Nomina regionalia lietuvių kalbos tarmėse

LIETUVIŲ KALBOS SPECIALIOJI LEKSIKA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXII (1983) M. LENKEVIČIŪTĖ-NORKAITIENĖ NOMINA REGIONALIA LIETUVIŲ KALBOS TARMĖSE Vietovardiniais gyventojų pavadinimais (nomina regionalia) vadiname Žmones pagal jų kilimo arba gyvenamąją vietą. Norint nustatyti ryškesnius minėtų pavadi- nimų darybos ir vartosenos polinkius lietuvių kalbos tarmėse; buvo surinkta medžia- ga iš akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ (toliau — LKŽ), taip pat jo ir „Lie- tuvių kalbos atlaso“ (toliau — LKA) kartotekų bei V. Vitkausko „Šiaurės rytu dūnininkų šnektų žodyno““!. Iš viso surinkta per tūkstantį pavyzdžių, iš kurių aiš- kėja, kad Lietuvos tarmėse gyventojams pagal kilmės ar gyvenamąją vietą va- dinti vartojami du būdai: nusakomasis ir darybinis. Nusakomieji pavadinimai Nusakomieji pavadinimai esti ne vienažodžiai, bet junginiai. Jie būna dviejų rūšių: a) kelių daiktavardžių, kurių vienas yra vietovardžio kilmininkas (norint tik- sliai nusakyti asmens gimimo ar gyvenamąją vietą). Pvz.: Aš pati esu Švėkšnos gimimo LKZ III 308 (Šv)?. Ji Nemunaičio parapi- jos gimimo Alv. Pavardė pritinka, bet mudu nė gentumo ne gentys — aš Martin- kus Želvių, o jis Martinkus Lazdininkų LKZ III 239 (Dr). Mane žmonys laiko par Kalnėnų (kaimas) Urbutį LKK IX 163 (Jrb)?. Iš kur tu émeis, — Aly- taus žmogus!? Vrn. Vyšnios tokios geros — Kuršėnų bobos nagų nagais iš- grobstė LKŽ VIII 500 (Krš). b) junginiai su prielinksniais. Pvz.: Ar iš tolo esi kilimo? — Kilimo aš iš Švėkšnos LKŽV 778 (J. Jabl). Jis paina iš Kybartų LKŽ II 1093 (Vikv). Ji iš Žvirgždėnų paeina, o gyvena Varėnoj Pv. Mano motyna buvo ejusi iš Palangos LKŽ II 1074 (Plng). Jis išeido iš Rakų Nč. Man sapnuojas (atrodo), kad tos mergaitės iš Alizavos Slm. Murod, tu iš Šilalės esi LKŽ VIII 430 (Grd). Rašėmės Kukliais (pavardė) iš Kaziulių (kaimas) LKŽ XI 216 (Dv). Kritvirpiai jūs iš Tintalų sodos! LKZ VI 641 (Dr). Iš Kauno žmogus Rs. Jis iš Agurkiškės VšR. Žmogus iš Rūdiškių Trak. Jie yra iš anapus Girdžių LKK IX 155 (Jrb). 1 Vitkauskas V. Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas. — V., 1976. * Sutrumpinimai kaip „Lietuvių kalbos žodyne“. * Sakiniai su tokia santrumpa imti iš straipsnio: Grinaveckienė E. Pietinės šiaurės vakarų aukštaičių tarmės prielinksnių reikšmės ir vartojimas. — Kn.: Lietuvių kalbotyros klausi- mai. V., 1967, t. 9, p. 151—170. 137 Nuo Sintautų jo kilimas LKŽ V 778 (Plv). Ji paeina nuo Pašakių LKŽ II 1093 (Pc). Anas nuo Utenos (iš Utenos apylinkių) LKŽ VIII 902 (Ktk). Tas žmogus esąs nuo Pasvalio LKŽ VIII 902 (Dj). Žmogus nok Dieveniškių Šičn. Toj motera te kur nok Varėnos Pv. Palei kalbos tik spėju, kad nuo Daugė- liškio LKZ 1X 247 (Švnč). Pagudišką turėjom mokytoją — ar nu Šiaulių, ar nu Tauragės LKŽ IX 100 (Šts). Ji yra nuo anapus Šiaulių LKK IX 157 (Jrb). Jie yra nuo šiapus Šimkaičių LKK IX 157 (Jrb). Sakiniuose su prielinksniu iš (arba su samplaikiniu iš anapus) asmens gimimo (gyvenamoji) vieta pasakoma tiksliai. Šie sakiniai yra sinonimiški pirmojo (a) pog- rupio sakiniams. Žymint apytikrę gyvenamąją vietą, t.y. ne konkrečią gyvenvietę, o platesnę apy- linkę, verčiamasi konstrukcijomis su prielinksniu nuo (arba analogiškomis kons- trukcijomis su samplaikiniais prielinksniais nuo anapus, nuo šiapus). Šnekamojoje kalboje asmens gyvenamoji vieta visoje Lietuvoje paprastai nu- rodoma nusakomuoju būdu. Tai rodytų, kad šis būdas yra senas. Senuosiuose do- kumentuose, metrikų aktuose irgi buvo taip rašoma, pažymint registruojamojo as- mens gimimo ar gyvenamąją vietą, pvz.: Mikolajūnas iš Norbutų kaimo (1742 m.), Jaraitis iš Puodžiūnų kaimo (1702 m.) ir pan.* Be to, esama vietovardžių, iš kurių darybiniu būdu (dažniausiai, kaip toliau matysime, dėl fonetinių priežasčių) sunku pasidaryti gyventojų pavadinimų, taigi tuo atveju taip pat gelbsti nusakomasis bū- das. Kai kuriose Lietuvos vietose jis yra netgi vienintelis. Pavyzdžiui, Kėdainių raj. Krakių, Panevėžio raj. Upytės apylinkėse, apie Kaišiadoris, Trakus, Vilniaus kraš- te tenykščių sakoma, kad žmogus esąs iš Panevėžio, nu Krekenavos, iš Kalvių, iš Rū- diškių, iš Nemenčinės. Kitur minėtieji junginiai vartojami pagrečiui su darybiniu bū- du pasidarytais vienažodžiais priesaginiais ar galūnių vediniais, pvz.: Miežiškiuos (Panevėžio raj.) pasako ir panevėžietis, ir žmogus iš Panevėžio; Varėnos raj. Val- kininkų, Marcinkonių apylinkėse sakoma ir iš(nuo) Marcinkonių, iš (nuo) Va- rėnos, ir marcinkoniškis, varėniškis, varėnis. Panašiai elgiamasi Šakių, Kapsuko, Vilkaviškio, Alytaus, Vilniaus, Šalčininkų, Molėtų rajonuose. Darybiniai pavadinimai Darybiniu būdu daromi vienažodžiai pavadinimai: a) daiktavardiniai ar būdvardiniai priesagų vediniai, pvz.: salantiškis, -ė, pu- nėnas, pakruojietis, -ė, veliuonytis, -ė, žagarininkas, -ė, tverečinis, -ė ir kt.; b) daiktavardiniai galūnės -is vediniai, pvz.: ariogalis, -ė, šeduvis, -ė, širvin- tis, -é. Priesaginių pavadinimų — dauguma, galūnės -is vedinių pasitaiko reto- kai. Šiam reikalui turima daug įvairių priesagų, pvz.: -iškis, -ė; -ietis, -ė; -ėnas; -inis,-ė; -(in)inkas (-ykas), -ė; -ytis, -ė; -(iJukas, -ė; -(iJutis, -é; -(i)okas, -ė; -onas, -¢ ir kt. Ne visos jos vartojamos vienodai plačiai ir dažnai (paplitimas ir vartojimas aiškiau matyti iš Zemélapio*). Pagal darybinį potencialumą jas ir aptarsime. 4 Zinkevičius Z. Lietuvių antroponimika. — V., 1977, p. 35. * Skaičiai žemėlapyje dialektologinius punktus žymi taip, kaip „Lietuvių kalbos atlase“. 138 Visoje Lietuvoje (gal tik išskyrus šiaurės panevėžiškius ir su jais besiribojantį šiauliškių plotą) vartojama sena priesaga -iškis, -ė, kuri žemaičiams yra veik vienin- telė šios rūšies Žodžių darybos priemonė. Pvz.: Kretingiškiai ratus dirb dideliai ilgais rungais LKŽ VI 555 (Slnt). Ans yr, rodos, iš mosėdiškių LKŽ VIII 354 (Slnt). Adomas yr sediškis, iš Kirklių Sint. Kuršėniškiai storiau kalba, papilėniškiai ploniau LKŽ VI 972 (Pp). Aš jau esu gryna laukuviškė — čia gimusi, užaugusi ir visą amžių praleidusi LKŽ VIII 189 (Lkv). Rietaviškiai šneka ulba kaip tetervinai LKZ XI 582 (Lkv). Blinda buvo luo- kiškis, Luokė ano tėvynė LKŽ VII 691 (Užv). Ans yr iš čia pat, mažeikiškis LKŽ VII 967 (Mžk). Aš esu iš amžių palangiškis LKŽ IV 157 (Plng). Tas pirma- sis anos vyras buvo palangiškis LKZ IX. 238 (Ms). Dygimo buvo plateliškis LKŽ II 525 (Sts). Plungiškiai ir keit (keičia) jau (kitaip kalba) LKZ X 350 (Krtn). Gargždiškiai kiteip laukus dirb LKŽ 11 570 (Krtn). Mas, raudėniškiai, panašiai su telšiškiais šnekam LKŽ XI 249 (Rdn). Gruzdžių — laukiniečiai, šakyniškiai — miškinaičiai LKŽ VII 181 (Škn). Tas anos vyras buvo salantiš- kis Grg. Po rusniškius ieškojo ungurių LKŽ XI 1020 (Rsn). Priekuliškiai gražiai kalba LKŽ X 651 (Plik). Palangiškiai užsikirto, kad nepasiduos Tiške- vičiui LKŽ V 866 (Dr). Kelmiškės nemoka ačiuotės LKŽ I 17 (LI). Šilutiškiai, priekuliškiai vis pakreip žodį LKŽ VI 501 (Sg). Mes su priekuliškiais nesu- sisiekiam (nesueiname, nesusitinkame) Pgg. Tą dainę teip pat plateliškiai, plun- giškiai, alsėdiškiai liuob būriūs|e) dainiuos laukūs[e) i talkosle] Plt. Kitiejie plateliSkiai ir apie Sateikius kodalius liuob vadinti raugtinéms LKZ X 80 (Plt). Te[n] pas jum cibuliy kraštas: šakyniškiai jau no senovės cibulninkai LKŽ II 20 (Zg). Anais metais eržvilkiškių dainas, žodžius surasinéjo LKZ 11 1152 (Erž). Ve- liuoniskiai laiviuoja (kalba Zemaiciuodami) LKZ VII 75 (Ilg). DarZeli papartis- kiaidavé LKZIX 350 (Ppr). Panemuniškiai jau rugius kerta LKZ IX 333 (PnmA). RamygaliSkés išėjo [i marčias kitur] LKZ XI 124 (Rm). Kirdeikiskiai žadėjo kitą sekmadienį kermoSiun su muzika atvaZivot LKZ V 833 (Trgn). Labanoriskiai tai iš grybų ir uogų pragyvena LKZ VII 3 (Trgn). T. aip greit neisleisma, apkeps- ma duona, ir būsit salakiské Slk. Antazaviskis dustiske paėmė LKZ I 158 (Ds). DusetiSkiui tik paSokt, pamiegot, o kamajiskiui panciai vpt LKZ II 918 (DKK). Arklių lenktynésle] gražiai važiavo obeliskiai LKZ VIII 987 (Ob). Jis iš Prienų kilęs, prieniSkis LKZ X 664 (Prn). PrivaZiavo pilni Prienai birstoniskiy LKZ I 846 (Prn). "Daugelis per lojiškių tik iš grybų gyveno LKZ 1X 839 (Alv). Iš šitų eZe- ry dubičiškiai prisigaudo daug žuvų LKZ 11 781 (DbS). Daugiskiy žemė kalnuo- ta LKZ II 322 (Alv). MieZioniskis, -é, skaivoniskis, -é, skraicioniskis, -ė LKK 1X 193 (Dv)®. Dainaviskis, -é, kréliskis, -é, kurpefiskis, -é, narbutoniskis, -é, nar&ionis- kis, -é, naugardiskis, -ė, pagiriskis, -é, vilniskis, -é, zaseciskis, -ė, zieteliskis. -¢ LKK XI (Zt)". = * Pavyzdžiai iš straipsnio: Lipskienė J., Vidugiris A. Dieveniškių tarmė. — Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai, t. 9, p. 193, * Pavyzdžiai iš straipsnio: Vidugiris A. Zietelos tarmės daiktavardis. — Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1969, t. 11, p. 157. 139 Panevėžiškių (ypač šiaurinių) ir dalies šiauliškių asmens gyvenamoji vieta mėgs- tama nusakyti (žmogus nuo Smilgių, iš Upytės ir pan.), bet retkarčiais pasidaroma ir vedinių su priesaga -ietis, -ė. Pvz.: Šiandie šilely labai daug panevėžiečių uogauja LKŽ IX 334 (Krs). Panevė- žiečiai, tai jie, mat, kitoniškai šneka, kaip mes LKŽ IX 334 (Mžš). Apskevilys ta- ve kairiečiai (Kairių sodžiaus bernai), i pareini su burbulu Sml. Baisogalietis į kitus nežiūri LKŽ I 69 (Bsg). Radviliškiečiai atvažiavo Šln. Pažymėtina, kad ši priesaga tiek šiose, tiek kitose Lietuvos vietose nėra vienin- telė: sinonimiškai vartojami ir kiti vediniai ar junginiai. Plg.: Jo boba biržietė LKŽ I 850 (Ds), tačiau yra ir biržiškis (Skp), biržėnas (Vb). Da kelios leliūniečių mergos — ir visi svečiai LKŽ VII 319 (Dbk), bet pasako ir Leliūnų žmonės (Ut). ; Lyduokieté aš LKŽ VII 410 (Kkl) — ir iš (nuo) Lyduokių (Ldk). Mano senelis pandėlietis LKŽ 1X 33 (Krp) — ir iš Pandėlio (RK). Paėmė pačią iš panemuniečių LKŽ IX 333 (Kp) — ir iš Panemunio (Rk). Tiesa, kartais tarp priesagų -iškis, -ė ir -ietis, -ė vedinių esama reikšmės skir- tumo. Pavyzdžiui, žemaičiai apie Šilutę, Tauragę Klaipėdos miesto gyventojus va- dina klaipėdiškiais, o viso Klaipėdos krašto gyventojus — klaipėdiečiais. Kairių apylinkėse (Šiaulių raj.) kokio nors kaimo gyventojui pavadinti vartojama priesa- ga -iškis, -ė, kuri praverčia ir tada, kai kalbama apie laikiną atvykėlį. Apylinkės gyventojus čionykščiai vadina priesagos -ietis, -ė vediniais. Taip yra ir Šalčininkų rajone. Daug kur su priesaga -ietis, -ė linkstama darytis vedinių didesnių miestų gyventojams pavadinti (vilnietis, kaunietis, panevėžietis, šiaulietis). Suvalkiečiai, vartodami ir kitokias priesagas, Zinomesniu vietų gyventojus vadina priesagos -ietis, -ė vediniais, pvz.: kaunietis, šakietis (Alk, Kdl), o priesaga -iškis, -ė jiems reikalin- ga tuo atveju, kai kalba apie mažesnių gyvenviečių žmones arba kai nori pasakyti vietą, iš kur parvyko laikinai ten buvęs, bet ne ten gyvenąs asmuo, pvz.: Šakiš- kiai parvažiavo (tie, kurie buvo Šakiuose) Nm. Kuršėnuose, nusakydami parvykė- lio būtą vietą, taip pat vartoja priesagą -iškis, -ė, pvz.: Ar jau miegt rygiškiai? LKŽ XI 594 (Krš). Ši priesaga čia tinka ir tada, kai kalba apie laikinai išvykusį žmogų: Rygiškiai dar neparvažiavo LKŽ XI 594 (Krš). Varėnos raj., kai kal- bama apie ne vietinius, o kitur gyvenančius arba sutiktus ne jų gyvenamojoje vie- toje žmones, tai vartojama priesaga -iškis, -ė (Kauniškiai atvažiavo. Genionyse sustikau valkiniškį). Kitais kartais verčiamasi nusakomaisiais pavadinimais, o priesaga -ietis, -ė reta ir vartojama veik jaunesniosios kartos. Kaip matome, priesaga -ietis, -ė tarmėse tėra antrinė. Jos vediniais iš pradžių, regis, buvo imta vadinti kaimyniniai, gretimų apylinkių gyventojai, Žmonės iš di- desnių gyvenviečių. Šnekamojoje kalboje ir dabar -ietis, -ė vedinių daugiausia tar- mių paribiuos. Literatūrinėje kalboje vediniai, žymintys asmenis pagal jų gyvena- mųjų ar gyventų vietų vardus, imami daryti beveik tik su priesaga -ietis, -ė". Šiems 7 Plg. Lietuvių kalbos gramatika. — V., 1965, t. 1, p. 411 (toliau — LKG). 140 vediniams pavyksta įsigalėti turbūt ir dėl to, kad dėl fonetinių priežasčių su priesa- ga -iškis, -ė ne visada galima pasidaryti gyventojų pavadinimų. Netgi žemaičiai, be- siverčią beveik tik -iškis, -ė vediniais, turi tryškiečius (: Tryškiai). Beje, jų pasakoma ir Tryškių žmogus (Rdn). Tauragės raj. Kunigiškių apylinkės gyventojai vadinami kunigiškiečiais (Trg). Kupiškio, Anykščių krašto, Rokiškio apylinkių gyventojai ir jų artimiausieji kaimynai nomina regionalia dažnai darosi su priesaga -ėnas, pvz.: Kad jis anykš- ténas, pažinau iš kalbos LKŽ 1 141 (An). Duokiškėnų žemės geros LKŽ II 867 (Dbk). Kupiškėnai kupiškėnais palieka LKŽ VI 927 (Kp). Biržėnai juokias iš kupreliškėnų: čia korva, čia kumala, čia duonos plutala LKŽ VI 930 (Kpr). Vabalnykėnai savatinai kalba Brž. Rokiškėnai neskūpūs LKŽ XI 816 (Ob). Šios priesagos vediniai minėtose vietose kartais žymi ne kurios nors konkre- čios gyvenvietės, o tų apylinkių gyventoją, tarmės atstovą, pvz.: salamiestėnas, kupiškėnas, vabalninkėnas, kupreliškėnas (Slm), juodupėnas, rokiškėnas, anykštė- nas (On). Norėdami pasakyti, kad gyventojas yra iš paties miestelio, tenykščiai žmo- nės sako: salamiestietis, alizavietis, antašavietis, papilietis, rokiškietis, juodupietis (Slm) arba obeliškis, kamajiškis (Rk), čedasiškis (On), biržiškis (Skp). Palyginkime: Tilžės ir Ragainės apylinkių gyventojai vadinta tilžėnais (Shu) ir ragainénais (Ra- gainėnai i tur savo tarmę LKŽ XI 14 (Pgg), o tų miestų gyventojai — tilžiškiais ir ragainiškiais (Sha). Priesagos -ėnas vedinių, kaip matome iš žemėlapio, pasitaiko ir kitose Lietuvos vietose. Širvintiškių plote — kiauklėnai, šašuolėnai Šš, čiobiškėnai Cb; uteniskiuose — uZpalénai Sdk, kuktiskénai (Tas žmogus gal kuktiskénas? LKZ VI 809 (Ut); Ignali- nos krašte — daugéliskénai (Jau nėra niekur tokių giesmininkų kaip daugėliškėnai LKŽ II 313 (Dglš), tverečėnai (Tverečėnai adutiškiečius vadina skersagudžiais (Ad); vakarų žemaičių plote — plikėnai Grg, grabupénai Grdm; Klaipėdos krašte Vies- vilės gyventojai — viešulvėnai Jrb (yra ir viešviliškiai); piety aukštaičiuose — žaslėnai Ppr, vieviškėnai Vvs (yra ir žasliškiai Žsl, vieviškiai Trak), ratnyčėnai (Ši- ta žemė ratnyčėnų LKŽ XI 244 (Drsk). Pavyzdžių su priesagos -ėnas moteriška forma nepasitaikė nei girdėti, nei ras- ti tiek „Lietuvių kalbos žodyno“ spausdintuose tomuose, tiek jo ir LKA kartote- koje, nors gyvojoje kalboje gal kur nors ji ir vartojama. Tad ar negali moteriškosios giminės formos nebuvimas rodyti, kad pradžioje vediniais su priesaga -ėnas buvo vadinami visi to krašto gyventojai daugiskaitine forma (apie tai dar kalbėsime ir toliau)? Tai patvirtintų ir dvigubų priesagų vartojimas, pvz.: Kuktiškėniškiams naravu: turi geležinkelį, kur nori, gali nuvažiuot LKŽ VI 809 (Trgn). Papilėniš- kiai dideliai mégst dainas LKŽ 1X 362 (Pp). Skapiškėniškai kalba Skp. Kitaip tariant, priesaga -én- čia rodo, kad kalbama apie to krašto žmogų, o -išk- patikslina, nurodo konkrečią vietovę. Kaip matome iš pateiktų pavyzdžių, priesagų -iškis, -ė, -ietis, -ė ir -ėnas vedi- nių vartojimas tose pačiose vietovėse paaiškinamas skirtinga jų semantine funkci- ja. Tiesa, kai kur semantinis skirtumas nėra ryškus arba jo visai nėra. Pavyzdžiui, Tverečiaus šnektoje, pasak J. Otrembskio, tą pačią funkciją kaip priesaga -iškis, -ė turi taip pat priesaga -inis, -ė. Priesaga -iškis, -ė pakeičiama -inis, -ė tais atve- 141 jais, kai vietovardis pats turi priesagą -iškis, -ė. Įdomu tai, kad kai kurių vietovar- džių priesaga -iškis, -ė išlieka ir vediniuose, o iš kitų vietovardžių vedinių su -inis, -ė nedaroma, pvz.: Karališkiai — karališkiniai, bet Latakiškė — latakiniai“. Priesagos -inis, -ė vartojimo sritis nėra tokia plati kaip, pavyzdžiui, -iškis, -ė. Jos vedinių dažniausiai daromasi vilniškių ir kauniškių tarmės plotuose ir labai re- tai kitur. Šie vediniai žymi ten gyvenantį arba iš (nuo) ten kilusį, atvykusį (parvy- kusį) žmogų. Pažymėtina, kad asmenvardžių raidos istorija rodo, jog -inis, -ė prie- sagos kai kurie asmenvardžiai taip pat žymėjo asmens kilmės vietą (pvz., Sudervi- nis — iš Sudervės) arba priklausymą (pvz., Geldinis — Geldai, Geldos šeimai, Gel- dos siinus)®. Priesagos -inis, -ė vediniai dažniau vartojami būdvardiškai, o ne daiktavardiš- kai. Pvz.: Bo (buvo) atėjęs ir alksnėninis mokytojas LKŽ I 104 (Gs). Dūkštiniai ber- niukai atleidžia ir lakštą (laišką) LKŽ 11 811 (Dglš). Mačiau vieną dūkštinę ir vie- nq salakinę mergaitę LKZ TI 811 (Sik). Salakinis žydas Dglš. Klaipėdinis daktaras LKŽ V 948 (Pin). Tauraginis kunigas Trg. Šis slavikinis daktaras ma sakė Slv. Pilviškiniai daktarai neapsima gydyt, siunčia į Vilkaviškį LKZ 1X 1029 (Plv). Mano sūnus, žinot, kauninis KzR. Veiverinis daktaras Kps. Sasna- vinis kunigas KzR. Vilkaviškinis klebonas buvo Lkš. Pupiškinis Zinkevičius Šlčn. Samavinės bobos Zr. Mes buvom svėdasiniai žmonės, filija Svėdasų, prieš Pirmąjį karą atsiskyrėm Adm. Ryginė Petronienė (iš Rygos parvažiavusi) LKŽ XI 594 (Kp). Mes dūkštinės LKŽ II 811 (Dkšt). Mus užpuolė sasnaviniai Ss. Erzvė- tinis buvo OG 176. Per ją buvo pašilinis OG 176. Ropidinė (Ropidų kaimo gy- ventoja) Krs. Čia ir varėniškiai, ir marcinkoniškiai buvo, ir eišiškinius mačiau Dg. Būdvardiškai pavartojami ir kitų priesagų vediniai. Pvz.: Kitam mieste pamatęs dustiškį žmogų, tuoj pažinsi, kad tai dustiškis LKŽ II 924 (Ds). Naumiestiškis [Įdaktaras) važiuo į Švėkšną LKZ VIII 592 (Vn). Va- žinėja vyrai paberžiškiai LKŽ IX 15 (Pb). Visos raudėniškės bobos pažįstamos LKŽ XI 249 (Krš). Da vienas alantiškis žmogus buvo su tokiuo pat reikalu LKZ I 91 (Dbk). Pabradiškės moteres gerai moka daryt (dažyti) JušM. Varėniškė Ievutė nei skambina, nei atrašo Pv. Buvo atvažiavęs panevėžietis gydytojas LKŽ 1X 334 (Krs). Siesikietė daktarė gydė Ssk. Adutiškėnai žmonės LKŽ I 22 (Ad). Esama keleto retesnės darybos vedinių. Su priesaga -(in)inkas (-nykas), -ė jų kiek dažniau pasitaiko žemaičiuose, kitur — retai, pvz.: tarbūčninkai 2g; vege- rininkas, žagarininkas, kivylininkas Vgr; palukninkas Skd; karklininkas Krg: ni- dininkai, pervalkininkai, preilininkai Nd; ventininkai Prk; alkininkai Grdm; rygi- ninké Klk; skardininkai Jrb; molétnykai Dbg; Mums, ragaininkams, ji dovano- * Otrebski J. Wschodniolitewskie narzecze twereckie. Gramatyka. — Krakow, 1934, t. I, p. 170-172 (toliau — OG). * Zinkevičius Z. Min. veik., p. 241. 142 jo gražią vilpštynę LKZ XII 4 (Rdž). Tie gaspadoriai, katrie gyvena prie Šilelio, šaukias šilelnykais Brž. Iš pietvakarių Latvijos (Kuršo) atsikraustę Kuršių Ne- rijos Žvejai tenykščių vadinami kuršininkais, kopininkais (Dov). A. Jonaitytė, tyri- nėjusi latvių kalbos poveikį palatvės vakarų aukštaičių šnektų gramatinei sandarai, pažymi, kad „dėl latvių kalbos poveikio šių šnektų" priesaga -(i)nivks ~ -inin- kas kartais įgauna lietuvių kalbos priesagų -iškis, -ietis reikšmę, pvz.: dūobelninks „Duobelės gyventojas“ (mūs būvo'm nuva®d ve: pas tuos diiobelninkus Žg), ėlinioks „Elėjos gyventojas“ (čė gi'vūna lū'tvei élininkai Kyb), tarbū'čnioks „Tarbūčių k. gyventojas“ (ana vis po" vaidu šūuk tie tarbū'čnivkai Dilb), ve- gérnivks „Vegerės apylinkės gyventojas“ (vegé'rninkai da' daugau lat'v'ūoj ir ūž mum Škn); ri'ginioks „Rygos gyventojas“ (Id'uk'am, ga’l’, sū*ko'm, mūsu ri*ginipkai ši' ménesi parvaž'uos ant aplavku Škn). Plg. lat. dobelnieks „duobe- liškis“, ridzinieks „rygiškis“, liepajnieks „Jiepojiškis“. Mat lat. priesaga -(i)nieks šių šnektų atstovams yra savos priesagos -(i)niks atitikmuo, plg. skolinius: der- žinioks, lat. ddrznieks; mašinikos „motoristas“, lat. mašinieks ir kt.“ Semantiniu atžvilgiu kalbamosios priesagos vediniai nevienareikšmiai. Pavyz- džiui, Kuršėnuose rygininkais vadinami tie, kurie nuolatos važinėja į Rygą (LKŽ XI 594). Kitur taip vadina į Rygą išvažiavusius vietinius žmones, pvz.: Ale ka mi- sų rygininkai šį kartą ilgai neparvažiuoja LKŽ XI 594 (Škn). Su priesaga -ytis pasitaikė vos keli vediniai, pvz.: veliuonytis Jrb, zarasytis (Nuvažiavo milicija zarasyčia Zr), šiaulytis Rdn, Lk, Akm, Trk. Upynoj šiauly- tis reiškia ir apskritai aukštaičių tarme kalbantį žmogų. Apie Šilutę sudaroma vedinių su priesaga -ujis, pvz.: lankininkujis (: Lanki- ninkai), lazynujis (: Lazdūnėnai), skardupénujis (: Skardupiai) Sl, paplynujis (: Pa- plyniai) NmS. Esama keleto itin retos darybos vedinių. Su priesaga -(i)ukas, -é kazlinuké (: Kazlų Rūda) Kps, pasodėliukai (: Pasodėlė) Krkn; su priesagz -(i) utis : kauniu- tis (: Kaunas) Ut. Vedinių su kitomis (taip pat ir slaviškomis) priesagomis retsykiais pasitaiko vietovėse, kur mišresnė gyventojų tautinė sudėtis. Pvz.: -onas, -ė, -(i)onis, -ė: rygionis, -ė Brž, Ps, Grž: Per karę iš Rygos buvo pradėję eiti rygionės LKŽ XI 594 (Lnkv); biržionis, -ė: Galgi žmogus suprasi, ką biržio- nys (biržėnai) čekčioja LKŽ II 62 (Trgn); vilnionis, -ė Mlt; salakonas, -ė: Abu tikri salakonai, tik Antanas išvažiavęs buvo Slk. Salakonas ir ardamas šoka, be jam ir pilvas groja Ds. Salakonai skirtingai kalba Alv. Salakonės ir šoka, ir audžia Ds; narčionis, -ė Zt. Pastarąjį pavyzdį A. Vidugiris lygina su panašios reikšmės ir darybos senu skoliniu miesčionis ir pažymi, kad Zietelos apylinkėse Narčių kaimo gyventojui pavadinti dažniau vartojamas vedinys narčioniškis negu nardionis*®, 10 Tai Joniškio raj. Skaistgirio ir Žagarės apylinkių, Šiaulių raj. Gruzdžių, Šakynos ir Šiupylių apylinkių ir Akmenės raj. Kruopių apylinkių šnektos. ' Jonaitytė A. Latvių kalbos poveikis palatvės vakarų aukštaičių šnektų gramatinei san- darai. — Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai, t. 9, p. 174-175. 12 Žr. Vidugiris A. Min. str., p. 157. 143 -(i)okas, -ė. „Šios priesagos asmenų pavadinimai, padaryti iš tų asmenų gy- venamųjų vietų tikrinių vardų ir kai kur turintys šalutinį menkinimo reikšmės ats- palvį (šalia kilmės — priklausymo reikšmės), vartojami beveik vien tiktai pietinė- se aukštaičių šnektose (Alytus, Kaišiadorys, Kapsukas, Veisiejai), pvz.: kaišiado- ridkas, -ė, kauniokas, -ė, lazdijokas, -ė, palomenidkas, -ė, prienidkas, +-ė, seirijokas, -ė, veisiejokas, -ė“*“. Retkarčiais pasitaiko ir su kitokiom (ypač slaviškom) priesagom sudarytų ve- dinių, pvz.: raguvekas, traupekas Tršk, vilenskas Zr, švenčenskas Ck, ignalinskas Ign, adutinskas Ad, smėlinskis Zr, paringuckas Ign, druskineckas Lzd, butriman- cas Šlčn ir kt. Galūnės -is vedinių yra nedaug. Ju dažniau pasitaiko Pakruojo, Radviliš- kio, Panevėžio, Ukmergės rajonų šnektose. Pvz.: Linkuva : linkuvis, -ė Sdb. Mes, žeimiečiai (Žeimelio gyventojai) teip šnekam, linkuviai kiteip, pašvitiniečiai vėl kiteip LKŽ VII 551 (Žml). Linkuvės labai gražius milus ausdavo LKŽ VII 551 (Lnkv). Mes į jaują džiaunam, o linkuviai še- ria LKZ TI 1016 (Rz). Pušalotas : pusalotis, -é. Lietuviškos dainos, užrašytos apygardoje pušaločių ir Veliuonos LKŽ XI 105 (JD titulinis lapas). Šeduva : šeduvis, -ė Rz, Klov, Sdb, Pšš, Sml, Rm. Jis jau šeduvis Rd. Šedu- viai po penkis sėdavo centnerius Šd. Jis šeduvis, o aš baisogalė Bsg. Baisogala : baisogalis, -ė. Šitas žmogus baisogalis LKŽ 1 569 (Bsg). Baiso- galiai nuo šeduvių savo kalba labai skirias LKZ 1 569 (Šd). Ramygala : ramygalis, -ė. Susigiminiavai su ramygaliais LKŽ XI 124 (Ėr). Raguva : raguvis, -ė. Iš kurgi būsi? — Raguvė LKŽ XI 43 (Ukm). Deltuva : deltuvis, -ė LKZ II 398. Širvintos : širvintis, -ė. Aš pabėgau nuo širvinčių daktarų Šr. Suveina vakaruš- kosle) širvinčiai, tolimų buvo Sr. Varėna : varėnis, -ė Dg. . Darybiniy priemonių vartojimo plotai, kaip matome iš žemėlapio, beveik su- tampa su tarmių užimamais plotais. Produktyvesnės priesagos kaitaliojasi su tar- miškesnėmis, sudarydamos dubletines sinonimines formas (ypač tarmių paribiais). Taigi darybos priemonių paplitimą sąlygoja gyventojų kalbinė (tarminė) vienovė. Semantiškai būtų galima išskirti ne vien grupę vedinių, Žyminčių asmenis pa- gal kilmę ar priklausymą, bet ir grupę vedinių, kurie Žymi didesnį būrį Žmonių, vienijamų bendros veiklos, dalyvaujančių kuriame nors renginyje, pvz.: Ka tiems kalvariškiams (Kalvarijos atlaidų dalyviams) pradėtų lyti LKŽ V 165 (Als). Su priesagomis padarytų pavadinimų tarmėse daugiausia, ypač su priesaga -iškis, -ė. Deja, literatūrinėje kalboje ją baigia išstumti vis labiau darybą monopolizuo- janti priesaga -ietis, -ė. Bene svarbiausios priežastys, nusvėrusios priesagos -ietis, -ė įsigalėjimą, yra gramatinės: 1) su priesaga -ietis, -ė sudaryti nomina regionalia paprastai vartojami tik daik- tavardiškai; su priesaga -iškis, -ė sudaryti pavadinimai pavartojami ne tik daiktavar- 18 LKG, t. I, p. 413. 144 diškai, bet ir būdvardiškai, pvz.: Daugelis perlojiškių tik iš grybų gyveno LKŽ IX 839 (Alv) ir Perlojiškis bajoras LKŽ IX 839 (K. Big); Vilniškiai jau išvažinėj Pv ir Vilniškė publika DZ 940; 2) su ja daromasi ir vyriškosios, ir moteriškosios giminės pavadinimų (pvz., su priesaga -ėnas, kurią plačiai vartoja rytų aukštaičiai, paprastai tesudaromi vien vyriškosios giminės pavadinimai); 3) priesagos -ietis, -ė vediniai stilistiškai neutralūs (to negalima pasakyti, pvz., apie vedinius su priesaga -okas: Lazdijokai dar aršiau šneka LKŽ VII 213 (Rdm). Tą faktą, kad tarmėse dar gyvai vartojama ir priesaga -iškis, -ė galbūt galėtu- me aiškinti: 1) sena tokios vartosenos tradicija (ypač Žžemaičiuose, dzūkuose ir iš dalies aukštaičiuose); 2) priesagos -iškis, -ė būdvardžių daiktavardėjimu'*, Pažymėtina, kad, nepaisant to, su kokia priesaga pavadinimai sudaryti, jų daž- niaušiai vartojama daugiskaitos forma, pvz.: Turgun suvažiavo visi aviliškiai LKŽ I 526 (Avl). Siandiej labai daug debeikiečių Anykščiuose buvo LKŽ II 348 (Dbk). Jau nėra niekur tokių giesmininkų kaip daugėliškėnai LKŽ II 313 (Dglš). Papilėniškiai dideliai mėgst dainas LKŽ TX 362 (Pp). Taip yra ir kitose kalbose. Specialieji rusų žodynai daugiskaitos formą patei- kia kaip pagrindinę ir pirminę!*, Atrodo, kad čia visai pagrįstas būtų aiškinimas, jog daugiskaita esanti „patogi tuo, kad išreiškia grupės idėją, nenurodydama ją sudarančių asmenų lyties“!*., Dėl to pavadinimai įgauna didesnio semantinio abst- raktumo. Daugiskaitos vietininkas yra netgi suprieveiksmėjęs, įgavęs bendresnę leksinę reikšmę ir sakinyje jau atlieka vietos aplinkybės funkciją. Pvz.: Višur skurdutės (skudučiai) pas mus biržiečiuos RdN. Dabar jis gyvena pan- dėliečiuos (Pandėlio apylinkėse) LKŽ IX 331 (Kp). Pandėliečiuos tai nesako ši- teip LKŽ IX 331 (Pnd). A tris metus esu palangiškiuos (Palangos apylinkėse) gyvenęs LKŽ IX 238 (Ms). Papilėniškiūse (Papilės apylinkėse) gyveno ir išmoko sakyti douna, peins LKZ 1X 362 (Krš). Esu gyvenęs rietaviškiūse du metu LKŽ XI 582 (Jdr). Dalia jo buvo salakiškiuos Imb. Kitokesnė kalba salakiškiuos Vj. Svėdasiškiuos jau pradeda rugius pjaut Dbk. Sūnus svėdasiniuos buvo agro- nomu Adm. Skyrium reikėtų pasakyti dar tai, kad darybiniu būdu galima pasidaryti pava- dinimų ne iš visų vietovardžių, kai kada tetinka nusakomasis būdas. Tai priklauso nuo vietovardžio fonetinės ir morfologinės struktūros. Vietoje išvadų pateiksime kelias faktus konstatuojančias pastabas: 1) Jeigu vietovardis pats turi priesagą -iškis, kuri dedama prie kamieno, besi- baigiančio priebalsiu k (pvz., Grinkiškis, Duokiškis, Karsakiškis, Rokiškis), tai no- mina regionalia tokiu atveju niekada nedaromi su priesaga -iškis, matyt, siekiant išvengti fonetinio pasikartojimo (išeitų grinkiškiškis ir pan.). '4 Dėl priesagos -iškis, -ė būdvardžių polinkio daiktavardėti plg. Lietuvių kalbos gramatika, t. 1, p. 574. 15 Chalapa Ha3Baunit xureneit PCOCP. — M., 1964; Cnosaps Ka3sBanuit xureneit CCCP, — M., 1975, 16 CnoBapb Ha3Banuii xureneit CCCP, — M., 1975, c. 8. 145 2. Kaip rodo pavyzdžiai, išrinkti iš V. Vitkausko „Šiaurės rytų dūnininkų šnek- tų žodyno“, šioje tarmėje visi nomina regionalia (kaip, beje, ir visur žŽemaičiuose) yra sudaryti su priesaga -iškis, -ė. Jeigu vietovardis yra šakninio kirčiavimo, tai jo vediniai yra pirmosios, o jeigu galūninio — tai antrosios kirčiuotės, pvz.: akmė- niškis, -ė 1 (:Akméné), janūpoliškis, -ė 1 (: Jandpolé), juozapūviškis, -ė 1 (: Juoza- pava), kurščniškis, -ė 1 (: Kurščnai), kūrtuvėniškis, -ė 1 (: Kūrtuvėnai), micditis- kis, -ė 1 ( :Micdiciai), papiléniskis, -ė 1 (: Papilė), raudéniskis, -ė 1 (: Raudėnai), šakyniškis, -ė 1 šakyniškis, -ė 2 (: Šakyna), šaukėniškis, -ė 2, šaukėniškis, -ė 1 (: Šau- kėnai), telšiškis, -ė 2 (: Telšiai), tvėriškis, -ė 1 (: Tvėrai), upyniškis, -ė 1 (: Upy- na), užventiškis, -ė 2 (: Ūžventis), varniskis, -ė 1 (: Vafniai), vidsodiškis, -ė 1, vid- sodiškis, -ė 2 (: Vidsodis), viekšnališkis, -ė 1 (: Viekšnūliai), žagariškis, -ė 1 (: Za- gare). 3. Iš dvižodžių vietovardžių nomina regionalia daromi dažniausiai nusakomuo- ju būdu arba tik iš vieno (dažniau antrojo) dėmens, pvz.: Aukštoji Panemunė — žmogus iš Aukštosios Panemunės arba panemunietis LKŽ 1X 333. Kazlų Rūda — iš Kazlų Rūdos arba kazliškis, kazlinukas Kps, rūdininkas LKŽ XI 871 (Zp). Nau- joji Akmenė — iš Naujosios Akmenės arba akmenietis Akm. Žemaičių Kalvarija — iš Kalvarijos, kalvariškis LKŽ V 165. Jeigu dvižodis pavadinimas paverčiamas dūriniu (pvz., Lauko Soda — Lauk- sodis), tai iš jo galimas ir vienažodis vedinys lauksodiškis. 4. Iš analogiškų vietovardžių atskirose tarmėse daromasi pavadinimų su skir- tingomis priesagomis, pvz.: Kudirkos Naumiestis — naumiestietis, -ė, Žemaičių Naumiestis — naumiestiškis, -ė. 5. Kartais vietos pavadinimas vartojamas perkeltine reikšme tos vietos gyven- tojams pavadinti, pvz: Jis kad jims par pečius pliušyti Rudikus (Rudiky kaimo Zmo- nes)! LKŽ X 285 (Slm). Atsimenu, ba ženklūs metai buvo: Pivašiūnai su Einoro- nim mušės Pv. 6. Iš vietovardžių su priesaga -uva (Linkuva, Raguva, Šeduva) linkstama dary- tis galūnių vedinius su galūne -is (moteriškajai giminei -ė), nors su šia galūne esama vedinių ir iš kitokios galūnės vietovardžių (Baisogala, Pušalotas, Varėna). 7. Esama ryšio tarp vedinių darybos ir semantikos. Pastebėta, kad tarmėse nomina regionalia variantų nėra daug ir kad jie beveik nepriklauso nuo pamatinių žodžių darybos. NOMINA REGIONALIA B JIATOBCKHX I'OBOPAX Pe310oM€ B craTbe HCCJIEeJIYIOTCA CJIOBA, KOTODbIe HA3bIBAIOT 4eJIOBEKA M0 MECTY ETO XHTEJIbCTBA HIIH NIPOHCXOKICHHA VCTaHOBJIEHO, TO B JHTOBCKHX TOBOpaX CBfi3b YE/IOBEKA C TOM HIM HHOH MECTHOCTHIO BbI- paxaercs ABOSKUM CHOCOOOM: ONMMCATeNbHBIM H NPOH3BOAHBIM. OnucaTte/ibHbie HA3BAHHA YNO- TpebnsoTca no Beek TepuTOpun JiuTBbI, a IIpoH3BOJIHEIe (T.€. nomina regionalia, 06pa30BaHHbiIe NpH NOMOIIK pa3HbLIX CyOOHKCOB HIM OKOHYAHHA -iS) HMEIOT CBOH apeasibl, KOTODBIE NOYTH COB~ - NanaloT € apeaJiaMH ropopos (CM. Kapry). Ormevaercs CBS3b Mexay 0Opa3oBaHHEM H CEMAaHTHKOH THX Ha3BaHMH, PACCMATPHBAIOTCSH TpaMMATHUeCKHE, CEMAHTHYECKHE, CTHAMCTHYCCKHE H IPYrHe IIpHuHHbI, Bbi3bIBAIONIHC MX BapH- aHTHOCTb. . Į : | Ti 0 Is | | | rote 13 JA. Ją i / gin, | | | | v LABS os (Var Amo | | 38 29 Ao? | WJ | itd x | | i“ + Ap40 hod a 48 J Boss | | | | 4 Aps52| A063 Ao64 Ao657 “am, | | 3 dL AY 66 g O03 84 Re 4 | «2 93 712 = ų moi EY) | | | >, hoo gH T 35 Aojos A ir lid | | 9] & | poss 106 PASVALYS B |. is Bits a. panpi® Pu, | | doz Za) į 1058 ti7 Lig | val AS dors Mors Ag 130 VABALNINKAS en i | | | Ro 0127 TELŠIAI i £ 1 © 134 Wo 141 o 2. ok eks i | | 9 151 RETIN rT | | wz Ao oi i RUMGE 57 hos ° 8 mi 3 | on Eo is hs \ TL AVAYA Va Van Q i 0155 Aico porn A0162 G) 64 Aps Bling Melo | Moise oi * 5s” AC : | ~ 183 ©0184 Ass 187 189 Ad A9195 13. gai HN” Sulai A CP AY Aa REE rg, 0 a re ~~ KLAIPĖDA —A Ao 220 SEDUVA a AB A RIETAVAS a Yu a Ac27 Dog 0239 AWo); Mo 264 Al pl SS Agxs | Ža UGNALINA gl | A ; 5 ‘ Se Ža o 400 | de A | . igo L] j : f A Ka | ali | e ši Yo 455 0 wag | = A Vi A bos 0 į | A gr Al 457 | “ai wad > a: | | m >. N “4 0,481 Urged SA PASTOVYS | . sd JA x A ą | Pa, ta 7 J 508 SRLENT UPI | + | a p e Mg | | > ] bar. vo <. KT =) A 0525 Ž | Pan jų ) | į A ni 543 544 PRIESAGINIŲ NOMINA REGIONALIA of ll PAPLITIMAS IR VARTOJIMAS 3 | A iškis, -@ į ) ois ka A S 0580 591 GERVĖČIAI \ ~ 1 579 o ca =i 5 iis Sa? N VILNIA m. -— ietis, -ė mos Na ~ inis, -¢ Hi o + : e619 4 e - enas d . & - (in) inkas (-nykas), - ~ ; ) 652 eB -— ytis, -ė Ao65i| T Apl, 0 -us I n | . || e - (Dukas, - hoses] Yi : ; AR Ramaškoni r O ~- onas, -&, -(i)onis, -ė | IRONS Pa 48 Aesdnunšiės 0 ~ (t) okas "Re oDaunoriai o Pasalys | O - kitos priesagos tating: | || O i i | ——— || it a, eh sanario aa Da