Forma „tai“ ir jos variantai lietuvių kalbos tarmėse

LIETUVIŲ AREALINĖS LINGVISTIKOS KLAUSIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA A. VALECKIENĖ FORMA tai IR JOS VARIANTAI LIETUVIŲ KALBOS TARMĖSE 001. Forma tai žinoma literatūrinėje kalboje kaip bevardės giminės įvardis ir kaip dalelytė. Gana plačiai ši forma vartojama ir tarmėse. Be formos fai, tarmėse yra daug kitų formų: tatai, ta, to, tei, te, te, ti, tei, kurios sudaro formos fai variantus. Jos teritoriškai pasiskirsčiusios tarmėse. Didžioji dalis šių formų anksčiau niekie- no nebuvo keltos, arba jeigu ir buvo kieno duodamos tarminiuose tekstuose, buvo atstatomos į fai. Iš tikrųjų bent dalies šių formų identifikacija neaiški. Todėl čia ir norima pasvarstyti, kaip tiksliau identifikuoti tarmines formas; panagrinėti, kaip jos pasiskirsčiusios tarmėse, kokios jų funkcijos, kaip jos viena su kita santykiauja. 1. FORMU PAPLITIMAS IR IDENTIFIKACIJA 002. Tarmése plačiausiai uz visas formas vartojama forma zai. Ji įsigalėjo ir literatūrinėje kalboje. Si forma pažįstama visų aukštaičių, išskyrus panevėžiškius (kur vartojamos neaiškios re, t€, ti formos), taip pat yra žemaičių raseiniškių plote!. Visame kitame žemaičių plote forma fai nepažįstama. Forma tai tarmėse, kaip ir literatūrinėje kalboje, turi dvi funkcijas: 1) dalely- tės bei jungtuko ir 2) bevardės giminės įvardžio (apie šias funkcijas plačiau žr. 013 t. t.). Tačiau formos tai paplitimas nurodytosiomis funkcijomis labai skiriasi tarmėse ir literatūrinėje kalboje. Forma rai literatūrinėje kalboje plačiai vartojama abiem funkcijomis: kaip dalelytė bei jungtukas ir kaip bevardės giminės įvardis. Pastarąja funkcija forma fai čia yra pirminė palyginti su kitomis formomis2. Tuo tarpu tarmėse visame nurodytajame plote forma rai tėra plačiau pažįstama tik kaip dalelytė bei jungtukas. Bevardés giminės įvardžio funkciją forma tai turi retai, pa- prastai tik vakarų aukštaičių kauniškių bei Klaipėdos krašto aukštaičių ir pietinių * Formų paplitimo žemėlapiams sudaryti bei formų funkcijoms nustatyti pagrindinė me- džiaga imta iš Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos sektoriaus parengto leidinio , „Lietuvių kalbos tarmės“ (Chrestomatiją sudarė E. Grinaveckienė, A. Jonai- tytė, K. Morkūnas, B. Vanagienė, A. Vidugiris, red. E. Grinaveckienė, K. Morkūnas). Formos buvo išrinktos iš tarminių tekstų. Taip pat buvo peržiūrėta Lietuvių kalbos ir literatūros instituto ,,Lietuviy kalbos atlaso“ kartotekos 139a klausimo medžiaga ir Žodynų kartotekos atitinkamų formų medžiaga, šiek tiek medžiagos imta iš kitų anksčiau paskelbtų tarminių tekstų bei Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko universiteto studentų tarminių diplominių darbų. Dalis me- džiagos yra patikrinta pačios autorės individualios apklausos būdu. Straipsnyje laikomasi Z. Zinkevičiaus (Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, p. 446; I žemėlapis) tarmių klasifikacijos. 2 Zr. A. Valeckienė, Bevardės giminės forma tai ir jos sa ntykis su kitomis įvardžių for- momis, LKK XV 61, plg. 1, 2, 3 lenteles p. 51, 58, 62. 55 aukštaičių tarmėse šalia kur kas produktyviau šia funkcija vartojamų formų: ras (vardininko pozicija), tq (galininko pozicija). Rytų aukštaičių tarmėse forma rai bevardės giminės įvardžio funkcija, galima sakyti, beveik ir nevartojama. Pasitaiko ji tik pereinamais atvejais tarp bevardės giminės įvardžio ir dalelytės bei jungtuko funkcijos (žr. 016a, b). Aiškia bevardės giminės įvardžio funkcija čia beveik išimtinai vartojamos formos “as, tą. Taigi forma tai dalelytės bei jungtuko funkcija įsigalėjusi tarmėse kur kas plačiau ir tvirčiau, negu bevardės giminės įvardžio funkcija. Reikia pasakyti, kad senuosiuose raštuose forma rai taip pat vartojama daž- niau tik tuose paminkluose, kurie parašyti aukštaičių tarmės pagrindu®, pvz.: K. Sir- vydo (beveik išimtinai tik tai), M. Daukšos, M. Petkevičiaus (šalia ratai) ir kt. Tuose paminkluose, kur aiškiai pastebima daugiau ar mažiau žemaitiškų elemen- tų, tai visai nevartojama (M. Mažvydo) arba pasitaiko gana retai šalia tatai (B. Vi- lento, S. Vaišnoro, taip pat J. Bretkūno raštuose). Taigi formos tai vartojimas se- nuosiuose raštuose atitinka dabartinę jos lokalizaciją tarmėse. Forma tatai 003. Forma tatai vartojama tik žemaičių tarmėje, bet ir čia ji nėra vyraujanti, kitos formos kur kas dažnesnės. Žemaičių tarmėje ratai ištariama su ilgu galūniniu -d (tata), kuris atitinka lk. dvibalsį ai. Forma tatai dabar čia dažniausiai turi dale- lytės bei jungtuko funkciją. Bevardės giminės įvardžio funkcija ji pasitaiko visai re- tai. Aukštaičių tarmėse tatai dabar nežinoma. Dabartinėje literatūrinėje kalboje tatai pasitaiko tik retkarčiais kai kurių rašytojų raštuose. Senuosiuose XVI— XVII a. raštuose forma fatai labai paplitusi, ypač žemaičių tarmės pagrindu parašytuose paminkluose. Kaip aukščiau buvo minėta, M. Mažvydo raštuose vartojama tik tatai (tai nėra), o B. Vilento, J. Bretkūno raštuose tatai Yra vyraujanti šalia retos tai*. Taigi forma tatai tiek dalelytės bei jungtuko, tiek bevardės giminės įvardžio funkcija lietuvių kalboje dabar yra nykstanti. Ją išstumia kitos formos. Forma fa 004. Forma fa vartojama visame žemaičių tarmės plote, išskyrus raseiniškius. Šios formos balsis yra trumpasis d, todėl forma ta žemaičių tarmėje negali būti identifikuojama kaip 1k. fai. Forma ta vartojama kaip dalelytė bei jungtukas. Aiškių pavyzdžių, kur ta tu- rėtų bevardės giminės funkciją, nerasta. Taigi žem. ta atitinka tik vieną formos tai funkciją. Bevardės giminės įvardžio funkcija žemaičių tarmėje paprastai vartojama tas, ta. Tokia pat funkcija, kaip dabar žemaičių tarmėje, formą fa randame užrašytą iš Dargužių k., Kretingalės apyl., Klaipėdos r., tautosakos tekstų rinkinyje ,,Mittei-- lungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft“, II, 1887, p. 31: jei jūs nepa- * Dėllietuvių senųjų raštų sąsajos suatitinkamomis lietuvių kalbos tarmėmis žr. J. Palionis, Lietuvių literatūrinė kalba XVI— XVII a., Vilnius, 1967, p. 51 t. t. * Eino Nieminen (Der urindogermanische Ausgang -di des Nominativ-Akkusativ Plura- lis des Neutrums im Baltischen, Helsinki, 1922), remdamasis tuo, kad M. Mažvydo raštuose varto- jama tik ratai, o tai yra vėlesniuose raštuose, daro išvadą, kad rai atsiradusi vietoje tatai palyginti vėlai,tikistoriniu lietuvių kalbos laikotarpiu (žr. p. 35, 43). Mūsų supratimu, formų zai, tatai varto- jimas senuosiuose raštuose priklauso nuo tų formų aukščiau minėto pasiskirstymo tarmėse ir nega- li būti argumentas, aiškinant tų formų kilmę. 56 sOrgosit mane tą princėsę, ta jūms és szlėktai. Paaiškinimuose nurodoma, kad čia ta tikriausiai esanti iš tai (p. 35). Tokią pat forma ta randame Z. Zinkevičiaus paskelbtame žemaičių tarme pa- rašytame (apie 1636—1705 m.) tekste® (162 eilutes apimančiame tekste iš viso rasta 5 pavyzdžiai): 1) Pryimk S S. Sakramenta ben wyna karta ont metu. O ta ape Swigte Weliku (86 eil.). 2) prysaka tapag idant Wy o oe Baznicio ie butu kieykty, o ta dielto idant mokietu aftrazne giwe(n)ty (112 eil.). 3) Pyrmiaw/ tada Ba‘nicie Swieta kieyk Wysus Heretykus, ta ir, Lutherus, Kalwinus, Sysmatykus yr kietus koriu jus nepa- zinftatie (120 eil.). 4) Pyrmiaw/ kie[n]k Baznicie S. Wy Jus Heretykus, ta ir Lutrus, Kalwinus, Syzmatykus Yr kietus korie no Baznicies S. kokio noris Jpafabo ir atfyda- lieje (125 eil.). 5) Tapag kiek tus korie kokius noris da ktus, pywas, dyrwas, Bodi/- tie (= Bondijtie), jawus, pyn[y]gus, priegolincius ont Bazies (=Baz[niélies) aba ont Afabu duchawnu Tu Baznic[ilu, kap ta fundu jus, legacyies [ Wysy tokie] Wysus tus Ir kietus korius c'ie neys[zlgoldziaw kap pr3ysztarawnikus Baznicies S. (152 eil.). Tokia pat forma fa vartojama S. Daukanto raštuose šalia fai formos, pvz.: Wiedliū gaspadine, ta yra: wijszne DB 54. nebigalentis sobatos dijno pakuta- wodamis kunū sawo ramdyti, ta yra, pertijs. DB 27°. Tokia pat forma fa, atrodo, bus ir B. Vilento ,,Euangelias bei Epistolas... Ischfpaujtas Karalauc3ui... Metu MD. LXXIX“, p. 65 (Vilniaus Valstybinio uni- versiteto Bibliotekos Rankraščių skyriuje esančio originalo paginacija): Ir mes efma ludinikais wiffa | ką ghiffai dare Szidawos f3eme ir Jerujaleie. Tha efti vfchmufche ir ant medzia pakabine. Cia thg parašyta su nosine ą, bet pagal funkciją yra tokia pat, kaip žemaičių ta. B. Vilento, kaip ir daugelio kitų senųjų raštų 4 ir a rašyba svyruoja". F. Bechte- lio leidime šio sakinio thg išnašoje taisoma į tha (žr. Bartholomius Willent's litau- ische Uebersetzung des Luther'schen Enchiridions und der Episteln und Evange- lien... herausgegeben von Fritz Bechtel. Gottingen... 1882, p. 81). Taigi čia B. Vi- lento thą, tikriausiai galima identifikuoti ta. į Dabartiniuose lietuvių raštuose forma ta, kaip tarminė, nevartojama. Analogiška forma ta pasitaiko latvių kalboje, pvz.: Ja gribi, ta nūc! LV IV 120. Formos te, te, ti 005. Vietoj literatūrinės kalbos tai rytų aukštaičių panevėžiškių tarméje varto- jamos formos fe, te, ti. Jos taip pat turi tik dalelytės bei jungtuko funkciją, kaip že- maičių fa. Formos t¢ ir te vartojamos panevėžiškių tarmės šiaurinėje dalyje. Forma fe daugiau pasitaiko pačioje šiaurėje (maždaug tarp Joniškio, Smilgių, Nemunėlio Radviliškio). Šios formos ¢ yra trumpas, daugiau siauras, neįtemptas, negomurinis, t — minkštas. Forma fe randama toliau į pietus (maždaug tarp Baisogalos, Ragu- vos, Smilgių). Šios formos ¢ yra trumpas, siauras, gomurinis, įtemptas, f — kietas. Panevėžiškių tarmės pietinėje dalyje bei jos pakraščiais (maždaug tarp Krakių, Širvintų, Anykščių) tokia pat funkcija vartojama forma ti, kurios i yra trampas, * Z. Zinkevičiaus, Reikšmingas žemaitiškas rankraštinis tekstas, LKK XV 171 t.t. * E. Nieminen (min. veik., p. 51) S. Daukanto raštų ta atstato į tai: ta< taj. * Plg.: J. Palionis, min. veik., p. 44, neįtemptas, negomurinis, f — minkštas. Taigi toliau į pietus minimųjų formų bal- sis siaurėja. Didelių sunkumų sudaro šių formų identifikavimas — palyginimas su litera- tūrinės kalbos atitinkamomis formomis. Visų pirma neaišku, ar šias formas galima identifikuoti kaip literatūrinės kalbos zai arba kai kuriose tarmėse vartojamą fei (žr. toliau), ar tai yra formos su kokiu balsiu, ne dvibalsiu. Dėl to apžvelgsime tar- mių, turinčių nurodytąsias formas, fonetines ypatybes, leidžiančias ar prieštarau- jančias jų atsiradimui iš fai ar tei. Forma te arba te turinčios tarmės 006. Tarmėse, kurios turi fe arba fe, dviskiemenių arba daugiaskiemenių žodžių galinio skiemens nekirčiuotas arba tvirtagalis, iš kurio paprastai atitrauktas kirtis į šaknį, dvibalsis ai > € (po kietojo priebalsio) ir ei > ¢ (po minkštojo priebalsio), pVZ.: Vyr. g. dg. vard.: use „ūsai“ Ps, du me ,,dumai*“ Gst, vaike „,vaikai“ Kršš, lėne ,linai“ Kri, dar’bini-ke ,,darbininkai® Mg¢, ber'n’é ke ,,berniokai® Pdz, pd'- tale ,,patalai®“ SI¢; miéZe ,,mieziai* Jrgn, paūk'š'če „paukščiai“ Jnšk, ai’k'le ,,arkliai*“ Sd, roge „rugiai“ Gln, medė'le ,,medeliai* Kri, mo kes’ ¢’e ,„,mokesčiai“ Gst, obolė' ,,obuo- liai“ Krs, esere „,„ešeriai“ Ps; vyr. g. dg. in.:visés ,,visais® UZ, véses ,,visais® Sd, ma tes ,,metais* Rd, dit- mes „,„dūmais“ Gst, javes ,,javais“ Sdb, vakares ,,vakarais®“ Mkn; tra-ktores' „,traktoriais“ Ps, pari‘tses’ „,paryčiais“ Sd, ¢'r'obéses’ ,triobesiais* Vdin; karales’ , karaliais® PS; mot. g. vn. naud.: d'ške „,ožkai“ Pbr, rd'gane ,,raganai* Užš, mame „mamai“ Rgv, dione ,,duonai® Ps; sė'serę ,,seseriai” Bsg; prieveiksmiy formos su -ai, -iai: gėre „gerai“ Mgč, maze „mažai“ Gln, labe „labai“ Pin, k'd'ure „,kiaurai“ Gražš, graite ,,greitai“ NmjP, gerd ke „gerokai“ Jrgn; labe „„labiai“ Jnsk, so:ce ,,soliai* Pn, graZé ,,graziai* Užš, baise ,,baisiai* SIC, skor'džę „skurdžiai“ Gst, pér'ne ,,perniai* Sd; prieveiksmiy formos su ai, ei uždarame galiniame skiemenyje: ketép , kitaip™ Ps, vesép „visaip“ Nj; Si.tep „,šiteip“ UZS; es. I. vn. 2 a.: Zéne „Žinai“ Sml, isglo ste „„išglostai“ Sd, bije ,,bijai* Bsg; but. 1. vn. 2 a.: neuZdi'rbe ,,neuzdirbai“ Krs, negalé dave ,,negalédavai® Gst, bove „buvai“ PS, negalé-dave ,,negalédavai® Gst; mate „matei“ Ps; néjaute ,,nejautei* Všk, vdl'ge ,,valgei“ Pbr; ivardZiuotiniy formų vn. vard. su dalelyte -ai: gė'rase ,,gerasai“ Krs, foksé „toksai“ Pn, ase „„ašai“ Gst, tasé „,tasai“ Rgv, ji.ne ,,jinai“ Ps; Vyr. g. vn. šauksm. su -ai: pd'ne ,,ponai“ Dkn; jungtukai: kole „,kolei“ Mgč. Tų pačių tarmių vienskiemeniuose žodžiuose ai >¢ ir ei >¢ nevisur. Pavyz- džiui, šalia aukščiau minėtų dviskiemenių formų, vartojami ir jungtukai: ke „kai“ Kri, Pdž, Gln, Pin, Vdln, Jnšk, kep „kaip“ Zml, SIč, Ps, Nj, Pn, ne „nei“ Jr, Vsk, prieveiksmis :fep „teip“ NmjP. Tačiau kitose vietose, kur vartojama gėre „gerai“, 58 dene „Jinai“, baise „baisiai“, arklę „arkliai“ ir kt., vienskiemeniuose žodžiuose iš. laikyti tvirtagaliai dvibalsiai ai, ei: kai Bsg, Sd, kaip Dkn, Rm, Pš, Sd; teip Pš, Sd, Rm, Sdb, Pin, Pdž, Sml, Gln, Vdin, Pn, Kr, Slč, Mkn, Gst; lei „lai“ Gln, SIE, Zml. Tvirtagaliai dvibalsiai ai, ei taip pat išlaikomi pilnareikšmių žodžių vienskie- menėse formose, pvz.: bis. 1. 3a. ais „eis“ Gst, reiks Rgv, taip pat šiose formose su priešdėliais, pvz.: nebeis ,,nebeeis“ Zml. Šie dvibalsiai išlieka ir vienskiemenėse sutrumpėjusiose formose (iš dviskieme- nių, numetus galūnę), pvz.: es.l. 3a. ain „eina“ Kri, UZ, Vdln, Mkn, Sdb, kaist „,kaista“ Zml, reik „reikia“ Jnšk, SIč, p'rein ,,prieina® Pš, vaiks Sd. Nagrinėjamosiose tarmėse tvirtagaliai dvibalsiai af, ei visada išlaikomi dviskie- menėse ir daugiaskiemenėse formose negaliniame skiemenyje, pvz.: es. I. 3a. (kur galūnė nenumetama) reike „reikia“ Sdb, ainas „,einasi“ PS, pasetaisa „,pasitaiso“ Mkn, būt. džn. I. 3a. reigdava „reikdavo“ Ps, eidava „eidavo“ Kršš, es. 1. dg. 1 a. žeidžem „žaidžiam“ Gržš, liep. n. dg. 2 a. aikit „eikit“ Stm, dg. vard. ap'sitaisę ,,ap- ssitaisę“ Mgč. Šiose tarmėse neverčiami ai į € ir ei į ¢ dviskiemeniuose ir daugiaskiemeniuose žodžiuose nekirčiuoti prieš kirčiuotą skiemenį, pvz.: vyr. g. vn. vard. vaidinuokli.s' „„vaidinuoklis“ Brž, būt. dzn. I. 3 a. neužlaiki'dava ,,neuzlaikydavo* Vsk, vaidi.nda- vas „,„vaidindavosi“ Brž, plg. junginį: lei bū'n „lai būna“ SIč. Nagrinėjamosiose tarmėse nevienabalsinami tvirtapradžiai dvibalsiai di, ei tiek dviskiemenių žodžių galiniame skiemenyje, tiek vienskiemeniuose žodžiuose, pvz.: tend'i Ps, Vdln, Žmi, Pin, Pn, Jrgn, jéigu Bsg, jéi Sd, Všk, Rm, mot. g. vn. naud. tdi givai Pbr, jai Užš, Ps, Dkn. Kaip rodo pateiktoji medžiaga, nagrinėjamosiose tarmėse ai >€ ir ei >e «dažniausiai galiniame dviskiemenių ar daugiaskiemenių žodžių paprastai nekirčiuo- tame skiemenyje po kirčiuoto skiemens (neretai atitraukus kirtį iš galūnės į šaknį). Tai rodo, kad ai > ¢ ir ei > ¢ nagrinėjamosiose tarmėse tikriausiai yra susijęs su galūninių balsių bei dvibalsių redukcija®, iš dalies ir kirčio atitraukimu. Šiose tarmėse ir ilgasis balsis ė < en nekirčiuotoje galūnėje sutrumpėjęs ir susiaurėjęs virsta €, €, pvz.: vn. gal. saujė'le „saujelę“ Kri, kepū.re , kepure™ Rd, krautove „krautuvę“ PS, vyr. g. vn. vard. nušd'les „,nušalęs“ Nj, isputes ,,iSputes™ Ps, įki.šes „įkišęs“ Rd, vyr. g. dg. vard. sosispdudę „,susispaudę“ Sd, ap'sitaisę ,,ap- sitaisę“ Mgč. Redukuojami ir trumpieji balsiai juos siaurinant, pvz.: tšė „čia“ Šd, Pin, Kršš, Jnšk. Sunku pasakyti, ar formu ze, te balsiai redukuoti iš dvibalsių ai, ei, ar iš kokių balsių. Pagal gėre „gerai“, baise „,baisiai“ ir kt. reikėtų fe identifikuoti tai ir te — tei. Pastaroji forma pasitaiko kai kuriose tarmėse (žr. toliau). Tačiau vienskiemeniuose žodžiuose dvibalsiai ai, ei papastai nevienabalsėja. Nelabai atitinka formų te, te ir formų, kur dvibalsiai ai > €, ei > e, pozicijos. Formos fe, fe paprastai vartojamos kaip proklitikai nekirčiuotos, intonaciškai prisijungusios prie paskui jas einančio kirčiuoto žodžio, pvz.: 8 Dėl galūnių redukcijos panevėžiškių tarmės šiaurėje žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialek- tologija, p. 119—120. 59 Tetorj balė: toks akm3. bū.va. Gržš (LKT 219). Di.r'p't' te reiké:je Žml (LKT 239). Tuo tarpu ai > €, ei > e paprastai žodyje ar junginyje po kirčiuoto skiemens. Pagal poziciją formos ze, fe atitinka formas, kur ai, ei nevienabalséja, plg. : vaidi.n- davos ,,vaidindavos®, lei bū'n „lai būna“. Be to, yra vietų, kur vartojamos formos te arba ze, bet dvibalsiai ai, ei aukščiau minėtais atvejais iš viso nevienabalsėja. Pavyzdžiui, Taujėnų apyl. yra forma te, bet dvibalsiai ai, ei išlieka (kaip, kai, pjautuvais, duonai LKT 279), taip pat Joniškio: apyl. (kalb. S. Karaliūno liudijimu) vartojama forma ze, o dvibalsiai ai, ei irgi ne- vienabalsėja (gėrai, kai ir kt.). Taigi galimas daiktas, kad formu te, te, kurios savo izoglosomis ryškiai ir nesi- skiria, monoftongai €, e gali būti ne iš dvibalsių ai, ei, bet galbūt paprasčiausiai trumpasis e (plg. Se „čia“), kuris vėliau sutapo su šioms tarmėms būdingais. monoftongais &, e, redukuotais iš įvairių balsių bei dvibalsių. Tokiu atveju formas te, te reikėtų identifikuoti ze. Lietuvių tautosakos tekstų rinkinyje ,,Mitteilungen der Litauischen Littera- rischen Gesellschaft“ (II, 1887) yra užrašyta forma fe ta pačia funkcija, kaip nagri- nėjamosios formos: Tada lapė saka: Tė czi nėgiarė, bėkim (p. 165). Tačiau tai tikriausiai ta pati šiaurės panevėžiškių ze, re. 007. Forma fe (su trumpuoju e) yra latvių kalboje tokia pat dalelytės bei jung- tuko funkcija, kaip liet. fai ir mūsų nagrinėjamos panevėžiškių ze, te (taip pat ti) (plg. 025, 027)°. Pvz.: Te nu bija! (Plavinas) (Plg. liet. Va tai tau!) Te nu bij! tik iss, tik gars. Te tev nu bija pa(r) tavi septini zeseri! Te nu biji, parbrauci majas. (Jalgavas Latviešu biedribas rakstniecibas nodalas rakstu krajums, 1890—1901). Isa Janu nakts... te satumsa, te izausa. Te bij saule, te pazuda melnajuos ma- kuonuos. LV IV 151. Nurodytosios vietos Plavinas, Jelgava kaip tik yra į šiaurę nuo lietuvių tarmių, kur vartojamos atitinkamos panevėžiškių formos re, te. Tokia vartosena lat. fe tikriausiai genetiškai yra susijusi su minétosiomis pa- nevėžiškių formomis re, fe. Formą ti turinčios tarmės 008. Nedidelėje dalyje vietų (rytų pietų panevėžiškių pakraštyje) nekirčiuoti arba tvirtagaliai ai > wir ei > ii dviskiemenių bei daugiaskiemenių žodžių gali- niame skiemenyje bei vienskiemeniuose žodžiuose. Pavyzdžiui, Ukmergės, Ka- varsko apylinkėse vartojama: vyr. g. dg. vard. vi'rer „,vyrai“, luukor: „laukai“, -prieveiksmiai labs „labai“, amžinor' „amžinai“, es. 1. vn. 2 a. mate „matai“, jungtukai ker „,kai“, komp „kaip“: Vyr. g. dg. in. t'rini'čiis „,trinyčiais“, dalelytė ni , nei”. Šiose vietose galima formą ti identifikuoti fei, tor — tai. Tačiau visame kitame plote, kur yra forma ti, tokio ai, ei virtimo nėra. Didžio- joje formą ti turinčio ploto dalyje ai, ei nurodytaisiais atvejais arba iš viso never- * Nuo lat, re, atitinkančios liet. tai, reikia skirti lat, re < *tė, vartojamą kaip prieveiksmį reikšme „,,čia“, plg. liet. fen, ryt. aukšt. ti. Ę 60 čiami, arba ai > €, ei > ę kaip aukščiau minėtose tarmėse, kurios turi f€ arba fe formas. Nekirčiuotas arba tvirtagalis ai, ei dažnai išlaikomas pietinėje formą ti turin- čio ploto dalyje dviskiemenių ir daugiaskiemenių žodžių galiniame skiemenyje, pvz.: prieveiksmiai: labai Cb, gerai Pbs, Mang, visaip Vp; skubei Pbs: vyr. g. dg. vard.: pinigai Pbs, kraštai Pg, baravi-kai Krk; vukečei Manč, paal'- k's'nei Krk; vyr. g. dg. in.: ket'virtais Manč, vaikais Cb; įvardžiuotinių formų vyr. g. vn. vard. jisai Cb; es. l. vn. 2a. žinai Ssk; liep. n. nuveik „mueik“ Pbs; jungtukas ir dalelytė tiktai Nvrn; dviskiemeniy bei daugiaskiemeniy žodžių negaliniame skiemenyje, pvz.: es. I. 3 a. nebelaika ,nebelaiko“ Ssk. Dvibalsiai ai, ei taip pat paprastai išlaikomi šiose tarmėse ir vienskiemenése formose: jungtukai: kai Vp, kaip Vp, Pbs, Krk, jei Manč; prieveiksmiai: teip Pbs, Ssk, Manč, Cb, šeip Glv; būs. 1. 3 a. ais „eis“ Glv. Nekirčiuotas arba tvirtagalis ai > €, ei> ¢ randamas šiaurinėje formą ti turin- Cio ploto dalyje dviskiemenių arba daugiaskiemenių žodžių galūniniame skiemenyje, pvz.: prieveiksmiai: std're „,storai“ Er, gare: „gerai“ Srv, labé-, „labai“ Er, labe „t. p.“ Srv; pėr'ne „perniai“ Er; Vyr. g. dg. vard.: darbini'ke „,darbininkai“ Srv, špd'ke ,,špokai“ Srv; mė'džę „medžiai“ Er; vyr. g. dg. įn.: nuddes „nuodais“ Er; plg. dviskiemenių bei daugiaskiemenių žodžių negaliniame skiemenyje, pvz.: es. I. 3 a. laika „laiko“ Srv, reiki „reikia“ Er. Vienskiemeniuose žodžiuose išlaikomi dvibalsiai ai, ei, pvz.: teip, kaip, jei, bas. 1. 3a. ais „,eis“, bet ki „,kai“ Er. Pagal nurodytgsias nagrinéjamyjy tarmių ypatybes formos ti negalima identi- fikuoti tai ar tei, t. y. šiose tarmėse ti tikriausiai nėra redukuotas iš tai ar tei. Pasi- MUTED 4 taikanti kai kuriose vietose forma ki „,kai“ šalia ti gali būti ir analogija pagal pasta- Panevėžiškių tarmės pietinėje dalyje galinis trumpas e > +, pvz., šauksm. for- ma vilki „„vilke“??, plg. nibi „nebe“ Trs. Tarmėse, kurios turi fi, vartojama kai kuriose vietose vienskiemenė forma #57, „čia“ Ėr, Srv, Trs, And, Čb, Glv. Šiose tarmėse dviskiemenių ir daugiaskiemenių žodžių galinio skiemens -ia po minkštojo priebalsio tariamas ¢, pvz. : alr,,ale“ Ssk, bevardės giminės forma unkšč'd'u- st „anksčiausia“ Srv, es. I. 3 a. kld'usi „,klausia“ Vdšk, Pbs, Pg, réki „rėkia“ Er, lake ,Jekia* Vp, reiki „reikia“ Ssk, trd-uk: ,,traukia“ Mang. 10 3 3yuksBuuloc, O pa3BHTHH Gaatuiickoro BokaausMma, — BaliTO-cJiaBsHeKHH cGop- HHK, Mocksa, 1972, p. 7. 61 Panašiai kaip šie galbūt ir formos ti balsis i yra susiaurintas iš e, taip pat kaip šiaurinių panevėžiškių ze, fe. Kadangi šios tarmės susisiekia, gali jų būti iš kil- mės ta pati forma fe, kaip aukščiau minėta latvių fe, tik į pietus jos balsis daugiau susiaurintas, analogiškai pagal kitas čia randamas formas su z. Forma fei 009. Šiaurinėje panevėžiškių tarmės dalyje, paprastai pakraščiuose, kur formų te, te vartojimo plotas susisiekia su formos fai vartojimo plotu, pasitaiko forma tei, dažnai šalia formu fe, fe. Tose vietose, kur vartojama forma fei, randama, tiesa, ne visur nuosekliai, ne- kirčiuotas arba tvirtagalis dvibalsis ei < ai ir ei < ei dviskiemeniuose bei daugia- skiemeniuose, taip pat ir vienskiemeniuose ZodZiuose, pvz.: prieveiksmiai: /abei „labai“ Ltk, labei „t. p.“ Rd, Jkn, maZei „mažai“ Krb, kaskeip „kažkaip“ Der; sėnei Jkn, bet teip Ltk, Jkn, Rz, Nrv, Der; Vyr. g. dg. vard.: darbei „,darbai“ Ltk, Semitei „Šimtai“ Rd, lieknei „„lieknai“ Krb; š'n'u.rė.lei „„šniūreliai“ Vrs, vaiduoklei „vaiduokliai“ Jdž, rugei „rugiai“ Ltk; vyr. g. dg. in.: Id"peis „lopais“ Der, gereis „gerais“ Krb; dal-geis „,dalgiais“ Ltk, s'tip'reis „,stipriais“ Krb, bet jeis Krb; jungtukai: kei ,,kai“ Jkn, Krb, Vrš, Dknn, keip ,,kaip“ Rd, Jkn, Vrš, Jdž, Der, Nvrn, Dknn, tiktei „tiktai“ Vrš; mot. g. vn. naud. md'šinei „mašinai“ Jdž; įvardžiuotinių formų vyr. g. vn. vard. dSenci ,,aSenai* Vrs. Pagal pastarąsias formas ir forma tei reikėtų identifikuoti tai, Tai forma su ne visai redukuotu dvibalsiu. Forma fei 010. Forma fei randama žemaičių ir vakarų aukštaičių tarméje i pietus nuo žemaičių iki Nemuno. Si forma pasitaiko retai, sporadiškai šalia kitų tos pačios funkcijos formų. Paprastai ji turi dalelytės bei jungtuko funkciją. Kartais pavarto- jama ir bevardės giminės įvardžiui daugiau ar mažiau artima funkcija. Nurodytosiose tarmėse formą tei identifikuoti fai negalima, nes dalyje šių vie- tų jos vartojamos lygiagrečiai. Iš senųjų raštų forma fei plačiai vartojama S. B. Chilinskio Biblijoje. Čia ji turi ir dalelytės bei jungtuko, ir bevardės giminės įvardžio reikšmę. Pasitaiko ši forma ir kituose senuosiuose paminkluose (K. Sirvydo, B. Vilento, S, Vaišnoro ir kt.). Pyz.: Supratotegu tey wis? ChB 31. aff tey e/mi, nefibijokite. ChB 33, tey man regifi. SD 153. Pirmaghi kalbeghima mielas Theophile padariau apie wifs ką pra- deia tei dariti ir mokiti Jefus. Vin! 190. tei Skaitlumi, tei pakilemis toli didezaus prafinefch. MT 262. Dabartiniuose raštuose forma fei nevartojama. Tarmėse ji yra nykstanti. Forma to 011. Labai retai, sporadiškai šalia formos tai pasitaiko dar forma fo rytų aukš- taičių ir vakarų aukštaičių kai kuriose vietose. Rytų aukštaičių forma fo turi bevardės giminės įvardžio reikšmę; vartojama tik tam tikruose pasakymuose, pvz.: 62 Pinigų turėdamas bet kas mokėtų atiduot skolą, ale gi to ir yr, kad jis neturi. Trgn. Čia ne to: ne dėl pyktynių jie dalijas. Trgn. To yr sunk padaryt. Kpčn. Kai nebe to rūpi, tai išeina iš klieso. Kp. Jau Jam ne to rūpi. Dglš. Plg. vis to viena ,,vis tas pats“ Ds, Vakarų aukštaičių forma fo vartojama dalelytės funkcija, paprastai sakinio pra- džioje. To ką aš dabar darysiu ka tei (= teip) išėjo. Jrb. To ti dyvai atsikélei šį- ryt. Jrb. — A tu nuėmei tą vielą? — To kai (žinoma, taip), a lduksi ké. Jrb. To kai (tai kaip) tu mijsliji? Jrb.11 Ana to berods tekėti nori. (Juškos Žodyno rankraštis, prie antraštinio žodžio to berods.) Galbūt ta pati forma to yra ir C. Jurkšaičio pasakose: O jūs rasi if norėtumėt t6 matyt? (Vok. Und Ihr wollt gewif auch folches fe- hen?) Jrk 82. Tačiau gali čia būti ir dalies kilmininkas. Dabartiniuose raštuose forma fo nevartojama. Formos tas, tq 012. Formos fas, tq vartojamos visame lietuvių kalbos plote tik bevardės gi- minės įvardžio funkcija. Forma tas vartojama vardininko pozicijoje, forma tq — galininko pozicijoje, ir abi jos atstoja Ik. tai, vartojamą atitinkamose pozicijose. Žemaičių tarmėje, kur formos fai nėra, o tatai, tei retai bevartojamos ir paprastai turi dalelytės bei jungtuko funkciją, formos tas, tą bevardės giminės įvardžio reikšme, galima sakyti, vienintelės. Aukštaičių tarmėse, ypač rytinių aukštaičių, formos fas, tą bevardės giminės įvardžio reikšme taip pat yra vyraujančios. Vaka- rų ir pietų aukštaičių tarmėse forma fai bevardės giminės įvardžio funkcija greičiau pavartojama, negu rytų aukštaičių, betir čia fai nurodytąja funkcija nėra dažna. Visame lietuvių kalbos plote vyraujančios formos bevardės giminės įvardžio funkcija yra tas, tą. Formos tas, tą jau randamos ir senuosiuose paminkluose. Dabartiniuose raštuose, priešingai negu tarmėse, formos fas, tą, palyginti su forma tai, yra antrinės. Tai dabartiniuose raštuose yra pirminė forma??. 2. FORMŲ FUNKCIJOS 013. Minėtosios formos tarmėse skiriasi pagal vartojimo plotą, vartojimo daž- numą ir funkcijas. Bevardės giminės įvardžio funkciją visame lietuvių kalbos plote paprastai at- lieka formos tas, tą. Šalia šių vartojamos kitos formos, kurios turi dalelytės bei jungtuko funkciją. Kai kurios iš jų pavartojamos ir bevardės giminės įvardžio funkcija. Taigi vienoje vietoje dažnai yra vartojamos kelios formos dalelytės bei jungtuko funkcija ir kelios formos bevardės giminės įvardžio funkcija. Viena iš jų yra vyraujanti, kitos retesnės. Apytikrį minėtųjų formų pasiskirstymą tarmėse pa- gal funkcijas gali pavaizduoti ši schema: 11 Iš Jurbarko užrašyta E. Grinaveckienės. 12 7r A. Valeckiené, min. str., p. 61, 65; plg. lenteles 3, 4, p. 62, 63. 63 Dalelytės bei jungtuko funkcija Bevardės giminės įvardžio | funkcija Tarmės | r. Vyraujančios Retesnės Vyraujančios Retesnės formos formos formos formos | Žemaičiai (išskyrus | tatai tatai raseiniškius) ta tei tas, tą tei | | Vakarų ir pietų aukš- tei | : taiiai bei žemaičiai tai to tas, ta tai raseiniSkiai | | | Rytų aukštaičiai (iš- tai skyrus panevezis- | tai — tas, ta to kius) | Rytų aukštaičiai pane- te NASI te — tas, tą — vėžiškiai | ti | | || | Kadangi daugelis minėtųjų formų vartojama dalelytės bei jungtuko ir bevardės giminės įvardžio funkcijomis, toliau apibūdinamos formų funkcijos iškeliant jų var- tojimo tipus, ypač kreipiant dėmesį į pereinamuosius atvejus, kurie galėtų paliudyti apie formų funkcijų raidą. Formų vartojimo dažnumas taip pat palyginamas pagal jų vartojimo tipus. Bevardės giminės įvardžio funkcija 014. Bevardės giminės įvardžio funkciją turi visame lietuvių kalbos plote for- mos fas, tq. Forma tai šia funkcija vartojama mažesniame plote (nevartojama žemai- čių, išskyrus raseiniškius) ir kur kas rečiau, negu formos fas, tą. Visai retos bevardės giminės įvardžio funkcija formos tatai, tei (žemaičių ir jų paribiais), fo (rytų aukštai- čių). Žemaičių ta ir panevėžiškių e, te, ti aiškia bevardės giminės įvardžio funkcija nerasta. (Žr. 1 pav.) Minėtosios formos bevardės giminės įvardžio funkcija vartojamos daiktavar- džio vardininko ir galininko pozicijose. Forma tas eina vardininko, forma tq — ga- lininko pozicijoje; kitos formos vartojamos tos pačios abiejose pozicijose. Visos šios formos vartojamos kaip anaforinės. Jos nurodo anksčiau minėtą ar tuojau po tos formos pasakytą reiškinį bei daiktą apibendrintai, nekonkrečiai. Jų antecedentai paprastai yra ištisos frazės. Vardininko pozicija 015. Forma fas vartojama daiktavardžio vardininko pozicijoje, kai tarinio forma yra: a) Būdvardžių bei būdvardiškųjų žodžių bevardės giminės forma. Šis tipas būdingas visoms tarmėms. Nėr tas taip lengvu, nesakyk. Pj. Tas yr svarbu — žmogu (=žmogui) prasilaikyti. Grd. Kas raudona, tas gražu. Ckn. Tas mano liept (=liepta). SIč. 64 ASIClyf 29 Me 0} — “191 — € ‘wi — pnye DIN a 9 v.10 — € ww) — ¢ O “Py tas Ww] — | isowoj sowefl Ai We -0JeA Bfojyuny o1zpieAl O Wide O Se Dži suid s9pirA9g avd | Ts O rd AMVe © į re P o poe. usfe O. sa. wg rag IAD $UQe IX® 106 135A 3118 Pe ge oS VAP nie AVE se Zfe + oe Hye, Šilo Qa O $ sse AX[Ae 8 Ate WS f 1iSe ide O 770 a. ANeyjzy e igje WN $e 0 dz Yule g10e Ge š „o . Ll ise O le ZW Ne yet ide on O 1PX ge o MA J rs 0 dhe prey ot! 33de je sa Jwge @) HWe ze wynd de e or i wige 1De81 J, We Ae a1 video, »is So up>e auide * 10 Y a š AA Lo ujye 8 fo 380 . i De UTeUNTe ADL WASeInNe a tags PAO) apygo “ IA H a uile 12770 . PEAS Hie YW Ne D... @ ne tu 2pDe go Ide ys 3 Be to uie Le Wide 2) Ade 1 . "ISe \8qe suzpe age ji stai ) ma 0 og as puse Ge azn ASe us i five ye. O) uy Ae de —" SAe A lemuys we iy ® Ise 2:0) mio "759 z sure duige fide. 738 ise y e mde NS tae Šio Wige Ae dade wyye » Ste ASe v AZ We ud Ae gui’ NPY» Ide wise © PSe IA PZe o e 4 © u A Die 8 uide Aaa 10 O Nr. 1026 Užs. 5. b) Prieveiksmis. Šis tipas labiau būdingas žemaičių tarmei, kur bevardės gimi- nės būdvardžiai dažnai pakeičiami prieveiksmiais. Aukštaičių tarmėse (kaip ir li- teratūrinėje kalboje) šiuo atveju vartojama dažniau tik gerai, prastai ir dar kai ku- rie prieveiksmiai. Oi mergelės, tiek metų mokyties, tas y dideliai sunkiai. Kl. Ka reik mokyties apsivedus, tas y vargingai. Dr. Tas yr smagiai — kulti su spragilais. Eig. Tas yr baisiai, kad neleid siųsti. Pp. Dešimts rublių — tas y brangiai. Šrk. A remesninks, kad gabus yr, a tas nėr gerai? — Nojo, jo, — sako, — tas yr gerai. Kav (LKT 166). Tas negerai, kad nė nejota. Grš. Bil tik nereik gulėt, vai- kel, tas gerai. Nair. c) Būdvardžių bei būdvardiškųjų žodžių vyriškosios giminės vienaskaitos var- dininkas. Šis tipas atsiradęs dėl derinimo su fas forma ir paprastai randamas žemaičių tarmėje bei jų paribiais. Aukštaičių tarmėse jis nebūdingas. Čia vietoj vyriškosios. giminės vienaskaitos vardininko paprastai vartojama bevardės giminės forma. Tas man kaip į kaktą y parašyts. Ms. Užmirštas tas, ko nebturi. Krš (LKT 95). Tas nėr teip pramanyts. Krg. Tas yr pameluots, kad širdis sveika. Nd (LKT 146). Tas nieks gers nėr. End. Kas raudons (=raudona), tas puikus (=puiku). Zst. Katras gers, tas y brangus. Mdn. d) Veiksmažodžio 3 asmens forma. Turi galvoti, an ką tas išeit. Nmš. Tas yr jau kokie aštuoni metai, dar nė kojos neskaudėjo, galėjau šokti. Vndk. Karo laike tas buvo. Bbr. — Šį metą jūs mažai gausit. — Tas jau yr. Trk. Kritau nuot aukšto, gal tas atliepia. Jd. Tas tau tep lengvai nepraeis, nebijok. Kt. Ir to jis nori, ir tas jam rūpi. Grž. Tas jam nerūpi. Plv. Tik aš nepamenu, kuriais metais tas buvo. Sv (LKT 301). Tas ir yr, kad aš nežinojau. Ktk. e) Daiktavardžio arba daiktavardiškai vartojamo žodžio vardininkas. Šis ti- pas daugiau būdingas žemaičiams ir jų paribinėms tarmėms. Būti mokytu žmogum — tas yr didelė laimė. Grg. Jei malkas skaldyt — tas yr nejuokai. Als. Ka pradėjo žyčyti kits kitam sveikatos, tas yr neblogs dalyks. Varn. Dešimts rublių kainuo parvažiavims, tas nieks nėr. Lnk. Dešimt kapeikų — tas yr kas. Klk. Kabiškį užlyn, tas y niekai. Kerv. Kad cigonai pagriebdavo vai- kus, tas yr teisybė. Ktč. Nežinau, ar tas laimė, a nelaimė. Žg. Tas būtų didžiau- sis džiaugsmas motinai. Nrnl. Kaip rodo iškeltieji tipai, forma tas kur kas plačiau vartojama žemaičių tarmė- je, negu aukštaičių. Ten, kur žemaičiai vartoja forma tas, aukštaičiai dažnai pasako tą patį be formos tas arba vietoj jos vartoja įvairias dalelytes, daiktavardinį junginį tas dalykas ir pan. Plg.: Žem. Tas negal būti, ka tiek teduos. Srp. Aukštaičiai pasakytų be tas: Negali būti, kad tiek teduos. Žem. Tas y gerai, ka pamokė tokį suskį. Pp. Aukštaičiai pasakytų: Gerai, kad pamokė tokį suskį. O čia tai gerai, kad pamokė... ir pan. 016. Forma rai vartojama daiktavardžio vardininko pozicijoje, kai tarinio forma yra: a) Daiktavardžio bei daiktavardiškai vartojamo žodžio vardininkas. Šis tipas. dažnas; vartojamas visose aukštaičių tarmėse ir žemaičių raseiniškių. 66 Tai ir yra laimė. Vs. Tai md duktė. Šlėn. Tai tikra durnė. Vdk. O ma atrodo, ka tai mana višta. Knk. Tai mano uošvienė. Jknč. Tai ji klausia: ,, Kas čia?“ Ragana atsako: ,,Tai mano ližės, tai mano kačergos. Všt. Žūrau — an dangaus yra kokios stangos raudonos. Kas gi tai? Gal bus lietaus? Škl (LKT 389). Anys supratę, kad tai labai geras dalykas (ta vėtis). Msn (LKT 286). Tai manos: dukteres. TrškV. Forma tai šio tipo pasakymuose yra labai artima dalelytei. Šia forma tik nuro- domas daiktas, o tarinio vardininkas apibūdina daiktą. Žemaičių tarmėje šiais atvejais vartojama forma tas, plg.: Žem. Kas tas yr, nesupranti. Varn ir aukšt. Kas tai yra, nežinau. Pvč. Žem. Pri kūtės kur y, tas laidars. Plkn ir aukšt. Tai buvo klėtis. Nm. (Plg. dar pavyzdžius 014 e.) b) Būdvardžių bei būdvardiškųjų žodžių bevardės giminės forma. Tipas nėra darus, Pasitaiko vakarų ir pietų aukštaičių bei žemaičių raseiniškių tarmėse tokie pasakymai: Linus raut reikia, ale tai ma nelabai sunku. Cbt. Tai yra sunku. Pkp, Knr Nmk, Bt, Jni. Rytų aukštaičių tarmėse vartojama forma fai su būdvardžių bevardės giminės. forma prijungiamojo sakinio pagrindiniame dėmenyje, pvz.: Kas raudona, tai gražu. Krns. Kas saldu, tai ir gardu. Spt. Pastaruosiuose sakiniuose forma tai jau daugiau dalelytė, negu įvardis. ¢) Prieveiksmis. Tipas nedarus. Kad tu iš smilgy taisai tvorą! — Tai kad, — sako, — jau aš greit mirsiu, tai man užteks. — Oi, negerai tai, — sako, — seneli: kitam gi liks, kap gerą pataisysi. Tit (LKT 365). Aš ir jaučiau, ka tai negerai. Skr. d) Veiksmažodžio 3 asmens forma. Tipas taip pat nedarus. Pasitaiko tokių pavyzdžių šalia atitinkamų su dažnesne forma tas vakarų ir pietų aukštaičių tarmėse. Sakyk nesakyk, tai jam visai nerūpi. Alk. Bene ma tai rūpi. Slv. Tai buvo ažu Smetonos laikų. Grv. 017. Forma tai bevardės giminės įvardžio funkcija vardininko pozicijoje varto-- jama panašiais atvejais, kaip ir forma tas, tačiau kai kurie tipai su forma tai yra reti. Forma tas vartojama kur kas dažniau, negu forma tai. Forma tai dažniau pasitaiko tais atvejais, kai ji yra artima dalelytei. Plg. tos pačios tarmės įvairaus tipo pasa- kymus su forma tai ir su forma tas: 1) Tai vis mano darbs, 2) Tas yr viskas niekai, 3) Tas yr gerai. Pšk. Pirmajame pavyzdyje vartojama fai; šio tipo pasakymuose ji yra artima dale- lytei. Antrasis pavyzdys yra tokio pat tipo, kaip pirmasis, bet čia vartojama forma tas, ją palaiko toliau einanti forma viskas, čia tas viskas sudaro sudėtinį veiksnį. Trečiajame pavyzdyje tarinio funkciją atlieka prieveiksmis, tokio tipo pasakymuose: būdinga forma tas. Kartais toje pačioje tarmėje vartojamos lygiagrečiai ir forma tas, ir forma tai. plg.: 1) Kas saldu, tas ir gardu, 2) Kas saldu, tai ir gardu. Skp. 018. Forma tatai bevardės giminės įvardžio funkcija daiktavardžio vardinin- ko pozicijoje pasitaiko retai, pvz.: Seniai tatai buvo — buvau dešims ar vienuolikos metų. Vt (LKT 115). > Kiek dažniau ši forma pasitaiko su apibūdinamuoju tarinio vardininku, kai jji yra artima dalelytei, pvz.: Tatai skirts (ypatingas) veršis. Žbn. Tatai yr senų dienų pasaka. Gršl. 019. Forma fei bevardės giminės įvardžio funkcija vardininko pozicijoje pasi- taiko taip pat labai retai. Pvz.: Žmogui tei prilikta, gyvenk, žiūrėk, kol akis užmerksi. Erž. Tei didelė laimė. Dž. 020. Forma fo rasta bevardės giminės įvardžio funkcija vardininko pozici- oje tik sporadiškai rytų aukštaičių tarmėse šalia kitų formų, pavyzdžius žr. 011. Galininko pozicija 021. Forma fq vartojama bevardės giminės įvardžio funkcija galininko pozi- cijoje, kur forma tas vartojama vardininko pozicijoje: a) Kai tarinį ar jo dalį sudaro galininko reikalaujantis veiksmažodis: Anos pasako tą mano mamai (kaip bėgusios išsigandusios). Klk (LKT 45). Leist vaiką į mokslą kainuoj. Aš gerai tą žinau. Škt (LKT 159). Su galininko veiksmažodžiu forma tq dažnai vartojama prijungiamojo sakinio pagrindiniame dėmenyje, koreliuodama su forma ką šalutiniame dėmenyje, pvz.: A padarei tą,ką aš tau sakiau. Skn (LK K. XI 198). Atvažiuos, ką nori, tą tedaro, Dkšt. Ką jau man įkaukėt galvon, tą atsimenu. Gdė. b) Su galininko prielinksniais: Aš gavau ne už tą, ne už knygų nešimą. Kdn. 022. Tam tikruose pasakymuose bevardės giminės įvardžio funkcija galininko pozicijoje tose pačiose tarmėse pavartojama ir forma tas, pvz.: Tas sunku padaryt. Grl, Mrs, Lb. Tas viskas vaikam nesnorėt pasakot. Mrp. 023. Forma tai vartojama galininko pozicijoje tose pačiose tarmėse, kaip ir vardininko pozicijoje: a) Su galininko reikalaujančiais veiksmažodžiais: Menu, tai ma tėvas dudeno (pasakojo). GdIŠ (LKT 369). Ne tep jau lengvai tai padaryt. Brt. Kad būtum tai nesakęs. Jon. Toj mergina nuėjo ir visa tai papasakojo raganai. Mrk. b) Su galininko prielinksniais. Duot rykštę už tai, kad nepasiklausus ima. Vngr. Ir vėl juos priėmė, tiktais uždraudė važinėtis jo ratukais. Nakčia boba ir vėl neiškenčia, vis prašo, kad ją pavė- žintų. Ir pradeda vežiot bobą. Pakilo didžiulis bildesys. Dievas liepė už tai lipt iš dangaus žemėn. Svl (LKT 376). 024. Forma tai vartojama galininko pozicijoje lygiagrečiai su forma tą. Kai kuriose vietose vienodai pasakoma: Tai sunku padaryt ir Tą sunku padaryt. Arml. Dalelytės bei jungtuko funkcija 025. Dalelytės bei jungtuko funkcija plačiausiai vartojama forma tai. Ji randama visoje lietuvių kalbos teritorijoje, išskyrus žemaičius (be raseiniškių), kur vartojama ta, ir rytų aukštaičius panevėžiškius, kur vartojamos fe, fe, ti. Būdinga dar ir tai, kad aukštaičių dalelytė bei jungtukas tai kur kas dažnesnė, negu žemaičių ta. Vietoj pastarosios dažnai vartojamos kitos dalelytės. Šalia šių atskirose vietose dar pasitai- 68 6 @ 181 — 6 pond ra D wafueng 8 Y € «A < \ paie dYiWe 9 4 H—-8 N—-L ‘U-9 - 57 il AO ‘or — € 191 — p ‘my — ¢ atr us O , O 0 t = “vp — 7 ‘mp — I :isowoj o : (=) Psa Pz'le sowefoyiea efioyunj oyny “E J R Ave) i / vgs TH ny 9 o -Sunf [99 są34p9jedi ‘avd 7 Ls ao jų M Uiuge 0.89 ON a o = ’ 100 A O na 0 3 © APTeQ tifle 5 o oe “se a6 S Poe sdyje Me a Ale O y A > Se TO O 20 GiAe i; gidė : £ [i S 17 ury oe AA zy NS) ige 0 9 $e fWYe » whe une © rą o = LI 20 0 Z use S We J © Te Se } © plage O =) 4 dei SH Xi S (=) ur. 3908 iso NGM 4 fe ade | pra T Je . IPA y Asp Si iai 150g 'v we puns > | Bert HG BiveS PV t o . e - . 5 id te (=) we 2 wynd 709 S J. e 6 į a A 4 / ate nize J Wy 5590, WC upside VO\ sig, Cif Os A be nS „2 0 0 uryoe vy M fo = Sige [5] 0 DH nS 5 7 2 SO RO — s13Ce Už Ie WA Te We oy WNS o IN Ye iy wv y . (=) e e FUN Igo Gg 5 2, Fag EY LP ww ON, 2 Wide © e a) UV P e. Šiuo / 270 VW AlSe AUSe 5 AQ © file aSye UNIde — yU10), (Oe sužjo iLe wf aC nN 60 JO S Piso | 2 pA 8 ° X rH W x6 Qe” žo uwge qSe PSe ne dpide—— = wile . de @ . 30 Os = i 8 aa. 3 "a 241 “o Mug © pugde o (E) TQ 2g O duda 3 T swe O 194+0 ie \v/ = 194 Ng. Orige A sufe (Šš. * ko tatai, tei (žemaičių ir ju paribiais), labai retai ro (užfiksuota vakarų aukštaičių tarmėje). (Žr. 2 pav.) Šios formos iš esmės savo vartojimo tipais nesiskiria, todėl apžvelgiamos kartu. 1. Tai ir kt. labai dažnai vartojamos pradžioje sakinio, ypač ką nors pasako- jant. Tai jos*® klausė mane, tos slaugės: „,ar jis mirs?“ — Nugi, — sakau, — matyt, kad jau mirs! — Tai palik jiji antryt! — Tai sakaii: ,,ryto dienos jau nesulauks!“ Sakau: ,,duokit man jį neštis “ Tai sūko: ,,ne, silpną neduosiu neštis, palik!“ Tai aš sakau: ,,duokit man pabūt“... Grl (LKT 199). Te būvo i daugiau tų pievų. Te gany- davom mes karves. Te būvo trys karvės tokios. Gržš (LKT 219). Pirm važiuodavo par kaimą bitelės. Te pavož' kokį [vyrą] po doklu aba į kubilą įkiš. (...) Te važiūoj i pil' vandeniu an tą kubilą. Mkn (LKT 241). Tas [tėvas] sako: „,nuplėšk stogus, bus šiaudun, šiaudus tuos iškulk i nevėtytus pasėk laukus. Tatai visūs ir apsėjo laukus. StirL (LKT 104). Tei prašiaū mamos, kad tik greičiau pasiūtų marškinius. Stak. To tu, dyvai, atsikélei šįryt. Jrb. Tas pats pradžioje savarankiško démens. Sakydavo, tai čia yr buvusi pilis an to kalno. Vikš (LKT 176). Aš imtis, tai su kuom aš imsiuos. Ar (LKT 181). Sako: ,,te padėk tu man!“ Nrv (LKT 243). Taip įsigrudens vaikas, ta nusikukčiodams verkia. Als (J.) Tas pats prieš įterpinį. Vo miežiai, tai žinai, benešant trupa. Vdk (LKT 121). Pernai, tai jūs pamaty- tut, koki rugiai buvo! GIE (LKT 210). Bet tėvu mano te sūkė, kad įkando (gyvatė). Bsg (LKT 219). Vo jaunoji, tei sūko, baisiai rėkė. Klm (LKT 107). Šios formos taip pat gali pradėti bet kokią frazę. Jos gali būti: prieš klausiamąjį sakinį, pradedamą klausiamąja dalelyte, pvz.: Tai kui eini? Užg (LKT 233). Tai ką čia darai? Plm (LKT 226). To kai (=kaip) tu misliji. Jrb; prieš prijungiamąjį sakinį, pradedamą prijungiamuoju jungtuku, pvz.: Tai kai nušauna, išsidalina, kiek te medžioj. Pšš (LKT 160). Tie gaidukai iš- stypę, tai kai tū juos nupeši, tai bus tik vienos kinkos. Jrb (LKT 179). O jau su šita Įmeškere)], tai jéi tiūika [jaukas] — ima, netinka — nubėga [žuvis]. Zp (LKT 192). Netiesioginėje kalboje tai ir kt. gali būti pradedant šalutinio dėmens frazę po prijungiamojo jungtuko, plg.: Žmonės kalba, kad tai būk čia tokia yra užburta ta pilis. Lauks (LKT 173). 2. Taiir kt., eidamos sakinio, dėmens ar frazės pradžioje, sudaro grupes su ki- tomis dalelytėmis bei jungtukais. Nagrinėjamosios formos gali būti prieš kitas da- lelytes bei jungtukus (a), po kitų dalelyčių ar jungtukų (b) ar tarp kitų dalelyčių bei jungtukų (c). Šios grupės taip pat dažnai yra nekirčiuotos ir prisišlieja intonaciškai prie po jų einančio kirčiuoto pilnareikšmio žodžio. a) Tai jau nebe juokai, jei koja tinsta. Drg. Tai kad ėmėm šaukt, uliuot vi- si! Tai kad rūko, nurūko [vilkas]. Slv (LKT 189). Bile tik muzika griežia, tai ir smagū. Klm. Ta jaii šįmet lytots mets. Knb. Tei vis tavo tvarsas duris palikti fatdaras]! Vg (LKT 102). '* Sakinyje nagrinėjamosios formos paprastai nekirčiuotos. Jos proklitiškai šliejasi prie paskui jas einančios kirčiuotos formos. Čia ir toliau sakiniuose kirčiuojami tie žodžiai, prie kurių nagrinėjamosios formos eina. Formos tė, te, ti pavyzdžiuose paliekamos netranskribuotos. 70 b) Nu tai gerai, tai aik dai (= dabar) tu in aigulį. Užg (LKT 233). Kai nueidavo spanguolių..., na tai tė (=ten) gyvačių tai yra. Pšš (LKT 159). O tai jo ldimé, kad neradau, būčia davęs in ausį. Brš. Svaidyt seną žmogų su akmenimis — a tatai tas yr gerai? Skl. Vo tei sakail, kaip tatai cibules jėsti sveik. Vg. Vedu esav se- nu, i ta kūšav. BAS (LKT 113). Kas ta durniimas žmonių! Vrd (LKZ V 362). Nu ti kdrvéms toms uždeda tokius vainikus iš beržų šakų. Nū ti pareina su vainikais tais. Rgė (LKT 183). Na te aš ten trejus metus išbuvau. Zml (LKT 239). c) Nu tai da biškį pabuvau ir paskui aš išbėgau iš tė. Lkč (LKT 191). Ale tai dd no (=nors) kailis nesudraskytas buvo. Slv (LKT 189). Dūrė ir išdūrė [žuvis] tinklą ir išėjo, taigi tai vė kokia [didelė]. Kriū (LKT 188). Nu tai jau kad sutinka, tai butelį išgeria. Pvk (LKT 181). O ka tč ka tep anksčiau būčia nuvė- Jus. Mžš. 3. Panašiai kaip su dalelytémis, fai ir kt. vartojamos su prieveiksmiais. Prieveiks- mis yra sakinio, dėmens ar frazės pradžioje, po jo eina nagrinėjamoji forma. Kai ku- rie taip vartojami prieveiksmiai yra labai artimi dalelytėms bei jungtukams (kur, čia, kaip ir kt.). Kur tai matyta, kad vaikai tėvų neklausytų. Skp. Kaip tai gal būt visi, kad aš vieną kiškį pavogiau? Pv (LKT 365). Pirma ti gulė kėlė pas mane, o dabar nė ko- jos neatkelia. Srv. 4. Tai ir kt. taip pat sudaro pradines grupes su dalelytėmis ir prieveiksmiais. Nu čia paskuii tai aš neatsimenu, kur juosius vežė. Ktč (LKT 167). O dabaF tai jau kuom toliaū, tuom teknika geresnė. Stkn (LKT 164). Kad būtų užtaisai, ka nereiktų rišt — va tada tai jau gyvėnimas būtų. Stkn (LKT 164). Nū o da- bai te kaip jau gerai gyvent, te niekad geriau nebegal būti. Mgč (LKT 245). Nu te dabaf nueina, kada jau tie linai atsiklojėję, te tados apverčia į antrą pusę. Kri (LKT 238). 5. Panašiai kaip su prieveiksmiais, tai ir kt. eina su bet kokia forma, turinčia aplinkybės funkciją. Nagrinėjamosios formos yra tuojau po aplinkybės. Pavūsarį tai išėjau mokytis į siuvėjus. Kav (LKT 166). Prieky klaimo tai kluėo- nas. Uzb. Nu o vakarais te, būdavo, pasitaiso ubagai. Mkn (LKT 241). 6. Tai ir kt. vartojamos tuojau po daiktavardzio bei jo sintaksinio atitikmens, paprastai einančio sakinio, démens ar frazės pradžioje ir atliekančio papildinio funkciją. Po tai ir kt. eina tarinys su savo grupės žodžiais. Veiksnio dažnai nėra arba jis tik numanomas. Kartais yra veiksnys prieš papildinį pradžioje sakinio. Arklį tai ant vadziy turi, o jautį tai teip. Blk (LKT 190). Matai, an ko kam patraukimas: kits an šautuvų, kits gert, 0 md tai Zvejot. Kt (LKT 188). Tokio vyro, kaip anas, tai rėta rast. Trgn. Didelių nepagavęs, o tokių mažiūkių tai ésam pagave. Kriū (LKT 188). Išdykdut ta moka. Kvl. Aš ti jdučių ti bijaū. Skt (LKT 159). Gry- baut ti diénq naktį eičiau. Krk (LKT 162). Iš td tatai tékios i pasidarėm. Gd (LKT 73). Aš neliesiu ašarų, munės tei nepabaidysit! Urk (LKT 97). O tų kaušinių, pieno tei anims kožna diena duok i duok. Klm (LKT 106). Plg. atvejus, kur nagrinėjamosios formos po papildinio kartu su kita dalelyte ar prieveiksmiu: Man jau dabaf te daig geriau. Mgč (LKT 244). Tas ta jau sunkū padaryt. Vnt. 7. Taiir kt. taip pat vartojamos po daiktavardžio bei jo sintaksinio atitikmens (gali būti su priklausomais žodžiais), einančio sakinio, dėmens ar frazės pradžioje 71 ir atliekančio veiksnio funkciją. Po nagrinėjamųjų formų eina tarinys, kurį gali su- daryti įvairios formos (apibūdinamosios reikšmės daiktavardis, būdvardis, būdvar- džio bevardės giminės forma, prieveiksmis, veiksmažodis). Žmogūs be nusistūtymo tai lapšė. Plv (LKT 200). Nū vestūvės tai taip sdu. Pvk (LKT 181). Aš tai nebijaii. Raud (LKT 184). Šitaip sėdėt tai gėra, bet darbas laukia. Sdl. Mokslas ta gerai. Stl. Tėtūšis te mirė seniai labai. Jkn (LKT 245). Ana tatai slopuli biškį tur. Ip (LKT 63). Gražidusis sušukūvims tei kūsos. Klm (LKT 107). Šiais atvejais tai ir kt. taip pat gali eiti su kitomis dalelytėmis. Mano brolis tai da ardavo su jaučiais. Blk. (LKT 190). Kupetaitė tai jau maža, kūgis — didelis. Bjr (LKT 193). Mat yra trys jautukai, viens ti jau bulius ka o-o. Skt (LKT 159). Pjduti — va tai jau man sunku. Krtv. 026. Visais aukščiau išskaičiuotais atvejais fai ir kt. turi struktūrinę, ne seman- tinę funkciją. Net ir aiškios pabrėžiamosios reikšmės šios formos neturi. Jos prade- da sakinį, dėmenį, frazę. Su kitomis dalelytėmis bei prieveiksmiais sudaro pradines grupes. Šios formos sustiprina frazių, sakinių, sakinio dėmenų dalijimą kontekste. Ypač tai būdinga šnekamajai kalbai, kur kalbama ištisomis frazėmis, kurios sunkiai dalijamos į sakinius. Viduryje sakinio nagrinėjamosios formos sustiprina sakinio narių dalijimą sa- kinyje. Pavyzdžiui, 6 ir 7 atvejuose, kur pirmoje vietoje eina daiktavardis ar jo sin- taksinis atitikmuo, o tik po pastarojo nagrinėjamoji forma, — ši forma atidalija pirma jos einantį daiktavardį nuo kitų sakinio narių. Daiktavardis atskirai ir akcen- tuojamas sakinyje, o nagrinėjamoji forma intonaciškai šliejasi prie po jos einančio savarankiško žodžio. Tuo būdu tas daiktavardis sakinyje daugiau ar mažiau iškelia- mas. Kartais, dar daugiau iškeliant daiktavardį bei jo atitikmenį ir pabrėžiant jų reiškiamo daikto svarbą sakinio minčiai, po nagrinėjamosios formos dar papildo- mai vartojama kita įvardžio forma (tas, jis, visi), kuri atitinka daiktavardį bei jį atstojantį žodį sintaksiškai (su jais derinama) ir juos lyg paantrina. Pvz.: Medinę tq žagrę tai turėdavo mokėt artojas ir pasidaryt, o Sitas geležinės tai tas kalviai padarydavo. Blk (LKT 190). O lakštingalai tai tuos krūmuos vakare tai jie duod (čiulba) didiai puikiai. Tkn. Jaunesni tai visi an lauko. Gg. O jau jo tiej guzikai tai visi iš vieno net varva, kap jiej blizga! Krn (LKT 228). Nagrinėjamosios formos šia grynai struktūrine funkcija sinchroniniu požiūriu artimesnės dalelytėms. Tačiau jos gali būti traktuojamos ir kaip jungtukai — šios formos, ypač eidamos sakinio bei dėmens pradžioje, iš tikrųjų jungia teksto atkar- pas. Mums čia svarbu tik tiek, kad, be struktūrinio vaidmens, šios formos nurody- taisiais atvejais kitų funkcijų neturi. . -027. Be aukščiau minėtos grynai struktūrinės funkcijos, tai ir kai kurios kitos formos (ta, te, te, ti) turi dar kitokių sintaksinių bei semantinių funkcijų, kurios yra apibrėžtos tam tikro konteksto. | 1. Tai ir kt. vartojamos prijungiamajame sakinyje pradžioje pagrindinio dė- mens ir koreliuoja su prijungiamaisiais jungtukais bei jungiamaisiais ZodZiais ša- lutiniame dėmenyje (tai... kad, tai... kiek, tai... kas ir kt.) Tokios formų poros va- dinamos poriniais jungtukais**. Tarp dėmenų yra priežasties, sąlygos, pasekmės ir kt. santykiai. '4 Lietuvių kalbos gramatika, II, Vilnius, 1971, p. 657. 72 Perniai kad užeisi, tai uogų raudona, raudona. Brčn. Kai tiktai sunkesnis dar- bas, tai ir pasiverčia didžiausiu karšinčium. Tt (LKT 108). Kiek aš gaudavau bar- ti, tai aš jau negaliu nė apsakyt. Lkč (LKT 191). Kas ant pilvo, tai visi mato, kas pilve, tai — niekas: Kbr (LKT 203). Kas raudons, ta gražūs. Lm. Jei eisi velykų naktį vogti, ta gali išsigelbėti nuo mirties. Skrp (LKT 71). Ka visų tokie vaikai būtų, ti nieks neverktų. Skt (LKT 159). Kaip jau man buvo dvyleka metų, te tada aš išėjau už piemenę. Žml (LKT 239). 2. Taiir kt. vartojamos sujungiamajame sakinyje ir eina sujungiamaisiais jung- tukais. Tarp dėmenų yra tokie pat santykiai, kaip pirmuoju atveju (tik Čia nėra pri- jungiamųjų jungtukų). Pirma kas kuo mirė, tai sakydavo kirminas. Kbl (LKT 107). Tik duok valią paršui, tai tué akis kabina. Lau (LKT 163). Nu ką — vienas negyvensi, tai apsi- vedžiau. Prn (LKT 231). Duok pinigo, ta parnėšiu. Žgč (LKT 122). Pats šeria, pats melžia, ta tas — bandžius. Lc (LKT 43). Gryčioj košė, o klėty pienas, ti lekia dažyt. Psd (LKT 222). Karšta, te kuf jos eis?! Gst (LKT 243). Žaidžiam, te nei į galvą nebėr tie gyvuliai. Gržš (LKT 219). Už velnį geresnis [vyras], tei sugyventi galim. Rdn (LKT 74). 3. Tai ir kt. pakartojamos pradžioje kiekvieno sujungiamojo sakinio dėmens, ką nors išskaičiuojant. Šiais atvejais tai... tai yra kartojamasis jungtukas. O tie darbai tai koki: tai vakarė šunį pašėrei, tai stotkus (=indus) suplovei par- ginęs — tai čia toki lengvi darbai. Vlnč (LKT 187). Tai gyvulį išsiaugina, tai šią, tai tą, teip ir pragyvena. Vin. Ta kriaūčkai, ta vėl kam — tep i nelieka. Trk. Visi šie rai ir kt. vartosenos atvejai turi ryšį su aukščiau minėtais tų pačių formų vartosenos atvejais grynai struktūrine (nesemantine) funkcija. Jiems bendra tai, kad ir vienais, ir kitais atvejais tai ir kt. pradeda dėmenį. Pastarieji atvejai ski- riasi nuo aukščiau iškeltų tik savo semantine-sintaksine funkcija. Pastaraisiais atvejais tai ir kt. ne tik jungia démenis, bet ir reiškia jų tarpusavio santykius. Tuo tarpu aukščiau minėtais atvejais zai ir kt. neturi net ir tokios apibendrintos reikšmės (sakinio dėmenų santykių žymėjimo), jos tik dalija sakinio dėmenis. Dėmenų tarpusa- vio santykių žymėjimas yra sąlygojamas atitinkamo konteksto. Tą sintaksinę- semantinę funkciją minėtosios formos įgyja pastaraisiais atvejais tik dėl konteksto. Tai rodo, kad nagrinėjamųjų formų vartosena pastaraisiais atvejais yra tų formų vėlesnės raidos rezultatas. Patį seniausią šių formų vartosenos etapą atspindi tie atvejai, kur minėtosios formos .turi gryną struktūrinę funkciją. 028. Tai ir kt. turi ir sustiprinamąją funkciją — pabrėžia reikšmę tų žodžių, prieš kuriuos jos eina. Šiais atvejais minimosios formos dažnai yra kirčiuotos. Jos taip pat pradeda sakinį, dėmenį, frazę (neretai su kitomis dalelytėmis). Tai ir kt. sustiprina. reikšmę: a) daiktavardžio: Tai sveikata (prasta sveikata): kai pas vištas (=vištų). Grk (LKT 168). Tai laimė, kad aš niekur neišėjau. Dm. Tai bėda žmogu — paskutinė karvelė krito. Gdm. Ti tamsumas nakties! Skt (LKT 159). Te da Idimė, ka neužmušė. Dkn. b) būdvardžio bei būdvardiškojo žodžio įvairių formų: Tai išsprogusios akys (labai išsprogusios). Jrb (LKT 180). Tai sunku senatu-- vėj. Jtk. Tai gražiausia, kad tu toks vyras ir žąsino bijai! Alk; c) prieveiksmio: 73 Tai gerai, ka dienos akims (šviesoje) iškūlėm. Erž (LKT 126). Tatai gerai, kad tuomi viskas i baigės. Užv; d) veiksmažodžio: Tai nusisekė kap šuniui botagas. Plm. Tai papuolė laimė mergicai — tokį vy- rą gavo. VIKj. Šie tai ir kt. vartosenos atvejai taip pat yra apspręsti konteksto ir tam tikro mi- nimųjų jų formų bei kitų sakinio narių intonavimo. Jie taip pat yra naujesni už na- grinėjamųjų formų vartosenos atvejus gryna struktūrine funkcija. 029. Atskirais atvejais tai ir kai kurios kitos formos, vartojamos sakinio, dė- mens ar frazės pradžioje vienos ar su kitomis dalelytėmis, priklausomai nuo konteks- to bei kalbos situacijos, savo funkcija labai priartėja prie bevardės giminės įvardžio. Jos turi daugiau ar mažiau aiškią nurodomąją reikšmę. Tai pereinamieji atvejai tarp aukščiau nurodytos struktūrinės dalelytės bei jungtuko funkcijos ir bevardės gimi- nės įvardžio funkcijos. Tai vėjas kap papučia, tas kirvakotis bampt, ji sako: ,,tai mano tėvelis malkeles kapoja“. Auk (LKT 362). Anksti ryto kelkis: dar saulei netekėjus ir geni, o paskui pareini, pavalgai ir vėl an visos dienos aik in gyvulius. Tai ne dai (= dabar), dar vi- si dirba vienap. Dg (LKT 367). Tai buvo nelabai toli. Ker. Sudėjau kupeton šieną, iš kupetaitės bus vežimaitis. Oi, tai vis mano rankelių darbas. Lš (LKT 383). Čia tai trumpas [sitlo] galiukas. Dkš (LKT 210). Štarkus vyras, tai ne tič sūtraukos. Plv. Usorius labai gera žuvis. Tai jau brangidusia būdavo žuvis. Zp (LKT 192). Plūgos nebuvo, kumet tatai atsirado! Šaukl (LKT 65). Tokius namus išsistatė — ne juoks tatai. Vg (LKT 102). Gražiasis ano balakons tatai! Vg (t. p.) Pabenga tatai! Vg (t. p.). Plg. dar pavyzdžius 016 a, b. 030. Iš to, kas buvo nagrinėta, galima padaryti tokius apibendrinimus. 1. Lietuvių kalbos tarmėse tai ir jos variantai yra daugiau dalelytės, negu be- vardės giminės įvardžiai. Tai, vartojama beveik visose aukštaičių tarmėse, dažniau- siai turi dalelytės funkciją, bevardės giminės funkcija pasitaiko palyginti retai, papras- tai tik pereinamais atvejais. Žemaičių fa, ir rytų aukštaičių panevėžiškių re, te, ti formos turi tik dalelytės funkciją. Formos tatai, tei, to iš viso retos, pasitaiko abiem funkcijomis. Bevardės giminės funkcija visame lietuvių: kalbos plote dažniausiai vartojamos vyriškosios giminės vienaskaitos formos tas, tą. 2. Formų tai, tatai, tei bevardės giminės įvardžio ir dalelytės funkcijos yra tarp savęs artimai susijusios ir gali būti viena iš kitos išsirutuliojusios. Pagrindas šioms funkcijoms suartėti yra tai, kad bevardės giminės įvardžių nurodymas yra labai bendras, neapibrėžtas, abstraktus. Ypač artimas ryšys tarp dalelytės bei jungtuko ir bevardės giminės įvardžio, einančio vardininko pozicijoje. Minimosios formos be- vardės giminės įvardžio funkcija vardininko pozicijoje taip pat dažnai eina sakinio ar dėmens pradžioje, kaip ir turėdamos dalelytės bei jungtuko gryną struktūrinę funkciją. 3. Minimųjų formų, kaip dalelyčių bei jungtukų, seniausia funkcija yra gryna struktūrinė — pradėti sakinį, frazę bei sustiprinti sakinių, frazių dalijimą konteks- te. Ypač tai būdinga šnekamajai kalbai, kur kalbama ištisomis frazėmis, kurios sun- kiai dalijamos į sakinius. Kitos dalelytės bei jungtuko funkcijos — sustiprinti Zo- džių reikšmę, jungti dėmenis ir reikšti jų santykius — yra tų formų vėlesnės raidos rezultatas (priklausomai nuo konteksto). 74 4. Formos tas, tą neturi dalelytės bei jungtuko funkcijos, nes yra atėjusios iš vyriškosios giminės paradigmos ir su pastarąja dar glaudžiai susijusios (kita reikšme jos vartojamos kaip vyriškosios giminės formos). Formų tas, tą ekspansyvumas tikriausiai ir neleido kai kurioms dalelytėms įsigalėti bevardės giminės įvardžio funkcija (plg. žem. ta, panevėžiškių te, te, ti, šalia kurių bevardės giminės įvardžio funkcija paprastai vartojamos tas, tq formos), nors tos dalelytės pagal savo semanti- ka ir vartojimo tipus visiškai atitinka kitas formas (tai, tatai, tei), kurios vartojamos dalelytės bei jungtuko funkcija ir, be to, turi ir bevardės giminės įvardžio funkciją. 5. Kadangi tarp dalelytės bei jungtuko ir bevardės giminės įvardžio nėra ne- peržengiamos ribos, tai daugelį formų, lietuvių kalboje pažįstamų kaip dalelytės bei jungtukai, galima gretinti su ide. bevardės giminės įvardžių formomis. Žem. ta < *to; panevėžiškių te, te, ti, jeigu jos nėra iš tai, tei, bet redukuotos iš fe, kaip latvių fe, galima būtų laikyti *e/o kamieno sena forma *fe, išlaikiusia e refleksa. Taigi fa ir te būtų to paties *e/o kamieno paralelinės formos. Kaip ta santykiauja su fe, taip tai santykiauja su tei. Forma fo yra pailginta ide. *t4 (Ntr. Pl. Nom.-Acc.). Plačiau apie šių formų kilmę numatoma išspausdinti kitą straipsnį. A. BAJISOKEHE GOPMA rai © EE BAPHAHTbI B JIMTOBCKHUX TOBOPAX Pe3iome 1. KpomMe gįdopubi tai u n3penka BeTpevalomeiics fafai, B JHTOBCKHX TOBOpaxX VYnoTpečJIA- I0TCS elle PeBHHE UACTHHUbI-COIO3bI: XKeM. fa (<u.-e *fo), NMaHABEKCKHX TOBODpOB tė, fe, fi, Cp. JlaTsilll. fe (MO Bcelt BEPOSITHOCTH u.-e. *fe — (opMa C e u.-e. OCHOBBI *¢/0), B OTACABHBIX CayyasixX to (u.-e *ta, cp. Nom -Acc. Pl. Neut. -ū), fei, KoTopas OTHOCHTCH K (opMe rai Tak, Kak thopma te — K opwme fa. 2. Camas apeBHAst (PYyHKUHSA STHX (OPM — YHCTO CTPYKTYPHAsi: OHH HAaUKHHAIOT TIpelį10- XKEKHHA, KOMITOHEHTEI IpeĮIJIOXKEHHH, ODpa3bi H AeJAT TpelįjIOXKEHHSA Ha COCTABHBIE HX YACTH. 3. Hekoropkie H3 3THX 4aCTHIL-COIO30B (tai, tatai, tei, to) npuoGpejiu H DYHKUMIO cpejnHero Poa ykKa3aTejibHbiX MeCTOHMeHHĖH. B yKa3auHOH (yHKuHH B TOBOpaX OHH VIIOTpeGJIAIOTCA CpaB- HHTEeJIbHO DpeJĮKO, Yalile BCEero TOJIbKO B TeX C/IY4Uas51IX, Korja NDHOJIHXAIOTCHA K UaCTHHAM-COI03aM. 4. B dynkunu cpejtuero poja yYKa3aTeJIbHbIX MECTOHMEHHI Ha Bceli TeppHTOpHH pacnpoc- TPaHeHHs! JIHTOBCKOTO S5i3bIKA IIIKpe Bcero ynorpebasiores OopMeI tas, ta. Octanbusie OOpMBI TePPHTOPHAJIBHO pacnpe/te.IAIOTCA TaKHM OOpa30M: B AayKLITAKHTCKHX TOBOpaX, Kpome IlaHA- BEH(CKHX, H BKEMalTCKHX paceliucKHX — OopMa tai (B OVYKHKUHH UaCTHUbI-COI03a, pexKe B (DVHKUHH cpejiuero pojįa yKa3aTejIbHbIX MeCTOHMeEHHĖ); B JKeMalTCKHX roBopax, KpoMme pacCeliHCKHX, — dopMbi fa (B PyHKUHE UacTHUbI-CO103a), tatai (B (dfyKHKŪūKH YaCTHIBI-COI03a, H3PE3AKA B (YHKIHH cpejuero pojįa yKa3aTeJibHbIX MECTOMMEHHH); B BOCTOYHBIX AVKIUITANHTCKHX NMaHSBSXCKHX TOBO- pax — (opwmsl fe, fe, ti (B OyHKUKHH UacTHUbI-COI03a). Oops fei, to BCTpeualOTCS, CNOpajįHuUeCKH B pa3HbIX MecTaX B QYHKIUHH UaCTHUbI-COI03a, a TaKXe B (dyHKUKH CpegHero pojla VKAa3ATE.JIbHbIX MECTOHMEHHII.