Lietuviška audinių pragmonimika

LIETUVIŲ KALBOS SPECIALIOJI LEKSIKA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXII (1983) Apžvalgos, recenzijos LIETUVIŠKA AUDINIŲ PRAGMONIMIKA 1. Įvadinės pastabos 1.1. Pragmonimas — graikiškos kilmės žodis (pragma „daiktas, prekė“, ono- ma „vardas“), reiškiantis tikrinį prekės vardą. Kai kurie kalbininkai pragmoni- mika priskiria onomastikai!, tačiau iš tikrųjų šios rūšies žodžių vieta kalbos leksi- kos sistemoje yra gana problemiška, Pragmonimai buvo vartojami jau senovės Romoje, Ispanijoje, Egipte. Mano- ma, kad viena iš pirmykščių pragmonimų formų buvo antroponimas — meistro vardas. Savo vardu gamintojas ženklindavo padarytus gaminius (ginklus, muzikos instrumentus, indus ir kt.), ženklą juose iškalinėdamas, juos antspauduodamas ir pan. Tokie ženklai buvo vartojami net iki XVII a. Tačiau ilgainiui, vystantis pre- kybai, didėjo prekių gamybos apimtis, įvairėjo jų asortimentas. Meistro vardas pra- gmonimikai pasidarė nebepakankamas. Dėl to pradėti vartoti įžymių Žmonių, mi- tologinių būtybių, literatūros herojų vardai, toponimai ir kt. Vėliau atėjo ir bend- rinių daiktavardžių eilė. Tikriniais prekių vardais tampa brangakmenių, astrono- mijos ir meteorologijos reiškinių, gyvūnų ir kt. pavadinimai?, Mūsų spartaus ekonominio vystymosi amžiuje kartu su daugybe naujų prekių atsiranda ir gausybė jas pavadinančių tikrinių vardų. Dabartiniu metu būtų neįma- noma išsiversti nei vien tik su giminines sąvokas pavadinančiais terminais (pvz., dviratis, fotoaparatas, televizorius ir pan.), nei vien tik su rūšiniais pavadinimais (pvz., moteriškas dviratis, spalvotas televizorius ir pan.), nes vienos jų rūšies gamina- ma daugybė įvairių atmainų. Taigi pragmonimas dabar eina tarsi rūšiniu prekės pa- vadinimo papildu. Nenuostabu, kad tikriniai prekių vardai visame pasaulyje skai- čiuojami milijonais. Jų yra žymiai daugiau, negu bet kurios kalbos žodžių. Mat pa- gal galiojančias taisykles ir standartus tos pačios grupės prekės negali gauti tapačių arba panašių pragmonimų. 1.2. Tikriniai vardai atlieka daugiausia Žymimąją funkciją, o pragmonimai pirmiausia turi atlikti atraktyvinę (patraukiamąją, sudominamąją) ir estetinę funk- ciją. Todėl svarbus reikalavimas, kad pragmonimu einantis žodis asocijuotųsi su gaminiu, tiesiogiai ar netiesiogiai sietųsi su jo paskirtimi, savybėmis, išvaizda, Žo- džiu, išreikštų jo esmę. Tikriniai prekių vardai turi būti aiškios reikšmės, viena- reikšmiai, lengvai įsimenami, nesunkūs ištarti, kuo trumpesni žodžiai. Be abejo, ! KoMojnosa 3. II. CemanTwyeckas MOTHBHDOBaHHOCTb MNparMOHHMOB. — TIpoOj1eMBI cemanTukd. — M.: Hayka, 1974, c. 333; Mockosuy B. A. ToBapnsie: 3Haru, — B kga.: OnoMacrauka. M., 1969, c. 251. * Mocxosuy B. A. Topapusie 35arkx. — Ykas3. co4.,c. 252; Ileneneseuxuit A. M. Hyxuas KHura. — Bonpocsl u3oOperarenscrsa, 1967, Ne 5, c. 54—55, 224 pragmonimais netampa neigiamą emocinį atspalvį turintys ZodZiai®. Manoma, kad nereikéty kurti abreviatiiriniy pragmonimy, nes juos sunku atsiminti, nepatogu - ištarti ir pan.* Kuriant pragmonimus, aktuali jų motyvacijos problema. Tarybinė kalbininkė Z. Komolova, tyrinėjusi įvairių kalbų pragmonimus, nustatė, kad yra tikrinių pre- kių vardų, sukurtų tų pačių semantinės motyvacijos faktorių pagrindu. Autorės nuomone, tai leidžia kalbėti apie pragmonimikos universalijas. Pateikiama tokių universalijų pavyzdžių: 1) gaminio dydis, pvz.: motoroleris „Malyš“; 2) medžiaga, kuri yra viena iš sudedamųjų gaminio dalių, pvz.: saldainiai „Likernaja“; 3) žmo- gus ar daiktas, kuriam skirtas gaminys, pvz.: portatyvinė dujinė viryklė „Turist“; 4) gaminio kokybė, pvz.: „Lutčyj“ — metalinių gaminių valymo priemonė; 5) ga- minio funkcija: „Miechočistka“ — priemonė spalvotam dirbtiniam kailiui valyti; 6) gaminio pagaminimo vieta, pvz., šaldytuvas „Penza“; 7) gaminį išleidžianti ga- mykla, pvz.: traktorius „Kiroviec“; 8) to paties „būrio“ daiktas kaip ir pragmoni- mo „turėtojas“, pvz.: radiola „Simfonija“, „Gama“; 9) asmuo, kūrinys, įvykis, herojus, geografinis objektas ir pan., kuriam įprasminti skiriamas gaminys, kaip antai: saldainiai „Spartak“, laikrodis „Antarktida“*. Be abejo, turint omenyje prekių gausumą ir įvairumą, galima teigti, kad šių universalijų sąrašas nėra išsamus. Turbūt autorė to ir nesiekė. Ji tik norėjo parodyti kai kuriuos bendrus semantinės pragmonimų motyvacijos modelius. Šio straipsnio tikslas aptarti vienos prekių grupės — 1950—1979 m. laikotar- pio lietuviškų audinių pragmonimika®. (Iki 1950 m. buvo gaminama tik keletas audinių su tikriniais pavadinimais. Tai vilnonis suknelinis audinys „Liuks“ ir dra- pas „Baltika“.) Didžiausias dėmesys skiriamas semantiniy žodžių grupių — audi- nių pragmonimų kilmės šaltinių analizei, paliečiant šių šaltinių tinkamumo audi- nių pragmonimikai problemą. Straipsnyje parodytas tikrinių audinių pavadinimų skaičiaus kitimas, aptariami jų motyvacijos faktoriai, pateikiamos audinių pragmo- nimų kūrimo rekomendacijos“. 2. Lietuviškos audinių pragmonimikos apžvalga 2.1. Audinių mažmeninių kainų kainoraščių, valstybinių standartų, techninių sąlygų ir techninių aprašymų duomenimis, 1950—1979 m. respublikoje pragmo- nimais vadinti 789 audiniai, iš jų 411 vilnonių, 358 šilkiniai, 11 lininių ir 9 med- vilniniai. 3 Mockosuy B. A. Vxa3. cou., c. 253. * Casun-Jlasapesa 3. C. Bonpocbi seiGopa ToBapHbixX 3HaKOB., — Bonpocki H30Opera- TeJLCTBa, 1967, Ne 6, c. 50. * Komonosa 3. Il. Vka3. co4., c. 337—338. * Pavyzdžiai imami iš Lietuvos TSR lengvosios pramonės ministerijos audinių pavyzdžių albumų, Lietuvos TSR lengvosios pramonės ministerijos techninių aprašymų registracijos žurnalo (1973 — 1979), Lietuvos TSR lengvosios pramonės ministerijos techninių sąlygų re- gistracijos žurnalo (1966— 1979) ir iš įvairių 1950— 1979 m. laikotarpio audinių kainoraščių. 8. 1019 225 Pirmiausia pragmonimais imta vadinti vilnonius audinius. Be jau minėtų "„Liuks“ ir „Baltikos“, 1955 m. pradėta gaminti vilnonį kostiuminį audinį „Drobė“, paltinį „Vasara“ (fabrikas „Drobė“), drapą „Spalis“ (fabrikas „Liteksas“). Šilki- nių audinių tikriniai pavadinimai pasirodė truputį vėliau. 1957 m. „Kauno audiniai“ gamino šiuos šilkinius audinius: „Berželis“, „Genys“, „Gintaras“, „Kregždutė“, „Neris“, „Pavasaris“, „Snaigė“. 1959 m. atsirado keletas lininių audinių pragmoni- mų, kaip antai: suknelinis audinys „Banga“, medžiagos vaikiškiems drabužiams „Palanga“ ir „Vasara“. Tuo tarpu pirmasis medvilninių audinių pragmonimas pavartotas tik 1966 m. Tada fabrikas „Audėjas“ pradėjo gaminti gobeleną „Lietu- va“. Lietuvos TSR gaminamų audinių tikrinių pavadinimų skaičiaus kitimas pasku- tiniaisiais trimis dešimtmečiais (1950—1979 m.) parodytas 1 lentelėje. Jau nuo 1960 m. audinių pragmonimų gerokai pagausėjo. Daugiausia jais pavadinama šil- kinių ir vilnonių audinių, mat jų gaminama žymiai daugiau ir įvairesnių negu li- ninių ir medvilninių. 2.2. Kalbant apie lietuviškų audinių pragmonimų motyvaciją, minėtina, kad dauguma šių tikrinių pavadinimų yra tarsi memorialiniai, t.y. remiasi gamtos reiš- kinių, vietovardžių, augalų, gyvūnų, gaminių, įrenginių ir kitais pavadinimais, taip pat atspindi žmonių dvasinės veiklos ir kūrybos sąvokas. Vienas kitas audinių prag- monimas yra ir kitokios motyvacijos, pvz.: gaminio kokybė (audinys „Liuks“ bei „Kristalas“ ir „Perlas“ — blizgantys audiniai); gaminio prigimtis (audiniai „Kre- pas“, „Bajus“); gaminio paskirtis (burių audinys „Jachta“); gaminį išleidžiantis fabrikas (audiniai „Drobė“, „Lima“, „Liteksas““). Pragmonimų motyvacija glaudžiai susijusi su jų šaltiniais. Kokių gi semanti- nių grupių Žodžiai vartojami lietuviškiems audiniams sudaryti? Tai gamtos reiški- nių pavadinimai, vietovardžiai, augalų, gyvūnų, gaminių ir įrenginių, įmonių pa- vadinimai, žmonių vardai, dvasinės Žmonių veiklos ir kūrybos sąvokos (žr. 2 lente- lę). 3 ir 4 lentelėse parodyta dar smulkesnė šilkinių ir vilnonių audinių pragmoni- mų šaltinių semantinė klasifikacija. Tinkamai parinkti tikriniai audinių pavadinimai vaidina teigiamą vaidmenį sudarant audinių asortimentą, teikia vartotojui informaciją apie gaminį, tarsi rek- lamuoja jį. 2.2.1. Gamtos reiškinių pavadinimai labiausiai būdingi šilkiniams audiniams (65 šilkinių audinių pragmonimai iš 108 šio kilmės šaltinio pragmonimy). Jie suda- ro apie penktadalį šių audinių tikrinių vardų. Tai įvairių gamtinių medžiagų (pvz., „Gintaras“, „Perlas“, „Rubinas“, „Žėrutis“), dangaus kūnų (pvz., „Marsas“, „Sau- lė“), metų laikų (pvz., „Pavasaris“, „Vasara“), paros dalių (pvz., „Diena“, „Rytas“, „Vakaras“) ir kiti įvairūs pavadinimai, kaip antai: „Aidas“, „Giedra“, „Rasa“, „Verpetas“, „Žara“ ir pan. Šiais pragmonimais vadinama nemaža „Kauno audinių“ produkcijos dalis. Kai kurie jų siejasi su medžiagos paskirtimi, pvz., vakarinis au- dinys „Vakaras“, medžiagos išvaizda, pvz.: „Perlas“, „Kristalas“. Dauguma jų tiesiog skirti gamtos reiškiniams įprasminti. 2.2.2. Vilnonių audinių pragmonimai gamtos reiškinius atspindi kiek silpniau (36 vilnonių audinių pragmonimai iš 108 šio kilmės šaltinio pragmonimų). Jie su- daro tik apie dešimtąją dalį visų vilnonių medžiagų tikrinių vardų. Pavyzdžiui, 226 vilnoniai sukneliniai audiniai „Banga“, „Pavasaris“, „Saulė“, kostiuminiai audi- niai „Aidas“, „Gintaras“, „Rūkas“, paltiniai audiniai „Migla“, „Pūga“, „Snaigė“, „Sniegutis“, „Vaivorykštė“, „Žaibas“, „Žvaigždutė“, drapas „Šerkšnas“ ir kt. Vilnonių audinių pavadinimo gamtos reiškiniais apskritai peikti negalėtume. Tačiau negirtina tai, kad šiems audiniams (ypač kostiuminiams ir paltiniams) var- tojami tų pačių gamtos reiškinių grupių arba tiesiog tie patys pavadinimai, kaip ir šilkiniams audiniams, pvz.: „Aidas“, „Giedra“, „Gintaras“, „Migla“, „Pūga“, „Puta“ „Rytas“, „Vaivorykštė“, „Vasaris“ ir kt. Juk vilnoniai audiniai storesni, šiurkštesni, todėl ir jų pragmonimai turėtų kelti kiek kitokius vaizdinius. 2.2.3. Vietovardžiai dažniausiai vartojami vilnonių audinių tikriniams pavadi- nimams sudaryti (137 vilnonių audinių pragmonimai iš 190 šio šaltinio pragmonimų ir trečdalis iš visų vilnonių audinių pragmonimų). Tai etnografinių sričių, gyvenvie- čių, jūrų, ežerų, upių, piliakalnių ir kt. vardai. Gausiausiai vietovardžiai parenkami paltiniams audiniams, pvz.: „Akmenė“, „Dainava“, „Dangė“, „Dubysa“, „Gon- dinga“, „Juodkrantė“, „Puožas“, „Sartai“, „Žeimena“ ir drapams, kaip antai: „Ančia“, „Dūkštas“, „Kaunas“, „Kauno marios“, „Neris“, „Nevėžis“, „Palanga“, „Rambynas“, „Šatrija“ ir pan. Vilnonių kostiuminių audinių šiais pragmonimais vadinama tik 20, pvz.: „Akmena“, „Kražiai“, „Merkys“, „Nida“, „Naglis“, „No- sas“, „Pandėlys“, „Turmantas“, „Venta“ ir kt., o suknelinių vos keletas — „Dai- nava“, „Neringa“ ir kt. : Vilnoniy audinių tikrinių pavadinimų kūrimui iš vietovardžių reikėtų pritar- ti. Tai didelė leksikos grupė. Joje galima rasti daug ir įvairių pragmonimikai tin- kamų pavadinimų. 2.2.4. Šilkinių audinių vietovardžiais nusakoma tik apie septintadalį visų šil- kinių audinių (48 pragmonimai iš 190 šio šaltinio tikrinių vardų), pvz.: „Baltija“, „Dainava“, „Dubysa“, „Naglis“, „Neva“, „Nevėžis“, „Praha“, „Tokijo“, „Vilnius“, „Žalgiris“ ir kt. Daugiausia šiam reikalui vartojami gyvenviečių ir upių pavadini- mai. 2.2.5. Apie penktadalis vilnonių audinių tikrinių vardų — augalų pavadinimai (81 pragmonimas iš 150 šio šaltinio pragmonimų). Daugiausia tai gėlių (pvz., „Aguo- na“, „Jurginas“, „Raganė“, „Tulpė“), medžių ir krūmų (pvz., „Akacija“, „Ažuo- las“, „Ąžuoliukas“, „Eglė“, „Eglutė“, „Liepa“, „Putinas“, „Skroblas“, „Uosis“), vaisių ir uogų (pvz., „Avietė“, „Svarainis“, „Riešutas“), augalų dalių (pvz.: „Lapas“, „Žiedelis“) pavadinimai. Augalų pavadinimai ypač dažnai vartojami vilnonių suknelinių ir vilnonių kostiuminių audinių pragmonimams sudaryti. 2.2.6. Gana daug šilkinių audinių apibūdinama augalų pavadinimais (66 šil- kinių audinių pragmonimai iš 150 šio tikrinių vardų šaltinio žodžių), pvz.: „Aguo- na“, „Astra“, „Jurginas“, „Kamelija“, „Kaštanas“, „Lazdynas“, „Palmė“, „Rie- šutas“, „Uoga“, „Žilvitis“ ir kt. Gėlių ir medžių vardai sudaro maždaug po treč- dalį šilkinių audinių tikrinių pavadinimų. Tačiau gėles reiškiančių žodžių (ypač šilkiniams audiniams pavadinti) galėtų būti vartojama dar daugiau. Juk gėlės ge- riau negu medžiai gali apibūdinti šilkinių audinių tekstūrą, jų švelnumą, spalvų 8* į 227 2.2.7. Šilkinių ir vilnonių audinių pragmonimikoje randame ir gyvūnų pavadi- nimus reiškiančių daiktavardžių. Jais įvardyta 49 šilkiniai ir 45 vilnoniai audiniai. Labiausiai paplitę paukščius ir gyvulius bei žvėris reiškiantys daiktavardžiai, pvz.: šilkiniai audiniai „Aras“, „Dagilis“, „Garnys“, „Genys“, „Genmiukas“, „Pingvinas“, „Povas“ bei „Avinėlis“, „Briedis“, „Zuikis“ ir pan. Vilnoniai audiniai: „Garnys“ „Genys“, „Kielė“, „Pelėda“, „Pingvinas“, „Briedis“, „Stumbras“, „Šernas“ ir kt. Kalbant apie šilkinius audinius, minėtina, kad gyvulius bei žvėris reiškiantys daiktavardžiai ypač būdingi dirbtiniams kailiams, pvz.: „Avinėlis“, „Katinėlis“, „Leopardas“, „Mopsas“, „Pudelis“, „Ūdra“ ir kt. Tai vykę pragmonimai, gerai atspindintys dirbtinio kailio išvaizdą. 2.2.8. Gaminių ir įrenginių pavadinimais daugiausia apibūdinami šilkiniai audiniai (30 šilkinių audinių tikrinių vardų iš 50 šio šaltinio pragmonimų), pvz.: „Arfa“, „Fleita“, „Jachta“, „Kanklės“, „Karuselė“, „Palydovas“, „Raketa“, „Skudutis“ ir kt. Vieni iš šių pragmonimų (pvz., burių audinys „Jachra“) parodo audinio paskirtį, kiti (pvz., muzikos instrumentai „Kanklės“, „Skudutis“) gerai tinka audinio išvaizdai, jo švelnumui, lengvumui nusakyti. 2.2.9. Vienas kitas audinys vadinamas įmonių pavadinimais, pvz.: vilnoniai audiniai „Drobė“, „Lima“, „Liteksas“. Šilkiniam audiniui duotas abreviatūrinis. pavadinimas „Ziko“ (Ziberto šilko kombinatas). Abreviatūriniams audinių pa- vadinimams nereikėtų pritarti jau vien dėl to, kad dažnai jie esti suprantami tik pa- tiems gamintojams. 2.2.10. Apie penktadalis vilnonių ir tiek pat šilkiriių audinių pragmonimų — vienokie ar kitokie žmonių pavadinimai. Tai literatūros herojų (pvz., „Buratinas“, „Coliukė“, „Pelenė“), mitologinių būtybių (pvz., „Aitvaras,“ „Laumė““), etnogra- finių Lietuvos sričių ar miestų gyventojų (pvz., „Dzūkė“, „Kaunietė“, „Žemaitis“), žmonių grupių bei profesijų pavadinimai (pvz., „Medžiotojas“, „Moksleivė“, „Pio- nierius“, „Žvejas“), amžiaus tarpsnių (pvz., „Jaunystė“, „Mažylė“), giminystės ryšių (pvz., „Sesutė“, „Uošvė“) ir pan. pavadinimai. Ypač populiarūs įprastiniai Žmonių vardai. Jais daugiausia linkstama vadinti šilkinius suknelinius audinius, pvz.: „Asta“, „Gintė“, „Gražina“, „Milda“, „Ona“, „Silva“, „Stasė“, „Vida“, „Jūratė“, taip pat ir vilnones suknelines medžiagas, kaip antai: „Asta“, „Elvyra“, „Judris“, „Jūratė“, „Lina“, „Milda“, „Nijolė“ ir kt. Istorinių asmenybių vardai gana populiarūs drapams pavadinti, pvz.: „Mantas“, „Margiris“, „Mindaugas“, „Vytenis“, „Žygimantas“ ir kt. Drapų pragmonimų dalį — istorinių asmenybių vardus — galėtume laikyti memorialiniais. Jie sukelia didingumo, iškilmingumo įspūdį, kuris neblogai dera prie šių medžiagų storumo, sunkumo. Tačiau ateityje, kuriant audinių tikrinius pavadinimus, žmonių vardų nereikėtų pernelyg dažnai naudoti. 2.2.11. Dalies audinių tikriniai pavadinimai — dvasinės žmonių veiklos bei kūrybos sąvokos. Čia atsispindi literatūros formos ar žanrai (pvz., „Baladė“, „Pasaka“, „Sakmė“), meno sąvokos (pvz., „Etiudas“), šokių (pvz., „Kepurinė“, „Rumbo“, „Suktinis“, „Tango“) pavadinimai, sportas (pvž., „Sambo“, „Šachma- tai“), mados kryptys (pvz., ,Midi*). Gana ryškios šioje grupėje žmonių santykių (pvz., „Draugystė“, „Talka“), žmonių idealų (pvz., „Laisvė“, „Pažanga“, „Taika“) 228 sąvokos, dvasinės žmonių būsenos (pvz., „Laimė“, „Ramybė“, „Romantika“, „Sva- Jonė“, „Viltis“). Daugiausia (41 iš 53 šio šaltinio pragmonimų) dvasinės žmonių veiklos ar kūrybos sąvokomis vadinami šilkiniai audiniai. Tinkamai parinkti šios grupės pragmonimai leidžia gražiai įprasminti audinius. 2.2.12. Lininių ir medvilninių audinių tikrinių pavadinimų negausu (lininių — 11, medvilninių — 9 pragmonimai). Lininių medžiagų pragmonimai — tai gamtos reiškinius žymintys žodžiai (pvz., „Aušra“, „Banga“, „Pavasaris“, „Vaivorykštė“, „Vasara“), vietovardžiai (pvz., „Minija-4“, „Palanga“, „Širvėna“), augalų pavadi- nimai (pvz., „Aguona“, „Liepa“, „Rūta“). Trys medvilninių audinių pragmonimai — tai žmonių pavadinimai („Dzū- kė“, „Elzė“, „Sūduvietė“); po kelis jų sutampa su gamtos reiškinių (pvz., „Rytas“, „Ruduo“) ir vietovardžių (pvz., „Lietuva“, „Neris“) pavadinimais, vienas — įmo- nės pavadinimas („Audėjas“). 2.3. Apžvelgus lietuvišką audinių pragmonimiką, matyti dalinė tikrinių pava- dinimų specializacija pagal audinių grupes ir kartu pagal fabrikus. Tokia speciali- zacija laikytina teigiamu dalyku. Ji atsirado, pradėjus atskiriems fabrikams savo produkciją vadinti vienos ar kelių semantinių grupių pragmonimais. Pavyzdžiui, „Laisvės“ fabrikas vilnonius paltinius ir kostiuminius audinius daugiausia pavadi- na ežerų vardais, pvz.: „Gelvis“, „Gilutis“, „Narutis“, „Nosas“, „Puožas“, „Sen- kutis“, „Šlavantas“, „Vėlys“, „Žaltytis“, „Žuvintas“ ir kt. „Nemuno“ fabriko vil- noniai paltiniai ir kostiuminiai audiniai dažniausiai turi gyvenamųjų vietų vardus, kaip antai: „Kelmė“, „Kražiai“, „Lieplaukė“, „Pandėlys“, „Telšiai“, „Utena“. Tačiau šie fabrikai tikrinius audinių pavadinimus galėtų specializuoti ir smulkiau, t.y. pagal audinio paskirtį. Pavyzdžiui, paliekant gyvenviečių pavadinimus „Nemu- no“, o ežerų „Laisvės“ paltiniams audiniams, reikėtų paieškoti naujų pragmonimų grupių šių fabrikų gaminamoms kostiuminėms medžiagoms. Drapai — daugiausia „Litekso“ produkcija. Tai stori, sunkūs audiniai, todėl jiems parinkti memoriali- niai, tarsi iškilmingumo atspalvį turintys pavadinimai, pvz.: miestų („Kaunas“, „Vilnius“), istorinių bei įžymių vietovių („Pilėnai“, „Stelmužė“), gamtos pamink- lų („Puntukas“), upių („Neris“, „Nevėžis“), kalnų („Rambynas“, „Šatrija“), istorinių asmenybių („Mindaugas“, „Vytenis“, „Žygimantas“) vardai. Atrodo, kad šie pragmonimai vykę, tačiau kažin ar nevertėtų sumažinti drapų tikrinių var- dų šaltinių semantinių grupių skaičių. 2.3.1. Didžiausią vilnonių kostiuminių audinių dalį gamina „Drobės“ susivie- nijimas. Šie audiniai dažniausiai vadinami medžius (pvz., „Ąžuolas“, „Beržas“, „Gluosnis“, „Kaštanas“, „Klevas“, „Putinas“) bei paukščius (pvz., „Apuokas“, „Garnys“, „Gužutis“, „Kėkštas“, „Kikilis“, „Kurtinys“, „Laukys“, „Žvirblis“) reiškiančiais daiktavardžiais. Tokie pragmonimai gana geri: medžio žievę bei sker- spjūvį, taip pat paukščio plunksnas iš dalies gali imituoti vilnonio kostiuminio au- dinio raštas. Tačiau paukščių pavadinimų nereikėtų vartoti „Drobės“ gami- namiems vilnoniams sukneliniams audiniams pavadinti, pvz.: „Gervė“, „Kielė“, „Volungė“ ir kt. 2.3.2. Vilnonių suknelinių audinių asortimentas siauresnis negu šilkinių. Jie daugiausia gaminami vienspalviai. Dauguma jų turi pragmonimus, sukurtus auga- 229 skaičiaus kitimas 1950—1979 m. 1 lentelė Lininių Medvilninių Iš viso skaičius % skaičius % skaičius % 3 27,27 — — 79 10,01 8 72,73 1 11,11 352 44,61 - tie 8 88,89 358 45,38 11 100,00 9 100,00 789 100,00 2 lentelé audinių pragmonimai pagal kilmės šaltinius Medvilniniai Lininiai Iš viso skaičius % skaičius % skaičius % 2 2,22 5 45,46 108 13,69 2 22,22 3 21,27 190 24,08 - - 3 27,27 150 190,1 = -= - - 95 12,04 - = - = 50 6,34 1 11,11 > - 6 0,76 3 33,34 - a 137 17,36 || 11,11 - > 53 6,72 9 100,00 11 100,00 789 100,00 231 lų pavadinimų pagrindu, pvz.: „Aguona“, „Alyva“, „Flioksas“, „Lubinas“, „Pe- tunija“, „Pipiras“. Šiuos audinius ir ateityje tikslinga vadinti vienspalvių gėlių, vaisių, uogų pavadinimais. Šilkinių audinių raštai ryškesni, dažniausiai margi. Jiems tinka margažiedes gėles, gamtos reiškinius ar dvasines žmonių kūryboš są- vokas nusakantys žodžiai. Turbūt nevertėtų šilkinių audinių vadinti vietovardžiais, medžiais, 0 ypač — Žmonių vardais. 2.3.3. Neblogi vaikiškų audinių pragmonimai. Ypač vykę literatūros herojus reiškiantys tikriniai audinių vardai, pvz.: „Coliukė“, „Nežiniukas“, „Spragtukas“ bei maZybiniai daiktavardžiai, kaip antai: „Drugelis“, „Kanarėlė“, „Karosiukas“, „Putinėlis“, „Žiedelis“ ir kt. 2.4. Ateityje tobulinant audinių pragmonimų sistemą, pravartu būtų kiekvie- no fabriko gaminamoms atskiroms audinių grupėms pagal paskirtį parinkti po vieną ar kelias vyraujančias tikrinių audinių pavadinimų semantines grupes. Keičiantis audinių asortimentui, sunku pasiekti, kad tikriniai audinių pavadi- nimai gyvuoty ilgesnį laiką, keletą dešimtmečių, kaip pavyzdžiui, „Baltika“, „Liuks“. Tačiau didesnis audinių pragmonimų pastovumas vis dėlto būtų teigiamas dalykas. Kaip šį klausimą išspręsti, verta pamąstyti gamybininkams. Vargu ar tikslinga suteikti audiniui naują tikrinį pavadinimą tik nežymiai pakeitus medžiagos struk- tūrą. Tokiu atveju galėtume vartoti pragmonimų serijas, nurodančias gamybos metus arba audinio eilės numerį. Vienas kitas panašus bandymas pasitaikė. Pa- vyzdžiui, „Drobė“ gamino audinį „Krepas-65“, „Liteksas“ — „Neringa-2“, „Stum- bras-2“, „Laisvė“ — „Tauras-2“ ir kt. Nemažas lietuviškų audinių pragmonimų trūkumas tas, kad neretai tas pats žodis vartojamas keliems skirtingiems gaminiams pavadinti. Tokių pavadinimų, straipsnio autorės duomenimis, yra net 123. Dažniausiai sutampa vilnonio ir šilkinio audinio pragmonimai, pvz.: vilnonis paltinis audinys ir šilkinis suknelinis audinys „Akacija“ (1970 m.), vilnonis paltinis ir šilkinis suknelinis audinys „Asta“ (1974 m.), vilnonis paltinis audinys „Šilas“ (1976) ir šilkinis suknelinis audinys „Šilas“ (1976). Vienodai („Neris“) vadinamas šilkinis audinys (1957—1979 m.) ir vilnonis gobelenas (1970 m.). Sutampa kelių vilnonių ir lininių audinių tikriniai pavadini- mai, pvz.: vilnonis suknelinis audinys „Aušra“ (1965 m.) ir lininis portjerinis audi- nys „Aušra“ (1966 m.), vilnonis drapas „Palanga“ (1957 m.) ir lininis audinys vai- kiškiems drabužiams „Palanga“ (1959 m.). 29 iš 123 audinių pragmonimų kartoja- si net tris kartus, pvz.: „Rytas“ — vilnonis kostiuminis audinys (1965 m.), šilkinis suknelinis audinys (1967, 1979 m.) ir medvilninis suknelinis audinys (1979 m.); „Vaivorykštė“ vadinamas vilnonis paltinis audinys (1965 m.), šilkinis suknelinis audinys (1968 m.) ir lininis suknelinis audinys (1969 m.). Tokie pasikartojantys pragmonimai menkai informuoja pirkėjus apie audinio grupę, jo paskirtį, gamintoją. Todėl kuriant tikrinius audinių pavadinimus, reikė- tų daugiau išradingumo. Lietuviškų audinių pragmonimų kūrėjai kartais vartoja netaisyklingas, nenor- mines sąlyginių pavadinimų formas, pvz.: „Astra“ (= „Astras“), „Dangė“ (= „Da- nė“), „Gondinga“ (=„Gandinga“), „Kadugys“ (= Kadagys“), „Kaštanas“ 232 3 lentelė (tęsinys) Grupė, pogrupis Skaičius % 3) mitologiniai vardai 7 12,07 4) įvairūs 11 18,97 aš viso *7 ** 58 100,00 VII. Žmonių dvasinės veiklos, kūrybos sąvokos: 1) literatūros | TT 14,63 | 2) muzikos | 6 | 14,63 3) meno | 3 7,32 | 4) sporto, šokių, žaidimų | 10 24,39 i 5) žmonių dvasinės būsenos, minčių, jausmų | 13 31,71 6) įvairūs | 3 | 7.32 Iš viso | 41 100,00 | ( = „Kaštonas“), „Lavanda“ (= „Levanda“), „Tokijo“ (= Tokijas“), „Topolis“ (= „Tuopa“), „Žvejas“ (= Zvejys*) ir kt. Audinių pragmonimų variantus bei dubletus skirtingiems audiniams pavadin- ti galima pateisinti, pvz.: „Eglė“ ir „Eglutė“, „Lakštingala“ ir „Lakštutė“, „Pūkas“ ir „Pūkelis“, „Snaigė“ ir „Snieguolė“, „Svaja“ ir „Svajonė“, „Garnys“ ir „Gužu- tis“, „Konvalija“ ir „Pakalnutė“, „Salvija“ ir „Šalavijas“ ir pan. Tačiau į daugia- reikšmius žodžius, darantis tikrinius audinių pavadinimus, orientuotis nereikėtų. Dauguma tikrinių audinių pavadinimų sudaryta perkėlus gyvūnų, gamtos reiš- kinių, augalų pavadinimų reikšmę. Tik labai retai vieną kitą pragmonimą galima pri- skirti galūninei darybai, pvz.: „Šviesė“, „Žiedė“. Tačiau tokių vedinių labai nedaug. Ateityje lietuviškų audinių pragmonimų darybą reikėtų paįvairinti. Negausu taip pat sudėtinių pragmonimų, pvz.: „Jūrinis krepas-74“, „Kauno marios“, „Lietu- viškas drapas“ ir kt. Kilmės atžvilgiu dauguma audinių pragmonimų — lietuviški žodžiai. Tarp- tautinių pasitaiko vienas kitas, pvz.: „Akacija“, „Apolonas“, „Flioksas“, „Frag- mentas“, „Narcizas“, „Marsas“, „Orbita“, „Palmė“, „Reljefas“, „Šachmatai“ ir kt. 235 Sukneliniai Kostiuminiai . Grupė, pogrupis skaičius“ | % | skaičius | % | skaičius 2) literatūros herojai - - 1 | 1429 2 3) mitologiniai vardai 1 500 2 | 2857 5 4) įvairūs į 500, 3 | 285 5 Iš viso 20 100,00 7 [10009 37 VII. Žmonių dvasinės veiklos, kūrybos sąvokos: | 1) muzikos - - 1 | s000 2 2) meno = | - - | = | | p= HE AE 4) žmonių dvasinės būsenos, minčių, jausmų | | — | PE | . | | 5) įvairūs - | = 1 5000, ji Iš viso — | — 2 10000, 5 A. Montviliené Leidinys apie prancūzų medicinos terminiją Širkienė V. Prancūzų kalbos medicininė terminija. — V., 1977, 88 p. [Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija. Kauno medicinos institutas]. Kauno medicinos instituto užsienio kalbų dėstytojai yra parengę ir išleidę ne- mažai mokomųjų medicinos terminų žodynėlių, skirtų šio instituto studentams. Tokia dėstytojų veikla visaip remtina ir skatintina. Mokomieji terminų žodynai bei žodynėliai yra ne tik svarbi pagalbinė literatūra studentams — jie gali padėti tvarkyti, vienodinti ir diegti į vartoseną norminius taisyklingus terminus, šalinti terminologijos trūkumus, išaiškinti jos spragas. Taigi tinkamai parengtas, suderin- . tas su atitinkamos srities (šiuo atveju medicinos) specialistais bei kalbininkais ter- minologais mokomasis terminų žodynėlis gali veiksmingai padėti tobulinti atitin- kamos srities terminiją. Ypač tai pasakytina apie terminologiją tų mokslo sričių (tarp jų ir medicinos), kurių nėra stambių lietuviškų aiškinamųjų bei atitinkamų kalbų verčiamųjų norminamųjų terminų žodynų. 240