šio žodžio struktūra rodytų, jog tai nėra gy- vas lietuvių kalbos faktas, nes tokios darybos žodžių lietuvių kalboje apskritai nėra. Kyla klausimas, kokiu būdu jis galėjo atsirasti anuose mūsų kalbos pamink- luose. F. Kuršaitis tokį žodį paėmė iš F. Neselmano žodyno. F. Neselma- nas jį nusirašė iš J. Brodovskio žodyno rankraščio. Nusirašė F. Neselmanas teisingai, nes J. Brodovskio žodyno rankraščio toji vieta yra labai aiškiai įskaito- ma: „Gėtas Awju. Gardas, Stodas. Gauje, Gaibje“ (B, 613). Į J. Brodovskio žodyno rankraštį žodis gaibjė tikriausiai pateko iš XVII amžiaus žodyno ,,Clavis Germanico-Lithvana“, kur jis taip pat labai aiškiai įrašytas: „Heerde Vieh. Kaimene, ės. PF. Gūta, ės F. Gaibje, ės. F. Gauje, es. E.“ (C, 1, 373). Galima net spėti, jog J. Brodovskis, raSydamasis šį Žodį iš minėto šaltinio, sukeitė jį vietomis su žodžiu gauje, kadangi šis jam buvo žinomas, o žodį gaibje jis nukėlė į galą kaip jam negirdėtą. Kad J. Brodovskis iš tikrųjų naudojosi „Clavis Germanico-Lithvana®, tai aiškiai yra įrodęs J. Lebedys™. Tačiau kaip atsirado žodis gaibjė pastarajame rankraštyje, kol kas pasakyti neįmanoma. 8 P, Skardžius, Die slavischen Lehnworter im Altlitauischen, Kaunas, 1931, p. 206. 54 J. Lebedys, Smulkioji lietuvių tautosaka XVII — XVIII a., Vilnius, 1956, p. 23. Liet. pulkas, lat. pulks Tiek lietuvių, tiek ir latvių kalbose “gyvulių būrio' reikšme vartojamas žodis pulkas (lat. pulks). “Gyvulių būrio* reikšme žodis pulkas jau randamas K. Širvydo 1629 metų žodyno leidime: „Stado, grex, armentum. pulkas“ „Stadko, grex pusillus, pulkielis“ (Dic., 174). K. Širvydo žodyno 1642 metų leidime taip pat randame: „Stado bydla, Armentum, grex pulkas“ (Dic., 421). “Gyvulių būrio' reikšme pulkas dažnai vartojamas ir lietuvių kalbos tarmėse. Tačiau čia jis dažniausiai vartojamas ne kaip bandės ar kaimenės sinonimas, o ap- skritai "būrio, daugybės (kalbant daugiausia apie gyvus daiktus)’ reikšme ir sakomas paprastai su pažymimuoju žodžiu, plg. aviį pulkas, pulkas kiaūlių, pulkas karvių ir t. t. Kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse pulkas vis dėlto vartojamas beveik kaip bandės ar kaimenės sinonimas, plg. Prie pulko ganydavo (Pumpėnai); Per du pulku ganydavo gyvulius (Linkuva). Labai panaši vartosena yra ir latvių kalbos žodžio pūlks ‘der (lebendige) Haufe, die Schar, eine Menge iiberhaupt’, ganams pulks “die Herde’, ganampulks, luopu pulks, luopu pulcinš, pulks, pulcinš (Kur tu dzisi savu pulcinu?) (EM, I, 600, III, 407: EH, I, 382)%5, Liet. pulkas, lat. pūlks yra skoliniai iš senosios rusy kalbos, plg. sen. rus. poiko ‘Regiment, Heer, Heeresmacht, Heereszug, Lager'**. Į baltų kalbas jis, matyt, pateko karinio termino reikšme, o kitos reikšmės atsirado vėliau jau baltų kalbose. Panašus reikšmės platėjimo procesas pastebimas ir kai kuriose slavų kalbose, plg. rus. dial. noaok "būrys (mergaičių)', serb.-chorv. nyx "KHapojl, moj, Touma’, ček. pluk ‘Haufe’. Slavai šį žodį pasiskolino iš senovės germany (*fulkaz), plg. sen. vok. aukšt. folk, sen. angl. folc “Heer, Schar'*". Liet. tabūnas "Gyvulių būrio' reikšme lietuvių kalbos tarmėse kartais pasitaiko ir žodis tabii- nas. Apskritai, šis žodis lietuvių kalboje vartojamas keliomis reikšmėmis: "gyvulių (dažniausiai arklių) būrys' (Kurtuvėnai, Liškiava, Ukmergė, Salamiestis), "būrys, daugybė' (Alytus, Anykščiai, Druskininkai, Dusetos, Jurbarkas, Južintai, Laukuva, Lazdijai, Rudamina, Ukmergė, Utena), "iš visų pusių aptverta ganykla' (Kurtuvė- nai, Radviliškis, Šiauliai). Žodis tabūnas į lietuvių kalbą atėjo iš slavų. "Arklių būrio' reikšme toks žodis vartojamas rytinių slavų kalbose, plg. rus. ma6yx, baltr. mabyn, ukr. madyn. Iš čia jis pateko ir į lenkų kalbą, plg. lenk. tabun*?, Rytiniai slavai šį žodį pasiskolino iš ** Pavyzdžius, kurių nesama K. Miūlenbacho — J. Endzelyno žodyne, autorius yra gavęs iš fil. m. kand. D. Zemzarės. ** P. Skardžius, Die slavischen Lehnwėrter im Altlitauischen, p. 183; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 665—666; EM, III, 407. 57 M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 393—394; F. Kluge, Ft. Wb., p. 825; E. Klein, Et. Dic., I, p. 607. 58 A. Briickner, SL et., p. 563. 2* 19 tiurkų-totorių kalbų, plg. Kazanės tot. tabun "arklių banda’, čagatajų tabun, Krymo tot. tabum "banda, būrys'*?. Sunku pasakyti, iš kurios slavų kalbos kilo liet. tabiinas, gal labiausiai tikėtina, kad lietuviai šį žodį gavo iš rusų kalbos. "Būrio apskritai, daugybés’ ir “aptvertos ganyklos’ reikšmės atsirado jau pačioje lietuvių kalboje. Lat. pūlis Šis žodis latvių kalboje vartojamas keliomis reikšmėmis: ‘der Haufe; die Menge’ ‘die Herde; die Kette (von Jungwild)’, “das Nest’, “der Strichregen' (EM, III, 446—7). “Gyvulių būrio* reikšmė, be abejo, yra išsirutuliojusi iš “krūvos, daugybés’ reikšmės. J. Endzelynas lat. pulis linkęs sieti su lat. pauna ‘der Schūdel; das Maul’, lat. paūna “eine kleine Miitze; ein Ranzen; Biindel’ (EM, III, 128). Toliau šiuos žodžius reikėtų sieti su ide. *pii-, *peu-, *pou- ‘aufblasen; aufgeblasen, angeschwollen’ šaknies žodžiais, plg. skr. phuphusah "plaučiai', arm. (h)ogi "kvapas, kvėpavimas, siela’ ir kt.% * * * Baltų kalbos "gyvulių būriui' vadinti turi labai daug pavadinimų, ypač daug to- kių pavadinimų randame lietuvių kalboje. Šie pavadinimai dažniausiai yra baltiškos kilmės žodžiai, atsiradę iš įvairių šaknų. Dažnai aptinkama “daugybė, birys’—‘gy- vulių būrys', “gyvulys, gyvuliai' — “gyvulių būrys' semantinė raida. Vienas kitas “gyvulių būrio' pavadinimas į baltų kalbas pateko ir iš slavų kalbų. PIEMENŲ PAVADINIMAI Indoeuropiečių kalbose nesama bendro, labiau šiose kalbose paplitusio piemens pavadinimo. Tačiau atskiros ide. kalbų grupės dažniausiai turi bendrus pavadini- mus, atsiradusius semantiškai panašiu būdu, kartais net ir iš tos pačios ide. šaknies, plg. lot. pastor "piemuo": lot. pasca, -ere "ganyti, verstis gyvulininkyste’, rus. nacmyx ‘piemuo’: rus. nacmu “ganyti’, arm. hoviv (< *oui -pa-) "piemuo"; vok. Hirt "piemuo": vok. Herde ‘banda, kaimené’, angl. (shep)herd ‘piemuo’ : angl. herd ‘banda, kaime- nė', liet. keidžius "vyresnysis, senesnio amžiaus piemuo’ ir kt. Panašiu būdu piemens pavadinimai atsirado ir baltų kalbose. Liet. piemuo Šis pavadinimas yra labai senas, esama pagrindo manyti, jog jis dar bendraindo- europietiškos kilmės. Tiesa, iš baltų kalbų šiuo metu tokį piemens pavadinimą ran- dame tik lietuvių kalboje, tačiau esama pakankamai duomenų, rodančių, kad jis yra buvęs bendrabaltiškas. Tiesioginių atitikmenų liet. piemuo turi tik graikų kalboje, plg. gr. vot "pie- muo’, rotuvy ‘banda, kaimené’. Tiesa, esama ginčų dėl liet. piemud ir graikiškų žodžių tikslaus šaknies vokalizmo atitikimo. Tačiau ar baltų ie siesime tiesiog su 59 M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 66. 40 J. Pokorny, Et. Wb., p. 847. ide. *oi, ar baltiško žodžio šaknies vokalizmą aiškinsime pasikeitus dėl kitų žodžių įtakos, liet. piemuo ir gr. mov ryšys nekelia abejonių. Lietuvių ir graikų kalbų piemens pavadinimai sietini su ide. prolyte *pa(i), ku- rios pagrindinė reikšmė buvusi “ganyti gyvulius'. Vėliau iš šios reikšmės atsiradusi ir nauja reikšmė apskritai “ką nors saugoti'. Šios šaknies žodžių, be lietuvių ir graikų kalbų, aptinkame ir kitose ide. kalbose, plg. skr. pati ‘jis saugoja, gano", av. paiti, skr. gopūh "piemuo (iš pradžių galvijų, karvių piemuo, plg. skr. gauh ‘galvijas, jautis, karvė)', payuh "saugotojas", palah "sargybinis, piemuo", nypah "karalius (žmonių saugotojas)’, sen. pers. xSathrapavan ‘valdovo vietininkas, satrapas’l. Su ide. *po(i) mėginama sieti ir grupė germanų kalbų žodžių, plg. got. fodr ‘mak3tis’, sen. angl. fodor, vok. Futter “"pamušalas'?2, Semantiškai germaniškų žodžių ryšys su ide. *po(i) aiškinamas tuo, kad got. fodr ir kiti galimi sieti su reikšme ‘sau- goti apdengiant'. Būta mėginimų ide. *po(i) sieti su ide. *pa- “šerti, maitinti, ganyti'?, iš kurios kilo jau mūsų minėti ide. piemens pavadinimai (lot. pastor, rus. nacmyx, arm. ho- viv). Tačiau šie mėginimai nebuvo sėkmingi. Labai abejotinas ir het. paddar "pintinė, krepSys™ siejimas su ide. *po(i)*?. Ide. *po(i) šaknies žodžių visiškai nepaveldėjo slavų kalbos. Tiesa, šią šaknį turi rusų, ukrainiečių avių piemens pavadinimas «aGax. Tačiau jis į rusų kalbą atėjo iš tiurkų-totorių kalbų (plg. Krymo tot. čoban ‘piemuo’)®, kurios savo ruož- tu tokį piemens pavadinimą gavo iš persų, plg. pers. šubūn "piemuo", afgan. špūn < *fšu-pana- "galvijų piemuo", plg. skr. pūndh “saugojantis'". Latvių ir prūsų kalbose piemens pavadinimo, atitinkančio liet. piemuo, neran- dame. Tačiau tam tikrus šio žodžio pėdsakus galime įžiūrėti kai kuriuose vietovar- džiuose bei asmenvardZiuose. Prūsų kalboje randame vietovardį Paymekopo (užfiksuotas 1311 m. dokumen- tuose). Atrodo, jog šį vietovardį, kildinant iš Paymenkopo, galima būtų sieti su liet. piemuo. Dėl pr. Paymekopo darybos plg. pr. Auctacops, Auctukape: liet. dukštas + liet. kdapas®. Su liet. piemué mėginama sieti ir latvių asmenvardį Paim bei vietovardį Paimis®. Kaip matome, šių pavyzdžių šaknies vokalizmas nesutampa su liet. piemuo šaknies vokalizmu, tačiau jis atitinka gr. roruny vokalizmą. Galimas daiktas, jog baltų kalbose egzistavę du šio piemens pavadinimo variantai — *peim- ir *poim-. Pagaliau antrasis variantas netgi galėjo būti senesnis. Tai rodytų baltiškos kilmės piemens pavadinimas Pabaltijo suomių kalbose, plg. suom. paimen ‘piemuo’, paimen- ! J. Pokorny, Et. Wb., p. 839; M. Mayrhofer, Et. Wb., I, 348, II, 251, 262. * J. Pokorny, Et. Wb., p. 839; F. Kluge, Et. Wb., p. 226-227. * M. Mayrhofer, Et. Wb, II, p. 251; J. Pokorny, Et. Wb., p. 787. 4 F. Kluge, Et. Wb., p. 227. ® J. Friedrich, Hethitisches Worterbuch, Heidelberg, 1952, p. 166. ¢ M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 297. ? M. Mayrhofer, Et. Wb., II, p. 251. * G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 12, 112. ?* E. Blese, Latviešu personu virdu un uzvardu studijas, I, Riga, 1929, p. 333; E. Blesé tokį (šaknyje su -ai-) latvių kalbos piemens pavadinimą linkęs laikyti sekundariniu skoliniu iš Pabaltijo suomių kalbų. 21 taa ‘ganyti’, est. paimendama "ganyti, saugoti', karel. paimen "piemuo", lyv. paimeri *piemuo", paimentta "ganyti, saugoti', veps. paimen "piemuo", pajmenta "ganyti, sau- goti’ ir kt.1° Į Pabaltijo suomių kalbas baltiskas piemens pavadinimas pateko kartu su kitais gyvulininkystę ir žemdirbystę liečiančiais žodžiais veikiausiai paskutiniaisiais am- žiais prieš mūsų erą. Suomių kalbų dirvoje iš jo atsirado ir veiksmažodis, reiškiantis “ganyti, saugoti', o taip pat kiti giminingi žodžiai, plg. suom. paimentaminen ‘ga- nymas, ganiava’, paimenkoira "aviganis šuo*, paimenpilli "piemens dūdelė', paimen- poika ‘piemenélis’, paimentolainen "klajoklis" ir kt." Gana įdomus klausimas, kodėl šio piemens pavadinimo neišlaikė latvių kalba. Mums atrodo, jog tam tikrą vaidmenį čia galėjęs suvaidinti prielinksnis pie. Mat, latvių kalboje prie išvirtus pie, latvių kalbos žodžiai prasidedantys junginiu pie-, galėjo būti suprasti kaip prielinksniniai sudurtiniai Žodžiai. Žodžiai, kurių leksinis ryšys su prielinksniu pie nebuvo jaučiamas, savotiškai nesiderino prie minėtų sudur- tinių žodžių sistemos ir pradėjo pamažu nykti arba jų fonetika buvo pakeista dėl kitų žodžių įtakos. Dėl šios priežasties, pavyzdžiui, lat. pJava galėjo išstumti senąjį lat. piėva (EH, II, 278), dėl šios priežasties, gal būt, nerandame latvių kalboje liet. pičtūs fonetinio atitikmens. Ši mūsų hipotezė, žinoma, negali liesti latvių kalbos žodžių, kur ie < en, o taip pat žodžių, kurie, sutrumpėjus galūnei, tapo vienaskie- meniai. Lat. gans, liet. gūnas ir kt. Latvių kalboje įsigalėjo kitos šaknies piemens pavadinimas, plg. lat. gans "piemuo", mažyb. formos ganinš, ganelis, ganéns, gane ‘piemené’, ganene, gana, ganiene, gani- kis ‘ein Hirt (ein kleiner, nichtssagender Hirt)’, ganitajs ‘der Hiiter’ (EM, I, 599, 600; EH, I, 382). Sie žodžiai sietini su lat. ganit, liet. ganyti. Iš pastarojo veiksmažodžio kilę piemens pavadinimai vartojami ir lietuvių kal- boje, plg. liet. ganas “ganytojas, piemuo", ganytojas, ganikas, ganūkas, ganė “"piemenė, ganytoja' (LKŽd., III, 96, 100, 107, 108). Taip pat vartojama nemaža sudurtinių piemens pavadinimų, kurių antrasis komponentas yra šios šaknies žodis. Plg.: Liet. ančiūgonis "ančių piemuo' (LKŽd.,I(2), 131) < liet. dntis + ganyti. Liet. arklūganis ‘kas arklius gano’, arkliūganis, arkliaganys, arkliūgonis, arkli- ganis, arkliūganis (LKZd., 1(2), 301, 303, 305, 307) < liet. arkljs + ganyti. Liet. aviganis ‘aviy piemuo, avių ganytojas’, avigonis, aviūgonis, avėliaganis (LKŽd., I(2), 521, 523, 525) < liet. avis + ganyti. Liet. galvijagonis "piemuo, bandaganis’, galvijagonis (LKŽd., III, 83) < liet. galvijas + ganyti. Liet. jautaganys “jaučių ganytojas; piemuo", jaučiūgonis (LK Žd., 1V, 295, 322) < liet. jdutis + ganyti. Liet. karvūganis "karvių piemuo’ (LKŽd., V, 352) < liet. kdrvė + ganyti. 10 Y, H. Toivonen, E. Itkonen, A. J. Joki, Suomen kielen etymologinen sanakirja, II, Helsinki, 1958, p. 459; J. Kalima, Itūmerensuomalaisten kielten balttilaiset lainasanat, Hel- sinki, 1936, p. 145; V. Thomsen, Berdringer mellem de finske og de baltiske (litauisk-lettiske) Sprog, Kobenhavn, 1890, p. 208. 11 A, Sabaliauskas, LKK, VI, p. 130. 22 Liet. kiaulūganis "kiaulių piemuo", kiauldgonis, kiaiilganis, kiauliūganis, kiaulia- gonis (LKŽd., V, 687, 691, 693) < liet. kiaūlė + ganyti. Liet. oZkaganys "ožkų piemuo', ožkūganis!? < liet. ožka + ganyti. Liet. žąsigonis "Žąsų piemuo’ < liet. žąsis + ganyti. Liet. bandūganis "galvijų piemuo, galvijagonis', bandganis (LK Žd., I(2), 639) < liet. banda + ganyti. Liet. diénaganis “kas gano tik dieną gyvulius, menkas piemuo’ (LKŽd., II, 346) < liet. diena -+ ganyti. Liet. naktigonis ‘kas naktį gano gyvulius (ppr. arklius)’ < liet. naktis + ganyti. Liet. rytūgonis ‘kas ryte gano gyvulius' < liet. rytas + ganyti. Panašios kilmės sudurtiniai piemenų pavadinimai gana plačiai vartojami ir lat- vių kalboje. Plg.: Lat. ditgans “der Schafhirt' (EH, I, 5) < lat. dita ‘avis’ + gans ‘piemuo’. Lat. cūkgans “der Sauhirt’, cūkganis (EM, I, 398; EH, I, 280) < lat. citka “kiau- lė* + gans. Lat. giovgans “der Kuhhirt’ (EM, I, 692; EH, I, 424) < lat. gūovs ‘karvé’ + gans. Lat. luépgans “der Viehhirt’ (EM, II, 527) < lat. ludps ‘galvijas, gyvulys’ + gans. Lat. zifggans “der Pferdehirt’ (EM, IV, 726; EH, II, 808) < lat. zifgs ‘arklys’ + gans. ; Lat. zūosgans “der Gansehirt' (EM, IV, 759) < lat. zūoss ‘Zasis’ + gans. Lat. diZgans “der grosse (dltere) Hirt, Oberhirt’ (EH, I, 324) < lat. dižs “didelis, didingas, kilnus’ + gans. Liet. ganyti, lat. ganit toliau siejami su liet. gifiti "vyti, varyti; varyti bandą, gy- vulius į ganyklą), lat. dzit, rus. exams "varyti, raginti, persekioti, guiti’, lenk. gonic, air. gonim ‘suzeidziu, užmušu', skr. hanti ‘jis užmuša, ¥udo’, arm. gan ‘musimas, plakimas’, gr. @évos "nužudymas" ir kt.1® Šiems žodžiams atstatoma ide. prolytė *guhen -(2)-, kurios pirminė reikšmė veikiausiai buvusi “mušti'. Baltų kalbose taip pat esama šios šaknies žodžių, kurių reikšmė dar nėra taip nutolusi nuo pirminės reikšmės, plg. liet. genėti "piaustyti šakas; kirsti krūmus), lat. dzenét, liet. genys, lat. dzenis, pr. genix. Slavų kalbose ran- (dame šios šaknies žodžių, kurių reikšmė visiškai priartėja prie liet. ganyti, lat. ganit, liet. gifiti, lat. dzit reikšmių, plg. rus. 6620 "ganykla, ganiava, bandotakis; išgini- mas’, lenk. wygon. Lietuvių kalboje esama piemens pavadinimų, kilusių tiesiog iš veiksmažodžio ginti, plg. liet. genūlis "piemenėlis' (LKZd., III, 239), ginikas “kas gena (gyvulius)’ LKZd., III, 319), gintdjas (LKZd., III, 327). Liet. arklininkas, aviniiikas ir kt. Pasitaiko taip pat piemenų pavadinimų, kilusių tiesiog iš atitinkamų gyvulių pavadinimų. Plg.: Liet. arklinifikas 'naktigonis, arklių prižiūrėtojas; arklių mėgėjas, Zinovas’, arklinykas (LK Žd., I (2), 305), arklinis “naktigonis, arkliaganis, $érikas’ (LKŽd., '2 Lietuvių kalbos pavyzdžiai, prie kurių nenurodytas šaltinis, paprastai paimti iš akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekos. 13 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 152—153; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 293; J. Pokorny, Et. Wb., p. 491—493. 23 I(2), 306), arklijičius "piemuo nenaudelis’ (LKZd., I (2), 305; dėl semantikos plg. liet. arklinis "išdykėlis'*), plg. liet. arklys. Liet. avinifikas “avių piemuo; avių prižiūrėtojas, augintojas, laikytojas’, avinjkas (LKŽd., I(2), 528), avinėrius "avių piemuo" (su slaviška priesaga, LKZd., I(2), 529), plg. liet. avis. Liet. galvijininkas "galvijų piemuo' (LKZd., III, 83), galviniiikas (LKZd., III, 84), plg. liet. galvijas. Liet. jdutininkas "jaučių piemuo; žmogus, kuris jaučiais dirba", jdutinis "jaučių piovėjas, piemuo, pirklys; jautininkas' (LKŽd., IV, 324), jdučius “jaučių piemuo; kerdžius', jaūčius (LKZd., 1V, 295), jautišius "jaučių prižiūrėtojas' (LKŽd., IV, 325), plg. liet. jdutis. Liet. kdrvininkas "karvių piemuo, prižiūrėtojas, augintojas’ (LKŽd., V, 357), karvišius "menk. karvių piemuo’, karviskus (LK Žd., V, 358), plg. liet. kdrvė. Liet. kiaiilininkas "kiaulių piemuo, kiauliaganis, kiaulių šėrikas, prižiūrėtojas", kiauliniūkas (LKZd., V, 696), kiailinis "kiaulių piemuo; kas verčiasi kiaulėmis", kiaulinis (LK Žd., V, 697), kiaulišius ‘kiauliaganis, kiaulių piemuo", kiauliušis (LKZd., V, 699), plg. liet. kiaūlė. Liet. ožkiniūikas ‘kas ožkomis verčiasi, ožkaganys', Ožkininkas, plg. liet. ožka. Liet. avinvedis “avių piemuo' (LKZd., 1(2), 529), avinvedys < liet. avinas + vėsti. Liet. kiaūliapiemenis "kiaulių piemuo’ (LKŽd., V, 694), kiaiilpiemenis (LKZd., V, 700) < liet. kiaiilé + piemué. Liet. akėčpiemenis, berniūkas, gelčius ir kt. Pasitaiko lietuvių kalboje vienas kitas ir kitokios kilmės piemens pavadinimas, dažniausiai vartojamas tam tikra specifine reikšme ar turintis kokį nors emocinį atspalvį. Plg.: | Liet. akécpiemenis "tinkantis prie akėčių piemuo, pusbernis’ (LKZd., I(2), 51), akétpiemenis (LK Žd., 1(2), 55) < liet. akėčios + piemuo. Liet. berniūkas ‘piemenukas, jaunesnysis bernas (samdinys)’ (LKŽd., I(2), 770), plg. liet. berniūkas. Liet. gelčius "vaikas, piemenukas’ (LKŽd., III, 213), plg. liet. geltonas, geltas, dėl semantikos plg. liet. geltonsndpis ‘nesubrendélis, pienburnis, vaikézas’. Liet. naktiniūkas ‘naktigonis’, naktinis, plg. liet. naktis. Liet. naktigulis ‘naktigonis’ < liet. naktis + gulėti Liet. avčiorius Liet. avéiorius ‘avininkas, avių piemuo' (LKŽd., I(2), 520) < lenk. owezarz. Tačiau lietuvių kalbos žodyje jaučiamas leksinis šio žodžio ryšys su liet. avis. Kad šis žodis paskolintas iš lenkų kalbos, gal būt, rodytų jo šaltinis — J. Brodovskio žodynas. Lat. šėeperis, Seruks Lat. šėperis “ein Hirt, der Hirt auf einem Gut; der Schiifer auf einem Gut’ (EH, II, 626) — vokiškos kilmės žodis, plg. vok. Schdfer, plg. t. p. lat. $éperis “Schafer- hund’, šėperitis (EM, IV, 17)**. ier J. Sehwers, Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen, Leipzig, 1936, p. 130. 24 Lat. Seruks “ein (verheirateter) Viehpfleger und Hirt (namentl. auf Giitern)’ (EM, IV, 17) aptinkamas latvių kalbos tarmėse, esančiose Lietuvos pasienyje, J. Endzely- no nuomone, galėjo būti paskolintas iš lietuvių kalbos, plg. liet. šerti, lat. šėrt < < liet. §érti. Liet. kerdZius Lietuvių kalboje vartojama net keletas specialių vyresniojo piemens pavadini- mų. Labiausiai paplitęs pavadinimas yra kefdZius, kuris vartojamas ir literatūrinėje kalboje. Šalia formos kefdžius tarmėse ir įvairiuose kalbos paminkluose aptinkame ir kitokių šios šaknies kerdžiaus pavadinimo formų, plg. kerdeninkas (kerdenykas),. kerdis, kerdžys (LKŽd., V, 600). Iš šio pavadinimo taip pat kilo nemaža kitų žo- džių, susijusių su kerdžiaus darbu ar apskritai gyvulių ganymu, plg. kerdystė ‘ker- džiaus darbas’, kerdžysta, kerdbuvis "kas yra kerdžiumi buves’, kerdūkas ‘piemenu- kas’, kerdžiūnka "moteris, gananti gyvulius’, kerdžiduti ‘kerdziaus pareigas eiti, kerdžiumi būti', kefdZiné "piemenų pokylis’, kerdžinyčia ‘kerdZiaus troba’, kef- džiuvienė "kerdžiaus žmona' (LKŽd., V, 600), kiaūlkerdis "kiaulių kerdZius’, kiaiil- kerdžius (LKŽd., V, 699). Lietuvių kalbos tarmėse, o taip pat ir literatūrinėje kalboje, labai plačiai varto- jama ir forma skefdžius bei iš jos kilę žodžiai (skerdžiduti, skerdystė, skerdžiuvienė). Forma skefdZius yra naujesnė — ji atsirado prie formos kefdZius pridėjus priebalsį s-. Panašus priebalsių pridėjimas lietuvių kalboje yra gana dažnas reiškinys (nesve- timas jis ir latvių kalbai), plg. liet. ketera : sketera, kregždė : skregždė, kremzlė : skremzlė ir kt.“* Pridėtinio s- atsiradimas žodyje kefd%ius aiškinamas įvairiai. E. Frenkelis, perspėdamas, jog liet. skerdžius nereikia sieti su liet. skefsti “piauti kiaulę", s- atsi- radimą aiškina žodžių sergėti, sargas įtaka!“. Tuo tarpu J. Otrembskis liet. skef“- džius atsiradimą aiškina kaip tik dėl žodžio skefsti įtakos, mat, vyresnysis piemuo kartu buvęs ir gyvulių skerdikas", Iš šių dviejų aiškinimų įtikimesnis būtų J. Ot- rembskio aiškinimas. Tačiau, mums atrodo, s- vyresniojo piemens pavadinime ga- lėjo atsirasti ir be kurio nors konkretaus žodžio įtakos. Juk šiaip ar taip visus pridė- tinius s- tiek lietuvių, tiek latvių kalbose neįmanoma paaiškinti vien etimologiškai kurio nors žodžio įtaka. s- pridėjimas žodyje kefdZius yra senas reiškinys. Z. Zinkevičius su žodžiu skef- džius sieja ir hidronimus Skerdžius, Skérdzia'®. Tačiau šie hidronimai gali būti sie- jami ir su liet. skardis, skardžius grupės žodžiais, plg. liet. SkeFdupis šalia Skardupis ir kitus labai paplitusius hidronimus*?. Pastaroji galimybė, mums atrodo, imanomes- nė, juo labiau, kad hidronimų, kuriuos būtų galima sieti su liet. kefdžius, nepasi- taiko. 15 J. Otrebski, Gramatyka języka litewskiego, I, Warszawa, 1958, p. 376—378; J. Endze- lins, Latviešu valodas gramatyka, Riga, 1951, p. 238—239; Z. Zinkevičius, Lietuvių dialekto- logija, Vilnius, 1966, p. 190—191. 18 R. Fraenkel, Et. Wb., p. 242. 17 J. Otrebski, Gramatyka jezyka litewskiego, I, p. 378. 8 Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, Vilnius, 1963, p. 148; Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 190. 19 Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, p. 147 — 148. Liet. kerdžius turi gana patikimą etimologiją — jis siejamas su ide. *kerdho- prolytés žodžiais, kurių pirminė reikšmė buvusi "eilė; banda, kaimenė'. Semantinė šios prolytės žodžių raida labai gerai atsispindi slavų, o iš dalies ir baltų kalbose, plg. rus. sepeda “eilé, laikas, metas; banda’, ukr. «epeda ‘banda, būrys, minia; eilė", baltr. «apada "virtinė, eilė; minia, būrys; banda’, lenk. trzoda ‘banda, galvijai", ček. tFida "tvarka, eilė, klasė, kaita; gatvė, bulvaras", slovk. črieda ‘banda, kaimené’, aukšt. luž. ėrjoda "krūva" ir kt.* Liet. kerdžius, pr. kėrdan, rus. 4«epeda siejant su ide. *kerdho, šiek tiek abejo- nių kelia baltų ir slavų kalbų žodžio pradžios konsonantizmas — guturalinis vie- toj laukiamo palatalinio, plg. skr. sardha- "banda, būrys', av. sarada. Tačiau baltų kalbose toksai „nedėsningas“ guturalinis gana dažnai aptinkamas, ir tikriausiai šio baltų ir slavų kalbų pavadinimo nereikėtų laikyti skoliniu iš kokių nors va- karinių ide. dialektų. B. Jėgeris šiuos baltų ir slavų kalbų žodžius mėgina sieti su ide. *(s)ger- “schnei- den’, Iš baltų kalbų šios ide. šaknies žodžius išlaikė lietuvių ir prūsų kalbos. Lietuvių kalboje, kaip matėme, šios šaknies žodis yra vyresniojo piemens pavadinimas, tuo tarpu prūsų kalbos žodis kėrdan vnsk. gal. (tris kartus trečiajame katekizme už- fiksuota forma), kerdan (vieną kartą tame pačiame katekizme užfiksuota forma) išlaikė laiko reikšmę, plg. prei swaian kerdan (=zu seiner zeit), en kėrdan (=bey zeit), Enstan kérdan (= Zu der zeit)®. Taigi baltų kalbose išlaikyti tartum du ide. *kerdho- reikšmių poliai. Todėl, atrodo, pagrįstai spėjama, jog baltų kalbose, prieš atsirandant vyresniojo ar apskritai piemens reikšmei, turėjo būti vartotas tos pačios šaknies žodis “kaimenės, bandos' reikšme. Galėtume net spėti, jog 1573 metų Volfen- biutelio Postilės rankraštyje užfiksuotas vyresniojo piemens pavadinimas kerde- nykas savotiškai atspindi senąją liet. *kerda "banda, kaimené’ reikšmę, plg. banda : bandiniūkas ‘piemuo’, bandūlis "vyresnysis piemuo; kerdžius". Piemens reikšme ide. *kerdho- šaknies žodis vartojamas germanų kalbose, plg. got. hairdeis, sen. vok. aukšt. hirti, vok. Hirt, angl. (shep)herd, kuris ir kilo iš ger- maniško bandos pavadinimo, plg. got. hairda, sen. vok. aukšt. hėrta, vok. Herde, angl. herd ir kt.** Kad anksčiau ide. *kerdho- šaknies žodis “eilės, laiko' reikšme buvo vartotas ne tik prūsų, bet ir kitose baltų kalbose, rodytų šio žodžio patekimas į Pabaltijo suomių kalbas, plg. suom. kerta "sluoksnis, eilė; kartą' (plg. tokius žodžių junginius ar sudurtinius žodžius, kaip ainoa kerta “vieną kartą', vaatekerta "baltinių, drabužių pakeitimas’, eldmdkerta "biografija', vuosikerta "metinis leidinys", išvestinius žodžius, kaip kerros ‘sluoksnis’, kertoa "pasakoti; dauginti (matematikoje)’ ir kt.), est. kord, karel. kerda, lyv. kérda ir kt.** Tiesa, pastaruoju metu kai kurie tyrinėtojai (J. Ka- 20 M. Vasmer, Et. Wb, III, p. 320; R. Trautmann, B.-sl. Wb., p. 127—128; O. H. TpyGauės, Ilponcxox/tenne Ha3BaHmii JĮJOMAINIHHX JKHBOTHBIX B CJIABSHCKHX s3bikax, p. 105. #1 B. Jėgers, KZ, 80, p. 46—48. 22 R, Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiler, p. 53, 61, 63, 69, 356; Prūsų kalbos paminklai, p. 195, 209, 211, 223. 23 F, Kluge, Et. Wb., p. 304, 310; J. Pokorny, Et. Wb., p. 579; E. Klein, Et. Dic, I, p. 722. # Y, H. Toivonen, Suomen kielen etymologinen sanakirja, I, p. 184—185; V. Thomsen, Beroringer mellem de finske og de baltiske (litauisk-lettiske) Sprog, p. 185-186; J. Kalima, Itimerensuomalaisten kielten balttilaiset lainasanat, p. 115-117. 26 lima, L. Hakulinenas) baltiška šių žodžių kilme kiek abejojo. Tačiau jų abejonės vargu turi pagrindo. Tiek žodžių reikšmė, tiek ir jų fonetika rodytų, kad jie iš tik- rųjų paskolinti iš baltų. Latvių kalboje ide. *kerdho- pėdsakų neaptinkame. Tiesa, latvių kalbos tarmėse (Rucava) užfiksuota forma kėrdzis "zirgu puisis muiža' (EM, Il, 375). Tačiau ji, kaip nurodęs J. Endzelynas, veikiausiai kilo iš liet. kefdžius. Lietuvių kalbos žodžiai kefdžius, skerdžius pateko ir į baltarusių, rusų, lenkų kalbomis rašytus Lietuvą liečiančius dokumentus, plg. baltr. xepO6, ckepdo, rus. KepOb, lenk. skierdž??. H. Hirtas visiškai nepagrįstai liet. kefdZius mėgino laikyti germaniškos (gotiš- kos) kilmės žodžiu?ė, | Liet. dieninis Liet. dieninis ‘kerdzius’ (LKZd., II, 347), plg. liet. diena. Kaip matome, šio lietuvių kalbos vyresniojo piemens pavadinimo semantika labai primena ide. *kerdho- reikšmių raidą. Liet. dieninis vartojamas palyginti ne- dideliame tarmių plote (Bagaslaviškis, Gelvonai, Pabaiskas, Paberžė). Rytų Lietu- voje aptinkama ir pavardė Dieninis, kuri iš pradžių reiškusi ja Žymimo asmens pro- fesiją. Liet. viršininkas Liet. viršininkas ‘kerdZius, vyresnysis piemuo", plg. liet. viršūs. Liet. viršininkas vyresniojo piemens reikšme dažniausiai pasitaiko šiaurinėje vidurio Lietuvos dalyje (Akmenė, Ėriškiai, Gruzdžiai, Grūžiai, Klykoliai, Linkuva, Papilė, Pušalotas, Rozalimas, Skaistgirys, Šeduva, Upytė, Žagarė). Vyresniojo piemens reikšme liet. vifšininkas pateko ir į XVIII amžiaus viduryje lenkų kalba rašytus Šiaulių, Žagarės apylinkių dokumentus. Šalia žodžio viršynik tuose doku- mentuose pasitaiko netgi iš šio žodžio kilęs terminas viršynikostvo ‘kerdZiaus amatas, pareigos'*". Įdomus tolimesnis šio žodžio likimas. Jau XIX amžiaus pabaigoje J. Jablonskis jį įveda į literatūrinę kalbą, tik ne "Vyresniojo piemens’, o “Žmogaus, kuris turi kokią viršenybę ant kitų žmonių (Vorsteher, Vorgesetzter, HauaJibHHK)* reikšme??. Dau- giausia J. Jablonskio pastangomis šis Žodis naująja savo reikšme tvirtai įsigalėjo lietuvių literatūrinėje kalboje. Iš liet. viršininkas "vyresnysis piemuo’ kilo ir keletas kitų su gyvulininkyste susijusių Žodžių, plg. liet. viršininkė "viršininko pati, kerdZiuviené’, vifšininkai “die- na, kai vyresnysis piemuo, t. y. vifšininkas, ateina į piemens ūkį valgyti ir piemeniui nereikia ganyti' (Lauksodis, Linkuva). # K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, p. 212, 323, 358; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 242. 26 K, Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 92. #7 K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, p. VIII-IX, 356 — 358. *8 Jablonskio raštai, IV, Kaunas, 1935, p. 17; P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių da- ryba, p. 601. 27 Liet. bandūlis ir kt. Liet. bandūlis ‘kerdZius’ (LKZd., I(2), 643), bafidžius (LK Žd., 1(2), 644), bandi- nis (LK Žd., 1(2), 641), plg. t. p. bandiniūikas ‘bandos ganytojas, piemuo' (LKZd., I(2), 640), bandišius “piemuo, šėrikas* (LK Žd., I(2), 641), plg. liet. banda ‘kaimené’. Liet. tvarklas Lingvistinėje literatūroje dar nuo A. Becenbergerio laikų piemens reikšme mi- nimas J. Bretkūno biblijos vertime vartojamas žodis tvarklas*". Vėlesniuose Rytų Prūsijos lietuvių biblijos vertimuose J. Bretkūno vartojamą tvarklas atitinka ker- džius (.... ir kaip kaimenė be kerdžiaus, Iz. 13, 14)*®, Vadinasi, būtų galima spėti, jog ir J. Bretkūno biblijoje žodis tvarklas vartojamas kerdžiaus reikšme. Deja, minė- tas žodis į lingvistinę literatūrą piemens reikšme pateko per apsirikimą. Minėjome, jog naujesnių laikų Rytų Prūsijos lietuvių biblijos vertimuose J. Bretkūno žodį tvark- las anoje frazėje atitinka kerdžius. Naujesniuose vokiškuose vertimuose toji frazė verčiama: ... und wie eine Herde ohne Hirten (Iz., 13, 14)*1. Tačiau M. Liuterio 1549 metų biblijos vertime ši frazė atrodo štai kaip: ...und wie ein Herd on hiirten*?. Kad šioje frazėje vok. hiirten reiškia ne ‘kerdZiy’ ar ‘piemeni’, bet "aptvarą", aiškiai rodo kita iš to paties biblijos skyrelio frazė: ...die Hirten keine hurten da auffschlahen (Iz., 13, 20), kurią J. Bretkūnas ir verčia: ...Piemens... Twarklu ne taifis. Vadinasi, tiek pirmojoje frazėje (ją J. Bretkūnas verčia:... ir kaip Gūtas be Twarkli), tiek ir antroje J. Bretkūno tvarklas reiškia "aptvarą (=vok. Hiirde, vid. vok. aukšt. hurt, dgs. hiirte)’, o ne "piemenį'. Liet. pastyrius, pulkaunykas, ustovas Liet. pastjrius "vyresnysis piemuo, skerdZius’ (Daugėliškis, Dūkštas, Ignalina, * Mielagėnai, Rimšė, Tverečius), plg. rus. nacmoipo "ganytojas, kunigas, piemuo’, baltr. nacmewp, ukr. nacmup. Į lietuvių kalbą žodis, tur būt, atėjo iš rusų kalbos. Visoms slavų kalboms bendras žodis, veikiausiai sietinas su rus. nacmu "ganyti" ir kt. Tačiau dėl neįprastos slavų kalboms priesagos jį mėginta laikyti net ir skoli- niu**. Liet. pulkaunykas "vyresnysis piemuo, kerdZius’ (Karsakiškis, Ukmergė), pulkdunykas < rus. nonKoexurx ‘nactyx’ (B. H. Įlo6poBonbexuū, Cn., 652). Liet. ustovas (uZstovas) "vyresnysis piemuo, kerdZius; prižiūrėtojas* (Anykščiai, Balninkai, Daugailiai, Kupiškis, Kupreliškis, Pandėlys, Pasvalys, Rokiškis, Salakas, Sudeikiai, Svėdasai, Tauragnai, Ukmergė, Utena, Užpaliai, Vyžuonos, Zarasai) kilmė kelia tam tikrų abejonių. E. Frenkelis, veikiausiai pagrįstai atstatydamas formą wuZstévas, šį vyresniojo piemens pavadinimą sieja su liet. užstoti "ginti, kieno pusę palaikyti; būti kliūtimi, 29 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 1150; A. Bezzenberger, Beitrige zur Geschichte der li- tauischen Sprache, Gottingen, 1877, p. 333. % Biblia, Tai esti: Wissas Szwentas Rafptas... Karalauczuje, 1816; Biblija, tai esti Visas Šven- tas Rastas, Berlynas, 1931. # Die Bibel oder die ganze Heilige Schrift, Berlin, 1907. # Biblia: Das ist: die gantze heilige Schrifft: Deudsch. Auffs new zugericht. D. Mart. Luth., Wittemberg, 1549. 3 M. Vasmer, Et. Wb,, II, p. 322. 28 Xx w sulaikyti ką; prasidėti', ūžstojis "apsauga, priedanga’, užstolis "išganytojas' (M. Dauks- šos raštų žodis) ir kt.*4 Tačiau tokį siejimą, mums atrodo, gerokai apsunkina reikšmių skirtumas. Taigi, ar ne teisingiau būtų liet. ustévas (uZstévas) laikyti savotišku liet. pristdvas "prižiū- rėtojas, prievaizdas’ (< rus. npucmas, baltr. npeicmay ar lenk. przystaw) perdir- biniu. Liet. paganikas, paganas ir kt. Lietuvių kalboje randame ir specialių piemenų — kerdžiaus padėjėjų pavadi- nimų. Plg.: Liet. paganikas ‘kerdZiaus arba piemens padéjéjas’ (Girdiškė, Karklėnai, Lau- kuva, Nemakščiai, Šilalė, Švėkšna, Upyna, Žarėnai). Forma paganikis gana dažnai pasitaiko ir Rytų Prūsijos lietuvių kalbos žody- nuose: „Hirten= Knabe Paganikkis, -io“, C, I, 952. „Paganikkis, -io, m. ein Hilfsjunge fiir den Viehhirten (Niederung, Prokuls)’, G. H. F. Nesselmann, Wb., 256. Mažybinė forma paganikėlis randama F. Neselmano užrašytose lietuvių liau- dies dainose: ,,Birbin wamzdelį Paganikelis“***, Liet. paganikis kilmę yra mėginęs aiškinti A. Leskynas, kurio nuomone ,,paga- nikis oder pagunikis Hūlfsjunge fūr den Viehhirten, ist wohl sicher das nach paganyti lituanisierte ru. pogonok Viehtreiber, obwohl man sich fiir die Form mit u auf pr. guntwei inf., gunnimai 1. plur. treiben berufen konnte““$, Kategoriškai nuneigti šio A. Leskyno aiškinimo, tur būt, negalima. Tačiau abejoti juo yra pakankamo pagrindo. Pirmiausia rus. noeowox ‘Siidrussl. 1. der Antreiber der Pflugochsen; der Viehtreiber* (H. ST. TlaBnioBckuit P.-n. ca. 1082) reikšmė gerokai skiriasi nuo liet. paganikas reikšmės. Antra, lietuvių kalbos tarmé- se randame liet. paganikas sinonimą, kuris savo daryba visiškai nepanašus į rus. noeoHuKx, tačiau yra sietinas su liet. ganyti. Plg.: Liet. pūganas "kerdžiaus padéjéjas’ (Kretinga, Palanga, Salantai, Šateikiai), pa- ganaitis "piemenukas' (Palanga), plg. liet. paganyti". Liet. paganikas savu žodžiu, siedami jį su liet. paganyti, laiko P. Skardžius** ir J. Otrembskis®. Liet. pavarninkas, pirmininkas, Saliniiikas Liet. pavdrninkas ‘piemuo, genant banda su kerdZiumi, esantis bandos gale’ (Akmenė), pavarinis (Žemaitkiemis), pavarinys (Lyduokiai), plg. liet. varyti. 34 R. Fraenkel, Et. Wb., p. 1175. 35 Littauische Volkslieder, gesammelt kritisch bearbeitet und meirisch iibersetzt von G. H. F. Nesselmann, Berlin, 1853, p. 20; plg. t. p. V. Kalvaitis, Prūsijos Lietuvių dainos, Tilžė, 1905, p. 341. 3 A. Leskien, Die Bildung der Nomina im Litauischen, p. 510. 37 P, Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 444. 3 P, Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 128. 4 J, Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, II, p. 277. 29 Liet. pirmininkas (dažniausiai vartojama daugiskaita) "prie kerdžiaus genant, piemuo, stovintis bandos priešakyje („už akių“)* (Akmenė), plg. liet. pirmas. Liet. pirmininkas akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekoje vieną kartą yra už- fiksuotas ir apskritai piemens reikšme (Lazūnai, užrašė J. Senkus)**, pastebint, jog girdėtas vieną kartą iš seno Žmogaus. Liet. šaliniūikas (dažniausiai vartojama daugiskaita) "prie kerdžiaus genant, pie- muo, stovintis bandai iš Sono’ (Akmenė), plg. liet. šalis. Lietuvių kalbos tarmėse vyresnysis piemuo kartais vadinamas ir kitais, dažniau- siai vartojamais vyresnybei, valdžiai žymėti žodžiais: piemenij kardlius, galva, tėvas, vyresnybė“!. Tačiau šie pavadinimai dažniausiai turi tam tikrą emocinį atspalvį. * * * Peržiūrėję baltų kalbų piemens pavadinimus, galime konstatuoti, jog senąjį ide. piemens pavadinimą išlaikė tik lietuvių kalba (liet. piemud). Tačiau esama pa- grindo manyti, tokį pavadinimą buvus ir kitose baltų kalbose. Iš baltų šis pavadi- nimas pateko į Pabaltijo suomių kalbas. Lietuvių kalboje randame ir labai seną vyresniojo piemens pavadinimą (liet. keFdžius),. Baltų kalbose esama nemaža įvairios kilmės siauriau vartojamų piemens ar vyresniojo piemens pavadinimų, ypač daug tokių pavadinimų randame lietuvių kalboje. TROBESIO GYVULIAMS LAIKYTI PAVADINIMAI Ide. kalbos neturi trobesiui gyvuliams laikyti bendro pavadinimo. Nesama bendro pavadinimo ir daugelyje ide. kalbų šakų. Šios sąvokos pavadinimai atskiro- se kalbose dažniausiai atsiradę savarankiškai, nemaža esti skolinimosi atvejų. Neturi šio trobesio bendro pavadinimo ir baltų kalbos. Tačiau lietuvių ir latvių kalbose, kaip matysime, yra vienas kitas ir bendras šios sąvokos pavadinimas. Istorinių žinių apie senovės baltų trobesius gyvuliams laikyti labai trūksta. Iš esamų trumpų užuominų istoriniuose dokumentuose negalima atkurti išsamesnės šio trobesio vaizdo raidos. Tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje trobesių gyvuliams laiky- ti būta įvairių tipų!. Kiek smulkesnių žinių apie Lietuvos valstiečių tvartus esama XVI a. dokumen- tuose. Antai 1562 metų spalio mėn. 31 d. Žemaitijos valsčių revizoriaus Jokūbo LaSkauskio įraše Karšuvos valsčiaus inventoriuje sakoma: „Mėš- lui kad galvijus būtinai laikytų ne namuose, bet įrengtų diendarZius ir gerai aptvertų, kaip Podliašėje. O urėdas, kaip pavyzdį, turi pastatydinti vieną prie savęs kurioje nors vaitystéje, o jeigu kas nė karto nebuvo matęs, tuomet reikia taip pada- 0 Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 29. “! Lietuvių etnografijos bruožai, red. A. Vyšniauskaitė, Vilnius, 1964, p. 93. * Lietuvių etnografijos bruožai, red. A. Vyšniauskaitė, Vilnius, 1964, p. 262— 269; Iz. But- kevičius, Lietuvių valstiečių ūkiniai pastatai, — Iš lietuvių kultūros istorijos, II, Vilnius, 1959, p. 237-256; K. Čerbulėnas, Namas („numas“) pirminis lietuvių gyvenamojo pastato tipas, — Iš lietuvių kultūros istorijos, I, Vilnius, 1958, p. 104—145; Latviešu konversūcijas vardnica, 10, Riga, 1933—1934, skit. 19235—43; A. Bielenstein, Die Holzbauten und Holzgerate der Letten, I-II, St. Petersburg, 1907—1918; Latviešu etnografija, red. kolégija: A. Birons, S. Cimerma- nis, A. Krastina, I. Leinasare, H. Strods (atb. red.), Rigi, 1969, p. 134; S. Cimermanis, Latviešu tautas dzives pieminek]i, Celtnes un to iekarta, Rigi, 1969, p. 81—88. 30 ryti: parinkti tokią vietą, kad vanduo iš jos netekėtų, paskiau iš pietų šono pasta- tyti vartus su ne labai aukšta tvora, iš rytų šono pastatyti tvartą, arba daržinę, ne aukštai apdengtą nuo vėjo, ir gerai apsaugoti bent dvi sienas pastačius, žemės tarp sienų priplūkti ir taip pastatyti, diendaržio gale šiaurės šone antrą pastatyti, taip pat iš vakarų — trečią, o viduryje palikti tuščią vietą, kad gyvuliai galėtų iš tvartų laisvai patys išeiti ir į tvartus įeiti; be to, viduryje kloti šiaudus ir ką kitą, kad galvi- jai sumindžiotų, tokiu būdu bus pakankamai mėšlo žemei tręšti...“? Vieną pirmųjų smulkesnių Lietuvos tvartų aprašymą yra pateikęs S. Daukantas“. Liet. tvartas Lietuvių kalboje labiausiai išplitęs trobesio gyvuliams laikyti pavadinimas yra tvartas. Šiandien šis Žodis vartojamas literatūrinėje kalboje ir dideliame lietuvių kal- bos tarmių plote (pietų, vidurio ir rytų Lietuvos dalis: Ariogala, Daugai, Dūkštas, Ignalina, Jurbarkas, Kapsukas, Kėdainiai, Lazdijai, Raseiniai, Simnas, Šven- čionys, Varėna, Veisiejai, Vilkaviškis, Vilkija; Baltarusijos TSR teritorijoje esan- čios lietuvių kalbos salos: Lazūnai, Zietela)®. Šis žodis aptinkamas jau ir senuosiuose mūsų raštuose. Antai S. B. Chilinskio biblijos vertime randame: „Pabudawosim cia awiu twartus pekuy musu...“, 4 Moz 32, 16. „+++ ir padare twartus pekuy sawo...“, 1 Moz, 33, 17. J. Bretkūnas šias biblijos vietas verčia taip: „„Mes tiktai Awiu Twartas schicze darisim delei must Bandos...“, 4 Moz 32, 16. s„,, ir pabūdawoia saw Namus ir padare pękui sawam Būdas...“, 1 Moz 33, 17. Tačiau tiek S. B. Chilinskis formą tvartas, tiek J. Bretkūnas formą tvarta (?), atrodo, čia vartoja ne dabartine reikšme "trobesys gyvuliams laikyti', bet reikšme ‘aptvaras’, Ypač drąsiai tai galima teigti apie J. Bretkūną. Tokią prielaidą patvir- tintų ir vokiškas biblijos tekstas, plg. M. Liuterio 1549 metų biblijos leidimą: „Wir wollen nur Schafhiirten hie bawen fiir unser Vieh...“, 4 Moz 32, 16. „+, und bawet jm ein Haus, und machet seinem Vieh hiitten...*, 1 Moz. 33, 175. i Tik "aptvaro" reikšme žodis tvdrtas vartojamas Rytų Prūsijos lietuviškuose žo- dynuose: „Twartas, to, m. ein abgezūunetes Stūllchen“, P. Ruhig, Lex., I, 166. „Stall, Staldas, do, m. nur bezūunt Twartas, to, m.“, R. Ruhig, Lex, II, 336. „Twartas, to, m. eine Stallung, abgezūunter Stall. PennukBlū Twartas, ein Maststall, der abgezūunt ist“, Chr. Mielcke, Wb., I, 303. 2 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, I, red. kolegija: K. Jablonskis (atsak. redaktorius), J. Jur- ginis, J. Žiugžda (vyriaus. redaktorius), Vilnius, 1955, p. 178—179. 3 Budą Senowęs — Lėtuwiu Kalnienū ir Žamajtiū iszraszę... Jokub's Laukys, Petropilie, 1845, p. 22-23. 4 Nurodydamas įvairių tvarto pavadinimų paplitimą lietuvių kalbos tarmėse, autorius daugiau- sia remiasi B. Vanagienės parengtu Lietuvių kalbos atlasui rankraštiniu žemėlapiu. Už latvių kalbos tarmių pavyzdžius jis dėkoja fil. m. kand. E. Šmitei. 5 Biblia: Das ist: die gantze heilige Schrifft: Deudsch. Auffs new zugericht. D. Mart. Luth., Wittemberg, 1549. 31 ————*—* „Stall, Staldas, do, m. nur beziunt, Twartas, to m.“, Chr. Mielcke, Wb., II, 450. „twartas, -o, Subst. m. die Einziunung, der Verschlag, eine Hiirde®, F. Kurschat, Wb., 472. „kiaūltwartis, -czio, Subst. m. eine Einziunung fiir Schweine“, „kiaūlstaldis, -dzio, Subst. m. der Schweinestall“, F. Kurschat, Wb., 181. Kaip F. Kuršaitis aiškiai skiria tvdrtq ‘aptvara’ nuo sąvokos ‘trobesys gyvu- liams laikyti' ypač matyti iš šių pavyzdžių: ,....einen Raum im Stall fiir die Kalber abzidunen, twartą wefBiams staldė nu- kalti (od. padaryti; auch : aptwérti)“, F. Kurschat, Wb., I, 25. .....cinen Platz im Stall fiir ein Kalb abzdunen, staldė wetBiui twarta padaryti...*, F. Kurschat, Wb., I, 36. Žodis tvartas Rytų Prūsijos lietuvių raštuose vartojamas net kalbant apie spe- cialią bažnyčios dalį, plg.: „Moterims buwa įpatiBkas Twartas ant Atlikimo jū Diewo šlužbos paskirts“, K. Jurkšaitis, Jeruz. Išp., 1901, 97. Vadinasi, tvdrtas, iš pradžių reiškęs apskritai aptvarą, specialiai atitvertą vietą tvarte, vėliau pradėtas vartoti "gyvuliams laikyti trobesio’ reikšme. Šio žodžio etimologija nekelia jokių abejonių — jis sietinas su liet. fvėrti, tvir- tas, tvora, tvdrstis ir kt. šios šaknies ZodZiais®. Dalyje Žemaičių (Kvėdarna, Plungė, Rietavas, Salantai, Viekšniai) žodis fvdr- tas vartojamas '"tvarsčio, skarelės Zaizdai aprišti' reikšme. Šio žodžio reikšmė "tro- besys gyvuliams laikyti’ tose vietose yra nauja, atėjusi iš literatūrinės kalbos. Atrodo, jog ir prūsų kalboje yra buvęs šios šaknies žodis, vartotas liet. tvdrias ‘trobesys gyvuliams laikyti' reikšme, plg. ,,Coaris Banse“ (Elbingo Zodynélio 232 žodis)". Vok. Banse gali reikšti ‘weiter Scheunenraum zur Seite der Tenne, der Platz zu beiden Seiten der Tenne in der Scheune zum Aufschichten’s. A. Fikas šį prūsų kalbos žodį siejo su liet. karti. Tačiau, atrodo, daug patikimes- nis A. Becenbergerio aiškinimas, kur jis pr. coaris taiso į formą toaris, o pastarą- ją sieja su liet. tvdrtas, tvora, tvėrti". Lyginant šiuos žodžius, tam tikrų neaiškumų kelia ir pr. toaris šaknies vokalizmas. Čia gali būti panašus atvejis, kaip ir su prū- sy kalbos žodžiu aloade (Elbingo žodynėlio 541 žodis) “Haspe', kuris mėginamas kildinti iš *al(v)ode arba *alvadė. A. Becenbergerio pateiktai pr. foaris etimologijai pritarė R. Trautmanas" ir J. Endzelynas'?, Latvių kalba trobesiui gyvuliams laikyti tos pačios šaknies pavadinimų neturi. Tačiau panašia reikšme vartojamų šios šaknies žodžių randame, plg, lat. tvarts "der Halt, Schutz, die Zuflucht; die Fischwehr' (EM, IV, 289), tvertinš “die Zuflucht’, tvertne "pajumte cilvękiem; der Behilter, der Bassin’ (EM, IV, 291). Lat. tvara ‘ein ¢ E. Fraenkel, Et. Wb., p. 1151. * Prūsų kalbos paminklai, p. 63; cituojant prūsų kalbos žodynėlių pavyzdžius, paprastai pirmiau nurodomas prūsiškas žodis. * D. Sanders, Worterbuch der deutschen Sprache, I, Leipzig, 1860, p. 81; F. L. K. Wei- gand, Deutsches Wėrterbuch, I, Giessen, 1909, p. 153, * A. Bezzenberger, BB, 23, p. 232. * R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiiler, p. 361. "J. Endzelins, Senprūšu valoda, p. 140, 266. 32 Zaun aus horizontal liegenden Stangen’, tvaūre ‘ein Zaun; der Fallbaum’ (EM, IV, 289) ar tik nebus skoliniai iš lietuvių kalbos, nes jie, kaip rodo K. Miūlenbacho žo- dyno duomenys, daugiausia aptinkami pačiame Lietuvos pasienyje (Gridzgalė, Mėmelė). Liet. gurbas, lat. gurba Liet. guibas "trobesio gyvuliams laikyti’ reikšme vartojamas šiaurės rytų Lietuvos kampe (Anykščiai, Debeikiai, Dusetos, Kamajėliai, Kavarskas, Obeliai, Rokiškis, Troškūnai, Utena, Vyžuonos). Be ką tik minėtos reikšmės, žodis gufbas lietuvių kalbos tarmėse vartojamas dar ir kitomis reikšmėmis: "pintinė, krepšys', “vežimo viršus, pintas iš vyčių; drangelės su galeliais drauge (pavažiuojamų, išeiginių ratelių)', ‘édzia’, "naminių paukščių (karvelių, žąsų, vištų...) ląsta, nupinta iš vyčių ar iš lentų sukalta; kiaušinių dedama vieta; gūžta', ‘Suns būda', “atskirta tvarto dalis smulkesniems gyvuliams (avims, paršiukams, veršiukams); gardas; atitverta rūsio dalis kitoms daržovėms supilti", *diendaržis', "narvas (Zvérims)’, ‘tam tikras bičių avilys, dengtas Siaudais’, ‘tam tik- ras sankalas vežti parduoti gyvuliams, ppr. kiauléms’, ‘reketys siūlams lenkti, vyti’ (LKŽd., III, 741-2). Žodis gurbas "trobesio gyvuliams laikyti' reikšme vartojamas jau ir K. Širvydo žodyne: „Chlew, bara, Stabulum. gurbas“, C. Szyrwid, Dic. (1629 metų leidimas), 11. „Chlew. Stabulum, caulae. Pune, gurbas“, C. Szyrwid, Dic. (1642 metų leidi- mas), 29. „Obora, Stabulum, pecuaria loca. Gurbas“, C. Szyrwid, Dic. (1642 m. leidi- mas), 233, „Swinnik, Suilehara. Kiaulu gurbas“, C. Szyrwid, Dic. (1642 m. leidimas), 430. K. Širvydo žodyno pavyzdžiai rodo, kad žodį gufbas "trobesio gyvuliams laiky- ti' reikšme rytų lietuviai pažįsta jau seniai: K. Širvydas buvo kilęs kaip tik iš to Lie- tuvos ploto, kur ir šiandien minėtas žodis vartojamas tokia reikšme. Dėl žodžio gufbas kilmės esama įvairų nuomonių. K. Alminauskis liet. guibas, kaip ir formos kurbas, šaltiniu laikė vok. kerb "krep- Sys, pintinė', korv, teigdamas, jog lietuvių kalboje praplatėjo šio žodžio reikšmės??. Priebalsių g-: k- kaita lietuvių kalboje iš tikrųjų yra labai įprastas reiškinys, plg. gėmbė : kėmbė, glėbys : klėbjs, griatinos : kriaiinos, glusnūs : klusnūs ir kt.“ Vo- kiečių korb savo ruožtu yra kilęs iš lotynų kalbos, plg. lot. corbis "pintinė, krepšys''*. E. Frenkelis, sutikdamas, kad liet. kufbas "pintinė, krepšys' yra skolinys iš vo- kiečių kalbos, liet. gufbas laikė savu žodžiu, siedamas ji su ide. *ger- "pinti', plg. gr. yžppov "geflochtene Verziunung der Bude auf dem Marktplatz in Athen, geflochtener Wagenkorb, langlicher mit rohem Rindsfell iiberzogener leichter Schild’, yvpyadė4 ‘aus Weide geflochtener Korb, Fischreuse’ ir kt.18 12 K. Alminauskis, Die Germanismen des Litauischen, Kaunas, 1934, p. 55, 76. 13 J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius, 1957, p. 54; J. Otrebski. Grama- tyka jezyka litewskiego, I, p. 324. 14 F. Kluge, Et. Wb., p. 393; J. Pokorny, Et. Wb., p. 387. 15 E, Fraenkel, Et. Wb., p. 178. 3. Iš lietuvių leksikologijos ir leksikografijos 33 K. Būga liet. gufbas laikė taip pat savu žodžiu, mėgindamas jį sieti tai su germ. kurba, vok. Korb'®, tai su slov. gfb ‘Gyropok, ropo, MOpInHHA', serb. 2p6a", Turint galvoje, jog vok. Korb yra skolinys iš lotynų kalbos, pirmasis K. Būgos siejimas atpuola. Antrasis siejimas, mums atrodo, taip pat nėra labai patikimas, nes slaviškuosius žodžius reikėtų gretinti su pr. garbis ‘kalnas®. K. Būga liet. guf“- bas siejo su minėtais slavų kalbų žodžiais, ieškodamas semantinių paralelių “krūva (Kyua)': "tvartas". Veikiausiai tiek K. Alminauskio, tiek ir E. Frenkelio aiškinimai yra iš dalies teisingi. Mums atrodo, jog aiškinant liet. gufbas kilmę, reikėtų skirti šių žodžių reikšmes. Rytų lietuvių gufbas ‘trobesio gyvuliams laikyti’ reikšme (kuris, kaip ma- tėme, randamas jau pirmuosiuose K. Širvydo žodyno leidimuose) ir su šia artimai susijusiomis reikšmėmis laikytinas savu baltišku žodžiu. Toks žodis, kaip matysi- me, randamas ir latvių kalboje. Gufbas "pintinės, krepšio' reikšme ir su pastarąja artimiau susijusiomis reikšmėmis laikytinas skoliniu iš vokiečių kalbos. Kadangi semantiškai tiek ‘tvarto’, tiek “krepšio' reikšmės yra gana artimai susijusios (: "pin- ti’), tai šiandien lietuvių kalboje tarp jų išvesti griežtesnę ribą sunku: gali būti su- mišę tiek savas, tiek paskolintas žodis. Mūsų ką tik išdėstytos prielaidos argumentai būtų tokie. Žodžio gufbas lietuvių kalboje yra du tarp savęs visiškai nesusiję židiniai — vienas šiaurės rytų Lietuvos kampe, kur gufbas vartojamas "trobesio gyvuliams laikyti' reikšme, kitas — pietva- karinėje Lietuvos dalyje, kur tas žodis daugiausia vartojamas “krepšio, pintinés’ reikšme. Štai pastarąja reikšme žodis gufbas vartojamas dalyje žemaičių ir dalyje vakarų aukštaičių, kaip tik tose lietuvių kalbos tarmėse, kurios turėjo daugiausia kontaktų su vokiečių kalba (Alksnėnai, Alvitas, Barzdai, Batakiai, Gražiškiai, Jur- barkas, Kybartai, Kudirkos Naumiestis, Lauksargis, Liudvinavas, Pilviškiai, Slavi- kai, Sudargas, Tauragė, Vilkaviskis)'®. Jau minėta, jog liet. gufbas vartojamas ir ‘tam tikro avilio’ reikšme. Tokia reikšme šis žodis yra užrašytas Bartininkuose (Vilkaviškio r.). ‘Avilio’ reikšme forma kurbas taip pat randama Rytų Prūsijos lietuviškuose žodynuose. Plg.: „Bienenkorb, der, bicžiū kutbas“, F. Kurschat, Wb., I, 239. ,,bitkurbis, -io, Subst. m. der Bienenkorb®, F. Kurschat, Wb., 49. ,,Bitinnis kurbélis, ein Bienenkorb®. ,,Bitkurbas, o, m. ein Bienenkorb®“, G. H. F. Neselmann, Wb., 212. Plg. t. p. vokiečių Korb reikšmę: ‘geflochtne Behiltnisse fiir die Bienen zur Wohnung“?, Sunku įsivaizduoti, kad be vokiečių kalbos būtų atsiradusi liet. guFbas “tam tik- ro bičių avilio, dengto Siaudais’ reikšmė. Forma gufrbas "vežimo viršaus, pinto iš vyčių; drangelių su galeliais drauge" reikš- mė labai primena vok. Korb reikšmę "der hintre geflochtne Teil eines Leiter- oder Rūstwagens u. ūberhaupt ein Korbgeflecht auf solchem Wagen“*!. Liet. gurbas minėta reikšme užfiksuotas Garliavoje, Lekėčiuose, Kretingoje (LKŽd., III, 741). 16 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p, 331. 17 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 526. iš M, Vasmer, Et. Wb., I, p. 294. 19 Duomenys imami iš Lietuvių kalbos atlaso kartotekos. ** D. Sanders, Worterbuch der deutschen Sprachen, I, p. 995. #1 D, Sanders, ten pat, p. 995. 34 ‘Suns biidos’ reikšme lietuvių kalbos tarmėse šalia formos guibas vartojama ir forma gurba (Alytus, Leipalingis, Liškiava, Merkinė, Seirijai, Simnas, Veisiejai; LKZd., III, 741). Tiek liet. gurba, tiek ir guFbas turi atitikmenis latvių kalboje. Latvių kalboje šie žodžiai vartojami taip pat gana įvairiomis reikšmėmis: Lat. gurba ‘ein Kafig fiir Staare; Hecke: ein Bretterverschlag im Stalle; eine holzerne Kiste zum Eierlegen fiirs Hausgefligel; eine holzerne Kiste, in der man Hiih- ner zum Markt transportiert; ein Vogelstall; „cūku aizgalda“, gurbs, gurbes “aiz- galds, kur luopus ievietuo' (EM, I, 683; EH, I, 420). Kaip matome, latvių kalbos žodžių reikšmės arba visiškai sutampa su šios šak- nies lietuvių kalbos žodžių reikšmėmis, arba yra joms labai artimas. Tačiau čia pasi- gendame, pasakytume, pagrindinių lietuvių kalbos žodžiui būdingų reikšmių, bū- tent, ‘trobesio gyvuliams laikyti' ir “krepšio, pintinės'. Visos lat. gufba, gurbs reikš- més yra tartum pereinamosios tarp "krepšio, pintinés’ ir ‘trobesio gyvuliams laiky- ti' reikšmių. Gana įdomus ir latvių kalbos žodžių paplitimo klausimas. Pagal K. Miūlen- bacho žodyno ir jo papildymų duomenis lat. gurba, gurbs vartojami tik pietų vakarų Latvijos dalyje, visiškai prie Lietuvos pasienio (Asytė, Barta, Gruobinia, Kaletai, Nyca, Nygranda, Saka, Ventspilis). Latvių kalbos žodžio geografija rodytų, kad lat. gufba galėjo kilti ir iš lietuvių kalbos. Tokiai prielaidai pritartų ir latvių kalbos žodžio priegaidė. Lat. gurba nėra jokių pėdsakų ir latvių toponimijoje. Lietuvos teritorijoje esama keleto vietovardžių, kuriuos galima sieti su liet. guf“- bas, plg. Gūrbai (Gruzdžiai), Gurbmiškis (miško vardas, Gruzdžiai), Gurbšilėlis (Pilviškiai), Guibsilis, Gurbūkelis (keliukas, Gruzdžiai), Gurbij miškas (Dūkštas), Pagurbė (Dūkštas)??. Tačiau šių vietovardžių siejimas su liet. guFbas ‘trobesys gy- vuliams laikyti; pintinė krepSys’ yra labai abejotinas. Pavyzdžiui, Gurbšilėlis yra paaiškintas ‘pakiluma’, Baltarusijos TSR teritorijoje lietuviškoje saloje (Stani- šiai, Varenavo apylinkė) randame vietovardį Gūrbos, kuris paaiškintas “kapai (lyg kalneliai)'. Taigi minėtus vietovardžius veikiausiai reikėtų sieti sū liet. gūrbautas “nedidelis žemės iškilimas, grumstas’, pr. garbis “kalnas' (taip taisomas Elbingo žodynėlio 28 žodis grabis, plg. pr. vietovardžius Lulegarbis, Mantegarbs, Ladegarbe, Swentegarben ir kt.)**, rus. e0p6o ‘Bcsikasi BBIIYKJIOCTH Ha TJIOCKOCTH', lenk. garb “chorobliwa wypuktošč klatki piersiowej lub grzbietu u czlowieka; wzniesienie, wypuktošč terenu’, serb.-chorv. pba ir kt. K. Būga, kaip matėme, su šiais žodžiais mėgino sieti ir liet. gušbas ‘trobesys gyvuliams laikyti’. Liet. kūtė, lat. kiits Šiaurinėje Lietuvos dalyje plačiai vartojamas trobesio gyvuliams laikyti pavadi- nimas kūtė (Biržai, Joniškis, Kuršėnai, Linkuva, Mažeikiai, Radviliškis, Salantai, Skuodas, Šeduva, Šiauliai, Žagarė). Pačioje vakarinėje ir pačioje rytinėje šio ploto ** Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas, Vilnius, 1959, p. 716, 851. Duomenys, kurių nėra minėtame darbe, paimti iš Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Vietovardžių kartotekos- # R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiler, p. 82, 341; J. Endzelins, Sen- prūšu valoda, p. 175; G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, p. 80, 92, 94, 178—179. 3* 35 dalyje vartojama forma kūtys (Kretinga, Pasvalys, Vabalninkas). Pažįstama ir vienaskaitinė forma kūtis (LKŽd., VI, 1006). Forma kiité vartojama ir “senos, prastos trobelės, pirkelės' reikšme (LKŽd., VI, 1000; Skaudvilė, Viduklė), plg. t. p. kūta ‘troba’ (Vilius Bruožis, LKŽd., VI, 999), Tačiau šia reikšme vartojami žodžiai neįeina į kūtės ‘trobesio gyvuliams lai- kyti' vartojimo plotą. Senuosiuose lietuvių raštijos paminkluose žodžio kiité, atrodo, nesama. M. Va- lančius ir S. Daukanto raštai bus bene seniausi šio Žodžio šaltiniai. Žodis kūts (šalia dažnai pasitaiko ir forma kūte) ‘trobesio gyvuliams laikyti’ reikšme labai plačiai vartojamas latvių kalboje. Forma kits yra ir norminis litera- tūrinės kalbos šios sąvokos pavadinimas. Forma kūts (resp. kite) vartojama visame Vidzemės (Ainažiai, Aluoja, Cėsys, Limbažiai, Mazsalaca, Rūjiena, Sigulda, Smiltenė, Valka, Valmiera) ir Zemgalės (Aucė, Bauska, Duobelė, Elėja, Jelgava) tarmių plote. Šiame tarmių plote kitos šaknies tvartų pavadinimų, galima sakyti, nevartojama. Vakarinėje Latvijos daly- je — Kurzemės tarmėse formos kilts, kiite vartojamos šalia kitų tvarto pavadinimų (laidars, stallis). Formos kits, kūte beveik visiškai nevartojamos tik pačioje Ryti- nėje Latvijos dalyje — Latgaloje, kur vartojamas slaviškos kilmės tvarto pavadi- nimas. Kokios nors tikslesnės ribos tarp tarmių, kuriose vartojama forma kiits, 0 ku- riose — kiite, išvesti negalima. Esti atvejų, kai toje pačioje vietoje vartojamos abi formos (Alažiai, Aluoja, Inčukalnas, Padurė, Planyca, Sigulda, Taurkalnė). Abi šios formos vartojamos ir Lietuvos pasienyje esančiose tarmėse. Lat. kūts (resp. kiite) vartojamas su atitinkamais gyvulių bei paukščių pavadi- nimais, plg. lat. aitu, guovju, luopu, putnu, zirgu kūts. Kartais pasitaiko ir kitokių šios šaknies tvarto pavadinimo variantų, plg. kūtene ‘der Stall’, kūtenis; cūku, zuosu kūtene, demin. kiitina, niekin. kiitele (EM, II, 338; EH, I, 684). Lat. kūts randamas jau XVI amžiaus latviškuose evangelijų tekstuose**. Liet. kūtė, lat. kiits, kaip ir ką tik aptarty liet. guFbas, lat. gurba, kilmės klausi- mas yra labai sudėtingas. Esama keleto aiškinimų, tačiau jie visi kelia vienokių ar kitokių abejonių. Ligi šiol gal pati populiariausia yra A. Becenbergerio etimologija®. Jis teigė, jog į lietuvių ir latvių kalbas šis žodis atėjo iš prūsų kalbos. Prūsų *kutis (kur u<a po guturalinio) būtų kilęs iš vid. vok. žem. kate, kotte ‘Hiitte, Schuppen, Stall’. P. Personas, liet. kūtė, lat. kūts laikydamas savais baltiškais žodžiais, juos sie- jo su liet. kutys "maišelis pinigams", pr. keuto ‘oda’, sen. vok. aukšt. hit, lot. cutis, sen. vok. aukšt. hutta ‘Hiitte 2S, Taip liet. kiité kilmę aiškino ir E. Bernekeris?, J. Endzelynas iš pradžių buvo linkęs pritarti A. Becenbergerio aiškinimui (... wohl eher... nebst oder durch li. kūtis aus einem apr. *kūtis (mit. ū aus @) aus mnd. kate od. kotte... als zu li. kutjs ‘Beutel’, apr. keuto, ahd. hiit...)*". # J. Endzelins, Filologu biedribas raksti, XI, Riga, 1931, p. 201. 25 A. Bezzenberger, KZ, 44, p. 291. #8 P. Persson, Beitrige zur indogermanischen Wortforschung, Uppsala, 1921, p. 181, 183. 27 R, Berneker, Et. Wb., I, 602. 28 EM, II, p. 338. 36 E. Frenkelis?** be kokių nors abejonių pritarė A. Becenbergerio aiškinimui, kaip šios etimologijos šalininką nurodydamas ir J. Endzelyną. Tačiau jis neatkreipė dėmesio į tai, kad J. Endzelynas vėliau savo nuomonę pakeitė, lat. kūts etimologi- jai paskirdamas specialų straipsnį*?, J. Endzelynas šiame straipsnyje, nurodydamas A. Becenbergerio etimologijos tiek chronologinio, tiek fonetinio pobūdžio trūkumus, linkęs pritarti P. Persono etimologijai. Tačiau tokia etimologija įmanoma, J. Endzelyno nuomone, jei liet. kūtis yra savas neskolintas žodis. Kartu latvių mokslininkas iškelia labai rimtą argumentą, jog šis lietuviškas trobesio gyvuliams laikyti pavadinimas gali būti sko- linys iš latvių kalbos, o jeigu taip, tai latvių kalbos žodžio šaknies # gali būti kilęs iš un, ir tada įmanoma visai nauja šio žodžio etimologija, lat. kiits siejant su sen. slav. kąšta „ownvt““, ukr. kysa "kiaulių tvartas', bulg. kswma ‘biida’, kuriuos E. Bernekeris toliau sieja su bulg. xomam "berge', rus. kymamo "verhūllen'" ir t. t.*? Mums atrodo, jog J. Endzelyno aiškinimas yra gana priimtinas. Pirmiausia la- bai įmanomas liet. kūrė pasiskolinimas iš latvių kalbos. Tokią prielaidą visiškai patvirtintų liet. kiité "trobesys gyvuliams laikyti’ geografija. Kaip rodo Lietuvių kal- bos atlaso kartoteka, šis žodis tokia reikšme vartojamas tiktai Latvijos pasienyje. J. Endzelynas savo straipsnio pabaigoje lyg ir suabejojęs liet. kiité pasiskolinimo iš latvių kalbos galimybe, nes, straipsnį parašius, buvo painformuotas, jog liet. kiités "tvartas" pasitaiko ir Suvalkijoje. Tačiau šios informacijos teisingumo nepatvir- tina atlaso kartotekos duomenys. Kaip minėta, žodžio kūtė nerandame ir senuo- siuose lietuvių kalbos paminkluose — tokį žodį randame tik XIX amžiaus vidurio raštuose, kurių autoriai kilę iš to Lietuvos ploto, kur ir šiandien kūtė vartojama ‘trobesio galvijams laikyti' reikšme. Liet. kiité geografija taip pat yra rimtas argumentas, kad šis žodis negalėjo atei- ti iš prūsų kalbos. Laikant liet. kūtė skoliniu iš latvių kalbos ir turint galvoje J. Endzelyno nuro- dytą galimybę, jog lat. kiits galėjo kilti iš formos *kunt-, būtų galima šio trobesio gyvuliams laikyti pavadinimą sieti ne tik su sen. slav. kąšta ir kt., kaip tai daro J. Endzelynas, bet ir su rus. Kym ‘yros, 3ayroJIOK, 3aKOYJIOK, TYNHK; BepiinHA HJIH KOHel IJIyXOro 3axojia, 3aJIHBa, 3aBOJIH, MbiCa; VTOJI KpPeCThSIHCKOH H3ObI, NPHABEPHbIA yroJi-H IIpHJIaBOK, KOHHK* (B. Jlajs, Cn., II, 227—8), baltr. xym, ukr. xym (tarmėse vartojamas ir "kiaulių tvarto’ reikšme, B. JĮ. I'punuenko, Cu, II, 332), bulg. Kom, serb.-chorv. xym, slov. kąt, ček. kout, slovk. kut, lenk. kqt®, plg. t. p. rus. saxym "BeskKoro pojia laJjail, KOHypa HJIH 3eMJISHKa; COJIOMEHHAS GyjiKa; TenJibiė (MINeHbIĖ) XJIEBOK Ha 3HMY JŲJIS! MEJIKOH CKOTHHBbI; KJIETb, uyJaH, KJiajioBasi, 0co0. oTropoxenas’, saxyma, 3aKymka (B. Hans, Cn. I, 594 — 5)%, Galimybę baltiSkaji tvarto pavadinimą sieti su šiais slavų kalbų žodžiais nurodęs jau A. Briukneris, kuris savo žodyne prie lenk. kąt prideda tokią pastabą: ,,znacze- nie pierwotne w lit. kutis, ,,d6t wyryty przez šwinie“**, Su A. Briuknerio pateiktu lietuvių kalbos žodžio pirminės reikšmės aiškinimu, žinoma, negalima sutikti. 29 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 322. % J, Endzelins, Filologu biedribas raksti, XI, p. 200-201. 31 E. Berneker, Et. Wb., p. 602— 603. į 32 M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 705; F. Stawski, Si et., II, p. 121—122. 33 M, Vasmer, Et. Wb., I, p. 440. 84 A. Briickner, Sk et., p. 225. 37 Kaip esame minėję, lietuvių kalbos tarmėse žodis kiité vartojamas ir "senos, prastos trobelės' reikšme. Kadangi šia reikšme žodis kūtė aptinkamas kitoje Lietu- vos dalyje, negu aptariamas tvarto pavadinimas, mums atrodo, jį, gal būt, reikėtų atskirti nuo liet. kiité ‘trobesys gyvuliams laikyti' ir manyti, esant kilus iš vok. Kote ‘die Hiitte’. Liet. staldas, lat. stallis, pr. staldis Pietinėje Žemaičių dalyje ir kai kuriose arčiau buvusios Rytų Prūsijos esančiose vakarų aukštaičių tarmėse vartojamas trobesio gyvuliams laikyti pavadinimas stal- das (Kelmė, Pagėgiai, Rietavas, Skaudvilė, Slavikai, Sudargas, Šilalė, Tauragė, Užventis, Vainutas, Varniai), pasitaiko ir forma staldis (Endriejavas, Judrėnai, Juod- krantė, Nida, Sakūčiai, Šilutė, Veiviržėnai). Šis žodis aptinkamas jau ir senuosiuose mūsų raštuose. Randame formą stal- doie net ir M. Daukšos „Postilėje“ (,,Kaip iūsu ne pažčidže dargūs giwėnimas stal- doie ir grinas guleimas prakarte“, DP, 425), kurios autorius kilęs iš tų vietų, kur žodis staldas šiandien nebevartojamas. Šiaip liet. staldas daugiausia vartojamas Rytų Prūsijos lietuvių raštuose: J. Bretkūno „Postilėje“ (II, 23, 101), D. Kleino „Giesmyne“ (32), XVII amžiaus rankraštiniame žodyne „Lexicon Lithuanicum“ („Stale Staldas, Twartas“, 82 a), galima sakyti, visuose vėlesniuose Rytų Prūsijos ietuvių leksikografijos darbuose (P. Ruigio, K. Milkaus, G. H. F. Neselmano, F. Kuršaičio ir kt. žodynuose), gana dažnai randamas šio krašto lietuvių tautosa- koje**. Šalia formų staldas, staldis lietuvių kalbos tarmėse randamos ir formos stalnė (Padvarėliai, Tirkšliai), stalnis (Zastaučiai, Mažeikių raj.). Tačiau pastarosios for- mos vartojamos, atrodo, kalbant tik apie didelius arklių, paprastai dvaro, tvartus. Iš šių formų kilęs ir būdvardis stalninis (arklys) (Šatės, Viekšniai). Tokie arklių tvarto pavadinimai, ypač mažybinės formos, gana dažnai pasitaiko ir Žemaičių tautosakos tekstuose: „Isz — ejn ir brolelis Isz nauios stalnelęs Bierą žirgą wesdamas Pas seselę ejdamas“, S. Daukantas, D. Z., 1234, „Neijszkoki berneli Sawo biero žirgėlio, Tawa yra Zirgélis Mano tiewo stalnelie®, S. Daukantas, D. Z., 27. „Bene buwaj stalnelie ? Bene 1ankéj bernelj? Bene tawo wajnikélis? Stalnie ant gembele?“, S. Daukantas, D. Z., 89. * Smulkioji lietuvių tautosaka XVII— XVIII a., paruošė J. Lebedys, Vilnius, 1956, p. 418, 426, 472. % Dajnes Žiamajtiū pagal Žodiū Dajninikū iszraszytas, Petrapilies, 1846. 38 „Wijną lejskėt i stalnelę, Antrą i sodnelį, a a a dza dza dza Antra i sodnelį“, S. Daukantas, D. Z., 91. Pacituotuose S. Daukanto užrašytų Žemaičių liaudies dainų posmuose žodžiai stalnėlė, stalnė vartojami ten, kur kitur šių dainų variantuose vartojama stainéle, stainė, stainia. Todėl mums atrodo, jog E. Frenkelis®, tik iš S. Daukanto žinojęs formą su -In-, be reikalo šiuos žodžius sieja su liet. staldas: formos stalnėlė, stalnė yra atsiradusios vietoj formų stainėlė, stainė. Jų pasikeitimui galėjo turėti įtakos kartais ir forma staldas. Pažymėtina, kad S. Stanevičiaus 1829 metais išleistose Žemai- čių liaudies dainose randama tik forma stainé®®. Formos stalnė, stalnis kaip maty- sime vėliau, pasitaiko ir dabartinėse žemaičių tarmėse, esančiose kaip tik netoli S. Daukanto gimtinės. Panašus atvejis, kai antrasis dvibalsio sandas i pakeičiamas priebalsiu /, yra ir liet. kulnas "prastas arklys' (Giedraičiai, Videniškiai, LKŽd., VI, 844) šalia formos kuinas. Liet. staldas šaltinis yra vid. vok. žem. stall??, dėl II > Id plg. lat. melderis < vok. žem. moller, est. molder ‘Miiller’, kelder ‘Keller’ ir kt.*9 Kaip ir lietuviy kalboje, su formantu -/d šis tvarto pavadinimas vartojamas danų kalboje, plg. dan. stald 'tvartas'. Apskritai, tokį tvarto pavadinimą vartoja daugelis germanų kalbų, o iš germanų jį pasiskolino ir kai kurios kitos Europos kalbos. Pirminė šio žodžio reikšmė "vieta stovėti' — jis sietinas su pr. stallit “stovéti’, gr. orėMAew ‘pataisyti’, skr. sthalati "jis stovi' ir kt. Semantiškai tokiu pat būdu atsirado įvairių ide. kalbų tvartų pavadinimai, plg. skr. gosthanam "karvių tvartas’, av. goostané, sen. vok. aukšt. ewi-st "avių tvartas", lot. stabulum (pastarasis žodis yra pranc. ėtable, isp. establo, rum. staul, n. gr. otdfBhoc, angl. stable, air. stabla ir kt. šaltinis): ide. *stū- “stovėti, statyti'?2, Prūsų kalboje taip pat randame germaniškos kilmės trobesio gyvuliams laikyti pavadinimą, savo fonetika atitinkantį liet. staldis, plg. Elbingo žodynėlio 226 žodį „Staldis Stal“, Pr. staldis, kaip ir liet. staldas, kilo iš vokiečių kalbos, veikiausiai iš vid. vok. žem. formos stall*4, Latvių kalboje yra keletas šio tvarto pavadinimo formų, plg. lat. stallis “der Stall, vorzugweise der Pferdestall’, stalis, stale ‘der Stall’ (EM, III, 1042; EH, II, 569), stalle, stellis. ¥ E. Fraenkel, Et. Wb., p. 894. * S. Stanevičius, Dainos žemaičių, paruošė J. Lebedys, Vilnius, 1954, p. 14, 78, 122. * K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 591; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 894. 40 J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, p. 247—248. “ F. Kluge, Et. Wb., p. 737; J. Pokorny, Et. Wb., p. 1019—1020. ** C. D. Buck, Dic., p. 150—151; J. Pokorny, Et. Wb., p. 1004— 1010; M. Mayrho- fer, Et. Wb., I, p. 350. * Prūsų kalbos paminklai, 63; R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiiler, p. 85. “ W. Prellwitz, Die deutschen Bestandteile in den lettischen Sprachen, Gėttingen, 1891, p. 49; R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiiler, p. 435; J. Endzelins, Senprūšu valoda, p. 254. 39 Lat. stallis ‘trobesio gyvuliams laikyti’ reikšme dabartinėje Latvijos TSR teri- torijoje sudaro du savotiškus arealus. Pirmiausia jis šalia tvarto pavadinimų kits (resp. kūte), laidars vartojamas pačioje vakarinėje Latvijos dalyje — Kurzemės tarmėse ir dalyje zemgališkųjų tarmių (Aizpūtė, Alsunga, Barta, Blydienė, Dunika, Gruobinia, Kuldyga, Nygranda, Piltenė, Saldus, Talsiai). Antrasis šio pavadinimo arealas, neturįs tiesioginių ribų su pirmuoju ir gana nu- tolęs nuo pastarojo, yra pietinė vadinamųjų sėliškųjų tarmių dalis, besišliejanti prie Lietuvos TSR teritorijos (Abeliai, Asarė, Biržai, Lyvanai, Sauka, Subata, Zalva). Šiame plote forma stallis taip pat nėra vienintelis tvarto pavadinimas: ji Cia var- tojama šalia pavadinimų kis (resp. kite) ir klėvs (rytinėje ploto dalyje). Forma stellis pasitaiko Kurzemėje (Piltenė, Ugalė, Užava, Varvė, Zlekos, Zūros). Forma stalle teužfiksuota vienintelį kartą (Virbai, į šiaurę nuo Sabilés). Žodis stallis randamas jau G. Mancelio žodyne (1638 m.), kur jis vartojamas šalia žodžio kūts. Šalia kitų tvartų pavadinimų stallis randamas ir rankraštiniame 1685 metų J. Langijo žodyne: „Stallis (.Kuhts, Klahws) ein Stall. Sirgo= Stal = lis, ein Pferd stall. Gohwo=st. ein Vieh=st. Zuhko =stallis, ein Schwein stall,“ J. Langija Vrd., 286. Pažymėtina, jog ir H. Stalio 1637 metais išleistame estų kalbos žodyne randamas šis germanizmas, plg. est. tall**, Skirtinga latvių kalbos žodžio fonetika, gal būt, rodytų, kad latviai šį žodį pasi- skolino skirtingu laiku negu lietuviai ir prūsai. Šiaip jo šaltinis, kaip ir est. tall, yra vid. vok. žem. stall, stal**, Liet. pūnė, lat. pūne Lietuvių kalbos žodis pūnė ‘trobesio gyvuliams laikyti' reikšme vartojamas paly- ginti nedideliame rytų aukštaičių tarmių plote (Gelvonai, Neveronys, Pabaiskas, Siesikai, Šašuoliai, Širvintos, Ukmergė, Vepriai). Pasitaiko šis pavadinimas ir Balta- rusijos TSR esančiose lietuvių kalbos salose (Gėliūnai, Gervėčiai). Tokia reikšme liet. pūnė jau randamas K. Širvydo žodyno 1642 metų leidime: ,,Chlew. Stabulum, caulae. pune, gurbas“, C. Szyrwid, Dic., 29. „Košiarnia, Caprile, caprilis casa, haedile. OBkine pune“, C. Szyrwid, Dic., 126. ,,Obara, aliter : Claustrum, septum, dimitere pecus ė claustris. Pune, namas“, C. Szyrwid, Dic., 233. Liet. piinia “trobesio gyvuliams laikyti’ reikšme randamas ir senuosiuose Lietuvos dokumentuose, raSytuose ne lietuvių kalba. Plg.: ,,JIBOpell, TJie PHUKYHHUS MEIIKaeT: y JBOPIbI PPUAHS C NPHCEHKOMB H KY TOMY KJeTka, myHsa Ha Obiuio...* PanevéZiukas Vilkijos v. (1563 metų doku- mentas)¥. 45 Anfithrung zu der Estnischen Sprach... von M. Henrico Stahlen, Revall, M.DC., XXXVII, plg. D. Zemzare, Latviešu vardnicas, Riga, 1961, p. 49-50. 4 J. Sehwers, Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen, p. 118; EM, III, p. 1042. 47 K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, p. 200. 40 „Niedaleko tego domu punia drzewiana dla bydta, slomą kryta, wrota z deszczek na biegunach“, 1604 m. Kėdainių dvaro ir miesto inventorius**. Lietuvių kalboje žodis pūnė (ir kitokios jo formos) vartojamas taip pat ir kito- mis reikšmėmis, plg. pūnė "peludė, klojimo dalis pelams šupilti' (Kupiškis, Nauja- miestis, Vabalninkas), pūnis, -ies ,msaxkununa“ (K. Siannc IloneBexckHe roBOpbI II 27), punia ‘trobesys javams krauti, kluonas’ (Dubingiai, Rimšė), pūnė (Viekšniai, Kossarzewski Lituanica 117 a)??, M. Valančiaus ir S. Daukanto raštuose šis žodis vartojamas “būdos, palapinės' reikšme. Plg.: „Petras nuo pavasario visupirma iškasęs pūnę, apstatė medžiais, paliko į urvą skylę įlįsti ir įsikūrė“*?, ,s-+.15Z mauknū patagus, punes ir lapines sau dirbo, apyniū wirksztiemis ir ptau- szomis bej witimis siutoię ir rajszioje“®. Panašia reikšme šis žodis randamas ir XVIII amžiaus pradžia datuojamame lietuviškų giesmių rankraštyje, plg. „Isztirt to noredami, sakima negindami, renkdamies ing Bethleem Tokieja punioy (?) Jezu uszspeia, Jozefa ir Marya““**?, M. Mažvydo ir J. Bretkūno raštuose šį žodį randame "urvo, olos’ reikšme. Plg.: „++„Kaip ir liutas sawa punaeie ir plescha pawargusi kada trauk ghi ingi tinkla sawa“ (Gesmes Chriksczoniskas, II, Psalmas X.)%. „Kaip Liūtas puneia...“ (BrB, Psal. X, 9). „++.anis... atsijlsta Skileie (paraštėje taisoma: hole Olaie (puneie), BrB, Job, 38, 40; J. Bretkūno rankraštyje 39 (pati pradžia). Plg. vokišką M. Liuterio 1549 metų biblijos tekstą: „+ Wwie ein Lew in der hiile...“ (Psal., X). „++.sie... und rugen in der Hėle....“ (Hiob., 39 (pati pradžia). Plg. lotynišką biblijos tekstą: „+ ąuasi leo in spelunca sua“ (Psal., X, 9). „Ouando cubant in antris...“ (Hiob., 38, 40). Senuosiuose Lietuvos inventoriuose ir kituose ne lietuvių kalba rašytuose do- kumentuose žodis-punia dažniausiai vartojamas "trobesio javams, šienui, šiaudams laikyti reikšme". Plg.: „Zyta w puni dersowatego y miotliastego kop pięeętnascie...“, 1600 m. Kraukė- nai, Upytės p. »++„punia zrobiona na zboze stomą krita, wrota proste z desk, wrzeciadz y klot- ka w niey; druga punia nowa iescze nie stawiona...“, 1598 m. Breslauja. „+++ a HAMD JIaBaJIH JIBE KONE rpoiied 3a Tyo nyo‘, 1516 m. Mstislavlis? 48 Lietuvos inventoriai XVII a., sudarė K. Jablonskis ir M. Jučas, Vilnius, 1962, p. 19. 4 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 525. 50 M. Valančius, Paaugusių žmonių knygelė, Tilžė, 1902, p. 102; Valančiaus raštai, red. J. Balčikonis, Kaunas, 1931, p. 244. 51 Budą Senowęs — Lėtuwiu Kalnienū ir Žamajtiū iszrasze... Jokub's Laukys, Petropilie, 1845, p. 16. 52 V. Biržiška, Tauta ir žodis, VII, p. 259. 88 Mažvydas seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams, spaudai parūpino J. Ge- rullis Kaunas, 1922, p. 524. 41 „Pun cztyry dla zloženia siana zbudowanych y swiren dla zsypania potruchy y plew, wrząd zabudowany...“, 1756 m. Tradevičiai, Polocko vaiv. „Punia duža siedmiošcienna na ztoženie slomy, w szuly sosnowe, bez wrot....“, 1775 m. Letcas, Vitebsko p.** „W koncu tey odryny punia wielka nowa z bierwion dlia zdawania zboza, stoma kryta, wrota do niey na biegunach (z) zaszezepką y s proboiem... ta punia wszyst- ka ma w sobie scian siedm, kazda sciana po sązny pigciu. S tey puny ydąc prosto do drugiey wrota nowe migdzy przegroda gumienną stoią, po prawey stronie gun- tami kryte na biegunach. S tych wrot punia z bierwion stomą kryta, we srzodku z obu stron zasieki dlia skladania zboza y tok dlia mtocenia zboza, wzdtuz na sązny trzydziescie, wpoprzeg — siedm, wrota s koncow dwoie na biegunach drzewnia- nych, ozieroda przeptotow osmdziesiat®., 1619 m. Šiaulėnai, Viduklės p. .,Dalei idac gumno stare opadle y punia zla wielka®, 1645 m. Zalava, Ašmenos p. „Gumien dwa, jedne z osiecią, trzecia punia na stome“, 1651 m. Palūšė, Dre- vininkai, Vilniaus vaiv. „Przy tey odrynie punia drewniana|| dla zlozenia žyta...“, 1700 m. Papalčiai**", Latvių kalboje — tiek tarmėse, tiek ir įvairiuose rašto paminkluose — randame panašiomis reikšmėmis vartojamų liet. pūnė atitikmenų. Lat. piine ‘eine Scheune; eine Heu- od. Strohscheune (die auch als Anbau errich- tet wird); ein Anbau an der k/éts od. an der kits zum Heuaufbewahren, an der Riege (zum Aufbewahren von Kaff und Stroh); ein Anbau od. eine kleine Scheune fiir sich zum Aufbewahren von Spreu’, pune ‘cine Scheune’, punis, pinis, punis, pinis ‘eine Kaffscheune; ein kleines, scheuneartiges Gebdude am Meeres- od. Seeufer zum Aufbewahren von Fischerwerkzeugen; eine kleine Scheune fiir Heu, Stroh und Kaff (als Anbau an der rija); Heuscheune im Walde; eine kleine Scheune fiir Fischergerite; eine Bauerhiitte’, pūna ‘eine Scheune beim Viehstall; Netzbude bei den Fischern’, pūnite ‘eine Scheune’, pinitis, punelis ‘ein (pejoratives) Demin. zu punis’, punite ‘ein Hiittchen’ (EM, III, 413, 447; EH, II, 342). Lat. pūnis randama jau 1638 metų G. Mancelio žodyne, plg.: „eine Scheune, Schkunis, Wallh. Puhnis“, G. Mancelis, Lettus, 34156, Dėl liet. pūnė, lat. pūne kilmės esama dviejų nuomonių. Vieni tyrinėtojai mano, kad į lietuvių bei latvių kalbas šis žodis pateko iš slavų kalbų. Pirmasis tokią mintį iškėlė A. Briukneris, nurodydamas, kad puné ‘stall, verschlag fūrs vieh' randama K. Širvydo žodyne, o „bei Ragnit unbek.“ (čia jis tikriausiai remiasi G. H. F. Neselmano žodynu), jis liet. punė šaltiniu laiko rusų arba balta- rusiy /YyKHAP?", Tokiai A. Briuknerio minčiai pritarė J. Endzelynas (...nach Briickner.... aus r. nynsa)**, P. Skardžius (Wegen der Bedeutung wohl aus wr. nyrsa...)5*?, tokios nuo- monės laikėsi ir etimologinio lietuvių kalbos žodyno autorius E. Frenkelis$?, ** K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, p. 65, 83, 90, 225, 236, % Lietuvos inventoriai XVII a., p. 86, 141, 170, 436. % D. Zemzare, Latviešu vardnicas, p. 440. ¥ A. Briickner. Die slavischen Fremdwėorter im Litauischen, p. 123. 58 EM, III, p. 447. % P, Skardžius, Die slavischen Lehnworter im Altlitauischen, p. 183. ®“ E. Fraenkel, Et. Wb., p. 667. 42 Iš tikrųjų visose kaimyninėse slavų kalbose randame šį žodį vartojamą beveik tomis pačiomis reikšmėmis. Plg.: rus. NYHA ‘NOJIOBHS, IIeJIEeBHA, MSIKHHHILA; IIOBETb, CEHOBAJI, Capal; OTJIEJIbHbIM uyJiaH, IVIETHEBAsA KJIETb, TJĮe CKJaJbIBAIOT BCSYHHY, H JIETOM CIHT XO35IHH; 3arijį. XJIeB', nykoka, B. ans, Chn., III, 538. (V. Dalio liudijimu, šis žodis varto- jamas: Novgorodo, Tverės (Kalinino), Riazanės, Oriolo, Tambovo, Kalugos, Smo- lensko apylinkėse.) rus. nyna ‘Xnew; capah aus cena', B. Įlo6poBojiseckuū, Cji., 749. baltr. ny “XJIeB; capaii ans cena wan CcOJIOMbI, H. H. HocosBnu, Ca., 538. lenk. punia “mata drewniana stodola na siano; szopa, odryna na siano’, purika, J. Karlowicz, A. Krynsky i W. Niedzwiedzky, St., V, 433, 435. Kaip rodo baltarusiy kalbos dialektologinio atlaso duomenys, baltr. nYyH ‘trobesio Sienui (kartais ir šiaudams, javams) krauti’ reikšme vartojamas visoje Siau- rės ir rytų Baltarusijoje, vakarinėje šio ploto dalyje pasitaiko ir forma nyroKa, į pie- tus nuo Mogiliovo užfiksuota ir forma nyxima“!. Vakarinėje Baltarusijos dalyje žodis nyna vartojamas ir “avių tvarto' reik¥me®2, Lenk. punia vartojamas labai retai, ir jis, be abejo, paskolintas iš rusų arba balta- rusiy kalbų. Be tiesioginių lietuvių ir latvių kaimynų, kitos slavų kalbos šio žodžio neturi. Kaip minėjome, A. Briukneris, J. Endzelynas, P. Skardžius, E. Frenkelis liet. pūnė, lat. pine laiko slavizmu. Kita grupė tyrinėtojų mano, kad liet. pūnė, lat. pūne yra savi žodžiai, o, priešin- gai, į slavų kalbas jie pateko iš baltų kalbų. Rus. nyna, baltr. nynsa baltizmu laikė A. Potebnia“*, E. Karskis®, A. Preobra- Zenskis®, K. Būga““. Remdamasis daugiausia slavų kalbos žodžio geografija, jį baltizmu laiko ir geriausio rusų kalbos etimologinio žodyno autorius M. Fasmeris® Kuri pusė teisi, iš tikrųjų labai sunku pasakyti. Sprendžiant šią problemą, labai svarbus yra šio žodžio etimologijos, jo pirminės reikšmės klausimas. Kalbininkai, laikantys liet. pūnė, lat. pūne slavizmais, slaviškojo žodžio kilmės, atrodo, ligi šiol nemėgino aiškinti. Antrosios hipotezės šalininkai yra pateikę dvi šio žodžio etimologijas. Pirmiausia liet. pūnė mėginamas sieti su skr. pūndti "valo, grynina, švarina", pd- vanah "vėjas (dievas)’, sen. vok. aukšt. fowen ‘sijoti’. Vadinasi, pirminė liet. pūnė reikšmė būtų "vieta, kur valomi javai’®®, Žinoma, ši etimologija sunkiai įrodoma. Vargu senovės baltai galėjo turėti trobesį, kuris būtų specialiai skirtas valyti javams. K. Būga liet. pūnė, lat. pūne kilmę mėgino aiškinti, remdamasis baltų kalbų me- džiaga. Jis liet. pūnė siejo su liet. pūnė "tuščias kiaušinio galas (nyxkKa, ryska sina), $1 Jlprsinekrasiariunbi amiac Gesiapyckail MOBBI, Žemėlapis 236; Ipissiektasariyesl atjac Ge- JlapycKaii MOBbI, YCTYIHBISl ApTLIKYJILI i KameHTapei Aa KapT, Minck, 1963, p. 794-797. ® Ten pat, žemėlapis 231. A. A. Ilore6na, K ncropun 3BykoB pycckoro sismika, III, DTHMONOTHUECKHE H JApyrHe 3aMeTKH, Bapmaga, 1881, p. 90. * E. O. Kapcknii, Benopycewi, I, Bapmasa, 1903, p. 135. % A. llpeoGpaxenckuii, Dr. ca, II, p. 153. ** K. Būga, Rinktiniai raštai. I, p. 582, II, p. 524 — 526. 47 M. Vasmer. Et. Wb., II, p. 464—465, ** A. llpeoGpaxencknil, Dr. ca, II, p. 153; M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 465. 43 lat. patina “kaukolė, makaulé, snukis’, lat. puns "gumbas, iškilimas, votis’. Pirminė liet. pūnė reikšmė, K. Būgos nuomone, buvusi “krūva, kaupas šiaudų, pelų, mėšlo". Panašias semantines paraleles jis nurodo: lat. gubenis “daržinė (šiaudams, šienui); priestatas prie jaujos', gubens, gubene, gubezis : lat. guba ‘kriiva, kupeta (Sieno)’, liet. guba, gūbė; liet. kūginjs "tvartas": liet. kūgis ‘kaugé, kupeta, krūva"; liet. gui bas ‘tvartas’: slov. grb ‘kauburélis, kalvelė, kupra, rauksle’®. Jeigu trečioji K. Būgos nurodoma semantinė paralelė gali kelti abejonių, tai dvi pirmosios yra visiškai patikimos. Apskritai, K. Būgos etimologija yra patikimesnė už pirmąją liet. pūnė etimolo- giją (: skr. pandti). Semantiškai lat. paūna, lat. puns, liet. pūnė "tuščias kiaušinio galas’ ryšys su "krūvos" reikšme yra visai įmanomas, plg. rus. xy4a "krūva, kaupas’: liet. kaikas “auglys, votis', kaūkaras "kalnelis, kalva, kauburys’, got. hauhs “aukstas™; liet. gumbas "medžio (augalo) antauga, sustorėjimas kurioj vietoj; skaudulys, votis, guzas’, liet. gumburas "iškilimas, kupstas': lat. gurmba "votis; pakilimas, krūva", o iš *krūvos' reikšmės, kaip rodo minėtos paralelės (kūginys : kūgis; gubenis : guba), gali atsirasti ‘tvarto’ reikšmė. Tačiau K. Būgos etimologija tam tikrų abejonių gali kelti todėl, kad baltų kalbose nerandame žodžių, galimų sieti su liet. pūnė "tvartas", lat. pūne, vartojamų ‘kriivos’ reikšme, o nuo ‘voties, iškilimo' reikšmės iki "tvarto" reikšmės yra gal per didelis semantinis šuolis. Tik ši aplinkybė, mūsų nuomone, neleidžia K. Būgos etimologijos laikyti visiškai priimtina. Gana sudėtingas ir liet. pūnė reikšmių klausimas. Jeigu M. Valančiaus, S. Daukan- to vartojamų žodžių “būdos, palapinés’ reikšmė, be abejo, lengvai galėjo atsirasti iš “tvarto, darZinés’ reikšmės, tai M. Mažvydo, J. Bretkūno raštų "olos, urvo" reikš- més atsiradimas yra jau ne toks aiškus. Žinoma, ‘olos, urvo’ reikšmė, kaip “liūto biisto’, reikšmė, galėjo atsirasti ir iš tvarto “gyvulio biisto’ reikšmės. Gal šis baltiškų Žodžių reikšmių įvairumas būtų tam tikras argumentas, kad liet. pūnė, lat. pūne yra savi baltiškos kilmės žodžiai. Šiaip ar taip vis dėlto daugiau esama faktų, rodančių, jog slavai šį žodį pasisko- lino iš baltų, negu baltai iš slavų. Tačiau kategoriškai tvirtinti kol kas negalima. Liet. nūmas, lat. nams Tam tikrame vidurio Lietuvos plote (Dotnuva, Ėriškiai, Krakės, Kulva, Survi- liškis, Šlapaberžė, Vadaktai) žodis ndmas vartojamas ‘trobesio gyvuliams laikyti' reikšme. Tokia reikšme liet. nūmas randamas ir K. Širvydo žodyno 1642 metų leidime, plg.: „Obora, aliter: Claustrum, septum dimitere pecus ė claustris. Pune, namas“, C. Szyrwid, Dic. 233. Žodis namas (įvairios jo formos) dažnai randamas ir senuosiuose Lietuvos raš- tinių dokumentuose, rašytuose ne lietuvių kalba. Plg.: „Dla mierzwy aby bydto poczęli koniecznie chowač nie w namach, ale obory czynič i dobrze obwarowač po podlasku...“, 1562 m. Karšuva. ** K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 525— 526. 70 M. Vasmer, Et. Wb, I, 708; F. Kluge, Et. Wb., p. 311; E. Fraenkel, Ft. Wb., p. 229-230. 44 „3 ABOpa WAYubl JI0 ryMHa Bea HOMb Asi Obi1a COJIOMOIO KDpHTbI, H TIO KOHEIlb TOE BEeXbl OJIpHHA 3 XBOpOCTY ypobJieHa, 1oJi oAHbIM Jaxom...“*, 1597 m. Biliūnai, Raseinių valsč. | „Nom do skladania zboza z bierwion budowany, stomą nakrzyty...“, 1599 m. Žarėnai. „Nom dlia bydta...“, 1600 m. Dubiniai, Beržėnų valsč. »Wieza, po litewską nams, drzewa iedlowego na trzy sciany...“, 1619 m. Jokū- biškiai prie Šiaulėnų, Viduklės valsč. „Nam, to iest wieža dlia bydta ze wszytkim....“, 1639 m. Sokmedžiai Višutaičiai, Tendžiogalos valsč. „„Num dla bydta chowania....“, 1650 m. Kretkampis, Vilkijos valsč. „Numa albo raczey wieza zmuydzka dla chowania bydta...“, 1675 m. Plungė. „Obora niewielka dla bydta;... na tym podworzu numa dla bydia; gumno za numa slomg kryte, plotem ogrodzone stare...“, 1676 m. Laukuva. ,,Obora dla bydta nowa stoma kryta z numa pospotu, chlewek dla swin przybu- dowany stoma kryty...”, 1676 m. Smilgiai. ,,Obora z numami na bydto, do ktorey drzwi na biegunach...“, 1678 m. Dikta- riskis, Viduklės valsč. „Stabulum et in extremo ejus cellasuaria de lignis recentissime erectum, stra- mine contectum. Aedes pro pecoribus dictae numa de parietibus parata, ab extre- mo de sepibus adiecta, stramine tectae...“, 1705 m. Laukuva". „Numy dwie. Obora dla bydta, po koniec teyze druga dla owiec, naprzeciw dla swini...“, 1667 m. Birzénai’2, Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad žodis namas šiuose dokumentuose dažniau- siai vartojamas ‘tam tikro trobesio gyvuliams laikyti' reikšme. Pasitaiko ir ‘trobesio javams krauti’ reikšmė. Etnografų nuomone, šiuose dokumentuose minimas namas, kaip ir vieža, „greičiausiai, ir bus buvę vieni ankstyvesnių, t. y. ištęsto keturkampio plano, pastatytų su keliomis patalpomis arkliams, karvėms ir smulkesniems gyvu- liams laikyti. Viename jų gale kartais gyveno ir žmonės, žinoma, tik neturtingieji, nes tuo laiku (XVI a. A. S.) pasiturintieji valstiečiai jau gyveno trobose“**, Minėtuose dokumentuose liet. ndmas dažnai randamas ir sudurtiniuose Žodžiuo- se, kurie reiškia specialias ,,namo* dalis. Plg.: „..BeXka 3b OepBeHbs 30Yj10OBaHasi Is ObijiJia, ...060pa 3 GepbBen's 30y- JIOBaHasi, 10 KOHBLBI C NMPbIHOMBKOMB JJisi CBHuHenu...““, 1602 (1603) m. Mimai- niai, Ukmergés p. „Bexy Cc INpbiMHOMb H 3 HAMAKrajJloMb, KOTOpasi KONITOBAJIA OCMb KOINMb TpO- men...““, 1584 m. Padubysys, Raseinių valsč. yy-..BEKA C NPHMHOM 3 ĮĮOXKUOK H 3 HYMOKIMaJIOM, 3b XBOPOCTY IIJIEMEHbIM...“, 1603 m. Karklėnai Bukantai, Karklėnų valsč,“ "1 K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, p. 129, 130, 131, 132, ten pateikiama ir daugiau pavyzdžių. 72 Lietuvos inventoriai XVII a., p. 266. "3 Lietuvių etnografijos bruožai, p. 262; plg. t.p. Iz. Butkevičius, Iš lietuvių kultūros istori- jos, II, p. 243; K. Čerbulėnas, Iš lietuvių kultūros istorijos, I, p. 137—145. 7* K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, p. 134, 135. 45 Lat. nams nėra vartojamas "trobesio gyvuliams laikyti' reikšme, tačiau kai kurios šio žodžio reikšmės, iš tikrųjų, yra labai artimos minėtai reikšmei. Plg.: Lat. nams ‘eine aus geraden Stangen (auch aus den beiden Hilften eines quer durchgesiigten, nicht mehr seetiichtigen Bootes), zusammen gestellte, kegelformige Sommerkiiche: eine Sommerkiiche; ein kleines Gebédude, in welchem wihrend des Sommers alles gekocht wird (im Winter nur zu Festzeiten); ein kleines Holzgebdude, in welchem fiirs Vieh (ehemals auch fiir Menschen) gekocht wird, mit einem Herd und Kessel in der Mitte; der mittlere Teil des Wohnhauses, die Kiiche; „vieta ista- bas ¢ka, kur atradas krasns“; in manchen Gegenden ist der mittlere Raum des Hau- ses durch eine Wand in Kiiche und Hausflur geteilt; ein Vorhaus; ein Vorbau ohne Oberlage vor der Badstube mit einem grossen Kessel zum Wasserkochen; ,,pirts priekša“, „pirts prieksgja telpa, kur nuogérbjas®, ,,piebiive pie pirts, kur velėjas“; eine Hiitte zum Rūuchern der Stromlinge; eine aus den beiden Hilften eines quer durchgesigten, nicht mehr seetiichtigen Bootes zusammengestellte Netzhiitte; ein kleines Gebiude: das Haus in der Stadt“ (EM, II, 692-3; EH, II, 4). | Pažvelgus į šias reikšmes, tur būt, galima susidaryti nuomonę, jog seniausia lat. nams reikšmė buvusi ‘trobesys, kuriame yra jtaisymas patalpai šildyti, maistui vir- ti ar pan.’ Panašia reikšme iš pradžių vartotas veikiausiai ir liet. »ūmas. Žinoma, ne- galima tvirtinti, jog lietuviai ir latviai šiuo žodžiu vadinę visiškai tapatingus trobesius: jų konstrukcija ir paskirtis galėjo tam tikru laipsniu įvairuoti net atskirose Lietuvos ir Latvijos teritorijose™. Senuosiuose latvių raštuose lat. nams dažnai Vartojamas lot. domus ("namas, gyvenamoji vieta, šeima, Seimyna’) reikšme, plg. G. Elgerio ,,Evangelien und Epis- teln“ (1640 m.)"* žodžio nams vartoseną, kur šiuo žodžiu verčiama lot. domus: „„Vnd te egaia ekszan to nammu, vnd attradda to baernu a Maria sauwa mata...“, G. Elger, 17. „Et intrantes domum, invenerunt puerum cum Maria matre eius...“, Mat. 2, 11. ,...vid pepildia wyssu to nammu...“, G. Elger, 86. ,,...et replevit totam domum...““, Ap D, 2, 3. „+, ka mans nams top pepildits...“, G. Elger, 92. „ut impleatur domus mea...“, Luk., 14, 23. ,....vziaem ekszan sauwems nammems“, G. Elger, 98. „„,„„recipiant me in domos suas““, Luk., 16, 4. ,,Mans nams ir wens ludzamu nams...“, G. Elger, 99. ,,Quia domus mea domus orationis est...“, Luk., 19, 46. ,...wena auksta Pharisaera namma...“, G. Elger, 106. ,5.-.1n domum cuius dum Pharisaeorum...“, Luk., 14, 1. ,.vnd tas tyccaeia ar wyssu sauwu nammu saimu“, G. Elger, 111. ,»...ct credidit ipse et domus eius tota®, Jon., 4, 53. Net ir lot. paterfamilias G. Elgeris verčia tas Nammukungs (G. Elger, 92; Luk., 14,21). Liet. namas taip pat tiek senuosiuose raštuose, tiek ir dabartinėje kalboje varto- jamas lot. domus reikšme. "5 Dėl latvių nams paskirties plg. Latviešu konversūcijas vardnica, 14, Riga, 1936, skit. 28400-6. 76 Evangelien und Episteln ins Lettische iibersetzt von Georg Elger, Nebst einem Register seiner geistlichen Lieder aus der Zeit um 1640, herausg. K. Dravinš, Lund, 1961. 46 Dėl liet. namas, lat. nams kilmės esama dviejų nuomonių. Vieni tyrinėtojai jį sieja su sen. slav. dome ‘namas’, rus. dom, skr. ddmah, gr. 86p.oc, lot. domus, arm. tun, baltiškų žodžių konsonantizmo pasikeitimą aiškindami disimiliacijos badu?. Kiti liet. nimas, lat. nams linkę sieti su gr. vopėc "ganykla; gyvenamoji vieta, buvei- nė', gr. vėuo, ‘apgyvenu, apdirbu, valdau', gr. vopsis "piemuo'"?., J. Endzelynas iš pradžių taip pat pritarė pastarajai etimologijai’®, tačiau vėliau jis buvo linkęs pritarti liet. ndmas, lat. nams siejimui su sen. slav. dom ir kt.%° Kol kas sunku įrodyti, kuri nuomonė yra teisinga. Mums atrodo, jog labiau įma- noma liet. nūmas siejimas su senuoju ide. namo pavadinimu. Žodžio pradžios d- ir n- kaitaliojimasis šiaip ar taip yra gana įprastas ide. kalbų reiškinys, plg. liet. devyni, lat. devini, sen. slav. devęto : pr. newints, skr. nava, lot. novem, got. niun; liet. debe- sis, lat. debess "dangus": sen. slav. nebo, dgs. vard. nebesa, skr. ndbhah "migla, rūkas, dangus’, gr. vėgogc ‘debesis’ ir kt. Lat. laidars, liet. laidaras Lat. laidars ‘trobesio gyvuliams laikyti' reikšme vartojamas vakarinėje Latvijos dalyje — Kurzemėje (Aizputė, Arlava, Blydienė, Duobelė, Dunika, Kandava, Matkulė, Praviniai, Saka, Tadaikiai, Tumė, Užava, Vandzenė, Zvardė). Šis pava- dinimas minėtoje teritorijoje nėra vienintelis: jis ten vartojamas dažniausiai greta kitų latviškų tvarto pavadinimų (kits, kite, stallis, stellis). Kartais žodžiu laidars vadinamas tik didelis tvartas (Kandava, Laidzė, Upėsgryva). Kartais tarmės atsto- vai jaučia laidars archaiškumą (Kazdanga, Skaistkalnė). Lat. laidars, be “trobesio gyvuliams laikyti' reikšmės, vartojamas ir kitomis reikš- mémis, plg. “ein eingefriedigter Platz vor dem Viehstalle, wo das Vieh hineingelassen wird; die Diingerstétte innerhalb des Stallkarrees; der von ringsum gebauten Vieh- stillen gebildete Platz; eine Hiirde fiirs Vieh auf dem Felde’ (EM, II, 402; EH, I, 711). Šalia formos laidars latvių kalbos tarmėse pasitaiko ir formos laidaris, laiders, laideris, laideris, laideris, leidars, leideris (EM, 111, 402, 403, 446; EH, I, 711, 712). Randame net ir formas laidarzs, leidarzs, kurios atsirado liaudies etimologijos būdu šiuos žodžius siejant su lat. darzs “sodas, daržas* (EM, II, 402). Vartojamos taip pat sudurtinės formos: drlaidars ‘Hiirde fiir das Vieh auf dem Felde' (EM, I, 243; EH, I, 195), laūklaidars (EM, II, 426; EH, I, 722). Lat. laidars randamas jau G. Mancelio raštuose. Liet. laidaras "trobesio gyvuliams laikyti' reikšme nėra vartojamas. Tačiau šiaip jo vartosena yra labai artima lat. laidars vartosenai, plg. liet. laidaras "užtvaras prie tvartų gyvuliams suvaryti, diendaržis; užtverta vieta ganykloje gyvuliams suginti’, laidaris, laidarys, laideris (LK Žd., VII, 15, 16). Forma laidaris užfiksuota taip pat “duobės mėšlui; mėšlyno, sąšlavyno' reikšme (A. Bezzenberger, Lit. Forsch., 132; LKZd., VII, 16). Panašia reikšme užfiksuota ir forma laideris (G. H. F. Nesselmann, Wb., 351; LKŽd., VII, 16). "7 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 483; V. Mažiulis, LKK, II, p. 14; J. Pokorny, Et. Wb., p. 199, J. Pokorno nuomonė liet. nūmas, lat. nams kilmės klausimu gana neaiški: vienoje žodyno vietoje jis teigia, jog „it. ndmas... ist aus *damas dissimiliert“ (p. 199), o kitoje šį žodį sieja su gr. vépw (p. 763—764). "e R, Trautmann, B-sl. Wb., p. 193; P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 31; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 361. "9 EM, II, p. 693. 8 J. Endzelins, Filologu biedribas raksti, 12, p. 175—176. 47 Kaip rodo Lietuvių kalbos atlaso kartoteka, liet. laidaras (laidaris, laidarys, laideris) vartojamas Žemaičiuose ir nedidelėje vakarų aukštaičių tarmių dalyje (Joniškis, Kriukai, Šakyna, Žagarė)?!. F. Kuršaičiui iš gyvosios kalbos šis žodis nebuvo žinomas. Iš ankstesniųjų lietuvių autorių žodį laidaras, atrodo, vartoja tik S. Daukantas. Lat. laidars ‘trobesio gyvuliams laikyti' reikšmė yra naujesnė. Pirminė lat. lai- dars, liet. laidaras reikšmė yra "aptvaras gyvuliams). Iš šios reikšmės atsirado "trobe- sio gyvuliams laikyti' reikšmė. Analogiškas procesas, kaip matėme, įvyko ir su liet. tvartas reikšmėmis. Liet. laidaras, lat. laidars siejami su liet. [éisti, lat. laist, liet. paldidas ir kitais šios šaknies žodžiais**?. Liet. dangtis Gana nedideliame vidurio Lietuvos plote (Darsūniškis, Kaišiadorys, Kruonis, Palomenė, Užuguostis, Vievis, Žasliai) ‘trobesio gyvuliams laikyti' reikšme vartoja- mas žodis darigtis. Sprendžiant iš akademinio Lietuvių kalbos žodyno kartotekos, šis žodis tokia reikšme anksčiau veikiausiai vartotas kiek didesniame plote (užra- šytas Balbieriškio, Daugų, Šilavoto, Valkininkų apylinkėse). Tokia reikšme liet. dangtis randamas jau 1600 m. vadinamojoje J. Morkūno Postilėje, plg.: .....tiktay biedname danktiia, kurime pekus sudariti buwo“, Post., 26. Liet. dafigtis vartojamas ir “kluono, klojimo reikšme' (LKZd., II, 176). Šio žodžio kilmė nekelia jokių abejonių. Liet. dafigtis, be jau minėtų reikšmių, vartojamas 'uždangalo, antvožo, viršaus', “stogo' reikšmėmis. Iš pastarosios reikšmės ir atsirado ‘tvarto’, "klojimo" reikšmės, plg. liet. sf0gas ‘trobesio dangtis": liet. stdginé "pastogė šiaudams ar šienui sudėti; daržinė". Kitose baltų kalbose šios šaknies trobesio gyvuliams laikyti pavadinimų neran- dame. Liet. kūginys Nedideliame rytų aukštaičių tarmių plote (Alizava, Jutkonys, Kupiškis, Salos, Skapiškis) ‘trobesio gyvuliams laikyti’ reikšme vartojamas žodis kūginjs. Anksčiau šio tvarto pavadinimo plotas, matyt, buvo didesnis, o dabar jį baigia išstumti plačiau vartojami gufbas, kiité ar net iš literatūrinės kalbos atėjęs tvdrtas. Liet. kūginys ‘trobesio gyvuliams laikyti' reikšme randamas jau M. Daukšos Postilėje, Plg.: .»---0 kas piktesnio namai Diewo tikrai ilisiamp kugineis pawirto...“, DP, 412. „++.ing kanilkBte arba ing dargu kūgini apgreBtu...“, DP, 534. Faktas, jog žodis kiiginys randamas M. Daukšos Postiléje, taip pat rodytų, kad šis žodis seniau plačiau buvo vartojamas. Liet. kūginys kilmė taip pat nekelia abejonių: jis sietinas su liet. kūgis “didelė šieno, šiaudų ar kt. kupeta, stirta, žagas; nedidelė sugrėbto šieno ar vasarojaus kupeta; malkų stirta, rietuvė' (LKZd., VI, 775—6), dėl semantikos plg. lat. gubenis #1 Autorius naudojosi E. Grinaveckienės parengta medžiaga. ** EM, II, p. 402; P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 302; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 330, 48 ‘darZiné (šiaudams, šienui); priestatas prie jaujos': lat. guba, liet. guba, o, gal būt, ir liet. pūnė: liet. pūnė "tuščias kiaušinio galas’, lat. puns "gumbas, iškilimas, votis*8*, Liet. abūrės Tam tikrame vidurio Lietuvos plote, maždaug tarp Dotnuvos ir Kražių (Kiauno- riai, Kubiliai, Kušleikiai, Tytuvėnai) vartojamas ‘trobesio gyvuliams laikyti' pava- dinimas abdrés, pasitaiko ir formos abūrai (Krakės, Pakražantis), abdrios, abūros, abariskas (Merkinė), LKŽd., I(2), 2 —3). Šis pavadinimas nesudaro kompaktiško ploto, bet vartojamas dažniausiai šalia kitų tvarto pavadinimų. Be to, juo paprastai vadinama didelis tvartas. Vienur kitur šie žodžiai užrašyti ir vietovėse, neįeinančio- se į mūsų nurodytą plotą (Garliava, Liškiava, LKŽd., I (2), 2). : Be "trobesio gyvuliams laikyti’ reikšmės, šie žodžiai vartojami ‘diendarzio, kiemo’ (abara, ūbaras), "didelės daržinės' (abūrės) reikšmėmis (LKZd., I, (2), 2)%. r Liet. abarės ir kitų šio žodžio formų šaltinis yra lenk. obora ‘budynek dla bydta rogatego; podwoérze; miejsce przed oborą a. stajnią dla bydta a. koni’%. Lenk. obora turi atitikmenų ir kitose slavų kalbose, plg. rus. 060pa “aptvaras, laidaras', 0660pa (B. lane, Cm., II, 585), bulg. 060p ‘tvartas’, serb.-chorv. 060p “aptvaras, laidaras, kiemas prie trobos’, slov. obor ‘aptvaras’, ček. obora. Toliau šie žodžiai sietini su sen. rus. vor8 “aptvaras', rus. 6epamo “coBaTb, BKJIaĮĮbiBATb 4YTO, NpsiTaTh, XOpOHHTb; KporiaTb, KonaTbes' (B. [ams Ca, I, 178), sen. slav. vovreti 'įkišti', lenk. wrzeé ‘uzdaryti’, ček. ofevriti "atidaryti". Tos pačios ide. šaknies yra ir liet, vėertiš?, Lat. klėvs Lat. klėvs “trobesio gyvuliams laikyti’ reikšme vartojamas rytinėje Latvijos daly- je — Latgaloje (Balviai, Daugpilis, Ilūkstė, Karsava, Kraslava, Preiliai, Rezeknė, Vilianiai, Zilupė). Šalia formos klėvs retkarčiais pasitaiko ir forma klavs (Atašienė, Lyvanai, Pilda, Pruodė). Šios šaknies tvarto pavadinimas minėtoje Latvijos dalyje vartojamas labai kompaktiškai — tik pačioje vakarinėje šio ploto dalyje jis varto- jamas kartais šalia pavadinimo kits (resp. kite), o pietvakarių dalyje (apie Lyvanus, Subatą, Viesytę) šalia klevs pasitaiko ne tik kits (resp. kiite), bet ir stallis. Šios šaknies tvarto pavadinimas randamas jau ir senuosiuose latvių kalbos paminkluose. Tačiau ten vartojama ne o-kamiené, bet -ū-kamienė forma kléva. Plg.: „Stall, Stallis, Kuhts, Wallh. Seelb... Klahwa“, G. Mancelis, Lettus, 173. „Ochsenstall, Wehrschakuhts, klihwa, Wallh.“, G. Mancelis, Lettus, 134. „Kuhts (klaihwa) ein Stall“, J. Langija Vrd., 125. ‘Kaip augZzemnieky žodis lat. klahwa charakterizuojamas G. F. Stenderio 1761 metų žodyne. 83 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 525—526. 84 K. Būga, Rinktiniai raštai, ITI, p. 284—285, ** A. Briickner, Die slavischen Fremdwėorter im Litauischen, p. 66; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 1. % A. Briickner, Stk et., p. 371; M. Vasmer, Et. Wb., I, 184; II, 243; V. Machek, Et. sl., p. 332; K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 285. 4. Iš lietuvių leksikologijos ir leksikografijos 49 Formos klahws, klehws randamos K. Ulmanio 1872 metais išleistame Zodyne®. G. Mancelio nuoroda Wallh. (=Wallhof, latviškai Valle, vėliau Taurkalnė (į rytus nuo Jaunjelgavos) rodytų, jog šios šaknies tvarto pavadinimo arealas anks- čiau siekė kiek toliau į vakarus, negu dabartinis jo arealas. Neretoje lat. klėvs užfiksuotas ir ‘rijas kuls (kluons)' reikšme (EH, I, 616). Į latvių kalbą šis tvarto pavadinimas pateko iš slavų, plg. rus. xzes, baltr. xaep, kilm. xasea, ukr. xAie, lenk. chlew ir kt. Sunku pasakyti, iš kurios slavų kalbos latviai šį žodį gavo. J. Endzelynas jo šaltiniu laiko rus. xzes. Gana neaiškus šio tvarto pavadinimo atsiradimas ir pačiose slavų kalbose. Vis dėlto didesnė dalis tyrinėtojų mano, kad slavai šį žodį gavo iš gotų, plg. got. hlaiw ‘Grab, Hohle'$?. Gotų ir slavų kalbų žodžių reikšmės, kaip matome, gerokai skiriasi. Pirminė slavų kalbų žodžio reikšmė galėjusi būti "urvas, Zeming’. Baltų kalbose randame nemaža specialių, skirtų atskiroms gyvulių rūšims, tvar- tų pavadinimų. Arklių tvartai Liet. arklidė (Gaižūnai, Gudaičiai, Kriaušiškiai, Kriukai, Žagarė, iš literatūri- nės kalbos atėjęs ir į kitas lietuvių kalbos tarmes), arklūdė (gyvojoje kalboje niekur neužfiksuotas žodis, plg. LKŽd., I (2), 307, sudarytas pagal žodį pelūdė), arklinis (Dūkštas, Kazitiškis, Luodžiai, Šešuolėliai), arklinė (Alanta, Antalieptė, Ažytėnai, Daugailiai, Dubingiai, Giedraičiai, Lyduokiai, Skudutiškis, Šašuoliai, Videniškis, Želva), arkliniiikas (Alsėdžiai, Budriai, Girdiškė, Kaltinėnai, Lauko Soda, Pakra- žantis, Skuodas, Šakiai, Tirkšliai, Varduva), arklinjkas (Alovė, Barzdai, Butrimonys, Daugai, Kuršiai, Marijampolis, Mauručiai, Medeišiai, Nedingė, Nemaniūnai, Rim- šė, Tverečius, Varėna, Žagariai), arklinykė (Kruonis, Liškiava, Mašnyčia, Panošiš- kis, Pašlavantis, Savilionys, Šklėriai, Valkininkai, Vydeniai), plg. t. p. LKŽd., I (2), 305—7): liet. arklys*?. Liet. arkliatvartis (Lazdijai, LKZd., I (2), 305) < arklys + tvartas. Liet. stainia (beveik visose lietuvių kalbos tarmėse vartojamas žodis), stainė (Aukštadvaris, Daugėliškis, Eriškiai, Girkalnis, Gražiškiai, Kurtuvėnai, Pabaiskas, Raguva, Ramygala, Tytuvėnai, Troškūnai, Užventis, Vepriai), stainis (Gaižūnai), staininė (Kražiai, Sereikoniai) < lenk. stajnia "arklidė'**. Liet. stonia (Alunta, Garliava, J urbarkas, Kalvarija, Kamajai, Kapsukas, Liudvinavas, Pandelys, Rokiškis, Svėdasai, Šalčininkai) kilo iš senesnės lenkų kal- bos žodžio formos stania®. Lenkų stania yra lenkiškos kilmės žodis, sietinas su veiks- mažodžiu staé “stovėti'??, Rytų Prūsijos lietuvių kalbos paminkluose randama forma stonė. Plg.: 82 D, Zemzare, Latviešu vardnicas, p. 439. 88 EM, II, p. 225. 8 M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 245-246; F. Stawski, St. et., I, p. 66. % Nurodant žodžių geografiją, naudotasi B. Vanagienés paruošta Lietuvių kalbos atlaso me- dziaga. 1 A. Briickner, Die slavischen Fremdworter im Litauischen, p. 136; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 892. ** E, Fraenkel, Et. Wb., p. 912; S. Reczek, Podręczny stownik dawnej polszczyzny, Wroclaw — Warszawa— Krakow, 1968, p. 469. 93 A. Briickner, St et., p. 512, 513. 50 „Stonė, ės, f. ein gebriickter Stall“, P. Ruhig, Lex., I, 142. „Pferdestall, gebriickt, Stėnė, ės. f.“, P. Ruhig, Lex., II, 277. „Pferdestall, gebriickt, Stėnė, ės, f.“, Chr. Mielcke, Wb., II, 370. Veikiausiai ė-kamienė forma yra ir L. Rėzos paskelbtose dainose: „Dūsu Stonę kloti, Beram mano Žirgac3jui“ (Užrašyta Įsruties apylinkése)™. M. Nydermano, A. Seno, F. Brenderio, A. Salio žodyne randama forma staunia (Wb., IV, 93). Lietuvių kalbos akademinio žodyno kartotekoje tokia forma nėra už- fiksuota, tačiau ten yra užfiksuotas būdvardis staiinas "gerai Seriamas, važiuoti skirtas (kalbant apie arklį)' (Debeikiai), plg. liet. staininis: stainia, sténinis : stonia, kuris rodyty, jog forma staunia yra patikimas kalbos faktas. Liet. strdjé "arklių tvarto’ reikšme randamas Rytų Prūsijos lietuvių kalbos pa- minkluose. Ten užfiksuota įvairių šio žodžio formų. Plg.: »otraja, Os, f. die Streu, das Streustroh (Ragnit); dann auch der Stall, bes. der Pferdestall (hdufig in Dainos). Vgl. Sztrajus. Straje, ės, f. dass. (Ragnit). Strajus, aus, m. dass. Strajéle, és, f. Dim. dass. Strajuže, és. f. Dim. dass. Strajininkas, o, m. ein Stallknecht, Pferdeknecht; ein Stallpferd”, G. H. F. Nes- selmann, Wb., 505. „straja, -os, Subst. f. ein ausgebriickter und mit Streustroh ausgestreuter Pferde- stall“, F. Kurschat, Wb., 407. V. Kalvaičio paskelbtose lietuvių liaudies dainose randame ir forma stragelė (užrašyta Skaisgirių apylinkése)®. Šio žodžio formą, vartotą su -g-, rodo ir Chr. G. Milkaus žodyno žodis stragininkas: „Stallpferd, Arklys Stoninink's, Straginink's“, Chr. G. Mielcke, Wb., II, 450. Aptinkama taip pat šio arklių tvarto pavadinimo formų su žodžio pradžios št-. Plg.: „Kelk, tėvuži, kelk, senasis, Duok man štrejaus raktą... Į štrejelį įėjau, Ant žirgelio rymojau“ (Klaipėdos krašte užrašyta lietuvių liaudies daina)?*, Kaip matome, šiuose pavyzdžiuose yra pasikeitęs ir šaknies vokalizmas. Forma streja užfiksuota ir M. Nydermano, A. Seno, F. Brenderio, A. Salio žodyne (Wb., IV, 116). ** L. Rėza, Lietuvių liaudies dainos, I, Vilnius, 1958, p. 226; V. Kalvaitis, Prūsijos Lietuvių dainos, Tilžė, 1905, p. 296. % V. Kalvaitis, Prūsijos Lietuvių dainos, p. 13. ** Tautosakos darbai, VII, Kaunas, 1940, p. 34. Ji 51 Dėl liet. strajé kilmės esama dviejų nuomonių. Dar J. Smitas”, P. Personas** (abejodamas) liet. strūja laikė savu žodžiu, siedami jį su ide. *ster-, *steru-: *streu- ‘ausbreiten, ausstreuen' šaknies žodžiais, plg. skr. strndti "streut (hin), bestreut; wirft hin, wirft nieder’, lot. sterno, -ere ‘hinstreuen, hinbreiten; niederstrecken’, sen. slav. prostréti ‘ausbreiten’, rus. cmpoti ‘Ordnung’ ir kt. Liet. strdjé kilmė taip aiškinama ir M. Fasmerio®, J. Pokorno'®, A. Valdés etimologiniuose žodynuose (tiesa, antrajame A. Valdės žodyno leidime, remiantis H. Hirto laišku, nurodoma, jog liet. strūja gali būti ir germanizmas)'®. Toks liet. strūjė kilmės aiškinimas, be abejo, yra klaidingas. Jį pakankamai pa- grįstai jau buvo sukritikavęs K. Būga A. Preobraženskio rusų kalbos etimologinio žodyno pastabose ir papildymuose. Tačiau K. Būgos darbas buvo paskelbtas tik 1959 metais, todėl tyrinėtojai iki tol juo negalėjo pasinaudoti. Kaip teisingai pastebėjo K. Biigal®, kas atidžiai skaitė liet. strdjė aiškinimą F. Neselmano žodyne, tas nelygins jo su slav. strojiti ir kt. žodžiais. Iš tikrųjų, šio žodžio aiškinimas F. Neselmano, F. Kuršaičio žodynuose parodo jo semantinę raidą ir kilmę. Taigi liet. strūjė šaltinis yra vok. Streu ‘kraikas’, plg. Rytų Prūsijos vokiečių šio žodžio formas štraie, štrei!9?, Lietuvių kalboje šio skolinio semantinė raida bu- vo tokia: ‘kraikas, kraiko šiaudai' — ‘pakreiktas tvartas’ — "arklių tvartas’. Kad liet. strajé kilo iš vokiečių kalbos, rodo ir jau mūsų minėtos parale- linės formos strūgė, štrajus“*. Patvirtina šią prielaidą ir žodžio geografija: šis lie- tuvių kalbos žodis randamas tik Rytų Prūsijos lietuvių kalbos paminkluose, šio krašto, o taip pat Klaipėdos apylinkių, lietuvių tautosakoje. K. Būga nurodo, jog forma strūja yra neįmanoma lietuvių kalboje: F. Kuršaičio žodyne pateikiama tokia forma yra tik grafinis, o ne fonetinis šio žodžio vaizdas, mat, Kuršaičio tarmėje strūjė > strūje, o vietoje nekirčiuotos -e žodžio gale jis gana dažnai rašo -ia. Liet. straja, štraja, štrajus "Streu' kilmę teisingai jau buvo nurodęs K. Almi- nauskis!%, Liet. straja germanizmu linkstama laikyti ir E. Frenkelio Zodyne. Be kita ko, ten iškeliamas argumentas, kad ‘kraiko’ reikšme šis žodis nesutinkamas slavų kalbose?!?*, Vok. Streu ‘kraikas’ sietinas su veiksmažodžiu streuen "berti, barstyti, kreik- ti’, kuris savo ruožtu yra giminingas su skr. strndti ir kitais šios grupės žodžiais. Latvių kalboje randame žodžius streija, dgs. streijas ‘die Streu (fiir Pferde und Vieh)', streijūt "streuen, ausstreuen, Streu ausbreiten', strejūt (EM, III, 1085; EH, *" Joh. Schmidt, Zur Geschichte des indogermanischen Vokalismus, II, Weimar, 1875, p. 258. % P. Persson, Beitrige zur indogermanischen Wortforschung, Uppsala, 1912, p. 787. 99 M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 29. 100 J, Pokorny, Et. Wb., p. 1030. 101 A, Walde, Et. Wb., II, p. 590-591. 192 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 606. 1% K. Alminauskis, Die Germanismen des Litauischen, p. 137, 138. 104 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 606. 1% K. Alminauskis, Die Germanismen des Litauischen, p. 120, 137, 138. 106 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 917. 17 F, Kluge, Et. Wb., p. 758. 52 II, 586), kurių šaltinis yra vok. žem. strei, streu ‘allerlei Abfall', strei(g)en ‘streuen’%, Tačiau "arklių tvarto’ reikšme lat. streija nėra vartojamas. Liet. kaniušnia (Miežionys, Vigutėnai, Zarasai), kaniukštė (Aukštadvaris, Jo- tainiai, Ramygala); gana plačiai šis arklių tvarto pavadinimas randamas ir mū- sų senuosiuose raštuose: kaniūkšlė (DP, 39), kaniukšnė (MP, 202), kaniūkštė (MP, 375; DP, 373, 534), plg. LKŽd., V, 210). Forma kaniukšnė randama ir K. Širvydo žodyno I leidime: „Staynia, stabulum, eguile, bouile, kaniukBne“, Dic., 175. K. Širvydo žodyno III leidime vartojama forma kaniušnė (Dic., 422). Šis arklių tvarto pavadinimas į lietuvių kalbą atėjo iš slavų, plg. baltr. karrouw- HA, TUS. KOHIOWHA, lenk. koniusznia. Lietuviai jį veikiausiai pasiskolino iš balta- rusiy kalbos?**, Formos su įspraustiniu -k- yra atsiradusios jau lietuvių kalbos dirvoje. Lietuvių kalbos tarmėse k gana dažnai sporadiškai įterpiamas tarp bal- sio (dvibalsio) ir s arba š, ypač jei po šių yra priebalsis!??, Lietuvių kalboje atsira- dusi ir forma kaniūkšlė, plg. liet. šermūkšlė šalia šermūkšnė, šermūkšnis, krūmokš- lis šalia krūmokšnis ir kt." Liet. kaniūkšlė (Notėnai, Židikai), kaniūkštis (Gudeliai) vartojami ir kiaulių tvarto reikšme (LKŽd., V, 210). Lat. zifgstallis (EM, IV, 727) < zirgs "arklys' + stallis. Lat. zifgsklėvs (EH, II, 808) < zirgs+klėyvs. Latvių kalboje, kaip minėjome, arklių tvarto reikšme dažnai vartojamas žo- dis stallis. Kiaulių tvartai Liet. kiaulidė (Aukštadvaris, Dotnuva, Kėdainiai, Nemajūnai, Pabiržė, Pa- kruojis, Saločiai, Šeduva, Šilalė, Šiluva, Švėkšna, Utena, Žagarė, iš literatūrinės kalbos gana plačiai paplitęs ir po kitas tarmes), kiaulinifikas (Alsėdžiai, Girkalnis, Kelmė, Kražiai, Kriukai, Kudirkos Naumiestis, Kuršėnai, Kvėdarna, Lieporiai, Papilė, Raudonė, Rietavas, Salantai, Sintautai, Skuodas, Šakiai, Šakyna, Tirkš- liai, Užventis, Vegeriai, Veiviržėnai, Viduklė), pasitaiko ir forma kiaūlininkas; kiaulinykas (Alytus, Alksnėnai, Alvitas, Barzdai, Garliava, Igliauka, Jieznas, Kalvarija, Kapsukas, Kazlų Rūda, Lekėčiai, Liubavas, Mauručiai, Medeišiai, Pilviškiai, Rudamina, Rumšiškės, Skriaudžiai, Tverečius, Vilkaviškis), varto- jama ir forma kiaillinykas; kiaulinis (Balčiai, Dūkštas, Inturkė, Kazitiškis, Puvo- čiai, Širvintos, Videniškis), vartojama ir forma kiaūlinis; kiaulinjs (Minkūnai, Mo- lėtai, Vilučiai); kiaulinė (Balninkai, Dūkštas, Giedraičiai, Markutiškiai, Okainiai, Skudutiškis, Šimonys), kiaulifi¢ius (Antalieptė, Dubičiai, Kaniava, Paditvys, Pelesa, Plikiai, Rudnia, Vydeniai, Zarasai); kiauliny¢ia (Kapsukas, Parovėja), pa- sitaiko ir forma kiaūlinyčia; kiaulynas (LKŽd., V, 696), kiaulinės "kiaulių tvartai" (LKŽd., V, 696), plg. LKŽd., V, 695 — 7): liet. kiaūlė. Liet. migis (Aukštadvaris, Ažytėnai, Čiobiškis, Daugėliškis, Ėriškiai, Kulva, Okainiai, Palomenė, Pašušvys, Surviliškis, Šlapaberžė, Vepriai, Žeimis), minė- 108 J. Sehwers, Sprachlich - kulturhistorische Untersuchungen, p. 123. 19% P. Skardžius, Die slavischen Lehnworter im Altlitauischen, p. 95. "0 Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 194—195; J. Otrebski, Gramatyka jezyka litewskiego, I, p. 383 —384. "1 P, Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 293. 53 tose vietovėse kartais pasitaiko ir forma migjs; migėlis (Gelvonai, Pociūnėliai, Pašušvys, Siesikai): liet. miegoti, plg. migis ‘gyvulio guolis'. Iš pastarosios reikš- mės ir atsirado kiaulių tvarto reikšmė. Liet. namėlis (Aukštadvaris) : liet. ndmas. Liet. namas, kaip matėme, yra var- tojamas ir tvarto reikšme. Liet. svindrnykas (Šklėriai, Vievis, Zietela) < baltr. céinapHix, plg. t.p. rus. COUHAPHUK :ceunos "kiaulė". Liet. kiaulmigys (Alanta, Anykščiai, Dusetos, Gražiškiai, Karsakiškis, Kra- kės, Krekenava, Musninkai, Pabaiskas, Panevėžys, Pociūnėliai, Raguva, Siesi- kai, Sodeliai, Šašuoliai, Želva), vartojama ir formos kiaūliamigis, kiaūlamigis, kiaūmigis (LK Žd., V, 688, 693, 701) < kiaiilé + migis. Liet. kiaūlatvartis (LKZd., V, 688), kiaulétvartis (LK Žd., V, 691), kiauliatvar- tis (LKŽd., V, 695), kiaūltvartis (LKŽd., V, 701), keltvartis (LKŽd., V, 532) < kiaūlė + tvartas. Liet. kiaulūkūtė (Šatės, LKZd., V, 688) < kiaūlė + kiité Liet. kiaūliagurbis (Dusetos, LKŽd., V, 693) < kiaiilé + gurbas. Liet. kiaūlstaldis (LKŽd., V, 700) < kiaūlė + staldas. Lat. cūkkūts (EM, I, 398; EH, I, 281) <cūka ‘kiaulé’ + kilts. Lat. cūkklėvs (EH, 1, 281) <cūka + klėvs. Lat. cūkstallis (EH, I, 281) <cūka +stallis. Kiaulių tvarto pavadinimą randame užfiksuotą ir senovės prūsų kalbos pamink- luose: Seweynis Sewstal (229 Elbingo žodynėlio žodis)"*?. Pr. seweynis, neaišku, kiek šis užrašymas atitinka tikrąjį prūsų kalbos žodžio pavidalą, reikia sieti su atitinkamais baltų kalbų kiaulės pavadinimais, plg. pr. swintian, lat. suvęns, sivens, Avių tvartai Liet. avidė (Derveliai, Gadūnavas, Gaižūnai, Kėdainiai, Kietaviškės, Ku- piškis, Raginėnai, Surviliškis, Svobiškis, iš literatūrinės kalbos šis žodis pate- kes ir į kitas tarmes, pagaliau ir ¢ia nurodytose vietovėse avidė ne visada gali būti senas kalbos faktas), aviniūkas (Alsėdžiai, Barčiai, Drobūkščiai, Du- bičiai, Girdžiai, Lauko Soda, Laužai, Pakražantis, Rekščiai, Sintautai, Skirps- čiai, Slavikai, Šiauduva, Varduva), avinjkas (Dailidės, Mauručiai, Miežionys, Onuškis, Palomenė, Pavinkšniai, Rimšė, Sekonys, Tverečius), avinjké (Biršto- nas, Butrimonys, Čiobiškis, Darsūniškis, Daukšiai, Igliauka, Kalvarija, Kapčia- miestis, Kruonis, Liškiava, Marijampolis, Nauja Ūta, Paparčiai, Pašlavantis, Simnas, Vievis), avinė (Armališkės, Kaniava, Širvintos), avikinė (Giedraičiai, Minkūnai, Musninkai, Naujamiestis, Pagiriai, Šašuoliai, Vaiskūnai, Žeimis), avikinis (Radžiūnai, Raguva), avikė (Darsiškiai, Kableliai, Lukštai), avélinis (Dūkštas, Želva), avinjéia (Alksnėnai, Dotnuva, Juknaičiai, Smalininkai), plg. t.p. LKŽd., I (2), 523, 525, 527, 528) + liet. avis. Liet. jauja (Lazūnai, LKŽd., IV, 299) : liet. jauja ‘trobesys linams džiovinti ir minti. "2 Prūsų kalbos paminklai, p. 63. 2 A. Sabaliauskas, LKK, X, p. 171-172. 54 Liet. avitvartis (Kaniava, LKŽd., I(2), 530) < avis + tvdrtas. Lat. aitstallis (EH, 1, 5) <aita ‘avis’ +stallis. Lat. avikats (EH, I, 190) <avs ‘avis’ + kiits. Karviy tvartai Liet. karvidé (Gaižūnai, Kapčiūnai, Lieporiai, Lukošaičiai, Nairiai, Noriūnai, Rūdupiai, Salamiestis, Sodeliai, Telšiai, iš literatūrinės kalbos šis žodis patekęs ir į įvairias kitas lietuvių kalbos tarmes. Be to, ir čia nurodytose vietovėse karvidė kartais gali būti visai neseniai atsiradęs žodis), karviniūikas (Alsėdžiai, Eidžiotai, Salantai, Skripsčiai, Varduva), karvinykas (Biržiniškė, Mauručiai, Medeišiai, Rimšė, Sekonys, Tverečius, Vištytis), karviniūkė (Ratnyčia, LKŽd., V, 357), kar- vinis (Kazitiškis, Luodžiai), karvinys ( Molėtai, LKZd., V, 358), plg. t.p. LKŽd., V, 357—8): liet. kdrvė. Liet. bandiniūikas (Drobūkščiai, plg. t.p. LKŽd., I(2), 640) : liet. banda. Liet. galvijinė (Joniškis), galviniūkas "galvijų tvartas' (LKŽd., III, 84) : liet. galvijas. Liet. gyvuliniūikas (Šakiai) : liet. gyvulys. Dvaro karvidžių reikšme vartotas ir liet. abūrės (Kaunatava, Pakšteliai, Pa- pilė, Raudėnai). Liet. jautidė "jaučių tvartas' (LKŽd., IV, 323), jautiniūikas "galvijų tvartas; jau- tidė' (LKŽd., IV, 324), jdutinyčia (LKŽd., IV, 324) : liet. jdutis. Liet. veršidė "veršių tvartas' (Laukuva, Utena, veikiausiai naujai atsiradęs žodis), veršiniūkas (Kurtuvėnai, Skripsčiai) : liet. vefšis. Liet. kdrviatvartis (Ratnyčia, LKŽd., V, 357) <kdrvé + tvartas. Lat. gūovskūts (EM, I, 693) < gūovs ‘karvé’ +kūts. Lat. guovstallis (EH, I, 424) < gūovs +stallis. Lietuvių kalbos specialių tvartų pavadinimus palyginus su atitinkamais lat- vių kalbos pavadinimais, į akis krinta didelis lietuviškų pavadinimų įvairumas. Latvių kalboje nerandame tokios darybos pavadinimų, kaip lietuvių -idė, - inin- kas tipo pavadinimai. Latvių kalboje daugiausia paplitę sudurtiniai pavadinimai: aitu kilts, guovju kilts, telu kūts, cūkkūts, zirgu kūts (šalia stallis). Tuo tarpu lie- tuvių kalboje šios darybos pavadinimai vartojami daug rečiau. Lietuvių kalbos tarmėse pastaruoju metu labai paplito -idė tipo pavadinimai. Jie, iš literatūri- nės kalbos atėję kartu su kolūkine santvarka, išstumia ir seniau vartotus kito- kios darybos pavadinimus. * * * Apskritai, lietuvių ir latvių kalbose randame nemaža trobesio gyvuliams lai- kyti pavadinimų. Dalis šių pavadinimų vartojama tiek lietuvių, tiek ir latvių kal- bose. Šalia savos kilmės žodžių pasitaiko ir skolinių iš kaimyninių slavų, o taip pat vokiečių kalbų. GYVULIŲ VARYMO ĮNAGIŲ PAVADINIMAI Baltų kalbų gyvulininkystės terminijoje kaip savarankišką semantinę grupę galima išskirti gyvulių varymo ar mušimo įnagių pavadinimus. Sie inagiai, be abejo, yra labai seni — jie atsirado kartu su intensyvesne gyvulininkyste, kai žmogus pradėjo ganyti gyvulius ir naudoti juos įvairiems darbams. Tačiau spe- cialūs gyvulių varymo įnagių pavadinimai baltų kalbose palyginti nėra labai se- nos kilmės žodžiai, be to, jie dažniausiai paskolinti iš kaimyninių tautų, į kur jie taip pat neretai yra atkeliavę iš tolimesnių, intensyviau gyvulius auginusių kraštų. Žinoma, esama ir savos kilmės siauriau ar plačiau vartojamų žodžių, tačiau ir jie yra gana nesenų laikų dariniai. Indoeuropiečių kalbos neturi bendresnės šios srities terminijos. Paprastai pabrėžiama, kad ypač turtinga šios srities terminija pasižymi slavų kalbos'. Ne- maža dalis gyvulių varymo įnagių pavadinimų iš slavų atėjo ir į baltų kalbas. Liet. botūgas, lat. pataga ir kt. Manoma, jog senovės indoeuropiečiai iš pradžių gyvulius varydavo, bady- dami specialiomis lazdelėmis, o vėliau per Rytų tautas susipažino su botagu*. Baltai su šiuo įnagiu susipažino per slavus. Tai aiškiai rodo kalbiniai duomenys. Liet. botūgas "įnagis gyvuliams varyti; rimbas (viena virvelė; virvelė su kotu)’ (LKZd., I(2), 976 — 7) randamas jau pačiuose pirmuosiuose lietuvių kalbos pamink- luose — M. Mažvydo, M.Daukšos, K. Širvydo ir kt. raštuose. Plg.: „Botagais ghi ifch plake...“, Mž, 443. „dir plaka ij kaip' botagais, pafmirdujeis lieguwieis... Néffa botagai io yra nūdemes mūju...“, DP, 105. „„terp tu buwo wirwes, lynciugay, botagay, rikBtes...“, SP, II, 163. „nahayka, scutica, flagellum, mastix. botagas“, C. Szyrwid, Dic. (1629 m. leidi- mas), 86. „Jr padaręs botagą i dirgelu...“, Ch 1, II, 150. Šalia formos botagas senuosiuose raštuose randama ir forma batagas. Plg.: „korbacz, scutica. flagrum, flagellum, mastix. batagas“, C. Szyrwid, Dic. (1629 m. leidimas), 60. ....jmarki batagai“, WP, 21. Lietuvių kalbos tarmėse ir įvairiuose rašto paminkluose esama ir kitokių šio botago pavadinimo formų: botėgas (LKŽd., 1(2), 978), botaga (LKŽd., 1(2), 976; užfiksuotas ,,Clavis Germanico-Lithvana“, D. Sutkeviiaus žodyne), botas (LKŽd., I(2), 978; F. Neselmano iš formos botkotis atstatytas žodis, laikant bot- kotis < botas + kotas). Žemaičių tarmėse plačiai vartojamas šis pavadinimas su žodžio pradžios v-, plg. votūgas (Kuršėnai, Pagėgiai, Raudėnai, Viekšniai, Žarėnai, Židikai), votėgas (Girdiškė, Kalnalis, Salantai, Smilgiai, Šilalė; M. Valančiaus, S. Daukanto raštai). Formos su v- yra naujesnės, atsiradusios jau pačioje lietuvių kalbos dirvoje. Kartais pasitaiko tokių formų ir senesniuose mūsų rašto paminkluose: * O. Schrader, Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde, II, Berlin, 1929, p. 154. * O, Schrader, Ten pat, II, p. 154. „Daug ir wotagu ant jmoniu grieBnuju...“, KN, 36° Dėl v : b plg. liet. bėbras : vėbras, byskupas : vyskupas, vélybas : vėlyvas ir kt. Veikiausiai nereikėtų su liet. botdgas sieti liet. botarainis "ilgas botagas’ (LKŽd., I(2), 978; užfiksuotas Žemaitės raštuose), plg. botarainis "kreivas, gum- buotas, grublėtas, susisukęs' (Skuodas; LKŽd., I(2), 978). Toks pavyzdys, kaip: Tavo lazda tikra botarainė, gal būt, rodytų, jog ir Žemaitės raštuose botarainis vartojamas ne ‘botago’, bet "kokios nors lazdos' reikšme (plg. žodyne cituojamą Žemaitės sakinį: O aš — akloji švaistau botarainiu šunis, net kaukdami į šalis sklinda). Plg. t.p. žem. bėoteris "didelis, stambus’, boterinis, boterainas, boterainis (LKŽd., I(2), 978), su kuriais būtų galima sieti anksčiau minėtus žodžius. Liet. bataska "vytinė, vytis, rykštė; toks botagas; lazda' (LKŽd., 1(2), 683) reikėtų kildyti tiesiog iš lenk. batožek mažyb. forma iš batog "botagas' (J. Karlo- wicz, A. Krynskii W. Niedžwiedzki, St, I, 105), plg. t.p. lenk. batozkowaé "bič ba- tozkami’, iš kurio kilo veikiausiai ir liet. bataškūoti "mušti, tvoti su bataška'. Liet. botūgas šaltinis yra baltarusių Gamoe*. Tokį botago pavadinimą turi ir kai kurios kitos slavų kalbos: ukr. Gamie "botagas', 6amye, lenk. batog "trumpas botagas’, ček. baroh “botagas’, rus. 6amoe ‘lazda’, tarm. nomoe, sen. rus. batogs®. Kokiu būdu šis žodis atsirado slavų kalbose, gana neaišku. Vieni tyrinėtojai jį laiko skoliniu, šaltiniu nurodydami tai turkų budak ‘Saka’, Kazanės tot. borak, tai italų batacchio ‘lazda’, kiti jį laiko slaviškos kilmės žodžiu, siedami su slav. bat ‘lazda, ąžuolinė lazda", batati "mušti, belsti’ (plg. rus. 6omams)’. Pirmoji hipo- tezė (skolinimas iš tiurkų-totorių kalbų) sunkiau įmanoma dėl fonetinių priežas- čių, nors, apskritai, gyvulininkystės istorija jai pritartų. Šiaip daugiau šalininkų turi antroji hipotezė, Iš slavų kalbų šis botago pavadinimas pateko irį latvių kalbą: Lat. pataga "die Peitsche’, patęga, patega (EM, III, 190, 191; EH, II, 217), patags (EH, II, 217), partaga (EM, III, 182; EH, II, 214). Kaip matome, latvių kalbos pavyzdžiai nuo lietuviškųjų skiriasi žodžio pra- džios konsonantizmu. J. Enzdelynas® buvo linkęs manyti, kad slav. batogo taip pakeitė sulatvėję estai arba lyviai. Iš tikrųjų b : p kaitaliojimas latvių kalbai yra labai būdingas. Jo priežastys kaip tik ir mėginamos aiškinti Pabaltijo suomių kalbų įtaka". Forma pdrtaga yra jau latvių kalbos naujadaras. Toks priebalsio -r- tarp ilgo- jo balsio (ar dvibalsių ie, uo) ir priebalsio įspraudimas latvių kalbos tarmėse, ypač skoliniuose, yra gana dažnas reiškinys, plg. lat. kūrkis: kūkis "der Haken' (EM, II, 196), lat. mėrtelis : mėtelis ‘der Mantel’ (EM, II, 620), lat. pėrlis : pélis “der Pfihl’ (EM, III, 209), lat. stérkis : stėkis ‘der Stachelfisch’ (EM, III, 1063) ir kt." * P, Skardžius, Die slavischen Lehnwérter im Altlitauischen, p. 240. 4 J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, I, p. 326. 5 P, Skardžius, Die slavischen Lehnwérter im Altlitauischen, p. 45; E. Fraenkel, Et, Wb., p. 53. 4 M. Vasmer, Et. Wb, I, p. 62. " F. Stawski, St. Et., I, p. 28; A. Briickner, St. et., p. 18; H. M. Illaxcxnii, Dr. ca, I, p. 56, S EM, III, p. 190. * V. Kiparsky, Scando-slavica, 14, p. 73-97. 10 J, Endzelins, Latviešu valodas gramatika, p. 237—238; M. Rudzite, Latviešu dia- lektologija, Rigi, 1964, p. 100—101, 194, 313—314. Liet. bizūnas, lat. biziine Liet. biziinas ‘trumpu kotu rimbas, supintas iš dirželių arba virvelių; stirna- kojis' (LKŽd., I(2), 871), bizūnas taip pat yra slaviškos kilmės (E. Frenkelio (Et. Wb., 45) minimos formos bisūnas, beziinas nėra patikimi lietuvių kalbos faktai). Jo šaltiniu reikėtų laikyti lenk. bizun arba baltr. Gisyn". Kaip toks žodis atsirado šiose slavų kalbose, dar nėra galutinai išaiškinta. A. Briukneris!2 teigė, kad lenk. bizun (nurodo jis ir formą bizon) kilo iš veng- rų bizony "ogi, žinoma, tikrai’, taip, girdi, rėkdavęs mušamas ar mušantysis. Į len- kų kalbą toks žodis patekęs per Vengrijos slovakus, tarnavusius XVII — XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos ponams. Semantinę paralelę tokiai lenk. bizun kilmei A. Briuk- neris nurodo lenk. harapnik (plg. liet. rūpninkas) kilmę. Kiti tyrinėtojai linkę manyti, kad lenk. bizun šaltinis yra vid. lot. bison "bizo- nas’ (gr. Broowv), plg. lot. taurus ‘jautis’: lot. taureus "odinis diržas'. Taip pat kelta mintis, kad minėto lenkų kalbos žodžio šaltinis yra tiurkų biston — įnagis, ku- riuo elgetaujantys mahometonų vienuoliai plakę save, norėdami sukelti uZuojauta'?, Visos etimologijos kelia abejonių. Vis dėlto gal jtikimiausias yra A. Briukne- rio aiškinimas. Jo laikomasi ir naujajame akademiniame lenkų kalbos žodyne**. Lat. bizūne ‘der Schligel, Stock zum Schlagen’, bizuns ‘lunkans sitams riks’, bizuons ‘Kniittel, Zigeunerpeitsche’ šaltinis taip pat yra lenkų ar baltarusių, o gal net ir kaimyninės rusų kalbos tarmės (EM, I, 303). Latvių liaudies dainose randama ir forma bizuls ‘metamais, sitamais’ (EH, I, 222), kuri tikriausiai yra perdirbta iš bizuns. Su lat. bizuns, bizuls veikiausiai reikėtų sieti ir lat. bizuns "einer, der sich ohne Arbeit umhertreibt, andere dabei zur Arbeit antreibend' (nasūjas kai bizuns aplik, nika nestrada, EH, 1, 222), o gal bit, ir lat. bizulis ‘umherschwirmender Mensch’ (EM, I, 302; EH, 222), pastarąjį atskiriant nuo lat. bizulis ‘biesendes Vieh’: lat. bizuot ‘biesen (namentlich vom Vieh), umherschwirmen, laufen’. Dėl semantikos plg. liet. biziinas reikšmes (Vaiksto kaip biziinas, darbo nenusitverdamas, LKZd., 1(2), 871). Liet. dandaras, lat. dandala Liet. dafidaras ‘botagas (su daug mazgy)’ (LKZd., II, 171) geografija (Jonis- kis, Šakyna) rodytų, kad i lietuvių kalba jis atėjo iš latvių kalbos. Tiesa, žodžio fonetika rodytų, kad jis veikiau lietuviškas, o ne latviškas žodis, tačiau lietuvių kal- boje jis yra visiškai vienišas, kai latvių kalboje esama keleto jo variantų ir daugiau tos pat šaknies žodžių. Lat. dafidala ‘eine Zigeunerpeitsche', danda, dandara ‘eine Zigeunerpeitsche, die Peitsche’ (EM, I, 437), dafidele “die Zigeunerpeitsche’ (EH, I, 306), plg. t. p. lat. dandaldties "mit einer Peitsche fuchteln’, dandaluét ‘mit der Zigeunerpeitsche schlagen’ (EM, I, 437), dafidelét (EH, I, 306). 11 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 45; A. Briickner, Die slavischen Fremdw®drter im Litaui- schen, p. 72. 12 A. Briickner, Si. et., p. 28. '* J. Kartowicz, A. Krynski i W. Niedzwiedzki, Sk, I, p. 160; Lietuviškoji enciklo- pedija, III, Kaunas, 1935, skit. 1361. "“ W. Doroszewski (red.), Stownik jezyka polskiego, I, Warszawa, 1958, p. 539. Su šiais latvių kalbos žodžiais reikėtų sieti ir lat. dafidala ‘eine lange, ziemlich dicke, glatte Gerte; ein unartiges, unruhiges Kind (von erwachsenen Menschen nur selten gebraucht), auch ein solches Tier’, daiidalėties ‘beim Pferdetausch strei- ten; beim Pferdekauf lirmen’ (EH, I, 306), dandars ‘ein eckiger, plumper Mensch’, dandariski “eilig, iiber Hals und Kopf’ (EM, I, 437). Dėl pastarųjų žodžių seman- tikos plg. liet. bizfinas ir kt. reikšmes, plg. t. p. lat.: iet ka dafidala kuzu kuzam (EM, 1, 437). Sis latvių kalbos botago pavadinimas veikiausiai yra garsaZodinés kilmės. Liet. kančiūkas, lat. kaiičuka Liet. kančiūkas "odinis rimbas, bizūnas, stirninis', kančukas (LKŽd., V, 200), P. Skardžiaus, E. Frenkelio nuomone, kilo iš baltr. kanuyx'®, Tačiau nemažiau ti- kimybės, kad liet. kančiūkas šaltiniu galėjusi būti ir lenkų kalbos forma kariczuk, kuri tarmėse vartojama šalia šiaip jau labiau paplitusios formos kariczug. Forma kanczuk aptinkama ir su Lietuva susijusių lenkų rašytojų A. Mickevičiaus, I. Chodz- kos raštuose!*, Šalia formų kančiūkas, kančūkas lietuvių kalboje vartojamos ir formos kaii- čius, kaiičas, kančas (LK Žd., V, 200). Šios formos aiškinamos dvejopai. M. Nyder- manas teigė, kad šios formos yra atsiradusios pačioje lietuvių kalboje, abstrahuo- jant iš tariamųjų mažybinių, plg. liet. bafsas šalia barsūkas (<lenk. borsuk arba baltr. Gapcyx), liet. kūpšas šalia kapšiūkas (<lenk. kapczuk arba baltr. kanuyr) ir kt."" P. Skardžius iškėlė mintį, jog liet. kaiičius galėjo kilti tiesiog iš lenkų kalbos, mat, ten taip pat šalia formų kariczuk, kariczug esanti ir forma karicz.** Tačiau F. Slavskis prieštarauja tokiai galimybei, kadangi lenk. karicz vartojamas toli nuo Lietuvos esančiose lenkų tarmėse. Jo nuomone, tiek liet. kafičius, tiek. lenk. karicz abiejose kalbose atsirado savarankiškai??, Į slavų kalbas (rus. xamuyk, kamuye, ukr. Kak4uyK, bulg. Kamuwux) toks įnagio pavadinimas atėjo iš rytų, plg. turk. kamčy, Krimo tot. kamčy, karaim. kamču*??. Žodis gana plačiai vartojamas ir kitose Europos (graikų, vengrų) kalbose. Iš slavų kilo ir vok. Kantschu, Kantschuk. Lat. kaiičuka ‘die dicke, lederne Kosakenpeitsche', kaiicuks, kančaka, kaii- čuklis (EM, II, 154; EH, I, 583), kančiklite (EH, I, 583) šaltinis taip pat yra slavų, veikiausiai rusų ar baltarusių kalbos. Latvių kalboje aptinkamos ir trumpesnės šių žodžių formos — kaiice ‘eine Peitsche’ (EH, I, 583) ir kaiika ‘die Zigeunerpeit- sche’ (EM, II, 154). A. Zumentas (Summent) formą karice laikė kilusia iš lenk. karic?!. Tačiau dėl tų pačių priežasčių, kaip ir liet. kadicius, lat. kafice vargu galėjo kilti tiesiog iš lenkų kalbos. Tiek forma karice, tiek ir kaiika tikriausiai atsirado latvių kalbos dirvoje. '* P, Skardžius, Die slavischen Lehnworter im Altlitauischen, p. 95; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 215. M W, Doroszewski (red.), Stownik języka polskiego, III, p. 525. 17 M. Niedermann, StB, III, p. 108—110. 18 P, Skardžius, APh, III, p. 50. 19 F. Stawski, Sh et., II, p. 48. * M, Vasmer, Et. Wb., I, p. 515—516; A. Briickner, Si. et., p. 217; K. Lokotsch, Et, Wb., p. 84. * A. Summent, Unbeachtete slavische Lehnworter im Lettischen, Gottingen, 1950, p. 143 (mašinraštis), plg. E. Fraenkel, Et. Wb., p. 215. 59 Liet. karbūčius, lat. kai bača Liet. karbūčius "toks botagas, bizūnas' (LKZd., V, 266), karbėčius (LKŽd., V, 267) daugiausia užfiksuoti Rytų Prūsijos lietuvių tautosakoje, o taip pat kituo- se šio krašto lietuvių kalbos paminkluose: K. Donelaičio raštuose, L. Rėzos bib- lijos vertime, F. Neselmano, F. Kuršaičio žodynuose. A. Briukneris?2, E. Frenkelis2* šių žodžių šaltiniu laiko lenk. karbacz, korbacz (A. Briukneris ir baltr. xap6au). Tačiau turint galvoje liet. karbūčius, karbūčius geo- grafiją, ypač atsižvelgiant į tąją aplinkybę, kad kitose lietuvių kalbos tarmėse toks botago pavadinimas neaptinkamas, galima manyti, kad lietuviai jį gavo iš vokiečių kalbos, plg. Rytų Prūsijos vok. Karbatsch(e) "Peitsche, Lederpeitsche aus Riemen geflochten', karbatschen "mit der Karbatsch peitschen, priūgeln'**, Toks botago pa- vadinimas randamas jau XVII a. vokiečių kalbos paminkluose®. Lenk. korbacz jau užfiksuotas XVI a. lenkų kalbos paminkluose. Ten jis pate- ko iš turkų kalbos, plg. turk. kyrbač. Tiesą sakant, šis žodis į lenkų kalbą galėjo ateiti ir per vengrus, plg. vengr. korbdcs. Šis turkiškos kilmės botago pavadinimas vartojamas daugelyje Europos kalbų**. Lat. kaibaca ‘eine Art Peitsche, die Karbatsche', mažyb. karbacina (EH, I, 588), karpacina (EH, 1, 589), karbača (EH, I, 602), karpaca (EH, I, 603), plg. t. p. lat. karbacuét ‘mit einer karbača schlagen’. Šis latvių kalbos botago pavadinimas dažniausiai randamas latvių liaudies dai- nose, J. Janševskio raštuose ir kai kuriuose žodynuose. Pirmą kartą jis, atrodo, randamas J. Langijo (1685 m.) žodyno rankraštyje: „Karbatsch'. ein Carbatfch““, J. Langija Vrd., 41. XVIII a. latvių kalbos žodynuose randamas jau vokiečių kalbos žodis Kar- batsche (G. F. Stender, Lex., II (1789 m.), 349), bet nėra dar šio žodžio latviškos formos. Ji pasirodo tik XIX a. antrosios pusės (Kr. Valdemaro, K. Ulmanio) žo- dynuose*?". Gana sunku pasakyti, kokiu keliu šis botago pavadinimas atėjo į latvių kalbą. J. Endzelynas pastebi tik: „Entlehnt gleich li. karbūčius dass.““** D, Zemzarė jį laiko slavizmu.?? Tačiau latviai šį žodį galėjo gauti ir iš vokiečių kalbos. Liet. knūtas, lat. knute Liet. knūtas "botagas, rimbas' randamas kai kuriose mūsų tarmėse ir XIX a. kalbos paminkluose — M. Valančiaus, V. Kudirkos raštuose (LKŽd., VI, 279). Pasitaiko ir forma kniūtas (LKŽd., VI, 272). Į lietuvių kalbą šis botago pavadinimas atėjo iš rusų arba lenkų kalbų. Daž- niausiai per rusų kalbą jis (rus. xxym) paplito ir po kitas slavų kalbas: baltr. kuym, ?2 A. Briickner, Die slavischen Fremdworter im Litauischen, p. 90. ?*2 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 220. ?*4 F, Frischbier, Preussisches Worterbuch, I, Berlin, 1882, p. 337, 25 F. Kluge, Et. Wb., p. 351. * A. Brūckner, St. et., p. 256; F. Stawski, Sk et., II, p. 474—475; K. Lokotsch, Et. Wb., p. 102; V. Machek, Et. sl., p. 192—193, * D, Zemzare, Latviešu vardnicas, p. 88 —89. 28 EH, I, p. 588. ?** D, Zemzare, Latviešu vūrdnicas, p. 88. 60 ukr. xxym (vartojamas jau pirmojoje XVII a. pusėje), lenk. knut (aptinkamas XVI — XVII a. paminkluose), ček. knuta, knut, slovk. knuta, bulg. knym, serb.- chorv. kupma, kuym, slov. knuta, knut, aukšt. luz. knut, knuta. Į rusų kalbą toks botago pavadinimas veikiausiai atėjo iš Skandinavijos, plg. sen. isl. knūtr "bruzgulys, gumbas, mazgas’, sen. šved. knuter®. Iš pradžių tokiu žodžiu buvo vadinamas specialus su mazgais botagas. Apskritai, šis botago pavadinimas vartojamas daugelyje Europos kalbų, plg. vok. Knute (iš šios formos galėjusios kilti ir kai kurios mūsų jau minėtos slaviškos formos), pranc. knout, angl. knout. Lat. knute ‘eine Peitsche' (EH, I, 634) šia reikšme, J. Endzelyno nuomone, pa- skolintas iš rusų kalbos. Latvių kalboje randama ir forma knuote ‘Peitsche’, plg. lat. uzknūotet "mit einer knuote Schlage verabfolgen' (EH, II, 725). Šalia lat. knute ‘eine Peitsche’, knuote randame ir žodžius knuta "ein Kniittel’, knutka, knute ‘ein Kniittel zum Schlagen' (EH, I, 637), knute “eine diinne Stange, zur Befestigung des Strohs auf dem Dache gebraucht', knutele, knutina (EM, II, 250), knuta, knute, knutele (EM, 11, 253; EH, I, 637). Lat. knuta ‘ein Kniittel', kaip spėja J. Endzelynas*!, gali būti atsiradusi abstra- huojant iš tariamosios mažybinės knutele, kuri savo ruožtu būtų paskolinta iš vokiečių kalbos. Mums atrodo, kad minėtuose latvių kalbos pavyzdžiuose (knute, knute, knu- tele, knutele ir kt.) yra sumišę du žodžiai, kurių vieno šaltinis yra vok. Kniittel ‘lazda’, o kito rus. xxym ‘botagas’ ar vok. Knute ‘botagas’. Šiaip tiek vok. Kniittel ‘lazda’, tiek ir minėti botago pavadinimai yra tos pačios šaknies žodžiai, kurių vie- no reikšmė buvusi ‘gumbiné lazda' (=Knotenstock), o kito, kaip minėjome, “su mazgais botagas' (plg. vok. Knottpeitzsche)*?. Liet. matūras, lat. matara Liet. matdras "mušimo priemonė (botagas, virvė, rykštė, lazda)', mataras, ma- taras, matarinis, matarys (LK Žd., VII, 907) kilmės klausimas yra labai sudė- tingas. Pirmiausia, žodis matdras lietuvių kalboje vartojamas keletu reikšmių: "prie- taisas virvėms vyti, pančiams sukti, sukynė, leketas’, "prietaisas siūlams suvyti, reketis, krijelis’, "ilgas siūlo galas, sieksnis’, ‘pagalys prie tinklo’, "plepys, tauškalas", ‘greitakalbis’, ‘kas vis juda; nenuorama’, plg. t. p. matarūkas "prietaisas siūlams į sruogas vyti; lenktuvas; kas greitai, juokaudamas kalba; nerimtas, mėgstantis plepėti žmogus', matarėlis "kartelė šiaudams prispausti, dengiant stogą', mata- rdila "kas labai gyvas, makalas; plepys, tauškalas', matarūoti "mojuoti, mosuoti’, mataruoti. Pirminė liet. matdras reikšmė tikriausiai buvusi "prietaisas kam nors vyti ar sukti', ir sietinas jis su liet. mėsti“*. Iš žodžio matūras kilo veiksmažodis mata- rūoti, o iš pastarojo veiksmažodžio (plg. t. p. garsažodžius matardi, mūtar, matary) atsirado ir matūras "mušimo priemoné’. % F, Stawski, St. et., II, p. 290—291; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 580—581; A. Briickner, St. et., p. 240; F. Kluge, Et. Wb., p. 385; E. Klein, Et. Dic., I, p. 850. EM, UI, p. 250. 2 F, Kluge, Et. Wb., p. 385. 3 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 465; P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 302, 489; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 414. 61 Panašus žodis vartojamas ir latvių kalboje, tačiau ten jis vartojamas daug siau- riau. Lat. matara ‘eine (schlanke) Rute, Gerte; eine dūnne Stange’ (EM, II, 566; EH, I, 784), matars ‘ein Kniittel' (EM, II, 566), matars "krietns tėvinš' (EH, I, 784). Kaip matome, latvių kalboje šis žodis nėra vartojamas "prietaiso kam nors sukti ar vyti reikšme', kuri, mūsų nuomone, yra seniausia ir kuri leidžia šį žodį sieti su veiksmažodžiu meésti. Žodis matar ‘dicker Stock, Kniittel' aptinkamas ir estų kalboje. Todėl, tur būt, daugiausia pastaroji aplinkybė A. Zumentui** davė akstiną teigti, jog latviai kaip ir estai tokį žodį galėjo pasiskolinti iš rusų kalbos, plg. rus. Momop , aAyOuHKa'* (B. ans, Ca, II, 351). Mums atrodo, kad A. Zumento nuomonė yra gana įtiki- ma. Net ir liet. mataras ‘kuolo, balsio’ reikšme galėjo kartais ateiti iš rusų kalbos. Rus. 40mop vartojamas ir kitomis reikšmėmis, kurios kartais primena ir liet. matūras reikšmes, plg. rus. smomop "gewandter Mensch’, momopa “Verschwender’, MOmopHblii "flink, gewant'. Šiuos rusų kalbos žodžius M. Fasmeris linkęs sieti su rus. AMtomarmo "vynioti, lenkti (gijas), mosuoti, purtyti', Memamo "mesti", semantinę paralelę jiems nurodydamas liet. matdras : liet. mésti®, Liet. nagaika, lat. naika Liet. nagaika "trumpu kotu pintas įnagis mušti; bizūnas, rimbas’, ndika (Lai- žuva, Mažeikiai, Palanga, Viekšniai, Veiviržėnai; G. H. F. Nesselmann, Wb., 416, F. Kurschat, Wb., 266), naikas (G. H. F. Nesselmann, Wb., 416), niaika (F. Kur- schat, Wb., 266) —slaviškos kilmės žodžiai. Forma nagdika kilo iš rusų kalbos formos xazaitika, tuo tarpu forma ndika, ku- ri veikiausiai yra senesnė, kilo iš baltr. xaezatra, plg. liet. paibelis < baltr. noeu- Genb, liet. bloviėščius < baltr. 06aacosewie®. Be rusų ir baltarusių kalbų, tokį mušimo įnagio pavadinimą turi ir kai kurios kitos slavų kalbos, plg. ukr. xaeatl, nHaealika, lenk. nahajka, nahaj, ček. nahajka. Į slavų kalbas šis žodis atėjo iš totorių, plg. Krimo tot. noyoi "toks totorių genties pavadinimas’, Kirgizijos tot. noyai, kuris savo ruožtu kilo iš totorių vado vardo®,. Lat. paika ‘ein Riemen, eine Rute, eine geschmeidige Rute’ (EH, II, 112), lat. naikas “Priigel’ (EM, II, 689) veikiausiai kilo iš lietuvių kalbos, tai liudyty lat. naika geografija (Dunika, Nyca). J. Endzelynas lat. naikas (žodžio geografija ne- nurodyta) buvo linkęs (su?) kildinti iš baltr. xaeatika. Tačiau ir ši forma galėjo būti paskolinta iš lietuvių kalbos, žinoma, tiksliai nežinant žodžio geografijos tai kategoriškai teigti negalima. Kad liet. ndika, ndikas buvo vartota ne tik "trumpu kotu mušimo įnagio' reikšme, liudytų F. Neselmano liet. naikas reikšmės aiškini- mas: „eine Zigeunerpeitsche, eine kurze Peitsche zum Ziichtigen, auch die Reitpei- tsche, im Scherze auch von einer tiichtigen Weidenruthe gebraucht, mit der man Jemanden zu schlagen droht“ (G. H. F. Nesselmann, Wb., 416). *1 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 414. #% M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 165. % E, Fraenkel, Et. Wb., p. 478. * K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 348-349; P. Skardžius, Die slavische Lehnwėrter im altlitauischen, p. 137; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 478. ** M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 192; A. Briickner, SI. et., p. 353—354; V. Machek, Et sk, p. 317. 62 Su lat. naikas, gal būt, reikėtų sieti ir lat. naiceklis ‘das minnliche Geschlechts- glied’ (EH, I, 2), dėl semantikos plg. lat. stute ‘eine Rute zum Priigeln’: lat. stu- te ‘das minnliche Glied' (EH, I, 596), lenk. pyta "trumpas botagas’ : lenk. pyta ‘penis’ (J. Karlowicz, Si, IV, 460). Liet. pastardinka, lat. pastrunkis Liet. pastardnka "iš keleto virvučių supintas storas botagas’ (Gudeliai) šalti- nis yra slavų kalbos. Lietuvių kalboje šis žodis vartojamas gana plačiai kitomis reikšmėmis: "virvė, jungianti pavalkus su branktu, virZis’ (Bagotoji, Krekenava, Kruonis, Pabaiskas, Pušalotas, Skaudvilė, Ukmergė, Upninkai), "virvutė, su ku- ria botagas pririšamas prie botkočio' (Užventis). Pasitaiko ir formos pastrangas (G. H. F. Nesselmann, Wb., 506 (Ragnit) ‘eine Peitschenschnur', F. Kurschat, Wb., 297), pastrdnka (Švenčionys). Formai su -g- atsirasti įtakos galėjo turėti liet. straiigas <vok. Strang ‘der Strick, ein Strang’. Į lietuvių kalbą šis slavizmas galėjo ateiti dviem keliais: formų pastrdngas, pastranka šaltinis veikiausiai yra lenk. postronek, o formos pastardnka — rus. NOCMOPOHKA ‘PeMeHHasi HJIH BODpBSAHAS INpHCTAXKb, B KOHCKOK YVNpsSxH: HJET OT BaJbKa HJIKH OT BarH K TFY2XKY, B OrJIOOeJibHOK YVNps>KH TOJIbKO V TMpHCTSXKHEIX, a B JbMmIJIOBOA y Beex Jgomaneii’ (B. Ilans, Ca., III, 346). Šiaip slavų kalbo- se šis žodis gana plačiai vartojamas, plg. rus. nocmpoMKa, nocmporKa, ukr. no- CMOPOHOK, nocmopoMoK, baltr. nocmpoxKa, nocmpoHoK, ček. postranek, postra- nék, lenk. postronek, aukšt. luž. postronk, žem. luž. postronk, kas. poestronk. Dėl slaviško žodžio kilmės esama nemaža įvairių nuomonių. Tačiau labiausiai priimtinas aiškinimas, jog pirminė šio Žodžio reikšmė buvusi "an der Seite’ (= *po stornė)*?, Lat. pastrunkis ‘eine Peitsche, mit der an einigen Orten die Bauern gestraft werden; eine Strafe auf den Hintern mit der Peitsche; ein halberwachsener Knabe' randamas G. F. Stenderio (1789 m.) ir K. Ulmanio (1872 m.) žodynuose (EM, III, 109). | J. Endzelynas dėl lat. pastrunkis kilmės savo nuomonės nepareiškė, o pasiten- kino, nurodydamas A. Briuknerio nuomonę (Nach Briickner... aus wruss. no- cmporoks ‘Strang’, EM, III, 109). Tiesa, A. Briukneris po baltarusių formos nu- rodo ir rusų bei lenkų kalbos žodžių formas**, vadinasi, galima suprasti, jog, jo nuomone, į latvių kalbą toks žodis galėjo patekti tiek iš baltarusių, tiek iš rusų bei lenkų kalbų. Tačiau mums atrodo, jog dėl -un- latvių kalbos žodyje galima spėti, jog šį žodį latviai pasiskolino iš lietuvių rytiečių, kur an> un. Liet. pitka, lat. pitka Liet. pitka "trumpas botagėlis, bizūnas* (Kalvarija, Kapsukas, Karklėnai, Ku- piškis, Punskas) yra skolinys iš lenkų kalbos, plg. lenk pytka, pyta ‘powrdz, rze- mien, szmata skręcone na ksztalt sznura, jako narzędzie do bicia; ogėlniej: bicz, rzemien, powréz’. * K. Alminauskis, Die Germanismen des Litauischen, p. 120. 40 M. Vasmer, Et. Wb., II, p. 416—417; A. Briickner, Si et., p. 432. A. Briickner, Die slavischen Fremdwėorter im Litauischen, p. 179. Lenk. pyta, pytka reikia sieti su lenk. pytač *zwracač się do kogo w formie wy- magajacej odpowiedzi, w celu uzyskania jakiejs informacji, wiadomosci, zezwolenia na co’, rus. noimamo "kankinti, klausti". Lat. pitka ‘eine Peitsche, Hundepeitsche, Zigeunerpeitsche’ (EM, III, 229; EH, II, 239) šaltinis taip pat veikiausiai yra lenkų kalba, plg. t. p. lat. pitkainis "ein Randalist, der mit einer pitka bewaffnet ist; ein grausamer Mensch, der das Vieh schlūgt', pitkūt ‘mit einer pitka schlagen’ (EM, III, 229). Latvių kalbos šaltiniuose užfiksuotas šis botago pavadinimas ir su pridėtiniu s-: spitka (žūpam pa juokam ar spitku (Peitsche?) iecirta pa biksėm, EM, 111, 1000), plg. t.p. lat. spitka ‘eine kleine Rute’ (EH, II, 552). K. Miūlenbacho žodyno papil- dymuose (EH, II, 552) cituojamas R. Blaumanio sakinys: „+ baruons... gaisa spitku šmikstinaj(a)““, gal būt, rodytų, jog čia spitka pavartotas ‘botago’, o ne ‘ma- žos rykštės' reikšme. Dėl pridétinio s- plg. lat. spikis: lat. pikis, lat. skaste : lat. kaste ir kt.* Liet. pletnia, lat. pletne, plitne, plete Liet. pletnia "bizūnas, dirzas’ (Merkinė, Veisiejai), plétné "rykštė' (Eržvilkas), plėtnė "įnagis musėms mušti' (Kapsukas) reikia kildinti iš lenk. pletnia "narzędzie do bicia z rzemieni, pretéw itp. splecionych częšciowo; dyscyplina; ciosy zadawane dyscypling’. Lenk. pletnia sietinas su rus. naems ‘botagas, rimbas, biziinas’, lenk. plesé ‘pinti’, rus. naecrnu ir kt.** Lat. pletne ‘eine Plette, Kosakenpeitsche’ (EM, III, 338; EH, II, 292), plétne (EM, III, 342) J. Endzelynas abejodamas aiškina atsiradus kontaminacijos būdu iš plete (=pletne) ir plene ‘die Flechte'. Tačiau vis dėlto daugiau tikimybės, kad lat. pletne, kaip ir liet. pletnia, kilo iš lenk. pletnia. Iš lat. pletne kilo ir veiksmažodis pletnét ‘mit einer pletne schlagen’ (EM, III, 338). Lat. plekne ‘die Kosakenpeitsche’ (EM, III, 334), J. Endzelyno nuomone, ki- lo iš formos pletne (wohl mit kn aus tn), plg. t. p. lat. sapleknét “mit einer plekne verpriigeln’, sapleknit (EM, III, 702). Nuo šių latvių kalbos botago pavadinimų neatskirtina ir lat. bletne “plata lieta (siksna)’ (EH, I, 228). Lat. plitne “die Peitsche’ (EM, III, 350) veikiausiai taip pat sietinas su lat. plet- ne, o šaknies vokalizmas pakito dėl lat. plitér ‘schlagen; klatschen’ įtakos. Lat. plete ‘eine Plette, Kosakenpeitsche’ (EM, III, 337; EH, II, 292), plete (EM, III, 370), kaip teigia J. Endzelynas, šaltinis yra rus. naems, plg. t. p. lat. pletét "prūgeln, ar paplatu sitamuo pėrt' (EM, III, 337), pjetėt “mit einer pjete schla- gen’ (EM, III, 370). Lat. pletka “die Plette, Kosakenpeitsche’, pletka (EM, III, 337) kilo iš rus. naémka "mažas botagas, rimbas’. J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, p. 239; M, Rudzite, Latviešu dialektolo- gija, p. 99, 193, 313. “ M. Vasmer, Et. Wb,, II, p. 371. 64 Liet. vytinis, lat. vitine Liet. vytinis ‘jrankis mušti, nupintas iš plonų vytelių; pintas botagas, botko- tis’ (Biržai, Dusetos, Kuliai, Liškiava, Plungė, Vaškai, Viduklė) savos kilmės žo- dis, plg. liet. vyti "sukti virvę, vynioti, sukti', vytėlė “karklo atžala kam pinti', vytis “rykštė, vytinė', vytinė “rykštė, žabas'. Lat. vitine "nuo trim kartam savita pataga’ (EH, II, 794), vitene ‘eine (gewun- dene) Peitsche; ein aus gespaltenem Holz geflochtener Peitschenstiel' (EM, IV, 646), vitinis “ein aus Holz geflochter Peitschenstiel’ (EM, IV, 647) tos pačios kil- més, kaip ir liet. vytinis, plg. lat. vit “winden, flechten’, vitene “das Gewinde, die Guir- lande; das Flechtwerk'. Forma vitinis į latvių kalbą galėjo kartais patekti ir iš lietuvių. Latvių kalbos žodžio geografija (Liepoja, Rucava) tokiai prielaidai neprieštarautų. * * * Nemaža randame gyvulių varymo ar mušimo įnagių pavadinimų, kurie būdin- gi tik vienai kuriai baltų kalbai: Liet. ūkstinas "smaili lazdelė rambiems gyvuliams varyti', akstinyčia (LKŽd., I (2), 86), ūkštinas (LKŽd., I (2), 87): liet. akstinas "spyglys, akuotas’, akstis ‘smai- lus pagaliukas, kartelė; dyglys', akštis. Šis lietuvių kalbos žodis savo semantine raida labai primena lot. stimulus raidą, plg. lot. stimulus "smaili lazda gyvuliams varyti': lot. stimulus ‘kurstymas; paskatinimas, paraginimas’, liet. dkstinas "įnagis gyvuliams varyti': liet. ūkstinas "paraginimas, stimulas". Liet. arimnykas “ariamas botagas' (LKŽd., 1(2), 300): liet. ariminis "vartoja- mas ariant', plg. ariminis botūgas. Liet. barbora "kūlė; tokia lazda; šikšninis kančius; virvė (iš karklų) pririšti sieliams', barboras ‘SikSninis kančius' (Aš turėjau barborėlį, plonai rėžtą, tankiai pintq) (LKZd., I (2), 655) — skolinys iš slavų, plg. lenk. barbara ‘bicz, lina’ (A. Brickner, St. et., 15), barbara ‘gruba, dluga lina, uzywana przy przewozach na rzekach’ (J. Karlowicz, A. Kryrisky i W. Niedzwiedzky, St., I, 97). Pavadinimas kilęs iš moteriško vardo, plg. lenk. Barbara, liet. Barbora. Liet. bimbilas ‘botagas’, bimbieras ‘rimbas, pliektuvas' (LKZd., I(2), 824), bimbiras "šikšninis rimbas, pliektuvas', plg. liet. bimibt, bimbti "skleisti tam tikrą garsą', bimbilas "sparva', bimbalas, bimbyti "mušti", bimbljs ‘réksnys’, bambalas “sparva; riebus vaikas; mažas ir storas žmogus". Liet. bimbilas, bimbiras vartoja- mi ir ‘membrum virile’ reikšme. Liet. bindza "iš 4, 8 ar 12 vytelių nupintas botkotis su kilpele botagui įnerti; kliūginė pynė, vytinis’ (LKZd., 1(2), 829—30), binza (LKZd., I(2), 834), bėndzė ‘botagas; storas botagas’ (LKŽd., I(2), 752), biiidžikas “susuktas skuduras su maz- gu mušti (tam tikrame žaidime); šiaip įrankis mušimui', bindžikas, bindžiūkas (LKZd., 1(2), 831) — taip pat veikiausiai garsažodinės kilmės, plg. liet. bindz "interj. stinkt, bidz (lėtam, retų žingsnių ėjimui Zyméti)’, bindzi, biūdzi, biūidži. Tos pačios kilmės yra ir liet. bindzinéti "vaikščioti be darbo, dykinėti, timpinėti', bin- džinėti, bifidZikuoti, bindza ‘dykiinas, tinginys, valkata, plikis', bindzakas, bindzo- las ir kt. Dėl semantinio šių žodžių ryšio plg. liet. bizūnas reikšmes ("palaidūnas, valka- ta’; Kaip bizūnas liko (nusigyveno), lenk. bizun ‘lobusz, prėžniak, walkof, len (Goly jak bizun), liet. vėjo botūgas "vėjavaikis", lat. nabaga pūtaga ‘der Lump, Bet- tler — ein Schimpfwort (cig. die Peitsche des Bettlers)' (EM, III, 190). 5. Iš lietuvių leksikologijos ir leksikografijos 65 Liet. biržūklė “rykštė mušti' (LKZd., 1(2), 852), biržūklis (LKZd., 1(2), 853): liet. beržas, biržlis "beržo Saka’. Liet. blūkštas "įnagis suduoti’ (LKŽd., I(2), 880): liet. blūkštas "kartelė Siau- dams priveržti, stogą dengiant; lapinė ar virbas linams markoje slėgti ar po krau- namais šalinėje javais padėti', liet. bl/Okšti "daužyti rugių ar kviečių pėdus į ką nors, norint grūdus iškulti'. Liet. bričius ‘biziinas, rimbas' (LKŽd., I(2), 1039) — garsažodinės kilmės, plg. liet. bric "interj. trinkt, virst’, bryc, brinks, brinkt, brinkšt “interj. pliaukš', bri- činti ‘su tam tikru garsu ką daryti', bričyti, bricas "tinginys, nenaudėlis', bricé ‘juok. uodega'. Liet. bruikštas "virbas, lazda kam nors bruikšti, varyti' (LKZd., I(2), 1078), bruižtas (LKZd., 1(2), 1079): liet. bruikšti "varyti, ginti', briūžti**. Pastaruosius žodžius toliau veikiausiai reikėtų sieti su veiksmažodžiu braūkti**. Liet. braklys "drūta lazda, žagaras, rykštė," koks įnagis mušti', briklis, brūk- lis, brūklinis ‘inagis plakti; vytinis' (LKŽd., I(2), 1082), brunklėtas 'lazda, paga- lys' (LKŽd., I(2), 1093): liet. braūkti, brūkti**. Liet. dratinis “toks botagas'“": liet. drūtas “viela; storas sudervuotas siūlas' < vid. vok. žem. drat, plg. dratinis "storas, sukriai suverptas (apie audeklą); sukriai vytas ( Turiu kančiukėlį, turiu dratinėlį, kai sukirsiu šyvą žirgą, net žirgelis šoka, LKŽd., II, 446). Liet. džala ‘inagis, makaras' (LKZd., II, 723) — garsažodinės kilmės, plg. liet. dža ‘interj. če', džalyti "mušti", džabyti, džaba "pyla', džūbas ir kt., arba kilęs tiesiog iš lat. džala. Liet. džendžioras "įnagis, rimbas’, džendžiūras (LKZd., 11, 724), džiūidžiras "ne- didelis botagas storu trumpu kotu' — garsažodinės kilmės, plg. džin "interj. dzin", džėn "interj. dan, pokš', džeii, džėmsterėti ‘sukirsti, suduoti', džengsėti "Žvangė- ti’. Liet. džiolas “toks įnagis mušti, botagas, biziinas’ — taip pat veikiausiai gar- sažodinės kilmės, plg. džiole ‘interj. sakoma kiaules varant', dziėlio, dZiobinti "kirs- ti, kapoti, mušti', džioboti "kapoti dideliais smūgiais', dzioryti "čaižyti, pliekti'. Šios šaknies garsažodžiams atsirasti galėjo turėti įtakos lenk. dzidb “snapas’, dzio- baé ‘lesti’. Liet. dZiungdras ‘plakamasis įrankis, rykštė', dZiungara, dZiumbaras (Nėr kas antdedąs vaikams gerą džiumbūrą, LKZd., 11, 742) — garsaZodinés kilmės, plg. liet. džiūmt, džiūng "interj. tvinkt’, džiumbūryti "mušti', džiungaryti "mušti, lupti (virveliniu diržu)". Liet. gdiriné "ilgas žabas gyvuliams varinėti' (LKZd., III, 33), plg. liet. gdiré "kartelė, kaištis, smaigas’, plg. t. p. gdirėti "pūsti', pagdiré "vėjo užpučiama vieta’. Tokiu būdu pirminė liet. gdiré reikšmė veikiausiai buvo ‘véjarodis, vėtrungė', Liet. gylys "tokia lazdelė jaučiams ar rambiems arkliams varyti' (LK Žd., III, 301), plg. liet. gylys "geluonis", gilti "leisti gylį, kirsti, kąsti". 4 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 392. 4 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 60. 4 E, Fraenkel, Et. Wb., p. 54—55. 47 Lietuvių etnografijos bruožai, p. 96. 66 Liet. ginigiras "bizūnas' (LKŽd., III, 318) — veikiausiai garsažodinės kilmės, plg. liet. gingla "aukštas, ilgakinkis žmogus; kas plikomis kinkomis vaikšto", gingli- néti "vaikščioti kaip ginglai’, gingdras "aukštas, didelis žmogus ar gyvulys’, gifiga- ras. Liet. gyslinis ‘rimbas, bizūnas' (LKŽd., III, 355), plg. liet. gysla. Liet. įnagis "botagas, rimbas, vėzdas, virvė', įnagė, įnaginis (LK Žd., IV, 103) pirminė reikšmė yra "įrankis, daiktas, kuriuo kas daroma'. Šia reikšme žodis įna- gis ir plačiausiai vartojamas lietuvių kalboje. Sietinas su liet. nūgas, plg. nagingas "gabus rankų darbams, sumanus’ (< "turįs nagus, su nagais, naguotas’), panagingas, nagnūs*“*. Dėl darybos plg. t. p. liet. įrankis (: rankė), lat. ieruocis (: ruoka). Iš lietuvių kalbos paskolintas ir lat. fnag'is "lidčjs, gnida, cilveks’ (Gramzda, EH, I, 501). Tokia latvių kalbos žodžio reikšmė veikiausiai kilusi iš “botago, rimbo’ reikšmės. Dėl semantikos plg. liet. biziinas, botūgas, bindza reikšmes. Liet. ypas ‘pintinis botagas, bizūnas' (LKZd., IV, 129), ypsas (LKZd., IV, 133), plg. liet. ypas “smūgis, kirtis; randas, dėmė (odoje nuo kirčio)' < Rytų Prūsijos vok. hip "smūgis, kirtis*??, Liet. jautūgyslis "bizūnas (padarytas iš jaučio gyslų) (LKŽd., TV, 322) < liet. jautis + gysla. Liet. kanapinis "botagas', kanūpinis (LKŽd., V, 197): liet. kanūpė. Liet. kiestenius "šikšninis botagas su gale pritaisytu švino ar geležies gabalėliu' (LKŽd., V, 755) — užfiksuotas K. Širvydo žodyno 1642 m. leidime: „Bajfalyk. Plumbata. ac. flagellum plumbum annexū in extremo habes. Botagas šikBnynis galy šwinu turis kieftenius““ (Dic., 8, 102). Šio pavadinimo šaltinis yra lenk. kiescien, kuris savo ruožtu atėjęs iš tiurkų - totorių kalbų, plg. Kazanės tot. kistūn "Keule, Priigel, Stock zum Butterschlagen'®. Liet. kiškojė "prie kiškio kojos pritaisytas rimbas, įnagis' (LKŽd., V, 887) < liet. kiškis + kdja, plg. liet. stirnakojis. Liet. kliūbinis ‘karklinis įnagis ar vytis plakti’ (LKŽd., VI, 113), klibinis, klū- binis (LKŽd., VI, 161): liet. klifibas "vytelė kam pinti; susukta šaka ar vytis tvorai tverti ar kam surišti'. Liet. klifibas šaltinis yra lenkų kalba®, plg. lenk. tarm. kluby "wicie do sczepiania drzewa w tratwy’. Lenkų kalbos žodis savo ruožtu pasiskolintas iš vokiečių**?, Liet. kurklys "rimbas, stirnakojis, bizūnas' akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ užfiksuotas tik iš vieno šaltinio, būtent, S. B. Chilinskio biblijos (1660 m.): „Tėvas mano plakė jus botagais, bet ašen plaksiu jus kurkliais““ (Ch 2 Km 10, 14, LKŽd., VI, 955). Ši biblijos vieta panašiai verčiama ir kituose vėlesniuose lietuviškuose biblijos vertimuose, tačiau ten žodį kurkliais atitinka kiti liet. bota- gas sinonimai: dygeis karbočiais (Karaliaučius, 1816) m.), dygliuotais rimbais (Kau- nas, 1921 m.). Žodis kurklys senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose vartojamas kitokiomis reikšmėmis — "mažasis karvelis, turklys; skorpionas’ (LKZd., VI, 955). Naująja * E. Fraenkel, Et. Wb., p. 478; P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 112, 224. * K. Alminauskis, Die Germanismen'des Litauischen, p. 57; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 186 % F. Stawski, St et., II, p. 175—176; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 562. 1 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 273. 52 F. Stawski, SL et., II, p. 233-234, 5* 67 *botago, rimbo’ reikšme liet. kurklys pavartotas dėl lotyniško biblijos teksto įtakos. Lotyniška ši biblijos vieta atrodo taip: ,,...pater meus cecidit vos flagellis, ego vero caedam vos scorpionibus“. Bažnytinėje lotynų kalboje žodis scorpio vartojamas keliomis reikšmėmis: ,,1. Skorpion, giftiges Insekt (auch als Sternbild). 2. Kriegs- maschine zum Schleudern von Pfeilen. 3. stacheliger Meerfisch (Apoc. 9, 5). 4. ein Marterwerkzeug: Geissel mit Widerhaken (Quat. Coronat. 8. Nov.)“®, Vadi- nasi, užuot ketvirtosios reikšmės lotynų scorpio į lietuviškąjį biblijos vertimą fak- tiškai pateko pirmąja reikšme, ir liet. kurklys įgavo naują ‘rimbo, botago’ reikšmę. Liet. linkstinis "lankstus pagaikštis; rimbas’ (LKZd., VII, 546) : liet. linkti, lankstūs, linkstis ‘lanksti kartis lopšiui pakabinti; lingė". Liet. makūras ‘rimbas, pliektuvas, lazda mušti', mūkaras, makaras (LKZd., VII, 771), makairas (LKZd., VII, 767), makéras (LKŽd., VII, 781) — gali būti aiškinamas dvejopai. E. Frenkelis jį sieja su liet. makaluoti “maišyti, mojuoti, mo- suoti', makaruoti ir kitais liet. méti giminaičiais. Remiantis vien lietuvių kalbos medžiaga, toksai aiškinimas nekeltų abejonių. Deja, panašus botago pavadinimas randamas ir lenkų kalboje: makarami kilku wycieli, makarem kolejno wežmiecie (apie 1700 m.), gdy go z kolka makarym wychlostal (F. Bohomolecas, 1720 — 1784). A. Briukneris aiškina, jog lenk. makar tokia reikšme kilo iš asmenvardžio Ma- kar. Be mūsų jau minėto asmenvardinės kilmės lenkų kalbos botago pavadini- mo barbara, A. Briukneris nurodo, jog botago reikšme vartojamas ir rusiškas as- menvardis Cepeeti (przydatku dam sergiejem po pleczach, apie 1730 m.). Vadinasi, ir liet. makūras galėjo būti paskolintas iš lenkų kalbos. Vėliau liau- dies etimologijos būdu šis botago pavadinimas galėjo būti siejamas ir su veiksma- žodžiais makaruoti, mūkaruoti, makaruoti ir kt. Tiek su šiais veiksmažodžiais, tiek ir su botago pavadinimu gali būti siejamas ir liet. makaras "nerimtas Žmogus, ma- kalis, pliuškis; kas nuolat juda, muistosi, visur maišosi', makaris. Liet. makūras lenkiškumu suabejoti verčia toji aplinkybė, kad lenk. makar ‘botago’ reikšme labai siaurai vartojamas: tokio žodžio visiškai nerandame didžiuo- siuose lenkų kalbos žodynuose (S. B. Lindės, J. Karlovičiaus, J. Karlovičiaus — A. Krymskio — V. Niedzviedzkio, V. Doroševskio). Vadinasi, yra įmanomas ir atvirkščias skolinimosi kelias (tada lenk. makar neturėtų būti siejamas su asmenvar- džiu). Tiksliai nežinant lenk. makar "botagas' geografijos, žinoma, tai tvirtinti yra sunku. F. Bohomolecas, kurį mini A. Briukneris, yra ilgesnį laiką mokęsis ir dir- bęs Vilniuje, todėl į jo raštus toks žodis per vietinę lenkų kalbą galėjęs patekti ir iš lietuvių kalbos. Kad liet. makūras galėtų būti savas žodis, gal būt, liudyty ir liet. matdras, ku- rio reikšmės ir vartosena nuostabiai sutampa su liet. makaras. Liet. mėtena "bizūnas, botagas' (Joniškis), mėtėnas (Mažeikiai, Šatės), mėta- masis "diržas, rykštė ar apskritai kuo mušama"? (Šakyna, Vegeriai) — skoliniai iš lat. kalbos, plg. lat. metamais "lazda mušimui', lat. mest "mesti, mušti?55, Liet. myžinis ‘rimbas, bizūnas', mjZinis (Kairiai, Pociūnėliai), myžėklis "muši- mo įnagis, rykštė, rimbas, bizūnas' (Grūžiai), myžeklinis (Skaudvilė), myžėklis (Gargždai) : liet. myžėklis ‘penis’, mfžti 'šlapinti', dėl semantikos plg. liet. bim- ** A. Sleumer, Kirchenlateinisches Wérterbuch, Limburg a. d. Lahn, 1926, p. 703. # A. Briickner, St et., p. 15. % A. Sabaliauskas, LKK, VIII, p. 104. 68 balas, lat. mętamais "ein Stock zum Schlagen’: lat. metamais “das mūnnliche Glied’, lenk. pyta ‘penis’: lenk. pyta "trumpas botagas’ ir kt. Liet. pavardklis "botagas' (Rumšiškės): liet. pavaryti, Liet. rūpnykas "ilgas botagas trumpu kotu, bizūnas' (Gižai, Kapsukas, Liudvi- navas, Pandėlys, Raseiniai, Veiveriai), rūpninkas (Višakio Rūda) yra skolinys iš lenkų kalbos, plg. lenk. harapnik "bicz z dlugim sznurem'. Forma rūpninkas atsi- rado lietuvių kalbos dirvoje dėl priesagų -inyka-, -ininka- gretimo vartojimo. Iš lenkų kalbos šis mušimo įnagio pavadinimas pateko ir į kai kurias kitas sla- vy kalbas, plg. rus. apannux, ukr. eapannuk, baltr. apannix, ček. harapnik. Lenkų kalboje šalia formos harapnik vartojama ir formos harap, herap, kurių pirminė reikšmė buvusi medžiotojų sušukimas šunims, varant juos atnešti grobio. Lenkų herap (užfiksuota ir forma herab), daugelio tyrinėtojų nuomone, kilusi iš vok. aukšt. herab ‘Zemyn’®®. Tačiau kai kurios lenkų kalbos žodžio reikšmės (‘gro- bis, plėšimas' plg. lenk. juz po harapie ‘juz po wszystkim, za pėžno") verčia abejoti tokiu aiškinimu, ir todėl, gal būt, teisus F. Slavskis, teigdamas, jog dalis lenkų kal- bos žodžio reikšmių būtų lengvai paaiškinamos, jo šaltiniu laikant turk. harap ‘iSnaikinimas, nuniokojimas, nusiaubimas'*", Liet. rimbas ‘botagas, storas botagas, virvagalis, botago virvelé, rykštė' (Griškabūdis, Kapsukas, Merkinė, Naumiestis) — lietuviškos kilmės žodis, sieti- nas su liet. rernbti ‘tingiam darytis’, rėmbėti ‘tingiam darytis; kietėti, suaugti’, rumbas "randas (Zaizdai užgijus ar sukirtus kuo)', rambūs "nerangus, nevikrus'**, Liet. stirnakojis ‘rimbas su stirnos kojos kotu', stirnakėjis (Mažeikiai, Rasei- niai, Rokiškis, Šiluva), stirninis (Dusetos, Kupiškis), stirninė (Baisogala), stir- ninas (Skrebotiškis), stirnėkas (G. H. F. Nesselmann, Wb., 502; F. Kuršaitis ra- šo stirnėkas, kartu nurodydamas, jog gyvojoje kalboje tokio žodžio nėra girdėjęs, Wb., 406) <liet. stirna+ kdja. Nesudurtinės formos veikiausiai yra naujesnės, atsi- radusios iš sudurtinės formos stirnakojis. Liet. šmikis "botagas" (Klaipėda, Upyna), plg. liet. šmikis ‘die Vorschnur an der Peitsche' (Chr. Mielcke, Wb., I, 279; F. Kurschat, Wb., 391; G. H. F. Nesselmann, Wb., 528); "virvelės galiukas prie botago, iš linų nuvytas' (Dovilai, Gaurė) — sko- linys iš vokiečių kalbos, plg. vok. Schmicke ‘Ende der Peitschenschnur'*?. Liet. šmikis ‘botago’ reikšmė atsirado jau pačioje lietuvių kalboje. Lietuvių kalbos tarmėse žodis šmikis labai plačiai vartojamas ‘nenaudélio, ne- išmanėlio, nerimto žmogaus' reikšme. E. Frenkelio žodyne spėjama, jog to- kiai reikšmei atsirasti galėjęs turėti įtakos lenkų kalbos žodis smyk ‘berniokas, nenaudėlis', Tačiau, prisimenant botago ir su juo susijusių sąvokų pavadinimų semantinę raidą, ‘nenaudélio’ reikšmė lietuvių kalboje galėjusi atsirasti ir be kokios nors pašalinės įtakos. Daug įvairios kilmės varymo bei mušimo įnagių pavadinimų esama būdingų tik latvių kalbai: Lat. ddainica ‘lederne Peitsche’, ddenica, ūdaunica (EM, 1, 236; EH, I, 192), plg. lat. dda ‘der Balg, das Leder’, liet. dda. % A. Briickner, Sk et., p. 168; M. Vasmer, Et. Wb., I, p. 22. 57 F. Stawski, SI et., I, p. 402-403. ** K. Būga, Rinktiniai raštai, II, p. 111; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 696. ** K. Alminauskis, Die Germanismen des Litauischen, p. 130; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 1013, 69 Lat. atvitene ‘cine zurūckgeflochtene Peitschenschnur; eine Kosakenpeitsche’ (EH, I, 181), plg. lat. atvit ‘losflechten, trennen’. Lat. baice ‘eine kurze, dicke Peitsche’, baicene (EM, 1, 249), J. Endzelyno nuo- mone, veikiausiai perdirbta vok. Peitsche (wohl eine Umbildung von d. Peitsche). Dėl žodžio pradžios b- ir p- santykio plg. lat. brusaks ‘der Prussak’, lat. bakskis: lat. paks(k)is, lat. beka : lat. peka, lat. bires : lat. pires, lat. blakts, liet. blake : lat. plakts ir kt.** Vok. Peitsche savo ruožtu yra skolinys iš slavų (randamas jau XIV a. vo- kiečių kalbos paminkluose)*!. Lat. bembele ‘eine Peitsche, namentlich die Peitsche der Zigeuner' (EM, I, 278), bėmbele “ein Kniittel (zum Schlagen)' (EH, I, 212), plg. lat. bėmbelis “ein Schimpf- wort (in Bezug auf Menschen (vom kleinen, hisslichen, dickbūuchigen Kindern), Tiere (von dickbūuchigen Kilbern und Pferden) und verkriippelte Baume’, bem- bere ‘ein Mūdchen von kleinem Wuchs', bemberis “ein knotiger Baum; eine krum- me, schlecht gewachsene Birke“, plg. t. p. liet. bimbilas. Lat. biktala ‘die Zigeunerpeitsche' (EM, I, 295), biktinš ‘Priigel’, nūobiktalat ‘durchpriigeln’ gali būti garsažodinės kilmės žodžiai, plg. lat. bika, biku *Interj., ein Stossen, Schlagen bezeichnend', bikat kajas ‘mit den Fiissen auf den Boden schlagen’ (EH, I, 218). Lat. cūcine ‘eine Peitsche zum Schweinenhiiten’ (EH, I, 280), plg. lat. cūka ‘das Schwein’. Lat. cuficurs ‘eine zu kurze Peitsche’ (EM, I, 421), plg. lat. éuncurs ‘etwas Ver- wickeltes, Zotteliges der Kniuel, der Klumpen; einer der sich sehr warm anzu- kleiden pflegt’, cuncuris ‘jem, dem die Arbeit nicht von statten geht’, čunčuriski ‘gekriimmt’. Lat. derfa ‘eine kurze Peitsche, deren Stiel aus einem Ziegen- oder Hasenfusse besteht Setzen; eine grosse Peitsche, eine Zigeunerpeitsche’ (EM, I, 458), J. Endze- lyno nuomone (su?), iš pradžių reiškęs odinį botaga, plg. liet. diržas. Lat. dimba "Oschsenziemer' (EM, I, 467) veikiausiai reikėtų sieti su lat. timba ‘etwas langsam machen’ (nu timba, timba! sagt man um ein faules und schwaches Pferd anzutreiben); mit Miihe tragen’, timba ‘ein Stoff, der dicker ist, als gewShn- lich’. Lat. diūkene ‘eine Reitpeitsche aus einem Ochsenziemer’, dipkavnica, dinke- nice ‘ein Ochsenziemer; eine Reitpeitsche aus einem Ochsenziemer’ (EH, I, 321), plg. lat. difikis ‘das minnliche Zeugungsglied (besonders eines Ochsen)’ < vid. vok. Zem. dink ‘penis’. Lat. dratka ‘eine Peitsche; die Riige’ (EM, I, 491) veikiausiai reikėtų sieti su lat. drate “der Draht’ < vid. vok. žem. drat, plg. lat. dratét “schelten’, dratit “schla- gen, priigeln’, dratéjiens “die Riige=bdriens’ (EH, I, 331), plg. t. p. liet. dratinis. Lat. duftene ‘eine dicke, scharfe Reitpeitsche; ein Priigeln’ (EM, I, 520): lat. duft ‘stechen, stossen’, liet. durti. Lat. dzenamais “etw., womit man treibt, ein Stock, eine Peitsche u. a.” (EM, I, 544): lat. dzit ‘treiben, jagen’. 60 J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, p. 251-252; V. Kiparsky, Scando-slavica, 14, p. 713-97. 61 F, Kluge, Et. Wb., p. 537. 70 Lat. dZala “" (čigūnam brenga džala BW. 33554, 6, EH, I, 365) veikiausiai < lat. džaridžala. Lat. dZafidZala ‘die Zigeunerpeitsche', džandala (EM, I, 563), džandželite (EH, I, 365), džendžala (EM, I, 563), džendžele (EH, 1, 365), džiūdžala (EM, I, 564; EH, I, 365), džindžauska (EM, I, 564), džiūdža ‘eine Weiden- od. Birkengerte oder eine Peitsche’ (EH, 1, 365), plg. t. p. džandžalūt ‘schlagen’, džafidžalėt, džen- džalat, džindželėt, džindžuot, džindžalūt, džindžalėt, džindžinat ‘die Peitsche schwingen’, džindžalnieks ‘ein Zigeuner'. Veikiausiai garsažodinės kilmės žodžiai, džiūdžulis “eine schlechte Glocke; eine Taschenuhr’, plg. t. p. liet. dZendZiéras. Lat. elvete ‘eine Hirtengerte, Rute zum Priigeln’ (EM, I, 569), plg. liet. elvjitos ‘berZiné sūpynės kartis', alvyta "susukta vytis (karklas)’, lat. elvede “ein junger, armdicker Tannenbaum, dessen diinnes Ende, in eine klūga verwandelt, zum Befestigen der Flosser am Ufer dient’, gal būt, ir pr. aloade ‘Haspe=Tiirband, mittels dessen die Tūr in die Angeln gehūngt wird’ (Elbingo Zodynélio 541 Zodis)®2. Lat. ganeklis ‘die Hirtenrute’ (EM, I, 599), ganenica (EM, 1, 600) : lat. gans ‘der Hirt’, ganit ‘hiiten, weiden’. Lat. grifidZa “eine Zigeunerpeitsche’ (EH, I, 406) galėjo kartais disimiliacijos būdu atsirasti iš lat. dZifidza. Lat. kaltine "die dicke, lederne Kosakenpeitsche’ (EM, II, 145) : lat. kalt “schmie- den; schlagen; beschlagen’. Lat. kaūka ‘eine Zigeunerpeitsche’ (EM, II, 173): lat. kaukt ‘heulen’, plg. t. p. lat. kaiika “das Geheul, der Sturmwind; der Schreihals, der Heulende, ein Weiner- licher Mensch’. Lat. kazūcene ‘die Kosakenpeitsche’ (EM, II, 183) : lat. kazdks ‘der Kosak’. Lat. licene “die Peitsche’ (EM, II, 476) — J. Endzelynas sieja su lat. likt ‘sich biegen, krumm werden, sinken, knicken’. Lat. liétene ‘eine kurze Peitsche’ (EM, II, 507) — J. Endzelynas abejodamas sieja su lat. liėt “giessen; hauen, schlagen’. Siejimas labai patikimas, plg. liét kam par galvu; liét kam ar riksti pa pakaJu (EH, I, 757). Lat. luiite “die Peitsche’, lūntaga (EM, II, 514) — skolinys iš vokiečių kal- bos, plg. vok. die Lunte ‘dagtis, knatas; uodega (medžiotojų kalboje)’. Forma lintaga veikiausiai atsirado pagal formą pataga. Lat. luotęga “eine Peitsche; eine Rute, ein Stock, eine grosse Rute’ (EH, I, 768), luétaga “die Rute, etwas zum Schlagen (ein Strick, eine Peitsche)’ (EM, II, 528-9, EH, I, 768), liitaga (?) ‘eine biegsame, geschmeidige Rute’ (EM, II, 520) : lat. /uo- tat ‘schlagen’. Gali čia kartais būti ir savotiškai ,,sulatvintos* lat. /antaga formos. Lat. miseklis ‘eine Zigeunerpeitsche’ (EH, I, 818), gal būt, reikėtų sieti su lat. mizeklis ‘die Harnréhre’, mizeknis ‘das minnliche Geschlechtsglied (von Hengs- ten, Stieren, Schafbocken)’, mislis ‘das minnliche Glied, namentlich der Pferde’, plg. liet. myžėklis. Iš kitos pusės, yra įmanoma lat. miseklis sieti su lat. mizuét ‘hauen, schlagen, priigeln’, kurio pagrindinė reikšmė yra ‘abrinden, abschiilen’ (plg. lat. misuot (?) =mizudt). Dėl lat. mizuét reikšmės pasikeitimo plg. liet. ** K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 429; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 120—121; J. Endze- lins, Senprūšu valoda, p. 140. J. Sehwers, Sprachlich - kulturhistorische Untersuchungen, p. 74. 71 lūpti "imti žievę, luoba, kevalą'—>*mušti, į kailį duoti’. Tačiau pirmasis aiškinimas, atrodo, yra labiau įmanomas. Lat. peizere ‘die Peitsche’ (EM, III, 193; EH, I, 219), plg. lat. pėizėt ‘vergeuden’, peizét ‘verspotten, materiell schidigen’, peiza ‘diinnes Bier’, peizeris ‘ein leichtsin- niger, dummer Mensch’, peizums ‘einer der lirmt, Radau macht’. Lat. pempe ‘eine kurze Peitsche’ (EM, III, 199), plg. lat. pempe ‘der kurze Schwanz der Schweinen, Stumpfschwanz der Pferde’, pempele ‘ein kleines, dickes Midchen; ein Mensch von untersetztem Kérperbau' (EH, II, 222), pempis “der Bauch, ein dicker Mensch’, pimpis ‘minnliches Glied’. Toliau šie žodžiai sietini su lat. pempt, pampt, lie. pampti. Lat. picka ‘cine Peitsche; eine geschmeidige Rute’, picka (EM, III, 230) — senuosiuose latvių kalbos paminkluose (G. Mancelio, G. Elgerio, J. Langijo raštuose), o gana dažnai ir tarmėse aptinkamas žodis. Jo šaltinis vok. žem. pietske "Peitsche'**. Iš vok. žem. pietske kilo ir est. piitsk. Lat. pikene "ein Instrument zum Schlagen; eine kurze (geteerte) Peitsche’ (EM, III, 214), pastaroji reikšmė rodytų, jog pikene iš pradžių reiškęs derva iStepta (,,pi- kiuota®, lat. pikis, liet. pikis, est. pikk < vid. vok. žem. pik) botaga, plg. t. p. lat. pikenėt ‘mit der Peitsche schlagen’. Lat. pipa “die Peitsche’ (EM, III, 221), pipka ‘die Peitsche; ein zusammenge- drehtes Tuch, damit man schlagen kann’ (EM, III, 222) veikiausiai sietini su lat. pipis ‘die Ecke, der Zipfel eines Getreidensackes; das mūnnliche Glied’, pipinš ‘cine deminutivische Bezeichnung des minnlichen Gliedes*, pipaste ‘eine Kuh mit kurzem Schwanz’, plg. t. p. lat. pipat “peitschen’, lat. pipka ‘ein Séufer, Trunken- bold’. Lat. plenica ‘eine flache Lederpeitsche’, plenica, plenice (EM, III, 336), pleni- ča ‘peramais riks vergu laikuos’ (EH, II, 291) < rus. niexuya ‘NJETEHHIE : rus. naecmu (B. Hans, Ca., III, 123). Lat. ringuotne ‘eine Art Peitsche mit kurzen Stiel’ (EM, III, 528), plg. lat. rifi- galts ‘der Sattel-, Rinngurt’, ringuts < vok. Rinngurt®s, Lat. sipsna ‘eine starke Rute, auch — ein Riemen zum Priigeln (=siksna)’ (EM, III, 842) K. Būga siejo su liet. šipulys, $ipti®®, J. Endzelynas buvo linkęs sieti su skr. šiphū "dūnne Wurzel, Rute’ arba s$ėpah ‘penis’. Mums atrodo, jog, laikant žodžio sipsna reikšme ‘ein Riemen zum Priigeln’, būtų įmanoma jį aiškinti kilus iš siksna (=liet. šikšna). Lat. sislis ‘ein Stock, ūberhaupt ein Instrument zum Schlagen’ (EM, III, 849): lat. sist ‘schlagen’. Lat. sitamais ‘etwas, damit man schligt, ein Kniippel’ (EM, III, 849, 850): lat. sist “schlagen’. Lat. skabene ‘was zum Schlagen dient=sitamais’ (EM, III, 863) J. Endzelynas linkes sieti su lat. skabit ‘Aste abhauen, (be)kappen’, plg. lat. atskabene ‘ein ab- gebrauchter Badstubenquast’ (EM, I, 191). Lat. striipene ‘eine Hirtenrute’, strūpene (EM, III, 1098) J. Endzelynas linkęs sieti su lat. strupj§ ‘kurz abgestutzt, kurz angebunden’. 4“ J. Sehwers, Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen, p. 89. % Ten pat, p. 101. % K, Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 600, II, p. 316, 618. 72 Lat. škęste ‘eine (lange) Rute; eine Hirtenrute (mit schlanken Zweigen); eine Strohdachrute’ (EM, IV, 29) mėginama sieti su liet. sketera "gyvulio nugara, kiib- rys; kūbrio Seriai’, rus. wemuna ‘Seriai’%. Lat. kina ‘eine Rute, eine Hirtenrute, eine diinne und lange Stange, eine An- gelrute, eine Strohdachrute’, skinaga ‘eine Hirtenrute, eine lange Rute zu Wispeln oder Korbeflechten, eine Angelrute’ (EM, IV, 41; EH, II, 636) J. Endzelynas lin- kes sieti su lat. Skit ‘abblatten, abstreifen, abpfliicken’. Lat. šmikšenica ‘eine Rute od. Peitsche’ (EH, II, 649) : lat. §mikstét “knallen, klatschen, schnalzen, pfeifen’ (plg. braucuot pataga pa gaisu (gar ausim) vien Smiks- teja), šmikšėt. Lat. $vaka ‘eine Rute, ein biegsamer Stock zum Schlagen’ (EM, IV, 113) — veikiausiai garsaZodinés kilmės, plg. lat. ledus saka: brika braka; zuobenini $vika Svaka (BW. 31971 var., EM, IV, 113). Lat. vebikis ‘sitamais’ (EM, IV, 514), plg. lat. vebe “ein fingerbreites, aus Schnii- ren gewebtes Band’. Lat. vembele “eine Rute; eine dicke Rute; eine kurze, dicke Rute zum Schlagen; eine Hirtenrute’, vembelis (EM, IV, 536), vembele ‘ein kiirzer Kniippel’ (EH, II, 770) — skolinys iš Pabaltijo suomių, plg. est. vemmal (kilm. vemble) “Priigel, Kaniitel’, suom. vempele®s, Lat. zeliga ‘ein Streitkolben; Peitsche mit einem eisernen Kolben’ (EM, IV, 704) veikiausiai reikėtų sieti su lat. zelét ‘kauen, priigeln’. Lat. zipsna (rašoma ir su -b-) ‘eine starke Rute; der Riemen, ein lederner Giir- tel=siksna’ (EM, IV, 725), plg. t.p. lat. zipat “schlagen’, zipene ‘cine Rute’, zipsnat cschlagen’. Gal būt, lat. zipsna reikėtų kildinti iš lat. sipsna, o pastarąjį sieti su lat. siksna. Lat. Zebenica ‘eine lange Hirtenrute’ (EM, IV, 799), plg. lat. Zebeklis ‘ein asti- ges Holz, ein dstiger Stock’, Zabeklis “das Stockchen od. die Dornen, womit man einem jungen Tier das Maul so umzédunt, dass es nicht saugen kann’, kurie toliau sietini su liet. Zabas, Zaboti®®. ; Vieną mušimo įnagio pavadinimą randame ir prūsų kalbos paminkluose — tai Elbingo žodynėlio 315 žodis — Brusgis Geysel. Šis žodis yra parašytas po vir- vės pavadinimų ir veikiausiai reiškia ‘botaga’. Pr. brusgis kilmė gana neaiški, vei- kiausiai, kaip daro R. Trautmanas™ ir J. Endzelynas™, jį reikėtų sieti su liet. briiz- gai "tankūs, menki krūmai', briizgas "žabaras, virbas, šakalys', bruzgėtas "pagalys, Sakalys’, brūzgulys "pagalys; kilpa su brankteliu kiaulės snukiui užveržti; pagalys šiaudų kūliams rišti' ir kt. Vadinasi, pirminė pr. brusgis reikšmė būtų ‘lazda’, dėl semantikos plg. vok. die Geissel "botagas': sen. skand. geisli "lazda'*?. 8 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 599, II, 315, 617; E. Fraenkel, Et. Wb., p. 803—804; M. Vasmer, Et. Wb., III, p. 450—451. 68 V. Thomsen, Berdringer mellem de finske og de baltiske (litauisk-lettiske) Sprog, p. 286. 4 E. Fraenkel, Et. Wb., p. 1282—1283, "? R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiiler, p. 314. "1 J. Endzelins, Senprūšu valoda, p. 154. 72 F., Kluge, Et. Wb., p. 242. 73 * * * Kaip matome, baltų (lietuvių ir latvių) kalbose esama labai daug siauriau ir plačiau vartojamų gyvulių varymo ar mušimo įrankių pavadinimų. Didelė dalis šių pavadinimų į baltų kalbas atėjo iš slavų kalbų (liet. botagas, lat. pataga, liet. bizūnas, lat. bizūne, liet. kančiūkas, lat. kaiičuka, liet. knūtas, lat. knute, liet. nagaika, lat. naika, liet. pastaranka, lat. pastrunkis, liet. pitka, lat. pitka, liet. pletnia, lat. pletne, liet. barbora, liet. kiestenius, liet. rūpnykas, lat. plenica). Į latvių kalbą vienas kitas šios rūšies slavizmas galėjo patekti ir per lietuvių kalbą. Tarp latvių kalbos mušimo įnagio pavadinimų randame ir skolinių iš vokiečių kalbos (lat. baice, lunte, picka, ringuotne). Lietuvių kalboje jų beveik nepasitaiko (liet. šmikis). Baltų kalbose esama nemaža garsažodinės kilmės mušimo įnagių pavadinimų (liet. bimbilas, liet. bindza, liet. bričius, liet. džendžioras, liet. dZiungaras, lat. bik- tala, lat. daridala, lat. džandžala, lat. šmikšenica, lat. švaka). Artimas semantinis ryšys tarp mušimo įnagio ir membrum virile pavadinimų. Dalis mušimo įnagio pavadinimų vartojama ‘netikusio, nerimto Žmogaus, valkatos’ reikšme. SUTRUMPINIMAI I APh -— Archivum Philologicum, I— VIII, Kaunas, 1930—1939. B — Lexikon Germanico-Lithvanicum et Lithvanico-Germanicum, darinnen... von Jacobo Brodowskij (XVIII amž. pradžios rankraštis, du tomai). BB — Beitrūge zur Kunde der indogermanischen Sprachen, herausgegeben von A. Bezzen- berger, I— XXX, Gottingen, 1877 — 1906. E. Berneker, Et. Wb. — Slavisches etymologisches Worterbuch, Heidelberg, 1908 —1913. BrB — Biblia tatai esti Wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai pergulditas per Jana Bret- kuna Lietuwos Plebona Karaliaucziuie (1590 m. rankraštis). BrP — Postilla tatai esti Trumpas ir Prastas Ischguldimas Euangeliu... Per Jana Bretkuna... Karaliaucziue... 1591. A. Briickner, SL et. — Slownik etymologiczny jezyka polskiego, Krakow, 1927. Bt. — S. Bythner, Naujas Testamentas... Karaliaué¢iuj’ Métu MDCCI. C. D. Buck, Dic. — A Dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indo-European Langu- ages, Chicago, 1949. G — Clavis Germanico-Lithuana, rankraštis, parašytas tarp 1673—1701 m. Ch — S. B. Chilinski, Biblie su didžiu dabojimu perguldita Lietuwos žmonems..., isz- spausta Londone 1660 m. Ch! — Biblia litewska Chylinskiego. Nowy Testament. Tom II — Tekst, Poznan, 1958. B. lane, Cn. — Toskoewiii cJiosapb JKHBOTO BeJHKOpycckoro sisbika, I— IV, Mocksa, 1955. B. lo6posoabckuii, Cn. — Cwmosencknii obsactHoii caosapb, Cvmonenck, 1914. DP — Postilla Catholicka... Per Ktiniga Mikaloiv Davksza... Wilniui... 1599. EH — J. Endzelins un E. Hauzenberga, Papildindgjumi un labojumi K.Miilenbacha Latviešu valodas vardnicai, I—1II, Riga, 1934 — 1946. EM — K. Miilenbacha Latviešu valodas vardnica, redigéjis, papildindjis, turpinajis J. En- dzelins, I-IV, Riga, 1923-1932. E. Fraenkel, Et. Wb. — Litauisches etymologisches Waorterbuch, Heidelberg— Gottingen, 1955 — 1966. B. I. Tpunuuenxro, Ci. — CjioBapb ykpauuckoro si3bika, I1—1V, Kies, 1907 — 1909. J. Karlowicz, St. — Stownik gwar polskich, I— VI, Krakéw, 1900-1911. J. Kartowicz, A. Krynski i W. Niedzwiedzki, St. — Slownik jezyka polskiego, I— VIII, Warszawa, 1900-1927. 74 E. Klein, Et. Dic. — A Comprehensive Etymological Dictionary of the English Language, I— II, Amsterdam — London — New Jork, 1966—1967. F. Kluge, Et. Wb. — Etymologisches Wėrterbuch der deutschen Sprache, unter Mithilfe von A. Schirmer bearbeitet von W. Mitzka, Berlin, 1957. KN — Kniga Nobaznistes Krikščioniszkos... ąntra karta perdrukawota... Kiedaynise... 1653. F. Kurschat, Wb. — Littauisch-deutsches Worterbuch, Halle a. S., 1883. F. Kurschat, Wb., I, II — Deutsch-littauisches Woérterbuch, [—1II, Halle a. S., 1870— 1874. KZ — Zeitschrift fiir vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, begriindet von A. Kuhn, I— XXVIII, Berlin, 1852-1885; XXVIII— XL, Giitersloh, 1887-1907; XLI tt., Gottingen, 1907 t. t. J. Langija Vrd. — E. Blese, Nicas un Bartas macitaja Jana Langija 1685. gada latviski — va- ciska vardnica ar isu latviešu gramatiku, Riga, 1936. LKK ~— Lietuvių kalbotyros klausimai, Vilnius, 1957 tt. LKZd. — Lietuvių kalbos žodynas, I, red. J. Balčikonis, Vilnius, 1941; II, red. J. Balčikonis, Kaunas, 1947; I11-V, atsak. red. K. Ulvydas, Vilnius, 1956—1959; VI— VII, atsak. red. J. Kruopas, Vilnius, 1962-1966; I, 2 leid., atsak. red. J. Kruopas, Vilnius, 1968. K. Lokotsch, Wb. — Etymologisches Waorterbuch der europdischen (germanischen, roma- nischen und slavischen) Worter orientalischen Ursprungs, Heidelberg, 1927. LP — Lingua Posnaniensis, Poznan, 1949 tt. V. Machek, Et. sl. — Etymologicky slovnik jazyka českėho a slovenského, Praha, 1957. M.Mayrhofer, Et. Wb. — Kurzgefasstes etymologisches Worterbuch des Altindischen, I— III, Heidelberg, 1956 tt. G. Mancelis, Lettus — Lettus, Das ist Wortrbuch, Sampt angehengten tdglichem Gebrauch der Lettischen Sprache... Erster Teil, Riga... M.DC.XXXVIII. Chr. Mielcke, Wb. — Littauisch-deutsches und Deutsch-litauisches Waérter-Buch..., Ko- nigsberg, 1800. MP — Postilla Lietvwiszka... Wilnivy per Jokuba Morkuna... Metuose... 1600. Mz — Mažvydas. Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams, spaudai parūpino J. Gerullis, Kaunas, 1922. G. H. F. Nesselmann, Wb. — Worterbuch der Littauischen Sprache, Kėnigsberg, 1851. H. H. Hocosuu, Can. — CnoBapsb Gesopycckoro napeuns, CankrnerepGypr, 1870. HU. SI. [Tasnosckuii, P.-u. ca. — Pyccko-HemMetikHū caosaps, Pura, 1900. J. Pokorny, Et. Wb. — Indogermanisches etymologisches Wérterbuch, I, Bern und Miinchen, 1959. A. [lpeo6GpaxeHncKuii, Dr. CI. — DTHMOJOTHUECKHH CJOBaph pyccKoro s3bika, Mocksa, 1910 — 1914. P. Ruhig, Lex. — Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon, Konigsberg, 1747. F. Stawski, SL et. — Slownik etymologiczny jezyka polskiego, I—1I, Krakéw, 1952— 1965. SP — Syrwids Punktay sakimu... Teil I: 1629. Teil II: 1644... herausgeg. von F, Specht, Gottingen, 1929. StB — Studi Baltici, Roma, 1931 tt. C. Szirwyd — Dictionarium trium lingvarum... Quinta editio... Vilnae... M.DCC.XIII. H. M. lllanckuii, Dr. coi. — ITHMOJNOrHYECKHIT CJIOBaph pyccKoro sisbika, I, Mocksa, 1963 — 1968. M. Vasmer, Et. Wb. — Russisches etymologisches Waorterbuch, I-III, Heidelberg, 1953 — 1958. A. Walde, Et. Wb. — Lateinisches etymologisches Wérterbuch, I-11, Heidelberg, 1938 — 1954 11 air. — airių av. — Avestos afgan. — afganų baltr. — baltarusių alb. —albanų bulg. — bulgarų angl, — anglų chorv. — chorvatų arm. — armėnų ček, — čekų aukšt. — aukštaičių dial. — dialektinis 75 est. — estų pranc. — prancūzų germ. — germanų rus. — rusy got. — gotų sen. — senovės gr. — graikų serb. — serbų het. — hetitų serb.-chorv. — serbų-chorvatų ide. — indoeuropiečių skand. — skandinavų isl. — islandų skr. — sanskrito isp. — ispanų slav. — slavų karel. — karelų slov. — slovėnų kaš. — kašubų slovk. — slovakų lat. — latvių suom. — suomių lenk. — lenkų i tarm. — tarminis liet. — lietuvių tot. — totorių lyv. — lyvių ukr. — ukrainiečių lot. — lotynų veps. — vepsų luž. — lužičėnų vid. — vidurio n. — naujoji vok. — vokiečių pers. — persų žem. — žemaičių pr. — Prūsų H3 UCTOPUH TEPMHHOJIOTHH )XKHBOTHOBOJĮCTBA B BAJITHACKHMX SI3bIKAX A. CABAJIIYCKAC Pestome Haspanusa craja. B GaaTHiicKHX s3biKax, 0COOGHHO B JIATOBCKOM, CYIIECTBYET OYEHb MHOTO Ha3BaHHH craja: JHTOBCKHe — banda, kaimené, guotas, kéltuva, pékus, gyvuliai, gyvis, goniava, gona, gardas, stodas, armué, gaibjé, pulkas, tabiinas, nateiuckue — luopi, bars, ganek- lis, pulis x pp. Uame Bcero 310 crapbie cJioBa 6GaJTHIICKOTO NPOHCXOXK ICHHS. OcoGenupiit HETEpeC npe/icTaBJISeT JHTOBCK. banda, KoTopoe B roBopax JHTOBCKOTO $3bIKa H B MHCbMEHHBIX NMaMATHHKAX VIIOTpeGJISIeTCA B cJeyIOIHX 3HAUeHHAX: ‘cTano’, "x JIeGa (Takke J€H), nocesiHHble Js CeGsi 6GaTpakoM, CBIHOM HJIH MJIAJŲNHM GpaToM KpecTbsiHHHA®, “3eMJIS, re nocesina banda’, ‘Hatypanbnasi npu6aBKa K JKaJoBaHblo GaTpaka’, ‘HaTypaJibHOE JKaJIOBAHLE Garpaka’, ‘noJb3a, HMyIIECTBO, JOCTOsiIHHE, COGCTBEHHOCTh, JieHbTH', ‘Oyxanka’. IlepBotauajJib- HO JIHTOBCK. banda no Bceil BEPOATHOCTH 03HAYAJI0 “JKHBOTHOE', a H3 TOTO 3HAYEHHS MMOCTEMNEHHO pa3BHBaJIHCb Jpyrue GoJee HOBbIe 3HaueHHs. JINTOBCK. banda 3adUKCHPOBAHHO B JIOKYMeHTAX, HaNHCaHHBIX He HA JIHTOBCKOM SI3bIKE, elle JIO NMOSBJEHHA TIHCbMEHHbIX NMaMATHHKOB JIHTOBCKOIO A3biKa. B pasnbiX 3HaueHHAX 3TO CJIOBO MOMNAJIO B JIATHIMICKHII, A TaKXKe B CJAABIHCKHE A3bIKH. B caaBsiHCKHX A3bIKaX STO CJIOBO BCTpeuaeTCA H B 3HAYEHHAX, HEH3BECTHBIX JIS JIHTOBCKOTO si3biKa, Tak, HaNpHMep, B roBopax OeJIOpyCCKOTO H YKPaHHCKOTO f13bIKOB CJIOBO Gowda ymorpe- GasieTcsl B 3HaUeHHWH ‘KOpOBa, Npe/iHa3HaueHHas B NpHaaHoe HeBecte’. Hekotopsie JipeBHenpyc- CKHE TONOHHMbI H aHTPOTIOHHMbI KaK GY ATO CBHJIETEJIbCTBYIOT, YTO H B JIPEBHENPYCCKOM SI3bIKE CYHIECTBOBAJIO KOTa-TO CJIOBO, COOTBETCTBYIOLLee JIHTOBCKOMY banda. JlutoBck. banda muorne HceJieJioBaTeJIH CBA3LIBAIOT € H.-e. *bhendh- "cas3arL'. Ho cemantHueckasi cropona sToil STH- MOJIOTHH BbI3bIBAET HEKOTOPbIE COMHEHHS . JlaroBer. kaimené "crano"' ciiejlyer CBA3bIBaTh C JHTOBCK. kdimas ‘ceno, nepesusi’. Hurepec- HO OTMETHTb, UTO JlaXke reorpaus JAaHHLIX CJIOB B OOInHX UepTaX COBMANAET. OueHb HesICHOTO NMPOMCXOXK IHU SBJASIETCS JHUTOBCK. griotas "crajio". Kak ¢ JinTOBCK. gau- ja "Gauja, maiika, copa’, gévéda ‘c6poji, TOANA’, TAK H C H.-e. *gUou- ‘CKOTHHA; CKOT® ETO CBA3bL OYeHb THMOTETHYeCKas. JlutoBck. kéltuva ‘ckoTHHa; CKOT’ B BOCTOUHBIX TOBOpaX JHTOBCKOTO fi3blKa ynoTpebasercs H B 3HauenHH ‘crano’. Tak ynorpebasijock OHO H B JipeBHeli NucbMeHHoCTH. Jintosck. kéltuva: JniuTOBCK. kėlti ‘noanamars’. 76 JluroBek. pėkus nepBonauaJibuo TOXKe o3HauaJio “CkoTHHA; CKOT®, HO B JipeBHelt NHCbMEHHOCTH, a HHOTJIa H B TOBOpPAX, JIaHHOE CJIOBO YrioTpeG/IseTCSA H B 3HaueHHH ‘cTalo’. OcoGriit HHTepec npe/tcTaBJISeT TOT (akT, UTO JHTOBCK. gyvuliai ‘ckor, crano’ ofpasyer JOBOJILHO KOMINAKTHbIH apean C Gesopycck. wewéara, noasck. zywiola. He HeckJiioueHa BO3MOX- HOCTb, YTO GeNOPYCCK. HUBEAQ B TAKOM 3HaueHHH BO3HHKJIO MOJ BJHSHHEM JHTOBCK. gyvuliai. B Apesned MACbMEHHOCTH, a TaKXKe B JIHTOBCKHX OCTpOBAX Ha GeJiOpyCcCKOH TEppPHTOPHH B 3Ha- ueHHH ‘cTajio’ ynorpeGasiercst c/oBo gyvis. O6a 9TH HA3BAHHS CTAJIa HEOTJEJIH MEI OT H.-e. *gui- (JIHKTOBCK. gy-, chaas. ži-). JluroBex. goniava ‘crane’, gona : MMTOBCK. ginti "TuaTb". JInToBCK. gaidas B 3nauenuu ‘cTazo’ ynoTpeGJiseTCHA TOJIbKO B JipeBHeili MHChMEHHOCTH. IlepBoHauaJibHoe 3HaueHHe sTOTO CJIoBa — ‘3aropojika, OropoxeHHoe Mec1o; croftJio". Us Jiankoro 3Ha4UeHHS1 BO3HHKJIO H 3HaueHHe ‘cTajo’. Jlutosck. stodas, tabūnas, pulkas (narsunex. pulks) SBASIOTCS 3aHMCTBOBAHHSAMH H3 CJIA- BSIHCKHX SI3bIKOB. JluroBer. armuo crane’ saįukcnpoBano TOJibKO B nepeBojie GHOJHH, cJieJiannoM A. Bapa- HaycKacOM, rie OHO BO3HHK/IO TOJ| BJHSIHHEM JIATHHCK. armentum "KkpyMnbili CKOT; cTajo, Ta- Gyn’. JIaToBCK. gaibjé BnepBbie 3aHKCHPOBAEO B OJIHOM pykonucbHomM caosape XVII Beka. Orry aa OHO MoNaJio B pyKONHCbHbIK caoBapt 51. BpojioBeroro, a orciojia — B caosaps O. Hecceasmanna. Ho cTpyKTypa JiakKoro CJI0BA YKa3kIBaeT Ha TO, UTO OHO HE SBJAAETCH JlocTOBepHBIM (haKTOM JIH- TOBCKOTO S13bIKA. Jlarsnucx. ludpi ‘crano’: Jrarbnuek. [ups ‘ckotnua, xusotHoe® (cp. anbanck. lopé ‘kopoBa’). Jlatbiuck. bars ‘crano, TaGys, copa’: JiaTbimeK. bért "cChinaTb', AMTOBCK. befti, MATOBCK. baras ‘yuactok, mnoJsoca’. Jlateiuick. ganeklis ‘ctano’: aatbinck. ganit ‘nacti’, JHTOBCK. ganyti. Jlarsimick. pulis B 3nauennun ‘cTaflo’ BO3HHK/JIO M3 3HAUCHUS ‘Kyua, MHOXKECTBO, ToJna’. Boo6mee B GanTHiiCKHX HA3BaHHSX CTaja JIOBOJALHO YACTO BCTPEUAETCS pasBHTHE 3HAYEHHII: ‘MHOXKeCTBO, TOJINa'->"cTaji0", “JKHBOTHOE; CKOT'—‘cTano’. Haspauns nacrtyxos. B JMTOBCKOM S3bIKE COXpaHHJIOCH NpeBHee H.-e. Ha3BaHHe MacTy- Xa — piemué (: Ap.-rped. wowwdv u 1p.). Ilannoe Haseamme nactyxa no Beeil BEpOSITHOCTH ynorpe6JISJiocb Take B JPEBHENPYCCKOM H B JATHIICKOM Si35IKAX. BaaTuiickoe Ha3BaHne ma- cTyXa NpOHHKJIO B NIpHGAaJITHIŪCKO-OHHCKHE S3bIKH, cp. OHucK. paimen "nacrTyx" H ap. B JHTOBCKOM H JaTHIICKOM SI3BIKAX VNnOTpeOJISIIOTCA Ha3BaHHS NacTyxa, MPOHCXOs He OT JIHTOBCK. ganyti ‘nacTu’, NaTbLILICK. ganit. Jlanee sth CJIoBa HAO CBA3aTh C JIHTOBCK. giiiti ‘rHaTh’, JIaThINICK. dzit, PYCCK. 2Hamb K Ip. B JinTOBCKOM Si3bIKE HAXOJIHM IeJIbiė psiį HA3BAHMII, TIpOHCXOJISNIHX OT COOTBETCTB VIOUHX Ha3BaHHH JOMALIHEX XKHBOTHBIX, cp. arklinifikas ‘konenac’: autoBck. arklys ‘nowans’, aviniikas ‘oBuap’: JIHTOBCK. avis ‘oBua’, jdutininkas ‘nactyx ObIKOB’: JIHTOBCK. jdutis “Obik, Boa’, karvisius "nacryx Kopow’, kdrvininkas : IuToBCK. karvė *kopoBa’ H Jp. JlaToBCK. avéidrius “oBuap’ < moJAbCK. owczarz. Jlatpunck. šėperis ‘oBuap’ < mewmeux. Schifer. B JiKTOBCKOM S13bIKE HAXOJIKHM HECKOJIBKO HasBaumii cTapmuero mactyxa. Yame scero yno- Tpe6ASIOTCA HasBanus kerdžius nm. skeFdZius (C 06aBOUHBIM §, CP. JNTOBCK. kregždė ‘nactouxa’: skregždė, ketera ‘weiinbiii rpeGenn’: sketera nm np.). Ilamnoe Ha3BaHHe CTaplIero rnacryxa mmeer HaJIEXKHYIO STHMOJIOTHIO: OHO CBSI3HIBAETCH C H.-e. *kerdh- * ouepenb, CTO; crano’. B apesne- NPYCCKOM fA3bIKE COXPAHHJIOCH CJIOBO STOTO KOpHS kérdan (BuHuT. m. el. 4.) ‘Bpems’. B JipeBHoc- TH JIAHHOE CJIOBO B 3HaueHHH ‘Ouepeib, CJIOl' NI0-BHAHMOMY YTOTPeGASIOCh BO BCeX GaJITHŪCKHX s3biKax. O6 stom cBH/leTeJiLCTBYeT DHHCK. kerta ‘coil, naacr: pas, OIHAXK IB’, NO3aHMCTBOBAH - Hoe H3 GaJITHHCKHX A3LIKOB. JIATOBCK. keFdzius, skedžius NOBOMBLHO uacTO BCTpeyaeTcs B PYCCKHX, GeJIopy CCKHX, MOJLCKHX AOKYMeHTaX, OTHOCAIMHXCA K JInTse. ITo cBoeit cemanTnke OUeHb GJH3KO K JMTOBCKOMY keFdZius, skeFdZius cTOHT H JIHTOBCK. dieninis ‘crapmmit nactyx’ (: JmTOBeK. diena "nens'). Jlanuoe Ha3Banne ynorpeGasiercs JIHUIL B HeGoJibiuIoM paiioHe BOCTOUHO-JIHTOBCKHX TOBOPOB. 77 JlutoBek. viršininkas ‘crapumii nactyx’: Jin TOBeK. viršūs ‘sepx’. B kKonue XIX Beka Jin ToBcknii s3bLikoBejį MH. Sl6aonckuce (1860— 1930) Bes aT0 cnoBo B JWTepaTypHBIl S35IK, NPHAABast eMy HOBOE 3HaueHHe — ‘HauaJbHHK’. Jlutosck. bandalis ‘crapumii nacryx’, bafidzius, bandinis : naToBcK. banda ‘crano’. B auuremnctHueckoli JinTeparype vie co BpeméH A. Benuenčeprepa B 3HaueHHH mactyxa BCTpeuaeTcs JHTOBCK. fvarklas. Jlannoe cJioBo B TAKOM 3HaueHHH JlaeTCsl Take H B STHMOJIOTH- UeCKOM cJioBape JIHTOBCKOTO sidbika D. ®Ppenkensi. A. BeuuenGeprep cJioBo tvarklas B3sin u3 pykonucH BperkyHacckoro nepesoja GnOJiax. Ho, kak HaM yJanoch BbISCHHTb, B JIHHTBHCTH- uecKyto Jinreparypy fvarklas B 3naueHMH ‘mactyx’ momaJ mo HejlopasymeHuio. Kak BHIHO H3 HemeunKkoro u3janus OHOJIHH 1549 roja, HeripaBHJIbHO GbiJia MCTOJIKOBaHA (pasa: ,,und wie ein Herd on hiirten““. B pnannoli ¢pase cJjioBo hiirten cootBerctByeT Hemeukomy Hiirde. ChnenoBa- TeJibHo H BperkyHacckoe tvarklas B januoii (pase ynorpebasieTcsi He B 3HAUEHHH ‘nacTyX’, a B 3HaueHHH ‘3aroH’. JlutoBck. pastyrius ‘crapumii nacryx’, pulkaunykas, a ckopee Bcero H ustovas SiBJASIOTCH 3aHMCTBOBAHHAMH H3 CJIABSHCKHX S3bIKOB. B /HTOBCKOM S13bIKE HAXOJIHM H PSII Ha3BaHHH CIenHAJIbHbIX IOMOIIHHKOB CTapluero mna- cryxa — paganikas, pdganas: JATOBCK. ganyti ‘nactw’, pavdrninkas, pavarinis: JATOBCK. varyti ‘THAT’, pirmininkas: nuTOBCK. pirmas ‘nepsuiit’, Salinifikas: natoBcK. Salis ‘ctpana’. Has3Banns xzaesa. B GanTuiickHX A3bIKAX HAXOJIHM JIOBOJILHO MHOTO Ha3BaHHH XJieBa pas- HOTO TPOHCXOXK IEHHS. B JinToBecKoM si3pike HamGoJiee pacrpocTpaHeHHoe Ha3BaHHe fvdrtas. TlepsoHauaJibHoe 3HA- ueHKHe TOTO CJIOBa 'OoropoxeHHoe MecTo’. B TaKOM 3HaueHHH JaHHOE CJIOBO BCTpeuaeTCA B JpeB- Heil JIHTOBCKOH NMHCbMEHHOCTH, a TaKXKe B CJIOBADSX JIHTOBCKOTO S13bIKA ObiBieit Boctouwoii Ilpycenn. JluroBex. tvartas "XJieB'": JiMTOBCK. tvėrti ‘oropaxkuBats’. C JiHuTOBCK. fvdrtas TIO-BHJIH- MOMY HAaJIO CBABbIBATb H JP.-NPYCCK. coaris (toaris). JIutoBcK. gufbas B 3HaueHHH "xJIeB" YyrIOTpeOJISeTCS B 4aCTH BOCTOUHBIX TOBOPOB JIHTOBCKOTO si3bika. B Takom 3HaueHHH JHTOBCK. guFbas 3aduxcupoBano yxe B cJioBape K. Illupsunaca (n3- naune 1629 r.). Boofme nannoe ¢JIOBO B roBOpax JHTOBCKOTO Si3biKa SIBJISIETCA OUeHb MHOTO3HAY- HBIM — "KOp3HHA, TJeTeHKa’', ‘BepX NMOBO3KH, IIJIeTEHHbIH U3 NpyTher’, ‘scan (Aas ckora)’, "KJIeT- Ka Aaa JOMallHHX NTH’, ‘rHe3fio’, ‘KoHypa’, ‘oThesbHAs UacTb XJieBa (AJs oBell, MOPOCsT)’, ‘CKOTHBIN ABOp; 3aron’, "KJIeTKA Aas 3sepeii’, ‘ocolbiil BHJI yJbSl, MOKPLITOrO COJIOMON® H Ip. Ilponcxox]JieHHe JHTOBCK. gui bas OKOHUATENILHO He BhisicHeHo. Ham Kaxkercs, uTo JIJIS! BHISICHEHHS NpoHCXOXJIEHHS 3TOTO CJIOBA HAJI0 pa3rpaHHUHTb ero 3HaueHHs. JINTOBcK. gufbas ‘xnes’, yno- tpebasiemoe B Bocrounoh JInTee, siBafieTcss HCKOHHBIM GaJITHHCKHM CJOBOM, a gufbas “KopauHa, nJjeteska’, ynorpe6asemoe value Bcero B 3ananuoii JIutee, a Takxke Jpyrue c gurbas ‘Kopauna, niJIeTeHKa' TeCHO CB3aHHbIE 3HAYEHHS B JIHTOBCKHH SI3bIK NMPOHHKJH H3 HeMelUKoro s3bika. Jla- THICK. gurba, gufbs B 3HaueHHH XJIeBa He ynorpe6asiercsi. He HeKJIOUeHA BO3MOMKHOCTE, UTO B JIATbILICKHŪ A3BIK JIAHHO@ CJIOBO TIOITAJIO H3 JIATOBCKOTO S13bIKA. JluroBek. kité *xnes’ ynorpebasiercs B ceBepHoit yacth JIuteel. Popma kiifs mWHPOKO yno- TpebJsieTcsl B JIATbINICKOM A3biKe. Boripoc NMpOHCX0XKIeHHS 3TOTO CJIOBA OUeHb CJAOKHBI. CKo- pee Bcero npas 51. 3H A3esHH, NpenoJaraslini, UTO JATOBCK. kiité MOxeT ObiTh 3aHMCTBOBaHHEM H3 JIaTHILICKOTO si3bika. Ha Takyio BO3MOXKHOCTb yKa3biBaeT H reorpagus JHTOBCKOTO CJIOBA. Bojiee npesuss dopma JiaTbiurekoro kits moraia ObiTb *kunt-, a Torjia 370 Ha3BaHHe XJIeBa 10 Bceli BEPOSITHOCTH MOXKHO GkiJIO 6bl CBSI3aTh C PYCCK. Kym "YTOJI, 3ayTOJOK; BEPUIHHA HJIH KOHeIl IJy- XOTO 3aX0/1a; VTOJI KDECTLAIHCKONH H3ObI, TIDH/IBEpHbIH VYTOJI*, YKp. Kym “yroJi, CBHHOI XJIEB' H Jip. Jlurorck. staldas, natwimuck. stallis, np.-npycck. staldis SBASIOTCS 3aHMCTBOBAHHAMH H3 HeMeIlKoTo s3bika (cp. Hx.-HeM. stall). C sruMH Ha3BaHMsIMH XJeBa D. PpeHkesnb CBA3bIBAJI H JIUTOBCKOE KemaiicTkoe stalné, stalnélé. Ho nam Kaxercs, uto JHTOBCK. stalné, stalnélé nano cBa- 3bIBATh He C JIHTORCK. staldas, a c TATOBCK. stainé ‘Kowioums’®, stainélé (oTHOCHTebHO (DOHETHKH Cp. JHTOBCK. kuinas ‘knsiua’: JinTOBeK. kulnas ‘kasiua’). Hawe npeanosioxenne ocoGeHHO 10J- TBEPKJIAIOT TEKCTH JHTOBCKHX HAPOJHBIX TeceHb, rie ynorpebaenne dopm stalné un stainé noun abCcoJIIOTHO COBIMAJNAET. JluroBex. pūnė ‘xneB’ ynortpe6asiercs: B HeGoJibiuofi uactn Bocrounoii Jutsu. B Takom 3na- UeHHH JIaHHOe CJIOBO ye Bcrpeuaercsi B cJIoBape K. Illupeupaca (u3naume 1642 r.). JIutonck. piiné ynotpeGasieTcs TaKxe B 3HAUEHHH "Kopa, Iemepa; najarka, waaam, 6yaka’. B JIATOBCKHX 78 HHBeHTADpS1IX, HATIHCAHHbIX HA PYCCKOM, NOJIbCKOM, GeJiOpyCCKOM fA3bIKaX, JHTOBCK. punia uame BCero yrioTpe6JiseTCsS B 3HaueHHH "NOCTpoHKA Aas CxKATOTO XJIeGa, cena, COJIOMbI'. B - TIOJIOGHBIX 3HaueHHSX yrnoTpebasieTcss H JIATbILICK. pine, pūnis. Jlarbunuck. pūnis KaxojiAM Yy¥Ke B cJIOBape T. Maunana (1638 r.). IlponcxoxjieHHe JiaKHoro cCJIOBA OueHb HesicHoe. UacTb HCccJIejioBaTeJIel CYHTAIOT, YTO 3TO CJIOBO MO3aHMCTBOBAHO ČaJiTAMH H3 CJaBAHCKHX #A3BIKOB, a Jipyras — Hao0G60O- POT: NPHAEPKHUBAETCSH MHEHHS, UTO B CJIABSHCKHE $3bIKH OHO MOMNAJIO H3 S3LIKOB GaJITHHCKHX. Ham kaxercs, uto nocJiejiHee MHeHHe fiBafeTcs GoJjee NpaB IO IO JIOGHbIM. JIuTOBCK. namas B 3HauennH ‘xJieB’ ynorpeG/isieTcss Ha HeOOJILILOH TEPPHTOPHH B cpejineli uacTH JInteel. B Takom 3HaueHHH CJIOBO ndmas naxoaum H B cJIoBape K. IllupBnjtaca (u3nauue 1642 r.). B nojio6HoM 3HaueHHH OHO YNOTPEGsAET Ss TaKXKE B JHTOBCKHX HHBEeHTADSIX, HATHCAH- HbIX HA TIOJIbCKOM, ČOeJIODpYCCKOM, JIATHHCKOM S13bikax. JIaThillicK. mams B 3HaueHHH "XJIeB' He ynoTpeOJIseTCA, XoTS HEKOTOpble 3HaueHHS JTOTO CJIOBA oueHb OJIHK3KH 3HaueHHIO "xJIeB'. Ilep- BOHAYAJIbHOE 3HaueHHe JiaTbInICKOTO CJIOBa nams — ‘TOCTPOIiKa, B KOTOPOH GbiJIO COOpyxeHHe JUISI OTOTIJIEHHS, JIS Bapku’. B HacTOSiMe6e BpeMst Kak JIKTOBCK. ndmas, Tak H JIATbINICK. nams GoJibllle BCero YynoTpeOJISIOTCA B 3HaueHHH “JIOM". Jlarsmiek. laidars B 3nauennn "xJieB"* ynotpebasercs B 3anajuoii uacrH JlarBun. Ilepsona- uaJIibHOe 3HaUueHHe JaThilicK. laidars, JimmTOBeK. laidaras GbhiJio "3aron". H3 3TOro 3HaUeHHS BO3HHK- Jo 3HaueHHe “xJIeB'. JluToBeK. laidaras, naTbimex. laidars: nuroBek. [éisti "nycTHTL, TryckaTb' JiaTbinICcK. lafst. JlurosBex. dafigtis B 3nauenun "XJieB" ynorpedJiseTCS JiHIb B HeGoJILINnoOfN uacTH cpeaHed Jlur- BbI. B TaKOM 3HaueHHH ĮĮAaHHOR CJIOBO HAXOJIHM H B HEKOTOPBIX IIa MATHHKAX,1peBHefli TIHCbMeHHOCTH. OcHoBHOe 3HaueHHe JIHTOBCKOTO dafigtis — ‘KphillIka, MOKpbIKa; Kpbrura*. H3 nocjiejiiero 3HA- UeHHSA BO3HHKJIO 3HaueHHe "xJIeB'. JluTOBcK. dafigtis: JmMTOBCK. defigti "KpbiTb, NOKpbIBATb, HA- KpbIBATb"'. JlaroBek. kūginys B 3nauenun ‘XJieB’ ynioTpeOJISeTCSA JIHIIb B HEMHOTOUHCJEHHOIl TpyTrIIIe BOCTOUHBIX TOBOpoB. B 3HaueHHH ‘XJieB’ JlaHHOE CJIOBO HAXOJIHM ye B CounuHeKHsx M. Jlaykum. JluroBex. kūginys ‘XneB’: nuToBek. kūgis "cror; Korina", OTHOCHTEJIbHO CEeMAHTHKH CP. JaTHILICK. gubenis “ceuHoii capaii, nyHs"': JiaTbinIcK. guba ‘KonHa; Kyua"', JiATOBCK. guba ‘Konua’. JIuToBCcK. abdrés B 3nauennn ‘xJeB’ ynorpebJsieTcs Ha oueHb HeGOABILOM y4acTKe cpepHeil JIaTBBI. DTO CJIOBO 3aHMCTBOBAHO M3 NOJILCKOTO H3bIKa, CP. NMOJLCK. obora. Jlatenuck. klėvs ‘xnes’ ynorpe6asiercsi B Boctounoii uacti Jlarauu. Ono BeTpeuaercs yxe B JIpeBHEH JaTHIIICKOH NMHCbMEHHOCTH. B JiaTbINICKHĖ S3bIK TO COBO MPOHHKJIO H3 CJIABSAHCKHX SI3LIKOB, CP. PYCCK. X1e8, GeJlopyccK. xaey, noJibek. chlew. B GaaruiickuxX S3biKaX HaX0JMM JOBOJILHO MHOTO Ha3BaHHH XJIEBOB, NpejHA3HAYEHHBIX JIS OT/Ie/IbHBIX COPTOB KHBOTHBIX. Jlurosck. arklidė "kontomus?", arklinis, arkliné, arkliniiikas, arklinykas, arklinypké: naroBex, arklys ‘noma’. g JIATOBCK. stainia "KoHioumsa)", stainé, stainis, staininė < noJibck. stajnia; nuTOBCK. stonia < nNOJIbCK. stania. JINTOBCK. strdjé "koHuioums"* < HeMenK. Streu "nojicTHJIKA, COJIOMA". JluroBek. kaniušnia, kaniukštė, kaniūkšlė nozauverBoBaHo H3 CJAABSIHCKHX HI3bIKOB, cp. Ge- JIOpyCCK. KQHIOWHA KN. Ap. JlaroBek. kiaulidė ‘ceunapuux’, kiauliniūkas, kiaulinykas, kiaulinis, kiaulinys, kiaulinė, kiaulinčius, kiaulinyéia: nutosck. kiaiilé "eaunba". JlutoBek. migis ‘cBuHapuuK’, migélis, cp. NMMTOBCK. migis "noroBume': JHTOBCK. miegdti ‘cnath’. JlaroBek. svindrnykas < Genopycek ceinaprik. Jp.-npycck. seweynis ‘CBHHAPHHK': JAp.-TIPYCCK. swintian ‘CBHHBLS’, NATBILICK. sivęens. JlaroBex. avidé ‘osuapus’, aviniiikas, avinjkas, avinyké, aviné, avikiné, avikinis, aviké, avi- nyéia: NTATOBCK. avis ‘oBua’. JlaroBexr. karvidé ‘kopouux’, karvinifikas, karvinykas, karviniiiké, karvinis, karvinjs: ma- TOBCK. kdrvé "Koposa’. Ha3spanua opyams, cayXamero AAs TNOHYKAHHS XHBOTHLbIX, B GaarmiicKux AI3LIKAX HAXOJIHM OYeHb MHOTO HA3BaHWA KHYTa, NJeTH, HaralikH. MHorHe Ha3BaHHS THX Opy- 79 Jil B GanTHiCKHe SI3LIKH NPHILH H3 COCEAHHX CJIABAHCKHX S3bIiKOB. IpusBejneM Go/Jiee xapak- TepHbLIe Ha3BAHMHSI. Jlurosek. botūgas ‘Kuyt’, JiaTbnuck. pataga, partaga < Genopycck. Gamoz2, cp. TaKxe Ap.-pyccx. bartogo. JlutoBck. biziinas "nnerL, Haraiika’, JiaTbilucK. Dizūne < noJibekK. bizun unu GeJiopycek. OI3YH. Jareiuck. daiidala ‘usirauckuit Kuyt’, dandara — no Bceil BepOSATHOCTH OHOMATONO3TH- ueckoro npoHcxoxkjenusi. M3 JIaTbiLICKOTO Si3bIKA STO CJIOBO MOMAJ0 B JHTOBCKHH S3bIK, CP. JIMTOBCK. dafidaras ‘KHYT C y3JIaMH". JluroBek. kanéinkas "nnerL, Harafika', JiarbinickK. kaficuka < 6enopycek. KaH4yK WIH noJibckK. kanczuk. JluroBek. karbūčius, JiaTbumek. kašbača Moxker ObiTb NMO3AHMCTBOBAHO KaK H3 HeMelKOTMo, TaK H H3 CJIABSHCKHX SI3bIKOB, cp. HeMeliK. Karbatsch, noJibex. korbacz. JIutoBck. knūtas, narbiiek. knute < PYCCK. KRYM WJH TONbCK. knut. JIuTOBCK. matdras ‘KuyT, BepéBKa, naJjka, po3ra’: JHTOBCK. mésti ‘GPOCHTH, KHHYTb, CHO- Bath’. Jlarbinick. matars cKopee BCero 3aHMCTBOBAHO H3 PYCCKOTO si3biKa. JIutoBscK. nagdika, ndika 3aMMCTBOBAHO H3 CJIABSIHCKHX A3BIKOB, CP. PyccK. Hazaika, GeJio- pycck. Hazadka. Jlarsnuecx. naika, naikas MorJio GbiTh 3aHMCTBOBAHO KaK H3 JIHTOBCKOTIO, TaK H H3 CJIABSHCKHX $I3bIKOB. JInToBCK. pastardnka "Tonicrhiū KHYT, CKpyueHHbIl H3 HeCKOJIbKO BepéBok’, pastrdnka < pycck. nocmopoHka, NoJibcK. postronek. Jlarsuucek. pastrunkis no Bceli BeposTHOCTH N03aHMCT- BOBaHO H3 BOCTOUHLIX FOBODpOB JIHTOBCKOTO 5S135IKA. JlaroBex. pitka “koporkuū KuyT, Harafika', JiaTbinICK. pitka < TOJIbeK. pytka. JlaroBex. pletnia "nners', natwiuck. pletne < noJisex. pletnia. JluroBek. vytinis “nnierėKHbIėū KHYT', JATHIUCK. vitine : MUTOBCK. vyti "BHTL, CBHBATb', Jia- THICK. vif. He HekJitoueHa BO3MOXKHOCTb, UTO B JIATbILICKHH SI3bIK 3TO CJIOBO MONAJO H3 JIHTOBC- KOTO S13bIKA. JlutoBck. akstinas ‘ocTpokoHeuHas NaJIKA, CJIy>xKAUILASI Js MIOHYKAHHS XKHBOTHEIX*: JIHTOBCK. ūkstinas "komoukxa", akstis. Jlaunoe JAMTOBCKOE CJIOBO NO CBOEMY CEMAHTHYECKOMY pa3BHTHIO oueHL HanoMHH2eT JiaTHHCKOe stimulus, Cp. JATHHCK. stimulus ‘OCTpPOKOHEUHAast najka, KOTOpoil nOTOHAJIH JKHBOTHBIX': JIiaTHHCK. stimulus "cruMYyJI, nO0GYXKJeHHe, TnoowpeHHe’, JHTOBCK. dkstinas ‘OCTpOKOHeUHasi NaJIKa': JHTOBCK. dkstinas ‘moGyx Jenne, CTHMYJ, TOJI4OK". Jlutosck. barbora "Takas manka, peMénHasi NJeTb, BepėBKA JIS! TPHBASLIBAHHA IIJIOTOB' <noianck. barbara. Jlurosck. bimbilas ‘kuyr’, bimbiras : natoBck. bimbti "kymokaTs". JlutoBck. bindza, béndzé ‘KHyT' — OHOMATONOSTHUECKOTO MPOHCXOMKJICHHS. JlutoBck. brifius ‘KHYT, TIJIETL' — OHOMATOMOSTHYECKOTO TPOHCXOXK JEHHS. Jlatosck. dZala ‘nnets, Harafika’® — OHOMATOTOSTHYECKOTO IMPOHCXOXKJEHHS HJIH 3aHMCT- BOBaHO H3 JIATHILICKOTO $3bIKA. JlntoBek. džiolas ‘nneth, KHYT' — OHOMATONOSTHUECKOTO IIpOHCXOX ICHHS. JluroBek. gylis ‘ocTpoKOHeuHasi naJIKA, CAyMKauas JS TIOHYKAHHSI JKHBOTHBIX': JIHTOBCK. gylys "ano", gilti “manure. JluToBCK. gifigiras ‘niet’ — BepHee BCETO OHOMATOTIOSTHUYECKOTO TIpOHCXOX JIEHHST. JlaroBck. įnagis ‘kHyT, nAeTh’: JHTOBCK. įnagis ‘opyjmue, HHCTPYMEHT’, nagas “HOTOTh; KOTOTb', nagingas ‘HCKYCHBIi, yMeJbli’. JIuTOBCK. ypas "nnerenHbiėū KHYT, NJETh’: JHMTOBCK. ypas ‘yjap’ < nemeuk. Hieb. JlaroBex. kiestienius ‘peMeHHBIft KHYT CO CBHHIOBHIM HJIH JKeJIE3HBIM KYCKOM Ha KOHIIe' < NoabCK. kiefcien. JlutoBek. kurklys ‘naers’ saduxcupoBaHo TOJILKO B mepeBojie 6u6aun C. B. Xuanuckoro (1660 r.). JlutoBck. kurklys B npesneii muchbMenHOCTH oGosnauaer ‘ckopnuon’. Kak nokasmina- eT JaTHHCKHH TeKCT GHOJIHH, NaTHHCK. Scorpio XuanuHcKuM ObiJIO nepeseiero kurklys, vo JiaTHHC- Koe scorpio mMeeT 3HaueHHe He TOJIBKO ‘CKOPTHOH', HO H “CNenHaJIbHbIu KHYT’, Tak no OLIHOKE Xuaanckoro JinTOBeK. kurkljs mosyunsio HOBO 3HAueHHe. 80 JluroBek. makūras "ngieib, naJika' — HJK HCKOHHO JiHTOBCKOe CJIOBO (: makaruoti "Ma- XaTh, PasMaxuBaTh’), HJIH 3aHMCTBOBAHO H3 MOJILCKOTO S513bIKA. JIuTOBCK. métena ‘KHYT, NJETh’ — 3aHMCTBOBAHO H3 JIATbINICKOTO A3bIKA. JlaroBer. myzinis ‘nnerv’, myzéklis: nurosck. myžėklis ‘penis’, mjžti ‘MouHTbCS JlutoBcK. rdpnykas "nneTL, apanHuk’ < noJibekK. harapnik. JIluToBCK. rimbas ‘kHyT’: JMTOBCK. rémbéti ‘tBep lieth; pyOueBaTbCsi. CTAHOBHTLCS JICHH- BbiM', rambūs ‘nenusbiii’. JluroBex. stirnakojis "waraiūtkxa, nners*' < stirna ‘Kocyas’+kéja ‘nora’. Jlarsmuck. ddainica ‘pevenHbiit KHYyT': JiaTBImeK. dda "Koxa, mkypa". Jlarsuuck. baice "KoporkKuH KuyT' < Hemeuk. Peitsche. Jlarsimrek. bembele "Kuynr": JiaTsmiekK. bėmbelis "Gpannoe cJioBo (0 ry3aTbiX JIIOJIeli HAH XKKHBOTHEIX)", Jlarhmuecxk. biktala ‘upiraHcKuii KHYT'—oHoMATONO5THUeCKOTO TPOHCXOK JEHHS. Jlarbuirek. dinkene ‘ners’: JIaTbInICK. dimkis ‘penis (uame Bcero Obiumil)’ < HeMenK. dink » Lt LPK ) penis". JlathiuicK. duftene "xJisicT, KuyT': JathillickK. durt "KoJioTb". Jlarsmuiek. dZafidzala "npiranekuū KHuyT' — BepHee BCEro OHOMATONO3THUECKOTO MpPOHC- XOX JIeHHS. Jlarsmuck. kaltiné ‘nners’: nartenuck. kalt ‘xosath; JOJGHTS'. Jlathick. kazdcene ‘kasaumii KHyT': nateiicK. kazaks ‘kasax’. Jlarsuuek. liétene ‘KopoTkuii KHYT': JiaTbimeK. liét ‘auth; OHTH'. Jlatbiuck. lunte ‘kuyr’ < Hemeuk. Lunte. Jlarbuuek. pempe ‘KOpOTKHIil KHYT': JaThIICK. pempe "KOpoTKHH XBOCT". Jlarsmmck. picka ‘kuyt’ < Hemeuk. pietske ‘Peitsche’. Jlarsmuick. pikene ‘Kuyt’: JiarTsnuck. pikis ‘Aérorh, Bap’ < Hemeuk. pik. Jlarsinuck. plenica ‘pemennblii KHYT' < pyCCK. naexuya. Ip. -npycck. brusgis "kuyT' — no BCefl BEpPOSITHOCTH HAJO CBA3aTh C JIHTOBCK. brizgas ‘XBOpOCTHHA, NPYT’. Kak BujuM, B GaN1HACKHX 5I3bIKaX BCTPEYalOTCs JIOBOJILHO MHOTO Ha3BaHHi KHYTa OHO- MaTOMOSTHYECKOTO NpoHcXoxaeHus. [JoBosbHO GJH3KA ceMaHTHUECKAasi CBA3L MEXK/ly Ha3BaHH- SIMH KHyTA (NJETH) H Ha3BaHHSMH membrum virile. Hemanas uacTb naspauuii KHYyTA (NJeTH) ynotpe6/sieTcs H B 3HaueHHH ‘HEroAHHK, Ge3jesbHHK, Gpojasra’. Jannat uacTL TEPMHHOJIOTHH JKHBOTHOBOJCTBA YKa3biBaeT Ha JIOBOJbHO TeCHbe CBSI3H A3LIKOB GaNTHACKHX CO CJIABSIHCKHMH, 6. Iš lietuvių leksikologijos ir leksikografijos