Iš senųjų lietuvių kalbos socialinių terminų tyrinėjimo istorijos

SOCIALINĖS LINGVISTIKOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XIX (1979) Juozas KARACIEJUS IŠ SENŲJŲ LIETUVIŲ KALBOS SOCIALINIŲ TERMINŲ TYRINĖJIMO ISTORIJOS Senųjų lietuvių kalbos socialinių terminų istorija atskirai, atrodo, niekur nebuvo tyrinėta. Žinoma, tai nereiškia, kad socialinių lietuvių kalbos institutų pavadinimai lingvistinėje literatūroje iš viso buvo apeinami. Kurie ne kurie lingvistiniuose darbuose pasirodė tada, kai, istoriniam lyginamajam metodui sukaupus daugiau duomenų, buvo susidomėta indoeuropiečių areal iomis, t. y. kai, pasitelkus pagalbon tuomet žinomus senosios istorijos, archeologijos bei kitų pagalbinių disciplinų faktus, buvo bandyta lokalizuoti indoeuropiečių protėvynę, jų civilizaciją. Dalis senųjų lietuvių kalbos socialinių terminų nagrinėjama vadinamosios lingvistinės paleontologijos [Pictet A., 1859—1863; Шрадеръ О., 1886, 25] atstovų, kurie pirmieji, mėgindami rekonstruoti indoeuropiečių (jų tarpe ir lietuvių) civilizaciją, socialinę struktūrą bei socialinių institutų kilmę ir evoliuciją, jų pavadinimus stengėsi nagrinėti kaip terminus, o ne kaip atskirus žodžius, iliustruojančius fonetinių dėsnių pasireiškimą. Daugiausia šioje srityje XIX a. pabaigoje — XX a. pradžioje nusipelnė O. Šraderis, kuris, be daugelio istorinių lingvistinių darbų, 1901 m. išleido indoeuropiečių realijų žodyną [Schrader O., 1901]. Žodžiu, O. Šraderio, H. Hirto [Hirt H., 1905—1907] ir ypač prancūzų sociologinės mokyklos atstovų su A. Meje priešakyje darbai padėjo palyginti tvirtą pagrindą tolesniems indoeuropiečių socialinių terminų tyrinėjimams. Be to, daug papildomos medžiagos lingvistams sukaupė priešistorinė archeologija, etnografija bei kitos pagalbinės disciplinos. Taip pat nereikia užmiršti, kad XX a. pradžioje į lingvistinius tyrinėjimus buvo įtraukti tocharų ir hetitų kalbų faktai, davę taip pat nemažą naujų duomenų šios srities tyrinėtojams. Tiesa, XX a. trečiajame dešimtmetyje visiškai susiformavus struktūrinei lingvistikai, kuri kurį laiką indoeuropiečių kilmės bei jų civilizacijos klausimais buvo šiek tiek mažiau domimasi, negu XIX a. pabaigoje—pačioje XX a. pradžioje, nes dauguma lingvistų struktūriniais metodais ėmė tyrinėti kalbą kaip sistemą apskritai. Žinoma, nereikia susidaryti nuomonės, jog indoeuropiečių realijomis visiškai nebuvo domimasi. Visos paminėtos priežastys įnešė naujų korektyvų į anksčiau padarytas išvadas, patvirtino arba paneigė dalį anksčiau iškeltų hipotezių. Be to, daug naujų minčių davė indoiranėnų kalbų faktai, nes šių tautų senuosiuose rašto paminkluose nemažai kalbama apie indoiranėnų socialinę struktūrą, apie jų visuomenės pasidalijimą į tris grupes [Dumézil G., 1930; Benveniste E., 1932; 1938]; tai, be abejo, yra labai senų laikų padaras (plg. dar Dumézil G., 1958; Benveniste E., 1969, I, 279—292). Visų naujausių šios srities tyrinėjimų apibendrinimu turbūt galima laikyti 1969 m. Paryžiuje pasirodžiusį labai įdomų žinomo prancūzų lingvisto E. Benvenisto darbą „Indoeuropiečių socialinių terminų žodynas“ [Benveniste E., 1969], kuriame autorius labai originaliai aiškina senųjų indoeuropiečių (jų tarpe nemažos dalies ir lietuvių) socialinių institutų pavadinimų istoriją. Ta pačia proga reikia prisiminti, kad, be jau minėtų specialių indoeuropiečių protėvynę, jų civilizaciją bei socialinę struktūrą nagrinėjančių darbų, daugelio senųjų lietuvių kalbos socialinių terminų kilmė aiškinama įvairiuose etimologiniuose žodynuose bei mažesnės apimties darbuose, kuriuos visus čia suminėti nėra galimybės, — tam reikėtų daug daugiau vietos. Be to, čia nepretenduojama į išsamią senųjų lietuvių kalbos socialinių terminų tyrinėjimo istorijos 125 riją, o tik vienu kitu pavyzdžiu norima parodyti, kad ne visų tyrinėtų senųjų lietuvių kalbos socialinių terminų kilmė, jų atsiradimo bei egzistavimo istorija yra aiški, nors nuo stambios A. Piktės knygos pirmojo leidimo iki E. Benvenisto žodyno pasirodymo praėjo visas šimtmetis. Žinoma, lietuvių socialinių terminų istorijoje ne antraeilį vaidmenį vaidina ir tas faktas, kad lietuvių kalbos rašto paminklai, kurie beveik visi yra vertimai iš kitų kalbų, siekia tik XVI a. Ši priežastis ir dar jų bažnytinis turinys duoda labai mažai naudos senųjų lietuvių kalbos socialinių terminų istorijai, o įvairūs valstybiniai dokumentai, kuriuose daugiausia turėtume rasti medžiagos šiam klausimui, parašyti ne lietuvių kalba ir į juos pateko vėlyvesni ir tik tokie socialiniai terminai, kurių tikslių atitikmenų nebuvo dokumento kalboje arba jų nežinojo dokumentą rašęs raštininkas (plg. Lingis J., 1970, 292; Jablonskis K., 1941). Bet grįžkime prie senųjų lietuvių kalbos socialinių terminų tyrinėjimo istorijos ir pasižiūrėkime, kaip lingvistinėje literatūroje buvo nagrinėjami socialinių grupių pavadinimai. 1. Liáudis Šalia formos liaúdis „žmonės, minia, būrys“ lietuvių kalbos tarmėse yra liaudžią „didelė šeimyna (tiek savi, tiek svetimi), minia, būrys“. Pirmoji forma reikšme „žmonės, tauta“ aptinkama senuosiuose raštuose, pvz., M. Daukšos „Postilėje“ skaitome: Šitai apsakau jumus džiaugsmą…, kursai bus visai liaudi (liaudžiai) (LKŽ VII 391). Artimiausi liaúdis; liaudžią giminaičiai yra latvių làudis „Lente, Volk, Gesinde“, senovės prūsų ludis „Wirt“, ludini „Wirtin“, ludysz „Mensch“ [Fraenkel E., 1962, 360—361] bei senovės slavų lǫdъ „народ“, ljudije „люди“, senovės vokiečių aukštaičių liut; senovės anglų leod, vokiečių Leute „люди“ [Фасмер М., 1967, 545; Fraenkel E., 1962, 360—361; Pokorny J., 1959, 684—685; Schrader O., 1901, 807—808; Benveniste E., 1969, I 323; taip pat Бенвенист Э., 1974, 355]. Toliau visi šie žodžiai siejami su graikų ἐλεύθερος „laisvas“, lotynų līber „laisvas“, liberi „vaikai“, gotų liudan „augti“, senovės indų rōdhati „auga, kyla“, albanų l’ind „gimdau“, pol’em „liaudis, tauta“ [Fraenkel E., 1962, 360—361; Pokorny J., 1959, 684—685; Фасмер М., 1967, 545; Schrader O., 1901, 807—808; Трубачев О. Н., 1959, 169] ir t. t., kurie kildinami iš ide. šaknies *leudh- [Pokorny J., 1959, 684—685]. Vis dėlto iki šiol lietuvių (resp. baltų) žodžio liaudis ir jo artimiausių giminaičių slavų bei germanų kalbose kilmė nėra visai aiški [Ernout A., Meillet A., 1951, 632; Chantraine P., 1970, 337; Трубачев О. Н., 1959, 168]. Taip manoma turbūt dėl dviejų priežasčių: pirma, graikų ἐλεύθερος „laisvas“ ir lotynų līber „laisvas“, liberi „vaikai“ iš pirmo žvilgsnio semantiniu požiūriu, atrodo, nieko neturi bendra su baltų, slavų bei germanų kalbų socialiniu terminu, vartojamu liaudžiai pavadinti, antra, tiek graikų, tiek lotynų kalbos žodžiai vartoti taip pat kaip socialiniai terminai yra dariniai, kurių rekonstruota forma *(e)leutheros. Ši būdvardinė forma, E. Benvenisto nuomone, yra kilusi iš daiktavardinės *leudho- arba *leudhes- [Бенвенист Э., 1974, 356]. Nežiūrint to, jog E. Benvenistas „Indoeuropiečių socialinių terminų žodyne“, remdamasis semantine rekonstrukcija, atrodo, patikimai įrodė graikų ir lotynų kalbų minėtų socialinių terminų ryšį su ide. šaknimi *leudh-, o tuo pačiu ir su liaudies pavadinimais slavų bei germanų kalbose, naujausio graikų kalbos etimologinio žodyno autorius P. Šantrenas, kuris, reikia manyti, buvo susipažinęs su E. Benvenisto išvadomis, rašo, jog lotynų līber bei graikų ἐλεύθερος sugretinimas su terminais, vartojamais germanų, baltų ir slavų kalbose liaudžiai pavadinti, yra galimas, bet sunkiai įrodomas (Un rapprochement de lat. līber et de grec ἐλεύθερος avec des termes désignant le peuple en germanique et en balto-slave peut séduire, mais ne se laisse pas démonter — Chantraine P., 1970, 337). Vadinasi, ir dabar šio, kaip ir daugelio kitų, lietuvių kalbos socialinio termino istorijoje dar daug tamsių dėmių. Todėl visai nenuostabu, kad kurį laiką buvo netgi abejojama liaudies lietuviškumu, nes nei lie- 126 tuvių, išskyrus turbūt asmenvardžius, pvz.: Vėlyaudą, Liaudginą [Būga K., 1958, 256], nei latvių kalbose nerandame daugiau senesnių šios šaknies darinių. Prieš tokią nuomonę ne kartą pasisakė K. Būga, nurodęs, jog „liaudis yra vienas seniausių mūsų kalbos žodžių“, kurio „senumu džiaugiasi viso pasaulio kalbininkai“ [Būga K., 1959, 56]. Bet K. Būga lietuvių kalbos liaudies pavadinimą lygino tik su latvių ļaudis, slavu ļudь, lietuvių bei senovės vokiečių aukštaičių liut ir tolimesnių jo giminių nurodė [Būga K., 1958, 382]. Tiesa, K. Būga nenagrinėjo liaudies kaip socialinio termino, nesidomėjo šiuo terminu pavadinto socialinio instituto kilme. Jis tik stengėsi apginti nuo puristų liaudies teises lietuvių kalboje. Tokia būtų trumpa lietuvių kalbos socialinio termino liaudis tyrinėjimo istorija, kuri mums duoda palyginti nedaug žinių apie šio socialinio instituto kilmę. Taip yra tikriausiai todėl, kad lietuvių (resp. baltų) liaudis kaip socialinis terminas buvo nagrinėjama kitų ide. kalbų fone, remiantis dažniausiai vien tik garsų atitikimo dėsniais, nesidomint specialiai socialinio instituto baltų kalbose susiformavimo istorija ir, be to, dažnai išleidžiant iš akių semantiką, kuri terminų istorijoje užima svarbią vietą. Semantika gali duoti daug papildomos medžiagos senųjų socialinių terminų formavimosi istorijai bei jų etimologijai išaiškinti. Pavyzdžiui, visai neseniai S. Karaliūno (1976, 89) pareikšta mintis apie leksemų liūsti, liūdėti, kurios paprastai kildinamos iš ide. šaknies *leud- [Pokorny J., 1959, 684], ir liaudis, liaudžia semantinį bei etimologinį ryšį, atrodo, yra pirmas bandymas. 2. Šeima Iš karto reikia pasakyti, kad šeimos istorija ir kilmė taip pat nėra visiškai aiški, nors šis senas lietuvių kalbos socialinis terminas darybos požiūriu nėra taip izoliuotas kaip ką tik nagrinėta liaudis. Be pamatinės formos šeima lietuvių kalboje palyginti plačiai paplitęs senas darinys šeimyna (plg. kaimynas, -ė, avynas), kuris dabar kai kuriose tarmėse vartojamas ta pačia reikšme kaip šeima. Anksčiau jų vartojimas, be abejo, buvo daug griežčiau diferencijuotas, plg. šeimynaũti (: šeimyną): „ieškoti šeimynos“ [Skardžius P., 1943, 499]. Be šeimos, šeimynos, lietuvių kalboje vartojama šeimininkas, -ė, šeimyninis, šeimininkauti ir kiti tą pačią šaknį turintys anksčiau ar vėliau atsiradę žodžiai. Panašiai yra ir latvių kalboje, – greta pamatinio žodžio sàime „Hausgesinde, Familie in weiteren Sinne“ vartojama sàimnieks „Wirt, Hausherr“, sàimniecība „Wirtschaft, Haushaltung, Hausvorstand“, sàimnie:k(u)ot „wirtschaften, Wirtschaft führen“ [Fraenkel E., 1965, 970]. Prūsų kalbos paminkluose aptinkame seimins „Gesinde“, kuris yra priesaginis darinys iš šaltiniuose, atrodo, nepaliudytos formos *seime. O. Šraderis savo „Reallexikone“, kalbėdamas apie šeimos pavadinimą ide. kalbose, visiškai neužsimena apie lietuvių bei latvių kalbų pamatinius žodžius šeimà ir sàime ir, remdamasis slavų semija, semьjo bei lietuvių šeimyna, prūsų seimins, rekonstruoja bendrą baltų ir slavų (lituoslavische) formą *sei-mi- [Schrader O., 1901, 223]. O. Šraderis, atrodo, sąmoningai nemini beveik identiškų formų germanų (plg. gotų haims „селение“, senovės vokiečių aukštaičių heim „родина“) bei iš dalies graikų (plg. χώμη „kaimas“) kalbų atitikmenų (plg. Schrader O., 1901, 143), kaip dauguma etimologinių žodynų autorių, kurie, priskyrę prie jų dar ir lietuvių kiėmas, káimas, latvių cièms, prūsų caymis, visus kildina iš ide. šaknies *k’ei- „gulėti“. Čia mes vėl susiduriame su iki šiol neišspręstu klausimu, koks santykis yra tarp lietuvių šeimà ir kiėmas, káimas. O. Šraderis lietuvių kiėmas, káimas lygino su graikų χώμη „kaimas“, gotų haims „селение“ bei sen. slavų pokojь, pažymėdamas, kad lietuvių kiemas „kaimas“, gotų haims bei graikų χώμη turbūt kažkada reiškė ramybę po ilgų klaidžiojimų (plg. Шрадер О., 1913, 61). 127 Lietuvių šeimą, kaimas, kiemas siejimu su graikų χώρη bei germanų kalbų žodžiais, reiškiančiais gyvenvietę, abejojo „Graikų kalbos etimologiniame žodyne“ E. Buazakas [Boisacq E., 1916, 426; 544]. Šiek tiek vėliau negu O. Šraderis bei E. Buazakas, K. Būga rašė: „Sveikiau bus lietuvių žodžiui (kiemas) χώρη’s visai ne lietetus. Labiau panašų į tiesą, kad kiemas, kaimas nėra atskirtas nuo šių žodžių: sl. po-čiti „ilsėtis“, pokojь, lot. quietus, lietuvių kiaulų kiunis“ [Būga K., 1959, 254 ir išn. 1; kitaip Фасмер М., 1971, 347–348]. Šiai K. Būgos etimologijai ne taip seniai pritarė V. Mažiulis, laikydamas ją patikimiausia [Mažiulis V., 1960, 208]. Žodžiu, lietuvių šeimos bei kiemo, kaimo kaip socialinių institutų atsiradimo istorija ir toliau lieka ne visai aiški, juoba kad naujausi tyrinėjimai parodė, jog toks artimas lietuvių šeimai: šeimynai, slavų семьја priklauso prie terminų, žyminčių teritorinę vienybę [Трубачев О. Н., 1959, 164–165]. Be to, kaip jau buvo minėta, ne visai aiškus santykis ne tik tarp lietuvių šeima: kiemas, bet ir tarp šeima: šeimyna. P. Skardžiaus pareikšta nuomonė, jog šeimyna (plg. kaimynas, -a) yra sudaiktavardėjęs būdvardis, reiškęs „šeiminis, šeimai priklausąs“, labai nedaug ką pasako apie jį kaip socialinį terminą [Skardžius P., 1943, 269]. Aišku yra tik tai, kad šeimyna – labai senas darinys (plg. lot. vicīnus „arti kaimynystėje esąs“ iš vicus, lietuvių kaimynas: kaimas [Skardžius P., 1943, 269]. Prie jų taip pat priklauso graikų (Mikėnų) linijiniu B raštu parašytuose tekstuose vartojamas terminas ke-ke-me-na ko-to-na, reiškiantis bendrąją naudojamą žemę [Иванов В. В., 1957, 43–44; Chantraine P., 1970, 606]. Vadinasi, šių lietuvių (resp. baltų) socialinių terminų (šeima, šeimyna; kiemas, kaimas) istorijoje dar daug neįmintų mįslių, kurias, pasitelkus pagalbon socialinės istorijos faktus ir naujausių lingvistinių tyrinėjimų išvadas, reikia įminti, nes formalus jų kildinimas iš ide. šaknies *k’ei-, atrodo, sunkiai paaiškinamas baltų kalbų faktais. 3. Tauta Be lietuvių, tautą pripažįsta latviai ir prūsai, plg. la. tauta „Art, Geschlecht, Gattung; das Volk, die Nation“, pr. tauto „Land“ [Fraenkel E., 1965, 1069]. Jo darinys identiškumas bei reiškinių panašumas su kitų ide. kalbų (germanų, keltų, italikų, ilirų) žodžiais seniai patraukė kalbininkų, nagrinėjusių indoeuropiečių socialinę struktūrą, dėmesį. Jau A. Piktė lietuvių tautą, latvių tauta lygino su giminingais kitų ide. kalbų žodžiais: oskų touto, gotų tiuda ir kt. [Pictet A., 1877, III, 89]. Tiesa, A. Piktė lietuvių tautą duoda reikšme „Vokietija“. Šia reikšme šį žodį jis paėmė iš Prūsijos autorių žodynų, nes, anot K. Būgos, „žodis tautà žinoma kalbininkams . . . tiktai reikšme „Oberland, Deutschland“, t. y. tokia, kokios nežino nei senieji, nei naujieji lietuvių rašytojai, išskyrus Rugio, Milkaus ir Neselmano žodynus [K. Būga, 1958, 381]. Prie šios pastabos nurodęs, jog žodį tautà rašytojai vartoja reikšme „племя, нация“; „gens, natio“ ir pridėjęs pluoštą pavyzdžių iš M. Daukšos, S. Daukanto bei J. Juškos raštų, K. Būga plačiau šio seno lietuvių kalbos socialinio termino nenagrinėjo. Bet šios jo pastabos, atrodo, labai daug patarnavo socialiniam terminui tautà įsitvirtinti lingvistinėje literatūroje bent jau greta reikšmės „Oberland, Deutschland“ ir ta reikšme, kuria jis nuo seno buvo vartojamas (plg. Trautmann R., 1923, 315; Walde A., Pokorny J., 1930, 714; Feist S., 1939, 496). Kadangi socialinio termino kitose ide. kalbose *teuta atsiradimo aplinkybės, E. Benvenisto žodžiais tariant, yra aiškios [Benveniste E., 1969, I, 366], tai kalbėti smulkiai apie lietuvių tautos artimiausius giminaičius kitose ide. kalbose, atrodo, nėra reikalo, nes jie mums kol kas nepadeda išsiaiškinti tautos kaip socialinio instituto susiformavimo istorijos lietuvių bei apskritai baltų kalbose. Be to, tai atskiras ir sudėtingas klausimas, reikalaujantis specialių tyrinėjimų. Jo istorija, rodos, pasidarytų daug aiškesnė, jeigu išsiaiškintume, kaip tautà santykiauja su jau minėtu kitu senu lietuvių kalbos socialiniu terminu liaudis, vartojamu taip pat socialinei gru- 128 pei pavadinti. Galbūt mes čia turime labai seną, iš gilios senovės paveldėtą, socialinės istorijos reiškinį, juk abiejų šių terminų senasis vartojimo skirtumas nėra aiškus, juo labiau kad abu (tautą, atrodo, dažniau) įeina į senus dvikamienius lietuvių kalbos asmenvardžius, abu neturi aiškių, tą pačią šaknį turinčių, senesnių darinių, kurie labai pravertų aiškinant šių socialinių terminų istoriją. Po šių trumpų pastabų, atrodo, aišku, kad senųjų lietuvių kalbos socialinių terminų, tyrinėtų kitų ide. kalbų fone, istorija toli gražu nėra aiški. Ji reikalauja dar daug papildomų tyrinėjimų, norint atsakyti į vis iškylančius klausimus. Taip yra galbūt dar ir todėl, kad į žodį, į terminą dažnai buvo žiūrima kaip į kažkokios abstrakcijoje egzistuojančios griežtos sistemos narį ir retkarčiais netgi „užmirštama“, kad greta fonetinių dėsnių, kurie, beje, taip pat neapsieina be išimčių, egzistuoja ir semantiniai, sunkiau paaiškinami, dėsniai. Leksikos raida visada yra glaudžiai susijusi su visuomenės vystymusi, jos kultūra bei mąstymo būdu ir ne viską čia galima išsiaiškinti vien tik palyginti griežtais fonetiniais dėsniais. Aiškinti socialinių terminų kilmę, jų istoriją, be abejo, labai daug gali padėti retrospektybinė sociolingvistika, kuri, anot J. Dešerijevo, padėtų įveikti istorinio lyginamojo metodo trūkumus (plačiau: Дешериев Ю. Д., 1977, 358—359), bene ryškiausiai atsiskleidžiančius tyrinėjant senųjų socialinių institutų pavadinimus, nes nagrinėjant jų istoriją vien lingvistinių faktų nepakanka. Visų pirma čia reikia išsiaiškinti, kaip atsirado socialinę reikšmę turinti sąvoka, t. y., kiek galima smulkiau išsiaiškinti pačio socialinio instituto atsiradimo, egzistavimo ar išnykimo priežastis. Žodžiu, pirmiausia reikia susipažinti su socialinės istorijos faktais, o tik po to pradėti lingvistiškai nagrinėti patį socialinį terminą, jo istoriją, nes „lyginamoji istorinė analizė leidžia nustatyti, kad terminas, vėliau vartotas atskiroms socialinėms grupėms pavadinti, pradžioje šios socialinės reikšmės neturėjo“ [Иванов В. В., 1957, 51]. Tai, atrodo būdinga ne tik socialinių grupių pavadinimams, bet visiems bet kurios kalbos socialiniams terminams, jeigu jie nėra skolinami. Be to, niekada nereikia užmiršti, kad, išnykus socialiniam institutui, nebūtinai turi išnykti arba pasitraukti į pasyviųjų leksikos fondą ir tą sąvoką reiškęs žodis. Jis, netekęs ankstesnės specifinės reikšmės, per tam tikrą laiką gali įgyti naujas reikšmes ir likti pilnateisiu kalbos piliečiu. Literatūra Benveniste É. Les classes sociales dans la tradition Avestique. — Journal Asiatique. Paris, 1932, t. 221, Nr. 1. Benveniste É. Traditions indo-iraniennes sur les classes sociales. — Journal Asiatique. Paris, 1938, t. 230, Nr. 4. Benveniste É. Le vocabulaire des institutions indo-européennes. T. I. Économie, parenté, société. T. 2. Pouvoir, droit, religion. Paris, 1969. Boisacq E. Dictionnaire étymologique de la langue grec. Heidelberg—Paris, 1916. Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1958, t. I; 1959, t. II. Chantraine P. Dictionnaire étymologique de la langue grecque. Paris, 1970, t. 2. Dumézil G. Le préhistoire indo-iranienne des castes. — Journal Asiatique. Paris, 1930, t. 216, Nr. 1. Dumézil G. L’idéologie tripartite des indo-européens. Bruxelles, 1958. Ernout A., Meillet A. Dictionnaire étymologique de la langue latine. Paris, 1951, t. I, 3e éd. Feist S. Vergleichendes Wörterbuch der gotischen Sprache. Leiden, 1939, 3 Aufl. Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg-Göttingen, 1962, 1965, Bd. I, II. Hirt H. Die Indogermanen. Strassburg, 1905—1907, Bd. I—II. Jablonskis K. Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje. 1941, d. I. Karaliūnas S. Lie. čiū̄nas „dailus, švarus, tvarkingas…“, taūsti (-čia) „ilgėtis, liūdėti“ ir jų giminaičiai. — Baltistica. V. 1976, t. 12(1). Lingis J. Išnykę ir pasikeitę socialinės reikšmės žodžiai lietuvių kalboje. — Donum Balticum. Stockholm, 1970. Locher J. P. Lettisch tauta, plur. tauti usw.: Varianten des Stammeslaut(e)s in ihrer Beziehung zur Wortbedeutung. — In: Donum Balticum. Ed. by Velta Rūķe-Draviņa. Stockholm, 1970. Locher J. P. Die „Darbay senųjų lietuvių yra žemayčių“ von Daukantas: Zur Genese des Textes — eine Analyse auf der Grundlage der Wortfeldes tauta — giminė. — Baltistica. II priedas. 1977. 9. Užs. Nr. 1554 129 Mažiulis V. Dėl žodžių dvaras, kiemas. — Kalbotyra. V., 1960, t. 2. Pictet A. Les origines Indo-européennes ou les Aryas primitifs. Essai de paléontologie linguistique. Paris — Genève, 1859—1863, pt. 1—2. Pictet A. Les origines Indo-européennes ou les Aryas primitifs. Essai de paléontologie linguistique. Paris, 1877, t. I—III, 2e éd. Pokorny J. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch. Bern und München, 1959, Bd. I. Schrader O. Reallexikon der indogermanisches Altertumskunde. Strassburg, 1901. Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1943. Trautmann R. Baltisch — slavisches Wörterbuch. Göttingen, 1923. Walde A., Pokorny J. Vergleichendes Wörterbuch der indogermanischen Sprachen. Berlin und Leipzig, 1930, Bd. I. Бенвенист Э. Общая лингвистика. — М., 1974. Дешериев Ю. Д. Социальная лингвистика. — М., 1977. Иванов В. В. Социальная организация индоевропейских племен по лингвистическим данным. — Вестн. истории мировой культуры. М., 1957, № 1. Трубачев О. Н. История славянских терминов родства и некоторых древнейших терминов общественного строя. — М., 1959. Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. — М., 1967, 1971, т. 2, 3. Шрадеръ О. Сравнительное языковедение и первобытная история. — СПб., 1886. Шрадеръ О. Индоевропейцы. — СПб., 1913. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas ИЗ ИСТОРИИ ИЗУЧЕНИЯ СТАРЫХ СОЦИАЛЬНЫХ ТЕРМИНОВ ЛИТОВСКОГО ЯЗЫКА Резюме История старых социальных терминов литовского языка отдельно до сих пор нигде не была описана, но в лингвистической литературе о них неоднократно говорили представители так называемой лингвистической палеонтологии в конце XIX — в начале XX вв. В истории старых социальных терминов литовского языка еще много неясных вопросов, хотя речь о них шла не только в крупных работах А. Пикте, О. Шрадера, Г. Хирта, Э. Бенвениста, но и в разных этимологических словарях, в статьях, посвященных вопросам прародины, культуры и цивилизации древних индоевропейцев. В статье описывается история изучения социальных терминов литовского языка liaudis — „люди, народ, толпа людей“, liaudžia „большая семья, челядь, толпа людей“, šeima „семья“, šeimyna „челядь, семья“, tauta „племя, нация“ и делается попытка доказать, что без помощи ретроспективной социальной лингвистики нельзя точно определить происхождение этих терминов.