K. Būga – lietuvių onomastikos pradininkas

IŠ LIETUVIŲ KALBOTYROS ISTORIJOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XX (1980) A. VANAGAS K. BŪGA – LIETUVIŲ ONOMASTIKOS PRADININKAS Didžiojo mūsų tėvynainio – lietuvių kalbotyros žymiausio atstovo – K. Būgos gyvenimas ir mokslinė veikla jau susilaukė pakankamai išsamios apžvalgos ir principingo vertinimo. Tai visų pirma ir svarbiausia Z. Zinkevičiaus ir J. Kabelkos studijinis tyrinėjimas „Kazimieras Būga“, paskelbtas K. Būgos rinktinių raštų pirmajame tome1. Šiame tyrinėjime nemaža vietos skirta ir K. Būgos onomastinei veiklai nušviesti. Todėl mūsų straipsnyje bus stengiamasi, kiek tai įmanoma, nekartoti to, kas jau plačiau interpretuota Z. Zinkevičiaus ir J. Kabelkos, o visų pirma pabandyti įvertinti K. Būgos onomastinę veiklą mūsų dienų šios mokslo šakos šviesoje. Suprantama, tai be galo sunkus ir sudėtingas uždavinys. Taip yra visų pirma dėl to, kad K. Būgos vardyno tyrinėjimai bei išvados buvo siejamos su tolimiausia baltų bei jų kaimynų praeitimi, jų protėvyne, migracijos klausimais, žodžiu, tarnavo etnogenetinei problematikai. Taigi vertinimo aspektas labai prasiplečia, apimdamas daugelį tokių problemų, kurios išeina toli už specialios lingvistinės problematikos rėmų. K. Būgos onomastinių studijų vertinimą sunkina dar ir tai, kad ir šiandien baltų etnogenezės problemos sprendimas tebėra užuomazgoje, daugybės prieštaringiausių hipotezių bei prielaidų būklėje. Reikia dar pridurti, kad šios problematikos raidą sugestionavo ir tebesugestionuoja ir paties K. Būgos darbai. Atsimintina ir tai, kad nepaprasta K. Būgos erudicija ir kompetencija baltų onomastikoje sudarė padėtį, kai šio mokslininko darbai labai dažnai ir mūsų dienomis tebėra paskutinis mokslo žodis, kurio kitaip ištarti niekas net nebandė. Antra vertus, per tuos daugiau kaip penkis dešimtmečius lietuvių, baltų, slavų, germanų ir apskritai visa indoeuropiečių onomastika nestovėjo vietoje – atsirado daug naujų tyrinėjimų, išaugo vardyno rinkiniai bei kartotekos (Lietuvoje, Latvijoje) ir pan., todėl šiandien kai ką iš to, ką aiškino K. Būga, galima kiek kitaip interpretuoti, tikslinti, taisyti. Nežiūrint akivaizdžių sunkumų bei pavojų, ir bus bandoma čia labai glaustai apžvelgti K. Būgos onomastinę veiklą ir vienu ar kitu aspektu apibendrinti, tiksliau – pabandyti surasti, apibrėžti jos vietą baltų onomastikos raidoje. Pirmieji jau tikrai moksliniai darbai iš lietuvių onomastikos K. Būgos parašyti daugiau kaip prieš septyniasdešimt metų. Antai 1907 m. kovo 3 d. Peterburge K. Būga parašo ir tų pačių metų „Lietuvių tautos“ I tome (p. 82–84) paskelbia straipsnį „Pavardžių priesaga -eikia- ir -eiko-“. 1908 m. rašyta serija straipsnelių iš baltų mitologijos ir pan. Tad galima sakyti, jog K. Būga lietuvių (ir visų baltų) vardyno studijas pradeda apie 1907 m. Nuo to laiko vietovardžių ir asmenvardžių problemomis 1 Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1958, t. 1, p. 13–100. Toliau cituojama sutrumpintai: RR I (V., 1958); RR II (V., 1959); RR III (V., 1961). 7 K. Būga labai intensyviai domisi visą savo gyvenimą, t. y. nepilnus du dešimtmečius. Tie keliolika metų mokslininko humanitaro, ypač ano meto kalbininko, gyvenime, kada beveik viską reikėjo pradėti nuo pačių pradžių, yra palyginti neįlgas laiko tarpas, tačiau K. Būga per tuos metus vardyno tyrinėjimo ir rinkimo srityje padarė tiek daug, kad šiandien jį visiškai nedvejojami galime laikyti lietuvių onomastikos tėvu. Vardyno, kaip ir kitų kalbos dalykų, tyrinėjimo svarbiausia sąlyga, pamatas yra kalbinė medžiaga, kalbos turtai, kurių pagrindiniai šaltiniai yra du — gyvoji žmonių kalba ir raštai, mūsų atveju pirmiausia istoriniai dokumentai. K. Būga tai visiškai aiškiai suvokė ir nenuilsdamas visą savo gyvenimą rinko pats ir ragino, telkė kitus rinkti vietovardžius bei asmenvardžius iš žmonių kalbos ir iš istorinių šaltinių. Tad galima išskirti dvi svarbiausias K. Būgos onomastinės veiklos kryptis — vardyno rinkimą ir tyrinėjimą. Atrodo būsiant tikslinga visą K. Būgos darbą šiomis dviem pagrindinėmis kryptimis ir aptarti. Vardyno rinkimas Vardyną, kaip ir apskritai kalbos turtus, K. Būga ėmė rinkti dar ankstyvoje jaunystėje. Laiške J. Basanavičiui, rašytame 1912 m. rugsėjo 27 d., K. Būga informuoja: „Senų senovės lietuvių tėvynei susekti daugiausiai padeda upių ir ežerų vardai. Tam reikalui aš turėjau rinkti ne vien Lietuvos, Prūsų ir Latvių vandenų vardus, bet ir gudų — Minsko, Mogiliovo, Vitebsko, Smolensko (dalies) ir Gardino. Turiu jau iki šiolei vandens vardų surinkęs daugiau ne 3000“2. Kaip žinoma, 1912 m. K. Būga baigė universitetą3. Vadinasi, studijų metais ir netgi kiek anksčiau4 K. Būga vardyną jau intensyviai rinko. Vėliau, vis labiau įsitraukdamas į vietovardžių bei asmenvardžių studijas, K. Būga stengėsi spartinti ir onomastikos turtų rinkimą. Vardyno medžiagą jis užrašinėjo pats ir per talkininkus. Šis darbas su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis tęsėsi apie 20 metų. Per tą laiką K. Būga pats arba per talkininkus bei pagalbininkus surinko didžiulį vardyno turtą — jo nomina propria kartoteką sudaro apie 75 000 kortelių. Paties K. Būgos ranka užrašytų kortelių yra apie 35 0005. Ši kartoteka visa išliko ir saugoma LTSR Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Ji rašyta ant apyvienodžio dydžio kortelių (formatas maždaug 90 × 60 mm). Popierius gana įvairus — laikraštinis, vatmanas, šiaip apystoris ir pan. Kortelės dažniausiai paties K. Būgos arba talkininkų susikarpy tos iš sąsiuvinių, raštvedybos bylų, šiaip didesnių lapų. Kartoteka iki pastarųjų metų buvo sudėta pagal raides, o raidžių viduje kortelės alfabetiškai nebuvo išskirstytos. Paties K. Būgos laikais tik A raidė buvo visiškai sutvarkyta, išdėliota pagal alfabetą. Pastaruoju metu visa ji išskirstyta pagal alfabetą ir tuo būdu tapo gausiu ir visiems prieinamu vardyno medžiagos šaltiniu. 2 RR III 806. 3 RR I 39. 4 Tai rodo jo laiškai pažįstamiems, rašyti dar prieš 1905 m., t. y. prieš įstojant į universitetą — žr. RR I 42. 5 Anksčiau įvairiomis progomis minėtas K. Būgos surinktų nomina propria kortelių skaičius 47 000 — netikslus. 8 Šios kartotekos mokslinė vertė didžiulė. Ji buvo sudarinėjama laikantis, kiek tuo metu buvo įmanoma, pagrindinių vardyno rinkimo metodikos reikalavimų – iš gyvosios kalbos užrašytus vietų bei asmenų vardus stengtasi sukirčiuoti, pateikti jų lokalizaciją, kitą reikalingiausią metriką. Kokios specialios vardyno rinkimo instrukcijos ar pan. K. Būga, tiesa, nėra paskelbęs, tačiau šiaip įvairiom progom savo pagalbininkams jis nurodydavo, ir kaip užrašinė tinas vardynas. Antai 1922 m. balandžio 8 d. laiške M. Grigoniui K. Būga primena: „Prie kiekvieno vietos vardo reikia pažymėti, kur jis randamas (sodžius ir parapija). Kiekvienos kortelės gale turi būti rinkėjo(s) parašas (pvz., Pan. gimn. mokinys, mokinė…) ir rinkimo data (pvz., 119 21/x 20 m.)“.6 Rinkėjų talkininkų būta gana daug – sklaidant nuo laiko kiek pageltusius lapelius, galima priskaičiuoti dešimtis skirtingų pavardžių, jų tarpe ir, sakysim, žinomo kalbininko A. Salio, žodžių rinkėjo S. Dabušio ir kt. Paties K. Būgos ranka užrašytų kortelių kartotekoje yra, kaip sakyta, apie 35 000, t. y. bemaž pusė visos kartotekos. K. Būga vardyną iš gyvosios kalbos, ypač vietovardžius, daugiausia užrašinė jo iš savo gimtųjų apylinkių, nors nemaža užrašymų yra ir iš kitų vietų. Vis dėlto pačiam K. Būgai labiau rūpėjo vietovardžiai, asmenvardžiai, tautovardžiai ir kt., užfiksuoti istoriniuose dokumentuose – K. Būgos ranka darytų išrašų iš jų yra gerokai daugiau, negu iš gyvosios kalbos. Kartotekoje galima rasti onomastinės medžiagos iš daugelio raštų bei dokumentų. Tačiau ypač gausu kortelių su vietų bei asmenų vardais iš tokių rašytinių šaltinių kaip: W. Pierson. Altpreussischer Namenkodex, 1835; Scriptores rerum Prussicarum (Leipzig, 1861–1874, B. I–IV); Preussisches Urkundenbuch (Königsberg, 1882, 1909, B. I–II); A. Bielenstein. Die Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache in der Gegenwart und im 13. Jahrhundert (St. Peterburg, 1892); Vaišgantas. Sąrašas geografiškųjų Lietuvos vardų („Dirva–Žinynas“, Kaunas, 1904, Nr. 10, 11); Słownik geograficzny królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich (Warszawa, 1880–1895, t. I–XIV); rusų metraščių ir kt. Sudarinėdamas lietuvių kalbos žodyno kartoteką, kai kuriuos senuosius spausdintus žodynus K. Būga karpė ir iškarpytuosius žodžius klijavo ant standartinių kortelių7. Tokiuose žodynuose pasitaikę vietovardžiai taip pat būdavo iškerpami, priklijuojami ant kortelių ir dedami į nomina propria kartoteką. Tiesa, jų yra palyginti nedaug. Pabrėžtina, kad K. Būga sudarinėjo tik vieną nomina propria kartoteką – į ją pateko ir vietovardžiai, ir asmenvardžiai, ir etnonimai, ir visa kita, kas tik priklauso vardynui. K. Būgos sukaupta didelė vardyno kartoteka sudarė pakankamą pamatą imtis plunksnos ir tyrinėti lietuvių, apskritai visų baltų vietovardžius bei asmenvardžius. Tai, kaip matysime, K. Būga atliko puikiai. 6 RR III 910. 7 Ten pat, p. 485. 9 Vardyno rinkimo darbas, kurį su tokiu užsidegimu dirbo K. Būga, davė ir kitokį rezonansą, būtent, jis sudarė palankias sąlygas, tinkamą atmosferą vardyno rinkimui tęsti ir po šio mokslininko mirties. Buvo suformuota palanki visuomenės opinija išugdyta tradicija, kuri šį darbą palengvino toms kalbininkų kartoms, kurios ėjo po K. Būgos. Mūsų onomastikos pradininko nuopelnas, žinoma, ne vien tas, kad jis pats rinko vardyną ir būrė į talką kitus. Čia ypač turime pabrėžti, kad vardyno, ypač vietovardžių rinkimo svarbą K. Būga įrodė savo darbais – visuomenė įsitikino, kad vardynas iš tiesų yra visos tautos, o ne tik pavienių kalbininkų turtas. Detaliau neaprašinėjant vėlesnės lietuvių vardyno rinkimo eigos, galima tik priminti, kad vardyno rinkimas, nors ir su gana didelėmis pertraukomis, vyko ir po K. Būgos mirties. Ypač intensyvus jis buvo keturiasdešimtiniais metais ir po karo, Tarybų Lietuvoje. Per tą laiką lietuvių vardyno fondai labai išaugo – vietovardžių, asmenvardžių, zoonimų ir kitokių vardyno dalykų dabar turime apie milijoną užrašymų. Vien alfabetinėje vietovardžių, rinktų iš gyvosios kalbos, kartotekoje dabar yra apie pusė milijono kortelių. Alfabetinę lietuvių pavardžių kartoteką sudaro apie 300 000 kortelių ir kt. Išrašai iš istorinių dokumentų kol kas nėra tokie gausūs, tačiau ir jų jau susidaro dešimtys tūkstančių. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad K. Būgos nomina propria kartoteka šiuo metu nebėra svarbiausias vardyno rinkinys – naujosios kartotekos ir fondai yra kur kas įspūdingesni. Tačiau savo vertės K. Būgos kartoteka neprarado ir dabar – ir kaip atskiras svarbus K. Būgos palikimo vienetas, ir kaip šaltinis, kuriame pasitaiko ir tokių faktų, kurių dabartiniuose rinkiniuose nėra arba jie yra gerokai pakitę. Taigi K. Būgos nomina propria kartoteka turi išliekamą vertę, ir ja galės ir turės naudotis visi, kuriems teks rengti lietuvių vietovardžių, pavardžių žodynus, dirbti kitus apibendrinamuosius darbus iš lietuvių onomastikos. Vardyno tyrinėjimas Sukauptuosius vardyno turtus K. Būga labai intensyviai eksploatavo – tuo kiekvienas nesunkiai įsitikins vien pavartęs jo „Rinktinius raštus“. Tačiau pasakyti, kiek onomastikos darbų arba kiek onomastinio teksto yra parašęs K. Būga, bemaž neįmanoma, nes vardyno faktus jis naudoja ir nagrinėja ne tik specialiuose, vien vardyno problemoms skirtuose, bet ir įvairiuose kituose straipsniuose ar pan. Sakysim, į savo „Lietuvių kalbos žodyną“ K. Būga dėjo ne tik bendrinius, bet ir tikrinius žodžius. Taigi onomastikos ir apeliatyvinės leksikos dalykai K. Būgos darbuose dažnai susipina, eina drauge. Tai, žinoma, nereiškia, kad apie onomastiką šiuose darbuose iš viso negalima kalbėti. K. Būga paskelbė ir daug specialių studijų bei straipsnių straipsnelių, recenzijų, skirtų tik vardyno problemoms. Jų susidarytų apie 60–70, tame tarpe ir tokios stambios studijos kaip: „Apie lietuvių asmens vardus“8, „Upių vardų studijos ir aisčių bei slavėnų senovė“9, „Lietuvių įsikūrimas šių dienų Lietuvoje“10, „Kann man Keltenspuren auf baltischem Gebiet nachweisen?“11, „Medžiaga lie- 8 RR I 201–269. 9 RR III 493–550. 10 Ten pat, p. 551–583. 11 RR I 496–530. 10 tuvių, latvių ir prūsų mitologijai12 ir kt. Labai daug vardyno dalykų nagrinėjama „Lietuvių kalbos žodyno“ įvado skyriuje „Lietuvių tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai“13, straipsnyje „Славяно-балтийские этимологии“14 ir kt. K. Būgos onomastikos tyrinėjimai apima keturias svarbiausias sritis: antroponimiką, etnonimiką, teonimiką ir toponimiką. Antroponimika Kaip minėta, pirmasis mokslinis darbas iš onomastikos yra 1907 m. „Lietuvių tautoje“ paskelbtas straipsnis „Pavardžių priesaga -eikia- ir -eiko-“15. Šiame straipsnyje K. Būga labai argumentuotai įrodė, priešingai J. Spudulio nuomonei, kad pavardžių priesaga -eik- yra ne slaviška, o baltiška. Autorius straipsnyje pateikė ir apeliatyvinių, ir tikrinių žodžių, rodančių, kad lietuvių pavardės su -eik- (-eika, -eikis) turi atitikmenų ir kitose baltų kalbose — latvių (Penn-ekie, Tad-aiki, Zaraiki) bei prūsų (Argan-eyko, Bar-eyke, Drun-eike ir kt.). Šios priesagos vedinių ypač gausu lietuvių kalboje — Mažeikis, Drąseikis, Juodeikis ir t. t. Priesagų su -eik- vediniai iš neabejotinai lietuviškų žodžių (mažas, drąsus, júodas) nepalieka vietos jokiai abejonei dėl pačios priesagos lietuviškumo, ypač kad ji dažna ir apeliatyvuose (atbul-eikis, neval-eika, živ-eika „žuvele“ ir kt.). Pats didžiausias K. Būgos veikalas iš antroponimikos yra studija „Apie lietuvių asmens vardus“16. Jame pirmą kartą mūsų kalbotyros istorijoje išnagrinėta senųjų dvikamienių asmenvardžių struktūra ir pagrįstas asmenų vardų su galūnėmis -a, -as autentiškumas. Pretekstas parašyti šiai studijai buvo J. Spudulio ir M. Venslovo straipsniai, kuriuose buvo teigiama, jog sudėtinės pavardės turi baigtis galūnėmis -is arba -ys, o sudėtinių pavardžių galūnės -a, -as rodančios tokių pavardžių nelietuviškumą. K. Būga puikiai suprato, kad „kunigaikščių vardų ir dabartinių pavardžių tyrinėjimas tolei neturės tvirto po kojomis pagrindo, kolei mes gerai neištirsime šiaip-jau (appellativa) sudėtinių, dvikamienių žodžių“17. Tuo tikslu iš gyvosios kalbos ir iš rašto paminklų jis surinko 220 sudurtinių daiktavardžių ir šiek tiek būdvardžių, turinčių galūnę -a arba -as. Šie sudurtiniai bendriniai žodžiai su, tam tikra prasme galima sakyti, nepakitusiu antrojo sando kamiengaliu pagal darybą niekuo nesiskiria nuo sudurtinių asmenvardžių But-vilà, Dár-butas, Dàu-nora, Gėd-gaudas ir t. t. Pastebėtina, kad tokios darybos žodžiai nėra naujadarai — jų turi ir kitos ide. kalbos: lotynų (agricola, pari-cida, sangu-sūga), sen. vok. aukšt. (wâr-quèto), slavų (voje-voda), latvių (slep-kava), rusų (bemno-гон), graikų (ὑδρο-φόρος ir t. t. Šiandien, pritardami K. Būgos nuomonei apie sudurtinių žodžių ir asmenvardžių su galūnėmis -a, -as senumą, galėtume dar pridurti, kad lietuvių sudurtiniai asmenvardžiai su galūnėmis -a, -as, 12 Ten pat, p. 143—189. 13 RR III 85—282. 14 RR I 433—495. 15 Ten pat, p. 140—142. 16 Ten pat, p. 201—269. 17 Ten pat, p. 206. 11 matyt, nėra jaunesni už šios rūšies darinius su galūnėmis -is, -ys ir, pridėtina, -ius (plg. Butnorius): Priešingai, būtų pamato manyti, kad pirmieji jų yra labai archaïškos darybos reliktai, o antrieji gali būti net ir antriniai, tam tikri būdvardiniai „vediniai“ iš pirmųjų. Šią prielaidą parem ia kad ir tokios sudurtinių asmenvardžių — dabartinių pavardžių (ar iš jų kilusių vietovardžių) poros: Daũ-baras : Dau-bãris, Kaũ-baras : Kam-barỹs (< *Kaũ-baras : *Kan-barỹs), Kĩm-baras : Kĩm-baris, Dar-butas : Dar-būtis, Eĩ-butas : Ei-būtis, Gĩm-butas : Gim-būtis, Nár-butas : Nar-būtis, Nár-būtas : Nar-būtis, Skir-butas : Skir-būtis, Sũ-daras : Sū-daris, Sĩ-daugas : Si-daugis, Gin-eitas : Gin-eitis, Bar-gãila : Bar-gailis, Min-gãila : Min-gailis, Skir-gãila (plg. Skir-gailãi k.), *Skir-gailis (plg. Skir-gailiai k.), Mãm-gaudas : Mam-gaũdis, Mém-gaudas : Mem-gaũdis, Mil-gaũdas : Mil-gaũdis, Mim-gaudas : Mim-gaũdis, Viz-gaudas : Vis-gaũdis, Daũ-gilas : Dau-gilis, Daũ-girdas : Dau-girdis, Eĩ-girdas : Ei-girdis (plg. Ei-girdžiai mstl.), Daũ-jotas : Dau-jõtis, Bù-kantas : Bu-kantìs, Daũ-kantas : Dau-kantìs, Der-kintas : Der-kintìs, Mil-kintas : Mil-kintìs, Skir-mantas : Skir-mantìs, Beĩ-noras : Beĩnoris : Beĩ-norius, But-noras : But-noris : But-norius, Ei-noras : Ei-noris : Ei-nõrius, Daũ-noras : Dau-noris : Daũ-nõrius, Sau-noras : Sau-noris : Sau-nõrius, Vaikš-nõras : Vaikš-noris, Vaĩ-noras : Vaĩ-noris : Vaĩ-nõrius, Vaĩš-noras : Vaĩš-noris : Vaĩš-nõrius, Beĩ-naras : Beĩ-naris : Beĩ-narỹs : Beĩ-narius, Daũ-naras : Dau-naris, Vỹ-tartas : Vi-tartis, Bù-tautas : Bu-tautìs, Gin-tautas : Gin-tautìs, Gõ-tautas, Gõ-tautis, Jõ-tautas : Jo-tautìs, Min-tautas : *Min-tautis (plg. Min-taũčiai k.), Bãr-vainas : Bar-vainis : Bar-vainius, Gird-vainas : Gird-vainis, Kánt-vainas : Kánt-vainis, Tár-vainas : Tar-vainis : Tar-vainius, Jõ-vaiša : Jo-vaišìs, Nár-vaišas : Nár-vaišis, Nór-vaišas : Nor-vaišis : Nor-vaišius, Tól-vaišas : Tol-vaišis : Tol-vaišys, Bar-vydas : Bar-vỹdis, Beĩ-vydas : Bei-vỹdis, Buì-vydas : Bu-vỹdis, Mil-vydas : *Mil-vỹdis (plg. [Mil-vỹdžiai k.), Réi-vydas : Réi-vỹdis, Sĩr-vydas : Sir-vỹdis, Tár-vydas : Tar-vỹdis, Ter-vydas : Ter-vỹdis, Ged-vilas : Ged-vìlius, Gend-vilas : Gend-vìlis, Ger̃d-vilas : Gerd-vìlis, Gĩrd-vilas : Gird-vìlis, Jãs-vilas : Jãs-vilis, Maž-vilas : Maž-vìlis, Nór-vilas : Nor-vìlis ir kt. Sprendžiant iš dabartinių šios rūšies sudurtinių pavardžių, matyti, kad vis dėlto dauguma jų turi tik variantus su galūnėmis -a, -as, o su -is, -ys, -ius — neturi. Darinių su nepakitusiu antrojo sudurtinių žodžių sando kamiengaliu didesnį senumą jau yra pastebėję kiti kalbininkai18. Sudurtinius asmenvardžius savo studijoje K. Būga laiko semantiškai motyvuotais. Jis mano, kad „Taut-gina, But-gina, Vaiš-nóra, etimologiškai imant, reiškia asmenis, kurie „tautą gina“, „butą... gina“, „vaišių nori...“19. Toliau jis pastebi: „Bet veiksmažodinis sudėtinio žodžio kamienas gali stovėti ir pirmojoje vietoje, plg. čiūp-kula, kláus-žada, griau-medis. Tokiu būdu greta su Taut-gina(s), Vaiš-nora(s), But-gina(s) kalboje atsiranda ir Gin-tauta(s), Nór-vaiša(s), Gin-buta(s)“20. 18 Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1941, p. 28; Balčikonis J. Rinktiniai raštai, 1978, t. 1, p. 259; Urbutis V. Daiktavardžių daryba. — Kn.: Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965, t. 1, p. 447—448; 457. 19 RR I 223. 20 Ten pat. 12 Sutinkant su K. Būga, kad senieji lietuvių ir kitų ide. kalbų sudurtiniai asmenvardžiai buvo semantiškai motyvuoti, kad jie kažką reiškė ir tais atvejais, kai jų sandai keičiasi vietomis (Būt-vilas : Vil-butas, Gin-tautas : Taut-ginas, Mańt-vilas : Vil-mantas, Min-vydas : Vyd-mintas, Rim-tautas : Taut-rimas, Mańt-rimas : Rimantas < *Rim-mantas, Vytautas < *Vyd-tautas : Taut-vydas, Vil-tautas : Taut-vilas, Nór-vaišas : Vaiš-noras, Vid-mantas : Mańt-vydas ir kt.), vis dėlto reikia pridurti, kad tokio laisvo ar apskritai laisvo sandų kaitaliojimosi vietomis, kaip sudurtiniuose asmenvardžiuose, bendriniai žodžiai nepažįsta. Tai yra rimtas signalas, kad semantinis sudurtinių asmenvardžių abiejų sandų ryšys gali būti pažeidžiamas arba net fakultatyvus, ne visada būtinas. Tiesa, K. Būga pateikia tris pavyzdžius, kur sudurtinių apelatyvų pirmieji sandai yra veiksmažodiniai — čiūp-kula, kláus-žada, griau-medis. Šios rūšies sudurtinių daiktavardžių su antruoju veiksmažodiniu sandu, kaip žinoma, yra daugybė. Tačiau tai toli gražu ne tas pats, ką matome sudurtiniuose asmenvardžiuose, nes sudurtinių apelatyvų sandai kaitaliojasi ne tuose pačiuose žodžiuose (turime Gin-tautas ir Taut-ginas, bet greta čiūp-kula nėra *kul-čiupa21). Vadinasi, sudurtinių apelatyvų daryba nepaaiškina, kodėl sudurtinių asmenvardžių sandai gali keistis vietomis visiškai laisvai. Nesiimant net bandyti spręsti šio nepaprastai painaus uždavinio, šiuo tarpu norisi tik prisiminti, kad sudurtinių asmenvardžių laisvas keitimasis vietomis nėra vien lietuvių kalbos ypatybė. Šis fenomenas pastebėtas senovės prūsų vardyne: Buti-gede: Gede-buth, Gayle-minne : Mynne-gayle, Gawde-wis: Wisse-gawde, Monte-myle: Myle-munt ir t. t. Sandai dažnai užima vienas kito vietą senovės slavų asmenvardžiuose: Miro-liubov : Liubo-mir, Slavi-bor : Bori-slav, Slavo-liub : Liubo-slav ir kt. Panašus reiškinys buvo būdingas ir daugelio kitų tautų senajam vardynui — plg. sen. vokiečių Bald-wig : Se-bald, Fridu-bert : Sieg-fried, iranėnų Vanhu-data : Aipi-van-hu, sen. indų Mano-rama : Vasu-manas, keltų Boduo-gnatus : Ate-bodua, sen. graikų Διό-δωρος : *Εν-διος ir t. t.22 Taigi sandų kaita sudurtiniuose asmenvardžiuose yra ne tik plačiai paplitusi, bet ir labai sena jų ypatybė. Matyt, tai, šiaip ar taip, specifinis, tik seniesiems sudurtiniams asmenvardžiams labiausiai būdingas bruožas. Tačiau, galimas daiktas, jis nėra sudurtinių asmenvardžių genetinė archaika, nes, svarbiausia, visi senieji vardai buvo semantiškai motyvuoti, ką nors reiškė, turėjo tokias reikšmes, kurių vardo savininkui buvo linkima. Sandams kaitaliojantis vietomis, viso vardo semantika negalėjo išlikti nepažeista. Todėl būtų pamato manyti, jog sandų kaitaliojimąsi lėmė ne žodžių darybos, o visiškai kitos, tam tikra prasme, netgi ne lingvistinės priežastys. Imkime klasikinį pavyzdį — senovės vokiečių sudurtinius asmenvardžius, kurių sandai keičiasi vietomis visiškai nevaržomai. Vokiečių asmenvardžių tyrinėtojai šio reiškinio priežastis jau seniai išaiškino. Pasirodė, kad yra buvusi senovės vokiečių tradicija giminystę, priklausymą vienai šeimai išreikšti taip: vienas sudurtinio asmenvardžio sandas perduodamas sūnui, anūkui ar pan., t. y. tampa tarsi paveldimu, o antras — keičiamas. Antai Hildebrando giesmėje yra 21 Sudurtiniu apelatyvu, sudarytu iš dviejų daiktavardžių, sandų kaita kartais įmanoma — plg. gaīd-vīstis : vīst-gaidis, Ežerēt-šlaitis: Šlait-ežeris ir kt. 22 Pavyzdžiai iš Fick A. Die griechischen Personennamen. Göttingen, 1874. 13 tokia vardų eilė: senelis Heri-brant, tėvas Hilti-brant, sūnus Hadu-brant²³. Vaikų vardai gali būti sudaromi ir iš tėvo bei motinos vardų skirtingų sandų: tėvas Gēr-hard, motina Gund-hild, o sūnus Hild-gēr, duk­tė Gēr-hild²⁴. Tai buvo plačiai paplitęs reiškinys²⁵. Bet svarbiausia tai, kad jis buvo būdingas ne vien senovės vokiečiams. Nemaža tokių ar panašių faktų pasitaiko senovės graikų vardyne – plg. tėvas Aipo-machos, sūnus Antti-machlos, senelis Hippo-krates, o jo anūkai Hippias ir Hipp-archos ir t. t. Šio reiškinio pėdsakų aptikta ir kai kurių kitų tautų varduose. Matyt, kalba eina apie tam tikro laikotarpio indoeuropietiškąją tradiciją. Ji, suprantama, yra kiek vėlyvesnė, susijusi su socialine bei ekonomine visuomenės raida, su paveldėjimo atsiradimu, su reikalų akcentuoti priklausymą tai ar kitai šeimai bei giminei ir pan. Ar ši tradicija buvo būdinga ir senovės lietuvių vardynui, jokių tiesioginių duomenų nėra. Tačiau ta aplinkybė, kad sudurtinių asmenvardžių nevaržomos sandų kaitos neparemia bendrinių žodžių daryba ir tai, kad indoeuropietiškoji šio reiškinio tradicija galėjo turėti įtakos ir lietuvių vardynui, leistų įtarti, kad lietuvių senųjų sudurtinių asmenvardžių sandų kaitaliojimas vietomis nėra dėsningas bendrinių žodžių darybos tęsinys. Jį galėjo sąlygoti ir priežastys, panašios į aukščiau minėtąsias. Matyt, turime reikalą su reiškiniu, kurį sunku būtų izoliuoti nuo žymiai platesnio indoeuropietiškojo konteksto. Ypač dažna sandų kaita slavų vardyne (be aukščiau minėtų asmenvardžių plg. dar toponiminius bei antroponiminius sandų kaitos atvejus Мир-о-слав- : Слав-о-мир-; Добр-о-дом- : Дом-о-жир-; Жир-о-вит- : Вит-о-слав-; Мир-о-гощ- : Жит-о-мир- ir t. t.), kai kurių autorių nuomone, esanti sandų desemantizacijos rezultatas – praradę savo pirminę reikšmę, jie tampa tam tikrais tipiškais formantais²⁶. Studijoje „Apie lietuvių asmens vardus“ K. Būga ištyrė, kokiais rusiškais balsiais yra pakeičiami lietuviškų vardų balsiai XIII—XV amžiaus dokumentuose. Ši studijos dalis padėjo autoriui nustatyti tikrąsias, autentiškiausias Lietuvos kunigaikščių vardų lytis. Jo pasiūlytieji kunigaikščių vardai ir šiandien visų pripažinti ir vartojami: Mindaugas, Vaišvilkas, Treniota, Traidėnis, Vytenis, Jogaila, Lengvenis, Vytautas, Švitrigaila. K. Būgos studija „Apie lietuvių asmens vardus“ padėjo tvirtus mokslinius pamatus tolesniam lietuvių ir apskritai visų baltų senųjų asmenvardžių tyrinėjimui. Žymiausias šio darbo tęsėjas mūsų dienomis yra J. Jurkėnas, šia tema parašęs filologijos mokslų kandidato disertaciją ir paskelbęs keletą straipsnių. Daugiau specialių darbų, skirtų tik asmenvardžių analizei, K. Būga nepaliko. Tai, žinoma, nereiškia, kad asmenvardžių jis daugiau ir nenagrinėjo. „Lietuvių kalbos žodyne“, straipsniuose bei recenzijose apie vietų vardus vietovardžių etimologijoms dažnai pasitelkiami ir asmenvardžiai. Tokiais atvejais, žinoma, tiriamasis objektas jau yra vietų vardai, o asmenvardžiai tik padeda aiškinti vietovardžių kilmę. ²³ Fleischer W. Die deutschen Personennamen. Geschichte, Bildung und Bedeutung. Berlin, 1964, S. 18. ²⁴ Ten pat, p. 32. ²⁵ Dar žr. Gottschald M. Die deutschen Personennamen. Berlin, 1955, S. 8. ²⁶ Подольская Н. В. Восточнославянские типовые исходные топоосновы. – В кн.: Имя нарицательное и собственное. М., 1978, с. 112. 14 Etnonimika K. Būga yra žymiausias baltų etnonimų tyrinėtojas. Jis yra aiškinęs daugumos lietuvių, latvių ir prūsų etnonimų kilmę arba, kas ne kiek mažiau svarbu, nustatęs baltiškų etnonimų tikslias, autentiškas lytis. K. Būgos etnonimų aiškinimo sėkmės laidas buvo teisinga metodologinė pozicija. Nežiūrint į tai, kad baltų etnonimikos iki K. Būgos beveik nebūta, kad būtent jam pirmam teko laužti ledus, jis suvokė labai svarbų principą — jog būdingiausias baltų etnonimų formavimosi modelis yra etnonimų daryba iš kitų vietovardžių. K. Būga rašė: „Tauta dažnai sau vardą gauna nuo žemės vardo, kurioje ji gyvena, arba upės ar ežero vardo, kurių pakraščiuose bus susidaręs šioks toks politiškas ar kultūriškas centras“27. Vėlesni baltų, indoeuropiečių etnonimijos tyrinėjimai šią K. Būgos prielaidą visiškai patvirtino28. Áisčiai, áistis. Visų pirma šias lytis nustatė ir pasiūlė vartoti K. Būga. Jis taip pat aiškino, kad aisčiais iš pat pradžių „bus tesivadavusi visuarčiausioji gotams prūsų tautos kiltis, gyvenusi prie Vyslos žiočių ir Frisches Haff’o, kurį nesenai dar tebevadinę lietuviai Aismarėmis, t. y. aisčių mariomis“29. Vėliau šiuo vardu galėję būti vadinami visi prūsai. Nuo X a. aisčių vardas nebeminimas — jo vietoje atsiranda etnonimas prūsai. Ši aplinkybė leido K. Būgai padaryti tokią išvadą: „Kadangi aisčio vardas nuo X amžiaus nebėra reikalingas prūsų tautai vadinti, tai jį šiandien galėtumbim suvartoti vardu visai giminei, kurios nariais yra ne tiktai prūsai (senovės tikrieji aisčiai), bet ir lietuviai, latviai, žiemgaliai, sėliai ir kuršiai“30. Vadinasi, aisčių terminą visiems baltams vadinti pirmasis pasiūlė K. Būga. Ta reikšme šis etnonimas vartojamas ne tik K. Būgos raštuose — ilgą laiką jis buvo paplitęs gana plačiai, kol tik prieš keletą dešimtmečių jį galutinai išstūmė 1845 m. išleistos F. Neselmano knygos “Die Sprache der alter Preussen“ pratarmėje rekomenduotas terminas báltai. Etnonimo áisčiai etimologijos K. Būga nepateikė. Vėlesni tyrinėtojai bandė šią spragą užpildyti. Mūsų nuomone, įtikimiausia yra K. Kuzavinio pateiktoji versija, pagal kurią etnonimas áisčiai visų pirma sietinas su Aistà upe (Širvintos int., Bartninkai). Šis upėvardis lietuvių vardyne nevieninis — plg. Aisetą ež. (Labanoras), Éisra up. (Pagėgiai), Jiesią < * Eisia up. (Garliava) ir kt.31 Taigi etnonimas áisčiai būtų hidroniminės kilmės. Prūsai, prūsas. Tai vienas iš daugiausia dėmesio susilaukusių baltų etnonimų32. Nežiūrint daugybės bandymų, jo kilmės kaip reikiant išaiškinti niekam nepavyko. Iš naujesnių aiškinimų suminėsime J. Otrembskio, V. Mažiulio ir S. Karaliūno. J. Otrembskis etnonimą prūsas siejo su sen. ind. púruṣa-ḥ. Šio žodžio reikšmė nesanti visiškai aiški, bet galinti būti panaši į tą, kurią turi sen. ind. pú-mān „žmogus, 27 RR III 629. 28 Kuzavinis K. Lietuvos vardo kilmė — Kalbotyra, 1964, t. 10, p. 8; Суперанская А В. Групповые обозначения людей в лексической системе языка. — В кн.: Имя нарицательное и собственное. М., 1978, с. 74. 29 RR III 730—731. 30 Ten pat, p. 731. 31 Kuzavinıs K. Etymologica. I. Baltų etnonimų kilmės klausimu. — Baltistica, 1966, t. 1, p. 177. 32 Literatūrą žr. Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg. Göttingen, B. 1, S. 659; Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. М., 1971, т. 3, с. 389 (ir žemiau nurodytose straipsniuose). 15 vyras“33. Šitokia semantika etnonimams iš tiesų yra būdinga34, bet siejimas be jokių tarpinių grandžių su sen. indų kalbos žodžiais yra perdėm tolimas. V. Mažiulis yra pareiškęs nuomonę apie galimą hidronimine etnonimo prūsas kilmę35, bet iki šiol atitinkamo hidronimo niekam nepavyko aptikti. Bene paskutinis šį etnonimą etimologizavo S. Karaliūnas, susiedamas jį su liet. prūsti, „gerai augti, tarpti...“, lat. prausties „stiprėti, didėti, storėti...“ bei kitais baltų kalbų giminiškais žodžiais36. Form alia i šis siejimas nėra naujas — etnonimą prūsas su liet. prūsti, praūsti, prusna ir pan. jau gretino ankstesni tyrinėtojai — O. Trubačiovas37, tam tikra prasme V. Mažiulis38. Nauja S. Karaliūno etimologijoje yra tai, kad jis gana įtikinamai (etnonimikos metodologijos prasme) aiškina etnonimo prūsas semantiką. Tačiau ir ši hipotezė nėra be priekaištų. Jos silpniausia vieta, mūsų nuomone, yra ta, kad sunku suvokti kokiu būdu rekonstruojamas prūsų kalbos apeliatyvas *prūsis arba *prūsas, iš kurio buvo pasidarytas būdvardis prūsiškan ir prieveiksmis prūsiškai, galėjo įgyti „liaudies“ arba „tautos“ reikšmę, jeigu šios reikšmės neturi kalbami baltų kalbų apeliatyvai. Ir apskritai šios reikšmės neįmanoma neginčijamai įrodyti nei vidinės rekonstrukcijos, nei komparatyvistikos keliu. Pats K. Būga prūso neetimologizavo, tačiau pateikė įvairių kitokių pastabų dėl jo atsiradimo, turinio keitimosi ir pan. Viena tų pastabų, mūsų akimis, yra esminė. Turima galvoje K. Būgos primygtinis tvirtinimas, kad prūsas yra palyginti naujas etnonimas: „Prūso vardas negali būti senesnis už X amžių. Jei prūso vardas būtų atsiradęs dar VI—VIII amžiuje, tai lenkai ir rusai lyties Prusy vietoje šiandien ištarytų *Prysy, nes tuomet visi slavai šiandieninio garso y (rusų ы) vietoje dar tebetardavo senoviškai u“39. Šiandien būtų per anksti tvirtinti, kad ši K. Būgos nuomonė yra neginčijama40, tačiau fonetinis argumentas tuo tarpu, rodosi, vargu ar gali būti kvestionuojamas. Deja, vėlesnieji autoriai į šią K. Būgos nuomonę, palaikomą, beje, ir kitų tyrinėtojų41, mažą tekreipė dėmesio (išskyrus bene tik E. Frenkelį42). Iš tiesų tai kardinalinis klausimas — naujas tai etnonimas ar senas? Jeigu, sakysim, pasirodytų, kad K. Būga teisus, tai daugelis hipotezių (jų tarpe ir mūsų minėtosios) apie šio etnonimo kilmę savaime atkristų. Tuomet, žinoma, norom nenorom tektų bandyti ieškoti 33 Otrębski J. Über die Herkunft des Preussennamens. — Lingua Posnaniensis, 1955, t. 5, S. 76—77. 34 Трубачев О. Н. Ранние славянские этнонимы — свидетели миграции славян. — Вопросы языкознания, 1974, № 6, с. 54; Суперанская В. А. Указ. соч., с. 73. 35 Prūsų kalbos paminklai. Parengė Mažiulis V. V., 1966, p. 15 (39 išnaša). 36 Karaliūnas S. Dėl prūsų etnonimo reikšmės ir kilmės. — Baltistica, 1977, t. 13, p. 372—373. 37 Трубачев О. Н. Заметки по этимологии и ономастике. — В кн.: Питання ономастики. Київ, 1965, с. 16—24. 38 Mažiulis V. Ten pat. 39 RR III 731. 40 Prisimintina nors ir abe j otina, bet šiaip ar taip jau egzistuojanti hipotezė apie įmanomą žymiai platesnį etnonimo prūsas etnoniminį, antroponiminį bei toponiminį kontekstą — žr. Топоров В. Н. К фракийско-балтийским языковым параллелям. II. — В кн.: Балканский лингвистический сборник. М., 1977, с. 81—83. 41 Mažiulis V. Min. veik., p. 13; Нелокучный А. П. Балто-северославянские языковые связи. Киев, 1976, с. 103. 42 Fraenkel E. Min. veik., p. 659. 16 kitokių, gal net iš principo naujų, etnonimo prūsas kilmės problemos sprendimo būdų, ypatingą dėmesį kreipiant, greta apeliatyvinės baltų kalbų leksikos, į didelį toponimų su prūs- arealą, kurį pastebėjo ir ankstesnieji tyrinėtojai43 ir kurio apibendrintą vaizdą pateikė A. Nepokupnas44. Latviai, latvis. Pagal K. Būgą, latvių vardas vestinas iš upės vardo *Leta, *Latā45. Tas vardas turėjęs kilti ten, kur tekėjusi Lat(v)os, Let(v)os upė46 (plg. Latavā, Latuvā up. Anykščiai, Šventosios dš). Lietuviai, lietuvis. Šį etnonimą K. Būga savo raštuose mini daugelį kartų, plačiai jį interpretuoja, pateikia jo istorinius užrašymus ir t. t., bet kilmės neaiškina. Po K. Būgos mirties dėmesys lietuviui neatslūgo. Iš daugelio aiškinimų galima būtų suminėti tris — J. Otrembskio, J. Ochmanskio ir S. Tarvydo. J. Otrembskis kraštovardį Lietuvą siejo su upės vardu Leitė (Šilutė) bei kitais giminiškais tikriniais ir bendriniais žodžiais47. Hidroniminės kilmės kraštovardį Lietuvą laiko ir J. Ochmanskis. Jis nurodo Mindaugo laiške Kalavijuočių ordinui minimą upės vardą *Letovia: „in ripam Lettoviae que dicitur de Lettawie (Lettowie)“48. Šį istorinių dokumentų upėvardį J. Ochmanskis tapatina su dabartiniu upės vardu Latavā, Latuvā (Anykščiai, Šventosios dš.)48. Arčiausiai prie Lietuvõs vardo kilmės problemos sprendimo buvo priėjęs S. Tarvydas. Jis pastebėjo, kad Lietuvos vardas turėjo kilti ten, kur IX—XII a. susiklostė teritorinis valstybinio pobūdžio junginys, pusiau feodalinė kunigaikštystė — Lietuvos žemė. Jo nuomone, Lietuvos žemė buvusi į pietus nuo Neries žemupio, dešiniojo Nemuno vidurupio pakrantėje. S. Tarvydas toliau rašo: „Šioje teritorijoje, rodos, nėra Leitės upelės, bet senovėje taip vadinama upelė ten galėjusi būti, o jos vardą žmonės galėję pamiršti“49. 1963 m. išėjus „Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynui“, pasirodė, kad tokia upelė iš tiesų yra buvusi — tai Gelvonų apylinkių upelis, Neries dešin. intakas, Lietáuka, Liẽtauka. Vėliau buvo rastas dar vienas šio upės vardo variantas — Letava. Taigi S. Tarvydo spėjimas pasitvirtino. Upės vardo Lietáuka variantų skaičių vėliau papildė dar trimis K. Kuzavinis50: Letáuka, Letávka, Litávka. K. Kuzaviniui priklauso ir Lietuvõs kilmės išaiškinimo autoriaus vardas. Remdamasis šio upėvardžio tarminiais variantais bei istoriniais užrašymais, jis nustatė, kad senesnioji šio upėvardžio lytis buvo Lietavā. Kaip žinoma, 43 Žr. Bialatowicz J. Kilka uwag o szeskich i polskich nazwach miejscowych Prusy i t. p. — Slavia occidentalis, 1933, t. 12, s. 301—303; Антоневич Е. „Prussy“ в топонимике северной Польши и новгородской Руси. — В кн.: Феодальная Россия и всемирно-исторический процесс. М., 1972, с. 252—261. 44 Непокупный А. П. Указ. соч., с. 93—103 (čia ir tolesnė literatūra). 45 RR III 629. 46 Ten pat, p. 737. 47 Otrebski J. Über die Vervollkommnung der Forschungsmethoden in der indoeuropäischen Sprachwissenschaft. — Lingua Posnaniensis, 1963, t. 9, s. 27. 48 Ochmański J. Noms des terres lituaniennes au XIIIe siècle — Lituanie, Nalszczany et Dziawoltwa. — Lingua Posnaniensis, 1963, t. 9, p. 171. 49 Tarvydas S. Lietuvos vietovardžiai. V., 1958, p. 22. 50 Kuzavinis K. Lietuvos vardo kilmė. — Kalbotyra, t. 10, p. 9 (ten ir išsami literatūros apžvalga). 17 Lietuvõs vardo gretiminė ar ankstesnė lytis taip pat buvo Lietavà. Tuo būdu raktas etimologijai buvo rastas, ir daugelio tyrinėtojų pastangos, vedusios, kaip matėme, prie šio tikslo, K. Kuzavinio buvo labai sėkmingai užbaigtos. Kuršiai, kuršis. Visų pirma ir daugiausia K. Būgai turime būti dėkingi, kad jis galutinai įrodė ir įtvirtino lytis kuršas, kuršiai, kuršis51. Be to, jis aiškino ir etnonimo kilmę, susiedamas jį su sl. korsto : ukr. kors „lydimas, plėšimas (naujiena), чищоба, новь“, ček. krs „nuskurdęs, apklau­tęs medis“, lenk. karślak „žemas, šakotas, kreivas, malkoms netinkamas medis“. „Kuršo vardo pamatinė reikšmė galėjo būti „lydimas“, „skynimas“, „Rodeland“, arba „žemų, nuskurdusių medelių“, „krūmų“ šalis „Buschland““.52 Vėliau būta ir kitų bandymų,53 bet visi jie, jų tarpe ir bene paskutinis J. Kazlausko,54 mūsų nuomone, yra mažiau vykę už K. Būgos. Žiemgaliai, žiemgalis. Etnonimas ir šalies pavadinimas Žiemgala buvo nustatytas K. Būgos. Tokios šių žodžių lytys dažniausiai vartojamos ir dabar. Priimtiniausia iš visų esamų yra ir K. Būgos pasiūlytoji etnonimo etimologija. Tai, pagal K. Būgą, sudurtinis žodis, kurio pirmasis sandas žiem- sietinas su liet. žiémiai „šiaurė“, lat. ziemelis „t. p.“, o antrasis, gal- reiškęs kraštą, pusę, plg. lat. galā „krašte“ (viņš dzīvo mūsu galā), liet. gãlas „kraštas, pusė“.55 Šią K. Būgos etimologiją vėliau parėmė E. Frenkelis56. V. Grinaveckis 1968 m. paskelbė kitą hipotezę, pagal kurią žiemgalių vardo pirmasis sandas galįs būti ne žiem- (žiemiai), o žem-. Šį sandą V. Grinaveckis veda iš liet. žemė, žemas ir sieja su daugeliu kitų lietuvių ir latvių vietovardžių bei asmenvardžių, turinčių šaknį žem- (Žemalė, Žemupis, Žemaičiai, Žemygala ir kt.)57. Tačiau ši hipotezė, mūsų akimis, vargu ar pajėgs konkuruoti su K. Būgos, nes K. Būga gana aiškiai įrodė, kad etnonimo šaknis buvo žiem-. Ją visiškai patvirtina XI a. skandinavų užrašas Seimgala, Seimgaler58 ir rusų metraščiu Зимигола bei Зимгола. Pastarųjų lyčių šaknies balsis i tegali būti iš ei (plg. eiti : ūmu). Kad čia būtų tokie nedėsningi, atsitiktiniai užrašymai, sunku patikėti. Taip manant, reikėtų sutikti, kad vietoje liet. e galėjo istoriniuose dokumentuose atsirasti dvibalsis ei. Kas kita yra dvibalsio ei monoftongizacija, kuri atsispindi daugelyje vėlesnių užrašymų (Semigalli, Semegallen ir pan.). Kaip rodo J. Šliavo tyrinėjimai, dvibalsis ei > ie galėjo virsti į e gana dėsningai tarmėje.59 Tas faktas, kad baltų vardyne šaknis žem- yra dažnesnė, negu žiem-, žeim- (dėl pastarųjų plg. Žeimis, Žeimėlis, Žeimenà, Žeimikė, Žeimenys ir Žiemiškis, Žiemragis, Žiembalės, Žiemgaraistis ir kt.), nieko neįrodo. Svarbu tik tai, kokią šaknį (žem- ar 51 RR II 232–234; III 246–251. 52 RR III 234. 53 Žr. Фасмер М. Указ. соч., 1967, т. 2, с. 338; Frenkelis E. Baltų kalbos. V., 1969, p. 58. 54 Kazlauskas J. Dėl kuršių vardo etimologijos. – Baltistica, 1969, t. 4, p. 59–63. 55 RR III 253, 737. 56 Frenkelis E. Min. veik., p. 59. 57 Grinaveckis V. Dėl žemaičių vardo kilmės. – Kalbotyra, 1968, t. 19, p. 46, 48. 58 RR III 252–253. 59 Šliavas J. Kai kurios pastabos žiemgalių klausimu. – Kn.: Kraštotyra. V., 1967, p. 52 (ten ir kita literatūra šiuo klausimu). 18 žeim-) galima rekonstruoti iš istorinių dokumentų užrašymų (iš gyvosios kalbos etnonimas *žiemgalis ar pan. nėra užfiksuotas). Sėliai, sėlis. Etnonimas sėlis, kaip ir žiemgālis, gyvojoje kalboje neišliko. K. Būga šias lytis nustatė, remdamasis istoriniais užrašymais ir vietovardžiais, įtariamais išlaikius tą pačią šaknį sėl-: Sėlpilis ir Sėlė (ar Sėlė?). Jis taip pat rekonstruavo ir šalies pavadinimą — Sėla (arba Sėluona)60. Tačiau paties etnonimo kilmės K. Būga neaiškino. O ir po K. Būgos mirties sėliui nedaug teskirta dėmesio61. Pats išsamiausias iš vėlesniųjų yra K. Kuzavinio aiškinimas. Šio autoriaus nuomone, esą pamato etnonimą sėlis ir kraštovardį Sėla laikyti hidroniminės kilmės. Tiesa, tokio aiškaus hidronimo, kaip, sakysim, Lietuvõs atveju, nežinoma. K. Kuzavinis jį bando rekonstruoti: iš dabartinio upelio vardo Sėl-iupis, Sėl-iupỹs (Daugailiai, Šventosios kair. intakas) atstatoma spėjama praforma *Sėlia, *Sėlė, iš kurios, autoriaus nuomone, ir galėjęs kilti etnonimas sėliai, sėlis bei kraštovardis Sėla62. Jótingiai, jótvingis. K. Būga šį etnonimą kildino iš 1516 m. užfiksuoto upės, tekėjusios Lydos rajone, vardo Ямба, kurią lenkai vadinę Jatfa. Baltiška jo lytis galėjo būti *Jātvā > liet. *Jótva. Tokiai etimologijai pritarė vėlesni tyrinėtojai, jų tarpe A. Nepokupnas63. Atrodo, kad ir šiuo metu tai yra pati įtikimiausia jótvingių kilmės versija. Po K. Būgos tyrinėjimų dėmesys jotvingiams nesumažėjo, o, priešingai, vis didėjo. Užtenka tik prisiminti Kompleksinę jotvingių ekspediciją, trunkančią jau daugiau kaip trisdešimt metų, ir daugybę kitų kalbinių bei istorinio profilio tyrinėjimų64, jų tarpe tarptautinį simpoziumą jotvingių klausimu, įvykusį Bialovežėje 1973 m.65 ir kt. Daugelis iš nagrinėjusiųjų jotvingių problemą dažnai vienaip ar kitaip palietė ir etnonimo kilmės problemą. Iš verčiausių dėmesio originalių hipotezių minėtina, svarbiausia, J. Nalepos. Šis jotvingių specialistas kelia mintį ir bando ją labai išsamiai pagrįsti, kad jotvingiai savo vardą gavo nuo Ančios upės vardo. Pagal J. Nalepą, seniausias jótvingių kamienas buvęs *Ant-iv-ing-, kur ant- yra upės vardo Ančia < *Antjā (ar *Antia) šaknis ant-, o -ing- — priesaga. Kas yra elementas -iv-, nelengva paaiškinti, nors autorius ir stengiasi tai padaryti, remdamasis prūsų kalbos duomenimis66. Taigi jótvingiai pagal J. Nalepą būtų *Ant-iv-ing-ai. Ši etimologija, nors ir būdama pakankamai patraukli ir argumentuota, vis dėlto, bent tuo tarpu, mūsų akimis, dar negali pretenduoti į galutinį etnonimo jótvingiai kilmės sprendimą, nes fonetinės raidos aiškinimo sunkumai yra labai dideli. 60 RR III 274. 61 Prie jo šiek tiek stabtel, pavyzdžiui, E. Frenkelis ir O. Trubačiovas — Frenkelis E. Min. veik., p. 59—60; Трубачев О. Н. Ранние славянские этнонимы — свидетели миграции славян, с. 55. 62 Kuzavinis K. Etymologica, p. 179—180. 63 Непокунный А. П. Указ. соч., с. 109. 64 Jų bendresnis vaizdas pateikiamas šiuose pastarojo meto darbuose: Kamiński A. Jaćwież. Łódź, 1953; Nalepa J. Jaćwięgowie. Nazwa i lokalizacja. Białystok, 1964; Burek K. Starożytnicy i archeolodzy. Z dziejów badań archeologicznych na Białostocczyźnie. Pojezierze... Olsztyn, 1977. 65 Simpoziumo medžiaga žr. Acta Baltico—Slavica, 1976, t. 9. 66 Nalepa J. Ten pat, p. 32—33. 19 Dar mažiau įtikima O. Trubačiovo gana kategoriška, bet plačiau neįrodinėta, nuomonė, kad jótvingiai — tai „толпа, отряд“⁶⁷. Sūduviai, sūduvis. Šį etnonimą K. Būga pirmasis susiejo su upės vardu Sūdonia⁶⁸ (Liudvinavas, Šešupės kair. int.). Vėlesni tyrinėtojai tokią K. Būgos etimologiją palyginti vieningai palaikė⁶⁹. Tiesa, dėl semantikos interpretacijos jie nesutaria. Antai V. Mažiulis ir J. Otrębski manė, kad etnonimas yra hidroniminės kilmės, o B. Savukynas ir A. Nepokupnas būtų linkę Sūduvą traktuoti kaip balų, žemumų ar pan. kraštą. Mūsų nuomone, priimtinesnė yra pirmoji versija. Nuošalyje lieka O. Trubačiovo prielaida (paties autoriaus nemotyvuota), kad Sudowia — tai < „свои“⁷⁰. Galindai, galindas. K. Būga šį etnonimą taip aiškino: „Galindo vardą kildinu nuo galo „край“: galindas yra rus. украинец „(prūsų žemės) gale gyvenąs“⁷¹. Šią K. Būgos etimologiją parėmė vėlesni tyrinėtojai⁷². Ją ypač gražiai pagrindė naujais faktais, svarbiausia iš žodžių darybos, P. Skardžius⁷³ ir B. Savukynas⁷⁴. Su tokia etnonimo galindai etimologija nesutiko J. Otrębski, kurio nuomone etimologinė * Galindā reikšmė buvusi „jėga, minia, daugybė“⁷⁵. V. Mažiulis, iš esmės sutikdamas su K. Būga ir B. Savukynu, kelia ir klausimą, „Ar *Galind- kartais nėra taip pat vandenvardinės kilmės?“⁷⁶ Atrodo, kad V. Mažiulio klausimas turi rimto pamato — į jį, tarsi būtų išgirdęs, atsakė J. Nalepa⁷⁷. Šis tyrinėtojas pačiame buvusios galindų teritorijos centre surado ežerą, iš kurio vardo ir galėjęs susidaryti etnonimas galindai. Istoriniuose šaltiniuose ežero vardas rašomas įvairiai: Galent, Galanten, Gellant, Gelland, Galland, Gieląd, Gehland -See ir kt.⁷⁸ Atrodo, kad J. Nalepos hipotezė gali pretenduoti į gana įtikimą ir pagrįstą etnonimo galindai etimologiją. Daināviai, daināvis. K. Būga manė, kad ir šis etnonimas yra kilęs iš upės vardo: „Šalies vardas Dainuvà (pr. Dainavō), kaip rodo to-paties vardo upė ir ežeras, yra pra- 67 Трубачев О. Н. Указ. соч., с. 55. 68 RR III 156. 69 Mažiulis V. Min. veik., p. 18–19; Savukynas B. Dėl M. Rudnickio Galindos, Priegliaus ir Sūduvos etimologinių aiškinimų. — Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai, 1963, t. 6, p. 323–325; Otrębski J. Das Jatwingerproblem. — Die Sprache. Zeitschrift für Sprachwissenschaft, 1963, t. 9, S. 158; Непокупный А. П. Указ. соч., с. 111–112. 70 Трубачев О. Н. Указ. соч., с. 55. 71 RR III 117. 72 Endzelīns J. Senprūšu valoda. Rīgā, 1943, p. 8; Frenkelis E. Min. veik., p. 62; Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch, S. 130; Kiparsky V. Finnougrier und Slaven zu Anfang der historischen Zeit. — Ural-altaische Jahrbücher, Wiesbaden, t. 42, 1970, S. 5; Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. М., 1964, т. 1, с. 434. 73 Skardžius P. Lietuvių vandenvardžiai su -nt-. Jų daryba, kilmė ir reikšmė. — Kn.: Lituanistikos darbai, t. 3, p. 55–56. 74 Savukynas B. Min. veik., p. 322. 75 Otrębski J. Zagadnienie Galindów. — In: Studia Historica w 35-lecie pracy naukowej Henryka Łowmiańskiego. Warszawa, s. 40. 76 Mažiulis V. Min. veik., p. 18 (74 išnaša). 77 Nalepa J. Próba nowej etymologii nazwy Galindia czyli Gołę̨dzi. — In: Nalepa J. Opuscula Slavica. Lund, 1971, t. 1, s. 93–115 (arba Acta Baltico-Slavica, t. 9, s. 191–209). 78 Ten pat, p. 95–96. 20 mintas ne nuo jos gyventojų dainavimo, bet nuo gyventojų gyvenimo Dainavõs paupiais79. Tačiau upės ir ežero vardo K. Būga neidentifikavo. Tiksliau lokalizuoti hidronimo nepavyko ir vėlesniems tyrinėtojams. Tad pastangos šia linkme dar pageidautinos. Tiesa, Dainavõs problemai dėmesio nestinga – užtenka prisiminti išsamius A. Kaminskio, J. Otre mbskio, J. Nalepos ir ypač A. Nepokupno aiškinimus80. Visi jie neprieštarauja K. Būgai, kad dainãviai, Dainavà gali būti hidroniminės kilmės. Tik J. Otre mbskis, sutikdamas, kad Dainavà yra kilęs iš upės vardo, laiko šį kraštovardį priesagos -ava vediniu iš upės vardo *Daina ar *Deina, kaip, esą, Léita – Lietuvà ir pan.81 Bet toks požiūris į kraštovardį Dainavà, matyt, yra netikslus. Viena, kaip matėme, Lietuvà nėra priesagos -uva (-ava, -va) vedinys iš upės vardo, o upės vardas tapo kraštovardžiu Lietuvà (* Lietava, *Lietva). Matyt, ir Dainavà turėjo kilti iš upės vardo *Dainava (t. y. priesagos -ava ar pan. vedinio). Nepretenduojant į galutinį atsakymą, galima vis dėlto manyti, kad tuo upės vardu, davusiu pradžią atitinkamam etnonimui, galėjo būti, be kita ko, ir Varėnos apylinkių upelio, įtekančio į Vard aunios ežerą, vardas Dainavà. Oikonimų ir kitų vietovardžių Dainavà geografija tokiai prielaidai, rodosi, neprieštarauja82. Kalbant apie jotvingius, dainavius ir sūduvius, visada iškyla šių etnonimų reikšmės turinio klausimas. Nesileidžiant į detalesnę literatūros apžvalgą ir nesiimant atsakomybės ryžtis išspręsti šią gana painią problemą83, tuo tarpu norėtųsi pabrėžti, kad vartosenos suvienodinimo vardan būtų tikslinga terminą jótvingiai vartoti lyg ir dviem reikšmėm – plačiąja ir siaurąja. Jótvingiais plačiąja prasme galėtume susitarimo keliu vadinti visas tris grupes etninių junginių, grupių (ar kaip juos bevadintume) – pačius jótvingius (t. y. jótvingius siaurąja prasme), sūduvius ir dainavius. Šių baltų genčių etninis artumas yra neabejotinas. Kai dėl dainãvių ir jótvingių, tai net buvo pareikšta nuomonė, jog dainãviai, Dainavà – tai lyg ir lietuviški, o jótvingiai, Jótva – slaviški to paties etnoso pavadinimai, tam tikros baltų – slavų etno-teritorinių kontaktų izoglosos84. Ar ši prielaida pasitvirtins, parodys ateities tyrinėjimai. Ypač svarbūs yra istoriniai liudijimai šiuo klausimu. Iš tokių užrašymų matyti, sakysim, didelis Dainavõs ir Jótvos teritorinis artumas ar net tapatumas. Pvz.: „Denava tota, quam etiem quidem Jetwesen vocant“85; „на лѣсу Дионова Ятвязь“86; „на поущи Дионова Ятвеж“87 ir pan. Tačiau tas faktas, kad Traidenis pasivadino 79 RR III 144. Dar žr. p. 143, 156. 80 Kamiński A. A. Min. veik., p. 80 ir t. t.; Otrębski J. Dainavà — название одного из ятвяжских племен. — В кн.: Вопросы славянского языкознания. М., 1963, вып. 7, с. 3—6; Nalepa J. Jaćwięgowe, s. 46 ir t. t.; Непокупный А. П. Указ. соч., с. 105—111. 81 Otrębski J. Ten pat, p. 4. 82 Geografijų žr. Непокупный А. П. Указ. соч., с. 106; его же. Лингвогеографические связи литовских и белорусских форм названий г. Дятлово и его окрестностей. — В кн.: Балто-славянские исследования. М., 1974, с. 147. 83 Непокупный А. П. Указ. соч., соответственно с. 108; 147—148. 84 Там же, с. 108; там же, с. 147—148. 85 1259 m. Mindaugo laiškas — žr. Preussisches Urkundenbuch. Königsberg i Pr., 1909, B. 1. Zweite Hälfte, S. 70. 86 Полное собрание русскихъ лѣтописей. С.-Петербургъ, 1907, т. 17, с. 368. 87 Там же, с. 237. 21 save Jotvos ir Dainavos didžiojo kunigaikščiu“ (Троцень… и прозовется великим князем Ятвезским и Доновским⁸⁸), rodo, kad Jotvos ir Dainavos negalima visiškai tapatinti. Tad tuo tarpu yra pamato kalbėti apie jótvingius, daina- viùs, sūduviùs, kuriuos visus patogumo dėlei prireikus galima būtų vadinti ir vienu žodžiu — jótvingiai. Čia buvo suminėti svarbiausieji baltų etnonimai, kuriuos vienaip ar kitaip aiškino K. Būga. Bet tai dar toli gražu ne visa, kas šioje srityje K. Būgos padaryta. Be kita ko, jis yra gana išsamiai interpretavęs ir daugelio kitų Lietuvos, Latvijos, Prūsijos dalių, teritorijų, žemių bei pan. vardus. Ypač svarbu, kad K. Būga nustatė Prūsijos dalių vardų lytis, kurių dauguma tokios, kokios K. Būgos nustatytos, tebevartojamos ir dabar. Pamėdė — pr. Po-median: pr. po „põ, unter“ ir median „miškas, giria, medžias“⁸⁹. Pagudė — pr. Po-gudian: pr. po „põ, unter“ ir pr. gudde „krūmas“⁹⁰. Dauguma vėlesnių tyrinėtojų pritarė šiai etimologijai⁹¹. Tiesa, V. Mažiulis, laikydamasis K. Būgos etimologijos, labai atsargiai užsimena, kad *Pa-gud- šaknis gud- galinti būti ir hidroniminės kilmės ir sieja ją su liet. Gùd-upis (Gaūd-upis?). Mūsų nuomone, siejimas su Gùd-upis iš principo įmanomas, tačiau lietuvių hidroniminė šaknis gud- vargu ar gali turėti ką bendra su pr. gudde „krūmas“. Dėl šiuo atveju sunkiai paaiškinamos apofonijos aluzija į Gaūd-upis iš viso vargu ar bereikalinga. Nepretenduojant į galutinį sprendimą, vis dėlto norisi atkreipti dėmesį į, mūsų akimis, nepelnytai užmirštamą J. Endzelyno ir ypač R. Ekblomo⁹² nuomonę, kad prūsų kalbos žodis gudde reikšme „krūmas“ gali būti iš viso neautentiškas ir kad jo ryšys su etnonimu gūdas „baltarusius“ genetiškai yra visiškai įmanomas⁹³. Be kita ko, tą ryšį labai akivaizdžiai patvirtina visas baltų vardynas. Turima galvoje daugybė (keli šimtai) lietuvių ir gana daug latvių toponimų bei antroponimų, kurių ryšys su etnonimu gūdas nekelia nė mažiausių abejonių. Mūsų nuomone, iš šio konteksto išskirti tik prūsų vardyną būtų labai rizikinga. Manyti atvirkščiai, kad Lietuvos ir Latvijos toponimai bei antroponimai gali būti kaip nors susiję su prūsų kalbos žodžiu gudde „krūmas“ pamato nėra, nes šios dvi kalbos tokio apelatyvo neturi. Įtarti jį buvus taip pat negalima, nes neįmanoma, kad žodis, davęs tiek vietovardžių ir asmenvardžių, būtų nei iš šio, nei iš to išnykęs. Tad norom nenorom kyla klausimas, ar Pagudė (pr. Po-gudian) nebus tik „pagudė“, kur gud- reiškė „gudai, baltarusiai“ ar net „gotai“. Suprantama, kad galutinį atsakymą į šį klausimą gali duoti tik labai kruopšti visų baltų kalbų nomina propria ir nomina appellativa su gud- analizė. Tuo tarpu galima kelti tik klausimą, dar turint galvoje ir tai, kad pr. gudde neturi tikresnės etimologijos ir yra labai izoliuotas žodis. ⁸⁸ Там же, с. 238. ⁸⁹ RR III 113. Dar žr. Mažiulis V. Min. veik., p. 16; Endzelīns J. Min. veik., p. 7; Frenkelis E. Min. veik., p. 60; Трубачев О. Указ. соч., с. 55. ⁹⁰ RR III 113–114. ⁹¹ Mažiulis V. Min. veik., p. 17; Endzelīns J. Min. veik., p. 7; Frenkelis E. Min. veik., p. 60; Трубачев О. Указ. соч., с. 55. ⁹² Endzelīns J. Min. veik., p. 182; Ekblom R. Balt. gudas und. schw. Gute „Gotländer“. — In: Rakstu krājums veltījums… Jānim Endzelīnam. Rīgā, 1959, S. 91–99. ⁹³ R. Ekblomo hipotezės dėl pr. gudde ryšio su šv. Gute „Gotländer“ aš nebūčiau linkęs be išlygų palaikyti. 22 Vārme – pr. Vārme „Raudōne“: pr. wormyan „raudonas“94. Nōtanga – pr. Nōtangō arba Nā tangō, Nōtungō95. K. Būga šį vardą probėgomis susiejo su liet. nōtung-aris „gvera, griozdiškas žmogus“. Suprantama, kad šis siejimas kraštovardžio kilmei aiškinti yra nepakankamas, juoba kad pats žodis nōtum-garis yra aiškus germanizmas, plg. dar liet. nōtangaris „nevala, netikėlis“ < vok. dial. Natanger96. Pats vokiečių tarmių žodis savo ruožtu gali būti susijęs su kraštovardžiu Nōtanga (vok. Natanger – tai Nō tangos gyventojas, „notangiškis“), tik jo reikšmė pakitusi. Tad K. Būgos etimologija yra neabejotinas apsirikimas. Nō tangos kilmę vėliau aiškino V. Mažiulis. Jo nuomone, „Nō tangos vardas (lotn. Notangia, Nattangia), iš kurio turime nō tangus (lotn. Nottangi), galėtų būti kilęs taip pat iš upėvardžio: *Not-ang-, plg., pvz., liet. Not-a ir (dėl priesagos) Al-ang-a97. Atrodo, kad šiai hipotezei galima pritarti. Suprantama, kad Nō tangos vardas negali būti vedamas nei iš liet. Notà (upė Žaslių apyl.), nei iš Nōtē || Notijà (upė Salantų apyl.) ar pan. Upės (ar ežero) vardą, iš kurio susidarė Nōtanga, dar reikia „atkasti“ iš praeities vardyno. Kad toks vardas įmanomas, kad jis galėjo būti ir prūsuose, be kita ko, patvirtina ir prūsų vietovardžiai Notis, Notkaymen ir pan.98. Vietovardžių, jų tarpe ir hidronimų, galėjusių turėti šaknį not-, pasitaiko ir jotvingių vardyne, plg., pvz., Načwidek (Noczwidok) ež. netoli Šlamų, kurio vardę K.-O. Falkas rekonstruoja šaknį *Nāt-99. Ypatingą dėmesį, mūsų nuomone, reikėtų atkreipti į ežero vardą Notist100. Šis ežero vardas iki mūsų dienų išliko lenkų kalboje – Notyst101. Vokiškai jis buvo rašomas Gross Notister See102. Iš ežero (turinčio apie 160 ha) vardo vėliau susidarė kaimo vardas – lenk. Notyst (Dolny, Mały i Wielki)103. Ežeras (ir kaimai) yra Olštyno vaivadijoje Mrongovo rajone, t. y. kaip tik tose vietose, kur K. Būga spėjo buvus Nō tangos sritį104. Ežero vardas Notyst, kurio lietuviška lytis galėjo būti *Not-istas ar pan., laikytinas priesagos -ist(as) vediniu iš šak­nies Not- < *Nāt-. Dėl tokių vedinių plg. liet. Sav-istas (ež. Daugų apyl.), Ab-istà (up. Daugų apyl.) bei Pekl-ystà (up. Naujamiesčio apyl.). 94 RR III 114. Dar žr. Mažiulis V. Min. veik., p. 17. 95 RR III 114–115. 96 Lietuvių kalbos žodynas, t. 8, p. 872. Atkreiptinas dėmesys, kad šiame žodyne už keleto puslapių pateikiamas ir iš K. Būgos raštų paimtas žodis nōtungaris „griozdiškas žmogus, gvėra“ (cituojamas K. Būgos sakinys: „Notangos vardas gali būti vienos kilmės su Sūduvos lietuvių žodžiu nō-tung-aris“), kuris germanizmu jau kažkodėl nebelaikomas ir net nesiejamas su nōtangaris, nors jo ryšys su pastaruoju žodžiu nōtangaris akivaizdus. 97 Mažiulis V. Min. veik., p. 17. 98 Gerullis G. Die altpreussischen Ortsnamen. Berlin und Leipzig, 1922, S. 109–110. 99 Falk K.-O. Streszczenie niektórych części pracy „Ze studiów nad nazwami wód suwalskich“. Lund. 1973 (mašinraštis), s. 28. 100 Gerullis G. Min. veik., p. 110. 101 Leyding G. Słownik nazw miejscowych okręgu Mazurskiego. Część II. Nazwy fizjograficznie. Poznań, 1959, s. 87. 102 Ten pat. 103 Spis miejscowości Polskiej Rzeczypospolitej Ludowej. Warszawa, 1967, s. 749. 104 RR III 119. 23 Sémba – pr. Sembō; Sembō105. Apie šio kraštovardžio kilmę K. Būga rašė: „Sembo varda kildinu iš nebevartojamo žodžio sembas „saviškis, Sippenangehöriger, socius“, su kuriuo rišu slavėnų žodį sebr, „t. p.“: rus. сябр...“. Šią etimologiją palaiko O. Trubačiovas106. Dėl tokio kilmės aiškinimo galima pasakyti, kad jis teoriškai visiškai priimtinas, bet bėda yra ta, kad, kaip teisingai pastebėjo V. Mažiulis, „negalima nustatyti žodžio pradžios priebalsio kokybės (ar prūsai tarė *s-, ar *z-)“107. Dėl šios svarbiausios priežasties dabar tiesiog nėra pamato etimologijai. Tokiu atveju, žinoma, hipotezėmis tegali būti laikomi ir kiti aiškinimai, jų tarpe ir V. Grinaveckio, kuris apie kraštovardį Sémba sako, kad „baltų genties kraštas, vadinamoji Semba, Sambija, iki istorinių laikų greičiausiai vadinosi Žemė (Žemija)“. Jos gyventojai bus vadinęsi žemiai108. Nadruvā – pr. Nadravō109. K. Būga pastebi, kad srities vardo kilmė nesanti aiški. Jį, esą, galima sieti arba su pr. nadruw-isman „viltį, Hofnung“ < na „ant“ ir druwit „tikėti“ (nadruwjas tuomet būtų „pasikliaujantis, vilties žmogus“), arba laikyti priešdėlio na „ant“ vediniu iš žodžio *dravis „dravis, борть“. Nadruvā, pagal K. Būgą, būtų „Ant-dravė“. V. Mažiulis vardą Nadruvā laiko neaiškios kilmės, bet užsimena, kad jis galįs būti kilęs iš vandenvardžio: *Na-drav- < *Ne-drav-, plg. liet. Ne-vardā tarmiškai Na-vardā. Vandenvardinę šaknį drav- V. Mažiulis lygina su pr. Drew-ancz (Drav-anta)110. Mūsų nuomone, vandenvardinė kraštovardžio Nadruvā kilmė būtų bene pati įmanomiausia. Bemãž tuo pačiu laiku, kaip V. Mažiulio, paskelbtame K. Kuzavinio tyrinėjime gana įtikinamai aiškinama, kad hidronimas, davęs pradžią kraštovardžiui Nadruvā, galėjęs būti upėvardis Drūoja (Išrutis, Priegliaus int.). Santykis tarp dabartinės lyties Drūoja ir spėjamos ankstesnės *Drava būtų panašus į Knituoja : Knituvā, Knitavā; Breslavia : lat. Braslava ir pan. K. Kuzavinis, mūsų nuomone, pagrįstai teigia, kad *Nadrava, Nadruvā — tai „kraštas, esantis ant Dravos upės krantų“ (pr. na „ant“)111. Skalvā – pr. Skalvō. K. Būga vardo kilmės neaiškino. V. Mažiulio nuomone, ir šis kraštovardis galintis būti kilęs iš upėvardžio, plg. liet. Skalvỹs (up. Šiaulių apyl.)112. Tokią šio kraštovardžio kilmę pagrindė ir papildė naujais faktais K. Kuzavinis113. Bārta – pr. Bārtā. K. Būga pastebėjo, kad „Bārto vardas gali būti tos-pačios kilmės su Kuršo upėvardžiu Bārtuva“114. Šis siejimas būtų priimtinas tik tuo atveju, 105 RR III 115. 106 Трубачев О. Указ. соч., с. 55. 107 Mažiulis V. Min. veik., p. 17–18. 108 Grinaveckis V. Min. veik., p. 47. 109 RR III 115. 110 Mažiulis V. Min. veik., p. 19–20 (91 išnaša). 111 Kuzavinis K. Etymologica, p. 179. 112 Mažiulis V. Min. veik., p. 20. Dėl upėvardžio Skalvỹs ir jo santykio su Skalā (up. Žaslių apyl.) žr. Schmid W. P. Zur primären -u Ableitung in einigen baltischen Gewässernamen. – Donum Balticum. Stockholm, 1970, S. 476. 113 Kuzavinis K. Min. veik., p. 179. 114 RR III 118. 24 jeigu ir kraštovardis Bārta būtų, kaip spėja V. Mažiulis115, upėvardinės kilmės. Mūsų nuomone, vandenvardinė jo kilmė rodosi gana įmanoma — plg. kad ir upės vardo Bārtuva gretiminę ar net senesnę lytį Bartwa116, upės vardą Bārtis (Krekenavos apyl.) ir pan. Sasna. Šį srities vardą K. Būga siejo su pr. sasnis „kiškis“ ir užsiminė, kad Sūduvos srities upės vardas Sasnā (Sasnavos apyl.) bei iš jo kilęs miestelio vardas Sasnavā laikytini prūsiškos kilmės117. Su šia K. Būgos prielaida sutinka ir A. Nepokupnas118. Kulmas. K. Būga laiko šį vardą lenkišku — lenkai jį vadina Chełmno: sl. хълмъ „kalva“119. Liubavas. Šį vardą K. Būga laiko taip pat lenkišku — plg. lenk. Lubów, Lubowo120. Be Prūsijos, K. Būga aiškino ir daugelio Lietuvos bei Latvijos dalių vardus bei nustatinėjo vartosenai priimtiniausias jų lytis. Sakysim, jis pastebėjo, kad „Lietuvių tautos vakarinė dalis, praradusi ilgainiui lietuvio vardą, šiandien tesivadina žemaičiais. Iš istorijos dokumentų žinome, kad dar XV amžiuje žemaičių tebesiota lietuvio vardas“. Šią mintį K. Būga pagrindžia faktais iš istorinių dokumentų, jų tarpe iš Vytauto laiško karaliui Zigmantui121. Toliau K. Būga rašo, kad „Aukštaičio ir žemaičio vardą lietuviai praminė ne tautystei (Nationalitätsbezeichnung), ne kilmei išreikšti, bet gyvenamojo ploto prigimčiai (Wohnsitzbezeichnung) pažymėti… Iš istorijos žinome, kad ir aukštaičiai, ir žemaičiai yra to-paties molio lietuviai, nes jų abiejų yra ta-pati kalba ir tie patys žmonės, Vytauto žodžiais betariant — unum idioma et uni homines122“. K. Būga mano, jog aukštumos gyventojai (Vilniaus — Ukmergės — Zarasų kraštas) XIII a. gauna aukštaičių, o žemumos gyventojai (Nevėžio baseinas, iki Dubysos ir Ventos vakaruose, beveik iki Mūšos šiaurėje) tuo pačiu laiku — žemaičių vardą123. K. Būga sumini ir Latvijos sritis senovėje, kartais šį tą pasakydamas ir apie jų kilmę124. Baigiant etnonimikos K. Būgos raštuose apžvalgą, reikia dar pridurti, kad K. Būga domėjosi ne vien baltų etnonimais. Iš kaimyninių tautų etnonimų originalesnių aiškinimų galima būtų suminėti kad ir gūdą, vókietį, rūsą, lýbį. Gudai, gūdas. K. Būga gana įtikinamai įrodė, kad etnonimas gūdas reikšme „baltarusi s“ yra iš tų laikų (maždaug 400 ar 300 m. p. m. e.), kada patys gotai, kurių valdžioje buvusi dalis slavų, savo vardą *gutaz teb etarė *ghudas (*ghudos). Gotams išsikrausčius ir jų vietoje likus gyventi slavams, lietuviai pastariesiems ir perkėlė gūdo „goto“ vardą125. 115 Mažiulis V. Min. veik., p. 18. 116 Žr. Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimų daryba. V., 1970, p. 105. 117 RR III 118. 118 Непокупный А. П. Балто-северославянские языковые связи, с. 104. 119 RR III 112. 120 Ten pat. 121 Ten pat, p. 85. 122 Ten pat, p. 86. 123 Ten pat. Į vakarus nuo Ventos, K. Būgos nuomone, XVIII a. dar gyventa kuršių — 1250 m. Ventos aukštupiu eina sienos tarp kuršių ir lietuvių žemaičių (ten pat, p. 559). 124 Ten pat, p. 556—559. 125 RR II 87—88; III 124, 782—783. 25 Vōkiečiai, vōkietis. K. Būgos nuomone, vōkietis yra išvestinis žodis iš krašto vardo Vōkia (lat. Vāca), kaip šiaulietis — iš Šiauliai ar pan.126 Krašto vardą Vōkia jis kildina iš VI a. istoriko Jordano raštuose minimo Skandinavijos pietryčių tautos vardo Vagoth, kurį K. Būga mano galint būti susidariusiu iš *Wāk(ia)-goth127. Bet čia pat K. Būga daro išlygą: „Ar mano spėjimas… yra galimas, palieku spręsti patiems germanistoms“.128 Kaip rodo žymaus šios srities specialisto M. Šenfeldo tyrinėjimai, etnonimo Vagoth kilmė gali būti ir kitokia — iš *WagōR ar pan.129 Vadinasi, Vokios kilmės klausimas lieka, kaip pastebi ir E. Frenkelis, neišspręstas130. Rūsai, rūsas. Tai etnonimas, kuris pagal tyrinėtojų dėmesį nedaug teturi sau lygių131. S. Rospondo žodžiais tariant, jau 800 m., nuo suredagavimo „Povestj vremennych let“, trunka diskusija apie šio etnonimo kilmę132. K. Būga buvo ryžtingas etnonimo rūsas skandinaviskos kilmės teorijos šalininkas. Jis rašė: „Senovėje (IX—XI amž.), mat, ruso (suom. ruotsi, ruossi, gr. ῥῶς) vardu tebūvo vadinami tie švedai, kurie įsikūrė tarp Naugardo slavėnų, Polocko krievų (krivičių) ir tarp Kijevo polianų. Bet nuo XI amžiaus ruso „švedo“ vardas tenka ir visoms slavėnų giminės tautelėms, gyvenusioms po Švedijos rusų valdžia“133. Vėlesni tyrinėtojai vieni palaikė skandinaviškąją rūso kilmės versiją, kiti bandė ieškoti etnonimo šaknų pačiose slavų kalbose134. Lýbiai, lýbis. Etnonimo kilmės K. Būga neišaiškino. Bet šiuo atveju svarbu K. Būgos nuomonė dėl šio etnonimo lietuviškos lyties, nes dabar mūsų raštuose, jų tarpe ir lingvistiniuose, vartojami du konkuruojantys šio etnonimo variantai — lybis ir lyvis. K. Būga buvo už pirmąją lytį — už lybis. Šią lytį jis vartojo savo raštuose, o laiške M. Fasmeriui nedviprasmiškai teigė, remdamasis, be kita ko, latvių libietis, sen. rus. ли́бъ, kad šaknies priebalsis turi būti b, bet ne v. Mums atrodo, kad lytis lýbis (su priebalsiu b) galėtų būti priimta tolesnei vartosenai, nes kokių ypač svarių argumentų už lytį su v (lyviai) nėra. Teonimika K. Būga yra ir baltų teonimikos pradininkas bei vienas žymiausių jos atstovų. Stambiausias šios srities jo darbas yra serija straipsnių, paskelbtų 1908—1909 m. „Lietuvių tautoje“ bendru pavadinimu „Medžiaga lietuvių, latvių ir prūsų mitologijai“135. Iš kitų straipsnių, kuriuose nagrinėjami ir baltų dievų vardai, minėtini „Prū- 126 RR I 550—552; II 226—230; III 824. 127 RR II 229—230. 128 Ten pat, p. 230. 129 Schönfeld M. Wörterbuch der altgermanischen Pesonen- und Völkernamen. Heidelberg, 1965, S. 250. 130 Fraenkel E. Min. veik., p. 1272. 131 Iš paskiausių darbų žr. Rospond S. Pochodzenie nazwy Rusb. — Rocznik Slawistyczny, 1977, t. 38, cz. 1, s. 35—50; Трубачев О. Н. Лингвистическая периферия древнейшего славянства. Индоарийцы в Северном Причерноморье. — В кн.: Славянское языкознание. VIII международный съезд славистов. М., 1978, с. 401—403. 132 Rospond S. Min. veik., p. 35. 133 RR II 88. 134 Literatūrą žr. Rospond S. Min. veik. 135 RR I 143—189. 26 sų dievai Pilvyžas ir Zvaikgštias“, „Panikas ir Ukapirmas“136, „Waidelotte“137, „Dievai Pikulas ir Patulas“, „Prūsų dievas Kurka“, „Krivė“138, „Patrimpas su giminaičiais“139, „Prūsų dievas Aušautas“, „Prūsų dievas Gardaitas“140, „Žinčius“, „Romuva“141, spausdinti „Kalboje ir senovėje“ (1922 m.). Atskirus dievų vardus K. Būga pamini arba nagrinėja ir kituose savo darbuose. Antai „Lietuvių kalbos žodyno“ įvade, kalbėdamas apie jotvingius, sumini jotvingių — prūsų dievus Ockopirmus, Aws chawts, Peckols, Gardoyths, Puschenkayts142, „Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung“ recenzijoje panagrinėja prūsų dievo vardą Sūaitix143, studijoje „Славяно-балтийские этимологии“ aiškina prūsų dievo vardą Curche144, „Aistiškuose studijuose“ — prūsų dievo (laivininkystės globėjo) vardą Gardaitas145 ir kt. Minėtinas K. Būgos laiškas R. Bertuleitui, kuriame jis gana išsamiai analizuoja daugumą prūsų teonimų146. Po K. Būgos mirties baltų teonimijos tyrinėjimas nebuvo intensyvus. O ir pastaraisiais dešimtmečiais teonimikos raida buvo pastebimai lėtesnė, negu, sakysim, apskritai baltų onomastikos. Todėl K. Būgos darbai šioje srityje tebėra pirmaeilės svarbos. Iš naujausių tyrinėjimų minėtina visų pirma V. Toporovo straipsnių serija iš baltų mitologijos, svarbiausia — studija „Заметки по балтийской мифологии“, kurioje, remiantis teonimų distribucija išlikusiuose prūsų dievų sąrašuose, bandoma atkurti viso prūsų dievų panteono bendrą vaizdą147. Prūsų dievų vardai labai išsamiai analizuojami ir V. Toporovo knygoje „Прусский язык“148. Detalesnę literatūros apžvalgą ir išsamią bibliografiją galima rasti minėtuose ir kituose V. Toporovo veikaluose149 bei N. Vėliaus monografijoje „Mitinės lietuvių sakmių būtybės“150. Toponimika Tarp K. Būgos darbų iš lietuvių onomastikos daugiausia vietos tenka vietovardžių studijoms. Pirmuoju šios srities jau aiškiai moksliniu darbu galėtume laikyti jo 1909 m. parašytą straipsnį „Воротута. Ариогала. Veredava“151, kuriame K. Būga labai argumen- 136 RR II 155—156. 137 Ten pat, p. 139. 138 Ten pat, p. 78—79. 139 Ten pat, p. 77—78. 140 Ten pat, p. 98—99. 141 Ten pat, p. 32—33. 142 RR III 132—133. 143 Ten pat, p. 674. 144 RR I 448—449. 145 Būga K. Aistiški studijai. Peterburgas, 1908, d. 1, p. 8. 146 RR III 808—810. 147 Топоров В. Н. Заметки по балтийской мифологии. — В кн.: Балто-славянский сборник. М., 1972, с. 289—314. 148 Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь, А—Д. М., 1975. 149 Dar žr. Иванов В. В., Топоров В. Н. Исследования в области славянских древностей. М., 1974. 150 Vėlius N. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. V., 1977. 151 RR I 131—137. 27 tuotai įrodė, kad Mindaugo pilis Varuta negali būti tapatinama nei su Ariogala, nei su Veredava. Kiek vėliau rašytuose „Pataisymuose ir papildymuose“ jis teigė, kad Varutos reikia ieškoti Rytų Lietuvoje tarp Medėnų (Sudeikių apyl.), Kalvių (6 km. nuo Tauragnų), Maleišių (4 km. nuo Linkmenų į šiaurės vakarus), Latavos (9 km. nuo Anykščių), Tauragnų, Užpalių, Utenos152. Vėliau darbų iš toponimikos K. Būga parašė dar keliolika, kurių tarpe galima suminėti šiuos: „Apie senovės prūsų ir lietuvių tikrinius vardus“153, „Kann man Kelten-spuren auf baltischem Gebiet nachweisen?“154, „Upių vardų studijos ir aisčių bei slavėnų senovė“155, „Aistiškos kilmės Gudijos vietovardžiai“156, „Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje“157, „Zarasai (Ežerenai) ir jų įkūrėjai sėliai“158, „Upių vardai – istorijos šaltinis“159, „Lietuvių įsikūrimas šių dienų Lietuvoje“160, „Dvina“161, „Jotvingių žemės upių vardų galūnė -da“162, „Sirinčia ir Страча“, „Laukesa“, „Утроя ir Вторая“, „Spera, Kena, Gauja, Neris“, „Palanga“, „Jeznas“, „Dūkštas“, „Sožies paupio lietuviai“163, „Vietų vardų šviesoje“164, „Vietovardžių atsikartojimas“165, „Upėvardžiai Adula ir Одла“166, J. Endzelyno knygos „Latvijas vietu vārdi“167 ir G. Gerulio knygos „Die altpreussischen Ortsnamen“168 recenzijas ir kt. Daugybė vietovardžių nagrinėjama „Lietuvių kalbos žodyno“ įvado dalyje „Lietuvių tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai“169, pačiame „Lietuvių kalbos žodyne“170 (nes, kaip žinoma, į Žodyną K. Būga dėjo ne tik bendrinius, bet ir tikrinius žodžius), kai kuriuose straipsniuose, rašytuose ne specialiai vietovardžių tematika („Славяно-балтийские этимологии“171, „Lituanica“172, „Kalbų mokslas bei mūsų senovė“173, „Priesaga -ng-“174 ir kt.). Labai dažnai vietovardžių kilmės bei rašybos dalykus K. Būga svarsto savo laiškuose, ypač rašytuose J. Basanavičiui, J. Endzelynui, M. Fasmeriui. 152 Ten pat, p. 132. 153 Ten pat, p. 419—428. 154 Ten pat, p. 496—530. 155 RR III 493—517. 156 Ten pat, p. 518—550. 157 Ten pat, p. 728—752. 158 RR II 19—23. 159 RR III 491—492. 160 Ten pat, p. 551—583. 161 Ten pat, p. 600. 162 Ten pat, p. 601—602. 163 Ten pat, p. 607—611. 164 Paskelbtas po K. Būgos mirties RR III 786. 165 Paskelbtas po K. Būgos mirties RR III 786. 166 Paskelbtas po K. Būgos mirties RR III 788. 167 RR, p. 612—648. 168 Ten pat, p. 676—677; RR II 383—385. 169 Ten pat, 85—282. 170 Ten pat, p. 283—480. 171 RR I 323—338; 433—495. 172 Ten pat, p. 339—383. 173 Ten pat, p. 401—410. 174 RR III 789—797. 28 Pastebėtina dar ir tai, kad daugelio vietovardžių kilmė aiškinama ir K. Būgos etimologinio lietuvių kalbos žodyno kartotekoje175. Šiuose darbuose K. Būga palietė tiek daug vietovardžių bei su jais susijusių kitų klausimų, ypač iš baltų etnogenezės ir etninės istorijos problematikos srities, kad jų visų nei apžvelgti, nei juoba įvertinti šiame straipsnyje neįmanoma. Todėl, atsisakydami nuo atskirų vietovardžių nagrinėjimo, nuo vietovardžių etimologijos apžvalgos, pabandysime bendresniais bruožais apibrėžti bei nustatyti K. Būgos įnašą į lietuvių ir apskritai baltų toponimiką. Savo toponiminiuose darbuose K. Būga nagrinėjo įvairius vietovardžius — kaimų, kalnų, miškų, pievų, balų ir kitokius vardus. Tačiau be jokių abejonių daugiausia dėmesio jis paskyrė vandenvardžiams, visų pirma upių vardams. Galima sakyti, kad dauguma svarbiausių išvadų apie baltų praeitį, apie jų migraciją, jų buvusias teritorijas išplaukė iš vandenvardžių analizės. Vandenų vardus, kaip ir kitus vietovardžius, K. Būga daugiausia nagrinėjo etimologiškai. Vandenų vardų etimologijos srityje K. Būga pasiekė tokio brandumo, kokio nedažnai pavyksta pasiekti net mūsų dienų tyrinėtojams, turintiems kur kas geresnę bazę, pirmiausia vardyno medžiagos gausumo ir onomastikos išsivystymo apskritai prasme. Kokio specialaus tyrinėjimo, skirto vandenvardžių ar visų vietovardžių etimologijos principams, K. Būga neparašė. Tačiau vien jo etimologijos praktika jau leidžia susidaryti gana aiškų vaizdą apie tai, kaip K. Būga suprato vietovardžių kilmės aiškinimo metodą. Bet svarbiausia, kad savo darbuose jis kartais kalba ir apie tai, kokia turi būti vietovardžių etimologija. Iš tokių etimologijos principų aiškinimų svarbiausias yra išdėstytas straipsnyje „Upių vardų studijos ir aisčių bei slavėnų senovė“ (paskelbtas 1923 m.). Jame K. Būga rašė: „Lyginamojoje potamologijoje (рековедение) reikia taip elgtis, kaip kad elgiamasi kiekvienos kalbos lyginamajame (etimologijų) žodyne. Etimologiškajame žodyne lyginami yra žodžiai, t. y. bendriniai (appellativa) vardai, o potamologijoje turi būti lyginami upių (ežerų) vardai su upių (ežerų) vardais, t. y. tikriniai (propria) vardai. Ir tiktai tuomet, kai bus jau sugretinti tarp savęs tos pačios kilmės upėvardžiai ir nustatytas geografiškasis jų pažinimo (išplitimo, išplatos) plotas, tegausime teisę ieškoti tiriamajam upės vardui etimologijos, kuri surandama esti tikrinio upės vardo sugretinimu su bendriniais vardais. Kai dar ežero vardas Мороги… buvo gretinamas su lietuvių kalbos bendriniu vardu márgas „bunt“, Yca… su úosiu „Esche“, Уша… su ūžiu, ūžti „brausen“…, tuomet dar nėra buvę lyginamosios potamologijos. Ji atsiranda tiktai nuo to laiko, kada kalbininkai pradeda lyginti upių vardus su upių vardais176. Vietovardžių tyrimo metodikai aktualus tebėra ir K. Būgos bendrais bruožais suformuluotas bendrinių žodžių etimologijos principas, artimas vadinamosios vidinės rekonstrukcijos metodikai: „Lietuvis, įsigiedęs sus sekti bet kurio žodžio kilmę, neprivalo tuojau, tik ką išsitraukęs iš žodyno kokį žodelį, be jokio ryšio su kitais, nudaužioti į tolimąją indų, graikų ir (šiandie tai labai madoje) net į armenų žemę. Pirma visa ko etimologiojamajam žodžiui ieškome išaiškinimo lietuvių kalbos žodyne. Apsidirbę su savosios 175 Kartoteka saugoma LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 176 RR III 510. 29 kalbos žodynų, nukankame pas savo kalbos brolius latvius ir prūsus. Iš ten vykstame į slavėnų žemę. Ir tiktai čia apsidibę, gauname teisę žvilgterėti ir į sanskrito, graikų, lotynų, germanų, keltų ir kitų giminių kalbų žodynus“},{177. Šie etimologijos principai yra, galima sakyti, klasikiniai, kurie neprarado aktualumo ir mūsų laikais. Teisinga vietovardžių kilmės aiškinimo metodika, didžiulė K. Būgos lingvistinė erudicija ir kompetencija baltistikoje, slavistikoje ir apskritai indoeuropeistikoje, nepaprastas jo mokslinis sąžiningumas buvo tos sąlygos, kurios lėmė retai pasitaikantį konkrečių vietovardžių kilmės aiškinimo tikslumą. Ir dabar, praėjus daugiau kaip penkiems dešimtmečiams nuo K. Būgos mirties, dauguma jo etimologijų tebėra bemaž nekoreguotos ir sudaro gerą pamatą tolesnei lietuvių, latvių, prūsų, iš dalies ir rytų slavų vietovardžių, svarbiausia vandenvardžių, etimologijos raidai178. Vietovardžių aiškinimas K. Būgai nebuvo pats sau tikslas — K. Būga priklauso prie tų kalbininkų, kurie suprato, kad kalbotyra greta savo imanentinių uždavinių turi ir žymiai platesnių, išeinančių toli už specialios lingvistinės problematikos rėmų ir tarnaujančių daug bendresniems tikslams, susijusiems ir su lietuvių tautos istorija, ir su jos dabartiniu statusu. Kad kalbos mokslas, ypač vietovardžių tyrimas, gali pasitarnauti šios srities problemų sprendimui, K. Būga įrodė visais savo darbais. Tokią lingvistikos paskirtį jis yra ne kartą ir specialiai pabrėžęs: „Kalbininkų tyrinėjimai parodė, kad kalbos esama geriausio šaltinio istorijai. Tik reikia juo mokėti naudotis“179; „mūsų kalba kalbininkui istorinikui gali atstoti archyvą, kuriame istorijos dokumentus sudaro ne tiktai bendriniai, bet ir tikriniai vardai. Kur kurios tautos senovėje gyventa, gali mums pasakyti žemė: reikia tik ją mokėti paklausti ir jos atsaką suprasti“180; „Vietų vardais į mus kalba pati žemė. Jos kalbos žodžiai — tai miestų, sodžių, upių, ežerų, balų, girių, kalnų ir kt. vardai“181; „Nerašytajai tautų istorijai, vadinamajai proistorei, tirti lyginamasis kalbų mokslas turi du šaltiniu, kurių vieną sudaro žmonių, antrą — žemės kalba (toponomastika). Prie žmonių kalbos pridera bendriniai vardai (nomina appellativa). Žemės kalbos skyrium eina tikriniai (nomina propria) vietų vardai, kuriais pramintos yra žmonių gyvenamos ir negyvenamos žemės paviršiaus vietos. Šalių, miestų, miestelių, sodžių… miškų, salų ir kitų žemės paviršiaus vietų vardai sudaro žemės kalbą“182 ir kt.183. Greta „žmonių kalbos“, K. Būga labai intensyviai nagrinėjo „žemės kalbą“ ir priėjo prie labai įvairių ir svarbių išvadų. Pakanka prisiminti, kad labai dažnai, remdamasis ir vietų vardų (ar apskritai tikrinių žodžių) studijomis, K. Būga nustatinėjo baltų genčių — sėlių, jotvingių, žiemgalių, kuršių — kalbos ypatybes, jų buvusias 177 RR II 260. 178 „Буге мы обязаны многочисленными этимологиями гидронимов, причем значительная часть этих этимологий может быть отнесена к числу бесспорных достижений“. — В кн.: Топоров В. Н., Трубачев О. Н. Лингвистический анализ гидронимов Верхнего Поднепровья. М., 1962, с. 7. 179 RR I 402. 180 RR III 491. 181 Ten pat. 182 Ten pat, p. 493. 183 Dar žr. ten pat, p. 560, 568, 633, 728, 743; II 547. 30 teritorijas, jų migracijos kryptis, kelius ir net laiką, aiškino baltų kalbų santykius su kitomis kaimyninėmis kalbomis, jų tarpe ir su finougrų, bei pačių baltų kalbų ir dialektų tarpusavio ryšius, kontaktus, susidarymo laiką ir t. t. Dauguma šio pobūdžio K. Būgos teiginių, rezultatų tebegalioja ir šiandien, todėl detalesnis aptarimas ne vienu atveju tiesiog nereikalingas — dominantis pakanka studijuoti K. Būgą. Kas be ko, tolesnė baltų onomastikos raida neretai kai ką iš K. Būgos išvadų patikslino, pakoregavo, kai ką ir kiek kitaip aiškino. Sakysim, latvių kalbininkė V. Dambe savo studijoje „Blyni(e)nės vietovardžiai kaip praeities liudytojai“ įrodė, kad žiemgalių kalboje iki XIII a. minkštieji priebalsiai k’, g’ dar nebuvo išvirtę afrikatomis c, dz184, o tautosilabinis n mišriuosiuose dvigarsiuose — išlaikytas185. K. Būga buvo tos nuomonės, kad žiemgaliai vietoje k’, g’ tarė c, dz186, o tautosilabinio n jau nebeturėjo187. Tačiau tokios didesnės K. Būgos išvadų korektyvos vėlesnėje literatūroje nėra dažnos. Kalbant apie K. Būgos toponimikos darbus, matyt, tikslinga išskirti tą jų dalį, kuriuose jis nagrinėja baltiškus vietovardžius už Lietuvos ribų. Šie darbai baltiškojo toponiminio substrato rytų, iš dalies ir pietų, slavų vardyne tyrinėjimo istorijoje sudaro, neperdėtai galima sakyti, ištisą epochą — jie ne tik stimul(i)avo tolesnius šios srities tyrinėjimus188, bet ir žymiu mastu sugesti(o)navo baltų etnogenezės problemos sprendimo būdus bei kelius. K. Būga konstatavo 189 ir tiesiog nenuginčijamai įrodė, kad gerokai į rytus ir pietryčius nuo šių dienų Lietuvos, visoje dabartinės Baltarusijos TSR teritorijoje (išskyrus gal tik jos pietvakarinę dalį) yra žymus baltiškų vietovardžių, visų pirma baltiškų hidronimų sluoksnis. Remdamasis šiuo faktu, K. Būga padarė išvadą, kad baltų protėvynė turėjusi būti tose vietose, kur jis konstatavo substratinių baltiškų vietovardžių arealą. K. Būga manė, kad tolesnė „rytinių“ baltų istorija susijusi su slavų atėjimu į šiuos kraštus — tai atsitikę apie VI m. e. amžių190. Po slavų atėjimo į buvusias baltų žemes baltai, slavų spaudžiami, visą laiką traukėsi į vakarus ir tik VI—VII a. užėmę dabartinės Lietuvos ir Latvijos teritorijas191. Iki pasiekdami baltų žemes, slavai gyvenę į pietus nuo baltų: „slavėnų protėvynė ieškotina yra šiandienykščioje Lenkų žemėje ir Valuinėje (Волынь), maždaug tame žemės plote, kuris randasi tarp Vyslos, Karpatų kalnų ir Dniepro nuo Kievo iki Pripeties žiočių“192. Taigi į baltų žemes slavų ateita, pagal K. Būgą, iš pietų, iš už Pripetės193. Baltai, stumiami slavų, traukėsi į vakarus, į Baltijos pajūrį, kur „net iki Nemunui VI amžiuje dar tebegyvena 184 Dambe V. Blīd(i)enes vietvārdi kā pagātnes liecinieki. — In.: Rakstu krājums veltījums… Jānim Endzelīnam. Rīga, 1959, p. 433. 185 Ten pat, p. 438—439. 186 RR III 256—257; 266—267. 187 Ten pat. 188 Jų platesnę apžvalgą žr. Топоров В. Н., Трубачев О. Н. Указ. соч., с. 3 и след. 189 Tyrinėjimų iki K. Būgos apžvalgą žr. ten pat. 190 RR III 551, 730. 191 Ten pat. 192 Ten pat, p. 730. K. Būga kitur rašė, kad „slavėnai Dniepro, Dn(i)estro, Dunoj(a)us upėms ir K(a)rpatų kalnams neturi savo vardo, tai tasai faktas rodo, kad slavėnų protėvynė nėra siekusi nei Dniepro, Dn(i)estro, Dunoj(a)us, nei didžiųjų Karpatų kalnų“ (ten pat, p. 716). 193 Dar žr. ten pat, p. 744, 103. 31 mūsų šomai“194. K. Būga sukuria gana darnų visų baltų kraustymosi į Pabaltijį vaizdą. Pagal jį, „Iš visų rytiečių aisčių visuryčiausi bus buvę lietuviai. Nuo lietuvių į vakarus tuomet bus gyvenę latviai... ir žiemgaliai... Nuo latvių ir žiemgalių į vakarus gyveno sėliai ir kuršiai... Lietuviai, pradėjus slavėnams brautis senojon Lietuvon, priversti yra trauktis į vakarus... Latvius su žiemgaliais lietuviai, slavėnų stumiami, atvaro į Vilniaus žemę, iš kurios, gal, apie 550–650 (700) m. e. metus latviai–žiemgaliai ištraukia į šiaurę ir už Dauguvos įsikuria sėmų žemėje..., kuri vėliau buvo praminta Latgala... Iš Latgalos latvių ekspansija eina į Vidžemę... Žiemgaliai nežinomu man keliu dar prieš IX amžių atsiduria vakaruose nuo latvių, nors iš vardo jiems priderėtų sėdėti žiemuose nuo latvių... Prieš IX amžių dėl lietuvių stūmimo ir kuršiai pasiekia Baltijos jūrą ties Klaipėda, Palanga ir Ventspiliu ir iš viso vėlesniojo Kuršo išvaro arba asimiliuoja senuosius vietos gyventojus somus...“195. Šią baltų migracijos schemą K. Būga bando pagrįsti, be kita ko, ir jo vadinamuoju „vietovardžių atsikartojimu“. Jis, sakysim, pastebi, kad Baltijos pajūrio (ties Sluoka ir Ryga) gyventojai turi būti atėję iš Vilniaus krašto, nes tose vietose yra pasikartojančių vietovardžių: lat. Speras – liet. Spėra (ež. Musninkų apyl.196), lat. Gaujinu purvs – liet. Gaujā (up. Dieveniškių apyl.197), lat. Cena – liet. Kenà (up. Šumsko apyl.198), lat. Neriņš – liet. Neris (Vilnius). K. Būgos nuomone, latviškieji lietuviškų vietovardžių atitikmenys yra atneštiniai iš Vilniaus žemių199. Suvalkijos upių vardus Siesartis ir Širvintà K. Būga laiko taip pat atneštiniais iš Vilniaus krašto, kur esama ir Siesarties, ir Širvintõs200. K. Būga rašė, kad „Iš upių vardų, kuriuos slavai yra su savim atsinešę iš protėvynės į aisčių ir suomių žemę, galima net sussekti, iš kurios protėvynės vietos ateita slavėnų“201. Jis, pavyzdžiui, mano, kad upės vardas Vilija202 ir miestelio, esančio prie Vilijos, vardas Šumskas, slavų yra atnešti iš Volynės, kur Ipatijaus metraštis 1232 m. mini upę Белы и prie jos esantį miestą Шюмьскъ203. Tokių, K. Būgos nuomone, atneštinių iš už Pripetės vietovardžių baltų žemėse esą gana daug204. Kalbant apie baltiškų hidronimų arealą ir su šiuo reiškiniu susijusias etnogenetinio pobūdžio problemas, reikia pasakyti, kad vėlesni šios ir kitų gretimų sričių tyrinėjimai žymiai papildė K. Būgos rezultatus, o kai ką ir gerokai pakoregavo. Visų pirma V. Toporovas ir O. Trubačiovas savo žinomame veikale205 įrodė, kad baltiškų vietovardžių arealas yra žymiai didesnis, negu manė K. Būga206, o bal- 194 Ten pat, p. 744. 193 Ten pat, p. 737–738. 196 K. Būga, atrodo, ne visai tiksliai rašo Spėra. 197 Dabar vietovardžių su gauji- Latvijoje žinoma žymiai daugiau — Gauja up. ir kt. (žr. Endzelīns J. Latvijas PSR vietvārdi. A—J. Rīga, 1956, d. 1, s. 1, p. 303–304). 198 Šių dienų lytis Kenà, atrodo, yra vėlesnė iš Kinė. 199 RR III 608–609. 200 Ten pat, p. 513. 201 Ten pat, p. 503. 202 Neries antrasis vardas. 203 Ten pat, p. 503, 741. 204 Ten pat, p. 503–507. 205 Топоров В. Н., Трубачев О. Н. Указ. соч. 206 Plg., pavyzdžiui: „Juo į rytus nuo Sožies aisčių vargu be gyventa“. — RR III 550. 32 tiškų vietovardžių esama nepalyginti daugiau, iš viso apie 700—800207. Tiesa, ir po šio veikalo pasirodymo baltiškų vietovardžių arealo ribos buvo, ypač šiaurės—rytų ir rytų kryptimi, visą laiką tikslinamos — turima galvoje V. Toporovo, V. Sedovo, A. Nepokupno, E. Kotonovos, R. Agejevos ir kitų tarybinių kalbininkų darbai208. Antra, ką įrodė V. Toporovas ir O. Trubačiovas, yra tai, kad slavų pasirodymas buvusiose baltų žemėse nesukėlė masinės baltų migracijos į vakarus, kaip manė K. Būga, o dauguma baltų buvo palaipsniui slavų asimiliuoti vietoje209. Ir apskritai baltų priešistorės vaizdas ir jų migracijos schema, įsivaizduoti K. Būgos, dabar atrodo perdėm schematiški, pasakytume, perdėm griežti ir tikslūs (net ir chronologine prasme, pavyzdžiui, kad latviai—žiemgaliai iš Vilniaus krašto ištraukia į šiaurę apie 550—650 m. e. metus, ir pan.). Atrodo, kad iš viso vargu ar galima taip be išlygų kalbėti apie, sakysim, VI amžiaus sėlius, žiemgalius, kuršius, jų buvusias teritorijas toli nuo jų istorinių žemių ir pan., ypač jeigu tikėsime K. Būga ir V. Urbučių, kad net lietuviai nuo latvių atsiskyrė palyginti vėlai — VII m. e. amžiuje210. Žiemgaliai, kaip minėta, iki XIII a. savo kalboje dar neturėjo tų fonetinių ypatybių, kurios vėliau juos atskyrė nuo lietuvių ir suartino su latviais. Atrodo, nebūtų pamato visiškai sutikti su K. Būga ir dėl to, kad lietuviai ir latviai į dabartines žemes atėjo palyginti vėlai — VI ar VII m. e. amžiuje. Tokiai K. Būgos nuomonei prieštarauja, be kita ko, ir ta aplinkybė, kad Latvijoje ir ypač Lietuvoje labai gausu archaiškų hidronimų211, kurių atsiradimą šiose teritorijose aiškinti vien atsinešimu iš buvusių žemių vargu ar būtų galima. Nepaisant šių ir kai kurių kitų korektyvų, kurias vėlesnė onomastikos raida įnešė į K. Būgos koncepcijas, dabar, suvesdami K. Būgos toponiminių tyrinėjimų balansą, turime konstatuoti, kad didysis mūsų kalbininkas daug kur tebėra teisus ir mūsų dienomis. Turint galvoje, kad XX a. pirmaisiais dešimtmečiais baltų toponimika žengė tik pirmuosius žingsnius, kad vardyno rinkimas taip pat buvo tik užuomazgoje, tiesiog negalima nesistebėti rezultatais, pasiektais vieno žmogaus per palyginti neilgą laiko tarpą. Čia mes galėjome paliesti, ir tai tik probėgomis, vieną kitą K. Būgos toponiminių tyrinėjimų aspektą. Kai kas palikta nuošalyje todėl, kad interpretacija ir šiandien nėra visiškai aiški. Toks galėtų būti, pavyzdžiui, finougr iškojo substrato baltų vardyne klausimas. Nuo kitų konkretesnių dalykų svarstymo, visų pirma nuo atskirų vandenvardžių etimologijų papildymo ir pataisymo, autorius galėjo atsisakyti, be kita ko, ir todėl, kad tai numatoma bent iš dalies atlikti kitame specialesniame darbe. Gana glaustai tebūvo aptarta ir etnogenetinė K. Būgos raštų problematika. Taip 207 Там же, с. 236. 208 Dėl to kiek plačiau žr. Ванагас А. П. Максимальный ареал балтийской гидронимии и проблема происхождения балтов. — В кн.: Проблемы этнической истории балтов. Тезисы докладов. Рига, 1977, с. 129 и след.; Агеева Р. А. Проблемы межрегионального исследования топонимии балтийского происхождения на восточнославянской территории. — В кн.: Этнолингвистические балто-славянские контакты в настоящем и прошлом. Предварительные материалы. М., 1978, с. 66—67. 209 Топоров В. Н., Трубачев О. Н. Указ. соч., с. 236. 210 RR III 103; Urbutis V. Kaip senos lietuvių ir latvių kalbos. — Kalbotyra, 1962, t. 4, p. 386. 211 Ванагас А. П. Указ. соч., с. 130—131. 2. 599 33 teko elgtis daugiausia dėl to, kad pati problema, kaip buvo užsiminta straipsnio pradžioje, yra tiek plati, sudėtinga ir paini, kad didesnė precizika ir tikslesni sprendimai tuo tarpu dažnai dar toli gražu ne visada būtų įmanomi. Ir apskritai, vieno straipsnio rėmuose būtų tiesiog per sunku kad ir bendriausiais bruožais bandyti susumuoti dabartinę baltų etnogenetinių tyrinėjimų visumą. Kaip žinoma, K. Būga baltų kilmės, jų protėvynės, migracijos klausimus nagrinėjo bemaž tik lingvistiškai. Šiandien į šią problematiką įsijungė kelios disciplinos (ar jų grupės), visų pirma archeologija, istorija, etnografija, antropologija, todėl vertinti K. Būgą tektų daugelio mokslų šviesoje. Tai, matyt, yra specialaus darbo objektas. Galima tik pridurti, kad mūsų dienomis K. Būgos darbais remiasi visų sričių specialistai, nagrinėjantys baltų tolimesnės praeities problemas. Iš čia pateiktos, nors ir labai glaustos bei fragmentiškos, K. Būgos onomastinės veiklos apžvalgos matyti, kad šis nuo nepaprastai intensyvaus mokslinio ir kitokio darbo bei sunkių gyvenimo sąlygų per anksti palūžęs Pažiegės lietuvio valstiečio sūnus atliko žygdarbį, kuriuo ir šiandien stebimės visi, kuriems tenka prisiliesti prie jo mokslinio palikimo. Iš tiesų, kalbant apie K. Būgą, žodis „palikimas“ geriau tiktų vartoti kabutėse, nes moksline prasme K. Būgos darbai yra ne praeities faktas, o mūsų dienų gyvo mokslinio gyvenimo fenomenas, visomis šakomis ir šaknimis į jį įaugęs ir tebestimuliuojantis jo plėtotę. Lietuvių kalbotyra, baltų praeities tyrinėjimai paprasčiausiai būtų neįsivaizduojami be K. Būgos. Pagerbdami lietuvių kalbotyros tėvą, lietuvių onomastikos pradininką ir žymiausią jos atstovą Kazimierą Būgą jo šimtųjų gimimo metinių proga, neturėtume užmiršti ir to, kad jo darbai tarsi iš naujo atgijo mūsų dienų moksliniam gyvenimui, taip organiškai galėjo į jį įsilieti dar ir todėl, kad prof. Zigmo Zinkevičiaus rūpinimosi dėka jie buvo labai kruopščiai surinkti, aprūpinti puikiu pagalbiniu aparatu ir išleisti „Rinktinių raštų“ tritomiu. А. ВАНАГАС К. БУГА – ОСНОВОПОЛОЖНИК ЛИТОВСКОЙ ОНОМАСТИКИ Резюме Основными направлениями ономастической деятельности К. Буги следует считать два — сбор и исследование литовских и вообще балтийских nomina propria. К. Буга сам и с помощью широкой общественности собрал картотеку nomina propria, насчитывающую около 75 000 карточек. Лично К. Бугой из живой речи и письменных источников записано около 35 000 топонимов, антропонимов, теонимов и других онимов. В исследовательском наследии К. Буги можно выделить антропонимику, этнонимику, теонимику и топонимику. Доминирующее место в ономастике К. Буги принадлежит топонимике. К числу основных результатов исследований К. Буги в области литовской ономастики, полностью сохранивших свое значение и в наши дни, в первую очередь можно отнести очень квалифицированный анализ структуры 34 и происхождения большого количества балтийских онимов. Не потерял своего значения и наиболее обоснованно доказанный факт наличия обширного ареала балтийских топонимов на восток и юго-восток от современной Литвы. До настоящего времени остаются актуальными и наблюдения К. Буги по проблеме этнической дифференциации балтов, основывающиеся главным образом на ономастических материалах, и многое другое. 2*