Gervėčių tarmės frazeologizmai

LEKSIKOS TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA GERVĖČIŲ TARMĖS FRAZEOLOGIZMAI J. LIPSKIENĖ Gervėčių miestelis ir gretimi kaimai (Gaigaliai, Galčiūnai, Girios, Gėliūnai, Gudinykai, Knyštuškės, Miciūnai, Milcėjos, Mėckos, Pelegrinda, Pėtrikai, Rimdžiūnai) — tai viena lietuviškų salų Baltarusijos respublikoje. Šioje saloje kalbama rytų dzūkų tarme. Gervėčių apylinkių tarmė dar nėra visapusiškai tyrinėta ir aprašyta, nors ja yra domėjęsi ar tebesidomi nemaža kalbininkų, jų tarpe ir žinomų kitų tautų mokslininkų1. Iki šiol daugiau buvo kreiptas dėmesys į šios tarmės fonetines bei gramatines ypatybes, padedančias geriau išryškinti jos vietą kitų lietuvių kalbos tarmių tarpe. Gervėčių tarmės leksika ir ypač frazeologizmais, galima sakyti, dar nesidomėta. Iš tikrųjų frazeologizmai taip pat labai svarbūs tarmės ir jos leksikos tyrinėjimams, nes juk neretai tik juose išsaugomi žodžiai, nebevartojami pagrindine savo reikšme. Be to, frazeologizmai, būdami pastovesni junginiai, kaip ir tautosaka (dainos, patarlės, priežodžiai), eidami iš kartos į kartą, dažnai išsaugo ir retas tarmės morfologines ypatybes. P. Arumos pateiktuose Gervėčių tekstuose yra tik tokie daugiausia vienos dainelės palyginimai: tai· ma· akə·lės ka.b žerkolė·lei „labai gražios, spindinčios“; tai· ma· aušelės ka.p trūbė·lės „labai geros, didelės“; tai· ma· ragė·lei ka.b i·la·lės „labai smailūs“; tai· ma· paustė·les ka.b adate·lės „labai smailios“; tai· ma· kojelės ka.p tšėbatė·lei „labai dailios“; tai·ma·vuodegė·le ka.p šluotėle „labai kupli, didelė“ (Aruma L.M. p. 9). Kitose dainose bei pasakose yra dar tokie frazeologizmai, pvz.: abrin·ko džiė·du ka.p pə·nu, ē· b·əbu ka.p pə·nu „labai gražiai aprengė, išpuošė“ (Aruma L.M. p. 15). da. ka.s ai·s pro· man’ — ašarėlēm apsilė·s „pravirks“ (Aruma L.M. p.8). Taip pat du pastovūs vertimai: ka.p kar’tas „kaip tik“ (Aruma L.M. p. 13) (plg. brus. как раз); un ga·lo „pagaliau, galų gale“ (Aruma, L. M. p.14) (plg. rus. наконец). E. Volterio pateiktuose iš Gervėčių tekstuose užrašyti šie pastovūs žodžių junginiai: Dūmais traktaruoja (vaišina), kačėrga vītójau „mušiau“ (Volteris L. Chr. p. 397); žālijas medžjas, juodos viūgos, nēt šakėlės lūnīksta „labai daug“ (Volteris L. Chr. p. 400); Pririšau žirgų paū žalijų grūšių, pririnkau panu, kap sāvo dūšju „labai gražią“ (Volteris L. Chr. p. 398). 1 Plg. Э. Вольтер, Литовская Хрестоматия, Санктпетербург, 1904, т.2, р. 396—402 (Toliau — Volteris L. Chr.); P. Arumaa, Litauische Mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend, Dorpat, 1931, p. 7—18 (Toliau — Aruma L. M.); E. Fraenkel, Apie Vilniaus krašto lietuviškų tarmių ypatybes. — Lietuvių Tauta, Vilnius, 1936, kn. 5, p. 256—262. 111 P. Arumos ir E. Volterio užrašyti pastovūs žodžių junginiai, suprantama, neduoda pilnesnio Gervėčių tarmės frazeologizmų vaizdo, todėl šiuo straipsniu norima kiek plačiau su jais supažindinti2. Kalbant apie Gervėčių tarmės frazeologizmų leksinę sandarą, galima pasakyti, kad daugumas jų siejasi ne tik su kitų lietuvių kalbos tarmių, bet neretai ir su kitų kalbų frazeologizmais, nes jų branduolį dažniausiai sudaro tos pačios leksinės reikšmės žodžiai: akys, ausys, dantys, galva, liežuvis, nosis, rankos, širdis ir t.t. Tad Gervėčių tarmės frazeologizmas galvą nukarti „nusiminti“ kitose kalbose turi šiuos atitikmenis: lat. nokārt galvu, rus. повесить голову, lenk. opuścić głowę, vok. den Kopf hängen lassen, angl. hang down one's head, pranc. baisser la tête; ranką ranką praūdo „vienas kitą palaiko, užstoja, vienas kitam padeda“: lat. roka roku mazgā, rus. рука руку моет, lenk. ręka rękę myje, vok. eine Hand wäscht die andere; širdį išėsti „iškaudinti“: lat. sirdi graužt, rus. грызть (точить) сердце, vok. sich das Herz schwer machen, angl. break somebody’s heart; dantis šiepyti „juoktis, šypsotis“: lat. zobus rādīt, rus. скалить зубы, lenk. pokazać zęby, vok. die Zähne zeigen ir t.t. „Šioji frazeologija šnekamojoje liaudies kalboje yra bene plačiausiai vartojama, nes šios rūšies frazeologiniai žodžių junginiai turi lengviausiai iššifruojamą perkeltinę prasmę ir drauge yra labai vaizdingi“3. Šalia frazeologizmų, sudarytų su kitose tarmėse žinomais žodžiais, Gervėčių apylinkėse vartojama nemaža pastovių posakių, kurių vienas, rečiau — du komponentai yra šiai tarmei būdingi žodžiai. a) daiktavardis: an pačios spūrgos (pumpuro) ažlipti; (ažsigeidė) kap būba sunkėnė (nešėja); kap medžias (miškas); kap šepetynas (šepetys); per smūrgaini smūrglas (snuki) gauti; kap plōstais (dideliais gabalais) veršti; rakštis (karstas) regėti; skālsinykas, (aitvaras?) ataneša; skiedos (skiedros) lāksto; saldumōs (saldaus) ir gardumōs (gardaus) matyti; skystumōs (proto) galvōj turėti; šiltis (šiluma) kaulų nelāužia; b) būdvardis: krikštytine (krikšto) duktė; medinōja (miškinė) ožka; lig šōnų šlapiānkas (šlapias); c) veiksmažodis: akis apstūmti (apdumti); būza sriaubti (srėbti); burnā susimainė (pasikeitė); kriōkščia (knarkia) kap gyvulys; kap vainiką vyti (pinti); kojas aždirti (užversti); eglūtė pririnkti (papuošti); palėidus blūsą užvysi (pamatysi); per duoną duonos veizdėti (ieškoti); kap vėlnias prikliūvo (prisikabino, pristojo); per gaižio žangsnį pribūti (pailgėti); rankom masnōti (purtyti, kratyti); galvōn prieidīti (ateiti); iš proto išsikraustyti (išsikraustyti); liežuvius raznešdīti (išnešioti); smertis paeido (ateina, artinasi); žydai pavažiūodo (atvažiuoja); iš skūros griūti (virsti); akysa prisidavinėti (vaidensis, rodytis); d) dalyvis: kelias atklōtas (atviras, laisvas); kap trūbā sušlije (susiviję); e) veiksmažodis ir daiktavardis, rečiau veiksmažodis ir būdvardis ar dalyvis: pėnčius (kulnus) apsivōti (apsidaužyti); kap apušės lākštas (lapas) lāpsi (vir- 2 Straipsnyje pateikiami frazeologizmai daugiausia užrašyti autorės 1970 m. dialektologinės ekspedicijos metu. Jie dar papildyti iš K. Aleksyno ir A. Dzetavečkaitės, K. Grigo, A. Juškos, L. Saukos ir R. Šliogerytės, N. Vėliaus užrašytų tautosakos rinkinių, esančių Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos rankraštyne. 3 B. Kalinauskas, Natūralinė ir konvencionalinė Žemaitės raštų kalbos frazeologija. — VVPI Mokslo darbai, Vilnius, 1960, t. 11, p. 120. 112 pa, dreba); niùnią (nosì) nuniáukti (nuleisti); rakštis paskum tąsosi (velkasi); spirginiai (lašiniai) aukštai kāro (kabo); (krūta) (dirba) kaip juodąsiai (juodasis) veršis (jautis); (krūta) kap ga išas (tinginys, padvėsėlis); kap virvė pavijóta (suvyta) vijasi (visur praeina). Kaip kitų tarmių, taip ir Gervėčių tarmės frazeologizmai ne visi vienodo senumo. Archaiškiausiais veikiausiai, laikytini tie, kurie padaryti su žodžiais, reiškiančiais svarbiausias žmogaus kūno dalis, pvz.: akįs plėšti „prieštarauti, ginčytis“; burną praverti „imti kalbėti“; dantį griežti „pykti“; galvą imtis „jaudintis, rūpintis“; kojas pakratyti „mirti“; liežuviu loti „daug kalbėti“; nosį kišti „lįsti kur nereikia“; rankas laužyti „sielotis, graužtis“; širdį sugrąžinti „įgristi, įkyrėti ir t.t. Tokie frazeologizmai vartojami beveik visose lietuvių tarmėse. Tur būt, vieną kitą jų rastume ir senesniuose raštuose, o tai irgi liudija apie senumą. Prie senesniųjų veikiausiai priskirtini ir tie pastovūs žodžių junginiai, kurie susiję su senaisiais tarmės ploto papročiais, pvz.: ažgavėti an linų ūgio (paprotys per Užgavėnes supis kuo aukščiausiai, kad linai ilgi augtų); dantis plauti nog mėsos „pelenų dienoje užsigavint gerti degtinę“; der̃liaus kiaušinis „kiaušinis, įkeptas į bandelę, su kuria per jurgines apeinami laukai“. Naujesni, gal būt, yra tie pastovūs posakiai, kurie atsiradę, sutrumpėjus priežodžiams bei patarlėms, pvz.: nevýk dievo médin (plg. tarmės patarlė: Nevýk dievo médin su rančia, ba nesupra[s]ysi ir su pyragù), arba: Médy áugo (plg. tarmės priežodį: Medý gimęs, medý áugęs). Tačiau čia galėjo vykti ir atvirkštinis procesas — frazeologizmas, kaip pastovus vienetas, galėjo anksčiau atsirasti ir tik vėliau įaugti į priežodžio ar patarlės kontekstą. Nelabai senais tarmės frazeologizmais gal reikia laikyti vietinės reikšmės pastovius žodžių junginius, kurie daugiausia paplitę tik Gervėčių apylinkėje, pvz.: (pasisancūjo) kap Šūtai cerkvėj (Palyginamasis frazeologizmas, kilęs iš pasakojimo, kaip vietinis gyventojas, pavarde Šuta, nuėjęs į cerkvę ir ten netikėtai prisirinkęs pinigų). Arba: (bus) kap Šūtai su džėgoriu (Posakis kildinamas iš pasakojimo, kaip tas pats Šuta, radęs laikrodį, išsigandęs, kad jis tiksi, ir numetęs, manydamas velnią esant). Tarmėje taip pat pasitaiko frazeologizmų veikiausiai sudarytų su naujesniais žodžiais, atėjusiais iš literatūrinės kalbos, pvz.: ar vestùvėsna prašyti atėjai (tarmei būdinga veseilia), liežuvius dirbti (tarmei būdinga krutėti), kai vieną dieną (tarmėje vartojama kap), už pečių stovėti (tarmei labiau būdingas prielinksnis až). Taip pat, greičiausiai, nebūdingos tarmei, iš knygų atėjusios ir tokios konstrukcijos, kaip: į mėles pánčius pakliūti; į šalis išsimėtyti; į trūbą susisūkti ir kt.. Nors frazeologizmai pasižymi pastovumu, o dauguma jų ir senumu, vis dėlto, kai kurie, kaip ir atskiri žodžiai, ilgainiui gali kisti: vieni dėl naujų socialinių ir ekonominių sąlygų, kiti dėl kitų priežasčių. Vietoj kurio nors senesnio frazeologizmo tarmėje gali atsirasti naujas frazeologizmas arba paprastas žodžių junginys, kuris išstumia senąjį4. Pavyzdžiui, prieš oro atmainą matomas uodų „šokis“ (sukimasis ratu aukštyn, žemyn) Gervėčių tarmėje nusakomas frazeologizmu aguoną grūda. Pastebėta, kad dabar daugumas tarmės atstovų jau vartoja žodžių junginį be pirmojo komponento aguona, pvz.: uodai grūda. Galimas daiktas, kad ilgainiui šis posakis galutinai neteks 4 Plg. dar Фразеологический словарь русского языка, Москва, 1967, p. 19. 8. Leksikos tyrinėjimai 113 pirmojo komponento, nustojęs buvęs frazeologizmu ir bus pakeistas paprastu žodžių junginiu uodai grūda. Lyginant šį frazeologizmą su kitų tarmių tokios pat reikšmės pastoviais vaizdingais žodžių posakiais (čiūlkinį grūda, grūce grūda ir kt.), neatrodo, kad pasakymas aguoną grūda būtų naujas, dabartiniu metu tarmėje atsirandantis frazeologizmas. Pagaliau ir pats veiksmažodis grūda (kontekste uodai grūda), paprastai reikalaująs galininko linksnio, leidžia manyti kadaise čia buvus daiktavardį. Pasitaiko šioje tarmėje atvejų, kai susiaurėja kurio nors frazeologizmo tos pačios reikšmės vartojimo laukas. Pavyzdžiui, daugeliui tarmių žinomo pasakymo kūlius versti (reikšme „verstis per galvą“ žaidynių metu) Gervėčių tarmė iki šių dienų turėjo išlaikiusi ir kitą, paprotinį, jo pavartojimo atvejį: baigus pjauti rugius, dar buvo verčiamasi per galvą tam, kad kitais metais rugiai būtų geri, „iš dirvos virstų“. Jei, kalbant apie žaidimą, frazeologizmas kūlius versti tarmėje bus dar ilgai vartojamas, tai antruoju atveju, kuris susijęs su rugių pjūties pabaigtuvėmis, jis tikriausiai išnyks, nes pats paprotys dabar yra beveik išnykęs. Nuodugniai neištyrinėjus visų tarmės frazeologizmų, sunku spręsti, kurie jų greičiau išnyks. Gal galima būtų teigti, kad tokie pastovūs pasakymai, kaip jau minėtieji: ažgavėti an linų įgio; dantis plauti nog mėsos; derliaus kiaušinis netrukus bus pamiršti ir po kurio laiko išnyks, nes baigia nykti ir juos pagimdžiusios papročių tradicijos. Tokio likimo veikiausiai susilauks beveik visi paprotinės kilmės frazeologizmai, kurių šiose apylinkėse ypač daug. Kaip kitose lietuvių tarmėse, taip ir Gervėčių tarmėje yra nemaža sinoniminių frazeologizmų. Kitų tarmių medžiaga rodo, kad frazeologizmai, apibūdinantys maždaug tokį pat gamtos reiškinį ar vienodesnį veiksmą, dažniausiai toje pačioje tarmėje ar tam tikrame tarmių plote beveik neturi sinonimų. Jie yra paplitę dėsningais arealais. Pavyzdžiui, minėtasis frazeologizmas aguoną grūsti atskirose tarmėse turi palyginti dėsningai vartojamus tokius sinonimus: čiūlkinį grūsti; grūce grūsti; mažalą gróti (šokti); mažalojų gróti (šokti); pipirus trinti, sviestą mušti ir kt. Tačiau Gervėčių tarmėje pastebėta, kad tas pats arba panašus reiškinys ar veiksmas dažnai nusakomas atskirais sinonimais ar to paties frazeologizmo variantais, pvz.: snigimas labai didelėmis snaigėmis, šlabdriba šioje tarmėje apibūdinamas: kap plóštais (vištom, vyžais) drėbia (verčia, sniega); plóštais (žvaigždėm) krinta (verčia, sniega). Įdomu, kad pasakymas kap vištom sniega plačiau sutinkamas vakarinių dzūkų tarmėje apie Alovę, Daugus, Kalesnykus, Punią ir Valkininkus. Reikia pasakyti, kad Gervėčiuose turima ir daugiau frazeologizmų, kurie bendri su vakarų dzūkais, bet ne su artimesnėmis rytų aukštaičių ar rytų dzūkų tarmėmis. Tarmėje taip pat neretai vartojami frazeologizmų variantai, kurių skirtingieji komponentai stilistiniu atžvilgiu yra giminingi5, pvz.: ašaras braukti — ašaras lėti; kojas aždirti — kojas pakratyti; liežuviu málti — liežuviu lóti. Tų žodžių junginių poros pakeičia šiuos veiksmažodžius: verkti, mirti, daug kalbėti. Šiuose frazeologizmuose kintamieji komponentai (veiksmažodžiai), būdami laisvame kontekste, nėra sinonimai ir vienas kito pakeisti negali, tačiau frazeologizmui jie suteikia labai artimą, netgi tą patį stilistinį atspalvį. Tas pasakytina ir apie tokius žodžių junginius, kaip: kãklą láužti — sprándą láužti; per akis ažšvilinti — per lūpas ažšvilinti. Tik čia kintamieji komponentai žymi objektą. 5 Plg. Н. А. Кирсанова, О некоторых семантических признаках фразеологических единиц. — Проблемы фразеологии, Москва, 1964, р. 97. 114 Tarp frazeologizmų variantų rečiau pasitaiko tokių, kurių skirtingieji komponentai stilistiniu atžvilgiu nėra giminingi ir vieni jų yra neutralūs, o kiti turi menkinamą, niekinamą atspalvį6, plg.: kap gaidys — kap glinda „labai mažas“; (prilipo) kap lākštas — (prilipo) kap spirā „įkyriai prikibo, prisikabino“. Gervėčių apylinkių frazeologizmų struktūra labai įvairi, tačiau ji panaši į kitų lietuvių kalbos tarmių frazeologizmų struktūrą. Turtingiausią ir gausiausią grupę sudaro pastovūs žodžių junginiai, susidedantys iš linksniuojamojo žodžio ir veiksmažodžio. Vienu atveju linksniuojamąjį žodį veiksmažodis valdo tiesiogiai, kitu atveju — per prielinksnį. Daugiausia šios grupės frazeologizmus sudaro daiktavardis, vienas arba su prielinksniu, ir veiksmažodis, pvz.: akis pamėsti „apakti“; kojas judinti „dirbti, nesėdėti“; nagùs kišti „liesti, imti“; ratùs patėpti „duoti kyšį“; an akių mesti „prikaišioti“; pro gómuri pravaryti „pragerti“. Pastovūs posakiai, susidedantys iš kitų linksniuojamųjų žodžių (būdvardžių, skaitvardžių, įvardžių) arba kartais prieveiksmių ir veiksmažodžių tarmėje randami palyginti retai, pvz.: storãi vaikščioti „būti nėščiai“; ilgas rankàs turėti „būti vagimi“; dviejų būti „būti vedusiam, ištekėjusiai“; atgalion veršti „pykinti, norėti vemti“; baisù pažiūrėti „labai daug“; sā galva vēsti „pačiam tvarkytis, vadovauti“. Nemaža pastovių žodžių junginių yra sudaryta iš dviejų daiktavardžių, kurie santykiauja vienas su kitu kaip nederinamasis pažyminys su pažymimuoju žodžiu, pvz.: dievo rasa „silpnas, menkas valgis“; kàtino ašara „labai mažai“; svieto liežiuviai „apkalbos, plepalai“. Tokios pat darybos ir sudėtiniai terminai, kurių komponentų tiesioginė reikšmė gana dažnai yra taip pat išnykusi ir jais nusakoma įvairūs pavadinimai, pvz.: meškos šonai „toks miško augalas“; velnio barzda „smulkių paparčių juodos šaknys, verdamos nuo išgąsčio“. Esama ir tokių frazeologizmų, kurie sudaryti iš daiktavardžio ir dalyvio, gal rečiau iš daiktavardžio ir būdvardžio, pvz.: kirvis animesta (sakoma apie neskaną sriubą); kėlias atklotas „ką nori gali pasirinkti“; mažos dienos „vaikystė“; senà uodega „senas žmogus“; medinis bučys „karkvabalis“. Pasitaiko vienas kitas frazeologizmas, sudarytas iš daiktavardžio ir skaitvardžio ar įvardžio, pvz.: vienù kvapù „be atsikvėpimo, vienu trūkiu“; gālas jų „tiek to“. Taip pat yra pastovių vaizdingų žodžių junginių, prasidedančių įvairiais nesavarankiškais žodžiais (prielinksniais, jungtukais, neigiamosiomis ar palyginamosiomis dalelytėmis) ir turinčių tik vieną savarankišką žodį, dažniausiai daiktavardį, pvz.: po vežimu „neščia“; nė gurūčio „visai nieko nėra“; ne tas galvōj „ne tas rūpi“; nors ažsidaužk „ką nori daryk“; tik ašaros „labai nedaug“. Palyginamieji tarmės frazeologizmai, kurie vaizdingai išryškina žmonių nuotaikas ar daiktų bei aplinkos reiškinių ypatybes, daugiausia prasideda palyginamuoju žodeliu kap, rečiau slavišku loč, koč, kot, o sudėtinė jų dalimi dažniausiai yra daiktavardžio vienaskaitos vardininkas, rečiau dalyvis, kartais prieveiksmis, arba įvairios veiksmažodžio formos, pvz.: kap špygà „labai maža“; kap kultuvaitės „plokščios, didelės“; kap suteptà „labai riebi“; kap šiandien „labai greitai“; kap regì „bemantant, labai greitai“; loč žagrē „labai liesa“. Neretai tokie palyginimai 6 Plg. ten pat, 98. 8* 115 gali turėti ne vieną, bet kelius savarankiškus žodžius, pvz.: kap iš (v)andenio vagė viršta „labai lygi“; koč tu an šunio láj „labai rūgštus (apie sriubą)“; koč tu atsigut an jós „labai riebí“. Kitą grupelę frazeologizmų sudaro palyginamieji žodžių junginiai, kurie vieną ar kitą konkrečią reikšmę įgyja tik būdami su tam tikru veiksmažodžiu, pvz.: (augti) kap an mielių „labai gerai augti“; (sėdėti) kap an yłų „labai neramiai sėdėti“. Dar kiti palyginamieji posakiai yra labai glaudžiai susiję su perkeltinės reikšmės veiksmažodžiais, pvz.: kap šuniuo lóti „labai skųsti“; kap girnom málti „daug kalbėti“. Veiksmažodžiai lóti, málti čia eina neatskiriama dalimi nuo pagrindinių palyginimo žodžių. Atskirai grupelei veikiausiai priskirtini išplėstiniai Gervėčių tarmės lyginamojo pobūdžio frazeologizmai be jokių palyginamųjų žodelių, pvz.: dangùs regėti „labai prasta, skysta (apie sriubą)“; gali an nugarõs gulėti „labai riebus (kalbant apie gyvulį)“; paléidus blùsą ažvỹsi (sakoma apie prastą, pliką ganyklą). Gervėčių tarmėje yra frazeologizmų, sudarytų eufonijos (rimo-ritmo) pagrindu, kuriuose tarp surimuotų žodžių kartais sunkiai įžiūrimas semantinis ryšys7, pvz.: nė šėn, nė ten „labai prastas, blogai atliktas darbas“; (klėga) nei šió, nei tõ (nei šei, nei tei) „niekus kalba“. Kartais atskiruose frazeologizmuose semantinis žodžių ryšys dar yra išlikęs, o rimas yra tik pagalbinė priemonė, pvz.: susraukus, kap linùs braukus „labai susiraukus, nepatenkinta“. Taip pat pasitaiko pastovių žodžių junginių, kur sugretinama dvi prieštaringos sąvokos su neiginiu, sustiprintos ritmo sąskambiu, pvz.: nė klausit, nė bėgt; nei gyvas, nei damiręs; (plėnčia) nei žiema, nei vasara. Kituose frazeologizmuose yra sugretintos nebūtinai prieštaringos sąvokos, pvz.: nėrà nė pūsti, nė dušinti; ir prie svėčio, ir prie pěčio. Tarmėje sutinkamas vienas kitas frazeologizmas, kuriame yra slaviškų skolinių, pvz.: drenà akìs; bacėnas atānėse; čiėnių ažmušti aukščiai nósiės; koŕkon žiūrėti. Patys Gervėčių tarmės frazeologizmai šiame straipsnyje pateikiami alfabetine tvarka. Gale atskirai dedami sudėtiniai terminai. Lenktiniuose skliausteliuose dažniausiai prieš patį frazeologizmą duodami būtini komponentai (būtinoji frazeologizmo aplinkybė). Tai žodžiai, be kurių nėra aiški frazeologizmo reikšmė, ir todėl tam tikrame kontekste jie neatskiriami nuo gryno frazeologizmo, pvz.: (viena) kap kėlmas. Tačiau skirtinguose kontekstuose ši būtinoji aplinkybė gali keistis ir dėl to ji nėra pastoviojo junginio struktūrinė dalis. Lenktiniuose skliausteliuose pateikiami ir frazeologizmų variantai, pvz.: išėti (išrūkti) iš galvòs; kãklą (sprãndą) láužti. Nebūtinoji frazeologizmo aplinkybė, t. y. komponentas, be kurio frazeologizmas gali būti gerai suprantamas, pateikiama laužtiniuose skliausteliuose, pvz.: ašaros [pačios] byra. Frazeologinio junginio veiksmažodžių formos, kurios skirtingame kontekste paprastai kinta, t. y. gali būti pavartojamos tiek asmenuojamomis, tiek ir bendraties 7 Plg. B. Kalinauskas, Žemaitės raštų kalbos frazeologijos liaudiškumas, jos semantinė ir struktūrinė sudėtis. – Kalbotyra, Vilnius, 1962, t. 4, p. 20–22; В. В. Виноградов, Об основных типах фразеологических единиц в русском языке, в. сб.: Академик А. А. Шахматов, Сборник статей и материалов АН СССР, 1947, стр. 339–364. 116 formomis, antraštiniame junginyje pateikiamos bendratimi, pvz.: akis sudėti „užmigti“: Aš visu˙ naktėlb˙ akū nesudėjau, pavargau, ė raika krutėc. ādatą naguõšan [imti] „pradėti siūti; adatą į rankas paimti“: Kap cik ādatu8 naguõšan [imu], tai mikaju (dainuoju) dainas ir mikaju. aguõną grūsti „sukantis ratu skraidžioti aukštyn, žemyn“: Vaikai, pažūrekīt, kap vuodai aguõnų grūda. Vuodai aguõnų grūda prieš lietu; ka par vakarų grūda — bus lietūs, ka iš rito — bus padė (= pagada) džidele. akys atsidarė (sakoma, kai senas žmogus į amžiaus galą pradeda geriau matyti): Mā jau ākis acidārė, jau aš miršu. akys ašarom išplaukė „susilpnėjo regėjimas nuo verkimo“: Āki:s āšarom išplaukė— akulōru raika. akys buvo šviesios „gerai matė“: Kap senāu āki:s būvo šviesos, ė darkos (dabar) nėragū, nemacīc. akis apstūmti (kam) „akis apdumti, apgauti (ką)“: Tāu jau akis apstūmė, tai nieko nėregi. akis išvėlte „labai nustebti“: Akis išvėlce gal [iš nuostabos]. akis pamėsti „apakti“: A jau, verkau ir akelas až tai pamėčiau. akis plėšyti (kam) „prieštarauti, ginčytis (su kuo)“: Akis plėša močínai dukrė. akis pražiūrėti „prarasti gerą regėjimą, nebematyti; senam būti“: Nėmenu jau giestū, mā jau ir akis pražiūrėtos. akis sudėti „užmigti“: Aš visu˙ naktėlb˙ akū nesudėjau, pavargau, ė raika krutėc. akȳsa ašaros lējasi „labai verkia“: Akȳsa ašaros lājasi ir lājasi. akȳsa prisidavinėti (prisiduodyti) „vaid entis“: Mān akȳsa prisidavinė. Jām akȳsa prisiduodė. akȳsa tāmšu pasidaryti „silpna pasidaryti“: Oi, tāmšu akȳsa paždārė, nieko neragėc. akȳsa žėibyti „labai silpna būti, pvz. nuo skausmo“: Skaudėjo, tep migo galvu, tep žėibė akȳsa. alijōšius dunda (važiuoja po akmenais) (sakoma, kai perkūnija griaudžia): Alijōšus dū.nda — lietaus būs. Alijōšus važuoja po akmenais; pōru arklių asikiniko i rātai barabonija. andarōko padalais pėnčius apsitvōti (sakoma apie greitą moters ėjimą): Kōl tep grait [eini] — andarōko padalais pīnčus (kulnis) apst vôsi (apsimusi). an akių būti „maišytis po kojų“: Ė dar (dabar) ito avinēlo nėkintė — kad mān un akū nebūt (ps)9. an akių mēsti (kam) „prikaišioti, priekaištauti (kam)“: Visu˙ āmžū mān un akū mēš, kad padarāu blogai. an kōjų stōti (stōtis) „keltis, eiti į darbą“: Ganā, raika un kōju˙ stōc. Kab cik ažtrūbija, tai visos mōteri:s un kōju˙ stojasi. an linų važiuoti (Užgavėnių paprotys važinėtis, kad linai užaugtų ilgi): Nu, ir klāga jau visi: raika un linų važūo: tolāu nuvažiuosi — linai būs ilgesni. an kāklo sēdėti (ažsikārti) (kam) „būti išlaikomam (kieno)“: Ar vērta penēc tokis, un mōcinos kāklo sēdzi. Ānas un mā kāklo asikōrė, nieko krutėc nenōri. 8 Frazeologizmai pateikiami supaprastinta fonetine transkripcija. Tvirtapradės ir tvirtagalės priegaidžių ženklai kartu žymi ir balsio ilgumą. 9 ps. — pasaka, d. — daina. 117 an namų duoti (nuėiti) „išleisti sūnų užkurion į svetimą ūkį“: Raika sūnų un namų duóc. Ānas būvo un namų nuėjis. an pirštėliu eiti „atsargiai, tyliai vaikščioti“: Kap ānas acikela, tai vis an pirštėliu āina, kad vaikų nepažādzint. an pačios spūrgos (viršūnės) ažlipti „labai girtis“: Ānas jau un pačios spūrgos (pumpuro) ažlipo besigirdamas. Jau un viršūnės ažlipsi, ali gali nuo viršūnės nukrisci. an ponu išēiti „išponėti, išlepti“: Visi un ponu išēj. an vienōs šakōs gali kabintie „labai vienodi, panašūs“: Abū un vienōs šakōs gali kabincie. an višōtku likti (palikti) „neištekėti“: Tó mergōkė un višōtku paliko. Anā un višōtku liko. apinastri vyti „ne laiku, per anksti dirbti nereikalingą darbą“: Ānas per unksci apinastri vēja. apžiójus turėti „niekam neduoti“: Tu, sako, — turi apžójis pievu. (reikia) armōtą pastatyti (kam) „sunkiai prižadinamam būti“: Jám raîka armōtu pastacīc, kad pabūdzincie tókī miegāli. ar [gal] [ne]pardūdai dantis? (pašie(pimas, kai be reikalo kas juokiasi): Ār nepardūdai duncis, ko tep sėdzi duncis išstācīs. Ir stōvi kap vēlnas, gal duncis pardūdai? O tu, neparduodzik duntų, nėr kám pērka. ar vestuvėsna prašyti atėjai? (sakoma, kai užėjęs kaimynas nenori atsisėsti). ašarom ažsilėti „pravirkti“: Anīs ašarom asilēji. ašaros bėga „verkia“: Kám papāsakoc, kap mán būvo, tai ča ašaros bėga. ašaros nurito „apsiverkė“: Mán ir ašaros nurito — medelāčius panulāužė, dziegelūs (daigelius) panumindė. ašaras braūkti (lėti) „verkti“: Mergōkaitė ašarėlās braūka. Rutelās ravėjau, ašarėlās lėjau (d.). ašarosa praūštis (paplūti) „daug verkti, sunkiai gyventi“: Visu gi vēnimu cik ašarosa anā praūsas. Dabār anā ašarosa paplūvus (paplūdus). ašaroms [pačioms] byrėti „nenorint verkti“: Dāgunčan undeniñ ūnkišau runkās, taī nēverku, ir ašaros pāčios bira. ateīs vėlnias barzdōs skūstie (sakoma, kai veltui išgalanda dalgį, bet su juo daugiau nepjauna): Kai galūnda dalgī i jau daugāu jau nepjāuna, tai sāko — atais vēlnās barzdōs skūscie. atgalión vērsti „širdį pykinti, norėti vemti“: Kap sūvalgė kū, tai atgalón vērča. atriekta riekė „ištekėjusi duktė, ar vedęs sūnus“: Danūtė jau atriekta riekė, kū daric. atsigutti miegān „užmigti“: Momā miegān acigutė. āuksas byra (kriñta) (sakoma, kai lyja derliui reikalingas lietus): Āuksas mūsū dzirvōsun bīra, ča ne lietūs, vaikai. Vaikai, vaikai, ča gi ne lietūs, ča āuksas kriñta. ažgavėti an linų ūgio (paprotys per Užgavėnes suptis kuo aukščiausiai, kad linai ilgi augtų): Sūplaukes (sūpuokles) dāro pie Āžūgavēnes: gālvū balkin suduōc — ažgavēc un linū ūgo. až mārių ir kārvė vienā kapeikā „ten gera, kur mūsų nėra“. ažrūkus(i)oms akīms būt ie „būti nepastabiam“: Neraīka ažrūkus(i)oms akīms būcie i paci paragēsi (pamatysi). 118 ažsimušti (trūkti) darbais „labai daug darbų turėti, labai užsiėmus būti“: Ažsimūši darbais būvom. Tu darbais trūksi — kiek darbų daug. ažu mā (mano) minciēs „mano atminime“: Ažu mā minciēs tep šaukēs (vadinosi). ažu širdiēs imti „labai išsigąsti, dilgtelėti širdin, per širdį nusmelkti“: Ažū širdiēs ēmė, kap pamačiau. bacēnas atānēšē (ansviedē) (sakoma, kai šeimoje gimsta vaikas): Ogi mā sasūti: bacēnas atānēšē. Kū tau bacēnas ansviedē pro lūngū. baisū pažiūrēti „labai daug“: Tū kārvu — baisū pažiūrēc. Barborā naktį antrāukia (sakoma, kai gruodžio 22 d. ima trumpēt naktis, ilgēt diena): Barborā naktī: untrūka, tai jaū nakcīs sustōja. (gulēti) barzda aždyrus „drybsoti, nieko neveikti“: Ko tu gulī barzdu aždžiris (užvertęs), krutēc raika. bātai per sunkūs (sakoma apie seną, silpną žmogų): Tai jaū ir aš tokis, jaū mān bātai per sunkūs. batvinīus (būza, rūgštūs kopūstūs) srēbti (sriaūbti, valgīti) „miegant knarkti“: Ānas jaū girtas — batvinīus srēba. Aš labai bijāu, kap būzu girtas srēba. Girdži kap tatā būzu srāūba (srebia). Kap graitai ažmigo — jau kopūstūs srēba. Parāejo namōnā ir jau kopūstūs rūškūs valgo. bēgti nog [kieno] akijų „pasišalinti, pasitraukti, išeiti“: Bēk nog mā akū, ka aš tavi neragēčak (nematyčiau). bēdā bēdā vēja „labai daug nelaimių, vargų“: Bēdā bēdū vēja, ali gi-vinc mōžna. blōgos ākys (drenā akis) (sakoma apie tą, kieno akys gali pakerėti, nužiūrėti): Jo drenā akis, gali pakerēc. Jō blōgos ākīs — rūdo žmogauš saugokis. bōba Vilnium nujōtų (sakoma apie labai neaštrų (peilį ar pan.): Neaštras peilis — bōba Vilnium nujōt. būdavōti an smiltīēs „kurti nerealius planus“: Per daug ānas burdavōja un smilciēs, perdaug nōri. burnā susimainē „perbalo“: Mān cik burnā susmainē, kū daricie. burna pravērti „imti kalbėti“: Visu vakaru burnōs nepravērē. burna šiktie „prisigėrus vemti“: Seni-kščiej (senieji) lietuvāi mažau gērē, dar jaunumā prijū.nkus cik bū.rnu šikcie. burnōn įdēti „suvalgyti“: Kū burnōn i·dējai, tū ir gerai, kū suvalgēi. būtelį čiupinēti „išgerinėti“: Ītas unkščei pradē būtelį čiupinēč. čienū ažmušti aukščiau nōsies „labai pakelti kainą“: Kap kermošin niūveža sviestu, tai čienū ažmušā aukščāu nōsies. čvērkū patēsti „truputį išgerti“: Kap kadū, kap čvērkū pati·sū, tadū kalbā gerāsnē. dangūš regēti (sakoma apie labai prastą sriubą): Ot, išvirēi srāūbū (sriubą) — dungūš ragēc. Prasci batvinīai — dungūš ragēc — galējei koč sviestu pramezdziē (pagerinti). dangūn pažiūrēti (sakoma, kai norima apipilti vandeniu per rankovę bežiūrintį į dangų): Ar nōri dangūn pažiūrēč, aikšī. dantis ažkalbdyti „atkalbinėti“: Ko tu ažkalbdai jam duncis. dantis griežti „pykti“: Brōlis duncis griežē un jō už šēserī. dantis išmušti „smarkiai primušti“: Nu tu, aš tau duncis išmušū. dantis šiepdýti „šypsotis, dantis rodyti“: Ana šiepdo duncis raīka neraīka. dantis pasidēti an palyčios „neturėti ko valgyti“: Netūri jau ko pūscie (valgyti), sēdzi duncis paždēji· un palīcos (= lentynos), netūri jau āni·s pēno (pašaro, maisto). 119 dantìs pláuti nog mešõs (sakoma, kai pelenų dienoje užsigavint geriama degtinė): Reĩka ir mán duncìs praplauč nog mešõs. O pelanų dienõj, aina, gãra, duncìs plãuna nog mešõs. dantì̃m tuščiaĩs klapsėti „neturėti ko valgyti“: Táu brolãĩ priklegdzinėjo (prikalbinėjo), aik krutėc, Pėtrai, ė dar duncì̃m tuščiaĩs klapsėsi (barškinti), kat neklausėi. dieškà ápvertė (sakoma, kai jaunesnė sesuo išteka anksčiau už vyresniąją): Katarà liko duktė, tai sãko dzieškų ápvertė. diedaĩ kampuõša [stóvi] „temsta“: Dziedaĩ kampuõša stóvi, parà gi·vulám duóc. Jau dziedaĩ kampuõša, ė vaikų nẽra. dėvas kryžių dãvė (sakoma, kai turi girtuoklį vyrą): Kur jaũ girtuõklis irà, tì jau kryžus: dėvas dãvė mums kryžų, itokì· laidõku... didelis kasnỹs gérklę plėšia (pérplėšia) „kas daug nori, nieko nelaimi“: Kap jau kas per daug bėga, krūta, sãko: didelis kūsnis gérklb· plėša. Didelis ku·snìs gérklb· pérpleša. druskà táu akysan (sakoma, bijant, kad nenužiūrėtų): Jėigu gražų árklų jója ir sãko kiči: — o, o, kokìs tà gražùs arkìs, [jojantysis] sãko: — druskà táu akìsan, nenudzìv·k manì. Ot, gražãi aprinkdėi mergõkaiti: — druskà táu akìsan. dũką sugáudyti „atsikvėpti, atsigaüti, atsipeikėti“: Negalù, dũko sugáudzì·c. dũona su dũona sudùrti „užtekti; sudurti galą su galu“: Uždarbai būvo menki, bet sudùrdavau dũonu su dũonu. važiuoti dvãrą apskaityti „į žvalgus važiuoti“: Àš ir pãc važavaũ su sã dukteru apskaĩcė dvãru. dviejũos bū́ti „ištekėti, vesti“: [Kap] javuõsa rañda vãrpas dvi — sporìžu, merginà ar bérnas suskaũpa — būs dviejũos. eĩti po laužaĩs „eiti šalin, nešdintis“: Eĩkit po laužaĩs, dajėdet jūs mán. eĩti šunìms šėko šienáuti (sakoma, kai neklauso): Jei neklausai mùsu, tai aĩte šunìms šėko šienauc: prisšienáusi kūgi; tai pac isibaigsi an kūgo. gãlas jũ „tiek to“: Važiúote namũlo, gãlas jũ, nẽra ir neraĩka. gali an nugarõs gulėti (kalbant apie gyvulį — labai riebus): Riebi kaũlė, gãli un nugarõs gulėc. gãlima (galì) [ir] liežùvį prarũti „labai skanu“: Ot gerai padarėi — gãlima ir liežùvi prarũc. Tai gãrdu·s batvìniai — galì liežùvi prarũc. gãlvą atitráukti „galą padaryti“: Ko cik mà gãlvõs neatráukė — tokìe daũ vaikãi. gãlvą dėti „labai gerbti, mylėti; būti pasiruošus mirti už ką“: Dabaĩkos (dabar) tì labai žmõnės — až lietuvì· gãlvu· dẽda. gãlvą duoti „duoti proto, gabumo“: Džėvas dáu gãlvu·, ir tvarkáu valcùs ir visur malãnu·. gãlvą nukàrti „nusiminti“: Kám tu gãlvu· nukórei, neraĩka dūsaucie. gãlvą pakelti „pažiūrėti“: Pakėlk gãlvu·, ar jaũ aušta? (d.). gãlvą žemai nešioti „nusižeminti“: Nemokėjau... prieš virãšni· žemãi gãlvu· nešoc. (d.). galvón imtis „jaudintis, rūpintis“: Tu, mama, neprijù.nkus (nepripratus) vienà, ko tũ galvón imìes, apkrūtėsim (apdirbsim) visì [arus]. Neimk tu galvón. Nė vienas nė galvón nėšima. galvón prieidýti „ateiti atmintin, atsiminti“: Buvau numirìšis, kap prìaido galvón, žinaũ — pragaišo (išnyko) dabãrkos lietuviũ dainos. 120 galvón vytis „įsiminti gerai“: Tas viškas galvón vijosí: ir ūšč (groti) mokėjo ir giedóč (dainuoti) dziedūkas. galvój prieidýti „į galvą ateiti, šauti, ding telėti“: Kas galvój priaidó, tū ir švì.rkštauna (švilpauja) atgalóna áidamas. galvój sūktis „žinoti, bet gerai neprisiminti“: Kad ažgìršcak, pagiedóčak, dar — sūkasi galvój ir nėmenu. galvój ne tep virti „nebe tokiai galvai būti, nesuvokti, gerai neprisiminti“: Sėnas, jau bemàžākō (beveik) sepcì:nasdešimt pinkeli — galvój jau ne tep vérda, nusmainė (pasikeitė) galvà. galvój [daũg] skystumõs turėti „apykvailiam būti“: Vìras galvój daug ski·stumõs turė, paverkėjau gerai. gavendàs pinti (pustyti) „šnekas vedžioti, niekus kalbėti“: Kad tù cik gavendàs pini, kap pasilikdai namuōsa. Priskōrei (prisikabinai) priek žmoguo ir pustai gavindàs. gėrą galvą turėti „gabiam būti“: Dziedūkas gėru· galvu· turėj. gerklė suėdė „pragerė“: Įto gerklė suėdė viskų — ānas darkos vỹžais apsaūdė. gerklė pavìlyti „trupūti išgerti“: Pari·vėlais aš kap kadù gėrklōi pavìlgau. Ānas dalėkde iš ažvacū (iš užpakalio) — àmete gėrklb· pavìlgi·ė. gyvas žėmen nelìsti „nieko nepadarysi“: Kap apzdairė višuosna šōmuosna, ažvido sūnu· i vaivóč (dejuoti) pradėj, ali gyva žėmen nelìsti. gyvybė baigti „nusižudyti“: Apsipikcino andà, net sāu gyvīb· baigė galvójo. į mėiles pànčius pakliūti „įsimylėti“: Tai mūsu· bernėlis į mėiles pùnčus paklūvo. į šalìs išsimėtyti „išsibarstyti, niekais nueiti“: Uneido gaspadorius, pažiūri kluōnu·, kad lik Kalėdū ažtėkt, kad į šalìs neisimėcit [šienas]. į trūbą susisūkti „gerai vešliai augti, būti deram derliui“: Kōkus 5 rugelūs [nepiauna] palìeka ir sūsuka, kad kitu·mēt grāžus· rugēlai būtu· — į trūbu· susisūki·. iki āšarų pilna „verkti norisi“: Susrińkom draugėn, ē man jau iki āšarū· pilna. ilgas plāukas „moteris“: Kām tu klausai ī·lgo plāuko, turi gālvu·. ilgas rankās turėti „būti vagiu“: Jos vìru· išvarinēdė — ānas ī·lgas rankās turė. ir prìeg pėčio (vns. naud.) ir prìeg svėčio (vns. naud.) „visur tinkantis žmogus“: Anà ir prìeg pãėdo, ir prìeg svėčo, o ānas cik pì.rmini·ko pašikinīs (pataikūnas). ir prìek dalgei ir prìek bliūdo (vns. naud.) „visur tinkantis žmogus; geras darbininkas“: Betgi vìras lìüksmo būdo, ir prìek dalgei, ir prìek bliūdo (d.) ir plāukas nenukris „nieko blogo neatsitiks“: Be mā rūnkoś — ir plāukas nenukrīs. ir šūdas an liežūvio iškėps „sakoma apie žmogų, kuris daug tuščiai kalba, plepa“: Kap suaido dzyėju, tai ir šūdas un liežūvio iškėps, plėnija ir plėnija. ir šūva neankąstų „labai nešvarus“: Suskrińdis (suskretęs) kvartūkas — ir šūva neunkāstu·. ir vėlnias nėima „niekam nereikalingas“: Manì ir vėlnias nėima, vìsu gi·vėnimu· cik vargīcinas (vargas) žmogus buvau. Manì tōko kańkinì·ko (kankinio) ir vėlnias neimīs. Sėnas — jo ir vėlnias nėimīs. ir vėlnias neapšukuōs „niekas neapgaus (sakoma apie smarkų, gudrų)“: Įtos bóbos ir vėlnias neapšukuōs (neapgaus), anà ir vėlno skėltinu (pliauska) skūru· ištvōs. išeiti vėjais „veltui, be naudos, niekais nueiti“: Vìsu· gi·vėnimu· mā sopulis, kū ažkrūtėjau, išėjo vėjais. 121 išeiti (išrūkti) iš galvos (proto) „prisimiršti“: Kap ča ānas šaūkas, išėjo iš galvōs, nemenū jai. Tep išrūko iš galvōs — bradzinīs ānas šaūkas. Dar jau išēina iš prōto, negalū pasakīcie. iš dūmo „visi iki vieno“: Vaikai, visi iš dūmo — laūkan! iš galvōs išeiti „pamiršti“: Mōcina mān kōkas bāikas blevāzgojo — jau iš galvōs išē. iš juōko ažsitūrėti „susilaikyti nesijuokus“: Negalėjau ažsitūrēc iš juōko, kap ānas valgē itū saldziēni (saldę, raugienę). iš kalbōs prieiti „ateti į galvą bekalbant“: Kap iš kalbōs priaūna, tai tadū ir sāko. iš prōto išsikrausdīti „išprotėti, pamišti“: Ānas bernōkāicis gali iš prōto isikraudzīcie. iš skurōs grūti „labai muistytis, bėgioti, nežinoti, kur dėtis“: Kap pašukē bizgēlē (gylvs) par ārkli; tai prosta (=tiesiog) iš skurōs grūva. iš širdies išplēšti „pamiršti“: Va, niēkas [dainų] neišplēšē iš širdziēs. iš širdies 1. „labai gerai sutarti, sugyventi“: Aš su viru gi·venau iš širdziēs. 2. „nuoširdžiai, atvirai pasakyti“: Iš širdziēs pasakīsu — senikšču (senoviškų) dainū nēmēnu, gal jum ir nepačiks. iš vālios „palengva, pamažu“: Kad āit tāiki·dama, iš vālos, tai nepažinīt, kad šlubā. (rēkti) iš visōs gerklēs „labai garsiai šaukti“: Ko tu rēki iš visōs gerklēs. Kurleivai (kūlējai) ažūkluoni: rēka iš visōs gerklēs. jei mā ākys tāu akīsu (sakoma, jei kas peikia už negražumą kieno žmoną ar vyrą): Mūsuk (pas mus) tep sāko: jei mā ākis tāu akīsu, tai tāu būt graži. juōkas ažējo „pradėjo juoktis“: Kap ažējo juōkas, kap anā grūvo. juōkūs (krēšti) rāstie „juokauti“: Mā viras mokē juōkūs rāstie. Kap sueis visōkus juōkūs krēšci. kad an rañkų nesibaigtų diūona „kad būtų geras derlius ir jo užtektų ilgam (paprotys piaunant rugius).“ Kruglāicis (ratelis) māžas māžas liēka rugī, vidurī likīcis (gabālēlis) diūnos, kad un mūsu· runku· nesibaigtų diūona. išverstà rankōvē „kas dažnai keičia pažiūras“: Āni·s tokiē — išverstà rankōvē. kad až pirmāus būčiak (tar. nuos.) spjōvęs kap pāpas (sakoma, kai srebiant sriubą nuplinkama lūpos): Piū! Kād až pirmāus būčiak spjōvis kap pāpas (=popas). kad jūsu žodēlis diēvo ausēlən (sakoma, kad kuo netikima): Kad jūsu· žodēlis dziēvo ausēlən. kad diūona nenueitų nog stālo „kad būtų ko valgyti“: Vālgo derlaus kaušini; kad diūona nenueitų nog mūsu· stālo. kad tau rañkos atdžiūtų! (keiksmas): Kap ažpīksta drūcai (stipriai, smarkiai) un ko, tadū sāko: kad tau rañkos atdžiūt! kad tau Pierūnas ažušāūtų! (keiksmas): Tep pāca pasāko — kad tau Pierūnas ažušāūt! kad tavē vanagai! (nesmarkus, švelnus keiksmas): A či, kad tavi vanagai! Kurū tu ča velñu atlēkus kukūoji. kad tu išsibāigtum! (keiksmas): Kad tu isibāiktum! kap tu man dajēdei. kad tu skradžēmen nuējēs! (keiksmas): Kad tu skradžēmen nuējis, kad tu vēlij prapiōlus be mani! kad vilkas paēstų tā (tavo) kāulus! (keiksmas): Kad vilkas paēst tā kāulus — tep bōbos bāras. kāuli išnēšti „išbėgti“: Cik kāuli· išnēsau, kap pradē āni·s daužicis. 122 kai vieną dieną „labai greitai“: Na, o paskau suėjo dveji mėtai kai vieną dieną jau. kai šūdui aketīn lįsti „be reikalo kištis, lįsti kur, ar įsiterpti į kalbą“: Ko tu lindai, kai šūdas aketīn. Tąsta jaunumā (jaunimas) landā, ko tu landi kai šūdas aketīn. [bėdà] kaklą (sprāndą) lāužia (sūka) „labai blogai, sunku“: Bėdà bėdu· vėja, ē trečā ir kākłu· lāuža. Visu· āmžu· bėdos mā kākłu· lāužė, nebėdujau, drūtas (stiprus) buvau. Vienā bėdā, tai dār ne bėdā, dzvi bėdos, ē jau tracā ir kākłu· sūka. Vienā bėdā ne bėdā, antrā nepatīkā, ē tracā sprāndu· sūka. kalvārijos kėlias „vargai, rūpesčiai, siekiant ko“: Tep prasdėjo mā kalvārijos kėłas. kám kóją, kám ranką nudaužti „prastai padaryti“: Kám kóju·, kám ruŋku· nudaužā — kokis tī jō dárbas — drenai ānas padāro. (graži) kap aguonā (gėlė) „labai graži“: Anā gražī kap aguonā. Ot gražī mergā nuvā — kap gėlē. (juodā) kap anglis „labai juoda“: Išėjo trīs mergos ir visos juodos kap ūnglis (ps.). (sėdėti) kap an ylu [kokių] „labai neramiai sėdėti, labai neramiam būti“: Vidūkeli· sėdžu kap un ylu· koku. (augti) kap an mielių „labai gerai augti“: Mergokāitė āugo kap un mielū, ē gražī būvo. kap an minčių „labai gerai žinoma, gerai atmenama“: Tiesōg kap un minčū mán tokā kalbā. Kap un minčū anā mán tokās kalbās sakinē. kap an šūnio ažlētum, pāūsti nuvarītu „labai rūgštus (apie sriubą)“: Kap mūsup sāko: tai rū̄kstu· barščai, kap un šūnio ažlētum pāūsei- (plaukus) nuvarītu·. kap apušės lākštas lāpsi (drėba) „labai bijo“: Anā kap apušės lākštas (lapas) lāpsi. Vilkenīca (vilkė) svirpė, pēršoko, ē as kap apušės lākštas drebu·. kap arklys 1. „labai prisigėrė, labai girtas“: Sėdzi pasgėris kap arklis, ē tokis dár drabnūcis (jaunutis) bernōkāicis. 2. „labai daug valgo“: Kad tu ir vālgai tep daug kap arklis. kap až mūro (būti) „gerą vyrą turėti, gerai gyventi“: Aš tadiu kap až mūro buvā: vīras gāras — ir duonos, ir spirginū· (lašinių) būvo. kap až pėčiaus (ažgrūti) „gerą vyrą gauti, gerai gyventi“: Kap ištekėjau, kap až pėčiaus ažgrūvau, koč vīras i varguōlis (varguolis, vargšas) būvo, cik vokelūs (krepšelius) pinė. kap barōnas (durnas) „tamsus, mažai mokytas“: Ānas kap barōnas dūrnas. (ažsigeidė) kap bōba sunkėnė „ko nors labai užsigeidė“: Ot ažsigeidė, kap bōba sunkėnė (nėščia). (vienā) kap bugelė (kėlmas, vilkas) „visai viena“: Vienā gi·veni kap bugelė. Aš jau nieko neturū·, vienā kap kėłmas. Aš ča vienā kap vilkas; apsirinķč (apsirengti) jau i·rā mán blogāi, kōju· trauklis (skaudulys) trāuko, runkā sōpa. kap cviekučių kopōti „labai skaudžiai kąsti“: Bitāle krūmto smagāi, kap cviekučių kopōja. (juodā) kap dunkstis „plika, be žolės“: Juodā pieva kap dunkčis — kokā tī ganēvā (ganykla). (pinti) kap diedu· vyžūs „niekus kalbėti“: Kad tu ir pini kap dziedas vižūs. (baltā) kap drōbė „labai išblyškus“: Mergōkė baltā kap drōbė. (būti) kap duobėj „labai blogai gyventi“: Dabarōkos asū kap duobėj — žabarėlių negālū pasriŋkcie, duonaitės parsneščie. 123 (išsuktos) kap gyvātės „labai netiesios, vingiuotos“: Ažāt, kad ju· dži rv os nėra cie-sos, ali unēji· pono dvaran ir isuktos kap gi·vātės. kap gaidys (glinda, kubėizdalius, malipūtas) „labai mažas“: Kas tī zo žmogūcis — kap gaidīs. Koks tai žmogus — kap glinda. Kōkis itai žmogus — kap kubėiz-dalus (pumpotaukšlis). Itas kur aina — kap malipūtas. (krūta) kap gaišas „labai prastai dirba“: Ānas cī.ngi — kap krūta, tai kap gaišas (padvėsėlis), cik aina. (širdis) kap geležīs „labai nejautrus, negailestingas“: Anō širdzis kap geležīs — naktiūc (nakvoti) nieko neprīmido, nė vienas tī neažnaktūjo. Momā gaudzinė dionos, ali anō širdzis kap geležīs. kap girnom (maltuvei, melnyčiai) malti „labai daug kalbėti“: Tai jau tararaika — māla ir māla kap gi.rnos. Tu māli i māli kap maltuvė, ir nepabōsta. Ānas māla kap mēlnīcā, kap cik žmogū susicikdo. (paklegėjo) kap girtas „prastai pasakė, nukalbėjo“: Kap gi.rtas paklegē, ir ganā. (krókščia) kap gyvulys „labai knarkia miegant“: Ko tu krókši kap gi·vulis. (rasitararāvo) kap Gražūlo rātai „įsilepėjo, įsikalbėjo, labai į šnekas įsileido“: Ot rasitararāvo, kap Gražūlo rātai. (sēdi) kap Gudinīkai an kapū „sakoma, kai sėdinieji už stalo nei valgo, nei geria“: Āni·s sēdzi kap Gudzinīkai (kaimo vardas) un kapū, ar vālgi·c nēr? (tīli) kap indīkas pasipūtes „nieko nekalba“: Itas žuvinis (žvejys) čīli kap indīkas paspūcis — baisū prikludzīc (paliesti). kap iššluota „tuščia, nieko nėra“: Iš kiemū visi išvažāvi — kap iššluota. kap iš [v]āndenio virsti „būti labai lygiam“: Jēigu artōjas vāgu pravārē, tai tūri būc, kap iš ūndēno džirvā viršc. (krūta) kap juodas (juodasiai) veršis „labai daug dirba“: Sāule jau ažšilāistė (nusi-leido), ē ānas dār džirvōsu krūta kap juodas veršis (jautis). Pakol laukūs apsēdo, ānas krūta ir krūta kap juodasai veršis. (išējo) kap kanāpēs „greitai ištekėjo, išėjo viena po kitos“: Išē mā dūkteris kap kanāpēs: itā, katarā liko, mán padēdo. kap kapuōsan „labai liūdna, skaudu, sunku“: Kap išēido vaikai, tai aš kap kapuō-san. (susniēžē) kap karōstinis arklys „labai neramus, iržus, piktas“: Kap karōstinis arklis susniēžēs, tai itu· vaikū stūkteli, tai itu·. (gyvēna) kap kēlmas „labai apsileidęs“: Paspī.rdo cik kōjom ir gi·vēna kap kōkis kēlmas. kap kepūrē „labai dideli“: Tōki rapūkē kap kepūrē karvi· žī.nda. kap kerēplā „negražus, bjaurus“: Senā bōba kap kerēplā. (nuējo) kap klauālē „nepasisveikino“: Ānas nuvē kap kaūlēs. kap kiaūlei rāščinōn [į]sti „įkyriai kur nors ar prie ko nors lįsti“: Ko tu lindai kap kaūlė rāščinōn (=duonos raugan). kap kopūsto galvā „labai prasta (atmintis)“: Mincis (atmintis) kap kopūsto galvā, negalū priminīc. kap kuolai „labai sunkios, nepaslankios“: Mā kōjos kap kuolai pazdārē, grāitai šmirinēc (vaikščioti) negalū. kap kultuvāitēs „plokšti, dideli“: Karōsai kap kultuvāitēs lū·nuosu irā. 124 (prunkščia) kap kumetỹs kumẽlę suúodęs (sakoma, kai viešoje vietoje vyras meilinasi moteriai): Ko prunkšči kap kumelīs kumēlb· suvúodis. kap kuodẽli kūryti „labai daug rūkyti“: Dziēdukas kap kuodẽli· kūri·. kap kurnỹkas (mešlýnas) „labai nešvarus, netvarkingas“: Nuvejāũ pìrkon – kap kurnīkas (vištidė) – nė anà būrnu· praūša, nė ru·būs plaūdo. Anū pìrkà kap mešlīnas. kap kvailỹs iš pìršto juókiasi „be reikalo juokiasi“: Ānas mōka kap kvailis iš pìršto juókkcis. Juókas kap kvailis iš pìršto. (prìlipo) kap lākštas (smalā, spirā) „įkyriai kibo, prisikabino prie ko“: Prìlipo kap lākštas (lapas) nog vandeñs. Ānas kap smalā prìlipo priek dūkterei reščineï (pa—skutinės, jauniausios). Ko tu prilipai par man kap spirā. Kap lākštai prìlipo. kap levāi „labai dideli, riebūs“: Veršai prāma (= tiesiog) kap levāi. (blandýtis) kap maišė „būti labai apsiniaukus“: Apsnaukė ir bhūdos kap maišė. kap mėdžias (mū̄ras, siena) „labai geri“: Gerībos būs: mūsū· geri rugāi, kap mēdžas (miškas). Ot geri javāi – kap mūras. Gerī rugāi kap siena – pėno būs. kap mendrėlė „labai liesa, plona“: Mā duktė kap mendrėlė būvo, ana an kojìtū· nepastovė. kap musā „trapus, neilgo amžiaus“: Žmogùs kap musā. (pìlti) kap namuōša „atvirai, drąsiai, paprastai kalbėti“: Aš paprastāi kap namuōša pìlū, niēkas manī neapdrāus (neuždraus). (āugti) kap ne an sā (savo) dienẽlių „labai greitai augti, ne pagal savo metus“: Kap mažūtė āugo, kap an mielū, kap ne an sā dienēlių. (krutėti) kap ne sāu „labai prastai (dirbti)“: Anà cik kiemāuna (vieši, vaikščioja) par bóbas, ē kat kū krūta – kap ne sāu. kap ne sā (savo) kājos „kalbant apie ėjimą – labai lėtai, sunkiai“: Nu ir āina, – kap ne sā kājos: cā sustōdo, cā āina. kap nog kryžiaus nuimta „labai sublogus, sunykusi“: Duktė kap nog kryžiaus nuimta. kap ōblius „labai aštrus“: Kìrvis āstras kap ōblius. (švìrkščia) kap paūkštė „labai gražiai švilpauja“: Jū bernōkas tep gražāi švìrkščia, kap paūkštė. kap pavalkāi „labai didelis“: Kaunierūs prisūta baisāusas – kap pavalkāi. kap pielā nugarā „labai liesas“: Užvidau anū kārvi· – kudā, kap pielā nugarā. (gerklė) kap pūodas „labai daug gali išgerti“: Kad anō gerklē kap pūodas, kap ānas ir gāli ciek gėrcie. kap plōstais (vỹžais, vištom) drēbti (veršti, snīgti) „labai snigti didelėmis, drėgnomis snaigėmis“: Visū· dziēnū· vertė sniegū· kap plōstais, ir kalināčiai, ir nešulāicis šlāpas. Tai drēba kap vỹžais. Šūndie sniežcī kap vỹžais. Verča kap vỹžais lauki. Žū, kap vištom sniegci. (skrypūoja) kap rātas nėteptas „neaiškiai, užsikirsdamas kalba“: Skri·puoja kap rātas nėteptas. kap regi „bemantant, labai greitai“: Kap rogì kuodẽli· sūverpa. (sēdi) kap rūbliū padovanōjēs „labai nusiminęs“: Ānas sēdzi kap rūblu· padovanōjis. [Frazeologizmas esą kilęs iš papročio, kad jauniesiems per vestuves reikėdavo duoti pinigų.] kap smetonā apdėtos „visos baltos, pilnos žiedų“: Ōbelis kap smetonū apdėtos. (āukštas, plōnas) kap smìlga „labai aukštas, plonas“: Ānas tōkis dzìdelis, āukštas plōnas kap smìlga, tai ānas ir nūrēškė man šermulū· (šermukšnių) ir dāu. 125 (báltas) kap sniegas „labai baltas, gražus“: Runkinītis (nosinė) tokis gražūs kap sniegas bāltas. kap stālas „labai lygus“: Kėłas gēras, kap stālas. kap strielà „labai greitai“: Tprusōka, tprusōka, aikšite, aikšite namō: kārvės ais kap strielà — prijū.nksta. kap susirėtei, tep ir pasikėlei „visą laiką tas pats, nepakeisi“: Tep jau i·rà, kap sūsrietėi, tep ir pasikėlai. (graži) kap sutentà „labai graži, riebi“: Kāulaitė graži kap sutentà. (tánkūs) kap šepetýnas „labai tankūs“: Pamidōrai dā cik dziksta, ali tūnkus kap šepecīnas. (praeiti) kap šiāndie „labai greitai praeiti“: Treji mētai, rōgis, kap šūndzie praėjo. (ažsigeisti) kap šīktie „labai norėti ko“: Ānas tep ažsigeidė aic, kap šīktie. Ot tu ažsigeidei kepūrės, kap šīkc. kap šlapā mālka dėga „labai prastai dirba, daro ką“: Tu darai, kap šlapā mālka dėga. kap (loc) špyga (žāgrė) „labai liesa, maža“: Kārvė susriėtus kap špi·gā. Kāulė ità kap špi·gā. Kurdā mergōkaitė loc žāgrė. kap šūnuo (vns. naud.) lōti „labai skusti“: Anā kap šuvā lāja ir lāja. Kām reĩka kap šūnuo loc, kū padārė, padārė. kap šuvā nori „labai nori (valgyti)“: Āsei kap šuvā nōru valgīc, diōk ko·d duonos lustu·. kap šūnio (vns. naud.) anškiūsti (apkelegėti) „apkalbėti, įskųsti“: Apklegėjai, unškūndei kap šuvā mani. Kām tāu raikėjo kap šūno unškūscė mani, kū aš padārāu tau? (pasisancūjo) kap Šūtai čerkvėj (sakoma, kai netikėtai, kas pasiseka): Tai passān-cūjo, kap Šūtai čerkvėj. (būs) kap Šūtai su dziegoriu (sakoma, kai nesugებama laimikiu pasinaudoti): Būs ir tāu tep, kap Šūtai su dziegoru. kap trūbā sušlijė (sakoma, kai geri rugiai gražiai vilnija, banguoja): Ot rūgai, tai rūgāi — kap trūbā sušlijī· (susiviję). kap ūbago botāguo (vns. naud.) pasileisti „pradėti tingėti, būti lengvabūdžiui“: Tu pasilāidei kap ūbago botāgas. Kap negerai tep pasilāisc, kap ūbago botāguo: nieko nėkruta, kolchozan neina. kap vainikū āpvestā „labai gerai padaryta“: O, gerai padarīta — kap vainikū āpvestā. kap vainiką vyti (nuvyti) „labai gerai dirbti, padaryti“: Gerai ānas krutē — kap vainikū vijo un dzirovonāito. Pētras gražāi padārė — kap vainikū nuvijo. kap vāndeniu išlieta (kalbant apie vagą — labai lygi): Vagā tūri būc līgi — kap ūndeniu išlieta. kap vēlnīs (prikļuvo) „be reikalo prikibo prie ko“: Kap vēlnās prikļuvo [prie jo]. (lėkia) kap vējas „labai greitai bėga“: Ānas [jautis] lāka ungi juōs kap vējas ir blūvoja. (pridārė) kap vilkas Murkonysa (sakoma, kai mato, kad darbas bus prastai atliktas): Nu, jau tū pridarīsi, kap vilkas Murkonīsa. kap vienā dienā „labai trumpas“: Žmogāus gi·vēnimas kap vienā dzieńā. kap vilkalōtas „blogas žmogus, niekšas“: Oi, anas kap vilkalōtas. kap vilkas ažbēga an avēlių „nors kiek pelno, uždirba“: Žmogūs kai āina dzi·rba, vis aždźi·rba kū nors, kap vilkas ažbēga an avēļu. 126 kap virvė pavijóta vijasi (sugeba visur prieiti – apie žmogų, kuris visur praeina): Vijasi kap virvė pavijóta. (ažkrutėjo) kap Zabláckas (an muìlo) su mylù „nieko neuždirbo“: Tai jau tu ažkrutėsi kap Zabláckas su mi'lu. Krutė, krutė ir ažkrutė kap Zabláckas un muìlo. kap žalià málka dėga „labai prastai gyvena“: Tokis gi·vẽnimas – kap žalià málka dėga. (didelis) kap žárdas „labai aukštas, didelis“: Dzidelis vīras kap žárdas stóvi, kas tì iš jō. kap žẽme pardàves „labai liūdnas, nusiminęs“: O karālus vaikščoja, kap žẽmi pardàvis (ps.). kap žẽbà pasipùtė „didžiuojasi, įsivaizdina“: Ana pasipùtė kap žẽbà. (gyvẽna) kap žìrnis prie kẽlio „labai prastai gyvena“: Gi·vẽna kap žìrnis prie kẽlo, lapelaižus (voveruškas), višogas cik renka ir pardùodo. kap žlùgtas „labai sušlapęs, permirkęs“: Pérmirkis visas kap žlùgtas. kap žvakẽlės „labai šviesios (akys)“: Mà akẽles dár kap žvakẽlės, cik minčìės nẽrà. kap žveriùtei (pùli) „labai bartis“: Anà kap žvẽriūtė pùole, až tai, kad pìrci smagài prikūrìnam. kampė šluotẽlė „visų stumdoma, nieko vietoje laikoma“: Kap ištekėjai ažu viro kap až mūro, e kap až blogo viro — kampi šluotẽle. Moteris cik gali būc kampi šluotãle, vīras nebūs. kàtino ašara „labai mažai“: Kiẽk to piẽno — kàtino ašara. kẽlią (ūlvyčių) akėti (baranùti) „einant svirduliuoti (apie girtą)“: Ragi, itas jau kãlu-akẽja. Aina namòna ir kãlu-baranùja. Aina ir akẽja visù ùli·cù, tai negràbnas žmogus. kẽlias atklõtas „ką nori, gali pasirinkti“: Jauniem kẽlas atklõtas. kepùrė dėga „bijo“: Ir tã vīruo kepùrė dėga — rugùs ānas padẽ vògcie. kepùrė kilióti „sveikintis, nusiimant kepurę“: Nemokėjau... prieš vi·rašni kepurālės kilóc (d.). kiaulės vaikýti (výti, ràsti) „einant svirduliuoti, griuvinėti (apie girtą)“: Kai jau aina gĩ.rtas, tadù sūko — kaulės vaiko. Nebijókite, ažsižibkie lampù ir láukie, gal kur kaulės gĩ.rtas vẽja — parẽis. Itas jau kãulbl rãdo, — tep sūko, kap ažvįsta girtù. kiek šunų (vilkų) tavè atvijo (ažvijo) (sakoma, kai ateina ilgai nebuvęs žmogus): Tai kiek šunų tavi atvijo. Tai kiek vilkų tavi ažvijo. (staùgia) kiek gaŕso turi „labai garsiai rėkia“: Ė jęigu suscinka vilkeniçù (vilkę), moteriškė staùga, kiek cik anù gãŕso turi. kìrvis anmesta (sakoma apie neskanų sriubą): Kat posnì (= liesi) batvìnai ir negãrdùs — kìrvis ùnmeta, sako. kìrvis plàuko (sakoma apie prastą, liesą sriubą): Kap kokõn šraubõn kìrvi ùnmeci — kìrvis plàuki. kiškì nuvỳti „suvilioti merginą“: Ānas cik kiški nuvijo dìkterei, ir visa. kočẽlù pérlieti „apmušti“: Ar tu nori, kad tavi kočẽlù pérliecak. koc tu an šunio lẽi (liep. nuos.) „labai rūgštus (apie sriubą)“: Kokìe rūkštùs kopùstai, koč (=nors) tu un šūnio lãi. 127 koc tu jī su ánielu paguldž (liep. nuos.) „labai geras, rimtas“: Ot bērnas vōžnas, koč (= nors) tu jī su ánielu paguldž. kōjas atiẽšti (tęsti) „lėtai eiti, ateiti“: Čūt kōjas atāti sau, tōkis klumpinas. Ot pavargau miestī, čūt kōjas tīšu. Žūr, kap ānas āina kōjas tīsdams. kōjas aždūrti (pakratyti) „mirti“: Pristvālino (prisikūreno) pirči· drūčai (smarkiai), nuē ir aždžīre kōjas. Jau nēr, jau ānas sēnas būvo, jau dar kōjas pakrātė. kōjas jūdinti „dirbti, nesėdėti“: Kas kōjas jūdžina, tai ir duonu· valgo. kōjom žēmēs nesiekti „būti mirusiam“: Īta bobālė jau kōjom žēmēs nesieka. Tam pētni·ča, kas kōjom žēmēs nesieka. kōrkon žiūrēti „norėti išgerti“: Kap cik dzyvējų suscińka, tep kōrkon ir žūri. kōšēs prašo (sakoma apie praplyšusius, išsižiojusiais padais batus): Ragi, tā čebātai kōšēs prašo. kruopēle [v]jandēnio pasivērti „truputį atsigerti“: Lēkaũ per upēlb! — pasvēriau ūndēno kruopēlb· (ps.). koṭ tu atsiguļ (liep. nuos.) an jōs (jų) „labai riebi“: Kārve graži, nīgara placi, koṭ tu aciguļ an jōs. Dabālkos (kiaulėm) mekūru· (pelų) nedūoda — visos grāžos, koṭ tu aciguļ an jū. koṭ tu jām trūbīji (liep. nuos.) ausī „ką nori daryk (kai giliai miega)“: Koṭ tu jām trūbī ausīn, neprabūs, ot gadnai (= gerai, kietai) miega. koṭ tu priēš jūos kepūrē nusiīm (pakėl) (liep. nuos.) „labai geri, gražūs“: Ot grāžū·s rūgāi, koṭ tu priēš jūos kepūrē nusiīm. Suscińka vīrai ir klēga: tai mā grāžū·s javāi, koṭ tu priēš jūos kepūrē pakēl. kranklys krankliuo (vns. naud.) (vārna vārnai) akių (akies) nelesa „turtingas palaiko turtingą“: Tep visi sāko: krunkļis krunkļuo akū nėlasa. Vārna vārnai akies nėlasa. kryžių nēšti „labai vargti, blogai gyventi“: Anā visu· gi·vēnimu· krīžu· nēša: vaikū pinkelī, ē vīras cik izgērė — pijōkas. kryžių pamēsti „pradėti geriau gyventi, iš vargo išbristi“: Dar jau gerāũ — krīžu· pamēte: vaikai jau dźideli, pāci·s ažkruta. kruopās suvalgē až jī (sakoma apie mirusį): Kat jō jau nērā — kruopās suvalgē až ji. Jau kruopās suvalgē až ji. kūčia (vīlkas) kuodēli apšīko (prišīko) (sakoma, jei iki Kalėdų nespėja suverpti visų verpalų): Priēš Kalēdās verpēm, verpēm, nesuverpēm, tai sāko — Ku·ča prišīko kuodēli·. Dalēkdo bōbos ir klēga: tā kuodēli· vīlkas apšīks. kur an pālkos līpa „labai senas“: Susrińko bobutēs cik kur ūn pālkos līpa. kur piāuni, ten kāulas „visur riesta, labai blogai“: Kalēdos, ē mán visos bēdos — kur pjāuni, tin kāulas. kūlius vērsti „verstis per galvą“: Kai baiga pjāuc rūgūs, un pabaigōs pasvolōja un likūsa, kat kci rūgāi kitu·māt būt geri, išgūli·: ku·lius vērča, kat rūgāi iš dzīvos virstū, ir šāuka — „sparčiau, ū ū ū“, — kat dūona sparni· būt, kat grait nesusvalgīt. kvartūkaitis pakeltas „neščia“: Senāũ moteri·s tep klegzdinē: anā dār veipa, ali kvartū·kaitis jau pakēltas. lāba diēna duōti „pasisveikinti; sveikinimasis dienos metu“: Anā mā lābu· dźēnu· dāu, ir nuvā. lapatinskas apžēnys „reikės mirti“: Ko tu nesžēniji? Taũ jau Lapacīnskas apžēni·s. 128 lapatinskas su paseckų ateido „arti mirtis“: Kū darič, jau mán Lapacinskas su paseckų (plg. brus. nącok) ateido. lãpė pirštį ažkūrė, žuvis kėpa (sakoma, kai kyla rūkas): Kap kadū sãko: lãpė ažkūrė pirčį, žuvis kėpa. (sėdėti) liežūvi an barzdõs pasidėjus „nieko nedirbti“: Sėdzi liežūvi· un barzdõs pas-dėjus, nieko neveika. (lakštyti) liežūvi an barzdõs pasidėjus „greitai visur bėgioti“: Lāksto pasdėjus un barzdõs liežūvi· ir pletkūja. liežūvi ankšti 1. „prisitaikyti, įtikti“: Kataras mõka liežūvi· unkišė, kur raika, tám gerai gi·v.nė. 2. „pasakyti, prasitarti“: Ūnkišam liežūvi· ir· męs kap kadū, kur raika kur neraika. liežūvi ankšti kap Tuvėlui šiknėn „išsikūsti“: Ītas liežūvi· unkišė kap Tuvėlis šik-nėn. (eiti) liežūvi anstačius „liežuvauti“: Niėko nedzi.rba, cik aina per kiėmu· liežūvi unstačis. liežūviū lõti (málti) „daug kalbėti“: Anà cik liežūviū lõja. Mãla ir mãla liežūvū, gerāi sā pirku· apruõšt (sutvarkytų). liežūviū tabaluoja kap šuva ūodega „tuščiai kalba, niekus kalba“: Ko tu liežūviū tabaluoji kap šuva vāodega. liežūviūs raznešdyti „liežuvauti“: Nepaciīška mán itā bõba, anà cik liežūviūs raznešdo. liežūviais dirbti „kalba įtikti, prisitaikyti“: Dabar jau ciė gi·vėna, kur liežūvais dži.r-ba. lig šõnų šlapiankas „labai sušlapęs“: Parė visas šlãpankas lig šõnu·. ligi vālios 1. „užtenkamai, ligi soties“: Nusmānom (pris isotinam) ligi vālos, viskõ īrā. 2. „labai daug“: Mãedzi· gri bu· lig vālos, kiek cik nõri. loc bliūdėly sėdėti „iš visų pusių kieno apsuptam būti“: Mãs loc blū-dėli· sėdzim. (miego) loc drignių apsirijęs „labai ilgai ir kietai miega“: Kurū velnū tu miegi, loc drignū apsirijis. (eina) loc nevalgęs, nė gėręs „labai lėtai eina“: Kap ānas aina, loc nevalgīs, nė gėris. loc pelýtės akýte „labai maža“: Lampelītė mažā, loc pelītės akītė. (bliauna) loc raguotas ožys „labai garsiai rėkia, šaukia“: Ko tu blāuni loc raguotas ožis, kārvi· unvezdzik pu·nõn (tvartan). (eina) loc tris naktis nemiegojęs „labai lėtai, vos eina“: Āina loc tris nakcis nemiegõjis. (susikalba) loc žąsis su kaulė „prastai susikalba“: Bõba nõri paklegėc, susikalbam loc žu·sis su kaulbi. lopatinsko reīkia „arti mirtis (apie seną žmogų)“: Lopacinsko jau raīka, ė tu pie bernõkus kleġi. lõpeta per pilvą būs (gāusi) „greitai reikės mirti“: Jau lõpetu per pilvu· būs. Kap jau, sāko, kad mirsi, tai dár pataiso: lõpetu per pilvu· gāusi. [miltiniu] maišų mūštas „apykvailis“: Jāegu biški· kvāilas, sāko, maišų mūštas. Mu-suk sāko: itas vīras mi.lcīnu maišų mūštas. maišė gimęs, papečėj augęs „tamsus, nieko neišmanantis“: Kad aš niėko nežināu, aš maiši gimis, papečėj augis. Maušā akīsūn lenda (sakoma, kai ima miegas): Mán jau Maušā akīsūn līnda. Maušos bārzda tašyti „snausti“: Va, jāu ānas Maušos bārzdu· tūso. mãžos diėnos „vaikystė“: Iš mažū dzienėlū· menū dainas, pasākas. 9. Leksikos tyrinėjimai 129 medy gimęs, medy augęs „tamsus, nieko neišmanantis“: Ānas medžigimis, madži augis. mėsti duona (atgal) „nekersyti, už blogą geru atsilyginti“: Jéi táu su akmeniu, mėsk duonu atgal. A jau, gerau tu jam mėsk duonu. medy augti „būti tamsiam, nieko neišmanančiam“: Gál tu jau medži augai, kat nieko neišmanai? mešką virto per tvōru (žárdą) „pusiauįgavėnis (paprastai vaikai tą rytą turi atsikelti anksti, jei atsikels vėlai, negaus dovanos, kurią esą virdama meška palieka)“: Per pušaugavi· tėvai sako (vaikams): Šunadzien meška virto per tvōru, reikėjo nepramiegōc. Mešką virto per žárdu. miegas akysun lenda „miego nori“: Jau mán miegas akysun lãnda. minkšta širdis „gailestingas, jautrus“: Ot žmogus gailūs, minkštōs širdzies — petelūškės, mūsos aždauš neduōs. mintįs nemėšti „neprarasti atminties“: Ė minciės nėmetu, kad ir sergù. moteris kačērga dasiekia (dasiėks) (taip nusakoma, kai nebeaukštai saulė, netoli vakaras): Sāule jau žemai — jau moteris kačērgu dasieka. Sāule — moteris kačērgu dasiėks. motinos pienas nog lūpų nenudžiūvo „jaunas, nesubrendęs“: Sāpleke, mōcinos pienas nog lūpų nenudžiūvo, ē mergū raika. možna ir ranką paduoti „labai netoli“: Girvena netoli — možna ir runkų paduoc. možna kāiliai rauginti „labai rūgštus“: Batviniai rūukštūs — možna kāiliai rauginc. možna miestan raitam nujoti „labai neaštrus, atšipęs“: Dalgė — možna miestan raitām nujōcie. možnētų ir kirvis pakārti „labai tvanku (kalbant apie trobos orą)“: Blōgas pirkōj ōras — možnēt ir kirvis pakārč. muštinės ēina „mušasi, barasi“: Par juōs vis muštinės āina. nagūs kišti „liesti, imti“: Ko nagūs kiši, kur ne tā. namai blīnais dēngta (sakoma, kai atėjęs skuba išeiti): Musēt namai blīnais dēngta, kad tep skubi. nasrūs šiepdīti „šaipytis, juoktis be reikalo“: Ko tu vis nasrūs šiepdaī. Ānas šiepdo nasrūs ir šiepdo. naujo botāgo ašigeisti „senam vesti jauną“: Ragi, ānas naujo botāgo asigeide. naujas kōjas pasistatyti „vesti jauną“: Ānas sēnas, ali, kap paci pamirē, ašigeidē naujas kōjas pastacīc. neduoti smertēs (vns. kilm.) „neleisti numirti, nesiųsti mirties“: Sēnas, nesūgali jau, nedūoda dzīevās ir smertēs. neduoti praeiti (kam) „ginti, bartis, užstoti (ką)“: Āzgīrs kū an dziedō, tai neduōs praeic. nei gyvas, nei damiręs „nei šioks nei toks (apie nevykėlį)“: Ānas nei gyvas, nei damiris. nei kōjų neapšilti „labai trumpai pabūti“: Suvāicis dār nei kōju neapšilo. (klegeti, plėnčyti) nei šeī, nei teī (nei šio, nei to) „prastai, niekus kalbėti“: Ānas plencija nei šeī, nei teī. Kat tu klegį nei šo, nei to. nei šis, nei tās „nesuprantamas dalykas, niekai“: Kap neišdēsū gerai, bus nei šis, nei tās. (supinti, plėnčyti) nei žiemą, nei vāsarą „prastai kalbėti, nukalbėti, viską supainioti“: Nē paci's nerazrinksit, plēncija nei žiemū, nei vāsarū. Supinē nei žiemū, nei vāsarū. 130 ne rankové, neišverši „nepakeisi (sakoma, turint blogą vyrą ar žmoną)“: Kū padarīc, vīras ne rankové, neišverši. ne šūnes jau tavė ažvijo?! (sakoma, kai atėjęs nesėda, skuba išeiti): Ne šūnes jau tavī ažvijo?! ne tas galvōj „ne apie tai galvoju, ne tas rūpi“: Ne tas galvōj, tai ir nėmenu. netolī tevazīvoti (toli nemavazīvoti) „nieko negauti, nepešti“: Kap niėko negaūš iš tavī, netolī tevazīvosi. Neteptais rūtaiš toli nenuvazīvosi, skri pūōs-patepsi, tadū važūosi, ē kap gi. (palēido) nēt an trēčio vainīko „labai viduriuoja“: Palēido vidurūs — nēt un trēčo vainīko. (vālgo) nēt aūsys lāpsi „labai godžiai, smarkiai (valgo)“: Tai ānas vālgo, nēt aūsi's lāpsi. (ēina) nēt pēnčiai šikinen lūpa „labai greitai, smarkiai (eina)“: Mergokāitē āina, nēt pinčai šikinen lūpa. (pavālġē) nēt pīlvas trāška „labai daug, stipriai (privalgė)“: Ot dabarkōs pavālgau, nēt pīlvas trāška. net šākas lāužia „labai daug“: Mā sodēli obuolū, net šākas lāuža. nevīk diēvo karklynan (mēdin) (sakoma, kai kas išpuiksta, nesitenkina tuo, ką turi): Nevīk diēvo karklynan, vālgīk kū turi. Nevīk diēvo mēdzin su runčū, ba nesuprašiši ir su pi-ragū. Nevīk diēvo mēdzin. ne žydū kapuōšan nuvēžė (sakoma, kai kas labai ilgai miega): Musēt ne žīdū kapuōsan nuvēžė, kad tep ilgai miēgi. nē klausyti, nē bēgti (sakoma, apie negražią, nepadorią kalbą): A jau tū plēpi, nē klausic, nē bēgc, i kū panaši ta gavendā. nē grūčio „visai nēra“: Ē tos drūškos nē grūčo nēr. nē šēn, nē tēn „labai prastas, prastai atliktas“: Anō dārbas netikis — nē šīn, nē tīn. nē sāu pažūrēti, nē žmonēm parōdyti „labai prastas, prasta“: Ot, isiriṅko pāču: nē sāu pažūrēc, nē žmonēm parōdi-c. nērā nē pūsti, nē āusinti „nieko nėra“: Ca par marču nēr nē pūscie, nē āūsinċie. niekais išēiti „išdykti, išlepti, pasileisti“: Isiteršē visai, visai svietas — visai niekais išājo. niekuōsan suvarīti „nieku paversti, suniekinti“: Ba kap ažpūls visi vienu, suvarīs niekuōsan. niūniṅ nuniāukti (pakārti) „nusiminti“: Ītas vaikāicis sēdzi niūnū (nosi) nūnākis. Ko tep sēdzi pakōris niūnū, kiekvienān žunksni dārbas. nog ambōnijos nusviēsti „paskelbti užsakus bažnyčioj“: Mūs jaunūōsus jau nusviēdē nog ambōnijos. nog sviēto nebūti „nužudyti“: Tadū sako: — kap nubūcie jī nog sviēto. no tāmsos prieġ tāmsai „visą dieną, nuo ankstaus ryto, ligi vakaro“: No tāmsos prieġ tāmsai par linūs vāikščoju [dirbu prie linų]. nog sveikātos nugrīti „prarasti sveikatą, silpnam pasidaryti“: Mā vīras kap nugrīvo nog sveikātos, tai ir tūrtas pragaīšo, paslikdēm biedni. nors [tu] ažsidaušk „ką nori daryk“: Va, i'rā anā, nors tu asidaušk, neklaīso ir ganā. Nors asidaušk, nēmenu, kap šaūkas. nors iš namū bēk „labai blogai“: Visos bēdos apipūola, nors iš namū bēk. nōsi ankišti „ateiti“: Ānas cik tep ir gāli priskārē — vakarī vėl nōsi unkišo. 9* 131 nósi kišti „lišti, kištis“: Ko tu nósi kiši, kur nereika, paragėsi, kap liksi apstūmtas. (eiti) nóši nukórinus „būti nusiminusiam“: Ānas aina nukórinis nósi. nósia žėmę árti „girtam būti, griuvinėti“: Ītas laidókas namúosa dar nebūvo, ragi, aina nósu žėmi árdamas. Kap ažėinam karčmón, tai per vakarų žėmi nósu āram. nueiti (eiti) šūnim šėko (šieno) šienáuti „niekais nueiti“: Katari vaikai negerì, nekláuso, tai pasáko — nuė šūnim šėko šienáu. Ānas nuėjo šėko šienáu šūnim. Ānas neklaūso tatós su momā, tai ais šūnim šieno šienáuc. nuėjo káušo ir ažáušo (sakoma, kai trumpam išėjęs, ilgai negrįžta): Kap nuvė káušo ir ažáušo. o kad jūs suburbtūt! „o kad jus galas“: O kad jūs suburbtūt! Kur púodekelis? o kad taũ sunkjója! „kad tave galas (keiksmas)“. Órčikas atvažióvo 1. „susigėdo“: Kap kadū kas susigėsta, tadū sako — Órčikas atvažávo. 2. „sumelavo“: A jau par taũ Órčikas atvažióvo? — tep tėvas kláusia dukri, ar kū-kitu [kai pagauna meluojant]. ot táu bóba devīntinés! (sakoma, kai kas nepasiseka): Ot táu bóba devīntinés! Ir nepadarai. óžius draskyti (lupti, plėšti) „vemti“: Kap pamāto bóba priėk tvórai vėnúnci, ir krikteri, — ragi, itas jau óžus drásko. Gėra gėra, e paskauš slópė slópė óžus pradeda draskicie. Vieni sako: óžus lūpa, e kiti — óžus plėša, visai klėga. Kap daug pāgėra, tadū ir óžus plėša. Priputai kap vėršiš, e darkos óžus plėši. pāduška padėjo (sakoma, kai paskelbiama bažnyčioje užsakai): Jau pāduškų padėjom, sugrūvo jau āni·s. padalai pėnčius mūša „labai greitai eina“: Āna kap āina — padalai pīnčius mūša. padėti dantis an palyčios „nebeturėti geresnio valgio“: Āni·s jau padėjo duncis un paličos, viskū dukteliai sūkisė. Nebėr spirginų — padėk duncis un paličos. pakėlti gvóltą „šauktis pagalbos“: Prazbūdo kiškis, pakėlė gvóltu, pakėlė žvėris (ps.). palėidus blūsą (ūtėlę) užvysi (rasi, pagausi) (sakoma apie prastą, pliką ganyklą, pievą): Koki ti ganevā — palāisi blūsu ir tai ažvīsi. Prastā ca pieva — palāidus ūtėlb· rasi. Žolė prastā: palāisk blūsu — pagāusi. papečėj gimęs, papečėj augęs „tamsus, nieko neišmanantis, nenuovokus“: Ānas papečėj gimis, papečėj augis. paūsties (pāusti) palikti „palikti pėdsaką“: Žmogus kur būsi, kū darīsi, visur pāu·ščī paliksi. Kur paskócosi, tinai pāu·ščies paliksi: sakīsim, ot, ar tī· vestuvės darau ar kū — tī išlaidos. pavalkus an kāklo aždėti „išteketi jaunesnei pirma vyresnės“: Ot tai! pavalkus un kāklo aždėjo mažėsnė vi·rėsnėi. pavalkus nešioti „vargina gyventi, prastą, sunkų darbą dirbti“: Ir aš, ir mā sāsarīs visu gi·vėnimu cik pavalkus nešójom. Ārklu gimei, turi ir pavalkus nešóc, e kap gi kitaip. per akis (lūpas) ažsvilinti „sugėdinti“: Aš anām ažsvilinau per akis, tadū apčilo. Ānas neprimdė mócinos, kap ažsvilinau per lūpas, mažū dar primdīs. per dūoną dūonos veizdėti (ieškóti) „nepasitenkinti tuo, ką turi; gerai turint, dar geriau norėti“: Āni·s per dūonu· dūonos vēizi. Negerai, kadū žmogùs per dūonu· dūonos jėško. per gaīdžio žaṅgsnį (pribūti) „truputį pailgėti (apie dieną)“: Po Kalėdu· dzenā per gaīdžo žuṅgsnį· pribūvo. 132 per gérklę pervaryti „pragerti; per gėrimą nusigyventi“: Anas sundicis per gérklbl ir kälinius, ir árklus perväre. Ažpiksta paci ir sako: itas laidókas — per sä gérklbl pėrvarei ir plágus, ir akėčas. per kačérgų šokdinti „apkrauti rūpesčiais; imti nagan“: [Jos] niékas nešokdina per kačérgų [kai viena gyvena, neturi vaikų]. per mėtų rugys „labai prasti, reti“: Ánas pasė, nuė pažūvėc — per mėtų rugys. per smurgáini (smúrgłas) gauti (dúoti) „apmušti“: Gáusi per smurgáini, kol púnco nėdavei árklo supánčoc. Táu cik davėi per smúrgłas, kap tu mus nugundžinai. per sprínati ilgumõs (kalbant apie nuotolį — netoli, visai arti): Cik per sprínadzi ilgumõs būvo nuo jos, ali nekūlė. per tvõrą pérgrūti „susituokti“: Ánis per tvõrur pérgrūvo. pie rankàs maišytis „būti netoli, painiotis po kojų“: Pjaukie tu jį, kad änas nesmaišit pie rankàs (ps.). pieną rūgštų sriaūbti „knarkti“: Cik acigulė, jaū änas ir srāūba pienų rūgštu. pirmájam uždėjo pavalkus (sakoma, kai atvažiavus vieniems piršliams, atvažiuoja ir antri, su kuriais sutariama): Kap svõtai atvažiāvo vieni, atvažiāvo ir kici, ir až tū išė, tai, sako, pi.rmajam aždė pavalkus. pirstelė ir nebėr (sakoma, kai kas greitai, netikėtai numiršta): Ir änas jau pámirė — pi.rstelė ir nebėr. pirštu akin dūrk „labai tamsu“: Aniū, niéko nesmāto — pirštu akin dūrk, ali niékas màn neprisidavinėdė. pláukas nog galvós nenukris „nieko blogo neatsitiks“: Be dziėvo válos pláukas nog galvós nenukris. pláukai paštero an galvós „labai išsigando, plaukai pasišiaušė“: — Sako: kap būvo strõšna, tai pláukai paštero un galvós. pláukus no galvós rāutis „labai sielotis, graużtis, gailėtis“: Mócina pláukus no galvós rõvės, kap papámušė vaikūs. pliotkàs darýti „liežuvauti“: Vīras cik pliotkàs dāro, viskū āšei surėdāu (sutvarkiau). plõstais (žvaigždėm) krìnta (sniega, verčia) „labai didelėmis, drėgnomis snaigėmis sninga“: Visu dziėnu šundzien plõstais krìnta. Ot tai lauki žvaigždėm sniega, kėlo nebmacic. Žūr, až lūngo plõstais verčia, tai būs sniego. po [gūlinčiu] akmeniu vanduõ nepaeina (nepālenda) „kas nedirba, tas nieko nepadaro ir neturi“: Kap kataràs ci.ngi, tadū mūsuk klāga: po gulinčiu akmenu vanduõ nepaais. Po akmeniu unduõ nepalanda, i ulciėjuo darbas nesdāro. po jaunõm kójiom sėną botāgą kišti (sakoma, kai senas veda jauną): Kām raika po jaunõm kójiom sėnų botāgu kišč. po pušėlė važiuoti „mirti“: Mān jaū smerčis prisdavinė — žāras: põ pušėlbi važiuosu. po senà barzdà būti „ištekėti už seno vyro“: Aš jāuno viro bijāu baišāu nei pėklos, jau gerāu po senù barzdù būcie. po velėną gulėti „būti palaidotam“: Kad ne vaistai, būčak po velėnu gulėjęs. po vežimu „neščia“: Ánas jū šatrù pāmūšė, ē anà po vežimu, radzikė. prānašas atsirādo „gimė vaikas“: Par juõs jau prānašas acirādo, anà kolchozan neina. priėg senám kėlmo (vns. naud.) ugņi kūrti „už seno tekėti“: Anà labāi nusmainius (pasikeitus, sublogus), gerāu raikė priėg senám kėlmo ugnis kū.rc. prieš vėją pūsti „priešintis, nepaklusti“: Ė mės jau dar prieš vėjų pūcam. 133 prieš vėją nepapūsi „prieš stipresnį nepasipriešinsi“: Prieš vėjų nepapūsi, cik grinas liksi. pripilk aruodą — tas pats, pripilk pūodą — tas pats (sakoma apie netaupiai gyvenanti): Ānas nemoka gi·vinc: pripi.lk aruodu· — tas pats, pripi.lk pūodu· — tas pats. pro gómuri pravaryti „pragerti“: Ānas visku· pro gómuri· pravāro. pūnioj gimes (augintas) „tamsus“: Ānas gimis kokōj pu·nōj, lietuviškai numiršis. Ītas pu·nēj augīntas, nieko nežino. pūsti galāi „niekai, tuščias daiktas“: Mūm atrōdo, kad pu·sci galāi ca sakīc. rakštis regėti „arti mirtis“: Rakščis (karstas) regēc, o vis pē bernōkus amānija (= kalba). Prapūole jau mā pasākos, jau rakščis ragēc, aš neprijū·nkis daūg klegēc. rakštis paskūm tāšosi „arti mirtis“: Ē kū jau, aš ainū ir rakščis paskūm tū̄sosi. rakštin nesudēsi „mirdamas nenusineši“: Ē, kám mán pinigai — rakštin nesudēsi, katari jauni, tebū jauniejīem. rankā gali pasiekti „arti“: Ānas arci — runkā gali pasiekė. rankā raṅka praūsdo „vienas kitam padeda, vienas kitą užstoja“: Mān netēko šaudū, žinai runkā runkū praūzdo, ē kū aš galū. rankā dūrsterēti „trumpai, nerimtai dirbti“: Vīras ca rūnku· dū·rstēri, tī dū·rstēri, kokis tī anō dárbas — riṅkadosi ir riṅkadosi. raṅkos neniēžti (nekīla) „nesinori, netraukia“: Gērklv· ažstōjo (užėmė, užkimo) nepogalū, rūṅkos neniēšči krutēc. Darmai rūṅkos dži.rbčē neniēšči. Kap pamirė vīras, rūṅkos nekīla krutēc. rankās angī saū (an savī) laikīti „norėti sau naudos, pelno“: Ir švintāsai rūnkās an savī laikō. Visi švincejī rūnkās ungī saū laikō. Pīrminī·kas cik rūnkās un savī laikō. rankās [kōjas] ažkrūtēti „labai pavargti“: Tep krutējau smagāi (greitai), net rūnkās ažkrūtēu, cik unbrozdējau pīrkon. Ot priskrutēu, rūnkās kōjas ažkrūtēu. runkās laūžyti „labai jaudintis, sielotis, graužtis, sielvartauti“: Mócima runkās laūžė, ē vaiko jau nėr. raṅkom masnōti „nesutikti, priešintis“: Anā rūṅkom masnōja, neina. raṅkosa [dárbas] pūsta (supūsta) „prastai, lėtai dirba“: Pacī vīru namūosa likdo — anō rūnkosa dárbas pūsta. Ānas tep krūta, kad rūnkosa supūsta. Kad jau krutēs tai rūnkosa dárbas supūs. Nesibaidai, gēras darbinikas — jō rūnkosa dárbas nesupūs. ratūs patēpti „duoti kyšį“: Pirmā raika ratūs patāpēc, tadū cik važiuosi. rėkvum mutēnum būti „mirti“: Jaū mān grāitai bus rēkvum mutēnum (plg. lot. requiem aeternam). rýkščių duoti „mušti“: Pōnas dāu rīkšiū mā dziedikuo, kam vištōli· (vištelį) pamīnē. rūblio [iš namų] neišnešti „nepragerti“: Vīras neišneš rūblio iš namū. saldumōs ir gardumōs matyti „gerai gyventi“: Saldumōs ir gardumōs mažāi matāi, cik vargo ragėjau daūg. sarmātą padarýti „sugėdinti“: Aš itam bernōkāčio sarmātų padarāu, kap nuvājom grībūosa. sā (savo) gálvą „iš atminties“: Ne raštū, cik sā galū visku atminē. sā (savo) gálvą turēti „protingam būti, turėti savo nuomonę“: Kat sā gálvu turēt, tai nereikt ir mokī.nc. 134 są (savo) galva vesti „pačiam tvarkytis, vadovauti“: Mã dziedukas išgi·vēno aštuo-nasdešimt šešius metus ir visku· są galvų vẽdė. senā uodega „senas žmogus“: Kokīs senā vuodega, ē pervīrzdo un jāunu — mergō-kēs raīka. skalsinīkas (sparyžius) atanēša (nēša, prinēša) (sakoma, kai žmogus gerai, turtingai gyvena): Gāl jau skalsinīkas nēša — jo arklīs tokis gražūs. Kap jau katarās gerai gi·vēna, tai sāko: jām skalsinīkas atanēšē. Bagotām ir sparīžai nēša. Kas ci·ngi, tām ir sparīžai neprinēš. skiedos lāksto „yra nuostolių, išlaidų“: Kap nori gi·vi.nk, visciek skiedos lāksto. Jēigu mādžu· kapōsi, tai ir skiedos lēks. skystumōs [daūg] galvōj turēti „apykvailiam, tamsiam būti“: Ānas ski·stumōs galvōj daūg turi. Vīras galvōj ski·stumōs turē, paverkējau gerai. skriaudōs neturēti „nesiskųsti“: Dar gi aš neturū skriaudōs dėl vaikų. smertīs až pecių „arti mirtis (apie seną)“: Smerčis až pecū, ē pacōs dar raīka. smertīs paeido „snaudžia“: Žūri, tēvuo jau smertīs paīdo. smertēs (vns. klm.) siūstie gēras (sakoma, kai, trumpam išėjęs, ilgai negrįžta): Ānas smertēs sūscie gēras: smertēs nusūntus, tai gerai būt — pagi·ventum dār. snaudulys ažējo (ima) „ima miegas, norisi miego“: Āžē snaudulīs tokis, ir ānas pradē stukēnc. Kas ča man pazdārē — snaudulīs ima, negalū sēdēc. spirgināi aukštāi kāro „nebeturi mėsos, lašinių“: Par juōs spirgināi aukštāi kāro (kabo). storāi vaikščioti „būti nėščiai“: Kap ānas pazdabōjo, až mētų jau anà storā vaikš-ējo. striōkas apēmē „baugu pasidarė“: Ānas cik smi·rkšč pi·rkon, až čūpc až pušīnēs — tokis strōkas apēmē. sukiōti gálva „svarstyti, galvoti“: Neturėjau žirgo, tai parddavāu laikrodzį ir pradē-jau sukōci gálvu, kap ūki· vēscie. su kriukiū žōdžio neištrāuksi (neištēsi) „neprakalbinsi“: Vienas klēga ir klēga, kitas žōdzi· cik kištera, ē ānas — su krūku žōdzo neištrāuksi. Kad nēkalba ānas — su krūku žōdzo neištīsi. sunkumōj būti „būti nėščiai“: Aš tadū sunkumōj buvau, tai tī vakarī matāu, kap vi·pcojo ugnēle laukūosa. su šiuo āmžiu skirtis „mirti“: Jau ānas ski·rasi su šuo āmžu. su vienu autu likti „būti netvarkingam“: Neženōtas buvau vienu autū, kap apsženijau vēl likau su vienu autū — drenā bōba. su vienu dančiu ir tuo pačiu klibanciu „labai senas“: Aš jau senā — su vienu dunčiu ir tuo pačiu klibunciu. (sēdēti) susirāukus, kap linūs braūkus (sakoma, kai kas nepatenkintas): Ko sēdzi susrāukus, kap linūs braūkus. sviēto liežūviai „apkalbos, plepalai“: Sviēto liežūvai daūg žmonių raskīrē. šārka (vārna) nunēš (sakoma, kai kas ilgai prausiasi): Paragēsi, tavi knāpc ir nunēš šārka. Tavi jau vārna nunēš. šaukštas nebereikalingas po piētų (sakoma, kai kas pavėluotai daroma): Galējai nevažiuoc — šaukštas nebereikalingas po piētų. 135 ščiuōkas uodega lėda pradaužia „šaltis nebestiprus (kalbant apie besiartinantį pavasarį“: Per Juozapų ščūpokas vuodegu lādu pradaužia. Vuodegu ščūpokas lādu pradaužia, tai jau būs pavasaris. šiltų kruopų būti (sakoma, kai nujaučiama kieno šermenys): Jau greit būs šiltų kruopų. Ė tu sargi, sargi ir nemi.ršči – būt šiltų kruopų. šiltis kaulų nelaužia (nemulaužia) (sakoma, kai kas skundžiasi, kad šilta): Nebijok, šilcis (šiluma) kaulų nelauža. Šilcis kaulų nemulauš. širdis nedalėidžia „skaudu, nemalonu, labai gaila“: Mā širdzis nedalāidza, kap tas jaunas medėlis pamulāužis tas, ē ānis pašalāužis ir kitus. širdį išėsti „skaudinti“: Raskurdau viena ūgni; sėdžu ir verkū, ānas tep mān ši.rdzi išėdė. širdį sugrāužti „įgristi, įkyrėti“: Acipikenai tu, cik ši.rdzi mā sugrāužei, nenōru primdzic tavī. širdį sumygdyti „liūdna, neramu pasidaryti“: Šaukū, šaukū, nėkas neacišaukdo, nieko nesragė – tēp ši.rdzi sumigdē. širdį sopėti „būti skaudu, liūdna“: Jām gal ši.rdzi sopēc, kad paliko sā vaikuš. širdyj vėlnį turėti „klastingam būti“: Aš apcilau, dar aždaūš mani – ānas širdzī vėlniu turi. šōnus apkapōti „apmušti“: Atvažiuodo namōn sānis, satrū šōnus apkapōja, apgrūzda ir prāveja jū. Ne kārtu beržini šōnus mán apkapō. štukās parōdytie (vedžiōti) „pajuokauti“: Ir aš norėjau štukās parōdi·cie, ali āni·s prilėkdė. Vīras sėdzi pirmagalī ir štukās vedžioja. šuva kraujū nepalaižīs (sakoma, kai šeimoje nesutariama): Kas tī jau mušasi, nesgādoj būva, sāko, kokis tī· gi·vėnimas – šuva kraujū nepalaižīs. šūnio (vns. naud.) kāili nuvarvītu „labai rūgštus (apie prastą sriubą)“: Ot tai rū kštu·s kopūstai – šūno kāili· nuvarvīt. šūniuo (vns. naud.) an uodegōs sudėti „niekais, be naudos nueiti“: Visa sā darbū šūnuo un vuodegōs sudē, viskū pragērde. Mōkēs, mōkēs, šūnuo un vuodegōs sudē, ir nūlakē – ir nēr mōkslo. šunis ganȳti „vargti, prastai gyventi“: Kap vaīkas neklaūso, tadū tēvai pasāko, kad neklaūsai, galēsi šunis ganīc. tabōka uostyti „šniokšti miegant“: Ko tu, sāko, tabōku· vuostai, tep sāko, kap nōsu šnipa ir šnipa miegōdamas. tan svīetan nenusinēšti „mirdamas su savim nepasiimsi“: Tep jau dzīevas nustacinēdo žmōguo, kiek turī, tiek ganā – tan svīetan nenusneši. tan svīetan nueiti „mirti“: Ītas žmōgus būvo jau sēnas, ē dabarškos dasiklegėjo, kad ānas jau tan svīetan nuē. tebūi (tebūna) an tāvo bāmbos kermōšius „tebūna tavo viršus (sakoma, kai nenorima ilgai ginčytis)“: Tebūi un tā bū·mbos kermōšus, dārai kap nōri. tiek viršūj, tiek žemėj yrā (sakoma apie gudrų žmogų): Gudri bōba: jos ciek viršūj, ciek žemėj i·rā. tik an šūnio išlėti „labai prasta (apie neskanį sriubą)“: Vālgi·c negālima, cik un šūno išlēc. Kokis ca vālgi·mas – cik un šūno išlēc. tik āšaros „labai nedaug“: Tū batvinū – cik āšaros. tik būtelin ankimšēi ir kórka ažkisei (sakoma apie girtuoklį): Drēnu· bérnu· nēr kur padēc, cik būtelin unkimšēi ir kórku ažkisei. 136 tik gaidžio (vns. naud.) an kėlių „labai nedaug“: Aš verpstelū pri-vėrpiau cik gaidžo un kėlnu. tik kqsnelis „labai mažai“: Tokis cik kušnėlis pievos, kárvė blūvoja, netūri ko ėscie. tik musušs vaikýti „neskaudžiai mušti“: Kap močina mušsa — cik mušas vaiko. Móčina tai cik mušas vaiko. tik pelėm vėstis „labai nešvaru“: Kas ča mūs pijкоj nešvarū — cik pelėm vėčis. tik pacūkam lizdūs vėstis „labai netvarkinga“: Lóva negražai pririnkta — cik pacūkam lizdūs vėsčis. tik smaravildą padaryti „niekam tikęs (kalbant apie seną, paliegusį)“: Aš sėnas, tai cik smaravidlu padaric. tik šunim šėką šienauti „niekam tikęs“: Iš jo žmogus nebūs, cik šunim šėku šienauc. (ažkrufėti) tik tabōkai pašniaūkti „labai mažai (uždirbti)“: Ažkrūtėjau cik tabōkai pašniaukc, kū ti ažkrūtėsi. tik tēvo, mōtinos betrūksta „labai netvarkinga“: Ča jau cik tēvo močinos betrūksta [apie netvarkingą stalą], vieni šūkslai. tik ūtėles ganýti „labai prasta, be žolės“: Koki ča toj pieva — cik ūtėlas ganici. tik vainiką [ir] vytie (sakoma, kai kas ką nors labai gerai, gražiai daro): Jām cik vainiku ir vičie, kap gražai dāro. tylā padaryti „nutilti“: Visi čilu padāro ir klāuso, kap vėvursėlai cirēna. trijų mėtų vėršiuo (vns. naud.) ragūs nuvāro (sakoma apie kovo mėnesį galimą stiprų šaltį): Morčaus šalčis trijų mėtų vėršiuo (jaučiui) ragūs nuvāro. tris skūrās nulūpti (kam) „labai išnaudoti ką“: Ānas nori pačai tris skūrās nulūpė. trūba ēiti (výtis) „labai gerai augti“: Kas per uražējus, viskas trūbu āina. Visā geri-ba trūbu vijasī. tūri bālos klausýti (girdėti) „visi turi paklusti“: Sākė dziedūkas, jēigu aš pasakišu kur žōdzi, tai tūri bālos klausīc. Mā žōdzi tūri bālos girdēc. tuščia jō „tiek to, niekai“: Tuščā jo, tebūi kap ānas sāko. tvartė gimės ir ažāugės „tamsus, nieko neišmanantis“: Mā vīras tvartī gimīs, tvartī ir ažāugīs. tvorā žagarinė „niekam tikęs“: Tokis jau tvorā žagarinė, tokis ultėlus (= tinginys). ugninī kištie „kenkti, bloga daryti“: Kām tu nóri mani ugninī kiščie, āšei cik mēnasīs, kap ča. ūodas snūkio neankīs „labai geri, tankūs; apie javus“: Ot rūgai — vūodas snūko neunkīs. užkandī kočėlū davinėti „mušti“: Pōnas užkundzi kočėlū davinē. už pečių stovėti „arti būti“: Kū darisi, jau ir kitā bēdā už pečių stōvi. vaiką padėngti „per krikštynas rinkti pinigus ir dovanas vaiko daliai“: Sāko — raika vaikū padinkė — kūmas dūoda pinigū, kumā pirščināites, kū. vākaras ataido „artėja mirtis“: Kap jāunas buvau, [per Užgavēnes] sūplaukėsa (sūpuoklēse) na aukščāusai, kuom na aukščāusai sūpauis, kat cik linai mā būt ilgi, ē dārkos jau vākaras ateido, nieko nebgālū. vālgýti dūoną su druskā „vargingai gyventi“: Neklausai tatōs, mamōs, vālgai dūonu su druskū. Asikōrei vārgu, tai ir pavargēk — vālgai dūonu su druskū. vargōnai susigadino „nebegali dainuoti“: Kad jau vargōnai susgadzino. vā rnas vārno (vns. naud.?) akiēs nēlesa „toks tokį palaiko“: Ānas kaltas, perdaig pritvālino pāču, i viskas sūdegē, ali vā rnas vārno akiēs nēlasa. 137 várna kavójas (kalbant apie javus — truputį paaugę, nemaži): Jau didelìl rugai — várna kavójasi. Un Jū.rgo várna rugúosa kavójas—geri rugai. Jū.rgo dzìenu átmenu tókūs metūs, ka rugúosa várna kavójos. várna matytis (kalbant apie javus — prasti, nedideli): Plaukà rugai, è várna matìcis. várnas šáudyti „žvalgytis“: Raìka ne várnas šáudži.c, è karavalatàiti· súkcie, tep sakinè momà, kap ažpìksta. vèlnas [šìkti] nujójo „niekais nuėjo, be naudos“: Surinkdė, surinkdė túrtu, ir nèr — vèlnias nùjo. Kad ir jù· túrtu· vèlnias šìkè nujojo, è rìnkėdė, rìnkėdė. vèlnas šáudo iš dubeltkòs (sakoma, kai lyja lietus): Kap lietùs lìja, tai vèlnas šáudo iš dubeltkos (plg. lenk. dubeltówka, brus. дубальтоўка). vèlnio nèštas ir pãmestas „niekam tikęs“: Kap vìras negėras, tadù klėga: tà vìras vèlnio nèštas ir pãmestas. vèlnio sèklos „blogi darbai, blogi žmonės“: Vèlno sèklos neraìka sėc, acidziksta: jū naikini, è viscièk áuga. vèlnio veseilìà „barniai“: Kadù vìras ir paci nesùtara, tai, sãko, par jùos vèlnio veseilà. vèlniai nemàtė „tiek to“: Vèlnai nemàtė, nèmėnu. vèlniai pirtìn eina (sakoma, kai pučia smarkus vėjas): Kap pùca didelis vėjas, tadù sãko — vèlnai pircìn àina. vèlniai veseilìą kèlìa (sakoma, kai pučia smarkus vėjas): Nu, šùndzien vèlnai veseilù kèla. vèlnus žènyti „bartis, keiktis“: Kad cik kàs — vèlnus žènija. veršio laidymai (sakoma, kai saulė nebeaukštai, per veršį aukštumos): Per veršo laidzìmus gùsim namòna. Jau veršo laidzi·mai. vèžimais neišvėžti „labai daug“: Knìgu tù jù — vèžimais neišvėži. vėjas išèiti „niekais išeiti, be naudos“: Visù grìvànumu mà sopulìs: kù ažkrutèu, vėjas išè. vienas kitàm rankàs pláuti „vienas kitą užtarti, vienas kitam padėti“: Áni·s vienas kitàm rankàs pláuna. vienu kàsniu ažsprìngti (sakoma, kai nebenorima antrą kartą tekėti ar vesti): A, jau màn ganà — vienu kàsniu ažsprìngau. vienu kvapù „be atsikvėpimo, vienu trūkiu“: Vienu kvapù raìka išsàkic. vienas papiròšas surùkyti ir iššpjáuti „labai nedaug“: Kiek ča ažkrutėjau — vienas papiròšas surùkė ir iššpjáuc. vienas per kitą „labai skubėdami“: Kap jau Jū.rgis, [žmonės] acikėla ir visi skùba vienas per kitù, kas pirmàu sà ažù apeìc. vienas vienas ir vienų „visai vienas“: Pàmìrė bėrnas, bùvo vienas vienas ir vienų par sà tėvus. viena rankù gyvènti „sutarti, sugyventi“: Áni·s vienu rankù gi·vėna. vienõn dùdon pùšti „sutarti, sugyventi“: Áni·s vienõn dùdon pùca. vienos ãkys vèrkia, vienos juõkiasi „tas pats žmogus visko patiria“: Tep jau irà: vienos ãki·s vèrka, vienos juõkasi. vìlko káulan suáugti „būti nepaklusniam“: Įtas vìlko káulan suáugo. vištos [per dešimt metų] iš mešlýno iškapstýš „ir po dešimties metų gausiu“: A, dar tókì· kavalìerù· màn vištos per dešimt metų: iškapscìs iš mešlìno. 138 vyžus nešioti „paeiti“: Simplas (= silpnas) tėvas, jau negali gerai ir vižu nešėć. vyžais apsiaudyti „nuskursti“: Per karus i anas ir kic vižais apsaudė. žarną žarną loja „labai išalkęs, alkanas“: Nōru valgīc — žarnā žarnu loja. žarnos maršą ūžia „labai išalkęs, alkanas“: Itai kap alkanas, tadū ir klēga: ot nōru valgīc — žarnos maršu ūža. žemėn padėti „palaidoti“: Vienut [dukterį] turē i tū žemēn padē. žydas tašo až nōsies „snaudžia“: Va, jau tavī žīdas tūso až nōsies. žydai lenda (sakoma, kai nešvari nosis, snargliuota): Žīdai landa, apsliūosa’k vaikēli. žydai pavažiuodo (sakoma, kai kas snaudžia): Par tavī jau žīdai pavažiuodo. žydams galvą sopa (sakoma, kai lyja su saule): Lija su sāuli — žīdam galvu sopa. žiūrėti sā (savo) nōsies „nesikišti kur nereikia“: Ė, ne tā raikalas, tu cik žūr’ sā nōsies, ē kitū nežiūr. žiōti an viso laūko „garsiai šaukti, rėkti, kalbėti“: Ko tu žōji un viso laūko. žōdžiai klōjasi kap kōrtos „labai gerai, gražiai rauda“: Žōdžai klōjasi kap kōrtos. žōdžio šiukšlyne neieškoti „iškalbingam būti“: Anas žōdžo šiukšlīni neješko. žōdi pataikyti „vengti negražių žodžių“: Su svečimais stenguos kur žōdži pataikīc. žūvys dāvė (sakoma, kai šeimoje gimsta vaikas): Dar sāko bacēnas atānēšė, ē unkščāu — žūvis jam dāu berņōku, a mergōti. žvaigždės akysu rōdos (skradžōja) „labai silpna“: Kap lankū galvu, tai man žvaigždės akīsu rōdos. Aš dar ainū, ē mán cik žīka, žīka ausīsu, ē akīsu žvaigždēs skradžō. ārklio rūškiniai „arkliarūgštis, toks žolinis augalas“: Ārklo rūškiniai išēido plonais lākštais, kap išstūnūsta, tai būva sēklīkes raudōnos. avelēs ganīti „toks vaikų žaidimas“: Kap kadū vaikai žaidža žaidzimu — avelēs ganīc. bōbos kaulai (pelenai) (sakoma, kai, mėnuliui šviečiant, blizga sniegas): Ir dabar, kap žiemū mēnascis ir un sniego, tai ča bōbos kaulāi (ps.). O kap šalčai, tep jos pelanūkai lāksto po sniegū, tos bōbos (ps.). būtėlio ašaros „degtinė“: Ažnorēj ir ānas būtelo ašaru. čīstas četvergas „prieš Velykas didysis ketvirtadienis, kai būdavo prausiamasi, švarinamasi“: Čīstač četvergi, pakol sāule ažēis, tai jau, kad būt pasprausī: prieš Velīkas itas četvergas čīstas. dērļaus kiaušinis „kiaušinis, įkeptas į bandelę, su kuria per Jurgines apeinami laukai“: Kol nesugrīšta gaspadōrus, niēkas kukelātēs (bandelēs) nevālgo, ē kap ānas sīgrīšta, dēda kukelāti· pjāusto — gaspadōrus pac tūri dērļaus kiaušini· vālgīc. diēvo karvūtė „boružė“: Sugāvī diēvo karvūti, pādeda an dēlno ir sāko: jei bus lietaūs, tai tūpēk, jei nebūs lietaūs, tai nuskrisk. diēvo rasā „silpnas, menkas valgis“: Ko ča vālgīsi tū pienu — diēvo rāsu: pavāl-gis pieno, nedzirpsi. drūkos parnešti „toks vaikų žaidimas; barškinti kaktą į duris“. eglūte pririnkti „toks vaikų žaidimas“: Kuom tu pririnksi (papuoši) eglūti — klāu-šā. Ė paskui visi, kas saldaini, kas kū duoda, ē kas visokū negražū dalīkū. Gervēčių vārna (sakoma apie negrudrų, nenuovokų, netikusį): Kap cik pamāto jī, ir sāko: ragī, Gervēčių vārna aina. 139 Jóno rasa „Joninių ryto rasa“: Per Jõnų gi˙vulių iš rito negalima gįcie, kad un rasõs neišeit Jõno, ba jeigu un rasõs Jõno išeis, pienu nutrauks, tadų jau be pieno. Juozapōtas melāgis (apie nepastovų orą po Juozapo (kovo 19 d.): Juozapōtas melāgis: meluoja — žiemų, meluoja — pavasarį. Júrgio rasa „pirmoji rasa pavasarį; Jurgio dienos ryto rasa“: Raika jau kárves laukān varīcie un Júrgo rasõs. Kárvės stovēs pu˙nõj lig Júrgo rasõs. kiškio bulbōs „didysis šilokas (Sedum maximum)“: Kiško bu˙l.bos itai lakštai storì, lauki aūga. kiškio ruškinai „kiškiakopūstis (Oxalis)“. kiškio pūpos „toks miško augalas“: Kiško pūpos kap pupienės miški, neáukštos, kap pupikų lakštēles. krēsliniai dantys „krūminiai dantys“: Vaikas, ē jau krēsliniai duñci˙s sópa. krikštytinė duktė „mergaitė, nešusiems ją krikštyti; krikšto duktė“: Anà mán krikščiōcinē duktė. kruglūtēs mētōs „tokia metų (Mentha) rūšis“: Kruglūtēs mētōs tai vaistai. kurčios nōtrēs „notrelės“: Kurčos nōtrēs i˙rā nepiktos, ānos rūnku˙ nekūnda. laukinēs pelýnos „kiečiai“: Laukinēs pelýnos aūga didelēs: jos i˙rā vaistai. margūtis kasočius „darželio augalas, panašus į viksvą, su baltom išilgai lapą einančiom dryžēm“. meškōs šōnai „toks miško augalas“: Meškōs šōnai mēdzi˙ aūga, tókī pasci˙, kap ži˙rnai aūga. Aisim medzan, prisirinkdzisim meškōs šōnu˙, tai gerai kárvės ēda. medinis bučýs „karkvabalis, avižius (Melolontha melolontha)“: Medzinis bučīs vakarī asilaizdo. medinōji oškā „stirna“: Medzinōji oškā medzi˙ būva, graži tokā: vi˙rbē vi˙rbē and lāka. pauʹkščių tākas „per dangų einanti šviesi juosta“: Kur i˙rā žvaigždžų daūg, tai vadzinas pauʹkščų tākas. Nu, ir paukščai visi skrēnda tuo takū šiltuosan šōnuosan. plāčios mētōs „tokia metų (Mentha) rūšis“: Plāčos mētōs labai kvēpa, plātūs lakštai. ruginē ragana „rugiuose gyvenanti baidyklė, ragana“: Ruginē ragana, jau kap itai rūgai pradēda krasūic (plg. brus. красоваться), tai ana ir lakšto ir jieško, kad kur vaiku˙ nutvērčie [taip gąsdinami vaikai]. šaltos (šaltōsios) mētōs „pipirmėtės (Mentha)“: Ē mētōs šaltos — kū valgīc nesno.-rēs. Šaltōsios mētōs — kap acikūndai — šalta šalta burnōn. šarkos (vā rnos) mylas „putokšlis“: Šarkos mylas— itai žolē tokā. Vārnos mylas, katarās runkās prauzdzic gāli. švenčiausios ponēlēs linēliai „tokia pievų gėlė“: Linēlai, nai švenčiaūsos ponēlēs linēlai, krūcinē kap sópa. šventō Jóno linai „toks laukinis augalas“: Švinto Jóno linai geltonai židzi liepos mēnasi. — biržēlo galī laukō žēmēj. tiltą statýti „toks žaidimas“: — Stóvu, stóvu — cį.ltu˙ stataū. — Ko tāu raika. — Balkos... vél nio barzdā „smulkių paparčių juodos šaknys, verdamos nuo išgąsčio“: Vēlno barzdā, kap isigū˙sci. žvirblio stambai „toks laukinis augalas“: Žvi˙rblo stumbai — āni˙s laukī aūga, dzidesni, ploni aūga rugienosa, ploni, ploni, daūlu˙s. 140 ФРАЗЕОЛОГИЗМЫ ГЕРВЯТСКОГО ГОВОРА И. ЛИПСКЕНЕ Резюме В первой части статьи дается краткий обзор фразеологизмов Герวятского литовского говора. Отмечается, что по своей лексической структуре большинство фразеологизмов говора связаны с фразеологизмами других литовских говоров и даже с фразеологизмами других языков, так как в их состав входят слова, имеющие одинаковое лексическое значение, напр., глаза, уши, зубы, голова, язык, нос, рука, сердце. В состав фразеологизма иногда входят слова, более характерные для самого Герวятского говора, напр., akis apstумti (в литер. яз. apdumti) „обмануть“, rakštis (в литер. яз. karštas) regėti „скоро умирать пора“. Кроме того, в говоре встречаются фразеологизмы и с более новыми словами, скорее всего пришедшими из литовского литературного языка. Указывается, что фразеологизмы говора образовались не одновременно. Предполагается, что самыми архаичными следует считать тех, в состав которых входят названия частей тела человека, напр., akis plėšyti „прекословить“, burna praverti „начать говорить“. К более старым надо относить и фразеологизмы, связанные со старинными обычаями говора. Более новыми, может быть, надо считать те фразеологизмы, которые возникли из сокращенных пословиц и поговорок, напр., nevyk dievo medin (ср. пословицу nevyk dievo medin su rančiu (ramčiu), ba nesupraśysi ir su pyragu), а также исключительно местные фразеологизмы, известные только одному Герวятскому говору. Отмечается, что некоторые фразеологизмы говора постепенно изменяются или вообще забываются. Предполагается, что прежде всего со временем исчезнут фразеологизмы, тесно связанные со старинными обычаями, так как постепенно исчезают и сами те обычаи. Указывается, что некоторые фразеологизмы в говоре употребляются как синонимы, напр., kar plostais (vištom, vyžais) drebia (verčia, sniega) „падает снег очень большими хлопьями“. Коротко упоминаются и некоторые стилистические особенности фразеологизмов говора. Во второй части статьи приводятся конкретные фразеологизмы Герವятского говора. 141