Iš baltų kalbų puodininkystės terminijos istorijos

LicL iB Ta ail - Ųų TB RAM J: NO La. Gal J A LIE TU V.O'S TSR MOK SLY AKADEMIUJA S. KARALIUNAS IS BALTU KALBU PUODININKYSTES TERMINIJOS ISTORIJOS Atskirų tautų ir jų grupių kalbotyrose yra pastebimi polinkiai tyrinėti sinchroniniu, taip pat diachroniniu aspektu amatų terminijos visumą. Vienos kalbos ar kalbų grupės terminų aprašymas duoda reikalingų žinių apie kokios nors srities terminų sistemą ir jos ypatybes, terminų funkcionavimą, jų kitimo ir pasipildymo tendencijas. Terminijos visumos aprašymas ir istorinis tyrinėjimas atskleidžia tos kalbos specifiką, parodo terminų arealinį paplitimą, padeda apibūdinti seniausius kalbų santykius, nustatyti jų pobūdį. Atskirų amatų (mezgimo — verpimo, medžio apdirbimo, kalvystės, puodininkystės ir kt.) terminijos tyrinėjimas yra įgijęs didelę praktinę ir teorinę reikšmę ir pasidaręs aktualus. Iš pastarųjų slavų amatų terminijos darbų pirmiausia yra minėtina puiki O. Trubačiovo monografija „Slavų kalbų amatų terminologija“, kur grupinės rekonstrukcijos būdu naujai ir kvalifikuotai atskleidžiamos kelių amatų terminijos ištakos'. J. Triero etimologiniai tyrinėjimai?, skirti puodininkystės terminams germanų ir kitose indoeuropiečių kalbose, savo teorinėmis-metodologinėmis prielaidomis buvo tokie svarbūs, kad padėjo visų indoeuropiečių kalbų amatų terminijos šiuolaikinio tyrinėjimo pamatus. Lietuvių kalbos amatų terminija yra sinchroniškai visai, diachroniškai beveik netyrinėta. Dėl anksčiau nurodytų priežasčių amatų terminijos tyrinėjimą reikia laikyti vienu aktualiausių lietuvių kalbotyros uždavinių. Amatų terminijos tyrinėjimo aktualumą rodo dar ir tai, kad su amatų etnografija ar archeologija susijusius kalbinius dalykus imasi aiškinti kitų specialybių atstovais. Negalima sakyti, kad centrinių puodininkystės savokų — žiedimo veiksmo ir jo rezultato — pavadinimų kilmė nėra aiškinta. Atvirkščiai, žiėsti, puodas ir jų giminaičiai kitose baltų kalbose seniai yra patraukę etimologų dėmesį, esami jų kilmės aiškinimai yra daugiau ar mažiau patenkinami ir fonetiniu, ir semantiniu atžvilgiais*. Įdomi, visai galima yra ir naujoji O. Trubačiovo etimologija, 1 O. H. TpyGaues, PeMecnentas TEpMHHOJIOTHS B CJIaBAHCKHX s3bikax, M., 1966. * J. Trier, Lehm. Etymologien zum Fachwerk, Marburg, 1951. 3 Bet jiems ne visada viskas gerai pavyksta. Antai iš esmės klaidingas yra teiginys, jog ,,Kalbininkų tyrimai parodė, kad lietuviškas žodis „,žiesti“ yra slaviškos kilmės“ (I. Mulevičienė, Dėl termino ,,ZiedZiamasis ratas“ MAD, A serija, 2(36), 1971, p. 129). Joks kalbininkas to niekad nėra sakęs. Straipsnyje esama ir daugiau neapgalvotų teiginių: ,,Sukamieji judesiai yra būdingesni žodžiui „Žžiesti“ (|), ,,lengvo tipo ratas“, ,,sunkaus tipo ratas“ (lengvas, sunkus tipas ?!). * E. Fraenkel, LEW, p. 668, 1307 (su lit.). — Lit. pitodas, lat. puéds siejimas su s. isl. fat „indas, rykas®, s. vok. aukšt. faz „t. p.“ etc. nėra tikras, nes germ. *fata- < *podo- „indas, rykas“ 125 kad piiodas yra atsiradęs iš pūdas, pailginus apofonijos keliu šaknies balsj® (plg. sl. dial. vagnb < *ugnis „ugnis“: vygno < *ūgnis „kalvė“). Bet reikia turėti galvoje vieną aplinkybę, kurią yra pastebėjęs ir pats šios etimologijos autorius: ,,Cpsi3b npaGajir. *poda-s u *pada-s HaM KaxeTCcs BIIOJIHe OUEBHJIHOK, OJĮHAKO IIOHHATb ee MOXKHO TOJIbKO Ha ĮĮOGAJITHĖCKOM ypPOBHE OTHONIEHHA, NOCKOJIbKŲ anoĖdoHHH d:a B GaJITHIICKOM He CynmlecTByeT KaK TaKOBOK““, Šiame straipsnyje vis dėlto norima paanalizuoti vidiniu kalbos požiūriu tuo tarpu pagrindinius puodininkystės terminus žiėsti, puodas ir jų atitikmenis kitose baltų kalbose, daugiausia dėmesio kreipiant į suradimą giminingų tos pačios kalbos leksemų, kurios nagrinėjamosios leksemos kilmės aiškinimą neretai leidžia pasukti visai kita kryptimi. 1. Liet. puodas, lat. pudds giminaičiai Leksema puodas lietuvių kalboje dabar reiškia ,,metalinis indas valgiui virti; molinis indas (ppr. kam nors laikyti), puodynė; bučius, varža; koklis“". Turimais duomenimis, ji vartojama visose lietuvių kalbos tarmėse. Neretai šis žodis aptinkamas ir senuosiuose raštuose ir žodynuose (M. Daukšos, J. Bretkūno, S. Chilinskio, K. Širvydo, Krauzės), kur jis turi reikšmę „molinis indas, puodynė“. Todėl šią reikšmę ir tiktų laikyti senesne už „,metalinis indas valgiui virti“, kuri, be abejonės, atsirado pasikeitus pačioms realijoms. Panašias reikšmes turi ir puodas vediniai. Be puodinas „(adj.) paišinas, suodinas“ Daugai, pasidaryto siodinas : sūodys, sūodžiai pavyzdžiu, leksemos piodas vediniai yra puodynė „molinis indas (ppr. pienui pilti); tam tikras senoviškas koklis su giliu įdubimu“, piiodyné „puodų dirbtuvė; molinis puodas aguonoms, kanapėms malti“. Priesaga -yné yra gana dažnai vartojama vietai (plg. rūkynė „žuvų rūkomoji būda“) ir rykams žymėti (plg. karbynė „pintinė“, skalpné „tam tikra pintinė pašarui nešioti“, skalbynė „skalbiamoji lenta“ ir kt.)?. Jos dariniai kirtį dažniausiai turi priesagoje, bet kartais ir šaknyje, plg. laidyné : ldidyné, lindynė : lindynė, rūgštynė : rūgštynė, taigi ir puodynė : puodyné. Atskirai reikia pažymėti, kad puodynė irgi išplitęs visose lietuvių kalbos tarmése, bet reikšmėmis ,,molinis puodas aguonoms, kanapėms malti“ ir „tam tikras senoviškas koklis su giliu įdubimu“ šis žodis, turimais duomenimis, pažįstamas tik šiaurės vakarų Žemaičių tarmėms (Dovilai, Leckava, Plikiai, Viekšniai). «kilmė tebėra ginčijama: jis gali būti keliaujantis net neide. kilmės žodis, žr. J. Hubschmid, Schlduche und Fasser. Wortund sachgeschichtliche Untersuchungen..., Bern, 1955, p. 156—160. — Suom. pata „puodas (valgiui virti), puodynė“, est. pada „t.p.“ negali būti skoliniai iš baltų kalbų, plg. Aulis J. Joki, Uralier und Indogermanen, Helsinki, 1973, p. 301. | 5 O. Tpy6aueBs, op. cit., p. 208. 6 Loc. cit. — Kad baltų kalbinės bendrystės dialektuose egzistavo trumpasis balsis o (žr. H. Kasnayckac, K pa3Barnito o6mebanthiickoii cucreMs rjracHbix, BSI, 4, 1962, p. 20—24; V. Mažiulis, Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai, Vilnius, 1970, p. 11 tt.; plg. LKK, X, 1968, p. 52 tt.), nėra tikras dalykas, plg. Chr. S. Stang, Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen, Oslo— Bergen — Tromso, 1966, p. 22 tt. 7 „Lietuvių kalbos žodynas“, t. X (rankraštis). 8 P, Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1943, p. 271. 126 Šiaurės vakarų žemaičių tarmės (Dovilai, Kretingalė, Laukžemis, Mosėdis, Notėnai, Plateliai, Plikiai, Salantai, Skuodas, Šatės) turi ir leksemą pūdynė, pūdynė „krosnyje išmūryta įduba kam susidėti; tam tikras koklis krosnims mūryti; toks molinis indas, maža puodynė kanapėms ir tabakui malti“. Leksemų piodyjnė ir pūdy)nė reikšmės yra tokios artimos, kad norom nenorom jas tenka laikyti vienašaknėmis. Ta aplinkybė, kad pūdynė ir piūodynė, puodas (Barstyčiai, Mosédis, Plungė ir kt.) vartojami tame pačiame tarmių ruože, neleidžia jų manyti esant vienas iš kitų atsiradusias fonetiniu keliu, tuo labiau kad šiose tarmėse, kaip žinoma, yra išlaikomas ir balsių wo: (dial. pu: ū) skirtumas. Balsių asimiliacija, dėl kurios dounininkų tarmėse prieš kito skiemens siauruosius balsius vietoj ou pasirodo uy (t. y. iš), būdinga rytų dounininkams. Apie dūnininkų tarmių, kurios yra perdaug toli, leksinę infiltraciją taip pat vargu ar galima galvoti. Dėl šių priežasčių paprasčiausias žemaičių leksemų pūdynė ir puodjnė istorinio ryšio aiškinimas būtų tas, kad piidjné yra savarankiškas leksinis-semantinis vienetas, ablauto santykiais susijęs su vienašaknėmis leksemomis pūodynė ir pūodas. Leksema pūdjynė tokiu atveju pagal minėtąjį priesagos -ynė darybos modelį, matyt, yra pasidaryta iš pirminio vardažodžio *pūdas, turėjusio „molinis indas (kanapėms ar tabakui malti)“, „tam tikras koklis, plyta“ ir pan. reikšmes. Vardažodžių piodas : *pūdas (<pūdynė) morfologinis-darybinis santykis yra toks pat, kokį randame tarp, pvz., bluézgas ,.pleiskana, bluzgena“ : bliizgas „t. p. ©, brioZas „ruožas, brūkšnys, linija“: brūžas „brūžeklis, dildė“, Ciudpas „apsileidęs ir nevikrus žmogus, čiupna“: čiūpas „kas čiopojasi, čiupna“, duobas „drevė“ : dūbas „dubuo“, Iūošas „kurio koja, ranka ar kita kūno dalis sulaužyta“: lūšas „t. p.“, plūošas „pluoštas, skara“: plūšas „viena luobo skaidula, karna, plėša; atplaiša, skiautė“, sdodys „Russ“: sūdys „t. p.“, wuiognas „vandens užliejama vieta, vadaksnis“: liūgnas „nedidelė bala, klanas, valka ; purvynas, mulvė; liūnas, klampyné; iš upės išsiliejęs ir likęs lankoje vanduo“. Šalia akūtinės šaknies vokalizmo uo vardažodžių, kaip matyti, yra vokalizmo i vardažodžių, turinčių cirkumfleksinę intonaciją — kaip tik tai ir yra tarp piodas : pūd- (plg. pūdynė). Leksemos pūdynė, pūodynė, piūodas turi daugiau ar mažiau artimas reikšmes. Kartu paėmus, jų turinio plane, iš vienos pusės, aiškiai išsiskiria „molinis indas, puodynė (kam nors laikyti, agunoms, kanapėms, tabakui malti)“, iš kitos „(tam tikras senoviškas) koklis (su giliu įdubimu krosnims mūryti)“ (iš pastarosios metonimijos keliu galėjo išriedėti reikšmė „krosnyje išmūryta įduba kam susidėti“). Būdinga, kad analoginį reikšmių santykį randame ir atitinkamose latvių kalbos leksemose. Liet. piodas latvių kalboje, kaip žinoma, atliepia pudds „der Topf; der Kes- * sel“ (plg. dar vedinius ir jų reikšmes puodelis , der Topf“, puodenš „krūz(it)e“, puodinš (be k) „ein Gefiss, in dem das Essen gekocht wird“ ME 454, EH 1I 345). Latvių kalba turi taip pat grybų pavadinimų, plg. puddelis „ein gewisser Pilz“, puddins® „ein junger Birkenpilz“, puddenš „bėrzlape“, bet tikriausia tai naujos reikšmės, priklausiusios nuo tam tikro išorinio vadinamų objektų panašumo. Todėl istorinėms rekonstrukcijoms svarbesnė reikšmė, be „der Topf“, gali būti tik krasns puods, krūspuods, puodinš (be k.) „die Ofenkachel“. Reikšmių „molinis puodas, der Topf“ ir „koklis, die Ofenkachel (t. y. tam tikra plyta)“ koegzistencija yra žinoma ir kitur, plg. s. rus. nauma „akmuo, 127 plyta“ : serb.-chorv. naimuya „dubenėlis“; lot. testa „plyta, čerpė“: „molinis indas, puodas“. Atitinkami germanų (plg. vok. Kachel „koklis“ <s. vok. aukšt. chachala „molinis puodas“ < lot. vulg. *cacculus, plg. lot. caccabus „tirpyklė, spirgintuvė“?) ir slavų (plg. rus. dial. copwkd „TycThIe, JIeTKHe KHpIIH4H KJIHHOM, JŲJISI KJIA/ĮKH CBOJIOB“ : 2OpiUOK ,,0KPYIJIbIH, OOJbIH TJIMHSIHBIH COCY4 pa3JINYHOTO BH/IA, BhUKKeHbI Ha orHe“!?) kalbų duomenys leidžia manyti, kad „koklis, die Ofenkachel“ yra išriedėjusi iš reikšmės ,,molinis puodas, der T opf“. Prūsų kalbos atitikmenyje kaip tik ir turime pastarąją reikšmę. Pr. podalis „prastas puodas, būser Topf“ tiksliai semantiškai ir morfologiškai atitinka žem. puodūlis: priesaga -alis abiejose kalbose turi didinamąją bei niekinamąją reikšmę (plg. prūsų kalbos reikšmę „prastas puodas“!). Pejoratyvinis reikšmės atspalvis žymu ir latvių kalbos leksemoje puodelis. Taigi semantinė-morfologinė šių trijų kalbų derivatų tapatybė iš tikrųjų, matyt, siekia tolimus praeities laikus, ir todėl, ieškant pūodas, pudds, pod-alis giminaičių, reikšme „molinis puodas“ ir reikėtų vadovautis. Kartu su tuo giminingų leksemų ieškojimo kryptį rodo ir leksema pūd-ynė, į kurią ligi šiol, kiek žinoma, nebuvo atsižvelgiama. Lietuvių kalbos tarmėse piiodas vienu atveju turi „,bučius, varža“ reikšmę: Kap nuvėjau puodo krėsti, tai pusę puodo radau žuvų Ūdrija. Gal būtų per drąsu sakyti, kad tai — senoji, pirminė pitodas, pudds, pod-alis reikšmė, bet jos buvimas vis dėlto yra pamokantis: skirtumas tarp reikšmių „molinis puodas“ ir „bučius, varža, t. y. tam tikras krepšys ar netgi tam tikra statinė“ (plg. būčius „iš vytelių pintas prietaisas su įgerkliu žuvims gaudyti; varža; iš siūlų megztas į varžą panaSus prietaisas Žuvims gaudyti; iš vytelių pintas uždaras krepšys sugautoms Zuvims laikyti vandenyje; iš šiaudų su plėšomis pinta statinė“), istoriškai žiūrint, nėra esminis, ir, vadinasi, abi reikšmes gali turėti vienas žodis arba skirtingi, bet vienašakniai žodžiai. Reikšmių ratas plečiasi, pridėjus dar čia lat. puddikis* „ein Spann (kojos keltis)“ ME III 454, puodinieks (be k.) „der Hintere (?)“ EH II 344 bei liet. pūdymas, pūdymas, piadymas „užpakalis, pasturgalis, sėdynė“. Prie šitos leksemų ir jų reikšmių grupės toliau galime skirti ir tokias raiškos plano segmentą pūd-|pudturinčias leksemas, kaip antai: lat. pūdis (be k.) „der Haufe; die Menge“, pūdele (ir darvas pūdelis) „der Paudel; der Teerpaudel“, pūdenis (be k.) „eine Art Kaffscheune“ ME III 445, pudas „alter Kram, alte Kleider, Lumpen“ (pudūt „kramen, aufschichten“) ME III 401, liet. pūdulas „ryšulys, gniužulas“, lat. pudra, pudrs „ein Haufe““, pudurs, puduris „ein Būschel, ein Strauch mit Wurzeln; ein Haufe; ein kleiner Hūgel“, pudurinš, puduritis „ein kleines Wildchen, eine Baumgruppe“ ME III 401—3, EH II 320—1, liet. pūduras „grupė, krūva, plotas tankiai suaugusių medžių, krūmų, javų; debesis“, lat. pudiks ,,ein halbwiichsiger Knabe“, pudikis ,rinkveidiga dzelzs, ar kuo piestiprina sanu virves pie laivas malam“ EH II 320. Būtų perdaug sunku, o, gal būt, ir netikslinga ieškoti dabar kiekvienai šios semantinės grandinės daliai paralelių kitose ide. (ar neide.) kalbose, kad parody- ? H. Paul, Deutsches Worterbuch, Achte Aufl., bearbeitet von A. Schirmer, Halle (Saale), 1961, p. 317. 10 B, lass, Toaxossiit caosaps, I, M., 1955, p. 382—3. 128 tume jų reguliarumą, taigi ir priklausymą vienašaknėms leksemoms. Šiuo, kaip ir kitais panašiais atvejais, geriau yra kelti klausimą dėl to, ar konstatuotoji semantinė grandinė kaip visuma gali pasireikšti vienašaknėse leksemose ar ne. Nustačius, kad kokią nors reikšmę arba jų grupę turi kitų kalbų arba tos pačios kalbos, bet kitų šaknų leksemos, galima drąsiau galvoti apie jų giminingumą ir nagrinėjamuoju atveju. Taigi dviejų reikšmių ar visos jų grupės giminystės ryšys yra parodomas ipso facto. Reikia turėti galvoje ir tai, kad semantinėje-leksinėje sistemoje atsispindinčių išorinio pasaulio daiktų asociatyviniais požymiais labai dažnai eina ne jų konkrečios fizinės savybės (pavyzdžiui, molinis, medinis, pintinis), bet jų abstrahuotos ir apibendrintos ypatybės, pavyzdžiui, „išgaubtumas, iškilumas“, „tuščiaviduriškumas“ ir pan. Tačiau tokius ir panašius požymius, savaime aišku, gali turėti keli objektai, pvz., krūva, ryšulys, gniužulas, kalva ir pan. Dėl ilgaamžės istorinės raidos tokie asociatyviniai požymiai neretai būna susipynę su diametraliai priešingais požymiais, pvz., „išgaubtumas, iškilumas, konveksiškumas“ — su „įgaubtumu, konkaviškumu“. Vienodus asociatyvinius požymius turintys tikrovės objektai ar sąmonės vaizdiniai, kaip atrodo, gali būti reiškiami vienašaknėmis leksemomis. Pažymėtina, kad ir istorinėje raidoje, leksiniams-semantiniams vienetams ir jų tarpusavio santykiams formuojantis, konkrečios fizinės objektų savybės yra vaidinusios antraeilį vaidmenį, nes ,„,3HaueHHS „TJIHHSHbIĖ“, „TJIMHA“ durypupytor Kak cyryOo NpoMeKyTOYHbIe 3BEHbsi, BTODpHUHO KOHKDpeTH3OBAHHbIe 3HAUEeHHS, BOCXOAAIIHE K HHbIM 3HAYEHHAM, K OOO3HAUCHHSAM HHbIX TEXHHUECKHX JeHCTBUH, rIOJIuac JOCTATOYHO OOIIero XapakTepa: „BepTeTb“, „KpyTHTb“, „TIJIecTHK“. Oco6enno HHTepecHa NpH TOM yAHBHTE/IbHAS KHBYYECTh CEMAHTHUECKOH MOJIEJH ,,0NJIETEHHOE, OKpyueHHOe“ > „TJIKHHSHbIA COCYyjg“... Ha npumepax 3THMOJIOTHYeCKOTO BbI5SBJICHH51 E6 pe/IHKTOB, a TAKXKe Ha KOHCTaTalHH aKTHBHOTO BOCIpoH3BOJĮcTBa ITOH ceMaHTHUeCKOH MOJIEJIH MbIBIVJIOTHYIO KacaeMmcsi JĮOKEepaMHueckORH ApeBHocTH MATepHAJIbHOKH KYyJIbTYDpbi IpejįKOB HOoCcHTeJIeKH CJIABAHCKHX JIHaJIeKTOB“", Baltų kalbų puodininkystės terminija, kaip minėta, diachroniniu požiūriu beveik netyrinėta, bet turimoji šios srities medžiaga vis dėlto leidžia manyti, kad baltų kalbos yra pragyvenusios tokį pat puodininkystės terminų formavimosi etapą, koks čia yra rekonstruotas slavų kalboms. Visai galimas daiktas, kad ir šaknis *pid- „(iš-, pri-) pūsti“ (žr. žemiau) seniau reiškė „vyti, pinti“, nes reikšmės „pūsti, pusti“ ir „sukti, vyti, pinti“ yra glaudžiai susijusios, plg., pvz., liet. tinti (-sta) ir lat. tit (tinu) „winden, wickeln, flechten“. Todėl neturėtų stebinti tas dalykas, kad, aiškinant pagrindinių baltų puodininkystės terminų pūoaas, pudds, pod-alis kilmę, iš karto einama prie įvairių pintinių ir šiaip išlenktų bei išgaubtų rykų (krepšys, kubilas ir pan.), kaip seniausių objektų, kurių pavadinimai, savo ruožtu, toliau gali sietis su leksemomis, žyminčiomis įvairius iškilius, išgaubtus resp. įgaubtus, konkaviškus objektus. Žemiau duodamos kelios skirtingų šaknų leksemų ir reikšmių serijos siekia pailiustruoti tiek dviejų šaknies puod-|pūd-|pudleksemų reikšmių, tiek ir jų visų kartu paimtų istorinio ryšio galimumą: 11 O), H. Tpy6aues, op. cit., p. 228—9. 9. Lietuvių terminologija 129 1) krūjus „rėčio ar kretilo šonai, krijas, graižas; kojos letenos pakilimas, keltis; bato vieta ties keltimi“, krajėlis „prietaisas, ant kurio vejami siūlai prieš vyniojant juos ant mestuvų“, „dalgio, kastuvo rankena; rėčio ar kretilo šonai, krijas, graižas“, krajūkas „dalgio, kastuvo rankena“, krėjis „vielomis išpintas prietaisas, vartojamas prie arklinės kuliamosios mašinos šiaudams purtyti, kad iš jų išbirtų pelai, su grūdais“, lat. kreja „ein kleines Zugnetz“, liet. krija „rėčio ar kretilo šonai, lankas; medinis aptaisymas aplink girnas, kad malant miltai nebyrėtų, kubilas; rėmelis, ant kurio laikosi lempos gaubtas; rėčio sietelis; iš virvelių išpintas lovos dugnas; prietaisas, ant kurio vejami siūlai prieš vyniojant juos ant mestuvų, „didelis ledo gabalas, lytis“, krijas ,,réCio ar kretilo šonai; statūs užmaunami dangčio kraštai; skrybėlės ar kepurės šonas, lankas; kubilo šonai; bato aulas; rėčio sietelis; iš virvelių išpintas lovos dugnas; iš plaušų nupintas sietelis virtiniams nusunkti; prietaisas, ant kurio vejami siūlai prieš vyniojant juos ant mestuvų; medui iš korių sukti prietaiso dalis; kuliamosios mašinos velenas, prie kurio pritaisyti spragilai; lenkta geležis, pritaisyta prie vežimo plauto posūkiui palengvinti“, lat. krija, krijs, krijš „die Lindenborke; abgerissene Linden od. Fichtenborke (Aus der Lindenborke wurden besonders friiher verschiedene Gegenstinde verfertigt, z. B. Schlitten, Sattel, Aussteuerkasten); der Bastrand eines Siebes, Riegensiebes; sieta luocinš, mala; kretula virsus, kura apakšėja mala pinums piestiprinats; ein Korb aus Lindenborke; ein Lindenbrett®, liet. krijélis ,,prietaisas, ant kurio vejami siūlai prieš vyniojant juos ant mestuvy; indo sviestui mušti dalis, kryziokas, skritulys“ (: krjti ,Jlenkti, kumpinti®, kriti, kréja, kriéri, krieja, kréja ,tiesti, vynioti“); 2) karpa ,,(ganu) ciba; ein ovales hdlzernes Kiistchen; eine aus Borke(n) angefertigte Tuite zum Beerensammeln, nuo plana délifa (uoša, bérza vai apses) gareni apala forma saliekts, neliels traucins etc.“, ,,die Warze; ein Leichdorn®, karpa „,eine Muschelschale®, liet. kdrpa „mažas odos pakilimas ir sukietéjimas; medžio žievės ar lapo sukietéje iškilimai; krūties spenelis etc.“, lat. karpis, karpe „ein flaches und beinahe rundes Fischerboot zum Lachfangen“, „ciba, ein rundes, holzernes Gefūss, in das Butter, dicke Milch, auch Fleisch getan wird“, cėrpa, cérps „der Hiimpel, ein Erdhéduflein, ein aufgeworfener Sandhiigel; langes Grass, besond. im Morast, Grashiigel; der Strauch; ein Baumstumpf; Baumwurzeln; das Haar, besond. verwiihltes, buschichtes®, cérpufi ,,kleine mit Beerenstauden bewachsene Hūmpel in Siimpfen®, liet kérpé „mažas, smulkus augalas, kerojantis ant akmenų, medžių, stogų; kempinė, pintis; medžio apauga, gumbas; stora, sutrūkusi, sumedėjusi beržo žievė; duonos kepalo žiauberė, kampelis, papentis; Zmogaus kūno sédimoji dalis; kiaulės snukio uZrietimas, knyslé etc.“, kerpla, kérpla „labai šakotas kelmas; velėna“, kerplé, kėrplė „kelmas su šaknimis, keras, buvusio kelmo šaknys; išverstas medis su šaknimis; galva; kas riebus, storas; kas netvarkingas, susivėlęs“, kérplésa, kerplésa „išvirtęs medis su visomis šaknimis; išvirtusio medžio šaknys; senas, supuvęs medžio kelmas, apaugęs samanomis arba žole; kupstas; barzda ir plaukais apaugęs, apsileidęs, biaurus žmogus etc.“ (: kerpti, -ia „ką silpnai ar paskubom rišti“, kerpti,-a „augti platyn, plėstis, késtis“); 3) kūrba, kūrba „eine Diite aus Erlenod. Birkenrinde, worin namentl. Erdbeeren gesammelt werden; ein Gefiss aus Birkenrinde: ein Fischerboot zum Lachsfang; ein ovales, hélzernes Kistchen®, „die Warze*, karbina „ein Korbchen, 130 eine Schachtel; die Dachpfanne; ciba, ein rundes, hélzernes Gefiss, in das Butter, dicke Milch, auch Fleisch getan wird etc.“, liet. kdrba „toks senoviškas skai&iavimo įrankis — medelis su iSpiaustytais rumbiukais®, kafbas „krepšys, pintinė, rėtelis; didelė pintinė pašarui nešioti, doklas“, „,karpas, rintis, rantas, įpiova, užkirtimas; pakraščio atsikišimas, nelygumas, išrantymas; lazda su įpiovimais skaičiams žymėti“, kerba (be k.) „kekė (vaisių)“, kérbiné „t. p.“, kirba „klampynė, liūnas; daugybė, knypava, kirbinė“, kirbinė „virtinė; vora; kekė; pulkas, krūva, gauja“, kirbiné (be k.) „pintinė, krepšis“, kirbljs ,stagaras, augalo kotas“ (: kerb- — ti, -ia ,,netvirtai rišti; netvirtai, prastai pinti“, kifbti, -sta „gižti, pradėti rūgti“, ap-kirbti ,,apaugti, apkibti“). 4) liet. kiaūburas „kauburys“, lat. kaiiba „kalna gals“, liet. kaubarė, kauboré (be k.) „medinis išskaptuotas indas, medinis dubuo“, kaiibras „neaukšta iškilumėlė“, kaubrė, kaūbrė „kalnelis, kalva; kupra, kūbrys“, kaubrjs „kalno, kalnelio ketera, viršukalnė; kupstas, pakilimas; koks pasipūtimas, pakilimas“, kaūburas „kalno, kalnelio ketera, viršukalnė; kupstas, pakilima““, lat. kauburs (be k.) ,,der Hūgel“, kaūburė „kalno viršūnė“, kauburys „meaukšta iškilumėlė; kalno, kalnelio ketera, viršukalnė; kupstas, pakilimas, koks pasipūtimas, pakilimas“, lat. kubis „der Kopf“, kubele, kubela „die Eichel (am mūnnlichen Gliede)“, kubis „der Zulp fiir Sauglinge“ (dėl reikšmės plg. knupis „ein Zusammengebundenes Tuch, in dem etwas getragen wird; der Zulp fiir Sduglinge*) kubls, kubla, kublis „der Kiibel, Bottich®, liet. kublulis (be k.) „išskobtas medinis indas“, dial. (žem.) kūbelas „kubilas“, lat. kubelelis ,,(verichtl. Demin.) ein kleiner Kūbel“, kubals „der Kiibel, Bottich“, kubils „t. p.“, liet. kūbilas „statinė plačiu dugnu miltams, grūdams supilti, daržovėms rauginti, skysčiams laikyti; uždaroma statinė drabužiams laikyti; kraitkubilis; išskobtas didelis medinis indas su dėtiniu dugnu, duobinys etc.“, kubūlkė, kubulkis (be k.) „medinis indelis“, lat. kubuls „der Kūbel, Bottich“, kubulis „der Kiibel, Bottich“, ,,nelidzenums, cinis“, kubris „der Buckel, Hocker, liet. kūbrys, kiibris „nugara prie sprando, gūbrys, ketera; nugara, kupra; kalno viršūnė, ketera; kalnelis, kauburys; nelygumas, pakilimas“, kuborė (be k.) „didelis medinis šaukštas viralui semti“, kuburas „kurmio išraustų žemių kauburėlis“, kubūrė „mažas, storas žmogus“, kubūrė „kalnelis, iškilumėlė, kauburys; krūva“, kuburjs „viršukalnė; kalnelis, iškilumėlė; kupstas; nelygumas, iškilimas“, lat. kuburis „ein nicht gut anliegende Stelle am Anzug“, liet. kubūrka, kubufkė , medinis indelis“, lat. kubucis ,,Quark in sūsser Milch“, ,,eine grosse ciba; ein hdlzernes Trinkgefūss; ein mit einem Dekkel versehenes Gafiss aus Birkenrinde, worin man Beeren sammelt od. Tabak bewahrt; ein Erdkloss; cin kleiner cinis: ein Brotende; ein Stiickchen Brot: eine kleine Erhdhung“ (: nu-kiafibti, -ia „išgursti, išnykti“, kabti, -sta ,linkti (prie Zemés)“, lat. kubindt ,,decken, ap-kubindt „umlegen“); ; 5) pūnė, piiné „klojimo uZgardis supilti pelams, peludė; tvartas, diendaržis, laidaras; būda, palapinė; ola, urvas“, pūnė „kiaušinio tuštuma“, lat. pine, pūnis „eine Scheune, Heuscheune, eine Heuod. Strohscheune; ein kleines, scheunenartiges Gebdude am Meeresod. Seeufer zum Aufbewahren von Fischerwerkzeugen; telpa kits tuvuma luopbaribas glabūšanai etc.“, punis eine kleine Scheune fiir Heu, Stroh und Kaff; Heuscheune im Walde etc.”, pins ,eine Bauerhiitte®, pina , tine, ein grosses, rundes hdlzernes Gefiss mit Deckel®, pūna* „ein feuchter, 02. 131 sumpfiger Wald, ein mit kleinen Kiefern bewachsener Sumpf etc.”, puns, puna, pune, punis „eine Erhdhung, eine Beule, ein Knollen, Knoten, ein hartes Geschwiir, ein Knorren, ein Auswuchs am Baum, ein Hėcker“, pauna „der Schūdel; der Stirnknochen; der Kopf; das Maul“, paiina, paina, paunis „eine kleine Miitze; ein Ranzen, Tornister; ein Biindelchen; ein Rinzel, ein Paudel; Lumpen, Kram; Biindel, Last“. Dėl kai kurių šitų penkių leksemy serijų žodžių (pvz., pūnė, kubilas, piidele) gali kilti abejonių, ar jie etimologiškai iš tikrųjų priklauso toms šaknims, kurioms jie čia skiriami. Tos abejonės kyla ne dėl fonologinių, darybinių ar semantinių, bet grynai dėl kitokio pobūdžio (atitinkamo žodžio vartojimo kur nors lietuvių ar latvių kalbos ploto pasienyje; tikslaus leksinio atitikmens buvimo didesnėse, taigi ir įtakingesnėmis laikomose kaimyninėse kalbose'* ir kt.) priežasčių. To žodžio reikšmė yra nuoseklios semantinės grandinės dalis, jos santykis su kitomis tos grandinės dalimis pasikartoja ir kitų šaknų leksemose, todėl jitaip pat gali būti organiško istorinio proceso dalis!®. To žodžio darybinės ypatybės yra tokios pat, kokias rodo toje kalboje veikiantis darybinis modelis!*. Todėl ir negalima laikyti absurdiška tos nuomonės, kuri pirmenybę atiduoda leksemos kilmės aiškinimo vidinėmis kalbos priemonėmis galimybei. Ypatingą reikšmę etimologiniam puodas, puods, pod-alis ir kitų pūd- | pudleksemų identifikavimui įgyja paskutiniosios serijos Žodžiai todėl, kad, kaip jau yra konstatavęs K. Būga!*, jos priklauso tai pačiai šakniai, kaip ir pūd- | pudleksemos. Toji šaknis veikiausiai. yra ide. *peu- | *pou- | *pii- „pūsti, iš-, pripūsti“!*, 12 Reikia pasakyti, kad tokia nuomonė nėra neklaidinga, nes, painiodama skirtingas istorines epochas, geografinius ir kultūrinius dabarties santykius ji nukelia į tolimus praeities laikus: ,,a) the geographic area of the Baltic speakers in his day [turimas galvoje A. Bachas] was very small in comparison with that of the speakers of Germanic languages; b) that in fact in rather recent times the Baltic languages borrowed a great many loanwords from German. For the prehistoric situation then he also considered a similar possibility; c) for decades, it was assumed that there were guite a few borrowings from Proto-Germanic into Baltic but, for some unexplained reason, that Proto-Germanic did not reciprocate by borrowing from Baltic“, — A. Klimas, Baltic, Germanic and Slavic, Donum Balticum, Stockholm, 1970, p. 264 —35. Tolimoje praeityje tie santykiai galėjo būti iš esmės kitokie, ir baltų dialektai galėjo būti ne vien imantys, bet ir duodantys (ne tik finougrų, bet ir į rytus bei vakarus esančioms indoeuropiečių kalboms). 13 Plg, puikią K. Būgos duotą pūnė „,tvartas“ semantinio ryšio s u kitomis leksemomis motyvaciją: K. Būga, RR, II, p. 525—6. 14 Pvz., dėl kūb-ilas priesagos plg. tokius įrankių, rykų pavadinimus: brizgilas ,,kamanos““, kratilas, krétilas ,,didelis rétis iškultiems grūdams iš pelų išsijoti““, ratilas ,, apskritimas, ratas, lankas“, rétilas ,,pelams siausti rėtis“, spragilas „kultuvas“, trainilas ,,raty jungiamoji šatra“. Ne vienas priesagos -ilas vedinys galų gale remiasi veiksmažodžiu, plg. brizgilas (: brizgas) : brigzti, brizgėti; sprūgilas : spragėti, sprogti, taigi ir kūbilas : kūbti. Apie kūbilas semantinius santykius, be to, žr. LKK, XII, 1970, p. 181—3, Slavų kalbų kabsl» gali būti senas skolinys iš baltų kalbų (plg. raka, rataj ir kt.), patekęs ir į germanų kalbas (plg. vok. Kausche, Kaddig, Daggut, Elen ir kt.) Liet. kab-ilas, kūb-elas etimologinį atitikmenį randame graikų kalboje, plg. x9Bo"Xov ,,alkūnė“; dėl priesagų *.el/l-: *.glryšio plg. obelis : obuolys; dėl reikšmės ir priesagos dar plg. gr. »imeilov „taurė“, pasidaryta iš paralelinės šaknies ide. *kup-. — Kitaip E. Fraenkel, LEW, p. 304 (sulit.); V. Urbutis, Baltistica, VIII, 1972, p. 205; B. Vanagienė, V. Vitkauskas, LKK, XIII, 1972, p. 222. 15 K. Būga, RR, I, p. 332-3. 16 Apie ją žr. P. Persson, Beitrūge zur indogermanischen Wortforschung, I, Uppsala— Leipzig, 1912, p. 241—250; J. Pokorny, IEW, p. 847. 132 plg. arm. heval „greitai ir sunkiai kvėpuoti“ (*peud-), (h)ogi „kvapas, kvėpavimas, dvasia“ (*powio-), vid. air. ūan, kimr. ewyn, breton. eon „puta“ (*pou-ino-). Šios pirminės šaknies pamatu su formantais -nir -dbaltų kalbose galėjo būti sudarytos naujos šaknys pun- | piin- | paunir pud- | pūd- | paud-. Be minėtų pud- | pūdleksemų, šakniai pud- | pūd- | paudtokiu atveju galime skirti: liet. pudėnti „kedenti, purenti“, lat. pudit (-iju) „fortschaffen; celt nuo miega augša ar steigu“, -tiės sich beeilen (etwas zu tun)“, sa-puditiés , sich fiir eine Reise od. Fahrt zurechtmachen®, pudatiés „ilgi un daudz gerbties*, sa-pudat iés) ,»(sich) in alte Kleider dicht einhiillen®, liet. pidinti, pūdyti (-ija) „vyti, varyti, versti; pulti“, pudlis ,lengvai iSkratomas, birus®, lat. pudlavat, pudjavat ,,wehen machen zausen (z. B. die Būnder des Kopfputzes vom Winde gesagt)“, pudulas (žr. aukščiau), pūdulis „netvarkingas, susivéles, susipuduliaves žmogus“, pidulioti, pūduliūoti „velti, taršyti, draikyti, kratyti, purtyti“, su-pūduloti ,suvelti, sutaršyti“, pūdaloti, pūdalioti, pūdalėti, pūdelioti, pūdaloti „draikyti, velti, taršyti, kedenti“, apsi-pūdaloti „storai apsirengti, apsitūloti“, pūdeliuoti, pūdeliuoti „,trupinti, smulkinti; (plaukus) pūsti, garbiniuoti“, pūdelėti „akėti“, lat. pūdelėt „das Haar verwiihlen“, piideris „kas pasipūtusiais plaukais“, piiderioti, pūderioti „šiaušti (plaukus); puošti, dabinti“, iš-pūderioti „išardyti, išdraskyti, išpurenti“, piiderétis „puoštis, dabintis; kapstytis, žaisti“, nu-pideriuoti „nuplėšti, nudraskyti“, lat. piiderét „hauen, schlagen, priigeln“, paūdėt „ruchbar machen, unter die Leute bringen“, paist (-žu) „ruchbar machen, 6ffentlich verbreiten“. Kad šitos leksemos priklauso, atrodo, vienai giminingų žodžių šeimai, didesnių abejonių nekyla. Kokiu būdu iš pirminės reikšmės „pūsti, iš-, pripūsti“ išrie-' dėjo reikšmės „velti, taršyti, draikyti“, „purtyti, kratyti“ ir kt., gražiai rodo lat. pudlavat turinio planas. Rekonstravus seniausią reikšmę „(iš-, pri-)pūsti“, darosi pakankamai aišku, kaip pūd-| pud-, taigi ir puodleksemos įgijo lengvai 'išskiriamus turinio plano asociatyvinius požymius „išgaubtumas, iškilumas, konveksiškumas“, „tuščiaviduriškumas“ ir pan., kurie, vadinasi, savo ištakomis atsiremia į išpūstumo sąvoką. Tiek šaknies pun-, tiek ir šaknies pudleksemose istorinė semantikos raida natūraliai ėjo prie tokių reikšmių, kaip „ryšulys, gniužulas, krūva, ein Haufe“ (pūdulas, pūduras, pūdis, paūna, patina) „peludė, pūnė, Kaffscheune“ (pūdenis, pūnė, pūne, pūnis), „varža, bučius, krepšys, ein Ranzen, Tornister, ein Rūnzel, ein Paudel“, „molinis indas, puodynė, puodas, ein Topf, ein Kessel, ein Gefūss“, kurias turi puodas, pučdds, pod-alis, piid-yné, pūdele, pina, paūna, paūna. Kadangi, kaip čia plėtojamoji hipotezė rodo, leksemu piiodas, puods, pod-alis šaknies vokalizmas gali priklausyti balsių kaitos wu eilei, pradžioje jų šaknis galėjo atrodyti *poud-, vėliau ji dėl fonetinės raidos galėjo pasikeisti į *pod-, iš kur atsirado pr. pod-alis, liet., lat. puod(a)s. 2. Liet. Ziésti, lat. ziest semantika ir giminaičiai Liet. Ziésti (-dZia) yra plačiai aukštaičių tarmėse vartojamas veiksmažodis. Platus yra ir jo reikšmių ratas. Didesnėje tarmių dalyje (Alovė, Butrimonys, Leipalingis, Miroslavas, Rudamina, Seinai, Švenčionėliai, Šventežeris, Valkininkai, Žilinai ir kt.) jis reiškia ,,(dailiai, gražiai) ką daryti (klumpes, šaukštus, samčius, roges, važius, namus)“. Prie šios reikšmės šliejasi „(pa)daryti vaiką“ Leipalingis, 133 dėti pelėti“, žydėti (žydi, žydi, žydžia, žysti, žysta) „būti su žiedais; pelėti, žaliuoti; būti su baltomis dėmėmis; sirgti menstruacija“. Čia reikėtų pažymėti ir tą, kad liet. žiedėti, žiedėti „pelėti; senti, kietėti“, iš vienos pusės, kaip minėta, gali būti susijęs su žydėjimo, žiedo reikšmių leksemomis, bet, iš antros, jis pavartojamas ir tokiuose kontekstuose, kurių semantinė pusė vargu ar būtų patenkinamai paaiškinta, turint galvoje tik minėtą reikšmių rūšį. Tie kontekstai yra tokie A. Juškos ir J. Jablonskio užfiksuoti sakiniai: Žemė sužiedėjo = supuolė, sukietėjo J: Kaip lekiantėji smiltis žiedėti sužiedės (= sukietės) ir sužels, bus gera pieva J; Sendvės mūras, sužiedėjęs, sunku sugrjduti (J. Jablonskis iš Pušaloto)?2. Taigi šiuose kontekstuose, kuriuose kalbama apie žeme, smiltį, mara, veiksmažodis Ziedéti ir savo vartosena, ir savo reikšme visai priartėja prie veiksmažodžio žiėsti, žiesti, kuris, kaip jau sakyta, reiškia darymą, sukimą iš molio. Todėl galime manyti, kad žiėsti, kuris yra veiksmo veiksmažodis, būsenos veiksmažodžiu laikytinas žiedėti, dėl tokio morfologinio santykio plg. giėžti (-žia) „ėsti, graužti, kutenti (gerklėje); gaiZuliui būti“ : iš-gfežėti „išrūgti, nurūgti“; gniėžti (-ia) „labai norėti, knietėti“: gniežėti ,nieZéti, knitėti“; kliesti (-džia) ,klejoti, svaičioti“ : kliedėti, kliedéti (kliedi, klieda) ,,netekus sąmonės, kalbėti beprasmius, neturinčius sąryšio žodžius; kalbėti miegant; klejoti svaičioti“; viėžtis (-iasi) ,.kestis, apsikęsti; išdrįsti, turėti drąsos, noro“ : nusi-, žsi-viežėti (-ia, -ėja) „apsikęsti“; zniėbti (-ia) „plonai verpti, ploninti (siūlus)“ : zniebėti (-ėja) „plonai verpti“. Be to, žiedėti gali būti istoriškai susijęs ir su degimą, švytėjimą, žėrėjimą reiškiančiomis leksemomis, kadangi semema „kietas; kietėti“, atrodo, yra atsiradusi iš „degti, kaisti“ (t. y. „džiūti, sausėti“), plg. gr. oxXAnpėg „sausas, kietas“ : cxėMAo „džiovinu“ (intr. aor. EoxAnv, perf. Eoxhnua); s. sl. žesta „kietas“ (plg. rus. dial. aceeue vietoj vcecmue „kiečiau“) : s. sl. žegą, žešti „degti“**; liet. kietas, lat. ciéts , hart; fest“ : kaisti (-čia) „statyti puodą ant ugnies, kad šiltų“, (-sta) „šilti, karštam darytis...“, lat. kaist (-stu) ,,heiss werden“, Baltų šakniai *žeid- | *žid- (resp. *zeid- | *zid-) tokiu būdu, iš vienos pusės, rekonstravome seniausią reikšmę „degti; spindėti, švytėti, blizgėti, mirgėti“ (iš čia „kietėti, Žiedėti; kietas“ bei „Žydėti; žiedas“) ir, iš antros, reikšmę ,.sukti(s) (ratu), greitai judėti; mesti, sviesti“. Kaip rodo konstatuota lingvistinė medžiaga**, šitų reikšmių sambūvis tame pačiame ar gimininguose Žodžiuose indoeuropiečių kalbose yra neretas. Todėl semantiniai santykiai, atrodo, neprieštarauja, kad visas čia minėtas leksemas laikytume vienos šaknies atstovais. Šaknies *žeid- | *žid- (resp. *zeid | *zid-) galo priebalsis -dseniau tikriausiai buvo formantas. Pirminę šaknį *žei- | *ži- (resp. *zei- | *zi-) „degti; spindėti, švytėti, blizgėti, mirgėti || sukti(s) (ratu), greitai judėti; mesti sviesti“, išplėstą formantais -b-, -g-, -ž-, toliau randame ir tokiose leksemose, kaip antai: žičbti (-ia) 32 KZ kartoteka, s. v. žiedėti. ** F. Miklosich, Etymologisches Worterbuch der slavischen Sprachen, Wien, 1886, p. 410. Kitaip M. ®acmep, Drumosornueckati crosaps pycckoro s3srKa, II, M., 1967, p. 50. ** Bet kitaip E. Fraenkel, LEW, p. 252. — Tokiu atveju gal vertėtų pagalvoti ir apie germ. *harduz (ide.*kortu-) „kietas“ (vok. hart, angl. hard etc.) istorinį ryšį su germ. */errho (ide. *kerta) „židinys“ (vok. Herd, angl. hearth). 3 V. Urbutis, Baltistica, VIII, 1972, p. 129. 140 „degti, kurti; smarkiai eiti, važiuoti; kirsti, mušti“, žiebas, žėibas, ždibas „Blitz“, žeibti (-sta), žaibti (-sta) „raibti“, Zibéti (žiba) „Švytėti, blizgėti, spindėti“, lat. zibėt (-u, -ėju) „blitzen, schimmern, glanzen“; pėr-žiegti (-ia) „perkurti (krosnį)“, žigalidti „eiti, žygiuoti“, žiglūs „gyvas, vikrus; greitas“, pa-žygėti (-%jgi, -ėja) „kiek pažengti“, lat. zaiguét „Jeuchten, scheinen, schimmern, flimmern“; liet. žiežti (-žia) „garsiai degti iš vidaus pučiama liepsna; žerti (Zarijas)“, žaižara ,,dangaus raudonumas“ (iš jo žaižarūoti „Žėruoti, spindėti, žibėti“), už-žižti (-žiūža) „staiga smarkiai užpykti“ (dėl reikšmės plg. užsi-dėgti „labai užpykti“), žižė „ugnis (vaikų kalboje); šviesa, žiburys (vaikų kalboje); žarija, žiežirba“. Pirminę neišplėstą šaknį *žei- | *ži- (resp. *zei- | *zi-) galėtų turėti lat. zit „sichtbar werden“ (plg. maza dienina jau zistas® „der Tag bricht an“ EH II 810), ziet(ies), praes. zeju(os) „hervorblūhen, zum Vorschein kommen“ ME IV 744 (jeigu tai tikras latvių kalbos žodis). Iš kitų ide. kalbų čia gali priklausyti got. us-kijans „išdygęs“, su formantu -ngot. keinan, us-keinan, s. vok. aukšt. chinan „dygti“, s. angl. cinan „sprogti, pumpurus leisti“, s. isl. kin „daigas“, kaip baltų kalbų leksemos su dantiniu formantu s. angl. cid, s. saks. kid, s. vok. aukšt. (frumi) kidi „daigas, ūgis“, vid. vok. aukšt. kide, kit „daigas, ūgis, atžala“ ir kt. (šaknis *gei- | *g'i- „dygti, sprogti, pražysti“);** semantiniu atžvilgiu plg. lat. kvietėt „(Getreide) keimen lassen“, kvietinūt „keimen machen“ : kvietét „bleichen“ kvietinat „glūhen machen, anfachen, entflammen“, kvitét ,glinzen, flimmern“, kvitinat „flimmern, glinzen lassen od. machen“. Pri¢jus išvadą, kad Ziésti, ziest, kaip ir Ziébti, Zeibti, pér-Ziegti, žiežti bei kitos Cia nurodytos leksemos, greičiausiai priklauso Sakniai *Zei-| *Zi- (resp. *zei | *zi-) „degti; spindéti, švytėti, blizgéti, mirgéti || sukti(s) (ratu), greitai judėti; mesti, sviesti“, atkrinta tradicinis žiėsti, ziest kilmės aiškinimas, kad baltų-slavų šaknis *g'heidhesanti metatezės keliu atsiradusi iš ide. šaknies *dheig'hir kad jų giminaičiai kitose ide. kalbose esantys got. digan „minti (molį), lipdyti, glieti“, lot. fingo „darau ką iš minkštos medžiagos, lipdau; glostydamas, braukydamas liečiu“, gr. Dryydvo „liečiu“, retyos „siena; tvirtovė“, toiyoc „namo siena“, s. ind. déhmi „iš-, sutepu“, arm. dizanem „pri-, sukraunu“, toch. A tsek, B tsaik- „padirbti, pa-, sudaryti“*". Kandidatais į giminystę su pastarosiomis ide. kalbų leksemomis tokiu atveju, gal būt (plg. lat. dviezt, -žu, -zu „bestreichen, verschmieren“ ME I 538), svarstytini liet. diežti (-žia) „mušti, perti“ LKZ II? 523, lat. diezėt ,,anbieten, aufschwatzen (eine Ware)“ ME I 487, liet. deižti (-ia) „prisispyrus prašyti“ LKŽ IIž 380, dyžti (-ia) „Adirti, lupti; plėšti, dėvėti, nešioti; mušti, perti, plakti; greitai, smarkiai eiti, traukti, keliauti; (refl.) rūpintis, sielotis; (refl.) ketinti, rengtis, taisytis etc.“ ib. 598%, Liet. žiėsti (-džia), lat. ziest (-žu, -du) tikslius leksinius atitikmenis, kaip žinoma, turi slavų kalbose. Lenk. zdun „puodžius, puodininkas“ (iš sl. *zoduno) rodo, ** Triibners Deutsches Wėrterbuch, IV Band, 1943, p. 123. 7 Lit. žr. E. Fraenkel, LEW, p. 1307. — Pastaruoju metu: A. Vaillant, Grammaire comparée des langues slaves, t. III, Le verbe, Paris, 1966, p. 314: „,„Lethėme balto-slave *žeidrésulte d'une mėtathėse de *deiž-, et la racine est i.-e. *dheigh...“. O. H. T py6aueBs, op. cit., p. 209: „H Ganniiekaii, m. caapsHCKuil OGHApYyxXHBAIOT 3jleCb METaTe3y COrjiaCHbIX nepBoHaua1bHOroO u.-e. *dheigh-...". ** Plg. K. Būga, RR, I, p. 306; J. Endzelins, ME, I, p. 478; E. Fraenkel, LEW, p. 98. 141 kad nagrinėjamosios šaknies slavų veiksmažodis *zodati, *zidati (plg. s. sl. ziždą, zodati „statyti, kurti, daryti“, bulg. sidan „Statyti“, serb.-chorv. adam, aūdamu „statyti (iš akmenų)“, slovėn. zidati „statyti (sieną)“) seniau irgi priklausė puodininkystės terminijai, nors šiaip, kaip matyti, jo reikšmė yra taip generalizavusis, kad dabar jau nebeįmanoma pasakyti, kokią puodų gamybos proceso grandį — lipdymą, žiedimą ar degimą — tas veiksmažodis žymėjo. Panašiai semantika yra pakitusi ir prūsų kalbos leksemose. Pr. seydis „,Ssiena, Wand“ ir reikšme, ir forma (iš balt. *zeidas) tiksliai atitinka pietų slavų kalby leksemas bulg. 340 „siena“, serb.-chorv. 340 ,,akmens siena“, slovėn. zid „Siena“. Dabar negalima tikrai žinoti, iš kokios reikšmės veiksmažodžio buvo šie prūsų ir pietų slavų kalbų vardažodžiai pasidaryti, — gal būt, iš turėjusio „,statyti, kurti, daryti“ reikšmę veiksmažodžio. Kaip ten bebuvę, bet, remdamiesi čia plėtojama hipoteze, vis dėlto galime manyti, kad ką tik minėtų prūsų ir pietų slavų kalbų vardažodžių atitikmuo lietuvių kalboje yra žiedas „ant rankos pirštų mūvimas papuošalas“, kurio reikšmė, kaip čia linkstama teigti, yra išriedėjusi iš reikšmės „ratas, lankas“ (siena gali būti ir rato, lanko, t. y. apskritimo, pavidalo, pvz., miesto siena). Antra vertus, prūsų kalba, kaip jau sakyta, turi ir nykstamojo šaknies balsių kaitos laipsnio leksemą siduko „košiamas puodas, Siebtopf“, atspindinčią, gal būt, puodų degimą (reikšmė „puodas“ kartais gali atsirasti iš , krosnis, Zaizdras“), tuo labiau, kad lietuvių kalboje alomorfo Zid- (pr. *zid-) leksemos jau betarpiškai perduoda įvairius puodų degimo aspektus. Einant baltų ir slavų kalbų teritorija iš šiaurės į pietus, pastebimas semantinės grandinės „tepti, glieti, lipdyti“ — ,,sukti(s) (ratu); sviesti; greitai judėti“ — „degti; židinys, žaizdras“ — „spindėti, švytėti, blizgėti, mirgėti; Žydėti; žiedas“, atspindinčios senovės puodų gamybos technologinius procesus (lipdymą — žiedimą — degimą), laipsniškas redukavimasis ir abstraktėjimas: slavų ir, atrodo, prūsų kalbos nagrinėjamosios šaknies atveju seniai yra praėjusios tuos semantinės raidos etapus, kuriuos dabar eina lietuvių kalba, plg. sl. *zodati, *zidati „statyti, mūryti (sienas, namus iš akmenų, molio)“ ir liet. žiėsti (-džia) „sukti, daryti iš molio“ —> „(dailiai, gražiai) ką daryti (klumpes, šaukštus, samčius, roges, vaZius, namus)“. Būdinga, kad latvių kalba, kurioje randame paliudyta „tepti, glieti“ — „„Švytėti, spindėti, blizgéti, mirgėti; švisti, aušti; Zydéti“®®, mūsų atveju šliejasi prie pietinio arealo, t. y. prie prūsų ir slavų kalbų, bet kartu ji pratęsia ir šiaurinį arealą, t. y. lietuvių kalbą. Minėtoji semantinė grandinė geriausiai yra išlaikyta lietuvių kalbos leksemose, bet čia taip pat buvo semantinių pakitimų. Reikšmės „,Ssukti (iš molio)“ ir ,,(ZiedZiamasis) ratas, lankas“ (vėliau ,,mūvimasis ar siuvamasis Žiedas“) yra lietuvių kalbos 3 Dėl šitos latvių kalbos semantinės koreliacijos ir dėl minėtos semantinės grandinės redukavimosi yra visai galimas daiktas, kad, pvz.,liet. tépti (tėpa), lat. tept (-pju) „schmieren, bestreichen giminaičiai kitose ide. kalbose yra ne tik s. sl. fepq, tepti ,,musti, smogti, duoti“, bet ir s. ind. tapati „kaitina, degina; kankina“, lot. teped ,,esu šiltas, drungnas“ bei atitinkamai liet. lipti (limpa) „kibti, klijuotis prie ko“ (plg. lipyti (lipo, lipia) „lipdyti, klijuoti; iš minkštos masės ką daryti“), lat. lipt (lipu, lipstu) ,kleben, kleben bleiben“, lat. lipt (lipu) „glanzen, flimmern; anziinden“ + (plg. lat. lipit, -iju ,,anziinden, anstecken“, lipėt -u, -ėju ,,flackern, schimmern“, liet. liepsna „Flamme“). 142 inovacijos, susiformavusios senesnių turinio segmentų pamatu (pvz., „greitai judėti, sukti (ratu); sviesti“). Reikėtų manyti, kad šios reikšmės ir jas žymintieji žodžiai atsirado jau lietuvių kalbos dirvoje, t. y. tada, kai lietuvių kalba jau buvo atsiskyrusi nuo latvių kalbos (maždaug nuo VII a. vidurio). Tai derinasi su archeologų išvada, kad žiedžiamasis ratas Lietuvos teritorijoje pasirodė apie X a.* C. KAPAJIIOHAC H3 MCTOPHH FOHUAPHbIX TEPMHHOB B BAJITHACKHX SI3bIKAX Peaiome Jenaercs nonsiTKa OGHapyxHTb BHyTpeHHHe JEKCHUECKHE CBS3H JMT. pitodas, Amul. pudds »POPWOK “, nT. Ziésti (-džia) „penaTb H3 ramus”, at. ziest (-žu) „(06)Ma3aTb“, KOTODpbIeė ABJSAIOTCHA pyHaaMenTa/IbHBIMH TOHATHAMH B GaaThiicKoil ronvapHoit TepMHHOJIOTHČH. [Ipeanoaara- €TCsi, UTO POJCTBEHHBIMH C pilodas, pudds jekceMaMH ABJSIOTCA JWT. Ana. pūdynė ,onpeaenesHOTO pojįa TOpuIOK, KpuHKa“, AT. padele ,,KopoOKa“, pidenis ,,mecTo ana MAKHHB", pūdis ,KYua, rpyaa”, pudas „XjiaM, NOXHTKH, TPANKA, JOCKYT", ANT. padulas ,cBs3Ka, y3en, KOM“, aru. pudra, pudrs „kyua, rpymna“, pudurs, puduris ,Ny4oK, KJOK, KYCT C KOPHAMH; Kyua, rpyaa; Gyrop, Kyprau®“, JiaT. puduras ,Ky4a rycto CpoCIHX AepeBneB, KyCToB, XJ1eGoB“, pudénti „jneprath, Tpenath, pbiX/IHTb“, padulioti pūduliūoti „MaTb, TpenaTb, JOXMaTHTb, €pPOLIKTH, CHYThiBath" H Ap. Jlannbie JiekceMbI, MO-BHAHMOMY, COOTHOCSITCH C H.-e. KOpHeM *peu- | *pou- | *pii- »AYThb, BesiTb; B3AyBaTh, pa3įįyBaTb, HaAyBaTh"“, H ApeBHHN OGJIKHK KOpHA Aas puodas, pudds, TaKHM OGpa30M, Mor ObiTh *pdud-, BNIOCAEACTEHH H3MeHHBUIHŪICH B *pdd-. Ipeanaraercs HoBass STHMOJIOTHA JeKceM Ziésti, ziest HA TOM OCHOBaHHH, YTO K 3TOMY Xe CaMOMY KOpHIO OTHOCATCS CJAYIOUIHE JeKceMbl: JuT. žeisti (-dZia) „paunuTsL“, Zdisti (-dZia) „HrpaTb; pe3BHTbCA, 3abaBasThen”, pra-Zdisti (-dZia) ,NOTEPATH, 32JIOXHTb, 3aKAAAIBATL KYAa-10" žiedas „Konbuo“, Zledéti (-i, -éja) „nnecneBers“, Zaidas, Zaizdras, žiėzdras „ropu“, židinys »ouar, kamu“, žydėti (žydi, Zydi) ,6necretb, cBeTHTb, CBEPKaTh, HCKPHTBCH, ropeTb“, „nBecTH“, ATH. ziédét (-du, -Zu) „cBepKaTb, GjiecTeTb, CBETHTb, CHATH, CBeTaTb“, „LBeCTH, MJECHEBeThH, ant. žiedas, Zéidas, Zdidas ,uperok“ w ap. Tapannenn u3 APYrux M.-e. S3LIKOB H CCbhIJIKH HA COOTBETCTBYIOUIHE (aKThl H3 HCTOpHH MATEPHAJBHON KyJAbTYpPbl TMO3BOJASIOT MNPEANOJaraTth CEMAHTHYECKYIO CBSI3b ĮAaHHbIX JIEKCEM. 40 I. Mulevitiené, Ziedziamojo rato pasirodymo Lietuvos teritorijoje klausimu, MAD, A serija, 2(36), 1971, p. 111 tt.