К. Мустейкис. „Сопоставительная морфология русского и литовского языков“

20D230 BORMOSI IR IY VARTOSENA ELE VIOWSSYT SRI MIO KS LU "AX ADEMTEII A RECENZIJOS K. Mycreiikuc, ConocraBurenbnas MOp$ĖOJIOTHSA PyccKOro H JIKTOB- CKOro s3biKOB, Buubhioc, 1972, 288 p. Tai pirmas rusų ir lietuvių kalbų morfologijos gretinimas. Jo esmę sudaro mor- fologinių kategorijų bei formų funkcionavimo abiejose kalbose atskleidimas, skir- tingų abiejų kalbų priemonių, turinčių tas pačias gramatines reikšmes ir tapačių formų, turinčių skirtingas reikšmes, analizė. Darbas parašytas remiantis gausia faktine medžiaga, sukaupta autoriaus iš praktikos per ilgus jo pedagoginio dar- bo metus. Didelė iliustracinės medžiagos ir gretinamųjų faktų dalis surinkta iš ru- sų ir lietuvių kalbų grožinės literatūros, aiškinamųjų ir dvikalbių žodynų. Taip pat pasinaudota autoriaus ir ankstesniais gramatinės struktūros tyrinėjimais. Be rusų ir lietuvių kalbų dabartinių morfologinių sandarų gretinimų, čia liečiami ir atskiri tų kalbų istorijos, iš dalies ir dialektologijos klausimai. Knyga skiriama rusų kalbos ir literatūros, lietuvių kalbos ir literatūros ir Žurna- listikos specialybių studentams kaip mokymo priemonė. Ja taip pat galės naudotis ru- sų kalbos ir literatūros dėstytojai, mokytojai, rusų kalbos vadovėlių mokykloms lietuvių dėstomąja kalba sudarytojai ir kt. Darbas susideda iš vienuolikos pagrindinių skyrių ir keturių smulkesnių skyrelių, skirtų pratarmei, įvadui ir kitiems bendresnio pobūdžio klausimams. Jo gale patei- kiamos glaustos išvados ir panaudotos literatūros sąrašas (28 pozicijos). Knygoje apžvelgiamos visos kaitomos ir nekaitomos savarankiškos kalbos dalys, nušviečiama jų formų vartosena. Nei vardažodžių, nei veiksmažodžių daryba knygoje neliečiama. Čia gana gerai atskleidžiama abiejų kalbų formų ir jų reikšmių bei vartojimo įvairavimai, parodomi tų kalbų skirtumai ir bendrybės. Autorius iškelia nemaža atvejų, kai vienos kalbos forma negali būti pakeičiama atitinkama kitos kalbos forma, o yra reikalinga platesnio paaiškinimo, kartais ir viso sakinio. Bene pats didžiausias autoriaus nuopelnas, kad rusų ir lietuvių kalbų morfolo- ginių sistemų lyginimą didžiąja dalimi jis yra sukūręs pats. Šiuo klausimu literatūros, kuri autoriaus yra gana kruopščiai sulasiota, palyginti visai nedaug. Taigi K. Mus- teikiui šioje srityje teko laužyti kone pirmuosius ledus, ir jo darbas didžia dalimi yra originalus, Į kai kuriuos kalbos dalykus (sakysim, į lietuvių kalbos bevardės giminės. būdvardžius, ištiktukus, veikslo kategoriją ir kt.) čia autorius žvelgia naujai, ir pareiškia savo nuomonę. Darbe palyginti išsamiai gretinamos visos kalbos dalys, tačiau bene plačiausiai atskleista turtingiausia bei sudėtingiausia abiejų kalbų dalis — veiksmažodis. Gretindamas abiejų kalbų skaičiaus kategoriją, autorius iškelia (p. 41) reikšmingą rusų kalbos morfologijos specifinį bruožą, svarbų besimokantiems rusiškai, jog dau- giskaitos formos rusų kalboje niekada giminės neparodo. Besimokantis. lietuvių 21% 315 kalbos, čia taip pat sužinos, jog lietuvių kalba tiek vienaskaitos, tiek ir daugiskaitos paradigmoje giminės kategoriją aiškiai skiria. Būdvardžių skyriuje (p. 61 —63) pa- lyginti sėkmingai gretinami tiek kaitybiniai, tiek ir sintaksiniai skirtumai tarp rusų kalbos pilnųjų ir nepilnųjų būdvardžių iš vienos pusės ir lietuvių kalbos paprastųjų ir įvardžiuotinių iš antrosios. Čia (p. 67) akivaizdžiai iškeliami esminiai rusų ir lie- tuvių kalbų aukštesniojo būdvardžių laipsnio formų skirtumai, Rusų kalboje aukš- tesniojo laipsnio formos nekaitomos, lietuvių kalboje kaitomos; taip pat jos gali būti paprastos ir jvardZiuotinés. Knygoje parodoma (p. 65), kad rusų kalboje visiškai iš- nyksta skirtumas tarp pilnųjų ir nepilnųjų formų, tuo tarpu kai lietuvių kalboje paprastosios ir įvardžiuotinės formos aiškiai skiriasi savo vartosena. Autorius parodo, kad lietuvių kalbos veiksmažodžiai turi daug veiksmo reiški- mo būdų, kurių tikslių atitikmenų rusų kalboje nėra (138). Nors recenzuojamajame darbe gana išsamiai gretinama rusų ir lietuvių kalbų morfologinių formų bei kategorijų reikšmė ir vartojimas, tačiau čia pasitaiko ir trūkumų: tam tikrų netikslumų, nelygumų, vienas kitas faktinis apsirikimas. Bene mažiausiai naudos, mūsų nuomone, knygos skaitytojas patirs kone kiek- vieno skyriaus pradžioje radęs palyginti probėgomis pateikiamus istorinius duome- nis apie vieną ar kitą kalbos dalį ar kategoriją. Sakysim, aiškinant rusų kalboje veikslo kategoriją (p. 125 t.t.), plačiai kalbama apie to veikslo susiformavimo is- toriją, pradedant senąja rusų kalba. Tačiau toji istorija iš esmės paimta iš jau esa- mos literatūros ir mažai tepasitarnauja rusų bei lietuvių veikslų gretinimui. Lie- tuvių kalbos veikslo kategorijos analizė iš viso kiek šykštoka ir fragmentiška. Kalbant apie lietuvių kalbos veikslų darybos būdus, tepasakoma, jog: ,,... cJi0oB006pa30BaTeJibHbIe CpejįcTBa B CHCTEMe JIHTOBCKOTO rNIaroJia no CBOeMYy (is- retinta mūsų) HCINOJIb3Y1OTCSH JIS BUIOBOIO IIpOTHBOTMOCTABJIEHHA raarosios* (p. 129). Kartais susidaro įspūdis, kad lietuvių kalbos veikslo kategorija čia kiek pritempia- ma prie rusų: neišryškinama, kad didesnė lietuvių kalbos veiksmažodžių dalis vienaveiksliai, kad veikslo atžvilgiu lietuvių kalbos veiksmažodžiai nesudaro lygiai tokių pat porų, kokios yra būdingos rusų kalbos veiksmažodžiams, kad lietuvių kalbos eigos veikslo veiksmažodžiai nuo įvykio veikslo veiksmažodžių dažniau- siai skiriami ne pagal morfologines tų veiksmažodžių formas, o pagal jų reiškiamo veiksmo pobūdį, veiksmo trukmę, eigą, ribotumą ir pan. Gretinimams nedaug ka teduoda ir skyrelis ,,Badvardziy kilmė“ (p. 58—61), kur daugiausia kartojami specialių darbų teiginiai apie galimą būdvardžio kilmę iš daiktavardžio. Rusų ir lietuvių kalbų bevardės giminės būdvardžių gretinimui mažai ką duoda būsenos kategorijos skyrelis (p. 241—249), kuriame pastarieji nagrinėjami, nes čia visai nesprendžiama, kuo rusų kalbos bevardės giminės būdvardžiai skiriasi ir kaip sutampa su lietuvių kalbos bevardės giminės būdvardžiais. Kai kurie knygos teiginiai apie lietuvių kalbą neatitinka tikrovės ir yra kore- guotini. P. 63 tvirtinama, jog ,,[I[Ipocrbile npusarare/bHbIE JHTOBCKOrO S13bIKA H3- MEHSAIOTCA Mo HME HO MY (iSretinta mūsų); tūrėtų būti — MecrToHMeHOMY Turny..“ P. 42 klaidingai teigiama, kad ,,Bo Bcex uerbipex THriaX CKJIOHeHHA (KpoMe nepBoro) B TBOPHTEJILHOM IA JĮE*KE MHOXKECTBEHHOTO UKHCJIA Bee CJIOBA OKAHUKBAIOTCA Ha -mis, Cp.: rankomis — pyKamH, akimis — riiasaMH, sūnumis — CbhIHOBLAMH; seserimis — cecrpaMH, akmenimis — KAMHAMH H JIp., a pOojĮ onpeje/siercsl no KOHeUuUHbIM 3ByKam OCHOBHI“ (išretinta mūsų). i ir priebalsinio kamieno žodžiams 316 pastaroji taisyklė netinka, nes šių kamienų abiejų giminių formos turi tą patį ka- miengalio balsį, pvz.: vagimis ir pirtimis, piemenimis ir dukterimis. P. 71 visų aukš- čiausiojo laipsnio formų gretinimams pateikiami lietuvių kalboje visai nevartojami junginiai pats laimingas, pats linksmas, pats gražus, pats įdomus. Tarp kokybinių būdvardžių, neturinčių laipsnių formų, minimi būdvardžiai plikas, kurčias ir kt. (p. 66): Tačiau plikas reikšmė nicht gali būti laipsniuojamas, nes vienas asmuo tos ypatybės gali turėti daugiau, kitas mažiau. Lietuvių kalboje laipsniuojamas ir kurčias. P. 67 pateikiama lietuvių kalbai tikrai nebūdinga pavardės forma su būdvardžių aukščiausiojo laipsnio priesaga, pvz., Žebriūniausias vietoj Žebriūnas, labai atsitiktinai pasitaikiusi (greičiausia rašytojo išmonė) vos kartą viename gro- žinės literatūros kūrinyje. Tačiau iš šio fakto autorius daro visai nepamatuotą, toli siekiančią išvadą, esą ,,/lanHoe sB1enne, n0-BHAHMOMY, CJIejįyeT CUHTATb elle OJĮHHM (DAKTOM, CBHJIETEJIbCTBYJOLLHM O TOM, UTO HMEHA NNpHJIaraTeJibHbIe H HMEHA CYmecTBHTeJIbHbIe BOCXOAAT K OJIHOH HepacuJieHeHHOH KaTerOpHH HMeEHH, CVINECT- BOBaBILEH B ĮAJIEKOM TIpOlLuJIOM““. Gretindamas rusų ir lietuvių kalbų būtųjų laikų formas ( p. 141—148), auto- rius teisingai akcentuoja lietuvių kalbos būtąjį dažninį laiką, pripažindamas jį specifine tik vienos lietuvių kalbos ypatybe (p. 141). Šio laiko specifika būtų dar geriau išryškinta, jei knygoje būtų pasakyta, kad jo formos būdingos tiek karti- niams, tiek ir kartotiniams veiksmažodžiams bei dalyviams, pvz.: rašyti — ra- šydavo — rašydavęs; rašinėti — rašinėdavo — rašinėdavęs. Tai, galimas daiktas, būtų padėję spręsti autoriui, ar tinka lietuvių kalbos kartinių veiksmažodžių būtąjį dažninį laiką lyginti su rusų kalbos kartotinių veiksmažodžių būtuoju laiku, pvz.: rašydavau — nucbiean1, perrašydavau — nepenucsieaa (p. 141). Visi žodynai veiks- mažodžius nucoieams, nepenucbieamo į lietuvių kalbą verčia kartotiniais rasinéti, per- rašinėti. Taigi nucbieaA, nepenucbieaA verstini rašinėjau, perrašinėjau, o rasydavau, perrašydavau — gal būt, konstrukcija su prieveiksmiu evacmo, pvz.: rašiau — nu- caa, rašydavau — 4acmo nucaa, rasinéjau — nucbhiea1A, rašinėdavau — wacmo nu- chieaA, skaitęs — wumaswud, skaitydavęs — 4acmo wumaswiud, skaitinéjes — t= motieaeiuui, skaitinėdavęs — wacmo sumbieasiuniū (plg. skaitydaves, skaitinéjes ir skai- tinėdavęs) ir pan. Taip elgiantis, galimas daiktas, būtų labiau išryškintos būtojo dažninio laiko funkcijos, neasocijuojant jų su kartotiniais rusų kalbos veiksma- žodžiais. Be to, knygoje reikėtų parodyti esantį reikšminį skirtumą tarp tokių lietuviškų porų, kaip degė (rope) ir degdavo (uacro rope). Dabar knygoje šios dvi skirtingos formos verčiamos tuo pačiu žodžiu 2opea (p. 145). Būtasis dažninis kiekvienos veiksmažodžių grupės laikas šiuo atveju tegali būti gretinamas tik su tos pačios grupės veiksmažodžių būtuoju kartiniu laiku (pvz.: rašydavau: rašiau; rašinėdavau: rašinėjau; rašydavęs: rašęs; rašinėdavęs: raši- nėjęs), o skirtingų grupių veiksmažodžių skirtingų laikų gretinimas, mūsų nuomone, vargu ar galėtų būti sėkmingas (plg. rašydavau ir nucbieaA = rašinėjau, perrašyda- vau ir nepenucbieaA = perrašinėjau, tačiau juk rašydavau ir rašinėjau arba perrasy- davau ir perrašinėjau tai nėra tas pats). Kad iš tikrųjų skirtingų grupių veiksmažo- džių skirtingų laikų gretinimas nėra vaisingas, atsispindi ir knygoje. Štai skaitome: „Cnoco6 NOBTOPSAEMOCTH AGHCTBHSI B PYCCKOM SH13bIKE MOXKHO Ha3BaTb rpamma- THYECKHM H a6coMmoTHBLIM. | paMMATHUECKHM OH SIBASI@TCSI NOTOMY, UTO OpraHH- YeCKH CBfi3aH ¢ KareropHeli BHAA... AGCOMOTHBIM... NOTOMY, YTO NPOXOAHT Ue- pes Bce rJiaroJisHbIe popmbl...* Ir: ,,Hapsijly ¢ 3THM OT Kax oro rJaarosa JIHTOB- 317 'CKOro fI3biKa MOXHO 06pa30BaTb 0co6yio (opMy MNpOLIEAIEro MHOrOKPaTHOro BpemMeHH, KOTOpasi NPOTHBONOCTABJSAETCS npoieAwemMy oaHokpatHomy (p. 147). Taigi, viena išvada eina sau, antroji — sau. Jos abi atskirai paėmus teisingos, bet tarpusavyje negretintos ir nepriešpastatytinos. Pirmoji išvada, be to, visiškai tinka ir lietuvių kalbos kartotiniams veiksmažodžiams, kurių veiksmo kartojimasis taip pat yra gramatiškas ir absoliutus. į Kalbėdamas apie lietuvių kalbos būtojo kartinio ir dažninio laiko formų skirtumus, autorius apsirinka tvirtindamas, jog ,,... pasHHIA MEX (Y HHMH B HAJIHUHH cydhurca -dav- B npowe mem MHorokpatHom™ (144 g. išnaša). Ištikrųjų šių formų skirtumas ne vien tik priesaga -dav-; jos abi padarytos iš skirtingų formų: būta- sis dažninis iš bendraties — rašy-ti : rašy-davo, o būtojo kartinio laiko forma yra savarankiška, viena iš trijų pagrindinių lietuvių kalbos veiksmažodžio formų- Neatsargus teiginys ir p. 203, skambantis taip: ,,Buijessiioresi B 310M OTHONIE- HHH NpHYacTHsl, OGpa30BaHHbIe OT FJIaroJIOB BTOpOro CNpsSxeHHA HACTO Aero BpeveHH (išretinta mūsų). Onn HveIoT o0coGhil popmanT: mylįs (JuoOamni) H mylė- sigs, cp.: rašąs (nunrymaū) H rašysiąs“. Iš citatos atrodo, jog ir dalyvio būsimojo laiko forma mylėsiąs yra sudaryta iš esamojo laiko. Nagrinėdamas lietuvių įvardžiuotinių būdvardžių formą, autorius per daug kategoriškai teigia, kad „B pste nagexHsix (opm npocroe npuiaratesbHOe H MECTOHMEH#HE BBICTYNAIOT KAK CAMOCTOSITEJIbHbIE DOopMtI (p. 63)“. O iš tikrųjų jvar- džiuotiniai būdvardžiai yra į vieną formą suaugę specifiniai dariniai su dvigubomis galūnėmis, kurių įvardinės jis, ji formos dabar yra panašios į ia, io kamienų galū- nes’. 102 puslapio iSnaSoje neatsargiai teigiama, kad ,,Hapsay c¢ 32CTBIBLIHMH ¢opuanH POAHTENBHOTO naljexa mano, tavo, savo B PEAKHX CJYYasiX BO3MOXHO ynorpebrenue H apyrux opm. Hanp.: vis kažkur važiuodavo su žmonėmis, daž- niausiai ne savais reikalais...“ Iš citatos kartais gali susidaryti klaidingas jspi- dis, kad įvardis savais ne linksniuojamo įvardžio savas, o nekaitomo įvardžio savo linksnis. Juk lietuvių kalba turi dvejopus tų pačių šaknų savybinius įvar- džius — nekaitomus mano, tavo, savo ir kaitomus manas, tavas, savas. Be to, ne- kaitomų įvardžių mano, tavo, savo forma aiškiai skiriasi nuo kaitomųjų manas tavas, savas vienaskaitos kilmininko formos šaknies savo balsio kiekybe ir prie- gaide — mano, tavo, savo ir mano, tavo, savo (plg. mūnojo, tūvojo, sūvojo). Apsi- rinka autorius čia pat teigdamas, kad „Korjja K mecTomveHwio savas — ceod NPHCOGAHHACTCS OTPHIIATE/IbHASA YaCTHIA ne-, OHO MOJyYaeT 3HaueHHe NpHJara- TEeJIbHOTO H, KaK npaBuJjio, He ynorpebasiercs (iSretinta mūsų) B pOAHTE/b- HOM najexe”. Iš tikrųjų, būdvardžio reikšmę įgavęs įvardis nesavas lietuvių kal- boje turi ne tik kilmininko linksnį, bet plačiai vartojama ir visa jo vyriškos ir moteriškos giminės vienaskaitos ir daugiskaitos paradigma?®. Autorius nelinkęs pripažinti (p. 63) lietuvių kalbos gramatikose sutartinai išski- riamo visų aukščiausio būdvardžių laipsnio, kuris, būdamas sustiprintas aukščiau- sias laipsnis, iš tikrųjų rodo patį didžiausią daikto ypatybės kiekį ir išskiria pažy- mėtą daiktą iš kitų. Lietuvių kalbos kuopiniai ir dauginiai skaitvardžiai, neišryškinus skirtingos jų reikšmės, be jokių aiškinimų ir išlygų knygoje dirbtinai suplakti į vieną ir rusų 1 Pig. Lietuvių kalbos gramatika, I, Vilnius, 1965, p. 493. * Žr. ten pat, p. 675—676. 318 kalbos pavyzdžiu pavadinti bendru coGupareJisHbie UKCJIHTEJIbHbIe vardu (p. 89), Toks skaitvardžių gretinimas nieko neduoda ir, mūsų supratimu, mokslo darbe yra nepateisinamas. Daiktavardžius vakarais, naktimis, vakare, lauke (p. 237) ir daiktavardinius junginius du kartus, du sykius, šešis kartus, šešis sykius (p. 239) autorius priskiria prieveiksmiams, nors lietuvių kalboje tokios funkcijos jų nė vienas neatlieka. Gretinimui knygoje ne visada parenkami tinkami lietuvių kalbos pavyzdžiai. P. 42 autorius, norėdamas parodyti, kad rusų ir lietuvių kalbose kirčio vieta kar- tais gali būti skiriamasis daiktavardžio skaičiaus požymis, greta rusiškų pavyzdžių baa, 6daa,..., Gaasi, Gande..., kur vienaskaitos formos turi kirtį šaknyje, dau- giskaitos — galūnėje, pateikia žodžio langas paradigmą, kurios daugiskaitos gali- ninkas šiai taisyklei prieštarauja. Dėl to autorius čia pat daro klaidinančią išvadą, kad ,,...570 siB/IeKHe He HMEeeT NOCJIeJįjOBaTeJibHOTO XapaKTepa“. Jei šiam gretinimui būtų parinktas ne III, o IV kirčiuotės žodis, sakysim I/gukas, gretinimas būtų ne- kliuvęs, nes šio žodžio visos daugiskaitos formos turi kirtį galūnėje. Knygoje pasitaiko lietuvių kalbos dalykų, nušviestų nevisapusiškai. P. 65 tei- giama, kad lietuvių kalbos įvardžiuotiniai būdvardžiai vartojami, Kak npaBuJio, TOABKO (iSretinta mūsų) ,,B poJiH Onpe/teJieHHai“, tačiau lietuvių kalbos gramatika nurodo atvejų, kur jie eina ir tariniu?, Kartais knygoje per menkai parodomi ir per silpnai išanalizuojami greti- namų kalbos dalių morfologiniai skirtumai. Lietuvių kalba, pavyzdžiui, skirtingai nuo rusų kalbos, turi visai savarankišką ir gana gausią kalbos dalį ištiktuką. Ištiktukai sudaromi su įvairiomis darybos priemonėmis (priesagomis, šaknies balsių kaita, priešdėliais ir kt.), dėl ko kartais kinta ir ištiktuko reikšmė (plg. tikšt ir tykšt, kibykšt ir pakibykšt). Tų dalykų šiame darbe nerandame. Autorius ištiktukus knygoje priskyrė prie veiksmažodžių visai nemotyvuodamas: , Hau npejicTaB/ISeTCA, UTO CJIOBa THNa pokšt, HECMOTPSA Ha HX IIpOHCXOXJĮEHHE, MOXHO Ha3BaTb yCeueHHLIMH IrViaroJiaMH (p. 197)“. Su tokiu lietuvių kalbos ištiktukų trakta- vimu baltistai vargu ar gali sutikti. Ištiktuką paprasčiausiai buvo galima gretinti su rusų kalbos atitikmenimis (tiesa, negausiais) ir nepriskyrus jo prie veiksmažo- džio. Priešingai, išskyrus jį kaip atskirą kalbos dalį, geriau buvo galima parodyti jo specifiką bei turtingumą lietuvių kalboje. Iš kitos pusės vargu ar pateisinama lietuvių kalboje autoriaus išskirta sava- rankiška kalbos dalis — būsenos kategorija, kuriai priskiriami visi bevardės gimi- nės būdvardžiai ir dar kai kurie kiti atskiri žodžiai (gėda, laikas, kančia...). Juk savo tarpe šie Žodžiai nesudaro vieningos sistemos ir puikiausiai pritampa prie skir- tingų kalbos dalių: vieni jų gali būti linksniuojami, kaitomi skaičiais, turi giminės kategoriją, kiti yra laipsniuojami. Nežiūrint į tai, knygoje net nagrinėjamos mor- fologinės šios kategorijos ypatybės (p. 243—246), semantinės jos žodžių grupės (p. 246), sintaksinė jos funkcija (p. 246—249) ir dargi pateikiamas bevardės giminės būdvardžių virtimo būsenos kategorija būdas (p. 242—243): .,...u peamer (sB- JSIOULHICA HOCHTEJIEM KAKOTO-TO KAauecTBa) — OTBJIEUEHHOC KauecTBO (KOTOpoe NNpHrHCbIBaeTCOS NPeAMETY) —> COCTOSAHHE (KOTOPO€ MBICJIHTCHA B HECBA3H C KAKHM Jan6o npexaverom)“. Tačiau visa tai moksliškai neargumentuojama, o bendrų for- malių požymių išskirti būsenos kategorijai nėra. Todėl, mūsų nuomone, bent lietu- vių kalbos būsenos kategorijos klausimas knygoje yra rimtai pakibęs ore. 3 Žr. ten pat, p. 512. 319 Iš atskirų formų nesutapimų rusų ir lietuvių kalbose minėtinos sudurtinės lie- tuvių kalbos veiksmažodžių formos, kurių dabar neturi rusų kalba. Dėl to šios formos, kaip savarankiška lietuvių kalbos veiksmažodžių kategorija, knygoje atskirai nenagrinėjamos. Tiesa, šiek tiek apie jas užsimenama, kalbant apie veiks- lą, dalyvius, nuosakas. Tačiau visa šių formų specifika (jų reikšmė, daryba ir var- tojimas) liko neatskleista.Iš antros pusės, abejotina, ar teisinga formas skaityčiau ir būčiau skaitęs versti tuo pačiu 4«umaA Ooi. Pastarasis vertimas, mūsų nuomone, tinka tik skaityčiau formai, o formos būčiau skaitęs specifikai atskleisti ar ne ge- riau būtų tikęs pažodinis vertimas £ Obie Oot wumaeswud. Juk lietuviškai skaity- čiau ir būčiau skaitęs tai visai ne tas pats. Tariamosios nuosakos sudurtinių formų tarpe lietuvių kalba turi ir būčiau beskaitąs, būčiau buvęs beskaitąs, būčiau buvęs skaitęs formas, tačiau nė viena jų ir nuosakų skyriuje neminima. Lietuvių kalbos būdinys knygoje priskirtas prieveiksmiui, plačiau jo neaiš- kinant (p. 239—240). Šalia jo pavyzdžių knygoje yra pateikta ir keletas rusų kal- bos būdinio liekanų, pvz.: cmodms cmoum (p. 239), plg. stovėte stovi, tačiau jos tarpusavyje negretinamos. P. 129, 134 teigiama, kad lietuvių kalbos veiksmažodžis pranešti turįs reikšmę cooGujumo, bet tai nėra visiškai tikslu, nes jis dar gali reikšti ir r poxecmu (MumO). P. 189 rašoma, kad būti tegali turėti sintetinę permisyvo formą teesie, tačiau lie- tuviy literatūrinėje kalboje iš tikrųjų plačiai vartojama ir analitinė forma tegul būna. Kai kuriais atvejais autorius remiasi tik vienos kalbos pavyzdžiais. Šiuo atveju lyg ir išnyksta gretinamasis knygos pobūdis. Tai pasakytina apie neveikiamųjų dalyvių iš intranzityvinių veiksmažodžių formas (p. 174), apie rusų kalbos TBOpH- TeJisHbili AareHTHBHOTO JONoJIHeHHSA (p. 175), apie rusų kalbos liepiamosios nuo- sakos formas Mepaku, noaywad (p. 188) ir kt. Nors knyga turi ir nemaža trūkumų, tačiau vis dėlto ji duoda gana vykusį apypilnį rusų ir lietuvių kalbų gretinamosios morfologijos vaizdą. Skaitant ir studijuojant ją, jokiu būdu negalima nematyti ir nevertinti autoriaus darbo vaisių, reikšmingų slavų ir baltų gretinamajai kalbotyrai. Iš tikrųjų, tai gana gera pradžia didelio reikšmingo darbo, kuris padės pamatus kitiems tos srities tyrinėjimams. Už šią knygą, be abejo, bus dėkingi K. Musteikiui studentai, vertėjai, spaudos dar- buotojai bei visi, kam svarbūs rusų ir lietuvių kalbos morfologijos gretinimo ir vartojimo dalykai. E. Grinaveckienė Banro-ciaBsanckai c6opuuk, Mocksa, 1972, 424 p. (orB. pea. B. H. Tonopos). TSRS Mokslų akademijos Slavistikos ir balkanistikos institutas išleido stam- bu veikalą ,,Balty-slavy rinkinys“. Jame išspausdinta penkiolika straipsnių ir trys recenzijos. Daugumoje straipsnių vyrauja baltistinė problematika, 0 nemaža jų dalis yra tiesiog lituanistiniai. Rinkinio interlingvistinį pobūdį lemia didesnė pusė (aštuoni iš penkiolikos) straipsnių, skirtų baltų-slavų kalbų ryšiams bei kontak- tams. Knyga pradedama Z. Zinkevičiaus straipsniu „Dėl baltų vokalizmo rai- dos“ (p. 5—14). Šiame straipsnyje autorius ieško naujų argumentų, patvirtinančių, kad baltų ,,prokalbéj“ buvęs trumpas ir ilgas balsis a (*a, a). Sakysim, buvo tei- giama, kad baltų trumpasis balsis *o geriausiai išliko mišriuosiuose dvigarsiuose 320