Derinamojo pažyminio vieta senojoje lietuvių kalboje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIII (1995) GRAMATIKA IR LEKSIKOLOGIJA VIRGINIJA VASILIAUSKIENĖ DERINAMOJO PAŽYMINIO VIETA SENOJOJE LIETUVIŲ KALBOJE 1. Dabartinės lietuvių kalbos pažyminys paprastai eina prieš pazymimaji daiktavardį. Tokia jo pozicija yra neutrali, nezymeta. Postpoziciškai jis var- tojamas tada, kai jį norima pabrėžti (Schwentner 1922 : 29—30; Durys 1927 : 81—82; Meškauskas 1929 : 45; Girdenienė 1981 : 156, 168; Ambrazas 1986 : 96; 'paMmaTuka JiuToBcroro s3biKa 1985 : 685—686). Pastebėta, kad senuosiuose XVI—XVII a. raštuose derinamojo pazymi- nio postpozicija yra dažnesnė, tačiau išsamiau jo vieta pažymimojo žodžio atžvilgiu šiuose raštuose nėra tyrinėta, tik manoma, kad pažyminys dažniau nukeliamas po pažymimojo žodžio dėl slavų kalbų poveikio — daugelis religi- nių knygų buvo išverstos iš lenkų kalbos (Palionis 1967 : 208; Ambrazas 1982 : 107); dėl slavų kalbų zr. Mensuuuyx 1958 : 37 tt.; Cuporunnna 1965 : 12 tt.) Įvairių kalbų tipologiniai tyrinėjimai rodo, kad determinuojancio nario pozicija determinuojamojo atžvilgiu yra susijusi su sakinio branduolio kom- ponentų tvarka (Greenberg 1963 : 73 tt., Hawkins 1979 : 619—620; 629 tt.). Kalboms, kurių pažyminys vartojamas prepoziciškai, būdingesnis SOV žodžių tvarkos modelis. Būdvardinio (AdjN), skaitvardinio (NumN) ir įvardi- nio (PronN) pažyminio prepozicija tipologiškai derinasi su šiuo žodžių tvar- kos modeliu (Greenberg 1963 : 73 tt.; Ambrazas 1982 : 107). Sintaksinės tipologijos darbuose nurodoma, kad labai stipri implikacija sieja pazymini su prielinksninėmis konstrukcijomis: jei kuri nors kalba turi prielinksnines kon- strukcijas, tai jos pažyminys vartojamas postpoziciškai: PraepN — NGen — NAdj (Ambrazas 1986 : 99). Dabartinei lietuvių kalbai būdingas SVO žodžių tvarkos modelis, taip pat prielinksninių konstrukcijų vyravimas tipologiškai nesiderina su pažyminio prepozicija, todėl manoma, kad šis modelis gali būti naujesnis, neseniai įsi- tvirtinęs literatūrinėje kalboje. Pastebėta, kad tautosakoje ir tarmėse SOV ir OV modelis dažnesnis negu dabartinėje bendrinėje kalboje (Ambrazas 1982 : 102 tt.), tačiau tokiam požiūriui pagrįsti dar trūksta išsamesnių duomenų. ; Senuosiuose XVI-XVII a. raštuose derinamojo pažyminio postpozicija, kaip jau minėta, pasitaiko dažniau. Tai leido iškelti prielaidą, kad senojoje lietuvių kalboje derinamasis pažyminys reguliariau galėjo būti vartojamas po pažymimojo daiktavardžio, ir šią jo postpoziciją susieti su SVO ir VO žodžių tvarkos modeliu. D. Girdenienė, patyrinėjusi derinamąjį pažyminį žemaičių tarmėje, pastebėjo, kad kreipiniuose ir disfeminizmuose jis dažniau eina po pažymimojo daiktavardžio. Ji mano, jog tokiose konstrukcijose galėjo būti 124 išlikusi archaiška žodžių tvarka (Girdenienė 1981 : 165 tt.). 2. Senųjų raštų duomenys padėtų nustatyti žodžių tvarkos raidos kryp- tį. Bet tyrinėjimą sunkina ta aplinkybė, kad beveik visi senieji tekstai yra verstiniai, patyrę nemažą kitų kalbų įtaką. Pasirenkamas šaltinis turėtų būti originalus arba bent pusiau originalus. Šiame straipsnyje norima panagrinėti derinamojo pažyminio poziciją K. Sirvydo "Punktuose sakymų" ir J. Bretkūno "Postilėje". "Punktai sakymų" yra ne verstinis, bet originalus veikalas, pirmiausiai parašytas lietuviškai, tik po to išverstas į lenkų kalbą (Zinkevičius 1988 : 256). Šalia esantis verti- mas leidžia palyginti žodžių tvarką lietuviškoje ir lenkiškoje tekstų dalyse. J. Bretkūno "Postilė" taip pat nėra vertimas, bet kompiliacinis veikalas, ją ra- šydamas autorius pasinaudojo savo sakomais pamokslais ir kitų protestantų teologų darbais (Zinkevičius 1988 : 66—67). Nė vienas iš šių šaltinių stilistiniu požiūriu nėra visai neutralus, nežymė- tas. Tai retorinio pobūdžio tekstai — pamokslų rinkiniai. Į tai bus atsižvel- giama naudojant statistinius duomenis bej stengiantis nustatyti vyraujančią žodžių tvarką neutraliame tekste (Reklaitis 1982 : 371 tt.). 3. Siekiant nustatyti derinamojo pažyminio poziciją pažymimojo žodžio atžvilgiu buvo išrinkti visi sakiniai su pažyminiais iš K. Sirvydo "Punktų sakymų" pirmosios dalies ir iš 100 J. Bretkūno "Postilės" puslapių. Žodžių tvarka ištyrinėta 3447 junginiuose (2263 — iš "Punktų sakymų", 1184 — iš "Postilės"). Abiejų šaltinių statistiniai duomenys rodo (žr. 1 lentelę), kad dominuoja derinamojo pažyminio prepozicija: *"Punktuose sakymų" prepo- ziciškai vartojama 74,3% visų derinamųjų pažyminių, o "Postilėje" — net 89,4% !. 1 lentelė Prepoziciniai Postpoziciniai Šaltinis Bendras paZyminiai pažyminiai skaičius sk. % sk. % "Punktai sakymų" 2263 1682 74,3 581 25,7 "Postilė" 1184 1059 89,4 125 10,6 Derinamojo pažyminio vartojimas prieš ar po pažymimojo žodžio tiesio- giai priklauso nuo to, kokia kalbos dalis eina tuo pažyminiu (2 lentelė). Tiek "Punktuose sakymų", tiek "Postilėje" skaitvardinis ir įvardinis pažyminys dažniausiai vartojamas prepoziciškai ("Punktuose sakymų" NumN=95,2%, PronN=92,4%; "Postilėje" — NumN=100%, PronN=93%). Būdvardinio ir dalyvinio pažyminio vieta labiau įvairuoja: "Punktuose sakymų" prepozicis- kai vartojama 58% būdvardinių ir 30,2% dalyvinių pažyminių, o "Postilėje" atitinkamai — 86% ir 67,8%. Kaip matome, būdvardis ir dalyvis "Postilėje" ! Statistiniai duomenys ir toliau bus pateikiami tokia tvarka: pirmiausiai iš Punkty sakymy”, o po to iš ” Postiles”. 125 gerokai dažniau eina prieš pažymimąjį žodį. Aš. A nr Pažyminių, einančių skaitvardžiu, įvardžiu, būdvardžiu ir dalyviu, pozici- ją pravartu aptarti atskirai. į antys toti Lu 3.1. Kaip jau minėta, skaitvardis dažniausiai eina prieš pažymimąjį žodį — PS 95,2%, BrP 100%. ; Teyp skaitome ape Sauli karalu/ kuri rasztas sako d w e i s m e- t ws karalawusi vnt Israelo PS 13612—15. Pir m a 1 e d ie n aie ischmokam/ ghi tikrai isch Czistos Ponos Marios Betleheme gimusi BrP 9312—-14- p. dy Po pazymimojo žodžio "Punktuose sakymų" eina tik 4,8% skaitvardiniy pazyminiy (4 pavyzdžiai). Du iš jų randame ne pačiuose punktuose, o evan- gelijų ištraukose, kurias, matyt, vertė ne pats K. Sirvydas (Zinkevičius 1988 : 256). 2 iszeis ape a dinu trečiu ifwido kitus stowinéius vnt turgawiciu dikus... PS 3177_g. A buwo tinai iž akmenio su day šieši padeti pagal apéistimo žydu... PS 21419—11- Vienu atveju skaitvardis vartojamas prepoziciskai, kai prieš pazymimaji daiktavardį pavartotas kitas pažyminys (plačiau apie tokius atvejus žr. 3.3.). Tie kusniey tris ira anie/kuriuosus... PS 37924-95. Skaitvardinio pažyminio vieta daiktavardžio atžvilgiu lietuviškame ir len- kiškame "Punktų sakymų" tekste skiriasi: trimis atvejais iš keturių lietuviš- kos dalies postpozicinį pažyminį atitinka lenkiškos dalies prepozicinis. Pavyz- džiai: tobulibiu dewiniu PS 8629-93 — dZiewigéi doskonalošči; adinu trečiu PS 3177-8 — tržečiey godžinie; suday šieši PS 21419 — szešč slagiew. 3.2. Įvardiniai pažyminiai beveik visada vartojami prepoziciškai — PS 92,4%, BrP 93% (2 lentelė). Jie abiejuose tyrinėjamuose šaltiniuose sudaro daugiau kaip pusę visų prepozicinių pažyminių (PS 59,9%, BrP 50,1%; žr. 3 lentelę). Postpoziciniu pažyminiu dažniausiai eina būdvardis, bet įdomu pa- stebėti, kad įvardinis pažyminys sudaro net 32% visų "Postilėje" vartojamų postpozicinių pažyminių (PS 14,3%, žr. 4 lentelę). Beje, parodomieji įvardžiai tas, ta, šts, $i, šitas, šita, anas, ana kai kuriais atvejais vartojami panašiai kaip dabartinių Vakarų Europos kalbų artikeliai. Tokiais atvejais A. Rosinas yra pasiūlęs juos vadinti artroidais (Rosinas 1972 : 84; 88—89; 1980 : 96 tt.; 1988 : 59 tt.). Tačiau šių įvardžių artimumo artikeliams laipsnį sunku tiksliau apibrėžti, tad toliau jie nuo kitų jvardiniy pažyminių neskiriami, nes bus svarbiausia apibrėžti jų poziciją daiktavardžio atžvilgiu. ; Minėtieji parodomieji įvardžiai sudaro nemažą dalį visų įvardinių pažy- minių — maždaug pusę (43,7% ir 52,5%). Kai kurių pažyminių vartojimo dažnumas, matyt, priklauso nuo teksto tarminių ypatybių (žr. 5 ir 6 lenteles). K. Sirvydas dažniau už J. Bret- kūną vartoja įvardį kitas, bet rečiau įvardį šis. Tik K. Sirvydui būdingas įvardis tūlas. Vietoj kiekvienas J. Bretkūno pamoksluose vartojamas kožnas kiekvienas pavartotas tik vieną kartą. , Bet k tekwsi enas Zmog u po io akim thiek stowinti BrP 8113-14. Tiktai keletas ivardiniy [pazyminiy abiejuose šaltiniuose postpoziciskai vartojami dažniau. Pirmiausia tai įvardžiai anas, ana (PS 15,9%, BrP 154%) 126 zee 61 849 0F HH 99 98 Lob L OF 6 089 £—-— _— < 001 28° Apso, 869 06 20¢ 66 ZF OF 8S 99g 9 £8 +'I6 8001 8% Vv. 096 08 „fiurkyes rezjung į, ¥ ods 06 ša: 9. Od 9% ary Tog wu id % °d % id sAururAzed sAutrurkzed sAurur4zed s(kururSzed sluneg stutadeq sturpaeApng sturpieaf STUIpIEA3IBAS afpizod orunu/(zed oruriSTep Jį orurpaeaApną ‘orurpaeat ‘orurpreajreg 2[93U3] gz 127 > 3 lentelė | Prepozicinių pažyminių pasiskirstymas pagal kalbos dalis | Skaitvardiniy [vardiniy Budvardiniy Dalyviniy | Saltinis Bendras paZyminiy pazZyminiy pazyminiy pazyminiy | skaičius sk. % sk. % sk. % sk. % "Punktai sakymų? 1682 79 4,7 1008 59,9 556 33,1 39 2,3 "Postilė" 1059 82 TT 530 50,1 407 38,4 40 3,8 Postpozicinių pažyminių pasiskirstymas pagal kalbos dalis tlenetelė Skaitvardinių Įvardinių Būdvardinių Dalyvinių Šaltinis Bendras pazyminiy pažyminių pažyminių pažyminių skaičius sk. % sk. Wo. en Sk. % sk. % "Punktai sakymų? 581 5 0,9 82 143° 403. 694 90 15,5 "Postilė" 125 = = 40 32 66 52,8 19 15,2 ir pats, pati (10,8% ir 12,2%). Juos linkstama vartoti postpoziciškai, matyt, siekiant labiau pabrėžti daiktavardį. 5 lentelė K. Sirvydo "Punktuose sakymy” dažniau vartojamų įvardinių pažyminių prepozicijos ir postpozicijos santykis Prepoziciškai Postpoziciškai Įvardinis pažyminys vartojamų vartojamų Pr % Po % Tas 384 97 12 3 Visas 192 97 6 3 Kitas 123 99,2 1 0,8 Tūlas 72 75,8 23 24,2 Visoks 65 95,6 3 4,4 Anas 37 84,1 T 15,9 Toks 28 90,3 3 air Pats 33 89,2 4 10,8 Kiekvienas 21 91,3 2 8,7 Sis | 17 100 — — Koks 2 11,1 16 88,9 ...teyp regiesime karalistey an oy Diewu Tewu/ Dwasiu szwentu ir Sunu Diewo PS 33716—19. Lutheru ir Kalwinu eldiieles ne turi stirniko Christaus paties/ ney kitu nuog io istatu PS 2753; — 276, _3. Er pawirsta dd na anna, persiegnotaing kuna BrP 665_g. Taip pat galima pastebėti, kad "Punktuose sakymy” šių įvardžių postpo- zicija dažnesnė prieš pauzę. Tai sietina su ta aplinkybe, kad lietuvių kalboje labiau pabrėžiama antroji nuo galo pozicija (Girdenienė 1971 : 41; 1981 : 162—163). Teyp dare du dia an a/ ir tuo miegu miegoio/ kuri ape sawi teyp bilo PS 28427_29. Pirma, žinklas ira Zim e ana/ kuriosp szauda kas PS 19016—17. ...kiekwienas moka irtis ing karalisty dungaus... bet plaukia tiesiagiuy ing pragaru pati PS 2765-54. Postpoziciškai vartojamas įvardis pats, pati ne visuomet sudaro atributinį junginį: su daiktavardžiu jis gali būti susijęs ir apoziciniu santykiu (Valec- kienė 1984 : 117—118; 123). Sis ir kai kurie kiti postpoziciškai vartojami įvardžiai (visas, visa, tas, ta) dar kartą nurodo daiktavardžiu pasakytą daik- tą: 129 6 lentelė J. Bretkūno "Postilėje" dažniau vartojamų įvardinių pažyminių prepozicijos ir postpozicijos santykis Prepoziciškai Postpoziciškai Įvardinis pažyminys vartojamų vartojamų Pr % Po % Tas 121 98,4 2 1,6 Sis 111 96,5 4 3,5 Visas 105 96,3 4 3,7 Pats 36 87,8 5 "122 Sitas 35 100 — — Kitas 30 96,8 1 3,2 Kožnas 17 944 į epg Anas 11 84,6 2 154 Koks 8 32 17 68 Bei Kristus patsai teipo kalba BrP 721. Tugi aniemus sudna diena bus sunku nūgta Diewui pacziam atsakiti BrP 9919-29. Todriniog žmones wisi ira tikri newalnikay Diewo PS 322¢_3. Smertis ir szeme turres numiruses szmones wissas ischdūti BrP19929. Nes iu dusdias tasgi/ kurios pirmay kuny giweno/ kunuosna sawo per galiby Diewo sugruzintas buwo PS 88325. Dar dažniau negu anksčiau minėti įvardžiai postpoziciskai vartojamas tūlas, kuris pastaruoju metu siūlomas laikyti būdvardžiu (Rosinas 1986 : 30 tt.). Tūlas postpozicinė vartosena savo dažnumu (23%) panaši į kai kurių būdvardžių plg. baisus — 23,5%, geras — 24,6%), bet panašiai kaip minėtų įvardžių jo postpozicija pabrėžia pažymimąjį žodį — daiktavardį: Wadinasi waystu/ kuriuo gidžiasi žieyždaiir ligos tulosPS 3551-39. Dušioy seia galibes tulas atminti/ iszmoniu/ luosu noru: ir wel tose seta mokstu tulu PS 292; 5. Tūlas postpozicijai būdinga dar viena ypatybė: šis įvardis dar dažniau neg fines po pazymimojo žodžio eina prieš pauzę (zr. ir ankstesnius pavyz- Zius): Karias ira badas/ maras/ ligos tulos PS 2602930. k sa, reporicithal vartojamo įvardžio tūlas pozicija sakinyje nėra šitaip api- rėžta: iv Kieldawo stalu aba puotu daridawo didy tulu walgiktu ir gierimu pilnu PS 2275_g. Tuo rodžia kad hid tulu si. daykt Ap vnt dungaus ir vnt žiemes PS 9610-15. 130 Nuo kitų įvardžių savo pozicija ryškiai skiriasi įvardis koks. Po pažymi- mojo žodžio jis eina net dažniau negu prieš jį (PS 88,9%, BrP 68%). Sunus ima turtu tewo sawo ne ažu darbus kakiuos/ bet todrin iog sunus ira PS 32339 — 324, -3- „Ar teyp ape kitos io tikribes pa truputi ku gaudome/ ir kayp tusteli k o ki aukso saw nulaužiame PS 2092. 5. Kadda sZmogus koksai stala pakloij alba pakel/ sweczius ka- kius pakwietens/ alba su sawa szeimina noredams walgiti BrP 6438 —651—3. Tadda Kristus mumus sawa kuna ir kraughi kaip sZenkla ko ki malones dūst BrP6720—21. Pirmiausia, tokiai šio įvardžio vartosenai galėjo turėti įtakos jo nezymi- moji reikšmė, pagal kurią jis atitinka šiuo metu vyraujantį įvardį koks nors. Antra, koks tik postpoziciškai vartojamas samplaikose kažin koks, bet koks, maža koks ir pan., kur jis turi panašią apozicinę funkciją kaip jau minėtas pats. Tai leidžia manyti, kad nežymimojo įvardžio koks postpozicija yra re- liktinė, ir konstrukcijos, kuriose šis įvardis vartojamas enklitiškai po labiau pabrėžiamo daiktavardžio, yra išlaikiusios senesnę būklę. Prepoziciškai šis įvardis dažniausiai vartojamas tada, kai pažymimasis daiktavardis dar turi kitų pažyminių: ++iž tu mariu sema wisi/ kurie turi kokiu sawimp Diewo m i- listu PS 1733-46. Esch nei Kristus esmi/ nei Elioschus/ nei wel kits koksai Prarakas BrP 4023-34. Isch nauio Testamento... girdeiom Kristu tikrai... Bethleheme gimusi ir kaip kita koki prasta Berneli wistiklosna inwistita BrP 7015. Įvardžių pozicija gali nesutapti lietuviškame "Punkty sakymų" tekste ir lenkiškame vertime: šiame pamokslų rinkinyje yra 9,6% junginių, kuriuose įvardis, lietuviškame tekste einantis po pažymimojo žodžio (NPron), lenkiško- je teksto dalyje eina prieš jį (PronN), pvz.: sutwerimo kiekwieno PS 792394 — každego stworženia; widuris pačius PS 878 — samych wnetržnošči; dieno- mis šitomis PS 3702223 — te dni; laymiby tokiu PS 3897 — takie šczęščie; mariu wisu PS 20919—11 — wszystkiego morža. Tokių junginių, kur lietuviškame tekste būtų PronN, o lenkiškame NPron yra labai mažai (0,8% visų prepoziciškai vartojamų įvardžių), pvz.: to swieto PS 10826 — swiata tego; tasay žodis PS 34123 — slowo to; wisi žmones PS 35820 — lud wszytek. Dėl to įvardžio postpoziciją paaiškinti lenkų kalbos įtaka negalima. Pa- brėžti tam tikrus teksto vienetus autoriams buvo aktualu, nes patys tekstai (pamokslų rinkiniai) buvo skirti sakytinei kalbai. Pozicijos įvairavimą kartais matome ir tame pačiame sakinyje. Kaczeibei sZmones wissi bei Angelai wissi rodas noretu sžinoti/ kū metu alba kaddai Ponas Jesus antra karta isch dangaus tur ataiti suditu wissas sZmones BrP 21913. A schitta buda ne pramane simogus koksai prastas/ nei wel didis koksai Dakta- r a 3/ nei wel Popiesfus/ nei wel Ciesaras koksai/ nei wel Angelas Diewo BrP 6322-95. Net tas pats įvardis su tuo pačiu daiktavardžiu dažnai vartojamas dvejo- pai, pvz.: kiekwienam dayktuy PS 992¢_27 — dayktuy kiekwienam PS 993, — 1001; ditomis dienomis PS 36515 — dienomis šitomis PS 3702223; wisokiu 131 turtu PS 37894 — turtu wisokiu PS 3766-7; prarakas koksai BrP 4225 = koksai prarakas BrP 4024; patsai Kristus BrP 41; 2 — Kristus patsai BrP914; wissas sžmones BrP 1021 — sžmones wissas BrP 1929 Ir t.t. stu su] Taigi įvardžio postpozicija, matyt, yra lietuvių kalbai būdingas Feigkings. [vardinis pažyminys vartojamas postpoziciskai norint pabrėžti daiktavar i taip pat jo postpozicija galéjo salygoti sakinio intonacija, be to, įvardis eina po daiktavardžio, kai su juo yra susijęs apoziciniu ryšiu. barų . 3.3 Būdvardžiai dažniau už skaitvardžius ir įvardžius vartojami postpozi- ciskai (PS 42%, BrP 14%). Skaitvardžių ir įvardžių postpozicijos dažnumas abiejuose šaltiniuose sutampa, o būdvardžių — smarkiai skiriasi (skirtumas = 28%). . e . ‘Biidvardiniai pazyminiai nėra labai įvairūs, didelė jy dalis nuolat karto- jasi. Tai leidžia nustatyti skirtingus įvairių leksemų vartosenos polinkius (žr. 7 ir 8 lenteles). 7 lentelė K. Sirvydo "Punktuose sakymų" dažniau vartojamų būdvardinių pažyminių prepozicijos ir postpozicijos santykis Prepoziciškai Postpoziciškai Būdvardinis pažyminys vartojamų vartojamų Pr i Po % Didis ; 104 67,5 50 32,5 Geras 49 75,4 16 24,6 Amzinas 41 62,1 25 37,9 Mažas 26 813 6 18, Tikras 26 65 14 35 Piktas 24 68,6 11 31,4 Sunkus 24 66,7 12 33,3 Šventas 20 16,7 100 83,3 Aukštas 14 61 9 39 Baisus 13 76,5 4 23,5 Senas 11 68,8 5 31,2 Brangus | 9 39 14 61 K. Sirvydo "Punktuose sakymų" tiktai dviejų būdvardžių postpozicija yra dažnesnė už prepoziciją — brangus (Po 61%) ir šventas (Po 83,3%). As- tuonis kartus iš keturiolikos būdvardis brangus eina to paties daiktavardžio pažyminiu — akmuo brangus: 132 Tie dayktay... vadinasi auksu/ sidabru/ Ziméiugays/ a k m e n i- mis brungumis/ turtu/ iždu PS 3661115. AZusimileiau prisakimu tawo labiaus negi aukso ir tapaZiuso akmenio brungaus PS 35493. Paprastai būdvardis šventas eina po paZymimojo daiktavardžio įvairiuo- se terminologizuotuose junginiuose: rasztas szwintas, Dwasia szwinta, Ionas szwyntas, Bažničia szwynta ir pan. Šio būdvardžio postpozicijai, matyt, tu- rėjo įtakos kitos kalbos (lotynų, lenkų), iš kurių arba per kurias atėjo tos sak- ralizuotos bažnytinės frazės su atitinkama dėmenų tvarka (plg. lot. spiritus sanctus, lenk. duch šwięty ir pan.). Teyp Jonui szwyntam szaukiunčiam kayp balsuy atsiliepe ne maža tu/ vnt kuriu anas szauke PS 13924-937. Jam pačiam ir wienam duota ira Dwasia/ tay ira dowanos Dw asios szwentos be mieros PS 17819—23. Tie rayšitoiey/ bus paties žmogaus tikra io širdis... bus an i e- lay szwyntieii/ bus welinay/ bus ir kiti sutwerimay PS 51795. Visų kitų dažniau pasitaikančių būdvardinių pažyminių prepozicinis daž- numas svyruoja maždaug tarp 60% ir 75%. "Postilėje" šiek tiek dažniau postpoziciskai vartojamas būdvardis mielas (Po 25%), ypač einantis kartu su nederinamuoju įvardiniu pažyminiu: 8 lentelė J. Bretkūno ”Postiléje” dažniau vartojamų būdvardinių pažyminių prepozicijos ir postpozicijos santykis Prepoziciskai Postpoziciškai Būdvardinis pažyminys vartojamų vartojamų Pr % Po % Sventas 87 88,8 11 11,2 Didis 60 89,6 7 10,4 Sudnas 32 100 -— -— Amzinas 31 86,1 5 13,9 Prastas : 28 90,3 3 9,7 „Tikras i 20 83,3 4 167 Brangus © 16 88,9 2h & 1,3 » Geras 15 88,2 2 11,6 - Linksmas 10 91 Loans : Mielas 9 75 3 25 Ir daug sžmoniu sawa duschele miela Diewui attadiitu/ ir amsžinai butu ischganiti BrP 1329-22. Nig ko apsaugok mus Diewe Tiewe per Jesu Kristu Sunu tawa miela BrP 6939. 133 Visų kitų dažniau "Postilėje" prepoziciškai vartojamų būdvardinių pažy- minių dažnumo amplitudė svyruoja tarp 8396 ir 91%. RT Pratt | Abiejuose šaltiniuose nėra dažniau vartojamo būdvardinio pažyminio, ku- ris būtų tik prepozicinis arba tik postpozicinis. Būdvardžio vieta daiktavardžio atžvilgiu paprastai sutampa ”Punkty sa- kymy?” teksto lietuviškoje ir lenkiškoje dalyse. | r. : R Nesutapimy labai mazai. Tokiy junginiy, kur lietuviskoje dalyje AdjN , o lenkiškoje NAdj yra 2,7%; pvz.: durno wiro PS 3213 — meZa glupiego; vmžinu iZganimu PS 14434 — zbavienie wieéine; biauriu palaydu PS 3452930 — bréydkich rozpust; paganiszko diewayéio PS 4229-30 — božka poganskiego; wienatiii Sunu PS 6627 — Syna iednorodzonego ir t.t. O tokių junginių, kur lietuviškoje dalyje NAdj, o lenkiškoje AdjN yra 4%: gieydulu piktu 2329 — zlych žądž; luosibes piktos PS 719—-10 — zley wolnošči; szwyntibes retos PS 757_g rZatkiey swigtobliwodéi į warnu iuodu PS 8528 — czarna wrona; pagundimu sunkiu PS 242526 — cigszkich pokus ir t.t. Iš šių nesutapimy matyti, kad lietuviškos teksto dalies prepozicinio bud- vardzio vieta, verčiant į lenkų kalba keičiama labai retai (2,7%); priešingai, NAdj verčiama į AdjN netgi šiek tiek dažniau (4%). Taigi būdvardžio po- stpozicijos paaiškinti lenkų kalbos įtaka negalima. Pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje D. Kleinas yra rašęs: "Lietuvių kal- bos būdvardžiai, kaip lotynų ir graikų, derinami gimine, skaičiumi ir linksniu. O nuo vokiečių kalbos skiriasi tuo, kad lietuvių kalbos būdvardžiai stovi ir prieš savo daiktavardį, ir po daiktavardžio. Vadinasi, teisingai būtų sakoma: piemd geras ir geras piemt" (Pirmoji lietuvių kalbos gramatika 1957 : 512). Tai, kad būdvardžio vartojimas prieš arba po pažymimojo daiktavardžio galėjo būti motyvuotas, rodytų jo pozicijos įvairavimas (panašiai kaip įvar- dinio pažyminio). Neretai būdvardis vartojamas dvejopai su tuo pačiu daik- tavardžiu; pvz.: aukszto kalno PS 37719 — kalno aukszto PS 31031; brungiu prekiu PS 36590 — prekiu brungiu PS 3668; didžiu rupeščiu PS 14498 97 — rupeščiu didžiu PS 13423; piktus Anielus PS 37321—99 — anielus piktus PS 25923; tikru Diewu PS 3039 — Diewu tikru PS 6218; amsžinu karaliumi BrP 921-22 — karalumi amsžinu BrP 125; czistos panos BrP 6,7 — Pannos czistos BrP 1612; grieschnoio sžmogaus BrP 898 — sžmogaus grieschnoio BrP 762; prastas szmogus BrP 46,3 — sZmogus prastas BrP 635299 ir t.t. Netgi tame pačiame sakinyje būdvardžio pozicija įvairuoja: Tays žodžieys žada Diewas i gimines auksztos karalu/ kuriu wadina auksztu Cedru/ duot Christu aba Mesiašiu/ kuris iž pradžios bus masža szakiele/ iauna/ layba/ a potam vžaugs Cedru tabay didžiu PS 3llg_15. Wisas swietas di- dis ira stebuklingas/ bet ir masZas swiet as/ tay ira Zmogus/ kuriami surakino aba sukrowe Diewas didi swietu/ ir padare ii sumbariomis didzZio s w i eto/ tol stebuklingiesnis ira PS 17615_14. Maria ira merga czista/ pirm usigimimo/ patime usZgimimme ir passiliekt czista merga/ popagimdimo sawa BrP 571999. i „Taigi minėti duomenys rodo, kad ir būdvardžio prepozicija, ir jo postpo- zicija pažymimojo žodžio aržvilgiu yra senosios lietuvių kalbos ypatybė. Tad svarbu nustatyti, kada būdvardinis derinamasis pažyminys eina prieš daik- 134 tavardį, o kada yra vartojamas po jo. Čia pravartu atkreipti dėmesį į kelis atvejus: 3.3.1. Būdvardinis pažyminys, einantis prieš daiktavardį, dažniausiai ne- pabrėžiamas: Didžiu milistu rodžia tiemus/ kurie žiemindamies pokim io letami ir plakami dungaly waykšžioia PS 5626 — 513. Kaip nu newienas sawa prastos gimines delei netur nussiminti/ teip atpent newienas sawa didžios gimines delei netur issikelti BrP 826-7. 3.3.2. Budvardinis prepozicinis pažyminys labiausiai pabrėžiamas tada, kai jis esti atskirtas nuo savo pažymimojo daiktavardžio kokio nors kito žo- džio (tai vadinamoji distancinė prepozicija, apie ją žr. 4). Toks pažyminys, pasak D. Girdenienės (1981 : 159), paprastai perteikia esminę informaciją: ..0 tay dažnay daro tiemus/ kurie ne teyp didi turi sargiby wnt širdies sawo PS 2008-11. ...1dant Ponas Diewas Tiewas Kristui scham Sunui sawam gera dūtu palaima BrP 4183-99. 3.3.3. Būdvardis dažniausiai vartojamas po pažymimojo žodžio norint ekspresyviai pabrėžti tam tikrus teksto žodžius ar žodžių grupes, išryškinti retorinę sakinio intonaciją ir jo ritmą (Crenanos 1989:228). Kai kur postpo- ziciją galėjo sąlygoti ir gramatinė sakinio struktūra arba kitų kalbų poveikis. 3.3.3.1. Būdvardis, einantis po pažymimojo žodžio, gali būti pabrėžia- mas pats: Guldžia kas diena vnt stalo duonu giwu PS 22714-16. Vnt a k- menukietu puola ta sekla/ tasay žodis PS 3439-11. SudZia isz mintingas sudis žmones sawo PS 2214-16. D. Girdenienė taip pat yra pastebėjusi, kad nukeltas po pažymimojo žo- džio, būdvardis yra Patyškiriamas, labiau pabrėžiamas (Girdenienė 1981 : 159). 3.3.3.2. Būdvardis gali eiti po pažymimojo daiktavardžio, kai šis dar turi įvardinį prepozicinį pažyminį: Jey sunum but karalaus... didis ira daiktas/ kayp tol didesnis... turet ažu Tewu anu Maiestotu aukščiausi PS 10315-93. Jog ira mariomis/ iumpi reykia ieszkot Ziméiugu/ ir akmeniu brungiu w i s o- kiu gieribiu szwyntu PS 18931-95. Tas katas gieta- žinis ira wiltis druta PS 27810-11. Wisas swietas didis ira stebuklingas PS 17616—17. Šio tipo konstrukcijos yra būdingos tik vienam iš tyrinėtų šaltinių — "Punktams sakymų". 3.3.3.3. Būdvardinis derinamasis pažyminys taip pat neretai vartojamas postpoziciškai tokiose sudėtingesnės struktūros konstrukcijose: pažymimasis daiktavardis-savybinis įvardis- būdvardinis pažyminys: Galiausei Pona Jesu Kristu... ischroda io kosanis kures ghis sake/ ir darbai io indiwni BrP 619-29. Treczaie dienaie girdoiom pati Diewa Tiewa per Angela sawa Schwenta schita UZgimima sawa 3s u- n aus. apsakidinoiusi BrPig_19. ...leyp Wieszpals pakolay vnt Ziames giwena tureio sawimp dušioy sawo szwenéiausiey ir linksmiby 135 aba saldiby regiedamas Diewu PS 30915—20. ..-ta duona ira kunas io szwendéiausias sakramenty altariaus PS 2271820. : iia "Punktuose sakymų" tokių sudėtinių junginių derinamuoju pažyminiu, dažniausiai eina būdvardis šventas, pvz.: akiu io szwenčiaustu PS 3645; Bažničia io szwynta PS 20323—24; kotose 10 szwinčiausiose PS 3379. ki 3.3.3.4. Labai dažnai būdvardis vartojamas postpoziciškai sakinio ga- le arba prieš kokią nors pauzę sakinio viduryje, paprastai žymimą skyrybos ženklu. Tokia postpozicinio pažyminio vieta būdinga abiems tyrinėtiems šal- tiniams. O toki iszmintis ira žmoguy swieto sekietoiuy smertis ir pr a p u l- tis vm#ina PS 3827-19. Wieszpats Jesus Christus Diewas ir žmogus ira mumus knigomis giwomis PS 1813-16. Daug ira nuodemiu sunkiu/ kuriu žmogus pačiu tiktay sirdžiu dasilaydZia PS 1474124. Kadangi ghis esti musu karalumi ams Zinu/ kursai mus po akim sawa dangaus Tiewo apleisin ir amsZinai ischgana BrP 124_7. Ir schito delei giest Baséinicze krikschczonischka/ Bernelis paschlowintas/est mumus uszgimmes BrP 7123-95. Taip pat buvo pastebėta, kad būdvardinį pažyminį linkstama vartoti po pažymimojo žodžio tuo atveju, kai iš kelių vienarūšių sakinio dalių tik kuri nors viena tą pažyminį turi: Risza runkas io/ kad pameta tomis dienomis darbus gi e- rus/ Basžnicziu/ maldas/ klausimu mišios szwentos PS 36417—21. Tie rayšitoiey bus paties žmogaus tikra io širdis... bus anielay szwyn- tieii/ bus welinay/ bus ir kiti sutwerimay PS 517-25. Tadda ghis kit nieka negal pakelti kaip dūna/ bei wina/ tatai esti strowa ir gierima pr a sta BrP 6524. Būdvardis, einantis prieš pauzę paprastai nėra pabrėžiamas. Paskutinė frazės pozicija, lyginant su tokia pat frazės pradžios pozicija, yra apskritai nežymėta, o remos centras šnekamojoje kalboje dažniausiai būna priešpas- kutinėje pozicijoje (Girdenienė 1981 : 161—162). Taigi tais atvejais, kai būdvardis eina prieš pauzę, yra pabrėžiamas pažymimasis daiktavardis. 3.3.3.5. J. Bretkūno "Postilėje" postpozicinį būdvardį nuo pažymimojo žodžio gali atskirti nežymimasis įvardis koks: „ne czirgu kakiu brangu ussedens bet assilu / be wissokios puikistes ir lepistes BrP 92.3. Anis negal permaniti/ kodelei tatai nusidūst/ iog teip brangus Bernelis/ ne pillije kokioe didžoie laikose BrP 10121—93. a 3.8.8.6. K. Sirvydo ir J. Bretkūno raštuose derinamojo pažyminio po- stpozicija dažnesnė tada, kai tekste atpasakojamas Šventojo Rašto ar kitų bažnytinių veikalų turinys: Ir imsiu tieg asz isz širdies cedro aukszto ir padesiu iž wiršines szaku io masžu riksztely nulauzsiu/ ir isadinsiu vnt kalno auks z to ir vzsikielun čio. Vnt kalno aukszto Israelo isadinsiu ii ir žiels ir daris waysiu/ irbus cedru didžiu PS 31025 — 3115. Tumus schendiena uszgimme Ischgelbetois. + Kristus insikunija per D w a s e Schwent a isch Marios Czistoses Mergos. Ir schito delei giest B a s ž- nicze krikschczonischka/ Bernelis paschlowin- 136 t a s/ est mumus usžgimmens. Item. Mumus gimens mumus dūtas/ isch mergos nelitetos. Bei Kristus patsai teipo kalba/ Teyp Diewas numileia Swieta/ Jog Sunu sawa wienatighi daweBrP 7199 — 723. Derinamojo pažyminio vietą šiuo atveju galėjo veikti lotyniškų ar lenkiškų bažnytinių veikalų įtaka ir retoriniai motyvai — siekimas išryškinti, pabrėžti tam tikras sakralinių tekstų sąvokas. 3.3.3.7. Būdvardis dažniau eina po pažymimojo daiktavardžio, kai su juo sudaro terminologizuotą junginį: sžmogus grieschnas BrP 683; Basžnicze krikschczonischka BrP 7124; Dwasia szwynta PS 17534 ir pan. Atitinka- muose lotynų ir lenkų kalbų junginiuose panašiais atvejais būdvardis eina po pažymimojo žodžio, tad čia irgi galima tų kalbų įtaka. Kaip jau buvo minėta, K. Sirvydo "Punktuose sakymų" būdvardis po pa- žymimojo žodžio eina gerokai dažniau negu J. Bretkūno ”Postiléje” (PS 42%, BrP 14%). Toks ryškus skirtumas tikriausiai atsirado dėl keleto priežasčių. K. Sirvydas savo pamoksluose gausiau vartojo retorinio pobūdžio išraiš- kos priemones. Jo pamokslai parašyti puošniu, ekspresyviu stiliumi, būdingu baroko epochai, todėl juose daug inversijos atvejų. Daug tabay padest weiey gieri tiemus/ kurie iriasi per marias PS 279; _3. Dega vgnis gieydulu piktu wisuose PS 23213. J Bretkūno pamokslai parašyti paprastesniu, ne tokiu pakiliu ir emocingu stiliumi, juose vartojama mažiau retorinio pobūdžio raiškos priemonių. Būd- | vardžio postpoziciją "Punktuose sakymų" galėjo skatinti ir lenkų kalbos po- | veikis. Kadangi vokiečių kalboje būdvardinis pažyminys paprastai eina prieš | pažymimąjį žodį, tai vokiečių kalba tiesiogiai paveikti postpozicinės būdvar- | džio vartosenos "Postilėje" “negalėjo. Taip pat galima daryti prielaidą, kad | būdvardžio pozicijos skirtumą galėjo sąlygoti ir autorių tarmė. 3.4. Dalyvinis derinamasis pažyminys vartojamas postpoziciškai dar daž- niau negu būdvardinis — " Punktuose sakymų" jo postpozicija yra vyraujanti — 69,8%, o "Postilėje" siekia 32,2%. Po pažymimojo žodžio dalyvinis pažy- minys eina panašiais atvejais kaip ir būdvardinis: Pasleptes ižganimo musu wadinasi iždu aZusleptu/ žimčiugays/ | akmenimis brungumis PS 18620_25. Vgni tieg degunčiu ažugiesia | wunduo PS 24013. Teyp sunus Heli ižlepinti palado biauriey PS 21226—28. Kitos motinossu sopuleys neiszakitays gimdžia/ | o Ponna Maria su neiszakitu džiaugsmu sunu sawo pagimde | PS 16930—24.- ...schicze weysdek idant ir tu ta žo di Diewo gir d e- ta neuszmirschtumbei BrP 9911-13. Bet nu Pone Diewe gelbek s ž m o- nes pawargusias BrP 9118-19. Ghis mane siunte... idant s chi r- dis sulausžitas gidicziau BrP 3439-23. Kuroe dienoie walgisi nog medžio usždrausto/ smertimi numirsi BrP 7313. Postpoziciškai vartoti labiau linkstama daugiaskiemenius (3 ir daugiau skiemenų) dalyvius. "Punktuose sakymų" nemažą tokių postpozicinių pa- žyminių grupę sudaro dalyviai turintys priešdėlius ne-, nu-: nemirsztuntis, nepermanomas,’ merimstuntis, ‘neiszmanuntis, neiszakomds;' neiszsemamas, nukriZiavotas, numiletasis) nurimstuntis, = i. VEL Gul 4; Derinamasis pažyminys gali turėti ir nekontakting poziciją, t.y. gali būti atskirtas nuo daiktavardžio kitais žodžiais. Distancinė prepozicija bū- 137 dinga 5,1% "Punktuose sakymų" vartojamų prepozicinių pažyminių ir 2% — "Postilėje" (žr. 9 lentelę). j 3 a Distancine pozicija nėra laikomi atvejai, kai derinamąjį pažyminį nuo pa- žymimojo daiktavardžio skiria nederinamojo pažyminio kilmininkas ar koks nors kitas derinamasis pažyminys, t.y., kai visi tie pažyminiai priklauso tam pačiam pažymimajam žodžiui. Distancinės pozicijos atvejais derinamasis pa- žyminys su pažymimuoju žodžiu sudaro rėminę konstrukciją. be Distanciné prepozicija biidingiausia biidvardZiu einančiam paZyminiui: (PS 8,8%, BrP 3,4%); skaitvardinis (PS 5,1%, BrP 2,4%) ir ivardinis pa- zyminys (PS 3,2%, BrP 1%) distanciskai vartojami rečiau, dalyviniam pazy- miniui distanciné prepozicija nebūdinga — rastas tik vienas pavyzdys (žr. 10 lentelę). į Prepoziciškai vartojainas derinamasis pažyminys nuo savo pažymimojo žodžio gali būti atskirtas veiksmažodžio, veiksmažodžio su jam priklausan- čiais žodžiais, prieveiksmio, nederinamojo pažyminio einančio prielinksnine konstrukcija ar vietininku. Konstrukcijų, kuriose į rėmą patenka veiksmažodis — vienas arba su pri- klausančiais žodžiais — abiejuose tyrinėtuose šaltiniuose yra beveik du treč- daliai. Reykia vnt pasisakimo tami Sakramenty Kuniguy žinot skayčiaus ir sunki- bes nusideimu/ idant kayp galis teyp didi ažumestu atpildimu PS 14621—27. Kaypgi numanot toli baysesnes nupelno kunčias/ kuris sunu Diewo paminditu PS 1561821. Nes terp tu dwieiu wagiščiu ne m a- žas ira skirius... kadung wagiste daykto szwinto d w e i o- kiu sawimp turi piktyby PS 14719—15. Ir daug swieto Diewa thd cziesu meldusi/ idant Ponas Diewas Tiewas Kristui scham sunui sawam g «- ra dūtu palaima BrP 417-29. Schicze girdim pirma Kristu ne puiku/ bei prastu usžgimusi b udu BrP.605—s. Panašiu būdu gali būti įrėmintas ir prieveiksmis: Reykia Diewuy dekawot po ižpažynimuy nusideimu/ kayp ažu didi labay gieradeisty io PS 2493_1;. Tasay pametimas Diewo/ kuriuo teysus ir szwentas ii pameta/ prisitinka del d w i e i u ipačiey prie žas tu PS 19939 — 2003. Mokinkimes isch schio klausimo Iano/ idant teipo daritu wissi... kos žnas potam Ukeniks ir Tiewas alba Augiwe BrP 3229-30. Kiti distancinés prepozicijos atvejai labai įvairūs, dažniausiai tarp derina- mojo pažyminio ir daiktavardžio būna įsiterpę ilgos žodžių grupės, pvz.: Kiekwieno Christus Wieszpats musu nori turet klausi toio PS 5010-13. Niekas negal iszakit/ kayp s un k i u tie daro gayliu ažu sawo nuodemes PS 16137_39. Pana Maria dumaij/ kaip schwenta/ kaip gera Ponas Diewas isch pradžios sžmogu buwo leidens BrP 992395. „OPunktuose sakymų" neįprastą poziciją užima kai kurie nęderinamieji pa „Žyminiais reiškiami prielin kaninėmis:konstsukcijomiseirrnietinimkmo ro jierįsįšer- pia tarp derinamojo pažy minio ir pažymimėjo:žodžiets)siminit enloun itv iso bet didecin plati aracumt winBiiu irish eminigéuziisd dined gla us dowanu PS 3018_31i5i:Wid 4:0 kdl ape biikibyisbar 138 — — ve H vz t t g 290d = : 9'z 1 8's oF I's ią zs Ig Subs epung, Co % 0. HE % % A fuurukzed fumwAged fuunu/zed fuunuAzed stunieg > firupueysip fruiadeq frunuesip fitupreappg filunuegsip fruipreajiog firuuesstp fiturpaeaj spujpep soqe] ns spidues sofpjsodead seupueisi(y ipo 212343] 01 RA z 2 86 L801 2sod 4 1's 98 6'16 9681 fides wppung, % y % ‘As efirzoda1d sunuwsip orunwized ofowsuuaq efiizodaid 2u1yejuoy owrwuized ofowreuns( ufpzodesd supueisyp Jf puipfeIucy ojunuiyed ofowreurteq stuneg 219312] 6 tind sq usivvanigado Irti1on aišbaoi i ~ - - -—-+ i, ittbaavbiūt Tai 139 niu/ abeioimu ir wargiu klausimu aba guestiiu/ ižrišimas PS 3065s. Kitu dide darby karsztibe aba stropibe/ noras liepsnuoius pasirode PS 33028-—31- - Ši jų pozicija prieš daiktavardį yra žymėta. kios 7 2 5. Indoeuropiečių prokalbėje ir senosiose indoeuropiečių kalbose įvairūs bekirčiai ar silpnai kirčiuoti žodeliai.šliedavosi prie kirčiuotų savarankiškos leksinės reikšmės žodžių ir turėdavo antrąją vietą sakinyje (Wackernagel 1953; Crenanos 1989 : 225). ”Punktuose sakymų" prie derinamojo pažyminio arba pazymimojo daiktavardžio gali šlietis dalelytės jau, tik, vėl (12 pavyzdžių), retkarčiais prieveiksmis tada (3 pavyzdžiai), įvardis tai (1 pavyzdys). Dale- lytės dažniausiai šliejasi prie sakinio pradžioje einančio įvardžio, būdvardžio: A to kiti sutwerimay ne turi/ pats tiktay žmogus ir Anielas turi luosiby PS 32535. Paéiu tiktay tikeimu sakos busiu ižganitays PS 2583_9. Ta welgalibe Diewo ir iszmintis wadinasi Christus PS 34118—-320. Kayre wel runka vnt to swieto ira tabay trumpa PS 24239—-31. Pikti wel dayktay :maži ira nusideimay lyngwesni PS 3149729. . . = ; Prieveiksmis tada šliejasi prie sakinio pradžioje einančio daiktavardžio: Ionas tadu szwyntas nesidawe aprinkt ažu Mesiašiu PS T38g-10. Ponna tadu szwyn éiausia ir [uozapas iog gieray iam daboios/ todrin stebeios PS 19047. Įvardis tai yra prisisliejes prie būdvardžio: Mažas tai kusnis ne gal iuo pasisotint PS 27033 — 2715. Kai minėti enklitikai įsiterpia tarp pažyminio ir paZymimojo žodžio, tai pastarieji yra labiau akcentuojami. Cia lietuvių kalbos žodžių tvarkos paki- timai atlieka panašų vaidmenį kaip daugelyje giminiškų kalbų senaisiais jų raidos laikotarpiais. ; | IŠVADOS "Punktuose sakymų" ir "Postilėje" dominuoja derinamojo pažyminio pre- pozicija (PS 74,3%, BrP 89,4%). Derinamojo pažyminio vartojimas prieš ar po pazymiméjo žodžio tiesiogiai priklauso nuo to, kokia kalbos dalis tuo pažyminiu eina. Skaitvardis ir įvar- dis dažniausiai vartojami prepoziciškai (*Punktuose sakymų" NumN 95,2%, PronN 92,4%; "Postilėje" NumN 100%, PronN 93%). Būdvardinis ir da- lyvinis pažyminys dažniau vartojamas postpoziciškai: "Punktuose sakymų" postpoziciškai vartojama 42% būdvardinių ir 69,8% dalyvinių pažyminių, o "Postilėje" atitinkamai 14% ir 32,2%. [vardinio ir budvardinio pažyminio postpozicijos negalima paaiškinti vien kitų kalbų įtaka. [vardinis pažyminys vartojamas postpoziciskai norint pa- brėžti daiktavardį. Jo postpoziciją, panašiai kaip ir būdvardžio, galėjo sąly- goti sakinio intonaciją. Kaj kuriais atvejais įvardis, ginantis po pažymimojo daiktavardžio, yra s ose sprig rysiu. Būdvardis vartojamas pė pazymimdjo žodžio norint ekspresyviau pabrėžti tam tikrus teksto žodžius ar žodžių grupes. Būdvardinis pažyminys dažnai eina po pažymimojo žodžio sakinio gale ar prieš kokią nors sakinio pauzę. +140 Kai kurių sakralizuotų bažnytinių frazių dėmenų tvarkai galėjo turėti įtakos kitos kalbos (lotynų, lenkų). Be to, būdvardinis pažyminys dažniau vartoja- mas postpoziciškai, kai tekste atpasakojamas kity baznytiniy veikaly turinys. Budvardis gali eiti po paZymimojo daiktavardzio, kai šis dar turi kokį nors “kitą prepozicinį ar postpozicinį pažyminį. i = ”"Punktuose sakymų" būdvardis po pazymimojo žodžio eina gerokai daž- niau negu "Postilėje" galbūt dėl to, kad K. Sirvydas gausiau vartojo baroko epochai būdingas retorinio pobūdžio raiškos priemones. Derinamasis pažyminys gali turėti nekontaktinę poziciją. Ji būdingesnė "Punktams sakymų". Distancinės pozicijos atveju derinamasis pažyminys su pažymimuoju žodžiu sudaro rėminę konstrukciją. Prepozicinis derinamasis pažyminys nuo savo pažymimojo žodžio dažniausiai yra atskirtas veiksmažo- džio. Enklitinės dalelytės jau tik vėl užima antrąją vietą sakinyje, jos šliejasi prie stipriau kirčiuotų žodžių (derinamojo pažyminio ar pažymimojo žodžio). LITERATŪRA 1. Ambrazas V. Dabartinės lietuvių kalbos žodžių tvarkos modeliai. — Lietuvos mokslų akademijos darbai. A Ser. T. 3(96), 1986, p. 92—102. 2. Ambrazas V. Žodžių tvarka ir baltų kalbų sakinio tipo rekonstrukcija. — Baltistica. T. 18(2), 1982, p. 100—118. 3. Durys M. Lietuvių kalbos sintaksė. K., 1927. 4. Girdenienė D. Aktualioji skaida ir jos vaidmuo bei reiškimo būdai lietuvių kalboje. — Kalbotyra, T. 22(1), 1971, p.35—47. 5. Girdenienė D. Derinamojo pažyminio vieta tarminėje ir bendrinėje lietuvių kalboje. — Baltistica. T. 17(2), 1981, p. 156—169. 6. Greenberg J. Some universals of grammar with particular reference to the order of meaningful elements. — Universals of language. Cambridge, 1963, p. 73—114. 7. Hawkins J.A. Implicational universals as predictors of word order change. — Linguistics. V. 55, N 3, 1979, p. 618— 648. 8. Meškauskas P. Lietuvių kalbos sintaksė. K., 1929. 9. Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI— XVII a. V., 1967. 10. Parker F. Typology and word order change. — Linguistics. V. 18, 1980, p. 269—288. 11. Pirmoji lietuvių kalbos gramatika. V., 1957. 12. Reklaitis J.K. The PIE word order controversy and word order in Lit- huanian. — Papers from the 3rd International Conference on Historical Linguistics. Amsterdam, 1982, p. 369—385. 13. Rosinas A. Žymimasis artikelis lietuvių kalbos tarmėse ir senuosiuose raštuose. — Kalbotyra. T. 24(1), 1972, p. 83— 90. 14. Rosinas A. Dar kelios mintys dėl baltų kalbų artikelio, arba artroido. — Kalbotyra. T. 31(1), 1980, p. 96—98. » 1s. Rosinas A. Del tulasstatuso ir kilmės. — Mūsų kalba, 1986, Nr. 2, p. 16. Rosinas A. Balty kalby jvardziai. V., 1988. 17. Schwentner E. Die Wortfolge im Litauschen. Heidelberg, 1922. 18. Wackernagel J. Kleine Schriften. Bd.1. Gotingen, 1953. vi 19. Valeckienė A. Lietuvių kalbos gramatinė sistema. Giminės kategorija, , 1984. 20. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. T. 3. V., 1988. 21. paMMaTHKA JiHTOBCKOTMO s3b5IKA,. B., 1985. 141 22. Mens Huyųyysr A.C. Ilopanok cA0B H cuHTarMaTHM4UecKOe ujeHeHHe Npenjio’KeHHUs B CJIABAHCKHX f3BIKaAX. Kues, 1958. 23. CuporunnnunzHa O.B. IlopanoKk cJI0B B pyccKOM A3BIKE. CapaTos, 1965. 24. Cte panos H.C. Uapoepponefickoe npenjlo’KeHHe. M., 1989. THE POSITION OF ATTRIBUTES IN CONCORD IN OLD LITHUANIAN Summary Attributes of Modern Lithuanian precede the noun. They follow the noun only in the case of inverted word order. In Old Lithuanian the attribute follwed the noun more often. į Modern Lithuanian has the SVO order of the major sentence constituents. By implicational universals of Greenberg if any language has the SVO word order, the genetive and the adjective follow the noun. Modern Lithuanian is inconsistent with these implicational universals. j ii The article deals with the position of the attribute in concord in K. Sirvydas "Punktai sakymų"? and J. Bretkūnas" Postilė". Statistical data show the dominance of prepositional attribute (PS 74,3%, BrP 89,4%). any The pronoun and the numeral precede the noun more often than adjective (in "Punktai sakymų?" Adj N 58%; in "Postilė" AdjN 86%). The postposition of attributes in Old Lithuanian writings can’t be explaned only as a result of the influence of Slavonic languages. A pronoun follows the noun in such cases: when the noun is stressed; when the pronoun is connected with the noun by appositional relations; it can follow the noun as a result of the intonation and rhythm of the sentence. An adjective goes after the noun in such cases: when the adjective is stressed; when it is used in constructions with other attributes {pronoun or genetive); when it goes at the end of the sentence or before the pause. The position of the adjective in some frozen constructions of religious phraseology can be the result of Polish and Latin influence. The position of adjectives can be motivated by genre and style, e.g. postpositional adjectives in ”Punktai sakymų" are more often used for rhetorical reasons. The usage of enclitical words in the position between the attribute and the noun is being explained in connection with the law of Wackernagel. eatin) Lame! itsrmsia codlsd previord A broda ao in V 0 142