Palatvės vakarų aukštaičių nedėsningos fonetikos žodžiai ir jų kilmė

LEKSIKOS TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA PALATVĖS VAKARŲ AUKŠTAIČIŲ NEDĖSNINGOS FONETIKOS ŽODŽIAI IR JŲ KILME! A. JONAITYTE Kartais tarmėje pasitaiko žodžių, kuo nors ne visai pritampančių prie kitų. Vieni jų būna tarmei nebūdingos, kartais net netaisyklingos darybos, kiti savotiškai laužo jos įprastinius fonetikos dėsnius, treti neaiškūs: ar jų „nenormali“ daryba, ar fonetika, tiesiog sunku pasakyti. Čia daugiausia bandoma panagrinėti vieną kitą fonetiškai ne visai įprastą PVA šnektų žodį. Pirmiausia reikia pabrėžti, kad tų žodžių fonetinis netaisyklingumas paprastai išryškėja tiktai lyginant juos su gretimų tarmių atitikmenimis. Šiaip jų fonetika tarmés garsyno nepažeidžia, t. y., jie neturi tai tarmei iš viso svetimų garsų arba ju junginių. Tiesa, neretai tas fonetinis netaisyklingumas būna tik tariamas: taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, bet, geriau panagrinėjus tokių žodžių kilmę ir darybą, viską galima paaiškinti pačios tarmės faktais, kartais gana būdingais, kartais leistinais kaip tam tikra išimtis. Pvz., iš pirmo žvilgsnio fonetiškai visai panašūs kai kurie PVA ir gretimų žemaičių tarmių žodžiai, plg. PVA nėvešuoklis Škn ir kuršėniškių žemaičių né-vesuoklis. Kadangi šio krašto pažemaitės vakaru aukštaičių šnektose yra aibės visokiausių žemaitybių, gali pasirodyti, jog ir šiuo atveju turime iš žemaičių skolintą ir fonetiškai į aukštaičių tarmę netransponuotą žodį, tuo labiau, kad tam neprieštarauja ir žodžio geografija“. Tačiau iš tiesų čia turime dviejų skirtingų priesagų — aukštaičių -uoklis, -ė ir žemaičių -oklis, -ė (tarm. -uoklis, -i) — vedinius. Plg. dar šiuos aukštaičių priesagos -uoklis, -ė vedinius: Šakynos girtūokle „augalas ar uoga Vaccinium uliginosum“, pakaruoklis, -e, paspiruoklis, ,,spyrys, paspira““, sapnuoklis, -ė || sapniioklis, -e „„išsiblaškėlis“, svi‘riuoklis (apie beržą), ūžmirš(t)uoklis, -e .,l. užuomarša, 2. užmirštasis“, Gruzdžių uZmirsioklis, ir paties vidurio aukštaičių paribio — Skaistgirio, kur žemaitybės jau paprastai nebesiekia — nėvešuoklis, uZmirstuoklé lis. lr plg. kuršėniškių žemaičių priesagos -oklis, -ė vedinius: nė*vešuoklis ~ nėvešoklis, pa-karuoklis ~ pakaroklis, sausūoklis ~ sausoklis®. Šias 2 skirtingas priesagas sieja ! Palatvės vakarų aukštaičių tarme (toliau sutrumpintai PVA) čia vadinama Kruopių, Sakynos, Gruzdžių, Žagarės, Skaistgirio apylinkių šnektos. * Beje, kad taip ne vieno ir manoma, pavyzdžiu gali būti didysis lietuvių kalbos žodynas, kuriame iš Šakynos pateikiamas nuo „žemaitybių“ apvalytas žodis névesoklis, žr. Lietuvių kalbos žodynas, (toliau LKŽ), t. 8, Vilnius, 1970, p. 755. * Tokios darybos žodžių turima ir PVA, pvz.: i"*kabo'klis „prietaisas, įrankis““, svajd'klis, -e „,„išsiblaškėlis, nuo realybės atitrūkęs žmogus““. Neseniai iš Ik. į tarmę atėję žodžiai su priesaga -oklis, -ė čia ne tik pakeičia priegaidę, bet kartais gauna variantusi r su -uoklis, -ė, pvz., stu'mod'klis || stu'muoklis || stuimūoklis. 31 tik viena — pažemaitės aukštaičių šnektų vediniuose su -uoklis, -e dažnai pasitaikanti tvirtapradė priegaidė. Ją PVA tikriausiai galėjo gauti iš tarmiškai taip pat skambančios žemaičių priesagos -oklis, -ė. Tvirtapradę priegaidę dažniausiai gauna ir iš 1k atėję žodžiai su priesaga -uoklis, -ė, pvz., traktoriaus ar automašinos dalies pavadinimas važuokle. Ne skolinimu, o skirtinga daryba paaiškinamas ir tokių PVA žodžių, kaip: g'd'rbanuoc, gd'rbanuota, kertūoc, kertūota „keturkampis“, išorinis sutapimas su žemaičių ga'rbanuoc ~ garbanotas, kertūoc ~ kertotas Krš. Žemaičių tie žodžiai padaryti su priesaga -otas, -a (tarm. -uoc, -uota), o gretimų aukštaičių — su -uotas, -a. Plg. dar taip pat padarytus PVA žodžius: garbanoti lapė“lei Sk, gi'sluotas rūnkas Darg’, žemūotas kūrpes Darg, smaliioc Skn. Tokiam ne visai įprastam priesagos -uotas, -a vartojimui paplisti iš dalies gal padeda tai, kad PVA labai plačiai vartojama būdvardžių priesaga -intoc, -intiota. Su ja paprastai daromi žodžiai daikto paviršiaus ypatybėms nusakyti, pvz.: druskirtioc, -tiota ,,druskuotas, druska apkibęs“, minklinūoc, -uota „tešla apsivėlęs, išteptas“, pieninūoc „,pienuotas“, plaukinuoc „plaukais apkibes, apsivėlęs“, plunksnintioc ,,plunksnomis apkibęs“, putrintioc ,,putra aplaistytas, suteptas“, Zemintioc ,,Zemétas®. Tiesa, retkarčiais pasitaiko žodžių, atsiradusių ir dėl darybiniu elementų dubliavimo. Pvz., turima sava labai nedari mažybinė menkinamoji priesaga -okšlis, plg.: krumo'kšlei Skn, pievé-kslis Dilb ir kitokios reikšmės, bet irgi, rodos, menkinamasis žodis perd'kšlis ,,perykla, lizdas“ (vagu pero'kšlei) Kyb. Šalia žodžių su aukštaitiška priesaga, pažemaitėje, pvz., apie Šakyną, girdėta ir su tos pačios priesagos žemaitiška forma pasidarytų žodžių, pvz.: gi"vuokšlis ir hibridas mū'džuokšlis ,,koks menkas sutvėrimas, gyvuliūkštis“, plg. kuršėniškių žemaičių gi'vuokšlis ~ gyvokslis. Tikrų fonetiškai ,,nenormalių“ žodžių, atrodo, daugiau pasitaiko paribinése pereinamojo tipo tarmėse, kurių būdinga atstovė yra ir kalbamoji palatvės vakarų aukštaičių tarmė. Tai natūralus dalykas, nes tokie žodžiai dažniausiai ir būna atsiradę dėl tarmių sąveikos. Tačiau ta sąveika yra labai sudėtinga ir daugialypė, be to, su ja dažnai dar gali būti susiję įvairūs pačios tos tarmės dalykai: kitų žodžių analogija, saviti darybiniai polinkiai, kartais liaudies etimologija ir pan. Pvz., šakyniškiai aukštaičiai turi žodžius gilti'ne, ké'mpi'ne, md'Iki'ne ,,malky rietuvė“, te:tervi'nc, o rytesni jų kaimynai — giltine Dam, tėtervinu' ~ tetervinų Kyb. Su trumpu i, išskyrus mdlki'ni ~ malkynė „krūva, šūsnis“, tuos žodžius turi ir kuršėniškiai žemaičiai dūnininkai, tačiau bent kai kuriuos jų su nukeltinio kirčio pailgintu i turi gretimi žemaičiai dounininkai, plg. gé-lté'n(e) Vkš, tėtervė'ne Akm. Minėtujų šakyniškių žodžių ilgas i pirmiausia pagal analogiją tikriausiai yra susijęs su tokiais savais žodžiais, kurie ilgą i čia turi dėsningai, pvz.: cipi'ne, gruū'sti'ne, padari-ne || pa-dari-ne, paldridi'ne, šmirkšti'ne, ta"rški'ne, tri"ški'ne. Bet ilgojo i apibendrinimui galėjo turėti įtakos ir žemaičių dounininkų nukeltinio kirčio pailgintas i, tuo labiau, kad pačioj pažemaitėj ir aukštaičių šnektose esama nukeltinio kirčio pėdsakų. 4 Straipsnyje vietovardžiams vartojamos „Lietuvių kalbos žodyno“ santrumpos. Be jų, papildomai įsivestos tokios: Auks — Auksučių km., Siauliy r., Dam — Dameliij km., Joniškio r., Darg — Dargaičių km., Šiaulių r., Dilb — Dilbinij km., Joniškio r., Kyb — Kyburių km., Joniškio r. 32 Liaudies etimologijos padaru, gal būt, laikytinas tarmės žodis méa-tuoge® , metiigė“ Skn, Dam. Toks spėjimas galimas todėl, kad pati tarmė žodžių ūgis, ūgėjimas, -ūgėti neturi, o turi tik įvairius šaknies augvedinius: dugums, (ataugas ir pan. Be to, kiek galima spręsti iš dabar turimos medžiagos, su kitomis tarmėmis, pažįstančiomis tą formą, išskyrus vidurio aukštaičius joniškiečius, ji tiesiog irgi nesusieina. Plg. Vegerių Grugėms „,„metūgė“, Viekšnių mėtū'g(ęe)s. Gretimi žemaičiai dūnininkai ištaria mė"tu'gi Krš, ar ta forma atliepia metūgę, ar metuogę — nežinia. Tad šią PVA formą greičiausia reikia laikyti pačios tarmės perdirbiniu, kur antrasis sudurtinio žodžio komponentas pakeistas pagal žodį uoga. Tiesa, PVA m@ tuoge gali būti atsiradusi ir kaip hipernormalizmas, tarmiškai „transponavus“ kuršėniškių dūnininkų mė'tu'gi. Taigi, beveik kiekvieno konkretaus fonetiškai ne visai „normalaus“ žodžio atsiradimo aplinkybės būna ne tiktai sudėtingos, bet ir skirtingos. Kokie fonetiniai tokių žodžių nukrypimai tarmei būdingiausi, pareina nuo jos kaimynių, nes paprastai šių žodžių fonetikoje atsispindi gretimų tarmių ypatybės. Aprašomoji PVA tarmė skiria žemaičius nuo vidurio (o pagal kai kurias ypatybes ir nuo rytų) aukštaičių, tad ir jos netaisyklingieji žodžiai paprastai būna su tų tarmių ypatybėmis. Atskirais atvejais tarmės žodžius gali paveikti ir kitų kalbų skoliniai, pvz., pagai slaviškus skolinius ko-šeli'na, kartais ko:šeliena Sk „šaltiena“*, padli'na ~ padlyna „dvėsena“ yra pasidaryti ir panašaus reikšmės tipo hibridai dvė“seli'na, spré-geli-- na || spro-geliena (reč.). (Gretimi žemaičiai, rodos, tokių hibridų neturi, plg. kuésali-na, bet dviéseliena ~ dvéseléna Krš, kiiosalien(a), dvieselien(a) ~ dv&seléna Vks.) Zodziai su svetimomis fonetinémis ypatybėmis į tarmę patenka dėl įvairių priežasčių. Pagrindinės iš jų, tur būt, yra dvi: 1) atskirų žodžių skolinimasis, 2) tai, kad svarbiausios fonetinės izoglosos kartais nėra labai griežtos: su kurios nors tarmės plotu sutampa tiktai pagrindinis fonetinės ypatybės arealas, bet tam tikri jos pasireiškimo atvejai, pagaliau pavieniai Žodžiai su ta ypatybe prasiskverbia toli už pagrindinio arealo ribų. PVA tarmėje akivaizdžiausias tokio palaipsnio izoglosos pavyzdys yra / kietinimo pasiskirstymas: pilno ir dėsningo (ir prieš ė, ir prieš e, ei) kietinimo riba sutampa su vidurio aukštaičių vakarine riba, dalinis kietinimas (prieš €, ei) pamažu silpnėdamas apima palyginti platų paribinių vakarų aukštaičių ruožą, o pavieniai Žodžiai su kietu / pasiekia net žemaičių ribą. Atskirais atvejais tos abi pagrindinės priežastys būna viena su kita jas sunku atskirti. Trečia nedėsningų žodžių radimosi priežastis yra tai, kad aprašomosios tarmės plote neretai susiduria skirtingi — žemaičių ir rytų aukštaičių — leksikos arealai. Kartais skirtingų arealų žodžiai tarmėje vartojami kaip lygiaverčiai ir lygiareikšmiai sinonimai, bet dažniau jų reikšmės yra šiek tiek specializuojamos. vienodai dažnai vartojama ir bala, ir pė'lke, bet bala paprastai reiškia šlapią, prastą pievą, ganyklą (gali būtiir su retai išsimėčiusiais medžiais ar krūmokšliais), o pė'Ike — jau daugiau retus šlapioj, durpingoj vietoj augančius krūmokšlius, ar net miškelį su dažnomis prasta žole ir viksvomis apaugusiomis retmėmis, liekną, Lygiagre- „gesimo“ susijusios ir Pvz., tarmėje 5 E. Frenkelis šio žodžio komponentą -uogé sieja su ūgiu. Žr. E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Worterbuch, Heidelberg-Gottingen, 1955 — 1966, p. 446. 5 Dėl kilmės Zr. E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Worterbuch, p. 283. | 3. Leksikos tyrinėjimai čiai vartojami rūpu'že ir krūpis, bet, kai kalbama apie vaistams gaudomą ir džiovinamą rupūžę, visada sakoma tik krūpis: krūpi padufi ant §akes; krūpi sudžo:vint; dof krūpe kūulė'm no" naujo-ses ligos ir pan. O kartais vienas katras skirtingų arealų žodis PVA pasiekia jau atitrūkęs nuo pilnojo savoreikšmių kompleksoir plačiau bėra vartojamas tik viena kuria nors specifine reikšme. Pvz., tarmės plote susiduria Žemaitiškas ir aukštaitiškas dilgėlės pavadinimas. Aukštaitiškas — dilgi'ne — vartojamas daugiametei dilgėlei, baltajai notrelei (baltd ji dilgi'ne) vadinti ir tada, kai kalbama apskritai apie dilgėlės, neskirstant jų rūšimis. Vienametė dilgėlė vadinama sudurtiniu žodžiu, kurio antrąjį komponentą sudaro žemaitiškas pavadinimas, paprastai kiek pakitęs, pvz.: gūdno“tere Žg, Dilb, Sk, Kyb, Skn, gūtno'tere Dilb, Grz, gudmo:- tere Dam, Skn, Šiupyliai ir net Jnš, Rudiškiai (vidurio aukštaičiai). Mažiausiai pakeista forma girdėta tik pačioje pažemaitėje — gūdnuotneres ~ gūdnotnerės Auks. Plg. gretimų žemaičių nilotnier(¢) ~ ndtnéré Akm, Ver, Vkš, nuotn(i)erie ~ notnéré Pp, nudtnierié ~ notnéré Krš. Pačioje paaukstaitéje, apie N. Akmenę, girdėta forma nilotner(¢) ~ ndtnerė. Kartais toks žodis bevartojamas net ne tiesiogine, 0 tik perkeltine reikšme, pvz., žem. kėrė ,,kelmas, krūmas“ ta reikšme šakyniškiuose aukštaičiuose (kėre) retai bepasitaiko, užtat čia jis plačiai vartojamas netvarkingai — susivėlusiai, susidraikiusiai — galvai vadinti ir daugeliui tarmės atstovų ta reikšme ir težinomas. O kartais žodžio reikšmė gali net visai pasikeisti: pvz., už PVA tarmės ploto (kai kur jau užgriebiant ir šio ploto pakraščius, pvz., apie Gruzdžius) gretimi aukštaičiai eglės ar pušies kankorėžį vadina skuja. PVA tarméje tas žodis irgi yra pažįstamas, bet čia, bent jau šakyniškiuose, juo vadinami eglių arba pušų spygliai ar net smulkios šakutės su visais spygliais (šalia dažnesnio įprastinio tarmės Žodžio spiglei, vns. spiglis). Drauge su reikšmės pasikeitimu yra pakitusi ir to žodžio giminė: tarmėje dažniausiai vartojama vyriškosios giminės forma skūjei (vns. skūjis). Akstiną tam kitimui, gal būt, davė senasis tarmės žodis spiglei — supanašėjus reikšmėms, galėjo supanašėti ir gramatinė žodžių išraiška. Dabar tarmėje skūjei su eglėmis ir pušimis vis dėlto tebėra susiję, nes, kiek teko pastebėti, bent jau šakyniškiuose, kalbant apie kadugi, paprastai sakoma spiglei. Tiesa, dar neaišku, ar to žodžio reikšmės pakitimas kartais nėra susijęs su latvių kalba, nes joje skuja (vartojama paprastai daugiskaitinė forma skujas) reiškia irgi eglės ar pušies spyglius ar šakeles su visais spygliais. Kai žodis nutolsta nuo savo pagrindinio arealo, praranda platų reikšmių kompleksą, pasidaro izoliuotas, jis labiau yra linkęs ir įvairiai kisti, juoba kad toks žodis kartais dar bandomas priderinti prie kurio nors savo tarmės žodžio. Tai gali pailiustruoti ir jau minėtas gudnotnerių virtimo gudmoterėmis pavyzdys". 7 Kartais pasitaiko, kad nedésningai fonetiškai pakinta ir grynai savas tarmės žodis. Pvz., apie Šakyną ir Kruopius retkarčiais pasitaiko žmonių, kurie įprastinį tarmės žodį liežūvis ištaria leižūvis. Atskirose šeimose pastebėtas žodžio sali *klas tarimas sai'klas, pūsesere — pūzereze. Atrodo, šiuo atveju žodžio fonetika pakeičiama taip, kad žmogui dėl kurių nors individualinių jo kalbėJimo savybių tą žodį būtų lengviau ištarti, Vėliau iš tėvų tokį tarimą perima vaikai, tačiau bendroji tarmės norma šitokius nukrypimus ‘paprastai jiems vėliau nuslopina. Retkarčiais tokių nedėsningų fonetinių nukrypimų pasitaiko ištiktukuose, norint išreikšti ypatingą veiksmo intensyvumą, pvz.: tikš(t) (nesmarkiam kritimui ar sudavimui išreikšti), fi'kš(t) (smarkiam) ir tėikš(t) (labai smarkiam); (trėkš(t) (nesmarkiam trekštelėjimui išreikšti), tra k(t) (smarkiam), frėikš(t) (labai smarkiam). 34 Žodžiai su gretimų tarmių fonetinėmis ypatybėmis PVA mevienodai gausūs. Su vienomis jų pasitaiko tik paskiri žodžiai, su kitomis — galima prirankioti po kelis ar net keliolika. Čia ir apžvelgsime būdingiausius gretimų tarmių poveikio atvejus. Pradėsime nuo žodžių su prieš e depalatalizuotu /. Jų tarmėje yra bent keletas, pvz.: abišala || abišals ,,stora, didelė duonos riekė (ne būtinai per visą kepalą)“, dundūla „stora, apsitūlojusi moteris; kietos galvos moteris, stulbė“, mėleta || mélata, 6 bela || d:belė“ (ret.), pakela || pakele, pundūla „toks iš šiaudų pintas storapilvis indas miltams ar pan. supilti; nerangi stora kietos galvos moteris“, sniegule || sniegula (reč.), šalikela || šalikele Škn, tetūla. Tie žodžiai ne visi vienodos kilmės: abišala (ir jo perdirbinys abisals), dundiila, pundūla ir tetūla yra per vidurio aukštaičius atėję rytiečių skoliniai?. Žodis dundila į tarmę yra atėjęs vien su perkeltine reikšme (rytiečių kai kuriose šnektose jis yra pundulės sinonimas). Šiam žodžiui gyvuoti PVA tarmėje gal kiek padeda ir pačios. tos tarmės veiksmažodis dundė“*f, pirmiausia reiškiąs „nykti, menkti, daléti, irti“, bet plačiai vartojamas ir kalbant apie nuo senatvės arba ir šiaip silpstanti protą ar apskritai kietą galvą. Kiti 5 yra seni pačios tarmės žodžiai, tik turį variantus su depalatalizuotu /. Depalatalizuoto / buvimas tuose žodžiuose, aišku, nulemtas vidurio aukštaičių kaimynystės, bet bejos jis dar šiek tiek gali pareiti ir nuo pačios tarmės ypatumų, kurie sudaro palankias sąlygas reikštis vidurio aukštaičių įtakai. Tai pirmiausia tas, kad tarmėje yra gana savo Žodžių su senu normaliu galūniniu skiemeniu -/a, pvz.: d'nékala Škn || ūškala „ant rogių skersinių užkaltas pagalys, einąsišilgai pavažos“, drambila ,,drimba, storas, nerangus žmogus“, dru:(k)tvila || dru:(k)tvila ,,storulis, -ė“, lakštinguola, plikSala, sūuzgė'la, stipla, tabala „kas mėgsta valkiotis“, vadala „valkata“, 26pla ir kt. Taigi, iš rytinių kaimynų atėjęs žodis su depalatalizuotu galūnės / ir iš e kilusiu a visai gerai pritampa prie savų žodžių su normaliu galūniniu skiemeniu -/a. Gana lengvam žodžių su depalatalizuotu / plitimui dar gali padėti ir PVA kai kurie žodžių darybos ypatumai. Mat, čia sudurtiniai žodžiai mėgstami sudarinėti su jungiamuoju balsiu g. Jeigu sudurtinio žodžio I komponentas baigiasi /, tai visai natūraliai atsiranda tokie žodžiai, kaip pvz.: arkladantis || arkladantis „Žmogus dideliais, negražiais dantimis“, arklaganis || arkliganis, arklapalaikis || arklapalaikis, arklū“ru"kšte larkla-rukste, arklašeris || arklišeris, arklavagis || arklavagis; gré-bla-dantis || grė:bla'- dantis, grė'blū'ko*tis, grė'blako"tis || gré-bla-ko'tis, grė'blako'tis; kapladantis || kapladantis „,atsikišusiais dideliais dantimis“; kaild-dirbis || kailadirbis, kaulasnūkis, kaulašeris || kaulišeris, meilamedis „dekoratyvinis krūmas su poromis išdėstytais smulkiais rausvais žiedeliais“, meilū"špuogis, meilū"žo'les, varlamušis, varlaro-mis || varlaro“- mis ,,apie neaštrų, kledarą arba per mažą peilį“, žvirble rii'tas || žvirblū“ru'tes. NekalTe šių ir daugelio kitų straipsnyje minimų žodžių tiksliam arealui nustatyti neturima medžiagos, kadangi jie neįtraukti į Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programą, bet bent šiokį tokį supratimą apie jų geografiją duoda Lietuvių kalbos žodynas ir jo kartoteka, todėl tam reikalui juo čia paprastai ir remiamasi. Taigi, dėl abišalos || abišalės paplitimo žr. LKŽ, t. 1, Vilnius, 1968, p. 9 Dėl dundulės (tarm. dundula) reikšmės ir paplitimo žr. ten pat, t. 2, Vilnius, 1969, p. 855. pundulė (tarm. pundula) žodyno kartotekoje turima iš Joniškėlio, Vaškų, Pašvitinio, Lauksodžio, Pušaloto, Pakruojo, Linkuvos, Baisogalos ir kt. tetūla tarmėje pažįstamas tik iš įvairių dainuškų ir kaip pašiepiamas žodis, visais kitais atvejais vartojamas skolinys éoce ~ ciocé. ~ 3* 35 bant jau apie tokius dėsningus sudurtinius žodžius, kaip: karklavi-snes ,,vélyvosios vyšnios, ne žagarvyšnės“, mė:šla"vežis, mė:šlakabe, mė'šlakrate (apie šakę), sti'plakajis, -e ir kt. Atskirų žodžių variantams su kietu / įsitvirtinti galėjo padėti panašiai skambančių tarmės žodžių analogija.. O apskritai dviguboms formoms d'bela || d-belė:, pakela || pakele, šalikele || šalikela ir kt. egzistuoti labai palankias sąlygas sudaro tai, kad PVA įvairiausios gretiminės formos yra stačiai normalus reiškinys — jį nulemia pereinamasis pačios tarmės pobūdis. PVA pažįsta ir dar keletą žodžių, kurie turi gretimines formas su kietu /, pvz.: baidi“kle || baidikla, bezdi:kle || bezdi-kla, jo'di‘kle || jo:di"kla ,kas mėgsta jodytis, dūkti“, paleistūvis || palaistūvis || palaistūus, rūkšle || rūkšla, saulé li-dis || sauléleidis || saulé-laidzei (dgs.). Tačiau tikriausiai čia ne vidurio ar rytų aukštaičių skoliniai, tik kitokios darybos žodžiai, o kai kurie gal net atėję iš žemaičių, plg. baidykla (4)*, Krš ir Vidsodis, bėzdi"*kla ~ bezdykla (2) Krš, palaistėus ~ palaistūvas Akm, Vgr ir net Zr, rūkšla Krš, roksla Vidsodis, sauliolaidé: Akm. Kaip iš vidurio aukštaičių gaunami žodžiai su prieš e depalatalizuotu /, taip iš žemaičių — su dvibalsiais ie, uo vietoj ė ir o. Bet čia irgi reikėtų skirti tikrus skolinius ir kai kuriuos garsažodinės kilmės žodžius, kurie, nors jų ie ir sutampa su Zemaičių tarimu, bet vis dėlto nėra skoliniai, pvz., piepséf ir pan. Tikrai iš žemaičių yra pasiskolintas nėviekšla arba nėviekšlis, -e*. Sprendžiant iš žodyno kartotekoje esančios medžiagos, aukštaičiuose tas žodis pasiekia Joniškį". Kitas labai tvirtai į tarmės leksiką įėjęs žemaitiškas žodis yra piepf „,silpnėti, geibti, nykti, menkéti, būti liguistam“ su visa eile savo vedinių — nitopiepa, nupiepė'lis, -e ir kt.!2 Tarmėje pasitaikančios šio žodžio formos su -ei-: pėipf, nup@ipé-lis, -e ir t.t., matyt, yra kontaminacinės, atsiradusios žemaitišką piepf susiejus su savu visai panašios reikšmės žodžiu geipi ~ geibti. Šalia veiksmažodžio knė:pčo:i ~ knéblioti ,,peSioti, stumdyti, skriausti“ tarmeje neretai sakoma ir knfepčo'f, Šis žodis gali būti fonetiškai nepilnai transponuotas žemaitiškas skolinys, plg. tos pat reikšmės kuršėniškių žemaičių kniepčuoti, bet galėtų būti ir savo žodis, tik su kitokiu šaknies vokalizmu, plg. kno pi ~ knoė'bti || kniept ~ kniebti (reč.)*. Žemaitybe reikėtų laikyti ir vakarinės PVA ploto dalies žodį trieksi, nutriekšt „nuspausti, nutrėkšti“, plg. žemaičių trieksti Krš. Keli žodžiai turimi ir su žemaitišku uo vietoj aukštaitiško o. ?* Dėl apytikrio paplitimo tolimesnėse tarmėse žr. LKŽ, t. 1, Vilnius, 1968, p. 556. 10 Žodyno kartotekoje iš PVA ploto turima ir neviekšla, neviekšlis, kurių nėra tekę tarmėje girdėti, nors, sprendžiant iš kuršėniškių žemaičių nevieksla, taip kirčiuojamų formų galėtų būti ir PVA: ten pat iš Šakynos pateikiamą nevėkšla, matyt, reikia laikyti suliteratūrinta forma, nes su -£- tas žodis toje apylinkėje nevartojamas. 11 Dėl apytikrio jo paplitimo dar plg. LKŽ, t. 8, p. 753-754. 12 Žodyno kartotekos medžiaga rodo, kad tas žodis yra Žemaitiškas: iš gyvosios kalbos jis patikimai užrašytas iš žemaičių tarmių ploto ir pažemaitės aukštaičių šnektų: Ž. Kalvarijos, Tverų, Mosėdžio, Ylakių, Alsėdžių. Skuodo, Veiviržėnų, Sedos, Salantų, Platelių, Gargždų, Mažeikių, Viekšnių, Plungės, Užvenčio, Kuršėnų, Šaukėnų, Upynos ir kt. 18 Dėl kniebti apytikrio paplitimo ir reikšmės zr. LKŽ, t. 6, p. 236—237. 36 Tai vakarinėje PVA ploto dalyje šalia savo žodžio skaptiofvartojamas veiksmažodis skūopt „,skobti“, iskilopi. Plg. kuršėniškių žemaičių skuopti ~ skobti. Su žemaitišku wo tikriausiai yra ir visame PVA plote turimas žodis va-buols ,;vabalas“ Skn, Žg, Sk (ir dar vabuole ,,jūodos karvės vardas“ Skn), plg. gretimų Zemaičių tarmių žodžius: va'buols ~ vabolas, šuū'dvabuolis ~ šūdvabolis Kr¥, vabūol(ę) ~ vabolė „,„mėšlavabalis“ Vkš. ; į Per žemaičius į tarmę yra atėję ir žodžiai kristuols . kriStolasTM, krišpuols „mėlynasis akmenėlis“ ir mikuols ,,Mykolas* plg. žem. krištuols ~ krištolas Kr§, mikuols ~ Mikolas Krs. Nelabai aiški žodžio apa-stuols kilmė, bet PVA tas žodis yra aiškiai su nedésningu uo. Gretimos žemaičių tarmės dabar tokios formos, rodos, neturi, bet apskritai žemaičiams ji yra pažįstama. Tai rodytų, pvz.,žemaičių dūnininkų Laukuvos tarmė ir žodyno pirmojo tomo pirmajame leidime pateikiamas Valančiaus raštų pavyzdys'. Iš žemaičių dounininkų su netransponuotu uo vakarinė PVA ploto dalis turi žodi vambuole || vūmbuolė:. Tiesa, tas žodis čia nėra labai dažnas, yra išblukusi jo tikroji reikšmė ir vartojamas jis paprastai palyginimuose bei frazeologizmuose, norint pabrėžti kokio nors mažo vabaliuko, sėklos ar pan. stambumą. Ypač jo mėgstama pasigauti hiperboliškai nusakant utėlės didumą (ūtė'/es kai vambuoles; ūtė'les čin kai vambuoles ir pan.). Žemaičiuose tas žodis reiškia karkvabalį arba mėšlavabalį. Iš karto gali pasirodyti, kad PVA tą žodį turi pusiau suaukštaitintą: am transponuota, o uo į 0 — ne. Tačiau iš tiesų jis pasiskolintas visai nieko nepakeitus, nes didelis rytinių dounininkų plotas — iki Mažeikių, Luokės ir kartais net toliau — šį žodį turi su toms šnektoms ne' visai įprastu dvigarsiu am: varmbūol(e) ~ vambolė, ir tik vakarinė dounininkų dalis su laukiamuoju om?*. Su -amšį žodį turi ir latvių tarmės?*, Ne visai aišku, kaip su atitinkamu gretimų žemaičių tarmių žodžiu santykiauja PVA būdvardis apuolus, -i ,,apvalus®, plg. gretimų žemaičių tarmių: formas: apuolus ~'apolus, apuolė ~ apolia|| a"puols ~ apolas, apuéla ~ apola Krš, apūol(o)s — apolus, apiiol(e) ~ apoli Akm, bet apal(o)s ~ apalūs Vgr. Šis būdvardis su dvibalsiu uo pasiekia net rytų aukštaičius, pvz., dpole ~ dpuolio (kilm.) Bučiūnų km, netoli Pašvitinio, bet apvals — Žeimelis. PVA jis gali būti atsiradęs dėl žemaičių poveikio, bet gali:būti ir savarankiškas pačios tarmės perdirbinys: norint pasilengvinti žodžio tarimą iš apvalūs ilgainiui galėjo pasidaryti ir apuolūs. Kad toks šito žodžio perdirbimas galimas, rodytų tos tarmės, kurios su žemaičiais visai nešūsiduria, pvz., zanavykai: žodyne tokia forma pateikiama iš Griškabūdžio"". Lyginant su kitomis lietuvių kalbos tarmėmis, su neįprastu wo yra ir PVA žodžiai lakstinguola®® bei meduogalis „,nuodėguliš“, bet jie su žemaičiais neturi nieko bendra ir yra pačios tarmės padaras. 1 1 KZ, t. 1, Vilnius, 1941, p. 147. 15 Lietuvių kalbos atlaso. kartotekoje su am tas žodis uZraSytas Knabiku, Dapšių, Zastaučių, Purvény, Kivylių, Gépaitiy, Padvaréliy, Sablauskių, Avizliy, Luokės, Medingėnų punktuose, o su om — Skliaustės, Židikų, Salantų, Gintališkės, Mišėnų, Babrungėnų, Lieplaukės, Plungės, Šakinių punktuose. 16 Žr. K. Mūlenbacha Latviešu valodas vardnica, t. 4, Riga, 1929— 1932, p. 466—467. 17 Žr. LKŽ, t. 1, Vilnius, 1968, p. 267. 18 Sis žodis su -uoturimas ir kai kuriose kitose lietuvių kalbos tarmėse, plg. TKŽ; ti 7, p. 97. 37 Iki šiol apžvelgėme tokias žodžių grupeles, kurios PVA atsirado arba dėl rytinių, arba dėl vakarinių kaimynų poveikio. Tačiau yra vienas atvejis, kur šios abi įtakos neretai veikia viena kryptimi. Tai žodžiai su mišriaisiais dvigarsiais am, an, em, en. Ir dalis gretimų žemaičių tarmių, ir per vidurio aukštaičius PVA kai kuriais. atvejais pasiekianti rytų aukštaičių įtaka skatina atskirų žodžių, turinčių tuos dvigarsius, kitimą arba perduoda tarmei savo žodžius su išverstais dvigarsiais. Žinoma, šiai žodžių kategorijai nepriklauso garsažodinės kilmės ištiktukai ir jų ediniai, kurie ir PVA dėsningai gali turėti ir am, ir um, pvz. : būm(t) || būm(t), plūm(t) || plūm(t), pūm(t) || pam(t) ir pan. ir būmsė't || bamsé'i, būmbint | baū"mbini „mušti, daužyti“, pumpini || pd-mpiiit, tūmpinit || ta'rmpint „mušti, dyžti“, bumbé-i || bambė:t „„murmėti, niurnėti“ ir kt. Bet tų žodžių gretiminių formų su um labai dideliam įsigalėjimui jau gali talkininkauti gretimi žemaičiai. Savo ruožtu, tokių žodžių gretiminės formos su wm sudaro palankias sąlygas kitų tarmių žodžiams su um ateiti ir įsigalėti kaip gretiminėms formoms. Pvz., greta veiksmažodžio formų skalūmpi't || skalambi'f „Joti, liežuviu be reikalo plakti“ plačiai vartojama ir forma skalūmpi'i || skalūmbi:f. Formos su um gali jau būti kilusios iš žemaičių, plg. skalumpi'ti ~ skalampyti Krš. Žemaitiškos kilmės yra ir dažniau už pampé-i „bambėti“, pampėklis, -e tarmėje paplitusi forma pumpéi, pumpėklis, -e, plg. pumpieti ~ pampėti, pumpėklis ~ pampėklis Krš. Su žemaičiais sietina ir veiksmažodžio pami ~ pampti ,.tinti, pusti, brinkti“ gretiminė forma piimf. Kai kurių PVA žodžių santykį su žemaičių atitikmenimis sunku nustatyti, tačiau kartais žodžio su neatstatytu žemaitišku dvigarsiu skolinimasis būna labai akivaizdus. Pvz.,PVA plote eglės ar pušies vaisius vadinasi kukūtis. Tačiau vakarinis PVA pakraštys turi ir žemaitišką pavadinimą, vienur transponuotą pagal tarmės dėsnius pilnai, pvz., kankorėžis Šiupyliai, kitur mišriai: kankorėžis || kunko'rė'*žis Skn, kankūoriežis ~ kankorėžis || kunkūoriežis ~ kunkėrėžis Auks, trečiur — su visai netransponuotu dvigarsiu an: kunkuoriežis ~ kunkėrėžis Krp. Plg. žemaičių: konkiiorieZ(e)s ~ kankėrėžis Pp, kunkūoriežė* ~ kankėrėžiai Akm, kunkiiorieZ(i)s ~ kankorézis Vkš, kunkiiorieZis ~ kankorėžis Krš??. Vienas kitas žodis turimas ir su netransponuotu in < en. Tai iš rytų aukštaičių tarmių, o gal kartais ir per raštus atklydęs kimsas (ir kimsi'ns, kimsi-ne)’. Beje, kartais pasitaiko ir kemsi'ns, kemsi'ne, reiškią šlapią žemę. Tiek iš rytų aukštaičių, tiek iš žemaičių galėjo ateiti vingras „,keliaująs šundaktaris ir drauge kromininkas“. Šalia kėmi ~ kempti || kembti „,džiūti, nykti, stirti, stingti“ ir ké':mpéi „džiūti, nykti“ kartais pasitaiko ir gretiminės formos su im: kimi, kimpė'i, tik neaišku, iš kur jos atsiradusios: ar tai kitų tarmių skoliniai, ar tiesiog tuo im išreiškiamas didesnis veiksmo intensyvumas. Įdomus atvejis yra žodžių pora pė:ndė'if ir rečiau pindė'if (kartais pindė'f) ,,nykti, menkti, džiūti, niekam vertu likti“. Kaip rodo žodyno kartoteka, variantą pėndėti turi PVA gretimos žemaičių tarmės, o pendėti (tarm. pindė'f) — rytų aukštaičiai. PVA plote abu tie variantai yra susitikę ir susipynę. Tačiau, kiek galima spręsti iš 19 Medžiaga iš Lietuvių kalbos atlaso kartotekos. | 20 Dėl apytikrio žodžio paplitimo ir vartosenos žr. LKZ, t. 5, p. p. 563—564 ir 803—804. 38 paplitimo ir vartojimo dažnumo, senesnis yra péndéi. Jis paprastai turimas ir su dėsningai transponuotu en. Tuo tarpu rytietiškasis variantas yra atėjęs su į in išvirtusiu en. Jiems abiem sumišus, tikriausiai yra atsiradusi forma pindé-i. Vienas būdingesnių atskirų žodžių skolinimosi atvejų yra žodis pd:stuvi's ,,perpietė“. Vidudienio poilsio sąvokai išreikšti tarmė iš seno yra turėjusi bendrą su žemaičiais žodį pd'kaiti's || po'kaitis || pé-kaite. Tačiau per vidurio aukštaičius iš rytiečių atėjo ir žodis pd“stuvi"s. Kadangi antrasis o šiame žodyje yra nekirčiuotas, Mūšos upyno rytų aukštaičių šnektos jį taria kaip neaiškų o (plg. Voskonių pé-stove laike®), t.y. lygiai taip, kaip labai dažnai jų tariamas dėl asimiliacijos paplatintas w. Vidurio aukštaičiai tą rytiečių su u sutapusį nekirčiuotą o išsivertė kaip u (plg. Bridų postuve, vns. kilm.??), o iš jų su u tą žodį gavo ir PVA. Tokių kitų tarmių perdirbtų ir PVA gatavų perduotų žodžių būtų galima rasti ir daugiau. Tiesa, sunkiai paaiškinamų žodžio fonetikos pakitimų būna ir pačioje PVA tarmėje. Kaip pavyzdį galima nurodyti beveik visame jos plote (Škn, Žg, Sk, Kyb) plačiai vartojamą žodį gi-vali's „,gyvulys“. Jis atsirado perdirbus greičiausiai Zemaitiškos kilmės formą su netransponuotu uo < o gyvuoljs®®, ir dabar dar pasitaikančią tarmės plote, pvz.: gi"vuole (vns. kilm.) Žg, Auks; gi"vuolus (dgs. gal.) Sk, gi"vuolu' (dgs. kilm.) Škn??, Tačiau kai kur PVA tarmėje pažįstama dar ir trečia to žodžio forma su -u-, pvz.: gi"vule (vns. kilm.) Darg, gi"vului (vns. naud.) Kyb, gi“vulu' ~ gyvulių Dam. Ši forma sutampa su gretimų vidurio aukštaičių to žodžio forma ir būdinga, kad ir PVA plote ji užrašyta iš rytinio pakraščio, arčiau vidurio aukštaičių?*. Įdomumo dėlei galima dar pasakyti, kad tarmės forma gi'vali's yra patekusi i kai kurias gretimas žemaičių dūnininkų šnekteles, pvz., gri"valis Pakšteliai. Atrodo, pačioje tarmėje yra atsiradęs žodis mė:bė:'lis vietoj nebylys, nebylis, plg. kuršėniškių ne-bi-lis, viekšniškių nébi'l(i)s, nors tolimesnėse žemaičių tarmėse tokių perdirbimų pasitaiko, plg. pavandeniškių nė“:belis*?. Balsį ė vietoj lauktino i turi ir žodis mūsmėrre || musmé ris „musmirė“. Ir ne tiktai visame PVA plote, bet ir gretimose ir net nebe gretimose žemaičių ir aukštaičių tarmėse, tik jose ė dažnai kaitaliojasi su e?". Tiesa, tas e čia kai kur galėjo atsirasti ir dėl užrašytojų neskyrimo paplatinto i (tariamo ¢) bei redukuoto nekirčiuoto ė (tariamo irgi e). Trumpoje apžvalgoje, aišku, paliesti toli gražu ne visi „nedėsningi“ tarmės Zodžiai, otik būdingesnieji, labiau krintą į akis. Juos nagrinėjant, buvo stengtasi paminė- #1 Lietuvių kalbos tarmės (chrestomatija), Vilnius, 1970, p. 247. #2 Lietuvių kalbos tarmės, p. 217. ** Kad čia žemaitiška forma, o ne PVA priesagos -uolis vedinys, leidžia manyti jos kirčiavimas. Savi vediniai su -wolis, -ė kirčiuojami II kirčiuote. Išimtį sudaro tik supainioto kirčiavimo žodis ži'dūolis || ži'duoli's (ret). Gretimose žemaičių tarmėse šio žodžio formos yra tokios: gi'vuolįs || gi'vuoli's Krš, gi'vuoIli)s || gi"vuoli"s Pp, gi'vuol(i)s || gi.viloli's Akm. *4 Šio žodžio forma su -uoiš Šakynos turima ir A. Baranausko tarminiuose tekstuose, Zr. Litauische Mundarten gesammelt von A. Baranowski, t. 1, Leipzig, 1920, p. 252. * Medžiaga šio žodžio geografijai imta iš Lietuvių kalbos atlaso kartotekos,. 26 Dar žr. LKZ, t. 8, p. 603. #7 Remiamasi dialektologinių anketų atsakais iš buv. Šiaulių ir Mažeikių apskričių. 39