Skonio semantikos hidronimai Latvijoje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXII (1993) BALTŲ ONOMASTIKOS TYRINĖJIMAI LAIMUTĖ BALUODĖ SKONIO SEMANTIKOS HIDRONIMAI LATVIJOJE Vandens kokybės (skonio, spalvos, temperatūros ir kt.) semantikos hidronimai būdingi ne tik baltų kalboms*, bet ir apskritai indoeuropiečių vardynui. Skonio semantika yra viena hidronimiškiausių, nes nurodo vieną svarbiausių vandens ypatybių (Vanagas 1981, 117). Lietuvoje iš viso žinoma maždaug 55 vandens skonio reikšmės hidronimai. Latvijoje tokių hidronimų užregistruota apie 30. Latvijoje labiausiai paplitę sūraus skonio semantikos hidronimai — tokių užfiksuota 16. Tai būdvardinės kilmės potanonomai Sāl-upe + up. Perk 1970, Sāl2-upte + up., rst. Kalu (informanto pasakojimu — perklyšo terba ir išbėrėjo druska) 1958 : lat. sāļš ”salzig (sūrus)” ME III 803. Ši šaknis pastebėta ir upėvardžiuose Sālija2 up. Kul E II 162, = ? Maz-sālija2 up. Spēn U IV 162 k (1963), ir vėlesnės darybos iš upėvardžio kilusiame pavadinime Sāl2-sudmal2-dīķis tv. Snēp 1963, Sālē2-puōrs2 tv. Aizp U IV 16 : lat. sālijs, tarm. forma sāļejs ”salzig; salzhaltig (sūrus; sūrokas)” ME III 802. Su sūraus skonio semantika glaudžiai susiję ir tokie daiktavardinės kilmės latvių hidronimai kaip Sāls-avots šlt. J-laic 1963 ir +šlt. Viesn (buvęs dauboje prie Gaizino kalno) p, Sāls2-ezers ež. L-str Konv. XII 24029 k (1972), Sāls2-likums upės vingis Zebr 1958, Sāls2-valks upl. GrīķE II 93 : lat. sāls ”das Salz (druska)” ME III 802–803. Gal ir Sāls-ace // Salace up. Skaņk 1966, nors šiuo atveju tai greičiausiai tik liaudies etimologija, šį potamonimą siejanti su druska. J. Endzelynas ir K. Būga šį hidronimą laiko finougrizmu — plg. est. Salatsi sodyba <*Salatsa (Būga RR III 648, Endzelyno Vietovardžių žodyno rankraštis). Čia pat dar paminėtini ir latvių hidronimai, padaryti iš lat. daiktavardžių sāļijums ”1. das einmalige Salzen; 2. die Salzlake” ME III 802, sālums, sālims ”die Salzlake (sūrymas, sūrus mirkalas)” ME ten pat — Sāļijuma dīķis tv. Strut U V 509, = Sālima dīķis E II 142 k (1959), Sāļijuma dīķis tv. V-au U V 463, Sāļijuma upīte upl. Annen 1958, = Sālima upīte U V 455 k, Sāļijuma2 upīte upl. Skrīy E I 115. Apie ją žr. FBR XII 128. Ši šaknis gana plačiai paplitusi ir kitų latvių toponimų darboje, pa- *Apie būdvardinės kilmės latvių hidronimus žr. Endzelin 1934, 124–126; Balo-de 1983, 25–34; apie spalvos semantikos hidronimus baltų kalbose žr. Baluodė L. Iš latvių–lietuvių–prūsų hidroniminių paralelių // Colloquium Pruthenicum. Warszawa, 1992. P. 157–172. 7 vyzdžiu: Sālā² lama gn. Dob (prie Beržės upės) 1959, Sālīj²-līls ti. Sņep 1963, Sālijas² sodyba Dign 1961, sodyba Sņep E II 104, Sālīj-kalns kln. tep pat 1963, „Sālejas“ pv. Dign U V 324, Sālej² namas Dund E II 146, Sāles² kalns kln. Gav U IV 77, Sāls-akmeņus akmuo Viesn p, 8 kalnų pavadinimai Sāls-kalns, Sāls²-kāpa kopa Anc (pasakojama, kad čia nuskendęs laivas su druskos kroviniu) 1964, Sāls²-lama pv. Eng 1959, Sāls²-puor² rst. Aizp 1958, Sālījām-birzs +beržynėlis Adul 1972, Sālījām-kalns kln. Graš 1970, Sālījums² sodyba Rop E I 56, Sāļumi namas Sark 1973, Sālīmi² km. Krās E II 168. Gal čia tinka paminėti ir tokius lat. sodybų vardus kaip Sālavas Gram 1955, Sālavi Durb 1964, Priekl E II 42. Latvių kalbos tarmėse gana plačiai žinomas ir kitas sūraus skonio semantikos būdvardis sūrs¹. salzigⁿ ME III 1134, tačiau šitas pats būdvardis sūrs tarmėse vartojamas ir reikšme ”2. bitter, herbe; sauer (kartus, rūgštus)” ME ten pat — Sūra up. Lubn p ir up. Rug (tariamas syura², netoli Naglių kaimo) 1974, Sūrupīle up. Kurmā 1963. Ši šaknis pasitaiko ir kitokios darybos latvių vietovardžiuose: Sūrais zars obelis Poc 1958, Sūrcelė kl., Sūr-kallīns kln. ir Sūr-plava pv. Kurmā 1963, ten pat ir Sūr-kruogs karčema U IV 131, be to, karčema ir Kul U IV 127, Sūras pv. Grik E II 93, pv. Plan E II 97, Sūra purvs rst. J-laic (”sūrs plaut, cieta zāle” (sūru sienauti, kieta žolė) 1963, Sūr²-terce dauba Priekl 1979, Sūrāju birzs beržynas Smil 1961. Tačiau tuose arealuose, kur galima finougrų kalbų įtaka, šią šaknį kartais reikėtų sieti su lyb. sūŗ ”gross (didelis)” Kett. 388, est. sūŗ ”tas pats” Wied. 1096 — pavyzdžiui, Sūrkangar-kalns kln. Dund E II 147. Tiesiog lybiškais laikytini tokie Dundagas apylinkės vietovardžiai kaip ”Ƶuhrļuwannga” rst. U IV 255, ”Ƶuhr-muzza” miškas U IV 258, ”Ƶuhr-muzza-tarra” l. U IV 259, gretimame Ancės valsčiuje užfiksuotas buvusios sodybos finougriškas pavadinimas Sūrlag 1964 bei lauko vardas Sūrlagda // Dīž-klajums 1964, kur paralelinis pavadinimas — tai finougriškojo kalkė. Lietuvoje šios semantikos hidronimų užregistruota maždaug tiek pat kiek Latvijoje. Tai 15 upių ir 1 ežero pavadinimas, padaryti iš liet. būdvardžio sūrus LKŽ XIV 220: Sūrė up., Sūris up., Sūrusis up., Sūrava up., Sūrėlė up., Sūrūnis ež. ir kt. EŽ 320. Be to, yra ir keletas gyvenviečių vardų: liet. Sūriškiai k., Sūr-upis k. Ladms. 295. Su sūraus skonio semantika siejami ir tokie hidronimai kaip Drūskinīs, Drūskinė up., Drūskinė up., Druskōnis, Druskis ež., Drūskupis up. ir kt.: liet. druskà LKŽ II 767 (EŽ 92–93). Prūsų kalboje taip pat yra vienas potamonimas S u r e 1385 bei keletas toponimų — S u r i k e n k., S u r i t i, S u r i k, S u r k e rst.(Apr. 177), kurie taip pat siejami su minėtais lietuvių ir latvių sūraus skonio semantikos būdvardžiais (Apr. 177; Daubaras 1990, 105), nors prūsų kalboje atitinkamo apeliatyvo neišliko (bet plg. pr. daiktavardį suris ”sūris” Mažiulis 1981, 314). Nemažai Latvijoje yra hidronimų, padarytų iš saldaus skonio semantikos leksemų — iš lat. būdvardžių salds ”süss” ME III 669, saldens ”tas pats”, tarn. formos saldans, saldins, saldains ME III 668 — Sald-dzījums gelmė Engurės ežere Mērs U IV 207, Sald-upe up. Zau 1969, Saldanijs aluotens² (tarm. forma) šlt. Dag 1962, Saldanais² licis įl. Akn (Radzupės įlaṅ) U V 8 277 k. Soldenais pūranė (tarm. forma) tv. Dign U V 326. Šią šaknį, matyt, galima įžvelgti ir tokiuose lat. hidronimuose kaip Saldus2 ez. Broc E II 90, Saldus2 upe up. Sald 1953, kurie sietini su miestelio pavadinimu Saldus2* ME III 670. Be to, yra ir daugiau lat. toponimų, kilusių iš šio būdvardžio: Saldais2 sodyba Ruc E II 45, Saldais purvs b. Beļ 1956, Saldā pļava pv. Ezern 1979, Saldže k. Dag 1972, Saldacnie k. Kārsav E II 178 ir kt. Ši šaknis dažnai pasitaiko ir lietuvių hidronimuose — Saldus up., Saldeikis up., Saldi-upis up., Salduškis ež. (EŽ 288), ir oikonimuose bei mikrotoponimuose — Salda plk., Sal-d-krūvė dr., Saldė pv., Saldenis b., Saldynė gn. ir kt. (EŽ 288), Saldėnė k., Saldiūtiškis k. (Ladms. 270). Reikia pridurti, kad liet. gėlas vanduo = lat. saldūdens2 “süsses (nicht salziges) Wasser” ME III 670. Taigi semantikos atžvilgiu latvių hidronimus su sald- galima palyginti ir su liet. vandenvardžiais Gėlys ež., Gėlà up., Gėlainis ež., Gėliškė up., Gėluotas ež., Gėlūžis ež., Gėl-upis up., Gel-upis up., liet. gėlas, gėlas “be druskos, be rūgšties, preskas, saldus” LKŽ III 209 (EŽ III; kitaip Savukynas 1966, 188). Vadinasi, latvių šaknies sald- hidronimai iš dalies galėtų būti laikomi šaknies sal- ir sūr- hidronimų antonimais. Prūsų kalboje nėra išlikusių hidronimų su sald- ar gėl-, neužregistruota ir šios semantikos apeliatyvų. Savitas tokių latvių ir lietuvių kalbų skonio semantikos būdvardžių santykis: liet. rūgštùs = lat. skābs, liet. kartùs = lat. rūgts. Iš latvių adjektyvo skābs “sauer (rūgštus)” ME III 878 padarytas tik vienas Latvijos hidronimas — Skābais dīķis tv. Sēļ 1952. Tačiau čia paminėtini ir daiktavardinės kilmės vandenvardžiai Skāb2-upe up. Aizp E II 163: skābe “die Säure (rūgštis)” ME III 878, Skābuma baļļa šlt. M-sal 1965 = Veļa skābuma baļļiņa šlt. M-sal 1952: skābums “die Säure” ME III 878. Ši šaknis dažna ir kituose Latvijos vietovardžiuose, pavyzdžiui: Skābā2 pļava pv. Cīr 1958, Skābais kalns kln. Beļ 1960, Skābā2 bidē Nīzemju U IV 65, Skābie sodyba Pals E I 81, Skābiņi2 sodyba Bēn E II 131 ir kt. Lietuvoje užregistruotas tik vienas šios semantikos ežero pavadinimas Rūkštýs: liet. rūgštùs LKŽ XI 903 (EŽ 284) bei keletas mikrotoponimų — Rūkštýs pv., Rūkšt-pjaunis pv. (EŽ 284) ir oikonimų — Rūgšteliškis k. (Ladms. 267). * E. Blese latvių vietovardžius su šaknimi sald- linkęs sieti su norvegų tarm. sylt ”niedriger, bei Hochwasser über schwem mter Meeresstrand, kleiner Salzsumpf” ir pateikia hipotezę, kad lat. saldus kažkada galėjęs reikšti ”žemą, pelkėtą vietą, pliką pilką plotą” (Blese 1933, 111—113). Tačiau A. Vanagas teisingai nurodo, kad tokia rekonstrukcija tiktų šakniai sal-, bet gali nieko bendra neturėti su toponimais, turinčiais šaknį sald-. Sunku pasakyti, kurie lietuvių ir latvių vietovardžiai su sald- galėtų būti išlaikę senąją šios šaknies (tiksliau — šaknies sal-) reikšmę, o kurie yra kiek vėlesni, baltiškieji dariniai, sietini su liet. saldùs, lat. salds (EŽ 288—289). Atrodo, kad dauguma liet. ir lat. toponimų gali būti vedami tiesiog iš liet. saldùs, lat. salds (Endzelīns 1933, 157—158; EŽ 289). 9 Prie šios semantikos lietuvių hidronimų priskiriami ir tokie vandenvardžiai kaip Spālēs ež. : liet. spalhis „rūgštus“ (EŽ 310) ir Škob-upis up.<(?) *Skob-upis : lat. skābs „rūgštus“ (EŽ 333) (Vanagas 1981, 117). Prūsų kalboje užfiksuoti vietovardžiai Ructiten, Roctiten, kurie galbūt išlaikę pr. adjektyvo rukthan „sauer“ šaknį (Apr. 145–146). Šios šaknies pr. hidronimų neišliko. Latvių būdvardžio rūgta „bitter, herb (kartus)“ ME III 568 šaknis pastebėta tik vieno latvių ežero pavadinime – Rūgtens Krās E II 168 : lat. rūgtens „etwas bitter, bitterlich (rūgstokas, apyrūgštis)“ ME III 568. Ši šaknis reta Latvijos toponimijoje, yra tik keletas vietovardžių – visi užregistruoti Latgaloje : Rūgtais kalna kln. Bel 1965, Rūgtens pv. Krās 1957 ir kt. Ši semantinė lauką Latvijoje (tiksliau, Latvijos hidronimijoje), matyt, atitinka jau minėtojo adjektyvo sūrs antroji reikšmė „bitter“ (žr. s. v. sūrs). Lietuvoje gausu šios semantikos potamominų: Karč-upis, Karč-upys, Kārt-upis, Kart-upis, Kartenalė ir kt. : liet. kartùs LKŽ V 347 (EŽ 147, 148; Vanagas 1981, 117), nemažai yra ir oikonimų, kurių dauguma yra hidroniminės kilmės: Karč-upis k., Karč-upys k., Karč-rūdė k. (Ladms. 123), Kart-upėnai k., Kartena mstl. ir kt. (Ladms. 125). Nors yra žinomas prūsų kalbos skonio, semantikos būdvardis pr. kārtai „kartus“ (Mažiulis 1981, 278), tačiau nėra išlikusių pr. vietovardžių, kurie galėtų būti padaryti iš šios leksemos. Be jau analizuotų skonio adjektyvų sōls, sūrs, salds, saldēns, skābs, rūgts, latvių kalboje vartojami dar ir ass „aštrus, kandus“, kuōdīgs „kandus“, plekans „preskas, gėlas“, sājš „preskas, beskoni(s)“, sal̄kans „salsvas, apysaldis“, sīvs „aštrus, aitrus; kartus“, skāns „rūgštokas, apyrūgštis, gaižus“, šķebīgs „šleikštus, koktus“, šķēms „gaižus, aitrus“. Tačiau lat. hidronimuose šių adjektyvų šaknų neužregistruota (gal tik būdvardis sīvs yra neaiškios darybos potamonime Sīvēkste Lubn p; plg. kitą lat. upėvardį – Aiviekste² E I 115). Lietuvių hidronimijoje be jau minėtųjų liet. adjektyvų dar užregistruoti dariniai iš skonio būdvardžių aižus, aitrūs, gailūs, gaižūs, gorius, laiskūs (Vanagas 1981, 117). Palyginus kokybės semantikos atskirų pogrupių hidronimus kiekybiniu atžvilgiu, matyti, kad tiek latvių, tiek lietuvių kalboje spalvos semantikos hidronimai gausesni nei skonio semantikos, dar mažiau yra vandens skaidrumo, švarumo, temperatūros ir kt. semantikos vandenvardžių. SUTRUMPINIMAI Gyvenamųjų vietų vardų sutrumpinimai Adul — Aduliena (Gulbenes raj.) Aiv — Aiviekste (Jekabpilio raj.) Aizp — Aizpute (Liepājas raj.) Akn — Aknysta (Jekabpilio raj.) Anc — Ance (Ventspilio raj.) 10 Annen — Anenieki (Duobelēs raj.) Bel — Beliava (Gulbenes raj.) Bēn — Bēnē (Duobelēs raj.) Broc — Bruocenai (Saldaus raj.) Cīr — Cyrava (Liepōjos raj.) Dag — Dagda (Kraslavas raj.) Dign — Dignaja (Jekabpilio raj.) Dob — Duobele (Duobelēs raj.) Dund — Dundaga (Talsu raj.) Durb — Durbē (Liepōjos raj.) Eng — Engurē (Tukumo raj.) Ezern — Ezerniekai (Dagdas raj.) Gav — Gavieze (Liepōjos raj.) Gram — Gramzda (Liepōjos raj.) Graš — Grašiai (Maduonos raj.) Griķ — Griķiai (Kuldygos raj.) J-laic — Jaunlaicenē (Alūksnes raj.) Kalu — Kalupē (Daugpilio raj.) Kārs — Karsava (Karsavos raj.) Krās — Kraslava (Kraslavas raj.) Kul — Kuldýga (Kuldýgos raj.) Kurmā — Kurmalē (Kuldýgos raj.) Lim — Limbažiai (Limbažių raj.) L-str — Lielstraupē (Cēsių raj.) Lubn — Lubana (Maduonos raj.) Lubez — Lubezēre (Talsų raj.) Mērs — Mersragas (Talsų raj.) M-sal — Mazsalaca (Valmieras raj.) Pals — Palsmanē (Valkos raj.) Pērk — Perkuonē (Liepōjos raj.) Plan — Planyca (Kuldýgos raj.) Poc — Puociemas (Limbažių raj.) Priekļ — Priekulē (Liepōjos raj.) Priekļ — Priekuliai (Cēsių raj.) Rop — Ruopāžai (Rygos raj.) Ruc — Rucava (Liepōjos raj.) Rug — Rugajai (Balvų raj.) Sald — Saldus (Saldaus raj.) Sark — Sarkanmuiža (Ventspilio raj.) Sēl — Sēliai (Valmieras raj.) 11 Skan — Skankalnė (Valmieros raj.) Skriv — Skryveriai (Uogrės raj.) Smil — Smiltenė (Valkos raj.) Snėp — Snėpelė (Kuldgygos raj.) Str — Straupė (Cėsių raj.) Strut — Strutelė (Tukumo raj.) V-au — Vecauce (Duobelės raj.) Viesn — Viesiena (Maduonos raj.) Zau — Zaubė (Cėsių raj.) Zebr — Zebrenė (Duobelės raj.) Ziemu — Ziemupė (Liepojos raj.) Kiti sutrumpinimai dr. — dirva est. — estų ež. — ežeras gn. — ganykla įl. — įlanka k — koreguota, patikslinta k. — kaimas kl. — kelias kln. — kalnas l. — laukas lat. — latvių lyb. — lybių liet. — lietuvių žr. — žiūrėk mstl. — miestelis p — papildoma medžiaga pav. — pavardė plg. — palygink pr. — prūsų pv. — pieva rst. — raistas s. v. — sub verbo šlt. — šaltinis tarm. — tarmybė ti. — tiltas tv. — tvenkinys up. — upė upl. — upelis + — prieš objekto rūšies pavadinimą (+tež.) nurodo, kad objekto nebėra 1956...1978 — metai po hidronimo nurodo ekspedicijos laiką ∧², \² — intonacijų sutapimas LITERATŪROS SUTRUMPINIMAI1 Apr. — Gerullis G. Die altpreussischen Ortsnamen. Berlin—Leipzig, 1922. Balode 1983 — Balode L. Īpašības vārds Latvijas PRS ezeru nosaukumu darināšanā. // LPSR ZA Vēstis, 1983. Nr. 1. 25.—34. lpp. 12 Blese 1933 — Blese E. Dažas domas par Liepājas un Saldus vārdu. — Filologu biedrības raksti. Rīga, 1933. S. 13. 108.—113. lpp. Būga RR — Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1958—1961. T. 1—3. Daubaras 1990 — Даубарас Ф. Прусская гидронимия. Дисс. на соиск. уч. степ. канд. филол. н. Вильнюс, 1990. Endzelin 1934 — Endzelin J. Die lettländischen Gewässernamen. Zeitschrift für slavische Philologie. Wiesbaden, 1934. Bd. II. H. 12. S. 112.—150. E I—II — Endzelīns J. Latvijas vietu vārdi. I. d.: Vidzemes vārdi. Rīga, 1922; 2. d.: Kurzemes un Latgales vārdi. Rīga, 1925. Endzelīns 1933 — Piezīmes par Liepājas un Saldus vārdu // Filologu biedrības raksti. Rīga, 1933. S. 13. 157.—158. lpp. EŽ — Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. V., 1981. FBR XII — Hauzenberga E. Ko vietu vārdi dod latviešu valodas fonētikai? // Filologu biedrības raksti. Rīga, 1932. S. 12. 115.—148. lpp. Kett — Kettunen L. Livisches Wörterbuch mit grammatischer Einleitung. Helsinki, 1938. Konv. I—XXII — Latviešu Konversācijas vārdnīca. Rīga, 1927—1940. S. 1.—22. Ladms. — Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas. V., 1976. T. 2. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas. V., 1968—1988. T. 1—14. Mažulis 1981 — Mažiulis V. Prūsų kalbos paminklai. V., 1981. T. 2. ME I—IV — Mühlenbach K. Latviešu valodas vārdnīca // Redigējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns. Rīga, 1923—1932, S. 1.—4. Savukynas 1966 — Savukynas B. Ežerų vardai. // Lietuvių kalbotyros klausimai T. 8 : Lietuvių kalbos leksikos raida. V., 1966. P. 183—194. Ū IV—V — Plāķis J. Latvijas vietu vārdi un latviešu pavārdi. D. 1: Kurzemes vārdi. // Latvijas Universitātes raksti. Filologijas un filozofijas sērija. Rīga, 1936. S. 4; D. 2: Zemgales vārdi. // Latvijas Universitātes raksti. Filologijas un filozofijas sērija. Rīga, 1937. S. 5. 213.—528. lpp. Vanagas 1981 — Vanagas A. Lietuvių hidronimų semantika // Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 21: Lietuvių onomastikos tyrinėjimai. V., 1981. P. 4—154. Wied. — Wiedemann F. J. Estnisch-deutsches Wörterbuch. St.Petersburg, 1869 (Tallinn, 1973). 13. THE HYDRONYMS OF TASTE SEMANTICS IN LATVIA Summary The hydronyms of salty taste are the most widespread hydronyms of this type in Latvia: about 16 names, derivated from Latv. adjective sāļš “salty”, Latv. substantives sāls “salt”, sālījums, sāļums “brine”. Approximately the same number of such hydronyms is registrated in Lithuania, too. Another Latv. adjective sūrs “1. salty” is wellknown in Latvian dialects (cf. potamonyms Sūra, Sāru pīte), but it also has a meaning “bitter; sour”. In the area of finno-ugric influence, such toponyms might be derived from Liv. sūr, Est. sär “big, large”. One hydronym with this root — Sure — has been registrated in Prussian, too. There is a rather large number of hydronyms of sweet taste in Latvia. These hydronyms might be compared with hydronyms of the same Lith. root Sald- and another root Gėl: Lith. adj. gėlas [vanduō]=Lat. saldūdens “fresh water”. Strange relations might be mentioned between Lith. rūgštìs = Latv. skābs “sour”, Lith. kartùs = Latv. rūgts “bitter”. Latv. adjective skābs is mentioned only in one hydronym — Skābais dīķis, but there are some more hydronyms of substantive origin — Skābji-upē, Skābuma baļļa etc.. There is only one lymnonym Rukštys in Lithuania, too. Latv. root rūgts “bitter” is mentioned only in one lake-name: Rūgtenis: adj. rūgtenš “rather bitter”. This semantic field in Latvian hydronymics evidently is taken up by the second meaning of Latv. adjective sūrs “2. bitter” — mentioned above. Other Latv. adjectives of taste (such as ass, kuodīgs, plekans, sājš, salkans, siuvs, skāņš, ėkebas, ījērns) are not mentioned in the derivation of Latvian hydronyms. Maybe the hydronyms of taste semantics are very ancient, their semantics is one of the most hydronymical. But if we compare this group with another hydronyms of water quality semantics, one must note, that the group of taste semantics is more numerous than, for example, the group of colour semantics. 14