Žodžių atrankos problema „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“

LIETUVIŲ KALBOS SPECIALIOJI LEKSIKA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXII (1983) A. LYBERIS ŽODŽIŲ ATRANKOS PROBLEMA „DABARTINĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNE“ J. Jablonskis savo 1901 m. parašytos „Lietuviškos gramatikos“ prakalboje yra skundęsis, kad „lietuvių rašomoji kalba dar nėra išdirbta“, kad joje yra dar daug „svyrinėjimų“. Praėjo apie 80 m. nuo tos gramatikos pasirodymo, per tą laiką lietuvių literatūrinė kalba smarkiai išaugo, jos leksika praturtėjo, nusistovėjo tvirtesni jos gramatikos, rašybos, kirčiavimo, tarties, stilistikos ir kt. dėsniai, bet „svyrinėjimų“ įvairiose kalbos srityse pasitaiko ir dabar. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“1 (toliau DŽ) uždavinys – padėti įveikti tuos „svyrinėjimus“, atlikti svarbų kalbos norminimo darbą, visų pirma leksikos srityje. DŽ neturi tikslo apimti visą lietuvių kalbos žodžių lobį, visus lietuvių liaudies kalbos ir bet kada parašytų raštų žodžius. Jo tikslas – pateikti pirmiausia dabartinės literatūrinės lietuvių kalbos žodžius, nurodyti jų pagrindines formas, rašybą, kirčiavimą, paaiškinti žodžių reikšmes ir jas pailiustruoti trumpais būdingais pavyzdžiais. Sudarant DŽ, vienas iš svarbiausių klausimų – žodyno sudėties, jo žodžių sąrašo nustatymas. Atliekant žodžių atranką, sunkumai kyla iš pačios leksinės kalbos sudėties įvairumo. Mat žodžiai savo struktūra, daryba, prasminiais ir sintaksiniais santykiais, savo junglumu, chronologinėmis, socialinėmis ir loginėmis ypatybėmis yra labai nevienodi. Žodžių atrankos klausimas dar labiau komplikuojasi, turint galvoje literatūrinę kalbą, apimančią ir rašomąją, ir šnekamąją kalbą. Be to, žodyne turi būti respektuojama ne tik aktyvioji žodžių atsarga, būdinga visam kalbančių kolektyvui, bet ir pasyvioji atsarga, kuri tam tikru kiekiu taip pat turi įeiti į norminį žodyną. Vienas iš sunkiausių DŽ sudarymo problemų – ne „visuotinių“, ne „norminių“ leksikos elementų įtraukimas į žodyną. Daugiausia sunkumų kelia dialektinė leksika, kuri tolydžio plaukia į literatūrinę kalbą, įvairindama ją naujais nominatyviniais, stilistiniais ir kitais elementais. Apskritai tarmės buvo ir yra geriausias lietuvių literatūrinės kalbos papildymo šaltinis. Šiandien daug kam nė į galvą neateina, kad tokie paprasti žodžiai kaip kaina, prekė, rūšis, derva, sija, skarda ir kt. yra buvę toli gražu ne literatūrinės kalbos žodžiai. Skverbdamiesi į literatūrinę kalbą, tarmių bei šnekamosios kalbos žodžiai rodo nepaliaujamą josios resursų augimą, kartu leksikos atsinaujinimo ir demokratėjimo procesą. Nuolatinė literatūrinės kalbos ir tarmių sąveika kelia leksikografams nelengvą tarmybių atrankos problemą, verčia juos ieškoti patikimų žodžių atrankos kriterijų. Svarbiausias DŽ žodžių atrankos ¹ Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. – V., 1972. 147 kriterijus – žodžių įsigalėjimas, jų vartojimo platumas literatūrinėje kalboje. Jei kuris tarminis žodis ar posakis yra vartojamas tik vieno ar dviejų rašytojų vaikalose, tai jis paprastai nededamas į žodyną. Pavyzdžiui, žodžiai krioklinis „rėksnys“, išgyvenčius „nuskurdelis“ vartojami tik I. Simonaitės raštuose ir pagrįstai į DŽ nededami. Bet žodis lėnkė „klonis, slėnys“ vartojamas ne tik I. Simonaitės, bet ir Lazdynų Pelėdos, Žemaitės, Valančiaus, Vaižganto ir kt. rašytojų veikaluose ir pagrįstai įtrauktas į DŽ. Daugelis tarminių žodžių seniai vartojami grožiniuose kūriniuose kaip stilistinė priemonė sukurti vietos koloritui ar pavaizduoti realiam kaimo žmonių gyvenimui. Dalis jų atlieka etnografizmų funkcijas, kiti susiję su vietos žmonių buitimi bei papročiais, kai kurie yra įgiję net terminologinių reikšmių, pvz.: darytinis „toks dzūkų valgis iš varškės“, luõkas „kūjis žuvims pritrenkti po ledu“, góža „lūžtančių jūros bangų eilė“, saldà „užliejamo paupio vieta“. Dzūkų žodis nudienis dabar dažnai vartojamas spaudoje kaip pakaitas sinonimui „šiandieninis“. Kad tarmybės plinta literatūrinėje kalboje, daug lemia ir socialinės priežastys. Literatūrinės kalbos vartotojas dabar darosi visa tauta – žmonės ne tik iš miestų, bet ypač iš kaimų, visi tie, kurie gerai moka savo tarmes. Negalima pasakyti, kad tarmybių pateikimas DŽ yra atliktas visiškai tobulai ir kad nieko negalima čia pakeisti. Tame žodyne tarmybių su pažymomis žem. (žemaičių), ryt. (rytų aukštaičių), vak. (vakarų aukštaičių), dz. (dzūkų) arba tiesiog tarm. (tarminis) yra pateikta per 2000. Atrodo, kad šis skaičius galėtų būti daug mažesnis. Daugelis DŽ pateiktų tarminių žodžių galėtų likti vien daugiatomiame „Lietuvių kalbos žodyne“, nes plačiau jie neįsigalėję literatūrinėje kalboje. Štai pluoštelis tokių pavyzdžių: 1) žemaičių: aigara „šapas, šiaudelis; trupučis“, aimata „išdykavimas; pokštai; išdykėlis“, čėižti „kirsti, mušti“, čiōpa „kas čiupinėja, čiupna, gaišlys“, dýkas „išdykęs, pasileidęs“, drākoti „mind yti, niokoti“, drezėti „šykštėti, gailėtis“, dugnólis „storoji žarna“, gāgrė „apsileidėlis, nevala“, gybena „kas nugeibęs, nusibaigėlis“, glimius „glitus“, gramantas „grumstas, luitas“, gūdnōtrėlė „dilgėlė“, gvizdė „nerimta moteris, pli uškė“, įstingu „iš karto, tuo pradėjimu“, ývas „apuokas“, kerėžytis „bartis, vaidytis“, klānkis „skambalas“, klekmenė „pain iava; sumišimas; rūpestis“, kliōka „ištižėlis; plepys“, kliōpti „godžiai srėbti, gerti“, kliurmai „drumzlės, padugnės“, kreīštis „spirtis, priešintis; kėsintis“, krūpė „rupūžė“, kumpōsas „kumpai nuaugęs medis ar žmogus; kreivys“, nākabis „velnias“, otrūs „jautrus, opus; uolus“, páitvėtis „sir gti, galuotis“, pýlė „antis“, putelis „putinas“, rībulti „ritinti, vynioti“, skaudūs „šykštus“, snōpis „apsnūdėlis“, spāgas „lašas“, strūbas „striukas, trumpas“, šatrūs „gyvas, mitrus“, štikti „spėti“, vambolė „juodavalis“, vaīstas „vasarojus“, žagata „šarka“, žėbelės „niekai“, žvygsóti „spindėti“; 2) rytų aukštaičių: aīgyti „badyti, daigyti“, akėivos „burtai, akių apgaulė“, akīvas „akylas“, atšīžus „šlykštus“, bilčius „barimas, baudimas“, čėčiūoti „kapoti, lesti; čaižyti“, dangōjus „drabužiai, apsidengimas“, drīžti „sunkiai nešti, vilkti“, duōgas „protas, nuovoka“, gaīmaras „gaišlys; tinginys“, gyvakaras „kas silpnas, vos gyvas“, griaunà „duonos žiaunė, žiauberė“, īsas „trumpas“, išōdas „užkurys“, jóvaidas „padauža, pabalda“, kepėšyti „prieš kalbėti, ginčytis“, krovōti „kraustyti, dėlioti“, liktis „yda, trūkumas“, maīdara „nerimtas žmogus“, mazgōlis „mazgotė“, mėkena „nerangus žmogus, išt ižėlis“, mugōti „klampoti“, pāivyti 148 „mušti, pliekti“, párpelai „kukuliai“, pėikštus „opus, jautrus“, pratėgė „tuščias tarpas“, pūiris „pūzras, supuvęs medis“, pūžas „kas mažas, storas“, sėbinti „taupyti“, sinkus „smulkus“, slistis „akių apgaulė“, spandà „ramstis“, svóti „brukti, siūlyti“, šláimas „atšláimas“, šlainùs „nuolaidus, nestatus“, švídras „sūkurys, viesulas“, táinoti „raizgyti, narplioti“, úonioti „uostyti“; 3) vakarų aukštaičių: ãmas „žadas, balsas“, buīrgė „klampynė; buza“, čiūnčyti „vilkinti, delsti“, čirti „skursti, neaugti, nykti“, dùlbšti „pamažu dirbti, kuistis“, gneizà „terlius“, grūinas „plikas, grynas“, kiūtena „apkuautėlis, apsileidėlis“, kriaūkalas „grumstas“, legóti „godžiai ryti, ėsti“, maištrium „mišriai, maišytai“; 4) dzūkų: aivà „pakankė“, dylàtė „gaistis“, dvėliuoti „sunkiai kvėpuoti“, grauzdūs „piktas, šiurkštus“, gūžoti „storai, šiltai rengti, tuloti“, kivinklas „klūtis; negerovė“, kupūrna „kupstas, velėna“, kvókšti „užkimusiu balsu kalbėti; švokšti“, liūlyš „vabalas, bužys“ ir kt. Veltui šių žodžių ieškotume kelių rašytojų raštuose. Plačiau jie neįsigalėjo literatūrinėje kalboje. Žodyno sudarytojų pastangos tuos žodžius paskleisti literatūrinėje kalboje nebuvo sėkmingos. Pagrindinė to priežastis — jų retumas, buvimas kalboje įprastesnių pakaitalų. Artimi tarmybėms yra šnekamosios kalbos žodžiai (šnek.). Gaila, kad jie plačiau neaptarti DŽ įvade. Apie juos tiek trumpai galima pasakyti — tai žodžiai, pasižymintys išraiškos laisvumu, nevaržlumu, kartais net šiurkštumu ar pašaipumu. Dažnai jie turi menkinamąjį ar niekinamąjį atspalvį; nusako ką nors raiškiai, hiperboliškai, pvz.: bóba, pati „žmona“, sėnis, pats „vyras“, kimšti, kiŕšti, kūopti „godžiai, daug valgyti“, kūrti, máuti, šveisti „greitai bėgti“ ir kt. Šnekamosios kalbos žodžiai dažnai esti teritorinį slenkstį peržengusios tarmybės, ir tiksliai juos išskirti kartais gana sunku ar tiesiog neįmanoma². Jų DŽ pateikta per 2000, bet didelė jų dalis yra grynos tarmybės, pvz.: ardà „rietенos, nesutarimas“, arénti „urgzti, loti“, bàbaliuoti „niekus kalbėti, veblėti“, bãkoti „kimšti, kišti“, baldà „trankymasis, baldymasis; vargas, rūpestis“, bigė „atšipęs peilis; trumpa uodega“, biznas „be uodegos; trumpas, striukas“, blazgátyti „pliaukšti, keikti; gainioti; trankytis“, čiunkúoti „minkyti, grūsti; teliūskuoti; sūpuoti“, dýkbandė „jaunikliai, nenaudojami gyvuliai“, diñderis „tinginys, valkata“, driumbėti „su triukšmu bėgti; dundėti“, gangarioti „vaikštinėti“, gógla, gōželis „žioplys“, gīra „didelis, linktelėjęs žmogus“, jūšinti „judinti, kušinti“, kėkšis „kartis su kabliu, kobinys“, kemėža „ištižėlis; neužauga“, kėrežioti „nevikriai eiti, žergloti; krauti, rioglinti“, kevėkšlinti „pamažu eiti“, kibýklas „sulūžęs, suiręs daiktas, griozdas“, kibinklas „klūtis; nesantaika“, kiketa „juokas: kas juokiasi“, kiusnóti „ristele joti“, klibinda „išklėręs daiktas; šlubis“, klūbundúoti „sunkiai, klupčiojant eiti“, kniúša „apkvaišėlis, liurbis“, kniūrā „paniurėlis; verksnys“, kvánka „vėpla, žiopla“, letėžis „menkas pyragas; ištižėlis“, maulioti „klampoti“, mugulys „nenuorama“, mūkulas „gumulas“, pliovà „pliaukškalus“, repėža „kas mažas, nevikrus“, švająs „plepus“, švóti „plepėti“, talavykas „plepys, tauškalius“, tirvinti „sunkiai nešti, tempti“, vãdala „valkata“, zykti „zirzti“, žlūgas „kas įmiręs; purvynas“ ir kt. Tolesniuose DŽ leidimuose jų galima būtų iš viso nedėti ar bent pakeisti jų stilistines pažymas. 2 Pikčilingis J. Stilistika. — V., 1975, t. 2, p. 97. 149 Į DŽ įdėta apie 250 žodžių su pažyma psn. Tai pasenę žodžiai ar jų formos, vadinamieji archaizmai, pvz.: brotis „brolis“, gyvatà „gyvybė; gyvenimas“, kali- nỹs „kalėjimas“, kodrin „kodėl“ (nėra įdėto todrin „todėl“!), namópi „namų link“, savėspi „prie savęs, į save“ ir kt. Tie žodžiai retkarčiais pasitaiko grožinėje literatūroje kaip stilistinė priemonė sukurti istoriniam koloritui ar perteikti senovės dvasią. Dalis archaizmų, pateiktų DŽ, yra seniai išėję iš vartosenos žodžiai, pvz.: bãžmas „daugybė, aibė“, nãrsas „pyktis, įnirtimas“, pãdūkis „viltis, pasitikėjimas“, prekijas „pirklys“, rãštininkas „rašytojas“, sãvastis „nuosavybė“, tvarinỹs „kūrinys“, vaizbà „prekyba“, vėtušas „senas“, viešė „kiemas, sodyba“ ir kt. Norminio tipo žodynui nuo jų turbūt reikėtų atsisakyti, nes jie dabar nebevartojami. Charakterizuojant pasenusius žodžius, DŽ padaryta tam tikrų netikslumų. Ta pačia pažyma psn. kartais žymimi ne tik pasenę žodžiai – archaizmai, bet ir žodžiai, žymintys praėjusio gyvenimo reiškinius, senovinę žmonių buitį, pvz.: põnas, ponià, panelė, kū́mas, prašymas, priegláuda, prieváizdas, prakilnýbė, kvortà, márgas „0,5 ha“, valãkas, pagõlyvė „asmens mokestis“, egzekucija, licitãcija, liokãjus ir kt. Šie žodžiai nėra pasenę, jiems kitų pakaitalų neturime, pasenusios tėra jais žymimos sąvokos, reiškiniai. Tad tiksliau būtų vartoti šiam reikalui dvi pažymas: arch. (archaizmas) – pasenęs žodis, jo forma, posakis ir psn. – pasenęs, išėjęs iš apyvartos daiktas, reiškinys, sąvoka. Pasenusių ir nereikalingų literatūrinei kalbai svetimybių DŽ pateiktas minimalus kiekis (pečius, kakalys, kaštas, prosas ir kt.). Svetimybės, kurios pasitaiko tautosakoje ir grožinės literatūros kūriniuose tam tikrais stiliaus sumetimais, gali būti skaitytojams labai informatyvios. Akad. L. Ščerba mano, kad „neigiama kalbos medžiaga, mokamai parinkta ir pateikta norminiame žodyne su tam tikromis pažymomis, gali būti labai naudinga ypač kovai su laisvais, bet nevartotinais žodžių junginiais“⁳. Lietuvių kalboje tam reikalui yra išleistas specialus leidinys⁴, todėl plėsti svetimybių skaičių DŽ nėra būtina. Tarybinės santvarkos laikotarpiu labai išaugo lietuvių terminija. Šiame techninės-mokslinės revoliucijos amžiuje į lietuvių kalbą įsiveržė didžiulis kiekis specialių pavadinimų — terminų, reiškiančių įvairias mokslo, meno, technikos, gamybos, kultūros ir visuomenės gyvenimo sąvokas. Jau turime daugiau kaip 30 įvairiausių terminų žodynų. Terminų jau pasidarė kelios dešimtys tūkstančių, ir tas skaičius vis didėja. Jų pateikimas bendruosiuose žodynuose sudaro vieną iš sunkiausių problemų. Leksikografiniame darbe čia reiškiasi įvairiausios tendencijos: vieni leksikografai siūlo visus terminus dėti į bendruosius žodynus, kiti — iš viso jų nedėti, kadangi jų visų aprėpti joks žodynas negali⁵. Prieš šias kraštutines tendencijas dabar keliamas uždavinys — surasti kriterijus, kuriais remiantis galima būtų sudaryti lanksčią terminų pateikimo metodiką bendruosiuose žodynuose. Į bendruosius žodynus siūloma įtraukti tik tuos terminus, kurie, būdami specialūs, kartu yra li- 3 Щерба Л. В. Опыты общей теории лексикографии. Языковая система и речевая деятельность. — Л., 1974, с. 288. 4 Kalbos praktikos patarimai. — V., 1976. 5 Князькова Г. П. К проблеме отбора слов в словарях. — В кн.: Современность и словари. Л., 1978, с. 20. 150 teratūrinės kalbos nuosavybė. Žiūrima, kaip plačiai koks terminas yra įsigalėjęs kalboje. Jei jis vartojamas ne tik specialiojoje literatūroje, bet ir publicistikoje, spaudoje, grožiniuose kūriniuose, tai yra pagrindas jį įtraukti į bendruosius žodynus. Pirmenybė turi būti teikiama tiems terminams, kurie vartojami keliose mokslo šakose, pvz.: elementas, etapas, reakcija, sfera, ieškinys, įtampa ir kt. Ypač reikia atsižvelgti į vidurinių mokyklų vadovėlius, nes juose vartojami terminai yra patys bendriausi ir reikalingiausi. Taip pat turi būti atsižvelgiama į netermininius jų požymius — į jų vaizdingumą, emocionalumą, į galėjimą sudaryti palyginimus, pastovius žodžių junginius. Terminų atrankos sunkumams įveikti gali būti naudojami ir kiti kriterijai, pavyzdžiui, terminų aktualumo ir jų visuomeninės reikšmės kriterijai. Dabartiniame gyvenime labai aktualūs pasidarė sporto, kosmonautikos, elektronikos, branduolinės fizikos, kibernetikos ir kt. terminai. Pastebėta, kad į visuotinę vartoseną greičiau prasiskverbia tie terminai, kurie žymi gimines, o ne rūšines sąvokas. Todėl mašinų, prietaisų, aparatų pavadinimai dažniau dedami į žodynus kaip tų mašinų, prietaisų dalių pavadinimai. DŽ labai nevienodu mastu pateikiami terminai — iš vienų specialių sričių jų pateikta po kelis šimtus, o iš kitų sričių vos po vieną kitą. Žemiau pateikiamas sąrašas rodo terminų kiekybinį santykį DŽ. botanika — 718 (žodžiai) geometrija — 28 technika — 230 ekonomika — 24 medicina — 149 filosofija — 23 chemija — 103 architektūra — 14 istorija — 97 etnografija — 13 gramatika — 90 astronomija — 10 kariniai term. — 83 veterinarija — 8 matematika — 82 žemdirbystė — 8 fizika — 80 farmacija — 7 lingvistika — 74 finansai — 6 sportas — 73 agronomija — 3 anatomija — 72 fiziologija — 3 literatūra — 62 folkloras — 3 muzika — 61 komercija — 3 bažnytiniai — 60 mitologija — 3 kulinarija — 48 tekstilė — 3 specialūs — 40 fotografija — 2 biologija — 36 aviacija — 2 teisė — 34 mineralogija — 1 geografija — 32 psichologija — 1 politika — 29 statyba — 1 Terminų, pažymėtų šiomis pažymomis DŽ susidaro apie 2500. Prie šio skaičiaus reikėtų pridėti dar apie 400 terminų, kurie neturi pažymų, bet jas atstoja atitinkami apibrėžimai. Tuo būdu terminų DŽ susidaro apie 2900, arba 5% viso žodžių skaičiaus. Tai nėra didelis skaičius, lyginant su kitų kalbų žodynais (pvz., L. Stupino apskaičiavimu, anglų Websterio žodyne jų pateikta apie 23%⁶). 6 Ступин Л. П. Некоторые замечания в связи с работой над новым академическим словарем. — Вест. ЛГУ. 1975, т. 8, вып. 2, с. 150. 151 Kaip matome iš sąrašo, DŽ trūksta terminų iš elektronikos, hidrologijos, meteorologijos, tipografijos, laivininkystės ir kitų sričių. Iš statybos, agronomijos, žemdirbystės ir kt. pateikta vos po vieną ar keletą. Kyla klausimas, ar reikalinga pažyma toms sritims, kurioms te duodama po keletą terminų. Nors sutrumpinimų sąraše figūruoja pedagogika, bet nėra Žodyne nė vieno žodžio, pažymėto tuo sutrumpinimu. Antra vertus, sutrumpinimų sąraše nėra mišk. (miškininkystė) ir log. (logika) pažymų, bet žodyno tekste jos retkarčiais pasitaiko (žr.: proskiebis, silogizmas). Kaip kiekviename dideliame darbe, taip ir DŽ pasitaiko nenuoseklumų, praleidimų, pvz., gausiai pateikiami gyvulių ir paukščių jauniklių pavadinimai: kačiukas „kačių jauniklis“, šuniukas „šunų jauniklis“, tigriukas, pelėdžiukas, pempiukas ir kt., bet nėra kiškiukas (nors zuikiukas įdėtas), nėra peliukas (nors yra žiurkiukas), nėra kregždižiukas ir kt. Kaip matėme iš sąrašo, gausiausiai iš terminų pateikiami augalų pavadinimai, bet trūksta kai kurių gerai sodininkams žinomų obelų veislių pavadinimų: kriaušinis, molinis, pepinas, vėlsis ir kt. Trūksta kai kurių gerai gėlininkams žinomų dekoratyvinių augalų ir gėlių pavadinimų: aronija, hortenzija, gerberą, puošmedis, šiendreikė ir kt. Žodyną reikėtų papildyti ir kitais dabar plačiai vartojamais terminais: aerozolis chem., aktualija, aukštalipys, -ė, greitkelis, informatika, kampuotis tech., krimplinas tekst., skriejikas tech. ir net kai kuriais dabar buitinėje kalboje vartojamais žodžiais: atostogpinigi ai, aulinukai „batai su trumpais auliukais“, degalinė „benzino kolonėlė“, išradyba, merlė, pakuotė, pėdukė „trumpa pėdos kojinė“, pynutė „pinta bandelė“, poilsiavietė, šliaužtinukai „kūdikio kelnaitės“, taksininkas, -ė, vardatėviai, žūklavietė ir kt. Gyvas darosi fonetinių bei morfologinių žodžių variantų atrankos reikalas. DŽ jų pateikta per tūkstantį, dauguma su norminamąja nuoroda žr. (=žiūrėk), kiti ir be tos nuorodos. Nemaža tų variantų dalis – jau seniai iš literatūrinės kalbos vartosenos išėję žodžiai, pvz.: ankštybas – ankstyvas, bailė – baimė, dalgė – dalgis, driežlas – driežas, dūksauti – dūsauti, dulsis – duslus, dumburys – duburys, kalčia – kaltė, kerėbla – kerėpla, klienas – lieknas, skomà, skōmas – skonis, ruišas – raišas, skraitas – skreitas, spiètilus – spiečius ir kt. Vargu, ar jie bedėtini į tolesnius DŽ leidimus. Nemaža sunkumų DŽ sudarytojams kelia veiksmažodinių daiktavardžių, vadinamųjų „nomina actionis“ ir „nomina agentis“ atranka. Jeigu jie neturi kokios išskirtinės reikšmės, DŽ dedami prie veiksmažodžių, iš kurių jie padaryti, jei turi kokią išskirtinę ar terminologinę reikšmę, dedami skyrium antraštiniais žodžiais. Kai kurie skaitytojai savo laiškuose DŽ redakcinei kolegijai yra priekaištavę, kad tie daiktavardžiai yra labai nevienodai pateikiami žodyne – prie vienų veiksmažodžių jie sudėti, prie kitų jų nėra. Toks nevienodumas esą tęsiasi per visą žodyną. Jie siūlo prie visų veiksmažodžių be išimties pateikti „nomina actionis“ ir „nomina agentis“. Ką galima į tai atsakyti? Veiksmažodiniai daiktavardžiai yra tokie įprasti, kad juos galima pasidaryti kone iš kiekvieno veiksmažodžio ir pateikti žodyne. Taip yra darę kai kurie senieji žodynininkai (Fr. Kuršaitis, G. Neselma nas). Galimas ir priešingas atvejis. Kadangi jų daryba labai paprasta, o reikšmės 152 savaime suprantamos, jų iš viso neverta dėti į žodyną. Atrodo, kad nei viena, nei kita nuomonė nepriimtina. Mechaniškas jų sudarinėjimas ir dėliojimas prie kiekvieno veiksmažodžio veda į nesamų ir nereikalingų žodžių kūrimą. Antra vertus, jų atmetimas yra priešingas kalbos praktikai – juk didžioji jų dalis plačiai žinomi ir vartojami žodžiai. Tad geriausia čia vadovautis bendraisiais žodžių atrankos principais: į DŽ dėti tik tuos, kurie žinomi ir vartojami kalboje, kuriuos galima, reikalui esant, paremti gyvais pavyzdžiais. Gausūs lietuvių kalboje yra būdvardžiai su priesagomis -inis, -ė, -iškas, -a. Jie gali būti sudaryti kone iš kiekvieno ypač konkrečios reikšmės daiktavardžio. Būdvardžiai su priesaga -inis, -ė daromi ir iš pačių būdvardžių (saldus – saldinis), iš skaitvardžių (pirmas – pirminis), iš dalyvių (dirbtas – dirbtinis) ir net iš prieveiksmių bei prielinksnių (iš anksto – išankstinis, aplink – aplinkinis). Jų aiškinimas DŽ dažniausiai tėra nuorodinis – strėlės ženklu nurodoma, iš kokio pagrindinio žodžio jie padaryti. Norint sutaupyti vietą, būdvardžius su priesagomis -inis, -ė, -iškas, -a, jei jie neturi kokios išskirtinės reikšmės, galima būtų pateikti lygiai taip, kaip „nomina actionis“ ir „nomina agentis“, t.y. tame pačiame lizde žodžių, iš kurių jie padaryti. Būtų dar vienas rezervas, ieškant vietos reikalingesniems žodžiams. Į tolimesnius DŽ leidimus turi būti mažiau dedama savaime suprantamos darybos sudurtinių žodžių, pvz.: baltakaklis, -ė „su baltu kaklu“, juodasparnis, -ė „su juodais sparnais“, penkiol ikametis, -ė „penkiolikos metų“ ir kt. Visus panašios darybos žodžius sudėti į DŽ ne tik neįmanoma, bet ir nebūtina, nes jų reikšmė skaitytojui aiški iš sudedamųjų komponentų. DŽ praktikuojama tokių žodžių pateikti tik pirmąjį komponentą su brūkšneliu gale ir paaiškinti, ką reiškia su juo sudurti žodžiai, pvz. daugia- „sudurtiniuose žodžiuose pažymi ko daugumą, gausumą“. Toliau antraštiniais žodžiais su daugia- pateikiami tik išskirtines ar terminologines reikšmes turintys žodžiai, pvz.: daugiakampis, daugiak ovė, daugiast āklinin-kis ir kt., o nuo visų kitų atsisakoma. Tokių žodžių aiškinimo praktika DŽ tolimesniuose leidiniuose turi būti daugiau naudojama. Tuo būdu galima būtų sutaupyti vietos reikalingesniems žodžiams. DŽ skyrium dedami ir aiškinami žodžių priešdėliai. Žinant priešdėlio reikšmes, lengva suprasti, ką kuris tą priešdėlį turintis žodis reiškia. Ne mažiau svarbias funkcijas kaip priešdėliai kalboje atlieka ir priesagos. Kai kurios iš jų dabartinėje lietuvių kalboje yra labai produktyvios. Su daiktavardžių priesagomis -inin-kas, -umas, -yba, -ybė, -ykla, -iklis, -uvas ir kt. dabar daromasi labai daug naujų žodžių. Labai produktyvios yra būdvardžių -inis, -iškas, -ingas, -uotas, -otas, -ėtas priesagos. Tad iškyla reikalas panašiai kaip priešdėlius pateikti DŽ ir priesagas. Bet priesagų lietuvių kalboje yra labai daug. Vien daiktavardžių priesagų akademinėje „Lietuvių kalbos gramatikoje“ (I d.) duota per 600. Visas priesagas surašyti ir išaiškinti mažos apimties žodyne neįmanoma. Vis dėlto pačias produktyviausias, dažniausiai vartojamas priesagas būtų labai pravartu paaiškinti žodyne. DŽ galima būtų pateikti apie 30 daiktavardžių, apie 20 būdvardžių ir apie 10 veiksmažodžių priesagų. 153 Visa tai rodo, kad tolesni DŽ leidimai turi būti tolydžio tobulinami tiek žodžių atrankos, tiek variantų pateikimo ir kitais atžvilgiais. Nemažas DŽ tobulinimo darbas atliktas, lyginant antrąjį leidimą su pirmuoju (1954 m.). Tolesnis DŽ tobulinimo darbas turi būti tęsiamas jau vien dėl to, kad kalba nepaliaujamai kinta, vystosi, joje atsiranda vis naujų žodžių ir posakių. Tam darbui turi būti ruošiamasi iš anksto, tiek renkant aktualią medžiagą žodynui, tiek aptariant įvairius leksikografinius klausimus. Įsigalint kalbotyroje tikslesniems metodams, daug dėmesio skiriama dažnumo žodynams, kurių nauda žodžių atrankai neabejotina. Tik lig šiol niekas platesnės apimties lietuvių kalbos dažnumo žodynų nesudarinėja. Kaip rodo leksikografijos istorija, viena iš svarbiausių sąlygų sukurti geriems nacionalinės kalbos aiškinamiesiems žodynams — leksikografinių tradicijų nenutrūkstamumas, atsižvelgimas į kalbos raidos tendencijas, ypač į naujausių gramatinių, stilistinių, leksikografinių bei leksikologinių problemų sprendimą. ПРОБЛЕМА ОТБОРА СЛОВ В „СЛОВАРЕ СОВРЕМЕННОГО ЛИТОВСКОГО ЯЗЫКА“ Резюме При составлении „Словаря современного литовского языка“ одна из важнейших проблем — включение в словарный состав не „всеобщих“ пластов лексики. Особенно много трудностей представляет диалектная лексика, которая непрерывно проникает в литературный язык. В Словаре, по-видимому, слишком много диалектных слов. Некоторые слова, обозначенные пометкой šnek. (разговорное), могут быть отнесены к числу диалектизмов. Не всегда точно в Словаре устарелые слова (архаизмы) отмежевываются от слов, которые обозначают устарелые понятия, явления. По сравнению с другими пластами лексики Словарь должен быть пополнен актуальными научными терминами и специальными словами из областей сельского хозяйства, строительства, космонавтики, кибернетики и др. Слишком обильно в Словаре представлены фонетические и морфологические варианты слов, так как некоторые из них очень редко употребляются в современном литературном языке. Полезно было бы выделить в отдельные словарные статьи некоторые более часто употребляемые суффиксы литовских слов, как это сделано с глагольными префиксами. Поскольку живой язык постоянно развивается и меняется, состав словаря должен неоднократно пересматриваться и пополняться новыми словами и оборотами речи. Важнейшими условиями создания хорошего Словаря являются учет опыта прошлого и использование новейших лексикографических, грамматических, стилистических и других достижений языкознания.