Ratelio verpstės ir jos dalių pavadinimai

LIETUVIŲ AREALINĖS LINGVISTIKOS KLAUSIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA A. JONAITYTĖ RATELIO VERPSTĖS IR JOS DALIŲ PAVADINIMAI1 Didžiojoje Lietuvos dalyje verpstė dabar tvirtinama prie ratelio — įstatoma į gulščiojo ratelio krėslą arba į stačiojo ratelio špulės skersinio galą. Prie ratelio tvirtinama verpstė būna dviejų tipų. Pirmojo — labiausiai paplitusio — tipo verpstė susideda iš gana ilgo vertikalaus stiebelio, trumpesnio į jį įstatomo horizontalaus stiebelio ir į pastarojo galą įstatomos tam tikros lentelės (kai kur reketuko, šakutės)2. Kuodelis prie lentelės dažniausiai prismėigiamas mediniu, rečiau kauliniu ar metaliniu smaigeliu, o kartais — pririšamas. Antrojo tipo verpstę sudaro lentelė su ilgu kotu, įstatomu į atitinkamą ratelio dalį, ir smaigelis ar virvutė kuodeliui pritvirtinti3. Pietrytiniais ir iš dalies pietiniais Lietuvos pakraščiais bei netolimose Baltarusijos TSR esančiose lietuviškose salose tebėra išlikusi senovės verpstė, visai atskira nuo ratelio. Tai didoka kuodelio lenta ilgu kotu, kurio galas prikaltas prie specialios formos pagrindo plokštės. Verpiant plokštė dedama ant kėdės ar suolo, ir ją prisėda verpėja4. Kuodelis prie tokios verpstės dažniausiai pririšamas, o pati verpstė būna neišardoma. VERPSTĖS IR JOS STIEBELIŲ PAVADINIMAI Visos verpstės pavadinimas iš tarmių užrašytas palyginti negausiai, o užrašymai pasiskirstę labai netolygiai. Verpstės bendro pavadinimo visai nėra užrašyto iš žemaičių. Vakarų aukštaičiuose, be poros išimčių, duomenų turime tik iš kelių paribinių pietinių šnektelių. Vidurio aukštaičiuose to objekto pavadinimas pasitaiko užrašytas irgi tik iš pietinės tarmės dalies (į pietus nuo Kėdainių). Negausūs ir atsitiktiniai duomenys turimi ir iš rytų aukštaičių — užrašymai be jokio dėsningumo išsibarstę po visą plotą. Užtat, išskyrus tik vakarinę dalį (maždaug iki Nemuno), pačios verpstės pavadinimas kone dėsningai užrašytas dzūkų tarmėje. 1 Straipsnyje nagrinėjami duomenys, užrašyti pagal Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programą (žr. Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programą, Vilnius, I leidimas 1951, II — 1956, p. 15, klausimo nr. 31). Iš dalies jie dar papildyti Lietuvių kalbos žodyno kartotekos medžiaga. 2 Piešinį žr. Lietuvių etnografijos bruožai, Vilnius, 1964, p. 302; Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo instrukcija, Vilnius, I leidimas 1954, II — 1958, p. 126. 3 Žr. Lietuvių etnografijos bruožai, p. 303, pav. 167(3). 4 Piešinį žr. Lietuvių etnografijos bruožai, p. 299, pav. 162. Beje, iš kelių pietrytinių dzūkų šnektų turime užrašytą netgi verpstės prisėdamosios dalies pavadinimą. Tai rankà Nč, šiki-nė Mžn, Dv, šiknà Dbč, uodegà Daul, Grv. 121 Užrašymų negausumui ir netolygiam pasiskirstymui būta ne vienos priežasties. Pirmiausia, Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programoje ir instrukcijoje pačios verpstės kaip atskiro objekto pavadinimo iš viso nebuvo reikalaujama. Antra, ir pirmųjų dviejų tipų verpstės į ratelį įstatomos verpiant linus ar pakulas (vilnas — tik kai kuriose vietose), o šiaip laikomos nuo jo atskirai, tad Atlaso medžiagos rinkėjai, ypač dirbdami be instrukcijos, kur pateiktas ratelio su įstatyta verpste piešinys, pačią verpstę lengvai galėjo pamiršti užrašyti: verpstės ir jos dalių pavadinimų visai neužrašyta daugiau kaip iš 50 tirtųjų vietų5. Trečia, vakarinėje lietuvių kalbos ploto pusėje, sprendžiant iš visiško bendrojo verpstės pavadinimo užrašymų nebuvimo, jos kaip atskiro objekto pavadinimo, atrodo, gali ir apskritai nebebūti. Tuo tarpu apstūs duomenys iš dzūkų šnektų aiškintini tuo, kad ten dažnai tebeturima senojo tipo — atskira nuo ratelio — verpstė, paprastai žmonių laikoma vienu dalimis neskirstomu objektu. Kad čia tikrai taip yra, patvirtina labai negausūs atskirų verpstės dalių pavadinimų užrašymai kaip tik šiose dzūkų šnektose. Ir pagaliau, tiek pačios verpstės, tiek jos dalių pavadinimų pilnas ar nepilnas, tikslus ar netikslus užrašymas, kaip kartais aiškiai matyti iš surinktosios medžiagos, gerokai pareina ir nuo subjektyvių priežasčių, — nuo tarmių tyrėjų išmanymo, geros valios, tikslumo, o kartais net nuo jų individualaus „skonio“. Užrašytieji visos verpstės pavadinimai paprastai yra tokie pat, kaip bendrieji abiejų jos stiebelių pavadinimai, o kartais, jei stiebeliai vadinami katras savaip, kaip vertikaliojo ilgojo stiebelio pavadinimai (pvz., verpščiokas: 1. verpstė; 2. vertikalusis ir horizontalusis verpstės stiebeliai; 3. vertikalusis stiebelis). Žymiai rečiau toks pavadinimas būna užrašytas kaip horizontaliojo stiebelio vardas. Tik reikia pabrėžti, kad joks pavadinimas keliomis reikšmėmis paprastai nebūna užrašytas toje pačioje vietoje: vienoje jis užrašytas viena reikšme, kitoje — kita ir t. t. Dvi to paties pavadinimo reikšmės užrašytos vienoje vietoje gali būti tik tokiu atveju, kai ta vieta tirta du ar tris kartus ne vienu metu: vieni tyrėjai yra užrašę vieną reikšmę, kiti — kitą ir t. t. Tokie daugiareikšmiškumo atvejai gali rodyti du dalykus: 1) kad verpstės ir kai kurių jos dalių pavadinimai tarmėse jau nebe visada griežtai diferencijuojami ir 2) kad atlaso medžiagos rinkėjai patys nelabai kaip tas dalis ir jų pavadinimus tesuvaikė. Kiek galima spręsti iš medžiagos analizės, daugiareikšmiškumas pareina nuo abiejų minėtųjų dalykų. Daugiareikšmis pavadinimas kartais turi gana kompaktišką vieną bendrą arealą arba bent jau savotišką koncentracijos plotą. Turint omenyje tai, be to, stengiantis kiekvieną pavadinimą nagrinėti vienoje vietoje, pačios verpstės pavadinimai į atskirą skyrelį neišskiriami, bet aptariami drauge su atitinkamais jos dalių — stiebelių — pavadinimais. Čia galima pasakyti tiktai tiek, kad visi užrašytieji pačios verpstės pavadinimai turi šaknį verp- (rečiau varp-) ir kad kartais jie pareina dar ir nuo objekto tipo. Pvz., apie Druskininkus į ratelį įstatomos verpstės pavadinimas yra verpščiokas, o senosios, visai atskiros nuo ratelio — verpstis. Stengiantis prisilaikyti kokios nors pavadinimų nagrinėjimo eilės sistemos, tos pat šaknies verpstės ir jos stiebelių pavadinimai apžvelgiami pagal reikšmių gausumą: pradedama nuo keturiareikšmių ir baigiama vienareikšmiais, reikšminių grupių 5 Verpstės ir jos dalių pavadinimai gali būti neužrašyti ir dėl kitko, pvz., iš būv. Klaipėdos krašto tarmių jie labai dažnai neužrašyti todėl, kad ten gana seniai verpimas buvo užmestas ir ilgainiui gerokai primiršti ratelio dalių pavadinimai. 122 viduje laikomasi alfabeto tvarkos. Pačios reikšmės dėl trumpumo žymimos romėniškais skaitmenimis: I reiškia, kad žodis užrašytas kaip visos verpstės pavadinimas, II – kad žodis užrašytas kaip bendras abiejų verpstės stiebelių pavadinimas, III – kad žodis užrašytas kaip vertikaliojo verpstės stiebelio pavadinimas ir IV – kad žodis užrašytas kaip horizontaliojo verpstės stiebelio pavadinimas. 1. verp- (varp-) šaknies pavadinimai. Įvairiareikšmiai tos šaknies pavadinimai sudaro kompaktišką bendrą arealą, apimantį didesnę pusę viso lietuvių kalbos ploto. Vakarinė šio arealo riba, prasidėjusi prie Latvijos TSR sienos, eina per Namajūnus, Saločius, Kriaušiškius, Joniškėlį, Rozalimą, Voskonius, Liūtiškius, Lėgečius, Šaukotą, Šnipaičius, Laužus, Betygalą, Ilgižius, Rugėnus, Vandžiogalą, Batėgalą, Karmėlavą, Pōderiškius, Mauručius, Plūtiškes, Igliškę, Liudvinavą, Kalvariją, Liubavą. Į vakarus nuo tos ribos verp-|varp- šaknies pavadinimai užrašyti tik iš nedaugelio atskirų vietų. a) Var. su verp-. Užrašytas visomis 4 galimomis reikšmėmis, tačiau labai retas ir išsibarsčius yra pavadinimas verpstė (/verpstė) ir jo deminutyvai. I reikšmė užrašyta: var. verpstė Dknn⁶, Rb, Rk, Vrks, Grb, Ldž, Arn, Pjv, Gnn, Slčn, Kč, Rud, Lz, Zt, var. verpstė Lkm, Rop, Mgn, Šms, Vėž, Aps, Kmo, Zt, dem. verpstėlė Jnšk, Rz; II reikšmė: var. verpstė Ob, Gdė, Ut, Vdšk, Ig, var. verpstė Vrš, Lgn, dem. verpstėlė Čkn; III reikšmė: var. verpstė Antk, Blč, verpstė || verpstė (tarm. varpstā. || varpsta.) Jtk; IV reikšmė: var. verpstė Ds, dem. verpstėlė Rd, Blč, Ssk. Dem. verpstėlis taip pat turi 4 reikšmes. Vieno bendro arealo neturi, bet atskiros reikšmės kartais buriasi į šiokius tokius koncentracijos plotelius. Jis dažniausiai pasitaiko šiaurinėje ir rytinėje bendrojo verp-|varp- arealo dalyje. I reikšmė užr.: Alks, Mnkn, Antz, Kalv, Rš, Mdš, Kčg, Lb, Čkn, Siūl, Pstv, Ktn, Gržl, Antr, Akmn, Ker, Sde. II reikšmė jis gana dažnai užrašytas plote, kurio ribas maždaug galima vesti per Užūšlius, Namajūnus, Puodžius, Jūrgenus, Panevėžį, Raguva, Radžiūnus, Kurklius, Alantą, Vidėniškius, Dubingius, Joniškį (Molėtų r.), Molėtus, Kirdeikius, Kiemionis, Vaiskūnus, Kriaunas, Svōbiškį. Be to, verpstėlis ta reikšme dar užr.: Zr, Antkm, Skn. III reikšme jis užr.: Jnšk, Jrgn. Rk, o IV – Dbk, Grst. Dem. verpstūkas irgi keturiareikšmis. Jis turi ir palyginti aiškius bei kompaktiškus bendruosius arealus. Paties didžiojo arealo ribą apytikriai galima vesti per Radžiūnus, Pėgirius, Pliupus, Kėdainius, Vandžiogalą, Karmėlavą, Pravieniškes, Palōmenę, Žaslius, Paparčius, Šiaulius (Širvintų r.), Skliausčius, Šiaudžius, Žėlvą, Balninkus, Knitiškius. Mažesniojo arealo riba nuo Lenkijos LR sienos eina maždaug per Liubavą, Keturvalakius, Igliškę, Plūtiškes, Pąšlavantį, Naująją Ūtą, Ūdrią, Simną, Barčius, Lazdijus ir mažiausiojo – per Šklėrius, Semeliškes, Kietaviškes, Pąnerius, Trakus. Keletas to pavadinimo užrašymų turima dar iš įvairių kitų vietų. I reikšme verpstūkas užr.: Krkn, Kzt, Gg, Krm, Msn, ŠlŠ, Žsl, Ppr, Plut, Pšly, Sem, Ig, Onš, Lby, Žls. II reikšme jis užr.: Geid, Angl, Ob, Ds, Akns, Rdžn, Plp, Pg, Mln, Knit, Skdt, Grvn, Kdn, Ssk, Kngš, Žm, Psd, Jkt, Jds, Šš, Žl, Vnd, Mrkt, Vp, Pbs, Krkš, Kkl, Šdž, Btė, Pdg, Manč, Nvrn, Šr, Ššl, Plm, Čb, Skls, Prv, Ktv, Pnr, Dgrd, Plut, Trak, Kt, Ig, NjŪ, ŠkIT, Ldvn, Dkš, Glč, Ūd, Tlt, Klvr, Žls, Smn, Slp, Nvn, Rdm, Brč, Vngr, Lzd, Avž, Kpč, Pns. III reikšme tas pavadinimas užr.: Ds, Kur, Ok (užr. verpetūkas), Gg, Msn ir IV reikšme – Dpk, Kulv. 6 Tarminės medžiagos lokalizacija nurodoma laikantis Lietuvių kalbos atlasui nusistatytos gyvenamųjų punktų eilės, tiktai punkto numeris pakeičiamas atitinkamos gyvenamosios vietos pavadinimo santrumpa. 123 Toliau seka verb- šaknies pavadinimai, užrašyti trimis reikšmėmis. Pirmasis iš jų — verpstas yra labai retas. I reikšme jis užr.: Jrgl, Vvs, Brsl, Aps, II reikšme — Skls, o III reikšme — Grst. Dem. verpsčiokas užima bendrą kompaktišką gana didelį arealą į pietus nuo dem. verpstūkas pagrindinio ploto. Verpsčioko arealo riba nuo BTSR sienos apytikriai eina pro Kabelius, Kaniavą, Vydenius, Čebatorius, Kuršių, Rūdninkus, Macelius, Panošiškes, Mergiškes, Žiežmarius, Kaišiadoris, Rumšiškes, Armaliskes, Pōderiškius, Mauručius, Išlaužą, Prienus, Birštoną, Balbieriškį (užr. virpsčiokas7). Gelčiūs, Mėteliai, Avižienius, Veisiejus, Leipalingį, Druskininkus, t. y. tas arealas aprėpia pačią pietinę dalį vidurio aukštaičių, didžiąją dalį vakarų dzūkų ir vieną kitą paribinę pietinių vakarų aukštaičių šnektelę. Iš kitur verpsčiokas užrašytas tik iš keleto atskirų vietų. I reikšme tas pavadinimas užr.: Arml, Mrč, Krn, Drs, Prn, Užg, Mrg, NmjB, Glė, Mcl, Rūdn, Al, Gnn, Pčk, Ilgn, Drc, Čbt, Vyd, Vs, Lš, Knv, Maš, Drž, Rtn, Kb; III reikšme — Selm, Ilgn, Svl, Mrk. Visur kitur nurodytajame areale verpsčiokas užrašytas II reikšme (iš viso 33 vietose). Be to, II reikšme jis dar užr.: Kmn, Tlm, Lkč, Krsn. Nedidelį, bet gana vientisą bendrą plotelį pačiame verb- /varp- arealo pakraštyje užima verb- šaknies dariniai su priešdėliais pra-, prie-, pry- (užr. pri-). To plotelio riba eina per Lėgečius, Baisogalą, Pociūnėlius, Krakės, Sutkūnus, Ilgižius, Šnipaičius, Šaukotą. I reikšme tų darinių visai neužrašyta; II reikšme užr. praverpstūkas Pc, Až, Krk, Stkn, pryverpstūkas Bsg; III reikšme: prieverpstis Šnp, prieverpstūkas Ilgž; IV reikšme: praverpstūkas Pšš, prieverpstūkas Šnp, pryverpsčiūkas Škt. Keletas verb- šaknies pavadinimų yra dvireikšmiai — užrašyti arba I, arba II reikšme. Iš jų didžiausią ir ryškiausią bendrą arealą turi pavadinimas verpštis (/verpštis), vartojamas pietrytinais ir iš dalies pietiniais lietuvių kalbos ploto pakraščiais. Vakarinė ir iš dalies šiaurinė to pavadinimo arealo riba apytikriai eina nuo Ceikinėlių per Švenčionėlius, Mielagėnus (Švenčionių r.), Troškūnus (Vilniaus r.), Ažulaukę, Sudervę, Marijampolį, Vėžionis, Vydenius, Kaniavą, Druskininkus, Macevičius, Kučiūnus. Netoliese į šiaurę bei vakarus nuo tos ribos šis pavadinimas irgi kartais dar pasitaiko. Var. verpštis I reikšme užrašytas: Skm, Ckn, Ml, Pirš, Švnč, Švnc, MIŠ, Rop, TrškV, Ažlk, Nmč, Mgn, Sde, Glb, Tlt, Jaš, Gnn, Gdiš, Šlčnl, Kurm, Daul, Mžn, Vyd, Vėž, Eiš, Btrm, Knv, Dgdn, Spgš, Drsk, Dbč, Grv, Lz, Vrn, Nč, Rod, Pls, Azr, Zt.8 Kur kas retesni to pavadinimo užrašymai II reikšme — Sdk, Mrp, Py, Kė. Var. verpstis I reikšme užr.: Zbl, Dail, Mcvč, NG; II reikšme — Btė, BrčT. Dem. verpsčiūkas turi net 3 kiek ryškesnius koncentracijos plotelius. I reikšme, be vienos kitos išimties, jis užrašytas rytiniame verpsčio arealo kamputyje, kartais ir greta formos verpštis: Tvr, Vsn, Antl, Kvlt, Švnč, Švnc, Grv, be to, labai nutolęs nuo tos reikšmės ploto — Stm („atneštas“ tyrėjų?). II reikšme užrašytas tas deminutyvas sudaro du koncentracijos plotelius. Didesnės koncentracijos yra plotelis, esantis tarp Biržų ir Vabalninko (tiksliau: Prvj, Obl, Skns, Gtč, Kpr, Vb, Slm, Drss), kur kas mažesnės — plotelis, esantis įpiečiau Dusetų ir Zarasų (Vič, Ant, Bln, Brčn). Be to, ta reikšme verpsčiūkas užr.: Tr, Kvr, Tj, Antkm, Ldk. 7 Be to, iš Mārgininkų dar užr. forma virsčiokas. 8 Ta reikšmė verpštis dar užr. iš Lydūvenų, bet greičiausiai jis ten „nuneštas“ tarmės tyrėjų. 124 Retas ir išsibarsčiusęs yra vedinys verpstōkas. I reikšmė jis užr.: Rud, Rtn; II—Sug, Kš, Kaug, Ryk, Lntv, AkV, Vrn, Lp, Lpln. Tik viena — pirmąją — reikšmę užrašyti du verp- šaknies vediniai: verpėja Vėl ir verpstys Prvn. b) Var. su varp-. Dariniai su šaknies balsiu a pasitaiko kur kas rečiau. Didesnių ištisinių arealų jie taip pat neturi. Dėl jų geografijos apskritai galima pasakyti tiek, kad jie sutinkami vien tiktai šiaurinėje ir šiaurvakarinėje bendrojo verp-/varp- arealo dalyje. Visomis keturiomis galimomis reikšmėmis užrašyti du pavadinimai su varp-. Pirmasis jų yra vārpstė (/varpstė) ir jo deminutyvai. I reikšmė vārpstė užrašyta: SmlB, Dkn, dem. varpstikė Skdv; II reikšmė vārpstė — Vsk, Ltk; III reikšmė — Sšk, var. varpstė Dgn, dem. varpstėlė Vdln; IV reikšmė — vārpstė Rm, varpstė Užpė, dem. varpstikė Užv, varpstūkė Mšt. Antrasis keturiareikšmis pavadinimas yra dem. varpstūkas. I reikšmė jis užrašytas: Št, Slik; II reikšmė — Dvnd, Srv, Dt, Bub, Gžn, Lbn; III reikšmė — AukšP ir IV reikšmė — Gražš (užr. skersutinis varpstūkas). Trimis reikšmėmis užrašytas tik vienas pavadinimas — vārpstis (/varpstis). I reikšmės jis neturi visai, II reikšmė vārpstis užr. Lau, var. varpstis Mtč; III reikšmė vārpstis Šnp; IV reikšmė — var. varpsis BdŠ. Tiktai dvi reikšmės — II ir III — turi dem. varpsčiūkas. II reikšmė jis užr.: Ėr, Ul, Rm, Jtn, AukšP; III — Vš. Tas pat reikšmes turi ir dem. varpstėlės, kuris II reikšme užrašytas: Žml, Užš, Slč, GžnP, Kršš, Svn, Aukš, Užb, Ps, Pnd, Rk, Der, Rz, Mdkn, Šlt, Sml, Spr, Jdp, Mžš, Všn, Šmn, Vdkt, Lbn; III reikšme — Slč, Alz, Skp, Ši. Į atskirą grupelę telkiasi priešdėlietieji varp- šaknies dariniai. Jų variantai ir reikšmės įvairuoja. Dviem reikšmėm užrašytas var. prievarpstis: I reikšmė — Rgė; III reikšmė — Gražš ir Btg. Kiti dariniai užrašyti tik viena kuria reikšme: II reikšmė — prievarptė Nrnj, prývarpstė Trm; IV reikšmė — pravarpčiūkas Škt, pravarščūkas Jsv, prývarpstis Klm, prývarptė Užv. 2. Kitokių šaknų pavadinimai. Pavadinimai su kitokiomis šaknimis (ne verp- / varp-) reikšmių turi mažiau, nes, kaip jau buvo pasakyta, nė vienas jų niekur neužrašytas I reikšme, t. y. kaip visos verpstės pavadinimas. Šiaip jie suskyla į dvi grupes: pirmajai priklauso tokie, kurie paprastai užrašyti trimis arba dviem reikšmėmis, antrajai tokie, kurie užrašyti tiktai viena reikšme — arba tik II, arba tik III, arba tik IV. a) Imant alfabetine eile, pirmasis pirmosios grupės pavadinimas yra trireikšmis hibridas panėlė. Kiek didesnį ir aiškesnį plotą tas pavadinimas turi žemaičiuose. Ploto ribos yra maždaug tokios: Židikai — Puõkė — Sedà — Alsėdžiai — Plùngė — Alkas — Užpeliai — Eidžiotai — Rūdupiai — Gadūnāvas — Dauginiai — Purvėnai. Už šio ploto ribų žemaičiuose tas pavadinimas užrašytas dar poroje vietų. Aukštaičiuose jis pasitaiko į šiaurę bei į pietus nuo linijos Radviliškis — Smilgiai (Panevėžio r.) ir Gruzdžių bei Rudiškių apylinkėse. II reikšme panėlė užr.: Pkl, Zst, PrvnM (didžioji panėlė), Mžč, Pk, Sd, Dgn, Drg, Rudš, Als, Gd, Eidž, Vsk, Mdng, Sml; III reikšme — Žd, Srp, Pln, Žlb, Gtt, Aks, Rd, Užpė, Vdln; IV reikšme — Ip, Rdp (statinūko panėlė9). 9 Užrašyta dar keletas kitokių tos pat šaknies pavadinimų: III reikšme — panā (sl.) KetS; hibr. panikė Ždv (ilgoji panikė), Šil (didžioji panikė), paniūkė DmŠ (kuodelio paniūkė). Slavizmas pōnas II reikšme — Vrd, III reikšme — Rt, Ždv (rt.). 125 b) Bendrą aiškų arealą, apimantį šiaurinę bei šiaurvakarinė žemaičių dalį, turi rank- šaknies pavadinimai. Rytinė ir pietinė arealo riba eina per Gėpaičius, Padvarėlius, Dauginus, Trimėsedį, Telšius, Žlibinus, Mižuikus, Endriejāvą, Mataičius, Antkopti, Gargždus, Kalotę. Taigi vidurinė rank- šaknies pavadinimų arealo dalis kryžiuojasi su panėlės arealu. Vakarinėje rank- šaknies arealo dalyje, maždaug iki linijos Ylakiai — Puokė — Vārdūva — Alsėdžiai — Plungė — Mižuikai — Endriejāvas — Mataičiai vyrauja pavadinimas rankà. Jis užrašytas trimis reikšmėmis: II, III ir IV. Vyraujanti reikšmė yra II. Ta reikšmė rankà užrašyta: Skd, Šrk, Plkn, Žemt, Ms, Vbl, Pk, Šaukl, Vndk, Vrd, Ket, Dr, Slnt, Gntl, Skrp, Als, Strp, Mšn, Bbr, Krtn, Klnš, KrklP, Pln, Šak, Mžui, Grg, End, Mtč, be to, dar Lž ir Vks. III reikšmė ji užr.: Lc, Yl, Ip, Gntl, Krtn, KrklP, Žlb, Klo ir IV reikšmė — Srp, Bdr, Antk. Tokias pat tris reikšmes turi ir dem. rankėlė. II reikšmė jis užrašytas: Knb, Skl, Žd, Gpč, Piev, Trm, Dgn; III reikšmė — Urv, o IV reikšmė — Lc, Dpš, Trk, Pdv, KetS, Klš, Gntl, Tl, Krtn, KrklP, Žlb, LapK10. Tos šaknies vedinys rāikena (tarm. rọ̄ṇkena) turi dvi reikšmes — II ir III. II reikšmė jis užrašytas: Kerv, Klgr, Žbn, Grg; III — Bdr, LapK. Be to, II reikšme dar užr.: dem. rankenėlė Klk, dariniai — rankinė Skl ir ranktūrýs Vgr. c) Didelį ir palyginti aiškų bendrą arealą Lietuvos pietvakarinėje dalyje turi įvairūs stieb- šaknies pavadinimai. Rytuose nuo Lenkijos Liaudies Respublikos sienos iki Betygalos tos šaknies pavadinimų arealas ribojasi su bendruoju verp- varp- šaknies pavadinimų arealu (žr. p.123), šiaurvakariuose nuo Kojėlių iki Švėkšnos — su rank- šaknies pavadinimų arealu, o likusioji šiaurinė ir iš dalies šiaur-rytiné riba yra tokia: Švėkšna — Stiriškė — Šilalė — Girdiškė — Adomaičiai — Skabūčiai — Labūnavėlė — Kražiai — Kelmė — Lyduvėnai — Betygala. Tiktai dar pasakytina, kad iš nurodytojo ploto reikia atmesti didžiąją dalį buv. Klaipėdos krašto tamų, iš kurių šių verpstės dalių pavadinimų neužrašyta (plg. p. 122 išnašą 5). Šiokia tokia tos šaknies pavadinimų koncentracijos tendencija dar pastebima šiaurėje, palatvėje, plote tarp Gėpaičių, Papilės, Gruzdžių, Rudiškių ir Žagarės. Dar iš keleto kitų vietų tos šaknies pavadinimai užrašyti atsitiktinai. Bendrajame areale įvairūs stieb- šaknies pavadinimai užrašyti daugiau ar mažiau pramaišiui ir aiškesnių atskirų plotelių kaip ir nesudaro. Reikšmių jie taip pat turi nevienodai. Daugiausia — po tris reikšmes — turi kai kurie deminutyvai. Dem. stiebėlis turi II, III ir IV reikšmes. Iš jų aiškiai vyraujanti yra II reikšmė. Ta reikšmė šis deminutyvas užrašytas: Žg, Gpč, Dlb, Sbl, Kyb, Rudš, Pžč, Adm, Pj, Nmk, Vn, Žv, Jc, Trg, Jni, Pšlt, Erž, Kul, Vrt, Žnd, Paul, Mdn, Rgl, Eič, Grdž, Bit, Sdr, Jrb, Jt, Kriū, Vlkj, Zp, Grš, Šnk, Nm, Žvr, Br, KzR, Žal, Plv, KzK, ĄžB, Mzr, Kbr, Alvt, Viky, Kps, Vikb. III reikšme stiebėlis užr.: Gdč, Dpš, Trk, Klš, Grd, Alj, Trs, Pgr, Lm, Rs, Žgč, Jc, Pau, Mšt, Paul, Stak, Grdž, Skr, Jrb, Skrd, ĄžB, Alvt, Klam, Brt ir IV reikšme — NmŠ, Lauks, DglšR. Tokias pat tris reikšmes turi ir dem. stiebūkas. Daugiausia užrašymų yra su II reikšme — Alj, Bt, Vdk, Grk, Ar, Jd, Pgsn, DglšR, Raud, Vl, Čk, Šk, Lkš, Bjr, Agu, Br, KzR, Žal, Alk, Plv, Klam, truputį mažiau su III — Pp, Lbnl, Skbč, Pašl, Krž, Klm, Adm, Pkrž, Sg, Stl, NmŠ, Lau (lenčikės stiebūkas), Pšlt, Ar, DglšR, Pjv. IV reikšme tas dem. užrašytas rečiausiai — Pkrž, Pgr, Vdk, Rs, Jc, Pau, Stak. 10 Be to, IV reikšme dar užrašyta dem.: rankikė Klo, rankiūkė Šlv, statinėlio rankiatė Lnkv. 126 Forma stiebas užrašyta dviem reikšmėm: II ir III; II reikšmė — Kjl, Skč, Nmk, Jni, SmIn, Vinč, Blk, Žal, AžB, Kbr, Všt, Graž11, o III reikšmė — Drg, Plik, Šv, StirK, Rm (užr. varpstės stiebas), Tvsk, BdŠ, Šll, Vdk, Ktč, Pau, Lauks. Pora stieb- šaknies vedinių užrašyti tik viena — III — reikšme. Tai dem. stiebiukas Drg, Ldv, Btg ir stiebūtis Vl. d) Trimis reikšmėmis užrašytas deminutyvinis pavadinimas stulpėlis, o dviem reikšmėm — stulpiūkas. Abu jie palyginti reti, aiškių arealų neturi. Pramaišiui su kitų šaknų pavadinimais jie daugiausia užrašyti dešiniajame Nemuno krante verp- / varp- ir stieb- šaknų pavadinimų arealų sandūroje. Rytų Lietuvoje jie grupuojasi apie liniją Šuviekas — Kuktiškės. Kitur užrašyti tik iš atskirų vietų. Dem. stulpėlis užrašytas II, III ir IV reikšme. II reikšmė užr.: Svk, Avl, Ant, Tršk, Jknn, Sug, Ktk, Bté, Jaš; III reikšme — Sdb, Škt, PŠš, Šlpb, Jsv, Kulv, Me, Mnšk, Užsl; IV reikšmė — Ldv, Šnp, Arn. Dem. stulpiūkas užrašytas II ir III reikšme. II reikšmė užr.: Gnč, Btg, Lnč; III reikšmė — Kšl, Klm, Pkrž, Ldv, Šlv, Tvj, Zp. Be to, forma stulpeliūkas II reikšmė dar užr. Tj. e) Iš dar mažiau paplitusių pavadinimų dviem reikšmėm — III ir IV — užrašytas deminutyvas stipinūkas: III reikšme — Kltn, o IV — Vg, Lkv. Kiti pasitaikantys tos šaknies vediniai užrašyti vien tiktai III reikšme: stipikė Vvr, stipinas Rt, Klm, Tt, stipiniūkas Pkrž. Toliau eina įvairūs viena kuria nors reikšme užrašyti pavadinimai. Iš šios grupės rečiausiai pasitaiko tokie, kurie užrašyti II reikšme. Tai sl. kavalierius Kbl, hibr. kuodelštangė Drck, sargėlis Mrč, sargiukas Mtč, hibr. stabelis (plg. lat. stabs „stiebas, stulpas“) Kri, Nair, steibūlai (užr. stebūlai) Rsn, hibr. panelės12 koja Stpr, panelės kojos13 NrnJ, verpstės kotas Dbk, verpstės kotėlis Bržn, hibr. verpsčiuko romėlis Kvlt. Būdingu vien III arba vien IV reikšme, t. y. kaip vertikaliojo arba horizontaliojo verpstės stiebelio vardai, užrašytų pavadinimų negausu. Be to, abu stiebeliai, kiek galima spręsti iš turimos medžiagos, aiškiai atskirus pavadinimus turi ne tokiame jau dideliame plote. To ploto ribą apytikriai galima nusakyti taip: Švėkšna — Rietavas — Telšiai — Papilė — Meškuičiai — Vaškai — Pakruojis — Šeduva — Šiluva — Šilalė — Švėkšna. Kitur, kaip matyti iš aptartųjų daugiareikšmių pavadinimų, jų vardai gerokai sumišę, nors kartais tam tikrų diferenciavimo tendencijų galima užčiuopti. Sakysim, tos pat šaknies stiebelių pavadinimai vienas nuo kito kartais skiriasi: 1) priesaga, pvz., a14 — rańkena, b — rankà Bdr, a — rańkena, b — rankėlė LapK, a — stiebelis, b — stiebūkas Pgr, Jc, Stak, a — stiebūkas, b — stiebelis NmŠ, DglšR, a — varpstėlis, b — varpsčiūkas Ši; 2) nedeminutyvinė ir deminutyvinė forma, pvz., a — prieverpstis, b — prieverpstūkas Šnp, a — 11 Pastarosiose dviejose vietose (Všt, Graž) užrašyta stiebas. Neturint užrašytų kitų linksnių, neaišku, ar tvirtagalė priegaidė čia tarmės faktas, ar tyrėjų klaida. 12 Panelė tose apylinkėse vadinama lentutė, prie kurios prismeigiamas kuodelis. 13 Į šiaurę nuo Biržų, pačioje palatvėje, III reikšme — kaip vertikaliojo verpstės stiebelio pavadinimas — užr. koja Kld, Ttr, Ljn. Sprendžiant iš to, kad šiose vietose dėsningai neužrašytas horizontaliojo stiebelio vardas, koja čia greičiausiai laikytina bendru abiejų stiebelių pavadinimu. Tai pat reikšmei, tur būt, priskirtinas ir dem. kojėlė GžnP, kuris tyrėjų yra užr. IV reikšme. 14 Aptariant čia verpstės stiebelių pavadinimų diferenciavimo priemones, vertikalusis stiebelis žymimas raide a, horizontalusis raide b. 127 rankà, b – rankėlė Gntl, KrklP, Žlb, a – rankà, b – rankikė Klo, a – stiebas, b – stiebėlis Lauks, a – stiebas, b – stiebukas Vdk, Pau, a – verpstas, b – verpstelis Grst, a – verpstė, b – verpstėlė Blč; 3) nedeminutyvinė ir deminutyvinė forma su pažyminiu, pvz., a – rankà, b – mažoji rankėlė Lc, Krtn; 4) pažyminiais, pvz., a – stabelis (hibr.), b – skersinis stabelis Kri, a – stiebelis, b – skersinis stiebelis VlkV, a – stiebukas, b – skersinis stiebukas Vl, a – varpsčiukas, b – mažėlis varpsčiukas AukšP, a – verpstukas, b – mažesnis verpstukas Vnd, a – didysis stiebelis, b – stiebelis Trg, Jni, a – aukštoji panelė (hibr.), b – mažoji lentelės panelė Sd, a – didžioji ranka, b – mažoji ranka Klnš, a – ilgasai verpstelis, b – skersinis verpstelis Lel, a – išilginis stulpeliukas, b – skersinis stulpeliukas Tj, a – išilginis varpstėlis, b – skersinis varpstėlis Šmn, a – išilginis verpstukas, b – skersinis verpstukas Čb, a – statinis varpstėlis, b – skersinis varpstėlis Der, a – stiebelis didysis, b – stiebelis mažukas EiČ, a – stiebukas didysis, b – skersinis stiebukas Šk; 5) priesaga ir pažyminiu, pvz., a – stiebelis, b – skersinis stiebukas Rs. Plote, kuriame abu stiebeliai turi atskirus vardus, vertikalusis stiebelis paprastai vadinamas įvairiais stat- šaknies vediniais. Forma statinis, išskyrus trejetą atvejų, užrašyta iš vakarinės minėtojo ploto dalies – iš įvairių žemaičių šnektų: Pdv, Pp, Rdp, Urk, Dž, Lks, Vds, Gdm, Žr, Šlpg, Šauk, Krtv, Tv, Vg, Mtč, StirL, Lkv; greičiausiai per apsirikimą, kaip bendras abiejų stiebelių pavadinimas – Eig, Eidž. Aukštaičiuose statinis užr.: Škn, Kpčn, Srk, var. statinys – Spt. Tik žemaičių šnektose pasitaiko dem. statinėlis: Rug, Lpl, Tl, Lk, Šdv, ir tik aukštaičių šnektose statinėlis: Stgv, Mkn, GžnP, Gst, Brd, Nrv, Lnkv, Gln, Nrš, Pkr, Krb, Šd, Miež, Nj, Škt; greičiausiai per apsirikimą, kaip bendras abiejų stiebelių pavadinimas – Bčn, Stpr (rãtinio statinėlis), Rgn. Dem. statiniukas užrašytas: Auks, Gd, Trš, Rdn, Pkš, Krš, Lpč, Gnt, Lpr, Špn, Rz, Pkp, Lbnl, Pd, Kbl, Tt, Lgč, Tvrj; greičiausiai per apsirikimą, kaip bendras abiejų stiebelių pavadinimas – Kntv, Aukšt. Dem. statinukas užrašytas: Mic, Rdp, Varn, Šlpg, Užv, Gml, Vg, Šln, Lkv, Pašl, Kv, Nuom. Forma statėlis (hibr. ? plg. lat. stats „kuolas, stulpas, statinis“) užrašyta Nair; greičiausiai per apsirikimą, kaip bendras abiejų stiebelių pavadinimas – Jo, kaip horizontaliojo stiebelio pavadinimas – Jnšk, Jrgn. Iš atskirų vietų užrašyta ir kitokių vertikaliojo stiebelio pavadinimų: cigōnas (sl.) Pin, verpsčiuko kojėlė Mtj, kojūkė Šlv, pérvagis || pervagõs Rmč, stōvas Skn. Horizontaliajam stiebeliui vadinti plačiausiai vartojami įvairūs skers- šaknies dariniai. Forma skersinis užrašyta: Pp, Škn, Gst, Trš, Brd, Nrv, Urk, Kpčn (statinėlio skersinis), Rk, Krtv, Šd, Rt, Vdln, Sdb, Nj, Mžš (rt.), Ždv, Lkv, Klm, Tt, Nrb (verpstėlio skersinis), Kv (pryverpstės skersinis), Kltn, Ut, Spt, Tlm, Vgt, Mtj, Užsl (stulpėlio skersinis), Skrd, Pjv, Brt, Seln (verpsčioko skersinis), Ilgn, Mrk (verpsčioko skersinis), var. skersinis Srk. Dem. skersinėlis užrašytas: Gdč, Pdž, Gln, Pkr, Krb, Gtt, Jtk, Skp, Miež, Vdln, Kur (verpsčio skersinėlis), Užsl (stulpėlio skersinėlis), Seln; skersinėlis Gg. Dem. skersiniukas užrašytas: Nair, Rdn, Pkš, Krš, Dmš, Lpč, Dž, Lpr, Špn, Nrš, Rz (statiniuko skersiniukas), Skp, Pkp, Ksl, Pd, Kbl, Lgč, Šlv, Alj, Tvrj, Šlpb, 128 Lau (lenčikės skersiniukas), Btg, Ilgž, Paul, Jrb, Mnšk, Zp, o dem. skersiniukas — Rdp, Šlpg, Vg, Šln, Ždv, StirL, Lkv, Skbč, Pašl, Krž, Klm, Šdv, Nuom, Pkž, Grd, PŠlt (stiebuko skersiniukas), Tms, Grdž, Skr, Alvt, Klam, Svl. Forma skérsis ir jos vediniai, išskyrus vieną atvejį, užrašyta tik iš žemaičių: skérsis Rug, Žr, Vvr, Šv, Tvsk; dem. skersėlís Lpl, Lk, Rt, Jdr; dem. skersiúkas Sk, Pp, Gu, Gd, Trš, Gnt, Lks, Vds, Gdm (statinio skersiukas), Varn, Gml, o skersukas — StirK. Be to, su skers- dar užrašyta: skėrslentė Adm, skėrsmedis Krb, skersinis medis Drg, skérsstiebis Rmč. Iš atskirų vietų užrašyta ir kitokių horizontaliojo stiebelio pavadinimų: alkūnė Yl, alkūnikė Šlpg, balžėnūkas Šil, kojėlė Aks, liktukas (hibr., plg. lat. likt „dėti, statyti“) Slč, statinėlio medėlis Stgv, priešakis verpstūko Msn, prijungimas Alz, ramsčiūkas Št. Baigiant pastabas apie verpstės stiebelių pavadinimus, dar pasakytina, kad, be tikrųjų pavadinimų, kartais pasitaiko užrašytų ir tokių jų pakaitalų, kaip kuolas, lazda, lazdelė, lazdikė, medātis, pagalyš, pagaliūkas, palkelė (hibr.), šakaliokas ir pan. PRIEVARPSTĖS PAVADINIMAI Kaip jau minėta straipsnio pradžioje, kuodelis paprastai tvirtinamas prie tam tikros lentutės. Tačiau Pietų Lietuvoje vienur kitur jis dedamas ant tam tyčia parinktos kelių ražų medinės šakelės arba reketuko15. Be to, kai kur skirtingi būna linų (pakulų, pašukų) ir vilnų kuodelio kabinami įtaisai, pvz., apie Eičiūus, Raseinius, Bārtininkus verpiamos vilnos uždedamos ant tam tikros šakutės, o linai Eičiūuose ir Raseiniuose kabinami ant lentelės, Bārtininkuose — ant reketuko. Kuodelio lentelės pavadinimai tarmėse gana įvairūs, tačiau jose neužfiksuota tiesioginio pagrindinės lk. normos16 — prievarpstė — atitikmens. Artimiausias jai — diminutyvas prievarpstėlė užrašytas irgi tik iš 2 vietų — Žg, Gdč. Retas ir varinantas su šaknies balsiu e — prieverpstėlė Vnk. O apskritai tos šaknies ir to darybinio tipo prievarpstės pavadinimai labiausiai paplitę šiaurvakarinėje žemaičių dalyje. Rytinę šio ploto ribą galima vesti per Laižuvą, Viekšnius, Mickiškę, Vidso-dį, Varnius, pietinę — nuo Varnių per Eidziótus, Žlibinus, Karklėnus (Plungės r.), Stropelius, Kretingą, Pryšmančius. Į pietryčius nuo šio ploto irgi dar pasitaiko vienas kitas paskiras užrašymas. 15 Tokia šakelė apie Žaliąją, Kybartus esą ir vadinasi šakutė. O rečiau ir reketukų būna įvairių. Kartais jie, atrodo, panašūs į šakutę, plg. Lietuvių kalbos žodyno kartotekos užrašymus: „reketỹs — ...ne iš lentos verpstė, bet iš trišakio sulenkta, ant kurios pririša kuodelį“ Mrs; „reketỹs — eglio šakotą šaką gražiai aplygina ir įstato ratelin, prideda tarp šakelių linų ar pakulų ir verpia“ Ls. Bet gali būti ir įmantresnių, plg. Žodyno kartotekos užrašymą: „reketi̇́kas, prie kurio pririša kuodelį verpiant, ...padarytas iš 4 stulpelių ir jie sujungti skersiniais — turi stačiakampainės prizmės pavidalą“ Klvr. Kiek galima spręsti iš Lietuvių kalbos atlaso fonduose esančio piešinio, Bārtininkų apylinkės reketukas nuo ką tik aprašytojo skiriasi tuo, kad jo abu galai yra smaili — skersiniai abiejuose galuose priglausti prie storesnės šerdies, o reikiamą skersinių išlinkimą palaiko ant šerdies tam tikru nuotoliu vienas nuo kito užmauti du nevienodo didumo (viršutinis mažesnis) ratukai. Kokio pavidalo yra buvęs Didvyžių apylinkės reketukas, nežinia, nes iš tos vietos užrašytame Žodyno kartotekoje esančiame lapelyje tepaaiškinta, jog tai ratelio verpstė. 16 Žr. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1972, p. 611. 9. Užs. Nr. 1026 129 Iš visų žemaitiškų variantų lk. normai artimiausias yra prývarpstė. Nors atskiro ištisinio plotelio jis neužima, be to, yra užrašytas dažniausiai šalia kitų variantų ar pavadinimų, bet vis dėlto labiau koncentruojasi nurodytojo bendrojo arealo pietryčių kampe, užr.: Vrd, Als, Eig, KrkIP, už arealo ribų — Pašl; var. pryvarpstė užr.: Žlb, Vds; už arealo ribų užrašytas var. prývarpstis Kšl; dem. prīvarpstėlė užr. Vkš. Iš kelių vietų užrašyta formų su šaknies balsiu e: prýverpstė Strp, Kbl, pryverpstė Rdp, Eidž, Kv, be to, abejotina forma prýverpė Eidž. Labiau šiaurrytiniame bendrojo arealo kampe, galima sakyti, ištisinį plotelį užima forma prývarptė, užr.: Pkl, Lž, Pk, Dgn, Gntl, be to, Grsl, Varn, var. pryvarptė Žlb, prývarptas Sd, dem. pryvarptėlė užr. Knb, Zst ir prývarptelė — Skl, Dpš, Urv, Trk, Dgn, Mic. Be to, užr. forma prývarpelė Gu. Vientisiausią ir aiškiausią plotelį turi var. prývartė ( / pryvar tė), užimantis visą vakarinę bendrojo arealo dalį. Rytinė to plotelio riba eina per Kervius, Ylakius, Vabalį, Vindeikius, Alsėdžius, Babrungėnus. Forma pryvartė užr.: Mšn, Krtn. Ne savo areale užr. dem. prívartelė Vkš. Pavadinimas ver̃pstė17 atskirais užrašymais yra išsibarstęs po įvairias tarmes. Jis užrašytas: Kld, Bčn, Tlm, Me, Skrd, Klv, Jv; šalia kitų pavadinimų — Gtč, Vb, Pašl, Stak, Nmn, Lp. Taip pat išsibarstęs ir beveik visada užrašytas šalia kokio nors kito pavadinimo yra ir var. verpstė — Tl, Eidž, Vvr (rt.), Dbk, Sug, Čl, Avž. Retas ir dem. verpstėlė — Tl, Rdp, Sdk, Vgt, Dkš. Vyriškosios giminės forma ver̃pstis užr. Skn, var. verpstis — Paul, Grdž; dem. verpsčiukas — Gtč, Vb, Kvlt, verpsčiokas Ilgn, verpstėlis Pbr, Pin, Vdln, Nrb, verpstinėlis Šd, verpstukėlis Vdkt. Pasitaiko užrašytų formų su šaknies balsiu a, tai: vãrpstė RdN, Pk, Gln, Grk, varpstė Lks, Vds, Aks, Šlpg, dem. varpstikė Trš, Užv, vãrpstis Žd, Vg, dem. varpstėlės Tfr, Ljn, Nair, Mdkn, varpstūkas Dub. Nedidelį, bet labai aiškų ir vientisą arealą turi hibridinis prievarpstės pavadinimas kuodėlnyčia. Arealo riba, netoli Sudárgo prasidėjusi nuo RTFSR Kaliningrado srities sienos, eina per Vertimus, Žindaičius, Girdžius, Ski̇ršnemunę, Raudonę, Kriūkus, Agurkiškę, Pilviškius, Vilkaviškį, Alvitą, Kybar tus, t. y. tas pavadinimas labiausiai būdingas daliai veliuoniškių ir pietinių vakarų aukštaičių, bet šiaurvakariniame arealo kampe aprepia ir paribines šiaurinių vakarų aukštaičių šnektas. Ne savo areale jis užrašytas tiktai Gervinėje, t. y. jau žemaičiuose. Visų didžiausią bendrą plotą užima įvairūs lent- šaknies pavadinimų variantai. Žemaičiuose tos šaknies darinių visai neužrašyta tik prývartės ir jos variantų plote. Vakarų aukštaičiuose, išskyrus paribio šnekteles, jų nėra kuodėlnyčios areale bei į pietus nuo to arealo esančiose šnektose. Į lent- šaknies variantų plotą taip pat įeina geroka dalis rytų aukštaičių tarmės ir pačios vakarinės rytų dzūkų šnektelės. Rytinę bendrojo lent- šaknies variantų arealo ribą apytikriai galima vesti per Virškupėnus, Anglininkus, Šukionis, Berklainius, Daršiškius, Šaltenius, Karšakiškį, Panevėžį, Ragu vą, Traupį, Jotainius, Ėokainius, Gaižūnus, Pasodą, Markū- 17 Tas ir kiti toliau pateikiami verp-/varp- šaknies pavadinimai, jų variantai ir deminutyvai, lygiai kaip ir kai kurie priešdėlėtieji jų dariniai, iš kitų vietų užrašyti kaip bendri visos verpstės ar jos stiebelių pavadinimai (plg. p. 123—125). Neaišku, ar visur tokie užrašymai atspindi realius tarmių faktus, t. y. tai, kad skirtingose tarmėse tuo pačiu vardu vadinami skirtingi objektai, ar kai kur jie atsiradę dėl to, kad tyrėjai supainiojo verpstės dalis. 130 tiškius, Gegužinę, Vievį ir toliau į pietryčius iki pat Dieveniškių. Tiesa, į pietryčius maždaug nuo linijos Druskininkai – Perloja – Varėna – Valkininkai – Marijampolis prievardis pavadinimas apskritai labai retai kur teužrašytas. Bendroji lent- šaknies arealą įvairūs variantai suskaldo į mažesnius plotelius. Kartais tie ploteliai vienas nuo kito atsiriboja labai griežtai, o kartais iš dalies susikerta, susikryžiuoja. Žemaičiai tarp Kretingos, Plungės, Rietavo, Žvingių, Vainuto, Ramučių, Veiviržėnų, Dumpių, Plikių prievardžiui vadinti vartoja formą lentālė ar jos vedinius: lentalėlė Pln, lentalikė Vvr; be to, tas vedinys dar užr. Šdv. Šiaurinę ir rytinę bendrojo lent- šaknies arealo dalį užima dem. lentėlė. Jo užimamo ploto riba, prasidėjusi nuo Latvijos TSR sienos, eina maždaug pro Židikus, Šėdą, Varduvą, Gadūnavą, Papilę, Šiupyl ius, Šiaulius, Radviliškį, Vaidulonius, Pociūnėlius, Šlapaberžę, Kėdainius, Labūnavą, Vandžiogalą, Rumšiškes, Žiežmarius, Barčius (Trakų r.), Valkininkus, Kuršius. Be to, tas diminutyvas turi dar du mažus atskirus plotelius — vieną žemaičiuose tarp Lieplaukės, Luokės, Šlapgirės, Rietavo, Žlibinų, kitą rytų aukštaičiuose apie Kurklius, Želvą, Juodąsius, Pabaiską; šiaip iš atskirų vietų jis užrašytas ir kitų pavadinimų plotuose. Dem. lenčiukė pagrindinis arealas užima trikampį tarp Baisogalos, Žeimių ir Ariogalos, be to, tas diminutyvas dar užrašytas iš atskirų vietų — Žg, Drg, Dmš, Škt, Ldv, Šlv, Alj, Ktv, Trak. Nedidelis ir nelabai aiškus dem. lenčikė plotas. Jis yra į vakarus nuo lenčiukės arealo ir gana siauru ruožu tęsiasi abipus žemaičių donininkų ir aukštaičių ribos. To ploto ribas apytikriai galima vesti per Džiuikius, Aukštelkę, Šiaulėnus, Rekščius, Betygalą, Pągausantį, Juodaičius, Paulius, Viduklę, Giniočius, Kubilius, Pādubysį, Gūdmoniškę. Į vakarus nuo šio ploto gana aiškų ir vientisą arealą užima dem. lenikė. Šiaurinė to diminutyvo arealo riba žemaičių donininkų plotu eina per Derčeklius ir Kojelius, dunininkų plotu per Tvaskučius, Tėnenius, Pajūrį, Tverus, Šlapgirę, toliau dounininkų pakraščiu per Kaunatāvą, Tryškius, Papilę, nuo čia suka į pietryčius ir žemaičių-aukštaičių riba eina iki Šiaulių, o toliau atsiduria į lenčikės ploto vakarinę ribą. Pietinė lenikės arealo riba, galima sakyti, eina Nemunu. Pačią pietinę bendrojo lent- šaknies arealo dalį užima dem. lentūkė. Vakarinė ir šiaurinė jo užimamo ploto riba eina per Navininkus, Keturvalakius, Pilviškius, Kazlų Rūdą, Išlaužą, Birštoną, Grišiškes, Panošiškes. Dem. lentūtė užima labai nedidelį ištisinį plotelį tarp Lekėčių, Põderiškių, Možūriškių, Kazlų Rūdos ir Šunkarių. Be to, greta kitu pavadinimu jis užr.: Btg, Jni, Erž, Vrt, DglšR, Lbn, Bit, Smln, Alvt, Klam, Klvr, Prl. Kitokie lent- šaknies variantai (lentā, lentelýtė, lentýtė ir pan.) yra labai išsibarstę, negausūs ir atskirų plotelių nesudaro. Į rytus nuo bendrojo lent- šaknies arealo tęsiasi lopet- šaknies variantų plotas. Vakarinė ploto riba eina per Virškupėnus, Gataučius, Vabalninką, Karsakiškį, Miežiškius, Ramygalą, Aukštadvarį (Panevėžio r.), Pāgirius, Šiesikus, Markūtiškius, Mančiūnėnus, Neverōnis. Tos šaknies variantai savo atskirų aiškesnių arealų nesudaro. Apskritai iš tos šaknies variantų vyrauja dem. lopetėlė (rytiniame bendrojo arealo pakraštyje iš atskirų vietų užr. lopetėlė), o dem. lopetyte (priegaidė ty-rejų žymėta vidurinė) užrašytas pramaišiui su juo. 9* 131 Pietvakarinės kapsų šnektos vartoją iš būv. Rytrūsių vokiečių skolinto pavadinimo variantus ir perdirbinius18. Tai vikelė19 Všt, Graž, Brt, vikėlė Pjv, Klam, vikelka (hibr.?) Žal, vikelnyčia (< vikelė+kuodėlnyčia) Plv, užr. viklputė20 Kbr, vikelpė Žal, Kbr, vikelupė Alk, Vlk. Kaip prievartstės pavadinimas iš atskirų vietų dar užrašytas hibr. panėlė Nrnj, Stpr, Rdn, Bbr, Pkr, Kpčn, Vsk, Er, Jsv, bet neaišku, ar tikrai čia visur tuo vardu vadinama prievartstė, o ne kuri kita verpstės dalis (plg. p. 125). Kitokių prievartstės pavadinimų labai reta. Užrašyta tik bóba Škt, galvėlė Vlč, Tršk, Lel, tarm. kr'ög (< ?) Pžč. Beje, kone iš visų rytų dzūkų tos verpstės dalies pavadinimo apskritai neužrašyta (plg. p. 122). VIRBALO PAVADINIMAI Kaip jau minėta, kuodelis prie prievartstės pririšamas virvute, pvz., Rb, Kmn, Kzt, Antkm, Skn, Gdr, Zbl, Mgn, Užg, Sem, BrčT, Klam, Vlk, GdlŠ, Seln, Mžn, Srj, Drsk, Rud, Aps, Kmo, Grv, Lz, VrnV21, arba prismeigiamas tam tikru smaigeliu. Smaigelis paprastai būna medinis, bet kai kur daromas iš žąsies sparno kaulo, pvz., Vdkt, Prk, Pžč, Vrt, Žnd. Kartais, iš ko padarytas smaigelis, nusako pats jo pavadinimas, pvz., kaulėlis GžnP, kauliukas Dmp, Kjl, Kbl, Lnč, Mdn, Eič, Smln, Agu, Br; dratà (germ.) Tršk, dem. dratėlė (hibr.) Kur, dràtas (germ.) Vnd, Užsl, Ktv, Trak, dem. dratėlis (hibr.) Pnr; cviẽkas (sl.) Sb, Všn, cviekėlis (hibr.) Mdš; nẽglis (germ.), Drck, užr. dem. negeliukas (hibr.) Kbr; vinis Klam ir pan. Šiaipjau plačiausiai vartojamas kuodelio smaigelio pavadinimas yra su lk. norma sutampantis virbalas bei jo diminutyvai. Tos šaknies variantų beveik visai neužrašyta tiktai didžiojoje dalyje žemaičių, maždaug į vakarus ir į šiaurę nuo linijos Leckavà – Tirkšliai – Pievėnai – Trimėsėdis – Rūdupiai – Eidziótai – Kražiai – Giničiai – Raseiniai – Pašaltuonys – Jociai – Pãgramantis – Žvingiai – Teneniai – Stırbiškė (Kvědarnos apylinkė) – Są́ugos. Reti jie ir dalyje Pietų Lietuvos šnektų, plote tarp Kučiūnų, Daukšių, Jiežno, Mergiškių, Onuškio, Merkinės. Šios šaknies diminutyvai labai aiškių atskirų arealų nesudaro. Galima tik pasakyti, kad dem. virbalėlis dažniausiai užrašytas vad. Mūšos upyno (ypač kairiojo Mūšos kranto) šnektose — Stgv, Nair, Mkn, GžnP, Kršš, Jnšk, Ps, be to, gretimai — Pbr. Forma virbalėlis koncentruojasi smailiame žemaičių šnektų trikampyje tarp Knabikų, Luokės, Klýkolių. 18 Tačiau iš turimų užrašymų neaišku, ar tais variantais ir perdirbiniais vadinama kuodelio lentelė, ar reketukas (šakutė), nes pavadinimas paprastai užrašytas be objekto nusakymo, o kartais nurodomos abi realijos, pvz., „lentutė ar šakutė“ VlkV. 19 Plg. „der Wickel... Ein Wickel Flachs, Hede — der um den Wockenstock gewundene Flachs...“, žr. H. Frischbier, Preussisches Wörterbuch..., II, Berlin, 1883, p. 467. 20 Plg. „die Wickelpuppe – Flachspuppe am Wocken“, H. Frischbier, Preussisches Wörterbuch..., II, p. 467. 21 Tuo gal iš dalies paaiškinama tai, kad daugiau kaip iš 130 tirtųjų gyvenamųjų vietų šis klausimas visai neatsakytas. Ypač trūksta atsakymų iš rytų dzūkų, vakarų dzūkų atsakų kiek daugiau tėra irgi tik iš panemunės šnektų. Beveik nėra atsakų iš vakarų aukštaičių ir vakarų dzūkų šnektų maždaug tarp Jurbarko, Vilkijos, Metelių, Lazdijų. Vos keli atsakai teturimi iš buv. Klaipėdos krašto tarmių, bet ten dėl kitos priežasties — jau senokai namie nebebuvo verpiama. 132 Dem. virbaliūkas pramaišiui su kitais tos pat šaknies variantais išsibarstęs į vakarus apytikriai nuo linijos Žeimelis — Kapčiūnai — Panevėžys — Ėriškiai — Ūkainiai — Rugėnai — Zapyškis. Forma virbalūkas užrašyta: Bdš, Pj, Grd. Katra iš tų dviejų formų turima klaipėdiškių aukštaičių (Kul, Lauks), sunku pasakyti, kadangi l čia visada būna palatalizuotas. Atskirų arealų neturi ir įvairūs smeig- / smaig- šaknies dariniai. Lk. normos (virbalas) sinonimas smeigtukas ryškesnio centro iš viso neturi ir yra užrašytas iš įvairių tarmių atskirų vietų — Stpr, Mkn, Bnč, Rdp, Ltk, Khm, Šnp, Rs, Trg, Lnč, Vrk, Mšk, VIkv. Užrašyta ir keletas kitokių smeig- šaknies darinių: smeigtas Tms (|| smeigštas), Lkč, smeigtuvas Grd, dem. smeigtuvūkas Lbnl, kuodelsmeigis Jni. Įvairuoja ir variantai su šaknies dvibalsiu ai. Daugiausia jie susikoncentravę plote tarp Kušleikių, Tytuvėnų, Kelmujų, Pašaltuonio, Rūgalių, Jocių, Nemakščių, Kelmės. Šiaurinėje to ploto dalyje iki Nemakščių ir Alėjų vyrauja dem. smaigčiūkas. Išskyrus Rūgalius, į tą bendrą plotą nepatenka dem. smaigtukas, dar užr. Žr, Jknč, Kav. Forma smaigtis užr. Alj ir ne bendrame plote — Ruš. Var. smaigsčiūkas užr.: Tt, Ldv, Pau ir ne bendrame plote — Gnt. Iš atskirų vietų dar užr.: smaigstėlė Urv, smaigštelis NrnJ, smaigstis Btr, smaigščius Kln; forma smaigas Trg, be to, Grip, smaigiūkas Pšlt, be to, Grs, smaigutis Pod, var. prysmaigas Jc. Kas sau išsibarstę ir šmaikšt- variantai: šmaikštelis Sd, Ryk, Lntv, šmaikščiūkas Mrg, šmaikštūkas Urk, Jz, užr. šmaikštis NmjA. Ne griežti arealai, o tik tam tikri didesnės koncentracijos plotai būdingi kišt- / kyš(t)- / kaišt- šaknies pavadinimų variantams. Tokių plotų yra du. Šiaurinis, apimantis didžiąją dalį žemaičių dūnininkų ir kai kurias paribines žemaičių dounininkų bei šiaurinių vakarų aukštaičių šnektas, iš dalies susikryžiuoja su smeig- / smaig- šaknies variantų koncentracijos ploteliu. Šiaurinio ploto ribą apytikriai galima vesti per Eidižotus, Vidsodį, Vaiguvą, Pākražantį, Alėjus, Pāupį, Paulius, Vertimus, Rūgalius, Bātakius, Pāgramantį, Žvingius, Tvaskučius, Žadvainus, Rietāvą iki Eidižotų. Antrojo — pietinio — koncentracijos ploto šiaurinė riba eina per Daukšius, Gelčius, Kriaunius, Ōnuškį. Čia telkiasi variantai su šaknies dvibalsiu ai. Atskirų kišt- / kyš(t)- / kaišt- variantai užrašyti taip: kaištis Vsk, Nvk, Škt, Rki, Vdk, Onš, dem. kaiščiūkas Gnč, Vdk, kaištūkas Šnp, Rgl, Sri, keišiūkas Ždv; kaikštis Kriau, Ilgn, Kč, Mrk, Lpln, dem. kaikštėlis Syl, kaikštūkas Dkš, Glč, Avž; kyšas Vds, Vrt, Paul, Grdž, dem. kyšelis Bt, kyšiūkas Vg, Pkrž, Nmk, kyšūkas Pkrž, Alj, Pau, kišiūkas Užv (|| kišiukas), Pašl; kyštis Rt (|| kyštelis), Tvsk, Žv, dem. kyštūkas Lkv, StirK, Pkrž, Šll; dem. kiščiūkas Gml, kištūkas Eidž, Lkv, Nuom, Tn, Rmč, Pgr. Didelė dalis žemaičių dounininkų tą objektą vadina slavizmu švāika (plg. brus. uва́йка „plokščia yla²²; virbalas vyžoms pinti²³“). To pavadinimo ir jo variantų arealo riba, prasidėjusi Latvijos TSR pasienyje nuo Laižuvos, eina per Pievėnus, Trimėsėdį, Gadūnavą, Žibinus, Babrungėnus, Gintališkę, Šalantus, Serapinius, Žemytę. Be to, švāika dar užr. Rdp, Žr. Rytiniame arealo pakraštyje, maždaug iki linijos Leckavā — Dapšiai — Vārduva — Gadūnāvas, vyrauja dem. švaikėlė (hibr.). Šio pavadinimo variantų užrašyta tik hibridai pašvāika Šrk, švaikštelė Skl (|| švāika). Švāikos areale kitokių pavadinimų težužrašyta labai retai. 22 Žr. Белорусско-русский словарь, Москва, 1962, p. 1023. 23 Žr. З народнага слоўніка, Мінск, 1975, p. 52. 133 Į pietvakarius nuo švaikos ploto yra nedidelis, bet aiškus — jame beveik neužrašyta jokių kitokių pavadinimų — slavizmo duršliokas ir jo variantų arealas. Arealo riba, prasidėjusi nuo Latvijos TSR sienos ties Žemytė, eina per Mišėnus, Karklėnus (Plungės r.), Mižuiškus, Rietavą, Endriejėvą, Judrėnus, Veiviržėnus, Gargždus, Plikius, Kalotę. Be to, Lietuvių kalbos žodyno kartotekoje duršliokas ta reikšme dar užr. Pj. To pavadinimo variantų irgi maža: duršliokas Jdr, duršliokėlis (hibr.) Klgr, duršliokas Mžui, Vvr, tarm. dōršloks Mtč, duršliukas (hibr.) Klo, durkšlis Plik. Iš atskirų vietų pasitaiko dar ir kitokių pavadinimų: ād at a Skp, adatà Rmč; ýla Gdč, Slč, Gln, Škns, Tj, NiŪ, vėlėlė Pbr; sagtūkas Pkp; užr. stembėris Sg; užr. šypas (sl.) Tlt (verpsčio šypas), Al; šnirpšlýs Aks; špyglýs Jdr; špilkà (sl.) DglšR, Žgr; žigūlas (plg. lenk. żygulec „prietaisas prikabinti lynui prie suktuvo“²⁴) Kaug, užr. žigolas Kš, žėgalas Mlš. Kaip prievarpstės virbalo pavadinimai (daugiausia atsitiktinai, per apsirikimą?) dar užrašyti: kỹlis (sl.) Šv, kyliūkas (hibr.) Jrb, kylūkas (hibr.) Tvsk; kratiklis Seln, kratykliukė Lzd, Avž, kretiklis Žgr; kukėlė Vgt; pryvarpstikė Šlpg, privarps-tikė Skbč, varpsčiškė Pd, varpsyžklė Vkš, verpstėlė Lks. Daugiau kaip iš 80 po visą lietuvių kalbos plotą išsibarsčiusių vietų užrašyti nebe tikri pavadinimai, o tik jų pakaitalai, tokie, kaip: kuolas, kuolėlis, kuoliukas; medelis, medūkas, medžiukas; pagalaitis, pagaliokas, pagaliūkas, pagaliukas; šakalys, šakalaitis, šakalėlis, šakaliukas; šipulys, šipuliukas ir pan. Kaip matome, verpstės ir ypač jos dalių pavadinimų lietuvių kalbos tarmėse yra gana daug ir įvairių. Daugiausia jie yra savi, bet būna ir skolinių bei hibridų. Vis dėlto, palyginę verpstės ir jos dalių pavadinimus su viso ratelio bei jo dalių pavadinimais²⁵, turime pripažinti, kad tarp pastarųjų skolinių ir hibridų yra daugiau. Tas dalykas, be įvairių kitų priežasčių, gali būti aiškinamas gana vėlyvu ratelio paplitimu Lietuvoje²⁶ ir tuo, kad iš pradžių ratelius dirbdavo ir pardavinėdavo svetimtaučiai meistrai, o vėliau vietiniai jų mokiniai, perėmę iš savo mokytojų ne tiktai amatą, bet ir nelietuvišką jo terminiją. А. ИОНАЙТИТЕ НАЗВАНИЯ ПРЯСЛИЦЫ И ЕЕ ЧАСТЕЙ Резюме Рассматриваются названия пряслицы (т.е. сооружения для прикрепления и поддерживания кудели) и ее частей. Констатируется, что название самой пряслицы зафиксировано обычно только в тех литовских говорах, на территории которых сохранилась реалия старинного типа, т.е. пряслица, которая не прикрепляется к самопрялке. Во всех остальных говорах более или менее полно записаны лишь названия составных частей пряслицы. Названия пряслицы и ее частей очень часто бывают многозначными. Напр., verpstė / verpstė в одних говорах означает саму пряслицу, в других — вертикальный и горизонтальный столбики, образующие „ножку“ пряслицы более нового типа, в третьих — только вертикальный столбик, в четвертых — только горизонтальный столбик и, наконец, в пятых — ²⁴ Słownik języka polskiego Jana Karłowicza, Adama Kryńskiego i Władisława Niedźwiedzkiego..., VIII, Warszawa, 1927, p. 734. ²⁵ Ratelio ir jo dalių pavadinimai sukartografuoti Lietuvių kalbos atlaso I tome (žemėlapiai p. 60–63 ir jų komentarai), Vilnius, 1977. ²⁶ Žr. Lietuvių etnografijos bruožai, p. 300–301. 134 „голову“ пряслицы, т.е. дощечку, к которой прикалывается или привязывается кудель; verpštukas в одних говорах употребляется как название всей пряслицы, в других — как общее название обоих упомянутых столбиков, в третьих — как название только вертикального столбика, а в четвертых — как название только горизонтального столбика; ranka / -ėlė в различных говорах употребляется в трех значениях: как общее название обоих столбиков, образующих „ножку“ пряслицы, как название вертикального столбика и как название горизонтального столбика. Многозначность особенно характерна для слов, употребляемых в качестве названий самой пряслицы и названий столбиков, образующих ее „ножку“. Устанавливается, что такая многозначность в основном обусловлена двумя причинами: названия пряслицы и ее частей в говорах уже не всегда четко дифференцируются, а собиратели материала для атласа литовского языка тоже отнюдь не всегда достаточно хорошо разбирались как в самих реалиях, так и в их названиях. Устанавливается также, что различные названия, образованные от одного корня, часто имеют общие ареалы или хотя бы своеобразные зоны концентрации. Такие общие ареалы могут быть очень большими, напр., ареал различных названий, образованных от корня verp-/varp-, занимает большую часть всей территории литовского языка. В общий ареал корня verp-/varp- как составные части входят четкие общие ареалы отдельных многозначных названий (напр.: verpstis, verpšiūkas, verpstiakas, verpšiōkas и др.), которые в свою очередь иногда делятся на ареалы отдельных значений. Общие ареалы названий, образованных от других корней, не так сложны, хотя в них иногда тоже выделяются более мелкие ареалы отдельных названий и/или значений. Далее приводятся все зафиксированные названия самой пряслицы и ее частей: столбиков, образующих „ножку“, дощечки, к которой прикрепляется кудель, и спицы, прикалывающей кудель к дощечке. Подчеркивается, что для называния самой пряслицы употребляются только различные образования от корня verp-/varp-, а в отдельных случаях ее название зависит от типа реалии, напр., в окрестностях Друскининкай пряслица старинного типа — verpstis, пряслица нового типа — verpščiōkas. Даются также география каждого названия, указывается происхождение заимствований. Констатируется, что, по сравнению с названиями самопрялки и ее частей, среди названий пряслицы и ее частей заимствований меньше. Это явление отчасти объясняется сравнительно поздним появлением самопрялок в Литве и тем, что обычно их изготовляли мастера не литовцы.