S. M. Slavočinskio giesmyno (1646 m.) kalba

2:0:D 21.4 FORMOS ER ond FF Vie AS RS OLSEN A LITE TU V. O 8 T'S RR MOK SLY AK ADEMIJA Z. ZINKEVICIUS S. M. SLAVOCINSKIO GIESMYNO (1646 M.) KALBA Si straipsnį autorius skiria giesmyno pir- mojo tyrinėtojo prof. dr. Jurgio Lebedžio atmi- nimui S. M. Slavočinskio giesmyno kalba tyrinėtojų laikoma įvairių tarmių mišiniu. Akademinėje lietuvių literatūros istorijoje rašoma, jog nors giesmyne „jaučiamas žemaičių tarmės pagrindas, bet čia aiškiai matyti pastangos derinti įvairių tarmių elementus, padaryti giesmyną prieinamą kuo platesniems lietuvių skaitytojų sluoks- niams““?, Giesmyno fotografuotinio leidimo paruošėjas ir pirmasis jo tyrinėtojas prof. dr. Jurgis Lebedys rašo, kad „giesmyno tarminis pagrindas nėra labai ryškus, nekrinta iš karto į akis, bet vis dėlto nesunkiai apčiuopiamas. Daugelis fonetinių, morfologinių, iš dalies ir žodyninių, sintaksinių ypatybių sieja giesmyną su žemaičių tarme “2. Nurodęs būdingąsias Zemaitybes, tyrinėtojas konstatuoja, kad „vertėjas buvo žemaitis dūnininkas, bet jis svyravo, arba jo darbas buvo kitų taisomas““. Iškėlęs aikštėn Kai kuriuos rytų aukštaičių tarmės elementus giesmyne, J. Lebedys daro prielaidą, jog „galimas daiktas, kad giesmyno vertėjas, naudodamasis K. Sir- vydo žodynu, kartais nesugebėdavo atskirti tarminės fonetikos ar nesąmoningai pa- siduodavo sugestijai ir žodį iš žodyno imdavo tokia forma, kokia ten buvo““*, Kon- statavęs, jog ,,nemaza fonetinių ir iš dalies morfologinių giesmyno ypatybių yra bū- dingos pereiginėms tarmėms““*, autorius daro tokią išvadą: ,,Giesmyna ruošiant, stengtasi taikytis prie kiek galint didesnio gyventojų skaičiaus. Pats vertėjas, nekal- bant jau apie galimus jo taisytojus, tikriausiai pažino ne vien savąją tarmę. Reiktų manyti, kad kitų tarmių bent paviršutiniškas pažinimas, noras būti plačiau skaitomam, be to, ankstesnių rašytojų pavyzdys ir padėjo aplyginti tarmybes. Nenuoseklumus ir svyravimus galima aiškinti ir tuo, kad neturėta tvirto kriterijaus, nustatytos literatūrinės kalbos normos““*. J. Palionis, iš esmės sutikdamas su J. Lebedžio išvadomis, konstatuoja, kad „giesmyno kalboje esama nemaža tarminio mišinio: ir žemaičių dūnininkų, ir va- karų aukštaičių, ypač veliuoniškių, ir viduriečių, ir rytiečių tarmių elementų““". 1 Lietuvių literatūros istorija. I. Feodalizmo epocha. Redagavo prof. K. Korsakas. Vil- nius, 1957, p. 151. * J. Lebedys, 1646 metų giesmynas. — S. M. Slavočinskis, Giesmės tikėjimui katalickam: priderančios 1646. Fotografuotinis leidimas. Vilnius, 1958, p. 20. 8 J. Lebedys, ten pat, p. 21. 4 Ten pat, p. 24. 5 Ten pat. 6 Ten pat, p. 24—25. 7 J. Palionis, Lietuvių literatūrinė kalba XVI— XVII a., Vilnius, 1967, p. 90. 137 Tyrinėtojų pabrėžtinai iškeliamas tarmių mišinys S. M. Slavočinskio giesmyne ir sudomino šio straipsnio autorių, paakindamas jį imtis specialiai ištirti šiuo aspek- tu giesmyno kalbą“, išaiškinti esamus atskirų tarmių elementus, juos lokalizuoti, nušviesti pačią giesmių vertimo bei giesmyno paruošimo spaudai procesą ir paga- liau išryškinti giesmyno reikšmę lietuvių kalbos istorijai ir istorinei dialektologijai. Autorius tikėjosi, kad XVII a. vidurio giesmyno lokalizuotų tarminių elementų pa- lyginimas su šių dienų atitinkamais tarmių duomenimis leis geriau suvokti kai ku- rių lietuvių kalbos reiškinių atsiradimą bei jų raidą. Žemaičių tarmės elementai Reikia sutikti su ankstyvesniųjų tyrinėtojų išvada, kad giesmyno vertėjas buvo žemaitis. Giesmyne yra šios žemaičių tarmės ypatybės: 1. Vartojami priebalsiai t, d vietoj afrikatų č, dž prieš senovinį trumpąjį balsi*a, pvz, n. pl. medey II 109,, ‘medZiai’, 30dey II 29,, “žodžiai', i. pl. ErPkieteys II 84, "erškėčiais', peteys I 97, "pečiais', žodeys I 18, "žodžiais", a. sg. f. ne turinte II 105 "neturinčią", Priderante I 3,; "priderančią', 3. praes. gieyd I 131, ‘geidZia’, Jaut 1129 ‘jaucia’, kient 192, "kenčia", refl. gaudes II 6,, "glaudžiasi", 2. pl. praes. kientete II 20,5 “kentiate’, adv. didey II 12,; ‘didZiai’, kartey I 88, ‘kardiai’, Jkay ftey II 5,4 ‘skaisciai’. Dar plg. a. sg. m. kiantanti 1 87, "kenčiantį', g. pl. refl. meldenciufe 1 140, ‘meldzianciusi, t. y. meldžiančiųjų', d. pl. m. meldentiems II 82,3 “meldZiantiems’, a. pl. m. iautančius II 102,44 "jaučiančius', kientancius II 4,, "kenčiančius", a. pl. f. Gieydencias II 110,; "geidžiančias'. Iš viso giesmyne yra 51 pavyzdys su išlaikytu „žemaitiškuoju garsų dėsniu“. Pavyzdžių su t, d prieš senovinį *4 ir užpakalinius balsius, turimų vakarinėje dabartinės žemaičių tarmės dalyje, giesmyne nėra. 2. Vietoj dvibalsių uo, ie giesmyne dažnai vartojami „„dūnininkiški“ monofton- gai ū, i, pvz., a) g. sg. glušnio II 60, ‘gluosnio’, a. sg. kudeli I 66,, "kuodelį', a. pl. obulus 165, "obuolius", 3. praet. pule I 53,, ‘puolé’, i. pl. /zlutomis I 78,, "šluotomis', 2. sg. praet. Bhuftey II 76,, “Šluostei'; b) g. sg. Diwa II 126, “die- vo’, inf. gidot 142, ‘giedoti’, i/5koti I 131, "ieškoti", g. sg. Iwos1 15,; ‘Ievos’, l. sg. lipfnoy I 129; "liepsnoje", a. pl. f. isglitas II 27, "išlietas", g. pl. pitul 148, ‘piety’, prif II 26, “prie¥’, 1. sg. filwarte II 94, ‘sielvarte’, a. sg. /higa II 23, ‘sniega’, adv. šiedina I 71, šiandien", praep. tis I 25; ‘ties’, adv. Tifey II 90,5 ‘tiesiai’, 1. sg. wi- nibiey 1129, “vienybéje’; ¢) i. sg. m. tu I 1034 ‘tuo’, n. pl. m. Ti II 44, ‘tie’, g. sg. fa- lis II 104,, "šalies", 3. fut. Ižlufus I 301, ‘iSliuosuos, i§vaduos’, 1. sg. refl. iaudius II 5594 jaučiuosi", 1. sg. fut. Rafiut I 65,4 "rasiu tave’ (~rasiuo t[i]). Iš viso giesmyne pri- skaiCiuota apie pusketvirto šimto pavyzdžių su i, i vietoj uo, ie?. Žodžiai gluosnis, leva, kuodelis, pietūs, sielvartas, šluota, šluostyti, ties ir veiksmažodžio likti esamojo laiko formos rašoma tik žemaitiškai. Aukštaitiškų šių žodžių bei formų variantų giesmyne nėra. Taip pat vyrauja žemaitiški žodžių ieškoti, liepsna, veiksmažodžio * Tyrinėjimo objektu buvo paimtas J. Lebedžio išleistas 1958 m. fotografuotinis leidimas. Jo trūkstami puslapiai papildyti fotokopija iš Osolinskių bibliotekos Vroclave (Lenkijoje) pilno egzemplioriaus mikrofilmo, turimo Lietuvos TSR Mokslų akademijos bibliotekoje. * Tikslaus skaičiaus nurodyti neįmanoma, nes kai kurios formos gali būti dvejopai aiškinamos, pvz., inf. refl. pabaigoje «tis (pvz., girdetis I 1393, *girdėtis*) galėtume įžiūrėti ne tik žemaitišką -tis (=aukšt. -ties), bet ir aukštaitišką variantą +tis. 138 pulti esamojo laiko formų, įvardžių i. sg. m., sangrąžinių veiksmažodžių 1. sg., san- graziniy pusdalyviy n. pl. m. ir kai kurių kitų galūnių atitikmenys. 3. Balsiai o, é neretai diftongizuojami, pvz., a) g. sg. m. Tuo I 72, ‘to’, g.sg. f. tuos 1 774 ‘tos’, n. pl. f. tuos I 441, ‘tos’, I. pl. fupuofe I 105,, ‘lipose’, 3. praes. Sitduot I 59, "šildo tave’ (~ šildot [i]); b) 3. praes. Biegal 1944 "bėga", inf. dietill 31, ‘deéti’, 3. praet. ieme II 14,5 ‘émé’, 1. sg. fut. girdiefiu II 48,, "girdėsiu", 3 praet. kwiepawa I 62,, ‘kvépavo’, 1. sg. miefle II 58, "mėšle", 3. praes. nier II 8215 ‘néra’, g. sg. pawiefio II 64, “pavésio’, g. sg. Tiewa I T4a,s ‘tévo’, a. pl. vimusieius II 264 ‘uZmudéjus’, n. sg. m. wietringas II 40, “vétringas’, n. pl. jwieris II 66,, ‘Zvérys’; c) n. sg. Duktie I 104, "duktė", g. sg. garbies II 53,, ‘garbés’, 1. sg. giamiey II 10,, "žemėje", d. pl. Zmoniems I 98, "žmonėms", 1. pl. Ziamiefa 1 99, ‘Zemése’, 3. refl. lauties I 871, ‘jautési’, 2. pl. refl. wadinaties II 95, ‘vadinatés’. Daug dažniau diftongi- zuojamas balsis ė. Vien tik pozicijoje ne po K, g, š, Žž (po šių priebalsių raidė i gali būti minkštinamasis ženklas) rasti 159 pavyzdžiai. Balsio o diftongizacija daug re- tesnė, iš viso terasta tik 12 pavyzdžių, visi jie su 0 > uo fleksijoje resp. vienskieme- nėse įvardžių formose. 4. Su ą, ę, ų, į elgiamasi, apskritai, žemaitiškai: žodžių šaknyse ir oksitoninėse galūnėse išlaikomas nosinis elementas, baritoninėse galūnėse jo paprastai nėra. Senoviniai nosiniai balsiai ą, ¢ šaknyse ir oksitoninése galūnėse žymimi raidė- mis q, ¢ arba a, esu „skersine šakele“ (dėl techninių kliūčių šio straipsnio pavyzdžiuo- se pakeičiame Ąą, e), taip pat raidžių junginiais an, en (retai)®®, pvz.,a) adv. drqfey II 583, “drasiai’, a. sg. iBgą/ti 11 24,, "išgąstį', inf. grąžinti 11 99,4, 'grąžinti', 1. sg. fut. ne ikan fiu | 64,5 “nejkasiu’, i. pl. ką nays II 19, ‘kasniais’, a. pl. /pą/tus 11 935, “spas- tus’, 3. praet. f4/i I 91; “tasé’; b) 3. praes. ne dres I 76b, ‘nedrista’ (~nedresa), Greg II 6a1 gręžia', inf. Kigft I 155,, "kęsti"; c) a. sg. aną I 45,, ‘ang, JU, kurę I 93,, ‘kurig’, g. sg. manęs I 67,, tawes 1 17; “taves’, fawes I 17, ‘saves’, n. sg. m. nefigs I 1215," ne- Sas’, n. pl. m. fergq II 114,, ‘serga.’ Vietomis, ypač tekste gotikiniu šriftu, “skersinė šakelė“ atspausta neaiškiai, gerokai ar ir bemaž visai nutrupėjusi. Aiškią išimtį su- daro vienaskaitos aliatyvo formos manęsp, tavęsp, savęsp, sistemingai rašomos be nosinumo ženklo, t. y. mane/p, tawe/p, fawe/p (kodėl?), nors atitinkami kilminin- kai manęs, tavęs, savęs paprastai turi nosinumo ženklą (bent 104 pavyzdžiai iš 110) Baritoninėse galūnėse vietoj senovinių gq, ę paprastai rašomos raidės a, e be jokio nosinumo ženklo. Iš giesmyne esamų apie 1200 vardažodinės vienaskaitos galininko galūnės -ą pavyzdžių rasta vos keliolika, kurie galėtų būti įtarti turį ,,sker- sinę šakelę“, betgi ir tie pavyzdžiai nėra visai aiškūs, nes arba toji šakelė neryški (bene ryškiausia žodyje wargą I 135,,), arba tai galėtų būti ir daugiskaitos kilminin- kai (pvz., Teyf/ingą I 93; "teisingų?', Piktą I 99,, "piktų ?") su oksitonine galūne -ų, giesmyne neretai žymima -ą (tiksliau a su ,,skersine šakele“). Kiek dažniau pasitai- ko nosine raide pažymėta č kamieno acc. sg. galūnė -¢: 53 atvejai (ne visi jie vieno- dai aiškūs) iš turimų bemaž 300 pavyzdžių. Tačiau ir čia, kaip matome, aiškiai vy- rauja -e “-¢’ (maždaug 8294 visų pavyzdžių). Tas pat pasakytina ir apie ę būtojo lai- 1% Dėlą, gir an, en grafemų painiojimo plg. rašymą šiediena | 71, arba šiedina 171, "šiandien" (22 pavyzdžiai), Ne/ąg II 49; ‘nes’ (~nesang), ten I 11713 "ten" (po keliolika pavyzdžių), 3. praet. Kienteia 11 754 "kentėjo". 1 Visai aiškią raidę e (be jokių nosinumo ženklo pėdsakų) turi tik trys kilmininko pavyzdžiai (1 12719, II 43,4, 11919), kitų trijų perbraukimas gali būti nutrupéjes. Vis dėlto tie trys pavyzdžiai su e, jeigu tik nėra korektūros klaidos, galėtų rodyti vertėjo šnektoje jau anuomet buvus gretiminį ba - ritoninį variantą mdnes, tūvęs, saves, visuotinai įsigalėjusį dabartinėje žemaičių tarmėje. 139 ko dalyvių galūnėse: iš rastų 145 n. sg. galūnės -ęs pavyzdžių 134 parašyti su aiškia -es arba -ias (be nosinumo ženklo ar jo liekanų), visi 25 rasti n. pl. galūnės -¢ pavyz- džiai parašyti su -e resp. -ia (,,skersinés šakelės“ nutrupėjimo nepastebėta)??, Esa- mojo laiko dalyvių su galūnėmis -ąs, pl. -ą baritoninių formų visai nepastebėta. Taigi, vertėjo gimtojoje šnektoje, kaip ir šių dienų žemaičių, baritoninėse ga- lūnėse jau būta trumpų denazalizuoty balsių a, e“. Nosiniai balsiai ų, į giesmyne žymimi raidėmis w, i (raidžių ų, į ar w, i su „sker- sine šakele“ spaustuvė neturėjo), kartais raidžių junginiu su n, vietoj ų dar rašoma ¢ (tiksliau a su „skersine šakele“). Su senoviniu ų žodžių šaknyse rastos tik 8 veiksmažodžio siųsti formos, iškurių 7 vietoj ų turi raidžių junginį un, pvz., 2. sg. imp. Siun/k II 10, ‘siusk’, n. sg. m. Jiunfdamas 1 122,, "siųsdamas'. Viena forma parašyta su # (n. sg. m. Siū/tas 1 3, ‘siystas’ ),betgi tai tolygu un, nes giesmyne dažnai vietoj n ir m dedamas į cirkum- fleksą panašus ženklas (neretai jis neaiškiai atspaustas ir primena brūkšnį) ant prieš esamos balsės, pvz., ant dūgaus 1 132,, “ant dangaus’, pota I 146,'po tam, t.y. paskui’, n. sg. f. /3wėta I 1305, "šventa", 3. praes. frė I 144,; ‘tremia’ (~ trem), i. sg. sunū 1 132g ‘sunumi’ (~ sanum), inf. palik/mit 1 137, "palinksminti'". Oksitoninése galūnėse rašoma w arba Ąą (t. y. a su ,,skersine šakele“). Pastara- sis parašymas pastebėtas net 89 atvejais, pvz., g. pl. ig I 126, ju’, kalbą 1 96,, ‘kal- by’, /ilpną I 92, "silpnų', piktąiu II 5,, 'piktųjų', Tą weykalq 11 57, ‘tu veikaly’, werk fmingq funą 1 29, ‘verksmingu sūnų', tarp jmoniq netey/ingą 11 10,, ‘tarp žmonių neteisingy’, 3. cond. ne prajutq II 9,, 'nepražūtų', Kad trintq piktibes I 8, ‘kad trintų piktybes’. Matyt, spaustuvėje neturint ų raidės, vietoj jos imta var- toti panašią a su „skersine šakele“. Baritoninėse galūnėse rašoma u. Su ą (tiksliau a su „skersine šakele“) pastebėti tik 6 pavyzdžiai, kurie laikytini vertėjo apsirikimu ar spaudos klaida. Skirtumas tarp baritonų ir oksitonų ypač gražiai matyti iš tokių parašymų, kaip Del tą žodžiu II 25,, "dėl tų žodžių'. Baritonų galūnėse balsio u būta trumpo**. Senovinis nosinis balsis į, tiek kirčiuotas, tiek ir nekirčiuotas, žymimas raide i (raidės į ar jos pakaitalo nėra), pvz.:a)3. praet. drifal 76a,, “driso’, Paži/t 1 43.4 "pažįsta" (su šakniniu i i’ yra 17 pavyzdžių)!*, b) n. sg. m. galis 1 146,, ‘galis’, Jtowis 1 156, "stovįs" (iš viso dalyvių galūnės -is “-įs' 10 pvz.; n. pl. m. pavyzdžių 12 Pastarieji duomenys paremia šio straipsnio autoriaus prielaidą, kad dabartinė žemaičių nom. pl. galūnė -¢ (pietryčiuose tariam -en) yra antrinė, įsivesta iš sangrąžinių veiksmažodžių, žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, p. 77— 78. 18 Jų trumpumą rodo eiliavimas: giesmių eilučių galuose galūnės -a *-ą', -e *-e*, -es “-¢s’ su- daro rimą su kitų linksnių ar asmenų galūnėmis, turinčiomis trumpuosius balsius a, e, pvz., a.sg. f. pamatitd 123, "pamatytą"' rimuojamasu n. sg. f. pripildyta "pripildyta", a. sg. f. wifa II 103s ‘visa’ — su 1. sg. diki/a "akyse", a. sg. motind 11 583, ‘motina’ — su 3. praes. gina, a.sg. apsakima ‘apsakyma’ — sul. pl. fut. jinofima "žinosime", per buklifte I 115, ‘per buklistę* — su voc. sg. Chrifte "Kristau", n. sg. m. atmines I 56; ‘atmings’ — su a. pl. gimines, n. sg. m. aptureias II 3518 ‘apturéjes, t. y. gaves’ — sun. sg. abgineias ‘apgynéjas’. '* Plg. rimavima a. sg. Sunu II 103; "sūnų" su i. sg. kunu, g. pl. numirufiu II 643, ‘numirusiy’ su 1. sg. fut. bufiu "būsiu". 15 Vertéjo Snektoje į turėta (gal būt, fakultatyviskai) ir būsimojo laiko formose, pvz., 3. as. Jugragis 11 521, “sugraZins’, 2. sg. paži/i II 433; "pažinsi", 2. pl. pajifit II 16,, ‘paZinsite’. Plg. ri- mavimą I. pl. iBpajifime II 37,3 ‘iSpaZinsime’ su sdkifime ‘sakysime’. Giesmyne rašoma dar n. pl. m. refl. Rupidūmis 11 2633 ‘rupindamiesi’ (~Zem. rapjdamis), 3. cond. garbitu II 96, ‘garbinty’ (~garbijty). Tačiau pastarasis pavyzdys klaidų atitaisymuose iStaisytas i garbitu, t. y. garbintų 140 nerasta), c) a. sg. dali I 1045, ‘dali’, gimufi I 22,, ‘gimusi’ (a.sg. -i “-į* daug pavyzdžių). Iš rimavimo matyti, kad dalyvių oksitoninėse galūnėse būta ilgo balsio, o bari- toninėse — trumpo, pvz., n. sg. m. galis II 103,, "galįs' rimuojama su g. sg. dalis “dalies' (~Zem. dalis), bet turis II 70,5 "turįs' — su n. sg. m. kuris arba II 58,, su a. pl. duris®®. Ar ilgasis balsis tartas su nosiniu atspalviu, iš rašybos neaišku. Ta- čiau tokį tarimą suponuoti verčia dabartinė pietų žemaičių tarmė, iš kurios ploto kilęs vertėjas. Atskirai reikia aptarti prielinksnį bei priešdėlį į. Vietoj dabartinio prielinksnio į giesmyne vartojamas ing (59 pavyzdžiai). Kitokių variantų nėra. Priešdėlis į- prieš nesprogstamuosius priebalsius rašomas i-, pvz., inf. iley/ti 1 106,5 'įleisti', 1. sg. cond. imaničiau II 243, ‘imanyCiau’, 3. praet. inika I 758 "įniko", a. sg. f. iruftintas II 5, 'įrūstintas*, 3. praet ifaki I 76a, 'įsakė', I. sg. praet. Iweykiau II 5,, "įveikiau", 2. sg. imp. Ižwelk II 5; 'įžvelk' (iš viso 51 pvz.). Taip pat i- rašoma prieš k, g, pvz., 3. praet. ne ikalbina 1 78; ‘neikalbino’, n. sg. m. ikankintas 1 100,, ‘jkankintas’, ikdrSintas 11 78,5 ‘ikarSintas’, 1. sg. fut. ne ikanfiu I 64,; ‘nejkasiu’, 3. praet. igawa I 141, “igavo’, inf. igiti I 60,4 “igyti’, n. sg. m. Igundes I 25,, ‘igundes’ (visi 50 pvz.). Prieš f, d rašoma in-, pvz., 2. sg. imp. inteyk I 124,, “iteik’, 3. praet ne intikieia I 118,, ‘neijtikejo’, intikd II 70,5 “itiko’, indeia I 85,, ‘idéjo’, n. sg. f. indeta II 119, ‘idéta’., Išimtį sudaro tik trys pavyzdžiai (iš 42-ju), būtent, n. sg. f. itiku fi II 104,, ‘itikusi’ a. sg. m. itikufi I 105; “itikusi’, a. pl. m. itikincius 13 ,4 'įtikinčius' (kiti 2 veiksma- žodžio įtikti pavyzdžiai turi in-). Prieš lapinius priebalsius tėra vienintelis pavyzdys: n. sg. f. impinta I 110, 'įpinta'. Kadangi dabar žemaičiai veiksmažodžių priešdėlio in- neturi, prieš visus prie- balsius yra įsivedę variantą be nm, tai giesmyne užfiksuota padėtis galėtų būti lai- koma senesne, rodančią tam tikrą varianto į- įsivedimo į poziciją prieš sprogstamuo- sius priebalsius fazę. Gal būt, vertėjo šnektoje prieš sprogstamuosius, ypač t, d, fa- kultatyviškai dar buvo vartojami abu variantai. Galima būtų įžiūrėti ir kitų tarmių bei raštų įtaką, plg. prielinksnį ing ‘i’ (jį vartojo M. Mažvydas, J. Bretkūnas, M. Daukša, M. Petkevičius, K. Sirvydas) šalia priešdėlio į- prieš priebalsius k, g. 5. Giesmyne dažnai žemaitiškai trumpinamos galūnės, pvz.. n. sg. m. wakars I 50,, ‘vakaras’, 3. praes. kient I 92, "kenčia', wadin 1 129,, ‘vadina’ (neeiliuotame tekste!), Gul I 46, 'guli', atio I 103,, ‘atjoja’, wiefpatau I 130,, "viešpatauja' ir daug kitų. 6. Vartojamos žemaitiškos i resp. (i)ja kamienų daiktavardžių vienaskaitos vietininko formos, pvz., a) daley II 129, “dalyje’, Paliey II 1105, "šalyje", Sirdiey II 28, "širdyje', vgniey I 133,4 ‘ugnyje’, b) daržialey II 78,; 'darželyje', kieley II 34, "kelyje", mediey 1 64,, "medyje", lowiey I 38; ‘lovyje’, truputiey 1152411 ‘truputyje’, žodiey 1 145; “Zodyje’ (iš viso apie 40 pavyzdžių). Pažymėtina, kad giesmyne sistemingai išlaikomas galūnės jotas, kurio šių dienų žemaičių tarméje jau nebėra. 7. Sutinkami žemaitiški daugiskaitos vietininkai: a) žodžią/e II 16, "žodžiuose! (t. y. žodžiųse ar žodžiūse; vienintelis pavyzdys), b) Sirdiefa I 144, "širdyse", vgnie fa IT 115, “ugnyse’ (su -ie/a 4 pavyzdžiai). Be vietininko, é kamieno galūnes dar kar- tais turi i kamieno paradigmoje vienaskaitos iliatyvas ir daugiskaitos įnagininkas: '* Trumpo balsio būta, žinoma, ir a. sg. galūnėje, plg. rimavimą a. sg. m. dideli I 91, "didelį" su voc. sg. funeli 'sūneli!", a. sg. iBminti 11 10211 "išmintį* su inf. atminti, a. sg. futwertoi 1 99, ‘sutveréja’ (~ sutvertoji) su 2. sg. praes. nesioi "nešioji". 141 a) širden I 814, 124.4, II 79,, "širdin, į širdį', b) sirdiemis 1 354, Sirdemis 1 53, "širdimis" (pateikti visi pastebėti pavyzdžiai). 8. Aukščiausiojo laipsnio būdvardžių vienaskaitos vardininkas turi galūnę -is, pvz., didziaufis 1 89,, "didžiausias", galingiaufis I 73,, "galingiausias", fwenciau- Jis II 80,, ‘Svendiausias’ (daug pavyzdžių). 9. Ivardinio kamieno ana- (f. ana-) formos turi trečiojo asmens įvardžio reiks- me, pvz., Ju dnu waykščioti 11 46, ‘su juo vaikščioti', anam dekawokiam 1 36,, ‘jam dėkokime', Auk fas ano karalifte 1 35, "auksas (yra) jo karalystė". 10. Vartojama žemaitiška gimininių įvardžių ir būdvardžių bei veikiamųjų dalyvių vyriškosios giminės dat. pl. galūnė -ims ‘-iems’, pvz.: a) Anims II 29,, “aniems, jiems' (m anims), ims I 798 arba iims I 143,, ijms I 126; "jiems', Kurims II 44; "kuriems", tims I 113, "tiems", wi/ims I 8,5 "visiems", b) Aklims II 90, ‘akliems’, Giwenantims I 15; ‘gyvenantiems’ (iš viso 13 pvz.). 11. Žemaitiškos gimininių įvardžių vyriškosios giminės acc. pl. (anūs "anuos, juos’ tipo) formos, pvz.: anus I 383, ius 168, ‘juos’, kurius I 148, ‘kuriuos’, tus I 144; "tuos' (iš viso 36 pvz.). Aukštaitiškų atitikmenų (anuos, juos ...) visai nėra. 12. Žemaitiška skaitvardžio abu gen. pl. forma abiiu I 143,, "abiejų" (m abijų). Aukštaitiško atitikmens abiejų nėra. 13. Žemaitiška 2. du. imper. forma eykiau II 117,, ‘eikiva’. Daugiau veiks- mažodžių dviskaitos formų nepastebėta. 14. Vietomis vartojami žemaitiški atematinių veiksmažodžių perdirbiniai: 3. praes. refl. atliktafe 1 153, "at(si)lieka' (~ atliektase), a. pl. m. Ateytančius II 97, "ateinančius". 15. Veiksmažodžių esamojo laiko i- kamienės formos neretai keičiamos (į)a- kamienėmis, pvz.: 1. sg. Nenoru II 14, "nenoriu", turu II 46,5 'turiu', 1. pl. minem 198, "minime" (= miniam), regiem I 120;, ‘regime’, turem 1 152,y; "turime", 3.praes. refl. Gaylefe II 107,; "gailisi', regiefe I 34, ‘regisi, matyti', tikiafe 1 143, "tikisi", g. pl. refl. meldenčiufe 1 140, "meldžiančiųsi, t. y. meldžiančiųjų", d. pl. m. regien- temus II 6,„ ‘regintiems’. 16. Žemaitiška 2. sg. refl. galūnė -is(e) ‘-iesi’, pvz., 2. sg. praes. randife 1 93, "randiesi" (~ randyse), wadinis 1 124, "vadiniesi', wilife I 93, ‘viliesi’, 2. sg. fut. Nebiio fis TI 46,, “nesibijo’ (~ nebijosys), ftofis I 144 “stosies, tapsi’ (iš viso 7 pvz.; aukStaitiSko šios galūnės varianto nerasta). 17. Neretai vartojamos žemaitiškos veiksmažodžių 1. pl. formos su -ma, refl, -mos, pvz., 1. pl. praes. gierbiemot I 58,; "gerbiame tave' (~ gerbiamo t[i]), Wadi- namot“ II 86; "vadiname tave’, 1. pl. fut. žino/ima I 5413 "Žinosime"', 1. pl. imper. garbinkima 1 57,5 “garbinkime’, 1. pl. permis. refl. terandamos I 33,, "tegu randamés’, Te ftoiamos TI 108, ‘tegu būname, tampame’. 18. Liepiamosios nuosakos formos dažnai turi formanta -kia- (-ke-), pvz.: 2. sg. Eykieg 1 29,5 'eik gi’, refl. artinkias 1 6,5 ‘artinkis’, dzidukiafe 127, "džiaukis", 1. pl. garbinkiem I 38, ‘garbinkime’, refl. dZiaukiamofe I 45, ‘d¥iaukimés’, 2. pl. atminkiet 1 122, "atminkite", Nefkiat II 11,, ‘nekite’ (iš viso apie 200 pavyzdžių). 19. Priešdėlis ati- dažnai neturi i prieš šaknį su d-, pvz., 3. praet. atdawe I 68, “atidavé’, 3. praes. adara I 112, ‘atidaro’, n. pl. f. adaritas I 155, ‘atidarytos’. 17 J. Lebedys šią forma be reikalo laikė korektūros klaida ir taisė Wadinamet (S. M. Slavo- Cinskis, Giesmės ... Vilnius, 1958, p. 418). Tas pat pasakytina dėl gierbiemot I 5814 "gerbiame tave’ (Zr. ten pat, 362). 142 20. Vartojami Žemaičių tarmei būdingi žodžiai, pvz., befigti "baigti" (3. praes. beng 115253, refl. bengiafe 11 57, i. pl. f. ne pabenktomis I 35,, ‘nepabaigtomis’ ir kt.), pabanga ‘pabaiga’ (all. sg. pdbdngosp II 37,;), pabengimas ‘pabaigimas’ (g. sg. pabengima II 70), klébys “glébys’ (a. sg. klebeli I 624 ‘glébeli’), nūmas ‘namas’ (n. pl. numay II 98,,, a. pl. numus II 74,4 ir kt. ), pilé "pilis, tvirtovė, ramai’ (a. pl. piles II 21,, ir kt.)'8, 21. ZemaitiSkai vartojami prielinksniai prie (tam tikrais atvejais ‘pas’ reikšme), pas (su kilmininku), ant (tam tikra reikšme su įnagininku), pvz., a) Gaway matonę pri futwertoia I 14; “... pas sutverėją', VPtark mus ... Pri Jezaus 11 10951. ‘uZtark mus ... pas Jėzų * (dažna vartosena); b) Pas Bernela 1 63,4 ‘pas bernelį', pas Sunaus II 80, "pas sūnų", pas tdwes II 46,, "pas tavę' (rodos, visi pavyzdžiai tik su kilmininku); c) Ant križiumi 1 145, ‘ant kryZiaus® (vienintelis pavyzdys). Visos šios žemaitybės įtikinamai rodo, kad giesmyno vertėjas buvo žemaitis. Dvibalsių wo, ie „dūnininkiški“ atitikmenys verčia jo gimtosios šnektos ieškoti pietų žemaičių plote. Schemoje to ploto dabartines ribas rodo 1 linija. Per tris šim- tus metų # ‘uo’, i “ie” izofona, žinoma, galėjo kiek pakisti, nors akivaizdžių duomenų apie tai ir neturime??, Į pietų žemaičių plotą mus orientuoja ir daugelis kitų giesmyno kalbos ypatybių, kurios žemiau bus nagrinėjamos. Šiuo tarpu iš fonetinių ypatybių nurodytina pie- tų žemaičiams būdinga sporadiška „antrinė nazalizacija“®, pvz., n. pl. igs I 26,5, „II 963 jus’ (~ jus), Ią/gi 11 2,4 "jūs gi’, i. sg. m. tą II 12,5, 1623, 27, 8619, 10445, 109,, ‘tuo’ (tų iš p. žem. tit ‘tuo’), iq II 84, 'juo', iqg I 116,, “juo gi’, adv. ng I 32,, "nū(nai), dabar' arba nąg I 7;,, Nagi I 143, ‘nu gi’ (taip parašyta net 25 kartus), conj. Nes I 119,; ‘nes’ (47 pvz.) arba nę/ag I 63,,, Nęsąg I 1323, "t. p.' (9 pvz.). Iš morfologinių ypatybių reikia nurodyti pietų žemaičiams būdingas liepiamosios nuosakos 2. pl. formas su -kiat (-ket), pvz., atminkiet I 122,; “atminkite’ (giesmyne jų 55 pvz.), ir tariamosios nuosakos 1. sg. formas su -čiau, pvz., tikiečiau 1 145;3 "tikėčiau' (kitokių pavyzdžių nėra). Šiaurės žemaičiai šių formų nevartoja: jie turi 2. pl. imper. pabaigą -kit (šalia 1. pl. -kiam) ir 1. sg. cond. -čio arba -čiu (pastarąjį variantą vartoja ir šiaurinė pietų Žemaičių ploto dalis). Dabartinę pietų žemaičių tarmę patogiausia suskaldyti į dvi patarmes pagal an, am, en, em traktavimą. Šiaurės vakarų patarmėje, kurią A. Girdenis pavadino var- niškiais, kaip ir šiaurės Žemaičių plote, an tipo junginių pirmasis dėmuo susiaurin- tas (tariama on, arba un), o pietrytinėje patarmėje, pavadintoje raseiniškių vardu, išlaikytas sveikas. Schemoje dabartinę abiejų patarmių ribą rodo 2 linija. Slavočins- '8 Nemaža šių dienų požiūriu giesmyno Zemaitybiy anuomet, matyt, buvo ir aukštaičių tar- mėje vartojami žodžiai, pvz., atpén(t) ‘vél’ (atpen I 78;) randame M. Petkevičiaus katekizme, Knygoje Nobažnystės, J. Bretkūno biblijoje, dingoti "manyti, matytis, rodytis, tartis" (1. sg. praet. dingoiau 11 39;) — įvairių laikotarpių Rytų Prūsijos lietuvių aukštaičių raštuose, ir pan. 19 J. Kazlausko hipotezė, kad ,,diinininky tarmės dalyje, kuri betarpiškai siekėsi su douninin- kais, anksčiau galėjo irgi egzistuoti ei, ou, kurie dėl gretimų tarmių, neturinčių ¢, 0, įtakos galėjo bū- ti paversti if, utt> i, ū kartu su ¢, 9 transformacija į i, u“ (Baltistica, V(1) 33), jeigu ji ir pasirodytų teisinga (plg. A. Girdenio straipsnį, ten pat, VI (2), 143 — 145) padėties iš esmės nekeisty, nes, viena, mums nežinomas spéjamojo ou, ei pakitimo į uy, if > i, ilaikas, be to, J. Kazlauskas ja taiko šiaurinei ploto daliai, tuo tarpu giesmyno vertėjo gimtoji šnekta, kaip matysime, ieškotina ploto pietuose. *0 Apieją žr. V. Vitkauskas. Kelios pastabos dėl formų šį, sesūį, — ,,Baltistica®, II (2), Vil- nius, 1966, p. 203—206; Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 196—197. 143 mn No Le A, i KLYKOLIAI 4m4 "ŽAGARĖ r) O YLAKIAI 6 * akis [IRF į o PA 9 t OMOSEDIS SEOA PILE sia sat ANTAI 1 SALA į ” \ TELŠIAI KURŠĖNAI KRETINGA : T LUOKE/ 1 ŠIAULIAI KULIAI ra ŠAUKĖNAI! o | m o o k „7 VARNIAI rd KLAIPEDA ORIETAVAS © UZVENTIS 4 ok OR ie + : Ą a O A KARKLĖNAI 2 o PRIEKULĖ —“ RVĖDARNA: SKELME | SAUKOTAS 9. ŠILALĖ 2 I VĖKŠNĄ o NEMAKŠČIAI SLUTE ot PAGRAMANTIS 9, o t ==] rn [mn | 3 [—x=]+ mmm]s [xxx]e SŪRBARKAS VELIUONA S. M. Slavočinskio giesmyno (1646 m.) vertėjo šnektos lokalizavimo schema 1 — pietų žemaičiai („,dūnininkų“ izofona), 2 — varniškių-raseiniškių riba (an, am, en, em siaurinimo izofona), 3 — dat. sg. galūnių -ū (~-uo) || -ui izoglosa, 4 — dabartinis „Žemaitiškojo garsų dėsnio“ nepaisymo įlinkis, 5 — žodžio pradžios e- sistemingai verčiamas a-, 6 — zd>z, 7 — apytikris plotas, kuriame lokalizuotina S. M. Slavočinskio giesmyno vertėjo šnekta (piet- ryčių ir šiaurės rytų kryptimis jis galėtų būti kiek pratęstas) o ŠAKIAI kio giesmyne an tipo junginiai sveiki **, Vadinasi, jie mus orientuoja į raseiniškių plotą. Kad XVII a. viduryje kitur žemaičiai jau buvo susiaurinę, galėtų rodyti Ra- sėinių teismo aktuose pasitaiką tokie žemaitiškų vietovardžių parašymai, kaip Anmaneaco aynky *(A. Salys skaito Aidit Alėjos [: Alėja — upė Viduklės vls.] lankū), yuma ecypiro neeace * (=aiit girių pievos). Pagaliau ir kitos gies- myno kalbos ypatybės neabejotinai veda į raseiniškių patarmę. Antai, giesmyne, *1 Iš gerokai daugiau kaip tūkstančio pavyzdžių keturi su susiaurintu pirmuoju démeniu lai- kytini giesmyno kalbos rytietybémis. Jie nagrinėjami skyriuje apie aukštaitiškuosius giesmyno kal- bos elementus. #2 žr. H. 51. Cnporuc, Teorpadutueckuit ciosaps penBneit JKemoiitckoit seman XVI cro- aetusi, Busibua, 1888, p. 5. 3 Ten pat, p. 12. 144 kaip ir raseiniškių plote, išlaikomi sveiki trumpieji balsiai u, i **, kuriuos daugelis varniškių verčia, o dalis (Kurščnai, Šaukėnai), kaip pagrįstai manė J. Kazlauskas®, anksčiau yra vertę į 0, e. Ilgasis balsis ė atviroje nekirčiuotoje galūnėje giesmyne dažnai pakeičiamas i, pvz., n. sg. rikPti II 98, 'rykštė', Sauli I 84,4 ‘saulé’, žiami II 61, "žemė", 3. praet. pamati I 77,3 "pamatė", tąfi I 91; ‘tase’, vžmuši I 51,4 'užmušė' (net 112 pavyzdžių). Greičiausia čia priklauso dar per dvidešimt n. sg. f. superl. formų su -iausi (< iausė?), pvz., gragiaufi II 87, "gražiausia', fwenéiaufi I 32,, "Švenčiausia". Trumpąjį?** bal- sį i vietoj ė dabar nekirčiuotoje galūnėje turi visi raseiniškiai ir jų artimesni kaimy- nai apie Šaukėnus, Kurščnus, Šakiūs, Veliūoną?". Kiti žemaičiai taria -g28, Iš visų žemaičių dabar tik raseiniškių plote (apie Pagramantj, Skaudvilę, Ffž- vilką, Rasčinius) tėra užfiksuota sangrąžos dalelytė -se ‘-si’, visuotinai vartojama Slavočinskio giesmyne, pvz., 1. sg. biiaufe II 194, "bijausi', artinfiufe II 25,, “artin- siuosi', /točiause II 102; "stočiausi', 2. sg. randife 1 93, “randiesi', dawey fe I 135,, ‘daveisi’, 1. pl. dziaukiamuo fe I 45, ‘dZaukimés’, 3. as. atrandafe I 131,4 “atsiran- da’, bengiafe II 57,4 ‘baigiasi’, prikielfife I 133; “prisikels’, wargintufe 1 74a,, ‘vargintysi’, inf. abgintife II 21, ‘apsiginti’, n. sg. m. Nuwilgfe II 26,, “nusivyles’, n. pl. m. Djiaugdamife II 49,, ‘dZiaugdamiesi’, g. pl. gaylenciufe 1 140, "gailinčiųsi, t. y. gailin&iyjy’ (iš viso apie 230 pvz.). Žodžio gale sangrąžos dalelytė -si visai ne- vartojama®, ji būna, kaip ir dabar tarmėse, tik po priešdėlio, pvz., Sufimiles II 56,, "susimil(ėj)ęs', atfirandafe 11 48,, "atsiranda". Iš aukščiau pateiktų pavyzdžių ma- tyti, kad priešdėlinių veiksmažodžių sangrąžos dalelytė vartojama „,Žemaitiškai“, t. y. ne tik po priešdėlio, bet ir žodžio gale arba abejaip. Pačių raseiniškių plotą dabar raižo kelios ryškios izoglosos. Iš jų visų pirma nurodytina skirtinga a kamieno daiktavardžių vienaskaitos naudininko galūnė: ploto šiaurės vakarų pusėje yra -ū (=aukšt. -u0), pietryčių pusėje -ui. Schemoje ribą rodo 3 linija, Ji gana griežta, be platesnio ruožo su dubletinėmis formomis, o tai rodo izoglosos patvarumą bei pastovumą. Slavočinskio giesmyne sistemingai vartojama galūnė -ui (rašoma -uy). Ją turi ir pasitaikančios ilgesnės būdvardžių bei dalyvių formos, pvz., amžinamuy 1 4054 ‘amZinam’, gimufiamuy 1 40,, ‘gimusiam’. Nėra nė vieno daiktavardžių ar kitų linksniuojamų žodžių pavyzdžio su -ū/ Vadinasi, vertėjo gimtoji šnekta ieškotina ** Inf. gerdeti II 55; "girdėti" ir I. sg. mireme II 106;, *mirime ’, kaip rodo g. sg. forma gimenes II 43, "giminės", paties vertėjo klaidų atitaisyme pataisyta į gimines (II 128,,), be abejo yra korektūros klaidos. 28 Žr. J. Kazlauskas, Dėl baltų *ei ir *6 raidos lietuvių žemaičių tarmése,—,,Baltistica®, V, Vilnius, 1969, p. 32—33, ** Kad giesmyno vertėjo šnektoje čia būta trumpo balsio, rodo eilučių galai, pvz., n. sg. rogeli I 42,, ‘roZelé’ rimuojama su voc. sg. berneli, 3. praet. apfiauti I 78; ‘apsiauté’ — su inf, gauti, 3. praet. ifaki I 76a,s ‘jsaké’ — su n. -a. du. abi aki, ir pan. *¥ Tradicinė tarmių klasifikacija, laikydama šią ypatybę atskiriamuoju vakarų aukštaičių ve- liuoniečių patarmės bruožu, suklaidino J. Palionį, skelbusį Slavočinskio giesmyne esant veliuoniš- kių tarmės elementų. ** Dėl techninių priežasčių šio straipsnio autoriaus ,,Lietuviy dialektologijos“ (Vilnius, 1966 m.) žemėlapyje Nr. 42, nurodant -i ir -ę plotų ribą, atsirado grubi klaida. Iš tikrųjų Plūngės, Rietūvo, Kvėdarnos, Laūkuvos, Vafnių ir Ludkės apylinkės, žinoma, priklauso -ę plotui. Pavyzdžiai iš šių vietovių knygoje parašyti teisingai. ** Vienintelis pavyzdys 3. praet. Jotino fi 11 224 ‘sotinosi’ klaidų atitaisyme pataisytas į foti- nofe (II 128,,). 10. 520 4 145 plote į pietryčius nuo 3 linijos. Tokią išvadą galėtų patvirtinti ir giesmyne dvibalsių ai, ei išlaikymas visais atvejais sveikų (žinoma, jeigu jųmonoftongizacija ne vėlyves- nė už XVII amžių), nes į šiaurės vakarus nuo 3 linijos viduriniosios dalies (ji mums pati svarbiausia) šie dvibalsiai galūnėse monoftongizuojami. Plote į pietryčius nuo 3 linijos dabar nevienodai elgiamasi su afrikatomis č, dž, būtent, arčiau aukštaičių, nuo 4 linijos, nepaisoma „žemaitiškojo garsų dėsnio“. Tačiau ši izofona seniau galėjo eiti ir kiek toliau į pietus bei rytus. Taip manyti ver- čia ne tik jos įlinkis šiaurės vakarų kryptimi, bet ir šiose vietose aiškiai pastebimas intensyvus žemaičių aukštaitėjimo procesas. Vertikaliai raseiniškių plotą pusiau kerta žodžio pradžios e-, ei- virtimo a-, ai- izofona. Tačiau ji labai negriežta: svyruojama plačiu ruožu ploto viduryje, kur vie- ni žodžiai tariami su a-, kiti su e-, dar kiti abejaip (atskirose vietose labai jvairuo- jama), o ei- virtimo ai- pasitaiko bemaž visame raseiniškių plote. Tačiau vis dėlto sistemingai kiekvienas žodžio pradžios e- verčiamas a- tik į rytus nuo 5 linijos. Sla- vočinskio giesmyne e- išvirtęs į @- vien tik dažnai vartojamose veiksmažodžio būti esamojo laiko veikiamojo dalyvio formose, pvz., n. sg. m. A/ąs I 1564 ‘esas’, g. sg. dfančioia 11 225, d. sg. asančiamuy TI 36,3, a. sg. afanti I 10219, g. pl. afanciul 153511 11, d. pl. afantiemus 1 504, a. pl. afancius 1 1255. Kitur e- resp. ei- išlaikoma, pvz., n. sg. elnis II 17, "elnias", i. pl. erpkieteys II 145, ‘erSkéCiais’, g. pl. efibiu I 1299, ‘esybiy’, inf. eyt II 26, ‘citi’, 1. sg. fut. ey/iu I 81.4, n. sg. Eydamas 11 47, ‘eidamas’, eyla II 6,4 “cilé’. Kadangi giesmyne vis dėlto esama vertimo atvejo, tai jo vertėjo gim- tosios šnektos negalima ieškoti tame plote, kur dabar tariama esu (su e-), vadinasi, ji ieškotina į rytus nuo 5 linijos. Vertėjo gimtojoje šnektoje žodis barzda buvo tariamas barza (be priebalsio d), plg. Plaukus barzos, galwos trauki 1 75,3 "plaukus barzdos, galvos traukė', ant barzos Arona 11 595, “ant Arono barzdos'. Dabar nuosekliausiai zd verčiama z (sakoma barza "barzda", blauza "blauzda", laza ‘lazda’) vakarinėje ir vidurinėje ra- seiniškių ploto dalyje maždaug iki 6 linijos. Tačiau XVII amžiuje tokio vertimo ga- lėjo būti ir už šios linijos, nes dabar jo esama toliau šiaurėje (Ūžventis, Šaukėnai, Kuršėnai) ir rytuose (Tytuvėnai — tarp Kelmės ir Šaūkoto). Iš viso to, kas buvo pasakyta, aiškėja, jog vertėjo šnekta labiausiai ieškotina taseiniškių plote, kurį iš šiaurės vakarų ir pietvakarių pusės at- skiria 3 ir 5 linijos. Pietryčiuose ir šiaurės rytuose tasai plotas ga- lėtų būti pratęstas ir kiek toliau už 4 ir 6 linijų. Schemoje labiausiai galimas plotas padengtas štrichais*?, Ši išvada visiškai sutampa su K. Jablonskio paskelbtais archyviniais duomeni- mis®, rodančiais Slavočinskio tėviškę buvus Lipkiškėje, maždaug 6 km. į pietryčius 20 Čia nebuvo atsižvelgta į šį plotą kertančią sąlyginio kirčio atitraukimo izofoną (ji labai negriežta), nes iš giesmių metrikos nelengva spręsti apie ano meto kirčiavimą. Vis dėlto tokie ei- lūčių galai, kuriuose rimuojama, pvz., a. pl. dienas I 63, ‘diends’ su n. sg. m. wienas "vienas" (nere- tas atvejis), 3. praes. niera I 1175, ‘nérd’ su g. sg. m. giera ‘géro’, i. sg. Diewu I 283, "dievū" su Tewu ‘tévu’, lyg ir leistų manyti, kad formos su atitrauktiniu nuo galūnės kirčiu vertėjui nebuvo visai svetimos, o tai iš esmės patvirtina jo šnektos lokalizavimą kirčio atitraukimo zonos paribyje. 31 Zr. K. Jablonskis, Saliamono Slavočinskio biografijos žinios. — S. M. Slavočinskis, Giesmės ... Vilnius, 1958, p. 53 tt. 146 nuo Nemakščių. Tuo pačiu tai lyg it galėtų paneigti literatūros istorikų keliamą abejonę dėl Slavočinskio autorystės. Vis dėlto tokia abejonė tam tikru mastu iš- lieka, nes ją, kaip vėliau pamatysime, palaiko kitų tarmių elementų giesmyne ir ypač giesmių vertimo technikos analizė, Aukštaičių tarmės elementai Iš daugiau ar mažiau visiems aukštaičiams būdingų Slavočinskio giesmyno kal- bos ypatybių nurodytinos šios: 1. Afrikatų ¢, dž vartojimas vietoj pagal „Žemaitiškąjį garsų dėsnį“ laukiamų priebalsių f, d, pvz., n. sg. Jaučias I 59,, ‘jautis’, n. pl. jodjiey I 33,'žodžiai', d. pl. Zodžiams 1 14, 'žodžiams', i. pl. ErPkiečieys 11 72,, '"erškėčiais', d. sg. m. kalbančiam I 41,, 'kalbančiam', a. sg. f. Turinéid 1 20, 'turinčią', 1. pl. gieydžiame 1 28, 'geidžiame', 3 as. apšwiečia 1 25, 'apšviečia', adv. nuo- širdžiey 1 48, "nuoširdžiai". Tokių aukštaitiškų formų giesmyne yra daugiau, negu žemaitiškųjų. Jos sudaro net 689%, visų pavyzdžių ir maždaug vienodai pasiskirsčiu- sios visame giesmyne. Matyt, vertėjo būta gerokai apsipratusio su aukštaitiškomis afrikatinėmis formomis ir sąmoningai stengtasi giesmyno kalbą šiuo atžvilgiu aukš- taitinti. Tai rodo pasitaiką hipernormalizmai, pvz., a. sg. įwayždžia 1 33,, 464, ‘Zvaigide’, 3. praes. wey3džia II 16,, "“veizdi'. 2. Aukštaitiški dvibalsiai wo, ie vietoj „dūnininkiškų“ #@, i pvz., a) inf. duoti II 1945, n. sg. Duona 1 145.4, a. pl. nuodemes I 128,, ‘nuodémes’, b) n. sg. Gie/me I 8,, liežuwis I 140,, šwiefa I 38,, ‘Sviesa’, žiedas I 34,, "žiedas', c) n. sg. Akmuo I 1175, g. sg. širdies I 21,4 "Širdies", i. sg. m. Tuo 1454, n. pl. m. Tie I 51,,. Formos su aukštaitiškais uo, ie taip pat vyrauja, jos giesmyne sudaro netgi apie 849, visų pavyz- džių (žodžiai miestas, niekas ir kt., kuriuose uo resp. ie turi ir žemaičiai, čia neįskai- tyti). Kai kurie žodžiai, pvz., diena, duona, duoti, giesmė, juokas, kiekvienas, liežuvis, mėnuo, nuoširdžiai, priešingas, šviesa, vienas, viešpats, žiedas, vartojami tik su uo, ie. Nemaža tokių, kurių aukštaitiškasis variantas vyrauja. Antai, dievas net 515 kartų parašytas aukštaitiškai (su ie), o žemaitiškai tik 1 kartą (g. sg. Diwa II 126,). Veiksmažodis giedoti šalia 52 aukštaitiškų turi taip pat tik vieną žemaitišką (inf. gidot I 42,,) formą. Šalia sistemingai aukštaitiškai rašomo daiktavardžio diena ir skaitvardžio vienas prieveiksmis šiandieną ir vediniai vienybė, vienoks turi abu va- riantus (aukštaitiškųjų ir Žemaitiškųjų santykis atitinkamai 14 : 6, 3:3, 3 : D. Greičiausia dėl aukštaitiškų ir žemaitiškų garsų maišymo bei noro giesmyno kalbą: aukštaitinti atsirado hipernormalizmais laikytinos formos g. sg. nuopldkima II 854 ‘nuplakimo’, 3. permis. Te prieduod 1 158, ‘tepriduoda, tesuteikia’.} 3. Vietoj žemaičių wo, ie (=aukštaičių o, ė) giesmyne dažniausiai rašomos o, e raidės, pvz., n. pl. žmones I 16; “Zmonés’, g. sg. f. ios I 64, ‘jos’, inf. Turet I 3614. "turėti", d. sg. Tewuy I 6333 ‘tévui’. Su žemaitiškuoju wo, kaip jau anksčiau buvo nu- rodyta, iš viso giesmyne pastebėta tik 12 pavyzdžių, o su ie jų daugiau, vien pozicijo- jene pok, g, š, ž rasti 159. Vis dėlto tokie parašymai sudaro nedidelę visų pavyzdžių: dalį, ištisai vyrauja aukštaitiškasis rašymas. 4. Dažnai vartojamos pilnos galūnės vietoj žemaitiškų sutrumpintųjų, pvz.,. n. sg. m. amžinas 1 29g,, Niekas 1 235, 3. praes. randd 11 105, tarnauia 1 22,, negali I 152,. Tačiau anaiptol ne visustokius pavyzdžius galima laikyti aukštaičių tarmės 10* 147 elementu. Visai galimas daiktas, kad anuomet paaukštaityje dar buvo vartojamos gretiminės formos su pilnomis ir sutrumpintomis galūnėmis*?. Vertėjas vienas ar kitas galūnes pasirinko, stengdamasis išlaikyti reikiamą skiemenų skaičių giesmės eilutėje. Dėl to formos su trumpomis ir pilnomis galūnėmis perdėm maišomos, plg. kad ir šį dvieilį: Karalau garbes, [kalsus wakaras, Duok kad nu wakars butu mūs giaras (5059.21). 5, Vartojamos aukštaitiškos vietininkų formos: i kamieno loc. sg. su galūne -y(je), pvz. vgni II 41, "ugnyje" (retai, vyrauja žemaitiška galūnė -ėj(e) >-iej), a kamie- no daiktavardžių loc. pl. formos su galūne -uose, pvz., namuo fe 1 603, ‘namuose’ (59 pavyzdžiai šalia vieno su žemaitiška -ilse resp. -ųse galūne), i kamieno loc. pl. - formos su -isa (-ysa ?), pvz.,akifa 137, "akyse" (dažnesnės už žemaitiškas su -ésa > -iesa, betgi tai gali būti ir ne aukStaitybé, bet pirmykštės, & paradigmos dar nepaveiktos, žemaitiškos formos). 6. Aukštaitiška pronominalinė dat. pl. m. galūnė -iem(u)s, pvz., Tiems II 17,4, sžwentiemus 1 13,, ganantiemus I 4414. Ji dažnesnė (77 pvz.), negu žemaitiškoji -ims (13 pvz.). 7. Aukštaitiškos veiksmažodžių 1. pl.formos su -me, pvz., 1. pl. praes. regime I 25,, refl. /toiames 11 88,, ‘stojamés, t. y. tampame’, fut. weyk/ime I 81; "veiksime", imper. bekime I 57, "bėkime". Jos dažnesnės už žemaitiškąsias su -ma. 8. Liepiamosios nuosakos formos su -ki-, pvz., 2. sg. Bukig I 221, "būk gi', I. pl. giedokime 1 315, refl. džidukimes I 32, ‘dziaukimés’, 2. pl. eykite I 413. Jųyra kiek daugiau (58%), negu žemaitiškųjų su -kia- (42%). Tačiau visiškai neabejotinu aukštaičių tarmės elementu -ki- formų, lygiai kaip ir gana dažnai vartojamų esa- mojo laiko i kamieno formų (pvz., 1. pl. regime I 254, 2. pl. regite I 102;,, ne gali I 152, ‘negali’), kažin ar verta laikyti, nes jos anuomet galėjo būti, kaip gretiminės, vartojamos ir pačioje vertėjo gimtojoje paaukštaičio žemaičių šnektoje. Dar labiau abejotina aukštaitybė yra trečiojo asmens įvardžio jis, ji formų var- tojimas, juoba, kad šios formos ir dabar vietomis Žemaičių tarmės pietryčių dalyje turimos greta ana- (f. anū-) kamieno formų. Aukštaičių tarmės įtaka gal turėtų būti aiškinamas tik tokios vartosenos dažnumas giesmyne. Vieno ar kito įvardžio formų pasirinkimą vis dėlto greičiausia lėmė reikalas paisyti reikiamo skiemenų skaičiaus giesmių eilutėse. Iš Slavočinskio giesmyno aukštaitiškųjų elementų, būdingų ne visiems aukštai- čiams, bet tik kai kurioms patarmėms, visų pirma nurodytinas priebalsio I kieti- nimas (žymėjimas /? raide®) prieš e tipo vokalizmą (e, ei, ¢, ė), pvz., a) a. sg. Suole- li 11 5341, a. pl. Giefmeles 1 32, 1. sg. serkole 11 98,, 'veidrodyje'; b) 1. sg. fut. feyfiu 1 8114 "leisiu", a. sg. atleydima 1 123,, "atleidimą"; c) a. sg. taurele 1 7,4, 32 Kad seniau ir kitų žemaičių plote tokių būta, rodo am sveiko išlikimas dabartinėje n. sg. formoje nésdms "nešamas". Tik esant dubletui nešamas || nešams galėjo išlikti sveikas am ir trumpes- niame variante. Priešingu atveju turėtume manyti, kad trumpi balsiai galūnėje išnyko jau po an tipo junginių susiaurėjimo, juo labiau po acc. sg. galūnės -ą redukcijos bei denazalizacijos, betgi tai būtų nesamonė, nes tuo atveju -a “-ą' juk turėtų išnykti kartu su kitais trumpaisiais galūnės balsiais. 33 Taip žymimas ir kietasis / prieš užpakalinius balsius, pvz., malone 1 215 ‘maloné’, 3. praet. lauzi I 52, *lauzé’. Grafemos / ir I griežtai skiriamos. Plg. a. sg. fink fmibe | 273, ‘linksmybe’, klaidų atitaisyme pataisyta į link /mibe (IL 12865). 148 n. sg. m. nuwilęs 11 214 "nu(si)vilęs", n. pl. m. priwile TI 21, "privilę, nuvilę'; d) inf. plefžt 197,, "plėšti', 1. sg. praet. mileiau 11 43, "mylėjau", 2. sg. pract praleiay I 137, ‘praliejai’ ( ~ praléjai®), 3. fut. gales II 3,4 "galės", n. sg. jole II 55,, "žolė", n. pl. kirmeles 11 66,5. Toks kietinimas ne sistemingas, bet sporadiSkas. Rasta apie 80 pa- vyzdžių. Kai kurių / raidės perbraukimas nelabai aiškus. Po sukictinimo / balsiai išlieka nepakitę, išskyrus šias formas: 3. praes. (?) sldpd *® II 26, ‘slepia?’, 3. praet. layde® 11 40, "leido" (~ leidė), prikala?" I 80, "prikalė'. Dar dažniau kietinamas / garsų samplaikoje /bė, turimojo žodžių gelbėti (33 pvz.) ir kalbėti (21 pvz.) formose. Aukštaičiai, turintieji kietą / prieš e tipo balsius, nevienodai elgiasi su nosiniais balsiais ą, ę ir an tipo junginių pirmuoju dėmeniu: vakaruose tam tikru ruožu iš- liko senovinė šių garsų kokybė, visame likusiame plote jie susiaurėjo, vienur visi (rytų aukštaičių plote), kitur tik ą, ę (pietų aukštaičių plote). Slavočinskio giesmyne tiek ą, ę, tiek ir an tipo junginiai paprastai išlaikomi sveiki. Tačiau yra ir pavyzdžių su susiaurėjusiais. Jie laikytini rytų Lietuvos tarmių elementais. Su rytietiškai pakitusiu 4 pastebėti šie sporadiški pavyzdžiai: 1. Veiksmažodžio mąstyti ir daiktavardžių mąstymas, mąstis "mintis, protas" formos (iš viso 13 pvz.): a) inf. mu/tit II 48,, “mastyti’, 1. sg. fut. mu/tifiu 11 3913 ‘mastysiu’; b) n. sg. mu/timas II 64, "mąstymas, galvojimas’, g. sg. mu/tima I 13294, II 314, muftim 11 5,5 (klaidų atitaisymuose pataisyta**: muštima 11 128,;), a. sg. muftima 11 1,1, 9, a. pl. mu/timns (atspausta klaidingai vietoj muftimus) 11 2315, all. pl. muftimump 11 6,; c) 1. sg. muftiey II 75,5 "mintyje, prote’, a. pl. mu fis II 26,, 107,. Plg. a. sg. mą/tima II 39; ‘mastyma’. 2. Viena daiktavardžio sąnarys forma: a. pl. /unarius 1 91,. 3. Trys daiktavardžio sqZinia ‘saziné’ formos: g. sg. Suginios II 25,4, a. sg. Juginid 11 24, 1. sg. Suginioy II 1444. 4. Viena rytietiška acc. sg. galūnė: karalunu I 118, "karaliūną'. Sie pavyzdžiai sudaro tik nedidelę dalį (apie 1,2%) visu nosinio balsio ¢ pozi- cijų. Rytietiškai pakitusį ¢ turi šios sporadiškai pavartotos formos: 1. Acc. sg. -ę pasakyme per pu/i I 874 ‘per pusę'. 2. Nom. sg. m. -ęs: paiautis 1 49,,, 62;, "pajautęs', palikis 11 21, ‘palikes’ (gal būt, ir su juo rimuojamas netikis II 21, "netikęs", jei tai nėra netikįs). Jos sudaro tik apie 0,694 visu ¢ pozicijų. 84 Veiksmažodis lieti giesmyne turi du būtojo laiko kamieno variantus: lėj- (pvz., 3. as. leia 1864, ‘liejo’, a.sg. leijma 1 121, ‘licjima’) ir liej- (pvz. lieia I 1175 ‘liejo’, a. sg. lieiima 11 123 ‘liejima’). Pirmasis pavartotas 11 kartų, antrasis 4 kartus. Šio veiksmažodžio esamojo laiko formų giesmyne né- ra.Iš 11 bendraties kamieno pavyzdžių 8 parašytisu ie, viena žemaitiška forma su i(a. pl. f. iplitas II 27, "išlietas') ir du parašyti su raide e : 2. sg. fut. /le/i 1 66,, ‘liesi’ (greičiausia dėl rimo su mine/fi ‘minési’), a. sg. i/zleta I 1453, "išlieta". 35 Pavyzdys abejotinas, nes ir kontekstas ne visai aiškus. Žr. J. Lebedžio komentarą S. M. Slavočinskis, Giesmės... p. 397. 36 Veiksmažodis leisti ir jo vediniai su kietuoju / pavartoti 31 kartą, iš kurių tik šis vienas at- vejis turi ei > lai. 4 * Plg, 3. praet. Ifpuolfe II 40, "išpuolė", refl. Skieles I 94, “skélési, t. y. plyšo, trūkinėjo*' su (5). % J. Lebedys, neturėdamas pilno giesmyno egzemplioriaus, be reikalo laikė daiktavardžio mąstis > mūstis linksnio forma (M. Slavočinskis, Giesmės ... 474). 149 Čia dar reiktų priskirti asmeninio įvardžio acc. sg. forma Tawi I 95, "tave", jeigu tik tai nėra korektūros klaida. Šiaipjau asmeninių įvardžių galininko formos visuomet baigiasi -e. Su pakitusiais an tipo junginiais pastebėti tik šie 4 pavyzdžiai (apie 0,494) : inf, dplunkiti II 82,, “aplankyti’, g. sg. aptunkima II 85, ‘aplankymo’, 2. pl. fut. nekin- tiefite II 16,4 “nekentésite’, a. sg. Nindre II 75,5; "nendrę' (plg. a. sg. nendre II 78,,, i. sg. Nendre 11 7252). Negausūs pavyzdžiai su rytietiškai pakitusiais q, ¢ ir an tipo junginiais (visi sudaro mažiau negu 194) rodo, kad vertėjo iš prigimties žemaitiška tarmė giesmyne buvo daugiau atmiešta vakarinės (išlaikiusios sveikus 4, ¢ resp. an tipo junginius), negu rytinės (juos susiaurinusios) ,,/ kietinančio“ ploto dalies aukštaitiškais ele- mentais. Ši išvada gražiai atitinka ano meto lietuvių raštijos kalbinę situaciją. Vaka- rinės kalbamojo ploto dalies tarmė, kuri pagal svarbiausiąjį to meto centrą — Kė- dainių miestą — sąlyginai galėtų būti vadinama Kėdainių krašto tarme, XVII a. viduryje jau buvo tvirtai įsigalėjusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuviškoje raštijoje. Ja buvo išleista pati pirmoji Žinoma tos raštijos spausdinta knyga — M. Daukšos 1595 m. katekizmas. Su katalikais varžęsi kalvinai taip pat pirmuosius (M. Petkevičiaus 1598 m. katekizmą) ir vėlyvesnius savo leidinius leido būtent šio krašto tarme®. Ja buvo paruošti spaudai ir išleisti pirmieji dideli tiek katalikų, tiek ir kalvinų pamokslų rinkiniai — M. Daukšos 1599 m. ir vadinamoji J. Morkūno 1600 m. postilės. Vadinasi, tuomet jau buvo susidariusi tam tikra rašomosios kal- bos tradicija Kėdainių krašto tarmės pagrindu, susiklosčiusios daugiau ar mažiau aiškios tos kalbos normos. Todėl visiškai natūralu, kad leidžiant pirmąjį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje giesmyną, stengtasi per daug nenutolti nuo tos tradi- cijos, orientuotasi į tas normas. Nors Kėdainių krašto tarmė ano meto lietuvių raštijoje buvo vyraujanti, ta- čiau ne vienintelė. Iš rytų aukštaičių ploto kilę raštijos darbuotojai, visų pirma K.. Sir- vydas (Širvydas), J. Jaknavičius ir nežinomasis 1605 m. katekizmo vertėjas, vėliau ir kiti, rašė savo gimtąja tarme. Vadinasi, anuomet formavosi dar kita raštų kalba, paremta rytų aukštaičių tarmės (su centru Vilniumi) pagrindu, kurią jos atstovai buvo linkę traktuoti kaip „tikrą lietuvišką“, priešpastatydami tariamai ,,Zemaitis- kai“ (t. y. Žemaičių kunigaikštijos plote esančiai) Kėdainių krašto tarme paremtai raštų kalbai“. Rytietybėms plisti kitatarmių autorių raštuose nemažą reikšmę tu- rėjo K.. Sirvydo žodynas, kurio iki Slavočinskio giesmyno pasirodymo buvo jau išė- ję net trys leidimai. Toliau, aptariant Slavočinskio giesmyno aukštaitybes, pirmiausia bus kalbama apie tas iš jų, kurios mus daugiau ar mažiau orientuoja į ano meto Kėdainių kraš- to tarmę, o vėliau bus aptariamos tos, kurių šaltinio reiktų ieškoti rytų aukštaičių tarmės plote. Vietoj atviros nekirčiuotos galūnės balsio 0 Slavočinskio giesmyne paprastai rašoma a raidė, pvz., g. sg. nora I 7, ‘noro’, 3. praet. pažina I 34,, ‘paZino’. Toks ** Žr. Z. Zinkevičius, M. Petkevičiaus katekizmo (1598 m.) tarmė, — „Baltistica“, VI (2), Vilnius, 1970, p. 243. 4 Plg. 1605 m. katekizmo vertėjo prakalbos žodžius: ,,Atdio aufiump mdno ne wieno jodzey, kurié neyfmdnu sikos Cathechifmo pérguldito, nuog io miliftos kūngo Mikaloiaus Ddukfos [x] iog éfus dnas pėrguldis ii gemdytifkay, ir gieyde aniš nuog mani, idant LietiwiBkay buti pėrgulditas“ (išretinta mano. — Z. Z.). 150 rašymas daugeliu atvejų, matyt, rodo Žžemaitišką šios galūnės tarimą“?!. Tačiau kar- tais giesmyne pasitaiko ir o, pvz., ant oro I 46543, 3. praet. Ne buwo I 73,. Tai jau aiš- ki aukštaitybė. Parašymų su -o tėra tik 4,59, visų pavyzdžių. Tačiau ir ano meto Kėdainių krašto atstovų raštuose svyruojama tarp -o ir -a: M. Daukšos raštuose vyrauja -o, betgi M. Petkevičiaus katekizme, atvirkščiai, -a sudaro net 75,79442, Vadinasi, anuomet šios aukštaičių tarmės ploto dalyje būta -a arba -d (kiekybė ne- aiški) tarimo. Tuo paaiškinamas palyginti mažas -o parašymų procentas Slavočins- kio giesmyne. Uždaroje nekirčiuotoje galūnėje -os parašymai su o (pvz., g. sg. Motinos I 955, n. pl. f. wifos I 1314), nepalyginamai dažnesni. Jie sudaro net 6694. Kėdainių krašto ano meto raštuose taip pat tėra galūnė -os, netgi Petkevičiaus katekizme pavyzdžių su -as visai nepastebėta. Aukštaitybe laikytini pavyzdžiai su raide e vietoj dabartinės bendrinės kalbos ė atviroje nekirčiuotoje galūnėje (pvz., n. sg. žiame I 63,, "žemė', 3. praet. dawe I 84;; “davé’), esantys giesmyne šalia žemaitiškos galūnės -i *-ė'4?, Jie sudaro net 76%, visų pavyzdžių. Įdomu, kad eilučių pabaigoje galūnės balsis traktuoja- mas kaip trumpas ir, matyt, atviras balsis**, Mažiau aiški nekirčiuotos galūnės -es “-ės' balsio kokybė bei kiekybė. Rimai eilučių galuose rodo buvus du šios galūnės tarties variantus: 1) su trumpuoju bal- siu (t. y. greičiausia žemaitiška tartis), plg. g. sg. mafones I 114, ‘malonés’ rimavimą su a. pl. žmones "žmones'**, ir 2) su ilguoju balsiu, plg. n. pl. gimines II 10, ‘giminés’ rimavimą su 3. fut. puldines ‘puldinés’. Antrasis variantas laikytinas aukštaitybe. Kėdainių krašto tarmės elementu reiktų laikyti ir sporadišką nosinés raidės rašymą vardažodžių acc. sg. galūnėse -ą (pastebėta tik keliolika pavyzdžių, kurių dalis ne visai aiški, žr. p. 139) bei -ę (ši daug dažnesnė, apie 1894 pavyzdžių), taip pat veikiamųjų būtojo laiko dalyvių n. sg. m. galūnėje -¢s (apie 794), nes šios galū- nės vidurio Lietuvoje, priešingai negu Žemaičių tarmės plote ir Rytų Lietuvoje, anuomet dar tebebuvo nedenazalizuotos. Tai aiškiai rodo M. Daukšos, M. Petke- vičiaus ir kitų autorių raštai. Aukštaitybės, kurios mus orientuoja į rytų Lietuvą, daug retesnės ir sporadiš- kos. Be anksčiau nurodytų ryškiausiomis laikytinos šios: 1. Trys pavyzdžiai su re >ra: i. pl. skaralemis 1 45,, ‘skarelémis, t. y. skudu- rais’, adv. grata II 77, arba Gratu II 73, ‘greta’. 2. Vienas pavyzdys su v- prieš žodžio pradžios uo (parašyta o): n. pl. wo- tas 1 101,4 “uolos’. 3. Viena daiktavardžio obuolys forma, kurioje uo >a (a?) : g. pl. Obalu I 64, ‘obuoliy’. Plg. ZemaitiSka forma a. pl. obulus I 65, "obuolius". ** Balsio trumpumą rodo giesmių eilučių galai, plg. rimavima 3. praet. wargina I 95, ‘vargino’ su n. sg. Motina "motina", g. sg. m. giera I 117, "gero" su 3. praes. niera ‘néra’. ** Z. Zinkevičius, M. Petkevičiaus katekizmo (1598 m.) tarmė, p. 240. “ Pastaroji negali būti laikoma aukštaitybe, nes jos nėra tame plote, kur turimas kietasis { prieš e tipo balsius. ** Plg. rimavimą 3. praet. pawi/te I 633, "suvystė' su voc. sg. Chrifte "Kristau", n. sg. žiame 163; "žemė" su l. sg. m. tame, 3. praet. dawe I 120, ‘davé’ su a. sg. fawe "save", 3. praet. gime I 31, "gimė" sul. pl. imper. giedokime, 3. praet. klause II 18, "klausė" su 3. praes. refl. sotinause "sotinausi". ** Dėl šio varianto balsio kokybės (atvirumo) dar plg. n. pl. gimines II 56, *giminės" rimavi- mą su n. sg. m. pafines "pažinęs" (=p. žem. -ės). 151 4. Septyni pavyzdžiai su priešdėliu aZu- (šiaipjau vartojama už-) : 1. sg. praet. djumirfau TI 55,, 'užmiršau', 3. praes. djutur 11 18,5 ‘sulaiko’, 2. pl. imper. ne ajukietinkite 11 50,5 ‘nesukietinkite’, n. sg. m. ajuwilkies II 49, ‘apsivilkes’, ne ajumeruotas 11 571, ‘neiSmatuotas’, g. sg. ajumirsimd 11 39,5 "'užmiršimo", djufitey- dima 11 6,5 ‘nusileidimo’. ; III asmens įvardžio n. sg. m. pilna forma anas "jis" (I 813, 1718, 291, ir kt.) ir 3. praes. rodžiafe 11 4811, 3, ‘rodosi’ (dėl kamieno, ne sangrąžos dalelytės) galėtų būti laikoma tiek Kėdainių krašto, tiek ir rytų aukštaičių elementu, nes šios formos anuomet buvo vartojamos abiejų tarmių atstovų raštuose**. Dar plačiau vartotas prielinksnis ing ‘i’ (59 pvz.), turimas tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tiek ir Rytų Prūsijos lietuvių raštijoje (pvz., M. Mažvydas, J. Bretkūnas). Neaišku, kaip reikia traktuoti 1. sg. praet. fregu. formą bufawau 11 2514 ‘buda- vau', sutinkama ano meto, rodos, tik Rytų Prūsijos raštijoje (daugiausia ,,Volfen- biutelio postiléje®, be to, J. Bretkūno, B. Vilento ir L. ZengStoko knygose), o dabar- turima tik lietuvių kalbos ploto pietryčių pakraščiuose (Zietela, Lazūnai, Dievė niškės, Drūskininkai, Kūšpčiamiestis, Veisiejai, Léipalingis, Liškiava). Kaip giesmės buvo verčiamos J. Lebedys įrodė, kad Slavočinskio giesmynas nėra anksčiau išverstų į lietuvių kalbą giesmių (apie jas žinoma nedaug) rinkinys, bet vienu metu paruošta knyga“". Giesmės verstos iš ano meto lotyniškų ir lenkiškų giesmynų (psalmės ne iš biblijos, bet žymaus lenkų XVI a. poeto J. Kochanovskio perdirbinių), be to, versta labai laisvai, o ne pažodžiui, kaip anuomet buvo įprasta*?. Todėl joms apibūdinti dauge- liu atvejų geriau tiktų (to meto požiūriu) ne vertimo, bet giesmių atkūrimo terminas. Literatūros istorikai vertėjo darbą labai aukštai vertina, laikydami vertėją dideliu lietuvių eilėdaros novatoriumi*?. Nesigilinant į vertimo meninę pusę, čia reikia atkreipti dėmesį tik į tas eilėda- ros ypatybes, kurios padeda suprasti vertimo kalbos reiškinius. Visų pirma konstatuotina, kad vertėjas labai griežtai žiūrėjo reikiamo skieme- nų skaičiaus eilutėje. Dėl to kartais neįprastai trumpinami Žodžiai, pvz., n. sg. duš II 116;,, 118, “dūšia', waland 1 66, ‘valanda’, 3. praet. Giwen II 22,, ‘gyveno’, liep I 76039, 788 "liepė", tar I 17, "tarė". Vietomis praleidžiami netgi Žodžio vidurio balsiai, pvz., ill. sg. kalnen I 76b, ‘i kaleimą"' (plg. a. pl. kalines 11 34,,), voc. sg. Stanstoway I 118, ‘Stanislovai’ (plg. g. sg. Stanistowo I 118). Pasitaiko ir priešingų atvejų — vadinamų „lopomųjų“ žodžių, $iaipjau nereikalingų (originale ju nėra), temdančių frazės prasmę, bet atsiradusių, kaip ir žodžių trumpinimų, tik dėl ver- tėjo pastangų išlaikyti reikiamą skiemenų skaičių eilutéje®. Tų pastangų didumą 16 Žemaičių aiis ‘jis’ neteko galūnės balsio dar prieš an tipo junginių susiaurėjimą, plg. š. Žem. dns. 47 Žr. J. Lebedys, 1646 metų giesmynas. — S. M. Slavočinskis, Giesmės ... p. 15—18. 48 Ten pat, p. 31—39, 494 Žr.Lietuvių literatūrosistorija,I. Redagavo prof. K. Korsakas. Vilnius, 1957,p. 150-151; J. Lebedys, 1646 metų giesmynas, p. 39—45; J. Girdzijauskas, Lietuvių eilėdara. Vilnius, 1966, p. 118—124. 50 Pavyzdžius nurodo J. Lebedys, žr. S. M. Slavočinskis, Giesmės ... p. 377 (pastaba dėl 13113 eilutės). 152 be kito ko rodo giesmyno gale pridėti klaidų atitaisymai, kuriuose yra netgi tokių atvejų, kai viena gretiminė forma keičiama kita (pvz., inf. fudit keičiama fuditi 11 128,, ‘teisti’), jeigu tik to reikalauja skiemenų skaičius eilutėje. Vertėjas taip pat daug dėmesio kreipė į rimus. Jo rimams būdingas pilnas dvie- jų skiemenų (rečiau pusantro skiemens) sąskambis. Rimai yra ir ten, kur originalas beveik ištisai nerimuotas arba rimuotas viduramžiškuoju rimu*?*. Dėl rimų vertėjas kartais pavartoja net neįprastas, dirbtines linksnių ar asmenų formas, pvz., d. pl. piemeniemus 1 684 "piemenims" (rimas su ganantiemus ‘ganantiems’), i. pl. f. bdy/e- mis II 30, “baisiomis’ (rimuoja su Ądudiklemis ‘Saudyklémis’), i. pl. pelenomis (!) II 55,4, "pelenais" (su dfaromis ‘aSaromis’), i. pl. f. jibantiemis TI 5, "Žibančiomis" (su šwayzdemis "žvaigždėmis"), 1. pl. praes. dusauijme I 63; "dūsaujame' (su 3. praet. vžgime ‘uZgimé’). Įdomų šiuo atveju pavyzdį pateikia strofa Szapelu atnefzt noia, Prakartiey iam paktoia (I 62,5_1,)%, kur dėl rimo ir eilutės skiemenų skaičiaus paisymo neįprastai sutraukta veiksma- žodžio forma nuéjo. Eilėdaros reikalui vertėjas gražiai panaudojo senesnes formas, ypač daugiskai- tos naudininkus su -mus (pvz., žmonemus I 11,,, sžwentiemus 1 13,, mumus I 105) ir vienaskaitos naudininkus su -mui (pvz., gieramuy 1 81,5, gimufiamuy 1 40,4), var- tojamus šalia atitinkamų įprastinių trumpų formų dėl rimo ir ypač stengiantis sudaryti reikiamo skiemenų skaičiaus eilutę. Tuo tikslu taip pat panaudojamos trum- pesnés ir ilgesnės vienaskaitos vietininkų (plg. rima 3. praet. kaboia "kabojo" su 1. sg. girioia "girioje* I 85s1—5„), i resp. u kamieno vienaskaitos įnagininko (pvz., akmeni- mi II 47s, Sunumi 1 77, ir Wieppdtim II 15,44, funum 1 814), dvejopos būsimojo lai- ko (pvz., 2. pl. regiefite I 117,, ‘regésite’ ir Sto/te I 126, "stosite") formos, vykusiai pagal reikalą pasirenkami postpoziciniai vietininkai arba juos atstojančios prie- linksnių konstrukcijos (pvz., ill. sg. jidmen II 40,, all. sg. Diewop II 4552 ir ing žia- me II 26,,, pri Diewd 11 88,4), ilgesni arba trumpesni atskirų žodžių variantai (pvz., welinas 11 935, ir welnas II 70, “velnias’), ir pan. Giesmyno teksto analizė rodo, kad ZemaitiSkieji elementai yra kilę iš vieno 3al- tinio — paties vertėjo gimtosios šnektos. Tačiau aukštaitiškieji elementai — hete- rogeniški. Juos sudaro skirtingų aukštaičių tarmės patarmių ypatybės, kurių dalį bus įvedęs pats giesmyno vertėjas, kitus, matyt, asmenys, ruošę giesmyną spaudai, ši tą gal ir spaustuvininkai. Pats giesmyno vertėjas turėjo būti gerai apsipratęs su aukštaičių tarme. Bū- damas kilęs iš paaukštaičio žemaičių ploto, jis iš mažens galėjo girdėti šalia žemaitiš- kų ir kai kurias aukštaitiškas žodžių formas. Ir tai ne vien iš kaimynų aukštaičių lū- pų. Pačioje jo gimtojoje šnektoje anuomet, panašiai kaip ir dabar apie Nemakščiūs, matyt, būta tam tikro skaičiaus aukštaitiškų gretimybių. Dar labiau prie aukštai- tiškų formų vertėjas turėjo priprasti vėliau, ilgesnį laiką gyvendamas aukštaičių tar- mės plote bei bendraudamas su aukštaičiais. Iš eilutės galuose esamų rimų aiškiai matyti, kad vertėjui buvo gerai pažįsta- mos ir įprastos šios aukštaičių tarmės ypatybės: 51 Pavyzdžius nurodo J. Lebedys, ten pat, p. 41. 52 "Šapelių atnešti nuéjo, ėdžiose jam paklojo". 153 1. Aukštaitiški dvibalsiai uo, ie vietoj jo gimtosios šnektos fi, i. Tai rodo atvejai, kai vertėjas aukštaitiškus žodžius rimuoja su tais, kurie išlaiko uo, ie ir žemaičių tarmėje, pvz., a. sg. wieta 1 6; "vietą' su a. sg. /wieta ‘pasauli’ (net ke- liolika karty!). Vietomis jis aukštaitiškus žodžius panaudoja rimui su tais, kurie rašomi su raide e kirčiuotoje šaknyje, pvz., a. sg. wiena I 65, "“vieną' rimuoja su g. sg. pena ‘peno’, g. sg. m. kiekwiena 1 109, ‘kiekvieno’ — su iž/ena "iš seno', d. sg. wietay II 70, “vietai’ — su n. pl. metay "metai'. Su žemaitiškais atitikmenimis toks rimavimas būtų buvęs neįmanomas. 2. Trumpieji balsiai galūnėse tais atvejais, kai Žemaičiai jų neiš- laiko. Antai, n. sg. m. amžinas I 29,, rimuojama su 3. praes. refl. artinas "artinasi", 3. praes. duoda II 65, — su 3. praet. roda ‘rodo’ (kelis kartus), 3. praes. ne gali I 1524 — su a. sg. dali “dalj’. . 3. Aukštaitiška nekirčiuota galūnė -ė (-e). Pvz., 3. praet. pawi/te I 63; "suvystė' rimuojama su voc. sg. Chrifte "Kristau" (kelis kartus), dawe I 84,5 ‘dave’ — su a. sg. /awe ‘save’, klause II 18, ‘klausé’ — su 1. sg. praet. refl. sotinau- se ‘sotinausi’, n. sg. Ziame I 63,, ‘Zemé&’ — su 1. sg. m. tame. 4. Auks3taitiSka nekirCiuota galūnė -os. Pvz., g. sg. motinos I T4a,, II 59, rimuojama su 3. praet. refl. warginos “varginosi’ ir numaginos ‘nusimazino’. Kitas asmuo šių aukStaitiSky elementų įvesti negalėjo: apspresti pačios eilé- daros, jie priklauso prie pirmykštės, vertėjo eiliuojant naudotos kalbinės medžiagos, o ne antrinės, papildomos, vėliau atsiradusios aukštaitinant tekstą. Greičiausiai prie vertėjui įprastų aukštaitybių reikia priskirti ir ilgesnes varda- žodžių loc. sg. (plg. girioia I 85 4, "girioje' rimavimą su 3. praet. kaboia ‘kabojo’), veiksmažodžių 1. bei 2. pl. (plg. 2. pl. praes. žinote I 77, ‘Zinote’ rimą su voc. sg. Pitote “Pilote’) formas, taip pat liepiamosios nuosakos variantą su -ki- (plg. dažną 2. pl. imper. klikaukime I 63,5 ‘klykaukime’ rimą su 1. sg. fueime ‘suéjime’), jei- gu tik, žinoma, anuomet šių formų nebuvo pačioje vertėjo gimtojoje žemaičių $nek- toje. Matyt, vertėjas eiliuodamas pagal reikalą pasirinkdavo žemaitiškas ar aukštai- tiškas formas. Sakysime, prie g. sg. wina [vina] ‘vyno’ jam, kaip rimas, geriau tiko žemaitiškoji prieveiksmio forma šiendina [šendina] ‘Siandiena’ (I 71—73), negu aukštaičių *šiediena [šandičną]**. Taip pat prie n. sg. m. galis [galįs ar galis] "galįs" geriau derinosi žemaitiška kilmininko forma dalis [dalis] ‘dalies’ (II 10354), negu aukštaitiškas atitikmuo *dalies [daliés]. Dar plg. n. sg. m. wifdgdlis “visagalis’ rimą su g. sg. fdlis II 44,, "šalies", n. sg. $wie/a “Sviesa’ — su žemaitiška 1. sg. for- ma vgnie/a II 1153, “ugnyse’. Tačiau prie 1. sg. m. tame jau kur kas geriau tiko auks- taitiška n. sg. forma Ziame [žeme] ‘Zemé’ (I 63,,), negu vertėjo gimtosios pietų Ze- maičių šnektos *Ziami [žemi], lygiai kaip prie voc. sg. Chrifte "Kristau" geriau de- rinosi aukštaitiškoji 3. praet. forma pawi/te tpaytatę ar pavistė] "suvystė' (I 6352), negu žemaičių *pawi/ti [pavisti]. Tuo būdu vertėjas, siekdamas geresnio rimų sąskambio, neretai sustatė į vieną gretą žemaitišką fonetiką turinčius žodžius bei jų formas su tipiškomis aukštaitiš- komis, pvz., g. sg. giedas II 91,4 jį ‘gédos’ (žemaičių ie < ė ir -as ‘-0s’) rimuėjama su % Plg. strofa: Hey wina tokio wina, Ne buwa dar šiedina (I 715.) “Ei, vyno, tokio vyno nebuvo dar šiandieną'. Toje giesmėje rimas wina : šiedina pavartotas met 6 kartus. 154 n. sg. žiedas II 92, ‘Ziedas’ (aukštaičių ie ir galūnė -as). Tokių pavyzdžių yra gana daug ir jie įvairūs. Dar plg. žemaitiškos 1. pl. formos fupuofe ‘lipose’ rimavimą su aukštaitiška danguofe 1 105,, ‘danguose’. Giesmyne neretai žodžiams su žemaitiška fonetika pridėtos aukštaitiškos ga- lūnės, pvz., 3. praet. ieme II 14;, ‘émé’, n. sg. m. i/zkodamas 1 140,, "ieškodamas", d. pl. m. ifzkantiemus I 140; “ieSkantiems’, 1. pl. lip/nofe I 133,,, 156;,, II 117; ‘liepsnose’. Kartais išesmės žemaitiška forma turi aukštaitiškų garsų, pvz., 1. pl. imper. refl. dfiaukiamo fe 1 45, “dZiaukimés’ (su o vietoj uo). Pasitaiko ir priešingų atvejų, kai aukštaitiška forma gauna žemaitišką fonetinį apvalkalą, pvz., I. pl. praes. refl. wilamiefe II 31,, ‘viliamés’ (aukštaitiška galūnė -ėse ištarta žemaitiškai). Aukštaitiškus elementus įvesti į giesmyną vertėją skatino, be abejo, noras įtik- ti didesniam lietuvių skaičiui bei pastangos paruošti kiek galima populiaresnį gies- myna®. Nemažą reikšmę turėjo, žinoma, ir ankstyvesnės aukštaitiškos raštijos Lie- tuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pavyzdys. Tačiau nesant visais atvejais aiškių nor- mų bei jas reglamentuojančios norminės gramatikos, žinoma, didesnio nuoseklumo, aukštaitinant Žemaitišką giesmių kalbą, sunku buvo pasiekti. Daugiausia painiavos vertėjui, gal būt, ir giesmyno kalbos aukštaitintojams kė- lė grafemų o, e ir uo, ie vartojimas. Abi šios poros giesmyne, ypač žodžių fleksijoje ir priesagose, neretai maišomos. Taip atsitiko dėl sunkumų suvokti, kur yra aukš- taitiškų balsių o, ėžemaitiška diftongizacija ir kur turimi aukštaitiški dvibalsiai uo, ie, kuriuos vertėjas, taikydamasis prie aukštaičių, stengėsi vartoti. Panašus painio- jimas pastebimas ir šių dienų kalbinėje praktikoje, kai mažiau išsilavinęs, ypač tar- més atžvilgiu mišrios šeimos, Žemaitis bando rašyti bendrine kalba. Giesmyne grafemos o ir uo labiausiai sumišusios daugiskaitos vietininko ga- lūnėse (plg. vyr. g. -uose ir mot. g. -ose > žem. -uose) ir priesagose -uotas bei -otas (> žem. — wots). Tai liečia tiek eilutės viduryje esančius pavyzdžius, tiek ir rimo po- ziciją, pvz., I. pl. katbo/e "kalbose' rimuojama su weykdlose "veikaluose' (II 97,4), malduo fe "maldose' — su lip no fe ‘liepsnose’ (I 156,,_,,), namuo fe ‘namuose’ — su mieftofe ‘miestuose’ (I 6059-31), wargose ‘varguose’ — su kayliniose ‘kailiniuose’ (I 6659_4;). Giesmyne loc. pl. m. galūnė su grafema o netgi pavartota dažniau (35 pvz.)**, negu su wo (26 pvz.). Taip pat priesagos -uotas, -uotinis, -uoti su gra- fema o parašytos dažniau (13 pvz.), negu su wo (8 pvz.). Grafemos ie ir e (vietoj ė) labiausiai painiojamos pronominalinéje daugiskaitos naudininko galūnėje, plg. rimavimą d. pl. m. tey/ingiemus ‘teisingiems’ su kalte- mus "kaltiems' (II 3719-2,), ifigietbetemus ‘iSgelbétiems’ su giminemus "giminėms" (IT 4253-34), taukiantemus “laukiantiems’ su faukiantemus ‘Saukiantiems’ (II 41,4_,,). Galūnė -iem(u)s parašyta su ie 62 kartus, o su e 15 kartų. Žodžių šaknyse uo, ie ir 0, e grafemų painiojimas retesnis, tačiau pasitaiko, pvz., rašoma 3. praes. doda II 1144 ‘duoda’ (rimas su roda ‘rodo’), n. sg. m. lepdūs I 154, < <lepdams "liepdamas". Suklysti ir čia nebuvo sunku, turint galvoje giesmyne var- tojamus žodžius, kuriuose tiek žemaičiai, tiek ir aukštaičiai taria uo, ie, pvz., afiera, Siekima populiarinti be kita ko rodo ir klaidų atitaisymas, kur I 16; esanti 3. cond. forma Jectu ‘sekty’ pataisyta į /ektu (II 1285). *$8 Loc. pl. wi/tiklose I 441,, 59, ‘vystykluose' čia neįskaityta, nes daiktavardis vystyklai vertėjo šnektoje buvo ne vyriškosios, bet moteriškosios giminės, plg. i. pl. wi/tiklomis 1 5333, II 81s "vystyklais". 155 aliejus, Andriejus, čielybė, Elžbieta, Gabrielis, Juozapas (8 pvz. šalia g. sg. Juzapa I 3,), Kazimieras, kielikas, Maižiešius "Mozė', miera ‘saikingumas, kuklumas’, mieruoti "matuoti", miestas, niekas, niekad(os), niekur, (pa)niekinti, (ne)prietelius, siera, sviestas, Vaitiekus. 1S 282 pastebėtų šios rūšies pavyzdžių 248 užrašyti su uo, ie, 34 su o, e. Būdinga, kad daugumą pastarųjų sudaro žodis niekas ir jo vediniai. Veiksmažodis (pa)niekinti ir daiktavardis (pa)niekinimas sistemingai rašomi tik su e raide. Taip pat su e rašoma priesaga -ienė, o tai galėtų rodyti vertėjo pastangas savo gimtosios žemaičių tarmės žodžiams suteikti aukštaitišką fonetiką, pagarsiui juos transponuojant®, Giesmyne gana nuosekliai vartojamos o, e grafemos vietoj Žemaičių uo, ie (=aukšt. o, ė) žodžiuose, kurie sudaro rimą su turinčiais aukštaitiškus arba abiem tarmėm bendrus dvibalsius wo, ie, pvz., veiksmažodžių stoti (žem. stuoti) ir duoti formose (II 26-17 24-25» 1915-16» 309-105 13-105 3639 20ir kt.), a. sg. m. Zadeta "ža- déta’ bei pradeta ‘pradéta’ ir g. sg. /wieta "pasaulio' (I 39bg_g, 13-15 20-22). Tačiau tai gali būti ne tik vertėjo, bet ir giesmyno kalbą aukštaitinusio kito asmens darbas. Atskirą problemą sudaro rytietybių buvimas giesmyne. Eilėdaros analizė rodo, kad bent dalį jų bus įvedęs pats giesmių vertėjas, plg. n. sg. m. paiautis ‘pajautes’ rimavima su n. sg. iautis "jautis" (I 4930-11, 6215-16), a. sg. pufi ‘pus¢’ — su a. sg. m. ifzdZiuwufi "išdžiuvusį' (I 8785), a. sg. karalunu ‘karaliing’ — su a. sg. funu "sūnų" (I 1183-19). J. Lebedys giesmyno rytietybes aiškina K. Sirvydo žodyno poveikiu®. Ta- čiau giesmyne esama ir tokių rytietybiy, kurių nėra tame Zodyne®, pvz., (ne)kintėti ‘(ne)kentéti’, aplunkyti ‘aplankyti’, aplunkymas ‘aplankymas’ (metrika nurodyta p. 150), skaralé ‘skuduras’, grata ‘greta’, obalys ‘obuolys’ (p. 151). Be to, iš žodyno negali būti paimta rytietiška linksnių fleksija, pvz., a. sg. karalunu I 118, ‘karaliiing’, pufi I 878 "pusę'. Dalyvių paiautis 1 49,,, 62,4 ‘pajautes’ ir palikis II 21,4 "palikęs" taip pat nėra minétajame žodyne. Vadinasi, be jo būta dar kito šaltinio, iš kurio rytietiškos formos pateko į giesmyną. Tokiu šaltiniu laikytina gyvoji ano meto rytų aukštaičių tarmė, kurios plote, matyt, vertėjui teko ilgesnį laiką gyventi. Greičiau- sia tai buvo anuomet rytietiškai kalbantys Vilniaus miesto gyventojai, su kuriais ver- tėjas turėjo bendrauti, pavyzdžiui, studijuodamas Vilniaus Akademijoje. Pažymėti- na, kad giesmyne esama netgi sužemaitintų rytietybių, pvz., 2. pl. fut. nekintiefite IT 16,4 'nekentėsite' (su žemaitiška balsio ė diftongizacija). K. Sirvydo žodynu vertėjas ištikrųjų daug naudojosi®. Jis jam buvo, J. Lebedžio žodžiais tariant, svarbiausia parankinė knyga, verčiant giesmes į lietuvių kalbą. Greičiausia iš šio žodyno paimti rytietiški žodžių mąstyti, mąstymas, mąstis "mintis, protas’, sąnarys, sąžinia, nendrė atitikmenys (jie nurodyti p. 149 — 150), daiktavardis uolasu pridėtiniu v- (vertėjas nesuprato K. Sirvydo rašybos, pagal kurią raidėmis vo žodžio pradžioje žymimas dvibalsis uo), daugumas žodžių su rytietišku priešdėliu ažu- (p. 152) ir dar daug kitų, neturinčių visai aiškių tarmės požymių (naujadarai, svetimy- bės ir kt.), iš kurių nurodytini kad ir šie: didėžuvis "banginis' (II 66,), miestakelis ** Prielinksnis apie taip pat sistemingai rašomas su e (visi 40 pvz.). Tačiau jis gali turėti balsį ¢é arba e, one ie, plg. dabartines tarmines formas apé, ape. 57 Zr. J. Lebedys, 1646 metų giesmynas. — S. M. Slavoéinskis, Giesmės ..., p. 24. % Autorius dėkingas šio žodyno tyrinėtojui K. Pakalkai, suteikusiam žemiau dedamus duo- menis. 50 Apie tai žr. J. Lebedys, min. veik., p. 26—30, 156 *gatvė' (II 256), pelikonas "pelikanas (toks paukstis)’ (I 14519, II 55;,), adv. piktada- ringai "piktadariškai, begėdiškai' (II 254), persūna "persona, asmuo" (I 129g, 13153, II 115,4 ir kt.), rožių vainikas "rožančius' (II 68,, 69,3), sudara "santaika, santarvė' (II 46,, 60,), sumania "sumanymas, ketinimas’ (II 24,,), škalinis "mokinys" (II 82), tikybė ‘tikéjimas® (I 143;,), visotimė "liaudis, minia’ (I 10359). Šių ir kai kurių kitų žodžių ne tik forma, bet ir rašyba Sirvydo žodyne ir Slavočinskio giesmyne visai sutampa. Be to, jie daugiausia pasitaiko psalmėse ir šiaipjau sunkesniuose versti giesmių tekstuose. Reziumuojant visa tai, kas buvo pasakyta apie pirmykštę, paties vertėjo ei- liuojant naudotą kalbinę medžiagą, turime padaryti išvadą, kad žemaitiškasis jos pagrindas buvo stipriai paveiktas aukštaičių tarmės, visų pirma ano meto Kėdai- nių krašto, kiek mažiau rytų aukštaičių patarmių. Vertėjas turėjo ilgą laiką bendrau- ti su šių patarmių atstovais, ilgai gyventi jų aplinkoje. Dėl to vargu ar jis galėjo būti jaunas Žmogus. Tai lyg ir paremia literatūros istorikų keliamas abejones, ar Salia- monas Mozerka Slavočinskis, kuris 1646 m. dar tik mokėsi Vilniuje, iš tikrųjų galé- jo būti tokio tobulo giesmyno vertéjas®. Tačiau prieš šią abejonę kalba atliktas ver- tėjo gimtosios šnektos lokalizavimas tose pačiose vietose, iš kur yra kilęs S. M. Sla- vočinskis. Taigi giesmyno vertėjo autorystės klausimas ir toliau lieka dar tyrinėtinas*?, Žemaičio vertėjo paruošto giesmyno kalba, kad ir turėdama daug aukštaitiškų elementų, vis dėlto gerokai skyrėsi nuo įprastinės anuomet Lietuvos Didžiojoje Ku- nigaikštystėje leidžiamų lietuviškų raštų kalbos, paremtos aukštaitiška Kėdainių krašto (Žemaičių vyskupystėje) arba rytų aukštaičių (Vilniaus vyskupystėje)tarme. Tai, matyt, nepatenkino giesmyno leidėjų jėzuitų, reikalavusių tą kalbą dar labiau aukš- taitinti, padaryti giesmyną prieinamą dar didesniam lietuvių skaičiui. Kas atliko šį darbą — pats vertėjas ar kitas asmuo (asmenys?), dabar sunku nustatyti. Vis dėlto greičiausia be vertėjo prie giesmių teksto taisymo bus prisidėta ir kitų asmenų, gal būt, tam reikalui specialiai skirto redaktoriaus (redaktorių?). Bent taip manyti verčia vietomis aukštaitinant sugadinti rimai, kurių gražiu są- skambiu, kaip matėme, vertėjas labai rūpinosi. Antai, giesmėje „apie Swodba Ka- noy Galileos“ (I 70—73) šalia šešis kartus pakartoto skambaus rimo g. sg. wina [vina] "vyno" : adv. šiedina [Sendina] "šiandieną', kurį sudaro žemaitiškos daiktavar- džio vynas ir prieveiksmio šiandieną formos, yra keturi atvejai, kai tasai rimas su- gadintas, prieveiksmio šiandieną žemaitišką formą pakeitus aukštaitišku atitikme- niu Siediena (I 714, 19, 724, s,). Kitas aukštaitinant sugadinto rimo pavyzdys — n. sg. žiedas "žiedas" rimavimas su g. sg. giedos "gėdos" (vietoj žem. giedas; II 112,,)9?. Iš vertėjo greičiau lauktume tokias vietas naujai kitaip sueiliavus, negu gadinus rimą. 60 Žr. Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija. Redagavo K. Korsakas ir J. Le- bedys. Vilnius, 1957, p. 76; Lietuvių literatūros istorija, I. Redagavo K. Korsakas, Vilnius, 1957, p. 150; J. Lebedys, 1646 metų giesmynas. — S. M. Slavočinskis, Giesmės ..., p. 45—49. 641 Vertėju buvus S. M. Slavočinskį rodo giesmyno antraštė ir pratarmė, Apie tai žr. D. Gar- gasaités straipsnį „,Pergalėje“, 1968, Nr. 9, p. 179—180 ir Lietuvos TSR bibliografiją, I, Vilnius, 1969, p. 369. Betgi tam prieštarauja K. Jablonskio paskelbti S. M. Slavočinskio biografijos duome- nys, nerodantys, kad S. M. Slavočinskis būtų turėjęs ką nors bendra su literatūra, žr. K. Jablo ns- kis, Saliamono Slavočinskio biografijos žinios. — S, M. Slavočinskis, Giesmės..., p. 53—58. *2 Gal būt ir vienintelis pavyzdys su sangrąžos dalelyte -si žodžio gale (vertėjo šnektoje buvo tik -se), būtent, 3. praet. forma /otinofi II 22, ‘sotinosi’, yra tokio „pataisymo“ rezultatas, kurį vertėjas klaidų atitaisymuose (II 128,,) vėl atitaisė, nes ši forma sudaro rimąsu l. pl. peklo/e "pra- gare’. 157 Giesmių teksto aukštaitintojas (aukštaitintojai?) turėjo būti Kėdainių krašo tarmės atstovas. Rytų aukštaitis, be abejo, būtų keitęs an tipo junginius. Priebalsio 1 nekietinantis vakarų aukštaitis nebūtų prikaišiojęs 7 raidės prieš e tipo balsius. Be to, pastaroji tarmė anuomet Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštijoje nebuvo vartojama. Ji buvo visuotinai įsitvirtinusi tik Rytų Prūsijoje leidžiamuose raštuose. Kalbos taisytojas daugiausia palietė neeiliuoto teksto gabalėlius ir giesmių ant- raštes. Čia iš viso tepaliktos (matyt, nepastebėtos) tik dvi žemaitybės: a. sg. iwd I 64; ‘Teva’ ir 3. praes. wadin I 129,, ‘vadina’. Siaipjau viskas suaukStaitinta, tiksliau, ,,sukédainietinta®. Eiliuotame tekste taisytojo pastangas varžė giesmių metrika. Kiek daugiau laisvės jis turėjo giesmių eilutės viduryje (ne rimo pozicijoje). Čia jis daugiau ir tai- sė. Antai giesmėje, kuri turi lenkišką antraštę ,, Wd3ien Božego narodgenia“ (I 51 — 53), iš trijų veiksmažodžio (už)mušti 3. praet. formų dvi yra eilutės viduryje ir abi su aukštaitiška galūne (parašyta -e), o viena eilutės gale ir toji išlaikiusi vertėjo gimto- sios šnektos galūnę -i, nes sudaro rimą su a. sg. m. galūne -i i’. Šioje giesmėje iš viso 3. praet ė-kamienių formų yra devynios. Iš jų keturios yra eilutės viduryje (3 turi -eir 1 -i galūnę) ir penkios eilutės gale (rimo pozicijoje), kurios visos išlaikė vertėjo šnektos galūnę -i. Eilučių viduryje taisytoją daugiausia varžė reikalas nepakeisti esamo skiemenų skaičiaus. Dėl to jis negalėjo, sakysime, žemaitiškų formų be galūnės trumpojo balsio keisti atitinkamomis aukštaitiškomis su sveika galūne. Teko palikti tą formą, kurią buvo pavartojęs pats vertėjas. Taigi, matyt, daugiausia kalba buvo taisoma, įsivedant afrikatas č, dž vietoj pagal „Žemaitiškąjį garsų dėsnį“ buvusių f, d, aukš- taitiškus dvibalsius wo, ie vietoj pietų žemaičių monoftongų #, i, balsius o, ė vietoj žemaitiškų diftongų wo, ie, dėliojant 7 raidę prieš e tipo balsius ir pan., t. y. darytos pataisos, nekeitusios skiemenų skaičiaus eilutėje. Taisytojo nebūta apdairaus, nes prigaminta nemaža hibridinių pusiau Žemaitiškų, pusiau aukštaitiškų formų, pvz., 2. pl. imper. Duokiat II 11,4, duokiet I 40,, “duokite’, giedokiat I 3753, giedokiet I 40,, ‘giedokite’, Heyskiet I 111,, 'įleiskite', 2. sg. Gietbiek II 63;, "gelbėk", n. sg. joleli I 224, “Zolelé’ (su aukštaičių wo, ie, o, f, bet žemaičių -kia-, ie<ė, -i “-ė'). Taisytojas nelietė ar retai telietė tų žemaitiškų formų, kurios anuomet aukštai- čiams nebuvo visai svetimos. Antai dažniausiai palikta netaisyta žemaitiška i kamie- no loc. sg. galūnė -iey “-yje’, plg. -eie J. Bretkūno, B. Vilento ir kt. aukštaičių raš- tuose®, adv. nesavėjė Jurbarkas "kaip nesavas'. Žemaitiškas prielinksnis pri [pri] *prie' taisytojui buvo priimtinas, nes variantą su trumpuoju i [pri] vartojo aukštai- čių šnektos anuomet (gal net paties taisytojo šnekta), ir dabar jis vietomis tebevar- tojamas**. Dėl to iš giesmyne esamų 113 šio prielinksnio pavyzdžių tik 6 kartus para- šyta prie(g) ir 1 kartą preg, o visur kitur (t. y. 106 pavyzdžiai) palikta pri**. Kas ki- ta prielinksnis nuo: jo aukštaitiškas variantas nuog pavartotas 134 kartus (1 kartą parašyta nog), Žemaitiškas nu [nit] tik 26 kartus. Eilučių viduryje daugiausia liko nesuaukštaitinti tik tie vertėjo kalbos elementai, kurių taisytojas, matyt, tiesiog nepastebėjo. Antai iš 516 žodžio dievas pavyzdžių be- 68 Žr. J. Kazlauskas, Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Vilnius, 1968, p. 152—154. 44 Žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 424. ** Daiktavardžių priešdėlis pri- [žem. pri-], pvz. |. sg. priwdy3doy II 114, "prievaizdoje, glo- boje’, giesmyne pavartotas 7 kartus, o prie-, pvz., n. sg. prieway da II 325, 6 kartus. 158 liko su pietų žemaičių i tik vienintelis g. sg. Diwa II 126,, ir tas esantis ne giesmių teks- te, bet knygos turinyje (antrašte einanti eilutė pačiame giesmės tekste ištaisyta). Eilučių galuose taisymą varžė rimai. Nesugadinant rimo, galima buvo keisti tik abu vienos poros narius. Giesmyne jie dažnai aukštaitiški, pvz., n. sg. diena: nauiena "naujiena" (I 611314), g. sg. f. pafzlowintos "pašlovintos' : paženklintos "paženklintos" (I 24,,_,,), d. pl. m. pdme/tiemus ‘pamestiems’ : pučiūtiemus "pu- čiantiems* (II 13253), 3. praet. tare “taré’ : ifžware "išvarė" (I 6512-15), 1. pl. imper. dumokime "galvokime, svajokime’ : minekime ‘minékime’ (I 74a,_,). Tačiau liko ir nesuaukštaitintų porų, pvz., 2. sg. praes. refl. randife ‘randiesi, esi’ : wilife "vi- liesi’ (I 9333), inf. turieti "turėti" : kientieti "kentėti" (I 85;514), 3. praet. trauki ‘trauké’ : rauki ‘rauké’ (I 75:34), 2. sg. imper. refl. artinkias ‘artinkis’ : fweykinkias ‘sveikinkis’ (I 61516), 2. pl. džiaukiates ‘dZiaukités’ : link fminkiates ‘linksminkités’ (I 2645-14). Vieno poros nario keisti, nesugadinus rimo, nejmanoma, todél tais atvejais, kai porą sudarė dvi skirtingos gramatinės formos, taisytojui teko jas palikti nelies- tas, nors viena iš jų ir buvo žemaitiška, pvz., adv. didey ‘didZiai’ : 2. sg. praet. ifgi- dey "išgydei" (II 1225.34), inf. gauti : 3. praet. ap/iauti "apsiautė" (I 785. 4), 2. sg. imper. refl. dzidukiafse "džiaukis" : 3. praes. refl. artinafe "artinasi" (I 27,_,), 1. pl. imper. refl. dZiaukiamo fe "džiaukimės' : 3. praet. refl. /toiofe ‘stojosi’ (I 45,_.). Tik labai retais atvejais tokie rimai vis dėlto sugadinti, matyt, neapsižiūrėjus ar esant labai jau griežtam ( ir nemokšai) taisytojui. Žemaitiški monoftongai #, i (=aukšt. uo, ie) liko nesuaukštaitinti rimo pozici- joje tik tuo atveju, kai antrą poros narį sudarąs žodis turėjo senovinius balsius ži, 7, pvz., a. pl. f. paskaytitas "paskaitytas" : isflitas “iSlietas’ (II 27,_,). Tačiau tokie atvejai buvo reti. Šiaipjau visur perdėm aukštaitinta. Todėl giesmyne tiek maža pa- vyzdžių su žemaitiškais ff, i (apie 1794), paprastai ,,per neapsižiūrėjimą“ likusių ei- lutés viduryje.** Labai dažnai tos pačios poros rimai skiriasi tuo, kad vienas turi wo, kitas o, pvz., inf. duoti : inf. at/toti (I119,;_,,). Gal būt, čia vertėjo buvo surimuotos aukš- taitiška forma (uo) su žemaitiška (wo<0o), kurią taisytojas suaukštaitino, pakeitęs žemaičių wo į aukštaičių o. Taip reiktų aiškinti ir dažną ie : ė (rašoma e) rimą, pvz., g. pl. wietu "vietų" : i. sg. m. negirdetu ‘negirdétu’ (I 125, _,,). Dėl to, taip pat dėl dažno žemaičių wo, ie keitimo aukštaitiškais monoftongais 0, ė (rašo e) eilučių vidu- ryje, žemaitiškų dvibalsių wo, ie (=aukšt. o, ė) giesmyne liko tiek nedaug. Gražų rimo sąskambį daugiau lemia vokalizmas, negu konsonantizmas. Dėl to vertėjas pastarojo mažiau paisė, plg. rimavimą g. sg. m. ano jo'sul. sg. Kanoy ‘Ka- noje, Kanos žemėje' (I 704_,0). Tai galėjo prisidėti prie žemaitiškų beafrikatinių formų intensyvesnio keitimo aukštaitiškomis afrikatinėmis. Keisti galėjo tiek pats ** Pastebėtina, kad tokie atvejai didesnį procentą sudaro tam tikrose galūnėse. Įvardžių i. sg. m. galūnės -uo žemaitiškų variantų net 70%, n.pl.m. galūnės -ie — 2594, tačiau i kamieno daiktavardžių g. sg. galūnės -ies — tik apie 694. Atskirais atvejais, tur būt, taisytojas vengė liesti tų žemaitiškų formų, kurios jam nebuvo visai aiškios. Tai lyg ir rodytų veiksmažodžio 1. sg. praes. formų su priaugusiu enklitiniu įvardžiu -1(i) ‘tau, tave® traktavimas. Iš giesmyne esamų trijų pa- vyzdžių (I 6513, 14481, II 12115) visi išlaikę Žemaitišką fonetiką, t.y. su pabaiga -ūr < -uo-t (i) (ra- Soma -ut). Taip pat I. sg. refl. galūnė -uos(e) net 10 atvejų žemaitiška ir tik 4 kartus suaukštaitinta. Adesyvo galūnė -iep palikta -ip (= p. žem. -ip?), matyt, todėl, kad taip parašyta ji nebuvo sveti- ma ir aukštaičiams, turintiems -ip visų pirma i ir (#)ia kamieno daiktavardžių paradigmoje. 159 vertėjas, tiek ir kalbos taisytojai (juk „žemaitiškąjį garsų dėsnį“ išlaiko tik 329, esa- mų pavyzdžių). Iš pateiktos analizės matyti, kad kalbos taisytojai ne tik giesmyną gerokai su- aukštaitino, bet ir padidino įvairių dubletų bei šiaipjau kalbos nevienodumų. Slavočinskio giesmyno reikšmė lietuvių kalbos istorijai ir istorinei dialektologijai Slavočinskio giesmyne yra nemaža svarbių kalbos duomenų, leidžiančių nu- šviesti įvairias mūsų kalbos istorijos bei tarmių raidos problemas. Iš giesmyno sužinome, kad XVII a. pirmojoje pusėje pietų žemaičiai jau turėjo monoftongus d, 7 vietoj aukštaičių dvibalsių wo, ie. Ir šiame Žemaičių plote tada jau buvo diftongizuoti ilgi siaurieji monoftongai o, ė. Jau būta maždaug tokios pačios a. €, 4, į (=an, en, un, in) ir a, e, u, i distribucijos, kokia tarmėje turima dabar. Prie- linksnis bei priešdėlis į anuomet tam tikrais atvejais dar tebebuvo išlaikęs, bent fakul- tatyviskus, variantus su n (ing, in-). Būta piety žemaičiams būdingos „antrinės nazalizacijos“. Ji giesmyne pasitaiko ne visai tuose pačiuose žodžiuose, kuriuose turima dabar, o tai savo ruožtu rodo senovėje buvus nemažo svyravimo tarp formų su nazalizuotais ir denazalizuotais, ypač siauraisiais, balsiais““. Anuomet raseiniš- kių plote vietomis jau būta žodžio pradžios e- virtimo a- užuomazgų. Tačiau tvirtapradžiai mišrieji dvibalsiai, sudaryti iš u, i+ r, I, m, n, vertėjo šnek- toje dar tebeturėjo sveiką pirmąjį dėmenį. Dabar tose apylinkėse (Žalpiai, Nemakš- čiai, Očikai, Sugiūtai, Vidūklė, Sujainiai ir pačioje Lipkiškėje) jis diftongizuotas: tariama, pvz., diūorti ‘durti’, kūolti ‘kulti’, skūonsti "skūsti" (< skūnsti), dūomples ‘dumplés’, pierms ‘pirmas’, jielks ‘ilgas’, pienti "pinti', riemc ‘rimtas’. Kad ši diftongizacija nėra sena, rodo be kita ko ir antrinės kilmės dvibalsių virtimas, pvz., 3. praes dior ‘duria’, giiol "gūli', d. sg. mūon <mūn ‘man’, sunkiioms ‘sunkimas’, pipiers ‘pipiras’. Konsonantizmo srityje visų pirma pažymėtinas anuomet buvęs kiek kitoks, negu dabar, priebalsių minkštinimas prieš e tipo balsius. Dabar pietų žemaičiai ra- seiniškiai šiuo atveju minkština visus priebalsius. XVII a. pirmojoje pusėje ryškiai tebuvo minkštinami prieš e tipo balsius tik priebalsiai k, g, gal būt, bent iš dalies ir š, ž88, Kiti dar tebebuve kieti ar labai nežymiai tesuminkštėję. Tai aiškiai rodo Sla- vočinskio giesmyno rašybos analizė. Iš viso pavyzdžių su junginiais k, g-+e tipo balsis giesmyne rasta 687. Visi jie parašyti su minkštinamąja grafema i po k, g, išskyrus vienintelį pavyzdį n. sg. Ewan- gelifta 1 128,, "'evangelistas', kuris, būdamas svetimas žodis, išlaiko originalo rašy- ba. Kirčiuoti junginiai [ké], [gé] ir turintys [e] akūtiniame dvibalsiniame junginyje ([kéi], [géi], [kėr], [gér]...) užrašyti grafemomis kia, gia, pvz., n. sg. kialas I 86,, “kėlias', giaras I 508, "gėras', kialdamas 11 73,4 ‘kéldamas’, inf. giarti II 17, "gėrti' ir t. t. Nekirčiuoti resp. esą cirkumfleksiniame junginyje, taip pat kirčiuoti trumpi, sistemingai rašomi grafemomis kie, gie, pvz., 3. praes. kient I 92, "kenčia", I. sg. 67 Labai neįprastas nazalizacijos atvejis yra II asmens įvardžio forma tq II 1041, ‘tu’ (na- zalizuotas trumpasis balsis?). Sunku patikėti, kad čia slypėtų *1ū = rusų met atitikmuo. Gal tai korektūros klaida? % Su afrikatomis nėra aiškių pavyzdžių. Giesmyne yra tik svetimas žodis večeria "vakarie- nė*, kurio rašyba prieštaringa (du kartu po č parašyta minkštinamoji raidė i ir du kartu jos nėra). 160 Laukie 1 54; 'laukė', adv. gieray I 21, "gerai', l. pl. praes. gieydzidme I 19, ‘gei- dziame’, adv. Draugie I 223, "draugė, kartu" ir t. t.** . Skirtumas tarp ia ir ie grafemų gražiai išlaikomas, plg. poras a. sg. kiala I 155, "kėlią' ir i. sg. kielu I 11754 “keliū*, a. sg. giara I 142,, "gėrą' ir g. sg. f. gieros I 100, ‘gerds’™, Pavyzdžių su junginiais §, ž-+e tipo balsis giesmyne rasta 233. Su minkština- mąja grafema i parašyta 154 kartus, be jos 79 kartus. Raidė i sistemingai nerašoma šiais dviem atvejais: a) po priešdėlio iš- (7 pvz.), kur, matyt, išlaikytas tarimas prieš pauzę, ir b) veiksmažodžio šelpti formose (26 pvz.), galėjusiose būti vertėjui ar re- daktoriams žinomomis tik iš raštų (?). Kiti minkštinamosios i raidės nerašymo at- vejai nesistemingi, pasitaiko tik veiksmažodžių žengti (18 pvz. be i ir 2 pvz. su i), žeisti (6 be i, 1 sui), žeminti (4 be i, 7 su i), skaitvardžio šeštas (1 be i, 5sui) ir daikta- vardZio ženklas (14 be i, 6 su i) formose bei vediniuose, deminutyve roželė (1 pvz., bet rožė ir deminutyvas darželis rašomi su i — 6 pvz.), veiksmažodžio (už)mušti būtojo laiko 3. as. formoje (2 be i, 1 su i). Sie faktai rodo nenuosekly priebalsių §, ž minkštinimą. Galimi šie du atvejai: arba vertėjo gimtojoje $nektoje anuomet tie priebalsiai dar nebuvo pastebimiau suminkštėję (raidę i galėjo prikaišioti giesmyno kalbos aukštaitintojai), arba jie toje šnektoje jau buvę minkšti, o pavyzdžiai be i bus atsiradę dėl redaktorių, kilusių iš neminkštinusių tarmių, kaltės. Patikimesnė atro- do pirmoji prielaida, nes ją paremia žemaičio Mažvydo (Chr. Stango duomenimis, jo katekizme teminkštinama tik k, g™) ir Kėdainių krašto aukštaičio M. Petkevi- čiaus (minkštinusio ne tik k, g bet ir š, 27) raštų duomenys. Distribucija tarp grafemų ie ir ia po š, ž ta pati, kaip ir po k, g, tik nenuoseklumų kiek daugiau (1194). Kiti priebalsiai prieš e tipo balsius raide i neminkštinami**, taip pat po ju kir- čiuotas e nerašomas ia grafema™, % Giesmyne deminutyvas vaikélis rašomas lyg būtų kirčiuojama vaikelis, plg. waykielis IT 59, voc. sg. waykieli I 27,, n. pl. waykielay I 3753. Taip pat veiksmažodis (pra)kéikti vertėjo traktuojamas (pra)keikti (tas pat ir M. Petkevičiaus katekizme!). Veiksmažodis gélbéti dvejopai kirčiuotas: gėlbėti ir gelbéti (tai rodo ir rimai). 3. fut. Giers II 381, ‘gers’ ir refl. prikielfife 11564, "prisikels* rodo aukštaitišką (su metatorija) būsimojo laiko III asmens formų cirkumfleksą. 2. praet. refl. formoje Džiaugieys II 72; ‘dZiaugeisi’ taip pat, matyt, slypi aukštaičių 2. sg. galūnė -ei(s), o ne žemaičių -éi(s). *0 Nukrypimų palyginti nedaug. Atmetus 69-oje išnašoje nurodytus atvejus, jų priskaičiuo- ta tik 40, o tai sudaro 99% visų giesmyne esamų [ke], [ge] pavyzdžių. Nukrypimams atsirasti są- lygas sudarė raidžių a ir e painiojimas giesmyne (pvz., adv. skaney I 718, ‘skaniai’, n. sg. f. bu/enti I 74b, "būsianti', ma jiaufe II 8, "mažiausia" šalia i. sg. f. baymia I 80,1, "baime", n. sg. m. ateias I 56, ‘atéjes’, 2 sg. praet. refl. kielay/e II 251, ‘kéleisi’), atsiradęs dėl [a] po minkšto priebalsio ir [e] sutapimo žemaičių tarméje. Pažymėtina, kad liepiamosios nuosakos žemaitiškas formantas giesmyne traktuotinas kaip kia, o ne ke: nors jis nebūna kirčiuotas, bet parašymai su ia sudaro 3894, 0 2. sg. ir l.pl. formose — net 50%. "1 Žr, Chr. S. Stang, Die Sprache des litauischen Katechismus von Mažvydas. Oslo, 1929, p. 98. 72 Žr. Z. Zinkevičius, M. Petkevičiaus katekizmo (1598 m.) tarmė, „Baltistica“, VII (1), Vilnius, 1971, p. 74-77. ™ Pastebéti su i iš viso tik 6 pavyzdžiai (g. sg. /mierties II 2414 "mirties", inf. tiey/t II 264 "teisti", 2. sg. praes. refl. Tieykies II 655, 1101, ‘teikiesi’, 3. praet. Prazwielgie I 181, ‘praZvelge’, adv. wieykiey 11 643, “veikiai®), bet tai aiškios korektūros klaidos, nes visi jie kitais atvejais rašomi be i. Klaidų atitaisyme I. sg. forma miedey ‘medyje’ (m žem. mediej) pataisoma į mediey (II 128,), tačiau ši klaida atitaisyta ir pačiame tekste (I 64,5). Būdvardis n. sg. f. Anielifka 1153, ‘angeliska’ turi dvibalsj ie (plg. anielas ‘angelas’ LKZ I? 141), o g. sg. f. formoje niejaktos II 1035 ‘nesutep- tos’ vietoj ne- gali būti né- > žem. nie- (2). "+ Pasitaikantieji dėl [a] po minkšto priebalsio ir [e] sutapimo pavyzdžiai (žr. 70-tą išnašą) turi a tiek kirčiuotoje, tiek ir nekirčiuotoje pozicijoje. 11. 520 161 Iš Slavočinskio giesmyno matyti, kad XVII a. pirmojoje pusėje pietų žemaičiai raseiniškiai jau nebetarė priebalsio d tarp z ir balsio, pvz. g. sg. bar3os I 7513, II 59,, ‘barzdos’. Tada daiktavardis žvaigždė dar buvęs tariamas be -g- (dabar vertėjo Snektoje, kaip ir aukštaičių plote, tariama su -g-), pvz., n. Sg. įwayzde II 86,, i. pl. šwayzde- mis II 5g. Giesmyno rytietybės leidžia manyti, kad anuo metu bent dalis rytų aukštaičių ploto jau buvo paliesta dvibalsio wo bent tam tikrais atvejais monoftongizacijos nekirčiuotuose skiemenyse, pvz., g. pl. Obalu 1 64,5 'obuolių'. Matyt, dar būta tik šio reiškinio užuomazgų. Tada rytų Lietuvoje vietomis skiemuo re jau buvo tariamas ra, pvz., grata IT 77; ‘greta’. Iš morfologijos ypatybių visų pirma nurodytina giesmyne gyva Vartosena to- kių gramatinių formų, kurių dabar žemaičių raseiniškių plote nebėra arba kurios baigia visai išnykti. Antai vartojamas vardažodžių dviskaitos vardininkas (pvz., Kur šiud metu mudu, Ir bandikščiu tudu, Gaufim atilfies 1 6lg_,, "kur šiuo metu mudu ir tie abu gyvuliai gausime poilsį'), dviskaitinės veiksmažodžių formos (pvz., eykiau fu manimi II 117,, 'eikiva su manimi’). Turimos iliatyvo formos. Vienaskaitos iliatyvas giesmyne gana dažnas, net 44 pavyzdžiai (įvairių kamienų daiktavardžiai). Daugiskaitos iliatyvo tėra vienintelis pavyzdys: plenifn I 1541, ‘i plėnis (rusenančių žarijų pelenus)'. Vietoj daugiskaitos iliatyvo formų vartojama prielinksnio ing i’ + acc. pl. konstrukcija. Ir vienaskaitos iliatyvas neretai pakeičiamas ing i’ + acc. sg. konstrukcija, pvz., graban I 98, ||ing graba 11 1114, Bažničion 11 78,|| Ing Bažničia II T4y,, jidmen II 40, || ing šiame II 2614, širden I 81, ||ing širdi II 53,4, dangun 11 85,, ||ing dangu II 73,. Abi išraiškos priemo- + nės giesmyne visiškai vienareikšmės ir vertėjas pasirenka vieną ar kitą, žiūrėdamas reikiamo skiemenų skaičiaus eilutėje. Laikyti iliatyvo formas rytietybe negalima jau vien dėl jų gausumo. Giesmyno kalbos aukštaitintojas jų įvesti negalėjo, nesudarkęs giesmių metrikos. Taigi jos bu- vo paties vertėjo kalbos turtas, greičiausia gautas iš gimtosios pietų Žemaičių ra- seiniškių tarmés™, Be kita ko tai rodo ir žemaitiška formų fonetika (pvz., numan I 54, ‘namo, į namus’) bei morfologija (pvz., širden I 81, ‘i širdį"). Daugiskaitos iliatyvo formos greičiausia anuomet vertėjo gimtojoje šnektoje jau nebebuvo vartojamos arba buvo labai retos. Forma pleni/n I 15413, žinoma, galėtų būti laikoma ir Kėdainių krašto tarmės elementu, nes šioje tarmėje anuomet (priešingai negu dabar) daugiskaitos iliatyvas dar buvo visai gyvas (randame M. Daukšos, M. Petkevičiaus ir kitų kėdainiškių raštuose), be to, jo formos čia dažnai buvo vartojamos sutrumpintos, t. y. baigėsi -sn (be -a!). Giesmyne gyvai vartojamos ir pašalio vietininkų formos. Iš viso jų yra net 272 pavyzdžiai: 84 adesyvai ir 188 aliatyvai. Abiejų dažniau vartojamos vienaskai- tos (atitinkamai 81 ir 153 pvz.). betgi turimos ir daugiskaitos (3 ir 35 pvz.) formos. Kalbos dalių požiūriu jos labai įvairios, pvz., ad. sg. Diewip ™ I 14, (: dievas), "5 Tai prieštarauja J. Kazlausko aprioriškam teigimui, kad žemaičių tarmėje iliatyvas, kaip linksnis, greičiausiai niekada nebuvo vartojamas, žr. jo Lietuvių kalbos istorinę gramatiką, V., 1968, p. 165, 76 Visos pašalio vietininkų formos baigiasi -p. Nėra nė vieno pavyzdžio su pilna postpozi- cija -pi. Galūnėje -ip gali slypėti pietų žemaičių -ip (= aukšt. -iep). Su -ip parašyta 18 kartų, su -iep tik vieną kartą. 162 Motinip™ 1 144, (: motina), Matoningamimp 11 20,, (: maloningas), manimp 1 60,, (: aš), Kurimp 1545(: kuris), Tamimp™ 11 28,, (: tas), all. sg. Wardop 11 41, (: vardas), Jweykatofp 1 144,, (: sveikata), Ziamefp I 108, (: žemė), Sirdiefp 1 1005, (: Sir- dis), funaufp 195.4 (: sūnus), Wiefpatie/p 11 16, (: viešpats), skayséiaufiofp 1 5, (: skais¢iausia), kuriop I 633 (: kuris), Tofp 1 27,, (: ta), Manefp 1 914, (: as), all. pl. Koiump I 110, (: kojos), aufump 11 29; (: ausys), Rupeftingump 11 17, (: ri- pestingi), fawump II 22,, (: savi), Tump 11 6, (: tie), mufump™ I 29,, (: mes). Dau- giskaitos adesyvo formos retos (tik 3 pvz.) ir neįprastos: animp ® I 84,, II 48,, (: anie), imp II 48,4 (: jie). Tiek adesyvo, tiek ir aliatyvo formos vartojamos gyvai (nesustabaréjusios), gali turėti prie saves priderintus biidvardZius®, abu linksniai tarpusavyje nepainio- jami®%, Vietoj ju kartais būna prielinksnio pri ‘prie’ su kilmininku konstrukcija (vietoj adesyvo dar inesyvas). Aliatyva ši konstrukcija pakeičia retai (pastebėta tik 15 aiškesnių atvejų), pvz., Iezau/fp prifiartina I 75; || eytumem Pri IEzaus II 90, Diewop priftoia 11 45, || pri Diewa ftofimefe II 88,,, Adesyvas pakei- čiamas daug dažniau (daugiskaita bemaž visai išstumta iš vartosenos, vienaskaitos pakeitimo atvejų pastebėta per 40), praktiškai abi išraiškos priemonės vartoja- mos kaip gretiminės, pvz., tawimp Diews rada wieta I 20, || Diews [yra] pri tawes I 17,, Tu Diewip laymingas I 118; || Anna pri Diewd garbinga II 109,, Ne iaute Jawimp ftipribes 194, || iaučiau pri fawes toki mą ftima II 39,5. Tai rodo, kad vakarų Lietuvoje adesyvas nyko intensyviau už aliatyvą, prie- šingai negu rytų Lietuvoje, kur, sprendžiant iš dabartinės padėties lietuviškuose kaimuose Baltarusijos TSR®, anksčiau yra išnykęs aliatyvas. Jau vien tai neleidžia pašalio vietininkų formų Slavočinskio giesmyne laikyti rytietybėmis. Kaip ir ilia- tyvo formų, jų negalėjo įvesti nė giesmyno kalbos aukštaitintojas, nesuardęs gies- mių metrikos. Taigi jos laikytinos vertėjo gimtosios ano meto pietų Žemaičių ra- seiniškių tarmės turtu. Be kita ko, tai rodo ir žemaitiškos pačių formų ypatybės, pvz., all. sg. Iwo/p I 641, (: Ieva), pdbdngosp II 37,, (: žem. pabanga ‘pabaiga’), all. pl. pitump I 148,, (: pietūs), numump 11 47, (: namai)®. Giesmyne gana dažnos ilgesnės daugiskaitos naudininko (su -mus) ir prono- minalinės kilmės vienaskaitos naudininko (su -mui) galūnės, kurias, kaip jau buvo nurodyta, vertėjas gražiai panaudoja eilėdaroje, siekdamas sudaryti reikiamo skie- menų skaičiaus eilutę arba ieškodamas tinkamo rimo. Jos rodo anuomet vykusią konkurenciją (gal būt, ir pietų žemaičių plote?) tarp ilgųjų ir trumpųjų šio linksnio * Vienintelis 4 kamieno ad. sg. pavyzdys. Galūnė -ip (vietoj laukiamos -aip) iš ja kamieno paradigmos. ™ Gimininiy įvardžių tėra tik dvi čia pateiktos ad. sg. formos. ™ Viena kartą parašyta mufamp I 32 (a = 4). % Gal būt, raide i žymimas p. žem. 7 (= aukšt. ie)? *L Pvz., Dek tdwa wilti Diewip, Maloningūmimp Tewip II 201114 "vilkis (pasitikėk) dievu, maloningu tévu’, Siunte Diews Aniota... skayščiau fio f/p Panno [p ir éiséiaufio fp Mario /p [iwenéidufio/p I 433 — 5, “siuntė dievas angela... pas skaistiausia pang ir Svariau- sia Marija švenčiausią". ** Gal tik all. pl. mufump I 10815, 12713, II 90,, galima būtų įžiūrėti adesyvine vartoseną (?). Zr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 202— 203. * Visi Sie faktai kalba prieš J. Kazlausko prielaidą, kad pašalio vietininkai, kaip ir iliatyvas, žemaičių tarméje niekada nėra vaidinę žymesnio vaidmens (nėra buvę linksniai), žr. H. Kas- Jdayckac, Heropaueckas rpaMMaTHKa JHTOBCKOrO s3bikKa. ABropedepar. Busibmioc, 1967, p. 18. 11* 163 formų. Tas pat pasakytina dėl i resp. priebalsinių ir (į)u kamienų vienaskaitos įna- gininko ilgesnių ir trumpesnių formų, pvz., akmenimi 11 47g || wiefzpatim 1 1315 *viešpačiu', Sunumi I 77; || funum 1 814 ‘sinumi’, wayfiumi I 2333 || way fium I 29, ‘vaisiumi’. Jos perdėm įvairuoja ir, matyt, taip pat priklauso nuo skiemenų skai- čiaus eilutėje. Kiek kitaip elgiamasi su vietininku ir daugiskaitos įnagininku: giesmyne vy- rauja trumposios loc. sg. (pvz., waldndoy I 28,4 ‘valandoje’, mediey I 64,, "medyje", danguy 1 21, “danguje’) ir ilgosios loc. pl. (pvz., warguofe I 66,, ‘varguose’, Zia- miefa 1 99, ‘Zemése’, akifa 1 50, ‘akyse’) bei instr. pl. (pvz., dowanomis 1 30,4 ‘dovanomis’, Krutimis 1 45, ‘krtimis’) formos. Matyt, pilna loc. sg. galūnė (plg. girioia I 85, “girioje’, Roiuie I 644 ‘rojuje’) ir loc. pl. galūnė be -e resp. -a bei instr. pl. galūnė be -i- vertėjui, gal ir kalbos taisytojams®, buvo neįprastos. Dabar piety žemaičių raseiniškių plote visais atvejais įsivyravo trumpieji variantai. Vienaskai- tos vietininkas, be to, yra netekęs joto: tariama pivuo ‘pievoje’, žėmie "Žemėje". Daugiskaitos vietininko formos giesmyne baigiasi -se arba -sa, pvz. knigo fe I 102, ‘knygose’, akifa I 37, “akyse’. Pažymėtina, kad -se gauna abiejų giminių daiktavardžiai, o -sa tik moteriškosios giminés®®. Rimai rodo, kad abu variantus vartojo pats giesmyno vertėjas, pvz., l. pl. galibefa 1 1464 ‘galybése’ rimuojama su n. sg. §wiefa “Sviesa’, I. pi. rdnkofe II 25, ‘rankose’ — su 3. praes. refl. /toio/e ‘stojosi’. Dabar piety žemaičių raseiniškių plote formų su -sa visai nėra. Įsigalėjo trum- pas variantas be jokio balsio po s. Pažymėtina, kad XVI — XVII a. variantas -sa buvo daug plačiau vartojamas, negu dabar: randame ne tik rytų aukštaičio K.. Sir- vydo ir kėdainiškio M. Daukšos (abiejų retas, vyrauja -se), bet ir vakarų aukštai- čių J. Bretkūno, B. Vilento, J. Rėzos, žemaičio M. Mažvydo raštuose. Taigi dabar- tinės tarmių sutrumpintosios formos ne visur po s yra netekusios balsio e, daug kur juo yra buvęs a (vietomis u). Gal būt, dėl to tasai s dabar dažniausiai tariamas kietai. Daiktavardžių i ir priebalsinių kamienų vienaskaitos naudininko galūnė gies- myne pažymėta grafemomis -ij (kartais -ii), pvz., Sirdij I 137,, "širdžiai", wiefpdtij II 1,4 WiePpdtii 11 204 "viešpačiui'. Dabar piety žemaičiai raseiniškiai vartoja naujas formas su ja (vyr. g.) ir ė (mot. g.) kamienų galūnėmis. Tik labai retai vieto- mis galima išgirsti pavartojant senovinę i kamieno galūnę -i (= aukšt. -ie). Sla- vočinskio giesmyno duomenys verčia manyti, kad XVII a. pirmojoje pusėje toji galūnė dar tebebuvo visuotinai vartojama, be to, ji dar turėjusi jotą ar neskieme- ninį į, t. y. tarta -ij ar -iį?". Pastaroji aplinkybė paaiškina tarmėje monoftongo 7 ne- 85 Aprašyta padėtis labai primena trumpųjų ir ilgųjų galūnių vartoseną Kėdainių krašto au- torių raštuose, pavyzdžiui, M. Petkevičiaus katekizme, žr. Z. Zinkevičius, M. Petkevičiaus katekizmo (1598 m.) tarmė, „,Baltistica“, VII (1), p. 82—84. 86 Nepastebėta nė vieno vyriškosios giminės daiktavardžio ar šiaipjau vardažodžio su loc. pl. pabaiga -sa. Tai primena septyneriais metais vėliau pasirodžiusioje D. Kleino gramatikoje esančią rekomendaciją dėti -sa tik moteriškosios giminės žodžiams, žr. Pirmoji lietuvių kalbos gra- matika, Vilnius, 1957, p. 434. Be kita ko, taip elgiamasi Rytų Prūsijos valdžios 1712—1788 m. įsakuose, kuriuos 1955 m. paskelbė P. Pakarklis (Lietuvos TSR MA Darbai, Serija A, I), žr. G. Bense, Sprachliche Untersuchungen zu neugefundenen litauischen Dokumenten aus den XVIII. Jahrhundert. — Wissenschaftliche Zeitschrift der Martin-Luther-Universitūt, Halle- Wittenberg, 1958, p. 659—660. 87 Kad galūnėje tikrai būta joto ar į, rodo ir klaidų atitaisymas, kur d. sg. forma wie/zpaty taisoma į wie/zpatij (II 128, _1,). Pačiame tekste ši forma pataisyta wie/zpatii (1 6992). 164 sutrumpėjimą dėl ilgųjų balsių nekirčiuotose galūnėse redukcijos. Giesmyno kalbos aukštaitintojai šios galūnės netaisė, nes jos grafinis vaizdas nesiskyrė nuo anuomet aukštaičių tarmėje plačiai vartotos galūnės /-ij] ar [-iį]**. Slavočinskio giesmynas rodo, kad XVII a. pirmojoje pusėje žemaitiškoje i kamieno daiktavardžių paradigmoje jau būta kai kurių linksnių ė kamieno galū- nių (pavyzdžiai pateikti p. 141 — 142). Moteriškosios giminės daiktavardžių vie- naskaitos įnagininkas giesmyne ištisai turi galūnę -ia, pvz., akia I 233, “akimi’, širdžia 1 23, "širdimi". Daiktavardžių u kamieno daugiskaitos paradigma anuomet dar buvusi gana sveika, plg. n.pl. dangus aukščiaufi 11 109,, 'aukščiaus(iej)ji dangūs', karalus 11 56,, ‘karaliai’, funus iftremti I 21,4 "ištremti sūnūs", tris funus I 131,, "trys sūnūs", d. pl. pelums II 1,, ‘pelams’. Naujos formos sua kamieno galūnėmis, matyt, tuomet dar buvo retos, betgi pasitaiko net vienaskaitos paradigmoje, pvz., 1. sg. Sunu I 106, ‘sinumi’. Priebalsiniy kamienų nom. pl. fleksija giesmyne trejopa, pvz., moters I 37, ‘moterys’, fefers I 46,, “seserys’ || krikščiones 11 84,, "krikščionys' || Moteris I 41, ‘moterys’, fZunis 1 75;, ‘Sunys’. Tai, žinoma, gali biti giesmyno kalbos taisytoju padaras. Dabar vertėjo Snektoje vartojamas variantas su i kamieno galūne. [vai- ruoja giesmyne ir kilmininkai, pvz., g. sg. dukters 11 110,,, wandens 11 435 || wande- nio 1 71, “vandens’, g. pl. wiefzpatu 1 131, "viešpačių' || fdkniu II 12,, 'šaknų', Įdomi a. sg. forma menifi I 24,; ‘ménesj’. Jeigu ji nėra vertėjo pasidaryta dėl rimo su wifi “visi’, galėtų rodyti anuomet priebalsinių kamienų formas su i vietoje ne- kirčiuoto e žemaičių tarmėje buvus didesniame plote, negu dabar®. Slavočinskio giesmyne dar visai nėra dabar šiame krašte labai įsigalėjusios visų moteriškosios giminės daiktavardžių dat. ir instr. pl. galūnės -ums, pvz., d. pl. šakūms ‘Sakoms’, mergūms "mergoms', aviums ‘avims’, i. pl. šakums "šakomis", mergums ‘mergomis’, aviums “avimis’®®, XVII a. pirmojoje pusėje, matyt, jos dar nebuvo. Tačiau pronominalinės kilmės d. pl. m. galūnė -iems jau buvo keičiama -ims (pavyzdžiai pateikti p. 142). Būdvardžiai giesmyne turi kai kurių archaiškų bruožų. Antai, aiškus, aštrus, brangus, pigus, stiprus turi senesnę a kamieno fleksiją, plg. adv. ayfkay I 24, II 619, Ay/zkay 1 99, "aiškiai", a. sg. f. d/žtra I 84, "aštrią' (pasako ir dabar), i.sg.m. brangu 1 119;, "brangiu", n.sg.f. piga 1 94,, ‘pigi’, adv. pigay I 94, ‘pigiai’ (bet n.sg.m. ne pigus II 69, “nepigus’, adv. pigiey 1 60,5 ‘pigiai’), n.sg.f. Stipra 11 8655 ‘stipri’, adv. /tipray II 53, ‘stipriai’ (pasako ir dabar). Pačioje w kamieno para- digmoje esama senesnių formų, pvz., g.pl.m. bay/u II 79, "baisių', tey/u žmoniu I 1414, II 17; "teisių žmonių)", a. pl.m. netey/us II 62,5 "neteisius". Iš įvardžiuotinių būdvardžių paradigmos pažymėtinos n.sg.f. formos su -oja, pvz., giwoia 1 136, ‘gyvoji’, Panna fžwentoia 1 9,3 ‘pana šventoji', GraZiaufioia lilia 1 24, "gražiausioji lelija’. Dabar vertėjo Snektoje turima -oji. Kad seniau čia % Rašoma -ij (Knyga NobaZnystés, M. Petkevičius, Volfenbiutelio postilé), -iy (B. Vilen- tas, B. Chilinskis, Knyga Nobažnystės) arba -ii (M. Daukša, Knyga Nobažnystės). Pavyzdžius pa- teikia J. Kazlauskas leidinyje ,,Bonpocst caaBsinckoro S35iKk03HaHHS“, BbrriycK 5, Mocksa, 1961, p. 97—98. ** Apie dabartinę padėtį žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 58— 59. % Žr. Z. Zinkevičius, min. veik., p. 72—73. 165 būta pabaigos -ja, be Slavočinskio giesmyno, rodo ir J. Spruogio surinkti XVI a. dokumentų vietovardžiai, pvz., Judes — Husa B BujykiieB. Boa, Iš įvardžių srities pirmiausia nurodytinas enklitinių formų mi, ti vartojimas, pvz., a) Diewe kam apleydaim I 82,, °... apleidai mane’, kankint nepalauiam II 18,, ‘kankint nepaliauja mane’, Draskė [= Draskom] werksmas I 89,, "drasko mane ...", fuminem II 26,, ‘sumyné mane’, Gierb/im wifos fzalis I 21, "gerbs mane visos šalys', nefzkiem link/fmibe 1 147,, "nešk man ...', Szelpkiemgi I 155, 'šelpk mane gi’, b) Garbe duodut Diewe I 144,, "garbę duodu tau ...' ( ~duoduot), Rafiut čia 1 65,4 "rasiu tave čia' (~rasivot), Wadinamot Pdn- nd II 86; "vadiname tave ...", Aniolay [...] garbinat 1106; °... garbina tave’, Jaucdias [...] Silduot I 598, ‘jautis ... šildo tave’, Minios Zidu pries? i [Zeiot, O palmas ant garbes deiot I 106,,_,, °... prieš tave išėjo ... dėjo tan’, ddwet turtus Diews 11 28,, “davé tau ...", welinay [...] Degin [it vgnim nugara II 118; "velniai ... degins tau ugnimi nugarg’ (iš viso 40 pvz.)®. Kad Sios formos yra vertéjo kalbos turtas, rodo jy buvimas rimo pozicijoje (pvz., I 885323, IT 183755). Dabar ne tik vertėjo Snektoje, bet ir kitose lietuvių kalbos tarmėse jos nebevartojamos, tačiau ju pėdsakų daugiausia yra likę kaip tik piety žemaičių piote**, Matyt, čia jos vėlai išnyko. | Gimininiy įvardžių acc. pl. m. formos vertėjo Snektoje anuomet jau turėjo prie vardažodžių priderintą galūnę -us (tis ‘tuos’, anus “anuos’ ir t.t., pavyzdžiai pateikti p. 142). Vieną kartą vietoj d.pl.f. toms pavartota forma tiems (II 10,,). Jei tai nėra korektūros klaida®, galėtų būti archaizmas, žinomas iš kitų senųjų raš- ty® ir buvusių Rytų Prūsijos lietuvių šnektų?*. Slavočinskio giesmyne vartojamos atematinės veiksmažodžių būti, (pa-, pra)- dėti, paduoti, (at-, pa-, per-, pra-, pri-, iš-, uZ)eiti, giedoti, palikti, pasiekti formos, pvz., l.sg. efmi I 9585, ‘esu’, Pademi 11 63;, ‘padedu’, Paduomi 11 43,, ‘paduodu’, Eymi 1 T4a,; ‘einu’, 1. pl. Efme II 50,5 ‘esame’, 3. as. eft I 29,3 ‘yra’, Pade/t 11 1075, “padeda’, Paduo/t II 38, ‘paduoda’, eyt I 26,, ‘eina’, Gieft I 105, "gieda" Pdlikt 11 6;, "palieka', ne pafiekt II 57,, ‘nepasiekia’, refl. de/tis 11 121, “dedasi, dedama' (iš viso 88 pvz.). Plg. a.sg.m. atenti I 104,,, 121,,, II 111,, "ateinantį'?". Kai kurios atematinės formos turi žemaičių fonetikos bruožų, pvz. 3. praes, Palikt 11 6,, "palieka' (= aukšt. paliekti). Greta vartojami ir žemaitiški atematinių formų perdirbiniai, pvz., 3. praes. refl. atliktafe 1 153, “at(si)lieka' (~ atliektase), a.pl.m. Ateytančius II 97, “ateinančius'. Šie faktai rodo, kad pietų žemaičiai ra- *1 H. 51. Cnporuc, min. veik., 94, ** Enklitinių formų balsis neišlaikomas. Išimtį sudaro šie trys ne visai aiškūs pavyzdžiai sute (neti!) : |. Sunau te girdžiu raudanti, Af: fawefp tawe bilanti 19515 .1, (J. Lebedys, min. veik. 368, siūlo taip suprasti: “Sūnau, tegirdžiu (norėčiau girdėti) aš, raudanti, tave man (su ma“ nim) kalbantį"), 2. Tu weykdla iki gald Mana Pelpk kad kalbomis AP teyfingay ir Idymingay Gar- binčiau te tulomis 11 98a5..3 (J. Lebedys, t.p. 421, Gdrbinéiau te abejodamas siūlo suprasti ‘tegar- binčiau' arba "garbinčiau tave’), 3. IOzapay pamažu, Meldziute pamažu, Regi iog asz ne galu, Eyti greytay Siu kialu I 60, + (J. Lebedys, t. p. 363, Meldziute siūlo suprasti ‘meldzZiu tave"). % Zr. Z. Zinkevičius, min. véik. p. 300-301. # J. Lebedys, min. veik. 391, ją taiso. *5 PavyzdZius pateikia F. Spechtas KZ LVI 264 tt. * Zr. J. Gerullis ir Chr. Stang ’as, Lietuvių žvejų tarmė Prisuose, Kaunas, 1933, p. 44. *7 Įdomi dalyvio forma yra frazéje Tie weyda Diewa dibanti Reg, iBkur garbe eidnti Im [du II 1075. s. Šią frazę, tur bit, reiktų suprasti "Tie žibantį dievo veidą regi, iš kur einančią garbę sau ima'. 166 seiniškiai XVII a. pirmojoje pusėje šalia atematinių veiksmažodžių jau vartojo III asmens pagrindu pasidarytus naujadarus, kurie vėliau atematines formas visai išstūmė iš vartosenos. Sangrąžos dalelytė -se “-si’ (pavyzdžiai pateikti p. 145) anuomet buvo daug plačiau vartojama pietų žemaičių raseiniškių plote, negu dabar. Šių dienų tarmėje visuotinai įsivyravo sutrumpintas variantas -s, turimas jau ir Slavočinskio gies- myne. Tik vietomis (pvz., apie Pagramantį, Skaudvilę, Efžvilką, Rasčinius) šalia jo kartais dar pasakoma ir -se. Lipkiškėje (S. M. Slavočinskio tėviškė) dabar -se neužfiksuota. Galimas daiktas, kad prieš įsigalint -s, žodžio gale turėjo -se daugelis žemaičių (randame net M. Mažvydo katekizme) ir vakarinių aukštaičių. Dabar pastarųjų plote užfiksuota vietomis apie Jūrbarką, Ariėgalą, Liubūvą, Kapsūką, būta Kuršių pamario žvejų šnektoje**. Giesmyno kalbos aukštaitintojas sangrą- žos dalelytės -se nelietė?*, o tai rodo anuomet ją buvus populiarią ir aukštaičių plote. Ir iš tiesų ją randame J. Bretkūno, B. Vilento raštuose, ,,Margaritoje Teolo- gikoje“, po vieną kitą pavyzdį K.. Sirvydo ,,Punktuose sakymų“ ir J. Jaknavičiaus evangelijose, Iš kitų veiksmažodžio ypatybių nurodytina, kad esamojo laiko i kamieno formos vertėjo šnektoje anuomet jau buvo fakultatyviškai keičiamos (į)a-kamie- nėmis (pavyzdžiai pateikti p. 142), tuomet šnektoje jau turėtas liepiamosios nuosa- kos formantas -kia- resp. -ke- (žr. p. 142), l.pl. formos jau baigėsi -ma, refl. -mos (žr. p. 142), būta I. sg. cond. galūnės -čiau (žr. p. 143). Matyt, XVII a. pirmojoje pusėje, kaip ir dabar įvairiose tarmėse (ir pietų žemaičių plote), jau vyko būsimojo laiko „atematinės“ ir i kamieno formų konkurencija, pvz., 2. pl. dari/te II 2, "darysite', wayk$ciofte II 2,, 'vaikščiosite' || negaufite I 10243 ‘negausite’, per- Jekinefite TI 2,, “persekiosite’0, Iš ypatingesniy giesmyno nekaitomy Zodeliy paminėtinas ilgesnis adv. daug variantas daugi 1 90,, (keliolika pavyzdžių; dabar ji vartoja tik piety aukštaičiai), adv. Niau I 614, 96, arba nau II 119,, ‘gal būt, gal’ (tarmėse ir kituose raštuose visai nepastebėtas), conj. Nesag II 655, arba Nefag II 49; (~ nesag, nesang) ‘nes’ (dabar tarmėse nevartojamas), praep. Anta II 22; ‘ant’ (dabar turi tik piety aukštaičiai)191, „Labai mėgstama dalelytė gi > g, kuri pridedama prie įvairių kaitomų ir ne- kaitomų žodžių, pvz., g.sg.m. tog I 139,, "to gi’, Lsg.f. toyg I 138,, "toje gi’, n.pl.m. Wifig I 63,5 “visi gi’, 3. praes. Irogi'2 I 132, ‘yra gi’ (<*iraū + gi), 2. sg. imper. Bukig 1 109, "būk gi’, conj. Betayg I 14,, ‘bet, betgi, taliaw’, prt. T, egigul 11 56,, “tegul gi’. Dabar bent iš dalies panaši vartosena pastebėta nebent tik Zietelos šnek- toje. Iš žodžių darybos dalykų pažymėtina priesaga -inykas, pvz., a.sg. daržinika I 114, “darZininka’, n.pl. kdltinikay II 117,, ‘kaltininkai’. Dabar vertėjo šnektoje vartojama -ininkas, kurios Slavočinskio giesmyne visai nėra. Variantas -inykas *8 Žr. J. Gerullis ir Chr. Stang’as, min. veik., p. 47. ** Téra vienintelis pataisytas pavyzdys, betgi ir jis klaidų atitaisyme vėl ,atitaisytas” į -se (žr. 62 išnašą). 1% Įdomi I.pl. fut. forma peyk/mim I 11414 *peiksime’. Jeigu ji nėra korektūros klaida vietoj peyk fim, galėtų rodyti jau anuomet buvus I. pl. formų su pakartotu -m- elementu, žr. Z. Zinke- vičius, min. veik., p. 367 (§ 670). 1% Prielinksnis ant giesmyne vartojamas ir su jnagininko linksniu (Ant kriziumi 1 145, ‘ant kryZiaus®). Dabar tokia vartosena pastebėta, rodos, tik vakarinėje žemaičių tarmės dalyje. 10% J. Lebedys (min. veik. 377) be reikalo laiko korektūros klaida. 167 dabar pastebėtas tik toliau į rytus nuo vertėjo šnektos, pačiame paaukštaityje apie Raséinius (Gerviniai), Kelmę. Senovėje, matyt, jis vartotas kur kas didesniame plote, nes jį randame ir iš Žemaičių kilusių Rytų Prūsijos autorių raštuose*?*, Slavočinskio giesmynas rodo, kad XVII a. pirmojoje pusėje žemaičiai jau dėjo priešdėlį at- (ne ati-!) prie priebalsiu d prasidedančių veiksmažodžių, pvz., inf. atduoti 11 3,5 ‘atiduoti’, 3. praet. atdawe 1 68, "atidavė", 3. praes. adaral 112, "atidaro", n.pl.f. adaritas 1 155; "atidarytas". Giesmyne esama nemaža duomenų ir mūsų leksikos istorijai. Tyrinėtojai jame ras dabar lietuvių kalboje nebevartojamų žodžių, pvz., paduksė (I 9913, 14013, II 195,,, 474) ir paduksis (II 224, 2813) "viltis', penukšlas (I 14331, 14814, 1505) *valgis, maistas', rudulis (I 65;„) "vargšas, varguolis’, 3. praes. tieg (I 76a,, 78,, 83,5, 12214, II 19, ir kt.) ‘sako’. Kai kurie žodžiai turi išlaikę senesnį pavidalą, pvz., velinas (I 69,5, 1003, 121.4, II 76,5, 116;5 ir kt.) ‘velnias™®. Nemaža tokių, kurie dabar žinomi tik tam tikrose tarmėse. Antai daiktavardis kėltuva (I 465, 683, II 21,5, 22,5, 32,5) anuomet buvo vartojamas tiek rytų (K. Sirvydas), tiek vi- durio (M. Petkevičius), tiek ir vakarų (J. Bretkūnas, M. Mažvydas) Lietuvoje. Dabar šį žodį galime išgirsti tik rytų Lietuvoje maždaug iki Labanéro, Giedrai- čių, Daūgų linijos. Giesmyno leksikos tyrinėtojas ras ir tokių žodžių, kuriuos dabar vartojame kita, neretai naujesne, reikšme, pvz., bernelis (I 3129, 3416, 3629, 5933, II 5715) "vai- kelis, kūdikėlis', grynas (I 1425, II 100,) “beturtis, vargšas', nasrai (II 26,) "burna". * k X Pateikta Slavočinskio giesmyno kalbos analizė laikytina pirmuoju bandymu patyrinėti šį reikšmingą mūsų kalbos paminklą dialektologijos požiūriu. Analizė turėtų rodyti, kad tokiu aspektu senųjų raštų tyrinėjimai yra perspektyvūs. Atei- tyje jie galės duoti labai daug svarbių duomenų kalbos istorijai. Juk be jų nebus įmanoma sukurti istorinės lietuvių dialektologijos, kadangi vien tik dabarties tar- minių faktų lyginimas veda prie nesibaigiančių hipotezių. Pagaliau, šios rūšies ty- rinėjimai yra raktas labai sudėtingai lietuvių bendrinės, visų pirma rašomosios, kalbos (praeityje ji buvo ne viena) kūrimosi istorijai nušviesti. | Gauta 1971.V.5. 3. 3UHKJABHYIOC s13blK CBOPHHUKA TECEH C. M. CJIABOYHHCKHCA (1646 T.) Peswnme [Ipunsaro cgyHTATb, UTO B fI3bIKE JAHHOTO NMamMsTHHKa HabJo1aeTcsa CMelleHHe pa3HbIX JHTOBCKHX JĮHAJIEKTOB nepsoii nojosuubl XVII Beka. Hacrosiasi paGora HMeeT IeJIbIO JaTh TOYHYI0O HHBEHTAPH3alHIO 3JIEMEHTOB TeX JAHAJIEKTOB, KOTOpbLIE 103 plg, Pr. Skardžiaus pastabą ,,Archivum philologicum®, II (Kaunas, 1931 m.), p. 197. 104 Giesmyne yra ir trumpesnė forma, tačiau sua (ne ja!) kamieno galūne, pvz., n.sg. Welnas II 94,0, g. sg. welna I 564, d.sg. Welnuy II 1034, n.pl. welnay 11 118,,. Kad ilgesnė forma nėra kalbos taisytojy darbas, rodo giesmių eiliavimas, plg. n. sg. welinas II 116, rimavimg su a. pl. f. amžinas ‘amZinas’, a. pl. welinus II 7643 — su a. pl. kalinius, 168 BXOJIAT B COCTAB fi3bIKA MCCJEJyeMOro naMsaTHHKA, JIOKAJIH3HpOBATb YKa3aHHbIe JIMaJIeK Th, BbISICHHTBb MPOLIECC NnepeBojia INeceH Ha JIHTOBCKHH A3bIK, A Take onpe- JEJIHTb 3HaUueHHe JaHHbIX, H3BJIEUeHHbIX H3 YKa3aHHOTO HAMSATHHKA, AJA HCTOpHH H HCTOpHueCKOH JMAJIEKTOJIOTHH JIHTOBCKOTO A3bIKA. B pesyJibraTe npoBejieHHOTO JĮEeTAJIbHOTO aHAJIH3A 513bIKOBbIX ocobeHHOCTeH IAMATHHKA BbISICHHJIOCb, UTO B HEM HMEIOTCS 3JIEMEHTHI TOJIbKO TpeX JĮHAJIEKTOB, a HMeHHO: |) xemaiiTckoro — okpectHoctr Nemakščiai — Vidukle, 2) aykuwraiite- Koro — okpectHocreii Kėdainiai H 3) BocTounosmToBCKOrO (r. Bujiburoc). Cauajia TIeCHH riepeBOJĮH/IHCb Ha »eMaHTCKHĖ JMAJIeKT (pojHoil roBop nepe- BOJUMKA) ¢ IIpHOaBJIeHHeM HeKOTODbIX AyKINITAHTCKHX 3JIEMEHTOB, HCITOJIb3YeMbIX NepeBoIUMKOM TIMJaBHbIM OOpa3OM B IeJISX CTHXOCJIOXKeHHSA, B IepBYylO O4epe/lb npH noucke HeoGxoauMoil puĖOMbI. OjnHako nepeBejteHHbie TaKHM 00pa3oM Ha JIH- TOBCKHH S13bIK JyXOBHble necHH ŠObiJIH He MO Aylle TeM, KTO OpraHH30BA.1 H3/la- nie cGopuuka. IlosroMy TekCT BIIOCJIejtcTBHH nepepabaTbiBajicst (NO-BHIHMOMY, He TOJIbKO CAMHM TNEePeBOJYHKOM, HO H JPYTHMH JIHIAMH) C LeJbi0 3aMeHbi, Te 3TO GBIJIO BO3MOXKHO B VCJIOBHAX CTHXA, KEMAHTCKHX (OPM TeMH ayKIITaHTCKHMH, KOTOpbIe ObI/IH CBOMCTBEHHBI MPHHATOMY B TO Bpemsi B JIHTBe, mpexe BCero B JKe- MAaHTCKON enapXuH, NMHCbMEHHOMY fI3BIKY, BO3HHKIIEMY, 10 MHEHHIO aBTOpa Ha- crosieil CTaTbH, Ha Gaze auasekTa okpectHocteit Kėdainiai. HemHorouncjieHHbie BOCTOUHOJHTOBCKHE 3JIEMeHTbI, OOHAp yKeHHbIe B NECHAX, NOSIBHJIHCb TO JIBYM NpHuHHAM: 1) MepeBOYHK LIHPOKO IMOJIb30BAJICA BOCTOYHO- JIKTOBCKHM cjosapem K. Cupsupaca (IIupsuzaa), 2) uacTb yKasaHHBIX 3JIEMEH- TOB NepeBOJUHK 3aHMCTBOBAJ NPSIMO H3 BOCTOYHOJIHTOBCKOH KoiiHe ropoja Bujib- HIOCA, Tle OH MPOXKHBAJ BO BpeMsi yueObl B BusbHiocckoil AkajemuH. B ncejiejtyeMoM namsiTHHKe OOHAp y2KEHO MHOTO L@HHBIX JAHHBIX JĮJISi HCTOPHH H JJ HCTOPHYECKO AHAJEKTOJOTHH JIHTOBCKOTO si3blka. OHH CBHJETE/NbCTBY- JOT, HAINpHMeDp, O TOM, YTO B nepBoii NnoJIOBHHe XVII Beka 10:KHOMKEeMaNTCKHH Jina- JIEKT y2Ke MMeJ JoJrHe MOHO(TOHTH ff, i (BMECTO wo, ie COBp. JIHTEPATYpPHOTO 13bIKa), AUPTOHTH uo, ie (U3 O, €), ye HaMeuaJICA rnepexoj HayaJbHOro e- B a-, OZIHAKO aKyTOBbIe 3BYKOCOUeTaHusi u, i+r, I, m, n B okpectHocTsix Nemakščiai — Vidūklė eme He noaseprajuch AudroHrHsamuu. M3 o6jacTH KOHCOHAHTH3MA cJelyeT Mpexjie BCEro yKasaTh Ha HMeBINHH MeCTO Mepexoj COTJIACHbIX zd B z. [MasaTaau3auus KOHCOHAHTH3MA TMepėjį TJIACHbIMH THIA e B TO BpeMs Gbljia HHO, YeM B COBPEMEHHOM JHaJIeKTe, a HMEHHO: 3HAYHTeJbHOMY CMsiTYeHHIO nojsepra- JIHCh TOJIbKO k, g, oruacTH §, ž (č, dž), ocTajbHble Xe COrJIacHbIX B GoJblleH HJIH MeHbIUeH CTeNeHH COXDpaHSAJIH HCKOHHYIO TBepAOCTb. Yka3aHHbil IHAJEKT B TO BpeMsi COXpaHsJ MHOTHe JpeBHHe MOpOoOJIOTHUeCKHe (opMbl, MOJHOCTHIO HJIH TIOYTH MMOJIHOCTHIO HCYE3HYBIIHE B HACTOsIlee BpeMsi, Hamp., JABOHCTBEHHO® UKHCJIO, HJIJIATHB, aJeCCHB, AJIJIATHB, (OpMbI JIOKATHBA MH. 4. Ha -sa, DOpMbI Ja- TEJILHOTO €]1. U. Ha -iej y CYLMIECTBHTEJIbHbIX C OCHOBOH Ha -i, SHKJHTHYECKHE MeCTO- uMeHHble (DOpMBI mi, ti, aTeMaTHUECKHE TVIATOJIbHbIC (DOpMBI, IHPOKO ynoTpelisi- Jach BO3BpaTHasi vactHua -se. Hapsiny c TeM, B maMsiTHHKE yXe HMEIOTCS HEKOTOpbIE HOBbIE 3JIEMEHThI, XapaKTepHbIe JI COBPEMEHHOTO I02KHOXKEMAHTCKOTO AnaJiekTa. 169