Lietuvių–latvių hidronimų paralelės ir jų arealas

LIETUVIŲ AREALINĖS LINGVISTIKOS KLAUSIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA A. VANAGAS LIETUVIŲ-LATVIŲ HIDRONIMŲ PARALELĖS IR JŲ AREALAS Lietuvių hidronimai pagal kilmę, reikšmę, darybą yra labai įvairūs. Ši įvairovė gali būti analizuojama daugeliu aspektų, bet ir tokiu atveju vargu ar būtų galima aprėpti visą problemų ir klausimų margumyną. Viena iš daugelio galimų tyrinėjimo krypčių yra lietuvių hidronimijos leksinė bei semantinė apžvalga pagal jo sąsajas su kitų baltų kalbų arba apskritai su indoeuropietiškuoju vardynu. Ši apžvalga, tiesa, įmanoma tik su sąlyga, kad analizuojamieji hidronimai turi etimologijas. Nesant lietuvių hidronimų etimologinio žodyno, šiame straipsnyje pasitaikantys stratigrafinio pobūdžio ekskursai bei pastabos daugeliu atvejų remiasi autoriaus lietuvių hidronimų etimologiniais tyrinėjimais. Patys dažniausi ir tuo pačiu patys būdingiausi lietuvių hidronimai yra tokie, kurie yra susiformavę vėliausiai, t. y. jau lietuvių kalbos dirvoje. Jie daugeliu atžvilgiu yra labai įdomūs ir vertingi, tačiau vis dėlto svarbią vietą lietuvių hidronimijai baltistiniuose bei indoeuropeistiniuose tyrinėjimuose laiduoja jos senasis, archaiškiausias sluoksnis. Šiame straipsnyje nagrinėjama dalis palyginti gana archaiškų lietuvių hidronimų, kurie lietuvių vardyną jungia su latvių kalba bei jos vardynu1. Lietuvių hidronimijos ryšiai su latvių kalba, bendriausia prasme imant, yra labai platūs, nes iš tiesų lietuvių ir latvių vardynui yra bendri visi hidronimai ir apskritai vietovardžiai, kilę iš lietuvių bei latvių kalboms bendrų žodžių. Sakysim, lietuvių ir latvių kalboms yra bendras akmens pavadinimas: liet. akmuo, lat. akmens. Iš šių apeliatyvų lietuvių ir latvių kalboje susidarė šimtai vandenų ir įvairiausių kitų vietų vardų (plg. liet. Akmenà, Akmenas, Akmenė, Akmenynė, Akmenis, Akmėnupis, Akmenių upėlis ir t.t.; lat. Akmene, Akmenu-upīte, Akmenijas-dūksts, Akmenica, Akmens-grava, Akmens-strauts, Akmeņupe ir t. t.). Tokiu būdu, vietovardžiai su akmen- yra viena tvirčiausių grandžių, jungiančių lietuvių ir latvių vardyną. Atvejų, kai hidronimai ar apskritai vietovardžiai bendri lietuvių ir latvių kalboms ta prasme, kad yra kilę iš šioms kalboms bendrų apeliatyvų, yra šimtai. Jie galėtų būti atskiro tyrinėjimo objektu2. Šiuo atveju mums rūpi, svarbiausia, lietuvių hidronimai, kilę iš tokių apeliatyvų, kurių lietuvių kalba nebeturi, bet jie yra išlikę latvių kalboje. Ant- 1 Dėl pasakymo „jungia su latvių kalba“ reikia paaiškinti, kad jis vartojamas sąlygiškai, patogumo dėlei. Iš tiesų turimi galvoje hidronimai, leksiškai, tam tikra prasme, ir areališkai susiję ne tik su latvių kalba, bet ir su kitais išnykusiais šiauriniais baltų dialektais (kuršių, žiemgalių, sėlių). 2 Panašiu aspektu jau yra analizuoti latvių — prūsų vardyno atitikmenys — žr. B. Дамбе, Соответствия в топонимии Латвийской ССР с древнепрусским языком, „Baltistica“, I priedas, 1972, 55—62. 146 ra, čia pateikiami ir hidronimai, kurių etimologija daugiau remiasi latvių kalba bei jos vardynu ta prasme, kad latvių kalba turi išlaikiusi bendrinių žodžių, kurių reikšmės labiau tinka nagrinėjamų hidronimų kilmei, visų pirma, semantikai aiškinti. Nevengiama ir tokių upių bei ežerų vardų, kurie be didesnių abejonių gali būti siejami su lietuvių kalbos atitinkamais apeliatyvais, bet patys tie apeliatyvai savo ruožtu gali būti baltų dialektizmai (latvių, kuršių, žiemgalių, sėlių substratiniai, reliktiniai žodžiai). Pateikiama ir aiškesnieji baltų „fonetiniai“ dialektizmai, t. y. hidronimai, turintys latvių, sėlių, žemgalių, kuršių kalboms būdingų fonetinių pakitimų. Iš viso nagrinėjama apie 120 lietuvių hidronimų. Akny stà up. Lel., Aknystėlis ež. Lel., Akny stās ežeras Rk. Plg. Aknýščiai k. Anykščių r., Aknýstos k. Anykščių r. Šie vietų vardai turi aiškią paralelę latvių vardyne, plg. Aknīša arba Aknīste k. (J. Endzelynas, LV I 1. 17). Šį Latvijos vietos vardą J. Endzelynas sieja (tiesa, su klaustuku) su lat. aka „šulinys“ (ten pat). Toliau lat. aka gali būti lyginamas su lat. acs „akis“, liet. akis „akėtė; liūnė kiaura vieta, pelkių ar baigiančių užaugti ežerų nedidelis vandens plotas“ (LKŽ I 64). Dar žr. W. Porzig, Gliederung, 205. Alangà up. Trg. Dėl šio upėvardžio kilmės kyla įvairių neaiškumų. Be kita ko, jis gali būti net finougrizmas, plg. fu. Alanga, Olanga, Olonga (plačiau žr. A. Vanagas, FS 151). Bet, šiaip ar taip, jo ryšys su lat. aluõgs „šaltinis, duobė vandenyje“ (LVV I 69) gana aiškus. Tik dėl paties šio žodžio baltiškumo vėlgi kyla tam tikrų abejonių (žr. V. Dambe, Gidronimy s formantom -v-, 141). Alaukstis up. Tl. Šis upės vardas žinomas tik iš raštų. Jo pamatinės lyties autentiškumas kelia abejonių. Bet, šiaip ar taip, jį galima sieti su lat. vietovardžiais Alauksts ež. (J. Endzelynas, LV I 1. 19), Aluoksne up., Alūksne up., Aluokste up. (ten pat, 24) ir lat. alukšna „klampi vieta“ (J. Endzelynas, DI II 372; K. Būga, I 500; III 625). Āunuva up. Lk., Aun-upis Rdš. Plg. lat. Auna-grāvis grv., Aunuezers ež., Aūnu-straūts, Aunene pv. ir kt. (J. Endzelynas, LV I 1. 54—55): lat. auns „avinas“. Dėl semantikos plg. liet. Avinuostas ež. Antz., Avin-upis up. Šl., Avinėlis ež. Aln. Aūslas ež. Dgč. Greičiausiai „žuvinis“ ežero vardas, plg. lat. aūsleja, liet. aūkšlė „tokia žuvis, Alburnus lucidus“ (žr. B. Savukynas, LKK III 299). Bėdrė up. Stč., up. Všk. Plg. liet. (iš latvių?) bēdrē „duobė; kelio duobė; bala, klampynė, slėnys“ (LKŽ I 711), lat. bedre „t. p.“ (LVV I 276—277). Bėlys ež. Švnč. (ir Bėlaitis ež. Švnč.). Kilmė neaiški. Greičiausiai priklauso prie „balos—baltumo“ reikšmę turinčių hidronimų, plg. liet. belà „bala, pelkė“ (LKŽ I 738), lat. bęlute „valka, vandens duobė“ (žr. E. Fraenkel, LEW I 30). Dar plg. ryt. sl. белъ „bala“ (E. Kotonova, BH 82). Blākė up. Varn. Plg. liet. blākas „lygus, plynas“ (LKŽ I 876), lat. blaks „rami jūra; lygus“ (LVV I 308). Blidakė up. Krt. Gal būt, sudurtinis vardas: Blid-akė (dėl -akė plačiau žr. HD 82, 83). Šaknis blid- gali būti vėlesnis (nedėsningas?) perdirbinys iš blid- (plg. lat. Blīdiene, liet. blind-): *Blind-akė. Dėl blind- plg. liet. Blindis up. Rs., Blinda up. Als., Blindājus up. Jon. bei Blendā up. Šr. Būgėnis up. Nv., up. Šd. Plg. lat. Budzene pv. (J. Endzelynas, LV I 1. 139). Liet. upėvardžio Būgėnis ilgasis balsis ū kelia tam tikrų abejonių. Žinoma užrašymų 10* 147 su trumpuoju u. Beje, K. Būgos Nomina propria kartotekoje taip pat yra keli lapeliai su šiuo upės vardu, ir visur rašomas trumpasis u. Trumpąjį u rodytų ir lat. Budzene. Lat. Budzene siejama su lat. budzis „votis, šunvotė, gumbas“ (J. Endzelynas, ten pat). Gal būt, liet. Būgėnis (ar Bugėnis) dar reikėtų sieti su liet. būgius „be-pirštis“ (LKŽ I 1130). Burkālė ež. Lkv. Gal būt, sietina su lat. burka „ledo eketė“ (LVV I 353); plg. liet. būrkti „pusti, pursti, brinkti, tintį“ (LKŽ I 1191). Cedvė up. Yl. Pamatinė lytis, žinoma tik iš raštų, abejotina. Plg. lat. Cede upl. (J. Endzelynas, LV I 1. 156). Gal būt, kuršizmas iš *Kedūe. Dėl ked- plg. liet. Kėdilės pv. Skd.: liet. kedénti „taršyti, draikyti, purenti, purtyti, draskyti“ (LKŽ V 480), kėdarotis „netvarkingai šakotis“ (ten pat, 479). Dar žr. Čėdasas ež. PnmR. Ciūgriovis up. Sk. — žr. Cūkų Grāvis. Cūkų Grāvis up. RdN., Ciugriovis up. Sk. (<*Ciuk-griovis). Šaknis cūk- (ciuk-, cuk- < *cūk-) yra iš lat. cūka „kiaulė“, plg. lat. Cūkas-dzelme, Cūku-dūkis, Cūku-ežers ir t. t. (J. Endzelynas, LV I 1. 173—175). Dėl semantikos plg. liet. Paršėzeris ež. Lkv. Čėdasas ež. PnmR. Seliškas ežero vardas, iš *Ked-asas (K. Būga, III 275), plg. liet. Kėdilės pv. Skd.: liet. kedénti „taršyti, draikyti, purenti, purtyti, draskyti“ (LKŽ V 480), kėdarotis „netvarkingai šakotis“ (ten pat, 479). Dar žr. Cedvė up. Vl. Čerč-iupys Serč-iupys up., ež. Km. Lat. vv. Cęrsupji k. (J. Endzelynas, LV I 1. 164) rodo tokią upės vardo Čerčiupys evoliuciją: *Kersiupys > *Cersiupys > *Cerciupys > Čerčiupys. Variantas Serčiupys tokią raidą patvirtina: *Cersiupys dėl metatezės > *Serciupys > Serčiupys. Tai būtų sėliškas vietovardis, kurio pirmasis sandas čerč- < *cers- sietinas su lat. šķērs „skersas“ (lat. Cęrsupji: lat. šķērs, pr. kērschan „über“ ir lat. upe „upė“ — žr. J. Endzelynas, ten pat). Gal būt, tai sėlių-prūsų paralelė (dėl *kers-: pr. kērschan). Plg. liet. Skersupys up. Krk., Skeršupis up. Vl. Čeriaūkštė, Čerauḳštė, Šeriaūkštė up. Slč.: Ceraukste (J. Endzelynas, LV I 1. 161). Latviškas (žiemgališkas) upėvardis: šaknis čer- yra iš *ker-, plg. liet. Ker-ės-upis (K. Būga, I 337), Kerūlė up. Vdk., Kerūtis ež. Klt. Čiaunas ež. Ds., ež. Jž. Sėliškas ežero vardas, iš *Kiaunas, plg. Kiáunas ež. Lkm., Kiaunà up. Klt. (K. Būga, III 276). Čiauša up. Krtv., plg. Човша (J. Sprogis GŽ 326). Gal būt, Čiauša < *Kiauša, plg. Kiauš-kalnis kln. Sd., Kiaušinė l. Pp. Tai būtų, matyt, vienas ryčiausių kuršizmų. Čičiŕys ež. Imb. (ir Čičiraitis ež. Imb.), Čičirė up. Antz. Sėliškas vardas, iš *Kikirys. Tai būtų reduplikuotinis vandenvardis, sietinas su Kiriena up. Jnš. (K. Būga, III 275). Damašā, Damāšė up. Rsn. Pamatinė lytis nėra visai tikra — gali būti ir Dumašā, Dumāšė. Bet plg. liet. Damāšės pv. Tl. Kilmė neaiški. Gal būt, kuršizmas (latvizmas?), sietinas su lat. Damākša mš., Damākša b., Damakša gn.: lat. damākša, damakša „senovinis didelis miškas; žole ir krūmais apaugusi šlapia vieta“ (J. Endzelynas, LV I 1. 191). Dangė up. Nmk., Dangaučius up. Krk., Dangavinis ež. dalis Dkšt., Daňg-upis up. Šauk. Plg. liet. Dangaï smunkanti pieva Lk., Danguš ar. VIkj. Plg. lat. Danga 148 pv., Dangas—strauts up., Dangas b., Dangu—purvs b.: lat. danga „purvina valka; klampi pelkėta vieta“ (J. Endzelīnas, LV I 1. 194–195). Dar žr. I. Duridanov, TBSpr. 27. Driūgis, Driūgiai ež. Lkm. (ir Dringýkštis ež. Ign.), Dring-upis up. Čk. Gal būt, sietina su lat. drieg n is „pelkėta vieta: eine morastige einschieschende Stelle“ (LVV I 502) — žr. B. Savukynas, LKK V 145. Plg. liet. dringti „brinkti, sausėti; mažėti, nykti, atsilieisti“ (LKŽ II 721). Drukys, Drūkis up. Slč. Plg. lat. Drukis up., Drukis k., Druki k.: lat. drukis „kūnas; mažas kresnas vaikas“ (J. Endzelīnas, LV I 1. 229). Dublis up. Žml. Plg. liet. Dublė b. Pnm., Dūblabalė pv. Stč. (iš čia kilmininkinis upelio vardas Dublabalės upėlis Rz.), Dūblės ar. Vad., Dūblis l. Lnkv., ar. Pn. Matyt, sietina su lat. dubli „dumblas“ (žr. J. Šliavas, NeBAigti ieškojimai, 28). Plg. liet. dublūs „dubus“ (LKŽ II 784). Dūksta ež. Krtv., Dukstýna up. Ukm., Dūkštā up. Mšg., Dūkšias ež. Dkšt., Dūkštėlis ež. Rš. Plg. lat. dūksts „pelkė, bala, pelkėta vieta, valka“ (LVV I 525), liet. dūksinas „purvinas nešvarus“ (LKŽ II 808). Dar žr. B. Savukynas, LKK V 196; L. Nevskaja, Nazvanija bolot, 162. Dūkšmė up. Varn. Gal būt, iš šaknies dūkš- su determinantu m: lat. dūksts „pelkė, bala, pelkėta vieta, valka“, dūksne „pelkė, klanas, valka“ (LVV I 525). Dūlk-upis up. Šll. Gal būt, sietina su lat. dūļke „klanas; bala, pelkė“ (LVV I 513; dar žr. L. Nevskaja, Nazvanija bolot, 161). Nors plg. liet. avd. Dulkys. Duor-upis up. Pn., Duōr-upis, Duor-upýs, Duōrpis < *Duor-upis up. Lkč. Čia priklauso, matyt, ir Duōrpis up. Pn., kilęs iš *Duor-upis (žr. A. Vanagas, Sinkopė, 262). Plg. lat. Duōres—purvs b., Duōrupe k., Duorupe up., Duōrup-valks b. (J. Endzelīnas, LV I 1. 249). Šaknis duor- sietina su lat. duore „medžio kamienas su skyle, kurioje bitės turi savo lizdą; drevė; skylė, įdubimas“ ir kt. (LVV I 534). Gariava up. Pn. Gal būt, sietina su lat. garš „ilgas“ (LVV I 607). Gātė up. Lk., Gātuonas up. Gdr., Gāt-upis, Gat-upȳs up. Nmk. Plg. liet. Gātė pv. Varn., Gātė upės krantas Mšg., lat. Gate l., Gatsgal-purvs b., Gatenes-ezers ež., Gatenes—ezeriņš ež., Gatiņu-grāvis gr.: lat. gātis „laitas“. Toliau, matyt, sietina su Тать up. Volmos kr., Svisločiaus kr., Berezinos dš. (V. Toporov, O. Trubačiov, 182), rus. гать „kamša, (šakomis) grįstas kelias per pelkę“, ukr. гать „t. p.“, serb. chorv. rât „užtvanka, damba“, ček. hat „kamša“, sen. ind. gātūs „kelias“, av. gātu- „vieta“ (plačiau žr. M. Vasmer, I 397). Glaužinys up. Ktk. Kilmė neaiški. Gal būt, sietina su lat. glužes „lygus, grynas, švarus“ (LVV I 630), plg. liet. glūžnūs „meilus, lipšnus“ (LKŽ III 446), glūšti „rimti, tilti“ (ten pat, 444). Grīva up. Krš. Plg. lat. Grīva up., Grīva pv., Grīvi pv. Sietina su lat. grīva „upės žiotys“, plg. dak. griva „upės žiotys“ (žr. J. Endzelīnas, LV I 1. 327–328; O. Trubačiov, DUUV 95; I. Duridanov, TBSpr. 25). Gruōtė up. Lnkv. Plg. lat. Gruōtė k., Grot (Gruot?) šlt., Gruōtes-lauks l., Gruōtes-kalns kln., Gruot-lāma lm. (J. Endzelīnas, LV I 1. 334). Gal būt, sietina su lat. gruōti : gruōdi „tilto grindų lentos“ (LVV I 671), plg. liet. grindas „tilto grindžiamas medis, grindis“ (LKŽ III 515). Tokiu būdu, liet. Gruōtė dėl dvibalsio uo būtų latviškas, tiksliau, žiemgališkas upės vardas. Dėl semantikos plg. Grandenu up. Klm. 149 Guopÿs, Guõpis up. Nj. Greičiausiai dėl sinkopės (plačiau žr. A. Vanagas, Sinkopė, 261 t. t.) iš *Guov-upys, -is, plg. lat. Guov-upe up.: lat. guòvs „karvė“ (J. Endzelynas, LV I 1. 344). Ylėlis ež. Smn., Ylyčià up. Smn., Ỹl-upis up. Tl. Plg. liet. Ỹl-a-balė pv. Smn., Ỹl-a-kalnis kln. Blnk., Ỹl-a-raistis l. Mrk. ir, gal būt, Ilaitės dr. Rd., Il-brastas mš. Mšk., Il-brastis kl. Žr., lat. Īle up., Īle pv. (J. Endzelynas, LV I 1. 371). Šaknis yl- gal būt, sietina su lat. ils „visiškai tamsus“ (LVV I 836). Pastarasis žodis giminė su rus. ил „žemuma, klampynė“, lenk. il „molis, šlynas“ ir t. t. (M. Vasmer, II 126). Ižitas ež. Dgč. (ir Ižitėlis ež. Dgč.). Priebalsis ž čia yra vietoje liet. ž, todėl šis ežero vardas laikomas sėlišku (K. Būga, III 279). Plg. Iženà up. Šmn.: liet. ižas „šąlančios upės plaukiantieji ledai; plonutis, tik ką užsidėjęs ledas; ledo lytys; šarma, šerkšnas“ (LKŽ IV 283). Jūžintas ež. Ant., ež. Jž. (ir Jūžintėlė up. Jž.). Šaknis jūž- < *jūž-, plg. (?) Ūžimas ež. Šmn. (žr.) – baltų dialektizmas, kuriame priebalsis ž vietoje liet. ž. Ir ežero vardas Jūžintas anksčiau buvęs tariamas Jūžintas (P. Skardžius, Vandenvardžiai su -nt-, 22). Toliau, gal būt, galima rekonstruoti šaknį *iug'-: ide. *ieug- „sujudęs, sujaudintas, neramus“, plg. arm. (iš iranėnų) yuzem „judu, krutu“, toch. A yok-, AB yuk- „nugalėti, įveikti“ (J. Pokorny, IEW 512). Kalimbėtiškis up. RdN. Plg. lat. Kalimbji, Kallimbji k. < *Kaln-limbji: lat. kalns „kalnas“ ir Limbji k. (J. Endzelynas, LV I 2. 15), t. y. „Kalno Limbiai“. Kaltis, Kalčià up. Yl., Kaltānis ež. Klt., Kalt-upis up. Ob. Plg. lat. Kalte sekli vieta ežere, Kaltene pv., Kaltik-ezers ež. Šie lat. vietovardžiai siejami su lat. kalte „giliame ežere smėlėta vieta, kur gali arkliai plaukti ir kur žvejai tiesia savo tinklus; džiovinimas, džiovykla“ (J. Endzelynas, LV I 1. 26). J. Endzelynas lat. kalte sieja su lat. kālst „džiovinti, sausinti“ ir laiko kilusiu iš prabaltiško žodžio *kaltas „sukietėjęs, sustingęs, kietas, sausas, sudžiūvęs“ (LVV II 145). Kėlė up. Jon. Gal būt, sietina su Kėlve up. Lap. (dėl kel- : kelv- plačiau žr. HD 213). Plg. lat. Cēlis k., Cēļēn-ezers (J. Endzelynas, LV I 1. 163). Gal sietina su lat. cēls „aukštas, lieknas, puikus; aukštas, pakilus, iškilus“ (LVV I 377), plg. liet. kėlti : kėlias (žr. E. Fraenkel, LEW I 236). Kerbėšas up. Vkš. Siejama su pr. Carbeyne up., Karben, toliau — su lat. kirba „pelkėta vieta, bala, liūnas, klampynė“ (LVV II 383), liet. kirba „klampynė, liūnas“, plg. dạk. kerba „pelkėta vieta, kamša“ (žr. I. Duridanov, TBSpr. 38; V. Toporov, TBP 54). Kėvė up. Vg., Kėvė ež. Vg. Plg. lat. Kēves-aste pv., Kēves-dikis tv., Kēve pv., Kēvs-ezers ež., Kēvups mš., Kēvene pv. ir daugybė kitų, kurie visi vedami iš lat. kēve „kumelė“ (J. Endzelynas, LV I 2. 216—217), plg. liet. kėvė „prastas liesas gyvulys, kūinas“ (LKŽ V 672). Tad liet. Kėvė greičiausiai yra latvizmas. Mums atrodo, kad ir pats liet. kalbos žodis kėvė, kuris, beje, žinomas tik iš palatvės (šiaurrytinės Lietuvos), taip pat yra skolinys iš latvių. Tai patvirtintų, be kita ko, ir vietovardžiai. Vietų vardų, siejamų su lat. kēve, Latvijoje yra dešimtys, o Lietuvoje tik kalbamasis Kėvė. Lat. kēve, matyt, iš tiesų yra finougrizmas (literatūrą žr. A. Sabaliauskas, Naminių gyvulių pavadinimai, 157). Kai dėl prūsų kaywe, tai jis į prūsų kalbą galėjo patekti tiek būdamas lietuvių kalbos žodžiu (A. Sabaliauskas, ten pat, 158), tiek ir būdamas skoliniu iš latvių kalbos. Dar žr. V. J. Zeps, Convergences, 132. 150 Kniāvas, Kniāvasis up. Plng. Plg. lat. Kn̄āvi k., Kn̄āvinis b.: lat. kn̄āva „lenktu galu lazda“ arba, dar greičiau, lat. kn̄āvs „žuvėdrų rūšis“ (J. Endzelynas, LV I 2. 114). Krėvė up. Gdž. Plg. liet. Krėvė pv. Kltn., l. Tl., Krevėliai b. RdN., lat. Kreve k., Krevi, k., Kreveļu-purvs pv. Matyt, sietina su lat. kreve, krevelis „tekantis kraujas“ (J. Endzelynas, LV I 2. 133). Krýn-upis up. Užv. Galbūt sietina su lat. krina „kiaulė“ (LVV II 283). Plg. dar liet. krynis (žodis žinomas tik iš Leskyno) „uodega?“ (LKŽ VI 601). Krūoja up. Pkr., Kruojėlė up. Šl. Plg. lat. Kruoja up., Kruõ-valks b. (J. Endzelynas, LV I 2. 156). Gal būt, sietina su lat. krūtīties „stengtis eiti į priekį“, krujāties „vangiai, sunkiai, lėtai eiti į priekį“ (LVV II 285—286). Dėl kruj- : kruoj- plg. Druja up. Varn.: Drūoja up. Is. Kulkā, Kulkālis up. Pln. Plg. liet. Kulkis Kuršių marių dalis, lat. Kuļka klampynė, liūnas, Lielā-kulka žūklės vieta Sakoje, Brasl-kulka ir Mal-kulka sietuva, žiotys; lat. kuļka „kelio duobė; gili vieta upėje“ (J. Endzelynas, LV I 2. 168). Lat. kuļka yra skolinys iš mnd. kulk „duobė, pilna vandens, valka“ (LVV II 306; plačiau žr. I. Olsson, GT 87—89). Bet plg. suom. kolkka „kampas, kertė“ (K. Būga, III 252; V. J. Zeps, Convergences, 123). Latvijos upės vardą Koļka sieja su lat. finougrizmu kolka „smėletas iškyšulys jūroje“ M. Rudzytė (M. Rudzīte, Somugriskie hidronīmi, 183). Kuōpis, Kuõpė up. Tl. Plg. liet. Kuõpis pv. Trš., lat. Kuōpas—plava pv., Kopas-purvs b., Kuōpu-dīķis tv., Kuōpu-plava pv., Kuop-ežers ež., Kuōpene pv. Matyt, sietina su lat. kuōpa „krūva; smėlio kupa, kauburys“ (J. Endzelynas, LV I 2. 344), liet. kuopa, kuopà „krūva, guba, kaugė, kūgis; krūva, sampilas“ (LKŽ VI 914); plg. liet. kuõpti „kaup­ti, kasti“ (ten pat, 916). Kūra up. Grz. Plg. lat. Kūra up., Kūra-plava pv., Kūr-lejas pv. Šie lat. vietų vardai greičiausiai gali būti kilę iš lat. (finougrizmo? – žr. LVV II 337) kure „karosas“ (J. Endzelynas, LV I 2. 189; M. Rudzīte, Somugriskie hidronīmi, 184). Plačiau dėl šio žuvies pavadinimo žr. B. Launane ZN 109—110. Lėšk-upỹs, Lėšk-upỹs up. Km. Gal būt, sietina su lat. lekste (gen. lešku) „tokia žuvis“ (B. Laumane, ZN 172). Lėst-upỹs up. Čk. Gal būt, sietina su liet. Lėstis ež. Plt. ir lat. leste (gen. lešku) „tokia žuvis“ – plačiau žr. B. Laumane, ZN 172. Lėvūo up. Ps. (ir Lėvenėlis up. Pmp.). Sietina su lat. Lēvenis pv.: lat. lēvenis, lēvenis „klampynė, liūnas“ (J. Endzelynas, LV I 2. 304). Plg. trak. leva „pelkė, pelkėta vieta“, kelt. Leven up. (žr. I. Duridanov, TBSpr. 14, 89). Dar žr. Livintà up. Kš. Livintà up. Kš. Plg. pr. Lywa up., Liwencz, Lewencz ež. Prūsų Lywa greičiausiai turi šaknį liv- (P. Skardžius, Vandenvardžiai su -nt-, 26—27). Toliau siejama su liet. Lėvūo (žr.) — P. Skardžius, ten pat; G. Gerullis, AO 90. Plg. lat. livans „žemas; plokščias, lėkštas“, livenis „pelkėta klampi vieta; pelkėtas klampus ežero krantas“, līvens „pelkėtas, klampus“, līvis „pelkė, bala, klampynė“ (E. Blese, Liepāja un Saldus, 109). Tiesa, yra nuomonių, kad pr. Lywa up. gali būti finougrizmas (H. Górnowicz, Suffix-it-, 234), tačiau ši nuomonė, ypač turint galvoje latvių kalbos faktus, dar reikalinga papildomų įrodymų. Gal būt, čia priklausytų ir Liuvýnas up. Žgč.: at. luvenis „klampynė, liūnas“ (LVV II 545; dar žr. L. Nevskaja, Nazvanija bolot, 161). 151 Lõnas up. Sd. Plg. lat. Lānes-mežs mš., Lāns gn., pv., Lāņa-pļava pv., Lānīte b., Lānītis tv., Lānītes pv.: lat. lānis, lāns „drėgna pieva; didelis neišvažinėjamas miškas“ < est. län (J. Endzelynas, LV I 2. 286). Lūkalnis, Lūkainis Tv. Atrodo, kad pirmasis variantas yra antrinis, substitucijos keliu atsiradęs iš antrojo dėl daugybės sudurtinių vietovardžių ir apelatyvų su antruoju sandu -kalnis analogijos. Pirmesnis variantas Lūkainis sietinas su lat. Lūkaini pv., Lūkaini k. (J. Endzelynas, LV I 2. 350) ir lat. lukains „nudribęs, nulėpęs“ (plačiau žr. V. Urbutis, „Etimologija“, 208), toliau — su liet. Lukčiojus ež. Klm. ir pan. Lūkstas up. Krš., Lūkstas ež. Varn. Dėl priebalsio s po k šie hidronimai laikytini baltų dialektizmais (kuršių arba, gal būt, ir latvių). Plg. lat. Lukste up., Luksts pv., Luksta-ezers ež., Lukstu-ezers ež.: lat. luksts „drėgna pelkėta pieva, lanka“ (J. Endzelynas, LV I 2. 346). Dar žr. Lūkštą up. Jdp. Plačiau — V. Urbutis, „Etimologija“, 208. Lūkštà up. Jdp., Lūkštas ež. Aln., ež. Imb., Lūkštėlis ež. Lzd. Matyt, sietina su lat. Lukste, liet. Lūkštas up. Krš. (žr.). Magūlis ež. Ktk. Plg. liet. Magėlė vs. Žl. Ryšys su liet. magùs „viliojamas, patrauklus“ (LKŽ VII 732) abejotinas. Greičiausiai sietina su lat. Māg-upe up., Mā-gā-zalktene pv., Māg-ezers ež.: lat. mags „mažas“ (J. Endzelynas, LV I 2. 366—367). Māinia ež. Dg. Greičiausiai sietina su lat. maiņa „pelkė“ (LVV II 550); plg. air móin „pelkė, liūnas, durpynas“, lot. māno „tekėti, bėgti“ (J. Pokorny, IEW 699—700; H. Krahe, AF 93). Marč-ežeris ež. Antz.. Gal būt, jeigu pirmasis sandas marč- nėra asmenvardinės kilmės, iš *Merč-ežeris (plg. senesnį užrašymą Мерчежерис), kur *merč- gali būti baltų (šėlių) dialektizmas iš *merk’-. Tokią prielaidą ypač paremia Molėtų apylinkių ežero vardas Marč-iō-žeris < *Marč-iā-ežeris, kurio gretiminė lytis yra Mark-ežeris. Tad šiais abiem atvejais, matyt, turime šaknį mark’- (žr. K. Būga, III 276). Dėl jos plg. Markiją up. Nv., Merkýž up. Mrk.: liet. merkti „dėti, nardinti į vandenį ar kokį kitą skystį; šlapinti, drekinti; lyti, drengti“ (LKŽ VIII 37). Plg. rus. мяреча „liūnas“ (K. Būga, I 414). Dar žr. M. Vasmer, II 602; L. Kurkina, NB 137, 143. Melik-upis up. Vgr. Plg. lat. Mellick k.: lat. mēlikis „melagis“ (J. Endzelynas, LV I 2. 408). Miklinys up. Pp. Plg. liet. Miklė plk. Krž., lat. Mikluojis ež., Mikkli k.: lat. mikls „drėgnas“ ar mikls „lankstus“ (J. Endzelynas, LV I 2. 435), liet. miklus „liaunas, lankstus; vikrus, mitrus, greitas, gyvas“ (LKŽ VIII 179—180). Nykà up. Kriu. (ir Nykūtė up. Kriu.), Nýkis, Nikis, Nikyš up. Srv. Plg. lat. Nica up., Nica pv. Gal būt, sietina su lat. nīca „vieta pavandeniui, žemyn upe“. Toliau — su sen. sl. ницъ „sukniupęs“, sen. ind. níca-h „žemas“ (J. Endzelynas, LV I 2. 480—481; LVV II 745—746). Plg. dar liet. nỹkti „mažėti, gaišti; silpti, menkėti“ (LKŽ VIII 800). Páltis up. Grg., up. Gdž., up. Krkn., up. Pšl., Páltis ež. dalis Dkšt., ež. Vb., Paltys up. Krt., Palt-upis up. Plt. (ir Palt-upalis up. Plt.). Plg. Paltė pv. Lk., Páltis pv. Plt., b. Kdm., pv. Rdd., Paltys mš. Slnt. Sietina su lat. paltis, palte „valka, klanas, bala“, toliau — su liet. Palà up. Pkr., pãlios ir pan. (žr. W. Schmid, Zur primären -u- Ableitung, 474—475; J. Otrębski, Les mots slavo-baltes, 149). Siejimas su liet. páltis (lašinių) netikslus (HD 47; R. Eckert, BS 32). 152 Plunkė up. Rt. Plg. lat. pluncī, „maža pelkė“ (LVV III 372; dar žr. L. Nevskaja, Nazvanija balot, 161), liet. plūkti (plūnka, plūko) „aptekti vandeniu, prakai̇tu ar kuo kitu; tekėti, srov inti“ (DLKŽ). Rąžė up. Plng., Rąžuolė up. Lk. Gal būt, sietina su rąža, lat. ruoža „nedidelis upelis tarp laukų; nedidelė pieva tarp laukų; skardis; įdubimas; kalnų virtinė miške; pakilumų virtinė baloje ir kt.“ (LVV III 585; L. Nevskaja, Slovarj, 358), plg. liet. rażytis „raivytis, tampytis“ (LKŽK), ržuž „kuris nuolat ražos“ (ten pat). Liet. rażytis ir kt. toliau siejami su liet. rėžtis „įtempti jėgas“, lot. regere „kreipti, tiesti“, sen. ind. rñjati „ražytis, išsitiesti“ ir t. t. (plačiau žr. E. Fraenkel, LEW II 726; J. Pokorny, IEW 854–857). Rovėjė up. Ppl. Sietina su lat. rava „potvynio sąnašos pievoje“, rāva „gili vieta jūroje; krioklys, sraunuma“ (LVV III 499), liet. rova „potvynio sąnašos; tokia molinga žemė“ (LKŽK). Ruo tis up. Žml. Iš lat. ruotēt „suktis, verstis“ (J. Šliavas, Nebaigti ieškojimai, 28). Ruvešys up. Tj. Ten pat pieva Ruvešys. Kilmė neaiški. Vis dėlto, atrodo, yra pamato sieti su lat. ruvēties „nurimti, nutilti, nuščiūti“ (LVV III 565). Šarkainis up. Kv. Gal būt, sietina su lat. sārkans „raudonas“ (LVV III 721), liet. sárkanas „ryškus; įraudęs, raudonas“ (LKŽK). Plg. lat. Sarkanā upe, Sarkane up., Sarkan-valks up. (J. Endzelin, LG 126). Stridinis (ar Strýdinis, plg. Strýdenė pv. ten pat) up. RdN. Plg. liet. Stridinis l. Kri., Strýdinė (ar Stridinė?) pv. Jnš. Gal būt, sietina su lat. strīdņš, strīde, strīds, strīds „aptvaras, tvora“ (LVV III 1091). Strigūtinė up. Vrn. Plg. liet. Strygā kln. Mlt., Strygales mš. Žd., Strigelis dr. Krv. Gal būt, sietina, ypač upės vardas Strigūtinė, su lat. striegūonis, striegūons „pelkėta, klampi vieta; išmatų, pamazgų duobė“ (LVV III 1092). Bet plg. liet. strigúoti „smulkiai lyti“, at-strigúoti „atsokuoti, atbėgti“ (LKŽK). Dėl šių žodžių plačiau žr. E. Fraenkel, LEW II 922–923. Tamša up. Tl. Oficialiai lytis gali būti vėlesnė, antrinė, gal, tam tikra prasme, net kontaminacinė. Taria Tomša ir Tūmša, plg. Tūmša pv. Lk. Matyt, sietina su lat. tumsis „tamsus“ (LVV IV 263). Tad Tamša gali būti lat. tumsis ir liet. tamsūs mišimo rezultatas. Tūolas ež. Ign. Gal būt, sietina su lat. tiōls „beragis, bაურžas“ (LVV IV 285). Užinas ež. Šmn. Dėl priebalsio z greičiausiai baltų (sėlių) dialektizmas — toliau žr. Jūžintas ež. Ant. Vašaknas ež. Ant. Gal būt, čia minėtinas ir Vasakų ežeras lgl. Kaip rodo kaimo vardas Pa-vasakė, ežero vardas anksčiau galėjo būti ir nekilmininkinis — *Vasakai ar pan. Ar čia tiktų minėti ir Vasyną up. Ds., neaišku, nes šis vardas gali būti tarmybe iš *Uosyną (plg. Ūosis ež. Kpč.). K. Būga šakni vas- siejo su lat. vasa arba ie-vasa „Feuchtigkeit des Bodens“ (K. Būga, I 509–510). Plg. dar lat. vass „сырой, влажный“ (LVV IV 486). Toliau siejama su liet. at-važā „atžala, atauga“, vešėti „tarpti, augti, tarp ti, klestėti“, ahd. waso „drėgnas gruntas (feuchter Erdgrund)“, wasal „vanduo, upė“, sen. angl. wós „drėg numa, sultys“ ir t. t. (E. Fraenkel, LEW I 23). Vazaja up. Km., Vazājis, Vazajys, Vazājus ež. Jž. (ir Vazajėlis ež. Jž.). Dėl priebalsio z, atitinkančio liet. ž, gali būti laikomi baltų dialektizmais (sėliškais vietovardžiais) ir siejami su Važ-upys up. Srv., Važis lg. lgl. 153 Vāzm-upis up. Vkš. Plg. liet. Vazminė plk. Yl. Gal būt, sietina su lat. vazma „tinginys, valkata“, vazmuot „plepėti?“ (LVV IV 488), liet. (iš latvių) vazmà „valkata“ (E. Fraenkel, LEW II 2009). Vegėrė up. Pp. Plg. liet. Vegėriai mstl. Siejama su lat. vedzere „siauras, į mišką įsiterpęs upokšnis“ (LVV IV 521; K. Būga, II 328). Vedama iš ide. *uegʰ- „er̃a: ide. *uegʰ- „drėgnas, šlapinti“; plg. trak. *Vegera (žr. I. Duridanov, TBSpг. 31). Viekščia up. Msn. Ten pat pieva, raistas Viekščia. Plg. lat. Viekšta-mežs k., Viekšta up., Viekštini k. (LVK). Matyt, sietina su lat. viėksta „vandens sūkurys, verpetas, neužšąlanti vieta; gili vieta upėje“ (LVV IV 654). Viekšnia up. Jz. (ir Viekšnėlė up. Jz.), Viekšn-upis up. Lk., Viekšn-upis, Viekšn-upỹs, Viešn-upis up. Zp. Plg. liet. Viekšna pv. Tv., Viekšnaliai mš. Varn., Viekšniai mstl. Gal būt, sietina su lat. vėksnis „miškas, krūmai“ (L. Nevskaja, Nazvanija balot, II lentelė). Plg. dar lat. vieksis „gili vieta upėje“ (LVV IV 654). Dar žr. Viekš-čia up. Msn. Vigailis up. Sb., Vīgala up. Tt. (plg. pr. Wigal – G. Gerullis, AO 200), Vīg-tinė up. Kltn. Plg. liet. Vigaus pieva Pmp., Vygėnė ar Vigėnė pv. Dbk., Vīgietis ar Vigietis b., kln. Imb., lat. Viga pv., Vīgs pv., Vigas pv. Šaknies vig-, vyg- kilmė kelia abejonių. Gal būt, sietina su lat. viga „žemuma tarp kopų (kuri gali būti pelkėta), žolėta žemuma; tvenkinio žolė“, kurio senesnė reikšmė galėjusi būti „įlinkis, linkis“, iš kur lyb. viga „pelkė, šlapia žemuma“, plg. norv. vik „lenkimas“, angl. veikja „lenkti“ (plačiau žr. LVV IV 582). Vinkurė up. End. Plg. liet. Vinka ar Graž., Vinkėrė b. Krty. Pagal K. Būgą, iš šaknies vink- , kurios reikšmė buvusi „lenkti, linkti“, plg. lat. (kurš.) vinkal’ât „vengti darbo“ (K. Būga, III 276). Virgė up. Pkr., Virg-upis, Virg-upỹs up. Gdž. Plg. liet. (?) vv. Virga (žr. K. Būga, III 231), lat. Virdzes k., Virdzīte up., Virgulica up. Matyt, sietina su lat. virga „pelkėta pieva“ (jeigu, žinoma, šis žodis iš tiesų yra apeliatyvas – žr. LVV IV 604), virgi „vėjo sukeltos mažos bangelės ant vandens (ten pat, 605). Plg. dar lat. verdze „didelė krūva; daug, daugybė“ (ten pat, 604), liet. virgėti „mirgėti, judėti“, virginti „virpinti“ (LKŽK). Zaduojỹs, Zadúojas ež. Ds. Dėl priebalsio z vietoje lietuvių kalbai būdingesnio ž laikomas sėlišku vietovardžiu – plg. Žadalīs up. Šll. Zálvas ež. Dgč., Zálvē up. Antz., Zálvē ež. Antz., Zalvēlis ež. Dgč., Zalvỹs ež. Antz. Plg. lat. Zalva up., Zalvīte up., Zalve b. (LVK). Dėl priebalsio z visi laikomi sėliškais hidronimais – plg. Žalvē up. Užv. Žarasas ež. Zr. (ir Zarasáitis ež. Zr.). Pagal K. Būgą, tai sėliškas hidronimas, sutrumpėjęs iš *Ežerasas > *Azarasas (kitur tarmėse *Ezarasas, *Ezerasas) > Žarasas (K. Būga, II 19–21; J. Otrębski, Lit. Žarasas, 327 tt.). Zirnajỹs, Zirnejas ež. Antz. Dėl priebalsio z žodžio pradžioje laikomas sėlišku vietovardžiu. Plg. lat. Zirnājis pv. (LVK). Toliau sietina su Žirnaja up. Pbs. Suprantama, čia suminėti ne visi lietuvių hidronimai, kurie aukščiau aptartuoju aspektu siejasi su latvių kalba bei jos vardynu. Tokių hidronimų, gal būt, atsirastų ir kiek daugiau. Tačiau bendra jų skaičių vargu ar bebus galima itin padidinti. Kaip ir reikėtų laukti, dauguma kalbamųjų lietuvių hidronimų yra šiaurinėje Lietuvos dalyje. Kiek gausiau jų esama Žemaičiuose ir Lietuvos šiaurės rytuose, nors didesnės jų koncentracijos, berods, negalėtume konstatuoti niekur. Bet pats 154 faktas, kad dauguma šių hidronimų yra Lietuvos šiaurinėje dalyje, leidžia manyti, jog reikalą turime su latvių kalbos būdingesnių ypatybių (visų pirma, leksinių) arealotęsinių į pietus nuo šių dienų Latvijos TSR. Galimas daiktas, kad daugelis šių hidronimų yra išnykusių baltų dialektų – kuršių, žiemgalių, sėlių – palikimas. Tai, atrodo, labiausiai tinka didžiumai žemaičių hidronimų. Sakysim, Žemaičių upių bei ežerų vardai Alangà Trg., Alaukstis Tl., Blãkė Varn., Blidãkė Krt., Burkėlė Lkv., Cedvė Yl., Damašà Rsn., Dūkšmė Varn., Gãtė Lk., Gãt-upis Nmk., Grýva Krš., Kaltis Yl., Kerbėsas Vkš., Kėvė Vg., Kniãvas, Kniãvasis Plng., Kryn-upis Užv., Kulkà Pln., Kuõpis Tl., Liuvýnas Žgč., Lõnas Sd., Lūkainis Tv., Lūkstas Krš., Varn., Miklinỹs Pp., Puñkė Rt., Rąžė Plng., Sárkainis Kv., Tamšà Tl. ir kt. gali būti laikomi kuršizmais. Žiemgalių substrato palikimu, gal būt, galima laikyti hidronimus Bėdrė Stč., Čeriaukštė Slč., Drukỹ Slč., Dūblis Žml., Grūtė Lnkv., Krūoja Pkr., Kūrà Grz., Ruõtis Žml., Vegėrė Pp. Su buvusia sėlių teritorija labiau sietųsi vandenų vardai Aknystà Lel., Aūslas Dgč., Čėdasas PnmR., Čerč-iupỹs Km., Čiaũnas Ds., Jž., Čičirỹs Imb., Driñgis Lkm., Duõr-upis Pn., Duõrpis Pn., Gariavà Pn., Glaužinỹs Ktk., Guopỹs Nj., Izitas Dgč., Jūžintas Ant., Jž., Lėšk-upỹs Km., Lėvũo Ps., Maguilis Ktk., Maič-ežeris Antz., Rovėjà Ppl., Tūolas Ign., Ūzinas Šmn., Vãsaknas Ant., Vazajà Km., Vãzajis Jž., Zaduojỹs ėž. Ds., Zálvas ėž. Dgč., Zálvė up. Antz., Zirnajỹs ėž. Antz. Tam tikra dalis nagrinėjamųjų hidronimų dėl geografijos ar dėl kurių kitų ypatybių, matyt, yra tiesiog latvyzmai (pvz., Ciūgriovis Sk., Ciãkų Gravis RdN., Kalimbėtiškis RdN., Stridinis RdN., Vāzm-upis Vkš. ir pan.). Bet reikia pabrėžti, jog daugelis su latvių kalba labiau susijusių lietuvių hidronimų gali būti substratiniais ir nelaikomi. Tai, be kita ko, rodo ir hidronimai, esantys Pietų Lietuvoje ar kitose Lietuvos vietose, kurios negali būti tiesiogiai susijusios su šiaurinių baltų genčių (kuršių, žiemgalių, sėlių) buvusiomis žemėmis. Matyt, ši dalis aptariamųjų lietuvių hidronimų yra tiesiog baltiški, bet vien lietuvių kalbos duomenimis remiantis juos analizuoti sunkiau todėl, kad lietuvių kalboje išnyko atitinkami apeliatyvai arba jų reikšmės gerokai pakito. Tokią prielaidą paremia gana iškalbingi faktai. Buvusiuose Rytprūsiuose, Įsruties apylinkėse, teka upė Pisa. Šis upėvardis turi atitikmenų prūsų vardyne – Pissa ež., Pisse ež. (G. Gerullis, AO 123–124). Tačiau šio toli nuo Latvijos esančio hidronimo kilmę galima paaiškinti, remiantis, svarbiausia, latvių kalba – plg. lat. pisa „klampi pelkė, liūnas (kur auga tik maži berželiai ir eglaitės); neįžengiama giria“ (LVV III 233–234). Tokio siejimo patikimumą rodo gr. πῖγεα „drėgna, šlapia vieta, pievos“ (žr. G. Gerullis, ten pat; LVV, ten pat; K. Būga, I 510). Pastaruoju metu konstatuotos neabejotinos paralelės su trakų-dakų kalbomis: trak. pisa „pelkėta šlapia pieva“ (I. Duridanov, TBSpr. 55, 89). Tokių pavyzdžių esama ir daugiau. Pietų Lietuvos (Daugų apyl.) ežero vardo Mãinia kilmė negali būti patenkinamai išaiškinta nei lietuvių, nei prūsų kalbos dirvoje. Tik latvių kalbos fiziografinis terminas maiņa „pelkė“ (LVV II 550) bemaž viską pasako. Plg. dar air. mīn „pelkė, liūnas, durpynas“, lot. māno „tekėti, bėgti“ (J. Pokorny, IEW 699–700; H. Krahe, AF 93). Šie ir panašūs atvejai – tai ne vien lietuvių-latvių vardyno paralelės. Tai izoglosos, jungiančios visą baltų vardyną. 155 Literātūros sutrumpinimai E. Blese, Liepāja un Saldus — E. Blese, Dažas domas par Liepājas un Saldus vārdu, „Filologu biedrības raksti“, XIII, Rīga, 1933, 108–113. BNF — Beiträge zur Namenforschung, Heidelberg, 1949 tt. K. Būga — K. Būga, Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1958; II, Vilnius, 1959; III, Vilnius, 1961. V. Dambe, Gidronimy s formantom -у- — В. Ф. Дамбе, Гидронимы Латвийской ССР с формантом -у-. — Питання гідроніміки, Київ, 1971, 137–141. DLKŽ — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1972. I. Duridanov, TBSpr. — I. Duridanov, Thrakisch-dakische Studien. Erster Teil. Die thrakisch und dakisch-baltischen Sprachbeziehungen, Sofia, 1969. R. Eckert, BS — E. Eckert, Baltische Studien, Berlin, 1971. J. Endzelin, LG — J. Endzelin, Die lettländischen Gewässernamen, ZSF XI 112–150. J. Endzelynas, DI — J. Endzelīns, Darbu izlase, I, Rīgā, 1971, II, Rīgā, 1974. J. Endzelynas, LV — J. Endzelīns, Latvijas PSR vietvārdi, I daļa, 1. sējums, Rīgā, 1956; I daļa, 2. sējums, Rīgā, 1962. E. Fraenkel, LEW — E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, I, II, Heidelberg, 1962. G. Gerulis, AO — G. Gerullis, Die altpreußischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922. H. Górnowicz, Suffix -it- — H. Górnowicz, Das altpreußische Suffix -it- und das polnische Suffix -ic- in Ortsnamen des preußischen Pomesanien, „Zeitschrift Für Slavistik“, B. XIX, 1974, H. 2., 234–240. HD — A. Vanagas, Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius, 1970. E. Kotonova, BH — Е. М. Котонова, Некоторые балтийские гидронимы бассейна Западной Двины на территории Белоруссии, „Latvijas PSR Zinātņu Akadēmijas vēstis“, 1973, Nr. 4, 81–87. H. Krahe, AF — K. Krahe, Unsere ältesten Flussnamen, Wiesbaden, 1964. L. Kurkina, NB — Л. В. Куркина, Названия болот в славянских языках, „Этимология“, 1967, Москва, 1968, 129–144. B. Laumane, ZN — B. Laumane, Zivju nosaukumi latviešu valodā, Rīgā, 1973. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas, I Vilnius, 1968; II, Vilnius, 1969; III, Vilnius, 1956 tt. LVK — Latvijas TSR vietovardžu kartoteka, esanti Latvijas TSR Mokslų akademijos Latvių kalbos ir literatūros institute. LVV — K. Mūlenbacha Latviešu valodas vārdnīca. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns, I–IV, Rīgā, 1923–1932. L. Nevskaja, Nazvanija bolot — Л. Г. Невская, Балтийские названия болот в сопоставлении со славянскими (семасиологические наблюдения), — Балто-славянские исследования, Москва, 1974, 155–182. L. Nevskaja, Slovarj — Л. Г. Невская, Словарь балтийских географических апеллятивов, — Балто-славянский сборник, Москва, 1972, 315–376. I. Olsson, GT — I. Olsson, Gotländska terrängord, Uppsala, 1959, 87–89. J. Otrębski, Les mots slaves — J. Otrębski, Les mots d’origine commune dans les langues slaves et baltiques, „Lingua Posnaniensis“, I, Poznań, 1949, 121–151. J. Otrębski, Lit. Žarāsas — J. Otrębski, Lit. Žarāsas, pl. Zarasai, BNF, 1966, H. 3, 327–330. J. Pokorny, IEV — J. Pokorny, Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, Bern, 1949 tt. M. Rudzīte, Somugriskie hidronīmi — M. Rudzīte, Somugriskie hidronīmi Latvijas PSR teritorijā, — Latviešu leksikas attīstība, Rīgā, 1968, 175–197. 156 A. Sabaliauskas, Naminių gyvulių pavadinimai — A. Sabaliauskas, Baltų kalbų naminių gyvulių pavadinimai, – Baltų ir slavų kalbų ryšiai („Lietuvių kalbotyros klausimai“, X), Vilnius, 1968, 101–190. B. Savukynas, LKK — B. Savukynas, Ežerų vardai, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, III, 289–299; IV, 219–226; V, 191–198; VIII („Lietuvių kalbos leksikos raida“), 183–194. W. Schmid, Zur primären -u- Ableitung — W. P. Schmid, Zur primären -u- Ableitung in einigen baltischen Gewässernamen, – Donum Balticum, Stockholm, 1970, 469–479. SG — Słownik geograficzny królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, I–XIV, Warszawa, 1880–1895. P. Skardžius, Vandenvardžiai su -nt-. — P. Skardžius, Lietuvių vandenvardžiai su -nt-. Jų daryba, kilmė, reikšmė, „Lituanistikos darbai. Lituanistikos institutas“, III, 1973, 9–72. J. Sprogis, GŽ — И. Я. Спрогис, Географический словарь древней жомойтской земли XVI столетия, Вильна, 1888. J. Šliavas, Nebaigti ieškojimai — J. Šliavas, Nebaigti ieškojimai, „Kraštotyra“, Vilnius, 1969, 23–34. V. Toporov, TBP — В. Н. Топоров, К фракийско-балтийским языковым параллелям, – Балканское языкознание, М., 1973, 30–63. V. Toporov, O. Trubačov — В. Н. Топоров, О. Н. Трубачев, Лингвистический анализ гидронимов Верхнего Поднепровья, Москва, 1962. O. Trubačov, DUUV — О. Н. Трубачев, Названия рек Правобережной Украины. Москва, 1968. V. Urbutis, „Etimologija“ — V. Urbutis: rec., „Этимология“ 1968, „Baltistica“, VIII(2), 207–213. A. Vanagas, FS — А. П. Ванагас, К вопросу о финно-угорском субстрате в литовской гидронимии, – Питання гідроніміки, Київ, 1971, 146–152. A. Vanagas, Sinkopė — A. Vanagas, Sinkopė dvikamieniuose lietuvių upėvardžiuose su antruoju sandu -up-, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A“, 2(15), 1963, 261–265. M. Vasmer I, II, III, IV — М. Фасмер, Этимологический словарь русского языка, I, Москва, 1964; II, Москва, 1967; III, Москва, 1971; Москва, 1973. V. J. Zeps, Convergences — V. J. Zeps, Latvian and Finnic Linguistic Convergences, Hague, 1962. А. П. ВАНАГАС ЛИТОВСКО-ЛАТЫШСКИЕ ГИДРОНИМИЧЕСКИЕ ПАРАЛЛЕЛИ И ИХ АРЕАЛ Резюме Литовскую и латышскую гидронимию объединяют многочисленные соответствия. Среди них выделяются такие, которые территориально принадлежат к разным (литовскому или латышскому) языковым ареалам, а этимологически являются продолжением в южном направлении таких языковых (в основном лексических) явлений, которые более характерны только для латышского языка. Это, в первую очередь, литовские гидронимы, образованные от таких апеллятивов, которые в настоящее время в литовском языке неизвестны, но употребляются в латышском. Во-вторых, это названия рек и озер Литвы, этимология которых наиболее четко раскрывается на почве латышского языка. Всего таких и подобных топонимов в статье анализируется около 120. 157 Большая часть таких литовских гидронимов расположены в северной части Литвы. Это, главным образом, субстратные водные названия — реликты исчезнувших балтийских племен — куршов (Alangā, Alaukstis, Blākē, Blidakē, Burkālē, Cedvē, Damašā, Dākšmē, Gātē, Gātupis, Grūvā, Kaltis, Kerbēšas и др.), жемгалов (Bēdrē, Ceriņkāistē, Dūblis, Gruōtē, Ruōktis и др.), селов (Čēdasas, Čiāunas, Drīgijis, Duōrupis, Lēyuō, Roveijā, Tuōlas и др.). Наряду с этими, возможно, субстратными гидронимами, встречаются и названия другого рода, в том числе водные названия, указывающие на более древние лексические связи литовского и латышского языков.