Leksiniai Šaltinių šnektos savitumai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXI (1994) KALBOS NORMALIZACIJOS KLAUSIMAI ELENA GRINAVECKIENĖ LEKSINIAI ŠALTINIŲ ŠNEKTOS SAVITUMAI Šaltinių šnekta, esanti Šalčininkų raj. Dieveniškių apyl., būdama pereiginė tarp rytų ir vakarų dzūkų (Lipsk., Vidug., 187), yra pati pakraštinė (kaimo rytiniu pakraščiu eina Lietuvos—Baltarusijos valstybinė siena Dieveniškių lietuvių šnektų marginalo, praeityje buvusio gana vientiso ir nusitęsusio palyginti toli už dabartinių respublikos ribų į Baltarusiją, dalis (Gauč., Vidug., 38—39 tt., 48—49 tt.; Kviklys, 264—270). Ji yra vietinės baltarusių šnektos apsupta, teritoriškai izoliuota nuo kitų lietuvių kalbos šnektų, taip pat ir nuo Dieveniškių marginalo lietuvių šnektų (mūsų tyrimų duomenimis, iš 21 Dieveniškių apyl. kaimo tik 9 — Šaltiniuose, Mačiūčiuose, Kaziūluose, Žižmošė, Versekėje, Senmošiuose Miežionyse, Skraičiūnyse, Dvariškėse bei Dieveniškėse — galima rasti lietuviškai kalbančių senųjų vietinių gyventojų). Taigi Šaltinių šnektos atstovams būdingas pakaitinis lietuvių ir baltarusių šnektų vartojimas. Iš vienos pusės tiriamoji šnekta yra rezervatinė lietuvių kalbos archaizmų teritorija, iš antrosios — antrinių leksikos ir semantikos inovacinių reiškinių bei adstratinių elementų zona, taip pat tipiškas kontaminacinių reiškinių arealas. Dėl savo ypatingos padėties pastaraisiais metais ši teritorija yra atkreipusi ypač didelį susidomėjimą ne tik kalbos specialistų bei dvasinės ir materialinės kultūros tyrinėtojų — tautosakininkų, etnografų, architektų, bet ir kultūrologų, sociologų ir kt., be atvangos visokeriopai tiriančių šį unikalų vienos ir tos pačios etninės kultūros regioną. Konstatuojant sudėtingą šio krašto kalbinę situaciją, visų pirma svarbu iškelti, kad vietinė lietuvių šnekta, būdama vartojama uždarame kalbiniame kolektyve (7 iš 13 Šaltinių kaimo šeimos tarpusavyje kalba lietuviškai), yra neoficiali, ne kanceliarijos ir ne administracijos (lietuviškų mokyklų čia nėra, nes nėra mokyklinio amžiaus vaikų), kasdienė buitinė žmonių kalba. Joje pastaruoju metu aiškiai reiškiasi dviejų semotinių sistemų koegzistavimas: vietiniai lietuviškai kalbantys žmonės savo kasdieniniame gyvenime pramaišiui vartoja ir baltarusių šnektą. Tuo būdu abi kalbinės sistemos, — lietuvių ir baltarusių, — žmonių nuo pat mažens greta girdimos ir gerai mokamos. Nuolat viena kitą veikdamos (paprastai daugiau stichiškai, bet prie lietuvių kalbos nykimo čia nemaža dalimi yra prisidėjusi ir carinė tautų politika), jos išugdė visišką lietuvių — baltarusių dvikalbystę, kuri pastaruoju metu jau tampa vienpuse — lietuvių kalbos sistema čia tolydžio artėja prie baltarusių kalbos sistemos. Taigi vietinė lietuvių šnekta, praeityje buvusi daugiausia davėja (plg. kaimo baltarusių šnektoje iki šiol gyvai vartojamus iš jos gautus senus 8. Lietuvių kalbotyros klausimai, XXXI 113 lituanizmus: berlóukal ‘bėralas’, brandúl ‘branduolys’, brúńkta ‘branktas’, dúlka ‘dulkės, spalai’, gil ‘gylýs’, grabiázdzie ‘grėbėstuoti’, gúlta ‘guolis’, gúšta ‘gūžta’, gungli ‘gungliai, pridžiūvę ant karvės šonų mėšlai’, kerša ‘keršė’, krumpli ‘krumpliai’, krušnia ‘krūšnis’, paliáuki ‘paliaukės, tokia paršiukų liga’, mencia ‘mentė, pustyklė’, pliúsnia ‘pleiskanos’, pundák ‘pundokas, buožgalvis’, slásty ‘spąstai’, scimbúr ‘stimbiras’, vińkšny ‘vin kšnos, rogių pavažų dalis’, žágary ‘žagarai, ražai, karklai pynimui’, dabar tampa vien emėja, ir jos asimiliacijos procesas vos nesiekia apogėjaus. Šio kaimo lietuvių šnekta jau beveik netekusi savo gynybinio barjero, ir į ją veržiasi jos sistemą griaunantys baltarusių kalbos struktūriniai elementai, tokie kaip žvirblis mažàsnis várno:s ‘žvirblis mažesnis už varną’, dżi.rba pasvójéти ‘daro savaip’, kas mán’ dachódzic’ ‘kas man rūpi’, rúki:mas man pri-víčka ‘rūkyti aš įpratęs’ ir kt.; kitaip sakant, modeliuojasi šnektoje savotiškas pakraštinis jos variantas. Lygiagre tus čia minimų šnektų vartojimas toje pačioje kalbinėje sferoje ir situacijoje yra taip įprastas ir nusistovėjęs reiškinys, jog, kiek pastebėjome, nereikalauja iš kalbančiojo jokių intelektualių ar psichologinių pastangų. Tai labiausiai, mūsų nuomone, priklauso nuo to, kad visa tiek šio kaimo, tiek ir gretimų apylinkių vietinė kalbinė visuomenė daugmaž tebėra vienalytė — vienos ir tos pačios dvasinės ir materialinės kultūros (minėtina tokia pat kaip ir kitur Pietų ir Rytų Lietuvoje namų statyba, audinių raštai, valgių gamyba), gyvena tokį pat, galima sakyti, uždarą gyvenimą, laikosi tų pačių papročių, gerokai konservatyvūs, o čia vartojamoji baltarusių šnekta, kaip ir lietuvių, yra tik namų kalba, neprestižinė. Žmonių teigimu, gudai (čia taip vadinami vietiniai baltarusiai) — tai tie patys lietuviai prasčiokėliai, tik jau pamiršę savo protėvių kalbą, nebemokantys lietuviškai kalbėti². Vis dėlto būtina pripažinti, kad baltarusių šnekta kasdieniame gyvenime čia vartojama dažniau, nes vietiniai gyventojai baltarusiai teigia lietuviškai nemokantys, o 1 Baltarusiškų pavyzdžių kirčio vietą rodo akūto ženklas. Lietuviški tarminiai pavyzdžiai straipsnyje pateikiami supaprastinta fonetine transkripcija. Joje nenurodoma: a) tvirtagalio dvibalsio au turimas pirmojo dėmens o atspalvis; b) nevisiškas dvibalsių ie, uo vienbalsinimas (kai antrasis dėmuo susilpnėjęs, tariamas neryškiai. Tuo atveju jie žymimi ilgaisiais i:, u:); c) kirčiuotų ilgųjų balsių, dvibalsių bei dvigarsių atskirų dėmenų ilgumas. Jį paprastai parodo jų priegaidės ženklas. Išimtį sudaro tvirtapradžių dvigarsių i, u+ l, m, n, r ir ui, mūsų ausiai atrodančio pailgėjusio iki pusilgio (plg. LKT, 256, 258) pirmojo dėmens žymėjimas tašku raidės dešinėje žemai. Nekirčiuotų ilgųjų balsių ilgumas žymimas dvitaškiu raidės dešinėje, balsių pusilg umis — ten pat tašku žemai; d) dėsningas priebalsio n prieš g, k gomurinis tarimas; e) priebalsių kietumas prieš ė (atstoja bk. e), e (atstoja bk. ė), a (atstoja bk. trumpąjį e), taip pat nežymus kietumas prieš i. Priebalsių minkštumas (taip pat ir baltarusių pavyzdžiuose) žymimas minkštinamuoju ženkleliu (kableliu) jų raidės dešinėje aukštai. Priebalsių grupės minkštumas, nepavykus jo tiksliai nustatyti, nežymimas (išskyrus minkštuosius l ir pj). Kiti transkripcijos dalykai kaip LKT, 10–14. 2 Turint omenyje šią tikrai gyvą to krašto žmonių lūpose lietuviško žodžio gūdas reikšmę (ją, mūsų nuomone, yra pamato pripažinti tikrąja, plg. lie. gudėti ‘imti kita tarme šnekėti’ — LKŽ 3 693), vargu, ar galima pateisinti tendenciją visus baltarusius vadinti gudais, o jų respubliką Gudija. 114 lietuviams ji irgi nesvetima. Taip iš lėto tapę jau mažuma, lietuviai ir toliau derinasi prie situacijos, lengvai įprato gerai kalbėti baltarusiškai, nebesibodėti tos kalbos; savintis ją. Kaip minėta, jie ir lietuviškai kalbėdami lengvai naudojosi baltarusių šnektos struktūrinėmis ypatybėmis, iš palengvo patys spartina savo asimiliacijos procesą. Šį procesą, be kita ko, palaiko ir aktyvina kai kurių jaunesnių lietuvių gana akivaizdus tautinio susipratimo jausmo išblėsimas. Be baltarusių šnektos, vietiniams lietuviams nesvetima ir bažnytinė šio krašto kalba — lenkų kalba. Ja kalbami poteriai (pastebėta, kad poterius lenkiškai kalba ir vyresnio amžiaus pažangesni lietuviai), einama išpažinties, žegnojamas. Tačiau kasdienėje vartosenoje ji nėra įprasta. Lietuvis ar baltarusis, prašomas kalbėti lenkiškai, šia kalba pasakęs porą frazių, bemat ima pasakoti baltarusiškai. Tarpininkė šio regiono kalba yra rusų kalba. Ja vietiniai žmonės kalbinami įvairių valdžios pareigūnų, dažniausiai atvykusių iš kitur, tačiau pastebėta, jog žmogus, kalbinamas rusiškai, beveik visada atsakinėja baltarusiškai. Distancinių kontaktų (lenkų, rusų kalbų) įtaka šnektai menka. Nepaisant sudėtingos šio regiono kalbinės situacijos ir gana aktyvios asimiliuojamosios kalbų įtakos, Šaltinių lietuvių šnekta iki šių dienų tebėra lietuviška, vaizdinga, gyva, savita. Iš 1990 m. ekspedicijoje mūsų užrašytųjų per 2000 šios šnektos žodžių 74 % yra grynai lietuviški, 18,5 % — skoliniai (daugiausia iš baltarusių), 7,5 % — semantiniai vertalai (daugumas jų veiksmažodžiai; jie dažniausiai irgi baltarusiškos kilmės). Manome, kad pateiktieji procentai apytikriai atspindi visą Šaltinių šnektos leksikos būklę. Gausūs šio kaimo lietuviški smulkieji vietų vardai — bažnič’avietė: ‘Bažnyčiavietė’, dzirvėlės: ‘Dirvelės’, gėrviškis: ‘Gerviškis’, kraš-čimis laukas ‘Kraštinis laukas’, kūdra: ‘Kūdra’, lapėlų: kalnas „Lapelių kalnas’, margelūkai ‘Margelukai’, pul’kino: kalnas „Pulkino kalnas’, sėdzimo:s ‘Sėdimosios’, sūntakis ‘Santakis’ ir daugybė kitų aiškiai rodo, jog Šaltiniai su savo apylinkėmis visomis ištakomis yra lietuviškas kraštas. Svarbu dar ir tai, kad lietuviškas šių vietovardžių formas dažnai net nesuslavintas gerai žino bei gyvai vartoja ir vietiniai baltarusiai. Ypač vertas dėmesio senasis šnektos žodyno klodas, o labiausiai tas, kurio iki šiol kitose mūsų tarmėse ar raštuose neužfiksuota ar kuris čia yra grynai savitas. Tą klodą daugiausia sudaro leksiniai archaizmai, žodžiai, papildantys mūsų kalbos žodyno sistemą naujomis reikšmėmis, praplečiantys žodžių vartojimo arealą, perkeliantys vieną kitą senųjų raštų leksemą į gyvąją vartoseną, inovacijos. a. Iš šnektoje turimų kitur lietuvių kalbos tarmėse ar raštuose neužfiksuotų lietuviškų (ar lietuviškos šaknies) žodžių minėtini: ápin astrė (1) ‘apin astris’: árk’l’o: naują apinastrė: ažmáuta ‖ bikšderti, -na, -ėjo ‘caktelėti’: bitė bigzderna ir nuveina ‖ brazdžiánka (1) hibr. ‘plokštainis iš tarkuotų bulvių’: brazdžánku: kėpam púodi ar blėkoj ‖ čiurštumà (3ᵇ) ‘padugnės, tirščiai’: g’urós (= giros) cik č’ūrštumà liki. ‖ Žodis neabejotinai kilęs iš čiurštas←čirštas←tįrštas. Jo šaknies iu po č- yra tos pačios 8° 115 kilmės kaip ir kitų mūsų šnektų šil'ma ‘šiluma’, ž’uburis ‘žiburys’ ir pan., plg. dar Zink., 67—68. gelčius (2) ‘delčia’: gel’č’um skēisc’ gerēi; jau gel’č’us — kap pjautuvas ligdo:si mēnas|| Fonетiniu keliu (iš d-→g-) žodis atsiradęs iš delčius ‘delčia’. Dėsningo d→g šiuo metu Šaltinių šnektoje mums užfiksuoti nepavyko, nors gretimose šnektose jis tyrinėtojų (Lipsk., Vidug., 190) minimas. geltonkà (4) hibr. ‘geltligė’: mà jí.nkstai nesveiki nōg geltonkõs|| gėmdyti, -o, -ė ‘gimdyti’: atėį laikas gėmdži:c’ ir gėmdo: vaikùs|| Šaknies alternantas -em- (gėmdyti) greičiausia yra senesnis už kitų šnektų -im- (gimdyti). Tai, galimas daiktas, galėtų patvirtinti ir čia turimas gėmstančiai (→gėmsta) ‘gimstančiai’ (Lipsk., Vidug., 210). giurà (4) ‘gira; raugienė’: ažgēr’au šaltõs g’urõs ir dùr’a kr’u:cinēn; rugìnė: g’urà būvo: pì.rmas gė:rimas, vāl’gėm g’urõs, ažgėrc’ dãvė:|| Supriešakinto šaknies u buvimas vietoj i greičiausiai yra tos pačios kilmės kaip ir šnektos žodyje čiurštumà. kepsnė △ kraujų kepsnė ‘valgis iš šviežio kepto kraujo’: kùšni: kviečinù: mi.l-tu: taukù, kraujò: ir kepi in skarvadõs — ir kraujų kepsnė — gardù sbl³ diònu|| kokiaĵdien ‘kada’: ko:k’ūojdzien ānas būvo: atēji.|| Tai suprieveiksmėjusi vienaskaitos įnagininko įvardžiuotinė sudurtinio klausiamojo ir + santykinio įvardžio forma. Iškeltina drauge ir kitur Lietuvoje nežinoma šių įvardinių prieveiksmių daryba (jos pavyzdžių šnektoje yra ir daugiau, žr. žemiau), taip pat jų vartojimas ir reikšmė. Šiuo atveju įvardžiuotinė forma, kaip matyti iš sakinio, įvardžiuotinės reikšmės neturi. Tai, mūsų nuomone, reliktinis prieveiksmis, be kita ko, liudijantis ir apie šios šnektos įvardžiuotinių formų nykimo padarinius. krimšliùkas (kremsliùkas?) (2) ‘uodegos kremzlinis galiukas’: kãrvė: gerà, kap vuodegõs krimsl’ùkas temp’a žam’au kėl’u:|| plg. krimslỹs, kremslė ‘kremzlė’. kušlėtyna (1) ‘apželtkojis (paprastai apie vištas)’: akùš tu kušlėtina|| Žodis yra kušlas ‘apžėlęs’ giminaitis, turi menkinamąją priesagą -yna (plg. LKG 1 403). Nekirčiuoto priesagos -y- sutrumpėjimas nedėsningas. Panašių atvejų pasitaiko šnektoje ir daugiau, pvz., ricikšči:s→rytykštis ‘rytinis’, ausisa ‘ausyse’, s’tužblkėlė:→sožilkėlė (dar plg. čiurštumà) ‘tvenkiniukas’ ir kt. Kušlėtynę yra pasiskolinę ir vietos baltarusiai. lalautojas (1) ‘velykautojas’: lalàuto:jai gieda per vėlkas giesmì: vėsõlinu: links-mà dżienà|| darinys (bent jo priesaga) greičiausiai naujesnis, plg. ir kitą, čia dar visai naują tos priesagos vedinį dainuotojas (1) ‘dainininkas’: ragi — čiej vyrai dainùoto:ju. jieško:ja|| lańktytis, -osi, -ėsi ‘linguotis’: reik’a kad lańki:tu:si ir šo:kinė:tu: lo:pšys|| mažùl’ka (1) 1. ‘mažutė’: kab bū.l’bo:s nùder’a, būna ir dzidel’ũ, o: t’ėp mažù.l’-ko:s; 2. ‘mažoji’: bū.l’bo:s mažù.l’ko:s ir dzidelė:s; 3. ‘plonoji’: mažùl’kas žarnas ackiri. verč’am|| Be šio vedinio, turimi dar du: didžiùl’ka (1) ‘storoji’: nõg žarnų dziaž’ùl’ku: reik’a taukai aprińke’;storùl’ka (1) ‘storulė’: iš puš’ų sto:rù.l’ku: dãro: pirci palo:tàs, kad galėt sto:vēc’; ùtė:lė:s sto:rù.l’ko:s kap ãrkė:s; odzina (= gy- 3 Šnektos prielinksnių (ir priešdėlių) až(u-), su(-) balsis u greičiausiai dėl slavų įtakos dėsningai yra virtęs ъ. 116 vatė) sto:rù.l’ka pažadaro:, pašpùc’a, kap inlaidži ariėlkoni|| Tai reti dviejų mažybinių maloninių priesagų vediniai, turintys dvi morfologines reikšmes — išskiriamąją-pabrėžiamąją ir įvardžiuotinę (plg. LKG 1 582—583). Būdvardžiai vertingi tuo, kad reiškia niekur kitur neminimus Rytų Lietuvos šnektose nykstančių ar išnykusių įvardžiuotinių būdvardžių pakaitus. Antroji jų priesaga — greičiausia skolinys iš slavų. padabarýkščia hibr. ‘kaip dabar’: nežnau, kap padabarišk’ų pasakė’; motėrinu ãnas sãko: padabarišk’ų, ãno:s neprañta|| pagėmdyti, -o, -ė ‘pagimdyti’: atėji laikas ir pagėmdė: añtru:|| plg. gėmdyti. pasauji ‘po saują’: anà dalinėja linùs pasauji|| pietùmiškis, -ė (1) ‘pietų’: pietùmiškis pienas šul’nì|| Gretimoje lietuvių šnektoje apie Armoniškes turimas visai retas būdvardis pietùmis ‘pietinis’ (LKŽ 9 933). Neabejotinai iš jo pietùmiškis ir padarytas. panešdinėlti, -ja, -jo ‘panešti arčiau, panešioti’: linùs anà paneždžinėja paėmi. až rišalo:|| pérpažinti, -žista, -žino ‘įspėti, suprasti’: anà jau pérpažìno: mà kvarãbu:|| plaskáinia (pleskáinia?) (1) ‘pleiskanė’: ãuga džidz’o:s plaskáin’o:s ir jau dz’ùsta|| Žodis vartojamas ir vietos baltarusių. pliusnia (2) ‘pleiskana’: iž galvòs bira pl’ùsn’o:s|| vienà pl’ùsn’ã|| pilnà galvà pl’ùsn’ù:|| Plg. jo giminaičius plùškė ‘pleiskana; kas susiplojęs, plokščias’, plùškata ‘šerpeta’, plùškatuotas ‘šerpetotas’, plùškotis ‘plušotis’ (LKŽ 10 283, 364, 366). Pliusnią vartoja ir vietos baltarusiai. popusiáu ‘per pusę’: po:pus’au raspjov’au ir svied’au — supùvi.|| póviršu (póviršiu?) ‘paviršiumi, iš viršaus’: daũk nèlájam tò ãkmen’o: (= mėlynojo akmenėlio), cik póviršu|| priešė (1) ‘priekis’: vėž’o: vuodega riėc’as priešė|| vėž’o: ãkes priešė|| eik priešen|| priešžiem ‘prieš žiemą’: skragždùtė:s priešžiem kab bìjo: šal’c’o: ižbė:gdzinėja|| pumpliùkas (pampliùkas?) (2) ‘kačiukas, karklo žiedas’: pumpl’ùkai pu:kuoci razdzinėjas in žblgù, tep kap bal’c’il|| plg. pumpis ‘išpampėlis’, pumplỳs ‘storulis’, pumpolė ‘bulvė’; pámpa ‘pasipūtimas, gumbas’, pámpė ‘kas storas, pasipūtęs’, pamp-liùkas ‘mielinis blynas’, pámp’ti ‘pūstis’ (LKŽ 9 306, 308, 311, 312; 10 908, 909). pundỳla (2) ‘pampla, dručkė (apie rupūžę, varlę)’: sto:rùlė: rupùžė: pundzila|| Vedinio priesaga -yla menkinamosios reikšmės (LKG 1 333, 359), plg. giminaičius pundagálvis, pundòkas, pundžiùs ‘buožgalvis’, pùndza ‘pampla, dručkis’, pùndzinti ‘eiti (apie storulį), pamplinti’ (LKŽ 10 913, 914, 915, 917). Žodis vartojamas vietos baltarusių. purkštimai (2) ‘purškiamas dichlofos as ar kiti nuodai’: pacùkai nedvėsta nog tu purkštimų|| Tai naujas konkrečios reikšmės veiksmažodinės šaknies vedinys. rušutys3b ‘riešutas’: ãuga rušucis|| rušut’ù kėkė:| brundulis| lùkštas|| plg. rušù-tynas ‘riešutynas’ (LKŽ 11 1032). sáulagrėžtė (1) ‘saulėgrąža’: sáulagrì:štė:s padzigo: visos|| gražai ãuga|| sáula-gri:št’ù: gãvo:s dzidžùle:s|| 117 slidick|as, -à (3ᵇ) ‘slidus’: kap išverdzi kazlėku:| slidžickas paždaro:|| Šios prie-sagos vedinių šnektoje vartojama ir daugiau: báltick|as, -à (3ᵇ) ‘baltas’: kazlėkas báltickas kap àplupi|| mažick|as, -à (3ᵇ) ‘mažas’: jū mažbcku: mo.mà paliko:|| siaūrick|as, -à (3ᵇ) ‘siauras’: kar̀klu: lăpai jilgi, s’auricki|| stiprick|as, -à (3ᵇ) ‘kietas, standus’: jăunas makavýkas scìprickas|| tỹkick|as, -à (3ᵇ) ‘tylus, ramus’: cìkickas to:kis bernáicis|| Tai nemažybinės (plg. LKG 1 580), o išskiriamosios-pabrėžiamosios reikšmės grynai lietuviški (báltickas laikomas hibridu — LKŽ 1 614?) vediniai. Iš vieno kito jų daromi formanto -ai prieveiksmiai: tykičkai ‘tyliai, ramiai, iš lėto’: ci:kickai sbžar’a pautùs lizdai ir so:dzina vištu:|| žemickai ‘žemai’: skragždùtė:s in li:taūs žamickai iżbe:gdzinėja|| sparnà (4) ‘sparnas’: spainò:s i:rā pre būc’o:|| sulaš|ti, -o, -ė ‘sulašinti’: kõl’ sulašō: vâistus| soíš:li|| šùstis (1) 1. ‘šultys’: ko:pūstu: daũk sù.l’scies; 2. ‘sūrymas’: bro: lienė: sù.lsci: nõg me:sõs pìl’a mà daržàn|| susigamž|dyti, -o, -ė ‘būti neišsiklojęs’: sblzgamždziji. linai laikò:si dar reik’a láukc’|| svirsnià (2): ‘svirtis’: svirsn’à — ku: laidz’asi šul’nin|| tãjdien ‘tada’: ko:k’uojdzien iżgirsi varlàs krāk’anc’, tuojdzien reik’a cibul’as so:dži.nc’|| Dėl tarminės šio sudurtinio įnagininkinio prieveiksmio pirmojo sando galūnės plg. šnektos sbl tuój mergu, dėl prieveiksmio reikšmės — kokiájdien. tẽną, tẽnuo ‘ten’: ti:nà kvìetku: daũk priso:dzini. anà|| su:nùs dar tìnuo turėj kétvertu: vaikū|| tesimas (2) ‘votis, pūlinys’: ti:simas sbssuka vidūj ir prašmuša pūl’ai túojkart ‘tada’: kap bitẽ inkù.nda| túojkart sópal túojkart žárno:s tvirtėsnė:s| kap nedùodam vakarì ėsc’|| užvalka (1) ‘kaklaraištis (apie grybą)’: in grìbo: ko:tùko: užvalka|| ir višč’ùkė:s| ir mus’òmer’ai turi užvalku:|| viralai (3ᵇ) ‘daržovės’: ìto:s žòle:s daržusà pre viralū augù| viralai šie mėtai prasci| li:tūs nelijo: iš pavásar’o:|| vók|is, -ė (1) ‘vokietis’: mar’còs mo:mà vóké: iš rùsnė:s| o: tėvas ar vókis| ne-žnaũ|| Šiedu žodžiai turbūt pati didžiausia dabar užrašytoji šnektos ir apskritai visos lietuvių kalbos leksinė seniena. Iki šiol tebuvo žinoma tik jų giminaitė Vokia, Vokė ‘Vokietija’. Ją mini J. Bretkūno, M. Daukšos ir kt. senieji raštai, taip pat senesnieji — P. Ruigio, Chr. G. Milkes, G. H. F. Neselmano, Fr. Kuršaičio ir kt. žodynai. Kiek plačiau Vokią tyrinėjo K. Būga (RR 1 228, 515; 2 226—228). žuž|yti, -ija, -ijo 1. ‘niūniuoti’: anas cik’ai tu: giesmãiti: žùžlija; 2. ‘apgrūsti’: reik’a grūdus miežùn’us žùžl: c’| vi.rsim|| Tomis pat reikšmėmis žodis pažįstamas ir vietos baltarusiams, o reikšme ‘dejuoti’ jis kaip skolinys iš lietuvių (ЭСБМ 3 349) vartojamas ir gretimoje baltarusių šnektoje apie Ašmeną (СБГ 2 330). žilàinė (2) ‘žemė prie šlyno’: žbllainė: tam lauki| o: kitam — kùmpas žbllainė:s|| Nors tai tikrai skambus, taisyklingos darybos lietuviškas žodis, bet greičiausia tai tos pačios reikšmės baltarusių sivák vertalas. 118 b. Šnektoje užrašyta ir keletas žodžių, kurie iki šiol žinomi iš senesnių raštų ir buvo nekirčiuoti. Nuo dabar aiški jų kirčio vieta ir priegaidė. Iš tokių žodžių minėtini: išrūgęs (1) ‘išrūgos’: išru:ges milėdavom |o: kat šviež’o:s |tai ir pageri|| krąk|ti, -ia, -ė ‘kurkti’: varlė:s o: krãk’a o: krãk’al pradėj varlė:s krãkc’l dar išgirsi varlàs krãkanc|| smilginė (3ᵇ) ‘smilkinys’: kaktōn smilginė |o: kab dzvi — smilginė:s|| raižiūkas (2) ‘randas’: raižūkai in ragū ró:dž’a |kiek kárve: mėtu: |pirmas raižūkas tris metai |o: paskū |kiek raižūku: |ciek mėtu:|| Raižas šia reikšme iki šiol žinomas tik iš senųjų raštų (LKŽ 11 92). (su)|stipti, -stimpa, -stipo ‘(su)stingti’: jau taukai scimpa || pradėj taukai scipc’ àpil’a šaltu vanden’u |kat taukai sūscipt || jau taukai sūscipi. (plg. LKŽ 13 812). c. Šnektos faktai rodo, jog joje yra nemaža žodžių, vartojamų ir kitomis negu kitur Lietuvoje reikšmėmis, pvz.: (ap)|svilti, -svela, -svilė ‘(ap)svilinti’: k’aūlbl: svėlam iš kūl’o:|| svildamì |ražo:-dzinam |kad išėidžitu: garai iš vidaus|| ir blãškaz gerėi àpsvela| kap kūl’o: nèrà|| kap k’aūlbl: nūsvęlam | plãunam|| Pirminis svilti šnektoje vartojamas mūsų kalbai šiuo atveju neįprasta priežastine reikšme (plg. LKŽ 14 353—354, 358—359). ažačia (3ᵇ) ‘kitas galas’: kasōs ažac’à sto:rā |kitā pusīs žiemōs būš šaltà|| plg. LKŽ 1 533. ažuveik|ti, -ia, -ė ‘uždirbti, užpelnyti’: pardavė: árkli: ir ažbiveikė: piñkezdešimt rubl’u:|| žr. LKŽ kartoteką. drėplō|tis, -jasi, -josi ‘kraipytis, suki aliotis’: atāšijo:s — kad nezdrē:pl’ōt jieno:s šōnuosna|| plg. LKŽ 2 689—690. bakanėlis hibr. (2) ‘taukinė’: bakanėli: sūkam iš taukū|| ko:pū:stuosna bakanėl’o: andedzi |ko:kis kvãpas| plg. LKŽ 1 573. geluonė (3ᵇ) ‘gylys’: bitēz geluonē ir odžino:s geluonē|| bitē geluoni: pãmeta (= palieka, neištraukia) ir mir’ā|| plg. LKŽ 3 228. gūdas (4) ‘nebajorų kilmės prasčiokas vietos baltarusis, nemokantis lietuviškai’: gudai itai mū:si žmonės pras’čōkai | lietuviškai nemōka koc’ ir gi:rēna lietuvōi|| plg. LKŽ 3 692. guld|ytis, -osi, -ėsi ‘būti pasklidusiam’: stōvu: juosto:sna (= skersiniuose) ažvari-nėjam kli:nukūs |kat s’ūlai lig’ai gul’dzitu:si|| plg. LKŽ 3 707—708. gunglỹs (4) ‘pridžiūvusių mėšlų su šiaudais kuokštas’: gungl’ai tru:šu pridž’ūvi. kárvei in šōnu:|| nulupinėjam vienus gungl’ūs |kici priskranta|| plg. LKŽ 3 732. ilguma (3ᵃ) ‘ilgis’: kiek ilgumōs klīno: | ciek reik’a stojōku: (=stulpų)|| plg. LKŽ 4 54. iñgi kėtvėria ‘į keturias dalis’: iñgi kėtvėra kėrtam lāšbn’us|| iškart ‘pirmiau’: iškart kn’ūpsc’u: svėlam |o: paskū apverc’am|| plg. LKŽ 4 194. jaunikis (2) ‘jaunas mėnuo’: jaunikin gerėi sėc’ so:dzi.nc’ | cik k’aūlė.s skersč nės-seka|| kap jauniki: ažvisi | reik’a pasvėikinc’ || plg. LKŽ 4 308. jaunikl|is, -ė (2) ‘jaunasis’: ito:j jaunikle: mažblckà ščupłē || ragī — jauniklis kap jauniklb: sūka|| plg. LKŽ 4 309. 119 juosta (1) ‘staklių skersinis’: stōvuosna juosto:s iš apač’ų dvi ir iš viršaus | kat laikītu:si sto:civo:s | sto:vėt lig’ai || to:są juosto:sa kli:nukai ažusvāro: || plg. LKŽ 4 424—426; LKA 1 110, 130—131, 140, žemėl. N=48, 64. ledin|is, -ė (2) ‘blizgantis (apie geležinę gyvatę)’: ladzinė: odzina plo:nutė: | bližga || plg. LKŽ 7 224. lėti, lėja, lėjo ‘statyti pieninen’: iš dviejų kárv’ų: ãnes ciek pieno: lája, kiek mės iš vi:nõs || plg. LKŽ 7 438—439. lyti, lija, lijo ‘lydytis’: audzimu: in li:taũs tiša | kat lėt || Pirminis lyti čia vartojamas mūsų kalbai šiuo atveju neįprastai parūpinamąja reikšme. lim|o|ūs, -ų (4) ‘lipšnus’: jũs labai lim’p’o:s | reik’a rasakinėtė || plg. LKŽ 7 518. pakartuvai (1) ‘bubų kartys, užlos’: pakartuvai svirnų maišāmu || plg. LKŽ 9 157. paliaukė (3ᵇ) ‘angina’: kãt pakila pal’auka: | dėda kũm šaltu || plg. LKŽ 9 255—256. pãliaukės (3ᵇ) ‘paršiukų kaklo liga’: pas mũs’us paršėl’us pãlaukė:s | gužai vež-dzinėjasi po: kaklų || plg. LKŽ 9 256. pavieni ‘po vieną’: po: du spirguč’us ar pavieni mo:mã mūma dúodavo: || plg. LKŽ 9 691. per|ėtis, -isi, -ėjosi ‘ristis’: jau greit vištėl’ai perėsis | jau gi:rdzis tik tūk || plg. LKŽ 9 821—822. pikt|as, -à (4) ‘išvirkščias’: piktà audzimo: šalis gražesnė: kãb gerà || plg. LKŽ 9 255—260. pirštas (2) ‘siūlo šaka’: dviėį pirštu: s’ulas plónickas || plg. LKŽ 10 28—29. prasčiokas (2) ‘nebajorų kilmės vietinis baltarusius’: prasc’õki: pàė:mė: ir pàts pazdãre: prasc’õkas | lietuviškai nekalba ir ãnas | ir vaikai || prasc’õkai-mu:si žmónes | cik kũ lietuviškai nekalba || plg. LKŽ 10 543—544. puliūkas (2) ‘paukščiukas, kiekvieno paukščio vaikas’: kad in sunkesn’ų: mėtų: | bacėnas išmeta pul’ūku: | o kat in gerãsn’ų: — paũtų: || ir kãcko:s | ir vãrno:s | vãngo: ir pelė:dõs kap mažūkai | pul’ūkai || plg. LKŽ 10 879—880. pumputỹs (pamputỹs?) (4) ‘pumpuras’: visūs bijūnų: pumputc’ūs nuskinė: vag’ai | cik vienas pumputc’is pasiliko: | daug’aũ ne:rã || pumputc’uosã bijūnai || plg. pampu-tys ‘išpampimas, pasipūtimas’ LKŽ 9 316, pumputis ‘koks minkštas purus daiktas’ LKŽ 10 912—913. skrynelė (2) ‘inkilas (špokinė)’: šo: kám darom skrinelãs ir rišam pre medz’ago:s || skri:nėlen jau šo:kų pul’ūkai girdzis || plg. LKŽ 12 1075. supykla (2) ‘liūno paversmis’: gãnėm po: itas supi:klãs | bijojom | kat neingrūt kárvė: || plg. LKŽ 14 194. suvai|kyti, -o, -ė ‘sulaikyti, suturėti’: negalau ašaru: suvaikė || plg. LKŽ kartoteką. šnyp|ti, -ia, -ė 1. ‘šniokšti’: lietus šnიპ’a | tęp lija || 2. ‘urgzti’: neik | šuva jau šnიპ’a | gali pũ:l’č || plg. LKŽ kartoteką. võž|tis, -iasi, -ėsi ‘skirstis, dalintis’: kap riebi k’aũle: | taukai nõg žarnų vóžasi pãci:s | o: kap ku:dã ir peilūko: reik’a || plg. LKŽ kartoteką. 120 Žagaras (3ᵇ) 1. ‘ražas’: iš šlūto:ž žagaro: padaro: to:ki krukučei: ir jų vėra skietan || šlūto:ž žagaru mažū.l’kas žarnas čiscija || 2. ‘svyruoklių medžių šaka’: žalgas laidz’a žagarus ingi žėmi: || 3. ‘atžala’: gru:ša nušalba. laidz’a žagarus iš apač’u || 4. ‘karklas pynimui’: kap plo:nešnis žagaras | cielū pīna košibklu: | o: tep perpius || kap pini kiekvienas žagaras reik’a imc’ trumpėšnis || plg. LKŽ kartoteką. d. Užrašytoje gausioje medžiagoje yra nemaža senų žodžių, praplečiančių iki šiol žinomus jų ar jų reikšmių arealus, pvz.: apriėsti, -čia, -tė ‘apmesti’: apriet’au pink’as šinas audzimo: || plg. LKŽ 11 563. aslà (2) ‘pečiaus padas’: pėč’un sū ližbi šauna diōnu: in āšlo:s || plg. LKŽ 1 327. bližgėti, -a, -ėjo ‘blizgėti’: žblgū lēpai bližga ir sku:rā || ōdzina bližga kap lādas || plg. LKŽ 1 938. branktėlis (2) ‘medinė saga’: brunktel’ū medz’agin’ū sėgēm visa || plg. LKŽ 1 1003. galin|iuotis, -iuojasi, -iāvosi ‘eiti imtynių’: vaikai ačlaimi galin’ūojasi || nōg rito: kap pradėj galin’ūocis | tep perdzien galin’āvo:si || plg. LKŽ 3 69. ingiryḱštis (1) ‘vingiarykštė’: ingiri:kščis kap prašalai gėrc’ || plg. LKŽ 4 111. juostelėt|as, -a (1) ‘dryžuotas’: gerėi āusc nemo:kėjau | o: itu: juostelėtu: jau āud’au || plg. LKŽ 4 426. kultuvė (3ᵇ) ‘linų galvų kultuvas’: linūs kultuvēm raiṅko:ma plieḱsi || plg. LKŽ 6 859—860. kušļas, -ā (4) ‘apželtkojis’: kušlas gaidzīs plūksnom apūgi. kōjo:s || plg. LKŽ 6 994. laṅkena (1) ‘lenktas skustuvo žievė’: laṅkenu žiev: skūtė: nōg mēdz’ago:s || plg. LKŽ 7 128, 342. menčia (4) ‘pustyklė mediniu kotu’: galūstivas visas žviro: | o: menc’ā — iš mēdz’ago:s | cik apl.lta tuōm žvi:ru | kur galūstuvus dāro: || plg. LKŽ 8 7. mergystė (2) ‘anūkė’: mān’ pādeda mergištė: | jau keturōlikci nuvēj || plg. LKŽ 8 31. milin|is, -ė (2) ‘vilnonis’: māno: dūkrē:mu nerēik’a milinū: lo:pin’ū | o: mūma geresn’ū: nė:rā || plg. LKŽ 8 192. pākuralas (3ᵃᵇ) ‘prakurai’: šakal’ai pakuralām || plg. LKŽ 9 218. pasidraibst|yti, -o, -ė ‘nerimti, vartyti’: pōru: ōdzinu mat’au | pazdraipsti. gulēj || ōdzina pazdraipsto: pazdraipsto: ir nusramina || plg. LKŽ 2 626. pupojys (3ᵇ) ‘puplaiškis’: pupo:jai nōg apecito: || plg. LKŽ 10 941. rūklš (4) ‘dūlis’: ru:klis kap pre’ bit’ū eini || ānas iš puvės’o: verbōs mēdz’ago:s || plg. LKŽ 11 928. spjāudulas (3ᵃ) ‘spjaudalas; į putas panašus skreplys ant žolės’: spjaudulai in žo:lēs būna | gal ti gēguže:s prisipjaudo: || plg. LKŽ 13 460. stov|ėti, -i, -ėjo ‘gyventi’: ti sto:vėjom | o: c’a pastātēm pir’k’u: || plg. LKŽ 13 903. straublė (4) ‘vaivorykštė’: straublė vōndeni: trauk’a | būs li:taūs || straublė gelto-na mē:lina žal’ā || plg. LKŽ 13 940; LKA 1 182, ž. 105. šekai (4) ‘viksvos (greičiausia)’: še:kai — būna žo:lēs | arkļ’am pjōvēm | laidz’a stōras kasās | bāloj kupsc’ukais āuga || plg. LKŽ 14 615. 121 šėrkšnas (2) ‘kieta sniego pluta’: šárkšnas in sniego: | možna eic’ | šárkšnas lai-ko: || plg. LKŽ 14 655. vyzdėti, vėima, vyzdėjo ‘ieškoti’: kap paduódzi válgi:c’ | ánas vis mė:šos kur pre kaulúko: vėima || ánas netúri kantrībė:s vėima | pavėima ir mėta || pavi:zďėk mán’ šáukštu: aš nerandu || pasvi:zďėk sà skri:nėlej ir atrasi || plg. LKŽ kartoteką. e. Nors vietiniai lietuviai mažaraščiai ir laikraščių beveik neskaito, bet per televiziją ir per savo vaikus, atvažiuojančius jiems padėti savaitgaliais, girdi mūsų bendrinę kalbą ir patiria tam tikrą jos įtaką. Žinoma, ji yra nežymi ir daugiausia imliausiame lygmenyje — leksikoje. Štai šalia įprastinių giesminýkas, balnyčia, cierply-vastis, grabeniai, paūtas, kavõlis, lopinýs, mẽdžias, nedėlia, pilvas (vėdarūkas), pristupas, ãlyčia, altõjus ir kt. gana neretai čia jau išgirsti ir dainúotojas (: dainúoto:jus vėžė: vi.l’n’au), ligóninė (: ligóninèn vo:l’ójau dẽšimt dzienų), kantrýbė (: reik’a daug kantrībė:s káp jūma rasakinej), šepetėčiai (: šápecais linùs šukúojam), kiaũšis (: vãmo:s cig gẽr’a k’úušus || vištu: k’aušai balci | bit’ú raũkon priso:dzìnta k’aušų), kalvýs (: kal’vīs neko:kis | pajūodi. | piktas), skarėlė (: san’au lo:pin’ai | o: dar skarėlė:s), miškas (: preg dzievėniškiem miškelis), savaitė (: saváiti: prasvol’ójau namušà), skranãdžius (san’au pilvas | vė:darūkas | o: dar skranãdž’um vadzinam), priepuolýs (: mán’ nøg išgu:sc’ú: pre:pu:l’ai paždãrė:), kãimas (: šal’čin’ai — mažas kãimas), tinginýs (: visa anà daro: | ánas cinginýs) ir kt. Šie ir daugelis kitų į mūsų kalbos aruodus dabar naujai įsiliejusių Šaltinių šnektos žodžių tėra tik nedidelis lašas lietuvių kalbos žodžių jūroje, tačiau jis, prikeltas naujam gyvenimui, yra brangintinas ir svarbus jos turtas. Jis rodo, kaip aktualu ir mūsų dienomis kruopščiai tyrinėti dar tebegyvuojančių periferinių šnektų dirvonus, kuriuose tebeslypi kalbos tyrinėtojų dar neužrašytų ir galinčių labai greit nukeliauti į užmarštį lietuviškų žodžių — geriausių tautos gyvybingumo liudytojų. LITERATŪRA Būga RR — Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1958. T. 1; V., 1959. T. 2. Gauč., Vidug. — Г а у ч а с П., В и д у г и р и с А. Этнолингвистическая ситуация литовско-белорусского пограничья с конца XVIII по начало XX в. // Geografija. V., 1983. T. 19. Kviklys — Kviklys B.ūsų Lietuva. V., 1989. T. 1. Lipsk., Vidug. — Lipskienė J., Vidugiris A. Dieveniškių tarmė // Lietuvių kalbos gramatinė sandara. V., 1967. LKA — Lietuvių kalbos atlasas. V., 1977. T. 1. LKG — Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965. T. 1. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas. V., 1968. T. 1; V., 1969. T. 2; V., 1956. T. 3; V., 1957. T. 4; V., 1959. T. 5; V., 1962. T. 6; V., 1966. T. 7; V., 1970. T. 8; V., 1973. T. 9; V., 1976. T. 10; V., 1978. T. 11; V., 1981. T. 12; V., 1984. T. 13; V., 1986. T. 14 ir jo kartoteka. Zink. — Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. СБГ — Слоўнік беларускіх гаворак паўночна-заходняй Беларусі і яе пагранічча. Мінск, 1980. Т. 2. ЭСБМ — Этымалагічны слоўнік беларускай мовы. Мінск, 1985. Т. 3. 122 ЛЕКСИЧЕСКИЕ ОСОБЕННОСТИ ЛИТОВСКОГО ГОВОРА ДЕРЕВНИ ШАЛЬТЯНЯЙ Резюме Периферийный литовский говор деревни Шальтяняй Девянишкского языкового ареала (Шальчинский р-н) является не официально-административным языком, а языком домашнего общения. В зависимости от языка собеседника носитель данного говора свободно переходит с литовского говора на белорусский, и наоборот. Таким образом, в деревне наблюдаем полный односторонний литовско-белорусский билингвизм. При обращении местных литовцев в официальные учреждения они воспринимают русскую речь, но отвечают по-белорусски. Языком костела для них является польский. Тем не менее, влияние русского и польского языков на структуру литовского говора незначительно. Исследуемый литовский говор является малоизученным богатым резерватом литовской архаичной лексики и зоной вторичных лексических и семантических явлений, возникших вследствие адстрата. В самом начале совместного сосуществования литовского и белорусского говоров литовский говор по существу являлся ощутимо дающим, о чем свидетельствует обилие литуанизмов, употребляемых носителями местного белорусского говора, напр., брунду́ль ‘зерно ореха’, гунглі ‘куски гною, присохшие к бокам коровы’, крумлі ‘суставы пальца’, палёукі ‘горловое заболевание поросят’, менці ‘брусок для косы с деревянной ручкой’, пунду́к ‘головастик’, сласны ‘мышеловка’, сімоўр ‘ресница хвоста’, вінкины ‘поперечины саней’ и др. С течением времени при постоянном ассимилятивном влиянии местного белорусского говора литовский говор стал по существу берущим, почти лишился своего оборонительного барьера, вследствие чего в его систему свободно стали проникать элементы белорусского говора, непосредственно разрушающие самобытность языковой структуры последнего. К числу таких элементов следует отнести конструкции: dārom to:li ne tēp (ср. белор. робім далёка не так), so:pēj gālvū: gerei (ср. белор. добра балела галава), dzī:rba pa-svōjemu (ср. белор. па-сваёму робім), kas man’ dachōdzic’ (ср. белор. што мне даходзіць) и др. Несмотря на сложную ситуацию данного языкового ареала, исследуемый литовский говор в своей основе является чисто литовским, образным, живым, богатым. Из 2000 слов и словоформ, записанных нами во время экспедиции 1990 г., 74% составляют чисто литовские слова, 18,5% – относятся к заимствованиям (в основном из белорусского), 7,5% являются кальками (также белорусского происхождения). В связи с этим мы предполагаем, что приведенные проценты иллюстрируют приблизительное состояние всей лексики исследуемого литовского говора. Богатые микротопонимы говора – стержневой элемент древней литовской территории и речи – все литовские, напр., bažiūc’avietē: | dzivūlēs: | gērvīškis | kraščinis | laikas | kūdra | lapēl’u: kalnas | margelkai | pulkinō: kalnas | sēdzimo:s | sintakis | varučiskis и др. Важно также отметить, что данные микротопонимы местное белорусское население употребляет в почти литовской форме (лишь у некоторых из них славянизированы окончания). Обращает на себя внимание пласт архаичной лексики говора, до сих пор не зафиксированного как в других литовских говорах, так и в древних письменных памятниках литовского языка, напр., vōkis ‘немец’, vōkē: ‘немка’, kušlēcina ‘кто мохноногий’, pietūniškis ‘обеденный’, priešē: ‘передняя часть’, pundzi:là ‘головастик’, rūšcis ‘орех’, sū.lscic ‘сок; рассол’, ti:simas ‘нарыв’ и мн. др. Впервые в литовском языке зафиксированы и аблативные сложные наречия, первым компонентом которых служит местоименное местоимение, лишенное своего местоименного значения, напр., ko:k’iojdzien~kokiojdzien ‘когда’, tūojdzien~tōjdien ‘тогда’, tūojkart~tōkart ‘тогда’. Данные формы безусловно являются исключительно редкими рудиментными остатками – своеобразными заменителями исчезнувших местоименных форм говора. 123 В лексике говора наличествуют также редкие слова — узкие регионализмы, до сих пор известные лишь по древним письменным памятникам, напр., krāke ‘квакать’, raižikas ‘рубец (на рогах коровы)’, smilginė ‘висок’ и др. Некоторые имеющиеся в говоре лексемы здесь употребляются в новых, до сих пор неизвестных значениях, напр., bakanelis ‘сальник’, gūdas ‘обелорусевший местный литовец, не умеющий разговаривать по-литовски’, jauniklis ‘новолуние’, jauniklis ‘жених’, ladzinis ‘блестящий’, lieč ‘отдавать (молоко) в приемный пункт’, limpūš ‘приветливый, ласковый’, palaukė ‘ангина’, pakartuvai ‘жердяной потолок клети’, perečis ‘вылупляться’, pirštas ‘ветвь нитки’, pul’ūkas ‘птенчик’, supi:klà ‘зыбун’, šnipc ‘рокотать; урчать’, vōžčis ‘отделаться’, žagaras ‘пруток для вдеваия нитки в бедро; пруток для чистки кишек; ветвь чернотала; побег; корневой отросток’ и др. Некоторые имеющиеся в говоре древние лексемы уточняют и расширяют ареалы своего употребления, напр., aslà ‘под (дно) печи’, brunktelis ‘деревянная пуговица’, ingiri:kščis ‘лабазник’, kūšlas ‘мохноногий’, milinis ‘шерстяной’, pazdraipseic ‘покидаться (о змее)’, šė:kai ‘осока’, šarkšnas ‘наст’, vizdėc ‘искать’ и др. Приведенные и другие обнаруженные и исследуемые нами в статье слова, влившись в фонд литовского языка, и тем самым воскреснув для дальнейшей жизни, представляют собой неисчерпаемое богатство разговорного языка. Они являются вызовом времени, и доказывают необходимость постоянного фиксирования и сбора сокровищ периферийных говоров и тщательного их исследования. При отсутствии должного внимания к подобным своевременным исследованиям можно безвозвратно потерять многое, еще никем не зафиксированные, ценные устные богатства родного языка.