Mūšõs upyno tarmių leksika

LEKSIKOS TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA MŪŠOS UPYNO TARMIŲ LEKSIKA E. GRINAVECKIENĖ Kiekvieno mūsų respublikos kampelio žmonių kalboje slypi galybė plačiau ne- skelbtų gyvų kasdieninių pasakymų, retesnių žodžių, sustabarėjusių žodžių junginių. Daugumas jų kartu su jais reiškiamomis realijomis pamažu užmirštami, nyksta. Todėl svarbu kaip galima stropiau tuos leksikos faktus užrašinėti, skelbti, tyrinėti, nes žodis juk yra geras viso krašto ar atskirų jo vietų žmonių gyvenimo atspindys, to gyvenimo liudininkas, nurodantis jo ryšius su senove ir dabartimi. Čia pateikiamoji Mūšos upyno tarmių leksika yra autorės 1960—1965 m. užrašyta keturkampyje tarp Pašvitinio, Žeimelio, Vaškų, Linkuvos. Atrinktųjų žodžių santykis su literatūrine kalba — skirtuminis, t. y. čia dedami žodžiai yra dialektizmai — leksiniai, darybiniai, akcentuaciniai ar semantiniai, o vienas kitas jų ir sintaksinis. Dedami ir žodžiai, kurių perkeltinė reikšmė yra siauro tarminio charakterio, ar kurie, autorės nuomone, patys ar atskiri jų darybiniai elementai sietini su tomis tarmėmis ar stambesniais tų tarmių vienetais bei joms artimesni ir būdingesni. Pateikiamųjų žodžių santykis su kitų lietuvių kalbos tarmių leksika čia neliečiamas, t. y. atskiri žodžiai pateiktąja forma ar reikšme gali būti vartojami ir didesniame lietuvių kalbos tarmių plote. Didžiausią dalį čia dedamų žodžių sudaro bene aktyviausias ir ryškiausias tarmės leksikos elementas — vaizdingieji veiksmažodžiai. Nemaža skelbiamos leksikos dalis gyva bėra tik senosios kartos atstovų pasakojimuose, prisiminimuose ir reiškia dabar jau iš gyvenimo dažniausiai pasitraukusias ar nykstančias realijas, susijusias su senovės papročiais, tradicijomis ir pan. Tam tikra žodžių dalis turi leksinių, semantinių ar darybinių bendrybių su latvių (la.) kalba. Kurie-nekurie žodžiai pasitaiko ir skolintiniai. Tai dažniausiai slavizmai (sl.) ar germanizmai. Bendroji su kitomis kalbomis ar skolintinė leksika gali padėti vienokiu ar kitokiu aspektu nušviesti Mūšos upyno tarmių ar apskritai lietuvių kalbos ir jos tarmių santykį su kitomis kalbomis. Nemaža pateikiamųjų žodžių ir jų formų gali padėti nušviesti bei išaiškinti daugelį lietuvių kalbos leksikos, gramatikos, kirčiavimo dalykų, ne vienos formos kilmę, žodžių semantikos kitėjimą. Mūšos upyno tarmių žodžiai, kaip ir visu kitų lietuvių kalbos tarmių leksika, iš seno yra renkami ir kaupiami „Lietuvių kalbos žodyno“, o pastaraisiais metais ir „Lietuvių kalbos atlaso“ kartotekoje bei skelbiami (kartu su visais lietuvių kalbos žodžiais) didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“¹. Tačiau darbų, kuriuose būtų skelbiama ar nagrinėjama vien tik šių tarmių leksika, iki šiol, galima sakyti, neturime. Žinomas lietuvių kalbininkas K. Jaunius, tiesa, yra paskelbęs „Panevėžiškių tarmės 1 Žr. Lietuvių kalbos žodynas, I–VIII. 43 leksikos ypatybės², tačiau jo aprašomi palyginti negausūs panevėžiškių tarmės žodžiai daugiausia yra rinkti iš kitų (Pašvalio, Pãmpėnų, Krinčino, Joniškėlio, Vabalninko, Linkuvos) vietų, negu čia pateikiamoji leksika. Be to, ten jie atrinkti ir pateikti kitu požiūriu: be iliustracinės medžiagos, lyginami tarpusavyje, ieškoma jų atitikmenų kitose lietuvių kalbos tarmėse ir kitose kalbose. Dėl skirtingo tikslo ir pati K. Jauniaus iškelta leksika skiriasi nuo čia pateikiamos. * * * Kiekvienas čia pateikiamas tarminis žodis yra iliustruojamas vienu ar keliais sakiniais — gyvais liaudies šnekamosios kalbos pasakymais, užrašytais iš gerai tarmiškai kalbančių žmonių lūpų. Tokiu būdu pateikiama nemaža vaizdingų pasakymų, frazeologizmų, smulkiosios tautosakos pavyzdžių. Visi žodžiai ir juos iliustruojantys sakiniai transponuoti į literatūrinę kalbą. Žodžių pateikimo tvarka — abėcėtinė. Antraštiniai ir visi iliustracinių sakinių žodžiai kirčiuoti. Antraštinių vardãžodžių nurodoma ir kirčiuotė. Žodžių reikšmių aiškinimas ir gramatinės bei kitokios pažymos, santrumpos, apskritai imant, vartojamos tokios, kaip „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“³, tik hibridiniai dariniai skliausteliuose turi pažymą hibr., o po svetimžodžio skliausteliuose nurodoma, jei tai įmanoma, iš kurios ar per kurią kalbą jis į tarmę yra atėjęs. Atskirais atvejais pastarasis lyginamas su atitinkamais kitų kalbų leksiniais atitikmenimis, tačiau, apskritai imant, visų čia pateikiamų tarmiškų žodžių kilmės klausimų nesiekiama aprėpti. A advikãtas (iš lot.) (2) advokatas: Tãmsta kalbi lygiai advikãtas. aičvaras (3ᵃ) aitvaras: Lėkia aičvaras: nė galvõs, nė uodegõs, tik tokią švieselę, kaip kačerga. Aičvaras iš vieno klėties prirýja grūdų, ing kito pilia, ir tas palieka turtingas. Tas aičvaras yra, kur lāksto ta ugnīs padangėj. Tas vaikas — pūšė aičvaro — jis labai smarkūs. akikplėša b (1) akiplėša: Aš su juo nenoriu kalbėti: tõks jis akikplėša. akis (4) 1. △ akis įdėti išmokyti: Juos visus išmókslino, akis įdėjo: viską mato, viską suprãnta. akis nugręžti nežiūrėti: Teip jis gražūs, kad negali akių nugręžti: geltona čiūprė (plaukai), o garbanotas. akim sužiūrėti akimis „suvalgyti“: Mėsą akim sužiūriame, nevalgome nė vienas. 2. girnų skylė: Pripyliau pilną akį grūdų ir nebegaliu pamalti. ãmalas (3ᵇ) △ ãmalą mesti žaibui be griaustinio apkrėsti javus rūdimis: Kai žaibuoja ir negriaudžia, senovės žmonės sako: ãmalą mėta, pagadis ãvižas. amžinãtilsi 1. velionis: Amžinãtilsi mojęlė pagrūvo. 2. baigta, galas: Jau jan greit bus amžinãtilsi. Jau tiems bãtams amžinãtilsi. antãlekas (1) (plg. lenkų antãlek) statinaitė alui: Pūsberniai (samdiniai) nusiperka antãleką alaus ir geria miškė per sekmines. Ing antãleką pareina (telpa) trisdešimt litrų alaus. ancak|ỹs (3ᵃ) antakis: Kaip tavo tie ančakiai — juodi ar nudaryti (nudažyti)? -ėlis (2): Ta mažytė buvo baltais ančakėliais ir baltais plaukais. 2 V. Drotvinas ir V. Grinaveckis, Kalbininkas Kazimieras Jaunius, Vilnius, 1970, p. 154–161. 3 Žr. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1954, p. V–XVI. 44 apirėdai dgs. hibr. (iš sl.) (1) drabužiai, apranga: Paródžiau visus apirėdus, kokius aš turiu. apýrupiai apystambiai, stambokai: Kai kiaulėm mala, tai teip apýrupiai, tokiom kruopėlėm. apjó|ti, -ja, -jo užguiti: Jis žmogus lėnesnis (lėtesnis), apjótas jos. apjuo|k|ti, -ja, apjuokė pajuokti: Apjuóks jį visi, kad toliaũ teip ger̃s. Be skarelės neik, visi apjuóks. ap|kamšýti, -kamšo, -kamšė 1. apdovanoti: Kuõ manė šiandie apkamšysi 2. apsmaigstyti, apsodinti: Atveža daug gražių vainikų (gėlių) ir apkamšo apie visą motinėlės kapą. apol|býti, -ija, -ijo sugėdinti, suniekinti: Aš ją apolbiju: par karvę išvadinù, par kiaulę. apsi|glaudýti, -glaúdo, -glaũdė paglamonėti: Parvažiuoji namolėi, gal senõsai (vyras) kiek ir apsiglaúdo. apsi|kelti, apsikelia, -kėlė apsirinkti: Aš buvau apsikėlęs naštę. apsi|manyti, -māno, -mānė jausti, įsitikinti: Dėdė apsimāno, kad galia paeiti ir žada eiti. apsimynėlėlis, -ė (1) kas nešvarus: Jinai buvo labai apsimynėlė: kad galėdavai šūni nudūrti su kvartūgu. apskrie|ti, -ja, -jo apibrėžti, apvesti: Kad naujikaulis (navikaulis) aũga, reikia su nabãžniko káulu apskriėti, ir nebeaũgs. apsmaug|ti, -ia, -ė apgalėti, įveikti: Didė̃sis tą mažesnį apsmaugia. apsūkėlis (2) apvalus, visai nedidelis plotelis: Kiek čia tų pievėlių: tik apsūkėlis. apstremėk|l|inti, -ina, -ino (plg. traminti ‘raminti’) apibarti: Jinai apstremėkindavo ją: tu tokia, tu tokia. aptūtalo|ti, -ja, -jo šiltai apkamšyti, apvilkti: Aptūtaloja kaip seną žmogų ir nuveža ing miestą. ap|ūti, apūja, -ūjo uti: Pradėjo ją apūti, apūti, ir paliko jinai tokią neišmanėlę. apvartó|ti, -ja, -jo apvesdinti, išleisti už vyro: Jau apvartójau abuodų vaikų, galiu mirti. apžir|ti, apžyra, -o pradėti mirgėti: Dabà negaliù teip išsiuvinėti: apžyra tuoj akys, bėga ašaros, ir tadà jau nieko nėra. ārdskelė (1) kartis jaujoje ardams uždėti: Tõs ārdskelės yra dvėjos: vienos aukščiau, kitos žemiau. Ant ārdskelių uždėti ãrdai. atādrekis (1) atodrėkis: Kad atādrekis, važiuoja kiškių šaudyti. Nebešąla oras, jau atādrekis. atlapiùs, -i (4) pasitikintis: Aš labai atlapi: viską palieku valio (atvirą, neužrakytą). atsidvėsti, atsidvesia, atsidvėsė nugaruoti stiprumui: Alùs neskanùs – atsidvėsęs. Pripylė tokiõ atsidvėsusio alaus. atsitriš|yti, -ija, -ijo įkyreti, atsibosti: Atsitrišėjo mán tie pijókai, nebekenčiú aš jų. atsivērsti, atsivērčia, atsivērtė užvirti: Nueinù pas kárvę, sugrįžau ir atsivėrčiau ant lóvos. atsižiūrė|ti, atsižiūria, -jo 1. atsižvelgti: Jis neatsižiūria ing kitą žmogų: dirba, kaip jam reikia. 2. atsisukti, dairytis: Eik ir neatsižiūrėk! atstó|ti, -ja, -jo △ nuo próto atstojęs ne viso proto: Visi žmonės kaip žmonės, o jis – lygiai nuo próto atstojęs. 45 atvėžti, atvėža, atvėžė △ atvėžti ãtlaidus atvežti atlaidų vaišes: Jis iš vakaro atvežė atlaidus (atlaidams alaus), ir nebereikėjo nė ing miestą važiuoti. atžėlà (3ᵇ) atžala: Apynys atžėlas mūša jau iš rudėnis. atžindas b. (3ᵇ) kas po pertraukos vėl pradedamas žindyti: Atžindas vaikas netinka-mas: jis gali būti būrtininkas. augtinė dkt. (2) augtoji vieta: Čia mano gimtinė, mano augtinė — aš čia viską žinau. avikirp|lis, -ė bdv. (1) avims kirpti: Atnešk tu mán avikirpes žirkles. avižis (2) karkvabalis: Prirink avižių ir tiem vaikėšam įpilk į lovą. Avižių kojos šiurkščios. B báldalas (3ᵃ) uždaras: Kād dėda mėšiško, mažiau reikia báldalo. balė (4) bala: Čia vienos bėlės pagà tą mišką. Ta balė pilna šimet kaip akis — tai lietais. bal|ėsas (iš sl.) (2) siaura tvoros lentelė: Balesų tvora labai gražiai darželius tvėria. -esiukas (2): Grytėlė apkalta žaliais balesiukais. balseminka hibr. (iš lot.) (1) smulkiažiedė langinė gėlė (Impatiens balsamina): Balseminkos kėgem žydžia. bandà (4) užmokestis bernui žemės ploteliu, į kurį telpa pasėti pūras (48 kg) miežių, pūras avižų ir siekelis linų: Mat, kokios geros jam bandos: teip geri miežiai — mat láimę turi. △ eiti ant bandų bernauti už atlyginimą pašėliais: Jis eidavo ant bandų, labai bagótas būvo. bandinỹkas (2) bernas, gaudavęs atlyginimą banda: Už bandinyko eiti nenorėjo, už gaspadoriaus neįstekejo d. bàstellėti, -elia, -ėjo bakstelėti: Tas daktaras mán tik nuo tólo bàstelėjo, ir gana. bėgis, -ė (2) nebylys: Bėgis kalbėti negalia: ródyte ródo, kai nória. begėlis (2): Atėjo begėlis, reikia duoti kó. ber̃gždin|lis, -ė (1) bevaikis: Bergždiniam senatvėje blogai. bičkorẽ|lis, -ė bdv. (2) kuris savo išvaizda panašus į bičių korį: Jurginai bičkorėliai ár (ir) savo gražumą turi. Jurginam bičkorėliam mažesnės galvelės išauga. birbynė (2) △ būti kai birbynėi būti liesam: Tai mergà: kai birbynė: nė ten jós pilvo, nė ten kó. blùnkt virtimo garsažodis: Mešlungis traukia labai kojas: blùnkt ing lovą — jeibu atsisėsi, nebeatsistósi. brangiai smalsiai, įvertinančiai: Jis teip brangiai žiūria ing tą siuvimą, teip nória išmokti. brazdė|ti, brázda, -jo tikšėti: Mažutytis, o brázda gerai tamstos laikrodis. brúkšnėlis (2) būriukas, debesėlis: Niūkiasi niūkiasi, gal užėiti kóks brúkšnėlis lietaus. bruzdukėlėlis (2) suktis girnom pakelti ar nuleisti: Bruzdukėlėlis nutrūko — nebegali pakelti girnų, reikia naujos virvelės. bùlbė (1) bulvė: Šiemet bùlbės labai geros. bu-bulėlis (2) rubuilis: Tiek gražus: kaip bùlbė apvalus — kaip burbulėlis. 46 Č čyruliū|ti, -ja, čyruliāvo čiulbėti: Vieversys čyruliuoja: kyla sparneliais ir vėl nusileidžia. čiupn|ūs, -i (4) miklus: Čiupnūs piršteliai, kad blusą sugavai. čiūprė (iš sl.) (2) galvos plaukai: Tōks gražūs vyras: čiūprē geltōna. Užsirišk skarėlę: prisivels čiūprē šieno. Supyko vyras ir nupėšė čiūprę: o tu vėliau! čiurė|ti, čiura, -jo ciep­sėti, čiek­sėti: Tilvikai čiura, sako – jau rugiai reikia sėti. čiurnėlis (2) pirštinių ar puskojinių pradžios stulpelis: Pamėgzk ilgesnį tą čiurnėlį, dabā tōks striukutytis. čiūžė|ti, čiūža, -jo gurgždėti: Bulbių krakmōlas čiūža. D dabōtojas, -a hibr. (iš sl.) (1) prižiūrėtojas: Ėleisi į tuos namus senūtė, o támsta jos dabōtoja būsi. dagilėlis (2) sniegena: Dagilėliai ant žiemōs pasirodo, nedidėliai tokie, gražūs, juosvi, tik gurklėlis raudōnas. dāigas (3) atžala, kūdikis prk.: Vienas dāigas išdāigo, tuoj bus ir kitas. Tokia jaunā mōterē, o dāigais apdėta, ir ganā. danėsti, danėsa, danėse išgirsti: Ausys turi danėsti viską. dantinis dkt. (2) △ leisti dantį mesti iš dantų peelį, kad įsibestų į žemę (toks pie­menų žaidimas): Už gālo peelio piemuo įsikandęs leidžia dantinį, kad peelis įsibestų į žemę. dantys (4) dantis: Sparno dančiai, kur užkabina giją, išlūžo. Jo dantys ištrupėjo. Dančiām gerai obuoliai. darbādienė (1) darbadienis: Penkias darbādienes pridėjo už cukrinių ravėjimą. dėjėja (1) kuri deda: Kad višta nedėjėja, ją piāuk. didel|is, -ė (1) 1. nemažas: Tie vaikai dar nedideliai būvo, kai moja mirė. 2. garsus: Vėžė dāktarus didelius, ir mirė vis tiek. didelėsn|is, -ė (2) didelėsnės mūrinės (urvinės) krėgždės. diėdas (iš sl.) (2) senis: Keturiem diėdam barždos atgāl (arklio kojos mįslėje). dienā (4) △ viršininko dienā diena, kai kerdžius ganydavo už to kiemo piemeni: Viršininko dieną piemuo namuos stōvia – viršininkas tą dieną gāno už jį. Piemuo džiau­giasi: viršininko dienā mán par sekminės. dōbilas vns. (1) dobilai: Mūsų dōbilas būvo už kelio sėklinis pāliktas. Būvo māšina dōbilo piāunama. Kupetuoja dōbilą. drāskata b. (1) kas nebūna ramus: tas vaikėsas tōks drāskata labai, tōs mergāitės negālia nuo jō apsiginti. draūgė (2) draugystė: Aš nenorėdavau, tik valug draūgės išgėrdavau alāus. drįstė|ti, -ja, jo drįsti: Aš mergāitė buvau, ir nė vienas vyras manē nedristėjo teip pakalbinti: aš, jeigu tu šitaip, atgręžiu nūgarą jam. drōbinis dkt. (2) lininė medžiaga: Par drōbinį gyvātės neįkānda. drōgnės dgs. tymai: Tas jōs vaikėlis serga drōgnēm: išverstas raudōnas, kad ir ākys – vaikai visi parserga ta ligā. dročėjas (1) kas plākdavo rykštėmis: Guldydavo žmones ant zoslānų, ir dročėjai drōždavo su rykštēm. Dročėjai ār (ir) iš tokių pat ir sakydavo: mās (mes) drōšime, jūs rėkite. 47 dūntuvai (1) dumplės: Kálvėj dūntuvų nebėrà, ugnis iš eléktros eina. dvasúo|ti, -ja, dvasávo sunkiai kvėpuoti: Tas senėlis jau čvstai (visai) išsižiojęs dvasúoja. dvynick|is, -ė dkt. (2) dvynukas: Iš karto jiem atsirado dvynickiai. E eigastis (1) eisena: Eigasti gražių turi: rankas į šalis pamėtai, gražiai eini. eilà (4) eilė: Mirtis eilės nežiūria. F fliūkcija (1) (iš lot.) flioksas, karklelis: Fliūk cijos žýdžia didelėm kėgėm, labai gražiai: ir margi vidurėliai, ir raudoni, ir balti. G galvūgalė (1) galvų galas: Trūk tą galvūgalę ing šitą kraštą. Padėk pinigus terp lovos ing galvūgalę. gangreit maždaug, beveik: Apuoko galvà kaip katės gangreit; kartais pãvezda; jam kojos apžėlę, jam snapukas sulinkęs. gãradas (iš sl.) (3b) užtvaras, gardas: Kiaulė išsilaužė iš gãrado, reikia eiti užtaisýti. gargãlė (2) prk. radijas: Pridaryk tą gargãlę: nieko gėro nėra, tik gargaliúoja. garsvyčios (1) garstyčios: Smulkutytis kaip garsvyčių grūdelis. Garsvyčios labai pik-tos: kerta ing gerklę. geidáu|ti, -ja, geidávo pageidauti: Visi geidáuja, kad atkeltų autobusų stõtį. gegutiūtis (1) gegužiukas: Kielė išperėjo gegutiūtį. geinys (4) 1. nuimti nuo mestuvų siūlai: Įdėk į geinį rykštes (balanas) skiemenim suvėrti ir tada vėrk į skietą. 2. lenkta lazda ilgu kotu mušti žaidimo metu ripką: Kad davė su geiniu, kad ta ripkà ėjo! 3. tam tikras žaidimas su lenkta lazda: Geinį išvàrė iš ūlyčios. △ mušti geinį žaisti su geiniu tam tikrą žaidimą: Eidavo ir piū­sberniai mušti to geinio. geluõnė (2) votis su geltona šerdimi: Dvi geluõnės piršte nasidarė. genėt|as, -a (1) margas, kanapėtas, taškuotas: Dagilėlis (sniegena) genėtas, tik jo gurk­lėlis raudonas. Vieversio kiaušinėliai genėti, grąžūs tokie. Gegutė marga, genėta, jai tokių rausvų plunksnelių; jinai kiaurai tãmsta genėta. gerai daug: Dar gerai seniai mąs norėjom pirkti žemės. gėrėj|as, -a (1) kas geria: Alaus yra, gėrėjų nėra: reikės samdyti gėrėjų. gėring|as, -à (3) galintis gerti: Kad tãmsta labai negėringà. gès|yti, -ija, -ijo vaikýti, varinėti: Jinai labai gėsijo ančiukus ir užgavo koją. giltinė (1) mirtis: Jau daug nėra mano draugų, o man užmiršo giltinė. girià (4) spygliuočių miškas: Giroje pušys auga daugiausia ir eglės. girtybė (1) girtavimas: Iš girtybės paliko beprotis. gyvatienė (2) gyvačių antpilas su degtine: Sveika išgerti gyvatienės. glitė (2) snarglys: Išėmęs nosinę nusisiūoste glitę. Geriau už šėno barzdos, kaip už jauno glitės (geriau ištękėti už seno). grãbštel|ėti, -ja, -ėjo grybštelėti, gnybtelėti: Grãbštelėjo mergai į pašonę prõ šalį eidamas. 48 grąža (4) apsigręžimas: Támstos jau negerai važiuojat, jùm jau grąžą reiks daryti. grąžaila b. (1) kas gražus: Mūsų karvė gražaila. grąžgalvė (1) toks miškinis paukštis rudomis, baltomis ir pilkomis plunksnomis (lynx torquilla): Grąžgalvė ilgu kaklù ir gręžioja galvą. Grąžgalvės bijo skruzdėlių, ba užpuola jų vaikus. Grąžgalvė didesnė kaip špokas, tokią pailgą. Grąžgalvė peria terp drevės (drevėje) △ Kaip grąžgalvė: ilgu kaklù. grėbčiai dgs. (2) pagrėbstos: Reikia suvėžti grėbčiai. grybà (2) grybas: Lėpšės tik ištežta, o jos geros grybos. grieb|ti, -ia, -ė imti, tverti: Su kuõ jis griebia, su tuõ važiuoja: ar jam mašina, ar kombainas. grindė (4) metalinis lankelis grandinei įverti: Šuva iš tos grindės atsikabino ir pasileido. gróbas (1) šonkaulis: Grùvo su mašina ir gróbus išlaužė. Tõs svočios vỹru (vyrui) ar (ir) gróbą išlaužė. grobúon|is, -ė (1): Pelėdos grobuonės: suėda savo vaikus išperėję. gùdkūlis (1) gniužulas, negražiai susuktas ryšulys: Gražiai nesuvyniojo, nesulankstė, tokį gùdkūlį susukė ir numetė. gudkūliukas (2) Suvyniojo, tokį gudkūliuką žarnėlių. gùmė (2) guma: Skersai parpiautà gùmė. gumijin|is, -ė (2) guminis: Su gumijinė žarna reikia nulėisti tą suñką. gvaizdikas (2) gvazdikas: Pilnas daržėlis gvaizdikų; tai gražiai žýdžia: raudonai, margai, ružavai. I įbr|sti, įbrenda, -do įžengti, pradėti: Aš jau įbridai į aštuoniasdešimt pirmus metus. iesmė (3) malkų kiekis, telpantis pečiuje: jaũ ta iesmė párdegė malkų, užmėsk kitą. Gál ir péčius kaltas: tris iesmi sudeginau malkų, ir dùona žalią paliko; Parlėisk antrą iesmę medžių, dar javai bus neiždžiūvę (jaujoje). įdėmiai su dėmesiu: Támsta klausai įdėmiai kõžną žõdį. įlaidas (3ᵃ) impilas: Nusipirkau naujus įlaidus ir supyliau pãdušką. įlip|ti, įlipa, -o įžengti, pradėti: Įlipau ing aštuoniasdešimt metų. įmakó|ti, -ja, -jo įsėti, įberti: Rugùs įmakójo į šlapią dirvą, ir niekas nebūvo. įmintr|ùs, -i (4) retas, įdomus: Padainuók támsta kokią įmintrésnę dainą. ing į: Eik ing orą! dienà ing dienà kasdien: Kaip jinai dirba: dienà ing dienà. įpùlti, įpùola, įpùolė pakliūti: Dabar kas įpùola pirmas (į tuščius ūkius), tas ir gyvėna: juk nėrà rokùndos (tvarkos). įsigalė|ti, įsigalia, -jo pajėgti nusipirkti: Kai jau įsigalėdavai pirktini sijoną (sijoną), gražù bùdavo. įsigyv|énti, -ėna, -ėno įsigyti, įsitaisyti: Ar jis jau būtų tiek įsigyvėnęs tų bičių? įsirėmti, įsirėmia, įsirėmė įsimesti: Mán šiandìe dieglys įsirėmė. įsisi|rb|ti, -ia, įsisirbė įsisurbti: Erkė įsisirbė ing ranką. įsiterp|ti, -ia, įsiterpė įeiti, apsigyventi: Valug (per) mótinos jinai įsiterpė ing tuos namus. išagurk|úoti, -úoja, -ãvo išlapoti (apie agurkus): Agurkų lapėliai labai buvo išagurkavę, o dabar išgruvo iš po nakties šalnõs. 4. Leksikos tyrinėjimai 49 iš|braukyti, -braūko, -braūkė 1. išnešioti, išmėtyti: Kas tik būvo, viską išbraukė, kai jinai numirė. 2. išskinti, išraškyti: Visas bruknės žalias išbraukė. išdūrti, išdūria, išdūrė ištiėsti, išvesti: Naują kelią vėdė, ir alkūnė prie alkūnės — negalėjo išdurti tiesiai. iš|eiti, -eina, -ėjo išsipildyti: Su laiku išeina: žmonės nuspėja. išgaidė|ti, -ja, -jo pavirsti gaidukais (apie viščiukus): Išgaidėjo visos vištytės: gerai — bus ką pjauti. išgalė (1) aplinkybė: Pašakome jam visą tą išgalę, o jis šako: gerai, aš padėsiu. iš|gręžti, -gręndžia, -gręndė išgrįsti: Pėčiaus apačią tokiom plytėlėm išgręsta, kad neišdėgtų. išgrom|uōti, -uoja, -āvo išgromuliuoti: Lei karvė pasisilsia, lei išgromuoja tuos, o paskių paduosi vilkų. iškalbis (1) iškalba: Jinai smarki ant iškalbio, ant visokō traški. iškatālin|ti, -a, -o išlydyti: Lietus per dieną tą piemenį iškatālinadavo, — pareina vakarē šlapias. išklý|sti, -sta, -do 1. tapti nedoru: Ir jis buvo išklydęs:ėjo pas bobas. 2. išsklisti: Triobā sugriūta, o jie visi išklydo po órą. 3. išeiti, iškeliauti: Par šitą susimaišymą išklydo ing svietą, ir nežināu, ar jis gyvas, ar miręs. iškluik|ti, -sta, -o išklysti, iškeliauti: Jis ing svietą iškluiko. iškurst|yti, -o, -ė išvilioti; Dār gerai, kad mūs ji iškursteme eiti, o pats būtų nėjęs. iškavė|ti, iškavka, -jo iškvaišėti: Ar prieš smer­tį, kad teip čystai iškvakėjai? Jis čystai iškvakėjo ir ganā: nieko nežiūria. išl auž|ti, -ia, -ė išmušti: Smarkiai neužkiškite to vyno: išlauš korkę, reikia, kad atsidvėstų. išleink|ti, -ia, išlenkė būti pranašesniam: Tai tu ji išlenkei: jam mergička, o tau — sūnus. išlie|ti, -ja, -jo △ išliėti nūgarą išperti kailį, sumušti: Tie vaikai užaugo, jam išliejo nūgarą ir išvyjo. išling|uōti, -uoja, -āvo išgiedoti: Vieversys tą savo giesmę gražiai išlinguoja. išmėt|yti, -o, -ė atkasti, padaryti: Žiemą takai išmėtyti, gražu. Žiemą takais jie pats išsimėto. Dideli tāką išsimėtė. išmušinė|ti, -ja, -jo išdaužyti: Šienas būvo išmušinėtas iš pradalgijų. išpūsti, išpučia išpūtė △ käili išpūsti išperti, išvanoti: Gerai, kad bróliu nebūvo: būtų käili išpūtę gerai. išputė|ti, -ja, -jo (plg. la. putēt) 1. netekti, prarasti, iššvaistyti (per neūkiškumą): Tokį gerą darbą išputėjo. Ta ūkį jis išputėjo, nesugebėjo šeimininkauti. Parėjo ing namus ūkio išputėti. 2. išnykti: Seniau laukiniai karvėliai miške burbuliuoja, dabar išputėjo, nebėr. iš|rašyti, -rašo, -rašė išmarginti raštais, išraštuoti: Padūk man tuos (tas) išrašytas pirštines. išrūš|ti, išrūšta, -o (iš sl.) išgrūti, išsiundinti: Pėčiaus apačia išrūšusi. išsiblūvė|ti, -ja -jo išsiblaivyti, išsipagirioti: Jis vāka (vakar) būvo girtas, o šiandė — išsiblūvėjęs. išsidūmė|ti, -ja, -jo išsirūkyti: Kaip (kai) išsidūmėja dėšros, valgai žalias. išsikliūkin|ti, -a, -o išsiklibinti: Skeršmedžiai padėti, kad akėčios neišsikliūkintų, neišeitų ing kraštus. 50 išsikóg|ti, -ja, -jo išsiristi, atsಿಗauti: Da (dar) išsikógojo jis iš tós ligõs, o aš jau maniau, kad mĩrs. išsiling|uoti, -uoja, -ãvo 1. išsivingiuoti: Kẽlias išsilingúoja skersai par mišką. 2. būti išdainuojamai: Ta dainà visokiõm nòtom išsilingúoja. išsimesti, išsimeta, išsimėtė išsiskirti: Ne tèvo tas vaikas: išsimėtęs iš pamìlijos. išmieg|ti, išmiega, -jo išgydyti miegu: Ta mano liga neišmiegama. išsimušti, išsimuša, išsimušė △ iš galvõs išsimušti užsimiršti: Man ta pavadė iš galvõs išsimušė. išivad|ė, išivada, -jo netekti stiprumo, susilpnėti: Baigiasi išsivadėti mano sveikatai. Alùs greit išsivada. išsiži|oti, -ja, -jo susprogti, atsidaryti: Nuo lietaũs žirmiai greit išsižioja. išsižiūrė|ti, išsižiūria -jo atrodyti: Mãn išsižiūria, kad jinai buvo ne daktare, o fẽlčere. Man išsižiūria, kad nepamilštu tos karvės ant lauko. išspirgos dgs. (1) spirgai be taukų: Šeimynai (samdiniams) dúodavo išspirgų. ištėžin|ti, -a, -o ištirpti: Bijau, kad lietùs cukro (cukraus) neištėžintų. ištėžti, ištėžta, ištėžo nusilpti: Dabà jau ištėžo mano sveikata: žõdi kas ką pasakė, mán ir ašaros. ištikti, ištinka, ištiko išsiversti: Par gavėnią reikia su pusbačkiu silkų ištikti šeimynai. ištrauk|ti, -ia, -ė △ ištráukti rūplę išversti spuogais, pūslėmis: Dilginės piktos: tuoj rūplę ištraukia, ir labai niežti. ištrėkšti, ištrėškia, ištrėškė išspausti, išplėšti: Kai griūvo, jam tuos raumenis ištrėškė blauzdoje. iš tvirkumas (2) išdykumas: Pas piemenis ištvirkumo tiek ir tiek. iš ūmo staigiai: Iš ūmo kaip pasakė, tuoj rankos ėmė drebėti. išvartó|ti, -ja, -jo išleisti už vyro, apvesdinti: Jau móčia dukterį išvartójo. Jau abiòdu vaikai támstos išvartóti. Paskutinį vaiką išvartójau. išverk|ti, -ia, išverkė išlydėti su ašaromis: Mãs (mes) jį išverkėme ing kariuomenę. išvilk|ti, išvelka, -o išgedoti, ištraukti: Kregždės visokiom notom išvelka tą giesmę. itin ypač, labai: Užkaitinsiu vandenį itin karštai. J jaik|tis, -iasi, -ėsi pykti: Reiks vėmti, neišliksiu nevėmus: teip jaukiasi po kriūtine, negera. jauny|lis, -ė (2) jauniausias: Aš jau pati jaunylė, o mán jau penkiasdešimt metų. jaun|nis, -ė bdv. (2) jauniausias: Ta jau pati jaunė ant dãkterės išėjo. jaunužūk|as, -ė bdv. (2) jauniklis: Būvo nutvėrę jaunužūkę kiáunę. jęibu jeigu: Jęibu senas nabãšnykas, užsiriša juodą skarelę. Jęibu atsigulsi, nebeatsikelsi. junkinỹs (3ᵇ) meilužis: Vyk tu laũk tą junkinį. Prilìmpa prie mergų tõks junkinỹs: nė jis ženijasi, nė niẽko. K kabaldėlė b. (2) klipyta, kas sulūžęs: Šėnas kabaldėlė jau amžinai tas dviratis. kabal|iuóti, -iuoja, -iãvo kabėti: Kad jis pasikartų, tei kabaliuoja, nečia nė artyn. kãbaras (3ᵇ) kas negreitas, negražios eisenos: Tokie kãbarai tie vyrai, šlubiai eina par kiemą. 4* 51 kabavó|ti, -ja, -jo hibr. tikrinti, klausinėti: Jéib kas ant kélio kabavõs, parõdykit põpierių. Jõ kabavõjo dokūmentus. kačiõkas (2) kačiukas: Kačiõkas siūnta po staklès. kagė|ti, kãga, -jo kudakuoti: Ateina višta kagėdama: kiaušinį padėjo, vandenio atsigėrė. Nu vėl viena kãga. kãliakraštis (1) kailio atraiža, kraštas: Iš kãliakraščio nãginės padirbo. kãklas (4) 1. △ kaklų ligos difteritas: Kaklų ligos greit vaiką nusmaugia. 2. vairas prk.: Vyras yra galvà, moterė – kãklas: kur kãklas suka, ten galvà ir žiūria. kanapė|as, -a (1) strazdanotas: Ateina trys kanapėti vyrai. kãnas (plg. la. kañņa) (4) didelis metalinis indas: Tos kãrvės milžti nebūtų teip sunku, ale tie kanai kilóti. kańtat|as, -a (iš sl.) (1) patenkintas: Kãrvei švãrų vandenį duok, jinai nekãitata. Vỹrai nekãnitatūs – gėrimo nėra. kãpinnykas (1) kapų prižiūrėtojas: Mamà dãvė penkis rublius kãpinnyku (kapininkui), ir tie kapai aptaisyti. kapl|iuoti, -iúoja, -iãvo kaupti: Jis padėjo daržiukus kapliuoti. Nuo ryto móterės kapliuoja cukrinius. kàpšena (dėl priešagos plg. la. krišana) (1) dvėsimas, galas, pabaiga: Tam kãtinui (katinui) jau kàpšena arti, kad jis rėkia toks apsiputojęs. karklỹs (4) karkimas: Kas čia par tokį karklį! – aš žiūriu: jis miega ant staklių lentõs atsisėdęs, kriõkia labai. karš|ti, -ia, -ė kulti: Linus nurãuna, veža į namus ir klojimè karšia: tos galvelės nubỹra. Karštuvai prie sienos prikaltì, ir karšia linus. karštiniai dgs. (1) vidurių šiltinė: Neik jo lankyti, kad nebūtų karštiniai, o karštiniai limpa. kartumėlis (2) gaižumas: Tie obuoliai dar su kartumėliu, dar neprinõkę. karvelūitis (1) karveliukas: Karvelūičiai daržinėje ant bólkio laksto. Karvelūičiai moliūti (moliniai), grãžūs. kaspinykas (2) kaspinas: Nusipirko jinai kaspinýką platų platų. Reikia su kaspinykù susijuosti. kavaliérnykė hibr. (1) nedora moteris, mergina: Jinai jau tokià kavaliérnykė: vis tik táiko, kad svėtima vyrą mutvérti. kavõ|ti, -ja, -jo (iš sl.) valyti: Atveža talkinykų padėti laukų kavõti. kažin kok|s, -ia (1) puikus, labai geras: Juk skõnis avižõs kažin koks nėra. kėgė (2) kekė: Vainkai (gėlės) žỹdžia gražiõm kėgėm. Šarmukšnis didelėm kėgėm ūgų – bus lietingas ruduo. kėkšė (2) (plg. la. keksis) ilgu kotu užlinkusiais nagais šakė gaisrui gesinti: Kėkšė prie klėtės pastatyta. Mūsų kiemè buvo kopėčios, o jūsų – kėkšė. Kai užsidega namai, vyrai trys susikabinę su kėkšė ardo sienas, gesina tą ugnį. kėlena (1) laiko tarpas nuo atsikėlimo ligi pusryčių ar nuo pusryčių iki pietų, nuo pietų iki vakarienės: Kai apsiruošęs, gali sėdėti visą kėleną. Par dvi kėlena nuravėjau cukrinius. keliãvietė (1) nedirbama pievutė prie kluono, kelvietė: Čia yra ir keliãvietė apsigręžti (apsisukti). kelmiuot|as, -a (1) su kelminiais debesimis, kamuoliuotas: Kelmiuotas dangūs: bus didesniai kelmai bùlbėm. 52 kėlti, kėlia, kėlė knisti, versti: Jeib kūrmiai kėlia daržus, reikia paimti šarmūkšnio šakelę ir įkišti ing tą skylę atžagaria ranka ir neatsižiūrėti. keptin|lis, -ė (2) kuris iš kepto salyklo: Alų možna ir kėpti: salykla sūmala, dėda po pėčium, užpila verdantį vandenį ir tëkina – keptinis alus. Keptinis alus raudonėšnis ir turia savo smóką. keriaužėlis b. (2) kas be išvaizdos, nedidelio ūgio, neužauga: Te, toks keriaužėlis: nedidelis, plikas – koks čia vyras. Tai moterė – keriaužėlis. kėsai dgs. (2) manta, daiktai: Pasiimk savo kėsūs ir eik, o mās su vaikais gyvensim, kad tu vis bėgi ir bėgi tenai. kiáurai 1. ištisai, visai, grynai: Genelis kiáurai márgas. 2. gerai, aiškiai: Māno ākys dar geros: kad kas pagal mišką eina, kiáurai mataū. 3. tiek ilgumo: Suvà loja kiáurai, kol aš nueinu. 4. tuščiai: kad jaunamė sėji, žirniai kiáurai žydžia. kibar|uotis, -uojasi, -avosi meilika utis, kibintis: Jie čia kიბaruojasi toje lóvoje, o mán reikia eiti pro šalį. kიბirkštėlė (2) trupinėlis, trup utis: Jis nė kibirkštėlės svė timo nepaims. kirstojėlis (2) kirtėjėlis: Vaikščioju po sodną, prie to berželio, žiūriu – atjoja trys kirstojėliai d. kirviāmal kiai dgs. (1) be piūklo pagamintos malkos: Kirviā malkių nusipirkau. Kirviā malkiai sukrauti. klėckai (iš sl.) dgs. (2) miltų tešlos gumulėlių pieniška sriuba: Išviriau – vaje tu māno – apytirščiai klėckai išėjo! klėst: Visos klėst klėst, susėdo ir sėdžia. klýkolti, -ia, -jo klykauti, šūkauti: Ka čia klýkoji: niekas tavęs nebijo! klýslti, -sta, -do nežinoti, pamesti: Aš klýdau kelią ir toli pėsčia ėjau. klūga (plg. la. klūga) (1) medžio žievės virvelė: Kliūgos susuktos, ir tvora padaryta. kliūrkt kūkt: Rūpūžės pavasarį ima kukuoti: kliūrkt kikt, kliūrkt kūkt. klōdas (2) dugnas, apačia, žemė, ant kurios klojama: Šienas, kur ant klōdo, dar apyšlapis. kneřk|ti, -ia, -ė kvykti, kverkšti, dejuoti: Pelėdos kneřkia ir juōkiasi. knerp|lyš, -ė dkt. (4) zirzlys: Toks knerplyš tas senis, nesikėnečia. kneřp|ti, -ia, -ė zirzti, priekaištauti: Ko kneřpi, kai knivarpas (kinivarpa), pasakyk, kas nepatiko. knieža (plg. kniežti) b. (1) kas nepatenkintas, nuolat burba, priekaištauja, zirzia: Tōks knieža, niekam nevar̃tas: kniežia ir kniežia vis vaikščiodamas iš paskos. kniež|ti, -ia, -ė (plg. la. kniežēt ‘jucken, prickeln’) nuolat burbėti, priekaištauti, būti nepatenkintam: Mān bjaurū, kad mojėlė (senelė) visą dieną sėdžia ir kniežia tau nesustodama: tai tas negerai, tai tas negerai. Jinai pareina, pavalgo, ir vėl išeina, o namie seniūkas tau kniežia visą dieną. knýnas (iš sl.) (2) kimynas: Knýnų prirauta ir pilna vonėlė pristatyta. knit|ėntis, -ėnasi, -ėnosi kirbėti, kutenti: Avizū (karvabalių) kōjos šiūrkščios: labai jie knitėnas, kad kur įlenda. knitė|ti, kničia, -jo dilgseti, tirpti: Kad ilgai rašau, man kničia kničia pirštuose: reikia duoti rankai pailsėti. knūn|ti, -a, -o kirbinti, kutenti: Ir knūnina, ir knūnina mán čia už kaklo: gal kas įlindo kokia skruzdėlė. knūkt makt: Visą ant karto knūkt ir išgėriau. 53 knívarpas (1) kinivarpa: Kinivarpų pilnos sienos: kinivarpai jus ūbagais paleis. knūp|ti, knūmpa, -o klupti: Tas arklys smarkiai lėkė, knūpo ir parlaužė koją. kojūgalė (1) kojų galas: Tō grabo (karsto) kojūgalę dėsim ing sieną. kōk|s, -ia (4) koks: Apýankščiai nuėjau, tik kokios penkios moterėlės buvo. kōlek kol: Vieną pamylėjai, tai mylėk, kōlek akis užmerki, o dabā — maino ir maino, kai cigōnas árkli. koš|ti, -ia, -ė skirti: Inkstus kaip apsunkina su alū, jie nebekōšia. košvirėlis (2) storapilvis molinis puodelis: Seniai būvo tokie puodeliai su ąsele, moliniai, parsmaugti: par vidurį drūtesnis, ing apačią ir viršų — siauresnis — košvirėliais vadinom. Pasemk vandenio su košvirėliu. kránsa b. (1) senis, nukaršėlis: Tōks kránsa pasenęs, aš jau tokiō žmogaus negerbiu. Nuo tokiō kránsos senio ar begalia vaikų būti — jam kiti padeda. kransėlė (2): Tōks kransėlė čystai tas katinas palikęs — nieko iš jo nėra. kráutnyk|as, -ė (1) krautuvininkas: Viename gale gyvena kráutnykė. kregždūtis (1) kregždžiukas: Jau kregždūčiai leidžiasi ant dratų (vielų), jau ruden. krėmblis (2) piramidės formos beržo ar kito kietmedžio gabalas, kurį su ripka reikėdavo žaidimo metu numušti: Lėisk tą ripką, kad atsimuštų ing tą krėmblį, kad jį pargriautų. Pastatydavo keturis kremblius ir taikydavo parversti su ripka. △ krėmblį mušti žaisti tam tikrą žaidimą: Einam krėmblį pamušti. krėnikis (2) (plg. la. krankšķēt) nerimas, rūpestis: Iš tokiō didelio krėnikio išgėrė stiklinę alaus, o niekada negėrdavo. krėšnė (2) trešnė: Man labiau patikdavo tamsta krėšnės, nekaip vyšnios: krėšnės raudōnos, greit labai išširpsta. krėšnėlė (2): Vieną krėšnėlę sodnė buvo: labai pilna buvo mėtas ing mėtą (kasmet). krietn|ūs, -i (4) (plg. la. krietns, krietns) doras, sąžiningas: Tėvelis būvo nekrietnūs: mušėika. Jis krietnūs: anė kibirkštėlės nepaišs. Ta nekrietni mergā: su vyrais užsiima. krigulis (1) iškreivojimas, vingis: Kai siuvinėji támsta, reikia žiūrėti, kad nebūtų vienas ing čia, kitas ing čia, kad tokių krigulių nebūtų. kripšlas (2) krislas: Kito aky ir kripšlą pamato. kripšlėlis (2): Reikia švariai išplauti sviestą, kad nebūtų nė kokio kripšlėlio. kripšlytīs (1): Kripšlytīs įkrito ing akį ir griaužia. kri|sti, kriinta, -to pulti: Tie špokai kriinta kai pasiūtę vyšnių lesti. Kad tōs moterės krito ant to pirminkyko! kriūtīnė (2) krūtinė: Man kriūtīnė užgulta. krýžmais kniūpsčia rankas ištiesus į šalis: Senōvėje labai bausdavo mergaites su vaikū: krýžmais gulėti liep­davo. kruopė|tas, -a (1) kuris iš smulkių dalelių, tartum iš kruopų, sudarytas: Medūs kad gražūs, kad geltōnas, kad kruopėtas! kūirin|tis, -asi, -osi kasytis, trintis į ką: Ko teip čystai kūir nies: lygiai kad ulėlių užpultā? kuksė|ti, kūksia, -jo žagsėti: Pardaug privalgiau, kuksėti pradėjau. kuk|ūoti, -ūoja, -āvo kumšėti (apie varles): Seniai varlės kukūodavo markosė. kūlėjas (1) kuliamoji: Tráktorius tráukia kūlėją. Kūlėjas partráuktas ant namūs. kūlynas (1) krūmai, jaunuolynas: Miškė auga alksniniai ir karkliniai kūlynai. Neik ing tuos kūlynus: čia daug dilgynų dūga. Kad aptiko moterės kūlynuos aviečių, 54 tuoj išbraukė, ir neliko. kūlynelis (2) krūmeliai, miškelis: Raudonikės terp mažiūčių kūlynnėlių. kūlynė (2) alksnio žievės vamzdelio liežuviukas: Pišk birbynę par kūlynę ing ragėlį. kūlokas (iš sl.) (2) kumštis: Aš mókaus mókaus ir nieko nežinau; sako, reikia kūlokų ing galvą suduoti, tada viską žinosi; aš mókydamas mušiau kūlokų ing kaktą, kad viską atsimíščiau. kumėlspenis (1) toks baltas valgomas grybas, poniabudė (?): Kumėlspeniai – baltos grýbos, kai pirštai parsmaukti, valgomi. Iš pavasario žmonės renka kumėlspenius. Kumėlspenių galvos smailos, kotai drūtesni. kumietis (iš sl.) (2) kumetis: Kapsūkas subuntavójo mūsų krašte kumiečius. kuplì bdv. (4) nėščia: Martėlė jau kuplì. kurklėlis (2) rudasis žiogas: Kurklėlis – kur kurkia terp pievų. Kurklėlis panašus ing ožėlį (žiogą), tik iš rūdo. kurkliai dgs. (2) kurkulai: Iš varlių kurklių puntagalviai atsiranda. Kurkliam reikia šilto vandenio. kušė|ti, kuša, -jo krutėti, darbuotis: Ar kuša dar támstos tėvelis? kuštė|ti, kušta, -jo eiti: Gal dar kušti ing darbą? kūtelýtė (1) tvartelis: Suvarýk žasiukus ing kūtelýtę. kvartūgas (iš sl.) (2) prijuostė: Apsirišei nelabiai švariu kvartūgu. L láibgalis (1) plongalis: Viržio láibgalis įvertas ing paval kus, o drūžgalis užnarýtas ant braníkto. labiai 1. labai: Labiai píktą žmogą gavai. Gegutė labiai genėta (marga). Kam galva yra, tam labiai gerai išsimókyti. 2. visai: Támsta labiai nenorėdavai alaus, buvai labiai negėringa, o dabar geri. láima (1) laimė: Jis láimą turi. laiming|as, -à (3): Laimingà ta móterė, kur alaus negėria. laiškanėš|is, -ė (2) laiškanėšys: Laiškanėšė atneša laišką ir penšiją. lañk stymas (1) laužymas: Dar kol ištařs, kiek būs lañkstymo liežuvio. lankúot|as, -a (1) su lankais: Tu bačkėte, tu lankúota, mum alučio nebeduodi d. lapūkas (2) medžio (dažniausiai alksnio) šaka su lapais: Nuláužk lapūką ir nutrauk nuo arklio úodus. lã stos dgs. (2) skrynia žąsims dėti, perėti: Mergáitė gulėjo ant lãstų. Eina žąsys dėti ir perėti ing tuos (tas) lãstas. laukin|is, -ė dkt. (2) laukininkas, kaimo, vienkiemio gyventojas: Kai sódžius išsidá lino atsirado daug laukinių. lauk|ti, -ia, -ė △ būti laukiámai būti veršingai, nėščiai: Kaip tá karvė galėjo turėti, kad jinai nebūvo laukíama? lazdà (4) virkščia: Būlbų lázdos jau nudžiūvę, jau reikia kàšti. Būlbės gražiai pražydėjo – lázdos geltónos. lei (plg. la. lei) lai: Lei gyvulys págulia, lei pasíilisia! léip|ti, -ia, -jo leipti, leipėti: Susėdome, o jinai čystai léipoja, smáudžia: teip pasikelia ir vėl. léis|ti, -džia, -dė △ kraujais leisti viduriuoti: Jinai jau kraujais leidė, o aš išgydžiau. 55 lėkas (2) kardelis (Gladiolus communis): Jaunóji tokių gražių lėkų nusiraškiusi: balti, dideliai. lenkė (2) rogių pavaža: Dvi lenkės iš medžio iškirstos; ant lenkių — stipinai keturi. len|ūs, -i (4) lėtas: Tōks lenūs žmogus gāvo tokią trāškią pačią. Ta kärvė lenėsne, o prie anōs neprieidavai. lėpnai lepiai: Dabà vaikai lėpnai aūga: jie nežino vargo. liáu|ti, -na, liōvė leisti (plg. la. ļaut ‘erlauben’): Liōvė žēnytis ir apsižēnijo. Mōtina jam liūuna važiuōti, o jis pāts nevažiuoja. lieting|as, -a (1) lietingas: Lietingas šiemēt ruduo. liežiūviai dgs. (2) apkalbos: Jinai su liežiūviais pakiečmais lāksto. lig 1. prl. iki (su naud.): Lig diēnai auštant reikia sumalti siēką grūdų; (su įnag.) Kur jūs eisite, gulķite apyaušrio, pamiegōsime lig diēna. Kai girti, gērk ir nori, gerk ir nori, kol lig žemē reikia griūti. 2. jng. jeigu: Lig tik jinai būtų sudāvuisi, būčiau netylējēs. lig šitolei ligi čia: Marškiniai lig šitolei buvo išsiuvinēti. lȳgiai kaip, tartum: Kalbi tāmsta lȳgiai mažas. Kalbi lȳgiai su kāšniu. Nuo to obuo-lio krimtimo man per dančiūs eina lȳgiai skaūsmas. lȳgin|ti, -a, -o prikaišioti svetimavimą su kitu: Išėjo muštynės — pradėjo lȳginti: tu jam par pāng, tu jai par kavalierių. linaraūtis (2) linų rovimo metas: Mērgos eina iš laūko par tą linaraūtį ir dainuoja. lingėlė (2) lopšys, sūpuoklės: Iš viršūnėlės lingėlė lenksiu, tāja lingelė mergēle supsiu d. liniēn|is, -ė (2) lininis: Liniēniai pėlūs šiemēt labai prasti. lišti, leĩda, liĩdo mautis: Apýsunkiai leĩda žiedas ant piršto. △ lišti į úodegą pataikauti: Jinai maišūs tąso, o jis—drybso; matai, kaip vyrai: pirmā ing úodega liĩdo, o paskui nebenōria niēko. liumpsē|ti, liùmpsia, -jo judėti, siūbuotis: Mās siūpdavomēs, o tas tiltas liumpsēdavo. liūotega (plg. la luōtaga) (1) saka, lazda: Tas vyras pasiēmė liūotegą ir eina artyn. Aš tāu dúosiu su tūo (ta) liūotega, tu pamatysi! liùrlin|ti, -a, -o daryti, kad grotų, sukinėti: Matyti, kad jam vis negēra: tos rādijos ār (irgi) neliùrlina. lóva (1) kapas: Júos abúodu užkasē ing viēną lóvą. Nuėjāu ant kapų pataisýti senēlio lóvos. lūskanos (iš sl.) dgs. (1) žvynai: Ešērio kietos lūskanos: nuskūsti negali — labai sunku. lūžnis vns. (2) (plg. la. lūznis) griozdai, nereikalingi daiktai: Kiek čia bиво tō lūžnio ant tos lentynos: mūmiau ir išmečiau. M maigýtis, maĩgosi, maĩgėsi suktis, trintis, grūstis: Šuvà maĩgēs maĩgēs su tūo len-ciūgù ir partraukė tą virvę. māktiŋ|gas, -a (1) (plg. la maktīgs) stiprus, geros išvaizdos: Būvo māktiŋga mergāitė, dāba su tais egzāminais nusibagē. Jaunāsai būvo gražūs, māktiŋgas vyras. Mirē Bernatāučienė, māktiŋga mōterė. mantà (4) kilnojamas turtas: Penkì vežimai būvo su mantà. Vežimai prikrauti mantōs. Jų mantōs būvo par biēsą (daug). mās mes: Mās par kārą būvome iš namų išvaryti. 56 mãšina (1) mašina: Par tą alkūnę mãšina apvirto. matytis, mãtosi, mãtėsi atrodyti: Mãn mãtės, kad jis parvažiavo girtas, o žiūriù – kad ne. mãukd|ytis, -osi, -ėsi maudytis: Nustyrùs visà – retai mãukdos. Terp tos gylės mãukdydavomės. maũrin|as, -à (3ᵇ) purvinas, dumblinas: Maurini vaikai, tik akys žiba. mažỹl|is, -ė bdv. (2) 1. mažasis: Tą mažylį viščiuką pagavo šeškas. 2. jauniausias: Tą jų mažylė gabi ant mokslo – visi penketukai. maž|iūtis, -iūtė (2) mažutis: Gegùtė – kaip karvėlis, nebemažiūtė. -iutýtis, -iutýtė (1) mažutytis: Tų mūsų kandimas – apsaugok dieve: tokiõs mažiùtytės kad kanda, tai nõrs verk. mãžvaikis (1) mažas vaikas: Mažvaikiam buvo gerai tos sūpuoklės. mẽdžgalis (1) pagalys, kartelė: Sūbaigiau daužyti visus mẽdžgalius. medžiõklis (2) medžiotojas: Mãno broliai labai medžiõkliai buvo. mėg|ti, -ia, -o patikti: Barščiai – kaip kas mėgia: kas rūgštesnius, kas saldesnius. -tis: Labai nesimėgia, kad musės pradeda pulti ant stalo. meitėlis (1) kuilys △ meitėlių ieškóti bėgtis: Kad kiaulė labai kriūkia, ant sienų lipa, – meitėlių ieško. melínsv|as, -à (4) melsvas: Yrà ūmedžių melínsvõs spalvòs. menkiš|ius, -ė (2) kas menkos išvaizdos: Atvažiavo menkišius. mẽntalas (3ᵇ) iš ruginių miltų virta košė: Išvirė mẽntalą dėl garsvyčių. Tą mẽntalą sumaišo su garsvyčiom ir duoda parūgti, ir labai skaniai sutaíso valgyti. mergẽšė (2) mergaitė, duktė: Tai mergėsei paliko ūkį. mergìčkà (2) hibr. duktė: Jiem prigimė mergìčka. mešà (4) △ gyvà mešà: Ant geležinės torielkos – gyvà mešà (pakaustyta arklio kanopa). meškõtis (2) medkotis: Atsipiauk sūrio su meškõčiu. mẽšlavežtis (1) mėšlavežis: Nuo mėšlavežčio jinai serga. mėt|yti, -o, -ė 1. daryti, kasti: Žiemą reikia takùs mėtyti. Kam mėtote takùs, kas ateis? 2. priekaištauti: Ji mán pradėjo mėtyti: aš tàu tà daviau, aš tàu tà. mẽzgas (4) mazgas: Mezgų pririša, ir nustója skaudėti tą ranką. mik|lėnti, -ėna, -ėno suktis, meilintis: Mikõdemas apie támstą miklėna. Ar eisi už jó? min|ti, -a, -ýnė bėgti, skubėti: Prastám žmogù (žmogui) niekada nėra pãilsio: mini ir mini. miškas (4) lapuočių miškas: Miškė áuga ievos, karklai, šaltekšniai, beržai, ãpusės, ąžuolai, liepos. mitrėnga (iš sl.) (1) suirutė, triukšmas: Kas čia par mitrėngą: langai išdaužyti, durys válio (atidarytos). mója (1) mama, motina: Eik pas sávo móją, ko čia stóvi! Jau jinai mója: vaiką tùria. mojėlė (2) senelė: Mojėlė po namùs dirba, vaikùs pažūria. mojýtė (1) mamytė: Ta távo mojýtė pikta: tik rėkia ir rėkia. Daba aš pasakysiu távo mojýtei. moksó|ti, mókso, -jo žiopsoti: Tylėk, moksók ir būsi jautis. mólmyn|is, -ė bdv. (1) kuris nešvarus, visada purvinas: Tai mólmynė: nustyrusi, maurina visà; dárgi jaunùtė, o jau tokià apsileidusi. molúot|as, -a (1) molio spalvos: Molúoti karvėliai – parsimaíno tos spalvos: ir baltà, ir pilkà, ir rudà. 57 móterė (1) moteris: Ta móterė viską turią pakėlti. Tai móterei nėra kada būti sveikai: širķ užrauk (pastojusi), širķ nutrauk (nustojusi žindyti), širķ gimdyk, ir širķ, ir širķ. mūkenos dgs. (1) išnaros, kas labai sudėvėta: Bātai tokiė mūkenos sudėti, ir jų nemeta lauk. mūrin|is, -ė (2) urvinis: Mūrinė krėgždė po tiltu: jinai apsilipo tą lizdą, tik tokią skylę palieka mažutei išlįsti. murmul|iuoti, -iuoja, -iavo smarkiai bėgti, veržtis: Kraujas iš burnos jam murmul-liuoja. mūš|ti, -a, -ė leisti: Matai, kaip tie pamidorai atželas mūša. △ mūšti rėkežį žaisti tam tikrą žaidimą, kai stengiamasi numušti ant alksnio trikojo uždėtus du pagalius, varlele vadinamus: Einam mūšti rėkežio! Pūsberniai mūšdavo tą rėkežį ar (taip pat). Ir piemens eidavo mūšti to rėkežio, kai k̄ūrvės suigula pietų laikė ant dirvōno. Kad rėkežio varlelė numuša, bėga užkabinti. N nabašnikas (iš sl.) (1) numirėlis: Nabaš niko netūriam, tai pačios gulšim ing grabą; nabašnikėlis (2) (paprastai apie vaikus): Čia mano nabašnikėlis dar ant lóvos. nãgos (4) △ užriesti nagàs mirti: Už metų kitų ir mūs užriesime nagàs. namėlė 1. namie: Aš dar buvau namėlė. Mūs namėlė buvome, ing mokyklą nėjonie. 2. namo: Eik namėlė tamsta! namólė namo: Kārolis Pōžela tik vieną kartą buvo namólė parvažiavęs. nastārnas (2) astra: Nastārnai žydžia labai gražiai: ir raudonai, ir gelsvai, ir baltai — visokių spalvų. Nastārnai anksti pradeda žydėti, kat trąšiai auga. naujikas (2) auglys, navikas: Pradėjo augti toks naujikas. Išpiovė tą naujiką, ir gyvena žmogus. naujikaulis (1) navikaulis: Iš naujikaulio vėžio liga gāvo ir mirė. nė △ nė šiaip toli nė iš tolo: Tas patėvis to vaiko — nė šiaip toli. nedėgulis (1) žarija: Skaisti, raudonā, kaip nedėgulis. nedidū|tis, -ė (2) nedidelis: Dar pempučiai nedidūčiai. Bēržo lapai nedidūčiai. nedūo|ti, -da, nėdavė △ nedūoti nė ant angliės neprisileisti nė iš tolo: Už katrō galvōji eiti, nedūok nė ant angliės: jis turės pasitikėjimą. nervō|ti, -ja, -jo (plg. la. nervuot) pajuokti, peikti: Jauni nervoja tikėjimą. Ji visi nervoja, kad girtuoklis. nesismagė|ti, nesismagia, -jo darytis nesmagu: Teip nesismagia mán tamsta. netoli prl. beveik, kaip, panašiai: Kitų vardai netoli šuniės (nežmoniški). suniāuks|ėti, -ia, -ėjo sukni aukti: Kātinas suniāuksėjo ir užlėkė ant aukšto. nikte|ėti, -ia, -ėjo nikstelėti: Mán koja nik telėjo. niur|gti, - zgia, -zgė neaiškiai kalbėti: Jis niužgia ir niužgia: suprasti negali, ką kalba. niurk|yti, -o, -ė malti: Mán vieną šil telė dańčio paliko: niurkkyk niurkkyk tą valgį. nósė (1) nosis: Tāmstos nósė gangreit (beveik) kaip vānago. notà (2) gaida, melodija △ prišekti nòtą laikytis vedamos natos: Mās tūriame prišekti nòtą. užturėti nòtą išlaikyti teisingą melodiją: Kai dainūoji, reikia užturėti nòtą. užžiūrėti nòtą išlaikyti balsą reikiamo aukščio: Kur neprātė dainūoti, neužžiūria 58 nõtos. nõtai išklįšti nepataikyti dainuoti į gaidą: Jau vėl ta notà išklìso, vėl reikės burnojè su liežuviu ją suràsti. nu|daryti, -dãro, -dãrė nudazyti: Ar tàvo tie plaukai nudaryti, kad tokie geltòni. nudūk|ti, -sta, -o nueiti, nuplasnoti (apie girtą): Gal pasigėręs į miestą nudūko? nūgara (1) △ dãlgės nūgara dalgio pusė prieš ašmenis, virkščia: Dalgės nugara storesnė, o ašmeniai — plonesniai. nugýb|ti, -sta, -o -sumenkti, iš veido išeiti: Tik matai, kokia nugýbus, — ar tu kir-mėlių turi? nugõglin|ti, -a, -o nužioplinti, nueiti (su bereikalingu išdidumu): Jinai nugõglino į tuos kūlynus (krūmus) pasipūtusi. nugulti, nūgula, nūgulė atsigulti, numigti: Reikia eiti pietų nugulti, kol ta grýčia išsigaruos. nu|kilti, -kỹla, -kìlo nuvykti: Nukilk toliau — labai sunku susikalbėti. nukiūr|ti, -sta, -o prakiurti iš visų pusių: Nuo vežio jam nukiūro nosė. Ir nosė nukiūrsta, ir dančiai — niekas nepadėda. nukiut|énti, -ėna, -ėno palengvėle nukiutinti: Mergýtė nukiutėno prie ãvilio ir pradėjo maigyti tuos (tas) bitės. nuklūk|ti, -sta, -o pakvaišti: Iš baimės be miego žmogus rytą kaip nuklūkęs: galva skauda, sukasi. nukranė|ti, -ja, -jo pasenti, susidėvėti: Nukranėjęs senis, nieko iš jo nėra, nė po bieso. Kur su mergom labai dažžosi, tie vyrai greit nukranėja. nukrì|sti, nukrìnta, -to padvėsti: Vienas paršiukas ūmai nukrito. nukuštėl|ti, nukušta, -jo pamažu nuvykti: Kol jie nukuštėjo, ir vėlai paliko. nu|laikyti, nulaiko, nulaikė iškaršinti: Už tą žemę ji nulaikyti apsiėmė. nulė|isti, -džia, -dė numauti, nusmaukti: Nulėisdavo kelnes ir par pliką droždavo. △ nulėisti nuo kojõs numarinti, nužudyti: Aš tą senį greit nulėisiu nuo kojos. numèsti, nùmeta, nùmetė △ numesti ranką numoti ranka: Kad jam kas nepatinka, jis numeta ranką ir išeina ing orą. nunarìn|ti, -a, -o nunerti: Nunarydavo tokius sietelius kiškiam gaudyti. nùomonė (1) nuovoka: Duoną iškepti reikia nùomonę turėti, kaip įmaišyti, kaip ją užminkyti. Jis jau neturėjo nùomonės — teip girtas buvo. nuotakiai nuolaidžiai: Upelis nuotakiai bėga. nupušìn|ti, -a, -o nupaišinti, nusuo(d)inti: Mano rankà nupušinta, neduosiu tá mstai. nu|rašyti, -rašo, -rašė numegzti raštais: Móku dviejų siūlų gražiai nurašyti pirštinę. nurėtin|ti, -a, -o praretinti, išretinti: Katruos runkelius pirmiau nurėtinau, tie jau pusė bedos. nuring|uoti, -uoja, -avo nuskrįsti pasivingiuojant: Būvo vidurys dienos, ir mačiau — ačėvaras (aitvaras) nuringãvo medžių viršūnėm. nusėdė|ti, nusėdžia, -jo pasėdėti: Tik grýčioje nusėdėk valandą kitą, tuoj užt, užt galvoje. Susibruka rankàs, nusėdžia nusėdžia ir vėl valgo. nusi|daužyti, -daužo, -daužė nusivalkioti: Jos mója (motina) nusidaužė savo amžių ir jinai tokia. nusimakó|ti, -ja, -jo nusipurvinti: Kad aš nusimakójau kojas terp kūtės (tvarto)! nusi|ražyti, -ražo, -ražė nusiraivyti: Kãtingas nusirãžė nusirãžė. 59 nusiskan|áuti, -áuja, -ávo pasidaryti tinkamo, norimo gerumo, šiltumo: Nusiskanáuk támsta vántą, kad nùgarą nenúplikytum! Nusiskanaváu vándeni — mán geriaũ vėsesnis. nusišmaĩž|yti, -ja, -jo nusitepti, nusiterlioti: Pareiña visas nusišmaĩžojęs su tais móliais, nespėja jo nė pláuti. nusi|švaityti, -švaito, -švaitė išlakstyti: Nubudau, ir miegai nusišvaĩtė. nusitarti, nusitaria, nusitarė tikėtis, numanyti: Mãs nusitarėme, kad támsta parvė- ši mum saldainių. nusitrĩš|yti, -ija, -ijo (plg. dar trišėti ‘drebėti’, la. trišēt) pasibaisėti, sudrebėti: Aš labai nusitrĩšiju, kad vỹras pãčią mùša. nuskaũdin|ti, -a, -o nusk riausti: Kai tą bóbą (žmoną) nuskaũdina, jinai atbėga pas mán. nusklaũb|ti, -ia, nùskliaubė apskritai nurežti, nukirpti: Švárko galaĩ nùskliaubti — lygiai kaip advikãto. nusmáug|ti, -ia, -ė užsmaugti: Trìs mano vaikelìus kaklų ligos (difteritas) nusmáugė. nusmìlk|ti, -sta, -o aprūkti: Labiaĩ jau nusmìlkusi pẽčiaus kaktą. nusodin|ti, -a, -o nusėti, nusagstyti: Kóks gražùmas tõ kùdikio: sãulė kãktoje, mėnuo pakaušyje, visas žvaigždėm nusodintas. nuspirti, nùspiria, nuspýrė △ perkūnijai nuspirti nutrenkti (plg. la. pērkuonam nùospērt): Jos vỹrą perkūnija nuspyrė. nu|stirti, -stỹrsta, -stỹro būti sulipusiam iš nešvarumo: Nabagė — kaip iš mólio išlipus: nustỹrus visa, čystai paniekinta. nustumti, nùstumia, nustùmė nusmaukti: Šìlta labiaĩ, skarelę nustūmiau nuo galvós. nušliauk|ti, -ja, nušliaukė nuo viršaus nušluoti: Su šlúota gražiaĩ nušliaukìa tuos grūdus, kad šiaudgalių nebūtų. nu|taisyti, -taiso, -taisė nut epti: Tokį naują drabužį, ir teip greit nutais ei. Kur teip nutais ei tą skarelę? Jau tiek nutaisyta ta nosinė — bjauru ir žmogų parodyti. nuvárdin|ti, -a, -o užkalbėti, nugydyti užkalbėjimu: Eina nuvárdinti ròžę pas burtininkus. O õras (3) laukas: Ant óro gãlia stovėti šiẽnas ilgai. ožėlis (2) 1. žiogas: Ožėliai šokinėja po pievas. 2. perkūno oželis: Ožėliai kaip ožkà bliáuna pavasarį pagã balãs. P pãaug|lis, -ė bdv. (1) paauglys: Jiem mirė duktė pãauglė. pabūdas (2) 1. būdas, charakteris: Tõks smarkùs pabūdas žmogaus. Viso tokiõ pabūdo jinai smarkáus. 2. išvaizda: Jis saũso pabūdo. Jinai rùsio pabūdo. padaigšlis (2) padaiga: Kad vištom dygsta padaigšliai, jos nedúoda nė susigauti. Kad žąsiukam dygsta padaigšliai, jie labiaĩ skaudūs: skauda jiem tuos padaigšliùs, nereikia tada jų čiupinėti. padaigšlėlis (2): Viščiukam jau padaigšlėliai dygsta, greit bus su plunksnėlėm. padaigšliúot|as, -a (1) padaigotas: Tiek padaigšliúotos tõs vištos — mat išsišėrę. padángė (1) pastoginė (dažniausiai prie daržinės): Ing tą padángę ratùs susidėda, rogės pãveža, medžius sukráuna. padangė3b) padangė: Tokià ilgà šviesėlė lėkia padangėj — tai áčvaras. 60 padegės|is, -ė dkt. (2) padegėlis: Kiek tokių padegėsių ateina. padūlin|ti, -a, -o padumti dūli, padūminti: Kad padūlini, bitės neteip kanda. pagà pagal, palei: Varlės šokinėja pagà balas, pagà krūmus. pagalam (plg. la. pagalam) △ būti pagalam būti pavėdusiam: Jau bus kątinas pagalam, — jau kelintą dieną nebesimato. paginės dgs. (1) smulkūs miltai, subirę prie pat girnų akmens: Aš tau išvirsiu gardžių virtinėlių iš pačių paginių smulkiųjų miltelių. d. pagirti, pagiria, pagyrė girti: Jis žmogus pagiriamas buvo visų: vidutinis, neprastas darbininkas. pagriūti, -grūva, -grūvo 1. atsigulti trumpam: Eik pagriūti tamsta: pavargai berašydama. 2. mirti: Amžinatilsi: Rudis pagriuvo. pagurklės dgs. (1) pagurklis: Gaidžio pagurklės raudonos, o visas šviesus. Pėmpės pagurklės baltos. pailsis (1) poilsis: Pailsio nėra, kai vaikus augini. paist|yti, -o, -ė pasakoti, aiškinti, plepėti: Reikia nusiprausti, kol aš paistau. paišinybė (1) nešvarumas, paišinumas: O paišinybė tų rankų — tai mat, kokia brigadnyko žmona. pãkalis (plg. la. pakaļš) (1) užpakalis: Jai buvo toks storas pakalis, ir iš viso buvo pilna, ale pasitaisys vėl, pasilsės, ir bus gerai. pakly|sti, -sta, -do pašelti: Ar paklydo: lietus lyja su saulele. pakógo|ti, -ja, -jo pageivaliuoti, pabūti vos gyvam: Jis dar kiek pakógos, gal dar nemirs, ale jo ilgas amžius jau nebūs. Dar tas suva nenusprõgs, dar kiek pakógos. pakrósnės dgs. (1) pirties krosnies pelenai su anglimis: Kai seniau pirtys būvo, tai tų pakrósnių užpildavo ant rūtų, — rūt os žalios, net tamsios. pakuišlė (2) kimsyne, šlapia krūminga vieta: Tas upelis prasideda iš tokių pakuišlių. Čia tokios pakuišlės, balės. pakūlynis (1) pakrūmė: Išvaikščiojau visus pakūlynus ir neradau uogų, tik vieną uogienoją. pakum|pas, -a (4) kumpokas, pakumpęs: Jo nosė buvo pakumpa, — negražus vyras. Mėdis pakumpas, — vėžio ligą turia. pakumpnõs|is, -ė (2) kas su kumpa nosimi: Pakumpnõsis buvo toks jo tėvas. Tokį pakumpnõsį gavo. pakurà vns. (3ᵇ) kuras: Nueina ing mišką pakurõs parsinešti. pamirkalas vns. (3ᵇ) △ šventas pamirkalas švestas vanduo inde: Nueini ing bažnyčią prie to švento pamirkalo. palė|is(ti), -džia, -dė: 1. iškepti sumuštą, paleisti (apie kiaušinį): Paleidžiau tris kiaušinius ant sviesto ir pavaišinau. 2. atiduoti, išleisti: Vyšnios paleidžia visą spalvą ing tą skystimą. paleistūvas (2) išdykėlis: Jau amžinai paleistūvai tie vaikai. palengvytė palengva: Reikia válgyti palengvytė, skūbinti nesveika. Teip jis krámto ilgai: palengvytė palengvytė. palėpis (1) palėpė: Prikiškit gerai palėpius, kad daugiau pareitų javų. Prikimšau vieną palėpį. pamėsti, pamėta, pamėtė padėti nematant, slaptai (apie kiaušinį): Gegutė ėr (ir) nėperıa savo vaikų: pameta prie kėlės. pasi(m)ilž|ti, pasimėlžia, -o pasimelžti: Kol parvažiavau — pasimilžusi karves. 61 paneig|ti, -ia, pāneigė paniekinti: Jis prieš vestuvės kaip aukštai šoko, kaip man’ paneigė. paniur|gzti, -zgia, paniurzgė paniūniuoti: Kitą sykį atsimenu ir paniurzgių kokią dainą. panerg|lenti, -ėna, -ėno paknaibyti: Aš tik panerglenau ir nevalgiau tokių valgymo su cibūlais. panėšti, panėša, panėšė iškesti, pakelti: Jis šaltį panėša labiau kaip karštį. papiāu|ti, -na, papiāvė prislegti, prispausti: Jinai vargų papiauta moterėlė. pāpykis (1) piktumas: Karvei užėina toks pāpykis, kad duria net man: visai negaliu su juo (ja) susitvarkyti, — puola viršum. par prl. (plg. la. par) 1. per: Katinas bėga par kiemą. 2. apie: Pradėjo par saldainės kalbėti, kur bemiegosi. 3. prv. kaip: Daugiau neprisirenka par šešis septynis litrus mėlynų. parblizg|ėti, parblizga, -jo parvažiuoti blizgėdamas: Parblizga parblizga mano arklys — dviračtis. pargalvinis dkt. (2) toks piemenu žaidimas, kai peilis metamas iš dantų per galvą, kad įsmigtų į žemę △ pargalvinį leisti žaisti pergалvini: Aš kartą pargalvinį leidžiau, ir man peilis įsibedė ing pakaušį: kraujas bėga, nusigandau. paryd|yti, -o, -ė pašerti, pavalgydinti: Reikia vaiką parydyti. Jau seniai špōko vaikai parydyti. par|kratyti, -krato, -kratė gerai pačiupinėti: Ligą parkratė mum: iš aštuonių likom tik dvi. paršvei|sti, -čia, -tė permesti: Puodą paršveitė per stogą ing dilgynės. partyv|is, -ė dkt. (2) partinis: Anās toks partyvis, labai teisingas žmogus. paržodis (1) priežodis: Tōks jau yra mūsų paržodis šito krašto. partik|ti, partinka, -o pertek­ti: Partikę gyvena, visko turi, nežino, ko noria. pa|sakyti, -sāko, -sākė △ pasakyti kaip aguonos grūdą viską, smulkiai pasakyti: Paklausk tu jōs, tai pasakys kai aguonos grūdą. pasikišti, pasikiša, pasikišė netikėtai pasipainioti, pasitaikyti: Jinai sukalbėjo duoti du tūkstančius, o tas pasikišė, — duoda pustreččio. pasi|laižyti, laižo, -laižė paragauti, apterlioti įsidėtą į lėkštę valgį: Valgė kiek, nevalgė, pasilaižė ir paliko. pasinard|in|ti, -a, -o įklimpti: Traktorius giliai pasinardines; prieš tą prieškalnę ką jis beužlips. pasipūmpin|ti, -a, -o pasipumpuoti: Pasipūmpink pats vandenio, ar nemoki. pasisūkti, pasisuka, pasisukė pasitaikyti: Yra pas ją tų kavaliėrių: kōks pasisuka, toks — gėras. paskaṃbin|ti, -a, -o pabarškinti, tikrinti sveikatą barškinimu: Nūvelka tą mano brolį, paskambina širdį. paskrib|ti, paskriṃba, -o numirti niek.: Paskribo senis, o seniukė ateina prie kāpo. paskū paskui: Ateina pas juos tai duonos, tai ko apsimėtė, o paskū gėria. pasmakr|uoti, -úoja, -āvo susegti po kaklu: Karvei apinasri pasmakruok, kad nenusimautų nuo galvōs. pasiutimas (2) △ pasiutimo mètas bloga tvarka: Nė karvės nešertos, nė kiaulės neliuobtos — kas čia par pasiutimo mètą! 62 paštir|as, -à (3ᵇ) kietai virtas: Paštíro kiaušinio nevalgo — vis reikia paleisti ant sviesto. pastūrlakos dgs. (1) prasti grūdai, antrininkai: Kur toliau nūlekia, tie pastūrlakos, antrieji grūdai. Pastūrlakos kiaulėm, dėl gyvulių. pašarnykas (1) šėrėjas: Jis buvo par mum pašarnykas. pašoninis dkt. (2) čiužinys: Nudengia paklodę ir atsigula ant vieno pašoninio. pašpóg|ti, -sta, -o paliegti, sulysti: Man dabà mátos, kad jis tóks pašpógęs po tos ligós. pašvytur|iuoti, -iuoja, -iavo pažiūriuoti, pašviesti (dažniausiai su mašinos žibintais): Jis pašvyturiávo pašvyturiávo, susigręžė ir nuvažiávo. pa|taisýti, -táiso, -táisé papjauti, pagaminti valgiui: Dabà tèliukas pataisyti tokioje šaliumoje (šilumoje), tai kas jį suválgys. patró|kšti, -kšta, -ško ištrokšti: Jis labai patróškęs buvo, tai daug gėrė. paveizdė|ti, pãveizda, -jo dėbtelelti, pažiūrėti: Apúokas kartais pãveizda su savo akim. pavilgas vns. (1) uždaras, padažas: Visas pavilgas prie búlbių — ta košė iš garsvỹčių. pečlind|à (3ᵇ) krosnilanda, pečialinda, mažutis geltonas paukštelis, peri prie alksnynų; iš samanų pasitaiso lizdą su stogu: Kikiliai paukšteliai šóka su pečlindòm, kiškiai — su lapėm, vilkai — su meškòm d. -ùitis (1) krosnilandos, pečialindos vaikas: Pečlindūčių atrádom — tokį mažỹčiuką, kaip piršto galas. pekšdėnė (2) krosniadangtė: Mūsų pekšdėnė sudegus čystai, jau senà palikusi. Su pekšdėnte uždengia pečių, kai duona pãkepa. △ Skamba, kaip pekšdėnė. pėlūs dgs. (4) pelai: Su linėnciam pėlėm liúobia kiaulės. Taip gražis linėniai pėlūs: labai gerai éda kiaulės, — dar sėmenų yra palikę. pėmpė (1) vyriškas lytinis organas: Tóks didelis vaikas, o pėmpę ródo. To vaikėlio pėmpėlė mátosi. pėmpiūtis (1) pempiukas: Piemens pempiūčius gáudydavo: pasidžiaugia ir paléidžia. Kol turi terp rankų (rankose) pempiūtį, pėmpė skrenda viršum galvós ir rékia. pérniai pernai: Pérniai ar (ir) seniūkas visą žiemą sirgo. △ Kad kūnigas pérniai važi-nėjo, o šiemet vėžės žymia (nugių laukas nuvagotas). pešiõ|ti, -ja, -jo plėšyti: Nuo keturiolikos metų išėjau tarrauti par pušmergę: kiaulės liúobti, pečius iškūrýti, plunksnas pešioti. piáu|ti, -na, piové gadinti: Nepiáuk tąmsta širdelės su tais váistais. piemenỹs (3ᵃ) piemuo: Daug lákštymo piemen(i)ám būdavo. Kad támsta, dar labai piemenỹs. Piemeniai rudenį vis sušlapę bėgiòdavo pásku kiaulių úodegas. piemenystà vns. (2) piemenavimas △ nuo piemenỹstos nuo mažens: Nuo piemenỹstos jinai serga. piemenỹstė (2) kvailumas, piemenų išdaigos: Jis prisirinkęs visok(i)ų piemenỹsčių. piev|ókšnis (1) pievelė: Išarė visus pievókšnius, nebėra nė kur kárvę prižísti. Árė, sudaráske su tom akėčiom ir negalėjo pasėti, ir stóvia dabà tóks pievókšnis. -okšnėlis (2): Pievokšnėlių dabà yra paliktų: iš pavãsario šlapia búvo, negalėjo išárti. pikt|as, -à (4) 1. stiprus, kartus: Garsvỹčios piktos baisiai — palaižyk. Gál tie piktieji támstai ing lėkštę įkrito pipirai? 2. kuris dilgina: Dilgynės labai piktos, prie aviėčių neprisileidžia. piliõtas (plg. la. pilot „unruhig weinen“) (2) išdykėlis: Jis labai didelis piliõtas: išmušė lángą. 63 piliotyštė (plg. piliotas) vns. (2) išdykumas: Jis pilnas piliotyštės: paėmė ir sudaužė lėkštę. pilnaitis vns. (1) pilnatis: Kad sėji žirnių, jaunamė nesėji, patáikai pilnaičio: būk, jaune žirniai žydzia kiáurai. piningas (3ᵇ) pinigas: Sveikatos už piningus nenupirksi. pirktin|is, -ė dkt. (2) kas ne namų darbo: Màs pàts kiek vėrpdavome, kas tàu pirktinius nešiojo! pirmaračiai dgs. (1) vežimo priekis: Sulūžo uorės (vežimo) pirmaračiai. pirp|ti, -ia, -ė birbti, ūžti: Pirpia radija, nebegaliu klausytis, užsik tàmsta. pirš|auti, -áuja, -ávo piršliauti, piršti: Pradėjo màn piršauti mergáitę iš Pakruojo paràpijos. piršlystà (2) piršimas: Tėvai vis su piršlystom. Piršlystà — tai màno arklys: dùoną uždirba. plákan|as, -à (plg. la. plakans „platt, flach“) (3ᵇ) plokščias: Karóšai plakanì, o lydýs — gražūs, stóras, neplákanas. plaukúot|as, -a (1) △ plaukúota pabieda arklys ir vežimas: Atvažavau plaukúota pabieda. pleikà (2) guminis mūsų muštuvas ant medinio koto: musės daužo su pleikà. plepė|ti, plėpa, -jo puškėti, smarkiai virti (apie tirštą patiekalą): Kóšė plėpa, vėrda, net plutà užsideda. plėrpaičia b. (1) kas garsiu juoku praneša apie savo buvimą, kas nerimtas: Tokios plėrpaičios, matai, vaikščioja, ieško vyrų. plėš|ti, -ia, -ė rauti, draskyti: Nùgi kad plėšia linùs — smarki rovėja. Riešutus plėšia su visais lapais. plikakàkl|is, -ė bdv. (2) neapžėlusių, pliku kaklu veislės: Seniau būdavo vištų plikakàklių: visas kaklas plikas, tik tas gurklys apžėlęs. pliupšė|ti, pliùpsia, -jo △ pliupšėti dykojė vietojė neteisingai, be pagrindo apkalbėti: Aš apolbiju (sugėdinu) tuos (tas) bóbas, kad pradeda pliupšėti dykojė vietoje. Ar gerai dykojė vietoje pliupšėti — žiūrėkit, kaip jūs darote! pló|ti, -ja, -jo mušti, šerti, duoti: Aš jau matau: apie màn tik muša muša, — jau plós ir màn ing kàktą. plūk|ti, -ia, -ė plakti, brukti: Dabà su màšinom linùs plūkia. pluš|tis, -iasi, -ėsi plušėti: O jinai dar pluòšiasi moterėlė, dirba sušilusi. po (su ing.): Po anio karù žemės skirstė. Aš jau po póteriais (pasimeldžiau). pódinai (1) dgs. (plg. la. pāde ‘der Taufvater, die Taufmutter’, pādēns ‘der Taufsohn’) krikšto tėvai, kūmai: Màs jam pódinai. Pavėžė dovanų pódinam. pómpis (2) pompa, siurblys: Nueik prie pómpio ir pasipómpink vandėnio. pópieriai dgs. (1) dokumentai: Pažiūrėjo visùs pópierius ir palėidė. prádantė (1) natūralus tarpas tarp dantų: Màn gražùs tas žmogus, kam didelė prádantė, kam dančiai rėtūs. pradėniu kas antrą dieną: Jeibu vėš pieną pradėniu, jam išeina pusė darbòdienes. pragrim|ti, -sta, -o prapulti, išitraukti, pražūti: Kórtų grájime pragrimė buvome labai. prakapimas (2) kliūtis, išgalvota priežastis: Jie išsimà nė eiti ing mūsų šulinį gerti: vis vyràm prakapimas — ar neatràs geriant, ar nepakviės jų, ar negauis ir jie alàus. 64 prāmanē (1) pravardė: Jau jam nedėsi prāmanę, nebepaminėsi, sakys: ar nežinai pavardės. pramėt|yti, -o, -ė atkasti, nuvalyti: Atsikėlė rytą gaspadōrius ir takūs pramėtė. pranōk|ti, -sta, -o pradžiūti: Tōs drāpanos gal dar pranōks lig vākaro. prasidė|ti, prasideda, -jo △ prasidėti gyvenimą įsitvirtinti, prasitgyventi: Par dvejūs metus galėjote prasidėti gyvenimą. prasikalt|is, -ė (1) nusikaltėlis: Jo tėvas buvo prasikaltėlis. prasikūrti, prasikuria, prasikūrė prasitgyventi: Jaunā ištekėjau, vyras buvo gēras, greit prasikūrėm. △ Ožkā prasikūrti, ožkā pasibaigti. prasimūld|yti, -ija, -ijo (plg. la. mūldēt, mūldināt) apsirikti, apsiskaičiuoti: Mān mātėsi (atrodė), kad būvo trečiādienis, o gal aš prasimūldijau. Nereikia prasimūldyti, reikia žiūrėti gerai. prasis kėlti, prasiskel ia, prasiskelė prasimūšti kiaurai: Eina ir griūva, eina ir griūva: bijau, kad galvā neprasiskel ia. pra|smukdyti, -smukdo, -smukdė nugyventi, nusmukdyti: Ir prasmukdė jis tā vietā. pra|taisýti, -taiso, -taisė pragerti, pralėbauti: Su mergōm prataisė vietā, ir išvaržė ant varžytinių. pratvirk|ti, -sta, -o išdykti: Na, jau čystai pratvirko seniūkas: matai, kiek pieno priliejo. Jie abū labai pratvirkę: ir vienas tōks, ir kitas tōks. pravarinēti, -ja, -jo išblaškyti, išskirstyti: Vējas gal tūos dėbes is kiek pravarinēs. pravōž|ti, -ia, -ė atmerkti: Akim jau nežiūria: pravōžia kiek ir vėl užvōžia. pri|daryti, -daro, -darė pritildinti: Pridarīk tā mūziką! pridė|ti, prideda, -jo uždaryti (mįslėje): △ Kad prideda — mažiau, kad ātima — daugiau (uždaryti ir atidaryti langines). priekšis (plg. la. priekšā) (1) priešakys: Kur čia nieko nebūs: gali iš priekšio ār pažinti, ne tik iš pakalio (užpakalio). priekšutin|is, -ė (plg. priekšis) (2) priešakinis: Iškrito māno vienas priekšutinis dantis. priekšakta (1) pečiaus dalis prieš kaktą: Pečiaus priešak(a)ta nurūkus labai. prietvara (1) šlapimo užsilaikymas, tokia liga: Tēvas prietvara mirē: ant šlapimo neišēdavo. prigiedō|ti, prigieda, -jo įtaisyti, parūpinti: Jis jai prigiedōjo vaiką. prigimti, prigimsta, prigimė gimti: Jiem prigimė dukrytė. prigimt|is, -ies (1) prigimimas: Jau nedūok dieve tokiō prigimties — jis niekuō nekaltas. prikýšlė (2) priežastis, reikalas: Daūg jam prikýšlių: kol pareina (pereina) par sōdžių, ir vākara ateina, — čia žōdi tenai žōdi. Gerā prikýšlė jam būvo nuēiti. prilik|ti, prilieka, -o 1. palikti (daug): Kas priliko kárčių, tai nėra kur ir dėti. 2. padaryti: Nemōka bērnas ārti ir priliko daug užūogam. priliṅk|ti, -sta, -o prijausti, simpatizuoti: Nebūvo dar šitōs (Tarybų) valdžios, o Kārolis Pōzela jau būvo prie jūs prilinkęs. primezgýtuvė (1) medžiaga, prie kurios pritaisoma audimo gijù pradžia ir pabaiga: Ant primezgýtuvės suriša geīnį (apmatus), kai pradeda āusti ir kai baigia. Primezgýtuvė iš pākulnio. pri|ramtyti, -ramto, -ramtė prilesti: Žąsinai priramte lig kakliukų. pri|rasti, -randa, -rado surasti, atrasti: Aš viskā sukapōjau, o tāmsta vēl prirāsi ką kapōti. prisidirb|ti, -a, -o privargti: Aš prisidirbau gerai: šieną variau ing krūvās. 5. Leksikos tyrinėjimai 65 prisikabinti, -a, -o apsivilkti, įsigyti: Naujõs suknelės negãlia prisikabinti: nėrà pinigų, tad pèrka šėną. prisikant|yti, -ija, -ijo hibr. (iš sl.) prisigretinti, prisimeilinti: Anàs norėjo prie jõs prisikantyti. prisikrenkė|ti, -ja, -jo (plg. krenkis) prisirūpinti: Kiek aš dėl tavęs prisikrenkėjau, kad tu toks neramus. prisiperėdi|ti, -a, -o prisiperėti: Tie žvirbliai prisiperėdinę vaikų. prisi|prašyti, -prašo, -prašė įtikti, prisigerinti: Tik šeimininkė prisiprašo prie karvės, o svetimas jos nepamilš. pris išavin|ti, -a, -o pasidaryti savu: Prisisavino toks giminaitis, ir pasiliko pas juos gyventi. prisisiėk|ti, -ia, -ė pagelbėti: Ir mās jam padedame, kad reikia ką prisisiėkti. prisertì, prìseria, prìšėrė (plg. šerti) △ prišėru jājų prikrauti pilnus ardus: Jājūa prišerta kietai, daugiau nebegãlia prikìšti nieko. pritàtinti, -a, -o primušti: Lauk, kol atėis ir pritàtins gerai. Sàugokitės, kad jūsų nepritàtintų! pučkà (2) (iš sl.) kiaušinio bukasis galas: Vieversio ir pempelės kiaušinio pučkà labai jau kanapėta. pundūlė (plg. la. puncis ‘eine Art Lehmgefäss’, estų punts ‘dick bäuckig’) (2) molinis puodas, apsuktas tošimi: Pundūlė par vidurį plati, o ta gerklė — siaurà. Pundūlė iš molio ir apipintà su bėržo tošia. Pilną pundūlę prikìšėm plūksnų. Pundūlė būdavo po girnom padėta. pūntagálvis (1) kūjagalvis: Pūntagálviai plauko po vándeni: galvos drūtos ir uodegos neteip striūkos. pūodas (1) △ davatkų pūodas didelė maldininkė: Màno mamà yra davatkų pūodas. pūodkelė (1) skuduras puodui nukaitsi, nešvari nosinė: Tokią pūodkelę nusistvėręs dar čia neši šluostais. pūravietė (1) su centneriu apsėjamas sklypelis piemenui ar bernui pasėti psn.: Ing pūse pūravietės ár (irgi) daug pasėsi linų. Bērnu (bernui) atmariuõja pūravietę. Ing vieną desinciną — keturios pūravietės. pūrēntis, pūrēnasi, pūrēnosi judėti, virpėti: Pūrēnas tie popieriai, ir žvirbliai neina prie vyšnių. △ pūrēntis terp žēmių maudytis smėlyje: Prieš lietų vištos labai pūrēnas terp žēmių. purpsē|ti, pūrpsia, -jo traškėti, girgždėti: Mān terp rankos pūrpsia, skauda labai. pūrti pūrti: Ta šakėlė pūrti pūrti: jan juokai, o mām kānda tada tõs bitēs. pūšbackis hibr, (1) statinaitė: Parvēžė pūšbacki silkių; kad kvėnia, kad nóriausi! pusbernēkas (2) pusbernis, 14—17 m. samdinys psn.: Samdė tą pusbernēką pienu (pienui) vežti. pusiáuryčiai dgs. (1) valgis prieš pusryčius: Šeimininkė jau pusiáuryčių valgė, tai dabā nenória teip greitai. Pusiáuryčių seniau duodavo duonos riekę, ir kaip skanū būdavo. pūsgegutuītis (1) paauglýs gegužīukas: Jau uodega ilgā, jau jis išlenda ant stōgo — nu jau toks pūsgegutuītis būvo. pūsrakis (1) pusė laiko nuo kiaušinių pakrovimo perėti iki išsiritimo: Jau kiaušiniam pūsrakis, eisiu žiūrėti, ar užversti. 66 pūsras (1) medžio puvenos: Ing dūli dēda pūsra: jis tik smilksta, dūmai eina. Pūsras iš gluosnio kėlmo. Pūsra padaužyk, ir subyra. pūšti, pūčia, pūtė vemti: Aš negaliū važiuoti: tuoj pūčiū, ir ganā, – tempia ir tempia. △ pūsti sāvo dūdą daryti savaip, kaip pačiam patinka: Kaip marti atėjo, kožnas sāvo dūdą pūčia. putō|ti, -ja, -jo tirpti, virsti putomis: Snìēgas jau tirpsta, bālēs putōja. Ant vāndenio užsidēda burbuliukai – putōja snìēgas. putrà (2) △ už vėrą, ne už putrą už idėjas, o ne už materialinį suinteresuotumą: Už vėrą ne už putrą: vienas už kitą užsistoja. R rāgas (4) rankena: Tam dviračiu nebegalī atsukti ragų. raguōlis (2) apvalus kepalas: Matai tāmsta, kaip išplėres ragaīšio raguōlis: pėčius nesūmė. Pėčius gerai sūmė, oi, koks gēras raguōlis. rānga (1) (plg.? la. ruoga ‘die Brunstzeit’) šventė, susirinkimas: Mano dėdē ing didele rāngą išvažiāvo: ing deputātu susirinkimą. rankà (2) smūgis ranka: Vyro rankà palieka vyro: skaudēsnē – nereikia muštis. rāštis, rāndasi, rā do si atsirasti: Kīrmino gyvībē juk randas iš tos pačios žogos. Visiokios technikos randasi dabā. rašyti, rāšo, rāšē raštuoti, megzti raštais: Jinai gražiai pirštines rāšo: ot, dūoti jai numēgsti! raudonīkė (2) raudonviršis: Raudonikē tiesi užžanga, graži labai: kótas bāltas, o galvėlē raudōna. rāugalas (3ᵃ) ruginių miltų įrauginta sunka psn. Rāugalą valgydavo su duona. Rāugalas skanūs būvo, rīkštūs, ale nebūvo par daug, kad žāndus trauktu: tōks tik kad galī gērti. Rāugalą išraugydavo: net par nódį mušdavo – tōks skanūs būvo. rauklāzolē (1) kraujažolė: Išgēriau rauklāzolū, ir suvalkē vidurius. Rauklāzolių lapai smulkī, žydžia baltai. redēstas (2) (iš lenk.) erškėtrožė: Nu, redēstas tai gražūs: kvēpia labai, žydžia raudonai. Redēsto ūogos gerai dančiām. Ant redēstų užpuola kīrmēlēs. Grāžūs tai grāžūs tie redēstai, ale su spaigliais (spygliais). rētumais (plg. la. rētumiem) retkarčiais: Māno visi drabūžiai naminiai ir naminiai, tik rētumais užsivelku pirktinį. rý|yti, -o, -ē penėti, šerti: Mās pasidējom kōpēčias ir žiūriam, kaip kīelē rýdo gegutūtį. Nēsa tie tēvai tuos (tas) kīrmēles ir rýdo tuos vaikūs. rýkštē (1) staklių balana skiemenims skirstyti: Rýkštēs sulaiko tuos skiemenis. Rýkštēs labai prie audimo reikalingos. Idēk ing gēnį rýkštēs ir tada vērk ing skietą! ristis, ritasi, ritōsi △ ristīs iš klasēs į klasę pereiti į aukštesnę klasę: Kožnais metais iš klasēs ing klasę ritasi. ritulýs (3ᵇ) rietimas: Kai aš tekējau, atsinešiau drabēs penkis ritulius po dėšimt sienų. roblà rèpla: Roblà parējau lig namų: keturiōm. rōd|yti, -o, -ē apšviesti: Rasā augina smulkius lapelius, saulēle rōdo skaisčius žiedelius d. rugiena (1) ražiena: Vasarojā teip ilgai nupiōvē – tokios ilgos rugienos. 5* 67 rūgštinė dkt. (1) kubilėlis barščiams rauginti: Jau pardžiūvo mano rūgštinė, nebėra nieko. rumbúot|as, -a (1) nelygus, rantytas: Umėdė apačiojė rumbúota, ruošinė|tis, -jasi, -josi šertis, ruoštis, liuobtis: Aš eisiu ruošinėtis — jau vakaras. ruoš|tą (4) ruoša, pavakarės namų darbai: Ruoštos laikė atvažėjo. Nieko negaišinate, tiek čia to darbo, tiek čia tų ruoštų: karvę pamelžti, ir gana. -ėlė (2): Eisiu žiūrėti vakarine ruoštelė. rūpl|is (2) tokia beržų rūšis: Rūplis beržas labai stiprūs. Rūplio veikia neparskėlsi: kietas labai. Rūpliai beržai slėniuose daugiau, o kalniai — baltieji. Rūplio beržo lapai nedidūčiai. Kai pamatysi beržą, kur nulėistos šakos, tai žinók, kad tas rūplis. S saldainė (2) saldainis: Visàs saldainės išviliójom iš svòtų. salótis (2) salota: Salóčiai jau sudygę, o agurkai — dar bìjo lįsti iš žemės. sąmalas vns. (1) malinys: Sąmalą vyrai málđavo. Sùmalė sąmalą dėl dienos. Vyrai lig apyãnsrio sumãldavo vieną sėkę sąmalo. sąmata (1) trijų pluoštų šikšna pavalkams suveržti: Pardróšiu aš tave su sąmata, tik tu dar man érżink. Pakanktės suveržia su sąmata. Vaikai nebegalia susimesti sąmatos. Sąmata pavalkus suveržia. sámbaris (1) piemenų ir pusbernių vaišės per sekmines psn. Par sekminės piemeniai šùpilia sámbarius ir válgo, ir gėria; gerai tada piemenám. Piemens susitarė daryti sámbari. Šeiminýkė pataiso sámbarius piemenių (piemeniui), ir man rods (man rūpi) nueiti ing juos. Par sekminės pusberniai gėria sámbarius nusipirkę iš ūkinýko antálėką (statinaitę) alaus. Sámbarius gėria miškė, girdo ąiguli, kad tas negi̇ntų ganyti po mišką. sapnys (plg. 1a. sapnis) (4) svajonė, tuščia mintis: Jinai sapnių pilnà: jai rūpia pusberniai visokì. sáulė (1) △ būti sáulei éžiojė laikas, kai žmogaus šešėlis sutampa su ežios linija. Jei ta ežia eina iš rytų į vakarus, tai būna rytą apie 8 val. ir vakare apie 6 val. (iš priešingų pusių); jei ji eina iš pietų į šiaurę, tai būna dieną 12 val.: Jau sáulė éžiojė, jau gi̇nsim kiaulės ing namùs; vyrai birbkim! saùs|as, -à (4) △ pasilikti sausiems būti be pieno, be uždaro: Tų pinigų skurdù (maža), ir mās, tie vaikai, pasilikom sausi. sėbras (iš sl.) (2) blogos kompanijos narys: Sėbrai chuliganizmùs dāro: susirinko ir mùšas. sėdyba (1) sodyba: Labiai graži buvo jo sėdyba. sedulà (2): Sedùlos drūtõs (storos) nėra. Sedulą mešk ing vándenį — skeñda. Sedulà kietà labiai, iš jos šeivàs dirba. sejõnas (iš sl.) (2) sijonas: Tokių ilgų sejõnų nenešiojo: kójos mātėsi. senāsai (apie vyrą): Ar senāsai tāmstos nepasigėnda, kat išvažiuoji ant visõs vãsaros? seleliõ|ti, -ja, -jo varyti, vyti: Mās jį seleliojam iš sōdžiaus. seniõkė (2) senelė: Dar jinai buvo stipri seniõkė. séngalis vns. (1) delčgalys: Kiaulė piáuti séngalyje geriau: geriau mėsà stóvia, nerūdija. 68 serẽntis (iš sl.) (2) gvazdikas: Sereñčio žiedám lapeliai lygiai aksómo. Geltonai žýdzia sereñčiai, nelabai gražiai. siaũ|sti, -čia, -tė trenkti: Dar kai kadà nuveini kárvės (kelti), tai su ragáis siaũčia. siekavietė (1) atmatuota bernui ar kumečiui žemė už metų darbą (apie 20 arų didumo) siekui javų pasisėti psn.: Ing siekavietę aidavo dvidešimt arų. Bėrnas siekavietę gerai išdirba, ir gerai linai užauga. Pasėjo siekavietę miežių. siekšnis (1) verpiamas siūlas: Kai mañ’ mókė verpti, tai sakė: žiūrėk, gerai siekšni. Kai verpi, siekšnis, kai suverpi, siūlas palieka. sylė (iš sl.) (4) jėga: △ Senas senėlis ant kūpros kuprótas, ant sylės bagótas: kó šimtas arklių nepaveža, tai jis ant kūpros paneša (skruzdėlė). silkuitė (1) strimelė, silkelė: Reikėjo parnešti, kur tokiós silkuitės mažùtės. siratuītis hibr. (iš sl.) (1) našlaitis: Gerà móterė: siratuīčius žiūrėjo. sirbėlė (1) siurbėlė: Sirbėlė vandenų stóvia, įsisirbia ing kóją. Bijau aš sirbėlės, kai nuainu maudytis (maudytis). Pagavau sirbėlę. sytas (iš sl.) (2) stalo didumo rėtis grūdams sijoti, tampomas virvėmis psn.: Tą sytą pakabina ant virvių, sijoja grūdus. Reikia parsijoti par sytą, o tada vėto. siūsti, siūta, siūto △ būti siūtusio káilio būti kaprizingam: Jis labai siūtusio káilio: supyko ir ȧtgulė be vakarienės. skaudėjimas (1) skausmas: Vaikščioja skaudėjimai po vidurius. skerdūnas (2) kas paskerstas, sukruvintas: Parvežė ing namus jį kaip kokį skerdūną. skérskampis (1) ištriża plati trikampė duonos kepalo rieķė su viršutine ir apatine pluta: Nuriék tan vaikų (vaikui) skérskampį duonos, dúok jau neteip mažą. skéršplautis (1) vežimo dalis, kur įsikala rungai: Skéršplautis sulūžo, reikia naują daryti, negali važiuoti. Ing skéršplauti išgręžta skylė. Užpakalinis skéršplautis. skérštvorė (1) tvora, kurios kartelės sukaltos skersai: Skérštvorė lauke, kur viščiu-kai užtaisýti; jinai tokia iš skersų medžių. skolinỹkas (2) skolininkas: Jinai gãvo iš vieno skolinỹko: tris šimtus rankoje turėjo. skurdù 1. graudu: Širdyjė skurdù, kad tokį senį pagerbia. 2. mažai: Tu pinigų skurdù. slaptūkas (2) slapukas: Jis būvo tóks slaptūkas, nieko nes isakydavo. slaugýtis, slaugósi, slaugési staipytis, sukinėtis: Vaikai slaugėsi slaugėsi apie langus, o ing gryčią nėjo. slėgutis (2) slogutis: Slėgutis mañ’ par jos veseliją spaudė. slėnksnis (2) slenkstis: Vaikas priėjo prie slėnksnio ir verkia. △ Nesisėsk ant slėnksnio – šunys pjaus. slėnksnėlis (2): Jinai ing seklỹčią išliaužė par slenksnėlį. slidė (2) pačiūža, plūgo dalis, sliaužanti vaga: Slidė nutrūko, nebegaliu arti, reikia nešti ing kalvę pataisyti. smaigalis (1) smailusis galas: Laikyk smaigalį ing viršų – eidavo tóks grãjus su kiaušiniais. Kad smaigalį prãmušei, atveršk antrą galą. smakiūkas (2) hibr. (iš sl.) levžandėlis: Smakiūkas žiopsta, kad jį paspáudi. Smakiūkai ilgai žýdzia, lig rudenų: tos viršūnės nudžiūsta, ir vėl leidžia žiedus iš apačios. smalstýbė vns. (1) noras, smelkimas: Tokią prakeiktą smalstýbę ant to alaus: gėria, kol tik akis užmerkia (kol užmiega). smėgčiai dgs. (2) toks žaidimas su peiliu psn. : △ Eisim smėgčių grąžyti. Mas piemėns eidavom smėgčiais grąžyti: peilį atlenkia ir su dviem pirštais leidžia, kad jis įs ibestų ing žemę. 69 smèrčium (iš sl.) mirtinai: Krito nuo ūorės (vežimo) ir užsimušė smerčium. sodynėlis hibr. (iš sl.) (2) indelis: Išplauk tą sodynėlį, kur uogas supilti. spaiglis (2) dyglys, spyglis: Šunobelė labai su spaiglais: duria, oi duria. Dilgynės su spaiglais: tokie mažiūčiai, ale įduria. Agrastai su spaiglais, negali prieiti — sudrasko rankas. spaigliúot|as, -a (1) dygliuotas, spygiuotas: Dagilis (piktdagis) labai spaigliúotas: negali paimti ing rankas. spárd|ytis, -osi, -ėsi trankytis (apie griaustinį): Eik griaustinis spárdos — kūrsi ugnį, nori, kad grýčia uždektų! spèk|áuti, -áuja, -ávo spėlioti: Ėmėme spėkauti pavardėm, ką paleidžia namo. spiáutuvas (1) spiaudalas: Spiáutuvų pilna aslà. Kokie biaūrūs spiáutuvai — vėmti verčia. Spiáutuvai pradėjo eiti su kraujais. spinduolis (2) spindulys: Saulės spinduoliai padāro laimės juosta. sprágšė (plg. ? la. spradzene ’eine Erdbeerenart’) (2) braškė: Sprágšės auga didelės. Sprágšių virėm žiemai. Mān labai patinka sprágšių uogienė. spręsti, sprendžia, sprendė apsvarstyti, aptarti: Spręskim, ar gerai apmestas bus tas áudeklas. Spręskim, kaip áusti tą áudeklą: ar aštuonianyti, ar ne. sprogtinė vns. (2) paskutinioji, dvasna: Nu, jau sprogtinė tam kūnu (kuinu): vaikščioja ant loskavōs duonos. spróklena b. (1) kas sulysęs, išdvėsęs, sudžiūvęs: Kàc kàc kàc — mat, kaip tą spróklena šaukia. spog|úoti, -úoja, -ávo kilti burbuliukams: Vanduo pradeda spoguoti, tuoj virs. spūr|is, -ė bdv. (2) kuris apspures, atspurusių veislės: Spūrės žąsies plunksnos kabaliuoja. Spūriai nastarnai (astros). Jurginai spūriai. stabulė (3b) stebulė: Jōno vākara stābulė dėgdavo. Uždega stābulę, kad dainuoja susėdę aplinku. stačiai tiesiog, lyg, kaip: Atsineša stačiai arklio mėsą. stainia (sl.) (4) arklių tvartas: △ Keturi eržilāi stōvia stainioje, o penktas apie stainią laksto (mezginys). stàkt: Stàkt iš rōgių ir nušáuna kiškį. stankėlis (2) (plg. la. stankis ‘ein Holzgefäss’) medinė lygiašonė statinė: Ing stankėlį supilia pieną nulėistą. Senigū raugalą laikydavo terp stankėlio. starkūitis (plg. la. stārka, starkis, starkis) gandriukas: O, jau nebemaži starkūičiai, jau galvelės iš lizdo iškišę! stiebūn|is, -ė (2) △ stiebūniai salōčiai tokia salotų rūšis: Stiebūniai salōčiai greit kartūs būna, o gūžiniai — tie ilgiau minkšti, jauni, nekarūtūs. strèkis (plg. ? la. strākis) (1) šalinė: Dideliai strèkiai pridėti, daug javų. Lipk ant strèkio ir mink. Kulių nekráuna ing strèkį, láukia sēngalio: būk, žiurkės kad neėda. su (su kilm.) Reikia susilyginti su tavęs. su|arkýti, -árko, -árkė suardyti: Ir teip suárko gyvenimą tokią mergą, o pati kaip giltinė susisūkusi. sudirb|ti, -a, -o išarti, išdirbti: Jis sudirbo daržiukus visiem. su|draskýti, -drásko, -dráske suvalgyti: Šeimininkė apie kuknią kokį blyną sudrasko. sugub|úoti, -úoja, -ávo sudėti į gubas, į kupečius: Rugius sugubuoja. Prieš lietų spėjo sugubuoti šieną; dabar, kad lyja, jis nieko nebijo. sukirmýdin|ti, -a, -o supūdyti: Na, jau šiemet sukirmādins viską tie lietai. 70 sukir|myti, -ija, -ijo sudūlėti, supūti: Sako, kad šilkas ilgai neskirmija. Sumėšk ing kertė ir sukirmys visos žolės. suknėr|pti, -ia, suknerpė padaryti, sumeistrauti: Pareina iš darbo, dar vėl noria ką suknėrpti. sukranė|ti, -ja, -jo (plg. nukranėti) susenti: Jau čystai (visai) nieko neberda šėnio: sukranėjęs, nebepaeina ir dar toks biaurūs. sukrigul|iuoti, -iuoja, -iavo (plg. krigulis) sukrei voti: Čia negražiai susiūvei: sukriguliavai – kaipgi teip! sukri|sti, sukri̇̀nta, -to sugulti: Jie sukrito ing vieną lovą. sūk|ti, -a, -ė kišti: Jam sūka kūloką (kumštį) ing panosę. △ vėtrai sūkti būti audrai: Šitokią vėtra sūka, stogus kilôja. su|laistyti, -lȧ́isto, -laistė užlipinti, užklijuoti: Reikia sulaisyti pečius: labai apačia išrūšus. Aš pečių laisčiau, kad skylelių nebūtų, kad neišeitų ugnis. sulig pagal: Sulig mano amžiaus tu tik dukte, tokia paauglė. sumačio|ti, -ja, -jo sumegzti, sutrumpinti: Kad botagas būdavo par ilgas, ji sumačioja. sumetė|jas, -a (1) kas supratingas, apsukrus: Jis toks kaip ir nesumetėjas: kluiksta po svietą, ir ganà. sunkà (2) sultys: Bus apytirštė sunkà iš tų aviečių. Išgerk sunkos – bus stipriau. sūpuoklės (1) sūpuoklės: Sūpuoklės būdavo pakabytos prie kūtės. susig|auti, -auna, -avo pasigauti: Vištos padaigšliuotos, skaudžios ir neduoda susigauti. susigrėž|ti, -ia, susigrėžė apsigręžti, apsisukti: Atvažiavo, susimetė maišus, susigrėžė, ir neliko. Jis susgrėžė ir nuvažiavo. sugrū|sti, -da, -do susigniužinti: Ir teip užsigavau: kad susigrūdau rankas, kad prie burnos nieko prinėšti negalėjau. susikrenkė|ti, -ja, -jo (plg. krenkis) susirūpinti: Ko toks susikrenkęs, ar vaikai susirgo? susikvipin|ti, -a, -o pasikvepinti: Mań’ apjuoks, sakỹs: susikvipinusi senelė, susiparfumavusi. susiliežiu|uoti, -uoja, -avo apkalbėti vienas kitą: Susiskundžia, susiliežiuvoja – ir nebe draugai. susilk|iuoti, -iuoja, -iavo sutepti silkių taukais: Žiūriu, kad nesusilkiuoju aš tamstai stiklinę. susimėsti, susimeta, susimetė susidraugauti, artimai gyventi: Màs nebuvome susimetę, nesimylėjome. susisūkti, susisuka, susisukė susiraukšlėti, susiraukti: Žandai susisukę: nieko neliko to šėnio. susil|taisyti, -taiso, -taisė susišukuoti: Kas tavo par puikumą: teip plaukus susitaisiusi ir vaikščioji nosį užrietusi. susivėrkti, -ia, susiverkę pravirkti: Jinai susiverkė ir išbėgo. sušerti, sušeria, sušėrė (plg. šerti) sukrauti: Linūs šlapius sušėrk terp ardų – sušūnta. sušliauk|ti, -ia, sušliaukė sušluoti, sustumti: Sušliaukčia šiaudgalius ing kertė ir liūobia arklius. su|šnekti, -šnėnka, -šneko trumpai pakalbėti: Jisai sušneko su pavaduotoju. sušpōg|ti, -sta, -o suliesėti, sukristi: Kô tu toks sušpôgęs, ar sergi? 71 sutrāt|yti, -ija, -ijo sugriauti, sudaužyti: Naujā buvo pastatýta triobà — viskų sutrātijo. sutrāk|ti, -ia, -ė išgerti: Mās tą alūtį greitai sutrākėme. sutvėrimas (2) išvaizda, sudėjimas: Ant sutvėrimo gražūs būtų žmogus, ale teip tai neteisingas. s(u)varvė|ti, suvarva, -jo △ kąd tu suvarvėtum kad tu prasmegtum: Kad tu suvarvėtum, — kiek man padarei iškādų! sužaginiuōt|as, -a (1) sudėtas į žaginius: Dōbilas sužaginiuōtas, stōvia terp žaginių sudėtas. svaigulỹs (3b) svaigalai: Ką tu padarýsi — svaigulio reikia. Ant to svaigulio niekas nevýksta: ir biedni, ir pōnai — visi gẽria. svėtīm|as, -à (3b) kuris tik praskrenda pro šalį (apie paukščius): Gérvės svėtīmos: jos àtleka ir išlekia. svietas (sl.) (1) žmonės: Jau dabà kóks svietas pasiláidelis, kóks ištvìrkėlis! sviltas vns. (2) svilėsiai: Kas čia màn smirdà sviltu? Š šakalỹs (3b) △ be šakálio be uždegtos balanos, kiek nori, daug: Be šakálio gali atsirasti tokių, kur neródys gyvulių. šakumėlė (2) dvišakas pagaliukas: Kad vasarōja piūna, pririša prie dalgės ir prie dalgikočio šakumėlę. Šakumėlė — dvišakas medẽlis. šalỹ šalia △ padėti šalỹ nebarti: Ar tu gitān sakýk, ar šalỹ padėk — tas pāts. šalýmais šalia: Jo šalýmais šātuvās išdētas. Stōvia šalýmais. šaliumà (3b) šiluma, karštis, garai: Dabà pati šaliumà. Par tą šaliumą sunku milžti: labai piūola spārvos, negali apsiginti. Kai mažai šaliumōs, uždeda daugiau (kai pirtyje nekaršta, užpila ant akmenų vandenio). šarkakōjis (2) aukštu stiebu ramunė, žydinti darželiuose baltai, raudonai: Šarkakōjai žýdžia kaip ramūnė, lāpai kaip morkų. Šarkakōjai dideli auga. šarmūkšnis (2) šermukšnis: Šarmūkšnis velnią išvýs iš namų. šeimininkystė (2) šeimininkavimas: Kai apsivedžiau, prie šeimininkystės neprisidėdu. šėlmenis (1) šelmuo: Prikišėme kiāurai — lig pat šėlmenio. Mūsų šėlmenis pasiāuštas. šėrė|jas, -a (plg. 1a. šērėjs) (1) kas padžiauna javus ar linus jaujoje ant ardų psn.: Jinai būvo šėrėja: ne kóžnas mokėdavo prišerti jāują. šērti, šēria, šērė △ šērti jāują (plg. 1a. šērt riju) krauti javus ar linus į ardus džiovinti psn.: Výrai jāują šēria. Reikia eiti jāują šērti. šiaudeliūkas (2) šiaudelis: Pašima šiaudeliūką ing snapėlį, o paskū tą žēmę apžiója ir lipdo ant lizdo. šiaudgalis (1) šiaudgalys: Šiaudgalių kiēmas primėtytas. šiemēt šiemet: Lietūs lyja kaip nenorėdamas: nu jau blogai būs šiemet su javais. šiep|tis, -iasi, -ėsi skleisti: Tuoj žydės, jau šiepiasi. šýkštas, -à (4) atsparus, užsigrūdinęs: Šýkštas labai: jis nesirgydavo, jam niekas nekenkia. šil|tybė vns. (1) šiltumas, šilima: Baisi šiltybė: nė valgyti nenōri, nė nieko. Baisi šiltybė miegōti. 72 šilionas (iš sl.) (2) juokdarys, melagis: Tik tu klausyk tų šiliono: jis tau papaišys ką, o tu — vėrysi. šimtin|is, -ė bdv. (2) šimtasis: Jau dabà ing šimtinį metą ilipęs. šit|as, -à (4) šitas: Šitą kàtiną pėlės iš namų išvarys: toks tinginys. šiurpos dgs. (1) šiurpuliai: Šiurpos eina par visą kūną nuo tų rūksčių uogų, kur támsta valgei. šlepu šlepu šlept šlept: Pro šalį šlepu šlepu su čebatais — mat, šlapia labai buvo. šoninis (2) △ leisti šoninį žaisti tam tikrą žaidimą su peiliu, kai peilis metamas per šoną, kad įsmigtų į žemę: Šoninį leisti nesunku. Šoninį leisti pro kairę ranką sunkiau, iš karto gal ir nepataikysi: gali pataikyti kas trečią kartą leisdamas. špuolia (plg. la. spuole, spūole) (1) špulė: Špuolia, kur giją susuka. Terp špuolios giją. štabinas (plg. la. stabans) (1) prastas, kito nejaučiantis žmogus: Tokià graži mergáitė būvo, ir tokį štabing prisileisk, kad tavė teip apterštų! Štabinai tie vyrai: drybso atsigulę, o tu dirbk viena. šulnis (2) šulinys: Įngi šulnį nespiáuk, ba po smerčio reiks visą šulnį išgerti. šūtas (2) △ duoti šūto duoti pirties, bartis: Vyras jai dúoda gerai šūto už tuos kalvierius. švank|ūs, -ì (4) greitas: Švankùs lėktuvas: kiek kilometrų padaro par vàlandą. Švankùs labai vrūkas — toli nulekia (nubėga). Kiškis švankùs labai: šuvà nepavėja — švankiai lekia. švañkiai greit., smarkiai: Švañkiai nelėisk arklį. švap|lỹs, -ė (4) šveplys: Švaplys jis t òks būvo: negalėjai supràsti gerai, ką sàko. šuvà, šunìes (4) △ šuo: šunį nudurti būti iš nešvarumo labai stangriam: Jinai tokià nešvari: gália šunį nudurti su kvartūgù. T tãčkas (4) taškas: Genỹs tokiais tačkais tačkais. Mergaitėm veidas buvo kregždėtas rudais tačkais. tačkelis (2): Vieversio kiaušiniai mėlyni su tačkeliais, pučka labai jau kanapėta. talkà (4) svečiai, padėjėjai gerti: Mažà talkà par Pėtrą būvo: alàus labai daug liko. talkinỹkas (2) talkininkas: Tai talkinykai: tik lazdas nuróvė, o bùlbes paliko. tamsėlėsn|is, -ė (4) tamsesnis: Šūknių tamsėlėsnę màn pasiūk. tánka (1) tankas: Penkios tánkos būvo sudaužytos. Vienà tánka dar nesudėgus. Iš tánkos išmestas negyvas žmogus. tarýtum lyg ir, kaip ir: Ant sumõs tarýtum dar kiek ir susirinko. ter̃p tarp: Ter̃p kirtimo (kirtime) daugiausia aũga žėmuogės (plg. la. starp priedites, starp eglites). tetìrvinas (1) tetervinas: Tetìrvinas miškuõs burbuliúodavo. tėvỹnė (2) tėviškė, gimtinė: Mūsų tėvỹnės šalymais būvo. tėvinis (plg. la. tēviņš) (1) tėvelis: Tėvinis atiduõs màn dviratį. Tėvinio dviratis labai gėras. tiek △ tiek ir tiek labai daug: Pas tokį šeñį piktùmo tiek ir tiek. Vaikas to išvirkùmo (išdykumo) turi tiek ir tiek. tiesùmas (2) △ pro tiesùmù tiesiai, stačiai: Pro tiesùmù kad eini, užeini tą mišką. 73 tràkšt slyst: Nuo tō peilio tràkšt atgal: kol prineši prie burnos — peilį nulaižai, ir viskas. tràkt: Vyresnyšai brólis tràkt įsisėdo ing vežimą. trapn|ùs, -i (4) trapus: Ūmedės tokiõs tràpnìos labai, subŷra ūmai. trašk|ùs, -i (4) daug kalbantis: Ta jō pati tokia traški. Támsta labai traški — teip gražù mán klausytis. traš|ùs, -i (4) vešlus: Mūsų daržė tràšios bùlbės. tráuk|ti, -ia, -ė △ kaip iš akies tráuktas labai panašus: Kaip iš akies trauktas tas vaikas buvo — panašùs ing tėvą labai. trėkštel|ėti, -ia, -ėjo sutraiškyti, padaryti traškšt: Reikėjo trėkštelėti tą vabalą užmynus kóją. tri tri : Viršinýkas (kerdžius) triūbą tri tri užtriūbina, ir kėlk. triūbà (sl.) (2) trūbà: Piemenai triūbą užtriūbina ir gėna vakarė gyvulius ing namùs. △ antróji triūbà psn. antrasis kerdžiaus ženklas išgyti bandą: Antroji viršinýko triūbà vàro gyvulius iš kūtės į ūlyčią. Pirmutinė triūbà psn. pirmasis kerdžiaus rago balsas rytą: Nuo viršinýko pirmutinės triūbos piemenim ar (taip pat) reikia keltis. trūk|ti, trūnka, -o netrukti: Kaip ta gražybė trūnka prabėgti: čia pamatai, kad jau senatvė. trup|ùs, -i (4) minkštas: Trūpų dáiktą tai dar suvalgai, o pažiedėjusi kur duonėlė, tai jau negaliù. tukr|ùs, -i (4) grynas, svarbus, pilnas: Kad ta mergičkà būtų tukri, pilnà, o dabà — pagýbus, tokia liesà. tūtė (2) teta: Kò támsta tūtė, nėkeli kóju eidamà — vis támsta čiūžu čiūžu. tvàkt cvakt: Mán vàkar tvàkt ing blàuzdą: teip sugnýbo tas gaidýs. tvértis, tvér iasi, tvėrėsi △ nesitveria nenusėdi, nestygsta vietoje: Jis nesitveria: vis láksto po šokiùs. tykšó|ti, týkšo, -jo telkšoti: Čia toks žvyrýnas, o bá los týkšo — tai lietaus šiemėt. tvorinėlė bdv. (2) tvorinė: Galù lauko daržinėlė ir ta pati tvorinėlė d. U uk|ùs, -i (4) atvalgus: Medùs labai ukùs. ùnaras (sl.) išdidumas, ambicija: Pāts pėsčias aina, ùnarą važiuotą veža. uodega (3ª) △ gauti į úodegą gauti mušti: Jis gerai gãvo ing úodegą nuo jós vyro. įmėgzti į úodegą sudrožti, suduoti: Ji paguldė ant žémės ir kėletą diržų įmezgė ing úodegą. upókšnis (1) upeliūkštis: Nedidelis upókšnis, ale vis bėga vanduõ. ùžantis (1) židinys: Sušluoja ing ùžančius pėlenus. Užančiai pilni pelenų. užimti, užima, užėmė priimti, virškinti: Mán neužima šviesto: negerai, negerai par dieną jauties. užkabavó|ti, -ia, -jo hibr. užkabinėti suktis (apie merginas): Papuldinėti, papuldinėja ant moteriškų, užkabavóti, užkabavója, ale ženatvės neieško. ùžkambaris (plg. užkambaris ‘židinys’ — Šeduva, kambarỹs ‘trobo s tamsusis galas produktams laikyti’, kamburỹs ‘užkampis’, ùžkaboris ‘užkampis’) (1) užkampis: Padėk ing tą ùžkambarį tą dėžę. 74 užkelti, užkelia, užkėlė △ užkelti kalbas apkalbėti: Kad vaikščioji su mergaitė, tai ją ir ženkis, o kad teip, tai paskų tie žmonės kalbas užkelia. užkarščiuoti, -iuoja, -iavo užraudonuoti: Kad užkaršččiavo tos kojos, kad sutino, kad raudonos paliko: ir gulėk ant lovos galo užkėlęs kojas. užkepti, užkepa, užkepė pakepti prie svečių: Užkepiau diūną — jau tamstos nebe svečiai. užkerėti, užkeria, -jo išsikeroti, suaugti: Labai gražu, kai tie vainikai užkeria. užknab[us, -i (4) užlenktas, palinkęs: Tie šakės galai labai užknabūs: su ja gali mėšlą versti iš vežimo. užlėkti, užlekia, užlekė užskristi, užtūpti: Vištos užlekė ant vartų karkina — bus lietaus. užlės dgs. (2) klėties lubų kartelės: Pakabinau maišą ant užlių. Užlių platumas par visą klėtį. Ant užlių padeda grėblį, grėblių galveles. užlikti, užlieka, -o išlikti: Ką parleidė svietas ir ką parleis, kad užliks! užnešioti, -ja, -jo išnešioti išsčioje: Kad tu jį užnešiojai, ant svieto paleidei, tai tu jį ir augink! užnešti, užneša, užnešė užpustyti: Autobusai nevažiuoja: keliai užnešti. už|pūlti, -pūola, -pūolė prikibti: Užpūolė kaklų ligos (difiteritas): par tris savaitį kėturis nusmaugė. užpū|rsti, -sta, -to užtinti, aptinti: Ir akys man užpursta, ir ant krūtinės sunku labai, kai bitė įkanda. už|sakyti, -sāko, -sākė įsakyti: Užsakė mūm eiti akmenų rinkti. užsiimti, užsiima, užsiėmė pradėti: Jaũ užsima rūgti tas skystimas. užsilė|sti, -džia, -dė nusileisti: Dar kiaulės neliūobtos, o jau saulė užsilėido. užstō|ti, -ja, -jo užpulti: Jau juos dukart buvo užstoję ir atėmė pinigus. Tos moterės užstojo brigadierių ir prašo. užtvie|ksti, -skia, užtvieskė užkaitinti: Užtvieskė saulė ir vėl tuoj lis — sudai̇gins rugius. užuogana (1) dirvos rėžis, lauko kampas, pieva: Nemōka arti tas bernas ir palieka tokiās užuoganas. Priliko daugybę tų užuoganų. užuovė (1) užuovėja: Einame ing užuovę, kur vėjas neužpučia! Kokią gerą užuovę: šilta, ir nesiskūbiname. užvarė (1) lauko plotas, aptvertas kartimis, gyvuliams suvaryti: Kad piemeniai pareina ing namūs pietų, gyvulius suvāro ing tą užvarę, karvės sugula. užveja (1) trečioji virvės šaka: Ant dviejų šakų virvelės uždėk dar užveją — bus labai drūta. Ant vadelių ar (irgi) užveją dėda. V vabuolė (2) (plg. la. vabuolis) vabalas: Matai, kokią pasčiupai vabuolę: vienas ing savę traukia, kitas — ing savę. vagystā (2) vagystė: Vagystā išsiaiškina pati. vaidinuōklis (2) vaid uoklis: Ateidāvo dūjen pcrāičiai — vaidinuōkliai velniai ripkos mušči. vaik|ėsas (2) 1. vaikinas: Vaikėsai susimušė. 2. samdinys psn.: Du vaikėsai buvo samdīti. -esėlis (2) sūnus, berniukas: Tos šeimininkės vaikėsėlis nuvažiuoja mano arklį ing daržinę. 75 vaikėšnykė (1) moteris, viliojanti vyrus: Jinai labai tokia vaikėšnykė, labai mylia vyrus. vainikas (2) gėlė: Eisiu ing darželį prisiskinti vainikų. Jurginai — gražūs vainikai. Išsiuvinėti marškiniai vainikais. Išrausiu vainiką. Vainikai žydi labai. váľio △ palikti váľio (plg. la. ielikt vaļā) atidaryti, palikti atdarą: Svirplį sušaldo: eina miegoti ing seklyčią, o grįčios duris ir langus palieka valólo. vaľko|tis, -jasi, -josi vaikščioti, valkiotis, slampinėti: Vaľkokis vaľkokis po mišką, ir — nieko nėra. vántlapis (1) vantos lapas: Kiaušinius darydavome (dažydavome) su vántlapiais: šviesiai geltoni — graži spalva būdavo. varlėlė (2) du trikojo pagaliai, kuriuos tam tikro žaidimo metu stengiamasi numušti: Kad rėkėjo varlėlę numuša, bėga užkabinti ir vėl muša. varniūtis (1) varniukas: Várna jau išsivedė iš lizdo varniūčius. važ|iuoti, -iuoja, -iavo išmokti, galėti, sugebėti važiuoti: Kol dieną aušo, aš jau važiavau su dviračiu (iki ryto išmokau važiuoti). vedžio|ti, -ja, -jo gimdyti, auginti: Baikštesniai dančiai pasidarė, kai vaikis pradėjau vedžioti. velniūkas (2) nelabasis (kitur laumė): Velniūkas arklį kapoja, arklys nebėveria. verdenėlė (2) šaltinėlis: Verdenėlė neužšąla nė žiemą: vis keliasi vanduo ing viršų. verpėtas (2) sūkurys: Terp gy­lės (gelmėje) verpėtas sukasi: gali tenai nuskęsti. vėrti, vėria, vėrė △ vėrti akim skvarbiai, viliojančiai žiūrėti: Jinai vėria į akis, ir ganà. vientul|is, -ė (1) (plg. la. vientulis) riebus, tolygus: Lydys jau gražiausia žuvis: gražus, storas, vientulis, neplakanas. Turėjau paršelį vientulį. vienūj|is, -ė (2) △ vienas vienūjis visai vienas: Támsta vieną vienūję gyveni. vikas (2) vikis: Vikų žalius nupiovė. Pádavė karvei viku. vyk|ti, -sta, -o sektis: Šiemet mán agurkai nevyksta. Negeros akys pamatys — gyvuliai nevykę. virbė (plg. virbas) (2) kaimo žmonių susirinkimas bendriems reikalams aptarti p... 76 vog|onė (2) (iš sl.) medinis indelis su dangteliu piemenims įsidėti į lauką valgyti psn.: Māno mōtina ing tą vogōnę įdēdavo smetōnos. Kai lakstydavau varinėdamas gyvulius, susimišdavo sviestas terp tōs vogōnės. -onėlė hibr. (2): Piemeniu (piemeniui) gaspadinė pridėjo pilną vogonėlę valgymo. voverėlė (2) voveruška: Voverėlės geltōnos, grāžios. Ž žabangos dgs. (1) pinklės, spąstai: Padarysiu mūsem žabangas: kai leks, tai įkliūs. žabelė (2) šakutė: Šunės visās žabelės ir medeliūs ing eilą. žaburėlis (2) žabelis: Atnešk smulkučių žaburėlių, greit užkursim ugnį. žaibas (3) žaibas: Sumetė žaibus visus ing tą stūlpą. žaislas (4) žaidimas △ eiti žaislų žaisti: Par tiek metų aš nebeidavau tų žaislų ir nebežinau nieko. žaizdrė (2) plėnis, stambi kibirkštis: Žaizdrės lėkia nuo geležies. žālbaravykis (1) šilinis baravykas: Žālbaravykio apačia melyna, galva didelė, išpūstà. žerp|ėlti, -jasi, -josi blėsti: Kai anglės žerpėjasi, labai įkaista akmenai, raudoni palieka. žiaunėlė (2) kriaukšlys, įsproga: Duonos bākanas, matai, kaip parplyšės — vienos žiaunelės. žibė|ti, žiba, -jo šviesti: Rytą tik dienėlė pradėjo žibėti, ir musės užpuolė. žiebsė|ti, žiebsia, -jo žybčioti: Užsimėrk, ar žiebsia akysę, kai žaibus mėta. žieželka hibr. (1) kibirkštis: Kad lėkia žieželkos, kad dúoda iš tos geležies! žinoms žinoma: Kai jau šlāpia, žinoms, negali ārti. žiopsė|ti, žiōpsia, -jo žiopčioti: Ko teip tankiai žiōpsi, lygiai ką užsirijęs? Žiopsėjo ir nūdvesė. žirgūtis (2) alksnio kankorėžis: Baisiausias bādas užėjo par aną kārą: nuo ālksnių rinko žirgūčius ir dēdavo ing dúoną. žiū žiūrėk: Žiū, kaip čia gražiai ištaisīta! Žiū, kaip mán patinka alūs su kiaušiniais ir su smetonà! žiurkūitis (1) žiurkiukas: Iš miltų iškrito šeš žiurkūičiai. žmogėlis (2) vyras, pats: Eisiu pas žmogėlio kāpą. žmonelytė (1) moterytė: Eina tokia žmonelytė, mažà bobėlė par kiēmą. žnāib|yti, -o, -ė 1. gnaibyti. Tėslą suvoliojam ir žnāibom piršto drūtumo. 2. durti, smelkti: Man pašōnę diegulys žnāibo. žōdis △ ne už žōdžio nepataikyti žodžio: Jis tōks ūmūs; kai jam ne už žōdžio, oi: ugnis — vanduō. žuvėlnykas (1) žuvų pirklys psn.: Miestè aš tarnavau pas žuvėlnyką. žvaigždė (2) žvaigždė: Vakarinė žvaigždė jau patekėjo. Nė žvaigždžių nematyti — tai tamsumėlis! žvengalas (3ᵇ) kas žvengia: △ Žvengalas sužvengė ant aukšto kālno, geležinė galva, kanapinė uodega (varpas mįslėje). žvirbl|ūitis (1) žvirbliukas: Žvirbliūčius gaudyti — vis piemenio darbai. Iš kliūgėlių nupindavom rebėlį, gaudydavom žvirbliūčius. Žvirbliūčiai lėkia ing tą rebėlį ir purenasi su sparnais. -ėlis (2) grandinės žiedo suktis, kad ji nesusisuktų: Nutrūko lenciūgas lig žvirblelio. Žvirblėlis išsitraukė, ir lenciūgas susisukė. 77 ЛЕКСИКА ГОВОРОВ ЛИТОВСКОГО ЯЗЫКА БАССЕЙНА РЕКИ МУША Э. Й. ГРИНАВЯЦКЕНЕ Резюме В статье приведенная лексика записана в 1960—1965 г.г. из уст людей, проживающих в Пакруойском районе (на территории четырехугольника между населенными пунктами Пашвитинис—Жяймялис—Вашкай—Линкува). Здесь даются по возможности лишь те диалектные слова, которые или вовсе отсутствуют в литературном языке, или отличаются от его нормы по своей форме, словообразованию, акцентуации, семантике, переносному значению и синтаксису. Сюда включены также и слова, которые, по мнению автора, своим употреблением связаны с территорией исследуемых говоров или с территорией более крупных диалектных единиц, в состав которых эти говоры входят. Основную часть приводимой лексики составляют слова, являющиеся самым активным элементом разговорной лексики — это экспрессивные глаголы, выражающие действие и дающие характеристику этого действия. Здесь раскрывается также архаичная лексика исследуемых говоров, обозначающая реалии и предметы, связанные со старинным образом жизни населения, с его обычаями, нравами, мировоззрением, и сохранившаяся в устах (или даже только в воспоминаниях) людей старшего поколения. Для некоторой части приводимого материала характерна лексико-семантическая и словообразовательная общность с родственным латышским языком, а в особенности — с соседними его говорами. Та часть лексики исследуемых говоров представляет большой интерес в ареальном плане, так как в ней отражаются языковые и культурные связи данных местностей с их ближайшими соседями. В лексике говоров бассейна реки Муша встречаются также некоторые славянские и германские заимствования, полученные в частности и через латышский язык. Лексика этих говоров до сих пор, можно сказать, почти не исследовалась, но отдельные ее материалы накоплялись и накопляются в картотеках академического словаря литовского языка и атласа литовского языка и в какой-то мере отражаются в опубликованных восьми томах „Словаря литовского языка“ и в хрестоматии „Говоры литовского языка“. Диалектные слова приводятся в алфавитном порядке и иллюстрируются одним или несколькими предложениями.