Lietuvių kalbos kuopinių ir vardažodinių vietų pavadinimų darybos raida

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIII (1995) GRAMATIKA IR LEKSIKOLOGIJA SAULIUS AMBRAZAS "LIETUVIŲ KALBOS KUOPINIŲ IR VARDAŽODINIŲ VIETŲ PAVADINIMŲ DARYBOS RAIDA Kuopiniai pavadinimai Kuopiniai pavadinimai (nomina collectiva, toliau — NC) yra viena iš pačių seniausių darybos kategorijų, paveldėtų iš indoeuropiečių prokalbės. Lietuvių kalboje, kaip ir daugelyje kitų giminiškų kalbų, ji sparčiai nyksta. Mat, susiformavus morfologinei skaičiaus kategorijai, kuopiniai pavadinimai tapo savotišku kalbos pertekliumi. Jie lietuvių kalboje daromi su darybos afiksais, kilusiais iš darybos galūnės *-a-, būdvardinių priesagų *-no-, *-to-, *-io-. Be to, kuopinę reikšmę kartais gauna ypatybių pavadinimai (nomina gualitatis). Vediniai su *-a- -a Lietuvių kalboje kuopiniai pavadinimai su senąja darybos galūne -a yra beveik išnykę. Tėra tik vos atpažįstamų reliktų. Iš jų, visų pirma minėtini vediniai dlksna/alksnd "alksnynas" Skd; Smln; Als; Vdk; Grg; VšR; "bala, klonis, slėnis" BB 1 Mak 9,45; Mžk (LKŽ 1° 104, plg. la. dlksna "pelkėta vieta", žr. Būga 1961:407; ME I 67), kdrkla "karklynas” Ms; Kv (LKZ V 291), kaimgna "kaimynai" JD 850; JV 413. Remdamasis vandenvardziais Léndra NmZ; Sln, Svéndra Vdk A. Vanagas (1970:44) rekonstruoja vedinius *léndra ”lendrynas”, * švėndra "švendrynas". Galimas daiktas, kuopineés prigimties yra ir daiktavardžiai daūsos: * dausas (plg. sl. dszs "dvasia", žr. Būga, 1958:553—554), derva (plg. s.sl. nom.pl. dreva "medžiai" : nom.sg. drevo "medis", taip pat gr. 6ė0ov "medžio kamienas, malka", go. triu "malka, medis” ir t.t.), nagd "kanopa" (plg. s.sl. noga "koja") : ndgas (ŽD 46), prieveiksmis namė (plg. gr. vouds "buvimo, gyvenimo vieta; ganykla", žr. Schmidt 1889:39), tokie skaitvardiniai dariniai kaip dvejé-pas (Brugmann 1911:234), keturid-lika, įvardžių bevardės giminės formos to, ko, šito ir pan. (Valeckienė 1984:205 tt.). Kad kadaise baltų kalbose kuopiniai pavadinimai su *-ūdar buvo gyvas darybos tipas, leidžia manyti prūsų kalba. Mat, Elbingo žodynėlyje užfiksuota nemaža kuopinės prigimties bevardės giminės daiktavardžių su *-a-, pvz., austo "burna" (Munt) 89 (plg. s.sl. ousta "burna" ir s.ind. osthah "lūpa"), slayo "rogės, šlajos“ (Slete) 307 (plg. lie. sldjos) : slayan "pavaža" (Sletekuffe) 309, warto "durys" (Thére) 210 (plg. s.sl. vrata "vartai") ir t.t. (Mažiulis 180 1981; PKEZ I 124—125; ĮĮerrapes:1991). -ai Pastaruoju metu vėl bandoma atgaivinti G. H. Mahlowo (1879:49, 81) ir J. Schmidto (1889) hipotezę, pagal kurią tokios formos kaip lie. vilkai, gerai, kai, tai kilusios iš kuopinių pavadinimų su darybos galūne *-a-/-9- (plg. pr. warto ir lie. vartai, lo. loca greta loci : locus "vieta", gr. x£Xevda greta x£ievido: "kelias"). Antai V. Ilič-Svityčius (1963:53—55), kaip kadaise J. Schmidtas, rašė, kad kai kurie lietuvių kalbos o kamieno daiktavardžių nom.pl. formų (ypač pluralia tantum) kirčio vieta rodanti senąjį kuopinių pavadinimų su *-akirčiavimą (pvz.: linai iš * lina, plaušai iš *pluosa ir kt.). A. Valeckienė (1978:69—81, 93; 1984:208—217, 220—221) pateikė naujų argumentų, remiančių įvardžių bevardės giminės formos tat kilmę iš *tū+-i. Kiek kitaip pastarojo įvardžio kilmę aiškina A. Rosinas (1988:183—188). B. Stundžia (1981) nustatė, kad nemaža dalis lietuvių kalbos (i)o kamieno daugiskaitinių oksitoninio kirčiavimo vietovardžių (ypač vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmėse) kilę iš baritoninio kirčiavimo air € kamieno asmenvardžių (pvz.: Burbai: Būrba, Lapiai : Lūpė). Jis mano, kad jie galėtų būti kuopines kilmės, nes kai kur tarmėse oksitoninėmis asmenvardžių (i)o kamieno nom. pl. formomis su -(i)ai pažymimas šeimos, giminės vardas (pvz.: dveji, treji Dūdai, Gudeliai "dvi, trys Dūdės Gudėlio šeimos"). Be to, tarmėse kartais kuopinę reikšmę turi bendriniai daiktavardžiai su -(i)at (pvz.: liepai "liepynas" Št : liepa, liepos; siuvėjai "siuvėjų šeimyna" Ldvn; Jrb : siuvėjas, siuvėjai). Tuo remiantis daroma išvada, kad lietuvių kalboje, be paprastosios daugiskaitos, kadaise egzistavusi ir kuopinė daugiskaita, kilusi iš senųjų kuopiniy pavadinimų su *-a/-s-. Panašią hipotezę anksčiau kėlė ir J. Otrebskis (GJL III 28). M. L. Palmaitis (1989:126—128) lie. liepai "liepynas" tipo formas susiejo su pr. Stai Gennai”tos moterys" (die Weiber) III 9312 ir atitinkamomis nom. pl. formomis graikų ir lotynų kalbose (pvz.: gr. xwpat, lo. terrae). Pasak jo, jos esančios ne naujadarai, kaip manė ankstesni tyrinėtojai, o archaizmai, kilę iš kuopiniy pavadinimų su *-a-. Be to, jis teigia, kad tiek įvardžių, tiek ir o kamieno vardažodžių nom.pl. formos su *-ei/-oi (pvz.: lie. jiė, vilkai) išsirutuliojusios iš neutralią kuopinę reikšmę turėjusių prieveiksmių, plg.: lie. gerai, namié, pr. labbai "gerai" (wol) III 49165, bitai "vakare" (Abends) III 1133, sl. dobrė "gerai", gr. oixot "namie". Taigi vis labiau aiškėja, kad rytų baltų kalbų nom.pl. formos su -ai (ar bent jų dalis, ypač daugiskaitiniai, pvz.: lie. linai, la. lini) gali būti kilusios iš kuopinių pavadinimy su *-ū-/-9ar kitokių kuopinės prigimties formų. Tai derinasi su jau seniai keliama prielaida, kad indoeuropiečių prokalbėje iš pradžių nebuvę morfologinių daugiskaitos formų, jos susiformavusios vėliau, visų pirma iš kuopinių pavadinimų su darybos galūne *-4-/-8- (Schmidt 1889; Meillet 1934:291—292; Tponucrutt 1946; Lehmann 1958:189 tt.; Famxpenunse, HBanos 1984:281—283 ir kt.). Darybos galūnė *-apadėjo pamatą atsirasti kelioms išvestinėms lietuvių 181 kalbos priesagoms -(i)ava, -auja, -(i)uva, galbūt -ija, o iš dalies -0-jas, -o-tas. -(i)ava Su priesaga -(i)ava, kuri būdinga baltų kalbų vandenvardžiams ir vietovardžiams (Vanagas 1970:101 tt. su lit.), padaryti keli kuopiniai pavadinimai, pvz.: brolavė Užp; Str; Ds, broliava "broliai ir seserys" Dglš (LKŽ I? 1069), géniava "banda, pulkas, daugybė" J; Upn; Uzv (III 482), Sasava "mažų vaiky būrys? MI (XIV 537), šiūkšlavos "šiukšlės, saslavos” Rms (XIV 928), šunavė "šunų, isdykeliy ar piktų žmonių būrys" Švnč; MI; Dv; Slk; Str; Lbv (LKŽ XV 354), velniava (fiksuojamas nuo WP 156). | Priesaga -(i)ava kilo iš kamiengalio eu/ou/u, išplėsto ū kamieno formomis (ŽD 381; Maxiojnuc 1967:39—41). -auja Priesagos -ava naujesnį variantą -auja (ŽD 88—89) turi NC indauja (LKŽ IV 105—106), šunauja "šunų, išdykėlių ar piktų žmonių būrys" (XV 352, plg. šunavė), vilkauja "vieta, kur daug vilkų, šalta vieta" (Senkus 1972:150). -(i)uva Su priesagos -(i)ava apofoniniu variantu -(i)uva (Maxionuc 1967:40—41) padarytas NC velniuva "velniai; velnias; velniskas darbas" (plg. velniava), paplitęs vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmėmis pagrįstuose XVI—XVII a. raštuose, ir tarminiai vediniai: broliuva Trg, bréluva "broliai ir seserys" Ktk (LKZ I? 1072, plg. brolavė), sesiuva "seserija" Dglš (XII 438). -ija — Priesaga -ija lietuvių kalboje yra svarbiausia kuopinių pavadinimų darybos priemonė. Šio tipo vediniai dažniausiai žymi asmenų grupę, jos visumą, pvz.: senųjų raštų NC raitelija "raiteliai, jų visuma" Lex 71; C I 425; N; [K]; LL 57. Tačiau gana seniai vediniai su -ija ėmė žymėti augalų ar šiaip gamtos daiktų telkinius vienoje vietoje (kaip ir priesagos -ynas, -ynė vediniai, žr. p. 183—185). Antai jau K. Sirvydo žodyne užfiksuotas vedinys ąžuolija "ąžuolynas" SD! 19 (t.p. Ds; Tvr; Grg; Dgls; Dsn; Prng — LKŽ I? 535). Tokių vedinių dabar daugiausia yra žemaičių tarmėje, pvz.: grybija "vieta, kur daug grybų" Sts (t.p. Mrc — LKŽ III 584), išlynija "žemė prie šlyno, šlynynė" Užv (IV 206), kerpijos "vieta, kur auga daug kerpių" Sts (V 619), lapija "vieta, kur daug lapų" Tv (VII 148), lazdijd "vieta, kur auga lazdynai” Grg (VII 213), lenkija "vieta, kur daug lenkių, daubų" Varn (VII 614), liūnija "liūnas, liūnynė" Sts; Kal (VII 614), molija "molio žemė, molynas" Trk; Slnt; Užv; Kv; Vvr; Vkš; "molėtas jūros dugnas" Plng (VIII 337), rūdija "rūdynė" Kv; A Brs; "rūdos telkinys" S.Dauk (XII 707), smiltijė "smiltynas" Grg (XIII Vietos reikšmę turi plačiai tarmėse paplitęs vedinys uošvija. Kai kur tarmėse vartojamas vedinys seniūnija "seniūno tvarkomas kaimo vienetas" Grz; Grv (LKŽ XII 395). Galimas daiktas, kad iš tarmių į raštus pateko 182 ir vedinys karalija. Antai V. Krėvė "Patarlėse ir priežodžiuose" užrašė tokį sakinį iš Nedzingės: Aklų ir kurčių karalija žaibo ir perkūno nebijo. F. Spechto išleistuose A. Baranausko tarminiuose tekstuose užfiksuotas vedinys valstija reikšme "apskritis" BM 24. XIX a. ir kai kuriuose vėlesniuose raštuose šis vedinys vartojamas "valstybės" reikšme. K. Būga (1958:113) vediniu valstija siūlė žymėti "valtybių sąjungą". Taip atsirado dabar įprastas terminas Jungtinės Amerikos Valstijos (Dambriūnas 1960; 1966). Pagal tuos liaudiškus vedinius kuriantis bendrinei lietuvių kalbai su priesaga -ija imta daryti ir kitus administracinius terminus. Jau XVIII a. Mažosios Lietuvos raštuose vartojamas vedinys vyskupija (Būga 1958:545; Skardžius 1960:19). S. Daukanto plunksnai, matyt, priklauso vediniai kunigaikštija, urėdija, viešpatija. Jau A. Juškos žodyne randame ir vedinį vaivadija. Dabar bendrinėje kalboje vartojami dar keli tokio tipo vediniai, pvz.: eigulija, girininkija, naujasėdija, tėvonija (DaiktvDr 401; Keinys, 1975:52). Kuopiniai pavadinimai su priesaga -ija turi atitikmenų daugelyje giminiškų kalbų (Brugmann 1966:647; Hirt 1927:176; Meillet 1934:285; Lohmann 1932:12 ir kt.). Antai lie. brolija "broliai ir seserys" Všt (LKZ I? 1070) maždaug atitinka sl. *brat(r)oja "broliai", gr. vpūarpiū "giminė padermė; brolija". Tačiau afiksas *-(i)iagali būti antrinis, atsiradęs prie kamiengalio i prisijungus darybos galūnei *-a-, plg. lie. hidr. Kirmija Al : kirmis "kirminas", s.ind. kulya "upelis, srautas" : *kuli- (rekonstruotas remiantis hidronimu Kuli-ši, giminišku lie. kūlis "akmuo", žr. Schmid 1990), taip pat gr. part pla ir par pa. Vediniai su *-(i)io- -ijas Kad vediniai su *-(i)iaūgali būti kilę iš senųjų kuopinių pavadinimų su *-ū-, o ne iš būdvardžių su *-(i)io-, be kita ko, rodo ir ta aplinkybė, jog būdvardžiai su afiksu *-(i)iobaltų kalbose yra beveik išnykę (ŽD 80; LVG 276—277), o kuopiniai pavadinimai su *-tį ūproduktyvūs. Antra vertus, afiksas *-(1)ioirgi veikiausiai yra antrinės kilmės, atsiradęs išplėtus kamiengalį i (ar kitokias formas su -i) o kamieno formomis (Benveniste 1935; Wackernagel, Debrunner 1954:816 su lit.) arba dėl iir o kamienų mišimo (plg. Mažiulis 1970:152). Slavų, germanų, indoiranėnų kalbose kuopiniai pavadinimai dažnai daromi su afiksu *-(i)io-. Tuo tarpu baltų kalbose šio tipo vedinių yra labai nedaug. Grynąją priesagą -ijas lietuvių kalboje turi rodos tik LC galvijai, kuris giminiškas sl. * (po)golvoje "gyvulių skaičius" (Maprsruos 1973:24). -ojas, -ynojas Tarmėse yra tik keli kuopiniai pavadinimai su priesaga -ojas, pvz.: liepdjas "liepynas" V.Krév (LKZ VII 426), riešutėjas "lazdynas" Kė; Vvs (plg. dar riešutėjis Lzd; Sn — LKŽ XI 580), samandjai "samanų kuokštai, dedami tarp 183 sienojų" B.Sruog; Pn (XII 90). Žemaičių tarmėje randama dar vedinių su dviguba priesaga -ynojas, pvz.: balyndjas "balynas" Plng (I? 596), beržynėjas "beržynas" Užv (I? 777), kelmyndjas "kelmynas” J; Ms; Sint (V 525), Zuvyndjas "tvenkinys, kur auginamos žuvys" S.Dauk (plg. Zuvynas "t.p." J). Latvių kalboje atitinkamų vedinių su -ūjs yra žymiai daugiau, pvz.: bėrzajs "berzynas”, smaltajs "smėlynas" (LVG 284). Veikiausiai priesagoje *-a-ioslypi kuopiniy pavadinimy darybos galūnė *.ū-, išplėsta būdvardiniu afiksu *-io-, plg. lie. dlksna ir la. dlksnajs "alksnynas”. -roje Priesagos -ojas variantą -rojé turi NC dpusrogé ”apusynas” Prk (LKZ Į“ 276), plg. apusdtas, apusrdtas (p. 186). ; Vediniai su *-no- -ynas Priesagos -ynas vediniai dažniausiai žymi augalų ar šiaip gamtos daiktų, rečiau gyvų būtybių telkinius vienoje vietoje. Tokie vediniai dažni jau senuosiuose raštuose, plg. K. Sirvydo žodyne užfiksuotus vedinius: ąžuolynas sp! 19; SD? 45, avietynas SD? 162, mirtynas "mirtų darželis" 175, pušynas sp! 12; SD? 21, 30, 414, ropynas SD? 395, rožynas 383, skrudėlynas "skruzdėlynas” SD! 83, žolynas 13, žolynynas SD* 32. Priesagos -ynas vediniai turi ne tik kuopos, bet ir vietos reikšmę. Pastaroji reikšmė ypač ryški iš vedinių, padarytų: a) iš kai kurių daiktavardžių su priesaga -umas (ar -uma), pvz.: gilumynas "gili vieta" Nč (LKŽ III 304), klampumynas "klampi vieta" Mrs; Trak; Kb; Rud (VI 958), tankumynas (plačiai paplitęs); b) iš būdvardžių, pvz.: klampijnas "klampi vieta" Ns 1851,2; Vkš; Rm (VI 955), tankijnas "tankumynas" Rms; Pn; Ms; Sln (LKZ XV 811). Todėl šio tipo vedinius kai kurie tyrinėtojai sinchroniniu požiūriu visai pagrįstai skiria prie vietų pavadinimų (DaiktvDr 396—397; Vidugiris 1969:155; Keinys 1975:50—51; Range 1977:129). Tačiau istoriškai jie yra sukonkretėję kuopiniai pavadinimai (ŽD 266—267; GJL II 199). Tai rodo grynąją kuoping reikšmę išlaikęs vedinys ZvaigZdynas (fiksuojamas nuo DP 542as). Be to, bendrinėje kalboje su priesaga -ynas mėgstama daryti naujus kuopinius pavadinimus, pvz.: balsiyjnas, garsijnas, žarnijnas ir t.t. (DaiktvDr 419— 420; Keinys 1975:52—53). Kuopiniai „pavadinimai su priesaga -ynas kilę iš sudaiktavardėjusių būdvardžių su *-i-no- (plg. lie. melynas, s.sl. zvėrins, lo. ferinus "žvėries", lo. fiberinus, s.vok.aukšt. bibirin "bebro", zr. Brugmann 1906:274 tt.). Šio tipo vedinių daiktavardėjimas ir virtimas kuopiniais pavadinimais prasidėjo gana seniai. Mat kuopinių pavadinimų su *-inoesama ne tik baltų, bet ir slavų, o iš dalies ir lotynų kalbose (Brugmann 1906:278, 649; Lohmann, 1932:15). Lietuvių kalbos priesagos -ynas vediniams ypač artimi slaviški vediniai su -ina, 184 kurie irgi neretai žymi miškus, plg. lie. beržynas ir sl. *berzina "beržynas" (Slawski 1974:121, 123). -yna Kuopinių pavadinimų su priesaga -yna, tiesiogiai atitinkančiu sl. -ina, lietuviy kalboje yra vos keli. Nuo seno plačiai paplitęs vedinys šeimyna (bet plg. pr. seimins "šeimyna" (Gesinde) III 834 ir iš dalies s.sl. sėmins "priklausantis šeimai, vergas"). Kiti labai reti, pvz.: molyna "molynė" N; "molduobė" MZ; N, pusnyna "pusnynas" R; MZ, pušijna "pušynas" MŽ; N; N 336; RD 5, udm "durpynas" RB Ez 47,11; MZ; N; K, sgslavijnos "sąšlavos" JV 40; NdZ. Galimas daiktas, šio tipo vedinių būta ir prūsų kalboje, plg. vietovardį Spandyno (Gerullis 1922:253). Su nauju priesagos -ynas/-yna paradigminiu variantu -ynė, atsiradusiu dėl ė kamieno produktyvumo, dažniausiai lietuvių kalboje daromi panašios reikšmės vardažodiniai vediniai kaip ir su priesaga -ynas. Nuo seno jie būdingi vakarų aukštaičių tarmei. XVII a. Mažosios Lietuvos žodyne Lexicon Lithuanicum vardažodinių vedinių su priesaga -ynė (7) yra net daugiau negu su priesaga -ynas (5): klampynė 85a, kadagynė 102a, elksnyné "alksnynas" 30, drebulynė "drebulynas" 33, beržynė "beržynas" 18, aužuolynė "ąžuolynas”, skroblynė "skroblynas" 27. Kita vertus, rytiečio K. Sirvydo žodyne randame tik vieną šio tipo vedinį kelmynė SD" 51. Priesagos -ynė vediniams vietos reikšmė yra būdingesnė negu vediniams su priesaga -ynas. F. Kuršaitis lietuvių-vokiečių kalbų žodyne aiškiai skiria šių darybos tipų reikšmes, plg. karklynas "ein Haufen stehenden Weidegestrauchs” ir karklijnė "ein groBer mit Weidegestrauchs bewachsener Platz”, nendrynas "ein Haufen stehenden Rohres, ein Rohrteich” ir nendrinė "ein Rohrbruch, ein Platz, aus welchem sich viel Rohr befindet”, riesutynas "ein Haselgestrauch oder ein Haufen von Haselgestrauchen” ir riešutijnė "ein groBer mit Haselmusstrauch bewachsener Platz”, skrobliynas "ein Buchenwaldlichen” ir skroblyné "eine mit Buchen bewachsener Platz”. Tik apibūdinant vedinio pusyne reikšmę, čia pasakyta, kad jis reiškia ta pat, ką ir pušynas. Be to, su priesaga -ynė šiek tiek daugiau negu su -ynas aukštaičių tarmėje daroma vietų pavadinimų iš būdvardžių. Be plačiai paplitusių vedinių klampijnė, tankijnnė, turinčių atitikmenų su priesaga -ynas, tarmėse vartojami dar vediniai dykyné "prastas laukas" Bsg; Brt (LKZ II“ 537), gilyné "gili vieta" Kt (III 299), sausyné "durpinė pieva" Rk (XII 217), šlapijnė "šlapia vieta" Dbk; Vžns; Sdk; Rk; Ggr; Ds; Prng (XIV 1019). Kapsų ir zanavykų šnektose priesagos -ynė vediniai, padaryti iš asmenvardžių, dažnai žymi žmonių gyvenamąsias ar gyventas vietas, pvz.: Dubickijnė " Dubicko gyventa vieta, ūkis", Glytijnė "Glyto gyventa vieta" ir kt. (Senkus 1972:168). Žemaičių tarmėje plačiai vartojamas grynąją kuopinę reikšmę išlaikęs vedinys patalyné. Tuo tarpu vardažodinių vietos pavadinimų su -ynė čia yra visai nedaug. Antai V. Vitkausko dūnininkų tarmės žodyne (DinZ) randame tik 5 šio tipo vedinius: maurinė, varputijnė, motinijnė "motinos ūkis", 185 kęsijnė "kemsyné” (greta 47 atitinkamų priesagos -ynas vedinių). B. Vanagienės liudijimu, jų retai pasitaiko ir šiaurinėje žemaičių tarmės dalyje, Mosėdžio apylinkėse. Antra vertus, žemaičių tarmėje paplitę valgių, daugiausia sriubų pavadinimai su priesaga -ynė, pvz.: bulvinė "bulvienė", burokijnė, lapijnė "burokų sriuba", kopistjné "kopustų sriuba", kiaušijnnė "kiaušinienė" ir t.t. (LKA I Žemėl. nr. 29. P. 83—84; III Žemėl. nr. 125. P. 138—139), kurie irgi gali būti kilę iš kuopinių pavadinimų. Matyt, kuopiniai pavadinimai su priesaga -ynė aukštaičių ir žemaičių tarmėse konkretėjo skirtingu būdu. Aukštaičių (ypač vakarų) tarmėje jie gavo vietos reikšmę. Tam galėjo turėti įtakos veiksmo vietų pavadinimai su homonimine priesaga -ynė (kilusia veikiausiai iš -inė dėl veiksmažodžių su priesaga -yti įtakos, plg. DaiktvDrR 64, 214). Tuo tarpu žemaičių tarmėje priesagos -ynė vediniais imta reikšti valgių pavadinimus. -iena Lietuvių kalboje randame vos vieną kitą kuopinį pavadinimą su priesaga -iena, pvz.: mergiena Trgn, mergiena "mergos" Al, moliena "molynė" Lzp; LT III 512(Bs); LTR(Upn); Sn (LKŽ VIII 27, 337), ražienos Sl; Plv; Užp (XI 341). Kuopinės prigimties gali būti ir vietų pavadinimai su -iena, žymintys kultūrinių augalų augtąsias vietas, pvz.: aguoniena, bulviena, kopūstiena ir t.t. (ŽD 288; DaiktvDr 400). Kitokios kilmės yra mėsos pavadinimai su homonimine priesaga -iena, pvz.: aviena, jautiena ir t.t. Tai ypatybės turėtojų pavadinimai (nomina attributiva). Daugiau kuopinių pavadinimų su atitinkamomis priesagomis -iens, -iena daroma latvių kalboje, pvz.: egliens”eglynas”, cielmiens "kelmynas", skaidiena "skiedrynas" (LVG 322—324; BKGF 79; MLLVG I 132, 137). Mat latvių kalboje visai nėra kuopinių pavadinimų su *-ino-. ; -ėna Vedinys mergiena žemaičių tarmėje turi variantą su -ėna mergėna "mergos” Grg (LKŽ VIII 27), plg. aukšt. aviena ir žem. avéna, aukšt. jautiena ir žem. jautėnair t.t. -ainė Kuopinės prigimties gali būti ir šie tarminiai vediniai su priesaga -ainė (priesagos -iena apofoniniu variantu iš ide. *-eino-/-oino-): dirsainė "duona su dirsémis” JR 39 (plg. dirsainis,-ė "dirsinis" S.Dauk; Skr — LKŽ II? 584), ratainė "pašiūrė vežimams ir kitiems daiktams laikyti" Vaižg; Tl (XI 237). Latvių kalboje gausiai daromi kuopiniai pavadinimai su -aine, pvz.: eglaine "eglynas", alsknaine "alksnynas" (LVG 327; MLLVG I 86—87). : Kuopiniy pavadinimy su budvardine priesaga *-eino-/-oinobiita ir priisy kalboje. Tai visy pirma rodo vedinys seweynis, t.y. suveinis ar svainis "kiaulide” (Sewstal) E 229 (plg. lo. sis, gr. ¥ ir la. suugns "parsas”, s.sl. svins “kiaulinis”, zr. Trautmann 1911:425—426; SV 46, 246; Mažiulis 1981:279) ir iš dalies vietovardžiai, plg. pr. Alkayne, Alkeyne ir lie. alkas, la. ėlks, go. alhs "šventykla", pr. Zanseynen : sansy "žąsis" (Gans) E 719 ir kt. (Gerullis 186 1922:252). -ina Būdvardinę priesagą -ina turi NC kaimina "krūva, būrys" J. -inė Tik vieną kitą vedinį su naujesne priesaga -inė galima iš dalies priskirti kuopinių pavadinimų darybos kategorijai: kūpinės (fiksuojamas nuo R; MŽ II 76), kopustiné "kopūstynė" N& (LKŽ VI 357), krūminė "krūmynė" Tvr (VI 699), kupstiné "kupstuota vieta" Rdm (VI 936), pataliné "patalynė" Mrj) (IX 602), mdlkiné "malkų rietuvė" S.Dauk; Sk; "krūva sumesty daiktų" J; Skn; Sd (VII 801). Tačiau dažniausiai vediniai su -inė turi aiškią vietos reikšmę (žr. p. 190). Vediniai su *-to- -ta Su priesaga -ta, tiesiogiai kilusia iš indoeuropietiškosios būdvardinės priesagos *-to-/-ta-, padarytas NC bėržta "beržynas" J; Š (plg. dar variantą bėržtva I). -(r)otas Išvestinę priesagą -(r)otas turi vos keli NC, pvz.: alksnétas "alksnynas" J I 96, apynodtas Kv; Rt; Sdv, apvynétas "apynių daržas" J; JD 219, apušotas J; Kp; Ds; Pg, apusrétas "epušynas" J; Krz; Kv; Ms; Brs; Užv; Gl, berzdtas "berzynas” Jd; Srv; Pc (LKZ I“ 105, 218, 277, 283, 778). Pasak K. Būgos (1958:160 tt.), kuopinés kilmės yra ir kai kurie baltų kalby vietovardžiai, pvz.: lie. Apušotas, Liepalotai: liepūlė, Pušalotas : pušalė, pr. Rickayot : rikijs "viešpats" (Herr) III 3713. Šio tipo vediniai galėjo atsirasti prie kuopinių pavadinimų su senąja darybos galūne *-aprisijungus priesagai -tas, plg. alksnétas ir dlksna/alksna (žr. p. 179), taip pat beridtas ir bėržta. -ytė Kai kuriose rytų ir vakarų aukštaičių šnektose priesagos -ytė vediniai turi tokias pat reikšmes kaip priesagų -ynas, -ynė vediniai, pvz.: alksnyjtė "alksnynas” J; Sd; Rs; Pg; Klov; Rgv (LKŽ I? 105), ąžuolytė "jaunų ąžuolų miškas" J; Kp; Rm; Grk (I? 535—536), beržytė Rm; Rgv, beržįtė "jaunų berželių miškas" Rs; Grk (I? 777), eglijté "eglynas" J I 694, karklytė "karklų prižėlusi vieta" Rgv; Rm (V 294), kelmytė "kelmynė" Grk; Kp; DI (V 526), kemsytė "kemsuota pieva" Vdšk (V 564), lazdijté "vieta, kur lazdynai auga" Er (VII 214), liepytė "liepų krūmai" Rgv (VII 426), molytė "molynė" Kur; Ėr (VIII 340), nendrytė "nendrynas" Rm (VIII 655), samanytė "samanomis apaugusi vieta“ Er (XII 90). Iš šio tipo vedinių kilo vandenvardžiai Beržytė Bsg, Javijte Btg, Kelmytės Vad, Žilvijtė Slv (Vanagas 1970:44). Remiantis vietovardžiais Apsite, Kelmite, Zvirgzdite ir pan., manoma, 187 kad kuopinių pavadinimų su atitinkama priesaga -ite anksčiau būta ir latvių kalboje (LVG 388; BKGF 97). Toliau šio tipo vedinius galima sieti su germanų kalbų kuopiniais pavadinimais, turinčiais priesagą -ide (<*-itio-), pvz.: vid.vok.žem. pfluogide "ariamųjų jaučių pora", geveteride "tėvai" (Meid 1967:149). Su priesaga *-itio- (<*-ito-+*-io0-), kurios refleksų, be baltų ir germany kalbų, turi dar slavų kalbos, iš pradžių veikiausiai buvo daromi ypatybės turėtojų pavadinimai (nomina attributiva). Vėliau jie gavo ir kitokių reikšmių, tarp jų ir kuopinę (aut. 1991:18—19). Vediniai su *-men- -menė, -mė Kuopinę reikšmę kartais turi ypatybių pavadinimai sū priesagomis -menė, -mé, kilusiomis iš *-men-, pvz.: mažmėnė "smulkūs daiktai" BM 433; Trgn (greta "vaikystė, kūdikystė" Dkšt; Aps — LKŽ VII 978), smulkmė "maži vaikai” J; Žem; Užv; Vkš; "smulkesni gyvuliai, gyvūnai" S.Dauk; Slv; Krkl; Up; "nereikšmingi, nežymūs žmonės" Štk (XII 221). -(i)uomené Aukštaičių tarméje vartojami kuopiniai pavadinimai su priesaga -(i)uomenė, pvz.: kar(i)domené, didiomené, jauniiomené ir pan. (LKA III Zemél. nr. 126. P. 139—140). P. Skardžius (ŽD 237) manė, kad ši priesaga atsiradusi iš būdvardinės priesagos -uom.-, išplėstos priesaga -enė. Antai vedinį diduomenė jis, kaip ir K. Būga (1959:338), siejo su S. Daukanto raštuose turimu vediniu diduomis "didikas"; vedinį tikrūomenė "tikrieji žmonės" Grz siejamas su pr. starintickroms "rūsčiai teisus" (eueriger) III 3713. Tačiau tai gana abejotina, nes priesagą -uomlietuvių kalboje turi, rodos, tik du vediniai: minėtas diduomis ir visuomis "visuotinis", žinomi tik iš S. Daukanto raštų. Tad jie gali būti naujadarai. Be to, su priesaga -enė kuopiniai pavadinimai lietuvių kalboje nėra daromi. Įtikimesnė atrodo J. Endzelyno (1979:408—409) hipotezė, pagal kurią lietuvių kalbos priesaga -uomenė kildinama iš *-omen- (*-menvarianto) ir siejama su tos priesagos vediniais germanų kalbose, plg. go. dat.sing. aldėmin "senatvei", s.angl. ealdom "pagarba seniesiems". Šį požiūrį remia ta aplinkybė, kad kai kurie priesagos -uomenė vediniai rytų aukštaičių tarmėje turi išlaikę ypatybės reikšmę, pvz.: jeundomené "jaunystė" Ds (LKZ IV 315), mažūomenė "vaikystė" Ds; Str; Svné; Tvr; Brsl (VII 978, plg. mažmėnė). Tai leidžia laikyti priesagą *-omenpriesagos *-menvariantu, su kuriuo iš pradžių buvo daromi ypatybių pavadinimai ir tik vėliau, jau lietuvių kalbos dirvoje imta daryti kuopinius pavadinimus. Priesaga -uomenė tarmėse turi keletą variantų. -(i)umencé Žemaičių tarméje ir kai kuriose aukštaičių Snektose vietoje priesagos 188 -ysta/-ystė Vietų pavadinimai su priesaga -ysta/-ystė atsirado mūsų raštijos pradžioje dėl slavų kalbų įtakos. Lietuvių kalboje su priesaga -ysta/-ystė nuo seno daromi ypatybių pavadinimai, kurie visai nelinkę konkretėti ir vietų paprastai nežymi. Visai kitaip yra slavų kalbose. Čia kadaise ypatybių pavadinimai buvo plačiai daromi su priesaga -»stvo. Tačiau rašytinės tradicijos laikotarpiu jų labai sumažėjo, nemaža jų dalis įgijo įvairių konkrečių reikšmių, tarp jų ir vietos reikšmę (Auerbach 1973:6 tt. su lit.). Antai senas slavų kalbų vedinys * korl'evsstvo, iš pradžių žymėjęs "karaliaus valdžią", labai senais laikais gavo ir vietos reikšmę (9CCHA XI 8). Pagal jo pavyzdį mūsų raštijos pradininkai pasidarė lietuvišką vedinį karalysta/karalijstė, dažnai vartotą jau XVI— XVII a. raštuose. Lenkų kalbos terminas paristwo "valstybė, viešpatija" senuosiuose raštuose buvo verčiamas vediniu viešpatystė DP 3744, 542244, 58638; SP II 20419; SIG II 7319 (jis vartojamas ir vėlesniuose raštuose) ir viešpatysta DP 22,3, 31139; MP 5, 42, 62a. Panašią reikšmę turėjo ir vedinys kunigysta DP 22b1, kunigystė "viešpatija” DP 20349, 52628, 542a15; "kunigaikštystė" SD* 138 (t.p. PrG 67(1715); VoL 74; V.Piet), plg. lenk. księstwo, rus. xux»xcecmeo. Tuo tarpu tarmėse kunigysta/kunigijstė žymi "baudžiavą" (LKŽ VI 894). Dabar įprastas vedinys kunigaikštystė bene pirmą sykį pavartotas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo 1641 m. įsakyme: dideje Kunigaykflti[fteje Lietuwos. Iš kryžiuočių ordino atsiradusiai Prūsijos valstybei nusakyti čia vartojamas vedinys ercikysté : Erciky[tes Prufu (PrG 58). Jis turimas ir vėlesniuose Mažosios Lietuvos raštuose (Lex 21, 38a, 48a; N; K). XVI-XVII a. raštuose randame senesnių to vedinio variantų: hercigysta BB Pat 28,2, hercikysta VlnE 1729, hercikystė Mž 934, hercigkystė PrG 57(1639). Dabartinėje bendrinėje kalboje juos atitinka vėlesnis naujadaras hercogyste. Pagal lenkų wojewodstwo "vaivadija" mūsų raštijos pradžioje buvo padaryti vediniai vaivadysta DP 48415, vaivadystė SD" 195; PrG 57(1639); C II 202 (turimas ir vėlesniuose raštuose). "Vyskupijos" reikšme M. Daukšos Postilėje vartojamas vedinys byskupysta (7X), o jo variantas byskupystė (5X) turi abstrakčią "vyskupo pareigų, luomo" reikšmę (kaip ir Mž 299). XVII a. šis vedinys įgijo dabartinį pavidalą vyskupgsté ir žymėjo "vyskupų pareigas, luomą" (SD* 17; SIG I 76a12; Q 93). Vietos reikšmę tuo metu turėjo vedinys vyskupinė (žr. p. 190), vėliau jį pakeitė vyskupija (žr. p. 182). Vedinį vyskupystė "vyskupijos" reikšme pradėjo vartoti bene tik M. Valančius, parašęs veikalą "Žemaičių vyskupystė". J. Pabrėža tam reikalui vartojo vedinį vyskupysta. Tai skatino l. byskupstwo, žymintis tiek vyskupo pareigas, tiek ir jo valdomą teritoriją. Taigi minėti vietų pavadinimai su priesaga -ysta/-ystė yra pamorfemiui išversti iš slavų kalbų. Tuo jie skiriasi nuo tokios pat reikšmės priesagos -ija vedinių karalija, kunigaikštija, vyskupija ir pan., padarytų pagal lietuvių kalbos žodžių darybos polinkius (žr.p. 182). 195 -ė Iš sukonkretėjusių ypatybių pavadinimų galėjo atsirasti vardažodiniai vietų pavadinimai su darybos galūne -ė, pvz.: bendrė "bendra pieva, bendras laukas" J; Plg (LKŽ I? 750), gylė/gylė "gilioji ežero ar upė vieta" (plačiai paplitęs, fiksuojamas jau SE 16126), gruinė "plika, netikusi pieva" Ilg; Skrd; Plv; Grš (LKŽ III 659), klebonė "klebonija" Rod (VI 21), lygė "lyguma; girios aikštelė; laukymé” (plačiai paplitęs; šis vedinys dar turi ypatybės reikšmes: "lygybė" Msn; "lygumas, kam vienodumas” Jz — LKZ VII 463—464), niosalé "nuošali vieta" Grz (VIII 959), plyné "lyguma" R; K; Dv; "pelkė, raistas" O) 515; V.Kudir; VI; Vlkv; Jrb; Plv; Sim; Vik (X 238). Išvados 1. Kuopiniai pavadinimai yra labai sena, nykstanti darybos kategori-. ja. Lietuvių kalbos kuopinių pavadinimų darybos paradigma susidarė šiais būdais: a) iš senųjų kuopinių pavadinimų su darybos galūne *-a-; b) iš sudaiktavardéjusiy būdvardžių su *-(i)io-, *-no-, *-to-; c) iš sukonkretéjusiy ypatybių pavadinimų. 2. Lietuvių kalboje yra beveik išnykę senieji kuopiniai pavadinimai su darybos galūne *-a-, kurių buvo dar gana daug prūsų kalboje. Iš darybos galūnės *-agalėjo išsirutulioti ir labai sena indoeuropietiška priesaga -ija — svarbiausia lietuvių kalbos kuopinių pavadinimų darybos priemonė — ir naujesnės priesagos -(i)ava, -auja, -(i)uva, iš dalies -0-jas, -o-tas, su kuriomis kuopiniai pavadinimai daromi retai. ; 3. Slavų, germanų, indoiranėnų kalbose kuopiniai pavadinimai dažnai daromi su būdvardiniu afiksu *-(i)io-. Tuo tarpu baltų kalbose šio tipo vedinių yra labai nedaug. | 4. Baltų, slavų ir iš dalies lotynų kalbose kuopinius pavadinimus imta daryti su budvardine priesaga *-i-no-. Ypač šiuo požiūriu artimos baltų ir slavų kalbos. Mat lietuvių kalboje su priesaga -ynas, o slavų (ypač pietų) kalbose su priesaga -ina daromi miškų pavadinimai. Skiriasi tik tų priesagų forma. Lietuvių kalboje su priesaga -yna, tiksliai atitinkančia sl. -ina, padaryti vos keli vediniai. Plačiau čia paplitęs jos ė-kamienis variantas -ynė, su kuria iš pradžių buvo daromi kuopiniai pavadinimai, o paskui jie sukonkretėjo: aukštaičių (ypač vakarų) tarmėje gavo vietos, o Žemaičiuose — daugiausia valgių reikšmes. 5. Lietuvių (skirtingai negu latvių) kalboje kuopiniai pavadinimai su *-ei-no/-oi-noyra reti. Jų buvo ir prūsų kalboje. 6. Retai lietuvių kalboje daromi kuopiniai pavadinimai ir su būdvardinėmis priesagomis -ina, -inė, -inis. 7. Lietuvių kalbos kuopiniai pavadinimai su priesaga -ytė atitinka germanų kalbų vedinius su -ide (<*-itj0-). „8. Su išvestine priesaga *-0-men-, bendra lietuvių ir germanų kalboms, kaip Ir su pirmine priesaga *-men-, iš pradžių buvo daromi ypatybių pavadinimai, o vėliau lietuvių kalboje ji buvo panaudota kuopiniams pavadinimams daryti. Lietuvių kalboje kuopinę reikšmę gavo ir kai kurie kiti ypatybių pa196 vadinimai, ypač su *-mo-. 9. Vardažodiniai vietų pavadinimai yra visai nauja darybos kategorija, susidariusi lietuvių kalbos dirvoje konkretėjant kuopiniams ir ypatybių pavadinimams ir iš šaknies * dhėatsiradus specialioms priesagoms -idė/-ydė, -udė. Be to, šį procesą skatino slavų kalbos, kuriose priesagos -»n'a, -»nica, -išče dar prieš raštijos pradžią buvo panaudotos vietų pavadinimams daryti. Tiesiogiai iš slaviškos priesagos -snica atsirado lietuvių kalbos priesaga -inyčia. Antra vertus, veikiausiai dėl vedinių su priesaga -snica įtakos lietuvių kalboje vietų (ypač tvartų) pavadinimus imta daryti su priesaga -inykas/-ininkas, kuri irgi į baltų kalbas galėjo ateiti iš slavų kalbų. Slavų kalbų vediniai su -sn’a galėjo skatinti lietuvių kalboje patalpų pavadinimus daryti su priesaga -inė. Administraciniai terminai su priesaga -ysta/-ystė yra vertiniai iš slaviškų vedinių su -(»)stvo, plg. lie. karalysté ir sl. *korl’evistvo, kunigaikštijstė ir 1. ksigstvo, r. xusacecmeo ir t.t. Jie skiriasi nuo tokios pat reikšmės vietų pavadinimų su priesaga -ija (pvz.: karalija, kunigaikštija ir pan.), padarytų pagal lietuvių kalbos žodžių darybos polinkius. SUTRUMPINIMAI Arn — Arniėnys, Molėtų r. BKGF — Endzelynas J. Baltų kalbų garsai ir formos. V., 1957. DaiktvDr — Urbutis V. Daiktavardžių daryba. — Lietuvių kalbos gramatika. T. 1. V., 1965, p. 251—473. DaiktvDrR — Ambrazas S. Daiktavadžių darybos raida. Lietuvių kalbos veiksmažodiniai vediniai. V., 1993. DūnZ — Vitkauskas V. Šiaurės rytų dūnininkų tarmės žodynas. V., 1976. GJL II-III — Otrebski J. Gramatyka jezyka litewskiego. T. 2—3. Warszawa, 1956—1965. KZ — Zeitschrift fur vergleichenden Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanisc ien Sprachen, begr. von A. Kuhn. Berlin etc. LEW — Fraenkel E. Litauisches etymologisches Worterbuch. Heidelberg; Gottingen, 1962. LKA — Lietuvių kalbos atlasas / Ats. red. K. Morkūnas. T. 1-3. V., 1977—1991. LKK — Lietuvių kalbotyros klausimai. V. LKZ — Lietuvių kalbos žodynas. T. 1—15. V., 1956—1991. LKZK — Lietuvių kalbos žodyno kartoteka. LVG — Endzelins J. Latviešu valodas gramatika. Riga, 1951. LZ — Petrauskas. J, Vidugiris A. Laziny tarmės žodynas. V., 1985. ME — Milenbachs K., Endzelins J. Latviešu valodas vardnica. Riga, 1932—1932. S. 1—4. MLLVG1 — Mausdienu latviešu literaras valodas gramatika. S.1. Riga, 1959. PKEZ — Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologinis žodynas. T. 1—2. V., 1988—1991. PrG , Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams. V., 1960. SV — Endzelins J. Senprūšu valoda. Riga, 1943. ŽD — Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1943. 3CCSA — BTHMOJIOTHHUECKHĖŪĖ CJIOBADb CJIABASHCKHX S3b5IKOB, I|lpocjiaBaHcCxuft poun. Bein. 1—19. Mocrsa, 1974—1990. Kiti sutrumpinimai tokie pat kaip didžiajame Lietuvių kalbos žodyne. 197 LITERATŪRA 1. Ambrazas S. Baltų ir slavų kalbų vardažodžių daryba (senosios bendrybės ir skirtybės). — Baltistica. T. 27(1), 1991, p. 15—34. fi į 2 Ambrazas S. Lietuvių kalbos ypatybių pavadinimų darybos raida (1. Pagrindiniai darybos tipai). — Lituanistica. Nr. 3(11), 1992, p. 22—34. 3. Auerbach I. Nomina abstracta im Russischen des 16. Jahrhunderts. Munchen, 1973. 4 4. Bammesberger A. Absraktbildungen in den baltischen Sprachen. Gottingen, 1973. ; ; 5. Benveniste E. Origines de la formation des noms en indo-europėen. Paris, 1935. 3 i 6. Brugmmann K. Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen. Bd. 1. T.1—2. Strassburg, 1906—1911. 7. Būga K. Rinktiniai raštai. T. 1—3. V., 1958—1961. 8. Dambriūnas L. Žodžių vartosenos tikslinimas. — Gimtoji kalba, 1960. Nr. 1(7), p. 19—20. = | 9. Dambriūnas L. Jungtinės Amerikos Valstybės ar Jungtinės Amerikos Valstijos. — Gimtoji kalba, Nr. 3—4 (33—34), 1966, p. 35—39. 10. Eckert R. Baltische Studien. Berlin, 1971. 11. Endzelins J. Darbu izlase. S. 3. D. 1. Riga, 1979. 12. Fraenkel E. Zur Suffix Substitution im Litauischen. — KZ. Bd. 63, 1936, S. 201—204. 13. Gerullis G. Die altpreussiche Ortsnamen. Berlin, 1922. 14. Grinaveckis V. Dėl lietuvių kalbos tarmių balsio e pakitimo heterosilabinių m,n aplinkoje. — Baltistica. 2 priedas, 1977, p. 74—82. 15. Hirt H. Indogermanische Grammatik. Bd. 3. Heidelberg, 1927. 16. Keinys S. Priesaginé lietuviškų terminų daryba. — LKK. T. 16, 1975, p. 7—56. 17. Lehmann W. P. On earlier stages of Indo-European nominal inflection. — Language. Vol. 34. 1958, p. 179—202. 18. Loh mann J. Genus und Sexus. Gottingen, 1932. 19. Mahlow G. H. Die langen Vocale a, é o. Berlin, 1879. v 20M aziulis V. Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai (deklinacija). 21. Mažiulis V. Prūsų kalbos paminklai. T. 2. V., 1981. TIL M eid W. Germanische Sprachwissenschaft. Bd. 3: Wortbildung. Berlin, 23. Meillet A. Introduction a I’étude comparative des langues indoeuropéenes. Paris, 1934. 24. Palmaitis M. L. Borussica. — Baltistica. T. 23(2), 1989, p. 126—133. 25. Prellwitz W. Studien zur indogermanischen Etymologie und WortPlidung; — Beitrage zur Kunde der indogermanischen Sprachen. Bd. 22. 1887, S. 26. Range J. Zur Entwicklung der Wortbildungskategorie ” Nomen loci” im Baltischen und Slavischen. — Baltistica. 2 priedas. 1977, p. 124—130. 27. Rosinas A. Baltų kalbų įvardžiai. V., 1988. 28. Schmid W.P. Zum vedischen FluBname Kulisi — Croatica. Slavica. Indoeuropaea. Wiener slavisches Jahrbuch. Erganzungsband 8 / Hrsg. von G. Holzer. Wien, 1990, S. 205—207. nL Schmidt J. Die Pluralbildungen der indogermanischen Neutra. Weimar, 30. Senkus J. Kapsy-zanavyky tarmių vardažodžių darybos bruožai. — LKK. T. 12. 1972, pi MB 1 ika y darybos bruožai to Skardžius P. Klausimų kraitele. — Gimtoji kalba. Nr. 1(7), 1960, p. 32. Slawski F.Zarys slowotwėrstwa praslowianskiego. — Slownik praslowianski. T. 1. Wroclaw etc., 1974, s. pried go ownl 198 33. Specht F. Lituanica. — KZ. Bd. 63, 1936, S. 68—98. 34. Stundžia B. Daugiskaitiniai asmenvardiniai oikonimai ir jy reiksme linksniavimo ir kirčiavimo sistemų rekonstrukcijai. — LKK. T. 21. 1981, p. 185—197. 35. Trautmann R. Die altpreussischen Sprachdenkmaler. Gottingen, 1911. 36. Urbutis V. Žodžių darybos teorija. V., 1978. 37. Urbutis V. Baltų etimologijos etiudai. V., 1981. 38. Valeckienė A. Lietuvių kalbos bevardės giminės įvardžių kilmė. — LKK. T. 18. 1978, p. 69—98. 39. Valeckienė A. Lietuvių kalbos gramatinė sistema. Giminės kategorija. V., 1984. 40. Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimų daryba. V., 1970. 41. Vidugiris A. Zietelos tarmės daiktavardis. — LKK. T. 11, 1969, p. 147—182. 42. Vitkauskas V. Šiaurės rytų žemaičių dūnininkų kai kurie morfofoneminiai dialektizmai. — LKK. T. 17, 1977, p. 97—108. 43. Wackernagel J, Debrunner A. Altindische Grammatik. Bd. 2. T. 2. Gottingen, 1954. 44. Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. 45. Bom xk oB um 4 P. OCHOBEI CpaBHHTeJIbHOfi TDAMMATHKH CJIABSHCKHX a3pikoB. ĖoHeTHKA H cnoBoobpazosanue. Mocksa, 1984. 46. TamMmxpenunpsze T.B, Ura unos Bau. Be. Unnoesponefickuit assix u mHaoeBponeusl. T. 1. T6uaucu, 1984. 47. Her Ta pes B. WU. Pednexcrs manoesponefickoit popmer cobuparensHOCTH Ha *-ūB 6anTufickux H CJIABSHCKHX saskax. — VI tarptautinis baltisty kongresas 1991 m. spalio 2—4 d. Pranešimų tezės. V., 1991, p. 103—104. 48. M nnn ųu — CBuTrTwrrųu B. M. ViMenHas aknueHTyaLLHAS B GaJITHŽŪCKOM H cjNaBaHCcKOM. Mocksa, 1963. 49. Map Ts HoB B. B. IlpacjiaBaHcKas1 u 6anTo-c/IaBIHCKAS NepHBALMSA uMeH. Munck, 1973. 50. Max o auc B. K 6GanTufickomy H nHOoOeBponeickOMy JLATHBY €d.4. — Baltistica. T. 3(1), 1967, p. 29—45. 51. Tpoucku#ti V. M. K ceMaHTHKE MHOXXECTBEHHOI'O YUCJIA B rPeYeCKOM H JIATHHCKOM A3bIKaAX. — YvyenHsble sanucku JIT VY. Cepus dunonoruyeckux HaykK. Bein. 69. T. 10, 1946, c. 54—72. THE DEVELOPMENT OF NOMINA COLLECTIVA AND NOMINA LOCI IN LITHUANIAN Summary The following chronological strata of nomina collectiva in Lithuanian have been established: 1. the oldest nomina collectiva with the derivative ending *-a- (cf. Lith. dlksna "alder grove; bog; valley”, Latv. dlksna "marshy area”), which have laid a foundation for some derivative suffixes: *-ij-a- (cf. Lith. brolija "brothers and sisters”, Slav. *bratsja "brothers", Gk. @paTpia and © OAT ”Kinsfolk; kin; brothers and sisters”), *-ou-a- (cf. Lith. broliava "brothers and sisters”), -a-io- (cf. Lith. liepdjas "lime-grove”; Latv. alksndjs "alder grove” and Lith. dlksna), *-a-to- (cf. Lith. alksndtas ” alder grove”); 2. derivatives with the adjective affixes *-no- (cf. Lith. beržiynas, Slav. *berzina "birch-grove”), *-to- (cf. alksnyjté "alder grove”, MHG pfluogide "a pair of oxen”), *-ijo- (cf. Lith. galvijai " cattle”, Slav. * (po)golveje "a number of animals”); 199 3. nomina gualitatis concretized in Lithuanian; the suffix -uomenė is especially productive (cf. Lith. jaunūomenė "youth" and "young people"). Nomina loci derived from nouns are a new Lithuanian derivative category based on nomina collectiva. The main role in its formation was played by the suffixes -idė/-ydė (arklidė/arklijdė "stable") and -udė which originated from the root * dhė- "lay, put down, place”. The development of nomina loci was stimulated by the impact of Slavic languages. The suffix -inyčia (cf. vištinyčia "hen-coop") is a borrowing from Slav. -onica. On the other hand, it is highly possible that Lithuanian nomina loci with suffixes -inykas/-ininkas (cf. arklingkas/arkliniiikas "stable”), -iné (cf. aviné "sheepfold”) were formed under the influence of Slavic derivatives with the suffixes -»nica, -on'a. Lithuanian administration terms with the suffix -ysta/-ysté are loantranslations from Slavic derivatives with the suffix -sstvo (cf. karalystd/karalysté and Slav. *korl’evsstvo kingdom”). 200