Raštų leksikos pateikimas didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIII (1995) GRAMATIKA IR LEKSIKOLOGIJA MARIUS DAŠKUS RAŠTŲ LEKSIKOS PATEIKIMAS DIDŽIAJAME "LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNE“" Šiame straipsnyje norėtųsi aptarti keletą žodyninio darbo principų. 1.0. Žodynuose pateikiama leksika savotiškai aktualizuojama, įtraukia- ma į šiandieninę kultūrą. Kokie bebūtų žodynai — istoriniai, etimologiniai, dialektiniai — į juos patekę žodžiai — seniai užmiršti, bent kartą kieno nors pavartoti ar sukurti — tampa mūsų dabartinės kultūros savastimi. Tie žo- džiai pateikiami pagal tam tikras taisykles, jei reikia — norminami, — ir tik tada jie ima funkcionuoti šiuolaikinėje vartosenoje. Tik žodyne pateiktos ir aprobuotos formos po to patenka į raštus — mokslinius, publicistinius etc. 1.1. Pirmiausia nustatoma rašyba — be to neįmanoma sistemingai pateik- ti kalbos faktus. Antraštiniai žodžiai neatspindi ir negali atspindėti rašybos istorijos. Specializuoti žodynai — istoriniai, etimologiniai etc. — kuriems svarbu originalioji rašyba, specifinius užrašymus pateikia po antraštinės for- mos ar iliustracijoje. Tiktai sudarant siaurą (kokios vienos šnekos) dialektinį žodyną, įmanoma antraštinius žodžius pateikti užrašytus fonetine transkrip- cija. Nors ir šiuo atveju mūsų leksikografijoje vyrauja bendrinės kalbos (sutr. bk) rašybos transkripcija (plg. DūnŽ, DrskZ ir pan.). 1.2. Lietuvių kalbos tarminę įvairovę bendro pobūdžio žodyne būtina pa- teikti vienu kuriuo pagrindu. Lietuvių leksikologijoje tarminės formos trans- ponuojamos pagal fonetinius atitikmenis bendrinėje kalboje. Čia svarbiausia nustatyti, kokios tarmės tai žodis, teisingai surasti jo garsų atitikmenis ir juos pakeisti nekeičiant morfologinės formos. Dažnai tai būna gana sunku, nes sudėtinga yra tarmių morfologija. Galimi atvejai, kai transponavimo ne- prireikia, pavyzdžiui, dialektiniame žodyne antraštinius žodžius galima pa- teikti tokia forma, kokia jie vartojami tarmėje. Kituose žodynuose taikomas tarminių formų transponavimo principas. 1.3. Dabartiniuose žodynuose pateikiami žodžiai ne tik iš tarmių, bet ir iš kitų, senesnių žodynų, senųjų raštų, grožinės literatūros. Juose aptinkamos formos yra labai įvairios — čia įtakos turi skirtingas raštų tarminis pagrindas, autorių valia, redaktorių taisymai. Žodžius iš raštų, kaip ir iš tarmių, reikia pateikti sutvarkytus vienu pagrindu — kitaip sakant, žodyno sandara turėtų būti sisteminga. 2.0 Raštų leksikos pateikimas priklauso nuo žodyno pobūdžio. Kadangi Lietuvoje nėra nei istorinio, nei etimologinio, nei senųjų raštų leksikos žody- nų, sprendžiant raštų pateikimo problemas, tenka remtis didžiuoju " Lietuvių kalbos žodynu". Tikėtina, kad šios pastabos, bandytos suformuluoti kaip principai, padės sudarinėti ir kitus žodynus. 231 2.1. Aiškią tarmybę, aptiktą senuosiuose raštuose, reikėtų kaip ir tarmi- nes formas, užrašytas iš gyvosios kalbos, tranponuoti pagal bendrinės kalbos atitikmenis. LKŽ yra gana daug atvejų, kai tarminės formos iš senesnių raštų pateikiamos netransponuotos su nuorodomis į transponuotas ar šalia trans- ponuotų formų. Tokios netransponuotos formos yra nereikalingas balansas. Atspindėti tarmines vieno ar kito šaltinio ypatybes galima ir po antrašti- nio žodžio (tai atskiras klausimas). Plg.: žalininkų forma x klėštarius SD91, SD297 LKZ VI 63 šalia transponuotos x klėštorius (1. klesztor) Al, OZ25 LKŽ VI 63; 1x kalioti SD128 = kolioti KLŽ V 140 (dvejojo ir "Pirmojo lietuvių kalbos žodyno" parengėjas, žodžių indekse pateikęs klėštarius (p. 748), bet kalinti (m TAN)) dūminiu lrų f OC 0 TTR Ca TT OD RTE kos žodyne net nurodyta — gaji. — ir užrašyta tarmiškai — kyle (A.J. II 112); aukštaičių forma su un < an : kunkarézis (dial.) SD367 LKZ VI 898; zemai- čių ir prūsų lietuvių vienbalsinimas ai, ei < a, e: 1 ladyti N, [K] = laidyti LKZ VII 9; kunigakstis R = kunigaikštis; kunigakstysté R = kunigaikštystė LKZ VI 893; karvaté (=karvaité) R234, N LK= V 354; kelatis (dial. kelaitis) N žr. kelias LKZ V 504; knevoti (dial.) S.Dauk, J = kneivoti 1 LKZ VI 220; tarmines formos su mišriaisiais dvigarsiais vietoje bk nosinių balsių: gėnšė R, [K], Š, Enc VIII 1011, C II 150 LKŽ III 237 šalia gėšė J.Jabl, K.Būg, Grg LKŽ III 280; gėnžė Jn, gėnžė J, Mc LKŽ III 239 šalia gėžė Kv, Rt, Mc, J.Jabl LKŽ III 281; lerišė BB2Sam 17, P, MZ327, K II 31, lerišis K, lenšvikis LBZ LKŽ VII 359 šalia lėšis LKZ VII 380; sklensti M LKŽ XII 983, rdnšis (dial.) M LKŽ XI 174. Mažosios Lietuvos raštuose dažnos formos su supainiotais o — uo, ė — ie (tarminė ypatybė), tad neatstatyta liko: x kripbomis K II 24 LKŽ VI 610 (=kripbuomis); 2 komet R, N LKŽ VI 319 (=kuomet); kékstas N, K I 223 LKŽ VI 303 (=kuokstas); kela N = kielė LKZ V 504; 1 kelė N = kielė LKŽ V 506 (čia e žymi ė). Šios formos pateiktos nesistemiškai, šalia daugelio transponuotų formų, plg., prūsų raštų pašliuodnūmas (orig. pašliodnumas) K I 13 LKŽ IX 577—578, pašliuodnas (orig. pašliodnas) Mit I 391 LKŽ IX 578, pašliuonūimas K II 153 (orig. pašlionūmas), NdŽ LKŽ IX 578; aukštaitiškos formos su atstatytu an (tarm. un): kankos (orig. kunkos SD312) LKŽ V 217, 1 kanka SD 312, 337 LKŽ V 210; x kankinis [K], N (iš kunkinė SD138 = lunkinė) LKZ V 213; taip pat dūnininkavimas: srieklės G111 (orig. sryklės) LKZ XIII 582 ir pan. Kartais sunku transponuoti žodį, nežinant tų raštų, iš kur jis paimtas, tarminių (ir rašybos) ypatybių. Mūsų senieji raštai dar nėra pakankamai ištirti, todėl žodynininkams kyla daug problemų. Pavyzdžiui, jei sudarytojai būtų žinoję, jog Miežinio žodyne didelė dauguma žodžių turi mišriuosius dvigarsius vietoje bendrinės kalbos nosinio balsio, jie būtų ati- džiau transponavę sklensti LKŽ XII 983 ir ranšis LKŽ XI 174. Juk Miežinio kensas, szvensti, sprensti, anžulas, ražyties ir pan. LKŽ pateikti atstatyti, pvz.: 1 spręsti 1. M LKZ XIII 206, rezytis M LKŽ XI 342 ir kt. 2.2. Transponuotas ir netransponuotas (tarmines) žodžio formas nedera atskirais antraštiniais žodžiais pateikti žodyne (netgi su nuoroda į transpo- nuotą formą). Taip darant atsiranda nepageidautinų dubletų, pvz.: kadungi SD423 LKŽ V 46 ir 1 kadangi SD 423, B, MŽ350, K LKŽ V 42; įžumbis, -ė 232 SD379, jzumbiai SD387 LKZ VI 288 ir jzariibis, -ė SD379, įžambiai SD379 LKŽ IV 282—283; krumstus SD86 LKŽ VI 704, krumtus SD387 LKŽ VI 705 ir kramstūs SD86 LKŽ VI 414, kramtūs SD387 LKŽ VI 417; kintingas (dial.) SD30 LKŽ V 821 ir kentingas SD30, SE227, SD174 LKŽ V 572; krimzlė (dial.) SD27, J, Vaižg LKŽ VI 600 ir kremzlė SD27, J LKŽ VI 524 ir pan. 2.3. Pateikiant žodį iš raštų, reikia aiškiai skirti, kur yra tarminė forma, kuri yra transponuotina, o kur — naujadaras, skolinys ar netaisyklinga forma, autoriaus valia patekusi į raštus. Pvz., kelia abejonių lėkna sf. M, BzF135 LKŽ VII 303, kai šalia yra liekna sf. (1) Sint, NdZ, Ms, Sr, Zd "žema drėgna nigra ha krūmu" THT WITA17 Čin A Ronnankangrnis (N TI) Uri Bri VAT (G94) pateiktą formą lėkna, kuri užrašyta donininkų plote (Plikiai, Priekulė). Taigi turime žodžio liekna tarminį variantą. Tad BzF135 santrumpa turėtų būti pateikta prie liekna. Tai pavyzdys, kaip sunkina žodynininkų darbą ne- pakankamas raštų ištyrimas. Lieka Miežinio žodyno forma lėkna (Miežinio ji vyriškos giminės!), kurios negalima paaiškinti žodyno tarminėmis ypatybė- mis. Matyt, Miežinio paimta latviška forma lekns "šlapias, drėgnas" (leknums "šlapia vieta") ir kiek aplietuvinta pateikta jo žodyne. Šitokį žodį reikėtų pa- teikti be taisymų, kadangi tai individualus darinys, plg. čia ir 2x lopas (la. lops) S.Dauk "galvijas" LKŽ VII 648. Apie formą 2 guonė Ser LKŽ III 739 K.Būga rašė, kad tai yra J.Elisono kūrybos žodis, kurio nėra lietuvių kalbos tarmėse (RR II 23). Tokius indivi- dualius "naujadarus" reikia atitinkamai apibūdinti, kad jie nebūtų maišomi su liaudies žodžiais. Taip pat reikėtų elgtis su tokiom formom, kaip gongagalvis, -ė smob. A 1885, 225(Bs) LKŽ III 482. K.Būga taip aprašė šio žodžio gimimą: "Jonas Basanavičius 1885 metų "Auszroje" (p. 225) iš gongalvio, negerai jo pada- lyto į sudėtines dalis (gonglia]-galvis, užuot gon[ia]-galvis) ištraukė nėsamą ir mūsų kalboje net nė negalimą gongį gonio vietoje" (RR II 23). Jeigu pa- teikiame tokius "naujadarus", reikia būti nuosekliems, ir šalia gongagalvio pateikti gongį! Žodyne be keitimų teiktini tik tam tikriems autoriams būdingi žodžiai, ne- patvirtinti kitų raštų, pvz.: naujukynas zr. naujokynas: S.Dauk, naujukysteé M.Valané, P LKZ VIII 592; kėčios K, K I 684 LKŽ VI 283 ir pan. 2.4. Visi šie principai tinka ir iš originaliosios grožinės kūrybos pateikia- mai leksikai. Tarminės formos (kai nustatyta jų tapatybė) transponuojamos į bendrinę kalbą. Tad neteiktini LKŽ yra: sklidėnti LzP šalia sklydėnti End LKŽ XII 994, sklydiioti NmS, Als, KI LKŽ XII 996 (sklidūoti J yra netranspo- nuota forma), čia i < y nekirčiuotoje pozicijoje; kėmelis J.Balt šalia 1 kėmelis Skp, SI, PI LKŽ 556, čia kupiškėniška forma, kur kirčiuotas e > e; jūdstrazdis (dial.) D.Pošk, jūdvarnis, jūdžemis D.Pošk LKŽ IV 372—373 — čia pateiktos dūnininkų formos; kviekšti Žem LKŽ VI 1084 šalia kvėkšti Užv, Vdk, Kal, Krš, Plt, LKŽ VI 1064, čia išlaikyta žemaitiška forma su ie < ė, ir pan. Autorių arba redaktorių naujadarai, įvairiai taisytos formos gali būti pa- teikiamos žodyne nekeistos. Taip atspindėtume redagavimo istoriją, pvz.: brązguolis Vaižg LKŽ I 1025. Geografija rodo, kad tarmėse yra tik brūzgūlis 233 Čk, Lš, Šmk, J, Nmn ir t.t. LKŽ I 1102. 1-oji forma yra raštų faktas, jų pagimdyta visiškai nauja forma. Ją vertėtų pateikti kaip individualų nauja- darą. 3. Šiame straipsnyje norėta parodyti, kiek problemų žodynų autoriams kyla susidūrus su senesniais raštais, kai bandoma interpretuoti jų leksiką. Keletas suminėtų principų turėtų padėti sisteminant šią gana padriką leksi- kografinės veiklos sritį. THE PRESENTATION OF THE OLD WRITINGS VOCABULARY IN THE DICTIONARY OF THE LITHUANIAN LANGUAGE Summary The vocabulary of the old writings (including dictionaries) is an important part of the academic Dictionary of the Lithuanian Language (DLL). The spelling of dialectal words is presented in DLL by correlatives of their sounds in Standart Lithuanian. Transposition is carried out adhering to the phonetic laws of dialects on which the special features of the language of old writings and dictionaries are based. In the first volumes of DLL the transposition of old forms is not allways carried out guite accurately. There was a tendence to leave these forms untr osed. In this article the presentation of the dialectal forms is being discussed. The author proposes the systematical transposition without any exeption. 234