Несколько замечаний о балтийских глаголах на «-sta» в связи с происхождением этого форманта (индоевропейская перспектива)

БАЛТУ КАЛБУ ВЕИКСМАЖОДЖИО ТЫРИНЕЙИМАИ ЛИЕТУВОС ТСР МОКСЛУ АКАДЕМИЯ V. N. TOPOROVAS KELETAS PASTABŲ APIE BALTIŠKUS VEIKSMAŽODŽIUS SU -sta, ATSIŽVELGIANT Į ŠIO FORMANTO KILMĘ (INDOEUROPIETIŠKA PERSPEKTYVA) Pastaraisiais metais daugelio tyrėjų dėmesys buvo nukreiptas į baltų prezenso kamienus su elementu -st(a). Šie dariniai buvo analizuojami tiek sinchroniniu1, tiek istoriniu2 požiūriu, todėl sukaupta gausi medžiaga, leidusi padaryti reikšmingų apibendrinimų apie šio prezenso kamienų tipo pobūdį. Dabar dera vėl grįžti prie paties formanto -st(a) kilmės klausimo, juolab kad šiuo klausimu ne tik nėra vieningos nuomonės, bet ir esama įvairių tarpusavyje konkuruojančių, dažnai visiškai priešingų požiūrių. Tikriausiai patikimiausio sprendimo nustatymą sunkina tai, kad remiantis baltų duomenimis sunku ar net visai neįmanoma vidujai rekonstruoti tą veiksmažodžių sistemos sritį, kurioje susiformavo formantas -st(a). O kai pagalbos ieškoma indoeuropiečių kalbų būklėje, neretai aptinkamas vaizdas, kuris, kad ir kaip paradoksalu, chronologiškai yra vėlesnis už baltų kalbų būklę. Iš čia kyla daugybė nesusipratimų, santykinės chronologinės perspektyvos iškraipymų ir akivaizdus noras įrodyti ne tik antrinę, bet apskritai vėlyvą (neseną) šio prezenso kamienų tipo kilmę. Šiuo požiūriu tikslinga išskir- 1 J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, II, Nauka o budowie wyrazów, Warszawa, 1965, p. 320–326; A. Senn, Handbuch der litauischen Sprache, Heidelberg, 1966, p. 266–268; Lietuvių kalbos gramatika, II, Morfologija, Vilnius, 1971, p. 226–228; Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika, I, Fonētika un morfoloģija, Rīga, 1959, p. 673–675 ir kt. 2 См. J. Kazlauskas, Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Vilnius, 1968, стр. 316—336; J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, Rīga, 1951, стр. 751—763, — в том, что касается отдельных балтийских языков, и также: Chr. S. Stang, Das slavische und baltische Verbum, Oslo, 1942, стр. 131—138; его же, Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen, Oslo—Bergen—Tromsö, 1966, стр. 338—349; J. Endzelīns, Baltu valodu skaņas un formas, Rīga, 1948, стр. 190—192; E. Fraenkel, Die baltischen Sprachen, Ihre Beziehungen zueinander und zu den indogermanischen Schwesteridiomen als Einführung in die baltische Sprachwissenschaft, Heidelberg, 1950, стр. 90 и след., — в том, что касается сравнительно-исторического анализа этих образований. Ср. также обращение к глаголам на -st(a) в работах по индоевропеистике — прежде всего: J. Kuryłowicz, The Inflectional Categories of the Indo-European, Heidelberg, 1964, стр. 50—51; В. В. Иванов, Общеиндоевропейская, праславянская и анатолийская языковые системы (сравнительно-типологические очерки), М., 1965, стр. 154 и след. 151 ti seną K. F. Johanssono požiūrį, kuris baltų formantą -sta laikė senojo sigmatinio aoristo medialinės rūšies trečiojo asmens galūnės -s-tо3 atspindžiu, ir visus kitus požiūrius, kurių esmė – teiginys, kad šis tipas yra antrinės ir vėlyvos kilmės 4 (*-st- < *-sk- arba *-st < *-t-t- ir pan.). Prieš pereinant prie galimų baltų -st(a) prezenso kamienų šaltinių klausimo, tikslinga atsakyti į du klausimus: ką turima omenyje kalbant apie antrinę ir vėlyvą šio tipo kilmę ir kokią vietą šis kamienų tipas užima baltų veiksmažodžių žodžių darybos ir kaitybos sistemoje. Apie formanto -st(a) antrinumą baltų kalbose galima kalbėti tik ta prasme, kad jis, matyt, sudarytas iš elementų, galinčių išlaikyti vienokią ar kitokią gramatinę ar žodžių darybos reikšmę ir pasirodyti atskirai, t. y. nesusijungusiais pavidalais. Plg. veiksmažodžius su -soti, tokius kaip murksōti, vēpsōti, snopsōti ir pan., kur -s- savo vardine kilme (plg. murksà ir mùrksa, vēpsà, snòpsa ir pan.) ir intranzityvumu (būsenos žymėjimu) siejasi su -s- žodžiuose ilgsta arba sénsta (plg. pradinius vardinius tipus ìlgas ir sēnas ir atitinkamų veiksmažodžių intranzityvinę reikšmę), viena vertus, ir veiksmažodinius darinius su elementu -t- (plg. predikatyvinius tipus, pavyzdžiui, kárvē pašērta arba pēdos pālikta, arba veiksmažodžius su momentinio vienkartinio veiksmo reikšme, turinčius -telēti: žvilgtelēti5, čiūptelēti, báubtelēti ir pan.). Šaknies ir telēti bei šaknies ir stelēti poros (t. y. -t-: -st-) egzistavimas, kai daugeliu atvejų šie formantai vartojami su ta pačia šaknimi (plg. dùrtelēti ir dùrstelēti ir pan.), taip pat gali būti laikomas argumentu, pagrindžiančiu sudėtinių elementų išskyrimą -st- darinyje. Galiausiai, kalbant apie tipo su -st(a) antrinumą ir vėlyvą kilmę, dažnai turima omenyje šio tipo plėtra tarp veiksmažodžių, kurie anksčiau tą pačią reikšmę reiškė kitomis priemonėmis6. Toks antrinumo aiškinimas nėra produktyvus, nes jame atsižvelgiama tik į šią faktų visumą, o ne į visus galimus nagrinėjamo formanto vartojimo atvejus. Kitaip tariant, taip samprotaujant paneigiamas tik pats buvimo faktas- 3 См. К. F. Johansson, Eine analoge Neubildung der Verbalflexion im Altindischen und Baltisch-Slavischen, — KZ, Bd. 32, 1893, стр. 476; ср. также H. Hirt, Indogermanische Grammatik, Bd. IV, Heidelberg, 1928, стр. 236. 4 Šių požiūrių apžvalgą žr. Chr. S. Stang, Das slavische und baltische Verbum, p. 134 ir toliau; J. Kazlauskas, Op. cit., p. 330 ir toliau. 5 Plg. žvilgtelēti Daukšos „Postilėje“ (335, 44) ir panašius darinius tarmėse. 6 Plg. J. Kazlauskas, Op. cit., p. 324—325: „Tai, kad formantas -sta- šiuose veiksmažodžiuose yra vėlesnis, rodo ne tik dvejopa jų esamojo laiko formų daryba (infiksas ir -sta-), bet ir tai, kad neretai tie veiksmažodžiai vienose tarmėse turi formantą -sta, o kitose yra tik infiksiniai, plg. glęžta ir glęžta; gęsta ir gęnsa, gęsa;... glūžta ir glūna ir kt. Nėra abejonių, kad infiksinės lietuvių kalbos formos yra senesnės; apie formantus -sta čia kalbama vėliau, ypač nagrinėjant šiuos atvejus. Taip pat Chr. S. Stang, Vergl. Gramm., S. 342: „Tai, kad jis (t. y. priesaga -sta-) pasirodo kaip nosinio infikso papildinys, t. y. jo paplitimą daugiausia lemia nosinio infikso vartojimas arba nevartojimas, rodo, kad šios priesagos produktyvumas nėra labai senas. Ta pačia kryptimi kreipia ir tai, kad s po r ir k neatliepiamas š: vadinasi, susiduriame su priesagos plitimu -st- pavidalu…“ 152 -st(a)-st(a) vartojimo tam tikrame veiksmažodžių rate, tačiau pats -st(a) vartojimo faktas nepaneigiamas. Be to, teigiant, kad -st(a) atsiranda tik praradus nosinį infiksą arba — o tai ypač svarbu — veiksmažodžiuose, kuriuose dėl šaknies garsinės struktūros nosinis infiksas buvo negalimas, ignoruojamas klausimas, kaip buvo reiškiama ši veiksmažodžio kamieno reikšmė, jei jos negalėjo reikšti infiksas. Galiausiai, svarstant klausimą, ar vienas ar kitas formantas yra antrinis ir atsiradęs vėliau, tokių unikalių archajiškų kalbų kaip baltų kalbos atžvilgiu reikia turėti omenyje, kad daugelis procesų, kurie jau buvo nutrūkę seniausių indoeuropiečių kalbų paminklų epochoje, baltų kalbose tebevyksta ir aprėpia naujus faktų sluoksnius⁷. Kaip būtų neteisinga laikyti, kad -и kamienai lietuvių kalboje yra antriniai vien todėl, kad šis būdas ilgą laiką išliko produktyvus ir apėmė vis naujus daiktavardžius, — taip pat neturime pagrindo laikyti, kad -st(a) yra antrinis ir atsirado tik palyginti vėlyvu laikotarpiu. Reikia manyti, kad skirtingą šių dviejų formantų interpretaciją lemia tai, jog kamienus sudarantis -и gerai žinomas įvairiose indoeuropiečių kalbose, o -st-(a) laikomas išimtinai baltų dariniu, todėl nepagrįstai daroma išvada: baltų, vadinasi, poindoeuropietiškas. Tačiau apie tai — vėliau. Kad ir kaip būtų, čia priimamas antriniškumo supratimas jokiu būdu neturėtų trukdyti ieškoti šio formanto indoeuropietiškų atitikmenų. Be to (ir tai taip pat labai svarbu), atitikmenimis reikia laikyti ne tik šio formanto izofunkcinio (baltų faktų atžvilgiu) vartojimo atvejus, bet ir tuos atvejus, kai šis formantas (ar net jo sudedamosios dalys) reiškia ką nors kita ir netgi keičia rangą (šaknies plėtinys, morfologinis ar žodžių darybos elementas, jo sudėtinė dalis ir t. t.). Visa tai, žinoma, galioja su sąlyga, kad galima sudaryti kad ir labai ilgą rekonstrukcijų grandinę, kuri galiausiai leistų susieti lyginamus formantus įvairiose indoeuropiečių kalbose. Antrasis klausimas, nuo kurio sprendimo daug kas priklauso nagrinėjant -st(a) kilmės problemą, yra šio formanto vietos baltų veiksmažodžių tipų sistemoje nustatymas. Šiuo požiūriu teks priminti keletą daugiau ar mažiau žinomų faktų, kai kuriems iš jų suteikiant kiek specifiškesnį akcentą arba įtraukiant juos į kiek kitokį kontekstą. Vienu iš pastarųjų dešimtmečių indoeuropeistikos laimėjimų reikėtų laikyti pripažinimą, kad šio kamienus sudarančių formantų rato pasirodymas prezenso formose prie vienos konkrečios šaknies nėra— 7 Būtent tuo, žinoma, paaiškinami gausūs atvejai, kai daugelyje tarmių greta vartojami kamienai su -st- ir kiti kamienai (plg. aukštaičių latvių tarmėse: l’ēpiri ir lēpstu iš l’īpt’, tÿuki ir tÿukstu iš mukt, klÿuri ir klÿupstui iš klupt’ ir t. t.) arba kai kai kuriose tarmėse kamienai su -st- vartojami veiksmažodžiuose, kurių prezenso kamienas kitose tarmėse ar bendrinėje kalboje sudaromas kitaip (plg. latvių k. / dial. izsmōkstu, smokstu, apsūpst ir kt. (Kalupē). Žr. M. Rudzīte, Latviešu dialektoloģija, Rīga, 1964, p. 360; plg. iš dalies K. Draviņš, V. Rūķe, Verbalformen und undeklinierbare Redeteile der Mundart von Stenden, Lund, 1958, p. 14–15. 153 laikytinas atsitiktinumu; kad šis reiškinys (kamienų sambūvis) paklūsta pakankamai griežtiems (iš principo) sisteminio pobūdžio dėsningumams; taigi iš fakto, kad esama tam tikrų formantų, galima su didesne ar mažesne tikimybe spręsti, jog esama ir kitų, sistemiškai su jais susijusių formantų. Tai, kad įvairiose indoeuropiečių kalbose nustatyta gana daug veiksmažodžių šaknų, kurios įvairiais formantais (-n-, -s-, -sk-, -io- ir pan.) sudaro panašių prezenso kamienų serijas, reikia laikyti praktiniu įrodymu, kad ryšiai tarp skirtingų prezenso kamienų tipų iš tiesų egzistuoja, taip pat kad šiuos dėsningumus galima priskirti pakankamai ankstyvam laikotarpiui, kai ryšiai tarp skirtingų indoeuropiečių kalbinės erdvės dalių tebebuvo aktyvūs. Šiuo požiūriu reikia itin pabrėžti išskirtinį santykį, siejantį baltų kalbų 8 prezenso kamienus su -st(a) ir prezenso kamienus su nosiniu infiksu. Baltų prezenso kamienai su -st(a)- ir nosiniu infiksu (-n-, -m-), kilę iš labai senų darinių, baltų kalbų istorijoje plačiai išplito9. Įgiję daugybę naujų ypatybių (ypač turinio požiūriu), jie vis dėlto išsaugojo kai kuriuos labai archajiškus bruožus, leidžiančius (bent bendrais bruožais) rekonstruoti tam tikrus seniausio tipo santykius, pavyzdžiui, tokius, kurie siekia laikotarpį iki laiko priešpriešų susidarymo ir įsitvirtinimo. Šie du prezenso darybos tipai tarpusavyje pasiskirstę papildomai; iš to kyla jų bendrieji bruožai, leidžiantys aukštesniu lygmeniu sujungti abu tipus į vieną (gramatinės semantikos lygmeniu), ir jų skirtumai formaliųjų požymių lygmeniu. Iš šiuos du tipus vienijančių ypatybių pirmiausia nurodytina jų intranzityvinė inchoatyvinė reikšmė. Tačiau nėra pagrindo manyti, kad būtent šie du prezenso kamienų darybos būdai (-st(a)- ir nosinis infiksas) yra pirminė ar išimtinė šios reikšmės raiškos priemonė, nes už prezenso sistemos ribų ši reikšmė reiškiama kitomis priemonėmis. Šiuo požiūriu dera paminėti ir kitą bendrą šių dviejų prezenso kamienų darybos tipų ypatybę — abiejų preteritas turi elementą -ā, paprastai siejamą būtent su intranzityvumu (prieš- 8 Ypač reikšmingi yra būtent lietuvių kalbos duomenys, ypač tų jos tarmių, kuriose nosinis infiksas nebuvo prarastas, kitaip nei, pavyzdžiui, latvių kalboje. Prūsų kalbos duomenų per mažai, kad jais remiantis būtų galima daryti savarankiškas išvadas (plg.: wiršt, polinka, sindats / syndens, plg. poprestemmai / issprestun). 9 Reikia pažymėti, kad išskirtinis prezenso tipo su nosiniu infiksu produktyvumas baltų kalbose sudaro savotišką pendant analogiją su panašiu kamienų su -sta paplitimu. Kaip ir pastaruoju atveju, nosinis infiksas atsiranda daugelyje lietuvių veiksmažodžių šaknų, nors atitinkamose kitų indoeuropiečių kalbų šaknyse (net ir tų kalbų, kurios, kaip senoji indų, hetitų ir tocharų, gerai išsaugojo šį prezenso kamienų tipą) nėra esamojo laiko kamienų su infiksu darybos. Nosinio infikso kamienų plėtra lietuvių kalboje tuo labiau stebina, kad slavų kalbose ji labai reta (sed̑a, leģa, b̑eḑe, plg. gotų rēsti, turintį tranzityvinę reikšmę), o germanų kalbose tėra vienas pavyzdys (plg. gotų standan-stop). 154 -ē, susijusio su tranzityvumu, atvejai)¹⁰; išimčių nedaug, ir jas galima paaiškinti¹¹. Trečiasis bruožas, kurį čia verta paminėti, yra bendras (apskritai) fonemų, užbaigiančių šaknį, prie kurios jungiamas -st(a) arba į kurią įterpiamas nosinis infiksas, rinkinys. Vis dėlto čia esama ir skirtumų, kuriuos reikia laikyti fonetinių reiškinių padariniais. Plg., viena vertus, bent jau dviprasmius atvejus, tokius kaip gel-sta (bet: gelto), nīrsta (bet: nīrto), výsta (bet: výto), výsta (bet: výdo), žýsta (bet: žýdo), skýsta (bet: skýdo) ir pan., ir, kita vertus, tokius atvejus kaip džīuva, lýja, drýska, tīška, dīna ir pan., kur suponuojamas nosinis infiksas¹². Tačiau rekonstrukcijos uždavinių požiūriu svarbesni skirtumai tarp -st(a) kamienų ir nosinio infikso kamienų. Tarp šių skirtumų svarbu nurodyti -st(a) kamienų šaknyje esančius priegaidžių priešpriešos atvejus, plg. ė: ė̃ (drėksta, plėksta, bet: šėlsta); ó: õ (nóksta, slópsta, sprógsta, bet: blõgsta, lóbsta); ū: ũ (džīūsta, rīgsta, slūgsta, trāksta, bet: dūksta, rūksta); ý: ỹ (dýgsta, klýsta, bet: dýksta, klýpsta, krýpsta, nýksta, pýksta, výksta); il: il (ilgsta, tvilksta, bet: silpsta, smilksta); ir: ir (tvirksta, bet: mirksta, sirpsta, tirpsta); in: in (brinksta, stingsta, tiñsta, tvinsta, pažįsta: pažinti, bet: dingsta, linksta, sprīngsta, tvinksta); im: im (kimsta, rimsta, bet: gimsta, klim̄psta); ul: ul (smūlksta, bet: stulbsta); al: al (ālksta, bet: alpsta). Nosinio infikso sudaromuose prezenso kamienuose priegaidžių skirtumų nėra, ir visur yra cirkumfleksinė priegaidė: aīka, teīka, krīnta, jūnka; taīra, leīra, līt́ra, kluītra; bāla, skāra, glēra, kȳla, bȳra, skȳla, svȳra, gūra; drȳska, mȳzga, īȳska ir t. t. Šis laisvos ir nelaisvos priegaidės santykis prezense, būdingas -st(a) kamienams ir nosinio infikso kamienams ir juos skiriantis, kituose veiksmažodžių sistemos dėmenyse įgyja kitokį pavidalą. -st(a) kamienams būdinga ta pati konkretaus veiksmažodžio priegaidė prezense, preterite ir bendratyje (plg. ālksta, ālko, ālkti; alpsta, alpo, alpti; kimsta, kimo, kimti ir pan.)¹³. Naujo infikso kamienai, tarsi kompensuodami tai, kad prezense negalima rinktis priegaidės modelių, siejasi su tokiais preterito ir bendraties kamienais, kurių priegaidė paprastai (bent viename iš šių kamienų) skiriasi nuo prezenso. Plg. prezensas – preteritas, bet bendratis: raīnda, rādo, bet rāsti; senka, ¹⁰ Žr. Chr. S. Stang, Das slavische und baltische Verbum, p. 98, 189; P. Arumaa, Von der Eigenart des Ablauts und der Diathese im Baltischen, — ZfsIPh, Bd. 26, 1957, p. 118—149. ¹¹ Plg.: „sta-kamieniai veiksmažodžiai būtajame laike visada turi taip pat kamiengalį -ā, išskyrus gimsta, gimė ir miršta, mirė. Tačiau veiksmažodis gimsta kamieną -sta gavo neseniai, plg. gėma: gimė, o ē-kamienė būtojo laiko forma mirė, matyt, atsirado tada, kai būtojo laiko ē-kamienas nustojo buvęs tranzityvumo rodikliu“. Žr. J. Kazlauskas, Op. cit., p. 319. Įdomu, kad miršta yra išimtis ir dėl s perėjimo į š po r; apie tai žr. Chr. S. Stang, Vergl. Gramm., p. 342—343. Tačiau galimas ir visai kitoks aiškinimas (-š- žodyje miršta iš -sk’-), žr. J. Endzelin, Über den slavisch-baltischen Reflex von idg. sk’, — ZfsIPh, Bd. 16, 1939, p. 114; J. Kazlauskas, Op. cit., p. 330. ¹² Plg. taip pat: bāla, būra, glīma, kīrža, bīzga ir t. t. ¹³ Išimtys retos ir paaiškinamos, plg. sēnsta, sēno, sērti; tēnsta, tēmo, tēnti. Latvių -st- kamienuose vaizdas toks pats, plg. tirpstu, tirpu, tirpt; klistu, klidu, klīst; tūlstu, tūlzu, tūlzt; rīgstu, rīgu, rīgt ir t. t. 155 sėko, bet sėkti; šlam̃pa, šlāpo, bet šlāpti; stẽmba, stẽbo, bet stẽbti; sãla, sãlo, bet sálti; gvẽra, gvẽro, bet gvẽrti ir t. t.; prezensas, bet preteritas – bendratis (su šaknies -in-, -un-, -im-, -um-, -y-, -ū-): kiñta, bet kito, kisti; buñka, bet būko, būkti; kiñba, bet kibo, kibti; grūmba, bet grūbo, grūbti; dỹla, bet dilo, dilti; žiūra, bet žiūro, žiūrti; rỹzga, bet rizgo, rizgti ir pan. Dar vienas skirtumas, vienaip ar kitaip susijęs su jau nurodytaisiais, yra tas, kad prezenso kamienų su -st(a) šaknies balsių ratas platesnis (praktiškai neribotas) negu nosinio infikso kamienų, kuriuose aiškiai vyrauja -i- ir -u- (drīñka, kiñta, kriñka, kriñta, miñga, miñta, driñba, kiñba, liñpa, stiñpa, šim̃pa; juñta, kruñta, pluñka, puñta, siūñta, buñda, buñka, guñda, šūñta, truñka, čiūñpa, duñba, grūmba, kluñpa, skuñba ir t. t.)14, o -a- ir -e- pasitaiko gerokai rečiau ir galbūt yra antriniai (añka, kañka, rañda, šlam̃pa, tam̃pa, bãla, sãla, skãra, šãla; geñda, señka, smeñga, teñka, gleñba, kneñba, leñpa, skrem̃ba, šeñpa, glẽra, gvẽra15. Šie vokalinio centro ir priegaidžių paradigmos skirtumai tarp veiksmažodžių, kurių prezensas sudaromas su -st(a)-, ir veiksmažodžių, kurių prezensas sudaromas nosiniu infiksu, pirmiausia reikšmingi tuo, kad liudija seną šių tipų izofunkcionalumą ir jų formalų (tam tikru laikotarpiu) supriešinimą. Tik šių dviejų klasių visumoje realizuojamos visos galimybės, būdingos visumai (visos šaknies vokalizmo rūšys, visi priegaidžių schemų tipai – tiek prezenso viduje, tiek visoje veiksmažodžių kamienų aibėje). Atsižvelgiant į šias ypatybes, galima kelti prielaidą, kurie tipai ir kokiu požiūriu yra vyraujantys (t. y. padedantys maksimaliai diferencijuoti galimybes)16 Tačiau dabar ir čia svarbiau pabrėžti, kad ir bendri elementai, ir skirtumai tarp -st(a) tipo bei nosinio infikso tipo neabejotinai liudija itin glaudų – dabartinį ir istorinį – šių dviejų prezenso kamienų tipų ryšį, jų tokį išplėtotą sąryšingumą ir pusiausvyrą, kad daugeliu atvejų jie priartėja prie papildomosios distribucijos lygmens ir, svarbiausia, visiškai paneigia galimybę manyti, jog šis santykis atsitiktinis ir visai nesenas. Galimybė įvairiuose dialektuose skirtingai sudaryti prezenso kamienus (plg. glẽta, -st(a) kamienas: gleñza, infikso kamienas; gẽsta: geñsa, kiūžta: kiuñza, gniūžta: gniuñža, dūžta: 14 Plg. latv. tirpstü, gibstu, atzilstu, vīstu, atbilstu, klīstu, svīstu, nīstu, škīstu, likstu, mirstu, nikstu, slīkstu, trīkstu, digstu, ligstu, sirgstu, atspirgstu, stingstu, birstu, irštu, mirstu, silstu, svilstu, dilstu, pazīstu, grimstu, rimstu, dzimstu, bīstos, [dzīst; skurbstu, stulbstu, plūstu, trūkstu, tū̄kstu, kūstu, listu, skumstu, grīstu, klūstu, pūstu, žīstu ir pan. 15 Plg. latv. pampstu, slāpstu, skābstu, kalstu, alkstu, sprāgstu, vārģstu, salstu ir t. d. 16 Konkrečiai, -st(a) kamienų ekspansiją prezense galima aiškinti tuo, kad jie suteikia didžiausias galimybes į prezenso sistemą įsitraukti veiksmažodžiams, pasižymintiems pačiomis įvairiausiomis šaknies vokalizmo rūšimis ir priegaidėmis (tai, beje, neatmeta galimybės reikšti kitas priešpriešas, pavyzdžiui, tranzityvumo ir intranzityvumo priešpriešą, priklausomai nuo šaknies balsio laipsnio, plg.: liet. dỹgsta: diegia, latv. digstu: diẽdzu ir pan.). Veiksmažodžiai, prezense įgyjantys nosinį infiksą, priešingai, geriausiai tinka veiksmažodžių kamienams (ypač laiko formų kamienams) skirti priegaidės priemonėmis. 156 duñža, priñsta: pruñsa, gniñsta: gniñsa, dūsta: duñsa, čyžta: čiñža, šąžta: šañša, sūsta: suñsa, dvýsta: dviñsa, gyžta: giñža, glyžta: gliñža ir kt.)17, griežtai kalbant, suponuoja ne tik diachroninį infikso -n- / -m- ir kamieną sudarančio formanto -st(a) tipo (dūsti) du-n-ś(a): *dūs-sta gretimumą, bet ir sinchroninį šių formantų, pavyzdžiui, *du-n-s- + sta > dūsta, sambūvį, neišvengiamą visiems kamienams su infiksu, įgyjantiems formantą -st(a). Be to, tokios formos kaip dūsta arba grýsta < *gris-sta < *grins-sta, be abejonės, pradiniu jų formavimosi laikotarpiu turėjo būti suvokiamos ne kaip paprasti kamienai su -sta: dus-sta arba gris-sta, o būtent kaip prezentiniai kamienai à deux termes — -n ir -st(a), juolab kad šių veiksmažodžių šaknyje ū ir y̆ (kaip, beje, ir kitais panašiais atvejais) yra archifonemos, kuriose neutralizuojasi atitinkamai ū ir un (um), y ir in (im). Atsižvelgiant į tokią glaudžią ir seną kamienų su nosiniu infiksu bei kamienų su -st(a) ryšį, jau nekalbant apie kitų senųjų indoeuropiečių kalbų duomenis, tenka pripažinti, kad neseniai J. Kurylowicziaus pateiktas -st(a) kilmės aiškinimas kelia abejonių18, nes jame neatsižvelgiama į šių dviejų tipų kamienų ryšį. Būtų nepaprastai keista, jei baltų kalbų vaizdas, rodantis kamienų su -st(a) ir kamienų su nosiniu infiksu ryšį, tik atsitiktinai imituotų indoeuropiečių būklę. Tačiau J. Kurylowiczius neabejotinai teisus, kai nubrėžia bendruosius formantų atsiradimo ir plitimo principus, atsižvelgdamas į pirminės ir antrinės semantinių funkcijų santykį. Ypač svarbu tai, kad iš šios schemos išplaukia esminis šio fonetinio komplekso semantinių reikšmių kintamumas — nuo nulinės reikšmės iki žodžių darybos ir formų darybos reikšmių. Įvairiose indoeuropiečių kalbose, įskaitant baltų kalbas, elementas -s- kaip tik fiksuoja skirtingus semantinius ir gramatinius rangus bei perėjimus iš vieno rango į kitą. Beje, šiuos perėjimus skatino archajiška asmenavimo fleksijų sistema, kuri, atlikus naujausius tyrimus, darosi vis aiškesnė (plg. befleksę 3-iąją veiksmažodžio formą, 2-ojo ir 3-iojo asmens galūnių neskyrimą asmenuojant, II serijos asmenavimo galūnių (hetitų -ḫi) ryšį su mediopasyvu ir perfektu, gausaus injunktyvo darinių sluoksnio atskleidimą ir pan.). 17 Žr. J. Kazlauskas, Op. cit., p. 324—325. Latvų kalbos šio tipo pavyzdžių žr.: J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, p. 762—763. 18 Žr. J. Kuryłowicz, Op. cit., p. 50—51. Šio formanto šaltiniu laikomos dalyvinės formos su -tas, sudarytos iš veiksmažodžių, kurių šaknys baigiasi -d, -t, -s, -š, -z (-sk, -šk). Šios formos leidžia jas dvejopai interpretuoti, pavyzdžiui, vìrstas = 1. virt-tas (pirminė forma) arba 2. virt-stas (antrinė forma). Plg. toliau (p. 51): ”This possibility is exploited if the respective verb shows a double function, e. g. if, fundamentally transitive, it has in certain contexts an intransitive value or if it is a verb of state with a secondary durative function. Thus a participle like vìrstas having the primary passive meaning ”which has been turned over“ and a secondary intransitive meaning „which has turned (over)“, can be split into vìrt-tas (primary semantic function) and vìrt-stas (secondary function). Purely virtual in the participle and in the infinitive in -ti, the split is actualized in the corresponding present tense: vìrt-tas: vìrt-st-as=vert’ù: virt-st-ù. According to § 36 we get the subtraction of -t- in virt-t-(as) entailing the restitution of the full grade vert’ since the zero-grade of the root is only a corollary of the addition of -tas, hence participle vert’-: virt-st-= presence vert’-: virt-st- representing a correct proportion…“ ir t. t. 157 Atsižvelgiant į papildomą -n-/-m-: -st- santykį baltų prezentiniuose kamienuose, kyla keletas paralelių ir analogijų. Turint omenyje, kad baltų, slavų ir germanų kalbos iš trijų indoeuropiečių prezentų tipų su nosiniu formantu (1. *linekʷ-: *linkʷ-, 2. *k’l̥neu-: *k’l̥nu-, 3. *kʷrineH₂-: *kʷriṇ₂) perėmė tik kurį nors vieną tipą (baltų kalbos — pirmąjį, slavų — antrąjį, germanų — trečiąjį), išsaugodamos jam bendrą intranzityvumo reikšmę, tenka daryti išvadą, kad baltų infiksinį ir slavų sufiksinį prezentinių kamienų tipus su elementu -n- galima palyginti. Šiuo atveju itin iškalbinga tai, kad iš pradžių proslavų kamienai su -ne- (*dvignoti, *dvigneši) sudarydavo tik asigmatinį aoristą (*dviǵō), kaip, pavyzdžiui, liudija senosios bažnytinės slavų kalbos paminklai. Taigi tam tikram laikotarpiui galima rekonstruoti tokį aoristo formų pasiskirstymą: prezentiniai kamienai su nosiniu (-n-) sufiksu → asigmatinis aoristas; prezentiniai kamienai be nosinio sufikso (nors ir ne visi) → sigmatinis aoristas, t. y. *dvigneši — *dviǵō, bet *znaješi — *znaxъ. Atsižvelgiant į stadiją, kai iš injunktyvo ėmė išsiskirti ypatingai sudaryti kamienai, ir proslavų kalboje galima numatyti šių pačių dviejų tipų — su -n- ir su -s- — sambūvį ir pusiausvyrą. Būdinga, kad ir slavų kalbose tenka atsižvelgti į sigmatinio tipo plitimą, plg. vėlyvą aoristo sigmatinį darymą iš veiksmažodžių, kurių prezente yra -n-: dvigoхъ, greta senojo dviǵō. Be to, kaip ir lietuvių formose, sigmatiniuose aoristuose iš nosinių prezentinių kamienų tenka konstatuoti nosinio elemento ir -s-(-x-, -š-) sambūvį vienoje žodžio formoje, pavyzdžiui: КОСНѦХЪ, ПО-МѦНѦХЪ, ОУСЬКНѦХЪ ir pan.¹⁹ (t. y. galutinėje perspektyvoje *-šek-non-s-). Šios analogijos, žinoma, dar labiau įtikina, kad baltų prezentinių kamienų -s- yra susijęs su slavų aoristo rodikliu, ir leidžia kelti hipotezę apie baltų formų -st- elementą -t- siejant su -t- aoristo 2-ojo ir 3-iojo asmens vienaskaitos formose, tokiose kaip ritō, jetō, o gal ir dadtō, jei čia neįžvelgsime reduplikacijos. Kadangi pastaruoju metu vis labiau įsigali požiūris, jog ši forma yra paprastoji (*da-stō), ją tikslinga palyginti su prūsų dāst, sen. liet. dūosti, taip pat su daugeliu kitų darinių, plg. hetitų daš (hi-asmenavimo preterito 2-ojo–3-iojo asmens vienaskaita), alb. dhashë (aoristo 1-ojo asmens vienaskaita, „aš daviau“), venetų dona.s.to ir pan.²⁰ Jau iš pirmiau pateiktų pavyzdžių matyti, kad -s- pasirodo tai kaip prezentinių kamienų rodiklis, tai kaip aoristo rodiklis, tai kaip asmens fleksija (arba jos dalis) veiksmažodžio asmenavime. Sprendžiant jo kilmės klausimą, žinoma, negalima nepaisyti šio -s- „kintamumo“. Paliekant nuošaly tolesnius samprotavimus apie slavų aoristą, derėtų tik priminti, kad jo formų pasiskirstymą lėmė 19 См. Н. Ван-Вейк, История старославянского языка, М., 1957, стр. 342—345. 20 Žr. В. Rosenkranz, Historische Laut- und Formenlehre des Altbulgarischen, Heidelberg, 1955, p. 129; В. В. Иванов, Указ. соч., p. 82; jo paties, Отражение двух серий индоевропейских глагольных форм в праславянском, — „Славянское языкознание“, M., 1968, p. 257; В. Н. Топоров, К вопросу об эволюции славянского и балтийского глагола, — ВСЯз, 5, 1961, p. 69. 158 ne tik kamienų tipu, bet ir veiksmažodžio kirčiavimo paradigma. Plg. kirčiavimo ir morfologijos taisyklę, egzistavusią dar iki senosios slavų kalbos rašytinių paminklų atsiradimo ir aiškinusią aoristo formų pasiskirstymą21: neišvestiniai baritoniniai veiksmažodžiai su vienodais kamienais sudarydavo paprastąjį aoristą, jei kamienas baigdavosi priebalsiu, ir sigmatinį šaknies aoristą, jei kamienas baigdavosi balsiu arba sonantu. Neišvestiniai oksitoniniai to paties tipo veiksmažodžiai sudarydavo sigmatinį aoristą tipo ВѢСЬ — ВЕДЕ, jei kamienas baigdavosi priebalsiu, ir sigmatinį dentalinį aoristą, jei kamienas baigdavosi balsiu arba sonantu (žr. В. А. Дыбо, Указ. соч., стр. 37—38). Iš čia: pirъ, bet bi arba idъ, bet věsъ ir kt. Jeigu baltų ir slavų veiksmažodžiuose elementai -n- ir -s- konkuruoja tarpusavyje, tik retkarčiais pasirodydami kartu vienoje ir toje pačioje formoje (be to, tokie dariniai yra nepastovaus, tarpinio pobūdžio arba suponuoja ankstesnių jungiamų elementų reikšmių užmiršimą), tai kai kuriose kitose indoeuropiečių kalbose susiformavo reguliarūs dariniai, kuriems būdingas nosinio ir sigmatinio elementų junginys. Pirmiausia čia reikia paminėti toch. A VIII klasės veiksmažodžius ir toch. B X klasės veiksmažodžius, kuriems (atitinkamai) būdingi priesagos -nās-, -nās- ir nāšk-, -nāsk-. Plg. toch. A yār- „maudytis“ — yārnāssi (Inf.), wäl — „mirti“ — wällāstār (< *wäl-nās-tär) ir t. t.; toch. B yāp- „įeiti“ — yänmaskau (< *yäp-naskāu), päk- „ketinti“ — päknās-tär, käm- „ateiti“ — kämmaššäm (mm < mn), täm- „gimti“ — tänmastär (nm < mn) ir t. t., jau nekalbant apie eilę veiksmažodžių, kurių šaknis baigiasi -n: klin- „privalėti“ — klinassäm, aun- „pradėti“ (med.) — aunastär, pin- „pūsti“ — pinasle (Ger. I), rin- „palikti“ — rinastär, sain- „gintis“ — sainaskentär ir pan.22. Tochariškojo formanto -nās- (-nās-), -nāšk- (-nāsk-) segmentaciją užtikrina esamųjų laikų kamienų eilė, kuriai būdingas tik vienas iš dviejų minėtų formantų arba šie formantai įeina į kitokius junginius. Pakanka priminti, pavyzdžiui, tokias klases kaip toch. B VIII (-s-: -s-): er-: ersām, aip-: aiyesem, kāil-: kāilsām, kau-: kausām ir pan.; IX (-sk-: -ss-): yām-: yamskau, we-: wskau, ai-: aiskau ir pan.; XI (-s-…sk-: -s…ss-): auk-: auksāsšām, tu(twā-): twāssām ir pan. (VIII ir IX klasių samplaika), viena vertus, ir VII klasę (nosinis infiksas): kätk-: kättankām, pik-: pinkām ir pan.; VI (-nā-): alp-: alpanam, rap-: rapanam ir pan.; XII (-ññ-): käsk-: käskannitär, klänts-: kläntsannī ir pan., kita vertus. Atsižvelgiant į šiuos santykius, X klasės toch. B kalboje (ir VIII klasės toch. A kalboje) susidarymas paaiškinamas išsamiai. 21 Šią taisyklę suformulavo В. А. Дыбо; žr. jo straipsnį: Ударение славянского глагола и формы старославянского аориста, — „Краткие Сообщения Института Славяноведения“, вып. 30, М., 1961, стр. 33—38. 22 Žr. W. Krause, Westtocharische Grammatik, Bd. 1, Das Verbum, Heidelberg, 1952, стр. 96 и след.; W. Krause, W. Thomas, Tocharisches Elementarbuch, Bd. 1, Grammatik, Heidelberg, 1960, стр. 214; E. Sieg, E. Siegl i ng, W. Schulze, Tocharische Grammatik, Berlin, 1931, стр. 357 и след. 159 Iš čia priskirtinų anatolų kalbų faktų23 pirmiausia reikia paminėti hetitų veiksmažodžius, kurių esamojo laiko kamienas sudaromas sujungiant priesagą su nosiniu elementu ir priesagą -šk- (-šš-); pirmoji paprastai turi kauzatyvinę, o antroji — iteratyvinę reikšmę. Plg. arnušk- „pakartotinai atnešti“, palyginti su ar- „būti“, „pasiekti“ ir arni- „atnešti“, „pristatyti“; taip pat plg.: huš-nu-šk- ir kt. arba veiksmažodžius su -nešk- (luvių kalbos formos su -nešš-): plg. het. ti-ia-ni-eš-ni-mi ir luv. ti-ia-ni-eš-šu-i, plg. het. tešḫannešk- ir kt. Ypač įdomūs atvejai, kai -šk- prisijungia prie esamojo laiko kamieno su nosiniu infiksu; plg. ḫarninkisk- „ne kartą pražudyti“, palyginti su ḫarnink- „pražudyti“ ir ḫark- „žūti“. Kaip ir tocharų kalbose, nagrinėjant hetitų darinius su sudėtiniu formantu, sudarytu iš nosinio elemento ir -š(k)-, reikia turėti omenyje ir kitus esamojo laiko kamienų tipus (-annai-, -nu-, -nin-, -eš-; plg. iš daiktavardžių padarytus veiksmažodžius, tokius kaip parkueš- „išsivalyti“, palyginti su parkui- „švarus“, šalleš- „padidėti“, palyginti su šalli- „didelis“ ir kt.). -n-s- seka su pagrindu suponuojama ir luvių ↑e-n-s „statyti“, „skirti“. Anatolų kalbų faktai, ypač, žinoma, hetitų, yra labai iškalbingi ir tuo požiūriu, kad priesagos -šk- plitimas paliudytas jau hetitų kalbos rašytinės istorijos laikotarpiu ir susijęs su priesagos *-šša- (iš *-so-) išstūmimu. Todėl neatmestina senųjų esamojo laiko kamienų, turėjusių formantą, jungiantį nosinį elementą su -š- (o ne -šk-), rekonstrukcija. Tačiau priesagos -šk- specializacija hetitų kalboje (pirmiausia iteratyvumui reikšti) ir jos universalizacija (galimybė jungtis prie bet kurio veiksmažodžio kamieno) kiek sumažina šio darinio euristinę vertę rekonstruojant pirminį atvejų, kuriuose vartotas tokio tipo sudėtinis formantas, ratą. Tą patį, turint pagrįstų priežasčių, galima pasakyti apie senosios graikų kalbos veiksmažodžius, tokius kaip ἀλύσκάνω „vengti“, „gelbėtis“ (jau Homero ir Hesiodo kūriniuose), palyginti su ἀλύω „būti sutrikusiam“, „blaškytis“, ἀλύσσω (pas Homerą), arba apie senesnius darinius, tokius kaip αὐξάνω „didinti“, „augti“ ir kt., palyginti su αὔξω „auginti“ ir t. t.; čia elementų tvarka apversta, palyginti su iki šiol aptartais pavyzdžiais. Tokia pati atvirkštinė tvarka matoma ir armėnų veiksmažodžiuose, tokiuose kaip harç-an-em „klausiu“ (vietoj laukiamo harçem), kuriuose įžvelgiama pirminė seka *-sk’- + *-n- (plg. sen. ind. prcchámi, lot. poscō). Tačiau kalbant apie armėnų kalbos duomenis svarbu pabrėžti šiuos du ypatumus: elemento -n- medialinę reikšmę esamojo laiko kamienuose (plg. melkel „susilpninti“ [aktyvas] — melkanal „susilpnėti“ [medialas]24) ir aoristo rodiklio ç darybą (plg. sireac iš sirem „aš myliu“ arba gorceaç iš gorce 23 О них подробнее см. И. Фридрих, Краткая грамматика хеттского языка, М., 1952, стр. 82 и след.; G. Bechtel, Hittite Verbs in -sk-, Ann Arbor, 1936; В. В. Иванов, Общеиндоевропейская, праславянская и анатолийская языковые системы, стр. 139 и след., особенно стр. 147—148. О соотношении носового форманта и форманта *-sk- в индоевропейских языках см. W. Couvreur, Les dérivés verbaux en -ske/o- du hittite et du tokharien, — „Revue des études indoeuropéennes“, t. 1, fasc. 1, 1938; см. также C. Watkins, Indogermanische Grammatik, Bd. III: Formenlehre, Heidelberg, 1969, стр. 70 и след. 24 Žr. Э. Г. Туманян, Древнеармянский язык, М., 1971, стр. 334—335; А. А. Абрамян, Учебник грабара, Ереван, 1964, стр. 116 и др. (на арм.). 160 „aš darau“) iš ide. -sk-²⁴а. Tai, kad -sk- kitose indoeuropiečių kalbose vartojamas kaip aoristo formantas greta -s- aoriste, tikriausiai reikėtų turėti omenyje nagrinėjant baltų -st- ir -s- santykį kai kuriose kitose giminiškose kalbose. Vis dėlto, atsižvelgiant į -sk- įsigalėjimą preterito sistemoje tocharų kalboje (o kai kurių autorių, sekusių Karstenu, nuomone, ir slavų kalboje: -ахъ < *-ā-ske-), galima manyti, kad opozicija „pagrindinis veiksmažodis: veiksmažodis su rodikliu -sk-“ buvo žinoma vadinamosioms „pontinėms“ kalboms (anatolų, tocharų, armėnų, slavų)²⁴⁶. Tačiau baltų problematikos požiūriu vis dėlto svarbesni pavyzdžiai, kuriuose pateikiama seka -n- + -s-. Tarp jų dėmesio vertas Homero χνέω: ἔχυσσα santykis, leidžiantis galvoti apie rekonstrukciją *χu-vε-σ-μ²⁵, taip pat vedų formos, tokios kaip gr-niṣ-e (iš gir-) arba pu-niṣ-e (iš pū-)²⁶, kuriose rodiklis -niṣ- siejamas su medijine fleksija; arba venetų formos, tokios kaip zonasto, kur -nas- aiškiai išskiriamas dėl paralelinės formos zoto. Plg. mexo zona.s.to re.i.tiia.i. ner.ka lemeto.r.na „Nerka, Lemetoro duktė, paskyrė mane Reitijai“ (PID 26. Este) arba mexo zona.s.to sahnate.i re.i. tiia.i porah „Pora paskyrė mane Reitijai Sanatis“ (PID 31. Este), tačiau: vhremah.s.tna zoto re.i.tiia. i „Fremastna paskyrė (mane) Reitijai“ (PID 19. Este); plg. lidų ↑ens prie ↑es- „skirti“, „dėti“ (taip pat lykų tas-: ta- arba hetitų zikk- [t-sk-] iš tehhi „dėti“, „statyti“)²⁷, jau nekalbant apie daugelį kitų atvejų²⁸. Išnagrinėjus šią medžiagą, derėtų priminti neginčijamą išvadą apie hetitų veiksmažodžių su -s- (kaip ir kai kurių kitų sigmatinių formų) ryšį su -ḫi asmenuote ir, vadinasi, su antrąja indoeuropiečių veiksmažodžių formų serija²⁹. Iš čia kyla hetitų formų atitikmenų kitose indoeuropiečių kalbose medijinės reikšmės, paaiškinančios ryšį ²⁴а Žr. R. Godel, Les aoristes arméniens en -ć-, — „Studia classica et orientalia Antonio Pagliaro oblata“, II, Roma, 1969, p. 253—258. ²⁴⁶ Žr. B. Rosenkranz, Zur Entstehungsgeschichte der indogermanischen Verbalflexion, — „Arbeitspapier“, N 16. Institut für Sprachwissenschaft — Universität, Köln, 1971, p. 5—7. Rosenkranzas čia pat pažymi, kad minėtose kalbose esama darinių, kilusių būtent iš -l- ir įvestų į veiksmažodžio sistemą, o indoeuropietiško tipo perfekto nėra. ²⁵ Plg. analogiškai: dvigneši — dvigoxъ — dvignoxъ (plg. КОСНЖЖХЪ). ²⁶ См. об этих формах Т. Я. Елизаренкова, Аорист в Ригведе, М., 1960, стр. 29. Следует также напомнить, что в древнеиндийском, помимо трех презентных классов с носовым элементом, существовали многочисленные глагольные образования на -s-: сигматический аорист разных видов (в частности, на -sa- и даже на -ṣiṣ-; последний тип — результат неправильного анализа существовавших сигматических форм и аналогических выравниваний), будущее время, прекатив, дезидератив и даже презентные основы, см. F. B. J. Kuiper, Zur Geschichte der indoiranischen s- Präsensia, — „Acta Orientalia“, 12, 1934. ²⁷ Plg. taip pat frigų ε-δαες „pastatė“. ²⁸ Plg., pavyzdžiui, avestų činas „jis paskirs“ (iš numanomos *ki-na-s-t?). ²⁹ Žr. В. В. Иванов, Указ. соч., p. 173—174; plg. taip pat jo Отражение двух серий..., p. 257 ir kt. 11. 902 161 -s- su mediopasyvu tocharų kalboje, medialiniu balsu vedų kalboje30 ir — šiuo atveju ši išvada yra esminė — su intranzityviniais inchoatyviniais veiksmažodžių dariniais, turinčiais -st(a) baltų kalbose. Tikėtina, kad lietuvių kalbos nepereinamųjų veiksmažodžių būtasis laikas su -o (iš *-ā)31 taip pat sietinas būtent su 2-ąja indoeuropiečių asmenavimo serija. Mūsų nuomone, baltų -st- kaip esamojo laiko kamienų formantas gali būti — atsižvelgiant į visa tai, kas pasakyta pirmiau, — lyginamas su -st- fleksija, vartojama daugelyje indoeuropiečių kalbų. Pirmiausia kalbama apie 2-ojo ir 3-iojo asmens būtojo laiko fleksiją -ḫi asmenavime (šios fleksijos nebūna veiksmažodžių su -mi būtojo laiko formose), plg. dāišta, iš dāi- „statyti“, „dėti“ (1-ojo asmens vienaskaitos esamasis laikas -teḫḫi), o 2-ojo asmens daugiskaitos liepiamoji nuosaka dāišten; temišta, iš tema- „kalbėti“ (1-ojo asmens vienaskaitos esamasis laikas — temaḫḫi), o 2-ojo asmens daugiskaitos liepiamoji nuosaka temišten; eš(š)ešta, iš ešša- „atlikti“ (1-ojo asmens vienaskaitos esamasis laikas — eššaḫḫi); aušta, iš au(š)- „matyti“, „žiūrėti“ (1-ojo asmens vienaskaitos esamasis laikas -uḫḫi), o 2-ojo asmens daugiskaitos liepiamoji nuosaka aušten ir 2-ojo asmens daugiskaitos esamasis laikas aušteni, ušteni (taip pat autteni)32, tai tiesiogiai palyginama su liet. aušta (: aušo, aušti) ir latv. àust (: àussa, àust)33. Tos pačios fleksijos pasitaiko ir keliose mišriose paradigmose, kuriose jungiami asmenavimo su -mi ir su -ḫi ypatumai; plg. dalešta, iš dala-, daliia- „palikti“ (1-ojo asmens vienaskaitos esamasis laikas dalaḫḫi ir daliiam(i)), o 2-ojo asmens daugiskaitos esamasis laikas dalešteni ir pan. Dar įdomiau, kad greta fleksijos -šta 2-ojo ir 3-iojo asmens vienaskaitos būtojo laiko formose esama ir dažnesnių fleksijų, tarsi sudarančių minėtos fleksijos dalis, būtent -š ir -ta, plg.: dāš (2-ojo ir 3-iojo asmens vienaskaitos būtasis laikas iš dā- „imti“), dāiš (3-iojo asmens vienaskaitos būtasis laikas iš dāi- „statyti“, „dėti“, greta dāišta ir net dāitta 2-ajame asmenyje), paiš (3-iojo asmens vienaskaitos būtasis laikas iš pāi- „duoti“, toje pačioje formoje pasitaiko pešta, o 2-ajame asmenyje pāišta ir net pāitta), nāiš (3-iojo asmens vienaskaitos būtasis laikas iš nāi- „nukreipti“, „siųsti“, greta tos pačios formos nāešta), zāiš (iš zāi- „pereiti“), ḫalzāiš (iš ḫalzāi- „kviesti“), tarnaš (2-ojo ir 3-iojo asmens vienaskaitos būtasis laikas iš tarna- „palikti“, 30 Be to, kalbama ne tik apie tokias formas kaip puniše ar griṇiše, bet ir apie neseniai pastebėtą ryškų indikatyvo mediopasyvinių -s- aoristo formų dominavimą (4-asis aoristas). Vedų aoristo tyrėjas šią tendenciją linkęs sieti su tuo, kad antrininkų medialinių galūnių tarpe vyrauja balsiu prasidedančios galūnės. Būdinga, kad ir tarp formų, kuriose -s- eina prieš priebalsį, dauguma yra medialinės. Iš to galima daryti tikėtiną išvadą, kad šis elementas -s- apskritai imtas sieti su medialine paradigma. Žr. Т. Я. Елизаренкова, nurod. veik., p. 78. 31 Latvių literatūrinėje kalboje, kaip ir daugumoje tarmių, įsigalėjo būtasis laikas su -ā, nors XVI–XVII a. vidurlatvių tekstuose ir dalyje dabartinių šnektų (pietvakarinėje Kuržemės dalyje, daugumoje aukštaičių latvių šnektų) žinoma ir būtojo laiko forma su -ē. Žr. J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, p. 863 ir toliau; M. Rudzīte, op. cit., p. 367 ir toliau. Prūsų kalbos duomenų (būtasis laikas su -ā ir -ē) pernelyg maža, kad būtų galima tikėtis juos patikimai interpretuoti. 32 Apie indoeuropiečių paraleles žr. В. В. Иванов, Общеиндоевропейская…, p. 153 ir toliau. 33 Plg. taip pat J. Endzelīns, — FBR 17, 1937, p. 164; to paties autoriaus, — ZfslPh, Bd. 16, 1938, p. 107 ir toliau ir kt. 162 „pastatyti“, „paleisti“, greta tarništa trečiajame asmenyje (dubletinė forma), šarraš (3-iojo asmens vienaskaitos būtasis laikas iš šarra- „padalyti“, „sulaužyti“, o 2-ajame asmenyje šarratta), uaštaš (2-ojo ir 3-iojo asmens vienaskaitos būtasis laikas iš uašta- „nusidėti“), temaš (3-iojo asmens vienaskaitos būtasis laikas, o 2-ajame ir kartais 3-iajame asmenyje temišta), dališ (3-iojo asmens vienaskaitos būtasis laikas) — kalbant apie fleksiją -š; taip pat šakta (2-ojo ir 3-iojo asmens vienaskaitos būtasis laikas iš šak- „žinoti“), datta (2-ojo asmens vienaskaitos būtasis laikas, o 3-iajame, kartais ir 2-ajame asmenyje dāš), dāitta (2-ojo asmens vienaskaitos būtasis laikas, o 3-iajame asmenyje dāiš ir kartais 2-ajame asmenyje dāišta), daliiat (3-iojo asmens vienaskaitos būtasis laikas, greta konkuruojančių formų dališ ir dalešta), hašta (3-iojo asmens vienaskaitos būtasis laikas iš haš „gimdyti“) ir t. t. — kalbant apie galūnę -ta. Įdomu tai, kad šios -š ir -ta gali būti siejamos su atitinkamų asmenavimo su -mi formų fleksijomis, plg. hatraēš ir hatraīt (pasitaiko ir hatraiš), iš hatrai- „rašyti“; daškēš ir daškit, iš dašk- „pakartotinai kalbėti“; harši (dažniau ḥarti) ir ḥarzi, iš har(k)- „laikyti“, „turėti“ ir pan. Plg. taip pat suvienodintas 2-ojo ir 3-iojo asmens vienaskaitos būtojo laiko fleksijas asmenavime su -mi — -t (-ta): epta iš ep- „griebti“; kuenta iš kuen- „mušti“, „žudyti“; puništa iš puniš- „klausti“; uuatet iš uuate- „atnešti“; iijat iš iia- „daryti“ ir t. t. Taigi 2-ojo ir 3-iojo asmens vienaskaitos būtojo laiko formos vaizdžiausiai parodo, kaip hetitų kalboje atsirado fleksija -šta, kaip lengvai ir aiškiai buvo išskiriamos jos sudedamosios dalys ir net kuria kryptimi plito ši fleksija (plg. liepiamosios nuosakos formas)³⁴. Visa tai svarbu baltų -st(a) formavimosi istorijai. Tocharų kalbos faktai, susiję su imperfektu, būtuoju laiku, konjunktyvu ir būtojo laiko optatyvu, daug kuo primena hetitų kalbos faktus. Pateiksime tik keletą pavyzdžių: toh. A — wolkašt (2-ojo asmens vienaskaitos būtasis laikas iš wätk- „įsakyti“, o 3-iasis asmuo wotäk); kakläšt (ta pati forma, kaip ir toliau pateikiamos, iš käl- „perkelti“, „kęsti“, o 3-iasis asmuo kakäl); toh. B — yamassit (2-ojo asmens vienaskaitos imperfektas 34 Hetitologo uždavinys – nustatyti pirminį vaizdą ir -š, -ta bei -šta fleksijų plitimo etapus 2-ajame ir 3-ajame vienaskaitos preterito asmenyje. Kol kas sunku ką nors apibrėžta apie tai pasakyti, nes išlikusiuose tekstuose atsispindi du priešingi variantai: vientisa 3-iojo asmens forma (dāš, dāiš), kai 2-ajame asmenyje konkuruoja formos (dāš ir datta, dāišta ir dāitta), ir vientisa 2-ojo asmens forma (tarnaš, temišta), kai 3-iajame asmenyje konkuruoja formos (tarnaš ir tarništa, temaš ir temišta). Natūrali prielaida, kad kadaise būta tokio pasiskirstymo: 2 vienaskaitos preterito asmuo -š, 3 vienaskaitos preterito asmuo -ta (kaip, regis, hieroglifų hetitų kalboje: -sa/-s ir -ta; luvų kalboje: -s (?) ir -ta; galbūt palajų kalboje: -si ir -til-i, taip pat likų kalboje, kurioje vis dėlto nėra paliudytų 2-ojo asmens vienaskaitos preterito formų), iš kurio vėliau atsirado bendra 2-ajam ir 3-ajam asmeniui fleksija -šta, žinoma, reikalauja grynai hetitologinių argumentų. Atrodo, galima tvirčiau kalbėti apie laipsnišką fleksijos -šta, kaip labiau reprezentatyvios, plitimą (be kita ko, dėl joje susijungusių atskirų asmens rodiklių). Beje, kažkas panašaus stebėta paprastųjų būtojo laiko (sigmatinių) formų fleksijų istorijoje slavų kalbose, ypač šių laikų sistemos irimo laikotarpiu (plg. orientaciją į būdingiausią formą). Apie 2-ojo ir 3-iojo asmens vienaskaitos preterito fleksijas žr. И. Фридрих, Указ. соч., стр. 106 и след.; H. Kronasser, Vergleichende Laut- und Formenlehre des Hethitischen, Heidelberg, 1956, стр. 190–193; C. Watkins, Indo-European Origins of the Celtic Verb, I, The Sigmatic Aorist, Dublin, 1962, стр. 90 и след., 97 и след.; plg. jo paties, Indogermanische Grammatik, Bd. III ir kt. J. Kurilovičius hetitų -š 2-ajame (ir 3-iajame) vienaskaitos preterito asmenyje taip pat laiko vėlesnės, grynai hetitiškos raidos rezultatu (tas pats pasakytina ir apie -š sen. persų akunaus „jis padarė“ ir pan.), žr. J. Kuryłowicz, Op. cit., стр. 156 и след. 11* 163 iš yām- „padaryti“, greta yamaṣṣi (3-iasis asmuo); śälasta (2-ojo asmens vienaskaitos būtasis laikas iš käl- „atnešti“, greta śala- (3-iasis asmuo); yamit (2-ojo asmens vienaskaitos optatyvas iš yām-, greta yami (3-iasis asmuo)³⁵ ir pan. Tokio tipo galūnės vienaip ar kitaip galėjo atsispindėti ir kitose kalbose (plg. venetų zonasto arba vhaxṣδo, lot. -īstī ir pan.). Toliau vardyti tokius pavyzdžius šiuo atžvilgiu nebūtina. Užtat išskirtinai svariais ir galimos baltų veiksmažodžio formanto -st(a) istorijai reikšmingais laikytini šie dviejų rūšių faktai. Pirma, kalbama apie rašytiniuose paminkluose paliudytą -s- plitimą senosios indų kalbos precatyvo (aoristo optatyvo) formose³⁶. Plg. atitinkamus vedų precatyvo formų fragmentus (aktyve): 1 asm. vns. bhūyām 1 asm. dvisk. bhūyāva 1 asm. dgs. bhūyāma 2 asm. vns. bhūyās 2 asm. dvisk. bhūyātam 2 asm. dgs. bhūyāta 3 asm. vns. bhūyās 3 asm. dvisk. bhūyātām 3 asm. dgs. bhūyur ir vėlesnėje klasikinėje sanskrito kalboje (aktyve): 1 asm. vns. bhūyāsam 1 asm. dvisk. bhūyāsva 1 asm. dgs. bhūyāsma 2 asm. vns. bhūyās 2 asm. dvisk. bhūyāstam 2 asm. dgs. bhūyāsta 3 asm. vns. bhūyāt 3 asm. dvisk. bhūyāstām 3 asm. dgs. bhūyāsur Kaip matyti iš šių paradigmų palyginimo, būtent sigmatinės 2-ojo ir 3-iojo asmens vienaskaitos formos tapo atspirties tašku -s- plitimui – jis jau kaip sudėtinė precatyvo rodiklio dalis buvo įtrauktas į 1-ojo asmens vienaskaitos formą, o vėliau ir į kitų skaičių formas. Visiškai įmanoma, kad kažkas panašaus vyko ir šio formanto raidoje baltų kalbose³⁷. Antra, numanomam perskaidymo procesui, susijusiam su pirminio (tiksliau, ankstesnio) -st- vietos baltų kalboje pasikeitimu, labai svarbu atsižvelgti į tokias formas, kuriose -st- jau nebegali būti, griežtai tariant, laikomas vien galūne, bet dar nėra įgijęs veiksmažodžių klasės rodiklio statuso to paties laiko (pavyzdžiui, esamojo) viduje ir išlaiko tarpinę padėtį. Plg. sen. gr. λέκτο, kuriam labai įtikinamai rekonstruojama senesnė forma *λέχ-στο, greta antrinės λέξατο, vedų a-tam-sta (=avest. mə-sta) ir pan.³⁸. ³⁵ Plg. atitinkamai toch. A: *kälñāsiṣt – *kälñāsi ir pan. ³⁶ Žr. T. Burrow, The Sanskrit Precative, — „Asiatica. Festschrift Friedrich Weller“, Leipzig, 1954, p. 35—42. ³⁷ Plg., pavyzdžiui, šią hipotetinę schemą: I: 1 asm. vns. -ō→ II: 1 asm. vns. -ō → III: 1 asm. vns. -ō→ IV: 1 asm. vns. -stu 2 asm. vns. -s 2 asm. vns. 2 asm. vns. -st(i) 2 asm. vns. -sti 3 asm. vns. -(t) 3 asm. vns. -st (-s, -t) 3 asm. vns. -st(a) 3 asm. vns. -sta Jei ši schema (bendrais bruožais) yra bent kiek tikėtina, esminis tampa klausimas dėl perskirstymo, dėl kurio iš galūnės medžiagos susidarė esamojo laiko rodiklis. ³⁸ Plg. H. Kronasser, Op. cit., p. 193. 164 Darant prielaidą, kad būtent 2-asis ir 3-iasis vienaskaitos asmuo buvo tos formos, kuriose galėjo prasidėti peranalizė, kurios rezultatas buvo -st- virtimas prezento kamieną sudarančiu rodikliu39, svarbu prisiminti daugybę atvejų, kai įvairiose indoeuropiečių kalbose 2-ojo ir 3-iojo vienaskaitos asmens galūnės nesiskiria; apie tai iš dalies kalbėta anksčiau ir ne kartą rašyta, ypač pastaraisiais metais40. Taip pat reikia turėti omenyje atvejus, kai 2-ojo ir 3-iojo asmens galūnės skiriasi nuo įprastesnio vaizdo (plg. -s 3-iajame asmenyje, vedų dhās ir pan.41 arba -t 2-ajame asmenyje, hetitų datta ir t. t.)41а. Žinoma, šios sąlygos skatino ir paties peranalizės proceso pradžią, ir tai, kad būtent šios formos lėmė -st- išplitimą baltų kalbų asmenuotės paradigmoje. Būdinga, kad ir slavų kalbose artimi tipai, ypač sigmatinis aoristas ir imperfektas, 2-ajame ir 3-iajame asmenyje galūnėmis nesiskiria ir galbūt kai kuriais atvejais (bent jau) niekada nesiskyrė (žr. apie tai kituose autoriaus darbuose)42. Apskritai reikia pripažinti, kad daugybė 2-ojo ir 3-iojo asmens galūnių rekonstrukcijų su prie šaknies priebalsio jungiamu -s-, pavyzdžiui,... (t)-s-s- (plg. hetitų daiš < *dejk’-s-s) arba (t)s-t, kadaise turėjusios euristinę ir metodologinę vertę, dabar vis labiau trukdo atskleisti senesnį ir specifiškesnį vaizdą, kurį vėliau užgožė analoginės tendencijos. Apskritai, kad ir kaip paradoksalu, aptardamas -st- kilmę, tyrėjas neturėtų savęs varžyti griežtais apribojimais. Atsakymas gali slypėti kitose žodžio dalyse (pavyzdžiui, galūnėje, o ne kamieną sudarančiame elemente) ir kituose paradigmos blokuose (pavyzdžiui, aoriste, o ne esamajame laike). Būdingas pavyzdys – atematinio veiksmažodžio dati asmenavimas esamajame laike ir aoriste senąja slavų kalba bei dúoti asmenavimas lietuvių kalba43. 39 Tiksliau kalbant, tos kamieno formos, kuri vėliau būdinga prezento laikui. Galbūt tiksliau būtų kalbėti apie injunktyvo kamienus, kurie baltų kalbose perėjo į prezento, kitose – į (sigmatinio) aoristo, o dar kitose – ir į prezento, ir į aoristo sistemą. 40 Žr. T. Burrow, An Archaic Verbal Termination in Early Indo-Iranian, — „Indo-Iranian Journal“, vol. 1, 1957, p. 61—76; A. S. C. Ross and R. A. Crossland, Supposed Use of the 2nd Sg. for the 3rd Sg. in „Tocharian A“, Anglo-Saxon, Norse and Hittite, — „Archivum Linguisticum“, vol. 6, 1954, p. 112—121; plg. taip pat — KZ, Bd. 69, 1951, p. 150—164. 41 Об этих формах ср. J. N. Narten, Die sigmatischen Aoriste im Veda, Heidelberg, 1964, стр. 18 и след.; C. Watkins, Indogermanische Grammatik, Bd. III, стр. 53 и след. 41а Pastaruoju metu Rosenkranzas nurodė hetitų preterito galūnių atitikmenį elamitų asmens galūnėse (plg. 1-ąjį vienaskaitos asmenį -h, 2-ąjį asmenį -t, 3-iąjį asmenį -š ir t. t.). Galbūt šiuo požiūriu daug ką paaiškintų kreipimasis į kitas „nostratines“ kalbas, kurių asmenavimo sistemoje esama akivaizdžių sąsajų su minėtomis galūnėmis. 42 Panašu, kad prūsų kalbos pavyzdžiai, kai veiksmažodžių galūnės nesiskiria, aiškintini kiek kitaip. 43 Apie dúot asmenavimą latvių kalboje žr. J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, p. 723—725; M. Rudzīte, Op. cit, p. 359 ir kt.; plg. prūsų dāst ir pan. 165 Esamasis laikas Vienaskaita 1 asm. datь dasi 3 asm. dastъ Dvej. sk. 1 asm. (davē) 2 asm. dosta 3 asm. daste, dosta Daugiskaita 1 asm. datь 2 asm. daste 3 asm. dadētъ Aoristas daxъ dastъ, da dastъ, da daxovē dasta daste, dasta daxomъ daste daše Esamasis laikas duomi duosi⁴⁴ duosti, duost duova duosta duosti, duost duome duoste duosti, duost Šiame sugretinime dėmesio pirmiausia nusipelno (atsižvelgiant į šiame straipsnyje iškeltą uždavinį) du ypatumai: pirma, savotiškas -st- homonimiškumas (plg. -stъ kaip 3-iojo vienaskaitos asmens galūnę, dastъ — da ir -sta 2-ojo dvejybinio asmens formoje kaip perkodavimo … d-ta, plg. ideta arba sukata, į -sta ir pan., rezultatas); antra, šio -st- vartojimas skirtinguose laikuose (plg. dasta, 2-asis ir 3-iasis esamojo laiko ir aoristo asmuo), suteikiantis pagrindą – greta daugelio kitų argumentų – rekonstruoti būklę iki laikų sistemos atsiskyrimo nuo injunktyvo formų kontinuumo; baltų veiksmažodžio atveju tai, regis, itin tikėtina. Galiausiai svarbu pažymėti, kad pateiktose paradigmose -st- telkiasi būtent 2-ojo ir 3-iojo asmens formose. Galiausiai, aptariant -st- įtraukimą į baltų prezento rodiklių sistemą, reikia nurodyti, kad -st- atsiradimo sąlygos skiriasi ten, kur jis yra galūnė (hetitų ar tocharų kalboje), ir ten, kur yra kamieną sudarantis formantas (baltų kalbose). Pirmuoju atveju prieš -st- visada eina balsis (plg. tarništa, pahhašta, dāišta; šälästa, wotkast; dastъ ir pan.), antruoju – visada priebalsis (plg. alpsta, dȳksta ir pan.). Šis sąlygų skirtumas turėjo lemiamai paveikti tolesnį -st- likimą baltų kalbose: jis negalėjo likti galūne, nes tokiu atveju galinis šaknies priebalsis ir -st- sudarytų žodį užbaigiančias trijų priebalsių sekas: … p-st, … k-st, … t-st ir pan. O struktūrų tipo … a-st ir pan. beveik nebuvo (išskyrus pavienius atematinio asmenavimo pavyzdžius, kur, be to, aiškiai buvo juntamas -s- ryšys su -d-; plg. kliest, kliedeti 3-iasis vienaskaitos asmuo; nusėst iš nusėdėti, giest iš giedoti ir pan.). Žinoma, -st- kaip prezento kamienų rodiklio klausimas neatsiejamas nuo išvestinio veiksmažodžių, pasibaigiančių -styti, asmenavimo klausimo (barštyti: berti, dūrstyti: durti, dāigstyti: dėgti ir pan.)⁴⁵; plg. tipologiškai panašų -s- vartojimą, viena vertus, prezento arba aoristo, kita vertus, išvestinei asmenuotei (desideratyvui) sudaryti senovės indų kalboje. Būdinga, kad išvestinėje asmenuotėje -st- gali būti jungiamas ir prie šaknies balsio (klōbyti: klōti, krāustyti: krāuti, kāustyti: kāuti ir pan.); tuo šis formų ratas skiriasi nuo prezento kamienų su tuo pačiu elementu⁴⁶ ir taip suteikia papildomų pagrindų pirminei- 44 Plg. Daukšos „Postilėje“: duosi, duosi, duost, — formos, ypač įdomios slavų kalbų paralelių požiūriu. 45 Žr. P. Skardžius, Op. cit., p. 537—539; J. Otrębski, Op. cit., t. 2, p. 388—390 ir t. t. 46 Plg. taip pat įprastą veiksmažodžių, pasibaigiančių -styti, tranzityvumą (arba sangrąžumą). 166 pradinių šių dviejų tipų diferenciacijos sąlygų47. Reikia manyti, kad ir veiksmažodžiai su -soti, reiškiantys trukmės idėją48, taip pat turi nemažai bendrų bruožų ir su jau minėtais tipais, ir su kitais formantą -s- turinčiais, tačiau čia nenagrinėjamais veiksmažodžiais. Atsižvelgiant į visus šiuos darinius ir prisimenant Baltų kalbų veiksmažodžio istorijoje neretai vykusius to paties garsinio elemento ar jų komplekso gramatinio ir semantinio statuso pokyčius49, galima tikėtis palaipsniui išspręsti visą problemų, susijusių su veiksmažodžių formų, turinčių elementą -s-, ypač -st-, kilme, kompleksą. Bendro vaizdo detales numatyti sunku, tačiau visa tai, kas kol kas žinoma apie santykinę Baltų kalbų veiksmažodžio raidos chronologiją, rodos, skatina manyti, kad s formų virtinės, o pirmiausia kamienų su elementu -st-, formavimasis vyko gerokai kitokiomis sąlygomis nei panašūs reiškiniai daugumoje kitų indoeuropiečių kalbų, būtent esant tipologiškai ankstesnei situacijai. Kokia buvo ši situacija, t. y. kokių gramatinių kategorijų ir atskirų gramemų visuma ją apibrėžė, kol kas sunku pasakyti. Be to, šiuo metu šis neaiškumas yra pagrindinė kliūtis aiškinant reikšmes, kadaise sietas su -st-. Lygindamas Baltų kalbų veiksmažodžius su -st(a) su sigmatinio aoristo 3-iojo asmens vienaskaitos medialine forma, K. F. Johanssonas buvo teisus tik tuo požiūriu, kad iš principo ir galiausiai šie du formantai yra palyginami. Vis dėlto iš šios išvados anaiptol neišplaukia, kad baltų -st(a) atsiradimas suponuoja senosios graikų ar senosios indų kalbos tipo (ar kokių nors kitų konkrečių formų, paaiškinančių šį -t-: būdvardžių su -to-, veiksmažodinių galūnių su -tha, parodomojo įvardžio kamieną *-to-, kamienų tipą su -to, kaip lot. plecto: explicāre, sen. gr. πέπτο: πέλω, het. mant-: sen. gr. μένω ir pan.) aoristo (sigmatinio) arba viduriniojo rūšies formų sistemos buvimą. 47 Labai iškalbingas formos tapatumas tokių genetiškai giminingų žodžių kaip liet. māsto „jis mano“, „jis mąsto“ (iš *man-stā, plg. māstyti: manȳti: mīnti, plg. P. Skardžius, Op. cit., p. 538), ved. a-mam-sta (plg. a-mam-sata) „jis manė“, avest. māsta „jis manė“ (*man-sta), nors -sta indoiranėnų pavyzdžiuose negali būti siejama su lietuvių -sta reikšme. 48 Plg. iteratyvinius veiksmažodžius su -sa hieroglifų hetitų kalboje: pipas(a)- „duoti“ iš pi(a)- „duoti“, aias(a)- „elgtis su kuo nors“ iš aia- „daryti“ (plg. -s(a)- luvių kalboje) ir t. t., kai, skirtingai nuo hetitų kalbos, nėra priesagos -sk-. Šiuo požiūriu labai įdomūs hotanų-sakų veiksmažodžiai su priesaga -s- (kildinama iš bendrosios iranėnų -sa-, kaip manoma, iš *-ske-/*-sko*), turintys intranzityvinę inchoatyvinę reikšmę (kaip ir Baltų kalbų veiksmažodžiai su -sta), plg. stās- „likti“; sta- „stovėti“, pars- „išsilaisvinti“; parrij- „gelbėti“ ir pan.; panašus tipas aptinkamas ir šugnanų kalboje. Iš kitų hotanų-sakų kalbos faktų plg. kamienus su -sta, tokius kaip sūh-: śūsta „aprūpinti“, pyū-: pyūšta „girdėti“ ir pan.; be to, s siejamas su atitinkamu priebalsiu šaknies pabaigoje (plg. taip pat bai-: basta „rišti“, iš *bad-, taip pat būtojo laiko dalyvius su -sta). Plg. Л. Г. Герценберг, Хотан-сакский язык, М., 1965. 49 Žinoma, tą patį galima pasakyti ir apie daugelį kitų kalbų. Apie -s atsiradimą 3-iojo asmens vienaskaitos galūnėje ir aoriste žr.: C. Watkins, Indo-European Origins of Celtic Verb, p. 90 ir toliau, plg. jo Indogermanische Grammatik, Bd. III, p. 53 ir toliau.