A. Kašarausko leksikografiniai darbai

LEKSIKOS TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA A. KAŠARAUSKO LEKSIKOGRAFINIAI DARBAI J. KRUOPAS A. Kašarauskas (1821—1882), lenkiškai pasirašinėjęs Kossarzewski, buvo labai plačios erudicijos bei užmojų žmogus ir pasireiškė kaip savamokslis gamtininkas, kraštotyrininkas, archeologas, tautosakos bei kalbos medžiagos rinkėjas, spaudos darbuotojas ir apskritai didelio masto kultūrininkas. Jis domėjosi lietuvių kalbos santykiais su kitomis indoeuropiečių kalbomis, rašė apie lietuvių kalbos reikšmę lyginamajam kalbų mokslui, ragino puoselėti bei turtinti lietuvių literatūrinę kalbą, rinko žodžius, vietovardžius, pavardes ir kitokią kalbinę medžiagą ir interesavosi lietuvių leksikografija. Ištremtas po 1863 m. sukilimo į Sibirą, A. Kašarauskas neturėjo sąlygų pasireikšti lietuvių kalbos tyrinėjimo srityje. Tačiau ir savo ankstesnėmis pastangomis kaupti leksikos lobius, sudaryti rusiškai lietuvišką žodyną ir iškelti kitų žodynininkų atliktus darbus jis paliko reikšmingus pėdsakus lietuvių leksikografijoje, į kuriuos pravartu atkreipti dėmesį. Domėtis lietuvių kalba, rašyti apie jos reikšmę mokslui ir reikalą kurti tautinę literatūrą A. Kašarauską daugiausia skatino svetimtaučiai kalbininkai, iškėlę lietuvių kalbos reikšmę lyginamajai istorinei kalbotyrai, gausiai naudoję savo darbuose lietuvių kalbos pavyzdžius ir patys daugiau ar mažiau tyrinėję lietuvių kalbą. A. Kašarauskas sekė užsienio lingvistinę literatūrą ir domėjosi tais užsienio lingvistų darbais, kuriuose buvo kalbama apie lietuvių kalbą arba operuojama jos duomenimis. Savo lenkų spaudoje paskelbtuose straipsniuose „Znaczenie języka litewskiego w względzie naukowym“ [„Lietuvių kalbos reikšmė mokslui“; jis toliau bus žymimas I.]1 ir „Rzecz o litewskich słownikach i ogólny pogląd na kraje litewskie“ [„Apie lietuvių kalbos žodynus ir bendras žvilgsnis į lietuviškus kraštus“; jis bus žymimas II]2 jis cituoja arba mini A. F. Potą, J. Grimą, A. Šleicherį, Bugge, Chavee ir kitus ano meto garsius kalbininkus. Ypač jis žavisi A. Šleicherio kelione į Lietuvą, jo lietuvių kalbos mokymusi iš paprastų valstiečių ir Prahoje išleista vokiečių kalba „Lietuvių kalbos gramatika“ (1856), kuri buvo visam lingvistiniam pasauliui pagrindinis veikalas lietuvių kalbai pažinti. Apie lietuvių kalbą ir kitataučių kalbininkų domėjimąsi ja A. Kašarauskas rašė: „Jeśli każdemu narodowi, choćby niewiele pretensyi mającemu do sławy, wolno upomnić swój język, używając go w literaturze jako cząstki od Boga mu danej: cóż dopiero mówić o języku Litewskem, który w stosunku do tamtich nie karłim, ale olbrzymim jest prawdziwie; który śmiało nazwać można Sanskrytem wszystkich języków, ile ich jest nam znanych; który od tąd nie samemu Litewskiemu służyć ma narodowi, ale sądzę, iż nieodbicie potrzebny będzie w nauce dla 1 Pismo zbiorowe Wileńskie na rok 1859, Wilno 1858, p. 163—175. 2 Ten pat, 1862, p. 133—222. 189 wszystkich Europejskich, a nawet Zaeuropejskich oświecenszych ludów? Dziwno jest rzeczą, iż język tak ważny, jeden najszlachetniejszy w Europie, tak późno poznanym został przez obcych, tak mało u nas cenionym jest dotychczas; jeszcze dziwniejsza, iż pierwszymi głosicielami jego zalet byli nie Litwini ani Polacy, ale Niemcy nasi sąsiedzi, za nimi Francuzi, Anglicy, Włosi, na ostatku Słowianie“ (I, p. 164). [Jeigu kiekvienai tautai, nors ir nedaug pretenzijų turinčiai į šlovę, galima išlaikyti savo kalbą, vartojant ją literatūroje kaip dievo duotą dalį, tai ką bekalbėti apie lietuvių kalbą, kuri, palyginus su kitomis, yra ne nykštukas, bet tikras milžinas; kurią drąsiai galima pavadinti visų mums žinomų kalbų sanskritu; kuri nuo šiol turės tarnauti ne vien lietuvių tautai, bet, manau, bus būtinai reikalinga moksle visoms Europos ir dargi už jos ribų esančioms apsišvietusioms tautoms. Nuostabu, kad tokia svarbi, garbinga Europos kalba taip vėlai buvo svetimųjų pažinta, kad taip maža iki šiol buvo pas mus vertinama. Dar nuostabiau, kad pirmaisiais jos garsintojais buvo ne lietuviai ir ne lenkai, bet mūsų kaimynai vokiečiai, po jų – prancūzai, anglai, italai ir pagaliau slavai.] Kitataučių dėmesys lietuvių kalbai kėlė A. Kašarausko patriotinius jausmus, ugdė meilę gimtajai kalbai. Jis darosi bajorijos bei diduomenės pamirštos, niekinamos ir persekiojamos kalbos gynėjas, aukštintojas, perdėtai stengėsi iškelti ją į kuo reikšmingiausią ir garbingiausią vietą tarp kitų indoeuropiečių kalbų. Štai kitoje straipsnio apie lietuvių kalbos reikšmę mokslui vietoje A. Kašarauskas taip išaukština lietuvių kalbą: „...język Litewski, będąc jednym z najdawniejszych i najdoskonalszych, jest najbliższym pierwotnego, a tém samém jakby świętym, rytualnym, zasadniczym dla dalszych. Przewyższa on swą dawnością i pierwotnością nietylko wszystkie Europejskie, ale nawet stary Indyjski język, którego wielka liczba pierwiastków jest tylko skróceniem i zepsuciem Litewskich rdzeni. Same nawet klasiczne, tak słynące w starożytności, tak zawołane dzisiaj języki, jakiemi są Łacinski i Grecki, mniej mają wartości od Litewskiego“ (I, p. 166). [Lietuvių kalba, būdama viena iš seniausių ir tobuliausių, yra artimiausia prokalbei, o tuo pačiu šventa, rituališka, pagrindinė kitoms kalboms. Ji savo senumu ir pirmumu pralenkia ne tik Europos kalbas, bet ir seną indų kalbą, kurios didelis skaičius šaknų yra tiktai lietuviškųjų sutrumpinimas ir iškraipymas. Pačios netgi klasikinės, senovėje tokios išgarsintos ir žinomos kalbos, kaip lotynų ir graikų, mažiau yra vertingos, negu lietuvių.] Laikydamas lietuvių kalbą raktu kitoms kalboms pažinti (I, p. 167), žodžių kilmei aiškinti, A. Kašarauskas kartais siejo negiminingus žodžius ir drąsiai kūrė nepagrįstas, naivias etimologijas, nors pats rašė, kad „kas imasi daryti etimologines išvadas, turi remtis kalbos prigimtimi, privalo gerai žinoti pakitimų kelius ir dėsnius, kurie veikė kalbos amžių bėgyje“ (I, p. 170). Savo pažiūromis į lietuvių kalbą ir etimologijomis A. Kašarauskas yra vienas iš „Aušros“ romantisko kalbos garbinimo ir nepagrįstų etimologijų pranokėjas. Jis bus buvęs autoritetu kitiems patriotams ir lietuvių kalbos mylėtojams (A. Baranauskui, Pr. Viksva, K. Kairiui)3. Toks perdėtas ir naivus lietuvių kalbos kėlimas bei aukštinimas nepatiko vienam kitam lenkų kalbininkui, ypač J. Karlovičiui, kuris savo lietuvių kalbos tyrinėjime „O języku litewskim“ (1875) taip atsiliepia apie minėtus A. Kašarausko straipsnius: „Deja, nei kritikos, nei kalbų istorijos pažinimo nematome nei tame nei kitame p. 3 P. Jonikas, Lietuvių kalba ir jos gaivinimas prieš „Aušrą“. – „Mūsų senovė“, t. III, Nr 1 (10), Kaunas, 1940, p. 25. 190 K[ašarausko] straipsnyje“ (p. 200). „Iš tikrųjų netelpa galvoje, kaip autorius, kuris cituoja Šleicherį, Potą, Grimą, specialius berlyninius kalbotyros laikraščius ir daug kitų garsenybių, paskelbęs ne kartą visiškai tikrą nuomonę, tuojau krinta į tokį milžinišką absurdą, kuris ne tik filosofui, bet ir paprasčiausiam mirtingajam neprisapnuoja“ (p. 195)4. A. Kašarauskas keletą kartų pabrėžia, kad lietuvių kalba svarbi ne tik lyginamajam kalbos mokslui, bet kad ja turi remtis ir Lietuvos istorijos, archeologijos, geografijos ir kitų sričių tyrinėtojai: „Nas Litwinów najwięcej interesować powinny narodowość i język litewski, które rzędze już innych nawet narodowości i języków zajmują najważniejsze miejsce. Dzisiaj bez litewskiego języka obejść się już niepodobna, gdyż najmocniej jesteśmy przekonani, że archeologja, historja, starożytna jeografja, dopóty nie będą miały zasad pewnych i objaśnionej swojej terminologji, dopóki w badaniach naszych nie będzie nam przystępny cały ogrom mowy litewskiej; bo dotychczas istotnie w naukowych naszych studjach, mianowicie etymologicznych, wielkie panuje zamieszanie i nieład; czasem aż litować się przychodzi, widząc jak uczeni z ogromną erudycją mozolą się, robiąc tysiące domysłów tam, gdzie rzecz jest najprostsza i naszemu wieśniakowi do odgadnienia nietrudna“ (II, p. 148). [Mus, lietuvius, daugiausia turi dominti lietuvių tautybė ir kalba, kurios netgi tarp kitų tautybių ir kalbų užima svarbiausią vietą. Šiandien be lietuvių kalbos jau neįmanoma apsieiti. Esame tvirčiausiai įsitikinę, kad archeologija, istorija, senovės geografija tol neturės tvirtų pagrindų ir savo pagrįstos terminologijos, kol mūsų tyrimuose nebus mums prieinami visi lietuvių kalbos lobiai. Iki šiol iš tiesų mūsų moksliniuose etimologiniuose tyrinėjimuose viešpatauja didelė maišatis ir netvarka; kartais tiesiog gaila žiūrėti, kaip didelės erudicijos mokslininkai vargsta, darydami tūkstančius prielaidų ten, kur reikalas paprastas ir mūsų valstiečiui lengvai įspėjamas.] A. Kašarauskas teisingai akcentavo, kad kalba yra svarbus šaltinis praeičiai pažinti ir kad ja reikia mokamai naudotis įvairiuose tyrinėjimuose. Tačiau gaila, kad jis ir pats dažnai leidosi į nepagrįstus etimologizavimus, išvedžiojimus, griežtai nesilaikydamas kalbos istorijos dėsnių, o labai dažnai vadovaudamasis paviršutiniu įvairių kalbų žodžių bei tikrinių vardų panašumu. A. Kašarauskui rūpėjo ne tiktai lietuvių kalbos reikšmės mokslui iškėlimas, bet ir jos gaivinimas, ugdymas, lietuviškos literatūros kūrimas. Jis pasisako prieš lietuvių kalbos niekinimą, prieš gėdijimąsi bei vengimą ją vartoti ir ragina gimtąją kalbą puoselėti ir turtinti lietuvišką literatūrą: „Tym czasem prosilibyśmy naszych rodaków, aby odrzuciwszy wszelkie przesądy i uprzedzenia, wspólnemi siłami brali się do dzieła, w celu pomnożenia naszej narodowej literatury, tak wielkie zapowiadającej korzyści dla ogółu. Przygotowują się już znakomite talenta w literaturze nawet nadobnej tego języka, jakiemi są: np. p. Akielewicz, panna Proniewska, x. Baranowski, p. Zagórski, p. Malinowski i innych wielu, których niewspomnę. Niemamy zatem powodu narzekania na niedostatek pisarzy i głów myślących z wyższem ukształceniem i pojęciem. Alboż niemamy x. biskupa JW. Macieja Wołonczewskiego, zasłużonego nam p. Symona Dowkonta, x. Ottona Proniewskiego, x. Hieronima Raczkowskiego, s. p. x. Ambrożego Pabreża, którzy w ogromnych pracach, acz w części tylko drukowanych, wiekopomną po sobie zastawują sławę?“ (I, p. 173). [Tuo tarpu prašome 4 P. Jonikas, ten pat. 191 savo tautiečių, kad, atmetę įvairius prietarus ir nusistatymus, bendromis jėgomis imtųsi turtinti mūsų tautinę literatūrą, žadančią didelę naudą mūsų visuomenei. Tam ruošiasi jau įžymūs tos kalbos literatūros, netgi grožinės, talentai, pvz.: Akelaitis, Praniauskaitė, Baranauskas, Zagorskis, Malinauskas ir daugelis kitų, kurių neatsimenu. Neturime pagrindo priekaištui, kad stinga rašytojų ir žmonių su dideliu išsilavinimu bei nuovoka. Argi neturime vyskupo Motiejaus Valančiaus, mums nusipelniusio Simono Daukanto, Otono Praniausko, Jeronimo Račkausko, šviesaus atminimo Ambroziejaus Pabrėžos, kurie dideliais darbais, tik dalinai išspausdintais, po savęs palieka amžiną šlovę.] Domėdamasis lietuvių kalba, rašydamas apie jos reikšmę lyginamajai kalbotyrai ir kitiems mokslams, A. Kašarauskas turėjo susipažinti ir su lietuvių kalbos žodynais, kurie galėjo būti jam svarbūs šaltiniai lietuvių kalbai pažinti, jos svarbai kalbos mokslui iškelti. Kokie šios srities darbai buvo A. Kašarauskui žinomi, kaip jis į juos žiūrėjo ir ko siekė savo paliktais lietuviškų žodžių rinkiniais, kurie svarbūs lietuvių leksikografijai, aiškiai matyti iš minėto A. Kašarausko straipsnio apie lietuvių kalbos žodynus. Ten jis nurodo, kokie žodynai reikalingi ir turi būti sudaryti: „Mysla naszą i gorącem życzeniem jest, żeby ludzie światli, popierający sprawę nauki, przyłożyli się w jakibądź sposób do napisania trzech wielkich i nadzwyczaj ważnych dzieł, a temi są: 1) Dykcjonarz pospolitych wyrazow litewskich; 2) Dykcjonarz imion osobowych i familijnich; 3) Dykcjonarz imion własnych miejscowych czyli geograficznych“ (II, p. 147). [Mūsų mintis ir karštas troškimas, kad mokyti ir mokslą remiantieji žmonės imtųsi kokiu nors būdu parašyti tris didelius ir labai svarbius darbus, būtent: 1) bendrinių lietuvių kalbos žodžių žodyną, 2) vardų ir pavardžių žodyną, 3) tikrinių vietų arba geografinių vardų žodyną.] Pirmiausia A. Kašarauskas kalba apie bendrinio lietuvių kalbos žodyno reikšmę ir pastangas jį sudaryti. Iš jo pateiktų duomenų matyti, kas dirbo lietuvių leksikografijos srityje, kokius uždavinius jis kėlė žodyno sudarytojams ir kiek pats galėjo prie to darbo prisidėti. Šios A. Kašarausko pastabos labai svarbios lietuvių leksikografijos istorijai, tad pravartu jas ištisai pacituoti: „Nic tak nie ożywia i nie podnosi wartości martwych pamiątek, jak kiedy w żywém słowie słyszymy opowiadania o ich znaczeniu, gdy pajmujemy ich nazwy, z ich pierwszemi bracimy się właścicielami i bliżej poznajemy się z ich językiem. Każdego tutaj na Litwie dobrze pojmującego rzeczy literata najpierwszem i najgorętszem jest życzeniem, aby mieć skarbiec języka ludowego*, to jest, słownik Litewsko-Polski na wzór Lindego. Grimmów lub w guście jakim bądź innym kompletnie wypracowany. Jest wielu już piszących i pracujących w leksykografii Litwinów, między innymi wymienić musimy pp. Szymona Dowkonta, Kajetana Niezabitowskiego, profesorów I. W. Juszkiewicza i Ugiańskiego, M. Akielewicza, W. Lwińskiego, K. Daukszę, Ks. Miężyłowicza, S. Przyalgowskiego i ks. Juszkiewicza, nie mówiąc już o dawniejszym księdzu Syrwidzie i o zmarłych niedawno słownikarzach, do liczby których przed innemi należą: Szymon Staniewicz, Dyonizy Paszkiewicz, ks. Sutkiewicz domininkan, i ks. Pabreż zbieracz słów botanicznych. Prace ich jednak są częściowie, rozs- * Do niego nie powinny wchodzić nowo-utworzonych naukowe wyrazy (to powinny mieć swój oddzielny słownik/ale same tylko z ust ludu wydobyte słowa; bo te tylko stanowią prawdziwą własność narodu. 192 trzelone, niepodciągnięte pod system jedności i tymczasowo od nich ogólnego kompletnego zbioru spodziewać się nie możemy. Mamy kilka też lepszych słowników litewskich w niemieckim języku, jak np. Haacka, Ruhig’a, Mielcke’go, ale to też kompendja tylko, z nich bogactwie mowy wyobrażenia mieć niepodobna. Jeśli wyjdzie wkrótce, jak się spodziewamy, drugie wydanie słownika litewsko-niemieckiego Nesselmann’a, będziemy mieli zbiór wyrazów cokolwiek kompletniejszy i dosyć znaczny a jednak i połowy mowy litewskiej jeszcze w nim pewno się nie znajdzie. Dobrze byłoby choćby ten z niemieckiego przetłomaczyć na polski w niedostatku obszerniejszego. Oprócz p. Akielewicza, największą nadzieję jako lexykograf czyni nam p. Stanisław Mikucki, który, przy znanéj nam erudycyi i żelaznéj pilności, posiada znaczny zapas wyrazów i wielką mnogość rozmaitych zwrotów mówienia, tak iż sam jeden, jeśli nie we dwojnasob, to przynajmniej w półtora raza pomnożyć jest w stanie zbiór Nesselmann’a. O! gdybyło ześrodkować dały się w jakibądź sposób te ich szlachetne usiłowania i prace tak poczciwe! Co do nas przy słabości zdrowia i rozbiciu uwagi na wiele przedmiotów, nie mieliśmy i nie mamy zamiaru podejmować się tak olbrzymiéj i wyłącznéj pilności wymagającej pracy; dla tego zbiory nasze wyrazów, któreśmy w swobodnych chwilach nagromadzili, nie porządkując u siebie, udzielaliśmy dla przyjaciół i znajomych. Zewsząd zbiegają się w obecnym czasie najpomyślniejsze wiadomości o usiłowaniach za granicą uczonych, już całych zgromadzeń w celu pomnożenia wiadomości lingwistyczno-słownikarskich — wszędzie ruch pod tym względem i czynność się objawia — nie tylko w europejskich, ale we wszystkich językach całego świata radziby uczeni mówić, pisać i drukować. Potrzebę tę wywołuje porównywanie języków; stąd mnóstwo wychodzi co rok w rozmaitej objętości leksykonów i materiałów do nich, tak iż wiek teraźniejszy chcą już niektórzy nazywać wiekiem słowników. U nas na tém polu mało dotąd zrobiono, a czasby szczerze pomyśleć i zacząć po trosze dorzucać, aby z małego cóś wielkiego zrobić“ (II, p. 135 – 136). [Nieks taip nepagyvina ir nepakelia negyvų paminklų vertės, kaip pasakojimai, gyvi žodžiai apie jų reikšmę, kai suprantame jų pavadinimus, broliaujamės su jų pirmais savininkais ir arčiau susipažįstame su jų kalba. Kiekvieno literato čia, Lietuvoje, pirmiausi ir karščiausi norai yra turėti liaudies kalbos lobyną,* t.y. lietuvių-lenkų k. žodyną, kaip Lindės, Grimų arba kokį nors kitą, panašiai išsamiai sudarytą. Daug jau yra dirbančių leksikografijos srityje lietuvių, iš jų turime pažymėti p.p. Simaną Daukantą, Kajetoną Nezabitauską, profesorius I. V. Juškevičių ir Uogianski, M. Akelevičių, L. Ivinski, K. K. Daukšą, kun. Miežitavičių, S. Prialgauską ir kun. Juškevičių, nekalbant jau apie ankstyvesnį kunigą Širvydą ir neseniai mirusius žodynininkus, kurių skaičiui visų pirma priklauso: Simanas Stanevičius, Dionizas Paškevičius, kun. Sutkevičius, dominikonas ir botan ikas žodžių rinkėjas kun. Pabrėža. Jų darbai betgi yra daliniai, išblaškyti, sistemingai nesutvarkyti ir bendro rinkinio tuo tarpu negalime iš jų tikėtis. Turime irgi keletą geresnių lietuviškų žodynų vokiečių kalba, kaip antai: Hako, Ruhigo, Milkės, bet tai irgi tiktai santraukos, kalbos turtų negalime pagal juos įsivaizduoti. Jeigu greitu laiku išeis iš spaudos Neselmanno lietuvių-vokiečių k. žodyno antras leidimas, tai turėsime šiek tiek pilnesnį ir gana didelį žodžių rinkinį, * Nepriválo čia įeiti naujai sukurti moksliški išsireiškimai (kuriems reikėtų turėti atskirą žodyną), bet tiktai išgauti iš liaudies lūpų žodžiai, nes jie kaip tik ir yra liaudies nuosavybė. 13. Leksikos tyrinėjimai 193 kuris betgi ir pusės lietuvių kalbos turtų nesutalpins. Neturint kito platesnio, būtų buvę gera išversti nors ir jį iš vokiečių kalbos į lenkų. Kaip leksikografas greta p. Akelevičiaus didžiausias viltis teikia mums p. Stanislovas Mikuckis, kuris, be mums žinomos erudicijos ir geležinio darbštumo, turi surinkęs žymią žodžių atsargą ir galimybę visokių kalbos kreipinių, taigi pats vienas gali padidinti Neselmano rinkinį jeigu ne dvigubai, tai bent pusantro karto. O kad galima būtų kaip nors sujungti šias taip kilnias pastangas ir taip dorus darbus! Kas liečia mus, tai dėl silpnos sveikatos ir dėmesio išskaidymo į daugelį dalykų2: nesiruošėme ir nesiruošiame imtis tokio milžiniško ir reikalaujančio sukoncentruoto atidumo darbo, todėl mūsų žodžių rinkinius, kuriuos laisvalaikiu surinkome, netvarkydami jų, duodavome draugams ir pažįstamiems. Šiuo metu iš visur ateina džiugios žinios apie užsienio mokslininkų pastangas padidinti lingvistines — žodynines žinias, visur šia kryptimi sujudimas pasireiškia tuo, kad mokslininkai mielai norėtų kalbėti, rašyti ir spausdinti ne tik Europos, bet ir visomis pasaulio kalbomis. Šį poreikį skatina kalbų lyginimas; dėl to kasmet išeina begalė įvairios apimties žodynų ir medžiagos prie jų; taip, kad šį amžių kai kas nori pavadinti žodynų amžiumi. Pas mus šioje srityje mažai padaryta, o laikas nuoširdžiai pagalvoti ir pradėti po truputį rinkti, kad iš mažo būtų galima padaryti ką nors didelio.] Be bendrinio lietuvių kalbos žodyno, A. Kašarauskui rūpėjo ir vardų bei pavardžių žodyno sudarymas. Jis rašo: „Chcąc objaśnić i wytłómaczyć starożytną jakąbądź nazwę, czy to jeograficzną, czy historyczną, trzeba najpierw szukać imion osobowych najdawniejszych. A tych dawniejszych i pierwotniejszych, nie znajdziemy pewno nigdzie w takiej obfitości, jak u naszych Litwinów. Mowa ich jest pomnikiem starym — ale nazwiska jeszcze dawniejsze. Każdemu tedy gruntowne zastanawiającemu się nad starożytnemi pamiątkami, koniecznie i nieodbicie jest potrzebny ogólny zbiór nazwisk, litewskich, to jest: dyckjonarz narodowych imion własnych, ze wszystkiemi odcieniami i synonimami, tak historycznych jak i obecnych czasów. Korzyści z niego będą ważne i wielkie“ (II, p. 137). [Norint išaiškinti kokį nors senovinį pavadinimą, ar tai geografinį, ar istorinį, reikia pirmiausia ieškoti seniausių asmeninių vardų. O tokių seniausių ir pirmykščių niekur tiek daug nerasime kaip lietuviuose. Jų kalba yra senas paminklas, o pavadinimai dar senesni. Kiekvienam pagrindinai besidominčiam senoviniais paminklais būtinai yra reikalingas bendras lietuviškų pavadinimų rinkinys, t. y. liaudies tikrinių vardų žodynas su visais variantais ir sinonimais, tiek istoriniais, tiek dabartiniais. Nauda iš jo bus svarbi ir didelė.] A Kašarauskas perteitai tvirtino, kad senieji lietuviški tikriniai vardai vaidinsią svarbią rolę viso pasaulio vietų ir asmenų vardų lyginimuose (II, p. 136), ir daug kur nepagrįstai etimologiškai siejo nieko bendra neturinčius lietuviškus tikrinius vardus su kitų kalbų panašiai skambančiais vardžodžiais (pvz., Margis, Mylus, Rainis jo siejami su islandų bei vokiečių Marger, Müller, Rainer; II, p. 137—138), Panašiais tikrinių vardų etimologizavimais A. Kašarauskas kiek menkino ir patį vardų bei pavardžių žodyno sudarymo sumanymą, kuris buvo labai svarbus ir aktualus. Kas galėjo imtis tokio žodyno rengimo darbo, kaip jis turėjo būti dirbamas, A. Kašarauskas apie tai nerašo. Jis plačiau ir konkrečiau paliečia klausimą, kieno ir kaip turėtų būti sudarytas trečias jo minėtų žodynų — geografinis žodynas. 194 A. Kašarauskas pažymi, kad lietuvių kalboje nepaprastai daug geografinių vardų. Kiekvienas upelis, kalnas, bala, lanka, miškas ir t.t. turi savo liaudinį pavadinimą. Visa ši gausi ir svarbi medžiaga turi būti surinkta, tiksliai užrašyta: „Ani na jedną jotę nie godzi się przekształcić nazwiska, ani zpolszczać, ani zruszczać, jak to u nas dla jakiegoś niby to uszlachetnienia w metrikach kościelnych i w spisach parafjalnych często napotykać się daje; ale zapisywać tak, jak lud sam siebie wzajemnie w potocznej rozmowie nazywa“ (II, p. 140). [Nei per vieną jotą nereikia keisti pavadinimo: negalima nei lenkinti, nei rusinti, kaip tai pas mus dėl tariamo kilmingumo bažnytiniuose metrik uose ir parapijiniuose sąrašuose dažnai daroma; užrašyti reikia taip, kaip pati liaudis kasdieninėje kalboje vadina.] A. Kašarauskas konkrečiais pavyzdžiais (Girgžduta, Lukštas, Žemaičiai) parodo, kaip turi būti aprašytas geografinis objektas, kokios turi būti atskirų geografinių pavadinimų kortelės ir kaip iš jų turi būti sudarytas geografinis žodynas (II, p. 147). Jis gerai įsivaizduoja, kad tai didžiulės apimties darbas, kurį galima atlikti tik kolektyvinėmis jėgomis. Todėl jis ir apeliuoja į Lietuvos šviesuomenę, būdamas įsitikinęs, kad „rašytojų ir žinovų mūsų krašte nestinga, reikia tiktai paskatinimo, pritarimo ir gero pavyzdžio“. A. Kašarauskas net nurodo jam žinomų bei tam darbui tinkamų žmonių pavardes, būtent: Kontrimas, Ivinskis, Akelaitis, Mikuckis, Griškevičius, Smigelskis, Knapskis ir Juzumavičius (II, p. 143). Dalis paminėtų asmenų, tarp jų ir Kašarauskas, rinko asmenvardžius ir vietovardžius, bet didesnių rinkinių nesudarė ir nepaliko. Reikšmingas pats faktas, kad XIX a. viduryje buvo keliamas bei propaguojamas tikrinių vardų žodynų (vardų bei pavardžių ir geografinių pavadinimų) sudarymo reikalas. Vienas tokių žodynų pradininkų ir aktyvių propaguotojų buvo A. Kašarauskas, svajojęs ir rašęs apie reikalą sudaryti didelį lietuvių liaudies kalbos žodyną, į kurį neturėjo būti dedami naujai sudaryti mokslo srities žodžiai (jiems esąs reikalingas atskiras žodynas; II, p. 135). A. Kašarauskas, pats nesiruošdamas imtis lietuvių liaudies kalbos žodyno sudarymo darbo, išrašinėjo, rinko žodžius iš įvairių šaltinių ir mums paliko keletą reikšmingų žodžių rinkinių. Jie svarbūs mūsų leksikografijai ir kalbos mokslui. Keturis jų paskelbė K. Būga publikacijoje „Medžiaga lietuvių kalbos žodynui ir šnekoms tirti“5, išskyrus patį didžiausią ir reikšmingiausią žodžių rinkinį — išrašus iš K. Daukšos rankraštinio žodyno (jo rankraštis iki šiol nesurastas), Ivinskio žodžių rejestrą iš Karaliaučiaus biblijos ir A. Kašarausko išrašus iš Hako žodyno (1730). Visi šie žodžių sąrašai (37 lapai in 8°) yra A. Kašarausko medžiagos rinkinyje „Litvanica“, kuris saugomas dabar Lietuvos TSR Valstybinės respublikinės bibliotekos rankraštyne (signatūra RD59). Mes šiuos žodžių rinkinius (išskyrus 1 č) apžvelgsime ta tvarka, kaip jie eina A. Kašarausko rankraštyje, pažymėję skliausteliuose lapų numerius ir a, b raidėmis jų puslapius. ● [1.] Wyrazy Litewskie ze zbioru P. Ivinskiego. [Lietuviški žodžiai iš L. Ivinskio rinkinio.]: [a] z Wiekszn [iš Vieksnių]. Šiame rinkinyje (32 a—b) ne alfabetiškai surašyta daugiau kaip 200 žodžių (K. Būga minėtoje publikacijoje juos pateikė pagal alfabetą) ir 5 priežodžiai bei patarlės. Lietuviški žodžiai paaiškinti lenkiškais, retkarčiais rusiškais arba vokiškais 5 „Tauta ir žodis“, kn. I, Kaunas, 1923, p. 334—372 13* 195 atitikmenimis; kai kur lenkiškai trumpai paaiškintos žodžių reikšmės. Štai šio žodžių rinkėlio pradžia, pateikiama nepakeista (kaip ir tolimesniuose iliustraciniuose pavyzdžiuose) rašyba. Iš mužykų išbėga o bajorun nepavije. – Grąbūs, zręczny, wygodny np. grąbuš katilas. – Rītina v. twiega v. àpauga np. ritinà àpriti. Paszieles isz paczium szaknun. – pratremti przepędzić pratraminti rozpędzić np. puchlinę. – Mūszkieta, muszkiet. Mirta, mirt. – Banka, łowa, tapczan ir t.t. Daugumas rinkėlio žodžių visiems pažįstami, pvz.: apeiti, aprajsztiti, Apsidrumzdes [dangus], apsikietėti, atsiklausti, biauribe, bradinis, dajus ir t. t. Dalis žodžių tarmišku, žemaitišku, L. Ivinskio užrašytų iš Viekšnių ar kitur, pvz.: Apenczui [„vėl, iš naujo“] (32b), Burniuoti (23a), būczinas [„bučius, varža“] (32a), Gōmarine [„kakarinė“] (32b), Graumines [=griaumenys] (32b), Jedimajtis [„valgis“] (32), Jūodinis [„iš krauju ir plikytu miltų parengtas valgis“] (32a), Kisimas [„kluonas, klojimas“] (32b), Kraukszlai (32b), Kliurmakas v. Wakartis (32b), Nugis [„dabar“] (32b), Sziurnus [„turtingas“] (32b), Trēmtuwas [„triubica“] (32a), Wepenas [„lūpos“] (32a) ir kt. Kai kur su nuorodomis ir be jų pateikti greta įvairių šnektų bei šaltinių žodžiai (sinonimai), pvz.: Ritina [= rietena], v. [= žiūrėk] twiega v. àpauga (32a), Szunėlej v. trajinė (trajinja) trejnine (32a), Užkuris v. anczkuris (32a), Takiszis, tupta, pėrsieda (32a), Pakala, kuprine v. nūgara (32b) ir kt. Kai kurių žodžių gretinimai atrodo nepagrįsti, nes tie žodžiai, kiek galima spręsti iš kartotekos, nesusiję reikšmėmis, pvz.: Ripsas v. Smōgis (32b), Straipsnis, v. Szi asztajnis, Pantas (32a) ir kt. Be savų žodžių, randame skolinių iš vokiečių ir slavų kalbų, pvz.: Bile v. barta (32b), Damas (32a), Liambumas (32a), czujnus (32a), Nārgliti (32a), weczere (32a), Liveruoti (32a), Gōwenas v. gōwedas (32a), ipsas (32b). Vienas kitas žodis, turbūt latviškas, pvz.: Kiupelis, Kipelė (32a). Kartais iš skolinio nurodoma į lietuvišką žodį arba atvirkščiai, pvz.: Szlipkes v. roges (32b), Ūrksztas [vokiečių die Wurst] v. wiedaras (32b) ir kt. Pasitaiko iš kitų šaltinių kol kas nepaliudytų žodžių ar jų reikšmių, pvz.: Banka, łowa, tapczan (32a), Motis [„krikšto sūnus“] (32a), Mote [„krikšto duktė“] (32a), Māgūhas [„daugus“] (36b), Pimpkus, pėmpūs = tulowaty (32b), Prikārsta [?] v. kalada = kloc do ciosania (32a), prikulinis, ė = zwabiony, a (32a), petdienis [petudienis?] (32a), Zewerna, Zewerīna = gawęda (32b) ir kt. Taigi šiame iš L. Ivinskio nurašytame žodžių sąraše yra įvairios kilmės žodžių, ne vien iš Viekšnių apylinkės užrašytų. Ar A. Kašarauskas viską ištisai iš L. Ivinskio nurašė, ar kai ką praleido bei pridėjo, sunku pasakyti, nes panašaus žodžių sąrašo L. Ivinskio rankraštiniame palikime, esančiame Lietuvių kalbos ir literatūros institute (F₁ – 640, 641, 649), nerasta. Iš rašybos, iš diakritinių ženklų (ʌ, ı, –) žymu tik, kad A. Kašarauskas sekė L. Ivinskio rašybą6. Šio sąrašo žodžiais buvo praturtintas didysis „Lietuvių kalbos žodynas“, kuriame randame žodžių, patekusių į žodyną tik iš šio rinkinio, pvz.: Žiz [„upės skardis“] (32b), Māgūtas [„daugus“] (36b) ir kt. [b] Z Zwingowskiej paraf. [iš Žvingių parapijos]. Šis rinkinėlis (32b–33a) labai mažas, turintis tik 42 žodžius: Kriauszes = grusze owoce. Pastumdelis leniwy. Krieklus [krėklis] w fachmany ubrany, nędzarz ir t. t. Iš įdomesnių žodžių galima paminėti: Giwaliuoti (32b), Ikłotuwes [„įkapės“] (33a), 6 Plg. J. Kruopas, L. Ivinskio leksikografiniai darbai. – „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai“, serija A, 1(8), 1960, p. 193. 196 Majtas [„maistas“] (33a), Paszwitas [„šventinis apsirengimas“] (33a), Wazma [= važma? „transportas“] (33a), Zigowas (33a) ir kt. [c] Z Wiekšn (sekundo) [iš Viekšnių (antras)]. Šis pluoštelis (33a–33b) prasideda žodžiais: Jminamas, magący być wycieranym (o lnie) (32a), apsikietėti zacierpieć się (32a), Skājka, szakapa sucha schechła, chuda (32a), Dažives wszelka kara farbująca (32a) ir t. t. Iš viso jame yra, įskaitant 4 priešodžius, 48 žodžiai. Daugumas jų visiems pažįstami; dalis žemaitiškų, pvz.: Griaustine (33a) Grustine (33a), Juodwergis (33b) ir kt. Denktlietūwis [„lietsargis“] (33a), kaip nurodė K. Būga, yra paties L. Ivinskio naujadaras, kurio negalėjo vartoti viekšniškiai7. Bistokles vel swirtes (33b) – pirmasis žodis (bistoklis?) neaiškus ir tik iš A. Kašarausko rankraščių užfiksuotas. [č] Wyrazy Żmudzkie najwięcej z okolic Wiekšn, podyktowane przez p. Wawrzyńca Jwinskiego [najdaugiausia iš Viekšnių apylinkių žemaitiški žodžiai, L. Ivinskio padiktuoti]. Šis žodžių sąrašėlis (40a) eina po išrašų iš Jumskio žodyno (36a–39b), bet dėl nuoseklumo mes jį paminėsime pirmą, po kitų žodžių iš Viekšnių. Jame 62 žodžiai; iš pradžios: Wółąjinis, kielb’ ryba. – pagajksztis ozog. Szlatars machajho niezgrabny. Płudunkis trzpiot. Blerbieti. Atądija wielka izba w Szyleskiej paraf. i w Hiszpanji. Wałkata, бродяга ir t. t. [d] Z Biblii Królewskiej [iš Karaliaučiaus biblijos8]. Šiame A. Kašarausko nuoraše (33b–35a) yra apie 300 žodžių bei junginių su lenkiškais atitikmenimis, kuriuos, tur būt, pridėjo L. Ivinskis, daręs išrašus iš Karaliaučiaus biblijos. Sąrašėlis K. Būgos nepaskelbtas, jo pradžia tokia: Erod. 23. Sudagawimas zbieranie, suwailiti zebrać, Szirszlis, Szerszen’, Erod. 25. Aukawimas, aukawima afiera, podarek. Ubszras [obšras] = Barsuk. Skidelis napiersnik. Kauszas, Czasza, Szolele iszgesinanti, kaganek do gaszenia. – Erod. 26. Łausti, haftować. Sudawaditi spręć złączyć. – Ansele uszko antaba [ausele?] ir t. t. Iš Karaliaučiaus biblijos L. Ivinskis, išrašinėjęs, tur būt, retesnius, jam nežinomus žodžius, pvz.: Bingus (35a), Kenkti (34b), Matuoti (34b), Majsztas (34b), Nakwinas (34b), Nuobuoda (35a), Skrejuste (35a), Skunda (35a), Swajnis (35b), Tarditi (34b) ir kt. Kai kurie žodžiai neaiškūs, gal net iškraipyti, iš kitų šaltinių nepažįstami, pvz.: Arbė szarancza (34a), Łausti, haftować (33b), Tāna [=tanas? „patinimas“] (35a) ir kt. [2.] Słowa rzadsze zesłownika polsko – litewskiego Jumskiego [retesni žodžiai iš Jumskio lenkų-lietuvių kalbų žodyno]. Šis žodžių sąrašas (36a – 39b) įdomus ir svarbus tuo, kad iš jo galima šiek tiek susipažinti su iki šiol nesurastu Jumskio lenkišku-lietuvišku žodynu, iš kurio išrašyta daugiau kaip septyni šimtai žodžių su lenkiškais paaiškinimais: Gialžastis, metal. Wiriszkkis, Wiriszkasis mężczyzna – Wiriste, Wiringumas = Męstwo – Wiringas, Twirtas stiprus, męski. – Kraują małkas, męczarnia. – Gurbas, mendelis, mędel. Gudroczus, mędzrec. Terszte Nerszte, Mazgać ir t. t. Jumskis bus buvęs žemaitis, nes tai rodo iš jo žodyno paimtų žodžių fonetinės ypatybės, pvz.: Skrustai [=Skruostai], sułas [=suolas], Likas [=liekaś] ir kt. Apie 7 „Tauta ir žodis“, kn. I, p. 346. 8 Žodžiai išrašyti, greičiausiai, iš L. Rėzos Biblijos (1816), kurioje yra daugiausia panašių žodžių. 197 tai yra rašęs K. Būga, skelbdamas A. Kašarausko išrašus iš Jumskio žodyno⁹. Be to, gana žymi dalis žodžių yra žemaitišku, kas taip pat gali patvirtinti spėjimą, kad Jumskis galėjo būti žemaitis. Štai kai kurie žemaičių žodžių pavyzdžiai: Anczgrauža (36a), Ingis [„tinginys“] (36b), Lasznis [„lašas“] (37a), Lajtuote [„klijuoti“] (37b), Lugnas (36b), Lagamín’s (36b), Pārda [„pardavimas, likvidacija“] (36b), Pārantis (37a), sūste [=suosti „rūpėti“] (37a), pierą [=pėra „perimas“] (39b), Sintis [„dusulys“] (39a), Trinka (37a), Tumie [=tumė „nuoviros“] (37b), Tāksizis (38a), Urksztine [„urvas“] (36b), užžandes (38a), Wāgaras (38a), Žiaudriete [„žiaurėti“] (39a) ir kt. Išrašai iš Jumskio žodyno paskelbti, įjungti į didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ kartoteką ir naudojami kaip svarbus šaltinis. K. Būgos buvo praleistas žodis Busibe, istiennie (37b), ir jis nepateko į Žodyną. Reikia manyti, kad būsybę „būtis, buvimas“ yra Jumskio naujadaras (vertinys). Tokių žodžių galima rasti ir daugiau, pvz.: Rudkasīs = gomik (38b), Wadaute [=vadauti „vadovauti“] =hetmanić (38a), Wadiste Wadowiste = hetmanstwo (38a) ir kv. [3.] Wyrazy wyjęte rękopiśmiennego słownika litewskiego na polski Kazimierza Kryštofa Daukszy nauczyciela parafialnej szkoły w Brżach. [Żodžiai iš Bižų parapinės mokyklos mokytojo K. Daukšos rankraštinio lietuvių-lenkų kalbų žodyno.] Šis žodžių rinkinys (41a – 60b) pats didžiausias, turtingiausias ir reikšmingiausias. Jame yra apie 4.000 žodžių su lenkiškais, retkarčiais rusiškais ir vokiškais atitikmenimis. Jis iki šiol niekur neskelbtas ir yra pagrindinis šaltinis, iš kurio galima šiek tiek susipažinti su K. Daukšos lietuvių-lenkų kalbų rankraštiniu žodynu, kuris iki šiol nesurastas. Iš A. Kašarausko išrašų buvo išrinkti žodžiai akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekai, tik kai kurie per neapsižiūrėjimą buvo praleisti. Tokių žodžių iki L raidės buvo pastebėta keliolika, būtent: Atpėntuotie [=atpėtuotie (?) „atsilyginti, atmokėti“] (41a), Baude(a)lis, v. kotas (41b) [= budelis (?)]; Budealis, katmistrz (41b)]; Drožiklas, hebel, strug (42b), Drimbti, deptać, pec-kać (42b), Eajwis [=eivis „ėjūnas“] (43a), Gruža v. Pugžlis (44b), gr’ausmus, grozny (44b), Gredos, drągi (44b), Graudulis, grom (44b), Glajwędinti [= gleivėdinti (?)], kazać, pozwolić (44a), Inus, sadż, czac (иней ross.) (45a), Jiemus, Jiemingas, bierny [= imus (?) „imblus“] (45a), Klejka v. Klejkea, szkapa (46a), Khumpuris v. Župsnis, szczubiec, szczypła (46b). Keliasdešimts žodžių (iki L raidės peržiūrėjus) pateko į „Lietuvių kalbos žodyną“ tik iš A. Kašarausko išrašų, pvz.: apus (41a), Avgstivapa utie [=aukštivapauti] (41a), Āžar’t’os (41a), Be(a)de(a)las (41b), bluvus, i (41b), Blodus (41b), Bumu (41b), Dawingas arba Davus (42a), Digtisi (42a), Drunga (42b), Dukһus (42b), Dū-beti (42b), ’D’ugis [=džiūgis], trijunf (43a), Gajwulis (43b), Gama (43b), Gavžea (43b), Géadulus (43b), Gimdituwe (44a), glibti (44a), Globstas (44a), Gre(a)tas (44b), Gribaužis (44b), Gribztas (44b), Gr’aužinas [= griaužynas] (44b), pagrimti (44b), Grižalas (44b), Junklas (45a), Juot, Juoteasgi (45a), Keavelis (46a), Kewealu(o)ti (46a), Kewelauti (46a), Kibal’a (46a), Kimbeti (46a), Knaukšėti [= kniaukšėti] (46a), Komiti (46b), Kuwis (47a) ir kt. 9 „Tauta ir žodis“, kn. I p. 352–354 198 Kadangi K. Daukša buvo rytietis, tai išrašuose iš jo žodyno pasitaiko rytiečių šnektų žodžių, pvz.: Birgintie(a) [= birginti „taupyti, šykštėti“] (41b), Blindus, i (41b), Blodetie [= blodėti „savavialiauti, ištvirkauti“] (41b), Bu(o)ngus (41b), Dukanas (42b), Dr’ukseti (42b), Ekstus (43a), Galwokas (43b), Gars’uoti (43b), Giesuoti [= gėsuoti „labai norėti“] (44a), Girdalas (44a), Gleboti (44a), Glitea [= glitė „snarglys“] (44a), Grenea [= grienė „plėvė, sluoksnis“] (44b), gribštauti (44b), Grinda (44b), Gun’oti (44b), Gudas (44b), Kajrinti (45b), Kauksoti (45b), Kleajoti (45b), Keapszeti (45b), K’austi (45b), kikoti (46a), Kirbinea [= kirbynė] (46a), Najguris (44a) ir t. t. Pasitaiko žodžių iš senų raštų, ypač ir K. Širvydo žodyno, pvz.: Gintuvea [= gintuvė „tvirtovė“] (44a), gidituvea [= gydytuvė „ligoninė“] (43b), Kiekibea [= kiek ybė] (46a) ir kt. Dėl išrašų iš K. Daukšos žodyno turtingumo, įvairumo ir svarbumo pateikiame juos ištisai iki L raidės, kad šio reikšmingo žodyno dalis būtų prieinama kalbininkams ir išliktų būsimoms kartoms. [41a] Ag, wszak; Ag ir nugi przypominam sobie – „Agaras, orzech wodny – Ajł’a, rząd, linija; Ajman, niestety! Ajmana, rozpacz; Ajmanūtė v. ajman’otie rozpaczac; ajmaningas rozpaczliwy – Ajris, ajer tatarek – Ajrinas v. ajrine(a) ajernik; Ajrinis, e(a), tatarkowy; – Alnis (z Alinis) jelen Alne(a), łaniš – alitie, hasać; ahjimas, hasanie. – Almetie atmejaw almu(o), sączyć się, cieć powoli, przeciekać; almejymas, sączenie się, przeciekanie. – Ahudis, piwne naczynie; Alwenikas, nalewka do rąk. – Amalas rdza – Anaj, zaś. – anot, według. – aplomis, zbytecznie, nader. – Aplumas zbyteczność; aplus, zbyteczny. – aprit’naj v. skirimaj. – Apuszaj, wypustki. Apvalajsmis, okrąglak – Apvi’ d’a czytaj apwdzia, chmielnik. Išara, lemiesz arbagi, arbag, alboż. Ardway, przestronnie – paardwau, rozpostrzeliłem się; ardwetie ardwu(o), ardvejau, stać się przestronnym. ardvintie, ardvinu(o), ardvinau, rozpostrzenić; ardvibe(a) przestronność; ardvuma, przestrzeń; ardvumas, przestrwór; ardvus przestronny, obszerny, przestrwomy, powolny. – Armide(a)ris v. ermide(a)ris. – Arunda v. pasumda. Asis, skrzyp lesny. – asiuklis, skrzyp wodny. – Asz, aszen, aszenaj, ja. – Aszeris, okun. – Aszis, oś, sążeń drzewa asztuonelio (rio)pas, osmiorki. Atasieja, otosa lub odosa. Atpetutie atpetuoj(o), atpetav, addwzię- czyć, odnagrodzić, odpłacać. Aturietis, lm. aturie’t’aj, jarka, jara pszenica. Avdaklas, płótno. Avdra, ból z swierzbem; Awdretie avdr’uo avdrejav, boleć z swierzbem; Nieavga, karzel. Avgstinis, wierzchik dymnik. Avgstivapas; grubijanin; Avgstivapautie v. augstivapuotie, grubijanin. – Avgus, bujny. – Avka, ofiara. – Avme(a)n’uotie, nuoju(o), niavav, rozpaczac; aume(a)niotie nioju(o), niojav, rozpaczac; awmeniawimas v. aumeniojymas rozpacz. – Avmuo, me(a) nies rozpacz, zgryzota. – Avrie, ówdzie; Anavrie, tam dalej. Azar’t’os, na ustromniu. – Badamiris chor- łak (cnf Balamir) [41b] Baile(a) v. bajme, bojoźn. Bajlingas, baimingas, bojazliwy, lękliwy. – Bakanas v. klepas, bochen. – Barbtie, barbietie brzęczec. Barbintie brząkać; barbymas, barbie- jymas, brzęczenie. Bav v. jaj. – Baude(a)lis v. kotas. – Bavże(a) v. gavze(a) v. galwa. Be(a)de(a)łas rzecz wykopana (cnf. Bdelium); be(a)stie, kopać; bedejas kopacz; be(a)diklas, kij do kopania. be(a)- diklis robotnik a czasem kij do kopania. Avksilas, złoto malarskie. Benj, i (?) Be(a)rg ż’al’as v. bergż’d’as, jałowy. Bila, sprawa. Bławiete(a), grod. Bimbeti, krępieć. Bingti, trawić, bić. Prabanga, pra- bingte(a), zbytek. Bingus Bu(o)ngus, straszny, srogi. – Birgintie(a), używać oszczędnie. Birginymas, używanie oszczędnie. – Birż(e) leszcz o. – Bindinietie atpomas biegać, pierzchać. Bledis, lm. krzywda 140 p. v. b. – Bleka v. plastake(a). – Bleidnas, blady. Blinas, naleśnik. Blistie v. tiemt i, bliestu, blindav (cnf. blind. niem.). Blistiesi chmurzy się stąd blindżiosi, blindžiausi; prie- blinde(a) arba prieblindis, zmrok; Blindumas pochmurność. Blindus, i pochmurny. – Blistus v. Blindus, pochmurny. – Błodżiaj, swywoliwie. Błodus, swywólny (блудь, ross) Blodetie, swywolic stąd błodu(o), błodejav. – Bluktie, blūksłu, blūskav cienczeć; išblūky s, wycieńczony. – Bluwus, i, wielomowny, gadatliwy, rykl iwy. – Bradas v. brasta. – Brāuna, krawędź; briauna pe(y)ło tylec noża. Brindas, lm. kręzy (cnf. Bryndza, nazwisko) Bro(o)du(o)łas v. Brindutas, jądro pestka. – Brinktie, brzęknąć, pęcznieć. Brinkymas, brinkdinimas, moszenie. Brolenas, synowiec. Broma 199 vel Uonga. Brožtie brožų(o) brožiau, drąsnąc, kaleczyć. Brun ktas korczyk; Brusas, belka, brus. — Brusgalis, brusgolis, kuntel, knebel; Bruvis vel Un’t’akis Bružas, front (cnf. nazwisko). Bublis v. Baublis bąk ptak (cnf. nazwisko). Budealis, katmistrz. Budrus, czujny, czutki. Bugti, smucić się; pabugys zasm ucony v 150. Buginti, smucić. Bujlis, marchewnik. Bukłaj, koniecznie, niebędnie. Bukłas, był Buklus, stały. Buklea, by tłność, dziedzictwo. Bumeanis vel Bumuo, obecność, (bydło). Bu(o)nda, obrywka. Bundinikas obrywki mający. Bunditisi, mieć obrywki. Bungas v. Wilnis, Bungio-ti, bungiojau… Burbti, burbstu burbâu, skorupięć. Burbti b’u, b’av, mruczeć; bełkotać, beczec. Burb eti, buo, vel b’u(o) bejaw skorupiać; mruczać. Burbėjimas skorupienie, murczenie. Burblienti, mruczeć (cnf. Purplis) — Burbolea, gałka. [42a] Burbul’ukas pyłka. Bur d ijau, Burditi, nadwerężać. Buris vel gardas, trzoda Buwealis, bywalec, miabuwealis, nebywalec. Dabar dabartel dabar telos dabar’t’os teraz; Dabariks’t’as, Dabarikstis, Dabartinis teraźniejszy. Dagelis, czyżyk. Dagilis, Łopian. — Dal’aj, sztucznie zgrabnie, foremnie, mistermie. Dala, dalis, czesć, szczescie. Dalgea kosa. Dalba, dźwignia. Dargana, niepogoda cnf. Ukana Dargus, brzydki, plugawy bezecny cnf. Dargis nazwisko, Darus vel daringas czynny (cnf. Darius, imię króla persow) Dar mea vel dear mea, zgoda (cnf. Darma, w myth. indijs. (Darva vel dearwa. Davgalis, wiele mnóstwo (cnf. Daugas imię) Davingas arba Davus szczodry (cnf. Davi imie narodu). Padauža, hultaj. Deageasis, prochno. Deageas’aj, zgorzelizna, sparzelizna. — Deagu t’us dziegciarz (cnf. Deguczej, nazwanie miasta i osob). Deavineal(r)i dziewięć dziewięcioro-Deavineal(r)opas dziewięcioraki. Deavin’olikintas v. deavinioliklis dziewiętnasty. Dej vea, dievea, bogini, Demea znak łożenie; nupodemea grzech występek. Dedanardzis, obora. Dienagalis, zgrzybiały. Dieneti neju(o) nejev, służyć, pracować. Dieneji-mas, służenie (dniowo) Digtisi, mierzyć się, brzydzić się, ckliwo mi. Dikinis, próżniak (cnf. imię histor. Dikeneus). Dilbti, godzić na co czyhać czatować. — dilti pilować się; Dildimas, pilowanie. Dilimas pilowanie się. Dilinti, dildinti, kazać, piłować. Dilis, dyl. Din’a, tykwa, bania. Dilgŝieti, łgsia, siejo, bije puls. dilgsterieti, uderza puls. Dilgsejimas dilksteriejimas uderzenie pulsu. Direanti, dirinti, dirianti, dźigać. Dirgti, dirgstu, dirgau plugawić się, ospecić się. Dirwonas, odłog, dyrwan; Dirva ni va, rola. Diwas v. stebuklas v. pra javas. Diwinas vel stebuklingas. Do, da, dar, jeszcze (der niem.). Dora, ład. Doras, zdatny, godny, sposobny, uczciwy. Doribea, zdatność. doristea v. doribea. Dorinti, zdatnym czynić. Doroti, oju, ojau, porządkować, uprzątać. Drajłiti, przekłóć drótem; Drajlis, drót Dra j k’t’us v. klajdunas, tułacz. D ramasguoti przestawać, mieszać się z kim. D ramasgavimas, przestawanie, mieszanie się. Draug, razem, pospołu Drautinikas, kopijnik (cnf. Velites u Rzymian.) Drautis, draut’u s, (kopija, włocznia. — Drebtu was, pasz kudnik. Drebulis, dreszcz (cnf. w myth. litewsk. Drebkulis). [42b] Atodregis, odwilż, odliga. Dregti, gst u, gav, wilgotnieć wilżeć, miększeć. Dregnu v. dregnai, wilgotno (Dregnu mowiącie o miejscu). Drekstinea linta, dranica. Driekti rozciągać. Drieżłas jaszczurka. Drignea, blokot. Drikti, drienku, drikaw plątać się. Drimbti, m’b’u, b’aw, deptać, peckać, Drimblinti, iść niezgrabnie, drimblinieti, chodzić niezgrabnie. Drimbimas deptanie. Drimbliniejimas, chodzenie niezgrabne. Drimbloti, chodzić, wlec się niezgrabnie np. jak niedźwiedź stąd. rz. drimbło jimas. Drin vel deal, del, dla… Drożikas hebel, strug. Dro-żėas heblowiny, stużyny. Drugis motyl. Drugis febra. Dr’ukseti, s’u przem ykać się, itėm dr’uksoti, Dr’uksojimas. Drukte(a)rejau ju(o), ti przemknąć się. Drumsheas mąciwy. Drunga, letnie ciepło. Drungus, letni, ciepławy. Druniti, ju, jau wątleć próchnieć; Drunijumas, wą tlenie. Drusus, śmiały, odważny bezpieczny (cnf. Drusus imie Rzymskie). Drutaj, grubo, miąższo. drutu, grubo; Drutuma, grubina; drutowność grubość. Duba, chata (cnf. łac. Dubienus pro dominus). Dubl’aj wnętrzności, bebechy. Duburis, rdzeń, środek drzewa. Dudaunikas, Dudinikas, Dudorius; gajda. Dudenti hukac, huczać Dugn is, dno. Padujos, szczątki. Dujoti, dujti, zaczynać ślepnąc. Du, dujeaj, dujean, dujeanai, dwaj, dwa Dukanas vel sartus ciemno kosztanowaty. Dukas, głupiec. Dukti głupieć, fixować. Dukinti, iść bez celu. Duklus, dostatny, wolny (o odzieniu). Duksoti, stać vel siedzieć bez uwagi. Dulba zgrzybiałec, łag zgrzybiały, a. Padulbaw zgrzybiałem. Dulbeti zgrzybieć. dulbinti iść zgrzybiale; dulbeti, chodzić zgrzybiale. Dułsoti, stać, siedzieć zgrzybiale. Duleti, wątlec. Dulejimas, wątlenie. dulinti, iść bez uwagi dulinieti chodzić bez uwagi. Dulis dymnik. Dułoti, migać się, cmic się. Dułojimas, miganie się. Dułsus, ociężały; dusl iaj, ociężałe; dulsumas, ociężałość. Duma, mis-lis, mustis, mysl. Dunga, odzież. Dungtis, dach. Dungujejis, v. dungiszkas, niebieski; dungu-jejis w skróconej formie dungujis, są to wyrazy w uroczystej tylko mowie używane. Dunkseti, stukać; Dunkstiti, zęby wstawić. Duobas, zrąb. Dubti, dziurawić, wydrążać. duobimas, drążenie, dziurawienie. Paduobis, wadoł. Duolis bez rogów, bezrogi — [43a]. Duoloti duoloti zamiast da-winieti. Duohumas bez — różność. Duongintisi wjeżdżać w las przez bęgnia i powały. Duorti, 200 rstu, rau sowieć. Duosł(n)ibea. Duosł(n)ingas, duosł(n)us, szczedry, hojny Durpale(o)ti, durs-titi, klecić. Durpale(o)imas, durstimas, klecenie. Dusas, dychawica, ochwat, Dūžas, duży. Dusulis duchawica, ochwat. Dwajinti vel dvajilti podwajać Dwajlin(i)imas, podwajanie. Dwa(o)kas, głupiec, nietważny. Dwokinti, nu, nau v. dykinėti, chodzić bez celu, bez uwagi. Twaras vel dwa-ras. – Dwearti, rstu, rau, walec. Dweslina, zdechlina. Dwidesi(m), (ms) (mti) mtis dwadziescia. Dwikartea, cwelich (dwilinks) Dwīlas, bury, brunatny (cnf. imię rzymskie Duilius.). Dvilikintas, dvīlikis, dwunasty. Dwokas vel dwakas (człowiek) bez uwagi, bez celu. cnf. Wokietis. Dwa(o)ki-neti, dwokinti, iść bez celu, bez uwagi; Dwoksoti patrzeć bez celu bez uwagi. Dᶜ’ugis, trijunf (Džu-gas, imię). ᶜD’ugulis, wesołek, весельчак Dzida v. ragotinea. Eajebea, zamęt, chaos. Eajbeti, aju (o), ejaw, zamęt czynić. Eajdinikas, stępak (cnf. nazwiska i miejscowości Ejdiniki). Eajagstis, eaji-mas, cbód chodzenie. Eajkštea widok, jaw zewnątrz. Eajunas, Eajvis skąd ateajimas, ateajwis, iszejajunas, iszejavīs, przychodzien, wychodźca, emigrant, užeajunas następca, Ealgitsi, giuosi, piąc się, pastępowas. Ealgeata, żebrak. Ealgeatuoti żebrzeć. Earžti, žu, žaw, rzeć, rzać, Earželas v. Drygontas. Earžymas, rzenie Edrauti, myszkowac. Eduo, io (uonies) włosnik. Ekas v. n’akuris niektory. Ektšaj, delikatnie, dbałe. Ekštumas; delikatniść, dbałość. Ekštus, delikatny, dbały (co do pakarmu bydło, gdy mało wiele gorszy pokorm, wnet nędzie). (cnf. łac. Sixtus imię; lit Sizksz-tas). Em’aw, imu imti v. Jem’aw. – Gabana, brzemie. Gabea(e, i)anti przeważać, przenaszać. Gajdis, kogut, kur, kokot(stąd kokosz) piecuch. Atsigajeti, ożyć; azsigajeti, zamorzyć się. gajgoti brakować popormu. Gagojimas, brakowanie pakarmen. Atagaja, odwole. Gajmuris, chyrłak. Gajmuroti, chyrlać (cnf. Chimera). Gajstras v. gajsras, pożar. (cnf. aušra; auštra) gajsti, zdychać. Gajsžint giwenimu kawęczyć, kumić. Gajšlus, sugajšlis, mitręga. Gajwale(o)tisi, ożywiać się. At-gajwaw v. atsigajejaw. Gajvas, element, żywioł (cnf. Chaos). [43b] Gajwulis, nieborak – twór. Gajvus, czerstwy. Gajžus, cierpki, kwaskowaty. Gālwanos, głowki lniane. Gafwokas kolpak. Ga-ma, roda przyroda, natura. Gamas, ród; apgamas, znak przyrodzony, znamię przyrodzone; ażga-mas zaród. iszgamas, wyrodek; nuogamas, odrodek; užgamas (tevuta, tauta) naród. Gaminti, przygotować; nugaminti, sprawić. Garbus, chwalebny. Gardas, okół, zagroda; apigardea, okrąg. okolica. Gardus smaczno; gardu smaczno. Gardumas, smak; gardulis, przysmak, mokry sok do potraw. Gardis v. kartis. Gargalus, ten chrachała, łka Gargti, … Gargožea, żudel. garmeti, sko-rupieć, nędznieć, grząznąć; garnis, czapla. Gars’uoti, używać zapętytem; gars’avimas używanie czego zapętytem. Garsus głośny, dobitny, sławny, wyniosły. Garsvīt’a v. garstvīt’a, gorczyca, musztarda. Garšva, dzigiel. Gavbti, nakrywać. Gavdēsis, … (cnf. Gaudezsius nazwę). Gavžti-si, žu’nosi ž’avsi, nachylać się. Gavzea v. galwa. geasti psuć się, stąd pageadas, niecnota, pageada, skaza. Geadeti, nosić żałobę, być w żałobie. Geadejimas, żałoba, noszenie żałoba. Geadulai, laj, lingaj, żałobnie. Geadulus, łas, lingas, żałobny. Geadula, geadulea, listea, żałoba. gzegółka pol. zlit gege, gegele. Geabti, stu(o), bav, mdleć. Geałaznikas, kiryśnik. Gealta, żółta włóczka; geantis v. gintis. – Gearbti, b’u, b’av, mniemac, utrzymywać. prigearbti, mieć wpodejrzeniu (w myśli). Gear-bimas, mniemanie. Geardas p 14 v. 3, wieść girdalas. – Geardavti, godować (żartować) Geardini-kas frant Gearklugas, gebacz, pieniacz, gearu, dobrze. Gearvea, żuraw (ptak); 2) ruczaj w puszczy. Gebale(o)ti, ju(o), jav. pielęgnować; Gebale(o)jimas, pielęgnowanie (cnf. Gebeleizys. bóg Ge-tow.). Gelas, słodki np. gelas pienas, słodkie mleko (cnf. lot, jells) Geabti mieć suchy ból v. rznię-cie. Geałažonis żołzy, железа ross. Gehuo, geluonīs, żądło. Geras, jagnię v. Eras; gerealis, jagnięt-ko; geringen awis, kotra owca. Geris, ten który pił. Geris, napój. Gisti, gistu v. genstu gesav v gea-sav gasnąć. Gisti, gist(o) gǐdav, zaczynać, pieć, śpiewać. Geartuvea szynk = gidituvea, lazaret. Gidi(e)mas leczenie; giedru, pogodnie. Giedrus, pogodny (stąd nazwisko Giedrus) Giedrumas, pogoda (pogodność) stąd nazwisko Giedrymas. Gieteeas, podlaszczki. [44a] Giesuoti, suoju(o), na-pierać się (birżańska pierwsza osoba odawa (słowa?) czasu terazniej. wychodzi na łacińskie o np. amo zamiast amu(o) Giesavimas, papieranie się, żądanie. Giesti, gienstu giesav v. geasav, gasnąć. Gietra v. cetra, namiot, taterb Gieżti žstu, žav, czuć wstręt. gieżimas wstrętność; pagieža ew. 59. wstręt. giežimas, wstrętność. gihu, głęboko. Gilbti – pagilbti 226. ewang. v 27. Gilis, gzyk. Gimdytuvea, dom położniczy. Gimis, portret, herb (osoba) Gimtis, gimtistea, v. gintis, gintistea jak żimkłas i żenkłas. Gintuwas narzędzie opatrzone bronią np. wóz kosami opatrzony. Gintuvea, baszta do obrony (twierdza, forteca) Gimdituwas łoźko albo krzesło położnicze a Gimdituvea, dom położniczny. Girdalas, wieść. Girinikas, Girnikas, mieszkaniec puszczy (stąd Girniki, wieś i góra, blisko Kurtowian). Giris, pochwała, Giriszks pustelniczny. Girklas, napój. Girtavav, avnu, avju, uoju, auti, uoti pijaczyć się upijać się. Girtuoklea, pijak, pijanica. Girunas samochwał, lca 201 (kajp giruno puodas. Gir'us, chelpienie się. Giwąsakejai żywica (cnf. siwaj lit. sok, ciecz) Giwis, owad. Giwomis, żywcem. Givonis, żywiec; giwoninis, żywcowy; giwulis, żywiołek zwierzątko. Gizas, natrętnik; giži, kisnąć. apgižis, obrazkowaty; Giž(ea)(i)(ie)nti dokuczać, być natrętnym komu; giesuoti v. gizuoti, napierać się; gizawimas v. giesawimas napieranie się, żądanie. Glajvėa, śluz, szlam. Glajvedinti, kazać, pozwolić. Glajvėti sluznąć, osłupić. Gląžnas, głaźnus, słaby do pracy, niedotężny. Glèbti, bstu, słuznąć. Glebotis, glemoti, peckać. glibti, mbu, bav, śluznieć, nąć, stąd glibdinti (cnf. gribas, krumblis). glitu, ślizko; glituma ślizgota. Glitea v. sn'urg lis. Globstas ochrona. Gludus ghuotnas, nus, gładzki. Gn’užtis, gamułka. Gnižas, natrętnik, naprzykrzaniec. gniž'eal[i][ie]nti, uprzykrzać się być natrętnym. Gn’usas v. Najguris; Godas, chciwy; atsigosti, atsigodoti, domyślać się. Godoti, starać się. Godulis, lista, chciwość, łakomstwo. Gamuris, podnie-bienie. Goptoti, ju/o/, jav, ochraniać, ratować, piastować /cnf. Gopło, jezioro/. Goruoti, ruoju/o/, żądać, spieszać, pragnąć; goravimas, żądanie pragnienie, pospiech, spieszenie. Grajtisti, stau, s’t’av, cokolwiek pojmować. Grajstimas cokolwiek pojmowanie, nibypojmowanie /razu np. zwd-zenia lub słyszenia/. Grajtas, prędki. [44b] Graksztas v. gražus. Grasiti, grozić. Gr’audulis, grom; gr’audulinis gromowy; gr’audulinea świętea, grommica gr’ausmas, grom, grzmot. gr’ausmus, grozny. gr’austinis, grzmot. Graužas, żwyr, kamuszek, kamyczek. Gr’aūžinas/ea/, miejsce żwy-rowe, żwyr. Gr’āzulis galant, pięknoszek. Gre/a/tus, łączny. Grea’t’aj łącznie. Greatea, przyleg-łość. Gredos, dragi, beleczki. Grejimas, kożuch na mleku. Grenea plewka /na/ płynie albo slojek np. śniegu na ziemi. Gresti, su, bronic, zakazywać zabraniac. Gribea, grzyb. Griblausis, gap. Gribsz-tas, złodziej małych rzeczy; gribštavti, kraśdź małe rzeczy. Grimti, stu pagrिमti, weszło wezwuc-zaj, w modę. Grinas u jednych znaczy tłusty, delikatny, u drugich szczupły niedelikatny. Grinda, mostowina deska do moszczenia. Grižalas, dyszel. Grižulas, koło, wktórem konie ćwiczą do biegu. Grot, ju/o/ jav grać /cnf. ross. грачь ptak/ Groti, gróju, grójav v. Krunk’av. Grosdaj, mater-klasy; Grosdojimas kramowanie; Grosdoti kramować. Grum, /ea/ /i/ /ie/enti grozić, gderać. grums-da, grosba, pogróżka. Grumsdu, groźno, grzasko. Grunda v. grinda, mostowina, deska do moszcze-nia. Grumtas, bryła zeschłej ziemi. – Grusdai, gruzy. Gruža zwrót. Gružá v. Pugklis kiełb., uk. Gružalas v. grižalas, dyszel. Guburis. Gudrus, dowcipny, chytry. Gudumas nakties, ponurość, sro-dek nocy. Gołetuvea, sypialnia Gulta łoznica; Gultinikas, łożniczy Gumbas, guz, pewny rodzaj choroby od objedzenia się np. mówią „gumbas nea mego“. Gumbažalea, goryczka czerwona czyli żółć ziemska; Gumbingas pełen guzow i wyż wzmiankowaną chorobę mający. Gumbuotas, guzo-waty. Gung’s’titsi, tausi, v. Kejoti. – Gun’oti, płoszyć; gun’ojimas, płoszenie. Guoba, gabina /drzewo/ Guodas, statek, rozsadek. Guotas, bal, kompania trzoda; Guotea, rydz grzyb /może od poprzedniego wyrazu/ Gurbas v. Kutea Gurždeti v. girždeti, skrzypieć. gurinti umykać /zbli-żywszy się/ Gurksnis, łyk, haust. Gurklis, wola broda, podbrodek /stąd nazwisko Gurklewicz/. Gurnas, kość wypukła. Gurneti toczyć się, kaczać, spadać zgóry. Gustis stąd, iszgustis przełęknie-nie stąd nazwisko Gustis. Guwus, zręczny włapaniu Gužeti, żu, /wrzeszczeć np. sugužejo weszli z hałasem. Gūžis, głowa kapuśty/ gužetas, głowiasty /o kapuście/ – gužta gniazdo; gužineti grać w żmurki, gužtati gnieździć się Gužetaėreti, guž’t’oti zżymać. [45a] Wyrazy ze Słownika Daukszy. Gwiežtisi, ž’uosi, ž’ausi, kwapić się; pasigwiežti pokwapić się. leng v. ing. Ierbea, jarząbek. Iewa, ieva-ra, używa Ilgajniuj, wkrótce. Ilsus, słaby. Ing, in, i; w, do. Inkilas, v. Awilis, aulis, borć, ul. Inksteti zajakąć się. Jnkstiras, kleszcz /robak/. Inkstulis, zajękliwiec, zajękliwy. Intea, bratowa. Inus, sadź, szać / иней ross./. Ipatus szczegolny, osobliwy /Hipaciejowski/. Ira, iraj, ir; jest. Irejas, sternik. Jrti, sterować, robić wiosłem. Jrkłas, wiosło. Irmedea, mdłość. Irmedeti, mdlewać. Iwajrus, Iwi-jas weżyłkowaty, kręcący się, kręcisty. Izas sopel lodowy, kierka. Jadra, odra. – Jaj, jeśli. Jaknos, wątroba. Jaukus, i, y, sumiśis. Jāwkta /jungkti/ rzemien do przywiązywania wołu do jarzma. Jaunas młody /stąd imię Jaunius, Jaunutis/ Jaunamartea pani, młoda. jaunaweadis nowożeniec. Jaunasaj, pan młody. Jaunauti, płocho się obchodzić. Jegti, g’u/o/, g’av znać cokolwiek, nuojega, znawca. Jegimas, znanie. Jetis, grot strzała spis żołnierski /cnf. Velites łac./. Jetinis, grot mający; jetinikaj/s/, spisnicy/k/. Jiemus, jiemingas, bierny. Justi, jundu/o/, judav, poczynać wzruszać, burzyć się. Judis, ruch /sujudis, rozruch/. Judra, trawa we lnie; Judreatea, rzeżucha. Junkłas v. Junkikłas, wab’, neta, juodimas, nić czarna. Juot, owszem, nawet, Juoteasgi, owszemże. Iursta/u/s, brudny, mętny, nieczysty. Jutus, czuły, czujny. Pojutis, czucie. Kablis, hak, osęk, kruk /stąd nazwisko/. Kadaj kiedy np. kadaj buwaj, kiedy byłeś. Kadaj ka’du, kiedyż to, bardzo dawno. Kadokoti, gdakać; kadokojymas, gdakanie. Kados, kadu, np. kadu busi, kiedy będziesz. Kadu/o/n-gi, gdyż, ponieważ. Kagienti gęgać. Kaj, gdy. Kajkuomet, czasem. Kajmas v. kiemas, kajmea v. 202 so’d’us. Kajmene/a/, trzoda. Kajn’oti, płatać /płatać też, pajnioti/. Kajnojimas, płatanie. Kajp, kajpo, kajpomis, jak. Kajtulis, zapalenie mozgu. Kakti, ku/o/nku, kakav dążyć udawać się dokąd. Kake/a/łe/a/ cyc. Kał’ėdos, kał’edaj, Narodzenie Pańskie. Kaleti, tu, te, jaw. [45b] głuszyc. Kalejymas, głuszenie. Kałmogaj, kałamashka. Kałpokas v. galvokas. Kalsti v. Kaustiti. Kamuoti, mouju, mavav, dreczyć, meczyć. Kamavymas, dręczenie, mącenie. Kamienis 2. nać. łodyga kartofli. Kanika szarłat. Kanikas kredens wiejski. Kapanoties, dyrdzieć się. Kapinis, siekanina Kapi-nis, mogilny. Kapas 1. nagrobek; kapaj mogiły. Kardas kord /oręż/, odgłos, echo, dźwięk. Kar-’d’aj, dźwięcznie, odgłośnie. Kardinti, zgłaszać. kardintiesi zgłaszać się, jawić się. Kardus dźwięczny, odgłosny; kardumas, dźwięczność. Kajrinti drażnić. Kajrin’ymas drażnienie. Karka, obсас, łopatka. Karkti, k’u,k’aw dyrdzieć się. Karkymas, dyrdzenie. Karkle/a/s v. Kope’t’os. Karksoti, stać nudnie. Karmonas, matełzak w Ewang. 248. Karoblis, korab’. Kar’one/a/, wojna. Karsis, certa ryba Karta/o/klis, flaki książki. /stąd charta lać/; Kartu razem pospołem Kas’a, soszka, Kaś-kis v. Nieżas. Katil’or’us, Katilus, kotlarz /stąd nazwisko Katel/, Katruj, Katrul, Katrur, którydy. Ka’t’ukstis, kocie. Kawajtinti, wlec się. Kawaitineti włóczyć się błąkać się. Kawajtininmas, wleczenie się. Kauksoti, gawronić. Kavkseti, szczekać. Kauksojymas, gawronienie. Kiaukszejimas szczekanie. Kiauksżti, szczekać. Kiaukszimas, szczekanie. K’avkutas, łuska. Kavs’ti, šstu, stąd ika ušav podpilem. Kavśea szłaban. Kauśinti, nu/o/, isdž zgzybialė. Kavtimas, dbanie. K’aus-ti, k’autu k’autav, dbać. Każis, Każis 2. v. Kumelis. Keajoti, tułać się; Keajojimas, tułanie się. Keal’olika, kilkanaście. Keal’olikintas, keal’olikis, kilkanasty Keapszeti, ś’u, bić jak małe dziecko. Ke/a/ptuvas, piec do pieczenia chleba. Keaptuvea, piekarnia. Keapurea, czapka. Kearas, krzew. Kearuoti, krzewić się, Ewang. 68. Keareti, r’u/o/, r’ejav, mamiać czarować; nukeareti, urzekać, omawiać. Kearpeti, nędznić Kearvinti, iść niezgrabnie; kearvineti, chodzić niezgrabnie. Kearvinejimas, chodzenie niezgrabnie. Kearvonas, Karawana. K’eaturis kwadrat. Keatvirtainis, czworokąt, kwadrat. Kebl’aj, niezgrabnie. Keblinti, iść jak niedźwiedź niezgrabnie. Keblineti chodzić niezgrabnie; keblinejimas, chodzenie niezgrabnie. Keblinimas, chod niezgrabny. Kebłoti, isd’ niezgrabnie stąd kebojimas, chod niezgr[abny] Kebtu, niezgrabno. Kebtus, niezgrabny. Keb-soti, siedzieć niezgrabnie. [46a], Kebszeti v. seabszeti, bić jak małe dzieci. Keburoti igrać, /jak np. dziecko rękami, gmizryć. Kedoti, oju/o/ dojav rozrzucać. Kedojimas, rozrzucanie. Ketoti, oju/o/ rozszerzać, rozkładać, machać. Kesti, kea’t’u ketav, pjać, rozszerzać rozporterniać, stąd issikė-tęs, rozłożysty. Ketojimas rozszerz /kład/anie, machanie. Kevealis, tłumacz, włoczęga. Kewealo/u/ti v. Kewełauti, tłuc się. Kewe/a/łojimas, tulanie się, włoczenie się. Kezęti, żu/o/ł pękać; Kezęjimas, pękanie. Kezęti enu/o/, ejau, szkalować; Kezęjimas szkalowanie. Kibala 5, licho /гибель/. Kibek-lis v. kablis. Kibi/u/rkštaviti v. tuoti v Kibi/u/rkšliti, iskryć Ki/u/burkštavimas v. Kibi/u/rkštijimas, iskrzenie. Kibi/u/rkštis, iskra. Kiek, ile; kiekaj, poniekąd; kiekas, ili; kiekibea, ilość, ilość. Kiekierz(u)oti, chwalić się. Kiek/l/olika, kilkanaście. Kiemas, dziedziniec, chata, np. buwaj kiemi, byłem v gościnie. Kiemineti, gościć. Kieminejimas, goszczenie. Kiem’onea, kmiotka, wieśniaczka. Kiem’onis, kmiotek, wieśniak. Kiklikas, kształcik, obojczyk. Kikoti, hojdać. Pakil’a, konew, bukłak. Kil’epas, czekan. Pokilis, uczta, kłotli, dźwigać; kilojimas, dźwiganie. Kiltis, familia. Kimti mustu, mav, chrypieć, krzepnąć; apkimti, ochrypieć, ochrypnąć; ažukimimas, chrypka, ażukimis, ochryply. Kimbti, bu/o/, mo’av, odnasać Modl. 232. Kimbeti v. kabeti, wisieć. Kirbas v. Kajlis, owczynka błam. Kirbinea, zmut np. Kirbinea raktu. Kirkti, krakac. Kisielis, kisielus, kisiel. Kiszka, goleń. Kłajdea, błąd, fałsz Kłajdus, obłędliwy. Kłajdunas, błąkacz, tłumacz. Kłajkus, trwożliwy żałosny, tworzący, Kłajkastis, trwoga. Kłajkinti, tworzyć. Kłasta zwada. Pakłajko, tworżono zostało. Kłausus, v. Kłaużadus, posłuszny n’akłaużada, łajdak, niesposłuszny. Kleabearis, klepadło. Kleabeti ruchać się, byc powolnym. Kleabea(i, ie)nti, st(p)ukać, kołatać. Klejka v. klej-kea, szkapa. Kłesti, ‘t’u, v. kłesteti, ‘t’u gęścieć. Kłestiti biczawać, chłostać (хлестать). Kłest(e)j (y)-mas, zgęszczanie się. Kłestimas, biczowanie. Kłestumas, gęstość (w liściach drzew). Kłestus gęsty np. kłestus łapaj me’d’o, geste lis’cie drzewa. Kliedeti, błądzić w chorobie, mieć maniją, gachować, chodzić błądząc w nocy, stąd kliedejimas błądzenie, manija, gachowanie. Klijas, klej, karuk. Kli-uoti kleić. Klikti, кликать. Klimpti, grząznąć. Klineti, klinować. Klingea, klamka. Klintis 7. skała, opoka. Kripti v. Klipti, pstu, pav. pod. upadać, walić się ubożec. Kliszas, Kliwas, Klivis, klibas, kulawy, krzywonogi. Klivinti klivineti, iść, chodzić kulawo. Klodas, warstwa, pakłodea, prześcieradło. Kłustineti scielać kłustimas, scielanie. Kłotas, kłotinis, słany, słanieć. [46b] Klu-diti terafić zaczepić (gabać). Kludimas trafienie. Kluga, wić. Klukinti, boltać. Klukseti pilwie, kruczec w brzuchu. Klumbea(i, ie)nti, stukać. Klumbinti, klumbineti, iść, chodzić stukając. Khum- 203 pa, klumpinea, klumpuma, mielizna, blocko. Klumpu, grązko. Klumpus, grązki. Klupuris v. Z’upsnis szczubiec, szczypta. Kl’ur kseti, krerać. gearvea klurk’sa, żuraw krera. Kl’utea, Klutis 7. v. Kl’autis 7. przeszkoda, zaczepka, zawada. Kn’agas, wrzaskun. Knajbiti, dłubać. Knajbimas, dłubanie. Knak(p)sojav otistać. Knatas, knot — knaukseti, wrzeszczeć. Kneazeti, gruchotać się. Kneażinti, gruchotać. Kneażejimas gruchotanie się; kneażinimas gruchotanie. Knebo ti, peckac się: knebojimas peckanie się. Kneksejimas v. Kn’auksejimas. Knekšeti v. Kn’avkšeti: Kne(i)binis, kunszt. 2. Kniboti, dłubać. Knibojimas dłubanie. Kniebti, kniembu, arba, bstu, obwisnąć, upadać (cnf. Nimbus). Knebimas obwisnienie, opadanie. Knirkti, k’u(o) skwierczeć. Knisti, knintu arba knitu v. kniteti, tu(o), dokuczać. Knitejimas, knitimas, dokuczanie. Atsiknoti (od knoti), odstać, odłupie się. Kn’okti, krzyczeć, wrzeszczeć. Kn’okimas, krzyczenie, krzyk, wrzask. Kn’oklis krzykała, wrzaskun. Knopa, gryf u podkowy. Knopinti, knopineti, iść, chodzić potykając, pakonpstomis, potykając. Knopsoti, stać niezgrabnie. Kn’ubti, kn’umbu, bav, padać na twarz, obwisnąć. Kn’ubsoti, nalegać. Kn’ubs’t’as, leżący na twarz. Sukn’ugždav, począłem skwierczeć (od kn’ugzti kn’ungzdu). Kn’ugždėti, skwierczeć. Sukn’užav, zgruchotałem się od kn’užti kn’unžu arba Kn’užstu,). Kn’užeti gruchotać się. Kn’užinti, gruchotać. Koloti, lżyć, hańbić (szkalować) Komiti v. Kamuoti, dręczyć, męczyć. Komijimas vel Kamavimas. Kopti, v. lipti. Pe(a)rkoris, od korti, przech farszy. Korinti, korineti, iść, chodzić przech farszy. Kovas v. V’epla gawron. Krajg’oti, matać, krajg’ojimas, matanie. Krajtealea, krobka. Krajtealea pinta, kobiłka. Kraj tis 2. krobia, wyprawa. Krajpintas v. Keasealis, kobiel, kobiałka, kosz. Kras’a, stołek. Kr’avseti, chrząkać. Kr’avkutas, varlu kr’avkutaj zpowietrza massa jak kwaszanina. Krawpas, chropawy, chropowaty. Kr’avsis brzeg morski i kravtis,... Krea jda, kreda, kreta Kreajwokšl(i)n’is, krzywak. Kreap’sea, skrzynka, kreapśis, kosz. Kreasnus, zsiadły, krępy. Kreaseti, krzepnąć. Kre asnumas zsiadłość, krępość. Krifjas, rondo. Krikti, krzyczeć (o kaczce) Krikle, Cyranka. Kriuoti, wahać się. Krilavimas, wahanie się. [47a] Krimslea, chrząstka. Kr’ogas, chrapka. Kr’oguoti, krókti, krokšti, chrapać. Krógavimas krókim as krókštimas, chrapanie. Kr’oglis, chrapkę mający. Kr’okulis, młotek. Kropti, okpić, okpiewać. Krumas, krzew, krzak, kierż, lm. krumaj, chrósniak, knieja, krzewina. Kruminas, chrościna, krzewina. Kruminis, chrościany; Kruminis duntis, trzonowy ząb. Krumplis, kłykieć, przegub u palców. Krumpl’uotas, kłykciaty. Krumslis, gruzel. Kr unas, dychowica, chrapka. Krunuoti, nuoju, kaszlać, dychawicznieć. Krunklis v. Varnas. – Krunkšti, krunkštauti krztusić się, krztunić, chra chać. Kru(o)ntas, brzeg. Kru pti, mpu, upav, koleć, tężeć, stać się niezgrabnym. Krusnis 7. kamionka, kupa kamieni. Krušinis jabłecznik 2. – Kubil’us v. Kubil’or’us bednarz (cnf. wies’ Kabilunaj). Kubris 2. grzbiet kark. Kudra, blocko, muł, szlam. K ujas młot. Stulbis v. kujnas. K ūlimas, trawa przezroczna na wiosnę. Kulipka v. riduolea, kula. Kumpa, obłąk. Kumpti, podupadać. Pakumpti podupadś. Kun’aveajkti, znieważać. Kundea mól Kunigena, Księdzowicz. Kunka, klamra. Kunkulas, wrzątek, bąbe(o)l, bańka na wodzie; kunku luoti, kipiec. Kuntas v. swaras, funt Kuntripčhas, kontrypał, cyna przednia. Kuodis, dzierlatka. Kuoja, płot, płotka. Kuokas, kręgiel, buława. Kuokšta, kosm. kuo, ku, im, czem; Kuo-tuo, czem-tem Kuopa, gmin, pospólstwo, zgiełk, natłok (stąd łac. populus, stąd święto Kupało). Kuopti przątać, czyścić. Kuoras, wieża, baszta. Kuosa, kawka. Kupl’aj, bujnie. Kupumas, bujność. Kupūs, bujny. Kupra garb (stąd nazwisko Kupris). Kupris, garb mający. Kupsta, kupa. Kosm, kopiec. Kupstuoti, burzyć się; Kupstavimas burzenie się. Kurkea, indyczka; Kurkinas, indyk; kurkitis indycze; Kurkitur, gdzieindziej sukuštav, zacząłem szeptać Kusteti, szeptać. Kūstinti, dogryzać, dojadać kąsać. Kutuoti kutczerować, barwić szatę. Kusti, sstu(o), stąd źlewe(a) kusta unt me’d’u, kora przystaje do drzewa. Kutealoti, laskotać, lechtać. K’utinti, iść powoli. Kutriti, kutrinti dokuczać. Kuweti v’u(o) vejaw, wystydzić się, kojać się, pokutować, żałować za grzechy (stąd może lot. Kuwento klasztor). Kuwejimas, wstydzenie się. Kuwekseti, kwilić się. Kunis 2.v. Sarmata, wstyd. [47b] Kwakšeti, kwokać. Kwarasiti batożyć. Kwarma v. tajsituwas, forma. Kwarsinti v. Pikrin tisi, przykryć się. Kwatotisi, porskać śmiechem, śmieć się zbytecznie. Kwearkšlea, kwolzka. Kwe puoti, dyszeć, Kwieslis, przyzywacz zaproszonych. [4.] Vocabularium Lithvanico-Germanicum et germano – lithvanicum... 1730. Halle. Iš F. V. Hako išrašyta daugiau kaip tūkstantis keturi šimtai septyniasdešimt žodžių (60–67 b): Abbejeip, beyderley; Abbejets, beydes; abbe jey, beyder bey adv; 204 Akkies-Wokas, o, Angenlīd; Akkies-Wyzdis, džio, augapfel; auklas móze od auka; Andaj; Ankstybas i Ankstrīwas, Annot wie dort; Antaj, dorten adv. monstr.; Apdangalas, to die Kleidung cnf. toga, lat. ir t. t. Prie kai kurių žodžių pridėtos įvairios pastabos, pvz.; Erytis, cio ein Lamm (Lammazwierż w Ameryce) (61a), Kammara ros Kammer, pro Kambala od kamba, kampas (61b), Prakartas, to, eine Krippe (u nas Prakartis) (63a) ir kt. [5.] Nektóre frazesa polsko-żmudzkie [kai kurios lenkiškos-žemaitiškos frazės]. Tai K. Būgos teigimu ne A. Kašarausko ranka surašyti 34 posakiai (88a – 88b), kuriuos K. Būga paskelbė po kitų išrašų10, pvz.: Kad stroks, tūkart pri Diewa – Gdy twroga, do Boga; Yra tai garbie ant garbiu, turieti ležuwi už dantu – Jest to cnota nad cnotami, trzymać jezyk za zębami; Garbie ysz patjis burnas, atsydouod – Propria laus sordit ir t. t. [6.] Wyrazy Żmudżko-Litewski [žemaitiški-lietuviški žodžiai]. K. Būgos nuomone taip pat ne A. Kašarausko užrašyti, bet į jo rankraščius (89a – 95b) patekę skirtingų pošnekių (žemaitiškos ir aukštaitiškos) kažkieno užrašyti žodžiai. K. Būga juos iš eilės paskelbė, pridėjęs numerius (iš viso 248)11. Štai keletas pavyzdžių iš pradžios (98a): Inumis – Kumpnikas, Gasznus – puykus, Pakažnas – walnias, Skanu – gardu, Wins szuka – vienas puncziosi, Pakojes sukabinti – abudu supunczioti, Saykint – wiest prisiegon, Preykżus – Užkuris ir t. t. Taigi A. Kašarauskas yra daręs žodžių išrašus iš įvairių šaltinių ir kai ką [5, 6] iš kitų gavęs. Spėjama, kad jo iniciatyva buvo kažkieno nurãšytas J. Pabrėžos veíkalo „Taislius auguminis“ vardynas, kurį jis paskui yra turėjęs savo rankose12. A. Kašarausko žodžių sąrašai ir visas jo rankraštis „Litvanica“ yra gausus ir įvairus medžiagos lobynas, kurį pravartu dar kartą atidžiai peržiūrėti ir viską, kas per neapsižiūrėjimą buvo praleista, išrašyti. A. Kašarauskas, kaip pats sako straipsnyje apie lietuvių kalbos žodynus, neketino imtis leksikografinio darbo, lietuvių liaudies kalbos žodyno rengimo, o pasitenkino žodžių išrašinėjimu iš įvairių šaltinių, žodžių rinkinių sudarymu, kurie jam galėjo būti pravartūs, rašant apie lietuvių kalbą, ir kurie buvo prieinami jo draugams bei pažįstamiems. Vis dėlto mūsų laikus pasiekė žinia, kad A. Kašarauskas pasireiškė kaip rusų – lietuvių kalbos žodyno sudarytojas. Apie šį jo darbą buvo rašoma spaudoje. Antai „Tėvynės sarge“ (1896 m. II sąs., p. 21–22) Vaižgantas kreipėsi į visuomenę, ieškodamas A. Kašarausko rusų-lietuvių kalbos žodyno: [21] „Kamę yr „Maskoliškai-Lietuviškas žodynas“ kunigo Ambr. Kossarzėvskio? Vyskupo Motiejaus laiką Žemaičiuose galėtumem prilyginti prie Adomo Mickevyčės laiko Vilniuje; kaip čė teip te apsireiškė didelis literaturiškas judėjimas. Dvasiški ir svietiški žemaičiai rankčiomis mokinos ir rašė. Daug jų veikalų atspausdinta, 10 „Tauta ir žodis“, kn. I, p. 367–368. 11 Ten pat p. 368–371. 12 Apie tai painformavo Lietuvos TSR Valstybinės respublikinės bibliotekos rankraštyno vedėjas S. Skrodenis, remdamasis vienu ten esančiu rankraščiu (PR 136). 205 da daug pasilieka, kažin kame, o juk metas jiems išvysti saulės šviesą. Štai girdžiu, jog garsus mokytas vyras, sąnarius Archeologiškos Draugystės kunigas Ambražiejus Kossarževskis arba, kaip žemaičei ištaria — [22] Kašarauskas (1822—1880), kurio rankraščių keletas tomų randas Kauno seminarijos knygyne, turėjęs parašęs maskoliškai-lietuvišką žodyną lyg žodžio (pastarojo) „ogonščiki“. Po ištrėmimo jo iš Varnių, kame buvo Moderatoriumi Rokytų klioštoriuje, 1863 m. į Siberiją, jo knygynas kliuvęs gentims Pavandenio parakvijoje; jie užlaikę klebonijoje, kame tas žodynas buvęs da 1883 [?] metūse, o prapułęs tarp 1872—1883 metų. Pas ką atsirastų, prašome pristatyti par rankas ar tiesei į „Tėvynės sargo“ redystę, kuri rodžei igys jį“. Kiek vėliau apie šį ir kitus žodynus buvo teiraujamasi lietuviškoje amerikinėje spaudoje: „Kur lietuviszki žodynai? Isz žodynų lietuviszkos kalbos iszėjo tiktai Nesselmano, Kurszaiczio ir Miežinio; svarbus žodynas Juszkewycziaus vis dar spausdinasi Petrapilėje. Bet kur kiti? Zinoma jukgi, kad Dijonizas Poszka paliko žemaitiszkai-lietuviszką žodyną, parašyta iki litari P. Paliko teipgi Pocker (žodynus: lietuviszkai-lenkiszką ir lenkiszkai-lietuviszką), Kajetonas Niezabitowskis (lietuwiszkai-lenkiszką), kun. Sutkeviczius, L. Ivinskas (žemaitiszkai-lietuviszką), Simonas Staneviczius (žemaitisz-kai-lenkiszką), kun. Kosarzauckas ir M. Akelaitis (tas du: lenkiszkai- lietuviszką ir sulvgintinį lietuviszką). Raszo, kaip girdėti, lietuviszką žodyną p. P. Kriaucziunas. Apart tų didelių žodynų, kiek gi atrasime mažų žodynėlių, kuriuos rašė ir raszo del savęs kiekvienas mylėtojas lietuviszkos kalbos. Bet kur jie...? Kun. Kosarzaucko maskoliszkai-lietuviszkas žodynas dar 1883 m. buvęs Pavandenio parapijoje pas gimines, bet dingo. Dijonizo Poszkos žodyną 1858 m. turėjo pas savę Vincas Bialozor. Akelaičio žodynai prapuolė Paryžiuje. Gal juos laiko Želmens draugystė? Kun. Sutkevicžiaus lietuviszkai-lenkiszkas „žodini̇kas“ guli badai Vilniaus visatiniame knygyne. O kur kiti? Reiktų mums juos visus sujieszkoti.“13 A. Kašarausko žodynas per spaudą buvo ieškomas ir vėliau14, bet iki šiol jo nepasisekė rasti. Tad šiandien sunku apie jį ką nors tikra pasakyti. Tik spėlioti galima, kuriam tikslui A. Kašarauskas sudarinėjo rusų-lietuvių kalbų žodyną, kai pats rašė, kad pirmiausia reikalingas lietuvių-lenkų žodynas. XIX a. pirmoje pusėje madingi buvo lenkų-lietuvių ir atvirkštiniai žodynai, o rusų kalba lietuvių leksikografijoje buvo dar naujas reiškinys. Vienas iš pirmųjų apie rusų kalbos įvedimą į sudarinėjamą lietuvių kalbos žodyną galvojo Kazanės universiteto klasikinių kalbų katedros profesorius A. Ugianskis (1816—1870), tardamas, kad lietuviai ir lenkai pakankamai moka rusiškai, kad rusams lenkiški atitikmenys svetimi ir kad lietuviškas-rusiškas žodynas galėtų būti išleistas valdžios lėšomis15. Galima manyti, kad A. Kašarauskas, būdamas plačių interesų ir erudicijos žmogus, dalyvaudamas rusų Vilniaus archeologinės komisijos ir Kauno statistikos komiteto darbe, rašydamas rusų spaudai botanikos ir kitais klausimais, mokėdamas lenkų, vokiečių ir 13 „Tėvynė“, 1898, p. 250. 14 Žr. „Žinyčia“, 1901, Nr. 1, p. 154. 15 „Tauta ir žodis“, kn. VII, Kaunas, 1931, p. 330. 206 prancūzų kalbas, turėjo gerai pramokti ir rusiškai. Tam tikslui jam ir kitiems lietuviams inteligentams turėjo praverti rusų-lietuvių kalbų žodynas. Žodynas turėjo būti verstinis, nes tokį žodyną, pasiėmus pagrindu kokį nors rusų kalbos žodyną, galima lengviausiai ir greičiausiai sudaryti. Neturint rankraščio ir neradus kitų duomenų, neįmanoma ką nors pasakyti apie rusiškosios žodyno dalies šaltinį. Kad A. Kašarauskas domėjosi kitų kalbų žodynais ir jų ieškojo, matyti iš vieno L. Ivinskio 1860. III. 15 d. laiško nežinomam asmeniui, kuris prašomas parūpinti „genialiam lyginamosios žemaičių kalbos tyrinėtojui“ A. Kašarauskui kitų kalbų žodynų.16 Lietuviškai žodyno daliai A. Kašarauskas galėjo panaudoti iš įvairių šaltinių išrašytus bei iš liaudies kalbos užfiksuotus žodžius. Tam, tur būt, iš dalies ir tarnavo jo lietuviškų žodžių sąrašai. Gal A. Kašarauskas, rengdamas rusų-lietuvių kalbų žodyną, turėjo prieš akis ir mokslo interesus. Jis plačiai rašė lenkų spaudoje apie lietuvių kalbos reikšmę lyginamajai istorinei kalbotyrai, iš S. Mikuckio, į kurį jis dėjo dideles viltis kaip į lietuvių kalbos žodyno sudarytoją, turėjo žinoti, kad ir rusų kalbininkai I. Sereznevskis, F. Fortunatovas, J. Šachmatovas ir kt. domisi lietuvių kalba ir laukia žodyno, iš kurio galėtų susipažinti su lietuvių kalba. Ir tai A. Kašarauską galėjo skatinti sudaryti rusų-lietuvių kalbos žodyną, kurio rankraštis baigesis žodžiu „ogonsčiki“. Rusų-lietuvių kalbų žodyno rankraštis yra vienintelis žinomas A. Kašarausko pradėtas sudarinėti žodynas. Kaip žodynininkas jis turėjo progos ir daugiau pasireikšti, nes Vilniaus knygininkas ir leidėjas Zavadskis siūlęs jam parengti sutrumpintą Bobrovskio lotynišką-lenkišką žodyną. S. Kašarauskas, atsidavęs gamtos mokslams, nuo to pelningo darbo atsisakęs.17 Be minėtų leksikografinių darbų (žodžių sąrašų, rusų-lietuvių kalbos žodyno), A. Kašarauskas pasireiškė kaip lietuvių leksikografijos istorikas, parašęs mūsų cituotą straipsnį apie lietuvių kalbos žodynus, kuriame labai trumpai paminėti beveik visi svarbiausi mūsų žodynininkai nuo XVII a. pradžios iki XIX a. galo. Domėdamasis kalbotyra, sekdamas lingvistinę ir kitokią spaudą, bendraudamas su ano meto filologais, veikėjais ir kitais šviesuoliais (M. Valančiumi, M. Akelaičiu, L. Ivinskiu, K. Daukša, S. Mikuckiu ir kitais18) Kašarauskas turėjo žinių, kas padaryta ir daroma lietuvių leksikografijoje. Straipsnio pradžioje išvardinti Lietuvos leksikografai, būtent: S. Daukantas, K. Nezabitauskas, J. Juška (Juškevičius), A. Ugianskis, M. Akelaitis (Akelevičius), L. Ivinskis, K. Daukša, M. Miežinis (Miežitavičius), S. Prialgauskas, A. Juška (Juškevičius); pats pirmasis žodynininkas K. Širvydas ir neseniai mirę S. Stanevičius, D. Poška (Paškevičius), D. Sutkevičius ir J. Pabrėža (kaip botanikos žodžių rinkėjas). Iš mūsų literatūroje minėtų bei minimų veikėjų, norėjusių bei mėginusių dirbti leksikografinį darbą, nieko nekalbama apie A. Butkevičių, L. Uvainį, J. Platerį ir kitus, kurių leksikografinė veikla bus buvusi nežymi arba platesnio garso nesukėlusi A. Kašarausko laikais. 16 „Tauta ir žodis“, kn. VII, Kaunas, 1931, p. 342. 17 Prof. A. Dambrauskas, Kun. Ambroziejus Kašarauskas (1821–1882). – „Tauta ir žodis“, kn. III, Kaunas, 1925, p. 234. 18 Plg. „Tauta ir žodis“, kn. III, p. 234. 207. Iš Rytprūsių žodynininkų A. Kašarauskas straipsnio gale mini Haką, Ruigį, Milkų ir Neselmaną. Pirmieji du pateikę tik nedidelę leksikos dalį, santrauką, o Neselmanas sudaręs gana didelį žodžių rinkinį, tačiau neapimantį nė pusės lietuvių kalbos turtų. Nieko nekalbama apie Rytprūsių rankraštinius lietuvių-vokiečių ir atvirkštinius žodynus, ypač apie išsiskiriantį liaudies kalbos bei tautosakos turtais J. Bradovskio dviejų dalių žodyną, kuris minimas spausdintuose Milkaus ir Neselmano žodynuose. Nors palyginti su kitais šaltiniais, mininčiais lietuvių kalbos žodynus, A. Kašarauskas beveik nieko nauja nepaskelbė, tačiau pats žymiausių mūsų leksikografų paminėjimas ir trumpos pastabos apie kai kuriuos žodynus yra vertos dėmesio, tyrinėjant lietuvių leksikografijos istoriją. Susipažinus su A. Kašarausko veikla lietuvių leksikografijos srityje, galima padaryti šias išvadas. A. Kašarauskas nepaliko didelių leksikografinių darbų, žodynų, kurie būtų labai reikšmingi lietuvių leksikografijai. Kaip svarbiausi darbai buvo paminėti žodžių sąrašai, bandymas sudaryti lietuvių-rusų kalbų žodyną ir pastabos apie lietuvių kalbos žodynus. Vis dėlto, turint galvoje ano meto lietuvių leksikografijos padėtį, nedidelį būrį žodynininkų ir sunkias jų darbo sąlygas, A. Kašarausko leksikografinė veikla darosi daug reikšmingesnė, nekaip iš pradžios atrodo. A. Kašarauskas į lietuvių leksikografiją įnešė naujų idėjų bei sumanymų, kurie, kad ir liko nerealizuoti, palaikė ir stiprino pastangas turtinti lietuvių leksikografiją naujais darbais. Tai liaudies kalbos žodyno idėjos propagavimas, asmenvardžių, vietovardžių ir terminų žodynų sudarymo reikalo kėlimas. A. Kašarauskas palaikė, gilino ir vystė leksikografinį sąjūdį, kuris ėmė reikštis Lietuvoje nuo XIX a. pradžios ir kurio pagrindinis uždavinys buvo parengti įvairių lietuvių kalbos žodynų, turėjusių tarnauti lietuvių kalbai mokytis, literatūrinei kalbai tobulinti ir lietuviškai literatūrai kurti. Jis matė, kad žodynų rengimo darbas eina labai lėtai, kad jėgos negausios ir išblaškytos, tai stengėsi palaikyti leksikografinį darbą, telkti jėgas ir skatinti kitus bendromis jėgomis parengti didelį lietuvių kalbos žodyną. A. Kašarauskas surinko iš įvairių šaltinių nemažą medžiagos, kuri praturtino K. Būgos, didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ ir kitas kartotekas ir dabar panaudojama leksikografijos tikslams. Ypač vertingi yra jo išrašai iš K. Daukšos ir J. Jumskio žodynų ir iš liaudies kalbos užrašyti žodžiai, kurių galima rasti visame A. Kašarausko „Litvanikos“ tekste. Išrašai iš minėtų žodynų yra realūs ir tikri liudininkai, iš kurių mes galime susidaryti bent šiokį tokį vaizdą apie dingusius ir iki šiol nesurastus žodynus. A. Kašarauskas išvardijo bei paliudijo, kokie buvo jam žinomi žodynininkai, ir tuo bent kiek prisidėjo prie lietuvių leksikografijos istorijos duomenų rinkimo, fiksavimo ir perteikimo būsimoms kartoms. Visa tai įpareigoja ir patį A. Kašarauską įrašyti į lietuvių leksikografijos istoriją kaip vieną negausių XIX a. šviesuolių, kurie į gimtosios kalbos žodyną ir gramatiką žiūrėjo kaip į tautos gyvatos kertinius akmenis. 208