Lietuvių kalbos kuopinių ir vardažodinių vietų pavadinimų darybos raida

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIII (1995) GRAMATIKA IR LEKSIKOLOGIJA SAULIUS AMBRAZAS "LIETUVIŲ KALBOS KUOPINIŲ IR VARDAŽODINIŲ VIETŲ PAVADINIMŲ DARYBOS RAIDA Kuopiniai pavadinimai Kuopiniai pavadinimai (nomina collectiva, toliau — NC) yra viena iš pačių seniausių darybos kategorijų, paveldėtų iš indoeuropiečių prokalbės. Lietu- vių kalboje, kaip ir daugelyje kitų giminiškų kalbų, ji sparčiai nyksta. Mat, susiformavus morfologinei skaičiaus kategorijai, kuopiniai pavadinimai tapo savotišku kalbos pertekliumi. Jie lietuvių kalboje daromi su darybos afiksais, kilusiais iš darybos galūnės *-a-, būdvardinių priesagų *-no-, *-to-, *-io-. Be to, kuopinę reikšmę kartais gauna ypatybių pavadinimai (nomina gualitatis). Vediniai su *-a- -a Lietuvių kalboje kuopiniai pavadinimai su senąja darybos galūne -a yra beveik išnykę. Tėra tik vos atpažįstamų reliktų. Iš jų, visų pirma minėtini vediniai dlksna/alksnd "alksnynas" Skd; Smln; Als; Vdk; Grg; VšR; "bala, klonis, slėnis" BB 1 Mak 9,45; Mžk (LKŽ 1° 104, plg. la. dlksna "pelkėta vieta", žr. Būga 1961:407; ME I 67), kdrkla "karklynas” Ms; Kv (LKZ V 291), kaimgna "kaimynai" JD 850; JV 413. Remdamasis vandenvardziais Léndra NmZ; Sln, Svéndra Vdk A. Vanagas (1970:44) rekonstruoja vedinius *léndra ”lendrynas”, * švėndra "švendrynas". Galimas daiktas, kuopineés prigimties yra ir daiktavardžiai daūsos: * dausas (plg. sl. dszs "dvasia", žr. Būga, 1958:553—554), derva (plg. s.sl. nom.pl. dreva "medžiai" : nom.sg. drevo "medis", taip pat gr. 6ė0ov "medžio ka- mienas, malka", go. triu "malka, medis” ir t.t.), nagd "kanopa" (plg. s.sl. noga "koja") : ndgas (ŽD 46), prieveiksmis namė (plg. gr. vouds "buvimo, gyvenimo vieta; ganykla", žr. Schmidt 1889:39), tokie skaitvardiniai dariniai kaip dvejé-pas (Brugmann 1911:234), keturid-lika, įvardžių bevardės giminės formos to, ko, šito ir pan. (Valeckienė 1984:205 tt.). Kad kadaise baltų kalbose kuopiniai pavadinimai su *-ū- dar buvo gyvas darybos tipas, leidžia manyti prūsų kalba. Mat, Elbingo žodynėlyje užfiksuo- ta nemaža kuopinės prigimties bevardės giminės daiktavardžių su *-a-, pvz., austo "burna" (Munt) 89 (plg. s.sl. ousta "burna" ir s.ind. osthah "lūpa"), slayo "rogės, šlajos“ (Slete) 307 (plg. lie. sldjos) : slayan "pavaža" (Sletekuf- fe) 309, warto "durys" (Thére) 210 (plg. s.sl. vrata "vartai") ir t.t. (Mažiulis 180 1981; PKEZ I 124—125; ĮĮerrapes:1991). -ai Pastaruoju metu vėl bandoma atgaivinti G. H. Mahlowo (1879:49, 81) ir J. Schmidto (1889) hipotezę, pagal kurią tokios formos kaip lie. vilkai, gerai, kai, tai kilusios iš kuopinių pavadinimų su darybos galūne *-a-/-9- (plg. pr. warto ir lie. vartai, lo. loca greta loci : locus "vieta", gr. x£Xevda gre- ta x£ievido: "kelias"). Antai V. Ilič-Svityčius (1963:53—55), kaip kadaise J. Schmidtas, rašė, kad kai kurie lietuvių kalbos o kamieno daiktavardžių nom.pl. formų (ypač pluralia tantum) kirčio vieta rodanti senąjį kuopinių pavadinimų su *-a- kirčiavimą (pvz.: linai iš * lina, plaušai iš *pluosa ir kt.). A. Valeckienė (1978:69—81, 93; 1984:208—217, 220—221) pateikė naujų argu- mentų, remiančių įvardžių bevardės giminės formos tat kilmę iš *tū+-i. Kiek kitaip pastarojo įvardžio kilmę aiškina A. Rosinas (1988:183—188). B. Stundžia (1981) nustatė, kad nemaža dalis lietuvių kalbos (i)o kamieno daugiskaitinių oksitoninio kirčiavimo vietovardžių (ypač vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmėse) kilę iš baritoninio kirčiavimo air € kamieno asmenvardžių (pvz.: Burbai: Būrba, Lapiai : Lūpė). Jis mano, kad jie galėtų būti kuo- pines kilmės, nes kai kur tarmėse oksitoninėmis asmenvardžių (i)o kamieno nom. pl. formomis su -(i)ai pažymimas šeimos, giminės vardas (pvz.: dveji, treji Dūdai, Gudeliai "dvi, trys Dūdės Gudėlio šeimos"). Be to, tarmėse kartais kuopinę reikšmę turi bendriniai daiktavardžiai su -(i)at (pvz.: liepai "liepynas" Št : liepa, liepos; siuvėjai "siuvėjų šeimyna" Ldvn; Jrb : siuvėjas, siuvėjai). Tuo remiantis daroma išvada, kad lietuvių kalboje, be paprastosios daugiskaitos, kadaise egzistavusi ir kuopinė daugiskaita, kilusi iš senųjų kuo- piniy pavadinimų su *-a/-s-. Panašią hipotezę anksčiau kėlė ir J. Otrebskis (GJL III 28). M. L. Palmaitis (1989:126—128) lie. liepai "liepynas" tipo formas susiejo su pr. Stai Gennai”tos moterys" (die Weiber) III 9312 ir atitinkamomis nom. pl. formomis graikų ir lotynų kalbose (pvz.: gr. xwpat, lo. terrae). Pasak jo, jos esančios ne naujadarai, kaip manė ankstesni tyrinėtojai, o archaizmai, kilę iš kuopiniy pavadinimų su *-a-. Be to, jis teigia, kad tiek įvardžių, tiek ir o kamieno vardažodžių nom.pl. formos su *-ei/-oi (pvz.: lie. jiė, vilkai) išsirutuliojusios iš neutralią kuopinę reikšmę turėjusių prieveiksmių, plg.: lie. gerai, namié, pr. labbai "gerai" (wol) III 49165, bitai "vakare" (Abends) III 1133, sl. dobrė "gerai", gr. oixot "namie". Taigi vis labiau aiškėja, kad rytų baltų kalbų nom.pl. formos su -ai (ar bent jų dalis, ypač daugiskaitiniai, pvz.: lie. linai, la. lini) gali būti kilu- sios iš kuopinių pavadinimy su *-ū-/-9- ar kitokių kuopinės prigimties for- mų. Tai derinasi su jau seniai keliama prielaida, kad indoeuropiečių pro- kalbėje iš pradžių nebuvę morfologinių daugiskaitos formų, jos susiformavu- sios vėliau, visų pirma iš kuopinių pavadinimų su darybos galūne *-4-/-8- (Schmidt 1889; Meillet 1934:291—292; Tponucrutt 1946; Lehmann 1958:189 tt.; Famxpenunse, HBanos 1984:281—283 ir kt.). Darybos galūnė *-a- padėjo pamatą atsirasti kelioms išvestinėms lietuvių 181 kalbos priesagoms -(i)ava, -auja, -(i)uva, galbūt -ija, o iš dalies -0-jas, -o-tas. -(i)ava Su priesaga -(i)ava, kuri būdinga baltų kalbų vandenvardžiams ir vieto- vardžiams (Vanagas 1970:101 tt. su lit.), padaryti keli kuopiniai pavadinimai, pvz.: brolavė Užp; Str; Ds, broliava "broliai ir seserys" Dglš (LKŽ I? 1069), géniava "banda, pulkas, daugybė" J; Upn; Uzv (III 482), Sasava "mažų vaiky būrys? MI (XIV 537), šiūkšlavos "šiukšlės, saslavos” Rms (XIV 928), šunavė "šunų, isdykeliy ar piktų žmonių būrys" Švnč; MI; Dv; Slk; Str; Lbv (LKŽ XV 354), velniava (fiksuojamas nuo WP 156). | Priesaga -(i)ava kilo iš kamiengalio eu/ou/u, išplėsto ū kamieno formomis (ŽD 381; Maxiojnuc 1967:39—41). -auja Priesagos -ava naujesnį variantą -auja (ŽD 88—89) turi NC indauja (LKŽ IV 105—106), šunauja "šunų, išdykėlių ar piktų žmonių būrys" (XV 352, plg. šunavė), vilkauja "vieta, kur daug vilkų, šalta vieta" (Senkus 1972:150). -(i)uva Su priesagos -(i)ava apofoniniu variantu -(i)uva (Maxionuc 1967:40—41) padarytas NC velniuva "velniai; velnias; velniskas darbas" (plg. velniava), paplitęs vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmėmis pagrįstuose XVI—XVII a. raštuose, ir tarminiai vediniai: broliuva Trg, bréluva "broliai ir seserys" Ktk (LKZ I? 1072, plg. brolavė), sesiuva "seserija" Dglš (XII 438). -ija — Priesaga -ija lietuvių kalboje yra svarbiausia kuopinių pavadinimų dary- bos priemonė. Šio tipo vediniai dažniausiai žymi asmenų grupę, jos visumą, pvz.: senųjų raštų NC raitelija "raiteliai, jų visuma" Lex 71; C I 425; N; [K]; LL 57. Tačiau gana seniai vediniai su -ija ėmė žymėti augalų ar šiaip gamtos daiktų telkinius vienoje vietoje (kaip ir priesagos -ynas, -ynė vediniai, žr. p. 183—185). Antai jau K. Sirvydo žodyne užfiksuotas vedinys ąžuolija "ąžuo- lynas" SD! 19 (t.p. Ds; Tvr; Grg; Dgls; Dsn; Prng — LKŽ I? 535). Tokių vedinių dabar daugiausia yra žemaičių tarmėje, pvz.: grybija "vieta, kur daug grybų" Sts (t.p. Mrc — LKŽ III 584), išlynija "žemė prie šlyno, šlynynė" Užv (IV 206), kerpijos "vieta, kur auga daug kerpių" Sts (V 619), lapija "vieta, kur daug lapų" Tv (VII 148), lazdijd "vieta, kur auga lazdynai” Grg (VII 213), lenkija "vieta, kur daug lenkių, daubų" Varn (VII 614), liūnija "liūnas, liūnynė" Sts; Kal (VII 614), molija "molio žemė, molynas" Trk; Slnt; Užv; Kv; Vvr; Vkš; "molėtas jūros dugnas" Plng (VIII 337), rūdija "rūdynė" Kv; A Brs; "rūdos telkinys" S.Dauk (XII 707), smiltijė "smiltynas" Grg (XIII Vietos reikšmę turi plačiai tarmėse paplitęs vedinys uošvija. Kai kur tarmėse vartojamas vedinys seniūnija "seniūno tvarkomas kaimo vienetas" Grz; Grv (LKŽ XII 395). Galimas daiktas, kad iš tarmių į raštus pateko 182 ir vedinys karalija. Antai V. Krėvė "Patarlėse ir priežodžiuose" užrašė to- kį sakinį iš Nedzingės: Aklų ir kurčių karalija žaibo ir perkūno nebijo. F. Spechto išleistuose A. Baranausko tarminiuose tekstuose užfiksuotas vedi- nys valstija reikšme "apskritis" BM 24. XIX a. ir kai kuriuose vėlesniuose raštuose šis vedinys vartojamas "valstybės" reikšme. K. Būga (1958:113) ve- diniu valstija siūlė žymėti "valtybių sąjungą". Taip atsirado dabar įprastas terminas Jungtinės Amerikos Valstijos (Dambriūnas 1960; 1966). Pagal tuos liaudiškus vedinius kuriantis bendrinei lietuvių kalbai su prie- saga -ija imta daryti ir kitus administracinius terminus. Jau XVIII a. Ma- žosios Lietuvos raštuose vartojamas vedinys vyskupija (Būga 1958:545; Skar- džius 1960:19). S. Daukanto plunksnai, matyt, priklauso vediniai kunigaikštija, urėdija, viešpatija. Jau A. Juškos žodyne randame ir vedinį vaivadija. Da- bar bendrinėje kalboje vartojami dar keli tokio tipo vediniai, pvz.: eigulija, girininkija, naujasėdija, tėvonija (DaiktvDr 401; Keinys, 1975:52). Kuopiniai pavadinimai su priesaga -ija turi atitikmenų daugelyje gimi- niškų kalbų (Brugmann 1966:647; Hirt 1927:176; Meillet 1934:285; Lohmann 1932:12 ir kt.). Antai lie. brolija "broliai ir seserys" Všt (LKZ I? 1070) maždaug atitinka sl. *brat(r)oja "broliai", gr. vpūarpiū "giminė padermė; brolija". Tačiau afiksas *-(i)ia- gali būti antrinis, atsiradęs prie kamienga- lio i prisijungus darybos galūnei *-a-, plg. lie. hidr. Kirmija Al : kirmis "kirminas", s.ind. kulya "upelis, srautas" : *kuli- (rekonstruotas remiantis hidronimu Kuli-ši, giminišku lie. kūlis "akmuo", žr. Schmid 1990), taip pat gr. part pla ir par pa. Vediniai su *-(i)io- -ijas Kad vediniai su *-(i)iaū- gali būti kilę iš senųjų kuopinių pavadinimų su *-ū-, o ne iš būdvardžių su *-(i)io-, be kita ko, rodo ir ta aplinkybė, jog būdvardžiai su afiksu *-(i)io- baltų kalbose yra beveik išnykę (ŽD 80; LVG 276—277), o kuopiniai pavadinimai su *-tį ū- produktyvūs. Antra vertus, afik- sas *-(1)io- irgi veikiausiai yra antrinės kilmės, atsiradęs išplėtus kamiengalį i (ar kitokias formas su -i) o kamieno formomis (Benveniste 1935; Wackerna- gel, Debrunner 1954:816 su lit.) arba dėl iir o kamienų mišimo (plg. Mažiulis 1970:152). Slavų, germanų, indoiranėnų kalbose kuopiniai pavadinimai dažnai da- romi su afiksu *-(i)io-. Tuo tarpu baltų kalbose šio tipo vedinių yra labai nedaug. Grynąją priesagą -ijas lietuvių kalboje turi rodos tik LC galvijai, kuris giminiškas sl. * (po)golvoje "gyvulių skaičius" (Maprsruos 1973:24). -ojas, -ynojas Tarmėse yra tik keli kuopiniai pavadinimai su priesaga -ojas, pvz.: liepdjas "liepynas" V.Krév (LKZ VII 426), riešutėjas "lazdynas" Kė; Vvs (plg. dar riešutėjis Lzd; Sn — LKŽ XI 580), samandjai "samanų kuokštai, dedami tarp 183 sienojų" B.Sruog; Pn (XII 90). Žemaičių tarmėje randama dar vedinių su dviguba priesaga -ynojas, pvz.: balyndjas "balynas" Plng (I? 596), beržynėjas "beržynas" Užv (I? 777), kel- myndjas "kelmynas” J; Ms; Sint (V 525), Zuvyndjas "tvenkinys, kur augina- mos žuvys" S.Dauk (plg. Zuvynas "t.p." J). Latvių kalboje atitinkamų vedinių su -ūjs yra žymiai daugiau, pvz.: bėrzajs "berzynas”, smaltajs "smėlynas" (LVG 284). Veikiausiai priesagoje *-a-io- slypi kuopiniy pavadinimy darybos galūnė *.ū-, išplėsta būdvardiniu afiksu *-io-, plg. lie. dlksna ir la. dlksnajs "alks- nynas”. -roje Priesagos -ojas variantą -rojé turi NC dpusrogé ”apusynas” Prk (LKZ Į“ 276), plg. apusdtas, apusrdtas (p. 186). ; Vediniai su *-no- -ynas Priesagos -ynas vediniai dažniausiai žymi augalų ar šiaip gamtos daiktų, rečiau gyvų būtybių telkinius vienoje vietoje. Tokie vediniai dažni jau senuo- siuose raštuose, plg. K. Sirvydo žodyne užfiksuotus vedinius: ąžuolynas sp! 19; SD? 45, avietynas SD? 162, mirtynas "mirtų darželis" 175, pušynas sp! 12; SD? 21, 30, 414, ropynas SD? 395, rožynas 383, skrudėlynas "skruzdėly- nas” SD! 83, žolynas 13, žolynynas SD* 32. Priesagos -ynas vediniai turi ne tik kuopos, bet ir vietos reikšmę. Pastaroji reikšmė ypač ryški iš vedinių, padarytų: a) iš kai kurių daiktavardžių su priesaga -umas (ar -uma), pvz.: gilumynas "gili vieta" Nč (LKŽ III 304), klampumynas "klampi vieta" Mrs; Trak; Kb; Rud (VI 958), tankumynas (plačiai paplitęs); b) iš būdvardžių, pvz.: klampijnas "klampi vieta" Ns 1851,2; Vkš; Rm (VI 955), tankijnas "tankumynas" Rms; Pn; Ms; Sln (LKZ XV 811). Todėl šio tipo vedinius kai kurie tyrinėtojai sinchroniniu požiūriu visai pa- grįstai skiria prie vietų pavadinimų (DaiktvDr 396—397; Vidugiris 1969:155; Keinys 1975:50—51; Range 1977:129). Tačiau istoriškai jie yra sukonkretėję kuopiniai pavadinimai (ŽD 266—267; GJL II 199). Tai rodo grynąją kuo- ping reikšmę išlaikęs vedinys ZvaigZdynas (fiksuojamas nuo DP 542as). Be to, bendrinėje kalboje su priesaga -ynas mėgstama daryti naujus kuopinius pavadinimus, pvz.: balsiyjnas, garsijnas, žarnijnas ir t.t. (DaiktvDr 419— 420; Keinys 1975:52—53). Kuopiniai „pavadinimai su priesaga -ynas kilę iš sudaiktavardėjusių būd- vardžių su *-i-no- (plg. lie. melynas, s.sl. zvėrins, lo. ferinus "žvėries", lo. fiberinus, s.vok.aukšt. bibirin "bebro", zr. Brugmann 1906:274 tt.). Šio tipo vedinių daiktavardėjimas ir virtimas kuopiniais pavadinimais prasidėjo gana seniai. Mat kuopinių pavadinimų su *-ino- esama ne tik baltų, bet ir slavų, o iš dalies ir lotynų kalbose (Brugmann 1906:278, 649; Lohmann, 1932:15). Lie- tuvių kalbos priesagos -ynas vediniams ypač artimi slaviški vediniai su -ina, 184 kurie irgi neretai žymi miškus, plg. lie. beržynas ir sl. *berzina "beržynas" (Slawski 1974:121, 123). -yna Kuopinių pavadinimų su priesaga -yna, tiesiogiai atitinkančiu sl. -ina, lie- tuviy kalboje yra vos keli. Nuo seno plačiai paplitęs vedinys šeimyna (bet plg. pr. seimins "šeimyna" (Gesinde) III 834 ir iš dalies s.sl. sėmins "priklausan- tis šeimai, vergas"). Kiti labai reti, pvz.: molyna "molynė" N; "molduobė" MZ; N, pusnyna "pusnynas" R; MZ, pušijna "pušynas" MŽ; N; N 336; RD 5, udm "durpynas" RB Ez 47,11; MZ; N; K, sgslavijnos "sąšlavos" JV 40; NdZ. Galimas daiktas, šio tipo vedinių būta ir prūsų kalboje, plg. vietovardį Spandyno (Gerullis 1922:253). Su nauju priesagos -ynas/-yna paradigminiu variantu -ynė, atsiradusiu dėl ė kamieno produktyvumo, dažniausiai lietuvių kalboje daromi panašios reikšmės vardažodiniai vediniai kaip ir su priesaga -ynas. Nuo seno jie bū- dingi vakarų aukštaičių tarmei. XVII a. Mažosios Lietuvos žodyne Lexicon Lithuanicum vardažodinių vedinių su priesaga -ynė (7) yra net daugiau negu su priesaga -ynas (5): klampynė 85a, kadagynė 102a, elksnyné "alksnynas" 30, drebulynė "drebulynas" 33, beržynė "beržynas" 18, aužuolynė "ąžuoly- nas”, skroblynė "skroblynas" 27. Kita vertus, rytiečio K. Sirvydo žodyne randame tik vieną šio tipo vedinį kelmynė SD" 51. Priesagos -ynė vediniams vietos reikšmė yra būdingesnė negu vediniams su priesaga -ynas. F. Kuršaitis lietuvių-vokiečių kalbų žodyne aiškiai skiria šių darybos tipų reikšmes, plg. karklynas "ein Haufen stehenden Weide- gestrauchs” ir karklijnė "ein groBer mit Weidegestrauchs bewachsener Platz”, nendrynas "ein Haufen stehenden Rohres, ein Rohrteich” ir nendrinė "ein Rohrbruch, ein Platz, aus welchem sich viel Rohr befindet”, riesutynas "ein Haselgestrauch oder ein Haufen von Haselgestrauchen” ir riešutijnė "ein groBer mit Haselmusstrauch bewachsener Platz”, skrobliynas "ein Buchenwaldlichen” ir skroblyné "eine mit Buchen bewachsener Platz”. Tik apibūdinant vedinio pusyne reikšmę, čia pasakyta, kad jis reiškia ta pat, ką ir pušynas. Be to, su priesaga -ynė šiek tiek daugiau negu su -ynas aukštaičių tar- mėje daroma vietų pavadinimų iš būdvardžių. Be plačiai paplitusių vedinių klampijnė, tankijnnė, turinčių atitikmenų su priesaga -ynas, tarmėse vartoja- mi dar vediniai dykyné "prastas laukas" Bsg; Brt (LKZ II“ 537), gilyné "gili vieta" Kt (III 299), sausyné "durpinė pieva" Rk (XII 217), šlapijnė "šlapia vieta" Dbk; Vžns; Sdk; Rk; Ggr; Ds; Prng (XIV 1019). Kapsų ir zanavy- kų šnektose priesagos -ynė vediniai, padaryti iš asmenvardžių, dažnai žymi žmonių gyvenamąsias ar gyventas vietas, pvz.: Dubickijnė " Dubicko gyventa vieta, ūkis", Glytijnė "Glyto gyventa vieta" ir kt. (Senkus 1972:168). Žemaičių tarmėje plačiai vartojamas grynąją kuopinę reikšmę išlaikęs ve- dinys patalyné. Tuo tarpu vardažodinių vietos pavadinimų su -ynė čia yra visai nedaug. Antai V. Vitkausko dūnininkų tarmės žodyne (DinZ) randa- me tik 5 šio tipo vedinius: maurinė, varputijnė, motinijnė "motinos ūkis", 185 kęsijnė "kemsyné” (greta 47 atitinkamų priesagos -ynas vedinių). B. Vanagie- nės liudijimu, jų retai pasitaiko ir šiaurinėje žemaičių tarmės dalyje, Mosėdžio apylinkėse. Antra vertus, žemaičių tarmėje paplitę valgių, daugiausia sriu- bų pavadinimai su priesaga -ynė, pvz.: bulvinė "bulvienė", burokijnė, lapijnė "burokų sriuba", kopistjné "kopustų sriuba", kiaušijnnė "kiaušinienė" ir t.t. (LKA I Žemėl. nr. 29. P. 83—84; III Žemėl. nr. 125. P. 138—139), kurie irgi gali būti kilę iš kuopinių pavadinimų. Matyt, kuopiniai pavadinimai su priesaga -ynė aukštaičių ir žemaičių tar- mėse konkretėjo skirtingu būdu. Aukštaičių (ypač vakarų) tarmėje jie gavo vietos reikšmę. Tam galėjo turėti įtakos veiksmo vietų pavadinimai su homo- nimine priesaga -ynė (kilusia veikiausiai iš -inė dėl veiksmažodžių su priesaga -yti įtakos, plg. DaiktvDrR 64, 214). Tuo tarpu žemaičių tarmėje priesagos -ynė vediniais imta reikšti valgių pavadinimus. -iena Lietuvių kalboje randame vos vieną kitą kuopinį pavadinimą su priesaga -iena, pvz.: mergiena Trgn, mergiena "mergos" Al, moliena "molynė" Lzp; LT III 512(Bs); LTR(Upn); Sn (LKŽ VIII 27, 337), ražienos Sl; Plv; Užp (XI 341). Kuopinės prigimties gali būti ir vietų pavadinimai su -iena, žymintys kultūrinių augalų augtąsias vietas, pvz.: aguoniena, bulviena, kopūstiena ir t.t. (ŽD 288; DaiktvDr 400). Kitokios kilmės yra mėsos pavadinimai su ho- monimine priesaga -iena, pvz.: aviena, jautiena ir t.t. Tai ypatybės turėtojų pavadinimai (nomina attributiva). Daugiau kuopinių pavadinimų su atitinkamomis priesagomis -iens, -iena daroma latvių kalboje, pvz.: egliens”eglynas”, cielmiens "kelmynas", skaidiena "skiedrynas" (LVG 322—324; BKGF 79; MLLVG I 132, 137). Mat latvių kal- boje visai nėra kuopinių pavadinimų su *-ino-. ; -ėna Vedinys mergiena žemaičių tarmėje turi variantą su -ėna mergėna "mer- gos” Grg (LKŽ VIII 27), plg. aukšt. aviena ir žem. avéna, aukšt. jautiena ir žem. jautėnair t.t. -ainė Kuopinės prigimties gali būti ir šie tarminiai vediniai su priesaga -ainė (priesagos -iena apofoniniu variantu iš ide. *-eino-/-oino-): dirsainė "duona su dirsémis” JR 39 (plg. dirsainis,-ė "dirsinis" S.Dauk; Skr — LKŽ II? 584), ratainė "pašiūrė vežimams ir kitiems daiktams laikyti" Vaižg; Tl (XI 237). Latvių kalboje gausiai daromi kuopiniai pavadinimai su -aine, pvz.: eglaine "eglynas", alsknaine "alksnynas" (LVG 327; MLLVG I 86—87). : Kuopiniy pavadinimy su budvardine priesaga *-eino-/-oino- biita ir priisy kalboje. Tai visy pirma rodo vedinys seweynis, t.y. suveinis ar svainis "kiau- lide” (Sewstal) E 229 (plg. lo. sis, gr. ¥ ir la. suugns "parsas”, s.sl. svins “kiaulinis”, zr. Trautmann 1911:425—426; SV 46, 246; Mažiulis 1981:279) ir iš dalies vietovardžiai, plg. pr. Alkayne, Alkeyne ir lie. alkas, la. ėlks, go. alhs "šventykla", pr. Zanseynen : sansy "žąsis" (Gans) E 719 ir kt. (Gerullis 186 1922:252). -ina Būdvardinę priesagą -ina turi NC kaimina "krūva, būrys" J. -inė Tik vieną kitą vedinį su naujesne priesaga -inė galima iš dalies priskirti kuopinių pavadinimų darybos kategorijai: kūpinės (fiksuojamas nuo R; MŽ II 76), kopustiné "kopūstynė" N& (LKŽ VI 357), krūminė "krūmynė" Tvr (VI 699), kupstiné "kupstuota vieta" Rdm (VI 936), pataliné "patalynė" Mrj) (IX 602), mdlkiné "malkų rietuvė" S.Dauk; Sk; "krūva sumesty daiktų" J; Skn; Sd (VII 801). Tačiau dažniausiai vediniai su -inė turi aiškią vietos reikšmę (žr. p. 190). Vediniai su *-to- -ta Su priesaga -ta, tiesiogiai kilusia iš indoeuropietiškosios būdvardinės prie- sagos *-to-/-ta-, padarytas NC bėržta "beržynas" J; Š (plg. dar variantą bėržtva I). -(r)otas Išvestinę priesagą -(r)otas turi vos keli NC, pvz.: alksnétas "alksnynas" J I 96, apynodtas Kv; Rt; Sdv, apvynétas "apynių daržas" J; JD 219, apušotas J; Kp; Ds; Pg, apusrétas "epušynas" J; Krz; Kv; Ms; Brs; Užv; Gl, berzdtas "berzynas” Jd; Srv; Pc (LKZ I“ 105, 218, 277, 283, 778). Pasak K. Būgos (1958:160 tt.), kuopinés kilmės yra ir kai kurie baltų kal- by vietovardžiai, pvz.: lie. Apušotas, Liepalotai: liepūlė, Pušalotas : pušalė, pr. Rickayot : rikijs "viešpats" (Herr) III 3713. Šio tipo vediniai galėjo atsirasti prie kuopinių pavadinimų su senąja da- rybos galūne *-a- prisijungus priesagai -tas, plg. alksnétas ir dlksna/alksna (žr. p. 179), taip pat beridtas ir bėržta. -ytė Kai kuriose rytų ir vakarų aukštaičių šnektose priesagos -ytė vediniai turi tokias pat reikšmes kaip priesagų -ynas, -ynė vediniai, pvz.: alksnyjtė "alksny- nas” J; Sd; Rs; Pg; Klov; Rgv (LKŽ I? 105), ąžuolytė "jaunų ąžuolų miškas" J; Kp; Rm; Grk (I? 535—536), beržytė Rm; Rgv, beržįtė "jaunų berželių miškas" Rs; Grk (I? 777), eglijté "eglynas" J I 694, karklytė "karklų prižėlusi vieta" Rgv; Rm (V 294), kelmytė "kelmynė" Grk; Kp; DI (V 526), kemsytė "kemsuota pieva" Vdšk (V 564), lazdijté "vieta, kur lazdynai auga" Er (VII 214), liepytė "liepų krūmai" Rgv (VII 426), molytė "molynė" Kur; Ėr (VIII 340), nendrytė "nendrynas" Rm (VIII 655), samanytė "samanomis apaugusi vieta“ Er (XII 90). Iš šio tipo vedinių kilo vandenvardžiai Beržytė Bsg, Javijte Btg, Kelmytės Vad, Žilvijtė Slv (Vanagas 1970:44). Remiantis vietovardžiais Apsite, Kelmite, Zvirgzdite ir pan., manoma, 187 kad kuopinių pavadinimų su atitinkama priesaga -ite anksčiau būta ir latvių kalboje (LVG 388; BKGF 97). Toliau šio tipo vedinius galima sieti su germanų kalbų kuopiniais pava- dinimais, turinčiais priesagą -ide (<*-itio-), pvz.: vid.vok.žem. pfluogide "ariamųjų jaučių pora", geveteride "tėvai" (Meid 1967:149). Su priesaga *-itio- (<*-ito-+*-io0-), kurios refleksų, be baltų ir germany kalbų, turi dar slavų kalbos, iš pradžių veikiausiai buvo daromi ypatybės turėtojų pavadi- nimai (nomina attributiva). Vėliau jie gavo ir kitokių reikšmių, tarp jų ir kuopinę (aut. 1991:18—19). Vediniai su *-men- -menė, -mė Kuopinę reikšmę kartais turi ypatybių pavadinimai sū priesagomis -menė, -mé, kilusiomis iš *-men-, pvz.: mažmėnė "smulkūs daiktai" BM 433; Trgn (greta "vaikystė, kūdikystė" Dkšt; Aps — LKŽ VII 978), smulkmė "maži vai- kai” J; Žem; Užv; Vkš; "smulkesni gyvuliai, gyvūnai" S.Dauk; Slv; Krkl; Up; "nereikšmingi, nežymūs žmonės" Štk (XII 221). -(i)uomené Aukštaičių tarméje vartojami kuopiniai pavadinimai su priesaga -(i)uome- nė, pvz.: kar(i)domené, didiomené, jauniiomené ir pan. (LKA III Zemél. nr. 126. P. 139—140). P. Skardžius (ŽD 237) manė, kad ši priesaga atsiradusi iš būdvardinės priesagos -uom.-, išplėstos priesaga -enė. Antai vedinį diduomenė jis, kaip ir K. Būga (1959:338), siejo su S. Daukanto raštuose turimu vediniu diduomis "didikas"; vedinį tikrūomenė "tikrieji žmonės" Grz siejamas su pr. starin- tickroms "rūsčiai teisus" (eueriger) III 3713. Tačiau tai gana abejotina, nes priesagą -uom- lietuvių kalboje turi, rodos, tik du vediniai: minėtas diduomis ir visuomis "visuotinis", žinomi tik iš S. Daukanto raštų. Tad jie gali būti naujadarai. Be to, su priesaga -enė kuopiniai pavadinimai lietuvių kalboje nėra daromi. Įtikimesnė atrodo J. Endzelyno (1979:408—409) hipotezė, pagal kurią lie- tuvių kalbos priesaga -uomenė kildinama iš *-omen- (*-men- varianto) ir sie- jama su tos priesagos vediniais germanų kalbose, plg. go. dat.sing. aldėmin "senatvei", s.angl. ealdom "pagarba seniesiems". Šį požiūrį remia ta aplin- kybė, kad kai kurie priesagos -uomenė vediniai rytų aukštaičių tarmėje turi išlaikę ypatybės reikšmę, pvz.: jeundomené "jaunystė" Ds (LKZ IV 315), mažūomenė "vaikystė" Ds; Str; Svné; Tvr; Brsl (VII 978, plg. mažmėnė). Tai leidžia laikyti priesagą *-omen- priesagos *-men- variantu, su kuriuo iš pradžių buvo daromi ypatybių pavadinimai ir tik vėliau, jau lietuvių kalbos dirvoje imta daryti kuopinius pavadinimus. Priesaga -uomenė tarmėse turi keletą variantų. -(i)umencé Žemaičių tarméje ir kai kuriose aukštaičių Snektose vietoje priesagos 188 -(i)uomenė vartojama -(i)ūmenė, plg. kar(i)ūomenėir kar(i)imené, diddomené ir didūmenė, jaumiomenėir jaunūmenė (LKA III Žemėl. nr. 126. P. 139—140). Ta priesaga išsirutuliojo iš *-omen- susiaurėjus balsiui *-6- (Vitkauskas 1977:103). -(i)umené Matyt, del priesagos -umé (ar -umas, -uma) įtakos atsirado priesagos -(i)uomené/-(i)umené variantas -(i)umené. Kiek labiau paplitęs šio tipo ve- dinys kar(i)ūmenė (daugiausia Kaišiadorių, Jiézno, Stakliskiy apylinkėse). Kiti visai reti, pvz.: didumėnė (apie Kūpiškį), didumenė Lkm, mažumėnė Pnd, mažumenė Mlg (LKA III Žemėl. nr. 126. P. 141). -(i)uominé, -(i)ūminė, -(i)uminé Kai kur tarmėse (ypač rytų aukštaičių) greta priesagy -(i)uomene, -(i)umené pasitaiko jų variantų -(i)uominé, -(i)uminé, pvz.: kar(i)iominé, | kar(i)iuminé; jaundominé; vargiominé; visiominé, visūminė (LKA III Zemél. nr. 126. P. 140). Dar retesnis priesagos -(i)uminé variantas -(i)uminé, pvz.: karūminė Drs; Vlkv; Ndz; Žž, kariūminė Mnj (LKZ V 349; LKA III Žemėl. nr. 126), diduminė Rmš, mažuminė Rmš; Lb, jaunuminė Lb (LKA III 141). V. Grinaveckis (1977:75—76) mano, kad -(i)uominė atsirado nekirčiuotam balsiui e virstant balsiu i heterosilabinių priebalsių m, n aplinkoje. Tos priesa- gos gali būti silpnasis atitinkamų priesagy -(i)uomené, -(i)ūmenė, -(ijumenė balsių kaitos laipsnis, plg. lie. akmu6, akmenas ir ūkminas Kriz; Krš; LT I 48, akmina WP 47 (LKŽ 1? 82), la. akmens ir akmins "akmuo", s.sl. kamonije greta kamenije "akmenys" (Brugmann 1906:233—234), taip pat lie. edmėnė, ėdmenys "maistas, valgis“, la. edmenis, edmanis ir edminis "masalas, jaukas”, lie. juosmu6, juosmenys, la. juosmenis ir juosminis ”pu- siaujas, juosmuo", lie. lekmėnė, la. lekmenis ir lekminis "liūnas, klampynė", lie. skiemu6, la. škiėmenis ir škieminis "tarpas šaudyklei praeiti audžiant; ant riestuvo dedama skala" lie. tešmuo, la. tesmens, tesmenis ir tesminis "tešmuo" ir kt. (Urbutis 1981:187). -Uuomė Veikiausiai dėl priesagų -uomenė ir -umė kontaminacijos atsirado priesaga -uomė, plg. diduomė "diduomenė" Ad (LKA III 140), jauntiomé " jaunuome- nė" Grz (LKŽ IV 314), mažuomė "vaikystė" Ad; Kré; Jnšk (VII 978) ir didumė, jaunumė, mažumė. Vediniai su kitais ypatybių pavadinimų afiksais Kartais kuopinę reikšmę gauna ir kitų darybos tipų ypatybių pavadinimai: -umas: jaunumas "jaunimas” BB Ps 48,15; 78,63; Vln 4717; DP 41312, 5876, tikrumai "artimiausieji giminės" Srv (ZD 213), žalūmas "žolynai" Pžsl; Kp (LKŽK); a -uma: diduma "diduomenė" Pg (LKŽ II? 485), jaunuma "jaunimas" Grv (IV 313), senuma “seni daiktai" Lz (XII 410); -umė: didumė "diduomenė" Lkm (LKA III 140), jaunumė “"jaunuomenė" 189 NS 456, 522, 1288; BM 24; On; Al; Rk; Svn; Ldk; Vdn; Nmj (LKZ IV 313; LKA III 140), mazumé "mazuomené” Bt ApD 26,29; Brs; Ds; Rk; Lkm; Gdr; Lzd (LKZ VII 978; LKA III 140); -imas: jaunimas (paplitęs nuo raštijos pradžios), mažimas "mažieji vai- kai” Arm (LKZ VII 969), senimas "senieji žmonės" Brt; Skp; Srj; Mrs; Dv (XII 390); -imé: jaunimé "jaunimas" A.Baran; O; Kp; Pnd (LKZ IV 310); -yba: kunigyba "kunigija” J; -ybé: draugybé "bendruomenė" MT 1916; SE 1327; "draugė, kompanija" PK 80; MP 205; LzP, kunigybė "kunigija" J; LL 55, ponybė "ponija, diduo- menė" J; M.Valanč; Žem; Uzv; Sint; Pln; Brs; Rmč; Lnkv; Lg (LKŽ X 428), virybė "vyrija" Vb (Būga 1958:544); -ysta: bendrysta "draugija" DP 44932, 51343, 57841, žydysta "žydai" BB PvK 3,1; -ystė: bendrystė "draugija" DP 23429, 35111, 371158, 40321, chrikščionystė "krikščionys" Vln 1917,20, kazokystė "kazokai" SD* 126; reg šeimatis "šeimynykščiai" DP 46413; BB Jer 20,6; Job 19,15; J; NdZ: KZ; -astis: bazmastis "daugybė, aibė" J, bjaurastis "bjauris pikti zodziai” Ds (LKZ I? 795); -iškė: jauniškė "jaunimas" BP I 16917; K; Up; Kv; Pgr; Sl; Trg; Erz (LKZ IV 312; LKA III 140); -ovė: bendrovė "šeimyna, giminė; draugija" J; JR 90, 82; -ė: draugė" bendruomenė; draugija; būrys, krūva; šeima; šeimyna" (senuo- siuose raštuose, be šių reikšmių, vedinys draugė dar turėjo ypatybės reikšmę "draugystė" LKŽ II? 655—656; tačiau kuopinės reikšmės irgi, matyt, yra se- nos, plg. la. draudze "bendruomenė, būrys, krūva" ME I 491), line “keli linai suaugę į vieną pluoštą“ Dkk; Užp; LTR(Dglš) (LKZ VII 524), mėlė Vik; Lp; Grz; Bd, molé "molynas" Mrs (VIII 335), tule "daugybė, būrys, pulkas" (būdingas žemaičių tarmei). Ypatybių ir kuopiniai pavadinimai yra labai artimi ir daugelyje kitų senų- jų indoeuropiečių kalbų (Brugmann, 1906:644 tt.). Šios darybos kategorijos suartėjo, matyt, tada, kai formuojantis morfologiniam a kamienui, su darybos galūne *-a- (vėliau ir afiksu *-(i)iū-) imta daryti ne tik kuopinius pavadini- mus, bet ir abstraktus. Vardažodiniai vietų pavadinimai Aptarti duomenys rodo, kad kuopiniai pavadinimai (ypač su priesagomis -ynas, -ynė, -iena, -ija, -ytė) labai dažnai gauna vietų reikšmes. Tai yra vienas svarbiausių stimulų, skatinusių atsirasti atskirai vardažodinių vietų pavadinimų darybos kategorijai, kuri yra visai nauja, susiformavusi lietuvių kalbos dirvoje. Svarbų vaidmenį šiame procese turėjo priesagų -idė/-ydė, -udė vediniai, būdingi tik šiai darybos kategorijai, bei slavų kalbų įtaka. Mat slavų kalbose dar prieš raštijos pradžią vardažodinius vietų pavadinimus imta daryti su priesagomis -(»)n'a, -(»)nica, -išče, kilusiomis iš būdvardinių prie- 190 sagų *-ino-, *-isko- (BomxoBuųu 1984:245—266; Range 1977 su lit.). Vietų reikšmes lietuvių kalboje gavo ir dalis ypatybių pavadinimų (nomina guali- tatis). Vediniai su priešagomis -idė/-ydė, -udė Vediniai su priesaga -ide/-ydė, kurių yra apie 20, dažniausiai žymi tvartus, pvz.: arklidė/arklijdė, karvidė/karvidė, kiaulidė/kiaulijdė ir kt. (DaiktvDr 400—401; LKA I 50—52). Su priesaga -udė padaryti vos keli vediniai: alūdė (reikšme "alaus statinė" užfiksuotas jau SD* 106, 269; R II 74), pašarūdė "vieta pašarui dėti klojime" PnmR (LKZ IX 559), pelūdė (užfiksuotas jau SD* 299). Priesagos -idė/-ydė ir -udė yra kilusios iš veiksmažodžio dėti (<*dhe-) saknies (Prellwitz 1897:94; Specht 1936:95; Fraenkel 1936:204; LEW 92: ZD 100-101; GJL II 268—269; Bammesberger 1973:35; Urbutis 1978:159 tt.). Vediniai su priesagomis -iné, -inis -ine Su biidvardine priesaga -iné daroma gana daug vietų pavadinimų. Jie dažniausiai žymi indą ar patalpą (DaiktvDr 398). Šio tipo vedinių randame jau senuosiuose raštuose, pvz.: avinė "avidė" SD! 117; SD* 278; SP I 216, druskiné SD* 106; Lex 144; C II 360, pastoginė "prie ūkinių pastatų prista- tyta pašiūrė" Lex 74; C II 400, rūbinė SD“ 433, vyskupinė "vyskupija" C I 357; Krz; S.Dauk; N. Jiems atsirasti galėjo turėti įtakos vietų pavadinimai su panašia priesaga -(»)n'a gretimose rytų ir vakarų slavų kalbose, plg. |. owczarnia "avidė", r. xonxwowmus "arklidė" (BounrxoBuų 1984:250 tt.; Slawski 1974:138—139). -inis Kai kuriose tarmėse vietą žymi ir sudaiktavardėję būdvardžiai su prie- saga -inis, pvz.: kiaūlinis Skdt; Ds; Vdn; Mrc, kiaulinis "kiaulių tvartas" Ktk (LKZ V 69; LKA I 52), vištinis Mrc, vištinis "vištidė" Drsk (LKA I 52), bafkštinis Sk; Grz; Gšč, barkštinis "statinė kopūstams raugti” Zg, girinis "statinė girai, alui daryti" On (LKA I 70), šdukštinis "šaukštinė" Vlk (LKŽ XIV 566). Vediniai su priesaga -(i)nykas(-ė)/-ininkas(-ė) Žemaičių tarmėje ir kai kuriose aukštaičių šnektose vietos pavadinimai kartais daromi su priesaga -(i)nykas(-ė)/-ininkas(-ė), būdinga ypatybės turė- tojų pavadinimams. Jie dažniausiai žymi tvartus, pvz.: arklinikas(-ė)/arkli- ninkas "arklidė", bandinirikas, karvingkas/karvinirikas "karvidė", kiaulinikas/ kiaulininkas(-ė) "kiaulių tvartas", vištinykas(-ė)/vištiniūkas "vištidė" ir kt. (LKA I 50—52). Tačiau kai kurie šio tipo vediniai turi ir kitokių reikšmių, pvz.: gardinijkas "gardas" LTR(An) (LKZ III 122), pelūdnykas "peludė" (pa- plites rytų aukštaičių tarmėje, žr. LKŽ IX 777), salyklinykas S.Dauk; Mit II 262, salyklininkas "patalpa salyklui džiovinti" Lnk (XII 79), šdukšnykas 191 "spintelė šaukštams dėti" Ob (ŽD 145), tarpininkas "tarpas, kuris skiria dar- žinę į dvi dalis" Žg; Trk; Mžk; Brs; Skr; Vlkj (LKZ XV 896). Ta Galimas daiktas, kad su priesaga -inykas/-ininkas imta daryti viety pa- vadinimus dėl slaviškos priesagos -(»)nica (<*-inika-), būdingos vietų pava- dinimams, įtakos. Apskritai, priesaga *-iniko- (<*-ino-+*-iko-) galėjo susi- formuoti slavų kalbose ir tik vėliau patekti į baltų kalbas (aut. 1991). Vediniai su slaviškos kilmės priesagomis -(i)nyčia Tiesiogiai iš slaviškos priesagos -(»)nica yra kilusi priesaga -(i)nyčia (ŽD 357—358). Vietos pavadinimai su pastarąja priesaga buvo daromi jau XVI-XVII a. . ta Ypač daug šio tipo vedinių užfiksuota K. Sirvydo žodyne. Dalis jų var- tojama ir dabar tarmėse: karvelinyčia "karvelidė" SD3 72, kaulinyčia "vieta kaulams sudėti" SD! 61; SD? 123, plytnyčia "plytinė" SD! 10, varpinyčia "varpinė" SD? 59, vistinyéia "vištidė" 110, 143. Vedinys druskinyčia "drus- kos sandėlys" SD* 115 kituose senuosiuose raštuose ir tarmėse turi reikšmę "druskinė" Lex 72a; C II 360; K; Gs; Rg; Lnkv; Vvr (LKZ II? 769), o vedinys sūrinyčia “sūrių dirbtuvė" SD? 400 dabar tarmėse žinomas reikšmėmis "pa- talpa sūriams laikyti" Mrj; "sūrspaudis" Vad; VSR; "pintinė sūriams laikyti" N; [K]; Krok (XIV 214). Kiti vediniai jau išnykę: knyginyčia "biblioteka" SD? 137 (t.p. Sut; A 1884,19; "knygynas" Lex 20a; A.Baran; "knygų lenty- na” K), paukstinyéia ”paukstide” SD? 110 (t.p. K; J), plytinyéia "plytinė" SD3 27 (t.p. K; J), rastinyéia "raštinė" SD* 94 (t.p. S.Dauk; J; K I 654; V.Kudir; "rašalinė" R II 352; MZ II 471; N; "rašymo priemonė" K II 169), stiklinyčia "stiklinė" SD* 83 (t.p. N); "stiklo dirbtuvė" SD? 143 (t.p. Q 224; R II 178; MZ II 236; Sut; N; I; K I 548; "spinta, kur laikomi stiklai" N; K; Antra vertus, XVII a. Mažosios Lietuvos žodyne Lexicon Lithuanicum ve- diniy su priesaga -inycia yra vos keli. Be minėtų druskinyéia, knyginycia, čia randame dar vilkinyéia "vilkaduobė" 107a (vartojamas ir dabar rytų auks- taičių tarmeje) ir Ziezdrinyéia "smėlynas" 72a (t.p. C II 364; Krz; K; LC 1883,4). -yčia Priesaga -yčia, išskiriama viename kitame vietos pavadinime, gali būti trumpinys iš -inyčia, plg. karvelyčia "karvelidė" SP I 216324; J ir karvelinyčia, kaulyčia/kaulyčia "dėžė ar vieta numirėlių kaulams sudėti" BB Job 30,24; Prng; Vkš; Brs; Sint; Zd (LKZ V 432) ir kdulinyéia/kaulingéia, kiaulyčia "kiaulidė" Rod (LKA I 51) ir kiaulinyčia. -inčius Vedinys kiaulirčius "kiaulidė" Ds; Arn; Kls; Knv; Rud; Dbé; Vrnv; Nė; Pls; „Rod (LKZ Vi:696; LKA“V 51) 'veikiausiai ‘padatytas pagal slavizmy bobin éius 'priebaznytis” (1. babitikc), liesindius "miško sargas" gud. necHm- unt, |. lesniczy) pavyzdį (ZD'334)L © '¢ 0 192 Vediniai su ypatybių pavadinimų darybos afiksais -umas Ypatybiy pavadinimai su priesaga -umas vietos reikime gauna labai retai, pvz.: aštrumas "aštri briauna" BB Job 1,15, aukštumas "aukšta vieta" GG 4,8; Ch 2 Moz 17,10, gilumas "gelmė, gili vieta" DP 1449, 15442, 29148, 400356, 5163 (t.p. vėlesniuose raštuose), ctelumas "gelmė, sietuva" Nmn; Drsk; Lp (LKŽ II 2 25), geltonūmas "geltonymė" LŽ 78, lygumas Rš, lygūmai "lygu- mas" Ktk; Dt (LKŽ VII 485). „-uma Vedinių su priesaga -uma (tai priesagos -umas paradigminis variantas) vietos reikšmė daugelyje lietuvių kalbos tarmių (ypač aukštaičių) dabar yra pagrindinė (DaiktvDr 399—400). Išimtį sudaro tik kai kurios pietinės perife- rinės šnektos, kuriose nemaža dalis priesagos -uma vedinių yra išlaikę senesnę ypatybės reikšmę (aut., 1992). Vietą žyminčių šios priesagos vedinių yra jau senuosiuose raštuose, pvz.: aukštuma DP 40714, ankštuma BB 2 Sam 12,34, giluma DP 8539; SD* 35; SD? 11, 68, 354, lyguma (plačiai paplitęs), negiluma SD? 169, nelyguma 214, šlapuma 89, 178. -umė Retkarčiais vietos reikšmę turi retos priesagos -umas/-uma paradigminis variantas -umė, pvz.: gilumė "gelmė" RD 48, ljgumé "lyguma" Lkž (LKŽ VII 485). -imas/-ymas Ypatybių pavadinimai su priesaga -imas/-ymas konkretėdami dažniausiai gauna ypatybės turėtojo reikšmę, o vietą žymi retai, pvz.: lėndrimai "krū- mokšniais apaugusi pieva" Zeml (LKZ VII 329), margimas "dėmė, strazdana” SD! 121; R II 329; MŽ, polymas "žema, drėgna, pelkėta vieta“ Krsn; Sug; Lb; Ktk; "didelis miško, lauko plotas" Lkm (LKZ X 416), rėtymas “retina- masis miško kirtimas" Jsv (XI 489), tuštimai/tuštimai "slėpsnos, paslėpsnos" Q 131; Mz; K I 313; Bb 2 Mak 14,14; Švnč; Lnk; LTR(Srj); Dgls; Grv; Dbė; Db, tustymai/tustymai "t.p." PnmZ; Nmj; Gl, tuštimas "t.p." N; K; Krsn; "vieta, kur nėra kaulo" Pv, tustimas ”slépsnos, paslépsnés” Sts; Dr, tustymas "t.p." Vs; Pls; "ertmė, tuštuma" Bsg (LKZK). -ima/-yma Vediniai su priesaga -ima/-yma (priesagos -imas/-ymas paradigminiu va- riantu) žemaičių tarméje vartojami panašiai kaip priesagos -uma vediniai aukštaičių tarmėje, pvz.: ankštima "ankštumas, siauruma” S.Dauk; M.Va- lang; J; Krt; Plt; Užv (LKŽ I? 148; DūnŽ 27), aštrima "aštruma" Lk; Vds (LKŽ I? 342; DūnŽ 33), druktima "drūtuma" S.Dauk; Sint; Pvn (LKŽ II? 754; DūnŽ 76) gilima "giluma" Užv; Pvn (LKŽ III 29 299; DunZ 92), karštima "karštoji vieta" Uzv; Vds (LKŽ V 325; DūnŽ 124), kiduryma "kiaurymė" 193 Užv; Varn; Vkšn (LKŽ V 707; DunZ 134), minkštima "minkštuma" Pkl; Vkš; Sts; Pvn (LKŽ VIII 229; DūnŽ 201), raudėnyma "raudona dėmė" Slnt (LKŽ XI 260), sausima "sausuma" J; Žem; Užv; Sd; Lkz; Vds (DūnŽ 316; LKŽ XII 216), siaurima "siauruma” S.Dauk; Pln; Als; Užv; Pvn (LKŽ XII 480), smailima "smailuma" Trk; Pvn (DūnŽ 337; LKŽ XIII 89), šlapima "šla- pia vieta" Pvn (DūnŽ 374), tuštima "tuščia vieta" J; Žem; Plt; "pilvo ertmė" P; LC 1878,20 (LKŽK, plg. tuštimas/tūštimas). -imė/-ymė Žemaičių tarmėje ir kai kuriose aukštaičių šnektose vartojami vediniai su vėlesniu é-kamieniu priesagos -ima/-yma variantu. Jie taip pat dažnai turi vietos reikšmę, pvz.: kidurymė “plyšys, anga“ J; Pln; Šv, kiaurijmė "akivaras" Vlkv; Mrs; Skp (LKŽ V 707, plg. kiduryma), kietymė "kita vieta" S.Dauk; Sint; Ms (V 763), laūkymė "natūrali aikštė miške" S.Dauk; Grg; Gl; Plt; Rt; "balta dėmė gyvulio kaktoje" Mrk; Rod; L1 (VII 180), mdrgymé "marga, ne vienos spalvos dėmė" D.Posk; J; Ms; Sint; Trk (VII 852—853), melyme "mėlyna dėmė" J; Kv; Als; Kal (VII 1030), raudjmé Rs (XI 249), raudényme "raudona dėmė" J; Pp; Vkš; "raudona pašvaistė" Žem; "odos paraudimas" Sts (plg. rauddnyma), rėtymė "reta miško vieta" Šts (XI 489, plg. rėtymas), šlūpymė "šlapia vieta" Sts (XIV 1019, plg. šlapima), tūštymė "vieta be kaulų, pilvas“ Snt, tuštijmė "tuščia vieta, dykynė" Žem; K.Bink; Antš (LKŽK, plg. tūštymas, tuštima). i -muo, -mena, -menė, -(s)mė Tik retkarčiais vietos reikšmę gauna ypatybių pavadinimai su priesagomis -mena, -menė, -(s)mė, kilusiomis iš *-men-, plg. gilmena J I 703, gilmenė A 1885, 97; Mc ir gilmė "giluma" S.Dauk; M.Valanč; Žem; J; Ggr (III 302), gelmė (t.p. la. dzelme, dzelmenis, pr. Gilmen, žr. Eckert, 1971:58); retmuo "išgedusių javų plotelis" Svn (Zinkevičius 1966:267), retmend Žg (LKŽ 494) ir retmė "reta vieta, proretmė" J; Žeml; Als; Šauk (XI 493—494), rėsmė" retas miškas, retuma” J; VI (XI 475), plėnmena "ko nors plonesnė dalis", stérmena "ko nors storesnė dalis" J I 703, lygmė "lyguma" J; Pvn; TI (VII 477), plotmė "tuščia, lygi vieta" I; J; LzP; Yl; Slnt (X 313), šlopmė "šlapia vieta" LC 1886, 48; 1.Simon; Sint; Drb, tankme S.Dauk; M.Valané; Zem; J; Vks; Kltn; Sts; Alk; Btg; Lkz; Skr (LKZ XV 814). -0vė Kai kur tarmėse vietos reikšmę yra gavęs priesagos -ové vedinys prastdvė "prasta vieta" Vad; Tj (greta "prastas, menkas buvimas" Trgn; "prastas darbas" Rm — LKZ X 560), bendrinėje kalboje — vedinys tvirtdvė, tačiau tarmėse jis yra išlaikęs ir senąją reikšmę "tvirtumas" Mrj; Šd; Mrc (LKŽK), plg. dar naujadarus ramévé, šventėvė (DaiktvDr 402). 194 -ysta/-ystė Vietų pavadinimai su priesaga -ysta/-ystė atsirado mūsų raštijos pradžioje dėl slavų kalbų įtakos. Lietuvių kalboje su priesaga -ysta/-ystė nuo seno daromi ypatybių pava- dinimai, kurie visai nelinkę konkretėti ir vietų paprastai nežymi. Visai kitaip yra slavų kalbose. Čia kadaise ypatybių pavadinimai buvo plačiai daromi su priesaga -»stvo. Tačiau rašytinės tradicijos laikotarpiu jų labai sumažė- jo, nemaža jų dalis įgijo įvairių konkrečių reikšmių, tarp jų ir vietos reikšmę (Auerbach 1973:6 tt. su lit.). Antai senas slavų kalbų vedinys * korl'evsstvo, iš pradžių žymėjęs "karaliaus valdžią", labai senais laikais gavo ir vietos reikšmę (9CCHA XI 8). Pagal jo pavyzdį mūsų raštijos pradininkai pasidarė lietuvišką vedinį karalysta/karalijstė, dažnai vartotą jau XVI— XVII a. raštuose. Lenkų kalbos terminas paristwo "valstybė, viešpatija" senuosiuose raštuo- se buvo verčiamas vediniu viešpatystė DP 3744, 542244, 58638; SP II 20419; SIG II 7319 (jis vartojamas ir vėlesniuose raštuose) ir viešpatysta DP 22,3, 31139; MP 5, 42, 62a. Panašią reikšmę turėjo ir vedinys kunigysta DP 22b1, kunigystė "viešpati- ja” DP 20349, 52628, 542a15; "kunigaikštystė" SD* 138 (t.p. PrG 67(1715); VoL 74; V.Piet), plg. lenk. księstwo, rus. xux»xcecmeo. Tuo tarpu tarmėse kunigysta/kunigijstė žymi "baudžiavą" (LKŽ VI 894). Dabar įprastas vedinys kunigaikštystė bene pirmą sykį pavartotas Lenki- jos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo 1641 m. įsakyme: dideje Kunigaykflti[fteje Lietuwos. Iš kryžiuočių ordino atsiradusiai Prūsijos valstybei nusakyti čia vartojamas vedinys ercikysté : Erciky[tes Prufu (PrG 58). Jis turimas ir vėlesniuose Mažosios Lietuvos raštuose (Lex 21, 38a, 48a; N; K). XVI-XVII a. raštuose randame senesnių to vedinio variantų: hercigysta BB Pat 28,2, hercikysta VlnE 1729, hercikystė Mž 934, hercigkystė PrG 57(1639). Dabartinėje bendrinėje kalboje juos atitinka vėlesnis nauja- daras hercogyste. Pagal lenkų wojewodstwo "vaivadija" mūsų raštijos pradžioje buvo pada- ryti vediniai vaivadysta DP 48415, vaivadystė SD" 195; PrG 57(1639); C II 202 (turimas ir vėlesniuose raštuose). "Vyskupijos" reikšme M. Daukšos Postilėje vartojamas vedinys byskupysta (7X), o jo variantas byskupystė (5X) turi abstrakčią "vyskupo pareigų, luo- mo" reikšmę (kaip ir Mž 299). XVII a. šis vedinys įgijo dabartinį pavidalą vyskupgsté ir žymėjo "vyskupų pareigas, luomą" (SD* 17; SIG I 76a12; Q 93). Vietos reikšmę tuo metu turėjo vedinys vyskupinė (žr. p. 190), vėliau jį pakeitė vyskupija (žr. p. 182). Vedinį vyskupystė "vyskupijos" reikšme pra- dėjo vartoti bene tik M. Valančius, parašęs veikalą "Žemaičių vyskupystė". J. Pabrėža tam reikalui vartojo vedinį vyskupysta. Tai skatino l. byskupstwo, žymintis tiek vyskupo pareigas, tiek ir jo valdomą teritoriją. Taigi minėti vietų pavadinimai su priesaga -ysta/-ystė yra pamorfemiui išversti iš slavų kalbų. Tuo jie skiriasi nuo tokios pat reikšmės priesagos -ija vedinių karalija, kunigaikštija, vyskupija ir pan., padarytų pagal lietuvių kalbos žodžių darybos polinkius (žr.p. 182). 195 -ė Iš sukonkretėjusių ypatybių pavadinimų galėjo atsirasti vardažodiniai vie- tų pavadinimai su darybos galūne -ė, pvz.: bendrė "bendra pieva, bendras laukas" J; Plg (LKŽ I? 750), gylė/gylė "gilioji ežero ar upė vieta" (plačiai paplitęs, fiksuojamas jau SE 16126), gruinė "plika, netikusi pieva" Ilg; Skrd; Plv; Grš (LKŽ III 659), klebonė "klebonija" Rod (VI 21), lygė "lyguma; girios aikštelė; laukymé” (plačiai paplitęs; šis vedinys dar turi ypatybės reikšmes: "lygybė" Msn; "lygumas, kam vienodumas” Jz — LKZ VII 463—464), niosalé "nuošali vieta" Grz (VIII 959), plyné "lyguma" R; K; Dv; "pelkė, raistas" O) 515; V.Kudir; VI; Vlkv; Jrb; Plv; Sim; Vik (X 238). Išvados 1. Kuopiniai pavadinimai yra labai sena, nykstanti darybos kategori-. ja. Lietuvių kalbos kuopinių pavadinimų darybos paradigma susidarė šiais būdais: a) iš senųjų kuopinių pavadinimų su darybos galūne *-a-; b) iš su- daiktavardéjusiy būdvardžių su *-(i)io-, *-no-, *-to-; c) iš sukonkretéjusiy ypatybių pavadinimų. 2. Lietuvių kalboje yra beveik išnykę senieji kuopiniai pavadinimai su darybos galūne *-a-, kurių buvo dar gana daug prūsų kalboje. Iš darybos galūnės *-a- galėjo išsirutulioti ir labai sena indoeuropietiška priesaga -ija — svarbiausia lietuvių kalbos kuopinių pavadinimų darybos priemonė — ir nau- jesnės priesagos -(i)ava, -auja, -(i)uva, iš dalies -0-jas, -o-tas, su kuriomis kuopiniai pavadinimai daromi retai. ; 3. Slavų, germanų, indoiranėnų kalbose kuopiniai pavadinimai dažnai da- romi su būdvardiniu afiksu *-(i)io-. Tuo tarpu baltų kalbose šio tipo vedinių yra labai nedaug. | 4. Baltų, slavų ir iš dalies lotynų kalbose kuopinius pavadinimus imta da- ryti su budvardine priesaga *-i-no-. Ypač šiuo požiūriu artimos baltų ir slavų kalbos. Mat lietuvių kalboje su priesaga -ynas, o slavų (ypač pietų) kalbose su priesaga -ina daromi miškų pavadinimai. Skiriasi tik tų priesagų forma. Lietuvių kalboje su priesaga -yna, tiksliai atitinkančia sl. -ina, padaryti vos keli vediniai. Plačiau čia paplitęs jos ė-kamienis variantas -ynė, su kuria iš pradžių buvo daromi kuopiniai pavadinimai, o paskui jie sukonkretėjo: aukš- taičių (ypač vakarų) tarmėje gavo vietos, o Žemaičiuose — daugiausia valgių reikšmes. 5. Lietuvių (skirtingai negu latvių) kalboje kuopiniai pavadinimai su *-ei-no/-oi-no- yra reti. Jų buvo ir prūsų kalboje. 6. Retai lietuvių kalboje daromi kuopiniai pavadinimai ir su būdvardinė- mis priesagomis -ina, -inė, -inis. 7. Lietuvių kalbos kuopiniai pavadinimai su priesaga -ytė atitinka germa- nų kalbų vedinius su -ide (<*-itj0-). „8. Su išvestine priesaga *-0-men-, bendra lietuvių ir germanų kalboms, kaip Ir su pirmine priesaga *-men-, iš pradžių buvo daromi ypatybių pavadi- nimai, o vėliau lietuvių kalboje ji buvo panaudota kuopiniams pavadinimams daryti. Lietuvių kalboje kuopinę reikšmę gavo ir kai kurie kiti ypatybių pa- 196 vadinimai, ypač su *-mo-. 9. Vardažodiniai vietų pavadinimai yra visai nauja darybos kategorija, susidariusi lietuvių kalbos dirvoje konkretėjant kuopiniams ir ypatybių pava- dinimams ir iš šaknies * dhė- atsiradus specialioms priesagoms -idė/-ydė, -udė. Be to, šį procesą skatino slavų kalbos, kuriose priesagos -»n'a, -»nica, -išče dar prieš raštijos pradžią buvo panaudotos vietų pavadinimams daryti. Tiesiogiai iš slaviškos priesagos -snica atsirado lietuvių kalbos priesaga -inyčia. Antra vertus, veikiausiai dėl vedinių su priesaga -snica įtakos lietuvių kalboje vietų (ypač tvartų) pavadinimus imta daryti su priesaga -inykas/-ininkas, kuri irgi į baltų kalbas galėjo ateiti iš slavų kalbų. Slavų kalbų vediniai su -sn’a galėjo skatinti lietuvių kalboje patalpų pavadinimus daryti su priesaga -inė. Admi- nistraciniai terminai su priesaga -ysta/-ystė yra vertiniai iš slaviškų vedinių su -(»)stvo, plg. lie. karalysté ir sl. *korl’evistvo, kunigaikštijstė ir 1. ksigstvo, r. xusacecmeo ir t.t. Jie skiriasi nuo tokios pat reikšmės vietų pavadinimų su priesaga -ija (pvz.: karalija, kunigaikštija ir pan.), padarytų pagal lietuvių kalbos žodžių darybos polinkius. SUTRUMPINIMAI Arn — Arniėnys, Molėtų r. BKGF — Endzelynas J. Baltų kalbų garsai ir formos. V., 1957. DaiktvDr — Urbutis V. Daiktavardžių daryba. — Lietuvių kalbos gramatika. T. 1. V., 1965, p. 251—473. DaiktvDrR — Ambrazas S. Daiktavadžių darybos raida. Lietuvių kalbos veiksmažodiniai vediniai. V., 1993. DūnZ — Vitkauskas V. Šiaurės rytų dūnininkų tarmės žodynas. V., 1976. GJL II-III — Otrebski J. Gramatyka jezyka litewskiego. T. 2—3. Warszawa, 1956—1965. KZ — Zeitschrift fur vergleichenden Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanisc ien Sprachen, begr. von A. Kuhn. Berlin etc. LEW — Fraenkel E. Litauisches etymologisches Worterbuch. Heidelberg; Gottingen, 1962. LKA — Lietuvių kalbos atlasas / Ats. red. K. Morkūnas. T. 1-3. V., 1977—1991. LKK — Lietuvių kalbotyros klausimai. V. LKZ — Lietuvių kalbos žodynas. T. 1—15. V., 1956—1991. LKZK — Lietuvių kalbos žodyno kartoteka. LVG — Endzelins J. Latviešu valodas gramatika. Riga, 1951. LZ — Petrauskas. J, Vidugiris A. Laziny tarmės žodynas. V., 1985. ME — Milenbachs K., Endzelins J. Latviešu valodas vardnica. Riga, 1932—1932. S. 1—4. MLLVG1 — Mausdienu latviešu literaras valodas gramatika. S.1. Riga, 1959. PKEZ — Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologinis žodynas. T. 1—2. V., 1988—1991. PrG , Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietu- viams valstiečiams. V., 1960. SV — Endzelins J. Senprūšu valoda. Riga, 1943. ŽD — Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1943. 3CCSA — BTHMOJIOTHHUECKHĖŪĖ CJIOBADb CJIABASHCKHX S3b5IKOB, I|lpocjiaBaHcC- xuft poun. Bein. 1—19. Mocrsa, 1974—1990. Kiti sutrumpinimai tokie pat kaip didžiajame Lietuvių kalbos žodyne. 197 LITERATŪRA 1. Ambrazas S. Baltų ir slavų kalbų vardažodžių daryba (senosios bendrybės ir skirtybės). — Baltistica. T. 27(1), 1991, p. 15—34. fi į 2 Ambrazas S. Lietuvių kalbos ypatybių pavadinimų darybos raida (1. Pagrindiniai darybos tipai). — Lituanistica. Nr. 3(11), 1992, p. 22—34. 3. Auerbach I. Nomina abstracta im Russischen des 16. Jahrhunderts. Munchen, 1973. 4 4. Bammesberger A. Absraktbildungen in den baltischen Sprachen. Gottingen, 1973. ; ; 5. Benveniste E. Origines de la formation des noms en indo-europėen. Paris, 1935. 3 i 6. Brugmmann K. Grundriss der vergleichenden Grammatik der indo- germanischen Sprachen. Bd. 1. T.1—2. Strassburg, 1906—1911. 7. Būga K. Rinktiniai raštai. T. 1—3. V., 1958—1961. 8. Dambriūnas L. Žodžių vartosenos tikslinimas. — Gimtoji kalba, 1960. Nr. 1(7), p. 19—20. = | 9. Dambriūnas L. Jungtinės Amerikos Valstybės ar Jungtinės Amerikos Valstijos. — Gimtoji kalba, Nr. 3—4 (33—34), 1966, p. 35—39. 10. Eckert R. Baltische Studien. Berlin, 1971. 11. Endzelins J. Darbu izlase. S. 3. D. 1. Riga, 1979. 12. Fraenkel E. Zur Suffix Substitution im Litauischen. — KZ. Bd. 63, 1936, S. 201—204. 13. Gerullis G. Die altpreussiche Ortsnamen. Berlin, 1922. 14. Grinaveckis V. Dėl lietuvių kalbos tarmių balsio e pakitimo heterosilabinių m,n aplinkoje. — Baltistica. 2 priedas, 1977, p. 74—82. 15. Hirt H. Indogermanische Grammatik. Bd. 3. Heidelberg, 1927. 16. Keinys S. Priesaginé lietuviškų terminų daryba. — LKK. T. 16, 1975, p. 7—56. 17. Lehmann W. P. On earlier stages of Indo-European nominal inflection. — Language. Vol. 34. 1958, p. 179—202. 18. Loh mann J. Genus und Sexus. Gottingen, 1932. 19. Mahlow G. H. Die langen Vocale a, é o. Berlin, 1879. v 20M aziulis V. Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai (deklinacija). 21. Mažiulis V. Prūsų kalbos paminklai. T. 2. V., 1981. TIL M eid W. Germanische Sprachwissenschaft. Bd. 3: Wortbildung. Berlin, 23. Meillet A. Introduction a I’étude comparative des langues indoeuropée- nes. Paris, 1934. 24. Palmaitis M. L. Borussica. — Baltistica. T. 23(2), 1989, p. 126—133. 25. Prellwitz W. Studien zur indogermanischen Etymologie und Wort- Plidung; — Beitrage zur Kunde der indogermanischen Sprachen. Bd. 22. 1887, S. 26. Range J. Zur Entwicklung der Wortbildungskategorie ” Nomen loci” im Baltischen und Slavischen. — Baltistica. 2 priedas. 1977, p. 124—130. 27. Rosinas A. Baltų kalbų įvardžiai. V., 1988. 28. Schmid W.P. Zum vedischen FluBname Kulisi — Croatica. Slavi- ca. Indoeuropaea. Wiener slavisches Jahrbuch. Erganzungsband 8 / Hrsg. von G. Holzer. Wien, 1990, S. 205—207. nL Schmidt J. Die Pluralbildungen der indogermanischen Neutra. Weimar, 30. Senkus J. Kapsy-zanavyky tarmių vardažodžių darybos bruožai. — LKK. T. 12. 1972, pi MB 1 ika y darybos bruožai to Skardžius P. Klausimų kraitele. — Gimtoji kalba. Nr. 1(7), 1960, p. 32. Slawski F.Zarys slowotwėrstwa praslowianskiego. — Slownik praslowianski. T. 1. Wroclaw etc., 1974, s. pried go ownl 198 33. Specht F. Lituanica. — KZ. Bd. 63, 1936, S. 68—98. 34. Stundžia B. Daugiskaitiniai asmenvardiniai oikonimai ir jy reiks- me linksniavimo ir kirčiavimo sistemų rekonstrukcijai. — LKK. T. 21. 1981, p. 185—197. 35. Trautmann R. Die altpreussischen Sprachdenkmaler. Gottingen, 1911. 36. Urbutis V. Žodžių darybos teorija. V., 1978. 37. Urbutis V. Baltų etimologijos etiudai. V., 1981. 38. Valeckienė A. Lietuvių kalbos bevardės giminės įvardžių kilmė. — LKK. T. 18. 1978, p. 69—98. 39. Valeckienė A. Lietuvių kalbos gramatinė sistema. Giminės kategorija. V., 1984. 40. Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimų daryba. V., 1970. 41. Vidugiris A. Zietelos tarmės daiktavardis. — LKK. T. 11, 1969, p. 147—182. 42. Vitkauskas V. Šiaurės rytų žemaičių dūnininkų kai kurie morfofo- neminiai dialektizmai. — LKK. T. 17, 1977, p. 97—108. 43. Wackernagel J, Debrunner A. Altindische Grammatik. Bd. 2. T. 2. Gottingen, 1954. 44. Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. 45. Bom xk oB um 4 P. OCHOBEI CpaBHHTeJIbHOfi TDAMMATHKH CJIABSHCKHX a3pikoB. ĖoHeTHKA H cnoBoobpazosanue. Mocksa, 1984. 46. TamMmxpenunpsze T.B, Ura unos Bau. Be. Unnoesponefickuit assix u mHaoeBponeusl. T. 1. T6uaucu, 1984. 47. Her Ta pes B. WU. Pednexcrs manoesponefickoit popmer cobuparens- HOCTH Ha *-ū- B 6anTufickux H CJIABSHCKHX saskax. — VI tarptautinis baltisty kongresas 1991 m. spalio 2—4 d. Pranešimų tezės. V., 1991, p. 103—104. 48. M nnn ųu — CBuTrTwrrųu B. M. ViMenHas aknueHTyaLLHAS B GaJITHŽŪCKOM H cjNaBaHCcKOM. Mocksa, 1963. 49. Map Ts HoB B. B. IlpacjiaBaHcKas1 u 6anTo-c/IaBIHCKAS NepHBALMSA uMeH. Munck, 1973. 50. Max o auc B. K 6GanTufickomy H nHOoOeBponeickOMy JLATHBY €d.4. — Baltistica. T. 3(1), 1967, p. 29—45. 51. Tpoucku#ti V. M. K ceMaHTHKE MHOXXECTBEHHOI'O YUCJIA B rPeYeCKOM H JIATHHCKOM A3bIKaAX. — YvyenHsble sanucku JIT VY. Cepus dunonoruyeckux HaykK. Bein. 69. T. 10, 1946, c. 54—72. THE DEVELOPMENT OF NOMINA COLLECTIVA AND NOMINA LOCI IN LITHUANIAN Summary The following chronological strata of nomina collectiva in Lithuanian have been established: 1. the oldest nomina collectiva with the derivative ending *-a- (cf. Lith. dlksna "alder grove; bog; valley”, Latv. dlksna "marshy area”), which have laid a foun- dation for some derivative suffixes: *-ij-a- (cf. Lith. brolija "brothers and sisters”, Slav. *bratsja "brothers", Gk. @paTpia and © OAT ”Kinsfolk; kin; brothers and sisters”), *-ou-a- (cf. Lith. broliava "brothers and sisters”), -a-io- (cf. Lith. liepdjas "lime-grove”; Latv. alksndjs "alder grove” and Lith. dlksna), *-a-to- (cf. Lith. alksndtas ” alder grove”); 2. derivatives with the adjective affixes *-no- (cf. Lith. beržiynas, Slav. *berzina "birch-grove”), *-to- (cf. alksnyjté "alder grove”, MHG pfluogide "a pair of oxen”), *-ijo- (cf. Lith. galvijai " cattle”, Slav. * (po)golveje "a number of animals”); 199 3. nomina gualitatis concretized in Lithuanian; the suffix -uomenė is especially productive (cf. Lith. jaunūomenė "youth" and "young people"). Nomina loci derived from nouns are a new Lithuanian derivative category based on nomina collectiva. The main role in its formation was played by the suffixes -idė/-ydė (arklidė/arklijdė "stable") and -udė which originated from the root * dhė- "lay, put down, place”. The development of nomina loci was stimulated by the impact of Slavic lan- guages. The suffix -inyčia (cf. vištinyčia "hen-coop") is a borrowing from Slav. -onica. On the other hand, it is highly possible that Lithuanian nomina loci with suf- fixes -inykas/-ininkas (cf. arklingkas/arkliniiikas "stable”), -iné (cf. aviné "sheep- fold”) were formed under the influence of Slavic derivatives with the suffixes -»nica, -on'a. Lithuanian administration terms with the suffix -ysta/-ysté are loan- translations from Slavic derivatives with the suffix -sstvo (cf. karalystd/karalysté and Slav. *korl’evsstvo kingdom”). 200