Apie priesagų vedinių vartojimą lietuvių kalboje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXI (1994) KALBOS NORMALIZACIJOS KLAUSIMAI VIDA RUDAITIENĖ APIE PRIESAGŲ VEDINIŲ VARTOJIMĄ LIETUVIŲ KALBOJE Šiam straipsniui panaudota medžiaga autorės surinkta 1987—1989 metais pagal „Leksikos tyrimo anketą“, kurią taip pat sudarė autorė. Iš jos matyti kai kurių leksikos variantų, tiek norminių, tiek nenorminių, vartojimas. Pasinaudota ir raš- tų kalba. Anketoje keliamos šios svarbiausios problemos: 1) tarptautinių žodžių vartoji- mas (kurį žodį — lietuvišką ar tarptautinį, kai jų reikšmės sutampa — dažniausiai linkę vartoti informantai); 2) lietuviškų ir tarptautinių žodžių vartojimas perkeltinė- mis reikšmėmis; 3) žodžių reikšmių įvairovė — tas pats žodis gali turėti įvairių reikšmių, pavyzdžiui, guolis — vieniems informantams — tik „gulėjimo vieta“, o kitiems — „tam tikra mechanizmų dalių atraminė detalė“ ; siūlas — „plonai susuktas verpalas“, „chirurginis siūlas“, „tech. terminas sriegio siūlas“ ir kt.; 4) frazeolo- gizmų vartojimas (kurie frazeologizmai dažniau vartojami ir kurie informantai dažniau juos linkę vartoti); 5) sudurtinių žodžių ir įvairių santrumpų Vartojimas; 6) priešdėlių ir priesagų vedinių vartojimas. Tirta, kokia yra realioji atskirų sričių, įvairaus išsilavinimo žmonių kalba. Klau- sinėti informantai, dirbantys mokslo, gamybos, kultūros, medicinos, buitinio gy- ventojų aptarnavimo, švietimo, žemės ūkio, ryšių bei transporto srityse. Anketoje pateikta po kelis žodžių ar pasakymų variantus, ir informantai turėjo pasirinkti vieną iš jų. Buvo prašoma: „Pabraukite tą žodį ar žodžių junginį, kurį vartojate“. Pasirodė, kad informantai dažnai linkę vartoti įvairių barbarizmų, hi- bridų, vertalų; taip pat neretai klysta vartodami sudurtinius žodžius, įvairias san- trumpas, priešdėlių ir priesagų vedinius. Šį kartą domėjomės mokslo srityje dirban- čių žmonių kalba. Apklausti 98 mokslo sferos darbuotojai. Tai filologai, teisininkai, ekonomistai, technikos, žemės ūkio, gamtos mokslų, planavimo ir buhalterinės ap- skaitos specialistai, dirbantys Lietuvos mokslų akademijos institutuose, Klaipėdos jūrų muziejuje ir akvariume, Šiaulių pedagoginiame institute, Šiaulių „Nuklono“ konstruktorių biure (konstruktoriai, inžinieriai, paprastai dirbantys mokslinį darbą). Visi baigę aukštąjį mokslą, daugelis iš jų turintys mokslinius laipsnius ar vardus. Visiems lietuvių kalba yra gimtoji. Vadinasi, tirti dabartinės bendrinės lietuvių kalbos vartotojai, kurių amžiaus vidurkis — 37 metai. Domėtasi ir priesagų vedinių vartojimu. Bandyta išsiaiškinti, kuriuos jų dažniau linkstama vartoti, kokios ryškesnės šių vedinių vartojimo tendencijos. Priesagų vediniai įvertinami ir kalbos normos požiūriu. Taigi priesagų vediniai, kurie patei- 11e 163 kiami anketoje, buvo parenkami atsižvelgiant į atskirų priesagų darumą ir į būdin- giausias klaidas, kurios susijusios su kai kurių priesagų vedinių daryba bei varto- jimu, Vienas iš produktyviausių ir lanksčiausių žodžių darybos būdų bendrinėje lietu- vių kalboje yra priesaginė žodžių daryba. Skirtingai nuo priešdėlio, priesaga eina po pagrindinio kamieno prieš galūnę, su kuria ji susijusi, nes „lietuvių kalboje priesaga palyginti retai, tiktai nekaitomuose žodžiuose, gali viena pati eiti darybos formantu, plg. kit-aip, vien-ur*l. Priesaginė žodžių daryba taip pat išplėtė bendrinės lietuvių kalbos žodyną. Ši daryba labai produktyvi dabar ir sudarant naujus daiktavardžius bei būdvar- džius. Lietuvių kalboje iš daiktavardžių „Žymiai dažnesni yra dariniai, negu paprastieji žodžiai. Dauguma tų darinių yra vediniai ir tik nedidelė dalis — sudurtiniai daikta- vardžiai. Dažniausi yra priesagų vediniai — jų vienų yra keletą kartų daugiau, negu visų likusiųjų darinių“. Bendrinėje lietuvių kalboje labai produktyvi priesaginė daryba daiktavardžių, kurie eina asmenų pavadinimais. Vieni iš jų yra veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai (nomina agentis). Tai daiktavardžiai, kurie su priesagomis ar galūnėmis yra padaryti iš veiksmažodžių ir reiškia veiksmų atlikėjus. Vienos iš da- riausių šios grupės priesagų yra -tojas, -a ir -ėjas, -a. Kiti yra vardažodinės ypaty- bės turėtojų pavadinimai (nomina atributiva), t. y. tokie daiktavardžiai, kurie su priesagomis ar galūnėmis padaryti iš būdvardžių, daiktavardžių ar kitų vardažo- džiams artimų žodžių ir Žymi asmenį pagal kurią nors būdingą ypatybę. Viena iš dariausių šių vedinių priesagų yra -ininkas, -ė, o iš tarptautinių — -istas, -ė. Bendrinėje lietuvių kalboje produktyvi ir priesaginė daryba daiktavardžių, kuriais žymimi asmenys pagal jų profesiją, specialybę, užsiėmimą. Jie padaryti su priesa- gomis arba galūnėmis iš daiktavardžių, ypač dažnai žyminčių asmens verslo bei dar- bo objektą. Šių vedinių dariausia priesaga yra -ininkas, -ė; tarptautinių žodžių daž- niausia priesaga — -istas, -ė. Nauji šios rūšies vediniai paprastai visi sudaromi su priesaga -ininkas, -ė, o jų reikalingumą lemia ir ekstralingvistiniai faktoriai: at- siranda naujų profesijų, specialybių, užsiėmimų. Lietuvių kalboje gausėja ir daiktavardžių, žyminčių asmenis pagal'jų kilmę bei priklausymą. Jie dažniausiai sudaromi su priesagomis iš kitų bendrinių ar tikrinių daiktavardžių. Minėtų daiktavardžių daryboje labai įprasta priesaga -ietis, -é. Bendrinėje lietuvių kalboje minėtų priesagų vediniai dažnai sinonimiškai varto- jami su kitų priesagų vediniais arba kitos darybos daiktavardžiais. Aptarsime priesagų vedinių vartojimo anketinius duomenis. Anketoje buvo pateiktas sakinys: Vaikinas dirba uoste (iškrovėju, krovėju, kro- viku), kur reikėjo pasirinkti vieną iš skliausteliuose nurodytų variantų. Pasirodo, kad populiariausias iš jų — krovikas: iš 95 atsakiusiųjų jį nurodė 56 (57,1 94), krovėją — 32(32,7 94). Šiuo atveju netinkantį variantą iškrovėjas pasirinko 7(7,1 %) 1 Urbutis V. Žodžių darybos teorija. V., 1978. P. 214. * Taip pat jo, Daiktavardžių daryba || Lietuvių kalbos gramatika, V., 1965. T. 1, P. 252. 164 informantai: 5 technikos ir 2 teisės mokslų specialistai. Vedinys iškrovėjas lietuvių kalboje pateisinamas tik tada, kai reikia nurodyti darbo kryptį. Pavyzdžiui, jei kurioje nors organizacijoje kraunamuosius darbus atlieka tie patys darbininkai, tai galima juos vadinti krovikais, krovėjais (plg. pakrovéjas—iskrovéjas). Dabartinėje lietuvių kalboje varijuoja asmenų pavadinimai pagal profesiją, spe- cialybę ar užsiėmimą su lietuviška priesaga -ininkas, -ė ir tarptautine -istas, -ė. Bu- vo įdomu žinoti, ar dažniau linkstama vartoti priesagos -istas, ar -ininkas vedi- nius. Anketoje pateikti variantai: motociklininkas —motociklistas, kranininkas—kra- nistas, traktorininkas—traktoristas. Pasirodo, kad populiaresni yra priesagos -inin- kas vediniai: juos renkasi 44,73 9, mūsų apklaustųjų, priesagos -istas vedinius — 26,37 94. Taigi pastebima tendencija vengti tarptautinės priesagos -istas vedinių. Iš pateiktųjų vedinių su priesaga -ininkas dažniausiai nurodomas kranininkas — jį pažymėjo 74(75,5 %) iš 97 atsakiusiųjų, o iš priesagos -isfas vedinių — futbolistas: jį pasirinko 36(36,7 94) iš 98 atsakiusiųjų ir traktoristas, kurį pažymėjo 33(33,7 %) iš 98 atsakiusiųjų. Taip pat įdomu pažymėti, kad anketoje pateiktus priesagos -istas vedinius dažniau renkasi žemės ūkio (22,37 94; -ininkas — 7,38 95), ekono- mikos (15,6 %; -ininkas — 8,9 %), teisės (14,08 94; -ininkas — 11,4 94) mokslų specialistai. Priesagos -ininkas, -ė vediniai gana dažni lietuvių kalboje, tiek raštu, tiek ir šneka- mojoje. Jie linkę nurungti kitų priesagų vedinius. Taigi ir mūsų informantai iš an- ketoje pateiktų variantų prozininkas—prozaikas pirmenybę teikia prozininkui — jį pasirinko 67(68,4 9%) iš 98 atsakiusiųjų, o prozaiką — 31(31,6 °,). Didžiausias skaičius iš pasirinkusių leksikos variantą prozaikas yra filologų*: iš 20 jį nurodė 9(29 %), o 11(16,4 %) — prozininką. Priesagos -ininkas, -ė vedinių gausumui ir populiarumui lietuvių kalboje turi įta- kos ir tai, kad šie vediniai gali būti sudaromi iš įvairios morfologinės struktūros žodžių, paprastai daiktavardžių. Gausėja jų, sudarytų ir iš sudurtinių daiktavardžių, turinčių dėmenį -tyra ir einančių mokslo šakų pavadinimais, pvz.: dirvotyra— dirvotyrininkas, -ė, kraštotyra—kraštotyrininkas, -ė, menotyra—menotyrininkas, -ė, mokslotyra—mokslotyrininkas, -ė, tautotyra—tautotyrininkas, -ė. Dėmuo -tyra gali būti duriamas ir prie tarptautinio Žodžio, pvz.: patentotyra, teatrotyra. Iš šių sudurtinių žodžių taip pat padaromi daiktavardžiai su priesaga -ininkas, -ė: patento- tyrininkas, -ė, teatrotyrininkas, -ė. Minėtos darybos priesagos -ininkas, -ė daiktavar- džiai paprastai eina mokslininkų pavadinimais. Šalia vartojama ir grynai tarptau- tiniai mokslo šakų pavadinimai, ypač dažnai turintys sudėtinį démenij -logija (-log- +-ija), pvz.: kultūrologija, literatūrologija, patentologija, teatrologija. Daiktavar- džiai, turintys démenj -logas, -é, eina mokslininkų pavadinimais, pvz.: kultiirolo- gas, -ė, literatūrologas, -ė, patentologas, -ė, teatrologas, -ė. Démenys -logija. -logas, -ė gali būti duriami ir prie lietuviško daiktavardžio, pavyzdžiui, dainologija, daino- logas, -é. Taigi lietuvių kalboje dažnai sinonimiškai vartojami priesagos -ininkas, -ė daikta- vardžiai, padaryti iš sudurtinių, turinčių dėmenį -tyra, ir daiktavardžiai, turintys * Dauguma mūsų apklaustųjų filologų yra rusų kalbos specialistai. 165 dėmenį -/ogas, -ė. Buvo įdomu žinoti, kuriems iš šių daiktavardžių pirmenybę teikia mūsų informantai. Iš anketoje pateiktųjų teatrotyrininkas—teatrologas, patentotyrininkas—patentologas mūsų informantai dažniau linkę vartoti daiktavar- džius su démeniu -/ogas: juos nurodė 77,5 94, o -ininkas — 16,35 9%. Iš 93 atsakiu- siųjų vedinį reatrologas rinkosi 79(83,6 %,), teatrotyrininkas — 14(14,3 945), o iš 88 atsakiusiyju patentologą pažymėjo 70(71,4 °,), patentotyrininką — 18(18,4 96 informantų. Didžiausias procentas (50 94; -logas — 18,8 94) pasirinkusiųjų nuro- dytus priesagos -ininkas vedinius yra technikos mokslų specialistai. Atsiranda ir ateityje atsiras vis daugiau mokslo šakų. Reikės ir naujų tų mokslo šakų bei mokslininkų pavadinimų. Minėto tipo naujadarai (ypač su dėmenimis -logija, -logas, -ė) kai kuriose kalbose jau seniai vartojami. Dėl kalbų kontaktų jie paplito ir lietuvių kalboje. Gana tvirtai laikosi hibridai su priesaga -orius (giedorius, pasakorius), kiek rečiau vartojamas priesagos -auninkas vedinys keliauninkas (= keliautojas, keleivis). Mat daugelis iš jų turi specifinę reikšmę ir nelengvai pakeičiami, Ypač populiarus pasako- rius:iš 97 atsakiusiųjų jį pasirinko 54(54,1 9); pasakotoją — 43(43,9 °,). Giedorių nurodė 48(49 9%). Hibridą keliauninkas pažymėjo savo atsakuose 29(29,6 %) iš 96 atsakiusiųjų. Dar vartojami kalboje ir hibridai su priesaga -adėjas. Iš anketoje pateiktų variantų piktadarys—nenaudėlis—niekadėjas 13(13,3 %,) iš 94 atsakiusiųjų pasirinko nevykusį minėtos priesagos vedinį niekadėjas. Tai 7 iš 23 technikų, 2 iš 15 ekonomistų, 2 iš 16 teisininkų, 1 iš 28 filologų, 1 iš 10 gamtininkų. Dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje gana dažnai vartojami priesagos -ietis, -ė vediniai. Ir tarmėse, ir bendrinėje lietuvių kalboje su priesaga -ietis, -ė sudaromi asmenų pavadinimai iš jų gyventų ar gyvenamųjų miestų, miestelių, kaimų vardų pvz.: birštonietis, -ė DLKZ 81, sasnavietis, -¢ LKG 1 411, vilkaviškietis, -ė DLKZ 939, vilnietis, -¢ DLKZ 940. Tam pačiam reikalui vartojamos ir priesagos -iskis, -¢, -énas, -é, pvz.: kuršėniškis, -ė LKZ VI 972, mažeikiškis, -¢ DLKZ 389, molétiskis, -¢ DLKZ 407, skuodiskis, -¢ DLKZ 716, šilališkis, -¢ DLKZ 812, vilniskis, -¢ DLKZ 940, kupiskénas DLKZ 345, rokiskénas DLKZ 671, vabalninkénas LKG I 412. Bendrinéje lietuvių kalboje beveik visi vediniai, žymintys asmenis pagal jų kili- mo bei gyvenamąją vietą, imami daryti su priesaga -ietis, -ė.. „Lietuvių kalbos gra- matikoje“*, be tos reikšmės, nurodyti dar du priesagos -ietis, -ė vedinių darybos atvejai. Su šia priesaga asmenų pavadinimai sudaromi: 1) iš žemynų, valstybių, kraštų tikrinių vardų, pvz.: amerikietis, -ė DLKŽ 13, europietis, -ė DLKŽ 152, suvalkietis, -ė DLKŽ 794; 2) iš bendrinių vietos pavadinimų, pvz.: kaimietis, -ė DLKŽ 274, miestietis, -ė DLKŽ 399, pajūrietis, -ė DLKŽ 485, užsienietis, -ė DLKŽ 899. „Lietuvių kalbos gramatikoje“ užsimenama ir apie tokius priesagos -ietis, -ė daiktavardžius, kurie žymi ne asmens ryšį su vieta, o jo priklausymą (savo ide- 4 Lietuvių kalbos gramatika, V., 1965. T. 1. P. 411, 166 ologija, veikla...) prie kokio kolektyvo ar žmonių grupés®, pvz.: ansamblietis, -ė, giminietis, -ė, gvardietis, -ė, pasaulietis, -ė, tautietis, -ė. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau, pvz.: armietis, -ė LKZ I 309, tėvynietis, -¢ DLKZ 848. „Lietuvių kalbos gramatikoje“ norminiais laikomi dvejopi priesagos -ietis, -ė vediniai: vieni jų žymi asmenis pagal jų kilimo bei gyvenamąją vietą, kiti — pagal priklausymą kolektyvui. Bendrinėje lietuvių kalboje gausėja daiktavardžių, padary- tų su priesaga -ietis, -ė iš darbo vietos, darbo kolektyvo pavadinimo. Priesaga -ietis, -ė yra dabar labai dari, ji turi tendenciją virsti universaliausia sudarant asmenų pavadinimus tiek pagal jų kilimo bei gyvenamąją vietą, tiek pagal priklausymą kokiam nors kolektyvui. Blogiausia, kad šios priesagos vediniai vartojami net įky- riai, išstumiant kitų priesagų vedinius. Apie tai yra nemažai rašyta“. Tai patvirti- na ir mūsų anketiniai duomenys: 65,31 9%, mūsų apklaustųjų linkę vartoti priesa- gos -ietis, -ė vedinius, o 30,43 9, renkasi kitų priesagų vedinius. Kaip jau minéjome, lietuvių kalboje asmenų pavadinimams pagal jų kilimo bei gyvenamąją vietą sudaryti nuo seno vartojamos ir priesagos -iškis, -ė, -ėnas -é. Iš pateiktųjų variantų vilnietis —vilniškis iš 98 atsakiusiyjy 91(92,9 9%) nurodė var- toją: vilnietį, 5(5,1 %) — vilniškį ir 2(2 94) — pažymėjo abu variantus. Iš variantų kuršėniškis—kuršėnietis pasirodo taip pat dažnesnis yra kuršėnietis: jį sakėsi varto- ją 50(51 94) iš 97 atsakiusiųjų, kuršėniškį pasirinko 45(45,9 %), o 2(2 94) nurodė abu variantus. Taip pat iš kitų pateiktųjų variantų pirmenybė teikiama priesagos -ietis, -ė vediniams: iš 97 atsakiusiųjų 64 (65.3 4) pasirinko mažeikietį, 31(31,6 4) — mažeikiškį, 2(2 9,) nurodė vartoją abu; iš 95 atsakiusiųjų 53(54,1 9) nurodė skuodietį, 41(41,8 %) — skuodiškį, 1(1 9,5) — abu. Nors vietos gyventojai taip pat dažniau įpratę sakyti kupiškėnas, rokiškėnas, bet mūsų informantai labiau linkę sakyti kupiškietis: jį pažymėjo 67(68,4 %,) iš 97 atsakiusiųjų, kupiškėną — 29(29,6 9%) ir 1(1 94) pasirinko abu variantus. Net iš pateiktųjų varianty australas—australietis 62(63,3 9,) iš 98 atsakiusiųjų sakosi vartoją pastarąjį, 35(35,7 94) — australą ir 1(1 9,) — abu. Iš anketoje pateiktų variantų geležinkelietis—geležinkelininkas T3(74,5 9%) iš 97 renkasi geležinkelietį, o 23(23,3 94) — geležinkelininką (1 informantas abu pa- žymi), nors žymint pagal specialybę, profesiją, užsiėmimą vartotini priesagos -inin- kas, -ė vediniai. Sprendžiant iš anketinių duomenų, priesagos -ietis vedinius dažniau renkasi technikos (-ietis — 30,11 95), kitų priesagų — 11,98 94) mokslų specialistai, o kitų priesagų vedinius dažniau linkę vartoti filologai (-ietis — 21,21 94, kitų priesagų — 26,64 9%). Priesagos -ietis, -ė daiktavardžių plitimas turi neigiamų padarinių. Sie daikta- vardžiai dabar gausiai daromi iš bet kokio gamybinio, meninio kolektyvo, organi- 5 Ten pat. P. 412, ¢ Žr. Paulauskienė A., Tarvydaité D. Gramatikos normos ir dabartinė vartosena. K., 1986. P. 44—46; Simonaitytė V. Priesagos -ietis, -ė daiktavardžiai tarybinių metų raštų kalbo- je || Kalbos kultūra. 1979. Sas. 36. P. 38—44; Venckutė R. Senos ir naujos bėdos // Mūsų kal- ba. 1980. Nr. 4. P, 15—17 ir kt. 167 zacijos pavadinimo. Jų darybą ir vartojimą, galimas daiktas, skatina kitos kalbos, * ypač rusų. Pavyzdžiui, daug naujų priesagos -ietis, -ė daiktavardžių sudaroma iš įmonių ir kitokių simbolinių pavadinimų: baltijietis, -ė („Baltijos“ laivų statykla) T 1985 3, ekranietis, -ė („Ekrano“ gamykla) T 1987 100, elektronietis, -ė („Elek- trono“ gamybinis susivienijimas) VN 1988 76, jiesietis, -ė („Jiesios“ eksperimentinė dailiosios keramikos gamykla) T 1989 99, mastietis, -ė („Masčio“ trikotažo fabrikas) T 1989 12, vairietis, -ė („Vairo“ dviračių gamykla) T 1989 13; iš sporto draugijų bei kolektyvų simbolinių pavadinimų: dinamietis, -ė ( „Dinamo“ sporto draugija) T 1985 4, kibirkštietis, -ė („Kibirkšties“ krepšinio komanda) T 1987 70, žalgirietis, -ė („Žalgirio“ krepšinio komanda) T 1989 200; iš laikraščių ir leidyklų simbolinių pavadinimų: tiesietis, -ė (laikraštis „Tiesa“) T 1990 254, mokslietis, -ė (leidykla »Mokslas®) rš.; iš meno bei kitų kolektyvų simbolinių pavadinimų: sakalietis +-ė, (vyrų choras „Sakalas“) LR 1990 10, versmietis, -ė (klubas „Versmė““) T 1987 40, žinijietis, -é („Žinijos“ draugija) MG 1986 4 19 ir kt. Rusų kalboje iš simbolinių pavadinimų daromi daiktavardžiai su priesaga -ey, kurie į lietuvių kalbą dažniausiai verčiami priesagos -ietis, -ė vediniais, pvz.: ounamosey (dyrOojibuas xomanma „Jlunamo“) IT 1978 53 — dinamietis, cnapma- koeey (dyrOojibuas xomanga „Crraprak“) BM 1976 257 — spartakietis, mopne- dosey (KoMaHma mo Xokker „Topnejo“) — torpedietis, mocuasmosey („Moc- dbunem®) BM 1975 156 — mosfilmietis. Tokie vertiniai skatina panašių daikta- vardziy susidaryti ir iš simbolinių pavadinimų, vartojamų lietuvių kalboje. Tam tikra dalis tokių daiktavardžių yra atsitiktiniai (okaziniai) ir, patekę į raštų kalbą, turi Zurnalistinio Zargono atspalvį. Be to, nereikia šios priesagos vediniais keisti kitų priesagų vedinius. Šitaip anksčiau iš laikraščių pavadinimų buvo daromi. daik- tavardžiai su priesaga -ininkas, pvz.: aušrininkas, varpininkas. Lietuvių kalboje daugėja panašių vedinių, kurie daromi su priesaga -ietis, -ė iš tų žmonių vardų, kurie suteikti įmonei, mokyklai ar kitokiam kolektyvui. Šiais priesagos -ietis, -ė vediniais nusakoma asmens priklausymas kolektyvui, kuris ir pavadintas įžymaus asmens vardu, pvz.: čiurlionietis, -ė (M. K. Čiurlionio vidurinė meno mokykla) LM 1989 13, janonietis, -ė (J. Janonio popieriaus fabrikas) T 1986 10. Tai naujas, neįprastas kalbos reiškinys. Blogiausia, kad bendrinėje lietuvių kalboje vartojami priesagos -ietis, -ė daikta- vardžiai, sudaryti iš įvairių kolektyvų bei organizacijų pavadinimų. Kai kurie iš jų labai gremėzdiški, pavyzdžiui, padaryti iš išvestinių daiktavardžių: Jeidyk- lietis, -ė „leidyklos darbuotojas“ LM 1987 9, švietimietis, -ė „Švietimo darbuoto- jas“ T 1989 12; iš sudurtinių daiktavardžių: bendrabutietis, -ė (rš.), literatūrme- nietis, -ė LM 1989 10, kuris padarytas iš žargoniško literatūrmenio; iš dviejų žodžių: naujaakmenietis, -¢ (Naujosios Akmenės gyventojas) T 1989 200, naujavilnietis, -ė (Naujosios Vilnios gyventojas) VN 1990 242 ir kt. Laikantis lietuvių kalbos normos, nėra reikalo šios priesagos daiktavardžius vartoti vietoj kitų priesagų vedinių, Pavyzdžiui, žymint asmenis pagal jų kilimo bei gyvenamąją vietą, nereikia pamiršti priesagų -iškis, -ė ir -ėnas, -ė. Žymint asmenis pagal priklausymą kolektyvui, geriau už priesagą -ietis, -ė tinka priesaga -ininkas, -ė. 168 Pr T Lietuvių kalboje labai darūs priesaginiai daiktavardžiai, žymintys mašinas, me- chanizmus, įrenginius, prietaisus arba jų dalis. Paprastai jie vadinami įrankių pava- dinimais (nomina instrumenti). Jais laikomi „tie daiktavardžiai, kurie su priesagomis ar galūnėmis yra padaryti iš veiksmažodžių (dažniausiai tranzityvinių) ir žymi daik- tą (įnagį, ryką, prietaisą ar šiaip kokią priemonę), skirtą atlikti pagrindiniu žodžiu pasakytam veiksmui“. Įrankių pavadinimų daugiausia sudaroma su priesagomis -tuvas, -iklis. Tiesa, terminijoje paprastai šių priesagų funkcijos diferencijuojamos: stambesnių techninių priemonių, įvairių mašinų aparatų pavadinimai dažniausiai daromi su priesaga -fuvas, o smulkesnių techninių priemonių, mašinų, mechanizmy pavadinimai — su priesaga -iklis, rečiau -eklis. Bet kartais technikos terminijoje tai pačiai sąvokai žymėti paraleliškai vartojami priesagy -fuvas ir -iklis vediniai. Anketine apklausa buvo svarbu išsiaiškinti, kurios priesagos — -tuvas ar -iklis — vedinius (kai jų reikšmės sutampa) linkę vartoti informantai. Anketoje buvo pateikti abiejų priesagų variantai, pvz.: Nusipirkau sodui (purškiklį, purkštuvą). Iš skliausteliuose esančių variantų 91(92,9 9%) iš 97 atsakiusiųjų renkasi purkštuvą, 0 6(6,3 9%) — purškiklį. Tokiu pat būdu buvo pateikiami ir kiti variantai: gaudiklis ir gaudytuvas — iš 80 atsakiusiųjų 62(63,3 9%) nurodė gaudytuvą, 17(17,3 94) — gaudiklį, o 1 (1 °,) rinkosi abu variantus; tiekiklis ir tiektuvas — 42 (42,9 9) iš 70 renkasi tiektuvą, 28 (28,6 %,) — tiekiklį. Taip pat iš variantų rinkiklis ir rinktuvas pirmenybė teikiama rinktuvui: jį pažymėjo 64 (65,3 9%) iš 81 atsakiusiojo, o rin- kiklį — 17 (17,3 2%). Taigi net 66,1 9%, apklaustųjų nurodo priesagos -tuvas vedinius, o 17,33 945 — priesagos -iklis vedinius. Priesagos -fuvas vedinių populiarumui dabartinėje bendri- néje lietuvių kalboje turėjo įtakos ir tai, kad ši priesaga savo darumu yra pralen- kianti visas kitas tos reikšmės priesagas. Be to, priesagos -fuvas daiktavardžiai daž- niausiai esti terminai, o „terminologijoje su šia priesaga tik įrankių pavadinimai ir tedaromi. Tai iš esmės sutampa su literatūrinės ir liaudies kalbos šios priesagos darybos polinkiais. Kita vertus, liaudies kalboje šios priesagos vediniais daž- niausiai pavadinami tik įvairūs jnagiai“s. Lietuvių šnekamojoje kalboje (dažnai ir raštuose) suaktyvėjusi su priesagomis -éjas, -tojas ne asmenvardžių, o įvairių įrankių pavadinimų daryba, pvz.: skleidėjas, smulkintojas (pašarų), Priesagų -éjas, -tojas vediniais pavadinamos ir įvairios chemi- nės medžiagos, pvz.: skiedėjas, minkštintojas, tirpintojas. Šiam reiškiniui turi įtakos ir slavų kalbos, ypač rusų kalba, kur tos pačios priesagos vediniai tinka pava- dinti ir asmenims, ir įrankiams, pvz.: eedumeap ir eodonumamenv, numamenb. Lietuvių kalboje nuo seno skiriamos priesagų -éjas, -tojas ir -iklis, -tuvas vedinių reikšmės. Pirmaisiais pavadinami asmenys, veikėjai, o antraisiais — įrankiai, prietaisai, medžiagos, su kuriomis atliekamas veiksmas. Taigi rusų kalbos žodžiai pacnpocmpanumenb, KopmMOu3mMe/buume.Ab, pacmeopumenb, MA2zuumeno į lietuvių * Urbutis V. Daiktavardžių daryba // Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965. T. 1. P. 381. 8 Keinys S. Priesaginė lietuviškų terminų daryba // Lietuvių terminologija: Lietuvių kalbo- tyros klausimai. V., 1975. T. 16. P. 20. 169 kalbą turi būti verčiami sklaidytuvas, pašarų smulkintuvas, tirpiklis, skiediklis, minkštiklis. Kaip jau minėjome, vediniai su aiškiomis veikėjus žyminčiomis priesagomis dažnai vartojami ne savo reikšme. Sakoma ir rašoma išėmėjas (dėmių) vietoj valiklis, pakėlėjas vietoj keltuvas, kėliklis ir kt. Tai ryšku ir iš mūsų anketinių duomenų. Iš pateiktųjų variantų valiklis, ėmiklis, išėmėjas (dėmių) dauguma informantų (net 68 (69,4 9%) iš 97 atsakiusiųjų) pasirinko nenorminį išėmėjas, kuris su priesaga -ėjas vartotinas net medžiagoms, su kuriomis atliekamas veiksmas, vadinti. Vedinį valiklis, kuris yra norminis, nurodė vartoją tik 24 (24,5 94) informantai, o émiklis — 33,1 94). Iš apklaustųjų vedini išėmėjas dažniausiai nurodė: technikos mokslų specialistai — 19 iš 23, žemės ūkio — 10 iš 14, ekonomikos — 11 iš 15. Mūsų nuostabai šį vedinį taip pat pasirinko net 11 iš 20 filologų (tiesa, kaip minėjom, dauguma ap- klaustųjų filologų yra rusų kalbos specialistai). Palyginti daug mažiau, negu vedinį išėmėjas, informantų pasirinko nenorminį vedinį skiedėjas: jį nurodė vartoja 24 (24,5 9) iš 95 atsakiusiųjų, o norminį skiedik- lis — 61.(61,9 9%). Iš apklaustųjų labiausiai šį nekodifikuotą leksikos variantą pasirodo pamėgę technikos mokslų specialistai: jį pasirinko 12 iš 23 atsakiusiųjų. Mūsų nagrinėjami priesagų -ėjas, -tojas vediniai kartais dar turi ir priešdėlį, kuris nelabai būdingas lietuvių kalbai. Gana dažnas lietuvių kalboje ir nevykęs darinys pagreitintojas. Iš anketinés apklausos paaiškėjo, kad jį linkę vartoti net 64 (65,3 9%) iš 90 atsakiusiyjy, o norminį variantą greitintuvas — 26 (26,5 %,). Neteiktina lie- tuviy kalbai pagreitintojq labiausiai pamėgę Žemės ūkio (jį nurodė 10 iš 12 atsakiu- siųjų) ir technikos (jį pasirinko 16 iš 19 atsakiusiųjų) mokslų specialistai. Taip pat dauguma informantų pasirinko nenorminį pakėlėjas — net 65 (66,3 9, iš 86 atsakiusiųjų (vietoj pateikto anketoje norminio varianto kėliklis — jį pažymė- jo savo atsakuose 26 (26,5 %) informantai). Vienas informantas nejaučia pakėlėjo ir kėliklio skirtumo, todėl renkasi abu. Dažnai mūsų kalboje vartojamas ir nevykęs darinys autopakrovėjas vietoj nor- minio autokrautuvas. Tai matyti ir iš mūsų anketinių duomenų: iš 93 atsakiusiųjų net 70 (71,494) pasirinko autopakrovėją, o 23 (23,5 %) — autokrautuvq. Darinys autopakrovéjas yra ir labai griozdiškas, šalia pirmojo tarptautinio démens auto- turintis dar ir lietuvišką priešdėlį pa-. Raštų ir šnekamojoje kalboje vartojamas ir autopakrautuvas. Tokie dariniai bendrinei lietuvių kalbai neteiktiniir daugeliu at- vejų vartotini be lietuviško priešdėlio. Su lietuvišku priešdėliu šie daiktavardžiai pateisinami tik tada, jei be priešdėlio jie turi kitokią termino reikšmę. Taigi lietuvių kalbos norma reikalauja, kad priesagų -ėjas, -tojas vediniai žymėtų asmenis, veikėjus ir nebūtų vartojami įrankiams, prietaisams, mašinoms, medžia- goms su kuriomis atliekamas veiksmas, vadinti", Dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje plinta daug abstrakčios reikšmės daik- tavardžių. Jie ypač paplitę moksliniame bei publicistiniame stiliuose. Daug var- tojama vardažodžių abstraktų arba ypatybių pavadinimų, kurie su priesagomis ir * Apie tai plačiau žr. Keinys S. Min. veik. P, 24—27, 170 galūnėmis dažniausiai padaromi iš būdvardžių, rečiau — iš daiktavardžių, o kar- tais ir iš kitų linksniuojamų ZodZiy'®. Pati dariausia vardažodžių abstraktų priesaga yra -umas, iš likusiųjų dar minė- tinos -ybė bei -ystė. Priesagos -umas ir -ybė dažniausiai yra vartojamos būdvardžių abstraktams darytis, o priesaga -ysté — daiktavardžių abstraktams. Kai kurie priesagos -ystė daiktavardžiai pagal savo reikšmę yra artimi priesagų -umas bei -ybė daiktavardžiams. Būdingiausias skirtumas tarp priesagų -umas ir -ybė abstraktų yra tas, kad „priesagos -ybė vedinius ypač mėgstama vartoti tada, kai žymimąją ypatybę reikia labiau pabrėžti, suintensyvinti, kitaip sakant, kai kal- bama apie labai ryškią, stipriai pasireiškiančią ypatybę". Bandyta išsiaiškinti, kurių priesagų vedinius dažniau linkę vartoti mūsų infor- mantai. Anketoje buvo pateikti vediniai: antrametystė—antrametiškumas. Iš 92 atsakiusiųjų 80 (81,6 9%) nurodė vartoją variantą antrametystė, o 12 (12,2 %) — an- trametiškumas. Taip pat nurodyti žodžiai su priesagomis -ystė ir -ybė: pilnametys- tė—pilnametybė, neturtysté—neturtybé. Iš 97 atsakiusiųjų pilnametystę pažymėjo 91 (92,9 %), o pilnametybę — 6 (6,1 94); iš 72 informantų 25 (25,5 %;) pasirinko neturtystę, o 46 (46,9 9,) — neturtybe. Dėl rusų kalbos poveikio vis dažniau pasirodo daiktavardžių su priešdėliu nu- ir priesaga -imas, kurie paprastai yra terminai, pvz.: nudujinimas — 00e32a308anue, nukenksminimas — o006e3epenicueanue, nuriebalinimas — o6e3oxupueanue, nuskausmi- nimas — obesboausanue, nuvandeninimas — o0b6e380xcusdnue. Šios darybos žodžiai kalbininkų neaprobuojami, bet specialioje literatūroje ir šiaip vartosenoje paskutiniais dešimtmečiais gana dažni. Ir mūsų apklausti asmenys iš pateiktų variantų anestezavimas—anestezija—nuskausminimas pirmenybę teikia nuskausminimui: iš 96 atsakiusiųjų jį pasirinko 53 (54,1 %), anestezavimą nurodė 12 (12,2 9%) anestezija — 19 (19,4 %). Įdomu pažymėti, kad vedinį nuskausmini- mas pasirinko net 11 iš 20 filologų, taip pat jam pirmenybę teikė 13 iš 23 technikos, 10 iš 15 ekonomikos, 7 iš 10 gamtos mokslų specialistų. Lietuvių kalboje gausėja ir būdvardžių. Jų darybos ir vartojimo aktyvėjimui turėjo reikšmės ir mokslo bei technikos raida, pareikalavusi sudėtingų pavadinimų, kurie dažnai žymimi būdvardžiu ir daiktavardžiu. Dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje dariausios būdvardžių priešagos yra -inis, -¢, -iškas, -a, -ingas, -a. Daugiau- sia yra priesagos -inis, -ė būdvardžių. Šios priesagos būdvardžių darybos produk- tyvumui turėjo įtakos ir tai, kad jie gali būti daromi iš daiktavardžių, būdvardžių, skaitvardžių, dalyvių, prieveiksmiy, prielinksniy konstrukcijų ir kt."**., Taigi priesaga -inis, -ė gali būti dedama prie įvairios struktūros ir įvairios reikšmės pagrindinių žodžių. 10 Plačiau žr. Urbutis V. Daiktavardžių daryba // Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965. T. 1. P. 306—316. 11 Ten pat. P. 308. 12 Plačiau žr. Kniūkšta P. Priesagos -inis būdvardžiai: daryba, reikšmės, gramatiniai sinoni- mai. V., 1976. P. 7—55. : 171 Priesagos -inis, -ė būdvardžių darybos produktyvumas ir yra viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių šie būdvardžiai taip gausiai vartojami ir jų vis daugėja dabarti- nėje lietuvių kalboje. Jų gausu tiek šnekamojoje, tiek raštų kalboje, ypač publicis- tikoje, mokslo literatūroje. Būdvardžių su priesaga -inis, -ė darybai bei vartojimui turi įtakos ir išorinės priežastys. Viena iš jų — rusų kalbos poveikis. Rusų kalbos būdvardžiai su prie- sagomis -eHHbliūi, -ckuit skatina būdvardžių su priesaga -inis, -ė darybą bei var- tojimą lietuvių kalboje, plg.: gamybinis — npouseodcmeennsiii, kokybinis — ka- uecmeennotii, miciurininis — Muuypunckui, ūkinis — xozaticmeennwiit ir kt. Nemažai problemų iškyla dėl priesagos -inis, -ė būdvardžių vartojimo lietuvių kalboje, ypač dėl būdvardžių konkurencijos su nusakomuoju kilmininku. Ne visi priesagos -inis, -ė būdvardžiai yra būtini, juo labiau, kad jie dažnai nepagrįstai var- tojami vietoj daiktavardžio kilmininko*??,. Mėginta išsiaiškinti, ar priesagos -inis, -ė būdvardžius, ar daiktavardžių kilminin- ką (žinoma, kai šių gramatinių formų reikšmės sutampa) labiau linkę vartoti mūsų informantai. Anketoje buvo pateiktas sakinys: Kultūros namuose įvyko (kraštoty- rinė, kraštotyrininkų) vakaronė. Iš skliausteliuose esančių variantų reikėjo pasi- rinkti vieną. Iš 96 atsakiusiųjų 90 (91,8 94) pasirinko blogesnį variantą — krašto- tyrinė vakaronė, o 6(6,1 9%) (filologai) — kraštotyrininkų vakaronė. Iš variantų įrankinis cechas — įrankių cechas taip pat populiariausias pasirodo įrankinis cechas: jį nurodė 78 (79,6 9%) iš 97 atsakiusiųjų, o įrankių cechą — 19 (19,4 945). Teiktiną variantą įrankių cechas pažymėjo 18 iš 19 filologų ir 1 gamtininkas. Iš variantų metodinis kabinetas ir metodikos kabinetas populiaresnis yra metodinis kabinetas: iš 95 jį sakosi vartoja 69 (70,4 %), o metodikos kabinetą — 25 (25,5 94); 1 (1 94) — pažymėjo abu variantus. Lietuvių kalboje vartojama ir būdvardžių su priesaga -inis, -ė bei pirmaisiais dėme- nimis bendra- ar visa-. Jų pasirodymą skatino ir rusų kalba (plg. rusų k. o6:w4e- ir 6ce-). Dažniausiai šie būdvardžiai ir yra vertiniai iš rusų kalbos. Tokie būdvardžiai nepriimtini lietuvių kalbai ir paprastai taisomi, numetant bendra- ir visa-. Vietoj šių būdvardžių vartotini taip pat ir žodžių junginiai. Bet minėtos darybos būdvar- džiai dažni mūsų kalboje, pvz.: bendraliaudinis turtas LR 1990 199, bendra- valstybinė reikšmė T 1989 12, visaliaudinis patriotizmas R 1990 270. Dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje priesagos -inis, -ė būdvardžiai dažnai“ daromi iš prielinksninių konstrukcijų!*, ypač iš daiktavardžių ir prielinksnio tarp. Rusų kalboje beveik tuo pačiu metu pradėjo gausėti būdvardžių su dėmeniu menc- (mexcdy-). Rusų lingvistai teigia, kad ši darybos tendencija labai išryškėjo apie mūsų amžiaus vidurį!*, Minėtos darybos būdvardžiai dažnai nukonkuruoja lietuvių kalbai teiktinesnį kilmininko linksnį. Tai matyti ir iš mūsų anketinės apklausos duomenų. Anketoje 13 Žr, Kniūkšta P. Min. veik. P. 123—158. 14 Plačiau žr, Kniūkšta P. Min. veik. P. 36—43. 15 Zr. Bensuuxos FO, A. O paisarun PYCCKOM JIEKCHKH B COBerckKyrO roxy // Pycckuit A3LIK B mKosie, 1965. Ne 6. C. 3-9, 172 buvo pateikti variantai: vyriausybių susitarimas — tarpvyriausybinis susita- rimas. Iš 96 atsakiusiųjų 47 (48 95) pasirinko variantą vyriausybių susitarimas, 0 49 (50 %) — tarpvyriausybinis susitarimas. Iš pirmenybę teikiančių bloges- niam variantui yra technikos (iš 23 jį nurodė 14, vyriaus ybių susitarimas — 9) ir žemės ūkio (iš 14 tarpvyriausybinis susitarimas sakosi vartoją 9, o vy- riausybių susitarimas — 5) mokslininkai. Be to, tarpvyriausybinį susitarimą savo atsakuose pažymėjo ir 5 iš 18 atsakiusiųjų filologų. Tokios darybos būdvardžių gausu ir spaudoje, nors norimai minčiai pasakyti daž- nai net geriau tinka daiktavardžių kilmininkas. Plg.: tarpkatedrinis ryšys VN 1989 20ir katedrų ryšys; tarpnacionalinis priešiškumas VN 1989 223 ir nacijų, tautų priešiškumas, tarpnacionalinė santarvė VN 1989 223 ir nacijų, tautų santarvė, tarpnacionalinis susvetimėjimas VN 1989 223 ir nacijų, tautų susvetimėjimas, tarpvyriausybinis susitarimas LA 1990 133 ir vyriausybių su- sitarimas. Kaip rodo anketinės apklausos duomenys, priesagos -inis, -ė būdvardžius linkę vartoti 60,02 9%, mūsų informanty, o daiktavardžio kilmininka — 34,88 %. Didžiau- sias procentas linkusių vartoti priesagos -inis, -ė būdvardžius iš mūsų informantų yra technikos (52,18 94; daiktavardžio kilmininką — 16,38 %) ir žemės ūkio (18,63 94; daiktavardžio kilmininką — 7,2 94) mokslų specialistų. Lietūvių kalboje daikto ypatybei žymėti geriau tinka nusakomasis kilmininkas. Taigi geriav taip pat vartoti metodikos kabinetas, kraštotyrininkų vakaronė, įrankių ce- chas. Dabartinėje lietuvių kalboje priesagos -inis, -ė būdvardžiai dažnai linkę išstumti iš vartosenos ir priesagos -ingas, -a būdvardžius. Tarp šių būdvardžių yra reikšmės skirtumų. Priesagos -ingas, -a būdvardžiai žymi gausų ypatybės turėjimą arba ypa- tybės ryškumą, o priesagos -inis, -ė būdvardžiai pirmiausia nusako daikto rūšį. Kartais Sie būdvardžiai vartojami sinonimiškai, bet, kaip teigia P. Kniūkšta, „pagal santykinę turėjimo reikšmę priesagos -inis būdvardžiams sinonimiški gali būti tie būdvardžiai su priesaga -ingas, kurie rodo paprastą ypatybės turėjimą“!*., Reike- tų įsiminti, kad gausumo, stiprumo reikšmei nusakyti geriau tinka priesagos -ingas, -a būdvardžiai. Deja, daugeliu atvejų šito nepaisoma. Tai matyti ir iš mūsų anke- tinės apklausos. | Anketoje buvo toks sakinys: Gavome daug (baltymingy, baltyminiy) pasary, kur iš skliausteliuose esančių variantų net 52 (53,1 9%) iš 95 atsakiusiyjy pasirinko blogesnj variantą baltyminių, o baltymingy — 43 (43,9 9%). Blogesnj variantą daz- niau renkasi technikos (15 iš 23), teisės (10 iš 16), gamtos (7 iš 10) mokslų specia- listai. Didžiausia problema dėl priesagos -inis, -ė būdvardžių ir yra ta, kad jie labai nu- stelbia kitas lietuvių kalbos raiškos priemones. Siu vedinių vartojimas ir normini- mas Yra Vienas iš sudėtingiausių kalbos kultūros klausimų"". 18 Kniūkšta P. Min, veik. P. 185. 17 Zr. Pupkis A. Kalbos kultūros pagrindai, V., 1980, P. 119—120. 173 Lietuvių kalboje gana dažnai kitas raiškos priemones, ypač daiktavardžio kilmi- ninka, užgožia ir priesagos -iškas, -a būdvardžiai. Tai matyti ir iš mūsų anketos duo- menų. Buvo anketoje sakinys: Moksleiviai renkasi (darbininkų, darbininkiškas) profesijas. 18 skliausteliuose esančių variantų dauguma — 51 (52 9) iš 98 atsakiu- siųjų pasirinko darbininkiskas, darbininkų — 46 (46,9 %), o 1(1 %) nurodė abu variantus. Iš apklaustųjų didžiausias skaičius pasirinkusiy variantą darbininkiSkas yra technikos (iš 23 jį pažymėjo 15) ir ekonomikos (iš 15 jį nurodė 9) mokslų specia- listai. Lietuvių kalboje, reiškiant priklausymą kaip rūšinę ypatybę, geriau vartoti nusakomąjį kilmininka, o ne priesagos -iškas būdvardį. Tad mūsų minėtame saki- nyje reikėtų vartoti variantą darbininkų profesijas, nes priešingu atveju atrodytų, kad mokiniai renkasi panašias į darbininkų profesijas. Dabartinėje vartosenoje vis daugėja sudurtinių būdvardžių, kurių antruoju dė- meniu cina visas Žodis su priesaga -iskas, -a, pvz.: daugiatautiškas, -a, lygiateisiš- kas, -a, naujamadiškas, -a ir kt. Vietoj jų dažnai geriau vartoti galūnės -is vedinius!*. Bet iš anketoje pateiktųjų variantų lygiateisiškas—lygiateisis dauguma mūsų in- formantų pasirinko pirmąjį: jį nurodė 60 (61,2 9%) iš 98 atsakiusiųjų, o geresnį variantą lygiateisis — 37 (37.8 95), 1 (1 %) informantas sakosi vartojąs abu varian- tus. Didžiausias skaičius, pasirinkusių variantą lygiateisiskas (16 iš 23), yra techni- kos mokslų specialistai. Anketoje buvo pateiktas sakinys: Man patinka šita (naujamadiška, naujamadė) suknelė. Vėlgi populiariausias pasirodė naujamadiška: šį dirbtinį variantą sakosi vartoją: net 76 (77,6 94) iš 93 atsakiusiųjų, o 16 (16,3 95) pasirinko teiktiną varian- tą naujamadė. Dar vartojami (ypač šnekamojoje kalboje) hibridai su -avas, pvz.: ružavas (=ro- žinis), smėliavas (= smėlinis). Tai rodo ir anketinė apklausa. Ypač populiarus hibridas ruZavas: jį sakosi vartoją 42 (42,9 9,) informantai iš 96. Jį labiausiai yra pamėgę technikos (rinkosi 14 iš 23), žemės ūkio (8 iš 14), ekonomikos (8 iš 15) mokslų specialistai. Taip pat minėtą hibridą savo atsakuose pažymėjo net 6 iš 19 filologų. Hibridas smėliavas labiau traukiasi iš vartosenos. Vietoj jo kalboje vis tvirčiau įsigali norminis leksikos vienetas smélinis. Tai matyti ir iš mūsų anketos rezultatų. Smėliavą savo atsakuose nurodė tik 14 (14,7 9%) iš 95 atsakiusiųjų: 8 technikos, 4 žemės ūkio, 2 ekonomikos «mokslų specialistai. Lietuvių kalboje, ypač šnekamojoje, dažnai vartojama netaisyklingos darybos prieveiksmių, pvz.: dvasiniai (= dvasiškai) nualintas, į gyvenimą žiūriu filoso- finiai (= filosofiškai), fiziniai (= fiziškai) atsilikęs ir kt. Tai matome ir iš an- ketinių duomenų. Anketoje pateiktas sakinys: Bilietai buvo išpirkti per (rekordiniai, rekordiškai, labai, nepaprastai) trumpą laiką. Net 47 (48 9) iš 98 atsakiusiųjų sakosi varto- ją netaisyklingos darybos prieveiksmį rekordiniai, 39 (39,8 94) — rekordiškai, 12 (12,2 94) — labai; nepaprastai. 18 Plg, Kalbos praktikos patarimai. V., 1985. P. 109. 174 Bendrinėje lietuvių kalboje nedaromi prieveiksmiai iš santykinių būdvardžių, su priesaga -inis, -ė. Tokia daryba yra atsiradusi dėl kitų kalbų poveikio. J. Jablonskis, taisydamas minėtos darybos prieveiksmius, dažnai matė ir visos konstrukcijos, vartojamos su šiais prieveiksmiais, netaisyklinguma?®, Apibendrinant priesagų vedinių vartojimą dabartinėje lietuvių kalboje galima da- ryti išvadą, kad dar dažnai vartojami ir netaisyklingos darybos daiktavardžiai, būdvardžiai, prieveiksmiai. Tai liudija ir anketiniai duomenys: 57,65 9, informantų linkę vartoti nenorminius priesagų vedinius, o 37,75 9% — norminius. Iš anketos duomenų taip pat matyti, kad didžiausias procentas iš apklaustųjų, pasirinkusių nenorminius priesagų vedinius, yra technikos mokslų specialistų: 63,73 9, ju pasi- rinko blogus variantus, o 34,35 94 — gerus. Kaip matėme, kai kurie priesagy ve- diniai vartojami ir ne savo vietoje. SUTRUMPINIMAI DLKŽ — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas / Ats. red. J. Kruopas, 1972, LA — Lietuvos aidas (laikraštis). LKG — Lietuvių kalbos gramatika / Vyr. red. K. Ulvydas. 1965. T.1. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas / Ats. red. J. Kruopas. 1968. T.1; 1969. T.2.; 1962. T.6. LM — Literatūra ir menas (laikraštis). LR — Lietuvos rytas (laikraštis). MG — Mokslas ir gyvenimas (žurnalas), R — Respublika (laikraštis). rs. — raštai, neturintys atskirų sutrumpinimuy. T — Tiesa (laikraštis). VN — Vakarinės naujienos (laikraštis). BM — Bewepsas Mocksa (laikraštis), TI — Ilpasmna (laikraštis). Pastaba: Skaičiai rodo laikraščių išleidimo metus, numerius, žurnalų metus, numerius ir pusla- pius. Romėniški skaičiai rodo knygų tomus, arabiški — puslapius. ON THE USAGE OF CERTAIN DERIVATIVE SUFFIXES' IN LITHUANIAN Summary The present paper is based on the data collected by using a special questionnaire of lexical inves- tigation “Leksikos tyrimo anketa“, which was compiled by the author of this report in 1987—1989. This study enables us to determine the usage of some lexical units both in standard and non-standard Lithuanian. Written language was also made use of. The speech of individuals with different educational levels and living in different regions has been studied. The respondents were people from different spheres of activity: science, produc- tion, culture, medicine, services, education, agriculture, transport and communications. The questionnaire contained several versions of the word or saying, and the respondent had to make his choice. It turned out that the respondents tended to choose barbarisms and hybrids; word-for-word translation mistakes were made in using complex words, shortened forms, or pre- fixes and suffixes. 19 Žr. Jablonskio raštai / Sud. J. Balčikonis. K., 1936. T. 5. P, 10, 88. 175 The majority of people with special and even higher education have a bad command of the Lith- uanian language. We were mostly interested in the language used by people engaged in science. A total of 98 respondents have been questioned: philologists, lawyers, economists, engineers, specialists in agriculture, natural sciences, planning and book-keeping. They all are graduates from higher schools, some of them with academic degrees in corresponding fields of science. All of them are native speakers of Lithuanian. The average age of the respondents amounted to 37 years. We were interested in the usage of certain suffix derivatives, and tried to determine to which of them the priority was given. Suffix derivatives were also evaluated in the light of standard Lith uanian. As is known, in standard Lithuanian nouns denoting the names of professions, specialities and occupations have the greatest number of suffixes. The nouns of this kind with the Lithuanian suf- fix -ininkas, -ė were chosen by 44.73 9; of the respondents, while the nouns with the international suffix -istas, -ė by 26.37 %. In Lithuanian, suffixes such as -orius, -auninkas, -adijas are also common in these cases.There are very well established hybrids, especially with the suffix -orius (giedorius, pasakorius). A total of 54 (54.1 9%) respondents chose the noun pasakorius and 48 (49 %), giedorius. In modern Lithuanian, derivatives with the suffix -ietis, -¢ are also commonly used. Just one thing wrong, they are overused. According to our findings, 65.31 94 of the respondents preferred the suffix -ietis, -ė and 30.43 9, other corresponding suffixes. In Lithuanian, the suffixes denoting names of tools are very productive. The following suf- fixes — -tuvas, -iklis — are most common. Sometimes in technological terminology to denote the same concept, derivatives with -ruvas or -iklis are used simultaneously. Our aim was to determine which suffixes our informants tend to use on condition that the suffixes have the same meaning. Consequently, 66.1 9%, of our respondents claim to use the derivatives with the suffix -fuvas and 17.33 9, the derivatives with the suffix -iklis. We have observed that in spoken Lithuanian and often in written Lithuanian the nouns denoting tools but not professions are more common with the suffixes -éjas, -tojas. In this respect, the norm of the Lithuanian language is violated, according to which derivatives with the suffixes -éjas, -tojas denote doers of the action but not tools or materials by means of which the thing is made. In contemporary Lithuanian, abstract nouns become more common. In this case, the most productive suffix is -umas. The influence of the Russian language being very strong, there is an in- creasing number of nouns with the prefix nu- and suffix -imas; as a rule, they are terms, such as nu- dujinimas, nukenksminimas, nuskausminimas, nuvandeninimas. Linguists do not approve the usage of these terms, but in scientific literature and everyday use they are very frequent. 54.1 9; of the respondents chose exactly this variant. In Lithuanian, the number of adjectives, particularly with the suffix -inis, -ė has also increased. They are often misused instead of a noun in the genitive case. This has been confirmed by our findings, namely 60.02 9, of our respondents preferred adjectives with the suffix -inis, -¢ and 34.88 9, used a noun in the genitive case. Summarizing the data obtained, we may state that 57.65 9%, of our respondents tend to use cer- tain derivatives with suffixes that do not conform to the norms of the Lithuanian language, and only 37.75 % of them use the correct language. We may also draw a conclusion that specialists of technical sciences violate the norms more frequently; even 63.73 9; of our respondents chose the wrong variants and only 34.35 9, the right ones.