Lietuvių ir kitų indoeuropiečių kalbų kauzatyvų raidos polinkiai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIII (1995) GRAMATIKA IR LEKSIKOLOGIJA Gertrūda SAVIČIŪTĖ-NAKTINIENĖ LIETUVIŲ IR KITŲ INDOEUROPIEČIŲ KALBŲ KAUZATYVŲ RAIDOS POLINKIAI 1.Įvadinės pastabos Diachroninis tyrimo aspektas, toks įprastas fonetikos ir morfologijos dar- bams, skinasi kelią į sintaksės ir semantikos sritį. Šiuolaikinei tipologinei kalbotyrai būtų ypač naudinga neapsiriboti sinchronišku esamų bendrybių konstatavimu, bet atsižvelgti ir į kalbų giminystę, ir į bendruosius kalbų rai- dos dėsningumus (plg. Kaumos 1975 : 28). Daugelio autorių darbai ir mūsų tiriama medžiaga rodo, kad kauzaty- vumas yra universali (panchroninė) indoeuropiečių kalbų kategorija, reiškia- ma priemonėmis, susidariusiomis dažniausiai atskirose kalbose. Tad ir apie kauzatyvų semantikos bei raiškos būdų atitikmenis ir raidos tendencijas yra geriausia kalbėti tipologijos požiūriu. Tyrimo objektas, kaip ir ankstesniuose darbuose (1980*, 1980*), yra gi- miniškos ir tipologiškai artimos lietuvių, lotynų ir rusų kalbos, priklausančios trims skirtingoms indoeuropiečių šeimos grupėms. Didžioji dalis medžiagos yra rinkta iš šių kalbų žodynų, gramatikų, kitų darbų, prireikus naudojamasi ir kitų ide. kalbų duomenimis. Tiriamųjų kalbų kauzatyvus galima skirstyti gramatikos požiūriu į morfologinius ir sintaksinius, arba perifrasti- niu s, tipologijos požiūriu — į sintetinius ir analiti- ni us, sintaksinės semantikos požiūriu —į uždaruosius ir a t- viruosius. Pastarieji skiriami pagal paviršinės struktūros atitiki- mą giliajai, arba vidinei struktūrai, kuri aprašoma perifraze "daryti taip, kad+ tiesioginės nuosakos veiksmažo- dis”. Ši perifrazė sudaryta padarinio reikšmės nusakomojo sakinio pagrindu. Ji pasirinkta todėl, kad būtent padarinio, o ne tikslo ar priežasties sudėtiniai prijungiamieji sakiniai turi daugiausia bendrybių su sakiniais, kurių tariniu eina kauzatyviniai veiksmažodžiai ar kauzatyvinės analitinės konstrukcijos (apie kauzacijos perifrazę plačiau žr. Savičiūtė 1986! : 164—165; 19862 : 206—209). | Savo paviršine struktūra neatitinkantys minėtos perifrazés kauzatyvai, iš- reiškiantys kauzatyvumą glausta forma, vadinami uždaraisiais ati- tinkantys perifrazg ir išplėtoti pavirSiniame lygmenyje — a t v i : a i- siais. „Pirmiesiems būdingos morfologinės, antriesiems — sintaksinės, arba perifrastinės, raiškos formos. 110 2. Uždarieji kauzatyvai 2.0. Seną indoeuropiečių fleksinių kalbų polinkį sintetiškai nusakyti sudė- tingas reikšmes rodo morfologiniai kauzatyvai — kauzatyviniai (priežastiniai) ir kuratyviniai (parūpinamieji) veiksmažodžiai, vienu sakiniu nusakantys du (1) ar tris (2) skirtingus veiksmus. Kauzatyvinio veiksmažodžio šaknimi, su- tampančia su pamatinio veiksmažodžio šaknimi, pasakomas kauzuojamasis veiksmas, t.y. tas veiksmas ar būsena, kurios siekia, ar kurią sukelia subjek- tas kauzatorius, pvz.: (1) auginti — augti, smukdyti — smukti, valgydinti — valgyti, (2) ausdinti — austi, siųsdinti — siųsti, taisydinti — taisyti. Priesaga ir/arba balsių kaita žymima abstrakti kauzacijos reikšmė, t.y. kauzuojanty- sis veiksmas "daryti taip, kad ...” Kauzacijos būdo pati priesaga nerodo, jis paaiškėja iš platesnio konteksto. 2.1. Uždarieji kauzatyvai, reiškiantys paprastąją kauzaciją 2.1.1. Kiekvieną kauzacijos sakinio giliojo lygmens komponentą žymint simboliais (S — subjektas, P — predikatas, O — objektas, — kauzacijos san- tykis), gilųjį kauzacijos sakinių lygmenį galima pavaizduoti formule (S + P) — (O + P). Pripildyti tą formulę leksinio ir gramatinio turinio padeda minė- toji perifrazė "daryti taip, kad ...". Kauzacijos sakinyje yra 4 komponentai, reiškiantys 2 situacijas: (1) kauzuojančioji situacija (subjektas kauzatorius ir jo kauzuojantysis veiksmas) ir (2) kauzuojamoji situacija (objektas ir subjek- to kauzuojamas jo būsenos pakitimas ar veiksmas). Pvz.: sakinį Šeimininkas girdo arklį skaidome taip: "(1) Šeimininkas +(2) daro taip, kad +(3) arklys + (4) geria", arba Saulė nublukino marškinius: "(1) Saulė + (2) padarė taip, kad + (3) marškiniai + (4) nubluko”. 2.1.2. Uždarieji kauzatyvai ide. kalbose — tai veiksmažodžiai, turintys tam tikrą balsių kaitos laipsnį ir/arba kauzatyvinę priesagą. Ne visos kauza- tyvų priesagos gali būti formaliai kildinamos iš ide. prokalbės. A. Meillet išskiria dvi senųjų ide. kalbų kauzatyvines priesagas (1) *-eje/o-ir (2) -ijo-/-i- (Mette 1951 : 190). Pirmosios priesagos atitikmenų yra indoiranėnų, senovės graikų, iš dalies lotynų kalbose. Pvz., sen. gr. pefouat "bijau" — poffėčw "gąsdinu". Sanskrite šią priesagą atitinka -dya (Burrow 1959 : 301—302, 330; Enusapenkosa 1982 : 367—370), pvz., vart-dya-ti "su- ka” — wvdrta-ti "sukasi", o lotynų kalboje — *-eič/6, pvz.: mone6 "primenu" — memini "prisimenu", doceo "mokau" — disco "mokausi" (Tponcku#t 1960 : 215; Safarewicz 1969 : 212). Minėtini ir kiti negausūs lotynų kalbos kauzaty- viniai veiksmažodžiai, pvz.: augeo "auginu, didinu”, suūde6 "patariu, prikal- bu, itikinu”, terres "gąsdinu", torreo "džiovinu" (Ernout 1927 : 231—232). Retos lotynų kalbos formos liudija antrąją ide. kauzatyvinę priesagą *ijo-/li-, pvz., sopio "migdau" (Ernout 1927 : 235). riesaga -ja- ir šaknies balsių kaita būdinga senovės germanų kauzaty- vams, pvz.: got. bi-leiban, sen. ang. belifan, sen. fr. b(i)liva, sen. vok. aukšt.. bi-liban "pasilikti" — got. bi-laibja-n, sen. isl. leifa, sen. ang. lefan, sen. fr. leva, lavi-a "palikti" (CTT 51 IV 142, 169). Dabartinėje vokiečių kalboje išliko šaknies balsių kaita reiskiamo kauza- 111 tyvumo reliktų, pvz.: liegen "gulėti" — legen "guldyti, dėti", sitzen "sėdėti" — setzen "sodinti", trinken "gerti" — tranken "girdyti" ir kt. _Analitines sandaros dabartinéje angly kalboje taip pat randama morfologines kauzaty- vumo raiskos liekany. Veiksmazodis wake (woke, waked; waked, woken, woke) "pabusti; zadinti” turi ir kauzatyving, ir nekauzatyving reikšmę. Iš būtojo lai- ko formų woke ir waked kauzatyvumui reikšti dažniau pasirenkama antroji. Veiksmažodis rise (rose, risen) "keltis, stotis" skiriasi balsių kaitos laipsniu nuo raise "kelti, statyti, zadinti”, nors R. Lakoffas (1972 : 187) teigia, Jog daugumas angliškai kalbančiųjų nejaučia, kad raise būtų padaryta iš rise. Rusų kalboje kauzatyvumas gali būti nereguliariai reiškiamas priesago- mis, priešdėliais ir priesagomis bei balsių kaita, pvz.: BHcCeTBb "kaboti" — BemaTs "kabinti", racuyTs "gesti" — racuTb "gesinti", ru6HyTb "žūti" — ry6uts "žudyti", Mep3HyTb "šalti — MOpO3UTH "šaldyti", cnaTs "miegoti" — YcCBbInJIATb "migdyti", coxHyTs "džiūti" — cymuTb "džiovinti". Lietuvių kalbos morfologinių kauzatyvų klasė yra ypač gausi. Tai prie- žastiniai veiksmažodžiai, kurių kauzatyvinė reikšmė įforminama balsių kaita ir/arba baltiškos kilmės priesaga -(d)inti, -(d)yti (Skardžius 1941 : 529—548; Jablonskis 1957 I : 288—290; Jakaitienė 1968 : 227; Sxastrene 1968 : 11; LKG 1971 : 25, 264; LKM 1976 : 110 ir kt.). Priesagos -yti atitikmenų kartais randama ir slavų kalbose (Skardžius 1941 : 535). 2.1.3. Sudėtinga yra kauzatyvinių veiksmažodžių kilmės pro b- lem a. A. Desnickaja, remdamasi N. Marro teiginiu, kad vardažodžiai yra anks- čiau atsiradę už veiksmažodžius, įrodinėjo vardažodinę kauzatyvinių veiks- mažodžoų kilmę (1941 : 138— 165). Tačiau kalbos duomenys ir daugelio tyrinėtojų darbai rodo, kad kauzatyviniai veiksmažodžiai gali būti kilę ir iš vardažodžių, ir iš veiksmažodžių. Kauzatyvai gali būti siejami: (1) su veiks- mažodžiais, (2) ir su vardažodžiais, ir su pirminiais veiksmažodžiais, (3) su vardažodžiais, pvz.: (1) skr. saddya-ti "sodina" — sidati "sėdi", (2) skr. radhdya-ti "patenkina" — raūdhoti "vykdo" — radhah "dovana", (3) sen. vok. aukšt. wermen "šildyti" — warm "šiltas" (plg. d. Menuep 1966 : 73—79). Nėabejotiną kauzatyvinių (priežastinių) ir paprastųjų veiksmažodžių da- rybos ryšį, aiškiai suvokiamą dabartinėje lietuvių kalboje, atspindi nuorodos "Dabartinės lietuvių kalbos žodyne" (1972) (toliau — DZ) ir "Lietuvių kalbos žodyne" (toliau — LKZ), pvz.: laužti caus. lūžti LKŽ, pūdyti prž. pūti DZ. Morfologinių kauzatyvų reikšmės ryšį su vardažodžiais patvirtina ir tai, kad daugelį lietuvių kalbos priesaginių veiksmažodžių galima aprašyti perifraze "daryti kokį", pvz.: kreivinti "daryti kreiva” — kreivas, platinti "daryti platy” — platus (Sikattrene 1968 : 11). Būtent taip LKŽ ir DZ aiškinami šio tipo veiksmažodžiai, prie kurių santrumpos caus. ar pri. nerašomos, nors daugumas iš jų turi atitinkamą tos pačios šaknies veiksmažodį, reiškian- ti darytis kokiam", pvz.: silpninti "daryti silpną, silpnesnį" — silpnas — silpti, silpnėti; šlapinti "daryti šlapią" — šlapias — šlapti. Kad žodynuose pasirenkamas toks pateikimo būdas, rodo vardažodinės jų kilmės sampratą. Tačiau kartais iš tiesų būna neaišku, su kuo reikėtų sieti šio tipo kauzatyvinius veiksmažodžius (plg. „Skardžius 1941 : 541—544) ir žodynų autoriai renkasi kompromisą, pvz., prie sendinti deda santrumpą caus. ir nurodo į veiksma- 112 žodį senti, o reikšmes aiškina perifraze "daryti kokį" ir sieja su būdvardžiu senas (LKŽ XII 380). Yra žinoma hipotezė, pagal kurią kauzatyviniai veiksmažodžiai kildinami iš iteratyvinių. B. Delbrūckas (1897 : 119) teigė, kad kauzatyvi- nis veiksmažodis vardhdyati "auginti" atsirado kitaip įprasminus iš vardhatė "augti" atsiradusį veiksmažodį vardhdyatė "smarkiai augti". Kauzatyvinių priesagų kilmę iš dažninių priesagų laikė galima ir B. Se- rebrennikovas, remdamasis dažnai pasitaikančiu šių priesagų ir jų reikšmių artumu (Cepe6penxuuros 1974 : 175—176). Kauzatyviniy ir iteratyviniy reikšmių artumą patvirtina ir lietuvių kalbos priesaga -(d)inti, -(d)yti, galin- ti turėti abi reikšmes, pvz.: spaudyti, nardyti, šaudyti ir gydyti, guldyti, žudyti ir t.t. Šios priesagos dariniai kartais pavadinami net iteratyvais-kauzatyvais (Kayrene 1991 : 21). Pastebétas kauzatyviniais veiksmazodziais ir padarinio sakiniais reiskiamo kauzuojanéio veiksmo intensyvumas (Saviciuté 1986 : 159). Tai irgi rodo ite- ratyvy (bent ty, kurie turi intensyvumo atspalvį) ir kauzatyvy ryšį. Tačiau nė vienas iš čia paminėtų faktų neįrodo kauzatyvų kilmės iš iteratyvų. Jų artimumo pagrindas, matyt, yra pats kauzuojančiojo ir iteratyvinio veiksmo aktyvumas (tais atvejais, kai iteratyvai turi intensyvumo atspalvį). Taigi neradus aiškaus ir konkretaus istorinio prototipo, iš kurio būtų ga- lima kildinti įvairius ide. kalbų kauzatyvus, kauzatyvumo kilmę imta sieti su semantinių opozicijų raida. Ide. kalbų kauzatyvumo raidos išeities tašku J. Kurylowiczius (1964 : 86—88) laikė semantinę būsenos / kauzuo- jamojo veiksmo opoziciją (būsena > intranzityvinis veiksmas > kauzatyvumas). Autoriai, tiriantys tranzityvuma—intranzityvuma opozicijų pagrindu, kal- ba apie kauzatyvumą kaip vieną iš tranzityvumo—intranzityvumo atvejų. S. Krinickaitė parodė, kad tarp tranzityvinių veiksmažodžių su balsių kai- ta ir intranzityvinių yra išorinės ir vidinės diatezės opozicija, pvz., versti — virsti. Ši opozicija, sudaranti seniausią tranzityvumo—intranzityvumo kate- gorijos sluoksnį, iš pradžių reiškusi semanting opoziciją daikto arba kito negyvo subjekto būsena / žmogaus ar gyvo subjekto veiksmas. Dar ryškesnė tapusi vėlesnė opozicija n e- kauzatyvinis veiksmažodis / kauzatyvinis vei- ksmažodis (Kpuunukraitre 1979 : 46—49). A. Paulauskienė (1979 : 21, 26) pagrindine laiko tranzityvumo—intranzi- tyvumo, o ne kauzatyvumo kategoriją. Ji skiria tris tranzityvumo tipus: (1) keisti — kisti, (2) augti — auginti, (3) keisti — keistis ir kalba apie tranzity- vumo ir kauzatyvumo rodiklių bei funkcijų sutapima. J. Stepanovas ide. morfologiniy kauzatyvy atsiradima susiejo su praindo- europiečių vientisinio sakinio tipų rekonstrukcija. Pasak jo, aktyvinés sanda- ros laikotarpiu egzistavę šie sakinio tipai: (1) aktyvus subjektas + aktyvus veiksmažodis, (2) neaktyvus subjektas + neaktyvus veiksmažodis, (3) akty- vus subjektas + aktyvus veiksmažodis + neaktyvus objektas. Tačiau tuo metu nebuvę gramatiskai įforminto tipo (4) aktyvus subjektas + aktyvus veiksmažodis + aktyvus objektas, pvz.: Karys užmuša priešą. J. Stepanovo nuomone, tokie kauzatyvai kaip lie. žudyti (: žūti), marinti (: mirti), rus. 113 MopuT5 "marinti, naikinti" (: -MepeTb, -MHpaTB (ymupaTs)) "mirti", skr. mardyati "verčia, leidžia mirti, žudo" (: mdrati, mdrate, mriyate miršta ) yra susiję kaip tik su minėto (4) sakinio tipo formavimusi. „Pakitus pačiam sakinio sandaros pobūdžiui, to tipo sakiniai pasidarę įprasti. Tai, kad dau- gelio lietuvių kalbos kauzatyvu objektas gali būti žmogus, pvz., klaidinti są klysti, taip pat laikoma šios hipotezės įrodymu. Morfologinės kauzatyvinės derivacijos atsiradimas laikomas vienu iš būdu, padėjusių išvengti tam tikrų sunkumų ide. kalbų sandarai keičiantis iš aktyvinės į akuzatyvinę. 2.2. Uždarieji kauzatyvai, reiškiantys sudėtingesnę kauzaciją (kuratyvai) 2.2.1. Iš čia aptariamų fleksinių ide. kalbų tik lietuvių kalboje susiforma- vo kuratyvų, arba parūpinamųjų veiksmažodžių, klasė (verba curativa seu causativa passiva). Ji skiriama nuo kauzatyvinių, arba priežastinių, veiks- mažodžių (verba causativa activa). Kauzatyviniai ir kuratyviniai veiksmažodžiai turi tą pačią priesagą -dinti (su kauzatyvų priesaga -dyti ir ypač -yti kuratyvai daromi retai) ir paprastai tą pačią sakinio struktūrą, todėl neretai yra maišomi (apie jų reikšmę bei skyrimo kriterijus plačiau žr. (Jakulienė 1975 : 78 — 81; Savičiūtė 1984 : 73 — 78, 1985 : 236 — 251). Kadangi abi klasės turi daug bendrybių, o kauzatyvų klasė yra daug gau- sesnė, įvairesnė savo formomis bei reikšme, tai leidžia manyti, kad kuratyvi- niai veiksmažodžiai yra atsiradę iš kauzatyvinių. Kauzatyvinės priesagos formantas -d-, kadaise buvęs tik hiato pašalinimo priemonė, vėliau tapo būdingu kuracijos reikšmės rodikliu (Stang 1966 : 374), o kauzacijos priesaga buvo pradėta dėlioti prie jau susiformavusio morfologi- nio kauzatyvo, pvz., lakinti — lakindinti ar prie faktityvinio veiksmažodžio, kurį galima pavadinti leksiniu kauzatyvu, pvz., stūti — siudinti. Panaši ant- rinė kauzatyvinė derivacija pastebėta ir kitose kalbose (plg. Hemsinkos 1969 : 27). Kauzacijos ir kuracijos sakinių skirtumai yra ypač akivaizdūs trinariy opo- ziciju atveju, pvz.: juokindinti — juokinti — juoktis, kalbindinti — kalbinti — kalbėti, lauzdinti — lauzti — lūžti, lodindinti — lodinti — loti. Plg. saki- nius su trinarės opozicijos veiksmazodziais: Iš klevo šakelių pléseles p lė š- dinsiu (cur.), o iš liemenėlio lenteles pjaudinsiu LTR (Lkv) — Karklus plėšiam (caus.) ir pinam vyžus Švnč — Karnos jau plyšta (intr.) J (LKZ X 166, 179, 248). Užrašant minėtus kauzacijos ir kuracijos sakinius bendra kauzacijos pe- rifraze, arba jy gilyji lygmenį pavaizduojant formule, akivaizdžiai matyti jų svarbiausi skirtumai: Kauzacija: Kuracija: (1) "Aš darau taip, kad ...” + (1) "Aš darysiu taip, kad...” + (2) "Karnos plyšta" (2) "[Kas nors] darys taip, kad" + (S + P)—(0 + P) (3) "Plėšelės plyš" (S1 + P1)—-(S2 + P2)—(0 + P3) Kauzacijos sakiniuose buvo rasti 4 sintaksiniai semantiniai komponentai, 114 nusakantys 2 situacijas. Kuracijos sakiniuose yra 6 komponentai, nusakantys 3 situacijas: (1) kuruojančioji situacija (subjektas kuratorius—iniciatorius Sy ir jo kuruo- jantis veiksmas P1), (2) tarpinė kuruojamoji situacija (subjektas tarpininkas arba vykdytojas Ss ir jo betarpiškai atliekamas veiksmas Py, kuris buvo kuruojamas subjekto iniciatoriaus), (3) galutinė kuruojamoji situacija (objektas O ir jo būsenos pakitimas arba veiksmas, kauzuojamas subjekto tarpininko ir kuruojamas subjekto ini- ciatoriaus). Tad kuracijos sakinių giliojo lygmens formulę galime patikslinti: — (S, + P1) TT ((83 + Pa) 5 (0+P5)) Kuracijos sakinio objektas yra veikiamas dvigubai — tiesiogiai subjek- to tarpininko ir netiesiogiai subjekto iniciatoriaus. Todėl kuraciją sąlygiškai pavadinome "dviguba kauzacija”. Semantikos aspektu, matyt, galima tvirtinti, kad kuratyvinė reikšmė at- sirado žodinės (arba D.A. Cruse terminu sakant — rei k al a- vimo) kauzacijos pagrindu, kai buvo reiškiamas netiesioginis, nefizinis gyvo subjekto poveikis kitam gyvam subjektui. Tokia netiesioginė (V. Nedialkovo terminu — nekont ak- tinė) kauzacija, artima lietuvių kalbos kuratyvų reikšmei, randama ir ki- tose kalbose, pvz.: vok. lassen + inf. (Mucciopa 1952 : 10; Hensjrros 1971 : 19 tt.), pranc. faire + inf. (A6pocumsosa 1954 : 7—10). Lietuvių kalbos kuracijos sakinių paviršinis lygmuo formavosi net i e- sioginės nefizinės (žodinės) kauzacijos sakinių pagrindu, kuriuose S; — asmuo, P; — "įsakyti, liepti, prasyti...”, pvz.: U 21 a n- dy k (cavs.) vaikus į užpečį Sts (LKZ VII 119). Formuojantis kuracijai, komponentų semantika susiaurėjo: S; — tik (1) asmuo, turintis įsakymo ga- lig, pvz.: karalius, ponasir pan., (2) asmuo, negalintis, nemokantis atlikti tam tikro darbo, užsakovas, P1 — (1) "įsakyti, liepti”, (2) "užsakyti, prašyti". Tarpinė kuracijos situacija tik retais ir netipiškais atvejais "prasiskver- bia” į paviršinį lygmenį. Pvz.: Pyvo tris bačkas į svetlyčią per ta r- nus įnešdino greitai K. Donel (LKŽ VIII 702); Vagį už tretį apsivogimą šunimis sudraskydino S. Dauk (LKŽ II 644). Dažniausiai ji suvo- kiama iš konteksto ar gramatinės kuratyvinių veiksmažodžių reikšmės. Ši tarpinė kuracijos situacija, paprastai esanti tik giliajame lygmenyje, artima tiesioginei fizinei kauzacijai, kada kauzacijos sakinyje S1 — asmuo, daiktas ar gamtos jėga, P1 — įvairūs fiziniai, retai ir nefiziniai veiksmai: Vaikas (vėjas, obuoliai) šaką lau ži a. i Kuratyvuose Sg — tik (1) asmuo, vykdantis įsakymą, pvz.: tarnas, budelis, (2) asmuo, galintis, mokantis atlikti tam tikrą darbą, pvz.: siuvėjas, kirpėjas, Pa — (1) įvairūs patarnavimą ir bausmes reiškiantys veiksmažodžiai, pvz.: įnešdinti, nukirsdinti, (2) įvairius profesinius, tam tikro mokėjimo, įgūdžių reikalaujančius veiksmus reiškiantys veiksmažodžiai, pvz.: austi, statyti (pa- stata). Pvz.: | 115 (1) Herodas buvo nukirsdinens šventą Joną BP II 366 (LKŽ II 854). (2) Pastatydink gale lauko trobą J (LKZ XIII 674). Tokiu būdu netiesioginės nefizinės (žodinės) kauzacijos sakiniai buvo pri- taikyti sudėtingesnei tikrovės situacijai reikšti. Kuracija ir kuratyviniai (pa- rūpinamieji) veiksmažodžiai formavosi (1) siaurėjant, specializuojantis kom- ponentų reikšmei ir (2) darantis sudėtingesnei giliajai stuktūrai — atsiran- dant giliajame, o netipiškais atvejais ir paviršiniame lygmenyje dar vienam subjektui ir jo veiksmui. 3. Atvirieji kauzatyvai 3.0. Daugiau giliojo lygmens komponentų reiškiantys paviršiniame lyg- menyje ir savo forma artimesni kauzacijos perifrazei kauzatyvai vadinami at- viraisiais. Atviraisiais kauzatyvais laikoma analitinės kauzatyvinės konstruk- cijos ir prijungiamieji padarinio sakiniai. 3.1. Atvirieji kauzatyvai, atskirais žodžiais reiškiantys kauzuojantijį ir kauzuojamąjį veiksmą 3.1. Bendrą fleksinių ide. kalbų raidos polinkį pereiti iš sintetinio į anali- tinį tipą rodo ir perifrastiniy kauzatyvų susidarymas (plg. Lakoff 1972 : 172 — 198; Reklaitis 1974 : 197—214; Ambrazas 1977 : 149 ir kt.). Kauzatyvi- nės konstrukcijos su pagalbiniais veiksmažodžiais, atstojančiais kauzatyvines priesagas ir/arba balsių kaitą, yra vėlyvas ide. kalbų darinys. Šios konstrukcijos aiškiai išskiria kauzuojantiji ir kauzuojamąjį veiksmus nusakydamos juos atskirais žodžiais, plg.: Jmdn singen machen — padaryti, kad kas giedoti tur K II 40, Jmdn weinen machen — ką pravirkinti K II 40, binden lassen — rišdinti K. Perifrastiniai kauzatyvai atsiranda nesant morfologinių kauzatyvų klasės. Iš trijų čia aptariamų kalbų tik viena yra turėjusi šio tipo kauzatyvus. Vyrau- jančios sintetinės sandaros lotynų kalboje buvo vartojama analitinė kauzaty- vinė konstrukcija facere + inf., netipiška archainiu ir klasikiniu periodu, bet vartota jau Plauto ir plačiai paplitusi poklasikiniu laikotarpiu. Vėlyvojoje lotynų kalboje atsirado ir kita analitinė kauzatyvinė konstrukcija lazare + inf. (A6pocuMosa 1954 : 4—7). Dažnai šie pagalbiniai veiksmažodžiai turi leksinę aktyvaus veiksmo reikš- meg, kaip lot. facere (plg. TouuaposBa 1974 : 136—155). Kauzatyvinėse kon- stukcijose jų pirminė reikšmė, matyt, buvo "priversti padaryti". Būtent šia reikšme anglų kalboje kauzacijos reikšmei perteikti tam tikru laikotarpiu buvo vartojami veiksmažodžiai leten, don, goren, mohen, vėliau get, have (Apuesa 1945 : 60). Pagalbinių veiksmažodžių leksinés reikšmės aiškumas dažnai leidžia pri- taikyti juos kurio nors vieno kauzacijos tipo raiškai, juos specializuoti. Vėlyvojoje lotynų kalboje susidariusi konstrukcija lazare + inf. ėmė reikšti pasyvią kauzaciją, kurios kauzuojantysis veiksmas yra "leisti, netrukdyti" ir pan. Tokia šios konstrukcijos reikšmė, matyt, yra pagrįsta pagalbinio veiks- 116 mažodžio lazare reikšmėmis "atleisti, leisti (pailsėti), lengvinti, silpninti, ma- žinti, palikti” ir pan. r Artimas ryšys yra tarp vokiečių kalbos kauzatyvinės konstrukcijos lassen + inf. ir jos pagalbinio veiksmažodžio semantikos. Su veiksmažodžio lassen reikšme "(pa)liepti, įsakyti, (pa)raginti” galima sieti kai kurias kauzatyvi- nes konstrukcijas, pvz.: schmieden oder hūmmern lassen — kaldinti K, sich einen Anzug machen lassen — užsisakyti, pasisiūdinti kostiumą K II 40, tra- gen lassen — neddinti K ir kt. Lygindami su lietuvių kalbos vertimo ati- tikmenimis ir su kauzacijos perifraze, šią vokiečių kalbos konstrukciją daž- nai galėtume vadinti ne kauzatyvine, o kuratyvine. Su veiksmažodžio lassen reikšme "leisti" galbūt yra susiję pasyviosios kauzacijos atvejai, pvz.: tingė- dinti caus. trūgen sein lassen K, timpsodinti caus. limmelhaft daliegen lassen K. Priešingai, aktyvesne kauzacija reiškia konstrukcijos su machen, pvz.: schweigen machen — tildyti K, Jmdn springen machen — ką pasankinti K II 40. Perifrastiniai kauzatyvai atitinka sintetiniy kauzatyvy semantikos tipus, tik yra pasistimeéje sintaksinio atvirumo link. Tačiau vokiečių kalbos kon- strukcijos, atitinkančios lietuvių kalbos kuratyvus (sich die Haare schneiden lassen K — nusikirpdinti) yra taip pat implicitiskos kauzacijos perifrazei, nes pavirSiniame lygmenyje neisreiskia subjekto tarpininko, kaip ir lietuvių kalbos kuratyvai. 3.2. Atvirieji kauzatyvai, eksplicitiškai reiškiantys kauzatyvinę situaciją 3.2.1. Kauzaciją reiškia ir sudėtiniai prijungiamieji padarinio sakiniai, kurie paviršiniame lygmenyje turi daugiausia giliojo lygmens komponentų. Kaip ir kiti prijungiamųjų sakinių tipai jie susidarė ir rutuliojosi jau atskiro- se ide. kalbose, bet turi nemaža sandaros ir reikšmės bendrybių. Gana tiksliai yra nustatytas rusų kalbos prijungiamųjų padarinio sakinių formavimosi laikas — konstrukcijos su padarinio jungtuku Tak uTo susidarė tik XII—XVII a. Ankstesniuose rašytiniuose šaltiniuose padarinio jungtuko nerandama (HT PS1 322, 332). Ryšys tarp pagrindinio ir šalutinio dėmens buvo silpnas, nes pagrindiniame dėmenyje nebuvo atliepiamųjų žodžių. Bu- vo vartojami sujungiamieji jungtukai arba padarinio sakinių dėmenys buvo jungiami be jungtukų (HT PS1 323; ITomeryn 1971 : 24—25). Padarinio reikšmės sakinių gramatinė sandara senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose taip pat nėra aiškiai apibrėžta. Jie turėjo jungtukus teip jog, teip kad, jog, kad, teip idant, jeib, jeng (Drotvinas 1967 : 65—67). Daugu- mas iš jy dabartinėje lietuvių kalboje padarinio reikšme nebevartojami arba vartojami labai siaurai. Vėlyvą šio tipo sakinių formavimąsi rodo ir lietuvių bei rusų kalbų senųjų raštų sakiniai, kurių padarinio ir priežasties, padarinio ir tikslo reikšmės nėra aiškiai skiriamos. | Lietuvių kalbos akademinėje gramatikoje netgi neskiriamas prijungiamyjy padarinio sakinių tipas, jie laikomi nusakomaisiais sakiniais: "Nusakomieji sa- 117 kiniai dažniausiai žymi priežasties-padarinio santykius: pagrindinis dėmuo iš- kelia tam tikrą reiškinį, o šalutinis jį paaiškina, nusakydamas iš jo išplaukian- čius padarinius" (LKG III 836). aka T ni ; 3.2.2. (1) Prijungiamųjų sakinių, turinčių padarinio reikšmę, formavi- mąsi skatino poreikis eksplicitiškai reikšti subjektinius ir objektinius santykius. Kauzuojamosios situacijos seman- tinis subjektas padarinio sakinyje yra šalutinio sakinio sintaksinis subjektas, o uždarųjų kauzatyvų ir analitinių kauzatyvų konstrukcijose jis turi objekto poziciją, pvz.: Lijo toks lietus, kad a § bematant permirkau — Lietus mane visą permerké (DZ 552). pat on Lan (2) Visy trijy kalby padarinio sakiniuose gali biti eksplicitiskai išreikštas kauzuojanéiojo veiksmo (ar "kauzuojanéiosios ypatybės") i n- tensyvum as. Daugumas šio tipo sakinių turi jungtuko atliepia- muosius žodžius, pabrėžiančius intensyvumą, stiprumą, gausumą ir pan.: lie. taip, toks, lot. ita, sic; ejusmėdi, adeo, tantopėre, talis, tantus, tam, hic, is (Co6onesckunt 1948 : 236), rus. Tak, cTOJIb, 0 Toro, NO TaKOR cCTerIeHH (TPA 11(2) 338). Pvz.: Paémé mane tokia baimė, kad aš apsigręžęs bégau BV III 24 (LKZ rankraštis); T a nt us in curia clamor factus est, ut populus concurreret Cic. Verr. 2,47 (Co6onenckutt 1948 : 236) "Kurijoje kilo toks riksmas, kad subégo Zmonés”; Obwuee soanenue do maxod cmenenu coobwuaocy Byaanuny, “mo on dance nosabwa o wecvacmuom Ponape u o ceszannnz C num 2psdywuz wenpusmuocmsz. Kynpun (TPS 11(2) 339) "Bendras jaudulys taip paveikė Bulanina, kad jis net pamiršo nelemtaji Zi- bintg ir susijusius su juo būsimus nemalonumus”. Intensyvuma gali rodyti ir atliepiamasis žodis tai, einantis su net šalutinia- me sakinyje arba su kad pagrindiniame: kad ... tai net, tai kad ... net, kad ... tai... net, pvz.: Kad akinau tai akinau tg begédj, net verkti pradėjo (Drotvinas 1967 : 62). (3) Padarinio sakiniuose, kaip ir analitinése kauzatyvinése konstrukcijose, kauzuojantysis ir kauzuojamasis veiksmas ar būsena reiškiami atskirais žodžiais. Kauzatyviniai veiksmažodžiai pasako vieną veiksmą, pvz., budinti, sie- kiant vieno rezultato busti. Čia kauzuojantysis veiksmas ir jo rezultatas laiko atžvilgiu yra labai artimi arba sutampa: rezultatas arba turi būti tuojau pa- siektas (Gesinu žvakę), arba jau yra pasiektas (Girdau arklį). Kauzuojančiojo ir kauzuojamojo veiksmo raiška skirtingos šaknies veiksmažodžiais leidžia pa- sakyti labiau vienas nuo kito nutolusius veiksmus ar būsenas. Dažnai subjek- tas kauzatorius net nenumato rezultato (t.y. padarinio arba kauzuojamosios situacijos) arba jo nesiekia, pvz.: Nės, kad verpt reik, jos taip daugel pasakų vapa, kadjau ir ranka kuodeį pest užsimiršta K. Donel ‘LKZ XV 671); Bet ta rožė taip gardZiai kvepėjo, joguostydamas turėjai pamiršti visus šios žemės vargus ir rūpesčius J. Balé (Balkevičius 1963 : 357). Kauzuojantiosios ir kauzuojamosios situacijos nutolimas ypač ryškus pastarajame pavyzdyje, nes čia pasakytas negyvas subjektas negali siekti ar numatyti jokio rezultato. Tokioms situacijoms reikšti pirmiausia ir prisireikia padarinio sakinių. Abiejų kauzacijos veiksmų nusakymas atskirais veiksmažodžiais leidžia 118 eksplicitiškai išreikšti k auzacijos būdą, kurio negali išreikšti uždarieji kauzatyvai, plg.: Tokią gražią dainą padainavau, kad visi juokiasi (LKG III 839) — Prajuokinau visus. Veiksmų atskyrimas leidžia aiškiai nusakyti kauzuojančiosios ir kauzuo- jamosios situacijos laikų seką. Padarinys būna arba po jį sukėlusio veiksmo, arba tuo pačiu metu. . Taip laikai ir reiškiami lietuvių ir rusų kal- bose. Lotynų kalboje padarinio sakiniuose laikai derinami pagal consecutio temporum, bet perfectum coniunctivi, plusguamperfectum coniunctivi ir fu- turum perifrasticum pasitaiko retai. Įprasti laikai padarinio sakiniuose yra praesens ir imperfectum coniunctivi (Co6onesckut 1948 : 236). Plusguam- perfectum coniunctivi labai retas todėl, kad jo reikšmė prieštarauja padarinio sampratai: padarinys niekada negali būti ankstesnis už jį sukeliančią situaciją (JToces 1965 : 155). Gana dazni consecutio temporum nesilaikymo atvejai paaiskinami tuo, kad padarinys nusakomas ne sakinio laiko, bet kalbėjimo akto laiko atžvilgiu, t.y. priklauso nuo rašančiojo ar kalbančiojo intencijos (Co6oj1reBcruit 1948 : 237). Veiksmų raiška atskirais veiksmaZodziais leidžia eksplicitiskai nusakyti dar vieną svarbią kauzacijos ypatybę — kauzuojanéiosios ir kauzuojamosios situacijos realumą. Lietuvių kal- bos padarinio sakiniams yra būdingiausios tiesioginės nuosakos (indikatyvo) formos. Rezultato realumo suvokimas aptariamas ir rusų kalbos gramatikoje (TCPJIA 723). Lotynų kalbos šalutiniuose padarinio sakiniuose gali būti pavartotas kon- junktyvas, o tai suteikia panašumo į tikslo ir priežasties (su jungtuku cum) sakinius (Draeger 1878 II : 629). Ši ypatybė aiškinama tuo, kad tais sakiniais reiškiamas padarinys yra menamas (Boposcxruit 1975 : 183). Tačiau dažniau- siai padarinys, nors ir pasakytas konjunktyvo formą turinčiu veiksmažodžiu, vis dėlto yra suvokiamas kaip realus. Pvz.: Epaminondas adeo fuit veritatis diligens, ut ne joco quidem mentiretur Nep. 15, 3, 1 (Cobonesckust 1948 : 236) — "Epaminondas taip mylėjo tiesą, kad net juokais nemeluoda- vo”. Cia matome tam tikrą reikšmės ir gramatinės formos neatitikimą: realus padarinys sakinyje perteikiamas nuosaka, kuri paprastai reiškia nerealumą. Taip yra ne tik dėl to, kad padarinys suvokiamas kaip menamas, bet, matyt, ir dėl konjunktyvo vartosenos prijungiamojo sakinio dėmenų ryšiui nusakyti. 4. Išvados 4.1. Lietuvių ir kitų indoeuropiečių kalbų raidoje pastebimas poslinkis nuo uždarųjų prie atvirųjų kauzatyvumo raiškos būdų. Situacijos, kurias galima implicitiškai nusakyti morfologiniais kauzatyvais, ilgainiui vis labiau linkstama reikšti eksplicitiškai. 4.2. Kauzacijos suvokimas kauzatyvų raidos pradžioje ir vėliau, matyt, buvo ir liko susijęs su laiku. Reiskiant kauzuojantiji veiksmą ir kauzuoja- mąją būseną (ar veiksmą) viena veiksmažodžio forma tas veiksmas ir būsena buvo nusakomi kaip vienalaikiai arba artimi laiko atžvilgiu. Taip pat bu- vo suvokiama ir atviraisiais kauzatyvais reiškiama kauzacija. Tik pastaruoju 119 atveju buvo galima išreikšti įvairesnius padarinius, ne tik vieną kurį, kaip morfologiniais kauzatyvais (girdyti— gerti). ją Ikdūdą hob, 4.8. Uždarieji kauzatyvai nusako tokią pat sudėtingą situaciją kaip ir atvirieji. Formuojantis atviriesiems kauzatyvams gilusis lygmuo netampa su- dėtingesnis, tik gauna ekspliciting raišką. Kauzuojančiojo Ir kauzuojamojo veiksmų nusakymas dviem atskirais veiksmažodžiais būdingas analitinėms kauzatyvinėms konstrukcijoms ir prijungiamiesiems padarinio sakiniams, o kauzacijos objekto perkėlimas į subjekto poziciją — tik pastariesiems. Priešingai, formuojantis kuratyvams, išliko implicitinis raiškos būdas, bet pasidarė sudėtingesnis gilusis lygmuo. Kuratyvai atsirado iš netiesioginę ne- fizinę (t.y. žodinę) kauzaciją reiškiančių morfologinių kauzatyvų, pritaikytų sudėtingesnei situacijai reikšti. Kadangi giliajame lygmenyje čia atsiranda subjektas tarpininkas ir jo veiksmas, tai kuraciją galima interpretuoti kaip specializuotą "dvigubą kauzacija”. 4.4. Atvirųjų kauzatyvų formavimąsi skatino uždarųjų kauzatyvų kla- sės negausumas. Analitinės kauzatyvinės konstrukcijos radosi tose kalbose, kuriose nebuvo (arba beveik nebuvo) kauzatyvinių veiksmažodžių. Matyt, dėl to lietuvių kalboje palyginti negausu atvirųjų kauzatyvų — nusakomųjų padarinio reikšmės sakinių, ir jie nėra griežtai įforminti. Dėl gausios morfolo- ginių kauzatyvų klasės jie čia buvo ir yra kiek mažiau reikalingi negu lotynų ar rūsų kalboms. Atvirųjų kauzatyvų atsiradimas kiek išplėtė ir pačią kauzacijos sampratą. Istoriškai pirminė uždarųjų kauzatyvų reikšmė yra "aktyvus gyvo subjekto veiksmas, tiksliškai ir griežtai nukreiptas į objektą". Vėliau kauzatyvai ėmė reikšti (ypač padarinio sakiniuose): "bet kokio subjekto būsena (ar veiksmas, tiksliau — poveikis) netiksliškai ir silpnai nukreipta į objektą". Kauzacijos panchroninis semantinis tipas — "subjekto aktyvus veiksmas, nukreiptas į tam tikrą situaciją kaip objektą (objekto veiksmą ar būsenos kitimą)". Kauzacijos diachroniniu prototipu galima laikyti opoziciją "aktyvus veiks- mas / būsena?" ir sieti ją su "aktyvinės" praindoeuropiečių sakinio sandaros hipoteze. Sutrumpinimai ! aukšt. — aukštaičių fr. == frigų got. — . "gotų ide. — indoeuropiečių ir. — iranėnų isl. — islandų lie. — lietuvių pranc. — prancuzy sen. — senovės skr. — sanskrito ! Čia nepaminėti sutrumpinimai vartojami kaip LKZ. 120 LITERATŪRA 1. Ambrazas V. Lietuvių kalbos istorinės sintaksės metodo problema. — Lietuvos TSR MA darbai. A serija. T. 4(61), 1977, p. 139—154. 2. Balkevičius. Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė. V., 1963. 3. BurrowT. The sanskrit language. London, 1959. 4. Cruse D.A. A note on English causatives. — Linguistic Inquiry. Vol. 3, N 4, 1972, p. 520—528. 5. Delbriick B. Vergleichende Syntax der indogermanischen Sprachen. Bd. 1, Strassburg, 1987. 6. Draeger A. Historische Syntax der lateinischen Sprache. Bd. 1,2, Leipzig, 1878. 7. Drot vinas L. Padarinio konstrukcijos lietuvių literatūrinėje kalboje. — Lietuvos TSR aukstyjy mokykly mokslo darbai. Kalbotyra. T. 17, 1967, p. 61—80. 8. Ernout A. Morphologie historique du latin. Paris, 1927. 9. JablonskisJ. Rinktiniai raštai. T.1, V., 1957. 10. Jakaitien eE. Deverbatyviniai dabartinės lietuvių kalbos veiksmazo- dziai su priesaga -inti. — Baltistica. T. 4(2), 1968, p. 221—229. 11. Jakaitiene E. Veiksmazodziy daryba (Priesagy vediniai). V., 1973. 12. Jakulien é A. Priezastiniy ir pariipinamyjy veiksmažodžių skyrimo kriterijai. — Lietuvos TSR aukstyjy mokykly mokslo darbai. Kalbotyra. T. 26(1), 1975, p. 78—81. 13. K-Kurschat Fr. Littauisch-deutsches Worterbuch. Hale, 1883. 14. KI, KII-Kurschat Fr. Deutsch-littauisches Worterbuch. Hale, Bd.1, 1870; Bd.2, 1874. 15. KurylowiczJ. The inflectional categories of Indo-European. Heidel- berg, 1964. 16. L ak off R. Another Look at Drift. — In: Linguistic Change and Generative Theory. Bloomington, 1972, p. 172—198. 17. LK G — Lietuvių kalbos gramatika. V., T. 1, 1965; T. 2, 1971; T. 3, 1976. 18. LKM—JakaitieneE, LaigonaitėA.,, Paulauskie- nė A. Lietuvių kalbos morfologija. V., 1976. 19. Paulauskienė A. Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos. V., 1979. 20. ReklaitisJ.K. Evidence for directed drift from Lithuanian. — Scandoslavica. T. 20, 1974, p. 197—214. 21. SafarewiczJ. Historische lateinische Grammatik. Halle (Saale), 1969. 22. Saviciut eG. Parupinamieji veiksmažodžiai ir sakinio struktūra. — Kn.: Jaunyjy filologų darbai. T. 1, V., 1984, p. 73—178. 23. SaviéiuteG. Paripinamyjy veiksmažodžių semantika. — Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 24, 1985, p. 236—251. 24. SaviciuteG. Del lietuvių kalbos kauzatyviniy konstrukcijų semantikos. — Kn.: Lietuviy kalbotyros klausimai. T. 25, 1986, p. 157—167. 25. SaviciuteG. Del lietuvių kalbos priezastiniy veiksmažodžių reikšmės aprašymo. — Kn.: Jaunųjų filologų darbai. T. 2, V., 1986, p. 206—209. 26. Skardžius Pr. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1941. 27. StangChr. S. Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen. Oslo-Bergen- Tromso, 1966. 28. A6pocnmoBsa T. A. Cnoco6 Bsipa>xxeHHS KAY3ATHBHOCTH BO ėpan- uysckom sissike. ABTOpegd. amce. ... KaHA. punon. HayKk. Jlenunurpajn, 1954. 20. Boponcecexn it SA. Mi; BonjnsrmpesA.B. Yuebuuk narunckoro s23b1IKa. MocrBa, 1975. 30. I ox ua ponBaH. A. ŠyKHKUKOHAJILHO-CeEMAHTHYE6CKAS xapaKTepHCTHKA naTuHckoro raarona facere (Ha MaTepuajie xnaccuvecko#t Jia TEIHM). — duce. ... Kau. ¢punon. HayK. Kues, 1974. 31. II P 1 — I'pammaTuka pycckoro sasika. T.2, ų, 1, 2, Mocksa, 1960. 32. TCP JI A — I'paMMATHKA COBPEMEHHOI'O pycekoro JIHTEPATYPHOIO A3BIKA. Mocxsa, 1970. 121 narojisi. — Yu. san. Jleununurpan- Bern. 5, 1941, c. 138—165. MockBsa, 33. Hecumunukas A. B. Kaysarusubie I' ckoro yHHBepcHTeTa. Cep. punonoruyeckux HayK. 84. Enusapenxkosna T. 51. I'pamMmaTHKa peAMACKOro A3bIKa. 1982. 35, UT P I — MWcropuueckas rpaAMMATHKA PYCCKOro A3BIKa. CnosxHoe npennosxenue. Mocksa, 1979. 36. Ka yxemneA A, A. Vicropus KOpPHEBBRIX rJIArOJIOB ¢ OCHOBO# Ha -a B nuroscxom assike (Tunn CeC, CėC, CaC, CoC, CuoC). AsToped. mmcc. ... A-pa bunon. nayk. Bunsuioc, 1991. 87. KnumonI.A. O MOHATHHM S3BIKOBOro Turia. — BonpockI A3BIKO3HAHMIA. N< 6, 1975, c. 21—28. 38. KpuuunkatreC. A. Knaccudukanus rJaro/ibHbIX ONMosuuui no NepexoaHOCTH / HenepexonHOCTH B JIMTOBCKOM A3BIKE. “— B xH.: ITpo6aemsr CHMHTAKCHCA H CTpyKTYDpBI csioBa. Mocksa, 1979, c. 42—53. 30. Jlocen A. d. O 3aKOHAX CJIOKHOIO NMpeJIOKEHUA B JIATHHCKOM A3bIKe. — B kn.t CTATBH H HCCJIEJHOBAHHA 110 A3BIKO3HAHMIO H KJIACCHYecKOH ¢unonoruu. Mocksa, 1965, c. 131— 195. 40. Me fi e A. OBfmecaasaHckuft a3sik. Mocksa, 1951. 41. Men uepd. M. K Bonpocy o nponxcxoxjįeHHH KAY3ATHBHBIX MIATOJIOB. — Yuensie aunucku Tomckoro yuusepcurera. N= 59, 1966, c. T3—79. 42. Muccio pa H. A. KaysaTusHble rjIaro/isl H Kay3saTHBHBIE KOHCTPYKUHH B HeMel KOM s3bike. ABToped. mucc. ... Kaui. ¢punon. Hayk. Mocksa, 1952. 43. He na n x o B B. II. KaysaTuBHBIe KOHCTPYKIHH B HEMEL KOM HA3BIKE. AnanuTuyeckuit kaysaTus. Jleuunrpan, 1971. 44, HepankoeB. IL, Cunsdunku hl. I. Tunonorus xaysa- THBHBIX KOHeTpykuu#i. — B kxH.: Tunosorus Kay3aTHBHBIX xoHcTpykuuft. Mop- donoruyecku#t kayzatus. Jlenunrpan, 1969, c. 5—19. 45. NMTomeTyn T. E. K sonpocy o įopsMupoBaHHH B PYCCKOM JiH Te- PATYPHOM S3BIKE CJIOXKHOTNOJLYUKHEHHEIX IN pejįjI10>KEHHĖ C NPHAATOYHBIM C/AEACTBHA. — VYu.zan. Tanwnurcrkoro ykuBepcurera. Cep. duznojiornueckas. Brun. 4, 1971, c. 23—27. 46. Casuuto Tel. C. IlpenukaTei neJiH H NPeAHKATH Kay3auuu (Ha MATEDHAJICE ĖŠJIEKTHBHELIX HHHLOEBpOrieficKHX A35IKOB). ABTOped. AMCC. ... KaHj. dbujioji. Hayk. Mocrsa, 1980. 47. Can uuzoTrel,C. IlpenukaTs LeJiH H NpefUKATH Kay3anHHM. — Mas. AH CCCP. Cep. niu T-pesr u 53. T. 39, N= 6, 1980, c. 539—548. 48. Cepe6pexnnnxkosB B. A. BepoaTHOocTHBIe 0OGOCHOBAHHA B KOMINADpAa- THuBHcTHKE. Mocksa, 1974. 49. CI'T A — CpaBHUTeJbHAS 'PAMMATHKA FepMAHCKHMX S3BIKOB. "T, 4. Mocksa, 1966. 50. Co6onensck uit C. Vi. T'pammaTuKa NJaTHHCKOrO A36ika. T, 1, Mocksa, 1948. 51. Ctrenanos lO. C. BajirožejaBanckoe u MHAOeBponefickoe NpeaiosKeHHue (npo6nemsr pexoncTpykuuu). — Baltistica. 24(2), 1988, c. 116—130. 52. Tpouckmu #i Iu M. HUcropuyeckas rpaAMMATHKA JIATUHCKOIO S3bIKA. Mocxsa, 1960. 53. A xafiTtened CybbuxcanbHble riarosisl COBpeMeHHOTro JIMTOBCKOrO a3sIKa. Asroped. nucc. ... kann. ¢puson. Hayk. Bunsuioc, 1968. | 54. 51 piena B. H. Kareropus Kkay3aTHBHOCTH B AHTJIHŪCKOM s35IKe. — B. aj a ncal KOKJIAJLOB NO CeKUHH OunojiornyecKHx Hayk. Jlenunrpan, 1945, c. CuHTAKCHC. 122 LIETUVIŲ IR KITŲ INDOEUROPIEČIŲ KALBŲ KAUZATYVŲ RAIDOS POLINKIAI Reziumė Ide. kauzatyvai rutuliojosi nuo uždarųjų prie atvirųjų eksplicitinės raiškos link: (1) išskaidant kauzacijos veiksmus, išreiškiant juos atskirais veiksmažodžiais (ana- litiniuose kauzatyvuose ir padarinio sakiniuose), (2) kauzacijos objektą perkeliant į subjekto poziciją (padarinio sakiniuose). Kauzacijos panchroninis semantinis tipas — "Subjekto aktyvus veiksmas, nu- kreiptas į tam tikrą situaciją kaip objektą (objekto veiksmą ar būsenos kitimg)”. Kauzacijos diachroninis prototipas — opozicija "aktyvus veiksmas / būsena" kaip proide. aktyvo / pasyvo opozicijos atspindys. ON THE TRENDS OF DEVELOPMENT OF LITHUANIAN AND INDO-EUROPEAN CAUSATIVE CONSTRUCTIONS Summary Indo-European close causatives are developing into open causatives, towards the explicit expression: (1) by decomposing the actions of causation, expressing them by separate verbs (in the analytic causative constructions and sentences of result), 2) oy moving the object of causation to the subject position (in the sentences of result). Semantic panchronistic type of causation is defined as ” Active purposive action of subject, strictly directed to object (its action or change of state). Diachronic prototype of causation — "active action 7 state” can be regarded as a reflection of active / passive opposition in Proto-Indo-European. 123