Lietuvių kalbos vardininko su dalyviu (nominativus cum participio) struktūra ir raida

GRAMATINĖS KATEGORIJOS IR JŲ RAIDA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XVIII (1978) V. AMBRAZAS LIETUVIŲ KALBOS VARDININKO SU DALYVIU (NOMINATIVUS CUM PARTICIPIO) STRUKTŪRA IR RAIDA Tradiciniu vardininko su dalyviu (toliau — VD) terminu paprastai vadinamos konstrukcijos, kuriose su aiškinamosios reikšmės veiksmaZodZiais! eina dalyvio var- dininkas, turintis sakinyje predikatinio atributo (adjunkto) poziciją ir dvilypius sintaksinius ryšius: su veiksmažodžiu ir vardažodžio ar įvardžio vardininku, pvz.: tėvas jautėsi sergąs, svečias apsimetė (nudavé) nepastebėjęs, jis sakėsi sunkiai dirb- davęs, brolis mano negrįšiąs. Dalyvio vardininkas čia yra priklausomas nuo veiksma- žodžio ir nusako jo turinį; kartu jis semantiškai siejamas bei formaliai derinamas su vardažodžio ar įvardžio vardininku, reiškiančiu kartu ir veiksmažodžio, ir paties dalyvio veiksmo subjektą. ' VD struktūra ir raida seniai domina kalbininkus. Ši konstrukcija aptarta jau D. Kleino gramatikose (K1G 165; K1C 111), paskui minima daugumoje XVII — XIX a. lietuvių kalbos gramatikų (SC 82—4; R 150; MG 188—9: OsG 162, 165; HG 336; SchG 317). Nemaža VD pavyzdžių iš dabartinės lietuvių kalbos pateikė J. Jab- lonskis (1957 : 456 — 7,557), laikęs jas tam tikromis dalyvinės kalbos formomis, ir J. Balkevičius (1963 : 101—3; 403 tt.), o iš senųjų raštų — K. Būga (1959 : 116—7,122—3)ir ypač J. Palionis (1967 : 152—3). Kaip atskirą vardininko vartose- nos atvejį VD apibūdino E. Fraenkelis (1928 : 18—9). Gretindamas lietuvių ir lat- vių kalbų VD su atitinkamais slavų kalbų faktais, šios konstrukcijos genezę aiškino A. Potebnia (IToreGust 1958 :156—67), vėliau gerokai kitaip — E. Tanglis (1928 : 48 tt.) ir I. Marvanas (1962; 1969 : 18). Nagrinėdamas veiksmaZodini tarinį, VD sandarą dabartinėje lietuvių kalboje apibūdino V. Sirtautas (1965 : 27—32; 1968 : 305—38). Tačiau VD sintaksinė struktūra ir vartosena senuosiuose kalbos paminkluose sistemingai nėra aprašyta, o jo kilmė ir raida aiškinama labai priešta- ringai. Kadangi šios konstrukcijos istorija yra tiesiogiai susijusi su pagrindiniais vientisinio sakinio raidos procesais ir jo gramatinio centro — veiksmažodžio sin- taksinių opozicijų kaita, pravartu ją specialiai patyrinėti. 1. VARDININKO SU DALYVIU SINTAKSINĖ STRUKTŪRA 1.1. VD sudaro tik tam tikrų semantinių grupių veiksmažodžiai?. Atskiros dalyvių formos jungiasi su jais nevienodai. ! T. y. veiksmažodžiais, galinčiais valdyti aiškinamųjų sakinių šalutinius dėmenis. Tokie frazinio valdymo veiksmažodžiai vadinami ir komentabiliaisiais (dėl termino žr. aut. 1974 : 210). „* Visai taip pat, kaip asmenuojamosios veiksmažodžio formos, VD gali sudaryti ir dalyviai bei pusdalyviai, pvz.: Jokūbas, susipratęs mirsiąs, suvadino visus savo vaikus Valanč (L IV 129); Kalvis, žinodamas gavęs stiprų vaikesą, ėmė kalti kokius ten daiktus Lt III 239; Anas sakąs turįs ir patį paukštį Lt III 394, 1.1.1. Veikiamieji dalyviai VD konstrukcijoje paprastai priklauso nuo veiksmažodžių, žyminčių: t irl pl a) fizinę percepcija, pvz.: matyti(s), regéti(s), jausti(s), pa(si)justi; Jiems ar- timi veiksmažodžiai (pa)rodyti, rodytis, atrodyti: Senis matos galios nebeturįs Dauk (LKŽ VII 916); Tėvs ir motina ... matė sū- naus neperkalbėsią §1 (MLLG I 362); jis pasijuto stovįs prie daktaro namų CvR III 108; ji nejaučia klaidą padariusi PaukštK 264; Pirmą sykį girdžiu turįs ponus ant savo žemės ŽemR, II 24; ta pasirodys turinti geriausią širdį SRagR III 233; (mašina) parodė pabaigusi savo darbą ZemR III 258; jis atrodė nieko nežinąs Kps; b) psichinę percepciją bei veiklą, pvz.: manyti(s), nu(si)manyti, pra(si)manyti, tartis, žinoti(s), su(si)prasti, pa(si)tirti, susigriebti, at(si)minti, prisiminti, už(si)- miršti; čia galima skirti ir veiksmažodžius, žyminčius sprendimą bei žadėjimą veikti, pvz.: apsiimti, siūlytis, nuspręsti, žadėti(s), ketinti, grasinti, užtikrinti, ir tikėjimą bei abejojimą, pvz.: (i)tikéti(s), įsitikinti, viltis, abejoti: Jis manosi sapnuojąs SimonAŠL 321; numanau nieko gero negausiąs girdėt Klp; (MLLG I 75); gali manyti pakliuvęs tarp garsių daktarų CVR 1X 93; Kiti tams- tos metų tarias viską žiną, viską išmaną Blv (LKŽ VII 833); dingojaus rišąs pėdus LKŽ TI 385 sapnuoja esąs bažnyčioje KatkR 223; Šis nusigandes — žinosi to paukš- čio neturįs Lt III 394; greitai supratau apsirikęs CvR TI 220; susizgribo išsitarusi ŽemR I 220; susigriebė per daug bešnekanti SimonVK I 158; Vilkas atsiminė trečiadienio neužlaikąs LTRn 284; Petronėlė naujai pasityrė turinti dangiškas akis ŽemR I 223; Rimeika... ligonei siūlosi kunigą parvešiąs ZemR III 88; ke- tinaus šiada tada atrašysiąs Baran (APh II 81); kunigas grasino jį iškeiksiąs Myk-PutS 304; žadatės man padėsią VaižgRR 1 273; Dėgučius žadėjo ją užmušiąs BsRP 161; pasižadėjo jam gelbėsiąs Jrk (LKŽ III 211); vylėsi turėsiąs gerą darbinin- ke ZemR II 7—8; pasitiki nugalėsiąs jiros audras VaižgRR TI 368; tikiuosi gausiąs Baran (APh VII 110); Vincas įsitikino gerai pirkęs VaižgRR I 276; c) informaciją, pvz.: sakyti(s), pa(si)sakyti, skelbti(s), tvirtinti, minėti, liudyti, kalbėti, pasakoti(s), pareikšti, rašyti(s), pri(si)pažinti, gintis, teisintis, prisiekti, dievažytis, girtis, skųstis: O tu sakeisi nedraskęs JD I 172; Moterys sakė nebeturinčios kuo kūrenti Lt III 378; Bernas pasisakė norįs gauti karališkąją karietą CvR V 34; Tėvas... parodė mane, pasakė į mokyklą atvedęs ZemR IV 31; tvirtino Soke per tvorą CvR III 168; pasakojos mate Sts (LKZ VII 913); svečias pasakojo atliekamus savo skatikus dedąs latvių banke ZemR III 7; Jokių dovanų ji pasiskelbė niekam neduosianti SimonVK I 280; Etmonas... pareiškė josigs į Lietuvą SimonŠL, 13; pirklys pasirašė atiduosiąs visą savo gėrybę BsRP 59; rašei tamsta... nespėsiąs išspausdinti Baran (Aph VI 157); jie jam prisipažino karaliaus pinigus pavogę BsRP 33; Pečiūra... dievažijosi daugiau nebevogsiąs Vien IMA 77; tas teisinos kaip drūtas nieko nežinąs Jrk 94; Antanas užsigynė nematęs ŽemR III 347; gyrėsi gaidys vanagą pagausiąs Ppr 341; žmogus pasiskundė netekęs savo dvaro TMPs 50; vilkas... skundžiasi neįveikiąs kumelės ŽemR IV 455; d) emocinę bei apsimestinę būseną, pvz.: džiaugtis, bijoti(s), baisėtis, baidytis, rūpintis, sielvartauti, gailėtis, verkti, gėdytis, stebėtis; apsimesti, nu(si duoti, išsiduoti, dėtis, slėpti(s), tartis, būtis: * Lapė... džiaugėsi turėsianti gardy pusryti LKZ 11 727; apsidZiaugiau gandru nusi- krates Sli: jie bijo neužsidirbsią duonos (iš); kartais (Petronėlė) baiséjosi apgaulio- janti vyrą ŽemR I 225; rūpinaus neturinti ko įdėti ZemR 1232; gailiuos ir negaliu atsi- gailėti teip kvailai padaręs Kp (LKZ 111 25); verkė tėvelių vilties neištesėjęs VienUT 34: mane sutikęs nudavei visai nematąs Alvt (LKŽ II 633); seniausi du déjos didžiai gudrūs esą BsRP 102; motina... apsimetė nieko nepastebėjusi Krév Rg 193; nesakyk nė vieno žodžio, tarkis negirdįs Lt III 255; Kaip jis moka spėriai pabučiuoti, ir vėl būsis nieko nežinąs ŽemR I 221. Dažniausiai VD vartojami es. 1. veik. dalyviai, kurie gali eiti su visais minėtais veiksmažodžiais. Būt. kart. 1. veik. dalyviai yra retesni; be to, nesiejami su veiksma- 8 žodžiais, Zymin&iais sprendimą bei žadėjimą veikti (apsiimti, nuspręsti, žadėti(s), grasinti, užtikrinti). Kaip tik su šiais veiksmažodžiais, be to, su tikėti(s), įsitikinti, vil- tis, abejoti, gintis, pačia savo leksine reikšme nusakančiais tam tikrą veiksmo inten- ciją bei perspektyvą, dažniau eina būs. 1. veik. dalyviai. Antra vertus, būs. I. veik. dalyvių nelinkstama sieti su veiksmažodžiais, žyminčiais dabartimi ar praeitimi ri- bojamą veiksmą, pvz., išsiduoti, susigriebti arba vad. verba memoriae: at(si)minti, prisiminti, užmiršti (iSskyrus konstrukcijas su modalinės reikšmės dalyviais, pvz., jis atsiminė turėsiąs grįžti). Tik su es. 1. veik. dalyviais siejamas veiksmažodis biitis (žr. 4.6.3.3). VD su būt. dažn. I. veik. dalyviais pasitaiko tik labai retais atvejais. 1.1.2. Neveikiamieji es. ir būt. 1. dalyviai VD konstrukcijoje priklauso beveik nuo tų pačių grupių veiksmažodžių, kaip ir veikiamieji, tačiau yra retesni ir jų vartosenos sritis siauresnė. Dabartinėje kalboje jų nelinkstama sieti su kai ku- riais psichinės percepcijos veiksmažodžiais (at(si)minti, prisiminti, užmiršti), visai nepasitaiko su sprendimą bei žadėjimą veikti žyminčiais veiksmažodžiais (apsiimti, nuspręsti, žadėti(s), grasinti, užtikrinti), kai kuriais informacijos veiksmažodžiais (minėti, liudyti, kalbėti, pranešti, prisiekti, dievažytis) ir veiksmažodžiu būtis. Jis jautėsi pagydytas LKŽ 111 285; jie jautė patys Normantų tyčia skriaudžiami VaižgP, IV 194; senis tarsi pasijuto nustumtas į antrą vietą CvR III 156; kelias jam pasirodė žinomas Sl; iš ryto Jurgis atrodė kaip primuštas Kp.; Žmogus nesusipranta nujuokiamas Sts; tada keleivis, susipratęs apgautas, sakė DaukRR 331; Spindulėlis, nenusimanydamas neužkenčiamas, leidosi žemyn ŽemR I 262; (Katrė) atsiminė jau atskirta nuo tėvų ŽemR I 74; tikiuosi išteisinama ŽemR III 284; Sakosi skriaudžiama, o kas ten juos žino Kltn; jūs niekaip neprisipažinsite nu- galėtas JankKK 384; Tie klausimai... reikalaute reikalauja atsakomi JablR TI 256; tėvukas gyrėsi gerai laikomas ir gydomas Krž; o vaikelis ir ten skundžiasi stumdomas Krž; Nedžiaukis giriamas, neverk baramas VP 31; kareivis apsimetė nušautas Ds; dabar jis dedasi skriaudžiamas Kv; gailėjos prikalbėtas grįžt Sd. 1.1.3. Esamojo 1. nev. dalyviai gali dar priklausyti nuo veiksmažodžių, reiškiančių norą, stengimąsi (arba atvirkščiai — nenorą, vengimą, baimę, prašymą ar įpratimą, pvz.: norėti, leistis, duotis, pasiduoti, mėgti, laukti(s), spirtis, prašyti(s), maldauti, melsti, (į)(pa)prasti, kęsti(s), apsikęsti, bijoti(s). Abu seni, abu nori karšinami Tv (LKŽ V 317); gal norit geriau laikomi? ŽemR II 351; jis leidosi įtikinamas SimonVK I 40; ir šuo geras duodas mokomas Ds (LKŽ V 324): nepasiduosim skriaudžiami ZemR 11 71; jis nesidavé per nosį braukomas Vlkv; Larsenas mėgsta giriamas (iš.); ans laukia pavežamas Kv (LKZ VII 185); Vaikis nelaukas (nesilaukia) vaksijamas (baramas) Als (LKŽ VII 186); tuomet nesispirs peršama ZemR 1 261; arklys bijo mušamas per snukį Skn®; Prašėsi įleidžiamas su sa- vo draugu Slv (LKZ VII 262); Pečiūra jau nebešaukė ir nebeprašė dovanojamas VienIMA 78; meldė išgelbima iš to pragaro ŽemR II 233; šaukėsi išleidžiami atgal BaltSKVD I 138; Knyga taip buvo pripratusi Niaurų vartoma VaižgR IX 47; pa- pras jautelis vedamas, kumelys jojamas JabIRR 1 457; Argi jūs kęsitės taip barami? Alk (LKŽ V 641); kas gal apsikesti žodžiais kaip strypais svaidomas CiurlE III 122. 1.1.4. Kaip matyti iš pavyzdžių, VD gali sudaryti tų pačių. veiksmažodžių sangrąžinės ir nesangrąžinės formos, pvz.: jausti(s), regėti(s), manyti(s), žinoti(s), sakyti(s) ir t. t. Įprastesnės yra sangrąžinės formos, su kuriomis VD paprastai da- romos žemaičių tarmėje. Konstrukcijos su nesangrąžinėmis veiksmažodžių formomis, būdingos kai kurioms šiaurės rytų Lietuvos tarmėms$*, literatūrinėje kalboje irgi pro- 3 Su bijoti pastebėtas ir būt. 1. nev. dalyvis, pvz.: bulvė nebijo anksti nukasta Skr (LKZ V 386), todėl tokios konstrukcijos galėtų būti skiriamos ir prie pirmesnės (1.1.2) grupės. Tačiau būt. 1. nev. dalyvis čia itin retas, o su kitomis šios grupės konstrukcijomis VD su bijoti sieja ir bendra sinonimi- ka bei transformaciniai ryšiai, Zr. 1.3.2. 4 Žr. VD paplitimo lietuvių kalbos tarmių plote kartografinę schemą aut. 1977 : 17. duktyvios. Tik sangrąžinės formos VD vartojamos veiksmažodžių prisiminti, apsi- imti, dievažytis, džiaugtis, stebėtis, baisėtis, apsimesti, išsiduoti, dėtis, tartis, girtis, skųstis, gintis, įsitikinti, būtis. Tik nesangrąžines formas čia turi veiksmažodžiai atro- dyti, nuspręsti, grasinti, užtikrinti, tvirtinti, minėti, liudyti, kalbėti, pranešti, prisiekti, nuliūsti, abejoti; mėgti, vengti, maldauti, paprasti, kęsti. 1.2.1. VD konstrukcijoje dalyvio vardininkas (P) yra subordinuotas veiksmažo- džiui (V), kuris predikatiniu santykiu yra susijęs su vardažodžio ar įvardžio vardi- ninku (N). Be to, P yra susijęs dar ir su N pusiau predikatiniu santykiu, tačiau jų ryšys yra ne tiesioginis, o tarpiškas — per V. VD narių tarpusavio santykius, kurie išryškėja išorinėje struktūroje ir atsispindi žodžių gramatinėse formose, vaizduoja ši schema: V ~~ — — P 1.2.2. Tokius sudėtingus santykius tarp VD narių galima paaiškinti laikant konstrukciją sinchroniniu požiūriu išvestine, sudaryta transformacijos būdu iš dvie- jų paprastesnės struktūros sakinių. Vienas iš jų (konstitutyvinis, arba įtrauktinis) įtrauktas į kitą (matricinį) ir užima jame propozicinio objekto (arba aiškinamosios reikšmės semantinio linksnio) poziciją, sąlygojamą veiksmažodžio valentingumo. Pavyzdžiui, konstrukciją tėvas sakosi dirbęs galima laikyti sudaryta iš bazinių sa- kinių tėvas sako (tėvas dirbo), kurių sandara ir tarpusavio santykiai rodo jos vidinę struktiirg®. Matricinio sakinio veiksmažodis sako čia „atidaro“ propozicinio objek- to (aiškinamosios reikšmės semantinio linksnio) poziciją, kurią užima konstitutyvi- nis (įtrauktinis) sakinys tėvas dirbo. Šio sakinio veiksmažodis, sudarant VD, keičia- mas dalyvio vardininku, o subjekto vardininkas, sutampantis su atitinkama matri- cinio sakinio forma, panaikinamas®. Subjekto sutapimas išorinėje struktūroje daz- nai pažymimas sangrąžos dalelyte, pridedama prie veiksmažodžio". Pvz.: brolis jaučia (brolis serga) = brolis jaučia(si) sergąs; vaikinas džiaugėsi (vaikinas grįžo) => vaikinas džiaugėsi grįžęs; tėvas grasino (tėvas nedovanos) => tėvas grasino nedovanosiąs; vaikas įprato (vaikas buvo mušamas) => vaikas įprato mušamas; — draugas pripažino (draugas buvo nugalėtas) = draugas prisipažino nugalėtas. Sakiniai su perifrastinio pasyvo formomis savo ruožtu išvedami iš aktyvinių, pvz.: vaikas įprato (vaikas buvo mušamas) <= vaikas įprato (x mušė vaiką). Įtrauktinio sakinio veiksmažodžio ir išorinės struktūros dalyvio laiko forma dažniausiai sutampa, bet ne visada. Kai VD priklauso nuo veiksmo intenciją ar pro- jekciją į ateitį reiškiančių veiksmažodžių, pvz.: tikėti(s), viltis, norėti, laukti(s), bijoti(s), prašyti(s), maldauti, įtrauktiniame sakinyje postuluojamas būsimasis lai- kas, pvz.: berniukas laukė pavežamas <= berniukas laukė (berniukas bus pavežamas) <= berniukas laukė (x paveš berniuką). ) a Konstrukcijos vidine struktūra (angl. underlying structure, rus. BHyTpeHHsS; CTpyKTYDpa) laikomas jos sintaksinis invariantas, nustatomas pagal transformacinius ryšius su kitomis tos pa- čios kalbos konstrukcijomis. Taip suprantama vidinė struktūra yra sintaksinė ir netapati giluminei struktūrai (deep structure, ryGHHHAs CTpyKTYpa), kurią postuluoja generatyviné semantika. Apskritai transformacijos darbe naudojamos tik kaip sakinio sintaksinės analizės, o ne jo genera- vimo priemonė, plg. aut. 1974 : 261 su lit. * Sutampančios vardažodinės frazės panaikinimas (angl. Egui-Noun Phrase — Deletion, sutr. END) — viena iš elementariausių transformacijų, būdinga ir infinityvinėms konstrukcijoms (aš prašau valgyti, eisiu dirbtiir pan.), plg. Rosenbaum 1967; Perlmutter 1971; Miller 1974 : 224 tt.; Wegner 1975 : 98. 7 Tam tikrais atvejais sangrąžos dalelytė dar padeda išvengti homonimijos su atitinkamomis apozicinių dalyvių konstrukcijomis, plg.: tėvas sakosi papietavęs ir tėvas sako papietavęs || pietau- 10 Laikydami veiksmažodį (V) sakinio gramatiniu centru ir jo sintaksinių santykių viršūne (Tesniėre 1959; Fillmore 1968; Lehmann 1974; Yeiid 1974) ir žymėdami itrauktini sakinį S, vardaZoding frazę NP, o dalyvį P, VD viding struktūrą galime pavaizduoti šia schema: ~ Wa NE(Prop. obj.) Nu S S | S Yo P “NP 0 Verbocentrinis sakinio sandaros modelis leidžia paaiškinti įtrauktinio sakinio poziciją veiksmažodžio valentinėmis ypatybėmis ir ją semantiškai apibūdinti. Todėl jis parankesnis už N. Chomskio (1956) ir jo mokyklos dichotominį modelį, taip pat taikomą VD tipo dalyvinėms bei infinityvinėms kitų kalbų konstrukcijoms (plg. Miller 1974 : 232 tt.). 1.3.1. Pagal savo viding struktūrą VD atitinka galininka su dalyviu bei padaly- viu (GD), kurį taip pat reprezentuoja NP, — S (Zr. aut. 1974 : 261). Tačiau GD ski- riasi tuo, kad jtrauktinio sakinio NP nesutampa su matricinio sakinio NP ir todél ne panaikinama, o išorinėje struktūroje gauna galininko forma, plg.: brolis jaučia (mo- tina serga) = brolis jaučia motiną sergant. Sinchroniškai žiūrint, didelę dalį VD konstrukcijų galima laikyti atitinkamų GD sintaksinias variantais. 1.3.2. Iš tos pačios vidinės struktūros, kaip VD, pritaikius kitokią transforma- ciją, galima išvesti ir prijungiamąjį aiškinamąjį sakinį su kad arba jog. Aiškinamojo sakinio šalutiniame dėmenyje, kaip ir VD, panaikinama NP, pvz.: brolis jautė (brolis serga) => brolis jautė, kad (jog) serga (plg.: jautėsi sergąs). Tokie aiškina- mieji sakiniai vartojami kaip VD sintaksiniai sinonimai. Jie gali būti daromi su tais pačiais veiksmažodžiais, kaip VD, tačiau literatūrinėje kalboje daugeliu atvejų links- tama teikti pirmenybę dalyvinėms konstrukcijoms kaip stilistiškai raiškesnėms ir (ypač su sangrąžiniais veiksmažodžiais) nedviprasmiškoms. Tuo atžvilgiu VD santy- kis su aiškinamaisiais sakiniais skiriasi nuo GD. Sinonimiškus aiškinamuosius sakinius turi ir VD su es. 1. nev. dalyviais, priklau- somais nuo norą, stengimąsi, baimę, prašymą ar įpratimą žyminčių veiksmažodžių (žr. 1.1.3). Sudarant tokius aiškinamuosius sakinius, įtrauktiniame sakinyje pasy- vinės transformacijos nebūna, V reiškiamas tariamosios nuosakos forma, o NP pronominalizuojama, pvz.: ligonis norėjo (x lankys ligonį) = ligonis norėjo, kad jį lankytų; panašiai su leisti(s), mėgti, laukti(s), prašyti(s) ir kt. Kita šios grupės ypa- tybė — sinonimija su bendraties konstrukcijomis. Bendraties konstrukcija suda- roma iš transformuoto į pasyvą įtrauktinio sakinio, kuriame sutampanti NP panai- kinama, o bendratimi verčiamas pagalbinis veiksmažodis, pvz., ligonis norėjo būti lankomas arba (po veiksmažodžių leistis, duotis, prašytis) — ir pati neveikiamojo dalyvio forma, pvz., motina nesileido nė sudie pasakyti Skr(LKŽ VII 245). Sinonimiškas bendraties konstrukcijas gali turėti ir kai kurie VD su veikiamai- siais dalyviais, būtent, priklausomi nuo intenciją ir veiksmo perspektyvą reiškiančių veiksmažodžių apsiimti, nuspręsti, žadėti, grasinti, užtikrinti, tikėtis, viltis ir pan. pvz.: tėvas žadėjo (tėvas grįš) = tėvas žadėjo grįžti. Taigi VD vidinė sintaksinė struktūra sutampa su aiškinamųjų sakinių, o tam tik- rais leksiškai bei semantiškai apibrėžtais atvejais — ir su bendraties konstrukcijų vidine struktūra. Iš tų pačių bazinių sakinių, pritaikant skirtingas transformacijas, galima sudaryti ir VD, ir nurodyto tipo aiškinamuosius sakinius bei bendraties konst- rukcijas. 1.3.3. VD konstrukcijoje dalyvis atlieka panašų sintaksinj ir semantinj vaidmenį, kaip aiSkinamojo sakinio Salutiniame démenyje asmenuojamoji veiksmažodžio forma. Jis gali prisijungti įvairius linksnius, bendratį ir sudaryti sudėtingas konstruk- , 11 cijas, į kurių sudėtį savo ruožtu įeina ir sakinių šalutiniai dėmenys. Aiškinamojo sakinio šalutinio dėmens vardažodinį tarinį VD konstrukcijoje atitinka veiksmažo- džio būti dalyvių ir vardažodžių vardininko formų junginiai, pvz.: panos pasijuto besą baltos iki juostai Lt III 253 (plačiau žr. aut. LKG II 359). Sudurtines veiksmažo- džio laikų formas atitinka pilnareikšmių dalyvių ir pagalbinio veiksmažodžio būti dalyvių junginiai, pvz.: sakės esąs pavalgęs Skd; mama sakės buvusi sutikusi savo seserį Y1; Laumė... suprato apgauta esanti MLLG II 60; Jis laukė būsiąs kaip visa- dos apibartas ir iškoneveiktas VaižgP 16 (žr. dar LKG II 359, 361). Jie gali eiti ir pradėtinių, ir atliktinių sudurtinių laikų ekvivalentais, tik yra daug retesni, o kai ku- rios formos (pvz., su būtojo dažninio laiko dalyvinėmis jungtimis) atrodo tik teoriš- kai įmanomos. Taigi greta VD su pavieniais dalyviais turime ištisą paradigmąVD su veiksmažodžio būti dalyvių ir įvairių leksinių reikšmių kitų dalyvių junginiais, pvz.: tėvas sakėsi buvęs, būsiąs beeinąs esąs, buvęs, būsiąs atėjęs 2 3» 2» 3 2 mušamas 9 7 mustas 2 >> VD vartojamos pilnareikšmių dalyvių konstrukcijos su dalyvinėmis jungtimis visai atitinka sudurtines netiesioginės nuosakos formas (žr. aut. 1977 : 7—8). 1.4. Pagal išorinę sandarą VD artimos konstrukcijos, kurias sudaro faziniai veiksmažodžiai liautis, paliauti, baigti, nustoti, mesti ir pan. su būt. kart. 1. veik. dalyviais, paprastai turinčiais eigos veikslo reikšmę, pvz.: liaukis barškėjus Gs; vėjas nustojo piites Lzd; puodžius metė prekiaves LTR. Su dalyvinėmis jungtimis to- kiais atvejais būt. k. 1. veik. dalyviai nesiejami. Savo vidine struktūra šios konstruk- cijos nuo VD skiriasi. Leksemos liautis, baigti, nustoti jose nežymi atskiro veiksmo, o tik suteikia dalyvio veiksmui fazinę baigties charakteristiką. Tokių sakinių, kaip ar baigei lauką akenęs? (Rdm) pamatu laikytinas veiksmažodis akenti su veiksmo pabaigos požymiu, kuris šiuo atveju išreikštas leksiškai, bet kitais atvejais gali būti reiškiamas ir darybinėmis priemonėmis, plg. ar suakenai lauką? Iš tokios struktūros neįmanoma išvesti aiškinamojo sakinio (*baigei, kad akenai),tačiau vedamos bendra- ties konstrukcijos (baigei akenti, liovėsi pūsti, metė prekiauti ir t. t.), kaip ir su fa- ziniais veiksmo pradžios veiksmažodžiais (pradėjo || ėmė akenti, pūsti, prekiauti...) bei modaliniais veiksmažodžiais (norėjo, galėjo, turėjo eiti). Plačiau apie šias konstrukcijas bei jų raidą žr. 4.1. Veiksmo pabaigos fazę žymi ir kai kurie veiksmažodžiai, turintys savarankišką leksinę reikšmę ir taip pat siejami su būt. k. 1. veik. dalyvių vardininkais, pvz.: su- stok bėgęs, žirgužėli LB 109; ponaičiai parėjo medžioję Plng; kada sugrįši krygaitén jojęs? KIvD 250; jis atsikėlė klūpojęs SRagIT 282 (žr. aut. 1964 : 56). Tokios konst- rukcijos pagal savo vidinę struktūrą atitinka nuo būsenos bei judėjimo veiks- mažodžių priklausomus predikatinius atributus. Jos išvedamos iš dviejų bazinių sakinių, bet tarp jų aiškinamųjų (propozicinio objekto) santykių nematome, pvz.: žirgas bėgo + žirgas sustojo = žirgas sustojo béges, plg. atitinkamas konstrukcijas su būdvardžiais: tėvas grįžo + tėvas (buvo) piktas = tėvas grįžo piktas. Pana- šiai sudarytos ir veiksmažodžių (iš)(nu)keęsti, (iš)kentėti, ištverti, susivaldyti, su- silaikyti ir pan. konstrukcijos su neigiamomis būt. k. 1. veik. dalyvių vardininko formomis, pvz.: sesuo iškentė + sesuo nešnekėjo => sesuo iškentė nešnekėjusi (pla- čiau apie jas žr. 4.1.1.). Tiktai dvigubo neigimo atvejais vidinei struktūrai postu- luojama dalyvio forma be neiginio: jis neiškentė + jis pasakė => jis neiškentė ne- pasakęs. Taigi dabartinėje lietuvių kalboje vartojamų nominatyvinių konstrukcijų su dalyviais vidinė struktūra nevienoda. Būdingas VD požymis yra transformacinė de- rivacija iš bazinių sakinių, tarp kurių nustatomi aiškinamieji santykiai. 12 2. VARDININKAS SU DALYVIU XVI- XVII a. LIETUVIŲ KALBOS PAMINKLUOSE XVI -— XVII a. kalbos paminkluose užfiksuota kiek ankstesnė negu dabarti- nės lietuvių kalbos tarmėse VD raidos būklė, kai kuriais atžvilgiais skiriasi ir šios konstrukcijos santykiai su kitomis sintaksinėmis priemonėmis. Senųjų raštų duome- nys padeda geriau suprasti VD susidarymą ir tolesnę raidą. 2.1. Paplitimas ir santykis su originalų konstrukcijomis 2.1.1. VD senuosiuose raštuose nėra labai paplitęs. Visuose tyrinétuose XVI — XVII a. kalbos paminkluose randame tik apie 500 pavyzdžių, tad VD čia maždaug 6 kartus retesnis, negu GD (plg. aut. 1969). Tačiau santykiniu vartosenos dažnumu atskirų autorių raštuose abi konstrukcijos yra panašios. VD dažniausiai vartoja- mas B. Vilento, J. Bretkūno, S. Vaišnoro, t. y. iš žemaičių ir Mažosios Lietuvos va- karų aukštaičių tarmių kilusių autorių. Konstrukcijos dažnumo rodiklis (t. y. konst- rukcijų skaičius teksto atkarpoje, turinčioje maždaug 40 000 sp. ženklų) čia svyruoja tarp 5ir 2. Didžiausias jis yra rytiečio K. Sirvydo ,,Punktuose (5, 6), kur netgi pri- artėja prie GD dažnumo rodiklio (7, 7). Tačiau kituose rytinių aukštaičių tarmei atstovaujančiuose raštuose (pvz., AK, Ev) VD daug retesnis, o reformatų leidiniuo- se, paremtuose daugiausia kėdainiškių tarme, šios konstrukcijos jau su žiburiu rei- kiaieškoti (pavyzdžiui, didžiausiuose kalvinų leidiniuose — 1600 m. Postilėje ir Chy- linskio Naujajame testamente — VD dažn. rodiklis tėra apie 0,2). Dažnesnis VD vartojimas ,,Sumoje evangelijų“ (1653) gali būti gretinamas su kitais žemaitiškais šio leidinio kalbos elementais, kurių čia nemaža (plg. Palionis 1967 : 76), resp. su galima vertėjo kilme iš Žemaičių ar Pažemaitės. Tai leidžia manyti, kad VD, kaip ir GD, XVI— XVII a. plačiausiai buvo vartojamas žemaičių ir Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių tarmėse, kiek rečiau — rytų aukštaičiuose, o šiauriniame bei vi- duriniame vakarų aukštaičių tarmės plote (pagal naująją klasifikaciją — vakarų aukštaičių šiauliškių tarmėje) jis buvo retas ir neproduktyvus. Taigi iš senųjų raštų nustatomas VD vartosenos arealas XVI— XVII a. apytik- riai sutampa su dabartiniu, tiktai atrodo kiek platesnis ir apima dalį rytų aukštai- čių, kur šiuo metu po sangrąžinių veiksmažodžių VD beveik nebevartojamas. 2.1.2. Be autorių tarmės, VD paplitimą XVI— XVII a. raštuose sąlygojo ir kitos aplinkybės, iš kurių svarbiausios — santykis su atitinkamomis originalų konst- rukcijomis, jų pobūdis bei žanras. Jau iš VD paplitimo statistikos (žr. 1 lent.) aiškiai matyti, kad ši konstrukcija intensyviau vartojama originaliuose ar pusiau originaliuose raštuose negu verti- muose. J. Bretkūno kompiliacinėje ,,Postiléje” ji keturis kartus dažnesnė, negu Bib- lijos vertime. S. Vaišnoro vertimų lietuviškose įžangose randame 7 VD pavyzdžius, o kelis kartus didesniame ,,Apie popiežiškąją mišią“ vertime (daugiausia iš vokiečių kalbos) — 9. Ypač krinta į akis intensyvus VD vartojimas ,,Punktuose sakymų“. Tai juoba įsidėmėtina dėl to, kad nei dabartinėse Anykščių — Ukmergės apylinkių šnektose, iš kur veikiausiai kilęs pats autorius (plg. Zinkevičius 1971 : 153—167 su lit.), nei Vilniaus artimesnėse apylinkėse, kurių tarmė prisidėjo prie rytietiškos XVII a. lietuviškų raštų koinė susidarymo (Zinkevičius 1972 : 90 tt.), VD su sangrąži- niais veiksmažodžiais šiuo metu nebevartojamas. Maža tikėtina, kad ir XVII amžiu- je ten galėjęs būti svarbiausias šios konstrukcijos vartojimo židinys — jis tuo metu taip pat veikiausiai buvo Žemaičiuose ir Mažojoje Lietuvoje. Didesnis VD dažnu- mas visai ar iš dalies originaliuose raštuose aiškintinas tuo, kad juose autorius ma- žiau varžė originalų kalbos įtaka. Tai patvirtina verstinių tekstų gretinimas su origi- nalais, 13 J. Bretkūno Biblijos dalyse, išverstose iš vokiečių kalbos, VD konstrukcijomis verstos šios originalo sintaksinės priemonės": a) prijungiamųjų aiškinamųjų sakinių šalutiniai dėmenys, pvz.: szinnokes smertimi mirsens I Moz 20, 7 — so wisse | das du des tods sterben must; ghis dęiosi tho negirdins I Sam 19, 27 — er thet als hore ers nicht; | b) sujungiamųjų (jungtukinių arba bejungtukių) sakinių dėmenys, pvz.: paleiskem, iei nenories mana uszmuschama I Sam 19, 17 — las mich gehen | oder ich tėdte dich; kaip galli sakiti (nubr. -es) manne milins Teis 16, 14 — Wie kanstu sagen | du hast mich lieb. c) infinityvinés konstrukcijos, pvz.: welcziaus... kariauiens Iz 27,4 — ich mocht... kriegen. d) predikatinio atributo konstrukcijos, pvz.: ieib netartumbeis nekaltas esans Jer 30,11 — das du dich nicht vnschuldig haltest. e) kitokie įvairūs pasakymai, pvz.: ir randosi teipo esa V Moz 22,28 — vnd findet sich also; Ach welcziaus nu karda turrins Rankoia IV Moz 22,29 — Ah | das ich itzt ein schwert in der hand hette. Iš keturių VD, esančių Luko evangelijoje, trimis išverstos lotyniškos infinity- vinės konstrukcijos (pvz.: tikities atgause 6,34 — speratis recipere (t. p. gr.: ėAničers AaBstvy) vienu atveju — veiksmažodinis žodžių junginys su daiktavardžiu: maritis sweikinami : diligitis...salutationes 11,43. Taigi nei vokiškame, nei lotyniškame J. Bretkūno vertimų originale konstruk- cijų, savo išorine forma artimų VD, visai nebuvo. Tos sintaksinės priemonės, kurias autorius vertė VD, galėjo būti išverstos ir atitinkamos struktūros lietuviškais pasa- kymais (prijungiamųjų sakinių šalutiniais dėmenimis, bendraties ir kt. konstrukci- jomis), nieku nepažeidžiant lietuvių kalbos dėsnių. Ta aplinkybė, kad autorius dau- geliu atvejų rinkosi VD, tuo būdu nugalėdamas originalo kalbos trauką, tegali būti paaiškinama dideliu VD produktyvumu to meto Mažosios Lietuvos vakarų aukš- taičių tarmėje. Taiklus, stilistiškai apgalvotas VD parinkimas ir varijavimas su prijun- giamųjų sakinių šalutiniais dėmenimis? bei kitomis konstrukcijomis kartu rodo di- delį vertėjo meistriškumą ir gyvą jo kalbos jausmą. M. Daukšos „Postilėje“ randame 63 VD, kurių didžiąją dalį (46, t. y. 74%) sudaro konstrukcijos su dalyvio būti formomis (esąs, esanti, esą). Pažymėtina, kad iš pastarųjų 38 pavartotos verčiant lenkiškojo teksto accusativus cum infinitivo su veiksmažodžiu byč, t. y. skolintą iš lotynų kalbos konstrukcija®, neturinčia tokios pačios formos atitikmens gyvojoje lietuvių kalboje, pvz.: idgnt’ paroditus essąs tikriiu anit Pranaszy 504, — aby sie okazal byé prawym onym Prorokiem W 857; kasg... régis taw’ éssqs drtimu andm 322,, — KtoryZ... zda sie tobie bliznym by¢ onemu 534. Vertéjo pastangomis rasti šiai konstrukcijai semantinj ekviva- lentą aiSkintinas dažnesnis negu kitur VD su biti dalyviais vartojimas. Tik 4 tokio- mis konstrukcijomis DP išversti prijungiamųjų sakinių šalutiniai dėmenys, 2 — kitokios sandaros pasakymai. Iš VD su kitų veiksmažodžių dalyviais 8 taip pat atitinka originalo infinityvines konstrukcijas, 7 — prijungiamųjų sakinių dėmenis su že, aby, iž, iakoby, 2 — dalyvines konstrukcijas. Tad VD santykis su originalu visai sutinka su bendru M. Daukšos vertimo polinkiu — kuo tiksliau perteikti ori- 1 J. Bretkūno ir B. Vilento raštų ištraukos lygintos su 1549 m. Liuterio Biblijos leidimū: Biblia: Das ist: die gantze heilige Schrifft... D. Mart. Luth. Wittemberg. Gedruckt durch Hans Lufft. Lyginimui su Vulgata panaudotišieleidimai: Biblia Sacra Vvlgatae editionis Sixti Ovinti Pont. Max. ivssv recognita atgve edita Romae... MDXCIII; Novum Testamentum graece et latine... curavit Eberhard Nestle Stuttgart, *1921. Citatos iš tų tekstų santrumpomis nežymimos. 2 Kartais šalutiniai dėmenys keičiami VD, taisant rankraštį, pvz.: O tu Mote ar szinnaisi isch- gananti Wira? (tais. iš bau ischganisi Wira?) I Kor 7,16 — ob du den man werdest selig machen? — si virum salvum facies? * Dél acc. c. int. lenkų kalboje, kaip sintaksinés kalkės, žr. S. Kropaczek 1928 : 424 tt.; J. Bau- er 1972 : 60; J. Safarewicz 1972 : 148 tt. Kad VD senųjų raštų autorių buvo laikomas lenkų k. acc. c. inf. atitikmeniu, rodo ir ,,Punkty sakymų“ originalaus pamokslų teksto santykis su lenkišku vertimu: acc. c. inf. čia atitinka VD 21 atveju iš 51. 14 lI lentelė Vardininkas su dalyviu XVI-XVII a. raštuose (statistiniai duomenys) Vardininkas su dalyviu 2 Šaltiniai 2.2 Md | mi ds oad 83 28 £3 | 88 | 2. | 2% | gk |BE|2E| 23 4" M. Mažvydo raštai (1547—1570) 6 || —- 1 —- = — 2 0,3 B. Vilentas, ,,Enchiridion‘* (1579) 1,2 4 — || — i — 5 42 B. Vilentas, ,,Euangelas bei Epistolas““ (1579) 5 7 1 1 — = — 9 1,5 J. Bretkūnas, ,,Biblia...* (1579—1590) 100 78(3) | 26(1) | 39(7) | 14 4 — |161(11)/ 1,4 J. Bretkūnas, ,,Postilla. . .* I-II (1591) 19 36(6) | 25(2) | 10(1) | 14(3) | 9(2) — 95(14)| 5 J. Bretkūnas, ,,Giesmes Duchaunas. . .*“ (1589) 2,3 5 1(1) 1 — = = 7(1) 3 M. Daukša, ,,Katechis- ‘mas. ..“ (1595) 1,5 3 — — — = — 3 2 Anoniminis 1605 m. kate- i 1,5 2°. - — — = — 2 LT M. Daukša, „Postilla,..“ (1599) 40 59(2) | — 1 2 1 — 63(2) 1,5 Ischguldimas Evangeliv ; (1573) (ištraukos) 1,2 1 2 = —- = = 3 3,3 S. Vaišnoras, ,,Margarita Theologica...“, PM etc. (1600) 11,3 26(6) | 5(1) 3 22(3) || || 58(10)| 5 ,,Postilla Lietvwiszka““ (1600) 41,5 5 || = — || = 7 0,17 „Punktay sakimu...“ I-11 (1629—1644) 9 33(3) | 20(3) 2 =— 1 — 56 6,2 S. M. SlavocCinskis, ,,Giesmes. . .* (1646) 3,6 2 1 — — — — 3 0,8 „Kniga Nobaznistes...“ (1653) 5,5 1 = — || = _— 2 0,4 „Summa... Evangeliv...* (1653) ) 7 4(1) = 3 3(2) | — — 10(3) 1,4 S. B. Chylinskis, ,,Novm Testamentum...“ (1658...) 21,3 2 — 1 — — — 3 0,2 „Ewangelie Polskie y Li- tewskie...““ (1674) 3,5 2 1 — - = — 3 0,8 J. Rikovijus, „Naujos... Giesmju Knygos...“ (1685) 6,5 4 2 — =. 1 — 7 1 275(21) | 85(8) | 63(8) | 56(8) | 18(2) 1 |498(47) Pastaba. Kai konstrukcijoje yra keli dalyvių vardininkai, tai antroje, trečioje ar tolesnėse vietose einančių vardininko formų skaičius pateikiamas skliausteliuose 15 ginalo sakinio sintaksinę sandarą, nutolstant nuo jos nebent tik tada, kai ji priešta- rauja lietuvių kalbos dėsniams. Tokiomis aplinkybėmis palyginti reti VD atvejai M. Daukšos raštuose yra itin simptomiški ir reikšmingi. Svarbiausių verstinių tekstų gretinimas su originalais rodo, kad VD papliti- mas XVI— XVII a. raštuose tik iš dalies atspindi realią šios konstrukcijos vartojimo apimtį to meto gyvojoje kalboje. Vokiškų, lotyniškų, lenkiškų originalų kalboje konstrukcijų, savo išorine forma atitinkančių VD, visai nebuvo, todėl VD į raštus buvo ypač sunku patekti. Šiuo atžvilgiu VD vartosenai raštuose sąlygos buvo dar sunkesnės negu GD arba savaiminiam naudininkui, kurie turėjo stipresnę atramą lotynų kalboje. Turint omenyje tuo metu vyraujantį sakralinių tekstų vertimo po- būdį, net palyginti retą VD vartojimą verstiniuose raštuose galima paaiškinti tik di- deliu konstrukcijos produktyvumu vertėjų tarmėje. VD senuosiuose raštuose — tai autochtoniškos, reikšmingos ir informatyvios to meto gyvosios kalbos konstruk- cijos, prasiskverbusios pro aukštą originalų kalbos užtvarą. 2.1.3. Pagal pasiskirstymą įvairaus žanro tekstuose VD skiriasi tiek nuo GD, tiek nuo savaiminio naudininko ir kitų dalyvinių konstrukcijų. J. Bretkūno Bibli- joje VD būdingesnis ne epinio, o didaktinio, filosofinio, epistoliarinio stiliaus dalims. Pavyzdžiui, Povilo laiškuose jis dažnesnis negu evangelijose, Job, Pat, Sir knygose labiau vartojamas negu Moz, Kar, Mak. Žanro skirtumu veikiausiai reikėtų aiškinti ir dažnesnį VD vartojimą Naujojo testamento vertime (NT dažnumo rodiklis 2,4, ST — 1,3). M. Daukšos Postilėje VD taip pat paprastai randamas pačiuose pamoksluose, o ne perikopių tekstuose (taigi vėl visai priešingai kaip GD ir savai- minis naudininkas, plg. aut. 1962: 41). 2.1.4. VD senuosiuose raštuose vartojami kaip aiškinamųjų sakinių su jungtu- kais jog, jeng, kad, kaip, bau ir kt. sintaksiniai sinonimai. Jų sinonimija yra pagrįsta vidinės struktūros bendrumu (plg. 1.3.2). Nuo tų pačių veiksmažodžių, kaip VD, priklauso ir aiškinamųjų sakinių šalutiniai dėmenys, plg.: passiszinstūsi, ne isch- mintingai kalbeiens BrB Job 42,3 — passiszinsta, iog tame sugrieschija BrB III Moz 5,4 ir pan. Šiuo atžvilgiu VD atitinka GD (Zr. aut. 1974: 256 tt.). VD ir aiSkinamyju sakinių sinonimika ypač išryškėja J. Bretkūno Biblijos taisymuose. Daugelyje ver- timo vietų, taisant rankraštį, aiškinamieji sakiniai pakeisti VD konstrukcija, pvz.: Sakos, iog (užbraukta) Diewa paszista Tit 1,16 (Sie sagen | sie erkennen Gott; confitentur se nosse); Wire, er szinai, bau tu ischganisi (nuo bau pabr., paraštėje: ischganisens) Moteri? I Kor 7,16 (was weissestu ob du das weib werdest selig machen? si mulierem salvam facies?); ne tarios, ieng (pabr.) iau gawes bucziau (pabr.) Filip 3, 13 (Ich schetze mich selbs noch nicht | das ichs ergriffen habe; me non arbitror comprehendisse); Nes tikūsi kaip (pabr., virš. iog) te pareisiu (pabr., parast.: perei- sens) ir ius reges (-iu nubr., parast.: sens) Rom 15, 24 (ich hoffe das ich dadurch reisen vnd euch sehen werde; spero quod praeteriens videam):. Pažymėtina, kad priešingų atvejų, kur VD būtų taisomas į aiSkinamaji sakinį, J. Bretkūno Biblijos rankraštyje visai nepastebėta. Tai irgi rodo didelį VD populia- rumą to meto gyvojoje kalboje, kuris tik iš dalies galėjo atsispindėti raštuose. 2.2. Gramatinė forma 2.2.1. Veiksmažodinis narys 2.2.1.1. VD su sangrąžiniais veiksmažodžiais sudaro apie 909, visų šios konstrukcijos pavyzdžių, rastų XVI — XVII a. raštuose. Daugumas tų veiksma- žodžių — tie patys, kurių nesangrąžinės formos eina GD pagrindiniu nariu. Jų pa- siskirstymas pagal semantiką parodytas 2 lentelėje. Kadangi visi VD sudarantys sangrąžiniai veiksmažodžiai yra intranzityviniai, pagal bendras valentines ypatybes 4 Panašiai Filip 2, 23; I Kor 4, 7; Sir 32, 12; II Kron 19, 6; Rom 7, 15. 16 jie neskirstomi, tik jungiami į tas pačias grupes, kaip ir 1.1. aptarti dabartinės kal- bos VD. Tačiau VD vartojami sangrąžiniai veiksmažodžiai skiriasi pagal distribuciją pačioje konstrukcijoje: veiksmažodžiai norétis, geistis, melstis, privalytis vartojami tik su es. I. nev. dalyviais ir sudaro atskirą grupę. Iš fizinės percepcijos veiksmažodžių VD vyrauja regėtis, apskritai daž- niausiai pasitaikantis šioje konstrukcijoje (apie 2094 pavyzdžių). Žymiai retesni veiksmažodžiai rodytis ir jaustis, o su kitais pastebėta tik pavienių pavyzdžių. regėtis, rodytis, jaustis, justis, matytis, rastis regéiaus su iumis edqs ir geriąs DP 196, (zdalem sie z wami ies¢ y pic W 332); 0 anas rodesi tolaus eysiąs SE 844: esch ne iaucziiis hadna alba werta santi BrP II 268; paiusiés éssqs maz ne praritu nig nuludimo DP 4005, (poczuiesz sie byé mąlo nie pozdrtym Wa 657); Idant... asanti maticéiaus pota danguose SIG I 146,; ir randosi teipo esa BrB V Moz 22, 28 (vnd findet sich also). Psichinés percepcijos veiksmažodžių tarpe VD dažniau pasitaiko Zinotis ir pasiZinti; kitų randame pavienius pavyzdžius. žinotis, pasiZinti, suprastis, (pra)(iš)manytis, dabotis, atmintis Ghis szinnosi Szidu nemilims | bet beikiams (= peikiams) BrP 1 110; Tode- lei passiszinstūsi, ne ischmintingai (viršuje pabr. durnai) kalbeiens BrB Job 42, 3 (bekenne ich | das ich hab vnweislich geredt); ie supratosi, nigi esa BrB I Moz 3, 7 (wurden gewar | das sie nackt waren); izsimano tay wisa paniekinus SP I 156 —7 (= rozumie się | ze tym wszytkim pogardza); pramdnes essq teisinikais DP 36455 (sie zmysldli byč sprawiedlivymi W 599); Karūlumi tad, éssqs nedaboias DP 58655 (Krolem sie tedy byč nie baczy W 998); idant wissadés atmintys | sanczios awimis DP 209, (dby zawsze pamietaly že sq owce W 353) Prie psichinės percepcijos veiksmažodžių šliejasi ir tikėjimąsi reiškiantys veiks- mažodžiai tikėtis, tartis, kurie VD sudaro gana dažnai ir su įvairiomis veik. bei nev. dalyvių formomis. tikėtis, tar(y)tis Nesitikiek...iszklausomds ir pdgialbeimas SE 60,; tikūs trumpai tawesp ataises BrB 1 Timot 3, 14 (hoffe auffs schirst zu dir zu komen); tarikites, griekui numire BrB Rom 6, 11 (haltet euch da fur | das jr der Sinde tod seid: existimate, vos mortuos quidem esse peccato) Emocinės bei apsimestinés būsenos veiksmažodžiai senuosiuose raš- tuose VD sudaro žymiai rečiau ir dažniausiai eina su būt. k. I. veik. dalyviais. džiaugtis, gailėtis, gėdytis, dėtis, darytis („dėtis“) ziaugieys ana atradusi SIG II 72,; gailiusi, Alexandrui dawens Dukterį BrB I Mak 11, 10 (Es hette jn gerewen | das er Alexandro die Tochter gegeben hette); O anis tures giedities, thinai ischkake BrB Job 6, 20 (sie... werden... sich schemen mūssen | wenn sie dahin komen); ghis deiosi tho negirdins BrB I Sam 10, 27 (er thet als hore ers nicht); iddnt’ daritus essqs numirelu DP 459, (žeby sie zmyslal byč vmdriym W 766). Iš informacijos veiksmažodžių VD vyrauja sakytis, kuris pagal vartojimo apimtį senųjų raštų VD konstrukcijose užima trečiąją vietą (po regėtis ir tikėtis). VD su informacijos veiksmažodžiais ir nev. dalyviais sen. raštuose nepastebėta. sakytis, (pasi)girtis, gerbtis „girtis“, skųstis, išpažintis, (už )gintis, apsižadėti, (apsi)rašytis Lutherus sakessi Theologu tapens MT3* |: Drisau girtis tayp stowesiąs KN 323; Pasigir krikšezonim's ėssą RG 34753; Ne regi... piktibiu sawo | ir gierbiasi iu ne turi (chelpi sie že ich nie ma) SP II 1164; Dowidas... skundzias essus arti pra- * Plg. jie darés (,,dejos™) viens kitą nepaZistq Galbras¢iai MLLG VI 44. 2. Gramatinés kategorijos ir ju raida 17 pulties (= skdrzy Sie byč blisko zguby) SP I 199,,; mes ischpaszinstames negalį panakti WP 142; Nesigina padaris (Nie przy Sie kto vezyniwszy) SP I 8,5; vZigines essas mokitiniy DP 162; (zdprzal sie byč vežniem Wy P 26); kaip kada wienas... apsiszadetu noris usch iūs wissus walgiti MT (PM) 32—32*; S. Augustinas... raschesi Philosophiei Platonischkai pristoies | ir ton isiwinoies MT 265; Diewas... apsirasche...Swieta wandenimis nebepustises MT Lį XXXI,. Norą, poreikį bei prašymą reiškiantys veiksmažodžiai (verba voluntatis), kaip jau minėta, paprastai sudaro VD tik su es. I. neveikiamaisiais dalyviais. norėtis, geistis, melstis, privalytis, lauktis Anįs néris giarbiami ir swirinami ir garbinami nūg weldamuių sawųių DP 49754 (Oni chcą byé czezeni y waženi y chwaleni W 838)*; Geidezūsi ischrischa- mas ir su Christumi be essas MT 186*,; Dowidas meldczesi atgraszinams ingi ka- raliste MT 1934; io kunas... priwaljtusi neschamas MT (PM) 31; Ne laukis prd- szomds meldžidmas | bet regiedamds | reykalq... susimilk SE 168. Vis dėlto tokiose konstrukcijose galima įžiūrėti ir veikiamųjų dalyvių vartojimo pėdsakų. Dviejose S. Vaišnoro „„Žemčiūgos“ vietose greta es. 1. nev. dalyvio čia ei- na ir es. l. veik. dalyvis, pvz.: Ir Powilas norisi ischrischamas ir su Christumi essąs 2672,5; žr. dar cituota pavyzdį su geistis. Es. 1. veik. dalyvis čia sinonimiškas su bend- ratimi, plg.: Noriūsi ischrischamas | ir buti su Christumi 261.5 (t. p. 261*;s). Veiksmažodis (be)velytis, pagal reikšmę atitinkantis verba voluntatis, sudaro VD su es. ir būt. k. 1. veikiamaisiais bei es. ir būt. I. neveikiamaisiais dalyviais. (be)velytis Bet welicziaus, dabar su iumis esas ir iumus bekalbas BrB Gal 4, 20 (Ich wolt aber | das ich jtzt bey euch were | vnd meine stimme wandeln kiindte; vellem autem esse... et mutare vocem); ghe weltusi nekada gimte negimį WP 11 (Ger. 53); be- welij jes...wargus kenteie MT 181*; daugia isch szmoniy... weliasi nuszawinami, nei apsibiaurinoghe BrB I Myk 1, 66 (liessen sich lieber tédten | denn das sie sich ve- runreinigeten); mana dusche welitunse pakarta BrB Job 7, 15 (meine seele wiind- schet erhangen zu sein). Visa tai leidžia manyti, kad VD po verba voluntatis apribojimas es. I. nev. da- lyviais nėra pirminis. Es. ir būt. k. 1. veikiamuosius bei būt. 1. neveikiamuosius da- lyvius iš tokių VD, matyt, išstūmė bendratis. 2.2.1.2. VD su nesangrąžiniais veiksmažodžiais senuosiuose rastuo- se yra daug retesni. Juose paprastai vartojami tie patys veiksmažodžiai, kurių san- grąžinės formos sudaro VD. Konstrukcijos pagrindiniu nariu eina: fizinės percepcijos veiksmažodžiai regėti, veizdėti, parodyti, jausti Pharaonas regeia atsidwesens (virš.: atsigawens) BrB II Moz 8, 15 (sahe | das er lufft kriegt hatte); weisdeket (dabokities) ka weike (-t nubraukta) BrB II Kron 19, 6 (Sehet zu was jr thut); idgnt’ parodity essqs ani tikrūiu Emanuelu DP 504, (aby sie okazal byč... W 858); Kuriš žmogus iauzdamas éssqs tokioié...gar- beié... DP 422, (czuiqc sig by¢ w tdkiej... chwale W 690); psichinės percepcijos veiksmažodžiai žinoti, suprasti, atminti, diimoti, sapnuoti; tikėti, tarti Szinok essas vszwaisdas BrGD LXXIV (126); Bet supratens, mirsens, adwa- dina sawensp Hercikius (pabr., par.: Kunigaiksczius) BrB I Mak 1, 6 (mercket | das er sterben wūrde); ndtmena Kardlumi ėssąs ant’ žmonių DP 5864 (nie pomni iz krolem iest W 999); kuris... Prassidesti iau dumoti | Diewop noris prisiwersti BrGD 6 Vienoje J. Bretkūno Biblijos rankraščio vietoje veiksmažodžiu norėti yra pakeistas unika- lus šioje konstrukcijoje veiksmažodis ieškoti: Kurie ieschkas, milimi (pabr. parašt.: kurie naris milimi) pagal kuna, tie werczia ius BrB Gal 6, 12 (die sich wollen angeneme machen nach dem Fleisch; volunt placere). 18 2 Ientelė XVI-XVII a. raštų vardininko su dalyviu klasifikacija pagal pagrindinį narį | Dalyvio forma* | ; 98 Veiksmažodžiai Ar 4d = mą = = £ 2 | Sangrąžiniai | | jaustis, pajustis 9 1 = 10 5 i i | 10 regėtis, matytis 53 8 64182 4 = 4 | 68 (pa) rodytis 15 3 19 — = - i 19 rastis 2 a — 2 — — — — 2 (iš) (pra) manytis 3 1 — 4 — 1 - || 5 žinotis 20 4 13 37 || 7 = 8 45 pasižinti 15 3 — 18 — — — — 18 suprastis, dabotis 2 LL — 2 es = =; miro 4 SR atmintis 2 = — 2 = — — — 2 tikėtis 26 3 20 49 2 — || 3 52 tartis 33 6 8 47 3 1 — 4 51 džiaugtis || 1 — 2 = = = = 2 gailėtis — 7 — 7 — — am — T gėdytis — || = 1 — = ni = || dėtis, darytis 8 — = 8 1 — — 1 9 sakytis 34 18 3 55 — — — — 55 (pasi) girtis, gerbtis 8 || 1 10 — — —= = 10 skųstis 2 1 = 3 >= = - = 3 (uz)gintis 1 4 | — 5 ji — = = 5 išpažintis 4 — = 4 — — — = 4 rašytis — 1 1 2 = — = = 2 apsizadeéti 1 = = || = = = A 1 išsimanyti — 1 = || — = = = 1 norėtis = = — = 44 — — — 44 be(velytis) 5 14 — 19 gel 2 = 3 22 geistis, melstis, privalytis, — — = — | 4 — — — 4 lauktis | 244 | 78 50°} 372 :56 15 1 72 | 444 NesangraZiniai regéti — — 4 4 — = — = 4 veizdėti, jausti, parodyti, 2 2 — 4 - — = -— 4 pakesti Zinoti 5 = 2 7 r ra = = T bevelyti || = — 1 — — = = 1 Kiti psich. percepcijos v. 5 = || 6 — — = += 6. tikėti || — 4 5 — — — — 5 sakyti 3 3 — 6 - — = = 6 Kiti informacijos v. 2 || z 3 — — — — 3 norėti 4 = = 4 x 1 — || 5; Pasyvinės formos 8 || 2 11 — =~ 13 Iš viso 275 85 | 63 | 423 | 56 | 18 | | | 75 | 498 * T. y. pirmoji į konstrukciją įeinanti dalyvio forma. Antroje, trečioje ar telimesnėje: vietoje einančių dalyvių skaičius į lentelę -neįtrauktas. 2% 19 LXVI (108); Esch sapnawau, kaip kada stowins ant Kraschto pas wandenį BrB I Moz 41, 17 (Mir trewmete | Ich stūnde); kadangi tarit (tiket) isch Diewa ęsa... Todel meginket BrB Judit 8, 30 (dafur haltet | das aus Gott sey); informacijos veiksmažodžiai sakyti, pažadėti, stepinti „tvirtinti“, išpa- žinti atsirado Theudas, kursai sakie esąs ko (tais. iš: sawe sant ko) ChB Apd 5, 36 Diewas paszad mums neką didas MT 118%; ...stepin | mums tikrai griekus at- leidezęs ir dowanoięs priskaitiima teisibes MT 714; ...gėdiš ir szwiesei iž pažint ... ėssa tarndis ir mokitineis io DP 254,, (wyzndwac... že są sludzy W 424) . Labai artimos VD su informacijos veiksmažodžiais yra konstrukcijos, priklau- somos nuo veiksmažodžio dėkoti, pvz.: Diekuiu taw | sulaukens saw | Linksma schita hadina BrGD XLVII; plg. panašiai, tik su skirtingu subjektu, vartojamas konstrukcijas su sveikas (sveikas sugrįžęs tipo) ar ačiū, dėkui, pvz.: ačiū atėjęs (= už tai, kad atėjai) Kd; dėkui paklausę OsG 162; valios veiksmažodžiai norėti, (be)velyti Tataig kas ne nor bdisei nig Diéwo sūditas | tassai nesidiij DP 28542 (niechce byč... sądzony W 476); welii tatdy beduodąs szunimus MP II 328%, (wolisz to dač psom RP 220*,.); beweliia ghis tq uschmuschąs, nekaip... atstoies MT LT XXXII,, 2.2.1.3. VD su nesangrąžinių veiksmažodžių perifrastinėmis nev. rūšies formomis, į kurias įeina es. ir būt. I. nev. dalyviai, sudaro atskirą grupę. Nors tokios konstrukcijos gana retos, bet jų pastebėta įvairių autorių, priklausan- čių skirtingoms tarmėms, raštuose, ir nėra pamato abejoti, kad XVI— XVII a. jos buvo vartojamos gyvojoje kalboje. Nev. rūšies formas jose sudaro nev. dalyviai tų pačių veiksmažodžių, kurie vartojami ir kitose VD konstrukcijose. a) VD su es. I. nev. dalyviais: mes... patis dabar griekinikais essą randami esme BrB Gal 2, 17 (Solten wir ... selbs Sūnder erfunden werden; inventi sumus et ipsi peccatores); Sudza tikims essi ateyses Mz 86 (= BrGD XXXVI); numirelei jra sakomi miegą ir atsiilsi MT 2625;; nesa skelbams essi giwenans, o numirens essi BrB Apr 3, 1 (du hast den namen | das du lebest; nomen habes guod vivas); atstaijmas rakoij mas esti Kancze esanti BrB Išm 3, 2 (abschied wird fur ein pein gerechnet); b) VD su būt. 1. nev. dalyviais: ! bernelis Iėsus a trastas yra ne karczemoie... bet besėdis widuriie Daktarų | ir bektauses ių ir beklausęs DP 665, (ndlezion iest... siedząc... y sluchdiac ich y pytaiac W, 66); leng nebuczio rastas turjs mana teisibe MT 83,,; kursdy niekad priwiltas nebuwo rastas MP II 3595, (omylnym nie byt nalezyon RP 241*,); Christus tokū budu turetu pramanitas buti turis du kunu? MT (PM) 312,.. 2.2.2. Dalyvinis narys 2.2.2.1. Dažniausiai VD vartojami es. I. veik. dalyviai (daugiau negu pusė visų pavyzdžių). Būt. kart. I. veik. dalyviai daugiau kaip keturis kartus retesni, tačiau su 'kai kuriais veiksmažodžiais (gailėtis, gėdytis, pakęsti) tik jie sen. raštuose ir tėra pa- stebėti. Būs. I. veik. dalyvių vartosenos apimtis beveik tokia pat, nors santykis su atskirais veiksmažodžiais skiriasi: jie dažniausiai eina su tikėtis, žinoti, tartis; tik būs. I. veik. dalyvių užfiksuota su nesangrąžinėmis regėti formomis. VD su nev. dalyviais sudaro apie 139, visų sen. raštuose pastebėtų pavyzdžių. Daznesni yra es. I. nev. dalyviai. Tik su jais siejami veiksmažodžiai geistis, melstis, privalyti, lauktis. Tuo tarpu konstrukcijose su žinotis, tikėtis, tartis, gėdytis, regėtis nev. dalyviai vartojami pagrečiui su veikiamaisiais. Es. I. nev. dalyviai VD paprastai turi eigos, būt. I. nev. dalyviai — įvykio veikslo reikšmę. Su būs. I. nev. dalyviu pa- 20 stebėta tik viena konstrukcija: per malone Iesaus C hristaus tikimes ischganisemi [ kaip ir anie jra ischganiti MT 208553. 2.2.2.2. Kadangi VD konstrukcijos dalyvinis narys atitinka įtrauktinio sakinio veiksmažodį (plg. 1.2.), jis turi daugelį sakinio tariniui būdingų ypatybių. Apie 329 visų sen. raštuose randamų VD sudaryti su veiksmažodžio būti dalyviais, kurie siejami su vardažodžiais bei prieveiksmiais visai taip pat, kaip jungtimi einančios šio veiksmažodžio asmenuojamosios formos. Tais atvejais, kai būti dalyvis eina su modalinės reikšmės prieveiksmiais, aiš- kiau jaučiama jo leksinė egzistavimo reikšmė, pvz.: Ir randosi teipo esa BrB V Moz 22, 28 (vnd findet sich also); Awis... puschczoie kleodama iauczessi negerai esanti BrP II 224. Eidamas su vietos ir laiko prieveiksmiais, kaip ir su daiktavardžio vietininkais ar aplinkybinés reikšmės prielinksninémis konstrukcijomis, jis jau yra artimas jungčiai, pvz.: Jus kurie toli tarrities esa nūg piktos dienos BrB Am 6, 3 (Die jr euch weit vom bosen tag achtet); Kas sakosi Schwiesibeie esas BrB I Jon 2, 9 (saget er sey im liecht; dicit se in luce esse); regis éssas didimę smurte DP 8043 (widZi Ze iest w wielkim niebespiecZeristwie W, 87); iaudiasi essus sunkiuose nusidei- muose (sig czuie by¢ w wielkich grzechach) SP 1 246,. Visiškai aiški santykinė (t. y. priskyrimo tam tikrai klasei) funkcija matyti konstrukcijose, kur būti dalyvis eina su daiktavardžių, būdvardžių bei įvardžių vardininko formomis. Eidamas su dalyvių vardininkais, būti dalyvis gali sudaryti sudurtinių veiksma- žodžio formų atitikmenis. Es. I. veik. dalyviai su dalyvinémis jungtimis nesiejami (kaip dabar nelinkstama jų sieti ir su veiksmažodinėmis jungtimis), išskyrus tuos, kurie vartojami būdvardžių reikšme, pvz.: nė žeminos... pasižindamas ėssąs teip' niekam' nedérancziu (zndiqc sie byč tak nikežemnym) DK, 119. Iš būt. 1. veik. da- lyvių pastebėtos tik kelios konstrukcijos su nusidėjęs, taip pat turinčiu būdvardžiui artimą reikšmę ir DP atitinkančiu originalo grzeszny, pvz.: pažistas éssqs nussidčiusių DP 291, (‘sie zna byč grzesznym), žr. dar DP 280,,, 515;5, 58653. Iprastinés konstruk- cijos su neveikiamaisiais dalyviais, pvz.: žinnas essa ischklausomi MT 10845; A ieigi kas rastusi essas neapsunkintas Vln 3l,; sakos essus aptaystas (powiada šię byč opuszezonym) SP 1 199,,; régis éssq... iszlūsūti DP 843, (widza byč wyzwoleni W, 94); Ghis gerrai szinnosi busens Ischdūts | Apiūkts | Ischegedints | Apspiaudits | Ischplakts | Numarints BrP 1 257. Vis dėlto tokios konstrukcijos apima tik nedidelę dalį (apie 2094) visų VD su nev. dalyviais". Be to, kai kurie nev. dalyviai, vartojami su dalyvinėmis jungtimis, taip pat turi būdvardišką reikšmę ir sudurtinių veiksma- žodžio laikų formų atitikmenų nesudaro, pvz.: džusleptas iždas...regisi essus regi- mas ir atwiras (się zda bydž widomy SP II 209,,). 2.2.2.3. Su vardažodžių ir įvardžių vardininku dalyvinės jungtys siejamos taip pat, kaip ir atitinkamos veiksmažodžio būti asmenuojamosios formos, plg. sakosi esąs karalius || piktas ir sako, kad yra karalius || piktas. Daiktavardžiai (a) su jungtimis vartojami beveik dvigubai rečiau negu būdvardžiai (b): įvardžiai (c) dar retesni. Jungtimi dažniausiai eina bati es. I. veik. dalyvis. a) Phariseuschai... kitiems Szidams regeiosi... geri kunigai esa BrP II 58; Regisi Cid žodžiuose raszto essunti priesztarte (zda sie tu byč... prie- ciwnošc) SP I 136,,: karoghimas...regisi mumus ne dzauksmas, bet tuszba esans BrB Hebr 12, 11 (dūncket sie vns... trawrigkeit sein; videtur non esse gaudii, sed moeroris) b) ghis pasiszinsta newertas esans BrP 11 362; sakaus teisus ęsans BrB Job 9, 20 (Sage ich | das ich gerecht bin); kurie regisi essu kayp akmuo kieti (sie zda- dzq byč) SP 1 349.4: Zinaus esąs griesznds KN 55,,; Esch szinnaus Teisus bu- sens BrB Job 13, 18 (Ich weis | das ich werde gerecht sein) C) priezastis... tikriausia regis santi toii DP 496,, (nawlasnieysza zda sie by¢ ta W 836); Teip iog iiemus | regéies éssqs kitékias DP 191, (Tak iz sie "2 lentelėje konstrukcijos su dalyvinémis jungtimis į atskirus skyrius įtrauktos pagal jung- timi einančio veik, dalyvio formą. 21 im zdat byč w inszey pastawie W 324); Powilas sakosi | Wissiems wissas buwens BrP 1 223. 2.2.2.4. Kaip ir asmenuojamosios veiksmažodžio būti formos, dalyvinés jung“ tys VD gali būti siejamos su predikatiniu įnagininku. Daiktavardžių įnagininkas (a) čia netgi dažnesnis už vardininką. Tuo tarpu būdvardžių įnagininkas (b) pasitai- ko žymiai rečiau, o įvardžių — tik pavieniais atvejais (c). a) szinausi tame essąs tarnu MT LI XLI,; ne pažinos éssqs didžiūiu skoli- nįku DP 481,, (się nie znal byč wielkim winowaycą W 809); sakosi esa Apasch- talais BrB Apr 2, 2 (sagen | sie seien Apostel; se dicunt apostolos esse); O Alci- mus... ne tikeios... Wiriausiukunigu busens BrB Il Mak 14, 3 (dacht | Das er... noch weder zum Hohenpriesterampt komen méchte) ; b) iszmdnos ėssąs brqgumi DP 291.4 (rozumie sie byč w wadze W 485); Koro- siu tawe sude | ieng netaritumbeis essqs teisumi MT 1932, ; Kada tikeias isc hmin- tingais essa BrB Rom 1, 22 (Da sie sich fur Weise hielten; dicentes enim se esse sapientes)®; Kas ižg tutriju regisi tau buwis artimu anam (zda sie tobie bliznim byé onemu) Ev 116°; c) Bet’ iog mes iau girdéiome | kū Iénas essas ne pažinoš DP 23,, (slyszeli | czym sie lan byč nie znal W 23) A iey kursai saw regise nek it essqs VEE 110, (lesst duncken | er sey etwas). Apskritai konstrukcijos su jnagininku senuosiuose raštuose vartojamos ne re- čiau kaip su vardininku, o kai kurių autorių (pvz., M. Daukšos) jos net labiau mėgs- tamos (veikiausiai dėl lenkų kalbos predikatinio instrumentalio įtakos — ypač konstrukcijose su būdvardžiais). Šiuo atžvilgiu VD skiriasi nuo GD, kur įnagininko konstrukcijos su dalyvinėmis jungtimis yra retesnės (Zr. aut. 1974 : 248), plg.:Regim ne wisus krikschczonis essanczus | kurie girressi krikschezonims essa BrP I 249%; tačiau visai gretimais randame ir girresi Krikschczonis esa BrP 1 247. Jungtimis einančios Dūti dalyvio formos kartais siejamos ir su kilmininku, su kuriuo jos taip pat sudaro sudurtinio tarinio ekvivalentus, pvz.: Nes ne regieios weydas vnt io essus žmogaus (nie zddld sie bydž twarz nd nim ludzka SP 22055; Nesa Herodas szinnosi swetimos gimmenes neszidu esans BrP I 110. Be veiksmažodžio būti dalyvių, jungties funkciją VD gali atlikti ir kitų artimos reikšmės veiksmažodžių dalyviai, pvz.: Lutherus sakessi Theologu tapens MT 38,4. Taigi VD dalyvinis narys pagal savo sintaksines ypatybes senuosiuose raštuose visiškai atitinka asmenuojamąją veiksmažodžio formą. 2.2.3, Po ziciniai modeliai 2.2.3.1. VD trijų pagrindinių narių tvarka senuosiuose raštuose yra labai sta- bili: daugiau kaip 450 juose aptiktų pavyzdžių (apie 92%) reprezentuoja pozicinį modelį NVP ir tik apie 894 — kitus modelius. Išskyrus pavienius pavyzdžius, visoms konstrukcijoms būdinga dalyvinio nario (P) postpozicija vardažodinio nario (N) atžvigliu. Šiuo atžvilgiu VD atitinka kitas pusiau predikatines dalyvių konstrukcijas (plg. aut. 1973 : 170 tt.), tačiau pranoksta jas narių tvarkos reguliarumu, kuris juo- ba jsidémétinas, kad pačiai VD struktūrai jis daugeliu atvejų nėra relevantiskas. Iš šešių galimų trinarės konstrukcijos narių išsidėstymo atvejų senuosiuose raštuose realizuoti tik keturi. Pagrindinis pozicinis modelis NVP yra sąlygojamas istoriniu laikotarpiu vy- raujančių lietuvių kalbos žodžių tvarkos polinkių: subjekto prepozicijos ir objek- to postpozicijos veiksmažodžio atžvilgiu. VD dalyvinis narys, reprezentuojantis aiškinamosios (turinio) reiškmės įtrauktinį sakinį, užima propozicinio objekto po- * Panašiai BrB Pat 28, 11, * Panašiai DP 322,, su essąs. 1 Panašiai BrB Gal 6, 3: kuo esas, žr. dar Apd 5, 36. "I Plg. dar Pasigir krikšczonim's ėssą RG 34753. 22 ziciją. Tad modelis NVP tiesiogiai atspindi dabartinei lietuvių kalbai, kaip ir dauge- liui kitų ide. kalbų, būdingą modelį SVO (subjectum-verbum-objectum). Jis yra stilistiškai neutralus ir atstovaujamas VD su visomis dalyvių formomis. Daug mažiau žodžių tvarką VO išlaiko antraeiliai konstrukcijos nariai šio mo- delio viduje. Tais atvejais, kai dalyvinis narys savo ruožtu turi objektą, pastebimas polinkis daugeliu atvejų tą objektą nukelti prieš P, o ne po jo (ko reikėtų laukti pagal nuoseklų VO principą), pvz.: Herodas... tares kaki szenkla niig io regesens BrP I 378; Bet kad jau tikkėsis wirszu gdwes | Ir isz wisso piktummo išbėges RG 5503. Objekto prepoziciją kartais pastebime ir tada, kai originaluose randame kitokią žodžių tvarką, sutampančią su VO modeliu, plg.: kiekwienas... tikiesis tarnawimu Diewuy darus (mniemač bedzie že czyni postlugę Bogu) Ev 858 (t. p. DP 231,,, VEE 91; SE 1195). Originalo įtaka galėjo skatinti objekto pociziją prieš dalyvį tik vertimuose iš vokiečių kalbos, kur galinė veiksmažodžio pozicija aiškinamųjų sa- kinių šalutiniuose dėmenyse yra reguliari. Tai iš dalies paaiškina ypač didelį tokios žodžių tvarkos populiarumą J. Bretkūno raštuose, kur ją matome ištisose VD se- rijose, pvz.: lei tu regiesi Diewo szodi nemilins | Baszniczon ne eians | poteru schwen- tu nemokans | Diewo kuna... reta karta imans | tadda szinok tikrai Welina nūg tawes Diewo szodi atimanti BrP 1250. Šiam modeliui išsilaikyti, matyt, buvo palanki ir trinarėse neišplėstose konstrukcijose vyraujanti narių tvarka NVP su galine daly- vio pozicija. Dalyvio prepozicinio objekto atvejai dažni taip pat iš kitų kalbų vers- tuose bei dalinai originaliniuose raštuose. Jų pasitaiko ir liaudies šnekamojoje kal- boje bei tautosakoje, plg.: Vagis pasisakęs jaunojo žirgą tykąs pavogti BsMt I 73; Jaunikaitis visą savo vakartį pasisakė pametęs End (VoL II 321); varinių papuošalų girias turįs Pp (LKT 62). Apskritai dabartinėje kalboje tokios konstrukcijos gerokai retesnės. Labai galimas dalykas, kad objekto prepozicija jose yra senoviška ir atspin- di ankstesnį žodžių tvarkos modelį su galine veiksmažodžio padėtimi (t. y. OV), šiuo metu daugelio tyrinėtojų rekonstruojamy ide. kalbų bendrystės laikotarpiui2. Pažymėtina, kad visai panašiai į konstrukcijos galą nukeliama ir dalyvinė jung- tis, siejama su prepoziciškai pavartotais vardažodžiais, pvz.: esch ne iaucziūs hadna alba werta santi BrP 11 268; ieib netartumbeis nekaltas esans BrB Jer 30, 11 (Das du dich nicht vnschūldig haltest); Simon... sakes nęko didis esas BrB Apd 8, 9 (gab fur | Er were atwas grosses; dicens se esse aliguem magnum); Po kieno akimis passiszisti grieschnas essas? VE 12,5; kurie tikeimu gir- resi teisus essa MT 9384. Tokia žodžių tvarka senuosiuose raštuose taip pat yra stilistiškai neutrali ir nepriklausanti nuo originalų įtakos, o jos autochtoniškumą patvirtina atitinkamos konstrukcijos dabartinėse tarmėse bei tautosakoje, pvz.: Velniukas prapuolė, o ji pasijuto viena vidury šokančių bestovinti S T 117; Ale žmonės dedas tei(p) kytrūs ėsą Jrk 96. Pažymėtina, kad senuosiuose raštuose dalyvinė jungtis dažniau eina gale tada, kai ji siejama su vardininku. Kaip tik vardininko forma predikatiniuose jun- giniuose yra pati archaiSkiausia. Tuo tarpu naujesnése konstrukcijose su inagininku, ypač budvardinése, kurių daugelis senuosiuose raštuose yra paveiktos slavų kalbų (plg. Fraenkel 1926 : 94 tt., 114;1928 : 201 — 4) vardažodžio įnagininkas dažniau ei- na po dalyvinės jungties, pvz.: ne pažinos ėssąs didžiūiu skolinįkū DP 481,, (sie nie znal byč wielkim winowaycą W 809); pazikimes éssq ne naudigais tarnais DP 97, (Zesmy sq niepozyteczni studzy W 163); tureio... sakitis essu biaurumis ir iZteptays (powidddé Sie byé nieczystymi y pomdzdnymi) SP I 256 —7. Kartais net tame pacia- me sakinyje konstrukcijų su vardininku ir jnagininku žodžių tvarka skiriasi, plg.: Asch pasiszistiis takiop darbop per silpnas ir nehadnas neigi tam tikras essas, taczau ——— 2 Dėl galinės veiksmažodžio pozicijos ide., nurodytos jau B.Delbriicko, žr. Watkins 1963: 36 tt., 1964: 1037 tt.; HBanoB 1965: 194 tt.; dėl OV kaip pirminio ide. modelio Lehmann 1972a: 984 tt.; 1973 : 47 tt.; 1974 : 30 tt.; Vennemann 1974 : 345 tt.; kitaip Ross 1970 : 258. Apie ante- cedentinės (t. y. OV) žodžių tvarkos archaiškumą bendrosios kalbotyros požiūriu Bain 1955 : 226—7 (8 325 — 6); Miiller 1957 : 3—4, 22; Lehmann 1972. 23 kaipog (40) szinausi tame essąs tarnu mana Pona MT LĮ XL —- XLI. Žinoma, tai nėra griežta taisyklė, o tik vietomis išryškėjanti tendencija, ir net tuose pačiuose teks- tuose galima pastebėti visai tolygių įvairuojančių pavyzdžių, plg.: Powilas... sakossi tarnu essąs MT 702 ir szinausi tame essąs tarnu MT LĮ XLI,. Tačiau suminėti duo- menys rode, kad jungties galinė pozicija VD yra daug dažnesnė ir įprastesnė negu atitinkamose veiksmažodinėse konstrukcijose, kur gerai ją išlaikė tik žemaičių tar- mė. Matyt, VD konstrukcija ir šiuo atveju bus išsaugojusi senesnius žodžių tvarkos polinkius. Greta suminėtų, senuosiuose raštuose plačiai vartojamos ir tokios konstrukcijos, kuriose objektas eina po dalyvio (a), o predikatinio junginio vardininkas ar įnagi- ninkas — po dalyvinės jungties (b), pvz.: a) Ka gielbt, Brolei, iei kas sakos turis Wiera BrB Jok 2, 14 (jemand sagt | er habe den glauben; si fidem quis dicat se habere); Ir tikiejosi | regesęs szenkla nig jo VEE 201,, (vnd hoffet er wurde ein Zeichen von jm sehen); A kad raszty sakos turis akis | ausis | runkas ir kitus sunarius žmogaus (iz ma oczy | vszy | rece...) SP 196,,; Ponas... sakos nekenczes moxlu ir sluszbu zmogischku MT LI XXIV; b) priežastis | kurios (327) regis essu priešingos (ktore Sie zdadzq byé przeciw- ne) SP 327-8; Asch... pasiZistisi essqs kaltas MT 143%,,; tos suodis... regisi essu mažos (sie zdadzq by¢ mate) SP I 315,; Zinaus esąs griesznds KN 55,,; Nesa ghys sakiesi essas Sunumi Diewa VEE 208,,. Dabartinėje kalboje tokios konstrukcijos sudaro didžiulę daugumą visų VD vartosenos atvejų. Matyt, žodžių tvarkos stabilizacija VD konstrukcijoje rašytinės tradicijos laikotarpiu vyko kaip tik šia kryptimi. Vardažodinis VD narys gali būti pačioje konstrukcijoje neišreikštas: suponuo- jamas veiksmažodžio 1 arba 2 asmens forma, pasakytas anksčiau tame pačiame sa- kinyje, aiškus iš konteksto ar situacijos. Nes vžu akiu budamas gali sakitis dirbis SP 1 328; Gulkes ant Patalo tawa, ir dekes sergans BrB II Sam 13, 5 (mach dich kranck); Nes welmies numirens, nei giwas BrB Tob 3, 6 (ich wil viel lieber tod sein | denn leben); tikimes tiki DP 291,, (mnie- mamy Ze wierzymy W 486); Musu ghis Issijlga | Sakesi iau Trokschtas BrGD LX VIII Turint omenyje iprasting subjekto prepozicija veiksmažodžio atžvilgiu ir abso- liutų VNP modelio vyravimą, tokios konstrukcijos sąlygiškai laikytinos šio mode- lio variantais. 2.2.3.2. Poziciniam modeliui NPV senuosiuose raštuose atstovauja apie 20 pavyzdžių. Šis modelis sudarytas OV principu: veiksmažodinis narys, organizuo- jantis visos konstrukcijos sandarą, eina gale, pvz.: Ir passirodei ant tu, kurie draseis esa tikeiosi BrB Išm 12, 17 (die sich keck wus- ten); idant meilu essus pasiroditu (aby šie wdžiecznym stawil) SP 1 37,,; nameatuose sawa budamd | pagimdisianti tikieiosi SE 18,,; nig wissa swieta paleista santi regissi MT 45*,,; Kacz nenorįs taw réggisi | Szirdis tenesibijos’ RG 37553. Ypač pažymėtinas pavyzdys iš originalios 1605 m. anoniminio katekizmo pra- kalbos, kur po veiksmažodžio dar eina nuo dalyvinio nario priklausantis objektas: Atdio ausiump mano ne wieno žodzey, kuriė neyszmdnu sdkos Cathechismo perguldito, nuog... Daukszos AK 11,. Atskyrus apie trečdalį pavyzdžių, kur NPV tvarka visai atitinka vertėjų naudo- tus originalus (pvz., M. Daukšos Postilėje), iš likusių nematyti, kad tokį inversinį konstrukcijos narių išdėstymą būtų paveikusios konteksto ar paties sakinio sanda- ros ypatybės (kaip atitinkamose GD konstrukcijose, plg. aut. 1973 : 172). Tai gali būti anksčiau produktyvaus modelio su galine veiksmažodžio pozicija liekanos. Vėlesniuose raštuose ir dabartinėje kalboje jų pasitaiko tik išimties atvejais (plg. : Iš didelės baimės ir rūpesčių pasenęs pasimačiau Tat. (LK Ž VII 919). 2.2.3.3. Modelis VNP pagrįstas veiksmažodžio atkėlimu prieš subjekto vardi- ninką (t. y. VS tvarka). Jis yra neproduktyvus (tik keliolika pavyzdžių) ir dažniau 24 pasitaiko tik konstrukcijose su es. I. nev. dalyviais, pvz.: iei norisi szmogus ischklau- sams maldoie BrP 11 101; noreios Diewas paszistamas, ir sawes klausomas MT LI XXVII,;,. Pažymėtina, kad ir GD konstrukcijos su norėti daug dažniau esti inversi- nės, tik jose vardazodinis narys, priešingai, atkeliamas prieš veiksmažodį (ten NVP tvarka yra įprastinė), plg. aut. 1973 : 176. Kitais atvejais, išskyrus pavyzdžius su ga- lima originalų įtaka, tokią žodžių tvarką sąlygoja reikalas inversiškai iškelti į pirmą vietą veiksmažodį ir susieti jį su ankstesniu kontekstu, pvz.: Gromata...ischsaka... santi ghi amszinūiu wiriausiūiu Kunigu... neigi kittus tokius Kunigus sakos ta groma- ta paszistanti MT (PM) 18*45; Ir todrin sakos Jonas S regieis eiūti pragaru (powiada Jan S. že | widžial) SP II 42,,. Kartais tarp V ir N įsiterpia dar dalyvio prepozici- nis objektas, pvz.: Norint regisi ir tay Wieszpats ne kaday padaris (zda sie Pan | že y to nie kiedy vezynit) SP II 41, taigi čia taip pat matome panašią dalyvio objekto prepoziciją kaip NVP modelyje. Dabartinėje kalboje modelis VNP taip pat vartojamas kaip inversinis: stilis- tiškai žymėtas arba sąlygojamas konteksto, pvz.: Giriasi lapė kiškį pagavusi, o šunys jau uodegon kimba PP 340; rodės pirmojo sesuo ta ėsanti Jrk 85; Atsiminė Petras ma- tes Marcikę arklių ieškodamas ZemR 11 162; Pasisakė jisai turtingas kunigaikštis esąs KrévSP 252. 2.2.3.4. Modelio VNP, kur dalyvis užima pusiau predikatinėms konstrukcijoms nebūdingą prepozicinę padėtį vardažodžio atžvilgiu, senuosiuose raštuose pa- stebėta tik pora pavienių pavyzdžių: Nessiszina piktai darąs szmogus Mž 44613; Per kuriuos žodžius ižsimano atimta galibe welinuy (ddie sie wiedžieč | Ze iest moc odieta Dyabiu) SP 1I 71,. Teoriškai galimi modeliai PNV ir PVN (taip pat su dalyvio prepozicija varda- žodžio atžvilgiu) tyrinétuose tekstuose nepaliudyti. Labai retas ir dvinaris beasmenės konstrukcijos modelis VP (pvz.: Ir randosi teipo esa BrB V Moz 22, 28 — vnd findet sich also), plg. atitinkamas galininko su padalyviu konstrukcijas Er neszinnai wissadai teipo buwus BrB Job 20, 4 (žr. aut. 1968 : 197). Taigi VD narių tvarka senuosiuose raštuose yra pagrįsta bendraisiais lietuvių kalbos žodžių tvarkos dėsniais, visų pirma vyraujančiu SVO modeliu ir pusiau pre- dikatinių dalyvių postpozicija vardažodžio (įvardžio) atžvilgiu. Kartu šioje konstruk- cijoje pastebima ir OV modelio pėdsakų, būtent, polinkių tam tikrais atvejais ob- jektą vartoti prieš dalyvį, o retkarčiais ir patį veiksmažodį nukelti į konstrukcijos galą. 3 lentelė Vardininko su dalyviu narių tvarka XVI—XVII a. Pozicinis Konstrukcijų or modelis skaičius 70 NVP 460 92,3: NPV 20 4,1 VNP 14 2,6 VPN 3 0,7 VP 1 0,3 3. VARDININKO SU DALYVIU KILMES PROBLEMA VD susidarymu pradėta domėtis jau praeito amžiaus gale, ir nuo to laiko tas klausimas buvo ne sykį svarstytas bei diskutuotas. Jis nėra visai paaiškėjęs ir iki šiol. Nors VD pastebėtas ir kitose giminiškose kalbose, tačiau lietuvių bei latvių kalbų 18 Visai taip pat RG 8954. 25 duomenys čia turi ypač didelę reikšmę, nes šiose kalbose VD yra gyvas, iki dabarties gerai išlikęs reiškinys, kurio santykį su kitomis sintaksinėmis priemonėmis bei var- toseną galima betarpiškai stebėti, o istoriją per kelis rašytinės tradicijos šimtmečius dokumentuoti neabejotinai autentiškais faktais. Lietuvių kalbos VD sandaros bei raidos ypatybės padeda geriau suprasti atitinkamų konstrukcijų genezę kitose kal- bose, ir atvirkščiai. Todėl, aptarus VD sandarą dabartinėje kalboje bei senuosiuose raštuose, pravartu atkreipti dėmesį į jo santykį su atitinkamomis kitų giminiškų kalbų konstrukcijomis. 3.2. Vardininkas su dalyviu baltų ir slavų kalbose 3.1.1. Latvių kalbos VD taip pat sudaromas su *ant > uot, us, m ir t formantų dalyviais, ypač veikiamaisiais. Konstrukcijos pagrindiniu nariu irgi eina tų pačių semantinių grupių veiksmažodžiai, žymintys fizinę bei psichinę percepciją (pvz.: redzėties, rasties, zinoties, (ie)domūties), žadėjimą (pvz.: vėlėties), informacijos per- teikimą (pvz.: sacities, teikties), emocinę ir apsimestinę būseną (pvz.: priecaties, cerėties, škisties, izlikties, lielities) ir pan. Labai gražiai sutampa ir šių veiksmažo- džių santykiai su tam tikromis dalyvių formomis bei jų pasiskirstymas konstrukci- jos viduje. Kaip ir lietuvių kalboje, būt. I. veik. dalyviai su us čia dar gali būti sieja- mi su valios pastangas reiškiančiais veiksmažodžiais (ypač jų neigiamomis formomis), pvz.: neciešu nesacij(u)se, nevaru nesnauduse, nevar atturėties nenėmis Endzelins 1951 : 1015, o es. I. nev. dalyviai, turintys formantą m — su veiksmažodžiais, reiš- kiančiais norą, laukimą ir pan., pvz.: nauda gribas skaitūma, gaidu tautu piecelama ib. 997. Pastarosios konstrukcijos (su gribeéties, gaidit) latvių kalboje paliudytos nuo senųjų paminklų (randamos Gliicko, Mancelio ir kt. raštuose, plg. Ta ne gribb dseedinajama Glūck Jer 15, 18; ghaida Weesis meelojams Manz. L. P. I, 529, žr. P. Schmidts 1908 : 34) ir dažnai vartojamos liaudies dainose. Pažymėtina, kad ir senieji lietuvių kalbos raštai, kaip pastebėjo jau K. Būga (1922 : 93), rodo didelį tokių konstrukcijų su m dalyviais paplitimal, o ir dabar jų pavartojama ne tik Žemaičiuose, bet ir daugelyje Vidurio bei Rytų Lietuvos vietų (Sirtautas 1965 : 31). Tokių dabar jau nykstančių, bet kitados abiejose kalbose plačiai vartotų konst- rukcijų atitikimas ypač charakteringas. Apskritai visa tai, kas pasakyta apie lietuvių kalbos VD vidinę struktūrą (1. 2), tinka ir latvių kalbai. Sutapdami savo sintaksine sandara, lietuvių ir latvių VD daugeliu atvejų turi vienodą leksinę raišką, t. y. juos sudaro semantiškai ir etimologiškai tapačios leksemos: plg. zinuos tėva klausijuse ME IV 722 — žinokis tėvo neklausęs Ši (LTR); sakas dzirdėjis ME III 603 — sa- kos girdėjęs tą malodiją Ssk; vėlėjos nepinusi Schmidts 1908 : 34 — bevelyčiau nepy- nus Sd ir pan. Visa tai akivaizdžiai rodo lietuvių ir latvių kalbų VD bendrą kilmę. Šių kalbų skirtumai yra susiję su konstrukcijos vėlesne raida ir siekia palyginti ne- tolimą praeitį. Svarbiausias iš jų yra tas, kad latvių kalbos VD plačiai vartojamos nelinksniuojamos dalyvių formos, kurios tolydžio stumia iš apyvartos dalyvių var- dininkus. Pavyzdžiui, greta sen. raštuose vyraujančio *nt dalyvių vardininko, pvz., Mancelio Skietds... tuvi esuoši, apzinuos pareizi daruots Endzelins 1951 : 1009, įsigali atitinkama nelinksniuojama forma, pvz.: škita pili būvėjuot ib. 1013 zing- juos nemūkuot BW 7327 (ME IV 722). Tačiau ir ji savo ruožtu stumiama iš VD vis labiau plintančios es. 1. nev. dalyvio nelinksniuojamos formos su -m (J. Bergmane MLLVG 26—27), kuri čia galėjo prasiskverbti tik tada, kai jau buvo įsitvirtinusi GD konstrukcijoje (Endzelins 1951 : 1002), plg. likuos nieku nemūkam (Endzelins ib.). Latvių kalbos akademinėje gramatikoje, aptariant dabartinės kalbos VD tipo žodžių junginius, pateikiama jau tik keletas pavyzdžių su us dalyvių vardininkais, * Be J. Bretkūno, S.Vaišnoro raštų, atstovaujančių vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmėms, jų randame taip pat M. Daukšos Postilėje (pvz.: to del’ noris wadinami giaradeiomis DP 49754 — chcą byč zwdni W 838) ir Sumoje Evangelijų (Ne laukis praszomas meldžiamas 16845). 26 o visi kiti — su nelinksniuojamomis formomis (A. Bergmane MLLVG 23 tt.). Tai- gi latvių k. VD, savo pirmine struktūra atitikdama lietuvių kalbą, atstovauja kiek naujesniam pusiau predikatinių konstrukcijų raidos etapui, kuriame dalyvių links- niuojamų formų keitimo nelinksniuojamomis bei jų rūšinės niveliacijos procesai jau toliau pažengę. 3.1.2. S. prūsų kalboje VD, matyt, irgi buvo vartojamas. Tai rodo 1561 m. Enchiridiono (III katekizmo) sakinys: Pirsdau Deiwan turridi wissans Grikans sien skellants datunsi 177,,_,s — Fūr Gott sol man aller Sinden sich schuldig geben 176,,_5 (Mažiulis 1966)*. Veiksmažodžio dat (datwei) sangraziné forma čia pavarto- ta reikšme „prisipažinti“ ir siejama su dalyvio nominatyvu skellants visai taip pat, kaip lietuvių k. duodasi kaltas tipo konstrukcijose. Dalyvis skellants gali būti laiko- mas sutrumpéjusia Nom. plur. forma t. y. < *skelūntes (žr. apie tai Endzelins 1943 : 249), tačiau vokiško teksto prasmė leidžia jį suprasti ir kaip apibendrin- tos reikšmės Nom. sing., plg. liet. skeliąs (iš skeléti). Greta sangrąžinės bendra- ties datunsi ortotoninio sangrąžinio įvardžio skuzatyvas pleonastiškai pavartotas turbūt dėl vokiečių k. įtakos (plg. Jakulienė 1969 : 40), nors čia galima įžiūrėti ir tam tikrą analogiją su „dvigubai sangrąžinėmis“ lietuvių k. veiksmažodžių formo- mis: pasimestis, prisipažintis ir pan., žr. 4.4. Šiaip jau čia turime tokių lie. VD, kaip sakosi (prisipažįsta) skeliąs, atitikmenį. Visa tai leidžia laikyti VD bendros baltiškos kilmės konstrukcija. Lietuvių k. XVI — XVII a. raštuose duodasi kaltas tipo konstrukcijomis verčiami atitinkami vokiečių (su sich geben) arba lenkų k. (su dač sie) pasakymai, pvz.: dūmiesi kaltas mana ghrieku VE 691,; dūmies iz wisso kaltas DK 1314 (daie sie... winien DK, 122); dūmies kaltas AK 160: tėdūdis kaltas DK 125,, (niechay sie da winien DK, 118)*; turėtų dūtiš kaltos DK 115, (by sie miaty winne- mi ddwdé DK, 112)*; impuolys. . . nusideimosna niesidawe kaltas (nie dawat sie winnym) SP 75, 2; idant vZ tay duotus kaltas (aby sie zdte dawal winien) PK LVII; Duokites Diewuy kalti KN 5, 12; duosios | kaltds KN 36,°. 3.1.3. Slavų kalbų senuosiuoe paminkluose fizinės bei psichinės percepcijos, informacijos, emocinės bei apsimestinės būsenos veiksmažodžių sangrąžinės formos su dalyviais taip pat sudaro konstrukciją, atitinkančią baltų VD*. Sen. slavų kalboje į ją įeina veik. dalyviai su priesagomis *-nt ir *-us, priklausomi nuo veiksmažodžių javiti sę, mončti sę, obrėsti sę, slyšati sę, tvoriti sę ir pan., pvz.: slyšaaše sę.. .glagolę Supr 1625_,,; da obreitems se préds tobojo ugoždėše Euch 17a13-3„ (Večerka 1961 : 65). Pagal veiksmažodžių semantiką ir veik. dalyvių formas s. slavų VD visai atitin- ka baltiškąsias konstrukcijas. Sutampa ir jų vidinė struktūra: 1.2. aptartas modelis tinka ir slavų kalboms. Čia taip pat vartojamos konstrukcijos su dalyvinėmis jung- timis, pvz.: tvoręšte se pravedonici sošte Luk 20, 20 (Havranek 1928 : 158, Rūžička 1963 : 191 —2). Vis dėlto slavų kalbų nominatyvinę konstrukciją sudarančių formų leksinė sudėtis ir vartosenos sfera yra gerokai siauresnė. Visai nepastebėta baltų kalboms būdingų VD su valios pastangaš, norą, laukimą reiškiančiais veiksmažo- džiais, labai reti, sporadiški atvejai su priesagos *mo dalyviais, pvz.: vedčaše... iskušaeme Luk 4, _, (recospaxovta mewpalbusvoc), kurie gali būti atsiradę dėl grai- kų k. įtakos (Rūžička ib. 201); menką jų produktyvumą s. rūsų kalboje nurodė jau Potebnia (1958 : 159). Tačiau pačios konstrukcijos slaviškas pobūdis, jos autoch- toniškumas nekelia abejonių: tai patvirtina jos glaudus ryšys su GD. vartojamu po ty pačių (tik nesangraZiniy) veiksmažodžių ir daromu su ty pačių priesagy dalyviais * Arba 43,,_, ir 42,,_, pagal Trautmann 1910. + Panašiai DK 119,,. * Retkarčiais vietoj vardininko čia pavartojamos ir jnagininko formos, pvz.: iž ko turėtųs us) kaltais dūtis DK 115—6 (sie winni dač mieli DK, 112); duomisi kaltu i? septiniu grieku Ev 19,;. * Apie slavų kalbų VD žr. Ilore6us 1958 : 156 tt.; Jagič 1900 : 62: Vondrak 1928 : 406; Gebauer 1929 : 597 tt.: Havrdnek 1928 : 156-61; 181; 1963 : 51 — 2, 61; JlomTen 1956 : 141: Vecerka 1961 : 65 — 6; Ruzicka 1963 : 191 tt., 194, 201 — 2: Bopkosckuii-Ky3uenos 1965 : 377. 27 (plg. Večerka 1961 : 66), gretinimas su graikiškais originalais, kur atitinkamose vie- tose dažnai eina infinityvinės konstrukcijos (Večerka ib; Rūžička ib. 191 tt.) ir ati- tikmenys kitose slavų kalbose seniausiais užfiksuotais jų raidos laikotarpiais (ypač s. rusų ir čekų kalbose). Jose VD dažniausiai daromas su veiksmažodžiais, einan- čiais minėtų s. slavų k. leksemu (ypač vid-, obrėt, tvor-, mon-) refleksais; panaši būklė ir s. serbų, s. chorvatų, s. slovėnų, s. lenkų kalbose (žr. Jagič 1900: 62; Havra- nek 1928: 158 tt. su lit.). Pažymėtina, kad kai kuriose iš jų pastebėta ir platesnio šios konstrukcijos vartojimo polinkių. Antai s. rusų kalboje VD eina ir su emocinę bū- seną reiškiančiais veiksmažodžiais dogvabmu, padosamucs, ceomcanumucu ir pan., pvz.: cojicaauicu: omecaassd coma Vin. 190; xe y6oswacs Kks3a dea umyme JiaBp. 160 (Ilore6us 1958: 157). Turint omenyje vidinės struktūros ir kartu išorinės for- mos (veiksmažodinių leksemų, dalyvių priesagų) bendrumą ir baltiškus atitikmenis, beveik neabejotina, kad VD sintaksinis modelis yra praslaviškas. Tačiau seniau- siuose slavų kalbų paminkluose VD, matyt, buvo užfiksuoti jau nykimo laikotarpiu ir tam tikrais atvejais kiek aktyvizuoti graikiškų pavyzdžių. Nei formų įvairumu, nei vartosenos apimtimi jie neprilygsta atitinkamoms baltų kalbų konstrukcijoms, o vėliau daugelyje slavų kalbų visai sunyksta — pakeičiami aiškinamųjų sakinių ša- lutiniais dėmenimis, infinityvinėmis konstrukcijomis ar junginiais su instrumentaliu. Kadangi lietuvių kalba per visą rašytinės tradicijos laikotarpį iki šių dienų ge- riausiai išlaikė VD sintaksinę sandarą, jos duomenys turi didelę reikšmę ir atitinka- mų slaviškų konstrukcijų genezės aiškinimui. 3.2. Dvi kilmės hipotezės Dėl baltų ir slavų kalbų VD kilmės yra iškeltos dvi skirtingos hipotezės. 3.2.1. Pirmojiišjų VD tiesiog kildina iš GD. Tuo būdu latvių kalbos VD sanda- rą aiškino jau A. Bielensteinas (1863: 265—6). VD su dalyviais, pvz., šie teicūs labi stradajosi, kaip ir atitinkamas konstrukcijas su būdvardžiais, pvz., vinš teicas bagats, jis laikė sudarytomis iš veiksmažodžio, jo objekto, nurodomo sangrąžos dalelyte, ir nominalinio predikato. Pastarasis gavęs nominatyvo formą vietoj aku- zatyvo (plg. lot. dixit se divitem) dėl subjekto nominatyvo įtakos (atrakcijos). Pa- našiai A. Bielensteinas aiškino ir įvardžio pats nominatyvo formą su sangrąžiniais veiksmažodžiais, pvz., apskaties pats (ib. 266). Šią pažiūrą, jau praeito amžiaus gale griežtai kritikuotą A. Potebnios (1958: 167), vėliau išplėtojo ir naujais argumen- tais papildė E. Tanglis (1928: 48 tt.). Jis teigė, kad sangrąžos dalelytė iš pradžių buvusi vartojama lietuvių kalbos GD konstrukcijoje galininko reikšme; vėliau, išblukus šiai reikšmei, dalyvį pradėta derinti su subjekto vardininku. Taip iš GD žinojo si (= save) atėjusį susidaręs VD žinojosi atėjęs. VD su veiksmažodžiais, ku- riuose sangrąžos dalelytė neturi galininko reikšmės, E. Tanglis laikė atsiradusiais vėliau. Taip pat naujesniais jis laikė ir VD su nesangrąžiniais veiksmažodžiais (sakė atėjęs, manė grįšiąs ir pan.) Pritardamas E. Tanglio pažiūrai dėl lietuvių k. VD kil- mės iš GD su sangrąžiniais įvardžiais, I. Marvanas (1962; 1969: 18) pritaikė ją ir slavų kalboms. Tokią šių konstrukcijų raidos kryptį jis interpretavo kaip baltų ir slavų kalbų bendrybę, pagrįstą jų sintaksinių sistemų genetiniu ryšiu. Pagal šią hi- potezę VD reikėtų laikyti palyginti nesena konstrukcija, susidariusia baltų ir slavų kalbose po to, kai enklitiniai sangrąžiniai įvardžiai prarado akuzatyvo reikšmę. 3.2.2. Antrąją pažiūrą aiškiausiai išdėstė A. Potebnia (Ilore6Hs 1958: 156— 67). Baltų ir slavų kalbų VD jis laikė iš seno egzistavusia „antrojo vardininko““ at- maina, neatskiriama nuo atitinkamų konstrukcijų su nesangrąžiniais intranzityviniais veiksmažodžiais. Pasak Potebnios, meopumecs uda yra toks pat sudėtinis tarinys, kaip ir ocmarewmu meopa (ib. 167), plg. lie. dedasi bemiegąs ir liko bemiegąs. Sangrą- žos dalelytė tokiuose pasakymuose neturinti objekto reikšmės ir esanti grynas ,,me- dialumo rodiklis“. Todėl dalyvio vardininko forma VD konstrukcijoje visai regu- liariai derinama su subjektu, kaip ir lot. nemo doctus nascitur. VD su sangrąžiniais 28 bei nesangrąžiniais veiksmažodžiais Potebnia pateikia kartu su tokiomis konstruk- cijomis, kaip la. palika kauts (163), liet. pasiliko bestovis (161), s. rus. cams n pe0bbi- saeumu cbOa (157). B. Havranekas (1928: 160; 181) taip pat mano, kad predikati- nis nominatyvas VD tipo baltiškose bei slaviškose konstrukcijose galįs būti labai senas, kilęs iš nominalinio sakinio (kaip sakiny [CHMoHb BO/IXb] 4 cam npembHs- wermes, 060 cmaps, 060 m01008), o sangrąžinio įvardžio susiliejimas su veiksma- žodžiu padėjęs jam išlaikyti savo formą, nevirsti akuzatyvu". Daugelis kitų tyrinė- tojų baltų ir slavų VD paprastai skiria prie tos pačios grupės, kaip ir predikatinio vardininko atvejus su „atrodyti“, „likti“ ir pan. reikšmės veiksmaZodZiais®. 3.2.3. Kalbant apie VD kilmę apskritai, nesiejant jos su tam tikru sintaksinės sistemos evoliucijos laikotarpiu, šios hipotezės atrodo diametraliai priešingos, ir dėl jų buvo ne sykį polemizuojama (plg. Ilore6ns 1958: 167; Tangl 1928: 48). Santykinės chronologijos požiūriu tas priešingumas yra tik sąlygiškas. Išskyrus at- skiras gramatinių opozicijų bei sintaksinių ryšių raidos pakopas ir pabandžius nu- statyti VD vietą kiekvienoje iš jų, galima pastebėti, kad abi pažiūros liečia skirtingus šios konstrukcijos genezės bei istorijos etapus ir iš dalies papildo viena kitą. 3.3. Santykiai su kitomis predikatinio atributo konstrukcijomis 3.3.1. A. Potebnios pažiūra gali būti taikoma seniausiam, ide. kalbų bendrys- tės laikus siekiančiam VD istorijos etapui. Pagal sintaksinius narių ryšius išorinėje struktūroje VD visiškai atitinka predikatinio atributo (adjunkto) konstrukcijas su būdvardžiais, priklausomais daugiausia nuo tokių būsenas bei jų kaitą reiškiančių veiksmažodžių, kaip sėdėti, gulėti, stovėti, eiti, bėgti, kilti, kristi, gimti, mirti, augti, gyventi ir pan., pvz.: žmogus sėdi piktas, guli paslikas, stovi purvinas, bėga girtas, miega laimingas, auga didelis, gimsta luošas, miršta senas, gyvena turtingas, jau re- čiau (paprastai tautosakoje) su daiktavardžiais: sūnelis užaugo darbinykas LTR; jis... apsisuko ir išlindo puikus kareivis LTt 322 (Valeckienė 1967: 99): anas jau gimė ligonis Rk. Aiškių paralelių šioms konstrukcijoms yra visose ide. kalbų grupėse nuo pačių seniausių paminklų, plg.: s. sl. pado nics (Miklosich 1874: 16), slėpe rodi (ib. 136); s. rus. crmoaue Kpbnoko JlaBp. 82, nade Mepmes JlaBp. 78; ude nšiuo Wn. 438 (TloreGust 1958: 168 tt.; JlomteB 1956: 142: Menbunuyk 1966: 133 tt.; Bopxosckuit 1968: 6; Crpunuak 1960: 67); got. (piumagus) ligip uslipa ,,(tarnas) guli nesveikas“, galaip gaurs „išėjo liūdnas“ (Cyxman 1958: 222; dėl kitų germ. kalbų Wilmanns 1909: 666 — 7; Behaghel 1924: 383 tt. 409 tt.); lot. felix vivas (Schmalz-Hofmann 1928: 467), s. ind. (savita) "sthūd ūrdvah „stojo stačias“, gr. oth) B'ėp96c „t. p.“ (Brugmann 1925: 93; 1911: 664 tt.: Delbriick 1888: 78; 1893: 453 su lit.; CaBuenko 1974: 339) ir pan. Dėl dvilypių vardažodžio sintaksinių ry- šių tokios konstrukcijos yra nepatvarios, ir ilgainiui daugelyje ide. kalbų jų struktūra pertvarkoma: predikatiniu atributu einantis vardažodis glaudžiau prisišlieja prie veiksmažodžio, gauna nuo jo priklausomo linksnio (pvz., slavų kalbose instrumenta- lio) formą arba, praradęs derinimą, prieveiksmėja (germanų, romanų kalbose). Pre- dikatinio atributo konstrukcijų senumas nekelia abejonių: nuo B. Delbriicko (1893: 393—4, 453 tt.) ir A. Meillet (1934: 359—60) laikų iki pastarųjų metų apibendri- namų lyginamosios sintaksės apžvalgų (pvz., Lehmann 1974: 42 tt.: CaBuenko 1974: 340) jos laikomos praindoeuropietiškomis. Daugelis tyrinėtojų mano, kad jos yra susidariusios dėl archaiškų nominalinių sakinių kontaminacijos su verbali- ’ Beje, kitoje vietoje (1928 : 161) B. Havranekas nurodo, kad predikatinio atributo ir sub- jekto derinimas kai kur gali būti ir antrinės kilmės, t. y. iš divitem se facit tipo konstrukcijų. 3 Plg. Miklosich 1868—74 IV : 344—5, 822 tt.; Jagi¢ 1900: §§ 27, 34: Endzelins 1951 : 553, 997, 1013 —4: dėl kitų ide. kalbų Brugmann 1897 — 1916 112. 2: 643 tt.; Delbriick 1893 —1900 I: 393—4. E. Fraenkelis 1928: 16 tt. taip pat skiria VD prie kitų predikatinio nominatyvo atvejų, tačiau 1947 : 102 laiko galima ir E. Tanglio prielaidą. 29 niais (veiksmažodiniais)?. Pavyzdžiui, lot. perii miser Plt. Amph. 1039 kildinama is. sakinių (ego) perii, (ego) miser (Schmalz-Hofmann 1928:467—8); ček. bratr leZi nemocen iš bratr (je) nemocen, leži (Zubaty ib.; Travniček 1956: 123). Toks raidos kelias yra visai galimas, jį patvirtina ir transformacinė derivacija: predikatinis atri-- butas išvedamas iš nominalinio sakinio, įtraukto į verbalinio sakinio sudėtį??, taigi (ego) perii + (ego sum) miser = (ego) perii miser. Tačiau šis procesas veikiausiai sie- kia labai tolimus pačios praide. kalbos istorijos laikus, ir ide. kalbinės bendrystės egzistavimo pabaigoje daugelis predikatinio atributo konstrukcijų jau turėjo bū- ti susiformavę sintaksiniai vienetai. 3.3.2. Nuo minėtų predikatinio atributo atvejų istoriškai neatskiriami ir ati- tinkami pasakymai su tokiais savarankiškai nevartojamais veiksmažodžiais, kaip lie. at(iš)rodyti, likti, tapti, virsti. Lietuvių kalboje su jais eina ir daiktavardžių,. ir būdvardžių bei įvardžių vardininkai, pvz.: jis... senas ir atrodo KrėvP 197; aš našlė likau Skr; liko vienas Kp; neliks skolingas Ins; brolis tapo lobingas; Jonelis pavirto kiškis LTR; panašiai ir kitose ide. kalbose, zr. Brugmann 1911: 644; 1925: 93 tt. Veiksmažodžio sintaksinį ir semantinį nestabilumą predikatinio atributo kon- strukcijose, jo svyravimą tarp „pilnareikšmių“ veiksmažodžių ir sintaksinių jungčių įtikinamai parodė jau B. Delbriickas (1900: 12 tt.). Susijungęs į vieną konstrukciją su vardažodžiu, veiksmažodis linksta prarastisavo savarankiškumą, darosi artimas jungčiai. Tuo būdu iš *bheu/*bhū šaknies veiksmažodžių, kitados reiškusių „augti, vešėti“ (Pokorny 1959: 146 tt.), per tarpinę „kilti, tapti“ reikšmę daugelyje ide. kalbų, jų tarpe ir lietuvių kalboje, susiformavo būtųjų ir būsimojo laikų jungtys, o *yes šaknies veiksmažodis, sen. indų kalboje dar išlaikęs konkrečią reikšmę ,,uz- trukti, pernakvoti, (pa)gyventi kur nors“ (plg. s. ind. vdsati „gyvena, nakvoja“), germanų kalbose jau nuo seniausių paminklų vartojamas kaip gryna jungtis, de- rinama su *es ir *bhū šaknų formomis. Labai galimas dalykas, kad ir *es šaknies veiksmažodis, jungtimi vartotas turbūt jau ide. bendrystės laikais, yra nuėjęs panašų raidos kelią: nuo konkretesnės leksinės reikšmės ir savarankiškos vartosenos per predikatinio atributo konstrukcijas prie abstraktaus sintaksinio santykio rodiklio!?. Tuo atveju šio veiksmažodžio vartojimą „egzistuoti, gyventi“ reikšme (plg. lie. aš gerai ėsu Jrb; kaip ėstite? Lp (LKZ 1, 1213—4), pastebimą daugelyje giminiškų kalbų, reikėtų laikyti archaizmu. Priešinga pažiūra, laikanti *es jungties (t. y. ko- nektyvinę) reikšmę pirmine (CaBuenko 1974: 332—3), remiasi jos dominavimu senuosiuose ide. kalbų paminkluose (pvz., Homero epuose) ir semantiniais argu- mentais'®, tačiau sunkiai suderinama su kitų jungtimis virtusių veiksmažodžių eti- mologija ir ide. kalbose išryškėjusia bendra raidos kryptimi, rodančia su predi- katiniu atributu einančių veiksmažodžių reikšmės abstraktėjimą, jos gramatikali- zaciją. Tokios dabartinės kalbos požiūriu skirtingos konstrukcijos, kaip tėvas buvo piktas (,,grynoji“ jungtis), liko neramus (,,negrynoji“ jungtis), gyveno laimingas (predikatinis atributas, plg. Valeckienė 1967: 108 — 9) atspindi skirtingus tos gra- matikalizacijos laipsnius ir veikiausiai turi tą patį genetinį pagrindą. 3.3.3. Taip pat, kaip su nominatyvu, predikatinis atributas ide. kalbose buvo siejamas ir su kitais nuo veiksmažodžio priklausomais linksniais: datyvu, akuzaty- vu, instrumentaliu, lokatyvu. Dėl sudėtingos sintaksinės struktūros šios konstruk- ? Plg, Zubaty (1954 : 126 tt.; Meillet 1934 : 359 tt.; Meillet — Vendryes 1952: 596; Trav- nicek 1956 : 123 tt., 179 tt.; Bauer 1958: 108 tt. ir kt. 10 Dėl sakinių su predikatiniu atributu interpretacijos transformacinés gramatikos požiū- riu plg. Harris 1964: 180—1; Rūžička 1966: 56 tt.; Kfižkova 1968: 106—7; Bapxynapos 1973: 59—60; Schwartz 1968: 757-8. 11 Žr. dar Jablonskis 1957: 455 tt.; Fraenkel 1928: 12 tt.; 1926: 88 tt.; Balkevičius 1963: 106 tt.; Valeckiené 1967: 108 tt. 12 Dėl veiksmažodžio *es pirminės konkrečios egzistavimo reikšmės ir jo santykio su jungti- mi žr. Delbriick 1900:13—14; Brugmann 1904 : 627; 1925: 72 tt.; Meillet 1906 — 8: 23—6; Ben- veniste 1950: 28 tt.; 1960: 114 tt. (= DBensenucr 1974: 175 tt.; 203 tt., žr. t. p. J. Stepanovo pas- tabas ib. 433, 435 su lit.); Manos 1965: 266 tt. 13 Pyz., Ch. Kahn (1973) aiškina „gyventi“, „tapti“ reikšmes kaip pirminės „būti“ reikšmės eksplikacijas, sudarytas iš „būti“ + semantinis operatorius. 30 cijos iš pat pradžių irgi buvo linkusios kisti; jų adverbializacijos bei absoliutizacijos procesai pastebimi jau seniausiuose ide. kalbų paminkluose. VD raidai iš jų svar- biausios akuzatyvinės konstrukcijos, kurios tiek lietuvių, tiek ir kitose giminiškose kalbose koreliuojamos su nominatyvinėmis. Kaip nominatyvas paprastai eina pre- dikatiniu atributu su būsenos veiksmažodžiais, taip akuzatyvas — su aktyvų veiksmą žyminčiais, dažnai net kauzatyviniais, veiksmažodžiais, plg.: (tėvas) bėrė grūdą sausą : grūdas biro sausas „„„— plėšė audinį skersą : audinys plyšo skersas ,, merkė drabužį purviną : drabužis mirko purvinas „ (pa)vertė jį nelaimingą : jis (pa)virto nelaimingas ,, laužė lentą skersą : lenta lūžo skersa Tokių akuzatyvinių ir nominatyvinių predikatinio atributo konstrukcijų kore- liacijos pamatas dabartinėje lietuvių kalboje yra tranzityvinių — intranzityvinių veiksmažodžių opozicija. Tranzityviniais veiksmažodžiais paprastai reiškiamas kauzacinis procesas, o atitinkamos šaknies intranzityviniais — kauzuojama būsena (CrenanoB 1975: 191). Tačiau tranzityviniy—intranzityviniy veiksmažodžių opo- zicija lietuvių kalboje, kaip ir kitose ide. kalbose, nėra pirminė, o susiformavusi ankstesnės aktyvinių — statyvinių (būsenos) veiksmažodžių opozicijos pagrindu. Kai kurių tranzityvinės ir intranzityvinės reikšmės veiksmažodžių kamienai ligi šių laikų liko nediferencijuoti; pavyzdžiui, šaknies */eik*Y veiksmažodžiai lietuvių kal- boje vartojami abiem reikšmėm (plg. Senn 1935.— 6: 73) ir gali sudaryti tiek akuza- tyvines, tiek ir nominatyvines predikatinio atributo konstrukcijas, pvz.: tėvas palie- ka (paliko) sūnų sveiką ir sūnus (pa)lieka) (pa)liko) sveikas. Baltų ir slavų kalbų veiksmažodžio formų morfologinės rekonstrukcijos pagrindu J. Stepanovas (1975: 182—97) įtikinamai parodė, kad tranzityvinių —intranzityvinių veiksmažodžių opo- zicija buvo pradėta realizuoti, pergrupuojant skirtingą balsių kaitos laipsnį turin- čių veiksmažodžių paradigmas: e laipsnio formos (ber-, vert- tipo) buvo panaudo- tos tranzityviniam, o i laipsnio formos (bir- virt- etc.) — intranzityviniam veiksmui reikšti. Vėliau tranzityviniams veiksmažodžiams būdinga veiksmo kauzacijos reikš- mė buvo išryškinta specialiomis priesagomis -inti, -enti, paskui ir -dinti-, dyti-, o in- tranzityvinių veiksmažodžių būsenos reikšmės morfologiniu rodikliu tapo infiksinės ir sta kamieno formos. Tuo laikotarpiu akuzatyvinės predikatinio atributo konst- rukcijos tokio tipo, kaip grąžina jį nelaimingą, budina svečią girtą, gimdė kūdikį luošą ar diegia augalą gležną turėjo būti koreliuojamos su nominatyvinėmis jis grįžta ne- laimingas, svečias bunda girtas, kūdikis gimė luošas, augalas dygsta gležnas ir pan. Tiktai susiformavus sangrąžiniams veiksmažodžiams, intranzityvumo reikšmės po- žymiu tapo ir sangrąžos dalelytė. Tuo būdu pasidarė galima koreliuoti konstruk- cijas daro jį nelaimingą ir jis darosi (= tampa, virsta) nelaimingas; rodo jį gražų ir jis rodosi ( = atrodo) gražus; vadina jį draugą ir jis vadinasi draugas ir pan. Kadangi tranzityvinių — intranzityvinių veiksmažodžių opozicija tuo metu buvo jau išryškė- jusi, beveik nekyla abejonių, kad daugumas nominatyvinių predikatinio atributo konstrukcijų su sangrąžiniais veiksmažodžiais buvo daromos pagal ankstesnių konst- rukcijy su intranzityviniais veiksmažodžiais (tapti, virsti, atrodyti etc.) modelį, o ne iš akuzatyvinių (*daro save nelaimingą, *rodo save gražų, *vadina save draugą). Tai patvirtina ir veiksmažodžių semantikos skirtumas: darytis, rodytis, vadintis # daryti save, rodyti save, vadinti save, tai tiesiog intranzityviniai atitinkamų nesan- grąžinių formų koreliatai (plg. Jakulienė 1967 : 188). Sangrąžinių veiksmažodžių panaudojimas — tai vėliausias tranzityvumo — intranzityvumo opozicijos ir aku- zatyvinių — nominatyvinių konstrukcijų koreliacijos raidos etapas, tebetrunkantis ir šiuo metu. 3.3.4. Nominatyvinių ir akuzatyvinių predikatinio atributo konstrukcijų kore- liacija būdinga ir kitoms ide. kalboms jau seniausiais jų raidos laikotarpiais. Dau-. “4 Dėl šių kamienų intranzityvinės reikšmės susidarymo žr. Stang 1942 : 131 tt.,; 1966: 338 tt.; Tonopos 1961: 57; Kazlauskas 1968: 316 tt. 31 geliu atvejų ji susijusi su veiksmažodžių fleksijos skirtumais. Panašiai kaip lietuvių kalbos skirtingo šaknies balsių kaitos laipsnio bei skirtingų priesagų veiksmažodžiai s. indų, s. graikų, hetitų ir kt. kalbose gali būti priešpastatomos aktyvo ir medio- pasyvo formos, plg. s. ind. drmhati „daro kietą, kietina“ ir drmhate „kietėja“; "vardhati „augina, didina“ ir vardhate „auga, didėja“ (Borrow 1959: 293)15, Nors tokia intranzityvinė mediumo reikšmė indoiraniečių kalbose toli gražu nėra pagrin- dinė ir išryškėja tik kai kurių veiksmažodžių priešpriešoje, ačiau ji yra reliktinio po- būdžio ir daugelio tyrinėtojų laikoma senesne už tose kalbose vyraujančią subjekto interesais atliekamo ar į ji nukreipto veiksmo reikšmę (Kurytowicz 1964: 74; CaB- yeHko 1960; 1960a: 15; PacropryeBa u ap. 1975: 305). Dar ryškesnė tranzity- vinių aktyvo ir intranzityviniy mediopasyvo formu priešprieša s. graikų ir hetitų kalbose, plg. s. gr. Azimer „palieka“ ir Aeimeror „pasilieka“: xo:muto ,,migdau® ir xotužonos „miegu“; amordvpl „žudau“ ir dméiivpar „žūstu“!": het. sallanuz(z)i „augina“ ir sala/nuajntaru „auga“; parsiiazi „daužo“, parsittari „dūžta“ (Friedrich 1952: 163; 178 —9)18. Šios priešpriešos pagrindu koreliuojamos nominatyvingés ir akuzatyvinés predikatinio atributo konstrukcijos (nominatyvinés — su mediopa- syvo, akuzatyvinés — su aktyvo formomis), plg.: s. ind. samgrahitaro vadante ,,ve- žėjai (kovos vežimų) vadinasi“ (Delbriick 1888: 104) ir anys 'nydm papdm avadan „vienas kitą piktą vadino“ (Macdonell 1955: 304; panašiai su brū- „sakyti, vadinti“ ib. 298 ir 304)1; s. gr. Kūpos... xpgtrioros Švoutčero Xen. Anab. 1, 9, 3 „Kyras... žymiausias buvo laikomas“ (CoGoneBckuit 1948:252) ir pisolvrés ps Švopžčlovot Kaxtav Xen. Mem. 2, 1, 26 „nekenčiantys mane vadina (laiko) Yda “(ib. 255; Schwyzer-Debrunner 1950: 83). Greta tokių koreliuojamy mediopasyvo — aktyvo formu bei konstrukcijų miné- tose kalbose pastebimas senoviškas ty pačių veiksmažodžio formų vartojimas tran- zityvine ir intranzityvine reikšme (pvz., s. ind. vdhati „veža, važiuoja“, s. gr. x)tvo „lenkia, linksta“ ir pan.??). Tad tranzityvinės (objektinės) ir intranzityvinės (neobjek- tinės) reikšmės formų priešprieša, nors ir gana senoviška, nėra pirminė. Pastarųjų dešimtmečių tyrinėjimai, atskleidę ide. mediopasyvo formų ryšį su perfektu bei he- titų -hi asmenavimu®, įgalino įžvelgti dar senesnę būklę, kai būsenos (statyviniai) veiksmažodžiai, padėję pamatą daugelio kalbų perfekto ir mediopasyvo paradigmoms, sudarė priešpriešą aktyviniams veiksmaZodZiams?2. Baltų kalbose ši priešprieša ne- virto flektyvine, bet gavo derivacinį pobūdį??, ir jos pagrindu, matyt, vėliau susifor- mavo tranzityvinių ir intranzityvinių veiksmažodžių grupės „besiskiriančios šaknies balsio laipsniu, priesagomis ir kitomis darybinėmis priemonėmis. Ta pačia kryptimi tranzityvumo kategorija rutuliojosi ir germanų kalbose- Greta anksti sunykusių mediopasyvo formų, tik gotų kalboje išlaikiusių at- skirą paradigmą ir galėjusių sudaryti priešpriešą aktyvinėms, plg. afdaupjaidau Mork 7, 10 „temiršta“ ir (af)daubjan „žudyti, marinti“, inmaidjanda Kor 15, 51 15 Beje, J. Kurytowiczius (1964: 85 tt.) ir šių formų priešpriešą laiko derivacine. 18 Veiksmo sąsaja su subjektu (arba „subjekto dalyvavimo reikšmė“) nuo Brugmanno laikų laikoma pagrindine ide. mediumo reikšme (Brugmann 1916: 686 tt.; Delbriick 1897: 425 tt.; pana- šiai ir Hirt 1934 I: 203 — 5, pastaruoju metu Lehmann 1974: 127 su lit.). 7 Plačiau apie tai Schwyzer 1938 I: 686; [lecuunkas 1951; I'yxman 1964: 32; CaBuenko 1974; 306. 18 Zr. dar ®puapux 1952a: 116 tt.; Kronasser 1956 : 201 tt.; CaBuenko 1974: 307—8. 19 Žr. dar Speyer 1896: 30—1; eps 1883: 27; Whitney 1889: 268. 20 Žr. Meillet 1934: 197; Delbriick 1897: 417 tt.; Jlecnnimkas 1951: 141; Casuenxko 1974: 308. *! Ide. mediopasyvo ir perfekto semantinj ryšį nustatė jau J. Wackernagelis (1926 T: 168) ir P. Chantraine’as (1927: 26 tt.); dėl šių formų santykio su hetitų -#i asmenavimu žr. Stang 1932; Kurylowicz 1932; Rosenkranz 1958; [Iusanu 1956: 157—8 su lit.; kitaip [Tepeasmyrep 1974. 22 Žr. Kurylowicz 1964: 56 — 89, ypač 61 tt., 72; HBanoB 1965: 112 — 138 su lit., kur ši prieš- prieša siejama su rekonstruojamomis dviem flektyviniu formų serijomis (dėl to plg. dar Watkins 1969: 66); Casuenko 1960a: 24 tt.; 1974: 306 tt., 324 tt.; Crenanos 1975: 194 ir 21 išn. nurodyta lit. ** Plg. Kurylowicziaus mintis dėl senojo perfekto infleksiniy formų virtimo derivacinémis bal- tų ir slavų ka'bose (1964: 81 tt.). 32 „pakisime“ ir inmaidjan „keisti“ (T'yxvan 1964: 41; MaraeB (red.) 1966: 262)2, tam reikalui čia buvo plačiai panaudoti veiksmažodžių darybinių klasių kamienai su skirtingu abliauto laipsniu bei skirtingais sufiksais. Kaip ir lietuvių kalboje, gotų veiksmažodžių intranzityvinės formos su žemesniu abliauto laipsniu sudaro priešpriešą aukštesnio laipsnio tranzityvinėms, pvz.: dis-skritnan „,suplyšti“ ir dis- skreitnan „suplėšyti“; ligan „gulėti“ ir lagjan „guldyti“, sitan „sėdėti“ ir satjan „sodinti“ (I'yxman 1959: 130; 1964: 72 tt.; Makaes (red.) 1966: 169 — 70), plg. lie. berti — birti (zr. 3.3.3). Slavų kalbose būsenos ir aktyvaus, paprastai į objektą nukreipto veiksmo reikš- mės taip pat susijusios su atitinkamais veiksmažodžių šaknies balsių kaitos laips- niais (pvz., sl. ber-: bbra-) ir darybiniais sufiksais bei infiksais (plg. būsenos reikšmės formas su sufiksu »4-, atliepiančiu germanų medialinį-intranzityvinį sufiksą no- ir genetiškai tolygiu lietuvių kalbos es. 1. infiksui?**). Nors šios priemonės čia visų pirma Vartojamos skirti eigos ir įvykio veikslui, o pagrindiniu intranzityvumo ro- dikliu eina vėlesnės sangrąžinės formos, tačiau įvykio veikslo reikšmė dažnai esti susijusi su tranzityvumu, o eigos veikslo — su intranzityvumu ir būsenos reikšme (CrenanoB 1975a: 142). Todėl slavų kalbose eigos-įvykio veikslų veiksmažodžių derivacinės poros gali sudaryti pamatą tokiai pat nominatyvinių — akuzatyvinių pre- dikatinio atributo konstrukcijų koreliacijai, kokią matome lietuvių kalboje, plg.: s. rus. ude nue Vin. 438 (Ilore6ust 1958: 169) ir s. brs. Koco Hadimu 6 mows... npaeoe20 (BopkoBekuti 1968: 117), nors galimas ir veikslo atžvilgiu atvirkščias santykis, pvz.: s. sl. stašę zvėrije nepostoponi Supr. 167, 15 (Miklosich 1874: 16), s. rus. 9c0Xa... cmara npasa (BopkoBckuii 1968 : 117) ir Oymarowe, Koeo yapa nocmasamo Hosr. I, 27 (Ilore6us 1958: 303)2. Po to, kai J. Stepanovas (1975: 182—195; 1975a: 140—144) nustatė baltų tranzityvinių : intranzityvinių ir slavų eigos : įvykio veikslo veiksmažodžių opozicijų genetinį ir semantinį ryšį, darosi visai aišku, kad senoji veiksmo — būsenos priešprieša baltų, slavų ir germanų kalbose vystėsi ta pačia kryptimi ir apibendrinant panašias derivacines priemones. Dalis intranzityvinių veiksmažodžių, sudarančių nominatyvinių predikatinio atri- buto konstrukcijų pamatą, yra senųjų būsenos veiksmažodžių palikuonys. 4. VARDININKO SU DALYVIU RAIDOS BRUOŽAI 4.1. Konstrukcijos su faziniais veiksmažodžiais Predikatinio atributo (adjunkto) funkcija — būdinga dalyvių vartosenos sritis. Jau seniai pastebėta, kad daugelio ide. kalbų senovėje dalyvių formas ypač linkstama vartoti konstrukcijose su dvigubais sintaksiniais ryšiais. Tokia vartosena yra sąly- gojama pačios dalyvio morfologinės prigimties, jo tarpinės padėties tarp vardažo- džioir veiksmažodžio. Būdami sudaryti iš veiksmažodžių kamienų, ide. vardažodžiai, iš kurių išriedėjo dalyviai, savo reikšme, be abejo, skyrėsi nuo kitų vardažodžių, negalėjusių žymėti veiksmų bei procesų. Todėl suprantama, kad veiksmams žyinėti predikatinio atributo konstrukcijose buvo vartojamos dalyvių formos. Daug pla- tesnis dalyvių vartojimas, palyginti su būdvardžiais ar daiktavardžiais, konstatuo- tas akuzatyvinėse ir datyvinėse konstrukcijose (aut. 1962; 1974). Nominatyvinėje 4 Šių formų priešpriešos pagrindu gotų kalboje tam tikrais atvejais buvo galima tokia pat no- minatyvinių ir akuzatyvinių predikatinio atributo konstrukcijų koreliacija, kaip s. gr. ar s. ind., plg.: Daweid ina fraujan haitip „Dovydas ji viešpatį vadina“ Luk 20, 44 ir sei haitada Nazaraip „kuris vadinasi Nazaretas“ Luk 1, 26 (I'yxman 1958: 126, 119, 221). 25 Nosinių afiksų ingresyving ir medialing-intranzityvine funkcija Ch. Stangas (1942: 58, 270; 1966: 338) laiko bendra prabalty ir praslavy dialekty inovacija. * Plg. panašią bisenos-veiksmo reikšmių koreliaciją s. ind. agnir hota ny asidad ydjivan ,,Agni der verehrungswiirdige liess sich nieder als Priester® ir hdtaram agnim mdnu$é ni šėduh ,,Agni ha- ben die Menschen als Priester niedergesetzt* Delbriick 1900: 197. 3. Gramatinés kategorijos ir jų raida 33 konstrukcjoje dalyviai taip pat dažnai eina tais atvejais, kai daiktavardžių ar badvar- džių formos nevartojamos. ; 4.1.1. Tiktai dalyvinės formos vartojamos jau 1.4 minėtose nominatyvinėse konstrukcijose su faziniais veiksmažodžiais, žyminčiais veiksmo pabaigą: liauti(s), paliauti, nustoti, baigti, mesti (liaukis gėręs, nustojo važinėjęs, metė rūkęs ir pan.). Dabartinėje kalboje šias konstrukcijas sudaro tik būt. kart. I. veik. dalyviai. Tiktai retkarčiais pasitaiko konstrukcijų su es. 1. veik. dalyviais, pvz.: bernas nesiliovė be- verkiąs, besiskundžiąs KrévRg 152 arba pusdalyviais, pvz.: arklys neliaunas eida- mas Als (LKZ VII 395); jis nepaliové vis tq Saukdams MLLG VI 42; panašių pavyzdžių randame jau XVI a. raštuose, pvz.: idant isch iusu neliautunse tarnai mal- kas kapodami ir wandeni neschodami BrB Joz 9, 23 (da nicht auffhéren | Knechte die holtz hawen vnd Wasser tragen). Es. 1. veik. dalyviai ir pusdalyviai savo reikšme čia niekuo nesiskiria nuo bit. k. 1. veik. dalyvių. Vienos dalyvių formos, turinčios. eigos veikslo reikšmę, apibendrinimas šiose konstrukcijose yra sąlygojamas pačios fazinių veiksmažodžių semantikos: žymėdami veiksmo galą, veiksmažodžiai liau- ti(s), nustoti, baigti ir pan. tuo pačiu suponuoja tam tikrą laiką trukusį ankstesnį veiksmą. Pažymėtina, kad pastebėtose konstrukcijose sues. I. veik. dalyviais ar pus- dalyviais faziniai veiksmažodžiai vartojami su neiginiu, t. y. Žymi ne veiksmo pabai- ga, o, priešingai, pabrėžia jo tęsimąsi (tai rodo ir prie es. 1. veik. dalyvio pridėtas afiksas be-). Tačiau dėl minėto vienos dalyvinės formos apibendrinimo ir konst- rukcijose su neiginiu beveik visada eina būt. k. I. veik. dalyviai, pvz.: neliauja lyg vilkas nestaugęs LTR. Išskyrus liautis, visi veiksmažodžiai, žymintys dalyviais reiškiamo veiksmo pa- baigą, yra nesangrąžiniai. Veiksmažodis liautis nuo pirmųjų raštų ligi šiol taip pat vartojamas ir nesangrąžine forma, nominatyvinėje konstrukcijoje turinčia tą pačią reikšmę, pvz.: Palauk kalbéjus (Hore ein mahl auf su reden) BZ 138 (ST 254); Palauk (=paliauk) su rykszte plakęs mus RG 481g; paliaukite verkę Donel 106; gyvuliai liovė savo gramą gromuloję VaižgR I 77. Sangrąžinė forma čia, matyt, yra vėlesnė. Nominatyvines konstrukcijas su būt. k. 1. veik. dalyviais taip pat sudaro veiks- mažodžiai nutilti, nurimti, nuščiūti, pailsti, sustoti, perstoti, apsistoti, stabtelėti, at- leisti ir pan., pvz.: Nutilo Jonienė šaukusi ŽemR IV 464; Nurimk nesiburnojęs! An (LKŽ I 977); Moteriškosios truputį nuščiuvo klegėjusios ŽemR I 306; Žydas susi- laikė ėjęs į duris KrėvRg 226; laikas, rodos, sustoja ėjęs Vrn; Šuo... apsistoj(a) kau- kęs TDr III 54; Bernai... stabtelėjo bloškę pėdus VienR V 82; grėbėjai atleido skubėję ŽemR II 331; galia pailso vaikščiojusi Jrk 86. Šie veiksmažodžiai taip pat žymi da- lyvio veiksmo pabaigą, bet gali būti vartojami savarankiškai ir vieni sudaryti sakinio gramatinį pagrindą. Faziniams artimi ir veiksmažodžiai (pa)laukti, lukteréti, pvz.: palaukite besidžiaugusios KrėvLŽ 252; lukterėk dainavęs Vit. Lygiai taip pat būt. k. l. veik. dalyviai priklauso nuo veiksmo baigtį žyminčių frazeologizmų, pvz.: Su- čiaupk nasrus berėkus KrėvLŽ 250. Atitinkamos reikšmės bendraties konstrukcijos tokiais atvejais retesnės ar beveik nevartojamos (pvz., su nurimti, apsistoti, stabte- leti). | Dar ryškesnis veiksmažodžio leksinis bei sintaksinis savarankiškumas konstruk- cijose su grįžimą reiškiančiais judėjimo veiksmaZodziais. Iš ju tautosakoje bei tarme- se dažniausios konstrukcijos su veiksmažodžiu pareiti, pvz.: parėjau loveles darius JD II 814; pareisi veltui buvusi Plt; parėjo žlugtą veléjus Pc (zr. aut. 1964: 56); re- tesnés su grįžti, ateiti, įeiti, atsikelti, pabusti ir pan., pvz.: diedas jau grįžo meske- riojes Ign.; grįžo siuves S I 182; piemené neateina ganius Ds; jis atsikėlė kliipojes SRagIT 282; tartum jis būtų pabudes sunkiai, baisiai sapnaves SRagR III 126. Tais atvejais, kai sustoti, apsistoti, stabteléti žymi veikėjo sąmoningai, valingai nutraukiamą (ar laikinai pertraukiamą) veiksmą, jiems artimi veiksmažodžiai susi- laikyti, susivaldyti (pvz.: Gustė susilaikė verkusi SimonNTP 128). Tačiau dažniausiai šie veiksmažodžiai eina su neigiamos formos dalyviu, ir dėl to visa konstrukcija nusako ne veiksmo nutraukimą, o atvirkščiai — valios pastangomis palaikomą bū- seną, pvz.: vos susilaikiau nepargriuves DLKŽ 767; kalvis vos susivaldė netrinktelé- 34 jes per bedantę burną LKŽ V 543. Visai taip pat su neigiamais būt. k. |. veik. daly- viais siejami valingą susilaikymą žymintys veiksmažodžiai iškęsti, iškentėti, nukesti, pakęsti, ištverti, pvz.: jei tu iškęstum tris metus nieko nešnekėjęs BsMt I 115; (varg- šas) tris dienas ir tris naktis ištvers nemiegojęs LTR; vagis... negi nukęs neėmęs Rk (LKŽ V 642), plg. t. p. veiksmažodį įtikti: aš neįtinku anam dirbęs Grg (LKZ II 390). Jeigu neiginys eina ir su dalyvio, ir su asmenuojamojo veiksmažodžio formomis, konstrukcija konstatuojama dalyvio žymimo veiksmo realizacija, pvz.: mergytė neiškenčia nepavirtusi gulbe LTt III 317; neiškenčia kaip vilkas nestaugęs Rz, Gs, Jrb (LKŽV 642). Kaip matyti iš pavyzdžių, su valios pastangas žyminčiais veiksmažo- džiais vartojamos ir eigos, ir įvykio veikslo reikšmių dalyvių formos. Visai taip pat, kaip dalyvių vardininkai, beasmeniuose sakiniuose su faziniais veiksmažodžiais siejami būt. k. 1. padalyviai, pvz.: reikia kol kas lukterėti rašius VenclR III 729; sakai, nutilti plepėjus Šl; jau metas būtų ir juokusis nustoti (LK Ž IV 420); atsibodo giedojus ZemR III 94; arba beasmeniškai pavartotos būt. k. 1. veik. dalyvių bev. g. formos, pvz.: danguje nesiliovė žaibavę LKZ VII 395. 4.1.2. Palyginus tarp savęs minėtus pavyzdžius, išryškėja laipsniškas perėjimas nuo pasakymų, kuriuose finityvinės reikšmės veiksmažodis (pvz.: pareiti, grįžti, atei- ti) dar visai savarankiškas ir dalyvis reiškia papildomą informaciją (plg. parėjo pik- tas, grįžo pavargęs ir pan., žr. aut. 1964: 55 tt.), per atvejus, kur veiksmažodis nutilti, nurimti ar pan. išlaiko semantinį savarankiškumą, bet jau glaudžiai susijęs su daly- viu ir Zymi jo veiksmo baigtį, ligi konstrukcijų su veiksmažodžiais liauti(s), nustoti, virtusiais tik dalyvio finityvinės reikšmės rodikliais. Be kita ko, šių konstrukcijų ryšį gražiai iliustruoja ir liaudies dainų pavyzdžiai, kur visai identiškuose sakiniuose vartojamos grįžimą ir veiksmo baigtį reiškiančios formos, plg.: Kaip aš pareisiu karčemoj' gėręs KIvD 144 ir Kaip aš paliausiu karčemo(j) gėrus JD I 79. Beveik nea- bejotina, jog visos šios konstrukcijos, istoriškai žiūrint, yra to paties sandaros tipo ir veiksmažodžiai liauti(s), nustoti, mesti, eidami su dalyvių vardininkais, kitados taip pat turėjo savarankišką leksinę reikšmę, kaip dabar nurimti ar pailsti. Tą sa- varankiškumą šie veiksmažodžiai kitais atvejais yra gerai išlaikę; plg. visai konkre- Cia mesti „sviedimo“ reikšmę, nustoti vartojimą reikšme ,,sustoti, apsistoti“, liauti reikšmę „praeiti, nurimti“ LKŽ VII 396 (plg. s. pr. aulaut „mirti“ Trautmann 1910: 307; Fraenkel 1962 I: 362 su lit.) ir savarankišką funkciją, pvz.: Šalčiai žie- mos tuomet liauna JD 332 (LKŽ VII 396); liovė perkūnija RD 193 (ib.) ir pan. Se- nuosiuose raštuose liautis reikšme „baigti“ irgi vartojamas be dalyvio ar bendra- ties, pvz.: thinai lowesi Rubeszus BrB Joz 19, 47; Manna liowies antra diena Joz 5, 2; noriu ūrustities, ir potam liausiosi Teis 15, 7. Tad dalyvių nominatyvinės konstrukcijos su faziniais veiksmažodžiais veikiausiai yra išriedėjusios iš tokios pat vidinės struktūros pasakymų, kaip ir predikatiniai atributai su veiksmažodžiais sustoti, pareiti, grįžtiir pan. (Zr. 1.4). Jų rekonstruojamos vidinės struktūros pagrin- du irgi laikytini baziniai sakiniai (veiksmažodinis ir nominalinis-dalyvinis), susiję tuo pačiu santykiu, pvz.: vaikas nustojo verkęs <= vaikas nustojo + vaikas (bu- vo) verkęs. 4.1.3. Dalyvių konstrukcijos su faziniais veikšmažodžiais, praradusiais konkre- čią leksinę reikšmę, šiuo metu paprastai vartojamos tautosakoje, liaudies kalboje (tarmėse) ir jos ypatybėmis paremtoje grožinėje literatūroje. Kitais atvejais jos ne- produktyvios ir apskritai stumiamos iš vartosenos sinonimiškų pasakymų su bendra- timi. Rašomojoje kalboje jie vyrauja jau nuo seniausių kalbos paminklų?. Šiuo me- tu konstrukcijos su bendratimi yra pagrindinė veiksmo fazės bei modalumo raiškos priemonė: jos yra stilistiškai neutralios, vienodai daromos tiek su veiksmo pradžios. ! Pagrečiui kartais galimos, bet daug retesnės, konstrukcijos su bendratimi, pvz.: Ale jis negali iškęst valgyt (= nevalgęs) BsP IV 7. * Plg. J. Bretkūno Biblijos pavyzdžius: lowes prarakautil Sam 10, 13; Neliaukesi... schaukti 7, 8; lowes pagimditi I Moz 29, 35; 30, 9; liowes su io kalbėti 17, 22; pamestu (pabr.) (liautunse) mane toliaus ieschkoti I Sam 27, 1 ginnies... pakarnu buti II Moz 10, 3; ginnaties, laikiti (paradt.: saugoti) mana Prisakimu 11 Moz 16, 28. 3% 35 (pradėti, imtis, griebtis, tvertis...),tiek su pabaigos bei modaliniais veiksmažodžiais (norėti, galéti, privalėti, turėti...). Tuo tarpu dalyvinės konstrukcijos, vartojamos tik su veiksmo pabaigos bei valingo tęsimo veiksmažodžiais, linkusios virsti stilistiš- kai žymėtais tam tikros dalies bendraties konstrukcijų variantais. 4.1.4. Nominatyvinės konstrukcijos su veiksmo baigtį žyminčiais veiksmažo- džiais turi atitikmenų daugelyje giminiškų kalbų. Latvių kalbos tarmėse veiksmažo- dis nostat siejamas su būt. 1. veik. dalyviais visai taip pat, kaip lietuvių kalboje, plg. nuostdja braucis (Endzelins 1951 : 1014). S. slavų kalboje veiksmo pabaigą žymin- tys veiksmažodžiai prėstati, sokonbčati eina su es. 1. veik. dalyvių nominatyvais, pvz. présta gl(agol)ę Luc 5, 4 Enadoato Aaiddv); sokonoča dobrotvorę Supr 4812, (Večerka 1961 : 67). Atitinkamų konstrukcijų vartota ir kitose slavų kalbose — s. rusų, s. čekų — ir tik vėliau dalyvius iš jų galutinai išstūmė infinityvai, pvz.: s. rus. He npecmau moaaca Jlasp. 255 (Barnet 1965 : 58); ckKoH4a 3usica (= OKOHYHJI crpouth) JlaBp. 52 (Ilore6usi 1958 : 158); s. ček. (ret.) céstuje meprésta Jid 45 (Gebauer 1929 : 595; Travnicek 1956 : 167; Dvorak 1970 : 155). Paplitimas jvai- riose slavų kalbose (ne tik verstiniuose, bet ir originaliuose raštuose) ir baltiškos paralelės neleidžia šių konstrukcijų laikyti skolintomis iš graikų kalbos, kaip manė "Th. Forssmannas (1877—8 : 13) ir A. Vaillantas (Bafian 1952 : 397); po senųjų slavų kalbų dalyvių sintaksės specialių tyrinėjimų pastaraisiais deSimtmeciais® jų slaviškas pobūdis nebekelia abejonių. Su lietuviškomis dalyvinėmis konstrukcijomis po veiksmažodžių liautis, nutilti ir pan. jas lygino A. Potebnia (ib. 161) ir Nepokup- nas (Henokyrnunbiū 1964 : 135). Kai kurios iš jų gali sutapti net pagal leksinę sudėtį, plg. s. rus. He npecinasuiemo ... meopa Un. 167 (507) (Ilore6Ha 1958 : 158) ir visai galimą lie. neperstoja tverigs. Šios slaviškos, kaip ir atitinkamos baltis- kos, konstrukcijos yra glaudžiai susijusios su tomis, kurios priklauso nuo savaran- kiškai vartojamų veiksmažodžių, žyminčių veiksmo užbaigimą arba jo tęsimąsi, t. y. turinčių fazinę reikšmę, pvz., s. rus. ocmamu, npuumu, 6636pamumuca; np bObimu, chObmu ir pan., plg. ocmarewu cuye meopa („liksi taip darąs“, t. y. nesiliausi taip daręs, Ilore6Hx 1958: 158); npšObicimo nesdor (BoproBeknū-Kysanenos 1965: .376). Dar plačiau dalyviai vartojami po fazinių veiksmažodžių s. graikų kalboje. Konstrukcijų su veiksmo pabaigą žyminčiais veiksmažodžiais (pvz.: TeAs(t)6o „atlieku, padarau iki galo, baigiu“, Myo ,,sulaikau, baigiu“, made ,,sulaikau, su- stabdau, uzbaigiu®, pedinu. ,,metu, paleidziu®) ir dalyvių nominatyvais čia uzfik- suota jau nuo Homero epų, pvz.: odd’ ėrėAsoos @épwy „nebaigė nešąs“ II XII 222; OėnėrTE Amtsiev deldwy „kol baigtų dainuojąs“ Il IX 191 ir pan.* Su dalyvių no- ‘minatyvais s. graikų kalboje eina ir veiksmažodžiai, žymintys veiksmo pradžią (taip pat nuo Homero), pvz.: žydė 8’7pyov yohemaivev „aš gi pradėjau pykstąs (=vaidą)“ II II 3785. Šios konstrukcijos s. graikų k. sintaksinėje sistemoje irgi mėra izoliuotos: veiksmo pradžios veiksmažodžiai siejami su dalyvių nominatyvais taip pat, kaip reiškiantys „bandyti“, „stengtis“ (pvz.: rstpėo, oGTE000), 0 veiksmo pabaigos — kaip „nuvargti“, „atsisakyti“ (pvz.! xdėpvo, drToxduvo, drayopsvo, plg. Stahl 1907 : 746—7) ir netgi „nubusti“ (pvz., Eypero ... e08ov „pabudo mie- gas“ Od. XIII 187—9 (OBcanuko-KyjinkoBeknh 1898 : 2); tuo tarpu „buvoti“, „eiti“ reikšmių veiksmažodžiai dažnai vartojami dalyvio veiksmui pabrėžti, pvz. fnew dyyšiiov paž. „einu pranešąs“, t. y. „,pranešu“ (Kiihner 1870 : 622); pévete todlovtec nol TitvovTec Xs. sl. prėbyvaite. ėdošte i pojošte Luk 10,7 Zogr, Mar (Večerka 1961 : 67). 3 Ypač Rūžička 1963; Večerka 1961; Barnet 1965; Dvofak 1970, ten pat žr. A. Vaillanto nuomonės kritiką. Slaviškomis šias konstrukcijas laikė ir ankstesni tyrinėtojai, plg. IloreGus 1958: 156 tt.; Jagič 1900: 60 tt.; Vondrak 1912: 609, * Daug tokių pavyzdžių iš įvairių graikų k. raidos laikotarpių duoda R. Kiihneris (1870: 618—9) ir J. M. Stahlis (1907: 745—6), žr. t. p. Schwyzer-Debrunner 1975: 393, 5 Komentuodamas tokio tipo pavyzdžius, J. M. Stahlis (ib. 744) nurodo, kad dalyvis čia nėra visai Iqeniitkas infinityvui: dalyviné konstrukcija nusakanti veiksmo pradžią kaip tam tikrą jo vi- -sumos dalį. -36 Minėtuose pavyzdžiuose veiksmo pabaigos ir pradžios veiksmažodžiai nėra vien tam tikros fazės rodikliai; kaip ir baltų bei slavų kalbose, jie daugeliu atvejų yra išlaikę konkrečias leksines reikšmes. Pavyzdžiui, ryškią paralelę su lietuvių k. matome *met- šaknies veiksmažodžio vartosenoje: turėdamas visai konkrečią reikšmę „paleisti, mesti (kokį daiktą)“, pvz. ps9lnp bv, dyxvpav „metu strėlę, inkarą“, nominatyvinėje konstrukcijoje su dalyviu jis, kaip ir liet. mesti, žymi veiks- mo baigtį, pvz.: xAavcag xal odvpducvos pedénxev „verkęs ir sielvartaves metė“ Il XXIV 48 (Schwyzer-Debrunner 1975: 393); dėl dalyvių prepozicijos plg. bensyk ir verkusi liaukis DonR 33. Konkrečios leksinés reikšmės veiksmažodžiai nėra praradę ir panašiose indoira- niečių konstrukcijose. Pavyzdžiui, H. Reichelto (1909 : 330) cituojama Avestos konstrukcija dat tum nišhidčiš gaddsca sravayo apasča vanuhiš yazomno ,,da hobst du an (paž.: sėdai), die Gathas aufzusagen und die Wasser zu verehren“ (plg. dar PacropryeBa 1975 I : 111) visai atitinka s. rusų pavyzdį CBsirocJiaBb ... che KHSDKA (= ces KHAžHTb) Ty B IlepescjaBnu Jlasp. 27 (Ilore6us 1958 : 158). Konstrukcijų su faziniais (ypač veiksmo galo) veiksmažodžiais struktūros bei se- mantikos tapatumas skirtingų ide. grupių kalbose, labai panaši jų vieta kitų nomi- natyvinių konstrukcijų tarpe ir atitinkama raidos kryptis, susijusi su veiksmažodžių reikšmės abstraktėjimu, aiškiai rodo bendrą kalbamųjų konstrukcijų pamatą. Tas pamatas, susidaręs daride. kalbų bendrystės laikais, — tai nominatyvinės konstruk- cijos su konkrečios leksinés reikšmės finityviniais, inchoatyviniais ar duratyviniais veiksmažodžiais. Vėliau, matyt, jau atskirose kalbų grupėse, kai kurie šių veiksma- žodžių buvo specializuoti veiksmo galui ar (rečiau) pradžiai reikšti, iš dalies dese- mantizavosi ir virto tam tikrais faziniais rodikliais. Dėl bendro pamato ir vienodos raidos krypties tas paralelus procesas skirtingose kalbų grupėse (baltų, slavų, s. graikų) davė labai panašių rezultatų. Nukelti jų į praide. epochą neleidžia visose minėtose kalbose jaučiamos fazinių veiksmažodžių konkrečios (savarankiškos) leksinės reikšmės liekanos. Be to, ide. kalbų senovėje aiškiai pastebimas polinkis veiksmo modalines, fazines ir kitokias bendresnes reikšmės ypatybes (semantinius funktorius) reikšti veiksmažodžių sufiksacija, o ne analitinėmis konstrukcijomis su „funkciniais žodžiais“ (plg. Lehmann 1974: 139 tt., 187 tt., 246). Veiksmažodžio desemantizacija nominatyvinėje konstrukcijoje, jo virtimas abstrakčiu veiksmo fazės rodikliu yra susijęs su pačios konstrukcijos vidinės struktū- ros pertvarkymu. Dabartinėje lietuvių kalboje pasakymas brolis baigė (ar metė) gé- ręs yra sinonimiškas pasakymui brolis nebegeria, tuo tarpu pasakymo brolis parėjo gėręs vidinė struktūra pagrįsta kopuliatyviškai siejamais baziniais sakiniais brolis: (buvo) gėręs + brolis parėjo. Skiriasi šios konstrukcijos ir pagal žodžių sintaksi- nius santykius išorinėje struktūroje: pirmuoju atveju veiksmažodis baigė ar metė reikalauja galininko, kurio pozicijoje eina dalyvio vardininkas; antruoju atveju veiks- mazodis parėjo yra savarankiškas. 4.2. Konstrukcijos su emocinės būsenos veiksmažodžiais 4.2.1. Su būt. k. I. veik. dalyviais dažniausiai siejami ir emocinę būseną reiš- kiantys veiksmažodžiai džiaugtis, gėrėtis, didžiuotis; sielotis, sielvartauti, gailėtis, graužtis, baisėtis, stebėtis, nustebti, gėdytis ir pan. Labiausiai paplitusios konstruk- cijos su veiksmažodžiu džiaugtis, pvz. : apsidžiaugiau gandru nusikratęs S11; džiaugiuos galvą išnešus Rs; nesidžiauk radęs, neverk pametęs. Taip pat sudaromos ir konstruk- cijos su kitais emocinės būsenos veiksmažodžiais: Krizas irgi močiutė... gėrėjos didžiai dukters sulaukusiu svodbą DnR 67; didžiuojasi galėjęs kelmus versti Kp: nesisielojo jo netekusi Myk-PutAS 11142; gailiuosi dukterį pažadėjęs Jrk 133; graužias sutikusi eiti Krš; stebėjaus taip pigiai pirkęs Kps; nors pasigėdytum taip pliaupusi! VaičiūnDK I 173 (žr. dar 1.1.1. ir aut. 1964:58). 37 *iGreta būt. k. 1. formų, tik daug rečiau, pavartojama ir es. bei būs. I. veik. da- lyvių vardininkų, pvz.: a) es. 1.: džiaukis pati turinti kąsnį ŽemR II 168; (kaimiečiai) didžiavosi turį tokį tikėjimą VaizgRR I 50; Deveika skundžiasi sirguliuojąs CvMS 206; b) būs. 1.: lapė... džiaugėsi turėsianti gardų pusrytį LTR; džiaugėsi visiems lie- žuvį surišiąs ir poną nuraminsiąs ZemR III 383; jis net džiaugės galėsiąs ištiesti kojas ŠRagR III 63; kartais ir nev. dalyvių, pvz.: Argi jūs kęsitės taip barami? Alk; tas kvailys džiaugiasi mušamas Kps. Skirtingai nuo konstrukcijų su faziniais veiksmažo- džiais dalyviai čia yra išlaikę atitinkamų laikų reikšmes. Tačiau es. 1. veik. dalyvius iš šių konstrukcijų intensyviai stumia naujesnės pusdalyvių formos; greta džiaukis gaunąs įsigalėjusios daug produktyvesnės džiaukis gaudamas tipo konstrukcijos, plg. dar: nesidžiauk pirmas pjaudamas LTR; piemuo apmauduojasi negalėdamas žąsų iš avižų išvaryti Sr (LKŽ I 201) ir pan. Tiek dalyviai, tiek ir su jais koreliuojami pusdalyviai gali priklausyti ir nuo jausminės būsenos veiksmažodžių reikšmę tu- rinčių žodžių junginių, pvz. būti laimingam = džiaugtis, plg. mes buvom laimingi pabaidę paukštį CvR II 9; aš laimingas, jus matydamas Gruš ABP 1048, Pusdalyvis, kaip žinoma, yra specifinė antraeilio veiksmo raiškos priemonė. Tad jo skverbimasis į šias konstrukcijas (kaip ir į 4.1. minėtus atitinkamus pasa- kymus su faziniais veiksmažodžiais) aiškiai rodo kalbamų konstrukcijų ryšį su dalyvių vardininko formų vartojimu antraeiliam veiksmui reikšti. Pavyzdžiui, į tokių pasakymų, kaip nesigailėsi anksti kėlęs || keldamas vidinę struktūrą įeina sakiniai (fu) nesigailėsi ir (tu)anksti atsikelsi, kurių santykį galima interpre- tuoti dvejopai. Pirmuoju atveju antrasis sakinys užims propozicinio objekto po- ziciją, ir konstrukcija bus sinonimiška nesigailėsi, kad anksti atsikėlei". Antruoju atveju abu sakiniai bus siejami tik subordinacijos santykiu, ir konstrukcija bus sinonimiška kai (jei, kad) anksti atsikelsi, nesigailėsi (laiko, sąlygos ar priežas- ties reikšmės šiuo atveju nėra sintaksinės ir priklauso nuo konteksto, žr. aut. 1964: 66 tt.). Taip pat homonimiškos ir atitinkamos konstrukcijos su nev. da- lyviais, pvz.: varna alpsta giriama LTRn 285. Dažnai užtenka dalyvį su priklau- somais žodžiais nukelti po veiksmažodžio, kad antraeilį veiksmą reiškiančią konstrukciją paverstume propoziciniu objektu, plg.: jaunas vedęs nesigailėkis — užaugs sūnūs kaip broliai ir nesigailėsi anksti kėlęs ir anksti vedęs (LK III 24). Tačiau ir konstrukcijose su postpoziciniais dalyviais antraeilio veiksmo reikšmė dažnai esti jaučiama. Ji ypač išryškėja tada, kai konstrukciją sudaro nesangrąžiniai veiksmažodžiai (sielvartauti, apgailestauti, nustebti, dejuoti ir pan.)®. 4.2.2. Nors šiuo metu nominatyvinėse dalyvių konstrukcijose dažniausiai ei- na sangrąžinės emocinės būsenos veiksmažodžių formos, tačiau jos nėra labai senos. Tarmėse, tautosakoje ir senuosiuose raštuose randame beveik visų jų nesangrąži- nius atitikmenis, vartojamus ta pačia jausminės būsenos reikšme, plg. nuej toliau džiaugdamas Mrc (MLLG VI 66), tu nejuok iš vargšo žmogaus Lp (LKŽ III 421), didžiuoja, neateina Jušk (LK Ž II 494); twardome... nosį iddnt’ ne gerėtų (= gėrėtųsi) kwėpimosse DP 568,,; neketu baisėti („bijoti“) LKZ 1, 567; aš gėstu J (LKZ III 280); ko tu gąsti? J (LKZ III 152); nesielok PK 59,5; tokios formos eina ir nomina- tyvinése konstrukcijose, pvz.: negailék pametęs Nj (LKZ III 152). SangraZos dalely- tė Cia neturi jokio linksnio reikšmės ir, be abejo, negali būti genetiškai susijusi su 8 Artimi čia minėtiems yra ir dalyviai bei pusdalyviai, nusakantys modalinés (dažniausiai vertinamosios) reikšmės predikatų turini, pvz.: Jis kaltas nepasirūpinęs laiku gerų darbininkų padė- jėjų susirasti JabIRR II 191; negerai padariau, tau atsakiusi Lt III 158 (gali būti ir atsakydama), žr. dar aut. LKG II 381. 7 Sen. raštuose pagal konstrukciju su faziniais bei modaliniais veiksmažodžiais pavyzdį šiuo atveju kartais pavartojama ir bendratis, pvz.: Esch gailios giwenti po akim Dukteru Heth BrB 1 Moz 27, 46 (Mich verdreusst zu leben). ; 8 Dėl to rašomojoje kalboje konstrukcijos su šiais veiksmažodžiais dažnai išskiriamos, pvz.: Balsių Petras su Pranaičiu nustebo, pamatę turguje vienur kitur grūdų Myk-PutR VI 11; Kaimynai dejuoja, susilauke bėdos LKZ VII 188. * Plačiau apie tai Zr. Jakuliené 1968: 29-31, kur duota daug atitinkamų formų iš senųjų raštų. 38 dalyvinės konstrukcijos struktūra. Reikia sutikti su A. Jakuliene (1968 : 14), kad ji yra tiesiog veiksmažodžio intranzityvumo papildomas rodiklis, pradėtas dėlioti prie emocinės būsenos veiksmažodžių jau sangrąžiniams veiksmažodžiams susifor- mavus ir virtus atskira morfologine formų grupe. Panašiai sangrąžos dalelytė buvo pridėta ir prie daugelio kitų intranzityvinių veiksmažodžių, pvz.: gultis, klauptis, stotis, liktis ir pan. Tokį pat procesą galima įžiūrėti ir latvių kalboje, kur greta san- grąžinių bities, priecaties, brinities, smieties ir pan. formų sen. raštuose ir tarmėse dar pasitaiko ir nesangrąžinių, pvz.: Glūcko sieva, bidama un drebėdama Mork 5, 33, Mancelio savu tėvu bistam Post III 114 (ME I 305); smejat, Įaudis, dziesminai (ib. III 906); plg. taip pat sangrąžos dalelytės pridėjimą prie kitų intranzityvinių veiksmažodžių: tupties, kustėties, sėsties, gulties, staties etc. (Endzelins 1951: 987 — 8). 4.2.3. Visai panašų vaizdą matome slavų kalbose, kurių seniausiuose pamink- luose jausminės būsenos veiksmažodžių sangrąžinės formos dar turi pusiau ana- litinį pobūdį (BoproBcknh-Kysnenos 1965: 288—9). Greta jų kartais irgi dar vartojamos atitinkamos nesangrąžinės, plg. s. sl. plakati ir plakati sę; žaliti ir sožaliti si; regati ir rogati se (Havranek 1928 : 120 tt.), kurios savo reikšme beveik nesiskiria (kaip ir ostati || ostati se x lie. likti || liktis), ir tik kai kurie tokie veiks- mažodžiai (pvz. s. sl. ubojati sę, smėjati sę) jau neturi nesangrąžinių atitikmenų. Nominatyvinėse konstrukcijose vyrauja sangrąžinės formos, pvz., s. rus. COMcaAUCU omcnaes Vin. 190, xe ybostuaca kuass Osa umywe JlaBp. 160 (Ilore6usa 1958: 157), nors galimos ir nesangrąžinės, pvz.: Jd086641Š MSKHOBDMS HANADHUED Yul (ib.) Sangrąžos formantas, dar išlaikęs atskiro tarnybinio žodžio poziciją sakinyje, čia pagal savo funkciją visai atitinka baltų k. sangrąžos dalelytę. Kad baltų ir slavų k. nominatyvinės konstrukcijos, priklausomos nuo emoci- nės būsenos veiksmažodžių, iš prigimties nėra susijusios su sangrąžinių formų vartoji- mu, patvirtina kitų ide. kalbų atitikmenys. S. graikų kalboje dalyvių nominatyvai eina su visai tokios pačios reikšmės veiksmažodžių medialinėmis formomis, plg. foaro ... tivov „džiaugėsi geriąs“ Od. IX 353; yžyndas {&v Soph. Ph. 1021 „džiaugiesi gyvenąs“ ir pan. (Kūhner 1870: 616, 619—20; Schwyzer-Debrunner 1975: 392—3). J. Stahlis (1907: 737), komentuodamas tokius pavyzdžius, pabrėžia dalyvių pirminę predikatinę reikšmę (urspriinglich pridikative Bedeutung); pana- šiai aiškina šias konstrukcijas ir Meillet-Vendryes (1952: 613), iškeldami jų tarpinį, pereinamąjį pobūdį. Kaip ir atitinkamose baltų ir slavų k. konstrukcijose, emocinės būsenos priežastis čia kartu yrair jos turinys. Taip pat, kaip lietuvių kalboje, s. grai- kų k. dalyviai (irgi nuo Homero) siejami su „,tenkintis, sotintis“ reikšmės veiksma- ZodZiais, pvz.: net Tapryoaxv & ėAAfAovc Špdovrec paž. „kai pasitenkino (pa- sisotino) vienas kitą matą (matydami)“ Il. XXIV 633% (Schwyzer-Debrunner ib. 393). S. indų kalboje dalyvių nominatyvai su lgjj- ,,gédytis“, nand- „džiaugtis“ ir pan. reikšmės šaknų veiksmažodžiais žymi atitinkamų afektų pagrindą visai taip pat, kaip lietuvių ar s. slavų kalbose, plg.: na lajjasa evam bruvūnah ,,nesigédiji taip kalbąs?“ Paiic. II, 15, 17; nananduh siddhaharyah „džiaugėsi įvykdę ketinimą“ Kathas. 20, 99 (Speyer 1886: 373; 1896: 63). Netgi lotynų kalboje, kur dalyvių var- tosena gerokai siauresnė, su veiksmažodžiu gaudeo „džiaugiuosi“ kartais eina da- lyvio nominatyvas, pvz.: gaudent perfusi sanguine fratrum Verg. Georg. 2, 510 ,,d%iau- giasi apsipyle brolių krauju“ (Schmalz-Hofmann 1927: 589). Visa tai leidžia manyti, kad nominatyvinés konstrukcijos su emocinės būsenos veiksmaZodZiais yra pagrįstos šių veiksmažodžių statyvine reikšme ir veiksmaZodi- nių vardažodžių (vėliau virtusių dalyviais sensu stricto) pusiau predikatine vartose- na, kurios šaknys siekia ide. kalbų bendrystės laikus. Sangrąžinių formų išplitimas baltų ir slavų kalbose čia yra, be abejo, vėlesnės kilmės paralelus reiškinys. VD genezei aptarti pavyzdžiai su emocinės būsenos veiksmažodžiais yra svarbūs tuo, i 10 Pig, J. Ralio ir kt. vertimą: ,, Kai vienas kito abudu jie prisižiūrėjo lig sočiai“ (Homeras 962: 522). 39 kad juose akivaizdžiai išryškėja jungiamoji grandis tarp nominatyvinių apozicinių konstrukcijų ir labiau centralizuotų VD tipo junginių, kuriuose dalyvis repre- zentuoja nuo veiksmažodžio priklausomą propozicinį objektą. 4.3. Konstrukcijos su percepcijos ir informacijos veiksmažodžiais 4.3.1. Konstrukcijose su percepcijos, mąstymo, informacijos veiksmažodžiais dalyvis arba dalyvinė žodžių grupė nusako veiksmažodžio turinį. Tokie VD, kaip jau minėta, dažniausiai daromi su sangrąžiniais veiksmažodžiais. Konstrukcijos su nesangrąžinėmis formomis kai kurių tyrinėtojų laikomos naujesnėmis (Tangl 1928: 50; Mapsan 1962: 36). Tačiau yra duomenų manyti, kad ir su šių reikšmių veiksma- žodžiais dalyviai buvo siejami jau žiloje senovėje, dar prieš sangrąžinių formų susi- darymą. Žemaičių ir vakarų aukštaičių tarmėse nesangrąžiniai percepcijos, mąsty- mo, ypač informacijos veiksmažodžiai vietomis gali sudaryti VD taip pat, kaip san- grąžiniai: pagrečiui su brolis sakos atėjęs pasakoma ir brolis sako atéjes**. XVI — XVII a. raštuose randame apie 40 VD pavyzdžių su nesangrąžinėmis veiksmažodžių formomis (apie 994). Šiaurės rytų Lietuvoje VD šiuo metu beveik tik su nesan- grąžiniais veiksmažodžiais ir tedaromas??. Čia nominatyvinés dalyvių konstrukcijos neatskiriamai susijusios su dažnai einančia po tų pačių veiksmažodžių netiesiogine nuosaka, kuri savo ruožtu yra pagrįsta senoviška predikatine dalyvių vartosena (aut. 1970: 6—12; 1977: 18tt.). Sunku patikėti, kad visi rytų aukštaičių VD su nesan- grąžinėmis formomis būtų naujadarai, juoba kad kitais atvejais šiose tarmėse san- grąžiniai veiksmažodžiai labai paplitę ir netgi stumia iš vartosenos atitinkamus nesangrąžinius (plg. kyla — keliasi, virsta — verčiasi, kinta — keičiasi ir pan.). Be to, laikant VD su nesangrąžiniais percepcijos bei informacijos veiksmažodžiais naujadarais, juos reikėtų griežtai atriboti nuo VD su emocinės būsenos veiksmažo- džiais, nors jų sintaksinės struktūros artimumas akivaizdus. VD su nesangrąžinėmis formomis (greta sangrąžinių) vartojamas ir latvių kalboje, plg. zinūju tėvu klausijusi (Bielenstein 1863: 377); cerėjat... paédusi ME I 375; duomddams viens pats esus (Endzelins 1951: 1009). Atitinkamų pavyzdžių ran- dama ir slavų kalbų senuosiuose paminkluose (plg. [Tore6us 1958: 156 tt.; Vondrak 1928: 406; Gebauer 1929: 597). 4.3.2. Ypač pažymėtinos paralelės su *men šaknies veiksmažodžiais. Nesangrą- žinės veiksmažodžio mbnčti formos slavų kalbose gali sudaryti tokias pačias nomina- tyvines konstrukcijas, kaip ir šiuo atveju vyraujančios sangrąžinės, pvz.: s. sl. mbnė- acho dcho vidęšte Mar Luk 24, 37 (Rūžička 1963: 193; gr. tekste — infinityvas: ždOxovy ... Deopctv); s. ček. mnieše oklamajic čbūna Hrad. 130a (Gebauer 1929: 597), plg. konstrukcijas su sangr. formomis: s. sl. mnito se imy Mat 25, 29; s. ček. mniš sė kūpė DalC 50 (Gebauer ib.) ir pan. Pagal pagrindinį narį — veiksmažodį tokios konstrukcijos net etimologiškai sutampa su lietuviškomis, tik pastarosiose labiau vyrauja manyti nesangrąžinės formos, vartojamos su įvairių laikų dalyviais, pvz.: jis manė daugiau žinąs VeinR V 250; gali manyti pakliuvęs tarp garsių daktarų CvR IX 93; numanau nieko gero negausiąs girdėt Klp (MLLG I 75) ir pan. (plg. manosi sapnuojanti LK Ž VII 832; manosi gerbiamas Tl, žr. taip pat senųjų raštų pavyzdžius 2.2.1.1.). Visiškai identiškas konstrukcijos tipas su tos pačios šaknies ir reikšmės veiks- mažodžiu man- paliudytas sen. indų kalboje (nuo Rigvedo), pvz.: sėmam manyate " Lietuvių kalbos dialektologinio atlaso kartotekoje tokių paralelios nesangražinių formų vartosenos atvejų yra užfiksuotų iš Plūngės, Palangės, Vainūto, Tilžės, Rietavo, Ūžvenčio, Stul- gill, Tryškių, Kuršėnų, Šilalės, Šilūtės ir kt. apylinkių. 12 Duomenis apie VD su sangrąžinėmis ir nesangrąžinėmis veiksmažodžių formomis papli- timą tarmėse (su kartografine schema) žr. aut. 1977: 17. 40 papivdn ,,somą mano gėręs“ RV X 85, 313, L. Renou (1936: 37), komentuodamas tokius pavyzdžius, nurodo, kad seniausiuose eiliuotuose tekstuose dalyvis čia esti dar gana nepriklausomas nuo veiksmažodžio, ir jų susijungimas į vieną konstruk- ciją įvyksta vėliau. Kitaip sakant, dalyvis čia dar iš dalies yra išlaikęs seną nomina- linio predikato funkciją. Panašiai kaip man- Veduose su dalyvių nominatyvais kartais vartojami ir drs- „matyti“, chad- „atrodyti“, vid- „žinoti“ šaknų veiksmažodžiai (Renou 1936: 10, 37). Tokia pat vartosena paliudyta ir Avestoje (Reichelt 1909: 330 — 1), kur ati- tinkamos konstrukcijos irgi daromos su medialinémis man- formomis, pvz. naéda manyete jaynvd ,nicht geschlagen zu sein vermeint“ Yt. 10, 71. Tai rodo indoira- nišką šių konstrukcijų kilmę. S. graikų kalboje dalyvių nominatyvai siejami su tokiais percepcijos ir mąstymo veiksmažodžiais, kaip gatvopai „atrodau“, *cidw „žinau“, «tcAėvopai „jaučiu“, yryvooxo „pažįstu, sužinau“ ir pan., plg. toc9u .:.ėgrypėvos Arist. Plut. 962 „žinok ... priėjęs“; odx aicdivecds ėEanarousvos Xen. Hist. 7, 1, 12 „ar ne- jaučiate apgaunami?“ (Co6ojeBckuh 1948: 347; Chantraine 1953: 326; Schwy- zer-Debrunner 1975: 396). Atitinkamų konstrukcijų su dalyviais (greta įprastinių su infinityvais) pasitaiko ir lotynų kalboje, pvz.: sensit medios delapsus in hostes Verg. A. 2, 377. Meillet-Vendryes (1952: 616) jas lygina su graikiškomis, tačiau kiti autoriai laiko grecizmais (Kūhner-Stegmann 1912: 702—3), nors ir susidariusiais pagal originalių pasakymų su emocinės būsenos veiksmažodžiais pavyzdį (Schmalz- Hofmann 1928: 588 —9). 4.3.3. Cia paminėtos giminisky kalbų paralelės leidžia manyti, kad nominaty- vinės dalyvių konstrukcijos su percepcijos bei mąstymo veiksmažodžiais yra to- kios pat senoviškos, kaip su emocinės būsenos veiksmažodžiais. Iš jų matyti, kad netgi tie patys percepcijos veiksmažodžiai kitados galėjo eiti ir su veiksmažodinių vardažodžių (vėliau — dalyvių) nominatyvu, ir su akuzatyvu — destis ar jų subjek- tas buvo tas pats, kaip asmenuojamosios veiksmažodžio formos, ar skirtingas. Pavyzdžiui, jau minėtas veiksmažodis manyti, turėdamas skirtingą nuo dalyvio subjektą, sudaro GD, o turėdamas identišką subjektą — VD, plg.: Kastis manė ją miegant SRagR III 124 (s. rast. — su dalyviu: numane iauna Karaliu ... gimmusi BrP I 132, žr. aut. 1974: 217)ir jis tikrai manė niekam nesakysiąs KrėvAP 148; galėtų būti ir Kastis manė miegąs. Lygiai taip pat santykiauja atitinkamos šaknies veiksma- žodžio sudaryti GD ir VD s. slavų kalboje, kur greta GD monėvoša že i vo družinė sęšto Luk 2, 44 (Večerka 1961: 57) turime jau minėtą mončacho deho vidęšte Mar Luk 24, 37. L. Renou (1936: 10) nurodo tokią pat konstrukcijų su man- šaknies veiksmažodžiu diferenciaciją Vedų prozoje, plg.: tisthantam manyeta ,,(priesa) stovintį mano“ ir sa riricano manyata TS VI 6, 5, 1 „jis ištuštintas (išvargintas) manė (jautėsi)““*, S. graikų kalboje veiksmažodžiai *ctdw „Žinau“, aicddvopar „jaučiu“, Ačyo „sakau“ ir pan. taip pat galėjo būti siejami ir su akuzatyvu, ir su nominatyvu (priklausomai nuo subjekto identiškumo, žr. CoGoneBckuii 1948: 346—7; Schwyzer-Debrunner 1975: 394 ir 396). Lietuvių kalboje su veiksmažodžiais regėti, jausti, žinoti, suprasti, dūmoti, tarti, atminti, tikėti, sakyti ir pan. VD greta GD vartojamas jau nuo XVI— XVII a. raš- tų, plg.: f Ir regeio ghi wissos Smonis waikschczoienti BrB Apd 3,9 — Schis muitinikas regedams ... prapulsens ... pradest ... melstisi BrP II 363; Nesa kas szinna ghi ischmintinga alba durna busenti BrB Pam 2, 19 — szinau, passilikses ir pas iusu wissu (su iumis) buses BrB Filip 1, 25; 13 Plačiau apie tai žr. Delbriick 1888: 104; Whitney 1889 — 1964: 268; Illepusis 1883: 27—8; Speyer 1896: 63; Macdonell 1955: 298; ypač Oertel 1926: 25 ir Renou 1936: 10—11, 37 su tolesne lit. Konstrukcijos su šiuo veiksmažodžiu ypač produktyvios Brahmanuose, kur, pasak L. Renou (ib. 10), jos vartojamos kaip tam tikros pastovios formulės. '4 Daugiau tokių pavyzdžių žr. Oertel 1926: 25. 41 Atmink mana Giwenima Weia santi BrB Job 7, 7 — ndtmena karūlumi ėssąs DP 5864s. Er esch taw nesakiau, schį man nieka gero neprarakauientį BrB I Kar 22, 18; Negu sakiey mdn ... su Diewu kalbūs AK 6215, Pagal subjekto identiškumą skiriami GD ir VD su tuo pačiu nesangrąžiniu veiksmažodžiu kartais eina net viename sakinyje, pvz.: Nesa ghis regeia Karaliumi nebebusens, ir Salna nog sawens atpilancze BrB 1 Mak 15, 12. Nuo tų pačių veiksmažodžių priklausančių nominatyviniy ir akuzatyviniy konstrukcijų koreliacija susijusi su šių veiksmažodžių semantika. Daugumas per- cepcijos veiksmažodžių, kaip ir afektų veiksmažodžiai, iš prigimties galėjo reikšti ir subjekto psichinę būseną, ir į tam tikrą percepcijos objektą nukreiptą aktyvų psi- chinį procesą. Pavyzdžiui, galvoti ir dabar gali reikšti ir ,,biiti susimas¢iusiam®, ir „mąstyti (apie) ką nors“ (plg. LKŽ III 87); panašiai, matyt, būsenos reikšme buvo vartojamas ir manyti, plg. daug manančių, mažai išmanančių Eržv (LKŽ VII 831), atitinkamas s. ind. man- reikšmes (Cappeler 1955: 318 —9) ir rekonstruojamą *men- „denken, geistig erregt sein“ (Pokorny 1959: 726—7); dėl senos intranzityvinės sl. monits: moné reikšmės žr. dar Kurytowicz 1964: 79. Psichinés būsenos reikšmę rodo ir daugelio kitų percepcijos veiksmažodžių etimologija bei vartosena. Nomina- tyvinės konstrukcijos su šią reikšmę turinčiais percepcijos veiksmažodžiais pagal savo išorinę struktūrą buvo itin artimos predikatiniams atributams su kitais būse- nos veiksmažodžiais. Tokie pat dvireikšmiai ir kai kurie informacijos veiksmažo- džiai (plg. kalbėti ir sakyti sinonimiją LKŽ V 113—4). 4.3.4. Nuo percepcijos ir informacijos nesangrąžinių veiksmažodžių priklausan- čių VD senoviškumą patvirtina jų ryšiai su predikatine dalyvių vartosena. Tarmėse ir sen. raštuose VD daug kur sunkiai atskiriami nuo predikatinių dalyvių, einančių netiesioginės nuosakos formomis, ypač tada, kai tarp veiksmažodžio asmenuojamo- sios formos ir dalyvio daroma pauzė. Brolis sako | ėjęs (buvęs) tipo pasakymai ypač dažni šiaurės rytų Lietuvoje (Zr. aut. 1977:17 tt.). Pažymėtina, kad ir XVI-XVII a. raštuose po nesangrąžinės veiksmažodžio sakyti formos prieš dalyvį dažniausiai eina pauzę rodantis skyrybos ženklas, pvz.: moterischkes ... ateia sakidamas | An- gelu weida regeiusias VEE 675, Luk 24, 22—23 (vnd sagen | sie haben ein gesichte der Engel gesehen)'®; kaip galli sakiti (nubraukta -es) manne milins BrB Teis 16, 14 (Wie kanstu sagen | du hast mich lieb), kartais panašiai skiriamos ir konstrukcijos su kitais veiksmaZodZiais, pvz.: ieng tikrai Zinotu | essq draugisten schwentuiu pri- imti MT 1082; prassidesti iau dumoti | Diewop noris prisiwersti BrGD LXVI, 10, Zr. dar 2.2.1.2. Po sangraZiniy percepcijos veiksmažodžių XVI-XVII a. tekstuose skyrybos ženklai pavartoti maždaug 40 konstrukcijų (apie 109%), plg.: Ir patsai sakes | neturins kur galwa sawa pakischti BrP I 123; ischalkusiam sapnije regisi, walgans ... įtroschkusiam sapnije regissi, gerens BrB Iz 29, 8 (traumet | das er esse... das er trincke); kaip kada wienas ... apsiszadetu | noris usch iūs wissus walgiti MT (PM) 32—32* ir pan. Nors skyrybos ženklus čia galėjo sugestijuoti vertėjų naudoti originalai, tačiau palyginti dažnas jų vartojimas rodo, kad senųjų raštų autoriai, matyt, jautė kai kurių dalyvių, einančių po percepcijos ar informacijos veiksmažo- džių, prasminį savarankiškumą. Tokiuose senųjų raštų pavyzdžiuose, kaip ir atitin- kamuose dabartinių tarmių pasakymuose (brolis sako(s) | buvęs ar mano | viską girdėjęs) dalyvius galima laikyti ir savarankiškais netiesioginę kalbą ar percepcijos turinį nusakančiais predikatais, išriedėjusiais iš senų nominalinių sakinių!".Matyt, greta tokių asindetinių veiksmažodinių pasakymų, kaip brolis sako (mano) : sergu || serga, kurių archaiškumas neabejotinas, nuo seniausių laikų buvo vartojami ir atitinkami nominalinio tipo pasakymai, pvz.: brolis sako (mano) : sergąs, kurie 15 Plg, DK jau su sangrąžine forma: sakčis man ... kalbas? 65— 66. Daugiau pavyzdžių Zr. 2.2.1.1 ir aut. 1974: 211—24. 18 MP 164%; tas pats tekstas jau be skyrybos ženklo: sdkiddimos Angelu weyda regeiusios. 7 Plačiau apie VD ryšius su predikatine dalyvių vartosena ir aut. 1970: 10; 1977:19 tt.. 42 ir padėjo čia kalbamų nominatyvinių konstrukcijų pamatą. Stiprėjant sakinio cent- ralizacijai ir hipotaktiniams ryšiams tarp jo dalių, pagal kitų predikatinio atributo nominatyvinių konstrukcijų pavyzdį veiksmažodis su dalyviu buvo susietas į glaudų intonacinį ir prasminį junginį. Tuo būdu VD su percepcijos bei informacijos veiks- mažodžiais virto predikatinio atributo konstrukcijų variantais. Apžvelgus atskirus nominatyvinių konstrukcijų tipus, išryškėja jų genetiniai ryšiai su bendrais ide. sintaksiniais modeliais. Konstrukcijos su faziniais ir emocinės būsenos veiksmažodžiais, istoriškai žiūrint, atitinka predikatinius atributus, nuo žilos senovės vartotus su kitais būsenos (statyviniais) veiksmažodžiais. Veiksmažo- dinio vardažodžio, vėliau virtusio dalyviu, nominatyvas jose turėjo antrojo, subordi- nuoto, predikato funkciją. Konstrukcijų su percepcijos bei informacijos veiksma- žodžiais pagrindą sudaro jausmo, minties ar kalbos turinį reiškiantys dalyviai, ki- tados ėję reliatyviai savarankiškais nominaliniais predikatais. Šie veiksmažodžiai su dalyviais į glaudžias VD konstrukcijas susijungė vėliau, ir tiek lietūvių, tiek ki- tose giminiškose kalbose (pvz. s. indų, s. graikų) čia dar galima įžiūrėti dalyvio sa- varankiškesnės vartosenos pėdsakų. 4.4. Konstrukcijos su pasyvinėmis formomis 4.4.1. Pagrindinis modelis, pagal kurį įformintas VD, buvo nominatyvinės pre- dikatinio atributo konstrukcijos su statyviniais veiksmažodžiais. Kaip jau minėta, jos iš senovės sudarė priešpriešą akūzatyvinėms su aktyviniais veiksmažodžiais. Akuzatyvo ir nominatyvo priešprieša, kaip žinoma, yra susijusi su pasyvine transfor- macija: pasak J. Kurytowicziaus (1964: 74, 179 tt.), akuzatyvas dėl to ir laikomas gramatiniu linksniu, kad jis pasyvinėje konstrukcijoje yra priešinis nominaty- vui (hostem occidit: hostis occiditur). Kol tranzityvumo kategorija ir pasyvas lie- tuvių kalboje buvo nesusiformavę, nominatyvinio ir akuzatyvinio predikato atribu- to (resp. VD ir GD) priešprieša buvo visų pirma susijusi su skirtinga derivacine veiks- mažodžio reikšme ir paties linksnio semantika, t. y. nebuvo sintaksiškai griežtai motyvuota“. Pradėjus formuotis pasyvui, greta akuzatyvinés konstrukcijos su ak- tyviniais veiksmažodžiais (rodo jį piktą) ir nominatyvinės — su statyviniais (jis atrodo piktas) susidarė nominatyvinė konstrukcija su perifrastinio pasyvo for- momis (jis rodomas piktas), priešinė akuzatyvinei sintaksiniu pagrindu, pvz.: (tėvas) beria grūdą sausą : grūdas beriamas sausas i; plėšia audinį skersą : audinys plėšiamas skersas ja pavertė jį nelaimingą : jis paverstas nelaimingas iš laužia lentą skersą : lenta laužiama skersa (plg. sakinių su derivacinémis birti, plyšti, virsti, lūžti formomis koreliaciją 3.3.3.). Konstrukcijų su pasyvinėmis formomis nemaža randame XVI-XVII a. raštuo- se, pvz.: niekas ne buwo atrastas wertas BrB Apr 5, 4; apsiwilkime | idant nūgi ne- butumbime rasti MT 139*,,; patinelis ... tur būti Ponui schwentas wadintas VEE 473; sekma diena teipaieg bus schwenta wadinama BrB III Moz 23, 8 (sol auch heilig heissen) ; kuri skelbiama ira newaisinga BrP I 332 (= I 262). Visiškai taip pat, kaip vardažodžių, jose vartojami dalyvių nominatyvai, plg.: mes ... patis dabar griekini- kais essa randami esme BrB Gal 2, 17 (selbs Stinder erfunden worden): bernelis ... dtrastas yra ... besédis DP 665, (ndlefion iest ... siedzac W, 66)1°. XVI—XVII a. raštuose pasitaiko VD ir su veiksmažodžių tikėti, pramanyti, rokuoti, sakyti ir skelbti pasyvinémis formomis, pvz.: 18 Pie, A. Meillet (1934: 359 tt.), L. Renou (1952: 355—6; 1965: 231-2), B. Havrianeko (1968: 409 tt.) mintis apie sintaksinio valdymo silpnumą ir semantini linksnių pobūdį senojoje ide. sakinio struktiiroje. 19 Panašiai BrB V Moz 22, 22, MT 83,,, ChB Apd 5, 39. 43 sudzia tikims essi ateisens BtGD XXXVI (52); Christus ... turetu pramani- tas buti turis du kunu? MT (PM) 31%; atstaijmas rakoijmas esti Kancze esanti BrB Išm 3, 2 (abschied wird fur ein pein gerechnet); numirelei jra sakomi miegą ir atsiilsi MT 262, ; nesa skelbams essi giwenans o numirens essi*® BrB Apr 3, 1 (Denn du hast den namen | das du lebest). Visų šių veiksmažodžių aktyvinés formos eina GD konstrukcijose, plg. nebutu tikeie ... Neprietelį ieisenti BrB JerR 4, 12 ir pan. (Zr. aut. 1974: 216 tt.). Dabarti- nėje kalboje VD su veiksmažodžių matyti, regėti, girdėti, rodyti, skelbti, pranešti ir pan. pasyvinėmis formomis taip pat sudaro priešpriešą GD su atitinkamomis ak- tyvinėmis, plg.: mato jį einant(į) : jis matomas (be)eings; rodo jį grįžusį : jis ro- domas grįžęs; skelbė jį atvyksiant : jis skelbiamas atvyksiąs; pagrečiui su dalyvių vardininkais čia kartais pavartojami ir padalyviai: jis matomas einant. 4.4.2. Visai tokiu pat būdu, kaip lietuvių kalboje, nuo senųjų raštų su pasyvinė- mis formomis sudaromas ir latvių k. VD, plg.: vinš tika redzéts stūvus (Endzelins 1951: 1009) greta atitinkamų konstrukcijų su nelinksniuojamais dalyviais, pvz.: vinč nav rędzėts braucuot (Valmiera, Endzelins ib. 1013), dzirdėts bėrns raudam (ib. 1002). Kad čia turime atitinkamų vardažodinių predikatinio atributo konstruk- cijų variantus, aiškiai matyti kad ir iš šių latgališkų pavyzdžių koreliacijos, pvz.: jys sovus kaiminus padarėja laimeigus : kaimini tyka padareiti laimeigi; mani irau- dzėja pyrmū : es tyku iraudzeits pyrmais ir pan. (Bukšs-Placinskis 1973: 303). Tokią pat akuzatyvinių ir nominatyvinių konstrukcijų priešpriešą matome slavų kalbų senuosiuose paminkluose, plg. s. sl. vidčcho nečostivaego prėvoznosjęšta sje Ps Sin 36, 35 (Večerka 1961: 58) ir vidim®s bčaše prėbyvaję prisno Supr 544,25—6 (ib. 65). Besiformuojančios s. slavų k. perifrastinio pasyvo formos savo struktūra irgi visai atitinka baltiškas, nors yra smarkiai paveiktos graikų kalbos (Havranek 1928: 115 tt., Večerka 1961: 73 su lit.). Pačioje graikų kalboje pasyvinės formos, su- darančios atitinkamą koreliaciją su akuzatyvinių konstrukcijų aktyvinėmis, yra artimos 3.3.4. minėtoms medialinėms (Co6ojieBekuh 1948: 252, 291—2, 345 tt.; Schwyzer-Debrunner 1975: 396); tai pasakytina ir apie s. indų kalbą, kur jau nuo Vedų akuzatyvinės ir nominatyvinės konstrukcijos koreliuojamos veiksmažodžių aktyvo-mediopasyvo formų pagrindu (žr. 3.3.4.). Ryškią priešpriešą akuzatyvinės konstrukcijos su aktyvinėmis ir nominatyvinės su pasyvinėmis formomis sudaro lotynų kalboje, plg.: ego vos salvas sistam Pl. Rud. 1049 ir omnia ... salva sistentur tibi ib. 1359 (Kiihner-Stegmann 1912: 293); taip pat su dalyviais: mandata dicam Jacta Asin. 913 ir is nunc dicitur venturus peregre Truc. 84 (Schmalz-Hofmann 1928: 383—4), plg. dar oppugnata domus ... nuntiabatur Cic. Mil. 66 (ib. 608)?!. Šių kons- trukcijų išplitimas lotynų kalboje susijęs su pačių pasyvo formų intensyvia var- tosena, Tuo tarpu lietuvių kalboje perifrastinio pasyvo formavimasis sustojo tarsi pusiaukelėje: čia pasyvas kai kuriose tarmėse ėmė nykti dar tvirtai neįsigalėjęs. To- dėl ir VD su perifrastinio pasyvo formomis labiau nepaplito, o jų priešprieša GD, nors ir sintaksinio pobūdžio, liko antraeilė. Daug didesnį vaidmenį baltų irslavų kalbų VD tolesnei raidai turėjo sangrąži- nių veiksmažodžių susidarymas. Šis procesas abiejose kalbų grupėse vyko sava- rankiškai, tačiau turėjo analogiškas prielaidas ir bendrą kryptį. 4.5. Sangrąžinių veiksmažodžių susidarymas Lietuvių kalbos sangrąžinių veiksmažodžių genezė — sunkus ir sudėtingas. klausimas, jau daug kartų nagrinėtas bei diskutuotas. Nuo W. Porzezinskio studi- jos (Iopzkesunckuii 1903), iš karto sukėlusios gyvą polemiką, šiuo klausimu susida- 20 Užrašyta paraštėje vietoj tekste pabraukto: nes warda turi, iog giwas essi, ir numires essi. ?*! Senojo laikotarpio kalboje dalyvių ir būdvardžių nominatyvai tokiais atvejais vartojami vienodai, o jiems priešpastatomas acc. duplex yra funkciškai lygiavertis jaunesnei acc. c. inf. kons- trukcijai (Hofmann 1924: 79; Schmalz-Hofmann 1928: 383—4), 44 rė plati literatūra, kurios vien apžvalga užimtų daug puslapių. Dėl sangrąžinių for- mų kilmės savo nuomones yra išdėstę J. Endzelynas (1901, 1903, 1951 ir kt.), J. Zu- baty (1904), E. Hermannas (1926), Chr. S. Stangas (1966), J. Otrębskis (1956), V. Mažiulis (1959), J. Kazlauskas (1968) ir kiti baltistai; pastaraisiais dešimtmečiais sangrąžiniai veiksmažodžiai specialiai nagrinėti P. Bernadišienės (1961) ir A. Jaku- lienės (1968) monografijose. Vis dėlto šio klausimo dar negalima laikyti išspręstu. Detaliau ištyrus sangrąžinių veiksmažodžių formas bei vartoseną, kartu su naujais duomenimis iškilo naujų problemų, sunkinančių jų kilmės nustatymą. 4.5.1. Ligšioliniai tyrinėjimai parodė, kad ir datyvinė, ir akuzatyvinė formanto si reikšmėsiekia tolimą praeitį, tačiau bandymai laikyti kurią nors iš jų pirmine ir iš jos istoriškai išvesti antrąją nedavė įtikinamų rezultatų. Laikyti pirmine akuza- tyvinę reikšmę ir kildinti si iš sangrąžinio įvardžio akuzatyvo neleidžia forma ir datyvinės reikšmės atitikmenys kitose kalbose: sl. si < *sei arba *soi, het. ši ir pan.** Su akuzatyvu buvo bandoma spėjamai susieti pietų žemaičių, paprūsės tarmių ir s. raštų formą se (Hermann 1926: 83 tt., 87; Mažiulis 1959: 13), tačiau at- rodo, kad ji gali būti paaiškinama naujesniais šių tarmių fonetiniais bei morfolo- giniais procesais (Zinkevičius 1966: 331—2, Jakulienė 1968: 241 —2); dėl jos seno- viškumo abejojo jau ir J. Endzelynas (1951: 914). Sunku kildinti iš akuzatyvo *se ir s. prūsų si*, nes tuo atveju reikėtų manyti, jog rytinių ir vakarinių baltų kalbose sangrąžos formantas si susidarė iš skirtingų savybinio įvardžio linksnių. Atitinkamos enklitinių įvardžių mi, ti formos taip pat atliepia kitų kalbų įvardžių datyvams (plg. s. sl. mi, ti, gr. pot, oor (Hom. tou), s. ind. mé, tė (Endzelynas 1957: 148). Antra vertus, išvesti si iš sangraZinio įvardžio datyvo ir paaiškinti baltų kalbų sangrąžinių veiksmažodžių susidarymą, laikant datyvinę reikšmę pirmine, trukdo kiti formos bei semantikos motyvai. Datyvinės reikšmės si sufiksacija žemaičių tranzityviniuose veiksmažodžiuose (pvz., atrasties ,,sau rasti“ greta atsirasti ,,dingus kur nors, vėl atsirasti“ Zinkevičius 1966: 334) lyg ir rodo vėlesnį suaugimą su veiksmažodžiu negu infiksinių akuzatyvinės reikšmės formų (Kazlauskas 1968: 144— 145; Jaku- lienė 1968: 65, 78, 220, 246). S. prūsų kalboje tranzityvinių sangrąžinių veiksmažo- džių su datyvinės reikšmės si ar sin visai nerasta (Jakulienė 1969: 42), palyginti siau- rai jie vartojami ir latvių kalboje (Endzelins 1951: 986; Lepika MLLVG I 557). Lietuvių kalboje jie taip pat daug retesni negu atitinkami intranzityviniai sangrąži- niai veiksmažodžiai. E. Hermanno (1926: 80 tt.) pastebėtas didesnis mi, ti datyvinės reikšmės dažnumas XVI-XVII a. raštuose, palyginti su akuzatyvine, gali būti pa- aiškintas tuo, kad ortotoninės įvardžių formos mane, tave greičiau išstūmė senąsias enklitines iš tiesioginio objekto (sintaksinio) linksnio pozicijos, o labiau periferi- nės datyvo formos išliko ilgiau; taigi ši aplinkybė irgi neverčia akuzatyvinę mi, ti, si reikšmę laikyti naujesne. 4.5.2. Nepavykus apibrėžti vieningą pirminę enklitiko si linksnio reikšmę, iš viso buvo suabejota, ar šį enklitiką galima laikyti įvardžio linksnio forma. Svarbia- me ir turiningame A. Jakulienės darbe (1968) įtikinamai parodyta, kad dabartinėje lietuvių kalboje dalelytė si dažnai yra intranzityvumo rodiklis, neturintis linksnio reikšmės. Tačiau neatrodo įtikinamas autorės bandymas laikyti tokią si funkciją seniausia ir nukelti ją į tolimus prabaltų praeities laikus (1968 : 227—8; 231 tt.; SIkynene 1968 : 17). Pirmiausia, sunku patikėti, kad pirminė formanto si reikšmė būtų buvusi tokia abstrakti. Tam prieštarauja tipologiniai motyvai, ypač sangrąži- nių veiksmažodžių susidarymas slavų, germanų ir — jau istoriniais laikais — ro- manų kalbose, kur aiškiai matyti sangrąžinio formanto, sakinyje dažnai dar tebetu- rinčio atskiro žodžio poziciją, kilmė iš sangrąžinių įvardžių akuzatyvo bei datyvo formų, o pačių sangrąžinių veiksmažodžių semantika labai panaši į baltų (plg. kad ** Dėl formanto si santykio su sangrąžinių įvardžių datyvo formomis žr. Tlopxe3nHckuit 1903: 88—9; Havyranek 1928: 111; Endzelins 1951: 915; Mažiulis 1959: 11 — 12; Stang 1966: 253—4. * Dėl šios prielaidos žr. Zubaty 1904: 59— 60: Endzelins 1944: 131-2; 1957: 148; Havra- nek 1928: 114; Mažiulis 1959: 13. 45 ir vad. reflexiva tantum bijotis, džiaugtis, gėdytis ir pan. sandaros bei reikšmės pa- ralelumą visose minėtose kalbų grupėse). Pati tranzityvumo: intranzityvumo opo- zicija nėra labai archaiška: tai rodo tiek seniausių ide. kalbų paminklų?*, tiek ir pačios lietuvių kalbos duomenys*?*. Tačiau svarbiausia yra tai, kad enklitiko si isto- riškai neįmanoma atsieti nuo mi ir ti, kurie senuosiuose raštuose, retkarčiais ir tau- tosakoje, turi aiškią įvardžių datyvo bei akuzatyvo reikšmę. Šių linksnių reikšmė: daugiau ar mažiau jaučiama ir daugelyje sangrąžinių veiksmažodžių. Pažymėtina, kad ir kitose, ypač seniausiai paliudytose, ide. kalbose atitinkamų enklitinių įvardžių formos gali eiti įvairiais linksniais. Pavyzdžiui, s. ind. (ved.) mé, te, prakr. se, av. me, tė, he, šė, atitinkantys lie. (ir slavų) mi, ti, si, turi ne tik datyvo, bet ir akuzatyvo reikšmę (Delbriick 1888: 205—6; 1893: 462; Wackernagel 1930: 471 tt., 484); be to, s. ind. mé, tė semantiškai atitinka dar ir genetyva, o av. hė — dar ir ablatyva bei instrumentalj (Wackernagel ib.; Havranek 1928: 112 su lit.). Bandymai išvesti kai kurias šių enklitiky reikšmes (pvz., genetyving) iš pirminės datyvinės pasirodė nesékmingi®®. Hetitų įvardiniai enklitikai mi, ti, ši (=si), kurie, pasak V. Ivanovo (1965: 230), tiesiogiai atitinka lie. mi, ti, si, turi posesyvinę, daty- vo (Friedrich 1952: 141—2, 192, 223; Kronasser 1956: 143—6), o luvių hierogl. mi — gal ir nominatyvo reikšmę (JlynaeBckas 1969: 72). Tokiomis aplinkybėmis labiausiai įtikima atrodo prielaida, jog įvardinių enkli- tikų mi, ti, si vartojimas įvairių linksnių (ypač datyvo ir akuzatyvo) reikšmėmis yra archaiškas reiškinys, galbūt paveldėtas iš tų laikų, kai įvardžių netiesioginiai links- niai dar nebuvo morfologiškai diferencijuoti (Wackernagel-Debrunner 1930:471, 485; Havranek 1928: 111, 113; Erhart 1970: 37)?". Taigi ir datyvinė, ir akuzatyvinė lietuvių k. enklitinių įvardžių mi, ti, si reikšmės gali būti vienodai senoviškos. Kad enklitikas si reprezentuoja būtent sangrąžinio įvardžio kamieną, mūsų manymu, pakankamai aiškiai rodo jo forma, reikšmė, santykis su mi, ti ir giminiškų kalbų įvardiniai atitikmenys. 4.5.3. Tačiau kuri iš minėtų dviejų enklitinio įvardžio si reikšmių turėjo dides- nį vaidmenį sangrąžinių veiksmažodžių susidarymui? Kadangi visose baltų kalbose, kurių duomenys žinomi, sangrąžiniai veiksmažodžiai pirmiausia sudaro priešprie- šą tranzityviniams (Jakulienė 1967: 199 —200), reikėtų manyti, kad tokią priešprie- šą labiausiai nulėmė si akuzatyvinė reikšmė. Akuzatyvinė šio enklitiko vartosena, eliminuojanti kito tiesioginio objekto galimumą, geriausiai paaiškina jo vyrau- jančią intranzityvinimo funkciją. Tai patvirtina ir tipologinės giminiškų kalbų paralelės. Pavyzdžiui, rytinių slavų kalbose dar aiškiai įžiūrima sangrąžinių veiks- mažodžių raida iš akuzatyvinės reikšmės įvardžio ser samplaikų su veiksmažodžiais (Meite 1951: 263; Havranek 1928: 24 tt.; Taspanek 1963: 60 tt.; BopkoBckuii- Kysnenos 1965: 288 —9). Iš germanų kalbų ypač ryškią paralelę matome skan- dinavų kalbose, kur sangrąžinių veiksmažodžių formantas -sk yra aiškiai kilęs iš enklitinio įvardžio akuzatyvo; s. islandų kalboje jis vartojamas pagrečiui su -s, ku- ris gali būti ir datyvinės kilmės. Šie formantai, turėję vyraujančią akuzatyvinę (kai kur ir datyvinę) reikšmę, yra virtę morfologiniais rodikliais, Žyminčiais veiksmo apri- bojimą subjekto sfera ir jau skiriasi nuo ortotoninių įvardžių akuzatyvų (s. isl. sik, norv. seg), kurie Žymi tiesiog į subjektą nukreiptą veiksmą (Cre6jinmn-Kavenckuh 1953:238tt.;1957:124tt.; Tyxman 1964: 214 tt., 229 — 59). Daugelyje kitų germanų ?* Dėl tranzityvuma sąlygojančių valdymo ryšių silpnumo s. ind., gr. ir kt. kalbose plg. Meillet-Vendryes 1924 : 519 tt.; Renou 1965: 231; Chantraine 1953: 8, 16—7, 232, 319 tt. (kiek kitaip CaBuenko 1975: 336—7); tiesiogiai dėl tranzityvamo kategorijos ide. žr. [lecunmxas 1951: 143; Ilepesbmyrep 1974: 71-81. *5 Plg, aut. 1974: 233—4; 1974a: 244-5; žr. dar 3.3. “Plg. Havers 1911: 19 tt., 323 ir Brugmann-Thumb 1913: 458 déls. ind. mé, tė genetyvinés Jeltumés kilmės; motyvuotą šio požiūrio kritiką Zr. Hermann 1926: 77 ir ypač Havrének 1928: „ *“ Su enklitiniy įvardžių senoviskumu nuo F. Boppo laikų kai kas sieja atitinkamų atematiniy veiksmažodžio fleksijų -m, -t, -s kilmę (įvardinių elementų agliutinacijos būdu); pastaruoju metu šiai pažiūrai atstovauja Casuenko 1960: 48 tt.; HBanoB 1963: 185; Erhart 1970: 12—3, 51. 46 kalbų (netgi gotų kalboje, turinčioje seniausią rašytinę tradicija®), kaip ir romanų kalbose, sangrąžinių įvardžių akuzatyvai dar yra išlaikę morfologinį savarankiš- kumą, nors semantiškai jie daugeliu atvejų nuo veiksmažodžio neatskiriami (kaip vok. sich freuen, sich fiirchten, pranc. se rėjouir etc.). Tokio tipo sangrąžinių veiks- mažodžių formavimasis iš junginių su sangrąžinio įvardžio akuzatyvu pastebimas jau liaudinėje lotynų kalboje, kur greta mediopasyvinės prigimties formų delectari, fieri ir pan. įsigali se delectare, se facere, plg. ubi se tamen montes ... aperiebant Peregr. Aeth. I, 1 ([IbuukoB u Ap. 1975 : 282); facit se hora guinta ib. 60, 135). Greta akuzatyvinés linksnio reikšmės sangraZiniy veiksmažodžių susidarymui ide. kalbose didelį vaidmenį turėjo ir paties sangraZinio įvardžio kamieno *s(e)- in- kliuzyvinė reikšmė*??, kuri įgalino sangrąžines veiksmažodžių formas atskirose ide. kalbų grupėse (baltų, slavų, germanų, romanų) gauti labai panašias funkcijas ir virsti senojo mediopasyvo semantiniais atitikmenimis. Skirtingai nuo romanų ir daugumos germanų kalbų, ryt. baltų enklitinis įvardis si prarado morfologinį savarankiškumą jau prieš raštijos pradžią. Tai nepriešta- rauja archaiškam baltų kalbų pobūdžiui, nes jose šis įvardis galėjo būti susietas su veiksmažodžiu daug anksčiau negu, pavyzdžiui, germanų kalbose. Baltų kalbų senoviškumas irgi nėra absoliutus, apimantis visą gramatinę sistemą. Tiek baltų, tiek ir kitų giminiškų kalbų sangrąžiniai veiksmažodžiai nepriklauso prie senųjų indoeuropietiškų reliktų ir, be abejo, yra daug naujesni už atitinkamos reikšmės medialines indoiraniečių ar graikų kalbų formas. 4.5.4. Iš lietuvių k. veiksmažodžių sangrąžinėse formose išlikusių senųjų te- matinių asmens galūnių matyti, kad veiksmažodis su prisijungusiu postpoziciniu enklitiniu įvardžiu si buvo laikomas morfologiškai vientisa forma prieš galūninių -fe < *-¢i, lo < *-0 sutrumpėjimą, plg. lie. velkiosi, velkiesi, la. vėlkuos, vėlciės (Endzelins 1951: 903 tt.). Gana seną suaugima į vieną žodį rodo ir specifinės jų kir- čiavimo ypatybės (Skardžius 1935: 201 tt.; Kazlauskas 1968: 88 tt.; Girdenis-Žu- lys 1972: 199). Nesutrumpėjusios galūnės dažniausiai randamos ir prieš senuosiuo- se raštuose užfiksuotą baigiantį nykti enklitiką -£, pvz.: duosiuot MP 85, KN 525, BrB Pat 3, 28, liįkiūt („linkiu tau“), rodiiūt DP 514,,, meldziuot N 379, duomiet MP 176*1,, BrB Apr 3, 18 (Hermann 1926: 50, 37 tt., 46 tt.). Tuo tarpu prieš enklitiką mi, geriausiai išlaikiusį įvardžio linksnio (ypač datyvo) reikšmę, galūnės jau sutrum- pėjusios, plg. dosi mi ChB II Kar 20, 5, nedosi mi I Moz 30, 31, služysi mi I Moz 29, 27, budawosi mill Sam 7, 5 ir pan., netgi kalbejot mi ChB I Sam 12, 1, nors prieš trumpesnę formą -m dar pasitaiko ir išlaikytų, plg. galim ,,gali mane“ BrB Ps 44, 7 ir galiem „t. p.“ Teis 19, 18%, Enklitikai -mi, -ti, ypač turintys datyvo reikšmę, iki pat galo išlaikė morfologi- nį bei semantinį savarankiškumą. Kitaip enklitikas si: jo junginiai su veiksmažo- džiais bei veiksmažodiniais daiktavardžiais baltų kalbose nuo pat pirmųjų paminklų funkcionuoja kaip semantiškai nedalomi vienetai. Enklitikas mi prie veiksmažodžių su -si, praradusiu linksnio reikšmę, jungiamas visai taip pat, kaip prie nesangrąži- nių, pvz.: gailis mi ChB I Moz 6, 7, regis mi III Moz 14, 35 ir pan. (Hermann 1926: 37). Semantiškai vieningi ir negausūs prūsų kalbos veiksmažodžiai su enklitikais -si ir -sin; verčiant originalo sangrąžines konstrukcijas, su jais, kaip ir su nesangrą- Ziniais, eina ortotoninių sangrąžinių įvardžių akuzatyvai, pvz.: Turei sien ... maitū- tunsin 1993,.1 —sollen sich ... neeren 198,, (Jakulienė 1969: 39—40). Matyt, lietuvių k. akuzatyvinės reikšmės enklitikas si (kaip ir atitinkamos enklitinės slavų bei skandinavų kalbų formos) jau labai senais laikais buvo pradėtas semantiškai api- ?*8 Dėl gotų k. sangrąžinių veiksmažodžių žr. Hermodsson 1952: 85 tt.; Buch 1958: 335 tt. 29 Žr. Tyxman 1964: 214. Plg. dar *s(e) kamieno formų vartojimą visų trijų vn. ir dg. asme- nų savybine reikšme nuo pat seniausių ide. kalbų paminklų. Dėl negalimumo išvesti visas intran- zityvinių sangrąžinių veiksmažodžių reikšmes iš akuzatyvinės sangrąžinio įvardžio vartosenos žr. dar Hatcher 1942: 44; Hermodsson 1952: 85 tt. 80 Pavyzdžiai iš Hermann 1926: 19, 21. 47 bendrinti kaip tam tikras veiksmažodžio formantas, žymintis veiksmo apribo- jimą subjekto sfera. Tuo būdu susidarė formos, reiškiančios tarpusavio veiksmą (lie. bartis, ginčytis, susitikti, la. barties, kauties, kildoties, sastapties), savaiminius procesus (lie. driektis, niauktis, sunktis**, la. stiepties, makties, sūkties, pr. sien audat „geschehen“ 169,,_3** etldikusin ,enthalt sich“ 210,,_,, embaddusisi ,stecket® 227, ir pan., kurios stačiai stebėtinai atitinka ty pačių reikšmių slavų bei germany kalbų sangrąžines formas bei konstrukcijas iš vienos pusės ir s. indų bei graikų mediopasyvo formas — iš kitos. Gavęs specifinę semantinę funkciją, enklitikas si buvo naujai įprasmintas ir įsitvirtino gramatinėje sistemoje kaip tam tikras morfologinis formantas, o mi, ti, išlaikę datyvo ir akuzatyvo reikšmes, jau lietuvių kalbos rašytinės tradicijos laiko- tarpiu buvo išstumti atitinkamų ortotoninių formų. Formantas si ne tik įsitvirtino bendresne funkcija, bet ir smarkiai išplėtė savo vartojimo sritį: jau gerokai prieš raštijos pradžią jis pradėtas dėti ir prie daugelio intranzityvinių, ypač būsenos, veiksmažodžių. Tuo būdu atsirado tokios formos, kaip liktis, gultis, sėstis, gailėtis, džiaugtis, bijotis, liautis ir pan., maža ką bendra teturinčios su senosiomis si linksnių reikšmėmis ir vartojamos greta senesnių nesan- grąžinių. Čia vėl labai ryškią paralelę matome slavų ir germanų kalbose, plg. s. sl. formas bojati sę, smojati se, sožaliti si, kurios be enklitiko nevartojamos jau seniau- siuose paminkluose (skirtingai nuo senesnę būklę išlaikiusių lietuvių k. senųjų raš- tų) ir gretimines moliti || moliti se, plakati || plakati sę (I 'aspanek 1963: 61; Bop- KOBeKHH-KysnenoB 1965: 288—9); panašiai s. isl.: fjask || fjd „neapkęsti“, und- rask || undra „stebėtis“, bet jau tik refl. dask ,,bijotis“ (TyxmMan 1964: 247 tt. su lit.). Enklitinio įvardžio morfologizacija paaiškina ir nominatyvinių dalyvių konstrukcijų su sangrąžinėmis šių veiksmažodžių formomis išplitimą. 4.5.5. Nors baltų (kaip ir slavų) kalbų sangrąžiniai veiksmažodžiai jau nuo senų laikų sudaro gana pastovius ir semantiškai neskaidomus vienetus, vis dėlto sen. raštuose, tautosakoje bei tarmėse randama nemaža enklitiko si buvusio savarankiškumo liekanų: Iš jų pirmiausia minėtinas tam tikras pozicinis si laisvu- mas reliktinėse sustabarėjusiose lietuvių ir latvių k. formose bei konstrukcijose, ku- riose tarp si ir veiksmažodžio šaknies įsiterpia kiti enklitikai®, pvz. lie. nesigibi- iaus KN 79, pasigižiūrėjau, pasigidėjau Pnm (Būga 1959: 44) greta negisitikėjau TZ 311,,; delsi rangiančiu zmoniu SE 159,5; (Hermann 1926: 90); la. iz-sa gauZi raudajuos BW 205; nuo sa skani gavilėju BW 632 (Endzelins 1971: 187) ir pan.; turbūt Cia pridera ir lie. wisesi tur ischpazinti MT (PM) 2%_,, kur si turi panašią distancing poziciją ir datyving reikšmę, kaip mi konstrukcijoje wisur mi wilkai ap- spito KN 17, ir pan. (Hermann ib. 33), la. sa, pvz., ap-sa pate duomdjies! BW 4690 (Endzelins 1951 : 627), ir todėl nebūtinai turi būti laikoma korektūros klaida (taip Jakulienė 1969 : 197—8): distancinės pozicijos atvejų su si retumas, palyginti su mi, paaiškinamas pastarojo enklitiko neprarastu savarankiškumu. Žinoma, tie si pozi- cinio laisvumo atvejai, atspindintys iš tolimos senovės paveldėtus enklitinių žodelių išdėstymo polinkius, dar nepaverčia minėtų sangrąžinių formų dviejų žodžių jungi- niais — lygiai kaip mi, gi, nu ar įvardžio jis formų įsiterpimas tarp priešdėlio ir šak- nies** nesuardo priešdėlinių veiksmažodžių ar kitų sudurtinių formų semantinio vieningumo, plg. atmileisk KG 376, pagidėk MP 11255, praiispules DP 169,,, nug- t Plg. visai kitos.reikšmės konstrukcijas su sangrąžinio įvardžio galininku: barti save, sunkti save ir pan. 1969 "ia pat ir su enklitiku sin: Audūsin 1635, audaseysin 105,, „geschehe“ (Jakulienė ** Apie šias konstrukcijas žr. Bezzenberger 1877: 165; Būga 1959: 44; Hermann 1926: 90; Endzelins 1951: 627, 903; 1971: 187; pastaruoju metu Manos 1965: 227 tt.; 1974: 106—10. ?** Į priešdėlinių veiksmažodžių su įsiterpusiais enklitikais ir įvardžio jis formų infiksacijos artimumą atkreipė dėmesį jau K. Būga 1959: 44—5, Dėl jų ryšio su enklitikų antrąja vieta sakinyje pagal J. Wackernagelio dėsnį ir senovine ide. sakinio dalių tvarka žr. Hermann 1926: 1 tt., 264 tt., 399it.; HBanoB 1965: 227 tt.; 1974: 106—10. 48 hiewargie KN 186;, (Zinkevičius 1957: 7—8), komidel KN 49;, togide! BrB III Moz 26, 41, tegigul KN 76,, MKr 20,, ir net kanugidel WP 118%,,, kanugidrin WP 17%, 118%3 — su dviem jsiterpusiais enklitikais. Vis dėlto tai yra neabejotini enklitiko si buvusio reliatyvaus savarankiškumo reliktai. 4.6. Konstrukcijos su sangrąžinėmis formomis 4.6.1. Konstrukcijos su si Enklitiko si reliatyvaus savarankiškumo bei linksnio reikšmės pėdsakų galima įžiūrėti ir kai kuriose akuzatyvinėse predikatinio atributo konstrukcijose. Vieną tokį atvejį iš J. Bretkūno Postilės nurodė E. Tanglis (1928: 50): Ponas Iesus Kristus szinnoiosi didziu daiktu ir darbu delei isch dangaus ant szemes atejusi, ir isch Marios gimusi I 267. Lygindamas jį su s. rus. jegda že vidė se sskrušena, glagola (Ilore6Hs 1958: 309), jis manė, kad tokios GD konstrukcijos sudariusios VD pa- grindą (Vorstufe): enklitikui si praradus akuzatyvo reikšmę, GD su sangrąžiniais veiksmažodžiais virtęs VD. | Plačiau patyrinėjus XVI-XVII a. kalbos paminklus, galima įsitikinti, kad šis pavyzdys nėra atsitiktinis. Tokių atvejų, kur sangrąžos formantas si savo reikšme akuzatyvinėje konstrukcijoje atitinka sangrąžinį įvardį save, randame ne tik su da- lyviais, bet ir su vardažodžiais bei infinityvais. Štai keletas pavyzdžių: Meldzama, sakikesi mana Seseri BrB 1 Moz 12, 13 (Lieber, so sage doch | Du seiest meine Schwester; dic ergo, quod soror mea sis). Kad si čia turi sangraZinio įvardžio akuzatyvo reikšmę, patvirtina ir pagrečiui einanti konstrukcija kam sakei ie tawa Seserį I Moz 12, 19; plg. kitas konstrukcijas su verba dicendi (aut. 1974: 201) ir atitinkamus pavyzdžius su save: Sora regieddmd ne waysingą save MP 6824 (widząc nieplodno$é swoie RP 424); ; Bei schis (viršuje pabraukto ghis) suprata, sawe sugauta, noreiosi patsai nudurti BrB II Mak 14, 42 (wolt er sich selbs erstechen); plg. dar ghis dūsis rasti BrB Il Kron 15, 4** tipo konstrukcijas, nors jose galima ir vokiečių k. įtaka (wird er sich finden lassen); čia si ir save kartais eina pagrečiui tame pačiame sakinyje, plg.: sawe... noreia affierawotiesi MT (PM) 20,, (taip pat neinfinityvinėse konstrukcijose: patsai sawe... jra issidawes MT (PM) 11%,,; retkarčiais ir su enklitiku -f, pvz.: aš tave pa- pidusuot Vn, LKŽ IX 898). Enklitikas si čia turi tokią pat akuzatyvo reikšmę, kaip ir konstrukcijose su dalyviais, pvz.: Togidel ir mes krikschczonis nessitikekem wissad gero schemme giwenime turresenczius BrP I 258; duosi materischkei Iesabel kuri sakosi Prana- schiene esanczia (paskui taisyta į esanti) makiti BrB Apr 2, 20 (spricht | sie sey ein Prophetin; guae se dicit propheten). Visai taip pat GD konstrukcijose vartojami akuzatyvinės reikšmės enklitiniai įvardžiai mi ir ti, plg.: Sztai iszmiwisk bdymey mirsztanti KN 763,; Ans mi dpsaugos biidnti KN 7819-31; Sunau te girdžiu raudanti SIG I 97.4%. IS tokių pavyzdžių galima numanyti, kad enklitikas si tais laikais, kai jis dar turėjo sangraZinio įvardžio linksnio reikšmę, akuzatyvinése konstrukcijose su var- dažodžiais ir dalyviais buvo vartojamas panašiai kaip ortotoninė forma save. 4.6.2. Konstrukcijos su save 4.6.2.1. Šiuo metu GD su sangrąžinių ortotoninių įvardžių akuzatyvais jau beveik nebevartojami; jų retkarčiais pasitaiko tik su kai kuriais veiksmažodžiais 8 Panašiai ir II Kron 15, 15 bei kt. ; ** te < ti Slavočinskio giesmyne, matyt, yra tokia pat raseiniškių tarmės ypatybė, kaip se< si; dėl pastarosios Zinkevičius 1974: 145, 4. Gramatinės kategorijos ir jų raida 49 arba tam tikruose kontekstuose (pvz., su kitų įvardžių akuzatyvais): juntu save einant kaskart niėkyn, silpnyn Sln; Rodos, jis matė save skrendantį aukštai aukštai CvR II 42; Pamatę save ir kitus taip atsimainiusius, atspėjo žmonės ir tos atmainos priežastį Bil (LKŽ VII 741). Tačiau XVI-XVII a. raštuose tokios konstrukcijos yra dar gana dažnos: čia jų pastebėta apie 90*", t. y. maždaug 49%, visų GD arba 2094 VD su sangrąžiniais veiksmažodžiais. Tai reiškia, kad maždaug vienu atveju iš pen- kių, kai veiksmažodžio ir dalyvio veiksmų subjektas buvo identiškas, senųjų raštų autoriai rinkosi GD su sangrąžinio įvardžio akuzatyvu, o keturiais — VD su san- grąžiniu veiksmažodžiu. Pagal savo gramatinę formą konstrukcijos su sangrąžiniu įvardžiu atitinka GD. Jų pagrindiniu nariu dažniausiai eina veiksmažodžiai žinoti, tikėti, (at)sakyti, ap- skritai vyraujantys neobjektinio tipo GD, rečiau — regėti, išvysti, girdėti, byloti, siejami su esamojo, būtojo kartinio ir būsimojo laiko veik. dalyviais, pvz.: O kaip regeia, sawe ne pritenkanti pinnigais ... bijoios BrB I Mak 3, 29 (sahe | das er nicht Geld genug hatte). Rahel regedama sawe Jakubui nieka nepagimdancze, peike ghi Sesseri sawa BrB I Moz 30, 1 (sahe | das sie dem Iakob nichts gebar); iddnt ir tu | regiedamds jau dnt paties wikia | arba gald šwieta sawe esanti tay weyktumbey SE 242,,; iszwisite ... pacius sawe iszmestus oran ChB Luk 13, 28; szinoia Iesus iog iam Tiewas wis buwa ing io (359) rankas padawes | ir sawe nog Diewo ateijusi BrP I 359 — 60; Ianas ... szinodamas sawe iau ne ilgai giwa busen- ti | nor BrP I 31; žinodami | sawe tikrai sanczus prijmtus MT 130; idant ... anus priwestu tiketi sawe reginczius szmogu BrP II 37; Nesa kada ti- kietu turinti sawe taip daug piktibiu | ir taip beigwiel (8) daug gera sawe priwalanti VE 8-9; ; ghis sakie | sawe santi Karaliumi Szidu VEE 207,,; Nesa ghis iemus buwa pa- sakens, sawe Szida santi BrB Est 3, 4 (hatte jnen gesagt | das er ein Iūde were)**; materischkes ... ataija biladamas, sawe regeijma Angelu regeiuses BrB Luk 24, 23 (dicentes se etiam visionem angelorum vidisse)**; idant to szenklintu sawe tas szmones milinti BrP 1 144. Konstrukcijose su sangraZiniu įvardžiu vartojami ir es. bei bat. 1. nev. dalyviai: Paszinkimeg tada | sawe teisei korojemus MT 186; ieng nepabasznieghi ... sa- we praszudomus paszintu MT 2492; idant ir Moterischkiu gimine szinnotu | sawe Diewa milima | ir dali turresenczes dangaus Karalistoie BrP II 34; tiketi ... sawe nig Diewa malonena prijmama MT 138,,; nuog Aniola girdeiay | Sawe Diewuy pazénklinta | Vz Motind paszlowinta SIG II Tlyg_5. Kaip ir daugumoje neobjektinio tipo GD, tarp veiksmaZodZio ir sangraZinio įvardžio galininko tokiose konstrukcijose nėra tiesioginio valdymo ryšio, ir įvardžio junginys su dalyviu semantiškai atitinka objektinį aiškinamąjį sakinį. Todėl konst- rukcijas sudaro ir neigiamos formos(a) bei sangrąžiniai(b) veiksmažodžiai, nevaldan- tys galininko. a) lakubas ... iem ne pasake, sawe beganti BrB I Moz 31, 20 (nicht ansaget das er flohe) ; dalis szmoniu teipaieg netik sawe tokioie bedoie giwananczius BrP II 220; abeioiensis tenetik sawe ko nog Pono gausenti BrP II 102; b) piktieghi ... sawe ing nieka pawirsenczus | noprosnai be tikesis MT 2543; tikekimes ... sawe ischgisenczius BrB Jer 8, 15 (verlasset euch drauf ... das jr sollet heil werden); sussirodiios ghis su ieis. Sawe norinti ... iam uszteketi BrB II Mak 13, 13 (beratschlagt er mit jnen | Er wolte ...jm entgegen ziehen); Tulas taresi sawe ra- dusi ta daikta BrB Sir 29, 4 (meinet | Es sey gefunden); Kurie prieszasties ieschko (pabr. kaip galetu) girtisi sawe takius sanczjus BrB II Kor 11, 12 (rhiimen mochten | sie seien wie wir). 7 Į tąskaičių įeina ir konstrukcijos su refleksyvine reikšme pavartotomis asmeninių įvardžių galininko formomis mane, tave, mus, žr. 4.6.2.3. 38 Visai panašiai BrB I Moz 29, 12; Apr 3, 9; žr. dar BrP II 263, BrB Judit 2, 3; I Mak 7, 33. 3 Panašiai BrP I 404; II 263. 50 4.6.2.2. Beveik ketvirtadalį visų GD su save sudaro sangrąžiniai veiksmažo- džiai (17 iš 70). Tuo tarpu GD konstrukcijose, kuriose dalyvio ir veiksmažodžio subjektas skiriasi, sangrąžinių veiksmažodžių yra tik apie 2,6945*. Taigi konstrukci- jose su save sangrąžinius veiksmažodžius senųjų raštų autoriai Vartojo beveik de- šimteriopai dažniau. Toks skirtumas negali būti atsitiktinis. Jis verčia manyti, kad bent kai kuriose konstrukcijose ortotoninė įvardžio forma save pavartota išblėsusiai enklitiko si linksnio reikšmei sustiprinti, kaip ji kartais vartojama ir kitais atvejais, plg.: kursai patsai sawe nepateptu per Dwasse schwenta affierawoiossi VEE 523. Tuo atveju čia irgi turėtume buvusios si akuzatyvinės vartosenos reliktus, tik labiau išblukusia reikšme negu jau minėtose nesitikékim turėsiančius tipo konstrukcijose. Taip gali būti interpretuojamos sangrąžinės formos kad ir šiuose pavyzdžiuose: piktieghi sawe nig Diewa amszinai su welnais regesis atmestus MT 254,; Ghis ... Neatboiasi (užbr. iog) sawe noprosnai dirbanti BrB Job 39, 16 (Achtets nicht | das er vmbsonst erbeitet) ; tie sawe ... tulomis Iauties bilancius kalbomis SIG I 125,,_,.4 Konstrukcijų su save vartojimą XVI- XVII a. kalbos paminkluose (ypač J. Bret- kūno raštuose) aktyvino ir lotynų kalbos pavyzdžiai, ypač accusativus duplex (dixit se divitem tipo) ir accusativus cum infinitivo su atitinkama sangrąžinio įvar- džio forma se. Beveik visos tokios konstrukcijos, randamos J. Bretkūno NT verti- me, atitinka lotyniškojo originalo acc. c. inf. arba acc. duplex, plg.: atsake save neszinanczius — responderunt se nescire Luk 20, 7; sakis, sawe Szidus sanczius — dicunt se Iudaeos esse Apr 3, 9; bilanti sawe santi Christu Karalių — dicentem se Christum regem esse Luk 23, 2; atsake ... sawe wel trumpai the eisenti — respondit ... se autem maturius profecturum Apd 25, 4. Tad tokio tipo GD to meto liaudies kalboje turbūt buvo mažiau populiarus negu rašytiniuose šaltiniuose. 4.6.2.3. Be sangrąžinio įvardžio save, konstrukcijose su sutampančiu veiksma- žodžio ir dalyvio veiksmo subjektu pavartojami ta pačia reikšme ir asmeninių įvardžių galininkai mane, tave, mus, pvz.: parodisiu, mane schwenta santį BrB Ezech 28, 25 (erzeigen | das ich heilig bin); prisiekiau, mane ne norintį ... rustautilz 54,9 (hab ... geschworen | das ich nicht ... zurnen ... wil), ischtirsi ir ischpaszinsi | tawe daug grieku ant sawens turinti BrP 11 285; Bei atmink, tawe Tarnu Egypte buwusi BrB V Moz 24, 18 (solt gedencken | das du Knecht ... gewesen bist)*3; Er szinnoiei tawe thi cziesu gimsenti? Job 38, 21 (Wustestu | das du zu der zeit soltest geboren werden ?)%; ieng pasiroditumbime, mus paZistanczus | tq santi tikriiiu Diewu MT 119; Isch- koghi galime žinoti | mus ... sanczus ischrinktus? MT 171,; idant ... atleidima ghreku mus apturinczus tiketumbim MZ 37645, Išskyrus paskutinius tris pavyzdžius, visos kitos tokios konstrukcijos randamos J. Bretkūno raštuose. 1 ir 2 asmens įvardžių vartojimas refleksyvine reikšme lietu- vių kalbai apskritai nėra būdingas, paprastai pastebimas tik emfazės atvejais. Ma- tyt, senuosiuose raštuose jį skatino lotynų ir vokiečių kalbos, ypač vertėjų vartotų vokiškų originalų, įtaka. 4.6.2.4. Čia aptarti senųjų raštų duomenys leidžia manyti, kad, reiškiant objek- tinius santykius tarp dviejų veiksmų, turinčių identišką subjektą, greta VD kitados buvo vartojamos ir GD konstrukcijos su sangrąžinių įvardžių galininko formomis: enklitine (atonine) si ir ortotonine save. Enklitikui si praradus linksnio reikšmę ir virtus morfologiniu formantu — sangrąžos dalelyte, dalyvio galininkas neteko sin- 4 Plg. GD sudarančių veiksmažodžių statistiką (aut. 1974: 235—$8). *“* Galbūt save fakultatyvumu aiškintinas ir toks J. Bretkūno taisymas: kursai pirm isch didzos Puikistes tikeios, (pabraukta sawe) norinti Mariams prisakiti 11 Mak 9, 8 (diincken lies |Er wolte dem Meer gebieten). 42 Žr. dar V Moz 26, 3; Job 31, 21; Jer 16, 21. 48 Visai panašiai V Moz 24, 22; 15, 15; 5, 15. “ Panašiai II Sam 19, 6; Job 36, 24; Judit 6, 15; BrP II 360; 413. ** Panašiai BrP II 325; 412; BrB I Jon 4, 13; 5, 2; 5, 15 (lot. tekste šal. dėmenys su quoniam). 4* 51 taksinio motyvavimo ir buvo pakeistas vardininku pagal iš sėno egzistavusių nomi- natyvinių konstrukcijų pavyzdį, t. y. jis sakėsi bėgantį tipo konstrukcijos virto jis sakėsi bėgąs pagal tokius VD, kaip jis atrodė einąs, manė gyvenąs, sakė bėgąs, džiaugė(si) grįžęs. Tas pasikeitimas negalėjo įvykti staiga; veikiausiai gana ilgą laikotarpį, kurio pati pabaiga užfiksuota pirmuosiuose rašto paminkluose, abi konstrukcijos buvo vartojamos pagrečiui. Kaip tik tam laikotarpiui po sangrąži- nių veiksmažodžių susidarymo taikytina A. Bielensteino ir E. Tanglio hipotezė dėl kai kurių GD su sangrąžiniu enklitiniu įvardžiu virtimo VD. Tačiau dalyvio gali- ninko pakeitimą vardininku įgalino ta aplinkybė, kad kalboje jau nuo seno buvo vartojamos nominatyvinės konstrukcijos su emocinės būsenos, percepcijos ir infor- macijos veiksmažodžiais. GD su sangrąžiniais enklitiniais įvardžiais buvo ne nomi- natyvinės konstrukcijos pamatas, o vienas iš faktorių, sąlygojusių jos tolesnės raidos kryptį. 4.6.2.5. GD su ortotoninio sangrąžinio įvardžio galininku save išsilaikė gerokai ilgiau negu su atitinkamos reikšmės enklitiku si ir senuosiuose raštuose, kaip ma- tėme, yra dar gana gausiai paliudytas. Vis dėlto XVI-XVII a. jis jau buvo stumia- mas iš apyvartos atitinkamų nominatyvinių konstrukcijų. Šnekamojoje to meto kalboje jo vartojimo sritis galėjo būti dar siauresnė negu raštuose, kur jį tam tikru mastu palaikė lotynų k. pavyzdžių autoritetas. D. Kleinas, savo ,,Grammatica Lit- vanica“ nurodęs abiejų konstrukcijų reikšmės atitikimą, kartu pabrėžia VD su san- grąžiniu veiksmažodžiu stilingumą: ,,Post verba reciproca eleganter sequitur Par- ticipium Nominativi casus, qvi per Accusativum cum Pronomine reciproco et ver- bo finito simplici explicari potest, ut: sakosi turįs [dicit se habere, taresi | teisus esąs | putavit se justum esse, pro sako | sawe turinti, tare | sawe teisu santi“ K1G 165; panašiai ir Compendium’e, kur GD su save jau visai neminimas (KIC 111). J. Bretkūno Biblijos rankraštyje GD su refleksyvinés reikšmės ivardziais vieto- mis taisomas į VD (priešingų taisymų visai nepastebėta), pvz.: Priesziniks ... statasi ing Baszniczen ... radidomasi (iš -mas), sawe (pabraukta) Diewu santi (pabr.) essans (prirašyta vėliau) II Tes 2, 4 (gibt sich fur | er sey Gott; ostendens se tamquam sit Deus); Jei sakomies (-ies prirašyta vėliau, po to išbr. mus) Draugiste su iuo turinczius (pabr., parast.: turį) ... meliiam 1 Jon 1, 6 (sagen | das wir Gemeinschafft mit jm haben; Si dixerimus quoniam societatem habemus). GD su save keitimą VD atspindi ir retkarčiais pasitaikantys abiejų konstrukcijų kontaminacijos atvejai, pvz.: idant sergansis ... tiketu sawe Ponip ... atleidima (460) gausens BrP II 460—1. Apskritai veiksmažodžio ir dalyvio veiksmų subjekto sutapimo atvejais XVI amžiuje VD buvo rašomosios ir, be abejo, šnekamosios kalbos norma. Tolesnėje kalbos raidoje jis beveik visai išstūmė iš vartosenos atitinkamas konstrukcijas su save. Pavyzdžiui, tose vietose, kur J. Bretkūnas dar pavartoja GD su save, S. Bytne- is (1701) ir J. Rėza (1824) jau paprastai renkasi VD, pvz.: sakis, sawe Szidus san- czius BrB Apr 3, 9 — sakos Zijdais esą Bt — sakos, esą Žydai RB (žr. dar aut. 1974: 266). 4.6.3. Sangrąžinių formų išplitimas 4.6.3.1. GD su sangrąžinių įvardžių ortotoninėmis bei enklitinėmis (atoninė- mis) formomis virtimas VD dar labiau išplėtė sangrąžinių veiksmažodžių vartoji- mą nominatyvinėse konstrukcijose. Aktyvinių: statyvinių veiksmažodžių opozici- ją, kuri nuo žilos senovės sąlygojo akuzatyvinių konstrukcijų koreliaciją su nomina- tyvinėmis, pakeitė tranzityvinių : intranzityvinių sangrąžinių veiksmažodžių opo- zicija. Kaip tik tokia būklė paliudyta XVI-XVII a. lietuvių k. paminkluose. Kaip matyti iš 2. 2. 1. ir 2 lent. pateiktų duomenų, juose sangrąžiniai veiksmažodžiai su- daro — 9094 visų VD (iš 498 VD — 444 su sangrąžiniais ir tik apie 50 su nesangrąži- 52 niais). Visi VD pavartoti sangrąžiniai veiksmažodžiai yra intranzityviniai. Daugiau- sia VD sudaryta su veiksmažodžiais regėtis (67), tikėtis (52), tartis (51), sakytis (55), Zinotis (45), pasižinti (18), (pa)rodytis (19). Pažymėtina, kad kaip tik tų pačių. veiksmažodžių nesangrąžines formas dažniausiai randame ir senųjų raštų GD: regėti (519 — abiem atvejais absoliučiai vyrauja), žinoti (264 — vienas iš dažniau- sių), sakyti (229), tikėti (118) (aut. 1974: 235—8). GD ir VD sutų pačių veiksmažo- džių formomis sudaro reguliarią priešpriešą: regi jį einantį : jis regisi einąs; sako jį atėjusį : jis sakosi atėjęs; tiki jį ateisiantį : jis tikisi ateisiąs ir t.t. . Netgi akuzatyvinéms konstrukcijoms su veiksmažodžiais, kurie XVI — XVII a. kalboje jau nebesiejami su galininku, bet gali sudaryti GD, pvz., norėti, velyti, priešpastatomas VD su sangrąžinėmis formomis, plg.: kurie Mosaischkus jstati- mus nareia laikomus MT 208,, — Tu Kriste nories didziu laikoms BrP TI 205. Pagrečiui su sangrąžinėmis tokiuose VD vartojamos ir nesangrąžinės formos, plg.: Tatdig kas ne nor bdisei nig Diéwo sūditas DP 285. Pastarosios vyrauja ir da- bartinés žemaičių tarmės atitinkamose konstrukcijose, pvz.: svečias... nor pavai- šinamas Kv (LKŽ VIII 860); mergos nori laistomos ŽemR II 207**, bei latvių kal- boje, plg. es teicama negribėju BW 8803; visas grib precėjamas 11705; visi grib sė- dinaūti 19137 (ME I 653); atitinkamų nominatyvinių konstrukcijų su „norėti“ reikšmės veiksmažodžiais paliudyta ir s. indų kalboje, plg.: prajijanisamūno *venat ““he longed to be born“ Renou 1936: 10, paž.: „,gimdomas norėjo“. Tad nesangrąžinių veiksmažodžių vartosena tokiuose VD veikiausiai yra senoviška. Sangrąžos dalelytė čia galėjo būti pridėta dėl minėto GD : VD priešpriešos pobū- džio, nors visai galimas ir senas noréti ryšys su refleksyvinės reikšmės įvardžio ga- lininku, plg. lot. volo me venire tipo konstrukcijas (Miller 1974: 228 —9). Sangraziniy veiksmažodžių išplitimą nominatyvinése konstrukcijose sąlygojo ir ta aplinkybė, kad formantas si, netekęs linksnio reikšmės ir virtęs intranzityvumo rodikliu, jau seniai prieš raštijos pradžią buvo dėliojamas ne tik prie tranzityvinių,, bet ir prie būseną reiškiančių intranzityvinių veiksmažodžių. Tuo būdu sangrąži- nės formos išplito konstrukcijose su 4.2.2. aptartais emocinės būsenos veiksma- žodžiais džiaugtis, gailėtis, didžiuotis ir pan. Kai kurie iš jų senuosiuose raštuose gali sudaryti ne tik nominatyvines, bet ir akuzatyvines konstrukcijas. Tokiais at- vejais minėta tranzityvinių ir sangrąžinių veiksmažodžių opozicija GD ir VD kons- trukcijose neutralizuojama, ir subjekto identiškumas arba skirtumas veiksmažo- džio forma lieka neišreikštas, plg.: Dziaugieys ana atradusi SIG II 72; ir džaugiūs, tawę sweiką namump parejusi K1G 165 (=KIC 111). Sangrąžinių veiksmažodžių vartojimą VD skatino taip pat enklitinio įvar- džio si sena inkliuzyvinė reikšmė (plg. 4.5.3.). Ne tik būsenos, bet ir percepcijos bei informacijos veiksmažodžių sangrąžinės formos eina ir VD sinonimiškuose aiškinamuosiuose sakiniuose (ypač subjekto sutapimo atvejais), pvz.: daktarai sotug neszinnos | kaipo tas nauias liggas giditi BrP 11 459; tada ghis taresi | tataigi nu gerai laimeiau BrP 11 377; pats noretųš iddnt ii miletų (chčial byč milowan) DK, 120; passiszinsta, iog tame sugrieschija BrB III Moz 5,4; taip pat sangrąžinės formos Vartojamos ir dabartinėse tarmėse, plg.: jaučiaus, kad aš ne viena Vrn; drįsti saky- tis, kad buvai karalium BM 246; brolis sakės, ka pardavė trobas Dr (t. p. Krš, Mžk, Pn, Šlu ir kt.), panašiai ir su netiesioginės nuosakos formomis (žr. aut. 1977 : 19). Tokios konstrukcijos patvirtina, jog GD su sangrąžinių įvardžių akuzatyvais toli gražu nebuvo vienintelis VD su sangrąžinėmis veiksmažodžių formomis išplitimo židinys. 4.6.3.2. Sangrąžines veiksma žodžių formas nuo pat raštijos pradžios randame ir nominatyvinėse konstrukcijose su vardažodžiais, ypač būdvardžiais. Jas sudaro percepcijos, informacijos, apsimestinės būsenos veiksmažodžiai, pvz.: 4 Plačiau žr. Būga 1959: 116—7; Sirtautas 1965: 28 tt.; aut. LKG II 361. 53 Regisi iz wirszaus kartays duona balta ir graži (zdd Sie... chleb bidly) SP II 106,47; Ana ...rodose teip biauri, kaip maischas BrB Sir 25, 24 (wird so scheus- lich); atskire žeme ...ieng (402) pasiroditu sausa MT 40*—41; Diewas algoiasi stebuklingas (zowie Sie dziwny) SP 1 177,; mes kalti sakomės RG 435,,; szmogus | taresi teisus | geras ir Diewui intinkans BrP II 91%; kodelei desies swetima BrB I Kar 14, 6 (Warumb stellestu dich so frembd?)*?. Senuosiuose raštuose daugelis tokių konstrukcijų koreliuojamos su atitinka- momis akuzatyvinémis visai taip pat, kaip VD, plg.: Kad ins regi grinus DP 484,, (Gdy ie widzą vbogimi) — Kosznam sawa (tais. iš io) kelis tikras regessi BrB Pat 21, 2 (Einen jglichen dincket sein weg recht sein); Isch to nu palaiminga mane sakis BrP II 259— (Maria) to ne wertd sakos DP 6005, (tego sie niegodng poczyta W 726); Tadda tare Eli ie-girta BrB I Sam 1, 14 (Da meinet Eli sie were truncken) — Kadelei ir pats tariaus ne wertas BrB Luk 7, 7 (non sum dignus arbitratus). Trečiuoju koreliacijos nariu eina nominatyvinés konstrukcijos, priklausomos nuo atitinkamų perifrastinio pasyvo formu, pvz.: niekas ne buwo atrastas wertas BrB Apr 5, 4 (niemand wirdig erfunden ward). Visai taip pat koreliuojamos ir konstrukcijos su faktityviniais veiksmaZo- džiais daryti, palikti, vadinti ir pan. (žr. aut. 1974: 201 — 2), plg.: wadina palaymin- tus grinus (zowie blogoslawionymi vbogie) SP 303,; — Alwienas patinelis ... tur būti Pomii schwentas wadintas VEE 39,; Ioab palikka giwus atlikusius Mieste BrB I Kron 12, 8 (lies leben die vbrigen) — Ir passilikos wienas BrB I Moz 32, 24 (vnd bleib allein). Tačiau nominatyvines konstrukcijas su vardaZodZziais sudaro tik dalis san- graziniu veiksmažodžių, galinčių eiti VD pagrindiniais nariais. Tokie yra veiksm. jaustis, regėtis, pasijusti, rodytis, pasirodyti, sakytis, tartis, dėtis, apsimesti (kaip ir nesangrąžinis nuduoti), išsiduoti ir jų sinonimai. Nominatyvinės konstrukcijos su jais sudaromos iki šių dienų (tokios kaip jis jaučiasi piktas, turtingas, pasijuto viršininkas, pasirodė senas, sakėsi laimingas, dėjosi vargšas, apsimetė kvailas ir pan.), nors atitinkamos akuzatyvinės (jaučiu tėvą piktą, sakė mane šiokią ir pan. žr. aut. 1974: 200 tt.) dabar jau virtusios archaizmais ir tik retkarčiais pastebimos tauto- sakoje ar liaudies kalboje (išskyrus kiek populiaresnius pasakymus su rodyti, pvz.: rodė ją visiems nuogą ir pan.). Nei senuosiuose raštuose, nei dabartinėje kalboje neturi akuzatyvinių atitikmenų konstrukcijos su apsimestinės būsenos sangrąži- niais veiksmažodžiais dėtis ar apsimesti. Išskyrus atrodyti (pvz. jis atrodo keistas), su vardažodžiais nominatyvines konstrukcijas sudaro tik sangrąžinės minėtų veiks- mažodžių formos. Toks sangrąžinių formų suabsoliutinimas paaiškinamas tuo, kad jos buvo anksti apibendrintos subjekto sfera apribotam veiksmui reikšti, tad ir predikatinio atributo konstrukcijose virto priemone priskirti kalbamą ypatybę tam pačiam subjektui. Tiktai atitinkamose konstrukcijose su dalyviais, turinčiais antra- eilio veiksmo (ne ypatybės) reikšmę, išsilaikė greta sangrąžinių ir nesangrąžinės formos, pvz.: jis sakė grįžęs, bet ne *sakė piktas (žinoma, išskyrus VD su nesangrą- žinių atitikmenų neturinčiais apsimestinės būsenos veiksmažodžiais). Šiaipjau pagal savo vidinės struktūros modelį nominatyvinės konstrukcijos su vardažo- džiais ir dalyviais nesiskiria: jis jautėsi piktas <= jis jautė (jis piktas), plg. 1.2.2. 4.6.3.3, Virtusi specialia priemone subjekto sfera apribotam veiksmui reikš- ti, sangrąžos dalelytė sporadiškai buvo pradėta dėlioti ne tik prie šiaip jau intran- zityvinių, bet net prie sangrąžinių, infiksuotą si turinčių veiksmažodžių. Šis reiški- nys pastebimas jau nuo raštijos pradžios, ypač J. Bretkūno ir S. Vaišnoro raštuose, pvz.: passigaileias (3 sing.) BrB I Moz 43, 30; neapsijmas 39, 8; nessibijokities TV « Moz 14, 9; prassideiosi 16, 46; atsikreipsities 32, 15; nussiweskes Teis 4, 6; nusidūs- 47 Panašiai BrB Pat 16, 2; 30, 12; III Moz 14, 37; II Mak 12, 16; Joz 22, 19; Sir 8, 18 ir kt. 18 Panašiai BrB Sir 6, 1; 8, 11. 4 Panašiai BrB I Moz 42, 7; I Kar 14, 5. 54 tis MT 93,,, 105*,,; prasidestissi 138*,,; pasimegstasi 90%; atsiskiressi 118,,, issi- manosi 85%; PM 20,,; sasieitiszi (3 pl.) MT 713; passisawinamesi 145,; pasibaig- sissi 98,4 ir pan.® Su tokiais ,,dvigubai sangraZiniais“ veiksmaZodZiais daromi ir VD, pvz.: pasiZistisi essqs kaltas MT 143%,; pasiszistiis ... per silpnas ... esąs MT LT XL- XLIš!, Matyt, dėl sangraZos formanto papildomo pridėjimo prie veiksmažodžio būti žemaičių tarmėje susidarė specifinės konstrukcijos, kuriose šio veiksmažodžio sangrąžinės formos turi panašią reikšmę kaip dėtis, apsimesti ir taip pat siejamos su es. I. veik. dalyvių vardininkais, pvz.: Tyčia būsiuos ano nematanti Krš; Jis ba- rasi, o mes būsimės nieko negirdį Š; būkis nejuntanti! ZemR II 306; Užeikite san- krovon, būkitės norį ko pirkti Š (LKZ 1, 1216)%2. Kuršėnų, Tryškių, Raudėnų ir kt. žemaičių šnektose būs. 1. 3 asmuo šiose konstrukcijose turi įprastinę sangrąžinių formų galūnę -ės ~ lk. -ias(is): bū'sė's ~ būsias (būsis) kaip di'se's ~ dūosias (diūosis) Krš (Vitkauskas 1960: 68; 1965: 17). Pažymėtina, kad šiose konstrukci- jose veiksmažodžio biitis tevartojama būsimasis laikas ir liepiamoji nuosaka; be to, minėtos veiksmažodžio formos siejamos tik su es. 1. veik. dalyviais (nei *būnas ar *buvos nematąs, nei *būsis nematęs tipo pasakymų nepastebėta). Gramatinės sandaros ribotumas ryškiai skiria šias konstrukcijas nuo VD ir leidžia manyti jas turint specifinę kilmę. ] Kaip žinoma, veiksmažodžio biiti nesangrąžinės formos su es. 1. veik. dalyvių vardininkais gali sudaryti vad. sudurtinį pradėtinį būsimąjį laiką, kuris dažniausiai vartojamas netikram, spėjamam dabarties ar ateities veiksmui nusakyti, pvz.: užsižiebk tik žiburį, bus beįsigriaunąs į vidų LzPR I 367 (Sližienė 1961: 68; LKG II 147). Tokie pasakymai, kaip tas jau bus nematąs visų pirma turi modalinę reikš- me „tas jau tikriausiai (galbūt) nemato“. Liepiamosios nuosakos formos būk, bū- kim(e), būkit(e) su es. 1. veik. dalyviais taip pat nusako kalbamuoju metu neegzis- tuojančią, tiktai liepiamą realizuoti būseną. Vadinasi, tiek būsimojo laiko, tiek liepiamosios nuosakos veiksmažodžio būti nesangrąžinės formos su es: 1. veik. dalyviais žymi nerealias būsenas ir turi ryškią modalinę reikšmę. Kai dalyvis esti su neiginiu, jos gali reikšti ir apsimestinį veiksmą. Pavyzdžiui, tokie pasakymai, kaip bitk nematąs (nežinąs, negirdįs) daugelyje kontekstų bei situacijų gali būti pavartoti tokia pat reikšme, kaip bitkis ( = dėkis) nematąs (nežinąs, negirdįs). Kaip tik neigiamos es. 1. veik. dalyvių formos paprastai randamos ir konstrukcijose su būtis. Šios aplinkybės verčia manyti, kad biisis || būkis nematąs, -anti tipo kons- trukcijos atsirado pridėjus sangrąžos formantą prie veiksmažodžio būti, sudaran- čio su es. I. veik. dalyviais sudurtines pradétines būsimojo laiko ir liepiamosios nuo- sakos formas. Bis. 1. 3 asmens formos balsio ilgumas (būsis) sangrąžinėje formoje yra visai reguliarus, plg. siūs, bet siūsis; žemaičių tarmėje toks pat ilgas yra ir atitin- kamų nesangraZiniy formų balsis: būs, gys „gis“, plg. Zinkevičius 1966: 361. Sangrąžos formantas -s(i) kartais pridedamas prie veiksmažodžio biti formų ir kitais atvejais, tačiau apsimetimo reikšmės nesuteikia, plg.: Senių būtis yr, bet ne- pažinau gero Dr (LKŽ T, 1213); Man besibūnant (belaukiant), ir parėjo numie Šts (ib. 1215). XVI a. raštuose dar pasitaiko pavyzdžių, kur jis turi aiškią sangrąžinio įvardžio datyvo reikšmę — netgi dalyvinėse konstrukcijose, pvz.: asch busiūs Gar- be gawens isch Pharaono BrB II Moz 14, 18 (wenn ich Ehre eingelegt habe; cum glorificatus fuero)®. Veiksmažodžiui būti prisijungus sangrazos dalelyte, minėtos sudurtinés būsimojo laiko ir liepiamosios nuosakos formos sutapo su VD. Joms semantiškai artimiausias VD pogrupis buvo konstrukcijos su apsimestinės būsenos 50 Dėl atitinkamų formų dabartinėse tarmėse žr. Zinkevičius 1966: 332; ypač jos paplitusios Žemaičiuose, žr. Vitkauskas 1978. 51 Plg. passiszisti grieschnas essas VE 72s. *2 Daugiau pavyzdžių žr. Vitkauskas 1965: 17; 1976: 57; aut. LKG II 360. 59 Plg.: asch saw Garbe gausiu BrB II Moz 14, 17 (so wil ich Ehre einlegen). Panasiai si var- tojama kitose (ne dalyvinése) konstrukcijose, pvz.: Mana Sunaus Hemora schirdis norisi (viršuje: geidulauia) iusų Dukteres BrB 1 Moz 34, 8. 55 veiksmažodžiais, taip pat dažnos Žemaičiuose, plg.: būsis nematąs, būkis nematąs ir dėsis nematąs, dėkis nematąs. Todėl visai suprantama, kad konstrukcijos su bii- tis prisišliejo prie šio VD pogrupio, kuris įtvirtino jų apsimestinio veiksmo reikšmę. Tuo būdu prie VD pritapo visai skirtingos sintaksinės prigimties konstrukcija, ligi šiol išlaikiusi specifinius sandaros apribojimus. Ta aplinkybė, kad apsimetimo reikšmę turi tik tam tikros veiksmažodžio Būtis formos ir tik konstrukcijose su es. 1. veik. dalyviais, patvirtina sintaksinius šios reikšmės atsiradimo motyvus. 4.6.4. Santykis su slaviSkomis konstrukcijomis Panašų vaidmenį kaip lietuvių kalbos vardininkui su dalyviu sangraZiniy veiks- mažodžių susidarymas turėjo ir slavų kalbų nominatyvinėms konstrukcijoms. Kaip žinoma, slavų kalbų sangrąžiniai veiksmažodžiai susidarė dėl sangrąžinių įvardžių sę (iš pradžių, matyt, ortotoninės, vėliau enklitinės**) bei si (enklitinės) formų agliutinacijos. Rytinių slavų kalbose Sie sangrąžiniai įvardžiai susijungė su veiksmažodžiu į vieną žodį, kitose (pvz., čekų, bulgarų, makedoniečių, lenkų) išlaikė pozicinį judrumą, tačiau jų semantinis vieningumas daugeliu atvejų paste- bimas jau nuo seniausių paminklų. S. slavų kalboje si, o dažnai ir sę jau nebeturi linksnio reikšmės, kai kur vartojamos pagrečiui (pvz., moniti si || se; sožaliti si || sę) ir funkcionuoja kaip sangrąžos formantai (I 'aspanek 1963: 50 tt., 62). Predika- tinio atributo konstrukcijose su sangrąžinėmis veiksmažodžių formomis dažniau- siai eina būdvardžių bei dalyvių nominatyvai, pvz.: utvrodi sé roka ego céla Mork 3, 5; naučito so velii narečeto se Mat 5, 19; monito se imy Mat 25, 29 (Havranek 1928: 157 —8)%® — kaip ir 4.3.1 minėtose konstrukcijose su intranzityviniais veiksmažo- džiais. Tačiau sangrąžinio įvardžio akuzatyvo forma sę, vartojama su visais trimis. asmenimis, gali eiti ir su būdvardžių bei dalyvių akuzatyvais, t. y. visai taip, kaip lie. save, pvz.: kogo se sam? ty tvoriši Jon 8, 53 (Havranek ib. 157). Atitinkamų konstrukcijų nuo senųjų raštų ligi šių dienų retkarčiais pasitaiko ir čekų bei bulgarų kalbose, kur se išlaikė tam tikrą savarankiškumą, pvz.: s. sl. vidė sę sokrušena (Ilore6Hs 1958: 309)%, s. ček. Josef neduostojna sé mné Kruml. 17 (Havranek ib. 157), nj. ček. vidél se leZiciho greta įprastinės vidél se leZet (ib. 160). Ryšys tarp akuzatyvinés ir nominatyvinés konstrukcijos slavų kalbose dar ryškesnis negu lie- tuviy kalboje, nes ten abiejose konstrukcijose eina ta pati iš prigimties ortotoninio įvardžio se forma. Tad sangraziniy įvardžių vartosena akuzatyvo reikšme, para- leli abiejose kalbų grupėse, turėjo žymiai prisidėti prie sangraZiniy veiksmažodžių išplitimo nominatyvinėse konstrukcijose. Tačiau tai nereiškia, kad nominatyvinės konstrukcijos baltų ir slavų kalbose gali būti apskritai kildinamos iš akuzatyvinių su sangrąžiniais įvardžiais, kaip manė I. Marvanas (Mapsan 1962: 35). Tokio vaid- mens akuzatyvinė konstrukcija su sangrąžiniais įvardžiais negalėjo turėti jau vien dėl to, kad ji pati veikiausiai yra antrinė, susidariusi konstrukcijų su skirtingą sub- jektą žyminčiais įvardžiais pavyzdžiu, t. y. vidim se nucena pagal vidim té zdrdva 54 Slavų kalbų įvardžių akuzatyvo formų me, fe, sę enklizės klausimas buvo sprendžiamas įvairiai. Iš prigimties ortotoninėmis jas laikė E. Bernekeris, J. Zubaty, A. Marguliėsas, enklitinėmis— K. Miūlenbachas, S. Kulbakinas, V. Vondrakas, J. Rozwadowskis, iš pradžių ir A. Meillet, bet vé- liau jis tą nuomonę pakeitė. B. Havranekui (1928: 25 tt. su lit.) nuodugniai ištyrus šį klausimą, orto- toninė sl. sę prigimtis atrodo gana aiški. 55 Plačiau apie šias konstrukcijas sl. kalbose Miklosich 1868—74 IV: 345, 822—3; Ilore6ns 1958: 156tt.; Jagič 1900 : 61 tt.; Gebauer 1929: 197—8; Travniček 1956: 186; BopkoBernū-Kyane- m10B 1965: Dvorak 1970: 155—6; Bauer 1972: 59; Večerka 1961: 65 tt.; Rūžička 1963: 191 tt., 198; Poxuosckas 1970: 43 tt. 56 M. RoZnovskaja nurodo, kad dabartinėje bulgarų kalboje forma ce gali turėti sangrazinio įvardžio akuzatyvo reikšmę ir eiti su tiesioginio papildinio atributu, pvz.: Kamo ce euda omomar (PoxnosBckas 1970: 24 tt.). Dėl nekaitomos vardažodžio formos predikatinio atributo "ryšį su subjektu ar objektu čia galima nustatyti tik iš sakinio prasmės. Tarp ce, einančio sangrąžos forman- nz 5 einančio sangrąžiniu įvardžiu, bulgarų kalboje ligi šiol nėra aiškios ribos (Kocros 1939: 56 (Zubaty 1919*7), o literatūrinėse piety ir vakarų slavų kalbose dar aktyvizuojama lotyniškų dixit se divitem tipo konstrukcijy®. Daug patikimesnė yra B. Havra- neko prielaida, kad akuzatyvinės reikšmės sangrąžinio įvardžio susiliejimas su veiksmažodžiu, jo virtimas sangrąžos formantu (dalelyte) slavų kalbose sustipri- no ir išsaugojo senovišką nominatyvinę konstrukciją, galbūt pagrįstą antrine no- minaline predikacija (I 'aspanek 1963: 61). : Dėl sangraziniy formu išplitimo nominatyvinés konstrukcijos slavų kalbų senuosiuose paminkluose koreliuojamos su akuzatyvinėmis visai taip pat, kaip lie- tuvių kalboje, t.y. VD su sangrąžiniais veiksmažodžiais sudaro priešpriešą GD su atitinkamais nesangrąžiniais, plg.: s. sl. vidčaše se to straždę Supr. 553, (Večerka 1961: 65) ir vidėšę i juZe umbrošo Jon 19, 33 Zogr., Mar. (Večerka 1961: 58)*?, pa- grečiui čia randame ir trečiąjį koreliacijos narį — nominatyvinę konstrukciją su pe- rifrastiniu pasyvu, s. sl. kalboje galėjusiu eiti sangrąžinių formų variantu, pvz.: vidimo béase prébyvaje Supr. 54425. Taigi VD tipo konstrukcijos baltų ir slavų kalbose ne tik turi bendrą genetinį pamatą, bet ir jų priešistorinė raida, susijusi su sangrąžinių veiksmažodžių susi- darymu, paraleliai vyko ta pačia kryptimi ir davė stebinančiai panašius rezulta- tus. Lietuvių kalbos ir seniausiųjų slavų kalbų paminklų VD konstrukcijos sutinka pagal vietą sintaksinių priemonių sistemoje (visų pirma pagal santykį su akuzaty- vinėmis), pagal savo sintaksinę struktūrą ir netgi didele dalimi— pagal jos mor- fologinę realizaciją. 4.6.5. Tolesnės raidos kryptis Tolesnė VD istorija baltų ir slavų kalbose, vykusi jau rašytinės tradicijos lai- kotarpiu, skiriasi. Rytinių slavų kalbose, nykstant ir stabarėjant trumposioms (neįvardžiuotinėms) dalyvių formoms, akuzatyvinės ir nominatyvinės dalyvių kons- trukcijos palyginti greitai išėjo iš apyvartos, o predikatiniu atributu einantis būd- vardžių bei dalyvių nominatyvas daugeliu atvejų buvo pakeistas instrumentaliu (Fraenkel 1926: 77 tt.; Mpasek 1962:347 tt.; 1958: 15 tt.). Labai galimas dalykas, kad gyvosiose ryt. slavų kalbose nominatyvinės dalyvių konstrukcijos išnyko dar anksčiau negu raštuose, kur jas kurį laiką dar palaikė sen. slavų kalbos tradicija ir graikiškų pavyzdžių įtaka. Pietinių ir vakarinių slavų kalbose šios konstrukcijos taip pat labai sunyko, tačiau išsilaikė ilgiau, o kai kuriose (pvz., čekų, bulgarų) ir dabar pasitaiko jų vartosenos likučių. Lietuvių ir latvių kalbose VD, kaip ir GD, plačiai vartojamas ligi šių dienų, tačiau šių konstrukcijų tarpusavio santykiai, iš dalies ir struktūra, rašytinės tradi- cijos laikotarpiu taip pat pakito. Akuzatyvinėse konstrukcijose išplitus padalyvio formai, dalyviai jose išliko tik tais atvejais, kai vardažodžio ar įvardžio galininkas turi tiesioginio objekto reikšmę (aut. 1974: 265 tt.). Tad linksniuojamų dalyvių for- mų vartojimas akuzatyvinėse konstrukcijose gerokai susiaurėjo. Kartu susilpnėjo ir akuzatyvinių-nominatyvinių konstrukcijų priešprieša. Šiuo metu tokie VD, kaip sakėsi || žinojosi grįžtąs jau nebegali būti koreliuojami su GD sakė || žinojo jį grįž- tantį kaip XVI— XVII a., nes vietoj pastarųjų paprastai Vartojamos padalyvinės konstrukcijos (sakė || žinojo jį grįžtant) arba prijungiamieji sakiniai (sakė || žinojo, kad jis grįžta). Tokiomis aplinkybėmis dalelytės si funkcinis krūvis sumažėjo. Matyt, todėl dabartinėje lietuvių kalboje vėl plačiau imta vartoti VD su nesangrą- žiniais percepcijos bei informacijos veiksmažodžiais, pvz.: jis sakė || žinojo grįžtąs. 57 Straipsnyje, išsp. žurnale Naše Reč, 1919, Nr. 3, p. 29 pagal Havranek 1928: 160. 58 Plg. Havranek ib. 160. Tačiau ir lotyniškosios tokio tipo konstrukcijos su se, pvz., impe- ratorem se appelaverat Caes. B.G. 3, 31; se miserum praedicat Pl. Men. 909 (Kiihner-Stegmann 1912: 294) laikomos atsiradusiomis dėl atitinkamų pavyzdžių su me, te, žyminčiais skirtingą sub- jektą, įtakos (Miller 1974: 229). 59 Plg, atitinkamą koreliaciją čekų kalboje: zriš sė stojė— zFi tė stojiec(e) (Dvoiak 1970: 155). 57 Tuo būdu VD dar labiau suartėjo su netiesiogine nuosaka, taip pat vartojama po atitinkamos reikšmės veiksmažodžių, pvz.: sakau || žinau, kad jis grįžtąs. VD su nesangrąžinėmis formomis produktyvumas ypač ryškus šiaurinėse rytų aukštaičių šnektose, kuriose GD beveik nebevartojamas, todėl nominatyvinių kons- trukcijų koreliacija su akuzatyvinėmis čia dabar visai negalima. Tuo tarpu netie- sioginė nuosaka šiose šnektose labai populiari. Iš K. Sirvydo raštų matyti, kad VD su sangrąžiniais veiksmažodžiais XVI — XVII a. rytinių aukštaičių buvo dar plačiai vartojamas. ,,Punktuose sakymų“ iš 51 VD tiktai viename randame nesan- grąžinę veiksmažodžio formą: idant žmogus ... gailetus ... bewelidams ing ku- norint kito pikto impuolys essus | negi Diewu pažieydis 1 158,,. Kiti VD su sangrą- žiniais veiksmažodžiais pagal subjekto tapatumą ar skirtumą „Punktuose sakymų“ koreliuojami su GD, kuris čia tebėra gana dažnas ir produktyvus (apie 70 kons- trukcijų, plg. aut. 1969: 53 tt.). Šiuo metu K. Sirvydo tarmėje, kaip ir visame šiau- rės rytų Lietuvos kampe, nei VD su sangrąžiniais veiksmažodžiais, nei GD jau be- veik nepasitaiko, nors po nesangrąžinių veiksmažodžių tokios nominatyvinės da- lyvių konstrukcijos, kaip Janė sakė Petrą sutikus Kp; žmonės kalbėjo matę Kraujelį ir pan., yra visai įprastos. Žinoma, tai dar nerodo, kad jos yra naujos ir kilusios iš konstrukcijų su sangrąžiniais veiksmažodžiais. Sangr. formų išplitimas VD, būdingiausias žemaičių tarmei, veikiausiai tik iš dalies palietė rytinių tarmių nomi- natyvines konstrukcijas, kurių daugelis galėjo išlaikyti senesnę formą. Tačiau ta aplinkybė, kad nesangrąžinės formos šiose tarmėse beveik visai išstūmė iš VD san- grąžines, kurios XVI— XVII a. čia dar buvo vartojamos, negali būti atsitiktinė. GD pasitraukimas iš apyvartos ir minėtos nominatyvinių-akuzatyvinių konstruk- cijų koreliacijos išnykimas, matyt, buvo viena svarbiausių šio reiškinio priežasčių. Koreliacijos su akuzatyvinėmis konstrukcijomis reikšmė sangrąžinių veiks- mažodžio formų vartojimui matyti ir dabartinėje literatūrinėje kalboje. Daugu- mas veiksmažodžių, kurie VD turi tik nesangrąžines formas (žr. 1.1.4), nesudaro GD konstrukcijų, o kai kurie iš jų, pvz., atrodyti, grasinti, nuliūsti, abejoti, vengti, paprasti iš viso nesiejami su galininku. Tokie informacijos veiksmažodžiai, kaip tvirtinti, liudyti, kalbėti, pranešti, prisiekti, GD paprastai vartojami su padalyvine jungtimi (esant, buvus, būsiant). Nors dabartinėje literatūrinėje kalboje pastebimas polinkis kiek plačiau var- toti VD su kai kuriais nesangrąžiniais veiksmažodžiais, sangrąžinės formos šioje konstrukcijoje iki šiol tebėra vyraujančios. Sangrąžos dalelytė joje funkcionuoja kaip ryškus, nors dažnai ir fakultatyvus, gramatinis rodiklis, žymintis asmenuoja- mojo veiksmažodžio ir dalyvio veiksmų subjekto tapatumą. Lietuvių kalbos VD genezė ir istorija rodo, kad dalyvių konstrukcijų raida yra dideliu mastu sąlygojama morfologinių procesų ir bendresnių sintaksinių opozi- cijų kaitos. IŠVADOS 1. VD sudaro fizinės bei psichinės percepcijos, informacijos ir emocinės be apsimestinės būsenos veiksmažodžiai, galintys prisijungti aiškinamųjų sakinių šalutinius dėmenis. Be to, su es. I. nev. dalyviais eina dar norą, stengimąsi (ar neno- rą, vengimą, baimę), prašymą ir įpratimą reiškiantys veiksmažodžiai. Dalyvio var- dininkas (vienas ar su priklausomais žodžiais) šioje konstrukcijoje reprezentuoja aiškinamosios reikšmės įtrauktinį sakinį, užimantį propozicinio objekto poziciją. Pagal savo vidinę sintaksinę struktūrą VD atitinka galininką su dalyviu (GD), bet skiriasi nuo pastarojo asmenuojamosios veiksmažodžio formos ir dalyvio subjekto sutapimu. 2. VD paliudytas nuo pat pirmųjų lietuvių kalbos paminklų. XVI -— XVII a. jis dažniausiai vartojamas Žemaičių ir vakarų aukštaičių tarmėms atstovaujančių autorių (J. Bretkūno, S. Vaišnoro) raštuose. Pagal senuosius raštus nustatomas 58 VD vartojimo arealas XVI — XVII a. maždaug sutampa su dabartiniu, tik apima «dar dalį rytų aukštaičių, kur šiuo metu po sangrąžinių veiksmažodžių VD beveik nevartojamas. 3. XVI-— XVII a. verstinių tekstų gretinimas su lotyniškais, vokiškais bei len- kiškais originalais rodo, kad VD vartosena senuosiuose raštuose yra paremta gyvąja to meto kalba ir iš esmės nepaveikta kitų kalbų įtakos. Dažniausiai VD buvo verčiami originalų prijungiamųjų aiškinamųjų sakinių šalutiniai dėmenys. Originalų kalbų įtaka ne skatino, bet, atvirkščiai, varžė bei siaurino VD vartoseną senuosiuose kalbos paminkluose. Todėl VD paplitimas XVI— XVII a. tekstuose tik iš dalies atspindi tikrąją šios konstrukcijos vartosenos apimtį gyvojoje kalboje. Tai patvirtina žymiai platesnis VD vartojimas originaliuose bei kompiliaciniuose tų pačių autorių raštuose. 4. XVI— XVII a. raštuose VD dažniausiai sudaro sangrąžiniai veiksmažo- džiai (apie 90%), iš kurių labiausiai paplitę yra regėtis, tikėtis, sakytis, žinotis, t.y. tie veiksmažodžiai, kurių nesangrąžinės formos vyrauja ir galininko su dalyviu (GD) konstrukcijoje. Pagrečiui senųjų raštų VD vartojamos ir atitinkamų veiksma- žodžių nesangrąžinės bei perifrastinio pasyvo formos. 5. VD dalyvinis narys pagal savo konstrukcines ypatybes atitinka aiškinamojo sakinio šalutinio démens tarinį. Apie 329, senųjų raštų VD sudaryti su būti daly- viais, einančiais veiksmažodinės jungties ekvivalentais. 6. VD nariy tvarka senuosiuose raštuose yra palyginti stabili. Vyraujantis pozicinis modelis NVP (929, pavyzdžių) yra pagrįstas bendraisiais lietuvių kalbos žodžių tvarkos dėsniais (SVO principu). Kartu VD konstrukcijose pastebima ir OV modelio pėdsakų. 7. Lietuvių ir latvių kalbų VD gramatinė sandara, daugeliu atvejų ir leksinė raiška, sutampa, tik latvių kalbos VD turi naujesnių bruožų, susijusių su nelinks- niuojamų dalyvių formų plitimu. Šios konstrukcijos pėdsakų pastebėta ir s. prūsų kalboje. Su atitinkamomis slavų k. konstrukcijomis baltų VD sieja vienoda vidinė struktūra, labai panaši pagrindinių narių semantika ir daugelis jų morfologinės sandaros ypatybių (veiksmažodžio refleksyvacijos polinkiai, genetiškai tapačios dalyvių formos ir pan.). 8. Vidinė rekonstrukcija ir gretinimas su kitomis ide. kalbomis rodo, jog VD sintaksinį pamatą sudarė predikatinis atributas su statyviniais būsenos veiksmažo- džiais, iš kurių indoiraniečių, graikų, italikų kalbose susiformavo mediopasyvo pa- radigmos. Dalyvių nominatyvai predikatinio atributo konstrukcijose vartojami kaip vardažodinės prigimties formos. Predikatinio atributo nominatyvinės konstruk- cijos su statyviniais veiksmažodžiais nuo seniausių laikų sudarė priešpriešą akuza- tyvinėms su aktyviniais veiksmažodžiais. Tuo pagrįsta pirminė VD ir GD korelia- liacija. 9. Nominatyvinėse konstrukcijose su faziniais ir emocinės būsenos veiks- mažodžiais veiksmažodinio vardažodžio, vėliau virtusio dalyviu, vardininkas ki- tados turėjo antraeilio tarinio funkciją. Su percepcijos ir informacijos veiksma- žodžiais buvo siejami dalyvių nominatyvai, ėję reliatyviai savarankiškais nomina- liniais sakiniais, kurie su veiksmažodžiais į glaudžias VD konstrukcijas susijungė vėliau. Visais šiais atvejais iš seno buvo vartojamos nesangrąžinės veiksmažo- džių formos. 10. Formuojantis perifrastiniam pasyvui, akuzatyvinėms konstrukcijoms su tranzityviniais veiksmažodžiais (rado jį gulintį) sudarė priešpriešą ir nominatyvi- nės konstrukcijos su naujomis pasyvo formomis (jis buvo rastas gulįs). 11. VD raida glaudžiai susijusi su sangrąžinių veiksmažodžių susidarymu, ku- riam labai svarbų vaidmenį (ypač paskutiniuoju laikotarpiu) turėjo enklitinio jvar- džio si akuzatyvinė reikšmė. Nors enklitinis įvardis si suaugo su veiksmažodžiu jau prieš raštijos pradžią, gerokai anksčiau už mi, ti, tačiau senuosiuose raštuose dar randama jo buvusio savarankiškumo liekanų. 59 12. Senųjų raštų duomenys rodo, kad, reiškiant objektinius santykius tarp dviejų veiksmų, turinčių identišką subjektą, kitados greta VD buvo vartojamas ir GD su sangrąžinių įvardžių galininko formomis: enklitine (atonine) si ir ortoto- nine save. Enklitikui si galutinai praradus linksnio reikšmę, dalyvio galininkas buvo pakeistas vardininku pagal iš seno egzistavusį VD ir kitų nominatyvinių kons- trukcijų modelį. Tai prisidėjo prie sangrąžinių veiksmažodžio formų išplitimo VD konstrukcijose. 13. Virtusi morfologiniu formantu, Žyminčiu veiksmo apribojimą subjekto sfera, sangrąžos dalelytė VD, kaip ir kitose konstrukcijose, buvo pradėta dėlioti ir prie intranzityvinių iš prigimties veiksmažodžių. VD su sangrąžiniais intranzityvi- niais veiksmažodžiais sudarė opoziciją GD su tranzityviniais veiksmažodžiais, ypač ryškią XVI— XVII a. raštuose: Ta pačia kryptimi akuzatyvinės bei nominatyvinés. konstrukcijos rutuliojosi ir slavų kalbose. 14. Dėl sangrąžos dalelytės papildomo pridėjimo prie veiksmažodžio būti su- durtinio pradėtinio būsimojo laiko formose žemaičių tarmėse susidarė Dūsis nema- tąs tipo konstrukcijos, vėliau pritapusios prie VD. 15. Rašytinės tradicijos laikotarpiu, siaurėjant GD vartosenai, jo opozicija VD susilpnėjo. Atitinkamai nominatyvinėse konstrukcijose sumažėjo ir sangrą- žinių formų funkcinis krūvis. Dabartinėje lietuvių kalboje VD dažnai vėl daromas su nesangrąžiniais percepcijos bei informacijos veiksmažodžiais. Papildomi sutrumpinimai AfslPh — Archiv fiir slavische Philologie*. BrB — Biblia tatai esti Wissas schwentas Raschtas Lietuwischkai pergulditas per Iana Bretkuna (1579— 1590 m. rankraštis, cit. iš VVU ir LKI fotokopiju). BrGD — Giesmes Duchaunas [isch Wokischka ing Lietuwischka lieszuwi ... perguldi- tas. Isspaustas Karaliauczuie ... 1589 (J. Bretkūno giesmyno, esančio Upsalos universiteto bibliotekoje, fotokopija, saugojama Lietuvos TSR Knygų rūmuose). BrP I-11 — Postilla ... Per Iana Bretkuna ... Karaliauczuie ... 1591. BSL — „Bulletin de la Société de linguistique de Paris“. BW — Kr. Barons un H. Wissendorfs. Latwju dainas. T. I— VI. Jelgawa un Petrograda, 1894— 1915. ChB — Versionis Bibliorum in Lingvam Lithvanicam. Tomus VII. Novm Testamentum... Lithvanica Lingva donatum (B. Chylinskio Biblijos Naujojo testamento rankras- tis, paskelbtas leidinyje: Biblia litewska Chylinskiego, Nowy Testament. T. II. Tekst, wyd. Cz. Kudzinowski-Jan Otrebski, Poznan, 1958). HG — W. Haack. Vocabvlarium ... Nebst einem Anhang einer kurtzgefaBten Litthaui- schen Grammatic. Halle, 1730. IF — „Indogermanische Forschungen®. KIC — M. Danielis Kleinii Compendium Litvanico-Germanicum ... Kėnigsberg, 1654. KIG — Grammatica Litvanica ... edita a M. Daniele Klein ... Regiomonti, 1653. KZ — ,, Zeitschrirt fiir vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogerma- nischen Sprachen, begriindet von A. Kuhn“. LKG — Lietuvių kalbos gramatika. T. I— III. Red. K. Ulvydas. V., 1965-76. LKK — „Lietuvių kalbotyros klausimai“. LKT — Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija. Red. E. Grinaveckienė, K. Morkūnas. V., 1970. Mar — Quattuor Evangeliorum versionis palaeoslovenicae, Codex Marianus glagoliti- cus. Ed. V. Jagič. Berolini, 1883. ME — K. Miilenbacha latviešu valodas vardnica. Red., papild., turpindjis J. Endzelins. T. I-IV. Riga, 1923—32. MG — Anfangs-Griinde einer Littauischen Sprach-Lehre ... von Christian Gottlieb Mielcke ... Kėnigsberg, 1800. MLLG J gu pg der Litauischen Litterarischen Gesellschaft. T. I— VI. Heidelberg, —1912. MLLVG — LPSR ZA Valodas un literatūras institiits. Miisdienu latviešu literaras valodas gramatika. T. I—II. Riga, 1959—62. MT LI — S. Vaišnoro lietuviška įžanga knygoje: Margarita Theologica ... perguldita per Simona Waischnora warnischki ... Karaliauczuie ... 1600. MT(PM) — Ape popieszischkaie missche. Išleista kartu su MT. 60 OsG — Neue Littauische Grammatik ans Licht gestellt von Gotfried Ostermeyer .., Konigsberg, 1791. R — Ph. Ruhig. Anfangsgriinde einer Littauischen Grammatick. Knigsberg, 1747. RB — L. J. Rhesa. Biblia, Tai esti: Wissas Szwentas Rasztas... ketwirta Kartą isz- spaustas. Tilžeje 1824. RP — Swietych stow aspraw Panskich... Kroynikd albo Postill4... 1556 (M. Rėjaus „Postilė“, cituojama iš Lietuvos TSR Mokslų Akademijos bibliotekoje esančio defektuoto egzemplioriaus). SC = Compendia Grammaticae Lithvanicae Theophili Schultzen... Regiomonti... 1673. ST — Smulkioji lietuvių tautosaka XVII-XVIII amžiuje. Paruošė Jurgis Lebedys. Vil- nius, 1956. Supr — Cynpacabckas pykonuch. IlaMarHukH o čcrapocjiaBsHCKOro siseika. T. II. I, Hap. C. CeBepssxoBa. Cankrnerep6ypr, 1904. VE — Enchiridion... per Baltramieju Willentha... Ischspaustas Karalauczui... 1579. VEE — Euangelias bei Epistolas... pergulditas... per Baltramieju Willenta... Ischspaus- tas Karalauczui... 1579, W. — Postilla Catholiczna mnieysza... Przez D. Iakuba Wuyka... w Poznaniu... 1582 (antrasis leidimas). Ww — Postilla... Przez D. Iakoba Wuyka... w Krakowie... 1617 (šeštasis leidimas). Zogr — Codex glagoliticus olim Zographensis nunc Petropolitanus... edidit V. Jagié. Berolini, 1879. LITERATURA . Aleksandravičius J. Kretingos tarmės veiksmažodis. — ,,Vilniaus valst. pedagoginio instituto mokslo darbai. Lietuvių kalba ir literatūra“, 1959, t. VIII, p. 107—141. Ambrazas V. Absoliutinis naudininkas XVI— XVII a. lietuvių kalbos paminkluose. — ,,Lie- tuvių kalbotyros klausimai“, 1962, t. V, p. 3—146. T. p. Lietuvių kalbos dalyvių atributyvinė-predikatyvinė vartosena. — Kn.: Lietuvių kalbos mor- fologinė sandara ir jos raida (,,Lietuviy kalbotyros klausimai“, t. VII). V., 1964, p. 47—79. "T. p. Galininkas su dalyviu XVI-XVII a. lietuvių kalbos paminkluose (paplitimas ir santykis su originalų konstrukcijomis). — Kn.: Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai („Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. XI). V., 1969, p. 41—56. T. p. Dėl lietuvių kalbos netiesioginės nuosakos (modus relativus). — In: Donum Balticum to Prof. Chr. S. Stang. Stockholm, 1970, p. 6—13. T. p. Lietuvių kalbos galininko su dalyviu poziciniai modeliai, — Kn.: Baltų kalbų veiksmažodžio tyrinėjimai („Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. XIV). V., 1973, p. 169—182. TT. p. Galininko su dalyviu (accusativus cum participio) struktūra ir vartosena senojoje lietuvių kalboje. — Kn.: Žodžių formos ir jų vartosena („Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. XV). V., 1974, p. 195-275. T. p. Zur Entwicklung der Partizipialkonstruktionen mit obliguen Kasus im Litauischen. — ,, Zeit- schrift fiir Slawistik“, 1974 (a), Bd. XIX, Hf. 2. S. 241—251. "T, p. Netiesioginės nuosakos paplitimas ir kilmės problema. — Kn.: Lietuvių kalbos arealinés ling- vistikos klausimai (,,Lietuviu kalbotyros klausimai“, t. XVII. V., 1977, p. 7—54, Balkevičius J. Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė. V., 1963. Barnet V. Vyvoj systėmu participii aktivnich v ruštinė. Praha, 1965. Bauer J. StaroCeskd vėta a staročeskė souveti na zakladė srovnavacim. — In: K historicko-srov- navacimu studiu slovanskych jazykū. Praha, 1958, s. 108—123. "T. p. Syntactica slavica. Brno, 1972. Behaghel O. Deutsche Syntax. Bd. 1I. Die Wortklassen und Wortformen. Heidelberg, 1924. Benveniste E. La phrase nominale. — ,,Bulletin de la Société de Linguistique de Paris“, 1950, t. XLVI, f. 1., p. 19-36. T. p. „Ėtre“ et ,,avoir* dans leur fonctions linguistiques. — ,,Bulletin de la Société de linguistique de Paris“, 1960, t. XLI, f. 1. BernadiSiené P. SangraZiniy veiksmažodžių reikšmė ir vartosena dabartinėje lietuvių kalboje. Kand. dis. rankr. V., 1961. Bezzenberger A. Beitriige zur Geschichte der litauischen Sprache. Gottingen, 1877. Bielenstein A. Lettische Grammatik. Mitau, 1863. Borrow T. The Sanskrit Language. London, 1959. Brugmann K. Kurze vergleichende Grammatik der indogermanischen Sprachen. Strassburg, 1904. : T. p. Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen. Strassburg, 1906, Bd. II, T. 1; 1911, Bd. II, T. 2; 1916, Bd. II, T. 3. "T. p. Die Syntax des einfachen Satzes im Indogermanischen. Berlin-Leipzig, 1925. Brugmann K., Thumb A. Griechische Grammatik. Miinchen, 1913. 61 Buch T. Die reflexive Konstruktion der Verba im Gotischen. — „Kwartalnik Neofilologiczny*,. 1958, V, 4, S. 335-345. Būga K. Rinktiniai raštai. T. II. Sud. Z. Zinkevičius. V., 1959. Bukšs M., Placinskis J. Latgalu volūdas gramatika un pareizraksteibas vordneica. Miinchen, 1973. Cappeler C. Sanskrit-Wėrterbuch. Neudruck. Berlin, 1955. Chantraine P. Grammaire homėrigue. T. 2. Syntaxe. Paris, 1953. Chomsky N. Aspects of the Theory of Syntax. Massachusetts, 1965. Delbriick B. Altindische Syntax. Halle, 1888. T. p. Vergleichende Syntax der indogermanischen Sprachen. Bd. I. Strassburg, 1893; Bd. II. Strass-- burg, 1897; Bd. III. Strassburg, 1900. Dvofak E. Vyvoj prechodnikovych konstrukci ve starši Cestiné. Praha, 1970. Endzelynas J. Baltų kalbų garsai ir formos. V., 1957. Endzelins J. Par latviešu valodas refleksivam formam. Rakstu krajums, Riga, 1901, lpp. 13—22. T.p. [Rec.:] B. K. Ilopxesnnckut. Bo3spatHasi ¢opMa rjfaroJjiOB B JIHTOBCKOM H JIATbINICKOM s3bikax. Mocksa, 1903. — „H3Becrus Mmnepatopckoii Akagemun Hayk no orįtesieknto pycckoro- s3bIKa H CJIOBecHOCTHK“, 1904, T. IX, u. 2, c. 376—388. T. p. Senprūšu valoda. Riga, 1943. T. p. Altpreussische Grammatik. Riga, 1944. T. p. Latviešu valodas gramatika. Riga, 1951. T. p. Darbu izlase. T. I. Riga, 1971. Erhart A. Studien zur indogermanischen Morphologie. Brno, 1970. Fillmore Ch. J. The Case for Case. — In: Universals of Linguistic Theory. New York, Chicago etc., 1968, p. 1—88, Forssmann Th. Die Ubertragung der griechischen Partizipialkonstruktionen in dem Ostromir- senen Evangelium. Strassburg, 1877—8. Fraenkel E. Der praūdikative Instrumental im Slavischen und Baltischen und seine syntaktischen Grundlagen. — ,,Archiv fiir slavische Philologie“, 1926, S. 77—117. T. p. Syntax der litauischen Kasus. K., 1928. T. p. Sprachliche, besonders syntaktische Untersuchung des kalvinistischen litauischen Katechis- mus des Malcher Pietkiewicz von 1598. Gottingen, 1947. T. p. Litauisches etymologisches Worterbuch. Bd. I. Gottingen, 1962. Friedrich J. Hethitisches Worterbuch. Heidelberg, 1952. Gebauer J. Historickd mluvnice jazyka Ceského. T. IV. Skladba. Praha, 1929. Girdenis A., Zulys V. [Rec.:] J. Kazlauskas. Lietuvių kalbos istorinė gramatika (kirčiavimas, daiktavardis, veiksmažodis). V., 1968. — „Baltistica“, 1972, t. VIII (2), p. 193—202. Harris Z. S. Co-occurrence and Transformation in Linguistic Structure. — In: The Structure of Language. Englewood Cliffs — New Jersey, 1964, p. 155—210. Hatcher A. Reflexive Verbs. Latin, Old French, Modern French. Baltimore— London, 1942. Havers W. Untersuchungen zur Kasussyntax der indogermanischen Sprachen. Strassburg, 1911. Havranek B. Genera verbi v slovanskych jazycich. T. I. Praha, 1928. T. p. Žodis diskusijose. — In: Otazky slovanskė syntaxe. T. II. Brno, 1968, S. 409—411. Hermann E. Litauische Studien. Berlin, 1926. Hermodsson L. Reflexive und intransitive Verba im dlteren Westgermanischen. Uppsala, 1952. Hirt H. Indogermanische Grammatik. Bd. VI. Syntax. T. I. Heidelberg, 1934. Hofmann J. B. Syntaktische Gliederungsverschiebungen im Lateinischen infolge Erstarrung urspriiglich appositioneller Verhéltnisse. — ,,Indogermanische Forschungen®, 1924, Bd. XLII, S. 75-87. Homeras. Iliada. Vertė J. Ralys ir kt. Red. A. Dambrauskas. V., 1962. Jablonskis J. Rinktiniai raštai. T. I. Sudarė J. Palionis. V., 1957. Jagič V. Beitrūge zur slavischen Syntax. — ,,Denkschriften der Akademie der Wissenschaften. Philos. — historische Klasse“, 1900, Bd. XLVI. Jakuliené A. Apie lietuvių kalbos sangraZiniy veiksmažodžių funkcijas. — ,,Baltistica®, 1967, t. III (2), p. 185-200. T.p. Lietuvių ir kitų baltų kalbų sangrąžinių veiksmažodžių istorija. Filol. kand. disert. rankraštis. ., 1968. T. p. Prūsų kalbos sangraZiniai veiksmažodžiai. — ,,Baltistica*, 1969, t. V(1), p. 37—42. T. p. Dėl wisesi tur ischpažinti. — ,,Baltistica®, 1969(a), t. V(2), p. 197—8. Kahn Ch. The Verb “be* in Ancient Greek. — ““Foundations of Language“. Suppl. ser. 16. The Verb gi and Its Synonyms. Philosophical and Grammatical Studies, V. 6. Dordrecht — Bos- ton, 3, Kazlauskas, J. Lietuvių kalbos istorinė gramatika (Kirčiavimas, daiktavardis, veiksmažodis). Kronasser H. Vergleichende Laut- und Formenlehre des Hethitischen. Heidelberg, 1956. Kropaczek S. Zwrot accusativus cum infinitivo w języku polskim. — ,,Prace Filologiczne“, 1928, t. XII, s. 424—093, Kfižkova H. Adverbialni determinace slovesnd a vétny vzorec. — In: Otazky slovanskė syn- taxe, z. II. Brno, 1968, s. 103—109. Kūhner R. Ausfiihrliche Grammatik der griechischen Sprache. Bd. II. T. I. Hannover, 1870. 62 Kiihner R. Stegmann C. Ausfiihrliche Grammatik der lateinischen Sprache. Bd. 11. T. 1. Han- nover, 1912. Kurytowicz J. Les désinences moyennes de 1’indo-européen et du hittite. — ,,Bulletin de la So- ciėtė de linguistigue de Paris“, 1932, t, XXX, p. 1—4. T. p. The Inflectional Categories of Indo-European. Heidelberg, 1964. Lehmann W. P. Converging Theories in Linguistics. — ““Language“, 1972, V. 48, No 2, p. 266—75. T. p. Contemporary Linguistics and Indo-European Studies. — In: “Publications of the Modern Language Association“, 1972(a), V. 87, p. 976—993. T. p. A Structural Principle of Language and its Implications. — ““Language“, 1973, V. 49, p. 47— 66 T. p. Proto-Indo-European Syntax. Austin— London, 1974. MacDonnell A. A. A Vedic Grammar for Students. London, 1955. Mažiulis V. Pastabos baltų ir slavų kalbų seniausių santykių klausimu. — ,,Lietuviy kalbotyros klausimai“, 1959, t, II, p. 5—16. Mažiulis V. Prūsų kalbos paminklai. V., 1966. Meillet A. La phrase nominale en indo-européen. — ,,Mémoires de la Société de linguistique de Paris“, 1906—1908, t. XIV, f. 1, p. 1-26. r T. p. Introduction a I’étude comparative des langues indoeuropéennes. Paris, 1934. Meillet A., Vendryes J. Traitė de grammaire comparėe des langues classigues. Paris, 1952, Miklosich F. Vergleichende Grammatik der slavischen Sprachen. Bd. IV. Syntax. Wien, 1874. Miller G. On the History of Infinitive Complementation in Latin and Greek. — ,,The Journal of Indo-European Studies“, 1974, V. 2, No 3, p. 222—245. Miiller D. Studies in Modern English Syntax, Two Aspects of Synthesis. Winterthur, 1957. Oertel H. The Syntax of Cases in the Narrative and Descriptive Prose of the Brihmanas. V. I. The Disjunct Use of Cases. Heidelberg, 1926. Otregbski J. Gramatyka jezyka litewskiego. T. III. Nauka o formach. Warszawa, 1956. Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVII a. V., 1967. Pedersen H. Hittitisch und die anderen indoeuropdischen Sprachen. Kobenhavn, 1938. Perlmutter D. M. Deep and Surface Structure Constraints in Syntax. New York, 1971. Pokorny J. Indogermanisches etymologisches Worterbuch. Bd. I. Bern — Miinchen, 1959. Reichelt H. Awestisches Elementarbuch. Heidelberg, 1909. Renou L. Etudes de grammaire sanscrite. T. I. Paris, 1936. T. p. Grammaire de la langue védique. Lyon — Paris, 1952. T. p. Remarques générales sur la phrase védique. — In: Symbolae linguisticae in honorem G. Ku- rylowicz. Wroclaw — Warszawa — Krakow, 1965, p. 230-234, Rosenbaum 4 S. The Grammar of English Predicate Complement Constructions. Cambridge, Mass., 1967. Rosenkranz B. Die hethitische hi — Konjugation und das idg. Perfekt. — ,, Zeitschrift fiir vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, begriindet von A. Kuhn“, 1958, Bd: LXXV. Ross J. R. Gapping and the Order of Constituents. — In: Progress in Linguistics. Ed. M. Bier- wisch, K. E. Heidolph. The Hague — Paris, 1970, p. 249—259. Ruzicka R. Das syntaktische System der altslavischen Partizipien und sein Verhiltnis zum Grie- chischen. Berlin, 1963. T. p. Studien zur Theorie der russischen Syntax. Berlin, 1966. Safarewicz J. Wplyw lacifiski na system gramatyczny polszczyzny. — In: Symbolae Polonicae in honorem St. Jodlowski. Wroclaw, 1972, s. 145—150. Schmalz J. H., Hofmann J. B. Syntax und Stilistik. — In: Stolz-Schmalz. Lateinische Gramma- tik. Miinchen, 1928, S. 345-850. Schmidts P. Gliika bibbeles waloda. — ,,Rakstu krajums®, 1908, s. XIV, Ipp. 21-100. Schwartz A. Derivative Functions in Syntax. — ‘‘Language®, 1968, V. XLIV, p. 747-783. Schwyzer E. Griechische Grammatik. Bd. I. Miinchen, 1938. Schwyzer E., Debrunner A. Griechische Grammatik. Bd. II. Syntax und syntaktische Stilistik. Miinchen, 1950, 1975. Senn A. Zu den litauischen Zahlwoértern fiir 11—19. — Studi Baltici“, V. Roma, 1935—1936. Sirtautas V. Konstrukcijų duodasi įtikinamas, laukia pevezamas ir pan. sandara bei vartosena. — „Kalbos kultūra“, 1965, sąs. 9, p. 27—32. T. p. Veiksmažodinis tarinys dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje. Kand. disert. rankraštis. V., VVU bibl., 1968. Skardžius P. Daukšos akcentologija. K., 1935. Sližienė N. Apie sudurtines pradétines veiksmažodžių formas. — „,Lietuvių kalbotyros klausi- mai“, 1961, t. IV, p. 67—72. Speyer J. S. Sanskrit Syntax. Leyden, 1886. T. p. Vedische und Sanskrit-Syntax. Strassburg, 1896. Stahl J. M. Kritisch-historische Syntax des griechischen Verbums der klassischen Zeit. Heidelberg, 1907. Stang Chr. S. Perfektum und Medium. — „Norsk Tidsskrift for Sprogvidenskap“, 1932, t. VI, p. 29—39, 63 T. p. Das slavische und baltische Verbum. Oslo, 1942. T. p. Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen. Oslo — Bergen — Tromsė, 1966. Tang! E. Der Accusativus und Nominativas cum Participio im Altlitauischen. Weimar, 1928. Tesniėre L. Ėlėments de syntaxe structurale. Paris, 1959. Trautmann R. Die altpreussischen Sprachdenkmūler. Gottingen, 1910. Travniček F. Historicka mluvnice Ceska. T. III. Skladba. Praha, 1956. Valeckienė A. Predikatyvinis pažyminys kaip atskira sakinio dalis. — Kn.: Lietuvių kalbos gramatinė sandara. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. IX, 1967, p. 97—116. Večerka R. Syntax aktivnich participii v staroslovėnštinė. Praha, 1961. Vennemann Th. Topics, Subjects, and Word Order: from SXV to SVX via TVX. — In: Histo- rical Linguistics. V. I. Ed. J. M. Anderson, C. Jones. Amsterdam — Oxford etc., 1974, p. 339—376. Vitkauskas V. Kuršėnų tarmės kirtis ir priegaidė. — ,,Lietuviy kalbotyros klausimai“, 1960, t. III, p. 61—77. T. p. Dėl vienos Lazdynų Pelėdos raštų kalbos smulkmenos. — ,,Kalbos kultūra“, 1965, sas. 8, p. 17. T. p. Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas. V., 1976. T. p. „[P]+[s]-+ V -+s“ tipo sangrąžiniai veiksmažodžiai rytinėse žemaičių šnektose. — Kn.: Gra- matinės kategorijos ir jų raida („Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. XVIII). V., 1978, p. 171—175. Vondrak VW. Vergleichende slavische Grammatik. Bd. II. Formenlehre und Syntax. Gėttin- gen, 1928. T. p. Altkirchenslavische Grammatik. Berlin, 1912. Wackernagel J. Vorlesungen iiber Syntax mit besonderer Beriicksichtigung von Griechisch, Lateinisch und Deutsch. Bd. I. Basel, 1926; Bd. II. Basel, 1928. Wackernagel J., Debrunner A. Altindische Grammatik. Bd. III. T. 1, Gottingen, 1929; Bd. III. T. 2. Gėttingen, 1930. Watkins C. Preliminaries to a Historical and Comparative Reconstruction of the Syntax of the Old Irish Verb. — ,,Celtica®, 1963, V. VII, p. 1—49. T. p. Preliminaries to the Reconstruction of Indo-European Sentence Structure. — In: Proceedings of the IX International Congress of Linguists. London—the Hague — Paris, 1964, p. 1035— 1042. T. p. Indogermanische Grammatik. Bd. 3. Formenlehre. T. 1. Geschichte der indogermanischen Verbalflexion. Heidelberg, 1969. Wegner A. Noun Phrase Analysis of the Infinitive Complement Sentences. — ,,Studia Anglica Posnaniensia®, 1975, V. 6, No 1-2, p. 91-106. Whitney W. D. A Sanscrit Grammar. Leipzig, 1889. Willmanns W. Deutsche Grammatik Gotisch, Alt-, Mittel-, und Neuhochdeutsch. Bd. IIL T. 2. Strassburg, 1909. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos jvardZiuotiniy būdvardžių istorijos bruožai. V., 1957. T. p. Lietuvių dialektologija. V., 1966. T. p. Dėl K. Sirvydo ,,Punkty sakymų“ genezės ir kalbos. — ,,Baltistica®, 1971, t. VII(2), p. 153— 168. T. p. Rytietiškoji XVII a. lietuvių raštų kalba, jos kilmė ir išnykimas. — ,,Baltistica®, 1972, t. VIII(1), p. 79—100. T. p. S. M. Slavočinskio giesmyno (1646 m.) kalba. — Kn.: Gramatinės formos ir jų vartosena. V., 1974, p. 135—170. Zubaty J. [Rec.:] ITopxesunckuii B. K. K ucropuun opm cnpsūkeHH1 B ČaJjiTHACKHX A3bIKaX. M., 1901; Bo3sBparnas dopMa rJiarojia B JUTOBCKOM H JIATbINICKOM #3bikax. M., 1903. — „Indogermanische Forschungen“, 1904, Bd. XVI, S. 50—64. T. p. Studie a članky. T. II. Praha, 1954. Bannan III. O6mas mutrBHeTHKa H BONIPOCH OpaHny3ckoro s35IKa. M., 1955. Bapxynapos JI. C. K Bonpocy o nOBepXHOCTHOH H rgryOHHHOH CTpyKTYpe NpeiJOKeHHs. — „Bonpocti s351K03HaHHsa“, 1973, Ne 3, c. 50—61. Bensenucr D. O6mas nuursucecrhka. Pen. IO. C. Crenanos. M., 1974. Bopkosckuit B. H., Kysnenos II. C. Mcropuueckas rpaMMaTHKa pycckoro si3biKa. M., 1965. Baitan A. PykroBojicrBo no crapocjiaBsHcKoMy s135IKy. M., 1952. I'aspanex B. 3azor (genus verbi) B crapoc/iaBAHCKOM 3bIKe. — B ¢6.: HeecjiejjoBaHHst no CHH- TAKCHCY cTapocJIiaBAHCKOTroO sssika. Ilpara, 1963, c. 15—100. Tyxman M. M. Totckuit si3kik. M., 1958. Ee xe. Pa3Burue 3aJIiOrOBbIX HpOTHBONOCTABJIEHHH B repMaHcKuX ;3bIKAX. M., 1964. Hecunukas A. B. H3 ucropun Pa3BUTHA KareropuH IJiarojbHoil nepexoaHoctd. — B ¢6.: Ila- MATH akan. JI. B. Illep6i. JI., 1951, c. 136—144. HynaeBckas H. M. Si3bikK xerrckux Hepor.Jiudpos. M., 1969. Ilstuunkos A. H. u np. Hapoanas sarbins. M., 1975. HsBanos Bau. Be. Xerrekuii a3six. M., 1963. Ero Xe, Obmeunnoesponeiickas, Npac/iaBsHCKash H aHATOJHICKas s3bIKOBHE CHCTeMbI. M., 1965. 64 Ero xe. PekoHCcTpyKuua o6umie6a/iTHiiCKHX CHHTAKCHUECKHX CTPYKTYp. — B ¢6.: Baarto-caa- BAHCKHe HccuefoBanus. M., 1974. Kocros H. Bsarapcka rpammarnka. Codust, 1939. Kyselnita H. B., Hemuenxo E. B. Cinrakcic npHuacTHsix Gopm B pycekKHx roBopax. M., 1971. JloMres T. II. Ouepkn no HcTOpHUECKOMY CHHTaKCHCY pyccKoro si3biKa. M., 1956. | CpaBHurejibHast rPaMMaTHKa repManckux S3biKOB. [Tog pen. D. A. Maraesa. T. IV. M., 1966. Mapsan H. O HeKoTOphIX NnpejiuKATHBHbIX (DYHKIHSX JIKTOBCKOTO Npuuyactus. — „Kalbotyra“, 1962, t. IV, p. 33—42. Ero xe. K ponpocy 0 JiHHrBO-reorpaguueckoM TMOJIOXEHHH GajITO-CJIABSAHCKHX SI3bIKOB. — . „Baltistica“, 1969, t. V(1), p. 17—20. Meiie A. Očmecnassncknū si3abik, M., 1951. Messbunuyk O. C. Po3BHrok CTPYKTYpHl cAO0B'siKbcKoro peuennsi. Kuis, 1966. Henokxynubtit A. II. Apeajsisusrė acriekTsl GamJiTo-cJiaBaHCKHX OTHOLeHHĖ. M., 1964. OBesnuko-Kyjnukosekni H. JĮ. Cunrakcnueckue Habmionenust. — „YKypHaji MukHceTepcTBa HapojHoro npocsemenus“, 1898, T. 317, c. 1—47. [TepeapmyTtep H. A. O6 onnosunmuu ,,nepexojHOCTb-HENEPEXOAHOCTh B CHCTEME HH/[06Bpo- neiickoro raaroJsa. — ,Bomnpocs ;3biko3HaHHs“, 1974, Ne 3, c. 70-81. IMTuzann B. O6umee x nujoeBponeiickoe sissiko3nanne, — B ku. : OGmnee | HH 10eBpOTeiicKoe sI3bl- Ko3HaHHe. Pen. B. A. 3serunues. M., 1956, c. 83—199. Tiopreruncrag B. K. Bosspatnas ¢opma r.iarojioB B JMTOBCKOM H JIATHIUCKOM S3bIKAX, ., 19083. ITore6usi A. A. H3 3anucok no pycckoit rpammartuke. T. I-11. M., 1958. Onbi T HCTOPHKO-THNOJIOTHYECKOTO HCCJE0BaHHA HpaHCKUX sibikoB. T. I— II. M., 1975. Akr.: B. C. Pacropryesa (ots. pea.), JĮ. H. dnenpman u ap. PoxxoBcekas M. I. CuHTakcHC Npu/arate bHOr0 B GojirapcKoM JIHTEPATYPHOM si3bike. M., 1970. CaBueHro fi H. Tlponcxox iene cpejHero 3ajiora B HHJoeBponeiickoM si3biKe. PocTtos-ua-Ilo- Hy, 1 Ero xe. Karteropus cpeanero sajora B MHJOeBporeiickom siseike. Aproped. okt. auc. JI, 1960(a). Ero xe. CpaBHHTrejibHasi rpaMMaTHKa HHJOEBPOIEHCKHX Si3bIKOB. M., 1974. Cob6oaesckuii C. H. JlpeBHe-rpeueckuii sissik. M., 1948. Cnpunuak 51. A. Ouepk pycCcKOro HCTOpHUECKOro cHHTakcuca. Kues, 1960. CpaBHHTejibHO-HCTOpHUeCKHĖ CHHTAKCHC BOCTOYHOCJIABSIHCKHX S$3bIKOB. UJIeHB Npejiioxe- Husa. Toa. pen. B. H. Bopkosckoro. M., 1968. Cre6ann-Kamenckuit M. H. Heropusi ckanunaBckux siseiko. M.—JI., 1953. Ero xe. I'pammaruka HopBexkckoro siseika. M.—JI., 1957. Crenanos IO. C. [Ipunnuns H MeTo[bl COBpeMeHHOI JHHTBHCTHKH. M., 1975. Ero xe. OG ncropuueckoil 3aBHCHMOCTH MeXAy GaJTHIICKO KaTeropueil MepexoaHOCTH—He- Nepex0/ĮHOCTH H CJIaBSHCKOH KaTeropHeil TJIAaroJIbHbIX BHA0B. — Kn.: III Sajunginé baltų kalbotyros konferencija. Pranešimų tezės (III Bcecoro3zHas KOH(epeHuns no GaTHiiCKOMY 53bIKO3HaHH!IO. Te3Hcki fokaanos). V., 1975(a). Tonopos B. H. K sonpocy 06 sBojonnt cJiaBskekoro H Gasiraitekoro raarona. — „Bonpocki CJIaBAHCKOTO s13bIKO3HaHHSA“, 1961, T. V, c. 35—70. Opunupux H. Kparkas rpaMMaTHuka XeTTcKoro si3bika. M., 1952. Yeii V. JI. 3nauenne H crpykTypa si3Lika. M., 1975. Hlepuas B. H. Cuurakcnc ĮipeBHennjnūckoro si3biKa. XapbKos, 1883. SIxynene A. Heropus Bo3BpaTHbIX TJIAar0JIOB B JIHTOBCKOM H B APYTHX GaJTHICKHX S3bIKAX. Asroped. Kan. auc. Buabhioc, 1968. B. AMBPA3AC CTPYKTYPA H PA3BHTHE HMEHHTEJIbHOM C MPUYACTHEM (NOMINATIVUS CUM PARTICIPIO) B JIMTOBCKOM SI3bIKE Pezrome KoHeTpykumio HMeHHTe.IbHOTO ¢ NpHuacTHeM (B JanbHeiimem — MIT) ofpasyioT ruaroust (H3HUECKOrO HJIH YMCTBEHHOTO BOCTIPHATHS (B TOM UKHCJIE H MBILIJIEHHS), HHGOPMAIHH H IMOLHO- HaJibHOTO COCTOSIHMSI (HANp., tėvas jautėsi sergqs), a CO CTpajaTeJbHBIMH MPHYACTHAMH HACTOS- Mero BpeMeHH — TaKXe IJiaroJibl, BbIDpaxKalOINHe BOJICH3BSABJECHHE, VCHJIHe, TPOCLOY HJIH NpH- BbruKY (norėti, leistis, duotis, laukti(s), įprasti, apsikesti n nojį.). Ilpruuacrne B aToit KOHCTP YKIHH HMEeT JĮBONHHYJO CHHTAKCHYECKYIO CBS3b (C HMEHeM H C TJIAroJIOM) H 3aHHMaeT NO3HOHIO Npono- 3HTHBHOTO OO beKTA C H3b5CHHTEJILHLIM (SKCIIJIHKATHBHLIM) 3HAYEHHEM. Ha ocnoBannun crarncTHueckoro anajiu3a KOHCTPYKuuil ¢ MIT, H3BJIeučHHbIX TIyTEM TIOJiHOTO BBIGOpa H3 ĮpeBHeJIHTOBCKHX NaMATHHKOB, YCTAHOBJIeHO, 4uTO apeaji pacnpoctpanenust HII B XVI-XVII BB. npuMepHo COOTBETCTBOBAJ TENEpPEUIHEMY, OJAHAKO OXBATbIBAJI TAKKE UacCTb 5. Gramatinės kategorijos ir jų raida . 65 BOCTOYHO-ayKITaHTCKUX AnajexTtos, rae MII nocjie Bo3BpaTHbIX TJIarOJIOB B HACTOALLEE BpeMsi yxe He ynotpebasercs. ConocraBjeHHe repeBojtHbiX TeKCTOB C JIATHHCKHMH, HEMEUKHMH H NOJbCKHMH OpHTHHA- jnaMH TIOKA3ajio, uto MII B ApeBHENHTOBCKON NHCbMEHHOCTH He 3aBHCHT OT BJIHSHHS APYTHX S13bIKOB. Henojib3OBatHHe NEpeBOAYHKAMH HHOSI3BIYHEIX ODHTHHAJIOB NperisiTCTBOBAJIO [POHHKHO- BeHHIO TOTO 060POTa B IIepeBOJibi, OSTOMY CTATHCTHYECKHEe AaHHBIe NO NMaMsiTHHKAM XVI — XVII BB., IIpHBeJEHHbIe B TaOJIKIAX | H 2, TOJIbKO uacTHUHO OTPAXKAIOT erO LIHpOKOe ynoTrpe6jJieHHe B. JKUBOH peunH aTOro nepHoja. Jas crpykrypsi MIT 8 XVI—XVII BB. XapakTepHo npeobJiajanne BO3BpaTHBIX (DOpM TJIiaro- 708 (oKojio 9094 BCeX npuMepoB), ocoGenno regétis, tikėtis, sakytis, žinotis, Hu WHPOKOR ynoTpe6- JIeHHe OGOpoTOB C IIpHUaCTHLIMH CBA3KAMH OT TJrarojia bari. I'ocnoAcTByIOmuil NOPSJIOK UJIEHOB KOHCTPYKIHH HM — TJIATOJI — NPHYAacTHE OCHOBAH HA NO3WIHMOHHOM Mojesne SVO, xapakrep- HOM JUISl JIHTOBCKOTO S13bIKA HCTOPHUECKOrO riepnojia, oanako B MIT o6HapyxeHbit TakiKe pelIHKTbI Gojiee jipeBHero mojeast SOV. CHHTaKCHYeCKasi CTPYKTYpa, MoposioruuecKoe opopM/IeHHE PJIABHbIX UJIEHOB, a BO MHOTHX cayuasx H Jekcuueckuil cocras MII B JIHTOBCKOM H JIaTHIICKOM SIShIKAX COBNajaior. JIarbim- CKast KOHCTPYKIIHSI OTJIHYAETCS TOJBKO HEKOTOPhIMH HHHOBALMSIMH, CBA3AHHBIMH C GOJee INIHpO- KHM pacnpocTpaHeHHeM HeCKJIOHsieMbiX (opm mnpuuactuii. Cues ynorpebaenus HIT oGuapy- JKeHbl H B JPEeBHENpPYCCKHX NaMsTHHKaX. IlyreM CHHTAKCHYECKOil DEKOHCTPYKUHH B paboTe yCTAHOBJIEGHO, “TO B OCHOBY UIl gersiu HOMHHATHBHBIE KOHCTPYKIMH NPeIMKATHBHOTO aTpuGY Ta (a bIOHKTA) CO CTATHBHbIMH TJIaPOJIAMH, KOTOpbie IpOTHBONOCTABJIAJIHCb AKKY3aTHBHBIM KOHCTPYKIMSIM C aKTHBHbIMH riarosamu. Ha 5TOM ApeBHEM NPOTHBONOCTAB/IEHHH OCHOBaHa Gosiee nosausa Koppeasuus MIT m BIL. B gote PYKUHAX C ĖazoBsiMH rviarosaMu (liauti, baigti, nustoti A TOA.) H TJiarojiaMH: 3MOLHOHAJIbHOTO COCTOSIHHS TPHYACTHS [IEPBOHAYAJILHO BBINOJIHAJIA OYyHKUKIO BTOPOCTENIEHHOrO HMEHHOTO Npejk- kara. HIT c raarosaMH BOCTIpHSITHS H MH(OpManuH OOpa3OBAJIHCb H3 NPEJJIOKEHHH C OTHOCH- TEIbHO CAMOCTOSI TE/IbHBIMH HMEHHBIMH IIDE/|HKATAMH, KOTOPHIE TOJIbKO M03XKe BCTY NHN B TeCHOE CHHTAKCHYECKOe eAHHCTBO C IJIaroJoM. Jlanbheiimee pasputhe MIT cBsi3aHO ¢ BO3HHKHOBEHHEM BO3BpaTHbIX (OPM Tjarosa myrTem NPHCOEHHEHHST SHKJAHTHYECKOH (DODMbI BO3BPATHOTO MECTOHMEHHs si K TJIArOJIbHON OCHOBE. IpeBpaTHBIIHCh B MOPOJIOrHUECKHIl (OPMAHT, 0603HAUAIOMUN OTpaHHueHHe JefcTBHS Cepoif cy0beKTa, BO3BpPATHAs YACTHIA CTa/la NPHJIAraTthCsi KO MHOTHM HHTPAH3HTHBHBIM TJ1aroJiaM. Ojinako B JAPEBHEJHTOBCKHX MaMsITHHKAX elle COXPAHHJIHCh HeKOTODpbIe pejIHKTbI yNOTpeG eH Hs MECTOMMEHHS si CO 3HAYEHHEM aKKy3aTHBa, B TOM uHCJIe B KoHctpykuusax BIT (uanp., nessitike- kem wissad gero... turresenczius BrP). Ilocse Toro, Kak SHKJHTHuY€CKas (opMa MECTOHMEHHS B BI] OKOHuaTeJLHO NOTepsijia NAaAEXKHOE 3HAUCHHE, aKKy3aTHBbI NPHYACTHH Obl/IH 3aMEHeHH! HOMHHATHBAMH TIO aHAJIOTHH C JpeBHHMH KoHcTpykumamu MII. Dro cnocobersoBano pacnpo- CTpaHeHHIO Bo3BpaTHHIX (bopM raarosa B MII H obpasosanuio onnosuuus MI c Bo3BpaTHBIMH HH- TPaHSHTHBHBIMH rjaronamid: BI] C TpaH3HTHBHLIMH TJIarOJiaMH, OCOOEHHO XapaKTEpHOH JĮJISI sI3blKa JIPEBHEJHTOBCKHX MNaMsTHHKOB. CpaBHeHHE CO CJIaBAHCKHMH S3bIKAMH BbisBJISeT o6mylo resethyeckyio OcHoBy MII Hu yka- 3biBaeT Ha IlapaJiJIeJIK3M PaHHero pa3BHTHA STOH KoHCTpyKuuH. MIT jiKTOBCKOTO si3bika COOTBET- CTBYeT CTapOC/IaBSHCKOMY, APEBHEPYCCKOMY H CTAapOuenIiCKOMYy OGOpOTy MO CBOEMY MecTY B cHHTaKCHUecKORH cHcTeMe (Npexje Bcero — no orHomenuio K BIT), no cHHTaKCHUecKOH CTpyK- Type, a B GojiburnHeTBE C/y4aeB — H NO ee MopdbojioTHUecKOlH peaJiH3alnu. B nepuojį MHCHMEHHOI TPaAHUHH BCAEACTBHE CYyxXeHHS cdepbi npHMeHeKHs BI] OnrIO3HHKS BIT : HII craza ocnadeBaTb, H OyKHKLKHOHAJILHAS HATPY3Ka BO3BpaTHOH yacTHusl B MII yMeHbinn- nacb. B cBs3H c stam MIT c HeB03BpaTHbIMH (OOpMAMH IJIaroJIoB CTAJIH ONifTbh GoJiee MPOAYKTHB- HBIMH. V. AMBRAZAS THE STRUCTURE AND DEVELOPMENT OF NOMINATIVUS CUM PARTICIPIO IN LITHUANIAN Summary The Nominativus cum participio construction (NP) is formed with verbs of physical and men- tal perception (including verbs of thinking), verbs of information and emotional state (e. g. tévas jautėsi sergąs), and in case of passive participles — also with verbs expressing will, effort, request, and habit (e. g. norėti, leistis, duotis, laukti(s), apsikesti etc.). The participle in the said construction is subjected to a double linking (it is linked with both the noun and the verb); it takes the position of a prepositional object with an explicative meaning. | On the basis of a statistical analysis of the NP constructions drawn from old Lithuanian writ- ings, it has been found that the area of the distribution of NP in the 16th— 17th centuries roughly corresponded to the present area, but it also covered part of East Lithuanian dialects where NP is: at present no longer used after reflexive verbs. 66 The comparison of translations with their Latin, German and Polish originals has shown the NP of old Lithuanian writings to be independent of the influence of other languages, The for- eign originals only hampered the use of the construction in translations. In view of this, the sta- tistical data as presented in tables 1, 2 only partially reflect wide use of NP in the colloquial Lithua- nian of that period. The notable feature about the structure of the 16th— 17th century NP is the considerable predominance of reflexive verbs (they make up about 90% of the examples) — notably regétis, tikėtis, sakytis, Zinotis — as well as the wide use of constructions with participial copulas derived from the verb biti. The dominating order of the constituents in the construction noun-—verb— participle is based on the positional pattern SVO, which is characteristic of the Lithuanian language of the historical period. Relics of SOV pattern relating to a much earlier period were also found in the construction. The syntactic structure, the morphological expression of the main constituents and in many cases the lexical structure of NP coincide in Lithuanian and Latvian. The Latvian NP differs from its Lithuanian counterpart only in certain innovations arising from the wider distribution cf indecl- inable participial forms. The use of NP can also be traced in Old Prussian texts. Applying the method of syntactic reconstruction, we found NP to have been/based on predica- tive adjunct nominative constructions with statative verbs which were opposed to accusative constructions with active verbs. This ancient opposition serves as the basis of a much later correla- tion of NP and AP (i. e. accusative with the participle). In constructions with phase verbs (liauti, baigti, nustoti, etc.) and with verbs of emotional state, participles originally performed the function of a secondary predicate. NP used with verbs of perception and information resulted from relati- vely indedent pensentences with nominal predicates which only later formed close syntactic units with the verb. The subsequent development of NP is connected with the appearance of reflexive verbs re- - sulting from the addition of the enclitic form of the reflexive pronoun si to the verb forms. Having turned into a morphological element marking the restriction of the action to the sphere of the subject, the reflexive particle came to be used with many intransitive verbs. In old; Lithuanian writings, however, we can still find relics of the pronoun si with an accusative meaning; such relics can also be found in AP (e. g. nessitikekem wissad gero... turresenczius BrP). After the enclitic form of the pronoun in AP finally lost its case meaning, the accusatives of the participle were replaced by nominatives by analogy with the old NP constructions. This favoured the distribution of reflexive verb-forms in NP as well as the formation of the opposition NP with reflexive intransitive verbs : AP with non-reflexive transitive verbs, which is characteristic of old Lithuanian writings in particular. Comparison with Slavic languages reveals a common genetic basis of NP and points to a parallelism of the early development of the construction. The Lithuanian NP corresponds to Old Slavic, Old Russian and Old Czech NP constructions according to its place in the syntactic sys- tem (above all according to its relationship to AP), according to its syntactic structure, and in most cases according to its morphological realization. Owing to the narrowing of the use of AP during the period of the written tradition, the opposition AP : NP grew weaker, and the functional load of the reflexive particle decreased. As a result, NP with non-reflexive forms of the verb became more productive again.