Kelios pastabos lietuvių XVI–XVII a. leksikos istorijai

SOCIALINĖS LINGVISTIKOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XIX (1979) Zigmas ZINKEVIČIUS KELIOS PASTABOS LIETUVIŲ XVI-XVII a. LEKSIKOS ISTORIJAI Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI — XVII a. išleistos lietuvių kalba kny- gos yra dvejopo tarminio pagrindo. Vienos parašytos raštų kalbos variantu, išaugu- siu iš rytų aukštaičių tarmės. Tai — K. Širvydo darbai, J. Jaknavičiaus ,,Evangeli- jos“, 1605 m. katekizmas, Belarmino katekizmo vertimas ir kt. Kitų kalba remiasi ano meto vidurio Lietuvos tarme: M. Daukšos raštai, M. Petkevičiaus katekizmas, J. Morkūno postilė, B. Chilinskio biblija ir kita reformatų raštija. Tiek vienų, tiek ki- tų detalesnė dialektologinė lokalizacija nekelia abejonių: pirmiesiems pradžią davė Vilniaus miesto ir artimų apylinkių gyventojų rytų aukštaičių tarmė, antrieji rėmėsi Nevėžio žemumos (Kėdainių krašto) ano meto tarme [ Zinkevičius Z., 1970 ir 1972]. Tas faktas, jog nebuvo kuriama raštijos vakarų aukštaičių, nekietinančių / prieš e tipo vokalizmą, pietų aukštaičių (bent dzūkuojančių) ir žemaičių tarmių pagrindu, rodo, kad šios tarmės anuomet nevaidino svarbesnio vaidmens. Taigi prieš raštijos pradžią Lietuvoje turėjo vyrauti du šnekamieji interdialektai: rytinis, t. y. Vilniaus apylinkių, ir vidurinis, t. y. kilęs iš Nevėžio lygumų. Tai — senosios Lietuvos valstybės (Vilniaus aukštumų) ir Žemaičių kunigaikštystės (Nevė- žio žemumos) branduoliai. Iš tikrųjų tik šių vietų kalba ir turėjo šansų tada įsigalėti. Tokią dvejopą šnekamąją kalbą mūsų raštijos kūrėjai paveldėjo iš ankstesnių laikų. Bet kaip jie toliau elgėsi? Ar stengėsi niveliuoti paveldėtą skirtumą, ar sąmo- ningai kūrė dvi rašto kalbas? Esame įpratę deklaruoti tik pirmąją tendenciją, t. y. kalbėti apie „,derinimąsi prie visos Lietuvos,“ „vieningos kalbos kūrimą“ ir pan. Bet iš tikrųjų anuomet būta ir priešingos tendencijos: stengimosi kurti dvi raštų kalbas, skirtingas „Lietuvai“ (rytinis variantas) ir „„Zemaičiams“ (vidurinis variantas). Sąmoninga žmogaus veikla daugiausia reiškiasi terminijos kūrimu. XVI — XVII a. lietuvių raštija — religinė. Pažiūrėkime, kaip anuomet buvo kuriama lietuvių religi- nė terminologija. Palyginę rytinio ir vidurinio raštų kalbos variantų religinius terminus, randame daug ryškių skirtumų. Juos čia ir norėtųsi kiek detaliau panagrinėti. Bet visų pirma reikia atsiriboti nuo skolintų iš kitų kalbų religinių terminų. Seniausią šių terminų sluoksnį sudaro dar prieš oficialų Lietuvos krikštą gauti iš rytinių slavų (rytinių apei- gų krikščionių), gyvenusių didelėje ano meto Lietuvos valstybės dalyje, religiniai terminai, pvz., kalėdos, kūčios, velykos, verba, krikštas, gavėnia, kūmas (kiima), baž- nyčia, utarnykas "antradienis" ir kt. Šie terminai vartojami visoje XVI — XVII a. lie- tuviy raštijoje ir abiejuose raštų kalbos variantuose savo forma nesiskiria. Jie buvo gauti anksčiau, negu formavosi šios raštų kalbos. Panašiai yra ir su religiniais termi- nais, gautais krikšto metu ar netrukus po jo, daugiausia iš lenkų kalbos. Tik vieno kito iš šių forma kiek įvairuoja ar pastebimi tam tikri skirtumai, labiau būdingi ry- tinei arba vidurinei raštų kalbai. Bet tie skirtumai nėra ryškūs ir jų palyginti nedaug. Įvairias religines krikščionybės sąvokas lietuviai anksti ėmė reikšti savo kalbos priemonėmis. Tam reikalui pritaikydavo iš seno turėtus lietuviškus žodžius, suteik- dami jiems reikiamą specialesnę reikšmę, arba kurdavosi naujadarus. Atskirti vienus nuo kitų dabar sunku, juoba kad neturime išsamaus istorinio lietuvių kalbos žodyno. 119 Reikia konstatuoti, kad lietuviški religiniai terminai nuo pat raštijos pradžios abie- juose raštų kalbos variantuose gerokai skyrėsi. Tam pačiam reikalui buvo vartojami kiti žodžiai. Ryškesnių vienodinimo pastangų nematyti. Jeigu kartais tokias pastan- gas irapčiuopiame, tai dažniausiai paaiškėja, jog čia esama sekimo Prūsų Lietuvos raš- tais, rašytais vietinės vakarų aukštaičių tarmės pagrindu susiformavusia raštų kalba. Panagrinėkime keletą svarbesnėms religinėms sąvokoms reikšti vartotų terminų, skirtingų rytiniame ir viduriniame raštų kalbos variantuose. Antai krikščioniškojo „pragaro“ sąvoka rytiniu raštų kalbos variantu rašiusių autorių knygose buvo reiškiama rytų aukštaičių tarmės žodžiu paskunda. Jį randame, pvz., anoniminiame 1605 m. katekizme, K. Širvydo raštuose, Belarmino kate- kizmo vertime. Iš 1605 m. katekizmo duomenų matyti, kad buvo kirčiuojama paskunda, g. sg. paskundés [ Zinkevičius Z., 1975, 36—37]. Vidurinis raštų kalbos variantas (ir Prūsų Lietuvos raštija) šio žodžio visai neturi. Ten tam reikalui varto- tas kitas lietuviškas žodis — pragaras. Rytine raštų kalba rašę autoriai žodį paskunda vartojo kaip religinį terminą. Antai lenkišką Ladesmos katekizmo frazę Z/tąpil do Piekla vidurine raštų kalba rašęs M. Daukša katekizme išvertė Nu jege ing praga- rus (paraštėje prirašė: Ing peklds), o rytinės raštų kalbos atstovas — nežinomasis 1605 m. katekizmo vertėjas išvertė Nužinge paskundofnu (16,). Išvardinant c3tėry oftatecžne r3ec3y cjzlowieka, lenkiško originalo terminą pieklo Daukša išvertė žo- džiu pragaras, o 1605 m. katekizmo vertėjas — pafkunda (92, -,). Pastarajame ka- tekizme visuomet (net 8 kartus) vietoj Daukšos pragaro (ir peklos) vartojamas termi- nas paskunda, pvz., atpirko nig amžinos fmierties ir pafkundos 26,,, piktiey bus pafkundo fu amfinoy vgni 34,5, pafkiria ii dmfinémus pafkundos kanciémus 765. K. Širvydo ,,Punktuose sakymų“ žodis paskunda taip pat vyrauja (pavartotas 9 kartus), nors čia yra ir prūgaras, tačiau daugiausia II dalyje, išleistoje jau po auto- riaus mirties. Bet Belarmino katekizmo vertime, išėjusiame praėjus 72 metams nuo rytietiško Ladesmos katekizmo pasirodymo, vėl sistemingai vartojamas senasis ter- minas paskunda, pvz., Nužinge pafkundo fna, trečiu dienu kieles išg nuomir [iu 7,, Gink mus nuog piktos pagundos, Ir nuog vmžinos pafkundos 5644-45. Šis terminas išnyko kartu su rytine raštų kalba, sulenkėjus Vilniaus lietuvių švie- suomenei. Tačiau, matyt, paprasti žmonės jį vartojo ir vėliau, nes randame XVIII a. pradžios rankraštyje ,,Contiones litvanica“, kurios autorius greičiausiai buvo kilęs iš Vilniaus krašto [Palionis J., 1971, 37]. Rytų aukštaičių žodis paskunda bendrinėje kalboje būtų paskanda. Jis sietinas su veiksmažodžiu paskandinti. Naujaisiais laikais aptiktas Daukšių apylinkėse, pvz., Koks čia gyvenimas, tikra paskanda“...pragaras' (LKŽ IX 479). Reikšme "prapul- tis, pražūtis, pasmerkimas’ užfiksuotas plačiau, pvz., Gink nuo amžinos paskandos Pilviškiai, Ar jau svieto paskanda bus, ar kas, — tik jau ne prieš buitį Grūžiai (Pa- svalio raj., LKŽ IX 479). Greičiausiai tai buvo krikščionybės reikalui pritaikytas senas lietuviškas žodis, o ne XVI — XVII a. ar ankstesnis naujadaras. Tai galėjo būti senovės lietuvių tikėjimo žodis. Manoma, kad baltų mitologinis velnias buvęs pana- Sus į didelį žaltį ir gyvenęs jūros dugne, kur buvęs jo paskendęs dvaras. “Skaistyklą' 1605 m. katekizmo vertėjas vadina prausta (dėl kirčiavimo žr. Zin- kevičius Z., 1975,24—25). Pvz., lenkiško originalo žodžius nd meki C jy fcowe, Dauk- šos verstus kanczo/n ežyfBečus, jis išvertė Praufton aba c3yfezun (34,9_ 3,). Reikšme ‘(nuodémiy) nuplovimas’ vartojo šį žodį ir K. Širvydas (PS II 190,,). Prausta — tai vieta, kur nuodėmės (nu)prausiamos, apvalomos. Vidurine raštų kalba rašę autoriai šio termino neturėjo, vartojo lenkų kilmės žodį čysčius. Vietoj vėliau jsigaléjusio slavizmo griekas rytine raštų kalba rašę autoriai vartojo terminą prasirastis (dėl kirčiavimo žr. Zinkevičius Z., 1975, 36—37). Antai vietoj lenkiško originalo frazės Grzechow odpufc jenie, Daukšos išverstos a. sg. Nūdemių atlaidimą, 1605 m. katekizme randame Atlaydymu prin) (16,4). Dar plg. ira Bagniczoy Bwintoy prafirafciu atlaydimas 33,,. K. Širvydas, sekdamas Daukša, 120 vartoja žodį nūodėmė. Bet Belarmino katekizmo vertėjas nesekė Sirvydu, o grįžo prie ankstesnio rytinės raštų kalbos termino prasirastis, pvz., Tykiu iog ira Bažnicioy Pwyntoy tikras prafyrašciu atlaydymas 17,,_,5. Nei kituose raštuose, nei dabarti- nėse tarmėse šis žodis neaptiktas. Vidurinės raštų kalbos atstovai vartojo niodéme ir ilgainiui vis labiau įsigalintį slavizmą griėkas. "Santūrumui, saikingumui’ reikšti rytinės raštų kalbos atstovai vartojo terminą mestybé. Pvz., 1605 m. katekizmo vertėjas, atsakydamas į klausimą Kiek yrd giery- biu kurios wėda įmogu gierop, lenkų žodį W/[trzymie jliwosé, Daukšos išverstą Twardimaš, išvertė rytietišku terminu Me/tybe (86,). Šį terminą vartojo ir K. Sirvy- das, pvz., Turi mokitis me [tibes aba mieros gierimy ir walgimy PS I 2124, Turimas jis taip pat Belarmino katekizmo vertime. Vidurinės raštų kalbos tekstuose jo, atro- do, nėra. Neaptiktas ir vėlesniuose raštuose bei šių dienų tarmėse. Fr. Kuršaitis savo žodyne jį pateikė laužtiniuose skliausteliuose, rodančiuose, kad jam šis žodis buvo žinomas tik iš raštų, greičiausiai Neselmano žodyno, kur pateko, matyt, iš K. Šir- vydo ar kitų rytų aukštaičių autorių knygų. Vietoj vėlesnio polonizmo tajemnyčia “paslaptis’ 1605 m. katekizmo vertėjas varto- jo terminą padingybė: lenkiško originalo frazę wielkich dwu tdiemnic jis išvertė dwieitū dydąiū padingibiū 125, (Daukša buvo išvertęs dwieiy slaptų). Kitų autorių raštuose šis terminas neaptiktas, nepastebėtas ir šių dienų tarmėse (jo nėra net akademiniame lietuvių kalbos žodyne). Greičiausiai sietinas su padengtas "paslėptas'. Tuo atveju bendrinėje kalboje turėtume formą padengybé (dėl kirčiavimo žr. Zinkevičius Z., 1975, 49—50.) Šalia termino dvasia rytinės raštų kalbos atstovai vartojo ir dvdsas, neretai tu- rédami galvoje “piktaja dvasia’, pvz., Sauli karalu wargina piktas dwa fas, tay ira Sietonas, nuog Wiefpaties vnt io perley [tas PS 1259,, _ 45. Si žodį dažnai vartojo K. Sir- vydas, turimas jis ir J. JaknaviCiaus „Evangelijose“. Vidurine raštų kalba rašiusių darbuose šio žodžio neaptikta. Būdinga, kad vėlesniuose Jaknavi¢iaus „Evangelijų“ leidimuose, keičiant rytinei raštų kalbai būdingas ypatybes vidurinės kalbos atitik- mėnimis, dvdasas imtas gana sistemingai keisti žodžiu dvasia. "Kaip jau buvo nurodyta, tam tikrų skirtumų tarp rytinės ir vidurinės raštų kalbų esama ir svetimžodžiuose. paprastai gautuose iš lenkų. Antai rytinei kalbai buvo bū- dinga skolinio persona forma persuna ar persūna (dėl kirčiavimo žr. Zinkevičius Z., 1975, 42). Ji vartojama 1605 m. katekizme, Širvydo raštuose, Belarmino katekizme, Jaknavičiaus ,,Evangelijose® ir kt. Vidurinės raštų kalbos autoriai paprastai teturi personą (Daukšos postiléje tėra vienintelis pavyzdys su -u-: 1. sg. per/unoie 187148-15). Rytinės raštų kalbos atstovai vartojo skolinius prijerauti "paleistuvauti, svetimmo- teriauti’ ir prijeras "paleistuvis' < 1. fryjer. Plg. 1605 m. katekizmo Ne priierauk 60;5 "ne svetimoteriauk', Kdyp turime Pėftu prifakimu faugot: kuris draudžia pri- éraut, aba draugaldut 68,;_.s. Šiuos žodžius vartojo Širvydas, Jaknavičius, jie yra Belarmino katekizmo vertime. Vidurinės raštų kalbos tekstuose jų nepastebėta. Daukša ir kiti paprastai vartojo svetimmoteris, svetimmoteriauti, kartais draugalauti. Anuomet terminologija nebuvo visai sunorminta, griežtai nusistovėjusi. Atskiri autoriai neretai vartojo po kelis to paties termino variantus. Įvairuoja terminologija tiek rytinėje, tiek ir vidurinėje raštų kalbose. Tačiau vartojami tų pačių terminų va- riantai' dažniausiai buvo skirtingi abiejose raštų kalbose, ir nematyti aiškių pastangų juos abiem raštų kalboms suvienodinti. Tai rodo kad ir žymiausių abiejų raštų kal- bų atstovų — Širvydo ir Daukšos — vartojamų terminų variantų palyginimas. Pvz., Širvydas atgailos’ prasme vartoja žodžius gailė (Sakramento gayles dba pafakimo nuodemiu fawo PS II 1304_¢), gailysta (Sakramentu gayliftos iftate PS 11603_,), gailysté (Ne wieno tieg nera, kuris daritu gayli ti ažšu fawo nu [ideimu PS II 11635), gailystavimas (Diewas... gayliftawimu iu priimdamas PS 1 57) ir gailius (Niekas ne gal iffakit kayp funkiu tie daro gayliu aju fawo nuodemes PS I 161,;_30). Plg. jo veiksmažodį gailystoti "daryti atgaila’ (bara tuos, kurie ne gayli ftoia 121 au griekus fawo PS 11 116,). Daukša nei vieno iš šių variantų nevartojo. Jo raštuose yra tik gailėjimas, gailėjimasis, gailesys ir pakūta. (Daukšos postilės pavyzdžių metri- ka nepateikiama, nes skaitytojas ją lengvai gali susirasti iš C. Kudzinovskio sudaryto indekso-zodyno, žr. Kudzinowski Cz., 1977.) Vietoj Širvydo išpažinties (PS 114855 _ 54, 206,,) Daukša vartojo išpažinimą, vietoj palaidos ‘paleistuvystés, ištvirkavimo" (PS I 365; gali būti iš paleida), arba palodos "t. p." (PS II 100,14-12) ir palodimo "t. p.' (PS I, 12445, 37059—31), Daukša vartojo palaidumą, vietoj pateikos "tingėjimo" (PS II 653, 784) — pataiką, vietoj patektės "ištvermės' (PS I 11754, II 1314, 2174) — patekimą, vietoj pražangos > pražungos "nusikaltimo" (PS I 135,, 1464, II 21154) — pražengimą, vietoj tikės "tikėjimo, tikybos’ (PS I 25188;31, 25617—18,22,25s 29023, II 24052) ir tikybės “trip. (I 4350, 205,55, 218;, 224,44, 2285, 2873, 2927, 30513 0434,2ms30645,311-234412) — tikėjimą, vietoj svetimaveidZio “veidmainio’ (PS I 48,;_ 6,18, 8310-11) ir turtogeidzio “godaus žmogaus" (PS II 143,,) — veidmainj ir godą, godinga žmogų. Daukšos ras- tuose visai nėra Širvydo vartojamų terminų maldybé “pamaldumas’ (PS I 201g, II 7245-14), nemirybé “nemarumas’ (PS 19153,59, 13318—-17, II 24444 30), nusidéjéjis "nusidė- jėlis* (PS I 395, 4845, 18219,22, 18325—24, II 1374, 14155), paklausa "paklusnumas" (PS II 81s, 2175), patušyti “pataikauti’ (PS I 48;,), patušingas "pataikaujantis' (PS I 49,_,,), patušymas "pataikavimas' (PS I 4753, 99-30, 489-10), prakeikas "prakeikimas' (PS II 7655), puika "puikybė"' (PS I 194543, 27955, II 12453, 4753, 16441), trokštavimas "troš- kimas, geidimas' (PS I 27654, 334,,) ir kt. Visų skirtumų čia nurodyti neįmanoma, pasitenkinta tik būdingesniųjų iškėlimu. « Daugelis aptartų religinių terminų, ypač vartotų rytinės raštų kalbos atstovų, il- gainiui buvo pamiršti. Anksčiau plačiai paplitę Vilniuje ir apylinkėse, sulenkėjus miesto šviesuomenei ir ėmus gyventojams naudotis vidurine raštų kalba parašytomis religinėmis knygomis, senoviniai rytų aukštaičių tarmės pagrindu sudaryti religiniai terminai imti vis labiau užmiršti. XIX a. pabaigoje — XX a. pradžioje visoms toms sąvokoms terminai buvo kuriami iš naujo. Iš to, kas čia buvo pasakyta, matyti, jog abi XVI— XVII a. raštų kalbos skyrėsi viena nuo kitos ne tik fonetika, morfologija, bet ir žodynu, ypač lietuviškąja bažnyti- ne terminologija. Tą skirtumą aiškiai suvokė nežinomasis 1605 m. katekizmo ver- * tėjas, savo darbo įžangoje skundęsis, jog žmonės ,neyfmdnu...Cathechifmo pér- guldito nuog io miliftos kūngo Mikaldiaus Daukfos Kanoniko Bažnicžios zemdyciu™, nes ,,dnas pėrguldis ii zemdytipkay*. Reikėjo „Jlietuviško“ vertimo, t. y. viduriniąja raštų kalba: „gieyde aniš nuog mani, idant Lietuwifkay butu pėrgulditas“. Tą žmonių pageidavimą nežinomasis vertėjas ir atlikęs: „tu Ledė/mos Cathechifmu ij nauio pérguldziau*. Suprasdamas savo darbo reikšmę, šis vienas iš pirmųjų rytinio raštų kalbos varianto („,lietuviško“) kūrėjų pareiškė: ,,Mes pramineme kayp primanu ki- tiemus taku, iau ira didis métas prieg tam takuy... kielu wiefu prafkint ir grajey nuda- rit*. Aiskiau ir negalėjo būti nusakytas reikalas kurti bei tobulinti „,lietuvišką“, t. y. rytinę raštų kalbą, skirtingą nuo Daukšos ir kitų kuriamos vidurinės, t. y. ano meto „žemaitiškos“ kalbos. | Visa tai rodo, kad reikėtų patikslinti dabar pas mus perdėm vienašališką lietuvių raštų kalbos XVI— XVII a. kūrimosi proceso traktavimą. Be tam tikrų vieningos kalbos kūrimo pastangų (daugiau stichiškų), anuomet būta ir priešingos tendencijos: siekimo sukurti ne vieną, bet dvi rašto kalbas: Lietuvai ir Žemaičiams. Bažnytinės terminologijos analizė mus verčia daryti tokią išvadą. Į tai ir norėta šiuo straipsniu = atkreipti lietuvių kalbos istorijos tyrinėtojų dėmesį. Literatūra Kudzinowski Cz. Indeks-stownik do „Daukšos postilė““. Poznan, 1977, t. I— II. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas (leidžiamas Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Lietuvių kal- bos ir literatūros instituto). Palionis J. Dėl „Contiones litvanicae“ kalbos. — Kalbotyra, 1971, t. XXIII(1). 122 PS — K. Širvydo ,,Punktai Sakymų“. Zinkevičius Z. M. Petkevičiaus katekizmo (1598 m.) tarmė. — Baltistica, 1970, t. VI(2). Zink Sins Z. Rytietiskoji XVII a. lietuvių rašto kalba, jos kilmė ir išnykimas. — Baltistica, 1972, t. Zinkevičius Z. Iš lietuvių istorinės akcentologijos. 1605 m. katekizmo kirčiavimas. V., 1975, Vilniaus valstybinio universiteto Lietuvių kalbos katedra HECKOJIbKO 3AMEUAHHĖ K MCTOPHH JIH TOBCKOHK JIEKCHKH XVI-XVII Bs. Pe310mMe B npouecce anajin3a AH TOBeKOI KOCTEJIbHOH TepMHHOJIOTHH B IHAMSTHHKAX IHCbMEHHOCTH XVI-XVII BB. BHSABJIEHO, UTO [IPH “CO3]ĮaHHH JIMHTOBCKOTO HHCbMEHHOTMO S3bIKA JAelCTBOBA- “IH JIB€ IIpOTHBOINOJIOXKHbIX TEHJIEHIHH: CTDpEMJIEHHE, B OCHOBHOM CTUXHHHOE, K CO3ĮĮAHHIO eJiHKHOTO MOHOJIHTHOTO NHCbMeHHOTO A3bIKAa H TONBITKH B BejnHKOM KHSDUKECTBE JlHTOBCKOM co3jiaTh [Ba MHCbMEHHbIX #3bIKa — OJMH [151 COGCTBEHHO JIMTBHI, Apyroit — ans Obiamero: JKemaiTCKOro KHSDKEeCTBa.