Derinamojo pažyminio vieta senojoje lietuvių kalboje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIII (1995) GRAMATIKA IR LEKSIKOLOGIJA VIRGINIJA VASILIAUSKIENĖ DERINAMOJO PAŽYMINIO VIETA SENOJOJE LIETUVIŲ KALBOJE 1. Dabartinės lietuvių kalbos pažyminys paprastai eina prieš pažymimąjį daiktavardį. Tokia jo pozicija yra neutrali, nežymėta. Postpoziciškai jis vartojamas tada, kai jį norima pabrėžti (Schwentner 1922 : 29–30; Durys 1927 : 81–82; Meškauskas 1929 : 45; Girdenienė 1981 : 156, 168; Ambrazas 1986 : 96; Грамматика литовского языка 1985 : 685–686). Pastebėta, kad senuosiuose XVI–XVII a. raštuose derinamojo pažyminio postpozicija yra dažnesnė, tačiau išsamiau jo vieta pažymimojo žodžio atžvilgiu šiuose raštuose nėra tyrinėta, tik manoma, kad pažyminys dažniau nukeliamas po pažymimojo žodžio dėl slavų kalbų poveikio — daugelis religinių knygų buvo išverstos iš lenkų kalbos (Palionis 1967 : 208; Ambrazas 1982 : 107); dėl slavų kalbų žr. Мельничук 1958 : 37 tt.; Сиротинина 1965 : 12 tt.) Įvairių kalbų tipologiniai tyrinėjimai rodo, kad determinuojančio nario pozicija determinuojamojo atžvilgiu yra susijusi su sakinio branduolio komponentų tvarka (Greenberg 1963 : 73 tt., Hawkins 1979 : 619–620; 629 tt.). Kalboms, kurių pažyminys vartojamas prepoziciškai, būdingesnis SOV žodžių tvarkos modelis. Būdvardinio (AdjN), skaitvardinio (NumN) ir įvardinio (PronN) pažyminio prepozicija tipologiškai derinasi su šiuo žodžių tvarkos modeliu (Greenberg 1963 : 73 tt.; Ambrazas 1982 : 107). Sintaksinės tipologijos darbuose nurodoma, kad labai stipri implikacija sieja pažyminį su prielinksninėmis konstrukcijomis: jei kuri nors kalba turi prielinksnines konstrukcijas, tai jos pažyminys vartojamas postpoziciškai: PraepN → NGen → NAdj (Ambrazas 1986 : 99). Dabartinei lietuvių kalbai būdingas SVO žodžių tvarkos modelis, taip pat prielinksninių konstrukcijų vyravimas tipologiškai nesiderina su pažyminio prepozicija, todėl manoma, kad šis modelis gali būti naujesnis, neseniai įsitvirtinęs literatūrinėje kalboje. Pastebėta, kad tautosakoje ir tarmėse SOV ir OV modelis dažnesnis negu dabartinėje bendrinėje kalboje (Ambrazas 1982 : 102 tt.), tačiau tokiam požiūriui pagrįsti dar trūksta išsamesnių duomenų. Senuosiuose XVI–XVII a. raštuose derinamojo pažyminio postpozicija, kaip jau minėta, pasitaiko dažniau. Tai leido iškelti prielaidą, kad senojoje lietuvių kalboje derinamasis pažyminys reguliariau galėjo būti vartojamas po pažymimojo daiktavardžio, ir šią jo postpoziciją susieti su SVO ir VO žodžių tvarkos modeliu. D. Girdenienė, patyrinėjusi derinamąjį pažyminį žemaičių tarmėje, pastebėjo, kad kreipiniuose ir disfeminizmuose jis dažniau eina po pažymimojo daiktavardžio. Ji mano, jog tokiose konstrukcijose galėjo būti 124 išlikusi archaiška žodžių tvarka (Girdenienė 1981 : 165 tt.). 2. Senųjų raštų duomenys padėtų nustatyti žodžių tvarkos raidos kryptį. Bet tyrinėjimą sunkina ta aplinkybė, kad beveik visi senieji tekstai yra verstiniai, patyrę nemažą kitų kalbų įtaką. Pasirenkamas šaltinis turėtų būti originalus arba bent pusiau originalus. Šiame straipsnyje norima panagrinėti derinamojo pažyminio poziciją K. Sirvydo ”Punktuose sakymų” ir J. Bretkūno ”Postilėje”. ”Punktai sakymų” yra ne verstinis, bet originalus veikalas, pirmiausiai parašytas lietuviškai, tik po to išverstas į lenkų kalbą (Zinkevičius 1988 : 256). Šalia esantis vertimas leidžia palyginti žodžių tvarką lietuviškoje ir lenkiškoje tekstų dalyse. J. Bretkūno ”Postilė” taip pat nėra vertimas, bet kompiliacinis veikalas, ją pasydamas autorius pasinaudojo savo sakomais pamokslais ir kitų protestantų teologų darbais (Zinkevičius 1988 : 66—67). Nė vienas iš šių šaltinių stilistiniu požiūriu nėra visai neutralus, nežymėtas. Tai retorinio pobūdžio tekstai — pamokslų rinkiniai. Į tai bus atsižvelgiama naudojant statistinius duomenis bei stengiantis nustatyti vyraujančią žodžių tvarką neutraliame tekste (Reklaitis 1982 : 371 tt.). 3. Siekiant nustatyti derinamojo pažyminio poziciją pažymimojo žodžio atžvilgiu buvo išrinkti visi sakinai su pažyminiais iš K. Sirvydo ”Punktų sakymų” pirmosios dalies ir iš 100 J. Bretkūno ”Postilės” puslapių. Žodžių tvarka ištyrinėta 3447 junginiuose (2263 — iš ”Punktų sakymų”, 1184 — iš ”Postilės”). Abiejų šaltinių statistiniai duomenys rodo (žr. 1 lentelę), kad dominuoja derinamojo pažyminio prepozicija: ”Punktuose sakymų” prepoziciškai vartojama 74,3% visų derinamųjų pažyminių, o ”Postilėje” — net 89,4%1. 1 lentelė Šaltinis | Bendras skaičius | Prepoziciniai pažyminiai sk. % | Postpoziciniai pažyminiai sk. % | ”Punktai sakymų” | 2263 | 1682 | 74,3 | 581 | 25,7 | ”Postilė” | 1184 | 1059 | 89,4 | 125 | 10,6 Derinamojo pažyminio vartojimas prieš ar po pažymimojo žodžio tiesiogiai priklauso nuo to, kokia kalbos dalis eina tuo pažyminiu (2 lentelė). Tiek ”Punktuose sakymų”, tiek ”Postilėje” skaitvardinis ir įvardinis pažyminys dažniausiai vartojamas prepoziciškai (”Punktuose sakymų” NumN=95,2%, PronN=92,4%; ”Postilėje” — NumN=100%, PronN=93%). Būdvardinio ir dalyvinio pažyminio vieta labiau įvairuoja: ”Punktuose sakymų” prepoziciškai vartojama 58% būdvardinių ir 30,2% dalyvinių pažyminių, o ”Postilėje” atitinkamai — 86% ir 67,8%. Kaip matome, būdvardis ir dalyvis ”Postilėje” 1 Statistiniai duomenys ir toliau bus pateikiami tokia tvarka: pirmiausiai iš ”Punktų sakymų”, o po to iš ”Postilės”. 125 gerokai dažniau eina prieš pažymimąjį žodį. Pažyminiu, einančiu skaitvardžiu, įvardžiu, būdvardžiu ir dalyviu, poziciją pravartu aptarti atskirai. 3.1. Kaip jau minėta, skaitvardis dažniausiai eina prieš pažymimąjį žodį — PS 95,2%, BrP 100%. Teyp skaitome ape Sauli karalu/ kuri rasztas sako d w e i s m e- t u s karalawusi unt Israelo PS 13612–15. P i r m a i e d i e- n a i e ischmokam/ ghi tikrai isch Cžistos Ponos Marios Betleheme gimusi BrP 9312–14. Po pažymimojo žodžio ”Punktuose sakymų” eina tik 4,8% skaitvardinių pažyminių (4 pavyzdžiai). Du iš jų randame ne pačiuose punktuose, o evangelijų ištraukose, kurias, matyt, vertė ne pats K. Sirvydas (Zinkevičius 1988 : 256). Ir iszėis ape a d i n u t r e č i u iżwżido kitus stovinčias unt turgaviečių diklus... PS 3177–8. A buvo tinai iż akmenio s u d a y ś i e ś i padeti pagal apcistimo żydu... PS 21410–11. Vienu atveju skaitvardis vartojamas prepoziciškai, kai prieš pažymimąjį daiktavardį pavartotas kitas pažyminys (plačiau apie tokius atvejus žr. 3.3.). Tie k u s n i e y t r i s ira anie/kurjuosus... PS 37924–25. Skaitvardinio pažyminio vieta daiktavardžio atžvilgiu lietuviškame ir lenkiškame ”Punktų sakymų” tekste skiriasi: trimis atvejais keturių lietuviškos dalies postpozicinį pažyminį atitinka lenkiškos dalies prepozicinis. Pavyzdžiai: tobulbiu dewiniu PS 8622–23 — dziewiąći doskonałości; adinu trečiu PS 3177–8 — trzećiey godzinie; suday śieśi PS 21410 — sześć stągiew. 3.2. Įvardiniai pažyminiai beveik visada vartojami prepoziciškai — PS 92,4%, BrP 93% (2 lentelė). Jie abiejuose tyrėjamuose šaltiniuose sudaro daugiau kaip pusę visų prepozicinių pažyminių (PS 59,9%, BrP 50,1%; žr. 3 lentelę). Postpoziciniu pažyminiu dažniausiai eina būdvardis, bet įdomu pastebėti, kad įvardinis pažyminys sudaro net 32% visų ”Postilėje” vartojamų postpozicinių pažyminių (PS 14,3%, žr. 4 lentelę). Beje, parodomieji įvardžiai tas, ta, šis, ši, šitas, šita, anas, ana kai kuriais atvejais vartojami panašiai kaip dabartinių Vakarų Europos kalbų artikeliai. Tokiais atvejais A. Rosinas yra pasiūlęs juos vadinti artroidais (Rosinas 1972 : 84; 88—89; 1980 : 96 tt.; 1988 : 59 tt.). Tačiau šių įvardžių artimumo artikeliams laipsnį sunku tiksliau apibrėžti, tad toliau jie nuo kitų įvardinių pažyminių neskiriami, nes bus svarbiausia apibrėžti jų poziciją daiktavardžio atžvilgiu. Minėtieji parodomieji įvardžiai sudaro nemažą dalį visų įvardinių pažyminių — maždaug pusę (43,7% ir 52,5%). Kai kurių pažyminių vartojimo dažnumas, matyt, priklauso nuo teksto tarminių ypatybių (žr. 5 ir 6 lenteles). K. Sirvydas dažniau už J. Bretkūną vartoja įvardį kitas, bet rečiau įvardį šis. Tik K. Sirvydui būdingas įvardis tūlas. Vietoj kiekvienas J. Bretkūno pamoksluose vartojamas kożnas, kiekvienas pavartotas tik vieną kartą. Bet k i e k w i e n a s ż m o g u po io akim thiek stovinti BrP 8113–14. Tiktai keletas įvardinių pažyminių abiejuose šaltiniuose postpoziciškai vartojami dažniau. Pirmiausia tai įvardžiai anas, ana (PS 15,9%, BrP 15,4%) 126 Skaitvardinio, įvardinio, būdvardinio ir dalyvinio pažyminio pozicija 2 lentelė Šaltinis | Skaitvardinis pažyminys: Pr Po % | Įvardinis pažyminys: Pr Po % | Būdvardinis pažyminys: Pr Po % | Dalyvinis pažyminys: Pr Po % | “Punktai sakymų” | 80 | 95,2 | 4 | 4,8 | 1008 | 92,4 | 83 | 7,6 | 556 | 58 | 403 | 42 | 39 | 30,2 | 90 | 69,8 | “Postilė” | 82 | 100 | – | – | 530 | 93 | 40 | 7 | 407 | 86 | 66 | 14 | 40 | 67,8 | 19 | 32,2 127 Prepozicinių pažyminių pasiskirstymas pagal kalbos dalis 3 lentelė Šaltinis Bendras skaičius Skaitvardinių pažyminių sk. % Įvardinių pažyminių sk. % Būdvardinių pažyminių sk. % Dalyvinių pažyminių sk. % „Punktai sakymų“ 1682 79 4,7 1008 59,9 556 33,1 39 2,3 „Postilė“ 1059 82 7,7 530 50,1 407 38,4 40 3,8 Postpozicinių pažyminių pasiskirstymas pagal kalbos dalis 4 lentelė Šaltinis Bendras skaičius Skaitvardinių pažyminių sk. % Įvardinių pažyminių sk. % Būdvardinių pažyminių sk. % Dalyvinių pažyminių sk. % „Punktai sakymų“ 581 5 0,9 82 14,3 403 69,4 90 15,5 „Postilė“ 125 — — 40 32 66 52,8 19 15,2 128 ir pats, pati (10,8% ir 12,2%). Juos linkstama vartoti postpoziciškai, matyt, siekiant labiau pabrėžti daiktavardį. 5 lentelė K. Sirvydo ”Punktuose sakymų” dažniau vartojamų įvardinių pažyminių prepozicijos ir postpozicijos santykis Įvardinis pažyminys Prepoziciškai vartojamų Postpoziciškai vartojamų Pr % Po % Tas 384 97 12 3 Visas 192 97 6 3 Kitas 123 99,2 1 0,8 Tūlas 72 75,8 23 24,2 Visoks 65 95,6 3 4,4 Anas 37 84,1 7 15,9 Toks 28 90,3 3 9,7 Pats 33 89,2 4 10,8 Kiekvienas 21 91,3 2 8,7 Šis 17 100 — — Koks 2 11,1 16 88,9 ...teyp regiesime k a r a l i s t e y a n o y Dievu Tewu/ Dwasíu szwentu ir Sunų. Diewo PS 337₁₆–₁₉. Lutheru ir Kalwinu eldideles ne turi stimmiko C h r i s t a u s p a t i e s/ ney kitu nuo jo įstatu PS 275₃₁ – 276₁–₃. Er pawirsta d ů n a n n a, peršėknota ing kuna BrP 66₅–₆. Taip pat galima pastebėti, kad ”Punktuose sakymų” šių įvardžių postpozicija dažnesnė prieš pauzę. Tai sietina su ta aplinkybe, kad lietuvių kalboje labiau pabrėžiama antroji nuo galo pozicija (Girdenienė 1971 : 41; 1981 : 162–163). Teyp dare d u š i a a n a/ ir tuo miegu mieguo/ kuri ape saui teyp bilo PS 284₂₇–₂₉. Pirma, žinktas ira ž i m e a n a/ kurios[p] szawda kas PS 190₁₆–₁₇. ...kiekvienas moka irtis ing karalistų dunguos... bet plaukia tiesiaguiy ing p r a g a r u p a t i PS 276₅–₆. Postpoziciškai vartojamas įvardis pats, pati ne visuomet sudaro atributinį junginį: su daiktavardžiu jis gali būti susijęs ir apoziciniu santykiu (Valackienė 1984 : 117–118; 123). Šis ir kai kurie kiti postpoziciškai vartojami įvardžiai (visas, visa, tas, ta) dar kartą nurodo daiktavardžiu pasakytą daiktą: 129 6 lentelė J. Bretkūno ”Postilėje” dažniau vartojamų įvardinių pažyminių prepozicijos ir postpozicijos santykis Įvardinis pažyminys Prepoziciškai vartojamų Postpoziciškai vartojamų Pr % Po % Tas 121 98,4 2 1,6 Šis 111 96,5 4 3,5 Visas 105 96,3 4 3,7 Pats 36 87,8 5 12,2 Šitas 35 100 — — Kitas 30 96,8 1 3,2 Kožnas 17 94,4 1 5,6 Anas 11 84,6 2 15,4 Koks 8 32 17 68 Bei Kristus patsai teipo kalba BrP 72₁. Tugi aniēmus sudna diena bus sunku nig ta Diewui pacziam atsakiti BrP 99₁₉–₂₀. Todrin iog žmones wisi ira tikri newalnikay Diewo PS 322₆–₈. Smertis ir szeme turres numirus(es) szmones wissas ischdūti BrP₁₉–₂₀. Nes zu dusias tasgij/ kurios pirmay kuny giweno/ kunuosna sawo per galiby Diewo sugruzintas buvo PS 88₂–₆. Dar dažniau negu anksčiau minėti įvardžiai postpoziciškai vartojamas tūlas, kuris pastaruoju metu siūlomas laikyti būdv „ardžiu (Rosinas 1986 : 30 tt.). Tūlas postpozicinė vartosena savo dažnumu (23%) panaši į kai kurių būdvardžių (plg. baisus — 23,5%, geras — 24,6%), bet panašiai kaip minėtų įvardžių jo postpozicija pabrėžia pažymimąjį žodį — daiktavardį: Wadinasi waystu/ kuriuo gidžiai žiewždi ir ligos tulos PS 355₁–₂. Dusiųy seia galibes tutas atminti/ szmoniu/ luosu noru: ir wel tose seia mokslu tulu PS 292₃–₆. Tūlas postpozicijai būdinga dar viena ypatybė: šis įvardis dar dažniau negu anas po pažymimojo žodžio eina prieš pauzę (žr. ir ankstesnius pavyzdžius): Karias ira badās/ maras/ ligos tulos PS 260₂₉–₃₀. Prepoziciškai vartojamo įvardžio tūlas pozicija sakinyje nėra šitaip apibrėžta: Kieldawo statu aba puotu daridawo didy tulu walgiktu ir gierimu pilnu PS 227₅–₈. Tuo rodžia kad Diewas...daro tulus dayktus vnt dangaus ir vnt žiemes PS 96₁₀–₁₅. 130 Nuo kitų įvardžių savo pozicija ryškiai skiriasi įvardis koks. Po pažymimojo žodžio jis eina net dažniau negu prieš jį (PS 88,9%, BrP 68%). Sunus ima turtu tewo sawo ne ažu d a r b u s k a k i u o s/ bet todrin jog sunus ira PS 323₃₀ – 324₁–₃. ...ir teyp ape kitos io tikribės pa truputi ku gaudome/ ir kayp t u s t e l i k o k i aukso saw nulaužiame PS 209₂–₆. Kadda s ž m o g u s k o k s a i stala pakloji alba pakel/ s w e c z i u s k a-k i u s pakwietens/ alba su sawa szeimina noredams walgi ti BrP 64₂₆–65₁–₂. Tadda Kristus mumus sawa kuna ir kraughi kaip sž e n k l a k o k i malones düst BrP67₂₀–₂₁. Pirmiausia, tokiai šio įvardžio vartosenai galėjo turėti įtakos jo nežymimoji reikšmė, pagal kurią jis atitinka šiuo metu vyraujantį įvardį koks nors. Antra, koks tik postpoziciškai vartojamas samplaikose kažin koks, bet koks, maža koks ir pan., kur jis turi panašią apozicinę funkciją kaip jau minėtas pats. Tai leidžia manyti, kad nežymimojo įvardžio koks postpozicija yra reliktinė, ir konstrukcijos, kuriose šis įvardis vartojamas enklitiškai po labiau pabrėžiamo daiktavardžio, yra išlaikiusios senesnę būklę. Prepoziciškai šis įvardis dažniausiai vartojamas tada, kai pažymimasis daiktavardis dar turi kitų pažyminių: ...iž tu marru sema usi/ kurie turi k o k i u sawimp D i e w o m i-l i s t u PS 173₃–₆. Esch nei Kristus esmi/ nei Elioschus/ nei wel k i e t s k o k s a i P r a k a s BrP 40₂₃–₂₄. Isch nauio Testamento... girdeiom Kristu tikrai... Bethleme gimusi ir kaip k i t a k o k i p r a s t a B e r n e l i wistiklosna inwistica BrP 70₁–₆. Įvardžių pozicija gali nesutapti lietuviškame ”Punktų sakymų” tekste ir lenkiškame vertime: šiame pamokslų rinkinyje yra 9,6% junginių, kuriuose įvardis, lietuviškame tekste einantis po pažymimojo žodžio (NPron), lenkiškoje teksto dalyje eina prieš jį (PronN), pvz.: sutwerimo kiekwieno PS 79₂₃–₂₄ — każdego stworzenia; widurins pačius PS 87–8 — samych wnętrzności; dienomis šitomis PS 370₂₂–₂₃ — te dni; taymiby tokiu PS 38₂₇ — takie szczęście; mariu wisu PS 209₁₀–₁₁ — wszystkiego morza. Tokių junginių, kur lietuviškame tekste būtų PronN, o lenkiškame NPron yra labai mažai (0,8% visų prepoziciškai vartojamų įvardžių), pvz.: to swęto PS 108₂₆ — swiata tego; tasay žodis PS 341₂₈ — słowo to; wisi žmones PS 358₂₀ — lud wszytek. Dėl to įvardžio postpoziciją paaiškinti lenkų kalbos įtaka negalima. Pabrėžti tam tikrus teksto vienetus autoriams buvo aktualu, nes patys tekstai (pamokslų rinkiniai) buvo skirti sakytinei kalbai. Pozicijos įvairavimą kartais matome ir tame pačiame sakinyje. Kaczei bei s ž m o n e s w i s s i bei A n g e l a i w i s s i rodas noretu szinoti/ ku metu alba kaddai Ponas Jesus antra karta isch dangaus tur ataiti suditu w i s s a s s ž m o n e s BrP 21₉–₁₂. A schitta buda ne pramane s ž m o g u s k o k s a i prastas/ nei wel didis k o k s a i D a k t a-r a s/ nei wel Popieszus/ nei wel C i e s a r a s k o k s a i/ nei wel Angelas Diewo BrP 63₂₂–₂₅. Net tas pats įvardis su tuo pačiu daiktavardžiu dažnai vartojamas dvejopai, pvz.: kiekwienam daiktuy PS 99₂₆–₂₇ — dayktuy kiekwienam PS 99₃₁–100₁; šitomis dienomis PS 365₁₅ — dienomis šitomis PS 370₂₂–₂₃; wisokiu 131 turtu PS 378₂₄ — turtu visokiu PS 376₆–₇; prarakas koksai BrP 42₂₅ — koksai prarakas BrP 40₂₄; patsai Kristus BrP 41₁–₂ — Kristus patsai BrP9₁₄; wissas szmones BrP 10₂₁ — szmones wissas BrP 19₂₀ ir t.t. Taigi įvardžio postpozicija, matyt, yra lietuvių kalbai būdingas reiškinys. Įvardinis pažyminys vartojamas postpoziciškai norint pabrėžti daiktavardį, taip pat jo postpoziciją galėjo sąlygoti sakinio intonacija, be to, įvardis eina po daiktavardžio, kai su juo yra susijęs apoziciniu ryšiu. 3.3 Būdvardžiai dažniau už skaitvardžius ir įvardžius vartojami postpoziciškai (PS 42%, BrP 14%). Skaitvardžių ir įvardžių postpozicijos dažnumas abiejuose šaltiniuose sutampa, o būdvardžių — smarkiai skiriasi (skirtumas — 28%). Būdvardiniai pažyminiai nėra labai įvairūs, didelė jų dalis nuolat kartojasi. Tai leidžia nustatyti skirtingus įvairių leksemų vartosenos polinkius (žr. 7 ir 8 lenteles). 7 lentelė K. Sirvydo ”Punktuose sakymų” dažniau vartojamų būdvardinių pažyminių prepozicijos ir postpozicijos santykis Būdvardinis pažyminys Prepoziciškai vartojamų Postpoziciškai vartojamų Pr % Po % Didis 104 67,5 50 32,5 Geras 49 75,4 16 24,6 Amžinas 41 62,1 25 37,9 Mažas 26 81,3 6 18,7 Tikras 26 65 14 35 Piktas 24 68,6 11 31,4 Sunkus 24 66,7 12 33,3 Šventas 20 16,7 100 83,3 Aukštas 14 61 9 39 Baisus 13 76,5 4 23,5 Senas 11 68,8 5 31,2 Brangus 9 39 14 61 K. Sirvydo ”Punktuose sakymų” tiktai dviejų būdvardžių postpozicija yra dažnesnė už prepoziciją — brangus (Po 61%) ir šventas (Po 83,3%). Aštuonis kartus iš keturiolikos būdvardis brangus eina to paties daiktavardžio pažyminiu — akmuo brangus: 132 Tie dayktay... vadinasi auksu/ sidabru/ žímčiugays/ a k m e n i- m i s b r u n g u m i s/ turtu/ iżdu PS 366₁₁–₁₈. Ažusimileiau prisakimu tawo labiaus negi aukso ir tapazūso a k m e n i o b r u n g a u s PS 354₂₂. Paprastai būdvardis šventas eina po pažymimojo daiktavardžio įvairiuose terminologizuotuose junginiuose: raztas szwintas, Dwasia szwinta, Ionas szwytas, Bažničia szwynta ir pan. Šio būdvardžio postpozicijai, matyt, turėjo įtakos kitos kalbos (lotynų, lenkų), iš kurių arba per kurias atėjo tos sakralizuotos bažnytinės frazės su atitinkama dėmenų tvarka (plg. lot. spiritus sanctus, lenk. duch święty ir pan.). Teyp Jonui szwintam szaukuncziam kayp batsuy atsiliėpe ne mažá tu/ unt kuriu anus szauke PS 139₂₄–₂₇. Jam pačiam ir vienam duota ira Dwasia/ tay ira dowanos D w a s i o s s z w e n t o s be mieros PS 178₁₉–₂₃. Tie rayšitoiey/ bus paties žmogaus tikra io širdis... bus a n i e- t a y s z w y n t i e i/ bus welinay/ bus ir kiti sutwerimay PS 5₁₇–₂₅. Visų kitų dažniau pasitaikančių būdvardinių pažyminių prepozicinis dažnumas svyruoja maždaug tarp 60% ir 75%. „Postilėje” šiek tiek dažniau postpoziciškai vartojamas būdvardis mielas (Po 25%), ypač einantis kartu su nederinamuoju įvardiniu pažyminiu: 8 lentelė J. Bretkūno ”Postilėje” dažniau vartojamų būdvardinių pažyminių prepozicijos ir postpozicijos santykis Būdvrdinis pažyminys Prepoziciškai vartojamų Postpoziciškai vartojamų Pr % Po % Šventas 87 88,8 11 11,2 Didis 60 89,6 7 10,4 Sudnas 32 100 — — Amžinas 31 86,1 5 13,9 Prastas 28 90,3 3 9,7 Tikras 20 83,3 4 16,7 Brangus 16 88,9 2 11,1 Geras 15 88,2 2 11,6 Linksmas 10 91 1 9 Mielas 9 75 3 25 Ir daug šzmonių s a w a d u s c h e l e m i e l a Diewui attadůtu/ ir amszinai butu ischganiti BrP 13₂₀–₂₂. Nūg ko apsaugok mus Diewe Tiewe per Jesu Kristu S u n u t a w a m i e l a BrP 6₉₈–₉. 133 Visų kitų dažniau ”Postilėje” prepoziciškai vartojamų būdvardinių pažyminių dažnumo amplitudė svyruoja tarp 83% ir 91%. Abiejuose šaltiniuose nėra dažniau vartojamo būdvardinio pažyminio, kuris būtų tik prepozicinis arba tik postpozicinis. Būdvardžio vieta daiktavardžio atžvilgiu paprastai sutampa ”Punktų sakymų” teksto lietuviškoje ir lenkiškoje dalyse. Nesutapimų labai mažai. Tokių junginių, kur lietuviškoje dalyje AdjN, o lenkiškoje NAdj yra 2,7%; pvz.: durmo wiro PS 321₃ — męża głupiego; umżinu iżganimu PS 144₂₄ — zbawienie wieczne; biauriu palaydu PS 345₂₉–₃₀ — brźydkich rozpust; paganiszko dziewayčio PS 42₂₉–₃₀ — bożka poganskiego; wienatiji Sunu PS 66₂₇ — Syna iednorodzonego ir t.t. O tokių junginių, kur lietuviškoje dalyje NAdj, o lenkiškoje AdjN yra 4%: gieydulu piktu 232₂ — złych żądź; luosibes piktos PS 71₉–₁₀ — złey wolności; szwyntibes retos PS 75₇–₈ rzatkey swątobliwosći; warnu uodu PS 85₂₈ — czarna wrona; pagundimu sunkiu PS 24₂₅–₂₆ — ciężkich pokus ir t.t. Iš šių nesutapimų matyti, kad lietuviškos teksto dalies prepozicinio būdvardžio vieta, verčiant į lenkų kalbą keičiama labai retai (2,7%); priešingai, NAdj verčiama į AdjN netgi šiek tiek dažniau (4%). Taigi būdvardžio postpozicijos paaiškinti lenkų kalbos įtaka negalima. Pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje D. Kleinas yra rašęs: ”Lietuvių kalbos būdvardžiai, kaip lotynų ir graikų, derinami gimime, skaičiumi ir linksniu. O nuo vokiečių kalbos skiriasi tuo, kad lietuvių kalbos būdvardžiai stovi ir prieš savo daiktavardį, ir po daiktavardžio. Vadinasi, teisingai būtų sakoma: piemū geras ir geras piemū” (Pirmoji lietuvių kalbos gramatika 1957 : 512). Tai, kad būdvardžio vartojimas prieš arba po pažymimojo daiktavardžio galėjo būti motyvuotas, rodytų jo pozicijos įvairavimas (panašiai kaip įvardinio pažyminio). Neretai būdvardis vartojamas dvejopai su tuo pačiu daiktavardžiu; pvz.: aukszto kalno PS 377₁₀ — kalno aukszto PS 310₃₁; brungiu prekiu PS 365₂₀ — prekiu brungiu PS 366₈; didžiu rupeščiu PS 144₂₆–₂₇ — rupeščiu didžiu PS 134₂–₃; piktus Anielus PS 373₂₁–₂₂ — anielus piktus PS 259₂₃; tikru Diewu PS 30₂₂ — Diewu tikru PS 62₁₈; amsžinu karaliumi BrP 9₂₁–₂₂ — karalumi amsžinu BrP 12₅; czistos panos BrP 6₁₇ — Pannos czistos BrP 16₁₂; grieschnoio szmogaus BrP 8₉₈ — szmogaus grieschnoio BrP 7₆₂₀; prastas szmogus BrP 4₆₁₈ — szmogus prastas BrP 6₃₂₂ ir t.t. Netgi tame pačiame sakinyje būdvardžio pozicija įvairuoja: Tays žodžeys žada Diewas iż g i m i n e s a u k s z t o s karalu/ kuriu wadina a u k s z t u C e d r u/ duot Christu aba Mesiaśiu/ kuris iż pradžios bus m a ž a s z a k i e l e/ iauna/ tayba/ a potam užaugs C e d r u tabay d i d ž i u PS 311₆–₁₅. Wisas s w i e t a s d i d i s ira stebuklingas/ bet ir m a s ž a s s w i e t a s/ tay ira žmogus/ kuriami surakino aba sukrowe Diewas d i d i s s w i e t u/ ir padare iż sumbariomis d i d ž i o s w i e t o/ tot stebuklingiesnis ira PS 176₁₅–₁₄. Maria ira m e r g a c z i s t a/ pirm usžigimimo/ patime usžigimimme ir passiliekt c z i s t a m e r g a/ po pagimdimo sawa BrP 57₁₉–₂₀. Taigi minėti duomenys rodo, kad ir būdvardžio prepozicija, ir jo postpozicija pažymimojo žodžio atžvilgiu yra senosios lietuvių kalbos ypatybė. Tad svarbu nustatyti, kada būdvardinis derinamasis pažyminys eina prieš daik- 134 tavardį, o kada yra vartojamas po jo. Čia pravartu atkreipti dėmesį į kelis atvejus: 3.3.1. Būdvardinis pažyminys, einantis prieš daiktavardį, dažniausiai ne-pabrėžiamas: Didžiu milistu rodžia tiems/ kurie žiemindamies pokim io letami ir plakami dungaly waukščioia PS 562₆—₅₇₂. Kaip nu newienas sawa prastos gimines delei netur nussiminti/ teip atpent newienas sawa didžios gimines delei netur issikelti BrP ₈₂₆–₇. 3.3.2. Būdvardinis prepozicinis pažyminys labiausiai pabrėžiamas tada, kai jis esti atskirtas nuo savo pažymimojo daiktavardžio kokio nors kito žodžio (tai vadinamoji distancinė prepozicija, apie ją žr. 4). Toks pažyminys, pasak D. Girdenienės (1981 : 159), paprastai perteikia esminę informaciją: ...o tay dažnay daro tiemus/ kurie ne teyp didi turi sargiby unt širdies sawo PS 200₈–₁₁. ...idant Ponas Die was Tiewas Kristui scham Sunui sawam gera dūtu palaima BrP ₄₁₈–₂₀. 3.3.3. Būdvardis dažniausiai vartojamas po pažymimojo žodžio norint ekspresyviai pabrėžti tam tikrus teksto žodžius ar žodžių grupes, išryškinti retorinę sakinio intonaciją ir jo ritmą (Степанов 1989:228). Kai kur postpoziciją galėjo sąlygoti ir gramatinė sakinio struktūra arba kitų kalbų poveikis. 3.3.3.1. Būdvardis, einantis po pažymimojo žodžio, gali būti pabrėžiamas pats: Guldžia kas diena unt stato duonu giwu PS 227₁₄–₁₆. Vnt akmenu kietu puola ta sekta/ tasay žodis PS 343₉–₁₁. Sudžia išz- mintingas sudis žmones sawo PS 22₁₄–₁₆. D. Girdenienė taip pat yra pastebėjusi, kad nukeltas po pažymimojo žodžio, būdvardis yra paryškinamas, labiau pabrėžiamas (Girdenienė 1981 : 159). 3.3.3.2. Būdvardis gali eiti po pažymimojo daiktavardžio, kai šis dar turi įvardinį prepozicinį pažyminį: Jey sunum but karalaus... didis ira daiktas/ kayp tol didesnis... turet ažu Tewu anu Maiestotu aukščiausi PS 103₁₅–₂₃. Jog ira mariomis/ iumpi reykia ieszķot žimčugu/ ir akmeniu brungiu wiso- kiu gieribu szwynthu PS 189₂₁–₂₅. Tas katas gieta- žinis ira wiltis druta PS 278₁₀–₁₁. Wisas swietas didis ira stebuklingas PS 176₁₆–₁₇. Šio tipo konstrukcijos yra būdingos tik vienam iš tyrinėtų šaltinių — ”Punktams sakymų”. 3.3.3.3. Būdvardinis derinamasis pažyminys taip pat neretai vartojamas postpoziciškai tokiose sudėtingesnės struktūros konstrukcijose: pažymimasis daiktavardis-savybinis įvardis- būdvardinis pažyminys: Galiausei Pona Jesu Kristu... ischroda io kosanis kures ghis sake/ ir darbai io indiwna BrP ₆₁₉–₂₀. Treczaie dienaue girdoiom pati Diewa Tiewa per Angela sawa Schwenta schita Užgimima sawa sunau s... apsakidinoṙusi BrP ₁₈–₁₉. ...teyp Wieszpats pakolay unt žiames giwena turėio sawimp dūšioy sawo szwenčiausiey ir linksminby 135 aba saldíby regiedamas Diewu PS 309₁₅–₂₀. ...ta duona ira k u n a s i o s z w e n č i a u s i a s sakramenty altariaus PS 227₁₈–₂₀. „Punktuose sakymų” tokių sudėtinių junginių derinamuoju pažyminiu dažniausiai eina būdvardis šventas, pvz.: akinu szwenčiausiu PS 364₈; Bažnicia io szwenta PS 203₂₃–₂₄; koiose io szwenčiausiose PS 337₉. 3.3.3.4. Labai dažnai būdvardis vartojamas postpoziciškai sakinio gale arba prieš kokią nors pauzę sakinio viduryje, paprastai žymimą skyrybos ženklu. Tokia postpozicinio pažyminio vieta būdinga abiems tyrinėtiems šaltiniams. O toki išmintis ira žmoguy swieto sekietoiuy smertis ir p r a p u l-t i s u m ž i n a PS 382₇–₁₀. Wieszpats Jesus Christus Diewas ir žmogus ira mumus k n i g o m i s g i w o m i s PS 18₁₃–₁₆. Daug ira n u o d e m i u s u n k i u/ kuriu žmogus pačiu tiktay širdžiu dasitaydžia PS 147₂₁–₂₄. Kadangi ghis esti musu k a r a l u m i a m s ž i n u/ kursai mus po akim sawa dangaus Tiewo apteisin ir amszinai ischgana BrP 12₄–₇. Ir schito delei giest B a s ž n i c z e k r i k s c h c z o n i s c h k a/ Bernelis paschlowintas/est mumus usžgimmes BrP 71₂₃–₂₅. Taip pat buvo pastebėta, kad būdvardinį pažyminį linkstama vartoti po pažymimojo žodžio tuo atveju, kai iš kelių vienarūšių sakinio dalių tik kuri nors viena tą pažyminį turi: Risza runkas io/ kad pameta tomis dienomis d a r b u s g i e-r u s/ Basznicziu/ maldas/ klausimu mišios szwentos PS 364₁₇–₂₁. Tie raysitoiey bus paties žmogaus tikra io širdies... bus a n i e l a y s z w y n-t i e i/ bus welinu/ bus ir kiti sutwerimai PS 5₁₇–₂₅. Tada ghis kit nieka negal pakelti kaip dūna/ bei wina/ tatai esti strowa ir g i e r i m a p r a-s t a BrP 65₂–₄. Būdvardis, einantis prieš pauzę paprastai nėra pabrėžiamas. Paskutinė frazės pozicija, lyginant su tokia pat frazės pradžios pozicija, yra apskritai nežymėta, o temos centras šnekamojoje kalboje dažniausiai būna priešpaskutinėje pozicijoje (Girdenienė 1981 : 161–162). Taigi tais atvejais, kai būdvardis eina prieš pauzę, yra pabrėžiamas pažymimasis daiktavardis. 3.3.3.5. J. Bretkūno ”Postilėje” postpozicinį būdvardį nuo pažymimojo žodžio gali atskirti nežymimasis įvardis koks: ...ne c z i r g u k a k i u b r a n g u ussedens bet assilu / be wissokios prikristes ir lepistes BrP 9₂–₃. Anis negal permanitu/ kodelei tatai nusidūst/ jog teip brangus Bernelis/ ne p i l l i j e k o k i o e d i d ž o i e laikose BrP 10₂₁–₂₂. 3.3.3.6. K. Sirvydo ir J. Bretkūno raštuose derinamojo pažyminio postpozicija dažnesnė tada, kai tekste atpasakojamas Šventojo Rašto ar kitų bažnytinių veikalų turinys: Ir immsiu tieg asz isz širdies c e d r o a u k s z t o ir padesiu iz wirsines szaku io maszu rikszteły nutausziau/ ir isadinsiu unt k a l n o a u k s z-t o ir u z s i k i e t u n č i e. Unt k a l n o a u k s z t o Israelo isadinsiu ii ir žiels ir daris waysiu/ ir bus c e d r u d i d ž i u PS 310₂₅–311₃. Iumus schendiena usžgimme Ischgelbetois. ... Kristus insikūnija per D w a s e S c h w e n t a isch Marios Cziostoses Mergos. Ir schito delei giest B a s ž-n i c z e k r i k s c h c z o n i s c h k a/ B e r n e l i s p a s c h l o w i n- 136 tas/ est mumus užėjmens. Item. Mumus gimens mumus dūtas/ išch mergos nelietetos. Bei Kristus patsai teipo kalba/ Teıp Die was numileia Swieta/ Iog Sunu sawa wie nati ghi dawe BrP 71₂₀–72₂. Derinamojo pažyminio vietą šiuo atveju galėjo veikti lotyniškų ar lenkiškų bažnytinių veikalų įtaka ir retoriniai motyvai — siekimas išryškinti, pabrėžti tam tikras sakralinių tekstų sąvokas. 3.3.3.7. Būdvardis dažniau eina po pažymimojo daiktavardžio, kai su juo sudaro terminologizuotą junginį: szmogus grieschnas BrP 68₃; Basznicze krikschczonischka BrP 71₂₄; Dwasia szwunta PS 175₃–₄ ir pan. Atitinkamuose lotynų ir lenkų kalbų junginiuose panašiais atvejais būdvardis eina po pažymimojo žodžio, tad čia irgi galima tų kalbų įtaka. Kaip jau buvo minėta, K. Sirvydo ”Punktuose sakymų” būdvardis po pažymimojo žodžio eina gerokai dažniau negu J. Bretkūno ”Postilėje” (PS 42%, BrP 14%). Toks ryškus skirtumas tikriausiai atsirado dėl keleto priežasčių. K. Sirvydas savo pamoksluose gausiai vartojo retorinio pobūdžio išraiškos priemones. Jo pamokslai parašyti puošniu, ekspresyviu stiliumi, būdingu baroko epochai, todėl juose daug inversijos atvejų. Daug labai padest weiey gieri tiemus/ kurie irasi per marías PS 279₁–₃. Dega ugnis gieydulu piktu wisuose PS 232₁–₃. J Bretkūno pamokslai parašyti paprastesniu, ne tokiu pakiliu ir emocingu stiliumi, juose vartojama mažiau retorinio pobūdžio raiškos priemonių. Būdvardžio postpozicija ”Punktuose sakymų” galėjo skatinti ir lenkų kalbos poveikis. Kadangi vokiečių kalboje būdvardinis pažyminys paprastai eina prieš pažymimąjį žodį, tai vokiečių kalba tiesiogiai paveikti postpozicinės būdvardžio vartosenos ”Postilėje” negalėjo. Taip pat galima daryti prielaidą, kad būdvardžio pozicijos skirtumą galėjo sąlygoti ir autorių tarmė. 3.4. Dalyvinis derinamasis pažyminys vartojamas postpoziciškai dar dažniau negu būdvardinis — ”Punktuose sakymų” jo postpozicija yra vyraujanti — 69,8%, o ”Postilėje” siekia 32,2%. Po pažymimojo žodžio dalyvinis pažyminys eina panašiais atvejais kaip ir būdvardinis: Pasleptes izgánimo musu wadínasi iždu ažusleptu/ žimčiugays/ akmenimis brungumis PS 186₂₀–₂₅. Vgni tieг degunciu ažugiesia wrunduo PS 240₁–₃. Teyp sunus Heli išlepinti patado biauriew PS 212₂₆–₂₈. Kitos motinos su sopuleys neiszakitays gimdžia/ o Ponna Maria su neiszakitu džiaugsmu sunu sawo pagimde PS 169₂₀–₂₄. ...schicze weysdek idant ir tu ta žodi Diewo girde-ta neuszmirschtumbei BrP 99₁₁–₁₃. Bet nu Pone Diewe gelbek szmones pawargusias BrP 91₁₈–₁₉. Ghis mane siun te... idant schirdis sulauszitas gidicziau BrP 34₂₀–₂₂. Kuroe dienoie walgisi nog medzio uszdrausto/ smertimi numirsi BrP 73₁–₂. Postpoziciškai vartoti labiau linkstama daugiaskiemenius (3 ir daugiau skiemenų) dalyvius. ”Punktuose sakymų” nemažą tokių postpozicinių pažyminių grupę sudaro dalyviai turintys priešdėlius ne-, nu-: nemirsztuntis, nepermamomas, neviensituntis, neiszmanuntis, neiszsakomas, neissemtamas, nukriziavotas, numiletas, nurimstantis. 4. Derinamasis pažyminys gali turėti ir nekontaktinę poziciją, t.y. gali būti atskirtas nuo daiktavardžio kitais žodžiais. Distancinė prepozicija bū- 137 dinga 5,1% „Punktuose sakymų“ vartojamų prepozicinių pažyminių ir 2% – „Postilėje“ (žr. 9 lentelę). Distancinė pozicija nėra laikomi atvejai, kai derinamąjį pažyminį nuo pažymimojo daiktavardžio skiria nederinamojo pažyminio kilmininkas ar koks nors kitas derinamasis pažyminys, t.y., kai visi tie pažyminiai priklauso tam pačiam pažymimajam žodžiui. Distancinės pozicijos atvejais derinamasis pažyminys su pažymimuoju žodžiu sudaro rėminę konstrukciją. Distancinė prepozicija būdingiausia būdvardžiu einančiam pažyminiui; (PS 8,8%, BrP 3,4%); skaitvardinis (PS 5,1%, BrP 2,4%) ir įvardinis pažyminys (PS 3,2%, BrP 1%) distanciškai vartojami rečiau, dalyviniam pažyminiui distancinė prepozicija nebūdinga – rastas tik vienas pavyzdys (žr. 10 lentelę). Prepoziciškai vartojamas derinamasis pažyminys nuo savo pažymimojo žodžio gali būti atskirtas veiksmažodžio, veiksmažodžio su jam priklausančiais žodžiais, prieveiksmio, nederinamojo pažyminio einančio prielinksnine konstrukcija ar vietininku. Konstrukcijų, kuriose į rėmą patenka veiksmažodis – vienas arba su priklausančiais žodžiais – abiejuose tyrinėtuose šaltiniuose yra beveik du trečdaliai. Reykia unt pasisakimo tami Sakramenty Kunigų žinot skayčius ir sunkibes nusideimu/ idant kayp galis teyp d i d i ažumestu a t p i l d i m u PS 146₂₁–₂₇. Kaypgi numanot toli b a y s e s n e s nupehno k u n č i a s/ kuris sunu Diewo paminditu PS 156₁₈–₂₁. Nes terp tu dvieju wagiščiu n e m a ž a s ira s k i r i u s... kadung wagiste daykto szwinto d w e i o k i u sawimp turi p i k t y b y PS 147₁₀–₁₅. Ir daug swieto Diewa thà cziesu meldusi/ idant Ponas Diewas Tiewas Kristui scham sunui sawam g e r a diltu p a l a i m a BrP 4₁₇–₂₀. Schicze girdim pirma Kristu ne puiku/ bet p r a s t u užžimusi b u d u BrP 605–6. Panašiu būdu gali būti įrėmintas ir prieveiksmis: Reykia Diewuy dekawot po iżpažinimu nusideimu/ kayp ažu d i d i labay g i e r a d e i s t y io PS 249₈–₁₁. Tusay pametimas Diewo/ kuriuo teyvas ir szventas ii pameta/ prisitinka del d w i e i u įpadčiey p r i e ž a s t u PS 199₃₀ – 200₃. Mokinkimes isch schio klausimo lano/ idant teypo daritu wissi... k o s ž n a s potam U k e n i k s ir Tiewas alba Augiwe BrP 32₂₀–₃₀. Kiti distancinės prepozicijos atvejai labai įvairūs, dažniausiai tarp derinamojo pažyminio ir daiktavardžio būna įsiterpę ilgos žodžių grupės, pvz.: K i e k w i e n o Christus Wieszpats musu nori turet k l a u s i t o i o PS 50₁₀–₁₃. Niekas negal iszakit/ kayp s u n k i u tie daro g a l i u ažu sawo nuodemes PS 161₂₇–₃₀. Pana Maria dumai/ kaip s c h w e n t a/ kaip g e r a Ponas Diewas isch pradžios s ž m o g u buwa leidens BrP 99₂₃–₂₆. „Punktuose sakymų“ neįprastą poziciją užima kai kurie nederinamieji pažyminiai, reiškiami prielinksninėmis konstrukcijomis ir vietininko, jie įsiterpia tarp derinamojo pažyminio ir pažymimojo žodžio: ...bet didė ar plati ara ant upinu ir g e r a u s d o w a n u PS 301₂₈–₃₁. Wi s o k i a r p e t i k i b y b a r- 138 9 lentelė Derinamojo pažyminio kontaktinė ir distancinė prepozicija Šaltinis | Derinamojo pažyminio kontaktinė prepozicija: ak. | % | Derinamojo pažyminio distancinė prepozicija: sk. | % | „Punktai sakymų“ | 1596 | 84,9 | 86 | 5,1 | „Postilė“ | 1037 | 98 | 22 | 2 10 lentelė Distancinės prepozicijos santykis su kalbos dalimis Šaltinis | Įvardinių distancinių pažyminių: sk. | % | Skaitvardinių distancinių pažyminių: sk. | % | Būdvardinių distancinių pažyminių: sk. | % | Dalyvinių distancinių pažyminių: sk. | % | „Punktai sakymų“ | 32 | 3,2 | 4 | 5,1 | 49 | 8,8 | 1 | 2,6 | „Postilė“ | 5 | 1 | 2 | 2,4 | 14 | 3,4 | – | – 139 n i u/ abejojimu ir wargiu klausimu aba questiiu/ izrūsimas PS 306₅–₈. Kitu d i d e d a r b y k a r s z t i b e aba stropibe/ noras liepsnuoius pasirode PS 330₂₈–₃₁. Ši jų pozicija prieš daiktavardį yra žymėta. 5. Indoeuropiečių prokalbėje ir senosiose indoeuropiečių kalbose įvairūs bekirčiai ar silpnai kirčiuoti žodeliai šliedavosi prie kirčiuotų savarankiškos leksinės reikšmės žodžių ir turėdavo antrąją vietą sakinyje (Wackernagel 1953; Степанов 1989 : 225). ”Punktuose sakymų” prie derinamojo pažyminio arba pažymimojo daiktavardžio gali šlietis dalelytės jau, tik, vėl (12 pavyzdžių), retkarčiais prieveiksmis tada (3 pavyzdžiai), įvardis tai (1 pavyzdys). Dalelytės dažniausiai šliejasi prie sakinio pradžioje einančio įvardžio, būdvardžio: A to kiti sutwerimay ne turį/ p a t s t i k t a y ž m o g u s ir Anietas turi luosiby PS 325₂–₅. P a č i u t i k t a y t i k e i m u sakos busiu įžganitays PS 258₈–₉. T a w e l g a l i b e Diewo ir išzintis wadinasi Christus PS 341₁₈–₂₀. K a y r e w e l p u n k a unt to swieto yra labai trumpa PS 242₃₀–₃₁. P i k t i w e t d a y k t a y maži ira nusideimay lyngwesni PS 314₂₇–₂₉. Prieveiksmis tada šliejasi prie sakinio pradžioje einančio daiktavardžio: I o n a s t a d u s z w y n t a s nesidave aprinkt ažu Mesiašu PS 73₈–₁₀. P o n n a t a d u s z w y n č i a u s i a ir Juozapas iog gieray iam dboios/ todin stebeios PS 190₄–₇. Įvardis tai yra prisišliejęs prie būdvardžio: M a ž a t a i ž k u s n i s n e g a l j u o p a s i s o t i n t PS 270₃₂–271₂. Kai minėti enklitikai įsiterpia tarp pažyminio ir pažymimojo žodžio, tai pastarieji yra labiau akcentuojami. Čia lietuvių kalbos žodžių tvarkos pakitimai atlieka panašų vaidmenį kaip daugelyje giminiškų kalbų senaisiais jų raidos laikotarpiais. IŠVADOS ”Punktuose sakymų” ir ”Postileje” dominuoja derinamojo pažyminio prepozicija (PS 74,3%, BrP 89,4%). Derinamojo pažyminio vartojimas prieš ar po pažymimojo žodžio tiesiogiai priklauso nuo to, kokia kalbos dalis tuo pažyminiu eina. Skaitvardis ir įvardis dažniausiai vartojami prepoziciškai (”Punktuose sakymų” NumN 95,2%, PronN 92,4%; ”Postileje” NumN 100%, PronN 93%). Būdvardinis ir dalyvinis pažyminys dažniau vartojamas postpoziciškai: ”Punktuose sakymų” postpoziciškai vartojama 42% būdvardinių ir 69,8% dalyvinių pažyminių, o ”Postileje” atitinkamai 14% ir 32,2%. Įvardinio ir būdvardinio pažyminio postpozicijos negalima paaiškinti vien kitų kalbų įtaka. Įvardinis pažyminys vartojamas postpoziciškai norint pabrėžti daiktavardį. Jo postpozicija, panašiai kaip ir būdvardžio, galėjo sąlygoti sakinio intonacija. Kai kuriais atvejais įvardis, einantis po pažymimojo daiktavardžio, yra su juo susijęs apoziciniu ryšiu. Būdvardis vartojamas po pažymimojo žodžio norint ekspresyviau pabrėžti tam tikrus teksto žodžius ar žodžių grupes. Būdvardinis pažyminys dažnai eina po pažymimojo žodžio sakinio gale ar prieš kokią nors sakinio pauzę. 140 Kai kurių sakralizuotų bažnytinių frazių dėmenų tvarkai galėjo turėti įtakos kitos kalbos (lotynų, lenkų). Be to, būdvardinis pažyminys dažniau vartojamas postpoziciškai, kai tekste atpasakojamas kitų bažnytinių veikalų turinys. Būdvardis gali eiti po pažymimojo daiktavardžio, kai šis dar turi kokį nors kitą prepozicinį ar postpozicinį pažyminį. „Punktuose sakymų“ būdvardis po pažymimojo žodžio eina gerokai dažniau negu „Postilėje“ galbūt dėl to, kad K. Sirvydas gausiau vartojo baroko epochai būdingas retorinio pobūdžio raiškos priemones. Derinamasis pažyminys gali turėti nekontaktinę poziciją. Ji būdingesnė „Punktams sakymų“. Distancinės pozicijos atveju derinamasis pažyminys su pažymimuoju žodžiu sudaro rėminę konstrukciją. Prepozicinis derinamasis pažyminys nuo savo pažymimojo žodžio dažniausiai yra atskirtas veiksmažodžio. Enklitinės dalelytės jau tik vėl užima antrąją vietą sakinyje, jos šliejasi prie stipriau kirčiuotų žodžių (derinamojo pažyminio ar pažymimojo žodžio). LITERATŪRA 1. Am brazas V. Dabartinės lietuvių kalbos žodžių tvarkos modeliai. — Lietuvos mokslų akademijos darbai. A Ser. T. 3(96), 1986, p. 92—102. 2. Ambrazas V. Žodžių tvarka ir baltų kalbų sakinio tipo rekonstrukcija. — Baltistica. T. 18(2), 1982, p. 100—118. 3. Durys M. Lietuvių kalbos sintaksė. K., 1927. 4. Girdenienė D. Aktualioji skaida ir jos vaidmuo bei reiškimo būdai lietuvių kalboje. — Kalbotyra, T. 22(1), 1971, p. 35—47. 5. Girdenienė D. Derinamojo pažyminio vieta tarminėje ir bendrinėje lietuvių kalboje. — Baltistica. T. 17(2), 1981, p. 156—169. 6. Greenberg J. Some universals of grammar with particular reference to the order of meaningful elements. — Universals of language. Cambridge, 1963, p. 73—114. 7. Hawkins J.A. Implicational universals as predictors of word order change. — Linguistics. V. 55, N 3, 1979, p. 618—648. 8. Meškauskas P. Lietuvių kalbos sintaksė. K., 1929. 9. Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI—XVII a. V., 1967. 10. Park F. Typology and word order change. — Linguistics. V. 18, 1980, p. 269—288. 11. Pirmoji lietuvių kalbos gramatika. V., 1957. 12. Reklaitis J.K. The PIE word order controversy and word order in Lithuanian. — Papers from the 3rd International Conference on Historical Linguistics. Amsterdam, 1982, p. 369—385. 13. Rosinas A. Žymimasis artikelis lietuvių kalbos tarmėse ir senuosiuose raštuose. — Kalbotyra. T. 24(1), 1972, p. 83—90. 14. Rosinas A. Dar kelios mintys dėl baltų kalbų artikelio, arba artroido. — Kalbotyra. T. 31(1), 1980, p. 96—98. 15. Rosinas A. Dėl tūlas statuso ir kilmės. — Mūsų kalba, 1986, Nr. 2, p. 30—33. 16. Rosinas A. Baltų kalbų įvardžiai. V., 1988. 17. Schwentner E. Die Wortfolge im Litauischen. Heidelberg, 1922. 18. Wackernagel J. Kleine Schriften. Bd.1. Göttingen, 1953. 19. Valeckienė A. Lietuvių kalbos gramatinė sistema. Giminės kategorija, V., 1984. 20. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. T. 3. V., 1988. 21. Грамматика литовского языка. В., 1985. 141 22. Мельничук А.С. Порядок слов и синтагматическое членение предложения в славянских языках. Киев, 1958. 23. Сиротинина О.Б. Порядок слов в русском языке. Саратов, 1965. 24. Степанов Ю.С. Индоевропейское предложение. М., 1989. THE POSITION OF ATTRIBUTES IN CONCORD IN OLD LITHUANIAN Summary Attributes of Modern Lithuanian precede the noun. They follow the noun only in the case of inverted word order. In Old Lithuanian the attribute followed the noun more often. Modern Lithuanian has the SVO order of the major sentence constituents. By implicational universals of Greenberg if any language has the SVO word order, the genetive and the adjective follow the noun. Modern Lithuanian is inconsistent with these implicational universals. The article deals with the position of the attribute in concord in K. Sirvydas ”Punktai sakymų” and J. Bretkūnas ”Postilė”. Statistical data show the dominance of prepositional attribute (PS 74,3%, BrP 89,4%). The pronoun and the numeral precede the noun more often than adjective (in ”Punktai sakymų” Adj N 58%; in ”Postilė” AdjN 86%). The postposition of attributes in Old Lithuanian writings can’t be explained only as a result of the influence of Slavonic languages. A pronoun follows the noun in such cases: when the noun is stressed; when the pronoun is connected with the noun by appositional relations; it can follow the noun as a result of the intonation and rhythm of the sentence. An adjective goes after the noun in such cases: when the adjective is stressed; when it is used in constructions with other attributes (pronoun or genetive); when it goes at the end of the sentence or before the pause. The position of the adjective in some frozen constructions of religious phraseology can be the result of Polish and Latin influence. The position of adjectives can be motivated by genre and style, e.g. postpositional adjectives in ”Punktai sakymų” are more often used for rhetorical reasons. The usage of enclitical words in the position between the attribute and the noun is being explained in connection with the law of Wackernagel. 142