Apie priesagų vedinių vartojimą lietuvių kalboje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXI (1994) KALBOS NORMALIZACIJOS KLAUSIMAI VIDA RUDAITIENĖ APIE PRIESAGŲ VEDINIŲ VARTOJIMĄ LIETUVIŲ KALBOJE Šiam straipsniui panaudota medžiaga autorės surinkta 1987—1989 metais pagal „Leksikos tyrimo anketą“, kurią taip pat sudarė autorė. Iš jos matyti kai kurių leksikos variantų, tiek norminių, tiek nenorminių, vartojimas. Pasinaudota ir raštų kalba. Anketoje keliamos šios svarbiausios problemos: 1) tarptautinių žodžių vartojimas (kurį žodį — lietuvišką ar tarptautinį, kai jų reikšmės sutampa — dažniausiai linkę vartoti informantai); 2) lietuviškų ir tarptautinių žodžių vartojimas perkeltinėmis reikšmėmis; 3) žodžių reikšmių įvairovė — tas pats žodis gali turėti įvairių reikšmių, pavyzdžiui, guolis — vieniems informantams — tik „gulėjimo vieta“, o kitiems — „tam tikra mechanizmų dalių atraminė detalė“ ; siūlas — „plonai susuktas verpalas“, „chirurginis siūlas“, „tech. terminas sriegio siūlas“ ir kt.; 4) frazeologizmų vartojimas (kurie frazeologizmai dažniau vartojami ir kurie informantai dažniau juos linkę vartoti); 5) sudurtinių žodžių ir įvairių santrumpų Vartojimas; 6) priešdėlių ir priesagų vedinių vartojimas. Tirta, kokia yra realioji atskirų sričių, įvairaus išsilavinimo žmonių kalba. Klausinėti informantai, dirbantys mokslo, gamybos, kultūros, medicinos, buitinio gyventojų aptarnavimo, švietimo, žemės ūkio, ryšių bei transporto srityse. Anketoje pateikta po kelis žodžių ar pasakymų variantus, ir informantai turėjo pasirinkti vieną iš jų. Buvo prašoma: „Pabraukite tą žodį ar žodžių junginį, kurį vartojate“. Pasirodė, kad informantai dažnai linkę vartoti įvairių barbarizmų, hibridų, vertalų; taip pat neretai klysta vartodami sudurtinius žodžius, įvairias santrumpas, priešdėlių ir priesagų vedinius. Šį kartą domėjomės mokslo srityje dirbančių žmonių kalba. Apklausti 98 mokslo sferos darbuotojai. Tai filologai, teisininkai, ekonomistai, technikos, žemės ūkio, gamtos mokslų, planavimo ir buhalterinės apskaitos specialistai, dirbantys Lietuvos mokslų akademijos institutuose, Klaipėdos jūrų muziejuje ir akvariume, Šiaulių pedagoginiame institute, Šiaulių „Nuklono“ konstruktorių biure (konstruktoriai, inžinieriai, paprastai dirbantys mokslinį darbą). Visi baigę aukštąjį mokslą, daugelis iš jų turintys mokslinius laipsnius ar vardus. Visiems lietuvių kalba yra gimtoji. Vadinasi, tirti dabartinės bendrinės lietuvių kalbos vartotojai, kurių amžiaus vidurkis — 37 metai. Domėtasi ir priesagų vedinių vartojimu. Bandyta išsiaiškinti, kuriuos jų dažniau linkstama vartoti, kokios ryškesnės šių vedinių vartojimo tendencijos. Priesagų vediniai įvertinami ir kalbos normos požiūriu. Taigi priesagų vediniai, kurie patei11e 163 kiami anketoje, buvo parenkami atsižvelgiant į atskirų priesagų darumą ir į būdingiausias klaidas, kurios susijusios su kai kurių priesagų vedinių daryba bei vartojimu, Vienas iš produktyviausių ir lanksčiausių žodžių darybos būdų bendrinėje lietuvių kalboje yra priesaginė žodžių daryba. Skirtingai nuo priešdėlio, priesaga eina po pagrindinio kamieno prieš galūnę, su kuria ji susijusi, nes „lietuvių kalboje priesaga palyginti retai, tiktai nekaitomuose žodžiuose, gali viena pati eiti darybos formantu, plg. kit-aip, vien-ur*l. Priesaginė žodžių daryba taip pat išplėtė bendrinės lietuvių kalbos žodyną. Ši daryba labai produktyvi dabar ir sudarant naujus daiktavardžius bei būdvardžius. Lietuvių kalboje iš daiktavardžių „Žymiai dažnesni yra dariniai, negu paprastieji žodžiai. Dauguma tų darinių yra vediniai ir tik nedidelė dalis — sudurtiniai daiktavardžiai. Dažniausi yra priesagų vediniai — jų vienų yra keletą kartų daugiau, negu visų likusiųjų darinių“. Bendrinėje lietuvių kalboje labai produktyvi priesaginė daryba daiktavardžių, kurie eina asmenų pavadinimais. Vieni iš jų yra veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai (nomina agentis). Tai daiktavardžiai, kurie su priesagomis ar galūnėmis yra padaryti iš veiksmažodžių ir reiškia veiksmų atlikėjus. Vienos iš dariausių šios grupės priesagų yra -tojas, -a ir -ėjas, -a. Kiti yra vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai (nomina atributiva), t. y. tokie daiktavardžiai, kurie su priesagomis ar galūnėmis padaryti iš būdvardžių, daiktavardžių ar kitų vardažodžiams artimų žodžių ir Žymi asmenį pagal kurią nors būdingą ypatybę. Viena iš dariausių šių vedinių priesagų yra -ininkas, -ė, o iš tarptautinių — -istas, -ė. Bendrinėje lietuvių kalboje produktyvi ir priesaginė daryba daiktavardžių, kuriais žymimi asmenys pagal jų profesiją, specialybę, užsiėmimą. Jie padaryti su priesagomis arba galūnėmis iš daiktavardžių, ypač dažnai žyminčių asmens verslo bei darbo objektą. Šių vedinių dariausia priesaga yra -ininkas, -ė; tarptautinių žodžių dažniausia priesaga — -istas, -ė. Nauji šios rūšies vediniai paprastai visi sudaromi su priesaga -ininkas, -ė, o jų reikalingumą lemia ir ekstralingvistiniai faktoriai: atsiranda naujų profesijų, specialybių, užsiėmimų. Lietuvių kalboje gausėja ir daiktavardžių, žyminčių asmenis pagal'jų kilmę bei priklausymą. Jie dažniausiai sudaromi su priesagomis iš kitų bendrinių ar tikrinių daiktavardžių. Minėtų daiktavardžių daryboje labai įprasta priesaga -ietis, -é. Bendrinėje lietuvių kalboje minėtų priesagų vediniai dažnai sinonimiškai vartojami su kitų priesagų vediniais arba kitos darybos daiktavardžiais. Aptarsime priesagų vedinių vartojimo anketinius duomenis. Anketoje buvo pateiktas sakinys: Vaikinas dirba uoste (iškrovėju, krovėju, kroviku), kur reikėjo pasirinkti vieną iš skliausteliuose nurodytų variantų. Pasirodo, kad populiariausias iš jų — krovikas: iš 95 atsakiusiųjų jį nurodė 56 (57,1 94), krovėją — 32(32,7 94). Šiuo atveju netinkantį variantą iškrovėjas pasirinko 7(7,1 %) 1 Urbutis V. Žodžių darybos teorija. V., 1978. P. 214. * Taip pat jo, Daiktavardžių daryba || Lietuvių kalbos gramatika, V., 1965. T. 1, P. 252. 164 informantai: 5 technikos ir 2 teisės mokslų specialistai. Vedinys iškrovėjas lietuvių kalboje pateisinamas tik tada, kai reikia nurodyti darbo kryptį. Pavyzdžiui, jei kurioje nors organizacijoje kraunamuosius darbus atlieka tie patys darbininkai, tai galima juos vadinti krovikais, krovėjais (plg. pakrovéjas—iskrovéjas). Dabartinėje lietuvių kalboje varijuoja asmenų pavadinimai pagal profesiją, specialybę ar užsiėmimą su lietuviška priesaga -ininkas, -ė ir tarptautine -istas, -ė. Buvo įdomu žinoti, ar dažniau linkstama vartoti priesagos -istas, ar -ininkas vedinius. Anketoje pateikti variantai: motociklininkas —motociklistas, kranininkas—kranistas, traktorininkas—traktoristas. Pasirodo, kad populiaresni yra priesagos -ininkas vediniai: juos renkasi 44,73 9, mūsų apklaustųjų, priesagos -istas vedinius — 26,37 94. Taigi pastebima tendencija vengti tarptautinės priesagos -istas vedinių. Iš pateiktųjų vedinių su priesaga -ininkas dažniausiai nurodomas kranininkas — jį pažymėjo 74(75,5 %) iš 97 atsakiusiųjų, o iš priesagos -isfas vedinių — futbolistas: jį pasirinko 36(36,7 94) iš 98 atsakiusiųjų ir traktoristas, kurį pažymėjo 33(33,7 %) iš 98 atsakiusiųjų. Taip pat įdomu pažymėti, kad anketoje pateiktus priesagos -istas vedinius dažniau renkasi žemės ūkio (22,37 94; -ininkas — 7,38 95), ekonomikos (15,6 %; -ininkas — 8,9 %), teisės (14,08 94; -ininkas — 11,4 94) mokslų specialistai. Priesagos -ininkas, -ė vediniai gana dažni lietuvių kalboje, tiek raštu, tiek ir šnekamojoje. Jie linkę nurungti kitų priesagų vedinius. Taigi ir mūsų informantai iš anketoje pateiktų variantų prozininkas—prozaikas pirmenybę teikia prozininkui — jį pasirinko 67(68,4 9%) iš 98 atsakiusiųjų, o prozaiką — 31(31,6 °,). Didžiausias skaičius iš pasirinkusių leksikos variantą prozaikas yra filologų*: iš 20 jį nurodė 9(29 %), o 11(16,4 %) — prozininką. Priesagos -ininkas, -ė vedinių gausumui ir populiarumui lietuvių kalboje turi įtakos ir tai, kad šie vediniai gali būti sudaromi iš įvairios morfologinės struktūros žodžių, paprastai daiktavardžių. Gausėja jų, sudarytų ir iš sudurtinių daiktavardžių, turinčių dėmenį -tyra ir einančių mokslo šakų pavadinimais, pvz.: dirvotyra— dirvotyrininkas, -ė, kraštotyra—kraštotyrininkas, -ė, menotyra—menotyrininkas, -ė, mokslotyra—mokslotyrininkas, -ė, tautotyra—tautotyrininkas, -ė. Dėmuo -tyra gali būti duriamas ir prie tarptautinio Žodžio, pvz.: patentotyra, teatrotyra. Iš šių sudurtinių žodžių taip pat padaromi daiktavardžiai su priesaga -ininkas, -ė: patentotyrininkas, -ė, teatrotyrininkas, -ė. Minėtos darybos priesagos -ininkas, -ė daiktavardžiai paprastai eina mokslininkų pavadinimais. Šalia vartojama ir grynai tarptautiniai mokslo šakų pavadinimai, ypač dažnai turintys sudėtinį démenij -logija (-log- +-ija), pvz.: kultūrologija, literatūrologija, patentologija, teatrologija. Daiktavardžiai, turintys démenj -logas, -é, eina mokslininkų pavadinimais, pvz.: kultiirologas, -ė, literatūrologas, -ė, patentologas, -ė, teatrologas, -ė. Démenys -logija. -logas, -ė gali būti duriami ir prie lietuviško daiktavardžio, pavyzdžiui, dainologija, dainologas, -é. Taigi lietuvių kalboje dažnai sinonimiškai vartojami priesagos -ininkas, -ė daiktavardžiai, padaryti iš sudurtinių, turinčių dėmenį -tyra, ir daiktavardžiai, turintys * Dauguma mūsų apklaustųjų filologų yra rusų kalbos specialistai. 165 dėmenį -/ogas, -ė. Buvo įdomu žinoti, kuriems iš šių daiktavardžių pirmenybę teikia mūsų informantai. Iš anketoje pateiktųjų teatrotyrininkas—teatrologas, patentotyrininkas—patentologas mūsų informantai dažniau linkę vartoti daiktavardžius su démeniu -/ogas: juos nurodė 77,5 94, o -ininkas — 16,35 9%. Iš 93 atsakiusiųjų vedinį reatrologas rinkosi 79(83,6 %,), teatrotyrininkas — 14(14,3 945), o iš 88 atsakiusiyju patentologą pažymėjo 70(71,4 °,), patentotyrininką — 18(18,4 96 informantų. Didžiausias procentas (50 94; -logas — 18,8 94) pasirinkusiųjų nurodytus priesagos -ininkas vedinius yra technikos mokslų specialistai. Atsiranda ir ateityje atsiras vis daugiau mokslo šakų. Reikės ir naujų tų mokslo šakų bei mokslininkų pavadinimų. Minėto tipo naujadarai (ypač su dėmenimis -logija, -logas, -ė) kai kuriose kalbose jau seniai vartojami. Dėl kalbų kontaktų jie paplito ir lietuvių kalboje. Gana tvirtai laikosi hibridai su priesaga -orius (giedorius, pasakorius), kiek rečiau vartojamas priesagos -auninkas vedinys keliauninkas (= keliautojas, keleivis). Mat daugelis iš jų turi specifinę reikšmę ir nelengvai pakeičiami, Ypač populiarus pasakorius:iš 97 atsakiusiųjų jį pasirinko 54(54,1 9); pasakotoją — 43(43,9 °,). Giedorių nurodė 48(49 9%). Hibridą keliauninkas pažymėjo savo atsakuose 29(29,6 %) iš 96 atsakiusiųjų. Dar vartojami kalboje ir hibridai su priesaga -adėjas. Iš anketoje pateiktų variantų piktadarys—nenaudėlis—niekadėjas 13(13,3 %,) iš 94 atsakiusiųjų pasirinko nevykusį minėtos priesagos vedinį niekadėjas. Tai 7 iš 23 technikų, 2 iš 15 ekonomistų, 2 iš 16 teisininkų, 1 iš 28 filologų, 1 iš 10 gamtininkų. Dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje gana dažnai vartojami priesagos -ietis, -ė vediniai. Ir tarmėse, ir bendrinėje lietuvių kalboje su priesaga -ietis, -ė sudaromi asmenų pavadinimai iš jų gyventų ar gyvenamųjų miestų, miestelių, kaimų vardų pvz.: birštonietis, -ė DLKZ 81, sasnavietis, -¢ LKG 1 411, vilkaviškietis, -ė DLKZ 939, vilnietis, -¢ DLKZ 940. Tam pačiam reikalui vartojamos ir priesagos -iskis, -¢, -énas, -é, pvz.: kuršėniškis, -ė LKZ VI 972, mažeikiškis, -¢ DLKZ 389, molétiskis, -¢ DLKZ 407, skuodiskis, -¢ DLKZ 716, šilališkis, -¢ DLKZ 812, vilniskis, -¢ DLKZ 940, kupiskénas DLKZ 345, rokiskénas DLKZ 671, vabalninkénas LKG I 412. Bendrinéje lietuvių kalboje beveik visi vediniai, žymintys asmenis pagal jų kilimo bei gyvenamąją vietą, imami daryti su priesaga -ietis, -ė.. „Lietuvių kalbos gramatikoje“*, be tos reikšmės, nurodyti dar du priesagos -ietis, -ė vedinių darybos atvejai. Su šia priesaga asmenų pavadinimai sudaromi: 1) iš žemynų, valstybių, kraštų tikrinių vardų, pvz.: amerikietis, -ė DLKŽ 13, europietis, -ė DLKŽ 152, suvalkietis, -ė DLKŽ 794; 2) iš bendrinių vietos pavadinimų, pvz.: kaimietis, -ė DLKŽ 274, miestietis, -ė DLKŽ 399, pajūrietis, -ė DLKŽ 485, užsienietis, -ė DLKŽ 899. „Lietuvių kalbos gramatikoje“ užsimenama ir apie tokius priesagos -ietis, -ė daiktavardžius, kurie žymi ne asmens ryšį su vieta, o jo priklausymą (savo ide4 Lietuvių kalbos gramatika, V., 1965. T. 1. P. 411, 166 ologija, veikla...) prie kokio kolektyvo ar žmonių grupés®, pvz.: ansamblietis, -ė, giminietis, -ė, gvardietis, -ė, pasaulietis, -ė, tautietis, -ė. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau, pvz.: armietis, -ė LKZ I 309, tėvynietis, -¢ DLKZ 848. „Lietuvių kalbos gramatikoje“ norminiais laikomi dvejopi priesagos -ietis, -ė vediniai: vieni jų žymi asmenis pagal jų kilimo bei gyvenamąją vietą, kiti — pagal priklausymą kolektyvui. Bendrinėje lietuvių kalboje gausėja daiktavardžių, padarytų su priesaga -ietis, -ė iš darbo vietos, darbo kolektyvo pavadinimo. Priesaga -ietis, -ė yra dabar labai dari, ji turi tendenciją virsti universaliausia sudarant asmenų pavadinimus tiek pagal jų kilimo bei gyvenamąją vietą, tiek pagal priklausymą kokiam nors kolektyvui. Blogiausia, kad šios priesagos vediniai vartojami net įkyriai, išstumiant kitų priesagų vedinius. Apie tai yra nemažai rašyta“. Tai patvirtina ir mūsų anketiniai duomenys: 65,31 9%, mūsų apklaustųjų linkę vartoti priesagos -ietis, -ė vedinius, o 30,43 9, renkasi kitų priesagų vedinius. Kaip jau minéjome, lietuvių kalboje asmenų pavadinimams pagal jų kilimo bei gyvenamąją vietą sudaryti nuo seno vartojamos ir priesagos -iškis, -ė, -ėnas -é. Iš pateiktųjų variantų vilnietis —vilniškis iš 98 atsakiusiyjy 91(92,9 9%) nurodė vartoją: vilnietį, 5(5,1 %) — vilniškį ir 2(2 94) — pažymėjo abu variantus. Iš variantų kuršėniškis—kuršėnietis pasirodo taip pat dažnesnis yra kuršėnietis: jį sakėsi vartoją 50(51 94) iš 97 atsakiusiųjų, kuršėniškį pasirinko 45(45,9 %), o 2(2 94) nurodė abu variantus. Taip pat iš kitų pateiktųjų variantų pirmenybė teikiama priesagos -ietis, -ė vediniams: iš 97 atsakiusiųjų 64 (65.3 4) pasirinko mažeikietį, 31(31,6 4) — mažeikiškį, 2(2 9,) nurodė vartoją abu; iš 95 atsakiusiųjų 53(54,1 9) nurodė skuodietį, 41(41,8 %) — skuodiškį, 1(1 9,5) — abu. Nors vietos gyventojai taip pat dažniau įpratę sakyti kupiškėnas, rokiškėnas, bet mūsų informantai labiau linkę sakyti kupiškietis: jį pažymėjo 67(68,4 %,) iš 97 atsakiusiųjų, kupiškėną — 29(29,6 9%) ir 1(1 94) pasirinko abu variantus. Net iš pateiktųjų varianty australas—australietis 62(63,3 9,) iš 98 atsakiusiųjų sakosi vartoją pastarąjį, 35(35,7 94) — australą ir 1(1 9,) — abu. Iš anketoje pateiktų variantų geležinkelietis—geležinkelininkas T3(74,5 9%) iš 97 renkasi geležinkelietį, o 23(23,3 94) — geležinkelininką (1 informantas abu pažymi), nors žymint pagal specialybę, profesiją, užsiėmimą vartotini priesagos -ininkas, -ė vediniai. Sprendžiant iš anketinių duomenų, priesagos -ietis vedinius dažniau renkasi technikos (-ietis — 30,11 95), kitų priesagų — 11,98 94) mokslų specialistai, o kitų priesagų vedinius dažniau linkę vartoti filologai (-ietis — 21,21 94, kitų priesagų — 26,64 9%). Priesagos -ietis, -ė daiktavardžių plitimas turi neigiamų padarinių. Sie daiktavardžiai dabar gausiai daromi iš bet kokio gamybinio, meninio kolektyvo, organi5 Ten pat. P. 412, ¢ Žr. Paulauskienė A., Tarvydaité D. Gramatikos normos ir dabartinė vartosena. K., 1986. P. 44—46; Simonaitytė V. Priesagos -ietis, -ė daiktavardžiai tarybinių metų raštų kalboje || Kalbos kultūra. 1979. Sas. 36. P. 38—44; Venckutė R. Senos ir naujos bėdos // Mūsų kalba. 1980. Nr. 4. P, 15—17 ir kt. 167 zacijos pavadinimo. Jų darybą ir vartojimą, galimas daiktas, skatina kitos kalbos, * ypač rusų. Pavyzdžiui, daug naujų priesagos -ietis, -ė daiktavardžių sudaroma iš įmonių ir kitokių simbolinių pavadinimų: baltijietis, -ė („Baltijos“ laivų statykla) T 1985 3, ekranietis, -ė („Ekrano“ gamykla) T 1987 100, elektronietis, -ė („Elektrono“ gamybinis susivienijimas) VN 1988 76, jiesietis, -ė („Jiesios“ eksperimentinė dailiosios keramikos gamykla) T 1989 99, mastietis, -ė („Masčio“ trikotažo fabrikas) T 1989 12, vairietis, -ė („Vairo“ dviračių gamykla) T 1989 13; iš sporto draugijų bei kolektyvų simbolinių pavadinimų: dinamietis, -ė ( „Dinamo“ sporto draugija) T 1985 4, kibirkštietis, -ė („Kibirkšties“ krepšinio komanda) T 1987 70, žalgirietis, -ė („Žalgirio“ krepšinio komanda) T 1989 200; iš laikraščių ir leidyklų simbolinių pavadinimų: tiesietis, -ė (laikraštis „Tiesa“) T 1990 254, mokslietis, -ė (leidykla »Mokslas®) rš.; iš meno bei kitų kolektyvų simbolinių pavadinimų: sakalietis +-ė, (vyrų choras „Sakalas“) LR 1990 10, versmietis, -ė (klubas „Versmė““) T 1987 40, žinijietis, -é („Žinijos“ draugija) MG 1986 4 19 ir kt. Rusų kalboje iš simbolinių pavadinimų daromi daiktavardžiai su priesaga -ey, kurie į lietuvių kalbą dažniausiai verčiami priesagos -ietis, -ė vediniais, pvz.: ounamosey (dyrOojibuas xomanma „Jlunamo“) IT 1978 53 — dinamietis, cnapmakoeey (dyrOojibuas xomanga „Crraprak“) BM 1976 257 — spartakietis, mopnedosey (KoMaHma mo Xokker „Topnejo“) — torpedietis, mocuasmosey („Mocdbunem®) BM 1975 156 — mosfilmietis. Tokie vertiniai skatina panašių daiktavardziy susidaryti ir iš simbolinių pavadinimų, vartojamų lietuvių kalboje. Tam tikra dalis tokių daiktavardžių yra atsitiktiniai (okaziniai) ir, patekę į raštų kalbą, turi Zurnalistinio Zargono atspalvį. Be to, nereikia šios priesagos vediniais keisti kitų priesagų vedinius. Šitaip anksčiau iš laikraščių pavadinimų buvo daromi. daiktavardžiai su priesaga -ininkas, pvz.: aušrininkas, varpininkas. Lietuvių kalboje daugėja panašių vedinių, kurie daromi su priesaga -ietis, -ė iš tų žmonių vardų, kurie suteikti įmonei, mokyklai ar kitokiam kolektyvui. Šiais priesagos -ietis, -ė vediniais nusakoma asmens priklausymas kolektyvui, kuris ir pavadintas įžymaus asmens vardu, pvz.: čiurlionietis, -ė (M. K. Čiurlionio vidurinė meno mokykla) LM 1989 13, janonietis, -ė (J. Janonio popieriaus fabrikas) T 1986 10. Tai naujas, neįprastas kalbos reiškinys. Blogiausia, kad bendrinėje lietuvių kalboje vartojami priesagos -ietis, -ė daiktavardžiai, sudaryti iš įvairių kolektyvų bei organizacijų pavadinimų. Kai kurie iš jų labai gremėzdiški, pavyzdžiui, padaryti iš išvestinių daiktavardžių: Jeidyklietis, -ė „leidyklos darbuotojas“ LM 1987 9, švietimietis, -ė „Švietimo darbuotojas“ T 1989 12; iš sudurtinių daiktavardžių: bendrabutietis, -ė (rš.), literatūrmenietis, -ė LM 1989 10, kuris padarytas iš žargoniško literatūrmenio; iš dviejų žodžių: naujaakmenietis, -¢ (Naujosios Akmenės gyventojas) T 1989 200, naujavilnietis, -ė (Naujosios Vilnios gyventojas) VN 1990 242 ir kt. Laikantis lietuvių kalbos normos, nėra reikalo šios priesagos daiktavardžius vartoti vietoj kitų priesagų vedinių, Pavyzdžiui, žymint asmenis pagal jų kilimo bei gyvenamąją vietą, nereikia pamiršti priesagų -iškis, -ė ir -ėnas, -ė. Žymint asmenis pagal priklausymą kolektyvui, geriau už priesagą -ietis, -ė tinka priesaga -ininkas, -ė. 168 Pr T Lietuvių kalboje labai darūs priesaginiai daiktavardžiai, žymintys mašinas, mechanizmus, įrenginius, prietaisus arba jų dalis. Paprastai jie vadinami įrankių pavadinimais (nomina instrumenti). Jais laikomi „tie daiktavardžiai, kurie su priesagomis ar galūnėmis yra padaryti iš veiksmažodžių (dažniausiai tranzityvinių) ir žymi daiktą (įnagį, ryką, prietaisą ar šiaip kokią priemonę), skirtą atlikti pagrindiniu žodžiu pasakytam veiksmui“. Įrankių pavadinimų daugiausia sudaroma su priesagomis -tuvas, -iklis. Tiesa, terminijoje paprastai šių priesagų funkcijos diferencijuojamos: stambesnių techninių priemonių, įvairių mašinų aparatų pavadinimai dažniausiai daromi su priesaga -fuvas, o smulkesnių techninių priemonių, mašinų, mechanizmy pavadinimai — su priesaga -iklis, rečiau -eklis. Bet kartais technikos terminijoje tai pačiai sąvokai žymėti paraleliškai vartojami priesagy -fuvas ir -iklis vediniai. Anketine apklausa buvo svarbu išsiaiškinti, kurios priesagos — -tuvas ar -iklis — vedinius (kai jų reikšmės sutampa) linkę vartoti informantai. Anketoje buvo pateikti abiejų priesagų variantai, pvz.: Nusipirkau sodui (purškiklį, purkštuvą). Iš skliausteliuose esančių variantų 91(92,9 9%) iš 97 atsakiusiųjų renkasi purkštuvą, 0 6(6,3 9%) — purškiklį. Tokiu pat būdu buvo pateikiami ir kiti variantai: gaudiklis ir gaudytuvas — iš 80 atsakiusiųjų 62(63,3 9%) nurodė gaudytuvą, 17(17,3 94) — gaudiklį, o 1 (1 °,) rinkosi abu variantus; tiekiklis ir tiektuvas — 42 (42,9 9) iš 70 renkasi tiektuvą, 28 (28,6 %,) — tiekiklį. Taip pat iš variantų rinkiklis ir rinktuvas pirmenybė teikiama rinktuvui: jį pažymėjo 64 (65,3 9%) iš 81 atsakiusiojo, o rinkiklį — 17 (17,3 2%). Taigi net 66,1 9%, apklaustųjų nurodo priesagos -tuvas vedinius, o 17,33 945 — priesagos -iklis vedinius. Priesagos -fuvas vedinių populiarumui dabartinėje bendrinéje lietuvių kalboje turėjo įtakos ir tai, kad ši priesaga savo darumu yra pralenkianti visas kitas tos reikšmės priesagas. Be to, priesagos -fuvas daiktavardžiai dažniausiai esti terminai, o „terminologijoje su šia priesaga tik įrankių pavadinimai ir tedaromi. Tai iš esmės sutampa su literatūrinės ir liaudies kalbos šios priesagos darybos polinkiais. Kita vertus, liaudies kalboje šios priesagos vediniais dažniausiai pavadinami tik įvairūs jnagiai“s. Lietuvių šnekamojoje kalboje (dažnai ir raštuose) suaktyvėjusi su priesagomis -éjas, -tojas ne asmenvardžių, o įvairių įrankių pavadinimų daryba, pvz.: skleidėjas, smulkintojas (pašarų), Priesagų -éjas, -tojas vediniais pavadinamos ir įvairios cheminės medžiagos, pvz.: skiedėjas, minkštintojas, tirpintojas. Šiam reiškiniui turi įtakos ir slavų kalbos, ypač rusų kalba, kur tos pačios priesagos vediniai tinka pavadinti ir asmenims, ir įrankiams, pvz.: eedumeap ir eodonumamenv, numamenb. Lietuvių kalboje nuo seno skiriamos priesagų -éjas, -tojas ir -iklis, -tuvas vedinių reikšmės. Pirmaisiais pavadinami asmenys, veikėjai, o antraisiais — įrankiai, prietaisai, medžiagos, su kuriomis atliekamas veiksmas. Taigi rusų kalbos žodžiai pacnpocmpanumenb, KopmMOu3mMe/buume.Ab, pacmeopumenb, MA2zuumeno į lietuvių * Urbutis V. Daiktavardžių daryba // Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965. T. 1. P. 381. 8 Keinys S. Priesaginė lietuviškų terminų daryba // Lietuvių terminologija: Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1975. T. 16. P. 20. 169 kalbą turi būti verčiami sklaidytuvas, pašarų smulkintuvas, tirpiklis, skiediklis, minkštiklis. Kaip jau minėjome, vediniai su aiškiomis veikėjus žyminčiomis priesagomis dažnai vartojami ne savo reikšme. Sakoma ir rašoma išėmėjas (dėmių) vietoj valiklis, pakėlėjas vietoj keltuvas, kėliklis ir kt. Tai ryšku ir iš mūsų anketinių duomenų. Iš pateiktųjų variantų valiklis, ėmiklis, išėmėjas (dėmių) dauguma informantų (net 68 (69,4 9%) iš 97 atsakiusiųjų) pasirinko nenorminį išėmėjas, kuris su priesaga -ėjas vartotinas net medžiagoms, su kuriomis atliekamas veiksmas, vadinti. Vedinį valiklis, kuris yra norminis, nurodė vartoją tik 24 (24,5 94) informantai, o émiklis — 33,1 94). Iš apklaustųjų vedini išėmėjas dažniausiai nurodė: technikos mokslų specialistai — 19 iš 23, žemės ūkio — 10 iš 14, ekonomikos — 11 iš 15. Mūsų nuostabai šį vedinį taip pat pasirinko net 11 iš 20 filologų (tiesa, kaip minėjom, dauguma apklaustųjų filologų yra rusų kalbos specialistai). Palyginti daug mažiau, negu vedinį išėmėjas, informantų pasirinko nenorminį vedinį skiedėjas: jį nurodė vartoja 24 (24,5 9) iš 95 atsakiusiųjų, o norminį skiediklis — 61.(61,9 9%). Iš apklaustųjų labiausiai šį nekodifikuotą leksikos variantą pasirodo pamėgę technikos mokslų specialistai: jį pasirinko 12 iš 23 atsakiusiųjų. Mūsų nagrinėjami priesagų -ėjas, -tojas vediniai kartais dar turi ir priešdėlį, kuris nelabai būdingas lietuvių kalbai. Gana dažnas lietuvių kalboje ir nevykęs darinys pagreitintojas. Iš anketinés apklausos paaiškėjo, kad jį linkę vartoti net 64 (65,3 9%) iš 90 atsakiusiyjy, o norminį variantą greitintuvas — 26 (26,5 %,). Neteiktina lietuviy kalbai pagreitintojq labiausiai pamėgę Žemės ūkio (jį nurodė 10 iš 12 atsakiusiųjų) ir technikos (jį pasirinko 16 iš 19 atsakiusiųjų) mokslų specialistai. Taip pat dauguma informantų pasirinko nenorminį pakėlėjas — net 65 (66,3 9, iš 86 atsakiusiųjų (vietoj pateikto anketoje norminio varianto kėliklis — jį pažymėjo savo atsakuose 26 (26,5 %) informantai). Vienas informantas nejaučia pakėlėjo ir kėliklio skirtumo, todėl renkasi abu. Dažnai mūsų kalboje vartojamas ir nevykęs darinys autopakrovėjas vietoj norminio autokrautuvas. Tai matyti ir iš mūsų anketinių duomenų: iš 93 atsakiusiųjų net 70 (71,494) pasirinko autopakrovėją, o 23 (23,5 %) — autokrautuvq. Darinys autopakrovéjas yra ir labai griozdiškas, šalia pirmojo tarptautinio démens autoturintis dar ir lietuvišką priešdėlį pa-. Raštų ir šnekamojoje kalboje vartojamas ir autopakrautuvas. Tokie dariniai bendrinei lietuvių kalbai neteiktiniir daugeliu atvejų vartotini be lietuviško priešdėlio. Su lietuvišku priešdėliu šie daiktavardžiai pateisinami tik tada, jei be priešdėlio jie turi kitokią termino reikšmę. Taigi lietuvių kalbos norma reikalauja, kad priesagų -ėjas, -tojas vediniai žymėtų asmenis, veikėjus ir nebūtų vartojami įrankiams, prietaisams, mašinoms, medžiagoms su kuriomis atliekamas veiksmas, vadinti", Dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje plinta daug abstrakčios reikšmės daiktavardžių. Jie ypač paplitę moksliniame bei publicistiniame stiliuose. Daug vartojama vardažodžių abstraktų arba ypatybių pavadinimų, kurie su priesagomis ir * Apie tai plačiau žr. Keinys S. Min. veik. P, 24—27, 170 galūnėmis dažniausiai padaromi iš būdvardžių, rečiau — iš daiktavardžių, o kartais ir iš kitų linksniuojamų ZodZiy'®. Pati dariausia vardažodžių abstraktų priesaga yra -umas, iš likusiųjų dar minėtinos -ybė bei -ystė. Priesagos -umas ir -ybė dažniausiai yra vartojamos būdvardžių abstraktams darytis, o priesaga -ysté — daiktavardžių abstraktams. Kai kurie priesagos -ystė daiktavardžiai pagal savo reikšmę yra artimi priesagų -umas bei -ybė daiktavardžiams. Būdingiausias skirtumas tarp priesagų -umas ir -ybė abstraktų yra tas, kad „priesagos -ybė vedinius ypač mėgstama vartoti tada, kai žymimąją ypatybę reikia labiau pabrėžti, suintensyvinti, kitaip sakant, kai kalbama apie labai ryškią, stipriai pasireiškiančią ypatybę". Bandyta išsiaiškinti, kurių priesagų vedinius dažniau linkę vartoti mūsų informantai. Anketoje buvo pateikti vediniai: antrametystė—antrametiškumas. Iš 92 atsakiusiųjų 80 (81,6 9%) nurodė vartoją variantą antrametystė, o 12 (12,2 %) — antrametiškumas. Taip pat nurodyti žodžiai su priesagomis -ystė ir -ybė: pilnametystė—pilnametybė, neturtysté—neturtybé. Iš 97 atsakiusiųjų pilnametystę pažymėjo 91 (92,9 %), o pilnametybę — 6 (6,1 94); iš 72 informantų 25 (25,5 %;) pasirinko neturtystę, o 46 (46,9 9,) — neturtybe. Dėl rusų kalbos poveikio vis dažniau pasirodo daiktavardžių su priešdėliu nuir priesaga -imas, kurie paprastai yra terminai, pvz.: nudujinimas — 00e32a308anue, nukenksminimas — o006e3epenicueanue, nuriebalinimas — o6e3oxupueanue, nuskausminimas — obesboausanue, nuvandeninimas — o0b6e380xcusdnue. Šios darybos žodžiai kalbininkų neaprobuojami, bet specialioje literatūroje ir šiaip vartosenoje paskutiniais dešimtmečiais gana dažni. Ir mūsų apklausti asmenys iš pateiktų variantų anestezavimas—anestezija—nuskausminimas pirmenybę teikia nuskausminimui: iš 96 atsakiusiųjų jį pasirinko 53 (54,1 %), anestezavimą nurodė 12 (12,2 9%) anestezija — 19 (19,4 %). Įdomu pažymėti, kad vedinį nuskausminimas pasirinko net 11 iš 20 filologų, taip pat jam pirmenybę teikė 13 iš 23 technikos, 10 iš 15 ekonomikos, 7 iš 10 gamtos mokslų specialistų. Lietuvių kalboje gausėja ir būdvardžių. Jų darybos ir vartojimo aktyvėjimui turėjo reikšmės ir mokslo bei technikos raida, pareikalavusi sudėtingų pavadinimų, kurie dažnai žymimi būdvardžiu ir daiktavardžiu. Dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje dariausios būdvardžių priešagos yra -inis, -¢, -iškas, -a, -ingas, -a. Daugiausia yra priesagos -inis, -ė būdvardžių. Šios priesagos būdvardžių darybos produktyvumui turėjo įtakos ir tai, kad jie gali būti daromi iš daiktavardžių, būdvardžių, skaitvardžių, dalyvių, prieveiksmiy, prielinksniy konstrukcijų ir kt."**., Taigi priesaga -inis, -ė gali būti dedama prie įvairios struktūros ir įvairios reikšmės pagrindinių žodžių. 10 Plačiau žr. Urbutis V. Daiktavardžių daryba // Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965. T. 1. P. 306—316. 11 Ten pat. P. 308. 12 Plačiau žr. Kniūkšta P. Priesagos -inis būdvardžiai: daryba, reikšmės, gramatiniai sinonimai. V., 1976. P. 7—55. : 171