Šis tas iš lietuviškos liaudinės specialiosios leksikos

LIETUVIŲ KALBOS SPECIALIOJI LEKSIKA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXII (1983) K. GAIVENIS ŠIS TAS Iš LIETUVIŠKOS LIAUDINĖS SPECIALIOSIOS LEKSIKOS 1. Įvadinės pastabos 1.1. Šiuolaikinė terminijos definicija (pagrindinė, informatyviausia mokslo kalbos leksikos dalis?) šiek tiek prieštarauja „liaudinių terminų“ sąvokai. Liaudi- niais terminais galima būtų vadinti nebent tik dalį vadinamųjų mokslinių terminų — terminologizuotus liaudies kalbos žodžius. Tačiau kai kuriose knygose? terminais vadinami ir tie liaudies kalbos žodžiai, kurie niekada nebuvo terminologizuoti ir vartoti mokslo kalboje. Taigi pavadinimas liaudinė terminija, nors jau yra vartotas ir lietuviškuose aukštųjų mokyklų vadovėliuose, gali kelti šiokių tokių abejonių. Sąvokos „specialioji leksika“, „terminija“, „profesionalizmai“, „nomenklatū- ra“ yra artimos, bet nevienodos apimties ir skirtingai subordinuotos. Į plačiausios apimties sąvoką „specialioji leksika“ įeina sąvoka „terminija“, bet sąvokos „nomen- klatūra“ ir „profesionalizmai““, nors ir įeina į sąvoką „specialioji leksika“, nėra su- bordinuotos „terminijos“ sąvokos ir tik kertasi su ja. Vadinasi, ta liaudies kalbos leksikos dalis, kurią kartais dabar vadiname liaudine terminija ir dialektine termini- ja, įeina į sąvoką „Specialioji leksika“, kertasi su sąvoka „profesionalizmai“, bet nesusisiekia su sąvoka „terminija“. Dėl visų šių priežasčių šiame straipsnyje varto- sime pavadinimą liaudinė specialioji leksika, o ne liaudinė terminija. 1.2. Lietuviška liaudinė specialioji leksika planingai renkama jau keliasdešimt metų. Svarbiausi jos rinkiniai: akademinis „Lietuvių kalbos žodynas“ ir jo karto- teka ir „Lietuvių kalbos atlasas“ bei jo kartoteka. Reikšmingi šios leksikos šalti- niai taip pat tarmių leksikos žodynai?. Šiam straipsniui medžiaga daugiausia imta iš spausdintų akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ tomų, šį tą papildant iš jo karto- tekos. Aptariamos tos svarbesnės liaudinės specialiosios leksikos teminės grupės, kurios nebuvo minimos „Lietuvių kalbos atlase“. Taigi šio straipsnio uždavinys dvejopas: 1) aptarti svarbesnes lietuviškos liaudinės specialiosios leksikos temines grupes ir kai kuriuos jos bruožus ir 2) apibūdinti šios rūšies leksikos terminolo- gizavimo ypatybes. 1 llanujienxo B. II. Pycckas TepsMunojnoras,. — M., 1977, c. 201. 2 HesckanJI.I'. Ganraūckas reorpadaueckas TEepMuBoOjIoras, — M.,1977; Tpy6aués O. H. PemMecjietias TEDMHHOJIOTHA B CJIABAHCKHX 5i35IKAX. — M., 1966; Toncroit H. H. CnaBan- ckas reorpadudeckas TEpMHHOJIOTHA, — M., 1969; Schiitz J. Die geographische Termi- nologie des Serbokroatischen. — Berlin, 1957 ir kt. * Vitkauskas V. Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas. — V., 1976 ir kt. 2. Lietuviškos liaudinės specialiosios leksikos bruožai 2.1. Mūsų protėviai nuo žilos senovės vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, Dėl to ir liaudinių specialių šios srities pavadinimų turime daug ir įvairių. Šiek tiek skurdesnė mūsų liaudinė amatininkystės leksika. Palyginti neturtingas ir socialinius santykius atspindintis Žodynas. Liaudinės specialiosios leksikos žo- džiai — daugiausia konkrečių daiktų pavadinimai, abstraktų palyginti nedaug. „Lietuvių kalbos atlase“ daugiausia pateikiama pastatų ir jų dalių, namų apyvo- kos daiktų ir darbo įrankių bei jų detalių pavadinimai, palyginti nedaug dedama paukščių, augalų ir gyvūnų pavadinimų. Jame rasime taip pat dar šiek tiek liau- dinių giminystės ir socialiniu santykių žodžių, valgių pavadinimų ir vieną kitą žmonių ar gyvulių anatomijai priklausantį pavadinimą. Ši leksika kruopščiai moks- liškai sukartografuota ir prieinama kiekvienam tyrinėtojui. Liaudiniai specialiosios leksikos atitikmenys nuo terminų skiriasi stilistiniu ekspresyvumu, daugiareikšmiškumu. Sudėtinių pavadinimų čia beveik nerasime. 2.2. Liaudies žmogaus gyvenimas visą laiką buvo labai susijęs su darbu — visuomenės egzistavimo ir pažangos pagrindu. Darbas jam buvo ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir teikė džiaugsmą, kartu ugdydamas patį žmogų. Darbo procesas lie- tuviškoje liaudinėje specialiojoje leksikoje menkiau atsispindi, negu įvairūs dar- bo įrankiai, priemonės ir darbo objektai. Darbas žmogui ne visada gerai sekėsi. Mūsų liaudies leksikoje kaip tik ir esama nemažai rūšinių įvairių darbų klaidų, riktų, ydų pavadinimų, pvz.: klapaté (Srv*, Pg, Krkin) | klebatė (Užp, Lel) | klaba- tė (Sv, Ds, Srv) | klebūtas (Ktk) || kldmpa (Šiv) || kliimbé (Lnkv, Grž, Jnšk, Rm, Ps) | pldmpa (Jnk, VL, Zg, Lk) || kumulys (Kps) „plakant dalgį, padarytas nelygumas“, kopėčios (Kps) || šarka (Skdv, Klvr) „klaida, nelygumas audekle“, kumėlė (Slm, Trgn, Ds, PnmP, Al) „vejant virvę ar metant siūlus, padaryta klaida“, atomauka (Ig, Ds) || prielaipa (Škn, Plt, Grg) | prielipas (Bt, Jnšk, Prng) „verpiant siūlo pas- torinimas, kuris audžiant nusismaukia“, kumeliūkas (Lkm) || ažūkartas (Kp, Ds) „baro iškreivinimas pjaunant rugius pjautuvu“, blyzé (Lš, Mrc, Mrk) „išilgai au- deklo atsirandanti spraga dėl praleistų vieno ar kelių apmatų siūlų“, brioksmis (KI) || zrėkas (Lz) „akėjant padarytas vogis“, proreta (Pc, J) „retesnis dryžis išil- gai audeklo, atsirandantis kai skiete praleidžiama gija“, blaka (Prk, Up, Yl, Už, Pit, Trg, Plm, NmšŠ) | blūkė (Ds, Skrd, Brž, Kps, Slm, Kb, Nč, VI) || peršova (Ps, Rm) „sutrikęs audinio raštas, nutrūkus vienam ar dviem siūlams“ ir kt. Tik mūsų kalbai būdinga ypatybe turbūt reikia laikyti tai, kad darbo riktai įvardijami perkel- tinės reikšmės gyvulių ir paukščių pavadinimais, pvz.: kumeliūkas (Lkm) „baro iš- kreivinimas pjaunant rugius pjautuvu“, šdrka (Skdv, Klvr) „klaida, nelygumas au- dekle“ ir kt. Dirbdami žmonės naudojo paprasčiausius įrankius ar prietaisus. Dauguma jų dabar jau nebevartojami, virtę etnografizmais. Liaudinių jų pavadinimų turime daug ir įvairių, pvz.: badikšlė (Dbč) „prietaisas šiaudiniam stogui dengti“, leistuvė (Trgn) „dviejų judriai sujungtų lentelių įtaisas medui iš korių spausti“, myklės 4 Visi sutrumpinimai tokie pat kaip „Lietuvių kalbos žodyne“. (Dglš) „prietaisas sūriui spausti“, nytyklė (Trgn, Užp) „prietaisas nytims megz- ti“, raskés (Dglš) „prietaisas obuoliams raškyti“, kniūžas (Ob) || brunklys (Sr) || brūzduklis (Pkn, Jnšk) || bruzgotas (Ut, Trgn) | brūzgūlis (Ck, Smk, Lkš, J) | bruz- guoljss (Š, Sv, JZ) || niūgis (Gršl) || žnidugas „prietaisas skerdžiamos kiaulės snukiui suveržti“, kalakšna (Trgn) „prietaisas ratlankiams ant stipinų užtraukti“, drės- kys (Sdk) „prietaisas žymėti sienojų suleidimams“, brūsčius (Br) „įrankis grumstams trupinti“, klekėtas (Lš, Pbr) „medžioklės varovų prietaisas“, austinėliai (Sts) „prie- taisas šalikams austi“, klebėtas (Vvr, Pln, Pit, Tl, Žr, Klp, Lkv, Vvr, Tv, Kv) | klibėtas (Krtn) || kobinjs (Skn, Rd, Krp, Šts) || veiverys „prietaisas virvėms vyti“, atūsagtė (Rtn, Lš, Lp) | atūsagtis (Lz, Kp) || atsprąstis (J, Pin) „prietaisas audeklui ištempti audžiant“, krifinas (Zd, Yl, Skd) „prietaisas rąstams kelti“, laiikstis (Erž, Vm, Rtn, Kb, Asv, Vik, Klš, Dkš) || krijėlis (Vb, Rm, Pn, Pmp, Sv, L§, Plv, Stk, Srk, Al, Trgn, Vrn, Kt) „prietaisas siūlams lenkti“, kabūklas (3) || kriogis (Klp, Dr) || Zéginis || žegėklis „įtaisas, dedamas kiaulei ant kak- lo, kad pro tvoras nelandžiotų“, kaliklis (Smz) || kropas (Sts, J) || pavaras (Sts) || vilktuvas „prietaisas lankui ant statinės užtraukti“, kalė (Grk) | kaldité (Jnš) „prietaisas matuoti atstumui tarp grebėstų“, koplé (Kp) „prietaisas išimti medui iš drevės dugno“, kumelys (Dl, Ldk, Mšk, Rd, Ėr) „prietaisas lentoms pririšti prie grebėstų“, pimpalas (Kl, End) „prietaisas vertikaliam pjūviui rąsto gale nustatyti“, briokstas (Dov, Jnšk, Klov, Skn) „įrankis sienojų suleidimams užbrėžti“ ir kt. Su darbo įrankiais susijusiai lietuviškai specialiajai leksikai būdinga tai, kad joje labai daug rūšinių pavadinimų turi lazdelė ir virvelė. Vienais atvejais jos yra savarankiškos darbinės realijos tam reikalui specialiai pagamintos (tam tikro sto- rio, ilgio), o kitais atvejais — speciali tik jų atliekama funkcija. Pvz.: Lazdelė: dilis (Kin, Prk) || degėtė (Ds) || nuta (Prk) „tinklui ar varžai prismeig- ti“, dūpinas (Vins) „žuvims baidyti“, pérvaras (Ml, Rgv, Grž, Pg) „perkišama per kraičkubilio ąsas“, pašmaikštė (Vkš) ,,ugniai ir Žarijoms maišyti“, krabūkštas (J) | krūkė (Sv, Sint, Plt) „pasiremti einant“, kratiklis (Srj, Al, VI, Ds, Kps) „spaliams ar šiukšlėms iš pakulų ar vilnų kratyti“, pinas (Švn, Kt, Jz, Rdm, Lp) „Sskieto rėmų lazdelė“, krekvėlė (VIK) || matarélis (Krok) „šiaudams prispausti dengiant stogą“, graiklis (Grv) „žarijose keptoms bulvėms iškasti“, ylis (Nm) „su vinimi gale, spirtis čiuožiant ledu“, klostis (Ms) „pamerktiems linams prispausti“, /distas (Sg) „dedama tarp džiovinamų lentų“, pūkilas (Krt) „sunkumams kilnoti“, nytai (Krk) „šalinės bradinio kartelės“, kedėklis (Nt) „vilnoms kedenti“, keinis (Jnš, Pšš, Kdn, Pp, Srv, Akm) | geinjs (8d, Sml) || ritmusa (Kv) || kilnikas (Rm, Krkn) „ripkai mušti“, klinké (Ad, Tvr, Švnč) „kisieliui, viralui maišyti“ ir kt. Virvelé: aptvara (K) || pavara „tinklui paverti“, pastojikė „kuria prie kranto pritvirtinamas į vandenį įmestas tinklas“, pindklis „virvelė vyžai suveržti“, lykis (Prk, Kin) „kuria apsiūti žvejų valčių burių kraštai“, mėsvirvė (Slv) „kuria pririša- ma mėsa (kamine)“, atšanklės „kuriomis suraukiamas tinklas į maišelius“, atdsii- lis (Vrn, Dbč) „kanapinė virvelė naginéms lopyti“, apvdrka (Rm, Nj) || rauklė (PS, Ps, Vik, St&, Jnš) || apraukas (TI) ,,virvelé naginéms suraukti®, apivaras (Sd, Slm, Rm, Grz, Srd) „apvynioti autams prie kojų“, fstrakas (Al) || instrakuélis (Kps) || pefpinas (Vdk) || sristis „nyčių sitilams suverti®, dpvaras (Prk) „burėms prie stiebo 6 pririšti“, plėkė (Nč) „kanapinė virvelė“, paida (Skdv) „vyžos padui sutvirtinti“, kinklė (Užv) „kuria kryžmai supančioja priekines ir užpakalines arklio kojas“, pakdušis | pakausékas (Krkl, Zr, Pln, Krtn, Šd) „kamantams surišti viršuje“, pako- pasaitis (Grdž) „kuria prie kojų pririšamos nytys“, prielaikas „kuria sėjėjas pri- riša sėtuvę“, panara | panaras (Kim, Rs, Zg, Sn, KI, Krs, Šiv) || panerklas (Jz, Ob, Sb, On, Dbk) || narstis (Ut) || pasija (Krok) | pasina (VIk, Lš, Lp, Al, Ud, Zn) || pa- karas (Pbs) „botagui prie botkočio pririšti“, jdugtas (Sl) || pasinj's (Rud) „parišta virvutė puodynei ar puodui nešti“, pastuflyné (Pgg) „šieno ar šiaudų vežimui suver- žti“ ir kt. „Laiko“ sąvoka liaudies kalboje siejasi ne tiek su astronominiu laiku ir metų laikų kaita, kiek su įvairių darbų laiku, pvz.: artoja (MI, Ck) || artūvės (Trgn) „Aari- mo laikas“, mėžė (Ig, Vrnv) „laukų mėžimo laikas“, apyvartos (Ds, Sdk) „mėnesio permaina“, šūktarpis || apylaužis (Užp) „laikas, kada pradeda šalti, bet važiuojant ar einant dar nekelia“, žlėjė (Lnkv, SI) „laikas, kada pradeda brėkšti“, beduonė (Gs, Brt, Rod, Arm, Ad, Krv, MI) „laikas, kada trūksta duonos“, bradiena (Ps, Jnšk, Grž) „laikas, kada neisbrendami keliai“, dykuma (Antz) „laikas tarp mėne- sio apyvartų“, malžtis (NdŽ) „melžimo laikas“, kélinys (Všk) „pusės dienos laiko tarpas“, tarpijos „mėnesio fazė tarp seno ir jauno“, mjné (Šv, Bt) „linų mynimo laikas“, lindrautis (Srv, Ps) || lindrovis | linarovys (VI, Kt, Lel, Skdt) || linarūtė (Šd, Sml, Ds) „linų rovimo laikas“, pūdaužos (Mrc, Kb, Lš, Vdk) || paraižos (Ms, Slnt Als, Brs) „laikas tarp mėnulio pilnaties ir dilimo pradžios“, attryškis (Grg) „laikas, kada vedusi karvė duoda daug pieno“, budra (Užv) „nakties vidurys“, dėčia (Jz, Ut) „kiaušinių dėjimo laikas“, posrovis (Plt, Brs, Žd, Gršl, Krt, Trk) „laikas nuo karvės užtrūkimo iki veršiavimosi“, kėlena (Sml, Sd, Sin, Lnkv, Jnš, Pšl, Pbr, J) „darbo dienos trečdalis“, išgryčiai (Dg, Nč, Vrn) „laikas, kai vasaros metu galvi- jai genami iš ryto, o per vidurdienį parvaromi namo“, laidymai (Grv) „darbinių jaučių paganymo laikas pavakare“, laidinys (Nė) || palaidinjs (Nč, Klt, Mrk, Pns, Sauk, Ktk, Ign, MI, Vs) || polaidis (Sr, Prng, Vj, Rk, Slm, Srv, Trgn, Ds) „sniego tirpimo, pašalo ėjimo metas pavasarį“, lapskleidis (Klvrž) „lapų skleidimosi laikas“, laukarys (Pns, J) „laukų arimo laikas“, laukūvokis (Šv) „laukų valymo metas“, apiaušrė (Rd) | apiaušris (Slv, Stč) „laikas prieš aušrą, kada žiemą žmonės papusry- čiavę gula poilsio“, apydienis (Dglš, Dkš, Tvr, Gs) „laikas prieš auštant ar temstant“, pajama (Pd) „laikas, kai mėnulis iš priešpilnio pereina į pilnatį“, ingrybis (Dglš) „grybų dygimo laikas“ ir kt. 2.3. Mūsų protėviai nuo žilos senovės gyveno teritorijoje, kurios reljefą sufor- mavo ledynai ir jų vandenys. Dėl kalvoto reljefo susidarė palyginti įvairūs teritori- jos dirvožemiai. Be to, per Lietuvą praeina vienas ežeringiausių Europos ruožų. Prieš prasidedant pokarinei didžiajai melioracijai mūsų krašte buvo palyginti daug (1 km? apie 0,4 km) upelių, raistų, paversmių ir kitokių nedidelių natūraliojo vandens telkinių. Lietuvos klimatas taip pat permainingas, pereinamasis iš jūrinio Vakarų Europos klimato į kontinentinį Rytų Europos klimatą. Visa tai (geografinė aplinka ir klimatas) suformavo ir palyginti gausų bei įvairų specialiosios leksikos posistemį. Mūsų liaudinėje leksikoje rasime daugiau pavadinimų vietai, kuo nors natūraliai iš- siskiriančiai iš aplinkos (a), negu vietai, susijusiai su Žmogaus darbine veikla gamti- 7 nėje aplinkoje (b), pvz.: a) kefnavé (Ul) „klampi vieta pievoje“, kinis (An) „pakiles- nė vieta raiste“, atldida (Grg, Rt, End, Sln) „aukštesnė vieta pievoje“, perša (Dov) „šaltiniuota raisto vieta“, atūvėja (Kp) || atgaiša (Jb) | atgaišis (J, Pin, Brs) || atgai- ra (Kv, Als, Sr, Vkš) || pagdiré (Alk, Lnkv, Ps, Krč, Grž, Rs, Ob, Up, Kp) | pagdi- ra (Jn, Sr, Ds, Nm, Trg, Vdžg) „vėjo užpučiama vieta“, kldima (Zd, Škn, Krp) | klūjima (V3) || prėgymė (Rt, Kv) | préguma (Tv, Tt, Jib, Rm, Up, Kv) || laiikés- mé (Als) | laukyme (Skd, Grg, Sr, YI, Plt, Rt) „reta vieta ar aikštelė girioje“, ingi- ns (Dglš) || įgerklis (Trgn, Sv) || ifisiauris (Vdš, Dglš) || sgvara || pavėrnė (VIK) „siau- ra vieta tarp dviejų ežerų, kalvų ar miškų“, atabradas (KKl, RS, Ds, Plv, Trgn, Dkšt, Rk) „sekli vieta ežero ar upės pakraštyje“, išbrada (Ds) „išbrendama vieta (sekluma) upėje tvirtu pagrindu“, atsoda (Plng, Sint, J) || vadaksnis || įtvinolis (Vkš, Trk) || | štsiauta (Mžk, Sts) || dtséda (Sts) | ūtsėdis (Ggr, Sts) || hiognas (Trk) „potvynio vandens užliejama vieta“, séklius (Trgn) || paplieka (Zp, Skr) „sekli vieta ežere“, atvūjūs (Al, Vlk, Zp) || atvanga „rami, srovės išsukta vieta upėje“, dumbra (KI) || sietuva „gili vieta upėje“, plésmué (Ds) „neužšalusi vieta ežere“, palios (Krsn, Dkš, Smn, Krok, Brb) „nusekusio ežero vieta“, lašmud (Klt, Lkm, Ign) „vieta ežere, kur įteka ar išteka upelis“, apšakis (Sauk, Dr) „vieta upės vingyje“, pasčiūrys (Ds) „vieta, kur upė prieina prie miško“; b) nuoskina (Mlt, Lkm, Kt, Ktk) „iškirsto jauno miško vieta“, prakėpnė (Drsk, Kp, Lkm, Antš) || prapleikė (Vdš, Dglš, Lkm) „nesužėlusi vieta javuose“, apsostas (Pnd) „buvusios sodybos vieta“, karykla (Vin, Slk, Trgn) „vieta žvejų tinklams džiovinti“, laidaras | laido- ris (Mžk, Žgč, Krž, Up) „aptverta vieta ganykloje gyvuliams suginti“, kovė (N, LsB) | isvara (VI, Slv, Ldk, Žž, Pg, J) „vieta, kur būdavo suvaromi viso sodžiaus galvijai, prieš išgenant į ganyklą“, karklétis (Ggr) „vieta, kurioje iškirsti karklai“ ir kt. Daug rūšinių pavadinimų yra turėjusios su žemdirbyste artimai susijusios sąvokos „dirvožemis“, „pieva“, „dirva“ ir kt. Pvz.: Dirvožemis: pimpelė (Šts) „nederlingas“, pėpis (Brs, Yl, Šts, Skd) „viršu- tinis durpyno sluoksnis“, kraiilis (Dov, Klp) || degynai (Dr) „rausva, nuo geležies junginių sukietėjusi žemė“, akyčžemis (Kp) || duja (Nmn, Rdm, Dbč, Nė) || dūplė (Vik) „labai lengva su juodžemiu žemė“, kraūkšlas (Lk, Varn) „sunki su priemoliu žemė“, dūbai (Pc) „palaida, ruda žemė“, rūdė „prasta su durpių priemaiša žemė“, caplys (Trgn, Sdk) „kietas molis, sumišęs su juodžemiu“, smėltė || pasmélta (Sv) „žemė prie smėlio“, gidurė (Jn) „jaura, šalta žemė“, glčinė (Lš) „šlapias molis“, juodžvizdris (Bržr) „juodžemis su žvyru“, balčiūgė (Jz, Rmš, Pun) „baltžemis, bal- ta žemė“, apynašos (Dglš) „Žemė, užnešta ant pievos per potvynį“, murainé (Pgg) | mūras (V1) || paZliégis (J) „šlapia, pažliurgusi žemė“ ir kt. Pieva: lieknas (Jn§, Brž, Ps, Zg) || laikšės (NdŽ, Kos) || lankėsnas (Ggr) || lénké (Vn, Juk) || linguoklė (Ps) || liekmés (Gud) „šlapios, supelkėjusios pievos“, grinė (Prng, Grdm) | gruinė (Ilg, Skrd, Plv, Grš) | gryndila (Trgn) „pieva, kurioje neauga žolė“, baltiena (LS) „pieva, kurioje auga šerinė, šiurkšti žolė“, bimbary- nė (Sts) | bimbrynė (Rs) „menka pieva“, paliejai (Trš, Trk) „užliejamos pievos“, galijos (LZ) „tolimos pievos“, ilgosios (Slm) „toli nusitęsusios pievos“, kerpūzynė (Trg) „kerpėmis ir krūmais apaugusi pieva“, draiistiné (Ss) „piemenų uždrausta pie- 8 va (kurioje ganoma tik per sekmines)“, kauzynė (Šv) | kauzarynė (Vvr, J) | kauza- rija (Sts) | kauzurynė (Krkl) | kauzurynas (Krkl, Ggr) | briedgaurynė (Sv, Varn, J) || kirbija (Ggr) „prasta, kemsuota pieva“, paraisa (Grg, Ms) „pieva, kurioje ga- nosi pririšti gyvuliai“ ir kt. Dirva: laigmėnė (Arm) || atsélé (Pln) „kurioje antrais metais sėjami tie pa- tys javai“, atlaišai (Sts) „dvejus metus nesėta dirva“, atkila (Up) „antrųjų metų dirbama dobiliena“, aršaliai (Pln, Plng) „nedirbamas akmenuotos ar šlapios žemės plotas, paprastai ganyklomis laikomas“, baubarėnas (Ds) „sausas, plikas dirvonas“, liepalotė (Mrc) „dirbamas žemės plotelis miške“, pakrionė (Rz) „dirva, nuolaidi į upelį“, palénké (Grš) „šlapia, beveik visada vandens apsemta dirva“, dogmé (Paz, J) „geros žemės dirva““, paperšnys (Dsm) „šlapia, nederlinga dirva“, apmata (Krp, LZ) | atmata (Krp) || badlaukis (Mžk) ,uZleista, nedirbama dirva“, akéja (Dglš, Lel) „išakėta dirva“, ariena (Jnš, Zrm) „suarta dirva“ ir kt. Permainingi orai, Žmogaus darbų priklausymas nuo klimato padėjo susidary- ti daugeliui rūšinių šios srities pavadinimų. Pvz.: Debesis: gurūs (Lz) „juodas didelis debesis“, kraiklis (JZ) ,,plunksninis de- besis“, duburys (Ds) || galvétinis (Vvr) „kamuolinis debesis“, pamėnas (Ant) „rau- donas debesis nakties danguje“, galvéZis (Grz) | galvėkas (Kp, Slm, Tr) || pérde- besis (Mit, Užp, Sdk, Ktk) || kdsis (Prk) || driūblė (Prng, Ut, Lkm) || gurénas (Trgn) „nedidelis, greitai slenkantis lietaus debesis“, murmūtis (Grg) || danguljs (Rod, Vrn) „mažas kamuolinis debesis“, plicka (Rt) „mažas plonas debesėlis“, pakarai- lis (Uzp, Sdk, Km) „lengvas debesėlis be lietaus“ ir kt. Ledas: išbruka (Krž) | kriogžlė (Ds, Užp, J)|paplaiša (Ggr) || kraukšlė (VIK) || čerškenos (Č) || saūsledis „plonas, trapus, sausai iššalęs ledas“, afitburba (Vvr) | dmburgos (Sint, Pln, Vvr) || atlajūs (Ud, Onš) || žžpalas „ant ledo užbėgęs ir storai sušalęs vanduo“, kefnys (Svn) „ledai ant užšalusių langų“, iliai(Gmž, Lkm) „ledo kristalai“, blefbalas (J) || gargolis (Kvr) || lekétas (Rt, Als, Vvr, Grg) || cap- Ijs (Rmš) | capas (Bgs) || lasledis (J) || palašas (Sts) „stogo varveklis“ ir kt. Lietus: karšatis (Bst) | karšiava (Brt) || baiūigas (Stk, Vs, Lp) | pilaga (Sn) „Smarkus lietus“, šafšas „siauras lietaus ruožas“, duja (Klv, J, Krš, Mžk, Šts) || dulksmas (Sint, J, Plt, Užv, Užk, Sts) || dulkjis (Brš) || duoklys (Gdl, DKS) || dūliava (Sint) || druokena (Brt) || purkšna (Rs, Gs, Kbr) | purkšlys (Dkš, Pc, Smn, Mrs, Krn) | purkšlė (Sik, Trgn) | purškūtė (Gs) „smulkus lietus“, dreba (Skr) || dreblys (Kp, Svn) | drėblius (Smn, PnmP) || drébna (Lp) || droblas (Ppl) | drobliūs (Šš, Tvr, Brž, Ds, Slk) „lietus su sniegu, šlapdriba“, paliejus (Lk) || pliaugé (Zg) || rūga (Gs, Ilg) „ilgas lietus“ ir kt. Vėjas: statinis || priešvėjis (Blv, Grž, J) „vėjas, pučiantis iš priešakio“, plend- ra (PrL) „silpnas vėjelis“, rugis (N, K, LsB) „vakaris“, piétvis (Als) „pietys“, pil- vinis (Vlkš, K) „pietvakarių vėjas“, dudenis || aūštrinis (Klp, Plng, Kin) „žiemry- tis vėjas“, aiūslaukas (Nd) „vėjas, kuris sukelia pietvakarių lietų“, marinis (PrL) „vakarų vėjas“, dOžinis (Rsn, Krg, Plng, Klp, Prk, Kin, PrL, Sg) „pietryčių vėjas“, laūnagis (Plng) „pietų vėjas“ ir kt. 2.4. Lietuviškajai specialiajai liaudinei leksikai būdingas konkretumas. Abs- trakčių sąvokų pavadinimų joje rasime tik vieną kitą, pvz.: ¢iuZma (Ss, Alk) „dau- 9 gybė, aibė“, mūkena (Dglš) „nedidelis kiekis“, paita (Sn) „užgaida“ ir kt. Prie jų taip pat priklauso kai kurių mitologinių būtybių pavadinimai, pvz.: dlkis (Grg) „išgalvota baisybė, traukianti į vandenį žmones“, gabras (suv.) „pikta dvasia, siau- čianti pūgos metu“, gavėnas (An, Vad, Kp, Slm) „pasakų būtybė, gyvenanti jaujo- je (paprastai gavėnios metu)“, nakviša (Brs, Akm, J, Kv, Yl, Grg) „mitologinė bū- tybė, sukelianti nemigą“, pūsčius (Sln) „būtybė, išpustanti iškultus javus“, rodžiai (Trgn) „pasirodantys ir kviečiantys išvaduoti užkeikti pinigai ar dvarai“ ir pan. Savitų rūšinių pavadinimų dar yra turėjusios šios sąvokos: Višta: apiiokas (Rdm) „apžėlusiais žandais“, ražokė (Ggr) „išsišėrusi“, čėm- pė (Švn) „apžėlusiomis kojomis“, znūckinė (Rtn) „dedanti mažus kiaušinius“, karka (Prk, Trgn) „karkianti“, cakéliné (Grv) „vedžiojanti viščiukus“, lėjikė (Rod) |lėjūkė (Pls) „dedanti minkštus kiaušinius“, lutikė (Šv) „trumpomis kojomis“, čičerikas (Grš) || pėcelis (Vn) „mažųjų vištų veislės gaidys“, puliditė (Drsk) „jauni- klė višta“, čiurulėlė (Lk) „mažųjų veislės višta“ ir kt. Kiaušinis: klūpčius (Trgn) || klekatūnas (Grv) || klitūikis (Mžk, Jrb, Trg, Gd. Klp, J) || paperas (81, Jnšk, Vad, Kvr, Vj, Slm, Dglš, Srv, Sdk, Vžns, Dkk) „kliukšintis (neverstas) kiaušinis“, kirkūtis (Pnd) „pirmas jauniklės vištos kiauši- nis“, išdada (Pln) | išdedis (Pln, Už) | išdėlis (H, Žmt, Kt, Šl, Svn, Smn, Dgl, Sml, Ėr, Srv) „paskutinis sezone padėtas kiaušinis“, ristūkas (Skr) „ritinamas kiaušinis (žaidžiant)“, žnackys (Sn) | znūckas (Mrc, Krok, Lp, Mrk, VIk) „labai mažas kiau- šinis“, išgintinis (Užp) „išgenant duodamas kiaušinis“, pikperis (Grk, J, Nmk) | piktperis (Rt, Lkv, Up, Kltn) „užperėtas kiaušinis“ ir kt. Žaislas: čičirkšnė (Slk) || zirbė (SIk) „sukynė važinėtis ant ledo“, zimbė (Ds, Ant) || zirbė (Sik) || bifbilas (Ck, Vv) || šžuklis (Krs) || zvirbdlka (Gdr) | zvir- būkas (Sr) „pagaliukas ar saga su perverta virvele (sukant ūžia)“, zimbyklė (Dgl) || ldidyné (Kv, Als, Krok, Erž, Stk, Vkš, Jz, Kps) || svilksné „virvelė ar jskel- ta lazdelė akmenims mėtyti“, zirbé (Ds) || zirbélé (Mt) || birklé (Grv) „vėjo malū- nélis“, kojokai (Klov, Rd, Ar, Zvr, Lnkv, Er, Smk, J) | kabljs (Ktk) || keinis | keinys (Tt, Ll) || kėkšis (Ob, JZ, PnmR, Kp) || kylekai (Ps) || kojinės (An) || kitjé- kai (Vrb, Nm, Sin, Skr, Smk, Zg, Kt, Sv, Erz, Vkš, Slv) || kūja (Kp, Trgn, Ds) || kūikis (Vkš) || kirkalis (Ut, Jz, Vins, Sv, Ds) || kéblé (Pin) | kébliai (UZv) | keb- Ilys (PIk, J) || pédeés (Viki) || stypynés ,pagaliai, ant kurių vaikai pasistoj¢ vaikščioja“ ; kėmsas (OG) „apskritas ledo gabalas važinėtis nuo kalno“ ir kt. Suolelis: kojinis (Prk) | kojainis (Prk, Klp) || kerzlys (Pl) ,duonkubiliui, statinei padėti“, zidelis (Kin) „su atkalte“, krasia (Pnd, Brž, PI, Slm, J) „medinis, sofos pavidalo“, kumėlė (Rdš) „nusikaltėliams plakti ir kankinti“, plaūtas (RtZ, Krtn, Skd, Als, Žr, Zg, Brž, Dbk, Pn, Šd, Kp, Sv, Nm&) „pirties“, lakta (Krkl) || maigfinas (J. Jabl.) „gulimasis senovinėje pirkioje“, galvonas (Šmn) || šūlas „ant kurio dirbami ratai“, pakdpné (Stk, Azm, Jz) „medinis suolas ant krosnies“, prikultas (Brs, Sd, Skd, Krp, Yl, Ub, Zr) | priskultas (Mžk, Brs, Plt, Zd, Žr, Tl) | priskulbtas (Zd, Lkz, Vkš, Stk, Brs, ZIb) ,skalbiniams skalbti“. M edis: kemeronas (Lkm, Sld) | kemerzéonas (Švnč, Dglš) || kebéZis (JZ, Pnm) | kėžas (3) kerckslis | kerokšnis | kerdklis | kerénas (Grz, Sts, SIk, Vj, Ktk, Trgn) || abaléskas (Ob) „apdegęs“, abaras (Alk, VSR) ,sakingas®, kérplésa (K, KzZ, 10 J) ||išvarta (Skr, Up, Rs, Dkš, Rms, Šmk, Žvr, Kl) || gridumedis (J) || vėtralauža | vėjalauža „išvirtęs medis su visomis šaknimis“, gūlas (Vlk, Dsm) „vandenyje gulin- tis medis“, kdmpa (Prk) „nuo ilgo gulėjimo vandenyje supuves medis“, lampékas (Dbč) „drėgnas, sutrūnijęs medis“, kėmzras (Plk) „puvėsis bitėms rūkyti“ ir kt. Žievė: ūpžaidas (MI) „antroji medžio žievė“, drožiė (Užp) „Žievė; iš kurios degutą dega“, kérpé (KzR) || ketai (Skdv) „stora sutrūkusi beržo žievė“, karna (Ad, Krtn, On, Vs, Vins, Brsl, Vdžg, Mit, Gs, Ob, Trgn) „liepos, gluosnio ar karklo apati- nė žievė“, atlupa (Brt) „atsiknojusi medžio žievė“, maukna (PnmR, Krkl, Sr, Zd, Kvt, KlvrŽ, Ss, Sts) || lupsné (Žv) „stora medžio (ppr. eglės) žievė“ ir kt. Praėjusių šimtmečių liaudies žmogui laukinė augalija ir gyvūnija turėjo dau- giau tiesioginės reikšmės negu dabar. Vaistingaisiais augalais rėmėsi liaudies me- dicina, o medžioklė ir žvejyba buvo vieni svarbesnių maisto šaltinių. Liaudies žmo- gus pažino daugiau augalų ir gyvūnų, turėjo specialių žodžių jiems pavadinti. Liau- dinius smulkių gyvūnų ir augalų pavadinimus (ypač tik apytikriai užrašytus) dabar sunku tiksliai identifikuoti. Todėl „Lietuvių kalbos žodyne“ daug jų pateikiama nepilnai apibrėžtų. Pvz.: Augalas: angaZolé (Lp) | afigiaZolé (Kt) „tokia girios žolė“, avilikė (Grdm) „tokia pievų žolė“, bakščiukas (VIK) „toks augalas su adatėlėmis“, briklėstis (Alk) „tokia žolė“, dyguėlis (Rtn, Mrc) „toks pelkių dygus augalas“, gafkšlas (Jrb) „tokia žolė, auga ypač šlaituose, lapai panašūs į klevo, mėgsta kiaulės“, geltoni- žis (Dj) „tokia žolė, jedrūnėlis“, gelžinžolė (Ggr) „tokia žolė“, gerkliažolė (Drsk) „tokia vaistinė žolė“, gervūkaklė (Vv) „tokia miško žolė, žydi mėlynai“, giedrūtis (Bd) „tokia darželio gėlė, geltonai žydinti“, gijūtis (MI) „žolė, vartojama kraujui sustabdyti“, girgėlė (Lp) „tokia darželio gėlė“, girgžduolė (Zr) „tokia raudonai žy- dinti žolė“, gėtas Sn „tokia žolė“, lediné (Sts) „tokia žolė“, lėgis (V1) „tokia žolė“, lingė (VI) „toks augalas“, mainytžiedė (Dr) „tokia gėlė“, naginė (Grd) „tokia žolė“, pamdrnakis (Kp) „tokia žolė, auganti pabaliuose“, patrūkėlės (MI) „tokia žolė, pana- ši į krapus“, pelkiai (Krk) „tokie pelkių augalai“, piškūtis (J) „toks augalas“, pliūk- štė (Lp) „tokia žolė, auganti prie vandens“, ragūžė (Kp) „tokia gėlė“, rasiūkė (Alk) „tokia gėlė“, riéstinés (Brs) „tokios mažos, geltonai žydinčios žolės“, riigste (Alk) „tokia dirvos žolė su gelsvu pailgu žiedu“ ir kt. Paukštis: aršketėlis (Antš) „toks miško paukštis“, blindėlė (Trgn) „mažas rusvas paukštelis“, éakstinas (PnmR) „toks rudai pilkas paukštis“, čečėkas (Grv, PIš) „toks paukštis“, čikirlis (Vrn) „raibas balų paukštis“, čirškėlė (Ds) „toks pauk- štis“, piemendité (Pls) „toks laukinis paukštis, dažniausiai sekiojantis paskui gyvu- lius“, pitkė (nlt?) (VIK) „toks paukštelis“, rūgiasėjis (Nč, Grv) „toks paukštis“ ir kt. Žuvis: badžiūlė (Grv) „tokia žuvis“, gaidré (Lp) „tokia upės žuvis“, glėzas (Plng) „tokia smulki žuvelė“, gramzdinas (Grg) „tokia žuvis; grundalas“, laki- nas (Plng) „tokia žuvis“, maliduka (Grv, Dkšt) „tokia žuvis“, pesia (Ds) „tokia ne- didelė žuvytė“, plafiklasis (Trk) „tokia žuvis“, plygė (Sn, Kč, Rod) „tokia plati, nedidelė žuvis“, plūskė (Vkš, Trš) „į raudę panaši maža žuvelė“, ruilis (nlt?) (Sts) „tokia ežero žuvis“, apėnis (Grv) „tokia žuvis“ ir kt. 11 Grybas: nonys (Sdk, Ds) „valgomas, drėgnose vietose augantis rausvu vir- šum ir geltona apačia grybas“, pakasė (Vkš) „toks grybas“, pazdriėgzdė (Grv) „toks grybas“, pilkė (VI, Skr, Erž) „toks grybas“, puténas (Grv) „toks grybas“, raistėkas (Dbč, Lz) „toks raisto grybas“, raudonpienė (Sts) „lazdynuose augantis grybas“, raūkšlis (Viz) „toks grybas“, rūdė (Smal) „toks grybas“ ir kt. Dėl šių pavadinimų reikėtų padaryti keletą pastabų : 1) kai kuriuos šių pavadi- nimų galima tiksliau identifikuoti, pvz.: a) rūgiasėjis (Nč, Grv) „toks paukštis“ — dirvinis séjikas (Pluvialis apricaria L.); b) gramzdinas (Grg) „tokia žuvis; grunda- © Jas“ — gružlys (Gobis fluviatilis L.), nes LKŽ: grundalas = guirė, gramzdas, gružas (Gobio fluviatilis); guirė = gružas, gramzdas, gužlys, stekė (Gobio fluviatilis); gružas 3. zool. žr. gružė 1; gružė = Gobio fluviatilis; grūžlis, gružlys = gružė 1; gramz- das žr. gramzdė; gramzdė = gružlys, gružas (Gobio fluviatilis); c) geltonižis (Dj) „tokia žolė, jedrūnėlis“ — vėdrynas (Ranunculus), nes LKŽ: jedrūnėlis = geltoni- žis, plg. jedrynėlis, o jedrynėlis = vėdrynas (Ranunculus); 2) mūsų išvardytų ir kai kurių kitų gyvūnų bei augalų pavadinimų iliustracija LKŽ kartais parodo, kad: a) identifikacija yra netiksli; b) kad pasitaiko praleistų rūšinių šios srities pa- vadinimų, pvz.: a) čekūtis (RŽ, Rš, Ds, Švnč) „perkūno oželis (Scolopax gallinago): Oi tu čekut, čekutėli, ko tu lendi krūsnin“, plg. čečėkas (Grv, PIS) „toks paukštis: Krūsnyse čečekai perisi“. Iliustracija rodo, kad čekūtis ir čečėkas — kūltupis (Oe- nanthe oenanthe L.); akmėnė (Pn) „giesmininkų šeimos paukštis, kultupys (Oe- nanthe oenanthe): Jei akmenė gieda „lyk, lyk“, greitai bus lietaus“. Dabartinėje mūsų ornitologijos terminijoje akmene vadinamas ne kūltupis (Oenanthe oenan- the L., rus. odtixHKoeennan Kamenka, vok. Steinschmdtzer, la. akmenčakstite), bet Arenaria interpres L. (rus. xkamuewapka, vok. Steinwdlzer, la. akmentūrtinš); b) pesia (Ds) „tokia nedidelė žuvytė: Pauparai gaudos kartu su pesiom“, raukšlis (VIZ) „toks grybas: Raukšlis, arba brekiukė“. Pavadinimų pauparas ir brekiukė LK Ž nerasime; 3) kai kurių augalų pavadinimai sutampa su lietuviškomis pavardėmis, pvz.: leleiva (Trgn) „miškinė lelija (Lilium martagon)“: Leleiva; meiriinas (Vž, JV) „daržuose auginamas Vaistinis ir prieskonio augalas (Majorana hortensis)“ ir (Trgn) „darželinis dašis, meira (Satureja hortensis)“: Meirūnas ir kt., bet vargu ar gali būti laikomi tiesioginiu šių pavardžių kilmės šaltiniu. 3. Lietuviškos liaudinės specialiosios leksikos terminologizavimas 3.1. Vienas svarbesnių terminų kūrimo būdų — gatavų terminų skolinimasis. Gali būti skolinamasi ne tik iš kitų kalbų, bet ir iš tarmių bei apskritai iš liaudies kalbos. Lietuviškuose terminų žodynuose randama nemažai terminologizuotų liau- dies kalbos žodžių, pvz.: |V. Gudelio „Geologijos ir fizinės geografijos terminų žodyne“ (1956): 6aaxa — raguva (geomorf.), 6ap — 1. sėklius (geomorf.), 6esasn cmena (rpo30Boro obnaka) — valinys (meteor.), BGypynorm — guožos (=goZos, t.y. lūžtančios bangos) (fiz. geogr.), eanna — lobas „Stačiašlaitis ir pailgas, nedi- delis duburys“ (geomorf.), eaxaroza — verdenė (hidrogeol.), emosawue eons — seiSos, stovinčios bangos (fiz. geogr.), dpecea — Zabaras ,aStriabriaunis Žvyras“ (geol.), 35165 — Šaršas „bangavimas, nustojus pūsti vėjui“ (fiz. geogr.); M. Mi- 12 kalajūno „Rusų — lietuvių kalbų meteorologijos terminų žodyne“ (1975): kopxa — plutelė, (sniego) čerkšna, naneno — apdraba „sniego apnašas“, 6apamxu — 2. lūžtys „lūžtančių bangų viršūnės“, 20404é0 — lijundra, sapnuya — amalas „to- limo žaibo atšvaitas“, xaneav — palašas „atodrėkio lašėjimas“; V. Anskaičio ir M. Kilo „Rusų — lietuvių kalbų žemės ūkio terminų žodyne“ (1971): aumparno3 — (fit.) deguliai; Kownuya — doklas, krežis „pintinė pašarui nešioti“; 100514cKA — (anat.) kulkšnis, gurnelis; medeéanas poca — lipčius; nodomea Gawumaxa — šliūžė (dalgio) ir kt. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (1972) pateikiama nemažai terminijai artimos specialiosios liaudies leksikos su atitinkamomis tarminėmis pažymomis, pvz.: brižės (žem.) „spyruoklinės akėčios“, balymas (ryt.) „pernykštė nenupjauta žolė“, ėska (žem.) „noras valgyti, apetitas“, gramafitas (žem.) „grumstas, luitas“, paniauga (ryt.) „1. bato pado išlinkimas“, pléiké (ryt.) „plika vieta, lopinys“ ir pan. Nors dauguma čia minėtų realijų mokslo kalboje dar neturi tinkamų lietuviškų terminų, bet kalbamų žodžių nepavyksta terminologizuoti. Specialistai jų vietoje linkę vartoti arba žodžių junginius — daugiažodžius sudėtingus terminus, arba raiškios darybinės motyvacijos naujadarus, pvz.: 6opona npyxucunnas — spyruoklinés akėčios (ŽŪŽ), naewuna — plikuma, plika vieta (ŽŪŽ), npomescymounasn uacme b6omunka — pado sąsmauka ir kt. Kodėl? Priežasčių čia yra ne viena. Svarbesnės jų turbūt yra šios: 1) didelė lietuviškos specialiosios leksikos dalis — siaurai varto- jami žodžiai (dialektizmai arba šnekamosios kalbos okazionalizmai); 2) nemažai šios rūšies leksemų — neaiškios motyvacijos ir asociatyvūs žodžiai; 3) dalis nomi- nacijos reikalingų skolintų sąvokų kitose kalbose jau turi arba skirtingos motyva- cijos atitikmenis, arba vadinamos etimologiškai ar darybiškai aiškiais tarptautiniais žodžiais ir pan. Be to, reikia turėti omenyje dar tai, kad liaudinės specialiosios leksikos žodžiai turi ne tik ekstralingvistinių, bet ir lingvistinių terminologizaci- jos kliūčių (plačiau žr. 3.2). Antra vertus, įvairių mokslo šakų specialistams, dirban- tiems savo srities terminų tvarkybos darbą, trūksta tikslesnės informacijos apie tos srities lietuviškąją specialiąją liaudinę leksiką, nes turime tik abėcėlinį lietuvių kal- bos žodyną ir neturime jokio ideografinio lietuvių kalbos žodyno. Šiaip jau specia- listai paprastai suvokia, kad lietuviškam žodžiui, o ne skoliniui ar naujadarui (ypač vertiniui) teiktina pirmenybė tuo atveju, kai lietuviškas liaudinis atitikmuo ir seman- tiškai, ir morfologiškai tinka tai sąvokai pavadinti. Tačiau terminų norminimo praktikoje tokie atvejai palyginti reti. Dažniau terminologizuojant liaudies kalbos žodį, vis dėlto reikia jį keisti (se- mantiškai arba morfologiškai). Tokiu atveju terminologijos komisijose kyla nesu- tarimų ir specialus liaudinis atitikmuo dažnai pralaimi. 3.2. Prancūzų kalbininkas A. Darmsteteris (A. Darmesteter), kuriuo remiasi V. Pizanis*, yra iškėlęs 2 žodžių daugiareikšmiškumo atvejus: irradiacinj (kai Zo- dis gauna naują reikšmę, kiekvienąkart kylančią iš pirminės reikšmės) ir grandi- ninį (kiekviena nauja reikšmė duoda pradžią kitai reikšmei) daugiareikšmiškumą. Abu šiuos daugiareikšmiškumo atvejus galima pastebėti ir lietuviškoje liaudinėje 5 Ilu3anu B. Dramojzoras, — M., 1956, c. 149. 13 specialiojoje leksikoje, nors čia pasitaiko ne tik mišrių atvejų (viena reikšmė — radiacinė, o kitos — grandininės ir t.t.), bet ir kai kurių kitų savitumų, pvz.: avi- žė: 1) (Pg) „flioksas (Phlox paniculata)“; 2) (Dkš, LBŽ) „nelaboji svidrė (Lolium temulentum)“; 3) (LBZ) „smiltlendrė (Ammopbhila)“; 4) (PI, Krč, Všk) „kremb- lys, kuris auga avižų sėjimo metu“; 5) (Kp, Nm, Skrd) ,ketursparnis vabzdys; žirgelis, laumžirgis, skėtė (Libella)“; 6) (Vžns) „toks paukštis, starta (Emberiza ci- trinella)“. Aiškus dalykas, kad geltonosios startos pavadinimas avižė ir laumžirgio pavadinimas avižė nėra kilę nei iš augalinių šio žodžio reikšmių, nei atvirkščiai. Antra vertus, tarp zoologinių šio žodžio reikšmių taip pat nėra kilmės ryšio: geltonoji starta pavadinta aviže todėl, kad ji yra žiemojantis paukštelis, seniau žiemą mitęs (turguose ir miesteliuose prie arklių abrakų arba kaimuose prie klojimų ir šiaudų kūgių) avižomis, o laumžirgio pavadinimas aviZé tikriausiai atsirado pagal šiugždesio panašumą („Avižės šnabždėdamos lekia“ J). Taigi čia turime ne semantinę divergenciją, bet darybinę homonimiją. Kuriant įvairių mokslo sričių naujus terminus į naujadarų ir liaudinių pavadinimų darybinę homo- nimiją reikia atsižvelgti, nes klaidinančios semantinės asociacijos trukdo nauja- darams prigyti ir įsitvirtinti mokslo kalboje. Daugiareikšmiai liaudiniai pavadinimai dažnai parodo giminiškas sąvokas ir gali būti svarbus jų raidos pažinimo šaltinis, pvz. gūrgždis: 1) (P, K, Mt) ,skéti- nių šeimos augalas (Chaerophyllum)“; 2) (P, Ak, K. Big, C, R) „miškinis skudu- tis (Angelica silvestris)“; 3) (Kv, Vdk, Slnt, J) „vaistinė šventagaršvė (Archangeli- ca officinalis)“; 4) (J) „vaistinis liubystras (Levisticum officinale)”; 5) (MZ, Ls, Mit) „paprastoji garšva (Aegopodium.podagraria)“; 6) (IM) „nuodingoji nuokana (Cicuta virosa)“; 7) (Užv) „dėmėtoji mauda (Conium maculatum)“; abré: 1) (Krp, Zg, Jnš) „didelė gelda duonai maišyti“; 2) (Ut, Sk) „gilus lovys misai tekinti“; 3) (Škn) „lovys mėsai sūdyti“; 4) (Jnš, Žg) „iš lentų sukalta dėžė burokams kapoti“ ir kt. Liaudies kalbos specialiųjų pavadinimų daugiareikšmiškumas šiaip jau nėra didelė kliūtis jų terminologizacijai, nes vis dėlto dauguma šios rūšies Žodžių yra "vienareikšmiai arba mažareikšmiai. Žymiai sunkesnės kliūtys yra šių žodžių neži- nomumas literatūrinėje kalboje; jų darybinės motyvacijos neaiškumas ir kt. Lietuviškajai liaudinei specialiajai leksikai būdinga tai, kad dauguma jos žo- džių (net ir aiškių vedinių) yra palyginti trumpi. Tai gerai atitinka terminų reikalavi- mus. Tačiau, antra vertus, šios rūšies lietuviškiems žodžiams labai būdingas fono- morfologinis variantiškumas, kurį reikia laikyti tam tikra terminologizacijos kliūtimi, pvz.: linūrautis (Srv, Ps) || lindrovis |.linarovys (V1, Kt, Lel, Skdt) | linariité (Šd, Sml, Ds) „linų rovimo laikas“, klapūtė (Srv, Pg, Krkn) | klebūrė (Uzp, Lel) | kla- būtė (Sv, Ds, Grv) | klebūtas (Ktk) „plakant dalgį, padarytas nelygumas“, kauzy- nė (Šv) || kauzarynė (Vvr, J) | kauzarija (Sts) | kauzurynė (Krkl) | kauzurynas (Krkl, Ggr) „prasta, kemsuota pieva“ ir pan. 3.3. Iki šiol geriausiai sekėsi terminologizuoti liaudinius augalų ir gyvūnų pa- vadinimus. Jų turtinga sinonimika lengvai gali būti pritaikoma pavadinti giminin- 14 goms gentims bei rūšims. Pavyzdžiui, Zoologijos terminų komisijos posėdžiuose (1980.1.15 ir 1980.11.6) svarstant lietuviškus drugių pavadinimus, nutarta žodžio drugys sinonimus peteliškė ir plaštakė panaudoti kai kurioms gentims bei rūšims pavadinti. Peteliškėmis nutarta vadinti didžiuosius naktinius drugius: Mormonia sponsa — ąžuolinė peteliškė, Catocala fraxini — mėlynsparnė peteliškė, C. nupta — paprastoji peteliškė, C. pacta — mažoji peteliškė, C. electa — pietinė peteliškė ir t.t. Plaštakėmis vadinama kita dieninių drugių gentis: Nymphalis xanthomeles L. — raudonjuostė plaštakė, N. polychloras L. — daugiaspalvė plaštakė ir kt. Botanikoje, medicinoje, veterinarijoje ir kitose mokslo šakose liaudiniai pavadi- nimai taip pat jau seniai sėkmingai terminologizuojami. Pavyzažiui, žodžiu gelta liaudies kalboje vadinamas bet koks liguistas pageltonavimas. Tuo tarpu fitopa- tologijos ir medicinos terminijoje šis terminas turi labai apibrėžtas reikšmes ir daugelį rūšinių pavadinimų, pvz.: Beta virus 4* (Longisporus chenopodii) — run- kelių gelta, Pisum virus 8 (Viciavirus chlorogenus) — žirnių gelta; Fragaria virus I (Plakidas) — žemuogių lapų pakraščių gelta; Hepatitis infectiosa — infekcinė gelta, Hepatitis salvarsanica — toksinė gelta, Anaemia haemolytica — hemolizinė gelta ir t.t: į Šiek tiek sunkiau liaudinius pavadinimus panaudoti šiuolaikinėje politechni- kos terminijoje, tačiau buitinės kalbos žodžiai ir čia ne vienu atveju sėkmingai pritaikomi palyginti specialioms technikos sąvokoms pavadinti, pvz.: Momosuio — lenktuvai (kombaino) ŽŪŽ, emyika nepedne20o koaeca (eenocuneda) — priekinė stebulė KZ, nanuenas mpyba (aemomoburs) — (automobilio) benzino bako kaklelis KZ, tekinimo staklių arkliuko iltis LTE (arkliukas str.), 60poe — ulė, gulstinis dūmtraukis PolŽ ir kt. Liaudies kalbos leksikoje dar daug nepanaudotų žodžių. Įvairiose terminų sistemose juos galima pritaikyti rūšinėms sąvokoms vadinti. Reikalui esant, galima šiek tiek transformuoti jų reikšmę, keisti morfologinį pavidalą ir t.t. Paminėsime keliasdešimt tokių terminologizacijai tinkamų liaudinių (ypač tarminių) žodžių: asnis „kailinio žvėrelio ilgesni plaukai“, dagšlas „šlakas, dėmė“, dykra „dykynė, plynė“, dogsnis || kopnia „Jopinys, išsiskirianti vieta kuriame nors plote®, ercia „tuščia vieta“, éska „apetitas“, gramantas „luitas“, gunklas „siūlo ar virvės susto- rėjimas“, perglyta „siūlo ar virvės suplonėjimas“, kėmuras „kekė“, kęstės „dvi sujun- gtos kartelės šienui ar šiaudams nešti“, kukis „1. kablys mėšlui ir vežimui versti; 2. įrankis pančiams, virvėms vyti“, naiva „Jėta liga“, minda „durpių masė“, magnas || plova „klampi vieta“, pėdžia „1. stulpas kluono ar daržinės stogui laikyti; 2. šuli- nio svirties stulpas; 3. šulas ar šiaip koks ramstis“, peikšmas „skyrius; tarpas“, leliuska „minkšta kopūsto galva“, taniai „pūliai“, saistas „tesėtinas Žodis“, riesmė „vienas krosnies pakrovimas“, sinkliai „šiaudų smulkmė“, sintis „dusulys, astma“, spirklas „ramstis, spyris“, speltė „skylė virš krosnies“, sprunklis „pagalys kam suveržti“, Šultis „rietuvė“, šiošė „lukštas“, Šandrai „sąnašos“, tumoras „auglys“, stapas „atraminė sija“, kotmuo „javų pėdo storgalys“ ir kt. ¢ Lotyniškasis pavadinimas šiuo atveju nurodo ligos sukėlėją — virusą. 15 a T 4. Išvados 4.1. Lietuviška liaudinė specialioji leksika — didelis ir tematiškai įvairus lek- sikos posistemis. Jam ypač būdingi augalų ir gyvūnų, geografinės aplinkos ir gamtos reiškinių, darbo įnagių, procesų ir riktų, namų apyvokos rykų, valgių, matų bei saikų, giminystės santykių ir kt. pavadinimai. Liaudinės specialiosios leksikos ne- | dera tapatinti su terminija ir vadinti liaudine terminija. 4.2. Didžioji šios rūšies žodžių dalis — vediniai. Labai mažai sudurtinių žo- džių, beveik nenaudojamas leksinės reikšmės perkėlimas kaip naujadarų kūrimo priemonė. Ekspresyvumo tendencija šiame leksikos posistemyje ryškesnė negu reguliarumo tendencija. Nepastebėta nominacijos būdų būdingumo atskiroms sri- tims ar tematinėms grupėms. Vienu iš šios leksikos kūrimo savitumų, lyginant su kitomis kalbomis, reikia laikyti naminių ir laukinių gyvūnų pavadinimų panaudoji- mą kai kurioms abstrakčioms sąvokoms (pvz., darbų riktams) pavadinti. 4.3. Lietuviška specialioji liaudinė leksika priklauso pasyviosios leksikos gru- pei. Jai ypač būdinga fonomorfologinis variantiškumas ir sinonimiškumas. Šios rū- šies pavadinimai taip pat pasižymi semantine divergencija ir darybine homonimi- ja. Dalies šios rūšies žodžių semantinė motyvacija jau sunkiai atsekama, nes jie — vieniši žodžiai, neturintys giminiškų atitikmenų mūsų kalboje. 4.4. Specialioji liaudinė leksika laikoma pagrindiniu terminijos šaltiniu, nors jos reikšmė įvairių mokslo sričių terminų kūrimui tolydžio mažėja. Lengviausiai terminologizuojami ir iki šiol plačiausiai buvo terminologizuoti liaudiniai augalų ir gyvūnų, gamtos reiškinių pavadinimai. Šios rūšies žodžių terminologizaciją trukdo ne tik ekstralingvistinės, bet ir kai kurios lingvistinės priežastys. H3 JIATOBCKOH HAPOJHOM CIIELIMAJIBHON JIEKCHKH Peswome HapojiHyjo crieu#alIbHyO JIEKCHKY HeJIb38 OTOXKISCTBIATH C TEPMAHOIEKCHKON H HMEHOBATb €e napodnoli mepmsunKo.102Uelį, Tak Kak 60NIbIIas 4aCTh ITOH JIEKCHKH HE TOJIbKO HETEDMHHO/TOTH3H- poBaHa, HO H BOOŪČINe He VINOTpeOJISETCA B ODINEJIHTEpaTypHOM AI3LIKE. JlaroBckas HapoOHAS CINčIHAJIbHASA JIEKCHKA — OOJIbINAS Ho TeMaTHYeCKH pa3HOO0Opa3Has JiEKCHYECKAS moacucrema. [ia Hee OCODeHHO XADAKTEDHbI HA3BAHHA KHBOTHBIX H paCTEHHĖ, MECT- HLIE TEOTpaĖ)H1ecKHe H METEOPOIOrHYecKHe HA3BAHHA, HA3BAHHA TPYAOBBIX MPOLECCOB, OpyjIiui TpyAa, HADpO/ĮHLIX OJIKO] H IOCYJIAH, HA3BAHHSA POACTBA H Ap. BO/Ibu1ma1 YacTh TaKHX HA3BAHHĖ — OPOH3BOJIHBIC CJIOBA, O4CHb MAJIO CD2JIH HAX CJIOXHbIX CJIOB. Xapakrepaolt OCOGSHHOCTHIO 3TOI JIEKCHKH HAJ0 CYMTATh HCHO/Ib30B2HH32 Ha3BAHHŪ NOMAMHUX XHBOTHbIX B HADOJIHOŽĖ pH AA O0603Ha“4eHHA HEKOTODEIX OTBJIC4EHHbIX OHOHATHŪ Tpyjia H T.J. Hapojimas CONenuHAJIbHAS JIEKCHKA C4HTACTCA OCHOBHbIM HCTOYHHKOM JIHTOBCKOĖ TEPMHAHO - JIEKCHKH, HO €¢ 3HAYCHHE [UIA A3bIKa HAYKH IIOCTEIEeHHO YM2HbINASTCA. IIperiATCTBHAMH JŲIA Tep- MHHOJIOTH3AIHH NAaHHOH JIEKCHKH MOXHO CYHTaTh e¢ OOHOMODDOJIOTH4čCKYIO BAPHAHTHOCTS, MHOTO3HA4HOCTb H aCCOLHATHBHOCTS. 16