S. M. Slavočinskio giesmyno (1646 m.) kalba

ŽODŽIŲ FORMOS IR JŲ VARTOSENA LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA Z. ZINKEVIČIUS S. M. SLAVOČINSKIO GIESMYNO (1646 M.) KALBA Šį straipsnį autorius skiria giesmyno pirmojo tyrinėtojo prof. dr. Jurgio Lebedžio atminimui S. M. Slavočinskio giesmyno kalbą tyrinėtojų laikoma įvairių tarmių mišiniu. Akademinėje lietuvių literatūros istorijoje rašoma, jog nors giesmyne „jaučiamas žemaičių tarmės pagrindas, bet čia aiškiai matyti pastangos derinti įvairių tarmių elementus, padaryti giesmyną prieinamą kuo platesniems lietuvių skaitytojų sluoksniams“1. Giesmyno fotografuotinio leidimo paruošėjas ir pirmasis jo tyrinėtojas prof. dr. Jurgis Lebedys rašo, kad „giesmyno tarminis pagrindas nėra labai ryškus, nekrinta iš karto į akis, bet vis dėlto nesunkiai apčiuopiamas. Daugelis fonetinių, morfologinių, iš dalies ir žodyninių, sintaksinių ypatybių sieja giesmyną su žemaičių tarme“2. Nurodęs būdingąsias žemai tybes, tyrinėtojas konstatuoja, kad „vertėjas buvo žemaitis dūnininkas, bet jis svyravo, arba jo darbas buvo kitų taisomas“3. Iškėlęs aikštėn kai kuriuos rytų aukštaičių tarmės elementus giesmyne, J. Lebedys daro prielaidą, jog „galimas daiktas, kad giesmyno vertėjas, naudodamasis K. Sirvydo žodynu, kartais nesugebėdavo atskirti tarminės fonetikos ar nesąmoningai pasiduodavo sugestijai ir žodį iš žodyno imdavo tokia forma, kokia ten buvo“4. Konstatavęs, jog „nemaža fonetinių ir iš dalies morfologinių giesmyno ypatybių yra būdingos pereiginėms tarmėms“5, autorius daro tokią išvadą: „Giesmyną ruošiant, stengtasi taikytis prie kiek galint didesnio gyventojų skaičiaus. Pats vertėjas, nekalbant jau apie galimus jo taisytojus, tikriausiai pažino ne vien savąją tarmę. Reiktų manyti, kad kitų tarmių bent paviršutiniškas pažinimas, noras būti plačiau skaitomam, be to, ankstesnių rašytojų pavyzdys ir padėjo aplyginti tarnybes. Nenuoseklumus ir svyravimus galima aiškinti ir tuo, kad neturėta tvirto kriterijaus, nustatytos literatūrinės kalbos normos“6. J. Palionis, iš esmės sutikdamas su J. Lebedžio išvadomis, konstatuoja, kad „giesmyno kalboje esama nemaža tarminio mišinio: ir žemaičių dūnininkų, ir vakarų aukštaičių, ypač veliuoniškių, ir viduriečių, ir rytiečių tarmių elementų“7. 1 Lietuvių literatūros istorija. I. Feodalizmo epocha. Redagavo prof. K. Korsakas. Vilnius, 1957, p. 151. 2 J. Lebedys, 1646 metų giesmynas. – S. M. Slavočinskis, Giesmės tikėjimui katalickam priderančios 1646. Fotografuotinis leidimas. Vilnius, 1958, p. 20. 3 J. Lebedys, ten pat, p. 21. 4 Ten pat, p. 24. 5 Ten pat. 6 Ten pat, p. 24–25. 7 J. Palionis, Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a., Vilnius, 1967, p. 90. 137 Tyrinėtojų pabrėžtinai iškeliamas tarmių mišinys S. M. Slavočinskio giesmyne ir sudomino šio straipsnio autorių, paakindamas jį imtis specialiai ištirti šiuo aspektu giesmyno kalbą8, išaiškinti esamus atskirų tarmių elementus, juos lokalizuoti, nušviesti pačią giesmių vertimo bei giesmyno paruošimo spaudai procesą ir pagaliau išryškinti giesmyno reikšmę lietuvių kalbos istorijai ir istorinei dialektologijai. Autorius tikėjosi, kad XVII a. vidurio giesmyno lokalizuotų tarminių elementų palyginimas su šių dienų atitinkamais tarmių duomenimis leis geriau suvokti kai kurių lietuvių kalbos reiškinių atsiradimą bei jų raidą. Žemaičių tarmės elementai Reikia sutikti su ankstyvesniųjų tyrinėtojų išvada, kad giesmyno vertėjas buvo žemaitis. Giesmyne yra šios žemaičių tarmės ypatybės: 1. Vartojami priebalsiai t, d vietoj afrikatų č, dž prieš senovinį trumpąjį balsį *a, pvz, n. pl. medey II 109₁₁ ‘medžiai’, ʒodey II 29₁₇ ‘žodžiai’, i. pl. Erβkieteys II 84₂ ‘erškėčiais’, peteys I 97₁₈ ‘pečiais’, žodeys I 18₉ ‘žodžiais’, a. sg. f. ne turinte II 10₁₀ ‘neturinčią’, Priderante I 3₁₅ ‘priderančią’, 3. praes. gieyd I 131₂₈ ‘geidžia’, Jaut II 29₈ ‘jaučia’, kient I 92₄ ‘kenčia’, refl. glaudes II 6₂₁ ‘glaudžiasi’, 2. pl. praes. kientete II 20₂₃ ‘kenčiate’, adv. didey II 12₂₅ ‘didžiai’, kartey I 88₉ ‘karčiai’, /skaystey II 5₂₃ ‘skaisčiai’. Dar plg. a. sg. m. kiantanti I 87₇ ‘kenčiantį’, g. pl. refl. meldénčiuße I 140₄ ‘meldžiančiuosi’, t. y. meldžiančiųjų, d. pl. m. meldéntiems II 82₂₃ ‘meldžiantiems’, a. pl. m. iautančius II 102₂₆ ‘jaučiančius’, kientančius II 4₁₆ ‘kenčiančius’, a. pl. f. Gieydénčias II 110₁₅ ‘geidžiančias’. Iš viso giesmyne yra 51 pavyzdys su išlaikytu „žemaitiškuoju garsu dėsniu“. Pavyzdžių su t, d prieš senovinį *ā ir užpakalinius balsius, turimu vakariniame dabartinės žemaičių tarmės dalyje, giesmyne nėra. 2. Vietoj dvibalsių uo, ie giesmyne dažnai vartojami „dūnininkiški“ monoftongai ū, ī, pvz., a) g. sg. gluśnio II 60₂₃ ‘gluosnio’, a. sg. kuodeli I 66₁₇ ‘kuodelį’, a. pl. obulus I 65₁ ‘obuolius’, 3. praet. pule I 53₁₇ ‘puolė’, i. pl. /słutomis I 78₁₇ ‘šluotomis’, 2. sg. praet. ßlußtey II 76₁₀ ‘šluostei’; b) g. sg. Diwa II 126₁ ‘dievo’, inf. gidot I 42₂₁ ‘giedoti’, ißkoti I 131₁₇ ‘ieškoti’, g. sg. Iwos I 15₁₃ ‘Ievos’, l. sg. lipßnoy I 129₁₅ ‘liepsnoje’, a. pl. f. ißlitas II 27₂ ‘išlietas’, g. pl. pitu I 148₁₃ ‘pietų’, prip II 26₁₂ ‘prieš’, l. sg. filwarte II 9₂₅ ‘sielvartė’, a. sg. ßniga II 23₉ ‘sniegą’, adv. ßiedina I 71₉ ‘šiandien’, praep. tis I 25₈ ‘ties’, adv. Tifey II 90₁₃ ‘tiesiai’, l. sg. winibiey I 129₁₉ ‘vienybėje’; c) i. sg. m. tu I 103₁₆ ‘tuo’, n. pl. m. Ti II 44₁₈ ‘tie’, g. sg. ßalis II 104₁₃ ‘šalies’, 3. fut. Ißlußus I 30₁₀ ‘išluosuos, išvaduos’, 1. sg. refl. iaučius II 55₂₀ ‘jaučiuosi’, 1. sg. fut. Raßiut I 65₁₃ ‘rašiu tave’ (~ rašiuo t[i]). Iš viso giesmyne priskaičiuota apie pusketvirto šimto pavyzdžių su ū, ī vietoj uo, ie⁹. Žodžiai gluśnis, Ieva, kuodelis, pietūs, sielvartas, šluota, šluostyti, ties ir veiksmažodžio likti esamojo laiko formos rašoma tik žemaitiškai. Aukštaitiškų šių žodžių bei formų variantų giesmyne nėra. Taip pat vyrauja žemaitiški žodžių ieškoti, liepsna, veiksmažodžio 8 Tyrinėjimo objektu buvo paimtas J. Lebedžio išleistas 1958 m. fotografuotinis leidimas. Jo trūkstami puslapiai papildyti fotokopija iš Osolinskių bibliotekos Vroclave (Lenkijoje) pilno egzemplioriaus mikrofilmo, turimo Lietuvos TSR Mokslų akademijos bibliotekoje. 9 Tikslaus skaičiaus nurodyti nemanoma, nes kai kurios formos gali būti dvejopai aiškinamos, pvz., inf. refl. pabaigoje -tis (pvz., girdėtis I 139₂₁ ‘girdėtis’) galėtume įžiūrėti ne tik žemaitišką -tis (= aukšt. -ties), bet ir aukštaitišką variantą -tis. 138 pulti esamojo laiko formų, įvardžių 1. sg. m., sangrąžinių veiksmažodžių 1. sg., sangrąžinių pusdalyvių n. pl. m. ir kai kurių kitų galūnių atitikmenys. 3. Balsiai o, ė neretai diftongizuojami, pvz., a) g. sg. m. Tuo I 72₂₀ ‘to’, g. sg. f. tuos I 77₈ ‘tos’, n. pl. f. tuos I 44₁₂ ‘tos’, 1. pl. tupuoße I 105₁₁ ‘lūpose’, 3. praes. šildot I 59₂₁ ‘šildo tave’ (~ šildot [i]); b) 3. praes. Biega I 19₂₀ ‘bėga’, inf. dieti II 31₃ ‘dėti’, 3. praet. ieme II 14₁₅ ‘ėmė’, 1. sg. fut. girdiesiu II 48₂₀ ‘girdėsiu’, 3 praet. kwiepawa I 62₁₇ ‘kvėpavo’, 1. sg. mieble II 58₁ ‘mėšlė’, 3. praes. nier II 82₁₅ ‘nėra’, g. sg. pawießio II 64₁₉ ‘pavėsio’, g. sg. Tiewa I 74a₁₈ ‘tėvo’, a. pl. vąmušieius II 26₆ ‘užmušėjus’, n. sg. m. wietringas II 40₂ ‘vėtringas’, n. pl. žwieris II 66₁₂ ‘žvėrys’; c) n. sg. Duktie I 104₁₉ ‘duktė’, g. sg. garbies II 53₁₃ ‘garbės’, 1. sg. žiamiey II 10₂₂ ‘žemėje’, d. pl. žmoniems I 98₄ ‘žmonėms’, 1. pl. žiamieſa I 99₂ ‘žemėse’, 3. refl. Iauties I 87₁₉ ‘jautėsi’, 2. pl. refl. wadinaties II 9₂₀ ‘vadinatės’. Daug dažniau diftongizuojamas balsis ė. Vien tik pozicijoje ne po k, g, š, ž (po šių priebalsių raidė i gali būti minkštinamasis ženklas) rasti 159 pavyzdžiai. Balsio o diftongizacija daug retesnė, iš viso terasta tik 12 pavyzdžių, visi jie su o > uo fleksijoje resp. vienskiemenėse įvardžių formose. 4. Su ą, ę, y, į elgiamasi, apskritai, žemaitiškai: žodžių šaknyse ir oksitoninėse galūnėse išlaikomas nosinis elementas, baritoninėse galūnėse jo paprastai nėra. Senoviniai nosiniai balsiai ą, ę šaknyse ir oksitoninėse galūnėse žymimi raidėmis ą, ę arba ą, ę su „skersine šakele“ (dėl techninių kliūčių šio straipsnio pavyzdžiuose pakeičiame ą, ę), taip pat raidžių junginiais an, en (retai)¹⁰, pvz., a) adv. drąſey II 58₂₆ ‘drąsiai’, a. sg. įgałti II 24₁₉ ‘išgąsti’, inf. gražinti II 99₂₀ ‘grąžinti’, 1. sg. fut. ne ikanſiu I 64₁₅ ‘neįkasiu’, i. pl. kaſnays II 19₂ ‘kasniais’, a. pl. ſpaſtus II 93₂₅ ‘spastus’, 3. praet. taſi I 91₅ ‘tąsė’; b) 3. praes. ne dręſ I 76b₆ ‘nedrįsta’ (~ nedreſa), Grež II 6₂₁ ‘gręžia’, inf. Kieſt I 155₂₂ ‘kęsti’; c) a. sg. amą I 45₁₃ ‘aną, jį’, kure I 93₁₂ ‘kurią’, g. sg. manęs I 67₄, tawes I 17₅ ‘tavęs’, ſawes I 17₆ ‘savęs’, n. sg. m. neſąs I 121₂₂ ‘nešąs’, n. pl. m. ſergą II 114₁₁ ‘sergą.’ Vietomis, ypač tekstuose gotikiniu šriftu, “skersinė šakelė” atspausta neaiškiai, gerokai ar ir bemaž visai nutrupėjusi. Aiškią išimtį sudaro vienaskaitos aliatyvo formos manęsp, tawęsp, sawęsp, sistemingai rašomos be nosinumo ženklo, t. y. manęſp, tawęſp, ſawęſp (kodėl?), nors atitinkami kilmininkai manęs, tavęs, savęs paprastai turi nosinumo ženklą (bent 104 pavyzdžiai iš 110)¹¹. Baritoninėse galūnėse vietoj senovinių ą, ę paprastai rašomos raidės a, e be jokio nosinumo ženklo. Iš giesmyne esamų apie 1200 vardãžodinės vienaskaitos galininko galūnės -ą pavyzdžių rasta vos keliolika, kurie galėtų būti įtarti turį „skersinę šakelę“, betgi ir tie pavyzdžiai nėra visai aiškūs, nes arba toji šakelė neryški (bene ryškiausia žodyje wargą I 135₁₇), arba tai galėtų būti ir daugiskaitos kilmininkai (pvz., Teyſingą I 93₅, Piktą I 99₁₅ ‘teisingų?’, ‘piktų?’) su oksitonine galūne -ų, giesmyne neretai žymima -ą (tiksliau a su „skersine šakele“). Kiek dažniau pasitaiko nosine raide pažymėta ė kamieno acc. sg. galūnė -ę: 53 atvejai (ne visi jie vienodai aiškūs) iš turimų bemaž 300 pavyzdžių. Tačiau ir čia, kaip matome, aiškiai vyrauja -e ‘-ę’ (maždaug 82% visų pavyzdžių). Tas pat pasakytina ir apie ę būtojo lai- ¹⁰ Dėl ą, ę ir an, en grafemų painiojimo plg. rašymą šiediena I 71₄ arba šiedina I 71₉, ‘šiandien’ (22 pavyzdžiai), Neſąg II 49₅ ‘neš’ (~ nesang), tęn I 117₁₃ ‘ten’ (po keliolika pavyzdžių), 3. praet. Kienėta II 75₂₈ ‘kentėjo’. ¹¹ Visai aiškią raidę ę (be jokių nosinumo ženklo pėdsakų) turi tik trys kilmininko pavyzdžiai (I 127₁₀, II 43₁₃, 119₁₀), kitų trijų perbraukimas gali būti nutrupėjęs. Vis dėlto tie trys pavyzdžiai su e, jeigu tik nėra korektūros klaidos, galėtų rodyti vertėjo šnektoje anuomet buvus greičtininį baritoninį variantą manęs, tavęs, savęs, visuotinai įsigalėjusį dabartinėje žemaičių tarmėje. 139 ko dalyvių galūnėse: iš rastų 145 n. sg. galūnės -ęs pavyzdžių 134 parašyti su aiškia -es arba -ias (be nosinumo ženklo ar jo liekanų), visi 25 rasti n. pl. galūnės -ę pavyzdžiai parašyti su -e resp. -ia („skersinės šakelės“ nutrupėjimo nepastebėta)¹². Esamojo laiko dalyvių su galūnėmis -ąs, pl. -ą baritoninių formų visai nepastebėta. Taigi, vertėjo gimtojoje šnektoje, kaip ir šių dienų žemaičių, baritoninėse galūnėse jau būta trumpu denazalizuotu balsiu a, e¹³. Nosiniai balsiai u, i giesmyne žymimi raidėmis u, i (raidžių ų, į ar ų, į su „skersine šakele“ spaustuvė neturėjo), kartais raidžių junginiu su n, vietoj ų dar rašoma ą (tiksliau a su „skersine šakele“). Su senoviniu žodžių šaknyse rastos tik 8 veiksmažodžio siųsti formos, iš kurių 7 vietoj ų turi raidžių junginį un, pvz., 2. sg. imp. Siun/k II 10₂₁ ‘siųsk’, n. sg. m. siun/damas I 122₁₂ ‘siųsdamas’. Viena forma parašyta su ū (n. sg. m. Siū/ftas I 3₇ ‘siųstas’), betgi tai tolygu un, nes giesmyne dažnai vietoj n ir m dedamas į cirkumfleksą panašus ženklas (neretai jis neaiškiai atspaustas ir primena brūkšnį) ant prieš esamos balsės, pvz., ant dāgaus I 132₂₈ ‘ant dangaus’, potā I 146₄ ‘po tam, t. y. paskui’, n. sg. f. fūwēta I 130₂₈ ‘šventa’, 3. praes. trē I 144₁₃ ‘tremia’ (~ trem), i. sg. sunū I 132₈ ‘sūnumi’ (~ sūnum), inf. palikfmit I 137₂ ‘palinksminti’. Oksitoninėse galūnėse rašoma u arba ą (t. y. a su „skersine šakele“). Pastarasis parašymas pastebėtas net 89 atvejais, pvz., g. pl. ią I 126₂ ‘jų’, kalbą I 96₁₂ ‘kalbų’, fūtįną I 92₅ ‘šilpnų’, pikčiau II 5₁₁ ‘pikčiųjų’, Tą weykalą II 57₇ ‘tų veikalų’, werkfmingą funą I 29₁₆ ‘verksmingų sūnų’, tarp žmonią neteyfingą II 10₂₇ ‘tarp žmonių neteisingų’, 3. cond. ne pražūtą II 9₁₆ ‘nepražūtų’, Kad trintą piktybes I 8₁ ‘kad trintų piktybes’. Matyt, spaustuvėje neturint ų raidės, vietoj jos imta vartoti panašią a su „skersine šakele“. Baritoninėse galūnėse rašoma u. Su ą (tiksliau a su „skersine šakele“) pastebėti tik 6 pavyzdžiai, kurie laikytini vertėjo apsirikimu ar spaudos klaida. Skirtumas tarp baritonų ir oksitonų ypač gražiai matyti iš tokių parašymų, kaip Del tą žodžių II 25₁₀ ‘dėl tų žodžių’. Baritonų galūnėse balsio u būta trumpo¹⁴. Senovinis nosinis balsis į, tiek kirčiuotas, tiek ir nekirčiuotas, žymimas raide i (raidės į ar jos pakaitalo nėra), pvz.: a) 3. praet. drifja I 76a₁₄ ‘drįso’, Pažįft I 43₂₆ ‘pažįsta’ (su šakniniu į ‘į’ yra 17 pavyzdžių)¹⁵, b) n. sg. m. galis I 146₁₆ ‘galis’, ftowis I 156₁ ‘stovis’ (iš viso dalyvių galūnės -is ‘-ęs’ 10 pvz.; n. pl. m. pavyzdžių 12 Pastarieji duomenys parem ia šio straipsnio autoriaus prielaidą, kad dabartinė žemaičių nom. pl. galūnė -e (pietryčiuose tariam -en) yra antrinė, įsivesta iš sangrąžinių veiksmažodžių, žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, p. 77—78. 13 Jų trumpumą rodo eiliavimas: giesmių eilučių galūnose galūnės -ą ‘-ą’, -e ‘-ę’, -es ‘-es’ sudaro rimą su kitų linksnių ar asmenų galūnėmis, turinčiomis trumpuosius balsius a, e, pvz., a. sg. f. pamatitá I 23₁ ‘pamatytą’ rimuojama su n. sg. f. pripildyta ‘pripildyta’, a. sg. f. wifa II 103₁₅ ‘visą’ — su 1. sg. akyfa ‘akyse’, a. sg. motiná II 58₂₁ ‘motiną’ — su 3. praes. gina, a. sg. apsakima ‘apsakymą’ — su 1. pl. fut. žinoſima ‘žinosime’, per bukliſtę I 115₆ ‘per buklistę’ — su voc. sg. Chriſte ‘Kristau’, n. sg. m. atmines I 56₈ ‘atminęs’ — su a. pl. gimines, n. sg. m. apturėias II 35₁₈ ‘apturėjęs’, t. y. gavęs’ — su n. sg. abgineias ‘apgynėjas’. 14 Plg. rimavimą a. sg. Sunu II 103₂ ‘sūnų’ su i. sg. kunu, g. pl. numiruſiu II 64₂₄ ‘numirusių’ su 1. sg. fut. buſiu ‘būsiu’. 15 Vertėjo šnektoje į turėta (gal būt, fakultatyviškai) ir būsimojo laiko formose, pvz., 3. as. fugražis II 52₁₆ ‘sugrąžins’, 2. sg. pažįfi II 43₁₇ ‘pažinsi’, 2. pl. pažįfit II 16₁₂ ‘pažinsite’. Plg. rimavimą 1. pl. įppažįfime II 37₁₃ ‘išpažinsime’ su sakįfime ‘sakysime’. Giesmyne rašoma dar n. pl. m. refl. Rupidamis II 26₂₃ ‘rūpindamiesi’ (~žem. rūpīdamis), 3. cond. garbitu II 96₇ ‘garbintų’ (~garbitų). Tačiau pastarasis pavyzdys klaidų atitaisymuose ištaisytas į garbitų, t. y. garbintų 140 nerasta), c) a. sg. dali I 104₂₂ ‘dalį’, gimuƒi I 22₁₇ ‘gimusi’ (a. sg. -i ‘-i’ daug pavyzdžių). Iš rimavimo matyti, kad dalyvių oksitoninėse galūnėse būta ilgo balsio, o baritoninėse — trumpo, pvz., n. sg. m. galis II 103₂₆ ‘galis’ rimuojama su g. sg. dalis ‘dalies’ (~žem. dalis), bet turis II 70₁₃ ‘turis’ — su n. sg. m. kuris arba II 58₁₀ su a. pl. duris¹⁶. Ar ilgasis balsis tartas su nosiniu atspalviu, iš rašybos neaišku. Tačiau tokį tarimą suponuoti verčia dabartinė pietų žemaičių tarmė, iš kurios ploto kilęs vertėjas. Atskirai reikia aptarti prielinksnį bei priešdėlį į. Vietoj dabartinio prielinksnio į giesmyne vartojamas ing (59 pavyzdžiai). Kitokių variantų nėra. Priešdėlis į- prieš nesprogstamuosius priebalsius rašomas į-, pvz., inf. įleyƒti I 106₁₈ ‘įleisti’, 1. sg. cond. imaničiau II 24₂₁ ‘įmanyčiau’, 3. praet. inika I 75₈ ‘įniko’, a. sg. f. irūƒtintas II 5₄ ‘įrūstintas’, 3. praet iƒaki I 76a₁₈ ‘įsakė’, 1. sg. praet. Iweykiau II 5₁₀ ‘įveikiau’, 2. sg. imp. Ižwelk II 5₅ ‘įžvelk’ (iš viso 51 pvz.). Taip pat į- rašoma prieš k, g, pvz., 3. praet. ne įkalbina I 78₃ ‘neįkalbino’, n. sg. m. įkankintas I 100₁₇ ‘įkankintas’, ikáršintas II 78₁₅ ‘įkaršintas’, 1. sg. fut. ne įkanƒiu I 64₁₅ ‘neįkąsiu’, 3. praet. įgawa I 141₁₈ ‘įgavo’, inf. įgiti I 60₁₈ ‘įgyti’, n. sg. m. Igundes I 25₂₂ ‘įgundęs’ (visi 50 pvz.). Prieš t, d rašoma in-, pvz., 2. sg. imp. inteyk I 124₁₇ ‘įteik’, 3. praet ne intikieia I 118₁₄ ‘neįtikėjo’, intiká II 70₁₅ ‘įtiko’, indeia I 85₁₁ ‘įdėjo’, n. sg. f. indeta II 119₁ ‘įdėta’. Išimtį sudaro tik trys pavyzdžiai (iš 42-jų), būtent, n. sg. f. itikuƒi II 104₂₄ ‘įtikusi’ a. sg. m. itikuƒi I 105₅ ‘įtikusi’, a. pl. m. itikinčius I 3₁₃ ‘įtikinčius’ (kiti 2 veiksmažodžio įtikti pavyzdžiai turi in-). Prieš lūpinius priebalsius tėra vienintelis pavyzdys: n. sg. f. impinta I 110₁ ‘įpinta’. Kadangi dabar žemaičiai veiksmažodžių priešdėlio in- neturi, prieš visus priebalsius yra įsivedę variantą be n, tai giesmyne užfiksuota padėtis galėtų būti laikoma senesne, rodančia tam tikrą varianto į- įsivedimo į poziciją prieš sprogstamuosius priebalsius fazę. Gal būt, vertėjo šnektoje prieš sprogstamuosius, ypač t, d, fakultatyviškai dar buvo vartojami abu variantai. Galima būtų įžiūrėti ir kitų tarmių bei raštų įtaką, plg. prielinksnį ing ‘į’ (jį vartojo M. Mažvydas, J. Bretkūnas, M. Daukša, M. Petkevičius, K. Sirvydas) šalia priešdėlio į- prieš priebalsius k, g. 5. Giesmyne dažnai žemaitiškai trumpinamos galūnės, pvz., n. sg. m. wakars I 50₂₁ ‘vakaras’, 3. praes. kient I 92₄ ‘kenčia’, wadin I 129₁₀ ‘vadina’ (neeiliuotame tekste), Gul I 46₉ ‘guli’, atio I 103₂₁ ‘atjoja’, wießpatau I 130₂₆ ‘viešpatauja’ ir daug kitų. 6. Vartojamos žemaitiškos i resp. (i)ia kamienų daiktavardžių vienaskaitos vietininko formos, pvz., a) daley II 129₃ ‘dalyje’, ßalley II 110₂₁ ‘šalyje’, śirdiey II 28₂ ‘širdyje’, vgniey I 133₁₃ ‘ugnyje’, b) daržialey II 78₁₅ ‘darželyje’, kieley II 34₄ ‘kelyje’, mediey I 64₁₂ ‘medyje’, łowney I 38₅ ‘lovyje’, truputiey I 152₃₁ ‘truputyje’, žodiey I 145₆ ‘žodyje’ (iš viso apie 40 pavyzdžių). Pažymėtina, kad giesmyne sistemingai išlaikomas galūnės jotac, kurio šių dienų žemaičių tarmėje jau nebėra. 7. Sutinkami žemaitiški daugiskaitos vietininkai: a) žodžiuƒe II 16₂₄ ‘žodžiuose’ (t. y. žodžiuose ar žodžiuose; vienintelis pavyzdys), b) Sirdeleƒa I 144₈ ‘širdyse’, vgnieƒa II 115₂₁ ‘ugnyse’ (su -ieƒa 4 pavyzdžiai). Be vietininko, ė kamieno galūnės dar kartais turi i kamieno paradigmoje vienaskaitos įnagininkas ir daugiskaitos įnagininkas: 16 Trumpo balsio būta, žinoma, ir a. sg. galūnėje, plg. rimavimą a. sg. m. dideli I 91₁₇ ‘didelį’ su voc. sg. ƒuneli ‘sūneli!’, a. sg. ißminti II 102₁₁ ‘išmintį’ su inf. atminti, a. sg. ƒunwertoi I 99₉ ‘sutverėją’ (~sutvertojį) su 2. sg. praes. nesioi ‘nešioji’. 141 a) širden I 81₇, 12₄₁₈, II 79₂₂ ‘širdin, į širdį’, b) širdiemis I 35₂₁, širdėmis I 5₂₀ ‘širdimis’ (pateikti visi pastebėti pavyzdžiai). 8. Aukščiausiojo laipsnio būdvardžių vienaskaitos vardininkas turi galūnę -is, pvz., didžiaufis I 89₁₄ ‘didžiausias’, galingaufis I 73₁₇ ‘galingiausias’, βwenčiaufis II 80₂₀ ‘švenčiausias’ (daug pavyzdžių). 9. Įvardinio kamieno ana- (f. anā-) formos turi trečiojo asmens įvardžio reikšmę, pvz., ju ānu waykśćioti II 46₇ ‘su juo vaikščioti’, anam dekawokiam I 36₁₂ ‘jam dėkokime’, Aukfas ano karalifte I 35₆ ‘auksas (yra) jo karalystė’. 10. Vartojama žemaitiška giminių įvardžių ir būdvardžių bei veikiamųjų dalyvių vyriškosios giminės dat. pl. galūnė -ims ‘-iems’, pvz.: a) Anims II 29₂₀ ‘aniems, jiems’ (~ anims), ims I 79₈ arba iims I 143₁, ijims I 126₅ ‘jiems’, Kurims II 44₃ ‘kuriems’, tims I 113₂ ‘tiems’, wijims I 8₁₅ ‘visiems’, b) Aklims II 90₁ ‘akliems’, Giwenantims I 15₁ ‘gyvenantiems’ (iš viso 13 pvz.). 11. Žemaitiškos giminių įvardžių vyriškosios giminės acc. pl. (anūs ‘anuos, juos’ tipo) formos, pvz.: anus I 38₂, ius I 68₂₁ ‘juos’, kurius I 148₉ ‘kuriuos’, tus I 14₁₇ ‘tuos’ (iš viso 36 pvz.). Aukštaitiškų atitikmenų (anuos, juos …) visai nėra. 12. Žemaitiška skaitvardžio abu gen. pl. forma abiu I 143₁₈ ‘abiejų’ (~ abijų). Aukštaitiško atitikmens abiejų nėra. 13. Žemaitiška 2. du. imper. forma eykiau II 117₁₄ ‘eikiva’. Daugiau veiksmažodžių dviskaitos formų nepastebėta. 14. Vietomis vartojami žemaitiški atematin(i)ų veiksmažodžių perdirbiniai: 3. praes. refl. atliktafe I 153₁ ‘at(si)lieka’ (~ atliektafe), a. pl. m. Ateytančius II 97₂₆ ‘ateinančius’. 15. Veiksmažodžių esamojo laiko i- kamienės formos neretai keičiamos (i)a-kamienėmis, pvz.: 1. sg. Nenoru II 14₂₄ ‘nenoriu’, turu II 46₁₃ ‘turiu’, 1. pl. minem I 98₉ ‘minime’ (~ minjam), regiem I 120₁₁ ‘regime’, turem I 152₁₁ ‘turime’, 3. praes. refl. Gaylefe II 107₁₅ ‘gailisi’, regiefe I 34₉ ‘regisi, matyti’, tikiafe I 143₆ ‘tikisi’, g. pl. refl. meldenčiųfe I 140₄ ‘meldžiančiųsi, t. y. meldžiančiųjų’, d. pl. m. regien-temus II 6₁₉ ‘regintiems’. 16. Žemaitiška 2. sg. refl. galūnė -is(e) ‘-iesi’, pvz., 2. sg. praes. randife I 93₂ ‘randiesi’ (~ randyse), wadinis I 124₉ ‘vadiniesi’, wilije I 93₃ ‘viliesi’, 2. sg. fut. Nebijo fis II 46₂₂ ‘nesibijo’ (~ nebįjosys), ftofis I 14₆ ‘stojies, tapsi’ (iš viso 7 pvz.; aukštaitiško šios galūnės varianto nerasta). 17. Neretai vartojamos žemaitiškos veiksmažodžių 1. pl. formos su -ma, refl. -mos, pvz., 1. pl. praes. gierbiemot I 58₁₃ ‘gerbiame tave’ (~ gerbiamo t[i]), Wadīnamot¹⁷ II 86₅ ‘vadiname tave’, 1. pl. fut. žinośima I 54₁₃ ‘žinosime’, 1. pl. imper. garbiṅkima I 57₁₅ ‘garbinkime’, 1. pl. permis. refl. terandamos I 33₁₀ ‘tegu randamės’, Te ftoiamas II 108₁₉ ‘tegu būname, tampame’. 18. Liepiamosios nuosakos formos dažnai turi formantą -kia- (-ke-), pvz.: 2. sg. Eykieg I 29₁₅ ‘eik gi’, refl. artinkias I 6₁₅ ‘artinkis’, džiaukiafe I 27₃ ‘džiaukis’, 1. pl. garbinkiem I 38₈ ‘garbinkime’, refl. džiaukiamo fe I 45₆ ‘džiaukimės’, 2. pl. atminkiet I 122₁₅ ‘atminkite’, Neβkiet II 11₂₇ ‘neškite’ (iš viso apie 200 pavyzdžių). 19. Priešdėlis atti- dažnai neturi į prieš šaknį su d-, pvz., 3. praet. adāwe I 68₃ ‘atidavė’, 3. praes. adara I 112₂ ‘atidaro’, n. pl. f. adaritas I 155₆ ‘atidarytos’. ¹⁷ J. Lebedys šią formą be reikalo laikė korektūros klaida ir taisė Wadinamet (S. M. Slavončinskis, Giesmės … Vilnius, 1958, p. 418). Tas pat pasakyta dėl gierbiemot I 58₁₃ ‘gerbiame tave’ (žr. ten pat, 362). 142 20. Vartojami žemaičių tarmei būdingi žodžiai, pvz., bėngti ‘baigti’ (3. praes. beng I 152₂₂, refl. bengiaje II 57₁₉, i. pl. f. ne pabengtomis I 35₁₁ ‘nepabaigtomis’ ir kt.), pabanga ‘pabaiga’ (all. sg. pábúngosp II 37₁₇), pabengimas ‘pabaigimas’ (g. sg. pabengima II 70₁₉), klėbýs ‘glėbys’ (a. sg. klebelį I 62₈ ‘glėbelį’), nùmas ‘namas’ (n. pl. numay II 98₁₀, a. pl. numus II 74₁₃ ir kt.), pìlė ‘pilis, tvirtovė, rūmai’ (a. pl. piles II 21₂₀ ir kt.)¹⁸. 21. Žemaitiškai vartojami prielinksniai prie (tam tikrais atvejais ‘pas’ reikšme), pas (su kilmininku), ant (tam tikra reikšme su įnagininku), pvz., a) Gaway madonę pri Jutwertoja I 14₅ ‘… pas sutverėją’, Vįtark mus … Pri Jezáus II 109₂₁₋₂₂ ‘užtark mus … pas Jėzų’ (dažna vartosena); b) Pas Bernela I 63₁₆ ‘pas bernelį’, pas Sunaus II 80₁ ‘pas sūnų’, pas táwęs II 46₂₃ ‘pas tave’ (rodos, visi pavyzdžiai tik su kilmininku); c) Ant križiumi I 145₇ ‘ant kryžiaus’ (vienintelis pavyzdys). Visos šios žemait ybės įtikinamai rodo, kad giesmyno vertėjas buvo žemaitis. Dvibalsių uo, ie „dūnininkiški“ atitikmenys verčia jo gimtosios šnektos ieškoti pietų žemaičių plote. Schemoje to ploto dabartines ribas rodo 1 linija. Per tris šimtus metų ū ‘uo’, ī ‘ie’ izofona, žinoma, galėjo kiek pakisti, nors akivaizdžių duomenų apie tai ir neturime¹⁹. Į pietų žemaičių plotą mus orientuoja ir daugelis kitų giesmyno kalbos ypatybių, kurios žemiau bus nagrinėjamos. Šiuo tarpu iš fonetinių ypatybių nurodytina pietų žemaičiams būdinga sporadiška „antrinė nazalizacija“²⁰, pvz., n. pl. jãs I 26₁₈, II 96₃ ‘jų’ (~ jǫs), Ią/gį II 2₁₄ ‘jų gi’, i. sg. m. tą II 12₁₅, 16₂₂, 27₈, 86₁₉, 104₁₂, 109₂₀ ‘tuo’ (~ tų iš p. žem. tū ‘tuo’), iǫ II 84₆ ‘juo’, ieg I 116₁₅ ‘juo gi’, adv. nǫ I 32₁₀ ‘nū(nai), dabar’ arba någ I 7₁₉, Nagi I 143₈ ‘nū gi’ (taip parašyta net 25 kartus), conj. Nęs I 119₁₇ ‘nes’ (47 pvz.) arba nęfag I 63₁₁, Nęsg I 132₂₂ ‘t. p.’ (9 pvz.). Iš morfologinių ypatybių reikia nurodyti pietų žemaičiams būdingas liepiamosios nuosakos 2. pl. formas su -kiat (-ket), pvz., atmin kier I 122₁₅ ‘atmin kite’ (giesmyne jų 55 pvz.), ir tariamosios nuosakos 1. sg. formas su -čiau, pvz., tikėčiau I 145₁₃ ‘tikėčiau’ (kitokių pavyzdžių nėra). Šiaurės žemaičiai šių formų nevartoja: jie turi 2. pl. imper. pabaigą -kit (šalia 1. pl. -kiam) ir 1. sg. cond. -čio arba -čiu (pastarąjį variantą vartoja ir šiaurinė pietų žemaičių ploto dalis). Dabartinę pietų žemaičių tarmę patogiausia suskaidyti į dvi patarmes pagal an, am, en, em traktavimą. Šiaurės vakarų patarmėje, kurią A. Girdenis pavadino varniškiais, kaip ir šiaurės žemaičių plote, an tipo junginių pirmasis dėmuo susiaurintas (tariama on, arba un), o pietrytinėje patarmėje, pavadintoje raseiniškių vardu, išlaikytas sveikas. Schemoje dabartinę abiejų patarmių ribą rodo 2 linija. Slavočins- ¹⁸ Nemaža šių dienų požiūriu giesmyno žemai tybių anuomet, matyt, buvo ir aukštaičių tar-mėje vartojami žodžiai, pvz., atpén(t) ‘vėl’ (atpen I 78₇) randame M. Petkevičiaus katekizme, Knygoje Nobanžystės, J. Bretkūno biblijoje, dingoti ‘manyti, matytis, rodytis, tartis’ (1. sg. praet. dingojau II 39₇) — įvairių laikotarpių Rytų Prūsijos lietuvių aukštaičių raštuose, ir pan. ¹⁹ J. Kazlausko hipotezė, kad „dūnininkų tarmės dalyje, kuri betarpiškai siekėsi su dounininkais, anksčiau galėjo irgi egzistuoti ei, ou, kurie dėl gretimų tarmių, neturinčių ę, ǫ, įtakos galėjo būti paversti į, uː>i, ū kartų su ę, ǫ transformacija į i, u“ (Baltistica, V(I) 33), jeigu ji ir pasirodytų teisinga (plg. A. Girdenio straipsnį, ten pat, VI (2), 143—145) padėties iš esmės nekeistų, nes, viena, mums nežinomas spėjamojo ou, ei pakitimo į uu, ii>ū, ī laikas, be to, J. Kazlauskas ją taiko šiaurinei ploto daliai, tuo tarpu giesmyno vertėjo gimtoji šnekta, kaip matysime, ieškotina ploto pietuose. ²⁰ Apie ją žr. V. Vitkauskas. Kelios pastabos dėl formų šių, sesių, — „Baltistica“, II (2), Vilnius, 1966, p. 203—206; Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 196—197. 143 S. M. Slavočinskio giesmyno (1646 m.) vertėjo šnektos lokalizavimo schema 1 — pietų žemaičiai („dūnininkų“ izofona), 2 — varniškių-raseiniškių riba (an, am, en, em siaurinimo izofona), 3 — dat. sg. galūnių -ū (~-uo) || -ui izoglosa, 4 — dabartinis „žemaitiškojo garsų dėsnio“ nepaisymo įlinkis, 5 — žodžio pradžios e- sistemingai verčiamas a-, 6 — zd > z, 7 — apytikris plotas, kuriame lokalizuotina S. M. Slavočinskio giesmyno vertėjo šnekta (pietryčių ir šiaurės rytų kryptimis jis galėtų būti kiek pratęstas) kio giesmyne an tipo junginiai sveiki 21. Vadinasi, jie mus orientuoja į raseiniškių plotą. Kad XVII a. viduryje kitur žemaičiai jau buvo susiaurinę, galėtų rodyti Raseinių teismo aktuose pasitaikę tokie žemaitiškų vietovardžių parašymai, kaip Анмалецъ лунку22(A. Salys skaito Aпt Alėjos [: Alėja — upė Viduklės vls.] lankų), унто̄ гурио певасъ23 (= aпt girių pievos). Pagaliau ir kitos gies- myno kalbos ypatybės neabejotinai veda į raseiniškių patarmę. Antai, giesmyne, 21 Iš gerokai daugiau kaip tūkstančio pavyzdžių keturi su susiaurintu pirmuoju dėmeniu laikytini giesmyno kalbos rytietybėmis. Jie nagrinėjami skyriuje apie aukštaitiškuosius giesmyno kalbos elementus. 22 ŽR. И. Я. Спрогис, Географический словарь древней Жемойтской земли XVI столетия, Вильна, 1888, p. 5. 23 Ten pat, p. 12. 144 kaip ir raseiniškių plote, išlaikomi sveiki trumpieji balsiai u, i24, kuriuos daugelis varniškių verčia, o dalis (Kuršėnai, Šaukėnai), kaip pagrįstai manė J. Kazlauskas25, anksčiau yra vertę į o, ė. Ilgasis balsis ė atviroje nekirčiuotoje galūnėje giesmyne dažnai pakeičiamas į, pvz., n. sg. rikβti II 98₄ ‘rykštė’, Sauli I 84₁₆ ‘saulė’, žiami II 61₃ ‘žemė’, 3. praet. pamati I 77₁₃ ‘pamatė’, tafi I 91₅ ‘tašė’, vžmuši I 51₁₇ ‘užmušė’ (net 112 pavyzdžių). Greičiausia čia priklauso dar per dvidešimt n. sg. f. superl. formų su -iausi (< iausė?), pvz., gražiaufi II 87₈ ‘gražiausia’, bვენčiaufi I 32₁₄ ‘švenčiausia’. Trumpąjį26 balsį į vietoj ė dabar nekirčiuotoje galūnėje turi visi raseiniškiai ir jų artimesni kaimynai apie Šaukėnus, Kuršėnus, Šakius, Veliuoną27. Kiti žemaičiai taria -ė28. Iš visų žemaičių dabar tik raseiniškių plote (apie Pagramantį, Skaudvilę, Eržvilką, Raseinius) tera užfiksuota sangrąžos dalelytė -se ‘-si’, visuotinai vartojama Slavčinskio giesmyne, pvz., 1. sg. bįiau/e II 19₂₂ ‘bijausi’, artin/iu/e II 25₁₇ ‘artinsiuosi’, f točiause II 102₅ ‘stočiausi’, 2. sg. randi/e I 93₂ ‘randiesi’, dawej/e I 135₁₀ ‘daveisi’, 1. pl. džiaukiamuo/e I 45₆ ‘džiaukimės’, 3. as. atranda/e I 131₁₈ ‘atsiranda’, bengia/e II 57₁₉ ‘baigiasi’, prikiel/j/e I 133₆ ‘prisikels’, wargintu/e I 74a₁₆ ‘vargintųsi’, inf. abgintje II 21₄ ‘apsiginti’, n. sg. m. Nuwile/e II 26₁₉ ‘nusivylęs’, n. pl. m. Džiaugdamie II 49₂₃ ‘džiaugdamiesi’, g. pl. gaylenčiu/e I 140₃ ‘gaininčiu­si, t. y. gaininčiųjų’ (iš viso apie 230 pvz.). Žodžio gale sangrąžos dalelytė -si visai nevartojama29, ji būna, kaip ir dabar tarmėse, tik po priešdėlio, pvz., Su/imiles II 56₁₆ ‘susimil(ė)jęs’, at/iranda/e II 48₂₈ ‘atsiranda’. Iš aukščiau pateiktų pavyzdžių matyti, kad priešdėlinių veiksmažodžių sangrąžos dalelytė vartojama „žemaitiškai“, t. y. ne tik po priešdėlio, bet ir žodžio gale arba abejai[p]. Pačių raseiniškių plotą dabar raižo kelios ryškios izoglosos. Iš jų visų pirma nurodytina skirtinga a kamieno daiktavardžių vienaskaitos naudininko galūnė: ploto šiaurės vakarų pusėje yra -ū (=aukšt. -uo), pietryčių pusėje -ui. Schemoje ribą rodo 3 linija. Ji gana griežta, be platesnio ruožo su dubletinėmis formomis, o tai rodo izoglosos patvarumą bei pastovumą. Slavčinskio giesmyne sistemingai vartojama galūnė -ui (rašoma -uy). Ja turi ir pasitaikančios ilgesnės būdvardžių bei dalyvių formos, pvz., amžingmy I 40₂₃ ‘amžinam’, gimu/iamuy I 40₁₈ ‘gimusiam’. Nėra nė vieno daiktavardžiu ar kitų linksniuojamų žodžių pavyzdžio su -ū! Vadinasi, vertėjo gimtoji šnekta ieškotina 24 Inf. gerdeti II 55₇ ‘girdėti’ ir 1. sg. mireme II 106₁₁ ‘mirime’, kaip rodo g. sg. forma gimenes II 43₂₈ ‘giminės’, paties vertėjo klaidų atitaisyme pataisyta į gimines (II 128₂₂), be abejo yra korektūros klaidos. 25 Žr. J. Kazlauskas, Dėl baltų *ei ir *ō raidos lietuvių žemaičių tarmėse, — „Baltistica“, V, Vilnius, 1969, p. 32—33. 26 Kad giesmyno vertėjo šnektoje čia būta trumpo balsio, rodo eilučių galai, pvz., n. sg. roželi I 42₁₁ ‘roželė’ rimuojama su voc. sg. berneli, 3. praet. ap/jiauti I 78₆ ‘apsiautė’ — su inf. gauni, 3. praet. i/jaki I 76a₁₈ ‘išsakė’ — su n. -a. du. abi aki, ir pan. 27 Tradicinė tarmių klasifikacija, laikydama šią ypatybę atskiriamuoju vakarų aukštaičių veliuoniečių patarmės bruožu, suklaidino J. Palionį, skelbusį Slavčinskio giesmyne esant veliuoniškių tarmės elementų. 28 Dėl techninių priežasčių šio straipsnio autoriaus „Lietuvių dialektologijos“ (Vilnius, 1966 m.) žemėlapyje Nr. 42, nurodant -i ir -ė plotų ribą, atsirado grubi klaida. Iš tikrųjų Plungės, Rietavo, Kvėdarnos, Laukuvos, Varnių ir Luokės apylinkės, žinoma, priklauso -ė plotui. Pavyzdžiai iš šių vietovių knygoje parašyti teisingai. 29 Vienintelis pavyzdys 3. praet. fotino/ii II 223 ‘sotinosi’ klaidų atitaisyme pataisytas į foti-no/e (II 128₁₆). 10. 520 145 plotę į pietryčius nuo 3 linijos. Tokią išvadą galėtų patvirtinti ir giesmyne dvibalsių ai, ei išlaikymas visais atvejais sveikų (žinoma, jeigu jų monoftongizacija ne vėlyvesnė už XVII amžių), nes į šiaurės vakarus nuo 3 linijos viduriniosios dalies (ji mums pati svarbiausia) šie dvibalsiai galūnėse monoftongizuojami. Plote į pietryčius nuo 3 linijos dabar nevienodai elgiamasi su afrikatomis č, dž, būtent, arčiau aukštaičių, nuo 4 linijos, nepaisoma „žemaitiškojo garsų dėsnio“. Tačiau ši izofona seniau galėjo eiti ir kiek toliau į pietus bei rytus. Taip manyti verčia ne tik jos linkis šiaurės vakarų kryptimi, bet ir šiose vietose aiškiai pastebimas intensyvus žemaičių aukštaitėjimo procesas. Vertikaliai raseiniškių plotą pusiau kerta žodžio pradžios e-, ei- virtimo a-, ai- izofona. Tačiau ji labai negriežta: svyruojama plačiu ruožu ploto viduryje, kur vieni žodžiai tariami su a-, kiti su e-, dar kiti abejaip (atskirose vietose labai įvairuojama), o ei- virtimo ai- pasitaiko bemaž visame raseiniškių plote. Tačiau vis dėlto sistemingai kiekvienas žodžio pradžios e- verčiamas a- tik į rytus nuo 5 linijos. Slavočinskio giesmyne e- išvirtęs į a- vien tik dažnai vartojamose veiksmažodžio būti esamojo laiko veikiamojo dalyvio formose, pvz., n. sg. m. Aſas I 156₄ ‘ęsas’, g. sg. ąſančia II 22₅, d. sg. asańčiamuy II 36₂₃, a. sg. aſanti I 102₁₀₉, g. pl. aſančiu I 153₁₁₁₁, d. pl. aſantiemus I 50₄, a. pl. aſančius I 125₁₉. Kitur e- resp. ei- išlaikoma, pvz., n. sg. elnis II 17₂₀ ‘eln ias’, i. pl. erſpkieteeys II 14₂₁ ‘erškėčiais’, g. pl. eſibiu I 129₂₂ ‘esyb ių’, inf. eyt II 26₂₆ ‘eiti’, 1. sg. fut. eyſiu I 81₁₈, n. sg. Eydamas II 47₉ ‘eidamas’, eyla II 6₁₈ ‘eilė’. Kadangi giesmyne vis dėlto esama vertimo atvejo, tai jo vertėjo gimtosios šnektos negalima ieškoti tame plote, kur dabar tariama esu (su e-), vadinasi, ji ieškotina į rytus nuo 5 linijos. Vertėjo gimtojoje šnektoje žodis barzda buvo tariamas barza (be priebalsio d), plg. Plaukus barzos, gahwos trauki I 75₁₃ ‘plaukus barzdos, galvos traukė’, ant barzos Arona II 59₂₂ ‘ant Arono barzdos’. Dabar nuosekliausiai zd verčiama z (sakoma baržà ‘barzda’, blaužà ‘blauzda’, lazà ‘lazda’) vakarinėje ir vidurinėje raseiniškių ploto dalyje maždaug iki 6 linijos. Tačiau XVII amžiuje tokio vertimo galėjo būti ir už šios linijos, nes dabar jo esama toliau šiaurėje (Užventis, Šaukėnai, Kuršėnai) ir rytuose (Tytuvėnai — tarp Kelmės ir Šaukoto). Iš viso to, kas buvo pasakyta, aiškėja, jog vertėjo šnekta labiausiai ieškotina raseiniškių plote, kurį iš šiaurės vakarų ir pietvakarių pusės atskiria 3 ir 5 linijos. Pietryčiuose ir šiaurės rytuose tasai plotas galėtų būti pratęstas ir kiek toliau už 4 ir 6 linijų. Schemoje labiausiai galimas plotas padengtas štrichais30. Ši išvada visiškai sutampa su K. Jablonskio paskelbtais archyviniais duomenimis31, rodančiais Slavočinskio tėviškę buvus Lįpkiškėje, maždaug 6 km. į pietryčius 30 Čia nebuvo atsižvelgta į šį plotą kertančią sąlyginio kirčio atitraukimo izofoną (ji labai negriežta), nes iš giesmių metrikos nelengva spręsti apie ano meto kirčiavimą. Vis dėlto tokie eilučių galai, kuriuose rimuojama, pvz., a. pl. dienas I 63₈ ‘dienas’ su n. sg. m. vienas ‘vienas’ (neretas atvejis), 3. praes. niera I 117₂₀ ‘nėra’ su sg. m. gera ‘gėro’, 1. sg. Diewu I 28₂₂ ‘dieviu’ su Tewut ‘tėvu’, lyg ir leistų manyti, kad formos su atitrauktiniu nuo galūnės kirčiu vertėjui nebuvo visai svetimos, o tai iš esmės patvirtina jo šnektos lokalizavimą kirčio atitraukimo zonos paribyje. 31 Žr. K. Jablonskis, Saliamono Slavočinskio biografijos žinios. — S. M. Slavočinskis, Giesmės ... Vilnius, 1958, p. 53 tt. 146 nuo Nemakščių. Tuo pačiu tai lyg ir galėtų paneigti literatūros istorikų keliamą abejonę dėl Slavočinskio autorystės. Vis dėlto tokia abejonė tam tikru mastu išlieka, nes ją, kaip vėliau pamatysime, palaiko kitų tarmių elementų giesmyne ir ypač giesmių vertimo technikos analizė. Aukštaičių tarmės elementai Iš daugiau ar mažiau visiems aukštaičiams būdingų Slavočinskio giesmyno kalbos ypatybių nurodytinos šios: 1. Afrikatų č, dž vartojimas vietoj pagal „žemaitiškąjį garsų dėsnį“ laukiamų priebalsių t, d, pvz., n. sg. Jaučias I 59₂₁ ‘jautis’, n. pl. žodžiai I 3₂₀ ‘žodžiai’, d. pl. Žodžiams I 14₁ ‘žodžiams’, i. pl. Erškietėys II 72₁₇ ‘erškėčiais’, d. sg. m. kalbančiam I 41₁₂ ‘kalbančiam’, a. sg. f. Turinčią I 20₂₀ ‘turinčią’, l. pl. gieydžiame I 28₁ ‘geidžiame’, 3 as. apšviečia I 25₉ ‘apšviečia’, adv. nuoširdžiei I 48₂ ‘nuoširdžiai’. Tokių aukštaitiškų formų giesmyne yra daugiau, negu žemaitiškųjų. Jos sudaro net 68% visų pavyzdžių ir maždaug vienodai pasiskirsčiusios visame giesmyne. Matyt, vertėjo būta gerokai apsipratusio su aukštaitiškomis afrikatinėmis formomis ir sąmoningai stengtasi giesmyno kalbą šiuo atžvilgiu aukštaitinti. Tai rodo pasitaiką hipernormalizmai, pvz., a. sg. žvaizdžia I 33₁, 46₂₂ ‘žvaigždę’, 3. praes. weyzdžia II 16₂₇ ‘veizdi’. 2. Aukštaitiški dvibalsiai uo, ie vietoj „dūnininkiškų“ ū, į pvz., a) inf. duoti II 19₁₅, n. sg. Duona I 145₁₆, a. pl. nuodemes I 128₂₁ ‘nuodėmes’, b) n. sg. Giesme I 8₄, liežuvį I 140₇, świeśa I 38₁₂ ‘šviesa’, žiedas I 34₁₂ ‘žiedas’, c) n. sg. Akmuo I 117₁₃, g. sg. širdies I 21₁₉ ‘širdies’, i. sg. m. Tuo I 45₂₀, n. pl. m. Tie I 51₁₁. Formos su aukštaitiškais uo, ie taip pat vyrauja, jos giesmyne sudaro netgi apie 84% visų pavyzdžių (žodžiai miestas, niekas ir kt., kuriuose uo resp. ie turi ir žemaičiai, čia neįskaityti). Kai kurie žodžiai, pvz., diena, duona, duoti, giesmė, juokas, kiekvienas, liežuvis, mėnuo, nuoširdžiai, priešingas, šviesa, vienas, viešpats, žiedas, vartojami tik su uo, ie. Nemaža tokių, kurių aukštaitiškasis variantas vyrauja. Antai, dievas net 515 kartų parašytas aukštaitiškai (su ie), o žemaitiškai tik 1 kartą (g. sg. Diwa II 126₁). Veiksmažodis giedoti šalia 52 aukštaitiškų turi taip pat tik vieną žemaitišką (inf. gidot I 42₂₁) formą. Šalia sistemingai aukštaitiškai rašomo daiktavardžio diena ir skaitvardžio vienas prieveiksmis šiandien ir vediniai vienybė, vienoks turi abu variantus (aukštaitiškųjų ir žemaitiškųjų santykis atitinkamai 14 : 6, 3 : 3, 3 : 1). Greičiausia dėl aukštaitiškų ir žemaitiškų garsų maišymo bei noro giesmyno kalbą aukštaitinti atsirado hipernormalizmais laikytinos formos g. sg. nuoplakimą II 85₂ ‘nuplakimo’, 3. permis. Te prieduod I 15₂₁ ‘tepriduoda, tesuteikia’. 3. Vietoj žemaičių uo, ie (= aukštaičių o, ė) giesmyne dažniausiai rašomos o, ė raidės, pvz., n. pl. žmones I 16₅ ‘žmonės’, g. sg. f. ios I 6₁₀ ‘jos’, inf. Turet I 36₁₀ ‘turėti’, d. sg. Tewuy I 63₂₃ ‘tėvui’. Su žemaitiškuoju uo, kaip jau anksčiau buvo nurodyta, iš viso giesmyne pastebėta tik 12 pavyzdžių, o su ie jų daugiau, vien pozicijoje po k, g, š, ž rasti 159. Vis dėlto tokie parašymai sudaro nedidelę visų pavyzdžių dalį, ištisai vyrauja aukštaitiškasis rašymas. 4. Dažnai vartojamos pilnos galūnės vietoj žemaitiškų sutrumpintųjų, pvz., n. sg. m. amžinas I 29₂₁, Niekas I 23₅, 3. praes. randą II 10₃, tarnauja I 22₇, ne gali I 152₆. Tačiau anaiptol ne visus tokius pavyzdžius galima laikyti aukštaičių tarmės 10* 147 elementu. Visai galimas daiktas, kad anuomet paaukštaitvėje dar buvo vartojamos gretiminės formos su pilnomis ir sutrumpintomis galūnėmis32. Vertėjas vienas ar kitas galūnes pasirinko, stengdamasis išlaikyti reikiamą skiemenų skaičių giesmės eilutėje. Dėl to formos su trumpomis ir pilnomis galūnėmis perdėm maišomos, plg. kad ir šį dvieilį: Karalaw garbės, skalsus wakaras, Duok kad nu wakars butu mūs giaras (5020-21). 5. Vartojamos aukštaitiškos vietininkų formos: i kamieno loc. sg. su galūne -ų(je), pvz. ugnì II 4₁₉ ‘ugnyje’ (retai, vyrauja žemaitiška galūnė -ėj(e) > -iej), a kamieno daiktavardžių loc. pl. formos su galūne -uose, pvz., namuose I 60₂₀ ‘namuose’ (59 pavyzdžiai šalia vieno su žemaitiška -ise resp. -ųse galūne), i kamieno loc. pl. formos su -isa (-ysa?), pvz., akyse I 37₁ ‘akyse’ (dažnesnės už žemaitiškas su -ėsa > -iesa, betgi tai gali būti ir ne aukštaičių, bet pirmykštės, ē paradigmos dar nepaveiktos, žemaitiškos formos). 6. Aukštaitiška pronominalinė dat. pl. m. galūnė -iem(u)s, pvz., Tiems II 17₁₅, šventiemus I 13₃, ganantiemus I 44₁₆. Ji dažnesnė (77 pvz.), negu žemaitiškoji -ims (13 pvz.). 7. Aukštaitiškos veiksmažodžių 1. pl. formos su -me, pvz., 1. pl. praes. regime I 25₈, refl. stojames II 88₁₀ ‘stojamės, t. y. tampame’, fut. veykfime I 81₃ ‘veiksime’, imper. bekime I 57₂ ‘bėkime’. Jos dažnesnės už žemaitiškąsias su -ma. 8. Liepiamosios nuosakos formos su -ki-, pvz., 2. sg. Bukig I 22₁₉ ‘būk gi’, 1. pl. giedokime I 31₅, refl. džiaukimes I 32₃ ‘džiaukimės’, 2. pl. eykite I 41₃. Jų yra kiek daugiau (58%), negu žemaitiškųjų su -kia- (42%). Tačiau visiškai neabejotinu aukštaičių tarmės elementu -ki- formų, lygiai kaip ir gana dažnai vartojamų esamojo laiko i kamieno formų (pvz., 1. pl. regime I 25₈, 2. pl. regite I 102₁₀, ne gali I 152₆ ‘negali’), kažin ar verta laikyti, nes jos anuomet galėjo būti, kaip gretiminės, vartojamos ir pačioje vertėjo gimtojoje paaukštaičio žemaičių šnektoje. Dar labiau abejotina aukštaitiybė yra trečiojo asmens įvardžio jis, ji formų vartojimas, juoba, kad šios formos ir dabar vietomis žemaičių tarmės pietryčių dalyje turimos greta ana- (f. anā-) kamieno formų. Aukštaičių tarmės įtaka gal turėtų būti aiškinamas tik tokios vartosenos dažnumas giesmyne. Vieno ar kito įvardžio formų pasirinkimą vis dėlto greičiausia lėmė reikalas paisyti reikiamo skiemenų skaičiaus giesmių eilutėse. Iš Slavočinskio giesmyno aukštaitiškųjų elementų, būdingų ne visiems aukštaičiams, bet tik kai kurioms patarmėms, visų pirma nurodytinas priebalsio l kietinimas (žymėjimas ł raide33) prieš e tipo vokalizmą (e, ei, ę, ē), pvz., a) a. sg. Šiotelė II 53₁₁, a. pl. Gieſmeles I 32₆₂, 1. sg. żerkole II 98₁₁ ‘veidrodyje’; b) 1. sg. fut. leyſiu I 81₁₇ ‘leisiu’, a. sg. atleydima I 123₁₁ ‘atleidimą’; c) a. sg. taurele I 71₁₆, 32 Kad seniau ir kitų žemaičių plote tokių būta, rodo am sveiko išlikimas dabartinėje n. sg. formoje nešams ‘nešamas’. Tik esant dubletui nešamas || nešams galėjo išlikti sveikas am ir trumpesniame variante. Priešingu atveju turėtume manyti, kad trumpi balsiai galūnėje išnyko jau po am tipo junginių susiaurėjimo, juo labiau po acc. sg. galūnės -ą redukcijos bei denazalizacijos, betgi tai būtų nesąmonė, nes tuo atveju -a’ -ą’ juk turėtų išnykti kartu su kitais trumpaisiais galūnės balsiais. 33 Taip žymimas ir kietasis ł prieš užpakalinius balsius, pvz., malone I 21₅ ‘malonė’, 3. praet. lauži I 52₁₁ ‘laužė’. Grafemos ł ir l griežtai skiriamos. Plg. a. sg. linkſmibe I 27₂₀ ‘linksmybę’, klaidų atitaisyme pataisyta į linkſmibe (II 128₈). 148 n. sg. m. nuwilęs II 21₈ ‘nu(si)vilęs’, n. pl. m. priwilę II 21₆ ‘privilę, nuvilę’; d) inf. ple/št I 97₁₀ ‘plėšti’, 1. sg. praet. mileiau II 43₄ ‘my­lėjau’, 2. sg. praet. pralejai I 137₄ ‘praliejai’ (~pralejai34), 3. fut. gales II 3₁₈ ‘galės’, n. sg. žole II 55₁₄ ‘žolė’, n. pl. kirmeles II 66₁₂. Toks kietinimas ne sistemingas, bet sporadiškas. Rasta apie 80 pavyzdžių. Kai kurių l raidės perbraukimas nelabai aiškus. Po suki­tinimo l balsiai išlieka nepakitę, išskyrus šias formas: 3. praes. (?) sląpa35 II 26₄ ‘sle­pia?’, 3. praet. layde36 II 40₂ ‘leido’ (~leide), prikala37 I 80₁ ‘prikalė’. Dar dažniau kietinamas l garsų samplaikoje lbe, turimojo žodžių gelbeti (33 pvz.) ir kalbeti (21 pvz.) formose. Aukštaičiai, turintieji kietą l prieš e tipo balsius, nevienodai elgiasi su nosiniais balsiais ą, ę ir an tipo junginių pirmuoju dėmeniu: vakaruose tam tikru ruožu išliko senovinė šių garsų kokybė, visame likusiame plote jie susiaurėjo, vienur visi (rytų aukštaičių plote), kitur tik ą, ę (pietų aukštaičių plote). Slavocińskio giesmyne tiek ą, ę, tiek ir an tipo junginiai paprastai išlaikomi sveiki. Tačiau yra ir pavyzdžių su susiaurėjusiais. Jie laikytini rytų Lietuvos tarmių elementais. Su rytietiškai pakitusiu ą pastebėti šie sporadiški pavyzdžiai: 1. Veiksmažodžio mąstyti ir daiktavardžių mąstymas, mąstis ‘mintis, protas’ formos (iš viso 13 pvz.): a) inf. muſtit II 48₁₀ ‘mąstyti’, 1. sg. fut. muſtiſiu II 39₁₇ ‘mąstysiu’; b) n. sg. muſtimas II 6₂₁ ‘mąstymas, galvojimas’, g. sg. muſtima I 132₂₄, II 31₂₇, muſtim II 5₁₈ (klaidų atitaisymuose pataisyta³⁸: muſtima II 128₁₅), a. sg. muſtima II 1₁₁, 9₉, a. pl. muſtimns (atspaus­ta klaidingai vietoj muſtimus) II 23₁₅, all. pl. muſtimump II 6₂; c) 1. sg. muſtiey II 75₁₅ ‘mintyje, prote’, a. pl. muſtis II 26₁, 107₁₉. Plg. a. sg. mąſtima II 39₃ ‘mąstymą’. 2. Viena daiktavardžio sąnarys forma: a. pl. funarius I 91₄. 3. Trys daiktavardžio sąžinia ‘sąžinė’ formos: g. sg. Sužinios II 25₂₆, a. sg. fužiniá II 2₂₃, 1. sg. Sužinioy II 14₁₆. 4. Viena rytietiška acc. sg. galūnė: karalunu I 118₉ ‘karaliūną’. Šie pavyzdžiai sudaro tik nedidelę dalį (apie 1,2%) visų nosinio balsio ą pozicijų. Rytietiškai pakitusi e turi šios sporadiškai pavartotos formos: 1. Acc. sg. -ę pasakyme per puſi I 87₈ ‘per pusę’. 2. Nom. sg. m. -ęs: piautis I 49₁₁, 62₁₆ ‘pajautęs’, pálikis II 21₁₆ ‘palikęs’ (gal būt, ir su juo rimuojamas netikis II 21₁₅ ‘netikęs’, jei tai nėra netikis). Jos sudaro tik apie 0,6% visų ę pozicijų. 34 Veiksmažodis lieti giesmyne turi du būtojo laiko kamieno variantus: lėj- (pvz., 3. as. leia I 86₁₄ ‘liejo’, a. sg. lejma I 121₁ ‘liejimą’) ir liej- (pvz. lieia I 117₃ ‘liejo’, a. sg. lieiima II 12₄ ‘liejimą’). Pirmasis pavartotas 11 kartų, antrasis 4 kartus. Šio veiksmažodžio esamojo laiko formų giesmyne nėra. Iš 11 bendratiek kamieno pavyzdžių 8 parašyti su ei, viena žemaitiška forma su i (a. pl. f. iſblitas II 27₂ ‘išlietas’) ir du parašyti su raide e: 2. sg. fut. leſi I 66₁₄ ‘liesi’ (greičiausia dėl rimo su mineſi ‘minėsi’), a. sg. iſzleta I 145₂₁ ‘išlieta’. 35 Pavyzdys abejotinas, nes ir kontekstas ne visai aiškus. Žr. J. Lebedžio komentarą S. M. Slavocińskis, Giesmės… p. 397. 36 Veiksmažodis leisti ir jo vediniai su kietuoju l pavartoti 31 kartą, iš kurių tik šis vienas atvejis turi lei>lai. 37 Plg. 3. praet. iſpuole II 40₃ ‘išpuolė’, refl. Skieles I 94₃ ‘skėlėsi, t. y. plyšo, trūkinėjo’ su -le(s). 38 J. Lebedys, neturėdamas pilno giesmyno egzemplioriaus, be reikalo laikė daiktavardžio mąstis > mūstis linksnio forma (M. Slavocińskis, Giesmės … 474). 149 Čia dar reikėtų priskirti asmeninio įvardžio acc. sg. formą Tawi I 95₆ ‘tave’, jeigu tik tai nėra korektūros klaida. Šiaip jau asmeninių įvardžių galininko formos visuomet baigiasi -e. Su pakitusiais an tipo junginiais pastebėti tik šie 4 pavyzdžiai (apie 0,4%): inf. aptunkiti II 82₁₇ ‘aplan kyti’, g. sg. aptunkima II 85₇ ‘ap lankymo’, 2. pl. fut. nekim-tiefite II 16₁₆ ‘nekentėsite’, a. sg. Nindre II 75₂₅ ‘nendrę’ (plg. a. sg. nendre II 78₂₄, i. sg. Nendre II 72₁₈). Negausūs pavyzdžiai su rytietiškai pakitusiais ą, ę ir an tipo junginiais (visi sudaro mažiau negu 1%) rodo, kad vertėjo iš prigimties žemaitiška tarmė giesmyne buvo daugiau atmiešta vakarinės (išlaikiusios sveikus ą, ę resp. an tipo junginius), negu rytinės (juos susiaurinusios) „į kietinančio“ ploto dalies aukštaitiškais elementais. Ši išvada gražiai atitinka ano meto lietuvių raštijos kalbinę situaciją. Vakarinės kalbamojo ploto dalies tarmė, kuri pagal svarbiausiąjį to meto centrą — Kėdainių miestą — sąlyginai galėtų būti vadinama Kėdainių krašto tarme, XVII a. viduryje jau buvo tvirtai įsigalėjusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuviškoje raštijoje. Ja buvo išleista pati pirmoji žinoma tos raštijos spausdinta knyga — M. Daukšos 1595 m. katekizmas. Su katalikais varžėsi kalvinai taip pat pirmuosius (M. Petkevičiaus 1598 m. katekizmą) ir vėlyvesnius savo leidinius leido būtent šio krašto tarme³⁹. Ja buvo paruošti spaudai ir išleisti pirmieji dideli tiek katalikų, tiek ir kalvinų pamokslų rinkiniai — M. Daukšos 1599 m. ir vadinamoji J. Morkūno 1600 m. postilės. Vadinasi, tuomet jau buvo susidariusi tam tikra rašomosios kalbos tradicija Kėdainių krašto tarmės pagrindu, susiklosčiusios daugiau ar mažiau aiškios tos kalbos normos. Todėl visiškai natūralu, kad leidžiant pirmąjį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje giesmyną, stengtasi per daug nenutolti nuo tos tradicijos, orientuotasi į tas normas. Nors Kėdainių krašto tarmė ano meto lietuvių raštijoje buvo vyraujanti, tačiau ne vienintelė. Iš rytų aukštaičių ploto kilę raštijos darbuotojai, visų pirma K. Sirvydas (Širvydas), J. Jaknavičius ir nežinomasis 1605 m. katekizmo vertėjas, vėliau ir kiti, rašė savo gimtąja tarme. Vadinasi, anuomet formavosi dar kita raštų kalba, paremta rytų aukštaičių tarmės (su centru Vilniumi) pagrindu, kurią jos atstovai buvo linkę traktuoti kaip „tikrą lietuvišką“, priešpastatydami tariamai „žemaitiškai“ (t. y. Žemaičių kunigaikštijos plote esančiai) Kėdainių krašto tarme paremtai raštų kalbai⁴⁰. Rytietybėms plisti kitatarmių autorių raštuose nemažą reikšmę turėjo K. Sirvydo žodynas, kurio iki Slavocinskio giesmyno pasirodymo buvo jau išėję net trys leidimai. Toliau, aptariant Slavocinskio giesmyno aukštai tybes, pirmiausia bus kalbama apie tas iš jų, kurios mus daugiau ar mažiau orientuoja į ano meto Kėdainių krašto tarmę, o vėliau bus aptariamos tos, kurių šaltinio reikėtų ieškoti rytų aukštaičių tarmės plote. Vietoj atviros nekirčiuotos galūnės balsio o Slavocinskio giesmyne paprastai rašoma a raide, pvz., g. sg. nora I 7₂ ‘noro’, 3. praet. pažina I 34₂₀ ‘pažino’. Toks 39 Žr. Z. Zinkevičius, M. Petkevičiaus katekizmo (1598 m.) tarmė, — „Baltistica“, VI (2), Vilnius, 1970, p. 243. 40 Plg. 1605 m. katekizmo vertėjo prakalbos žodžius: „Atáiō auſiumė mano ne wieno ʒodʒey, kurie neyʒmánu ʃákos Cathechiſmo pérguldito, nuog io mili fiſtos kúngo Mikaloiaus Dáukʃbos [...] iog éſus ánas pérguldis ii ʒemáytiſbkay, ir gieyde aniš nuog mani, idant Lietúwiʃbkay butũ pérgulditas“ (išretinta mano. — Z. Z.). 150 rašymas daugeliu atvejų, matyt, rodo žemaitišką šios galūnės tarimą41. Tačiau kartais giesmyne pasitaiko ir o, pvz., ant oro I 46₂₂, 3. praet. Ne buvo I 73₄. Tai jau aiški aukštait ybė. Parašymų su -o tėra tik 4,5% visų pavyzdžių. Tačiau ir ano meto Kėdainių krašto atstovų raštuose svyruojama tarp -o ir -a: M. Daukšos raštuose vyrauja -o, -o. betgi M. Petkevičiaus katekizme, atvirkščiai, -a sudaro net 75,7%42. Vadinasi, anuomet šios aukštaičių tarmės ploto dalyje būta -a arba -ą (kiekybė neaiški) tarimo. Tuo paaiškinamas palyginti mažas -o parašymų procentas Slavočinskio giesmyne. Uždaroje nekirčiuotoje galūnėje -os parašymai su o (pvz., g. sg. Motinos I 95₃, n. pl. f. wijos I 131₉₃), nepalyginamai dažnesni. Jie sudaro net 66%. Kėdainių krašto ano meto raštuose taip pat tėra galūnė -os, netgi Petkevičiaus katekizme pavyzdžių su -as visai nepastebėta. Aukštait ybė laikytini pavyzdžiai su raide e vietoj dabartinės bendrinės kalbos ė atviroje nekirčiuotoje galūnėje (pvz., n. sg. žiame I 63₁₂ ‘žemė’, 3. praet. dawe I 84₁₅ ‘davė’), esantys giesmyne šalia žemaitiškos galūnės -i ‘-ė’43. Jie sudaro net 76% visų pavyzdžių. Įdomu, kad eilučių pabaigoje galūnės balsis traktuojamas kaip trumpas ir, matyt, atviras balsis44. Mažiau aiški nekirčiuotos galūnės -es ‘-ės’ balsio kokybė bei kiekybė. Rimai eilučių galuose rodo buvus du šios galūnės tarties variantus: 1) su trumpuoju balsiu (t. y. greičiausia žemaitiška tartis), plg. g. sg. matones I 11₂₀ ‘malonės’ rimavimą su a. pl. žmones ‘žmones’45, ir 2) su ilguoju balsiu, plg. n. pl. gimines II 10₈ ‘giminės’ rimavimą su 3. fut. puldines ‘puldinės’. Antrasis variantas laikytinas aukštai tybe. Kėdainių krašto tarmės elementu reiktų laikyti ir sporadišką nosinės raidės rašymą vardažodžių acc. sg. galūnėse -ą (pastebėta tik keliolika pavyzdžių, kurių dalis ne visai aiški, žr. p. 139) bei -ę (ši daug dažnesnė, apie 18% pavyzdžių), taip pat veikiamųjų būtojo laiko dalyvių n. sg. m. galūnėje -ęs (apie 7%), nes šios galūnės vidurio Lietuvoje, priešingai negu žemaičių tarmės plote ir Rytų Lietuvoje, anuomet dar tebebuvo nedenazalizuotos. Tai aiškiai rodo M. Daukšos, M. Petkevičiaus ir kitų autorių raštai. Aukštait ybės, kurios mus orientuoja į rytų Lietuvą, daug retesnės ir sporadiškos. Be anksčiau nurodytų ryškiausiomis laikytinos šios: 1. Trys pavyzdžiai su re>ra: i. pl. skaralėmis I 45₁₅ ‘skarelėmis, t. y. skudurais’, adv. grata II 77₃ arba Gratu II 73₈ ‘greta’. 2. Vienas pavyzdys su v- prieš žodžio pradžios uo (parašyta o): n. pl. wolas I 101₁₄ ‘uolos’. 3. Viena daiktavardžio obuolys forma, kurioje uo > a (ā?): g. pl. Obalu I 64₁₈ ‘obuolių’. Plg. žemaitišką formą a. pl. obulus I 65₁ ‘obuolius’. 41 Balsio trumpumą rodo giesmių eilučių galai, plg. rimavimą 3. praet. wargina I 95₈ ‘vargino’ su n. sg. Motina ‘motina’, g. sg. m. gera I 117₁₉ ‘gero’ su 3. praes. mera ‘nėra’. 42 Z. Zinkevičius, M. Petkevičiaus katekizmo (1598 m.) tarmė, p. 240. 43 Pastaroji negali būti laikoma aukštai tybe, nes jos nėra tame plote, kur turimas kietasis l prieš e tipo balsius. 44 Plg. rimavimą 3. praet. pawijte I 63₉₃ ‘suvystė’ su voc. sg. Christe ‘Kristau’, n. sg. žiame I 63₁₂ ‘žemė’ su 1. sg. m. tame, 3. praet. dawe I 120₃ ‘davė’ su a. sg. Jawe ‘savę’, 3. praet. gime I 31₆ ‘gimė’ su l. pl. imper. giedokime, 3. praet. klause II 18₈ ‘klausė’ su 3. praes. refl. sotinause ‘sotin ausi’. 45 Dėl šio varianto balsio kokybės (atvirumo) dar plg. n. pl. gimines II 56₂₇ ‘giminės’ rimavimą su n. sg. m. pažines ‘pažinęs’ (= p. žem. -ęs). 151 4. Septyni pavyzdžiai su priešdėliu ażu- (šiaipjau vartojama už-): 1. sg. praet. ażu mirßau II 55₁₃ ‘užmiršau’, 3. praes. dźutur II 18₁₈ ‘sulaiko’, 2. pl. imper. ne ażu kietinnkite II 50₁₅ ‘nesukietinkite’, n. sg. m. ażu wilkies II 49₄ ‘apsivilkęs’, ne ażu meruotas II 57₁₀ ‘neišmatuotas’, g. sg. ażu mirsimo II 39₁₃ ‘užmiršimo’, ażu fiejė-dima II 6₁₅ ‘nusileidimo’. III asmens įvardžio n. sg. m. pilna forma anas ‘jis’ (I 8₁₇, 17₁₈, 29₁₁ ir kt.) ir 3. praes. rodźiafje II 48₁₁, ₂₇ ‘rodosi’ (dėl kamieno, ne sangrąžos dalelytės) galėtų būti laikoma tiek Kėdainių krašto, tiek ir rytų aukštaičių elementu, nes šios formos anuomet buvo vartojamos abiejų tarminių atstovų raštuose⁴⁶. Dar plačiau vartotas prielinksnis ing ‘į’ (59 pvz.), turimas tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tiek ir Rytų Prūsijos lietuvių raštijoje (pvz., M. Mažvydas, J. Bretkūnas). Neaišku, kaip reikia traktuoti 1. sg. praet. fregu. formą budawau II 25₁₄ ‘būdavo’, sutinkamą ano meto, rodos, tik Rytų Prūsijos raštijoje (daugiausia „Volfenbiutelio postilėje“, be to, J. Bretkūno, B. Vilento ir L. Zengštoko knygose), o dabar turimą tik lietuvių kalbos ploto pietryčių pakraščiuose (Zietela, Lazūnai, Dievėniškės, Druskininkai, Kápčiamiestis, Veisiejai, Leipalingis, Liškiava). Kaip giesmės buvo verčiamos J. Lebedys įrodė, kad Slavočinskio giesmynas nėra anksčiau išverstų į lietuvių kalbą giesmių (apie jas žinoma nedaug) rinkinys, bet vienu metu paruošta knyga⁴⁷. Giesmės verstos iš ano meto lotyniškų ir lenkiškų giesmynų (psalmės ne iš biblijos, bet žymaus lenkų XVI a. poeto J. Kochanovskio perdirbinių), be to, versta labai laisvai, o ne pažodžiui, kaip anuomet buvo įprasta⁴⁸. Todėl joms apibūdinti daugeliu atvejų geriau tiktų (to meto požiūriu) ne vertimo, bet giesmių atkūrimo terminas. Literatūros istorikai vertėjo darbą labai aukštai vertina, laikydami vertėją dideliu lietuvių eiledaros novatoriumi⁴⁹. Nesigilinant į vertimo meninę pusę, čia reikia atkreipti dėmesį tik į tas eiledaros ypatybes, kurios padeda suprasti vertimo kalbos reiškinius. Visų pirma konstatuotina, kad vertėjas labai griežtai žiūrėjo reikiamo skiemenų skaičiaus eilutėje. Dėl to kartais neįprastai trumpinami žodžiai, pvz., n. sg. duš II 116₁₈, 118₈ ‘dūšia’, waland I 66₄ ‘valanda’, 3. praet. Giwen II 22₁₂ ‘gyveno’, liep I 76b₂₀, 78₈ ‘liepė’, tar I 17₃ ‘tarė’. Vietomis praleidžiami netgi žodžio vidurio balsiai, pvz., ill. sg. kalnen I 76b₃ ‘į kalėjimą’ (plg. a. pl. kalines II 34₁₀), voc. sg. Stansłoway I 118₇ ‘Stanislovai’ (plg. g. sg. Stanisłowo I 118₆). Pasitaiko ir priešingų atvejų — vadinamų „lopomųjų“ žodžių, šiaipjau nereikalingų (originale jų nėra), temdančių frazės prasmę, bet atsiradusių, kaip ir žodžių trumpinimu, tik dėl vertėjo pastangų išlaikyti reikiamą skiemenų skaičių eilutėje⁵⁰. Tų pastangų didumą ⁴⁶ Žemaičių ańs ‘jis’ neteko galūnės balsio dar prieš an tipo junginių susiaurėjimą, plg. š. žem. ąns. ⁴⁷ Žr. J. Lebedys, 1646 metų giesmynas. — S. M. Slavočinskis, Giesmės … p. 15—18. ⁴⁸ Ten pat, p. 31—39. ⁴⁹ Žr. Lietuvių literatūros istorija, I. Redagavo prof. K. Korsakas. Vilnius, 1957, p. 150—151; J. Lebedys, 1646 metų giesmynas, p. 39—45; J. Girdzijauskas, Lietuvių eiledara. Vilnius, 1966, p. 118—124. ⁵⁰ Pavyzdžius nurodo J. Lebedys, žr. S. M. Slavočinskis, Giesmės … p. 377 (pastaba dėl 131₁₃ eilutės). 152 be kito ko rodo giesmyno gale pridėti klaidų atitaisymai, kuriuose yra netgi tokių atvejų, kai viena gretiminė forma keičiama kita (pvz., inf. judit keičiama juditi II 128₁₁ ‘teisti’), jeigu tik to reikalauja skiemenų skaičius eilutėje. Vertėjas taip pat daug dėmesio kreipė į rimus. Jo rimams būdingas pilnas dviejų skiemenų (rečiau pusantro skiemens) sąskambis. Rimai yra ir ten, kur originalas beveik ištisai nerimuotas arba rimuotas viduramžiškuoju rimu⁵¹. Dėl rimų vertėjas kartais pavartoja net neįprastas, dirbtines linksnių ar asmenų formas, pvz., d. pl. piemenėmus I 68₈ ‘piemenims’ (rimas su ganantiemus ‘ganantiems’), i. pl. f. būyjemis II 30₇ ‘baisiomis’ (rimuoja su pādutiklemis ‘šaudyklėmis’), i. pl. pelenomis (!) II 55₂₅ ‘pelenais’ (su ábaromis ‘ašaromis’), i. pl. f. žibantiemis II 5₂₃ ‘žibančiomis’ (su žwayzdemis ‘žvaigždėmis’), 1. pl. praes. dusaujime I 63₃ ‘dūsaujame’ (su 3. praet. užgime ‘užgimė’). Įdomų šiuo atveju pavyzdį pateikia strofa Šapelu atnešt noia, Prakartiey iam pakloia (I 62₁₃–₁₄)⁵², kur dėl rimo ir eilutės skiemenų skaičiaus paisymo neįprastai sutraukta veiksmažodžio forma nuėjo. Eilėdaros reikalui vertėjas gražiai panaudojo senesnes formas, ypač daugiskaitos naudininkus su -mus (pvz., žmonemus I 11₁₀, šwentiemus I 13₃, mumиs I 10₂) ir vienaskaitos naudininkus su -mui (pvz., gieramuy I 81₁₅, gimušiamuy I 40₁₈), vartojamus šalia atitinkamų įprastinių trumpų formų dėl rimo ir ypač stengiantis sudaryti reikiamo skiemenų skaičiaus eilutę. Tuo tikslu taip pat panaudojamos trumpesnės ir ilgesnės vienaskaitos vietininkų (plg. rimą 3. praet. kaboia ‘kabojo’ su 1. sg. girioia ‘girioje’ I 85₂₁–₂₂), i resp. u kamieno vienaskaitos įnagininko (pvz., akmenimi II 47₈, Sunumi I 77₇ ir Wieppātim II 15₂₄, junum I 81₂₀), dvejopos būsimojo laiko (pvz., 2. pl. regiefite I 117₁₈ ‘regėsite’ ir Stofite I 126₄ ‘stosite’) formos, vykusiai pagal reikalą pasirenkami postpoziciniai vietininkai arba juos atstojančios prielinksnių konstrukcijos (pvz., ill. sg. žiámen II 40₄, all. sg. Diewop II 45₂₂ ir ing žiame II 26₁₄, pri Diewą II 88₁₈), ilgesni arba trumpesni atskirų žodžių variantai (pvz., welinas II 93₂₂ ir welmas II 70₇ ‘velnias’), ir pan. Giesmyno teksto analizė rodo, kad žemaitiškieji elementai yra kilę iš vieno šaltinio — paties vertėjo gimtosios šnektos. Tačiau aukštaitiškieji elementai — heterogeniški. Juos sudaro skirtingų aukštaičių tarmės patarmių ypatybės, kurių dalį bus įvedęs pats giesmyno vertėjas, kitus, matyt, asmenys, ruošę giesmyną spaudai, ši tą gal ir spaustuvininkai. Pats giesmyno vertėjas turėjo būti gerai apsipratęs su aukštaičių tarme. Būdamas kilęs iš paaukštaičio žemaičių ploto, jis iš mažens galėjo girdėti šalia žemaitiškų ir kai kurias aukštaitiškas žodžių formas. Ir tai ne vien iš kaimynų aukštaičių lūpų. Pačioje jo gimtojoje šnektoje anuomet, panašiai kaip ir dabar apie Nemakščius, matyt, būta tam tikro skaičiaus aukštaitiškų gretimybių. Dar labiau prie aukštaitiškų formų vertėjas turėjo priprasti vėliau, ilgesnį laiką gyvendamas aukštaičių tarmės plote bei bendraudamas su aukštaičiais. Iš eilutės galuose esamų rimų aiškiai matyti, kad vertėjui buvo gerai pažįstamos ir įprastos šios aukštaičių tarmės ypatybės: ⁵¹ Pavyzdžius nurodo J. Lebedys, ten pat, p. 41. ⁵² ‘Šapelių atnešti nuėjo, ėdžiose jam paklojo’. 153 1. Aukštaitiški dvibalsiai uo, ie vietoj jo gimtosios šnektos ū, ī. Tai rodo atvejai, kai vertėjas aukštaitiškus žodžius rimuoja su tais, kurie išlaiko uo, ie ir žemaičių tarmėje, pvz., a. sg. wieta I 6₃ ‘vietą’ su a. sg. /wieta ‘pasaulį’ (net keliolika kartų!). Vietomis jis aukštaitiškus žodžius panaudoja rimui su tais, kurie rašomi su raide e kirčiuotoje šaknyje, pvz., a. sg. viena I 65₂ ‘vieną’ rimuoja su g. sg. pena ‘peno’, g. sg. m. kiekwiena I 109₃ ‘kiekvieno’ — su iž/iena ‘iš seno’, d. sg. wietay II 70₃ ‘vietai’ — su n. pl. metay ‘metai’. Su žemaitiškais atitikmenimis toks rimavimas būtų buvęs neįmanomas. 2. Trumpieji balsiai galūnėse tais atvejais, kai žemaičiai jų neišlaiko. Antai, n. sg. m. amžinas I 29₂₁ rimuojama su 3. praes. refl. artinas ‘artinasi’, 3. praes. duoda II 65₂ — su 3. praet. roda ‘rodo’ (kelis kartus), 3. praes. ne gali I 152₆ — su a. sg. dali ‘dalį’. 3. Aukštaitiška nekirčiuota galūnė -ė (-e). Pvz., 3. praet. pawijte I 63₂₂ ‘suvystė’ rimuojama su voc. sg. Christe ‘Kristau’ (kelis kartus), dawe I 84₁₅ ‘davė’ — su a. sg. fawe ‘savę’, klause II 18₂ ‘klausė’ — su l. sg. praet. refl. sotinause ‘sotinausi’, n. sg. žiame I 63₁₂ ‘žemė’ — su l. sg. m. tame. 4. Aukštaitiška nekirčiuota galūnė -os. Pvz., g. sg. motinos I 74a₉, II 59₉ rimuojama su 3. praet. refl. warginos ‘varginosi’ ir numažinos ‘nusimažino’. Kitas asmuo šių aukštaitiškų elementų įvesti negalėjo: apspręsti pačios eilėdaros, jie priklauso prie pirmykštės, vertėjo eiliuojant naudotos kalbinės medžiagos, o ne antrinės, papildomos, vėliau atsiradusios aukštinant tekstą. Greičiausiai prie vertėjui įprastų aukštybių reikia priskirti ir ilgesnes vardžodžių loc. sg. (plg. girioia I 85₂₂ ‘girioje’ rimavimą su 3. praet. kaboia ‘kabojo’), veiksmažodžių 1. bei 2. pl. (plg. 2. pl. praes. žinote I 77₂ ‘žinote’ rimą su voc. sg. Pitote ‘Pilote’) formas, taip pat liepiamosios nuosakos variantą su -ki- (plg. dažną 2. pl. imper. klikaukimę I 63₁₅ ‘klykaukime’ rimą su 1. sg. fueime ‘suėjime’), jeigu tik, žinoma, anuomet šių formų nebuvo pačioje vertėjo gimtojoje žemaičių šnektoje. Matyt, vertėjas eiliuodamas pagal reikalą pasirinkdavo žemaitiškas ar aukštaitiškas formas. Sakysime, prie g. sg. wina [vyna] ‘vyno’ jam, kaip rimas, geriau tiko žemaitiškoji prieveiksmio forma šiendina [šendīna] ‘šiandieną’ (I 71—73), negu aukštaičių *šėdīena [šandīeną]⁵³. Taip pat prie n. sg. m. galis [galis ar galīs] ‘galis’ geriau derinosi žemaitiška kilmininko forma dális [dalis] ‘dalies’ (II 103₂₆), negu aukštaitiškas atitikmuo *dalies [daliės]. Dar plg. n. sg. m. wižágális ‘visagalis’ rimą su g. sg. pális II 44₁₂ ‘šalies’, n. sg. świeſa ‘šviesa’ — su žemaitiška 1. sg. forma vgnieſa II 115₂₁ ‘ugnyse’. Tačiau prie 1. sg. m. tame jau kur kas geriau tiko aukštaitiška n. sg. forma žiame [žeme] ‘žemė’ (I 63₁₉), negu vertėjo gimtosios pietų žemaičių šnektos *žiami [žemī], lygiai kaip prie voc. sg. Christe ‘Kristau’ geriau derinosi aukštaitiškoji 3. praet. forma pawijte [pavīste ar pavīštė] ‘suvystė’ (I 63₂₂), negu žemaičių *pawijti [pavīsti]. Tuo būdu vertėjas, siekdamas geresnio rimų sąskambio, neretai sustatė į vieną gretą žemaitišką fonetiką turinčius žodžius bei jų formas su tipiškomis aukštaitiškomis, pvz., g. sg. giedas II 91₂₆ ir ‘gėdos’ (žemaičių ie < ē ir -as ‘-os’) rimuojama su 53 Plg. strofą: Hey wina tokio wina, Ne buwa dar šiędina (I 71₈–₉) ‘Ei, vyno, tokio vyno nebuvo dar šiandieną’. Toje giesmėje rimas wina : šiędina pavartotas net 6 kartus. 154 n. sg. žiedas II 92₈, ‘žiedas’ (aukštaičių ie ir galūnė -as). Tokių pavyzdžių yra gana daug ir jie įvairūs. Dar plg. žemaitiškos 1. pl. formos tupuoƒe ‘lūpose’ rimavimą su aukštaitiška danguoƒe I 105₁₂ ‘danguose’. Giesmyne neretai žodžiams su žemaitiška fonetika pridėtos aukštaitiškos galūnės, pvz., 3. praet. ieme II 14₁₅ ‘ėmė’, n. sg. m. iƒzkodamas I 140₁₆ ‘ieškodamas’, d. pl. m. iƒzkantiemus I 140₅ ‘ieškantiems’, 1. pl. lipƒnoƒe I 133₁₁, 156₁₁, II 117₅ ‘liepsnose’. Kartais iš esmės žemaitiška forma turi aukštaitiškų garsų, pvz., 1. pl. imper. refl. džiaukaimoƒe I 45₆ ‘džiaukimės’ (su o vietoj uo). Pasitaiko ir priešingų atvejų, kai aukštaitiška forma gauna žemaitišką fonetinį apvalkalą, pvz., 1. pl. praes. refl. wilamieƒe II 31₁₇ ‘vilamės’ (aukštaitiška galūnė -ėse ištarta žemaitiškai). Aukštaitiškus elementus įvesti į giesmyną vertėją skatino, be abejo, noras įtikti didesniam lietuvių skaičiui bei pastangos paruošti kiek galima populiaresnį giesmyną⁵⁴. Nemažą reikšmę turėjo, žinoma, ir ankstyvesnės aukštaitiškos raštijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pavyzdys. Tačiau nesant visais atvejais aiškių normų bei jas reglamentuojančios norminės gramatikos, žinoma, didesnio nuoseklumo, aukštaitinant žemaitišką giesmių kalbą, sunku buvo pasiekti. Daugiausia painiavos vertėjui, gal būt, ir giesmyno kalbos aukštaitintojams kėlė grafemų o, e ir uo, ie vartojimas. Abi šios poros giesmyne, ypač žodžių fleksijoje ir priesagose, neretai maišomos. Taip atsitiko dėl sunkumų suvokti, kur yra aukštaitiškų balsių o, ė žemaitiška diftongizacija ir kur turimi aukštaitiški dvibalsiai uo, ie, kuriuos vertėjas, taikydamasis prie aukštaičių, stengėsi vartoti. Panašus painiojimas pastebimas ir šių dienų kalbinėje praktikoje, kai mažiau išsilavinęs, ypač tar-mės atžvilgiu mišrios šeimos, žemaitis bando rašyti bendrine kalba. Giesmyne grafemos o ir uo labiausiai sumaišusios daugiskaitos vietininko galūnėse (plg. vyr. g. -uose ir mot. g. -ose > žem. -uose) ir priesagose -uotas bei -otas (> žem. – uots). Tai liečia tiek eilutės viduryje esančius pavyzdžius, tiek ir rimo poziciją, pvz., 1. pl. kalboƒe ‘kalbose’ rimuojama su weykałoƒe ‘veikaluose’ (II 97₂), mal̇dnoƒe ‘maldose’ – su lipƒnoƒe ‘liepsnose’ (I 156₁₀–₁₁), namuoƒe ‘namuose’ – su mieƒtoƒe ‘miestuose’ (I 60₂₀–₂₁), wargoƒe ‘varguose’ – su kawlinioƒe ‘kailiniuose’ (I 66₂₀–₂₁). Giesmyne loc. pl. m. galūnė su grafema o netgi pavartota dažniau (35 pvz.)⁵⁵, negu su uo (26 pvz.). Taip pat priesagos -uotas, -uotinis, -uoti su grafema o parašytos dažniau (13 pvz.), negu su uo (8 pvz.). Grafemos ie ir e (vietoj ė) labiausiai painiojamos pronominalinėje daugiskaitos naudininko galūnėje, plg. rimavimą d. pl. m. teyƒingiemus ‘teisingiems’ su kaltemus ‘kaltiems’ (II 37₁₉–₂₀), i̇bgriebt emus ‘išgelbėtiems’ su giminemus ‘giminėms’ (II 42₂₃–₂₄), taukiantemus ‘laukiantiems’ su βauk iantemus ‘šaukiantiems’ (II 41₁₆–₁₇). Galūnė -iem(u)s parašyta su ie 62 kartus, o su e 15 kartų. Žodžių šaknyse uo, ie ir o, e grafemų painiojimas retesnis, tačiau pasitaiko, pvz., rašoma 3. praes. doda II 114₉ ‘duoda’ (rimas su roda ‘rodo’), n. sg. m. lepdās I 154₂ < lepdams ‘liepdamas’. Suklysti ir čia nebuvo sunku, turint galvoje giesmyne vartojamus žodžius, kuriuose tiek žemaičiai, tiek ir aukštaičiai taria uo, ie, pvz., afiera, ⁵⁴ Siekima populiarinti be kita ko rodo ir klaidų atitaisymas, kur I 116₆ esanti 3. cond. forma fectu ‘sektų’ pataisyta į fektu (II 128₅). ⁵⁵ Loc. pl. wiƒrikłoƒe I 44₁₉, 59₉, ‘vystyklose’ čia neįskaityta, nes daiktavardis vystykłai vertėjo šnektoje buvo ne vyriškosios, bet moteriškosios giminės, plg. i. pl. wiƒtikłomis I 53₂₃, II 8₁₅ ‘vystyklais’. 155 aliejus, Andriejus, tielybė, Elžbieta, Gabrielis, Juozapas (8 pvz. šalia g. sg. Juzapa I 3₉), Kazimieras, kielikas, Maižiešius ‘Mozė’, miera ‘saikingumas, kuklumas’, mieruoti ‘matuoti’, miestas, niekas, niekad(os), niekur, (pa)niekinti, (ne)prietelius, siera, sviestas, Vaitiekus. Iš 282 pastebėtų šios rūšies pavyzdžių 248 užrašyti su uo, ie, 34 su o, e. Būdinga, kad daugumą pastarųjų sudaro žodis niekas ir jo vediniai. Veiksmažodis (pa)niekinti ir daiktavardis (pa)niekinimas sistemingai rašomi tik su e raide. Taip pat su e rašoma priesaga -ienė, o tai galėtų rodyti vertėjo pastangas savo gimtosios žemaičių tarmės žodžiams suteikti aukštaitišką fonetiką, pagarsinui juos transponuojant56. Giesmyne gana nuosekliai vartojamos o, e grafemos vietoj žemaičių uo, ie (= aukšt. o, ė) žodžiuose, kurie sudaro rimą su turinčiais aukštaitiškus arba abiem tarmėm bendrus dvibalsius uo, ie, pvz., veiksmažodžių stoti (žem. stuoti) ir duoti formose (II 2₁₆–₁₇, ₂₄–₂₅, 19₁₅–₁₆, 36₉–₁₀, ₁₃–₁₄, 56₁₉–₂₀ ir kt.), a. sg. m. žadeta ‘žadėtą’ bei pradeta ‘pradėtą’ ir g. sg. swieta ‘pasaulio’ (I 39b₆–₈, ₁₃–₁₅, ₂₀–₂₂). Tačiau tai gali būti ne tik vertėjo, bet ir giesmyno kalbą aukštaitinusio kito asmens darbas. Atskirą problemą sudaro rytietybių buvimas giesmyne. Eilėdaros analizė rodo, kad bent dalį jų bus įvedęs pats giesmių vertėjas, plg. n. sg. m. paiautis ‘pajautęs’ rimavimą su n. sg. iautis ‘jautis’ (I 49₁₀–₁₁, 62₁₅–₁₆), a. sg. puſi ‘pusę’ — su a. sg. m. iſdžiuwuſi ‘išdžiuvusį’ (I 87₈–₉), a. sg. karalunu ‘karaliūną’ — su a. sg. ſunu ‘sūnų’ (I 118₉–₁₀). J. Lebedys giesmyno rytietybes aiškina K. Sirvydo žodyno poveikiu57. Tačiau giesmyne esama ir tokių rytietybių, kurių nėra tame žodyne58, pvz., (ne)kintėti ‘(ne)kentėti’, aplunkyti ‘ap­lan­ky­ti’, aplunkymas ‘aplan­ky­mas’ (metrika nurodyta p. 150), skaralė ‘skuduras’, grata ‘greta’, obalys ‘obuolys’ (p. 151). Be to, iš žodyno negali būti paimta rytietiška linksnių fleksija, pvz., a. sg. karalunu I 118₉ ‘karaliūną’, puſi I 87₈ ‘pusę’. Dalyvių paiautis I 49₁₁, 62₁₆ ‘pajautęs’ ir palikis II 21₁₆ ‘palikęs’ taip pat nėra minėtajame žodyne. Vadinasi, be jo būta dar kito šaltinio, iš kurio rytietiškos formos pateko į giesmyną. Tokiu šaltiniu laikytina gyvoji ano meto rytų aukštaičių tarmė, kurios plote, matyt, vertėjui teko ilgesnį laiką gyventi. Greičiausia tai buvo anuomet rytietiškai kalbantys Vilniaus miesto gyventojai, su kuriais vertėjas turėjo bendrauti, pavyzdžiui, studijuodamas Vilniaus Akademijoje. Pažymėtina, kad giesmyne esama netgi sužemaitintų rytietybių, pvz., 2. pl. fut. nekintiesite II 16₁₆ ‘nekentėsite’ (su žemaitiška balsio ė diftongizacija). K. Sirvydo žodynų vertėjas iš tikrųjų daug naudojosi59. Jis jam buvo, J. Lebedžio žodžiais tariant, svarbiausia parankinė knyga, verčiant giesmes į lietuvių kalbą. Greičiausia iš šio žodyno paimti rytietiški žodžių mąstyti, mąstymas, mąstis ‘mintis, protas’, sąnarys, sąžinia, nenėrė atitikmenys (jie nurodyti p. 149–150), daiktavardis uola su pridėtiniu v- (vertėjas nesuprato K. Sirvydo rašybos, pagal kurią raidėmis vo žodžio pradžioje žymimas dvibalsis uo), daugumas žodžių su rytietišku priešdėliu ažu- (p. 152) ir dar daug kitų, neturinčių visai aiškių tarmės požymių (naujadarai, svetimybės ir kt.), iš kurių nurodytini kad ir šie: didėžuvìs ‘banginis’ (II 66₄), miestakelis 56 Priielinksnìs apie taip pat sistemingai rašomas su e (visi 40 pvz.). Tačiau jis gali turėti balsį ė arba e, o ne ie, plg. dabartines tarmes formas apė, ape. 57 Žr. J. Lebedys, 1646 metų giesmynas. — S. M. Slavočinskis, Giesmės ..., p. 24. 58 Autorius dėkingas šio žodyno tyrinėtojui K. Pakalkai, suteikusiam žemiau dedamus duomenis. 59 Apie tai žr. J. Lebedys, min. veik., p. 26–30. 156 ‘gatvę’ (II 25₆), pelikonas ‘pelikanas (toks paukštis)’ (I 145₁₉, II 55₁₉), adv. piktadaringai ’piktadariškai, begėdiškai’ (II 25₈), persūna ‘persona, asmuo’ (I 129₂₃, 131₂₃, II 115₁₄ ir kt.), rožių vainikas ‘rožančius’ (II 68₄, 69₁₃), sudara ‘santaika, santarvė’ (II 46₉, 60₄), sumania ‘sumanymas, ketinimas’ (II 24₂₄), skalinis ‘mokinys’ (II 82₉), tikybė ‘tikėjimas’ (I 143₁₀), visotimė ‘liaudis, minia’ (I 103₂₀). Šių ir kai kurių kitų žodžių ne tik forma, bet ir rašyba Sirvydo žodyne ir Slavčinskio giesmyne visai sutampa. Be to, jie daugiausia pasitaiko psalmėse ir šiaipjau sunkesniuose versti giesmių tekstuose. Reziumuojant visa tai, kas buvo pasakyta apie pirmykštę, paties vertėjo eiliuojant naudotą kalbinę medžiagą, turime padaryti išvadą, kad žemaitiškasis jos pagrindas buvo stipriai paveiktas aukštaičių tarmės, visų pirma ano meto Kėdainių krašto, kiek mažiau rytų aukštaičių patarmių. Vertėjas turėjo ilgą laiką bendrauti su šių patarmių atstovais, ilgai gyventi jų aplinkoje. Dėl to vargu ar jis galėjo būti jaunas žmogus. Tai lyg ir paremia literatūros istorikų keliamas abejones, ar Saliamonas Mozerka Slavčinskis, kuris 1646 m. dar tik mokėsi Vilniuje, iš tikrųjų galėjo būti tokio tobulo giesmyno vertėjas⁶⁰. Tačiau prieš šią abejonę kalba atliktas vertėjo gimtosios šnektos lokalizavimas tose pačiose vietose, iš kur yra kilęs S. M. Slavčinskis. Taigi giesmyno vertėjo autorystės klausimas ir toliau lieka dar tyrinėtinas⁶¹. Žemaičio vertėjo paruošto giesmyno kalba, kad ir turėdama daug aukštaitiškų elementų, vis dėlto gerokai skyrėsi nuo įprastinės anuomet Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje leidžiamų lietuviškų raštų kalbos, paremtos aukštaitiška Kėdainių krašto (Žemaičių vyskupystėje) arba rytų aukštaičių (Vilniaus vyskupystėje) tarme. Tai, matyt, nepatenkino giesmyno leidėjų jėzuitų, reikalavusių tą kalbą dar labiau aukštaitinti, padaryti giesmyną prieinamą dar didesniam lietuvių skaičiui. Kas atliko šį darbą — pats vertėjas ar kitas asmuo (asmenys?), dabar sunku nustatyti. Vis dėlto greičiausia be vertėjo prie giesmių teksto taisymo bus prisidėta ir kitų asmenų, gal būt, tam reikalui specialiai skirto redaktoriaus (redaktorių?). Bent taip manyti verčia vietomis aukštaitinant sugadinti rimai, kurių gražiu sąskambiu, kaip matėme, vertėjas labai rūpinosi. Antai, giesmėje „apie Swodbą Kanoy Galileos“ (I 70—73) šalia šešis kartus pakartoto skambaus rimo g. sg. wina [vīna] ‘vyno’: adv. šiedina [šendina] ‘šiandieną’, kurį sudaro žemaitiškos daiktavardžio vynas ir prieveiksmio šiandieną formos, yra keturi atvejai, kai tasai rimas sugadintas, prieveiksmio šiandieną žemaitišką formą pakeitus aukštaitišku atitikmeniu šiediena (I 71₄, ₁₉, 72₂, ₂₉). Kitas aukštaitinant sugadinto rimo pavyzdys — n. sg. žiedas ‘žiedas’ rimavimas su g. sg. giedos ‘gėdos’ (vietoj žem. giedas; II 112₁₉)⁶². Iš vertėjo greičiau lauktume tokias vietas naujai kitaip sueiliavus, negu gadinus rimą. 60 Žr. Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija. Redagavo K. Korsakas ir J. Lebedys. Vilnius, 1957, p. 76; Lietuvių literatūros istorija, I. Redagavo K. Korsakas, Vilnius, 1957, p. 150; J. Lebedys, 1646 metų giesmynas. — S. M. Slavčinskis, Giesmės..., p. 45—49. 61 Vertėju buvus S. M. Slavčinskį rodo giesmyno antraštė ir pratarmė. Apie tai žr. D. Gargasaitės straipsnį „Pergalėje“, 1968, Nr. 9, p. 179—180 ir Lietuvos TSR bibliografiją, I. Vilnius, 1969, p. 369. Betgi tam prieštarauja J. Jablonskio paskelbti S. M. Slavčinskio biografijos duomenys, netgi abejonės, kad S. M. Slavčinskis būtų turėjęs ką nors bendra su literatūra, žr. K. Jablonskis, Saliamono Slavčinskio biografijos žinios. — S. M. Slavčinskis, Giesmės..., p. 53—58. 62 Gal būt ir vienintelis pavyzdys su sangrąžos dalele -si žodžio gale (vertėjo šnektoje buvo tik -se), būtent, 3. praet. forma fotinošī II 22₃ ‘sotinosi’, yra tokio „pataisymo“ rezultatas, kurį vertėjas klaidų atitaisymuose (II 128₁₆) vėl atitaisė, nes ši forma sudaro rimą su 1. pl. peklofe ‘pragare’. 157 Giesmių teksto aukštaitintojas (aukštaitintojai?) turėjo būti Kėdainių krašto tarmės atstovas. Rytų aukštaitis, be abejo, būtų keitęs an tipo junginius. Priebalsio l neketinantis vakarų aukštaitis nebūtų prikaišiojęs i raidės prieš e tipo balsius. Be to, pastaroji tarmė anuomet Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštijoje nebuvo vartojama. Ji buvo visuotinai įsitvirtinusi tik Rytų Prūsijoje leidžiamuose raštuose. Kalbos taisytojas daugiausia palietė neeiliuoto teksto gabalėlius ir giesmių antraštės. Čia iš viso tepaliktos (matyt, nepastebėtos) tik dvi žemai tybės: a. sg. iwá I 64₅ ‘Ievą’ ir 3. praes. wadin I 129₁₀ ‘vadina’. Šiaip jau viskas suaukštaitinta, tiksliau, „sukėdainietinta“. Eiliuotame tekste taisytojo pastangas varžė giesmių metrika. Kiek daugiau laisvės jis turėjo giesmių eilutės viduryje (ne rimo pozicijoje). Čia jis daugiau ir taisė. Antai giesmėje, kuri turi lenkišką antraštę „W dzień Bożego narodzenia“ (I 51—53), iš trijų veiksmažodžio (už)mušti 3. praet. formų dvi yra eilutės viduryje ir abi su aukštaitiška galūne (parašyta -e), o viena eilutės gale ir toji išlaikiusi vertėjo gimtosios šnektos galūnę -i, nes sudaro rimą su a. sg. m. galūne -i ‘-į’. Šioje giesmėje iš viso 3. praet ė-kamienių formų yra devynios. Iš jų keturios yra eilutės viduryje (3 turi -e ir 1 -i galūnę) ir penkios eilutės gale (rimo pozicijoje), kurios visos išlaikė vertėjo šnektos galūnę -i. Eilučių viduryje taisytoją daugiausia varžė reikalas nepakeisti esamo skiemenų skaičiaus. Dėl to jis negalėjo, sakysime, žemaitiškų formų be galūnės trumpojo balsio keisti atitinkamomis aukštaitiškomis su sveika galūne. Teko palikti tą formą, kurią buvo pavartojęs pats vertėjas. Taigi, matyt, daugiausia kalba buvo taisoma, įsivedant afrikatas č, dž vietoj pagal „žemaitiškąjį garsų dėsnį“ buvusių t, d, aukštaitiškus dvibalsius uo, ie vietoj pietų žemaičių monoftongų ū, ī, balsius o, ė vietoj žemaitiškų dviftongų uo, ie, dėliojant t raidę prieš e tipo balsius ir pan., t. y. darytos pataisos, nekeitusios skiemenų skaičiaus eilutėje. Taisytojo nebūta apdairaus, nes prigaminta nemaža hibridinių pusiau žemaitiškų, pusiau aukštaitiškų formų, pvz., 2. pl. imper. Duokit II 11₂₆, duokiet I 40₁₇ ‘duokite’, giedokiat I 37₂₃, giedokiet I 40₁₇ ‘giedokite’, Heyskiet I 111₁₁ ‘įleiskite’, 2. sg. Giebiek II 63₁₉ ‘gelbėk’, n. sg. žoteli I 22₂₅ ‘žolelė’ (su aukštaičių uo, ie, o, t, bet žemaičių -kia-, ie < ė, -i ‘-ė’). Taisytojas nelietė ar retai telietė tų žemaitiškų formų, kurios anuomet aukštaičiams nebuvo visai svetimos. Antai dažniausiai palikta netaisyta žemaitiška i kamieno loc. sg. galūnė -iey ‘-yje’, plg. -eie J. Bretkūno, B. Vilento ir kt. aukštaičių raštuose⁶³, adv. nesavėjė Jurbarkas ‘kaip nesavas’. Žemaitiškas prielinksnis pri [pri] ‘prie’ taisytojui buvo priimtinas, nes variantą su trumpuoju i [pri] vartojo aukštaičių šnektos anuomet (gal net paties taisytojo šnekta), ir dabar jis vietomis teb vartojamas⁶⁴. Dėl to iš giesmyne esamų 113 šio prielinksnio pavyzdžių tik 6 kartus parašyta prie(g) ir 1 kartą preg, o visur kitur (t. y. 106 pavyzdžiai) palikta pri⁶⁵. Kas kita prielinksnis nuo: jo aukštaitiškas variantas nuog pavartotas 134 kartus (1 kartą parašyta nog), žemaitiškas nu [nū] tik 26 kartus. Eilučių viduryje daugiausia liko nesuaukštaitinti tik tie vertėjo kalbos elementai, kurių taisytojas, matyt, tiesiog nepastebėjo. Antai iš 516 žodžio dievas pavyzdžių be- ⁶³ Žr. J. Kazlauskas, Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Vilnius, 1968, p. 152—154. ⁶⁴ Žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 424. ⁶⁵ Daiktavardžių priešdėlis pri- [žem. pri-], pvz. 1. sg. priwáyždoy II 11₂₀ ‘prievaizdoje, globoje’, giesmyne pavartotas 7 kartus, o prie-, pvz., n. sg. priewayžda II 32₆, 6 kartus. 158 liko su pietų žemaičių į tik vienintelis g. sg. Diwa II 126₁, ir tas esantis ne giesmių tekste, bet knygos turinyje (antraštė einanti eilutė pačiame giesmės tekste ištaisyta). Eilučių galuose taisymą varžė rimai. Nesugadinant rimo, galima buvo keisti tik abu vienos poros narius. Giesmyne jie dažnai aukštaitiški, pvz., n. sg. diena: naujiena ‘naujiena’ (I 61₁₃–₁₄), g. sg. f. pašlovintos ‘pašlovintos’ : paženklinktos ‘paženklintos’ (I 24₂₁–₂₂), d. pl. m. pamestietiems ‘pamestiems’ : pučiantiems ‘pučiantiems’ (II 1₂₂–₂₃), 3. praet. tare tarė : įžvare ‘išvarė’ (I 65₁₂–₁₃), 1. pl. imper. dumokime ‘galvokime, svajokime’ : minekime ‘minėkime’ (I 74a₇–₈). Tačiau liko ir nesuaukštaitintų porų, pvz., 2. sg. praes. refl. randije ‘randiesi, esi’ : wilije ‘viliesi’ (I 93₂–₃), inf. turieti ‘turėti’ : kientieti ‘kentėti’ (I 85₁₅–₁₆), 3. praet. trauki ‘traukė’ : rauki ‘raukė’ (I 75₁₃–₁₄), 2. sg. imper. refl. artinkias ‘artinkis’ : šveikinkias ‘sveikinkis’ (I 6₁₅–₁₆), 2. pl. dž iaukiaties ‘džiaukitės’ : linkšminkiaties ‘linksminkitės’ (I 26₁₃–₁₄). Vieno poros nario keisti, nesugadinus rimo, neįmanoma, todėl tais atvejais, kai porą sudarė dvi skirtingos gramatinės formos, taisytojui teko jas palikti neliestas, nors viena iš jų ir buvo žemaitiška, pvz., adv. didey ‘didžiai’ : 2. sg. praet. įbgidey ‘išgydei’ (II 12₂₅–₂₆), inf. gauti : 3. praet. apšiauti ‘apsiautė’ (I 78₅–₆), 2. sg. imper. refl. džiaukiafse ‘džiaukis’ : 3. praes. refl. artinafe ‘artinasi’ (I 27₃–₄), 1. pl. imper. refl. džiaukiamoſe ‘džiaukimės’ : 3. praet. refl. ſtojoſe ‘stojosi’ (I 45₆–₇). Tik labai retais atvejais tokie rimai vis dėlto sugadinti, matyt, neapsižiūrėjus ar esant labai jau griežtam ( ir nemokšai) taisytojui. Žemaitiški monoftongai ū, ī (= aukšt. uo, ie) liko nesuaukštaitinti rimo pozicijoje tik tuo atveju, kai antrą poros narį sudaręs žodis turėjo senovinius balsius ū, ī, pvz., a. pl. f. paskaytitas ‘paskaitytas’ : iššiltas ‘išlietas’ (II 27₁–₂). Tačiau tokie atvejai buvo reti. Šiaip jau visur perdėm aukštaitinta. Todėl giesmyne tiek maža pavyzdžių su žemaitiškais ū, ī (apie 17%), paprastai „per neapsižiūrėjimą“ likusių eilutės viduryje.⁶⁶ Labai dažnai tos pačios poros rimai skiriasi tuo, kad vienas turi uo, kitas o, pvz., inf. duoti : inf. atſtoti (II 19₁₅–₁₆). Gal būt, čia vertėjo buvo surimuotos aukštaitiška forma (uo) su žemaitiška (uo < o), kurią taisytojas suaukštaitino, pakeitęs žemaičių uo į aukštaičių o. Taip reiktų aiškinti ir dažną ie : ė (rašoma e) rimą, pvz., g. pl. wietu ‘vietų’ : i. sg. m. negirdetu ‘negirdėtų’ (I 125₂₁–₂₂). Dėl to, taip pat dėl dažno žemaičių uo, ie keitimo aukštaitiškais monoftongais o, ė (rašo e) eilučių viduryje, žemaitiškų dvibalsių uo, ie (= aukšt. o, ė) giesmyne liko tiek nedaug. Gražų rimo sąskambį daugiau lemia vokalizmas, negu konsonantizmas. Dėl to vertėjas pastarojo mažiau paisė, plg. rimavimą g. sg. m. ano ‘jo’ su l. sg. Kanoy ‘Kanoje, Kanos žemėje’ (I 70₉–₁₀). Tai galėjo prisidėti prie žemaitiškų beafrikatinių formų intensyvesnio keitimo aukštaitiškomis afrikatinėmis. Keisti galėjo tiek pats ⁶⁶ Pastebėtina, kad tokie atvejai didesnį procentą sudaro tam tikrose galūnėse. Įvardžių i. sg. m. galūnės -uo žemaitiškų variantų net 70%, n.pl.m. galūnės -ie — 25%, tačiau i kamieno daiktavardžių g. sg. galūnės -ies — tik apie 6%. Atskirais atvejais, tur būt, taisytojas vengė liesti tų žemaitiškų formų, kurios jam nebuvo visai aiškios. Tai lyg ir rodytų veiksmažodžio 1. sg. praes. formų su priaugusiu enklitiniu įvardžiu -t(i) ‘tau, tave’ traktavimas. Iš giesmyne esančių formų trijų pavyzdžių (I 65₁₃, 144₁₁, II 121₁₅) visi išlaikę žemaitišką fonetiką, t.y. su pabaiga -ūt < -uo-t (i) (rašoma -ut). Taip pat 1. sg. refl. galūnė -uos(e) net 10 atvejų žemaitiška ir tik 4 kartus suaukštaitinta. Adesyvo galūnė -iep palikta -ip (= p. žem. -ip?), matyt, todėl, kad taip parašyta ji nebuvo svetima ir aukštaičiams, turintiems -ip visų pirma ir (i)ja kamieno daiktavardžių paradigmoje. 159 vertėjas, tiek ir kalbos taisytojai (juk „žemaitiškąjį garsų dėsnį“ išlaiko tik 32% esamų pavyzdžių). Iš pateiktos analizės matyti, kad kalbos taisytojai ne tik giesmyną gerokai suaukštaitino, bet ir padidino įvairių dubletų bei šiaipjau kalbos nevienodumų. Slavočinskio giesmyno reikšmė lietuvių kalbos istorijai ir istorinei dialektologijai Slavočinskio giesmyne yra nemaža svarbių kalbos duomenų, leidžiančių nušviesti įvairias mūsų kalbos istorijos bei tarmių raidos problemas. Iš giesmyno sužinome, kad XVII a. pirmojoje pusėje pietų žemaičiai jau turėjo monoftongus ū, ī vietoj aukštaičių dvibalsių uo, ie. Ir šiame žemaičių plote tada jau buvo diftongizuoti ilgi siaurieji monoftongai o, ė. Jau būta maždaug tokios pačios ą, ę, ų, į (= an, en, un, in) ir a, e, u, i distribucijos, kokia tarmėje turima dabar. Prielinksnis bei priešdėlis į anuomet tam tikrais atvejais dar tebebuvo išlaikęs, bent fakultatyviškus, variantus su n (ing, in-). Būta pietų žemaičiams būdingos „antrinės nazalizacijos“. Ji giesmyne pasitaiko ne visai tuose pačiuose žodžiuose, kuriuose turima dabar, o tai savo ruožtu rodo senovėje buvus nemažo svyravimo tarp formų su nazalizuotais ir denazalizuotais, ypač siauraisiais, balsiais67. Anuomet raseiniškių plote vietomis jau būta žodžio pradžios e- virtimo a- užuomazgų. Tačiau tvirtapradžiai mišrieji dvibalsiai, sudaryti iš u, i + r, l, m, n, vertėjo šnektoje dar tebeturėjo sveiką pirmąjį dėmenį. Dabar tose apylinkėse (Žalpiai, Nemakščiai, Očikiai, Sugintai, Viduklė, Sujainiai ir pačioje Lipkiškėje) jis diftongizuotas: tariama, pvz., dùorti ‘dùrti’, kūolti ‘kùlti’, skùonsti ‘skų́sti’ (< skūnsti), dùomples ‘dùmplės’, pièrms ‘pìrmas’, jièlks ‘ìlgas’, piènti ‘pìnti’, riemc ‘rìmtas’. Kad ši diftongizacija nėra sena, rodo be kita ko ir antrinės kilmės dvibalsių virtimas, pvz., 3. praes dùor ‘dùria’, guòl ‘gùli’, d. sg. mùon < mùn ‘man’, sunkùoms ‘sunkùmas’, pìpiers ‘pìpiras’. Konsonantizmo srityje visų pirma pažymėtinas anuomet buvęs kiek kitoks, negu dabar, priebalsių minkštinimas prieš e tipo balsius. Dabar pietų žemaičiai raseiniškiai šiuo atveju minkština visus priebalsius. XVII a. pirmojoje pusėje ryškiai tebūvo minkštinami prieš e tipo balsius tik priebalsiai k, g, gal būt, bent iš dalies ir š, ž68. Kiti dar tebevuvę kieti ar labai nežymiai tesuminkštėję. Tai aiškiai rodo Slavočinskio giesmyno rašybos analizė. Iš viso pavyzdžių su junginiais k, g + e tipo balsis giesmyne rasta 687. Visi jie parašyti su minkštinamąja grafema i po k, g, išskyrus vienintelį pavyzdį n. sg. Ewangeliſta I 128₁₄ ‘evangelistas’, kuris, būdamas svetimas žodis, išlaiko originalo rašybą. Kirčiuoti junginiai [kė], [gė] ir turintys [e] akūtiniame dvibalsiniame junginyje ([kéi], [géi], [kér], [gér]...) užrašyti grafemomis kia, gia, pvz., n. sg. kìalas I 86₁₂ ‘kėlias’, gìaras I 50₂₁ ‘gėras’, kialdamas II 73₁₆ ‘kėldamas’, inf. giarti II 17₂₁ ‘gérti’ ir t. t. Nekirčiuoti resp. esą cirkumfleksiniame junginyje, taip pat kirčiuoti trumpi, sistemingai rašomi grafemomis kie, gie, pvz., 3. praes. kient I 92₄ ‘kėnčia’, 1. sg. 67 Labai neįprastas nazalizacijos atvejis yra II asmens įvardžio forma tą II 104₁₂ ‘tū’ (nazalizuotas trumpasis balsis?). Sunku patikėti, kad čia slypėtų *tū = rusų ты atitikmuo. Gal tai korektūros klaida? 68 Su afrikatomis nėra aiškių pavyzdžių. Giesmyne yra tik svetimas žodis večeria ‘vakarienė’, kurio rašyba prieštaringa (du kartu po č parašyta minkštinamoji raidė i ir du kartu jos nėra). 160 Laukie I 54₃ ‘laukė’, adv. gierav I 21₉ ‘gerai’, l. pl. praes. gievdžiame I 19₂ ‘geidžiame’, adv. Draugie I 22₂₁ ‘draugė, kartu’ ir t. t.⁶⁹. Skirtumas tarp ia ir ie grafemų gražiai išlaikomas, plg. poras a. sg. kiala I 155₁₀ ‘kelią’ ir i. sg. kielu I 117₁₁ ‘keliù’, a. sg. giara I 142₂₂ ‘gerą’ ir g. sg. f. gieros I 100₇ ‘gerõs’⁷⁰. Pavyzdžių su junginiais š, ž + e tipo balsis giesmyne rasta 233. Su minkštinamąja grafema i parašyta 154 kartus, be jos 79 kartus. Raidė i sistemingai nerašoma šiais dviem atvejais: a) po priešdėlio iš- (7 pvz.), kur, matyt, išlaikytas tarimas prieš pauzę, ir b) veiksmažodžio šelpti formose (26 pvz.), galėjusiose būti vertėjui ar redaktoriams žinomomis tik iš raštų (?). Kiti minkštinamosios i raidės nerašymo atvejai nesistemingi, pasitaiko tik veiksmažodžių žengti (18 pvz. be i ir 2 pvz. su i), žeisti (6 be i, 1 su i), žeminti (4 be i, 7 su i), skaitvardžio šeštas (1 be i, 5 su i) ir daiktavardžio ženklas (14 be i, 6 su i) formose bei vediniuose, deminutyve roželė (1 pvz., bet rožė ir deminutyvas darželis rašomi su i — 6 pvz.), veiksmažodžio (už)mušti būtojo laiko 3. as. formoje (2 be i, 1 su i). Šie faktai rodo nenuoseklų priebalsių š, ž minkštinimą. Galimi šie du atvejai: arba vertėjo gimtojoje šnektoje anuomet tie priebalsiai dar nebuvo pastebimiau suminkštėję (raidę i galėjo prikaišioti giesmyno kalbos aukštaitintojai), arba jie toje šnektoje jau buvę minkšti, o pavyzdžiai be i bus atsiradę dėl redaktorių, kilusių iš neminkštinusiųjų tarmių, kaltės. Patikimesnė atrodo pirmoji prielaida, nes ją paremia žemaičio Mažvydo (Chr. Stango duomenimis, jo katekizme teminkštinama tik k, g⁷¹) ir Kėdainių krašto aukštaičio M. Petkevičiaus (minkštinusio ne tik k, g bet ir š, ž⁷²) raštų duomenys. Distribucija tarp grafemų ie ir ia po š, ž ta pati, kaip ir po k, g, tik nenuoseklumų kiek daugiau (11%). Kiti priebalsiai prieš e tipo balsius raide i neminkštinami⁷³, taip pat po jų kirčiuotas e nerašomas ia grafema⁷⁴. 69 Giesmyne deminutyvas vaikelis rašomas lyg būtų kirčiuojama vaikelis, plg. waykielis II 59₉, voc. sg. waykieli I 27₇, n. pl. waykielay I 37₂₂. Taip pat veiksmažodis (pra)keikti vertėjo traktuojamas (pra)keikti (tas pat ir M. Petkevičiaus katekizme!). Veiksmažodis gelbėti dvejopai kirčiuotas: gelbėti ir gelbėti (tai rodo ir rimai). 3. fut. Giers II 38₁₄ ‘gers’ ir refl. prikielſiſe I 156₂₄ ‘prisikels’ rodo aukštaitišką (su metatonija) būsimojo laiko III asmens formų cirkumfleksą. 2. praet. refl. formoje Džiaugieys II 72₅ ‘džiaugeisi’ taip pat, matyt, slypi aukštaičių 2. sg. galūnė -ei(s), o ne žemaičių -ėi(s). 70 Nukrypimų palyginti nedaug. Atmetus 69-oje išnašoje nurodytus atvejus, jų priskaičiuota tik 40, o tai sudaro 9% visų giesmyne esamų [ke], [ge] pavyzdžių. Nukrypimams atsirasti sąlygas sudarė raidžių a ir e painiojimas giesmyne (pvz., adv. skaney I 71₂₁ ‘skaniai’, n. sg. f. buſenti I 74b₄ ‘būsianti’, mažiaufe II 8₆ ‘mažiausia’ šalia i. sg. f. baymia I 80₁₄ ‘baimė’, n. sg. m. ateias I 56₆ ‘atėjęs’, 2 sg. praet. refl. kielayſe II 25₁₁ ‘keleisi’), atsiradęs dėl [a] po minkšto priebalsio ir [e] sutapimo žemaičių tarmėje. Pažymėtina, kad liepiamosios nuosakos žemaitiškas formantas giesmyne traktuotinas kaip kia, o ne ke: nors jis nebūna kirčiuotas, bet parašymai su ia sudaro 38%, o 2. sg. ir 1.pl. formose — net 50%. 71 Žr. Chr. S. Stang, Die Sprache des litauischen Katechismus von Mažvydas. Oslo, 1929, p. 98. 72 Žr. Z. Zinkevičius, M. Petkevičiaus katekizmo (1598 m.) tarmė, „Baltistica“, VII (1), Vilnius, 1971, p. 74–77. 73 Pastebėti su i iš viso tik 6 pavyzdžiai (g. sg. ſmirties II 24₁₉ ‘mirties’, inf. tieyſti II 26₂₃ ‘teisti’, 2. sg. praes. refl. Tieykies II 65₅, 110₁₂ ‘teikiesi’, 3. praet. Pražwiełgie I 18₁₆ ‘prašvelgė’, adv. wievkley II 64₂₁ ‘veikiai’), bet tai aiškios korektūros klaidos, nes visi jie kitais atvejais rašomi be i. Klaida atitaisytame I. sg. forma miedey ‘medyje’ (~ žem. mediey) pataisoma į mediey (II 128₉), tačiau ši klaida atitaisyta ir pačiame tekste (I 64₁₄). Būdvardis n. sg. f. Anielibſka I 155₃ ‘angeliška’ turi dvibalsį ie (plg. anielas ‘angelas’ LKKŽ I² 141), o g. sg. f. formoje nieſakſtos II 103₅ ‘nesutep-tos’ vietoj ne- gali būti nė- > žem. nie- (?). 74 Pasitaikantieji dėl [a] po minkšto priebalsio ir [e] sutapimo pavyzdžiai (žr. 70-tą išnašą) turi a tiek kirčiuotoje, tiek ir nekirčiuotoje pozicijoje. 11. 520 161 Iš Slavočinskio giesmyno matyti, kad XVII a. pirmojoje pusėje pietų žemaičiai raseiniškiai jau nebetarė priebalsio d tarp z ir balsio, pvz. g. sg. barzos I 75₁₃, II 59₂₂ ‘barzdos’. Tada daiktavardis žvaigždė dar buvęs tariamas be -g- (dabar vertėjo šnektoje, kaip ir aukštaičių plote, tariama su -g-), pvz., n. sg. žwayzde II 86₁, i. pl. žwayzdemis II 5₂₄. Giesmyno rytietybės leidžia manyti, kad anuo metu bent dalis rytų aukštaičių ploto jau buvo paliesta dvibalsio uo bent tam tikrais atvejais monoftongizacijos nekirčiuotuose skiemenyse, pvz., g. pl. Obalu I 64₁₈ ‘obuolių’. Matyt, dar būta tik šio reiškinio užuomazgų. Tada rytų Lietuvoje vietomis skiemuo re jau buvo tariamas ra, pvz., grata II 77₃ ‘grėta’. Iš morfologijos ypatybių visų pirma nurodytina giesmyne gyva vartosena tokių gramatinių formų, kurių dabar žemaičių raseiniškių plote nebėra arba kurios baigia visai išnykti. Antai vartojamas vardažodžių dviskaitos vardininkas (pvz., Kur šiuo metu mudu, Ir bandikščiu tudu, Gaujim atiljės I 61₉–₁₁ ‘kur šiuo metu mudu ir tie abu gyvuliai gausime poilsį’), dviskaitinės veiksmažodžių formos (pvz., eykiau fu manimi II 117₁₄ ‘eikiva su manimi’). Turimos iliatyvo formos. Vienaskaitos iliatyvas giesmyne gana dažnas, net 44 pavyzdžiai (įvairių kamienų daiktavardžiai). Daugiskaitos iliatyvo tėra vienintelis pavyzdys: plenifn I 154₁₇ ‘į plėnis (rusenančių žarijų pelenus)’. Vietoj daugiskaitos iliatyvo formų vartojama prielinksnio ing ‘į’ + acc. pl. konstrukcija. Ir vienaskaitos iliatyvas neretai pakeičiamas ing ‘į’ + acc. sg. konstrukcija, pvz., graban I 98₆ || ing grabą II 111₄, Bažničion II 78₁ || Ing Bažničia II 74₂₀, žiámen II 40₄ || ing žiame II 26₁₄, šírden I 81₇ || ing šir dí II 53₁₈, dangún II 85₁₁ || ing dangu II 73₆. Abi išraiškos priemonės giesmyne visiškai vienareikšmės ir vertėjas pasirenka vieną ar kitą, žiūrėdamas reikiamo skiemenų skaičiaus eilutėje. Laikyti iliatyvo formas rytietybe negalima jau vien dėl jų gausumo. Giesmyno kalbos aukštaitintojas jų įvesti negalėjo, nesudaręs giesmių metrikos. Taigi jos buvo paties vertėjo kalbos turtas, greičiausia gautas iš gimtosios pietų žemaičių raseiniškių tarmės⁷⁵. Be kita ko tai rodo ir žemaitiška formų fonetika (pvz., numan I 54₃ ‘namo, į namus’) bei morfologija (pvz., šírden I 81₇ ‘į širdį’). Daugiskaitos iliatyvo formos greičiausia anuomet vertėjo gimtojoje šnektoje jau nebebuvo vartojamos arba buvo labai retos. Forma pleniƒn I 154₁₇, žinoma, galėtų būti laikoma ir Kėdainių krašto tarmės elementu, nes šioje tarmėje anuomet (priešingai negu dabar) daugiskaitos iliatyvas dar buvo visai gyvas (randame M. Daukšos, M. Petkevičiaus ir kitų kėdainiškių raštuose), be to, jo formos čia dažnai buvo vartojamos sutrumpintos, t. y. baigėsi -sn (be -a!). Giesmyne gyvai vartojamos ir ir pašalio vietininkų formos. Iš viso jų yra net 272 pavyzdžiai: 84 adesyvai ir 188 aliatyvai. Abiejų dažniau vartojamos vienaskaitos (atitinkamai 81 ir 153 pvz.), betgi turimos ir daugiskaitos (3 ir 35 pvz.) formos. Kalbos dalių požiūriu jos labai įvairios, pvz., ad. sg. Diewip76 I 14₄ (: dievas), 75 Tai prieštarauja J. Kazlausko aprioriškam teigimui, kad žemaičių tarmėje iliatyvas, kaip linksnis, greičiausiai niekada nebuvo vartojamas, žr. jo Lietuvių kalbos istorinę gramatiką, V., 1968, p. 165. 76 Visos pašalio vietininkų formos baigiasi -p. Nėra nė vieno pavyzdžio su pilna postpozicija -pi. Galūnėje -ip gali slypėti pietų žemaičių -ip (= aukšt. -iep). Su -ip parašyta 18 kartų, su -iep tik vieną kartą. 162 Motinip77 I 14₁₅ (: motina), Mäloningämimp II 20₁₂ (: maloningas), manimp I 60₁₀ (: aš), Kurimp I 54₅ (: kuris), Tämimp78 II 28₁₁ (: tas), all. sg. Wardop II 41₁₇ (: vardas), šveykatoƒp I 144₁₂ (: sveikata), žiameƒp I 108₁₇ (: žemė), Sirdieƒp I 100₂₀ (: širdis), funauƒp I 95₁₃ (: sūnus), Wießpatieƒp II 16₇ (: viešpats), skaysčiaufioƒp I 5₁ (: skaiščiausia), kuriop I 63₃ (: kuris), Toƒp I 27₁₁ (: ta), Manieƒp I 91₂₀ (: aš), all. pl. Koiump I 110₁₄ (: kojos), äuƒump II 29₅ (: ausys), Rupeƒtingump II 17₆ (: rūpestingį), fäwump II 22₁₃ (: savi), Tump II 6₂ (: tie), muƒump79 I 29₁₅ (: mes). Daugiskaitos adesyvo formos retos (tik 3 pvz.) ir neįprastos: animp 80 I 84₄, II 48₂₇ (: anie), imp II 48₂₈ (: jie). Tiek adesyvo, tiek ir aliatyvo formos vartojamos gyvai (nesustabarėjusios), gali turėti prie savęs priderintus būdvardžius⁸¹, abu linksniai tarpusavyje nepainiojami⁸². Vietoj jų kartais būna prielinksnio pri ‘prie’ su kilmininku konstrukcija (vietoj adesyvo dar inesyvas). Aliatyvą ši konstrukcija pakeičia retai (pastebėta tik 15 aiškesnių atvejų), pvz., Iezauƒp pri ƒiartina I 75₃ || evtymem Pri IEzauß II 90₁₄, Diewop pri toia II 45₂₂ || pri Dievä ƒto ƒimeƒe II 88₁₈. Adesyvas pakeičiamas daug dažniau (daugiskaita bemaž visai išstumta iš vartosenos, vienaskaitos pakeitimo atvejų pastebėta per 40), praktiškai abi išraiškos priemonės vartojamos kaip gretyminės, pvz., fawimp Diews rada wieta I 20₇ || Diews [yra] pri tawęs I 17₅, Tu Diewip laymingas I 118₈ || Anna pri Diewá gärbinga II 109₃, Ne iaute ƒawimp ƒtipribes I 94₃ || iaučiau pri ƒawęs toki maƒima II 39₈. Tai rodo, kad vakarų Lietuvoje adesyvas nyko intensyviau už aliatyvą, priešingai negu rytų Lietuvoje, kur, sprendžiant iš dabartinės padėties lietuviškuose kaimuose Baltarusijos TSR⁸³, anksčiau yra išnykęs aliatyvas. Jau vien tai neleidžia pašalio vietininkų formų Slavočinskio giesmyne laikyti rytietybėmis. Kaip ir iliatyvo formų, jų negalėjo įvesti nė giesmyno kalbos aukštaitintojas, nesuardęs giesmių metrikos. Taigi jos laikytinos vertėjo gimtosios ano meto pietų žemaičių rašeiniškių tarmės turtu. Be kita ko, tai rodo ir žemaitiškos pačių formų ypatybės, pvz., all. sg. Iwoƒp I 64₁₁ (: lewa), päbängoƒp II 37₁₇ (: žem. pabanga ‘pabaiga’), all. pl. pitump I 148₁₀ (: pietūs), numump II 47₄ (: namai)84. Giesmyne gana dažnos ilgesnės daugiskaitos naudininko (su -mus) ir pronominalinės kilmės vienaskaitos naudininko (su -mui) galūnės, kurias, kaip jau buvo nurodyta, vertėjas gražiai panaudoja eilėdaroje, siekdamas sudaryti reikiamo skiemenų skaičiaus eilutę arba ieškodamas tinkamo ritmo. Jos rodo anuomet vykusią konkurenciją (gal būt, ir pietų žemaičių plote?) tarp ilgųjų ir trumpųjų šio linksnio 77 Vienintelis ā kamieno ad. sg. pavyzdys. Galūnė -ip (vietoj laukiamo -aip) iš ja kamieno paradigmos. 78 Gimininių įvardžių tėra tik dvi čia pateiktos ad. sg. formos. 79 Vieną kartą parašyta muƒump I 32₈ (q = ų). 80 Gal būt, raidė i žymimas p. žem. i (= aukšt. ie)? 81 Pvz., Dek tawā wilti Diewip, Mäloningämimp Tewip II 20₁₁–₁₂ ‘vilkis (pasitikėk) dievu, maloningu tėvu’, Siunte Diews Aniola… skaysčiaufioƒp Pannoƒp ir eiƒeianioƒp Marioƒp (žwenčiaufioƒp I 4₂₃–₅ ‘siuntė dievas angelą… pas skaisčiausią paną ir švenčiausią Mariją švenčiausią’. 82 Gal tik all. pl. muƒump I 108₁₅, 127₁₃, II 90₁₀ galima būtų įžiūrėti adesyvinę vartoseną (?). 83 Žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 202–203. 84 Visi šie faktai kalba prieš J. Kazlausko prielaidą, kad pašalio vietininkai, kaip ir iliatyvas, žemaičių tarmėje niekada nėra vaidinę žymesnio vaidmens (nėra buvę linksniai), žr. И. Казлаускас, Историческая грамматика литовского языка. Автореферат. Вильнюс, 1967, p. 18. 11* 163 formų. Tas pat pasakytina dėl i resp. priebalsinių ir (i)u kamienų vienaskaitos įnagininko ilgesnių ir trumpesnių formų, pvz., akmenimi II 47₈ || wiešpatim I 131₅ ‘viešpačiu’, Sunumi I 77₇ || šunumi I 81₂₀ ‘šunumi’, wayšiumi I 23₂₂ || wayšium I 29₃ ‘vaisiumi’. Jos perdėm įvairuoja ir, matyt, taip pat priklauso nuo skiemenų skaičiaus eilutėje. Kiek kitaip elgiamasi su vietininku ir daugiskaitos įnagininku: giesmyne vyrauja trumposios loc. sg. (pvz., walándoy I 28₁₈ ‘valandoje’, mediey I 64₁₂ ‘medyje’, danguy I 21₁₀ ‘danguje’) ir ilgosios loc. pl. (pvz., warguofe I 66₁₁ ‘varguose’, žiamieſa I 99₂ ‘žemėse’, akyſa I 50₂₃ ‘akysė’) bei instr. pl. (pvz., dowanomís I 30₁₃ ‘dovanomis’, Krutimís I 45₁₈ ‘krūtimis’) formos. Matyt, pilna loc. sg. galūnė (plg. girioia I 85₂₂ ‘girioje’, Rouie I 64₈ ‘rojuje’) ir loc. pl. galūnė be -e resp. -a bei instr. pl. galūnė be -i- vertėjui, gal ir kalbos taisytojams⁸⁵, buvo neįprastos. Dabar pietų žemaičių raseiniškių plote visais atvejais įsivyravo trumpieji variantai. Vienaskaitos vietininkas, be to, yra netekęs jota: tariama píwuo ‘pievoje’, žėmie ‘žemėje’. Daugiskaitos vietininko formos giesmyne baigiasi -se arba -sa, pvz. knigoſe I 102₁₈ ‘knygose’, akiſa I 37₁ ‘akysė’. Pažymėtina, kad -se gauna abiejų giminių daiktavardžiai, o -sa tik moteriškosios giminės⁸⁶. Rimai rodo, kad abu variantus vartojo pats giesmyno vertėjas, pvz., 1. pl. galibeſa I 146₂₀ ‘galybėse’ rimuojama su n. sg. šwieſa ‘šviesa’, 1. pl. rankoſe II 25₁ ‘rankose’ – su 3. praes. refl. ſtoioſe ‘stojosi’. Dabar pietų žemaičių raseiniškių plote formų su -sa visai nėra. Įsigalėjo trumpas variantas be jokio balsio po s. Pažymėtina, kad XVI–XVII a. variantas -sa buvo daug plačiau vartojamas, negu dabar: randame ne tik rytų aukštaičio K. Sirvydo ir kėdainiškio M. Daukšos (abiejų retas, vyrauja -se), bet ir vakarų aukštaičių J. Bretkūno, B. Vilento, J. Rėzos, žemaičio M. Mažvydo raštuose. Taigi dabartinės tarmių sutrumpintosios formos ne visur po s yra netekusios balsio e, daug kur juo yra buvęs a (vietomis u). Gal būt, dėl to tasai s dabar dažniausiai tariamas kietai. Daiktavardžių i ir priebalsinių kamienų vienaskaitos naudininko galūnė giesmyne pažymėta grafemomis -ij (kartais -ii), pvz., širdii I 137₁₂ ‘širdžiai’, wiebpátii II 1₁₆. Wießpátii II 20₈ ‘viešpačiui’. Dabar pietų žemaičiai raseiniškiai vartoja naujas formas su ia (vyr. g.) ir ė (mot. g.) kamienų galūnėmis. Tik labai retai vietomis galima išgirsti pavartojant senovinę i kamieno galūnę -i (= aukšt. -ie). Slavocińskio giesmyno duomenys verčia manyti, kad XVII a. pirmojoje pusėje toji galūnė dar tebebuvo visuotinai vartojama, be to, ji dar turėjusi jotą ar neskiemeninį į, t. y. tarta -ij ar -īj⁸⁷. Pastaroji aplinkybė paaiškina tarmėje monoftongo i ne- ⁸⁵ Aprašyta padėtis labai primena trumpųjų ir ilgųjų galūnių vartoseną Kėdainių krašto autorių raštuose, pavyzdžiui, M. Petkevičiaus katekizme, žr. Z. Zinkevičius, M. Petkevičiaus katekizmo (1598 m.) tarmė, „Baltistica“, VII (1), p. 82–84. ⁸⁶ Nepastebėta nė vieno vyriškosios giminės daiktavardžio ar šiaipjau vardažodžio su loc. pl. pabaiga -sa. Tai primena septynieriais metais vėliau pasirodžiusio D. Kleino gramatikoje esančią rekomendaciją dėti -sa tik moteriškosios giminės žodžiams, žr. Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, Vilnius, 1957, p. 434. Be kita ko, taip elgiamasi Rytų Prūsijos valdžios 1712–1788 m. įsakuose, kuriuos 1955 m. paskelbė P. Pakarklis (Lietuvos TSR MA Darbai, Serija A, I), žr. G. Bense, Sprachliche Untersuchungen zu neugefundenen litauischen Dokumenten aus dem XVIII. Jahrhundert. — Wissenschaftliche Zeitschrift der Martin-Luther-Universität, Halle-Wittenberg, 1958, p. 659–660. ⁸⁷ Kad galūnėje tikrai būta joto ar į, rodo ir klaidų atitaisymas, kur d. sg. forma wieſpaty taisoma į wieſpatii (II 128₉–₁₀). Pačiame tekste ši forma pataisyta wieſpatii (I 69₉). 164 sutrumpėjimą dėl ilgųjų balsių nekirčiuotose galūnėse redukcijos. Giesmyno kalbos aukštaitintojai šios galūnės netaisė, nes jos grafinis vaizdas nesiskyrė nuo anuomet aukštaičių tarmėje plačiai vartotos galūnės [-ij] ar [-ii]88. Slavočinskio giesmynas rodo, kad XVII a. pirmojoje pusėje žemaitiškoje i kamieno daiktavardžių paradigmoje jau būta kai kurių linksnių ē kamieno galūnių (pavyzdžiai pateikti p. 141 — 142). Moteriškosios giminės daiktavardžių vienaskaitos įnagininkas giesmyne ištisai turi galūnę -ia, pvz., akia I 23₂₅ ‘akimi’, širdžia I 23₉ ‘širdimi’. Daiktavardžių u kamieno daugiskaitos paradigma anuomet dar buvusi gana sveika, plg. n.pl. dāngus aukščiauſi II 109₁₂ ‘aukščiaus(iej)i dangūs’, karalus II 56₂₇ ‘karaliai’, ſunus iſbremti I 21₁₆ ‘ištrenkti sūnūs’, tris ſunus I 131₁₇ ‘trys sūnūs’, d. pl. pelums II 1₂₂ ‘pelams’. Naujos formos su a kamieno galūnėmis, matyt, tuomet dar buvo retos, betgi pasitaiko net vienaskaitos paradigmoje, pvz., i. sg. Sunu I 106₁ ‘sūnumi’. Priebalsinių kamienų nom. pl. fleksija giesmyne trejopa, pvz., moters I 37₂₁ ‘moterys’, ſeſers I 46₁₇ ‘seserys’ || krikśćiones II 84₂₇ ‘krikščionys’ || Moteris I 41₃ ‘moterys’, ſzunis I 75₁₁ ‘šunys’. Tai, žinoma, gali būti giesmyno kalbos taisytojų padaras. Dabar vertėjo šnektoje vartojamas variantas su i kamieno galūne. Įvairuoja giesmyne ir kilmininkai, pvz., g. sg. dukters II 110₁₀, wandens II 43₈ || wandenio I 71₂ ‘vandens’, g. pl. wieſpatu I 131₇ ‘viešpačių’ || βakniu II 12₁₂ ‘šaknų’. Įdomi a. sg. forma meniſi I 24₁₃ ‘mėnesį’. Jeigu ji nėra vertėjo pasidaryta dėl rimo su wiſi ‘visi’, galėtų rodyti anuomet priebalsinių kamienų formas su i vietoje nekirčiuoto e žemaičių tarmėje buvus didesniame plote, negu dabar89. Slavočinskio giesmyne dar visai nėra dabar šiame krašte labai įsigalėjusios visų moteriškosios giminės daiktavardžių dat. ir instr. pl. galūnės -ums, pvz., d. pl. śakūms ‘šakoms’, mergūms ‘mergoms’, aviūms ‘avims’, i. pl. śakūms ‘šakomis’, mergūms ‘mergomis’, aviūms ‘avimis’90. XVII a. pirmojoje pusėje, matyt, jos dar nebuvo. Tačiau pronominalinės kilmės d. pl. m. galūnė -iems jau buvo keičiama -ims (pavyzdžiai pateikti p. 142). Būdvardžiai giesmyne turi kai kurių archaiškų bruožų. Antai, aiśkus, aśtrus, brangus, pigus, stiprus turi senesnę a kamieno fleksiją, plg. adv. ayβkay I 2₄, II 6₁₉, Ayſzkay I 99₁ ‘aiškiai’, a. sg. f. aśtra I 84₇ ‘aštri’ (pasako ir dabar), i.sg.m. brangu I 119₁₈ ‘brangiu’, n.sg.f. piga I 94₁₁ ‘pigi’, adv. pigai I 94₆ ‘pigiai’ (bet n.sg.m. ne pigus II 69₉ ‘nepigūs’, adv. pigiey I 60₂₃ ‘pigiai’), n.sg.f. Stipra II 86₂₅ ‘stipri’, adv. ſtipray II 53₁₉ ‘stipriai’ (pasako ir dabar). Pačioje u kamieno paradigmoje esama senesnių formų, pvz., g.pl.m. bayſu II 79₂ ‘baisių’, teyſu żmoniu I 141₆, II 17₈ ‘teisių žmonių’, a. pl.m. neteyſius II 62₁₃ ‘neteisius’. Iš įvardžiuotinių būdvardžių paradigmos pažymėtinos n.sg.f. formos su -oja, pvz., giwoia I 136₇ ‘gyvoji’, Panna ſżwentoia I 9₁₃ ‘pana šventoji’, Graźiaufioia lilila I 24₃ ‘gražiausioji lelija’. Dabar vertėjo šnektoje turima -oji. Kad seniau čia 88 Rašoma -ii (Knyga Nobažnystės, M. Petkevičius, Volfenbiutelio postilė), -iy (B. Vilentas, B. Chilinskis, Knyga Nobažnystės) arba -ii (M. Daukša, Knyga Nobažnystės). Pavyzdžius pateikia J. Kazlauskas leidinyje „Вопросы славянского языкознания“, выпуск 5, Москва, 1961, p. 97—98. 89 Apie dabartinę padėtį žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 58—59. 90 Žr. Z. Zinkevičius, min. veik., p. 72—73. 165 būta pabaigos -ja, be Slavočinskio giesmyno, rodo ir J. Spruogio surinkti XVI a. dokumentų vietovardžiai, pvz., Диделя – нива в Видуклев. вол⁹¹. Iš įvardžių srities pirmiausia nurodytinas enklitinių formų mi, ti vartojimas, pvz., a) Diewe kam apleydaim I 82₁₀ ‘... apleidai mane’, kankint nepalaujam II 18₂₇ ‘kankint nepalauja mane’, Draskõ [=Draskom] werksmas I 89₁₄ ‘drasko mane ...’, ſuminem II 26₁₁ ‘sumynė mane’, Gierbſim wiſos ßalis I 21₄ ‘gerbs mane visos šalys’, neſzkiem linkſmibe I 147₁₂ ‘nešk man ...’, Szełpkiėmgi I 155₂₁ ‘šelpk mane gi’, b) Garbe duodut Diewe I 144₂₁ ‘garbę duodu tau ...’, (~duoduot), Raſiut čia I 65₁₃ ‘rašiu tave čia’ (~raſiuot), Wadinamot Pán-ná II 86₅ ‘vadiname tave ...’, Aniolay [...] garbinat I 106₆ ‘... garbina tave’, Jaučias [...] šilduot I 59₂₁ ‘jautis ... šildo tave’, Minios Zidu priešj įžėiot, O palmas ant garbes dejot I 106₁₀–₁₁ ‘... prieš tave išėjo ... dėjo tau’, dáwet turtus Diews II 28₂₁ ‘davė tau ...’, welinay [...] Deginſit ugnim nugara II 118₆ ‘velniai ... degins tau ugnimi nugara’ (iš viso 40 pvz.).⁹² Kad šios formos yra vertėjo kalbos turtas, rodo jų buvimas rimo pozicijoje (pvz., I 88₂₂–₂₃, II 18₂₇–₂₈). Dabar ne tik vertėjo šnektoje, bet ir kitose lietuvių kalbos tarmėse jos nebevartojamos, tačiau jų pėdsakų daugiausia yra likę kaip tik pietų žemaičių plote⁹³. Matyt, čia jos vėlai išnyko. Gimininių įvardžių acc. pl. m. formos vertėjo šnektoje anuomet jau turėjo prie vardažodžių priderintą galūnę -us (tùs ‘tuos’, anuos ‘anuos’ ir t.t., pavyzdžiai pateikti p. 142). Vieną kartą vietoj d.pl.f. toms pavartota forma tiems (II 10₁₄). Jei tai nėra korektūros klaida⁹⁴, galėtų būti archaizmas, žinomas iš kitų senųjų raštų⁹⁵ ir buvusių Rytų Prūsijos lietuvių šnektų⁹⁶. Slavočinskio giesmyne vartojamos atematinės veiksmažodžių būti, (pa-, pra-)dėti, paduoti, (at-, pa-, per-, pra-, pri-, iš-, už)eiti, giedoti, palikti, pasiekti formos, pvz., 1.sg. eſmi I 95₂₁ ‘esu’, Pademi II 63₁₆ ‘padedu’, Paduomi II 43₁₁ ‘paduodu’, Eymi I 74₁₇ ‘einu’, 1. pl. Eſme II 50₁₃ ‘esame’, 3. as. eſt I 29₈ ‘yra’, Padeſt II 107₂₈ ‘padeda’, Paduoſt II 38₉ ‘paduoda’, eyt I 26₁₁ ‘eina’, Gieſt I 105₁₉ ‘gieda’, Pàlikt II 6₁₀ ‘palieka’, ne paſiekt II 57₂₂ ‘nepasiekia’, refl. deſtis II 121₅ ‘dedasi, dedama’ (iš viso 88 pvz.). Plg. a.sg.m. atenti I 104₂₀, 121₂₁, II 111₁₁ ‘ateinantį’⁹⁷. Kai kurios atematinės formos turi žemaičių fonetikos bruožų, pvz. 3. praes. Pàlikt II 6₁₀ ‘palieka’ (= aukšt. paliekti). Greta vartojami ir žemaitiški atematinių formų perdirbiniai, pvz., 3. praes. refl. atliktaſe I 153₁ ‘at(si)lieka’ (~ atliktase), a.pl.m. Ateytančius II 97₂₆ ‘ateinančius’. Šie faktai rodo, kad pietų žemaičiai ra- ⁹¹ И. Я. Спругис, min. veik., 94. ⁹² Enklitinių formų balsis neišlaikomas. Išimtį sudaro šie trys ne visai aiškūs pavyzdžiai su te (ne ti!) : 1. Sunau te girdžiu raudanti, Aſž ſaweſp tawe bilanti I 95₁₆–₁₇ (J. Lebedys, min. veik. 368, siūlo taip suprasti: ‘Sūnau, tegirdžiu (norėčiau girdėti) aš, raudanti, tave man (su manim) kalbanti’), 2. Tu weykdàla iki gala Mánà ßelpki kad kálbomïs Aß teyſingay ir láymingay Gárbinčiau te tulomis II 98₂₅–₂₇ (J. Lebedys, t.p. 421, Garbinčiau te abejojamas siūlo suprasti ‘tegarbinčiau’ arba ‘garbinčiau tave’), 3. IOzupay pamazù, Meldžiute pamazù, Regi iog asz ne galiu, Eyti grey tay šiu kialu I 60₄–₇ (J. Lebedys, t. p. 363, Meldžiute siūlo suprasti ‘meldžiu tave’). ⁹³ Žr. Z. Zinkevičius, min. veik. p. 300–301. ⁹⁴ J. Lebedys, min. veik. 391, ją taiso. ⁹⁵ Pavyzdžius pateikia F. Špechtas K Z LVI 264 tt. ⁹⁶ Žr. J. Gerullis ir Chr. Stang’as, Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose, Kaunas, 1933, p. 44. ⁹⁷ Įdomi dalyvio forma yra frazėje Tie weyda Diewa žibanti Reg, įBkur garbe eiánti Im ſáu II 107₆–₈. Šią frazę, tur būt, reiktų suprasti ‘Tie žibantį dievo veidą regi, iš kur einančią garbę sau ima’. 166 seiniškiai XVII a. pirmojoje pusėje šalia atematinių veiksmažodžių jau vartojo III asmens pagrindu pasidarytus naujadarus, kurie vėliau atematines formas visai išstūmė iš vartosenos. Sangražos dalelytė -se ‘-si’ (pavyzdžiai pateikti p. 145) anuomet buvo daug plačiau vartojama pietų žemaičių raseiniškių plote, negu dabar. Šių dienų tarmėje visuotinai įsivyravo sutrumpintas variantas -s, turimas jau ir Slavočinskio giesmyne. Tik vietomis (pvz., apie Pagramantį, Skaudvilę, Eižvilką, Raseinius) šalia jo kartais dar pasakoma ir -se. Lipkiškėje (S. M. Slavočinskio tėviškė) dabar -se neužfiksuota. Galimas daiktas, kad prieš įsigalint -s, žodžio gale turėjo -se daugelis žemaičių (randame net M. Mažvydo katekizme) ir vakariniu aukštaičiu. Dabar pastarųjų plote užfiksuota vietomis apie Jurbarką, Ariogalą, Liubavą, Kapsuką, būta Kuršių pamario žvejų šnektoje⁹⁸. Giesmyno kalbos aukštaitintojas sangražos dalelytės -se nelietė⁹⁹, o tai rodo anuomet ją buvus populiarią ir aukštaičių plote. Ir iš tiesų ją randame J. Bretkūno, B. Vilento raštuose, „Margaritoje Teologikoje“, po vieną kitą pavyzdį K. Sirvydo „Punktuose sakymų“ ir J. Jaknavičiaus evangelijose. Iš kitų veiksmažodžio ypatybių nurodytina, kad esamojo laiko i kamieno formos verčėjo šnektoje anuomet jau buvo fakultatyviškai keičiamos (i)a-kamienėmis (pavyzdžiai pateikti p. 142), tuomet šnektoje jau turėtas liepiamosios nuosakos formantas -kia- resp. -ke- (žr. p. 142), 1.pl. formos jau baigėsi -ma, refl. -mos (žr. p. 142), būta 1. sg. cond. galūnės -čiau (žr. p. 143). Matyt, XVII a. pirmojoje pusėje, kaip ir dabar įvairiose tarmėse (ir pietų žemaičių plote), jau vyko būsimojo laiko „atematinės“ ir i kamieno formų konkurencija, pvz., 2. pl. dirifite II 2₂₄ ‘darysite’, waykščioſite II 2₁₂ ‘vaikščiosite’ || negauſite I 102₁₃ ‘negausite’, perſekineſite II 2₁₁ ‘persekiosite’¹⁰⁰. Iš ypatingesnių giesmyno nekaitomų žodelių paminėtinas ilgesnis adv. daug variantas daugi I 90₁₀ (keliolika pavyzdžių; dabar jį vartoja tik pietų aukštaičiai), adv. Niau I 61₆, 96₄ arba nau II 119₁₄ ‘gal būt, gal’ (tarmėse ir kituose raštuose visai nepastebėtas), conj. Nesag II 65₂₃ arba Neſag II 49₅ (~ nesag, nesang) ‘nes’ (dabar tarmėse nevartojamas), praep. Anta II 22₅ ‘ant’ (dabar turi tik pietų aukštaičiai)¹⁰¹. Labai mėgstama dalelytė gi > g, kuri pridedama prie įvairių kaitomų ir nekaitomų žodžių, pvz., g.sg.m. tog I 139₁₀ ‘to gi’, 1.sg.f. toyg I 138₁₇ ‘toje gi’, n.pl.m. Wiſig I 63₁₅ ‘visi gi’, 3. praes. Irogi¹⁰² I 132₆ ‘yra gi’ (< *irā + gi), 2. sg. imper. Bukig I 109₁ ‘būk gi’, conj. Betayg I 14₁₂ ‘bet, betgi, tačiau’, prt. Tegigul II 56₁₇ ‘tegul gi’. Dabar bent iš dalies panaši vartosena pastebėta nebent tik Žietelos šnektoje. Iš žodžių darybos dalykų pažymėtina priesaga -inykas, pvz., a.sg. daržinika I 114₄ ‘daržininką’, n.pl. káltinikay II 117₁₅ ‘kaltininkai’. Dabar verčėjo šnektoje vartojama -ininkas, kurios Slavočinskio giesmyne visai nėra. Variantas -inykas 98 Žr. J. Gerullis ir Chr. Stang'as, min. veik., p. 47. 99 Tėra vienintelis pataisytas pavyzdys, betgi ir jis klaidų atitaisyme vėl „atitaistytas“ į -se (žr. 62 išnašą). 100 Įdomi 1.pl. fut. forma peykſim I 114₆ ‘peiksime’. Jeigu ji nėra korektūros klaida vietoj peykſim, galėtų rodyti jau anuomet buvus 1. pl. formų su pakartotu -m- elementu, žr. Z. Zinkevičius, min. veik., p. 367 (§ 670). 101 Prieinksnis ant giesmyne vartojamas ir su įnagininko linksniu (Ant kryžiumi I 145₇, ‘ant kryžiaus’). Dabar tokia vartosena pastebėta, rodos, tik vakarinėje žemaičių tarmės dalyje. 102 J. Lebedys (min. veik. 377) be reikalo laiko korektūros klaida. 167 dabar pastebėtas tik toliau į rytus nuo vertėjo šnektos, pačiame paaukštait yje apie Raseinius (Gerviniai), Kelmę. Senovėje, matyt, jis vartotas kur kas didesniame plote, nes jį randame ir iš Žemaičių kilusių Rytų Prūsijos autorių raštuose103. Slavočinskio giesmynas rodo, kad XVII a. pirmojoje pusėje žemaičiai jau dėjo priešdėlį at- (ne ati-!) prie priebalsiu d prasidedančių veiksmažodžių, pvz., inf. atiduoti II 3₁₈ ‘atiduoti’, 3. praet. atadawė I 68₃ ‘atidavė’, 3. praes. adara I 112₂ ‘atidaro’, n.pl.f. adaritas I 155₆ ‘atidarytas’. Giesmyne esama nemaža duomenų ir mūsų leksikos istorijai. Tyrinėtojai jame ras dabar lietuvių kalboje nebevartojamų žodžių, pvz., padukšė (I 99₁₃, 140₁₂, II 19₇,₈, 47₂) ir paduksis (II 22₆, 28₁₃) ‘viltis’, penukšlas (I 143₂₁, 148₁₄, 150₃) ‘valgis, maistas’, rudulis (I 65₁₉) ‘vargsas, varguolis’, 3. praes. tieg (I 76ₐ₉, 78₉, 83₁₅, 122₁₄, II 19₃ ir kt.) ‘sako’. Kai kurie žodžiai turi išlaikę senesnį pavidalą, pvz., velinas (I 69₁₃, 100₃, 121₁₃, II 76₁₈, 116₁₅ ir kt.) ‘velnias’104. Nemaža tokių, kurie dabar žinomi tik tam tikrose tarmėse. Antai daiktavardis kėltuva (I 46₉, 68₉, II 21₂₅, 22₁₉, 32₁₈) anuomet buvo vartojamas tiek rytų (K. Sirvydas), tiek vidurio (M. Petkevičius), tiek ir vakarų (J. Bretkūnas, M. Mažvydas) Lietuvoje. Dabar šį žodį galime išgirsti tik rytų Lietuvoje maždaug iki Labanõro, Giedraičių, Daugų linijos. Giesmyno leksikos tyrinėtojas ras ir tokių žodžių, kuriuos dabar vartojame kita, neretai naujesne, reikšme, pvz., bernelis (I 31₂₀, 34₁₆, 36₂₀, 59₂₇, II 57₁₅) ‘vaikelis, kūdikėlis’, grynas (I 142₃, II 100₇) ‘beturtis, vargšas’, nasrai (II 26₂) ‘burna’. * * * Pateikta Slavočinskio giesmyno kalbos analizė laikytina pirmuoju bandymu patyrinėti šį reikšmingą mūsų kalbos paminklą dialektologijos požiūriu. Analizė turėtų rodyti, kad tokiu aspektu senųjų raštų tyrinėjimai yra perspektyvūs. Ateityje jie galės duoti labai daug svarbių duomenų kalbos istorijai. Juk be jų nebus įmanoma sukurti istorinės lietuvių dialektologijos, kadangi vien tik dabarties tarminių faktų lyginimas veda prie nesibaigiančių hipotezių. Pagaliau, šios rūšies tyrinėjimai yra raktas labai sudėtingai lietuvių bendrinės, visų pirma rašomosios, kalbos (praeityje ji buvo ne viena) kūrimosi istorijai nušviesti. Gauta 1971.V.5. З. ЗИНКЯВИЧЮС ЯЗЫК СБОРНИКА ПЕСЕН С. М. СЛАВОЧИНСКИСА (1646 Г.) Резюме Принято считать, что в языке данного памятника наблюдается смешение разных литовских диалектов первой половины XVII века. Настоящая работа имеет целью дать точную инвентаризацию элементов тех диалектов, которые 103 Plg. Pr. Skardžiaus pastaba „Archivum philologicum“, II (Kaunas, 1931 m.), p. 197. 104 Giesmyne yra ir trumpesnė forma, tačiau su a (ne ja!) kamieno galūnė, pvz., n.sg. Welnas II 94₁₀, g.sg. welna I 56₂, d.sg. Welnuy II 103₁, n.pl. welnay II 118₁₁. Kad ilgesnė forma nėra kalbos taisytojų darbas, rodo giesmių eiliavimas, plg. n. sg. welinas II 116₆ rimavimą su a. pl. f. amžinas ‘amžinas’, a. pl. welinus II 76₁₈ — su a. pl. kalinius. 168 входят в состав языка исследуемого памятника, локализировать указанные диалекты, выяснить процесс перевода песен на литовский язык, а также определить значение данных, извлеченных из указанного памятника, для истории и исторической диалектологии литовского языка. В результате проведенного детального анализа языковых особенностей памятника выяснилось, что в нем имеются элементы только трех диалектов, а именно: 1) жямайтского — окрестности Nemakščiai — Viduklė, 2) аукштайтского — окрестностей Kėdainiai и 3) восточнолитовского (г. Вильнюс). Сначала песни переводились на жямайтский диалект (родной говор переводчика) с прибавлением некоторых аукштайтских элементов, используемых переводчиком главным образом в целях стихосложения, в первую очередь при поиске необходимой рифмы. Однако переведенные таким образом на литовский язык духовные песни были не по душе тем, кто организовал издание сборника. Поэтому текст впоследствии перерабатывался (по-видимому, не только самим переводчиком, но и другими лицами) с целью замены, где это было возможно в условиях стиха, жямайтских форм теми аукштайтскими, которые были свойственны принятому в то время в Литве, прежде всего в Жемайтской епархии, письменному языку, возникшему, по мнению автора настоящей статьи, на базе диалекта окрестностей Kėdainiai. Немногочисленные восточнолитовские элементы, обнаруженные в песнях, появились по двум причинам: 1) переводчик широко пользовался восточнолитовским словарем К. Сирвидаса (Ширвида), 2) часть указанных элементов переводчик заимствовал прямо из восточнолитовской койне города Вильнюса, где он проживал во время учебы в Вильнюсской Академии. В исследуемом памятнике обнаружено много ценных данных для истории и для исторической диалектологии литовского языка. Они свидетельствуют, например, о том, что в первой половине XVII века южножемайтский диалект уже имел долгие монофтонги ī, ī (вместо uo, ie совр. литературного языка), дифтонги uo, ie (из o, ē), уже намечался переход начального e- в a-, однако акутовые звукосочетания u, i+r, l, m, n в окрестностях Nemakščiai — Viduklė еще не подвергались дифтонгизации. Из области консонантизма следует прежде всего указать на имевший место переход согласных zd в z. Палатализация консонантизма перед гласными типа e в то время была иной, чем в современном диалекте, а именно: значительному смягчению подвергались только k, g, отчасти š, ž (č, dž), остальные же согласные в большей или меньшей степени сохраняли исконную твердость. Указанный диалект в то время сохранял многие древние морфологические формы, полностью или почти полностью исчезнувшие в настоящее время, напр., двойственное число, иллатив, адессив, аллатив, формы локатива мн. ч. на -sa, формы дательного ед. ч. на -iej у существительных с основой на -i, энклитические местоименные формы mi, ti, атематические глагольные формы, широко употреблялась возвратная частица -se. Наряду с тем, в памятнике уже имеются некоторые новые элементы, характерные для современного южножемайтского диалекта. 169 В работе также рассматриваются данные, проливающие свет на историю диалектов аукштайтского наречия. В заключении обращается внимание лингвистов на необходимость углубления изучения древних литовских письменных памятников в диалектологическом аспекте. Поступило 5.V.1971