Mūsų miestų vardai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXII (1993) BALTŲ ONOMASTIKOS TYRINĖJIMAI ALEKSANDRAS VANAGAS MŪSŲ MIESTŲ VARDAI Lietuvoje šiuo metu galėtume suskaičiuoti apie 300 miestų, miesto tipo gyvenviečių, miestelių. Nevienodo tai likimo gyvenvietės. Vienų jų amžius — keli šimtai metų, kitų — tik kelios dešimtys. Vienos jų buvo svarbesnės praeityje, kitos — dabar. Vienų jų vardai seni, be galo įdomūs, neretai labai sunkiai aiškinami, kitų — paprastos, neabejotinos, akivaizdžios etimologijos. Čia nagrinėjama apie 60 oikonimų. Suprantama, kad ieškoti aiškesnių jų atrankos kriterijų būtų beprasmiška. Viena, per maža dalis miestų vardų nagrinėjama, o antra — šis straipsnis tėra didesnio darbo dalis, todėl apie atrankos principus bus kalbama kita proga. Pabrėžti galima nebent tai, kad nagrinėjimui parinkti ne tik aiškios, bet ir problemiškesnės, sudėtingesnės etimologijos bei darybos vietų vardai. Alytus (4). Vienas seniausių miestų Lietuvoje. Jau 1387 m. dokumente vadinamas miesteliu (3; 1)*, o 1466 m. — valsčiumi ”У Олитской волости” — (8 : 83). 1581 m. gavo Magdeburgo teises. Dėl miesto vardo kilmės būta įvairių nuomonių. Pvz., J.Otrębskis manė, kad Alytus sudarytas iš balsės a- ir šaknies lyt-. Tačiau tai aiški klaida. Neabejotina, kad šaknis yra al-, o -yt- — įprasta lietuvių kalbai priesaga. Neaišku tik tai, kokiu būdu susidarė miesto vardas — tiesiog iš atitinkamo bendrinio žodžio ar iš hidronimo. Upės ar ežero vardo *Alylus dabar nėra. Tačiau pro Alytų į Nemuną teka upelis, vardu Alytupis. Greičiausiai tai vėliau susiformavęs vardas iš kilmininkinės konstrukcijos *Alytaus upė ar pan. O pirminis, senesnis upelio vardo variantas, matyt, buvo *Alytus. Taigi miesto vardas Alytus greičiausiai radosi iš upės vardo *Alytus. Kitaip tariant, upės vardas niekuo nepasikeisdamas tapo miesto vardu. Tokia gyvenamųjų vietų vardų daryba lietuvių kalbai ypač būdinga: Dysnà up. : Dysnà k., Dūkštas ež. : Dūkštas mstl., Jiesià up. : Jiesià k., Júodupė up. : Júodupė k., Nóva up. : Nóva k., Obelijà ež. : Obelijà k., Raudónė up. : Raudónė mstl., Rùsnė up. : Rùsnė mst., Rìmietis ež. : Rìmietis k., Šventėžeris ež. : Šventėžeris mstl., Upýna up. : Upýna mstl., Ventà up. — Ventà mstl., Vištytis ež. : Vištytis mstl. ir kt. * Nuomonė, kad ankstesnė upės ir miesto vardo lytis buvusi ne Alytus, o *Alyta (10 : 181), tuo tarpu negali būti visiškai patvirtinta. Tiesa, istorijos * Cituojama, šaltiniai ir autoriai nurodomi tokia tvarka: skliaustuose pirmasis arabiškas skaitmuo žymi literatūros sąraše pateikto autoriaus ar šaltinio eilės numerį, romėniškas skaitmuo — tomo numerį, antrasis arabiškas skaitmuo — puslapį. 176 šaltiniuose Alytùs rašomas Olita, Ošuma ir pan., todėl nėra neįmanoma, kad * Alyta į Alytàs išvirto vėliau (panašiai kaip miesto vardas Vílnia pakito į Vílnius). Bet, kita vertus, galėjo būti (žinoma, šiuo atveju) ir atvirkščiai, juoba, kad vietovardžiai su kirčiuota galūne -ùs Pietų Lietuvoje ypač dažni: Guostùs ež. Aukštdvarýs, Kriùšiùs up. Alovė, Aukštdvarýs, Butrimonys, Ūdrija, Niedùs ež. Kapčiamiestis, Skirziùs, ež. Leipalingis, Skroblùs up. Merkinė, Svetùs up. Daugai, Švenčionys ež. Aukštdvarýs, Onuškis, Teirùs ež. Veisiejai, Vardžiùs up. Ūdrija, Vikšrùs up. Seirijai ir kt. Antálipe (1). Viename XVI a. inventoriuje, kurio nuorašas padarytas tarp 1580 ir 1620 m., minima vietovė Заантоленцы (57 : 1, 10). Ją K. Jablonskis (ten pat, 1), vėliau ir kiti autoriai (6 : I 601), ”išsivertė” į Užantalieptėnai. Miestelių gyvenvietė vadinama nuo 1675 m. (6 : I 601; 4 : I). Vardas sudarytas iš šiaurryčių tarmėms būdingo priešdėlio anta- ir šak-nies liept-. Tokių priešdėlinių vietovardžių žinoma ir daugiau, bet dažniausiai tai priešdėlio anta- vediniai iš hidronimų: Antá-gavė k. Ignalinos r. : Gavys ež., Anta-ìlgis k. Molėtų r. : Ilgis ež., Antá-kriaunis k. Rokiškio r. : Kriaunà up., Antá-lamėstė k. Utenos r. : Lamėstas ež., Antá-liedė k. Švenčionių r. : Liedis ež., Antá-zavė k. Zarasų r. – iš *Anta-zalvė : Zálvė ež., Zalvys ež. ir t.t. (9 : 243). Vedinių iš bendrinių žodžių mažiau, bet pasitaiko. Vienas jų – Ukmergės r. Žemaitkiemio apyl. kaimo vardas Antá-tilčiai: priešdėlis anta- ir bendrinis žodis tiltas. Matyt, gyvenvietė Antá-tilčiai kūrėsi prie tilto. Visiška analogija su Antá-tilčiais būtų Antá-lieptė: anta- ir lieptas. Ir šiuo atveju kaimas, matyt, kūrėsi prie liepto. Tai visiškai įtikima, nes Antaliep-tė yra prie Šventosios, paupy, kur tikriausiai kažkada galėjo būti ir lieptas. Juoba, kad seniau Antaliepte, senelių teigimu, turėjusi kitą vardą – Lieptinė (6 : I 601). Tai vėlgi gana įtikima, nes tokio vardo realumą paremia kiti panašūs vietovardžiai, plg. Lieptinė pieva Degučių vls. Trinkųškių k.; pieva Alytaus vls. Likiškių k.; Lieptinis pieva Alytaus vls. Kabelių k. Ariógala (1). Viena seniausių gyvenviečių Lietuvoje, žinoma bene nuo 1253 m. – Fregalle. Šaltiniai pirmiausia mini Ariogalos žemę, o Vytauto laikais buvo Ariogalos dvaras. 1781 m. miestelis gavo Magdeburgo teises (6 : II 412–413; 55 : 43). Tai sudurtinis vietovardis, su jungiamuoju balsu o padarytas iš ar- ir -gala. Tokios darybos gyvenamųjų vietų vardų žinoma ir daugiau: Baisógala, Daukšiògala, Dievògala, Eiriògala, Gerdžiògala, Gimbògala, Saudògala, Tendžiògala, Vytògala. Jų antrasis sandas -gala kildinamas iš liet. „galas” „pabaiga, sritis, kraštas”. Įdomu, kad panašus aiškinimas pateiktas jau 1873 m. išleistoje G. Volovičiaus ”Revizija pušč...” bei kitų aktų knygų ”Abėcėlinėje ro-dyklėje”: ”Ойрагала без всякого сомнения, происходит отъ следующих Литовско—Латышских словъ: орас, ара, ape, что значитъ — внешнее, открытое место (поляна, поле), дача, фальварокъ; и отъ галаса, галсъ — конецъ, оконечность, край, угола. Отсюда ближайшее значение Ойраго-лы может быть — буквально: дачный конецъ, а въ более широкомъ значении — конецъ какого либо имения, новый приселокъ и т. под. (93 : 71). Taigi Ariógá-los pirminė reikšmė galėjo būti kieno nors kraštas, 177 pabaiga, pakraštys ar pan. Tik neaišku kieno, nes pirmojo sando arkilmė kelia įvairių abejonių. Suprantama, kad ar- — negali būti siejama su liet. óras, nes tokiam siejimui prieštarauja fonetika (ar- : or-; lat. ars, ara atitinka liet. óras). Be to, šaltinių užrašymai nėra vienodi — vietoje ar- pasitaiko ar-. Tiesa, vakarų tradicija nuo pirmųjų užrašymų diftongo, rodosi, nepažįsta: Eregalle 1253 m., Ergal­le 1257 m. (55 : 43), Erogel 1294 m. (28 : I 158), Erogel 1306 m. (ten pat, 173), Erogelin 1322 m. (ten pat, 186), Arogel 1322 m. (ten pat, 287), Erogin 1336 ?m. (ten pat, 537), Eroglən (ten pat, 600), Eragelen 1367 m. (28 : II 89), Eragelen 1370 m. (ten pat, 97), Eragelen 1370 m. (ten pat, 98), Aragel 1377 m. (ten pat, 167), Eroglen 1348 m. (ten pat, 513), Eroglen 1352 m. (ten pat, 516), Eroglen 1355 m. (ten pat, 521), Eroglen 1364 m. (ten pat, 541), Eroglen 1364 m. (ten pat, 549), Eroglen 1366 m. (ten pat, 557), Eroglen 1367 m. (ten pat, 559), Eroglen 1370 m. (ten pat, 569), Eroglen 1372 m. (ten pat, 571), Eroglense 1375 m. (ten pat, 579), Eroglen 1378 m. (ten pat, 588), Eroglen 1395 m. (ten pat, 676), Erogel 1394 m. (ten pat, 680), Erogelin 1384 m. (ten pat, 685), Grogil, Erogel 1377 m. (28 : III 106), Erogin 1405 m. (ten pat, 276) ir pan. Tačiau rytų šaltiniai, taip pat bene nuo pirmųjų užrašymų, dažniausiai vartoja lytis su diftongu žodžio pradžioje: Ойракапе, Ойрахале (nors visai greta parašyta ir Орякале) 1466 m. (8 : 75), Волость Ойрахогола 1528 m. (87 : 6), в Ойрахоголе 1572 m. (65 : I 16), от тивунства оирахголского 1572 m. (57 : 208), волости оирахголской 1589 m. (ten pat, 289), wloszci eyragolskiej 1590 m. (ten pat, 300), оирахголской 1593 m. (ten pat, 345), оирахголской 1599 m. (ten pat, 507), в Ойрахольской волости, Ойрахольский дворец, зѣ Ойрахолы, Ойрахольский костелъ, у Воряхголе, Ойрахольского, Ойрахольская, Ойрахолы, тиенцъ Ейрахольский, до Ойрахоглы, зѣ Ойрахоглы, ку Ойрахоглому, Ейрахогольская, wloszi Eyragolska (35 : 208–210). Kaip matome, slavų kalbomis rašytuose dokumentuose visą XVI a. vartojamos lytys su diftongu ai- (ei-). Panaši padėtis ir ”Lietuvos metrikoje”: Айрахгола, Айрахголу 1580 m. (94 : 209), Raygola 1550 m. (ten pat, 436), Аиряжгола, Аиряжголу XVII a. pab. (ten pat, 256), Аиряжголы, Аиряжголу XVII a. pab. (ten pat, 371). Plg. dar: ”ciwunowei.... eiragolskiej” 1610 m. (70 : 58), Эйрагола 1685 m., 1738 m., 1767 m., 1795 m. (21), Ejrogolas parakvijes 1848 m. (89 : I 280). Lenkų kalboje vėliau įsigalėjo tik lytis Eiragola (13 : II 498; 54 : I 65), rusų — Ойрагола (93 : 71). Kada galutinai įsitvirtino lytis Ariógala lietuvių kalboje, sunku pasakyti — 1848 m. M. Valančius, kaip matėme, dar rašo Eirogalas. Oficialus 1925 m. gyvenamųjų vietų vardų sąrašas jau teikia lytį Ariogalos mst. (33 : 86). Nuo to laiko ji įsivyrauja visuotinai. Iš Ariógalo­s vardo rašymų istorijos šaltiniuose matyti dvigubas įvairavimas: žodžio pradžios e : a ir a : ai, e : ei. Dėl e : a svyravimų galima sutikti su K. Būga (2 : I 134), jog pirmesnė lytis greičiausiai buvo su e. Tą rodą vakarų ankstyvoji rašymo tradicija, lenkų Ejragola, polinkis žodžio pradžios e keisti į a. Rašymas kirilica su oi atspindi galbūt vėlesnį tarimą, jų su a pradžioje. Panašių atvejų galima rasti ir daugiau, plg. Оўмармуни (35 : 210) — greičiausiai iš *Eitar-tišk-: priešagos -išk- vedinys iš sudurtinio asmenvardžio, *Ei-tartas. Arba vėl: 178 Oūogedanys greta Eūogedani (95 : 260) — matyt, iš *Eigudonys ar pan. Tai būtų priesagos -onys vedinys iš sudurtinio asmenvardžio *Ei-gaudas. Dabartinis kaimo vardas Eiriogala (Kaišiadorių r. Žaslių ap.) 1567 m. užrašytas з Oūpagkoiiu (87 : 649). Žymiai sunkiau paaiškinti dviftongo ėi-, ai- santykį su monoftongu e, a-. Kaip matėme, vakarų raštai be išimčių nuo XIII a. vidurio vartoja lytis tik su e- arba a-, o rytų (rašyti daugiausia kirilica) — beveik be išimčių tik diftongą ai-, rečiau ei-: *Eriogala, Ariógala : *Eiriogala, Airiógala (gyvosios kalbos lytis — žr. 2 : II 333). Variant as *Eiriogala sutampa su jau minėtu Kaišiadorių r. kaimo vardu, neabejotinai autentišku — Eiriógala. Todėl teoriškai vardo Ariógala ankstesnė lytis *Eriogala visiškai įmanoma. Tad vis dėlto, kurios lytys — su er-, ar- arba su eir-, air- — yra ankstesnės, tikros? K. Būga dėl to kategoriškai tvirtina: ”Аирижгола yra ruso rašytojo padaras iš senalietuviškos lyties Arjāgala. Arjāgalos vardas rusui buvo labai sunkus ištarti dėl santaros j po r; ištarimą palengvino e p e n f e z i s, t.y. lyties arjā- perdirbi...ais į air’a”... (2 : I 134). Šio autoriaus nuomone, ”Kad kai kurie lietuviai Ariógalo s vietoje šiandien ištaria Airiógala, tai tam kalta mūsų valsčiaus raštinė (Эйрагола) ir klebonija, kuri neseniai tenustojo lenkiškai kalbėjusi” (2 : III 333). Atrodo, jog tokiam aiškinimui būtų galima pritarti. Juoba, kad pastebėta, jog vokiečiai baltų kalbų dvibalsį ei (ir ai) gana tiksliai respektuodavo, pvz. Zeumen 1385 m. (28 : II 693) — dabar Žeimlis, Eychschissken 1384 m. (ten pat, 698) — dabar Eišiškės, Weyze 1253 m. (ten pat, 136) — dabar Veisieji. Ypač tai aiškiai matyt iš prūsiškų vietovardžių rašymo vokiečių kalba: Eister-fis up. < *Eistr-, Degme up. - Deimė, Neyden up. < *Neid-, plg. liet. Niedùs ež. ir pan. (96 : 128—129). Manyti, kad vokiečių kronikininkai informaciją apie Ariogalą galėjo gauti iš tokios lietuvių tarmės, kurioje diftongas ei-, ai- virsta monoftongu, taip pat mažai tikėtina, juoba, kad apie Ariogalą ei-, ai- išlieka nepakitę. Todėl šių dienų gyvosios kalbos lytį Ariógala galima laikyti autentiška, tik vėliau dėsningai pakitusia iš *Eriogala. Kas yra šaknis *er- (dabar ar-), neaišku. Galima tik spėti, kad ji gali būti kilusi iš kokio nors asmenvardžio, plg. dabartinę pavardę Ārius ir ypač Ary̆s. Tad Ariógala arba *Eriogala būtų ”Ārio, *Ėrio galas, kraštas”. Įdomu, kad apie Kaišiadorių r. kaimo vardą Eiriógala, yra užrašytas pasakojimas, jog kažkada gyvenęs kunigaikštis Eirys, o dabartinė Eiriogala buvęs jo lauko galas. Kitaip tariant, ir Eiriogalu būtų pamato laikyti asmenvardinės kilmės. Ariógalo s ir Eiriógalos sandų ar- (er-) ir eir- asmenvardinę kilmę patvirtintų ir kiti panašiai susidarę sudurtiniai vietovardžiai su -gal-, pvz., Daukšiògala — iš Daukša, Daukšas, Daukšys; Gerdžiògala — iš Gerdžius; Vytògala — iš Vytas ir kt. (plačiau žr. Ramýgala). Baisógala (1). Vietovė žinoma nuo XVI a., kai Žygimantas Augustas 1539 m. Baisogalos parapijai paskyrė žemių (6 : II 432). Istorijos užrašymai, nors truputį ir įvairuoja, bet apskritai patvirtina gyvosios kalbos lytį Baisógala: Бойсогола 1561—65 m. (2 : I 251), Бойсаголы, Бейсаголы, Бойсагольского, Бойсагольская волость, Бойсагольский костел (35 : 26), w Boisagole, w Beysagole 1572—1573 m. (57 : 179 205—206), Bojsagola 1618 m. (21) ir pan. Tiesa, J. Sprogjo yra pateiktas vietovardis Больсагола, имение 1582 m. (35 : 27). Galbūt tai ta pati Baisógala. Bet gyvosios kalbos vartosena ir dauguma istorijos dokumentų užrašymų neleidžia manyti, jog šių dienų Baisógala gali būti iš *Balagola ar pan. Parašymas Больсагола, jeigu tai tikrai to paties miestelio vardas, tikriausiai yra okazionalizmas. Baisógala — sudurtinis vietovardis, su jungiamuoju balsiu o padarytas iš bais- ir -gala. Antrojo sando kilmė aiškesnė — jis siejamas su liet. gãlas ”pabaiga, kraštas” (plačiau žr. Ramýgala). Pirmasis sandas bais- abejonių kelia ta prasme, kad kai kurie kiti panašios darybos sudurtiniai vietovardžiai dažniau turi asmenvardinį pirmąjį sandą: Daukšiógala : Daukšà, Daukšas, Daukšys; Gerdžiógala : Ger̃džius; Vylógala : Výtas ir t.t. (plačiau žr. Ramýgala). Tačiau šaknis bais- asmenvardžių, bent jau dabartinių pavardžių, nežinoma, todėl šaknis bais- gali būti kildinama iš būdvardžio baisùs. Taigi pirminė Baisógálos reikšmė būtų ”baisi, baisumo vieta, kraštas, pakraštys”. Tokią prielaidą patvirtintų ir Ramýgalos analogija — ši vietos vardas pradžioje, matyt, reiškė ”ramus galas, rami vieta” ar pan. Šiaip jau atvejų, kada sudurtinių vietovardžių su -gala pirmasis sandas būna kilęs iš bendrinių žodžių, esama ir daugiau, pvz., Lėknagala : lėknas, Žgõžgala : žąsis (”žąsų galas”), Žvejótagala : žvejoti ir kt. Batakiai (3ᵇ). Vardas pirmą kartą paminėtas gana vėlai — tik XV a. viduryje, tačiau vietovė greičiausiai buvo gyvenama seniai. Manoma, jog Batakiai įsikūrę buvusio Aukaimio vietoje. Ordino daug kartų pultas ir niokotas, Aukaimis 1305 m. buvo visiškai sunaikintas. Jo vietoje galėję įsikurti dabartiniai Batakiai. 1528 m. Batakiai jau buvo valsčiaus centras ir miestelis (1 : IV 5—7). Šaltiniuose vardo lytis įvairuoja: Botokÿ (1526 m. Žemaitijos žemėlapis), Betoki (1613 m. LDK žemėlapis), Pottagon (1669 m. K.Langės Prūsijos žemėlapis), план Ботока (1855 m. — Batakių miestelio planas), Ботоку (1865 m. Batakių planas) ir kt. (1 : IV 7—24). Tačiau, nepaisant tam tikrų užrašymo svyravimų, vardo lytis Batakiai greičiausiai yra pirminė, autentiška, tikra. Vardo kilmė aiški — jis yra susidaręs iš asmenvardžio, dabartinės pavardės, Bátakis daugiskaitos. Tokia gyvenamųjų vietų vardų daryba lietuvių kalbai labai būdinga — plg. Butrimai k. : Butrimas pavardė, Algirdai k. : Algirdas asmenvardis, Bagdõnai k. : Bagdõnas pavardė. Šį kilmės aiškinimą paremia ir ta aplinkybė, jog greičiausiai būta vietovės (gal jau ir dvaro) savininko, pavarde Botockis. Toji pavardė Botockis būtų suslavinta lytis iš liet. Bátakis ar pan. (1 : IV). Čekiškė (1). Čekiškės vardas pirmą kartą paminėtas palyginti labai vėlai — 1600 m. Tačiau gyvenvietė greičiausiai atsirado gerokai anksčiau. Remdamiesi 1687 m. Vilkijos seniūnijos inventoriaus įrašu, kuriame tuščias 6 valakų kaimas vadinamas Piktakiemiu arba Čekiške, tyrinėtojai spėja, jog Čekiškė atsirado buvusio Piktakiemio kaimo vietoje. Tas kaimas minimas 1542 m. Čekiške jis pradėtas vadinti čia buvusio dvaro (ankstesnis jo vardas buvęs Čekakampiai ar pan.) vardu. Tas dvaras įsikūrė į pietryčius nuo Pik- 180 takiemio, už upelio (1 : IV 29). Įdomu, kad Lietuvoje tebėra kitas kaimas Piktakiemis — Kaišiadorių r. Kietaviškių ap. Vietovardžių, turinčių šaknį ček-, Lietuvoje yra nemaža: Čekiškės k. Vilniaus r., Čekiškis k. Pasvalio r., Čekai k. Akmenės r., Čekaičiai k. Kelmės r., Čekeliai k. Trakų r., Čekonys ... Anykščių r., Čekiškė pieva Debeikių apyl., Čekiškės miškas Eišiškių apyl. ir kt. Visi jie greičiausiai yra kilę iš asmenvardžių Čekas, Čekis, Čekys, Čekaitis, Čekelis, Čekonis. Ir miestelio vardas Čekiškė taip pat turbūt yra asmenvardinės kilmės — iš Čekas, Čekis arba Čekys. Tad šį vardą vesti tiesiog iš etnonimo čekas būtų netikslu. Kitaip tariant, vietovardžio Čekiškė kalbinė analizė nerodo, kad gyvenamoji vieta Čekiškė būtų gavusi savo vardą nuo neva ją įkūrusiu čekų. Kitas reikalas, iš ko yra kilę asmenvardžiai Čekas, Čekys, Čekaitis ir kt. Galima įtarti, kad vienu kitu atveju asmenvardžiai, turintys šaknį ček-, gali būti kilę iš etnonimo čekas. Pavardžių, atsiradusių iš nebalt iškų etnonimų, Lietuvoje yra ir daugiau, pavyzdžiui: lėnkas ir Lėnkas, totorius ir Totorius, vokietis, vokietỹs ir Vókietis, Vokietỹs ir t.t. Pabrėžtina, kad gyvenamųjų vietų vardų, su priesaga -iškė sudarytų iš asmenvardžio (pavardės), Lietuvoje yra šimtai: Antaniškė k. Ignalinos r. : Antanas, Arvydiškė k. Mažeikių r. : Arvydas, Beinoriškė k. Šiaulių r. : Beinoris, Buivydiškė k. Šilalės r. : Buivydas, Daūbariškė k. Ignalinos r. : Daūbaras ir t.t. Darsiūniškis (1). Šis Kaišiadorių r. miestelis — viena seniausių gyvenviečių Lietuvoje, minima nuo XIV a. pabaigos (6 : I 487). Istorijos šaltinių užrašymai skiriasi nuo dabartinių: Dirsunen 1372 m. (28 : II 572), Dirsungen 1375 m. (ten pat, 574), Dirsungen 1375 m. (ten pat, 576). Dyrsungen 1377 m. (ten pat, 589), Dirsunen 1381 m. (ten pat, 600), Dirsingen 1379 m. (ten pat, 601), Dirsūne 1384 m. (ten pat, 688), Dirsune 1374 m. (28 : III 95), Dirsunenhusen, Dirsunenhus 1381 m. (ten pat, 115). Tai Kryžiuočių ordino tradicija. Kitokie yra užrašymai slavų kalbomis (arba kita kuria kalba, miestelio vardą rašant nusižiūrėjus į slavų kalbas): in Dorsunyski 1473 m. (67 : 326), къ Дорсуншикамъ, до Дорсуншинок 1542 m. (57 : 23), дорсуншиково 1582 m. (ten pat, 225), дорсуншиково 1582 m. (ten pat, 227), Дорсуншицки, Местечко Дорсуншицкое, Волост. Дорсуншицкая 1586 m. (ten pat, 275—276), дорсуншицкое, дорсуншицкое, дорсуншицкое 1586 m. (ten pat, 277—278) Дорсуншицки 1582 m., 1791 m., Дорсуншицкая держава 1585 m., 1775 m., 1738 m., Дорсуншицкое староство 1786 m. (98 : 253), Darsuniscensis 1794 m., Dorsuniszki 1760 m. Дорсуншики 1873 m., 1874 m. (21) ir kt. Matyti dvejopo pobūdžio skirtumai: a) vakarų raštai vartoja lytį be priesagos -išk-, o rytų — su šia priesaga; b) vakarų raštai dažniausiai *dirsūn-, o rytų — *darsūn-. Kaip atsirado šie skirtumai? Rašymas su priesaga -išk- ir be jos, matyt, atspindi šio vietovardžio raidą. Kryžiuočių ordino kronikose pirmiau pasirodo ne miestelio, o žmogaus, bajoro nuo Vilniaus, vardas: Dirzsune 1365 m. (28 : II 551), Dirsūnen 1366 m. (ten pat, 557), filius Dirsūnen 1371 m. (ten pat, 570). Ir tik 1372 m. atsiranda ”terram Dirsūnen” — ”Dirsūno žemė” (ten pat, 572) : tai neabejotinas dabartinis Darsiūniškis. Atsiradus vietos 181 vardui * Dirsūnai ar pan., žmogaus vardas nebeminimas. Tad, atrodo, tikrai būta žmogaus vardu * Dirsūnas. Jo vardu kiek vėliau imama vadinti ir vietovė: ”terram Dirsunen” ir ypač Dirsunenhusen, Dirsunenhus < * Dirsūnen-haus (vok. Haus, tarm. Hus ”namas, namai, rūmai”) — ”Dirsūno kiemas, namai”. Vadinasi, asmenvardis * Dirsūnas virto vietos vardu * Dirsūnai ar pan. Priesagos -išk- Kryžiuočių ordino kronikų lytys negavo galbūt todėl, kad tuo metu, kaip matėme, dar ir savininko * Dirsūnas būta gyvo, todėl posesyvinės arba vietos reikšmės priesaga vietovės vardui nespėjo prilipti. Ji atsiranda kiek vėliau, situacijai nustojus: Dorsuniski 1473 m. Bet su priesaga -išk- pasirodo ir kita šaknis: vietoje dirs- — dars-. Šį santykį labai sunku kaip nors paaiškinti, nes dėsningai dirs- virsti dars- negalėjo. Tad ir kyla klausimas, kuri šių šaknų yra pirminė, tikroji, kuri vėlesnė, pakitusi. Tiksliai atsakyti neįmanoma. Galima tik pateikti porą argumentų šaknies dirs- naudai. Pirma — vietovardžio kūrimosi laikais rašytos Kryžiuočių ordino kronikos galbūt tiksliau atspindi tuometinį tarimą, juoba, kad ir bajoro vardas, ir iš jo kilęs vietovardis turi tą pačią šaknį dirs-. Antra — dabartinio lietuvių vardyno duomenys labiau patvirtina šaknį dirs-. Kaip minėta, vietovardis * Dirsūnai yra aiškiai asmenvardinis: dabartinių pavardžių žinoma tik su šaknimi dirs-: Dirsė, Dirsa, Dirsaitis. Vietovardžių (asmenvardinės ar apeliatyvinės kilmės) su šaknimi dirs- ypač gausu: Dirsāpievės pv. Utena; Dirsbalė pv., bala Pakruojis; Dirsėlė mš. Kamajai; Dirsės laukas Seredžius; Dirsūnė bala Liudvinavas ir kt. Esama ir gyvenamųjų vietų vardų su dirs-: Dirsiai k. Šakių r.; Dirsiai Vainatrakio k. dalis Pakuonio vls.; Dirsiai k. Pašvitinio vls.; Dirsiai k. - buv. Rytprūsiuose, Įsruties vls. Šaknies dars- vietovardžių nežinoma. Dieveniškės (1). Spėjama, kad dabartinėse Dieveniškėse ar prie jų XIV a. pradžioje buvęs žymaus Lietuvos feodalo Gedgaudo dvaras. Galbūt Dieveniškių gyvenvietė ”Mingailos kaimo” vardu pirmą kartą paminėta 1385 m. Manoma, kad Mykolas Mingaila, Gedgaudo sūnus, buvo kilęs iš Dieveniškių (1 : VI 5). 1561—1565 m. aktuose Dieveniškės vadinamos karališkuoju valsčiumi. Miesteliu pirmą kartą pavadintas 1582 m. (ten pat, 6—7). Istorijos šaltiniuose vardas rašomas gana panašiai: Dzevyenyszky 1471 m., Dziewieniški 1613 m. (LDK žemėlapis), Дзевенишки 1864—1865 m., 1873 m., 1874 m. ir kt. (21). Todėl dabar vietos gyventojų vartojamą ir oficialiai įteisintą lytį Dieveniškės galima laikyti visiškai autentiška. Vardas greičiausiai asmenvardinės kilmės — priesagos -iškės vedinys iš asmenvardžio (pavardės) * Dievenis. Tiesa, tokia pavardė dabar neišliko, tačiau teoriškai ji visiškai įmanoma. Juoba, kad iš Šalčininkų apylinkių ketvirtuoju šio amžiaus dešimtmečiu užfiksuota pavardė Dzievēnis. Tai, be abejonės, tarmiška lytis (dzūkybė) iš * Dievenis. Vadinasi, atitinkamo asmenvardžio buvimas abejonių nekelia. Be to, žinoma ir daugiau pavardžių ir vietovardžių su šaknimi diev-: pavardės — Dievaitis, Dievūnas, Dievulis; vietovardžiai — Dievaičiai k. Šakių r., Dievonai k. Kelmės r., Dievoniškės k. Vilniaus r. Gyvenamųjų vietų vardai, su priesaga -iškės išvesti iš asmenvardžių, Lie- 182 tuvoje ypač populiarūs: Abrōmiškės k. : Abrōmas, Adōmiškės 3 kaimai : Adōmas, Aleksandriškės 4 kaimai : Aleksandras, Antāniškės 5 kaimai : Antānas, Bagdōniškės 5 kaimai : Bagdōnas, Būivy diškės k. : Būivydas, Daūbariškės 2 kaimai : Daūbaras, Jokūbiškės 3 kaimai : Jokūbas ir t.t. Garliavà (4). Kaimas pradėjo kurtis XIX a. pradžioje dvarininko J. Godlevskio žemėje prie naujai nutiesto plento. Kurį laiką vadintas Godlevu (5 : 1) : Godlewo 1918 m., Годлево 1902 m. (21). Bet gana anksti ima rodytis ir variantas Garliavà : Годлево—Новое, dep. — Gorliava nauja 1901 m. (102 : 186), Godlewo (Garleva) 1912 m. (21), Garlevà 1904 m. (32 : II 27). ”Lietuvos apgyventoms vietoms” pateikus lytį Garliava 1925 m. (33 : 65), ji vėliau visuotinai įsigalėjo. Ankstesnė Garliavōs lytis Godlewo yra panašios darybos kaip lenkų Godlewo — keliolika kaimų ir vienkiemių vardų įvairiose Lenkijos vietose (61 : 299). Tai lenkiškos kilmės vietų vardai — plg. lenk. godło ”herbas, emblema”, lenk. pavardės Godło, Godła. Lytis Godlevo (lietuvių ištarimu, matyt, *Godleva) virto Garliavà dėl fonetinių priežasčių — pastaroji lytis lietuviui tiesiog lengviau ištariama. Gelgaudiškis (1). Dabartinio Gelgaudiškio vietoje XV a. pabaigoje buvęs Skirsnemunės dvaras, iki XVI a. pabaigos vadintas Gedigaudiškiu. Vardas Gelgaudiškis pirmą kartą minimas bene 1599 m. (60 : 618). Tai priesagos -iškis vedinys iš sudurtinio asmenvardžio. Bet neaišku, iš kokio, t.y. nežinoma kokiu būdu Gedigaudiškis tapo Gelgaudiškiu. Įmanomos dvi interpretacijos. Pirmoji — ankstesnė lytis Gedigaudiškis, slaviškai rašyta, matyt, *Gedigoldiški ar pan., buvo tiesiog perdirbta į Gelgaudiškis : *Gedigoldiški > *Gedgoldiški > dabart. lenkų Gielgudyszki — liet. Gelgaudiškis. Prie tokios raidos galėjo prisidėti ir ta aplinkybė, jog apie XVIII a. vidurį, po Oziemblovskių, Gelgaudiškį valdė Gelgudas (60 : 619). Asmenvardis Gelgudas greičiausiai yra apslavinta lytis iš *Gelgaudas. Tai leistų daryti išvadą, kad asmenvardis Gelgaudas šiuose kraštuose galėjo būti žinomas ir anksčiau. Plg., 1595 m. inventoriaus, rašyto turbūt Milžavenų dvarelyje Viduklės vls., žinią: Яновои Кгелкгудови (57 : 386) — ”Janovoi Gelgudovoi”. O slaviškosios lytys Gielgudyszki, Гелгудишки sietinos su apslavintu asmenvardžiu Gelgudas. Vis dėlto, nepaisant tam tikrų argumentų už galimą Gedigaudiškio transformavimąsi į Gelgaudiškis, abejonių lieka. Svarbiausia bene tai, jog Lietuvoje esama ir daugiau gyvenamųjų vietų vardų, kilusių iš asmenvardžio Gėdgaudas ar pan.: Gėdgaudiškė k. Tauragės r. Skaudvilės ap., Gedgaudiškė k. Raseinių r. Pago jukų ap., Gedgaudžiai k. Kretingos r. Imbarės ap. Kaip matome, jie tokie ir išliko, jų kamienas gedgaud- nepakito į gelgaud-. Galima būtų spėti, ar Gedigaudiškis ir Gelgaudiškis nėra du skirtingi vietovardžiai, atsiradę iš skirtingų asmenvardžių: pirmasis — iš Gedigaudas, antrasis — iš Gelgaudas ar Gelgauda. Sudurtinis asmenvardis Gedigaudas (su jungiamuoju balsiu i) gyvojoje kalboje neišliko. Bet žinoma per šimtą šeimų pavardė Gėdgaudas (34 : I 639). Istorijos dokumentų duomenys rodo, jog asmenvardis Gėdgaudas tikrai buvo: Giedigold 1434 m., Gėdigoldi 1433 m., Gėdigoldouncz 1434 m., Kzeduk- 183 zoabdoavča 1450 m. (2 : I 226). Vadinasi, iš asmenvardžio Gedigaudas pradžioje galėjo susidaryti vietovardis *Gedigaudiškis. Vėliau, gyvenvietei einant iš rankų į rankas (60 : 617–622), ypač tada, kai su šia vietove kažkaip susis sieja Gelgaudai (Gelgaudai), susidarė naujas vietovardis Gelgaudiškis — tos pačios priesagos -iškis vedinys iš Gelgaudas, Gelgauda. Kuri šių prielaidų įtikimesnė, nelengva nuspręsti — trūksta senesniųjų užrašymų. O vėlesnieji gana vienodi. Pvz., 1665 m. Gelgaudiškio dvaro inventoriaus: Giełgudiskiey, w... Giełgudyszkach (57 : 234), do Giełgudyszek (ten pat, 235), w Giełgudyszkach (ten pat, 240); 1666 m. Gelgaudiškio dvaro inventoriaus: Giełgudyskiey (ten pat, 253), w Giełgudyszkach (ten pat, 255); 1668 m. Gelgaudiškio dvaro inventoriaus: Giełgudyski (ten pat, 269), w Giełgudyszkach (ten pat, 271); Гелгаудишки 1666 m., 1667 m., 1682 m., 1699 m. (98 : 189) ir t.t. Jieznas (2). 1492 m. minimas Jiezno dvaras ir valsčius, 1581 m. — miestelis (4 : II). Ankstesnieji užrašymai gana panašūs: Езна ≈1516 m. (99 : 374), Эзна 1567 m. (87 : 470), Езно 1748 m., Езненская волость 1873 m., Езно 1874 m. (21). Miestelis įsikūręs šiauriniame Jiezno ežero krante, prie Jieznelės upelio. Be to, ten pat būta raisto, pievų, vardu Jiežnis arba Jiežne. Tad žinomi net keturių objektų vardai: kilmininkinis ežero vardas Jiezno ežeras, upelio vardas Jieznėlė, raisto, pievų vardas Jiežnis arba Jiežne ir miestelio vardas Jiežnas. Tiesa, aplinkui yra ir daugiau vietovardžių su jiežn-, bet visi jie antriniai — kilę iš upės, ežero ar miesto vardo. Tad tektų išsiaiškinti santykį tarp minėtųjų keturių vardų. Kadangi hidronimai paprastai būna senesni už gyvenamųjų vietų vardus, tai galima manyti, jog miestelio vardas Jiežnas kilo iš upės ar ežero vardo, bet ne atvirkščiai. Kilmininkinio ežero vardo Jiezno ežeras pirmasis komponentas Jiezno ir miestelio vardas Jiežnas (tiksliau — jų vardininko linksniai) yra vienodi. Todėl tikriausiai miestelio vardas bus kilęs iš ežero vardo, bet ne iš dabartinės kilmininkinės jo lyties, o iš ankstesnės vardininkinės *Jieznas. Kitaip tariant, iš niekuo nepakitusio ežero vardo *Jieznas radosi gyvenvietės vardas Jiežnas. Tai įprastas oikonimų darybos būdas lietuvių kalboje. Vėliau, gyvenvietei išaugus, ežero vardas virto kilmininkiniu — Jiezno ežeras. Upės vardas Jieznėlė ir raisto, balos vardai Jiežnis, Jiežne bus susidarę kiek vėliau, bet irgi, matyt, iš ežero vardo *Jieznas. Kad hidronimas *Jieznas yra ankstesnis už oikonimą Jiežnas, rodo ir vardo etimologija. K. Būgos nuomone, vardas Jiežnas esąs jotvingiškas (2 : III 610). Jo šaknis jiez- < *iez- priebalsis z gali atitikti liet. ž: *iez-. Tokią šaknį turi upės vardas Iėžesta (Joniškėlis). Vadinasi, vardo Jiežnas šaknis yra daugiau hidroniminė (49 : 135). Todėl ir miestelio vardo Jiežnas kilmė iš ežero vardo *Jieznas visiškai galima. Kaišiadorys (3). Miestas pradėjo kurtis XIX a. antrojoje pusėje, kai 1862 m. buvo pradėtas tiesti Vilniaus — Kauno geležinkelis. Netoli Riomerių dvaro ties Juodkonių kaimu buvo pastatyti laikini namai darbininkams. Geležinkelio stotis išaugo Juodkonių kaimo laukuose. Rusai Juodkonis vadino Eitkonimis bei pan. Šis vardas painiojosi su Eitkūnų geležinkelio stoties 184 vardu, todėl Juodkonių stoties vardas netrukus buvo pakeistas — stotis pavadinta Kaišiadorimis (6 : I 493; 3 : II). Vardo kilmė visiškai neaiški. Tikra yra tai, kad vietinių gyventojų lietuvių vartota ir vartojama lytis yra Kaišiadorys (užrašyta 1935, 1936 m. ir kt.). Istorijos dokumentų duomenys vėlyvi — Кошедары (1895 m. Karta Kovenskoi gubernii), Каушедары (m.= ?), Кошедары (1905 m.) ir pan. Vis dėlto, esama pamato teigti, kad vietovardis yra sudurtinis: Kaiš-ia-dorys. Bet negalima nustatyti, kuri šaknis — gyvosios kalbos kaiš- ar raštų koš- (iš liet. *kaš-) — yra senesnė, pirminė. Z. Zinkevičius mano, jog lytis su o (koš-) monoftongizacijos būdu yra atsiradusios iš kaiš- (12 : 98). Dėl slavų kalbų įtakos tokia monoftongizacija iš tiesų yra įmanoma. Tačiau, kaip minėta, vardas Kaišiadorys yra vėlyvas, atsiradęs bene tik XIX a. antrojoje pusėje, todėl dvibalsio ai virtimas balsiu o abejotinas, nes kiti vietovardžiai šio laikotarpio dokumentuose rašomi su nesuvienbalsintu ai ar kitu dvigarsu. Pvz., Koveučku 1874 m. — dabar Kašeikiai k. Molėtų r.; Kayszalaki 1784 m., Kaušalakau 1874 m. — dabar Kaišalakiai k. Vilniaus r. Vaidotų ap.; Kaiszaneli 1854 m. — dabar Kaišenėliai k. Raseinių r. Be to, pasitaiko ir atvirkščių atvejų, kai iš liet. monoftongo atsiranda dvitongas, pvz. Kedėiniai — Kejdany, Górainiai — Goirani, Kadāičiai — Koidoti (13 : II 161) ir pan. užrašymai. Todėl nėra neįmanoma, kad senesnė lytis galėjo būti ir *Kašiadorys ar pan. Dėl patogumo tarti lietuvių lūpose ji galėjo pakisti į Kaišiadorys. Kaip ten bebuvę, daugmaž aišku, jog tai sudurtinis vardas, kurio antrasis dėmuo dor-, matyt, yra iš dar- ir sietinas su liet. daryti “dirbti, gaminti”. O pirmasis dėmuo, jeigu jis buvo kaš-, kil­dintinas iš liet. slavizmo kašė “krepšys, pintinė”. Tokiu atveju Kaišiadorys būtų kilę iš žmonių pavadinimo pagal profesiją — *kašadarai — tai “kašių, t.y. krepšių, pintinių ar pan. darytojai, dirbėjai”. Kad taip žmonės galėjo būti vadinami, rodo pavardės Každaila, Každailys, Každailis, Každailius — iš *Každailis, *Každailys bei pan. Šios pavardės aiškiai yra kilusios iš amato pavadinimo: *kašdailis, *kašdailys — tai “kašių dalintojas, dirbėjas”. Tokiu atveju, jeigu pavyktų įrodyti, kad tikroji lytis yra kaiš-, tai ši šaknis galėtų būti iš liet. kaistis ”volė, kamštis; kuolelis ar pagalys kam užkirsti (pvz., ratuí, kad nenusmuktų); durų skląstis, velkė”. Tad ir šiuo atveju miesto vardas būtų kilęs iš žmonių amato pavadinimo *kaišiadarys ”kaiščių darytojas, dirbėjas” ar atitinkamo pravardinio asmenvardžio (pravardės). Kamajai (3ᵇ). Kamajų dvaras žinomas nuo 1541 m. Nuo 1594 m. priklausė Tyzenhauzams. 1635 m. pastatyta bažnyčia. Miestelis išaugo vėliau, ypač XIX a. (3 : II; 4 : II; 1 : VI 90–91). Vardo kilmė visiškai neaiški. Kaip žinoma, Baltarusijoje, kiek į rytus nuo Adutiškio miestelio (Švenčionių r.), netoli Lietuvos — Baltarusijos sienos, yra kitas panašaus vardo miestelis Kamójys. Jame ir apylinkėse neseniai dar tankiai gyventa (vietomis ir dabar tebegyvenama) lietuvių. Nėra jokių abejonių, kad Kamójys — lietuviškas vietovardis, susidaręs iš upės, prie kurios įsikūręs miestelis, Kamojà vardo daugiskaitos. Beje, ši upė teka ir per Lietuvą (Birvetos dešin. intakas). Taigi Baltarusijos miestelio vardas yra vandenvardinės kilmės. Šis faktas leistų manyti, jog ir Lietuvos Kamajai gali būti kilę iš upės 185 ar ežero vardo. Tačiau J. Balčikonis be komentarų ar išlygų miestelio vardą Kamajai kildina iš upės vardo Kamają (9 : 242). Bet tai greičiausiai nesusipratimas, nes jokie kiti šaltiniai — nei gyvosios kalbos (122), nei istorijos dokumentų (21) — tokio upės vardo nepaliudija. Tiesa, upė vardu Kamaja Lietuvoje yra, bet ji teka pro Gelvonus (Neries dešin. int.), tad iš jos vardo urbanonimas Kamajai susidaryti negalėjo. Bandyti kaip nors kitaip aiškinti Kamajų kilmę, t.y. nesieti jų su vandenvardžiu, būtų nerealų. Todėl turime tenkintis tokiais dviem spėjimais: 1) kažkada galėjo būti upelio ar ežero vardas *Kamoją, *Kamajus ar pan., davęs pradžią miestelio vardui Kamajai. Bet kol nebus įrodyta buvus tokį vandenvardį, tol ši miestelio vardo kilmės versija liks tik prielaida; 2) miestelio vardas Kamajai yra perkeltinis vietovardis, kažkada (tarkim, XVI a.) dabar Baltarusijoje esančius Kamojis valdžiusių savininkų perkeltas į Lietuvą. Tokių pasikartojančių vietovardžių, kurie gali būti laikomi perkeltiniais, nėra daug, bet pasitaiko. Šią prielaidą bent iš dalies paremtų ir gana supainioti istorijos dokumentų duomenys apie Kamojis ar Kamajus XVI a. pradžioje (1 : VI 90). Kazlų Rūdą (4). 1737 m. minima Kazlos degustinė (2 šeimos). 1744 m. čia pradėta lydyti rūda, ėmė augti Kazlų Rūdos kaimas. Dabartinis miestelis išaugo nutiesus Kauno—Karaliaučiaus geležinkelį ir pastačius geležinkelio stotį (4 : II). Tai sudėtinis vietovardis, kurio pirmasis komponentas Kazlų yra asmenvardis, kilęs iš pavardės Kazla. Kaip minėta, pradžioje čia apsigyveno Kazlų šeima, beje, gana gausi — 5 ar 6 broliai (6 : III 247). Pavardė Kazla Suvalkijoje žinoma ir mūsų laikais (34 : I 959). Antrojo komponento Rūdą kilmė ir istorija kiek sudėtingesnė. Svarbiausia — ji susijusi su rūdos gavimo ir apdorojimo vietomis, kurios Lietuvoje vadinamos nors ir panašiai, bet nevienodai — rūda ir rudnia. Todėl vietovardžius, kilusius iš šių žodžių, pravartu aptarti drauge. Abejų vietovardžių — Rūdą ir Rudnią — tam tikras panašumas matyti ir iš pirmo žvilgsnio, nes jų šaknys panašios: rūd- (Rūda) ir rud- (Rudnia). Bet ne visai tapačios, nes, viena, pirmosios šaknies balsis ū yra ilgas, o antrosios — trumpas (u). Antra, šaknis rud- dar yra pailginta priebalsiu n: rudn-. Šis skirtumas, kaip matysime, yra gana svarbus. Prieš imant nagrinėti šių dviejų vietovardžių grupių kilmę, turime pasakyti, jog vietų, pavadintų Rūdomis arba Rūdniomis, Lietuvoje yra gana daug. Rūda: be Kazlų Rūdos dar du kaimai Vilkaviškio raj. (Gižų ir Šeimenos apylinkėse), kaimas Prienų r., kaimas Lazdijų r., pieva Plungės r., raistas Rokiškio r. ir kt. Rudnia: trys kaimai Šalčininkų r. (Gerviškin, Milkūnų ir Rudninkų apylinkėse), keturi kaimai Varėnos r. (Kaniavos, Marcinkonių, Merkinės ir Pavarėnio apylinkėse), vienkiemis Trakų r., pieva Varėnos r. ir kt. Be to, netoli Kazlų Rūdos yra laukas bei pieva, vardu Rudnė, o maudyklė prie Seirijų (Lazdijų r.) pavadinta Rudnė. 186 Iš pateikto vietovardžių Rūdà ir Rudnià paplitimo matyti, kad vietovardis Rūdà pasitaiko labai plačiai — ir Žemaičiuose ir Rytų, ir Pietų Lietuvoje. O vietovardis Rudnià — tik Pietų Lietuvoje, bemaž tik Šalčininkų ir Varėnos rajonuose. Jeigu žvilgtelėsime į pietus nuo mūsų respublikos sienų, tai pamatysime, kad Šiaurės Lenkijoje ir Vakarų Baltarusijoje vietovių, pavadintų Rudniomis, yra dešimtys. Iš to darome išvadą, jog Lietuvos Rudnios — tai tik didelio ploto, kuriame žinomas šis vietovardis, dalis. Šis faktas pasirodys visai suprantamas, kai sužinosime, jog baltarusiai ir lenkai turi bendrinį žodį rudnia, kuris reiškia: ”balų rūdos apdorojimo įmonę, geležies rūdos lydymo vietą” ir pan. Iš šio bendrinio žodžio ir susidarė Lenkijos ir Baltarusijos vietovardžiai Rudnia. Nėra abejonės, kad ir Pietų Lietuvos vietovardžiai Rudnià yra kilę iš lenkų arba baltarusių žodžio rudnia ”balų rūdos apdorojimo vieta”. Vadinasi, tose vietose, kurios dabar turi vardą Rudnià, kažkada turėjo būti geležies lydymo iš balų rūdos įmonės, gamyklėlės. Vietovardžiai Rūdà yra kilę iš bendrinio žodžio rūdà ”medžiaga, iš kurios gaminama geležis”. Lietuvoje žodis rūdà galėjo reikšti tik balų rūdą. Žodis rūdà yra bendras (neskolintas) su lenkų ruda, baltarusių, rusų ruda ir t. t. Tad ir aiškėja ryšys tarp Rūdnios ir Rūdos. Rūdà — tai vietos, kur būta balų rūdos, o Rudnià — tai vietos, kur balų rūda buvo apdorojama. Tik vietovardis Rudnià yra kilęs iš lenkų arba baltarusių žodžio rudnia, o Rūdà — iš lietuviško žodžio rūdà. Vadinasi, toje vietoje, kur apsigyveno Kazlų šeima, būta balų rūdos. Iš bendrinio žodžio rūdà ir kilo vietovardžio antrasis komponentas Rūdà. Kėdainiai (1). Vienas seniausių miestų Lietuvoje. Manoma, kad miesto vardas pirmą kartą paminėtas 1372 m. H. Vartberges kronikoje — rašoma Gay dine (28 : II 102; 55 : 37; 106 : 17). J. Dlugošas XV a. mini Kėdainių miestą — ”oppidum Kieidany” (55 : 37). Kituose istorijos dokumentuose vardo rašyba įvairuoja: Кейданы 1482 m. (67 : 382), (къ) Кѣйдонамъ 1449 m. (8 : 118), Кѣйдану 1563 m. (62 : 666), мещанина мѣщного Кѣйдонского apie 1510 m. (99 : 23), Кѣйдони 1578 m., Кѣйдони, Кѣйдоны, Кѣйдойны, до Кѣйдоны 1581 m., Кѣйдоны, съ Кѣйданъ 1582 m. Кѣйдани, Кѣйдоны, Кѣйдони, Кѣйдайны, Кѣйдойны 1583 m., до Кѣйдана 1584 m., Кѣйдони, Кѣйдойны, до Кѣйдонъ 1585 m., зь Кѣйданъ, зь Кѣйдонъ, до Кѣйдонъ 1589 m., съ Кѣйдана, съ Кѣйдонъ 1590 m., съ Кѣйданъ 1591 m., Кѣйдани, съ Кѣйданъ 1592 m., до места Кѣйдонского или Кѣйдона 1594 m., зь места Кѣйдонъ 1595—1653 m., до Кѣйдона 1599 m. (35 : 129), kiejdanskich 1562 m. (57 : 149), kiejdanskiego 1585 m., Юр’u Кеданиншкис 1592 m. (ten pat, 322), до Кеданикъ 1596 m. (ten pat, 423), imienia Kiejdanskiego 1604 m. (70 : 18), Kiejdany 1604 m. (ten pat, 20) do Kiejdan 1604 m. (ten pat, 33), w Kiejdanach 1653 m. (ten pat, 193), do... Kiejdan 1669 m. (ten pat, 277), Kiejdany 1752 m. (112), Kiejdajnius 1848 m. (89 : II 121—123). Vardo kilmė nėra visiškai aiški. Manoma, kad dabartinė lytis Kėdainiai yra vėlesnė, išsirutuliojus iš Kėdainys (2 : I 427; III 148; 13 : II 160), plg. 1653 m. užrašymą Kiedaynise (2 : III 148; 13 : II 160). Tai būtų panašios darybos vietovardis kaip Bene kainys, Geranainys, Smurgainys (Baltarusijos 187. miestelių vardai). Plačiausiai Kėdainių vardą nagrinėjęs A. Salys mano, kad tai vietovardis, susidaręs iš asmenvardžio, dabar pavardės, Kėdainis, Kėdainis daugiskaitos (13 : II 160). Plg. dar pavardę Kėdainis (34 : I 965). Šis autorius nedvejodamas teigia, jog XVI a. užrašymai su diftongu šaknyje nerodą, jog tuo metu Kėdainiai galėję būti tarti *Keidainys ar *Keidonys, ”nes ir Ariogala tų pačių šaltinių paprastai rašoma Oriagola, tik retkarčiais Oriagola” (13 : II 161). A. Salys pateikia ir kitų dvibalsinimo pavyzdžių — Górainiai k. Kražių vls. rašomi ne tik Garaini, Goraini, Garoini, bet ir Garoni, Goiraini, Kraidžiaič k. Platelių vls. — Koidoiti. O minėtą H. Vartbergės kronikos lytį Gaidine (netiksliai rašomą Gaidie) A. Salys taip komentuoja: ”gal kiek prūsiškai mokąs kronikininkas liet. vietovardį perdirbo pagal pr. gaydis ”kviečiai” (ten pat). Neginčijant čia išdėstytos A. Salio nuomonės apie Kėdainių vardo susidarymą, vis dėlto tektų pridurti, kad šiokia tokia abejonė lieka dėl šaknies balsio ė. Tiesa, kad slavų kalbomis rašytuose istorijos dokumentuose pasitaiko diftongizacijos atvejų (labai ryškus Arióg[a]los pavyzdys). Bet tiesa ir tai, jog Arióg[a]los vardas ordinių dokumentuose bei kronikose nuosekliai rašomas su balse a arba e žodžio pradžioje. O Kėdainių pirmasis paminėtas variantas tose pačiose kronikose yra su ay < *ai šaknyje: Gaydine. Negalima visiškai nekreipti dėmesio ir į 1482 m. lotynišką užrašymą Keydany arba J. Dlugošo ”oppidum Kieidany” (XV a.). Lenkų kalba rašyti tekstai, tarp jų ir 1604 m. Kėdainių dvaro ir miesto inventorius (70 : 18), nuosekliai vartoja lytis su diftongu šaknyje, be to, rodosi, specialiai pabrėžiamu (rašoma kieid-, kieyd- ir pan.). Net M. Valančius taip elgėsi: Kiejdąjnusi. Taigi prolyte *Keidainys nėra visiškai negalima. Juoba, kad žinoma ir daugiau aiškiai asmenvardinės kilmės oikonimų su keid-: Keidãi k. Akmenės r., Keidžiai k. Šalčininkų r., k. Raseinių r. Dabartinių pavardžių su keid- taip pat nestinga: Keidaitis, Keidónas, Keidūnas. Anksčiau būta ir neišvestinių lyčių, plg. Lawrin Keyda 1561 m. (57 : 567, 572), Mącziei Kieida (ten pat, 657, 658). Kaip matome, ir čia šaknies dvibalsis eil lenkų kalba rašomas ei. Kad diftongas šaknyje gali būti tikras, patvirtintų ir netiesioginiai faktai. Antai, ta pati H. Vartbergės kronika greta Gaydine rašo Newese nike — Nevežiniukai k. Panevėžio r. Naujamiesčio ap.: balsis e nesudvibalsintas. Panašiai rašomi ir Pėdžiai k. Kėdainių r. — Pedins (28 : II 102). Beje, žodžio pradžios priebalsis g lytyje Gaydine taip pat galėjo atsirasti ir ne dėl to, kad kronikininkas mokėjo prūsiškai, o dėl šio pobūdžio dokumentams būdingo g ir k painiojimo. Priebalsis g vietoje k atsirasdavo dažniausiai pozicijoje prieš r, m, n ir balsius, plg. Grasyen, Grasien, Graschyn — Kražiai; Golanten, Galanten, Gallanten — *Kalantai (dabartinė Kulautuva); Gedehinen — Gėdiškiai; Lenghemen — Liūkmenys ir pan. (106 : 97–98). Taigi argumentų už tai, kad Kėdainių senesnė lytis buvo su diftongu ei šaknyje (*Keidainys ar pan.) esama įvairių. Toji ankstesnė lytis *Keidainys pakisti į Kėdainių galėjo dėl tarimo nepatogumo, tai yra dėl nelengvai ištariamų dviejų diftongų ei ir ai, esančių bemaž greta. Jeigu ši prielaida pasitvirtintų, ir tuomet vardą *Keidainys būtų galima kildinti iš asmenvardžio — plg. minėtas dabartines pavardes Keidaitis, Keidónas, Keidūnas, XVI a. *Keida. Kybārtai (1). Kaimas, minimas 1561 m., kūrėsi kolonizuojant Suvalkiją 188 karalienės Bonos laikais. Gyvenvietė sparčiai ėmė augti 1861 m. nutiesus Kauno–Virbalio geležinkelį ir pastačius geležinkelio stotį (4 : II). Vardas neabejotinai asmenvardinės kilmės — formaliai jį galima laikyti susidariusiu iš vardo, vėliau pavardės Kybártas daugiskaitos. Tokia pavardė Lietuvoje žinoma ir mūsų laikais. Tiesa, žymiai dažnesnis jos variantas yra Kybartas (34 : I 985). Pavardė Kybártas žinoma nuo Nemakščių ir Viduklės. Tad ar nebus tik pirmieji Kybartų gyventojai atklydę iš Žemaičių? Kad miesto vardas tikrai asmenvardinis, patvirtina ir istoriniai faktai. Yra išlikęs detalus 1561 m. Jurbarko ir Virbalio inventorius (57 : 563–679), kuriame minimas ne tik miesto vardas, bet ir XVI a. vidurio šios vietovės gyventojų pavardės. 1561 m. Kybartų kaime (rašoma ”Siolo Kiborty”), turėjusiame 26 valakus, gyveno bene 24 ūkininkai, tarp jų ir šie: Paweł Kibortowicz, Ian Kibortaitis, Ivrgi Kibortaitis, Baltruszys Kibortaitis, Maczys Kibortaitis, Hanvs Kibortaitis (57 : 658). Taigi ketvirta dalis kaimo gyventojų buvo Kybartaičiai (Kibortowicz greičiausiai suslavinta iš *Kybartaitis). Todėl kyla klausimas, kodėl kaimo vardas yra ne *Kybartaičiai, o Kybártai. Į šį klausimą atsakyti nelengva (trūksta ankstesnių užrašymų), tačiau aiškėja štai kas. Atrodo, kad kaimas pradžioje vis dėlto galėjo būti vadinamas būtent taip — *Kybartaičiai. Tą matome ir iš minėto inventoriaus: ”...bokiem wedlie wlók śiola Kibartaycz­iow” (ten pat, 660) — ”Kybartaičių kaimo valakų pašonėje”. Tiesa, visais kitais atvejais kaimo vardas rašomas be priesagos: śiola Kibarthow (ten pat, 652), Kiborty (ten pat, 658), śiola Kibortow (ten pat, 661), w Kibortach (ten pat, 664) ir pan. Situacija čia, matyt, buvo panaši į Šakių — pradžioje buvo Šakaičių kaimas, susidaręs iš asmenvardžio Šakaitis. Vėliau, kai mūsų patronimai virto pavardėmis, patroniminės priesagos (dažniausiai -aitis) neretai buvo numetamos. Taigi, kol pavardė buvo Šakaitis, tol ir kaimas vadintas Šakaičiais; Šakaičiui tapus Šakiu, ir gyvenvietės vardas Šakaičiai virto į Šakiai. Kybártų situacija galėjo būti panaši — iš pavardės *Kybartaitis susidarė kaimo vardas *Kybartaičiai; kai pavardė *Kybartaitis virto į Kybártas (beje, priesaginė pavardė *Kybartaitis mūsų laikais iš viso neužfiksuota), tai ir kaimo vardas tapo Kybártai. Abu vardai — Kybartaičiai ir Kybártai — kurį laiką galėjo būti vartojami lygiagrečiai. XVI a. viduryje, kaip matėme, aiškiai įsivyrauja variantas Kybártai (dar žr. Šakiai). Klaipėda (1). Viena seniausių gyvenviečių Lietuvoje. Čia kryžiuočiai 1252 m. pastatė pilį, kurią pavadino Memelburg. Ir patį miestą, kaip žinoma, vokiečiai iki šiol tebevadina Memel. Tas Memel — tai suvokietintas Nemuno vardas. Kokiu būdu upės vardas Nėmunas buvo perkeltas miestui, kuris nuo upės gana toli? Tai atsitiko dėl to, jog anuomet manyta, kad Kuršių marių sąsmauka ties Klaipėda yra Nemuno žiotys. Tais laikais upės vardas vokiečių šaltiniuose buvo rašomas įvairiai (Memela, Memele, Memole, Mimela). Jau ir anksčiau buvo manoma, jog šie Nemuno vardo vokiškieji variantai yra išsirutulioję iš Nėmunas, bet kokiu būdu — iki galo aišku nebuvo. VU docentas V. Balaišis neseniai tai išaiškino. Pasirodo, kad panaši fonetinė raida anų laikų vokiečių kalbai buvo būdinga. Sakysim, germanų upės vardas Nemaningus, Nemaninga vokiečių kalboje pavirto į Miniminga, vėliau — į Mümling; arba 189 vel — prūsų Nemmersdorf virto į Lemmersdorf ir pan. Vadinasi, ir kitų tikrinių vardų adaptacija vokiečių kalboje patvirtina, kad Memel — tai vokiečių kalboje susidaręs vardo Nėmunas fonetinis variantas (139). Lietuviai, skirtingai nuo vokiečių, miestą vadina Klaipėda. Kiek žinoma, Klaipėdos vardas pirmą kartą paminėtas 1420 m. Kryžiuočių ordino derybų su Vytautu santrumpoje: ”castrum Memel alias Klawppeda” (13 : II 162). Po to ilgą laiką vokiečių raštijoje viešpatavo Memel. Bet XVI, XVII a. vokiečių šaltiniuose pasitaiko ir užrašymų Cleupeda, Kleupeda bei pan. (ten pat, 163), Cleypeda (Hartnocho žemėl., I). Lenkų kalboje įsigalėjo lytis Kłajpeda. Vietovardžio kilmė nėra aiški, nors nuomonių pareikšta įvairių. Jas galima suskirstyti į dvi grupes. Vieni mano, kad tai sudurtinis vietovardis. Bene pirmasis tokią mintį iškėlė vokiečių kalbininkas, žymus baltistas F. Nesselmannas savo 1851 m. žodyne. Sandą klaip- jis siejo su lat. klāips, liet. kliepas ”duonos kepalas”. Šią gana abejotiną etimologiją palaikė K. Būga: klaip- jis susiejo su lat. klāips, o -ėda — su liet. ėsti. Taigi pagal K. Būgą — Klaipėda būtų *Duonėda — ”duonos ėdėja” (atseit pilis, kuri suėda daug duonos) (2 : I 551; II 231; III 209, 855). Suprantama, kad tai daugiau liaudies etimologija. Įdomu, kad dar gerokai prieš K. Būgą, 1898 m. Štutgarte išleistame veikale ”Litauen” (”Lietuviai”), A. Zweckas Klaipėdos vardą aiškino daug įtikinamiau — sandą klai- jis siejo su lat. klājs ”atviras, tuščias, lygus, plynas” ir pėda ”pėda” bei pada ”padas, grįstinė, laitas, grindymas”. Viso sudurtinio žodžio reikšmė buvusi ”žema, lygi, plyna vieta” (140 : 253). Tai vienas rimčiausių Klaipėdos kilmės aiškinimų. Panašios nuomonės buvo ir J. Endzelynas, kuris ”Latvių kalbos žodyne” dar pacituoja ir liaudies dainos posmelį: ”Liepa auga liepājā, uozuoliņš klaipēdā” (”liepa auga liepyne, ąžuolėlis klaipėdoj”). Be to, žinoma lipudiška Zembrickio etimologija: klaja pėda — ”atviras iškyšulys”, kurią mini ir J. Endzelynas (141 : II 209). Taigi vietovardis Klaipėda greičiausiai kuršiškas, kilęs iš kuršiško sudurtinio žodžio *klaipėda, kurio pirminė reikšmė galėjo būti ”lygi, žema vieta”. Kiti su šia etimologija nesutinka. Jau J. Gerulis ir P. Skardžius 1930 m. kėlė mintį, kad vietovardis Klaipėda gali būti asmenvardinės kilmės. Jie mini pavardes Klaipėdžius, Klaipėdaitis, Kleipėdžius. Šią hipotezę besąlygiškai palaiko ir A. Salys. Jis mano, kad būta asmenvardžio *Klaipėda, iš kurio ir radęsi miesto vardas Klaipėda (13 : 162). Taigi Klaipėda būtų panašios kilmės kaip Kaunas, Kovárskas, Sudárgas ir kt. Šią prielaidą paremtų ir buv. Pandėlio vls. viensėdžio vardas Klaipėdava — slaviškos priesagos -ava vedinys iš asmenvardžio *Klaipėda (kaip Jonava — iš Jónas, Aleksandravà — iš Aleksándras ir t. t.). Kuri šių hipotezių yra tikresnė, aiškių duomenų neturime — reikalingi papildomi tyrinėjimai. Teoriškai abi versijos įmanomos, bet tikra, aišku, yra tik viena. Krekenavà (34b). Pirmuoju gyvenvietės paminėjimu paprastai laikomi 1409 m.: Cretkynowc (55 : 52; 1 : IX 5). XV a. pabaigoje Krekenava — pavieto centras; 1561 m. minimas Krekenavos miestelis (4 : II; 3 : II). Vardo kilmė neaiški. Senieji užrašymai kiek skiriasi nuo dabartinės lyties: у Кракшиноне 1548 m. (55 : 52), Крокиново 1561 m. (30 : 76), до 190 miestelčka Krokinovskomo 1585 m., ė miestely Krokinovskomo 1585 m. (21), Krokinow 1613 m. (LDK žemėl apis), Krakūnava 1854 m. Krakūnava 1892 m., Krakūnovė 1895 m., Krakūnova 1915 m. (21). Atrodo, būtų ir mažybinės lyties su priesaga -ėl-: ė polno Krokinovelskome 1585 m. ė polno Krokinovelas 1586 m. (ten pat): *krakinav-ėl-, *krokinav-ėl- ar pan. Kuris šių variantų — su *krak- ar *krokin- — yra senesnis, pirminis, istorijos dokumentų duomenys aiškesnio atsakymo neduoda, nes, kaip matėme, miestelio vardo užrašymai įvairuoja. Vis dėlto būtų šiokio tokio pamato manyti, jog pirminė lytis buvo su *krak-, o istorijos dokumentų lytis su *krok- yra dėsningas lietuvių kalbos trumpojo balsio a perteikimas slavų kalbų (rusų, lenkų) balsio o. Užrašymai su a (daugiausia iš vėlesnių laikų) — tai, matyt, grafinis lietuviško tarimo atspindys. Istorijos dokumentų užrašymai nepalieka jokių abejonių, kad senesnė lytis buvo ne kreken-, bet *krakin-. Taigi galima tvirtinti, jog miestelio vardo pradinė lytis buvo *Krakinava. Kaip matėme, raštai ją vartojo net XX a. pradžioje. Tačiau neabejotina, kad XX a. pradžioje vietos gyventojai jau pažinojo lytį Krekenava, -os — tokią ją 1904 m. mini Vaižgantas (32 : XI 12). ”Lietuvos apgyventos vietos” 1925 m. taip pat teikia lytį krekenava (33 : 157). Tad kaip interpretuotinas pirminis variantas *Krakinava. Neabejotina, kad kamienas yra *krakin-, o -ava — priesaga. Greičiausiai tai slaviškos kilmės priesaga, su kuria Lietuvoje yra sudaryta daugybė gyvenamųjų vietų vardų. Dažniausi jų — priesagos -ava (arba -avas) vediniai iš asmenvardžių: Adomavà : Adõmas, Antanavà : Antãnas, Algirdavà : Algirdas, Mantydavà : Mañtydas ir t.t. Todėl visiškai įmanoma, kad ir miestelio vardas *Krakinava gali būti su priesaga -ava sudarytas iš asmenvardžio *Krakinis ar pan. — plg. dabartines lietuvių pavardes Krãkė, Krãkis, Krakỹs, kildinamas iš liet. krãkė ”juodasis genys, raudongalvis genys; karosas” (34 : I 1063). Ankstesnioji miestelio vardo lytis *Krakinava pasikeitė į dabartinę *Krekenava greičiausiai dėl seniau labai populiaraus bendrinio žodžio krėkenas, krėkenys, krėkenos ”tik apsiversiavusios ar apsiversiuosiančios karvės pienas” analogijos. Kruonis (1). Manoma, kad LDK laikais Kruonis jau buvęs dvaras, kuriame karalius Kazimieras 1472 m. pastatydinęs koplyčią. Vietovė pažymėta 1613 m. Lietuvos žemėlapyje — vadinasi, tuo laiku ji jau buvo plačiai žinoma. Miestelis išaugo XIX a. (3 : II; 4 : II). Istorikas M. Balinskis Kruonį laikė ypač sena gyvenviete, nes, jo nuomone, senuosiuose šaltiniuose minimas kitas Nemuno vardas Chronus esąs tas pats Kruonis (6 : I 484). Iš tiesų, identifikuoti šaltinių Chronus su miestelio vardu nėra jokio pamato. Jeigu tarp jų ir įmanomas koks ryšys, tai jis būtų tik netiesioginis. Kaip žinoma, miestelis įsikūręs prie upės, vardu Krūonė. Nėra nė mažiausių abejonių, kad miestelis pavadintas upės vardu. Taigi, pirma buvo upė, o miestelis, aišku, radōsi vėliau. Kai dėl Krūonės tapatinimo su Chronus, tai čia daug kas neaišku. Viena, Kruonė per mažas upelis, kad senovės autoriai būtų jį supainioję su Nemunu. Be to, esama duomenų, rodančių, jog Chronus galėjo būti ir kita 191. upė. Pyz., Kryžiuočių ordino kronikoje „De Borussiae antiquitatibus“ rašoma: „Est autem Chronus fluvius, qui hodie Pergulus dicitur“ (28 : IV 287) — „Toliau yra upė Chronus, kuri dabar Priegliumi vadinama“ (Prieglus — tai Rytprūsių upė, įteka į Baltiją). Vadinasi, tapatinti Chronus su Krūone tuo tarpu aiškesnio pamato nėra. Gyvenamųjų vietų vardų daryba iš vandenvardžių lietuvių kalbai labai būdinga. Šiuo konkrečiu atveju matome tam tikrą neatitikimą — upės vardas Krūonė yra moteriškosios, o miestelio vardas Krūonis vyriškosios giminės. Tačiau dėl to abejoti vandenvardine miestelio vardo kilme nereikėtų, nes pasitaiko ir daugiau atvejų, kai gyvenamosios vietos vardas skiriasi nuo atitinkamo vandenvardžio, be kita ko, ir savo forma: Alėja up.: Alėjai k. Raseinių r., Juodupė up.: Juodupiai k. Vilkaviškio r., Vašaknas ež.: Vašaknos k. Zarasų r. ir kt. Lazdijai (2). 1532 m. Lazdijai — jau valdovo dvaras ir seniūnija (6 : III 476). Miestelį įkūręs Žygimantas Augustas 1560 m., o Žygimantas Vaza 1597 m. suteikė Magdeburgo teises (3 : III). Vardo kilmė nėra visiškai aiški, bet greičiausiai iš upės, tekančios pro Lazdijus, vardo. Tik dėl upės vardo velgi kyla įvairių abejonių. Oficialus, autentiškas, pažįstamas ir gyvojoje kalboje, upės vardas yra Raiš-upis (įteka į Rimiečio ež.). Suprantama, kad tiesiog iš jo miesto vardas susidaryti negalėjo. Bet čia įmanoma, nors su abejonėm, tokia istorija. Upės vardas Raiš-upis gali būti iš ankstesnės lyties * Reis-upis, nes šioje tarmėje rei- dėl priebal­sio r kietinimo virsta į rai- (pvz., reiškia — į raiškia). Šaknis * reis- taip pat gali būti vėlesnė, kiek aplietuvinta, iš * reis-. Šitą šaknį * reis- būtų pamato laikyti jotvingiška ir sieti su prūsų kalbos žodžiu * reisīs ar * raisos „riešutas“ (17 : I 261). Tiesa, prūsų kalboje „grynas“ bendrinis žodis * reisis ar * reisas neišliko, bet jį aptinkame sudurtiniame daiktavardyje bucca-reisīs (* buka-reisis) „bukreštis, buko riešutas“ (18 : II 262). Kaip žinoma, Pietų Lietuvoje esama ir daugiau jotvingiškų vietovardžių, kurių kilmės raktas glūdi prūsų kalboje: Gáiliekas ež. Seirijai — plg. pr. gaylis „baltas“; Kirsnà up. Kalvarija — plg. pr. kirsnan „juodas“; Lindė up. Lazdijai — plg. pr. lindan „slėnys, klonis“; Stabingis ež. Seinai — plg. pr. stabis „akmuo“ ir kt. Vadinasi, būtent taip aiškinti šaknies raiš- kilmę esama gana tvirto pamato. Pradžioje upės vardas galėjo būti sudurtinis — * Reisio upė, * Reiso upė ar pan. Laikui bėgant, kaip tai dažnai atsitinka, sudurtinis vardas suaugo į vieną žodį: * Reisupis, vėliau pakitusiu į * Raisupis, kuris kiek aplietuvintas įgavo dabartinį pavadinimą Raišupis. Pr. * reisis ar * reisus turi tą pačią šaknį, kaip ir liet. rėš-utas, kuris yra iš proly­tės * reiš-utas. O riešutai, kaip žinome, auga ant lazdynų. Tad ir prieiname prie atomazgos, t.y. galime susieti šaknį * reis- (* rais-, raiš-) su miesto vardo Lazdijai sąskambį lazd-. Svarbiausia čia tai, kad upės vardas Raiš-upis turi variantus Lazda ir Lazdija. Tiesa, šie variantai žinomi tik iš raštų, bet jų tikrumą patvirtina miesto vardas Lazdijai. Vadinasi, kažkada jotvingiškas žodis * reisīs ar * reisas lietuvių buvo išverstas — taip greta * Reisupis atsirado Lazda bei Lazdija. O iš varianto Lazdija daugiskaitos ir 192 kilo miesto vardas Lazdijai. Gyvenamieji vietų vardai iš upių bei ežerų vardų daugiskaitos lietuvių kalboje daromi gana dažnai: Anykšta up. : Anykščiai mst., Šalantas up. : Šalantai mst., Veisiežis ez. : Veisiejai mstl. ir t.t. Jeigu taip iš tiesų ir buvo, tai turėtume vieną įdomiausių ir unikaliausių jotvingių — lietuvių kalbų interferencijos atvejų, tiksliau — vertinį iš jotvingių kalbos į lietuvių kalbą. Toks vertimas įmanomas tik dvikalbystės situacijoje. Vadinasi, Jotvingių asimiliacija bus vykusi taikiai, ramiai, intensyviai bendraujant, neretai mokant abi — lietuvių ir jotvingių — kalbas. Kitokiu atveju semantinis vertimas būtų neįmanomas. Lentvaris (1). 1596 m. minimas Lentvario (Lentvariškių) dvaras. Gyvenvietė ėmė augti 1861—1862 m. nutiesus Peterburgo—Varšuvos geležinkelį (4 : II). Dabartinis vardas Lentvaris, atrodo, yra vėlesnis, išsirutuliojęs iš ilgesnės, priešaginės lyties. Pradžioje vietovardis greičiausiai buvo priešagos -išk- vedinys, plg. Лимоварышки, Litowaryszki 1639 m. (110 : 268—269), od folwarku Lentworyszeh 1758 m. (21). Vilniaus vietovardžių tyrinėtojas J. Jurkštas pabrėžia, kad XVII—XVIII a. dokumentuose vyrauja lytis su priesaga -išk-: Лентваришки, Лантваришки, Лимоваришки, Литowaryszki, Littowaryszki, Littawaryszki (107 : 30), Lantwaryszki 1744 m. (111 : 86). Antra vertus, aišku ir tai, jog XVIII a. jau pasitaikydavo kita lytis — su slaviška priesaga -owo: Lantworowo 1784 m. (108). Vėliau ši lytis įsigali: Ландварово 1874 m., Ландверово 1895 m., Ландверово 1905 m., Lentwarowa 1908 m. (21). Oficialiai lenkų kalbos lytis buvo Landwarów. Tad kurį laiką vardo variantai su -išk- ir su -ow-, matyt, konkuravo. Neabejotina, kad dabartinė lietuvių kalbos lytis Lentvaris yra vėlyvas perdirbinys iš lenk. Landwarów ar pan. Konstatavus, kad pirmesnės vardo lyties buvo su priesaga -išk-, tenka aiškintis, koks kamienas yra tikriausias, nes, kaip matėme, pasitaiko ir *lentvor-, ir *litovar-. Atrodo, kad senesnis yra su *litovar- ar pan. (107 : 30). Tai būtų asmenvardinis kamienas, sietinas su Chrebtavičių giminės antroponimu, žinomu nuo XV a.: владька луцкий Никифор... подскарбий наш Иванко Литавор Богданович Хребтовича 1487 m.; наместник Утенский, панъ Литаворъ Хребтовичъ 1487 m.; kiti užrašymai: Литавор, Литаворъ, Литаворъ, Литавору, Литаварова — visi iš XV a. pabaigos (109 : I 549), Литовъръ 1507 m. (99 : 555), пане Литаворове 1507 m. (99 : 565), пану Литаворовю apie 1514 m. (99 : 843), пану Литаворовую 1516 m. (99 : 868), пану Литавору 1516 m. (99 : 869), пана Литаворове, панъ Литаворъ 1516 m. (99 : 820), панъ Литаворъ apie 1516 m. (99 : 874). Taigi būtų žmogaus vardu *Litovaras ar pan. Kaip matome, vietovardžio *Litovariškės ir asmenvardžio *Litovaras kamienas yra visiškai vienodas: *litovar-. Todėl drąsiai galima tvirtinti, kad vietovardis *Litovariškės yra priesagos -iškės vedinys iš asmenvardžio *Litovaras. Lytys Лентваришки, Лантваришки ir pan. greičiausiai yra kontaminacinės iš Landwarów ar pan. ir *Litovariškės. Linkuva (3ᵇ). XVI a. pradžioje Linkuva — jau dvaras, 1584 m. — miestelis (4 : II). Vardas pirmą kartą minimas bene 1371 m. Vartbergės ”Livonijos kro- 193 nikoje” – Linkowe (28 : 99). Ši kronika apie Linkuvą rašo dar porą kartų: Linkowe 1372 m. (ten pat, 101), Linkowe 1377 m. (ten pat, 115). Vėliau aptinkamos miestelio vardo lytys panašios: ку Линкову, двора Линковского 1565 m. (57 : 160), Подъ Линковомъ 1594 m. (ten pat, 361), Линковскій фольваркъ XVI a. (35 : 169), Linkawa, Linkawos 1848 m. (89 : I 119), Linkava 1904 m. (32 : XI 13). Šie užrašymai (ypač Valančiaus) rodo, kad ankstesnė vardo lytis buvo kiek kita, būtent, Linkavà. Ji žinoma ne tik iš raštų, bet yra iki šių dienų išlikusi gyvojoje kalboje. Kada lytis Linkuvà įsivy­ravo, dar sunku pasakyti. Kaip matėme, 1904 m. Vaižgantas dar rašė Liñkavą. Prieškarinis oficialus vietovardžių sąrašas ”Lietuvos apgyventos vietos” jau teikia lytį Linkuva (33 : 306). Nuo to laiko bendrinėje kalboje ji visuotinai įsigalėjo. Be miestelio vardo Linkuvà dar žinomas kaimo vardas Linkuvà (Kauno r. Užliedžių ap.). Jo ankstesnė lytis taip pat buvo Linkuvà – ”Lietuvos apgyventos vietos” dar rašė: Linkavos dv., Linkavos k. (ten pat, 71). Be to, Trakų aps. Kruonio vls. prieš karą būta nedidelio kaimelio Linkuvà. Biržų r. Smalkiškių k. dalis turi vardą Linkavai (ar Linkavai). Kamienas linkav- pasitaiko ir hidronimuose: Linkavà up. Krekenava, Nevėžio kair. int.; Linkava up. Raseiniai, Lenkelių k. Vietovardis Linkuva (ir panašūs) yra su priesaga -ava sudarytas iš liet. lénkis, liñkis ”dauba, slėnis; nežymus vandens ploto įsiterpimas į sausumą, įlanka; lankstas, vingis”, lénkti ar pan. Liudvinãvas (2). Punios girioje buvusio medžiotojų sustojimo bei nakvynės vieta, kuri vadinta Trobomis. Vėliau čia kūrėsi kaimas, kurį miesteliu padarė didikas Liudvikas Konstantinas Pacas (miręs 1730 m.). Miesteliui Magdeburgo teisės suteiktos 1719 m. (60 : 564–565). Tyrinėtojai sutaria, kad miestelis pavadintas didiko Liudviko Paco vardu (60 : 564; 6 : III 202). Tai būtų slaviškos kilmės priesagos -avas vedinys iš asmenvardžio Liùdvikas (kaip Aleksandrãvas, Endriejãvas, Jokūbãvas ir pan.). Tačiau neaišku, kodėl turime lytį Liudvinãvas, o ne *Liudvikavas. Tiesa, B. Kviklys mano, jog pirminis vardo variantas ir buvo *Liudvikavas, iš kurio vėliau išsirutuliojęs Liudvinãvas. Bet tai gana sunkiai pagrindžiamas teiginys, nes, pvz., Telšių r. kaimo vardas Liudvikãvas toks buvo, toks ir išliko iki šių dienų. Arba vėl: E. Volteris ir kiti šaltiniai mini Marijampolės pavieto Balbieriškio vls. kaimo vardą Людвиково 1901 m. ir drauge miestelio vardą Людвитовъ (21). Bet šiedu vietų vardai nepavienodėję. Todėl manyti, jog *Liudvikavas kažkaip pavirto Liudvinavù, aiškesnio pamato nėra. Juoba, kad, mūsų turimais duomenimis, užrašymų su k (*Liudvikavas ar pan.) nežinoma. Beliktų manyti, jog, kurdamas miestelio vardą, Liudvikas Pacas pasielgė savaip — tiesiog sudarė tokį vardą, kokio norėjo, koks patiko, t.y. modeliu asmenvardis plius priesaga -avas pasinaudojo ”kūrybiškai”. O, pvz., 1744 m. Alvito dekanato parapijų sąraše randame: Ludwinow (111 : 185). Maišiagala (1). Labai sena gyvenvietė, minima XIII a. Kadangi vietovė įvairiais aspektais buvo svarbi nuo seno, todėl jos vardą istorijos šaltiniai mini gana dažnai, plg.: Mitzegale 1254 m. (28 : II 137), Nitzegale 1254 m. (žodžio pradžios n čia yra vietoje m – žr. 106 : 36), Meyszegele 1364 m. (28 : III 595), Meisegale 1365 m. (ten pat, II 86), Masgallen 1366 194 m. (ten pat, 553), Maisegal 1385 m. (ten pat, 693), Meysegaln 1385 m. (ten pat, 694), Meyegallen 1385 m. (ten pat), Meisegal 1385 m. (ten pat, 696), off Mayzegayl 1385 m. (ten pat, 694), Meisegaln 1385 m. (ten pat, 695), Meyschegallen 1387 m. (ten pat, 633), Meisegalle 1390 m. (ten pat, 639), Misegallen 1390 m. (ten pat, 642), Maysigal 1390 m. (ten pat, III 162), Meisschengallen 1390 m. (ten pat, II 641) y Мойшокголе 1442 m. (8 : 120), у Мойшокголе 1442 m. (ten pat, 121), у Мойшокголе XV a. (ten pat, 186), ез Мойшакголе 1486 m. (ten pat, 240), ез Мойшокголе 1487–1489 m. (ten pat, 266), ез Мойшокголе 1490 m. (ten pat, 314), у Мойшакголской волости 1475 m. (ten pat, 57), у Мойшокголе 1442 m. (ten pat, 120), съ корчомъ Мойшокголскихъ XV a. (ten pat, 184), зѣ корчомъ Мойшокголскихъ 1487–1489 m. (ten pat, 251), до Мойшокголы apie 1514 m. (99 : 183), з Мойшакголы apie XVI a. vidurį (62 : 674), до Мойшакголы 1564 m. (ten pat, 762), до Мойшакголы 1564 m. (ten pat, 766), з Мойшакголы apie 1564 m. (ten pat, 783), dąmbrowy moyszagolskie 1554 m. (57 : 80), od ziem moyszagolskich 1554 m. (ten pat, 63) ir t.t. Lenkų kalboje galutinai įsigalėjo lytis Mejszagota, rus. Мейшагола. Istorijos dokumentų užrašymai, nors kiek ir įvairuoja, bet apskritai dabartinę oficialiąją lytį Mášiagala atspindi gana tiksliai (ypač Ordino kronikų Meisegale, Maisegal ir pan.). Todėl dėl šių dienų oficialaus vardo Mášiagala abejonių nekyla. Juoba, kad gyvoji kalba jį pažįsta ir mūsų laikais (apie Musninkus, Gelvonus ir kitur). Vardas Mášiagala yra sudurtinis, su jungiamuoju balsiu a padarytas iš šaknies maiš- ir -gal-: plg. dar Eiriñgala, Lėkėnagála, Nõciagala, Tãrñagala, Zvãnagala (dėl panašių vietovardžių ir dėl sando -gal- plačiau žr. Ramýgala). Pirmojo sando maiš- kilmė neaiški. Galima tarti jį esant asmenvardinės kilmės. Tiesa, asmenvardis (dabartinė pavardė) *Maišys ar pan. nežinoma. Tačiau Rytų Lietuvoje (Šešuolių ap.) mūsų laikais užfiksuota pavardė Maišėlis (34 : II 134). Tai gali būti mažybinės priesagos -elis vedinys iš *Maišys ar pan. Vietovardžio Mášiagala pirminė reikšmė tokiu atveju būtų „*Maišio galas, kraštas” ar pan. Analogijų nemaža: Daukšiõgala — ”Daukšio galas”, Nõciagala — ”Nõcio ar Nõciaus galas”, Stavarỹgala — ”Stavaro galas” ir kt. Marijámpolė (1). Tai palyginti nesenas miestas. Manoma, kad iki XVI a. dabartinio miesto vietoje buvę miškai, į kuriuos kolonistai pradėję kraustytis tik XVI a. Kolonizaciją galėjo pagreitinti rusų invazija į Lietuvą 1655 m. Pabėgėliai nuo rusų ieškojo prieglaudos Sūduvos giriose. Tie pabėgėliai prie Šešupės upės įkūrė Pašešupio (ar Pašešupių) kaimą, pirmą kartą minimą 1667 m. Kauno pavieto mokesčių sąraše. 1717 m. netoli kaimo įsikūrė Kvietiškio dvaras, prie kurio netrukus ėmė augti miestelis. Pašešupys priklausė Kvietiškio dvarui, kurio savininkas ir buvo miestelio įkūrimo iniciatorius. Marijampolės miesto J. Basanavičiaus aikštė yra be maž toje vietoje, kur buvo Pašešupio kaimas, priklausęs Prienų seniūnijai. Prienų seniūnui Pašešupio vardas nepatikęs, ir jis miestelį pavadinęs Starapole. Šis vardas pirmą kartą paminėtas 1736 m. Nuo to laiko Pašešupio vardas iš dokumentų išnyksta. Besikuriant Starapolei, netoliese ėmė dygti kitas miestelis. 1750 m. Prienų seniūnienė grafienė Butlerienė išrūpino iš marijonų vienuolyno Sta- 195 rapolei kuniga ir tarp Šešupės ir Jevonies upių pastatė vienuolyną bei bažnyčią. Čia ėmė kurtis vienuoliai marijonai, kurių vardu pasivadino Marijampolė (pirmą kartą šiuo vardu miestas paminėtas 1756 m.). 1792 m. Stanislovas Augustas suteikė Marijampolei miesto teises ir leido turėti antspaudą su herbu. Taip pamažu ima įsigalėti Marijampolės miestas, visiškai išstūmęs Starapolės vardą. Taigi Marijampolė yra dviejų gyvenviečių — Starapolės ir Marijampolės — junginys (6 : III 149–151; 3 : II). Iš miesto kūrimosi ir augimo istorijos aiškėja ir jo vardo kilmė — tai daugiau dirbtinis, knyginis vardas, sudarytas iš vienuolių ordino marijōnas pavadinimo ir -polė. * Marijampolė lietuviškai sunkiai ištariama, todėl virto į Marijámpolė. Gyvenamųjų vietų vardų, kurių antrasis sandas yra -polė arba -polis, Lietuvoje žinoma kelios dešimtys. Jų kilmė nevienoda. Bet neabejotina, kad dalies jų antrasis sandas -polė, -polis gali būti kildinamas iš graikų kalbos daiktavardžio polis ”miestas, pilis”. Tai vietovardžiai, dirbtinai sudaryti dvarų, palivarkų ar kitų savininkų, mėgdžiojant senovę. Europoje ilgą laiką buvo madinga kurti vietovardžius pasinaudojant antikiniais pavyzdžiais. Šios tradicijos atgarsis galbūt yra ir miesto vardas Marijámpolė — paraidžiui tai reikštų ”marijonų polis”, t.y. ”marijonų miestas”. Antrajį sandą -polė sieti su gr. polis galūne -ė netrukdo, nes aiškesnio ryšio tarp vietovardžių su -polė, -polis galūnių -ė, -is ir šių sandų kilmės nėra. Pvz., vietovardžių Bagnápolis, Koncepolis, Krasnópolis, Pūstápolis antrasis sandas -polis greičiausiai kildintinas ne iš gr. polis ”miestas”, o iš slavų kalbų — lenk. pole, rus., brus. pole ”laukas”. Kad būtent taip ir būta, rodo tokių vietovardžių semantika — jų pirmieji sandai bagn-, konc-, krasn-, pūst- yra kilę iš bendrinių žodžių — lietuvių kalbos slavizmų, pvz., bagnà ”purvynė”, pūstas ”tuščias”, arba tiesiog iš atitinkamų slaviškų žodžių (lenk. bagno, rus., brus. болото; lenk koniec, rus. конец; brus. красны, rus. красный; brus. пусты, rus. пустой). Tad, sakykim, Bagnápolis — tai ”klampus, šlapias laukas”, Pūstápolis — ”tuščias laukas” ar pan. Apskritai galima pasakyti, kad tais atvejais, kai pirmąjį vietovardžių su -polė, -polis sandą galima laikyti kilusiu iš bendrinio žodžio, bemaž be išimčių antrieji sandai -polė, -polis laikytini slavizmais (lenk. pole, brus., rus. pole). Ir priešingai, tada, kai tokių vietovardžių pirmasis sandas būna iš tikrinio žodžio (dažniausiai asmenvardžio), jų antrąjį sandą -polė, -polis paprastai galima sieti su gr. polis. Ir šiuo atveju aiškesnio ryšio tarp galūnių -ė, -is ir kilmės nematyti. Pvz., Anápolė ir Anápolis: jų galūnė skiriasi, bet pirmasis sandas greičiausiai kilęs iš asmenvardžio Ana. Arba vėl: Janápolė ir Janápolis — iš Jónas. Žinant šitai, Marijámpolės vardo antrąjį sandą atrodo įtikinamiau kildinti iš gr. polis: ”Marijonų miestas”. Tačiau čia esama ir vieno ”bet”. Kaip minėta, Pašešupio kaimo vardas buvo voluntaristiškai (Prienų seniūno užgaida) pakeistas į Starapolę. Bemaž neabejotina, kad šio vietovardžio abu sandai yra slavizmai: ”staroje pole” — ”senas laukas”. Tad kai vardas Starapolė buvo pakeistas vardu Marijámpolė, senesniojo vardo antrasis sandas -polė galėjo būti mechaniškai transplantuotas į naują vardą Marijámpolė. Nors vis dėlto labiau tikėtina, kad patys marijonai ar jų mecenatai sąmoningai naująjį vardą 196 mieliau traktavo kaip ”Marijonų miestą”, o ne ”Marijonų lauką”. Merkinė (2). Viena seniausių gyvenviečių Lietuvoje. Pirmą kartą minima 1377 m., kai kryžiuočiai nusiaubė Merkinės pilį (6 : I 430). Merkinę randame 1551 m. Lietuvos miestelių sąraše. Žygimantas Augustas 1556 m. Merkinė pakartotinai suteikė Magdeburgo teises. Nuo XVI a. minimas Merkinės dvaras ir seniūnija (3 : II). Senieji vardo paminėjimai istorijos dokumentuose gana panašūs: Merken 1377 m. (28 : II 584), Merkenpil 1377 m. (ten pat, 587; šis užrašymas aiškiai rodo, kad XIV a. pabaigoje Merkinėje jau buvo pilis), Merken 1393 m. (ten pat, 653), Merkin 1384 m. (ten pat, 689), Merken 1384 m. (ten pat, 690), Merkin 1384 m. (ten pat, 691), Merken 1385 m. (ten pat, 696, 697, 698), Merke 1387 m. (ten pat, 699), Merkinpille 1391 m. (28 : III 176), Merkin 1393 m. (ten pat, 191, 264), Merkyn 1394 m. (ten pat, 627). Vardo kilmė aiški — tai priesagos -inė vedinys iš upės vardo Merkys. Tokios darybos gyvenamųjų vietų vardų lietuvių kalboje žinoma ir daugiau: Nemenčà up. : Nemenčìnė mstl., Dàbrupis up. : Dabrupìnė k. Tauragės r., Kiemsrūtas up. : Kiemsrūtìnė k. Panevėžio r. (41 : 202). Molėtai (1). Molėtų vardas pirmą kartą paminėtas 1387 m. Jogailos rašte Vilniaus vyskupui Aukštaičių apkrikštijimo ir Vilniaus vyskupijos įsteigimo proga: ”...dovanojame amžinu ir neatšaukiamu dovanojimu tai bažnyčiai ir jos vyskupui, kuris tik bus, mūsų Tauragnų pilį su prie jos prieinančia sritimi ir Labanoro ir Molėtų kaimais”. Taigi XIV a. pabaigoje Molėtai dar buvo kaimas. 1492 m. kunigaikštis Aleksandras patvirtino šį dovanojimą. Vilniaus vyskupams Molėtai priklausė iki XVIII a. (6 : II 42). Prieš karą buvo valsčiaus centras. Vardo kilmė nėra visiškai aiški. Teoriškai jis galėtų būti susidaręs iš asmenvardžio daugiskaitos, tačiau aiškesnis asmenvardis * Molėtas ar pan. nežinomas. Dabartinė pavardė Moletà (žinoma iš Dusėtų ir Obelių apylinkių) greičiausiai yra tarmybė iš Meletà. Tad Molėtų kilmę iš asmenvardžių būtų sunku įrodyti. Bene įtikimiau vardą Molėtai sieti su bendriniu žodžiu molétas, moléta ”molingas, molinga”, t.y. ”molėtas laukas, molėta žemė” ar pan. Be to, bendrinis žodis molétas dar gali reikšti ir ”molio spalvos, rusvas”. Taigi vietų vardų, sudarytų iš žodžio molétas, -a, pirminė reikšmė galėjo būti ne tik ”molingas”, bet ir ”molio spalvos”. Vietovardžiai Molét-kalnis laukas Leliūnai, Molétai laukas, raistas Joniškis (Molėtų r.) tokią prielaidą patvirtina: Molét-kalnis būtų ”molingas ar molio spalvos kalnas”, o Molėtai — tiesiog ”molingi laukai” ar pan. Nemenčinė (2). Sena gyvenvietė minima bene nuo 1338 m. (4 : II). Pirmiausia — dėl pačios lyties. Anksčiau pasitaikydavo užrašymų su -inc. pvz., S. Gimžausko: ”Kaip gi keistas Nemenčinas, kad gimtosios kalbos ginas” (6 : I 182), Nemenčinas 1908 m. ”Viltis” (21). Todėl pravartu pasiremti istorijos dokumentų duomenimis: Нумененскуна 1486 m. (67 : 407), Немуненскуна 1501 m. (ten pat, 617), Неменчинское волости, у Неменчине, у Неменчине, у Не- 197. менччинской волости (ten pat, 23), Неменчинское волости 1495 m. (ten pat, 611), двора Неменчинского 1514 m. (99 : 117), Неменчинское волости 1516 m. (ten pat, 407). Daug kartų vardą mini 1554 m. Nemenčinės ir Linkmenų vls. inventorius: do Niemęczyną (57 : 37), do Niemenczyną (ten pat, 38), z Niemenczyna (ten pat, 40), od Niemęczyny (ten pat, 52), do Niemenczyny (ten pat, 54), od Niemęczyny (ten pat, 79), od Niemenczyna, od Niemęczyma (ten pat, 80), od Niemęczyna (ten pat, 83). Kiti užrašymai: Въ Неменьчьне 1523 m. (82 : 150), з Неменчина 1567 m. (87 : 449, 547), з Неменчины 1567 m. (ten pat, 561), Неменчинска 1566 m. (62 : 882), Неменчинь 1567 m. (87 : 503), Неменчинь 1678 m. (98 : 491), imienia Niemęczynskiego 1629 m. (70 : 110), podania dworu Jencmieniszek, alias Niemienczyna 1629 m. (ten pat, 329), Niemenczynensis 1744 m. (111 : 40), Niemeczyn 1744 m. (ten pat, 174), рез м-ко Неменчина 1822 m. (65 : III 59), в Неменчине 1829 m. (ten pat, 359), Неменчина 1874 m. (113 : 4), Неменчинь 1874 m. (ten pat, 49), Неменчинь 1892 m. (83 : 92), Неменчинь 1904 m., Неменчинь 1905 m. (21) ir t.t. Kaip matome, nuo seno konkuruoja dvi lytys — su minkšta (-inė) ir su kieta (-inas) galūne. Net tame pačiame dokumente — 1554 m. Nemenčinės vls. inventoriuje — vardas rašomas skirtingai: z Niemenczyna — od Niemęczyny, do Niemęczyna — do Niemenczyny. Lenkų kalboje įsigalėjo lytis Niemenczyn (13 : II 534), rusų — Неменчинь. Lietuvių kalbos norma aiški — Nemenčinė. Jos tikrumu abejoti pamato nėra. Kaip matėme, ją nuo senų laikų respektuoja istorijos dokumentai, tokią ją pažino ir pažįsta gyvoji kalba. Šią lytį, kad ir netiesiogiai, parem ia ir vardo kilmė bei daryba: Nemenčinė yra priesagos -inė vedinys iš upės vardo Nemenčia (plačiau dėl tokios darybos vietovardžių žr. Merk inė). Nida (2). Centrinė Neringos miesto gyvenvietė, dabartinėje vietoje įsikūrusi palyginti vėlai. Senoji Nida buvo apie 2 km į pietus nuo dabartinės, arčiau Baltijos jūros. Miestelis 1529 m. gavo Magdeburgo teises. 1675 m. Senąją Nidą užpustius smėliui, jos gyventojai ėmė kurtis šiauriau, o 1732 m. apsigyveno dabartinėje Nidoje (4 : III). Netoliese jau buvo įsikūrę Skr z dynės ir Purvynės kaimeliai. Tad Nida susidarė iš trijų nedidelių kaimelių — Nidos, Skrzdynės ir Purvynės (6 : IV 680). Dėl vardo pirmųjų paminėjimų kyla įvairių abejonių. Kryžiuočių žiemos kelių aprašuose du kartus minima vietovė Noyken 1386 m. (28 : II 668, 670). Leidinio sudarytojai mano, kad ši vietovė turėjusi būti Kuršių nerijoje, netoli Rasy tės: ”Der Ort... kann Wohl nur in der Gegend von Rossiten auf der Kurischen Nehrung gelegen haben” (ten pat, 668). Tai greičiausiai Nida. Priebalsis k varde Noyken gali būti vietoje d *Noyden. R. Pietschas teigia, kad Kryžiuočių ordino kelių aprašymuose Nida 1437 m. pavadinta noyden (50 : 26), Noyden (ten pat, 27). Panašiai samprotauja ir B. Kviklys (6 : IV 680). Tačiau nė vienas šaltinio tiksliai nenurodo, todėl šio teiginio patikrinti nepavyko — ”Scriptores Rerum Prussicarum” registre Noyden ar pan. nėra. Jo nerandame ir kitų tyrinėtojų darbuose, pvz. I. Steponavičienės žodyne (106). Tad lytis Noyden lieka hipotetiška. Į tyrinėtojų akiratį vardas Nida yra patekęs ne kartą. Bene pirmasis išsamiau vietovardį aiškino K. Būga. Jis siejo jį su Prūsų žemės upėvardžiu, 198 1343 m. rašomu Nyda, 1420 m. – Neyde (vok. Neide-Fluss Kr. Neideburg). Šį upės vardą lenkai tarė Nida. K. Būgos nuomone, lenk. Nida yra iš prūsų *Neidā. Tokiai prielaidai pritartų ne tik 1420 m. užrašymas Neyde bei vok. Neide-Fluss, bet ir Sembos upės vardas Neyden 1439 m., kaimo vardas Neydowe 1332 m. (vok. Needau), Niedin-See < kurš. *Niedinis ež. (dabar lat. Niediņu-ežers). Šiuos vietų vardus K. Būga dar gretino su keltų Nida (vok. Nidda Maino int.), Nida (vok. Nied-Saar int.) ir manė esant galima juos kildinti iš skr. nédati “teka, srūva” (2 : III 241). J. Otrębski Lenkijos vardą Nida susiejo su liet. vandenvardžiais Niedus, Niedulis, Niedà ir, kaip ir K. Būga, vedė juos iš nédati (43 : 148). Plačiausiai ir išsamiausiai Europos hidronimus Nida ir pan. neseniai nagrinėjo J. Udolphas. Jis pateikė visą pluostą upių vardų su nid-, neid-, tarp jų paminėdamas ir Lietuvos vietovardį Nidà (vok. Nidden). Jų kilmę šis autorius aiškino panašiai – siejo juos su sen. ind. nédati < *neideti “teka, srūva” (44 : 181–186). J. Udolphas Europos upių vardus bei kitus vietovardžius su nid-, neid- kartografavo. Iš žemėlapio matyti aiškus dėsningumas: vardai su *neid- paplitę rytinėje Europos dalyje, o su nid- – vakarinėje. Vienintelė išimtis – liet. Nidà (ten pat). Vien šis faktas verčia abejoti, ar dabartinė lytis Nidà yra pirminė, pati seniausia. Kaip matėme (nors tuo kai kurie autoriai, tarp jų W. Schmidtas abejoja – (69 : 29), kryžiuočių kelių aprašymuose XIV a. pabaigoje šaknyje yra dvibalsis: Noyken, Noyden. Todėl galima spėti, jog dvibalsio (-ai- ar -ei-) vietoje balsis į atsirado vėliau. Tiesa, tai įrodyti nelengva, bet vis dėlto iš istorinių užrašymų ryškėja tendencija vietoje diftongo rastis monoftongui. Pvz., tas pats Prūsų žemės upėvardis, lenkų tariamas Nida (ordino 1344 m. užrašytas Nyda) aiškiai turėjo dvibalsį šaknyje – Neyde. 1420 m.: balsis į lenkų kalbos lytyje yra dėsningas monoftongas vietoje pr. ei (liet. ie) (2 : III 241). Arba prūsų vietovardis Nedem, Neydem 1389 m., Neydams Neyderes 1430 m. (vok. Neydims), kilęs iš prūsiško asmenvardžio Neydım ir pan., 1374 m. užrašytas Nydem (47 : 108). Vadinasi, galima įtarti, jog šių dienų vardo Nidà šaknis nid- yra vėlesnė, kilusi iš diftongo -ai- arba -ei-. Neringos kuršininkų tarmės faktai šią mintį paremia. Prėila – taria Pelė (50 : 40–41), Peleikis – taria Pelekis (ten pat, 35). Tokia monoftongizacija būdinga ir bendriniams žodžiams: veide – taria vėde, greite – taria grėte, režė – taria rėže (51 : 259). Abejonių kelia ir vardo galūnė -a. Ankstesnieji užrašymai leistų manyti, jog -a yra vėlesnis, iš -e. V. Kalvaitis XIX a. pabaigoje iš gyvosios kalbos surinktame vietovardžių registre rašė: Nide, kilmin. Nidės (vok. Nidden) (45 : 47). Vietiniai gyventojai (kuršininkai) ir dabar vartoja lytį Nide (46 : 157). Greičiausiai Nide yra iš *Nidē, t.y. iš *Nidžiai. Tokią prielaidą gražiai parem ia Prėlos analogija. Dabartinė lytis Prėila yra nauja – iš vietos gyventojų dar 1960 m. teko užrašyti lytį Prėilė, t.y. Preilē. Plg. dar: „Eina į Preilius“; „Preilių rągas“. Žinomas ir latviškas šio vardo variantas: Preiļu bukte – Kuršių kapās – Maģâ un Dižâ Preiļu bukte (68 : 52). F. Hinzės duomenimis, šiuo metu kuršininkai vartoja lytį Prele (46 : 157), kuri gali būti iš *Preile (t.y. iš *Preiligi). Atrodo, jog būta ir kitų šio vardo variantų – Preili, Preiļi (69 : 30). Vadinasi, galūnė a ir kirčiavimas (Prėila) yra naujas, neautentiš- 199. kas. Nėra abejonijų, jog Preilių visiškas atitikmuo yra Latvijos miesto vardas Preili (lietuviškai būtų * Preiliai). Liet. Preila (iš Preilai) ir lat. Preili greičiausiai asmenvardinės kilmės vietovardžiai – Latvijoje ir mūsų laikais užfiksuota pavardė Preilis (52 : 485). Ji neabejotinai latviška, sietina su lat. preilis ”neprašytas svečias” arba preilis ”tam tikru būdu sukryžiuoti du virbai audeklui sutvirtinti”. Tokiu būdu prieiname išvados, kad Nidos ankstesnė tarminė lytis buvo * Naidė ar * Neidė, t.y. * Naidžiai arba * Neidžiai. Beje, daugiskaitinę formą, bent jau iš dalies, paremtų ir, pavyzdžiui, 1854 m. ”Vilties” rašymas Nidų parapiją (21). * Naidžiai ar pan. būtų asmenvardinis vietovardis, pirmiausia sietinas su prūsų asmenvardžiu Noyde, toliau — su prūsų vietovardžiu Nayde-lauken 1305 m. (47 : 104), lat. Naidiņa pv., Naidiņi k. (40 : III 467), liet. Naidai k. Širvintų r., Naidynė k. Šakių r., Naidinai k. Šalčininkų r., Naidinė miškas Gruzdžių vls. ir pan. Šaknies naid- kilmė nėra visiškai aiški, bet ir šiuo, kaip ir Preilos (Preilių) atveju, daugiausia tikėtinas ryšys su lat. naids, naidu ”nesantaika, priešiškumas, neapykanta”, naidugties ”pyktis, vaidytis, nesantaikoje gyventi”. Plg. dar liet. naidė ”nenaudėlė, apgavikė”. Tokiu būdu paaiškėtų, jog J. Udolpho konstatuotoji išimtis rytinėje Europoje su nid- (Nida) iš tiesų tėra tariama, nes vietovardis Nida yra ne hidronimas ir ne hidroniminės, o asmenvardinės kilmės. Ūnuškis (1). Sena gyvenvietė. 1505 m. joje pastatyta bažnyčia, 1511 m. minimas Onuškio dvaras, 1554 m. leista kurti miestelį (4 : III). Vardas yra neabejotinai asmenvardinės kilmės. Spėjama, kad kryžiuočių kelių aprašuose minimas vietovardis Ywanendorf yra tas pats Ūnuškis (6 : I 473–474). Bet čia esama ir tam tikro neaiškumo, nes greta minima ir kita vietovė — Hannusdorf: ”von Wirska bis czu Ywanendorfe ist iij mile... von Ywanendorfe bis czu Mantegirdendorfe ist ij mile, do vluest dy Salse... von Mantigirdendorffe bis czu Hannosdorfe ij mile; von Hannusdorfe bis czu Mynegelia dorfe ist ij mile” (”nuo Versekos iki Ywanendorfe yra viena mylia... nuo Ywanendorfe iki Mantegirdendorfe yra viena mylia, kur teka Šalčia... nuo Mantigird en kaimo iki Hannusdorfe viena mylia, nuo Hannusdorfe iki Mynegelia kaimo yra viena mylia”). Aprašytasis kelias eina nuo Merkinės pro Perloją, minėtus kaimus iki Šalčininkų (”do nympt Salseniken eyn ende”). Kitaip tariant, keliaujama pamerkiais šiaurės rytų kryptimi. Todėl darosi neaišku, kodėl taikantis į Šalčininkus, buvo daromas nemažas lankstas į šiaurę. Jeigu taip, tai mylios atstumu pakeliui dar turėjo būti minimos kai kurios kitos vietovės, pvz., Dusmenys, Leipūnai, ir tik už jų — Onuškis. Todėl ir kyla abejonė, ar tie ”Ivano ir Hanuso kaimai” tikrai dabartinis Onuškis. Tai galėjo būti tiesiog didesnės sodybos, kurios vėliau išnyko ar buvo kitaip pavadintos. Panašiai bus atsitikę su ”Mantigirdo ir Minigailos kaimais” — dabar tokių Lietuvoje nėra. Tačiau jeigu pasirodytų, kad Onuškį vis dėlto galima sieti su kuriuo iš minimų kaimų, tai tik ne su Ywanendorf, bet greičiau su Hannusdorf, nes 200 Ywanendorf čia minimas pirmiau; po jo dar eitų Mantegirdendorf, ir tik tuo-met — Hannusdorf, spėjamasis Onuškis. Kaip ten bebūtų, minimų kaimų vardai Ywanendorf ir ypač Hannusdorf (Hannosdorf) rodo, kad XIV pabaigoje šiuose kraštuose jau būta Ivanų (“Jonų”) bei Hanusų (“Onušių”), iš kurių vardo galėjo būti sudaromi vietovardžiai. Šiuo konkrečiu atveju gyvenvietės vardas sietinas su asmenvardžiu Hanusas, kurio lietuviškas atitikmuo būtų *Onusas. Ši prielaida atrodo gana įtikima ir todėl, jog esama duomenų, kad karališkasis Onuškio dvaras įkurtas XV a. pabaigoje ar XVI a. pradžioje buvusio karališkojo Skundonių kaimo žemėse. Dvaro trobesiai esą pastatyti ant baudžiauninko Anuso (Hanuso) žemės (6 : I 473—474). Taigi nepaisant to, kad konkretus istorinis asmuo, kurio vardu pavadintas miestelis, nėra visiškai aiškus, neabejotina tai, jog miestelio vardas yra iš vardo Jónas tam tikro fonetinio varianto. Pastebėtina, kad Lietuvoje yra dvi gyvenvietės, vardu Onuškis: be miestelio Trakų r. dar ir kaimas Rokiškio r. Tai vietovardžiai, su priesaga -uškis padaryti iš vardo ar pavardės *Onu-(as). Tiesa, tokia pavardė ar vardas dabar gyvojoje kalboje, rodosi, neišliko, bet, kaip matėme, anksčiau ji galėjo būti. Tai rodo dabartinė pavardė Onusaitis — priesagos -aitis vedinys iš *Onus(as) ar pan. Pavardė *Onus(as) savo ruožtu yra skolinta, greičiausiai iš lenk. Hanus, Hanuš < Jan. Vietovardžiai su priesaga -uškis nėra dažni, pasitaiko daugiausia Rytų Lietuvoje. Jie sudaromi tik iš asmenvardžių su galūne -us: Bartkuškis (Širvintų r.): Vaitkuškis (Ukmergės r.): Vaitkus, Milkuškos (Švenčionių r.): Milkus. Taigi kaip Bartkuškis, Vaitkuškis — iš Bartkus, Vaitkus, taip Onuškis — iš *Onus(as). Palanga (3ᵇ). Viena seniausių mūsų krašto gyvenviečių. Manoma, kad 1161 m. čia buvo išlipęs Danijos karalius Valdemaras I su kariuomene. Livonijos ordino ir Kuršo sutartyje Palanga minima 1253 m.: Palange (2 : III 169). XII—XIII a. Palanga buvo žymus prekybos centras, svarbiausias Lietuvos uostas; XVI—XVIII a. — seniūnijos centras, 1547 m. — minimas Palangos miestelis. Pateko į 1529—1562 m. LDK nepriviligijuotų miestų sąrašą (4 : III; 3 : II; 6 : IV 267). Iš kitų paminėjimų plg. dar Palange 1372 m. (28 : III 597), zu Palangen 1425 m., Palangen XV a. (55 : 18), Polonga 1748 m. (48 : I 328), Polonga 1755 m. (ten pat, 380). Vietovardis Palangà yra pasikartojantis: Palangà upelis Endriejavo ap., Palangà pieva Alsėdžių ap., Palangà pelkė Varnių ap., Palangà tvenkinys Kražių ap. Be to, dar viena Palangà žinoma iš latviškosios Kuršo dalies, nuo Kazdangos — vokiškai rašyta Polangen (2 : 169). Šio vietos vardo geografija rodo, jog, kaip manė K. Būga, tai kuršiškas vietovardis. Ypač dėl priesagos -ng-, kuri kuršiams buvo ypač būdinga (2 : III 109, 789): Gandingà, Abìngà, Veringà, Būtinogė, Alangà, Čyžanga. Vadinasi, Palangų yra priesagos -anga vedinys iš žodžių su šaknimi pal-. Greičiausiai tai žemių, pelkių ar pan. reikšmes turėjęs fiziografiniai termi- 201. nai — liet. pālios ”užakusių ežerų vietoje didelės pelkės, tyrumai”, lat. palas, palas ”pelkėtas ežero krantas”, paleja ”žemuma, slėnis”, pali ”potvynis, polūdis, išsiliejimas”. Šie žodžiai labai senoviški, turi atitikmenų kitose indoeuropiečių kalbose — dakų pala ”bala, pelkė, raistas”, lotynų palus ”bala” ir pan. (49 : 241). Pirminė Palangos reikšmė, matyt, buvo susijusi su drėgnų žemumų, pelkių, užliejamų pievų ar pan. sąvokomis. Pandėlys (3ᵃ). 1591 m. jau minimas Pandėlio miestelis (4 : II). Ankstesnieji užrašymai gana vienodi: Ponedеле 1744 m. (111 : 180), Ponedel 1784 m., Ponedel 1854 m., Понедель 1881 m., Понедель 1892 m., Понедель 1845 m., Понеделе 1915 m. (21), Pān(e)dėlio 1904 m. (32 : X 40), Pān(e)dėlio parapija, Pan(e)dėlys (ten pat, XI 26). Tad ankstesnė vardo lytis, matyt, buvo *Pannedelus. Vėliau ji sutrumpėjo į Pandėlys. Panašaus trumpėjimo atvejų žinoma ir daugiau, pvz., Panevėžys aplinkinių gyventojų dažnai tariamas Panvėžys. Miesto vardo Pandėlys kilmė neaiški. Tuo tarpu tektų sutikti su J. Otrębskio nuomone, kad Lietuvoje žinoma gyvenviečių, kurių vardai kilę iš turgaus dienų pavadinimų. Tokie esą Serėdžius — iš slavizmo sereda ”trečiadienis”; Subãčius — iš slavizmo subata ”šeštadienis”. Prie šių galėtų būti priskirtas ir *Panedėlys, Pandėlys — iš liet. slavizmo pãnedėlis ”pirmadienis” (114 : 56–57). Pilviškiai (1). Kaimas įkurtas XVI a. pradžioje, 1536 m. gavo Magdeburgo teises (4 : III). Ankstesni užrašymai panašūs: Пилавашки 1589 m. (35 : 231), Pilwiszki 1738 m. (21), Pilwiszki 1744 m. (111 : 186), Pilwiszki 1880 m., Pillwischken 1816 m. (21) ir pan. Dėl vardo kilmės pareikšta skirtingų nuomonių. 1938 m. J. Totoraitis rašė: ”Pilviškiai yra toje vietoje, kur Pilvė įteka į Šešupę ir, be abejonės, tos upės vardą gavę” (60 : 554). B. Kviklys abejoja tokia etimologija, nes: ”Rytų Lietuvoj (Nemenčinės, Vabalninko, Kavarsko, Anykščių apylinkėse) yra dar šeši to paties vardo kaimai bei vienkiemiai, nors Pilvės upelio ten ir nėra... Tikslesniam Pilviškių vardo išaiškinimui dar reikalingos kalbininkų studijos” (6 : III 422). Vėliau Pilviškius kildino iš upės vardo Pilvė J. Balčikonis (9 : 250), M. Razmukaitė (41 : 203). Atrodo, kad vandenvardine Pilviškių kilme abejoti rimtesnio pamato nėra. Juoba, kad Suvalkijai tokia gyvenamųjų vietų vardų daryba ypač būdinga: Aistiškiai k. Vilkaviškio r. : Aista up., Amalūškiai k. Marijampolės r. : Ãmalvos ež., Amalvė up., Gulbiniškiai k. Vilkaviškio r. : Gulbinas up., Paikiškiai k. Marijampolės r. : Paikis up., Pentiškiai k. Šakių r. : Pentã up., Šilūpiškiai k. Šakių r. : Šilūpis up., Vãiguviškiai k. Šakių r. : Vãiguva up. (41 : 203). Dėl B. Kviklio abejonės, kaip tuomet žiūrėti į kitus panašius vietovardžius, kur upės vardu Pilvė ar pan. nėra, galima pasakyti, jog jie paprasčiausiai kitaip susidarė, yra kitokios kilmės. Tokių oficialių oikonimų dabar žinoma iš tiesų šeši: Pilviškės k. Vilniaus r., Pilviškiai k. Anykščių r. Kurklių ap. ir k. Anykščių r. Debeikių ap., Pilviškiai k. Kupiškio r. ir k. Molėtų r. Šie 202 Šeši oikonimai greičiausiai yra asmenvardinės kilmės — posesyvinės priesagos -iškės ar -iškiai vediniai iš asmenvardžio (vardo, pavardės ar pravardės) * Pilvius, * Pilvys ar pan. Tiesa, tokios pavardės iki mūsų dienų neišliko, bet jos tikrai buvo anksčiau — plg., pvz., Jan Stanisławowicz Pilwo (57 : 496). Be to, ir mūsų laikais žinoma nemaža išvestinių bei kitaip susiformavusių pavardžių su pilv-: Pilvaitis, Pilvėlis, Pilvinis, Pilvinskas. Jų būta ir anksčiau, pvz., Wojciecha Wojciechowicza Pilwielia (57 : 258). Punià (4). Vietovę 1382 m. mini Kryžiuočių ordino kronikos; 1387 m. pavadinta miesteliu, pilaitė. XVI a. pradžioje gavo Magdeburgo teises (4 : III). Senieji užrašymai įvairuoja: Ponau, terra Punnow 1382 m. (28 : II 612), czu Pünnowe 1384 m. (ten pat, 689), czu Ponne, Von Ponne, czu Ponnaw, von Ponnaw 1384 m. (ten pat, 698), во Пуну 1487—1489 m. (8 : 247), во Пуну 1490 m. (8 : 315), Пуньскому (наместнику) 1519 m. (99 : 1025), Vlicza Puniška 1561 m. (57 : 638), s Pūniškiej vilicze 1561 m. (ten pat, 640), jego mci pūńskiej 1561 m. (ten pat, 661), Пуну 1588 m., 1589 m. (35 : 264), Пуну 1597 m. (8 : 2), съ корчомъ Пуньскихъ XVI a. (8 : 187), Punie 1744 m. (111 : 182), Пунская пуща 1867 m. (93 : 78). Tačiau, nepaisant tam tikro rašymo nevienodumo (pirmiausia Ordino kronikų o vietoje u), remiantis gyvosios kalbos tradicija ir dauguma ankstesniųjų laikų užrašymų su u, galima tvirtinti, jog senoji lytis ir buvo būtent su balsiu u šaknyje — Punià. Vietovardžių su šaknimi pun- Lietuvoje yra ir daugiau: Punià dirva, vienkiemis Žeimelio vls., Punèlė bala Onuškio vls., Puniaĩ k. Ukmergės r. Taujenų ap., Puniškiai k. Šakių r. Jų kilmė greičiausiai nevienoda. Vienkiemio, dirvos vardas Punià tarmiškai tariamas Pùn’, todėl gali būti * Punia. Tuomet jį tektų kildinti iš liet. pūnė, pūnė, pūnià “klojimo užgardis supilti pelams, peleiudė; tvartas; diendaržis, laidaras; būda, palapinė, ola, urvas, landa” (115 : X 916–917). Dėl šių žodžių kilmės būta įvairių nuomonių — A. Brückneris, P. Skardžius (118 : III 402), vėliau ir E. Fraenkelis (120 : I 667) juos laikė slavizmais. Kiti, tarp jų ir vėlesnieji tyrinėtojai, neabejojo jų baltiška kilme — K. Būga (2 : II 524—525), M. Vasmeris (118 : III 407), J. Laučiūtė (119 : 20). Šie autoriai drauge pabrėžia, kad atitinkami slavų kalbų žodžiai esą baltizmai. Gyvenamųjų vietų vardai Puniaĩ ir Puniškiai yra asmenvardiniai — jie susidarę iš pavardžių Pūnė, Punià, Pūnis, Pūnys ar pan. Tad miestelio vardas Punià lieka labai vienišas, sunkiai paaiškinamas. Jį būtų galima sieti su minėtais bendriniais žodžiais pūnė, pūnė, pūnià, bet tokiam siejimui nepritaria fonetika — ilgasis balsis ū ir trumpasis u. Galima spėlioti, ar vietovardyje Punià trumpasis balsis u nėra antrinis, vėlesnis, nedėsningai išsirutuliojęs iš ilgojo ū: * Pūnia. Tiesa, kai kurie autoriai mini bendrinį žodį punė (118 : III 407), bet kiti šaltiniai, tarp jų ir didysis ”Lietuvių kalbos žodynas”, tokios lyties nepatvirtina. Semantiškai Puniõs kildinimas iš liet. pūnė, pūnė, pūnià labai viliojantis, ypač turint omenyje ”diendaržio, laidaro, būdos” bei pan. reikšmes. Nes kažkada abipus Nemuno būta didžiulių Punios girių, iš kurių beliko tik Punios šilas (6 : III 580—581). Kolonizuojant girias, tam tikro būsto — diendaržio, laidaro, būdos ar pan. — pavadinimai dažnai virsdavo gyvenamųjų vietų vardais. 203 Galimas ir dar vienas, iš tiesų bene įtikinamiausias, Pūnios vardo aiškinimas. Punia įsikūrusi prie upelio, kurio dabartinis vardas yra Punėlė (Nemuno dešin. int.). Visiškai įmanoma, kad ankstesnė šio upėvardžio lytis buvo *Punia, iš kurios ir radosi gyvenvietės vardas Punià. Tai įprastas oikonimų darybos būdas. Vėliau, gyvenvietei išaugus, upelio vardas *Punia gavo mažybinę priesagą -ėlė. Tai taip pat įprastas lietuvių hidronimų raidos reiškinys (plačiau žr. Ukmergė). Kad tokia upelio vardo lytis iš tiesų galima, rodo ežero vardas Пунь (вз Мерецкой пуще) 1873 m. (93 : 79). Ramýgala (1). Istorijos šaltiniuose minima nuo XIII a. Prieš 1492 m. pastatyta bažnyčia. 1503 m. paminėtas Ramygalos miestelis, 1525 m. — valsčius, 1540 m. — dvaras (4 : III). Senųjų dokumentų užrašymai gana panašūs: Remgallen 1370 m. (28 : II 95), Remigalle 1372 m. (ten pat, 101), Remigeln 1385 m. (ten pat, 707) ir pan. Tad šių dienų lytis Ramýgala, matyt, yra autentiška, kokių nors abejonių nekelianti. Ramýgala yra sudurtinis vietovardis, priklausantis gana gausiai darinių su antruoju sandu -gal- grupei. Kas tai per vietų vardai, kaip jie susidarė? Gyvenamųjų vietų vardų, kurių antrasis sandas turi šaknį -gal-, Lietuvoje yra apie 130. Dauguma jų (apie 40) baigiasi galūne -is, pvz.: Davondgalis, Kièvagalis, Mazgàgalis, Plinkàgalis, Vaidògalis, Žùdgalis. Apie 30 jų yra daugiskaitiniai, pvz.: Aščiagaliai, Geliògaliai, Gùdgalai, Laibagaliai, Ramòngaliai, Tiltagaliai; apie 20 turi galūnę -ys, pvz.: Gudgalys, Nibragalys, Piktagalys, Trakagalys, Žudžgalys. Be to, dar žinoma keletas vietų vardų su galūne -ė (Daržgalė, Gaidžgalė, Grincagalė ir kt.) ir vienas — su galūne -as: Žąsūgalas. Bemaz ketvirtadalio kalbamųjų gyvenamųjų vietų antrasis sandas yra -gala. Šiais vietų vardais domėjosi ne vienas tyrinėtojas, tarp jų ir K. Būga. Bene išsamiausiai juos nagrinėjo prancūzų toponimistas R. Schmittleinas knygoje ”Lietuvių toponimija” (53 : 196—199). Deja, šis autorius priėjo klaidingos išvados ir manė, jog vietų vardai su -gal- gali būti net neindoeuropietiškos, o finougriškos kilmės. Iš tiesų taip nėra — dariniai su -gala, kaip matėme, tėra tik mažoji dalis gausios sudurtinių vietovardžių su antruoju sandu -gal- šeimos. Sudaryti šie vietų vardai labai įvairiai. Dauguma jų tarp pirmojo ir antrojo sando turi kokį nors jungiamąjį balsį, dažniausiai -o-: Ariógala, Baisógala, Daukšiògala, Dievògala, Eiriògala, Gerdžiògala, Gimbògala, Saudògala, Tendžiògala, Vytògala. Su kitais jungiamaisiais balsiais dariniai kiek retesni, bet gana įvairūs. Su balsiu -y- (Betýgala, Latvýgala, Ramýgala, Stavarygala, Vetýgala, Žemýgala), su balsiu -a- (Birjàgala, Lieknagala, Màšiogala, Nòciagala, Tàrnagala, Zvànagala), su balsiu -ė- (Batėgala, Juodėgala, Vaikšnėgala), su balsiu -i- (Brazdigala), su balsiu -u- (Kieliųgala). Pasitaiko ir be jungiamojo balsio (Brūžgala, Puòdžgala, Žaìbgala, Žvejóggala). Šių vietų vardų skirtingi darybos būdai nėra atsitiktiniai — jie priklauso nuo pirmuoju sandu einančio žodžio formos. Sakysim, vietos vardas Kieliųgala yra susidaręs iš žodžių junginio Kielių gala(s), kaip ir Žąsūgalas — iš Žąsų gala(s). Daugumos šių vietų vardų pirmasis sandas gali būti asmenvardinės kilmės. Tokį aiškų asmenvardinį pirmąjį sandą turi vietovardžiai Daukšiōga- 204 la — plg. pavardes Daukša, Daukšis, Daukšys; Geržiógala — plg. Geržius; Vytógala — plg. Vytas; Brūžgala — plg. Brūžas; Vaikšnégala — plg. Vaikšnys; Stavarīgala — plg. Stāvaras; Nōciagala — plg. Nocys, Nōcius ir kt. Bet pirmasis sandas gali būti ir bendrinis žodis — be jau minėtų Kielīgala ir Žąsūgalas, plg. dar Žemýgala (žemas), Lieknagala (lieknas), Žvejōtgala (žvejoti) ir pan. Iš ko gali būti kilęs miestelio vardo Ramýgala pirmasis sandas ram-, nėra visiškai aišku. Jungiamasis balsis -y- lyg ir rodytų, jog pirmojo sando kamiengalis turėjo būti -i- arba -y. Tokiu atveju šį sandą parankiau būtų kildinti iš asmenvardžio *Ramys ar pan. (”*Ramio galas”). Tačiau toks asmenvardis (bent jau dabartine pavarde) nežinomas. Antra, kaip nustatė P. Skardžius, sudurtinių žodžių jungiamieji balsiai -i- arba -y- iš viso labai sunkiai paaiškinami, nes esama įvairių nenuoseklumų — plg. darbymetė : darbas, saldýmedis : saldùs, šaltýmetis : šáltas ir pan. (22 : 420–421 ). Trečia, pasirodo, kad miestelio vardas dar turi ir antrininką — tai pievos vardas Ramýgala (Kupiškis, Griciūnų k.). Be to, pasitaiko ir daugiau vietovardžių su rami-. Tai kalno vardas Ramìkalnis (Radviliškis), pelkės vardas Ramìraistis (Vievis). Kalnų, pelkių vardai gali būti ir asmenvardinės kilmės; vis dėlto dažniau jie sudaromi iš bendrinių žodžių. Todėl miestelio vardo Ramýgala, drauge ir pievos vardo Ramýgala, kalno vardo Ramìkalnis ir pelkės vardo Ramìraistis, pirmąjį sandą ram-y-, ram-i- bene įtikimiau kildinti iš būdvardžio ramùs ”be triukšmo, tylus, jaukus”. Tai būtų panašios darybos žodis kaip saldýmedis : saldùs, viršūkelė : viršùs ir pan. Tiesa, gali kilti abejonių, ar šaknis ram- čia yra sena, nes miestelio vardą lenkai taria Remigola. O ir istorijos dokumentuose užrašymai su rem- gana seni: Remgallen 1370 m., Remigalle 1372 m., Remigola 1503 m., Remigota 1854 m., 1895 m. ir pan. (21). Tačiau, atrodo, rašymai su rem- nėra autentiški. Viena, iš senų laikų žinomos ir lyt ys su ram-: в Ромикзоле 1569 m., з Ромикзолы 1567 m. (ten pat), Ромигола XVI a. (35 : 276). Antra, gyvoji kalba aiškiai liudija lytį su ram-. Plg. dar Vaizganto užrašymą Ramýgalė (32 : XI 10). K. Būga pabrėžtinai teikė Ramýgala (2 : III 58). Antrasis sudurtinių vietovardžių sandas -gal-, matyt, sietinas su lietuvių kalbos daiktavardžiu galas. Šis žodis reiškia ne tik pabaigą, bet ir sritį, kraštą. Panašią reikšmę gali turėti ir latvių gals. Taigi, sakysim, Daukšiógala — tai ”Daukšio galas”, Žvejōtgala ”tai galas, kuriame žvejojama”, Kielīgala — tai ”Kielių galas” ir pan. Bet vis dėlto — kodėl žodžio galūnė yra -gala, o ne -galys, -galis ar -galiai? Palyginkime bendrinius žodžius rankógális, kojógalis, šiaudagalýs. Tad gal -gala yra iš -galė? Taip kartais gali būti, nes dauguma vietų vardų su -gala yra iš tų tarminių, kur priebalsis l yra kietas, todėl žodžio galas -lė virsta į -la ( sáula, kiáula). Tačiau toli gražu ne visada, kadangi nemaža vietų vardų su -gala yra už priebalsio l kietinimo ribos: Arñógala, Dzievógala (Veiveriai), Geržiógala (Vaiguva), Vytógala (Skaudvilė), Latvógala (Papilė) ir kt. Jiems reikėtų ieškoti kitų interpretacijų. Bene įtikimiausia būtų tokia — vietų vardai su -gala yra labai seni, susidarę tais laikais, kai jungiantis dviems žodžiams antrojo sando kamiengalis galėjo ir nepakisti (sakysim, asmenvardis Gin-tauta — plg. tautà). Bet tuomet kodėl -gala, o ne 205 galas? Greičiausiai todėl, kad žodis gãlas senovėje galėjo turėti ir niekatrosios giminės lytį * gala. Iš jos ir galėjo būti sudaryta dauguma sudurtinių vietovardžių su -gala. Kai dėl Ramygalos ir kitų vietovardžių su -gala iš tų tarmių, kuriose -lė virsta į -la, tai nėra neįmanoma, jog kai kurių jų žodžio galo -la yra atsiradęs dėl priebalsio l kietinimo iš -lė-, plg. minėtą Vaižganto užrašymą Ramygalė. Kaip ten bebuvę, Ramygala yra sudurtinis vietovardis, sudarytas iš būdvardžio ramùs ir daiktavardžio gãlas. Jo pirminė reikšmė buvo ”ramus galas, rami vieta” ar pan. Raséiniai (1). Miestas įsikūręs prie Raseikos upelio. Tai vienas seniausių miestų Lietuvoje. Vardas pirmą kartą minimas 1253 m. Mindaugo aktuose, kada jis, atsidėkodamas Ordinui už karinę pagalbą, užrašė jam dalį Žemaičių su puse Raseinių apskrities. 1254 m. Mindaugas vėl mini Raseinius, kai likusią Raseinių apskrities pusę padovanojo pirmajam Lietuvos vyskupui Kristijonui. Dokumentuose vardas rašomas įvairiai: Rasseyene 1253 m., Rassione 1253 m., Rassegene 1254 m., territorium Russigenam 1322 m., Rosgeyn 1352 m., Rogeyne 1357 m., in Rossyn 1370 m., terre Rossiene 1370 m., Rosgeynenses 1375 m., Russenia 1377 m., Rossieyn 1385 m., czu Rossieen 1390 m., Rossieyn 1395 m., czu Rosseyn 1405 m., Rossein 1409 m., czu Rosseijne 1418 m., Rosienny 1419 m. ir pan. (55 : 63—64; 6 : IV 488). Gyvojoje kalboje žinomas ir kitas vardo variantas — Resėinjus. Jo šak­nies balsis e, matyt, naujesnis, antrinis — tą pirmiausia rodo istorijos dokumentų užrašymai (balsiai a arba e). Be to, ir mūsų laikais kiek piečiau nuo Raseinių (pvz., apie Veliuoną) žodžio pradžios ra- kartais virsta re- (ràvas — rèvas). Anksčiau šis reiškinys galėjo būti paplitęs ir kiek plačiau. Kas kita — galūnė -einys. Visiškai įmanoma, kad ji yra pirmesnė, senesnė. Panašiai kito ir, sakysim, miesto vardas Kėdėnai — jo ankstesnė lytis buvo Kėdáinys. Miesto vardo Rasėiniai atitikmuo žinomas Latvijoje — tai kaimo vardas Rasaņi. Šiaip jau, vietovardžių su šaknimi ras- pasitaiko ir lietuvių, ir latvių kalboje. Plg. liet. Rasėlė dirva Ramygala, Rãsos Vilniaus priemiestis, Rasýtė miestas Kuršių nerijoje; lat. Rasa laukas, Rasa kaimas, Rasene pieva, Ras-upi kaimas. Vadinasi, baltų kalbų vietovardžių šaknis ras- autentiškumas abejonų nekelia. Kita vertus, ir šaknis ras- įmanoma, plg. pr. Ressow ežeras, Resen, Resia. Vietovardžius su šaknimi ras- įprasta kildinti iš liet. rasà, rasóti ”kristi, trauktis, dėtis rasai”, rasénti ”dulk­ti, dulksnoti, lynoti”, lat. rasa ”rasa”. Šie žodžiai turi atitikmenų kitose indoeuropiečių kalbose : sen. indų rasáh ”mitologinės upės, esančios kažkur pasaulio pakraštyje, vardas”, rásah ”sultys, skystis, skystimas” ir kt. Dėl Rasėinių vardo abejonių kyla ta prasme, kad ne visiškai aišku, ar jis susidarė tiesiai iš minėtų bendrinių žodžių, ar gali būti kitaip atsiradęs. Iš kitų susidarymo būdų vertėsni dėmesio du: 1) galima spėlioti, ar Rasėiniai, Raséinys nėra asmenvardinės kilmės, nes, pvz., Kėdėiniai, Kėdáinys yra susidarę iš pavardės Kėdáinis ar pan. Tačiau bent šiuo metu pavardė *Rasėinis ar pan. nežinoma, todėl įrodyti Rasėinių asmenvardinę kilmę būtų labai sunku. Juoba, kad miesto vardas, kaip matėme, minimas nuo XIII a. vidurio, 206 t.y. iš tų laikų, kai lietuviai pavardžių dar neturėjo. Vadinasi, manydami Raseinius esant asmenvardinės kilmės, turėtume sutikti, kad tais laikais jau būta lietuviško vardo *Raseinis. Ši prielaida irgi labai abejotina; 2) bene įtikimiau Raseinius laikyti kilusiu iš upės vardo. Tiesa, upės vardas dabar yra ne *Raseinis ar pan., o Raseika, Raseikà, Reseikà, Rūs-upis. Tad miesto ir upės vardo sutampa šaknis, o priesaga (antrasis sandas) — skiriasi. Dėl to visiškai drąsiai kildinti miesto vardą iš minėtos upės vardo, kurio nors varianto būtų sunku. Bet nėra neįmanoma. Tokiu atveju turėtume sutikti, kad būta dar vieno upės vardo varianto — *Raseinis, *Raseinė ar pan. Kol tokio varianto buvimo aiškesnių įrodymų nėra, tol vandenvardinė Raseinių kilmė bus tik prielaida, hipotezė. Bet iš visų šio vietovardžio kilmės versijų ji bene įtikimiausia. Semeliškės (2). Sena Lietuvos gyvenvietė. Manoma, kad apie 1276—1283 m. didysis kunigaikštis Traidenis Semeliškėse apgyvendino nuo kryžiuočių pabėgusius prūsus ir vakarinius lietuvius. 1375 m. minimas Semeliškių kaimas. Vietovė pažymėta 1529—1567 m. LDK neprivilegijuotų miestų sąraše (4 : III). Vardas su priesaga -iškės sudarytas iš asmenvardžio. Tik ne visiškai aišku, iš kokio, nes dabartinė lytis Semeliškės skiriasi nuo istorinių užrašymų. Dokumentuose minimo miestelio vardo kamienas žymiai įvairuoja. Svarbesnieji variantai yra: * samil-: Samilisken 1385 m. (28 : II 700); * simel-, *simol-, *simil- ar pan.: Symliken 1375 m.(28 : II 579); Symelischen 1385 m. (28 : II 707); Symyliskin 1384 m. (28 : II 697); Symolischen 1377 m. (28 : II 589), Symoliskin 1385 m. (28 : II 696); * sumil-³ сумилшков 1577 m., сумилшского 1577 m., сумилшскую 1577 m. (55 : 219—220), Sumily 1784 m., Sumilišchy 1784 m., 1798 m., Сумилшки 1873 m.(21); * sumel-: Сумелишки 1839 m., 1861—1865 m., 1874 m., Sumeliškės 1908 m., Sumeliškio 1938 m. (21). Taigi kamieno skirtumai akivaizdūs. Vis dėlto būtų pamato spėti, jog ankščiausias kamienas buvo samil-. Ji rodo pirmiausia vienas seniausių (1385 m.) užrašynų Samilisken. Antra, žinomas istorinis asmuo Samilis ar pan. — plg. Samile, Pomesanus (”Pamedėnas Samilis”) (28 : I 121, 464). Kaip minėta, XIII a. pabaigoje Semeliškių apylinkėse buvo apgyvendinta nuo kryžiuočių bėgusių prūsų bei vakarinių lietuvių. Trečia, ir bene svarbiausia, yra Semeliškių apylinkių istorijos šaltinių duomenys. Iš jų ypač svarbūs yra 1577 m. Papleškiškės žemės sklypų sąrašas (57 : 219—222) ir 1597 m. Samiliškių (Semeliškių) valsčiaus inventorius (ten pat, 479—490). Miestelio vardas juose užrašytas keliolika kartų — čia pateikiami visi aptiktieji užrašymai: 1582 m.: самилшисково (p. 225), самилшиские, самилшиского, при Самилшиках, самилшиския, Самилшиком, Самилишок (p. 227), Самилишок (p. 229); 1597 m. : samiliskiey (p. 479), somiliszkych (p. 484), samiliszskych (p. 485), Somiliszskiego (p. 486), Somiliszskiego (p. 487), somiliszskiey (p. 488), somiliszskich (p. 489), w Somiliszkach (p. 490). Iš jų aiškiai matyti, jog pirminis kamieno variantas buvo samil- (balsių a ir o įvairavimas gali būti paaiškinamas slavų kalbų įtaka). 207 Kadangi šie dokumentai susiję tiesiog su Semeliškėmis bei jų apylinkėmis, tai galima įtarti, jog juose minimas miestelio vardas atspindi jo vartojimą gyvojoje kalboje. Suprantama, tuo laiku ir vietos žmonių lūpose jis galėjo įvairuoti, tačiau vyraujanti lytis greičiausiai buvo *Samiliškės. Taigi miestelio vardas yra priesagos -iškės vedinys iš vakarinių baltų asmenvardžio Samulis ar pan. Tokia gyvenamųjų vietų vardų daryba lietuvių kalbai ypač būdinga. Lytis *Samiliškės nuo seno buvo įvairiai iškraipoma — dėl raštininkų kal-tės, dėl kitų kalbų įtakos ir pan. Kada galutinai įsigalėjo Semeliškės, dabar nelengva pasakyti, nes, kaip matėme, XX a. pirmaisiais dešimtmečiais įvairavimo dar būta. Oficialus 1925 m. Lietuvos gyvenamųjų vietų vardų sąrašas jau teikė lytį Semeliškės (”Semeliškių valsčius”). Po karo varijavimo nepastebėta. Vadinasi, *Samiliškės — vienas seniausių posesyvinės priesagos -iškės vedinių (gyvenamųjų vietų vardų) Lietuvoje. Skaudvilė (2). Istorinės žinios vėlyvos — miestelis minimas tik nuo 1766 m. (4 : IV), nors neabejotina, kad gyvenvietė bus buvusi ir anksčiau (1 : II 5–6). Vardas greičiausiai asmenvardinės kilmės — tai aiškiai rodo kamienas skaudvil-. Asmenvardžiai su tokiu kamienu gyvojoje kalboje išliko iki mūsų dienų — dabartinės pavardės Skaudvilas ir Skaudvilė (34 : II 733). Neabejotina, kad iš šių pavardžių yra susidariusių gyvenamųjų vietų vardų. Pirmiausia — Kelmės r. Kražių ap. kaimo vardas Skaudvilai. Panašios darybos yra ir Šiaulių r. Kurtuvėnų ap. kaimo vardas Skaudviliai. Jis liudija buvus (greta Skaudvilas) gretiminę asmenvardžio lytį *Skaudvilis. Kitaip tariant, kaimo vardas Skaudviliai yra susidaręs iš sudurtinio asmenvardžio *Skaudvilis daugiskaitos. Kad toks asmenvardis iš tiesų įmanomas, bent iš dalies galima spręsti ir iš 1645 m. Batakių valsčiaus dokumento (saugomo Lietuvos valstybiniame archyve — F. 1671. Ap. 4. B. 321). Jame bene 19 kartų minimas asmenvardis, kuris rašomas gana įvairiai, bet svarbiausia — kartais su lenkų kalbos kietu priebalsiu l, kartais — su minkštu: Pana Mikołaja Skowdowila (1. 43), Pana Mikołaja Skowdwita (1. 43), Pana Uwojnia j Pana Skowdwila (1. 43), Pan Mikołaj Skowdwil (1. 44), Pana Skowdwila j Pana Uwojnia (1. 44), Skowdwila (1. 45), Pan Mikołaj Bartoszewicz Skowdwil (1. 45), Pan Mikołaj Skowdwil (1. 45), Pan Skowdwil (1. 47); Panu Mikołaju... Bartoszewiczu Skowdwilu (1. 45), Panie Skowdwilu (1. 46), Panu Skowdwilu (1. 47), Pana Skowdwila (1. 47), Pana Mikołaja Skowdwila (1. 48). Minkštasis priebalsis l čia tikriausiai nėra atsitiktinumas, nes visame dokumente (rašytame ta pačia ranka) priebalsio l kietumas žymimas labai nuosekliai — tai, be kita ko, aiškiai matyti ir iš kietojo l visais atvejais pažymėjimo varde Mikołaj. Todėl galima įtarti, kad minkštasis priebalsis l atspindi vietos žmonių tarimą — ne Skaudvilas ar pan., o *Skaudvilis. Šią prielaidą parem ia ir ta aplinkybė, jog asmenvardžio įnagininko linksnis du iš trijų kartų parašytas taip: Panom Mikołajem Skowdwilem (1. 43), Panom... Skowdwilem (1. 47). Vieną kartą — z Panom Mikołajem...Skowdwilem (1. 44). Rašymas Skowdwilem patvirtina, kad lytis *Skaudvilis tikrai galėjo bū- 208 ti. Ypač gražiai tai rodo *Skaudvilio žmonos įvardijimas: ...i matronie two-jej... Mikołajowej... Bartaszewiczowej Skowdwilewoj... (1. 45). Jeigu vyro asmenvardžio galūnė būtų buvusi kieta, tai moteriškoji jo lytis būtų buvusi *Skowdwilowoj. Vadinasi, XVII a. Skaudvil's ar gretimose apylinkėse asmenvardis *Skaudvilis dar galėjo būti žinomas. Senųjų sudurtinių asmenvardžių kamiengalių -as ir -is kaita yra įprastas reiškinys lietuvių kalboje. Tiksliau — asmenvardžiai su kamiengaliu -is yra tarsi vediniai (būdvardiniai) iš variantų su -as: Beinoras : Beinoris, Būivydas : Būivydis, Daukantas : Daukantis, Gintautas : Gintautis, Jotautas : Jotautis ir kt. Miestelio vardas Skaudvilė baigiasi galūne -ė. Taigi iš Skaudvilo jis negalėjo susidaryti (tokiu atveju jo daugiskaita būtų *Skaudvilai, kaip minėtas Kelmės r. kaimo vardas Skaudvilai). Belieka manyti, jog vardas Skaudvilė gali būti kilęs iš varianto *Skaudvilis daugiskaitos. Tarmiškai daugiskaita būtų *Skaudvilė. Tarminės lyties ilga galūnė -ė ano meto raštuose buvo perduodama paprasta (trumpa) -e: Skaudvile 1850 m., Skaudville 1854 m., Skaudvile 1862 m., Skaudville 1862 m., Скаедвиле 1881 m. (21) ir kt. Visų pirma dėl oficialiosios, raštų lyties *Skaudvile įtakos ir gyvojoje kalboje ilgainiui įsigalėjo variantas su galūne -ė: Skaudvilė. Kad šis vardas anksčiau galėjo būti daugiskaitinis, bent iš dalies patvirtina užrašymai Скаедвилам 1892 m., 1895 m., 1915 m. (21) ir kt. Stakliškės (1). Vietovė minima nuo XIV a. pabaigos, 1513 m. — miestelis (4 : IV). Senieji užrašymai: in Staghelisken 1375 m. (28 : II 106), Stakelisken 1385 m. (ten pat, 696), въ Стоклишкохъ XV a. (8 : 194), у Стоклишкахъ 1486 m. (8 : 242), въ Стоклишкахъ 1487–1489 m. (8 : 267), въ Стоклишкахъ 1488m. (8 : 294), в Стоклишкахъ 1490 m. (8 : 313), Стоклишскому 1519 m. (99 : 1026), Parocho Stakliscensi 1593 m. (21), poddanych stokiškich 1597 m. (57 : 481), Stokliski 1665 m., Stokliski 1816 m. (21) ir pan. Vardo kilmė nėra aiški. Manoma, kad jis kildintinas iš bendrinio žodžio staklės (6 : I 394). Tačiau ši vardo kilmės versija kelia ir abejonių — pirmiausia ta prasme, kad iš tokios semantikos bendrinių žodžių kaip staklės vediniai su priesaga -iškės, rodosi, nesudarinėjami (124 : 94–96). Taigi apeliatyvinė Stakliškių kilmė sunkiai pagrindžiama. Todėl tektų manyti, jog šis vietovardis gali būti su priesaga -iškės sudarytas iš asmenvardžio. Vienas toks asmenvardis (pavardė) užfiksuotas ir mūsų laikais — Staklevičius (nuo Alovės). Tačiau jo kamienas stakl- ir šio kamieno ryšys su liet. staklės vėlgi keltų abejonių. Greičiausiai Staklevičius yra sutrumpinta lytis iš *Stakelevičius, o ši su slaviška priesaga -evičius būtų sudaryta iš pavardės Stakelė, Stakelis ar pan. (34 : II 794). Vadinasi, Stakliškių ryšys su dabartine pavarde (labai reta — viena šeima) Staklevičius taip pat abejotinas. Kokia tad išeitis? Atsakymą siūlo patys pirmieji vardo paminėjimai Kryžiuočių ordino kronikose: Staghelisken 1375 m., Stakelisken 1385 m. Iš jų matyti, kad ankstesnis vietovardžio kamienas greičiausiai buvo ne stakl-, o *stakek-. Tokiu atveju pirminę vietovardžio *Stakeleškės formą būtų galima laikyti priesagos 209 -iškės vedinių iš asmenvardžio, dabar pavardės, Stakėlė, Stakėlis ar pan. Ši prielaida atrodytų visiškai įtikinama, jeigu nežinotume, kad pavardės Stakėlė, Stakėlis yra mažybinės priesagos -el- vediniai iš Stakė, Stakas, Stakys ar pan. Savo ruožtu, šios pavardės yra kilę iš liet. Stachas, lenk. Stacl, brus. Смач, rus. Сташ ir t.t. O šios yra kilusios iš Stanislovo arba Eustachijaus (ten pat, 790). Vadinasi, kildinant miesto vardą iš asmenvardžių Stakėlė, Stakėlis ar pan. suponuojama situacija, kad XIV a. pabaigoje Lietuvoje jau būta ne tik krikšto vardų Stanislovas ar Eustachijus, bet ir trumpinių iš jų — Stachas, Stakas ar pan. Ar taip galėjo būti? Galėjo, nes panašių atvejų žinoma ir daugiau. Antai tie patys Kryžiuočių kelių aprašymai mini kaimų vardus Hannusdorf ir Ywanendorf (XIV a. pabaiga). Hannus ir Ywan čia yra krikšto vardo Jónas variantai: Hannus — daugiau lenkų, Ywan — rytų slavų. Ir šie asmenvardžiai jau tapę kaimų vardais (plačiau žr. Onuškis). Tad visai galimas daiktas, kad XIV a. pabaigoje Lietuvoje būta vardų Stanislovas bei Eustachijus ir jų variantų, trumpinių ar pan. Taigi Stakliškių asmenvardinė kilmė atrodo gana įtikima. Sudárgas (1). XIV a. pradžioje buvo Sudargo pilis, kryžiuočių sudeginta 1317 m. XVI a. pradžioje įkurtas kaimas. Magdeburgo teises gavo 1792 m. (4 : IV). Vietos gyventojai dabar dažnai vardą ištaria Sudérgas (6 : III 305). Šis tarimas, atrodo, nėra naujas. Tiesa, Kryžiuočių ordino kronikos 1317 m. rašo Sudargen hof (28 : I 590), bet, tarkim, 1561 m. Jurbarko valsčiaus ir Naujosios Valios (Virbalio) inventorius vardą mini daugybę kartų ir rašo tik su suderg-: šiola Svdergow (57 : 575), Siolo Sudergi (ten pat, 576), siolv Svdergom (ten pat, 577), przy śiele Svdergi (ten pat, 583, 586, 591, 592, 594, 595, 597, 598, 604, 605, 606, 607, 608, 609, 610, 611, 612, 614, 615, 617, 619). Iš to, žinoma, neturėtume daryti išvados, kad ankstesnė lytis ir bus buvusi su suderg-. Tokiai prielaidai prieštarauja ir vėlesni užrašymai (pvz., Cydargu 1901 m., Cydarpu 1902 m., Sudargi 1912 m. — 21), ir asmenvardžio, iš kurio kildinamas miestelio vardas, lytis su sudarg-. Tyrinėtojai sutaria, kad miestelio vardas Sudárgas yra kilęs iš sudurtinio asmenvardžio *Sudargas. Šiuo atveju turime vieną atvejį, kai žinomas ir istorinis asmuo, kurio vardu pavadinta vietovė — tai Žemaičių didikas Sudargas, kurį mini Kryžiuočių ordino kronikos: ”Mansto et Sudargus et alii nobiles de Samethia” 1308 m. (28 : I 174), Sudargus 1311 m. (ten pat, 177), viri dicti Sudargi 1317 m. (ten pat, 183), der was ein sun Sudargen (Eiliuotoji N. Jerochino Prūsų žemės kronika — ten pat, 560), Manste mit Sudargen (ten pat, 572), Masie mit Sudargen (ten pat, 579), Sudargen (ten pat, 589, 590). Taigi miestelio vardas yra kilęs iš asmenvardžio *Sudargas vienaskaitos. Tokios darybos vietovardžių žinoma ir daugiau (85). Šakiai (4). Manoma, kad dabartinių Šakių vietoje seniau buvęs Šakaičių kaimas, pirmą kartą minimas brolų O. Tembovskių dalybų akte 1599 m. Čia užfiksuota ir Šakaičio pavardė. 1703 m. Šakaičių kaimas minimas Žemaičių vyskupo Jono Jeronimo Krišpino vizitacijos akte. 1719 m. jau paminėtas ir Šakių vardas. 1776 m. Šakiai gauna Magdeburgo teises (6 : III 297; 3 : III). Vietovės istorija rodo, ir kaip atsirado Šakių vardas. Matyt, iš tiesų anks- 210 tesnė miesto vardo lytis buvo Šakaičiais (gyvojoje kalboje neišlikusi). Laikui bėgant priesaga -aičiai bus nukritusi, ir liko tik Šakiai. Nepaisant to, kad tokia vardo raida atrodo gana įtikima, vis dėlto gyvenamųjų vietų vardų daryboje tai labai retas reiškinys. Todėl tenka aiškintis šios savitos kaitos mechanizmą. Reikalas čia toks. Lietuvių pavardžių susidarymo istorijos specialistė V. Maciejauskienė pastebėjo įdomų, iki šiol dar bemaž netyrinėtą reiškinį — pavardžių stabilizavimosi laikotarpiu (XVIII—XIX a.) patronimams virtus pavardėmis, buvusios patroniminės priesagos kartais buvo numetamos. Šis reiškinys ypač būdingas Suvalkijai. Viena tokių tėvavardinių (patroniminių) priesagų yra -aitis. Pavyzdžiui, zanavykų krašto pavardė 1715 m. rašoma Urbantaitis, o 1775 m. — jau Urbantos. Arba: dabartinio Šakių r. Ramoniškių k. pavardė 1731 m. rašoma Stelmokaitis, o 1821 m. — jau Stelmok. Tokių pavyzdžių vien iš dabartinio Šakių r. yra daug (19 : 115—116). Vadinasi, kažkada dabartinių Šakių vietoje bus gyvenęs žmogus, turėjęs patroniminės kilmės pavardę Šakaitis. Kad tokia pavardė tikrai buvo, rodo minėtas 1599 m. dokumentas, bei tai, jog ir mūsų laikais Šakių apylinkėse būta pavardės Šakaitis. Kol pavardė Šakaitis buvo su priesaga, tol ir kaimas vadintas Šakaičiai. Kai šiame kaime gyvenusių žmonių pavardę Šakaitis numetė patroniminę priesagą -aitis ir virto į Šakys ar pan., tai ir kaimą imta vadinti Šakiais. Kitaip tariant, abu vietos vardai — Šakaičiai ir Šakiai — yra kilę iš tos pačios pavardės skirtingų variantų. Pirmasis — iš Šakaičio, antrasis — iš Šakio. Pastaroji pavardė populiari ir mūsų laikais — ją turi apie 60 šeimų. Taigi Šakiai yra asmenvardinės kilmės vietovardis, susidaręs iš pavardės Šakys daugiskaitos. Tokia gyvenamųjų vietų vardų daryba lietuvių kalbai ypač būdinga. Šeduva (3b). Minima nuo XVI a., kai 1529 m. Šeduvoje buvo įsteigta bažnyčia. 1542 m. Šeduva jau pavadinta miestu, 1554 m. gavo Magdeburgo teises (4 : IV). Palyginti vėlyvas pirmasis paminėjimas rodytų, jog ir šio vardo gyvenvietė nėra labai sena. Vardo kilmė ne visiškai aiški. Istorijos dokumentų užrašymai leistų manyti, jog lytis Šeduva yra vėlesnė, atsiradusi iš *Šedava ar pan. Plg.: Szedów 1542 m., do granicy szadowkiej 1572 m., оць местечка Шадовскаго 1585 m. (21), Шадовский 1590 m. (35 : 328), Шадово 1591 m. (ten pat), Szadowiensis 1646 m. (48 : I 284), pod Szadowem 1713 m. (84 : 270), Шадово (21), Szadow 1755 m. (48 : I 382), Шадовскаго 1764 m. (21), szadowska 1775 m. (54 : II 118), Szadowa 1803 m. (65 : III 114—116), Szadow 1803 m. (ten pat, 117—122), Szadow 1816m., Szadow 1843 m., 1849 m., 1855 m., Шадово 1881 m., Шадовъ 1895 m., Шадово 1915 m. (21). Taigi ankstesnis vardų variantas, matyt, buvo *Šedava ar net *Šadava. Jį galima laikyti priesagos -ava vediniu iš asmenvardžio, dabar pavardės, Šėdas, Šėdis, Šedys (apie 70 šeimų), Šadas, Šadis, Šadys ar pan. Tai būtų panašios darybos vietos vardas kaip Jonavà : Jōnas, Aleksandravà : Aleksandras, Alizavà : Alýzas (Aloýzas) ir pan. Šis darybos modelis yra atsiradęs slavų kalbų įtakoje, o priesaga -ava čia yra slaviškos kilmės. 211 Kokiu būdu *Šedava (*Šadava) pakito į Šeduvą? Taip atsitiko dėl to, jog panašiu būdu keitėsi nemaža Lietuvos vietų vardų su priesaga -ava. Bet šie jau kitos kokybės vietovardžiai — tai seni lietuviškos (baltiškos) kilmės dariniai, kurių lietuviška ir šaknis, ir priesaga -ava: Linkuva — Linkuvė, Dotnuva — Dotnuvė, Bartuva — Bartuvė, Vėrduva — Vėrduvė ir t.t. Tad visai įmanoma, jog į šį kaitos srautą pateko ir kiek kitokios, hibridinės darybos vietovardis *Šedava (*Šadava) — jis drauge su kitais priesaga -ava pakeitė į -uva. Šešuoliai (2). Vietovė žinoma nuo 1334 m., kai Šešuolius nusiau-bė kalavijuočiai. 1398—1420 m. — minimas Šešuolių kaimas, 1478 m. — dvaras, 1539 m. — valsčius, 1567 m. įsteigta bažnyčia ir miestelis (4 : IV). Vardo kilmė aiški — jis yra susidaręs iš upėvardžio Šešuolė (Siesarties kair. int.) daugiskaitos. Tai įprastas gyvenamųjų vietų vardų darybos būdas, plg. Dūklą up. : Dūklos mstl., Anykštą up. : Anykščiai mst., Viešintą up. : Viešintos mstl., Kamaną up. : Kamanai mstl., Žiežmarą up. : Žiežmariai mst. Abejonių gali kelti tik pati lytis Šešuoliai, nes iš dabartinių tarimų žinomas tarimas Šašuoliai mstl. ir Šašuolė up. Ši lytis pateko ir į oficialų Lietuvos vandenvardžių žodyną (58 : 102). Kitame oficialiame vietovardžių sąraše miestelio vardas jau rašomas Šešuoliai (66). Tad kuri lytis yra senesnė, pirminė? Į šį klausimą pirmiausia padeda atsakyti gausūs istorijos šaltinių duomenys: Sicculen 1334 m. (28 : II 67), Ѕессолен 1375 m. (ten pat, 105), Schechuli 1425 m. (67 : 121), Schescholi 1449 m. (ten pat, 217), Scheszule 1478 m. (ten pat, 364), Scheschuhy 1495 m. (ten pat, 499), Szeszole 1539 m., в Шевосолъ 1567 m., Szeszole 1572 m., Шешово 1567 m., Шешовское 1567 m., Шешовское 1618 m., Szeszuli 1652—1672 m., Szeszepri 1726 m., Szeszole 1784 m., Szeszolki 1784 m., Szeszolli 1830 m., Шешоли 1864—1865 m., Шешоли 1873 m., Шешольки 1874 m., Шешоли 1895 m., Шешоли 1905 m. (21) ir daugybė kitų. Ypač svarbūs vietos dokumentai — XVI, XVII a. inventoriai — pateikiantys Šešuolių vardą, nes jie labiau negu kiti gali atspindėti to krašto žmonių tarimą. Tarp jų — 1554 m. inventoriaus (57) duomenys: ziem szyszolskich, ziem szeszolskich, ziem szeszolskich, y szeszolskiey (p. 72), Szeszolskiego, y szeszolskich (p. 74), szeszolskiey, Szeszolskiego (p. 101), y szeszolskich (p. 105). Panašiai vardas rašomas ir XVII a. dokumentuose (70): Szeszol 1696 m. (p. 410), w Szeszolach 1696 m. (p. 410), Szeszolskiego 1698 m. (p. 424), w Szeszolach 1698 m. (p. 424). Miestelio planuose vardo užrašymai rodo beveik tą patį: Шешолъ 1850 m. (1 : VII 43), Шешоль 1850 m. (ten pat, 44), Шешолы 1869 m. (ten pat, 45) Шешоли 1869 m. (ten pat, 46). Šie istorijos dokumentų duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad senesnė, pirminė miestelio (ir upės) vardo lytis buvo su šeš-: Šešuolą, Šešuoliai. Tai konstatuavus, reikia išsiaiškinti, kada ir dėl ko atsirado dabartinėje vietos ir kai kurių aplinkinių žmonių kalboje lytis su šaš-: Šašuolą, Šašuoliai (71 : 167). Nustatyti, kada pirmą kartą istorijos šaltiniuose pasirodo lytys su šaš-, sunku. Ankščiausias man žinomas užrašymas yra iš 1507 m.: в Шаволе 212 (2 : I 229). O šiaip jau, kaip matėme, raštų tradicija yra aiški — vartoti lytį su šeš. Bent jau miestelio vardas, oficialiai, rodos, kitaip ir nebuvo vartojamas — ”Lietuvos apgyventos vietos” teikia lytį Šešuolių (33 : 504), kiti oficialūs sąrašai — taip pat Šešuoliai (72 : 168; 73 : 508), Šešuoliai (66 : 302). Bendrinei kalbai bene pirmą kartą lytis su ša- (Šašuola, Šašuokiai, Šašuoliai) rekomendavo 1948 m. ”Lietuvių kalbos rašybos žodynas” (74 : 422). Vėliau ją parėmė A. Salys (13 : II 253—254; 555), kai kurie kiti leidiniai. Tačiau oficiali jo lytis liko Šešuoliai (66 : 302; 73 : I 369; II : 418). Tarminė lytis Šašuoliai neįsigalėjo, matyt, dėl to, jog ir vietos žmonių ji nėra visuotinai vartojama dar 1957 m. Šešuolių tarmės tyrinėtojai užrašė tokį sakinį: ”Važiavom Šešuolykų dvaran” (76). Be to, šiose vietose pasitaiko, nors ir gana sporadiškai, žodžio pradžios še- virtimo į ša- atvejų: šašius ”šešius”, šaši ”šeši”, šapetys ”šešetys” (77 : II 104), šašiolika ”šešiolika” — šis žodis 1957 m. E. Grinaveckienės užrašytas iš gre­timo Ulyčelių k. (76). Visa tai rodo, jog lytis Šašuoliai gali būti palyginti vėlyva, susidariusi dėl įmanomo še- virtimo į ša-, dėl liaudies etimologijos (plg. liet. šašas, šašuoliai ”kas nušašęs” ir pan.) ir, pagaliau, ypač raštų lytis su ša-, — dėl slavų kalbų įtakos, nes pastebėta, kad slavų kalbomis rašytuose dokumentuose žodžio pradžios še- ir kituose vietovardžiuose dažnai verčiama į ša-: Шапужы (Šešupė) 1559 m., Шапуня (Šešupė) 1873 m. (21), Шадово (Šeduva) XVI a., Шапужуца (Šešūvis) XVI a. (35 : 328—330), Szaszawa (Šešuva) 1784 m., Шапужны (Šeškūnai) 1905 m., Szaszkinnie (Šeškynė) 1939 m. (21) ir kt. Šiauliai (4). Manoma, kad miestas pradėjo kurtis XI a. pabaigoje. Kryžiuočių ir kalavijuočių kronikose Šiauliai minimi po garsiojo Saulės mūšio 1236 m. — vardas rašomas Saule, Saulia, Saulen, Neubegintina, kad tai būtent Šiaulių vardas, o mūšis gavo Saulės mūšio pavadinimą vėliau, jau mūsų laikais. Tai paraidžiui perskaitytas kronikose minimas, tik kiek aplietuvintas, Šiaulių vardo variantas. Tiesa, manyta, kad Saulės kautynės buvusios ne prie Šiaulių, o Latvijoje, prie Vecsaulės. Bet K. Būga įrodė Saulės mūšį vykus Lietuvoje (2 : III 263). Kad kronikų minimas vardas Saulia, Saulen ir dabartiniai Šiauliai yra tas pats vardas, patvirtina šaltinių duomenys: 1254 m. lotyniškai rašytame vokiečių dokumente apie Žiemgalos padalijimą, tarp Rygos arkivyskupo ir ordino minimos vietovės Opiten ir Saulen. Aišku, jog tai Upytė ir Šiauliai. Vartbergės kronikoje pažymima, kad ordinas 1358 m. sunaikinęs pilį Dobitzen in Saulia. Neabejotina, kad Saulia — tai Šiauliai, o Dobitzen — galbūt Padubysys (6 : III 9—11; 4 : IV). 1522 m. Šiauliai minimi kaip valsčiaus centras, 1524 m. — miestelis, 1636 m. — miestas (4 : IV). Vardo kilmė nėra visiškai aiški. Tačiau greičiausiai tai pavadinimas kilmės vietovardis, susidaręs iš asmenvardžio, dabar populiarios (per 160 šeimų) pavardės Šiaulys daugiskaitos. Tokia gyvenamųjų vietų vardų daryba lietuvių kalbai ypač būdinga. Švekšna (1). Minima nuo XVI a. (3 : III). 1509 m. Švekšna — Žemaičių seniūno Kęsgailos dvaras ir miestelis (4 : IV). Neabejotina, kad miestelio vardas yra vandenvardinės kilmės. Jis bus atsiradęs iš dabartinio upelio vardo Švėkšnalė (Ašvos dešin. int.) ankstesnės 213 lyties * Švėkšna. Kad tokia lytis tikrai galima, rodo Vaiguvos apylinkių upės vardas Švėkšna (Knitujos int.). Be to, istorijos dokumentuose pirmiausia paminamas ne miestelio, o upės vardas: Swejsna, flys 1384 m. (1 : II 26; 55 : 68). Plg. dar 1880 m. užrašymą: ”przyjmuje...Szweksznie, Wilkupis” (21). Taigi miestelio vardas Švėkšna radosi iš upės vardo *Švėkšna. Nors vardo kilmė ir aiški, abejonių kelia jo lytis. Praėjus keliems metams po pirmojo upės vardo paminėjimo, tuose pačiuose Kryžiuočių ordino kelių į Lietuvą aprašymuose randame kitą vardo lytį: von der Sweten 1387 m. (55 : 68); galbūt *Švekšla ar pan. A. Salys spėja, jog Švėkšna turėjo gretiminę lytį, kuri fiksuojama ir vėlesniuose šaltiniuose, pvz., 1526 m. Žemaitijos žemėlapyje: Swyeesny ir Schwegsten (1 : II 29), J. Sprog[o]gio XVI a. Žemaičių žemės vietovardžių žodyne: Швекшины ir Швекшмы, Швекшине ir Швекшмы (35 : 330). Gretimininė lytis bus išsilaikiusi gana ilgai — plg. do Schwerkstenau 1790 m. (21), tačiau XVIII, XIX a. aiškiai įsivyrauja dabartinis variantas: Szweksznianskey 1695 m., do Szwekszni 1784 m., Szweksznianska 1784 m., Szwelksznis 1843 m., in Szweksznie 1843 m., Szweksznie 1854 m., Szweksznie 1855 m., Швекшане 1895 m., Швекшины 1892 m., Швекшмы 1915 m. (21) ir kt. Švenčionys (3). Manoma, kad jau XIII a. Švenčionys buvo valsčiaus centras. XVI a. pradžioje jie – Vytauto Didžiojo dvaras, kuriame Vytautas 1414 m. pastatydino bažnyčią. 1486 m. Švenčionys jau vadinami miesteliu (3 : IV; 4 : IV). Vardo kilmė neaiški. Galimi du vardo susidarymo būdai. Pirmasis — vardas yra priesagos -onys vedinys iš ežero vardo Šventas. Be to, ežerų sistemoje Šventas — Ilgys — Miškinis — Juodynas ir kt., atrodo, būta upelės, vardu Šventė. Tuo tarpu nepavyko nustatyti, kuri tai upelė ir kaip ji šiuo metu vadinama. Tokios darybos gyvenamųjų vietų vardai Rytų Lietuvoje gana populiarūs: Merà upė : Meriõnys k. Pabradės ap. Švenčionių r.; Svylà up. : Svyliónys k. Adutiškio ap. Švenčionių r.; Mylė up. ir ež. : Myliónys k. Švenčionių ap. ir r.; Mėžia, Mėžė up. : Mėžiónys k. Adutiškio ap. Švenčionių r. ir kt. Tad dėl darybos būdo abejonių nėra. Tačiau išvardintieji kaimai yra prie arba netoli upių, kurių vardais jie pavadinti. O ežeras Šventas (upė Šventė) yra keliolika kilometrų į šiaurę nuo Švenčionių, todėl ryšys tarp ežero (upės) ir miesto vardo kelia tam tikrų abejonių. Bet nėra neįmanomas, jeigu sutiksime, kad pirmieji Švenčionių gyventojai buvo atklydę nuo Švento ežero (ar Šventės upės). Vadinasi, argumentų už vandenvardinę miesto vardo kilmę esama gana rimtų. Kita vertus, jokiu būdu negalima atmesti prielaidos, kad miesto vardas Švenčionys yra asmenvardinės kilmės — jis būtų susidaręs iš asmenvardžio, dabar pavardės, Švenčionis daugiskaitos. Tai vienas populiariausių gyvenamųjų vardų darybos būdų lietuvių kalboje (Butrimai k. : Butrimas, Antėnai k. : Antėnas, Morkūnai k. : Morkūnas ir t.t.) Tačiau pavardė Švenčionis, bent mūsų laikais, Švenčionių apylinkėse neužfiksuota. Ji iš viso reta — tik penkios šeimos: trys nuo Kaišiadorių, po vieną nuo Jiezno ir Joniškio. Tad galima įtarti, jog pavardės Švenčionis kilmės vieta yra kažkur apie Kaišia- 214 doris — Jiezna. Šiose vietose yra keli ežerai, vardu Švenčius : Aukštadvario, Onuškio, Vievio apylinkėse. Be to, netoli nuo Semeliškių yra ežeras, kurio vardas Švenčius. Natūraliai peršasi mintis, jog pati pavardė Švenčionis gali būti vietovardinė — priesagos -onis vedinys iš ežero vardo Švenčius arba Švenčius. Tokiu atveju vandenvardinė miesto vardo Švenčionys kilmė atrodytų įtikinamesnė. Tauragė (3b). Istorijos šaltiniuose pirmą kartą minima 1507 m., kai buvo pastatyta bažnyčia. Tauragė jau pažymėta O. Magnuso 1539 m. sudarytame jūrų žemėlapyje (3 : IV). Nuo tų laikų miesto reikšmė nuolat didėjo. Miestas iškilęs prie Jūros upės vingio. Tauragės rytiniu pakraščiu teka kitas upelis — Beržė. Reikia pabrėžti, kad be Tauragės miesto, Lietuvoje yra dar keturios vietos, turinčios vardą Tauragė: tai pieva prie Žarėnų (Telšių raj.), pieva prie Gelvonų (Širvintų raj.), piliakalnis prie Tryškių (Telšių raj.), vienkiemis Kurklių apylinkėje (Anykščių raj.). Visų penkių vietų vardas Tauragė yra sudurtinis, sudarytas iš žodžių tauras ir ragas: *Taur-ragė. Kaip žinoma, senovėje Lietuvos giriose veisėsi stambūs raguočiai taurai. Šių žvėrių svarba lietuviams turėjo būti nepaprastai didelė, nes vien vietovardžių, kilusių iš žodžio taūras, Lietuvoje yra kelios dešimtys: Taurakalnis, Taurakalnis (kalnai), Taurija, Taurė (upės), Taurinė, Tauriškė, Taurūtė (pievos), Tauresnė, Taurėlis (ežerai), Taurai, Taurėlaukis, Taurinė, Tauriščiai (kaimai) ir daugybė kitų. Vietų vardo *Taur-ragė antrasis žodis rãgas reiškė ne žvėries ragą, o kampą, vingį, lanką. Vadinasi, vietovardžio Taur-ragė pirminė reikšmė buvo ”tauro ragas” arba ”tauro kampas” — matyt, taip buvo vadinamos vietos, kur veisėsi, gyveno, ganėsi ar pan. taurai. Tad visos penkios Lietuvos Tauragės — tai vietos, kampai, ragai, kur būta taurų. Kai dėl miesto vardo Tauragė, tai jį vardą galėjo gauti nuo Jūros upės vingio (rago), kuris kažkada galėjo būti vadinamas ”Tauro ragu” ar ”Taurų ragu”. Iš šio žodžių junginio vėliau ir bus išsirutuliojęs sudurtinis vietovardis Tauragė. Telšiai (3). Kryžiuočių ordino kronikoje 1317 m. minimas Telšių (Talsa) slėnis (6 : IV 28—29; 3 : IV). Gyvenamoji vieta paminėta 1398 m. XV a. minimas Telšių dvaras, 1527 m. — valsčius (4 : IV). Miesto vardo vandenvardinė kilmė neabejotina — jis greičiausiai susidarė iš upės, tekančios pro miestą, vardo Tėlšė ar Telšė daugiskaitos (1597 m. upėvardis užrašytas Telszua). Nors įmanoma, jog kažkada būta ežero, vardu *Telšys ar pan. — 1584 m. jis užrašytas Teaswa (minimas J. Sprogio). Lygį *Telšys esant galima rodo ir tai, jog upės vardą ”Slownik geograficzny...” (XIX a. pabaiga) pateikia tokį — Telszys (2 : III 242). Kaip ten bebuvę — iš upės ar iš ežero vardo susidarė miesto vardas Telšiai — vis vien tai vandenvardinės kilmės vietovardis. Gyvenamųjų vietų vardų, sudarytų iš upės ar ežero vardo daugiskaitos, Lietuvoje turime daugybę: Jūžintas ež. : Jūžintai, Kriaunà up. : Kriaunos, Širvinta up. : Širvintos, Kamajà up. : Kamajai. 215 Utenà (3b). Pirmoji žinia apie Uteną yra iš Mindaugo laikų — 1261 m. paminėta Utena (Utten). 1416 m. pastatyta bažnyčia, nuo XIV a. Utena tapo seniūnija (6 : II 8—9; 4 : 4). Miesto vardas neabejotinai vandenvardinės kilmės. Jis yra nemažos šeimos vietovardžių, kurių kamienas uten-, narys: Utenėlis ež. Utena, Utenėlės k., Utenaitė arba Utenėlė up. Utenos mieste, išteka iš Utenaičio ež., Utenos ež. Tauragnų ap. — iš jo su mažybine priesaga -ykštis sudarytas ten pat esantis mažesnio ežero vardas Utenykštis. Iš upės vardo Utenėlė radęsi kaimo vardas Utenėlė. Miesto vardui Utenà pradžią bus davęs greičiausiai upės vardo Utenaitė arba Utenėlė ankstesnis variantas *Utena. Vadinasi, būta upės vardo *Utena. Jis niekuo nesikeisdamas virto miesto vardu Utenà. Tai populiarus gyvenamųjų vietų vardų darybos būdas: Rūsnė up. : Rūsnė mst., Vilnia up. : Vilnia (ankstesnė Vilnicus vardo lytis), Dysna up. : Dysna k. ir t.t. Upės vardui *Utena virtus miesto vardu Utenà, upės vardas transformavosi — gavo mažybinę priesagą -aitė, -ėlė: Utenaitė, Utenėlė. Tai taip pat įprastas reiškinys lietuvių kalboje (plačiau žr. Utenergė). Valkininkai (2). Gyvenvietė žinoma nuo XIV a. 1418 m. minimas Valkininkų dvaras ir miestelis, 1503 m. — valsčius, 1516 m. — miestas. 1571 m. gavo Magdeburgo teises (4 : IV). Vardo kilmė nėra aiški. Pirmiausia, gali kilti abejonių dėl žodžio pradžios valk-, nes lenkų kalboje šiuo metu įsigalėjusi lytis be priebalsio u: Olkieniki. Tačiau, atrodo, ši lytis yra antrinė, vėlesnė. Kaip ji susidarė, gana įtikinamai yra įrodęs J. Otrębskis. Jo nuomone, lenk. Olkieniki, kaip ir kai kurie kiti panašios sandaros vietovardžiai (pvz., Varėna — lenk. Orany), f ktyviosios dešompozicijos būdu yra išsirituliojęs iš junginio „w- Wolkienikach“, „w- Wo- ran-ch“. Jų kompozicija „w Wo-“ galėjo būti tariama tik „Wo-“. Priebalsį w suvokus kaip priešdėlį, lytys *W-olkienikach, *W-oranach buvo suskaidytos į du komponentus W Olkienikach, W Oranach, kurių antrieji (Olkienikach, Oranach) vėliau įsivyravo kaip savarankiškos idiomos (80 : 118). Ankstesnieji užrašymai taip pat rodo, kad šaknis valk- yra tikra. Manoma, kad gyvenvietė pirmą kartą paminėta Jogailos 1387 m. rašte Skirgailai: „на елнука тая волость“. J. Jakubowskis, atrodo, pagrįstai mano, jog toks rašymas esanti teksto rengėjų spaudai klaida — originale turėję būti волкинницкая волость(81 : 25). Vėliau ilgą laiką vyrauja lytis su valk-: у Волкинниках 1450 m. (8 : 58), у Волкинках 1466 m. (ten pat, 74), ў Волкиноках 1475 m. (ten pat, 33), и Волкиноках 1495 m. (ten pat, 628), Wolkininki 1503 m. (1 : II 57), Волкинники 1516 m. (83 : XXV; 27 priedas), Волкинники 1541 m. (65 : I 36), з Волкинник 1557 m. (62: 563), до Волкинниц 1563 m. (ten pat, 710), з Волкинник 1564 m. (ten pat, 762), з Волкинник 1566 m. (ten pat, 826) у Волкинниках 1597 m. (8 : 6) ir t.t. Kada ima rodytis lytis su olk-, tiksliai nustatyti nelengva, bet aišku, kad gana vėlai. Tikra, kad XVIII a. ji jau vartota, plg. Olkieniki 1784 m. (21), Олькеникского 1835 m. (1 : II 71), Олькенники 1861–1865 m. (21) ir pan. Dėl vardo galima pasakyti, jog jis turi priesagą -inink- bei šaknį valk-. Tarmėje žinomi ir kiti variantai — Valkininkai, Valkinýkas. Kaip rodo minėtas 1503 m. užrašymas Wolkininki, priesaga -inink-, matyt, yra gana sena. 216 Tačiau ką pradžioje reiškė šis priesagos -inink- (-inyk-) vedinys, pasakyti sunku. Galima tik spėti, jog jis greičiausiai sudarytas iš kokio kito vietovardžio su šaknimi valk-. Pietų Lietuvai ypač būdingi priesagos -inink- vediniai iš vandenvardžių: Angininkei k. Alytaus r.; Angų ež., Dėlgininkai k. Lazdijų r.; Dūlgas ež., Dūgininkai k. Varėnos r.; Ignis ež., Spenglininkai k. Trakų r.; Spengla ež., Strevininkai k. Kaišiadorių r. Širėva up. ir kt. Tačiau nei upės, nei ežero, vardu *Valka, *Valkys ar pan., bent šiuo metu, arti Valkininkų nežinoma. Todėl beliktų manyti, jog Valkininkai yra priesagos -inink- vedinys iš kokios kitos vietos — balos, miško, pievos ar pan. — vardo. Tokių vardų Pietų Lietuvoje daugybė: Valką ganykla Rudnios ap., pieva Varėnos ap., miškas Kaišiadorių ap., bala Aukštadvario ap., upelis Kamėnės ap., pieva Marcinkonių ap., pieva Šalčininkų ap., Valkos pieva Daugų ap., miškas Dieveniškių ap., laukas Vydenių ap. ir kt. Suprantama, nustatyti iš kurių konkrečiai šių (ar kitų) vietų vardų susidarė vardas Valkininkai, neįmanoma. Veliuona (3). Viena seniausių ir svarbiausių Lietuvos gyvenviečių. Manoma, kad dabartinės Veliuonos vietoje iki 1315 m. buvusi Junigedos pilis, nuo XV a. pradžios — Veliuonos pavietas, nuo 1421 m. — miestas (4 : IV; 6 : II 328—340; 3 : III). „Nuo 1315 m. jau minima Veliuonos pilis: Wilhun 1315 m., Welun 1336 m., Welow 1337 m., Welum 1339 m., castrum Wilawense 1343 m., castrum Welun 1348 m., Welun 1357 m., 1360 m., 1362 m., 1363 m., 1364 m., 1367 m., ort Welunenfell 1394 m., der Welone 1416 m., Weluna 1416 m., 1417 m., Welona 1418 m., Wolona 1418 m., Weluna 1419 m., Willun 1430 m., oma Велионы 1493 m., Безионское волости 1528 m. ir t. t. (55 : 71); Miesto vardas yra kilęs iš upės vardo Veliuona (Nemuno dešin. int.). Vilnius. Šiuo metu įsigalėjusi nuomonė, kad Vilniaus vardas pirmą kartą paminėtas 1323 m. Gedimino laiškuose Vokietijos miestams ir vienuolynams. Viename jų rašoma: ”in civitate nostra regia Vilna” (”mūsų karališkame mieste Vilniuje”). Vadinasi, tuo laiku Vilnius jau buvo ne tik didelis miestas, bet ir sostinė. Suprantama, kad nuo miesto kūrimosi pradžios iki jo tapimo sostine turėjo praeiti daug laiko, bet kiek — tuo tarpu nežinoma, todėl Vilniaus įkūrimo data kol kas laikomi 1323 m. Tiesa, kartais spėliojama, ar ne Vilnius minimas viename anglosaksų dokumente, kurio sudarymo pradžia siekia X a. Vėliau į šį dokumentą įterptame ”tautų sąraše” skaitome ”Violena and Vilna and Vala rices” (”rices čia reiškia ”karalija, sritis”). Esama nuomonių, kad galbūt Violena ir Vilna yra mūsų ”Veliuona ir Vilnius”, bet trūkstant įrodymų, kol kas tai tik spėjimas (13 : II 173). Po 1323 m. Vilniaus vardas istorijos dokumentuose minimas labai dažnai, pvz., ordų kronikose: ante Vilnam 1365 m. (28 : III 84), Vilnee 1365 m. (ten pat, 86), vor die Wilne 1367 m. (ten pat, II 560), Vilne 1377 m. (ten pat, III 112), in Vilna 1377 m. (ten pat, 104), in Vilna 1381 m. (ten pat, 117), de Vilna 1382 m. (ten pat, 122), Vilne 1390 m. (ten pat, 165), Wilne 1414 m. (ten pat, 447, 448); kituose dokumentuose: to de Vilne 1323 m. (13 : 173), Wilne 1397 m. (67 : 50), Wilne 1398 m. (ten pat, 64), Vilna 1387 m. (ten pat, 6, 10), Vilna 1469 m. (ten pat, 304), Vilna 1486 m. (ten pat, 404), 217 Vilna 1493 m. (ten pat, 464), Vilna 1503 m. (ten pat, 649), ę Busne 1421 m. (136 : 33), na Busne 1430 m. (ten pat, 34), y Buksen 1421 m. (ten pat, 56), na Busne 1430 m. (ten pat, 57), во Вильне, к Вильну, нар. Вилни 1446 m. (ten pat, 61), во Вилно, к Вилну, из Вилки 1446 m. (ten pat, 62), в Вильне, к Вильну, у Вильни, Вильно, з Вильны, XV a. pab. XVI a. pr. (ten pat, 85–86), у Вильны 1510 m. (99 : 3–6), у Вильны 1511 m. (ten pat, 68), у Вильны 1513 m. (ten pat, 34), у Вильны 1533 m. (62 : 44), у Вильны 1529 m. (ten pat, 76), у Вильны 1542 m. (57 : 21) do Wilnia 1554 m. (ten pat, 131), (w) Wilnie 1560 m. (ten pat, 139), y Вильне 1592 m. (ten pat, 330), (w) Wilnie 1597 m. (ten pat, 479), w Wilnie 1550–1552 m. (ten pat, 558) ir t.t. Taigi senųjų istorijos dokumentų vyraujanti lytis yra Vilnia. Tai nėra atsitiktinumas ar klaida. Pasirodo, kad ir gyvojoje Rytų Lietuvos žmonių kalboje anksčiau buvo plačiai vartojama lytis Vilnia (kirtis ant pirmojo skiemens balsio i). Šitokios vartosenos dar pasitaiko ir mūsų dienomis (apie Ramygalą, Gelvonus, Šeduvą, Gervėčius ir kitur). Nėra abejojimų, kad lytis Vilnia — tikras gyvosios kalbos faktas. Latvių Vilya tai tik patvirtina. Dėl vardo kilmės šiuo metu didesnių abejonių jau nebekyla — jis atsirado iš upės vardo Vilnia. Šiuo vardu nuo seniausių laikų buvo vadinamas kairysis Neries intakas, kuris dabar dažnai pakaiamas Vilnele. Bet šita Vilnelė — naujas vardas, pasidarytas iš lenkiškosios lyties Wilenka. Paaiškinti, kaip ir kada tai atsitiko, pagaliau, koks Vilnios santykis su Neries antruoju vardu Vėlija, nelengva. Apie tai išsamiau žr. straipsnį ”Upių vardai Neris ir Vilija” (šios knygos p. 230.) Gyvenamųjų vietų (miestų, miestelių, kaimų ir pan.) vardų daryba iš upių bei ežerų vardų lietuvių kalbai labai būdinga. Nereti ir tokie atvejai, kai upės ar ežero vardas tampa gyvenamosios vietos vardu be jokių žodžių darybos priemonių: Rūsnė — iš upės vardo Rūsnė, Dysna — iš upės vardo Dysna, Dūkštas — iš ežero vardo Dūkštas, Alovė — iš upės vardo Alovė ir t.t. Taigi iš upės vardo Vilnios radosi miesto vardas Vilnia. Bet jis, kaip žinome, bendrinėje kalboje neįsitvirtino — jo vietą užėmė kitas šio vardo variantas Vilnius. Jis taip pat nėra naujas — jį jau vartojo M. Daukša (”Postilė”, 1600 m., D. Kleinas ”Gramatika”, 1653 m.) ir kt. mūsų raštijos pradininkai. Tad belieka pasiaiškinti, kokiu būdu greta ankstesnės lyties Vilnia atsirado Vilnius. Nors čia ne viskas aišku, bet galima spėti, jog būta ne vienos priežasties. Pirmiausia, matyt, turėtume pabrėžti, kad vietovardžių galūnė -ius lietuvių kalbai gana būdinga: upių vardai Skródžius, Várus, Vỹčius, Slánkius, Skričiùs, Vingrius ir kt.; ežerų vardai: Tvanùs, Gilius, Švenčius, Stìklius ir kt. Greta lyčių su galūne -(i)us tas pats vardas kartais gali turėti kito kamieno variantą: Rìngus — Ringą, Gilius — Gìlis, Božius — Božą, Niedùs — Niedis. Tačiau bene svarbiausia priežastis, aktyvizavusi lietuvių kalbai būdingą kamieno kaitą (Vilnia — Vilnius), buvo Vilniaus vardo rašyba su galūne -o. Tokios lytys gana senos, pvz., Wilno 1324 m. (13 : 173), Vilno 1381 m. (28 : II 718), Wylno 1397 m. (67 : 8), Wylno 1449 m. (ten pat, 216) ir pan. Jų atsiradimo priežastys nėra visiškai aiškios. Greičiausiai jos 218 susidarė lenkų kalboje kaip dėsningas baltarusų kalbos žodžių su nekirčiuota galūne a atitikmuo: brus. Смецка — lenk. Stećko, brus. Адамка — lenk. Adamko, brus. Бенька — lenk. Bienko ir t.t. Vilniaus vardo lyčių su galūne -a žinoma iš seno ir daug: Vylna 138⁰ m. (67 : 6, 10), 1469 m. (ten pat, 304), 1486 m. (ten pat, 404), 1493 m. (ten pat, 464), 1503 m. (ten pat, 649) ir t.t. Taigi lytis su galūne -a lenkų kalboje pavirto lytimi su galūne -o. Tikriniai žodžiai, lenkiškai rašomi su galūne -o, gana dėsningai lietuvių kalboje gauna galūnę -(i)us: lenk. Stańko — liet. Stańkius, Stańkus, Stónkus; lenk. Staszko — liet. Stāškus, Stoškus; lenk. Paszko — liet. Poškus ir t.t. Matyt, šis slavų kalbų, visų pirma lenkų kalbos, tikrinių žodžių prisitaikymo lietuvių kalboje modelis bus prisidėjęs ir prie Vilnios virtimo Vilniumi. Istorijos dokumentuose užfiksuota ir kitų Vilniaus vardo variantų. Ypač dažnai ordiny kronikos vartoja lytį be priebal­sio n po l: Wille 1365 m. (28 : III 84, 550, 552), die Wille 1377 m. (ten pat, II 223, 590; III 105), contra Willam 1377 m. (ten pat, III 589), in Wyllam, Willen 1379 m. (ten pat, II 605), die Wille, czur Wille, der Wille 1379 m. (ten pat, 712), vor die wille 1381 m. (ten pat, 607), Willam castrum 1382 m. (ten pat, 611), burg. Wille 1382 m. (ten pat, 602) ir t.t. Apskritai reikia pasakyti, jog ordiny kronikose lytis be priebal­sio n po l yra dažnesnės už visas kitas (106 : 65—67). A. Salys pažymi, jog Wigandas Marburgietis Vilniaus vardą mini apie 20 kartų: rašo Wille, Wylle, Willa, Wylle, ir tik vieną kartą Wilna (13 : 174). Vienoje vietoje šis kronikininkas paaiškina: ”Post hec transeunt in Wyllam, Willen vulgariter” 1379 m. (28 : II 605). Livonijos ordino vokiškai rašytuose dokumentuose irgi pasitaiko lyčių be n (Villen 1422 m., Vyllen 1427 m.). Remdamasis šiuo faktu A. Salys spėja, kad žodis ”vulgariter” kronikoje gali būti pavartotas reikšme ”vokiškai” (o ne ”liaudiškai”, ”paprastai” ar pan.) (13 : 174). Matyt, tai grynai vokiškas reiškinys, į kitomis kalbomis (pvz., lotynų) rašytus dokumentus patekęs iš vokiečių kalbos. Kaip jis susiformavo vokiečių kalboje, nėra aišku. Galbūt, kaip mano A. Salys, tai vokiečių kalbos silpnosios linksniuotės padarinys (ten pat). Senieji raštai pažįsta ir dar vieną Vilniaus vardo variantą, su priebal­siu d po l: für die Wilde, die statt Wilde (28 : II 588), für die Wilde (ten pat, 576), vnd zur Wilde, zur Wilde (ten pat, 621). Visi šie užrašymai yra XVI a. pradžios kronikininko, plačiai panaudojusio dingusį Wigando Marburgiečio kronikos rankraštį, C. Schützo komentaruose arba prieduose. Todėl greičiau­siai tai yra šio istoriko perdirbinys iš lyčių Wille, Willa ar pan. (13 : 174). Lytis Wilde iš Wigando Marburgiečio kronikos vėliau pateko ir į kai kuriuos kitus raštus. Virbālis (2). Virbalis ėmė kurtis XVI a. pradžioje — po to, kai 1422 m. Melno sutartimi buvo nustatyta vakarinė Lietuvos siena. Tuomet visu pasieniu pradėta steigti gyvenvietes, pirmiausia sargų. Iki XVIII a. Virbalis oficialiai vadintas Nova Volia, nors lygiagrečiai buvo vartojamas ir Virbālio vardas. Vietovė minima 1529—1567 m. LDK nepriviligijuotų miestų sąraše. 1593 m. gavo Magdeburgo teises ir herbą (3 : III; 6 : III 379). Manoma, kad Virbālio vardas pirmą kartą paminėtas 1559 m. (ten pat). Miestelis 1558—1560 m. buvo išmatuotas. Žygimanto Augusto 1560 m. pra- 219 nešime apie matavimo rezultatus rašoma: Вирбилово (1 : VIII 76). Vėliau įsigalėjo kamienas virbal- : do Вирбалова 1565 m. ( 62 : 804), Wirbaliske 1595 m. (1 : VIII 84), Wierzbołow 1613 m. (ten pat, 85), Wirbaliski 1679 m. (ten pat, 88), Wierzbołow 1738 m., Верболова 1753 m., 1779 m., Wierzbałowen 1760 m.; Wirballen 1798 m., 1816 m. (21). Lenkų kalboje įsigalėjo lytis Wierzbołowo arba Wierzbołów, vok. Wirballen, liet. Virbalis (13 : II 564). K. Būga mini lytį Virbalius (2 : II 19). Taigi miestelio vardo kamienas be abejonės yra virbal-. Vietovardžių su virbal- Lietuvoje yra ir daugiau. Virbalai k. Jonavos r., k. Lazdijų r., k. Pasvalio r., k. Ukmergės r., k. Skuodo r.; Virbališkiai k. Kauno r., k. Kupiškio r.; Virbaliūnai k. Kauno r. Batniavos ap., k. Kauno r. Raudondvario ap. Visi jie greičiausiai asmenvardinės kilmės — iš asmenvardžių — dabartinių pavardžių — Virbalas, Virbalis. Dėl miestelio vardo Virbalis pasakytina, kad jis susidarė iš asmenvardžio Virbalis vienaskaitos. Tokia gyvenamųjų vietų vardų daryba lietuvių kalbai yra gana įprasta (85) : plg. Sudargas k. Šakių r. : Sudargas, Skuodas mst. : Skuodas, Kavárskas mst. Anykščių r. : Kavárskas ir kt. Asmenvardinę Virbálio kilmę patvirtina ir lytys su priesaga -išk-: Wirbaliske 1595 m., Wirbaliski 1679 m. Jos būtų priesagos -išk- vediniai iš asmenvardžio Virbalis. Lenkų kalbos lytys Wierzbołowo, Wierzbołów rodo tą patį — plg. lenk. Adamowo : Adam, Aleksandrowo, Aleksandrów : Aleksandr, Augustowo, Augustów : August ir t.t. Be to, žinoma ir daugiau atvejų, kuomet vietoje ankstesnių lietuviškų lyčių su -išk- lenkų kalboje įsigalėjo vediniai su -owo: Adamiški k. 1784 m. — Adamowo 1939 m., Alexandryszki k. 1784 m. — Aleksandrowo 1939 m., Janiszki k. 1784 m. — Janowo 1939 m. (86 : 385). Zarasai (3ᵇ). Vietovė nuo XIII iki XVIII a. priklausė Vilniaus vyskupui. XIV a. pabaigoje minimas Zarasų dvaras, 1522 m. — miestelis (4 : IV). Miesto vardas Zarasai oficialiai buvo vartojamas iki 1836 m., kai caro įsakymu šis miestas buvo pakrikštytas rusišku vardu Novoaleksandrovsk. Taip oficialiai buvo rašoma iki 1918 m. Lietuvai tapus nepriklausoma, miestas 1919 m. gavo dar kitą oficialų vardą Ežerėnai, kuris išsilaikė iki 1929 m., kol po ilgų ginčų ir specialistų protestų miestui buvo grąžintas senasis vardas Zarasai. Nors variantas Ežerėnai oficialiai pradėtas vartoti nuo 1919 m., panašių bandymų būta ir anksčiau. Sakysim, K. Jaunius apie 1902 m. Zarasus siūlė vadinti Ežerūnais. Tokie siūlymai kilo iš gryno nesusipratimo. Mat Zarasai lenkiškai jau seniai (pirmasis žinomas užrašymas yra iš 1522 m.) buvo rašomas Jeziorosy. Tie Jeziorosy skamba gana panašiai į Zarasai — iš tiesų jie ir yra tam tikras semantinis bei fonetinis perdirbinys iš liet. Zarasai ar net *Azarasai. Todėl, kai Novoaleksandrovskiui sumanyta grąžinti buvusį vardą, įtartini pasirodė ne tik Jeziorosy, bet ir Zarasai. Neįsigilinus drauge su Jeziorosy atsisakyta ir Zarasų jų vietoje pasirenkant dirbtinį, vietos gyventojų niekada nevartotą vardą Ežerėnai. Kas yra Zarasai, gražiai paaiškinta K. Būgos (2 : II 19–21), vėlesnių tyrinėtojų. Iš jų matyti, jog Zarasai yra iš sėlių kalbos atėjęs vietovardis. Sėlių kalboje priebalsis ž buvo tariamas kaip z. Taigi žodį ežeras sėliai ištarė *ezeras, *ezaras ar pan. Iš šio žodžio su priesaga -asas susidarė ežero vardas, 220 kuris šeliškai skambėjo *Ezerasas ar *Ezarasas. Ežerų vardų daryba su priesaga -asas, -esas šeliams buvo būdinga, pvz.: Čėdasas < *Ked-asas (Panemunis), Svėdasas (Svėdasai), Būdasas (Vyžuonos), Brādasas (Utena), Laūkesas (Šmalvos). Iš ežero vardo *Ezerasas ar *Ezarasas daugiskaitos kilo gyvenvietės (vėliau – miesto) vardas *Ezerasai ar *Ezarasai. Tokia gyvenamųjų vietų vardų daryba Šiaurės Rytų Lietuvai taip pat visiškai natūrali: Svėdasas ež. : Svėdasai mstl., Čėdasas ež. : Čėdasai k., Jūžintas ež. : Jūžintai mstl. ir t.t. Gyvenamosios vietos vardas *Ezerasai ar *Ezarasai, šeliams išnykus, vietos lietuvių lūpose pavirto į *Azarasai. Taip nutrūko etimologinis ryšys tarp buvusio šelių kalbos bendrinio žodžio *ezeras, *ezaras ir *Azarasų. Dėl to vietos vardas sutrumpėjo netekdamas žodžio pradžios balsio a: *Azarasai pavirto Zarasais. Tokio trumpėjimo atvejų pasitaiko ir daugiau — ežero vardas Asavilas (Pabradė) pavirto į Savūlas, žodis ašūklės "serbentai" — į šūklės, elementorius — į lementorius, asmenvardis Erāzmas — į Razmą, Razmų, Rāzmus ir pan. Vadinasi, miesto vardas Zarasai yra senas baltiškas vietovardis, vienas ryškiausių išnykusios baltų genties šelių kalbos paminklų. Žagarė (2). Istorijos šaltiniuose minima 1253 ar 1254 m. (rašoma Sagera). Dabartinė Žagarė susidarė iš iki XIX a. pabaigos buvusių dviejų savarankiškų miestelių — Senosios Žagarės ir Naujosios Žagarės. 1496 m. minimas Senosios Žagarės dvaras. XVI a. pirmojoje pusėje Švėtės des. krante išaugo Naujoji Žagarė, kuri 1547 m. jau vadinama miesteliu (4 : IV). 1592–1595 m. šaltiniuose Žagarė vadinama miestu (3 : III). Žagarė — pasikartojantis vietovardis Lietuvoje: Žagarė k. Raseinių r., k. Vilniaus r., Tirkšlių mstl. dalis. Be to, žinoma keletas negyvenamųjų vietų šiuo vardu: Žagarė miškas Sudeikių ap., raistas Utenos r. Mockėnų ap., pieva Pabaisko ap., vieta miške Kuršėnų vls. (Pažįžmės girininkija). Šie vietovardžiai, matyt, yra galūnės -ė vediniai iš bendrinio žodžio žagaras "sausas virbas, žabas, žabaras". Pirminė jų reikšmė galėjo būti "žagaranga vieta, vieta, kur daug žagarų" ar pan. Be Žagarės, žinoma daug kitų vietų, tarp jų ir gyvenamųjų, vardų su žagar-: Žagarai k. Klaipėdos r., k. Molėtų r.; Žagariai k. Alytaus r., k. Lazdijų r., k. Prienų r., k. Varėnos r.; Žagariškė k. Šiaulių r.; Žagariškė k. Marijampolės r.; Žagariškės k. Vilniaus r. Jų kilmė gali būti ir kitokia, bene dažniausiai — ne tiesiog iš bendrinio žodžio žagaras, o iš jo susidariusių asmenvardžių, dabar pavardžių Žagaras, Žagarys, Žagarius ar pan. Žeimelis (2). 1500 m. minimas Žeimelio dvaras, 1542 m. — miestelis, 1586 m. Žeimelis buvo valsčiaus centras (3 : III; 4 : IV; I 121–123). Dabartinė miestelio vardo lytis Žeimėlis, atrodo, yra kiek vėlesnė, antrinė. A. Salio duomenimis, vietos žmonės vartojo tik Žeimys, o lytis Žeimėlis esą "gauta iš senosios raštinės" (13 : II 682). A. Salys variantą Žeimys protegavo ir vėliau — jis pavartotas 1956 m. Bostone išleistame "Lietuvos žemėlapyje", kurio vietovardžius žiūrėjo A. Salys. Tačiau vėliau, "Rinktiniuose raštuose", greta Žeimys skliausteliuose jis jau pateikia ir lytį Žeimėlis (13 : II 568). 221 Po karo visiškai įsigalė Žeimelis — 1948 m. jį rekomendavo ”Lietuvių kalbos rašybos žodynas” (lytis Žeimys jame pateikiama skliausteliuose), kiti norminamieji leidiniai. Atrodo, kad nėra pamato manyti lytį Žeimelis esant visiškai — nauja prieš karą buv: Žeimelio valsčius; ši lytis yra oficialiame 1925 m. Lietuvos gyvenamųjų vietų sąraše (33 : 59–60). Kada ji pavartota pirmą kartą, sunku atsakyti, bet nuo XVI a. ji tikrai žinoma: Жеймель 1567 m. (87 : 443), Zemel 1580 m. Merkatoriaus atlasas (88 : 51), Жеймел 1585 m. (57 : 268). Plg. dar ”zyda žeimelskiego” 1698 m. (64 : 161), Žeimėlis 1904 m. (32 : XI 9). Trumpasis vardo variantas pirmą kartą užrašytas 1500 m. : Žeimiu (89 : I 298). Tad trumpoji ir ilgoji lytis konkuruoja jau kelis šimtus metų, todėl nebūtų jokio pamato dabar įsigalėjusią lytį Žeimelis keisti į Žeimys ar pan. Juoba, kad jos abi turi atitikmenų lietuvių vardyne: Žeimėliai k. Jonavos r., k. Kėdainių r., k. Molėtų r. Žeimaliai k. Kelmės r.; Žeimis k. Šakių r., Žeimiai k. Ignalinos r., mstl. Jonavos r., k. Joniškio r., k. Kupiškio r., k. Molėtų r., k. Rokiškio r., k. Ukmergės r., k. Varėnos r., Žeimiai k. Kretingos r., k. Radviliškio r., k. Šiaulių r. Kodėl, matyt, vis dėlto ankstesnė lytis Žeimys pavirto į Žeimelis, atsakyti nelengva. Įtakos galėjo turėti, pavyzdžiui, lat. bendriniai žodžiai (Žeimelis yra palatvėje) ziemel ”šiaurė”, ziemelis ”šiaurės vėjas, šiaurys, žiemys”. Be to, priesaga -ek- Žiemgalos vietovardžiams apskritai būdinga — Duobele, Bērstele ir pan. (88 : 51). Miestelio vardo Žeimys (Žeimelis) kilmė neaiški. J. Šiavas yra kėlęs mintį apie galimą jo asmenvardinę kilmę (ten pat). Atrodo, kad dauguma minėtų vietovardžių, visų pirma, daugiskaitiniai (Žeimiai, Žeimiai, Žeimėliai) gali būti susidarę iš asmenvardžių, dabar pavardžių Žeimis, Žeimys, Žeimelis daugiskaitos (34 : II 1319–1320). Tik dėl dviejų vienaskaitinių — Žeimys ir Žeimis k. Šakių r. — gali būti ir šiokių tokių abejonių. Manant, kad Žeimys ir Žeimis taip pat asmenvardinės kilmės, tektų sutikti, kad jie susidarė iš asmenvardžių Žeimys, Žeimis vienaskaitos. Tokios darybos gyvenamųjų vietų vardų Lietuvoje esama ir daugiau — Sudargas, Musteika, Kavárskas, Skuōdas ir kt. Tačiau nėra neįmanoma, kad vietų vardai Žeimys ir Žeimis galėjo susidaryti ir tiesiog iš atitinkamų bendrinių žodžių. Jie būtų panašios darybos vietovardžiai kaip Žeimis slėnis Ramygalos vls., bala Panevėžio vls., Žeimė sekluma Platelį ežere, pieva Luokės vls., sietuva Nemunėlio Radviliškio vls. ir pan. Šiaip ar taip — iš asmenvardžio ar iš bendrinio žodžio radosi vietovardis Žeimys (Žeimelis) — jo šaknis žeim-, matyt, sietina su bendriniu žodžiu ž.emà. Pirminė jo reikšmė buvo susijusi su šaltumo, vėsumo ar pan. sąvokomis (49 : 399). Tad pavardės Žeimis, Žeimys, atrodo, pradžioje reiškė ne ”šiaurinis, šiaurietis”, kaip manė K. Būga (2 : II 676), o ”sušalėlis” ar pan., plg. pavardę Šalčius: iš lie. šiltas (41 : II 880). Artimą pirminę reikšmę galėjo turėti ir vietovardžiai Žeimys, Žeimis. Antai, sietuvos vardas Žeimė galėjo pradžioje reikšti ”šaltą vietą”. Panašios semantikos būtų ir Žeimys, Žeimis. Žemaičių Kalvarija (2). Tai labai sena gyvenvietė, kuri pirmą kartą pa- 222 minėta 1253 m. Tuo laiku ji vadinosi kitaip; galbūt Garde ar Gardai – 1253 m. dokumente užrašyta Garde (2 : I 440; III 232). Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Gardus su Alsėdžių valsčiumi XV a. pradžioje padovanojo Žemaičių vyskupui. XV, XVI a. Garduose buvo ir vyskupo dvaras. Garduose pastačius bažnyčią, ji 1637 m. buvo atiduota domininkonams, kurie po dešimt metų, t.y. 1642 m., čia įkūrė vienuolyną (veikusį net iki 1889 m.) ir pastatydino (1639 m.) 19 koplyčių, simbolizuojančių kryžiaus kelius, t.y. kalvarijas (1 : II 90–91). Žodis kalvarija yra kilęs iš kalvos vardo Jeruzalėje pavadinimo Kalvaria. Čia buvo katalikų šventosios vietos, kryžiaus keliai su kulto pastatais, koplyčiomis. Vėliau tokių kalvarijų pridygo visoje Europoje, drauge ir Lietuvoje. Nuo to laiko greta Gardų vardo ėmė rodytis ir kiti — pradžioje Gardus imta vadinti Naująja Jeruzale, vėliau — Žemaičių Kalvariją. Kartais Žemaičių Kalvarija net oficialiuose vietovardžių sąrašuose buvo rašoma tiesiog Kalvarija; pavyzdžiui, 1917–1918 m. vokiečių išleistame Lietuvos gyvenamųjų vietų vardų sąraše (91). Nėra abejonės, kad domininkonams XVII a. viduryje Gardus ėmus vadinti Naująja Jeruzale bei Žemaičių Kalvarija, Gardų vardas dar ilgai buvo gyvas vietos žmonių atmintyje. Tai matyti ir iš XVII a. bei vėlesnių dokumentų, mininčių miestelio vardą. Pavyzdžiui, 1655 m. vietovė vadinama Kalvarija, o 1662 m. — dar Gardais (1 : II 91). M. Valančius savo veikale ”Žemaičių vyskupystė” (išleistame 1848 m.) skyrių apie domininkonų įsikūrimą Žemaičių Kalvarijoje vadina ”Dominikonis Kalwarijo”, tačiau tekste jau vartoja Gardus. ”Žemajtiusi jezawitams su bernardinajs jau esąnt, nebuwa dar Dominikonų: Jurgis Tyszkiewicze wiskups, noriedams kad ir tu tarnu Diewa netruktum, 1637 m. pakwiete jus į Gardus. Gardaj, buwa taj soda, wiskupams prideranti..” (89 : II 111). Vadinasi, XIX a. viduryje vardas Gardai dar buvo gyvas. V. Vitkauskas teigia: ”yra duomenų, kad net dabar senieji gyventojai atmena šį pavadinimą (90 : 56). Bet vardas Žemaičių Kalvarija vis dėlto išstūmė ankstesniuosius vardus, nes miestelis vis labiau garsėjo kaip kulto centras. Į jį apie 1650 m. buvo iš Romos atvežtas stebuklingas paveikslas, o nuo 1742 m. čia pradėti rengti visuotiniai atlaidai, į kuriuos suplaukdavo daug žmonių. Reikia manyti, kad tai padėjo įsitvirtinti naujajam Kalvarijos arba Žemaičių Kalvarijos vardui. Šis vardas išsilaikė iki 1964 m., kai jis, matyt, daugiausia antireliginiais sumetimais, buvo perkrikštytas į Varduvą, t.y. gavo upės, tekančios per miestelį, vardą. Tačiau vardas Varduva įsigalėti nespėjo — neseniai miesteliui grąžintas buvęs (nors ne pats ankstyviausias) pavadinimas — Žemaičių Kalvarija. Tai dvižodis vardas. Apie antrąjį jau kalbėta, o pirmasis (Žemaičių) pridėtas vėliau, kad Žemaičių Kalvarija nebūtų painiojama su Marijampolės r. miesteliu Kalvarija. Dėl Gardų galima pasakyti, kad tai — pasikartojantis vietovardis Lietuvoje: Gardai miškas Biržų vls., pieva Alantos vls., pieva Skapiškio vls., pieva Pandėlio vls. ir kt. Plg. dar Gardas bala Pasvalio vls., pieva Liubavo vls., krūmai Zapyškio vls., miškelis Vabalninko vls. ir kt. Neabejotina, kad šie vie 223 tų vardai yra kilę iš bendrinio žodžio gardas ”tvarte ar lauke užtverta vieta gyvuliams laikyti; banda, kaimenė”. Konkrečiai dėl miestelio vardo Gardai kilmės abejonių kyla ta prasme, kad esama rimto pamato manyti jį susidarius iš upės vardo. Šiuo metu upelis, priešais miestelį įtekantis į Varduvą, oficialiai rašomas Pąvardenis (vėliau jis buvo perkrikštytas į Cėdronas). Gal būta ankstesnės Pągardenio lyties *Gardas ar pan. Be to, kiek į šiaurę, pagal A. Salį 3 km. (55 : 12), esą būta kito upelio vardu Gardė, 1523 m. vokiškai užrašyto Gardesche Beke (ten pat). Iš šio upėvardžio susidarė gyvenvietės vardas Gardė. Dabar tokios gyvenvietės nebėra, bet ji bus išnykusi palyginti neseniai — Gardės dvarą 1925 m. mini ”Lietuvos apgyventos vietos” (33 : 148), o Gardės kaimą — 1959 m. ”Lietuvos administracinis-teritorinis suskirstymas” (73 : 694). A. Salys mano, kad iš upelio vardo yra sudarytas ir šiuo metu esančio (Mažeikių r. Sedos ap.) kaimo vardas Pągardė. Be to, dar kiek šiauriau, buvusiame Grūstės valsčiuje (dabar Grūstė — kaimas), J. Sprogis mini upę Города, tekančią per Gardų dvarą (ум. Горды) ir per Sedą (35 : 82). Vadinasi, upelio vardas *Gardas, *Gardė ar pan. šiose vietose visiškai įmanomas, todėl Gardų vandenvardinė kilmė atrodo gana įtikima. Žemalė (2). Rašytiniuose šaltiniuose vietovė minima nuo 1554 m. Miestelio privilegiją gavo 1713 m. (1 : XI 110; 4 : IV). Vietovardis Žemalė yra pasikartojantis: Žemalė upė Raudenai, Upynos dešin., int. (iš šios upės vardo su priesaga -ėnai sudarytas kaimo vardas Žemalėnai), Žemalė pieva Luokės vls., pieva Tryškių vls., pieva Endriejavo vls., Žemalės ganykla Skuodo vls. Pro Žemalės miestelį dabar teka upelis vardu Žemalupis (Šerkšnės kair. int.). B. Kviklys mano, kad gyvenvietė pavadinta šio upelio vardu (6 : IV 374). Taip iš tiesų galėjo būti, nes Žemalės kaimas kūrėsi ”ant žalios šaknies”, t.y. ”iškirtus mišką prie Žemalės upelio (Žemalupio) į rytus nuo dvaro sodybos” (1 : XI 110). Vadinasi, ankstesnė pirminė upelio vardo lytis bus buvusi *Žemalė, o vėliau, kai šiuo vardu imta vadinti gyvenvietę, upelio vardas pasikeitė į Žemalupis. Tokių ar panašių atvejų žinoma nemaža. K. Būgos nuomone, Žemalė yra kuršiškas vietovardis, sietinas su lat. *Zemale (vokiškai rašoma Semallen) bei kitais vietų vardais, turinčiais šaknį liet. žem-, lat. zem- (2 : III 244). Jis būtų su žemaičiams būdinga priesaga -alė sudarytas, matyt, iš bendrinio žodžio žemė. Latviškajai Kuršo daliai priesaga -ale taip pat buvo būdinga: Nūogale, Valgale, Vērgale (ten pat). Židikai (2). XVI a. pirmojoje pusėje minimas Židikų dvaras, XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje — miestelis. Per Valakų reformą buvo įkurtas Židikų kaimas, kuris greit augo (1595—1596 m. jame buvo 19 šeimų, o 1614 m. — jau 46 šeimos). Kaimas XVII a. pabaigoje tapo miesteliu. Jam atsiradus, pirmieji Židikai sunyko (4 : IV). Vardo kilmė kelia įvairių abejonių. Tai gana izoliuotas, retas vietovardis. Be jo dar žinomas pievos vardas Židikė (Vegerių vls.). 1892 m. oficialus carinės Rusijos vietovardžių sąrašas mini Utenos vls. vienkiemį Жидовцу (92 : 344). Tai bene ir viskas. Iš to daryti tvirtesnes išvadas sunku. Vis dėlto bene įtikinamiausia būtų manyti, jog šie vietovardžiai yra asmenvardinės kil- 224 mes. Tačiau asmenvardis (dabartinė pavardė) *Židikas ar pan. neužfiksuota, nors kitokios darybos pavardžių su žid- esama: Židūnas, Židūlis, Židžiūnas. Tad greta jų pavardė *Židikas būtų visiškai įmanoma. Kokioms kitoms prielaidoms rimtesnio pamato nėra. Tiesa, 1925 m. ”Lietuvos apgyventos vietos” miestelio (ir dvaro) vardą rašo Žydikių (33 : 154), bet ši lytis greičiausiai neautentiška — gyvoji kalba pažįsta tik Židikai. Be to, iš gyvosios kalbos lyti Židikai pateikia ir Vaižgantas (32 : X 53). Užrašymai ne lietuvių kalba nieko nauja neduoda, plg. Жудукы XVI a. (35 : 115), Жудукское местечко 1789 m., Žydyki 1820 m., Жидухи 1843 m., Židikai 1854 m., Žydiki 1855 m., Жидежки 1881 m., 1892 m., 1915 m. ir pan. (21). L I T E R A T Ū R A 1. Lietuvos urbanistikos paminklai. V., 1978—1988. T. 1—11. 2. B ū g a K. Rinktiniai raštai. V., 1958—1961. T. 1—3. 3. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V., 1966—1971. T. 1—3. 4. Tarybų Lietuvos enciklopedija. V., 1985—1988. T. 1—4. 5. Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1953—1966. T. 1—35. 6. K v i k l y s B. Mūsų Lietuva. Bostonas, 1963—1968. T. 1—4. 7. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V., 1976—1984. T. 1—12. 8. Литовская Метрика. Ч. I: Книга записей. СПб., 1910. Т. 1. 9. Б а л ь ч и к о н и с И. Названия литовских населенных пунктов, образованные от названий рек и озер // Lingua Posnaniensis. Poznań, 1958. T. 7. P. 240—252. 10. K u ž a v i n i s K. Etymologica // Baltistica. V., 1966. T. 1(2). P. 177—184. 11. R a z m u k a i t ė M. Būdingesnės Lietuvos oikonimų darybos priesagos // Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A serija. V., 1989. T. 3 (108). P. 138—147. 12. Z i n k e v i č i u s Z. Lietuvių antroponimika: Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje. V., 1977. 13. S a l y s A. Rinktiniai raštai. Roma, 1983. T. 2. 14. S t a n e v i č i u s S. Raštai. V., 1967. 15. V a n a g a s A. Dėl vietovardžio Labguva darybos ir kilmės // Baltistica. V., 1966. T. 1 (2). P. 185—189. 16. V a n a g a s A. Dėl upės vardo Danė (Danija, Dangė) // Lietuvių k. yros klausimai. V., 1960. T. 3. P. 317—319. 17. Т о п о р о в В. Н. Прусский язык. М., 1975—1984. Т. 1—4. 18. M a ž i u l i s V. Prūsų kalbos paminklai. V., 1966—1981. T. 1—2. 19. M a c i e j a u s k i e n ė V. Lietuvių pavardžių stabilizavimosi ypatumai XVIII—XIX a. // Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A serija. V., 1987. T. 4 (101). P. 113—122. 20. N i k ž e n t a i t i s A. Kas žuvo prie Bajerburgo 1337 m. ? // Gimtasis kraštas. 1987 04 16. 21. Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos instituto abėcėlinė istorinių vietovardžių kartoteka. 22. S k a r d ž i u s P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1941. 23. M ü h l e n b a c h s K., E n d z e l ī n s J. Latviešu valodas vārdnīca. Rīga, 1923—1932. T. 1—4. 24. P o k o r n y J. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch. Bern, 1949 t.t. 25. V a n a g a s A. Lietuvos TSR hidronimų daryba. V., 1970. 26. J o n i k a s P. Zu den litauischen Ortsnamen // Beiträge zur Namenforschung. 1950/51. Bd. 2. S.1—32. 225 27. Steponavičienė I. Dėl lietuviškų vietovardžių prūsinimo Kryžiuočių ordino raštuose // Baltistica. V., 1974. T. 10(2). P. 163—168. 28. Scriptores rerum Prussicarum. Leipzig, 1861—1874. T. 1—5. 29. Skardžius P. Lietuvių vandenvardžiai su -nt-. Jų daryba, kilmė ir reikšmė // Lituanistikos darbai. Brooklinas, 1973. T. 3(1). P. 9—69. 30. Alexandrowicz S. Miasteczka Białorusi i Litwy // Acta Baltico-Slavica. Białystok, 1970. T. 7. P. 47—108. 31. Liv-, Esth- und Curländisches Urkundenbuch nebst Regesten / Herausgegeben von Dr. Friedrich Georg von Bunge. Reval, 1853. Bd. 1. 32. Vaiszgantas. Sąrašas geografiškųjų Lietuvos vardų // Dirva. Žinynas. 1904, Nr. 10. P. 35—61; Nr. 11. P. 3—29. 33. Lietuvos apgyventos vietos. K., 1925. 34. Lietuvių pavardžių žodynas. V., 1985. T. 1; 1989. T. 2. 35. Спрогис И. Географический словарь древней Жомойтской земли XVI столетия. Вильня, 1888. 36. Grinaveckis V. Kelių žemaičių vietovardžių gimtinės formos // Kalbos kultūra. V., 1970. Nr. 17. P. 55—56. 37. Balčiūnas K. Kvedarna // Mūsų kalba. V., 1977. P. 17—18. 38. Smigielskis B. Kun. Vikaro užrašai // Draugija. 1908. Nr. 24. P. 342—350. 39. Dusburgietis Petras. Prūsijos žemės kronika / Parengė, įvadą ir paaiškinimus parašė, žemėlapį sudarė Romas Batūra. V., 1985. 40. Endzelīns J. Latvijas PSR vietvārdi. Rīga, 1956. D. 1, s. 1; 1961. D. 1, s. 2. 41. Razmukaitė M. Priesaginės darybos Lietuvos gyvenamųjų vietų vardai iš hidronimų // Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 21: Lietuvių onomastikos tyrinėjimai. V., 1981. P. 199—206. 42. Mažiulis V. Dėl Neringos vardo // Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1960. T. 3. P. 301—315. 43. Otrębski J. Les mots d’origine commune dans les langues slaves et baltiques // Lingua Posnaniensis. Poznań, 1949. T. 1. P. 121—151. 44. Udolph J. Die Stellung der Gewässernamen Polens innerhalb der alteuropäischen Hydronymie. Heidelberg, 1990. 45. Kalwaitis W. Lietuwiszky Wardy Kletele su 15 000 vardų. Tilžė, 1910. 46. Hinze F. Zum problem der Mehrsprachigkeit bei der Fischerbevölkerung auf der Kurischen Nehrung, vor allem zu Beginn des 20. Jahrhunderts // Jahrbuch für Volkskunde und Kulturgeschichte. Jahrgang 1989. Berlin, 1989. S. 156—162. 47. Gerullis G. Die altpreußischen Ortsnamen. Berlin und Leipzig, 1922. 48. Relationes status dioecesium in Mango Ducatu Lituaniae. Roma, 1917. T. 1; 1978. T. 2. 49. Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. V., 1981. 50. Pietsch R. Fischerleben auf der Kurischen Nehrung. Berlin, 1982. 51. Schmidt W. P. Zum baltischen Dialekt auf der Kurischen Nehrung // Indogermanische Forschungen. 1983. Bd. 88. S. 257—268. 52. Lauksaimnieku un citu zemes īpašnieku adresu grāmata. Rīga, 1931. 53. Schmittlein R. Toponimie Lituanienne. Bade, 1948. 54. Łowmiański H. Studja nad początkami społeczeństwa i państwa Litewskiego. Wilno, 1931—1932. T. 1—2. 55. Salys A. Die žemaitischen Mundarten. Teil I. Geschichte des žemaitischen Sprachgebiets. K., 1930. 56. Latvijas PSR ūdensteču nosaukumi. Rīga, 1986. Sās. 1—4. 57. Istorijos archyvas. T. 1: XVI a. Lietuvos inventoriai / Surinko K. Jablonskis. K., 1934. 58. Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas. V., 1963. 59. Gidžiūnas V. Iš Simno istorijos. // Lietuvių Katalikų Mokslų Akademijos Metraštis. Roma, 1965. T. 1. 60. Totoraitis J. Sūduvos—Suvalkijos istorija. K., 1938. D. 1. 61. Spis miejscowości Polskiej Rzeczypospolitej Ludowej. Warszawa, 1967. 226 1. 62. Литовская метрика. Ч. III: Книги Публичных Дел. Юрьев, 1914. Т. 1. 63. Рапповіч Я. Слоўнік назваў населеных пунктаў віцебская вобласці. Мінск, 1977. 64. Biržų dvaro teismo knygos. 1620–1745 / Parengė R a u d e l i ū n a s V. ir F i r k o v i č i u s R. V., 1982. 65. Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais. V., 1959. T. 1; 1961. T. 2; 1968. T. 3. 66. Lietuvos TSR administracinio–teritorinio suskirstymo žinynas. V., 1976. 67. Codex diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioeceseos Vilnensis /Kodeks dyplomatyczny katedry i diecezji Wileńskiej/. 1387–1507. Kraków, 1948. 68. L a u m a n e B. Zvejniecu nosaukumi Latvijas PSR piekrastē. Rīga, 1987. 69. S c h m i d W.P. Nehrungskirch. Stuttgart, 1989. 70. Lietuvos inventoriai. XVII a. / Sudarė K. J a b l o n s k i s ir M. J u č a s V., 1962. 71. Z i n k e v i č i u s Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. 72. Lietuvos TSR administratyvinis–teritorinis padalinimas. V., 1949. 73. Lietuvos TSR administracinis–teritorinis suskirstymas. V., 1959. 74. Lietuvių kalbos rašybos žodynas. K., 1948. 75. Kalbos praktikos patarimai. V., 1976 (I leid.); 1985 (II leid.). 76. Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos instituto dialektologinių fondų tekstai. 77. Lietuvių kalbos atlasas. V., 1977. T. 1: Leksika; 1982. T. 2: Fonetika. 78. D u r i d a n o v I. Thrakisch-dakische Studien. Teil I: Die Thrakisch und dakisch-baltischen Sprachbeziehungen. Sofia, 1969. 79. U r b u t i s V. [Rec.:] “Acta Baltico-Slavica. // Białystok, 1964. T. 1.” // Baltistica. V., 1966. T. 1 (2). P. 191–194. 80. O t r ę b s k i J. Bałtisch-Slawische Miszellen // Lingua Posnaniensis. Poznań, 1963. T. 9. P. 115–121. 81. J a k u b o w s k i J. Opis Księnstwa Trockiego z r. 1387 // Przegląd historyczny. 1907. T. 5. P. 22–49. 82. J a b l o n s k i s K. Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje. Kaunas, 1941. 83. Любавский М. Областное деление и местное управление Литовско-Русского государства ко времени издания Первого Литовского Статута. М., 1892. 84. F e n z l a u W. Die deutschen Formen der litauischen Orts- und Personennamen des Memelgebiets. Halle/Saale, 1936. 85. V a n a g a s A. Lietuvos gyvėnamių vietų vardai, kilę iš vienaskaitos asmenvardžių // Baltistica. V., 1967. T. 3 (1). P. 111–116. 86. Ванагас А. Ойконимы Литвы с суффиксами славянского происхождения -ava, -avas // Balto-slovańskie związki językowe. Wrocław, 1990. P. 381–388. 87. Литовская метрика. Ч. III: Книги Публичных Дел: Переписи войска Литовского. Петроград, 1915. 88. Š l i a v a s J. Kai kurios pastabos žiemgalių klausimu // Kraštotyra. V., 1967. P. 50–58. 89. W o l o n c z e w s k i e M. Žemaičių Wiskupiste. Wilnuj, 1848. D. 1–2. 90. V i t k a u s k a s V. Dėl kai kurių Žemaičių krašto vietų priesaginių vardų // Kalbos kultūra. V., 1963. Nr. 4. P. 65–57. 91. Alphabetisches Ortsverzeichnis der Verwaltungsbezirkes Litauen—Nord. 1917/918. 92. Списокъ населенныхъ местъ Ковенской губернии. К., 1892. 93. Алфавитный указатель къ актовой книге, изданной Виленскою археографическою комиссиею въ 1867 году: Ревизия пушчъ и переходовъ закрепленныхъ въ бывшемъ Великомъ Княжестве Литовскомъ Григория Богдановича Воловича. Вильна, 1873. 227 94. Полное собрание русскихъ летописей. Т. 17: Западнорусскія летописи. СПб., 1907. 95. Подробный алфавитный указатель къ I—XII томамъ археографическаго сборника, издаваемаго при Виленскомъ учебномъ округѣ /Составилъ И.Я. Спрогисъ. Вильня, 1905. 96. Гаубарас Ф. Прусская гидронимия (Filol. mokslų kandidato disertacijos mašinraštis). V., 1990. 97. Гошкевич И. Виленская губерния. Полный список населенныхъ местъ... Вильна, 1905. 98. Географическій указатель выборныхъ документовъ изъ актовыхъ книгъ Виленскаго Центральнаго Архива. 99. Литовская метрика. СПб., 1903. Т. 1. 100. Vanagas A. Lietuva ir lietuvis // Gimtasis žodis. 1990. Nr. 10. P. 23—25. 101. Balčikonis J. Rinktiniai raštai. V., 1978. T. 1; 1982. T. 2. 102. Волытеръ Э. Списки населенныхъ местъ Сувалкской губернии. СПб., 1901. 103. Indeks alfabetyczny miejscowości dawnego Wielkiego Księstwa Litewskiego. Wilno, 1929. Cz. 1. 104. Jēgers B. Verkannte Bedeutungsverwandtschaften baltischer Wörter // Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung. Göttingen, 1966. Bd. 80. 105. Holowinski J. Telšių ir Žemaičių vyskupystės vietovardžių rankraštinis sąrašas, saugomas Lietuvių kalbos institute. 106. Steponavičienė I. Lietuviški vietovardžiai Kryžiuočių ir Livonijos ordino dokumentuose (mašinraštis). 107. Jurkštas J. Vilniaus vietovardžiai. V., 1985. 108. Vilniaus vyskupystės dekanatų vietovardžių sąrašai. 1784 m. // Lietuvos centrinis valstybinis istorijos archyvas, F SA—18580, 19246, 19247, 19248, 19249, 19251, 19252, 19253, 19254, 19295. 109. Словник староукраїнської мови XIV—XV ст. Київ, 1977. Т. 1—2. 110. Археографическій сборникъ документовъ относящихся къ исторіи Северно-западной Руси. Вильна. Т. 1—13. 111. Synodus Dioecesana Vilnensis. Ab... Domino D. Michaele Joanne Zienkowicz. Vilnae, MDCCXLIV (1744). 112. Synodus Diaecesana Mednicensis, seu Samogitiae... Domini... Tyszkiewicz. Vilnae, MDCCLII (1752). 113. Списокъ волостей и сельскихъ обществъ по мировымъ участкамъ Виленской губерніи 1874 года. Вильна, 1874. 114. Otrębski J. O badaniach nad nazwami wodnymi i miejscowymi na obszarze Litwy. I Międzynarodowa slawistyczna konferencja onomastyczna. Wrocław-Warszawa-Kraków, 1961. P. 49—58. 115. Lietuvių kalbos žodynas. V., 1956—1992. T. 1—15. 116. Endzelīns J. Piezīmes par ”Latvijas vietu vārdiem” // Filologu biedrības raksti. Rīga, 1926. T. 6. P. 7—10. 117. Сталтмане В.Э. Латышская антропонимия. Фамилии. М., 1981. 118. Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. М., 1964—1973. Т. 1—4. 119. Лаучюте Ю. Словарь балтизмов в славянских языках. Л., 1982. 120. Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg, 1962. T. 1—2. 121. Grinaveckis V. Dėl Rietavo vardo kilmės // Kalbos kultūra. V., 1991. Nr. 61. P. 70—73. 122. Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos instituto abėcėlinė vietovardžių, užrašytų iš gyvosios kalbos, kartoteka. 123. Vitkauskas V. Šiaurės rytų dünininkų šnektų žodynas. V., 1976. 124. Razmukaitė M. Apeliatyviniai priesaginės darybos Lietuvos oikonimai // Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A serija. V., 1988. T. 3 (104). P. 99—104. 228 125. Оркенас Ю.К. Попытка построения изосемантических рядов на базе древней антропонимии // Baltų ir slavų antroponimikos klausimai. Šiauliai, 1970. P. 12—18. 126. Staszewski J. Słownik geograficzny. Warszawa, 1959. 127. Рапанович Я.Н. Слоўнік назваў населеных пунктаў Гродзенскай вобласці. Мінск, 1982. 128. Суперанская А.В. Структура имени собственного. М., 1969. 129. Непокупный А.П. Литва и другие литуанизмы в украинских (восточнославянских) грамматиках и словарях XVI—XVII вв. // Baltistica. V., 1971. T. 7 (1). P. 53—62. 130. Užpürvis J. Trys kalbinės studijos (Drei sprachwissenschaftliche Studien). Chicago, 1990. 131. Słownik geograficzny królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. Warszawa, 1880—1895. T. 1—14. 132. Ревизия пущь и переходов звериныхъ въ бывшемъ Великомъ Княжестве Литовскомъ, составленная Старостою Мстибовскимъ Григориемъ Богдановичемъ Воловичемъ въ 1559 г. Вильна, 1867. 133. Leyding G. Słownik nazw miejscowych okręgu mazurskiego. Cz. 2: Nazwy fizjograficzne. Poznań, 1959. 134. Reitelaitis J. Veisiejai // Tauta ir žodis. K., 1928. T. 5. P. 248—307. 135. Savukynas B. Vietovardžio Ukmergė/Vilk(a)mergė kilmė // Mūsų kalba. V., 1978. Nr. 4. P. 20—24. 136. Полное собрание русских летописей. Т. 35: Летописи белорусско-литовские. М., 1980. 137. Sadauskas R. Ar imintas Druskininkų vardas? // Gimtasis kraštas. 1991 08 08. 138. Naktinienė G., Paulauskienė A., Vitkauskas V. Druskininkų tarmės žodynas. V., 1988. 139. Balaišis V. Der lit. Flussname Nemunas und das lit. namas // "Haus" (Einige Bemerkungen zur Etymologie) // Kalbotyra. V. 1987. T. 37 (3). P. 18—23. 140. Zweck A. Litauen. Stuttgart, 1898. 141. Mülenbachs K. Latviešu valodas vārdnīca. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns. Rīga, 1923—1932. T. 1—4. UNSERE STÄDTENAMEN Zusammenfassung Zur Zeit gibt es in Litauen etwa 300 Städte, städtische Siedlungen, Städtchen. Die Siedlungen haben verschiedene Schicksale. Ihr Alter ist verschieden: manche sind Hunderte von Jahren alt, andere zählen einige Jahrzehnte. Einige waren in der Vergangenheit wichtig, die anderen heute. Einige Namen sind alt, besonders interessant, oft lassen sie sich schwer etymologisieren, die anderen sind einfach, zweifelsfrei, etymologisch eindeutig. Hier werden etwa 60 Städtenamen analysiert. Es ist selbstverständlich, daß die Suche nach den Auswahlkriterien sinnlos wäre. Einerseits werden hier nur wenige Namen analysiert, andererseits stellt dieser Artikel nur einen Teil der größeren Arbeit dar, deshalb wird über die Kriterien ein anderes Mal gesprochen. Man kann nur das unterstreichen, daß für die Analyse nicht nur Namen mit klarer Etymologie, sondern auch solche, deren Etymologie und Bildung kompliziert sind, herangezogen werden. 229