Daugiskaitiniai asmenvardiniai oikonimai ir jų reikšmė linksniavimo bei kirčiavimo sistemų rekonstrukcijai

LIETUVIŲ ONOMASTIKOS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXI (1981) BONIFACAS STUNDŽIA DAUGISKAITINIAI ASMENVARDINIAI OIKONIMAI IR JŲ REIKŠMĖ LINKSNIAVIMO BEI KIRČIAVIMO SISTEMŲ REKONSTRUKCIJAI 0. Nemažą lietuvių kalbos toponimų būrį sudaro asmenvardinės kilmės vieto- vardžiai. Čia nagrinėjami oikonimai, padaryti iš 4 ir ė kamieno asmenvardžių dau- giskaitos. 0.1. Oikonimai rinkti iš „Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirsty- mo žinyno“ (V., 1976, d. 2), asmenvardžiai! — iš LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto pavardžių kartotekos bei rengiamo lietuvių pavardžių Zodyno?. Analizuojant surinktus duomenis, susidurta su keletu sunkumų: 1) esančios karto- tekoje pavardės neretai užrašytos ne specialistų, su klaidomis, kartais net nesukir- čiuotos, tad ką kalbėti jau apie kirčiuotės nustatymą; 2) dažnai greta g-kamieniy pavardžių pasitaiko ir o-kamieniy (Survila : Survilas), todėl būtinai reikėjo tiksliau nustatyti abiejų variantų geografiją; 3) neturime lietuvių pavardžių etimologinio žodyno (jis dar tik rengiamas), Dėl to negalėta pasinaudoti kai kuriais oikonimais: a) kuriems nepavyko nustatyti pamatinio asmenvardžio kamieno, pvz.: Ašmonai : Ašmona(s), Buzai : Buza || Būzas, Jovaišai : Jovaiša(s); Meškėliai : Meškėlė || Meškėlis (iš viso apie 20 okn); b) kurių pamatinio avd etimologija abejotina ar ne- aiški (dalis jų, matyt, neautentiškai užrašyti): Čiūlada, Dubrava (plg. liet. dubrava, -ūvas LKŽ II 78, lenk. Dubrawa, brus. Iy6pasa etc.), Kiena, Medekša (plg. brus. Madskwa, lenk. Medeksza)?, Pažėra [: Zéréti (?)], Silva [< Šiluva (?), plg. šilma < šiluma resp. šilima), Tuita, Valečka — Valentinas (?); Vinča — Vinca(s) ? etc. (iš viso apie 25 okn)*. 0.2. Iš viso rasta 226 minėti daugiskaitiniai oikonimai; nagrinėjama 183 (geo- grafinei analizei panaudojama šiek tiek daugiau, žr. 4 išnašą). Dauguma atrinktų oikonimų (iš 183 — 156) padaryti iš g-kamieniy asmenvardžių (iš ė-kamienių — 27 okn). 1 Asmenvardziai (avd) identifikuoti remiantis dabartinėmis pavardėmis. Asmenvardžio (antropo- nimo) terminas čia vartojamas todėl, kad daugumas oikonimų yra seni, atsiradę gerokai anks- čiau negu susiformavo dabartinės mūsų pavardės. 2 Naudodamasis proga, noriu padėkoti LKLI Dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos sektoriaus vadovui filol. kand. A. Vanagui už pagalbą, patarimus ir leidimą pasinaudoti minėta kartoteka bei pavardžių žodyno pirmojo tomo mašinraščiu. 3 Nei M. Biryla (Bipsmia M. B., 1969, 265), nei J. Bystronis (Bystron J., 1936, 281) šio avd kilmės nepaaiškina. 4 Kai kurie iš pastarųjų asmenvardžių padaryti oikonimai įtraukti į paplitimo schemą (žr. 11 iš- našą). ; 185 1.1. Nagrinėjant mums rūpimus daugiskaitinius oikonimus, tikslinga skirti du jų modelius (pagal santykį su pamatinio asmenvardžio vienaskaitos kamienu resp. paradigma): 1) (i)o-kamieniai oikonimai, t. y. modelis su kamienų resp. pa- radigmų pakaita (neutralizacija); 2) a resp. ė kamieno oikonimai (paprastasis mo- delis). 1.1.1. Gerokai produktyvesnis yra (i)o kamieno modelis, apimas 118 oiko- nimy (t. y. X 649, visų okn)®: Barzdai : Barzda, Bulkai : Bulka, Juškai : Juška, Linkai : Linka, Noreikai : Noréika: BloZiai : Blėžė, Dirsiai : Dirsė etc. Šio modelio 104 pamatiniai asmenvardžiai yra g-kamieniai, 14 — turi ¢ kamieną. 1.1.2. Paradigmą be kamienų pakaitos turi 65 oikonimai? (16 iš jų turi para- lelų modelį ir su kamienų pakaita, žr. 5 išnašą), pvz.: Alseikos : Alsčika, Andrei- kos : Andreika, Dindos : Dinda, Karéivos : Karéiva; Dailidės : Dailidė, Lūpės : Lūpė. 1.2. Pirmojo modelio [(i)o kam] daugiskaitiniai oikonimai pasiZymi ne tik linksniavimo, bet ir tam tikra kirčiavimo paradigmy pakaita. Daugiau nei du treč- daliai (iš 55-39) tokių oikonimų turi galūninį kirtį (4 a. p.), palyginti su pamati- nio asmenvardžio baritonine (resp. priesagine) vienaskaitos" akcentuacija (1, 2 a. p.) : Dilbai (4) : Dilba (1), Guobai (4) : Guoba (1), Kirkai (4) : Kirka (1), Minelgai (4) : Minélga (1), Paurai (4) : Pdura (1), Šarkai (4) : Šarka (1), VarZai (4) : Varža (1); BloZiai (4) : Blėžė (2), Dirsiai (4) : Dirsė (1), Lapiai (4) : Lapé (2) etc. Daugumas tokių 4 ir ė kamieno asmenvardžių yra kilę iš apeliatyvy (iš 39 —33). Taigi reikia manyti, kad šiuo atveju onomastikoje susekami dėsningumai gali patarnauti istorinės morfologijos bei akcentologijos problemų sprendimui. Analogiška kirčiavimo paradigmų distribucija kai kuriose tarmėse būdinga ir kitiems (i)o-kamieniams daugiskaitiniams oikonimams (be kamienų pakaitos), „Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne“ (V., 1976) rasta virš 200 nedviskiemenių asmenvardinės kilmės daugiskaitinių oikonimų, kurie kirčiuo- jami 4-ąja kirčiuote, palyginti su pamatinių avd vienaskaitos baritonine resp. prie- sagine akcentuacija. Šitokie oikonimai susitelkę v. aukštaičių kauniškių plote (x 449) ir žemaičių šiaurės bei vakarų dalyje (x 27%). Po mažiau jų yra ir kitur, neišskiriant nė periferinių tarmių, pvz.: Banaičiai (4) Šk*: Banditis; Grigaliūnai (4) Kps, Prn : Grigaliūnas, plg. Grigaliūnai (1) Sr, Svn&; Tūmeliai (4) Šlu : Tūmėlis; Perkūnai (4) Klp : Perkūnas; Jurgeliai (4) Brž : Jurgėlis; Petreliai (4) Viln : Pet- rėlis; Šeštokai (4) Lzd : Šeštokas etc. 1.3. Abiejų modelių oikonimų pamatiniai avd yra įvairios kilmés®. Iš 183 avd 105 (= 579) sietini su lietuviškais apeliatyvais, pvz.: Bilda : bilda ( :bildéti), Būrba: ¢ Šešiolika tokių oikonimų turi ir paralelias @ (13 okn) resp. € (3 okn) kamieno formas: Bimbai || Bimbos, Linkai || Linkos, Petrėškai || Petréskos etc.; Lapiai || Lapės, Laumiai || Laūmės, Pėm- piai || Pėmpės, Tokių gretutinių formų skiriasi geografija. 6 Iš jų 52 okn yra a-kamieniai, o 13 turi ė kamieną. 7 Vienaskaitos todėl, kad avd daugiskaita, kaip vėliau matysime, gali būti ir šakninio resp. priesa- ginio, ir galūninio kirčiavimo. * Gyvenamųjų vietų vardų santrumpos vartojamos kaip LKŽ. 8 Atskirų oikonimų modelių pamatiniai avd kokio nors reikšmingesnio kiekybinio skirtumo kilmės atžvilgiu neturi. Etimologizuojami avd remiantis šiais veikalais: Lietuvių pavardžių žodynas, 186 būrba (:burbéti), Linka ( :lifikti), Kimša (:kimšti), Rimša (:rimti); Bimba : bimba, Dirsė : dirsė, Pėmpė : pėmpė, Vūštaka : vastaka "toks paukštis = laukys’. Iš kitų išsiskiria 10 dvikamienių antroponimų (beveik visi seni): Dalgeda, Gerdvila, Noréi- ka, Norgėla, Sangdila, Survila" etc. Likusieji 78 avd vieni padaryti iš skolinty apelia- tyvų arba tiesiog pasiskolinti paprastai iš slavų vardyno (38) : Būlka (plg. lenk. Bulka, brus. Byaka), Dida (plg. lenk. Duda, brus. J/Įyda: lenk. duda, brus. dyda> liet. dida), Kirka : kirka (sl.)**, Šaška : šaška (sl.) “toks kardas’; kiti padaryti iš krikšto vardų (40). Daugumos krikštavardinių avd pamatiniai žodžiai atsirado ne lietuvių kalbos dirvoje. Tai dažniausiai liaudinės rytų slavų krikšto vardų formos, pvz.: brus. Ieauuxa < Ičan, lenk. Iwaszko < Iwan : dpv. Ivoška; brus. IOxxo — Eeddunmuii: dpv. Jukna; brus. Cayka — Cassa, lenk. Sawka — Sawa : dpv. Sduka etc. Tik vienas kitas krikšto vardas gali būti susiformavęs ir lietuvių kalboje: Démas — Dominykas : dpv. Doméika, Razma < Erdzmas : dpv. Razma, Valenta — Valen- tinas : dpv. Valenta. : Ą Apskritai daugiau nei du trečdaliai (123) 4 ir ¢ kamieno asmenvardžių, iš kurių padaryti daugiskaitiniai oikonimai, yra susiję su apeliatyvais. Dauguma tokių antroponimų (8594) padaryti iš lietuviškų resp. baltiškų apeliatyvų, kiti — iš skolin- tų (paprastai slaviškų). 1.4. Pateikus tiriamųjų duomenų glaustą kiekybinę, akcentuacinę ir kilminę charakteristiką, aptartina ir jų geografija. Čia nagrinėjamų oikonimų modelius pažymėkime sutartinai šitaip: 1. a) Burbai : Būrba; b) Lapiai : Lūpė. 2. a) Būrbos : Būrba; b) Lūpės : Lapė“. 1.4.1. Iš schemos matyti, kad pirmojo modelio (su kamienų pakaita) oikonimai koncentruojasi v. aukštaičių kauniškių!? plote (38 okn) bei žemaičiuose (31 okn). Pasitaiko (i)o-kamieniy oikonimų ir kitur, pvz.: po 13 okn v. aukštaičių šiauliškių ir r. aukštaičių panevėžiškių teritorijoje, 20 — kitų r. aukštaičių tarmėse, 5 okn va- kariniame p. aukštaičių kampe. Taigi iš kitų išsiskiria v. aukštaičiai, žemaičiai (ne t. 1. A=K (rankraštis); Zinkevičius Z. Lietuvių antroponimika. — V., 1977; Vanagas A. Mūsų pavardės. I. — Kn.: Žodžiai ir žmonės. V., 1974, p. 87—152; Vanagas A. Mūsų pavardės. II. — Kn.: Žmonės ir kalba. V., 1977, p. 49—92; Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių var- dy etimologinis žodynas. — Kn.: Vardai ir žodžiai. V., 1971, p. 43—157; Bipsia M. B. Be- JAapyckas auTparaniMis. — Minck, 1966, T. 2, 1969; Bystron J. St. Nazwiska polskie. — Lwoéw, 1936; Stownik staropolskich nazw osobowych. — Wrociaw— Warszawa— Krakow, 1965—1979, t. 1—5; Gottschald M. Deutsche Namenkunde. — Berlin, 1954. * Dauguma iš šių avd padarytų oikonimų yra o-kamieniai (8): Gerdvilai, Noreikai, Survilai etc. 10 Avd Kirka sietinas ir su lenk. Kirka, brus. Kipko. 11 Oikonimų paplitimą nustatant, žiūrėta, kad asmenvardis būtų iš tos pačios arba labai artimos vietos, kaip ir iš jo padarytas oikonimas. Todėl dalis okn (daugiausiai o-kamieniy) neįtraukta į schemą. Atskirų modelių oikonimų panaudota šitiek: 1) Burbai — 113 okn, Lapiai — 7 okn; 2) Būrbos — 76 okn, Lapés — 15 okn. Pastaba. Cia priskaičiuoti ir to paties oikonimo geogra- finiai variantai, pavyzdžiui, žinomi bent 5 kaimai vardu Dailidės. Šiaip jau vienodų okn palyginti nedaug. 12 Šiame straipsnyje laikomasi A. Girdenio ir Z. Zinkevičiaus pasiūlytos lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos (žr. Kalbotyra, t. 14, p. 139—147). 187 visi, žr. schema), š. panevėžiškiai ir kt. Šiose vietose (ypač kauniškių plote) o kamieno oikonimų yra gana gausu; g-kamieniai okn čia reti (Zr. 1.4.2), išskyrus žemaičius, kur vietomis jų pasitaiko tankiau (pavyzdžiui, Kelmės rajone). 1.4.2. Antrojo modelio oikonimai susitelkę r. aukštaičių vilniškių tarmėje (34 okn). Kitur tokių oikonimų esama mažiau : grupelėmis jie išsimėtę maždaug po visą Lietuvą, pvz.: 12 okn p. aukštaičių plote, 21 — žemaičiuose (iš jų 8 — Kelmės rajone), 4 — v. aukštaičių kauniškių pietuose (Prienų rajonas), 16 okn išsibarstę po r. aukštaičių teritoriją (be vilniškių). 1.4.3. Apibendrinant oikonimų paplitimo duomenis, konstatuotina, kad abiejų modelių geografinė distribucija yra gana apibrėžta: pirmojo modelio oikonimai (Burbai, Lapiai) koncentruojasi v. aukštaičių (ypač kauniškių) teritorijoje, didžiojoje dalyje žemaičių ploto bei kai kur rytų aukštaičiuose (š. panevėžiškiai, širvintiškiai); antrojo modelio oikonimai (Būrbos, Lūpės) susitelkę r. aukštaičių vilniškių plote (žr. schemą). 2.1. Išnagrinėtieji oikonimų modeliai, be abejo, sietini su 4,ė kamieno asmenvar- džių daugiskaita, kuri tarmėse irgi turi du variantus: Burbai, Lapiai resp. Būrbos, Lapés™. Tų variantų geografija iš esmės sutampa su aptartųjų oikonimų modelių paplitimu. 2.1.1. Formas su kamienų resp. galūnių pakaita [(į)o kamienas] vartoja. daugu- mas v. aukštaičių bei p. aukštaičių vakarinis kampas (Lzd, Vs, Kpč, Lp), pvz.: Kabelkai : Kabėlka, Kalėdai : Kalėda, Švitrai : Švitra, Gerviai : Gėrvė'*. Šitokia vartosena būdinga ir daugeliui žemaičių (Mžk, Trk, Tl, Sint, Krtn, Skdv, Sauk, Krš, Varn, Rs), kai kuriems r. aukštaičiams: p. panevėžiškiams, širvintiškiams, daliai uteniškių ir anykštėnų. Bene visose lietuvių kalbos tarmėse (i)o kamieno modelis būdingas ir (į)u-kamienių avd daugiskaitai, pvz.: Butkai : Būtkus (plg. okn Butkai Ks, Klp, TI, Tr); Kubiliai : Kubiliui (plg. okn Kubiliai Kš Ie Kubiliai Brz, Kim, Sk, Ut). Var nines e oy Vout seer ; Valypetai A Unly rece Yra šnektų, kur 4, ė kamieno avd Šaukiškaitos formos su kamienų pakaita bū- dingos ne visai paradigmai. Apie Tverėčių (r. aukštaičių vilniškių tarmė) vartojama (ar bent buvo vartojama): Garlai, Garlį, Garldms, Garlais, bet Gdrlas : Gdrla (Otrebski J., 1934, 209 t.). Taigi tik dgs. galininkas išlaiko avd vienaskaitos kamieną ir kirčiuotę. — 22, Beveik visi (p. aukštaičiai (išskyrus vakarinį kampą) ir didžioji dalis r. aukštaičių vilniškių, kupiškėnų, uteniškių (Rk, Km, Žb, Ob, Ds, Zr, Krns, Ktk), šiaurės panevėžiškiai (Lnkv, Ps, Jnšk, PS) vartoja š- resp. é-kamieniy avd daugiskai- tos formas be kamienų pakaitos, pvz.: Būrbos, Stričkos, Dailidės. Šitaip dažniausiai '** Burbai, Lapiai resp. Būrbos, Lapės "Burbos ar Lapės šeima (daug šeimų); žmonės šiomis pavar- démis’ — "vieta, kur gyvena tos šeimos resp. žmonės". Tai įprastinis nominacijos būdas: kokio nors daikto, veikėjo ir pan. ypatybė perkeliama į su tuo daiktu etc. susijusią vietą. '4 Bene pirmasis beveik analogišką kamienų pakaitą aprašė Tverėčiaus šnektoje J. Otrembskis (1934, 209 t.). Į tokią vartoseną Mituvos upyno tarmėje (apie Jurbarką) atkreipė dėmesį E. Gri- naveckienė (1959, 179; 1960, 161). Plačiau apie tai rašė A. Girdenis (1962, 4 t. t.). 188 'OUB)UIDY 9 - 57 (g ‘ouayupy 0 - “Quglumy OY ~ O (q OusiwDY 0 ~ Vi e (D + VH3HIS DOW dd "D SI Mirėvava “Pnivonijo NN vYSI9nva UYo MIUBNUDY-2 dsay -DĮ “00 mIBIWDA-0(Y) į “PAD INI -2 8 v 0? y 2. v AAS 4 we: o e V ® vel \v v3 o*od e o vy $ ¥ 00 00 o sounDy t, 02,09 nila Yeo 8 ce % Ne vv ‘oo A 4 \ v M ee o 8 o v Tv eo ov z jį e®/ 0 ove ot oe . y VY e e y ®e V wy VV ey¥8)o he ie \ Ye VV. v y mo T CM v j| aa °W ei ge *Y y ° y o s |v e.0 o uy Y e e. ee eo BLIAYDS oumrnded “pag hruonuey 2 11 -D SI hkrepred ‘hua »0*3I0 hrunreysišneg 'Aed Į 189 elgiasi ir lietuvių šnektos palei Latvijos sieną (matyt, dėl įtakos latvių kalbos, turin- čios, rodos, tik tokias minėtų antroponimų daugiskaitos formas). 2.2. Asmenvardžių daugiskaitai su kamienų resp. paradigmų pakaita [kaip ir nagrinėtiesiems (į)o-kam. oikonimams, žr. 1.2] būdingas galūninis kirčiavimas (4 a. p.), palyginti su šiaip jau baritonine resp. priesaginio kirčio vienaskaitos para- digma, pvz.: Baužai (4): Bduža (1), Mažeikai (4) : Mažčika (1,2); Gerviai (4) : Gėrvė (1), Kateliai (4) : Katėlė (2). Kur tokios a resp. ¢ kamieno asmenvardžių dgs. formos vartojamos, ten ir kitų kamienų avd daugiskaitą liūkstama kirčiuoti galūnėje (4,3 a. p.): Gailiai (4) : Gailius, Sprindžiai (4,3) : Sprindis,Kazlauskiai (4,3) : Kazlaūskis, Šimkūnai (4,3) : Šimkūnas etc. (Žemaičiams ir r. aukštaičiams būdingesnė trečioji kirč. paradigma; ketvirtąją akcentuacinę paradigmą geriausiai reprezentuoja V. aukštaičiai kauniškiai“*.) Minėto kirčiavimo dėsningumo laikosi, rodos, visos lietu- vių kalbos tarmės, turinčios 4 resp. ė kamienojavd daugiskaitą su -(i)ai*?, 2.2.1. Jeigu a- resp. é-kamieniy avd daugiskaita padaroma pagal vienaskaitos kamieną (Būrbos, Lūpės), kitų kamienų daugiskaitos paradigma paprastai turi šak- ninį resp. priesaginį kirtį (1, 2 a. p.) : Sprindžiai, Kazlduskiai etc. Šios taisyklės regu- liariau laikosi, rodos, tik kai kurie žemaičiai. Aukštaičiams (neišskiriant nė perife- rinių šnektų už Lietuvos ribų), turintiems a resp. ė kamieno avd daugiskaitos variantą be kamienų pakaitos, būdingas galūninis kirčiavimas (3, 4 a. p.; dažnesnė 3 a. p.) : Trinkūnai, Mackoniai, Ūdrai : Ūdras, Bulbieniai (4) Str (plg. bulbičniai (2) “bulvie- nojai’) etc. Turint galvoje @ resp. é kamieno avd daugiskaitos su kamienų pakaita ir galūninio kirčiavimo ryšį (žr. 2.2), galima manyti, kad šie aukštaičiai irgi bus tu- rėję a- resp. ė-kamienių avd daugiskaitos variantą su -(7)ai (vard.). 2.2.2. Kadangi (i)o- ir (i)u-kamienés avd daugiskaitos formos (paprastai ne- dviskiemenės) turi du galūninio kirčio variantus — ketvirtąją ir trečiąją akcentuaci- nes paradigmas, — kyla klausimas, kuris iš jų pirminis, senesnis. Galima atsargiai spėti, kad senesnė šiuo atveju yra ketvirtoji kirčiuotė, nes: 1) tik ją manifestuo- ja a- resp. é-kamieniy avd daugiskaitos formos su kamienų pakaita (Zr. 2.2); 2) Ze- maičiuose, kuriems būdingas kilnojamas (/)o- resp. (i)u-kam. antroponimų daugis- kaitos kirtis (3 a. p.), dažnokai pasitaiko daugiskaitinių nedviskiemenių asmenvardi- nės kilmės oikonimų (ypač vakarinėje ir šiaurinėje dalyje), kirčiuojamų ketvirtąja kirčiuote, pvz.: Skurvydai (4) Als : dpv. Skūrvydas, Pakauskiai (4) Tl : dpv. Pakdus- kis (plačiau žr. 1.2); 3) r. aukštaičių (pavyzdžiui, kai kurių uteniškių, vilniškių) (7)o- resp. (i)u-kamieniai 1 ir 2 kirčiuotės asmenvardžiai ir atitinkami oikonimai daugis- kaitos galininko galūnėje turi labai ryškų šalutinį kirtį (Sim'kd nits, Tu'mé nis, Ru'- gié nits), kuris greičiausiai suponuoja čia pirmykštę galūninę akcentuaciją, kai kur ir manifestuojamą (plg. Bulbieniūs, Šimkūnūs etc.)". 2.3.1. Manoma, kad (i)ū resp. ė kamieno avd daugiskaita su -(iJai (Dūdai, Gauliai : Gdulia, Lapiai) yra atsiradusi analogijos keliu pagal produktyvesnių (j)o- 15 Kauniškių plote susitelkę ir daiktavardžių oksitoniniai variantai, žr. Petraitienė Z. Dvis- kiemenių daiktavardžių kirčiavimo variantai lietuvių kalboje. Dipl. darbas. — VVU, 1981, 1¢ Suprantama, eliminavus kai kurioms tarmėms būdingus kirčio atitraukimo padarinius. 17 Detaliau analizuoti šią įdomią problemą neleidžia straipsnio apimtis, 190 kamienių avd daugiskaitą (Grinaveckienė E., 1960, 161). Kitokių nuomonių, rodos, nėra. Šitaip galvojant, visų pirma sunku paaiškinti, kodėl šiaip jau šakninio resp. prie- saginio kirčio č-, é-kamieniai avd daugiskaitoje su kamienų pakaita linkę pereiti į galūninį kirčiavimą, kuris nėra produktyvesnis už baritoninį resp. priesaginį. 2.3.2. Atrodo, racionaliausia manyti, kad aptartieji du asmenvardžių daugiskai- tos variantai yra turėję skirtingas reikšmes!3, Tų variantų distribuciją "šnektose dar galima aptikti (turimais duomenimis, vietomis apie Jurbarką ir kitur v. aukštaičių kauniškių pakraščiais, kur ne kur p. panevėžiškių tarmėje, p. aukštai- čių vakariniame kampe)??. Asmenvardžių daugiskaita su kamienų (ir)/arba akcentua- cinių paradigmy pakaita?? tokiu atveju reiškia šeimos, giminės vardą, padarytą iš asmenvardžio, — taigi turi kuopinę reikšmę, kurią paliudija, be kita ko, ir var- tosena: v. aukštaičiai kauniškiai, kai kurios r. aukštaičių vilniškių šnektos (pastaro- sios tik fakultatyviai) avd daugiskaitą su - (i)Jai vartoja su dauginiais skaitvardziais®, pvz.: dveji, treji ... Dūdai, Gudeliai “dvi, trys... Dūdos, Gudélio šeimos". Antrasis daugiskaitos variantas, padarytas pagal vienaskaitos kamieną ir akcen- tuaciją, vartojamas atskiriems šeimos resp. giminės nariams pažymėti, pvz., broliai, pusbroliai... Dūdos, Dirsės. Pirmąją daugiskaitą, turinčią specifinę oksitoninę forma su (i)ai, neutrali- zuojančią kamienų, giminių ir akcentuacinių paradigmų opoziciją, ir specifinę semantiką (žymi „neskaidomą visumą), tiktų vadinti kuopine daugiskaita; antrąją — paprastąja. Įvairių kamienų asmenvardžiai du daugiskaitos variantus alėjo manifestuoti, pavyzdžiui, šitaip: 1) modelis su kamienų, giminių ir akcentua- cinių paradigmų opozicijos neutralizacija kuopinėje daugiskaitoje: - Burbai Lapiai Barkai y & 0 Būrba Lūpė Barkus \ ™N Burbos Lapés * Barkūs?*? 18 Tokia prielaida atitinka J. Šmidto (1889) išplėtotą tezę apie dvi ide. daugiskaitos funkcijas; be to, žr. Kurylowicz J., 1964, 204. 18 Už personalią informaciją straipsnio autorius dėkingas filol. kandidatams J. Paulauskui, A. Vi- dugiriui, doc. A. Piročkinui, B. Savukynui ir kitiems. 20 Kamienų pakaita tada suponuoja ir akcentuacinių paradigmų pakaitą, jei avd yra baritoninio resp. priesaginio kirčio (žr. 1.2, 2.2). Daugiskaitų tik su kirčiavimo paradigmų priešprieša modelis (Šimkūnai : Šimkūnai) žinomas vietomis apie Jurbarką, bet ne visur. Jį tik kaip galėjusį būti su- ponuoja E. Grinaveckienė (1960, 162), 21 Šiuo atveju dauginiai ir kuopiniai skaitvardžiai tuo tesiskiria, kad kuopinė forma yra stiprusis (žymėtasis) opozicijos narys, paprastai reiškiąs apytikrį skaičių (treji mėtai : trėjetas mėtų). Į šį faktą autoriaus dėmesį atkreipė doc. V. Labutis. ?*2 Tokios (/)u kamieno avd formos nevartojamos net ir ten, kur avd daugiskaita padaroma pagal vienaskaitos kamieną ir kirčiavimą. 191 2) modelis su akcentuacinių paradigmų opozicijos neutralizacija kuopinėje dau- giskaitoje: Šimkūnai pAprinžiai Ūsai v4 4 Šimkūnas Sprindis Ūsas X X Šimkūnai Sprindžiai Ūsai 2.3.3. Praktiškai visose lietuvių kalbos tarmėse avd dviejų daugiskaitos variantų distribucija buvo apibendrinta vieno resp. kito nario naudai*. Vyraujantis yra dau- giskaitos variantas su kamienų ir kirčiavimo paradigmų opozicijos neutralizacija, t. y. su -(i)ai??. Vyrauja ir šio modelio daugiskaitiniai oikonimai, padaryti iš a, ė kamieno asmenvardžių (žr. 1.1.1 ir schemą). Tokių oikonimų pasitaiko ir ten (palei Latvijos sieną, š. panevėžiškių, kupiškė- nų tarmėse, kur ne kur ir kitose r. aukštaičių vietose, neišskiriant nė vilniškių), kur, turimais duomenimis, nežinoma (i)a, ė kamieno avd daugiskaita su -(i)ai (Zr. sche- mą). Kadangi daugiskaitiniams antroponiminiams oikonimams būdinga kuopinė semantika (žr. 13 išnašą), jie vestini iš avd kuopinės daugiskaitos, kurios formas aukščiau minėtose tarmėse išstūmė paprastdsios daugiskaitos paradigma?®. 2.4. Galima kelti hipotezę, kad paprastosios : kuopinės daugiskaitos opozicija, susekama vietų varduose, buvo būdinga ir apeliatyvams. Šią hipotezę iš dalies paremtų tai, kad daugumas asmenvardžių (=X 2/y), iš kurių padaryti daugiskaitiniai oikonimai, yra apeliatyvinės kilmės (žr. atitinkamas šio straipsnio vietas). Bet svarbiausia yra tai, kad dviejų daugiskaitų opozicijos reliktų dar galima aptikti ir pačiuose apeliatyvuose. Tie reliktai, kaip ir toponimijoje, yra dvejopi: 1. Paprastajai daugiskaitai kontrastuoja kuopinė su linksmiavimo ir akcentua- cinių paradigmų opozicijos neuūtralizacija?*, pvz.: liepos, sg. liepa : liepai (4) "liepy- nas’ Št (V. Mažiulio inf.), plg. dar liepūkai "liepžiedžiai' Dkš; pėdos, sg. pėda "apa- tinė kojos dalis, letena; kojos įminta žymė, duobutė' Lp, DP 178 :pėdai (3) "kieno nors kojų įspaustos žymės, pėdsakai' Lp, Dp 183, 192, 210 (LKŽ IX 736); plaušos “kokio pluošto driekos, skaidulos’ S. Dauk : plaušai "apatinis pluoštinis karnos sluoksnis’ S. Dauk?. 2. Kuopiné daugiskaita manifestuojama akcentuaciniy paradigmy opozicijos neutralizacija, t. y. galiininiu kirčiu, palyginti su paprastdsios daugiskaitos (resp. 23 Mišriąsias kai kurių šnektų (Zr. 2.1.1) avd daugiskaitos paradigmas reiktų iaikyti minėtosios di- stribucijos nykimo padariniu (dviejų paradigmų kontaminacija). 24 Tik kuopinės daugiskaitos variantą bene visose lietuvių kalbos tarmėse apibendrino (į) u-kamie- niai avd (žr. 2.1.1). 15 Kodėl vienur buvo išstumtas paprastdsios, o kitur — kuopinés daugiskaitos modelis, priklausė nuo įvairių priežasčių, kurioms aptarti čia per maža vietos. 26 Pavyzdžių (iliustracijų) kiekis čia ir toliau gana ribojamas. 27 Plg, tokius S. Daukanto sakinius (LKZ X 109): [žemaičiai] iš mauknų palagus, punes <...> dirbo, apynių virkštėmis ir plaušomis bei vytimis siūlojo ir raišiojo || Plaušai [abu kartus išre- tinta mano. — B. S.] tos viršutinės tošies apsiaut visą medį. Pastaba. LKŽ X 109 ne visai tiks- liai apibūdinta žodžio plaušos, pateikto pirmame sakinyje, reikšmė. Čia turimas galvoje ne pluoš- tinis karnos sluoksnis, o dtskiros to sluoksnio skaidulos, „siūlai““. 192 vienaskaitos) baritonine ar priesaginio kirčio paradigma, pvz.: tošviai (1), sg. toš- vis : uošviai (4) "uošvis ir uošvė; jų namai =uošvija'; dial. tėvai (1), sg. tėvas (bari- toning paradigmą rodo lat. tėvs) : tėvai (4) “tėvas ir motina, ponuTejiu*; vdistai (1), sg. vdistas "paprastai kokios nors vaistažolės" : vaistai (4) “JIeKaperBO' Dkš (V. La- bučio inf.); šimtai (2), šimtas (reiškia tikslų skaičių): šimtai (4) — reiškia apytikrį skaičių, “daug’ Glv, Nm; toksai (1), sg. ūoksas : okn Uoksai (4); vartai (2) : okn Vartai (4)*; vokyciai (1), sg. vokytis : vokyciai (32) “vokiečių tauta etc.’ Trk (A. Gir- denio inf); lietūviai (2), sg. lietuvis : lietuviai (4) "lietuvių tauta etc.’ Grv; siuvéjai (1), sg. siuvėjas : siuvéjai (4) “siuvėjų Seima’ Ldvn, Jrb (J. Kabelkos inf.; Grinavec- kienė E., 1960, 162 t.)%. 2.4.1. Kad čia postuluojama tezė būtų aiškesnė, palyginkime tokius sakinius: Šitos žolės geri vdistai ir Tėvui davė porciją vaistū Dkš; Du šimtai (rublių) ir Šimtai jų tenai skraido Gly (Morkūnas K., LKK XI 127); Par kiemą ėjo trys vo- kyčiaiir Par karą tie vokyčiai pridirbo daug jéibiy Trk; Užupėj gudės až lietūvių ištekėję ir Keturiolikiais metais <...> grūmėsi lenkai, lietuviai Grv (Kardelytė J., 1975, 101, 131); Fabrike dirba siuvėjai, kirpėjai ... ir Čia gyvena mūsų kaimo siuvėjai... ‘siuvéjy Seima’ Ldvn. 2.4.2. Su aptartąja daiktavardžio kirčiavimo paradigmų distribucija greičiausiai susijęs ir panašus neveikiamosios rūšies dalyvių kirčio pasiskirstymas kai kuriose žemaičių šnektose, plg. pristatyta, ištaisyta [pristati" t3, ištaisi" t3] — priesaginio kirčio mot. gim. vienaskaita : pristatyta, ištaisyta [pristati" t3, ištaisi" t3] — galūninio kirčio vadinamoji bevardės giminės forma Lc, LZ, Kik, Akm, Mžk, Vkš, Kal, Pln. Plg. tokius sakinius: Ta meisa būs kožną rytą pristatyta ir Viskas rytą būs pristat yta; Tau ta krūmė tujau būs ištaisyta ir Man rodos, ka/d] jau ylra) ištaisyta, plén- tas eita PIn®, 2.5.1. Mintis, kad lietuviy kalboje (ir bent ryty baltuose) yra egzistavus kuopiné daugiskaita su -(7)ai, nėra visiškai nauja. Panašią hipotezę, nors ir labai fragmentis- kai, yra kėlęs jau J. Otrembskis, aiškindamas o/a-kamieniy daiktavardžių gretybių atsiradimo priežastis. Jis teigė, kad daugiskaitėjant rytų baltų kuopiniams daik- tavardžiams [nomina collectiva su *-(i)d] atsirado nauja (antrinė) daugiskaitos for- ma su -(i)ai [<*-(i)d], išlaikiusi tam tikrą laiką kuopinę reikšmę „(Otrębski J 1956, 3, 28). a * Į kirčiavimo paradigmų svyravimus jau senokai atkreiptas dėmesys, pvz.: kalnai (1): kalnai (3), kraiitai (2) : krantai (4) etc. (Grinaveckienė E., 1960, 162; Hnnnu— Canrbiu: B. M., 1963, 22 t.t.; Kazlauskas J., 1968, 48; Kardelytė J., 1975, 46). Rodos, niekas nėra konstatavęs, kad galėtų skirtis tų gretiminių formų rėikšmės. ** Kad tų pačių priesagų vediniai neretai atskirose tarmėse būna ir priesaginio resp. šakninio ir ga- lūninio (kilnojamo) kirčiavimo (šdutūvai), plačiau yra rašęs A.. Girdenis (1972, 68 t. t.). Jis mano, kad „nemaža minėtų „šakninio“ ar „galūninio“ kirčiavimo pavyzdžių yra reliktai, atitrūkę nuo kitų vedinių ne tik savo išraiška (kirčiavimu), bet ir turiniu“ [šis žodis išretintas mano. — B. S.), žr. Girdenis A., 1972, 69. Pokalbiuose su A. Girdeniu išsikristalizavo ir čia keliama tezė, kad galūniniai šiaip jau baritoninių daiktavardžių variantai (plg. vokiečiai : vokiečiai) gali būti buvusios kuopinės daugiskaitos reliktai. 30 Šį kirčiavimo faktą pastebėjo ir apie jį informavo doc. A. Girdenis. 13. 91 ) 193 2.5.2. Ši J. Otrembskio hipotezė irgi nėra visiškai originali. Ji remiasi J. Šmidto nuomone, kad baltai turėjo kolektyvą (= neutrum pl.)* su galūne -ai (< *-či), kuri, susiliejus (sutapus) daiktavardžių vyriškajai ir bevardei (neutrum) giminei, buvusi apibendrinta 0 kamieno vyriškosios giminės daiktavardžių vardininkui. Taigi įpras- tas siejimas liet. vilkai su sl. vloci, gr. Adxo etc., pasak J. Šmidto, esąs negalimas? (Schmidt J., 1889, 231). Galūnę (formantą) liet. -ai (ežer-ai, ger-ai, t-ai) J. Šmidtas kildino iš *-ai (t. y. *.ū+i), pastarąją laikydamas indoeuropietiško senumo, vienu iš bevardės giminės daugiskaitos (= kolektyvo) vardininko variantų (šalia *-4)** (Schmidt J., 1889, 227— 233). Kilme -ai iš *ū+i J. Šmidtas argumentavo ir kir&iavimu®. Jis pastebėjo, kad daugelio 0-kamienių liet. daiktavardžių vienaskaita turi baritoninį kirtį, o daugiskaita kirčiuojama galūnėje, pvz.: namas (plg. s. ind. ddmas, gr. dduog): namai, plg. rus. domd (Schmidt J., 1889, 41). Tokia kirčiavimo paradigmų distribucija, kaip žinoma, būdinga bevardės giminės vienaskaitai ir daugiskaitai (= kolektyvui). 2.5.3. Vieni kalbininkai pritarė J. Šmidto nuomonei dėl liet. -ai i kilmės, kiti ne- pritaré®, Minėta hipotezė buvo sukritikuota specialiame E. Niemineno (1922) darbe. Pastaruoju metu, rodos, niekas netikėjo, kad baltai galėjo turėti kolektyvą (tikriau — kuopinę daugiskaitą, t. y. pluralizuotą kolektyvą) su -(i)ai (Stundžia B., 1978, 113, 2.5.4. Kad būtų aiškesnis J. Šmidto, J. Otrembskio ir čia keliamos koncepcijos ryšys, terminų vartojimas, reikia bent prabégomis pasvarstyti daiktavardžių kuopinės daugiskaitos santykį su kolektyvu. Nėra abejonės, kad kuopinės daugiskaitos santy- kis su vienaskaita (resp. paprastąja daugiskaita) yra ne fleksinis, 0 derivacinis. Tai rodo specifinė (neutralizacinė) tos daugiskaitos forma [su -(i)ai] ir semantika (reiškia kuopą, t.y. neskaidomą visumą). Vadinasi, turint galvoje tolimesnę rekonstrukciją, kuopinė daugiskaita vestinaiš derivacinės kolektyvo (collectivum, *4/2-collectivum) kategorijos ir traktuotina kaip pluralizuotas kolektyvas, t. y. kaip pereinamasis kolek- tyvo gramatikalizacijos (collectivam > pluralis) etapas®. Santykinės chronologijos 31 J, Šmidtas — kūrėjas teorijos apie ide. neutrum pl. kaip seną kolektyvą (*4-collectivum), kurį jis laikė derivacine mot. giminės vienaskaitos kategorija (Schmidt J., 1889, 6 et passim). A. Me- jė kolektyvą traktavo kaip bevardės giminės forma (Meite A., 1938, 30, 330 t.). Įdomią hipotezę paskelbė Chr. S. Stangas (1970, 16 t. t.), *a-kolektyvui suteikęs nominalinės klasės kategorijos rangą. Dėl kolektyvo termino vartojimo žr. Valeckienė A., 1978. 32 Dar anksčiau už J. Smidta panašiai manė kitas mokslo apie ide. kolektyvą kūrėjas G. H. Malo- vas (Mahlow G. H., 1879, 81), 3 Dėl J. Šmidto hipotezės tuo tarpu pastebėsime, kad šio straipsnio autorius laikosi kiek kitokios nuomonės dėl liet. -ai kilmės, senumo ir ryšio su bevarde gimine. a4 Tai buvo vienas iš svaresnių šios hipotezės argumentų, kuriuo operavo J. Šmidto šalininkas A. Me- jė ir kurio kritikai nemaža vietos skyrė J. Endzelynas (Endzelins J., 1974, 291 t.t., 591 t. t.). 25 Plačiau ir bibliografiją žr. A. Valeckienės straipsnyje (1978, 69, 2 išnaša). Dėl liet. -ai kilmės žr. Mažiulis V., 1970, 170 t. t. 30 Kolektyvo (derivacinés kategorijos) gramatikalizacija, t. -y. virtimas daugiskaita (fleksine katego- rija), yra diachroninė universalija (Kurylowicz J., 1964, 5 et passim). Plačiau apie fleksines ir de- rivacines kategorijas bei jų ryšį Zr. ten pat, p. 35—37. 194 klausimai, susiję su kolektyvo gramatikalizacija, kuopinės daugiskaitos galūnės (formanto) -(i)ai genezė — jau ne šio straipsnio uždavinys (be to, Zr. 33 išnašą). .6. Vietoje išvadų. Asmenvardinių daugiskaitinių oikonimų, asmenvardžių | daugiskaitos ir kai kurių reliktų apeliatyvų sistemoje analizė rodo, kad lietuvių kal- boje (ir bent rytų baltuose) kontrastavo du daiktavardžio (greičiausiai ir viso vardažodžio) daugiskaitos variantai: paprastoji ir kuopinė daugiskaita. Kuopinės daugiskaitos ypatumai rekonstruotini tokie: 1. Specifinė galūninio kirčio forma su -(i)ai (vard.)ir specifinė semantika (žymi neskaidomą visumą), pvz.: liepai "liepynas' : liepa, Burbai “Burbos šeima" : Būrba; uošviai "uošvis ir uošvė; jų namai = uošvija' : uošvis, lietuviai "lietuvių tauta etc.’ : lietūvis, lietūviai (žymi skaičiuojamą žmonių grupę). 2. Kamienų, giminių ir akcentuacinių paradigmų opozicijos neu- tralizacija (i) o-kamienėje paradigmoje. Dėl to ši daugiskaitos paradigma opozici- joje su kitomis daugiskaitos paradigmomis laikytina silpnuoju (nežymėtuoju) nariu. : 3, Ne fleksinis, o derivacinis santykis su vienaskaita (resp. paprastąja daugis- kaita). Taigi kuopinė daugiskaita traktuotina kaip derivacinés kolektyvo (*a/a- collectivum) kategorijos gramatikalizacijos tarpinis etapas. 2.6.1. Apibendrinant rekonstruotini tokie dviejų daugiskaitų opozicijos modeliai: 1) modelis su linksniavimo ir akcentuacinių paradigmų, giminių opozicijos neu- ralizacija kuopinėje daugiskaitoje, pvz.: liepai *pempiai sūnai Viepa pémpé sūnūs N liepos pėmpės sūnūs 2) modelis su akcentuacinių paradigmų opozicijos neutralizacija kuopinėje dau- giskaitoje, pvz.: tėvai vilkai lietuviai tėvas vilkas lietūvis \ S > tévai *vilkai lietūviai 2.6.2. Jau vien iš šių vaizdumo dėlei pateiktų modelių matyti, kad dviejų daugis- kaitos variantų koncepcija turi didelę aiškinamąją galią. Suponuojant deklinaci- jos modelį su kamienų, giminių ir akcentuacinių paradigmų opozicijos neutralizacija kuopinėje daugiskaitoje [ (7) o kamienas], darosi suprantamesnis ne tik daiktavardžių daugiskaitos, bet ir vienaskaitos paradigmų mišimas; aiškėja galūninio kirčiavimo plitimas ir apskritai akcentuacinių paradigmų pakitimai (ypač tais atvejais, kai *baltų galūninis kirtis prieštarauja senovės graikų ir indų šakniniam) arba atvirkš- čiai, plg. vilkai : gr. Adxot, sg. Adxoc; s. ind. vfkas, sg. vikas arba dūmai, lat. diimi : gr. doudg, s. ind. dhamds (daugiau pavyzdžių žr. Hnnua— Caurbra B. M., 1963, 13* 195 85 t.). Minėtas deklinacijos modelis leidžia naujai pažvelgti ir į tokias formas kaip sūnai, žvėriai, tai etc.; leidžia paaiškinti dalį o/a- ir jo/é-kamieniy daiktavardžių gretybių. Bene pagrindinė priežastis joms atsirasti bus buvusi kamienų ir giminių opozicijos kuopinės daugiskaitos sistemoje neutralizacija, turėjusi skatinti neretą o resp. io kamieno įvedimą ir į vienaskaitą — ypač tuose žodžiuose, kurių kuopinė vartosena buvo dominuojanti. Ta o resp. jo kamieno „invazija“ ne visur bus lie- tusi tuos pačius žodžius, vykusi nevienodai, todėl atskirose šnektose atsirado gre- timinių o/a resp. jo/é kamieno vienaskaitos formų. Tokių formų (žodžių) gali pasi- taikyti ir toje pačioje šnektoje, bet jos paprastai turi skirtingą reikšmę arba viena iš jų funkcionuoja tik frazeologizmuose ir šiaip jau sustabaréjusiuose junginiuosė, pvz.: liepa : liepas Trk [ši forma (žodis) vartojama tik palyginimuose, pvz., aukštas kaip liepas). Minėtų gretybių ypač turėjo pagausėti nykstant daugiskaitos su kamie- nų ir giminių opozicijos neutralizacija kuopinei reikšmei". Jai „užsimiršus“, dviejų daugiskaitų opozicija pasidarė nebereikalinga ir išnyko vieno arba kito nario naudai (ilgiausiai ši opozicija išsilaikė periferinėse ir palyginti specializuotose mikrosiste- mose, pavyzdžiui, šeimų varduose, išvestuose iš avd, giminystės terminuose etc.). Tie a- resp. é-kamieniai žodžiai, kurių daugiskaitai buvo apibendrintas variantas su kamienų neutralizacija, vienaskaitoje perėjo į o resp. jo kamieną, pvz., plau- Sai : plauša — plaūšas. Išliko a resp. ė kamieno žodžiai tada, jei jiems buvo apiben- drintas paprastosios daugiskaitos variantas. Kaip matome, šitaip paaiškinamos ne visos, o tik tos o/a- ir jo/é-kamienés grety- bės, kurių a- resp. ė-kamienė forma yra senesnė. Taigi dalis minėtų gretybių galėjo atsirasti ir dėl kitų priežasčių (žr. Stundžia B., 1978, 112 t., 118)*. PAPILDOMI SUTRUMPINIMAI a.p. — akcentuacinė paradigma avd — asmenvardis (antroponimas) dpv. — dabartinė (lietuvių) pavardė inf. — informacija okn — oikonimas p. — pietūs I. — rytai š. — šiaurė v. — vakarai % Panašiai 0/ū-kamienes daiktavardžių gretybes aiškino ir J. Otrembskis. Jis teigė: kadangi antri- nės daugiskaitos ,,-ai paradigmos““ galūnės (Zr. 2.5.1) tam tikrą laiką buvusios segamos ne tik prie o, bet ir prie ū kamieno daiktavardžių, galėjusios egzistuoti tokios gretybės kaip laZa : dgs. *lažai. „Kur formų su -ai kuopinė reikšmė užsimiršo ir kur tos formos tapo tik o kamieno daik- tavardžių daugiskaitos formomis, pagal šias padarytos ir atitinkamos vienaskaitos formos, bū- tent su -as (vard.). Taigi šalia moteriškosios giminės formų (vyZa, laža, spūrga) atsirado vyriš- kosios — vyžas, lūžas, spūrgas““ (Otrebski J., 1956, 28). Iš to plauktų išvada, kad ū-kamienės for mos yra senesnės už o-kamienes. Bet taip visais atvejais negali būti (žr. Stundžia B., 1978, 118).* „Autorius dėkingas doc. V. Cekmanui, doc. A. Girdeniui, prof. V. Mažiuliuiitr filol. kand. A. Vanagui, skaičiusiems šio straipsnio rankraštį ir gerinusiems jį vertingomis pastabomis. 196 LITERATŪRA Bystron J. Nazwiska polskie. — Lwow— Warszawa, 1936. Endzelins J. Darbu izlase. — Riga, 1974, t. 2. Girdenis A. Tirkšlių tarmės morfologija. — V., 1962 (rankraštis). Girdenis A. Lietuvių kalbos vardažodžio priesagų kirčio susiformavimas. — Kn.: Baltistica. V. 1972, 1 priedas. Grinaveckienė E. Būdingesnieji giminės, skaičiaus ir linksnio vartojimo atvejai Mituvos upyno tar- mėje. — Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1959, t. 2, Grinaveckienė E. Mituvos upyno tarmės daiktavardis. — Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1960, t. 3. Kardelytė J. Gervėčių tarmė. — V., 1975. Kazlauskas J. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. — V., 1968, Kurytowicz J. The Inflectional Categories of Indo-European. — Heidelberg, 1964. Mahlow G. H. Die langen Vocale AEO in den europaeischen Sprachen. — Berlin, 1879. Mažiulis V. Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai. Deklinacija. — V., 1970. Nieminen E. Der urindogermanische Ausgang -di des Nominativ-Akkusativ Pluralis des Neutrums im Baltischen. — Helsinki, 1922. Otrebski J. Wschodniolitewskie narzecze twereckie. — Krakéw, 1934. Cz. I. Gramatyka. Otrebski J. Gramatyka jezyka litewskiego. — Warszawa, 1956, t. 3. Schmidt J. Die Pluralbildungen der indogermanischen Neutra. — Weimar, 1889. Stang Chr. S. Zum indoeuropdischen Kollektivum. — In: Stang Chr. S. Opuscula linguistica. Oslo, Bergen, Tromso, 1970. Stundžia B. Dėl baltų o-/a-kamieniy daiktavardžių gretybiy. — Baltistica. V., 1978, t. 14(2). Valeckienė A. Lietuvių kalbos bevardės giminės įvardžių kilmė. — Kn.: Gramatinės kategorijos ir jų raida (Lietuvių kalbotyros klausimai, t. 18). V., 1978. Bipuaa M. B. Bejnapyckas aurpanagimMia. — Minck, 1966, T. 1; 1969, r. 2. Hunnuu-Caurbių B. M. HmMennas akuenTyauus B GasnTHiicKoM H caassiuckom. — M., 1963. Meiie A. BsBejenne B cpaBHuTe.jibHOe H3yueHHe HHjoeBporneiickuxiaankos. — M. —JI., 1938. TIJItO PAJIbHbIE AHTPONOOKHKOHHMbI H HX 3HAYEHHE JIA PEKOHCTPYKUHH CHCTEMbI CKJIOHEHHSA H AKILLEHTYALHH Pe3tiome Ha ocuoBanHH aHaJiK3a IJNOpaJIbHbIX AHTDONOORHKOHHMOB H HEKOTOPHIX DpEJIHKTOBbIX ANeJiJiA- THBHbIX (DOpM jesaeTcss NOMbITKa OGOCHOBATH BO3MOMKHOCTH CYIIECTBOBAaHHSI B BOCTOYHOGAJ- THHCKHX S3bIKAX NPOTHBONOCTABJIEHHS! ABYX BAapHAHTOB MHOXECTBEHHOTO YHCJA: MPOCTOro H coGupaTejibHoro. PeKOHCTPYHPYIOTCA Cle/yiollie 0COGEHHOCTH COOGHpaTEJIbHOTO MHOKECTBEH - HOro WHCJIA: 1. Cneunduueckas okcuTonHas (4 a. II.) Gopma Ha -(i)ai B HM. N. H CnenKOHueckKas CEMaHTHKA (3uauenne HEPa3 I0KHMOro Lenore), Hanp. : liepai ‘nanuak’: liepa ‘muna’, Burbai ‘cembst Bypou’: Barba ‘Byp6a’ (antpononum); tėvai ‘poputenn’: tėvas, tėvai ‘OTH’. 2. Heiitpanusanus B napagurme (f)o-OCHOBBI: a) ONMNO3HIKH OCHOB, POA H AKIEHTYaIHOH- HBIX NapajurM, Hanp.: liepai: liepa, Mu. 4. lepos; sūnai ‘CHHOBbA’: sūnūs, MH. 4. sūnūs * CHHBL: 6) orino3HuHH AKIEHTYalHOHHbIX NapaturM: tėvai (4): tėvas (1), lietuviai (4): lietavis (2) u T. 1. 3. He quiexkTiBHO®, a JePHBALHOHHOE OTHOUICHHE K €IHHCTBEHHOMY (resp. NPOCTOMY MHO- HECTBEHHOMY) UHCJY; MPH 3TOM COOHpAaTEJILHOL MHOXECTBEHHO® UKCJIO OTHOCHTCS K THI NJIIO- Pa H30BAHHOTO KOJIJIEKTHBA, T. €. NpejįcTaBJISeT cOGoOH MPOMENKYTOUHKI 3Tan rpaMMaTHKAJIH- 3auMH JAepHBAUHOHHOH KaTeropHH KO.IJIeKTHBA (*d/a-collectivum). 197 CymecrBoBanne MOJte.iit AeKJIHHAUHH C HefirpaJin3aujeii ONIrMO3HUHH OCHOB, pojįla H aKUEHTY- anHoHHbIX NapajIHTM B CHCTeMe cOOHpaTe/IbHOTO MHOXeCTBeHHOTO UKCJIa Jie iaeT GOJIEe NOHATHHIM nponecc cMenieHHs apajurM CYyLMIeCTBHTeJIbHOTO He TOJIbKO BO MHOKECTBEHHOM, HO H B ejĮHH- CTBEHHOM UHCJI6; NPOSICHSETCS TaKXe pacnpocTpaHeHHe OKCHTOHHON aKLeEHTYAIKHH i BOOČINe H3- | MeHeHHS B AKUEHTYAUHOHHBIX NapajirMax (OcOGeHHO B TeX CJYYasX, KOrja „KOHeunOe“ Yjlape- Hue GaJiTHŪCKHX S3LIKOB NpOTHBODpeuHT „KOpHeBOMY“ y JapEHHIO JPEBHErpeuecKoro H HH (Hii CKOro S35IKOB HJIH HaobopoT, cp. vilkai: ap.-rp. Abxot, Ap.-HHA. vrkas wan dūmai, nate. dimi: Ap.-Tp. 90pée, Ap.-unA. dhimds). Dra Moje ib NO3BOJSET 3AHOBO BITVIAHYTH Ha TaKHe hopmbl Kak debesiai ‘061aka’, žvėriai ‘3pepn’, tai ‘370’ H NOJOOHBIE, H JET KJIIOU K OGDBSCHEHHIO YaCTH Ay6aeTHBIX (OPM (CJIOB) C 0/d- H jo/é-0CHOBAMH, HAMID. : plaūšas || plausa, dalgis || dalgė.