Терминология обработки дерева

LIETUVIŲ TERMINOLOGIJA LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA Ю. ЛАУЧЮТЕ MEDIENOS APDIRBIMO TERMINIJA (SKOLINIAI IŠ BALTŲ KALBŲ Į SLAVŲ KALBAS) Senovėje amatas, greta žemdirbystės ir gyvulininkystės, buvo viena svarbiausių žmonijos veiklų. Apie genčių ir tautų kultūrą bei gyvenimo lygį iki rašytinių paminklų epochos galima spręsti remiantis archeologijos, etnografijos ir lingvistikos duomenimis. Suprantama, tai visų pirma taikytina materialinės kultūros faktams, o jai itin svarbus yra amatų išsivystymo lygis. Archeologijos ir etnografijos reikšmė amatų istorijai atkurti akivaizdi. Čia savo indėlį gali įnešti ir kalbotyra, ypač tiriant amatininkystės terminiją. Amatininkystės terminijos lingvistiniai tyrimai vienodai svarbūs ir kalbos, ir tautos istorijai. Pirma, ši leksika, paprastai siekianti gana senus laikus, teikia itin gausią medžiagą tiek fonetiniu, tiek žodžių darybos požiūriu. Ji taip pat įdomi semantiniais ryšiais ir pokyčiais. Antra, amatininkystės leksika paprastai įdomi ir etimologiniu požiūriu. Vienų ar kitų žodžių kilmė liudija tiek pirmykštę dviejų ar kelių kalbų giminystę, tiek konkretaus amato kultūros savitumą, tiek, pagaliau, genčių ir tautų ryšius, kalboje atsispindėjusius skolintais žodžiais arba bendrais naujadarais. Kalbiniai duomenys, susiję su medienos apdirbimo leksika, ypač svarbūs, nes ši leksika paprastai yra archajiškesnė už kitų amatų leksiką. Be to, priešingai nei puodininkystės ar kalvystės atveju, archeologinės medžiagos šioje srityje dėl žinomų priežasčių labai nedaug. Su medienos apdirbimu susijusios leksikos srityje ypač ryškiai atsiskleidžia kai kurie senųjų ir vėlesnių kalbinių kontaktų baltų ir slavų areale ypatumai. Šio tyrimo tikslas – išsiaiškinti tą medienos apdirbimo leksikos dalį, kurią slavai pasiskolino iš baltų kalbų1. Kartu atsižvelgiama į skolinių paplitimo arealą, skolinimosi laiką (jeigu žodis 1 Skoliniai iš slavų kalbų į baltų kalbas pakankamai išsamiai (nors ne visada įtikinamai) ištirti A. Brücknerio, P. Skardžiaus, V. I. Kostelnickio ir kitų darbuose. 10. Lietuvių terminologija 145 užfiksuota rašytiniuose paminkluose), skolinto žodžio kilmė pačiose baltų kalbose (atsižvelgiama į galimybę, kad skolinantis į slavų kalbas tarpininkavo baltų kalbos). Baltizmams nustatyti naudotasi rusų, baltarusių, ukrainiečių, lenkų ir lietuvių kalbų žodynais (aiškinamaisiais, tarmių, etimologiniais), K. Jablonskio monografija2, A. A. Veržbovskio disertacija3, taip pat daugybe slavų leksikologijos ir etnografijos straipsnių bei tyrimų4. Toliau nagrinėjama pirminiam medienos apdorojimui priskiriama leksika (žaliavos paruošimas, dailidės darbai, medieną apdorojantis asmuo, įrankiai ir kt.) ir medienos apdirbimo amato gaminių pavadinimai (namų apyvokos reikmenys, statiniai, transporto priemonės ir t. t.). I. SU PIRMINIU MEDIENOS APDOROJIMU SUSIJĘ TERMINAI Žaliava ir jos paruošimas Lenk.: waszować „ištraukti rąstą iš vandens plukdant mišką“ (SJP). Plg. baltar.: вашчаваць „draskyti į gabalus; plėšti“ – Volkovysko, Svisločiaus, Gardino tarmėse (Rozwadowski); вашчаваць, ваўчаваць „sunkiai dirbti“ – Djatlovo tarmėje; „kelti, vartyti, nešti ką nors sunkaus“ – Mostų tarmėje (Arašonkova). – Liet. važoti „plėšti, traukti (kabliu)“, iš važãs „kablys“. Rozwadowski 19; Urbutis 52. Lenk.: g’enać „genėti šakas“ – Balstogės tarmėje (Kudzinowski). – Liet. genėti „genėti šakas“. Kudzinowski 223. Lenk.: dziegieć „degutas“. Baltar.: дзёгаць. Rus.: дёготь. Ukr.: деготь, діготь, дьоготь. Sen. ček.: dehet. Slovak.: deht. – Liet. degùtas „degutas“, plg. latv. deģuts, deģuots ta pačia reikšme, iš liet. dègti „degti“ (= latv. degt). Fasmer I, 493; KESRJA 122; Sabaliauskas 85; Nepokupnyj M 6,33; Urbutis 55 ir kt. Kartais čia įžvelgiami giminiški dariniai (Trautmann 49, Brückner 109 ir kt.), tačiau ši nuomonė nepripažinta. Rus.: (об)жергать „nuraškyti nuo šakų lapus“ – Lietuvos TSR (Skuratov). – Liet. žerti „berti, grėbti (lapus), sugrėbti“. Garsas г- rusų žodyje galėjo atsirasti pagal kito baltizmo analogiją: (об)жергнуть „peržengti“ (← liet. žergti „statyti kojas pražergtai; sėsti raitomis“). Lenk.: rašytiniuose paminkluose nuo 1590 m. mawkna, mowkna, takna „karnos, tošis“. Baltar.: rašytiniuose paminkluose nuo 1590 m. мавкня, мовкна ta pačia reikšme. – Liet. táukna „stora medžio žievė; tošis“. Jablonskis 128. 2 К. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, I dalis, Kaunas, 1941. Сокращенно: Яблонскис. 3 А. А. Вяржбоўскі, Беларуска-літоўскія лексічныя ўзаемасувязі, Канд. дисс., Мінск, 1960. Trumpai: Veržbovskis. 4 Žr. straipsnio gale pateiktą santrumpų sąrašą. 146 Lenk.: plesyś „plėšti, lupti (žievę)“ — Balstogės apyl. (Kudzinovski). — Liet. plēšuti, iteratyvas iš plēšti „plėšti, drėksti“. Kudzinovski 224. Lenk.: szakal, szakalik, szakaluк „nedidelė skiedra; smulkiai perskelto pliauskos gabalėlis“ — Vilniaus, Seinų apyl. (SPG, Turska, Zdancewicz); šakal „pliauska“ — Balstogės apyl. (Kudzinovski). Baltarus.: шакалі „skiedros“ — Voronežo apyl. (Cychun). Rus.: шакали „sausos medžių šakos, pagalėliai“ — Lietuvos SSR (Nemčenko). Rusų ir baltarusių tarmėse šis žodis plačiau vartojamas reikšme „lukštai; sėlenos“. — Reikšme „skiedra, pagalys“ tiriamasis žodis tiesiogiai pasiskolintas iš liet. šakalys, daugiskaita šakaliai „balana; skiedros“ (= latv. sakali). Otrębskis JP 83; Zdancewicz LP 349 ir kt. Lenk.: šlokšni „ilgos vytelių juostos iš gluosnio šakų krepšiams pinti“ — Seinų apyl. (Zdancewicz). — Liet. slúoksna „pluoštas, juosta“; slúoksnis „sluoksnis, plokštė“. Zdancewicz LP 349. Lenk.: šypul „pailgas perskelto medžio gabalas; pagalys; skiedra“ — Seinų apyl. (Zdancewicz). Baltarus.: шыпу́ль „plona skiedra“ — Zelkvos apyl. (Stetsko); шыпулька „skiedra; adata“ (Vidugiris). — Liet. šipulys „skiedra, pagaliukas“. Zdancewicz LP 50; Vidugiris, 237. Medienos apdirbimo įrankiai Lenk.: rašytiniuose paminkluose nuo 1563 m. wediga „kirvis geldoms gaminti“. Baltarus.: rašytiniuose paminkluose nuo 1633 m. ведека ta pati reikšmė. — Liet. vedega ta pati reikšmė. Jablonskis 249. Baltarus.: rašytiniuose paminkluose nuo 1590 m. кошшена „medienos apdirbimo įrankis“. — Liet. kaišena „išlenktas kaltas, geldoms gaminti skirtas rėžtukas ir pan.“, iš kaišti „skobti“. Jablonskis 295. Lenk.: skaptuk „peilis mediniams šaukštams gaminti“ — Seinų apyl. (Zdancewicz). — Liet. skaptūkas, deminutyvas iš skāptas „kaltas, rėžtukas“. — Zdancewicz LP 348. Lenk.: sklut, sklud, Schlud „kirvis, platus peilis“ — tarm. (SJP). Rašytiniuose paminkluose nuo 1614 m.: skliut, skliud, szklut (Jablonskis). Baltarus.: склюд „platus peilis“ — literatūrinė kalba (BRS); скялот „skaptas“ — šiaurės vakarų apyl. (Grinblat), „didelis kirvis medienai apdirbti“ — Vitebsko apyl. (Kasp.); шклюд „platus peilis“ — Glusko apyl. (Jank.); шклюот ta pati reikšmė — pietų apyl. (Mack.). Rašytiniuose paminkluose nuo 1599 m.: склют, склут (Jablonskis). Rus.: склют „staliaus įrankis; skaptas“ — Pskovo apyl. (KPOS); склюд „platus kirvis medienai apdoroti“ (KSRNG). Ukr.: шклюд „didelis kirvis medienai tašyti“ — Žitomyro, Kijevo apyl. (Lysenko, Nepokupnyj). Rašytiniuose paminkluose nuo 1552 m.: склют (Nepokupnyj). — Liet. skliūtas, skliuta „platus peilis, skaptas“, plg. latv. slute, šļute „kirvio rūšis“. Fraenkel 811; Wierzbowski 700—702; Nepokupnyj M b, 36; Nepokupnyj 34; Urbutis 152—153 ir kt. Netikslus J. Karłowicz, laikęs lietuvišką žodį skoliniu iš slavų kalbų (O języku, 150). Lenk.: rašytiniuose paminkluose skult „dailidės įrankis“ (Jablonskis, II). Baltarus.: rašytiniuose paminkluose скулт ta pati reikšmė (Jablonskis, II). — Liet. skūltas ta pati reikšmė (pateikta pagal A. Wierzbowskio disertacijos rankraštį). 10* 147 Dailidžių amatu besiverčiančių asmenų pavadinimai Lenk.: rašytiniuose paminkluose nuo 1561 m.: dojlid, dojlida „medžio darbų meistras; dailidė“ (Jablonskis). Baltar.: dojļid „statytojas“ — pasenęs (BRS); „dailidė“ — retas (N). Rašytiniuose paminkluose nuo 1450 m.: daulida, doulid, do(u)lida (Jablonskis); dovlidə (Kornits). Ukr.: rašytiniuose paminkluose дойлидъ (Nepokupnas). — Liet. dailidē „statytojas, dailidė“. Frenkel 79; Fasmer I, 522; Veržbovskis 242—247; Sabaliauskas 85; Urbutis 56; Nepokupnas 30 ir kt. Lenk.: rašytiniuose paminkluose skultodojlida „dailidė, dirbantis skultu“ (Jablonskis, II). Baltar.: rašytiniuose paminkluose скултодойлида tas pats (Jablonskis, II). Plg. žodžius скулт ir дойлидо(а). Lenk.: rašytiniuose paminkluose ratodaila „vežimų ir ratų meistras“ (Jablonskis, II). Baltar.: rašytiniuose paminkluose ратодашла tas pats (Jablonskis, II). Liet. ratadāila „ratų meistras; ratų meistro darbo stalas“ (cituojama pagal A. Veržbovskio disertacijos rankraštį). Atsižvelgiant į naująją J. V. Otkupščikovo etimologiją, šiai žodžių grupei galima priskirti ir šį tariamą baltizmą: S. rus.: *ремесь, ремесъ (→ rus., baltarus., ukr. ремество, rus., ukr. ремесло, plg. lenk. rzemieslo, ček. řemeslo ir kt.). — Liet. remēsas „amatininkas“, latv. remesis „dailidė“. Otkupščikov, Iš istorijos, 123—128. II. MEDŽIO APDIRBIMO AMATO GAMINIAI Namų apyvokos daiktai Lenk.: rašytiniuose paminkluose nuo 1650 m. werpel’, werpelia „alaus statinaitė“. — Liet. verpelė „statinaitė“. Jablonskis 290. Lenk.: rašytiniuose paminkluose nuo 1563 m. undera, wądera, wondera, wundera „grūdų laikymo statinė“. Baltar.: rašytiniuose paminkluose nuo 1592 m. вондера, вундера tas pats. — Liet. underė „statinaitė“. Jablonskis 267. Lenk.: žlukta, žlukto „ant kojelių pastatyta statinė skalbiniams mirkyti ir garinti“ — tarminis žodis (SJP); Augustavo, Vilniaus, Chelmo apylinkėse (SGP, Otrębskis): žłokło „statinaitė“ — Lietuvoje (SGP); žlukt, žluktas, zlukta, zlukto „ant kojelių pastatyta statinė skalbiniams skalbti“ — Balstogės, Seinų apylinkėse (Zdancewicz). Rašytiniuose paminkluose nuo 1617 m.: žlukt, žlukta, žlukto, žlokto, žlókto, zlukт, zlukta, zlukto (Jablonskis). Baltar.: жлукта „kubilas skalbiniams balinti“ — literatūrinis (BRS). Rašytiniuose paminkluose nuo 1600 m.: (skalbiniams) жлукчен’я (Jablonskis). Rus.: жлук, жлукта, жлукто „kubilas skalbiniams skalbti“ (D), Smolensko srityje (Dobr.); „indas skalbiniams garinti“ — Briansko, Kursko, Oriolo srityse (KSRNG); жлук, жлукто „kubilas arba statinė, kurioje garinami skalbiniai“ — Briansko, Pskovo, Smolensko srityse (KPOS, KSRNG); жлукто tas pats — Kursko, Krasnojarsko srityse (KSRNG); жлук, жлукта tas pats — Kursko srityje (KSRNG); жлукта tas pats — Dono srityje (KSRNG). Ukr.: жлукто „dugnas neturintis kubilas, išskobtas iš vientiso medžio gabalo, skirtas skalbiniams ar audeklui balinti“ (Gr.). — Liet. žlīktas, žlīktis, žlūgtas „statinė skalbiniams mirkyti ir garinti; skalbimas; išmirkyti, skalbti paruošti skalbiniai“; žlūkti „mirkdyti skalbinius“, plg. latv. zlaukts „lovio pavidalo kubilas sunkimui“. Frenkel 1318; Fasmer II, 58; Buga I, 320; 148 II, 685—688; III, 641; Отрембский JP 84; Вержбовский 312—318; Зданцевич ZPSS 292—304; Непокупный М 6, 36; Урбутис 60 ir kt. Lenk. klumpie „moteriški bateliai; apavas mediniu padu“ — Augustavo, Suvalkų (SGP); klampie, klompie, klompie, klumpie — tarm. „apavas mediniu padu“ (SJP); klump, klump, klump’a, klumpi tas pat — Balstogės, Mazovijos, Seinų, Tykocino (Zdancewicz, Kudzinovski, Gloger). Br. клумба „aulinis batas mediniu padu“ — Vitebsko (Kasp.); клумб, клумп tas pat (Mat.). Rus. клумба „aulinis batas mediniu padu“ — Pskovo (КПОС); клумпи tas pat — Lietuvos SSR (Немченко). — Liet. klùmpė, klùmpis, klùmbė, klùm-bis „medinis padas su apavu arba visas medinis apavas“, plg. latv. klumpas tas pat. Fraenkel 275; SJP II, 373; Вержбовский 458—460; Зданцевич LP342; Урбутис 61 ir kt. Baltų žodžiai savo ruožtu laikomi pasiskolintais iš Rytų Prūsijos (vok.) klompe, klumpe „mediniai batai“; Fraenkel, loc. cit. Lenk. kusz, kousz — pasen., kowsz „taurė; dubuo; medinis vandens samtis“ — tarm. (SJP, Karłowicz Słownik); „medinis samtis su rankena“ — Lietuva (SGP). Rašytiniuose paminkluose nuo 1537 m.: kawssy, kowsz (Jablonskis). Br. койцы „kaušas“ (BRS). Tarmių semantiniai variantai: „samtis“, „didelis samtis karštam vandeniui pirtyje“, „indas miltams semti“, „grūdų semtuvėlis“ ir kt. Rašytiniuose paminkluose nuo 1486 m.: ковшь (Jablonskis). Rus. ковш „medinis samtis su rankena, kaušas“; tarmėse: „šaukštas maistui pilstyti“. Rašytiniuose paminkluose nuo 1357—1359 m.: ковшь (Срезн.). Ukr. ківш „grūdų duonai, miltams pilti skirtas semtuvėlis; samtis“ (Гр.). Rašytiniuose paminkluose nuo 1552 m.: кови (Непокупный). — Liet. káušas „samtis; didelis šaukštas“, plg. latv. kauss „kaukolė; puodelis, šaukštas“. Fraenkel 231; Фасмер II, 273; Славский III, 22; Вержбовский 391—398; Sabaliauskas 86; Урбутис 62; Непокупный 35; Откупщиков В 185—192 ir kt. Nepatikimos prielaidos apie baltų ir slavų žodžių seną giminystę (КЭСРЯ вып. I, 154), taip pat apie atvirkštinį skolinimąsi iš slavų kalbų į baltų kalbas (Трубачев 302). Br. rašytiniuose paminkluose nuo 1584 m.: крося „didelė kėdė“. — Liet. kràsė „fotelis“. Jablonskis 107. Lenk. rašytiniuose paminkluose nuo 1598 m.: kraycz „statinė“ (žr. toliau krayczkubilis). — Liet. kraitis „kraitis“. Jablonskis 107. Lenk. rašytiniuose paminkluose nuo 1751 m. krayczkubilis „statinė (kraičio daiktams)“. Liet. kraičkubilis tas pat. Jablonskis 353. Lenk. kurp, kurpie, kurpiel „vyža; pintas apavas, senas batas“ (SJP); kurp’ „liepų karnų vyžos“ — Seinų (Zdancewicz). Br. курпы „tam tikros rūšies batai“ (Карский). Rus. курпы „beržo tošies, kanapių vyžos, kurpcai“ — Pskovo, Tverės (Д, КПОС). — Liet. kùrpė „batas, apavas mediniu padu; šlepetės“; latv. kùrpe „batas“, sen. prūs. kurpe tas pat. Fraenkel 918, Фасмер II, 428; Karłowicz O języku 325; Унбегаун 346—349; Зданцевич LP 343; ZPSS 293, 306; Вержбовский 458—459; Sabaliauskas 87; Урбутис 63—64 ir kt. Klaidinga A. Brücknerio nuomonė, kad šis žodis pasiskolintas iš slavų kalbų į baltų kalbas (Брюкнер 284). 149 Lenk. plompie „iš vientiso alksnio medžio gabalo pagamintos avalynės rūšis“ — Augustavo (SGP). — Šis žodis atsirado susiliejus dviem lietuviškiems žodžiams: liet. klūmpės (→ lenk. klumpie, žr. aukščiau) ir liet. plium̃pis, daugiskaita plium̃piai „pernelyg didelė, nuo kojų krintanti avalynė“. Šiai žodžių grupei sąlygiškai galima priskirti ir kai kuriuos medinių daiktų pavadinimus (paprastai valstiečių ūkio rakandus). Br. rašytiniuose paminkluose nuo 1599 m. жомб, жонб, жуми „arklas“. Liet. žambis tas pat. Jablonskis 270. Br. корста „lovys su stogu; anksčiau naudotas vietoj karsto“ — Vitebsko. Rus. корста „karstas; grabas“ — pasen. (Д); plg. керста „karstas“ — Archangelsko. — Liet. kārstas „karstas“. Фасмер II, 338; Верхобский 381—387; Откупщиков 211—212; Kazlauskas 145; Каралюнас 179—180. Prielaidos apie atvirkštinį skolinimąsi iš slavų kalbų į baltų kalbas (Fraenkel 223; Буга II, 193—194 ir kt.) neįtikinamos visų pirma dėl to, kad slavų kalbose šio žodžio etimologija nenustatyta. Lenk. psěkorr „grūdams laikyti skirtas aruodas, išskobtas iš vientiso medžio gabalo“ — Seinų (Zdancewicz). — Liet. prākartas „gyvulių ėdžios, lovys“. Zdancewicz LP 347. Medžio apdirbimo amatas visada buvo plačiai taikomas statyboje. Šioje srityje pastebimas intensyviausias lietuviškos (baltiškos) kilmės terminų skverbimasis į slavų kalbas. Buvo skolinami ir ištisų statinių pavadinimai, ir įvairių statinio dalių pavadinimai (šie statiniai paprastai buvo valstiečių ūkio dalis). Pastatų pavadinimai Lenk.: arud, harud, (h)orud „aruodas, grūdų sėlyklas“ — Vilniaus šnekta (Otrębskis). Rašytiniuose šaltiniuose nuo 1599 m.: orod, orud, horud (Jablonskis). Baltar.: аруд „aruodas“ — regioninis žodis (BRS). Rašytiniuose šaltiniuose nuo 1583 m.: оруд, орудо (Jablonskis). Rus.: аруд „aruodas, grūdų dėžė“ — vakarinė tarmė (D). — Liet. arūodas „aruodas, grūdų sandėlis“. Plg. latv. arūds ta pačia reikšme. Frenkelis 18; Fasmeris I, 90; Otrębskis JP 82, 84; Blese 8; Verchovskis 63—64; Sabaliauskas 85; Urbutis 47—48 ir kt. Lenk.: jawia „patalpa, kurioje džiovinami grūdai“ — Augustavo šnekta (SGP). Rašytiniuose šaltiniuose nuo 1554 m.: jawia, jawga, jawia, jawgia, yawia, jewia, jewia, jewnia, iowia, jowia, iownia, jownia (Jablonskis). Baltar.: ёўня — literatūrinis žodis, ёўня — tarmiškas „jauja, jaujos patalpa pėdams (dažniausiai linų) džiovinti“ (BRS); ёўня — tarmiškas žodis (Stankevičius). Rašytiniuose šaltiniuose nuo 1540 m.: евга, евга, евъя, евъя, евля, евня, еива, явга, явъя, явъя, явя (Jablonskis). Rus.: евня „jauja, kluonas“ — vakarinė tarmė (D); „jauja“ — Pskovo tarmė (KPOS); „ypatingos konstrukcijos grūdų džiovykla“ — Smolensko tarmė (Dobr.); евняй „pastogė be lubų; apatinė jaujos dalis, kurioje džiovinami pėdai“ — Smolensko tarmė (Blomkovas). Ukr.: евня (Nepokupnas). — Liet. jauja „jauja“. Frenkelis 192; Otrębskis SI Oc 474; Blese 13; Verchovskis 268—282; Sabaliauskas 86; Nepokupnas M 6, 33; Smulkova 66—61; Urbutis 58—59 ir kt. M. Fasmerio požiūris, kuris, sekdamas E. Bernekeriu ir kitais, baltų ir slavų žodžius laiko gimtaisiais giminiškais žodžiais (Fasmeris II, 6), neįtikinamas, 150 Lenk.: rašytiniuose šaltiniuose nuo 1583 m.: klaim, klaym, kloim, kloym „kluonas, jauja“. Baltar.: rašytiniuose šaltiniuose nuo 1579 m.: клаим, клоим ta pačia reikšme. — Liet. kláimas, klojtimas ta pačia reikšme. Jablonskis 86. Lenk.: klunia, klonia „pušinių rąstų klėtis; vieta nakvynei“ — tarmiškas žodis (SJP); „daržinė; patalpa, kurioje laikomi grūdai“ — Balstogės šnekta (SGP). Vėlyvas skolinys paliudytas forma kłūonas — dabartinė forma (Zdancevičius). Rašytiniuose šaltiniuose nuo 1535 m.: klunia, klunia, klonia (Jablonskis). Baltar.: klúnia „jauja, kluonia“ — regioninis žodis (BRS); „kluonas“ — Mogiliavo šnekta (Jank.); „šieno daržinė“ — Vitebsko šnekta (Kasp.); клунья, клюня „šiaudų ir grūdų (rečiau šieno) laikymo daržinė; jauja“ — pietvakarių tarmė (Urbutis). Rašytiniuose šaltiniuose nuo 1503 m.: клоня, клуна, клоня (Jablonskis). Rus.: клунья „jauja, kūlimo daržinė; pelų sandėlis, peludė“ — pietvakarių tarmė (D); Voronežo, rytų Kazachstano, Kursko, Novosibirsko, Tambovo, Tomsko tarmės (KSRNG); „maža tvartas, daržinė“ — Pskovo tarmė (KPOS); „didelė daržinė“ — Kursko tarmė (KSRNG); „pėdų laikymo pastatas“ — Rostovo, Sverdlovsko tarmės (KSRNG); клуна, клунь „jauja; daržinė“ — Dono tarmė (KSRNG). Ukr.: клунья „jauja; kluonas; klojimas“ (Gr.). Rašytiniuose šaltiniuose nuo 1590 m.: клунья (Jablonskis); nuo 1570 m.: клоня (Nepokupnas). — Liet. klūonas „klojimas; balykla už daržinės; pašiūrė“ (= latv. klūōns „kluonas; klojimas“). Fasmeris II, 255; Sławski II, 276; Verchovskis 357—365; Zdancevičius ZPSS 289, 300; Smulkova 60—61; Nepokupnas M 6, 35; Sabaliauskas 86; Urbutis 61—62 ir kt. Teiginiai apie tiriamam žodžiui būdingą pirminę slavišką kilmę (Bernekeris I, 522 ir kt.) yra klaidingi. Lenk.: rašytiniuose šaltiniuose nuo 1606 m.: lepty, lipty „priestatas prie namo“. Baltar.: rašytiniuose šaltiniuose nuo 1591 m.: лепъты, липты ta pačia reikšme. — Liet. liptai, liepiai „laiptai (paprastai į kitą namo aukštą)“. Jablonskis 118. Lenk.: rašytiniuose šaltiniuose nuo 1603 m.: namogol, numagal, numogal, nomogol „patalpa namo gale; galinė namo dalis“. Baltar.: rašytiniuose šaltiniuose nuo 1584 m.: намокал, намакал, намокал, нумогол, нумгал ta pačia reikšme. — Liet. natagalis, natugalis. Jablonskis 135. Lenk.: pita „namas“ — tarmiškas žodis (Safarevičius). Rašytiniuose šaltiniuose nuo 1562 m.: pat, pot, pit(a) (Jablonskis). Baltar.: rašytiniuose šaltiniuose nuo 1597 m.: ном(ъ), нумъ „namas“ (Jablonskis). — Liet. pāmas „namas“. Safarevičius 242 ir kt. Lenk.: paszura „pašaro sandėlis“ — Augustavo šnekta (SGP). Rus.: пашура „pašiūrė žemės ūkio padargams, malkoms, pašarams ir pan. laikyti“ — Lietuvos TSR (Nemčenko). — Liet. pašiūrė ← šiūrė „pašiūrė, daržinė“ (← vok. Scheuer „daržinė“; Frenkelis, 993). Rus.: перть „gyvenamoji kareliška pirkia“ — Archangelsko tarmė (D); sen. rus.: пърть „pirtis“ (Buga). — Liet. pirtis „pirtis; jauja linams džiovinti“ (= latv. pirts „pirtis“). Gali būti, kad baltų kalbų žodis į rusų tarmes pateko per suomių kalbą; plg. suom. pirtti, karel. pertti — Buga II, 516. Nuomonė, kad lietuvių žodis yra pasiskolintas iš finų kalbų (Knabe 67), nepagrįsta, nes tiriamojo žodžio etimologija yra savaiminė baltų. Lenk.: rašytiniuose šaltiniuose nuo 1634 m.: pirkaitia, pirkayta „trobelė“. Baltar.: rašytiniuose šaltiniuose nuo 1596 m. пиркоита ta pačia reikšme. — Liet. pirkaitė, mažybinė forma iš pirkià „valstiečio pirkia“. Jablonskis 168. 151 Lenk.: rašytiniuose paminkluose nuo 1581 m. pirtikia, pirtyka, pyrytkia „pirtis“. Baltar.: rašytiniuose paminkluose nuo 1578 m.: пиртиля, пиртылка, пиртилка, пертика tas pats. — Liet. pirtikė, diminutyvas iš pirtis „pirtis“. — Plg. Jablonskis 168. Čia priskirtinas ir antrinis diminutyvinis darinys iš to paties lietuviško žodžio pirtis > pirtikė > pirtikaitė → sen. lenk. pirtykayta, pirtykaycia (nuo 1601 m.), sen. baltar. пиртикаита (nuo 1687 m.). Jablonskis 319, 347. Lenk.: rašytiniuose paminkluose nuo 1574 m.: primien, prymien, prytnia, przetnia, przymna, przymnia „priestatas“ (Jablonskis). Baltar.: прымень, прымень, прывен „prienamis“ — šiaurės vakarų tarmė (Grinblat), прымян tas pats — Volkovysko tarmė (Stankevič); примн, примень „ūkinis pastatas“ (Karskis). Rašytiniuose paminkluose nuo 1521 m.: примен, применъ, примн, примън, прымень, прымн (Jablonskis). Ukr.: rašytiniuose paminkluose nuo 1552 m. примен (Nepokupnas). — Liet. prietemė „prieangis, priekinė patalpa; priemenė“. Karskis 131; Veržbovskis 594—599; Grinblat 532; Urbutis 68; Nepokupnas 34 ir kt. Baltar.: проворок „priepirtis“ — Braslavo tarmė (Nepokupnas). — Liet. dial. (ryt.) prāvaras „priepirtis“. Nepokupnas M 3, 23. Lenk.: rašytiniuose paminkluose nuo 1722 m.: przywntok „priestatas prie namo“. Baltar.: rašytiniuose paminkluose nuo 1602 m.: прынамок tas pats. — Liet. prienamis tas pats. — Plg. Jablonskis 135. Lenk.: punia (puńka) „mažas medinis tvartas; patalpa šienui“ — dial. (SJP), Lietuva (SGP). Baltar.: пуня „šieninė“ (BRS). Šis žodis ypač plačiai paplitęs šiaurės rytų Baltarusijoje, vietomis ir pietvakarių dalyje. Rečiau užfiksuotos šios reikšmės: „žemės ūkio padargų sandėlis“, „priestatas prie tvarto“, „tvartas“, „patalpa avims“ (Smulkova). K. Jablonskio knygoje šis žodis nenurodytas kaip lituanizmas, tačiau pateiktas lenkų (nuo 1598 m.) ir baltarusių (nuo 1516 m.) raštijos tekstuose. Rus.: пуня, пунька „daržinė, kluonas; šieninė; atskira kamarėlė; pintinė sandėliukas, kuriame laikomi įvairūs daiktai“ — Kalugos, Novgorodo, Oriolo, Riazanės, Smolensko, Tambovo, Tverės sr. (D), Latvijos TSR (Sinica). — Liet. pūnė „daržinė; peludė; tvartas; būda“ (latv. pūne „sėklų daržinė; pašiūrė“). Fasmer III, 407; Būga II, 622; Karskis 135; Urbutis 68; Sabaliauskas 40—44 ir kt. Taip pat buvo keliamos prielaidos apie atvirkštinį skolinimąsi iš slavų kalbų į baltų kalbas (žr. Fraenkel 667), tačiau dauguma tyrėjų jų nepriėmė. Lenk.: rašytiniuose paminkluose nuo 1611 m. reia, reje, reya, riya, riga, ryia, ryga, ryja „klėtis, tvarto patalpa“ (Jablonskis). Baltar.: рея „klėtis, kluonas“ — Gardino, Minsko tarmės (M); рэя tas pats — Vitebsko tarmė (Kasp.). Rašytiniuose paminkluose nuo 1612 m.: рига (Jabl.); A. Veržbovskis pateikia šiuos fonetinius variantus: регия, рэя. Rus.: рей, рэя „klėtis, kluonas“ — vakarų, Pskovo tarmės (D); рэя tas pats — Latvijos TSR (Sinica). — Liet. dial. rejā, rijā „klėtis, kluonas“ (latv. rija tas pats). Fraenkel 716; Fasmer III, 463; M—E III, 523; Blese 19; Veržbovskis 632—634; Urbutis 150—151 ir kt. Savo ruožtu baltų kalbų žodžiai pasiskolinti iš finų kalbų, žr. Fraenkel, loc. cit. Lenk.: swiren, świren, świron, dial. świrna, świrnia „lietuviška grūdų klėtis; svirnas; sandėliukas“ (SJP). Šiaurės rytų tarmėse (Balstogės, Sejnų, Vilniaus) paliudyti šie fonetiniai variantai: śf’iren, śf’ironek, ś’v’eronek, świrnia, świronek, śv’irnas, śv’irnalis, śv’irn[uk]as 152 ir kt. (Kudzinovskis, Zdancevičius, Otrębskis, Turska). Rašytiniuose paminkluose nuo 1535 m.: swieran, swierzonek, swiren, świren, swirenek, swironek, swirzen (Jablonskis). Baltar.: сøран „svirnas“, diminutyvas свіронак — bendrinė kalba (BRS); „sandėliukas, sandėlis“ (N). Šis žodis ypač plačiai paplitęs vakarų tarmėse, kur užfiksuoti šie fonetiniai variantai: сверан, свырань, свьверен, свьверонак ir kt. (Smulkova, Steiko). Rašytiniuose paminkluose nuo 1499 m.: сверень, свирен, свиренок, свирень(б), свиронек, свиронок; nuo 1489 m.: свирененны (Jablonskis). Rus.: свирен, свирон „svirnas“ — vakarų tarmės (D); свирен „dvaro pastatas, kuriame laikomi maisto produktai“ — Smolensko tarmė (Dobr.); свирна „pastatas grūdams, pelams, pėdams, šienui laikyti; svirnas“ — Pskovo tarmė (KPOS). Ukr.: rašytiniuose paminkluose nuo 1539 m. свирен, свирень, свьрень „ūkinis pastatas“ (Jablonskis, Nepokupnas). — Liet. svīrnas, svīrna „svirnas, klėtis“. Fraenkel 955; Briukneris 537; Potebnia 99; Karskis 135; Veržbovskis 662—679; Sabaliauskas 88; Zdancevičius ZPSS 288—289; Smulkova 62—63; Urbutis 152; Nepokupnas 34 ir kt. Papildomai apie šį žodį žr. Fasmer 579. Lenk.: rašytiniuose paminkluose szalina „šieninė“ (Jablonskis II). Baltar.: rašytiniuose paminkluose шалина tas pats (Jablonskis II). — Liet. šalinė „šieninė; peludė“ (cituojama pagal A. Veržbovskio disertacijos rankraštį). Statybinės dalys Lenk.: atrama „gyvenamuosiuose namuose žema sija, padėta kitoms sijoms, ant kurių klojamos lubos, paremti“ — Lenkijos ir Baltarusijos pasienis (Cychunas). Baltar.: атрама ta pačia reikšme — Latgala, Vitebskas (Kasp., Epimach-Šypila), plg. атраміна „skersinė, kryžminė namo sija“ — Vitebskas (Kasp.). — Liet. atramà „atraminė konstrukcija, atrama, tilto atrama“, otat-rénti „paremti, prilaikyti“. Cychunas 50. Lenk.: rašytiniuose paminkluose nuo 1583 m. giegnia „gegnė“. Baltar.: rašytiniuose paminkluose nuo 1644 m.: кгекгӗне ta pačia reikšme. — Liet. gėgnė „gegnė“, daugiskaita gėgnės „gegnės“. Jablonskis 75. Lenk.: grabiasto, drabiasto „prie gegnių pririšti karčiai, ant kurių klojamas šiaudinis stogas“ — tarm. (SJP); grabiasto „stogo karčiai, ant kurių guli šiaudai“ — Lietuva (SGP). Rašytiniuose paminkluose nuo 1581 m.: grebest (Jablonskis). Baltar.: грабёст „karčiai stogui grebėstuoti pagal gegnes“ — Vitebskas (Kasp.); драбёст „grebėstai“ — tarm. (BRS). Rašytiniuose paminkluose nuo 1603 m.: грабясны, гребясны, греблясты, кгребесты (Jablonskis). Rus.: гребёс-т(а), гребязо(а) „neobliuota lenta; tašelis, gulintis skersai gegnės; grebėstė“ — Lietuvos TSR (Nemčenka). Ukr.: (при)хребестити „užbaigti šiaudinį stogą“ — Vidurio ir Rytų Polesė (Nepokunnyj). — Liet. grebėstas „stogo grebėstas“, daugiskaita: grebėstai „grebėstai“. Nemčenka 172; Nepokunnyj 39–41 ir kt. Lenk.: krejga „kraigas; stogo kraigas“ — Augustavas, Lietuva (SGP); krejga ta pačia reikšme — Seinai; kraja, kreigas, krejga „išilginė briauna; šiaudinio stogo viršus“ — Suvalkai (Zdancevičius); krejka ta pačia reikšme — Vilnius (Veržbovskis). Baltar.: крэйка „stogo viršus, kur susieina šlaitai; galas; kraigas“ — Gardino (Stankev- 153 ičius). — Liet. kraigas, kreigā, kreigas „stogo kraigas“. Karlowicz, Słownik 311; Westphal 157; Veržbovskis 872; Zdancevičius, LP 342; ZPSS 289–290; Urbutis 64. Lenk.: polendy „pabėgiai, sijos (pavyzdžiui, po grindiniu)“ — šiaurės rytų tarmė (Zdancevičius). — Liet. palindai „lubos, medinis paklotas kluone, ant kurio kraunami javai, šienas; medinės rūsio lubos, medinis paklotas duobėje“. Zdancevičius, MS (239). Lenk.: rašytiniuose paminkluose nuo 1752 m.: sklaut „skliautas“. — Liet. skliautas ta pačia reikšme. — Jablonskis 355. Rus.: шпа́ры „gegnės“ — Latvijos TSR (Sinica). Latvių spāre, spāra ta pačia reikšme (← vidurio žemutinės vokiečių kalbos spare M—Э III 987). Sinica 34. Lenk.: szulo, tarm. szula „medinis stulppostis sienoje ar tvoroje, prie kurio tvirtinami skersiniai karčiai“ (SJP). Rašytiniuose paminkluose nuo 1583 m.: szvl, szul, szula (Jablonskis). Baltar.: шу́ла, шуло́ „stulpas statinyje arba darže; vartų stulpas“ — bendrinė kalba (BRS); шулина ta pačia reikšme — Vitebskas (Kasp.); шуль, шулка, шулле „stulpas“ (Sabaliauskas). Rus.: шуло „tvoros stulpas“ — vakarinė tarmė (D); шула „kampinis vertikalus rąstas statiniuose; trinka“ — Pskovas (KPOS), Smolenskas (Dobr.); шулы „durų įlaidos“ — Pskovas (KPOS); „stulpai“ — Lietuvos TSR (KSRNG). Ukr.: шуло „tvoros arba medinės sienos stulpas“; вовшу́ла, вушу́ла, овшу́ло, ушу́ла ta pačia reikšme — Žitomiras (Lysenko). — Liet. šūlas, šūlē „stulpas (tvoroje, trobos sienoje); vartų stulpas; durų stakta; statramstis; lentelė“. Buga II, 620–622; Otrębskis, Sławia 476; Skardžius, SL 18; Nepokupnas, M 6, 33; Veržbovskis 840–848; Sabaliauskas 88; Urbutis 156 ir kt.; plg. Fasmer IV, 484–485. A. Brücknerio prielaida, kad slavų kalbų žodžiai pasiskolinti iš vokiečių kalbos, o lietuviškasis žodis — iš lenkų kalbos, yra klaidinga (Brückner 557). Lenk.: rašytiniuose paminkluose nuo 1671 m.: uzły „gardinės rąstų lubos“. Baltar.: rašytiniuose paminkluose nuo 1602 m.: ужълы ta pačia reikšme. — Liet. ižlos ta pačia reikšme. Jablonskis 246. Ypatinga medienos apdirbimo rūšis yra susisiekimo priemonių — įvairių vežimų ir valčių — gamyba. Ir čia esama tam tikro skaičiaus žodžių, pasiskolintų iš baltų kalbų į slavų kalbas: Lenk.: wicina, pasen. wycina „upinis laivas su stogu, plaukiojantis Nemunu“ (SJP). Rašytiniuose paminkluose nuo 1582 m.: wicina, wicyna (Jablonskis). Baltar.: віціна „senovinis plokščiadugnis upinis laivas“ (Veržbovskis). Rašytiniuose paminkluose nuo 1538 m.: витина (Jablonskis). Rus.: витина „plaukiojantis plokščiadugnis laivas Nemune ir Pripetėje“ — Gardino, Kauno, Minsko tarmės (D); витим „baržos rūšis Nemune“ (Fasmer). — Liet. vytinė, vytinė, vytinė „pailgas upinis laivas“, pasen.; plg. latv. vitens „valties šonas“. Fraenkelis 1267–1268; Veržbovskis 175–179; Urbutis 53 ir kt. Taip pat žr.: Fasmer I, 321–322. Klaidinga prielaida, kad lietuviškasis žodis pasiskolintas iš slavų kalbų (Brückner 153) arba kad jie yra giminingi nuo seno (Brückner 613). Baltar.: грынджалы, крынджалы „sunkiems kroviniams vežti skirtos rogės“ — Gomelio tarmė (Veržbovskis); крынджалы „įtaisas“ — rytinė Mogiliavo tarmė (Bialk.). Rus.: кринджолы „rogės“ — Chmelnyckio srities pietų rusų tarmės (Nikitenko); „mažos rogutės“ — pietvakarių tarmė (Fasmer). Ukr.: керинджо́лы „rogutės“ (Potebnia). — Liet. grįžulas, grįžalas „grąžulas; pasukamasis 154 „ratas“. Potebnia III, 99; Veržbovskis 416; V. V. Martynovas (iš pasisakymo 1969 m. Minske vykusiame baltų skolinių baltarusių kalboje simpoziume). Skolinimasis iš lenkų kalbos mažai tikėtinas (Fasmer III, 377). Baltar.: эльбки „netinkamos rogės“ — Vilniaus krašte (Kirkor). — Liet. slidēs „slidės“ arba liet. dial. slēdēs „rogės“. Baltarusių žodžio fonetiniam pavidalui galėjo turėti įtakos analogija su žodžiais, turinčiais pagrindą з(о)л-. Rus.: ка́ра „didelis vežimas aukštais bortais šienui vežti“; кары „priekaba prie rogių rąstams vežti“ — Lietuvos SSR (Nemč. DL). — Liet. kāras (dgs.: karai) „karutis, vežimėlis“. Plg. taip pat rus. карю́ки „priekaba prie rogių rąstams vežti“ — Lietuvos SSR (Nemčenka); skolinta iš liet. kariūkai, karai mažybinė forma (Nemčenko DL 64). Baltar.: лайба „barža“ — vitebsko (Kasp.). Rus.: лайба „didžiulė valtis“ — Smolensko sr. (Dobr.); лайва tas pat — Volchovo, Novgorodo, Polocko, Pskovo apyl. (KSRNG); лова „novgorodiečių, vokiečių ir karelų laivas“ (Srezn.). — Liet. laivas, laivė, latv. laiva „laivas, valtis“. Blese 14; Veržbovskis 466—470. Nuomonė, kad tiriamas žodis yra baltiškos kilmės, nėra visuotinai pripažinta ir jai reikia papildomų argumentų. Lenk.: lubna „didelė dažyta lentinė skrynia su sėdynėmis, dedama ant rogių iškilmingoms išvykoms“ — Sejnų apyl. (Zdancewicz). Rus.: лубни „pasivažinėjimo rogės“ — Lietuvos SSR (Skuratov). — Liet. lūbnios „išskėstos rogės; plačios rogės su pritvirtintomis sėdynėmis“. Zdancewicz LP 344. Lenk.: rašytiniuose paminkluose nuo 1595 m.: perga „valtis“. Baltar.: rašytiniuose paminkluose nuo 1589 m.: перкаа, перга tas pat. — Liet. pérgas „valtis, luotas“. Jablonskis 163. Lenk.: ragucie „rogės malkoms vežti“ — dial. (SJP); raguci „rogės“ — Vilniaus krašte (Turska). — Liet. rogūtės, rōgės mažybinė forma, „rogės“. Frenkelis 685; SJP V, 467; Karłowicz, O języku 324; Veržbovskis 884. Rus.: ратка „dviratis vežimas“ — Peterburgo apyl. (Fasmer). Žodis skolintas iš liet. rātas „ratas“, dgs. rātai „vežimas, karieta“, tarpininkaujant finų kalboms (suom. ratas, lyvių ratas „ratas“, dgs. rattaat „vežimas“). Apie finų kalbų žodžių baltišką kilmę žr. Frenkelis 703; apie rusų žodžio finų kilmę žr. Fasmer III, 447. Lenk.: szlaje „rogių rūšis“ (Karłowicz); szlajki tas pat — Vilniaus krašte (Otrębskis); šleje „senovinė pakinktų dalis“ — Tykocino apyl. (Glogeris). Rašytiniuose paminkluose nuo 1749 m.: szlaie, szlaje, szlajki (Jablonskis). Baltar.: шлайки „nedidelės rogutės“; шланки, шлаи tas pat — dial. (Veržbovskis). Rus.: шлан „porinės rogės malkoms ir rąstams vežti“, шлайки „lengvos pasivažinėjimo rogės“ — Lietuvos SSR (Nemčenko). — Liet. šlãjos „rogės, malkinės rogės“, mažybinės formos šlãjikės, šlãjukės. Frenkelis 998; Karłowicz, O języku 324; Veržbovskis 804—806; Nemčenko 171 ir kt. Šiai pačiai žodžių grupei priklauso ir transporto priemonių dalių pavadinimai: Lenk.: dugnina „lenta vežimo dugne“ — šiaurės rytų Suvalkų apyl. (Zdancewicz). — Liet. dugnine tas pat, iš dūgnas „dugnas“. — Zdancewicz, Sprawozdania 76. 155 Rus. капы „rogių dalys, kuriomis sujungiami pavažos“ — Lit. SSR (Nemčenko). — Šis žodis laikomas skoliniu iš liet. kaitras „kampas“ (Nemčenko DL 64). Tačiau greičiausiai skolinimosi šaltinis buvo liet. kāтpa „skersinė rogių lenta; medinė sėdynė rogėse“. Prie senųjų medienos apdirbimo būdų paprastai priskiriamas pynimas (iš vytelių, žilvičių). Be pirmiau nurodytų baltizmų, žyminčių pynimo žaliavą, galima paminėti dar keletą skolinių — pintų gaminių pavadinimų. Lenk. bucz „kūgio formos tinklu aptrauktas krepšelis smulkioms žuvims gaudyti; bučius; venteris“ — dial. (SJP), Augustavo apyl., Lietuva (SGP); rašytiniuose šaltiniuose nuo 1670 m.: bucz „žvejybos įrankis“ (Jablonskis). Baltarus. буч „bučius“ (BRS); буча „užtveriamasis žvejybos įrankis“ — Vitebsko apyl. (Nikif.). Rašytiniuose šaltiniuose nuo 1667 m.: буч „žvejybos įrankis“ (Jablonskis). Rus. буч „bučius; žvejybos pynys“ — vakarinė tarmė (D); Lit. SSR (Nemčenko). — Liet. būčius, būčis, būčas „iš tinklo ar vytelių pintas bučius“. SJP I, 225; Zdancewicz LP 337; Urbutis 51–52 ir kt. Lenk. warża „pintas arba medinis žuvų įleidžiamasis krepšys“ — Lietuva (Otrębskis). Baltarus. ваража „medinis krepšys gyvai žuviai laikyti“ — Drisvetų, Sniudų apyl., Narutis (Laumane). Rus. варжа „pintas arba medinis žuvų įleidžiamasis krepšys“ — latgalių dial. (Laumane). — Liet. vārža „bučius“, rytų tarmėse „pintas arba medinis žuvų įleidžiamasis krepšys“. Otrębski JP 83; Laumane 17. Lenk. rašytiniuose šaltiniuose nuo 1700 m.: kiescie „krepšiai šienui, šiaudams nešti“. — Liet. kėstės „neštuvai“. Jablonskis 86. Lenk. rašytiniuose šaltiniuose nuo 1804 m.: kresc’ „krepšelis“. — Liet. dial. krėštis tas pat. Jablonskis 107. Šiai grupei greičiausiai priklauso baltar. гёгли, гёгли „žvejybos įrankis — kryga“ — Braslavo, Mjadzelio apyl. (Laumane), pasiskolintas iš lietuvių kalbos, plg. liet. gėgnės „stogo gegnės“, dial. „žvejybos įrankis“ (Laumane 16). O tokius plačiai žinomus baltizmus kaip lenk., rus., baltar., ukr., bulg. вентерь „žvejybos įrankis“ arba lenk., baltar. резины, rus. резвины/розвины „tinklas šienui, pašarui nešti“ tenka palikti nuošalyje, nes atitinkama realija smarkiai pasikeitė ir dėl to, tikėtina, nutrūko pirminis ryšys su mediena (žilvičiais, vytelėmis) kaip šių daiktų gamybos žaliava (paprastai tai — virviniai tinklai). * * * Visi pirmiau pateikti baltizmai priklauso tai medžio apdirbimo amato sričiai, kuriai reikia tam tikrų šios srities įgūdžių turinčio žmogaus rankų. Neaptarta lieka primityvesnio medienos ir medinių daiktų naudojimo žemės ūkyje sritis (turimi omenyje tokie medinių dirbinių pavadinimai kaip baltar., rus. dial. жагины, жегины „iš lazdų padarytas įtaisas šienui, dobilams ir pan. džiovinti“ ← 156 liet. žaginÿs „palapinės tipo pakabinamos kartys“; rus. dial. brūnklя „medinė lentelė su skylėmis abiejuose galuose karvėms tvarte pririšti“ ← liet. brunklys „kaištis; suktukas“ ir kt.). Į apžvalgą neįtraukti ir medinių darbo įrankių (ar jų dalių) pavadinimai, būdingi kitoms amatų šakoms (audimui, verpimui ir pan., pavyzdžiui, lenk. dial. rateluki „ratukas rėme“ ← liet. rateliūkai „ratukai“, lenk. dial. truść „viena medinė lazdelė audimo šukose“ ← liet. strustis „audimo šukų lapelis“ ir t. t.). Nustatyti skoliniai iš baltų kalbų į slavų kalbas medžio apdirbimo srityje sudaro palyginti didelę žodžių grupę (daugiau kaip 70, net neskaičiuojant abejotinų baltizmų, tokių kaip лайба ir kt.); dauguma jų vartojami tarmėse, šnekamojoje kalboje, o tik nedidelė dalis aptinkama vien lenkų ir baltarusių raštijos paminkluose. Pagal kilmę ši leksika daugiausia yra baltų kilmės ir atspindi baltų medžio apdirbimo kultūros ypatumus. Išimtį sudaro vos 3 žodžiai, į baltų kalbas pasiskolinti iš vokiečių (климбы, шпары) ir suomių (рига) kalbų. Šiai baltizmų grupei būdinga tai, kad daugelis žodžių žinomi ne vienoje slavų kalboje (ar tarmėje), o dviejose ar daugiau, todėl jų paplitimo arealas kelis kartus viršija pačių baltų kalbų arealą (plg. žodžius щупло, склют, дёготь, клуня, евня, свирон ir kt., žinomus keturių ar daugiau slavų kalbų tarmėse). Šis faktas liudija, pirma, intensyvų skolinimąsi medžio apdirbimo srityje ir, antra, palyginti ankstyvą skolinimosi laiką. Slavų raštijos paminklai rodo, kad kai kurie baltų kalbų skoliniai pateko į slavų kalbas ne vėliau kaip XIV a. (ковш ir galbūt ремесь), XV a. (дойлид, клуня, свирон) arba XVII a. (евня, жлукто, прымен, пуня, склют, щупло), t. y. gerokai anksčiau nei Petro epocha, kai, pavyzdžiui, į rusų medžio apdirbimo terminiją ėmė sparčiai skverbtis germanų kilmės žodžiai. Be to, pažymėtina, kad skolinimasis vyko ne kurioje nors vienoje specifinėje medžio apdirbimo šakoje, bet apėmė beveik visas šio seno amato sritis: statybą, kubilių amatą, pynimą, pirminį medienos apdorojimą, įrankius, susisiekimo priemones ir t. t. Tokia skolintos leksikos įvairovė, kartu su plačiu jos vartojimo arealu ir ankstyvu skolinimosi iš baltų kalbų į slavų kalbas laiku šioje baltų ir slavų tautų materialinio gyvenimo srityje, liudija gana aukštą senovės baltų medžio apdirbimo kultūros lygį5. 5Žinomos ir kitos nuomonės nagrinėjamu klausimu, plg., pavyzdžiui, išvadą apie „palyginti aukštesnį slavų medžio apdirbimo kultūros lygį, palyginti su baltais“ (О. Н. Трубачев, Ремесленная терминология в славянских языках, М., 1966, стр. 167). 157 Sąlyginių sutrumpinimų sąrašas Kalbos, tarmės, šnektos август. — Augustavo арх. — Archangelsko белост. — Balstogės блр. — baltarusių болг. — bulgarų брянск. — Briansko вильн. — Vilniaus вит. — Vitebsko Volkov. — Volkovysko voron. — Voronežo glussk. — Glusko gomel. — Gomelio grodn. — Gardino donsk. — Dono drisv. — Drisvetų senprūs. — senprūsių sen. č. — senosios čekų kalbos diatlov. — Diatlovo žytomir. — Žytomyro zelv. — Zelvos kaluž. — Kalugos kijev. — Kijevo kov. — Kauno (Kauno) kursk. — Kursko Latvijos SSR — Latvijos Tarybų Socialistinė Respublika latgal. — latgalių liv. — lyvių Liet. SSR — Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika liet. — lietuvių latv. — latvių mozūr. — mozūrų minsk. — Minsko mogiliov. — Mogiliovo mostovsk. — Mostų mjadelsk. — Mjadelo vok. — vokiečių naugard. — Naugardo novosib. — Novosibirsko orl. — Oriolo peterhof. — Peterhofo lenk. — lenkų psk. — Pskovo rost. — Rostovo rus. — rusų riazan. — Riazanei priklausantis sverdl. — Sverdlovsko svisl. — Svisločiaus sejn. — Seinų slav. — slavų slavk. — slovakų smol. — Smolensko snud. — Snudo vid. žem. vok. — vidurinių žemutinių vokiečių suvalk. — Suvalkų tamb. — Tambovo tver. — Tverės tykocin. — tykociniškas ukr. — ukrainietiškas suom. — suomiškas chełm. — chełmiškas ček. — čekiškas Žodynai, monografijos, straipsniai Arašanakava — A. Ў. Арашонкава, Е. Ў. Грына风ецкене, Ў. П. Кавальчук, Ю. Ф. Мацеκевіч, Я. М. Романовіч, Л. А. Шаталава, Iš vakarinės zonos baltarusių šnektų leksikos, „Весці АН БССР“, visuomeninių mokslų serija, 4, 1969, p. 123—134. Бернекер — E. Berneker, Slavisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg, 1908. Blese — E. Blese, Kai kurie baltarusų ir baltų kalbų santykiai, „Studi Baltici“, V, 1935—1936, pp. 1—29. Брюкнер — A. Brückner, Słownik etymologiczny języka polskiego, Warszawa, 1957. Būga — K. Būga, Rinktiniai raštai, I—III, Vilnius, 1958—1962. Бялк. — І. К. Бялькевіч, Краёвы слоўнік усходняй Магілёўшчыны, Мінск, 1970. Видугирис — A. Vidugiris, Рец.: Baltarusių-rusų kalbų žodynas, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, VIII, 1966, p. 235—237. Gloger — Z. Gloger, Tykocino apylinkės liaudies šnektos žodynas, „Prace filologiczne“, IV, 1893, sąs. III, p. 793—904. 158 Гр. — B. Hrinčenka, Ukrainiečių kalbos žodynas, Kijevas, 1908—1909. Гринблат — M. J. Grinblatas, Baltarusiai. Kilmės ir etninės istorijos apybraižos, Minskas, 1968. Д — В. И. Даль, Толковый словарь живого великорусского языка, I—IV, М., 1955. Добр. — В. Н. Добровольский, Смоленский областной словарь, Смоленск, 1914. Зданцевич LP — T. Zdancewicz, Lietuviški leksikos elementai lenkų tarmėse Sejnų apylinkėse, „Lingua Posnaniensis“, VIII, 1960, p. 333—352. Зданцевич MS — T. Zdancewicz, Sejnų apskrities tarmės gyvenviečių kūrimosi procesų fone, „Materiały do dziejów ziemi sejneńskiej“, Balstogė, 1963, p. 231—266. Зданцевич Sprawozdania — T. Zdancewicz, Lietuviškų leksinių skolinių ir jų slavų kalbų semantinių atitikmenų geografija Palenkės–Suvalkų tarmėse, „Sprawozdania z prac naukowych wydziału nauk społecznych“, zesz. 3, 1968, p. 69—83. Зданцевич ZPSS — T. Zdancewicz, Lietuvių ir rusėnų leksiniai arealai Balstogės krašte, „Z polskich studiów slawistycznych“, seria druga, Varšuva, 1963, p. 287—310. Казлаускас — J. Kazlauskas, Rec.: J. V. Otkupščikov, Iš indoeuropiečių žodžių darybos istorijos, Leningradas, 1967, „Baltistica“, IV (I), 1968, p. 144—147. Каралюнас — S. Karaliūnas, Dėl keleto lietuvių kalbos skolinių, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, XII, 1970, p. 179—188. Карлович O języku — J. Karłowicz, Apie lietuvių kalbą, „Rozprawy i sprawozdania z posiedzeń wydziału filologicznego Akademii umiejętności“, II, 1875, p. 135—376. Карлович Słownik — J. Karłowicz, Svetimos ir mažiau aiškios kilmės žodžių, vartojamų lenkų kalboje, žodynas, Krokuva, 1894—1905. Карский — Е. Карский, Белорусы, I, Вильна—Варшава, 1904. Касп. — М. Касьпяровіч, Віцебскі краёвы слоўнік, Віцебск, 1927. Киркор — A. Kirkoras, Etnografinis žvilgsnis į Vilniaus guberniją, „Этнографический сборник“, вып. III, Sankt Peterburgas, 1858, стр. 115—276. Кнабе — G. S. Knabė, Leksikos skoliniai ir etnogenezė (dėl „baltų skolinių“ rytų finougrų kalbose), „Вопросы языкознания“, 1962, № 1, стр. 65—76. Корчиц — M. A. Korčicas, Statybos leksika XV–XVII amžių senosios baltarusių raštijos kalboje. Kandidato disertacijos autoreferatas. Minskas, 1970. КПОС — Pskovo srities žodyno kartoteka (B. A. Larino tarpdisciplininis žodynų kabinetas, Leningrado valstybinis universitetas). КСРНГ — Rusų liaudies tarmių žodyno kartoteka (SSRS mokslų akademijos Kalbotyros instituto Leningrado skyrius). Кузиновский — Cz. Kudzinovski, Jaćwingowie w języku, „Acta Baltico-Slavica“, I, 1964, p. 217—225. КЭСРЯ — N. M. Šanskis, V. V. Ivanovas, T. V. Šanskaja, Trumpasis rusų kalbos etimologinis žodynas, Maskva, 1971. Лаумане — Б. Лаумане, В сб.: „Лексічныя балтизмы ў беларускай мове“, Мінск, 1969, стр. 16—18. Лысенко — P. S. Lysenko, Šiaurės Žitomyro krašto tarmių leksikos žodynas, rink.: „Slavų leksikografija ir leksikologija“, Maskva, 1966, стр. 15—60. Мат. — Матэрыялы для слоўніка народна-дыялектнай мовы, Мінск, 1960. Мацк. — Ю. Ф. Мацкевіч, Pietų Baltarusijos šnektų tarmės ypatybės, rinkinyje „Pirmosios BSSR dialektologijos konferencijos medžiaga“, Minskas, 1950, p. 55—80. 159 М—Э — K. Mühlenbach—J. Endzelin, Lettisch-Deutsches Wörterbuch, I—IV, Ryga, 1923—1946. Н — Н. И. Носович, Словарь белорусского наречия, СПб., 1870. Немченко — В. Немченко, Lietuvos TSR Jonavos rajono rusų gyventojų šnektos žodynas, „Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai“, 3 sąs., Kalbotyra, Vilnius, 1961, p. 147—175. Немченко ДЛ — В. Н. Немченко, Lietuvos senųjų rusų šnektų dialektinė leksika, bendra su lietuvių kalbos leksika, „P. Stučkos Latvijos valstybinio universiteto mokslo darbai“, 92, 1968, p. 36—72. Непокупный — А. П. Непокупный, Lituanizmai ukrainiečių raštijos paminklų leksikoje, „Movoznavstvo“, 1970, Nr. 6, p. 30—40. Непокупный М Э — А. П. Непокупный, Apie baltų ir rytų slavų kalbinius-etnografinius bei etninius santykius (Trys epizodai iš baltizmų geografijos), „Movoznavstvo“, 1969, Nr. 3, p. 16—28. Непокупный М б — А. П. Непокупный, Украинско-балтийски студи, „Мовознавство“, 1968, № 6, стр. 33—42. Никиф. — Н. Я. Никифоровский, Liaudiško gyvenimo Vitebsko Baltarusijoje apybraižos, Vitebskas, 1895. Откупщиков — Ю. В. Откупщиков, Из истории индоевропейского словообразования, Л., 1967. Откупщиков В — Ю. В. Откупщиков, Dėl liet. kāušas, latv. kaiss „kaukolė; samšis“ etimologijos, „Baltistica“, VI (2), 1970, p. 185—192. Откупщиков Из истории — Ю. В. Откупщиков, Iš baltų ir slavų leksinių santykių istorijos, „Baltistica“, VII (2), 1971, p. 119—128. Отрембский JP — J. Otrębski, Lituanizmai lenkų tarmėje Vilniaus krašte, „Język polski“, XVI, 1931, p. 79—85. Отрембский Sl Oc — J. Otrębski, Rec.: K. Jabłoński (Jablonskis). Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje. Kowno, 1941, „Slavia Occidentalis“, XIX, 1948, p. 471—479. Потебня — А. А. Потебня, Rusų kalbos garsų istorija, I—III, Varšuva, 1880—1883. Розвадовский — J. Rozwadowski, Apie pirminį baltų ir slavų kalbų tarpusavio santykį, „Rocznik slawistyczny“, V, 1912, p. 1—25. Сабаляускас — A. Sabaliauskas, Lietuvių kalbos leksikos raida, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, VIII, 1966, p. 5—141. Сафаревич — J. Safarewicz, Baltų ir slavų kalbiniai santykiai, Studia językoznawcze, Varšuva, 1967, p. 241—243. SGP — J. Karłowicz, Lenkų tarmių žodynas, I—VI, Krokuva, 1900—1911. SJP — J. Karłowicz, A. Kryński, W. Niedźwiedzki, Lenkų kalbos žodynas, I—VIII, Varšuva, 1900—1927. Синица — A. I. Синица, Iš rusų senųjų gyventojų Preilių rajone tarmės leksikos stebėjimų. Rink.: „Псковские говоры I“, Pskovas, 1962, p. 219—237. Скуратов — Medžiaga iš rusų tarmių Ignalinos rajone, kurią pateikė LGU studentas G. L. Скуратов. Slavskis — F. Sławski, Słownik etymologiczny języka polskiego, I, Kraków, 1952 sqq. Smulkova — E. Smułkowa, Lituanizmy w białoruskim słownictwie rolniczym, „Lingua Posnaniensis“, XIV, 1969, p. 55—69. Срезн. — I. I. Срезневский, Medžiaga senosios rusų kalbos žodynui, I—III, SPb., 1893—1903. 160 Станкевич — A. Станкевич, Iš lituanizmų baltarusių kalboje, „Калосьсе“, IV, 1938, p. 172—175; 225—226; V, 1939, p. 36—37; 118—120; 176—178. Стецко — P. Сцяцко, Tarmių žodynas (iš Zelvos krašto tarmių), Minskas, 1970. Траутман — R. Trautmann, Baltisch-slavisches Wörterbuch, Göttingen, 1923. Трубачев — О. Н. Трубачев, Ремесленная терминология в славянских языках, М., 1966. Turcka — H. Turska, Język polski na Wileńszczyźnie, „Wilno i ziemia Wileńska“, I, Wilno, 1930, p. 219—225. Унбегаун — B. O. Unbegaun, Ein baltisches Lehnwort im Moskowitischen Rußland, „Die Welt der Slaven“, VII, 1962, p. 346—349. Урбутис — V. Urbutis, Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai, „Baltistica“, V (2), p. 43—44; V (2), p. 149—162. Уэстфол — S. Westfal, Lexical Elements of Baltic Origin in the Polish Dialect Spoken Near Lake Wigry (Suwalki District, Poland), „The Slavonic and East European Review“, XXIV, 1946, 63, p. 156—159. Фасмер — M. Фасмер, Etimologinis rusų kalbos žodynas, I—IV, M., 1964—1973. Френкель — E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg—Göttingen, 1955 ff. Цыхун — Г. А. Цыхун, В сб.: „Лексічныя балтызмы ў беларускай мове“, Мінск, 1969, стр. 49—53. Эпимах-Шыпила — Б. Эпимах-Шыпила žodynas. R. Семашкевич publikacija, „Полымя“, Nr. 7, 1969, p. 225—229. Янк. — F. M. Янкоўскі, Tarmių žodynas, I—II, Minskas, 1959—1970. Kiti sutrumpinimai ryt. — rytinis; srit. — sritinis; dial. — dialektinis; šiaur. — šiaurinis; vak. — vakarinis; pasen. — pasenęs; literat. — literatūrinis; piet. — pietinis 11. Lietuvių terminologija