Lietuvių ir kitų indoeuropiečių kalbų kauzatyvų raidos polinkiai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIII (1995) GRAMATIKA IR LEKSIKOLOGIJA Gertrūda SAVIČIŪTĖ-NAKTINIENĖ LIETUVIŲ IR KITŲ INDOEUROPIEČIŲ KALBŲ KAUZATYVŲ RAIDOS POLINKIAI 1.Įvadinės pastabos Diachroninis tyrimo aspektas, toks įprastas fonetikos ir morfologijos darbams, skinasi kelią į sintaksės ir semantikos sritį. Šiuolaikinei tipologinei kalbotyrai būtų ypač naudinga neapsiriboti sinchronišku esamų bendrybių konstatavimu, bet atsižvelgti ir į kalbų giminystę, ir į bendruosius kalbų raidos dėsningumus (plg. Kaumos 1975 : 28). Daugelio autorių darbai ir mūsų tiriama medžiaga rodo, kad kauzatyvumas yra universali (panchroninė) indoeuropiečių kalbų kategorija, reiškiama priemonėmis, susidariusiomis dažniausiai atskirose kalbose. Tad ir apie kauzatyvų semantikos bei raiškos būdų atitikmenis ir raidos tendencijas yra geriausia kalbėti tipologijos požiūriu. Tyrimo objektas, kaip ir ankstesniuose darbuose (1980*, 1980*), yra giminiškos ir tipologiškai artimos lietuvių, lotynų ir rusų kalbos, priklausančios trims skirtingoms indoeuropiečių šeimos grupėms. Didžioji dalis medžiagos yra rinkta iš šių kalbų žodynų, gramatikų, kitų darbų, prireikus naudojamasi ir kitų ide. kalbų duomenimis. Tiriamųjų kalbų kauzatyvus galima skirstyti gramatikos požiūriu į morfologinius ir sintaksinius, arba perifrastiniu s, tipologijos požiūriu — į sintetinius ir analitini us, sintaksinės semantikos požiūriu —į uždaruosius ir a tviruosius. Pastarieji skiriami pagal paviršinės struktūros atitikimą giliajai, arba vidinei struktūrai, kuri aprašoma perifraze "daryti taip, kad+ tiesioginės nuosakos veiksmažodis”. Ši perifrazė sudaryta padarinio reikšmės nusakomojo sakinio pagrindu. Ji pasirinkta todėl, kad būtent padarinio, o ne tikslo ar priežasties sudėtiniai prijungiamieji sakiniai turi daugiausia bendrybių su sakiniais, kurių tariniu eina kauzatyviniai veiksmažodžiai ar kauzatyvinės analitinės konstrukcijos (apie kauzacijos perifrazę plačiau žr. Savičiūtė 1986! : 164—165; 19862 : 206—209). | Savo paviršine struktūra neatitinkantys minėtos perifrazés kauzatyvai, išreiškiantys kauzatyvumą glausta forma, vadinami uždaraisiais atitinkantys perifrazg ir išplėtoti pavirSiniame lygmenyje — a t v i : a isiais. „Pirmiesiems būdingos morfologinės, antriesiems — sintaksinės, arba perifrastinės, raiškos formos. 110 2. Uždarieji kauzatyvai 2.0. Seną indoeuropiečių fleksinių kalbų polinkį sintetiškai nusakyti sudėtingas reikšmes rodo morfologiniai kauzatyvai — kauzatyviniai (priežastiniai) ir kuratyviniai (parūpinamieji) veiksmažodžiai, vienu sakiniu nusakantys du (1) ar tris (2) skirtingus veiksmus. Kauzatyvinio veiksmažodžio šaknimi, sutampančia su pamatinio veiksmažodžio šaknimi, pasakomas kauzuojamasis veiksmas, t.y. tas veiksmas ar būsena, kurios siekia, ar kurią sukelia subjektas kauzatorius, pvz.: (1) auginti — augti, smukdyti — smukti, valgydinti — valgyti, (2) ausdinti — austi, siųsdinti — siųsti, taisydinti — taisyti. Priesaga ir/arba balsių kaita žymima abstrakti kauzacijos reikšmė, t.y. kauzuojantysis veiksmas "daryti taip, kad ...” Kauzacijos būdo pati priesaga nerodo, jis paaiškėja iš platesnio konteksto. 2.1. Uždarieji kauzatyvai, reiškiantys paprastąją kauzaciją 2.1.1. Kiekvieną kauzacijos sakinio giliojo lygmens komponentą žymint simboliais (S — subjektas, P — predikatas, O — objektas, — kauzacijos santykis), gilųjį kauzacijos sakinių lygmenį galima pavaizduoti formule (S + P) — (O + P). Pripildyti tą formulę leksinio ir gramatinio turinio padeda minėtoji perifrazė "daryti taip, kad ...". Kauzacijos sakinyje yra 4 komponentai, reiškiantys 2 situacijas: (1) kauzuojančioji situacija (subjektas kauzatorius ir jo kauzuojantysis veiksmas) ir (2) kauzuojamoji situacija (objektas ir subjekto kauzuojamas jo būsenos pakitimas ar veiksmas). Pvz.: sakinį Šeimininkas girdo arklį skaidome taip: "(1) Šeimininkas +(2) daro taip, kad +(3) arklys + (4) geria", arba Saulė nublukino marškinius: "(1) Saulė + (2) padarė taip, kad + (3) marškiniai + (4) nubluko”. 2.1.2. Uždarieji kauzatyvai ide. kalbose — tai veiksmažodžiai, turintys tam tikrą balsių kaitos laipsnį ir/arba kauzatyvinę priesagą. Ne visos kauzatyvų priesagos gali būti formaliai kildinamos iš ide. prokalbės. A. Meillet išskiria dvi senųjų ide. kalbų kauzatyvines priesagas (1) *-eje/o-ir (2) -ijo-/-i- (Mette 1951 : 190). Pirmosios priesagos atitikmenų yra indoiranėnų, senovės graikų, iš dalies lotynų kalbose. Pvz., sen. gr. pefouat "bijau" — poffėčw "gąsdinu". Sanskrite šią priesagą atitinka -dya (Burrow 1959 : 301—302, 330; Enusapenkosa 1982 : 367—370), pvz., vart-dya-ti "suka” — wvdrta-ti "sukasi", o lotynų kalboje — *-eič/6, pvz.: mone6 "primenu" — memini "prisimenu", doceo "mokau" — disco "mokausi" (Tponcku#t 1960 : 215; Safarewicz 1969 : 212). Minėtini ir kiti negausūs lotynų kalbos kauzatyviniai veiksmažodžiai, pvz.: augeo "auginu, didinu”, suūde6 "patariu, prikalbu, itikinu”, terres "gąsdinu", torreo "džiovinu" (Ernout 1927 : 231—232). Retos lotynų kalbos formos liudija antrąją ide. kauzatyvinę priesagą *ijo-/li-, pvz., sopio "migdau" (Ernout 1927 : 235). riesaga -jair šaknies balsių kaita būdinga senovės germanų kauzatyvams, pvz.: got. bi-leiban, sen. ang. belifan, sen. fr. b(i)liva, sen. vok. aukšt.. bi-liban "pasilikti" — got. bi-laibja-n, sen. isl. leifa, sen. ang. lefan, sen. fr. leva, lavi-a "palikti" (CTT 51 IV 142, 169). Dabartinėje vokiečių kalboje išliko šaknies balsių kaita reiskiamo kauza111 tyvumo reliktų, pvz.: liegen "gulėti" — legen "guldyti, dėti", sitzen "sėdėti" — setzen "sodinti", trinken "gerti" — tranken "girdyti" ir kt. _Analitines sandaros dabartinéje angly kalboje taip pat randama morfologines kauzatyvumo raiskos liekany. Veiksmazodis wake (woke, waked; waked, woken, woke) "pabusti; zadinti” turi ir kauzatyving, ir nekauzatyving reikšmę. Iš būtojo laiko formų woke ir waked kauzatyvumui reikšti dažniau pasirenkama antroji. Veiksmažodis rise (rose, risen) "keltis, stotis" skiriasi balsių kaitos laipsniu nuo raise "kelti, statyti, zadinti”, nors R. Lakoffas (1972 : 187) teigia, Jog daugumas angliškai kalbančiųjų nejaučia, kad raise būtų padaryta iš rise. Rusų kalboje kauzatyvumas gali būti nereguliariai reiškiamas priesagomis, priešdėliais ir priesagomis bei balsių kaita, pvz.: BHcCeTBb "kaboti" — BemaTs "kabinti", racuyTs "gesti" — racuTb "gesinti", ru6HyTb "žūti" — ry6uts "žudyti", Mep3HyTb "šalti — MOpO3UTH "šaldyti", cnaTs "miegoti" — YcCBbInJIATb "migdyti", coxHyTs "džiūti" — cymuTb "džiovinti". Lietuvių kalbos morfologinių kauzatyvų klasė yra ypač gausi. Tai priežastiniai veiksmažodžiai, kurių kauzatyvinė reikšmė įforminama balsių kaita ir/arba baltiškos kilmės priesaga -(d)inti, -(d)yti (Skardžius 1941 : 529—548; Jablonskis 1957 I : 288—290; Jakaitienė 1968 : 227; Sxastrene 1968 : 11; LKG 1971 : 25, 264; LKM 1976 : 110 ir kt.). Priesagos -yti atitikmenų kartais randama ir slavų kalbose (Skardžius 1941 : 535). 2.1.3. Sudėtinga yra kauzatyvinių veiksmažodžių kilmės pro blem a. A. Desnickaja, remdamasi N. Marro teiginiu, kad vardažodžiai yra anksčiau atsiradę už veiksmažodžius, įrodinėjo vardažodinę kauzatyvinių veiksmažodžoų kilmę (1941 : 138— 165). Tačiau kalbos duomenys ir daugelio tyrinėtojų darbai rodo, kad kauzatyviniai veiksmažodžiai gali būti kilę ir iš vardažodžių, ir iš veiksmažodžių. Kauzatyvai gali būti siejami: (1) su veiksmažodžiais, (2) ir su vardažodžiais, ir su pirminiais veiksmažodžiais, (3) su vardažodžiais, pvz.: (1) skr. saddya-ti "sodina" — sidati "sėdi", (2) skr. radhdya-ti "patenkina" — raūdhoti "vykdo" — radhah "dovana", (3) sen. vok. aukšt. wermen "šildyti" — warm "šiltas" (plg. d. Menuep 1966 : 73—79). Nėabejotiną kauzatyvinių (priežastinių) ir paprastųjų veiksmažodžių darybos ryšį, aiškiai suvokiamą dabartinėje lietuvių kalboje, atspindi nuorodos "Dabartinės lietuvių kalbos žodyne" (1972) (toliau — DZ) ir "Lietuvių kalbos žodyne" (toliau — LKZ), pvz.: laužti caus. lūžti LKŽ, pūdyti prž. pūti DZ. Morfologinių kauzatyvų reikšmės ryšį su vardažodžiais patvirtina ir tai, kad daugelį lietuvių kalbos priesaginių veiksmažodžių galima aprašyti perifraze "daryti kokį", pvz.: kreivinti "daryti kreiva” — kreivas, platinti "daryti platy” — platus (Sikattrene 1968 : 11). Būtent taip LKŽ ir DZ aiškinami šio tipo veiksmažodžiai, prie kurių santrumpos caus. ar pri. nerašomos, nors daugumas iš jų turi atitinkamą tos pačios šaknies veiksmažodį, reiškianti darytis kokiam", pvz.: silpninti "daryti silpną, silpnesnį" — silpnas — silpti, silpnėti; šlapinti "daryti šlapią" — šlapias — šlapti. Kad žodynuose pasirenkamas toks pateikimo būdas, rodo vardažodinės jų kilmės sampratą. Tačiau kartais iš tiesų būna neaišku, su kuo reikėtų sieti šio tipo kauzatyvinius veiksmažodžius (plg. „Skardžius 1941 : 541—544) ir žodynų autoriai renkasi kompromisą, pvz., prie sendinti deda santrumpą caus. ir nurodo į veiksma112 žodį senti, o reikšmes aiškina perifraze "daryti kokį" ir sieja su būdvardžiu senas (LKŽ XII 380). Yra žinoma hipotezė, pagal kurią kauzatyviniai veiksmažodžiai kildinami iš iteratyvinių. B. Delbrūckas (1897 : 119) teigė, kad kauzatyvinis veiksmažodis vardhdyati "auginti" atsirado kitaip įprasminus iš vardhatė "augti" atsiradusį veiksmažodį vardhdyatė "smarkiai augti". Kauzatyvinių priesagų kilmę iš dažninių priesagų laikė galima ir B. Serebrennikovas, remdamasis dažnai pasitaikančiu šių priesagų ir jų reikšmių artumu (Cepe6penxuuros 1974 : 175—176). Kauzatyviniy ir iteratyviniy reikšmių artumą patvirtina ir lietuvių kalbos priesaga -(d)inti, -(d)yti, galinti turėti abi reikšmes, pvz.: spaudyti, nardyti, šaudyti ir gydyti, guldyti, žudyti ir t.t. Šios priesagos dariniai kartais pavadinami net iteratyvais-kauzatyvais (Kayrene 1991 : 21). Pastebétas kauzatyviniais veiksmazodziais ir padarinio sakiniais reiskiamo kauzuojanéio veiksmo intensyvumas (Saviciuté 1986 : 159). Tai irgi rodo iteratyvy (bent ty, kurie turi intensyvumo atspalvį) ir kauzatyvy ryšį. Tačiau nė vienas iš čia paminėtų faktų neįrodo kauzatyvų kilmės iš iteratyvų. Jų artimumo pagrindas, matyt, yra pats kauzuojančiojo ir iteratyvinio veiksmo aktyvumas (tais atvejais, kai iteratyvai turi intensyvumo atspalvį). Taigi neradus aiškaus ir konkretaus istorinio prototipo, iš kurio būtų galima kildinti įvairius ide. kalbų kauzatyvus, kauzatyvumo kilmę imta sieti su semantinių opozicijų raida. Ide. kalbų kauzatyvumo raidos išeities tašku J. Kurylowiczius (1964 : 86—88) laikė semantinę būsenos / kauzuojamojo veiksmo opoziciją (būsena > intranzityvinis veiksmas > kauzatyvumas). Autoriai, tiriantys tranzityvuma—intranzityvuma opozicijų pagrindu, kalba apie kauzatyvumą kaip vieną iš tranzityvumo—intranzityvumo atvejų. S. Krinickaitė parodė, kad tarp tranzityvinių veiksmažodžių su balsių kaita ir intranzityvinių yra išorinės ir vidinės diatezės opozicija, pvz., versti — virsti. Ši opozicija, sudaranti seniausią tranzityvumo—intranzityvumo kategorijos sluoksnį, iš pradžių reiškusi semanting opoziciją daikto arba kito negyvo subjekto būsena / žmogaus ar gyvo subjekto veiksmas. Dar ryškesnė tapusi vėlesnė opozicija n ekauzatyvinis veiksmažodis / kauzatyvinis veiksmažodis (Kpuunukraitre 1979 : 46—49). A. Paulauskienė (1979 : 21, 26) pagrindine laiko tranzityvumo—intranzityvumo, o ne kauzatyvumo kategoriją. Ji skiria tris tranzityvumo tipus: (1) keisti — kisti, (2) augti — auginti, (3) keisti — keistis ir kalba apie tranzityvumo ir kauzatyvumo rodiklių bei funkcijų sutapima. J. Stepanovas ide. morfologiniy kauzatyvy atsiradima susiejo su praindoeuropiečių vientisinio sakinio tipų rekonstrukcija. Pasak jo, aktyvinés sandaros laikotarpiu egzistavę šie sakinio tipai: (1) aktyvus subjektas + aktyvus veiksmažodis, (2) neaktyvus subjektas + neaktyvus veiksmažodis, (3) aktyvus subjektas + aktyvus veiksmažodis + neaktyvus objektas. Tačiau tuo metu nebuvę gramatiskai įforminto tipo (4) aktyvus subjektas + aktyvus veiksmažodis + aktyvus objektas, pvz.: Karys užmuša priešą. J. Stepanovo nuomone, tokie kauzatyvai kaip lie. žudyti (: žūti), marinti (: mirti), rus. 113 MopuT5 "marinti, naikinti" (: -MepeTb, -MHpaTB (ymupaTs)) "mirti", skr. mardyati "verčia, leidžia mirti, žudo" (: mdrati, mdrate, mriyate miršta ) yra susiję kaip tik su minėto (4) sakinio tipo formavimusi. „Pakitus pačiam sakinio sandaros pobūdžiui, to tipo sakiniai pasidarę įprasti. Tai, kad daugelio lietuvių kalbos kauzatyvu objektas gali būti žmogus, pvz., klaidinti są klysti, taip pat laikoma šios hipotezės įrodymu. Morfologinės kauzatyvinės derivacijos atsiradimas laikomas vienu iš būdu, padėjusių išvengti tam tikrų sunkumų ide. kalbų sandarai keičiantis iš aktyvinės į akuzatyvinę. 2.2. Uždarieji kauzatyvai, reiškiantys sudėtingesnę kauzaciją (kuratyvai) 2.2.1. Iš čia aptariamų fleksinių ide. kalbų tik lietuvių kalboje susiformavo kuratyvų, arba parūpinamųjų veiksmažodžių, klasė (verba curativa seu causativa passiva). Ji skiriama nuo kauzatyvinių, arba priežastinių, veiksmažodžių (verba causativa activa). Kauzatyviniai ir kuratyviniai veiksmažodžiai turi tą pačią priesagą -dinti (su kauzatyvų priesaga -dyti ir ypač -yti kuratyvai daromi retai) ir paprastai tą pačią sakinio struktūrą, todėl neretai yra maišomi (apie jų reikšmę bei skyrimo kriterijus plačiau žr. (Jakulienė 1975 : 78 — 81; Savičiūtė 1984 : 73 — 78, 1985 : 236 — 251). Kadangi abi klasės turi daug bendrybių, o kauzatyvų klasė yra daug gausesnė, įvairesnė savo formomis bei reikšme, tai leidžia manyti, kad kuratyviniai veiksmažodžiai yra atsiradę iš kauzatyvinių. Kauzatyvinės priesagos formantas -d-, kadaise buvęs tik hiato pašalinimo priemonė, vėliau tapo būdingu kuracijos reikšmės rodikliu (Stang 1966 : 374), o kauzacijos priesaga buvo pradėta dėlioti prie jau susiformavusio morfologinio kauzatyvo, pvz., lakinti — lakindinti ar prie faktityvinio veiksmažodžio, kurį galima pavadinti leksiniu kauzatyvu, pvz., stūti — siudinti. Panaši antrinė kauzatyvinė derivacija pastebėta ir kitose kalbose (plg. Hemsinkos 1969 : 27). Kauzacijos ir kuracijos sakinių skirtumai yra ypač akivaizdūs trinariy opoziciju atveju, pvz.: juokindinti — juokinti — juoktis, kalbindinti — kalbinti — kalbėti, lauzdinti — lauzti — lūžti, lodindinti — lodinti — loti. Plg. sakinius su trinarės opozicijos veiksmazodziais: Iš klevo šakelių pléseles p lė šdinsiu (cur.), o iš liemenėlio lenteles pjaudinsiu LTR (Lkv) — Karklus plėšiam (caus.) ir pinam vyžus Švnč — Karnos jau plyšta (intr.) J (LKZ X 166, 179, 248). Užrašant minėtus kauzacijos ir kuracijos sakinius bendra kauzacijos perifraze, arba jy gilyji lygmenį pavaizduojant formule, akivaizdžiai matyti jų svarbiausi skirtumai: Kauzacija: Kuracija: (1) "Aš darau taip, kad ...” + (1) "Aš darysiu taip, kad...” + (2) "Karnos plyšta" (2) "[Kas nors] darys taip, kad" + (S + P)—(0 + P) (3) "Plėšelės plyš" (S1 + P1)—-(S2 + P2)—(0 + P3) Kauzacijos sakiniuose buvo rasti 4 sintaksiniai semantiniai komponentai, 114 nusakantys 2 situacijas. Kuracijos sakiniuose yra 6 komponentai, nusakantys 3 situacijas: (1) kuruojančioji situacija (subjektas kuratorius—iniciatorius Sy ir jo kuruojantis veiksmas P1), (2) tarpinė kuruojamoji situacija (subjektas tarpininkas arba vykdytojas Ss ir jo betarpiškai atliekamas veiksmas Py, kuris buvo kuruojamas subjekto iniciatoriaus), (3) galutinė kuruojamoji situacija (objektas O ir jo būsenos pakitimas arba veiksmas, kauzuojamas subjekto tarpininko ir kuruojamas subjekto iniciatoriaus). Tad kuracijos sakinių giliojo lygmens formulę galime patikslinti: — (S, + P1) TT ((83 + Pa) 5 (0+P5)) Kuracijos sakinio objektas yra veikiamas dvigubai — tiesiogiai subjekto tarpininko ir netiesiogiai subjekto iniciatoriaus. Todėl kuraciją sąlygiškai pavadinome "dviguba kauzacija”. Semantikos aspektu, matyt, galima tvirtinti, kad kuratyvinė reikšmė atsirado žodinės (arba D.A. Cruse terminu sakant — rei k al avimo) kauzacijos pagrindu, kai buvo reiškiamas netiesioginis, nefizinis gyvo subjekto poveikis kitam gyvam subjektui. Tokia netiesioginė (V. Nedialkovo terminu — nekont aktinė) kauzacija, artima lietuvių kalbos kuratyvų reikšmei, randama ir kitose kalbose, pvz.: vok. lassen + inf. (Mucciopa 1952 : 10; Hensjrros 1971 : 19 tt.), pranc. faire + inf. (A6pocumsosa 1954 : 7—10). Lietuvių kalbos kuracijos sakinių paviršinis lygmuo formavosi net i esioginės nefizinės (žodinės) kauzacijos sakinių pagrindu, kuriuose S; — asmuo, P; — "įsakyti, liepti, prasyti...”, pvz.: U 21 a ndy k (cavs.) vaikus į užpečį Sts (LKZ VII 119). Formuojantis kuracijai, komponentų semantika susiaurėjo: S; — tik (1) asmuo, turintis įsakymo galig, pvz.: karalius, ponasir pan., (2) asmuo, negalintis, nemokantis atlikti tam tikro darbo, užsakovas, P1 — (1) "įsakyti, liepti”, (2) "užsakyti, prašyti". Tarpinė kuracijos situacija tik retais ir netipiškais atvejais "prasiskverbia” į paviršinį lygmenį. Pvz.: Pyvo tris bačkas į svetlyčią per ta rnus įnešdino greitai K. Donel (LKŽ VIII 702); Vagį už tretį apsivogimą šunimis sudraskydino S. Dauk (LKŽ II 644). Dažniausiai ji suvokiama iš konteksto ar gramatinės kuratyvinių veiksmažodžių reikšmės. Ši tarpinė kuracijos situacija, paprastai esanti tik giliajame lygmenyje, artima tiesioginei fizinei kauzacijai, kada kauzacijos sakinyje S1 — asmuo, daiktas ar gamtos jėga, P1 — įvairūs fiziniai, retai ir nefiziniai veiksmai: Vaikas (vėjas, obuoliai) šaką lau ži a. i Kuratyvuose Sg — tik (1) asmuo, vykdantis įsakymą, pvz.: tarnas, budelis, (2) asmuo, galintis, mokantis atlikti tam tikrą darbą, pvz.: siuvėjas, kirpėjas, Pa — (1) įvairūs patarnavimą ir bausmes reiškiantys veiksmažodžiai, pvz.: įnešdinti, nukirsdinti, (2) įvairius profesinius, tam tikro mokėjimo, įgūdžių reikalaujančius veiksmus reiškiantys veiksmažodžiai, pvz.: austi, statyti (pastata). Pvz.: | 115 (1) Herodas buvo nukirsdinens šventą Joną BP II 366 (LKŽ II 854). (2) Pastatydink gale lauko trobą J (LKZ XIII 674). Tokiu būdu netiesioginės nefizinės (žodinės) kauzacijos sakiniai buvo pritaikyti sudėtingesnei tikrovės situacijai reikšti. Kuracija ir kuratyviniai (parūpinamieji) veiksmažodžiai formavosi (1) siaurėjant, specializuojantis komponentų reikšmei ir (2) darantis sudėtingesnei giliajai stuktūrai — atsirandant giliajame, o netipiškais atvejais ir paviršiniame lygmenyje dar vienam subjektui ir jo veiksmui. 3. Atvirieji kauzatyvai 3.0. Daugiau giliojo lygmens komponentų reiškiantys paviršiniame lygmenyje ir savo forma artimesni kauzacijos perifrazei kauzatyvai vadinami atviraisiais. Atviraisiais kauzatyvais laikoma analitinės kauzatyvinės konstrukcijos ir prijungiamieji padarinio sakiniai. 3.1. Atvirieji kauzatyvai, atskirais žodžiais reiškiantys kauzuojantijį ir kauzuojamąjį veiksmą 3.1. Bendrą fleksinių ide. kalbų raidos polinkį pereiti iš sintetinio į analitinį tipą rodo ir perifrastiniy kauzatyvų susidarymas (plg. Lakoff 1972 : 172 — 198; Reklaitis 1974 : 197—214; Ambrazas 1977 : 149 ir kt.). Kauzatyvinės konstrukcijos su pagalbiniais veiksmažodžiais, atstojančiais kauzatyvines priesagas ir/arba balsių kaitą, yra vėlyvas ide. kalbų darinys. Šios konstrukcijos aiškiai išskiria kauzuojantiji ir kauzuojamąjį veiksmus nusakydamos juos atskirais žodžiais, plg.: Jmdn singen machen — padaryti, kad kas giedoti tur K II 40, Jmdn weinen machen — ką pravirkinti K II 40, binden lassen — rišdinti K. Perifrastiniai kauzatyvai atsiranda nesant morfologinių kauzatyvų klasės. Iš trijų čia aptariamų kalbų tik viena yra turėjusi šio tipo kauzatyvus. Vyraujančios sintetinės sandaros lotynų kalboje buvo vartojama analitinė kauzatyvinė konstrukcija facere + inf., netipiška archainiu ir klasikiniu periodu, bet vartota jau Plauto ir plačiai paplitusi poklasikiniu laikotarpiu. Vėlyvojoje lotynų kalboje atsirado ir kita analitinė kauzatyvinė konstrukcija lazare + inf. (A6pocuMosa 1954 : 4—7). Dažnai šie pagalbiniai veiksmažodžiai turi leksinę aktyvaus veiksmo reikšmeg, kaip lot. facere (plg. TouuaposBa 1974 : 136—155). Kauzatyvinėse konstukcijose jų pirminė reikšmė, matyt, buvo "priversti padaryti". Būtent šia reikšme anglų kalboje kauzacijos reikšmei perteikti tam tikru laikotarpiu buvo vartojami veiksmažodžiai leten, don, goren, mohen, vėliau get, have (Apuesa 1945 : 60). Pagalbinių veiksmažodžių leksinés reikšmės aiškumas dažnai leidžia pritaikyti juos kurio nors vieno kauzacijos tipo raiškai, juos specializuoti. Vėlyvojoje lotynų kalboje susidariusi konstrukcija lazare + inf. ėmė reikšti pasyvią kauzaciją, kurios kauzuojantysis veiksmas yra "leisti, netrukdyti" ir pan. Tokia šios konstrukcijos reikšmė, matyt, yra pagrįsta pagalbinio veiks116 mažodžio lazare reikšmėmis "atleisti, leisti (pailsėti), lengvinti, silpninti, mažinti, palikti” ir pan. r Artimas ryšys yra tarp vokiečių kalbos kauzatyvinės konstrukcijos lassen + inf. ir jos pagalbinio veiksmažodžio semantikos. Su veiksmažodžio lassen reikšme "(pa)liepti, įsakyti, (pa)raginti” galima sieti kai kurias kauzatyvines konstrukcijas, pvz.: schmieden oder hūmmern lassen — kaldinti K, sich einen Anzug machen lassen — užsisakyti, pasisiūdinti kostiumą K II 40, tragen lassen — neddinti K ir kt. Lygindami su lietuvių kalbos vertimo atitikmenimis ir su kauzacijos perifraze, šią vokiečių kalbos konstrukciją dažnai galėtume vadinti ne kauzatyvine, o kuratyvine. Su veiksmažodžio lassen reikšme "leisti" galbūt yra susiję pasyviosios kauzacijos atvejai, pvz.: tingėdinti caus. trūgen sein lassen K, timpsodinti caus. limmelhaft daliegen lassen K. Priešingai, aktyvesne kauzacija reiškia konstrukcijos su machen, pvz.: schweigen machen — tildyti K, Jmdn springen machen — ką pasankinti K II 40. Perifrastiniai kauzatyvai atitinka sintetiniy kauzatyvy semantikos tipus, tik yra pasistimeéje sintaksinio atvirumo link. Tačiau vokiečių kalbos konstrukcijos, atitinkančios lietuvių kalbos kuratyvus (sich die Haare schneiden lassen K — nusikirpdinti) yra taip pat implicitiskos kauzacijos perifrazei, nes pavirSiniame lygmenyje neisreiskia subjekto tarpininko, kaip ir lietuvių kalbos kuratyvai. 3.2. Atvirieji kauzatyvai, eksplicitiškai reiškiantys kauzatyvinę situaciją 3.2.1. Kauzaciją reiškia ir sudėtiniai prijungiamieji padarinio sakiniai, kurie paviršiniame lygmenyje turi daugiausia giliojo lygmens komponentų. Kaip ir kiti prijungiamųjų sakinių tipai jie susidarė ir rutuliojosi jau atskirose ide. kalbose, bet turi nemaža sandaros ir reikšmės bendrybių. Gana tiksliai yra nustatytas rusų kalbos prijungiamųjų padarinio sakinių formavimosi laikas — konstrukcijos su padarinio jungtuku Tak uTo susidarė tik XII—XVII a. Ankstesniuose rašytiniuose šaltiniuose padarinio jungtuko nerandama (HT PS1 322, 332). Ryšys tarp pagrindinio ir šalutinio dėmens buvo silpnas, nes pagrindiniame dėmenyje nebuvo atliepiamųjų žodžių. Buvo vartojami sujungiamieji jungtukai arba padarinio sakinių dėmenys buvo jungiami be jungtukų (HT PS1 323; ITomeryn 1971 : 24—25). Padarinio reikšmės sakinių gramatinė sandara senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose taip pat nėra aiškiai apibrėžta. Jie turėjo jungtukus teip jog, teip kad, jog, kad, teip idant, jeib, jeng (Drotvinas 1967 : 65—67). Daugumas iš jy dabartinėje lietuvių kalboje padarinio reikšme nebevartojami arba vartojami labai siaurai. Vėlyvą šio tipo sakinių formavimąsi rodo ir lietuvių bei rusų kalbų senųjų raštų sakiniai, kurių padarinio ir priežasties, padarinio ir tikslo reikšmės nėra aiškiai skiriamos. | Lietuvių kalbos akademinėje gramatikoje netgi neskiriamas prijungiamyjy padarinio sakinių tipas, jie laikomi nusakomaisiais sakiniais: "Nusakomieji sa117 kiniai dažniausiai žymi priežasties-padarinio santykius: pagrindinis dėmuo iškelia tam tikrą reiškinį, o šalutinis jį paaiškina, nusakydamas iš jo išplaukiančius padarinius" (LKG III 836). aka T ni ; 3.2.2. (1) Prijungiamųjų sakinių, turinčių padarinio reikšmę, formavimąsi skatino poreikis eksplicitiškai reikšti subjektinius ir objektinius santykius. Kauzuojamosios situacijos semantinis subjektas padarinio sakinyje yra šalutinio sakinio sintaksinis subjektas, o uždarųjų kauzatyvų ir analitinių kauzatyvų konstrukcijose jis turi objekto poziciją, pvz.: Lijo toks lietus, kad a § bematant permirkau — Lietus mane visą permerké (DZ 552). pat on Lan (2) Visy trijy kalby padarinio sakiniuose gali biti eksplicitiskai išreikštas kauzuojanéiojo veiksmo (ar "kauzuojanéiosios ypatybės") i ntensyvum as. Daugumas šio tipo sakinių turi jungtuko atliepiamuosius žodžius, pabrėžiančius intensyvumą, stiprumą, gausumą ir pan.: lie. taip, toks, lot. ita, sic; ejusmėdi, adeo, tantopėre, talis, tantus, tam, hic, is (Co6onesckunt 1948 : 236), rus. Tak, cTOJIb, 0 Toro, NO TaKOR cCTerIeHH (TPA 11(2) 338). Pvz.: Paémé mane tokia baimė, kad aš apsigręžęs bégau BV III 24 (LKZ rankraštis); T a nt us in curia clamor factus est, ut populus concurreret Cic. Verr. 2,47 (Co6onenckutt 1948 : 236) "Kurijoje kilo toks riksmas, kad subégo Zmonés”; Obwuee soanenue do maxod cmenenu coobwuaocy Byaanuny, “mo on dance nosabwa o wecvacmuom Ponape u o ceszannnz C num 2psdywuz wenpusmuocmsz. Kynpun (TPS 11(2) 339) "Bendras jaudulys taip paveikė Bulanina, kad jis net pamiršo nelemtaji Zibintg ir susijusius su juo būsimus nemalonumus”. Intensyvuma gali rodyti ir atliepiamasis žodis tai, einantis su net šalutiniame sakinyje arba su kad pagrindiniame: kad ... tai net, tai kad ... net, kad ... tai... net, pvz.: Kad akinau tai akinau tg begédj, net verkti pradėjo (Drotvinas 1967 : 62). (3) Padarinio sakiniuose, kaip ir analitinése kauzatyvinése konstrukcijose, kauzuojantysis ir kauzuojamasis veiksmas ar būsena reiškiami atskirais žodžiais. Kauzatyviniai veiksmažodžiai pasako vieną veiksmą, pvz., budinti, siekiant vieno rezultato busti. Čia kauzuojantysis veiksmas ir jo rezultatas laiko atžvilgiu yra labai artimi arba sutampa: rezultatas arba turi būti tuojau pasiektas (Gesinu žvakę), arba jau yra pasiektas (Girdau arklį). Kauzuojančiojo ir kauzuojamojo veiksmo raiška skirtingos šaknies veiksmažodžiais leidžia pasakyti labiau vienas nuo kito nutolusius veiksmus ar būsenas. Dažnai subjektas kauzatorius net nenumato rezultato (t.y. padarinio arba kauzuojamosios situacijos) arba jo nesiekia, pvz.: Nės, kad verpt reik, jos taip daugel pasakų vapa, kadjau ir ranka kuodeį pest užsimiršta K. Donel ‘LKZ XV 671); Bet ta rožė taip gardZiai kvepėjo, joguostydamas turėjai pamiršti visus šios žemės vargus ir rūpesčius J. Balé (Balkevičius 1963 : 357). Kauzuojantiosios ir kauzuojamosios situacijos nutolimas ypač ryškus pastarajame pavyzdyje, nes čia pasakytas negyvas subjektas negali siekti ar numatyti jokio rezultato. Tokioms situacijoms reikšti pirmiausia ir prisireikia padarinio sakinių. Abiejų kauzacijos veiksmų nusakymas atskirais veiksmažodžiais leidžia 118