K. Būga – lietuvių onomastikos pradininkas

IŠ LIETUVIŲ KALBOTYROS ISTORIJOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XX (1980) A. VANAGAS K. BŪGA — LIETUVIŲ ONOMASTIKOS PRADININKAS Didžiojo mūsų tėvynainio — lietuvių kalbotyros žymiausio atstovo — K. Būgos gyvenimas ir mokslinė veikla jau susilaukė pakankamai išsamios apžvalgos ir prin- cipingo vertinimo. Tai visų pirma ir svarbiausia Z. Zinkevičiaus ir J. Kabelkos stu- dijinis tyrinėjimas ,,Kazimieras Būga“, paskelbtas K. Būgos rinktinių raštų pirma- jame tome!. Šiame tyrinėjime nemaža vietos skirta ir K. Būgos onomastinei veiklai nušviesti. Todėl mūsų straipsnyje bus stengiamasi, kiek tai įmanoma, nekartoti to, kas jau plačiau interpretuota Z. Zinkevičiaus ir J. Kabelkos, o visų pirma pabandyti įvertinti K. Būgos onomastinę veiklą mūsų dienų šios mokslo šakos šviesoje. Supran- tama, tai be galo sunkus ir sudėtingas uždavinys. Taip yra visų pirma dėl to, kad K. Būgos vardyno tyrinėjimai bei išvados buvo siejamos su tolimiausia baltų bei jų kaimynų praeitimi, jų protėvyne, migracijos klausimais, žodžiu, tarnavo etnogene- tinei problematikai. Taigi vertinimo aspektas labai prasiplečia, apimdamas daugelį tokių problemų, kurios išeina toli už specialios lingvistinės problematikos rėmų K. Būgos onomastinių studijų vertinimą sunkina dar ir tai, kad ir šiandien baltų etnogenezės problemos sprendimas tebėra užuomazgoje, daugybės prieštaringiausių hipotezių bei prielaidų būklėje. Reikia dar pridurti, kad šios problematikos raidą sugestionavo ir tebesugestionuoja ir paties K. Būgos darbai. Atsimintina ir tai, kad nepaprasta K. Būgos erudicija ir kompetencija baltų ono- mastikoje sudarė padėtį, kai šio mokslininko darbai labai dažnai ir mūsų dienomis tebėra paskutinis mokslo žodis, kurio kitaip ištarti niekas net nebandė. Antra vertus, per tuos daugiau kaip penkis dešimtmečius lietuvių, baltų, slavų, germanų ir apskritai visa indoeuropiečių onomastika nestovėjo vietoje — atsirado daug naujų tyrinėjimų, išaugo vardyno rinkiniai bei kartotekos (Lietuvoje, Latvijoje) ir pan., todėl šiandien kai ką iš to, ką aiškino K. Būga, galima kiek kitaip interpretuoti, tikslinti, taisyti. Nežiūrint akivaizdžių sunkumų bei pavojų, ir bus bandoma čia labai glaustai apžvelgti K. Būgos onomastinę veiklą ir vienu ar kitu aspektu apibendrinti, tiksliau — pabandyti surasti, apibrėžti jos vietą baltų onomastikos raidoje. Pirmieji jau tikrai moksliniai darbai iš lietuvių onomastikos K. Būgos parašyti daugiau kaip prieš septyniasdešimt metų. Antai 1907 m. kovo 3 d. Peterburge K. Būga parašo ir tų pačių metų ,,Lietuviy tautos“ I tome (p. 82—84) paskelbia straipsnį „Pavardžių priesaga -eikia- ir -eiko-“. 1908 m. rašyta serija straipsnelių iš baltų mi- tologijos ir pan. Tad galima sakyti, jog K. Būga lietuvių (ir visų baltų) vardyno stu- dijas pradeda apie 1907 m. Nuo to laiko vietovardžių ir asmenvardžių problemomis ! BūgakK. Rinktiniai raštai. V., 1958, t. 1,p. 13—100. Toliau cituojama sutrumpintai: RR I (V., 1958); RR II (V., 1959); RR III (V., 1961). K. Būga labai intensyviai domisi visą savo gyvenimą, t. y. nepilnus du dešimtmečius. Tie keliolika metų mokslininko humanitaro, ypač ano meto kalbininko, gyvenime, kada bemaž viską reikėjo pradėti nuo pačių pradžių, yra palyginti neilgas laiko tar- pas, tačiau K. Būga per tuos metus vardyno tyrinėjimo ir rinkimo srityje padarė tiek daug, kad šiandien jį visiškai nedvejodami galime laikyti lietuvių onomastikos tėvu. Vardyno, kaip ir kitų kalbos dalykų, tyrinėjimo svarbiausia sąlyga, pamatas yra kalbinė medžiaga, kalbos turtai, kurių pagrindiniai šaltiniai yra du — gyvoji žmonių kalba ir raštai, mūsų atveju pirmiausia istoriniai dokumentai. K. Būga tai visiškai aiškiai suvokė ir nenuilsdamas visą savo gyvenimą rinko pats ir ragino, telkė kitus rinkti vietovardžius bei asmenvardžius iš Žmonių kalbos ir iš istorinių šaltinių. Tad galima išskirti dvi svarbiausias K. Būgos onomastinės veiklos kryptis — vardyno rinkimą ir tyrinėjimą. Atrodo būsiant tikslinga visą K. Būgos darbą šiomig dviem pagrindinėmis kryptimis ir aptarti. Vardyno rinkimas Vardyną, kaip ir apskritai kalbos turtus, K. Būga ėmė rinkti dar ankstyvoje jau- nystėje. Laiške J. Basanavičiui, rašytame 1912 m. rugsėjo 27 d., K. Būga informuoja: š,Senų senovės lietuvių tėvynei susekti daugiausiai padeda upių ir ežerų vardai. Tam reikalui aš turėjau rinkti ne vien Lietuvos, Prūsų ir Latvių vandenų vardus, bet ir gudų — Minsko, Mogiliovo, Vitebsko, Smolensko (dalies) ir Gardino. Turiu jau lik šiolei vandens vardų surinkęs daugiau ne 3000“*. Kaip žinoma, 1912 m. K. Būga baigė universitetą“. Vadinasi, studijų metais ir netgi kiek anksčiau? K. Būga vardyną jau intensyviai rinko. Vėliau, vis labiau įsitraukdamas į vietovardžių bei asmenvardžių studijas, K. Būga stengėsi spartinti ir onomastikos turtų rinkimą. Vardyno medžiagą jis užrašinėjo pats ir per talkininkus. Šis darbas su ilgesnėmis ar trumpesnėmis per- traukomis tęsėsi apie 20 metų. Per tą laiką K. Būga pats arba per talkininkus bei pa- galbininkus surinko didžiulį vardyno turtą — jo nomina propria kartoteką sudaro apie 75 000 kortelių. Paties K. Būgos ranka užrašytų kortelių yra apie 35 000*. Ši kartoteka visa išliko ir saugoma LTSR Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Ji rašyta ant apyvienodžio dydžio kortelių (formatas maždaug 90 x 60 mm). Popierius gana įvairus — laikraštinis, vatmanas, šiaip apystoris ir pan. Kortelės dažniausiai paties K. Būgos arba talkininkų susikarpytos iš sąsiuvinių, rašt- vedybos bylų, šiaip didesnių lapų. Kartoteka iki pastarųjų metų buvo sudėta pa- gal raides, o raidžių viduje kortelės alfabetiškai nebuvo išskirstytos. Paties K. Būgos laikais tik A raidė buvo visiškai sutvarkyta, išdėliota pagal alfabetą. Pastaruoju metu visa ji išskirstyta pagal alfabetą ir tuo būdu tapo gausiu ir visiems prieinamu vardyno medžiagos šaltiniu. : RR III 806. 3 RR I 39. 4 Tai rodo jo laiškai pažįstamiems, rašyti dar prieš 1905 m., t. y. prieš jstojant į universitetą — Zr. RR I 42. 5 Anksčiau įvairiomis progomis minėtas K. Būgos surinktų nomina propria kortelių skaičius 47 000 — netikslus. 8 Šios kartotekos mokslinė vertė didžiulė. Ji buvo sudarinėjama laikantis, kiek tuo metu buvo įmanoma, pagrindinių vardyno rinkimo metodikos reikalavimų — iš gyvosios kalbos užrašytus vietų bei asmenų vardus stengtasi sukirčiuoti, pateikti jų lokalizaciją, kitą reikalingiausią metriką. Kokios specialios vardyno rinkimo instruk- cijos ar pan. K. Būga, tiesa, nėra paskelbęs, tačiau šiaip įvairiom progom savo pagal- bininkams jis nurodydavo, ir kaip užrašinėtinas vardynas. Antai 1922 m. balandžio 8 d. laiške M. Grigoniui K. Būga primena: ,,Prie kiekvieno vietos vardo reikia pa- žymėti, kur jis randamas (sodžius ir parapija). Kiekvienos kortelės gale turi būti rinkėjo(s) parašas (pvz., Pan. gimn. mokinys, mokinė...) ir rinkimo data (pvz., 119 2 20 m.ys, Rinkėjų talkininkų būta gana daug — sklaidant nuo laiko kiek pageltusius lape- lius, galima priskaičiuoti dešimtis skirtingų pavardžių, jų tarpe ir, sakysim, žinomo kalbininko A. Salio, žodžių rinkėjo S. Dabušio ir kt. Paties K. Būgos ranka užrašytų kortelių kartotekoje yra, kaip sakyta, apie 35 000, t. y. bemaž pusė visos kartotekos. K. Būga vardyną iš gyvosios kalbos, ypač vietovardžius, daugiausia užrašinėjo iš savo gimtųjų apylinkių, nors nemaža užrašymų yra ir iš kitų vietų. Vis dėlto pačiam K. Būgai labiau rūpėjo vietovardžiai, asmenvardžiai, tautovardžiai ir kt., užfiksuoti istoriniuose dokumentuose — K. Būgos ranka darytų išrašų iš jų yra gerokai dau- giau, negu iš gyvosios kalbos. Kartotekoje galima rasti onomastinės medžiagos iš daugelio raštų bei dokumentų. Tačiau ypač gausu kortelių su vietų bei asmenų vardais iš tokių rašytinių šaltinių kaip: W. Pierson. Altpreussischer Namenkodex, 1835; Scriptores rerum Prussicarum (Leipzig, 1861—1874, B. I— IV); Preussisches Urkundenbuch (Kėnigsberg, 1882, 1909, B. I-II); A. Bielenstein. Die Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache in der Gegenwart und im 13. Jahrhundert (St. Peterburg, 1892); VaiSgantas. Sąrašas geografiškųjų Lietuvos vardų (,„Dirva— Žinynas“, Kaunas, 1904, Nr. 10, 11); Stownik geograficzny kro- lestwa Polskiego i innych krajow stowianskich (Warszawa, 1880—1895, t. I — XIV); rusų metraščių ir kt. Sudarinédamas lietuviy kalbos Zodyno kartoteka, kai kuriuos senuosius spaus- dintus žodynus K. Būga karpé ir iSkarpytuosius žodžius klijavo ant standartinių kortelių“. Tokiuose žodynuose pasitaikę vietovardžiai taip pat būdavo iSkerpami, pri- klijuojami ant kortelių ir dedami į nomina propria kartoteką. Tiesa, jų yra palyginti nedaug. Pabrėžtina, kad K. Būga sudarinėjo tik vieną nomina propria kartoteką — į ją pateko ir vietovardžiai, ir asmenvardžiai, ir etnonimai, ir visa kita, kas tik priklauso vardynui. K. Būgos sukaupta didelė vardyno kartoteka sudarė pakankamą pamatą imtis plunksnos ir tyrinėti lietuvių, apskritai visų baltų vietovardžius bei asmenvardžius. Tai, kaip matysime, K. Būga atliko puikiai. * RR III 910. “ Ten pat, p. 485. Vardyno rinkimo darbas, kurį su tokiu užsidegimu dirbo K. Būga, davė ir kitokį rezonansą, būtent, jis sudarė palankias sąlygas, tinkamą atmosferą vardyno rinkimui tęsti ir po šio mokslininko mirties. Buvo suformuota palanki visuomenės opinija išugdyta tradicija, kuri šį darbą palengvino toms kalbininkų kartoms, kurios ėjo po K. Būgos. Mūsų onomastikos pradininko nuopelnas, žinoma, ne vien tas, kad jis pats rinko vardyną ir būrė į talką kitus. Čia ypač turime pabrėžti, kad vardyno, ypač vietovardžių rinkimo svarbą K. Būga įrodė savo darbais — visuomenė įsitiki- no, kad vardynas iš tiesų yra visos tautos, o ne tik pavienių kalbininkų turtas. Detaliau neaprašinėjant vėlesnės lietuvių vardyno rinkimo eigos, galima tik pri- minti, kad vardyno rinkimas, nors ir su gana didelėmis pertraukomis, vyko ir po K. Būgos mirties. Ypač intensyvus jis buvo keturiasdešimtiniais metais ir po karo, Tarybų Lietuvoje. Per tą laiką lietuvių vardyno fondai labai išaugo — vietovardžių, asmenvardžių, zoonimų ir kitokių vardyno dalykų dabar turime apie milijoną užra- šymų. Vien alfabetinėje vietovardžių, rinktų iš gyvosios kalbos, kartotekoje dabar yra apie pusė milijono kortelių. Alfabetinę lietuvių pavardžių kartoteką sudaro apie 300 000 kortelių ir kt. Išrašai iš istorinių dokumentų kol kas nėra tokie gausūs, ta- čiau ir jų jau susidaro dešimtys tūkstančių. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad K. Būgos“ nomina propria kartoteka šiuo metu nebėra svarbiausias vardyno rinkinys — nau- josios kartotekos ir fondai yra kur kas įspūdingesni. Tačiau savo vertės K. Būgos kartoteka neprarado ir dabar — ir kaip atskiras svarbus K. Būgos palikimo vienetas, ir kaip šaltinis, kuriame pasitaiko ir tokių faktų, kurių dabartiniuose rinkiniuose nėra arba jie yra gerokai pakitę. Taigi K. Būgos nomina propria kartoteka turi išlie- kamą vertę, ir ja galės ir turės naudotis visi, kuriems teks rengti lietuvių vietovardžių, pavardžių žodynus, dirbti kitus apibendrinamuosius darbus iš lietuvių onomastikos, Vardyno tyrinėjimas Sukauptuosius vardyno turtus K. Būga labai intensyviai eksploatavo — tuo kiekvienas nesunkiai įsitikins vien pavartęs jo ,,Rinktinius raštus“. Tačiau pasakyti, kiek onomastikos darbų arba kiek onomastinio teksto yra parašęs K. Būga, bemaž neįmanoma, nes vardyno faktus jis naudoja ir nagrinėja ne tik specialiuose, vien vardy- no problemoms skirtuose, bet ir įvairiuose kituose straipsniuose ar pan. Sakysim, į savo ,,Lietuviy kalbos žodyną“ K. Būga dėjo ne tik bendrinius, bet ir tikrinius žo- džius. Taigi onomastikos ir apeliatyvinės leksikos dalykai K. Būgos darbuose dažnai susipina, eina drauge. Tai, žinoma, nereiškia, kad apie onomastiką šiuose darbuose iš viso negalima kalbėti. K. Būga paskelbė ir daug specialių studijų bei straipsnių straips- nelių, recenzijų, skirtų tik vardyno problemoms. Jų susidarytų apie 60—70, tame tarpe ir tokios stambios studijos kaip: ,,Apie lietuvių asmens vardus*®, ,,Upiy vardų studijos ir aisčių bei slavėnų senovė““, „,Lietuvių įsikūrimas šių dienų Lietuvoje““??, „„Kann man Keltenspuren auf baltischem Gebiet nachweisen?“**, ,„„Medžiaga lie- * RR I 201—269. * RR III 493—550. 10 Ten pat, p. 551—583. 1 RR I 496—530. 10 tuviy, latvių ir prūsų mytologijai“!* ir kt. Labai daug vardyno dalykų nagrinėjama „Lietuvių kalbos žodyno“ įvado skyriuje ,,Lietuviy tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai“ *, straipsnyje „,CnaBano-Ganrnhckne aTHMOJIOTHH““!* ir kt. K. Būgos onomastikos tyrinėjimai apima keturias svarbiausias sritis: antropo- nimiką, etnonimiką, teonimiką ir toponimiką. Antroponimika Kaip minėta, pirmasis mokslinis darbas iš onomastikos yra 1907 m. ,,Lietuviy tautoje“ paskelbtas straipsnis ,,PavardZiy priesaga -eikia- ir -eiko-“!*. Šiame straips- nyje K. Būga labai argumentuotai įrodė, priešingai J. Spudulio nuomonei, kad pa- vardžių priesaga -eik- yra ne slaviška, o baltiška. Autorius straipsnyje pateikė ir ape- liatyvinių, ir tikrinių žodžių, rodančių, kad lietuvių pavardės su -eik- (-eika, -eikis) turi atitikmenų ir kitose baltų kalbose — latvių (Penn-ekie, Tad-aiki, Zaraiki) bei prūsų (Argan-eyko, Bar-eyke, Drun-eike ir kt.). Šios priesagos vedinių ypač gausu lietuvių kalboje — Mažeikis, Drąseikis, Juodeikis ir t. t. Priesagų su -eik- vediniai iš neabejotinai lietuviškų žodžių (maZas, drąsūs, jio- das) nepalieka vietos jokiai abejonei dėl pačios priesagos lietuviškumo, ypač kad ji dažna ir apeliatyvuose (atbul-eikis, neval-eika, Ziv-eika „,žuvelė“ ir kt.). Pats didžiausias K. Būgos veikalas iš antroponimikos yra studija ,,Apie lietuvių asmens vardus“**. Jame pirmą kartą mūsų kalbotyros istorijoje išnagrinėta senųjų dvikamienių asmenvardžių struktūra ir pagrįstas asmenų vardų su galūnėmis -a, -as autentiškumas. Pretekstas parašyti šiai studijai buvo J. Spudulio ir M. Venslovo straipsniai, ku- riuose buvo teigiama, jog sudėtinės pavardės turi baigtis galūnėmis -is arba -ys, o sudėtinių pavardžių galūnės -a, -as rodančios tokių pavardžių nelietuviškumą. K.Būga puikiai suprato, kad „,kunigaikščių vardų ir dabartinių pavardžių tyrinėjimas tolei neturės tvirto po kojomis pagrindo, kolei mes gerai neištirsime šiaip-jau (appellati- va) sudėtinių, dvikamienių žodžių“!". Tuo tikslu iš gyvosios kalbos ir iš rašto pamink- lų jis surinko 220 sudurtinių daiktavardžių ir šiek tiek būdvardžių, turinčių galūnę -a arba -as. Sie sudurtiniai bendriniai žodžiai su, tam tikra prasme galima sakyti, nepakitusiu antrojo sando kamiengaliu pagal darybą niekuo nesiskiria nuo sudurti- nių asmenvardžių But-vila, Dar-butas, Dati-nora, Géd-gaudas it t.t. Pastebėtina, kad tokios darybos žodžiai nėra naujadarai — jų turi ir kitos ide. kalbos: lotynų (agri- cola, pari-cida, sangui-sūga), sen. vok. aukšt. (war-gueto), slavų (voje-voda), latvių (slep-kava), rusų (68empo-eon), graikų (5dpo-9690€) ir t. t. Šiandien, pritardami K. Bū- gos nuomonei apie sudurtinių žodžių ir asmenvardžių su galūnėmis -a, -as senumą, galėtume dar pridurti, kad lietuvių sudurtiniai asmenvardžiai su galūnėmis -a, -as, 12 Ten pat, p. 143—189. 13 RR III 85—282. 4 RR I 433—495, 15 Ten pat, p. 140—142. 16 Ten pat p. 201—269. 17 Ten pat, p. 206. 11 matyt, nėra jaunesni už šios rūšies darinius su galūnėmis -is, -ys ir, pridėtina, -ius (plg. Butnorius): Priešingai, būtų pamato manyti, kad pirmieji jų yra labai archaiškos darybos reliktai, o antrieji gali būti net ir antriniai, tam tikri būdvardiniai „,vediniai“ iš pirmųjų. Šią prielaidą paremia kad ir tokios sudurtinių asmenvardžių — dabartinių pavardžių (ar iš jų kilusių vietovardžių) poros: Daii-baras : Dau-būris, Kam-baras : Kam-barjs (< *Kan-baras : *Kan-barys), Kim-baras : Kim-baris, Dar-butas : Dar-butis, Ei-butas : Ei-būtis, Gim-butas : Gim-būtis, Nar-butas : Nar-būtis, Nar- būtas : Nar-būtis, Skir-butas : Skir-butis, Sū-daras : Sū-daris, Si-daugas : Si-dau- gis, Gin-eitas : Gin-eitis, Bar-gdila : Bar-gailis, Min-gdila : Min-gailis, Skir-gdila (plg. Skir-gailai k.) : *Skir-gailis (plg. Skir-gailiai k.), Mam-gaudas: Mam-gaii- dis, Mém-gaudas : Mem-gaidis, Mil-gaiidas : Mil-gaiidis, Mim-gaudas : Mim-gaii- dis, Viz-gaudas : Vis-gaiidis, Dail-gilas : Dau-gilis, Daii-girdas : Dau-girdis, Ei- girdas : Ei-girdis (plg. Ei-gifdZiai mstl.), Daii-jotas : Dau-jétis, Bū-kantas : Bu- karitis, Daii-kantas : Dau-kaitis, Der-kintas : Der-kiiitis, Mil-kintas : Mil-kintis, Skir-mantas : Skir-mantis, Bei-noras : Beinoris : Bei-norius, But-noras : But-noris : But-norius, Ei-noras : Ei-noris : Ei-norius, Daū-noras : Dau-noris : Daii-nérius, Sau- noras : Sau-noris : Sau-ndrius, Vaikš-noras : Vaik$-noris, Vai-noras : Vai-noris : Vai-nérius, Vais-noras : Vais-noris : VaiS-norius, Bei-naras : Bei-naris : Bei-narys : Bei-narius, Daū-naras: Dail-naris, Vy-tartas : Vi-tartis, Bū-tautas : Bu-taūtis, Gin- tautas : Gin-taūtis, Go-tautas, Go-tautis, Jo-tautas : Jo-taiitis, Min-tautas : * Min- tautis (plg. Min-taūčiai k.), Bdr-vainas : Bar-vainis : Bar-vainius, Gird-vainas : Gird-vainis, Kant-vainas : Kant-vainis, Tar-vainas : Tar-vainis : T, ar-vainius, Jo- vaisa : Jo-vaisis, Ndr-vaiSas : Nar-vaisis, Nor-vaisas : Nor-vaiSis : Nor-vaisius, Tol- vaisas : Tol-vaiSis : Tol-vaisys, Bar-vydas : Bar-vjdis, Bei-vydas : Bei-vydis, Bui- vydas : Bui-vydis, Mil-vydas : *Mil-vydis (plg. ft Mil-vidZiai k.), Réi-vydas : Réi- vydis, Sii-vydas : Sir-vidis, Tdr-vydas : Tar-vidis, T. er-vydas : Ter-vidis, Ged-vi- las : Ged-vilius, Gend-vilas : Gend-vilis, Geid-vilas : Gerd-vilis, Gird-vilas : Gird-vi- lis, Jas-vilas : Jas-vilis, MaZ-vilas : Maž-vilis, Nér-vilas : Nor-vilis ir kt. Sprendziant iš dabartinių šios rūšies sudurtiniy pavardžių, matyti, kad vis dėlto dauguma jų turi tik variantus su galūnėmis -a, -as, O su -is, -ys, -ius — neturi. Darinių su nepakitu- siu antrojo sudurtinių žodžių sando kamiengaliu didesnį senumą jau yra pastebėję kiti kalbininkai, Sudurtinius asmenvardžius savo studijoje K. Būga laiko semantiškai motyvuotais. Jis mano, kad ,,Taut-gina, But-gina, Vaiš-nora, etimologiškai imant, reiškia asmenis, kurie ,,tautą gina“, ,,butą... gina“, „,vaišių nori...“!?, Toliau jis pastebi: ,,Bet veiksma- žodinis sudėtinio žodžio kamienas gali stovėti ir pirmojoje vietoje, plg. čiūp- kula, kldus-Zada, gridu-medis. Tokiu būdu greta su Taut-gina(s), Vaiš-nora(s), But- gina(s) kalboje atsiranda ir Gin-tauta(s), Nė6r-vaiša(s), Gin-buta(s)“*?, '* Skardžius P. Lietuvių kabos žodžių daryba. V., 1941, p. 28; Balčikonis J. Rinktiniai raštai, 1978, t. 1, p. 259; Urbutis V. Daiktavardžių daryba. — Kn.: Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965, t. 1, p. 447—448: 457. TI RR T 223. *0 Ten pat. 12 Sutinkant su K. Būga, kad senieji lietuvių ir kitų ide. kalbų sudurtiniai asmenvar- džiai buvo semantiškai motyvuoti, kad jie kažką reiškė ir tais atvejais, kai jų sandai keičiasi vietomis (Būt-vilas : Vil-butas, Gin-tautas : T, atit-ginas, Maiit-vilas : Vil- mantas, Min-vydas : Vyd-mintas, Rim-tautas : Taiit-rimas, Mafit-rimas : Rimantas < *Rim-mantas, Vytautas < *Vyd-tautas : T, aut-vydas, Vil-tautas : Taiit-vilas, Noér- vaisas : VaiS-noras, Vid-mantas : Maiit-vydas ir kt.), vis dėlto reikia pridurti, kad tokio laisvo ar apskritai laisvo sandy kaitaliojimosi vietomis, kaip sudurtiniuose asmenvardZiuose, bendriniai žodžiai nepažįsta. Tai yra rimtas signalas, kad semanti- nis sudurtinių asmenvardžių abiejų sandų ryšys gali būti pažeidžiamas arba net fa- kultatyvus, ne visada būtinas. Tiesa, K. Būga pateikia tris pavyzdžius, kur sudurti- nių apeliatyvų pirmieji sandai yra veiksmažodiniai — čiūp-kula, klaus-žada, gridu- medis. Šios rūšies sudurtinių daiktavardžių su antruoju veiksmažodiniu sandu, kaip žinoma, yra daugybė. Tačiau tai toli gražu ne tas pats, ką matome sudurtiniuose asmenvardžiuose, nes sudurtinių apeliatyvų sandai kaitaliojasi ne tuose pačiuose žodžiuose (turime Gin-tautas ir Taiit-ginas, bet greta ciup-kula nėra *kul-čiupa!??). Vadinasi, sudurtinių apeliatyvų daryba nepaaiškina, kodėl sudurtinių asmenvar- džių sandai gali keistis vietomis visiškai laisvai. Nesiimant net bandyti spręsti šio nepaprastai painaus uždavinio, šiuo tarpu no- risi tik prisiminti, kad sudurtinių asmenvardžių laisvas keitimasis vietomis nėra vien lietuvių kalbos ypatybė. Šis fenomenas pastebėtas senovės prūsų vardyne: Buti- gede: Gede-buth, Gayle-minne : Mynne-gayle, Gawde-wis: Wisse-gawde, Monte-myle: Myle-munt ir t.t. Sandai dažnai užima vienas kito vietą senovės slavų asmenvardžiuo- se: Miro-liubov : Liubo-mir, Slavi-bor : Bori-slav, Slavo-liub : Liubo-slav ir kt. Pa- našus reiškinys buvo būdingas ir daugelio kitų tautų senajam vardynui — plg. sen. vokiečių Bald-wig : Se-bald, Fridu-bert : Sieg-fried, iranėnų Vanhu-data : Aipi-van- hu, sen. indų Mano-rama : Vasu-manas, keltų Boduo-gnatus : Ate-bodua, sen. graikų At6-dwpog : “Ev-8iog ir t. t.22 Taigi sandų kaita sudurtiniuose asmenvardžiuose yra ne tik plačiai paplitusi, bet ir labai sena jų ypatybė. Matyt, tai, šiaip ar taip, spe- cifinis, tik seniesiems sudurtiniams asmenvardžiams labiausiai būdingas bruožas. Tačiau, galimas daiktas, jis nėra sudurtinių asmenvardžių genetinė archaika, nes, svarbiausia, visi senieji vardai buvo semantiškai motyvuoti, ką nors reiškė, turėjo tokias reikšmes, kurių vardo savininkui buvo linkima. Sandams kaitaliojantis vieto- mis, viso vardo semantika negalėjo išlikti nepažeista. Todėl būtų pamato manyti, jog sandų kaitaliojimąsi lėmė ne žodžių darybos, o visiškai kitos, tam tikra prasme, netgi ne lingvistinės priežastys. Imkime klasikinį pavyzdį — senovės vokiečių sudur- tinius asmenvardžius, kurių sandai keičiasi vietomis visiškai nevaržomai. Vokiečių asmenvardžių tyrinėtojai šio reiškinio priežastis jau seniai išaiškino. Pasirodė, kad yra buvusi senovės vokiečių tradicija giminystę, priklausymą vienai šeimai išreikšti taip: vienas sudurtinio asmenvardžio sandas perduodamas sūnui, anūkui ar pan., t. y. tampa tarsi paveldimu, o antras — keičiamas. Antai Hildebrando giesmėje yra *! Sudurtinių apeliatyvų, sudarytų iš dviejų daiktavardžių, sandų kaita kartais įmanoma — plg, gaid-vistis : višt-gaidis, Ežerėt-šlaitis: Šlait-ežeris ir kt. i * Pavyzdžiai iš Fick A. Die griechischen Personennamen. Gottingen, 1874. 13 tokia vardų eilė : senelis Heri-brant, tėvas Hilti-brant, sūnus Hadu-brant**. Vaikų vardai gali būti sudaromi ir iš tėvo bei motinos vardų skirtingų sandų: tėvas Gėr- hard, motina Gund-hild, o sūnus Hild-gėr, duktė Gėr-hild**. Tai buvo plačiai papli- tes reiškinys??. Bet svarbiausia tai, kad jis buvo būdingas ne vien senovės vokiečiams. Nemaža tokių ar panašių faktų pasitaiko senovės graikų vardyne — plg. tėvas Aipo- machos, sūnus Anti-machos, senelis Hippo-krates, o jo anūkai Hippias ir Hipp-archos ir t. t. Šio reiškinio pėdsakų aptikta ir kai kurių kitų tautų varduose. Matyt, kalba eina apie tam tikro laikotarpio indoeuropietiškąją tradiciją. Ji, suprantama, yra kiek vėlyvesnė, susijusi su socialine bei ekonomine visuomenės raida, su paveldėjimo atsi- radimu, su reikalu akcentuoti priklausymą tai ar kitai šeimai bei giminei ir pan. Ar ši tradicija buvo būdinga ir senovės lietuvių vardynui, jokių tiesioginių duome- nų nėra. Tačiau ta aplinkybė, kad sudurtinių asmenvardžių nevaržomos sandų kai- tos neparemia bendrinių žodžių daryba ir tai, kad indoeuropietiškoji šio reiškinio tradicija galėjo turėti įtakos ir lietuvių vardynui, leistų įtarti, kad lietuvių senųjų su- durtinių asmenvardžių sandų kaitaliojimasis vietomis nėra dėsningas bendrinių žo- džių darybos tęsinys. Jį galėjo sąlygoti ir priežastys, panašios į aukščiau minėtąsias. Matyt, turime reikalą su reiškiniu, kurį sunku būtų izoliuoti nuo žymiai platesnio indoeuropietiškojo konteksto. Ypač dažna sandų kaita slavų vardyne (be aukščiau minėtų asmenvardžių plg. dar toponiminius bei antroponiminius sandų kaitos atvejus Mup-o-caas- : Caas-o- mup-; [Hdobp-o-dom- : Jom-o-ocup-; JKup-o-eum- : Bum-o-caas-; Mup-o-eowų- : JKum- o-mup- ir t. t.), kai kurių autorių nuomone, esanti sandų desemantizacijos re- zultatas — praradę savo pirminę reikšmę, jie tampa tam tikrais tipiškais formantais26. Studijoje ,,Apie lietuvių asmens vardus“ K. Būga ištyrė, kokiais rusiškais balsiais yra pakeičiami lietuviškų vardų balsiai XIII— XV amžiaus dokumentuose. Ši stu- dijos dalis padėjo autoriui nustatyti tikrąsias, autentiškiausias Lietuvos kunigaikščių vardų lytis. Jo pasiūlytieji kunigaikščių vardai ir šiandien visų pripažinti ir vartojami: Mindaugas, Vaišvilkas, Treniota, Traidėnis, Vytėnis, Jogaila, Lengvėnis, Vytautas, Švitrigaila. K. Būgos studija ,,Apie lietuvių asmens vardus“ padėjo tvirtus mokslinius pama- tus tolesniam lietuvių ir apskritai visų baltų senųjų asmenvardžių tyrinėjimui. Žymiau- sias šio darbo tęsėjas mūsų dienomis yra J. Jurkėnas, šia tema parašęs filologijos mokslų kandidato disertaciją ir paskelbęs keletą straipsnių. Daugiau specialių darbų, skirtų tik asmenvardžių analizei, K. Būga nepaliko. Tai, žinoma, nereiškia, kad asmenvardžių jis daugiau ir nenagrinėjo. ,,Lietuviy kalbos žodyne“, straipsniuose bei recenzijose apie vietų vardus vietovardžių etimologijoms dažnai pasitelkiami ir asmenvardžiai. Tokiais atvejais, žinoma, tiriamasis objektas jau yra vietų vardai, o asmenvardžiai tik padeda aiškinti vietovardžių kilmę. = Fleischer W. Die deutschen Personennamen. Geschichte, Bildung und Bedeutung. Berlin, 1964, S. 18. 24 Ten .pat, p. 32. 25 Dar zr. Gottschald M. Die deutschen Personennamen. Berlin, 1955, S. 8. 2% [Tonoabckas H. B. BocrouHoc,iaBsiHCKHE THIOBBIE HCXOJHBIE TOTIOOCHOBbI. — B KH.: Hus HapHuareabHoe H cobcreennoe. M., 1978, c. 112. 14 Etnonimika K. Būga yra žymiausias baltų etnonimų tyrinėtojas. Jis yra aiškinęs daugumos lie- tuvių, latvių ir prūsų etnonimų kilmę arba, kas ne kiek mažiau svarbu, nustatęs bal- tiškų etnonimų tikslias, autentiškas lytis. K. Būgos etnonimų aiškinimo sėkmės lai- das buvo teisinga metodologinė pozicija. Nežiūrint į tai, kad baltų etnonimikos iki K. Būgos beveik nebūta, kad būtent jam pirmam teko laužti ledus, jis suvokė labai svarbų principą — jog būdingiausias baltų etnonimų formavimosi modelis yra et- nonimų daryba iš kitų vietovardžių. K. Būga rašė: ,„,„Tauta dažnai sau vardą gauna nuo žemės vardo, kurioje ji gyvena, arba upės ar ežero vardo, kurių pakraščiuose bus susidaręs šioks toks politiškas ar kultūriškas centras“?". Vėlesni baltų, indoeuro- piečių etnonimijos tyrinėjimai šią K. Būgos prielaidą visiškai patvirtino?š. Aisčiai, distis. Visų pirma šias lytis nustatė ir pasiūlė vartoti K. Būga. Jis taip pat aiškino, kad aisčiais iš pat pradžių „,bus tesivadinusi visuarčiausioji gotams prūsų tautos kiltis, gyvenusi prie Vyslos žiočių ir Frisches Haff'o, kurį nesenai dar tebevadi- nę lietuviai Aismarėmis, t. y. aisčių mariomis“??, Vėliau šiuo vardu galėję būti vadi- nami visi prūsai. Nuo X a. aisčių vardas nebeminimas — jo vietoje atsiranda etnoni- mas prūsai. Ši aplinkybė leido K. Būgai padaryti tokią išvadą: ,,Kadangi disčio vardas nuo X amžiaus nebėra reikalingas prūsų tautai vadinti, tai jį šiandien galėtum- bim suvartoti vardu visai giminei, kurios nariais yra ne tiktai prūsai (senovės tikrieji aisčiai), bet ir lietuviai, latviai, žiemgaliai, sėliai ir kuršiai“3?, Vadinasi, aisčių termi- ną visiems baltams vadinti pirmasis pasiūlė K. Būga. Ta reikšme šis etnonimas var- tojamas ne tik K. Būgos raštuose — ilgą laiką jis buvo paplitęs gana plačiai, kol tik prieš keletą dešimtmečių jį galutinai išstūmė 1845 m. išleistos F. Neselmano knygos “Die Sprache der alter Preussen“ pratarmėje rekomenduotas terminas baltai. Etnonimo disčiai etimologijos K. Būga nepateikė. Vėlesni tyrinėtojai bandė šią spragą užpildyti. Mūsų nuomone, įtikimiausia yra K. Kuzavinio pateiktoji versija, pagal kurią etnonimas disčiai visų pirma sietinas su Aista upė (Širvintos int., Bart- ninkai). Šis upėvardis lietuvių vardyne nevienišas — plg. Aisetas ež. (Labanoras), Eisra up. (Pagėgiai), Jiesia < *Eisia up. (Garliava) ir kt.** Taigi etnonimas disciai būtų hidroniminės kilmės. Prūsai, prūsas. Tai vienas iš daugiausia dėmesio susilaukusių baltų etnonimų**?. Nežiūrint daugybės bandymų, jo kilmės kaip reikiant išaiškinti niekam nepavyko. Iš naujesnių aiškinimų suminėsime J. Otrembskio, V. Mažiulio ir S. Karaliūno. J. Otrembskis etnonimą prūsas siejo su sen. ind. piūrusa-h. Šio žodžio reikšmė ne- santi visiškai aiški, bet galinti būti panaši į tą, kurią turi sen. ind. pu-mčūn ,,7mogus, ?7 RR III 629. ** Kuzavinis K. Lietuvos vardo kilmė — Kalbotyra, 1964, t. 10, p. 8; Cynepanckas A B. ['pynnosele 0603H6aueHHs JIIOJIeli B JIeKCHYECKOIl CHeTeMe si3bIKAa. — B Kn.: Hus HapHlLATEJIbHOE H co6crBexHoe. M., 1978, c. 74. 2% RR III 730—731. 30: Ten-:pat,"p. 731. 3 Kuzavinis K. Etymologica. I. Baltų etnonimų kilmės klausimu. — Baltistica, 1966, t. 1, p. 177. ** Literatūrą Zr. Fraenkel E. Litauisches etymologisches Vėrterbuch. Heidelberg. Gottingen, B. 1, 8.659; ®acmep M. drumonoruuecknii c108apsb pycckoro si3bika. M., 1971, r. 3, c. 389 (ir Zemiau nurodytuose straipsniuose). 15 vyras“*3, Šitokia semantika etnonimams iš tiesų yra biidinga™, bet siejimas be jokių tarpinių grandžių su sen. indų kalbos žodžiais yra perdėm tolimas. V. Mažiulis yra pareiškęs nuomonę apie galimą hidroniminę etnonimo priisas kilmę**, bet iki šiol atitinkamo hidronimo niekam nepavyko aptikti. Bene paskutinis šį etnonimą etimologizavo S. Karaliūnas, susiedamas jį su liet. prūsti,,gerai augti, tarpti...“, lat. praūstiės „stiprėti, didėti, storėti...“ bei kitais baltų kalbų giminiškais žodžiais**. Formaliai šis siejimas nėra naujas — etnonimą prūsas su liet. prūsti, praūsti, prusna ir pan. jau gretino ankstesni tyrinėtojai — O. Truba- Ciovas®?, tam tikra prasme V. Mažiulis*?. Nauja S. Karaliūno etimologijoje yra tai, kad jis gana įtikinamai (etnonimikos metodologijos prasme) aiškina etnonimo prii- sas semantiką. Tačiau ir ši hipotezė nėra be priekaištų. Jos silpniausia vieta, mūsų nuomone, yra ta, kad sunku suvokti kokiu būdu rekonstruojamas prūsų kalbos apelia- tyvas *prūsis arba *prūsas, iš kurio buvo pasidarytas būdvardis prūsiskan ir prieveiks- mis prūsiskai, galėjo įgyti „,liaudies“ arba „,tautos“ reikšmę, jeigu šios reikšmės ne- turi kalbami baltų kalbų apeliatyvai. Ir apskritai šios reikšmės neįmanoma negin- čijamai įrodyti nei vidinės rekonstrukcijos, nei komparatyvistikos keliu. Pats K. Būga priiso neetimologizavo, tačiau pateikė įvairių kitokių pastabų dėl jo atsiradimo, turinio keitimosi ir pan. Viena tų pastabų, mūsų akimis, yra esminė. Turima galvoje K. Būgos primygtinis tvirtinimas, kad prūsas yra palyginti naujas etnonimas: ,,Priiso vardas negali būti senesnis už X amžių. Jei prūso vardas būtų atsi- radęs dar VI— VIII amžiuje, tai lėnkai ir rusai lyties Prusy vietoje šiandien ištarytų *Prysy, nes tuomet visi slavėnai šiandieninio garso y (rusų bi) vietoje dar tebetarda- vo senoviškai ū“*?., Šiandien būtų per anksti tvirtinti, kad ši K. Būgos nuomonė yra neginčijama“*", tačiau fonetinis argumentas tuo tarpu, rodosi, vargu ar gali būti kvesti- jonuojamas. Deja, vėlesnieji autoriai į šią K. Būgos nuomonę, palaikomą, beje, ir kitų tyrinėtojų“, maža tekreipė dėmesio (išskyrus bene tik E. Frenkelį**?). Iš tiesų tai kar- dinalinis klausimas — naujas tai etnonimas ar senas? Jeigu, sakysim, pasirodytų, kad K. Būga teisus, tai daugelis hipotezių (jų tarpe ir mūsų minėtosios) apie šio etnc= nimo kilmę savaime atkristų. Tuomet, žinoma, norom nenorom tektų bandyti ieškoti 32 Otrebski J. Uber die Herkunft des Preussennamens. — Lingua Posnaniensis, 1955, t. 5, S. 76— 77. ** Tpy6aues O. H. Paunne cJraBsHeckue STHOHHMBI — CBH/eTEIH MHTpanHH CjiaBsH. — Boripocki s35IKO3HaHHSA, 1974, Ne 6, c. 54; Cynepancras B. A. Ykas. cou., c. 73. # Prūsų kalbos paminklai. Parengė Mažiulis V. V., 1966, p. 15 (39 išnaša). % Karaliūnas S. Dėl prūsų etnonimo reikšmės ir kilmės. — Baltistica, 1977, t. 13, p. 372—373. 3 Tpy6aues O. H. 3avmeTkn no STHMOJIOTHH H OHOMAacTHKe. — B ku.: Il TaHHSA OHOMACTHKH Kris, 1965, c. 16—24. 3% Mažiulis V. Ten pat. 33 RR III 731. * Prisimintina nors ir abejotina, bet šiaip ar taip jau egzistuojanti hipotezė apie įmanomą žymiai platesnį etnonimo prūsas etnoniminį, antroponiminį bei toponiminį kontekstą — žr. Tono- pos B. H. K dpakniicko-6anTuiickum ST3bIKOBbIM Tapa.ijiejisM, TI. — B ku.: B aaxauckuii JuHrBHCTHUYeCKHil cOopHHK. M., 1977, c. 81 —83. “4 Mažiulis V. Min. veik., p. 13; Henoxynustit A. I. Baato-cesepociassinckie S3nIKOBbIE ceasu. Knes, 1976, c. 103. + Fraenkel E. Min. veik., p. 659. 16 kitokių, gal net iš principo naujų, etnonimo prūsas kilmės problemos sprendimo būdų, ypatingą dėmesį kreipiant, greta apeliatyvinės baltų kalbų leksikos, į didelį toponimų su prūs- arealą, kurį pastebėjo ir ankstesnieji tyrinėtojai? ir kurio apibendrintą vaiz- da pateikė A. Nepokupnas*!. Lūtviai, latvis. Pagal K. Būgą, latvių vardas vestinas iš upės vardo *Leta, *Lata®®. Tas vardas turėjęs kilti ten, kur tekėjusi Lat(v)os, Let(v)os upé* (plg. Latava, La- tuva up. Anykščiai, Šventosios ds). Liėtūviai, lietūvis. Sj etnonimą K.. Būga savo raštuose mini daugelį kartų, plačiai jį interpretuoja, pateikia jo istorinius užrašymus ir t. t., bet kilmės neaiškina. Po K. Būgos mirties dėmesys lietūviui neatslūgo. Iš daugelio aiškinimų galima būtų su- minėti tris — J. Otrembskio, J. Ochmanskio ir S. Tarvydo. J. Otrembskis kraštovardį Lietuva siejo su upės vardu Leitė (Šilutė) bei kitais gi- miniškais tikriniais ir bendriniais žodžiais?". Hidroniminės kilmės kraštovardį Lie- tuva laiko ir J. Ochmanskis. Jis nurodo Mindaugo laiške Kalavijuočių ordinui mi- nimą upės vardą *Letovia: „in ripam Lettoviae gue dicitur de Lettawie (Lettowie)“. Šį istorinių dokumentų upėvardį J. Ochmanskis tapatina su dabartiniu upės vardu Latava, Latuva (Anykščiai, Šventosios dš.)*8. Arčiausiai prie Lietuvds vardo kilmės problemos sprendimo buvo priėjęs S. Tar- vydas. Jis pastebėjo, kad Lietuvos vardas turėjo kilti ten, kur IX — XII a. susiklostė teritorinis valstybinio pobūdžio junginys, pusiau feodalinė kunigaikštystė — Lie- tuvos žemė. Jo nuomone, Lietuvos žemė buvusi į pietus nuo Nėries žemupio, deši- niojoje Nemuno vidurupio pakrantėje. S. Tarvydas toliau rašo: ,,Sioje teritorijoje, rodos, nėra Leitės upelės, bet senovėje taip vadinama upelė ten galėjusi būti, o jos vardą žmonės galėję pamiršti““*?, 1963 m. išėjus ,,Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynui“, pasirodė, kad tokia upelė iš tiesų yra buvusi — tai Gelvonų apylinkių upelis, Neries dešin. intakas, Lietauka, Liėtauka. Vėliau buvo rastas dar vienas šio upės vardo variantas — Letava. Taigi S. Tarvydo spėjimas pasitvirtino. Upės vardo Lietduka variantų skaičių vėliau papildė dar trimis K. Kuzavinis®: Letduka, Letavka, Litavka. K. Kuzaviniui priklauso ir Lietuvos kilmės išaiškinimo autoriaus vardas. Remdamasis šio upėvardžio tarminiais variantais bei istoriniais už- rašymais, jis nustatė, kad senesnioji šio upėvardžio lytis buvo Lietava. Kaip žinoma, 48 Žr. Bialatowicz J. Kilka uwag o szeskich i polskich nazwach miejscowych Prusy i t. p. — Sla- via occidentalis, 1933, t. 12, s. 301—303; AHronesBuu E. ,Prussy” B Tonounmike ceBepHnoli Io:jbium H HoBropojtickoft Pycn. — B kg.: Oeojtasibuasi Poccha H BCeMnpHo-HCTOpHueckIuit npo- uecc. M., 1972, c. 252—96I1. ** Henokynnkrit A. II. Yra. cou., c. 93—103 (čia ir tolesnė literatūra). 4 RR III 629. 4 Ten pat, p. 737. 47 Otrebski J. Uber die Vervollkommnung der Forschungsmethoden in der indoeuropdischen Sprachwissenschaft. — Lingua Posnaniensis, 1963, t. 9, S. 27. ** Ochmanski J. Noms des terres lituaniennes au XIII“ siécle — Lituanie, Nalszczany et Dzia- woltwa. — Lingua Posnaniensis, 1963, t. 9, p. 171. % Tarvydas S. Lietuvos vietovardžiai. V., 1958, p. 22. % Kuzavinis K. Lietuvos vardo kilmė. — Kalbotyra, t. 10, p. 9 (ten ir išsami literatūros apžvalga). 17 LANIST TY Vt ik "LKI. KaAitrTryYKkKLA Lietuvos vardo gretiminė ar ankstesnė lytis taip pat buvo Lietava. Tuo būdu raktas etimologijai buvo rastas, ir daugelio tyrinėtojų pastangos, vedusios, kaip matėme, prie šio tikslo, K. Kuzavinio buvo labai sėkmingai užbaigtos. Kursiai, kursis. Visų pirma ir daugiausia K. Būgai turime būti dėkingi, kad jis galutinai įrodė ir įtvirtino lytis kui'ššas, kuršiai, kuršis?*. Be to, jis aiškino ir etnonimo kilmę, susiedamas jį su sl. korso : ukr. kors ,,lydimas, plėšimas (naujiena), uHmoGa, HOBb“, Cek. krs ,,nuskurdęs, apkiautęs medis“, lenk. karšlak ,,zemas, šakotas, krei- vas, malkoms netinkamas medis“. ,,Kuišo vardo pamatinė reikšmė galėjo būti ,,ly- dimas“, „skynimas“, ,,Rodeland“, arba ,,Zemy, nuskurdusių medelių“, „krūmų“ Salis, ,,Buschland “2. Vėliau būta ir kitų bandymu?3, bet visi jie, jų tarpe ir bene pasku- tinysis J. Kazlausko**, mūsų nuomone, yra mažiau vykę už K. Būgos. Žiemgaliai, Ziemgalis. Etnonimas ir šalies pavadinimas Žiemgala buvo nustatytas K. Būgos. Tokios šių žodžių lytys dažniausiai vartojamos ir dabar. Priimtiniausia iš visų esamų yra ir K. Būgos pasiūlytoji etnonimo etimologija. Tai, pagal K. Būgą, sudurtinis žodis, kurio pirmasis sandas Ziem- sietinas su liet. žiemiai ,,Šiaurė“, lat, ziemelis „t. p.“, o antrasis, gal- reiškęs kraštą, pusę, plg. lat. galū ,,krašte“ (vinš dzi- vuo mūsu gald), liet. galas „kraštas, pusė“*?*. Šią K. Būgos etimologiją vėliau parėmė E. Frenkelis®®. V. Grinaveckis 1968 m. paskelbė kitą hipotezę, pagal kurią Ziemga- lių vardo pirmasis sandas galįs būti ne žiem- (žiemiai), o žem-. Šį sanda V. Grinavec- kis veda iš liet. žėmė, žėmas ir sieja su daugeliu kitų lietuvių ir latvių vietovardžių bei asmenvardžių, turinčių šaknį žem- (Žemūlė, Žėmupis, Žemaičiai, Žemygala ir kt.)*". Tačiau ši hipotezė, mūsų akimis, vargu ar pajėgs konkuruoti su K. Būgos, nes K. Būga gana aiškiai įrodė, kad etnonimo šaknis buvo Zeim-. Ją visiškai patvir- tina XI a. skandinavų užrašas Seimgala, Seimgaler® ir rusų metraščių Sumuzoaa bei 3umeoaa. Pastarųjų lyčių šaknies balsis i tegali būti iš ei (plg. eiti : uOmu). Kad čia būtų tokie nedėsningi, atsitiktiniai užrašymai, sunku patikėti. Taip manant, reikėtų sutikti, kad vietoje liet. e galėjo istoriniuose dokumentuose atsirasti dvibalsis ei. Kas kita yra dvibalsio ei monoftongizacija, kuri atsispindi daugelyje vėlesnių užrašy- mų (Semigalli, Semegallen ir pan.). Kaip rodo J. Šliavo tyrinėjimai, dvibalsis ei > ie galėjo virsti į e gana dėsningai tarmėje**?. Tas faktas, kad baltų vardyne šaknis Zem- yra dažnesnė, negu Ziem-, žeim- (dėl pastarųjų plg. Žeimis, Žeimėlis, Žeimena, Žeimikė, Žeimenys ir Ziemiskis, Ziemragis, Žiembalės, Ziemaraistis ir kt.), nieko neįrodo. Svarbu tik tai, kokią šaknį (Zem- ar 1 RR II 232—234; III 246—251. 2 RR III 234. ** Žr. ®acmep M. Vka3. cou, 1967, 1. 2, c. 338; Frenkelis E. Baltų kalbos. V., 1969, p. 58. ** Kazlauskas J. Dėl kuršių vardo etimologijos. — Baltistica, 1969, t. 4, p. 59—63. 33 RR III 253, 737. šė Frenkelis E. Min. veik., p. 59. 37 Grinaveckis V. Dėl žemaičių vardo kilmės. — Kalbotyra, 1968, t. 19, p. 46, 48. 8 RR III 252—253, 59 Šliavas J. Kai kurios pastabos žiemgalių klausimu. — Kn.: Kraštotyra. V., 1967, p. 52 (ten ir kita literatūra šiuo klausimu). on 18 žeim-) galima rekonstruoti iš istorinių dokumentų užrašymų (iš gyvosios kalbos et- nonimas *žiemgalis ar pan. nėra užfiksuotas). Sėliai, sėlis. Etnonimas sėlis, kaip ir Ziemgalis, gyvojoje kalboje neišliko. K. Būga šias lytis nustatė, remdamasis istoriniais užrašymais ir vietovardžiais, įtariamais iš- laikius tą pačią šaknį sėl-: Sėlpilis ir Sėlė (ar Sėlė?). Jis taip pat rekonstravo ir šalies pavadinimą — Sėla (arba Séluona)®. Tačiau paties etnonimo kilmės K. Būga neaiš- kino. O ir po K. Būgos mirties séliui nedaug teskirta dėmesio“!. Pats išsamiausias iš vėlesniųjų yra K. Kuzavinio aiškinimas. Šio autoriaus nuomone, esą pamato etnonimą sėlis ir kraštovardį Sėla laikyti hidroniminės kilmės. Tiesa, tokio aiškaus hidronimo, kaip, sakysim, Lietuvds atveju, nežinoma. K. Kuzavinis jį bando rekonstruoti: iš dabartinio upelio vardo Sėl-iupis, Sél-iupys (Daugailiai, Šventosios kair. intakas) atstatoma spėjama praforma *Sėlia, *Sėlė, iš kurios, autoriaus nuomone, ir galėjęs kilti etnonimas sėliai, sélis bei kraštovardis Séla®2. Jotvingiai, jėtvingis. K. Būga šį etnonimą kildino iš 1516 m. užfiksuoto upės, tekėjusios Lydos rajone, vardo fmfa, kurią lenkai vadinę Jatfa. Baltiška jo lytis ga- lėjo būti *Jdtva > liet. *Jotva. Tokiai etimologijai pritarė vėlesni tyrinėtojai, jų tar- pe A. Nepokupnas®. Atrodo, kad ir šiuo metu tai yra pati įtikimiausia jotvingiy kilmės versija. Po K. Būgos tyrinėjimų dėmesys jotvingiams nesumažėjo, o, priešingai, vis didėjo. Užtenka tik prisiminti Kompleksinę jotvingių ekspediciją, trunkančią jau daugiau kaip trisdešimt metų, ir daugybę kitų kalbinių bei istorinio profilio tyrinéjimuy®, jų tarpe tarptautinį simpoziuma jotvingių klausimu, įvykusį Bialoveže 1973 m.$* ir kt. Daugelis iš nagrinėjusiųjų jotvingių problemą dažnai vienaip ar kitaip palietė ir etnonimo kilmės problemą. Iš verčiausių dėmesio originalių hipotezių minėtina, svarbiausia, J. Nalepos. Šis jotvingių specialistas kelia mintį ir bando ją labai išsamiai pagrįsti, kad jotvingiai savo vardą gavo nuo Ančios upės vardo. Pagal J. Nalepą, seniausias jOtvingiy kamienas buvęs *Ant-iv-ing-, kur ant- yra upės vardo Ančia < *Antja (ar *Antia) šaknis ant-, O -ing- — priesaga. Kas yra elementas -iv-, neleng- va paaiškinti, nors autorius ir stengiasi tai padaryti, remdamasis prūsų kalbos duome- nimis®. Taigi jotvingiai pagal J. Nalepą būtų *Ant-iving-ai. Ši etimologija, nors ir bū- dama pakankamai patraukli ir argumentuota, vis dėlto, bent tuo tarpu, mūsų akimis, dar negali pretenduoti į galutinį etnonimo jotvingiai kilmės sprendimą, nes fonetinės raidos aiškinimo sunkumai yra labai dideli. 6 RR III 274. “1 Prie jo šiek tiek stabteli, pavyzdžiui, E. Frenkelis ir O. Trubadiovas — Frenkelis E. Min. veik., p. 59—60; TpyGčaues O. H. Panuune cAnaBsHeckHe 3THOHHMbl — CBHJETEJH MHTpanLHH C.ja- BSH, C. 595. 82 Kuzavinis K. Etymologica, p. 179—180. 68 Henokynuuilt A. II. Yras. cou, ¢ 109. % Jų bendresnis vaizdas pateikiamas šiuose pastarojo meto darbuose: Kaminski A. Jaéwiez. Lodz, 1953; Nalepa J. Jaéwiggowie. Nazwa i lokalizacija. Bialystok, 1964; Burek K. Starozytnicy i archeolodzy. Z dziejow badan archeologicznych na Bialostoczyznie. Pojezierze... Olsztyn, 1977. 65 Simpoziumo medžiagą zr. Acta Baltico— Slavica, 1976, t. 9. 686 Nalepa J. Ten pat, p. 32—33. 19 Dar mažiau įtikima O. Trubačiovo gana kategoriška, bet plačiau neįrodinėta, nuomonė, kad jotvingiai — tai ,,Tonna, orpsagn“*". Sūdūviai, sūdūvis. Šį etnonima K. Būga pirmasis susiejo su upės vardu Siiduonia® (Liudvinavas, Šešupės kair. int.). Vėlesni tyrinėtojai tokią K. Būgos etimologiją pa- lyginti vieningai palaiké®. Tiesa, dėl semantikos interpretacijos jie nesutaria. Antai V. Mažiulis ir J. Otrembskis mano, kad etnonimas yra hidroniminės kilmės, o B. Sa- vukynas ir A. Nepokupnas būtų linkę Sūduvą traktuoti kaip balų, žemumų ar pan. kraštą. Mūsų nuomone, priimtinesnė yra pirmoji versija. Nuošalyje lieka O. Trubačiovo prielaida (paties autoriaus nemotyvuota), kad Sudowia — tai< „,cBon““*?. Galindai, galindas. K. Būga šį etnonimą taip aiškino: ,,Galindo vardą kildinu nuo galo „,kpah“: galindas yra rus. yKpauneų „(prūsų Žemės) gale gyvenąs““"!. Šią K. Būgos etimologiją parėmė vėlesni tyrinėtojai“*. Ją ypač gražiai pagrindė naujais faktais, svarbiausia iš žodžių darybos, P. Skardzius™ ir B. Savukynas™. Su tokia etnonimo galindai etimologija nesutiko J. Otrembskis, kurio nuomone etimologinė * Galinda reikšmė buvusi ,,jéga, minia, daugybė“**. V. Mažiulis, iš esmės sutikdamas su K. Būga ir B. Savukynu, kelia ir klausimą, ,,Ar *Galind- kartais nėra taip pat vandenvardinės kilmės ?*“*** Atrodo, kad V. Mažiulio klausimas turi rimto pamato — į jį, tarsi būtų išgirdęs, atsakė J. Nalepa"". Šis tyrinėtojas pačiame buvusios galindų teritorijos centre surado ežerą, iš kurio vardo ir galėjęs susidaryti etnonimas galindai. Istoriniuose šaltiniuose ežero vardas rašomas įvairiai: Galent, Galanten, Gellant, Gelland, Galland, Gieląd, Gehland -See ir kt.™ Atrodo, kad J. Nalepos hipotezė gali pretenduoti į gana įtiki- mą ir pagrįstą etnonimo galindai etimologiją. Dainaviai, dainavis. K. Būga manė, kad ir šis etnonimas yra kilęs iš upės vardo: „Šalies vardas Dainuva (pr. Dainavo), kaip rodo to-paties vardo upė ir ežeras, yra pra- “7 Tpy6aues O. H. ¥Ykas. cou., c. 55. 5 RR IIT 156. % Mažiulis V. Min. veik., p. 18—19; Savukynas B. Dėl M. Rudnickio Galindos, Priegliaus ir Sūduvos etimologinių aiškinimų. — Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai, 1963, t. 6, p. 323—325; Otrebski J. Das Jatwingerproblem. — Die Sprache. Zeitschrift fiir Sprachwissenschaft, 1963, t. 9, S. 158; Henokynumuit A. Il. ¥ka3. cou., ec. 111-112. " Tpy6aues O. H. Yas. cou., c. 55. "A" RR HI: 117. "* Endzelins J. Senprūšu valoda. Riga, 1943, p. 8: Frenkelis E. Min. veik., p. 62; Fraenkel E. Litauisches etymologisches Worterbuch, S. 130; Kiparsky V. Finnougrier und Slaven zu Anfang der historischen Zeit. — Ural-altaische Jahrbiicher, Wiesbaden, t. 42, 1970, S. 5; ®dacmep M. DrunojornueckHh cioeapb pycckoro siseika. M., 1964, T. 1, c. 434. "2 Skardžius P. Lietuvių vandenvardžiai su -nt-. Jų daryba, kilmė ir reikšmė. — Kn.: Lituanisti- kos darbai, t. 3, p. 55—56. "* Savukynas B. Min. veik., p. 322. "5 Otrębski J. Zagadnienie Galindow. — In: Studia Historica w 35-lecie pracy naukowej Henryka tKowmianskiego. Warszawa, s. 40. "6 Mažiulis V. Min. veik., p. 18 (74 išnaša). "7 Nalepa J. Prėba nowej etymologii nazwy Galindia czyli Golędž. — In: Nalepa J. Opuscula Slavica. Lund, 1971, t. 1, s. 93—115 (arba Acta Baltico-Slavica, t. 9, s. 191—209). "82 Ten pat, p. 95—96. 20 mintas ne nuo jos gyventojų dainavimo, bet nuo gyventojų gyvenimo Dainuvos paupiais“"*. Tačiau upės ir ežero vardo K. Būga neidentifikavo. Tiksliau lokalizuoti hidronimo nepavyko ir vėlesniems tyrinėtojams. Tad pastangos šia linkme dar pagei- dautinos. Tiesa, Dainavos problemai dėmesio nestinga — užtenka prisiminti išsamius A. Kaminskio, J. Otrembskio, J. Nalepos ir ypač A. Nepokupno aiškinimus*?. Visi jie neprieštarauja K. Būgai, kad daindviai, Dainava gali būti hidroniminės kilmės. Tik J. Otrembskis, sutikdamas, kad Dainava yra kilęs iš upės vardo, laiko šį krašto- vardį priesagos -ava vediniu iš upės vardo * Daina ar * Deina, kaip, esą, Leita — Lie- tuva ir pan.** Bet toks požiūris į kraštovardį Dainava, matyt, yra netikslus. Viena, kaip matėme, Lietuva nėra priesagos -uva (-ava, -va) vedinys iš upės vardo, o upės vardas tapo kraštovardžiu Lietuva (* Lietava, *Lietva). Matyt, ir Dainava turėjo kil- ti iš upės vardo * Dainava (t. y. priesagos -ava ar pan. vedinio). Nepretenduojant į galutinį atsakymą, galima vis dėlto manyti, kad tuo upės vardu, davusiu pradžią atitinkamam etnonimui, galėjo būti, be kita ko, ir Varėnos apylinkių upelio, įtekan- čio į Vardaunios ežerą, vardas Dainava. Oikonimų ir kitų vietovardžių Dainava geo- grafija tokiai prielaidai, rodosi, nepriestarauja®2. Kalbant apie jotvingius, dainavius ir sūduvius, visada iškyla šių etnonimų reikšmės turinio klausimas. Nesileidžiant į detalesnę literatūros apžvalgą ir nesiimant atsako- mybės ryžtis išspręsti šią gana painią problemg®, tuo tarpu norėtųsi pabrėžti, kad var- tosenos suvienodinimo vardan būtų tikslinga terminą jotvingiai vartoti lyg ir dviem reikšmėm — plačiąja ir siaurąja. Jotvingiais plačiąja prasme galėtume susitarimo keliu vadinti visas tris grupes etninių junginių, grupių (ar kaip juos bevadintume) — pačius jotvingius (t. y. jotvingius siaurąja prasme), sūduviūs ir dainaviūs. Šių baltų genčių etninis artumas yra neabejotinas. Kai dėl dainavių ir jotvingių, tai net buvo pareikšta nuomonė, jog daindviai, Dainava — tai lyg ir lietuviški, o jotvingiai, Jot- va — šlaviški to paties etnoso pavadinimai, tam tikros baltų — slavų etno-teritori- nių kontaktų izoglosos®. Ar ši prielaida pasitvirtins, parodys ateities tyrinėjimai. Ypač svarbūs yra istoriniai liudijimai šiuo klausimu. Iš tokių užrašymų matyti, sa- kysim, didelis Dainavos ir Jotvos teritorinis artumas ar net tapatumas. Pvz.: ,,De- nava tota, quam etiem quidem Jetwesen vocant““5*; , Ha Jibcy J[noxoBa 9$1TB535“8*; „Ha noymH JlonkoBa S1rBex““" ir pan. Tačiau tas faktas, kad Traidenis pasivadino "9 RR III 144. Dar žr. p. 143, 156. 80 Kaminski A. Min. veik., p. 80 ir t. t.; Otrębski J. Dainava — Hna3BaHHe OjįHOrO H3 AT- B;DKCKHX rjieMeK. — B ku.: Bonpocki c:1aBAHCKOTO si3piko3Hauusi. M., 1963, swin. 7,€.3—6; Nalepa J. Jaéwiggowe, s. 46 ir t.t.; Henoky nusrit A. II. ¥kas. cou., c. 105-111. 81 Otrebski J. Ten pat, p. 4. 82 Geografija zr. Henmoky mu nit A. II. Ykas. cou., c. 106; ero xe. Jlunrsoreorpaduueckue cas- 3H JIMTOBCKHX H GesiopycckuX ¢opMm Haspauuit r. JlaTioBo u ero okpecrHocreii. — B ki. : Ba.ito-cnassinekue uccaenosanus. M., 1974, c. 147. 8 Henoxkynusiii A. II. Yras. cou., coorserctBento c. 108; 147 —148. 84 Tam xe, c. 108; Tam xe, c. 147—148. 85 1259 m. Mindaugo laiškas — Zr. Preussisches Urkundenbuch. Konigsberg i Pr., 1909, B. 1. Zweite Hilfte, S. 70. 8 [TosiHoe co6panne pycckuxb abronuceit. C.-Ilerep6yprs, 1907, m. 17, c. 368. 8 Tam xe, c. 237. 21 save Jotvos ir Dainavos didžiuoju kunigaikščiu“ (TponjieHb... H npososercs BeJHKHM KH3eMb SiTTLBe3cKHMb H J[oKHHOBbekKnHM“?), rodo, kad Jotvos ir Dainavos negalima visiškai tapatinti. Tad tuo tarpu yra pamato kalbėti apie jotvingius, daina- viūs, sūduviūs, kuriuos visus patogumo dėlei prireikus galima būtų vadinti ir vienu žodžiu — jotvingiai. Čia buvo suminėti svarbiausieji baltų etnonimai, kuriuos vienaip ar kitaip aiški- no K. Būga. Bet tai dar toli gražu ne visa, kas šioje srityje K. Būgos padaryta. Be ki- ta ko, jis yra gana išsamiai interpretavęs ir daugelio kitų Lietuvos, Latvijos, Prūsijos dalių, teritorijų, žemių bei pan. vardus. Ypač svarbu, kad K. Būga nustatė Prūsijos dalių vardų lytis, kurių dauguma tokios, kokios K. Būgos nustatytos, tebevartojamos ir dabar. Pamedė — pr. Po-median: pr. po ,,pd, unter“ ir median ,,miškas, giria, medžias“**?. Pagudé — pr. Po-gudian : pr. po ,,pd, unter“ ir pr. gudde ,,krūmas““*". Dauguma vėlesnių tyrinėtojų pritarė šiai etimologijai?!. Tiesa, V. Mažiulis, laikydamasis K. Bū- gos etimologijos, labai atsargiai užsimena, kad *Pa-gud- šaknis gud- galinti būti ir hidroniminės kilmės ir sieja ją su liet. Gūd-upis (Gaiid-upis?). Mūsų nuomone, sie- jimas su Gūd-upis iš principo įmanomas, tačiau lietuvių hidroniminė šaknis gud- vargu ar gali turėti ką bendra su pr. gudde ,,krūmas“. Dėl šiuo atveju sunkiai paaiš- kinamos apofonijos aliuzija į Gaūd-upis iš viso vargu ar bereikalinga. Nepretenduojant į galutinį sprendimą, vis dėlto norisi atkreipti dėmesį į, mūsų akimis, nepelnytai užmirštamą J. Endzelyno ir ypač R. Ekblomo®® nuomonę, kad prūsų kalbos žodis gudde reikšmė ,,krūmas“ gali būti iš viso neautentiškas ir kad jo ryšys su etnonimu gūdas „,,baltarusis“ genetiškai yra visiškai jmanomas®. Be kita ko, tą ryšį labai akivaizdžiai patvirtina visas baltų vardynas. Turima galvoje daugybė (keli šimtai) lietuvių ir gana daug latvių toponimų bei antroponimų, kurių ryšys su etnonimu gūdas nekelia nė mažiausių abejonių, Mūsų nuomone, iš šio konteksto iš- skirti tik prūsų vardyną būtų labai rizikinga. Manyti atvirkščiai, kad Lietuvos ir Lat- vijos toponimai bei antroponimai gali būti kaip nors susiję su prūsų kalbos žodžiu gudde „krūmas“ pamato nėra, nes šios dvi kalbos tokio apeliatyvo neturi. Įtarti jį buvus taip pat negalima, nes neimanoma, kad žodis, davęs tiek vietovardžių ir asmen- vardžių, būtų nei iš šio, nei iš toišnykęs. Tad norom nenorom kyla klausimas, ar Pa- gudė (pr. Po-gudian) nebus tik ,,pagudė“, kur gud- reiškė ,,gudai, baltarusiai“ ar net „gotai“. Suprantama, kad galutinį atsakymą į šį klausimą gali duoti tik labai kruopšti visų baltų kalbų nomina propria ir nomina apellativa su gud- analizė. Tuo tarpu ga- lima kelti tik klausimą, dar turint galvoje ir tai, kad pr. gudde neturi tikresnės etimo- logijos ir yra labai izoliuotas žodis. 88 Tam xe, c. 238. 8 RR III 113. Dar zr. Mažiulis V. Min. veik., p. 16; Endzelins J. Min. veik., p. 7; Frenkelis E. Min. veik., p. 60; Tpy6aueB O. ¥Yka3. cou., c. 55. ° RR IIT 113-114. ** Mažiulis V. Min. veik., p. 17; Endzelins J. Min. veik., p. 7; Frenkelis E. Min. veik., p. 60; Tpy6auer O. Yas. cou., c. 55. 2 Endzelins J. Min. veik., p. 182; Ekblom R. Balt. gudas und. schw. Gute ,,Gotlinder*. — In: Rakstu krajums veltijums... Janim Endzelinam. Riga, 1959, S. 91-99. ** R. Ekblomo hipotezės dėl pr. gudde ryšio su šv. Gute ,,Gotlinder* aš nebūčiau linkęs be išlygų palaikyti. 22 Varmė — pr. Varme ,,Raudoné“: pr. wormyan ,,raudonas““**. Notanga — pr. Notangé arba Nūtangėo, Notungo®. K. Būga šį vardą probėgomis susiejo su liet. nétung-aris „gvėra, griozdiškas žmogus“. Suprantama, kad šis sieji- mas kraštovardžio kilmei aiškinti yra nepakankamas, juoba kad pats žodis notun- garis yra aiškus germanizmas, plg. dar liet. notangaris ,,nevala, netikėlis“ < vok. dial. Natanger**. Pats vokiečių tarmių žodis savo ruožtu gali būti susijęs su krašto- vardžiu Notanga (vok. Natanger — tai Notangos gyventojas, „,notangiškis“), tik jo reikšmė pakitusi. Tad K. Būgos etimologija yra neabejotinas apsirikimas. Notangos kilmę vėliau aiškino V. Mažiulis. Jo nuomone, ,,Notangos vardas (lotn. Notangia, Nattangia), iš kurio turime notangus (lotn. Nottangi), galėtų būti kilęs taip pat iš upėvardžio: *Not-ang-, plg., pvz., liet. Not-a ir (dėl priesagos) Al-ang-a“". Atrodo, kad šiai hipotezei galima pritarti. Suprantama, kad Notangos vardas negali būti vedamas nei iš liet. Nota (upė Žaslių apyl.), nei iš Noté || Notija (upė Salantų apyl.) ar pan. Upės (ar ežero) vardą, iš kurio susidarė Notanga, dar reikia „,atkasti“ iš praeities vardyno. Kad toks vardas įmanomas, kad jis galėjo būti ir prūsuose, be kita ko, patvirtina ir prūsų vietovardžiai Notis, Notkaymen ir pan.”® Vietovardžių, jų tar- pe ir hidronimų, galėjusių turėti šaknį not-, pasitaiko ir jotvingių vardyne, plg., pvz., Nacéwidek (Noczwidok) ež. netoli Šlamų, kurio varde K. -O. Falkas rekonstruoja šak- nį *Nat-*". Ypatingą dėmesį, mūsų nuomone, reikėtų atkreipti į ežero vardą Notist1°, Šis ežero vardas iki mūsų dienų išliko lenkų kalboje — Notyst*".. Vokiškai jis buvo rašomas Gross Notister See'®®. Iš ežero (turinčio apie 160 ha) vardo vėliau susidarė kaimo vardas — lenk. Notyst (Dolny, Maly i Wielki) *. Ežeras (ir kaimai) yra Olš- tyno vaivadijoje Mrongovo rajone, t. y. kaip tik tose vietose, kur K. Būga spėjo buvus Notangos sritj4, Ežero vardas Notyst, kurio lietuviška lytis galėjo būti *Not-istas ar pan., laikytinas priesagos -ist(as) vediniu iš šaknies Not- < *Nat-. Dėl tokių vedinių plg. liet. Sav-istas (ež. Daugų apyl.), Ab-ista (up. Daugų apyl.) bei Pekl-ysta (up. Naujamiesčio apyl.). ** RR III 114. Dar žr. Mažiulis V. Min. veik., p. 17. “ RR III 114—115. ** Lietuvių kalbos žodynas, t. 8, p. 872. Atkreiptinas dėmesys, kad šiame žodyne už keleto puslapių pateikiamas ir iš K. Būgos raštų paimtas žodis ndtungaris „,,griozdiškas žmogus, gvėra“ (cituoja- mas K. Būgos sakinys: ,,Notangos vardas gali būti vienos kilmės su Sūduvos lietuvių žodžiu nd- tung-aris“), kuris germanizmu jau kažkodėl nebelaikomas ir net nesiejamas su nétangaris, nors jo ryšys su pastaruoju žodžiu nodtangaris akivaizdus. 97 Mažiulis V. Min. veik., p. 17. 9% Gerullis G. Die altpreussischen Ortsnamen. Berlin und Leipzig, 1922, S. 109—110. *9 Falk K.-O. Streszczenie niektérych czesci pracy ,,Ze studiow nad nazwami vod suvalskich“. Lund. 1973 (masinrastis), s. 28. 100 Gerullis G. Min. veik., p. 110. 01 Leyding G. Stownik nazv miejscowych okregu Mazurskiego. Częšč II. Nazwy fizjograficznie. Poznan, 1959, s. 87. 102 Ten pat. 103 Spis miejscowosci Polskiej Rzeczypospolitej Ludowej. Warszawa, 1967, s. 749. "RR III 119. 23 Sėmba — pr. Sembo: Sembo*“**. Apie šio kraštovardžio kilmę K. Būga rašė: ,,Sembo vardą kildinu iš nebevartojamo žodžio sembas „,saviškis, Sippenangehoriger, socius“, su kuriuo rišu slavėnų žodį sębr „t. p.“: rus. ca6p...“. Šią etimologiją palaiko O. Trubačiovas??*. Dėl tokio kilmės aiškinimo galima pasakyti, kad jis teoriškai visiškai priimtinas, bet bėda yra ta, kad, kaip teisingai pastebėjo V. Mažiulis, ,,negalima nustatyti žo- džio pradžios priebalsio kokybės (ar prūsai tarė *s-, ar *z-)“*9", Dėl šios svarbiausios priežasties dabar tiesiog nėra pamato etimologijai. Tokiu atveju, žinoma, hipotezė- mis tegali būti laikomi ir kiti aiškinimai, jų tarpe ir V. Grinaveckio, kuris apie kraš- tovardį Sémba sako, kad ,,balty genties kraštas, vadinamoji Semba, Sambija, iki isto- rinių laikų greičiausiai vadinosi Žemė (Žemija)“. Jos gyventojai bus vadinęsi Zémiai'*. Nadruva — pr. Nadravo"?. K. Būga pastebi, kad srities vardo kilmė nesanti aiški. Jį, esą, galima sieti arba su pr. nadruw-isnan „viltį, Hofnung“ < na „ant“ ir druwit „tikėti“ (nadruvias tuomet būtų ,,pasikliaujantis, vilties žmogus“), arba laikyti prieš- dėlio na „ant“ vediniu iš žodžio *dravis ,,dravis, Gopr5“. Nadruva, pagal K. Būgą, būtų ,„,Ant-dravė“. V. Mažiulis vardą Nadruva laiko neaiškios kilmės, bet užsimena, kad jis galįs būti kilęs iš vandenvardžio: * Na-drav- < *Ne-drav-, plg. liet. Ne-varda tarmiškai Na-varda. Vandenvardinę šaknį drav- V. Mažiulis lygina su pr. Drew-ancz (Dray- anta)?, Mūsų nuomone, vandenvardinė kraštovardžio Nadruva kilmė būtų bene pati įmanomiausia. Bemaž tuo pačiu laiku, kaip V. Mažiulio, paskelbtame K. Kuzavinio tyrinėjime gana įtikinamai aiškinama, kad hidronimas, davęs pradžią kraštovardžiui Nadruva, galėjęs būti upėvardis Druoja (Įsrutis, Priegliaus int.). Santykis tarp dabar- tinės lyties Driloja ir spėjamos ankstesnės *Drava būtų panašūs į Knitūoja : Knitu- va, Knitava; Breslauja : lat. Braslava ir pan. K. Kuzavinis, mūsų nuomone, pagrįstai teigia, kad *Nadrava, Nadruva — tai ,,krastas, esantis ant Dravos upės krantų“ (pr. na“;,ant“ pl, Skalva — pr. Skalvé. K. Būga vardo kilmės neaiškino. V. Maziulio nuomone, ir šis kraštovardis galintis būti kilęs iš upėvardžio, plg. liet. Skalvys (up. Šiaulių apyl.)"?. Tokią šio kraštovardžio kilmę pagrindė ir papildė naujais faktais K. Kuzavinis"*. Barta — pr. Barta. K. Būga pastebėjo, kad ,,Bdrto vardas gali būti tos-pačios kilmės su Kuršo upėvardžiu Bdrtuva‘14, Šis siejimas būtų priimtinas tik tuo atveju, 105 RR HH 115. 106 Tpy6aue O. ¥ka3. cou., c. 55. 107 Mažiulis V. Min. veik., p. 17—18. 108 Grinaveckis V. Min. veik., p. 47. 100 RR ‘HI 115. 110 Mažiulis V. Min. veik., p. 19—20 (91 išnaša). 11 Kuzavinis K. Etymologica, p. 179. 112 Mažiulis V. Min. veik., p. 20. Dėl upėvardžio Skalvys ir jo santykio su Skala (up. Žaslių apyl.) žr. Schmid W. P. Zur primūren -u- Ableitung in einigen baltischen Gewūassernamen. — Donum Balticum. Stockholm, 1970, S. 476. 13 Kuzavinis K. Min. veik., p. 179. ut RR III 118. 24 jeigu ir kraštovardis Barta būtų, kaip spėja V. Mažiulis'?**, upėvardinės kilmės. Mūsų nuomone, vandenvardinė jo kilmė rodosi gana įmanoma — plg. kad ir upės vardo Bdrtuva gretiminę ar net senesnę lytį Bartwa®, upės vardą Baftis (Krekenavos apyl.) ir pan. Sasna. Šį srities vardą K. Būga siejo su pr. sasnis „,kiškis“ ir užsiminė, kad Sūdu- vos srities upės vardas Sasna (Sasnavos apyl.) bei iš jo kilęs miestelio vardas Sasnava laikytini prūsiškos kilmés''”. Su šia K. Būgos prielaida sutinka ir A. Nepokupnas®. Kulmas. K.. Būga laiko šį vardą lenkišku — lenkai jį vadina Chetmno : sl. xelmo ,.kalva “119, Liubavas. Šį vardą K. Būga laiko taip pat lenkišku — plg. lenk. Lubdw, Lubowo??". Be Prūsijos, K. Būga aiškino ir daugelio Lietuvos bei Latvijos dalių vardus bei nustatinėjo vartosenai priimtiniausias jų lytis. Sakysim, jis pastebėjo, kad „,Lietuvių tautos vakarinė dalis, praradusi ilgainiui lietuvio vardą, šiandie tesivadina žemai- Ciais. Iš istorijos dokumentų žinome, kad dar XV amžiuje žemaičių tebenešiota lie- tuvio vardas“. Šią mintį K. Būga pagrindžia faktais iš istorinių dokumentų, jų tarpe iS Vytauto laiško karaliui Zigmantui??!, Toliau K. Būga rašo, kad ,,Augstaicio ir | žemaičio vardą lietuviai praminė ne tautystei (Nationalitdtsbezeichnung), ne kilmei išreikšti, bet gyvenamojo ploto prigimčiai (Wohnsitzbezeichnung) pažymėti... Iš isto- rijos žinome, kad ir augštaičiai, ir žemaičiai yra to-paties molio lietūviai, nes jų abiejų yra ta-pati kalba ir tie patys žmonės, Vytauto žodžiais betariant — unum idioma et uni homines“ **. K. Būga mano, jog aukštumos gyventojai (Vilniaus — Uk- mergės— Zarasų kraštas) XIII a. gauna aukštaičių, o žemumos gyventojai (Nevėžio baseinas, iki Dubysos ir Ventos vakaruose, beveik iki Mūšos šiaurėje) tuo pačiu lai- ku — žemaičių vardą*?**. K. Būga sumini ir Latvijos sritis senovėje, kartais šį tą pasakydamas ir apie ju kilmę???. Baigiant etnonimikos K. Būgos raštuose apžvalgą, reikia dar pridurti, kad K. Bū- ga domėjosi ne vien baltų etnonimais. Iš kaimyninių tautų etnonimų originalesniy aiškinimų galima būtų suminėti kad ir gūdą, vokietį, rūsą, lybį. Gudai, gūdas. K. Būga gana įtikinamai įrodė, kad etnonimas gūdas reikšme ,,bal- tarusis“ yra iš tų laikų (maždaug 400 ar 300 m. p. m. e.), kada patys gotai, kurių valdžioje buvusi dalis slavų, savo vardą *gutaz tebetarė *ghudas (*ghudos). Gotams išsikrausčius ir jų vietoje likus gyventi slavams, lietuviai pastariesiems ir perkėlę gūdo „,goto“ vardą?**. 115 Mažiulis V. Min. veik., p. 18. 16 Žr. Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimų daryba. V., 1970, p. 105. 117 RR III 118. us Henogynubiii A. II. BanTo-cesepoc/iaBsiHCKHe si3bIKOBBIE CBA3H, C. 104. ns RR HI 112. 120 Ten pat. 121 Ten pat, p. 85. 122 Ten pat, p. 86. 123 Ten pat. Į vakarus nuo Ventos, K. Būgos nuomone, XVIII a. dar gyventa kuršių — 1250 m. Ventos aukštupiu eita sienos tarp kuršių ir lietuvių žemaičių (ten pat, p. 559). 1 Ten pat, p. 556—559. 125 RR II 87—88; III 124, 782—783. 25 Vokiečiai, vokietis. K. Būgos nuomone, vėkietis yra išvestinis žodis iš krašto var- do Vėkia (lat. Vaca), kaip šiauliėtis — iš Šiauliai ar pan.**?* Krašto vardą Vokia jis kildina iš VI a. istoriko Jordano raštuose minimo Skandinavijos pietryčių tautos vardo Vagoth, kurį K. Būga mano galint būti susidariusiu iš *Vaūk(ia)-goth"?". Bet čia pat K. Būga daro išlygą: ,,Ar mano spėjimas... yra galimas, palieku spręsti patiems germanistoms®“.12® Kaip rodo žymaus šios srities specialisto M. Senfeldo tyrinėjimai, etnonimo Vagoth kilmė gali būti ir kitokia — iš *WagoR ar pan." Vadinasi, Vokios kilmės klausimas lieka, kaip pastebi ir E. Frenkelis, neišspręstas**?. Rūsai, rūsas. Tai etnonimas, kuris pagal tyrinėtojų dėmesį nedaug teturi sau ly- giy'L, S. Rospondo žodžiais tariant, jau 800 m., nuo suredagavimo ,,Povestj vremen- nych let““, trunka diskusija apie šio etnonimo kilmę**?. K. Būga buvo ryžtingas etnoni- mo rusas skandinaviškos kilmės teorijos šalininkas. Jis rašė: ,,Senovėje (IX — XI amž.), mat, ruso (suom. ruotsi, ruossi, gr. $6c) vardu tebuvo vadinami tie švedai, kurie įsikūrė tarp Naugardo slavėnų, Polocko krievų (krivičių) ir tarp Kijevo polianų. Bet nuo XI amžiaus ruso ,,švedo“ vardas tenka ir visoms slavėnų giminės tautelėms, gy- venusioms po Švedijos rusų valdžia“!**. Vėlesni tyrinėtojai vieni palaikė skandina- viškąją ruso kilmės versiją, kiti bandė ieškoti etnonimo šaknų pačiose slavų kalbose**?. Lybiai, lybis. Etnonimo kilmės K. Būga neaiškino. Bet šiuo atveju svarbu K. Bū- gos nuomonė dėl šio etnonimo lietuviškos lyties, nes dabar mūsų raštuose, jų tarpe ir lingvistiniuose, vartojami du konkuruojantys šio etnonimo variantai — /ybis ir /y- vis. K. Būga buvo už pirmąją lytį — už Iybis. Šią lytį jis vartojo savo raštuose, o laiš- ke M. Fasmeriui nedviprasmiškai teigė, remdamasis, be kita ko, latvių /ibietis, sen. rus. aubs, kad šaknies priebalsis turi būti b, bet ne v. Mums atrodo, kad lytis /ybis (su priebalsiu b) galėtų būti priimta tolesnei vartosenai, nes kokių ypač svarių argu- mentų už lytį su v (/yviai) nėra. Teonimika K. Būga yra ir baltų teonimikos pradininkas bei vienas žymiausių jos atstovų. Stambiausias šios srities jo darbas yra serija straipsnių, paskelbtų 1908—1909 m. „„Lietuvių tautoje“ bendru pavadinimu ,,MedZiaga lietuvių, latvių ir prūsų mytolo- gijai“**. Iš kitų straipsnių, kuriuose nagrinėjami ir baltų dievų vardai, minétini,,Pri- 126 RR I 550—552; II 226—230; III 824. 127 RR II 229—230, 128 Ten pat, p. 230. 129 Schonfeld M. Vėrterbuch der altgermanischen Pesonen- und Vėlkernamen. Heidelberg, 1965, S. 250. 180 Fraenkel E. Min. veik., p. 1272. 131 Iš paskiausių darby žr. Rospond S. Pochodzenie nazwy Ruso. — Rocznik Slawistyczny, 1977, t.38,cz. 1,s.35—50; Tpy6auep O. H. Jluurpucrnueckas nepudepus ipesneiiurero CJiaBsiHCTBA. Wn oapuiius B Ceseprom IpnuepHomsopbe. — B ku.: CjiaBstickoe s3bik03HaHHe. VIII mMexay- HapojiHbIK Cbe3] caasuctoB. M., 1978, c. 401 —403. 132 Rospond S. Min. veik., p. 35. 133 RR II 88. 13% Literatira žr. Rospond S. Min. veik. 135 RR I 143-189. 26 sų dievai Pilvyjas ir Zvaikgstias“, , Panikas ir Ukapirmas“1%®, | Waidelotte* 137, „„Dievai Pikulas ir Patulas*, „Prūsų dievas Kurka“, ,,Krivé“!s, | Patrimpas su gimi- naiciais™'®, „Prūsų dievas Aušautas“, „Prūsų dievas Gardaitas®®, ,,Žinčius“, „Romuva“, spausdinti ,,Kalboje ir senovėje“ (1922 m.). Atskirus dievų vardus K. Būga pamini arba nagrinėja ir kituose savo darbuose. Antai „„Lietuvių kalbos žo- dyno“ įvade, kalbėdamas apie jotvingius, sumini jotvingių — prūsų dievus Ockopir- mus, Awschawts, Peckols, Gardoayths, Puschkayts**?, |, Zeitschrift fiir vergleichende Sprachforschung® recenzijoje panagrinéja prūsų dievo vardą Swuaixtix43, studijoje „ChnaBaKo-Ga/iruhckHe arTHMOJIiOrnK“ aiškina prūsų dievo vardą Curche'®, , Ais- tiškuose studijuose“ — prūsų dievo (laivininkystės globėjo) vardą Gardaitas*** ir kt. Minėtinas K. Būgos laiškas R. Bertuleitui, kuriame jis gana išsamiai analizuoja dau- gumą prūsų teonimų!*?, Po K. Būgos mirties baltų teonimijos tyrinėjimas nebuvo intensyvus. O ir pasta- raisiais dešimtmečiais teonimikos raida buvo pastebimai lėtesnė, negu, sakysim, apsk- ritai baltų onomastikos. Todėl K. Būgos darbai šioje srityje tebėra pirmaeilės svarbos. Iš naujausių tyrinėjimų minėtina visų pirma V. Toporovo straipsnių serija iš baltų mitologijos, svarbiausia — studija ,,3aMeTrkH ro GaaTHICKOH MHOOJIOTHH“, kurioje, remiantis teonimų distribucija išlikusiuose prūsų dievų sąrašuose, bandoma atkurti viso prūsų dievų panteono bendrą vaizdą!?". Prūsų dievų vardai labai išsamiai ana- lizuojami ir V. Toporovo knygoje ,„,Ilpycckuė si3bik “M8, Detalesnę literatūros ap- žvalgą ir išsamią bibliografiją galima rasti minėtuose ir kituose V. Toporovo veika- luose** bei N. Vėliaus monografijoje ,,Mitinés lietuvių sakmių būtybės““13?, Toponimika Tarp K. Būgos darbų iš lietuvių onomastikos daugiausia vietos tenka vietovardžių studijoms. Pirmuoju šios srities jau aiškiai moksliniu darbu galėtume laikyti jo 1909 m. pa- rašytą straipsnį ,,„Bopoyra. Ariogala. Veredava“?!*!, kuriame K. Būga labai argumen- 138 RR II 155—156. 137 Ten pat, p. 139. 138 Ten pat, p. 78—79. 139 Ten pat, p. 77-78. 140 Ten pat, p. 98-99. M41 Ten pat, p. 32-33. 12 RR III 132-133. 143 Ten pat, p. 674. 14 RR I 448-449. 145 Būga K. Aistiški studijai. Peterburgas, 1908, d. 1, p. 8. 146 RR III 808—810. 47 Tonopos B. H. 3amerkn no 6aatuiickoit Mugdojiornu. — B xu.: BajiTo-CJIaBaHCKHH COOpHHK. M., 1972, c. 289—314. '48 Tonopos B. H. Ilpycekni s3uk. Caosaps, A — JĮ. M., 1975. 149 Dar žr. Usanos B. B., Tonopos B. H. Uccaenosanus B 06.1aCTH CJiaBSHCKHX JApPEBHOCTEI. M., 1974. 150 Vėlius N. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. V., 1977. 151 RR [I 131—137. 27 tuotai įrodė, kad Mindaugo pilis Varuta negali būti tapatinama nei su Ariogala, nei su Veredava. Kiek vėliau rašytuose ,,Pataisymuose ir papildymuose“ jis teigė, kad Varutos reikia ieškoti Rytų Lietuvoje tarp Medėnų (Sudeikių apyl.), Kalvių (6 km. nuo Tauragnų), Maleišių (4 km. nuo Linkmenų į šiaurės vakarus), Latavos (9 km. nuo Anykščių), Tauragnų, Užpalių, Utenos?*?, Vėliau darbų iš toponimikos K. Būga parašė dar keliolika, kurių tarpe galima su- minėti šiuos: ,,Apie senovės prūsų ir lietuvių tikrinius vardus“!**, | Kann man Kelten- spuren auf baltischem Gebiet nechweisen ?“***, ,,Upių vardų studijos ir aisčių bei sla- vėnų senovė“!**, ,,Aistiškos kilmės Gudijos vietovardžiai“!**, , Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje“**", ,,Zarasai (Ežerėnai) ir jų įkūrėjai sėliai““!*8, , Upiu vardai — istorijos šaltinis“15?, | Lietuviy įsikūrimas šių dienų Lietuvoje“9?, ,,„Dvina“191, ,,Jot- vingių žemės upių vardų galūnė -da“!**, ,,Sirinčia ir Crpaua“, ,,Laukesa®, ,„,Yrpos ir Brpos“, ,,Spera, Kena, Gauja, Neris“, ,,Palanga®, ,,Jeznas“, ,,Dukstas®, ,,Sozies paupio lietuviai“1**, „,Vietų vardų šviesoje“!**, , VietovardZiy atsikartojimas“165, ..UpévardZziai Adula ir Ojura“!**, J. Endzelyno knygos ,,Latvijas vietu vardi“!*" ir G. Gerulio knygos ,,Die altpreussischen Ortsnamen“*** recenzijas ir kt. Daugybė vietovardžių nagrinėjama ,,Lietuviy kalbos Zodyno“fivado dalyje ,,Lietuviy tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai““**, pačiame ,,Lietuviu kalbos Zodyne“l™ (nes, kaip žinoma, į Žodyną K. Būga dėjo ne tik bendrinius, bet ir tikrinius žodžius), kai kuriuose straipsniuose, rašytuose ne specialiai vietovardžių tematika (,,CnaBsiHo- OanTuiickue aTKHMOJIOTHH“!*!, „Lituanica“!??, , Kalby mokslas bei mūsų seno- vė“!7?, ,,Priesaga -ng-“1™ ir kt.). Labai dažnai vietovardžių kilmės bei rašybos daly- kus K. Būga svarsto savo laiškuose, ypač rašytuose J. Basanavičiui, J. Endzelynui, M. Fasmeriui. 152 Ten pat, p. 132. 153 Ten pat, p. 419—428, 13% Ten pat, p. 496—530. 155 RR III 493—517. 138 Ten pat, p. 518—550. 157 Ten pat, p. 728—752. 158 RR II 19-23. 15% RR III 491—492, 180 Ten pat, p. 551—583. 161 Ten pat, p. 600. 162 Ten pat, p. 601—602. 163 Ten pat, p. 607—611. 154 Paskelbtas po K. Būgos mirties RR III 786. 165 Paskelbtas po K. Būgos mirties RR III 786. 166 Paskelbtas po K. Būgos mirties RR III 788. 167 RR, p. 612—648, 168 Ten pat, p. 676—677; RR II 383—385. 1698 Ten pat, 85—282. 170 Ten pat, p. 283 —480. 1 RR I 323-338; 433-495. 172 Ten pat, p. 339-383. 172 Ten pat, p. 401-410. 174 RR III 789-797. o ao 28 Pastebėtina dar ir tai, kad daugelio vietovardžių kilmė aiškinama ir K. Būgos eti- mologinio lietuvių kalbos žodyno kartotekoje!**, Šiuose darbuose K. Būga palietė tiek daug vietovardžių bei su jais susijusių kitų klausimų, ypač iš baltų etnogenezės ir etninės istorijos problematikos srities, kad jų visų nei apžvelgti, nei juoba įvertinti šiame straipsnyje neįmanoma. Todėl, atsisakyda- mi nuo atskirų vietovardžių nagrinėjimo, nuo vietovardžių etimologijos apžvalgos, pabandysime bendresniais bruožais aprėpti bei nustatyti K. Būgos įnašą į lietuvių ir apskritai baltų toponimiką. Savo toponiminiuose darbuose K. Būga nagrinėjo įvairius vietovardžius — kai- mų, kalnų, miškų, pievų, balų ir kitokius vardus. Tačiau be jokių abejonių daugiau- sia dėmesio jis paskyrė vandenvardžiams, visų pirma upių vardams. Galima sakyti, kad dauguma svarbiausių išvadų apie baltų praeitį, apie jų migraciją, jų buvusias teritorijas išplaukė iš vandenvardžių analizės. Vandenų vardus, kaip ir kitus vietovardžius, K. Būga daugiausia nagrinėjo eti- mologiškai. Vandenų vardų etimologijos srityje K. Būga pasiekė tokio brandumo, kokio nedažnai pavyksta pasiekti net mūsų dienų tyrinėtojams, turintiems kur kas geresnę bazę, pirmiausia vardyno medžiagos gausumo ir onomastikos išsivystymo apskritai prasme. Kokio specialaus tyrinėjimo, skirto vandenvardžių ar visų vietovardžių etimolo- gijos principams, K. Būga neparašė. Tačiau vien jo etimologijos praktika jau leidžia susidaryti gana aiškų vaizdą apie tai, kaip K. Būga suprato vietovardžių kilmės aiš- kinimo metodą. Bet svarbiausia, kad savo darbuose jis kartais kalba ir apie tai, kokia turi būti vietovardžių etimologija. Iš tokių etimologijos principų aiškinimų svarbiau- sias yra išdėstytas straipsnyje ,,Upiu vardų studijos ir aisčių bei slavėnų senovė“ (paskelbtas 1923 m.). Jame K. Būga rašė: ,,Lyginamojoje potamologijoje (pekoBe- Jenne) reikia taip elgtis, kaip kad elgiamasi kiekvienos kalbos lyginamajame (eti- mologijų) žodyne. Etimologiškajame žodyne lyginami yra žodžiai, t. y. bendriniai (appellativa) vardai, o potamologijoje turi būti lyginami upių (ežerų) vardai su upių (ežerų) vardais, t. y. tikriniai (propria) vardai. Ir tiktai tuomet, kai bus jau sugre- tinti tarp savęs tos pačios kilmės upėvardžiai ir nustatytas geografiškasis jų pažinimo (išplitimo, išplatės) plotas, tegausime teisę ieškoti tiriamajam upės vardui etimolo- gijos, kuri surandama esti tikrinio upės vardo sugretinimu su bendriniais vardais. Kai dar ežero vardas Moporu... buvo gretinamas su lietuvių kalbos bendriniu vardu margas „„bunt“, Yca... su uosiu „„Esche“, Yma... su ūžiū, ūžti ,,brausen®..., tuo- met dar nėra buvę lyginamosios potamologijos. Ji atsiranda tiktai nuo to laiko, ka- da kalbininkai pradeda lyginti upių vardus su upių vardais“!**. Vietovardžių tyrimo metodikai aktualus tebėra ir K. Būgos bendrais bruožais suformuluotas bendrinių žodžių etimologijos principas, artimas vadinamosios vidinės rekonstrukcijos metodi- kai: ,,Lietuvis, įsigeidęs susekti bet kurio žodžio kilmę, neprivalo tuojau, tik ka išsi- traukęs iš žodyno kokį žodelį, be jokio ryšio su kitais, nudausiėti į tolimąją indų, graikų ir (šiandie tai labai madoje) net į armenų žemę. Pirma visa ko etimologijo- jamajam žodžiui ieškome išaiškinimo lietuvių kalbos žodyne. Apsidirbę su savosios 175 Kartoteka saugoma LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 176 RR III 510. 29 kalbos žodynu, nukankame pas savo kalbos brolius latvius ir prūsus. Iš ten vykstame i slavėnų žemę. Ir tiktai čia apsidirbę, gauname tėisę Zvilgteréti ir į sanskrito, graikų, lotynų, germanų, keltų ir kitų giminių kalbų žodynus““?"", Šie etimologijos principai yra, galima sakyti, klasikiniai, kurie neprarado aktua- lumo ir mūsų laikais. Teisinga vietovardžių kilmės aiškinimo metodika, didžiulė K. Būgos lingvistinė erudicija ir kompetencija baltistikoje, slavistikoje ir apskritai indoeuropeistikoje. nepaprastas jo mokslinis sąžiningumas buvo tos sąlygos, kurios lėmė retai pasitaikantį konkrečių vietovardžių kilmės aiškinimo tikslumą. Ir dabar, praėjus daugiau kaip penkiems dešimtmečiams nuo K. Būgos mirties, dauguma jo etimologijų tebėra bemaž nekoreguotos ir sudaro gerą pamatą tolesnei lietuvių, latvių, prūsų, iš dalies ir rytų slavų vietovardžių, svarbiausia vandenvardžių, etimologijos raidai!"?, Vietovardžių aiškinimas K. Būgai nebuvo pats sau tikslas — K. Būga priklauso prie tų kalbininkų, kurie suprato, kad kalbotyra greta savo imanentinių uždavinių turi ir žymiai platesnių, išeinančių toli už specialios lingvistinės problematikos rėmų ir tarnaujančių daug bendresniems tikslams, susijusiems ir su lietuvių tautos istorija, ir su jos dabartiniu statusu. Kad kalbos mokslas, ypač vietovardžių tyrimas, gali pa- sitarnauti šios srities problemų sprendimui, K. Būga įrodė visais savo darbais. Tokią lingvistikos paskirtį jis yra ne kartą ir specialiai pabrėžęs: ,„,Kalbininkų tyrinėjimai parodė, kad kalbės esama geriausio šaltinio istorijai. Tik reikia juo mokėti naudo- tis™™; ,,mūsų kalba kalbininkui istorininkui gali atstoti archyvą, kuriame istorijos dokumentus sudaro ne tiktai bendriniai, bet ir tikriniai vardai. Kur kurios tautos senovėje gyventa, gali mums pasakyti žemė: reikia tik ji mokėti paklausti ir jos atsa- kas suprasti“ *?; ,,Vietų vardais į mus kalba pati žemė. Jos kalbos žodžiai — tai mies- tų, sodžių, upių, ežerų, balų, girių, kalnų ir kt. vardai““91; | Nerašytajai tautų istorijai, vadinamajai proistorei, tirti lyginamasis kalbų mokslas turi du šaltiniu, kurių vieną sudaro žmonių, antrą — žemės kalba (toponomastika). Prie žmonių kalbos pri- dera bendriniai vardai (nomina appellativa). Žemės kalbos skyriun eina tikriniai (nomina propria) vietų vardai, kuriais pramintos yra žmonių gyvenamos ir negyvenamos žemės paviršiaus vietos. Šalių, miestų, miestelių, sodžių... miškų, salų ir kitų žemės paviršiaus vietų vardai sudaro žemės kalba “182 jr kt.183 Greta ,,Žmonių kalbos“, K. Būga labai intensyviai nagrinėjo ,,Žemės kalbą“ ir priėjo prie labai įvairių ir svarbių išvadų. Pakanka prisiminti, kad labai dažnai, rem. damasis ir vietų vardų (ar apskritai tikrinių žodžių) studijomis, K. Būga nustatinėjo baltų genčių — sėlių, jotvingių, žiemgalių, kuršių — kalbos ypatybes, jų buvusias 17% „Byre Mb 06s53aHbi MHOTOUHCJIEHHBIMH JTHMOJIOTHAMH THAPOHHMOB, NpPHUEM 3HAUKHTEJIb- Has YacTh THX JTHMOJIOTHH MOXKET GbITh OTHECEHA K UKHCJIY GECCINOpHLIX AOCTHKeHUIT“, — B KH. : Tonopos B. H., Tpy6aues O. H. JIunreucruueckuii ana ns THApOHHMOB Bepxuero [Ilo- anenposbs. M., 1962, c. 7. 179 RR I 402. 150 RR III 491. 181 ‘Ten pat. 122 Ten pat, p. 493. 182 Dar žr. ten pat, p. 560, 568, 633, 728, 743; II 547. 30 teritorijas, jų migracijos kryptis, kelius ir net laiką, aiškino baltų kalbų santykius su kitomis kaimyninėmis kalbomis, jų tarpe ir su finougrų, bei pačių baltų kalbų ir dia- lektų tarpusavio ryšius, kontaktus, susidarymo laiką ir t. t. Dauguma šio pobūdžio K. Būgos teiginių, rezultatų tebegalioja ir šiandien, todėl detalesnis aptarimas ne vie- nu atveju tiesiog nereikalingas — domintis pakanka studijuoti K. Būgą. Kas be ko, tolesnė baltų onomastikos raida neretai kai ką iš K. Būgos išvadų patikslino, pako- regavo, kai ką ir kiek kitaip aiškino. Sakysim, latvių kalbininkė V. Dambė savo stu- dijoje ,,Blynienės vietovardžiai kaip praeities liudytojai“ įrodė, kad žiemgalių kalboje iki XIII a. minkštieji priebalsiai 4*, g' dar nebuvo išvirtę afrikatomis c, dz'®, o tau- tosilabinis r mišriuosiuose dvigarsiuose — išlaikytas'8*, K. Būga buvo tos nuomonės, kad žiemgaliai vietoje k", g' tarė c, dz'8*, o tautosilabinio nm jau nebeturėjo“. Tačiau tokios didesnės K. Būgos išvadų korektyvos vėlesnėje literatūroje nėra dažnos. Kalbant apie K. Būgos toponimikos darbus, matyt, tikslinga išskirti tą jų dalį, kuriuose jis nagrinėja baltiškus vietovardžius už Lietuvos ribų. Šie darbai baltiškojo toponiminio substrato rytų, iš dalies ir pietų, slavų vardyne tyrinėjimo istorijoje su- daro, neperdėtai galima sakyti, ištisą epochą — jie ne tik stimuliavo tolesnius šios sri- ties tyrinéjimus'®®, bet ir žymiu mastu sugestionavo baltų etnogenezės problemos sprendimo būdus bei kelius. K. Būga konstatavo **? ir tiesiog nenuginčijamai įrodė, kad gerokai į rytus ir piet- ryčius nuo šių dienų Lietuvos, visoje dabartinės Baltarusijos TSR teritorijoje (išsky- rus gal tik jos pietvakarinę dalį) yra žymus baltiškų vietovardžių, visų pirma baltiš- kų hidronimų sluoksnis. Remdamasis šiuo faktu, K. Būga padarė išvadą, kad baltų protėvynė turėjusi būti tose vietose, kur jis konstatavo substratinių baltiškų vietovar- džių arealą. K. Būga manė, kad tolesnė „,rytinių“ baltų istorija susijusi su slavų atėji- mu į šiuos kraštus — tai atsitikę apie VI m. e. amžių?*??. Po slavų atėjimo į buvusias baltų žemes baltai, slavų spaudžiami, visą laiką traukęsi į vakarus ir tik VI— VII a. užėmę dabartinės Lietuvos ir Latvijos teritorijas*"*. Iki pasiekdami baltų žemes, sla- vai gyvenę į pietus nuo baltų: „,slavėnų protėvynė ieškotina yra šiandienykščioje Len- kų žemėje ir Valuinėje (BojJibins), maždaug tame žemės plote, kuris randasi tarp Vyslos, Karpatų kalnų ir Dniepro nuo Kievo iki Pripeties žiočių““*?*. Taigi į baltų že- mes slavų ateita, pagal K. Būgą, iš pietų, iš už Pripetés'®®. Baltai, stumiami slavų, traukęsi į vakarus, į Baltijos pajūrį, kur ,,net iki Nemunui VI amžiuje dar tebegyvena 181 Dam be V. Blidienes vietvardi ka pagatnes liecinieki. — In.: Rakstu krajums veltijums... Janim Endzelinam. Riga, 1959, p. 433. 185 Ten pat, p. 438—439, 186 RR III 256—257; 266—267. 187 Ten ‘pat. 188 Jų platesnę apžvalgą žr. Tonopos B. H., Tpy6auesg O. H. ¥Ykas. cou., c. 3 H ejej. 188 Tyrinėjimų iki K. Būgos apžvalgą žr. ten pat. 120: RR TIT55151 730. 191 Ten pat. 192 Ten pat, p. 730. K. Būga kitur rašė, kad ,,slavénai Dniepro, Dniestro, Dunojaus upėms ir Karpatų kalnams neturi savo vardo, tai tasai faktas rodo, kad slavėnų protėvynė nėra siekusi nei Dniepro, Dniestro, Dunojaus, nei didžiųjų Karpatų kalnų“ (ten pat, p. 716). 1983 Dar žr. ten pat, p. 744, 103. 31 mūsų sėmai“***, K. Būga sukuria gana darnų visų baltų kraustymosi į Pabaltijį vaiz- da. Pagal jį, „,Iš visų rytiečių aisčių visuryčiausi bus buvę lietūviai. Nuo lietuvių į vakarus tuomet bus gyvenę latviai... ir žiemgaliai... Nuo latvių ir žiemgalių į vakarus gyveno sėliai ir kuršiai... Lietuviai, pradėjus slavénams brautis senojon Lietuvofi, priversti yra trauktis į vakarus... Latvius su žiemgaliais lietuviai, slavėnų stumiami, atvaro į Vilniaus žemę, iš kurios, gal, apie 550—650 (700) m. e. metus latviai — žiem- galiai ištraukia į šiaurę ir už Dauguvos įsikuria sėmų žemėje..., kuri vėliau buvo pra- minta Latgala... Iš Latgalos latvių ekspansija eina į Vidžemę... Žiemgaliai nežino- mu man keliu dar prieš IX amžių atsiduria vakaruose nuo latvių, nors iš vardo jiems priderėtų sėdėti žiemiuose nuo latvių... Prieš IX amžių dėl lietuvių stūmimo ir kur- šiai pasiekia Baltijos jūrą ties Klaipėda, Palanga ir Ventspile ir iš viso vėlesniojo Kūr- šo išvaro arba asimiliuoja senuosius vietos gyventojus somus...“195, Šią baltų migra- cijos schemą K. Būga bando pagrįsti, be kita ko, ir jo vadinamuoju ,,vietovardZiu atsikartojimu“. Jis, sakysim, pastebi, kad Baltijos pajūrio (ties Sluoka ir Ryga) gyventojai turį būti ateiviai iš Vilniaus krašto, nes tose vietose yra pasikartojančių vietovardžių: lat. Speras — liet. Spéra (ež. Musninkų apyl.?**), lat. Gaujinu purvs — liet. Gauja (up. Dieveniškių apyl.***), lat. Cena — liet. Kena (up. Šumsko apyl.198), lat. Nerinš — liet. Neris (Vilnius). K. Būgos nuomone, latviškieji lietuviškų vietovar- džių atitikmenys yra atneštiniai iš Vilniaus Zemiy®. Suvalkijos upių vardus Siesartis ir Širvinta K. Būga laiko taip pat atneštiniais iš Vilniaus krašto, kur esama ir Siesarties, ir Širvintos29?, K. Būga rašė, kad „,Iš upių vardų, kuriuos slavėnai yra su savim atsinešę iš pro- tėvynės į aisčių ir suomių žemę, galima net susekti, iš kurios protėvynės vietos ateita slavėnų“*?!. Jis, pavyzdžiui, mano, kad upės vardas Vilija??? ir miestelio, esančio prie Vilijos, vardas Šimskas, slavų yra atnešti iš Volynės, kur Ipatijaus metraštis 1232 m. mini upę Bess ir prie jos esantį miestą IllioMbcks???, Tokių, K. Būgos nuomone, atneštinių iš už Pripetės vietovardžių baltų žemėse esą gana daug???, Kalbant apie baltiškų hidronimų arealą ir su šiuo reiškiniu susijusias etnogeneti- nio pobūdžio problemas, reikia pasakyti, kad vėlesni šios ir kitų gretimų sričių tyrinė- jimai žymiai papildė K. Būgos rezultatus, o kai ką ir gerokai pakoregavo. Visų pirma V. Toporovas ir O. Trubačiovas savo žinomame veikale??? įrodė, kad baltiškų vietovardžių arealas yra žymiai didesnis, negu manė K. Būga?2?*, o bal- 1292 Ten pat, p. 744. 195 Ten pat, p. 737—738, 1*ė K. Būga, atrodo, ne visai tiksliai rašo Spera. 17 Dabar vietovardžių su gauj- Latvijoje žinoma žymiai daugiau — Gaiija up. ir kt. (žr. Endzelins J. Latvijas PSR vietvardi. A—J. Riga, 1956, d. 1, s. 1, p. 303—304). 8 Šių dienų lytis Kena, atrodo, yra vėlesnė iš Kinč. 1** RR III 608—609, 200: Ten pat, p. 513. 201 Ten pat, p. 503. 202 Neries antrasis vardas. #03 "Ten" pati p. 0503, 741. 20% Ten pat, p. 503-507. 2 Tonopos B. H., Tpy6aues O. H. Ykas. cou. #¢ Plg., pavyzdžiui: ,,Juo į rytus nuo SoZies aisčių vargu be gyventa“. — RR III 550. 1 E 32 tiškų vietovardžių esama nepalyginti daugiau, iš viso apie 700—8002?", Tiesa, ir po šio veikalo pasirodymo baltiškų vietovardžių arealo ribos buvo, ypač šiaurės—rytų ir rytų kryptimi, visą laiką tikslinamos — turima galvoje V. Toporovo, V. Sedovo, A. Nepokupno, E. Kotonovos, R. Agejevos ir kitų tarybinių kalbininkų darbai?9?. Antra, ką įrodė V. Toporovas ir O. Trubačiovas, yra tai, kad slavų pasirodymas buvusiose baltų žemėse nesukėlė masinės baltų migracijos į vakarus, kaip manė K. Bū- ga, o dauguma baltų buvo palaipsniui slavų asimiliuoti vietoje???. Ir apskritai baltų priešistorės vaizdas ir jų migracijos schema, įsivaizduoti K. Bū- gos, dabar atrodo perdėm schematiški, pasakytume, perdėm griežti ir tikslūs (net ir chronologine prasme, pavyzdžiui, kad latviai—Ziemgaliai iš Vilniaus krašto ištrau- kia į šiaurę apie 550—650 m. e. metus, ir pan.). Atrodo, kad iš viso vargu ar galima taip be išlygų kalbėti apie, sakysim, VI amžiaus sėlius, žiemgalius, kuršius, jų buvusias teritorijas toli nuo jų istorinių žemių ir pan., ypač jeigu tikėsime K. Būga ir V. Urbu- čiu, kad net lietuviai nuo latvių atsiskyrė palyginti vėlai — VII m. e. amžiuje???, Žiemgaliai, kaip minėta, iki XIII a. savo kalboje dar neturėjo tų fonetinių ypatybių, kurios vėliau juos atskyrė nuo lietuvių ir suartino su latviais. Atrodo, nebūtų pamato visiškai sutikti su K. Būga ir dėl to, kad lietuviai ir lat- viai į dabartines žemes atėjo palyginti vėlai — VI ar VII m. e. amžiuje. Tokiai K. Bū- gos nuomonei prieštarauja, be kita ko, ir ta aplinkybė, kad Latvijoje ir ypač Lietu- voje labai gausu archaiškų hidronimuy®', kurių atsiradimą šiose teritorijose aiškinti vien atsinešimu iš buvusių žemių vargu ar būtų galima. Nepaisant šių ir kai kurių kitų korektyvų, kurias vėlesnė onomastikos raida įnešė į K. Būgos koncepcijas, dabar, suvesdami K. Būgos toponiminių tyrinėjimų balansą, turime konstatuoti, kad didysis mūsų kalbininkas daug kur tebėra teisus ir mūsų die- nomis. Turint galvoje, kad XX a. pirmaisiais dešimtmečiais baltų toponimika žengė tik pirmuosius žingsnius, kad vardyno rinkimas taip pat buvo tik uZuomazgoje, tie- siog negalima nesistebėti rezultatais, pasiektais vieno Žmogaus per palyginti neilgą laiko tarpą. Čia mes galėjome paliesti, ir tai tik probėgomis, vieną kitą K. Būgos toponimi- nių tyrinėjimų aspektą. Kai kas palikta nuošalyje todėl, kad interpretacija ir šiandien nėra visiškai aiški. Toks galėtų būti, pavyzdžiui, finougriškojo substrato baltų var- dyne klausimas. Nuo kitų konkretesnių dalykų svarstymo, visų pirma nuo atskirų vandenvardžių etimologijų papildymo ir pataisymo, autorius galėjo atsisakyti, be kita ko, ir todėl, kad tai numatoma bent iš dalies atlikti kitame specialesniame dar- be. Gana glaustai tebuvo aptarta ir etnogenetinė K. Būgos raštų problematika. Taip —, 207 Tam xe, c. 236. 28 Dėl to kiek plačiau zr. Banarac A. II. Makcumajibubili apeas GajiTHICKOH THAPOHHMHH H npoOjeMa npoucxoxkaenus Ganros. — B ku.: IlpoGaembl sTHHuUecKoil HCTOpHH 6GaaToB. Tesuckt nokaanos. Pura, 1977, c. 129 u cren.; Areesa P. A. Ilpo6jieMbr: MexperHoHaJibHoro HCC1e/I0BAaHHS TONOHHMHH ČAJITHŪCKOTO MPOHCXOXK/IEHHSI HA BOCTOYHOCJIABSHCKOI TEppHTO- pu. — B xu. : DTHOJIHHTBHCTHUeCKHe 6a/1TO-C/1aBAHCKHE KOHTAKThl B HACTOSIIEM H IIPOLIJIOM. [Mpeasapuresbhbie MaTepuaasl. M., 1978, c. 66 —67. 20% Tonopos B. H., Tpy6aues O. H. ¥kas. cou., c. 236. #10 RR III 103; Urbutis V. Kaip senos lietuvių ir latvių kalbos. — Kalbotyra, 1962, t. 4, p. 386. #11 Bauarac A. FI. ¥ka3. cou., c. 130—131. 2. 599 33 teko elgtis daugiausia dėl to, kad pati problema, kaip buvo užsiminta straipsnio pra- džioje, yra tiek plati, sudėtinga ir paini, kad didesnė precizika ir tikslesni sprendimai tuo tarpu dažnai dar toli gražu ne visada būtų įmanomi. Ir apskritai, vieno straipsnio rėmuose būtų tiesiog per sunku kad ir bendriausiais bruožais bandyti susumuoti dabartinę baltų etnogenetinių tyrinėjimų visumą. Kaip žinoma, K. Būga baltų kil- més, jų protėvynės, migracijos klausimus nagrinėjo bemaž tik lingvistiškai. Šiandien į šią problematiką įsijungė kelios disciplinos (ar jų grupės), visų pirma archeologija, istorija, etnografija, antropologija, todėl vertinti K. Būgą tektų daugelio mokslų šviesoje. Tai, matyt, yra specialaus darbo objektas. Galima tik pridurti, kad mūsų dienomis K. Būgos darbais remiasi visų sričių specialistai, nagrinėjantys baltų toli- mesnės praeities problemas. Iš čia pateiktos, nors ir labai glaustos bei fragmentiškos, K. Būgos onomastinės veiklos apžvalgos matyti, kad šis nuo nepaprastai intensyvaus mokslinio ir kitokio darbo bei sunkių gyvenimo sąlygų per anksti palūžęs Pažiegės lietuvio valstiečio sūnus atliko žygdarbį, kuriuo ir šiandien stebimės visi, kuriems tenka prisiliesti prie jo mokslinio palikimo. Iš tiesų, kalbant apie K. Būgą, žodis ,,palikimas“ geriau tiktų vartoti kabutėse, nes moksline prasme K. Būgos darbai yra ne praeities faktas, o mū- sų dienų gyvo mokslinio gyvenimo fenomenas, visomis šakomis ir šaknimis į jį įaugęs ir tebestimuliuojantis jo plėtotę. Lietuvių kalbotyra, baltų praeities tyrinėjimai paprasčiausiai būtų neįsivaizduojami be K. Būgos. Pagerbdami lietuvių kalbotyros tėvą, lietuvių onomastikos pradininką ir žymiausią jos atstovą Kazimierą Būgą jo šimtųjų gimimo metinių proga, neturėtume užmiršti ir to, kad jo darbai tarsi iš naujo atgijo mūsų dienų moksliniam gyvenimui, taip orga- niškai galėjo į jį įsilieti dar ir todėl, kad prof. Zigmo Zinkevičiaus rūpinimosi dėka jie buvo labai kruopščiai surinkti, aprūpinti puikiu pagalbiniu aparatu ir iš- leisti ,,Rinktiniy raštų“ tritomiu. A. BAHAT AC K. BYTA — OCHOBOMOJIO)XHUK JIMHTOBCKOKH OHOMACTHKH Peamnome OCHOBHBIMH HalpaBJIeHHSIMH OHOMacTHUecKONH ĮlesiTejibHocTH K. Byrn caenyer cyHTATb JBa — COOp H HCCJeJOBaHHE JIATOBCKHX H BooOIle GaiTHiCKHX nomina propria. K. Byra cam H ¢ noMolllbIO MHPOKOit OČInecTBeHHOCTH co0paj KapToTeKy no- mina propria, HacuHTbIBaIONnYIO OKOJIO 75 000 kaprouek. JInuno K. Byroit us xu- BOH peur H NMHCbMEHHBIX HCTOYHHKOB 3amnucano OKOJIO 35000 TOnoHHMOB, aHTporno- HHMOB, TEOHHMOB H JAPYTHX OHHMOB. B uccaenosarenbckom Hacaeann K. Byrn MOXKHO BbIAIUTH aHTPONOHUMHKY, BTHOHHMHKY, TEOHHMHKY H TONOHHMHKY. [lOMHHHpYIOIIEE MECTO B OHOMacCTHKe K. Byrn npuHajIeKuT TONOHUMHKE. K uncsy ocHOBHBIX pe3YyJibTaTOB HccaenoBanuii K. byru B oOj1acTH JIMTOB- CKOH OHOMACTHKH, IIOJIHOCTbIO COXpAHHBINHX CBOE 3HaueHHe H B HalllH JHH, B Tep- BVIO OUepejįb MOXKHO OTHECTH OUeHb KBAJIHMOKHUKHDpOBAHHbIKH AaHaJIH3 CTPYKTYpHI 34 H NpOHCXO2KJIEHHS ČOJIbIO:OTO KOJIHUeCTBa OasTHHCKHX OHHMOB. He rioTeps/I cBo- €ro 3HaJeHHsA H HauboJiee 0G0CHOBAHHO JOKa3aHHBIH (dOaKT HAaJIHUHS OČINHpHOTO apea- Jia OaJ/ITHĖŪCKHX TONOHHMOB Ha BOCTOK H IHOTO-BOCTOK OT COBpeMeHHoli JlHTBEI. Jlo Kacrosutero BpeMeHH OCTAIOTCS aKTYAJIbHbIMH H HaOJIIoJjeHHSs K. Byru no ripoO/ieMe: 3THHYecKOH JĮiuĖOdepeHiiHanLHH o OAJITOB, OCHOBbIBAIOLIHECH TJIABHbIM 006pa30M Ha OHOMACTHYECKHX MaTepHaJIaX, H MHOTOe ĮpyrOe.