Šis tas iš lietuviškos liaudinės specialiosios leksikos

LIETUVIŲ KALBOS SPECIALIOJI LEKSIKA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXII (1983) K. GAIVENIS ŠIS TAS Iš LIETUVIŠKOS LIAUDINĖS SPECIALIOSIOS LEKSIKOS 1. Įvadinės pastabos 1.1. Šiuolaikinė terminijos definicija (pagrindinė, informatyviausia mokslo kalbos leksikos dalis?) šiek tiek prieštarauja „liaudinių terminų“ sąvokai. Liaudiniais terminais galima būtų vadinti nebent tik dalį vadinamųjų mokslinių terminų — terminologizuotus liaudies kalbos žodžius. Tačiau kai kuriose knygose? terminais vadinami ir tie liaudies kalbos žodžiai, kurie niekada nebuvo terminologizuoti ir vartoti mokslo kalboje. Taigi pavadinimas liaudinė terminija, nors jau yra vartotas ir lietuviškuose aukštųjų mokyklų vadovėliuose, gali kelti šiokių tokių abejonių. Sąvokos „specialioji leksika“, „terminija“, „profesionalizmai“, „nomenklatūra“ yra artimos, bet nevienodos apimties ir skirtingai subordinuotos. Į plačiausios apimties sąvoką „specialioji leksika“ įeina sąvoka „terminija“, bet sąvokos „nomenklatūra“ ir „profesionalizmai““, nors ir įeina į sąvoką „specialioji leksika“, nėra subordinuotos „terminijos“ sąvokos ir tik kertasi su ja. Vadinasi, ta liaudies kalbos leksikos dalis, kurią kartais dabar vadiname liaudine terminija ir dialektine terminija, įeina į sąvoką „Specialioji leksika“, kertasi su sąvoka „profesionalizmai“, bet nesusisiekia su sąvoka „terminija“. Dėl visų šių priežasčių šiame straipsnyje vartosime pavadinimą liaudinė specialioji leksika, o ne liaudinė terminija. 1.2. Lietuviška liaudinė specialioji leksika planingai renkama jau keliasdešimt metų. Svarbiausi jos rinkiniai: akademinis „Lietuvių kalbos žodynas“ ir jo kartoteka ir „Lietuvių kalbos atlasas“ bei jo kartoteka. Reikšmingi šios leksikos šaltiniai taip pat tarmių leksikos žodynai?. Šiam straipsniui medžiaga daugiausia imta iš spausdintų akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ tomų, šį tą papildant iš jo kartotekos. Aptariamos tos svarbesnės liaudinės specialiosios leksikos teminės grupės, kurios nebuvo minimos „Lietuvių kalbos atlase“. Taigi šio straipsnio uždavinys dvejopas: 1) aptarti svarbesnes lietuviškos liaudinės specialiosios leksikos temines grupes ir kai kuriuos jos bruožus ir 2) apibūdinti šios rūšies leksikos terminologizavimo ypatybes. 1 llanujienxo B. II. Pycckas TepsMunojnoras,. — M., 1977, c. 201. 2 HesckanJI.I'. Ganraūckas reorpadaueckas TEepMuBoOjIoras, — M.,1977; Tpy6aués O. H. PemMecjietias TEDMHHOJIOTHA B CJIABAHCKHX 5i35IKAX. — M., 1966; Toncroit H. H. CnaBanckas reorpadudeckas TEpMHHOJIOTHA, — M., 1969; Schiitz J. Die geographische Terminologie des Serbokroatischen. — Berlin, 1957 ir kt. * Vitkauskas V. Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas. — V., 1976 ir kt. 2. Lietuviškos liaudinės specialiosios leksikos bruožai 2.1. Mūsų protėviai nuo žilos senovės vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, Dėl to ir liaudinių specialių šios srities pavadinimų turime daug ir įvairių. Šiek tiek skurdesnė mūsų liaudinė amatininkystės leksika. Palyginti neturtingas ir socialinius santykius atspindintis Žodynas. Liaudinės specialiosios leksikos žodžiai — daugiausia konkrečių daiktų pavadinimai, abstraktų palyginti nedaug. „Lietuvių kalbos atlase“ daugiausia pateikiama pastatų ir jų dalių, namų apyvokos daiktų ir darbo įrankių bei jų detalių pavadinimai, palyginti nedaug dedama paukščių, augalų ir gyvūnų pavadinimų. Jame rasime taip pat dar šiek tiek liaudinių giminystės ir socialiniu santykių žodžių, valgių pavadinimų ir vieną kitą žmonių ar gyvulių anatomijai priklausantį pavadinimą. Ši leksika kruopščiai moksliškai sukartografuota ir prieinama kiekvienam tyrinėtojui. Liaudiniai specialiosios leksikos atitikmenys nuo terminų skiriasi stilistiniu ekspresyvumu, daugiareikšmiškumu. Sudėtinių pavadinimų čia beveik nerasime. 2.2. Liaudies žmogaus gyvenimas visą laiką buvo labai susijęs su darbu — visuomenės egzistavimo ir pažangos pagrindu. Darbas jam buvo ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir teikė džiaugsmą, kartu ugdydamas patį žmogų. Darbo procesas lietuviškoje liaudinėje specialiojoje leksikoje menkiau atsispindi, negu įvairūs darbo įrankiai, priemonės ir darbo objektai. Darbas žmogui ne visada gerai sekėsi. Mūsų liaudies leksikoje kaip tik ir esama nemažai rūšinių įvairių darbų klaidų, riktų, ydų pavadinimų, pvz.: klapaté (Srv*, Pg, Krkin) | klebatė (Užp, Lel) | klabatė (Sv, Ds, Srv) | klebūtas (Ktk) || kldmpa (Šiv) || kliimbé (Lnkv, Grž, Jnšk, Rm, Ps) | pldmpa (Jnk, VL, Zg, Lk) || kumulys (Kps) „plakant dalgį, padarytas nelygumas“, kopėčios (Kps) || šarka (Skdv, Klvr) „klaida, nelygumas audekle“, kumėlė (Slm, Trgn, Ds, PnmP, Al) „vejant virvę ar metant siūlus, padaryta klaida“, atomauka (Ig, Ds) || prielaipa (Škn, Plt, Grg) | prielipas (Bt, Jnšk, Prng) „verpiant siūlo pastorinimas, kuris audžiant nusismaukia“, kumeliūkas (Lkm) || ažūkartas (Kp, Ds) „baro iškreivinimas pjaunant rugius pjautuvu“, blyzé (Lš, Mrc, Mrk) „išilgai audeklo atsirandanti spraga dėl praleistų vieno ar kelių apmatų siūlų“, brioksmis (KI) || zrėkas (Lz) „akėjant padarytas vogis“, proreta (Pc, J) „retesnis dryžis išilgai audeklo, atsirandantis kai skiete praleidžiama gija“, blaka (Prk, Up, Yl, Už, Pit, Trg, Plm, NmšŠ) | blūkė (Ds, Skrd, Brž, Kps, Slm, Kb, Nč, VI) || peršova (Ps, Rm) „sutrikęs audinio raštas, nutrūkus vienam ar dviem siūlams“ ir kt. Tik mūsų kalbai būdinga ypatybe turbūt reikia laikyti tai, kad darbo riktai įvardijami perkeltinės reikšmės gyvulių ir paukščių pavadinimais, pvz.: kumeliūkas (Lkm) „baro iškreivinimas pjaunant rugius pjautuvu“, šdrka (Skdv, Klvr) „klaida, nelygumas audekle“ ir kt. Dirbdami žmonės naudojo paprasčiausius įrankius ar prietaisus. Dauguma jų dabar jau nebevartojami, virtę etnografizmais. Liaudinių jų pavadinimų turime daug ir įvairių, pvz.: badikšlė (Dbč) „prietaisas šiaudiniam stogui dengti“, leistuvė (Trgn) „dviejų judriai sujungtų lentelių įtaisas medui iš korių spausti“, myklės 4 Visi sutrumpinimai tokie pat kaip „Lietuvių kalbos žodyne“. (Dglš) „prietaisas sūriui spausti“, nytyklė (Trgn, Užp) „prietaisas nytims megzti“, raskés (Dglš) „prietaisas obuoliams raškyti“, kniūžas (Ob) || brunklys (Sr) || brūzduklis (Pkn, Jnšk) || bruzgotas (Ut, Trgn) | brūzgūlis (Ck, Smk, Lkš, J) | bruzguoljss (Š, Sv, JZ) || niūgis (Gršl) || žnidugas „prietaisas skerdžiamos kiaulės snukiui suveržti“, kalakšna (Trgn) „prietaisas ratlankiams ant stipinų užtraukti“, drėskys (Sdk) „prietaisas žymėti sienojų suleidimams“, brūsčius (Br) „įrankis grumstams trupinti“, klekėtas (Lš, Pbr) „medžioklės varovų prietaisas“, austinėliai (Sts) „prietaisas šalikams austi“, klebėtas (Vvr, Pln, Pit, Tl, Žr, Klp, Lkv, Vvr, Tv, Kv) | klibėtas (Krtn) || kobinjs (Skn, Rd, Krp, Šts) || veiverys „prietaisas virvėms vyti“, atūsagtė (Rtn, Lš, Lp) | atūsagtis (Lz, Kp) || atsprąstis (J, Pin) „prietaisas audeklui ištempti audžiant“, krifinas (Zd, Yl, Skd) „prietaisas rąstams kelti“, laiikstis (Erž, Vm, Rtn, Kb, Asv, Vik, Klš, Dkš) || krijėlis (Vb, Rm, Pn, Pmp, Sv, L§, Plv, Stk, Srk, Al, Trgn, Vrn, Kt) „prietaisas siūlams lenkti“, kabūklas (3) || kriogis (Klp, Dr) || Zéginis || žegėklis „įtaisas, dedamas kiaulei ant kaklo, kad pro tvoras nelandžiotų“, kaliklis (Smz) || kropas (Sts, J) || pavaras (Sts) || vilktuvas „prietaisas lankui ant statinės užtraukti“, kalė (Grk) | kaldité (Jnš) „prietaisas matuoti atstumui tarp grebėstų“, koplé (Kp) „prietaisas išimti medui iš drevės dugno“, kumelys (Dl, Ldk, Mšk, Rd, Ėr) „prietaisas lentoms pririšti prie grebėstų“, pimpalas (Kl, End) „prietaisas vertikaliam pjūviui rąsto gale nustatyti“, briokstas (Dov, Jnšk, Klov, Skn) „įrankis sienojų suleidimams užbrėžti“ ir kt. Su darbo įrankiais susijusiai lietuviškai specialiajai leksikai būdinga tai, kad joje labai daug rūšinių pavadinimų turi lazdelė ir virvelė. Vienais atvejais jos yra savarankiškos darbinės realijos tam reikalui specialiai pagamintos (tam tikro storio, ilgio), o kitais atvejais — speciali tik jų atliekama funkcija. Pvz.: Lazdelė: dilis (Kin, Prk) || degėtė (Ds) || nuta (Prk) „tinklui ar varžai prismeigti“, dūpinas (Vins) „žuvims baidyti“, pérvaras (Ml, Rgv, Grž, Pg) „perkišama per kraičkubilio ąsas“, pašmaikštė (Vkš) ,,ugniai ir Žarijoms maišyti“, krabūkštas (J) | krūkė (Sv, Sint, Plt) „pasiremti einant“, kratiklis (Srj, Al, VI, Ds, Kps) „spaliams ar šiukšlėms iš pakulų ar vilnų kratyti“, pinas (Švn, Kt, Jz, Rdm, Lp) „Sskieto rėmų lazdelė“, krekvėlė (VIK) || matarélis (Krok) „šiaudams prispausti dengiant stogą“, graiklis (Grv) „žarijose keptoms bulvėms iškasti“, ylis (Nm) „su vinimi gale, spirtis čiuožiant ledu“, klostis (Ms) „pamerktiems linams prispausti“, /distas (Sg) „dedama tarp džiovinamų lentų“, pūkilas (Krt) „sunkumams kilnoti“, nytai (Krk) „šalinės bradinio kartelės“, kedėklis (Nt) „vilnoms kedenti“, keinis (Jnš, Pšš, Kdn, Pp, Srv, Akm) | geinjs (8d, Sml) || ritmusa (Kv) || kilnikas (Rm, Krkn) „ripkai mušti“, klinké (Ad, Tvr, Švnč) „kisieliui, viralui maišyti“ ir kt. Virvelé: aptvara (K) || pavara „tinklui paverti“, pastojikė „kuria prie kranto pritvirtinamas į vandenį įmestas tinklas“, pindklis „virvelė vyžai suveržti“, lykis (Prk, Kin) „kuria apsiūti žvejų valčių burių kraštai“, mėsvirvė (Slv) „kuria pririšama mėsa (kamine)“, atšanklės „kuriomis suraukiamas tinklas į maišelius“, atdsiilis (Vrn, Dbč) „kanapinė virvelė naginéms lopyti“, apvdrka (Rm, Nj) || rauklė (PS, Ps, Vik, St&, Jnš) || apraukas (TI) ,,virvelé naginéms suraukti®, apivaras (Sd, Slm, Rm, Grz, Srd) „apvynioti autams prie kojų“, fstrakas (Al) || instrakuélis (Kps) || pefpinas (Vdk) || sristis „nyčių sitilams suverti®, dpvaras (Prk) „burėms prie stiebo 6 pririšti“, plėkė (Nč) „kanapinė virvelė“, paida (Skdv) „vyžos padui sutvirtinti“, kinklė (Užv) „kuria kryžmai supančioja priekines ir užpakalines arklio kojas“, pakdušis | pakausékas (Krkl, Zr, Pln, Krtn, Šd) „kamantams surišti viršuje“, pakopasaitis (Grdž) „kuria prie kojų pririšamos nytys“, prielaikas „kuria sėjėjas pririša sėtuvę“, panara | panaras (Kim, Rs, Zg, Sn, KI, Krs, Šiv) || panerklas (Jz, Ob, Sb, On, Dbk) || narstis (Ut) || pasija (Krok) | pasina (VIk, Lš, Lp, Al, Ud, Zn) || pakaras (Pbs) „botagui prie botkočio pririšti“, jdugtas (Sl) || pasinj's (Rud) „parišta virvutė puodynei ar puodui nešti“, pastuflyné (Pgg) „šieno ar šiaudų vežimui suveržti“ ir kt. „Laiko“ sąvoka liaudies kalboje siejasi ne tiek su astronominiu laiku ir metų laikų kaita, kiek su įvairių darbų laiku, pvz.: artoja (MI, Ck) || artūvės (Trgn) „Aarimo laikas“, mėžė (Ig, Vrnv) „laukų mėžimo laikas“, apyvartos (Ds, Sdk) „mėnesio permaina“, šūktarpis || apylaužis (Užp) „laikas, kada pradeda šalti, bet važiuojant ar einant dar nekelia“, žlėjė (Lnkv, SI) „laikas, kada pradeda brėkšti“, beduonė (Gs, Brt, Rod, Arm, Ad, Krv, MI) „laikas, kada trūksta duonos“, bradiena (Ps, Jnšk, Grž) „laikas, kada neisbrendami keliai“, dykuma (Antz) „laikas tarp mėnesio apyvartų“, malžtis (NdŽ) „melžimo laikas“, kélinys (Všk) „pusės dienos laiko tarpas“, tarpijos „mėnesio fazė tarp seno ir jauno“, mjné (Šv, Bt) „linų mynimo laikas“, lindrautis (Srv, Ps) || lindrovis | linarovys (VI, Kt, Lel, Skdt) || linarūtė (Šd, Sml, Ds) „linų rovimo laikas“, pūdaužos (Mrc, Kb, Lš, Vdk) || paraižos (Ms, Slnt Als, Brs) „laikas tarp mėnulio pilnaties ir dilimo pradžios“, attryškis (Grg) „laikas, kada vedusi karvė duoda daug pieno“, budra (Užv) „nakties vidurys“, dėčia (Jz, Ut) „kiaušinių dėjimo laikas“, posrovis (Plt, Brs, Žd, Gršl, Krt, Trk) „laikas nuo karvės užtrūkimo iki veršiavimosi“, kėlena (Sml, Sd, Sin, Lnkv, Jnš, Pšl, Pbr, J) „darbo dienos trečdalis“, išgryčiai (Dg, Nč, Vrn) „laikas, kai vasaros metu galvijai genami iš ryto, o per vidurdienį parvaromi namo“, laidymai (Grv) „darbinių jaučių paganymo laikas pavakare“, laidinys (Nė) || palaidinjs (Nč, Klt, Mrk, Pns, Sauk, Ktk, Ign, MI, Vs) || polaidis (Sr, Prng, Vj, Rk, Slm, Srv, Trgn, Ds) „sniego tirpimo, pašalo ėjimo metas pavasarį“, lapskleidis (Klvrž) „lapų skleidimosi laikas“, laukarys (Pns, J) „laukų arimo laikas“, laukūvokis (Šv) „laukų valymo metas“, apiaušrė (Rd) | apiaušris (Slv, Stč) „laikas prieš aušrą, kada žiemą žmonės papusryčiavę gula poilsio“, apydienis (Dglš, Dkš, Tvr, Gs) „laikas prieš auštant ar temstant“, pajama (Pd) „laikas, kai mėnulis iš priešpilnio pereina į pilnatį“, ingrybis (Dglš) „grybų dygimo laikas“ ir kt. 2.3. Mūsų protėviai nuo žilos senovės gyveno teritorijoje, kurios reljefą suformavo ledynai ir jų vandenys. Dėl kalvoto reljefo susidarė palyginti įvairūs teritorijos dirvožemiai. Be to, per Lietuvą praeina vienas ežeringiausių Europos ruožų. Prieš prasidedant pokarinei didžiajai melioracijai mūsų krašte buvo palyginti daug (1 km? apie 0,4 km) upelių, raistų, paversmių ir kitokių nedidelių natūraliojo vandens telkinių. Lietuvos klimatas taip pat permainingas, pereinamasis iš jūrinio Vakarų Europos klimato į kontinentinį Rytų Europos klimatą. Visa tai (geografinė aplinka ir klimatas) suformavo ir palyginti gausų bei įvairų specialiosios leksikos posistemį. Mūsų liaudinėje leksikoje rasime daugiau pavadinimų vietai, kuo nors natūraliai išsiskiriančiai iš aplinkos (a), negu vietai, susijusiai su Žmogaus darbine veikla gamti7 nėje aplinkoje (b), pvz.: a) kefnavé (Ul) „klampi vieta pievoje“, kinis (An) „pakilesnė vieta raiste“, atldida (Grg, Rt, End, Sln) „aukštesnė vieta pievoje“, perša (Dov) „šaltiniuota raisto vieta“, atūvėja (Kp) || atgaiša (Jb) | atgaišis (J, Pin, Brs) || atgaira (Kv, Als, Sr, Vkš) || pagdiré (Alk, Lnkv, Ps, Krč, Grž, Rs, Ob, Up, Kp) | pagdira (Jn, Sr, Ds, Nm, Trg, Vdžg) „vėjo užpučiama vieta“, kldima (Zd, Škn, Krp) | klūjima (V3) || prėgymė (Rt, Kv) | préguma (Tv, Tt, Jib, Rm, Up, Kv) || laiikésmé (Als) | laukyme (Skd, Grg, Sr, YI, Plt, Rt) „reta vieta ar aikštelė girioje“, ingins (Dglš) || įgerklis (Trgn, Sv) || ifisiauris (Vdš, Dglš) || sgvara || pavėrnė (VIK) „siaura vieta tarp dviejų ežerų, kalvų ar miškų“, atabradas (KKl, RS, Ds, Plv, Trgn, Dkšt, Rk) „sekli vieta ežero ar upės pakraštyje“, išbrada (Ds) „išbrendama vieta (sekluma) upėje tvirtu pagrindu“, atsoda (Plng, Sint, J) || vadaksnis || įtvinolis (Vkš, Trk) || | štsiauta (Mžk, Sts) || dtséda (Sts) | ūtsėdis (Ggr, Sts) || hiognas (Trk) „potvynio vandens užliejama vieta“, séklius (Trgn) || paplieka (Zp, Skr) „sekli vieta ežere“, atvūjūs (Al, Vlk, Zp) || atvanga „rami, srovės išsukta vieta upėje“, dumbra (KI) || sietuva „gili vieta upėje“, plésmué (Ds) „neužšalusi vieta ežere“, palios (Krsn, Dkš, Smn, Krok, Brb) „nusekusio ežero vieta“, lašmud (Klt, Lkm, Ign) „vieta ežere, kur įteka ar išteka upelis“, apšakis (Sauk, Dr) „vieta upės vingyje“, pasčiūrys (Ds) „vieta, kur upė prieina prie miško“; b) nuoskina (Mlt, Lkm, Kt, Ktk) „iškirsto jauno miško vieta“, prakėpnė (Drsk, Kp, Lkm, Antš) || prapleikė (Vdš, Dglš, Lkm) „nesužėlusi vieta javuose“, apsostas (Pnd) „buvusios sodybos vieta“, karykla (Vin, Slk, Trgn) „vieta žvejų tinklams džiovinti“, laidaras | laidoris (Mžk, Žgč, Krž, Up) „aptverta vieta ganykloje gyvuliams suginti“, kovė (N, LsB) | isvara (VI, Slv, Ldk, Žž, Pg, J) „vieta, kur būdavo suvaromi viso sodžiaus galvijai, prieš išgenant į ganyklą“, karklétis (Ggr) „vieta, kurioje iškirsti karklai“ ir kt. Daug rūšinių pavadinimų yra turėjusios su žemdirbyste artimai susijusios sąvokos „dirvožemis“, „pieva“, „dirva“ ir kt. Pvz.: Dirvožemis: pimpelė (Šts) „nederlingas“, pėpis (Brs, Yl, Šts, Skd) „viršutinis durpyno sluoksnis“, kraiilis (Dov, Klp) || degynai (Dr) „rausva, nuo geležies junginių sukietėjusi žemė“, akyčžemis (Kp) || duja (Nmn, Rdm, Dbč, Nė) || dūplė (Vik) „labai lengva su juodžemiu žemė“, kraūkšlas (Lk, Varn) „sunki su priemoliu žemė“, dūbai (Pc) „palaida, ruda žemė“, rūdė „prasta su durpių priemaiša žemė“, caplys (Trgn, Sdk) „kietas molis, sumišęs su juodžemiu“, smėltė || pasmélta (Sv) „žemė prie smėlio“, gidurė (Jn) „jaura, šalta žemė“, glčinė (Lš) „šlapias molis“, juodžvizdris (Bržr) „juodžemis su žvyru“, balčiūgė (Jz, Rmš, Pun) „baltžemis, balta žemė“, apynašos (Dglš) „Žemė, užnešta ant pievos per potvynį“, murainé (Pgg) | mūras (V1) || paZliégis (J) „šlapia, pažliurgusi žemė“ ir kt. Pieva: lieknas (Jn§, Brž, Ps, Zg) || laikšės (NdŽ, Kos) || lankėsnas (Ggr) || lénké (Vn, Juk) || linguoklė (Ps) || liekmés (Gud) „šlapios, supelkėjusios pievos“, grinė (Prng, Grdm) | gruinė (Ilg, Skrd, Plv, Grš) | gryndila (Trgn) „pieva, kurioje neauga žolė“, baltiena (LS) „pieva, kurioje auga šerinė, šiurkšti žolė“, bimbarynė (Sts) | bimbrynė (Rs) „menka pieva“, paliejai (Trš, Trk) „užliejamos pievos“, galijos (LZ) „tolimos pievos“, ilgosios (Slm) „toli nusitęsusios pievos“, kerpūzynė (Trg) „kerpėmis ir krūmais apaugusi pieva“, draiistiné (Ss) „piemenų uždrausta pie8 va (kurioje ganoma tik per sekmines)“, kauzynė (Šv) | kauzarynė (Vvr, J) | kauzarija (Sts) | kauzurynė (Krkl) | kauzurynas (Krkl, Ggr) | briedgaurynė (Sv, Varn, J) || kirbija (Ggr) „prasta, kemsuota pieva“, paraisa (Grg, Ms) „pieva, kurioje ganosi pririšti gyvuliai“ ir kt. Dirva: laigmėnė (Arm) || atsélé (Pln) „kurioje antrais metais sėjami tie patys javai“, atlaišai (Sts) „dvejus metus nesėta dirva“, atkila (Up) „antrųjų metų dirbama dobiliena“, aršaliai (Pln, Plng) „nedirbamas akmenuotos ar šlapios žemės plotas, paprastai ganyklomis laikomas“, baubarėnas (Ds) „sausas, plikas dirvonas“, liepalotė (Mrc) „dirbamas žemės plotelis miške“, pakrionė (Rz) „dirva, nuolaidi į upelį“, palénké (Grš) „šlapia, beveik visada vandens apsemta dirva“, dogmé (Paz, J) „geros žemės dirva““, paperšnys (Dsm) „šlapia, nederlinga dirva“, apmata (Krp, LZ) | atmata (Krp) || badlaukis (Mžk) ,uZleista, nedirbama dirva“, akéja (Dglš, Lel) „išakėta dirva“, ariena (Jnš, Zrm) „suarta dirva“ ir kt. Permainingi orai, Žmogaus darbų priklausymas nuo klimato padėjo susidaryti daugeliui rūšinių šios srities pavadinimų. Pvz.: Debesis: gurūs (Lz) „juodas didelis debesis“, kraiklis (JZ) ,,plunksninis debesis“, duburys (Ds) || galvétinis (Vvr) „kamuolinis debesis“, pamėnas (Ant) „raudonas debesis nakties danguje“, galvéZis (Grz) | galvėkas (Kp, Slm, Tr) || pérdebesis (Mit, Užp, Sdk, Ktk) || kdsis (Prk) || driūblė (Prng, Ut, Lkm) || gurénas (Trgn) „nedidelis, greitai slenkantis lietaus debesis“, murmūtis (Grg) || danguljs (Rod, Vrn) „mažas kamuolinis debesis“, plicka (Rt) „mažas plonas debesėlis“, pakarailis (Uzp, Sdk, Km) „lengvas debesėlis be lietaus“ ir kt. Ledas: išbruka (Krž) | kriogžlė (Ds, Užp, J)|paplaiša (Ggr) || kraukšlė (VIK) || čerškenos (Č) || saūsledis „plonas, trapus, sausai iššalęs ledas“, afitburba (Vvr) | dmburgos (Sint, Pln, Vvr) || atlajūs (Ud, Onš) || žžpalas „ant ledo užbėgęs ir storai sušalęs vanduo“, kefnys (Svn) „ledai ant užšalusių langų“, iliai(Gmž, Lkm) „ledo kristalai“, blefbalas (J) || gargolis (Kvr) || lekétas (Rt, Als, Vvr, Grg) || capIjs (Rmš) | capas (Bgs) || lasledis (J) || palašas (Sts) „stogo varveklis“ ir kt. Lietus: karšatis (Bst) | karšiava (Brt) || baiūigas (Stk, Vs, Lp) | pilaga (Sn) „Smarkus lietus“, šafšas „siauras lietaus ruožas“, duja (Klv, J, Krš, Mžk, Šts) || dulksmas (Sint, J, Plt, Užv, Užk, Sts) || dulkjis (Brš) || duoklys (Gdl, DKS) || dūliava (Sint) || druokena (Brt) || purkšna (Rs, Gs, Kbr) | purkšlys (Dkš, Pc, Smn, Mrs, Krn) | purkšlė (Sik, Trgn) | purškūtė (Gs) „smulkus lietus“, dreba (Skr) || dreblys (Kp, Svn) | drėblius (Smn, PnmP) || drébna (Lp) || droblas (Ppl) | drobliūs (Šš, Tvr, Brž, Ds, Slk) „lietus su sniegu, šlapdriba“, paliejus (Lk) || pliaugé (Zg) || rūga (Gs, Ilg) „ilgas lietus“ ir kt. Vėjas: statinis || priešvėjis (Blv, Grž, J) „vėjas, pučiantis iš priešakio“, plendra (PrL) „silpnas vėjelis“, rugis (N, K, LsB) „vakaris“, piétvis (Als) „pietys“, pilvinis (Vlkš, K) „pietvakarių vėjas“, dudenis || aūštrinis (Klp, Plng, Kin) „žiemrytis vėjas“, aiūslaukas (Nd) „vėjas, kuris sukelia pietvakarių lietų“, marinis (PrL) „vakarų vėjas“, dOžinis (Rsn, Krg, Plng, Klp, Prk, Kin, PrL, Sg) „pietryčių vėjas“, laūnagis (Plng) „pietų vėjas“ ir kt. 2.4. Lietuviškajai specialiajai liaudinei leksikai būdingas konkretumas. Abstrakčių sąvokų pavadinimų joje rasime tik vieną kitą, pvz.: ¢iuZma (Ss, Alk) „dau9 gybė, aibė“, mūkena (Dglš) „nedidelis kiekis“, paita (Sn) „užgaida“ ir kt. Prie jų taip pat priklauso kai kurių mitologinių būtybių pavadinimai, pvz.: dlkis (Grg) „išgalvota baisybė, traukianti į vandenį žmones“, gabras (suv.) „pikta dvasia, siaučianti pūgos metu“, gavėnas (An, Vad, Kp, Slm) „pasakų būtybė, gyvenanti jaujoje (paprastai gavėnios metu)“, nakviša (Brs, Akm, J, Kv, Yl, Grg) „mitologinė būtybė, sukelianti nemigą“, pūsčius (Sln) „būtybė, išpustanti iškultus javus“, rodžiai (Trgn) „pasirodantys ir kviečiantys išvaduoti užkeikti pinigai ar dvarai“ ir pan. Savitų rūšinių pavadinimų dar yra turėjusios šios sąvokos: Višta: apiiokas (Rdm) „apžėlusiais žandais“, ražokė (Ggr) „išsišėrusi“, čėmpė (Švn) „apžėlusiomis kojomis“, znūckinė (Rtn) „dedanti mažus kiaušinius“, karka (Prk, Trgn) „karkianti“, cakéliné (Grv) „vedžiojanti viščiukus“, lėjikė (Rod) |lėjūkė (Pls) „dedanti minkštus kiaušinius“, lutikė (Šv) „trumpomis kojomis“, čičerikas (Grš) || pėcelis (Vn) „mažųjų vištų veislės gaidys“, puliditė (Drsk) „jauniklė višta“, čiurulėlė (Lk) „mažųjų veislės višta“ ir kt. Kiaušinis: klūpčius (Trgn) || klekatūnas (Grv) || klitūikis (Mžk, Jrb, Trg, Gd. Klp, J) || paperas (81, Jnšk, Vad, Kvr, Vj, Slm, Dglš, Srv, Sdk, Vžns, Dkk) „kliukšintis (neverstas) kiaušinis“, kirkūtis (Pnd) „pirmas jauniklės vištos kiaušinis“, išdada (Pln) | išdedis (Pln, Už) | išdėlis (H, Žmt, Kt, Šl, Svn, Smn, Dgl, Sml, Ėr, Srv) „paskutinis sezone padėtas kiaušinis“, ristūkas (Skr) „ritinamas kiaušinis (žaidžiant)“, žnackys (Sn) | znūckas (Mrc, Krok, Lp, Mrk, VIk) „labai mažas kiaušinis“, išgintinis (Užp) „išgenant duodamas kiaušinis“, pikperis (Grk, J, Nmk) | piktperis (Rt, Lkv, Up, Kltn) „užperėtas kiaušinis“ ir kt. Žaislas: čičirkšnė (Slk) || zirbė (SIk) „sukynė važinėtis ant ledo“, zimbė (Ds, Ant) || zirbė (Sik) || bifbilas (Ck, Vv) || šžuklis (Krs) || zvirbdlka (Gdr) | zvirbūkas (Sr) „pagaliukas ar saga su perverta virvele (sukant ūžia)“, zimbyklė (Dgl) || ldidyné (Kv, Als, Krok, Erž, Stk, Vkš, Jz, Kps) || svilksné „virvelė ar jskelta lazdelė akmenims mėtyti“, zirbé (Ds) || zirbélé (Mt) || birklé (Grv) „vėjo malūnélis“, kojokai (Klov, Rd, Ar, Zvr, Lnkv, Er, Smk, J) | kabljs (Ktk) || keinis | keinys (Tt, Ll) || kėkšis (Ob, JZ, PnmR, Kp) || kylekai (Ps) || kojinės (An) || kitjékai (Vrb, Nm, Sin, Skr, Smk, Zg, Kt, Sv, Erz, Vkš, Slv) || kūja (Kp, Trgn, Ds) || kūikis (Vkš) || kirkalis (Ut, Jz, Vins, Sv, Ds) || kéblé (Pin) | kébliai (UZv) | kebIlys (PIk, J) || pédeés (Viki) || stypynés ,pagaliai, ant kurių vaikai pasistoj¢ vaikščioja“ ; kėmsas (OG) „apskritas ledo gabalas važinėtis nuo kalno“ ir kt. Suolelis: kojinis (Prk) | kojainis (Prk, Klp) || kerzlys (Pl) ,duonkubiliui, statinei padėti“, zidelis (Kin) „su atkalte“, krasia (Pnd, Brž, PI, Slm, J) „medinis, sofos pavidalo“, kumėlė (Rdš) „nusikaltėliams plakti ir kankinti“, plaūtas (RtZ, Krtn, Skd, Als, Žr, Zg, Brž, Dbk, Pn, Šd, Kp, Sv, Nm&) „pirties“, lakta (Krkl) || maigfinas (J. Jabl.) „gulimasis senovinėje pirkioje“, galvonas (Šmn) || šūlas „ant kurio dirbami ratai“, pakdpné (Stk, Azm, Jz) „medinis suolas ant krosnies“, prikultas (Brs, Sd, Skd, Krp, Yl, Ub, Zr) | priskultas (Mžk, Brs, Plt, Zd, Žr, Tl) | priskulbtas (Zd, Lkz, Vkš, Stk, Brs, ZIb) ,skalbiniams skalbti“. M edis: kemeronas (Lkm, Sld) | kemerzéonas (Švnč, Dglš) || kebéZis (JZ, Pnm) | kėžas (3) kerckslis | kerokšnis | kerdklis | kerénas (Grz, Sts, SIk, Vj, Ktk, Trgn) || abaléskas (Ob) „apdegęs“, abaras (Alk, VSR) ,sakingas®, kérplésa (K, KzZ, 10 J) ||išvarta (Skr, Up, Rs, Dkš, Rms, Šmk, Žvr, Kl) || gridumedis (J) || vėtralauža | vėjalauža „išvirtęs medis su visomis šaknimis“, gūlas (Vlk, Dsm) „vandenyje gulintis medis“, kdmpa (Prk) „nuo ilgo gulėjimo vandenyje supuves medis“, lampékas (Dbč) „drėgnas, sutrūnijęs medis“, kėmzras (Plk) „puvėsis bitėms rūkyti“ ir kt. Žievė: ūpžaidas (MI) „antroji medžio žievė“, drožiė (Užp) „Žievė; iš kurios degutą dega“, kérpé (KzR) || ketai (Skdv) „stora sutrūkusi beržo žievė“, karna (Ad, Krtn, On, Vs, Vins, Brsl, Vdžg, Mit, Gs, Ob, Trgn) „liepos, gluosnio ar karklo apatinė žievė“, atlupa (Brt) „atsiknojusi medžio žievė“, maukna (PnmR, Krkl, Sr, Zd, Kvt, KlvrŽ, Ss, Sts) || lupsné (Žv) „stora medžio (ppr. eglės) žievė“ ir kt. Praėjusių šimtmečių liaudies žmogui laukinė augalija ir gyvūnija turėjo daugiau tiesioginės reikšmės negu dabar. Vaistingaisiais augalais rėmėsi liaudies medicina, o medžioklė ir žvejyba buvo vieni svarbesnių maisto šaltinių. Liaudies žmogus pažino daugiau augalų ir gyvūnų, turėjo specialių žodžių jiems pavadinti. Liaudinius smulkių gyvūnų ir augalų pavadinimus (ypač tik apytikriai užrašytus) dabar sunku tiksliai identifikuoti. Todėl „Lietuvių kalbos žodyne“ daug jų pateikiama nepilnai apibrėžtų. Pvz.: Augalas: angaZolé (Lp) | afigiaZolé (Kt) „tokia girios žolė“, avilikė (Grdm) „tokia pievų žolė“, bakščiukas (VIK) „toks augalas su adatėlėmis“, briklėstis (Alk) „tokia žolė“, dyguėlis (Rtn, Mrc) „toks pelkių dygus augalas“, gafkšlas (Jrb) „tokia žolė, auga ypač šlaituose, lapai panašūs į klevo, mėgsta kiaulės“, geltonižis (Dj) „tokia žolė, jedrūnėlis“, gelžinžolė (Ggr) „tokia žolė“, gerkliažolė (Drsk) „tokia vaistinė žolė“, gervūkaklė (Vv) „tokia miško žolė, žydi mėlynai“, giedrūtis (Bd) „tokia darželio gėlė, geltonai žydinti“, gijūtis (MI) „žolė, vartojama kraujui sustabdyti“, girgėlė (Lp) „tokia darželio gėlė“, girgžduolė (Zr) „tokia raudonai žydinti žolė“, gėtas Sn „tokia žolė“, lediné (Sts) „tokia žolė“, lėgis (V1) „tokia žolė“, lingė (VI) „toks augalas“, mainytžiedė (Dr) „tokia gėlė“, naginė (Grd) „tokia žolė“, pamdrnakis (Kp) „tokia žolė, auganti pabaliuose“, patrūkėlės (MI) „tokia žolė, panaši į krapus“, pelkiai (Krk) „tokie pelkių augalai“, piškūtis (J) „toks augalas“, pliūkštė (Lp) „tokia žolė, auganti prie vandens“, ragūžė (Kp) „tokia gėlė“, rasiūkė (Alk) „tokia gėlė“, riéstinés (Brs) „tokios mažos, geltonai žydinčios žolės“, riigste (Alk) „tokia dirvos žolė su gelsvu pailgu žiedu“ ir kt. Paukštis: aršketėlis (Antš) „toks miško paukštis“, blindėlė (Trgn) „mažas rusvas paukštelis“, éakstinas (PnmR) „toks rudai pilkas paukštis“, čečėkas (Grv, PIš) „toks paukštis“, čikirlis (Vrn) „raibas balų paukštis“, čirškėlė (Ds) „toks paukštis“, piemendité (Pls) „toks laukinis paukštis, dažniausiai sekiojantis paskui gyvulius“, pitkė (nlt?) (VIK) „toks paukštelis“, rūgiasėjis (Nč, Grv) „toks paukštis“ ir kt. Žuvis: badžiūlė (Grv) „tokia žuvis“, gaidré (Lp) „tokia upės žuvis“, glėzas (Plng) „tokia smulki žuvelė“, gramzdinas (Grg) „tokia žuvis; grundalas“, lakinas (Plng) „tokia žuvis“, maliduka (Grv, Dkšt) „tokia žuvis“, pesia (Ds) „tokia nedidelė žuvytė“, plafiklasis (Trk) „tokia žuvis“, plygė (Sn, Kč, Rod) „tokia plati, nedidelė žuvis“, plūskė (Vkš, Trš) „į raudę panaši maža žuvelė“, ruilis (nlt?) (Sts) „tokia ežero žuvis“, apėnis (Grv) „tokia žuvis“ ir kt. 11 Grybas: nonys (Sdk, Ds) „valgomas, drėgnose vietose augantis rausvu viršum ir geltona apačia grybas“, pakasė (Vkš) „toks grybas“, pazdriėgzdė (Grv) „toks grybas“, pilkė (VI, Skr, Erž) „toks grybas“, puténas (Grv) „toks grybas“, raistėkas (Dbč, Lz) „toks raisto grybas“, raudonpienė (Sts) „lazdynuose augantis grybas“, raūkšlis (Viz) „toks grybas“, rūdė (Smal) „toks grybas“ ir kt. Dėl šių pavadinimų reikėtų padaryti keletą pastabų : 1) kai kuriuos šių pavadinimų galima tiksliau identifikuoti, pvz.: a) rūgiasėjis (Nč, Grv) „toks paukštis“ — dirvinis séjikas (Pluvialis apricaria L.); b) gramzdinas (Grg) „tokia žuvis; grunda- © Jas“ — gružlys (Gobis fluviatilis L.), nes LKŽ: grundalas = guirė, gramzdas, gružas (Gobio fluviatilis); guirė = gružas, gramzdas, gužlys, stekė (Gobio fluviatilis); gružas 3. zool. žr. gružė 1; gružė = Gobio fluviatilis; grūžlis, gružlys = gružė 1; gramzdas žr. gramzdė; gramzdė = gružlys, gružas (Gobio fluviatilis); c) geltonižis (Dj) „tokia žolė, jedrūnėlis“ — vėdrynas (Ranunculus), nes LKŽ: jedrūnėlis = geltonižis, plg. jedrynėlis, o jedrynėlis = vėdrynas (Ranunculus); 2) mūsų išvardytų ir kai kurių kitų gyvūnų bei augalų pavadinimų iliustracija LKŽ kartais parodo, kad: a) identifikacija yra netiksli; b) kad pasitaiko praleistų rūšinių šios srities pavadinimų, pvz.: a) čekūtis (RŽ, Rš, Ds, Švnč) „perkūno oželis (Scolopax gallinago): Oi tu čekut, čekutėli, ko tu lendi krūsnin“, plg. čečėkas (Grv, PIS) „toks paukštis: Krūsnyse čečekai perisi“. Iliustracija rodo, kad čekūtis ir čečėkas — kūltupis (Oenanthe oenanthe L.); akmėnė (Pn) „giesmininkų šeimos paukštis, kultupys (Oenanthe oenanthe): Jei akmenė gieda „lyk, lyk“, greitai bus lietaus“. Dabartinėje mūsų ornitologijos terminijoje akmene vadinamas ne kūltupis (Oenanthe oenanthe L., rus. odtixHKoeennan Kamenka, vok. Steinschmdtzer, la. akmenčakstite), bet Arenaria interpres L. (rus. xkamuewapka, vok. Steinwdlzer, la. akmentūrtinš); b) pesia (Ds) „tokia nedidelė žuvytė: Pauparai gaudos kartu su pesiom“, raukšlis (VIZ) „toks grybas: Raukšlis, arba brekiukė“. Pavadinimų pauparas ir brekiukė LK Ž nerasime; 3) kai kurių augalų pavadinimai sutampa su lietuviškomis pavardėmis, pvz.: leleiva (Trgn) „miškinė lelija (Lilium martagon)“: Leleiva; meiriinas (Vž, JV) „daržuose auginamas Vaistinis ir prieskonio augalas (Majorana hortensis)“ ir (Trgn) „darželinis dašis, meira (Satureja hortensis)“: Meirūnas ir kt., bet vargu ar gali būti laikomi tiesioginiu šių pavardžių kilmės šaltiniu. 3. Lietuviškos liaudinės specialiosios leksikos terminologizavimas 3.1. Vienas svarbesnių terminų kūrimo būdų — gatavų terminų skolinimasis. Gali būti skolinamasi ne tik iš kitų kalbų, bet ir iš tarmių bei apskritai iš liaudies kalbos. Lietuviškuose terminų žodynuose randama nemažai terminologizuotų liaudies kalbos žodžių, pvz.: |V. Gudelio „Geologijos ir fizinės geografijos terminų žodyne“ (1956): 6aaxa — raguva (geomorf.), 6ap — 1. sėklius (geomorf.), 6esasn cmena (rpo30Boro obnaka) — valinys (meteor.), BGypynorm — guožos (=goZos, t.y. lūžtančios bangos) (fiz. geogr.), eanna — lobas „Stačiašlaitis ir pailgas, nedidelis duburys“ (geomorf.), eaxaroza — verdenė (hidrogeol.), emosawue eons — seiSos, stovinčios bangos (fiz. geogr.), dpecea — Zabaras ,aStriabriaunis Žvyras“ (geol.), 35165 — Šaršas „bangavimas, nustojus pūsti vėjui“ (fiz. geogr.); M. Mi12