Iš Gervėčių tarmės semantinių dialektizmų

LEKSIKOS TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA IŠ GERVĖČIŲ TARMĖS SEMANTINIŲ DIALEKTIZMŲ A. VIDUGIRIS Kiekviena kalba, taigi ir tarmė, yra nuolatos kintanti sistema. Įvairios kalbos sistemos grandys kinta netolygia sparta. Greičiausiai linkusi kisti leksika. Tai priklauso tiek nuo vidinių (intralingvistinių), tiek ir išorinių (ekstralingvistinių) faktorių. Pagrindiniai kalbos raidos impulsai yra vidiniai — tai sisteminiai kitimai, susiję su vidiniais raidos dėsningumais, vadinamuoju sistemos „spaudimu“1. Nemažą, kartais net labai didelį vaidmenį kalbos raidoje vaidina išoriniai impulsai, susiję su įvairiomis istorinėmis, politinėmis ir ekonominėmis bei socialinėmis sąlygomis. Todėl, nagrinėjant Gervėčių tarmės leksiką, pravartu žvilgterėti į šios apylinkės geografinę padėtį ir kai kuriuos praeities momentus. Gervėčių apylinkė, susidedanti iš 16 kaimų, yra viena kompaktiškiausių lietuviškų salų Baltarusijos TSR (Gardino srit., Aštravo r.). Pagal atstumą ši apylinkė yra ir viena artimiausių lietuviškų vietų, esančių į rytus nuo Vilniaus (apie 60 km.), įeinanti į XIII—XVI a. etnografinę Lietuvą2. Tačiau šiuo metu Gervėčių apylinkė betarpiškai su pagrindiniu lietuvių kalbos plotu niekur nebesusisiekia. Kada ir ties kuria vieta galutinai tie saitai nutrūko, nesunkiai galima nustatyti iš 1827 m. Vilniaus vyskupijos klebonų pranešimų apie kalbų vartojimą jų parapijose. Pvz., tarpinių Buivydžių ir Bistryčios parapijų tuo metu dar būta grynai lietuviškų, tik kaimyninėje Varnionių parapijoje jau kalbėta mišriai. Mikailiškių apylinkėje būta dar 26 lietuviškų kaimų. Lavoriškių apylinkėje daugelio jau kalbėta slaviškai, bet gimtoji kalba tebebuvusi lietuvių, nes prieš keliolika metų čia visi kalbėję lietuviškai3. Apie kalbų vartojimą į pietus nuo Gervėčių žinoma tik tiek, kad XIX a. antrosios pusės pradžioje Vilniaus—Ašmenos pakelėmis senoji karta dar kalbėjusi lietuviškai4. Vadinasi, XIX a. pirmoje pusėje (ir maždaug iki amžiaus vidurio) Gervėčių apylinkė dar nebuvo atsijusi nuo pagrindinio lietuvių kalbos ploto, ir tik slavėjant tarpinėms apylinkėms, Gervėčiai palaipsniui atsiskyrė nuo likusio lietuvių kalbos masyvo. Kad ši sala išliko nesuslavėjusi, vietos žmonių pasakojimu, daug pasitarnavęs Gervėčių dvarininkas (senelis) ir vietos klebonas, kurie dar baudžiavos laikais labai griežtai draudę mišrias vedybas ir apskritai gyventojų maišymąsi. Žinoma, vargu ar tai buvo daroma sąmoningai kultūriniais tikslais. 1 M. A. Бородина, Влияние иноязычных систем на развитие языка. — Вопросы социальной лингвистики, Ленинград, 1969, р. 89. 2 J. Jakubovskis, Tautybių santykiai Lietuvoje prieš Liublino uniją, Kaunas, 1921, p. 3—7. 3 Ведомости о костелах и монастырях Виленской епархии, 1827 г. Lietuvos TSR centrinis istorinis archyvas, f. 694, b. 1, nr. 769. 4 W. Syrokomla, Wycieczki po Litwie w promieniach od Wilna (do Oszmiany — do Kiernowa — do Kowna), t. 2, Wilno, 1860, p. 58. 2* 19 Suslavėjus tarpinėms apylinkėms, apie Gervėčius susitelkusi lietuviškų kaimų grupė atsidūrė baltarusių kalbos apsuptyje. Tuo būdu Gervėčių tarmėje tartum užsikonservavo nemaža archaiškų morfologijos, sintaksės, leksikos ypatybių, tačiau, antra vertus, dėl specifinių izoliacijos sąlygų ir glaudžių kontaktų su slavų kalbomis čia pradėjo formuotis daug naujų morfologinių, ypač darbinių formų (plg. vedinius su priesagomis -dvti, -uiti), rastis naujų sintaksinių konstrukcijų ir ypač įvairių leksikos naujovių — savų žodžių, skolinių, vertinių, senųjų žodžių reikšmės pakitimų. Šiame straipsnyje norima kiek panagrinėti pakitusios reikšmės žodžius, vadinamuosius semantinius dialektizmus. Aprašyti tokius dialektizmus nėra lengva jau vien dėl tarmės leksikos turtingumo ir įvairavimo. Tarmėje daug gražianusių žodžių, kurių ne vienas yra gana retas, pvz.: abūšlaitė „krosniadangtė“, ámas „žadas“, bizdžiõnas „laumžirgis“, gimtis „gimimas“, įsas, -a „trumpas, -a“, luõtas „valtis“, sopagalỹs „aitrusis vietinas“, trynėlė „kirvarpa“. Daug darybinių morfologinių ir fonetinių morfologinių darinių: ažudarinys „gardas, užtvaras“, bulbienis „bulvienojas“, darblius, -i „darbštus, -i“, kraušis „krantas“, mėnasis „mėnuo“, šoknūs, -i „šoklus, -i“, vievurstys „vieversys“, žangsnys „žingsnis“ ir kt. Nemaža čia įvairių sinonimų, dubletų: broliūkas : našlaitė; krėklė „gegnė“ : skirpštis, kiėmas „kaimas“: sõdžius (reč.), pérkalas : sėdāklė. Dalis tokių dubletų yra atsiradę dėl lietuvių ir slavų kalbų sąveikos, pvz.: skalšininkas „aitvaras, kaukas“: kūtas : sparūžius, klegėti „kalbėti“: amanyti. Neretai tas pats daiktas viename kaime vadinamas vienaip, o kitame kitaip, pvz.: raugienė (Gėlūnai, Gaigāliai) : saldienis (Knystiškės, Pelegrinda) : tašla (Girios, Pelegrinda), pėmpė (Gervėčiai, Girios, Galčiūnai) : plūnė (Gėlūnai, Gaigāliai, Milcėjos). Iš dalies tai gali būti susiję su senąja administracine Vilniaus ir Ašmenos apskričių riba, kažkur ėjusia per Gervėčių apylinkę5. Daugelis tokių artimos ar kadaise buvusių net tapačios reikšmės žodžių tarmėje yra leksiškai ar stilistiškai diferencijuoti, pvz.: trauklýs „pūlinys, dažniausiai užkrėstas iš šalies“, votis „savaime atsiradęs pūlinys“, šunavotė „šunvotė, nedidelis skaudantis spuogelis be viršūnės“, sopulys „dažniausiai bet kokia skaudama vieta ar žaizda“, nors sopuliūkas pavadinamos ir šunvotės arba nedidelės vočiukės, kalỹtė, kalāitė „bet kokia kalė“ (neutralios reikšmės): čiurālė (pasakų personažas), šūnaramunė „ramunė“ : ciuciūkas (daugiau vaikų žodis, padarytas pagal žieduose lindinčius juodus, ciuciukais vadinamus vabzdžiukus). Taip yra atsitikę dėl to, kad „kalba „nepakęčia“ beprasmių tapatybių, ir atsiradęs absoliutus, arba visiškas, sinonimas ilgainiui išstumia savo partnerį arba priverčia jį keisti reikšmę ir virsti ne visišku6.“ Todėl tarmėje gausu pakitusios reikšmės žodžių. Juos galėtume pavadinti sisteminiais semantiniais dialektizmais, skirtingai nuo kontekstinių, kurių šiame straipsnyje mažiausiai paisoma. Taigi semantiniais dialektizmais čia suprantami neutralūs žodžiai, kurie savo forma sutampa su lk. arba kitų tarmių atitinkamais žodžiais, bet skiriasi nuo jų savo turiniu, t. y. reikšme. Tačiau žinant, kad lk. leksinė sudėtis (žodynas) turi hete- 5 Cz. Jankowski, Powiat Oszmiański, t. 1—3, Petersburg, 1896—1898 pridėtame žemėlapyje riba tarp Ašmenos ir Vilniaus apskričių vedama Aluošios ir Ašmenos upėmis iki Neries. Vadinasi, Vilniaus apskričiai priklausė šie išlikę didesni lietuviški kaimai: Gaigāliai, Gėlūnai, Gervėčiai, Gudiniņkai, Miciūnai, Mockos, o Ašmenos apskričiai — Galčiūnai, Girios, Knystiškės, Milcėjos, Pelegrinda, Pėtrikai, Rimdžiūnai ir kt. Neaišku lieka tik tai, ar iš tiesų ir seniau taip buvo skaldomos parapijos, ar tik minėtasis žemėlapis netikslus. 6 J. Pikčilingis, Leksinė ir gramatinė sinonimika, Kaunas, 1969, p. 8. 20 ronimini7 pobūdį (tai iš esmės atspindi ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“, Vilnius, 1954; toliau DLKŽ), lieka neaiškūs tų dialektizmų skyrimo kriterijai. Aklai pasikliaudami DLKŽ ir žiūrėdami vien tik žodžių, kurių forma ir tarmėje, ir tame žodyne sutampa, bet reikšmė tarmėje yra skirtinga, turėtume pateikti grynuosius semantinius dialektizmus su mišriaisiais (reikšmės ir formos) dialektizmais, o palikti daug aiškiausių reikšmės dialektizmų vien tik dėl to, jog jie ta reikšme yra įtraukti į minėtą žodyną arba jame nepaminėti. Semantinius dialektizmus geriausia skirti, remiantis jų funkcijomis, t. y. žiūrint, kiek plačiai ir įvairiai tam tikri žodžiai vartojami aprašomojoje tarmėje ir kiek plačiai jie tomis reikšmėmis žinomi kitose tarmėse. Deja, visų straipsnyje pateikiamų žodžių reikšmių paplitimo nebuvo galima patikrinti dėl informacijos stokos. Be to, tam tikro subjektyvumo, atrenkant semantinius dialektizmus, galėjo pasitaikyti ir dėl surinktosios medžiagos8 fragmentiškumo. Kaip ir kiekvienas žodis, taip ir vadinamieji semantiniai dialektizmai vieni turi tik vieną reikšmę, kiti daugiau kaip vieną. Pagal reikšmių (semantinių variantų) kiekį semantinius dialektizmus galima skirti į vienareikšmius ir daugiareikšmius. Vienareikšmiais vadintini tokie dialektizmai, kurie tarmėje teturi vieną, nuo lk. skirtingą reikšmę, daugiareikšmiais — kurie, be specifinių, siauriau žinomų reikšmių, turi išlaikę kitų, plačiau (dažniausiai ir lk.) žinomų, reikšmių. Be to, mūsų pateikiamus semantinius dialektizmus galima skirti į dvi dalis grynai pagal formą, t. y. į plačiau ir į siauriau žinomus žodžius, nors daugumas jų ir yra DLKŽ. I.1. Pirmiausia pateiktini plačiausiai lk. žinomi žodžiai, kurie tarmėje turi vieną siauresnę ar platesnę, bet skirtingą ar skirtingos apimties negu lk. reikšmę. Tiesa, dėl lk. įtakos, ypač jaunesnieji, kartais specifinės reikšmės dialektizmus (pvz., dobilas, gylys, pašaras) pavartoja ir kitomis reikšmėmis, tačiau iš tradicijos jie laikytini vienareikšmiais žodžiais: bradinys „tribradis“: Bradzinis trisų žuvauc: vienas aina iš ažvačos, du pirmagali. būklė „gyvenimas, buvimas“: Prie mā būklės jū nebūvo. Reika pradėcie naują būklę. dăngstis „stogas“: Plėš(k) ir dunksci. (Ginklą) unkišė dunkscin. dobiliùkas „nekultūrinis, pievos dobilas“: Dobiliūkai balci, maži žiedėlei pievo, o kanušina, kū sėja, dzideli žiedai. gylỹs „sparva“: Gi'lei dzideli par kārves pūola. jāvas „bėralas, nevėtyti, su pelais grūdai“: Dūonu kėpė su javū. Jāvas prag mēki nāitei. Javai, kap cik iškuli su mēkinom, o išarfūjei, tai jau grūdai. Plg. javinis, -ė: Javini dūonu kėpė. klegėti „kalbėti“: Mā momūle plonai klėga, ē tū storai. Kū jau jūm klegėc, kap rakščis regėc. Tai vis mā momā klegė. Apklegėjai mani. Neturū ungi kū žodėlo ašklegėcie, neturū ungi kū ažamāni cie. Paklegį, sumelū kū. O praklegėjo obelīs. Susklegėc buvai atvažāvus. krutėti „dirbti“: Krūta isijūos kap veršis jūodas. Ir ānas jai žemī krutėjo. Dzirvónas neškruta. Darbū ir, nēr kām krutēc. Atkrutėu sāvo. Kiek tu ti' aškru̇tėsi 7 Plačiau apie heteronimus arba sinonimus, turinčius skirtingą vartojimo plotą, žr. J. Gossens, Strukturelle Sprachgeographie, Heidelberg, 1967, p. 86. 8 Ačiū J. Lipskienei, K. Eigminui, A. Jonaitytei, G. Aleksaitei ir tautosakininkams K. Grigui, N. Vėliui, L. Saukai, leidusiems pasinaudoti jų užrašyta tarmės medžiaga. 21 Metūs pakrutė(jo) ir atvažiavo. Kap kas prikruta daug. Ot, priskrutėu, rankās kojas atkrutėu. lapai „ropių lapų sriuba“: Rōpų lapūs, ropienius džovinom ir virėm. Lapūs vėrdam. lapatúoti „bet ką, niekus kalbėti“: Ānas tŏkis, vis lapatuoja. lazdà „lazdynas“: O vištītė negāli unskrisć lazdōn. O kāngi mān lazdos kēlnes padraš-kė. medžiagà „vedega“: Tūj medzagu iškapōdo nēkocas. mėšlas, dž. mėšlai „šiukšlės“: Reikė išluoč pīrku ir išnešė mėšlas. Prišluoja mėšlu. Mėšli·nañ nėšam ir pilam mėšlus. Mėšluosa sedėu su tōku apskrindūsu bōbu. mintis „atmintis“: Ažu māno mintiēs ca užvažāvo Jakovānis. pašaras, pašarai „avižiniai, miežiniai šiaudai ir žirnių virkščios“: Ti pašarai sudėta. Da kiek avižīno pašaro turim, užtektu. lig Jūrgūo. péntis „kulnas“: Pincis sópa. Ir privarė itam bernāčiuo pintālesu gvozdēlu (medinių vinūčių). rakštis „karštas“: Rakščis jau ragėč, ē vis pie bernōkus amānija. Aina prašīc, kab duōbi iškašt, kad rakščī padarīt. Padarė rakštēlb i un kapū ažkase sā bernōku. rāndas „rantas“: Kiek rundū un ragū, tiek ir mātū. skaláuti „skal(b)ti, trinti“: Skaláuna tai rūkkom gnāužo, trina, o kap pláudza — paūšo ir pākara un tvorū. Minkštas unduō, cā labai gerai atsiskaláudo. Plg. skaláutoja „skal(b)ėja“: Skaláutojos trina rubūs; skalsà „turtas“: Tas kūtas jiems skalsōs prinēzdė. Skalsu juosu skalsinikas nėša. smūklės „kilpos, pinklės“: Paršas pakārta ir smūklės padarita. Vilkas unklūvo smūklėsan ir kāro. stākles „audžiamų staklių šlaunys“: Stākles tai šōnai, o visos — stōvai. stūburas „dūminių pirkių krosnies ir lubų atrama“: Pirkos būvo su stūburais. Unaina (jaunoji) pīrkon, atsistōja, pro stūburū nepraidamā. sutrà „blogas žmogus, išgama“: Kō cā atajai, sūtra tū. šėkas „vik sva“: Šėkas tokōsa bā lōsa āuga. Aš jīm nešu pienēlo ir an ragēlu šėkēlo. trąšos „mėšlas“: Išvežau visàs trušas, aisū pakratīsu. Trušas išmėždāu. trūpinti „piaustyti, smulkinti gabaliukais“: Cibūlū pritrūpink gražei. Plg. trupūtīs „gabaliukas“: Un trupučū pjāusto bōlbas (skirtingai nuo gurinti „trupinti“, gurutīs „trupinys“). tvardytis, su-si-tvardyti „susidaryti, susiorganizuoti“: Tadū susitvardė Lietuvà. vedėjā „dvibradis“: Ir su tūj vedėjū gaudēm žūvi·. veizdėti, vēzdėti „ieškoti“: Ānas vēizdi mergōs. Brolālis jōs ir vērkė, ir vēzdējo, ir nerādo. Pavēzdzī gerai ir raši. veršis „jautis (ir romytas)“: Nu, tai āisim par verši·, kad tavi išgert. Sanāū veršeis ārem ir akēm. 2. Daugiareikšmiai žodžiai šalia tradicinių plačiai žinomų reikšmių tarmėje kartais turi dar specifinių, skirtingų nuo lk. reikšmių. Kartu su ta grupe pateikiami ir siauros (perkeltinės) reikšmės terminais virtę bendriniai žodžiai (ar jų mažybinės formos), savo pirminėmis reikšmėmis plačiai žinomi kitoms tarmėms ir lk. akėlė „krepšio pynimo pradžia“: Kāšo akēles ažpintos. autėlis „mazgotė“: Im(k) autēli: stāuo nušluosci·č. brīgzti, ap-, su-brīgzti „ap-, su-gižti, pradėti rūgti“: Abrizgis pienas. Plg. Abrizgelis pienas. Pienas jau subrizgis. 22 brinkti, pri-brinkti „pri-tvinkti“: Kárvė stóu, jós tešmuõ pribrinkis. burbuõlė „žiedo pumpuras“: Vėl lãnda burbuõlės, vėl žìdės. daũžti(s), at-, až-, nu(si)-daũžti, „at-, už-, nu-si-mušti“: Tõ rãgana adaužė ir kitù kojėlb čuráitei. Kočėlu per galvù — ir aždaužė tu vaikù. Kur pirštu nùzdaužei. Tadù mes Lietuvõn daũžėmės (veržėmės). až-dirti „už, pa-kelti“: Ānas acigulė un ližės ir aždirė kójas (aukštyn). dùgnas „dangtis“: Ar nežinai, kur pasdėjo dùgnas no púodo su dvièm u:sàlėm. dùšintis „išdykauti“: Nedėlom sùsrenka vaikai par Aluõšu ir dùšinasi. dvišakis „santaka“: Aluošà ir Ašmenà susėido dvišakin. gadinti, pa-gadinti „niekais pa-versti“: Pagadzino sémenis, pérnai paliko lauki. Ir vaikùs pagadzino, pãmušė. gaidėlis, gaidžiùkas „toks baltai žydintis pievų augalas“: Gaidėlėi baltai žìdzi. Gaidžukai kap pér-ži-dzi, loc šiškėlės randasi. gãmintis, iš-, pri-(si)gaminti „ruošti, pasiruošti, pa-gaminti“: Gaminės, bó,b, taisais, bó,b, kap giedó.c. Ti: prigaminta buvo dáikto visiem. Buvo pùdzimas prigaminta, rūgàm prigamindo. Prisigaminis buvo šáuc. Niėko nepãdedi, mán ir vaikų prižūrėcie ir válgį-c išgaminė. gãras „krosnies viršus, koptūras“: Vaikai sėdzi un pãčaus ir nėcaus ir žiūri per gãrų. garuoti, pagaruoti „pa-kaitinti“: Pirciñ pagaruoc našà ir kãra adãžu (drabužius). gráusti „žaisti“: Par namùs sùsrenka bernõkai ir graũdza mečiķan (su kamuoliu, sviediniu) lik tumsai. grãžinti, iš-grãžinti „iš-romyti, iš-kastruoti (tik paršus)“: Ānis paršus ti: grãžina. Išgrãžinom tėkli (kuili). grėblėlis, grėbliùkas „žolė panaši į sidabražolę, tik smulkesniais lapeliais“: Grėblėlei — žolė, anà loc rasiklódo. Grėbliùkai kru mučiù būva. griẽti, nu-griẽti „nusiūoti“: Visùs krimlius (nuograužas) no stãlo nugrėi ir nùneš šùnio. grýnas „plikas, nuogas“: Bóbos guli grinàs pilvais. Nusirãik, kad būtum grìnas. Laukai jau gri-ni. -guldýti, iš-guldýti „iš-romyti (tik ne paršus)“: Ir dar kumelókùs guldo. Ar išguldzitas ar neišguldzitas vis tója veršis. kęsti „mylėti, mėgti“: Kap jáunas buvaũ, manì mergos kiñtė. Jõ tas kacìnis būvo muzikóntas ir dziédas jì labai kiñtė. Kap jaunà buvaũ, labai kiñtaũ, ka čišta būtų. kiaũlė „toks grybas, baltikas, gruzdas“: Kãulės tókós baltos, ãnos žiemai gerai. kiėmas 1. „kaimas“: Mùs kiemi gal šimtàs pírkų būvo. Plg. kiėminis, -ė „kaimo“: Žmónės bėdùja kiėminei. 2. „viešnagė“: Kiemãn atais dzìevas par jį. Āinam jau iš kiėmo. kliudýti „liesti, trukdyti“: Ti būvo žãmė kludžita. Untãpus nereika kludzic. Neklùc tu mani. kùlnas 1. „gaidžio pentinai“ Gaĩdzo kulnai ir nãgės. 2. „(kelio) lankstas, alkūnė“: Ejom stãcei, o dar kùlnu apsùka, krùgu dúoda. kùlnėlis „krumplys, kauliukas“: Stori lašinėi — pùsprindzis ir kùlnėlis. Rùikos kulnėlis apsdaužau. Mán trina kójos kulnėlius. kumeláitė „toks grybas“: Kumeláitės rudeninės. 23 láidyti „melžti“: Unksci aina láudzi·ė kárvu. lákštas „bet koks lapas“: Nõtrės su buinais lákštais, labai džilgasi. Gi·slõčei un takų plačių lakštų. laukas „plikas, laukas“: Da visai jaunas, e jau laukas. Laukas be plaukų. Plg. laukymas plikumas, laukumas“: Jám per visu kãkų laukìmas. Kárvė lauką, per visu gálvu laukìmas. linėlis, linagalvis „smulkus geltonai žydintis augalas“: Linželei gerai kru·cinė kap sopa. Linagalvei geltonai židzi. lūpti „jėga plėšti, rauti“: Linus lūpam. Kieta žemė, nemõžna išlūpe. manyti pri-, nusi-manyti 1. „suprasti, mokėti, sugebėti, išgalvoti“: Šlėkta lenkiškai mãnė. Kap anà primãno mažà mergõke. Paklegėč tas primãno. (Valgymų) nusmãnom ligi válėi. 2. „pavargti“: Jau tep nusmaniai krutec, tai Jėzus Marija kap dagėdė. mėdžias „miškas“: Ė kur anas mvažau medžiu. Tėvas juos išvedė mėdžan. Atáugo jau jaunas medelis. milinis, -ė „vilnonis, -ė“: Da buvo milinių šūlų. Vilna un avėlės, o suverpta — šūlai milinei. minkštas, -a „smulkus, -i (apie miltus)“: Ča minkšči miltai. Vienanai maiši minkštai sumalta, ė kitai — rupe. pėdžia „šulas, pėdžia“: Pėdžosu unmusta kru·kai. pėnas „pašaras“: Kuoman pėnu dėda. Kas neturėjo pėno, tai sniegu· nuvaro ir ginė puš’nan. Ti nei pėnu gausi. penėti, iš-, pa-penėti „iš-, pa-maitinti, -šerti“: Anà paršus pėni. Ir kuom išpenėč kárvi. Duo paršiuo papenėč. pirkaitė „kamara“: Šaltà buvo žiemà, ale būlbos pirkaitė(je) nepašalo. Būlbas pirkaitėn supildė. plónas, -a „šviežias, -ia (apie grietinę)“: Plonõs smetõnos unru·ginam. rankinis, rankinaitis „nosinė, nosinaitė“: Kur runkini· padėjai? Sviedė rankinaitį, raslėjo azeraitis. riebuma „riebalai“: Kap riebumos gerai undėdi, tai visa gardù. rūbelaitis, rūbelėlis „skarelė“: Ir nedėlom su kasdieniniu rūbelaičiu apsirišus vaikščioja. Visos mergelės su rūbelėleis, tik Maritė be rūbelėlo. rūbelis „skara (ant pečių apsigaubti nuo lietaus, šalčio)“: Ragėu, nuvė ti· koka su rūbelu per kiemu. rumbė „randas, siūlė“: Rumbė lieka kap sugija. Rumbė susiūta marškinė. samanėlė „tokia dirvos žolė“: Tū samanėlb· labai jėda kárvės. sėgti, apsi-, nusi-sėgti, -segdyti „apsi-, nusi-vilkti“: Išėjo juodai apsisągįs. Ānas nusisągįs sviedė šinėlų. Nusságdai suknėlėb·, bo tāu dzidele. skarinis „prasta staltiesė, iš audeklo galo“: Skarini ažklō, papilė iš puodo bulbu. Un skarinio jau kru·va blinu, ir kadū spė iškėpc. skaudūs, -i „žvarbūs, smarkūs, karštas“: Skaudūs lietūtis pala(i)scinėja. Riša virvi (po pilvu), kad arkliš tokis skaudūs. skeltinis „pliauska“: Kap paskaldo malkų, skelcinis musūk vadzinasi. Prasvài-dai skelciniūs šonan no kėlo. spirginys „spirginti arba žali lašiniai“: Prapūole spirginis. Aš labai lūbij(u) (makaronus) su žálu spirginiu. Susietkà atnešė du blinu ir du spirginiu ir pakìšė. 24 ap-si-, až-, pa-spirti „pa-si-, už-remti“: Su kačergu (lazda) apsispirė gerai. Aspirk duris. Siena paspirtà. šatrà „kartis vežimui veržti arba pirkioje rūbams užmesti“: Viřvėm šatru tū primigo, kad nerazbiret šienas. Šatrà rūbam pakarė. šauktis „vadintis“: Anà tep šaukasi tó žolė. taršýti, pa-taršýti „pakratyti“: Už kòjos pataršė ir pagrūvo. tvótis „triūstis“: Visu naktèlb' tvójames. usnėlė „toks mėlynai žydintis augalas“: Usnėlės mėlinai žydi kap gaidėlei. užti, až-, pa-, su-užti, -uždyti „pa-, su-, už-griežti, -groti“: Kap ūža, tep turi šókę. Anas kap ažu-žė, tai verkė. Kad tep paužt, tai anà pašókt. Būva gražei suuždo. vaikščioti „rūgti, fermentuotis“: Alùs vaikščoja kap ažveda. nu-si-výti „nusipinti“: Nusivík šàu vainikėlį, nusivík šàu žalùji. verštis „keistis“: Čà jau daug vertėsi kunigū. vištáitė „toks grybas, guotė“: Mes tuos gri-būs vištáitėm vadzinam. vókas „pintas kubilas grūdams“: Pinėm vókus dzidelus, lindo cielà bačka grudū. žagarinė „pintinė tvora“: Žmogus pina žagarini iš šaudū, nemanè gi tó žagarinė. žilas, -a „pilkas, -a“: Varnos gi žilos. Aš turėu tókàs žilàs kėlines. žlùgtas 1. „kubilas su kojelėmis“: Žlùgtas su trijóm kojom. 2. „kas šlapias, permirkęs“: Pérmirkis visas kap žlùgtas. žuvinis „žvejas“: Tadù aina žuvàuc žuvinei. II. Siauresnėje teritorijoje vartojami žodžiai. Tai iš esmės raiškos arba formos dialektizmai. Tačiau iš jų čia minėtini tik tie, kurie tarmėje vartojami kitokia reikšme negu lk. Dėl to juos galima vadinti mišriaisiais semantiniais dialektizmais. Savo ruožtu juos galima skirstyti į žodyninius, morfologinius, darybinius, fonetinius morfonologinius ir akcentuacinius. 1. Žodyniniai semantiniai dialektizmai. Visi čia pateikiami žodžiai yra duodami ir DLKŽ. O tie, kurie į jį nepateko, kaip neturintys lyginimo pamato, nepriklausomai nuo jų reikšmės nukeltini į grynai žodyninių dialektizmų skyrių, greta žodžių, neturinčių atskiros tarminės reikšmės, k. a.: tiesė, tiesýs „dešinė, dešinys“, sriegas „žyvanas“, stõvai „staklės“ ir kt. Mišriųjų semantinių dialektizmų nedaug. ašas „svirties kartis, virpsts su kabliu“: Ūsas prikàrtas prie svìrčei. birulėlis, birulùkas „nuobira“: Saldì, garà arielkėle, kòts iš birulėlo. Šakos pakapotòs, tai daug birulùkų mažù liko. budė „kempinė“: Budė, ku skile ùgni-. Priskina tos budės, pridžovina ir ažiba ùgni-. dideliai „smarkiai, garsiai“: Neláis(k) didelėi (radijo), pamažin(k). grebóti „graibyti, liesti“: Aina prig sienom vis tep grebódama. at-si-ýkti „atsiminti, ats igosti“: Niekap negalù acikč, kur aš jį ragėu. Niekàip neacikai to daikto. kirbėti, pa-, su-kirbėti „pa-, su-judėti“: Kap dàu galvòn, tai nè nepakirbėjo. Kap cik sukirbės kartù itó gėlė, niėko nedarik. laitas „krosnies padas“: Laitas iżdegė. Reika laitas najas sudėdzic. lobūtis „momuo, momenėlis“: Vaiko lobūtis da neužaugis. lūstas „maistas, pasiimamas einant ilgesniam laikui iš namų“: Paskinkė kumėlbi, pridėjo lūsto tai mergòkei ir išvežė mėdžan. Bób, bób, duok màn lūsto daugàu, aš ėmau augti ir daugàu vàlgìc. 25 rūdė „dumblas“: Jéi dzornà (velėna) pratrūksta, tai žmogus šulanda tik pilvo rudėje). sąvara „stakliu skersinis“: Stòvu: súvaros. Un súvaros acisèda ir áudža. 2. Kiti mišrieji formos dialektizmai. Tai įvairūs variantai ar vediniai, kurie nuo atitinkamų lk. žodžių skiriasi ne tik kitokia išvaizda (forma), t. y. daryba, skirtinga fonetine šaknies sudėtimi ar kirčiavimu, bet ir reikšme ar jos apimtimi. Dėl mažo skaičiaus smulkiau jie nebeskirstomi. pra-si-baidyti „išsiblaivyti, pažvalėti“: Miegùostas, dà neprazbaidis. nu-būti „atsikratyti“: Raika tū vilku kap nór nubūcie. až-dėti, -dėdyti „pradėti, užperėti“: Bitės aždėdo móiku. náuju. ap-si-eiti „apsiruošti, susitvarkyti“: Va, kól apseini, kaũlėm paduodi ir vãkaras. gériba „derlius, javai“: Gériba dzidelė auga išgūlus. Gériba prasta, lietais nér. Pàdeda kri-želų (Šiaudų pasėję javus), kad dievas saugot, nenumūšt geribėles ladai. pėr-, pri-kálti „per, pririšti“: Jaũ as pérkalau kárvi. Pérkalsu kumelaiti. Arkli prikalau ir atsigulau. an-kliūti „įstrigti, patekti“: Vilkas Ašmenõ(je) (upėje) unklùvi. su-lėisti, -leidýti „paaštrinti“: Galìstùvas delgei sulaisc. Šmìrgeli nusipirkau delgei sulaisdzìc. pra-mėsti „paskaninti, užkulti, užtrinti“: Sàvo kirvi- unmėsk, tai bus pràmesta. pa-nérti „paskęsti“: Nuvė maudzeis ir panėrė. Nemokė plaukić ir panėrė, nustàpijo. mu-niáukti „nuleisti“: sėdzi galvu nuniaukis. plūksna „svogūno laiškas“: Aik atnešk plūksnų žalų, cibùlų plūksnų. ragluolė „tokia maža žuvis“: Raguolė, tóka mažitė nereikalinga žuvitė. sántis „tinklas žuvims gaudyti, samtis“: Suncis vienám žuvávc (virtuvėje pavõras). saulólaidis „saulegrąža, saulėžolė“: Sėdzi un gonkėlu ir lùščija saulólaidzi. Pasodzinom vaikam saulólaidziu. skìrpstis „gegnė“: Skirpsčius un ilgino dėdam. Lótos (grebėstai) aina per žėdmū skìrpsci. spurgà „pumpuras, viršūnė“: Ánas un pačós spurgõs sėdzi. už-stóti „užimti, užkimšti“: Gérklob usto, sópa gérklob. at-si-stóti „atsitraukti, palikti“: Atsistà tu no mani. svìrstis „svirties kartis“: Ūsas prikártas prig svìrscei. tašla „raugienė, saldė“: Tãšlos su bùlbom pazdãrom. tiktis, už-tikti, už-si-tikti 1. „atsitikti“: Ragi kap cikòsi. 2. „susimušti, pataikyti“: Užsìko labai skaũdzei, skaũdzei susmušė. Kóju usìcikau, kad jau negalių kap sópa. an-si-trìnti „susitepti, pajuosti“: I(š)skalàuna i vė unsitrina (rūbai). vadžioti „rentauti, su nata sakyti, dainuoti“: Vadzóć ar pasakíć itù: giésmėbli. iš-vélti „išsprog­dinti, išplėsti (akis)“: Kur aini išvėlus akis? Vilkas sėdòs un kėlmo, akis išvėlė, duncis išlėpė. vėpūtinė „pūga“: Ažpūstė vėpūcinė visus kelùs. Oj, kokà būvo tadù vėpūcinė. žeibyti „mirgėti“: Skaudė(jo) – tep migo gálvu, tep žeibė akìsa. III. Kalbant apie reikšmės dialektizmus, negalima nepaminėti semantinių skolinių arba kalkių. Glaudūs kontaktai su slavų kalbomis ir senoka tarmės izoliacija, be abejo, atsispindi ir Gervėčių tarmės sistemoje, ypač leksikoje. Dėl to tarmėje 26 galima rasti nemaža žodžių, nei reikšme, nei daryba nebūdingų kitoms lietuvių kalbos tarmėms. Daugelis jų savo reikšme, neretai ir daryba, yra analogiški su atitinkamais slavų, ypač baltarusių, kalbos žodžiais. Tačiau nustatyti, kur kalkės, o kur savarankiškai atsiradę žodžiai dėl baltų ir slavų kalbinių sistemų giminingumo ir darybinių bazių bei jų polinkių panašumo — nelengva. Pvz., lietuvių (baltų) ir baltarusių (slavų) kalbose yra nemaža senų bendrų sąvokų, kurių turinį sudaro tie patys semantiniai požymiai, plg. gaidys (lat. gailis): brus. певень, пятух, пявун⁹, plg. giedóti (dziedāt): rus. петь, brus. пець; rankena, rankėlė, ranktūris: rus. рукоятка, рукоять, ручка; užkala „rogių dalis“: brus. rus. набойка ir t. t. Jų atrankos kriterijumi irgi reikėtų laikyti vartojimo dažnumą ir geografiją, darybinių modelių tam tikromis reikšmėmis būdingumą vienai ar kitai kalbai. Dėl to ir ne vienam mūsų aukščiau pateiktų mišriųjų semantinių dialektizmų grupės žodžių viena kuria nors formos ar turinio dalimi rastume daugiau sąsajų su atitinkamais slavų (baltarusių) kalbų žodžiais, pvz.: nubūti, aždėti, gėryba ir kt. Taigi, tarp tarminių semantinių dialektizmų ir kalkių aiškesnes ribas be gilesnių ir platesnių studijų sunku nubréžti. Toliau pateikiame plùoštą aiškesnių reikšmės ir formos paralelių tarp Gervėčių tarmėje ir slavų (ypač baltarusių) kalbose esančių žodžių: balà „purvas“ (болота „т. р.“): Balù šaltu dėjo (prie skaudamos kūno vietos). pri-būti,-būdýti „pa-didėti, pri-sidėti, pa-pilnėti“ (:прибыль „padaugėti“): Per gaidžo žūnksni: dienà pribūvo. Kiek sàmà jau tàs (šeimininkas), arúodas tas pri-būdo. iš(si)-, prisi-, susi-duoti, -duodýti „pasivaidenti, at-, pasi-rodyti“ (plg. выдаць, выдавацца, здавацца „rodytis, vaidensis“): Jái išdavė, isidúodė, kad vištos. Būvo plòpimų, kū prìzidúoda. Ir pradėjo prìzduodzìc. Un tū kapù prìzdúodo. Ar akìsa suzdúoda, ar tep. Sanaũ itósa balósa suzdúodė. at-si-eíti „atsigauti, atsitokėti“ (plg. rus. отойтись, brus. адысціся „т. р.“): Atseis ir būs sveikà. pér-imti, -imdyti 1. „užpulti, sučiupti“: (plg. rus. перенять, brus. пераняць „т. р.“): Banditai périmdo mūs — „Kur áinat?“ 2. „sutikti“: Gegùtė juõs pérėmė. Ir anà (kalė) išlèk périmdzìc. lìsti, až-, nu- lìsti „tilpti; už-, nu-lipti, -kopti“ (rus. лезть, brus. лезць „т. р.“): Bàčkon aštúonos asminkos lìndo. Aná ažlìndo un pėčiaus. Nulìndo tas Ivonė-lis no lìžės. pri-si-mèsti „apsimesti“ (plg. прыкідацца „т. р.“): Prisimėtė kvarù (nesveiku). an-, pri- mùšti, -mušdyti „į-, prikaltì“ (plg. набіць, прыбіць „т. р.“). Ti ùnmùs-ta kuolai. Prig tám velanė́uo primūša tuˈ ratėli. Primùždė šlaustukùs akėčósa. pìltis, apsì-, pìlti „nu-slinkti“ (plg. сыпацца „т. р.“): Jéigu perdaug privérpa, tai pilasi, apsipila šūlai. riñktis, an-, apsì-, ažsi-, nusì-, parsi-, užsi-rinkti „rengti(-s), ruošti(-s), ap(-si)-, nu-si-rengti, pasipuošti, pasiimti, persikelti“ (plg. brus. перабрацца, прыбрацца, сабрацца „т. р.“). Nu, tai renkiės ir važùo par tėtù. Unrenka, rakščiñ pàdeda. Ji ir apriñko, apáudė. Cìgónkom apsiriñkiˈ vaikščoja. Tadù aš jù asirinkau par saũ. Priepìrė nusirinkdom. Kazakstanì būvi paskuì pérsirinko čà. ⁹ Дыялекталагічны атлас беларускай мовы, Мінск, 1963, карта № 294. 27 rištis „...megztis, užsimegzti (apie vaisius, uogas, daržoves)“ (plg. вязацца „t. p.“): Gal rištis geriau avūkai, kad lietūs (palytų). sėdėti „tupėti, perėti“ (plg. сядзець „t. p.“): Čā višťa sēdzi. ap-sodinti „įverti, įkalti, įtvirtinti“ (plg. аб-, на- садзіць, абсаджваць „t. p.“): Apsodik lopetu: Apsodinc reika kirvakoci. pri-si-statýti, -statinėti „detis, apsimesti“ (plg. rus. представляться, brus. прыстаўляцца „t. p.“): Ānas neserga, cik tep prisstato. Negirtas ānas, cik prisstacineja, ka girtas. pra-tekėti „prakiurti“ (plg. працякаць „t. p.“): Pūodas jau pratekē (jo). tráukti 1. „puliuoti“ (plg. рваць, нарываць „t. p.“): Āžraudonāvo pirštas, gāli trāukčē. 2. „vemti“: Išgeris kad pradēs ānas trāukčē. 3. „sprogdinti“: Traiška akmenis su dinanidu (dinamitu). ap-trūkti „apiplyšti, apspurti, apskarti“ (plg. абарвацца, абарваны „apiplyšęs, apskaręs“): Neprisriñkis, aptrūkis žmogus. vėstis, až-vėsti 1. „sektis“: Jām nešveda niekas. 2. „užraugti, užduoti“ (plg. завесці „t. p.“): Kap ažveda ālu, tai jau ir vaikščioja. Āžvešč samagōnu reika. Iš daugelio čia pateiktų sugretinimų nesunku pastebėti, kad skolintajai reikšmei iš tarmės morfemų pagal slavų darybos modelį konstruojamas dažniausiai visai naujas darinys (plg. prisidžioti, atsieiti, prisimėsti), nors ne vienas jų savo forma atsitiktinai yra sutapęs su lk. žodžiais (plg. apsodinti, prisistatyti, pratekėti), turinčiais visai kitą reikšmę. Kad žodžio turinys — šiuo atveju skolinta reikšmė — yra neatskiriamai susijęs su pirmine forma, gerai rodo sutampančios reikšmės veiksmažodžių formos adaptavimas, plg.: pa-si-pūlti „patekti, pataikyti“ (plg. пападацца, папасціся „t. p.“): Paspuōle po põjezdu. Trīs būvo — paspuōle jāi (perkūnas). pra-lēisti „lydėti“ (plg. праводзіць „t. p.“): Pralāit net Varnōnisan vīrus. Kokan kiemi cigonkāites pralāisdem. Tų formų yra kalkiuojama tik šaknis. Taigi, priešdėtinius veiksmažodžius galime laikyti tik dalinėmis arba mišriosiomis kalkėmis, skirtingai nuo grynųjų kalkių (vienaformių arba paprastųjų veiksmažodžių, plg. rištis, trāukti). Pakitusios reikšmės žodžių sąrašas būtų nepilnas, nepaminėjus Gervėčių tar-mėje kitokia reikšme, negu kitose lietuvių kalbos tarmėse vartojamų skolinių, pvz.: diktūiti „aiškinti, tvirtinti“: Senēlei tep diktūjo. Diktūjo ti āni susedi, net run-kom mokōdami. Razdiktūi tu mān, žmōgau, ungi kur āi. kačerġāl|| kačerġāitē „lazda“: Su kačerġu apsispirč gerai. Kur mā kačerġāitē? Su kačerġēbī kulžuoja. kadōkas „medpadis“: Kadōkai iš mā̃džo kōjas pagadzino. prōvyti „pasakoti, pasaką sekti“: Ir dar kadū vaikām prōvijam pasakas. Kap pa-prōvija, tai ir laukān bijom išeit. Kad mōki, paprōvij. Aš daugāusa jau priprōvijau. stōrasta „kerdžius“: Stōrasta gāne ir trūbijo. Jaū trūbija stōrasta. Žinoma, šiame straipsnyje pateikta tik maža dalis žodžių, vartojamų įvairiomis specifinėmis reikšmėmis. Be to, jų pilnos registracijos ir nesiekta (tiek Gervėčių tarmės leksika, tiek apskritai visa tarmė verta atskirų plačių monografijų). Čia daugiausia dėmesio skirta semantinių dialektizmų (plačiąja prasme) atrankai. Jų skirs- 28 tymu ir grupavimu siekta parodyti Gervėčių leksikos turtingumą, įvairumą ir svarbą lietuvių dialektologijai bei kalbotyrai. Skolinių ir kalkių gausumas iš tiesų patvirtina teiginį, kad leksika kinta sparčiau, negu kiti kalbinės sistemos klodai (fonetika, morfologija). Žinoma, negalima neigti ir to, kad leksikos naujovės greičiausiai krinta į akis. Tačiau greta semantinių leksikos naujovių tarmėje nemažiau yra ir labai archaiškų dialektizmų, kurių ne vieną tiktų vadinti tiesiog archazmais, pvz.: kiemas, lazda, medžias, rakštis ir kt. Apskritai daugumas Gervėčių tarmės semantinių dialektizmų yra būdingi didesniam lietuvių kalbos plotui, daugiausia rytinių ir pietrytinių lietuvių tarmių kampui. Gry­nai Gervėčių apylinkėje vartojamų pakitusios reikšmės žodžių užrašyta tik vienas kitas, pvz.: bradinys, dušintis, javas, ląpai, lobūtis, ižti. Vadinasi, daugumo minėtų dialektizmų reikšmė yra susiformavusi dar tada, kai Gervėčių apylinkė betarpiškai susisiekė su pagrindiniu lietuvių kalbos plotu. Net ir daugelį atitinkamų kalkių galima rasti gretimose pakraštinėse lietuvių kalbos tarmėse, tačiau jos šiose tarmėse gali būti atsiradę ir savarankiškai dėl panašių sąlygų bei kontaktų su slavų kalbomis. Apskritai, atitinkamai atrinkta ir apdorota tarmių leksinė medžiaga istorinei lyginamajai kalbotyrai gali būti nemažiau svarbi, negu tarmių fonetiniai ir morfologiniai duomenys. ИЗ СЕМАНТИЧЕСКИХ ДИАЛЕКТИЗМОВ ГЕРВЯТСКОГО (лит. Gervėčiai) ЛИТОВСКОГО ГОВОРА А. ВИДУГИРИС Резюме В статье большое внимание уделяется отбору и группировке семантических диалектизмов Гервятского говора (на территории БССР Гродненской обл. Островецкого р-на) как по содержанию (значению), так и по форме. Констатируется, что подавляющее большинство семантических диалектизмов (напр.: bidė „губка“, būklė „жизнь“, dångstis „крыша“, gāras „верхняя часть печи“, gylỹs „слепень“, klegėti „говорить“, krutėti „работать“, laidýti „доить“, lãkštas „лист“, laukas „лысый“, mėslas „мусор“, trąšos „навоз“, veizdėti „искать“) характерны почти для всей восточной или юго-восточной территории литовского языка. Некоторые из них (напр. kiemas „деревня“, lazdà „орешник“, mėdžias „лес“, rakštis „гроб“) являются просто архаизмами. Это объясняется тем, что окрестности Гервят (по архивным данным) до середины XIX в. имели непосредственную связь с основной территорией литовского языка. И только лишь небольшое количество семантических диалектизмов по своему значению не выходит за пределы Гервятского говора (напр. bradinỹs „рыболовная сетка для 3“, dùšintis „шалить“, jãvas „неочищенное зерно“, lãpai „суп из реповых листьев“, lōbutis „родничок“, īžti „играть“ и др. Из-за контактов с славянскими языками (особенно с белорусским языком) в говоре появились немало калек, напр.: balà „грязь“, atsieiti „очнуться, ожить, поправиться“, périmti „напасть; встретить“, lįsti „лезть (на дерево)“, rištis „завязываться“ и др. 29