Lietuvos valstybė, tauta ir kalba

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXI (1994) KALBOS NORMALIZACIJOS KLAUSIMAI STASYS KEINYS LIETUVOS VALSTYBĖ, TAUTA IR KALBA Nors žudė ir krimto Tave praeitis atsidėjus, — Tu amžių gal šimtą Savaip nepaliauji skambėjus. A. Jakštas. Į lietuviškąją kalbą. 1900 Tautų ir jų kalbų likimui didelę svarbą turi savo tautinės (nacionalinės) valstybės buvimas. Jaustis lygia su kitais bei savita šiuolaikinio pasaulio nare ir jo kūrėja ga- li tik tauta, kuri pati yra savo protėvių ir tėvų žemės bei jos turtų šeimininkė, kuri nevaržoma, savo nuožiūra plėtoja krašto ūkį, mokslą, kultūrą, saugoja ir puoselė- ja savo kalbą, papročius, tikėjimus, savarankiškai ir lygiateisiškumo pamatu palai- ko ryšius su kitomis tautomis ir jų valstybėmis. Juk kiekviena tauta yra tarsi nuo- stabi, nepakartojama, savita gėlė žmonijos gėlyne. Tas gėlynas ypač suvešėjo šiais laikais, kai iš didelę žmonijos dalį engusios ir svetimųjų priespaudoje laikiusios sukūrė savo tautines valstybes daugelis pasaulio tautų. Ateis diena, kai išsivaduos ir dar pavergtos tautos. Tautinė valstybė paprastai nuolat riipinasi tautos kalba — sudaromos normalios ir palankios sąlygos jai plėtotis, tirti bei mokyti, visokeriopai siekiama taip ugdyti kalbą, kad ji lengvai tenkintų visus ją vartojančios visuomenės ūkinius, medžiagi- nius ir dvasinius poreikius. „Tautos aukštesnis lavinimas ir dvasinis kilninimas gali būti įgyvendinti tik gimtąja kalba, nes ji yra tartum vartai, pro kuriuos visos didžios ir vaisingos idėjos pasiekia tautos sielą“, — „Lietuviškosios Biblijos istori- joje“ rašė Liudvikas Rėza!. Šie prieš 175 metus parašyti gražūs ir teisingi žodžiai yra labai įsidėmėtini ir mūsų laikais. Visos kalbos žmonijai reikalingos, visos, kaip ir patys jų vartotojai, iš prigimties yra lygios, Nė viena kalba kaip kalba nėra pranašesnė už kitas. Ir visai nesvarbu, ar ją vartoja šimtai milijonų, ar tik šimtai žmonių. Kai kalba imama pernelyg šlo- vinti, kai ji priešinama su kitomis kalbomis, kaip geresnė, gražesnė, tobulesnė ar pan., kai prie jos imami segioti pažyminiai didžioji, galingoji, tai rodo taip darančių žmonių, o kartais ir tokios visuomenės bent jos valdančiųjų sluoksnių didelę 1 Cit. iš: Jovaišas A. Liudvikas Rėza. V.: Vaga, 1969. P. 170. 57 dvasinę nesveikatą. Tokias pažiūras turbūt dažniausiai, jei ne visuomet, lydi kitų kalbų menkinimas, o neretai ir stengimasis savo kalbą primesti kitiems. Istorija rodo, kad ypač tai būdinga daugiatautėms valstybėms, sudarytoms iš nukariau- tojų ir nukariautųjų. Pavergtųjų tautų kalbos paprastai neturi normalių, natūra- lių raidos ir funkcionavimo sąlygų; jos yra daugiau ar mažiau veikiamos, neretai net sąmoningai spaudžiamos vyraujančią padėtį užimančios pavergėjų kalbos. Šiuolaikiniame pasaulyje yra daug kalbų, kurios nėra išaugusios kaip literatū- rinės ir tenkina ne visas visuomenės reikmes. Įprasta manyti, kad maždaug devyni dešimtadaliai pasaulio kalbų neturi rašomosios atmainos, nėra literatūrinės. Ir net- gi tos apie 300 literatūrinių kalbų labai skiriasi savo išplėtotumu ir funkcijomis. Tarp jų yra kalbų, kuriomis negalima įgyti ne tik aukštojo, bet ir vidurinio, deja, neretai ir pradinio išsilavinimo. Tokios liko ir dauguma iš šimto su viršum TSRS tautų kalbų. Tačiau gimtoji kalba visiems brangi. Visos tautos stengiasi išsaugoti, ugdyti ir visapusiškai vartoti savo kalbą, ir tai yra kiekvienos tautos, kiekvieno Žmogaus pri- gimtinė teisė. Lietuvos valstybė ir kalba Viena iš teisinio kalbos įtvirtinimo, tam tikrais atvejais ir jos teisių gynimo for- mų yra tautos kalbos paskelbimas valstybine. Valstybinė kalba — paprastai tai pagrindinė valstybės gyvenimo kalba, vartojama visose tos valstybės veiklos sri- tyse. Valstybine kalba skelbiami įstatymai (jų originalai prireikus gali turėti ir ofi- cialių vertimų į kitas kalbas, taip pat ir į kitas tos valstybės gyventojų vartojamas kalbas), šia kalba atliekama raštvedyba, ji yra pagrindinė teismo, mokymo ir kt. sričių kalba. Koks vaidmuo lietuvių kalbai yra tekęs Lietuvos valstybės istorijoje? Neabejo- tina, kad senaisiais Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės (DLK) laikais, ypač jos. galybės ir tikrosios didybės metu, šnekamoji lietuvių kalba buvo vartojama ir di- džiųjų kunigaikščių, ir daugelio didikų rūmuose, ir teisme, ir kitose kunigaikštystės institucijose. Tačiau nėra duomenų, kad ta kalba būtų vartota ir raštuose. Lietuvių raštija apskritai pasirodė tik XVI šimtmetyje, kai Lietuvos diduomenė tikriau- siai nemaža dalimi jau buvo sulenkėjusi! ar bent aplenkėjusi, o ar buvo kas rašo- ma lietuviškai anksčiau, galima tik spėlioti. K. Jablonskis savo lietuviškų žodžių iš senosios Lietuvos raštinių kalbos (ne lietuvių) rinkinyje remiasi tekstais nuo XIV a. galo (seniausi žinomi tokie raštai) iš esmės ligi DLK žlugimo XVIII a. gale. Jis sako, kad DLK „reikalų raštai buvo rašomi daugiausia nelietuviškai [išretin- ta cituojant. — S. K.] — rusiškai, vėliau lenkiškai, be to, lotyniškai ir vokiškai. Tuose nelietuviškai parašytuose raštuose yra nemaža ir lietuviškų Zodziy “2. Labai gerai žinoma, kad DLK raštai visų pirma buvo rašomi vadinamąja kance- liarine kunigaikštystės kalba, kuri buvo tam tikra rytų slavų kalba (ją vieni vadina rusų, kiti senąja baltarusių, treti dar kitaip). Ta kalba buvo išleisti ir garsieji svar- 2 Jablonskis K. Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje: Tekstai. K., 1941. D. LP. VII. 58 biausieji teisiniai DLK dokumentai „Lietuvos Statutas“ (1529, 1566 ir 1588 m.), kurie, be to, buvo išversti į lotynų ir lenkų kalbas (deja, ne lietuvių). Respublikos (Žečpospolitos) laikais DLK“ valstybės gyvenime vis plačiau įsigalėjo lenkų kalba. Lietuvių kalba nebuvo dėstomoji, mokslo ir raštinės kalba nė senajame Vilniaus universitete (1579—1832), nors, be abejo, tam tikrų nuopelnų lietuvių kalbai uni- versitetas turi, bet tai jau kita kalba. Vis dėlto tai neleidžia manyti, kad lietuvių kalba skambėjo tik kaimo trobelėse ir dvarų bei bažnyčių laukuose. Tiek tie gau- sūs lietuviški' žodžiai bei posakiai kitomis kalbomis parašytuose dokumentuose, tiek ir tam tikrų dokumentų likučiai rodo, kad DLK valstybės gyvenime lietuvių kalba buvo gyva iki galo. Po Respublikos išsidalijimo ir Lietuvos atitekimo Rusijos Imperijai sąlygų lie- tuvių kalbai reikštis svetimos valstybės gyvenime iš esmės, matyt, neliko. Tada pra- sidėjo ir buvo vis plečiama nuožmi rusinimo politika, įskaitant ir rašto surusinimo reikalavimą (spaudos draudimo laikais, 1864—1904 m.). Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos Respublikos gyvavimo metais lietuvių kal- ba, be abejo, ėjo valstybinės kalbos pareigas, tačiau tai nebuvo patvirtinta įstaty- mų — neįrašyta nei į 1918 m. lapkričio 2d., nei į 1919 m. balandžio 4 d. Valstybės Tarybos priimtus „Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius“, apie tai nekalbama ir 1920 m. birželio 10 d. Steigiamojo Seimo priim- toje „Laikinojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje“. Pirmą kartą Lietuvos valstybės istorijoje lietuvių kalba oficialiai buvo paskelbta valstybine nepriklausomos tautinės lietuvių valstybės — Lietuvos Respublikos — kalba 1922 m. Tai padarė Steigiamasis Seimas tų metų rugpjūčio 1 d. priimtoje „Lietuvos Valstybės Konstitucijoje“, kurios 6§ skelbė: „Valstybės kalba — lie- tuvių kalba. Vietinių kalbų vartojimą nustato įstatymas““, Apie valstybinę lietuvių kalbos padėtį kalbama ir vėlesnėse Lietuvos Respubli- kos konstitucijose. 1928 m. Respublikos Prezidento paskelbtos „Lietuvos Valstybės Konstitucijos“ 7 punktas yra lygiai toks pat, kaip ir ankstesnės (1922 m.) Seimo priimtosios Konstitucijos 6§*. 1938 m. Ketvirtojo Seimo priimtoje „Lietuvos Kons- titucijoje“ pakeista formuluotės dalis apie kitas kalbas. Štai visas tos Konstituci- jos 7 straipsnis: „Valstybinė kalba — lietuvių kalba, / Įstatymu nustatoma, ku- tiuose Lietuvos kraštuose ir kuriose viešosiose įstaigose, be lietuvių kalbos, gali būti vartojamos ir kitos kalbos““*. 1938 m. „Lietuvos Konstitucija“ galiojo iki pat Lietuvos Respublikos užėmimo ir prijungimo prie TSRS. Tarybinio laikotarpio Lietuvoje veikusiose konstituci- jose (1940 ir 1978 m.) valstybine lietuvių kalba nelaikoma — jose apskritai nerašo- ma apie valstybinę kalbą. Lietuvių kalba minima tik tų konstitucijų straipsnyje apie teismo proceso kalbą. Be to, bendriau (mokymas gimtąja kalba) rašoma teisės į mokslą straipsnyje. 3 Lietuvos valstybės konstitucijos. V.: Mokslas, 1989. P. [7]. + Ten pat. P. [46]. * Ten pat. P. [59]. 59 Pakilus naujai tautinio išsivadavimo bangai, po bemaž pusės šimtmečio prie- spaudos metų, 1988 m. lapkričio 18 d. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba atkūrė lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos padėtį. Tada buvo priimtas papildomas res- publikos konstitucijos (pagrindinio įstatymo) 77* straipsnis, kuriame skelbiama: „Valstybinė Lietuvos TSR kalba yra lietuvių kalba. / Lietuvos TSR užtikrina lietuvių kalbos vartojimą valstybės ir visuomenės organų veikloje, švietimo, kultū- ros, 'mokslo, gamybos ir kitose įstaigose, įmonėse bei organizacijose, valstybės rūpinimąsi Vvisapusišku lietuvių kalbos ugdymu ir mokymu. Sudaromos sąlygos ugdyti ir kitas Lietuvos TSR vartojamas kalbas, mokytis ir vartoti rusų kalbą kaip TSRS tautų tarpusavio bendravimo priemong¢“®. Ši formuluotė yra perdėm kompromisinė, joje vienas svarbiausių kalbos politikos klausimų sprendžiamas Tarybų Sąjungoje primygtinai diegtos tautinių mažumų ir rusų dvikalbystės pamatu. Tokia formuluotė, nors ir būdama šioks toks žingsnelis į priekį, gal kiek galėjęs pa- lengvinti lietuvių kalbos padėtį anuo metu, visuomenės negalėjo patenkinti ir nepa- tenkino, nes netgi teisiškai nebuvo panaikintos priežastys, nustūmusios lietuvių kalbą į antrosios kalbos padėtį daugelyje gyvenimo sričių, o iš kai kurių ir visai iš- stūmusios, Po trejeto mėnesių, 1989 m. vasario gale, spaudoje buvo paskelbtas naujos Lie- tuvos TSR konstitucijos projektas. Ir nors jis taip ir liko projektas, tačiau dėl lietu- vių kalbos klausimo sprendimo yra vertas prisiminti. To projekto 81 straipsnyje, paskelbus, kad lietuvių kalba yra valstybinė, nevardijamos tos kalbos vartojimo sritys, visai nekalbama apie rusų kalbą; čia tik kalbama apie garantijas, sudaromas kitoms kalboms: „Lietuvos TSR garantuoja reikiamas sąlygas ugdyti ir kitas Res- publikoje vartojamas kalbas“". Žinoma, gali kilti klausimas, kodėl pagrindiniame valstybės įstatyme kalbama apie kitų kalbų ugdymą ir to sąlygų garantijas. Nepri- klausomos Lietuvos 1922, 1928 ir 1938 m. konstitucijose santykis su kitomis kalbo- mis rodosi formuluotas kur kas geriau, nors ir tą formuluotę būtų galima tikslinti. 1990 m. kovo 11 d., susirinkusi į pirmąją sesiją, Respublikos Aukščiausioji Ta- ryba priėmė aktą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, atnaujino 1938 m. gegužės 12 d. „Lietuvos Konstitucijos“ veikimą visoje atkurtos Lietuvos Respublikos žemėje, tuoj pat jos galiojimą sustabdė ir patvirtino „Lietuvos Res- publikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą“. Šio įstatymo 7 straipsnis yra skirtas kal- bai: „Valstybinė Lietuvos Respublikos kalba yra lietuvių kalba. / Lietuvos Respu- blika užtikrina lietuvių kalbos vartojimą Valstybės ir visuomenės organų veikloje, švietimo, kultūros, mokslo, gamybos ir kitose įstaigose, įmonėse bei organizaci- jose, Valstybės rūpinimąsi visapusišku lietuvių kalbos ugdymu ir mokymu. Su- daromos sąlygos vartoti ir ugdyti tautinių bendrijų kalbas“. Šioje formuluotėje taip pat, kaip ir minėtoje 1988 m. lapkričio 18 d. formuluotėje, plačiai ir gana ne- * Ten pat. P. [197]; Lietuvos TSR valstybinė kalba: Svarbiausi dokumentai. V.: Mintis, 1989. P. 1. * Lietuvos valstybės konstitucijos. P. [216]. 8 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (pirmojo šaukimo) pirmoji sesija (1990 m. kovo 10—13 d. I— VII posėdžiai) / Stenogramos. V., 1990. P. 313; Lietuvos Respublikos Aukščiau- siosios Tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys; V., 1991. T. 1. P. 34. 60 apibrėžtai suprantama valstybinės kalbos sąvoka, t. y. jos funkcijos ir vartojimo sri- tys. Taip atsitiko dėl to, kad Pagrindinio įstatymo (konstitucijos) straipsnyje imtasi vardyti valstybinės kalbos vartojimo sritis, be to, tai padaryta nepakankamai tiks- liai ir neišsamiai (pridėta „ir kitose įstaigose, įmonėse bei organizacijose“). Tokie dalykai paprastai nustatomi ne konstitucijoje, 0 kituose valstybės įstatymuose (ga- lėtų būti atskiras kalbų įstatymas ar įstatymas dėl valstybinės kalbos vartojimo), lygiai kaip, pavyzdžiui, konstitucijoje tik pasakoma, kas yra valstybės berbas ir kokia yra jos vėliava, bet kur, kada ir kaip jie vartojami, nustatoma tam tikrų kitų įstatymų, Be to, straipsnio tekste vartojamas neapibrėžtos reikšmės terminas faufi- nių bendrijų kalbos. Tokia yra teisinė valstybinės lietuvių kalbos klausimo padėtis. Teisinis bet kurios teisės ar statuso įforminimas padaro teisėtus tos teisės ar statuso įgyvendinimo veiksmus, atliekamus įštatymo ribose. Tai yra labai svarbi teisėtumo prielaida, tačiau ji nelemia kalbos tikrosios padėties visuomenės gyvenime. Eiti valstybinės kalbos pareigas, susidarius tinkamoms sąlygoms, kalba gali ir nebūdama įstatymais tam paskirta. Jau minėta, kad 1918—1922 m. laikinosiose Lietuvos Respublikos konstitucijose valstybinės kalbos klausimas nekeltas, bet faktiškai lietuvių kalba to- kia buvo jau ir anuo metu. Rusų kalba faktiškai visą laiką atliko ne tik Rusijos TFSR, bet ir visos TSRS valstybinės kalbos funkcijas, nors oficialiai tokia padėtis * jai pripažinta tik 1990 m. balandžio 24 d. įstatyme „Dėl TSRS tautų kalbų“. Tiesa, tame įstatyme rusų kalba pavadinta ne valstybine, o oficialiąja TSRS kalba, bet tai galima laikyti terminologiniu žaismu, nes TSRS teisės praktikoje oficialiosios kalbos ir valstybinės kalbos terminai reiškia tą patį?. Visai normalu ir natūralu, kad tautinėje valstybėje kaip valstybinė kalba yra var- tojama tos tautos kalba. Suteikiant valstybinės kalbos statusą, čia tik teisiškai pri- pažįstama bendrinės nacionalinės kalbos padėtis valstybės gyvenime. Normalio- mis sąlygomis kitų tautybių žmonės supranta, kad jie gyvena ne savo tautinėje valstybėje ir dėl to nereikalauja, kad jų kalbos būtų sulygintos teisių atžvilgiu su pagrindine valstybės kalba ar juoba kad jos būtų pripažintos netgi svarbesnės. Pavyzdžiui, lietuviams, kinams ar rusams, gyvenantiems Prancūzijoje, Vengrijoje, Vokietijoje ar netgi JAV, turbūt nė į galvą neateina reikalauti, kad tose valstybėse lietuvių, kinų ar rusų kalbos būtų sulygintos teisėmis su prancūzų, vengrų, vokiečių ar anglų kalbomis, paskelbtos kartu su jomis valstybinėmis ar net pripažintos tų valstybių įvairiataučių gyventojų tarpusavio bendravimo priemone. Tačiau tokių problemų nuolat kildavo ir yra keliama tokiose „Ssuvereniose valstybėse“, kaip sąjunginės tarybų respublikos, Čia nuolat ar tik laikinai (pavyzdžiui, kariuomenė, įvairūs kuriam laikui atsiųsti tarnautojai ir kt.) gyvenantys rusai (ar kitos tautybės asmenys, kurie, paprastai be jų atsiklausimo, automatiškai pridedami prie rusų kaip rusiškai kalbantys žmonės) gali reikalauti savo (rusų) kalbai bet kurios respublikos ? Žr. KOpnugndecknit DHUKKIIONEJHYCeCKHH CJIOBApb. 2-e HONOoJIHeHHO6e HKM3Aaune / T. pen. A. SI. Cyxapes. M.: CosBerckas sumuknonegus, 1987. C. 87, 303 (straipsniai 2ocydapemesennsiii 43bIK, ofuyuarsnsiii Azo1x), Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V., 1984. T. 12. P. 47 (straipsnis „valstybinė kalba). ; 61 valstybinės kalbos statuso, 0 iš tikrųjų privilegijuotos padėties, t. y., kad tikrieji tos žemės savininkai su jais kalbėtų jų pačių (ateivių) kalba. Be to, jų teises karštai remia centrinė (iš tikrųjų rusų) valdžia, taip karštai, kad paprastai tik ir kalbama apie rusiškai kalbančių žmonių „skriaudas“ ir teises, visiškai nepaisant, kokios skriaudos ir neteisybės daromos visoms kitoms tos didžiulės supervalstybės tautoms. Visų laimei tokių reikalavimų dėl savo kalbų bent kol kas nekelia armėnai, balta- rusiai, kazachai, totoriai, ukrainai, vokiečiai, žydai ir daugelio kitų tautybių žmonės, gyvenantys ne savo respublikose ar šalyse. Beje, Lietuvoje taip pat yra keliamas dar ir lenkų kalbos klausimas dalyje vadinamojo Vilniaus krašto. Sąjunginių TSRS respublikų kalboms valstybinių kalbų (ne tik visos TSRS, bet ir tų respublikų ribose) statusas nebuvo pripažįstamas, remiantis V. Lenino pažiūromis tuo klausimu. V. Lenino teiginiai ir sudaro teorinę TSKP ir TSRS vals- tybės varomos kalbų politikos atramą. Bet tokių požiūrių ne visuomet buvo laiko- masi. Dabar paprastai nutylima, kad trečiojo dešimtmečio pradžioje dešimtys kalbų buvo paskelbtos valstybinėmis savo sąjunginių bei autonominių respublikų ribose. Be to, buvo kuriamas daugelio kalbų raštas (iš pradžių ne rusų raidyno pa- matu), sudarinėjami įvairių sričių terminai. Tačiau greit buvo pakilta į kovą su „buržuaziniais nacionalistais“, sprendusiais kalbos klausimus. Baltųjų istorijos dėmių apstu ir čia — neaiškinama, kieno nutarimais ar nurodymais ir kada valsty- binių kalbų statusai buvo panaikinti, raidynai perdirbti rusų raidyno pamatu, o tautinių mažumų terminologija urmu rusinama. Tad apstu turėtų būti slaptųjų protokolų — nutarimų, nurodymų kalbos klausimais. Susidaro įspūdis, kad tas trumpas tautų atgimimo laikotarpis buvo leistas tam, kad išaiškėtų „nacionalis- tiniai“ šovinistų bolševikų priešai, lygiai kaip tuo pat metu paskelbtas nepas (naujoji ekonominė politika) jiems leido išaiškinti „klasinius“ priešus. Po to buvo paleista į darbą pragariškoji Žmonių naikinimo mašina. Neabejotinas kalbų politikos, kuria draudžiamas kalbų iškėlimas į valstybinės kalbos padėtį, tikslas — atimti iš tautinių mažumų (t. y. ne rusų) teisinį pamatą ginti savo gimtąsias kalbas ir sudaryti palankias sąlygas kitai (t.y. rusų) kalbai vis plačiau diegti į visas valstybės ir visuomenės gyvenimo sritis. Tokia politika skru- pulingai, be atodairos Tarybų Sąjungoje ir buvo įgyvendinama. Į tokias sąlygas po nepriklausomos Lietuvos valstybės sunaikinimo 1940 m. pateko lietuvių kalba. Pavergtos tautos, kalba Tarybų Sąjungoje nuosekliai buvo plečiamas rusų kalbos vartojimas, apimdamas vis naujas valstybės ir visuomenės gyvenimo sritis, Tuo pat metu palaipsniui stumia- mos iš atitinkamų vartosenos sričių tautinių mažumų, tarp jų ir vadinamųjų sąjun- ginių respublikų vietinių gyventojų, kalbos. Tokia kalbų politika tiesiogiai plaukia iš TSKP nacionalinės politikos pamatinio principo, kuriuo laikomas tautų susilie- jimas (cnmanne Kannit), kitaip sakant, asimiliacija. Tos politikos be išlygų laikoma- si, jai įgyvendinti negailima lėšų, nesiskaitoma su reikalingomis priemonėmis. Ilgus metus TSRS buvo varomas atviras visų be išimties nerusų tautų ir tautelių rusinimas, ‘Tam kompleksiškai (suderintai) naudojamos ekonomikos, politikos, 62 kultūros, demografijos priemonės, varoma reikalinga to propaganda. Štai kaip pa- lyginti neseniai rašė vienas iš komunistų partijos nacionalinės politikos teoretikų: „Iš esmės kalbinį visų tautų ir tautelių (mammit nm Hapo/mmocTeii) gyvenimą keičia išsivystęs socializmas. Kasmet vis labiau didėja svoris ir reikšmė kalbų, nesančių tų tautų, tautelių nacionalinėmis kalbomis. Tai ypač ryšku iš rusų kalbos kaip tau- tų tarpusavio bendravimo priemonės (cpe/icrBa MexHAIHOHAaJIbHOTO obuienns) vaidmens didėjimo. Aišku, kad šiuo metu mūsų šalyje faktiškai nėra vienos nacijos (omHomanHoHaMbHEIX) teritorijų. Kasmet didėja respublikų daugiatautiškumas (MHo- TOHAlHOHAJIbHOCTE), stiprėja ir ekonominis tarpusavio priklausymas (s3ammo3a- BHCHMOCTB), ir teritorinis bei dvasinis kultūrinis tautų, tautelių skverbimasis vienų į kitas (B3auHMonpoHHKHOBeHHEe). Išsivystęs socializmas kelia į naują, aukštesnį lygį respublikų ekonomiką ir kultū- rą. Plečiasi kadrų mainai, dideli liaudies ūkio specialistų būriai (xoHKTHHTeHTkI) | perkeliami iš vienų respublikų į kitas, kasmet vis labiau įsisavinami vieni kitų kul- tūros laimėjimai (B3aumMooGoraluneHHe JocTHXeHAAMHE KYJIBbTYpBI). Daug kartų suintensyvėja tautų, tautelių tarpusavio bendravimas. Šie objektyvūs ir istorijos atžvilgiu pažangūs visuomenės pokyčiai negali neturėti esminės įtakos tautos, tau- telės bendravimo priemonės pobūdžiui““??, Tarybų Sąjungoje viskas laikoma vieninga — vieninga (t.y. unitarinė) valstybė, vieningas (t.y. vienas) ekonomikos kompleksas, vieninga tarybinė kultūra, literatū- ra, vieningas tarybinis mokslas, pagaliau vieninga tarybinė liaudis ar tauta (rusų kalbos žodžio napod daugiareikšmiškumas!! sudaro palankias sąlygas terminą edu- Hblil cosemcKuii napod suprasti kaip patinka). Šioje vieningumą, t. y. vienumą, neišardomumą ar neskaidomumą, žyminčių terminų virtinėje trūksta vieno — vie- ninga tarybinė kalba. Tačiau ir šis terminas lengvai numanomas ir dažniausiai vartojamas, tik išreikštas kitais žodžiais — tautų tarpusavio bendravimo kalba (53bIK MexHalHOHaJIbHOTO OOIeHKna), o ta kalba, be abejo, „vieninga“. Rusų kalbos kaip TSRS tautų tarpusavio bendravimo priemonės statusas paprastai supranta- mas plačiausiai — jis perkeltas iš respublikų tarpusavio ir centro valdžios bei res- publikų santykių srities ir į Zmoniy bendravimo bet kurioje TSRS vietoje sritį. Daugelį metų taip jis diegtas. Ir reikia pasakyti, kad tam tikra visuomenės dalis (iš visko sprendžiant, nemaža) dėl nuolatinio kalbinio spaudimo, visokeriopo rusų kalbai palankaus bendravimo etiketo diegimo su tokia padėtim buvo apsipratusi ar net su ja susitaikiusi (pokalbiai su nepažįstamais Zmonémis viešose vietose — įmonėse, įstaigose, transporto priemonėse ir kt., ypač didesniuose miestuose — ne- retai buvo bent pradedami rusiškai, tautiniu atžvilgiu mišrių kolektyvų viešajame gyvenime paprastai Vartota rusų kalba ir t. t.). Iš dalies, matyt, teisus buvo vienas iš tarybinės bilingvistikos šulų J. Dešerijevas, į klausimą „bendravimo su kitų tau- '0 Xanaszapos K. X. Pemrenne HarfHOHAJIBHO-S35IKOBON npoOjIeMEI B CCCP. Vanaune 2-02, ponoja. M.: H35-Bo nojnuraueckot jiaT-pbI, 1982. C. 153—154. '* S. Ožegovo „Rusų kalbos žodyne“ aiškinamos 4 žodžio xapod reikšmės — 1. valstybės, šalies gyventojai. 2. nacija. 3. pagrindinė, dirbančioji šalies gyventojų dalis. 4. žmonės. (Oxe- ros C. M. CnoBaps pycckoro s3sika, M3nanue 7-06, crepeorarnaoe. M.: CoBerckasa SHIMKIONEIHS, 1968. C. 378). 63 tų atstovais respublikoje ir už jos ribų kalba“, lentelėse iš visų sąjunginių respubli- kų (be Rusijos) pateikdamas vieną atsakymą — rusų kalba??. Lietuvių tauta, 1940 m. Tarybų Sąjungai užėmus ir sunaikinus jos tautinę nepri- klausomą valstybę, iš karto pajuto, kas tai yra tarybinė nacionalinė politika ir iš jos plaukianti kalbų politika. Lietuvių kalba nustojo buvusi valstybinė kalba, ir greta jos imta vartoti rusų kalba, o iš kai kurių sričių, visų pirma iš kariuomenės, greitu laiku ji buvo visai išstumta. Palaipsniui ji buvo stumiama ar net išstumta ir iš dauge- lio kitų visuomenės gyvenimo sričių (nevartota karo įstaigose ir mokyklose, parti- jos, vidaus reikalų ministerijos mokyklose, beveik išstumta iš transporto, ypač oro, jūrų ir geležinkelio, daugelio gamyklų ir net gamybos sričių, taip pat įstaigų rašt- vedybos). Vis labiau rusų kalba įsigalėjo komunistų partijos ir valdžios įstaigų vei- kloje. Ji pasidarė pagrindinė viešoji daugelio tautiniu atžvilgiu mišrių darbo kolek- = tyvų gyvenimo (vaizdinės agitacijos, įvairių viešai kabinamų dokumentų, taip pat posėdžių, pasitarimų, susirinkimų) kalba. Mokslo, išskyrus visų pirma lietuvių filologiją ir Lietuvos istoriją, darbai imti skelbti beveik vien rusiškai. Lietuvių kalba buvo stumiama iš kultūros (nustota dubliuoti kino filmus), viešosios informacijos priemonių (didžioji Lietuvos televizijos programos dalis visą laiką buvo rusiška, be to, kartu retransliuotos TSRS televizijos programos, gausėjo rusiškai arba dviem kalbomis leidžiamų laikraščių ir žurnalų, o lietuviškų leidinių apimtis iš kelių kartų buvo mažinama), knygų leidybos (vis didesnė knygų dalis buvo leidžiama rusų kal- ba) ir kt. Rusinimo tarnaite buvo paversta visa švietimo sistema. Pirmiausia visose mo- kyklose, pradedant pradinėmis ir baigiant aukštosiomis, buvo įvestas rusų kalbos mokymas. Nemažai metų jos mokyti imta jau vaikų darželiuose. Dalies specialybių Lietuvoje veikiančiose mokyklose buvo mokoma tik rusiškai, rusiškai dėstyti kai kurie mokomieji dalykai (visur — karinis rengimas, o specialistus rengiančio- se mokyklose pasitaikydavo ir kitų). Daugumos vidurinės mokyklos dalykų vadovė- liai versti iš rusų kalbos, o didžiąją dalį aukštųjų mokyklų, technikumų ir net profesinių mokyklų specialybės dėstomųjų dalykų teko mokytis iš rusiškų vadove- lių. Netgi vidurinėms mokykloms ne visos mokomosios priemonės buvo parengtos lietuviškai (istorijos ir geografijos žemėlapiai, dauguma mokyklinių atlasų). Iš esmės visi civiliniai viešieji užrašai buvo pateikiami dviem kalbomis, o kari- niai — paprastai vien rusiškai, Dvikalbystė vis plačiau, vis griežčiau buvo diegia- ma į visas gyvenimo sritis. Ji buvo padaryta TSKP ir TSRS valdžios kalbų politi- kos šerdimi. Pagrindinė TSRS kalbinių santykių raidos kryptis — iš tautinių ma- žumų (ne rusų tautų) vienkalbystės per dvikalbystę į rusų vienkalbystę. Iš esmės visoje Tarybų Sąjungoje buvo įžengta į tautinių mažumų dvikalbystės tarpsnį, o kai kur netgi sąjunginėse respublikose, rodos, sparčiai artėta prie rusiškosios vienkalbystės. Lietuvoje daugiausia dvikalbystės paveikti kai kurie didieji miestai ir, matyt, lenkų tautinė mažuma. '* ĮlenrepnesB FO. JĮ. 3akoHoMepHOCTH pa3BHTHSA JHTEPATYPHBIX S35IKOB HapojjoB CCCP B COBeTCKYyIO BnNnoxy. Pa3BurTue OOuIeCTBEHHLIX (DyHKIIKĖ nurepatypHbiX s3sikoB. M.: Haya, 1978. C. 86, 106, 133, 161, 184, 206, 229, 253, 274, 299, 326, 352, 369, 387. 64 Palaikyti ir plėsti rusų kalbos vartojimą, diegti dvikalbystę turėjo gausiai į įvai- rias komunistų partijos, valdžios ir kitas įstaigas, taip pat įmones, statybas iš TSRS siunčiami lietuviškai nemokantys ir nesimokantys valdininkai, šiaip tarnautojai, specialistai, net darbininkai. Be abejo, būta ir tokių, kurie atsikėlė savo iniciatyva, ieškodami geresnio gyvenimo. Tad nuo pat pradžios buvo pradėta krašto koloniza- cija, suderinta su lietuvių ir kitų vietinių gyventojų represijomis, vežimais į Sibirą ir pagaliau repatriacijomis, verbavimais į darbus kitose respublikose. Gausėjant rusiškai kalbančių žmonių (prie jų reikia pridėti ir kariuomenę), būvo steigiamos rusų mokyklos, kitos švietimo ir kultūros įstaigos, vis daugiau rusiš- kai leidžiama periodinės spaudos, knygų, Tai savo ruožtu susiję su tų sričių rusų specialistų, tarnautojų gausėjimu. TSRS ir Rusijos aukščiausieji valdžios organai bei pareigūnai, remdamiesi žmo- gaus teisių gynimu, stengiasi išsaugoti rusų ir kitų rusiškai kalbančių kolonistų privilegijuotą padėtį tautinių mažumų žemėse, o sumaniusius grįžti į savo tėvynę aiškiai tendencingai vadina pabėgėliais. Nuolatinis rusų ir kitų rusiškai kalbančių žmonių interesų kėlimas į pirmą vietą 1985 m. prasidėjusios TSRS pertvarkos metais, šio klausimo pabrėžimas ir iškėlimas į pirmąją nacionalinių santykių vietą apnuo- gino TSKP ir TSRS vyriausybės varomos nacionalinės politikos esmę. TSRS visą laiką buvo ir liko tautinių mažumų nacionalinės priespaudos ir naikinimo ša- limi, iš tautų kalėjimo (taip paprastai vadinama carų Rusijos Imperija) ją norėta paversti tautų kapais. i Tačiau galutinis nacionalinio klausimo Tarybų Sąjungoje išsprendimas, t. y. tautinių mažumų išnykimas, tas oficialiai vadinamas susiliejimas, nevilioja nė vie- nos tautos. Todėl, pirmai progai pasitaikius, visoje didžiulėje valstybėje kilo galin- gas tautinio atgimimo ir išsivadavimo judėjimas. Pirmoji nepriklausomos tauti- nės valstybės atkūrimo keliu žengia Lietuva. Nėra abejonių, kad tuo keliu pasuks visos TSRS pavergtos tautos, kurioms dar liko bent kiek dvasinių jėgų tai pada- ryti, nes tik nacionalinėje valstybėje gali būti pagal tautos valią sutvarkytas jos gy- venimas, nevaržoma klestėti tautos kalba. 1990 m. birželis THE LITHUANIAN STATE, NATION AND LANGUAGE Summary The first part of this paper briefly surveys the usage of the Lithuanian language during the existence of the Lithuanian state. In spite of the fact that the governmental institutions of the Grand Duchy of Lithuania used Lithuanian, for the writing purposes the so-called office language of the Eastern Slavs, later Polish and Latin were used. At the end of the 18th century, after Lithuania was annexed to Russia, the Lithuanian language was completely replaced by Russian. For some time even the Lithuanian spelling was Russified by force. (Lithuanian press was banned from 1864 to 1904.) The year 1918 saw the restoration of independent Lithuania, and the Lithuanian language started to be used as a state language. In accordance with “The Constitution of the Lithuanian State“ adopted by the Constituent Diet in 1922, Lithuanian was declared the official state lan- guage. However in 1940, after the annexation of the independent Lithuanian Republic by the 5. Lietuviy kalbotyros klausimai, XXXI 65 Soviet Union, Lithuanian lost its status as a state language. It regained its status in 1988, when the Supreme Council of the then Lithuanian SSR adopted an additional article to the Consti- tution. This article is repeated in the New Provisional Law of the independent Republic of Lithuania adopted on March 11, 1990. The second part of the present paper deals with the status of languages in the former Soviet Union. At the beginning of the 1940s, the language policy favoured the development of the so- called little languages. A number of languages werė declared state languages within the borders of a separate union and autonomous republics. However, soon it was passed on the Great Russian Chauvinism-based assimilation of national minorities. The Russian language started to be widely used in all spheres of life of both union and autonomous republics. Exceptional conditions were created for the Russian language and Russian-speaking people. During the years of perestrojka, the influence of Russian increased considerably, supported by general Soviet policy toward non-Russians and their languages, which even allowed declaring Russian as an official language of the then USSR, T an IIE ra i