Iš senųjų lietuvių kalbos socialinių terminų tyrinėjimo istorijos

SOCIALINĖS LINGVISTIKOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XIX (1979) Juozas KARACIEJUS IŠ SENŲJŲ LIETUVIŲ KALBOS SOCIALINIŲ TERMINŲ TYRINĖJIMO ISTORIJOS Senųjų lietuvių kalbos socialinių terminų istorija atskirai, atrodo, niekur nebuvo tyrinėta. Žinoma, tai nereiškia, kad socialinių lietuvių kalbos institutų pavadinimai lingvistinėje literatūroje iš viso buvo apeinami. Kurie ne kurie lingvistiniuose darbuo- se pasirodė tada, kai, istoriniam lyginamajam metodui sukaupus daugiau duomenų, buvo susidomėta indoeuropiečių arealijomis, t. y. kai, pasitelkus pagalbon tuomet žinomus senosios istorijos, archeologijos bei kitų pagalbinių disciplinų faktus, buvo bandyta lokalizuoti indoeuropiečių protėvynę, jų civilizaciją. Dalis senųjų lietuvių kalbos socialinių terminų nagrinėjama vadinamosios lingvistinės paleontologijos. [Pictet A., 1859—1863; lllpaneps O., 1886, 25] atstovų, kurie pirmieji, mėgindami rekonstruoti indoeuropiečių (jų tarpe ir lietuvių) civilizaciją, socialinę struktūrą bei socialinių institutų kilmę ir evoliuciją, jų pavadinimus stengėsi nagrinėti kaip termi- nus, o ne kaip atskirus žodžius, iliustruojančius fonetinių dėsnių pasireiškimą. Dau- giausia šioje srityje XIX a. pabaigoje — XX a. pradžioje nusipelnė O. Sraderis, kuris, be daugelio istorinių lingvistinių darbų, 1901 m. išleido indoeuropiečių realijų žo- dyną [Schrader O., 1901]. Žodžiu, O. Šraderio, H. Hirto [Hirt H., 1905— 1907] ir ypač prancūzų sociologinės mokyklos atstovų su A. Mejė priešakyje darbai padėjo palyginti tvirtą pagrindą tolesniems indoeuropiečių socialinių terminų tyrinėjimams. Be to, daug papildomos medžiagos lingvistams sukaupė priešistorinė archeologija, etnografija bei kitos pagalbinės disciplinos. Taip pat nereikia užmiršti, kad XX a. pradžioje į lingvistinius tyrinėjimus buvo įtraukti tocharų ir hetitų kalbų faktai, da- vę taip pat nemaža naujų duomenų šios srities tyrinėtojams. Tiesa, XX a. trečiajame dešimtmetyje visiškai susiformavus struktūrinei lingvis- tikai, kurį laiką indoeuropiečių kilmės bei jų civilizacijos klausimais buvo šiek tiek mažiau domimasi, negu XIX a. pabaigoje — pačioje XX a. pradžioje, nes dauguma lingvistų struktūriniais metodais ėmė tyrinėti kalbą kaip sistemą apskritai. Žinoma, nereikia susidaryti nuomonės, jogindoeuropiečių realijomis visiškai nebuvo domimasi. Visos paminėtos priežastys įnešė naujų korektyvų į anksčiau padarytas išvadas, pa- tvirtino arba paneigė dalį anksčiau iškeltų hipotezių. Be to, daug naujų minčių davė indoiranėnų kalbų faktai, nes šių tautų senuosiuose rašto paminkluose nemažai kalbama apie indoiranėnų socialinę struktūrą, apie jų visuomenės pasidalijimą į tris grupes [Dumėzil G., 1930; Benveniste E., 1932; 1938]; tai, be abejo, yra labai senų laikų padaras (plg. dar Dumėzil G., 1958; Benveniste E., 1969, I, 279—292). Visų naujausių šios srities tyrinėjimų apibendrinimu turbūt galima laikyti 1969 m. Paryžiuje pasirodžiusį labai įdomų žinomo prancūzų lingvisto E. Benvenisto darbą „Indoeuropiečių socialinių terminų žodynas“ [Benveniste E., 1969], kuriame autorius labai originaliai aiškina senųjų indoeuropiečių (jų tarpe nemažos dalies ir lietuvių) socalinių institutų pavadinimų istoriją. Ta pačia proga reikia prisiminti, kad, be jau minėtų specialių indoeuropiečių protėvynę, jų civilizaciją bei socialinę struktūrą nagrinėjančių darbų, daugelio senųjų lietuvių kalbos socialinių terminų kilmė aiški- nama įvairiuose etimologiniuose žodynuose bei mažesnės apimties darbuose, kuriuos visus Čia suminėti nėra galimybės, — tam reiktų daug daugiau vietos. Be to, čia nepretenduojama į išsamią senųjų lietuvių kalbos socialinių terminų tyrinėjimo isto- 125 riją, o tik vienu kitu pavyzdžiu norima parodyti, kad ne visų tyrinėtų senųjų lietuvių kalbos socialinių terminų kilmė, jų atsiradimo bei egzistavimo istorija yra aiški, nors nuo stambios A. Piktė knygos pirmojo leidimo iki E. Benvenisto žodyno pasirodymo praėjo visas šimtmetis. Žinoma, lietuvių socialinių terminų istorijoje ne antraeilį vaidmenį vaidina ir tas faktas, kad lietuvių kalbos rašto paminklai, kurie beveik visi yra vertimai iš kitų kalbų, siekia tik XVI a. Ši priežastis ir dar jų bažnytinis turinys duoda labai mažai naudos senųjų lietuvių kalbos socialinių terminų istorijai, o įvai- rūs valstybiniai dokumentai, kuriuose daugiausia turėtume rasti medžiagos šiam klau- simui, parašyti ne lietuvių kalba ir į juos pateko vėlyvesni ir tik tokie socialiniai ter- minai, kurių tikslių atitikmenų nebuvo dokumento kalboje arba jų nežinojo do- kumentą rašęs raštininkas (plg. Lingis J., 1970, 292; Jablonskis K., 1941). Bet grįžkime prie senųjų lietuvių kalbos socialinių terminų tyrinėjimo istorijos ir pa- sižiūrėkime, kaip lingvistinėje literatūroje buvo nagrinėjami socialinių grupių pavadinimai. 1. Liaudis Šalia formos lidudis „žmonės, minia, būrys“ lietuvių kalbos tarmėse yra liaudžia „didelė šeimyna (tiek savi, tiek svetimi), minia, būrys“. Pirmoji forma reikšme ,,Zmo- nės, tauta“ aptinkama senuosiuose raštuose, pvz., M. Daukšos „Postilėje“ skaitome: Šitai apsakau jumus džiaugsmą..., kursai bus visai liaudi (liaudžiai) (LK Ž VII 391). Artimiausi lidudis; liaudžia giminaičiai yra latvių laudis ,,Lente, Volk, Gesinde“, senovės prūsų ludis ,,Wirt®, ludini „„Wirtin“, ludysz ,,Mensch* [Fraenkel E., 1962, 360 — 361] bei senovės slavų /juds ,,napon‘‘, ljudije ,,monu*, senovės vokiečių aukstai- čių liut, senovės anglų leod, vokiečių Leute ,,mioau* [Pacmep M., 1967, 545; Fraen- kel E., 1962, 360— 361: Pokorny J., 1959, 684 — 685; Schrader O., 1901, 807 —808; Benveniste E., 1969, I 323; taip pat BenBenncr 3., 1974, 355]. Toliau visi Sie Zo- džiai siejami su graikų &asbdepoc „laisvas“, lotynų liber „„laisvas“, liberi „vaikai“, gotų liudan „augti“, senovės indų rédhati „auga, kyla“, albanų /'ind „gimdau“, pol’em ,liaudis, tauta“ [Fraenkel E., 1962, 360—361; Pokorny J., 1959, 684 — 685; ®acmep M., 1967, 545; Schrader O., 1901, 807 —808; Tpy6aues O. H., 1959, 169] ir t. t., kurie kildinami iš ide. šaknies */eudh- [Pokorny J., 1959, 684 — 685]. Vis dėlto iki šiol lietuvių (resp. baltų) žodžio liaudis ir jo artimiausių giminaičių slavų bei ger- manų kalbose kilmė nėra visai aiški [Ernout A., Meillet A., 1951, 632; Chantraine P., 1970, 337; Tpy6aues O. H., 1959, 168]. Taip manoma turbūt dėl dviejų priežasčių: pirma, graikų ėAsddepoc „laisvas“ ir lotynų /rber „laisvas“, liberi „,vaikai“ iš pirmo žvilgsnio semantiniu požiūriu, atrodo, nieko neturi bendra su baltų, slavų bei germanų kalbų socialiniu terminu, vartojamu liaudžiai pavadinti, antra, tiek graikų, tiek lo- tynų kalbos žodžiai vartoti taip pat kaip socialiniai terminai yra dariniai, kurių re- konstruota forma *(e)leutheros. Ši būdvardinė forma, E. Benvenisto nuomone, yra kilusi iš daiktavardinés *leudho- arba *leudhes- [BenBenncr D., 1974, 356]. Nežiū- rint to, jog E. Benvenistas „Indoeuropiečių socialinių terminų žodyne“, remdama- sis semantine rekonstrukcija, atrodo, patikimai įrodė graikų ir lotynų kalbų minėtų socialinių terminų ryšį su ide. šaknimi */eudh-, o tuo pačiu ir su liaudies pavadini- mais slavų bei germanų kalbose, naujausio graikų kalbos etimologinio žodyno au- torius P. Šantrenas, kuris, reikia manyti, buvo susipažinęs su E. Benvenisto išvado- mis, rašo, jog lotynų liber bei graikų ėied9eposc sugretinimas su terminais, vartoja- mais germanų, baltų ir slavų kalbose liaudžiai pavadinti, yra galimas, bet sunkiai irodomas (Un rapprochement de lat. /iber et de grec ėisebYsepos avec des termes désignant le peuple en germanique et en balto-slave peut séduire, mais ne se laisse pas démonter — Chantraine P., 1970, 337). Vadinasi, ir dabar šio, kaip ir daugelio kitų, lietuvių kalbos socialinio termino istorijoje dar daug tamsių dėmių. Todėl visai nenuostabu, kad kurį laiką buvo netgi abejojama lidudies lietuviškumu, nes nei lie- 126 tuvių, išskyrus turbūt asmenvardžius, pvz.: Vyliaudas, Liaudginas [Būga K., 1958, 256], nei latvių kalbose nerandame daugiau senesnių šios šaknies darinių. Prieš to- kią nuomonę ne kartą pasisakė K. Būga, nurodęs, jog ,,lidudis yra vienas seniausių mūsų kalbos žodžių“, kurio ,,senumu džiaugiasi viso pasaulio kalbininkai“ [Būga K., 1959, 56]. Bet K. Būga lietuvių kalbos liaudies pavadinimą lygino tik su latvių Jaudis, slavų ljuds, ljudije bei senovės vokiečių aukštaičių liut ir tolimesnių jo giminaičių ne- nurodė [Būga K., 1958, 382]. Tiesa, K. Būga nenagrinėjo liaudies kaip socialinio termino, nesidomėjo šiuo terminu pavadinto socialinio instituto kilme. Jis tik sten- gėsi apginti nuo puristų lidudies teises lietuvių kalboje. — Tokia būtų trumpa lietuvių kalbos socialinio termino lidudis tyrinėjimo istorija, kuri mums duoda palyginti nedaug žinių apie šio socialinio instituto kilmę. Taip yra tikriausiai todėl, kad lietuvių (resp. baltų) liaudis kaip socialinis terminas buvo nagrinėjama kitų ide. kalbų fone, remiantis dažniausiai vien tik garsų atitikimo dės- niais, nesidomint specialiai socialinio instituto baltų kalbose susiformavimo istorija ir, be to, dažnai išleidžiant iš akių semantiką, kuri terminų istorijoje užima svarbią vietą. Semantika gali duoti daug papildomos medžiagos senųjų socialinių terminų formavimosi istorijai bei jų etimologijai išaiškinti. Pavyzdžiui, visai neseniai S. Ka- raliūno (1976, 89) pareikšta mintis apie leksemų liūsti, liūdėti, kurios paprastai kil- dinamos iš ide. šaknies */eud- [Pokorny J., 1959, 684], ir liaudis, liaudžia semantinį bei etimologinį ryšį, atrodo, yra pirmas bandymas. 2. Šeima Iš karto reikia pasakyti, kad šeimės istorija ir kilmė taip pat nėra visiškai aiški, nors šis senas lietuvių kalbos socialinis terminas darybos požiūriu nėra taip izoliuotas kaip ką tik nagrinėta lidudis. Be pamatinės formos šeima lietuvių kalboje palyginti plačiai paplitęs senas darinys šeimyna (plg. kaimynas, -a, avynas), kuris dabar kai kuriose tarmėse vartojamas ta pačia reikšme kaip šeima. Anksčiau jų vartojimas, be abejo, buvo daug griežčiau diferencijuotas, plg. šeimynauti (:Seimyna) „ieškoti šei- mynos“ [Skardžius P., 1943, 499]. Be Seimés, šeimynos, lietuvių kalboje vartojama Seiminiiikas, -ė, šeimyninis, šeimininkauti ir kiti tą pačią šaknį turintys anksčiau ar vėliau atsiradę žodžiai. Panašiai yra ir latvių kalboje, — greta pamatinio žodžio saime ,,Hausgesinde, Familie in weiteren Sinne“ vartojama saimenieks ,» Wirt, Haus- herr“, saimniéciba , Wirtschaft, Haushaltung, Hausvorstand®, saimniekuot ,,wirt- schaften, Wirtschaft fuhren“ [Fraenkel E., 1965, 970]. Prūsų kalbos paminkluose aptinkame seimins ,,Gesinde", kuris yra priesaginis darinys iš šaltiniuose, atrodo, nepaliudytos formos *seime. O. Šraderis savo „Reallexikone“, kalbėdamas apie šeimos pavadinimą ide. kal- bose, visiškai neužsimena apie lietuvių bei latvių kalbų pamatinius Žodžius Seima ir saime ir, remdamasis slavų semija, semino bei lietuvių šeimyna, prūsų seimins, rekonst- ruoja bendrą baltų ir slavų (lituslavische) formą *sei-mi- [Schrader O., 1901, 223]. O. Šraderis, atrodo, sąmoningai nenurodo beveik identiškų formų germanų (plg. gotų haims „cenenne“, senovės vokiečių aukštaičių heim „ponuna“) bei iš dalies graikų (plg. xoun „,kaimas“) kalbų atitikmenų (plg. Schrader O., 1901, 143), kaip dauguma etimologinių žodynų autorių, kurie, priskyrę prie jų dar ir lietuvių kiémas, kaimas. latvių ciėms, prūsų caymis, visus kildina iš ide. šaknies *k'ei- „gulėti“. Čia mes vėl susiduriame su iki šiol neišspręstu klausimu, koks santykis yra tarp lietuvių šeima ir kiémas, kaimas. O. Šraderis lietuvių kiemas, kdimas lygino su graikų xėpr „kaimas“, gotų haims „cenienne“ bei sen. slavų pokojo, pažymėdamas, kad lietuvių kiemas „kaimas“, gotų haims bei graikų xu turbūt kažkada reiškė ramybę po ilgų klaidžiojimų (plg. [panep O., 1913, 61). 127 Lietuvių šeima, kdimas, kiémas siejimu su graikų xcopy bei germanų kalbų žo- džiais, reiškiančiais gyvenvietę, abejojo ,,Graiky kalbos etimologiniame žodyne“ E. Buazakas [Boisacą E., 1916,426; 544]. Šiek tiek vėliau negu O. Šraderis bei E. Bua- zakas, K. Būga rašė: „Sveikiau bus lietuvių žodžiui (kiemas) xow7j'g visai nelietus. Labiau panašu į tiesą, kad kiėmas, kdimas nėra atskirtinas nuo šių žodžių: sl. po-čiti „ilsėtis“, pokojo, lot. guies, lietuvių kiaulių kinis“ [Būga K., 1959, 254 ir in. 1; ki- taip @acvep M., 1971, 347 — 348]. Siai K. Biigos etimologijai ne taip seniai pritaré V. Mažiulis, laikydamas ja patikimiausia [Mažiulis V., 1960, 208]. Žodžiu, lietuvių šeimos bei kiėmo, kdimo kaip socialinių institutų atsiradimo istorija ir toliau lieka ne visai aiški, juoba kad naujausi tyrinėjimai parodė, jog toks artimas lietuvių šeimai: šeimynai, slavų semėja priklauso prie terminų, žyminčių teritorinę vienybę [Tpy- 6auep O. H., 1959, 164—165]. Be to, kaip jau buvo minėta, ne visai aiškus santykis ne tik tarp lietuvių šeima: kiémas, bet ir tarp šeima: šeimyna. P. Skardžiaus pareikš- ta nuomonė, jog šeimyna (plg. kaimynas, -a) yra sudaiktavardėjęs būdvardis, reiškęs „šeiminis, šeimai priklausąs“, labai nedaug ką pasako apie jį kaip socialinį terminą [Skardžius P., 1943, 269]. Aišku yra tik tai, kad šeimyna — labai senas darinys (plg. lot. vicinus ,,arti kaimynystėje esąs“ iš vicus, lietuvių kaimynas: kdimas [Skardžius P., 1943, 269]. Prie jų taip pat priklauso graikų (Mikėnų) linijiniu B raštu parašytuose tekstuose vartojamas terminas ke-ke-me-na ko-to-na, reiškiantis bendrai naudojamą žemę [MBanos B. B., 1957, 43—44; Chantraine P., 1970, 606]. Vadinasi, šių lietuvių (resp. baltų) socialinių terminų (Šeima, šeimyna; kiémas, kaimas) istorijoje dar daug neįmintų misliy, kurias, pasitelkus pagalbon socialinės istorijos faktus ir naujausių lingvistinių tyrinėjimų išvadas, reikia įminti, nes formalus jų kildinimas iš ide. šaknies *k’ei-, atrodo, sunkiai paaiškinamas baltų kalbų faktais. 3. Tauta Be lietuvių, tautą pripažįsta latviai ir prūsai, plg. la. tauta ,,Art, Geschlecht, Gattung; das Volk, die Nation“, pr. tauto „Land“ [Fraenkel E., 1965, 1069]. Jo darybinis identiškumas bei reiškinių panašumas su kitų ide. kalbų (germanų, kel- tų, italikų, ilirų) žodžiais seniai patraukė kalbininkų, nagrinėjusių indoeuropiečių socialinę struktūrą, dėmesį. Jau A. Piktė lietuvių tauta, latvių tauta lygino su gimi- ningais kitų ide. kalbų žodžiais: oskų touto, gotų tiuda ir kt. [Pictet A., 1877, III, 89). Tiesa, A. Piktė lietuvių tautd duoda reikšme „,Vokietija“. Šia reikšme šį žodį jis paėmė iš Prūsijos autorių žodynų, nes, anot K. Būgos, „žodis tauta žinoma kalbi- ninkams ... tiktai reikšme ,,Oberland, Deutschland“, t. y. tokia, kokios nežino nei senieji, nei naujieji lietuvių rašytojai, išskyrus Ruigio, Milkaus ir Neselmano žody- nus [K. Būga, 1958, 381]. Prie šios pastabos nurodęs, jog žodį fauta rašytojai varto- ja reikšme ,,nJIeMS, HanKai“ ; ,, gens, natio“ ir pridėjęs pluoštą pavyzdžių iš M. Daukšos, S. Daukanto bei J. Juškos raštų, K. Būga plačiau šio seno lietuvių kalbos socialinio termino nenagrinėjo. Bet šios jo pastabos, atrodo, labai daug patarnavo socialiniam terminui tauta įsitvirtinti lingvistinėje literatūroje bent jau greta reikšmės ,,Oberland, Deutschland“ ir ta reikšme, kuria jis nuo seno buvo vartojamas (plg. Trautmann R., 1923, 315; Walde A., Pokorny J., 1930, 714; Feist S., 1939, 496). Kadangi socialinio termino kitose ide. kalbose *feuta atsiradimo aplinkybės, E. Benvenisto žodžiais tariant, yra aiškios [Benveniste E., 1969, I, 366], tai kalbėti smulkiai apie lietuvių fautės artimiausius giminaičius kitose ide. kalbose, atrodo, nėra reikalo, nes jie mums kol kas nepadeda išsiaiškinti tautės kaip socialinio insti- tuto susiformavimo istorijos lietuvių bei apskritai baltų kalbose. Be to, tai atskiras ir sudėtingas klausimas, reikalaujantis specialių tyrinėjimų. Jo istorija, rodos, pasi- darytų daug aiškesnė, jeigu išsiaiškintume, kaip tauta santykiauja su jau minėtu ki- tu senu lietuvių kalbos socialiniu terminu /idudis, vartojamu taip pat socialinei gru- 128 pei pavadinti. Galbūt mes čia turime labai seną, iš gilios senovės paveldėtą, sociali- nės istorijos reiškinį, juk abiejų šių terminų senasis vartojimo skirtumas nėra aiškus, juo labiau kad abu (tautė, atrodo, dažniau) įeina į senus dvikamienius lietuvių kalbos asmenvardžius, abu neturi aiškių, tą pačią šaknį turinčių, senesnių darinių, kurie labai praverštų aiškinant šių socialinių terminų istoriją. Po šių trumpų pastabų, atrodo, aišku, kad senųjų lietuvių kalbos socialinių ter- minų, tyrinėtų kitų ide. kalbų fone, istorija toli gražu nėra aiški. Ji reikalauja dar daug papildomų tyrinėjimų, norint atsakyti į vis iškylančius klausimus. Taip yra gal- būt dar ir todėl, kad į žodį, į terminą dažnai buvo žiūrima kaip į kažkokios abs- trakcijoje egzistuojančios griežtos sistemos narį ir retkarčiais netgi „užmirštama“, kad greta fonetinių dėsnių, kurie, beje, taip pat neapsieina be išimčių, egzistuoja ir semantiniai, sunkiau paaiškinami, dėsniai. Leksikos raida visada yra glaudžiai su- sijusi su visuomenės vystymusi, jos kultūra bei mąstymo būdu ir ne viską čia galima išsiaiškinti vien tik palyginti griežtais fonetiniais dėsniais. Aiškinti socialinių termi- nų kilmę, jų istoriją, be abejo, labai daug gali padėti retrospektybinė sociolingvis- tika, kuri, anot J. Dešerijevo, padėtų įveikti istorinio lyginamojo metodo trūkumus (plačiau: Hewepues IO. JI, 1977, 358 — 359), bene ryškiausiai atsiskleidžiančius ty- rinėjant senųjų socialinių institutų pavadinimus, nes nagrinėjant jų istoriją vien ling- vistinių faktų nepakanka. Visų pirma čia reikia išsiaiškinti, kaip atsirado socialinę reikšmę turinti sąvoka, t. y., kiek galima smulkiau išsiaiškinti pačio socialinio insti- tuto atsiradimo, egzistavimo ar išnykimo priežastis. Žodžiu, pirmiausia reikia susi- pažinti su socialinės istorijos faktais, o tik po to pradėti lingvistiškai nagrinėti patį socialinį terminą, jo istoriją, nes „lyginamoji istorinė analizė leidžia nustatyti, kad ter- minas, vėliau vartotas atskiroms socialinėms grupėms pavadinti, pradžioje šios so- cialinės reikšmės neturėjo“ [HBanos B. B., 1957, 51]. Tai, atrodo būdinga ne tik socialigiy grupių pavadinimams, bet visiems bet kurios kalbos socialiniams terminams, jeigu jie nėra skolinami. Be to, niekada nereikia užmiršti, kad, išnykus socialiniam institutui, nebūtinai turi išnykti arba pasitraukti į pasyvųjį leksikos fondą ir tą są- voką reiškęs žodis. Jis, netekęs ankstesnės specifinės reikšmės, per tam tikrą laiką gali įgyti naujas reikšmes ir likti pilnateisiu kalbos piliečiu. Literatūra Benveniste Ė. Les classes sociales dans la tradition Avestique. — Journal Asiatique. Paris, 1932, t. 221, Nr. 1. Benveniste E. Traditions indo-irniennes sur les classes sociales. — Journal Asiatique. Paris, 1938, t. 230, Nr. 4. Benveniste E. Le vocabulaire des institutions indo-européennes. T. I. Economie, parenté, société. T. 2. Pouvoir, droit, réligion. Paris, 1969. Boisacq E. Dictionnaire étymologique de la langue grec. Heidelberg — Paris, 1916. Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1958, t. I; 1959, t. II. Chantraine P. Dictionnaire ėtymologigue de la langue grecgue. Paris, 1970, t. 2. Dumėzil G. Le prėhistoire indo-iranienne des castes. — Journal Asiatigue. Paris, 1930, t. 216, Nr. 1. Dumėzil G. L' idėologie tripartie des indo-européens. Bruxelles, 1958. Ernout A., Meillet A. Dictionnaire ėtymologigue de la langue latine. Paris, 1951, t. I, 3e ėd. Feist S. Verlgeichendes Wėrterbuch der gotischen Sprache. Leiden, 1939, 3 Aufl. Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wėrterbuch. Heidelberg-Gėttingen, 1962, 1965, Bd. I, II. Hirt H. Die Indogermanen. Strassburg, 1905—1907, Bd. 1—1I. Jablonskis K. Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje. 1941, d. I. Karaliūnas S. Lie. čiūtnas „dailus, švarus, tvarkingas...“, taisti (-čia) „ilgėtis, liūdėti“ ir jų giminai- čiai. — Baltistica. V. 1976, t. 12(1). Lingis J. Išnykę ir pasikeitę sccialinės reikšmės žodžiai lietuvių kalboje. — Donum Balticum. Stock- holm, 1970. Locher J. P. Lettisch rauta, plur. tauti usw.: Varianten des Stammauslautes in ihrer Beziehung zur Wortbedeutung. — In: Donum Balticum. Ed. by Velta Rūke-Dnavina. Stockholm, 1970. Locher J. P. Die ,,„Darbay senuju lituwiu yra žemaycziu“ von Daukantas: Zur Genese des Textes — eine Analyse auf der Grundlage der Wortfeldes tauta — giminė. — Baltistica. II priedas. 1977. 9. Us. Nr. 1554 129 Mažiulis V. Dėl žodžių dyūras, kiėmas. — Kalbotyra, V., 1960, t. 2. Pictet A. Les origines Indo-européennes ou les Aryas primitifs. Essai de palėontologie linguistigue. Paris — Genéve, 1859—1863, pt. 1—2. Pictet A. Les origines Indo-européennes ou les Aryas primitifs. Essai de paléontologie linguistique. Paris, 1877, t. I-III, 2¢éd. Pokorny J. Indogermanisches etymologisches Worterbuch, Bern und Miinchen, 1959, Bd. I. Schrader O. Reallexikon der indogermanisches Altertumskunde. Strassburg, 1901. Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1943. Trautmann R. Baltisch — slavisches Worterbuch. Gottingen, 1923. Walde A., Pokorny J. Vergleichendes Worterbuch der indogermanischen Sprachen. Berlin und Leip- zig. 1930, Bd. I. Bensenuct D. O6mas auarsuctuka. — M., 1974. JNemepues O. J. ConnajisHas aunrsuctaka. — M., 1977. Usanos B. B. Counajibuast oprannsauis HHAOEBPONEHCKHX TMJIEMEH NO JHHTBHCTHUYECKHM JaH- HEIM. — BecTH. HCTOpHH MHpoBoH KyabTypsl. M., 1957, Ne 1. Tpy6aues O. H. Mcropusi cJiaBsHCKHX TEPMHHOB POJCTBA H HEKOTOPBLIX JAPEBHEHIIHX TEPMHHOB oOmecrBeHHoro crpost. — M., 1959. dacmep M. DTHMOJIOrHUECKHIT cJI0Bapb pycckoro s351Ka. — M., 1967, 1971, 1. 2, 3. Wipaneps» O. CpaBHHTejibHOe si3bIKOBR/IeHHe H nepBobuiTHas ucropua. — CII6., 1886. Wipaneps O. Hupoesponeiins. — CI16., 1913. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas H3 MCTOPHH H3YUEHHS CTAPbIX LAY MIbHBIX TEPMHUHOB JIMTOBCKOIO A3bIK Pe31ioMe Heropus crapbiX COlHHAaJIbHbIX TEDMHHOB JIHTOBCKOTO sI3bIKa OT/ĮEJIbHO JĮO CHX TIOp HHTJE He GkiJia OninCcaHa, HO B JIMHTBHCTHYECKOI JHTEpaType O HHX HEOJHOKPATHO TOBODHJIH TIpejĮCTABHTEJIH TaK Ha3LIBaeMOH JHHTBHCTHUECKOIT TaJIieOHTOJIOTHH B KOHIJe XIX — B Hatajie XX BB. B ncropun cra- PpBIX COLHAJIbHLIX TEDMHHOB JIHTOBCKOTO A3bIKA EIIĮe MHOTO HesiCHBIX BONpOCOB, XOTS pe4b O HHX IIIJIA HE TOJIBKO B KpYTIHHIX paGoTrax A. Ilurre, O. Illpanjepa, I'. Xupra, D. BekBenncra, HO H B pa3HbIX BTHMOJIOTHUECKHX CJIOBADSIX, B CTATbHX, HOCBAINCHHbLIX BOMPOCAM INpapojįHHbi, KYJIbTŲYDpbI H IH- BHJIH3AIUH JPEBHHX HHJIOCBPOTIEHIES. B crarbe onHcbiBaecTC51 HCTOpHA H3YUEHHS COLHAJIbHbIX TEPMHHOB JIHTOBCKOro si3bika lidu- dis — „NOK, Hapojg, Toana alojeit”, liaudžia „Oonbuias ceMbsi, uessib, TOJINa JIIOJeH“, Seima „CceMbs“, šeimyna „VeJISijįb, CeMbs“, fauta „TIEMS, HanuHsi“ Ho Jejaercs MOMbITKa J0Ka3aTh, UTO 6e3 nOMOINIH PeTPOCMNEKTHBHOH COHNHAJIbHOHK JIAHTBHCTHKH HeJIb351 TOYHO ONpejĮeJIHTb MPOHCXOXK- JIeHHe 3THX TepMHHOB.