Deapeliatyviniai asmenų pavadinimai pagal kilimo, buvimo bei gyvenamąją vietą

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXII (1993) BALTŲ ONOMASTIKOS TYRINĖJIMAI MILDA NORKAITIENĖ DEAPELIATYVINIAI ASMENŲ PAVADINIMAI PAGAL -— KILIMO, BUVIMO BEI GYVENAMĄJĄ VIETA Deapeliatyviniais vadiname asmeny pavadinimus pagal kilimo, buvimo bei gyvenamąją vietą, kurie padaryti ne iš tikrinių, bet iš bendrinių gyvenamąją ar negyvenamąją vietą reiškiančių daiktavardžių, erdvės reikšmės būdvardžių bei vietos—erdvės prieveiksmių, pvz.: daubiškis : daubd, girininkas : girid, kaimiétis : kaimas, šišioniškis : šišion, tolitis : tolūs; toli, ūžupis : už- +ūpė, vandénis : vanduo. Tokiais vediniais nusakomi ne vien asmenys, bet ir įvairios personifikuotos mitologinės būtybės( pvz.: girykštis "girios dvasia, miškinis", medeinė "miškų deivė", naeminiikas "aitvaras", pragūris "velnias"), vėjai "(pictasis, rytys, šiaurūnėlis, vakūris) arba eufemistiskai pavadinami vilkai (laukinis, laukinifikas), gyvatės (palaužė), rupūžės (pamatinė). Šiai vedinių grupei priklausytų ir desubstantyviniai vietos reikšmės priedéliai!, žymintys kieno nors ypatybę, gautą pagal vietą (pvz.: kiškis m 1 škis, paukitélicirakstunsliai, žirgėlislankininkas). Leksinių semantinių žodžių grupių formavimasis iš dalies yra susijęs su žodžių daryba, jos kategorijomis ir tipais. Desubstantyviniai vietos reikšmės priedėliai ir asmenų (personifikuotų būtybių) pavadinimai pagal kilimo, buvimo bei gyvenamąją vietą dėl pačios savo prigimties yra gana skaidrios "motyvacijos ir turi bendrą kategorinę darybos reikšmę: "kas susijęs su pamatiniu žodžiu žymima vieta". Be to, tiek pirmųjų, tiek ir antrųjų daryboje reiškiasi tie patys darybos būdai ir formantai. Svarbiausias straipsnio tikslas — aptarti deapeliatyvinių asmenų pavadinimų pagal kilimo, buvimo bei gyvenamąją vietą būdingus darybos bruožus bei specifiką, kadangi iki šiol kiek detaliau jie tebuvo apžvelgti "Lietuvių kalbos į Priedėliai, dažniausiai vartojami tautosakos kūriniuose, apibūdina veikėją pagal įvairius požymius: pagal jo išvaizdą (gžuolas §imtal apis, žirgas ši r vinykas), pagal atliekamą veiksmą (beržėlis sv yr uo n e | 1 5s, paukštužėliai čiulbužėliai), pagal buvimo viet;, (vežis p a k e r § s) — pastaruosius čia taip pat apžvelgsime — ar dar kitaip. 114. gramatikoje"?. Surinkta medžiaga (apie 700 pavyzdžių) rodo*, kad minėtųjų pavadinimų dažniausiai daromasi derivacijos, rečiau — kompozicijos būdu. Tokia tvarka toliau juos ir panagrinėsime. Priesagų vediniai Visų pirma atkreiptinas dėmesys į nevienodą priesagų produktyvumą. Produktyviausia priesaga -inis, -ė (su ja daromasi ir daiktavardinių, ir būdvardinių asmenų pavadinimų): 83 pavyzdžiai (170 pavartojimo atvejų) arba 24,63% visų darinių: Anapusinis, -ė LKŽ I 129 (rš) : ana pūsė. Anasalinis, -¢ LKZ 1 130 : ana šalis. Ale jau čia iš paskutinos tas žmogelis surengė veselkg, pasiprašė a plinkiniusBsP III 205. Aplinkiniai žmonės viską Zino LKZ 1246 (J.Jabl). A p li fi ki ni aijau ir iškūlę, o mūsų dar ne viskas suvežta LKŽ I 246 (Srv). Susirinko a plinkiniaiZmoneés LKZ I 246 (Ds) : aplinka. Čia bažnyčiniai Zmonys eit LKZ I 700 (PIn). Bažnytiniai taip ilgai nepareina LKZ I 701 (Skr). Ji b a 2nytinélabai LKŽ I 701 (Tvr). Arjiedabažny tini ai žmonės? LKZ I 701 (Gs) : bažnyčia. Subūkliniais nesusilyginsi, jiem ir be darbo gerai auga LKŽ II 142 (Krok) : būklė, būklės. Kad ne b u t e lini a i, rugių nebutume taip greit suvale Slv : butelis "pirkia, trobelė". Gerai žinomas či on di tin is nérikas LKZ II 115 (rš) : čion, čionai. Dūaiktini ai žmonys kruopelę moka i lietuviškai LKŽ II 221 (Rš). Tai daiktinis— šitiek žemės, tai ir riečia nosį LKZ II 221 (Rdm) : daiktas "ūkis, sodyba". Mano vaikai da maži, tikdar želiniai LKŽ I 306 (Jrb) : daržėlis "ikimokyklinė vaikų įstaiga". D a r ži ni ai kopūstais vis apsivertę LKZ II 308 (Rdm) : dafžas "daiktas, sodyba". Daubinia iškalnini a i Šepučiai LKŽ II 310 (Pgr) : dauba; kalnas. Kur puikūs rūbeliai — dvarinėlių, kur skaistūs veideliai — tinginėlių LKZ II 938 (PIš): dvaras. G alt n io mergos ateidavo linų rauti LKŽ III 68 (Pg). Švėgždagalinis, duok Dieve jam dangų, liepdavo pačiam sėtis M.Katk. Irgalinis Jonas buvo atėjęs LKZ III 68 (Alv). Tiegaliniai tai priskamuoja rudenį, kai pašlampa, kol išsimuša vieškelin LKZ III 68 (Dbk) : gilas "kaimo pradžia, pabaiga; galulaukė". G ir 1 n i a i gyventojai LKŽ III 342 (Gs). Giriniai nebijo gyvačių, moka apsieit LKŽ III 342 (Ss). Kaip ilgai 2 Žr. Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965. T.1. P. 411—414. 3 Medžiaga straipsniui rinkta iš "Lietūvių kalbos žodyno" (toliau — LKZ). V., 1956—1986. T. 1—14 ir jo kartotekos, iš V.Vitkausko "Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodyno". (V., 1976), J.Petrausko ir A.Vidugirio ” Laziny tarmės žodyno V., 1985), G.Naktinienės, A.Paulauskienės, V.Vitkausko "Druskininkų tarmės žoyno” (V., 1988), iš ivairių rasty bei pagal specialią anketą. Sutrumpinimai kaip "Lietuvių kalbos žodyne". 115 girini ai neparvažiuoja LKZ 111 342 (Skr). Atėjo, sakė, naktyje, avis išnešė iš tvarto gi rin i ai tie Pžrl. Ar nebijojai per girią vienas važiuoti, kadkurgirinis (girios plėšikas) neužpult? LKŽ III 342 (Srj). Pats Gervė labai panėšėjo į miškų dvasią girinį rš. Girinis juodis (velnias) atėjo — neobūlank LKŽ VIII 990 (Šv). Gyvačių yr: kanapinė, margoji, juodoji, g irin é, morčinė, varinė LKŽ III 367 (Plv) : girid. Sukaiminiais lengviau rasi rodą, kūi su miestiniais LKŽ V 56 (Alk). Nenorėk, kad k a i m inis miesčionį apmauty LKZ V 56 (Srv). K di mi n ės su dvarokém nesusidédavo LKZ V 56 (Gs). K dimini ai žmonės gerai gyvena LKZ V 56 (Gs) : kaimas. Kalninis dievaitis. K alnin é dieviené K 1210. Šįmet su šienu priveiké irkalniniūsLKŽV 148 (Skr). Kalninis Pozele LKK IV 177. Čia visi mužikai k a In 1 n i a i gavo iš dvaro žemės LKŽ VI 48 (Skr) : kalnas. Ar pas k a p 1 n į Banaitį gyvena? LKŽ V 234 (Pc) : kapai. Kap važiavau svotuosna, paėmiau k i é m i n į žmogų ažu svotą LKŽ V 753 (Dv). Nor (nors) k i.e min is, ale jo neparušink LKŽ V 753 (Dv). Kadkiémin é (to paties kaimo) merga buna, tai reikia eit drauge namo LKZ V 753 (Dv). K i e min § draugą susitiksiu LKZ V 753 (Arm). Kur tuk i € min j vagį rasi DrskZ : kiémas. Mes buvom palyskraitini ai (kaime) DrskZ : krastas "galas". Džinkt grindis atplėšė — kr ū mini y ieško LKŽ VI 699 (Krtn). K r 4 m i n ė pradžios varpų, arba brandžių varpų LKZ VI 699 (IM 1864,7). Kr amin é¢ (gyvatė) LKZ VI 699 (Kls) : krūmai. Abu lageriuos buvo, — ir rado 1 @ g e r i n ¢ LKZ VII 11 (Str) : lageris. Nė vienos mielelietés nėra — visos la u ki n é s LKZ VII 182 (Ad). Kai kaimas issidalino, tai atsirado la u ki n i y LKZ VII 182 (Lnkv). Mes laukiniai buvom Gedvdry, išsikėlę Ps. Gal jau paréjo laukiniai (laukuose dirbę) žmonės? LKZ VII 182 (G3). L a u k 1 n i s (vilkas) šiąnakt mano kumelj sudraskė LKZ VII 182 (J). Nelaikyk lauke arkliy — gali laukiniskumeliukg papjauti LKZ VII 182 (Uip). Laukinis (vilkas), šuva, pilvas kaukia LKZ V 427 (J). Naktys ilgos — gali laukinis (vilkas) pasimaišyt LKŽ VII 182 (Dbk) : laūkas. Viena (gyvatė) margoji, kita l a z di n ė LKZ VII 213 (Dv) : lazda "lazdynas". Lobinis, -¢ LKZ VII 637 (Drsk). L 6b in is Paukštė, kalninis Paukštė Dgls : 16bas; kalnas. M a r i n i s plėšikas LKZ VII 859 (R 324) : marios. Anie buvo me di ni a i žmonės LKZ VII 988 (Lz). M e d i n i s (miško žvėrių saugotojas, dievas) LKZ VII 987 (rs) : médé, médis, médzias "miskas, giria“. Kaiminiai žmonės vis prasčiau gyvena uz mi €é stint us LKZ VIII 155 (Gs). Miestini ai žmonės LKZ VIII 155 (Grv) : miéstas. Miškiniai s ufventiskiai mumis (vidsodiskius) vadina LKZ VIII 290 (Uzv). Miškiniai vis atsigrisdavo padian sumigime Svne. Byloja [Lapinas] apie m i § ki n i u s, raistuose gyvenančius, po girias klajojančius, kurie apsuka žmogui galvą V.Krév. M i $k in i ai Zmonys, raudonbarzdZiai Grdm. Neverk, ba ateis m i š kinis, ir ataduosiu LKZ VIII 290 (Ldk) : miškas. Gyvena šalipm oldu o bin ės Gečienės, Cipariiis 116 Nmš : mélduobé. Kap žmogus numiršta, n a m i n 1 a i verkia nežinia kap LKŽ VIII 533 (Pls). Dažnai pykstuos sun a mi ns ais LKŽ VIII 533 (Ck). Naminis brolis da neženotas, tik kairas mieste LKŽ VIII 533 (Trgn). Nen a m iniai iš kaimo sueina, neleidžia jaunų už stalo (per vestuves) DrskZ. Anoji [duktė] n a m i n ė (liko prie tėvų gyventi), kita in marčias išėjus LKZ VIII 533 (Brb). Cian a m i n i a i anūkai Mrs. Tam n amin iui tėvai ir paliko daugiausia Srj. Anas likrasnaminis LKZ VIII 533 (Tvr). N en amin é (is kitur kilusi) marti LKZ VIII 533 (dz.). Ei, broli, broli, broleli mano, kam Sovei balandélj, n a m i n į paukštužėlį? LKZ VHI 533 (LTR(Ds). Pripažino, ką (kad) itai n a m i n i s in jo (arklio) jodo LKZ VIII 533 (LTR(Tvr). Kai ateina vakaras, vaikams visai bėda: jiems vis vaidenasi, kad n a mi n i s pagriebs už kojų, kai tik nuleis jas nuo suolo V.Krėv. Ana yfra] iškalbi motriška, o mes tokie n u m i n i a i žmonys LKZ VIII 895 (Ms) : namas, namai, nūmas, numai. Čiūtelės mano, karvelés mano priganytos, tu, pabaline, tu, pakrastine valio, ralio namolio! (d.) LKZ IX 197 (Dgls) : pabalys; pakraštys. Te du buvo Mantvilai: vienas pagirinis kitaspaezerinisLKZIX66 (Gs) : pagirys, pagiré; paeZere, paezerys. Būdavo, lig žiemai p a gi ri ni ai karves i3sigano girioj LKZ IX 85 (Ad). Tie p agiriniai tik deglinei daryi! LKZ IX 85 (Ig). Sitiepagir tn i ai gyvulius gano girioj LKZ IX 85 (Kps) : pagirys, pagire. Pranskus kalninisirpakalninisLKZIX 147 (Sts) : kalnas; pakalne, pakilnis. Pak dm pin is (pakampese atsiradęs) tus vaikas, mergos DrskZ : pakampė, pakampės. Kai privažiuosiu pirmgp ake lin § žmogų, uZeisiu atsigerti LKZ IX 165 (Zvr) : pakele. Pakurinis, -¢ LKZ IX 218 (Skdv) : pakura. Tikp ala u ki ni ai [gyventojai] Zibint kuoj neturéj LKZ 1X 243 (Rdm) : palaiiké. P am a tin é s (rupūžės) daugiausia po pamatais gyvena LKZ IX 285 (Lbv) : pamatai. Nė vienopamiskinio neliko — visi atsikėlė an gyvenvietę Er. Pam isk ini ai, tie dažniau nueina į grybus LKZ IX 302 (Rd). Pam isk ini ai turės daugiau šieno LKZ IX 302 (Er). Pam ii kin iy bulbas baigia šernai nukast LKZ IX 302 (Vn). Pam iskiniaigyveniojai neprijem nakoti LKZ IX 302 (Lkv). Pamiškim ¢ pasileidéle, anot Jonés, vadino Tekle J.Avyz : pamiškė. Paplentiné Siutrikiené jau našlė LKZ IX 372 (Gs). Pirmasis karas ejo plentu, tiepaplentiniai nukentėjo LKŽ IX 372 (Grd) : papléntė. Paprudinis Kuizinas LKŽ IX 382 (Db) : paprūdė. Nuveik Pasparaistinius, tai jie tau apie velnius papasakos LKZ IX 396 (Al) : paraistė. Parapijinis -ėM:parūšpija. Parubežinis buvo policnykas Sdb : parubežys. Tas p a s a u li n i s eina per pasaulį LKZ IX 456 (Ldvn). Aš toks p as a uli nis žmogus buvau, tai visap šneku LKZ IX 456 (Vikv) : pasaulis. Pasien init s gyventojus bfuvjo nuvare (nuo ūkių) LKZ IX 467 (Gs) : pasienis. Iš šito vaiko užaugs tik patiltinisLKZIX 619 (Trgn) : patilté. P au pi ni ai daugiau 117 šieno tur LKŽ IX 652 (Žal). Visus p a u p i niu s iškėlė an gyvenvietę Ėr. Paupiniai gyventojai tai nors žuvų atsivalgo LKZ 1X 652 (Sn) : paupys. Pavieskels ki i a i Ambrazaidiai LKZ IX 693 (Jrb) : pavieskele. Juodas kaip p e k Ii nis (velnias) LKZ IX 752 (Krok) : pekla. Nueisiu in perluuksngkaimyng i gausiu LKZ IX 838 (Prog) : pérlauké; peflaukiai. Einam.pavakaruot inp irkelin ius LKZ IX 1090 (Svd). Lojojas senelé su savo p i ¥ k i n e, su anūko boba LKZ IX 1094 (Str). Šitas žmogus mūspišfkinis LKZ IX 1094 (Kb) : pirkiš, pirkėlė. Taip dėjosi pasauly, kaipožeminiai (velniai) dar turėdavo reikalų su žmonėmis LKŽ X 480 (TDr VI 182) : pėžemis. Dabar vandens čysti,pragar inių (velnių) nėra LKŽ X 500 (Skr) : pragaras. Ji auginasip rieglaudin¢LKZ X 635 (VšR): prieglauda. Provinciniai gyventojai NdZ : provincija. Nuvilios rai stinis(velnias) į krūmus LKŽ XI 61 (Švn). Užgirdo tus žmogus ir nuvejkapraistinisDrskŽ: raistas. Jauirrajonini ai atvažiavo LKŽ XI 97 (Mrp) i rajonas. Rubežinis kaimynas LKŽ XI 852 (K I 64) : rubėžius. Tik parėjo jam į galvą, kad pietų metu po laukus r u g i n 1 s vaikščioja, ir jį šiurpas supurtė LKZ XI 888 (Ms). Rugi n é ragana LKK XII 140 (Grv) : rugiai. S a li ni s žmogus LKŽ XII 80 (Aps). Salin is žentas atejo LKŽ XII 80 (Aps). Salinio Juozas — baisus gnaibikas LKŽ III 447 (Švn). Salinis berniukas — miestelinis teliukas LKZ XII 80 (MI). Ana (mokytoja) visa vientara kap s e li n ė merga — visa dirba: ir kasa, ir šoka su mūsiais bernukais LKZ XII 353 (Lz) : sala; sela "iš visų pusių vandens apsuptas sausumos plotas; sodžius, kaimas". Si en i n i a i [kazokai] turėjo pri kojų liknešius prisikabinę LKŽ XII 526 (Dr). Turėjau pažastinę nešeną, negalėjau išbėgtinusienini t (pasieniečių) Plng: siena. Insklijpinius da toli LKZ XII 1000 (Vrn): sklypas. Teip darė vildamos pagalbą gausiančios nuslenkstinioirkilų numiškių deivaičių, katrie kertėse čėdijo gyventi LKŽ XII 1211 (M.Valanč) : slenkstis. Da ir s m é lt n i a i nearia, o mes arsma? LKZ XII 153 (Trgn) : smėlis. Ežia amžina buvo, ale sodybiniai teisdavos LKZ XIII 274 (VI). Cia uzaugt tep neužauga kaps od binių LKZ XIII 274 (Gs). Sus o d 4 bi n i u nesusilyginsi — jo visi javai kaip mūras LKZ XIII 274 (Br) : sodyba. Sodinė lis žmogus LKZ XIII 277 (Dr) : soda "kaimas, sodžius". S 6 di n i s kaimynas atvažiavo LKZ XIII 277 (Jrb) : sėdas. Cia atsirado sv elim ie m in é boba, pravarde Teisybė (ps.) LKZ XIV 330 (Brt) : svetimzémis. Š a It n i s žmogus tiek nepaaiskins, kiek savas LKZ XIV 451 (Vv) : šalis. Gyvatiné 5 altin in ė, eik krumelin, eik miskelin, baltos karvelés nekliud’ LKZ XIV 486 (LMD(MI) : šaltinis. Šiaurinis imogus LKZ XIV 723 (K II 94) : šiaurė. Girios, arba šilo, velnius vadina "šilo volietéliais” +*ha ši lin: ai 8 ir bukiais LKZ XIV 788 (BsMt I 26(Brt). Dažnai atsitikdavo, kad ne vienam § i lin i ui pristigdavo pavasarį duonos LKZ XIV 788 (V. Krév). Jiin ši lin é s panaši, tokias, kur grybus, uogas renka — labai jos eiklios, kap bitės eina Dg. Jos 118 vyras, lep išeina, šilinis Dg: šilas, šilai. Séninis, -ė Pra: šėnas "kraštas, pusė". U ly ¢ in is žmogus išsiserga be doktorių, be pagelbiniy Dglš : ūlyčia. Miškuose matome glaudžiantis ir renkantis paprastai naktį mėnesienoje visokias dvasias — nimfas, šilines, miskines, u pin e srš : ūpė. Užupiniai dar nenupjovė rugių Ig. Mat te tilias yrau Zupiniam pervažiuot Pnm : ūžupis. [Kunigas] išvydo iš Žuižės marelių žmogų iškųlantį ir vis šaukiantį: — Jau čėsas, o žmogaus nėr. [...] Tasvandeninis, pirm minėtąjį šaukimą paliovęs, tarė kunigui: — Negerai padarei BsV 372. Vandeninis užgirdo, pasigailėjo žmogaus, išnešė iš upės jam auksinį kirvį BsV 373 : vanduo, a. sg. vanden-į. Jankauskis v i e ti n i s žmogus Žlb. Ižvičtinių bus vagių, pirkt nereiks DrskZ : vieta. Semantiniu požiūriu priesagos -inis, -ė vediniai nevienareikimiai. Kaip matome iš pavyzdžių, jie gali nusakyti asmenį (ar asmenis): « 1) nuolatos, pastoviai gyvenantį arba likusį ten pat, šalia ko nors, drauge su kuo nors nuolatos gyventi ar laikinai įsikūrusį pamatiniu žodžiu pasakytoje vietoje arba netoli jos; 2) kilusį, atkilusį, atsikėlusį, atvykusį, parvykusį ar atsiradusį iš (nuo) pamatiniu žodžiu pasakytos vietos, gyvenusį, buvusį ar (susi)gautą, rastą toje vietoje ar netoli jos; 3) dažnai besilankantį (mėgstantį lankytis) ar besislapstantį pamatiniu žodžiu pasakytoje vietoje ar netoli jos arba į ją vykstantį, nuvykusį; toje vietoje vykstančiame renginyje drauge su kitais dalyvaujantį. Tiesa, čia derėtų dar pridurti, kad, be minėtųjų reikšmės atspalvių, pasitaikė ir individualios reikšmės vedinių su menkinamuoju atspalviu: Apluokiniai (menki) svečiai LKZ I 248 (KlvrŽ). A p lu okiniai (nesuaugę, nesubrendę vaikinai) jau pry mergių taisos LKŽ I 248 (Ggr) : aplūokas "aptvaras prie namų gyvuliams paganyti; kluonas, žardis". Nu, kad balius, tai balius: kur tik eitu, visur begulį, visi nebgyvi, tik ž i o grini ai(prie žiogrių pririšti įsismarkavę girtieji) dar tebsabofja] PP 17 : ziogriai. „Priesaga -inis, -ė dažnai padeda susidaryti vediniams su priesagomis -ditis, -ė (7 pavyzdžiai, 18 pavartojimo atvejų, 2,08% visų pavyzdžių) ir -(ijūkas, -ė (8 pavyzdžiai, 10 pavartojimo atvejų, 2,37% visų pavyzdžių), kai tiesioginis pamatinio kamieno ir priesagos jungimasis neįmanomas dėl morfonologinių priežasčių bei akivaizdaus semantinio dviprasmiškumo (plg.: krūminditis, laukinditis ir krūmaitis, laukditis; miškinūkas, šiaudinūkas ir “miškūkas, šiaudūkas), pvz.: Vaikinai aplinkinaiči ai žmonas vedė LKŽ I 246 (LzP) : aplinka "apylinkė". Girinditis -¢J,girinaitis -ėŠ, RZ, Kv. Ka jaugirinaitis miške paklystų, kas bebūtų LKŽ III 341 (LI). Gi r inaičiai virsta miestelėnais LKŽ III 341 (Vaižg). Visi gi rin a i- ¢ i a i leičiūkai LKŽ VII 232 (Vdk). Mudu šimtą metų gyvensim, nes girinaičiai esam rš : giria. Krum in di či ai (krūmuose susigauti, nesantuokiniai) vaikai LKZ VI 699 (Kal) : krūmai. Laukindiči ai laukuose, ogirindičiaigiriose gyven LKŽ VII 181 (J). Laukinaičia i visados dejuoja su medžiais LKŽ VII 181 (Krtv). Jisprielau kin a i119 či y gyvena, o mes arčiau prie miškų LKŽ VII 180—181 (Gr). Laukinaiči a i vyžoms karnų netur, tai kudakėms nešioja LKŽ VI 759 (VI) : laūkas, laukai. Beržinės smalos iš tošės tie miškinaiči ai liuob prisivirs LKŽ VIII 289 (Pp). Miškinaiči am s medžių netrūksta LKŽ VIII 28“ (Krtv). Gruzdžių — laukiniečiai, šakyniškiai — miškinaičiai LKŽ VII 181 (Skn) : miškas. Ša linaitis, kurs iš šalies LKŽ XIV 447 (J). Pabėk pas kurįšalina i či ų ir pakviesk daugiau žmonių LKŽ XIV 447 (Rs) : šalis "vietovė, kraštas; šonas". Vien su priesaga -ditis, -ė tepasitaikė vienas vedinys: Kas ant kalvos gyven,taskalvaitisLKŽ VI 164 (J). Kalvaitis BŽ 100, RZ : kalvė. Vien su priesaga -(i)ūkas, -ė vedinių taip pat nedaug: Aš buvau d v ar u k o sūnus, žinot, visko teko matyt Vlkv : dvaras. Turbūt, čia p r i eglauduka s nuvedė, ka visi su vienokiais drabužiais aprėdyti LKZ X 635 (Jrb) : prieglauda. Kiek daugiau vediniy pasidaroma pasitelkus priesagas -inis, -ė, -élis, -ė: Gi žinai, jos Petras juk d il g i n i 4 k a s (nesantuokinis) LKZ II 550 (Krk) : dilges, dilgynés. Tik susidék su giriniuk ais, tai ir marginii (keikti, gyvačiuoti) ismoksi LKZ VII 854 (Lks). O éerkelé trumpastové tai tiesą kalbėjo, kubilukas gi r i n u k a s už pečiaus drebėjo (d.) Lp : giria. Karkliniukas(karklyne rastas vaikas) pasiėmė lazdą ir išėjo ieškoti smako (ps.) : karklai, karklynas. Miškinu kas suprato, kad senelis, jo ieškodamas, apsiuvo pusę girios rš : miškas. Šitas vaikas ši au din ūkas (nesantuokinis) Alvt : šiaudai. ZemeliukasM. Žyniai, nupjovusys po kgsnelj, mėčiojo į namo kertes žeme li uk é ms, arba vėlėms, tai yra, dūšioms'ant žeme baldančiomis S.Dauk : žėmė. Pastariesiems vediniams Visų pirma būdinga mažybinė reikšmė, jais dažniausiai pavadinami vaikai. Tačiau, kaip buvo pastebėta ir "Lietuvių kalbos gramatikoje", "į tokius darinius jau galima žiūrėti ne tik kaip į jaunumo reiks- 'mės deminutyvus, bet ir kaip į visai kito tipo vedinius, turinčius kilmės bei priklausymo reikšmę“"“. Daug deapeliatyvinių asmenų pavadinimų — 73, 133 pavartojimo atvejai, apie 21,66% visų pavyzdžių — pasidaroma su viena produktyviausių priesagų -(in)iūkas, -ė bei su jos variantais -ngkas, -ė, -(en)ifikas ( -engkas), -ė: Anésalinykaijau pjaus rugius LKZ 1151 (Lš). And šalin yk a i ant turgaus jau turėjo šiemečių bulvių LKZ 1151 (Srj). Nepatiko tėveliui, kad bernelis an 65 aln yk as buvo Mrs : an šalis. Aprubinin kas, -é¢ LKZ1256 (Sint) : Aprubas, apruba "viename plote ūkininko Zeme”. AukstininkyZemeé KII 98: aukituma "kalnas". Aš noriu šiandien į bažnyčią eiti. — Mat, koks bazngéininkas LKZI 700 (Kv). Jau bazinyéininkaigrizta LKŽ I 700 (Kpl). Tubezinyénykas, 4 Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965 T. 1. P. 266. 120 ką girdėjai bažnyčioj? LKZ | 700 (Bsg). Mano b a 3 n į én yk é pareina LKZ I 700 (Bsg). Pareina jau ir bažninčininkaiLKŽI 701 (Grg). Valgytume piety, tik dar ne visibažnytinin kai parėję LKZ I 701 (Š). ro ki iai ios parei Ki Bažnytininkai visą miežienį susprogo LKZ I 701 (Grž) : bažnyčia. Jau iš vakaro suvažiavo b ū d é I n ykaiLKZI11121(Er) : būdėlė. Tenbūdininkai gyvena tose palaikése trobose LKZ 1 1128 (J) : būda. But élnink ai teturi po mažą sklypuka žemės daržui ir po nedidelį butelį gyventi LKZ I 1213 (Skr) : butélis. B 4tinink as didamas, aukštai nesikelk LKZ I 1222 (Up). Imk, vargdieni, už pačią buti nin k ę dukrelę LKŽ I 1222 (rš) : būtas. Kas turi trobą su daržu be lauko, tas d ar Zin i si kas LKZ II 307 (J). Da te buvo d a #- Zin yk vy, ale visi į gyvenvietę nuėjo Kbr. Čia gyveno daf žininkas, lurėjo keturius vaikus Lž : daržas. Jis yradū bin yk as — cielą dubą tur LKŽ II 782 (8d) : dub "atskiras ūkis, sodyba". Užsideda su visokiais dvarėlnykaisLKŽ II 937 (Gs): dvarėlis. Ežerininkas -ė | RZ. Ezerninkas, -ė LKŽ II 1169 (K, §) : ėžeras, ežerai. Žmonės tada pareina luomon laisvų ga rd in inky LKZ III 122 (Bs) : gardas "miestas". Gatvininkas, -ė LKZ III 157 (Vaižg) : gatvė. Pavakare atvažiavo kažkoks gi rinin kas ir atsivežė pilną vežimą šluotų LKŽ III 341 (Žvr). Mūs seniai g i rin im k a i spiečius bičių laikė LKŽ III 341 (A 1884, 234). Girinykaitai nors šiltai gyvena, jiem malkos pašonėje LKŽ III 341 (Slv). Gi ri n y k ų gyvuliai vasarą daug kenčia nuo sparvų LKŽ III 341 (Ss). Aš išleidau girininkas į girią kirsti LKZ III 341 (J). Gerai atminė [Žemaitė] 1863 m. sukilimą; pati darbavosi, nešiodama žinių ir maisto girininkams(besislapstantiems girioje sukilėliams) LKŽ III 341 (Vaizg). Tągirininkąšiurpuliai kaip žvyriai perpylė BsP III 14 (Nr = Nutekėjau itagirnyk y krastg LKZ III 345 (Snt) : giria. Gerasgyvédtninka 8, kur gera gyvata LKZ III 368 (J) : gyvatė "gyvenama vieta, sodyba, ūkis". Grytélninkas, -¢ LKZ III 621 : grytėlė. Gruntinykas, -ė M : gruntas "molžemis". Pas koing k ai m i n § ką avių buvo DrskŽ. Gaspadoriams k @ i m i n i n k a m s bagotas čėselis, 0 mum, jauniem bernuzéliam, didelis vargelis LKZ V 56 (Krkn) : kaimas. Kdlnininkas, -€LKZV 148. Kalninifikas, -¢ K1490: kilnas. Kalvininkas, -ė LKZ V 166 : kalva. Bus kur ke rm o én ink ai pakeléfje] užvažiavę LKZ IX 163 (Jndk) : kermosius. Kad ir ne visiki em in ink ai tai vislab matydavg, ale visi girdédavg LKZ V 752 (Bs V 120). Tai mano ir kiemingkobusfarai] DrskZ : kiėmas. Kad k 6 p in i n k as pirštinę ant ledaus meta, ir laiko, tai ans ir pats eita LKZ VI 348 (Kin). Pamariskic. bei k 0 p in ink aisevo žuvis į polingius sudeda ir veža parduoti Prk, N : kopos. Negi trinki kraštai stalo, jei ne stalo k rast inink ai LKZ VI 444 (Sab) : krūštas "kampas". Krémininkas, -é¢ LKZ VI 699 (J). Balsai plunksnuoty kr ū mina n k y teip meilingai skid par žmonių širdis Mit I 72: krūmai. Šalta, kurė r iin yk ai susrietę tgsos iš kampo kampan 121 DrskZ : kurėrtas. Kūtininkas, -¢ LKZ VI 1005 (Bru) : kūtė "pirkelė". Langininkasžm — tai aršiau šunes, tik ir slankioja palangėmis, kad kur kg nugirdus LKZ VII 124 (Kls) : langas. Jielankininkai buvo, gyveno į lankas, o mes šiliškiai buvom LKŽ VII 129 (Pgg). Didbūriai lankininkai — tai žmonės yra nupilvę LKŽ VII 129 (Ktė). Žirgelis mano lankininkas, o pats jaunas mergininkas LTR (Pgg) : lanka. Laukeninkas, -ė LKŽ VII 179 (Mit V 47, 119). Kurs be miško gyvena, tas vadinas lau kin in kasLKŽ VII 181 (J). Mumi prie girios tai bepiga su mialkom, alelaukinykam, kuriem už penkių šešių mylių reikia važiuot in girią, tai bėda LKŽ VII 181 (Šn). Dėl malkų nesukdavo galvos, nes valdiški miškai aplink. Čia ne lau k in § k a 1 žmonės Upn. Kaip passuké lauking kas (vilkas), tai net penkias avis ažumušė LKZ VII 181 (Arm) : laūkas. Ji eina pamariu, žiūri — plaukia laivas; pamojo skepéta, marininkaiprivafiavg paėmė ją (ps.) LKZ VII 859 (Brt) : marios. Laukininkai neturi grybų, me d i n i n k a i — duonos LKZ VII 181 (VIk) : niédzias "miškas". Mie steln inks mus peik LKZ VIII 155 (KlvD 277) : miestélis. Miestininkas, -ė LKZ VIII 155 (K I 128) : miéstas. Dabarties miskinin k a i geriau gyvena: gražiau pasrédo ir sočiau pavalgo LKŽ VIII 290 (Eiš). Miškin y k ų (miškinių) daf neyra DrskŽ : miškas. Atplaukė ir daugybė m u gi n i n k y, kurie išstatė eiles padangčių už miestelio LKŽ VIII 382 (rš) : mūgė. Kurs savo namuose gyven, tas namininkasLKŽVIII532(J). Kasmanirnamingkés— aš geriau instaisius LKŽ VIII 532 (Trgn). Namingkémergavisnamingkuy piršlių laukia LKŽ VIII 532 (Prng). Nam in y kė ištekėjo už gryteinyko LKŽ VIII 532 (Tsk). Ižn a ming k é s viską surasysil ir sužinosite DrskZ. Aš iš kitur, o anas Sanam in § kas LKZ VIII 532 (Dv). Kas bus, kaip ideisim visi pjaut? Kg 'paliksim aun am in § k ¢? LKZ VIII 532 (Arm). Ei, broli, broli, broleli mano, kam šovei volungéle, namininkg paukstele? LKZ VIII 532 (JD 85). O tas zvirblisn a m i n y k a s neša gūžtą kamine LTR (Kp). Kadn a m i n y k as (aitvaras) nenesty grūdų i kitg žmogų, reikia pripylus aruodą, peržegnoti LKŽ VIII 532 (Rgv) : namai. Pajurininkams visi sėjimai išdžiūs par tas kaitras baltame smilty LKŽ IX 136 (Dr). Pajūrininkai raišiojo ožkas kopose — toks didelis buvo suspaudimas žmonėms par vainas LKŽ IX 136 (Plng) : pajūris. O, iš jo geraspakampinykas, nuo jo niekur nepaskavosi LKZ IX 149 (Rod) : pakdmpés. Tėvas buvop aki ém n yk a s (mėgo užeidinėti pas kaimynus), i vaikas neatsilieka LKZ IX 171 (Sdb). Jis tikraspakiémny kis, jo niekad nerasi namie LKZ IX 171 (Klov) : pakiemys "kaimo apylinke”; pakiemiais. Gyvena pamiskéj toks p a krūmnykasLKŽ IX 206 (Ėr). Kad ir pasiklysi, vis rasi kokį p a k r i m n y k ą kelio pasiklaust LKZ IX 206 (Ėr) : pakrūmė. Parubėžininkas, -ė LKŽ IX 436 (N, K) : parubezys. Tai jums bajoras tvarte uZdarinéti, plésikai, patiliinink ai LKZ IX 619 (r3) : patilté. Paupinidikas(-ingkasM), -ė LKŽ IX 652 (Ndž) : paupys. Pélkinink ai liuobėjo ropes mainyti į 122 al sa Tieartutiniai vis pasakoja Rd. Kaip užgirdo riksmą, tai visi artutiniaisubégo LKŽ I 322 (Rd). Jis nuėjo pasartutinius gyventojus LKŽ I 322 (Krk) : artūs; arti. Buvom sustoję pastągaluntinį gyventojį pasiganyt LKZ III 74 (Er). Gyventojas galutinis LKZ III 76 (Mrc). Galutinis kaimynas atėjo LKZ III 76 (J) : galas; galūs. LankdtisKII 225: lanka. Tas kukutis p a ž e mu t i s nešė lizdą susuktinį, dės kiaušinį šimtatrynį (agurkas) LTsV 488 (Pn) : pazemys. T olutisDrsk : tolūs;į toli. Pasitaikė 12 (3,56% ) retos darybos pavienių vedinių, kurie reikšmių požiūriu nėra kuo nors ypatingi: -etnė. Laukinio žmogaus protas išrado naktines dvasias, aitvarus, kaukus irmedeinesLKZ VII 983 (J.Jabl) : mėdė, médis "miškas". -eišis. Na mei ši s (kas visados esti namie) LKG I 361 : namai. „ienas, -ienis, -ienius. UžupienasKŽ. UžupieniaiRtr: ūžupis. Ka rklieniusLKZV 293: karklai "karklynas". -yna. Buvo garbinama daug dvasių: laima, ž e m y n é lė, miškinis LKZ VIII 290 (rs) : žėmė. -inas, -a. Lakuns paléké, narins panéré, nusoviau balandéli, k i e m in @ j į paukstelj StnD 20 : kiémas. M é d i n a s, -@ RZ : mėdė, médis "miškas". |: -ona. Buvo girių deivė la zd o n a LKZ VII 214 (prš) : lazda "lazdynas". ūkas. Visokie l a p ū k a i — paukščiai čirška, ūžia LKZ VII 157 (Skr) : lapai, "lapija". -unis. Gyveno sau kaipo la u k ūni s LKŽ VII 189 (S.Dauk) : laūkas, laukai. -ūvis, -uvys. Pietuvis pietuvy s (pietų vėjas) rs : pietūs. Priešdėlių vediniai Devyni (2,67% ) priešdėlių vediniai semantiškai artimiausi pirmaj>n reikšmių pogrupiui (žr. p. 9) : | an-. Ankal-nisLKZI142 (J): an(t)- +kalnas. pa-. Pagirnmnis (pikta dvasia, būnanti po girnomis) LKŽ IX 87 (NdŽ) : pa- +girnos. Vėžys p ak e r įj s gaudo žuvis vandenų (d.) LKŽ IX 168 (Grk) : pa- +kėras. Kai nenori ištarti gyvatės, sako p a1 a u ž ė, gimbatė LKŽ IX (Šts) : pa- +laužas. per-. Vienas bernas iš mūsų ūlyčios, ė kitas p e r La u k i s vaikščiodavo pas tą pačią mergą LKZ IX 838 (Švnė). Tuoj pilnos vakaruškosparlauki ų priūžė LKŽ IX 838 (Rgv) : per-(par-) +laūkas. už-, ūž-, uivo-. Užupiai KŽ. UziupiaiK: už, ūž- +ūpė, Užuožerisrš: užuo- +ežeras. 129 Galūnių vediniai Galūnių vediniai gausumu nepasižymi (jų rasta 14, t.y. 4,15%), naujų teikšmės niuansų taip pat nerodo. -as. -Koks čia b a I a s (velnias) šiandei galvijam, kad negeria! LKŽ I 587 (Trgn) : bala. -é. V an dé n é(pasakiska vandens būtybė, undiné) LKG I 367 : vanduo, a. sg. vanden-i. -is. Bd li ai (velniai) žino — ar čia augs rugiai, ar ne LKZ 1 596 (Er) : bala. L au ki s(vilkas) LKZ VII 183 (JJ) : latikas. Kiski mi § ki, kas tau sakė? (ps.) LKZ VIII 291 (Mc) : miškas. Pi č t vis pučia LKZ IX 935 (Als) : piétiis. Prag aris (velnias) LKZ X 501 (RS) : pragaras. Vakūris 5: vakarai. Vand éniams žmonės is rudens aukodavo kepalą duonos — jį įmesdavo į vandenį rš : vanduo, a. sg. vanden-i. -is, -ė. Atpūsir piet is lietaus dėl sauso šieno LKŽ IX 932 (J) : pietūs. Pūtė š ia ur į s, pūtė pietys, pūtė rytvėjėlis JV 290. Irš i aur ys pasišiaušęs vėl mus atlekia gandint K.Donel. Kavonai (arbūzai) ant laukų užauga, jie cielus ši a u ri u s peni LKŽ XIV 722 (rš) : šiaurė. -ius. Lietingais metais k a I ni a m s gera gyventi LKŽ V 148 (Bgt) : kalnas. Seniau Zaléius kokie nors s a m a n i a i, girių gyventojai, garbindavo LKZ XII 90 (MTt III 145 (Pl). Eidamas miskan, kad nepaklystai, pamiske; atsistojęs taip kalbék: ”Miskinéli s am a n € li, aš girelés nekertu, aš lizdeliy neplesiu, aš pauksteliy nemusu, man kelio nepastok, mang girioj nevadziok, namo griztie nekliudyk” LKZ XII 90 (TZ IV 508) : samanė, samanos. -us. Galus, -1 LKZ III 75 (J) : galas. ; ; ; Sidurtiniai žodžiai i Sudurtiniy deapeliatyviniy asmenų pavadinimų pagal kilmės bei gyvena- ‘maja vietą pasitaikė nedaug — 3,56% . Tai daiktavardžiai, kurių antrasis dėmuo taip pat daiktavardis, o pirmuoju dėmeniu eina: 1) daiktavardis, 2) būdvardis arba 3) įvardis. Leksiniu požiūriu sudurtiniai asmenų pavadinimai reiškia tą patį, kaip ir vediniai: 1) Ištekėjo užgalūmiški o LKŽ II 53 (Ck). Pičtvėji s atsisuko LKŽ IX 935 (KI). Ir pakilo ryt v ė j ų vėjelis LTR (Mžk). Vidūgiris rs; 2) Svetimadalis, i svetur SD 32. Žiūri mūs Zmonelés, kaip iš po Jy kojy svetimgalis begėdiškai semia pinigus LKZ XIV 326 (V.Kudir). Svetimkradtis, -€KZ. Sve tim 4d alis, svetimos žemės žmogus LKZ XIV 328 (SD6). Parvezé kasiin kokį svetim ze m į LKZ XIV 330 (BsP IV 181 (Brt); r 3) Šiandien mūsų pirtyje buvo ir'a n a gali ų LKŽ I 127, (Ldk). Andagaliaijau mėšlą veža LKZ 1127 (Kkl). Davėmtiemanaūšaliam LKZ I 130 (Ldk). Parsivežė bobą iš a n ū § a l i*y LKŽ I 130 (Ldk). Anidogalio Lauéiaus karvé pastipo LKZ 1 180 (Sv). Kg prsakys 130 antogaliai, kai mes be jų žinios mišką iškirsime LKŽ I 180 (Ds). Čia jiekitasodžiam s riebiai užbliaudavo, akmenį paleisdavo LKŽ V 903 (rš). Kad vieni ditto gali ai sustaisyt vakarėlį, ano g a Li ų neprašytų Ds. Nebėrjaušitūogaliuos gerų mergų LKŽ XIV 924 (Ds). Išvados 1. Darybos opozicijos analizė leidžia teigti, kad asmenų pavadinimų pagal kilimo, buvimo bei gyvenamąją vietą daryboje linkstama verstis šiek tiek ribotu (tiek morfologiniu, tiek leksiniu požiūriu) kiekiu pamatinių žodžių. Morfologiniu požiūriu — tai įvairūs vietą žymintys daiktavardžiai (dažniausiai nomenklatūriniai terminai), erdvės reikšmės būdvardžiai (artūs, galūs, tolis) bei vietos-erdvės reikšmės prieveiksmiai (arti, čiėn, pakiemiais, pėrlaukiai, šišion, ten, toli). Leksiniu požiūriu — tai grupė kamienų, kurie gali sudaryti vedinių su keliais darybos formantais, pvz.: gir-, kaim-, kaln-, kiem-, lauk-, mar-, med-, miest-, mišk-, nam-, sal-, sod-, šil-, up-. 2. Produktyviausios priesagos: -inis, -ė, -(in)inkas, -ė, -iskis, -ė, -ietis, -ė, -ėnas. Neproduktyviausios priesagos — -aitis, -ė, -(i)ukas, -ė, ~-(i)onas, -€, -(1)onis, -e, -ykstis, -tinas, -¢, -ulis, -¢, -ienas, -ienis, -ienius ir dar viena kita retesnė. Priešdėlių, galūnių vedinių, sudurtinių asmenų pavadinimų nėra aug. ; Priesagos -inis, -ė vedinių gausumą lėmė jos universalumas: 1) su šia priesaga darant asmenų pavadinimus paprastai neiškyla kokių morfonologinių sunkumų (to negalima pasakyti apie priesagų -ailis, -ė, -utis, -ė, iš dalies ir -ietis, -ė vedinius, o priesagos -ukas, -ė vediniams susidaryti ypač dažnai kliudo morfonologinis mazgas); 2 šios priesagos vediniais galima realizuoti visų trijų semantinių pogrupių reikšmes, kurias galima trumpai nusakyti kaip asmens a) buvimą kur, b) kilmę iš (nuo) kur ir c) slankumą į kur. Antrosios pagal darumą priesagos -(in)inkas, -ė vedinių gausumą galėjo nulemti tas faktas, kad su ja daugiausia sudaroma trečiojo semantinio pogrupio vedinių. Su trečiąja pagal darumą priesaga -iškis, -ė daugiausia sudaroma antrojo semantinio pogrupio vedinių, su -tetis, -ė — pirmojo. Pastebimai mx ja priesagos -ėnas vedinių: su ja paprastai tesudaromi tik vyriškosios gimni.nės asmenų pavadinimai. 3. Pažymėtina, jog nemaža dalis deapeliatyvinių asmenų pavadinimų pagal kilimo, buvimo bei gyvenamąją vietą turi polinkį pereiti į tikrinių vardy klasę, plg.: miškinis gyvėntojas, pl. miskiniai gyvėntojai > miškiniai > Miškiniai (vietovardžius, kurie atsirado iš asmenų pavadinimų pagal gyvenamosios vietos ypatybes — Girininkai, Lankinirikai — P.Jonikas pavadino gyventojiniais®). Nesunku rasti paralelių su pravardėmis bei pavardėmis, pvz.: Galinis, Lankūtis, Pakalniškis, Tolūtis ir pan. Šis deapeliatyvinių asmenų pavadinimų bruožas rodo jų tolesnio tyrinėjimo būtinumą. 9 Žr. Jonikas P. Asmenvardžiai ir vietovardžiai// Lietuvių enciklopedija. T15 : Lietuva. V., 1990. P. 564—565. 131 APPELLATIVNAMEN DER PERSONEN NACH DEM ABSTAMMUNGS-, STANDUND WOHNORT Zusammenfassung Appkcilativnamen der Personen werden nach dem Abstammungsort, nach dem Standort und Wohnort durch Ableitung, seltener durch Zusammensetzung aus Substantiven Ur menklaturierminij; aus den Raumadjektiven und Orts-, Raumadverbien gebildet. Als Basewėrter dienen eine Gruppe von Stammen (gir-, kaim-, kaln-, kiem-, lauk-, mar-, med-, miest-, mišk-, nam-, sal-, sod-, šil-, up-), die die Neigung aufweisen, in die Klasse der Eigennamen uberzugehen. Wenn wir die deappellativischen Personennamen nach dem Abstammungsort, nach dem Standort und Wohnort als ein leksischsemantisches Wortbildungsparadigma betrachten, so konnen wir die Gesamtheit seiner Bedeutungen als 1) sic aufhal. ten einer Person irgendwo, 2) als Herkunft einer Person von, 3) als Bewegung einer Person nach charakterisieren. 132