Latvijos lietuvių tarmių sintaksės ypatybės ir tekstai

LIETUVIŲ KALBOS SINTAKSĖS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXV (1986) KAZIMIERAS GARŠVA LATVIJOS LIETUVIŲ TARMIŲ SINTAKSĖS YPATYBĖS IR TEKSTAI* 1. ĮVADAS Latvijos TSR yra mažiausiai 6 senbuvių lietuvių tarmės: vilniškiai (Ciskodas, Indrica, Uodegénai ir kt.), uteniškiai (Subačius, Garšvinė, Aknysta), kupiškėnai (Nėretos), panevėžiškiai (Skyrėnys), šiauliškiai (Ūkrai) ir telšiškiai (Vadakstis) (plg. Garšva 1985), Išskyrus Indricą, į kurią lietuviai atsikėlė 1893— 1903 m. iš Ignalinos—Rim38&s apylinkių, ir galbūt Ciskodą, visos kitos šnektos gali būti pagrindinio lietuvių kalbos ploto šiaurinis tęsinys. Tarp Ciskodo ir Neretū senbuviai save dažniausiai vadina lietūvninkais. Visos tos šnektos teikia daug duomenų lyginamajai dialektologijai ir baltų kalbų kontaktams tirti. Latvijos lietuvių šnektų tekstai papildo mūsų žinias ir apie tarmių sintaksę. Iš pakraštinių lietuvių tarmių iki šiol nebuvo išspausdinta tik Latvijos lietuvių kalbos tekstų; jų trūksta ir pilniausiuose rinkiniuose (Lietuvių kalbos tarmės 1970; Zinkevičius 1978). Čia pateikiami tekstai yra ne tik pirmieji, bet iš daugelio vietų — ir paskutiniai (statant Daūgpilio hidroelektrinę, Indrica, Augustiniškiai, Misiūnai iš viso bus iškelti ir užlieti). 1977—1983 m. autoriaus Latvijoje buvo įrašyta 30 magnetofono juostų (įrašų trukmė — 25 valandos). Daugelį tekstų šifravo autorius, kai kuriuos (siekiant didesnio tikslumo) — universiteto dėstytojai A. Girdenis. (Nr. 28), O. Kosienė (Nr. 8, 22, 23), B. Stundžia (Nr. 7, 24). Transkripciją vartojame įprastinę ir kartu — kuo paprastesnę. Kadangi lietuvių kalbos priegaidės yra tik ilguosiuose skiemenyse, tvirtapradės ar tvirtagalės priegaidės ženklas savaime rodo, kad kirčiuoto skiemens pagrindą sudarantis balsis yra ilgas, o pirmasis ar antrasis dvigarsio komponentas — pusilgis. Ilgieji balsiai specialiai žymimi tik tuose kirčiuotuose skiemenyse, kurie ištarti su vidurine (*) priegaide, ir visuose nekirčiuotuose skiemenyse. Dvigarsyje ir akūto, ir cirkumflekso ženklu (di) žymima vidurinė priegaidė, nutęsta per abu komponentus, o graviu (ie, ai ir t. t.) — ypatingai trumpas garso ar kurio nors komponento ištarimas, primenantis vad. kirstinę priegaidę. Graviu ir tašku žemai (i.) Zymimi kirčiuoti pusilgiai balsiai, neturintys priegaidės!. Kai žodyje du ar daugiau kirčių, pagrindinis dažniau- * Geriausiai tekstų pateikėjai Genovefai Misiūnienei (1891.X.25—1984.V.7) ir daugeliui kitų Latvijos lietuvninkų atminti, 1 Pagal tradiciją kirčiuotų balsių pusilgumą žymėti vidurinės priegaidės ženklu yra ir nelogiška (plg. Garšva 1977, 77—78; dar anksčiau prie panašios nuomonės buvo priėję J. Kazlauskas, A. Girdenis). 218 siai yra paskutinysis kirtis (plg. gaidzis ir t. t.); šalutinis kirtis pokirtiniuose garsuose ie, uo (ypač ištęstuose ir nugiedamuose) Zymimas tašku viršuje. Kai balsis e prieš kietuosius priebalsius ir balsis a po minkštųjų priebalsių fonetiškai ir fonologiškai sutampa, jis žymimas vienodai — ženklu a (@='d), nurodant priešais esančio priebalsio minkštumą. Nežymios, dažnai ir savaime numanomos fonetikos ypatybės nedetalizuojamos (jos bus aptartos kitame straipsnyje). Tekstų fonetinės ypatybės nevienodinamos. Pauzės tarp sakinių žymimos vienu įkypu brūkšniu (/), o tarp sintagmų — kableliu, dvitaškiu ar pan. Iš turimų tekstų atrinktos kalbotyrai svarbesnės ir įdomesnio turinio ištraukos. Daugiausia (apie trečdalį) magnetofono įrašų yra iš Uodegény. Ciskode tėvų kalba tik „pacituojama“ nelabai rišliuose tekstuose, tad Uodegénai dabar yra tolimiausia senbuvių Latvijos lietuvių sala, kurios labai savita tarmė iki šiol vartota dar kaip bendravimo priemonė (daugiausia tarp G. Misifinienés ir jos dukters Elenos; remtasi ir pastarosios autoriui tarmiškai rašytais laiškais, jie nekirčiuoti). Iš maždaug 40 likusių uodegėniškių (apie 1900 m. buvo 47 šeimos, daugiau kaip 200 žmonių) 10 dar gali pakalbėti lietuviškai? Apie 1935 m. Uodegény gyventojai gaudavo lietuviškų laikraščių ir knygų, buvo net surašinėjami norintys lankyti lietuvišką mokyklą. Pagal Uodegény šnektą galima spręsti, kaip buvo kalbama maždaug 10 kitų Kraslavos apyl. kaimų (plg. Garšva 1984, 88)", nes subaltaruséjusios paskutinės Misiūnų k. (7 km į p. v.) gyventojos G. Misifinaités prisiminti žodžiai panašūs į Uodegénų. Greičiausiai nedaug tesiskyrė kalba ir visame nutautusiame plote tarp Uodegény ir Skrudélynés®, -skiriamame Dauguvds upės: Naujinio (20 km į v.), Jaunbornés (Neiborno, 8 km į p. v.) ir kitose -apylinkése®. Tarp dešiniojo bei kairiojo Dauguvds kranto lietuvių yra neabejotinas ryšys. Nuo Jaunbornės lietuvių kaimai į dešinįjį upės krantą yra įsiterpę tarp baltarusių, latgalių ir sentikių rusų kaimų. Kontaktus su kairiuoju Dauguvės krantu rodo gausoki skoliniai iš baltarusių kalbos, kurių vietinėje latgalių šnektoje nėra. Senieji Uodegény kapai taip pat būvo ne Bordvkoje, bet arčiau Dauguvės bei subaltaruėjusio ploto — UZinkalne (kitaip — Stygėvičiuose, už Dzergališkių). Misiūnų, Augustiniškių gyventojai eidavo į Jaunbornės bažnyčią; G. Misiūnienės prosenelė Bičiūol', gimusi apie 1820 m. ir kalbėjusi lietuviškai, į Uodegénus atitekėjo taip pat * Iš jų 4 gyvena kitur. * J. Endzelynas (1981, 279) yra nurodęs, kad, be Uodegény, lietuviai gyvenę ir Mulkiuosė. Vietinių žmonių atminimu, ten daugiau kalbėta latgališkai. 4 Arklis, čiertas, kdjas, kaličdas „kalėdos“, mergeita ir pan. * Skrudélyné yra 20 km į pietvakarius. Prie jos kirčiuotas balsis o taip pat dar buvo tariamas kaip a (Grinaveckienė 1980, 223, išn. 2). * „Ir Ellernoje (priešais Naujinj — K. G.) seniaus kur-ne-kur gyveno lietuviai. [...] Už vis daugiau jų buvo apie Neiborį. Pusamžiai sako, kad augdami negirdėjo cze žmonių kalbant kitaip kaip lietuviszkai. Tarsi paminklui keletas lietuvių užsiliko iki sziai dienai. Isz kur jie atėjo nieks nežino ir seniausieji neatmena. [...] 1864 m. [...] nuvargę žmonės, iszgirdę, kad reiks mokėti keletą deszimezių [išpirkti žemę], parsigando, palikę vergijos vietą, iszsidangino kur kam kliuvo“. — Zvalgas. Isz Zemgalos.— Tėvynės sargas, 1898, Nr. 7, p. 17. 219 iš kitos Dauguvds pusės (Jaunbornėje lietuviai Bičiūoliai gyvenę iki 1920 m.; ten buvo pavardžių Krauklis, Mikūtis, Tarwid ir t. t.). Kiek anksčiau Kraslavos apyl. lietuviai galėjo sietis ir su Breslaujos apyl. lietuviais. Sprendžiant iš artimiausio Pliūsų (Pliusti}) k. (nuo Augustiniškių 7 km į p.) pavardžių Grodž', Kardel', Luksza, Pitkun, Ragiel’, Szdkel', Szemel' ir kitų duomenų (1984 m. apklausti 8 vyresni Pliūsų gyventojai kada nors kalbėjus lietuviškai nebeprisimena), tas kaimas iš esmės galėjo subaltarusėti iki XIX a. vidurio. A. Vidugiris (T'ayuac, Bugyrupuc 1983, 48) mano, jog dar XIX a. pabaigoje tie gyventojai buvo dvikalbiai ar mišrūs, o B. Makauskas (Makowski 1983, 236), remdamasis 1919, 1921 m. gyventojų surašymais ir 1939 m. rinkimais, nurodo dar tada iki 10 % „lietuvių“ buvus nuo Pliūsų ištisai net 80 km į pietryčius (Perebrody, Midry, Nikoldjevo valsčiuose — tuo laiku tai būtų labiausiai į rytus nutolę lietuvių salos). Kraslavos apylinkėje, kaip ir daugelyje kitų Latvijos vietų, senbuviai lietuviai gali būti įsikūre XIII — XVII a. 1982—1984 m. Latvijos TSR istorijos instituto archeologų kasinėjimų duomenimis, Misiūnuose Žmonės gyveno jau X a., prie Augustiniškių (3 km į r.) — XIII a. Bent XIII a. gyvenus lietuvius tose vietose galėtų rodyti ir uodegėniškių skolinys kidumalas „kevalas“ (jeigu jai nėra hiperkorekcija; XIII a. latgaliai tą žodį bus pradėję tarti čaumala, plg. Būga 1961, 97— 98, 275—276, 572). Prieš 1519—1753 m. (Būga 1961, 570—574) gal pasiskolintas ir žodis $ykstas „tąsus“ <siksts> seiksts. K. Būga (1961, 99—100, 266) manė, kad Ižvalte, kuris yra nuo Uodegėnų 5 km į šiaurę, lietuvninkai turėję gyventi dar tuomet, kai patys latgaliai Izvoldo vietoje tebeištardavo *Užvalda (nemaža tos apylinkės vietovardžių rodę lietuvius gyvenus dar neseniai). Pats Uodegčnų vardas, kaip ir Augustiniškių, Misiūnų kaimų pavadinimai, yra lietuviškas, kilęs iš žodžio (v)uodega (latgaliai ją vadina (st)aste, o vedegds vietiniai gyventojai nėra girdėję). Lietuviški yra ir daugelis kitų kaimo vietovardžių: Lūkšrtupelis, pieva Lūkštai (latviškai Liču plavas) ir t. t. (žr. tekstą Nr. 11). Toliau vartojami šie sutrumpinimai: Akn — Aknysta (ofic. Akniste, Jėkabpilio raj.), Cs — Ciskodas (Tiskūdi, Rėzeknės raj., Sakstagalio apyl.), Dgp — Daūpgilio pietinės apylinkės (Gryva, Kalkuonė, Médinas, Grendza), Eg — Eglaitė (Eglaine, Daūgpilio raj.), Gršv — Gdršvinė (Garsene, Jėkabpilio raj.), In — Indricd (Indrica, Krūslavos raj., Kalniešų apyl), Nr — Néretos (Nereta, Stūčkos raj.), Sbč — Subūčius (Subate, Daugpilio raj.), Skrn — Skyronys (Skirani, Bauskės raj., Brunavos apyl.), Uk — Ukrai (Ukri, Dudbelés raj.), Vdks — Vadakstis (Vadakste, Saldaus raj.). Daugiausia pavyzdžių užrašyta iš Uodegény ( Vodišėni, Odigjani, Kraslavos raj., Bordvkos apyl.); prie jų nevartojama jokia santrumpa. Vietovių lokalizacija smulkiau aptarta ankstesniame straipsnyje (Garšva 1985). 2. SINTAKSĖS YPATYBĖS Žinomas J. Endzelyno (1979 510, 515) teiginys, kad latvių kalbos sintaksė daugiau primena Europos vakarus (vokiečių kalbą), o lietuvių sintaksė — rytus (slavų kalbas). Dauguma Latvijos lietuvių kalbos sintaksės skirtumų nuo kitų lietuvių tarmių yra ne archaizmai, bet atsiradę dėl latvių kalbos įtakos. Ir vis dėlto kokio nors didesnio atotrūkio tarp lietuvių kalbos abiejose respublikose nėra. Kaip ir gretimose rytų aukštaičių šnektose, plote tarp Ciskodo ir Skyrėnių vartojamos konstrukcijos ne tik su lokatyvu (plg. gyviūna mūsu bažnyčiaj Cs), bet ir su iliatyvu: aik tvartan Cs, Aknistén aštūoni kilomėtrai Sbč, péreiti Latvijan Gršv, dedi pėčiun Akn, vėže Suvainiškin Nr, vara vidon Skrn. Vienaskaitos iliatyvas varto220 jamas ir panevėžiškių tarmėje, tik galinis priebalsis n dabar dažniausiai yra nukritęs plg.: aik laiika | laūkan, šal'n' „šaliū“, li.pk žėmė | žėmėn ir pan. Tarp Uodegény ir Eglaitės (vilniškių ir gretimų uteniškių, išskyrus gal tik Ciskodą ir Indricą) lokatyvas painiojamas su iliatyvu, t. y. vietoj lokatyvo labai dažnai (ypač Uodegčnuose) vartojamas iliatyvas, o vietoj iliatyvo — retkarčiais ir lokatyvas, pvz.: a) bū.va“ tréis tvartėliai: vienai karvie, kitan arklys, treciafi aviža's; mum gi čemadanas mesds bū.va' aZipkalin; vakaran, rytah, unksci giéda; pūpas darZan pjavie; tvaitan nieka niér, dykas; b) kaimynuis indiirie akytiej; ateina bažnyciai Dgp; nidja karéiamdj mana vyras Eg. Atsitiktinai tos formos pavartojamos ir savo vietoje: linūs mina rijdj; imptiolau tan upialin; saulvie ldidzes debesin. Panašiai abu vietininkai reiškiami tomis pačiomis formomis piety aukštaičių tarméje (Zinkevičius 1978, 46, 54), o lokatyvo vartojimas vietoj iliatyvo Latvijos rytų aukštaičių tarmėje buvo aiškinamas greičiausiai latvių kalbos įtaka (Grinaveckienė 1983, 113—114), Tam tikruose Uodegénu pasakymuose iliatyvas vartojamas ir vietoj galininko, įnagininko, plg.: rūdenin bū.va' daug mūsiu'; mana: merga pylsie kartan su manim. Neaišku, ar iliatyvo variantu galima laikyti vieną kartą užrašytą formą nas darbanū „darbė“. Į šiaurę nuo linijos Raguva — Ukmergė — Molčtai — Salakas vartojamos sutrumpintos daugiskaitos iliatyvo formos, fonetiškai sutampančios su lokatyvu (Zinkevičius 1978, 54): kuniguos nūja Cs, išvažava kapuds Laukesés Dgp, žagenys sudieja Eg, važiuosiu svečiuds par juos Sbč, dėda medi.niuos sūduos Gršv, atsigabianam Naratds Nr, sū.rioš kūlios Skrn. Nuo senbuvių Latvijos lietuvių kalbos skiriasi tik Indricos kolonistai, dažnai išlaikantys daugiskaitos iliatyvą pilną: dali.na chutarūosna; dūrysna pasprabūja. Bet Uodegčnuose ir daugiskaitos iliatyvas (plg. apyniūs sū.dedu vidui tamuos burūkuos, latg. tomus buraku's) retkarčiais pavartojamas lokatyvo reikšme (niažomaii, kas tamios namios gyviana). Vienaskaitos lokatyvas kartais vartojamas vietoj galininko, prielinksnio per su galininku, o daugiskaitoje — vietoj įnagininko (ypač skaitvardžių) ir t. t.: atneša Svintiej („sekmadienį“) piena; pinkiazdiašsim kapaiku diendi („per dieną“) raikia makiét Cs; dvidesim devintuės Įmiatuos) sudalwe $oitu salu; kiaturiazdešimtūos — miūtuos išala Dgp:; trijūos, kiaturiūos („trisė, keturiėse“) kūla; musa trijués Akn: dteina pūswej pirmdsias adynas; kasdiena's ašaroju, kad nier mamyties. Pagal latgalių pasakymą gdja ganuws Uodegénuose sakoma ir raikia ait gamios, ganyt; trys diéna's namuos, a ketvirta ganiios. Rytinėse Snektose, rodos, vartojamas ir trejopos aukščiausiojo būdvardžių laipsnio formos, sudarytos iš įvardžio pats, pati ir nelyginamojo, aukštesniojo įvardžiuotinių būdvardžių laipsnio formos arba nelyginamojo laipsnio daugiskaitos kilmininko ir jo aukščiausiojo laipsnio formų (plg. Grinaveckienė 1983, 115; pastaroji forma autoriaus neužrašyta): va.ve.rūsis „vieversys“ pats pirmasei skriūda Dgp; pats siūnasai aš In; pats seniesnisei im pėnsija's. Uodegčnuose vietoj įprastinių įvardžių aš, ta ir savės vienaskaitos kilmininko, naudininko (rečiau) ir galininko formų vartojamas įnagininkas: tavim tievas su mamu pėni, vaikai manim nepieniės; and gi želū.ja, tavim gersi; dabar anys manim 221 pamitie „paliko“; nūvidie manim da namais; a.nys par manim par vūsaru būna; ni viéna nié‘ra par savim. Būdvardžių bevardė giminė, beasmeniai veiksmažodžiai, dalyvių daugiskaitos vardininkas (pastaroji ypatybė užrašyta ir Subačiuje) pakeičiami būdvardžių ar dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininku, prieveiksmiu: man švr|tas kaja.m; tau baisūs, ka ašai tavi nesumūštum; nigiaras bū.va' paričtkas pa Mikalojui, sunkei bū.va'r; nekadū nepamislitas, kad reiks škirties šiemiet nuo meiluosies ma'- mūties; būtu palaidavi ir vis pabaigtas buvis; mūža pali.kis taki Zma nig, kas kalbiūt pa lietū.viškei; pardaviem kadū nupjavis; varpai jr zvanijis Sbč. Uodegénuose dar kartais ištariami ir bevardžiai būdvardžiai (Juzupėliui bū.va' sunk), taigi jų pakeitimas yra nesenas ir kilęs dėl latvių kalbos įtakos (plg. būva' tūmsas, lat. tūmss). Daūgpilio apyl. vyriškosios giminės formomis moteriškoji giminė reiškiama tik labiau šnektą primiršusių žmonių (plg. Grinaveckienė 1983, 112). Po slinkties veiksmažodžių kai kurie rytų aukštaičiai vartoja ne tik iliatyvą, bet ir siekinį: eisu nama gi.ltu (1. d.) Cs; néja pū.pu pjdutu; bralis nuvažūva padabūtu; neidava nė vakaruotu Nr. Siekinio funkcijos tokios pat, kaip bendraties; abi tos formos tuo pačiu tikslu gali būti vartojamos ir po infinityvo: kas tau nar ait darytu | raikia ait slūžwit. Uodegénuose greta sangraZinés siekinio galūnės -ūs vartojama wos: ais mazgatis | mazgdtuos, vaZuniétuos (bendratyje yra galūnė -ies, budvardziuose — iis | wos, plg. nier kū bijaties; bdltiis | bdltuos). Šalia siekinio gali eiti daiktavardčio kilmininkas. Lietuvių kalboje siekinį turi kupiškėnai, anykštėnai ir labai nedidelė dalis gretimų uteniškių (apie Vyžuonas, Alantą, Utena) bei panevėžiškių (apie Vabalninką) (plg. Zinkevičius 1966, 390; 1978, 70, 72). Kitose tarmėse siekinys išnyko. Vilniškių tarmėje siekinys vartojamas tik Latgalos lietuvių salose — Ciskode (retai, užrašytas liaudies dainoje) ir Uodegénuose. Greičiau tai yra ne skolinys, bet archaizmas nors latgaliai siekinį irgi turi (plg. es išu dstu „aš eisiu valgyti“, aizbrauce laulotūs „(jie) išvažiavo tuoktis“, Crpunjja 1908, 48; Endzelins 1982, 587). Sangrąžinės formos galūnė -uos nesutampa su latgalių -ūs; vietoj jos Kraslavos apyl. latgaliai vartoja galūnę -ys. Siekinį gyvai vartoja ir išlikę šiauriniai kupiškėnai apie Nėretas, Sūsėją. Kaip ir kitose rytų aukštaičių vietose, apie Kalkuonę (Grinaveckienė 1983, 119), Ciskodą su veiksmažodžiu reikia ir bendratimi eina vardininkas, plg.: raikia darbas daryt, nier kam kalbiūt Cs. Uodegénuose gal dėl slavų k. įtakos pasitaikė vienaskaitos vardininkas ir po veiksmažodžio rasti: kad gale'tumet rast žmogus (bet negal rasti žmagaus, rasti gerus žma'nius). Dar plg. namie niér kas paliek Uk. Matyt, dėl slavų kalbų įtakos vardininkas kartais pradėtas vartoti ir vietoj papildinio galininko, kreipinio šauksmininko: ėš tau diosu piragielis Cs; na tau kdulinis, duok man' gialužėr.ni; kiškiūlis niabagidlis, aik miežaliu pjdutu (1. d.). Visu pasieniu dėl latvių kalbos įtakos vietoj vardininko konstrukcijos su turčti paplitęs naudininkas su veiksmažodžiu būti (pastarasis gali būti ir praleistas): braliam žmūna lietūvia bū.va Cs; man trys brūlei bu.va; jam bū.va bralis žanitas; par mum bū.va viénui braliui tršis sūinai; visiėm pa viénai paduškytei jr atsisiéstu; vaikialoiėnu kiek man daiigil; mam ta.kiii krūmu niabū.va. Akn; Naratds jam bū.va centras Nr 222 irt.t. Kaip matyti, veiksmažodis biti neretai nukeliamas į sakinio galą (plg. Krislavos apyl. baltarusių tata nas litd.vec bul). Žodžių tvarka sukeičiama, norint kurį nors Žodį pabrėžti, plg.: a ki anys man padarjis sianai; anas paduoda tiévui adatu turiėt; jau man senei reikie numift. Nuo Aknystės užrašytas pasakymas až do. dr tiakau joji.s „man dar irgi teko joti“. Žodžių linksnių konstrukcijos šnektose neretai verčiamos prielinksninėmis (plg. : anas dalwme avizas diel’ arkliį „arkliams“; appili su karštu ūndiniu), nors pasitaiko ir priešingai (tam kū.nigui vi.su žėmi atojeme Nr). Yra išlaikytų pilnesnių prielinksnių (nudg, tėrpū), bet daug jų reikšmių (adr, nud ir t. t.) ir net pačių prielinksnių (aiž, da, pičė starp) pasiskolinta. Prieliksniai reikalauja vienaskaitos kilmininko (dėl, na, nuo), naudininko (da, prie), galininko (ant, par), kilmininko ir galininko (ažu), naudininko ir įnagininko (lig), daugiskaitos kilmininko (dėl, nuo), galininko (ažu), įnagininko (da), galininko ir įnagininko (par) ir t. t. Toliau pateikiame užrašytų prielinksninių konstrukcijų pavyzdžius. Jos paplitę labai nevienodai. aiž, plg. la. aiz „už“: dafžinie bu.va’ ai? kėlia'; istraukie manim ai? pasmakria. Uodegénuose ir Ciskode aiž (aiz) vartojamas kaip prielinksnis ir priešdėlis. ait „į, pas“: aina un Eglditi, Hukstu Sbč; unt malūno nuveže Skrn; vėde un sūva seserim. Prielinksnio i reikšme ant labiausiai paplitęs tarp Subačiaus ir Skyrėnių, dar plg. Uodegénuose ir Ciskode vartojamą jo fonetinį variantą na. apliūk „apie“: miatu apliūk šašiazdiašimt adgal Dgp. ažū (až) „už, įnagininkas“ ir t. t.: už aZerioka, ažu Skirscinia. Dgp (dar plg. užu SkaFdupja. Akn; čia pirmasis u gal priderintas prie bendrinės kalbos); išėjai až vyra Eg; ažu Subūčiaus Letuva Sbč; jam reikia vdikséiat ažu vilku Sbč; tas dédia. pa.jemia. jį ažu sūnu Akn; baigia ištautėt, palicka ažū latviūs Akn; isimokia až(ū) mūrnika Nr. da „į, iki, pas, prie“: a) bralis vienas nūja da tartūkui, da Rygai; nesidabūja da tiėvui su mūmu; naina da piftei, da namais; b) nitali da Ižvaltui nuo Viodigiénu; kiaturi kilomėtrai da bažnyčiai; c) pajimie jų da savim, do sūnui, duktiė ateina da manimi; aik da vaikais; d) ateina da lungėliui. Tas prielinksnis (ir atitinkamas priešdėlis) labai paplitęs Uodegėnų šnektoje. Jis iš slavų kalbų pasiskolintas per vietinę latgalių šnektą, plg.: kačia, navar da goldam „kate, negalima prie stalo“, da mežam „i mišką“ ir pan. (dar plg. Endzelins 1982, 602—603). dél : anas dalwe avižas diel’ arklių | atdiviem karvei; atvidie viartini bardnku diel’ kiicias; del siekla's, siéklai Eg; kirlis dėl' duiikéiu dingima Akn; pusiktars dėl kdrvés Uk. Tose pat vietose tikslui reikšti šalia konstrukcijos dėl + kilmininkas « dar pavartojamas ir ndudininkas (+ bendratis). inl „į, pas, vietininkas“: neataja in darba; ataik in mam | mums Cs; in ta šniūra septyni kazidinai; im pénsijas. Prielinksnis uZraSytas Uodegénuose ir Ciskode kaip ant pakaitalas (aft ir į rytiečiai daug kur painioja, plg. Zinkevičius 1978, 55). Konstrukcija in mums (vietoj in mum) greičiausiai yra vélyvesné, atsiradusi dėl latvių kalbos poveikio. 223 lig: lig Daūgavai bū.va Lietuva Dgp; lik Nėretai Akn; lig kar „karū“ Skrn, Skyrėnyse, kaip ir panevėžiškių plote Lietuvoje, lig vartojamas ne su vienaskaitos naudininku, o su įnagininku (ir kilmininku). na „ant, i, per (už), naudininkas, vietininkas“, Zr. ant, in: a) atsisiėdis nu kialma; aš kaip siediéjau na td zla'stana’, būpt nu žamies; siediét nu lūnga; b) tu valgyk, nesidabūk nu many, kad aš lūju; dabar nu (im) pénsijas nėja; žūriu nu bliūda; c) a kiek gi nu dična's reiks makiét? Cs; d) diedienia saka® nu manjs; e) galėjau iškiapt visadū nu viéta's; kai nu salūs giviana'm; tu nu laūka' niaguloiesi; vyru no vainįą nūmušie. Fonetiškai na (nu) gali sutapti su prielinksniu nuo. Semantiškai Uodegénuose ir Ciskode na yra ant ir in pagrindinis variantas, kuris daugiau, rodos, niekur neužrašytas. Greičiausiai tas prielinksnis yra fonetiškai perimtas slavų na, o ne atsiradęs un(t) garsams (u ir n) susikeitus vietomis. Latgalių toks skolinys nepaplitęs, plg.: pialwie nu arudda' nisprūksta — pele uz arūda nesprakst. nud „nuo, iš“: a) anas na: iždaiūguva's bū.va'; ruiikas sépa nu darba Cs, atvaZava atsipūst na darba; škirties no ma'mute"s (= su mamutė); b) nuo Liatuvds bū.va atvažavis Cs; žmčūnu atdavede nu Liatuvūs Cs; na mėdzia' sutaisytas; dunkscys bu.va na šaudū; na tds mamas atiemie. Reikšmė „iš“ perimta iš latvių kalbos; ji pasitaiko ir Lietuvos pasienyje (Endzelins 1982, 604—606). Su ta reikšme (latgaliai taria nu) siejasi ir tokios Uodegény konstrukcijos: linus iškūlsta nu spaliu „iš linų iškulia spalius“; šdudus išblūgža nuo tū varpytiu „iš šiaudų išbloškia tas varpytes“ (šnektoje kilmininkas apkeičiamas vietomis su galininku ir nuo „iš“ nukeliamas prie kilmininko). nuog: atsitrduki nug many (1. d.) Cs. Senų žmonių kalboje nudg dar pasitaiko ir kitame rytų aukštaičių gale — pavyzdžiui, apie Liūkuvą. paf „per, pas, prie, iš, už, įnagininkas, vietininkas“: a) par mūsu laūku gialužinkelis ėja Eg; aš jai su pliotku par riétais; b) yr šaka par mani Cs; duga par manim; ki aš dirbail par tiévu, par mati, tų aš aZmirSaii Cs; bū.va dvi sasaris par jaunésniji brali In; aš tindi kūlau par juos In (ir Gršv); par jum niaStremna delgies?; takiij balii par mum nér(a) Sbč (ir Cs, Dgp); jau Litva par mim isibeiks; par „nuo“ Syderi niatdli Eg; c) suklumpam par stalu, par durim, par pusytiem; par kapais Saiikias Altkirka; d) par vidu saiisiis; e) ana gi jauniésnie par manim; dekavajam par klapatais; kalbam paterus par tals bernia kéliais; f) anas buva par katu, par doktoru; par liūno šaūke Skrn; par kaimynam Saiikia Cs; g) di, visaka bu.va: par gyvi; par viduri lyknié; aina alnis pirmasei, maZasei par vi.duri Akn (par vidurį „viduryje“ sakoma ir apie Zeimeli, plg. Šliavas 1972, 430). „Pas“ reikšme užrašyta ne tik par, bet ir pas iš to paties pateikéjo Daiigpilio apyl. (Gryvojé, Kalkuonéje, Medinė, Grendzoj¢), Subačiuje, Aknystojé (ir Daugelikio apyl.). Toks vartojimas greičiau gali būti autentiškas, o ne paimtas iš uZraSinėtojo vartotos bendrinės kalbos. „Par“ „pas“ reikšme gali būti vartojamas iki Neretų. Po prielinksnio par (pas) įvardžių gali būti kitoks linksnis negu kitų vardažodžių. Vienaskaitoje po par Uodegčnuose yra ne galininkas (kaip visų kitų), bet įnagininkas (kaip latvių kalboje, plg. Kabelka 1975, 136, 208): par kūom kidltava's, par tūom pinigai; par jūom pameta manim „pas jį palieka mane“; par kuorūom 224 atras. Daugiskaitoje po par (pas) dažniausiai vartojamas įnagininkas (Ciskodas,. Uodegčnai, Gryva, Subačius, Aknysta; Skyrėnys, Ūkrai), bet izoliuotose vietovėse (Indrica, Grendza, Garšvinė) pasitaiko ir galininkas. Konstrukcijos tipo kas par (per) + vardininkas (galininkas) (plg. a kas čia par arklinku Dgp, paZureiet, kas par mūrkva'm) lietuvių ir latvių yra pasiskolintos, matyt, iš lenkų (plg. co za) ar vokiečių (plg. was fiir, Endzelins 1982, 610). Uodegčnuose junginys par kū (Kalkuonėje — ažu kū) reiškia „kodėl“: par kū tiek maža valgei?; ažu kū niasuka? Uodegény par tį (Ciskode — par tu6) yra „todėl“: man to maZa raikie ait ganuos, par ti ka aš maža buvail. paskui „po“: a tiévas neZwinaii kiek miatu gyviana paskui mamaūs. po: vadziūja pa dzidziji kėli „didžiuoju keliu“. Uodegénuose ir Ciskode sakoma ir pa latviškei (-u) ir pan. prič „prie, apie, pas“: a) dugau prie tiévui; prie pačiai Ėglainiai giviūna Eg; kri.ta žėme prie būlai Sbč; neldide pirkt žėmes prie rubežiui Akn; prie kialmais duga Dgp; b) apsivalga šėita miesa prie rūdiniui „apie rudenį, rudenį“; prie vakarui „apie vakarą, vakare“ kielies temperatūra; c) prie mum(s) jau buva“ daug kartu lietus. Tarp Indricos ir Aknystės po prielinksnio prie vartojamas vienaskaitos naudininkas, Vadakstyje (žemaičių plote) — kilmininkas (prie Žagūrės), bent apie Greifidzą, Subačių — daugiskaitos įnagininkas, Vadakstyjė — kilmininkas (prie pony). Uodegénuose ir ypač apie Ciskodą vietoj prie pasakomas ir latviškas pie. prė: piérmala pra girnam „girnomis“; pria. skufstini išskrianda 6ran. tėrpū: terpu mum kalbe't, sūnus labai augštai savim niaša. Vartojamas tarp Ciskodo ir Subačiaus su vienaskaitos kilmininku (Uodegénuose — ir su naudininku); terpu savy Cs (Būga 1911), tid.rpu sa.vi Dgp gal yra kilmininkas su nukritusiu s (plg. sa.vis — Uodegénai, savis — Mėdinas). Pagal latvių kalbą Skyrényse pasakoma sdva starp’, Subačiuje — storpa. Ciskode, Uodegėčnuose lyginamųjų junginių prieveiksmis kaip fonetiškai sutampa su kai: aina (būsi) kai pardiiota Cs; aki"s kai guzikai; kai su biazdalu smirdieja; tūks kai vilkas bū.va tas šuva; valgi'k smėlnai, kai namuos; dar plg. aš dirbau kai (= sl. kak) virtuvies mergička Vdks. Retkarčiais tas kai ištariamas ka“ (plg. la. kū „kaip“): tūkie ka' šarmū.kšne lapai. Vartojamas jungtukas kėlaik: šūk Sak jauna mėrgę, kūlaik vainiukūota Cs; i da grūba daršisime, kalaik numirseime; dar plg. kėlai (= kolei) triobas sukélam Gršv. Kaip ir latvių kalboje, prijungiamasis jungtukas kas vartojamas ir reikšme „kuris“ (kartais tą pačią funkciją atlieka ir kur); nier takiį Zmaniy, kas pa lietuviskai pakalbiétu; padeda ma'mytei, kas sirgsta; sūnus, kas padeda lietuviam, kas išaugam su namini kalbu; tas vilkas, kas e'riukūs pjauna; tie kiaturi būva takié, kas (kur) kalbidėja. pa lietū.višku Cs (ir plg. kur žala pjduna, tas pjduteivas; stalai bū.va, kur dude). Tuose pat Uodegénuose žinomas ir jungtukas „kuris, kuri“: kurd's supūvielox [bul'ba's], aran. Tekstuose yra sujungiamuyju sakinių su tarpusavyje susijusiais jungtukais, bet daugiau tokio pobūdžio prijungiamųjų sakinių, plg.: a) kūks gi tu žma'gūs, kūks gi tu gi'vinta.jis?; kas aina da bažnjčiai, kas namios paliūka; man jau téip i téip geréi; b) kad velyka.s pasisupsi, ti ūodai niakys Dgp; vaikai kadū nepeniė“s, kū 225 aš tadū darysu; kadu jum bus gerei, tadu atvažuosit; aš kai jauna buvaū, tai stipra buvaū Dgp; kai sū.veria nytys, tai diūda skietan; kaip pradeda taip tekét [pienas), tai kri.ZiSkal pamčlži Akn; kaip jr, taip ir gyviana.m (... giarai); ki tu padarysi, kaip jr, taip yr; kū tu ti suprasi, kas yr, ti i valgai; kū pavalgiau, tas giaral; kiek galėjau, tiek prirsnkai; kiek rozu apsi.veda, tiek isi.skiria Gršv; kur mūsu niėra, ti gerai; a kurą siéklai, ti siéklai. Vartojami jungtukai kad... tai, kada... tada, kai... tai, kaip... tai, kaip... taip, kas... tą, ką... tas, kiėk... tiėk, kui... ten, kurią... tą ir t. t. Tam tikras jungtukų kai... tai pakaitalas galėtų būti kai... taigi (taigi sakinį išskiria, sustiprina, pabrėžia): kai jauni būva.m, taigi kaimynai suveidava. Akn. Įvairaus tipo sakiniuose pastiprinamieji ir atliepiamieji Žodžiai nei, tai, ten, tiek ir kt. dažniau negu bendrinėje kalboje (plg. Lietuvių kalbos gramatika 1976, 842) gali būti praleidžiami, nepažeidžiant sakinio prasmės: pridét ni atimt nianoriu Dgp; jau siūnas, kam gi tu giaras; viekas gyvint, ne maišas siūt Sbč; jau senoū gyvie, niadūok diéve bū.va.; kur duga apiniai, atūžialas eina Dgp; grėbia su abiėm rūnka.m, kiek pasigrėps. 3, TEKSTAI Ciskodas 1. Ma.ma mana n'abū.va lietū.v'a / pa vi.sam n’akalb’dja*. / tiévas, i tiėva tiévas kalb'šja lietū.višku / gaspadar'ai visi kalb'aja lietū.višku sen'aū / a tas jau žmšūnas, kū.r'as n'amakiėja, tas nigalaja kalb'at' lietū.višku, tas jau kalb'aja latviski / eš gerėi atmen'u, mūna tėva bralis, jūrgis, tas jau kuda lietū.vis [mina tėvas trilika m'atu jaunėsnis par tū' /tič seniéji Zmanas nūmir'a, nier kam kal'b'at / kai eš numiršu, tiė niviena va'rda negirdiési, nika.s ti nikalb'as / ka mika, ti gerėi kal'b'at, a ka n‘amdku, kū gi kalb'asi [as par nédél’ izamokėj rū.nat' lietuviski, ka vin litavieši tebūt / pi.nk’asdéSeim septini m'atai, kai bū.vau armijai, $aSeLs m'atus i di. mičan'asus / su aukšin'g'am aš galdjau kalb'at, a su ž'amaiš'am ni trū.puc'a / mana i tiėvsis, i tiėva tiavas jau pa latviski pūter'us kal'b'aja / du. lietūv'ai bū.va kunigėi par mim, tumašū.nas i ūr'belis / viėns atgiv'ana pink'alika m'atu, a ūntras septin'alika /tas nuo viln'as bi.ja propesors [P. Būtėnas] atvažavis pie kun'ga ūr'bel'a. / vot, a vin'am, tam ir dokumenti, ka teip i teip / te ir bū.vis“ vičsturė, sen'au pręraškita būva, ka tė ira at'vės'ti devi'ni gaspadar'ai / pūnas bū.va gū.das, a vi.n'am žmūna būva lietū.v'a, / vd.t ana ataved'a. devi'n'us gaspadar'us / vOt anas atvažava, ai, Žėma", i va ti kalb'aja, ka di.vi Ssimti pink'asdešimt m'atu, kai tič /i vot, kas gal'a kal'b'at pa l'atū.višku, suprūnta / nu vot, su kū.nigu i važiniaja / kūnigas arklibū.va sukinkis, i vazemiéja /a ha“ / nu kas maka kal'b'at pa l'atuvišku? i prisak'a, tdip, ka vaika. Zanijas, ka l'atū.vi" Zanitu's [su l'atuvi, žmanu I'atū.vi ifitu, a n'a latvi®®ti /tadū pavi.sam išnėr.ks jau I'atiiv’ai [ devi'ni simti divdesmit š'ašta m'atu bū.va atvažavis / pi mani ar bija | * Vietoj laukiamo akūto žymimas cirkumfleksas, kai balsis tariamas nestipriai ir smarkiai nutęsiamas. Šį reiškinį, taip pat atitrauktinio kirčio neoakūtą (čia neskiriamą nuo neocirkumflekso) 226 nal / tie t'arpu sa.vi kalba tikrai* lietū.viškai | jūs nuveini.t un jančnu | šaūki da mumi, ka laužertas l'ažūvis | t'avū.kas bū.va. silpnas visel / ligotas / més visi Li. ka.m teip kaip gi.mi. / nuvėjaū ažū kusnėli. dūona.s darbūot'a.s viétaj mokikla.s | gan'aū gi'vul'us [nu par d&d'a.m, par tevū.ka. bréleis | mo.kikla.j n’agaléja. list / kat n'abū.va. ko valgit | sava ku.snélis bū.va. žė.me.s, c'a pat trisdešim giktaru / un šėrtas žėmes ir aš gim'aū | ir tėvai cindi gi.me. | bišk'ū.ku tol'aū, kur ja.- nénas a c'a iš viéna pitka. ši.tu žėmi | tol'aū isistūte, kaip sika pas’dlok / Serta viéta sanibine., prie nikal6jui jau bū.va. | di.delis bū.va mi.škas, a dabat vėl piergime anas / ir šaūk'a juos apšrūtai, kaip aš atamenu | = Jančnas Jūzė, g. 1907 m. Papušinėje. Mėdinas 16. ot lauk'asa šita mušišk'a., griva, sv'afitas, gr'aūdza skait'a.s pra liétuvai, pask'aū dvidešimtais m'a.tais péréja. / ot jau m'a“s &stam pa la.tvijai / sm'a'li.n'a"s parūpija pali.ka pa liėtuvai, a ši.ta pū.se parūpijas pali.ka č'a Į n'atoli., ažū. sm'a.- li.n'as @Z'ara tokis, bū.va stūlpas, gubefnija kaūna., a č'a kurl'andija /iš kafta. kalkuon'a.s valsč'us bū.va, a paskui pradėja. ligint'ai / tadū bū.va kūrcuma, mėdumu / par mim bū.va. bibl'teka‘s medumi., grefidzoj, kalnišk'uos, daukpili / tak’ds ja.ne.nit’a.s n'asuprasdava kalbės kitak'ds / jai pasike nuveik pas kaiminu sieta paprasit pasijot, siétas — si.to / ana kal’ atdja — aZmif$a. / ažū. td rū.so viéna letuvé bu.va išėjus až vira | jo's n'abū.va, vadi.nas, namués | ju klaus'a, ku tu atajai | ažmiršaū kaip vadi.nas | nu tai sūka tu parédai, ko tau raik’a | ana rėda kaip sijét / gaudzigjus tokis bū.va., tai jis pérsirade. gaudze, kaip ir latv'u / man tik s'ūlije, néri pérsiradi.ti kaip ir kitėj tautdj / a, sakaū, nereik’a / dnies man’ buva pérrasi &lk3nis / aikit jus p‘dklai, n'anor'u / aš liskini's / sta.vėja ilgu laiku I'uterdnu bažnič'a, ulmanas pataise [pas mim koki“ šaši la.tv’ai, kur skaitas I'uterdnai / par mim skli.pus gavi latgaliėč'ai / m¢dumas, grendza, svéntas, lauk’asa, daug’aus’a visi. lietū.v'ai į dabaf jau susijaūke, suprast labai suūku | papulti.t pas mūsu kaiminu, ūni's latgalieč'ai | sakitu kat č'anai nėr letuv'ū /daūk ir dabat l'atuv'ū ira, daūk apliūk / kaiminas vasara, sen'okai bū.va dū., nū.mire., duktė už vira išėja, daūkpili gi.v'ana, isiblaški /te.vai nū.mire, paime., pafdave, tinai nupitka. latvis, rūsas, baltgudis, ar kokis / ir mana su.nūs daūkpili giv'ana, ki.tas ri.gdi / duktė iš'ajus už vira alektrénuos | šiėm'at bindaris mi.r'a, ja.n'anai už ažer'oka, ažu skifscin'a. / žmon'a.s labai mainas, kaip vanduė / mūsu c'a apilink’a‘i, suveina daūk žman'ū visa.k'ū / suv'aji rū.šiškai* daug'aus'a visi mėka ir kalba / vienas latvis, ūntras iš baltgudija.s, baltgū.das, tr'ac'as vél kokis / anas saka aš I'a.tū.viškai n'amėku, tas latviškai n'amėka / abelnai un trijū kalbū butin'aus' a kalba kiekvičnas | Liskinys Augūstas, g. 1911 m. 6 km į š. v. nuo Mėdino (prie Ilgio ežero), buv. Smiltynės parap. * Taisyklingai. * Cirkumfleksu ir pusilgumo ženklu (7., i.) kartais žymimas pailgėjęs atviro skiemens balsis, tarpinis tarp pusilgio ir ilgojo. 233 Grendza 17. vi.sa.s &a pat, viétin’a.s / mama unkšč'aū prie purnikais giv'a.na. | d.t č'a gréndza.s pardipija.s and dugus /mūma kaip gi.m’a., jau šimtas | aštūon'asdešim pink'ali mani.šk'ai mamai bū.va. /sen'ala pr'a. mi.škui, argi č'onai (gimė) / g'altdnaja bala, givač'u daūk, apliūk miškas /iščjau ažū la.tv'a., i azmirSad kalbėt' / ti. bū.va k'aturi. brėlei raki.ta.s, visi letuvei / tai tič gražei kalbėja. letū.viškai, anie iš letuva.s / mič'ūnišk'a. ažu ma.kikla.s, na mūsu pinki kild.metrai, na. stęlmuiže.s vieškelis aina /du gaspadėr'ai giv'ana [ti aš dar tėj mokikloj mok'anaūs | par gaspadėri itaisita mokikla, kėlai č'a itais'a. / mes tik g'adėt 1'atu.viSkai mok'ūnama.s, bū.va makitoje letuvč /daūk [vaikū] bū.va mūsu laiki, prakėl'a., čibl'ai., jane.nal | dabat visi susenéja. a ničkur [paskiau] tievas gi n'alaid'a., at ži.na.t seniėji žmėn'a.s | karves ganik, laukan aik /tri.s karvis, i k'aūleis, vi.sa, av'alas / aš kišk na.rėjau mokinties, gi n'alaid'a. / man išmak'a.na s'ūt'a., vot i vi.sa | t'čvas bū.va. kr'aūčis / mum unkšč'aū n'abū.va sava žė'me.s, unt arunda.s giv'a.na / nu i paskui nupifka. taki mi.šku, tak'uos krūmus, kat jėzau mana | kėlai mes iškifta.m, kėlai sutaise.m namu, i susenčja.m | pali.ka. namas, dabar ničkas negi.- v'amna | ot tau i są.va žėme | medini giv'ana seseričs sūnus | visa.k'ū' žve.r'ū', lūos'ai ateina [ kaip briédei, a kėja.s kaip karv'a.s /č'a nier briėd'u / ažupėrn'ai k'atur'as av'alas išpjov'a. sv'antmuiž'a. k'aturi vilkai / dja. katras su šautū.vais / tai vilkične išbėga, a vilkas pali.ka | Zakienė-Jėraitė Zofija, g. 1912 m. Eglaite 18. lū.tviškai, i lietū.viškai, i linkiSkai kalbgieja., visaip, i rū.šiškai | visi. augam kaftu, par šideres dvaru / I'a.tuviskai kalbéja. i mama, i t'at'a, kol'ai vaikai bu.va maze | su spri.gulais kila / t'atū.šbIs stést'a., kad (1850 m.) Zmdn'as ri.joj azda.- r'a, kad n'aižb'a.kt | ri.jaj aždū.sa. Zmon‘a.s | ani.s viendj duob&j pakavéti / pirmūos'uo's kavéja. nu vagaris, apac'ėj grabal / vinčelis Zi.na. | pird.gu k'a.bdavam del’ švinč'u | nu kū gi, kiėk pataisel, tiėk i ir Į vi.sakd kuč'os, i silk’a.s, kviéc'us isvirdava. | kilbdsa viéna miésa, a d'ašaras iš kroiija., su krūopa.m | mašiničla.s nibū.va kilbdsa.m diét / ir g’aru.s kapiistai būdava. | bi.t'a.s negiv'dna., išėja keleis / subd¢’u sū.piklas pataisidava, unt piéva.s, a tin6j tai n'a | (i)lukštėj deširh dvi.lika kild.matru | ar pieščis ajal, ar su arkle vaz'aval Jiždž'ū.sta. Tugel, gubd's sustd.ta, tadūi v'adam nama. / sukrdunam kloimi, sū.d'ada.m graZei, tadū ku.li / Za.gar’a.m, pa.skui plūgais ardava., akiedava., siedava. žšėirn'us | sietū.vi pri.pili, i sieji /i dabat se.di.na būl'vas /i sūodas bl.va., i vūogu bū.va rauduoni., sarbintu / bald; jam spėlginu rinkt [tam kirmelini baravikai 4ugdava. | par mūsu laūku galažimkelis &a., pra man’ jau bi.va. / Šeškienė, g. 1883 m. 1,5 km į r. nuo Egléités. Šios, gal ir tolimesnės (Nr. 19) pateikėjos kalboje jaučiama lyg ir didesnė slavų kalbų įtaka. 234 Subačius 19. giv'édna. viėna babū.te., viėna žma.nite. / jai bū.va devi'ni su.nai, i viėna mergite. dešimta | paskū jai bū.va devi'ni arkl'ai i viėna moč'a, mama tiem arkl'ū.kam / mergite. ažauga., ana sika. mamai: aš viėna pati buvaū, daug'aū. man’ niér niéka., ne brėl'u, nička? saka ir, vaikėl', devini brėlei tau ira, uš devi.n'ū mar'u giv'ana / aš važ'ūos'u, sūka, svec'ūos par jūos / kū jiem nuvėšte., dėvanas ka.k'a.s? ana pri.- mezge., šal'kas, pifštines / visiem brėl'am dav'a pa arklali, pa kumel'ū.ku dūv'a / važ'ūs mergite. un tuos brėl'us | užjūnge. tii kumeliti | až jūru mar'u važ'ava ana, apsivilka. gražei, apsi.renge., paim'a. tas dėvanas | važ'ava važ'ava, ž'ūr'a, privaž'ava vandeni, nėr kur grišt'a., reik'a vandeni B.pt'a. jou [ana stov'a. [ ž'ūr'a, ragana važ'ūoja, g'aldaj asijingus / mergit'a. vefk'a, reik'a jai vilkt'a.s, reik’a maudit'a.s ši.tai ū.pei | reik’a pasimaudit'a / a kucit’a. : k'aū k'aū, k’at k’at | dévini brélai ši.tai ū.p'ai, nésimaudik / ši.ta ū.p'a., kroūja. ū.p'a., ki.ta ū.p'a., piéna. ū.p'a. / pribégus ragana kucitei trėkt, kėju nutrauke. viénu /nulauže. i nū.mete. [ kū gi dabaf. darit tai anitei, reik'a maudit'a.s | li.pa ana nu ržtu, nusivilka. siva drabužšI'us / teip ragana jas rūbus pasi.jem'a., apréng’a. ja.s rubel'ū.kus, jas arkli. pajeme., isidėja. jas ratuds i važ'ūoja /aš ne teip kalbu, reik'a smūlkei kalbėt'a. / mana Zintas smūlkei kalba, grimatnigkei | nabagite. al’anu.t’a., apsi.verke., reik’a raganas kailin"U.kus vilkt'a.s | Zablockienė V., g. 1903 m., vaikystėj kalbéjusi lenkiškai. 20. mana téva. visa te.vine. baltmuiZe. / mamas méma gil'a but pa o6nuski, moma iš ti vesta | aš asl na. sava sanėl'u girdėjis, ka &'a ir bū.vi.s di.deli.s gravis, rdvas, ir ir sanil sen’al arklis baltas par tu ravu 4ji.s, ir tadu pradéji š'aūkt baltas, baltas, ir baltmuiZe. / mūsu sanėja méma vėl' stéstidava, ka kép te te“ prancūzai ūji par šitu kraštu, san'aū kavédavis pa šitas balas, tds balds / isikdzdavi tds samanės. jėdavi prancūzai un arkl'ū" pa tas balas i šaū'gdavi jau, mėnidami: aikit nama prūojam jaū, išjėja iš č'a jau / šaūgdavi vardais, katre, mire | kur subač'aus I'uterū bažnič'a, tę ar moš pasaka, ka ir to. grapien'a. pragrėjus ka.rtém | irtadū na“ kalna., kaip més šaūk'am, kūč'arus su drėd.šku ir važ'avis, grapien'a. su daug'aū jau arkl'ū., ir tadu ir liėpus tam jau laist kūčer'ui, ir ana pati ir se.dėjus, laist na. kalna tan ažaran | ana ti ir nuskifidus su visais arkl'ais / varpai ir zvanijis, vis dvilika adinu bažnič'a.i / bū.vus katali.ku, prauda to bažnič'a, kas dabat lut'arū / vot par garšvini vel’ ir kat kas kalbejis, ka kėk'a ba.b'ala. gafšvas rovus, ir ir pons kėp te važ'avi.s, ans gal sūku.s,ku tu č'a rauni, ana gal’ sakunt gar'sęs / nu i garsene | senieji gūršvinišk'ai, te vé.1 pasakadava, dni's bažnič'aj kalba latviškai, ti.ra pamaldas, 1iitarei / išeina ori, kalba l'a.tū.viškai: kai gdZa, tai gdža, ličtus šiūdei — „labai lija, smafk'ai“ / Jurkéniené O., g. 1897 m. Baltmuižėje (3 km į š. r. nuo Subėčiaus), Tėvas vietinis, mama — nuo Onuškio. 235 Garšvinė 21. jau dvi.dešim untrūos m'a.tuos gal’ aš atėjai č'anai / pradėjau gi.vint | bū.va. senė.lei, nū.mire. / brėlis bū.va., tas usi.muše. /likoū viéna / reike. jieškat gaspadėr'aus | vi.sa.s tr'éba.s sukri.ti., supū.vi., pra. lūngus šū.ni's lizdava, vidun / niška. n'abū.va. | kélai tr'6bas sukélém, vi.su sveikatu padéja.m /išėja. kar'as, ir net'a.ka pagi'vint / dabat negal'ū že.lavėtis, dabai man dava.lei vi.sakd | visu ččsu aš'ai dirbau, i duktė dirba / tur'ū karviti, ir piėnas i'ra, ir vi.sa /ir ma.n’, kaip sa.ka, del’ rū.bl'a. nereik'a raudėt niekadū / grama.tiSkai daūk žodž'u aš n'asūpruntu kaip namie išmėkau, teip ir ira /cindi ma.kikla.s n'abū.va. nikėk'a.s akuratnas / tris klasai san'aū, aš visūs tris par klasu péréjau /jau kėki ti makikla ka.r'a ččsi bū.va. / makita.jas pašaūk'a viėnu bern'oku i rėda. ši.tu, kaip jau ši.to dūntuv'a., kur ūnglis kavėli.s pū.č'a kalvej / dnas n'asa.ka lūtviškai, bet 1'a.tu.viskai sa.ka: duntuvė /a latviškai matai išeina plėše.s [tai visi pratrūka juoktis, ir makitajęs juoktis / anas lietū.viškai ži.na., a latviškai n'aži.na., visi. namiė lietū.viškai kalba | ani's latv’ai, l'uteranai, vi.sa neZi.na. latviškai pasakit / Ramoniéné, g. 1905 m. Brūnkenų k. (4 km į p. nuo Gar§vinés). Aknysta 22. m'a.s tai ir jiokem’a.s / sa.ka.m, tai m'a.s gi.mi. ir augi. latvijoj, galėja.m senei. ažmifst' są.va. gimtu. kalbu. / man’ dū.jei bū.va. brélei / k'a.tur'us m'atūs gi.v'a.na.m anan pasauli.n'an kari / tadū griža.m iš rasiėja.s / brėlei ka.k'a.s m'atūs pagi.v'a.na. ir išvaž'a.va. kaunan | pradéja. dirpt' ir mėki.tis pa.ti.s | vi.rė.snesai bū.va. lakūnas [jonas mikčnas | ans dabat désta. k'ara.miku., praf'"a.sa.r'us skaita.s/ t'arp mūrsu. dešim.m'a.tu. skirtumas / nū jau jis kai pradėja. ton m'a.na. ma.kikla'n ait, tai tadū jau atvaž'ūodamas paišidava., ir ¢'a pripaišidava., ir pa.ra.- das daridava. /išeidava., padédava., kat kas Ira ir nam'a., kat kas da.ra.ma [ b'at teip jau daug'aū sa.va. darbu. dirba. / jis visuf, ir č'anail, ir unt aukšta. gulédava. kaftais va.saru. / ce. paišit' tai ir pa. sddu, ir visut, ir da. nuveidava. ir pal'a laukais kat kuf / aidava., gri.bautu, k'aldava., žinau, man’ tai k'aldava., ainam ainam gribautu. / aidavam gribu. rifiktu. / č'a miškai daug' al bū.va. / pask'aū. tai tiėm naujakur'am sudali.ja., jau pali.ka. reč'aū / labai žuvaut' mégdava. / te.vė.l'ui da. tinkIt bū.va., vi.sa / da. ir te.vė.li.s tadū bū.va. givas, kai a.nas bū.va. [a. pask'aū. a.nas išvažė.va. pariž'un studijūot', ir kai griža. iš pariž'aus, tadū jau prasidčja. vč.l, ir darbai / atvaž'ūodava. r'a.tkarčeis, bė.t jau nebe tiėk / a. kai pirma, tai va.saras vi.s nam'a. pralaizdava. / iš pariž'aus n'agalėja., tčtis mi.r'a., ir tadū a.ns negalėja. atvaž'ūot' | kur ti stud'afitas tiėk dauk pi.ni.ga. gaūs, stipefidi.ju. da.v'a. tal /nu g'aral, taz brėli.s lakūnas kat padčėja. | a. iš nami. n'abū.va. kaip /pač'ūs pirmus m'atūs ja. akni.stdn, néZinal, pora m'a.tu. ar kiék / a. pask'aū ja.ka(b)pili. ė.ja. mo.kikla.n, ir tadū rusijoj, mėk'a.s vard.niZi, pask'aū a.dė.sa.j / a.dėsa.j tan pač'an suirū.te.į m'a.tu. pink'ėlika.s b'arn'okas, tai tinai pū.zbadž'u gi.v'a.na. | a. namuos č'a visėki n'ada.teklei, č'a Zem’a.la. prasta /sakidava. tčtis, su lū.patu. maišel'ū griži.s | tai vat visi telp ir kūla.s namuds ir visėk'u buvi.mu. bū.va. /judg236 dava.s atvaž'a.vis, a.ja. švint'a.s, sa.ka., ža.l'u. būl'bu. su lupina.m i(š)si.kep'a.m,. a.nei nička., sa.ka., valgi.t' nėr | viéna.sik pra.ša. ma.mai darba., ma.ma, dūog darba. / ma.ma padūoda dalgi., kur krūmus pjauna, ir ta.k'ū. ata.Žal'u. [ pask'aū judk'as t'a. žmėn'a.s, sa.ka., mas n'a.t Ičpa.m ja.kals | tu gi pami.sli.k, sa.ku.s, kat t'agūl' pjauna mi.šku. su dalgi | Mureliené-Mikénaité Liudvika, g. 1913 m. Skardupyijé (5 km į §. v. nuo Aknystės; sesers prisiminimai apie dailininkus Joną ir Juozą Mikėnus). 22 ir 23 tekste é=e, 0=>9,. 23. kas ta.ks bū.va. silpnė.sn'a. būda. žmė'gus, tai vat ir atkri.ta. [tai a.nas nebesira.š'a., tinai, mikénas, tai a.nas ra.š'a.s mik'a.ns | nera.š'a. raupis, b'at raups | ši.t'a. senieja., kas li.ki., t'a., matai, dė. ir palička pra. są.va. | aš tai jau šiek tiėk skaiti.s isto.riju. ir bišk'ūku. ma.kikla.n A.ji.s, tai aš jau mėku atsilaikit' / latv'ū istd.rija labai ir trurhpa ir nes'ana / kai aidava.m m'as darban, kai jau kalūki.s susikūr'a., labai dauk latv'ū" aidava. / nu, 1'a.tuvjū" maž'aū /aš jiem sakidavau, jūs man' pasakikit teip /nū, jeigu jūs tikri latvei, pavafdinkit viénu. ménesi., nušauki.— mu. la.tvišku. / a. m'a.s tū.rim są.va. žėdrądž'us, mūsu. ir kalba i'ra pilnė.sn'a., turtingė.sn'a. [nu vat visūom'at aš jiem uSkifzdavau kė.l'a., su kelei(s) žo"džeis m'a.s ir ū.žbaig'am [pr'a. ūlman'u m'a.s turėja.m są.va. draugiju. č'a aknistoj, jauni.- mas bu.va. susikiiri.s / m'as daridava.m va karus I'a.tū.viškus, ch%ras mūsu. bū.va. V'atuvjū. / vat §i.tu. raupjū. tėvas labai. energingas bū.va., méki.ta.ja viéna tė'k'a, paula.nit'a. / ji kaūni kai kadū paskutin'an laiki ma.ki.ta.ja.va. / m'a.s vat, brėli.s ma.na., s'asa., prascični.s, mūral'a.n'a. i(š) skatdupja, visi | šviėsa ir rū'ta, dvi draugija.s bū.va. akni.stdj / chėd.ras bū.va., t'ad.t’arus loždava.m, išvaž'ūodava.m neratės lėštu, sū.batin /sū.batij bū.va. teip pa.t’ tiktai skir'us [vat važ'ūodava.m viéni in kitūs / par murh teip kalba, nuveista garšvičn'a.s, jau kitelp kalb'a.s, nuveista baltmuižišk'a.s, dai kiteip kalb'a.s | garšvičnei bro.liti., tu nevaž'ūosi, tai neisi su minim / až vat teip ja nutrauk'a, trumpė.sn'a. tarm'a. ira n'agu mūsu. | ta.k'a. pū.rinai baltmuižiškai šn'a.ka /a.ja.gi.v'a.na ka.k'a. k'aturi ar piūki kilė.m'atrai na. sū.bač'aus pr'a. pa.t’ kė.l'u / 24. k'atur"ės ni.kadū n'a.kul'a, tri.j%s arbė pin'k'"ės kū.l'a / dve.jiėm neišeina ku.li.mas, aštatai kat viénas mū.ša, a. nė.r kas ū.šmuša, nėr kas da.tar’a it su kūltuvu kū.l'unt / rei.ke žinčėt, kai.p ušmū.št, ir kadū reik'a ušmū.št / č'a padi.- dela. ū.p'a. /ma.n’ réda.s, tri.zde.šim aštuntais mė.tais melara.va. /iš akni.sta.s pradėja. na. tilta., tai jū“ nuva.re. lik nė.retai / nu (i)r sa.k'a. kad lig bauskei, ar kut vari.s [tai č'a bū.a. tėk'a s'aurū.t'a. to. ū.p'a., ir labai tėk'a aštreis linkumais / a. dabat ju. ištiėsina., pra.tiėsina. / nu ir gana plati, aštudni mié.trai platū.ma. | kai kadū pdsaka.dava., kat sa.ka., ir žmėne.z ben tri's i.ra prigėri. šito.j ū.p'a.j, tuds akvaruds / matai, jeigu papūola. tad. su.kurin, tai nėbeisšikėla. / a.kvaras. i.ra gilūs keib da.b'a' /ir ti vis"d.met sū.kas vanda" [ua teip v'arda, kaškaip teip mutul'ūojas / galla, kat šaltaš čėsas, nuvėšč'a, parėdi.č'a, pamaudi.č'a ir atvešč'a pa.ti. iš tas ū.p'a.s / Urbanūvičius Kazys, g. 1903 m. Riūkų k. 237 saula tekéja, bréli ažmū.še,, saulala, sūda, kai pakavėje / kur galva kri.to, rėžė Zi.déjo, kur kraūjas ti.ško, paflai mirgėjo | Giniėčia Elzbieta, g. 1907 m, Buivydosė (3 km į š. nuo Suvainiškio), gyv. Tupiniuosé. Skyrénys 26. jim daba miéZis’, ir dpmerk’ kok’ath sodin’ / pam’ofka dvé dién, nū.- sonk’, ir pakldj ont §'oltos gr'ofidos | ko.l’ jie sodikst, kaip ir so4ugis’ / te tūokart so rofikom i.štr'on, ka neb'abūtu daug'aū soaugis, ir dž'uvi.n / ar on pėč', ar kor dZ'uvintgves’ ira / ir sudZ’'ovi.n tėp, kalp visai sailiseis ira / ir paskui nū.tr'on tds akučis / tū.kart sū.mal [ bet’ reik’ rū.pę sumal't' / ne miltes sumal’t’. bet” krūopom sumdl't’ / no ir tūkart dra alu | bet’ apin'u raik’ / mėdže sudine g'arus ira, kitok'os sudinos n’agal’ | reik’ tr¢ju sudinu mėdže | vienos ira, kor tii saliklu salin / tad sdlin t¢p: apad’d ta m tūover' išurb' skilsr, i tam tūover' sukldj tėk's medel’s’, tok's' mažoč's', sk’afse Sakalel's’, sk'afse vis¢p kip sukléj / no ir on tii šakalel'u d'ad vir§on šauds | on tu šaudu suvi.r’on tds apin’s’, su v'0s* to sul ū.špil' virSorh’ on tu šaūdu / pask d'ad saliklo, kaip vi.ris’ indo, tép gan grait uZvi.ris’, pil’ vandeni viršėn, ir a.pmaiSa | no ir susdlen pdr’ valondu, ir tik pask téken / vOle attaisa val'o / te šaūkes' to miss®s, kas t'ak | ir d'ad raugu t’arp tos misos, ir rugi.n / iSrugi.n, pi.l' bačkės, ustaisa kite, als i'ra / aš ės" 'dns briki.s / nū.k'art gal'v'als, un pagal'ū sužarda, dpmer’k’ tuos sdujs’ van'dene diobés’ / v'alk or’, rindom išklėj, sū.r'oš kūl'os / kūltovs toks ilgs pagali's, unt virv'dles prirists springulis / Fataras (Patars) J., g. 1908 m. Ukrai 27. vién s'asuo giv'an aucie, ké.t li€laucie | ands vaka* sulatviéjie | tip ir šn'akam sava stdrp [tu tik nčik par tuos krūms, vaikel’ / &k tu gol't, aš nieka nébijau [ tdkie žūburė, ti ėsa' pakavoti pininga’ / klikole: kokié k'aturi mūms ir / kam magsingl'es ir, nuo rita nulek / nikap č'a negidst, nėbie kas giést / vo tap ir pas moms / katal¢.ku, lietd.v'u on pasa’ ir maža" | sénei tie tévélei mė.ri | tiéva tiévs latvi's / virs bū.va iš ū.kru / suddna* iSputéji, niėks nébie | pusiktars dėl karv'ės | a tu varis namié jau? vės ir brūns pas mums | rit kažin ar nelis / aviét's su ūoguoms dél’ kuosule | Norbutiené Paulina, g. 1912 m. Snikeriy dv., atitekéjusi i Bileikiy k. (Aucės apyl.,, 4 km į š. nuo Akméués). Vadakstis 28. tris ma.s būuudm lidtuvéi / bernūots, 18dZ'us / i pučinskos / daug'au nebuwo | č'a néZendu / tas 1 pati@sinti rubėž'u noriej®, un tad anie jau té.n la.t'vu rubėž'“ užvilk*, vo Ce šaukštėlėi palika la.tvijio /te(n) netudl® i tas rub& us, 239 K. TAPIIIBA CHHTAKCHYECKHME OCOELEHHOCTH M TEKCTbI JIMTOBCKHX JIMAJIEKTOB JIATBHH Peziome B crathe BriepBbie 0OCYAKMAIOTCA CHHTAKCHYECKHE OCOOCHHOCTH 14 JIHTOBCKHX JIMAJIEKTOB,. CYyntecTBYIOLIHX B Jlareun, H npwraraioorcs 28 Texcros. OMHCHIBAIOTCA JIOKATHB, WIATHB, CYIHH,. KOHCTDPYKUMK C peuioramu afit, ažū, da, dėl, in, lig, nd, nud, par, prié x T.11., a TaKxe APYrHe rpaM-- MATHYCCKHE ABJICHHS. YCTAHOBIIEHO, YTO HA MECTHBIC JHTOBCKHE JHANEKTHl ČOJILINOC BJIHAHHEOKA3bIBACT JATHIICKHI A3BIK, A B BOCTOYHBLIX pafoHAX — H CHABAHCKHE f3bIKH. B yKa3aHHBbIX. myaxtax Jlarsun (3a mcxmovenmeMm Muapiunt H, Moxer Obie, Llfickona) xopeHHBIC JIHTOBIILI mpoxusaior ¢ XIII - XV Bs. OonernuecKas TpaHCKDpHINIHH B CTAThE HeCKOJIBKO YriponieHa, KpoMe aBTOpa CTATLH, HEKOTODbIe TEKCTbI paCIiIHnOpoBbIBAJIH ItperrojjaBaTeJjIu. BAUILHIOCCKOTO TOCYJIADCTBEHHOTO YHHBEPCHTera A. Tupistanc (Ne 28), O. Kocene (Ne 8, 22, 23), E. Crynmksa (Ne 7, 24). HanuG6ojnsuree BHAMAHRE ynejaerca muanexty Vonarėnait (Kpacirasckuit p-H). Tax xax B Llfickoze JIHTOBCKHH A3bIK B KAMecTBe CpejicTBa OOLICHMA MOYTH HE IIpHMEHSeTCA, B HaCcTOSINC6e6 Bpems Vojnsrėnai! ABIeTCA XHBLIM OCTPOBKOM JIHTOBCKHX CTADOXHJIOB, HaHOOJIee OTJ)AaJIeHHLIM (Ha 60 KM) OT OCHOBHOrOapeasia pacIitpocTpaHeHHA JIATOBCKOTO A3BIKA. K. GARŠVA SYNTACTICAL FEATURES OF LITHUANIAN DIALECTS IN LATVIA AND TEXTS Summary For the first time syntactical features of 14 Lithuanian dialects in Latvia are being discussed’ with addition of 28 texts. In the paper locative, illative, supine, constructions with prefixes afr, ažū, da, dėl, in, lig, nd, nud, paf, prié, etc., the contacts of the Lithuanian language with the Lettish and Slavonic languages are described. In 14 localities of Latvia (excepting Indrica and perhaps Ciskodas, Lettish Tiskadi) Lithuanian people lived from the 13th— 15th cc. Great attention is paid to the dialect of Uodegénai (Lettish Vodigéni, Odigjani, Krislava District, 60 kilometres away from the main territory of the Lithuanian language). Other dialects described exist in localities, which in Lettish are called 4kniste, Garsene, Griva, Grendze, Kalkiine, Medumi, Nereta, Subate, Skirani, Vadakste.