Ekskliuzyviniai žodžių variantai su balsiais „a“ ir „u“
Full text
LIETUVIŲ LEKSIKOS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS
LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIX (1991)
VYTAUTAS VITKAUSKAS
VARIANTES EXCLUSIVAS DE PALABRAS
CON LAS VOCALES a Y u*
En lituano, y especialmente en sus dialectos, hay bastantes variantes de palabras con las vocales a y u. Muchas se presentan en los volúmenes del LKŽ. Todas parecen distribuirse en varios grupos.
I. Este es probablemente el grupo más sencillo, en el que a: u se debe a la onomatopeya. En primer lugar, aquí se encuentran diversos verbos y palabras imitativas de sonidos, cuyos variantes con la vocal a parecen indicar un sonido más suave, una acción más ligera o lenta, mientras que con la vocal u, uno más estruendoso: kābeldoti || kubeldóti, dadnóti || dudnóti «hablar, farfullar», kraménti || kruménti «toser», krapinėti || krupinėti «pasear, apenas poder andar», raresỹs || ruresỹs «estruendo», rarėti || rurėti «retumbar», stapalinėti || stupalinėti «andar de un lado a otro», etc. (se han registrado alrededor de cien ejemplos de este tipo). Esto es solo un recurso para dar vivacidad a la acción. Cabe una duda: los ejemplos proceden de hablas diferentes; en una misma habla se usa solo una parte de ellos —en unas zonas, con -a-, y en otras, con -u-: påkšt || pùkšt, šmåkštelėti || šmùkštelėti, etc.; aliōti «gritar» en muchas partes de Lituania, y uliōti en la región de Kupiškis: ul'ōje p'iemanas, r'ē'k'e Slm.
A ese grupo se asocian algunas variantes de palabras bastante extrañas. Todos saben que E. Frenkelis relaciona la variante de la palabra rūpūžė «Bufalo vulgaris; tal insulto» con rāpal ioti «arrastrarse» y otras formas. En los dialectos (samogitios y dzūkios) esto tiene claramente un componente lúdico: rāpūžė || rāpūža se dice como en broma, para ocultar este insulto a los niños. La sustitución de la vocal u por la vocal a tiene un efecto humorístico y no es estable; por ello, no hay que aplicar aquí leyes fonéticas. Esto se aprecia especialmente en la palabra sabiṅkaulis «hueso del trasero»; además, entre los samogitios también se ha oído sabinkė «culito». Al sustituir u por a sin seguir ninguna regularidad, ya se puede decir la palabra sabiṅkaulis con más libertad, e incluso bromear con los niños usando la palabra sabiṅkė. Lo mismo ocurre con las palabras maturžė y muturžė «sopa aguada; despectivamente, boca». Entre los dzūkios esto también tiene un valor eufemístico: muturžė (→mutnùs, mutinỹs, mùtė) es la forma original, algo más grosera, mientras que maturžė parece una forma más suave y «lúdica».
II. Un conjunto considerable de variantes léxicas con a || u surgió a partir de las sonantes silábicas indoeuropeas l, m, n, r > al, am, an, ar || ul, um, un, ur (kaŕkti || kuŕkti, skārti || skūrti → skāris || skūris, karkulỹs || kurkulỹs, skarulỹs || skurulỹs, etc.). Así surgieron en diferentes hablas las formas gāmalas || gùmulas, gramulỹs «bola» || grumulỹs «terrón», ramōti «estar tranquilo» || rumōti «yacer tranquilamente», saluva «isla» BB ||
* El artículo se preparó a partir de una ponencia presentada en la I Conferencia Internacional de Estudios Bálticos.
204
sulava N (Fraenkel relaciona la palabra salà con salėti; compárese con salėti, salvėti ir sulà, sulėti). Aquí se entrelazan varias raíces, pero ninguna variedad dialectal conserva las cadenas derivativas completas: solo han sobrevivido datos aislados. De este entrelazamiento surgen palabras nuevas, por ejemplo mamà || mumà || momà «madre».
Hoy en día, la mayoría de los lingüistas considera que la pronunciación žemaitia mun-, num- es un cambio fonético regular (incluso V. Toporov cambió de opinión en el «Diccionario de la lengua prusiana», al hablar de kamanas) (Топоров, 1980, 200). A mí me parece que aquí hay algo más importante; por eso lo he señalado, pues en muchos dialectos no se puede justificar mediante ninguna ley (en los dialectos de Raseiniai y en los žemaitios occidentales, am, an no cambian dentro de una misma sílaba, pero sí en sílabas diferentes; y esto tampoco ocurre en todos los dialectos žemaitios). La orilla izquierda del Nemunas (Karklė, incluso Gāstos —fichero del LKŽ, anotación de V. Kurtinaitis—), los žemaitios occidentales y los žemaitios meridionales de Raseiniai no ofrecen, en particular, fundamento para postular una ley fonética. Hemos olvidado la idea de Ch. Stang de que mun puede proceder de las sonantes silábicas indoeuropeas *l, m, n, r (Stang, 1966, 34–35). En efecto, ¿por qué no discutimos ninguna peculiaridad fonética de formas como skārti y skūrti, pero sí discutimos la de mun-, num-, que es análoga (Zinkevičius, 1966, 299; Grinaveckis, 1960, 77; Grinaveckis, 1973, 172; Vanagienė, Vitkauskas, 1969, 212–214)? Tanto aquí como allí a y u alternan de manera perfectamente paralela: unas variedades dialectales tienen unas formas y otras, formas distintas.
III. Un grupo bastante numeroso de variantes léxicas con a || u está relacionado con la entrada de la serie a de la alternancia vocálica de las lenguas bálticas en la serie u en distintos dialectos: ganiōti «arrear» Nm, Lp || guniōti Auk, Lnkv || goniōti Dbk (y también gāiniōti || guiniōti), plajoti End || plujōti «arrastrarse» (y plaujōti), lajùs || lujùs «que ladra con rapidez» (sulūti, sulūjo), gākčioti || gōkčioti Rs || gukčiōti «tener hipo» Ds, Skd, grajōti «manosear» || grujōti Sug, gramañtas || grumañtas Pnd, Škn (gromañtas Krš), ramùs || rumùs (žemaitios costeros) || romùs, sravùs || sruvùs || srovùs; sravénti || sruvénti || srovénti.
IV. Probablemente, la mayoría de esas palabras con vocales a y u que aparecen en distribución exclusiva carecen de sonantes y tampoco son onomatopéyicas. Por ejemplo: až y už, sa || su; ūpė y la forma tradicional del dialecto de los ancianos de Minapiai, distrito de Telšiai, m'ėnapė (en el ducado curonio de Keklys, como si procediera de la afirmación de Blesė y Mažiulis sobre la afinidad entre el curonio y el prusiano; compárese con el prusiano ape «río»); ābas Smn || ūbas Šd; ābašlaitė Smn || ūbašlaitė Švnč, Str; daburys PrL || duburys; dabūrkis Akm || dubūrkis Krš «hoyo en un río o lago», gābalas || gūbulas J, Štk; gabalinis || gubālinis Rdn (gobalinis cō.kros); gabùs || gubùs J, M. Valanč, sugubėti «ser capaz» Klt; gabėta Ak || gubieta Bsg «diosa», compárese con gabijà «diosa, fuego sagrado»; gabštà «manojo» Kair || gubšnà «mechón» Sl; gābūžas Prk, Rs, J || gubūžas «fajo» Brž, Sg, kābti «morir» Ds, Kp; Mlt || kūbti, kākinti «proporcionar en cantidad suficiente» || kūkinti «alimentar, dar mucho», kakorȳt OG421 || kukorȳt «pasado mañana» Vrn; kādaras J, Vrd || kūdaras K, Klp, Kin, compárese también skādaras «kadaras» Ut || skūdaras; kapūrna Lzd || kupūrna «montículo» Drsk, Mrk; kasulà «racimo» Lkm || kusulỹs «bulto» J || kùsulas; putrà į kusulą sušōka Krš; krajōti «tirar» prš || krujōti «arrancar» Rdm; katulỹs «cosquilleo» Slnt, Dr || kutulỹs; lazgėti «ondear» Krt || luzgėti «temblar, moverse» Tl, Slnt; lāginti žem. J «dirigirse a alguien» || luginti «atraer» B; lākatas || lùkutas «trapo» Ll, Up, Lkv, Kltń; lāpatas «trapo» M. Valanč || lūpatas žem.; lagaminas «caja para guardar las cosas del viaje, equipaje» || lugaminas Q397 «provisiones» || lūgumas J; latùs «pequeño y rechoncho» Rgv || lūtis «rechoncho de piernas cortas» žem.;
205
pų kojų storulis» žem.; magėti «desear» || mugėti (in dā.rbū nā.t mūga «lo desea mucho» Rod, aldea de Kargaudai); maguoti «desear» Vdš, Kvr, Ldk, Vlk || muguoti «ser apasionado» žem., J; maklas «tonto» Skp, Kp || muklā «torpe, que no se orienta» Ml, Bsg; māsūlas «mosquito» || māsūlas en los dialectos dzūkios occidentales || mūsulas žem.; mązgas || mūzgas Žvr, Nm; pladu̇kė Šts; Ggr || pludunkė || pludungė žem. «mujer disoluta»; plākė «brema» PrL || plūkė «una especie de pez»; plākti «golpear» || plūkti «agramar lino»; rākti || rūkti «el lago crece, creció»; rapūkas || ropūtė || rupūtė «patata» Vv, Šv, Jdr – LKA I 161; rāpti «estar enfermo» || rūpti «cubrirse de pústulas, tener viruela»; rasnoti «lloviznar» Grg, Grk || rusnoti «fluir lentamente» Kv; ratinėti «dar vueltas» || rutinėti «hacer rodar» Rod, Dv; sālig «a la par» J, LD427, Jrb, Rs, Žž, Ad || salīg Stl, Jrb, Slv y sūlig, salēi Jz; stābaras || stūbaras; smaklė «lazo corredizo» J || smuklė «lazo: trampa» Grv, Ln, A. Baran; skabrīs || skubrūs «ágil, rápido»; stagūtė «arado; arado de una reja» || stūgė LKA I 105.
Hay bastantes ejemplos. Probablemente, las causas de su aparición sean las siguientes:
a) Asimilación de vocales o sustitución por otra vocal: gābulas || gūbulas (gubalinis), kratulys, kapūrna || kupūrna. Es un fenómeno antiguo: compárese el lituano nūgara || nugarà || nūgura (Klp) (registrado solo en 1977 en la aldea de Kukuliškės, desconocido para el LKŽ; letón mugura);
b) Relación distante con la alternancia vocálica de la serie a: gab-, gob-, gub-, pla-, plo- (plu-);
c) Algunas palabras pudieron adquirir u a partir del indoeuropeo *ō. Según la afirmación ya citada de Stang, así como la de Endzelīns y otros, «r, l, m, n» ante la u báltica (ō) alternan a veces con a, e… quizá surgieron por el debilitamiento de una o originalmente átona (y n) (Endzelīns, 1951, 53). Cabe suponer que stūgė, mūzgas, muguoti, pludunkė, skubrūs, etc., tienen una u procedente de *o: compárese con las afirmaciones de J. Kazlauskas (Казлаускас, 1962, 24) y V. Mažiulis (Mažiulis, 1970, 16–18) sobre la existencia de *ō (opinión contraria: Zinkevičius, 1980, 58–59). ¿No pudo surgir stūgė (junto a stagūtė), mūzgas Nm, Žvr y otras formas de *ō, así como varias decenas de palabras más? ¿Cómo explicar de otro modo las numerosas formas paralelas con vocales radicales a y u?
Los préstamos antiguos también han contribuido a esta alternancia de las vocales a y u, donde u: a procede del eslavo *ō: sabata || šūbatà, kravāuninkas || kruvāuninkas (es completamente inverosímil que kudūras se haya considerado un préstamo desde la época de K. Alminauskis; compárese con skādaras || skūduras; kadaryš || skadaryš, etc.; compárese también otro caso análogo: consideramos rumulais una palabra autóctona, mientras que rāmaloti || rūmuloti son germanismos; véanse también skatūlė || skacūlė y skutulė || skučūlė).
También es interesante la presencia del diptongo -ui- análogo a -ai- en palabras semejantes de distintos dialectos: rāinas || rūinas, rāinyti || rūinyti «tener rayas»; rāišus || rūisas, rāišī || rūišti (rāiščioti || rūiščioti, rāišis || rūišis), rāižyti || rūižyti, rāikis «falda» Skdv || rūikis Šv, Vn, Grdm, etc.
Esto no es más que el comienzo de la investigación. Hace tiempo que se observó esta vacilación entre a y u, pero no había habido ocasión de sentarse a estudiarla. Si los fenómenos descritos aquí resultaran ser algo más que tonterías y humo, se seguirá investigando. La profesora M. Rudzytė comentó en la Conferencia de Estudios Bálticos de 1985 que también hay fenómenos semejantes en los dialectos letones, como augžemniekų vonuks «surcos» y otros.
LITERATŪRA
Endzelīns J. Latviešu valodas gramatika. Rīgā, 1951.
Grinaveckis V. Šiaurės vakarų dünininkų tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida // Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai. 1960. T. 11.
206
Grinaveckis V. Žemaičių tarmės istorija. V., 1973.
Kazlauskas J. Lietuvos kalbos istorinė gramatika. V., 1968.
Mažiulis V. Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai. V., 1970.
Stang Chr. S. Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen. Oslo-Bergen-Tromso, 1966.
Vanagienė B., Vitkauskas V. Dėl žemaičių mun- ir num- // Lietuvių kalbotyros klausimai. 1969. T. 11.
Zinkevicius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966.
Zinkevicius Z. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. V., 1980. T. 1.
Казлаускас И. К развитию общебалтийской системы гласных // Вопросы языкознания. 1962. № 4.
Топоров В. Н. Прусский язык / Словарь К. М., 1980.
В. ВИТКАУСКАС
ЭКСКЛЮЗИВНЫЕ ВАРИАНТЫ СЛОВ С ГЛАСНЫМИ A И U
Резюме
В литовском языке существует немало слов с вариантами, различающимися гласными a и u.
Все примеры можно делить на четыре группы:
1. Слова ономатопеического происхождения: dadinōti || dudinōti „говорить“, raresjs || ruresys „грохот“ и др.
2. Слова, где a || u произошло от иде. *l, m, n, r > al, am, an, ar || ul, um, un, ur: gāmatas || gūmulas, kum, klub, ramōti || rumōti „быть спокойным“ и др.
3. Слова, где варианты с корневыми a и u связаны с чередованием корневых гласных a || u || o: ganiōti || gunióti || goniōti „прогонять“, sravùs || srovùs || sruvùs „текучий“ и др.
4. Слова, где a || u, по мнению автора, происходило от древнебалтийского *ō: gabùs || gibùs „способный“, ābas || ūbas „старинная печка“, stagūtė || stūgė „соха“ и др.