Derinamojo pažyminio vieta senojoje lietuvių kalboje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIII (1995) GRAMATIKA IR LEKSIKOLOGIJA VIRGINIJA VASILIAUSKIENĖ DERINAMOJO PAŽYMINIO VIETA SENOJOJE LIETUVIŲ KALBOJE 1. Dabartinės lietuvių kalbos pažyminys paprastai eina prieš pazymimaji daiktavardį. Tokia jo pozicija yra neutrali, nezymeta. Postpoziciškai jis vartojamas tada, kai jį norima pabrėžti (Schwentner 1922 : 29—30; Durys 1927 : 81—82; Meškauskas 1929 : 45; Girdenienė 1981 : 156, 168; Ambrazas 1986 : 96; 'paMmaTuka JiuToBcroro s3biKa 1985 : 685—686). Pastebėta, kad senuosiuose XVI—XVII a. raštuose derinamojo pazyminio postpozicija yra dažnesnė, tačiau išsamiau jo vieta pažymimojo žodžio atžvilgiu šiuose raštuose nėra tyrinėta, tik manoma, kad pažyminys dažniau nukeliamas po pažymimojo žodžio dėl slavų kalbų poveikio — daugelis religinių knygų buvo išverstos iš lenkų kalbos (Palionis 1967 : 208; Ambrazas 1982 : 107); dėl slavų kalbų zr. Mensuuuyx 1958 : 37 tt.; Cuporunnna 1965 : 12 tt.) Įvairių kalbų tipologiniai tyrinėjimai rodo, kad determinuojancio nario pozicija determinuojamojo atžvilgiu yra susijusi su sakinio branduolio komponentų tvarka (Greenberg 1963 : 73 tt., Hawkins 1979 : 619—620; 629 tt.). Kalboms, kurių pažyminys vartojamas prepoziciškai, būdingesnis SOV žodžių tvarkos modelis. Būdvardinio (AdjN), skaitvardinio (NumN) ir įvardinio (PronN) pažyminio prepozicija tipologiškai derinasi su šiuo žodžių tvarkos modeliu (Greenberg 1963 : 73 tt.; Ambrazas 1982 : 107). Sintaksinės tipologijos darbuose nurodoma, kad labai stipri implikacija sieja pazymini su prielinksninėmis konstrukcijomis: jei kuri nors kalba turi prielinksnines konstrukcijas, tai jos pažyminys vartojamas postpoziciškai: PraepN — NGen — NAdj (Ambrazas 1986 : 99). Dabartinei lietuvių kalbai būdingas SVO žodžių tvarkos modelis, taip pat prielinksninių konstrukcijų vyravimas tipologiškai nesiderina su pažyminio prepozicija, todėl manoma, kad šis modelis gali būti naujesnis, neseniai įsitvirtinęs literatūrinėje kalboje. Pastebėta, kad tautosakoje ir tarmėse SOV ir OV modelis dažnesnis negu dabartinėje bendrinėje kalboje (Ambrazas 1982 : 102 tt.), tačiau tokiam požiūriui pagrįsti dar trūksta išsamesnių duomenų. ; Senuosiuose XVI-XVII a. raštuose derinamojo pažyminio postpozicija, kaip jau minėta, pasitaiko dažniau. Tai leido iškelti prielaidą, kad senojoje lietuvių kalboje derinamasis pažyminys reguliariau galėjo būti vartojamas po pažymimojo daiktavardžio, ir šią jo postpoziciją susieti su SVO ir VO žodžių tvarkos modeliu. D. Girdenienė, patyrinėjusi derinamąjį pažyminį žemaičių tarmėje, pastebėjo, kad kreipiniuose ir disfeminizmuose jis dažniau eina po pažymimojo daiktavardžio. Ji mano, jog tokiose konstrukcijose galėjo būti 124 išlikusi archaiška žodžių tvarka (Girdenienė 1981 : 165 tt.). 2. Senųjų raštų duomenys padėtų nustatyti žodžių tvarkos raidos kryptį. Bet tyrinėjimą sunkina ta aplinkybė, kad beveik visi senieji tekstai yra verstiniai, patyrę nemažą kitų kalbų įtaką. Pasirenkamas šaltinis turėtų būti originalus arba bent pusiau originalus. Šiame straipsnyje norima panagrinėti derinamojo pažyminio poziciją K. Sirvydo "Punktuose sakymų" ir J. Bretkūno "Postilėje". "Punktai sakymų" yra ne verstinis, bet originalus veikalas, pirmiausiai parašytas lietuviškai, tik po to išverstas į lenkų kalbą (Zinkevičius 1988 : 256). Šalia esantis vertimas leidžia palyginti žodžių tvarką lietuviškoje ir lenkiškoje tekstų dalyse. J. Bretkūno "Postilė" taip pat nėra vertimas, bet kompiliacinis veikalas, ją rašydamas autorius pasinaudojo savo sakomais pamokslais ir kitų protestantų teologų darbais (Zinkevičius 1988 : 66—67). Nė vienas iš šių šaltinių stilistiniu požiūriu nėra visai neutralus, nežymėtas. Tai retorinio pobūdžio tekstai — pamokslų rinkiniai. Į tai bus atsižvelgiama naudojant statistinius duomenis bej stengiantis nustatyti vyraujančią žodžių tvarką neutraliame tekste (Reklaitis 1982 : 371 tt.). 3. Siekiant nustatyti derinamojo pažyminio poziciją pažymimojo žodžio atžvilgiu buvo išrinkti visi sakiniai su pažyminiais iš K. Sirvydo "Punktų sakymų" pirmosios dalies ir iš 100 J. Bretkūno "Postilės" puslapių. Žodžių tvarka ištyrinėta 3447 junginiuose (2263 — iš "Punktų sakymų", 1184 — iš "Postilės"). Abiejų šaltinių statistiniai duomenys rodo (žr. 1 lentelę), kad dominuoja derinamojo pažyminio prepozicija: *"Punktuose sakymų" prepoziciškai vartojama 74,3% visų derinamųjų pažyminių, o "Postilėje" — net 89,4% !. 1 lentelė Prepoziciniai Postpoziciniai Šaltinis Bendras paZyminiai pažyminiai skaičius sk. % sk. % "Punktai sakymų" 2263 1682 74,3 581 25,7 "Postilė" 1184 1059 89,4 125 10,6 Derinamojo pažyminio vartojimas prieš ar po pažymimojo žodžio tiesiogiai priklauso nuo to, kokia kalbos dalis eina tuo pažyminiu (2 lentelė). Tiek "Punktuose sakymų", tiek "Postilėje" skaitvardinis ir įvardinis pažyminys dažniausiai vartojamas prepoziciškai ("Punktuose sakymų" NumN=95,2%, PronN=92,4%; "Postilėje" — NumN=100%, PronN=93%). Būdvardinio ir dalyvinio pažyminio vieta labiau įvairuoja: "Punktuose sakymų" prepoziciskai vartojama 58% būdvardinių ir 30,2% dalyvinių pažyminių, o "Postilėje" atitinkamai — 86% ir 67,8%. Kaip matome, būdvardis ir dalyvis "Postilėje" ! Statistiniai duomenys ir toliau bus pateikiami tokia tvarka: pirmiausiai iš Punkty sakymy”, o po to iš ” Postiles”. 125 gerokai dažniau eina prieš pažymimąjį žodį. Aš. A nr Pažyminių, einančių skaitvardžiu, įvardžiu, būdvardžiu ir dalyviu, poziciją pravartu aptarti atskirai. į antys toti Lu 3.1. Kaip jau minėta, skaitvardis dažniausiai eina prieš pažymimąjį žodį — PS 95,2%, BrP 100%. ; Teyp skaitome ape Sauli karalu/ kuri rasztas sako d w e i s m et ws karalawusi vnt Israelo PS 13612—15. Pir m a 1 e d ie n aie ischmokam/ ghi tikrai isch Czistos Ponos Marios Betleheme gimusi BrP 9312—-14p. dy Po pazymimojo žodžio "Punktuose sakymų" eina tik 4,8% skaitvardiniy pazyminiy (4 pavyzdžiai). Du iš jų randame ne pačiuose punktuose, o evangelijų ištraukose, kurias, matyt, vertė ne pats K. Sirvydas (Zinkevičius 1988 : 256). 2 iszeis ape a dinu trečiu ifwido kitus stowinéius vnt turgawiciu dikus... PS 3177_g. A buwo tinai iž akmenio su day šieši padeti pagal apéistimo žydu... PS 21419—11Vienu atveju skaitvardis vartojamas prepoziciskai, kai prieš pazymimaji daiktavardį pavartotas kitas pažyminys (plačiau apie tokius atvejus žr. 3.3.). Tie kusniey tris ira anie/kuriuosus... PS 37924-95. Skaitvardinio pažyminio vieta daiktavardžio atžvilgiu lietuviškame ir lenkiškame "Punktų sakymų" tekste skiriasi: trimis atvejais iš keturių lietuviškos dalies postpozicinį pažyminį atitinka lenkiškos dalies prepozicinis. Pavyzdžiai: tobulibiu dewiniu PS 8629-93 — dZiewigéi doskonalošči; adinu trečiu PS 3177-8 — tržečiey godžinie; suday šieši PS 21419 — szešč slagiew. 3.2. Įvardiniai pažyminiai beveik visada vartojami prepoziciškai — PS 92,4%, BrP 93% (2 lentelė). Jie abiejuose tyrinėjamuose šaltiniuose sudaro daugiau kaip pusę visų prepozicinių pažyminių (PS 59,9%, BrP 50,1%; žr. 3 lentelę). Postpoziciniu pažyminiu dažniausiai eina būdvardis, bet įdomu pastebėti, kad įvardinis pažyminys sudaro net 32% visų "Postilėje" vartojamų postpozicinių pažyminių (PS 14,3%, žr. 4 lentelę). Beje, parodomieji įvardžiai tas, ta, šts, $i, šitas, šita, anas, ana kai kuriais atvejais vartojami panašiai kaip dabartinių Vakarų Europos kalbų artikeliai. Tokiais atvejais A. Rosinas yra pasiūlęs juos vadinti artroidais (Rosinas 1972 : 84; 88—89; 1980 : 96 tt.; 1988 : 59 tt.). Tačiau šių įvardžių artimumo artikeliams laipsnį sunku tiksliau apibrėžti, tad toliau jie nuo kitų jvardiniy pažyminių neskiriami, nes bus svarbiausia apibrėžti jų poziciją daiktavardžio atžvilgiu. ; Minėtieji parodomieji įvardžiai sudaro nemažą dalį visų įvardinių pažyminių — maždaug pusę (43,7% ir 52,5%). Kai kurių pažyminių vartojimo dažnumas, matyt, priklauso nuo teksto tarminių ypatybių (žr. 5 ir 6 lenteles). K. Sirvydas dažniau už J. Bretkūną vartoja įvardį kitas, bet rečiau įvardį šis. Tik K. Sirvydui būdingas įvardis tūlas. Vietoj kiekvienas J. Bretkūno pamoksluose vartojamas kožnas kiekvienas pavartotas tik vieną kartą. , Bet k tekwsi enas Zmog u po io akim thiek stowinti BrP 8113-14. Tiktai keletas ivardiniy [pazyminiy abiejuose šaltiniuose postpoziciskai vartojami dažniau. Pirmiausia tai įvardžiai anas, ana (PS 15,9%, BrP 154%) 126 zee 61 849 0F HH 99 98 Lob L OF 6 089 £—-— _— < 001 28° Apso, 869 06 20¢ 66 ZF OF 8S 99g 9 £8 +'I6 8001 8% Vv. 096 08 „fiurkyes rezjung į, ¥ ods 06 ša: 9. Od 9% ary Tog wu id % °d % id sAururAzed sAutrurkzed sAurur4zed s(kururSzed sluneg stutadeq sturpaeApng sturpieaf STUIpIEA3IBAS afpizod orunu/(zed oruriSTep Jį orurpaeaApną ‘orurpaeat ‘orurpreajreg 2[93U3] gz 127 > 3 lentelė | Prepozicinių pažyminių pasiskirstymas pagal kalbos dalis | Skaitvardiniy [vardiniy Budvardiniy Dalyviniy | Saltinis Bendras paZyminiy pazZyminiy pazyminiy pazyminiy | skaičius sk. % sk. % sk. % sk. % "Punktai sakymų? 1682 79 4,7 1008 59,9 556 33,1 39 2,3 "Postilė" 1059 82 TT 530 50,1 407 38,4 40 3,8 Postpozicinių pažyminių pasiskirstymas pagal kalbos dalis tlenetelė Skaitvardinių Įvardinių Būdvardinių Dalyvinių Šaltinis Bendras pazyminiy pažyminių pažyminių pažyminių skaičius sk. % sk. Wo. en Sk. % sk. % "Punktai sakymų? 581 5 0,9 82 143° 403. 694 90 15,5 "Postilė" 125 = = 40 32 66 52,8 19 15,2 ir pats, pati (10,8% ir 12,2%). Juos linkstama vartoti postpoziciškai, matyt, siekiant labiau pabrėžti daiktavardį. 5 lentelė K. Sirvydo "Punktuose sakymy” dažniau vartojamų įvardinių pažyminių prepozicijos ir postpozicijos santykis Prepoziciškai Postpoziciškai Įvardinis pažyminys vartojamų vartojamų Pr % Po % Tas 384 97 12 3 Visas 192 97 6 3 Kitas 123 99,2 1 0,8 Tūlas 72 75,8 23 24,2 Visoks 65 95,6 3 4,4 Anas 37 84,1 T 15,9 Toks 28 90,3 3 air Pats 33 89,2 4 10,8 Kiekvienas 21 91,3 2 8,7 Sis | 17 100 — — Koks 2 11,1 16 88,9 ...teyp regiesime karalistey an oy Diewu Tewu/ Dwasiu szwentu ir Sunu Diewo PS 33716—19. Lutheru ir Kalwinu eldiieles ne turi stirniko Christaus paties/ ney kitu nuog io istatu PS 2753; — 276, _3. Er pawirsta dd na anna, persiegnotaing kuna BrP 665_g. Taip pat galima pastebėti, kad "Punktuose sakymy” šių įvardžių postpozicija dažnesnė prieš pauzę. Tai sietina su ta aplinkybe, kad lietuvių kalboje labiau pabrėžiama antroji nuo galo pozicija (Girdenienė 1971 : 41; 1981 : 162—163). Teyp dare du dia an a/ ir tuo miegu miegoio/ kuri ape sawi teyp bilo PS 28427_29. Pirma, žinklas ira Zim e ana/ kuriosp szauda kas PS 19016—17. ...kiekwienas moka irtis ing karalisty dungaus... bet plaukia tiesiagiuy ing pragaru pati PS 2765-54. Postpoziciškai vartojamas įvardis pats, pati ne visuomet sudaro atributinį junginį: su daiktavardžiu jis gali būti susijęs ir apoziciniu santykiu (Valeckienė 1984 : 117—118; 123). Sis ir kai kurie kiti postpoziciškai vartojami įvardžiai (visas, visa, tas, ta) dar kartą nurodo daiktavardžiu pasakytą daiktą: 129 6 lentelė J. Bretkūno "Postilėje" dažniau vartojamų įvardinių pažyminių prepozicijos ir postpozicijos santykis Prepoziciškai Postpoziciškai Įvardinis pažyminys vartojamų vartojamų Pr % Po % Tas 121 98,4 2 1,6 Sis 111 96,5 4 3,5 Visas 105 96,3 4 3,7 Pats 36 87,8 5 "122 Sitas 35 100 — — Kitas 30 96,8 1 3,2 Kožnas 17 944 į epg Anas 11 84,6 2 154 Koks 8 32 17 68 Bei Kristus patsai teipo kalba BrP 721. Tugi aniemus sudna diena bus sunku nūgta Diewui pacziam atsakiti BrP 9919-29. Todriniog žmones wisi ira tikri newalnikay Diewo PS 322¢_3. Smertis ir szeme turres numiruses szmones wissas ischdūti BrP19929. Nes iu dusdias tasgi/ kurios pirmay kuny giweno/ kunuosna sawo per galiby Diewo sugruzintas buwo PS 88325. Dar dažniau negu anksčiau minėti įvardžiai postpoziciskai vartojamas tūlas, kuris pastaruoju metu siūlomas laikyti būdvardžiu (Rosinas 1986 : 30 tt.). Tūlas postpozicinė vartosena savo dažnumu (23%) panaši į kai kurių būdvardžių plg. baisus — 23,5%, geras — 24,6%), bet panašiai kaip minėtų įvardžių jo postpozicija pabrėžia pažymimąjį žodį — daiktavardį: Wadinasi waystu/ kuriuo gidžiasi žieyždaiir ligos tulosPS 3551-39. Dušioy seia galibes tulas atminti/ iszmoniu/ luosu noru: ir wel tose seta mokstu tulu PS 292; 5. Tūlas postpozicijai būdinga dar viena ypatybė: šis įvardis dar dažniau neg fines po pazymimojo žodžio eina prieš pauzę (zr. ir ankstesnius pavyzZius): Karias ira badas/ maras/ ligos tulos PS 2602930. k sa, reporicithal vartojamo įvardžio tūlas pozicija sakinyje nėra šitaip apirėžta: iv Kieldawo stalu aba puotu daridawo didy tulu walgiktu ir gierimu pilnu PS 2275_g. Tuo rodžia kad hid tulu si. daykt Ap vnt dungaus ir vnt žiemes PS 9610-15. 130 Nuo kitų įvardžių savo pozicija ryškiai skiriasi įvardis koks. Po pažymimojo žodžio jis eina net dažniau negu prieš jį (PS 88,9%, BrP 68%). Sunus ima turtu tewo sawo ne ažu darbus kakiuos/ bet todrin iog sunus ira PS 32339 — 324, -3- „Ar teyp ape kitos io tikribes pa truputi ku gaudome/ ir kayp tusteli k o ki aukso saw nulaužiame PS 2092. 5. Kadda sZmogus koksai stala pakloij alba pakel/ sweczius kakius pakwietens/ alba su sawa szeimina noredams walgiti BrP 6438 —651—3. Tadda Kristus mumus sawa kuna ir kraughi kaip sZenkla ko ki malones dūst BrP6720—21. Pirmiausia, tokiai šio įvardžio vartosenai galėjo turėti įtakos jo nezymimoji reikšmė, pagal kurią jis atitinka šiuo metu vyraujantį įvardį koks nors. Antra, koks tik postpoziciškai vartojamas samplaikose kažin koks, bet koks, maža koks ir pan., kur jis turi panašią apozicinę funkciją kaip jau minėtas pats. Tai leidžia manyti, kad nežymimojo įvardžio koks postpozicija yra reliktinė, ir konstrukcijos, kuriose šis įvardis vartojamas enklitiškai po labiau pabrėžiamo daiktavardžio, yra išlaikiusios senesnę būklę. Prepoziciškai šis įvardis dažniausiai vartojamas tada, kai pažymimasis daiktavardis dar turi kitų pažyminių: ++iž tu mariu sema wisi/ kurie turi kokiu sawimp Diewo m ilistu PS 1733-46. Esch nei Kristus esmi/ nei Elioschus/ nei wel kits koksai Prarakas BrP 4023-34. Isch nauio Testamento... girdeiom Kristu tikrai... Bethleheme gimusi ir kaip kita koki prasta Berneli wistiklosna inwistita BrP 7015. Įvardžių pozicija gali nesutapti lietuviškame "Punkty sakymų" tekste ir lenkiškame vertime: šiame pamokslų rinkinyje yra 9,6% junginių, kuriuose įvardis, lietuviškame tekste einantis po pažymimojo žodžio (NPron), lenkiškoje teksto dalyje eina prieš jį (PronN), pvz.: sutwerimo kiekwieno PS 792394 — každego stworženia; widuris pačius PS 878 — samych wnetržnošči; dienomis šitomis PS 3702223 — te dni; laymiby tokiu PS 3897 — takie šczęščie; mariu wisu PS 20919—11 — wszystkiego morža. Tokių junginių, kur lietuviškame tekste būtų PronN, o lenkiškame NPron yra labai mažai (0,8% visų prepoziciškai vartojamų įvardžių), pvz.: to swieto PS 10826 — swiata tego; tasay žodis PS 34123 — slowo to; wisi žmones PS 35820 — lud wszytek. Dėl to įvardžio postpoziciją paaiškinti lenkų kalbos įtaka negalima. Pabrėžti tam tikrus teksto vienetus autoriams buvo aktualu, nes patys tekstai (pamokslų rinkiniai) buvo skirti sakytinei kalbai. Pozicijos įvairavimą kartais matome ir tame pačiame sakinyje. Kaczeibei sZmones wissi bei Angelai wissi rodas noretu sžinoti/ kū metu alba kaddai Ponas Jesus antra karta isch dangaus tur ataiti suditu wissas sZmones BrP 21913. A schitta buda ne pramane simogus koksai prastas/ nei wel didis koksai Daktar a 3/ nei wel Popiesfus/ nei wel Ciesaras koksai/ nei wel Angelas Diewo BrP 6322-95. Net tas pats įvardis su tuo pačiu daiktavardžiu dažnai vartojamas dvejopai, pvz.: kiekwienam dayktuy PS 992¢_27 — dayktuy kiekwienam PS 993, — 1001; ditomis dienomis PS 36515 — dienomis šitomis PS 3702223; wisokiu 131 turtu PS 37894 — turtu wisokiu PS 3766-7; prarakas koksai BrP 4225 = koksai prarakas BrP 4024; patsai Kristus BrP 41; 2 — Kristus patsai BrP914; wissas sžmones BrP 1021 — sžmones wissas BrP 1929 Ir t.t. stu su] Taigi įvardžio postpozicija, matyt, yra lietuvių kalbai būdingas Feigkings. [vardinis pažyminys vartojamas postpoziciskai norint pabrėžti daiktavar i taip pat jo postpozicija galéjo salygoti sakinio intonacija, be to, įvardis eina po daiktavardžio, kai su juo yra susijęs apoziciniu ryšiu. barų . 3.3 Būdvardžiai dažniau už skaitvardžius ir įvardžius vartojami postpoziciskai (PS 42%, BrP 14%). Skaitvardžių ir įvardžių postpozicijos dažnumas abiejuose šaltiniuose sutampa, o būdvardžių — smarkiai skiriasi (skirtumas = 28%). . e . ‘Biidvardiniai pazyminiai nėra labai įvairūs, didelė jy dalis nuolat kartojasi. Tai leidžia nustatyti skirtingus įvairių leksemų vartosenos polinkius (žr. 7 ir 8 lenteles). 7 lentelė K. Sirvydo "Punktuose sakymų" dažniau vartojamų būdvardinių pažyminių prepozicijos ir postpozicijos santykis Prepoziciškai Postpoziciškai Būdvardinis pažyminys vartojamų vartojamų Pr i Po % Didis ; 104 67,5 50 32,5 Geras 49 75,4 16 24,6 Amzinas 41 62,1 25 37,9 Mažas 26 813 6 18, Tikras 26 65 14 35 Piktas 24 68,6 11 31,4 Sunkus 24 66,7 12 33,3 Šventas 20 16,7 100 83,3 Aukštas 14 61 9 39 Baisus 13 76,5 4 23,5 Senas 11 68,8 5 31,2 Brangus | 9 39 14 61 K. Sirvydo "Punktuose sakymų" tiktai dviejų būdvardžių postpozicija yra dažnesnė už prepoziciją — brangus (Po 61%) ir šventas (Po 83,3%). Astuonis kartus iš keturiolikos būdvardis brangus eina to paties daiktavardžio pažyminiu — akmuo brangus: 132 — — ve H vz t t g 290d = : 9'z 1 8's oF I's ią zs Ig Subs epung, Co % 0. HE % % A fuurukzed fumwAged fuunu/zed fuunuAzed stunieg > firupueysip fruiadeq frunuesip fitupreappg filunuegsip fruipreajiog firuuesstp fiturpaeaj spujpep soqe] ns spidues sofpjsodead seupueisi(y ipo 212343] 01 RA z 2 86 L801 2sod 4 1's 98 6'16 9681 fides wppung, % y % ‘As efirzoda1d sunuwsip orunwized ofowsuuaq efiizodaid 2u1yejuoy owrwuized ofowreuns( ufpzodesd supueisyp Jf puipfeIucy ojunuiyed ofowreurteq stuneg 219312] 6 tind sq usivvanigado Irti1on aišbaoi i ~ - - -—-+ i, ittbaavbiūt Tai 139 niu/ abeioimu ir wargiu klausimu aba guestiiu/ ižrišimas PS 3065s. Kitu dide darby karsztibe aba stropibe/ noras liepsnuoius pasirode PS 33028-—31- - Ši jų pozicija prieš daiktavardį yra žymėta. kios 7 2 5. Indoeuropiečių prokalbėje ir senosiose indoeuropiečių kalbose įvairūs bekirčiai ar silpnai kirčiuoti žodeliai.šliedavosi prie kirčiuotų savarankiškos leksinės reikšmės žodžių ir turėdavo antrąją vietą sakinyje (Wackernagel 1953; Crenanos 1989 : 225). ”Punktuose sakymų" prie derinamojo pažyminio arba pazymimojo daiktavardžio gali šlietis dalelytės jau, tik, vėl (12 pavyzdžių), retkarčiais prieveiksmis tada (3 pavyzdžiai), įvardis tai (1 pavyzdys). Dalelytės dažniausiai šliejasi prie sakinio pradžioje einančio įvardžio, būdvardžio: A to kiti sutwerimay ne turi/ pats tiktay žmogus ir Anielas turi luosiby PS 32535. Paéiu tiktay tikeimu sakos busiu ižganitays PS 2583_9. Ta welgalibe Diewo ir iszmintis wadinasi Christus PS 34118—-320. Kayre wel runka vnt to swieto ira tabay trumpa PS 24239—-31. Pikti wel dayktay :maži ira nusideimay lyngwesni PS 3149729. . . = ; Prieveiksmis tada šliejasi prie sakinio pradžioje einančio daiktavardžio: Ionas tadu szwyntas nesidawe aprinkt ažu Mesiašiu PS T38g-10. Ponna tadu szwyn éiausia ir [uozapas iog gieray iam daboios/ todrin stebeios PS 19047. Įvardis tai yra prisisliejes prie būdvardžio: Mažas tai kusnis ne gal iuo pasisotint PS 27033 — 2715. Kai minėti enklitikai įsiterpia tarp pažyminio ir paZymimojo žodžio, tai pastarieji yra labiau akcentuojami. Cia lietuvių kalbos žodžių tvarkos pakitimai atlieka panašų vaidmenį kaip daugelyje giminiškų kalbų senaisiais jų raidos laikotarpiais. ; | IŠVADOS "Punktuose sakymų" ir "Postilėje" dominuoja derinamojo pažyminio prepozicija (PS 74,3%, BrP 89,4%). Derinamojo pažyminio vartojimas prieš ar po pazymiméjo žodžio tiesiogiai priklauso nuo to, kokia kalbos dalis tuo pažyminiu eina. Skaitvardis ir įvardis dažniausiai vartojami prepoziciškai (*Punktuose sakymų" NumN 95,2%, PronN 92,4%; "Postilėje" NumN 100%, PronN 93%). Būdvardinis ir dalyvinis pažyminys dažniau vartojamas postpoziciškai: "Punktuose sakymų" postpoziciškai vartojama 42% būdvardinių ir 69,8% dalyvinių pažyminių, o "Postilėje" atitinkamai 14% ir 32,2%. [vardinio ir budvardinio pažyminio postpozicijos negalima paaiškinti vien kitų kalbų įtaka. [vardinis pažyminys vartojamas postpoziciskai norint pabrėžti daiktavardį. Jo postpoziciją, panašiai kaip ir būdvardžio, galėjo sąlygoti sakinio intonaciją. Kaj kuriais atvejais įvardis, ginantis po pažymimojo daiktavardžio, yra s ose sprig rysiu. Būdvardis vartojamas pė pazymimdjo žodžio norint ekspresyviau pabrėžti tam tikrus teksto žodžius ar žodžių grupes. Būdvardinis pažyminys dažnai eina po pažymimojo žodžio sakinio gale ar prieš kokią nors sakinio pauzę. +140 Kai kurių sakralizuotų bažnytinių frazių dėmenų tvarkai galėjo turėti įtakos kitos kalbos (lotynų, lenkų). Be to, būdvardinis pažyminys dažniau vartojamas postpoziciškai, kai tekste atpasakojamas kity baznytiniy veikaly turinys. Budvardis gali eiti po paZymimojo daiktavardzio, kai šis dar turi kokį nors “kitą prepozicinį ar postpozicinį pažyminį. i = ”"Punktuose sakymų" būdvardis po pazymimojo žodžio eina gerokai dažniau negu "Postilėje" galbūt dėl to, kad K. Sirvydas gausiau vartojo baroko epochai būdingas retorinio pobūdžio raiškos priemones. Derinamasis pažyminys gali turėti nekontaktinę poziciją. Ji būdingesnė "Punktams sakymų". Distancinės pozicijos atveju derinamasis pažyminys su pažymimuoju žodžiu sudaro rėminę konstrukciją. Prepozicinis derinamasis pažyminys nuo savo pažymimojo žodžio dažniausiai yra atskirtas veiksmažodžio. Enklitinės dalelytės jau tik vėl užima antrąją vietą sakinyje, jos šliejasi prie stipriau kirčiuotų žodžių (derinamojo pažyminio ar pažymimojo žodžio). LITERATŪRA 1. Ambrazas V. Dabartinės lietuvių kalbos žodžių tvarkos modeliai. — Lietuvos mokslų akademijos darbai. A Ser. T. 3(96), 1986, p. 92—102. 2. Ambrazas V. Žodžių tvarka ir baltų kalbų sakinio tipo rekonstrukcija. — Baltistica. T. 18(2), 1982, p. 100—118. 3. Durys M. Lietuvių kalbos sintaksė. K., 1927. 4. Girdenienė D. Aktualioji skaida ir jos vaidmuo bei reiškimo būdai lietuvių kalboje. — Kalbotyra, T. 22(1), 1971, p.35—47. 5. Girdenienė D. Derinamojo pažyminio vieta tarminėje ir bendrinėje lietuvių kalboje. — Baltistica. T. 17(2), 1981, p. 156—169. 6. Greenberg J. Some universals of grammar with particular reference to the order of meaningful elements. — Universals of language. Cambridge, 1963, p. 73—114. 7. Hawkins J.A. Implicational universals as predictors of word order change. — Linguistics. V. 55, N 3, 1979, p. 618— 648. 8. Meškauskas P. Lietuvių kalbos sintaksė. K., 1929. 9. Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI— XVII a. V., 1967. 10. Parker F. Typology and word order change. — Linguistics. V. 18, 1980, p. 269—288. 11. Pirmoji lietuvių kalbos gramatika. V., 1957. 12. Reklaitis J.K. The PIE word order controversy and word order in Lithuanian. — Papers from the 3rd International Conference on Historical Linguistics. Amsterdam, 1982, p. 369—385. 13. Rosinas A. Žymimasis artikelis lietuvių kalbos tarmėse ir senuosiuose raštuose. — Kalbotyra. T. 24(1), 1972, p. 83— 90. 14. Rosinas A. Dar kelios mintys dėl baltų kalbų artikelio, arba artroido. — Kalbotyra. T. 31(1), 1980, p. 96—98. » 1s. Rosinas A. Del tulasstatuso ir kilmės. — Mūsų kalba, 1986, Nr. 2, p. 16. Rosinas A. Balty kalby jvardziai. V., 1988. 17. Schwentner E. Die Wortfolge im Litauschen. Heidelberg, 1922. 18. Wackernagel J. Kleine Schriften. Bd.1. Gotingen, 1953. vi 19. Valeckienė A. Lietuvių kalbos gramatinė sistema. Giminės kategorija, , 1984. 20. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. T. 3. V., 1988. 21. paMMaTHKA JiHTOBCKOTMO s3b5IKA,. B., 1985. 141 22. Mens Huyųyysr A.C. Ilopanok cA0B H cuHTarMaTHM4UecKOe ujeHeHHe Npenjio’KeHHUs B CJIABAHCKHX f3BIKaAX. Kues, 1958. 23. CuporunnnunzHa O.B. IlopanoKk cJI0B B pyccKOM A3BIKE. CapaTos, 1965. 24. Cte panos H.C. Uapoepponefickoe npenjlo’KeHHe. M., 1989. THE POSITION OF ATTRIBUTES IN CONCORD IN OLD LITHUANIAN Summary Attributes of Modern Lithuanian precede the noun. They follow the noun only in the case of inverted word order. In Old Lithuanian the attribute follwed the noun more often. į Modern Lithuanian has the SVO order of the major sentence constituents. By implicational universals of Greenberg if any language has the SVO word order, the genetive and the adjective follow the noun. Modern Lithuanian is inconsistent with these implicational universals. j ii The article deals with the position of the attribute in concord in K. Sirvydas "Punktai sakymų"? and J. Bretkūnas" Postilė". Statistical data show the dominance of prepositional attribute (PS 74,3%, BrP 89,4%). any The pronoun and the numeral precede the noun more often than adjective (in "Punktai sakymų?" Adj N 58%; in "Postilė" AdjN 86%). The postposition of attributes in Old Lithuanian writings can’t be explaned only as a result of the influence of Slavonic languages. A pronoun follows the noun in such cases: when the noun is stressed; when the pronoun is connected with the noun by appositional relations; it can follow the noun as a result of the intonation and rhythm of the sentence. An adjective goes after the noun in such cases: when the adjective is stressed; when it is used in constructions with other attributes {pronoun or genetive); when it goes at the end of the sentence or before the pause. The position of the adjective in some frozen constructions of religious phraseology can be the result of Polish and Latin influence. The position of adjectives can be motivated by genre and style, e.g. postpositional adjectives in ”Punktai sakymų" are more often used for rhetorical reasons. The usage of enclitical words in the position between the attribute and the noun is being explained in connection with the law of Wackernagel. eatin) Lame! itsrmsia codlsd previord A broda ao in V 0 142