Iš baltų kalbų puodininkystės terminijos istorijos

LIETUVIŲ TERMINOLOGIJA LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA S. KARALIONAS IŠ BALTŲ KALBŲ PUODININKYSTĖS TERMINIJOS ISTORIJOS Atskirų tautų ir jų grupių kalbotyrose yra pastebimi polinkiai tyrinėti sinchroniniu, taip pat diachroniniu aspektu amatų terminijos visumą. Vienos kalbos ar kalbų grupės terminų aprašymas duoda reikalingų žinių apie kokios nors srities terminų sistemą ir jos ypatybes, terminų funkcionavimą, jų kitimo ir pasipildymo tendencijas. Terminijos visumos aprašymas ir istorinis tyrinėjimas atskleidžia tos kalbos specifiką, parodo terminų arealinį paplitimą, padeda apibūdinti seniausius kalbų santykius, nustatyti jų pobūdį. Atskirų amatų (mezgimo — verpimo, medžio apdirbimo, kalvystės, puodininkystės ir kt.) terminijos tyrinėjimas yra įgijęs didelę praktinę ir teorinę reikšmę ir pasidaręs aktualus. Iš pastarųjų slavų amatų terminijos darbų pirmiausia yra minėtina puiki O. Trubačiovo monografija „Slavų kalbų amatų terminologija“, kur grupinės rekonstrukcijos būdu naujai ir kvalifikuotai atskleidžiamos kelių amatų terminijos ištakos1. J. Trierio etimologiniai tyrinėjimai2, skirti puodininkystės terminams germanų ir kitose indoeuropiečių kalbose, savo teorinėmis-metodologinėmis prielaidomis buvo tokie svarbūs, kad padėjo visų indoeuropiečių kalbų amatų terminijos šiuolaikinio tyrinėjimo pamatus. Lietuvių kalbos amatų terminija yra sinchroniškai visai, diachroniškai beveik netyrinėta. Dėl anksčiau nurodytų priežasčių amatų terminijos tyrinėjimą reikia laikyti vienu aktualiausių lietuvių kalbotyros uždavinių. Amatų terminijos tyrinėjimo aktualumą rodo dar ir tai, kad su amatų etnografija ar archeologija susijusius kalbinius dalykus imasi aiškinti kitų specialybių atstovai3. Negalima sakyti, kad centrinių puodininkystės sąvokų — žiedimo veiksmo ir jo rezultato — pavadinimų kilmė nėra aiškinta. Atvirkščiai, žiesti, púodas ir jų giminačiai kitose baltų kalbose seniai yra patraukę etimologų dėmesį, esami jų kilmės aiškinimai yra daugiau ar mažiau patenkinami ir fonetiniu, ir semantiniu atžvilgiais4. Įdomi, visai galima yra ir naujoji O. Trubačiovo etimologija, 1 O. H. Трубачев, Ремесленная терминология в славянских языках, М., 1966. 2 J. Trier, Lehm. Etymologien zum Fachwerk, Marburg, 1951. 3 Bet jiems ne visada viskas gerai pavyksta. Antai iš esmės klaidingas yra teiginys, jog „Kalbininkų tyrimai parodė, kad lietuviškas žodis „žiesti“ yra slaviškos kilmės“ (I. Mulevičienė, Dėl termino „žiedžiamasis ratas“ MAD, A serija, 2(36), 1971, p. 129). Joks kalbininkas to niekad nėra sakęs. Straipsnyje esama ir daugiau neapgalvotų teiginių: „Sukamieji judesiai yra būdingesni žodžiui „žiesti“ (!), „lengvo tipo ratas“, „sunkaus tipo ratas“ (lengvas, sunkus tipas?!). 4 E. Fraenkel, LEW, p. 668, 1307 (su lit.). — Lit. púodas, lat. puõds siejimas su s. isl. fat „indas, rykas“, s. vok. aukšt. faz „t. p.“ etc. nėra tikras, nes germ. *fata- < *podo- „indas, rykas“ 125 kad puodas yra atsiradęs iš pãdas, pailginus apofonijos keliu šaknies balsį⁵ (plg. sl. dial. vognь < *ugnis „ugnis“: vygnь < *ūgnis „kalvė“). Bet reikia turėti galvoje vieną aplinkybę, kurią yra pastebėjęs ir pats šios etimologijos autorius: „Связь прабалтий. *pōda-s ir *pada-s нам кажется вполне очевидной, однако понять ее можно только на дополнительском уровне отношений, поскольку апофония ō:a в балтийском не существует как таковой“⁶. Šiame straipsnyje vis dėlto norima paanalizuoti vidiniu kalbos požiūriu tuo tarpu pagrindinius puodininkystės terminus žiešti, pūodas ir jų atitikmenis kitose baltų kalbose, daugiausia dėmesio kreipiant į suradimą giminingų tos pačios kalbos leks emų, kurios nagrinėjamosios leksemos kilmės aiškinimą neretai leidžia pasukti visai kita kryptimi. 1. Liet. pūodas, lat. puōds giminaičiai Leksema pūodas lietuvių kalboje dabar reiškia „metalinis indas valg iui virti; molinis indas (pp. kam nors laikyti), puodynė; būčius, varža; koklis“⁷. Turimais duomenimis, ji vartojama visose lietuvių kalbos tarmėse. Neretai šis žodis aptinkamas ir senuosiuose raštuose ir žodynuose (M. Daukšos, J. Bretkūno, S. Chilinskio, K. Sirvydo, Krauzės), kur jis turi reikšmę „molinis indas, puodynė“. Todėl šią reikšmę ir tiktų laikyti senesne už „metalinis indas valgiui virti“, kuri, be abejonės, atsirado pasikeitus pačioms realijoms. Panašias reikšmes turi ir pūodas vediniai. Be puōdinas „(adj.) paišinas, suodinas“ Daugai, pasidaryto sūodinas : sūodys, sūodžiai pavyzdžiu, leksemos pūodas vediniai yra puodynė „molinis indas (pp. pienui pilti); tam tikras senoviškas koklis su giliu įdubimu“, puōdynė „puodų dirbtuvė; molinis puodas aguonoms, kanapėms malti“. Priesaga -ynė yra gana dažnai vartojama vietai (plg. rūkynė „žuvų rūkomoji būda“) ir rykams žymėti (plg. karbynė „pintinė“, skalvynė „tam tikra pintinė pašarui nešioti“, skalbynė „skalbi amoji lenta“ ir kt.)⁸. Jos dariniai kirtį dažniausiai turi priesagoje, bet kartais ir šaknyje, plg. laidynė : láidynė, lindynė : lindynė, rūgštynė : rūgštynė, puodynė : puodynė. Atskirai reikia pažymėti, kad puodynė irgi išplitęs visose lietuvių kalbos tarmėse, bet reikšmėmis „molinis puodas aguonoms, kanapėms malti“ ir „tam tikras senoviškas koklis su giliu įdubimu“ šis žodis, turimais duomenimis, pažįstamas tik šiaurės vakarų žemaičių tarmėms (Dovilai, Leckava, Plikiai, Vieksniai). ⁴Kilmė tebėra ginčijama: jis gali būti keliaujantis net ne ide. kilmės žodis, žr. J. Hubschmid, Schläuche und Fässer. Wort- und sachgeschichtliche Untersuchungen…, Bern, 1955, p. 156–160. — Suom. pata „puodas (valgiui virti), puodynė“, est. pada „t. p.“ negali būti skoliniai iš baltų kalbų, plg. Aulis J. Joki, Uralier und Indogermanen, Helsinki, 1973, p. 301. ⁵ О. Трубачев, op. cit., p. 208. ⁶ Loc. cit. — Kad baltų kalbinės bendrystės dialektuose egzistavo trumpasis balsis o (žr. И. Казлаускас, К развитию общебалтийской системы гласных, ВЯ, 4, 1962, p. 20–24; V. Mažiulis, Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai, Vilnius, 1970, p. 11 tt.; plg. LKK, X, 1968, p. 52 tt.), nėra tikras dalykas, plg. Chr. S. Stang, Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen, Oslo–Bergen–Tromsø, 1966, p. 22 tt. ⁷ „Lietuvių kalbos žodynas“, t. X (rankraštis). ⁸ P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1943, p. 271. 126 Šiaurės vakarų žemaičių tarmės (Dovilai, Kretingalė, Laukžemis, Mosėdis, Notėnai, Plateliai, Plikiai, Salantai, Skuodas, Šatės) turi ir leksemą pūdȳnė, pūdynė „krosnyje išmūryta įduba kam susidėti; tam tikras koklis krosnims mūryti; toks molinis indas, maža puodynė kanapėms ir tabakui malti“. Leksemų pūodynė ir pūdynė reikšmės yra tokios artimos, kad norom nenorom jas tenka laikyti vienašaknėmis. Ta aplinkybė, kad pūdynė ir pūodynė, pūodas (Barstyčiai, Mosėdis, Plungė ir kt.) vartojami tame pačiame tarmių ruože, neleidžia jų manyti esant vienas iš kitų atsiradusias fonetiniu keliu, tuo labiau kad šiose tarmėse, kaip žinoma, yra išlaikomas ir balsių uo : ū (dial. ou : ū) skirtumas. Balsių asimiliacija, dėl kurios dounininkų tarmėse prieš kito skiemens siauruosius balsius vietoj ou pasirodo uu (t. y. ū), būdinga rytų dounininkams. Apie dūnininkų tarmių, kurios yra perdaug toli, leksinę infiltraciją taip pat vargu ar galima galvoti. Dėl šių priežasčių paprasčiausias žemaičių leksemų pūdynė ir pūodynė istorinio ryšio aiškinimas būtų tas, kad pūdynė yra savarankiškas leksinis-semantinis vienetas, ablauto santykiais susijęs su vienašaknėmis leksemomis pūodynė ir pūodas. Leksema pūdynė tokiu atveju pagal minėtąjį priesagos -ynė darybos modelį, matyt, yra pasidaryta iš pirminio vardažodžio *pūdas, turėjusio „molin is indas (kanapėms ar tabakui malti)“, „tam tikras koklis, plyta“ ir pan. reikšmes. Vardažodžių pūodas : *pūdas (< pūdynė) morfologinis-darybinis santykis yra toks pat, kokį randame tarp, pvz., bluõzgas „pleiskana, bluzgena“ : blūzgas „t. p.“, brūžas „ruožas, brūkšnys, linija“: brūžas „brūžeklis, dildė“, čiūopas „apsileidęs ir nevykus žmogus, čiupna“: čiūnas „kas čiopojasi, čiupna“, diūobas „drevė“: dī̀bas „dubuo“, lūosas „kurio koja, ranka ar kita kūno dalis sulaužyta“: lūšas „t. p.“, plūosas „pluoštas, skara“: plūšas „viena luobo skaidula, karna, plėša; atplaiša, skiautė“, šūodys „Russ“: sūdys „t. p.“, iūognas „vandens užliejama vieta, vadaksnis“: liūgnas „nedidelė bala, klanas, valka; purvynas, mulvė; liūnas, klampynė; iš upės išsiliejęs ir likęs lankoje vanduo“. Šalia akūtinės šakninės vokalizmo uo vardažodžių, kaip matyti, yra vokalizmo ū vardažodžių, turinčių cirkumfleksinę intonaciją — kaip tik tai ir yra tarp pūodas : pūd- (plg. pūdȳynė). Leksemos pūdynė, pūodynė, pūodas turi daugiau ar mažiau artimas reikšmes. Kartu paėmus, jų turinio plane, iš vienos pusės, aiškiai išsiskiria „molinis indas, puodynė (kam nors laikyti, agunoms, kanapėms, tabakui malti)“, iš kitos „(tam tikras senoviškas) koklis (su giliu įdubimu krosnims mūryti)“ (iš pastarosios metonimijos keliu galėjo išriedėti reikšmė „krosnyje išmūryta įduba kam susidėti“). Būdinga, kad analoginių reikšmių santykį randame ir atitinkamose latvių kalbos leksemose. Liet. pūodas latvių kalboje, kaip žinoma, atliepia puõds „der Topf; der Kessel“ (plg. dar vedinius ir jų reikšmes puõdelis „der Topf“, puõdeņš „krūz(it)e“, puodiņš (be k) „ein Gefäss, in dem das Essen gekocht wird“ ME 454, EH II 345). Latvių kalba turi taip pat grybų pavadinimų, plg. puõdelis „ein gewisser Pilz“, puõdiņš² „ein junger Birkenpilz“, puõdeņš „bērzlape“, bet tikriausia tai naujos reikšmės, priklausiusios nuo tam tikro išorinio vadinamų objektų panašumo. Todėl istorinėms rekonstrukcijoms svarbesnė reikšmė, be „der Topf“, gali būti tik krāšns puods, krāšpuods, puodiņš (be k.) „die Ofenkachel“. Reikšmių „molinis puodas, der Topf“ ir „koklis, die Ofenkachel (t. y. tam tikra plyta“ koegzistencija yra žinoma ir kitur, plg. s. rus. плита „akmuo, 127 plyta“ : serb.-chorv. птица „dubenėlis“; lot. testa „plyta, čerpė“: „molinis indas, puodas“. Atitinkami germanų (plg. vok. Kachel „koklis“ < s. vok. aukšt. chachala „molinis puodas“ < lot. vulg. *cacculus, plg. lot. caccabus „tirpyklė, spirgintuvė“⁹) ir slavų (plg. rus. dial. горшки „пустые, легкие кирпичи клином, для кладки сводов“ : горшок „округлый, облый глиняный сосуд различного вида, выжженный на огне“¹⁰) kalbų duomenys leidžia manyti, kad „koklis, die Ofenkachel“ yra išriedėjusi iš reikšmės „molinis puodas, der Topf“. Prūsų kalbos atitikmenyje kaip tik ir turime pastarąją reikšmę. Pr. podalis „prastas puodas, böser Topf“ tiksliai semantiškai ir morfologiškai atitinka žem. puodālis: priesaga -alis abiejose kalbose turi didinamąją bei niekinamąją reikšmę (plg. prūsų kalbos reikšmę „prastas puodas“!). Pejoratyvinis reikšmės atspalvis žymu ir latvių kalbos leksemoje puōdelis. Taigi semantinė-morfologinė šių trijų kalbų derivatų tapatybė iš tikrųjų, matyt, siekia tolimus praeities laikus, ir todėl, ieškant puōdas, puōds, pod-alis giminaičių, reikšme „molinis puodas“ ir reikėtų vadovautis. Kartu su tuo giminingų leksemų ieškojimo kryptį rodo ir leksema pūd-ynė, į kurią ligi šiol, kiek žinoma, nebuvo atsižvelgiama. Lietuvių kalbos tarmėse puōdas vienu atveju turi „bučius, varža“ reikšmę: Kap nuvėjau puodo krėsti, tai pusę puodo radau žuvų Ūdrija. Gal būtų per drąsu sakyti, kad tai — senoji, pirminė puōdas, puōds, pod-alis reikšmė, bet jos buvimas vis dėlto yra pamokantis: skirtumas tarp reikšmių „molinis puodas“ ir „bučius, varža, t. y. tam tikras krepšys ar netgi tam tikra statinė“ (plg. bučius „iš vytelių pintas prietaisas su igerkliu žuvims gaudyti; varža; iš siūlų megztas į varžą panašus prietaisas žuvims gaudyti; iš vytelių pintas uždaras krepšys sugautoms žuvims laikyti vandenyje; iš šiaudų su plėšomėmis pinta statinė“), istoriškai žiūrint, nėra esminis, ir, vadinasi, abi reikšmes gali turėti vienas žodis arba skirtingi, bet vienašakniai žodžiai. Reikšmių ratas plečiasi, pridėjus dar čia lat. puōdiks² „ein Spann (kojos keltis)“ ME III 454, puodinieks (be k.) „der Hintere (?)“ EH II 344 bei liet. pūdүmas, pūdymas, pūdȳmas „užpakalis, pasturgalis, sėdynė“. Prie šitos leksemų ir jų reikšmių grupės toliau galime skirti ir tokias raiškos plano segmentą pūd-/pud- turinčias leksemas, kaip antai: lat. pūdis (be k.) „der Haufe; die Menge“, pūdele (ir darvas pūdelis) „der Paudel; der Teerpaudel“, pūdenis (be k.) „eine Art Kaffscheune“ ME III 445, pudas „alter Kram, alte Kleider, Lumpen“ (pudat „kramen, aufschichten“) ME III 401, liet. pūdulas „ryšulys, gniužulas“, lat. pudra, pudrs „ein Haufe“, pudurs, puduris „ein Büschel, ein Strauch mit Wurzeln; ein Haufe; ein kleiner Hügel“, puduriņš, pudurītis „ein kleines Wäldchen, eine Baumgruppe“ ME III 401–3, EH II 320–1, liet. pūduras „grupė, krūva, plotas tankiai suaugusių medžių, krūmų, javų; debesis“, lat. pudiks „ein halbwüchsiger Knabe“, pudikis „riņķveidīga dzelzs, ar kuo piestiprina sānų virves prie laivas malām“ EH II 320. Būtų perdaug sunku, o, gal būt, ir netikslinga ieškoti dabar kiekvienai šios semantinės grandinės daliai paralelių kitose ide. (ar neide.) kalbose, kad parody- 9 H. Paul, Deutsches Wörterbuch, Achte Aufl., bearbeitet von A. Schirmer, Halle (Saale), 1961, p. 317. 10 В. Даль, Толковый словарь, I, М., 1955, p. 382–3. 128 tume jų reguliarumą, taigi ir priklausymą vienašaknėms leksemoms. Šiuo, kaip ir kitais panašiais atvejais, geriau yra kelti klausimą dėl to, ar konstatuotoji semantinė grandinė kaip visuma gali pasireikšti vienašaknėse leksemose ar ne. Nustačius, kad kokia nors reikšmė arba jų grupė turi kitų kalbų arba tos pačios kalbos, bet kitų šaknų leksemos, galima drąsiau galvoti apie jų giminingumą ir nagrinėjamųjų atvejų. Taigi dviejų reikšmių ar visos jų grupės giminystės ryšys yra parodomas ipso facto. Reikia turėti galvoje ir tai, kad semantinėje-leksinėje sistemoje atsispindinčių išorinio pasaulio daiktų asociatyviniais požymiais labai dažnai eina ne jų konkrečios fizinės savybės (pavyzdžiui, molinis, medinis, pintinis), bet jų abstrahuotos ir apibendrintos ypatybės, pavyzdžiui, „išgaubtumas, iškilumas“, „tuščiaviduriškumas“ ir pan. Tačiau tokius ir panašius požymius, savaime aišku, gali turėti keli objektai, pvz., krūva, ryšulys, gniužulas, kalva ir pan. Dėl ilgaamžės istorinės raidos tokie asociatyviniai požymiai neretai būna susipynę su diametraliai priešingais požymiais, pvz., „išgaubtumas, iškilumas, konveksiškumas“ — su „įgaubtumu, konkaviškumu“. Vienodus asociatyvinius požymius turintys tikrovės objektai ar sąmonės vaizdiniai, kaip atrodo, gali būti reiškiami vienašaknėmis leksemomis. Pažymėtina, kad ir istorinėje raidoje, leksiniams-semantiniams vienetams ir jų tarpusavio santykiams formuojantis, konkrečios fizinės objektų savybės yra vaidinusios antraeilį vaidmenį, nes „....значения „глиняный“, „глина“ фигурируют как сугубо промежуточные звенья, вторично конкретизованные значения, восходящие к иным значениям, к обозначениям иных технических действий, подчас достаточно общего характера: „вертеть“, „крутить“, „плести“. Особенно интересна при этом удивительная живучесть семантической модели „оплетенное, окруженное“ > „глиняный сосуд“... На примерах этимологического выявления ее реликтов, а также на констатации активного воспроизводства этой семантической модели мы вплотную касаемся докерамической древности материальной культуры предков носителей славянских диалектов“11. Baltų kalbų puodininkystės terminija, kaip minėta, diachroniniu požiūriu beveik netyrinėta, bet turimoji šios srities medžiaga vis dėlto leidžia manyti, kad baltų kalbos yra pragyvenusios tokį pat puodininkystės terminų formavimosi etapą, koks čia yra rekonstruotas slavų kalboms. Visai galimas daiktas, kad ir šaknis *pūd- „(iš-, pri-) pūsti“ (žr. žemiau) seniau reiškė „vyti, pinti“, nes reikšmės „pūsti, pusti“ ir „sukti, vyti, pinti“ yra glaudžiai susijusios, plg., pvz., liet. tinti (-sta) ir lat. tīt (tinu) „winden, wickeln, flechten“. Todėl neturėtų stebinti tas dalykas, kad, aiškinant pagrindinių baltų puodininkystės terminų pūodas, pūods, pod-alis kilmę, iš karto einama prie įvairių pintinių ir šiaip išlenktų bei išgaubtų rykų (krepšys, kubilas ir pan.), kaip seniausių objektų, kurių pavadinimai, savo ruožtu, toliau gali sietis su leksemomis, žyminčiomis įvairius iškilius, išgaubtus resp. įgaubtus, konkaviškus objektus. Žemiau duodamos kelios skirtingų šaknų leksemų ir reikšmių serijos siekia pailiustruoti tiek dviejų šaknies puod-/pūd-/pud- leksemų reikšmių, tiek ir jų visų kartu paimtų istorinio ryšio galimumą: 11 О. Н. Трубачев, op. cit., p. 228–9. 9. Lietuvių terminologija 129 1) krājus „rėčio ar kretilo šonai, krijas, graižas; kojos let enos pakilimas, keltis; bato vieta ties keltimi“, krājelis „prietaisas, ant kurio vejami siūlai prieš vyniojant juos ant mestuvų“, „dalgio, kastuvo rankena; rėčio ar kretilo šonai, krijas, graižas“, krājuks „dalgio, kastuvo rankena“, krējis „vielomis išpintas prietaisas, vartojamas prie arklinės kuliamosios mašinos šiaudams purtyti, kad iš jų išbir tų pelai, su grūdais“, lat. kreja „ein kleines Zugnetz“, liet. krijà „rėčio ar kretilo šonai, lankas; medinis aptaisymas aplink girnas, kad malant miltai nebyrėtų, kubilas; rėmelis, ant kurio laikosi lempos gaubtas; rėčio sietelis; iš virvelių išpintas lovos dugnas; prietaisas, ant kurio vejami siūlai prieš vyniojant juos ant mestuvų, „didelis ledo gabalas, lytis“, krijas „rėčio ar kretilo šonai; status užmaunami dangčio kraštai; skrybelės ar kepurės šonas, lankas; kubilo šonai; bato aulas; rėčio sietelis; iš virvelių išpintas lovos dugnas; iš plaušų nupintas sietelis virtiniams nusunkti; prietaisas, ant kurio vejami siūlai prieš vyniojant juos ant mestuvų; medui iš korių sukti prietaiso dalis; kuliamosios mašinos velenas, prie kurio pritaisyti spragilai; lenkta geležis, prita isyta prie vežimo plauto posūkiui palengvinti“, lat. krīja, krijs, krijš „die Lindenborke; abgerissene Linden od. Fichtenborke (Aus der Lindenborke wurden besonders früher verschiedene Gegenstände verfertigt, z. B. Schlitten, Sattel, Aussteuerkasten); der Bastrand eines Siebes, Riegensiebes; sieta luočinš, mala; kretula virsus, kurą apakšėja malā pinums piestiprināts; ein Korb aus Lindenborke; ein Lindenbrett“, liet. krijėlis „prietaisas, ant kurio vejami siūlai prieš vyniojant juos ant mestuvų; indo sviestui mušti dalis, kryžiokas, skritulys“ ( : krýti „lenkti, kumpinti“, krýti, krėja, krieči, krieja, krėja „tiesti, vynioti“); 2) kārpa „(ganu) ciba; ein ovales hölzernes Kästchen; eine aus Borke(n) angefertigte Tüte zum Beerensammeln, nuo plāna dēliša (uoša, bērza vai apses) gareni apalā formā saliekts, neliels trauciņš etc.“, „die Warze; ein Leichdorn“, kārpa „eine Muschelschale“, liet. kārpa „mažas odos pakilimas ir sukietėjimas; medžio žievės ar lapo sukietėję iškilimai; krūties spenelis etc.“, lat. kārpis, kārpe „ein flaches und beinahe rundes Fischerboot zum Lachfangen“, „ciba, ein rundes, hölzernes Gefäss, in das Butter, dicke Milch, auch Fleisch getan wird“, cērpa, cērps „der Hümpel, ein Erdhäuflein, ein aufgeworfener Sandhügel; langes Grass, besonders im Morast, Grashügel; der Strauch; ein Baumstumpf; Baumwurzeln; das Haar, besonders verwühltes, buschichtes“, cērpuļi „kleine mit Beerenstauden bewachsene Hümpel in Sümpfen“, liet. kėrpė „mažas, smulkus augalas, ker ojantis ant akmenų, medžių, stogų; kempinė, pintis; medžio atauga, gumbas; stora, sutrūkusi, sumedėjusi beržo žievė; duonos kepalo žiauberė, kampelis, papentis; žmogaus kūno sėdimoji dalis; kiaulės snukio užrietimas, knyslė etc.“, kerplā, kėrpla „labai šakotas kelmas; velėna“, kerplė, kėrplė „kelmas su šaknimis, keras, buvusio kelmo šaknys; išverstas medis su šaknimis; galva; kas riebus, storas; kas netvarkingas, susivėlęs“, kėrplėša, kerplėša „išvirtęs medis su visomis šaknimis; išvirtusio medžio šaknys; senas, supuvęs medžio kelmas, apaugęs samanomis arba žole; kupstas; barzda ir plaukais apaugęs, apsileidęs, bjaurus žmogus etc.“ (: kėrpti, -ia „ką silpnai ar paskubom rišti“, kerpti, -a „augti platyn, plėstis, kėstis“); 3) kārba, kārba „eine Düte aus Erlen- od. Birkenrinde, worin namentl. Erdbeeren gesammelt werden; ein Gefäss aus Birkenrinde; ein Fischerboot zum Lachsfang; ein ovales, hölzernes Kästchen“, „die Warze“, kārbiņa „ein Körbchen, 130 eine Schachtel; die Dachpfanne; ciba, ein rundes, hölzernes Gefäss, in das Butter, dicke Milch, auch Fleisch getan wird etc.“; liet. kárba „toks senoviškas skaičiavimo įrankis — medelis su išpiaustytais rumbukais“, karbas „krepšys, pintinė, retelis; didelė pintinė pašarui nešioti, doklas“, „karpas, ristis, rantas, įpiova, užkirtimas; pakraščio atsikišimas, nelygumas, išrantymas; lazda su įpiovimais skaičiams žymėti“, kerba (be k.) „kekė (vaisių)“, kėrbinė „t. p.“, kirba „klampynė, liūnas; daugybė, knypava, kirbinė“, kirbinė „virtinė; vorą; kekė; pulkas, krūva, gauja“, kirbinė (be k.) „pintinė, krepšis“, kirblys „stagaras, augalo kotas“ (: kerbti, -ia „netvirtai rišti; netvirtai, prastai pinti“, kirbti, -sta „gįžti, pradėti rūgti“, ap-kirbti „apaugti, apkibti“). 4) liet. kiaūburas „kauburys“, lat. kaūba „kalna gals“, liet. kaubarė, kauborė (be k.) „medinis išskaptuotas indas, medinis dubuo“, kaūbras „neaukšta iškilumėlė“, kaubrė, kaūbrė „kalnelis, kalva; kupra, kūbrys“, kaubrỹs „kalno, kalnelio ketera, viršukalnė; kupstas, pakilimas; koks pasipūtimas, pakilimas“, kaūburas „kalno, kalnelio ketera, viršukalnė; kupstas, pakilima“, lat. kauburs (be k.) „der Hügel“, kaūburė „kalno viršūnė“, kauburỹs „neaukšta iškilumėlė; kalno, kalnelio ketera, viršukalnė; kupstas, pakilimas, koks pasipūtimas, pakilimas“, lat. kubis „der Kopf“, kubele, kubela „die Eichel (am männlichen Gliede)“, kubis „der Zulp für Säuglinge“ (dėl reikšmės plg. knupis „ein Zusammengenbundenes Tuch, in dem etwas getragen wird; der Zulp für Säuglinge“) kubls, kubla, kublis „der Kübel, Bottich“, liet. kublulis (be k.) „išskobtas medinis indas“, dial. (žem.) kūbelas „kubilas“, lat. kubelelis „(verächtl. Demin.) ein kleiner Kübel“, kubals „der Kübel, Bottich“, kubils „t. p.“, liet. kūbilas „statinė plačiu dugnu miltams, grūdams supilti, daržovėms rauginti, skysčiams laikyti; uždaroma statinė drabužiams laikyti; kraitkubilis; išskobtas didelis medinis indas su dėtin(u) dugnu, duobiny(s) etc.“, kubūlkė, kubulkis (be k.) „medinis indelis“, lat. kubuls „der Kübel, Bottich“, kubulis „der Kübel, Bottich“, „nelīdzenums, cinis“, kubris „der Buckel, Höcker“, liet. kūbrỹs, kūbris „nugara prie sprando, gūbrỹs, ketera; nugara, kupra; kalno viršūnė, ketera; kalnelis, kauburys; nelygumas, pakilimas“, kuborė (be k.) „did(e)lis medinis šaukštas viralui semti“, kūburas „kurmio išraustų žemių kauburėlis“, kubūrė „mažas, storas žmogus“, kū-būrė „kalnelis, iškilumėlė, kauburys; krūva“, kuburỹs „viršukalnė; kalnelis, iškilumėlė; kupstas; nelygumas, iškilimas“, lat. kuburis „ein nicht gut anliegende Stelle am Anzug“, liet. kubūrka, kubūrkė „medinis indelis“, lat. kubucis „Quark in süsser Milch“, „eine grosse ciba; ein hölzernes Trinkgefäss; ein mit einem Deckel versehenes Gefäss aus Birkenrinde, worin man Beeren sammelt od. Tabak bewahrt; ein Erdkloss; ein kleiner cinis; ein Brotende; ein Stückchen Brot; eine kleine Erhöhung“ (: mu-kiaūbti, -ia „išgūrsti, išnykti“, kūbti, -sta „linkti (prie žemės)“, lat. kubinât „decken“, ap-kubinât „umlegen“); 5) pūnė, pūnė „klojimo užgardis supilti pelams, peludė; tvartas, diendaržis, laidaras; būda, palapinė; ola, urvas“, pūnė „kiaušinio tuštuma“, lat. pūne, pūnis „eine Scheune, Heuscheune, eine Heu- od. Strohcheune; ein kleines, scheunenartiges Gebäude am Meeres- od. Seeufer zum Aufbewahren von Fischerwerkzeugen; telpa kūts tuvumā luoparbības glabāšanai etc.“, pūnis „eine kleine Scheune für Heu, Stroh und Kaff; Heuscheune im Walde etc.“, pūns „eine Bauerhütte“, pūna „tine, ein grosses, rundes hölzernes Gefäss mit Deckel“, pūņa „ein feuchter, 9* 131 sumpfiger Wald, ein mit kleinen Kiefern bewachsener Sumpf etc.“, puns, punda, pune, punis „eine Erhöhung, eine Beule, ein Knollen, Knoten, ein hartes Geschwür, ein Knorren, ein Auswuchs am Baum, ein Höcker“, pauna „der Schädel; der Stirnknochen; der Kopf; das Maul“, paũna, paúna, paunis „eine kleine Mütze; ein Ranzen, Tornister; ein Bündelchen; ein Ränzel, ein Paudel; Lumpen, Kram; Bündel, Last“. Dėl kai kurių šitų penkių leksemų serijų žodžių (pvz., pūnė, kūbilas, pūde-le) gali kilti abejonių, ar jie etimologiškai iš tikrųjų priklauso toms šaknims, kurioms jie čia skiriami. Tos abejonės kyla ne dėl fonologinių, darybinių ar semantinių, bet grynai dėl kitokio pobūdžio (atitinkamo žodžio vartojimo kur nors lietuvių ar latvių kalbos ploto pasienyje; tikslaus leksinio atitikmens buvimo didesnėse, taigi ir įtakingesnėmis laikomose kaimyninėse kalbose¹² ir kt.) priežasčių. To žodžio reikšmė yra nuoseklios semantinės grandinės dalis, jos santykis su kitomis tos grandinės dalimis pasikartoja ir kitų šaknų leksemose, todėl ji taip pat gali būti organiško istorinio proceso dalis¹³. To žodžio darybinės ypatybės yra tokios pat, kokias rodo toje kalboje veikiantis darybinis modelis¹⁴. Todėl ir negalima laikyti absurdiška tos nuomonės, kuri pirmenybę atiduoda leksemos kilmės aiškinimo vidinėmis kalbos priemonėmis galimybei. Ypatingą reikšmę etimologiniam puodas, pūodas, pod-al(is) ir kitų pūd- / pud- leksemų identifikavimui įgyja paskutiniosios serijos žodžiai todėl, kad, kaip jau yra konstatavęs K. Būga¹⁵, jos priklauso tai pačiai šakniai, kaip ir pūd- / pud- leksemos. Toji šaknis veikiausiai yra ide. *peu- / *pou- / *pū- „pūsti, iš-, pripūsti“¹⁶, 12 Reikia pasakyti, kad tokia nuomonė nėra neklaidinga, nes, painiodama skirtingas istorines epochas, geografinius ir kultūrinius dabarties santykius ji nukelia į tolimus praeities laikus: „a) the geographic area of the Baltic speakers in his day [turimas galvoje A. Bachas] was very small in comparison with that of the speakers of Germanic languages; b) that in fact in rather recent times the Baltic languages borrowed a great many loanwords from German. For the prehistoric situation then he also considered a similar possibility; c) for decades, it was assumed that there were quite a few borrowings from Proto-Germanic into Baltic but, for some unexplained reason, that Proto-Germanic did not reciprocate by borrowing from Baltic“, — A. Klimas, Baltic, Germanic and Slavic, Donum Balticum, Stockholm, 1970, p. 264—5. Tolimoje praeityje tie santykiai galėjo būti iš esmės kitokie, ir baltų dialektai galėjo būti ne vien imantys, bet ir duodantys (ne tik finougrų, bet ir į rytus bei vakarus esančioms indoeuropiečių kalboms. 13 Plg. puikią K. Būgos duotą pūnė „tvar­tas“ semantinio ryšio su kitomis leksemomis motyvaciją: K. Būga, RR, II, p. 525—6. 14 Pvz., dėl kūb-ilas priesagos plg. tokius įrankių, rykų pavadinimus: brizgilas „kamanos“, krātilas, krētilas „didelis retis iškul­tiems grūdams iš pelų išsijoti“, rūtilas „apskritimas, ratas, lankas“, rētilas „pelams siausti retis“, sprāgilas „kultuvas“, trainilas „ratų jungiamoji šatra“. Ne vienas priesagos -ilas vedinys galų gale remiasi veiksmažodžiu, plg. brizgilas (: brizgas) : brizgti, brizgėti; sprā-gilas : spragėti, sprogti, taigi ir kūbilas : kūbti. Apie kūbilas semantinius santykius, be to, žr. LKK, XII, 1970, p. 181—3. Slavų kalbų kոբъlъ gali būti senas skolinys iš baltų kalbų (plg. raka, rataj ir kt.), patekęs ir į germanų kalbas (plg. vok. Kausche, Kaddig, Daggut, Elen ir kt.) Liet. kūb-ilas, kūb-elas etimologinį atitikmenį randame graikų kalboje, plg. χϐώλον „alkūnė“; dėl priesagų *-el/-l-: *-ōl- ryšio plg. obelīs : obuolys; dėl reikšmės ir priesagos dar plg. gr. κύπελλον „taurė“, pasidarytą iš paralelinės šaknies ide. *kup-. — Kitaip E. Fraenkel, LEW, p. 304 (su lit.); V. Urbutis, Baltistica, VIII, 1972, p. 205; B. Vanagienė, V. Vitkauskas, LKK, XIII, 1972, p. 222. 15 K. Būga, RR, I, p. 332—3. 16 Apie ją žr. P. Persson, Beiträge zur indogermanischen Wortforschung, I, Uppsala—Leipzig, 1912, p. 241—250; J. Pokorny, IEW, p. 847. 132 plg. arm. heval „greitai ir sunkiai kvėpuoti“ (*peudā-), (h)ogi „kvapas, kvėpavimas, dvasia“ (*pou̯io-), vid. air. ūan, kimr. ewyn, breton. eon „puta“ (*pou̯-ino-). Šios pirminės šaknies pamatu su formantais -n- ir -d- baltų kalbose galėjo būti sudarytos naujos šaknys pun- | pūn- | paun- ir pud- | pūd- | paud-. Be minėtų pud- | pūd- leksemų, šakniai pud- | pūd- | paud- tokiu atveju galime skirti: liet. pudénti „kedenti, purenti“, lat. pudīt (-ījū) „fortschaffen; celt nuo miega aukšą ar steigų“, -tiės „sich beeilen (etwas zu tun)“, sa-pudītiės „sich für eine Reise od. Fahrt zurechtmachen“, pudātiės „ilgi un daudž ģērbtiēs“, sa-pudāt(iēs) „(sich) in alte Kleider dicht einhüllen“, liet. pūdinti, pūdyti (-ija) „vyti, varyti, versti; pulti“, pudlùs „lengvai iškratomas, birus“, lat. pudlavāt, pudļavāt „wehen machen zausen (z. B. die Bänder des Kopfputzes vom Winde gesagt)“, pūdulas (žr. aukščiau), pūdulis „netvarkingas, susivėlęs, susipuduliavęs žmogus“, pūdulioti, pūduliuoti „velti, taršyti, draikyti, kratyti, purtyti“, su-pūduloti „suvelti, sutaršyti“, pūdáloti, pūdalióti, pūdalėti, pūdelioti, pūdáloti „draikyti, velti, taršyti, kedenti“, apsi-pūdaloti „storai apsirengti, apsitūloti“, pūdeluoti, pūdeluoti „trupinti, smulkinti; (plaukus) pūsti, garbiniuoti“, pūdelėti „akėti“, lat. pūdelēt „das Haar verwühlen“, pūderis „kas pasipūtusiais plaukais“, pūderioti, pūderioti „šiaušti (plaukus); puošti, dabinti“, iš-pūderioti „išardyti, išdraskyti, išpuren-ti“, pūderėtis „puoštis, dabintis; kapstytis, žaisti“, nu-pūderiuoti „nuplėšti, nudraskyti“, lat. pūderēt „hauen, schlagen, prügeln“, paūdēt „ruchbar machen, unter die Leute bringen“, paust (-žu) „ruchbar machen, öffentlich verbreiten“. Kad šitos leksemos priklauso, atrodo, vienai giminingų žodžių šeimai, didesnių abejonių nekyla. Kokiu būdu iš pirminės reikšmės „pūsti, iš-, pripūsti“ išriedėjo reikšmės „velti, taršyti, draikyti“, „purtyti, kratyti“ ir kt., gražiai rodo lat. pudlavāt turinio planas. Rekonstravus seniausią reikšmę „(iš-, pri-)pūsti“, darosi pakankamai aišku, kaip pūd- | pud-, taigi ir puod- leksemos įgijo lengvai išskiriamus turinio plano asociatyvinius požymius „išgaubtumas, iškilumas, konveksiškumas“, „tuščiaviduriškumas“ ir pan., kurie, vadinasi, savo ištakomis atsiremia į išpūstumo sąvoką. Tiek šaknies pun-, tiek ir šaknies pud- leksemose istorinė semantikos raida natūraliai ėjo prie tokių reikšmių, kaip „ryšulys, gniužulas, krūva, ein Haufe“ (pūdulas, pūduras, pūdis, paūna, paūna) „peludė, pūnė, Kaffscheune“ (pūdenis, pūnė, pūne, pūnis), „varža, bučius, krepšys, ein Ranzen, Tornister, ein Ränzel, ein Paudel“, „molinis indas, puodynė, puodas, ein Topf, ein Kessel, ein Gefäss“, kurias turi puodas, pūods, pod-alis, pūd-ynė, pūdele, pūna, paūna, paūna. Kadangi, kaip čia plėtojamoji hipotezė rodo, leksemų puodas, pūods, pod-alis šaknies vokalizmas gali priklausyti balsių kaitos u eilei, pradžioje jų šaknis galėjo atrodyti *poud-, vėliau ji dėl fonetinės raidos galėjo pasikeisti į *pōd-, iš kur atsirado pr. pod-alis, liet., lat. puod(a)s. 2. Liet. žiėsti, lat. ziest semantika ir giminaičiai Liet. žiėsti (-džia) yra plačiai aukštaičių tarmėse vartojamas veiksmažodis. Platus yra ir jo reikšmių ratas. Didesnėje tarmių dalyje (Alovė, Butrimonys, Leipalingis, Miroslavas, Rudamina, Seinai, Švenčionėliai, Šventežeris, Valkininkai, Žilinai ir kt.) jis reiškia „(dailiai, gražiai) ką daryti (klumpes, šaukštus, samčius, rogės, važius, namus“. Prie šios reikšmės šliejasi „(pa)daryti vaiką“ Leipalingis, 133 Miroslavas, Valkininkai, „pasiūti kepurę“ Alytus, „suvyti siūlus į kamuolį“ Leipalingis, „sudaužyti, sumušti“ Nočia (plg.: Jau sužiedei tą gražų puodelį). Pastarosios reikšmės pasirodo priešdėlinėse (nu-, su- ir kt.) veiksmažodžio žiėsti lytyse, taigi jos yra reikšmės „(dailiai, gražiai) ką daryti“ variantai. Kita aukštaičių tarmėse (Alovė, Aukšdvaris, Joniškis, Kabeliai, Kapsukas, Linkmenys, Linkuva, Liškiava, Miroslavas, Vadokliai ir kt.) žinoma žiėsti reikšmė yra „sukti, daryti iš molio“. Pietryčių aukštaičių tarmėse šios reikšmės veiksmažodis turi tvirtapradę priegaidę: žiesti (-džia) Dieveniškės, Jieznas, Mielagėnai, Žilinai. Jau ir iš sinchroninio veiksmažodžio žiėsti (žiesti) semantikos aprašymo matyti, kad jo reikšmių raida čia, kaip ir kitur, plg., pvz., s. vok. aukšt. mah(h)ōn „daryti, statyti, kurti“ (vok. machen), s. angl. macian „(pa)daryti“ (dab. make); gr. μάσσω „minkau (molį), žiedžiu“ (iš *magiō, plg. aor. ἐμάγην), vyko generalizacijos kryptimi: keičiantis aktualiosioms situacijoms, žodis palaipsniui plėtė savo vartojimo sferą ir ilgainiui įgijo abstrakčią darymo, veikimo reikšmę, plg. dar liet. daryti : dirti, pr. seggit „daryti“ : liet. sėgti. Minėtoji reikšmių filiacija, be abejo, yra senesnių laikų produktas, kadangi abi žiėsti reikšmes jau randame senuosiuose lietuvių raštuose ir žodynuose, plg. iš vienos pusės, M. Daukšos sakinį Tassái… numirėlio mizėrną sutvėrimą, išg dūlkų ir trūpucio mólų nãžiestą [t. y. nūžiestą] DP 320. Iš antros, K. Širvydo žodyne „Dictionarium trium linguarum“ (p. 54) žiedžiu yra statomas į vieną eilę su liet. lipiu, lienu [inf. lipýti, liēti], lot. farmo, fingo, aliquid e cera, argilla, figuro, lenk. formuję, kształtuję. Kaip matyti, čia duodama veiksmažodžio žiėsti reikšmė „liėti“, kurią XIX a. dar nurodo A. Kašarauskas, plg. žiedžia, žiesti „kształcić, formować, topić“ Koss 58, ir kurią patvirtina dabartinė kalba, plg. nu-žiesti „nulieti (kirvį kalvėje)“ Miroslavas. Reikšmės „lipdyti iš molio“ ir „liėti, formuoti“ šiaip yra susijusios, dažnai būna kartu, atsirasdamos viena iš antros, plg., pvz., lipýti „lipdyti, klijuoti, lipinti; lydyti“; liēti „daryti ką iš sulydyto metalo, vaško ar kito ko, formuoti; lipyti kuo, lieti…“ XVI—XVII ir vėlesnių amžių šaltiniuose užtinkame ir tokių žiėsti reikšmių, kurių dabartinė kalba neturi, bet kurios gali pasirodyti svarbios, ieškant kalbamojo veiksmažodžio giminių. Pirmiausia tai vėl to paties K. Širvydo žodyno žiėsti reikšmė „niekus mustau, waydinu, waydus darau, fantastykuię“ SD 52¹⁷ bei jo priešdėlėtos lyties iż-žiedžiu reikšmė „ižžimiu, išspaudžiu, exprimo, effingo, assimilo, wyrażam“ SD 417. Pastarąją savo žodyno rankraštyje XIX a. duoda ir D. Sutkevičius: isz-žiedžiu „issženklinu“. Be abejo, tai tam tikri pamatinės reikšmės „daryti, sukti (iš molio); liėti, formuoti“ variantai. Lietuvių kalbos veiksmažodžio žiėsti, žiesti (-džia) turinio plane žymu rankomis lipdymo iš molio, gliejimo, netgi mūrijimo momentas: LKŽ kartotekoje (s. v. žiesti) iš daugelio vietų šis veiksmažodis kaip tik ir yra tiesiai paaiškintas „lipdyti iš molio (puodus, puodynes, plytas, pečius)“. Šia savo reikšmės ypatybe jis ir siejasi betarpiškai su lat. ziest (-žu, -du) „schmieren; etwas Dickflüssiges aufstreichen; mit etwas Fettem glätten (z. B. das Haar); einen Ofen mit Lehm 17 waydas yra taip paaiškintas: „Žinklas, obraz na fantazvey, species idolum, imago animo obversans“ SD 52. 134 verschmieren“ ME IV 744, plg. dar vokalizmą ai turinčius iteratyvus žaidi, žaidėt, žaistėt „schmieren“ ME IV 680–1, EH II 800. Reikšmės „lipdyti, glieti, schmieren“ lengvai išskiriamas komponentas yra „ranka braukyti, glostyti, braukant liesti, streichelnd betasten“, plg. lat. māla sienas ziež „...glättet mit der Hand“ MEIV 744 s. v. ziest. Reikšmės „lipdyti, glie-ti, schmieren; liėti, formuoti“ ir „(braukant) liesti, tasten“ koegzistuoja ir kitur, plg. liet. liėti „daryti ką iš sulydyto metalo, vaško ar ko kito, formuoti; lipdyti kuo, glieti“, lat. liēt „giessen (von Metallen)“, laitīt „streichen, abstreichen, namentlich in der Badstube, massieren“, liet. laitinti „glaistyti moliu, laitu, kituoti; klijuoti“ : liet. lietėtis „lytėtis, prisiliesti“, liėsti (-čia) „lytėti, prisitikti“, lytėti „kiek liesti, paliesti“¹⁸; lot. fingo „darau ką iš minkštos medžiagos, lipdau; glostydamas, braukydamas liečiu“: gr ἁγγάνω „(ranka) liečiu“. Reikšmė „liesti, tasten“ dominuoja veiksmažodžio žeisti (-džia) „liesti, užgauti žaizdą; daryti žaizdą; gauti trūkį, ligą“ turinio plane, plg. dar vardažodį žaizdà „sužeista vieta“ (iš *žaīd-da, plg. žaida, rona BB 1 Moz 4.23). Ją, t. y. „liesti stygas“ (plg. Dowidas žąydamas unt Arfos atatremdawo ii SP II 58, Dowidas žaide ant Strunu C II 532), galima įžiūrėti ir veiksmažodyje žāisti (-džia) „atlikti kokius veiksmus pramogos tikslais“ Alsėdžiai, Jūžintai, Vidiškės ir kt., žāisti (-džia) „groti; lošti; coire“ Alsėdžiai, Barčiai, Bartninkai, Krekenava, Lazūnai, Zietela, plg. dar vardažodžius žaīslas, žāislas „daiktas, su kuriuo žaidžiama; žaidimas“, žaīslūs „linksmas, žaismingas“ ir kt., lat. zaislis „eine Komödie; juoks“ EH II 800¹⁹. Leksēmų žiešti, žiesti (-džia), iš vienos pusės, ir žeisti (-džia), žāisti, žāsti (-džia), iš kitos, semantinį giminingumą, be to, rodo angl. touch 1. ”to cause or permit a part of the body to come in contact with so as ”to feel“; 13. to injure or spoil slightly“; 16. ”to draw with light strokes“; 17. ”to change or improve by adding fine lines or strokes“; 18. ”to strike or pluck the keys or strings of (a musical instrument)“; 19. ”to play (a musical piece)“²⁰, kuris, kaip matyti, duoda visas reikimas reikšmes. Toks yra vienas veiksmažodinių leksemų žiėsti, žiesti ir žeisti, žāisti, žāsti galimas semantinis ryšys. Veiksmažodžio žaisti, žāsti turinio plane pasirodo ir daugiau segmentų: pra-žāisti (-džia) „pamesti, prapuldyti“ Gižai, Keturvalakiai, Plateliai, Šateikiai, pra-žāsti (-džia) „t. p.“ Eigirdžiai, Žarenai, nu-žāisti (-džia) „pavogti, nudėti, pamesti“ Truskava. Tas reikšmes turi ir išvestinės lytys: pra-žāidyti (-do) „prapuldyti, pamesti“ Alksnėnai, Barstyčiai, Griškabūdis, Kapsukas, Kartena, Kretinga, Kuliai, Mosėdis, Palanga, Pilviškiai, Plateliai, Plungė, Punskas, Salantai, Skuodas, Šakiai, pra-žāideiti (-ēja, -i) „t. p.“ Geistarai, Ylakiai, pra-žāidoti (-o, -oja) „t. p.“ Bagotoji, Kybartai, Pilviškiai, Varduva, Vilkaviškis. Vartojama priešdėlinėse lytyse, reikšmė „pamesti, prapuldyti, nudėti“; veikiausiai yra antrinė, atsiradusi iš „mesti, sviesti“, kurią kaip tik ir turi A. Juškos užfiksuotas žaīdyti (-dau): Kam tu žaidai pinigus = meti nuo savęs. Kad ši reikšmė taip pat gali ¹⁸ B. Jēgers, KZ, 80, 1966, p. 88 tt. ¹⁹ Nagrinėjamosios šaknies variantas žaid-, atrodo, slypi ir tokiose žemaičių tarmių leksemose kaip žāima „juokai, išdaiga“, žāimintis, žāimotis „juokus krėsti, nerimtai elgtis, maivytis“, žāimoti „paimioti, narplioti“ (iš *žaīd-m-). ²⁰ William Morris, Editor, The American Heritage Dictionary of the English Language, Boston, New York, Atlanta, Geneva, Illinois, Dallas, Palo Alto, 1969, p. 1357. 135 būti gimininga su veiksmažodžių žiesti, zlest turimomis reikšmėmis, rodytų, pvz., liet. sviesti „smarkiai mesti“: dial. „tepti“; lat. sviēst „werfen, schmeissen“, svaidīt „wiederholt werfen, schleudern, schmeissen, schwenken“: svādit „salben, schmieren“; danų smide „mesti, blokšti, sviesti“: „tepti, glieti“; s. frizų smita, vid. vok. žem. smiten „mesti, blokšti, smogti, sviesti“: got. ga-smeitan, s. angl. smītan „tepti, glieti“. Visai galimas daiktas, kad reikšmė „tepti, glieti“ ir yra kilusi iš reikšmės „mesti, blokšti, sviesti, t. y. daryti, kad greitai judėtų“, plg. liet. sviesti (-džia) „mesti, tėkšti; tepti“, lat. sviēst (-žu) „werfen, schmeissen“, -tiês „sich werfen“: „plötzlich (in einer andern Richtung) zu laufen od. schnell zu gehen anfangen“; norv. dial. smita (smeit) „(ap)tepti“, „(refl.) iš-, nuslysti“; šved. smita „slysti, sprūsti, sprukti, listi“, šalia jau minėtų got. ga-smeitan, vid. vok. žem. smiten, s. frizų smita²¹. Iškėlę mintį, kad reikšmė „(ap)tepti, glieti“ gali būti gimininga su judėjimo reikšme arba netgi iš jos kilusi, turime pabrėžti tą, kad, sprendžiant iš LKŽ kartotekoje esančios medžiagos (s. v. žiesti), veiksmažodžio žiesti, žiesti (-džia) pamatinės reikšmės „sukti, daryti iš molio“ vienas komponentų išreiškia sukimo veiksmą²². Tai, be abejo, siejasi su pačiu puodų gamybos procesu: puodai paprastai būdavo formuojami ant žiedžiamojo rato, sukamo ranka arba koja²³ (jo pavadinimai kri̇jeliai, vytukai, skrituliai kaip tik ir yra padaryti iš sukimo žyminčių veiksmažodžių krėšti „tiesti, vynioti“, vyti „vynioti, sukti“, skriesti (-ia) „skriesti, brėžti, skritinti“, skri̇ešti (-čia) „braukti, brėžti; skristi ratu“). Turėdami tai galvoje, galime atkreipti akis į žiedas „ant rankos pirštų mūvimas papuošalas; siuvamasis pirščiukas“ ir panagrinėti jo reikšmes. Tokiose tarmėse randamos žiedas reikšmės, kaip „rugio krumpelis, sąnarelis“ Zarasai, „šulinio rentinio kubilas“ Kuršėnai, leidžia manyti, kad žiedas reiškia apvalų daiktą tuščiu viduriu, o seniau, gal būt, reiškė ir ratą. Kad senoji žiedas reikšmė iš tikrųjų galėjo būti „ratas“, rodytų tas faktas, jog reikšmės „(piršto) žiedas“ ir „ratas, lankas“ neretai yra perteikiamos vienu žodžiu, plg. lat. gredzens „der Ring; etwas Ringförmiges, ein Kreis; die Radfelge...“; sl. bažn. kolbce „žiedas“ (rus. кольцо), s. sl. kolo, gen. kolese „ratas“, pr. maluna-kelan „malūno ratas“; vok. Reifen „ratas, lankas; žiedas (piršto)“; vok. Ring „ratas; žiedas (piršto)“; s. isl. hringr „ratas, lankas; žiedas“; s. isl. kringr „ratas; žiedas“, norv., šved. kring „ratas“; lot. ānulus „žiedas (yp. su antspaudu)“, ānus „ratas, žiedas“; lot. circus „ratas, apskritimas“, gr. χίρκος „žiedas“. Reikšmė „ratas, lankas“, atrodo, yra išriedėjusi iš reikšmės „sukti“, plg. lat. ritenis, ritĩņš „das Rad am Wagen; das Spinnrad...“: rist „rollen; wälzen“, liet. rìsti „stumti, judinti, sukant paviršiumi; voluoti“, riėsti „lenkti, daryti lanką“; s. sl. kolo, gen. kolese „ratas“, pr. maluna-kelan „malūno ratas“, gr. πόλος „ašis“: gr. πολέω „sukuosi ratu“, πελομαι „judu“ (iš *kʷol-, *kʷel-); vok. Kreis „apskritimas, ratas“: kreisen „suktis ratu“; s. isl. hringr „ratas, lankas; žiedas“: s. isl. hringja „(ap)sukti“, s. vok. aukšt. hringan „sukti“; s. isl. kringr „ratas; žiedas“, norv., šved. kring 21 A. Jóhannesson, Isländisches etymologisches Wörterbuch, Bern, 1956, p. 906. 22 Tai ir atspindi „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ (Vilnius, 1972): žiėsti (-džia) „sukti, daryti iš molio“ (p. 964). 23 J. Kudirka, Lietuvos puodžiai ir puodai, Vilnius, 1973, p. 21 tt. 136 „ratas“: s. isl. kringia „daryti ratą, supti“, liet. gręžti; s. angl. trendel „ratas“; s. angl. trendan „sukti(s)“. Reikšmė „sukti“, kaip minėta, yra vienas ryškiausių veiksmažodžio žiėsti turinio plano komponentų. Vadinasi, prie žiėsti (žiesti) ir žiėdas gimininingumo įrodymo prieiname dviem semantinėm transformacijom: „sukti (iš molio)“ → „ratas, lankas“ → „žiedas (piršto)“. Nurodant į realiąją situacinę pusę, reikėtų manyti, kad senų senovėje žiedžiamasis ratas ir buvo vadinamas žodžiu žiėdas, kitaip tariant, vardžodžio žiėdas senoji reikšmė greičiausiai buvo „žiedžiamasis ratas“, iš kurio vėliau išriedėjo „papuošalo, mūvimojo ar siuvamojo žiedo“ reikšmė. Tokią išvadą netiesiogiai patvirtina atitinkamos latvių kalbos leksemos, kurios neturi sukimo, taigi ir žiedo (mūvimojo ar siuvamojo) reikšmių. Kadangi, kaip minėta, veiksmažodžiui žiėsti, žiesti (-džia) būdinga reikšmė „sukti(s)“, prie kurio šliejasi reikšmės „slysti, sprūsti, sprukti, lįsti“, „mesti, blokšti, sviesti“, reikia dabar pabrėžti tą, kad reikšmė „žaisti; groti“, atrodo, yra betarpiškai išriedėjusi iš „šokti, suktis (ratu), greitai judėti“, plg. lat. ruõtāt „gewandt sein, sich drehen, hüpfen, hin und her fliegen, sich spielerisch bewegen“; ruõtāties „tummeln, spielen, hin- und herhüpfen, -springen“; ruotināt(iês) „spielen, sich tummeln“; s. sl. igrati „šokinėti, šokti; žaisti“; angl. play „žaisti; lošti; groti (muzikos instrumentu); judėti greitai, lengvai, nereguliariai“ (plg. The breeze played on the water „lengvas vėjelis žaidė virš vandens“); isl. leika „žaisti; judėti, suktis“ (plg. hjólid leikur á ási „ratas sukasi ant ašies“), s. angl. lācan „greitai judėti, suktis; žaisti, groti“ got. laikan „šokti, šokinėti“. Toks gali būti kitas veiksmažodžių žiėsti, žiesti (-džia) ir žaisti, žaisti (-džia) semantinis ryšys. Vadinasi, diachroninė žodžių semantikos analizė leidžia susekti šaknį žied- (lat. zied-) senovėje turėjus su judėjimu susijusias reikšmes „sukti(s) (ratu), greitai judėti; mesti, sviesti“, „(iš-, nu-)slysti, sprūsti, sprukti“, iš kurių, kaip atrodo, ilgainiui galėjo išsirutulioti ir tokios leksinės reikšmės kaip „tepti, lipdyti, glieti; liėti, formuoti“, „(ranka) braukyti, glostyti, braukant liesti“, „žaisti; lošti; groti; coire“, „žeisti, daryti žaizdą“ ir „ratas; mūvimasis ar siuvamasis žiedas“. Į nagrinėjamosios šaknies žodžių semantikos ir istorijos paslaptis giliau prasiskverbti padeda tas kontekstas, kuriame veiksmažodį žaisti yra pavartojęs A. Juška: Žaidre ugnis žaidžia gelžį. Čia žaisti turi reikšmę „kaitinti, rozpalac“. Istoriškai identifikuojant žaisti (-džia) „kaitinti, rozpalac“ ir žaisti, žaisti (-džia) „atlikti kokius veiksmus pramogos tikslais; groti; lošti; coire“, pirmiausia reikėtų nurodyti tą aplinkybę, kad minėto A. Juškos sakinio ir iš Lazūnų žinomo sakinio Žūsinas žūsi žaidžia vidinės struktūros yra tapačios. Iš čia plaukiančią išvadą apie žaisti (-džia) „kaitinti, rozpalac“ ir žaisti, žaisti (-džia) „…groti; lošti; coire“ etimologinę vienybę galima dar paremti kai kuriomis semantinėmis paralelėmis: lat. skudināties „sich schnell in die Runde drehen“; „schnell auf-wärtschiessen (von einem Feuerstrahl)“; isl. leika „žaisti“: „liepsnoti, rait ytis, vingiuoti (apie liepsną)“²⁴; lat. kāitēt „spielen, tän del; auf einem Musikinstrument spielen“, -tiês „spielen, charmieren, necken, tändeln“; kāitināt „necken, sticheln, durch Neckerei zum Zorn reizen, ärgern, reizen“, -tiês „einander nec- ²⁴ Isl. leika (lék) „spielen, zügeln (flamme), fechten, jemandem mitspielen“, – A. Jóhannesson, op. cit., p. 734. 137 ken, sticheln, zum Ärger reizen, scherzen; spielen“ : lat. kàitêt „brennen, sengen“, liet. kàitėti -(ėja) „kentėti karštį, kaisti“, kaitinti „šildyti“, lat. kàist (-stu, -tu) „heiss werden“, liet. kaisti (-čia) „statyti puodą ant ugnies, kad šiltų“, (-sta) „šilti, karštam darytis“. Iš žemiau pateikiamų lietuvių kalbos duomenų matyti, kad šaknies žied-(-žied) leksemos seniau buvo vartojamos ir su kaitinimu, deginimu resp. degimu susijusiuose kontekstuose. Todėl reikia nurodyti ir tą, kad prie kaitinimą, deginimą resp. degimą žyminčių turinio segmentų, diachroniškai žiūrint, atrodo, prisišlieja ir reikšmė „žeisti“, plg. angl. burn ”to cause to undergo combustion“: ”(tr.) to damage or injure by fire, heat, or a heat-producing agent; (intr.) to be destroyed, injured, damaged, or changed by or as if by fire“²⁵; s. ind. tápati „to give out heat, be hot, shine (as the sun); to make hot or warm, heat, shine upon; to consume or destroy by heat“ : ”to cause pain to, injure, damage, spoil“²⁶; lat. kàite „der Schaden, der Fehler, das Gebrechen; das Leid, die Plage, die Krankheit“ kaitêt „schaden“, liet. kàitėti „rūpėti, stigti, stokoti, trūkti; kliūti, kliudyti, kenkti, negera būti“ : lat. kàitêt „brennen, sengen“, liet. kàitėti „kentėti karštį, kaisti“, lat. kàist „heiss werden“, liet. kaisti (-čia) „statyti puodą ant ugnies, kad šiltų“, (-sta) „šilti, karštam darytis“. Toks gali būti trečias veiksmažodžių žiešti, žiesti (-džia) ir žaisti, žaisti (-džia) bei žeisti (-džia) semantinis ryšys. Dar giliau grindžiant šį ryšį, reikia pasakyti, kad žaisti (-džia) „kaitinti, tirpdyti“ ir žiešti, žiesti (-džia) „daryti, sukti (iš molio); lieti, formuoti“, žièst (-žu) „schmieren…“ semantinis giminingumas yra akivaizdus tiek lingvistiniu lygmeniu, plg., pvz., lièti „daryti ką iš sulydyto metalo, vaško ar ko kito, formuoti; lipdyti kuo, glieti“, tiek ir ekstralingvistiniu lygmeniu: būtinas puodų gamybos elementas buvo jų degimas²⁷. Todėl visai suprantama, kad nagrinėjamoji šaknis žied- lietuvių kalboje turi keliolika skirtingų šaknies balsių kaitos laipsnių leksemų, savo turinio planu vienaip ar antraip susijusių su įvairiais puodų degimo aspektais: žàidas „krosnis, židinys“ Linkuva, Šatės, žaidis „t. p.“ J. Bretkūnas, žaizdė, žaizdė „židinys, krosnis; žaizdras“ Lazdijai, Užventis, Vidsodis, žaizdra „ugniakuras; ugnis; kibirkštys“ Biržai, Daugai, Lazdijai, Vadokliai, žaizdras „židinys; ugniakuras“ (aukštaičių tarmės) [iš * ža id-dr-], žiėzdras „žaizdras“ Dusetos, Pilviškiai, židinys, židinė, židynė „vieta, kur žarijos žeriamos; pelėnas, ugniakuras“²⁸, prie-žda, prie-žda (<prie-žida), prie-židà Leliūnai, prie-židas Alanta, Labanoras, Skudutiškis, prie-žiedà Betygala, Juodaičiai, prie-žiedas Rimšė „vieta prieš kepamosios krosnies angą“. Būdinga, kad kaip tik šioje leksemų grupėje jau pasirodo šaknies nykstamojo laipsnio variantas žid- kuris, sprendžiant iš vokalizmo u leksemų analogijos²⁹, tikriausiai yra pirminis, taigi pirminės turėtų būti ir jo reikšmės. Kad alomorfas žid- yra senų laikų padaras, rodytų ir tas, jog jį randame ir prūsų kalboje: pr. siduko „košiamas puodas, Siebtopf“ K. Būga, susiedamas jį su liet. židuika, židui- 25 William Morris, Ed., op. cit., p. 178. 26 Monier Monier-Williams, A Sanskrit-English Dictionary, Oxford, 1964, p. 436. 27 J. Kudirka, op. cit., p. 29 tt., 59 tt. 28 Plg. K. Būga, RR, I, p. 292, II, p. 208. 29 LKK, XIV, 1973, p. 128 tt. 138 kas „pienpuodė“, visai pagrįstai yra priskyręs nagrinėjamai šakniai³⁰. Kalbant apie jų semantinę pusę, galima pasakyti, kad tam tikrais atvejais puodo pavadinimas yra kilęs iš puodų degamosios krosnies, žaizdro pavadinimo, plg. ček. krb „židinys“ : ček. dial. krbáň „senas puodas“; rus. bažn. gōrno „katilas; krosnis, žaizdras“ (rus. горн „žaizdras“): ček. hrnec, sorb. aukšt. horne, sorb. žem. gjarňč, serb.-chorv. grňe, bulg. гърне „puodas“ (iš *gъrnъkъ, *gъrnъcъ); got. aúhns „krosnis, pečius“; s. ind. ukhā- „puodas“³¹. Kadangi puodo reikšmė alomorfo žid- leksemose, kaip atrodo, yra antrinė, šakniai žéid- / žid- galima atstatyti seniausią reikšmę, susijusią su krosnimi, žaizdru, ugnimi resp. degimu, spindėjimu, švytėjimu, blizgėjimu, mirgėjimu (plg. degti „brennen, anzünden; šviesti, žibėti; kurti ugnį, žiebti; švytėti, žėrėti, blizgėti; spindėti etc.“). Jeigu taip, tai šiai šakniai galėtume skirti ir liet. žydėti (žydi, žydi) „žibėti, blizgėti; degti, žioruoti“ (plg. Žydi žarijos — tai židinys Kruonis), lat. zièdēt (praes. -du, -žu) „bunt sein, bunt schimmern, leuchten; anbrechen, tagen“ ME IV 738, liet. žýdras „šviesiai mėlynas“. Reikšmės „degti; spindėti, švytėti, blizgėti, mirgėti“ ir „žydėti“ gali būti tarpusavy giminingos, plg. dègti „...žydėti“ (plg. Šiuosmet bus obuolių, labai sodai dęgė Tverečius, LKŽ II² 369); ček. kvetu, kvísti „žydėti“ : „blizgėti, žibėti, spindėti, žaizaruoti (apie žvaigždėtą dangų)“; s. sl. cvětъ „žiedas“, pro-cvęta, -cvisti „pražysti“ : lat. kviēt „glänzen, flimmern“, kvitināt „flimmern, glänzen lassen od. machen“, kvietināt „glühen machen, anfachen, entflammen“; gr. ἄνθος „daigelis; žiedas; žydėjimas“ : „blizgesys, žibėjimas, žėrėjimas, žybsėjimas“. Prie šios giminingų reikšmių grupės, matyt, šliejasi ir reikšmė „pelėti, senti, žiedėti (apie duoną)“, plg. baltar. цвісці, цвіту́ „žydėti“ : „pelėti“; ukr. цвісти, цвіту „žydėti“ : „pelėti“; rus. цвести „распускать почки, выгонять цветок, покрываться цветом“ : „покрываться плесенью, плеснеть, зеленеть гнилью“ Даль² IV 572. Į šią reikšmių grupę, atrodo, įeina ir reikšmė „sirgi mėnesine; menstruacija“, plg. lenk. kwiat „kėlė, žiedas“ : kwiaty „menstruacijos“; ček. květ „gėlė, žiedas“ : dial. květ „menstruacija“; s. rus. cvěto „žiedas, gėlė“ : cvětьno „mėnesinė“; vok. Blume „gėlė, žiedas“ : die Blumen „menstruacijos“. Vadinasi, visai galimas daiktas, kad šakniai *žéid- / *žid- „degti; spindėti, švytėti, blizgėti, mirgėti“ atstovauja taip pat lietuvių ir latvių kalbų žydėjimo ir jam artimų reikšmių leksemos žiėsti (-džia) „žydėti“, sa-ziėst „aufblühen, erblühen“, žiėdyti (žiėdžiu; be k.) „auginti“, žiėdėti, žiedėti (-id, žiedi, žiedi, žiesti, žiesta) „pelėti; senti, kietėti“, ziėdēt (-žu, -du) „blühen, Blüten treiben; schimmeln“, ziėda „sužiedėjusi žemė“, ziėdas „Blume, Blüte; žydėjimas; menstruacija“, ziėds die Blüte, Blume; die Blüte, Blütezeit; Erstlinge, Erstlingsfrüchte; ein Geschenk, eine Gabe (von Früchten); Schimmel; eine Art Ausschlag auf der Haut; die Menses der Frauen (zied)...“, žeidas, žaidas „žiedas“, žýsti (-sta) „imti žydėti, pra- ³⁰ K. Būga, RR, I, p. 493, II, p. 208–9 [čia žr. ir dėl priesagos -uika(s)]. — E. Fraenkel (LEW 1305) linkęs čia skirti ir lat. žīdīņš, žīdīņš „kleiner Topf, kleiner Kessel“. Bet, sprendžiant iš reikšmės, plg. židīņš „ein kleiner Topf; ein kleiner Kessel, wie ihn die umherstreifenden jüdischen Krämer bei sich haben“ ME IV 809, jie veikiau yra pasidaryti iš skolinio (plg. žìds, žìds „der Jude“ iš sl. židъ „judaeus“), tuo labiau, kad latvių kalba nykstamojo laipsnio alomorfo, reikšme „degti ir pan.“, neturi paliudyto (žr. žemiau). ³¹ O. H. Трубачев, op. cit., p. 192, 197, 203. 139 dėti pelėti“, žydėti (žydi, žydi, žydžia, žýsti, žýsta) „būti su žiedais; pelėti, žaliuoti; būti su baltomis dėmėmis; sirgti menstruacija“. Čia reikėtų pažymėti ir tą, kad liet. žiedėti, žiedėti „pelėti; senti, kietėti“, iš vienos pusės, kaip minėta, gali būti susijęs su žydėjimo, žiedo reikšmių leksemomis, bet, iš antros, jis pavartojamas ir tokiuose kontekstuose, kurių semantinė pusė vargu ar būtų patenkinamai paaiškinta, turint galvoje tik minėtą reikšmių rūšį. Tie kontekstai yra tokie A. Juškos ir J. Jablonskio užfiksuoti sakiniai: Žemė sužiedėjo = supuolė, sukietėjo J; Kaip lekiančieji smiltis žiedėti sužiedės (= sukietės) ir sužels, bus gera pieva J; Senovės mūras, sužiedėjęs, sunku sugriauti (J. Jablonskis iš Pušaloto)32. Taigi šiuose kontekstuose, kuriuose kalbama apie žemę, smiltį, mūrą, veiksmažodis žiedėti ir savo vartosena, ir savo reikšme visai priartėja prie veiksmažodžio žįsti, žiesti, kuris, kaip jau sakyta, reiškia darymą, sukimą iš molio. Todėl galime manyti, kad žiesti, kuris yra veiksmo veiksmažodis, būsenos veiksmažodžiu laikytinas žiedėti, dėl tokio morfologinio santykio plg. giėžti (-žia) „ėsti, graužti, kutenti (gerklėje); gaižuliui būti“ : iš-giėžėti „išrūgti, nurūgti“; gniėžti (-ia) „labai norėti, knietėti“: gniežėti „niežėti, knietėti“; kliesti (-džia) „klejoti, svaičioti“ : kliedėti, kliedėti (kliedi, klieda) „netekus sąmonės, kalbėti beprasmius, neturinčius sąryšio žodžius; kalbėti miegant; klejoti svaičioti“; viežtis (-iasi) „kęstis, apsikęsti; išdrįsti, turėti drąsos, noro“ : nusi-, užsi-viežėti (-ia, -ėja) „apsikęsti“; zniebti (-ia) „plonai verpti, ploninti (siūlus)“ : zniebėti (-ėja) „plonai verpti“. Be to, žiedėti gali būti istoriškai susijęs ir su degimą, švytėjimą, žėrėjimą reiškiančiomis leksemomis, kadangi semema „kietas; kietėti“, atrodo, yra atsiradusi iš „degti, kaisti“ (t. y., „džiūti, sausėti“), plg. gr. σκληρός „sausas, kietas“; σκέλλω „džiovinu“ (intr. aor. ἔσκλην, perf. ἔσκληγκα); s. sl. žestъ „kietas“ (plg. rus. dial. жеге vietoj жестче „kiečiau“) : s. sl. žega, žesti „degti“33; liet. kietas, lat. ciēts „hart; fest“ : kaisti (-čia) „statyti puodą ant ugnies, kad šiltų“, (-sta) „šilti, karštam darytis…“; lat. kaist (-stu) „heiss werden“34. Baltų šakniai *žeid- / *žid- (resp. *zeid- / *zid-) tokiu būdu, iš vienos pusės, rekonstruojame seniausią reikšmę „degti; spindėti, švytėti, blizgėti, mirgėti“ (iš čia „kietėti, žiedėti; kietas“ bei „žydėti; žiedas“) ir, iš antros, reikšmę „sukti(s) (ratu), greitai judėti; mesti, sviesti“. Kaip rodo konstatuota lingvistinė medžiaga35, šitų reikšmių sambūvis tame pačiame ar gimininguose žodžiuose indoeuropiečių kalbose yra neretas. Todėl semantiniai santykiai, atrodo, neprieštarauja, kad visas čia minėtas leksemas laikytume vienos šaknies atstovais. Šaknies *žeid- / *žid- (resp. *zeid / *zid-) galo priebalsis -d- seniau tikriausiai buvo formantas. Pirminę šaknį *žei- / *ži- (resp. *zei- / *zi-) „degti; spindėti, švytėti, blizgėti, mirgėti // sukti(s) (ratu), greitai judėti; mesti sviesti“, išplėstą formantais -b-, -g-, -ž-, toliau randame ir tokiose leksemose, kaip antai: žiebti (-ia) 32 LKŽ kartoteka, s. v. žiedėti. 33 F. Miklosich, Etymologisches Wörterbuch der slavischen Sprachen, Wien, 1886, p. 410. Китаип М. Фасмер, Этимологический словарь русского языка, II, М., 1967, p. 50. 34 Bet kitaip E. Fraenkel, LEW, p. 252. — Tokiu atveju gal vertėtų pagalvoti ir apie germ. *harduz (ide. *kortu-) „kietas“ (vok. hart, angl. hard etc.) istorinį ryšį su germ. *herthō (ide. *kertā) „židinys“ (vok. Herd, angl. hearth). 35 V. Urbutis, Baltistica, VIII, 1972, p. 129. 140 „degti, kurti; smarkiai eiti, važiuoti; kirsti, mušti“, žiebas, žéibas, žáibas „Blitz“, žėibti (-sta), žaibti (-sta) „raibti“, žibėti (žiba) „švytėti, blizgėti, spindėti“, lat. zibēt (-u, -ēju) „blitzen, schimmern, glänzen“; pér-žiegti (-ia) „perkurti (krosnį)“, žigalioti „eiti, žygiuoti“, žiglus „gyvas, vikrus; greitas“, pa-žygėti (-žygi, -ėja) „kiek pažengti“, lat. zaiguot „leuchten, scheinen, schimmern, flimmern“; liet. žiežti (-žia) „garsiai degti iš vidaus pučiama liepsna; žerti (žarijas)“, žaižara „dangaus raudonumas“ (iš jo žaižaruoti „žėruoti, spindėti, žibėti“), už-žizti (-žiža) „staiga smarkiai užpykti“ (dėl reikšmės plg. užsi-degti „labai užpykti“), žižė „ugnis (vaikų kalboje); šviesa, žiburys (vaikų kalboje); žarija, žiežirba“. Pirminę neišspręstą šaknį *žei- / *ži- (resp. *zei- / *zi-) galėtų turėti lat. zīt „sichtbar werden“ (plg. maza dieniņa jau zistas „der Tag bricht an“ EH II 810), ziet (ies), praes. zeju(os) „hervorblühen, zum Vorschein kommen“ ME IV 744 (jeigu tai tikras latvių kalbos žodis). Iš kitų ide. kalbų čia gali priklausyti got. us-kijans „išdygęs“, su formantu -n- got. keinan, us-keinan, s. vok. aukšt. chinan „dygti“, s. angl. cīnan „sprogti, pumpurus leisti“, s. isl. kīn „daigas“, kaip baltų kalbų leksemos su dantiniu formantu s. angl. cīd, s. saks. kīd, s. vok. aukšt. (frumi) kīdi „daigas, ūgis“, vid. vok. aukšt. kīde, kīt „daigas, ūgis, atžala“ ir kt. (šaknis *gei- / *gi- „dygti, sprogti, pražysti“); semantiniu atžvilgiu plg. lat. kvietēt „(Getreide) keimen lassen“, kvietināt „keimen machen“: kvietēt „bleichen“ kvietināt „glühen machen, anfachen, entflammen“, kvitēt „glänzen, flimmern“, kvitināt „flimmern, glänzen lassen od. machen“. Priėjus išvadą, kad žiesti, ziest, kaip ir žiebti, žėlbti, pér-žiegti, žiežti bei kitos čia nurodytos leksemos, greičiausiai priklauso šakniai *žei- *ži- (resp. *zei / *zi-) „degti; spindėti, švytėti, blizgėti, mirgėti || sukti(s) (ratu), greitai judėti; mesti, sviesti“, atkrinta tradicinis žiėsti, ziest kilmės aiškinimas, kad baltų-slavų šaknis *gheidh- esanti metatezės keliu atsiradusi iš ide. šaknies *dheigh- ir kad jų giminaičiai kitose ide. kalbose esantys got. digan „minti (molį), lipdyti, glėti“, lot. fingō „darau ką iš minkštos medžiagos, lipdau; glostydamas, braukydamas liečiu“, gr. ῥιγγάω „liečiu“, τεῖχος „siena; tvirtovė“, τοῖχος „namo siena“, s. ind. déhmi „iš-, sutepu“, arm. dizanem „pri-, sukraunu“, toch. A tsek, B tsaik- „padirbti, pa-, sudaryti“. Kandidatais į gimimystę su pastarosiomis ide. kalbų leksemomis tokiu atveju, gal būt (plg. lat. dviezt, -žu, -zu „bestreichen, verschmieren“ ME I 538), svarstytini liet. diežti (-žia) „mušti, perti“ LKŽ II² 523, lat. diezēt „anbieten, aufschwatzen (eine Ware)“ ME I 487, liet. deizti (-ia) „prisispyrus prašyti“ LKŽ II² 380, dýžti (-ia) „dirti, lupti; plėšti, dėvėti, nešioti; mušti, perti, plakti; greitai, smarkiai eiti, traukti, keliauti; (refl.) rūpintis, sielotis; (refl.) ketinti, rengtis, taisytis etc.“ ib. 598. Liet. žiėsti (-džia), lat. ziest (-žu, -du) tikslius leksinius atitikmenis, kaip žinoma, turi slavų kalbose. Lenk. zdun „puodžius, puodininkas“ (iš sl. *zbdunъ) rodo, 36 Trübners Deutsches Wörterbuch, IV Band, 1943, p. 123. 37 Lit. žr. E. Fraenkel, LEW, p. 1307. — Pastaruoju metu: A. Vaillant, Grammaire comparée des langues slaves, t. III, Le verbe, Paris, 1966, p. 314: „Le thème balto-slave *žeid- résulte d’une métathèse de *deiž-, et la racine est i.-e. *dheigh-...“. O. H. Трубачев, op. cit., p. 209: „И балтийский и славянский обнаруживают здесь метатезу согласных первоначального и.-е. *dheigh-...“. 38 Plg. K. Būga, RR, I, p. 306; J. Endzelīns, ME, I, p. 478; E. Fraenkel, LEW, p. 98. 141 kad nagrinėjamosios šaknies slavų veiksmažodis *zbdati, *zidati (plg. s. sl. žizdę, zbdati „statyti, kurti, daryti“, bulg. zždam „statyti“, serb.-chorv. zždam, zždamu „statyti (iš akmenų)“, slovėn. zidati „statyti (sieną“) seniau irgi priklausė puodininkystės terminijai, nors šiaip, kaip matyti, jo reikšmė yra taip generalizavusis, kad dabar jau nebeįmanoma pasakyti, kokią puodų gamybos proceso grandį — lipdymą, žiedimą ar degimą — tas veiksmažodis žymėjo. Panašiai semantika yra pakitusi ir prūsų kalbos leks emose. Pr. seydis „siena, Wand“ ir reikšme, ir forma (iš balt. *zeidas) tiksliai atitinka pietų slavų kalbų leks emas bulg. zид „siena“, serb.-chorv. zид „akmens siena“, slovėn. zid „siena“. Dabar negalima tikrai žinoti, iš kokios reikšmės veiksmažodžio buvo šie prūsų ir pietų slavų kalbų vard ažodžiai pasidaryti, — gal būt, iš turėjusio „statyti, kurti, daryti“ reikšmę veiksmažodžio. Kaip ten bebuvę, bet, remdamiesi čia plėtojama hipoteze, vis dėlto galime manyti, kad ką tik minėtų prūsų ir pietų slavų kalbų vard ažodžių atitikmuo lietuvių kalboje yra žiedas „ant rankos pirštų mūvimas papuošalas“, kurio reikšmė, kaip čia linkstama teigti, yra išriedėjusi iš reikšmės „ratas, lankas“ (siena gali būti ir rato, lanko, t. y. apskritimo, pavidalo, pvz., miesto siena). Antra vertus, prūsų kalba, kaip jau sakyta, turi ir nykstamojo šaknies balsių kaitos laipsnio leksemą siduko „košiamas puodas, Siebtopf“, atspindinčią, gal būt, puodų degimą (reikšmė „puodas“ kartais gali atsirasti iš „krosnis, žaizdras“), tuo labiau, kad lietuvių kalboje alomorfo žid- (plg. *žid-) leksemos jau betarpiškai perduoda įvairius puodų degimo aspektus. Einant baltų ir slavų kalbų teritorija iš šiaurės į pietus, pastebimas semantinės grandinės „tepti, glieti, lipdyti“ — „sukti(s) (ratu); sviesti; greitai judėti“ — „degti; židinys, žaizdras“ — „spindėti, švytėti, blizgėti, mirgėti; žydėti; žiedas“, atspindinčios senovės puodų gamybos technologinius procesus (lipdymą — žiedimą — degimą), laipsniškas redukavimasis ir abstraktėjimas: slavų ir, atrodo, prūsų kalbos nagrinėjamosios šaknies atveju seniai yra praėjusios tuos semantinės raidos etapus, kuriuos dabar eina lietuvių kalba, plg. sl. *zbdati, *zidati „statyti, mūryti (sienas, namus iš akmenų, molio)“ ir liet. žiešti (-džia) „sukti, daryti iš molio“ → „(dailiai, gražiai) ką daryti (klumpes, šaukštus, samčius, roges, važius, namus)“. Būdinga, kad latvių kalba, kurioje randame paliudytą „tepti, glieti“ — „švytėti, spindėti, blizgėti, mirgėti; švisti, aušti; žydėti“⁳⁹, mūsų atveju šliejasi prie pietinio arealo, t. y. prie prūsų ir slavų kalbų, bet kartu ji pratęsia ir šiaurinį arealą, t. y. lietuvių kalbą. Minėtoji semantinė grandinė geriausiai yra išlaikyta lietuvių kalbos leksemose, bet čia taip pat buvo semantinių pakitimų. Reikšmės „sukti (iš molio)“ ir „(žiedžiamasis) ratas, lankas“ (vėliau „mūvimasis ar siuvamasis žiedas“) yra lietuvių kalbos 39 Dėl šitos latvių kalbos semantinės koreliacijos ir dėl minėtos semantinės grandinės redukavimosi yra visai galimas daiktas, kad, pvz., liet. tepti (tėpa), lat. tept (-pju) „schmieren, bestreichen“ giminaičiai kitose ide. kalbose yra ne tik s. sl. tepa, tepti „mušti, smogti, duoti“, bet ir s. ind. tápati „kaitina, degina; kankina“, lot. tepeō „esu šiltas, drumgnas“ bei atitinkamai liet. lipti (limpa) „kibti, klijuotis prie ko“ (plg. lipýti (lipo, lipia), lipdyti, klijuoti; iš minkštos masės ką daryti“), lat. lipt (līptu, -u) „kleben, kleben bleiben“, lat. lipt (lipu) „glänzen, flimmern; anzünden“ (plg. lat. lipit, -iju „anzünden, anstecken“, lipēt -u, -ēju „flackern, schimmern“, liet. liepsna „Flamme“). 142 inovacijos, susiformavusios senesnių turinio segmentų pamatu (pvz., „greitai judėti, sukti (ratu); sviesti“). Reikėtų manyti, kad šios reikšmės ir jas žymintieji žodžiai atsirado jau lietuvių kalbos dirvoje, t. y. tada, kai lietuvių kalba jau buvo atsiskyrusi nuo latvių kalbos (maždaug nuo VII a. vidurio). Tai derinasi su archeologų išvada, kad žiedžiamasis ratas Lietuvos teritorijoje pasirodė apie X a.40 С. КАРАЛЮНАС ИЗ ИСТОРИИ ГОНЧАРНЫХ ТЕРМИНОВ В БАЛТИЙСКИХ ЯЗЫКАХ Резюме Делается попытка обнаружить внутренние лексические связи лит. pūodas, лтш. pūods „горшок“, лит. žiēsti (-džia) „делать из глины“, лтш. ziest (-žu) „(об)мазать“, которые являются фундаментальными понятиями в балтийской гончарной терминологии. Предполагается, что родственными с pūodas, pūods лексемами являются лит. диал. pūdūnė „определенного рода горшок, кринка“, лтш. pūdele „коробка“, pūdenis „место для мякины“, pūtis „куча, груда“, pudas „хлам, пожитки, тряпка, лоскут“, лит. pūdūlas „связка, узел, ком“, лтш. pudra, pudrs „куча, груда“, pudurs, puduris „пучок, клок, куст с корнями; куча, груда; бугор, курган“, лит. puduras „куча густо стоящих деревьев, кустов, хлебов“, pudēnti „дергать, трепать, рыхлить“, pūdułioti pūdułiuoti „мять, трепать, лохматить, ерошить, спутывать“ и др. Данные лексемы, по-видимому, соотносятся с и.-е. корнем *peu- / *pou- / *pū- „дуть, веять; вздувать, раздувать, надувать“, и древний облик корня для pūodas, pūods, таким образом, мог быть *pūid-, впоследствии изменившийся в *pōd-. Предлагается новая этимология лексем žiēsti, zest на том основании, что к этому же самому корню относятся следующие лексемы: лит. žeisti (-džia) „ранить“, žaisti (-džia) „играть; резвиться, забавляться“, pra-žaisti (-džia) „потерять, заложить, закладывать куда-то“ žiedas „кольцо“, žiedėti (-i, -ėja) „плесневеть“, žaidas, žaidras, žieždras „горн“, židinys „очаг, камин“, žydėti (žydi, žydi) „блестеть, светить, сверкать, искриться, гореть“, „цвести“, лтш. ziēdēt (-du, -žu) „сверкать, блестеть, светить, сиять; светать“, „цвести, плесневеть“, лит. žiedas, žėidas, žaidas „цветок“ и др. Параллели из других и.-е. языков и ссылки на соответствующие факты из истории материальной культуры позволяют предполагать семантическую связь данных лексем. 40 I. Mulevičienė, Žiedžiamojo rato pasirodymo Lietuvos teritorijoje klausimu, MAD, A serija, 2(36), 1971, p. 111 tt.