Lietuvių kalbos vardininko su dalyviu (nominativus cum participio) struktūra ir raida

GRAMATINĖS KATEGORIJOS IR JŲ RAIDA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XVIII (1978) V. AMBRAZAS LIETUVIŲ KALBOS VARDININKO SU DALYVIU (NOMINATIVUS CUM PARTICIPIO) STRUKTŪRA IR RAIDA Tradiciniu vardininko su dalyviu (toliau — VD) terminu paprastai vadinamos konstrukcijos, kuriose su aiškinamosios reikšmės veiksmaZodZiais! eina dalyvio vardininkas, turintis sakinyje predikatinio atributo (adjunkto) poziciją ir dvilypius sintaksinius ryšius: su veiksmažodžiu ir vardažodžio ar įvardžio vardininku, pvz.: tėvas jautėsi sergąs, svečias apsimetė (nudavé) nepastebėjęs, jis sakėsi sunkiai dirbdavęs, brolis mano negrįšiąs. Dalyvio vardininkas čia yra priklausomas nuo veiksmažodžio ir nusako jo turinį; kartu jis semantiškai siejamas bei formaliai derinamas su vardažodžio ar įvardžio vardininku, reiškiančiu kartu ir veiksmažodžio, ir paties dalyvio veiksmo subjektą. ' VD struktūra ir raida seniai domina kalbininkus. Ši konstrukcija aptarta jau D. Kleino gramatikose (K1G 165; K1C 111), paskui minima daugumoje XVII — XIX a. lietuvių kalbos gramatikų (SC 82—4; R 150; MG 188—9: OsG 162, 165; HG 336; SchG 317). Nemaža VD pavyzdžių iš dabartinės lietuvių kalbos pateikė J. Jablonskis (1957 : 456 — 7,557), laikęs jas tam tikromis dalyvinės kalbos formomis, ir J. Balkevičius (1963 : 101—3; 403 tt.), o iš senųjų raštų — K. Būga (1959 : 116—7,122—3)ir ypač J. Palionis (1967 : 152—3). Kaip atskirą vardininko vartosenos atvejį VD apibūdino E. Fraenkelis (1928 : 18—9). Gretindamas lietuvių ir latvių kalbų VD su atitinkamais slavų kalbų faktais, šios konstrukcijos genezę aiškino A. Potebnia (IToreGust 1958 :156—67), vėliau gerokai kitaip — E. Tanglis (1928 : 48 tt.) ir I. Marvanas (1962; 1969 : 18). Nagrinėdamas veiksmaZodini tarinį, VD sandarą dabartinėje lietuvių kalboje apibūdino V. Sirtautas (1965 : 27—32; 1968 : 305—38). Tačiau VD sintaksinė struktūra ir vartosena senuosiuose kalbos paminkluose sistemingai nėra aprašyta, o jo kilmė ir raida aiškinama labai prieštaringai. Kadangi šios konstrukcijos istorija yra tiesiogiai susijusi su pagrindiniais vientisinio sakinio raidos procesais ir jo gramatinio centro — veiksmažodžio sintaksinių opozicijų kaita, pravartu ją specialiai patyrinėti. 1. VARDININKO SU DALYVIU SINTAKSINĖ STRUKTŪRA 1.1. VD sudaro tik tam tikrų semantinių grupių veiksmažodžiai?. Atskiros dalyvių formos jungiasi su jais nevienodai. ! T. y. veiksmažodžiais, galinčiais valdyti aiškinamųjų sakinių šalutinius dėmenis. Tokie frazinio valdymo veiksmažodžiai vadinami ir komentabiliaisiais (dėl termino žr. aut. 1974 : 210). „* Visai taip pat, kaip asmenuojamosios veiksmažodžio formos, VD gali sudaryti ir dalyviai bei pusdalyviai, pvz.: Jokūbas, susipratęs mirsiąs, suvadino visus savo vaikus Valanč (L IV 129); Kalvis, žinodamas gavęs stiprų vaikesą, ėmė kalti kokius ten daiktus Lt III 239; Anas sakąs turįs ir patį paukštį Lt III 394, 1.1.1. Veikiamieji dalyviai VD konstrukcijoje paprastai priklauso nuo veiksmažodžių, žyminčių: t irl pl a) fizinę percepcija, pvz.: matyti(s), regéti(s), jausti(s), pa(si)justi; Jiems artimi veiksmažodžiai (pa)rodyti, rodytis, atrodyti: Senis matos galios nebeturįs Dauk (LKŽ VII 916); Tėvs ir motina ... matė sūnaus neperkalbėsią §1 (MLLG I 362); jis pasijuto stovįs prie daktaro namų CvR III 108; ji nejaučia klaidą padariusi PaukštK 264; Pirmą sykį girdžiu turįs ponus ant savo žemės ŽemR, II 24; ta pasirodys turinti geriausią širdį SRagR III 233; (mašina) parodė pabaigusi savo darbą ZemR III 258; jis atrodė nieko nežinąs Kps; b) psichinę percepciją bei veiklą, pvz.: manyti(s), nu(si)manyti, pra(si)manyti, tartis, žinoti(s), su(si)prasti, pa(si)tirti, susigriebti, at(si)minti, prisiminti, už(si)- miršti; čia galima skirti ir veiksmažodžius, žyminčius sprendimą bei žadėjimą veikti, pvz.: apsiimti, siūlytis, nuspręsti, žadėti(s), ketinti, grasinti, užtikrinti, ir tikėjimą bei abejojimą, pvz.: (i)tikéti(s), įsitikinti, viltis, abejoti: Jis manosi sapnuojąs SimonAŠL 321; numanau nieko gero negausiąs girdėt Klp; (MLLG I 75); gali manyti pakliuvęs tarp garsių daktarų CVR 1X 93; Kiti tamstos metų tarias viską žiną, viską išmaną Blv (LKŽ VII 833); dingojaus rišąs pėdus LKŽ TI 385 sapnuoja esąs bažnyčioje KatkR 223; Šis nusigandes — žinosi to paukščio neturįs Lt III 394; greitai supratau apsirikęs CvR TI 220; susizgribo išsitarusi ŽemR I 220; susigriebė per daug bešnekanti SimonVK I 158; Vilkas atsiminė trečiadienio neužlaikąs LTRn 284; Petronėlė naujai pasityrė turinti dangiškas akis ŽemR I 223; Rimeika... ligonei siūlosi kunigą parvešiąs ZemR III 88; ketinaus šiada tada atrašysiąs Baran (APh II 81); kunigas grasino jį iškeiksiąs Myk-PutS 304; žadatės man padėsią VaižgRR 1 273; Dėgučius žadėjo ją užmušiąs BsRP 161; pasižadėjo jam gelbėsiąs Jrk (LKŽ III 211); vylėsi turėsiąs gerą darbininke ZemR II 7—8; pasitiki nugalėsiąs jiros audras VaižgRR TI 368; tikiuosi gausiąs Baran (APh VII 110); Vincas įsitikino gerai pirkęs VaižgRR I 276; c) informaciją, pvz.: sakyti(s), pa(si)sakyti, skelbti(s), tvirtinti, minėti, liudyti, kalbėti, pasakoti(s), pareikšti, rašyti(s), pri(si)pažinti, gintis, teisintis, prisiekti, dievažytis, girtis, skųstis: O tu sakeisi nedraskęs JD I 172; Moterys sakė nebeturinčios kuo kūrenti Lt III 378; Bernas pasisakė norįs gauti karališkąją karietą CvR V 34; Tėvas... parodė mane, pasakė į mokyklą atvedęs ZemR IV 31; tvirtino Soke per tvorą CvR III 168; pasakojos mate Sts (LKZ VII 913); svečias pasakojo atliekamus savo skatikus dedąs latvių banke ZemR III 7; Jokių dovanų ji pasiskelbė niekam neduosianti SimonVK I 280; Etmonas... pareiškė josigs į Lietuvą SimonŠL, 13; pirklys pasirašė atiduosiąs visą savo gėrybę BsRP 59; rašei tamsta... nespėsiąs išspausdinti Baran (Aph VI 157); jie jam prisipažino karaliaus pinigus pavogę BsRP 33; Pečiūra... dievažijosi daugiau nebevogsiąs Vien IMA 77; tas teisinos kaip drūtas nieko nežinąs Jrk 94; Antanas užsigynė nematęs ŽemR III 347; gyrėsi gaidys vanagą pagausiąs Ppr 341; žmogus pasiskundė netekęs savo dvaro TMPs 50; vilkas... skundžiasi neįveikiąs kumelės ŽemR IV 455; d) emocinę bei apsimestinę būseną, pvz.: džiaugtis, bijoti(s), baisėtis, baidytis, rūpintis, sielvartauti, gailėtis, verkti, gėdytis, stebėtis; apsimesti, nu(si duoti, išsiduoti, dėtis, slėpti(s), tartis, būtis: * Lapė... džiaugėsi turėsianti gardy pusryti LKZ 11 727; apsidZiaugiau gandru nusikrates Sli: jie bijo neužsidirbsią duonos (iš); kartais (Petronėlė) baiséjosi apgauliojanti vyrą ŽemR I 225; rūpinaus neturinti ko įdėti ZemR 1232; gailiuos ir negaliu atsigailėti teip kvailai padaręs Kp (LKZ 111 25); verkė tėvelių vilties neištesėjęs VienUT 34: mane sutikęs nudavei visai nematąs Alvt (LKŽ II 633); seniausi du déjos didžiai gudrūs esą BsRP 102; motina... apsimetė nieko nepastebėjusi Krév Rg 193; nesakyk nė vieno žodžio, tarkis negirdįs Lt III 255; Kaip jis moka spėriai pabučiuoti, ir vėl būsis nieko nežinąs ŽemR I 221. Dažniausiai VD vartojami es. 1. veik. dalyviai, kurie gali eiti su visais minėtais veiksmažodžiais. Būt. kart. 1. veik. dalyviai yra retesni; be to, nesiejami su veiksma8 žodžiais, Zymin&iais sprendimą bei žadėjimą veikti (apsiimti, nuspręsti, žadėti(s), grasinti, užtikrinti). Kaip tik su šiais veiksmažodžiais, be to, su tikėti(s), įsitikinti, viltis, abejoti, gintis, pačia savo leksine reikšme nusakančiais tam tikrą veiksmo intenciją bei perspektyvą, dažniau eina būs. 1. veik. dalyviai. Antra vertus, būs. I. veik. dalyvių nelinkstama sieti su veiksmažodžiais, žyminčiais dabartimi ar praeitimi ribojamą veiksmą, pvz., išsiduoti, susigriebti arba vad. verba memoriae: at(si)minti, prisiminti, užmiršti (iSskyrus konstrukcijas su modalinės reikšmės dalyviais, pvz., jis atsiminė turėsiąs grįžti). Tik su es. 1. veik. dalyviais siejamas veiksmažodis biitis (žr. 4.6.3.3). VD su būt. dažn. I. veik. dalyviais pasitaiko tik labai retais atvejais. 1.1.2. Neveikiamieji es. ir būt. 1. dalyviai VD konstrukcijoje priklauso beveik nuo tų pačių grupių veiksmažodžių, kaip ir veikiamieji, tačiau yra retesni ir jų vartosenos sritis siauresnė. Dabartinėje kalboje jų nelinkstama sieti su kai kuriais psichinės percepcijos veiksmažodžiais (at(si)minti, prisiminti, užmiršti), visai nepasitaiko su sprendimą bei žadėjimą veikti žyminčiais veiksmažodžiais (apsiimti, nuspręsti, žadėti(s), grasinti, užtikrinti), kai kuriais informacijos veiksmažodžiais (minėti, liudyti, kalbėti, pranešti, prisiekti, dievažytis) ir veiksmažodžiu būtis. Jis jautėsi pagydytas LKŽ 111 285; jie jautė patys Normantų tyčia skriaudžiami VaižgP, IV 194; senis tarsi pasijuto nustumtas į antrą vietą CvR III 156; kelias jam pasirodė žinomas Sl; iš ryto Jurgis atrodė kaip primuštas Kp.; Žmogus nesusipranta nujuokiamas Sts; tada keleivis, susipratęs apgautas, sakė DaukRR 331; Spindulėlis, nenusimanydamas neužkenčiamas, leidosi žemyn ŽemR I 262; (Katrė) atsiminė jau atskirta nuo tėvų ŽemR I 74; tikiuosi išteisinama ŽemR III 284; Sakosi skriaudžiama, o kas ten juos žino Kltn; jūs niekaip neprisipažinsite nugalėtas JankKK 384; Tie klausimai... reikalaute reikalauja atsakomi JablR TI 256; tėvukas gyrėsi gerai laikomas ir gydomas Krž; o vaikelis ir ten skundžiasi stumdomas Krž; Nedžiaukis giriamas, neverk baramas VP 31; kareivis apsimetė nušautas Ds; dabar jis dedasi skriaudžiamas Kv; gailėjos prikalbėtas grįžt Sd. 1.1.3. Esamojo 1. nev. dalyviai gali dar priklausyti nuo veiksmažodžių, reiškiančių norą, stengimąsi (arba atvirkščiai — nenorą, vengimą, baimę, prašymą ar įpratimą, pvz.: norėti, leistis, duotis, pasiduoti, mėgti, laukti(s), spirtis, prašyti(s), maldauti, melsti, (į)(pa)prasti, kęsti(s), apsikęsti, bijoti(s). Abu seni, abu nori karšinami Tv (LKŽ V 317); gal norit geriau laikomi? ŽemR II 351; jis leidosi įtikinamas SimonVK I 40; ir šuo geras duodas mokomas Ds (LKŽ V 324): nepasiduosim skriaudžiami ZemR 11 71; jis nesidavé per nosį braukomas Vlkv; Larsenas mėgsta giriamas (iš.); ans laukia pavežamas Kv (LKZ VII 185); Vaikis nelaukas (nesilaukia) vaksijamas (baramas) Als (LKŽ VII 186); tuomet nesispirs peršama ZemR 1 261; arklys bijo mušamas per snukį Skn®; Prašėsi įleidžiamas su savo draugu Slv (LKZ VII 262); Pečiūra jau nebešaukė ir nebeprašė dovanojamas VienIMA 78; meldė išgelbima iš to pragaro ŽemR II 233; šaukėsi išleidžiami atgal BaltSKVD I 138; Knyga taip buvo pripratusi Niaurų vartoma VaižgR IX 47; papras jautelis vedamas, kumelys jojamas JabIRR 1 457; Argi jūs kęsitės taip barami? Alk (LKŽ V 641); kas gal apsikesti žodžiais kaip strypais svaidomas CiurlE III 122. 1.1.4. Kaip matyti iš pavyzdžių, VD gali sudaryti tų pačių. veiksmažodžių sangrąžinės ir nesangrąžinės formos, pvz.: jausti(s), regėti(s), manyti(s), žinoti(s), sakyti(s) ir t. t. Įprastesnės yra sangrąžinės formos, su kuriomis VD paprastai daromos žemaičių tarmėje. Konstrukcijos su nesangrąžinėmis veiksmažodžių formomis, būdingos kai kurioms šiaurės rytų Lietuvos tarmėms$*, literatūrinėje kalboje irgi pro3 Su bijoti pastebėtas ir būt. 1. nev. dalyvis, pvz.: bulvė nebijo anksti nukasta Skr (LKZ V 386), todėl tokios konstrukcijos galėtų būti skiriamos ir prie pirmesnės (1.1.2) grupės. Tačiau būt. 1. nev. dalyvis čia itin retas, o su kitomis šios grupės konstrukcijomis VD su bijoti sieja ir bendra sinonimika bei transformaciniai ryšiai, Zr. 1.3.2. 4 Žr. VD paplitimo lietuvių kalbos tarmių plote kartografinę schemą aut. 1977 : 17. duktyvios. Tik sangrąžinės formos VD vartojamos veiksmažodžių prisiminti, apsiimti, dievažytis, džiaugtis, stebėtis, baisėtis, apsimesti, išsiduoti, dėtis, tartis, girtis, skųstis, gintis, įsitikinti, būtis. Tik nesangrąžines formas čia turi veiksmažodžiai atrodyti, nuspręsti, grasinti, užtikrinti, tvirtinti, minėti, liudyti, kalbėti, pranešti, prisiekti, nuliūsti, abejoti; mėgti, vengti, maldauti, paprasti, kęsti. 1.2.1. VD konstrukcijoje dalyvio vardininkas (P) yra subordinuotas veiksmažodžiui (V), kuris predikatiniu santykiu yra susijęs su vardažodžio ar įvardžio vardininku (N). Be to, P yra susijęs dar ir su N pusiau predikatiniu santykiu, tačiau jų ryšys yra ne tiesioginis, o tarpiškas — per V. VD narių tarpusavio santykius, kurie išryškėja išorinėje struktūroje ir atsispindi žodžių gramatinėse formose, vaizduoja ši schema: V ~~ — — P 1.2.2. Tokius sudėtingus santykius tarp VD narių galima paaiškinti laikant konstrukciją sinchroniniu požiūriu išvestine, sudaryta transformacijos būdu iš dviejų paprastesnės struktūros sakinių. Vienas iš jų (konstitutyvinis, arba įtrauktinis) įtrauktas į kitą (matricinį) ir užima jame propozicinio objekto (arba aiškinamosios reikšmės semantinio linksnio) poziciją, sąlygojamą veiksmažodžio valentingumo. Pavyzdžiui, konstrukciją tėvas sakosi dirbęs galima laikyti sudaryta iš bazinių sakinių tėvas sako (tėvas dirbo), kurių sandara ir tarpusavio santykiai rodo jos vidinę struktiirg®. Matricinio sakinio veiksmažodis sako čia „atidaro“ propozicinio objekto (aiškinamosios reikšmės semantinio linksnio) poziciją, kurią užima konstitutyvinis (įtrauktinis) sakinys tėvas dirbo. Šio sakinio veiksmažodis, sudarant VD, keičiamas dalyvio vardininku, o subjekto vardininkas, sutampantis su atitinkama matricinio sakinio forma, panaikinamas®. Subjekto sutapimas išorinėje struktūroje daznai pažymimas sangrąžos dalelyte, pridedama prie veiksmažodžio". Pvz.: brolis jaučia (brolis serga) = brolis jaučia(si) sergąs; vaikinas džiaugėsi (vaikinas grįžo) => vaikinas džiaugėsi grįžęs; tėvas grasino (tėvas nedovanos) => tėvas grasino nedovanosiąs; vaikas įprato (vaikas buvo mušamas) => vaikas įprato mušamas; — draugas pripažino (draugas buvo nugalėtas) = draugas prisipažino nugalėtas. Sakiniai su perifrastinio pasyvo formomis savo ruožtu išvedami iš aktyvinių, pvz.: vaikas įprato (vaikas buvo mušamas) <= vaikas įprato (x mušė vaiką). Įtrauktinio sakinio veiksmažodžio ir išorinės struktūros dalyvio laiko forma dažniausiai sutampa, bet ne visada. Kai VD priklauso nuo veiksmo intenciją ar projekciją į ateitį reiškiančių veiksmažodžių, pvz.: tikėti(s), viltis, norėti, laukti(s), bijoti(s), prašyti(s), maldauti, įtrauktiniame sakinyje postuluojamas būsimasis laikas, pvz.: berniukas laukė pavežamas <= berniukas laukė (berniukas bus pavežamas) <= berniukas laukė (x paveš berniuką). ) a Konstrukcijos vidine struktūra (angl. underlying structure, rus. BHyTpeHHsS; CTpyKTYDpa) laikomas jos sintaksinis invariantas, nustatomas pagal transformacinius ryšius su kitomis tos pačios kalbos konstrukcijomis. Taip suprantama vidinė struktūra yra sintaksinė ir netapati giluminei struktūrai (deep structure, ryGHHHAs CTpyKTYpa), kurią postuluoja generatyviné semantika. Apskritai transformacijos darbe naudojamos tik kaip sakinio sintaksinės analizės, o ne jo generavimo priemonė, plg. aut. 1974 : 261 su lit. * Sutampančios vardažodinės frazės panaikinimas (angl. Egui-Noun Phrase — Deletion, sutr. END) — viena iš elementariausių transformacijų, būdinga ir infinityvinėms konstrukcijoms (aš prašau valgyti, eisiu dirbtiir pan.), plg. Rosenbaum 1967; Perlmutter 1971; Miller 1974 : 224 tt.; Wegner 1975 : 98. 7 Tam tikrais atvejais sangrąžos dalelytė dar padeda išvengti homonimijos su atitinkamomis apozicinių dalyvių konstrukcijomis, plg.: tėvas sakosi papietavęs ir tėvas sako papietavęs || pietau10 Laikydami veiksmažodį (V) sakinio gramatiniu centru ir jo sintaksinių santykių viršūne (Tesniėre 1959; Fillmore 1968; Lehmann 1974; Yeiid 1974) ir žymėdami itrauktini sakinį S, vardaZoding frazę NP, o dalyvį P, VD viding struktūrą galime pavaizduoti šia schema: ~ Wa NE(Prop. obj.) Nu S S | S Yo P “NP 0 Verbocentrinis sakinio sandaros modelis leidžia paaiškinti įtrauktinio sakinio poziciją veiksmažodžio valentinėmis ypatybėmis ir ją semantiškai apibūdinti. Todėl jis parankesnis už N. Chomskio (1956) ir jo mokyklos dichotominį modelį, taip pat taikomą VD tipo dalyvinėms bei infinityvinėms kitų kalbų konstrukcijoms (plg. Miller 1974 : 232 tt.). 1.3.1. Pagal savo viding struktūrą VD atitinka galininka su dalyviu bei padalyviu (GD), kurį taip pat reprezentuoja NP, — S (Zr. aut. 1974 : 261). Tačiau GD skiriasi tuo, kad jtrauktinio sakinio NP nesutampa su matricinio sakinio NP ir todél ne panaikinama, o išorinėje struktūroje gauna galininko forma, plg.: brolis jaučia (motina serga) = brolis jaučia motiną sergant. Sinchroniškai žiūrint, didelę dalį VD konstrukcijų galima laikyti atitinkamų GD sintaksinias variantais. 1.3.2. Iš tos pačios vidinės struktūros, kaip VD, pritaikius kitokią transformaciją, galima išvesti ir prijungiamąjį aiškinamąjį sakinį su kad arba jog. Aiškinamojo sakinio šalutiniame dėmenyje, kaip ir VD, panaikinama NP, pvz.: brolis jautė (brolis serga) => brolis jautė, kad (jog) serga (plg.: jautėsi sergąs). Tokie aiškinamieji sakiniai vartojami kaip VD sintaksiniai sinonimai. Jie gali būti daromi su tais pačiais veiksmažodžiais, kaip VD, tačiau literatūrinėje kalboje daugeliu atvejų linkstama teikti pirmenybę dalyvinėms konstrukcijoms kaip stilistiškai raiškesnėms ir (ypač su sangrąžiniais veiksmažodžiais) nedviprasmiškoms. Tuo atžvilgiu VD santykis su aiškinamaisiais sakiniais skiriasi nuo GD. Sinonimiškus aiškinamuosius sakinius turi ir VD su es. 1. nev. dalyviais, priklausomais nuo norą, stengimąsi, baimę, prašymą ar įpratimą žyminčių veiksmažodžių (žr. 1.1.3). Sudarant tokius aiškinamuosius sakinius, įtrauktiniame sakinyje pasyvinės transformacijos nebūna, V reiškiamas tariamosios nuosakos forma, o NP pronominalizuojama, pvz.: ligonis norėjo (x lankys ligonį) = ligonis norėjo, kad jį lankytų; panašiai su leisti(s), mėgti, laukti(s), prašyti(s) ir kt. Kita šios grupės ypatybė — sinonimija su bendraties konstrukcijomis. Bendraties konstrukcija sudaroma iš transformuoto į pasyvą įtrauktinio sakinio, kuriame sutampanti NP panaikinama, o bendratimi verčiamas pagalbinis veiksmažodis, pvz., ligonis norėjo būti lankomas arba (po veiksmažodžių leistis, duotis, prašytis) — ir pati neveikiamojo dalyvio forma, pvz., motina nesileido nė sudie pasakyti Skr(LKŽ VII 245). Sinonimiškas bendraties konstrukcijas gali turėti ir kai kurie VD su veikiamaisiais dalyviais, būtent, priklausomi nuo intenciją ir veiksmo perspektyvą reiškiančių veiksmažodžių apsiimti, nuspręsti, žadėti, grasinti, užtikrinti, tikėtis, viltis ir pan. pvz.: tėvas žadėjo (tėvas grįš) = tėvas žadėjo grįžti. Taigi VD vidinė sintaksinė struktūra sutampa su aiškinamųjų sakinių, o tam tikrais leksiškai bei semantiškai apibrėžtais atvejais — ir su bendraties konstrukcijų vidine struktūra. Iš tų pačių bazinių sakinių, pritaikant skirtingas transformacijas, galima sudaryti ir VD, ir nurodyto tipo aiškinamuosius sakinius bei bendraties konstrukcijas. 1.3.3. VD konstrukcijoje dalyvis atlieka panašų sintaksinj ir semantinj vaidmenį, kaip aiSkinamojo sakinio Salutiniame démenyje asmenuojamoji veiksmažodžio forma. Jis gali prisijungti įvairius linksnius, bendratį ir sudaryti sudėtingas konstruk- , 11 cijas, į kurių sudėtį savo ruožtu įeina ir sakinių šalutiniai dėmenys. Aiškinamojo sakinio šalutinio dėmens vardažodinį tarinį VD konstrukcijoje atitinka veiksmažodžio būti dalyvių ir vardažodžių vardininko formų junginiai, pvz.: panos pasijuto besą baltos iki juostai Lt III 253 (plačiau žr. aut. LKG II 359). Sudurtines veiksmažodžio laikų formas atitinka pilnareikšmių dalyvių ir pagalbinio veiksmažodžio būti dalyvių junginiai, pvz.: sakės esąs pavalgęs Skd; mama sakės buvusi sutikusi savo seserį Y1; Laumė... suprato apgauta esanti MLLG II 60; Jis laukė būsiąs kaip visados apibartas ir iškoneveiktas VaižgP 16 (žr. dar LKG II 359, 361). Jie gali eiti ir pradėtinių, ir atliktinių sudurtinių laikų ekvivalentais, tik yra daug retesni, o kai kurios formos (pvz., su būtojo dažninio laiko dalyvinėmis jungtimis) atrodo tik teoriškai įmanomos. Taigi greta VD su pavieniais dalyviais turime ištisą paradigmąVD su veiksmažodžio būti dalyvių ir įvairių leksinių reikšmių kitų dalyvių junginiais, pvz.: tėvas sakėsi buvęs, būsiąs beeinąs esąs, buvęs, būsiąs atėjęs 2 3» 2» 3 2 mušamas 9 7 mustas 2 >> VD vartojamos pilnareikšmių dalyvių konstrukcijos su dalyvinėmis jungtimis visai atitinka sudurtines netiesioginės nuosakos formas (žr. aut. 1977 : 7—8). 1.4. Pagal išorinę sandarą VD artimos konstrukcijos, kurias sudaro faziniai veiksmažodžiai liautis, paliauti, baigti, nustoti, mesti ir pan. su būt. kart. 1. veik. dalyviais, paprastai turinčiais eigos veikslo reikšmę, pvz.: liaukis barškėjus Gs; vėjas nustojo piites Lzd; puodžius metė prekiaves LTR. Su dalyvinėmis jungtimis tokiais atvejais būt. k. 1. veik. dalyviai nesiejami. Savo vidine struktūra šios konstrukcijos nuo VD skiriasi. Leksemos liautis, baigti, nustoti jose nežymi atskiro veiksmo, o tik suteikia dalyvio veiksmui fazinę baigties charakteristiką. Tokių sakinių, kaip ar baigei lauką akenęs? (Rdm) pamatu laikytinas veiksmažodis akenti su veiksmo pabaigos požymiu, kuris šiuo atveju išreikštas leksiškai, bet kitais atvejais gali būti reiškiamas ir darybinėmis priemonėmis, plg. ar suakenai lauką? Iš tokios struktūros neįmanoma išvesti aiškinamojo sakinio (*baigei, kad akenai),tačiau vedamos bendraties konstrukcijos (baigei akenti, liovėsi pūsti, metė prekiauti ir t. t.), kaip ir su faziniais veiksmo pradžios veiksmažodžiais (pradėjo || ėmė akenti, pūsti, prekiauti...) bei modaliniais veiksmažodžiais (norėjo, galėjo, turėjo eiti). Plačiau apie šias konstrukcijas bei jų raidą žr. 4.1. Veiksmo pabaigos fazę žymi ir kai kurie veiksmažodžiai, turintys savarankišką leksinę reikšmę ir taip pat siejami su būt. k. 1. veik. dalyvių vardininkais, pvz.: sustok bėgęs, žirgužėli LB 109; ponaičiai parėjo medžioję Plng; kada sugrįši krygaitén jojęs? KIvD 250; jis atsikėlė klūpojęs SRagIT 282 (žr. aut. 1964 : 56). Tokios konstrukcijos pagal savo vidinę struktūrą atitinka nuo būsenos bei judėjimo veiksmažodžių priklausomus predikatinius atributus. Jos išvedamos iš dviejų bazinių sakinių, bet tarp jų aiškinamųjų (propozicinio objekto) santykių nematome, pvz.: žirgas bėgo + žirgas sustojo = žirgas sustojo béges, plg. atitinkamas konstrukcijas su būdvardžiais: tėvas grįžo + tėvas (buvo) piktas = tėvas grįžo piktas. Panašiai sudarytos ir veiksmažodžių (iš)(nu)keęsti, (iš)kentėti, ištverti, susivaldyti, susilaikyti ir pan. konstrukcijos su neigiamomis būt. k. 1. veik. dalyvių vardininko formomis, pvz.: sesuo iškentė + sesuo nešnekėjo => sesuo iškentė nešnekėjusi (plačiau apie jas žr. 4.1.1.). Tiktai dvigubo neigimo atvejais vidinei struktūrai postuluojama dalyvio forma be neiginio: jis neiškentė + jis pasakė => jis neiškentė nepasakęs. Taigi dabartinėje lietuvių kalboje vartojamų nominatyvinių konstrukcijų su dalyviais vidinė struktūra nevienoda. Būdingas VD požymis yra transformacinė derivacija iš bazinių sakinių, tarp kurių nustatomi aiškinamieji santykiai. 12 2. VARDININKAS SU DALYVIU XVIXVII a. LIETUVIŲ KALBOS PAMINKLUOSE XVI -— XVII a. kalbos paminkluose užfiksuota kiek ankstesnė negu dabartinės lietuvių kalbos tarmėse VD raidos būklė, kai kuriais atžvilgiais skiriasi ir šios konstrukcijos santykiai su kitomis sintaksinėmis priemonėmis. Senųjų raštų duomenys padeda geriau suprasti VD susidarymą ir tolesnę raidą. 2.1. Paplitimas ir santykis su originalų konstrukcijomis 2.1.1. VD senuosiuose raštuose nėra labai paplitęs. Visuose tyrinétuose XVI — XVII a. kalbos paminkluose randame tik apie 500 pavyzdžių, tad VD čia maždaug 6 kartus retesnis, negu GD (plg. aut. 1969). Tačiau santykiniu vartosenos dažnumu atskirų autorių raštuose abi konstrukcijos yra panašios. VD dažniausiai vartojamas B. Vilento, J. Bretkūno, S. Vaišnoro, t. y. iš žemaičių ir Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių tarmių kilusių autorių. Konstrukcijos dažnumo rodiklis (t. y. konstrukcijų skaičius teksto atkarpoje, turinčioje maždaug 40 000 sp. ženklų) čia svyruoja tarp 5ir 2. Didžiausias jis yra rytiečio K. Sirvydo ,,Punktuose (5, 6), kur netgi priartėja prie GD dažnumo rodiklio (7, 7). Tačiau kituose rytinių aukštaičių tarmei atstovaujančiuose raštuose (pvz., AK, Ev) VD daug retesnis, o reformatų leidiniuose, paremtuose daugiausia kėdainiškių tarme, šios konstrukcijos jau su žiburiu reikiaieškoti (pavyzdžiui, didžiausiuose kalvinų leidiniuose — 1600 m. Postilėje ir Chylinskio Naujajame testamente — VD dažn. rodiklis tėra apie 0,2). Dažnesnis VD vartojimas ,,Sumoje evangelijų“ (1653) gali būti gretinamas su kitais žemaitiškais šio leidinio kalbos elementais, kurių čia nemaža (plg. Palionis 1967 : 76), resp. su galima vertėjo kilme iš Žemaičių ar Pažemaitės. Tai leidžia manyti, kad VD, kaip ir GD, XVI— XVII a. plačiausiai buvo vartojamas žemaičių ir Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių tarmėse, kiek rečiau — rytų aukštaičiuose, o šiauriniame bei viduriniame vakarų aukštaičių tarmės plote (pagal naująją klasifikaciją — vakarų aukštaičių šiauliškių tarmėje) jis buvo retas ir neproduktyvus. Taigi iš senųjų raštų nustatomas VD vartosenos arealas XVI— XVII a. apytikriai sutampa su dabartiniu, tiktai atrodo kiek platesnis ir apima dalį rytų aukštaičių, kur šiuo metu po sangrąžinių veiksmažodžių VD beveik nebevartojamas. 2.1.2. Be autorių tarmės, VD paplitimą XVI— XVII a. raštuose sąlygojo ir kitos aplinkybės, iš kurių svarbiausios — santykis su atitinkamomis originalų konstrukcijomis, jų pobūdis bei žanras. Jau iš VD paplitimo statistikos (žr. 1 lent.) aiškiai matyti, kad ši konstrukcija intensyviau vartojama originaliuose ar pusiau originaliuose raštuose negu vertimuose. J. Bretkūno kompiliacinėje ,,Postiléje” ji keturis kartus dažnesnė, negu Biblijos vertime. S. Vaišnoro vertimų lietuviškose įžangose randame 7 VD pavyzdžius, o kelis kartus didesniame ,,Apie popiežiškąją mišią“ vertime (daugiausia iš vokiečių kalbos) — 9. Ypač krinta į akis intensyvus VD vartojimas ,,Punktuose sakymų“. Tai juoba įsidėmėtina dėl to, kad nei dabartinėse Anykščių — Ukmergės apylinkių šnektose, iš kur veikiausiai kilęs pats autorius (plg. Zinkevičius 1971 : 153—167 su lit.), nei Vilniaus artimesnėse apylinkėse, kurių tarmė prisidėjo prie rytietiškos XVII a. lietuviškų raštų koinė susidarymo (Zinkevičius 1972 : 90 tt.), VD su sangrąžiniais veiksmažodžiais šiuo metu nebevartojamas. Maža tikėtina, kad ir XVII amžiuje ten galėjęs būti svarbiausias šios konstrukcijos vartojimo židinys — jis tuo metu taip pat veikiausiai buvo Žemaičiuose ir Mažojoje Lietuvoje. Didesnis VD dažnumas visai ar iš dalies originaliuose raštuose aiškintinas tuo, kad juose autorius mažiau varžė originalų kalbos įtaka. Tai patvirtina verstinių tekstų gretinimas su originalais, 13 J. Bretkūno Biblijos dalyse, išverstose iš vokiečių kalbos, VD konstrukcijomis verstos šios originalo sintaksinės priemonės": a) prijungiamųjų aiškinamųjų sakinių šalutiniai dėmenys, pvz.: szinnokes smertimi mirsens I Moz 20, 7 — so wisse | das du des tods sterben must; ghis dęiosi tho negirdins I Sam 19, 27 — er thet als hore ers nicht; | b) sujungiamųjų (jungtukinių arba bejungtukių) sakinių dėmenys, pvz.: paleiskem, iei nenories mana uszmuschama I Sam 19, 17 — las mich gehen | oder ich tėdte dich; kaip galli sakiti (nubr. -es) manne milins Teis 16, 14 — Wie kanstu sagen | du hast mich lieb. c) infinityvinés konstrukcijos, pvz.: welcziaus... kariauiens Iz 27,4 — ich mocht... kriegen. d) predikatinio atributo konstrukcijos, pvz.: ieib netartumbeis nekaltas esans Jer 30,11 — das du dich nicht vnschuldig haltest. e) kitokie įvairūs pasakymai, pvz.: ir randosi teipo esa V Moz 22,28 — vnd findet sich also; Ach welcziaus nu karda turrins Rankoia IV Moz 22,29 — Ah | das ich itzt ein schwert in der hand hette. Iš keturių VD, esančių Luko evangelijoje, trimis išverstos lotyniškos infinityvinės konstrukcijos (pvz.: tikities atgause 6,34 — speratis recipere (t. p. gr.: ėAničers AaBstvy) vienu atveju — veiksmažodinis žodžių junginys su daiktavardžiu: maritis sweikinami : diligitis...salutationes 11,43. Taigi nei vokiškame, nei lotyniškame J. Bretkūno vertimų originale konstrukcijų, savo išorine forma artimų VD, visai nebuvo. Tos sintaksinės priemonės, kurias autorius vertė VD, galėjo būti išverstos ir atitinkamos struktūros lietuviškais pasakymais (prijungiamųjų sakinių šalutiniais dėmenimis, bendraties ir kt. konstrukcijomis), nieku nepažeidžiant lietuvių kalbos dėsnių. Ta aplinkybė, kad autorius daugeliu atvejų rinkosi VD, tuo būdu nugalėdamas originalo kalbos trauką, tegali būti paaiškinama dideliu VD produktyvumu to meto Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių tarmėje. Taiklus, stilistiškai apgalvotas VD parinkimas ir varijavimas su prijungiamųjų sakinių šalutiniais dėmenimis? bei kitomis konstrukcijomis kartu rodo didelį vertėjo meistriškumą ir gyvą jo kalbos jausmą. M. Daukšos „Postilėje“ randame 63 VD, kurių didžiąją dalį (46, t. y. 74%) sudaro konstrukcijos su dalyvio būti formomis (esąs, esanti, esą). Pažymėtina, kad iš pastarųjų 38 pavartotos verčiant lenkiškojo teksto accusativus cum infinitivo su veiksmažodžiu byč, t. y. skolintą iš lotynų kalbos konstrukcija®, neturinčia tokios pačios formos atitikmens gyvojoje lietuvių kalboje, pvz.: idgnt’ paroditus essąs tikriiu anit Pranaszy 504, — aby sie okazal byé prawym onym Prorokiem W 857; kasg... régis taw’ éssqs drtimu andm 322,, — KtoryZ... zda sie tobie bliznym by¢ onemu 534. Vertéjo pastangomis rasti šiai konstrukcijai semantinj ekvivalentą aiSkintinas dažnesnis negu kitur VD su biti dalyviais vartojimas. Tik 4 tokiomis konstrukcijomis DP išversti prijungiamųjų sakinių šalutiniai dėmenys, 2 — kitokios sandaros pasakymai. Iš VD su kitų veiksmažodžių dalyviais 8 taip pat atitinka originalo infinityvines konstrukcijas, 7 — prijungiamųjų sakinių dėmenis su že, aby, iž, iakoby, 2 — dalyvines konstrukcijas. Tad VD santykis su originalu visai sutinka su bendru M. Daukšos vertimo polinkiu — kuo tiksliau perteikti ori1 J. Bretkūno ir B. Vilento raštų ištraukos lygintos su 1549 m. Liuterio Biblijos leidimū: Biblia: Das ist: die gantze heilige Schrifft... D. Mart. Luth. Wittemberg. Gedruckt durch Hans Lufft. Lyginimui su Vulgata panaudotišieleidimai: Biblia Sacra Vvlgatae editionis Sixti Ovinti Pont. Max. ivssv recognita atgve edita Romae... MDXCIII; Novum Testamentum graece et latine... curavit Eberhard Nestle Stuttgart, *1921. Citatos iš tų tekstų santrumpomis nežymimos. 2 Kartais šalutiniai dėmenys keičiami VD, taisant rankraštį, pvz.: O tu Mote ar szinnaisi ischgananti Wira? (tais. iš bau ischganisi Wira?) I Kor 7,16 — ob du den man werdest selig machen? — si virum salvum facies? * Dél acc. c. int. lenkų kalboje, kaip sintaksinés kalkės, žr. S. Kropaczek 1928 : 424 tt.; J. Bauer 1972 : 60; J. Safarewicz 1972 : 148 tt. Kad VD senųjų raštų autorių buvo laikomas lenkų k. acc. c. inf. atitikmeniu, rodo ir ,,Punkty sakymų“ originalaus pamokslų teksto santykis su lenkišku vertimu: acc. c. inf. čia atitinka VD 21 atveju iš 51. 14 lI lentelė Vardininkas su dalyviu XVI-XVII a. raštuose (statistiniai duomenys) Vardininkas su dalyviu 2 Šaltiniai 2.2 Md | mi ds oad 83 28 £3 | 88 | 2. | 2% | gk |BE|2E| 23 4" M. Mažvydo raštai (1547—1570) 6 || —- 1 —- = — 2 0,3 B. Vilentas, ,,Enchiridion‘* (1579) 1,2 4 — || — i — 5 42 B. Vilentas, ,,Euangelas bei Epistolas““ (1579) 5 7 1 1 — = — 9 1,5 J. Bretkūnas, ,,Biblia...* (1579—1590) 100 78(3) | 26(1) | 39(7) | 14 4 — |161(11)/ 1,4 J. Bretkūnas, ,,Postilla. . .* I-II (1591) 19 36(6) | 25(2) | 10(1) | 14(3) | 9(2) — 95(14)| 5 J. Bretkūnas, ,,Giesmes Duchaunas. . .*“ (1589) 2,3 5 1(1) 1 — = = 7(1) 3 M. Daukša, ,,Katechis- ‘mas. ..“ (1595) 1,5 3 — — — = — 3 2 Anoniminis 1605 m. katei 1,5 2°. - — — = — 2 LT M. Daukša, „Postilla,..“ (1599) 40 59(2) | — 1 2 1 — 63(2) 1,5 Ischguldimas Evangeliv ; (1573) (ištraukos) 1,2 1 2 = —- = = 3 3,3 S. Vaišnoras, ,,Margarita Theologica...“, PM etc. (1600) 11,3 26(6) | 5(1) 3 22(3) || || 58(10)| 5 ,,Postilla Lietvwiszka““ (1600) 41,5 5 || = — || = 7 0,17 „Punktay sakimu...“ I-11 (1629—1644) 9 33(3) | 20(3) 2 =— 1 — 56 6,2 S. M. SlavocCinskis, ,,Giesmes. . .* (1646) 3,6 2 1 — — — — 3 0,8 „Kniga Nobaznistes...“ (1653) 5,5 1 = — || = _— 2 0,4 „Summa... Evangeliv...* (1653) ) 7 4(1) = 3 3(2) | — — 10(3) 1,4 S. B. Chylinskis, ,,Novm Testamentum...“ (1658...) 21,3 2 — 1 — — — 3 0,2 „Ewangelie Polskie y Litewskie...““ (1674) 3,5 2 1 — - = — 3 0,8 J. Rikovijus, „Naujos... Giesmju Knygos...“ (1685) 6,5 4 2 — =. 1 — 7 1 275(21) | 85(8) | 63(8) | 56(8) | 18(2) 1 |498(47) Pastaba. Kai konstrukcijoje yra keli dalyvių vardininkai, tai antroje, trečioje ar tolesnėse vietose einančių vardininko formų skaičius pateikiamas skliausteliuose 15 im zdat byč w inszey pastawie W 324); Powilas sakosi | Wissiems wissas buwens BrP 1 223. 2.2.2.4. Kaip ir asmenuojamosios veiksmažodžio būti formos, dalyvinés jung“ tys VD gali būti siejamos su predikatiniu įnagininku. Daiktavardžių įnagininkas (a) čia netgi dažnesnis už vardininką. Tuo tarpu būdvardžių įnagininkas (b) pasitaiko žymiai rečiau, o įvardžių — tik pavieniais atvejais (c). a) szinausi tame essąs tarnu MT LI XLI,; ne pažinos éssqs didžiūiu skolinįku DP 481,, (się nie znal byč wielkim winowaycą W 809); sakosi esa Apaschtalais BrB Apr 2, 2 (sagen | sie seien Apostel; se dicunt apostolos esse); O Alcimus... ne tikeios... Wiriausiukunigu busens BrB Il Mak 14, 3 (dacht | Das er... noch weder zum Hohenpriesterampt komen méchte) ; b) iszmdnos ėssąs brqgumi DP 291.4 (rozumie sie byč w wadze W 485); Korosiu tawe sude | ieng netaritumbeis essqs teisumi MT 1932, ; Kada tikeias isc hmintingais essa BrB Rom 1, 22 (Da sie sich fur Weise hielten; dicentes enim se esse sapientes)®; Kas ižg tutriju regisi tau buwis artimu anam (zda sie tobie bliznim byé onemu) Ev 116°; c) Bet’ iog mes iau girdéiome | kū Iénas essas ne pažinoš DP 23,, (slyszeli | czym sie lan byč nie znal W 23) A iey kursai saw regise nek it essqs VEE 110, (lesst duncken | er sey etwas). Apskritai konstrukcijos su jnagininku senuosiuose raštuose vartojamos ne rečiau kaip su vardininku, o kai kurių autorių (pvz., M. Daukšos) jos net labiau mėgstamos (veikiausiai dėl lenkų kalbos predikatinio instrumentalio įtakos — ypač konstrukcijose su būdvardžiais). Šiuo atžvilgiu VD skiriasi nuo GD, kur įnagininko konstrukcijos su dalyvinėmis jungtimis yra retesnės (Zr. aut. 1974 : 248), plg.:Regim ne wisus krikschczonis essanczus | kurie girressi krikschezonims essa BrP I 249%; tačiau visai gretimais randame ir girresi Krikschczonis esa BrP 1 247. Jungtimis einančios Dūti dalyvio formos kartais siejamos ir su kilmininku, su kuriuo jos taip pat sudaro sudurtinio tarinio ekvivalentus, pvz.: Nes ne regieios weydas vnt io essus žmogaus (nie zddld sie bydž twarz nd nim ludzka SP 22055; Nesa Herodas szinnosi swetimos gimmenes neszidu esans BrP I 110. Be veiksmažodžio būti dalyvių, jungties funkciją VD gali atlikti ir kitų artimos reikšmės veiksmažodžių dalyviai, pvz.: Lutherus sakessi Theologu tapens MT 38,4. Taigi VD dalyvinis narys pagal savo sintaksines ypatybes senuosiuose raštuose visiškai atitinka asmenuojamąją veiksmažodžio formą. 2.2.3, Po ziciniai modeliai 2.2.3.1. VD trijų pagrindinių narių tvarka senuosiuose raštuose yra labai stabili: daugiau kaip 450 juose aptiktų pavyzdžių (apie 92%) reprezentuoja pozicinį modelį NVP ir tik apie 894 — kitus modelius. Išskyrus pavienius pavyzdžius, visoms konstrukcijoms būdinga dalyvinio nario (P) postpozicija vardažodinio nario (N) atžvigliu. Šiuo atžvilgiu VD atitinka kitas pusiau predikatines dalyvių konstrukcijas (plg. aut. 1973 : 170 tt.), tačiau pranoksta jas narių tvarkos reguliarumu, kuris juoba jsidémétinas, kad pačiai VD struktūrai jis daugeliu atvejų nėra relevantiskas. Iš šešių galimų trinarės konstrukcijos narių išsidėstymo atvejų senuosiuose raštuose realizuoti tik keturi. Pagrindinis pozicinis modelis NVP yra sąlygojamas istoriniu laikotarpiu vyraujančių lietuvių kalbos žodžių tvarkos polinkių: subjekto prepozicijos ir objekto postpozicijos veiksmažodžio atžvilgiu. VD dalyvinis narys, reprezentuojantis aiškinamosios (turinio) reiškmės įtrauktinį sakinį, užima propozicinio objekto po- * Panašiai BrB Pat 28, 11, * Panašiai DP 322,, su essąs. 1 Panašiai BrB Gal 6, 3: kuo esas, žr. dar Apd 5, 36. "I Plg. dar Pasigir krikšczonim's ėssą RG 34753. 22 ziciją. Tad modelis NVP tiesiogiai atspindi dabartinei lietuvių kalbai, kaip ir daugeliui kitų ide. kalbų, būdingą modelį SVO (subjectum-verbum-objectum). Jis yra stilistiškai neutralus ir atstovaujamas VD su visomis dalyvių formomis. Daug mažiau žodžių tvarką VO išlaiko antraeiliai konstrukcijos nariai šio modelio viduje. Tais atvejais, kai dalyvinis narys savo ruožtu turi objektą, pastebimas polinkis daugeliu atvejų tą objektą nukelti prieš P, o ne po jo (ko reikėtų laukti pagal nuoseklų VO principą), pvz.: Herodas... tares kaki szenkla niig io regesens BrP I 378; Bet kad jau tikkėsis wirszu gdwes | Ir isz wisso piktummo išbėges RG 5503. Objekto prepoziciją kartais pastebime ir tada, kai originaluose randame kitokią žodžių tvarką, sutampančią su VO modeliu, plg.: kiekwienas... tikiesis tarnawimu Diewuy darus (mniemač bedzie že czyni postlugę Bogu) Ev 858 (t. p. DP 231,,, VEE 91; SE 1195). Originalo įtaka galėjo skatinti objekto pociziją prieš dalyvį tik vertimuose iš vokiečių kalbos, kur galinė veiksmažodžio pozicija aiškinamųjų sakinių šalutiniuose dėmenyse yra reguliari. Tai iš dalies paaiškina ypač didelį tokios žodžių tvarkos populiarumą J. Bretkūno raštuose, kur ją matome ištisose VD serijose, pvz.: lei tu regiesi Diewo szodi nemilins | Baszniczon ne eians | poteru schwentu nemokans | Diewo kuna... reta karta imans | tadda szinok tikrai Welina nūg tawes Diewo szodi atimanti BrP 1250. Šiam modeliui išsilaikyti, matyt, buvo palanki ir trinarėse neišplėstose konstrukcijose vyraujanti narių tvarka NVP su galine dalyvio pozicija. Dalyvio prepozicinio objekto atvejai dažni taip pat iš kitų kalbų verstuose bei dalinai originaliniuose raštuose. Jų pasitaiko ir liaudies šnekamojoje kalboje bei tautosakoje, plg.: Vagis pasisakęs jaunojo žirgą tykąs pavogti BsMt I 73; Jaunikaitis visą savo vakartį pasisakė pametęs End (VoL II 321); varinių papuošalų girias turįs Pp (LKT 62). Apskritai dabartinėje kalboje tokios konstrukcijos gerokai retesnės. Labai galimas dalykas, kad objekto prepozicija jose yra senoviška ir atspindi ankstesnį žodžių tvarkos modelį su galine veiksmažodžio padėtimi (t. y. OV), šiuo metu daugelio tyrinėtojų rekonstruojamy ide. kalbų bendrystės laikotarpiui2. Pažymėtina, kad visai panašiai į konstrukcijos galą nukeliama ir dalyvinė jungtis, siejama su prepoziciškai pavartotais vardažodžiais, pvz.: esch ne iaucziūs hadna alba werta santi BrP 11 268; ieib netartumbeis nekaltas esans BrB Jer 30, 11 (Das du dich nicht vnschūldig haltest); Simon... sakes nęko didis esas BrB Apd 8, 9 (gab fur | Er were atwas grosses; dicens se esse aliguem magnum); Po kieno akimis passiszisti grieschnas essas? VE 12,5; kurie tikeimu girresi teisus essa MT 9384. Tokia žodžių tvarka senuosiuose raštuose taip pat yra stilistiškai neutrali ir nepriklausanti nuo originalų įtakos, o jos autochtoniškumą patvirtina atitinkamos konstrukcijos dabartinėse tarmėse bei tautosakoje, pvz.: Velniukas prapuolė, o ji pasijuto viena vidury šokančių bestovinti S T 117; Ale žmonės dedas tei(p) kytrūs ėsą Jrk 96. Pažymėtina, kad senuosiuose raštuose dalyvinė jungtis dažniau eina gale tada, kai ji siejama su vardininku. Kaip tik vardininko forma predikatiniuose junginiuose yra pati archaiSkiausia. Tuo tarpu naujesnése konstrukcijose su inagininku, ypač budvardinése, kurių daugelis senuosiuose raštuose yra paveiktos slavų kalbų (plg. Fraenkel 1926 : 94 tt., 114;1928 : 201 — 4) vardažodžio įnagininkas dažniau eina po dalyvinės jungties, pvz.: ne pažinos ėssąs didžiūiu skolinįkū DP 481,, (sie nie znal byč wielkim winowaycą W 809); pazikimes éssq ne naudigais tarnais DP 97, (Zesmy sq niepozyteczni studzy W 163); tureio... sakitis essu biaurumis ir iZteptays (powidddé Sie byé nieczystymi y pomdzdnymi) SP I 256 —7. Kartais net tame paciame sakinyje konstrukcijų su vardininku ir jnagininku žodžių tvarka skiriasi, plg.: Asch pasiszistiis takiop darbop per silpnas ir nehadnas neigi tam tikras essas, taczau ——— 2 Dėl galinės veiksmažodžio pozicijos ide., nurodytos jau B.Delbriicko, žr. Watkins 1963: 36 tt., 1964: 1037 tt.; HBanoB 1965: 194 tt.; dėl OV kaip pirminio ide. modelio Lehmann 1972a: 984 tt.; 1973 : 47 tt.; 1974 : 30 tt.; Vennemann 1974 : 345 tt.; kitaip Ross 1970 : 258. Apie antecedentinės (t. y. OV) žodžių tvarkos archaiškumą bendrosios kalbotyros požiūriu Bain 1955 : 226—7 (8 325 — 6); Miiller 1957 : 3—4, 22; Lehmann 1972. 23 kaipog (40) szinausi tame essąs tarnu mana Pona MT LĮ XL —- XLI. Žinoma, tai nėra griežta taisyklė, o tik vietomis išryškėjanti tendencija, ir net tuose pačiuose tekstuose galima pastebėti visai tolygių įvairuojančių pavyzdžių, plg.: Powilas... sakossi tarnu essąs MT 702 ir szinausi tame essąs tarnu MT LĮ XLI,. Tačiau suminėti duomenys rode, kad jungties galinė pozicija VD yra daug dažnesnė ir įprastesnė negu atitinkamose veiksmažodinėse konstrukcijose, kur gerai ją išlaikė tik žemaičių tarmė. Matyt, VD konstrukcija ir šiuo atveju bus išsaugojusi senesnius žodžių tvarkos polinkius. Greta suminėtų, senuosiuose raštuose plačiai vartojamos ir tokios konstrukcijos, kuriose objektas eina po dalyvio (a), o predikatinio junginio vardininkas ar įnagininkas — po dalyvinės jungties (b), pvz.: a) Ka gielbt, Brolei, iei kas sakos turis Wiera BrB Jok 2, 14 (jemand sagt | er habe den glauben; si fidem quis dicat se habere); Ir tikiejosi | regesęs szenkla nig jo VEE 201,, (vnd hoffet er wurde ein Zeichen von jm sehen); A kad raszty sakos turis akis | ausis | runkas ir kitus sunarius žmogaus (iz ma oczy | vszy | rece...) SP 196,,; Ponas... sakos nekenczes moxlu ir sluszbu zmogischku MT LI XXIV; b) priežastis | kurios (327) regis essu priešingos (ktore Sie zdadzq byé przeciwne) SP 327-8; Asch... pasiZistisi essqs kaltas MT 143%,,; tos suodis... regisi essu mažos (sie zdadzq by¢ mate) SP I 315,; Zinaus esąs griesznds KN 55,,; Nesa ghys sakiesi essas Sunumi Diewa VEE 208,,. Dabartinėje kalboje tokios konstrukcijos sudaro didžiulę daugumą visų VD vartosenos atvejų. Matyt, žodžių tvarkos stabilizacija VD konstrukcijoje rašytinės tradicijos laikotarpiu vyko kaip tik šia kryptimi. Vardažodinis VD narys gali būti pačioje konstrukcijoje neišreikštas: suponuojamas veiksmažodžio 1 arba 2 asmens forma, pasakytas anksčiau tame pačiame sakinyje, aiškus iš konteksto ar situacijos. Nes vžu akiu budamas gali sakitis dirbis SP 1 328; Gulkes ant Patalo tawa, ir dekes sergans BrB II Sam 13, 5 (mach dich kranck); Nes welmies numirens, nei giwas BrB Tob 3, 6 (ich wil viel lieber tod sein | denn leben); tikimes tiki DP 291,, (mniemamy Ze wierzymy W 486); Musu ghis Issijlga | Sakesi iau Trokschtas BrGD LX VIII Turint omenyje iprasting subjekto prepozicija veiksmažodžio atžvilgiu ir absoliutų VNP modelio vyravimą, tokios konstrukcijos sąlygiškai laikytinos šio modelio variantais. 2.2.3.2. Poziciniam modeliui NPV senuosiuose raštuose atstovauja apie 20 pavyzdžių. Šis modelis sudarytas OV principu: veiksmažodinis narys, organizuojantis visos konstrukcijos sandarą, eina gale, pvz.: Ir passirodei ant tu, kurie draseis esa tikeiosi BrB Išm 12, 17 (die sich keck wusten); idant meilu essus pasiroditu (aby šie wdžiecznym stawil) SP 1 37,,; nameatuose sawa budamd | pagimdisianti tikieiosi SE 18,,; nig wissa swieta paleista santi regissi MT 45*,,; Kacz nenorįs taw réggisi | Szirdis tenesibijos’ RG 37553. Ypač pažymėtinas pavyzdys iš originalios 1605 m. anoniminio katekizmo prakalbos, kur po veiksmažodžio dar eina nuo dalyvinio nario priklausantis objektas: Atdio ausiump mano ne wieno žodzey, kuriė neyszmdnu sdkos Cathechismo perguldito, nuog... Daukszos AK 11,. Atskyrus apie trečdalį pavyzdžių, kur NPV tvarka visai atitinka vertėjų naudotus originalus (pvz., M. Daukšos Postilėje), iš likusių nematyti, kad tokį inversinį konstrukcijos narių išdėstymą būtų paveikusios konteksto ar paties sakinio sandaros ypatybės (kaip atitinkamose GD konstrukcijose, plg. aut. 1973 : 172). Tai gali būti anksčiau produktyvaus modelio su galine veiksmažodžio pozicija liekanos. Vėlesniuose raštuose ir dabartinėje kalboje jų pasitaiko tik išimties atvejais (plg. : Iš didelės baimės ir rūpesčių pasenęs pasimačiau Tat. (LK Ž VII 919). 2.2.3.3. Modelis VNP pagrįstas veiksmažodžio atkėlimu prieš subjekto vardininką (t. y. VS tvarka). Jis yra neproduktyvus (tik keliolika pavyzdžių) ir dažniau 24 pasitaiko tik konstrukcijose su es. I. nev. dalyviais, pvz.: iei norisi szmogus ischklausams maldoie BrP 11 101; noreios Diewas paszistamas, ir sawes klausomas MT LI XXVII,;,. Pažymėtina, kad ir GD konstrukcijos su norėti daug dažniau esti inversinės, tik jose vardazodinis narys, priešingai, atkeliamas prieš veiksmažodį (ten NVP tvarka yra įprastinė), plg. aut. 1973 : 176. Kitais atvejais, išskyrus pavyzdžius su galima originalų įtaka, tokią žodžių tvarką sąlygoja reikalas inversiškai iškelti į pirmą vietą veiksmažodį ir susieti jį su ankstesniu kontekstu, pvz.: Gromata...ischsaka... santi ghi amszinūiu wiriausiūiu Kunigu... neigi kittus tokius Kunigus sakos ta gromata paszistanti MT (PM) 18*45; Ir todrin sakos Jonas S regieis eiūti pragaru (powiada Jan S. že | widžial) SP II 42,,. Kartais tarp V ir N įsiterpia dar dalyvio prepozicinis objektas, pvz.: Norint regisi ir tay Wieszpats ne kaday padaris (zda sie Pan | že y to nie kiedy vezynit) SP II 41, taigi čia taip pat matome panašią dalyvio objekto prepoziciją kaip NVP modelyje. Dabartinėje kalboje modelis VNP taip pat vartojamas kaip inversinis: stilistiškai žymėtas arba sąlygojamas konteksto, pvz.: Giriasi lapė kiškį pagavusi, o šunys jau uodegon kimba PP 340; rodės pirmojo sesuo ta ėsanti Jrk 85; Atsiminė Petras mates Marcikę arklių ieškodamas ZemR 11 162; Pasisakė jisai turtingas kunigaikštis esąs KrévSP 252. 2.2.3.4. Modelio VNP, kur dalyvis užima pusiau predikatinėms konstrukcijoms nebūdingą prepozicinę padėtį vardažodžio atžvilgiu, senuosiuose raštuose pastebėta tik pora pavienių pavyzdžių: Nessiszina piktai darąs szmogus Mž 44613; Per kuriuos žodžius ižsimano atimta galibe welinuy (ddie sie wiedžieč | Ze iest moc odieta Dyabiu) SP 1I 71,. Teoriškai galimi modeliai PNV ir PVN (taip pat su dalyvio prepozicija vardažodžio atžvilgiu) tyrinétuose tekstuose nepaliudyti. Labai retas ir dvinaris beasmenės konstrukcijos modelis VP (pvz.: Ir randosi teipo esa BrB V Moz 22, 28 — vnd findet sich also), plg. atitinkamas galininko su padalyviu konstrukcijas Er neszinnai wissadai teipo buwus BrB Job 20, 4 (žr. aut. 1968 : 197). Taigi VD narių tvarka senuosiuose raštuose yra pagrįsta bendraisiais lietuvių kalbos žodžių tvarkos dėsniais, visų pirma vyraujančiu SVO modeliu ir pusiau predikatinių dalyvių postpozicija vardažodžio (įvardžio) atžvilgiu. Kartu šioje konstrukcijoje pastebima ir OV modelio pėdsakų, būtent, polinkių tam tikrais atvejais objektą vartoti prieš dalyvį, o retkarčiais ir patį veiksmažodį nukelti į konstrukcijos galą. 3 lentelė Vardininko su dalyviu narių tvarka XVI—XVII a. Pozicinis Konstrukcijų or modelis skaičius 70 NVP 460 92,3: NPV 20 4,1 VNP 14 2,6 VPN 3 0,7 VP 1 0,3 3. VARDININKO SU DALYVIU KILMES PROBLEMA VD susidarymu pradėta domėtis jau praeito amžiaus gale, ir nuo to laiko tas klausimas buvo ne sykį svarstytas bei diskutuotas. Jis nėra visai paaiškėjęs ir iki šiol. Nors VD pastebėtas ir kitose giminiškose kalbose, tačiau lietuvių bei latvių kalbų 18 Visai taip pat RG 8954. 25 duomenys čia turi ypač didelę reikšmę, nes šiose kalbose VD yra gyvas, iki dabarties gerai išlikęs reiškinys, kurio santykį su kitomis sintaksinėmis priemonėmis bei vartoseną galima betarpiškai stebėti, o istoriją per kelis rašytinės tradicijos šimtmečius dokumentuoti neabejotinai autentiškais faktais. Lietuvių kalbos VD sandaros bei raidos ypatybės padeda geriau suprasti atitinkamų konstrukcijų genezę kitose kalbose, ir atvirkščiai. Todėl, aptarus VD sandarą dabartinėje kalboje bei senuosiuose raštuose, pravartu atkreipti dėmesį į jo santykį su atitinkamomis kitų giminiškų kalbų konstrukcijomis. 3.2. Vardininkas su dalyviu baltų ir slavų kalbose 3.1.1. Latvių kalbos VD taip pat sudaromas su *ant > uot, us, m ir t formantų dalyviais, ypač veikiamaisiais. Konstrukcijos pagrindiniu nariu irgi eina tų pačių semantinių grupių veiksmažodžiai, žymintys fizinę bei psichinę percepciją (pvz.: redzėties, rasties, zinoties, (ie)domūties), žadėjimą (pvz.: vėlėties), informacijos perteikimą (pvz.: sacities, teikties), emocinę ir apsimestinę būseną (pvz.: priecaties, cerėties, škisties, izlikties, lielities) ir pan. Labai gražiai sutampa ir šių veiksmažodžių santykiai su tam tikromis dalyvių formomis bei jų pasiskirstymas konstrukcijos viduje. Kaip ir lietuvių kalboje, būt. I. veik. dalyviai su us čia dar gali būti siejami su valios pastangas reiškiančiais veiksmažodžiais (ypač jų neigiamomis formomis), pvz.: neciešu nesacij(u)se, nevaru nesnauduse, nevar atturėties nenėmis Endzelins 1951 : 1015, o es. I. nev. dalyviai, turintys formantą m — su veiksmažodžiais, reiškiančiais norą, laukimą ir pan., pvz.: nauda gribas skaitūma, gaidu tautu piecelama ib. 997. Pastarosios konstrukcijos (su gribeéties, gaidit) latvių kalboje paliudytos nuo senųjų paminklų (randamos Gliicko, Mancelio ir kt. raštuose, plg. Ta ne gribb dseedinajama Glūck Jer 15, 18; ghaida Weesis meelojams Manz. L. P. I, 529, žr. P. Schmidts 1908 : 34) ir dažnai vartojamos liaudies dainose. Pažymėtina, kad ir senieji lietuvių kalbos raštai, kaip pastebėjo jau K. Būga (1922 : 93), rodo didelį tokių konstrukcijų su m dalyviais paplitimal, o ir dabar jų pavartojama ne tik Žemaičiuose, bet ir daugelyje Vidurio bei Rytų Lietuvos vietų (Sirtautas 1965 : 31). Tokių dabar jau nykstančių, bet kitados abiejose kalbose plačiai vartotų konstrukcijų atitikimas ypač charakteringas. Apskritai visa tai, kas pasakyta apie lietuvių kalbos VD vidinę struktūrą (1. 2), tinka ir latvių kalbai. Sutapdami savo sintaksine sandara, lietuvių ir latvių VD daugeliu atvejų turi vienodą leksinę raišką, t. y. juos sudaro semantiškai ir etimologiškai tapačios leksemos: plg. zinuos tėva klausijuse ME IV 722 — žinokis tėvo neklausęs Ši (LTR); sakas dzirdėjis ME III 603 — sakos girdėjęs tą malodiją Ssk; vėlėjos nepinusi Schmidts 1908 : 34 — bevelyčiau nepynus Sd ir pan. Visa tai akivaizdžiai rodo lietuvių ir latvių kalbų VD bendrą kilmę. Šių kalbų skirtumai yra susiję su konstrukcijos vėlesne raida ir siekia palyginti netolimą praeitį. Svarbiausias iš jų yra tas, kad latvių kalbos VD plačiai vartojamos nelinksniuojamos dalyvių formos, kurios tolydžio stumia iš apyvartos dalyvių vardininkus. Pavyzdžiui, greta sen. raštuose vyraujančio *nt dalyvių vardininko, pvz., Mancelio Skietds... tuvi esuoši, apzinuos pareizi daruots Endzelins 1951 : 1009, įsigali atitinkama nelinksniuojama forma, pvz.: škita pili būvėjuot ib. 1013 zingjuos nemūkuot BW 7327 (ME IV 722). Tačiau ir ji savo ruožtu stumiama iš VD vis labiau plintančios es. 1. nev. dalyvio nelinksniuojamos formos su -m (J. Bergmane MLLVG 26—27), kuri čia galėjo prasiskverbti tik tada, kai jau buvo įsitvirtinusi GD konstrukcijoje (Endzelins 1951 : 1002), plg. likuos nieku nemūkam (Endzelins ib.). Latvių kalbos akademinėje gramatikoje, aptariant dabartinės kalbos VD tipo žodžių junginius, pateikiama jau tik keletas pavyzdžių su us dalyvių vardininkais, * Be J. Bretkūno, S.Vaišnoro raštų, atstovaujančių vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmėms, jų randame taip pat M. Daukšos Postilėje (pvz.: to del’ noris wadinami giaradeiomis DP 49754 — chcą byč zwdni W 838) ir Sumoje Evangelijų (Ne laukis praszomas meldžiamas 16845). 26 o visi kiti — su nelinksniuojamomis formomis (A. Bergmane MLLVG 23 tt.). Taigi latvių k. VD, savo pirmine struktūra atitikdama lietuvių kalbą, atstovauja kiek naujesniam pusiau predikatinių konstrukcijų raidos etapui, kuriame dalyvių linksniuojamų formų keitimo nelinksniuojamomis bei jų rūšinės niveliacijos procesai jau toliau pažengę. 3.1.2. S. prūsų kalboje VD, matyt, irgi buvo vartojamas. Tai rodo 1561 m. Enchiridiono (III katekizmo) sakinys: Pirsdau Deiwan turridi wissans Grikans sien skellants datunsi 177,,_,s — Fūr Gott sol man aller Sinden sich schuldig geben 176,,_5 (Mažiulis 1966)*. Veiksmažodžio dat (datwei) sangraziné forma čia pavartota reikšme „prisipažinti“ ir siejama su dalyvio nominatyvu skellants visai taip pat, kaip lietuvių k. duodasi kaltas tipo konstrukcijose. Dalyvis skellants gali būti laikomas sutrumpéjusia Nom. plur. forma t. y. < *skelūntes (žr. apie tai Endzelins 1943 : 249), tačiau vokiško teksto prasmė leidžia jį suprasti ir kaip apibendrintos reikšmės Nom. sing., plg. liet. skeliąs (iš skeléti). Greta sangrąžinės bendraties datunsi ortotoninio sangrąžinio įvardžio skuzatyvas pleonastiškai pavartotas turbūt dėl vokiečių k. įtakos (plg. Jakulienė 1969 : 40), nors čia galima įžiūrėti ir tam tikrą analogiją su „dvigubai sangrąžinėmis“ lietuvių k. veiksmažodžių formomis: pasimestis, prisipažintis ir pan., žr. 4.4. Šiaip jau čia turime tokių lie. VD, kaip sakosi (prisipažįsta) skeliąs, atitikmenį. Visa tai leidžia laikyti VD bendros baltiškos kilmės konstrukcija. Lietuvių k. XVI — XVII a. raštuose duodasi kaltas tipo konstrukcijomis verčiami atitinkami vokiečių (su sich geben) arba lenkų k. (su dač sie) pasakymai, pvz.: dūmiesi kaltas mana ghrieku VE 691,; dūmies iz wisso kaltas DK 1314 (daie sie... winien DK, 122); dūmies kaltas AK 160: tėdūdis kaltas DK 125,, (niechay sie da winien DK, 118)*; turėtų dūtiš kaltos DK 115, (by sie miaty winnemi ddwdé DK, 112)*; impuolys. . . nusideimosna niesidawe kaltas (nie dawat sie winnym) SP 75, 2; idant vZ tay duotus kaltas (aby sie zdte dawal winien) PK LVII; Duokites Diewuy kalti KN 5, 12; duosios | kaltds KN 36,°. 3.1.3. Slavų kalbų senuosiuoe paminkluose fizinės bei psichinės percepcijos, informacijos, emocinės bei apsimestinės būsenos veiksmažodžių sangrąžinės formos su dalyviais taip pat sudaro konstrukciją, atitinkančią baltų VD*. Sen. slavų kalboje į ją įeina veik. dalyviai su priesagomis *-nt ir *-us, priklausomi nuo veiksmažodžių javiti sę, mončti sę, obrėsti sę, slyšati sę, tvoriti sę ir pan., pvz.: slyšaaše sę.. .glagolę Supr 1625_,,; da obreitems se préds tobojo ugoždėše Euch 17a13-3„ (Večerka 1961 : 65). Pagal veiksmažodžių semantiką ir veik. dalyvių formas s. slavų VD visai atitinka baltiškąsias konstrukcijas. Sutampa ir jų vidinė struktūra: 1.2. aptartas modelis tinka ir slavų kalboms. Čia taip pat vartojamos konstrukcijos su dalyvinėmis jungtimis, pvz.: tvoręšte se pravedonici sošte Luk 20, 20 (Havranek 1928 : 158, Rūžička 1963 : 191 —2). Vis dėlto slavų kalbų nominatyvinę konstrukciją sudarančių formų leksinė sudėtis ir vartosenos sfera yra gerokai siauresnė. Visai nepastebėta baltų kalboms būdingų VD su valios pastangaš, norą, laukimą reiškiančiais veiksmažodžiais, labai reti, sporadiški atvejai su priesagos *mo dalyviais, pvz.: vedčaše... iskušaeme Luk 4, _, (recospaxovta mewpalbusvoc), kurie gali būti atsiradę dėl graikų k. įtakos (Rūžička ib. 201); menką jų produktyvumą s. rūsų kalboje nurodė jau Potebnia (1958 : 159). Tačiau pačios konstrukcijos slaviškas pobūdis, jos autochtoniškumas nekelia abejonių: tai patvirtina jos glaudus ryšys su GD. vartojamu po ty pačių (tik nesangraZiniy) veiksmažodžių ir daromu su ty pačių priesagy dalyviais * Arba 43,,_, ir 42,,_, pagal Trautmann 1910. + Panašiai DK 119,,. * Retkarčiais vietoj vardininko čia pavartojamos ir jnagininko formos, pvz.: iž ko turėtųs us) kaltais dūtis DK 115—6 (sie winni dač mieli DK, 112); duomisi kaltu i? septiniu grieku Ev 19,;. * Apie slavų kalbų VD žr. Ilore6us 1958 : 156 tt.; Jagič 1900 : 62: Vondrak 1928 : 406; Gebauer 1929 : 597 tt.: Havrdnek 1928 : 156-61; 181; 1963 : 51 — 2, 61; JlomTen 1956 : 141: Vecerka 1961 : 65 — 6; Ruzicka 1963 : 191 tt., 194, 201 — 2: Bopkosckuii-Ky3uenos 1965 : 377. 27 (plg. Večerka 1961 : 66), gretinimas su graikiškais originalais, kur atitinkamose vietose dažnai eina infinityvinės konstrukcijos (Večerka ib; Rūžička ib. 191 tt.) ir atitikmenys kitose slavų kalbose seniausiais užfiksuotais jų raidos laikotarpiais (ypač s. rusų ir čekų kalbose). Jose VD dažniausiai daromas su veiksmažodžiais, einančiais minėtų s. slavų k. leksemu (ypač vid-, obrėt, tvor-, mon-) refleksais; panaši būklė ir s. serbų, s. chorvatų, s. slovėnų, s. lenkų kalbose (žr. Jagič 1900: 62; Havranek 1928: 158 tt. su lit.). Pažymėtina, kad kai kuriose iš jų pastebėta ir platesnio šios konstrukcijos vartojimo polinkių. Antai s. rusų kalboje VD eina ir su emocinę būseną reiškiančiais veiksmažodžiais dogvabmu, padosamucs, ceomcanumucu ir pan., pvz.: cojicaauicu: omecaassd coma Vin. 190; xe y6oswacs Kks3a dea umyme JiaBp. 160 (Ilore6us 1958: 157). Turint omenyje vidinės struktūros ir kartu išorinės formos (veiksmažodinių leksemų, dalyvių priesagų) bendrumą ir baltiškus atitikmenis, beveik neabejotina, kad VD sintaksinis modelis yra praslaviškas. Tačiau seniausiuose slavų kalbų paminkluose VD, matyt, buvo užfiksuoti jau nykimo laikotarpiu ir tam tikrais atvejais kiek aktyvizuoti graikiškų pavyzdžių. Nei formų įvairumu, nei vartosenos apimtimi jie neprilygsta atitinkamoms baltų kalbų konstrukcijoms, o vėliau daugelyje slavų kalbų visai sunyksta — pakeičiami aiškinamųjų sakinių šalutiniais dėmenimis, infinityvinėmis konstrukcijomis ar junginiais su instrumentaliu. Kadangi lietuvių kalba per visą rašytinės tradicijos laikotarpį iki šių dienų geriausiai išlaikė VD sintaksinę sandarą, jos duomenys turi didelę reikšmę ir atitinkamų slaviškų konstrukcijų genezės aiškinimui. 3.2. Dvi kilmės hipotezės Dėl baltų ir slavų kalbų VD kilmės yra iškeltos dvi skirtingos hipotezės. 3.2.1. Pirmojiišjų VD tiesiog kildina iš GD. Tuo būdu latvių kalbos VD sandarą aiškino jau A. Bielensteinas (1863: 265—6). VD su dalyviais, pvz., šie teicūs labi stradajosi, kaip ir atitinkamas konstrukcijas su būdvardžiais, pvz., vinš teicas bagats, jis laikė sudarytomis iš veiksmažodžio, jo objekto, nurodomo sangrąžos dalelyte, ir nominalinio predikato. Pastarasis gavęs nominatyvo formą vietoj akuzatyvo (plg. lot. dixit se divitem) dėl subjekto nominatyvo įtakos (atrakcijos). Panašiai A. Bielensteinas aiškino ir įvardžio pats nominatyvo formą su sangrąžiniais veiksmažodžiais, pvz., apskaties pats (ib. 266). Šią pažiūrą, jau praeito amžiaus gale griežtai kritikuotą A. Potebnios (1958: 167), vėliau išplėtojo ir naujais argumentais papildė E. Tanglis (1928: 48 tt.). Jis teigė, kad sangrąžos dalelytė iš pradžių buvusi vartojama lietuvių kalbos GD konstrukcijoje galininko reikšme; vėliau, išblukus šiai reikšmei, dalyvį pradėta derinti su subjekto vardininku. Taip iš GD žinojo si (= save) atėjusį susidaręs VD žinojosi atėjęs. VD su veiksmažodžiais, kuriuose sangrąžos dalelytė neturi galininko reikšmės, E. Tanglis laikė atsiradusiais vėliau. Taip pat naujesniais jis laikė ir VD su nesangrąžiniais veiksmažodžiais (sakė atėjęs, manė grįšiąs ir pan.) Pritardamas E. Tanglio pažiūrai dėl lietuvių k. VD kilmės iš GD su sangrąžiniais įvardžiais, I. Marvanas (1962; 1969: 18) pritaikė ją ir slavų kalboms. Tokią šių konstrukcijų raidos kryptį jis interpretavo kaip baltų ir slavų kalbų bendrybę, pagrįstą jų sintaksinių sistemų genetiniu ryšiu. Pagal šią hipotezę VD reikėtų laikyti palyginti nesena konstrukcija, susidariusia baltų ir slavų kalbose po to, kai enklitiniai sangrąžiniai įvardžiai prarado akuzatyvo reikšmę. 3.2.2. Antrąją pažiūrą aiškiausiai išdėstė A. Potebnia (Ilore6Hs 1958: 156— 67). Baltų ir slavų kalbų VD jis laikė iš seno egzistavusia „antrojo vardininko““ atmaina, neatskiriama nuo atitinkamų konstrukcijų su nesangrąžiniais intranzityviniais veiksmažodžiais. Pasak Potebnios, meopumecs uda yra toks pat sudėtinis tarinys, kaip ir ocmarewmu meopa (ib. 167), plg. lie. dedasi bemiegąs ir liko bemiegąs. Sangrąžos dalelytė tokiuose pasakymuose neturinti objekto reikšmės ir esanti grynas ,,medialumo rodiklis“. Todėl dalyvio vardininko forma VD konstrukcijoje visai reguliariai derinama su subjektu, kaip ir lot. nemo doctus nascitur. VD su sangrąžiniais 28 bei nesangrąžiniais veiksmažodžiais Potebnia pateikia kartu su tokiomis konstrukcijomis, kaip la. palika kauts (163), liet. pasiliko bestovis (161), s. rus. cams n pe0bbisaeumu cbOa (157). B. Havranekas (1928: 160; 181) taip pat mano, kad predikatinis nominatyvas VD tipo baltiškose bei slaviškose konstrukcijose galįs būti labai senas, kilęs iš nominalinio sakinio (kaip sakiny [CHMoHb BO/IXb] 4 cam npembHswermes, 060 cmaps, 060 m01008), o sangrąžinio įvardžio susiliejimas su veiksmažodžiu padėjęs jam išlaikyti savo formą, nevirsti akuzatyvu". Daugelis kitų tyrinėtojų baltų ir slavų VD paprastai skiria prie tos pačios grupės, kaip ir predikatinio vardininko atvejus su „atrodyti“, „likti“ ir pan. reikšmės veiksmaZodZiais®. 3.2.3. Kalbant apie VD kilmę apskritai, nesiejant jos su tam tikru sintaksinės sistemos evoliucijos laikotarpiu, šios hipotezės atrodo diametraliai priešingos, ir dėl jų buvo ne sykį polemizuojama (plg. Ilore6ns 1958: 167; Tangl 1928: 48). Santykinės chronologijos požiūriu tas priešingumas yra tik sąlygiškas. Išskyrus atskiras gramatinių opozicijų bei sintaksinių ryšių raidos pakopas ir pabandžius nustatyti VD vietą kiekvienoje iš jų, galima pastebėti, kad abi pažiūros liečia skirtingus šios konstrukcijos genezės bei istorijos etapus ir iš dalies papildo viena kitą. 3.3. Santykiai su kitomis predikatinio atributo konstrukcijomis 3.3.1. A. Potebnios pažiūra gali būti taikoma seniausiam, ide. kalbų bendrystės laikus siekiančiam VD istorijos etapui. Pagal sintaksinius narių ryšius išorinėje struktūroje VD visiškai atitinka predikatinio atributo (adjunkto) konstrukcijas su būdvardžiais, priklausomais daugiausia nuo tokių būsenas bei jų kaitą reiškiančių veiksmažodžių, kaip sėdėti, gulėti, stovėti, eiti, bėgti, kilti, kristi, gimti, mirti, augti, gyventi ir pan., pvz.: žmogus sėdi piktas, guli paslikas, stovi purvinas, bėga girtas, miega laimingas, auga didelis, gimsta luošas, miršta senas, gyvena turtingas, jau rečiau (paprastai tautosakoje) su daiktavardžiais: sūnelis užaugo darbinykas LTR; jis... apsisuko ir išlindo puikus kareivis LTt 322 (Valeckienė 1967: 99): anas jau gimė ligonis Rk. Aiškių paralelių šioms konstrukcijoms yra visose ide. kalbų grupėse nuo pačių seniausių paminklų, plg.: s. sl. pado nics (Miklosich 1874: 16), slėpe rodi (ib. 136); s. rus. crmoaue Kpbnoko JlaBp. 82, nade Mepmes JlaBp. 78; ude nšiuo Wn. 438 (TloreGust 1958: 168 tt.; JlomteB 1956: 142: Menbunuyk 1966: 133 tt.; Bopxosckuit 1968: 6; Crpunuak 1960: 67); got. (piumagus) ligip uslipa ,,(tarnas) guli nesveikas“, galaip gaurs „išėjo liūdnas“ (Cyxman 1958: 222; dėl kitų germ. kalbų Wilmanns 1909: 666 — 7; Behaghel 1924: 383 tt. 409 tt.); lot. felix vivas (Schmalz-Hofmann 1928: 467), s. ind. (savita) "sthūd ūrdvah „stojo stačias“, gr. oth) B'ėp96c „t. p.“ (Brugmann 1925: 93; 1911: 664 tt.: Delbriick 1888: 78; 1893: 453 su lit.; CaBuenko 1974: 339) ir pan. Dėl dvilypių vardažodžio sintaksinių ryšių tokios konstrukcijos yra nepatvarios, ir ilgainiui daugelyje ide. kalbų jų struktūra pertvarkoma: predikatiniu atributu einantis vardažodis glaudžiau prisišlieja prie veiksmažodžio, gauna nuo jo priklausomo linksnio (pvz., slavų kalbose instrumentalio) formą arba, praradęs derinimą, prieveiksmėja (germanų, romanų kalbose). Predikatinio atributo konstrukcijų senumas nekelia abejonių: nuo B. Delbriicko (1893: 393—4, 453 tt.) ir A. Meillet (1934: 359—60) laikų iki pastarųjų metų apibendrinamų lyginamosios sintaksės apžvalgų (pvz., Lehmann 1974: 42 tt.: CaBuenko 1974: 340) jos laikomos praindoeuropietiškomis. Daugelis tyrinėtojų mano, kad jos yra susidariusios dėl archaiškų nominalinių sakinių kontaminacijos su verbali- ’ Beje, kitoje vietoje (1928 : 161) B. Havranekas nurodo, kad predikatinio atributo ir subjekto derinimas kai kur gali būti ir antrinės kilmės, t. y. iš divitem se facit tipo konstrukcijų. 3 Plg. Miklosich 1868—74 IV : 344—5, 822 tt.; Jagi¢ 1900: §§ 27, 34: Endzelins 1951 : 553, 997, 1013 —4: dėl kitų ide. kalbų Brugmann 1897 — 1916 112. 2: 643 tt.; Delbriick 1893 —1900 I: 393—4. E. Fraenkelis 1928: 16 tt. taip pat skiria VD prie kitų predikatinio nominatyvo atvejų, tačiau 1947 : 102 laiko galima ir E. Tanglio prielaidą. 29 niais (veiksmažodiniais)?. Pavyzdžiui, lot. perii miser Plt. Amph. 1039 kildinama is. sakinių (ego) perii, (ego) miser (Schmalz-Hofmann 1928:467—8); ček. bratr leZi nemocen iš bratr (je) nemocen, leži (Zubaty ib.; Travniček 1956: 123). Toks raidos kelias yra visai galimas, jį patvirtina ir transformacinė derivacija: predikatinis atri-- butas išvedamas iš nominalinio sakinio, įtraukto į verbalinio sakinio sudėtį??, taigi (ego) perii + (ego sum) miser = (ego) perii miser. Tačiau šis procesas veikiausiai siekia labai tolimus pačios praide. kalbos istorijos laikus, ir ide. kalbinės bendrystės egzistavimo pabaigoje daugelis predikatinio atributo konstrukcijų jau turėjo būti susiformavę sintaksiniai vienetai. 3.3.2. Nuo minėtų predikatinio atributo atvejų istoriškai neatskiriami ir atitinkami pasakymai su tokiais savarankiškai nevartojamais veiksmažodžiais, kaip lie. at(iš)rodyti, likti, tapti, virsti. Lietuvių kalboje su jais eina ir daiktavardžių,. ir būdvardžių bei įvardžių vardininkai, pvz.: jis... senas ir atrodo KrėvP 197; aš našlė likau Skr; liko vienas Kp; neliks skolingas Ins; brolis tapo lobingas; Jonelis pavirto kiškis LTR; panašiai ir kitose ide. kalbose, zr. Brugmann 1911: 644; 1925: 93 tt. Veiksmažodžio sintaksinį ir semantinį nestabilumą predikatinio atributo konstrukcijose, jo svyravimą tarp „pilnareikšmių“ veiksmažodžių ir sintaksinių jungčių įtikinamai parodė jau B. Delbriickas (1900: 12 tt.). Susijungęs į vieną konstrukciją su vardažodžiu, veiksmažodis linksta prarastisavo savarankiškumą, darosi artimas jungčiai. Tuo būdu iš *bheu/*bhū šaknies veiksmažodžių, kitados reiškusių „augti, vešėti“ (Pokorny 1959: 146 tt.), per tarpinę „kilti, tapti“ reikšmę daugelyje ide. kalbų, jų tarpe ir lietuvių kalboje, susiformavo būtųjų ir būsimojo laikų jungtys, o *yes šaknies veiksmažodis, sen. indų kalboje dar išlaikęs konkrečią reikšmę ,,uztrukti, pernakvoti, (pa)gyventi kur nors“ (plg. s. ind. vdsati „gyvena, nakvoja“), germanų kalbose jau nuo seniausių paminklų vartojamas kaip gryna jungtis, derinama su *es ir *bhū šaknų formomis. Labai galimas dalykas, kad ir *es šaknies veiksmažodis, jungtimi vartotas turbūt jau ide. bendrystės laikais, yra nuėjęs panašų raidos kelią: nuo konkretesnės leksinės reikšmės ir savarankiškos vartosenos per predikatinio atributo konstrukcijas prie abstraktaus sintaksinio santykio rodiklio!?. Tuo atveju šio veiksmažodžio vartojimą „egzistuoti, gyventi“ reikšme (plg. lie. aš gerai ėsu Jrb; kaip ėstite? Lp (LKZ 1, 1213—4), pastebimą daugelyje giminiškų kalbų, reikėtų laikyti archaizmu. Priešinga pažiūra, laikanti *es jungties (t. y. konektyvinę) reikšmę pirmine (CaBuenko 1974: 332—3), remiasi jos dominavimu senuosiuose ide. kalbų paminkluose (pvz., Homero epuose) ir semantiniais argumentais'®, tačiau sunkiai suderinama su kitų jungtimis virtusių veiksmažodžių etimologija ir ide. kalbose išryškėjusia bendra raidos kryptimi, rodančia su predikatiniu atributu einančių veiksmažodžių reikšmės abstraktėjimą, jos gramatikalizaciją. Tokios dabartinės kalbos požiūriu skirtingos konstrukcijos, kaip tėvas buvo piktas (,,grynoji“ jungtis), liko neramus (,,negrynoji“ jungtis), gyveno laimingas (predikatinis atributas, plg. Valeckienė 1967: 108 — 9) atspindi skirtingus tos gramatikalizacijos laipsnius ir veikiausiai turi tą patį genetinį pagrindą. 3.3.3. Taip pat, kaip su nominatyvu, predikatinis atributas ide. kalbose buvo siejamas ir su kitais nuo veiksmažodžio priklausomais linksniais: datyvu, akuzatyvu, instrumentaliu, lokatyvu. Dėl sudėtingos sintaksinės struktūros šios konstruk- ? Plg, Zubaty (1954 : 126 tt.; Meillet 1934 : 359 tt.; Meillet — Vendryes 1952: 596; Travnicek 1956 : 123 tt., 179 tt.; Bauer 1958: 108 tt. ir kt. 10 Dėl sakinių su predikatiniu atributu interpretacijos transformacinés gramatikos požiūriu plg. Harris 1964: 180—1; Rūžička 1966: 56 tt.; Kfižkova 1968: 106—7; Bapxynapos 1973: 59—60; Schwartz 1968: 757-8. 11 Žr. dar Jablonskis 1957: 455 tt.; Fraenkel 1928: 12 tt.; 1926: 88 tt.; Balkevičius 1963: 106 tt.; Valeckiené 1967: 108 tt. 12 Dėl veiksmažodžio *es pirminės konkrečios egzistavimo reikšmės ir jo santykio su jungtimi žr. Delbriick 1900:13—14; Brugmann 1904 : 627; 1925: 72 tt.; Meillet 1906 — 8: 23—6; Benveniste 1950: 28 tt.; 1960: 114 tt. (= DBensenucr 1974: 175 tt.; 203 tt., žr. t. p. J. Stepanovo pastabas ib. 433, 435 su lit.); Manos 1965: 266 tt. 13 Pyz., Ch. Kahn (1973) aiškina „gyventi“, „tapti“ reikšmes kaip pirminės „būti“ reikšmės eksplikacijas, sudarytas iš „būti“ + semantinis operatorius. 30 cijos iš pat pradžių irgi buvo linkusios kisti; jų adverbializacijos bei absoliutizacijos procesai pastebimi jau seniausiuose ide. kalbų paminkluose. VD raidai iš jų svarbiausios akuzatyvinės konstrukcijos, kurios tiek lietuvių, tiek ir kitose giminiškose kalbose koreliuojamos su nominatyvinėmis. Kaip nominatyvas paprastai eina predikatiniu atributu su būsenos veiksmažodžiais, taip akuzatyvas — su aktyvų veiksmą žyminčiais, dažnai net kauzatyviniais, veiksmažodžiais, plg.: (tėvas) bėrė grūdą sausą : grūdas biro sausas „„„— plėšė audinį skersą : audinys plyšo skersas ,, merkė drabužį purviną : drabužis mirko purvinas „ (pa)vertė jį nelaimingą : jis (pa)virto nelaimingas ,, laužė lentą skersą : lenta lūžo skersa Tokių akuzatyvinių ir nominatyvinių predikatinio atributo konstrukcijų koreliacijos pamatas dabartinėje lietuvių kalboje yra tranzityvinių — intranzityvinių veiksmažodžių opozicija. Tranzityviniais veiksmažodžiais paprastai reiškiamas kauzacinis procesas, o atitinkamos šaknies intranzityviniais — kauzuojama būsena (CrenanoB 1975: 191). Tačiau tranzityviniy—intranzityviniy veiksmažodžių opozicija lietuvių kalboje, kaip ir kitose ide. kalbose, nėra pirminė, o susiformavusi ankstesnės aktyvinių — statyvinių (būsenos) veiksmažodžių opozicijos pagrindu. Kai kurių tranzityvinės ir intranzityvinės reikšmės veiksmažodžių kamienai ligi šių laikų liko nediferencijuoti; pavyzdžiui, šaknies */eik*Y veiksmažodžiai lietuvių kalboje vartojami abiem reikšmėm (plg. Senn 1935.— 6: 73) ir gali sudaryti tiek akuzatyvines, tiek ir nominatyvines predikatinio atributo konstrukcijas, pvz.: tėvas palieka (paliko) sūnų sveiką ir sūnus (pa)lieka) (pa)liko) sveikas. Baltų ir slavų kalbų veiksmažodžio formų morfologinės rekonstrukcijos pagrindu J. Stepanovas (1975: 182—97) įtikinamai parodė, kad tranzityvinių —intranzityvinių veiksmažodžių opozicija buvo pradėta realizuoti, pergrupuojant skirtingą balsių kaitos laipsnį turinčių veiksmažodžių paradigmas: e laipsnio formos (ber-, verttipo) buvo panaudotos tranzityviniam, o i laipsnio formos (birvirtetc.) — intranzityviniam veiksmui reikšti. Vėliau tranzityviniams veiksmažodžiams būdinga veiksmo kauzacijos reikšmė buvo išryškinta specialiomis priesagomis -inti, -enti, paskui ir -dinti-, dyti-, o intranzityvinių veiksmažodžių būsenos reikšmės morfologiniu rodikliu tapo infiksinės ir sta kamieno formos. Tuo laikotarpiu akuzatyvinės predikatinio atributo konstrukcijos tokio tipo, kaip grąžina jį nelaimingą, budina svečią girtą, gimdė kūdikį luošą ar diegia augalą gležną turėjo būti koreliuojamos su nominatyvinėmis jis grįžta nelaimingas, svečias bunda girtas, kūdikis gimė luošas, augalas dygsta gležnas ir pan. Tiktai susiformavus sangrąžiniams veiksmažodžiams, intranzityvumo reikšmės požymiu tapo ir sangrąžos dalelytė. Tuo būdu pasidarė galima koreliuoti konstrukcijas daro jį nelaimingą ir jis darosi (= tampa, virsta) nelaimingas; rodo jį gražų ir jis rodosi ( = atrodo) gražus; vadina jį draugą ir jis vadinasi draugas ir pan. Kadangi tranzityvinių — intranzityvinių veiksmažodžių opozicija tuo metu buvo jau išryškėjusi, beveik nekyla abejonių, kad daugumas nominatyvinių predikatinio atributo konstrukcijų su sangrąžiniais veiksmažodžiais buvo daromos pagal ankstesnių konstrukcijy su intranzityviniais veiksmažodžiais (tapti, virsti, atrodyti etc.) modelį, o ne iš akuzatyvinių (*daro save nelaimingą, *rodo save gražų, *vadina save draugą). Tai patvirtina ir veiksmažodžių semantikos skirtumas: darytis, rodytis, vadintis # daryti save, rodyti save, vadinti save, tai tiesiog intranzityviniai atitinkamų nesangrąžinių formų koreliatai (plg. Jakulienė 1967 : 188). Sangrąžinių veiksmažodžių panaudojimas — tai vėliausias tranzityvumo — intranzityvumo opozicijos ir akuzatyvinių — nominatyvinių konstrukcijų koreliacijos raidos etapas, tebetrunkantis ir šiuo metu. 3.3.4. Nominatyvinių ir akuzatyvinių predikatinio atributo konstrukcijų koreliacija būdinga ir kitoms ide. kalboms jau seniausiais jų raidos laikotarpiais. Dau-. “4 Dėl šių kamienų intranzityvinės reikšmės susidarymo žr. Stang 1942 : 131 tt.,; 1966: 338 tt.; Tonopos 1961: 57; Kazlauskas 1968: 316 tt. 31 *iGreta būt. k. 1. formų, tik daug rečiau, pavartojama ir es. bei būs. I. veik. dalyvių vardininkų, pvz.: a) es. 1.: džiaukis pati turinti kąsnį ŽemR II 168; (kaimiečiai) didžiavosi turį tokį tikėjimą VaizgRR I 50; Deveika skundžiasi sirguliuojąs CvMS 206; b) būs. 1.: lapė... džiaugėsi turėsianti gardų pusrytį LTR; džiaugėsi visiems liežuvį surišiąs ir poną nuraminsiąs ZemR III 383; jis net džiaugės galėsiąs ištiesti kojas ŠRagR III 63; kartais ir nev. dalyvių, pvz.: Argi jūs kęsitės taip barami? Alk; tas kvailys džiaugiasi mušamas Kps. Skirtingai nuo konstrukcijų su faziniais veiksmažodžiais dalyviai čia yra išlaikę atitinkamų laikų reikšmes. Tačiau es. 1. veik. dalyvius iš šių konstrukcijų intensyviai stumia naujesnės pusdalyvių formos; greta džiaukis gaunąs įsigalėjusios daug produktyvesnės džiaukis gaudamas tipo konstrukcijos, plg. dar: nesidžiauk pirmas pjaudamas LTR; piemuo apmauduojasi negalėdamas žąsų iš avižų išvaryti Sr (LKŽ I 201) ir pan. Tiek dalyviai, tiek ir su jais koreliuojami pusdalyviai gali priklausyti ir nuo jausminės būsenos veiksmažodžių reikšmę turinčių žodžių junginių, pvz. būti laimingam = džiaugtis, plg. mes buvom laimingi pabaidę paukštį CvR II 9; aš laimingas, jus matydamas Gruš ABP 1048, Pusdalyvis, kaip žinoma, yra specifinė antraeilio veiksmo raiškos priemonė. Tad jo skverbimasis į šias konstrukcijas (kaip ir į 4.1. minėtus atitinkamus pasakymus su faziniais veiksmažodžiais) aiškiai rodo kalbamų konstrukcijų ryšį su dalyvių vardininko formų vartojimu antraeiliam veiksmui reikšti. Pavyzdžiui, į tokių pasakymų, kaip nesigailėsi anksti kėlęs || keldamas vidinę struktūrą įeina sakiniai (fu) nesigailėsi ir (tu)anksti atsikelsi, kurių santykį galima interpretuoti dvejopai. Pirmuoju atveju antrasis sakinys užims propozicinio objekto poziciją, ir konstrukcija bus sinonimiška nesigailėsi, kad anksti atsikėlei". Antruoju atveju abu sakiniai bus siejami tik subordinacijos santykiu, ir konstrukcija bus sinonimiška kai (jei, kad) anksti atsikelsi, nesigailėsi (laiko, sąlygos ar priežasties reikšmės šiuo atveju nėra sintaksinės ir priklauso nuo konteksto, žr. aut. 1964: 66 tt.). Taip pat homonimiškos ir atitinkamos konstrukcijos su nev. dalyviais, pvz.: varna alpsta giriama LTRn 285. Dažnai užtenka dalyvį su priklausomais žodžiais nukelti po veiksmažodžio, kad antraeilį veiksmą reiškiančią konstrukciją paverstume propoziciniu objektu, plg.: jaunas vedęs nesigailėkis — užaugs sūnūs kaip broliai ir nesigailėsi anksti kėlęs ir anksti vedęs (LK III 24). Tačiau ir konstrukcijose su postpoziciniais dalyviais antraeilio veiksmo reikšmė dažnai esti jaučiama. Ji ypač išryškėja tada, kai konstrukciją sudaro nesangrąžiniai veiksmažodžiai (sielvartauti, apgailestauti, nustebti, dejuoti ir pan.)®. 4.2.2. Nors šiuo metu nominatyvinėse dalyvių konstrukcijose dažniausiai eina sangrąžinės emocinės būsenos veiksmažodžių formos, tačiau jos nėra labai senos. Tarmėse, tautosakoje ir senuosiuose raštuose randame beveik visų jų nesangrąžinius atitikmenis, vartojamus ta pačia jausminės būsenos reikšme, plg. nuej toliau džiaugdamas Mrc (MLLG VI 66), tu nejuok iš vargšo žmogaus Lp (LKŽ III 421), didžiuoja, neateina Jušk (LK Ž II 494); twardome... nosį iddnt’ ne gerėtų (= gėrėtųsi) kwėpimosse DP 568,,; neketu baisėti („bijoti“) LKZ 1, 567; aš gėstu J (LKZ III 280); ko tu gąsti? J (LKZ III 152); nesielok PK 59,5; tokios formos eina ir nominatyvinése konstrukcijose, pvz.: negailék pametęs Nj (LKZ III 152). SangraZos dalelytė Cia neturi jokio linksnio reikšmės ir, be abejo, negali būti genetiškai susijusi su 8 Artimi čia minėtiems yra ir dalyviai bei pusdalyviai, nusakantys modalinés (dažniausiai vertinamosios) reikšmės predikatų turini, pvz.: Jis kaltas nepasirūpinęs laiku gerų darbininkų padėjėjų susirasti JabIRR II 191; negerai padariau, tau atsakiusi Lt III 158 (gali būti ir atsakydama), žr. dar aut. LKG II 381. 7 Sen. raštuose pagal konstrukciju su faziniais bei modaliniais veiksmažodžiais pavyzdį šiuo atveju kartais pavartojama ir bendratis, pvz.: Esch gailios giwenti po akim Dukteru Heth BrB 1 Moz 27, 46 (Mich verdreusst zu leben). ; 8 Dėl to rašomojoje kalboje konstrukcijos su šiais veiksmažodžiais dažnai išskiriamos, pvz.: Balsių Petras su Pranaičiu nustebo, pamatę turguje vienur kitur grūdų Myk-PutR VI 11; Kaimynai dejuoja, susilauke bėdos LKZ VII 188. * Plačiau apie tai Zr. Jakuliené 1968: 29-31, kur duota daug atitinkamų formų iš senųjų raštų. 38 dalyvinės konstrukcijos struktūra. Reikia sutikti su A. Jakuliene (1968 : 14), kad ji yra tiesiog veiksmažodžio intranzityvumo papildomas rodiklis, pradėtas dėlioti prie emocinės būsenos veiksmažodžių jau sangrąžiniams veiksmažodžiams susiformavus ir virtus atskira morfologine formų grupe. Panašiai sangrąžos dalelytė buvo pridėta ir prie daugelio kitų intranzityvinių veiksmažodžių, pvz.: gultis, klauptis, stotis, liktis ir pan. Tokį pat procesą galima įžiūrėti ir latvių kalboje, kur greta sangrąžinių bities, priecaties, brinities, smieties ir pan. formų sen. raštuose ir tarmėse dar pasitaiko ir nesangrąžinių, pvz.: Glūcko sieva, bidama un drebėdama Mork 5, 33, Mancelio savu tėvu bistam Post III 114 (ME I 305); smejat, Įaudis, dziesminai (ib. III 906); plg. taip pat sangrąžos dalelytės pridėjimą prie kitų intranzityvinių veiksmažodžių: tupties, kustėties, sėsties, gulties, staties etc. (Endzelins 1951: 987 — 8). 4.2.3. Visai panašų vaizdą matome slavų kalbose, kurių seniausiuose paminkluose jausminės būsenos veiksmažodžių sangrąžinės formos dar turi pusiau analitinį pobūdį (BoproBcknh-Kysnenos 1965: 288—9). Greta jų kartais irgi dar vartojamos atitinkamos nesangrąžinės, plg. s. sl. plakati ir plakati sę; žaliti ir sožaliti si; regati ir rogati se (Havranek 1928 : 120 tt.), kurios savo reikšme beveik nesiskiria (kaip ir ostati || ostati se x lie. likti || liktis), ir tik kai kurie tokie veiksmažodžiai (pvz. s. sl. ubojati sę, smėjati sę) jau neturi nesangrąžinių atitikmenų. Nominatyvinėse konstrukcijose vyrauja sangrąžinės formos, pvz., s. rus. COMcaAUCU omcnaes Vin. 190, xe ybostuaca kuass Osa umywe JlaBp. 160 (Ilore6usa 1958: 157), nors galimos ir nesangrąžinės, pvz.: Jd086641Š MSKHOBDMS HANADHUED Yul (ib.) Sangrąžos formantas, dar išlaikęs atskiro tarnybinio žodžio poziciją sakinyje, čia pagal savo funkciją visai atitinka baltų k. sangrąžos dalelytę. Kad baltų ir slavų k. nominatyvinės konstrukcijos, priklausomos nuo emocinės būsenos veiksmažodžių, iš prigimties nėra susijusios su sangrąžinių formų vartojimu, patvirtina kitų ide. kalbų atitikmenys. S. graikų kalboje dalyvių nominatyvai eina su visai tokios pačios reikšmės veiksmažodžių medialinėmis formomis, plg. foaro ... tivov „džiaugėsi geriąs“ Od. IX 353; yžyndas {&v Soph. Ph. 1021 „džiaugiesi gyvenąs“ ir pan. (Kūhner 1870: 616, 619—20; Schwyzer-Debrunner 1975: 392—3). J. Stahlis (1907: 737), komentuodamas tokius pavyzdžius, pabrėžia dalyvių pirminę predikatinę reikšmę (urspriinglich pridikative Bedeutung); panašiai aiškina šias konstrukcijas ir Meillet-Vendryes (1952: 613), iškeldami jų tarpinį, pereinamąjį pobūdį. Kaip ir atitinkamose baltų ir slavų k. konstrukcijose, emocinės būsenos priežastis čia kartu yrair jos turinys. Taip pat, kaip lietuvių kalboje, s. graikų k. dalyviai (irgi nuo Homero) siejami su „,tenkintis, sotintis“ reikšmės veiksmaZodZiais, pvz.: net Tapryoaxv & ėAAfAovc Špdovrec paž. „kai pasitenkino (pasisotino) vienas kitą matą (matydami)“ Il. XXIV 633% (Schwyzer-Debrunner ib. 393). S. indų kalboje dalyvių nominatyvai su lgjj- ,,gédytis“, nand- „džiaugtis“ ir pan. reikšmės šaknų veiksmažodžiais žymi atitinkamų afektų pagrindą visai taip pat, kaip lietuvių ar s. slavų kalbose, plg.: na lajjasa evam bruvūnah ,,nesigédiji taip kalbąs?“ Paiic. II, 15, 17; nananduh siddhaharyah „džiaugėsi įvykdę ketinimą“ Kathas. 20, 99 (Speyer 1886: 373; 1896: 63). Netgi lotynų kalboje, kur dalyvių vartosena gerokai siauresnė, su veiksmažodžiu gaudeo „džiaugiuosi“ kartais eina dalyvio nominatyvas, pvz.: gaudent perfusi sanguine fratrum Verg. Georg. 2, 510 ,,d%iaugiasi apsipyle brolių krauju“ (Schmalz-Hofmann 1927: 589). Visa tai leidžia manyti, kad nominatyvinés konstrukcijos su emocinės būsenos veiksmaZodZiais yra pagrįstos šių veiksmažodžių statyvine reikšme ir veiksmaZodinių vardažodžių (vėliau virtusių dalyviais sensu stricto) pusiau predikatine vartosena, kurios šaknys siekia ide. kalbų bendrystės laikus. Sangrąžinių formų išplitimas baltų ir slavų kalbose čia yra, be abejo, vėlesnės kilmės paralelus reiškinys. VD genezei aptarti pavyzdžiai su emocinės būsenos veiksmažodžiais yra svarbūs tuo, i 10 Pig, J. Ralio ir kt. vertimą: ,, Kai vienas kito abudu jie prisižiūrėjo lig sočiai“ (Homeras 962: 522). 39 kad juose akivaizdžiai išryškėja jungiamoji grandis tarp nominatyvinių apozicinių konstrukcijų ir labiau centralizuotų VD tipo junginių, kuriuose dalyvis reprezentuoja nuo veiksmažodžio priklausomą propozicinį objektą. 4.3. Konstrukcijos su percepcijos ir informacijos veiksmažodžiais 4.3.1. Konstrukcijose su percepcijos, mąstymo, informacijos veiksmažodžiais dalyvis arba dalyvinė žodžių grupė nusako veiksmažodžio turinį. Tokie VD, kaip jau minėta, dažniausiai daromi su sangrąžiniais veiksmažodžiais. Konstrukcijos su nesangrąžinėmis formomis kai kurių tyrinėtojų laikomos naujesnėmis (Tangl 1928: 50; Mapsan 1962: 36). Tačiau yra duomenų manyti, kad ir su šių reikšmių veiksmažodžiais dalyviai buvo siejami jau žiloje senovėje, dar prieš sangrąžinių formų susidarymą. Žemaičių ir vakarų aukštaičių tarmėse nesangrąžiniai percepcijos, mąstymo, ypač informacijos veiksmažodžiai vietomis gali sudaryti VD taip pat, kaip sangrąžiniai: pagrečiui su brolis sakos atėjęs pasakoma ir brolis sako atéjes**. XVI — XVII a. raštuose randame apie 40 VD pavyzdžių su nesangrąžinėmis veiksmažodžių formomis (apie 994). Šiaurės rytų Lietuvoje VD šiuo metu beveik tik su nesangrąžiniais veiksmažodžiais ir tedaromas??. Čia nominatyvinés dalyvių konstrukcijos neatskiriamai susijusios su dažnai einančia po tų pačių veiksmažodžių netiesiogine nuosaka, kuri savo ruožtu yra pagrįsta senoviška predikatine dalyvių vartosena (aut. 1970: 6—12; 1977: 18tt.). Sunku patikėti, kad visi rytų aukštaičių VD su nesangrąžinėmis formomis būtų naujadarai, juoba kad kitais atvejais šiose tarmėse sangrąžiniai veiksmažodžiai labai paplitę ir netgi stumia iš vartosenos atitinkamus nesangrąžinius (plg. kyla — keliasi, virsta — verčiasi, kinta — keičiasi ir pan.). Be to, laikant VD su nesangrąžiniais percepcijos bei informacijos veiksmažodžiais naujadarais, juos reikėtų griežtai atriboti nuo VD su emocinės būsenos veiksmažodžiais, nors jų sintaksinės struktūros artimumas akivaizdus. VD su nesangrąžinėmis formomis (greta sangrąžinių) vartojamas ir latvių kalboje, plg. zinūju tėvu klausijusi (Bielenstein 1863: 377); cerėjat... paédusi ME I 375; duomddams viens pats esus (Endzelins 1951: 1009). Atitinkamų pavyzdžių randama ir slavų kalbų senuosiuose paminkluose (plg. [Tore6us 1958: 156 tt.; Vondrak 1928: 406; Gebauer 1929: 597). 4.3.2. Ypač pažymėtinos paralelės su *men šaknies veiksmažodžiais. Nesangrąžinės veiksmažodžio mbnčti formos slavų kalbose gali sudaryti tokias pačias nominatyvines konstrukcijas, kaip ir šiuo atveju vyraujančios sangrąžinės, pvz.: s. sl. mbnėacho dcho vidęšte Mar Luk 24, 37 (Rūžička 1963: 193; gr. tekste — infinityvas: ždOxovy ... Deopctv); s. ček. mnieše oklamajic čbūna Hrad. 130a (Gebauer 1929: 597), plg. konstrukcijas su sangr. formomis: s. sl. mnito se imy Mat 25, 29; s. ček. mniš sė kūpė DalC 50 (Gebauer ib.) ir pan. Pagal pagrindinį narį — veiksmažodį tokios konstrukcijos net etimologiškai sutampa su lietuviškomis, tik pastarosiose labiau vyrauja manyti nesangrąžinės formos, vartojamos su įvairių laikų dalyviais, pvz.: jis manė daugiau žinąs VeinR V 250; gali manyti pakliuvęs tarp garsių daktarų CvR IX 93; numanau nieko gero negausiąs girdėt Klp (MLLG I 75) ir pan. (plg. manosi sapnuojanti LK Ž VII 832; manosi gerbiamas Tl, žr. taip pat senųjų raštų pavyzdžius 2.2.1.1.). Visiškai identiškas konstrukcijos tipas su tos pačios šaknies ir reikšmės veiksmažodžiu manpaliudytas sen. indų kalboje (nuo Rigvedo), pvz.: sėmam manyate " Lietuvių kalbos dialektologinio atlaso kartotekoje tokių paralelios nesangražinių formų vartosenos atvejų yra užfiksuotų iš Plūngės, Palangės, Vainūto, Tilžės, Rietavo, Ūžvenčio, Stulgill, Tryškių, Kuršėnų, Šilalės, Šilūtės ir kt. apylinkių. 12 Duomenis apie VD su sangrąžinėmis ir nesangrąžinėmis veiksmažodžių formomis paplitimą tarmėse (su kartografine schema) žr. aut. 1977: 17. 40 papivdn ,,somą mano gėręs“ RV X 85, 313, L. Renou (1936: 37), komentuodamas tokius pavyzdžius, nurodo, kad seniausiuose eiliuotuose tekstuose dalyvis čia esti dar gana nepriklausomas nuo veiksmažodžio, ir jų susijungimas į vieną konstrukciją įvyksta vėliau. Kitaip sakant, dalyvis čia dar iš dalies yra išlaikęs seną nominalinio predikato funkciją. Panašiai kaip manVeduose su dalyvių nominatyvais kartais vartojami ir drs- „matyti“, chad- „atrodyti“, vid- „žinoti“ šaknų veiksmažodžiai (Renou 1936: 10, 37). Tokia pat vartosena paliudyta ir Avestoje (Reichelt 1909: 330 — 1), kur atitinkamos konstrukcijos irgi daromos su medialinémis manformomis, pvz. naéda manyete jaynvd ,nicht geschlagen zu sein vermeint“ Yt. 10, 71. Tai rodo indoiranišką šių konstrukcijų kilmę. S. graikų kalboje dalyvių nominatyvai siejami su tokiais percepcijos ir mąstymo veiksmažodžiais, kaip gatvopai „atrodau“, *cidw „žinau“, «tcAėvopai „jaučiu“, yryvooxo „pažįstu, sužinau“ ir pan., plg. toc9u .:.ėgrypėvos Arist. Plut. 962 „žinok ... priėjęs“; odx aicdivecds ėEanarousvos Xen. Hist. 7, 1, 12 „ar nejaučiate apgaunami?“ (Co6ojeBckuh 1948: 347; Chantraine 1953: 326; Schwyzer-Debrunner 1975: 396). Atitinkamų konstrukcijų su dalyviais (greta įprastinių su infinityvais) pasitaiko ir lotynų kalboje, pvz.: sensit medios delapsus in hostes Verg. A. 2, 377. Meillet-Vendryes (1952: 616) jas lygina su graikiškomis, tačiau kiti autoriai laiko grecizmais (Kūhner-Stegmann 1912: 702—3), nors ir susidariusiais pagal originalių pasakymų su emocinės būsenos veiksmažodžiais pavyzdį (SchmalzHofmann 1928: 588 —9). 4.3.3. Cia paminėtos giminisky kalbų paralelės leidžia manyti, kad nominatyvinės dalyvių konstrukcijos su percepcijos bei mąstymo veiksmažodžiais yra tokios pat senoviškos, kaip su emocinės būsenos veiksmažodžiais. Iš jų matyti, kad netgi tie patys percepcijos veiksmažodžiai kitados galėjo eiti ir su veiksmažodinių vardažodžių (vėliau — dalyvių) nominatyvu, ir su akuzatyvu — destis ar jų subjektas buvo tas pats, kaip asmenuojamosios veiksmažodžio formos, ar skirtingas. Pavyzdžiui, jau minėtas veiksmažodis manyti, turėdamas skirtingą nuo dalyvio subjektą, sudaro GD, o turėdamas identišką subjektą — VD, plg.: Kastis manė ją miegant SRagR III 124 (s. rast. — su dalyviu: numane iauna Karaliu ... gimmusi BrP I 132, žr. aut. 1974: 217)ir jis tikrai manė niekam nesakysiąs KrėvAP 148; galėtų būti ir Kastis manė miegąs. Lygiai taip pat santykiauja atitinkamos šaknies veiksmažodžio sudaryti GD ir VD s. slavų kalboje, kur greta GD monėvoša že i vo družinė sęšto Luk 2, 44 (Večerka 1961: 57) turime jau minėtą mončacho deho vidęšte Mar Luk 24, 37. L. Renou (1936: 10) nurodo tokią pat konstrukcijų su manšaknies veiksmažodžiu diferenciaciją Vedų prozoje, plg.: tisthantam manyeta ,,(priesa) stovintį mano“ ir sa riricano manyata TS VI 6, 5, 1 „jis ištuštintas (išvargintas) manė (jautėsi)““*, S. graikų kalboje veiksmažodžiai *ctdw „Žinau“, aicddvopar „jaučiu“, Ačyo „sakau“ ir pan. taip pat galėjo būti siejami ir su akuzatyvu, ir su nominatyvu (priklausomai nuo subjekto identiškumo, žr. CoGoneBckuii 1948: 346—7; Schwyzer-Debrunner 1975: 394 ir 396). Lietuvių kalboje su veiksmažodžiais regėti, jausti, žinoti, suprasti, dūmoti, tarti, atminti, tikėti, sakyti ir pan. VD greta GD vartojamas jau nuo XVI— XVII a. raštų, plg.: f Ir regeio ghi wissos Smonis waikschczoienti BrB Apd 3,9 — Schis muitinikas regedams ... prapulsens ... pradest ... melstisi BrP II 363; Nesa kas szinna ghi ischmintinga alba durna busenti BrB Pam 2, 19 — szinau, passilikses ir pas iusu wissu (su iumis) buses BrB Filip 1, 25; 13 Plačiau apie tai žr. Delbriick 1888: 104; Whitney 1889 — 1964: 268; Illepusis 1883: 27—8; Speyer 1896: 63; Macdonell 1955: 298; ypač Oertel 1926: 25 ir Renou 1936: 10—11, 37 su tolesne lit. Konstrukcijos su šiuo veiksmažodžiu ypač produktyvios Brahmanuose, kur, pasak L. Renou (ib. 10), jos vartojamos kaip tam tikros pastovios formulės. '4 Daugiau tokių pavyzdžių žr. Oertel 1926: 25. 41 Atmink mana Giwenima Weia santi BrB Job 7, 7 — ndtmena karūlumi ėssąs DP 5864s. Er esch taw nesakiau, schį man nieka gero neprarakauientį BrB I Kar 22, 18; Negu sakiey mdn ... su Diewu kalbūs AK 6215, Pagal subjekto identiškumą skiriami GD ir VD su tuo pačiu nesangrąžiniu veiksmažodžiu kartais eina net viename sakinyje, pvz.: Nesa ghis regeia Karaliumi nebebusens, ir Salna nog sawens atpilancze BrB 1 Mak 15, 12. Nuo tų pačių veiksmažodžių priklausančių nominatyviniy ir akuzatyviniy konstrukcijų koreliacija susijusi su šių veiksmažodžių semantika. Daugumas percepcijos veiksmažodžių, kaip ir afektų veiksmažodžiai, iš prigimties galėjo reikšti ir subjekto psichinę būseną, ir į tam tikrą percepcijos objektą nukreiptą aktyvų psichinį procesą. Pavyzdžiui, galvoti ir dabar gali reikšti ir ,,biiti susimas¢iusiam®, ir „mąstyti (apie) ką nors“ (plg. LKŽ III 87); panašiai, matyt, būsenos reikšme buvo vartojamas ir manyti, plg. daug manančių, mažai išmanančių Eržv (LKŽ VII 831), atitinkamas s. ind. manreikšmes (Cappeler 1955: 318 —9) ir rekonstruojamą *men- „denken, geistig erregt sein“ (Pokorny 1959: 726—7); dėl senos intranzityvinės sl. monits: moné reikšmės žr. dar Kurytowicz 1964: 79. Psichinés būsenos reikšmę rodo ir daugelio kitų percepcijos veiksmažodžių etimologija bei vartosena. Nominatyvinės konstrukcijos su šią reikšmę turinčiais percepcijos veiksmažodžiais pagal savo išorinę struktūrą buvo itin artimos predikatiniams atributams su kitais būsenos veiksmažodžiais. Tokie pat dvireikšmiai ir kai kurie informacijos veiksmažodžiai (plg. kalbėti ir sakyti sinonimiją LKŽ V 113—4). 4.3.4. Nuo percepcijos ir informacijos nesangrąžinių veiksmažodžių priklausančių VD senoviškumą patvirtina jų ryšiai su predikatine dalyvių vartosena. Tarmėse ir sen. raštuose VD daug kur sunkiai atskiriami nuo predikatinių dalyvių, einančių netiesioginės nuosakos formomis, ypač tada, kai tarp veiksmažodžio asmenuojamosios formos ir dalyvio daroma pauzė. Brolis sako | ėjęs (buvęs) tipo pasakymai ypač dažni šiaurės rytų Lietuvoje (Zr. aut. 1977:17 tt.). Pažymėtina, kad ir XVI-XVII a. raštuose po nesangrąžinės veiksmažodžio sakyti formos prieš dalyvį dažniausiai eina pauzę rodantis skyrybos ženklas, pvz.: moterischkes ... ateia sakidamas | Angelu weida regeiusias VEE 675, Luk 24, 22—23 (vnd sagen | sie haben ein gesichte der Engel gesehen)'®; kaip galli sakiti (nubraukta -es) manne milins BrB Teis 16, 14 (Wie kanstu sagen | du hast mich lieb), kartais panašiai skiriamos ir konstrukcijos su kitais veiksmaZodZiais, pvz.: ieng tikrai Zinotu | essq draugisten schwentuiu priimti MT 1082; prassidesti iau dumoti | Diewop noris prisiwersti BrGD LXVI, 10, Zr. dar 2.2.1.2. Po sangraZiniy percepcijos veiksmažodžių XVI-XVII a. tekstuose skyrybos ženklai pavartoti maždaug 40 konstrukcijų (apie 109%), plg.: Ir patsai sakes | neturins kur galwa sawa pakischti BrP I 123; ischalkusiam sapnije regisi, walgans ... įtroschkusiam sapnije regissi, gerens BrB Iz 29, 8 (traumet | das er esse... das er trincke); kaip kada wienas ... apsiszadetu | noris usch iūs wissus walgiti MT (PM) 32—32* ir pan. Nors skyrybos ženklus čia galėjo sugestijuoti vertėjų naudoti originalai, tačiau palyginti dažnas jų vartojimas rodo, kad senųjų raštų autoriai, matyt, jautė kai kurių dalyvių, einančių po percepcijos ar informacijos veiksmažodžių, prasminį savarankiškumą. Tokiuose senųjų raštų pavyzdžiuose, kaip ir atitinkamuose dabartinių tarmių pasakymuose (brolis sako(s) | buvęs ar mano | viską girdėjęs) dalyvius galima laikyti ir savarankiškais netiesioginę kalbą ar percepcijos turinį nusakančiais predikatais, išriedėjusiais iš senų nominalinių sakinių!".Matyt, greta tokių asindetinių veiksmažodinių pasakymų, kaip brolis sako (mano) : sergu || serga, kurių archaiškumas neabejotinas, nuo seniausių laikų buvo vartojami ir atitinkami nominalinio tipo pasakymai, pvz.: brolis sako (mano) : sergąs, kurie 15 Plg, DK jau su sangrąžine forma: sakčis man ... kalbas? 65— 66. Daugiau pavyzdžių Zr. 2.2.1.1 ir aut. 1974: 211—24. 18 MP 164%; tas pats tekstas jau be skyrybos ženklo: sdkiddimos Angelu weyda regeiusios. 7 Plačiau apie VD ryšius su predikatine dalyvių vartosena ir aut. 1970: 10; 1977:19 tt.. 42 ir padėjo čia kalbamų nominatyvinių konstrukcijų pamatą. Stiprėjant sakinio centralizacijai ir hipotaktiniams ryšiams tarp jo dalių, pagal kitų predikatinio atributo nominatyvinių konstrukcijų pavyzdį veiksmažodis su dalyviu buvo susietas į glaudų intonacinį ir prasminį junginį. Tuo būdu VD su percepcijos bei informacijos veiksmažodžiais virto predikatinio atributo konstrukcijų variantais. Apžvelgus atskirus nominatyvinių konstrukcijų tipus, išryškėja jų genetiniai ryšiai su bendrais ide. sintaksiniais modeliais. Konstrukcijos su faziniais ir emocinės būsenos veiksmažodžiais, istoriškai žiūrint, atitinka predikatinius atributus, nuo žilos senovės vartotus su kitais būsenos (statyviniais) veiksmažodžiais. Veiksmažodinio vardažodžio, vėliau virtusio dalyviu, nominatyvas jose turėjo antrojo, subordinuoto, predikato funkciją. Konstrukcijų su percepcijos bei informacijos veiksmažodžiais pagrindą sudaro jausmo, minties ar kalbos turinį reiškiantys dalyviai, kitados ėję reliatyviai savarankiškais nominaliniais predikatais. Šie veiksmažodžiai su dalyviais į glaudžias VD konstrukcijas susijungė vėliau, ir tiek lietūvių, tiek kitose giminiškose kalbose (pvz. s. indų, s. graikų) čia dar galima įžiūrėti dalyvio savarankiškesnės vartosenos pėdsakų. 4.4. Konstrukcijos su pasyvinėmis formomis 4.4.1. Pagrindinis modelis, pagal kurį įformintas VD, buvo nominatyvinės predikatinio atributo konstrukcijos su statyviniais veiksmažodžiais. Kaip jau minėta, jos iš senovės sudarė priešpriešą akūzatyvinėms su aktyviniais veiksmažodžiais. Akuzatyvo ir nominatyvo priešprieša, kaip žinoma, yra susijusi su pasyvine transformacija: pasak J. Kurytowicziaus (1964: 74, 179 tt.), akuzatyvas dėl to ir laikomas gramatiniu linksniu, kad jis pasyvinėje konstrukcijoje yra priešinis nominatyvui (hostem occidit: hostis occiditur). Kol tranzityvumo kategorija ir pasyvas lietuvių kalboje buvo nesusiformavę, nominatyvinio ir akuzatyvinio predikato atributo (resp. VD ir GD) priešprieša buvo visų pirma susijusi su skirtinga derivacine veiksmažodžio reikšme ir paties linksnio semantika, t. y. nebuvo sintaksiškai griežtai motyvuota“. Pradėjus formuotis pasyvui, greta akuzatyvinés konstrukcijos su aktyviniais veiksmažodžiais (rodo jį piktą) ir nominatyvinės — su statyviniais (jis atrodo piktas) susidarė nominatyvinė konstrukcija su perifrastinio pasyvo formomis (jis rodomas piktas), priešinė akuzatyvinei sintaksiniu pagrindu, pvz.: (tėvas) beria grūdą sausą : grūdas beriamas sausas i; plėšia audinį skersą : audinys plėšiamas skersas ja pavertė jį nelaimingą : jis paverstas nelaimingas iš laužia lentą skersą : lenta laužiama skersa (plg. sakinių su derivacinémis birti, plyšti, virsti, lūžti formomis koreliaciją 3.3.3.). Konstrukcijų su pasyvinėmis formomis nemaža randame XVI-XVII a. raštuose, pvz.: niekas ne buwo atrastas wertas BrB Apr 5, 4; apsiwilkime | idant nūgi nebutumbime rasti MT 139*,,; patinelis ... tur būti Ponui schwentas wadintas VEE 473; sekma diena teipaieg bus schwenta wadinama BrB III Moz 23, 8 (sol auch heilig heissen) ; kuri skelbiama ira newaisinga BrP I 332 (= I 262). Visiškai taip pat, kaip vardažodžių, jose vartojami dalyvių nominatyvai, plg.: mes ... patis dabar griekinikais essa randami esme BrB Gal 2, 17 (selbs Stinder erfunden worden): bernelis ... dtrastas yra ... besédis DP 665, (ndlefion iest ... siedzac W, 66)1°. XVI—XVII a. raštuose pasitaiko VD ir su veiksmažodžių tikėti, pramanyti, rokuoti, sakyti ir skelbti pasyvinémis formomis, pvz.: 18 Pie, A. Meillet (1934: 359 tt.), L. Renou (1952: 355—6; 1965: 231-2), B. Havrianeko (1968: 409 tt.) mintis apie sintaksinio valdymo silpnumą ir semantini linksnių pobūdį senojoje ide. sakinio struktiiroje. 19 Panašiai BrB V Moz 22, 22, MT 83,,, ChB Apd 5, 39. 43 sudzia tikims essi ateisens BtGD XXXVI (52); Christus ... turetu pramanitas buti turis du kunu? MT (PM) 31%; atstaijmas rakoijmas esti Kancze esanti BrB Išm 3, 2 (abschied wird fur ein pein gerechnet); numirelei jra sakomi miegą ir atsiilsi MT 262, ; nesa skelbams essi giwenans o numirens essi*® BrB Apr 3, 1 (Denn du hast den namen | das du lebest). Visų šių veiksmažodžių aktyvinés formos eina GD konstrukcijose, plg. nebutu tikeie ... Neprietelį ieisenti BrB JerR 4, 12 ir pan. (Zr. aut. 1974: 216 tt.). Dabartinėje kalboje VD su veiksmažodžių matyti, regėti, girdėti, rodyti, skelbti, pranešti ir pan. pasyvinėmis formomis taip pat sudaro priešpriešą GD su atitinkamomis aktyvinėmis, plg.: mato jį einant(į) : jis matomas (be)eings; rodo jį grįžusį : jis rodomas grįžęs; skelbė jį atvyksiant : jis skelbiamas atvyksiąs; pagrečiui su dalyvių vardininkais čia kartais pavartojami ir padalyviai: jis matomas einant. 4.4.2. Visai tokiu pat būdu, kaip lietuvių kalboje, nuo senųjų raštų su pasyvinėmis formomis sudaromas ir latvių k. VD, plg.: vinš tika redzéts stūvus (Endzelins 1951: 1009) greta atitinkamų konstrukcijų su nelinksniuojamais dalyviais, pvz.: vinč nav rędzėts braucuot (Valmiera, Endzelins ib. 1013), dzirdėts bėrns raudam (ib. 1002). Kad čia turime atitinkamų vardažodinių predikatinio atributo konstrukcijų variantus, aiškiai matyti kad ir iš šių latgališkų pavyzdžių koreliacijos, pvz.: jys sovus kaiminus padarėja laimeigus : kaimini tyka padareiti laimeigi; mani iraudzėja pyrmū : es tyku iraudzeits pyrmais ir pan. (Bukšs-Placinskis 1973: 303). Tokią pat akuzatyvinių ir nominatyvinių konstrukcijų priešpriešą matome slavų kalbų senuosiuose paminkluose, plg. s. sl. vidčcho nečostivaego prėvoznosjęšta sje Ps Sin 36, 35 (Večerka 1961: 58) ir vidim®s bčaše prėbyvaję prisno Supr 544,25—6 (ib. 65). Besiformuojančios s. slavų k. perifrastinio pasyvo formos savo struktūra irgi visai atitinka baltiškas, nors yra smarkiai paveiktos graikų kalbos (Havranek 1928: 115 tt., Večerka 1961: 73 su lit.). Pačioje graikų kalboje pasyvinės formos, sudarančios atitinkamą koreliaciją su akuzatyvinių konstrukcijų aktyvinėmis, yra artimos 3.3.4. minėtoms medialinėms (Co6ojieBekuh 1948: 252, 291—2, 345 tt.; Schwyzer-Debrunner 1975: 396); tai pasakytina ir apie s. indų kalbą, kur jau nuo Vedų akuzatyvinės ir nominatyvinės konstrukcijos koreliuojamos veiksmažodžių aktyvo-mediopasyvo formų pagrindu (žr. 3.3.4.). Ryškią priešpriešą akuzatyvinės konstrukcijos su aktyvinėmis ir nominatyvinės su pasyvinėmis formomis sudaro lotynų kalboje, plg.: ego vos salvas sistam Pl. Rud. 1049 ir omnia ... salva sistentur tibi ib. 1359 (Kiihner-Stegmann 1912: 293); taip pat su dalyviais: mandata dicam Jacta Asin. 913 ir is nunc dicitur venturus peregre Truc. 84 (Schmalz-Hofmann 1928: 383—4), plg. dar oppugnata domus ... nuntiabatur Cic. Mil. 66 (ib. 608)?!. Šių konstrukcijų išplitimas lotynų kalboje susijęs su pačių pasyvo formų intensyvia vartosena, Tuo tarpu lietuvių kalboje perifrastinio pasyvo formavimasis sustojo tarsi pusiaukelėje: čia pasyvas kai kuriose tarmėse ėmė nykti dar tvirtai neįsigalėjęs. Todėl ir VD su perifrastinio pasyvo formomis labiau nepaplito, o jų priešprieša GD, nors ir sintaksinio pobūdžio, liko antraeilė. Daug didesnį vaidmenį baltų irslavų kalbų VD tolesnei raidai turėjo sangrąžinių veiksmažodžių susidarymas. Šis procesas abiejose kalbų grupėse vyko savarankiškai, tačiau turėjo analogiškas prielaidas ir bendrą kryptį. 4.5. Sangrąžinių veiksmažodžių susidarymas Lietuvių kalbos sangrąžinių veiksmažodžių genezė — sunkus ir sudėtingas. klausimas, jau daug kartų nagrinėtas bei diskutuotas. Nuo W. Porzezinskio studijos (Iopzkesunckuii 1903), iš karto sukėlusios gyvą polemiką, šiuo klausimu susida20 Užrašyta paraštėje vietoj tekste pabraukto: nes warda turi, iog giwas essi, ir numires essi. ?*! Senojo laikotarpio kalboje dalyvių ir būdvardžių nominatyvai tokiais atvejais vartojami vienodai, o jiems priešpastatomas acc. duplex yra funkciškai lygiavertis jaunesnei acc. c. inf. konstrukcijai (Hofmann 1924: 79; Schmalz-Hofmann 1928: 383—4), 44 rė plati literatūra, kurios vien apžvalga užimtų daug puslapių. Dėl sangrąžinių formų kilmės savo nuomones yra išdėstę J. Endzelynas (1901, 1903, 1951 ir kt.), J. Zubaty (1904), E. Hermannas (1926), Chr. S. Stangas (1966), J. Otrębskis (1956), V. Mažiulis (1959), J. Kazlauskas (1968) ir kiti baltistai; pastaraisiais dešimtmečiais sangrąžiniai veiksmažodžiai specialiai nagrinėti P. Bernadišienės (1961) ir A. Jakulienės (1968) monografijose. Vis dėlto šio klausimo dar negalima laikyti išspręstu. Detaliau ištyrus sangrąžinių veiksmažodžių formas bei vartoseną, kartu su naujais duomenimis iškilo naujų problemų, sunkinančių jų kilmės nustatymą. 4.5.1. Ligšioliniai tyrinėjimai parodė, kad ir datyvinė, ir akuzatyvinė formanto si reikšmėsiekia tolimą praeitį, tačiau bandymai laikyti kurią nors iš jų pirmine ir iš jos istoriškai išvesti antrąją nedavė įtikinamų rezultatų. Laikyti pirmine akuzatyvinę reikšmę ir kildinti si iš sangrąžinio įvardžio akuzatyvo neleidžia forma ir datyvinės reikšmės atitikmenys kitose kalbose: sl. si < *sei arba *soi, het. ši ir pan.** Su akuzatyvu buvo bandoma spėjamai susieti pietų žemaičių, paprūsės tarmių ir s. raštų formą se (Hermann 1926: 83 tt., 87; Mažiulis 1959: 13), tačiau atrodo, kad ji gali būti paaiškinama naujesniais šių tarmių fonetiniais bei morfologiniais procesais (Zinkevičius 1966: 331—2, Jakulienė 1968: 241 —2); dėl jos senoviškumo abejojo jau ir J. Endzelynas (1951: 914). Sunku kildinti iš akuzatyvo *se ir s. prūsų si*, nes tuo atveju reikėtų manyti, jog rytinių ir vakarinių baltų kalbose sangrąžos formantas si susidarė iš skirtingų savybinio įvardžio linksnių. Atitinkamos enklitinių įvardžių mi, ti formos taip pat atliepia kitų kalbų įvardžių datyvams (plg. s. sl. mi, ti, gr. pot, oor (Hom. tou), s. ind. mé, tė (Endzelynas 1957: 148). Antra vertus, išvesti si iš sangraZinio įvardžio datyvo ir paaiškinti baltų kalbų sangrąžinių veiksmažodžių susidarymą, laikant datyvinę reikšmę pirmine, trukdo kiti formos bei semantikos motyvai. Datyvinės reikšmės si sufiksacija žemaičių tranzityviniuose veiksmažodžiuose (pvz., atrasties ,,sau rasti“ greta atsirasti ,,dingus kur nors, vėl atsirasti“ Zinkevičius 1966: 334) lyg ir rodo vėlesnį suaugimą su veiksmažodžiu negu infiksinių akuzatyvinės reikšmės formų (Kazlauskas 1968: 144— 145; Jakulienė 1968: 65, 78, 220, 246). S. prūsų kalboje tranzityvinių sangrąžinių veiksmažodžių su datyvinės reikšmės si ar sin visai nerasta (Jakulienė 1969: 42), palyginti siaurai jie vartojami ir latvių kalboje (Endzelins 1951: 986; Lepika MLLVG I 557). Lietuvių kalboje jie taip pat daug retesni negu atitinkami intranzityviniai sangrąžiniai veiksmažodžiai. E. Hermanno (1926: 80 tt.) pastebėtas didesnis mi, ti datyvinės reikšmės dažnumas XVI-XVII a. raštuose, palyginti su akuzatyvine, gali būti paaiškintas tuo, kad ortotoninės įvardžių formos mane, tave greičiau išstūmė senąsias enklitines iš tiesioginio objekto (sintaksinio) linksnio pozicijos, o labiau periferinės datyvo formos išliko ilgiau; taigi ši aplinkybė irgi neverčia akuzatyvinę mi, ti, si reikšmę laikyti naujesne. 4.5.2. Nepavykus apibrėžti vieningą pirminę enklitiko si linksnio reikšmę, iš viso buvo suabejota, ar šį enklitiką galima laikyti įvardžio linksnio forma. Svarbiame ir turiningame A. Jakulienės darbe (1968) įtikinamai parodyta, kad dabartinėje lietuvių kalboje dalelytė si dažnai yra intranzityvumo rodiklis, neturintis linksnio reikšmės. Tačiau neatrodo įtikinamas autorės bandymas laikyti tokią si funkciją seniausia ir nukelti ją į tolimus prabaltų praeities laikus (1968 : 227—8; 231 tt.; SIkynene 1968 : 17). Pirmiausia, sunku patikėti, kad pirminė formanto si reikšmė būtų buvusi tokia abstrakti. Tam prieštarauja tipologiniai motyvai, ypač sangrąžinių veiksmažodžių susidarymas slavų, germanų ir — jau istoriniais laikais — romanų kalbose, kur aiškiai matyti sangrąžinio formanto, sakinyje dažnai dar tebeturinčio atskiro žodžio poziciją, kilmė iš sangrąžinių įvardžių akuzatyvo bei datyvo formų, o pačių sangrąžinių veiksmažodžių semantika labai panaši į baltų (plg. kad ** Dėl formanto si santykio su sangrąžinių įvardžių datyvo formomis žr. Tlopxe3nHckuit 1903: 88—9; Havyranek 1928: 111; Endzelins 1951: 915; Mažiulis 1959: 11 — 12; Stang 1966: 253—4. * Dėl šios prielaidos žr. Zubaty 1904: 59— 60: Endzelins 1944: 131-2; 1957: 148; Havranek 1928: 114; Mažiulis 1959: 13. 45 ir vad. reflexiva tantum bijotis, džiaugtis, gėdytis ir pan. sandaros bei reikšmės paralelumą visose minėtose kalbų grupėse). Pati tranzityvumo: intranzityvumo opozicija nėra labai archaiška: tai rodo tiek seniausių ide. kalbų paminklų?*, tiek ir pačios lietuvių kalbos duomenys*?*. Tačiau svarbiausia yra tai, kad enklitiko si istoriškai neįmanoma atsieti nuo mi ir ti, kurie senuosiuose raštuose, retkarčiais ir tautosakoje, turi aiškią įvardžių datyvo bei akuzatyvo reikšmę. Šių linksnių reikšmė: daugiau ar mažiau jaučiama ir daugelyje sangrąžinių veiksmažodžių. Pažymėtina, kad ir kitose, ypač seniausiai paliudytose, ide. kalbose atitinkamų enklitinių įvardžių formos gali eiti įvairiais linksniais. Pavyzdžiui, s. ind. (ved.) mé, te, prakr. se, av. me, tė, he, šė, atitinkantys lie. (ir slavų) mi, ti, si, turi ne tik datyvo, bet ir akuzatyvo reikšmę (Delbriick 1888: 205—6; 1893: 462; Wackernagel 1930: 471 tt., 484); be to, s. ind. mé, tė semantiškai atitinka dar ir genetyva, o av. hė — dar ir ablatyva bei instrumentalj (Wackernagel ib.; Havranek 1928: 112 su lit.). Bandymai išvesti kai kurias šių enklitiky reikšmes (pvz., genetyving) iš pirminės datyvinės pasirodė nesékmingi®®. Hetitų įvardiniai enklitikai mi, ti, ši (=si), kurie, pasak V. Ivanovo (1965: 230), tiesiogiai atitinka lie. mi, ti, si, turi posesyvinę, datyvo (Friedrich 1952: 141—2, 192, 223; Kronasser 1956: 143—6), o luvių hierogl. mi — gal ir nominatyvo reikšmę (JlynaeBckas 1969: 72). Tokiomis aplinkybėmis labiausiai įtikima atrodo prielaida, jog įvardinių enklitikų mi, ti, si vartojimas įvairių linksnių (ypač datyvo ir akuzatyvo) reikšmėmis yra archaiškas reiškinys, galbūt paveldėtas iš tų laikų, kai įvardžių netiesioginiai linksniai dar nebuvo morfologiškai diferencijuoti (Wackernagel-Debrunner 1930:471, 485; Havranek 1928: 111, 113; Erhart 1970: 37)?". Taigi ir datyvinė, ir akuzatyvinė lietuvių k. enklitinių įvardžių mi, ti, si reikšmės gali būti vienodai senoviškos. Kad enklitikas si reprezentuoja būtent sangrąžinio įvardžio kamieną, mūsų manymu, pakankamai aiškiai rodo jo forma, reikšmė, santykis su mi, ti ir giminiškų kalbų įvardiniai atitikmenys. 4.5.3. Tačiau kuri iš minėtų dviejų enklitinio įvardžio si reikšmių turėjo didesnį vaidmenį sangrąžinių veiksmažodžių susidarymui? Kadangi visose baltų kalbose, kurių duomenys žinomi, sangrąžiniai veiksmažodžiai pirmiausia sudaro priešpriešą tranzityviniams (Jakulienė 1967: 199 —200), reikėtų manyti, kad tokią priešpriešą labiausiai nulėmė si akuzatyvinė reikšmė. Akuzatyvinė šio enklitiko vartosena, eliminuojanti kito tiesioginio objekto galimumą, geriausiai paaiškina jo vyraujančią intranzityvinimo funkciją. Tai patvirtina ir tipologinės giminiškų kalbų paralelės. Pavyzdžiui, rytinių slavų kalbose dar aiškiai įžiūrima sangrąžinių veiksmažodžių raida iš akuzatyvinės reikšmės įvardžio ser samplaikų su veiksmažodžiais (Meite 1951: 263; Havranek 1928: 24 tt.; Taspanek 1963: 60 tt.; BopkoBckuiiKysnenos 1965: 288 —9). Iš germanų kalbų ypač ryškią paralelę matome skandinavų kalbose, kur sangrąžinių veiksmažodžių formantas -sk yra aiškiai kilęs iš enklitinio įvardžio akuzatyvo; s. islandų kalboje jis vartojamas pagrečiui su -s, kuris gali būti ir datyvinės kilmės. Šie formantai, turėję vyraujančią akuzatyvinę (kai kur ir datyvinę) reikšmę, yra virtę morfologiniais rodikliais, Žyminčiais veiksmo apribojimą subjekto sfera ir jau skiriasi nuo ortotoninių įvardžių akuzatyvų (s. isl. sik, norv. seg), kurie Žymi tiesiog į subjektą nukreiptą veiksmą (Cre6jinmn-Kavenckuh 1953:238tt.;1957:124tt.; Tyxman 1964: 214 tt., 229 — 59). Daugelyje kitų germanų ?* Dėl tranzityvuma sąlygojančių valdymo ryšių silpnumo s. ind., gr. ir kt. kalbose plg. Meillet-Vendryes 1924 : 519 tt.; Renou 1965: 231; Chantraine 1953: 8, 16—7, 232, 319 tt. (kiek kitaip CaBuenko 1975: 336—7); tiesiogiai dėl tranzityvamo kategorijos ide. žr. [lecunmxas 1951: 143; Ilepesbmyrep 1974: 71-81. *5 Plg, aut. 1974: 233—4; 1974a: 244-5; žr. dar 3.3. “Plg. Havers 1911: 19 tt., 323 ir Brugmann-Thumb 1913: 458 déls. ind. mé, tė genetyvinés Jeltumés kilmės; motyvuotą šio požiūrio kritiką Zr. Hermann 1926: 77 ir ypač Havrének 1928: „ *“ Su enklitiniy įvardžių senoviskumu nuo F. Boppo laikų kai kas sieja atitinkamų atematiniy veiksmažodžio fleksijų -m, -t, -s kilmę (įvardinių elementų agliutinacijos būdu); pastaruoju metu šiai pažiūrai atstovauja Casuenko 1960: 48 tt.; HBanoB 1963: 185; Erhart 1970: 12—3, 51. 46 kalbų (netgi gotų kalboje, turinčioje seniausią rašytinę tradicija®), kaip ir romanų kalbose, sangrąžinių įvardžių akuzatyvai dar yra išlaikę morfologinį savarankiškumą, nors semantiškai jie daugeliu atvejų nuo veiksmažodžio neatskiriami (kaip vok. sich freuen, sich fiirchten, pranc. se rėjouir etc.). Tokio tipo sangrąžinių veiksmažodžių formavimasis iš junginių su sangrąžinio įvardžio akuzatyvu pastebimas jau liaudinėje lotynų kalboje, kur greta mediopasyvinės prigimties formų delectari, fieri ir pan. įsigali se delectare, se facere, plg. ubi se tamen montes ... aperiebant Peregr. Aeth. I, 1 ([IbuukoB u Ap. 1975 : 282); facit se hora guinta ib. 60, 135). Greta akuzatyvinés linksnio reikšmės sangraZiniy veiksmažodžių susidarymui ide. kalbose didelį vaidmenį turėjo ir paties sangraZinio įvardžio kamieno *s(e)- inkliuzyvinė reikšmė*??, kuri įgalino sangrąžines veiksmažodžių formas atskirose ide. kalbų grupėse (baltų, slavų, germanų, romanų) gauti labai panašias funkcijas ir virsti senojo mediopasyvo semantiniais atitikmenimis. Skirtingai nuo romanų ir daugumos germanų kalbų, ryt. baltų enklitinis įvardis si prarado morfologinį savarankiškumą jau prieš raštijos pradžią. Tai neprieštarauja archaiškam baltų kalbų pobūdžiui, nes jose šis įvardis galėjo būti susietas su veiksmažodžiu daug anksčiau negu, pavyzdžiui, germanų kalbose. Baltų kalbų senoviškumas irgi nėra absoliutus, apimantis visą gramatinę sistemą. Tiek baltų, tiek ir kitų giminiškų kalbų sangrąžiniai veiksmažodžiai nepriklauso prie senųjų indoeuropietiškų reliktų ir, be abejo, yra daug naujesni už atitinkamos reikšmės medialines indoiraniečių ar graikų kalbų formas. 4.5.4. Iš lietuvių k. veiksmažodžių sangrąžinėse formose išlikusių senųjų tematinių asmens galūnių matyti, kad veiksmažodis su prisijungusiu postpoziciniu enklitiniu įvardžiu si buvo laikomas morfologiškai vientisa forma prieš galūninių -fe < *-¢i, lo < *-0 sutrumpėjimą, plg. lie. velkiosi, velkiesi, la. vėlkuos, vėlciės (Endzelins 1951: 903 tt.). Gana seną suaugima į vieną žodį rodo ir specifinės jų kirčiavimo ypatybės (Skardžius 1935: 201 tt.; Kazlauskas 1968: 88 tt.; Girdenis-Žulys 1972: 199). Nesutrumpėjusios galūnės dažniausiai randamos ir prieš senuosiuose raštuose užfiksuotą baigiantį nykti enklitiką -£, pvz.: duosiuot MP 85, KN 525, BrB Pat 3, 28, liįkiūt („linkiu tau“), rodiiūt DP 514,,, meldziuot N 379, duomiet MP 176*1,, BrB Apr 3, 18 (Hermann 1926: 50, 37 tt., 46 tt.). Tuo tarpu prieš enklitiką mi, geriausiai išlaikiusį įvardžio linksnio (ypač datyvo) reikšmę, galūnės jau sutrumpėjusios, plg. dosi mi ChB II Kar 20, 5, nedosi mi I Moz 30, 31, služysi mi I Moz 29, 27, budawosi mill Sam 7, 5 ir pan., netgi kalbejot mi ChB I Sam 12, 1, nors prieš trumpesnę formą -m dar pasitaiko ir išlaikytų, plg. galim ,,gali mane“ BrB Ps 44, 7 ir galiem „t. p.“ Teis 19, 18%, Enklitikai -mi, -ti, ypač turintys datyvo reikšmę, iki pat galo išlaikė morfologinį bei semantinį savarankiškumą. Kitaip enklitikas si: jo junginiai su veiksmažodžiais bei veiksmažodiniais daiktavardžiais baltų kalbose nuo pat pirmųjų paminklų funkcionuoja kaip semantiškai nedalomi vienetai. Enklitikas mi prie veiksmažodžių su -si, praradusiu linksnio reikšmę, jungiamas visai taip pat, kaip prie nesangrąžinių, pvz.: gailis mi ChB I Moz 6, 7, regis mi III Moz 14, 35 ir pan. (Hermann 1926: 37). Semantiškai vieningi ir negausūs prūsų kalbos veiksmažodžiai su enklitikais -si ir -sin; verčiant originalo sangrąžines konstrukcijas, su jais, kaip ir su nesangrąZiniais, eina ortotoninių sangrąžinių įvardžių akuzatyvai, pvz.: Turei sien ... maitūtunsin 1993,.1 —sollen sich ... neeren 198,, (Jakulienė 1969: 39—40). Matyt, lietuvių k. akuzatyvinės reikšmės enklitikas si (kaip ir atitinkamos enklitinės slavų bei skandinavų kalbų formos) jau labai senais laikais buvo pradėtas semantiškai api- ?*8 Dėl gotų k. sangrąžinių veiksmažodžių žr. Hermodsson 1952: 85 tt.; Buch 1958: 335 tt. 29 Žr. Tyxman 1964: 214. Plg. dar *s(e) kamieno formų vartojimą visų trijų vn. ir dg. asmenų savybine reikšme nuo pat seniausių ide. kalbų paminklų. Dėl negalimumo išvesti visas intranzityvinių sangrąžinių veiksmažodžių reikšmes iš akuzatyvinės sangrąžinio įvardžio vartosenos žr. dar Hatcher 1942: 44; Hermodsson 1952: 85 tt. 80 Pavyzdžiai iš Hermann 1926: 19, 21. 47 Regisi iz wirszaus kartays duona balta ir graži (zdd Sie... chleb bidly) SP II 106,47; Ana ...rodose teip biauri, kaip maischas BrB Sir 25, 24 (wird so scheuslich); atskire žeme ...ieng (402) pasiroditu sausa MT 40*—41; Diewas algoiasi stebuklingas (zowie Sie dziwny) SP 1 177,; mes kalti sakomės RG 435,,; szmogus | taresi teisus | geras ir Diewui intinkans BrP II 91%; kodelei desies swetima BrB I Kar 14, 6 (Warumb stellestu dich so frembd?)*?. Senuosiuose raštuose daugelis tokių konstrukcijų koreliuojamos su atitinkamomis akuzatyvinémis visai taip pat, kaip VD, plg.: Kad ins regi grinus DP 484,, (Gdy ie widzą vbogimi) — Kosznam sawa (tais. iš io) kelis tikras regessi BrB Pat 21, 2 (Einen jglichen dincket sein weg recht sein); Isch to nu palaiminga mane sakis BrP II 259— (Maria) to ne wertd sakos DP 6005, (tego sie niegodng poczyta W 726); Tadda tare Eli ie-girta BrB I Sam 1, 14 (Da meinet Eli sie were truncken) — Kadelei ir pats tariaus ne wertas BrB Luk 7, 7 (non sum dignus arbitratus). Trečiuoju koreliacijos nariu eina nominatyvinés konstrukcijos, priklausomos nuo atitinkamų perifrastinio pasyvo formu, pvz.: niekas ne buwo atrastas wertas BrB Apr 5, 4 (niemand wirdig erfunden ward). Visai taip pat koreliuojamos ir konstrukcijos su faktityviniais veiksmaZodžiais daryti, palikti, vadinti ir pan. (žr. aut. 1974: 201 — 2), plg.: wadina palaymintus grinus (zowie blogoslawionymi vbogie) SP 303,; — Alwienas patinelis ... tur būti Pomii schwentas wadintas VEE 39,; Ioab palikka giwus atlikusius Mieste BrB I Kron 12, 8 (lies leben die vbrigen) — Ir passilikos wienas BrB I Moz 32, 24 (vnd bleib allein). Tačiau nominatyvines konstrukcijas su vardaZodZziais sudaro tik dalis sangraziniu veiksmažodžių, galinčių eiti VD pagrindiniais nariais. Tokie yra veiksm. jaustis, regėtis, pasijusti, rodytis, pasirodyti, sakytis, tartis, dėtis, apsimesti (kaip ir nesangrąžinis nuduoti), išsiduoti ir jų sinonimai. Nominatyvinės konstrukcijos su jais sudaromos iki šių dienų (tokios kaip jis jaučiasi piktas, turtingas, pasijuto viršininkas, pasirodė senas, sakėsi laimingas, dėjosi vargšas, apsimetė kvailas ir pan.), nors atitinkamos akuzatyvinės (jaučiu tėvą piktą, sakė mane šiokią ir pan. žr. aut. 1974: 200 tt.) dabar jau virtusios archaizmais ir tik retkarčiais pastebimos tautosakoje ar liaudies kalboje (išskyrus kiek populiaresnius pasakymus su rodyti, pvz.: rodė ją visiems nuogą ir pan.). Nei senuosiuose raštuose, nei dabartinėje kalboje neturi akuzatyvinių atitikmenų konstrukcijos su apsimestinės būsenos sangrąžiniais veiksmažodžiais dėtis ar apsimesti. Išskyrus atrodyti (pvz. jis atrodo keistas), su vardažodžiais nominatyvines konstrukcijas sudaro tik sangrąžinės minėtų veiksmažodžių formos. Toks sangrąžinių formų suabsoliutinimas paaiškinamas tuo, kad jos buvo anksti apibendrintos subjekto sfera apribotam veiksmui reikšti, tad ir predikatinio atributo konstrukcijose virto priemone priskirti kalbamą ypatybę tam pačiam subjektui. Tiktai atitinkamose konstrukcijose su dalyviais, turinčiais antraeilio veiksmo (ne ypatybės) reikšmę, išsilaikė greta sangrąžinių ir nesangrąžinės formos, pvz.: jis sakė grįžęs, bet ne *sakė piktas (žinoma, išskyrus VD su nesangrąžinių atitikmenų neturinčiais apsimestinės būsenos veiksmažodžiais). Šiaipjau pagal savo vidinės struktūros modelį nominatyvinės konstrukcijos su vardažodžiais ir dalyviais nesiskiria: jis jautėsi piktas <= jis jautė (jis piktas), plg. 1.2.2. 4.6.3.3, Virtusi specialia priemone subjekto sfera apribotam veiksmui reikšti, sangrąžos dalelytė sporadiškai buvo pradėta dėlioti ne tik prie šiaip jau intranzityvinių, bet net prie sangrąžinių, infiksuotą si turinčių veiksmažodžių. Šis reiškinys pastebimas jau nuo raštijos pradžios, ypač J. Bretkūno ir S. Vaišnoro raštuose, pvz.: passigaileias (3 sing.) BrB I Moz 43, 30; neapsijmas 39, 8; nessibijokities TV « Moz 14, 9; prassideiosi 16, 46; atsikreipsities 32, 15; nussiweskes Teis 4, 6; nusidūs47 Panašiai BrB Pat 16, 2; 30, 12; III Moz 14, 37; II Mak 12, 16; Joz 22, 19; Sir 8, 18 ir kt. 18 Panašiai BrB Sir 6, 1; 8, 11. 4 Panašiai BrB I Moz 42, 7; I Kar 14, 5. 54 tis MT 93,,, 105*,,; prasidestissi 138*,,; pasimegstasi 90%; atsiskiressi 118,,, issimanosi 85%; PM 20,,; sasieitiszi (3 pl.) MT 713; passisawinamesi 145,; pasibaigsissi 98,4 ir pan.® Su tokiais ,,dvigubai sangraZiniais“ veiksmaZodZiais daromi ir VD, pvz.: pasiZistisi essqs kaltas MT 143%,; pasiszistiis ... per silpnas ... esąs MT LT XLXLIš!, Matyt, dėl sangraZos formanto papildomo pridėjimo prie veiksmažodžio būti žemaičių tarmėje susidarė specifinės konstrukcijos, kuriose šio veiksmažodžio sangrąžinės formos turi panašią reikšmę kaip dėtis, apsimesti ir taip pat siejamos su es. I. veik. dalyvių vardininkais, pvz.: Tyčia būsiuos ano nematanti Krš; Jis barasi, o mes būsimės nieko negirdį Š; būkis nejuntanti! ZemR II 306; Užeikite sankrovon, būkitės norį ko pirkti Š (LKZ 1, 1216)%2. Kuršėnų, Tryškių, Raudėnų ir kt. žemaičių šnektose būs. 1. 3 asmuo šiose konstrukcijose turi įprastinę sangrąžinių formų galūnę -ės ~ lk. -ias(is): bū'sė's ~ būsias (būsis) kaip di'se's ~ dūosias (diūosis) Krš (Vitkauskas 1960: 68; 1965: 17). Pažymėtina, kad šiose konstrukcijose veiksmažodžio biitis tevartojama būsimasis laikas ir liepiamoji nuosaka; be to, minėtos veiksmažodžio formos siejamos tik su es. 1. veik. dalyviais (nei *būnas ar *buvos nematąs, nei *būsis nematęs tipo pasakymų nepastebėta). Gramatinės sandaros ribotumas ryškiai skiria šias konstrukcijas nuo VD ir leidžia manyti jas turint specifinę kilmę. ] Kaip žinoma, veiksmažodžio biiti nesangrąžinės formos su es. 1. veik. dalyvių vardininkais gali sudaryti vad. sudurtinį pradėtinį būsimąjį laiką, kuris dažniausiai vartojamas netikram, spėjamam dabarties ar ateities veiksmui nusakyti, pvz.: užsižiebk tik žiburį, bus beįsigriaunąs į vidų LzPR I 367 (Sližienė 1961: 68; LKG II 147). Tokie pasakymai, kaip tas jau bus nematąs visų pirma turi modalinę reikšme „tas jau tikriausiai (galbūt) nemato“. Liepiamosios nuosakos formos būk, būkim(e), būkit(e) su es. 1. veik. dalyviais taip pat nusako kalbamuoju metu neegzistuojančią, tiktai liepiamą realizuoti būseną. Vadinasi, tiek būsimojo laiko, tiek liepiamosios nuosakos veiksmažodžio būti nesangrąžinės formos su es: 1. veik. dalyviais žymi nerealias būsenas ir turi ryškią modalinę reikšmę. Kai dalyvis esti su neiginiu, jos gali reikšti ir apsimestinį veiksmą. Pavyzdžiui, tokie pasakymai, kaip bitk nematąs (nežinąs, negirdįs) daugelyje kontekstų bei situacijų gali būti pavartoti tokia pat reikšme, kaip bitkis ( = dėkis) nematąs (nežinąs, negirdįs). Kaip tik neigiamos es. 1. veik. dalyvių formos paprastai randamos ir konstrukcijose su būtis. Šios aplinkybės verčia manyti, kad biisis || būkis nematąs, -anti tipo konstrukcijos atsirado pridėjus sangrąžos formantą prie veiksmažodžio būti, sudarančio su es. I. veik. dalyviais sudurtines pradétines būsimojo laiko ir liepiamosios nuosakos formas. Bis. 1. 3 asmens formos balsio ilgumas (būsis) sangrąžinėje formoje yra visai reguliarus, plg. siūs, bet siūsis; žemaičių tarmėje toks pat ilgas yra ir atitinkamų nesangraZiniy formų balsis: būs, gys „gis“, plg. Zinkevičius 1966: 361. Sangrąžos formantas -s(i) kartais pridedamas prie veiksmažodžio biti formų ir kitais atvejais, tačiau apsimetimo reikšmės nesuteikia, plg.: Senių būtis yr, bet nepažinau gero Dr (LKŽ T, 1213); Man besibūnant (belaukiant), ir parėjo numie Šts (ib. 1215). XVI a. raštuose dar pasitaiko pavyzdžių, kur jis turi aiškią sangrąžinio įvardžio datyvo reikšmę — netgi dalyvinėse konstrukcijose, pvz.: asch busiūs Garbe gawens isch Pharaono BrB II Moz 14, 18 (wenn ich Ehre eingelegt habe; cum glorificatus fuero)®. Veiksmažodžiui būti prisijungus sangrazos dalelyte, minėtos sudurtinés būsimojo laiko ir liepiamosios nuosakos formos sutapo su VD. Joms semantiškai artimiausias VD pogrupis buvo konstrukcijos su apsimestinės būsenos 50 Dėl atitinkamų formų dabartinėse tarmėse žr. Zinkevičius 1966: 332; ypač jos paplitusios Žemaičiuose, žr. Vitkauskas 1978. 51 Plg. passiszisti grieschnas essas VE 72s. *2 Daugiau pavyzdžių žr. Vitkauskas 1965: 17; 1976: 57; aut. LKG II 360. 59 Plg.: asch saw Garbe gausiu BrB II Moz 14, 17 (so wil ich Ehre einlegen). Panasiai si vartojama kitose (ne dalyvinése) konstrukcijose, pvz.: Mana Sunaus Hemora schirdis norisi (viršuje: geidulauia) iusų Dukteres BrB 1 Moz 34, 8. 55 veiksmažodžiais, taip pat dažnos Žemaičiuose, plg.: būsis nematąs, būkis nematąs ir dėsis nematąs, dėkis nematąs. Todėl visai suprantama, kad konstrukcijos su biitis prisišliejo prie šio VD pogrupio, kuris įtvirtino jų apsimestinio veiksmo reikšmę. Tuo būdu prie VD pritapo visai skirtingos sintaksinės prigimties konstrukcija, ligi šiol išlaikiusi specifinius sandaros apribojimus. Ta aplinkybė, kad apsimetimo reikšmę turi tik tam tikros veiksmažodžio Būtis formos ir tik konstrukcijose su es. 1. veik. dalyviais, patvirtina sintaksinius šios reikšmės atsiradimo motyvus. 4.6.4. Santykis su slaviSkomis konstrukcijomis Panašų vaidmenį kaip lietuvių kalbos vardininkui su dalyviu sangraZiniy veiksmažodžių susidarymas turėjo ir slavų kalbų nominatyvinėms konstrukcijoms. Kaip žinoma, slavų kalbų sangrąžiniai veiksmažodžiai susidarė dėl sangrąžinių įvardžių sę (iš pradžių, matyt, ortotoninės, vėliau enklitinės**) bei si (enklitinės) formų agliutinacijos. Rytinių slavų kalbose Sie sangrąžiniai įvardžiai susijungė su veiksmažodžiu į vieną žodį, kitose (pvz., čekų, bulgarų, makedoniečių, lenkų) išlaikė pozicinį judrumą, tačiau jų semantinis vieningumas daugeliu atvejų pastebimas jau nuo seniausių paminklų. S. slavų kalboje si, o dažnai ir sę jau nebeturi linksnio reikšmės, kai kur vartojamos pagrečiui (pvz., moniti si || se; sožaliti si || sę) ir funkcionuoja kaip sangrąžos formantai (I 'aspanek 1963: 50 tt., 62). Predikatinio atributo konstrukcijose su sangrąžinėmis veiksmažodžių formomis dažniausiai eina būdvardžių bei dalyvių nominatyvai, pvz.: utvrodi sé roka ego céla Mork 3, 5; naučito so velii narečeto se Mat 5, 19; monito se imy Mat 25, 29 (Havranek 1928: 157 —8)%® — kaip ir 4.3.1 minėtose konstrukcijose su intranzityviniais veiksmažodžiais. Tačiau sangrąžinio įvardžio akuzatyvo forma sę, vartojama su visais trimis. asmenimis, gali eiti ir su būdvardžių bei dalyvių akuzatyvais, t. y. visai taip, kaip lie. save, pvz.: kogo se sam? ty tvoriši Jon 8, 53 (Havranek ib. 157). Atitinkamų konstrukcijų nuo senųjų raštų ligi šių dienų retkarčiais pasitaiko ir čekų bei bulgarų kalbose, kur se išlaikė tam tikrą savarankiškumą, pvz.: s. sl. vidė sę sokrušena (Ilore6Hs 1958: 309)%, s. ček. Josef neduostojna sé mné Kruml. 17 (Havranek ib. 157), nj. ček. vidél se leZiciho greta įprastinės vidél se leZet (ib. 160). Ryšys tarp akuzatyvinés ir nominatyvinés konstrukcijos slavų kalbose dar ryškesnis negu lietuviy kalboje, nes ten abiejose konstrukcijose eina ta pati iš prigimties ortotoninio įvardžio se forma. Tad sangraziniy įvardžių vartosena akuzatyvo reikšme, paraleli abiejose kalbų grupėse, turėjo žymiai prisidėti prie sangraZiniy veiksmažodžių išplitimo nominatyvinėse konstrukcijose. Tačiau tai nereiškia, kad nominatyvinės konstrukcijos baltų ir slavų kalbose gali būti apskritai kildinamos iš akuzatyvinių su sangrąžiniais įvardžiais, kaip manė I. Marvanas (Mapsan 1962: 35). Tokio vaidmens akuzatyvinė konstrukcija su sangrąžiniais įvardžiais negalėjo turėti jau vien dėl to, kad ji pati veikiausiai yra antrinė, susidariusi konstrukcijų su skirtingą subjektą žyminčiais įvardžiais pavyzdžiu, t. y. vidim se nucena pagal vidim té zdrdva 54 Slavų kalbų įvardžių akuzatyvo formų me, fe, sę enklizės klausimas buvo sprendžiamas įvairiai. Iš prigimties ortotoninėmis jas laikė E. Bernekeris, J. Zubaty, A. Marguliėsas, enklitinėmis— K. Miūlenbachas, S. Kulbakinas, V. Vondrakas, J. Rozwadowskis, iš pradžių ir A. Meillet, bet véliau jis tą nuomonę pakeitė. B. Havranekui (1928: 25 tt. su lit.) nuodugniai ištyrus šį klausimą, ortotoninė sl. sę prigimtis atrodo gana aiški. 55 Plačiau apie šias konstrukcijas sl. kalbose Miklosich 1868—74 IV: 345, 822—3; Ilore6ns 1958: 156tt.; Jagič 1900 : 61 tt.; Gebauer 1929: 197—8; Travniček 1956: 186; BopkoBernū-Kyanem10B 1965: Dvorak 1970: 155—6; Bauer 1972: 59; Večerka 1961: 65 tt.; Rūžička 1963: 191 tt., 198; Poxuosckas 1970: 43 tt. 56 M. RoZnovskaja nurodo, kad dabartinėje bulgarų kalboje forma ce gali turėti sangrazinio įvardžio akuzatyvo reikšmę ir eiti su tiesioginio papildinio atributu, pvz.: Kamo ce euda omomar (PoxnosBckas 1970: 24 tt.). Dėl nekaitomos vardažodžio formos predikatinio atributo "ryšį su subjektu ar objektu čia galima nustatyti tik iš sakinio prasmės. Tarp ce, einančio sangrąžos formannz 5 einančio sangrąžiniu įvardžiu, bulgarų kalboje ligi šiol nėra aiškios ribos (Kocros 1939: 56 (Zubaty 1919*7), o literatūrinėse piety ir vakarų slavų kalbose dar aktyvizuojama lotyniškų dixit se divitem tipo konstrukcijy®. Daug patikimesnė yra B. Havraneko prielaida, kad akuzatyvinės reikšmės sangrąžinio įvardžio susiliejimas su veiksmažodžiu, jo virtimas sangrąžos formantu (dalelyte) slavų kalbose sustiprino ir išsaugojo senovišką nominatyvinę konstrukciją, galbūt pagrįstą antrine nominaline predikacija (I 'aspanek 1963: 61). : Dėl sangraziniy formu išplitimo nominatyvinés konstrukcijos slavų kalbų senuosiuose paminkluose koreliuojamos su akuzatyvinėmis visai taip pat, kaip lietuvių kalboje, t.y. VD su sangrąžiniais veiksmažodžiais sudaro priešpriešą GD su atitinkamais nesangrąžiniais, plg.: s. sl. vidčaše se to straždę Supr. 553, (Večerka 1961: 65) ir vidėšę i juZe umbrošo Jon 19, 33 Zogr., Mar. (Večerka 1961: 58)*?, pagrečiui čia randame ir trečiąjį koreliacijos narį — nominatyvinę konstrukciją su perifrastiniu pasyvu, s. sl. kalboje galėjusiu eiti sangrąžinių formų variantu, pvz.: vidimo béase prébyvaje Supr. 54425. Taigi VD tipo konstrukcijos baltų ir slavų kalbose ne tik turi bendrą genetinį pamatą, bet ir jų priešistorinė raida, susijusi su sangrąžinių veiksmažodžių susidarymu, paraleliai vyko ta pačia kryptimi ir davė stebinančiai panašius rezultatus. Lietuvių kalbos ir seniausiųjų slavų kalbų paminklų VD konstrukcijos sutinka pagal vietą sintaksinių priemonių sistemoje (visų pirma pagal santykį su akuzatyvinėmis), pagal savo sintaksinę struktūrą ir netgi didele dalimi— pagal jos morfologinę realizaciją. 4.6.5. Tolesnės raidos kryptis Tolesnė VD istorija baltų ir slavų kalbose, vykusi jau rašytinės tradicijos laikotarpiu, skiriasi. Rytinių slavų kalbose, nykstant ir stabarėjant trumposioms (neįvardžiuotinėms) dalyvių formoms, akuzatyvinės ir nominatyvinės dalyvių konstrukcijos palyginti greitai išėjo iš apyvartos, o predikatiniu atributu einantis būdvardžių bei dalyvių nominatyvas daugeliu atvejų buvo pakeistas instrumentaliu (Fraenkel 1926: 77 tt.; Mpasek 1962:347 tt.; 1958: 15 tt.). Labai galimas dalykas, kad gyvosiose ryt. slavų kalbose nominatyvinės dalyvių konstrukcijos išnyko dar anksčiau negu raštuose, kur jas kurį laiką dar palaikė sen. slavų kalbos tradicija ir graikiškų pavyzdžių įtaka. Pietinių ir vakarinių slavų kalbose šios konstrukcijos taip pat labai sunyko, tačiau išsilaikė ilgiau, o kai kuriose (pvz., čekų, bulgarų) ir dabar pasitaiko jų vartosenos likučių. Lietuvių ir latvių kalbose VD, kaip ir GD, plačiai vartojamas ligi šių dienų, tačiau šių konstrukcijų tarpusavio santykiai, iš dalies ir struktūra, rašytinės tradicijos laikotarpiu taip pat pakito. Akuzatyvinėse konstrukcijose išplitus padalyvio formai, dalyviai jose išliko tik tais atvejais, kai vardažodžio ar įvardžio galininkas turi tiesioginio objekto reikšmę (aut. 1974: 265 tt.). Tad linksniuojamų dalyvių formų vartojimas akuzatyvinėse konstrukcijose gerokai susiaurėjo. Kartu susilpnėjo ir akuzatyvinių-nominatyvinių konstrukcijų priešprieša. Šiuo metu tokie VD, kaip sakėsi || žinojosi grįžtąs jau nebegali būti koreliuojami su GD sakė || žinojo jį grįžtantį kaip XVI— XVII a., nes vietoj pastarųjų paprastai Vartojamos padalyvinės konstrukcijos (sakė || žinojo jį grįžtant) arba prijungiamieji sakiniai (sakė || žinojo, kad jis grįžta). Tokiomis aplinkybėmis dalelytės si funkcinis krūvis sumažėjo. Matyt, todėl dabartinėje lietuvių kalboje vėl plačiau imta vartoti VD su nesangrąžiniais percepcijos bei informacijos veiksmažodžiais, pvz.: jis sakė || žinojo grįžtąs. 57 Straipsnyje, išsp. žurnale Naše Reč, 1919, Nr. 3, p. 29 pagal Havranek 1928: 160. 58 Plg. Havranek ib. 160. Tačiau ir lotyniškosios tokio tipo konstrukcijos su se, pvz., imperatorem se appelaverat Caes. B.G. 3, 31; se miserum praedicat Pl. Men. 909 (Kiihner-Stegmann 1912: 294) laikomos atsiradusiomis dėl atitinkamų pavyzdžių su me, te, žyminčiais skirtingą subjektą, įtakos (Miller 1974: 229). 59 Plg, atitinkamą koreliaciją čekų kalboje: zriš sė stojė— zFi tė stojiec(e) (Dvoiak 1970: 155). 57 Tuo būdu VD dar labiau suartėjo su netiesiogine nuosaka, taip pat vartojama po atitinkamos reikšmės veiksmažodžių, pvz.: sakau || žinau, kad jis grįžtąs. VD su nesangrąžinėmis formomis produktyvumas ypač ryškus šiaurinėse rytų aukštaičių šnektose, kuriose GD beveik nebevartojamas, todėl nominatyvinių konstrukcijų koreliacija su akuzatyvinėmis čia dabar visai negalima. Tuo tarpu netiesioginė nuosaka šiose šnektose labai populiari. Iš K. Sirvydo raštų matyti, kad VD su sangrąžiniais veiksmažodžiais XVI — XVII a. rytinių aukštaičių buvo dar plačiai vartojamas. ,,Punktuose sakymų“ iš 51 VD tiktai viename randame nesangrąžinę veiksmažodžio formą: idant žmogus ... gailetus ... bewelidams ing kunorint kito pikto impuolys essus | negi Diewu pažieydis 1 158,,. Kiti VD su sangrąžiniais veiksmažodžiais pagal subjekto tapatumą ar skirtumą „Punktuose sakymų“ koreliuojami su GD, kuris čia tebėra gana dažnas ir produktyvus (apie 70 konstrukcijų, plg. aut. 1969: 53 tt.). Šiuo metu K. Sirvydo tarmėje, kaip ir visame šiaurės rytų Lietuvos kampe, nei VD su sangrąžiniais veiksmažodžiais, nei GD jau beveik nepasitaiko, nors po nesangrąžinių veiksmažodžių tokios nominatyvinės dalyvių konstrukcijos, kaip Janė sakė Petrą sutikus Kp; žmonės kalbėjo matę Kraujelį ir pan., yra visai įprastos. Žinoma, tai dar nerodo, kad jos yra naujos ir kilusios iš konstrukcijų su sangrąžiniais veiksmažodžiais. Sangr. formų išplitimas VD, būdingiausias žemaičių tarmei, veikiausiai tik iš dalies palietė rytinių tarmių nominatyvines konstrukcijas, kurių daugelis galėjo išlaikyti senesnę formą. Tačiau ta aplinkybė, kad nesangrąžinės formos šiose tarmėse beveik visai išstūmė iš VD sangrąžines, kurios XVI— XVII a. čia dar buvo vartojamos, negali būti atsitiktinė. GD pasitraukimas iš apyvartos ir minėtos nominatyvinių-akuzatyvinių konstrukcijų koreliacijos išnykimas, matyt, buvo viena svarbiausių šio reiškinio priežasčių. Koreliacijos su akuzatyvinėmis konstrukcijomis reikšmė sangrąžinių veiksmažodžio formų vartojimui matyti ir dabartinėje literatūrinėje kalboje. Daugumas veiksmažodžių, kurie VD turi tik nesangrąžines formas (žr. 1.1.4), nesudaro GD konstrukcijų, o kai kurie iš jų, pvz., atrodyti, grasinti, nuliūsti, abejoti, vengti, paprasti iš viso nesiejami su galininku. Tokie informacijos veiksmažodžiai, kaip tvirtinti, liudyti, kalbėti, pranešti, prisiekti, GD paprastai vartojami su padalyvine jungtimi (esant, buvus, būsiant). Nors dabartinėje literatūrinėje kalboje pastebimas polinkis kiek plačiau vartoti VD su kai kuriais nesangrąžiniais veiksmažodžiais, sangrąžinės formos šioje konstrukcijoje iki šiol tebėra vyraujančios. Sangrąžos dalelytė joje funkcionuoja kaip ryškus, nors dažnai ir fakultatyvus, gramatinis rodiklis, žymintis asmenuojamojo veiksmažodžio ir dalyvio veiksmų subjekto tapatumą. Lietuvių kalbos VD genezė ir istorija rodo, kad dalyvių konstrukcijų raida yra dideliu mastu sąlygojama morfologinių procesų ir bendresnių sintaksinių opozicijų kaitos. IŠVADOS 1. VD sudaro fizinės bei psichinės percepcijos, informacijos ir emocinės be apsimestinės būsenos veiksmažodžiai, galintys prisijungti aiškinamųjų sakinių šalutinius dėmenis. Be to, su es. I. nev. dalyviais eina dar norą, stengimąsi (ar nenorą, vengimą, baimę), prašymą ir įpratimą reiškiantys veiksmažodžiai. Dalyvio vardininkas (vienas ar su priklausomais žodžiais) šioje konstrukcijoje reprezentuoja aiškinamosios reikšmės įtrauktinį sakinį, užimantį propozicinio objekto poziciją. Pagal savo vidinę sintaksinę struktūrą VD atitinka galininką su dalyviu (GD), bet skiriasi nuo pastarojo asmenuojamosios veiksmažodžio formos ir dalyvio subjekto sutapimu. 2. VD paliudytas nuo pat pirmųjų lietuvių kalbos paminklų. XVI -— XVII a. jis dažniausiai vartojamas Žemaičių ir vakarų aukštaičių tarmėms atstovaujančių autorių (J. Bretkūno, S. Vaišnoro) raštuose. Pagal senuosius raštus nustatomas 58 VD vartojimo arealas XVI — XVII a. maždaug sutampa su dabartiniu, tik apima «dar dalį rytų aukštaičių, kur šiuo metu po sangrąžinių veiksmažodžių VD beveik nevartojamas. 3. XVI-— XVII a. verstinių tekstų gretinimas su lotyniškais, vokiškais bei lenkiškais originalais rodo, kad VD vartosena senuosiuose raštuose yra paremta gyvąja to meto kalba ir iš esmės nepaveikta kitų kalbų įtakos. Dažniausiai VD buvo verčiami originalų prijungiamųjų aiškinamųjų sakinių šalutiniai dėmenys. Originalų kalbų įtaka ne skatino, bet, atvirkščiai, varžė bei siaurino VD vartoseną senuosiuose kalbos paminkluose. Todėl VD paplitimas XVI— XVII a. tekstuose tik iš dalies atspindi tikrąją šios konstrukcijos vartosenos apimtį gyvojoje kalboje. Tai patvirtina žymiai platesnis VD vartojimas originaliuose bei kompiliaciniuose tų pačių autorių raštuose. 4. XVI— XVII a. raštuose VD dažniausiai sudaro sangrąžiniai veiksmažodžiai (apie 90%), iš kurių labiausiai paplitę yra regėtis, tikėtis, sakytis, žinotis, t.y. tie veiksmažodžiai, kurių nesangrąžinės formos vyrauja ir galininko su dalyviu (GD) konstrukcijoje. Pagrečiui senųjų raštų VD vartojamos ir atitinkamų veiksmažodžių nesangrąžinės bei perifrastinio pasyvo formos. 5. VD dalyvinis narys pagal savo konstrukcines ypatybes atitinka aiškinamojo sakinio šalutinio démens tarinį. Apie 329, senųjų raštų VD sudaryti su būti dalyviais, einančiais veiksmažodinės jungties ekvivalentais. 6. VD nariy tvarka senuosiuose raštuose yra palyginti stabili. Vyraujantis pozicinis modelis NVP (929, pavyzdžių) yra pagrįstas bendraisiais lietuvių kalbos žodžių tvarkos dėsniais (SVO principu). Kartu VD konstrukcijose pastebima ir OV modelio pėdsakų. 7. Lietuvių ir latvių kalbų VD gramatinė sandara, daugeliu atvejų ir leksinė raiška, sutampa, tik latvių kalbos VD turi naujesnių bruožų, susijusių su nelinksniuojamų dalyvių formų plitimu. Šios konstrukcijos pėdsakų pastebėta ir s. prūsų kalboje. Su atitinkamomis slavų k. konstrukcijomis baltų VD sieja vienoda vidinė struktūra, labai panaši pagrindinių narių semantika ir daugelis jų morfologinės sandaros ypatybių (veiksmažodžio refleksyvacijos polinkiai, genetiškai tapačios dalyvių formos ir pan.). 8. Vidinė rekonstrukcija ir gretinimas su kitomis ide. kalbomis rodo, jog VD sintaksinį pamatą sudarė predikatinis atributas su statyviniais būsenos veiksmažodžiais, iš kurių indoiraniečių, graikų, italikų kalbose susiformavo mediopasyvo paradigmos. Dalyvių nominatyvai predikatinio atributo konstrukcijose vartojami kaip vardažodinės prigimties formos. Predikatinio atributo nominatyvinės konstrukcijos su statyviniais veiksmažodžiais nuo seniausių laikų sudarė priešpriešą akuzatyvinėms su aktyviniais veiksmažodžiais. Tuo pagrįsta pirminė VD ir GD korelialiacija. 9. Nominatyvinėse konstrukcijose su faziniais ir emocinės būsenos veiksmažodžiais veiksmažodinio vardažodžio, vėliau virtusio dalyviu, vardininkas kitados turėjo antraeilio tarinio funkciją. Su percepcijos ir informacijos veiksmažodžiais buvo siejami dalyvių nominatyvai, ėję reliatyviai savarankiškais nominaliniais sakiniais, kurie su veiksmažodžiais į glaudžias VD konstrukcijas susijungė vėliau. Visais šiais atvejais iš seno buvo vartojamos nesangrąžinės veiksmažodžių formos. 10. Formuojantis perifrastiniam pasyvui, akuzatyvinėms konstrukcijoms su tranzityviniais veiksmažodžiais (rado jį gulintį) sudarė priešpriešą ir nominatyvinės konstrukcijos su naujomis pasyvo formomis (jis buvo rastas gulįs). 11. VD raida glaudžiai susijusi su sangrąžinių veiksmažodžių susidarymu, kuriam labai svarbų vaidmenį (ypač paskutiniuoju laikotarpiu) turėjo enklitinio jvardžio si akuzatyvinė reikšmė. Nors enklitinis įvardis si suaugo su veiksmažodžiu jau prieš raštijos pradžią, gerokai anksčiau už mi, ti, tačiau senuosiuose raštuose dar randama jo buvusio savarankiškumo liekanų. 59 12. Senųjų raštų duomenys rodo, kad, reiškiant objektinius santykius tarp dviejų veiksmų, turinčių identišką subjektą, kitados greta VD buvo vartojamas ir GD su sangrąžinių įvardžių galininko formomis: enklitine (atonine) si ir ortotonine save. Enklitikui si galutinai praradus linksnio reikšmę, dalyvio galininkas buvo pakeistas vardininku pagal iš seno egzistavusį VD ir kitų nominatyvinių konstrukcijų modelį. Tai prisidėjo prie sangrąžinių veiksmažodžio formų išplitimo VD konstrukcijose. 13. Virtusi morfologiniu formantu, Žyminčiu veiksmo apribojimą subjekto sfera, sangrąžos dalelytė VD, kaip ir kitose konstrukcijose, buvo pradėta dėlioti ir prie intranzityvinių iš prigimties veiksmažodžių. VD su sangrąžiniais intranzityviniais veiksmažodžiais sudarė opoziciją GD su tranzityviniais veiksmažodžiais, ypač ryškią XVI— XVII a. raštuose: Ta pačia kryptimi akuzatyvinės bei nominatyvinés. konstrukcijos rutuliojosi ir slavų kalbose. 14. Dėl sangrąžos dalelytės papildomo pridėjimo prie veiksmažodžio būti sudurtinio pradėtinio būsimojo laiko formose žemaičių tarmėse susidarė Dūsis nematąs tipo konstrukcijos, vėliau pritapusios prie VD. 15. Rašytinės tradicijos laikotarpiu, siaurėjant GD vartosenai, jo opozicija VD susilpnėjo. Atitinkamai nominatyvinėse konstrukcijose sumažėjo ir sangrąžinių formų funkcinis krūvis. Dabartinėje lietuvių kalboje VD dažnai vėl daromas su nesangrąžiniais percepcijos bei informacijos veiksmažodžiais. Papildomi sutrumpinimai AfslPh — Archiv fiir slavische Philologie*. BrB — Biblia tatai esti Wissas schwentas Raschtas Lietuwischkai pergulditas per Iana Bretkuna (1579— 1590 m. rankraštis, cit. iš VVU ir LKI fotokopiju). BrGD — Giesmes Duchaunas [isch Wokischka ing Lietuwischka lieszuwi ... pergulditas. Isspaustas Karaliauczuie ... 1589 (J. Bretkūno giesmyno, esančio Upsalos universiteto bibliotekoje, fotokopija, saugojama Lietuvos TSR Knygų rūmuose). BrP I-11 — Postilla ... Per Iana Bretkuna ... Karaliauczuie ... 1591. BSL — „Bulletin de la Société de linguistique de Paris“. BW — Kr. Barons un H. Wissendorfs. Latwju dainas. T. I— VI. Jelgawa un Petrograda, 1894— 1915. ChB — Versionis Bibliorum in Lingvam Lithvanicam. Tomus VII. Novm Testamentum... Lithvanica Lingva donatum (B. Chylinskio Biblijos Naujojo testamento rankrastis, paskelbtas leidinyje: Biblia litewska Chylinskiego, Nowy Testament. T. II. Tekst, wyd. Cz. Kudzinowski-Jan Otrebski, Poznan, 1958). HG — W. Haack. Vocabvlarium ... Nebst einem Anhang einer kurtzgefaBten Litthauischen Grammatic. Halle, 1730. IF — „Indogermanische Forschungen®. KIC — M. Danielis Kleinii Compendium Litvanico-Germanicum ... Kėnigsberg, 1654. KIG — Grammatica Litvanica ... edita a M. Daniele Klein ... Regiomonti, 1653. KZ — ,, Zeitschrirt fiir vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, begriindet von A. Kuhn“. LKG — Lietuvių kalbos gramatika. T. I— III. Red. K. Ulvydas. V., 1965-76. LKK — „Lietuvių kalbotyros klausimai“. LKT — Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija. Red. E. Grinaveckienė, K. Morkūnas. V., 1970. Mar — Quattuor Evangeliorum versionis palaeoslovenicae, Codex Marianus glagoliticus. Ed. V. Jagič. Berolini, 1883. ME — K. Miilenbacha latviešu valodas vardnica. Red., papild., turpindjis J. Endzelins. T. I-IV. Riga, 1923—32. MG — Anfangs-Griinde einer Littauischen Sprach-Lehre ... von Christian Gottlieb Mielcke ... Kėnigsberg, 1800. MLLG J gu pg der Litauischen Litterarischen Gesellschaft. T. I— VI. Heidelberg, —1912. MLLVG — LPSR ZA Valodas un literatūras institiits. Miisdienu latviešu literaras valodas gramatika. T. I—II. Riga, 1959—62. MT LI — S. Vaišnoro lietuviška įžanga knygoje: Margarita Theologica ... perguldita per Simona Waischnora warnischki ... Karaliauczuie ... 1600. MT(PM) — Ape popieszischkaie missche. Išleista kartu su MT. 60 OsG — Neue Littauische Grammatik ans Licht gestellt von Gotfried Ostermeyer .., Konigsberg, 1791. R — Ph. Ruhig. Anfangsgriinde einer Littauischen Grammatick. Knigsberg, 1747. RB — L. J. Rhesa. Biblia, Tai esti: Wissas Szwentas Rasztas... ketwirta Kartą iszspaustas. Tilžeje 1824. RP — Swietych stow aspraw Panskich... Kroynikd albo Postill4... 1556 (M. Rėjaus „Postilė“, cituojama iš Lietuvos TSR Mokslų Akademijos bibliotekoje esančio defektuoto egzemplioriaus). SC = Compendia Grammaticae Lithvanicae Theophili Schultzen... Regiomonti... 1673. ST — Smulkioji lietuvių tautosaka XVII-XVIII amžiuje. Paruošė Jurgis Lebedys. Vilnius, 1956. Supr — Cynpacabckas pykonuch. IlaMarHukH o čcrapocjiaBsHCKOro siseika. T. II. I, Hap. C. CeBepssxoBa. Cankrnerep6ypr, 1904. VE — Enchiridion... per Baltramieju Willentha... Ischspaustas Karalauczui... 1579. VEE — Euangelias bei Epistolas... pergulditas... per Baltramieju Willenta... Ischspaustas Karalauczui... 1579, W. — Postilla Catholiczna mnieysza... Przez D. Iakuba Wuyka... w Poznaniu... 1582 (antrasis leidimas). Ww — Postilla... Przez D. Iakoba Wuyka... w Krakowie... 1617 (šeštasis leidimas). Zogr — Codex glagoliticus olim Zographensis nunc Petropolitanus... edidit V. Jagié. Berolini, 1879. LITERATURA . Aleksandravičius J. Kretingos tarmės veiksmažodis. — ,,Vilniaus valst. pedagoginio instituto mokslo darbai. Lietuvių kalba ir literatūra“, 1959, t. VIII, p. 107—141. Ambrazas V. Absoliutinis naudininkas XVI— XVII a. lietuvių kalbos paminkluose. — ,,Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1962, t. V, p. 3—146. T. p. Lietuvių kalbos dalyvių atributyvinė-predikatyvinė vartosena. — Kn.: Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida (,,Lietuviy kalbotyros klausimai“, t. VII). V., 1964, p. 47—79. "T. p. Galininkas su dalyviu XVI-XVII a. lietuvių kalbos paminkluose (paplitimas ir santykis su originalų konstrukcijomis). — Kn.: Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai („Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. XI). V., 1969, p. 41—56. T. p. Dėl lietuvių kalbos netiesioginės nuosakos (modus relativus). — In: Donum Balticum to Prof. Chr. S. Stang. Stockholm, 1970, p. 6—13. T. p. Lietuvių kalbos galininko su dalyviu poziciniai modeliai, — Kn.: Baltų kalbų veiksmažodžio tyrinėjimai („Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. XIV). V., 1973, p. 169—182. TT. p. Galininko su dalyviu (accusativus cum participio) struktūra ir vartosena senojoje lietuvių kalboje. — Kn.: Žodžių formos ir jų vartosena („Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. XV). V., 1974, p. 195-275. T. p. Zur Entwicklung der Partizipialkonstruktionen mit obliguen Kasus im Litauischen. — ,, Zeitschrift fiir Slawistik“, 1974 (a), Bd. XIX, Hf. 2. S. 241—251. "T, p. Netiesioginės nuosakos paplitimas ir kilmės problema. — Kn.: Lietuvių kalbos arealinés lingvistikos klausimai (,,Lietuviu kalbotyros klausimai“, t. XVII. V., 1977, p. 7—54, Balkevičius J. Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė. V., 1963. Barnet V. Vyvoj systėmu participii aktivnich v ruštinė. Praha, 1965. Bauer J. StaroCeskd vėta a staročeskė souveti na zakladė srovnavacim. — In: K historicko-srovnavacimu studiu slovanskych jazykū. Praha, 1958, s. 108—123. "T. p. Syntactica slavica. Brno, 1972. Behaghel O. Deutsche Syntax. Bd. 1I. Die Wortklassen und Wortformen. Heidelberg, 1924. Benveniste E. La phrase nominale. — ,,Bulletin de la Société de Linguistique de Paris“, 1950, t. XLVI, f. 1., p. 19-36. T. p. „Ėtre“ et ,,avoir* dans leur fonctions linguistiques. — ,,Bulletin de la Société de linguistique de Paris“, 1960, t. XLI, f. 1. BernadiSiené P. SangraZiniy veiksmažodžių reikšmė ir vartosena dabartinėje lietuvių kalboje. Kand. dis. rankr. V., 1961. Bezzenberger A. Beitriige zur Geschichte der litauischen Sprache. Gottingen, 1877. Bielenstein A. Lettische Grammatik. Mitau, 1863. Borrow T. The Sanskrit Language. London, 1959. Brugmann K. Kurze vergleichende Grammatik der indogermanischen Sprachen. Strassburg, 1904. : T. p. Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen. Strassburg, 1906, Bd. II, T. 1; 1911, Bd. II, T. 2; 1916, Bd. II, T. 3. "T. p. Die Syntax des einfachen Satzes im Indogermanischen. Berlin-Leipzig, 1925. Brugmann K., Thumb A. Griechische Grammatik. Miinchen, 1913. 61 Buch T. Die reflexive Konstruktion der Verba im Gotischen. — „Kwartalnik Neofilologiczny*,. 1958, V, 4, S. 335-345. Būga K. Rinktiniai raštai. T. II. Sud. Z. Zinkevičius. V., 1959. Bukšs M., Placinskis J. Latgalu volūdas gramatika un pareizraksteibas vordneica. Miinchen, 1973. Cappeler C. Sanskrit-Wėrterbuch. Neudruck. Berlin, 1955. Chantraine P. Grammaire homėrigue. T. 2. Syntaxe. Paris, 1953. Chomsky N. Aspects of the Theory of Syntax. Massachusetts, 1965. Delbriick B. Altindische Syntax. Halle, 1888. T. p. Vergleichende Syntax der indogermanischen Sprachen. Bd. I. Strassburg, 1893; Bd. II. Strass-- burg, 1897; Bd. III. Strassburg, 1900. Dvofak E. Vyvoj prechodnikovych konstrukci ve starši Cestiné. Praha, 1970. Endzelynas J. Baltų kalbų garsai ir formos. V., 1957. Endzelins J. Par latviešu valodas refleksivam formam. Rakstu krajums, Riga, 1901, lpp. 13—22. T.p. [Rec.:] B. K. Ilopxesnnckut. Bo3spatHasi ¢opMa rjfaroJjiOB B JIHTOBCKOM H JIATbINICKOM s3bikax. Mocksa, 1903. — „H3Becrus Mmnepatopckoii Akagemun Hayk no orįtesieknto pycckoros3bIKa H CJIOBecHOCTHK“, 1904, T. IX, u. 2, c. 376—388. T. p. Senprūšu valoda. Riga, 1943. T. p. Altpreussische Grammatik. Riga, 1944. T. p. Latviešu valodas gramatika. Riga, 1951. T. p. Darbu izlase. T. I. Riga, 1971. Erhart A. Studien zur indogermanischen Morphologie. Brno, 1970. Fillmore Ch. J. The Case for Case. — In: Universals of Linguistic Theory. New York, Chicago etc., 1968, p. 1—88, Forssmann Th. Die Ubertragung der griechischen Partizipialkonstruktionen in dem Ostromirsenen Evangelium. Strassburg, 1877—8. Fraenkel E. Der praūdikative Instrumental im Slavischen und Baltischen und seine syntaktischen Grundlagen. — ,,Archiv fiir slavische Philologie“, 1926, S. 77—117. T. p. Syntax der litauischen Kasus. K., 1928. T. p. Sprachliche, besonders syntaktische Untersuchung des kalvinistischen litauischen Katechismus des Malcher Pietkiewicz von 1598. Gottingen, 1947. T. p. Litauisches etymologisches Worterbuch. Bd. I. Gottingen, 1962. Friedrich J. Hethitisches Worterbuch. Heidelberg, 1952. Gebauer J. Historickd mluvnice jazyka Ceského. T. IV. Skladba. Praha, 1929. Girdenis A., Zulys V. [Rec.:] J. Kazlauskas. Lietuvių kalbos istorinė gramatika (kirčiavimas, daiktavardis, veiksmažodis). V., 1968. — „Baltistica“, 1972, t. VIII (2), p. 193—202. Harris Z. S. Co-occurrence and Transformation in Linguistic Structure. — In: The Structure of Language. Englewood Cliffs — New Jersey, 1964, p. 155—210. Hatcher A. Reflexive Verbs. Latin, Old French, Modern French. Baltimore— London, 1942. Havers W. Untersuchungen zur Kasussyntax der indogermanischen Sprachen. Strassburg, 1911. Havranek B. Genera verbi v slovanskych jazycich. T. I. Praha, 1928. T. p. Žodis diskusijose. — In: Otazky slovanskė syntaxe. T. II. Brno, 1968, S. 409—411. Hermann E. Litauische Studien. Berlin, 1926. Hermodsson L. Reflexive und intransitive Verba im dlteren Westgermanischen. Uppsala, 1952. Hirt H. Indogermanische Grammatik. Bd. VI. Syntax. T. I. Heidelberg, 1934. Hofmann J. B. Syntaktische Gliederungsverschiebungen im Lateinischen infolge Erstarrung urspriiglich appositioneller Verhéltnisse. — ,,Indogermanische Forschungen®, 1924, Bd. XLII, S. 75-87. Homeras. Iliada. Vertė J. Ralys ir kt. Red. A. Dambrauskas. V., 1962. Jablonskis J. Rinktiniai raštai. T. I. Sudarė J. Palionis. V., 1957. Jagič V. Beitrūge zur slavischen Syntax. — ,,Denkschriften der Akademie der Wissenschaften. Philos. — historische Klasse“, 1900, Bd. XLVI. Jakuliené A. Apie lietuvių kalbos sangraZiniy veiksmažodžių funkcijas. — ,,Baltistica®, 1967, t. III (2), p. 185-200. T.p. Lietuvių ir kitų baltų kalbų sangrąžinių veiksmažodžių istorija. Filol. kand. disert. rankraštis. ., 1968. T. p. Prūsų kalbos sangraZiniai veiksmažodžiai. — ,,Baltistica*, 1969, t. V(1), p. 37—42. T. p. Dėl wisesi tur ischpažinti. — ,,Baltistica®, 1969(a), t. V(2), p. 197—8. Kahn Ch. The Verb “be* in Ancient Greek. — ““Foundations of Language“. Suppl. ser. 16. The Verb gi and Its Synonyms. Philosophical and Grammatical Studies, V. 6. Dordrecht — Boston, 3, Kazlauskas, J. Lietuvių kalbos istorinė gramatika (Kirčiavimas, daiktavardis, veiksmažodis). Kronasser H. Vergleichende Lautund Formenlehre des Hethitischen. Heidelberg, 1956. Kropaczek S. Zwrot accusativus cum infinitivo w języku polskim. — ,,Prace Filologiczne“, 1928, t. XII, s. 424—093, Kfižkova H. Adverbialni determinace slovesnd a vétny vzorec. — In: Otazky slovanskė syntaxe, z. II. Brno, 1968, s. 103—109. Kūhner R. Ausfiihrliche Grammatik der griechischen Sprache. Bd. II. T. I. Hannover, 1870. 62 Kiihner R. Stegmann C. Ausfiihrliche Grammatik der lateinischen Sprache. Bd. 11. T. 1. Hannover, 1912. Kurytowicz J. Les désinences moyennes de 1’indo-européen et du hittite. — ,,Bulletin de la Sociėtė de linguistigue de Paris“, 1932, t, XXX, p. 1—4. T. p. The Inflectional Categories of Indo-European. Heidelberg, 1964. Lehmann W. P. Converging Theories in Linguistics. — ““Language“, 1972, V. 48, No 2, p. 266—75. T. p. Contemporary Linguistics and Indo-European Studies. — In: “Publications of the Modern Language Association“, 1972(a), V. 87, p. 976—993. T. p. A Structural Principle of Language and its Implications. — ““Language“, 1973, V. 49, p. 47— 66 T. p. Proto-Indo-European Syntax. Austin— London, 1974. MacDonnell A. A. A Vedic Grammar for Students. London, 1955. Mažiulis V. Pastabos baltų ir slavų kalbų seniausių santykių klausimu. — ,,Lietuviy kalbotyros klausimai“, 1959, t, II, p. 5—16. Mažiulis V. Prūsų kalbos paminklai. V., 1966. Meillet A. La phrase nominale en indo-européen. — ,,Mémoires de la Société de linguistique de Paris“, 1906—1908, t. XIV, f. 1, p. 1-26. r T. p. Introduction a I’étude comparative des langues indoeuropéennes. Paris, 1934. Meillet A., Vendryes J. Traitė de grammaire comparėe des langues classigues. Paris, 1952, Miklosich F. Vergleichende Grammatik der slavischen Sprachen. Bd. IV. Syntax. Wien, 1874. Miller G. On the History of Infinitive Complementation in Latin and Greek. — ,,The Journal of Indo-European Studies“, 1974, V. 2, No 3, p. 222—245. Miiller D. Studies in Modern English Syntax, Two Aspects of Synthesis. Winterthur, 1957. Oertel H. The Syntax of Cases in the Narrative and Descriptive Prose of the Brihmanas. V. I. The Disjunct Use of Cases. Heidelberg, 1926. Otregbski J. Gramatyka jezyka litewskiego. T. III. Nauka o formach. Warszawa, 1956. Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVII a. V., 1967. Pedersen H. Hittitisch und die anderen indoeuropdischen Sprachen. Kobenhavn, 1938. Perlmutter D. M. Deep and Surface Structure Constraints in Syntax. New York, 1971. Pokorny J. Indogermanisches etymologisches Worterbuch. Bd. I. Bern — Miinchen, 1959. Reichelt H. Awestisches Elementarbuch. Heidelberg, 1909. Renou L. Etudes de grammaire sanscrite. T. I. Paris, 1936. T. p. Grammaire de la langue védique. Lyon — Paris, 1952. T. p. Remarques générales sur la phrase védique. — In: Symbolae linguisticae in honorem G. Kurylowicz. Wroclaw — Warszawa — Krakow, 1965, p. 230-234, Rosenbaum 4 S. The Grammar of English Predicate Complement Constructions. Cambridge, Mass., 1967. Rosenkranz B. Die hethitische hi — Konjugation und das idg. Perfekt. — ,, Zeitschrift fiir vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, begriindet von A. Kuhn“, 1958, Bd: LXXV. Ross J. R. Gapping and the Order of Constituents. — In: Progress in Linguistics. Ed. M. Bierwisch, K. E. Heidolph. The Hague — Paris, 1970, p. 249—259. Ruzicka R. Das syntaktische System der altslavischen Partizipien und sein Verhiltnis zum Griechischen. Berlin, 1963. T. p. Studien zur Theorie der russischen Syntax. Berlin, 1966. Safarewicz J. Wplyw lacifiski na system gramatyczny polszczyzny. — In: Symbolae Polonicae in honorem St. Jodlowski. Wroclaw, 1972, s. 145—150. Schmalz J. H., Hofmann J. B. Syntax und Stilistik. — In: Stolz-Schmalz. Lateinische Grammatik. Miinchen, 1928, S. 345-850. Schmidts P. Gliika bibbeles waloda. — ,,Rakstu krajums®, 1908, s. XIV, Ipp. 21-100. Schwartz A. Derivative Functions in Syntax. — ‘‘Language®, 1968, V. XLIV, p. 747-783. Schwyzer E. Griechische Grammatik. Bd. I. Miinchen, 1938. Schwyzer E., Debrunner A. Griechische Grammatik. Bd. II. Syntax und syntaktische Stilistik. Miinchen, 1950, 1975. Senn A. Zu den litauischen Zahlwoértern fiir 11—19. — Studi Baltici“, V. Roma, 1935—1936. Sirtautas V. Konstrukcijų duodasi įtikinamas, laukia pevezamas ir pan. sandara bei vartosena. — „Kalbos kultūra“, 1965, sąs. 9, p. 27—32. T. p. Veiksmažodinis tarinys dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje. Kand. disert. rankraštis. V., VVU bibl., 1968. Skardžius P. Daukšos akcentologija. K., 1935. Sližienė N. Apie sudurtines pradétines veiksmažodžių formas. — „,Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1961, t. IV, p. 67—72. Speyer J. S. Sanskrit Syntax. Leyden, 1886. T. p. Vedische und Sanskrit-Syntax. Strassburg, 1896. Stahl J. M. Kritisch-historische Syntax des griechischen Verbums der klassischen Zeit. Heidelberg, 1907. Stang Chr. S. Perfektum und Medium. — „Norsk Tidsskrift for Sprogvidenskap“, 1932, t. VI, p. 29—39, 63