Žodžių atrankos problema „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“

LIETUVIŲ KALBOS SPECIALIOJI LEKSIKA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXII (1983) A. LYBERIS ŽODŽIŲ ATRANKOS PROBLEMA „DABARTINĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNE“ J. Jablonskis savo 1901 m. parašytos „Lietuviškos gramatikos“ prakalboje yra skundęsis, kad „lietuvių rašomoji kalba dar nėra išdirbta“, kad joje yra dar daug „Svyrinėjimų“. Praėjo apie 80 m. nuo tos gramatikos pasirodymo, per tą laiką lietuvių literatūrinė kalba smarkiai išaugo, jos leksika praturtėjo, nusistovėjo tvirtesni jos gramatikos, rašybos, kirčiavimo, tarties, stilistikos ir kt. dėsniai, bet „svyrinėjimų“ įvairiose kalbos srityse pasitaiko ir dabar. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno““? (toliau DZ) uždavinys — padėti įveikti tuos „svyrinėjimus“, atlikti svarbų kalbos norminimo darbą, visų pirma leksikos srityje. DŽ neturi tikslo apimti visą lietuvių kalbos žodžių lobį, visus lietuvių liaudies kalbos ir bet kada parašytų raštų Žodžius. Jo tikslas — pateikti pirmiausia dabartinės literatūrinės lietuvių kalbos žodžius, nurodyti jų pagrindines formas, rašybą, kirčiavimą, paaiškinti žodžių reikšmes ir jas pailiustruoti trumpais būdingais pavyzdžiais. Sudarant DŽ, vienas iš svarbiausių klausimų — žodyno sudėties, jo žodžių "sąrašo nustatymas. Atliekant žodžių atranką, sunkumai kyla iš pačios leksinės kalbos sudėties įvairumo. Mat žodžiai savo struktūra, daryba, prasminiais ir sintaksiniais santykiais, savo junglumu, chronologinėmis, socialinėmis ir loginémis ypatybėmis yra labai nevienodi. Žodžių atrankos klausimas dar labiau komplikuojasi, turint galvoje literatūrinę kalbą, apimančią ir rašomąją, ir šnekamąją kalbą. Be to, žodyne turi būti respektuojama ne tik aktyvioji žodžių atsarga, būdinga visam kalbančių kolektyvui, bet ir pasyvioji atsarga, kuri tam tikru kiekiu taip pat turi įeiti į norminį Zodyna. Vienas iš sunkiausių DŽ sudarymo problemų — ne „visuotinių“, ne „norminių“ leksikos elementų įtraukimas į žodyną. Daugiausia sunkumų kelia dialektinė leksika, kuri tolydžio plaukia į literatūrinę kalbą, įvairindama ją naujais nominatyviniais, stilistiniais ir kitais elementais. Apskritai tarmės buvo ir yra geriausias lietuviu literatūrinės kalbos papildymo šaltinis. Šiandien daug kam nė į galvą neateina, kad tokie paprasti žodžiai kaip kaina, prekė, rūšis, derva, sija, skarda ir kt. yra buvę todi gražu ne literatūrinės kalbos žodžiai. Skverbdamiesi į literatūrinę kalbą, tarmiu bei šnekamosios kalbos žodžiai rodo nepaliaujamą josios resursų augimą, kartu leksikos atsinaujinimo ir demokratėjimo procesą. Nuolatinė literatūrinės kalbos ir tarmių sąveika kelia leksikografams nelengvą tarmybių atrankos problemą, verčia juos ieškoti patikimų žodžių atrankos kriterijų. Svarbiausias DŽ žodžių atrankos ! Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. — V., 1972. 147 kriterijus — žodžių įsigalėjimas, jų vartojimo platumas literatūrinėje kalboje. Jei kuris tarminis Zodis ar posakis yra vartojamas tik vieno ar dviejų rašytojų vaikaluose, tai jis paprastai nededamas į žodyną. Pavyzdžiui, žodžiai krioklinis „rėksnys“, iSgyvendius „nuskurdėlis“ vartojami tik I. Simonaitytės raštuose ir pagrįstai i DZ nededami. Bet žodis /ėnkė „klonis, slėnys“ vartojamas ne tik I. Simonaitytės, bet ir Lazdynų Pelėdos, Žemaitės, Valančiaus, Vaižganto ir kt. rašytojų veikaluose ir pagrįstai įtrauktas į DZ. Daugelis tarminių žodžių seniai vartojami grožiniuose kūriniuose kaip stilistinė priemonė sukurti vietos koloritui ar pavaizduoti realiam kaimo žmonių gyvenimui. Dalis jų atlieka etnografizmų funkcijas, kiti susiję su vietos žmonių buitimi bei papročiais, kai kurie yra įgiję net terminologinių reikšmių, pvz.: darytinis „toks dzūkų valgis iš varškės“, Juokas „kūjis žuvims pritrenkti po ledu“, géZa „lūžtančių jūros bangų eilė“, salpa „užliejamo paupio vieta“. Dzūkų žodis nudiénis dabar dažnai vartojamas spaudoje kaip pakaitas sinonimui „šiandieninis“. Kad tarmybės plinta literatūrinėje kalboje, daug lemia ir socialinės priežastys. Literatūrinės kalbos vartotojas dabar darosi visa tauta — Žmonės ne tik iš miestų, bet ypač iš kaimų, visi tie, kurie gerai moka savo tarmes. Negalima pasakyti, kad tarmybių pateikimas DŽ yra atliktas visiškai tobulai ir kad nieko negalima čia pakeisti. Tame žodyne tarmybiy su pažymomis žem. (Zemaičių), ryt. (rytų aukštaičių), vak. (vakarų aukštaičių), dz. (dzūkų) arba tiesiog tarm. (tarminis) yra pateikta per 2000. Atrodo, kad šis skaičius galėtų būti daug mažesnis. Daugelis DŽ pateiktų tarminių žodžių galėtų likti vien daugiatomiame „Lietuvių kalbos žodyne“, nes plačiau jie neįsigalėję literatūrinėje kalboje. Štai pluoštelis tokių pavyzdžių: 1) žemaičių: aigara „Šapas, šiaudelis; truputis“, aimata „išdykavimas; pokštai; išdykėlis“, čėižti „kirsti, mušti“, čidpa „kas čiupinėjasi, - čiupna, gaišlys“, dikas „išdykęs, pasileidęs“, drakoti „mindyti, niokoti“, drežėti „šykštėti, gailėtis“, dugnėlis „storoji žarna“, gagré „Aapsileidėlis, nevala“, gibena „kas nugeibęs, nusibaigėlis“, glimūs „glitus“, gramaritas „grumstas, luitas“, gūdnotrėlė „dilgėlė“, gvizdė „nerimta moteris, pliuškė“, fstingu „iš karto, tuo pradėjimu“, Yvas „apuokas“, keréZytis „bartis, vaidytis“, kldnkis „skambalas“, klekméné „painiava; sumišimas; rūpestis“, klidka „ištižėlis; plepys“, kliopti „godžiai srébti, gerti“, kliurmai „drumzlės, padugnės“, krėčištis „spirtis, priešintis; kėsintis“, krūpė „rupūžė“, kumpėsas „kumpai nuaugęs medis ar žmogus; kreivys“, nakabis „velnias“, otrūs „jautrus, opus: uolus“, pditvétis „sirgti, galuotis“, pylė „antis“, pūtelis „putinas“, rūbulti „ritinti, vynioti“, skaudūs „šykštus“, sndpis „apsnūdėlis“, spagas „laSas“, strūbas „striukas, trumpas“, šatrūs „gyvas, mitrus“, štikti „spėti“, vambolé „juodvabalis“, vafstas „vasarojus“, Zagata „šarka“, Zebelés „niekai“, žvygsėoti „špindėti“; 2) rytų aukštaičių: digyti „badyti, daigyti“, akčivos „burtai, akių apgaulė“, akyvas „akylas“, atšiūžus „šlykštus“, bilčius „barimas, baudimas“, čečiūoti „kapoti, lesti; čaižyti“, dangdjus „drabužiai, apsidengimas“, dryžti „sunkiai nešti, vilkti“, dudgas „protas, nuovoka“, gaimaras „gaišlys; tinginys“, gyvakaras „Kas silpnas, vos gyvas“, griauna „duonos žiaunė, žiauberė“, įsas „trumpas“, įsddas „užkurys“, jovaidas „padauža, pabalda“, kepėšyti „prieš kalbėti, ginčytis“, krovoti „kraustyti, dėlioti“, likštis „yda, trūkumas“, mdidara „nerimtas Žmogus“, mazgolis „mazgotė“, mėkena „nerangus žmogus, ištižėlis“, mugoti „klampoti“, pdivyti 148 „mušti, pliekti“, pdrpeliai „kukuliai“, pčikštus „opus, jautrus“, pratėgė „tuščias tarpas“, puiris „pūzras, supuvęs medis“, pūžas „kas mažas, storas“, sébinti „taupyti“, sinkus „smulkus“, slistis „akių apgaulė“, spanda „ramstis“, svéti „brukti, siūlyti“, šlaimas „atšlaimas“, Saints „nuolaidus, nestatus“, švidras „sūkurys, viesulas“, tainioti „raizgyti, narplioti“, donioti „uostyti“; 3) vakarų aukštaičių: dmas „žadas, balsas“, bufgė „klampynė; buza“, čiuničyti „vilkinti, delsti“, čirti „skursti, neaugti, nykti“, dulbsti „pamažu dirbti, kuistis“, gneiza „terlius“, gruinas „plikas, grynas“, kiūtena „apkiautėlis, apsileidėlis“, kriaūkalas „grumstas“, legoti „godžiai ryti, ėsti“, maištrium „mišriai, maišytai“; 4) dzūkų: aiva „pakanktė“, dylūtė „gaištis“, dvėlūoti „sunkiai kvėpuoti“, grauzdūs „piktas, šiurkštus“, gūzoti „storai, šiltai rengti, tuloti“, kivinklas „kliūtis; negerovė“, kupūrna „kupstas, velėna“, kvėkšti „užkimusiu balsu kalbėti; švokšti“, liūlys „vabalas, bužys“ ir kt. Veltui šių žodžių ieškotume kelių rašytojų raštuose. Plačiau jie neįsigalėjo literatūrinėje kalboje. Žodyno sudarytojų pastangos tuos žodžius paskleisti literatūrinėje kalboje nebuvo sėkmingos. Pagrindinė to priežastis — jų retumas, buvimas kalboje įprastesnių pakaitalų. Artimi tarmybėms yra šnekamosios kalbos žodžiai (šnek.). Gaila, kad jie plačiau neaptarti DŽ įvade. Apie juos tiek trumpai galima pasakyti — tai žodžiai, pasižymintys išraiškos laisvumu, nevaržlumu, kartais net šiurkštumu ar pašaipumu. Dažnai jie turi menkinamąjį ar niekinamajj atspalvį. nusako ką nors raiškiai, hiperboliškai, pvz.: bdba, pati „Žmona“, sénis, pats „vyras“, kimsti, kirsti, kudpti „godžiai, daug valgyti“, kūrti, mduti, šveisti „greitai bėgti“ ir kt. Šnekamosios kalbos žodžiai dažnai esti teritorinį slenkstį peržengusios tarmybės, ir tiksliai juos išskirti kartais gana sunku ar tiesiog neįmanoma“. Ju DZ pateikta per 2000, bet didelė jų dalis yra grynos tarmybės, pvz.: arda „rietenos, nesutarimas“, arėnti ,urgzti, loti“, babaliuoti „niekus kalbėti, veblėti“, būkoti „kimšti, kišti“, balda „trankymasis, baldymasis; vargas, rūpestis“, bigė „atšipęs peilis; trumpa uodega“, biznas „be uodegos; trumpas, striukas“, blazgūtyti „pliaukšti, keikti; gainioti; trankytis“, čiunkūoti „minkyti, grūsti; teliūskuoti; sūpuoti“, dpkbandé „jaunikliai, nenaudojami gyvuliai“, disideris „tinginys, valkata“, driumbéti „su triukšmu bėgti: dundėti“, gangarioti „vaikštinėti“, gogla, géZelis „žioplys“, gūra „didelis, linktelėjęs žmogus“, jūšinti „jadinti, kušinti“, kėkšis „kartis su kabliu, kobinys“, kemėža „įištižėlis:; neūžauga“, kėrežioti „nevikriai eiti, Zergloti; krauti, rioglinti“, kevėkšlinti „pamažu eiti“, kibyklas „sulūžęs, suiręs daiktas, griozdas“, kibinklas „kliūtis; nesantaika“, kiketa „juokas; kas juokiasi“, kiusnoti „ristele joti“, klibinda „iškleręs daiktas; šlubis“, klūbunduoti „sunkiai, klupčiojant eiti“, knidša „apkvaišėlis, liurbis“, kniūra „paniurėlis; verksnys“, kvdnka „vėpla, žiopla“, letėžis „menkas pyragas; ištižėlis“, maulidti „klampoti“, muguljs „nenuorama“, mūkulas „gumulas“, pliova „pliauškalius“, repéZa „kas mažas, nevikrus“, švajūs „plepus“, švdti „plepėti“, talavykas „plepys, tauškalius“, tifvinti „sunkiai nešti, tempti“, vddala „valkata“, zpkti „zirzti“, žlifigas „kas įmirkęs; purvynas“ ir kt. Tolesniuose DZ leidimuose jų galima būtų iš viso nedėti ar bent pakeisti jų stilistines pažymas. * Pikčilingis J. Stilistika. — V., 1975, t. 2, p. 97. 149 Į DŽ įdėta apie 250 žodžių su pažyma psn. Tai pasenę žodžiai ar jų formos, vadinamieji archaizmai, pvz.: brotis „brolis“, gyvata „gyvybė; gyvenimas“, kalinis „kalėjimas“, kodrin „kodėl“ (nėra įdėto todrin ,todél*!), namdpi „namų link“, savėspi „prie savęs, į save“ ir kt. Tie žodžiai retkarčiais pasitaiko grožinėje literatūroje kaip stilistinė priemonė sukurti istoriniam koloritui ar perteikti senovės dvasiai. Dalis archaizmų, pateiktų DŽ, yra seniai išėję iš vartosenos žodžiai, pvz.: būžmas „daugybė, aibė“, nafsas „pyktis, įnirtimas“, pddiksis „viltis, pasitikėjimas“, prekijas „pirklys“, rūštininkas „rašytojas“, savastis „nuosavybė“, tvarinjs „kūrinys“, vaizba „prekyba“, vėtušas „senas“, viešė „kiemas, sodyba“ ir kt. Norminio tipo Zodynui nuo jų turbūt reikėtų atsisakyti, nes jie dabar nebevartojami. Charakterizuojant pasenusius Žodžius, DŽ padaryta tam tikrų netikslumų. Ta pačia pažyma psn. kartais žymimi ne tik pasenę žodžiai — archaizmai, bet ir žodžiai, žymintys praėjusio gyvenimo reiškinius, senovimę žmonių buitį, pvz.: pénas, ponia, panėlė, kūmas, prūšymas, prieglauda, prievaizdas, prakilnybé, kvorta, mdrgas „0,5 ha“, valūkas, pagalvė „asmens mokestis“, egzekucija, licitūcija, liokūjus ir kt. Šie žodžiai nėra pasenę, jiems kitų pakaitalų neturime, pasenusios tėra jais Žymimos sąvokos, reiškiniai. Tad tiksliau būtų vartoti šiam reikalui dvi pažymas: arch. (archaizmas) — pasenęs žodis, jo forma, posakis ir psn. — pasenęs, išėjęs iš apyvartos daiktas, reiškinys, sąvoka. Pasenusių ir nereikalingų literatūrinei kalbai svetimybių DŽ pateiktas minimalus kiekis (pečius, kakalys, kūštas, prosas ir kt.). Svetimybės, kurios pasitaiko tautosakoje ir grožinės literatūros kūriniuose tam tikrais stiliaus sumetimais, gali būti skaitytojams labai informatyvios. Akad. L. Ščerba mano, kad „neigiama kalbos medžiaga, mokamai parinkta ir pateikta norminiame žodyne su tam tikromis pažymomis, gali būti labai naudinga ypač kovai su laisvais, bet nevartotinais žodžių junginiais“*. Lietuvių kalboje tam reikalui yra išleistas specialus leidinys*, todėl plėsti svetimybių skaičių DŽ nėra būtina. Tarybinės santvarkos laikotarpiu labai išaugo lietuvių terminija. Šiame techninės-mokslinės revoliucijos amžiuje į lietuvių kalbą įsiveržė didžiulis kiekis specialiu pavadinimų — terminų, reiškiančių įvairias mokslo, meno, technikos, gamybos, kultūros ir visuomenės gyvenimo sąvokas. Jau tyrime daugiau kaip 30 įvairiausių terminų žodynų. Terminų jau pasidarė kelios dešimtys tūkstančių, ir tas skaičius vis didėja. Jų pateikimas bendruosiuose žodynuose sudaro vieną iš sunkiausių problemų. Leksikografiniame darbe čia reiškiasi įvairiausios tendencijos: vieni leksikografai siūlo visus terminus dėti į bendruosius žodynus, kiti — iš viso jų nedėti, kadangi jų visų aprėpti joks Žodynas negali*. Prieš šias kraštutines tendencijas dabar keliamas uždavinys — surasti kriterijus, kuriais remiantis galima būtų sudaryti lanksčią terminų pateikimo metodiką bendruosiuose žodynuose. Į bendruosius žodynus siūloma įtraukti tik tuos terminus, kurie, būdami specialūs, kartu yra li8 IllepG6a JI. B. Onsrrsi oOugeii Teopun JiekcHKOTrpaduu, Si3LikOBas CHCTEMA H pe4ueBas nesTensHOCTL. — JI., 1974, c. 288. + Kalbos praktikos patarimai. — V., 1976. 5 Kaaasroba I. II. K npoGaeme orGopa cios B cinosapsix. — B kH.: COoBpeMeHHOCTb H cjnoBapu. JI., 1978, c. 20. 150 teratūrinės kalbos nuosavybė. Žiūrima, kaip plačiai koks terminas yra įsigalėjęs kalboje. Jei jis vartojamas ne tik specialiojoje literatūroje, bet ir publicistikoje, spaudoje, grožiniuose kūriniuose, tai yra pagrindas jį įtraukti į bendruosius žodynus. Pirmenybė turi būti teikiama tiems terminams, kurie vartojami keliose mokslo šakose, pvz.: elementas, etapas, reakcija, sfera, ieškinys, įtampa ir kt. Ypač reikia atsižvelgti į vidurinių mokyklų vadovėlius, nes juose vartojami terminai yra patys bendriausi ir reikalingiausi. Taip pat turi būti atsižvelgiama į netermininius jų požymius — į jų vaizdingumą, emocionalumą, į galėjimą sudaryti palyginimus, pastovius žodžių junginius. Terminų atrankos sunkumams įveikti gali būti naudojami ir kiti kriterijai, pavyzdžiui, terminų aktualumo ir jy visuomeninės reikšmės kriterijai. Dabartiniame gyvenime labai aktualūs pasidarė sporto, kosmonautikos, elektronikos, branduolinės fizikos, kibernetikos ir kt. terminai. Pastebėta, kad į visuotinę vartoseną greičiau prasiskverbia tie terminai, kurie žymi giminines, o ne rūšines sąvokas. Todėl mašinų, prietaisų, aparatų pavadinimai dažniau dedami į žodynus kaip tų mašinų, prietaisų dalių pavadinimai. DŽ labai nevienodu mastu pateikiami terminai — iš vienų specialių sričių jų pateikta po kelis šimtus, o iš kitų sričių vos po vieną kitą. Žemiau pateikiamas sąrašas rodo terminų kiekybinį santykį DŽ. botanika — 718 (žodžiai) i geometrija — 28 technika — 230 ekonomika — 24 medicina — 149 filosofija — 23 chemija — 103 architektūra — 14 istorija — 97 etnografija —13 gramatika — 90 astronomija — 10 kariniai term. — 83 veterinarija —8 matematika — 82 žemdirbystė —8 fizika — 80 farmacija - 7 lingvistika — 74 finansai - 6 sportas - 13 agronomija - 3 anatomija - 72 fiziologija -3 literatūra — 62 folkloras -3 muzika — 61 komercija - 3 bažnytiniai — 60 mitologija - 3 kulinarija — 48 tekstilé - 3 specialūs — 40 fotografija —2 biologija — 36 aviacija —2 teisė — 34 mineralogija —1 geografija — 32 psichologija - 1 politika - 29 statyba -1 Terminų, pažymėtų šiomis paZymomis DZ susidaro apie 2500. Prie šio skaičiaus reikėtų pridėti dar apie 400 terminų, kurie neturi pažymų, bet jas atstoja atitinkami apibrėžimai. Tuo būdu terminų DŽ susidaro apie 2900, arba 594 viso žodžių skaičiaus. Tai nėra didelis skaičius, lyginant su kitų kalbų žodynais (pvz., L. Stupino apskaičiavimu, anglų Websterio žodyne jų pateikta apie 23949). ¢ Crynna JI. II. Hexoropbie 3aMe4aHHs1 B CBS3H ¢ paboTOil Hal HOBbIM AKAIIEMHYČCKHM CJIOBapeM. — Becr. JITY. 1975, T. 8, Bain. 2, c. 150. 151 Kaip matome iš sąrašo, DŽ trūksta terminų iš elektronikos, hidrologijos, meteorologijos, tipografijos, laivininkystės ir kitų sričių. Iš statybos, agronomijos, žemdirbystės ir kt. pateikta vos po vieną ar keletą. Kyla klausimas, ar reikalinga pažyma toms sritims, kurioms teduodama po keletą terminų. Nors sutrumpinimų sąraše figūruoja pedagogika, bet nėra Žodyne nė vieno žodžio, pažymėto tuo sutrumpinimu. Antra vertus, sutrumpinimų sąraše nėra misk. (miškininkystė) ir log. (logika) pažymų, bet žodyno tekste jos retkarčiais pasitaiko (žr.: proskiebis, silogizmas). Kaip kiekviename dideliame darbe, taip ir DŽ pasitaiko nenuoseklumų, praleidimų, pvz., gausiai pateikiami gyvulių ir paukščių jauniklių pavadinimai: kačiukas „kačių jauniklis“, šuniukas „šunų jauniklis“, tigriūkas, pelėdžiūkas, pempiūkas ir kt., bet nėra kiškiūkas (nors zuikiūkas įdėtas), nėra peliūkas (nors yra žiurkiūkas), nėra kregždžiūkas ir kt. Kaip matėme iš sąrašo, gausiausiai iš terminų pateikiami augalų pavadinimai, bet trūksta kai kurių gerai sodininkams žinomų obelų veislių pavadinimų: kridušinis, molinis, pėpinas, vėlsis ir kt. Trūksta kai kurių gerai gėlininkams žinomų dekoratyvinių augalų ir gėlių pavadinimų: aronija, horteizija, gerbera, pudšmedis, siendriekė ir kt. Žodyną reikėtų papildyti ir kitais dabar plačiai vartojamais terminais: aerozolis chem., aktudlija, aukštalipys, -ė, greitkelis, informatika, kampudtis tech., krimplinas tekst , skriejikas tech. ir net kai kuriais dabar buitinėje kalboje vartojamais žodžiais: atostogpinigiai, aulinūkai „batai su trumpais auliukais“, degalinė „benzino kolonėlė“, išradyba, meflė, pakudté, pėdūkė „trampa pėdos kojinė“, pynūtė „pinta bandelė“, poilsiūvietė, šliaužtinūkai „kūdikio kelnaitės“, tūksininkas, -é, vardatėviai, žūklūvietė ir kt. Gyvas darosi fonetinių bei morfologinių žodžių variantų atrankos reikalas. DZ jų pateikta per tūkstantį, dauguma su norminamąja nuoroda žr. (=žiūrėk), kiti ir be tos nuorodos. Nemaža tų variantų dalis — jau seniai iš literatūrinės kalbos vartosenos išėję žodžiai, pvz.: ankstybas — ankstyvas, bdilé — baimė, dalgė — dalgis, driežlas — driežas, diiksauti — dūsauti, dulsūs — duslus, dumburys — duburys, kalčia — kaltė, kerėbla — kerépla, klienas — lieknas, skoma, skémas — skonis, rūišas — raišas, skraitas — skreitas, spiétlius — spiečius ir kt. Vargu, ar jie bedėtini į tolesnius DŽ leidimus. Nemaža sunkumų DŽ sudarytojams kelia veiksmažodinių daiktavardžių, vadinamųjų „nomina actionis“ ir ,nomina agentis“ atranka. Jeigu jie neturi kokios išskirtinės reikšmės, DŽ dedami prie veiksmažodžių, iš kurių jie padaryti, jei turi kokią išskirtinę ar terminologinę reikšmę, dedami skyrium antraštiniais Žodžiais. Kai kurie skaitytojai savo laiškuose DŽ redakcinei kolegijai yra priekaištavę, kad tie daiktavardžiai yra labai nevienodai pateikiami žodyne — prie vienų veiksmažodžių jie sudėti, prie kitų jų nėra. Toks nevienodumas esą tęsiasi per visą žodyną. Jie siūlo prie visų veiksmažodžių be išimties pateikti „nomina actionis“ ir „nomina agentis“. Ką galima į tai atsakyti? Veiksmažodiniai daiktavardžiai yra tokie įprasti, kad juos galima pasidaryti kone iš kiekvieno veiksmažodžio ir pateikti žodyne. Taip yra darę kai kurie senieji Žodynininkai (Fr. Kuršaitis, G. Neselmanas). Galimas ir priešingas atvejis. Kadangi jų daryba labai paprasta, o reikšmės 152 savaime suprantamos, jų iš viso neverta dėti į žodyną. Atrodo, kad nei viena, nei kita nuomonė nepriimtina. Mechaniškas jų sudarinėjimas ir dėliojimas prie kiekvieno veiksmažodžio veda į nesamų ir nereikalingų žodžių kūrimą. Antra vertus, jų atmetimas yra priešingas kalbos praktikai — juk didžioji jų dalis plačiai žinomi ir vartojami Žodžiai. Tad geriausia čia vadovautis bendraisiais žodžių atrankos principais: į DŽ dėti tik tuos, kurie žinomi ir vartojami kalboje, kuriuos galima, reikalui esant, paremti gyvais pavyzdžiais. Gausūs lietuvių kalboje yra būdvardžiai su priesagomis -inis, -ė, -iškas, -d. Jie gali būti sudaryti kone iš kiekvieno ypač konkrečios reikšmės daiktavardžio. Būdvardžiai su priesaga -inis, -ė daromi ir iš pačių būdvardžių (saldus — saldinis), iš skaitvardžių (pirmas — pirminis), iš dalyvių (dirbtas — dirbtinis) ir net iš prieveiksmių bei prielinksnių (iš anksto — išankstinis, aplink — aplinkinis). Jų aiški- "nimas DZ dažniausiai tėra nuorodinis — strėlės ženklu nurodoma, iš kokio pagrindinio žodžio jie padaryti. Norint sutaupyti vietą, būdvardžius su priesagomis -inis, -ė, «iškas, -a, jei jie neturi kokios išskirtinės reikšmės, galima būtų pateikti lygiai taip, kaip „nomina actionis“ ir „nomina agentis“, t.y. tame pačiame lizde žodžių, iš kurių jie padaryti. Būtų dar vienas rezervas, ieškant vietos reikalingesniems žodžiams. Į tolimesnius DŽ leidimus turi būti mažiau dedama savaime suprantamos darybos sudurtinių žodžių, pvz.: baltakūklis, -ė „su baltu kaklu“, juodaspafnis, -ė „su juodais sparnais“, penkiolikamėtis, -ė „penkiolikos metų“ ir kt. Visus panašios darybos žodžius sudėti į DŽ ne tik neįmanoma, bet ir nebūtina, nes jų reikšmė skaitytojui aiški iš sudedamųjų komponentų. DŽ praktikuojama tokių žodžių pateikti tik pirmąjį komponentą su brūkšneliu gale ir paaiškinti, ką reiškia su juo sudurti žodžiai, pvz. daugia- „sudurtiniuose žodžiuose pažymi ko daugumą, gausumą“. Toliau antraštiniais žodžiais su daugiapateikiami tik išskirtines ar terminologines reikšmes turintys žodžiai, pvz.: daugiūkampis, daugiūkovė, daugiastūklininkis ir kt., o nuo visų kitų atsisakoma. Tokių žodžių aiškinimo praktika DZ tolesniuose leidiniuose turi būti daugiau naudojama. Tuo būdu galima būtų sutaupyti vietos reikalingesniems žodžiams. DŽ skyrium dedami ir aiškinami žodžių priešdėliai. Žinant priešdėlio reikšmes, lengva suprasti, ką kuris tą priešdėlį turintis žodis reiškia. Ne mažiau svarbias funkcijas kaip priešdėliai kalboje atlieka ir priesagos. Kai kurios iš jų dabartinėje lietuvių kalboje yra labai produktyvios. Su daiktavardžių priesagomis -ininkas, -umas, -yba, -ybė, -ykla, -iklis, -uvas ir kt. dabar daromasi labai daug naujų žodžių. Labai produktyvios yra būdvardžių -inis, -iškas, -ingas, -uotas,-otas, -étas priesagos. Tad iškyla reikalas panašiai kaip priešdėlius pateikti DŽ ir priesagas. Bet priesagų lietuvių kalboje yra labai daug. Vien daiktavardžių priesagų akademinėje „Lietuvių kalbos gramatikoje“ (I d.) duota per 600. Visas priesagas surašyti ir išaiškinti mažos apimties Žodyne neįmanoma. Vis dėlto pačias produktyviausias, dažniausiai vartojamas priesagas būtų labai pravartu paaiškinti žodyne. DŽ galima būtų pateikti apie 30 daiktavardžių, apie 20 būdvardžių ir apie 10 veiksmažodžių priesagų. 153 Visa tai rodo, kad tolesni DŽ leidimai turi būti tolydžio tobulinami tiek žodžių atrankos, tiek variantų pateikimo ir kitais atžvilgiais. Nemažas DŽ tobulinimo darbas atliktas, lyginant antrąjį leidimą su pirmuoju (1954 m.). Tolesnis DŽ tobulinimo darbas turi būti tęsiamas jau vien dėl to, kad kalba nepaliaujamai kinta, vystosi, joje atsiranda vis naujų žodžių ir posakių. Tam darbui turi būti ruošiamasi iš anksto, tiek renkant aktualią medžiagą žodynui, tiek aptariant įvairius leksikografinius klausimus. Įsigalint kalbotyroje tiksliesiems metodams, daug dėmesio skiriama dažnumo žodynams, kurių nauda žodžių atrankai neabejotina. Tik lig šiol niekas platesnės apimties lietuvių kalbos dažnumo žodynų nesudarinėja. Kaip rodo leksikografijos istorija, viena iš svarbiausių sąlygų sukurti geriems nacionalinės kalbos aiškinamiesiems Zodynams — leksikografinių tradicijų nenutrūkstamumas, atsižvelgimas į kalbos raidos tendencijas, ypač į naujausių gramatinių, stilistinių, leksikografinių bei leksikologinių problemų sprendimą. HPOBJIEMA OTBOPA CJIOB B ,,CJIOBAPE COBPEMEHHOTO JIMTOBCKOI'O 5BB3bIKA“* Pe3omMme Ilpu cocraBneHuH „CjnoBap4 COBPEMEHHOIO JIATOBCKOrO S3bIiKA“ OHA M3 BaXHCHIIHX TIDOOJIEM — BKJIKO4EHHC B CJIOBApHbLINA COCTaB He „BCEOOINHX“ IUIaCTOB JIEKCHKH. OcOOeHHO MHOTO TPYAHOCTEH NpeJICTABIISET ĮIMaJIEKTHAS JIEKCHKA, KOTOPas HEIIpEpLIBHO IIDOHHKA2ET B JIHTEpaTypHell s35IK. B CjoBape, mo-BHIHMOMY, CJIHIIKOM MHOTO JIMAJIEKTHLIX CJIOB. Hexotopeie CJIOBA, 0603Ha4eHHbIC IOMETKONH šnek. (pa3roBOpHOE), MOTYT ObITb OTHECEHBI K 4KHCIJIY JIMAJIEKTH3MOB, He Bcerza Toumo B CjioBape ycrapejibie cCJIOBa (apX2aH3MbI) OTMEXEBbLIBAIOTCA OT CJIOB, ¥OTOphie OOO3Ha4aIOT YCTADEJIbIE IIOHATHA, SBIICHHS. Ilo cpaBHeHHIO C OPYIrHMH IUIaCTAMH JIEKCHKH CJIOBapb JIOJIXE€H ObITb IIOINOJIHEH AKTYAJIbHbIMH Hay4HbIMH TEDMHHAMH H CIOčIHAJISHLIMH CJIOBAMH H3 OŠjiaCcTEH CEJILCKOTO XO34ŪCTBA, CTDOHTEJILCTBa, KOCMOHABTHKH, KHOCpHETHKH H JID. Cmamxom oOHzxsHo B CjioBape mpejicTaBJIEeHbi OOHEeTHYUECKHE H MOpOĖOJIOTHYECKHE BApHAHTbI CJIOB, Tak Kak HEKOTODbIE H3 HHX OYEHb PEAKO VIIOTDEOJIAIOTCA B COBDEMEHHOM JIHTEpaTypHOM H3LIKE, Ilojne3Ho Ovo OBI BbIJEJIATb B OTJIEJIbHbIE CJIOBADHLIE CTaThH HEeKOTODpbIe Gojiee 4acTo VIOTpeOJISEMbIe CyYOOHKCLI JIATOBCKHX CJIOB, Kak 3TO CHENAHO C TJIATOJIbHLIMH IIpeėdėuHKCAMH. IlockoOJIbky XHBOH #3bIK IHOCTOAHHO DPa3BHBACTCH HM MEHACTCA, COCTAB CJIOBADA JIOJDKEH HEOJIHOKDpATHO MepecMaTPHBATHLCH H IIONOJIHATbCH HOBLIMH CJIOBAMH H OOOpoTAMH peun. BaxnelnmauMH YycJIOBHAMH CO3/IaHHA xopomiero CjiOBaps SBIISIOTCA y4eT OmbITa MPOMJIOTO H HCINOJIb30BaHHe HOBeHINHX JIEKCHKOTDaĖOHYeCKHX, rPaMMATHYECKHX, CTH/IHCTHYECKHX WH JIpDYTHX JAOCTHXCHHŪ S135IKO3HAHHA.