Ekskliuzyviniai žodžių variantai su balsiais „a“ ir „u“

LIETUVIŲ LEKSIKOS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIX (1991) VYTAUTAS VITKAUSKAS EKSKLIUZYVINIAI ŽODŽIŲ VARIANTAI SU BALSIais a IR u* Žodžių variantų su balsiais a ir u lietuvių kalboje, ypač jos tarmėse, yra nemažai. Jų daug pateikiama LKŽ tomuose. Jie visi tarsi susiskirstę į kelias grupes. I. Tai bene paprasčiausia grupė, kur a : u dėl onomatopėjos. Pirmiausia čia bus įvairūs veiksmažodžiai, garsažodžiai, kur variantai su balsiu a rodo lyg ir švelnesnį garsą, lengvesnį ar lėtesnį veiksmą, o su balsiu u trankesnį: kābeldoti || kubeldóti, dadnóti || dudnóti „kalbėti, vograuti“, kraménti || kruménti „kosėti“, krapinėti || krupinėti „vaikštinėti, vos eiti“, raresỹs || ruresỹs „bildesys“, rarėti || rurėti „bildėti“, stapalinėti || stupalinėti „valkiotis“ ir t. t. (apie šimtą užrašytų tokių pavyzdžių). Tai yra tik veiksmo gyvinimo priemonė. Viena abejonė: pavyzdžiai yra iš skirtingų šnektų, vienoje šnektoje vartojama tik dalis pavyzdžių — vienur su -a-, kitur su -u-: påkšt || pùkšt, šmåkštelėti || šmùkštelėti ir kt.; aliōti „šūkauti“ daug kur Lietuvoje ir uliōti Kupiškio krašte: ul'ōje p'iemanas, r'ē'k'e Slm. Prie tos grupės šliejasi gana keisti keleto žodžių variantai. Visi žinote, kad žodžio rūpūžė „Bufalo vulgaris; toks keiksmas“ variantą E. Frenkelis sieja su rāpal ioti „ropoti“ ir kt. Tarmėse (žemaičiuose ir dzūkuose) tai aiškiai turi žaidimo elementų: rāpūžė || rāpūža sakoma lyg juokaujant, slepiant šį keiksmą nuo vaikų. Balsio u pakeitimas balsiu a turi humoro reikšmę, neturi pastovumo, todėl fonetinių dėsnių čia taikyti nereikia. Ypač tai aišku žodyje sabiṅkaulis „užpakalio kaulas“, be to, žemaičiuose girdėta ir sabinkė „užpakaliukas“. Be jokių dėsningumų u pakeitus balsiu a, žodį sabiṅkaulis galima jau viešiau pasakyti, o žodžiu sabiṅkė net pajuokauti su vaikais. Tas pats yra ir su žodžių maturžė ir muturžė „skysta sriuba; niek. burna“. Dzūkuose tai irgi turi eufeminizuojančios reikšmės: muturžė (→mutnùs, mutinỹs, mùtė) yra pirminė forma, kiek šiurkštesnė, o maturžė tarsi švelniau, „žaidybinė“ forma. II. Nemažas pluoštas žodžių variantų su a || u atsiradę dėl ide. skiemeninių l, m, n, r > al, am, an, ar || ul, um, un, ur (kaŕkti || kuŕkti, skārti || skūrti → skāris || skūris, karkulỹs || kurkulỹs, skarulỹs || skurulỹs ir t. t.). Taip yra skirtingose šnektose atsiradusios formos gāmalas || gùmulas, gramulỹs „gniutulas“ || grumulỹs „grumstas“, ramōti „būti ramiam“ || rumōti „ramiai tisoti“, saluva „sala“ BB || * Straipsnis parengtas I tarptautinėje baltistikos konferencijoje skaityto pranešimo pagrindu. 204 sulava N (žodį salà Fraenkelis sieja su salėti, plg. salėti, salvėti ir sulà, sulėti). Čia būna susipynusios kelios šaknys, visos darybinės grandinės jokia šnekta neturi – išlikę tik pavieniai faktai. Dėl to susipynimo atsiranda naujų žodžių, pvz., mamà || mumà || momà „motina“. Dabar žemaičių mun-, num- tarimą daugumas kalbininkų laiko dėsningu fonetiniu pasikeitimu (net V. Toporovas pakeitė savo nuomonę „Prūsų kalbos žodyne“, kalbėdamas apie kamanas) (Топоров, 1980, 200). Man rodos, kad čia yra kažkas svarbiau, skyriau, nes daugelyje šnektų to negalima pagrįsti kokiu dėsniu (raseiniškiuose, vakarų žemaičiuose am, an viename skiemenyje nepakinta, o skirtinguose taip — ir ne visuose žemaičiuose). Ypač neduoda pagrindo fonetiniam dėsniui kairysis Nemuno krantas (Karklė, net Gāstos – LKŽ kartoteka, V. Kurtinaičio užrašymas), vakarų žemaičiai ir pietų žemaičiai raseiniškiai. Užmiršom Ch. Stango mintį, kad mun gali būti iš tų ide. skiemeninių *l, m, n, r (Stang, 1966, 34–35). Iš tiesų, kodėl nesiginčijam dėl kokio skārti ir skūrti fonetiško ypatingumo, o dėl analogiško mun-, num- ginčijamės (Zinkevičius, 1966, 299; Grinaveckis, 1960, 77; Grinaveckis, 1973, 172; Vanagienė, Vitkauskas, 1969, 212–214). Juk ir čia, ir ten a ir u kaitaliojasi visai tolygiai — vienos šnektos turi vienas formas, o kitos skirtingas. III. Didoka grupė žodžių variantų su a || u yra susijusi su baltų kalbų balsių kaitos a eilės įėjimu į u eilę skirtingose šnektose: ganiōti „vyti“ Nm, Lp || guniōti Auk, Lnkv || goniōti Dbk (ir gāiniōti || guiniōti), plajoti End || plujōti „valkiotis“ (ir plaujōti), lajùs || lujùs „greit lojantis“ (sulūti, sulūjo), gākčioti || gōkčioti Rs || gukčiōti „žagsėti“ Ds, Skd, grajōti „graibstyti“ || grujōti Sug, gramañtas || grumañtas Pnd, Škn (gromañtas Krš), ramùs || rumùs (pajūrio žem.) || romùs, sravùs || sruvùs || srovùs; sravénti || sruvénti || srovénti. IV. Bene daugiausia tokių žodžių su ekskliuzyviai pasirodančiais balsiais a ir u yra be sonantų, neturi ir onomatopėjiškumo. Pvz.: až ir už, sa || su; ūpė ir senųjų žmonių tradicinės tarmės Minapiai Telšių raj. m'ėnapė (kuršių Keklio kunigaikštystėje — tarsi iš Blesės ir Mažiulio teiginio apie kuršių ir prūsų artumą, plg. prūsų ape „upė“); ābas Smn || ūbas Šd; ābašlaitė Smn || ūbašlaitė Švnč, Str; daburys PrL || duburys; dabūrkis Akm || dubūrkis Krš „duobė upėje, ežere“, gābalas || gūbulas J, Štk; gabalinis || gubālinis Rdn (gobalinis cō.kros); gabùs || gubùs J, M. Valanč, sugubėti „sugebėti“ Klt; gabėta Ak || gubieta Bsg „deivė“, plg. gabijà „deivė, šventa ugnis“; gabštà „gabana“ Kair || gubšnà „kuokštas“ Sl; gābūžas Prk, Rs, J || gubūžas „pundas“ Brž, Sg, kābti „mirti“ Ds, Kp; Mlt || kūbti, kākinti „pakankamai teikti“ || kūkinti „sotinti, daug duoti“, kakorȳt OG421 || kukorȳt „užporyt“ Vrn; kādaras J, Vrd || kūdaras K, Klp, Kin, plg. dar skādaras „kadaras“ Ut || skūdaras; kapūrna Lzd || kupūrna „kupstas“ Drsk, Mrk; kasulà „kekė“ Lkm || kusulỹs „gumulास“ J || kùsulas; putrà į kusulą sušōka Krš; krajōti „mėtyti“ prš || krujōti „rauti“ Rdm; katulỹs „kutenimas“ Slnt, Dr || kutulỹs; lazgėti „plevėsuoti“ Krt || luzgėti „virpėti, judėti“ Tl, Slnt; lāginti žem. J „kalbinti“ || luginti „vilioti“ B; lākatas || lùkutas „skuduras“ Ll, Up, Lkv, Kltń; lāpatas „skuduras“ M. Valanč || lūpatas žem.; lagaminas „dėžė kelionei ką susidėti, manta“ || lugaminas Q397 „maisto atsargos“ || lūgumas J; latùs „mažas ir storas“ Rgv || lūtis „trum- 205 pų kojų storulis“ žem.; magėti „norėti“ || mugėti (in dā.rbū nā.t mūga „labai nori“ Rod, Kargaudų k.); maguoti „norėti“ Vdš, Kvr, Ldk, Vlk || muguoti „aistringam būti“ žem., J; maklas „žioplys“ Skp, Kp || muklā „sudribėlis, kas nesusigaudo“ Ml, Bsg; māsūlas „uodas“ || māsūlas vak. dzūkų || mūsulas žem.; mązgas || mūzgas Žvr, Nm; pladu̇kė Šts; Ggr || pludunkė || pludungė žem. „palaidūnė“; plākė „mekšras“ PrL || plūkė „tokia žuvis“; plākti „mušti“ || plūkti „linus“; rākti || rūkti „ežeras rūnka, rūko t. y. auga, augo; rapūkas || ropūtė || rupūtė „bulvė“ Vv, Šv, Jdr – LKA I 161; rāpti „nesveikuoti“ || rūpti „darytis rauplėtam, turėti raupų“; rasnoti „lynoti“ Grg, Grk || rusnoti „lėtai srov enti“ Kv; ratinėti „sukinė-tis“ || rutinėti „ritinėti“ Rod, Dv; sālig „sulig“ J, LD427, Jrb, Rs, Žž, Ad || salīg Stl, Jrb, Slv ir sūlig, salēi Jz; stābaras || stūbaras; smaklė „mazgo kilpa“ J || smuklė „kilpa: žabangos“ Grv, Ln, A. Baran; skabrīs || skubrūs „vikrus, greitas“; stagūtė „arklas; žagrė“ || stūgė LKA I 105. Pavyzdžių yra gana daug. Jų atsiradimo priežastys tikriausiai tokios: a) Balsių supanašėjimas ar pakeitimas kitu: gābulas || gūbulas (gubalinis), kratulys, kapūrna || kupūrna. Tai senas reiškinys: plg. liet. nūgara || nugarà || nūgura (Klp) (tik 1977 metais užrašyta Kukuliškių kaime, nežinoma LKŽ, la. mugura); b) Tolimas ryšys su a eilės balsių kaita: gab-, gob-, gub-, pla-, plo- (plu-); c) Dalis žodžių u galėjo įgauti iš ide. *ō. Minėtuoju Stango, dar Endzelyno ir kitų teiginiu „r, l, m, n“ priešą baltų u (ō) dažkārt mijas ar baltu a, e… tad varbūt radies no sakotnēja neuzvērta o (un n) vajinājumā (Endzelīns, 1951, 53). Galima manyti, kad stūgė, mūzgas, muguoti, pludunkė, skubrūs ir t. t. turi u iš *o: Plg. J. Kazlausko (Казлаускас, 1962, 24), V. Mažiulio (Mažiulis, 1970, 16–18) teiginius apie *ō egzistavimą (priešinga nuomonė: Zinkevičius, 1980, 58–59). Ar iš to *ō negalėjo atsirasti stūgė (šalia stagūtė), mūzgas Nm, Žvr ir kt. ir dar kelios dešimtys žodžių. Kaip kitaip paaiškinti gana daug paralelių formų su šakniniais balsiais a ir u? Prie tokios balsių a ir u kaitos yra prisidėję ir seni skoliniai, kur u : a iš slavų *ō: sabata || šūbatà, kravāuninkas || kruvāuninkas (visiškai neįtikėtina, kad kudūras nuo K. Alminauskio laikų būtų laikomas skoliniu, plg. skādaras || skūduras; kadaryš || skadaryš ir t. t.; plg. dar analogišką atvejį: rumulais laikome savo žodžiu, o rāmalo­ti || rūmuloti germanizmais; dar skatūlė || skacūlė ir skutulė || skučūlė). Įdomus ir dvibalsio -ai- analog o -ui- buvimas panašiuose skirtingų šnektų žodžiuose: rāinas || rūinas, rāinyti || rūinyti „būti rainam“; rāišus || rūisas, rāišī || rūišti (rāiščioti || rūiščioti, rāišis || rūišis), rāižyti || rūižyti, rāikis „sijonas“ Skdv || rūikis Šv, Vn, Grdm ir t. t. Čia dar tik tyrinėjimo pradžia. Tas a ir u toks mėčiojimasis pastebėtas seniai, tik nebuvo kada prisėsti. Jei čia aprašomi dalykai pasirodytų ne niekai, ne vėjai, tai bus tyrinėjama toliau. Prof. M. Rudzytė 1985 metų Baltistikos konferencijoje yra tarstelėjusi, kad panašių reiškinių yra ir latvių šnektose, augžemniekų vonuks „v vagas“ ir kt. LITERATŪRA Endzelīns J. Latviešu valodas gramatika. Rīgā, 1951. Grinaveckis V. Šiaurės vakarų dünininkų tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida // Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai. 1960. T. 11. 206 Grinaveckis V. Žemaičių tarmės istorija. V., 1973. Kazlauskas J. Lietuvos kalbos istorinė gramatika. V., 1968. Mažiulis V. Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai. V., 1970. Stang Chr. S. Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen. Oslo-Bergen-Tromso, 1966. Vanagienė B., Vitkauskas V. Dėl žemaičių mun- ir num- // Lietuvių kalbotyros klausimai. 1969. T. 11. Zinkevicius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. Zinkevicius Z. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. V., 1980. T. 1. Казлаускас И. К развитию общебалтийской системы гласных // Вопросы языкознания. 1962. № 4. Топоров В. Н. Прусский язык / Словарь К. М., 1980. В. ВИТКАУСКАС ЭКСКЛЮЗИВНЫЕ ВАРИАНТЫ СЛОВ С ГЛАСНЫМИ A И U Резюме В литовском языке существует немало слов с вариантами, различающимися гласными a и u. Все примеры можно делить на четыре группы: 1. Слова ономатопеического происхождения: dadinōti || dudinōti „говорить“, raresjs || ruresys „грохот“ и др. 2. Слова, где a || u произошло от иде. *l, m, n, r > al, am, an, ar || ul, um, un, ur: gāmatas || gūmulas, kum, klub, ramōti || rumōti „быть спокойным“ и др. 3. Слова, где варианты с корневыми a и u связаны с чередованием корневых гласных a || u || o: ganiōti || gunióti || goniōti „прогонять“, sravùs || srovùs || sruvùs „текучий“ и др. 4. Слова, где a || u, по мнению автора, происходило от древнебалтийского *ō: gabùs || gibùs „способный“, ābas || ūbas „старинная печка“, stagūtė || stūgė „соха“ и др.