Lietuvių kalbos bendraties konstrukcijų raida

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIII (1995) GRAMATIKA IR LEKSIKOLOGIJA VYTAUTAS AMBRAZAS LIETUVIŲ KALBOS BENDRATIES KONSTRUKCIJŲ RAIDA i. BENDRATIES KILMĖ IR PIRMINĖ REIKŠMĖ 1.1.1. Bendratis dabartinėje lietuvių kalboje yra viena iš trijų pagrindinių veiksmažodžio formų. Savo vartosena ji irgi šliejasi prie veiksmažodžio: turi veiksmažodinį linksnių valdymą, sudaro glaudžius sintaksinius junginius su asmenuojamomis veiksmažodžio formomis, atliekančiomis pagalbinių žodžių vaidmenį (turiu skubėti, pradėjo važiuoti, ėmė temti ir pan.). Tokių formų, vadinamų infinityvais, randame beveik visose dabartinėse indoeuropiečių kalbose. Gretinant jas tarpusavyje krinta į akis ryškūs formų skirtumai ir kartu — didelis jų veiksmažodinės vartosenos panašumas. Patyrinėjus infinityvus istoriškai matyti, kad iš pradžių jie nepriklausė veiksmažodžio sistemai, o buvo į ją įtraukti įvairiose indoeuropiečių kalbose nevienodu metu ir mastu. Visų giminiškų kalbų infinityvai turi veiksmazo- - dinių daiktavardžių kamienus, kai kurie (ypač senesniais raidos laikotarpiais) yra išlaikę ir daiktavardžiams būdingas linksnių galūnes. Tiek patys kamienai, tiek ir linksnių galūnės labai įvairuoja: iš 14 kamienų, išskirtų R.Jefferso (1975:135), tiktai tu ir ti kamienų infinityvai paliudyti daugelyje ide. kalbų grupių, o kitų kamienų — 1—3 grupėse. Tačiau ir to paties kamieno infinityvai kartais turi skirtingų linksnių galūnes, tad nėra kilę iš tos pačios pirminės formos. Pavyzdžiui, tokie yra tu kamieno infinityvai su galūnėmis: pr. -ton, -twei, s.ind. -tosir pan. Seniausiai paliudytose ide. kalbose (hetitų, sen.indų) infinityvus kartais iš viso sunku atskirti nuo veiksmažodinių daiktavardžių — veiksmų pavadinimų: tos pačios formos vienur vartojamos kaip infinityvai, kitur išlaiko daiktavardžių funkciją. 1.1.2. Lietuvių kalbos bendraties formos su -ti ir -tie < *-tei irgi yra išriedėjusios iš ti kamieno veiksmažodinių daiktavardžių — veiksmų pavadinimų (abstraktų), tokių kaip mirtis, prapultis, būtis. Šio kamieno veiksmažodžių abstraktai kitados rytinių baltų kalbose buvo labai produktyvūs ir plačiai vartojami. Po to, kai jų vietoje įsigalėjo dabar vyraujantys veiksmų pavadinimai su priesaga -imas/ -ymas, senosios ti kamieno abstraktų formos sustabarėjo ir ilgainiui virto infinityvais. Baltų kalbų infinityvai su -i (lie. nėšti, nėšt, nėšti-s, la. nest, nestis, pr. billit "byloti, kalbėti") ir su -ie < *-ei (lie. nėštie, nėštie-s, la. nestié-s) atitinka i kamieno daiktavardžių vienaskaitos datyva (-i ir *-ei gali būti tos pačios datyvo formos apofoniniais variantais). Tai 1 Pasak V.Ivanovo (1963:152—153), hetitų kalbos veiksmažodinių daiktavardžių į d Š . . . * . . . . . In ye formų su -anna virtimą infinityvais galima pastebėti lyginant istorinius 74 leidžia manyti, jog formos mifti/ miFtie ir pan. kitados buvo vartojamos kaip veiksmažodinių daiktavardžių datyvai (reikšme "mirčiai" ), ir tokia vartosena sudarė prielaidą išsirutulioti iš jų infinityvams. Daugelyje kitų giminiškų kalbų irgi linkstama versti infinityvais veiksmų pavadinimų datyvus. Pavyzdžiui, iš 700 infinityvų, aptiktų Rigvedoje, net 600 atitinka veiksmažodinių daiktavardžių datyvą (Sgall 1958; Szemerėnyi 1970:298). 1.1.3. Baltų kalbų infinityvai su -ti/ *-tei, formaliai žiūrint, gali būti kildinami ir iš ti kamieno lokatyvų (Otrebski 1956:243; Stang 1966:447; Hamp 1985:199—202); su lokatyvu bandoma sieti ir slavų infinityvą su -ti < *.tei (Stang ib. 447; Vaillant 1966 : 127).2 Požiūriai į datyvinę ir lokatyvinę ty formų prigimtį nėra iš esmės priešingi, nes seniausiais ide. kalbų raidos laikais datyvai su -i/ *-ei, galėjo sutapti su prieveiksmiškai vartojamomis formomis, vėliau įtrauktomis į linksnių paradigmą ir įprasmintomis joje kaip atskiras linksnis — lokatyvas (Toporov 1961 : 275 tt., 285; Mažiulis 1970 : 80, 128—129, 248 tt.). Taip galima interpretuoti ir F.Travničeko (1956 : 167 tt.) požiūrį į infinityvų kilmę iš ide. prieveiksmių. Tačiau tas datyvo ir lokatyvo formalus ryšys, matyt, paveldėtas iš laikų prieš infinityvų susidarymą. Tiek lietuvių, tiek ir kitų baltų kalbų infinityvų vartosenoje lokatyvinės reikšmės. pėdsakų sunku įžiūrėti. 1.1.4. Prūsų kalboje greta infinityvo su -t (dat "duoti", gėrbt "sakyti") plačiai vartojamas infinityvas su-twei, pvz.: datwei "duoti", poutwei "gerti", westwei "vesti". Jis yra išriedėjęs iš tu kamieno veiksmų pavadinimų vienaskaitos datyvo su galūne -ei, t. y. *-tu-ei. Visai tokios pačios kilmės infinityvų su -tave būta s.indų kalboje (plg. dhatave "duoti", attave "valgyti"). Tačiau rytinių baltų kalbose iš tu kamieno daiktavardžių datyvo kilusių infinityvų nėra, o supinas (siekinys) su -tų < *-tum yra kilęs iš tu kamieno kito linksnio — vienaskaitos akuzatyvo. Taigi baltų kalbos sutinka veiksmo pavadinimų, davusių pagrindą infinityvui, linksnio forma, bet iš dalies skiriasi kamienu. Tai rodo, kad veiksmažodinių daiktavardžių datyvai buvo įtraukti į veiksmažodžio sistemą ir virto infinityvais ne baltų prokalbėje, o savarankiškos tų kalbų raidos laikais. Kaip tik dėl to baltų kalbų duomenys padeda geriau suprasti infinityvo susidarymą, nes ryšys su pirmine veiksmažodinių daiktavardžių vartosena čia dar nėra visai išdilęs. : Ir kitos indoeuropiečių kalbos, matyt, yra paveldéjusios ne bendras infinityvų nekaitomas formas, o bendras jų susidarymo prielaidas. Tos prielaidos — sintaksinės, jų reikia ieškoti infinityvų vartosenoje. Čia padeda vidinė rekonstrukcija. Taikydami ją lietuvių kalbos sintaksinei sistemai, bandome išskirti joje senuosius bendraties vartosenos tipus ir nustatyti sandarą tų konstrukcijų, iš kurių išriedėjo bendratis kaip atskira nekaitoma veiksmažodžio forma. 2 Lingvistineje literatūroje rašoma ir apie infinityvo su -ti kilmę iš priebalsinio -t kamieno lokatyvo (Brugmann 1911 : 424; Endzelins 1951 : 918; Hamp 1985 : 201-202; Zinkevičius 1981 : 164). Si pažiūra neitikima jau vien dėl to, kad t kamieno veiksmų pavadinimų baltų kalbose iš viso nėra. 75 1.2.1. Dadartinėje lietuvių kalboje bendratis dažniausiai siejama su asmenuojamais veiksmažodžiais, reiškiančiais: a) veiksmo pradžią ar pabaigą (pradedu/ imu dirbti, leidosi bėgti, liovėsi vaikščioti, baigiu rašyti), b) galėjimą, privalėjimą, norą, mokėjimą, pastangas (galiu vaikščioti, turime grąžti, ketina mokytis, bandė pabėgti, noriu išvažiuoti), c) veiksmo perviršį ar nepakankamumą (padaugino gerti, pamažino sūdyti) ir pan. Bendratis čia nusako pagrindinio veiksmažodžio turinį, eina jo būtinu papildymu, o veiksmažodžio ir bendraties reiškiamų veiksmų subjektas sutampa. Glaudžius junginius infinityvai sudaro ir su veiksmažodžiais, reiškiančiais liepimą, skatinimą, prašymą; draudimą, trukdymą; leidimą, kvietimą ir pan., tik čia bendraties veiksmas priskiriamas kitam subjektui (liepė tylėti, prašė nedainuoti, draudžiu miegoti, trukdo skaityti, leido išsivaikščioti, kvietė užeiti). Šių tipų konstrukcijos lietuvių kalboje, kaip ir daugelyje kitų dabartinių ide. kalbų, yra labiausiai paplitusios, sudaro pagrindinį bendraties vartosenos sluoksnį. Čia bendratis yra artimiausia asmenuojamoms veiksmažodžio formoms ir įžvelgti jos ankstesmės vartosenos pėdsakų yra sunku. 1.2.2. Senoji — vardažodinė — bendraties funkcija labiau išryškėja konstrukcijose, kuriose ji eina su pilnareikšmiais veiksmažodžiais (a) ar veiksmažodiniais junginiais su būtinu papildiniu (b), nėra sąlygojama jų junglumo ir žymi veiksmo ar kalbamojo dalyko tikslą ar paskirtį: a) Mes neseniai atsikėlėm čia g y v e n t i Lnkv; Moteriškos susėdo verptiŽemR I15; Ir liko tas žmogusp on a u t tam dvare BsV 300*; b) Tarnus pastatė s a u g o t BsP II 48; Ožys rado Sienop a ėsti Lt III 116; Patiesė lentą p e r e i t i Pvn; Gryta, jau prisiverpus, skirsto verpalus a u st DnR 125; Lazdą pjauniespasiremtiPP 206.* Jau Jonas Jablonskis (1935 : 30) atkreipė dėmesį į tai, kad tokia tikslą žyminti bendratis iš prigimties ("pagal kiltį") yra veiksmažodinių daiktavardžių naudininkas. Pagal savo funkciją ji atitinka daiktavardžių naudininko formas ir gali būti vartojama su jomis pagrečiui: orei (= arimui, arti) žagrių neturime, plg. dar: sukosi lizdelį gyvenimui/ gyventi; ieškojo vietos nakvynei/ nakvoti; atnešė bulvių valgymui/ valgyti; lova bus reikalinga poilsiui/ pailsėti; sūnus gabus mokslui/ mokytis. Tikslo bendraties ir naudininko vartosenos paralelumą dažnai matome tiek tarmėse, tiek rašomojoje kalboje, plg.: Varnų ben porelę sau p i e t u m s nusišauju DnR 241 / Kad Dočys porelę varnų k e p t nusišauja 243. _Naudininko vartosena šiose konstrukcijose yra pagrįsta paskirties (tikslo) reikšme, seniai rekonstruojama indoeuropiečių kalbų datyvui, laisvai siejamam su veiksmažodžiais (Brugmann 1911 : 555 tt.). Ta reikšmė buvo ypač būdinga veiksmažodžių abstraktams. Nors lietuvių kalbos bendratis jau yra praradusi tiesioginį ryšį su linksniavinu, pirminę paskirties datyvo reikšmę minėtais atvejais ji išlaikė nepakitusią ligi šių dienų. Pavyzdžių šaltiniai žymimi tokiais pat sutrumpinimais kaip didžiaj "Lietuvių kalbos žodyne" ir tritomeje ” Li p pinimais | idžiajame sutr.: LKG I-III). y ritomeje ” Lietuvių kalbos gramatikoje" (V., 1965—1976, 4 . Daugiau pavyzdžių su tikslo reikšmės infinityvu žr. Jablonskis 1935 : 30: 1987.4 75476; Fraenkel 1928 : 129—132; Balkevičius 1963 : 226—227; LKG III 76 2. NAUDININKAS SU BENDRATIMI (DATIVUS CUM INFINITIVO) 2.0. Įtraukta į veiksmažodžio formų sistemą, lietuvių kalbos bendratis gavo veiksmažodinį linksnių valdymą. Tranzityvinių veikmažodžių bendratys valdo galininką, rečiau — kilmininką, panašiai kaip atitinkamos kitos veiksmažodžio formos, plg.: grąžino skolą — liepė grąžinti skolą, norėjo grąžinti skolą, atsiuntė įsakymą grąžinti skolą; laukė tėvų — prašė laukti tėvų, atsiuntė prašymą palaukti tėvų ir pan. Tačiau tais atvejais, kai bendratis laisvai siejama su sakinio branduoliu ir turi jau minėtą paskirties ar tikslo reikšmę, jos žymimo veiksmo objektas reiškiamas ne galininku, o naudininku, plg.: pritrūko pinigų skolai grąžinti. Tai vad. naudininko su bendratimi konstrukcija (dativus cum infinitivo, toliau DI). Pagal bendraties ryšį su naudininku ši konstrukcija tarsi išsiskiria, "iškrinta" iš dabartinėje kalboje vyraujančios sintaksinių ryšių sistemos. Vidinės rekonstrukcijos požiūriu tai galima laikyti dingstimi prielaidai, jog čia turime sintaksinį archaizmą, pagrįsta senesne sintaksinių ryšių būkle. Todėl šią konstrukciją pravartu aptarti detaliau. Norint išsiaiškinti DI pirminę sandarą, reikia arsiriboti nuo išoriškai pana- | šių pasakymų, kuriuose asmenuojamoji veiksmažodžio forma sudaro su bendratimi 1.2.1. minėto tipo glaudžius vienetus, o naudininkas eina veiksmažodžio papildiniu, pvz.: liepė bernui važiuoti, trukdo/ padeda dirbti žmonėms, patarė sūnui gydytis, draudė medžioti kitiems ir pan. DI toliau bus vadinamos konstrukcijos, kuriose datyvas nepriklauso nuo veiksmažodžio junglumo ir kartu su infinityvu reiškia tikslą ar paskirtį. ariau (lauką) rugiams sėti 2.1.1. Pagal santykį su kitomis sakinio dalimis galima išskirti tris DI konstrukcijų grupes: a) DI siejamas su veiksmažodžiu (tariniu): Nesikalbink kitiems patarti Sim; Prašom, lenk (gerk) ponaiti, lenk kirminui numarinti Jabl; Šovė į orą paggsdinti žmonėms Myk - Put; Jis negal daugiaus užsidirbti, kaip tiktai sau išsimaitinti Sin. b) DI siejamas su veiksmažodžiu ir su jo valdomu daiktavardžiu ar įvardžiu: Atvežiau karčių tvorai tverti Vb; Aš tau duosiu šilkų skepetėlę ašarėlėms nusišluostyti tts (Jabl); Pasiėmė jauną mergelę vaikams prižiūrėti Simon. c) DI siejamas tik su daiktavardžiu, einančiu sakinio papildiniu arba veiksniu: Kamarg daiktams pasidėti visiškai atėmė Simon; Tas kirvis malkoms kapoti visai atšipo Srv. Labiausiai paplitusios ir vyraujančios yra (b) grupės konstrukcijos. Antra vertus, (c) grupės konstrukcijų pasitaiko tik retkarčiais. Jau sinchroniškai žiūrint jas galima laikyti išvestinėmis iš (b) grupės, kur jaučiamas DI ryšys ne tik su daiktavardžiu, bet ir su pagrindiniu veiksmažodžiu. Tas ryšys paprastai išlieka ir tada, kai tariniu eina pasakyta ar numanoma veiksmažodžio būti forma, pvz.: Koks čia geras iešmas briedžiui kepti BsP II 91. J.Jablonskis (1957 : 598) įžvalgiai pastebėjo, kad čia implikuojama vardinė dalis tinkamas, skirtas ar pan.: Ne visų burnos (burnos tinka, geros, skirtos) putrai srėbti. TT Tai patvirtina ir klausimai, kurie liaudies pasakose yra keliami su DI msl, daiktavardžių reiskiamoms sagvokoms, pvz.: Ateina garnys su dideliu gue iu. — Kam [t.y. kam skirtas, reikalingas] tas gūželis? — Pinigams dėti. -- Kam tie pinigai? — Pievoms pirkti. — Kam tos pievos? — Karvėms ganyti LT Rn 396 (plačiau žr. Toporov 1963 : 151). | Iš (a) grupės pavyzdžių matyti, kad konstrukcijos sąsaja su daiktavardžiu apskritai nebūtina: DI čia priklauso tiesiog nuo pagrindinio veiksmažodžio. Šios grupės konstrukcijos taip pat gali būti suprantamos kaip atsakymai į klausimus Kam? Kuriam tikslui?, plg.: Kam čia ari, Juozai? — Linams sėli (JabIRR I 598). Tarp (a) ir (b) grupių nesunku pastebėti aiškų ryšį ir pereinamumą: jeigu veiksmažodį papildysime objektą žyminčiu daiktavardžiu (plg.: Lenk s t i kl e lj, ponaiti, kirminui numarinti) arba parafrazuodami žodžių junginiu nusakysime veiksmo sąvoką (plg.: P aleidodšūv į orą pagasdinti žmonėms), gausime (b) grupės konstrukcijas, plg. dar: Dvare skambina karvėms milžti Žem ir Bokšte varpai suskambėjo mergužėlei palydėti tts (JabIRR I 599). Taigi (a) ir (b) grupės yra variantai to paties tipo: DI siejamas su sakinio branduoliu — veiksmažodžiu arba veiksmažodžio ir nuo jo priklausomo linksnio junginiu. “-2.1.2. Nors DI dažnai vartojamas kaip tikslo šalutinio sakinio atitikmuo, bet jis gali atstoti anaiptol ne kiekvieną tikslo šalutinį sakinį, ir atvirkščiai. Gyvojoje kalboje DI ypač įprastas tais atvejais, kai galimas ir vienas tikslą ar paskirtį žymintis naudininkas (be bendraties). Plg. Jablonskio pateiktus gretinimus: Parsinesiau kelis svarus mėsos pietums/ pietums išsivirti; Žmonės veža plytas bažnyčiai/ bažnyčiai statyti; Kryžius pastatytas jo darbų atminimui/ darbams atminti JabIRR I 596 (žr. dar Valiulytė LKG II 34 — 35). = Taip pat kaip daiktavardžio naudininkas su sakinio branduoliu siejama ir viena bendratis: Patiesé lentą pereiti Pvn; Lazdą pjaunies pasiremti PP 206 (žr. 1.2.2). Net tame pačiame sakinyje paskirtį ar tikslą kartais galima nusakyti ir daiktavardžio naudininku, ir bendratimi, ir abiem drauge. Tas vartosenos paralelumas pastebimas tiek (a), tiek (b) grupės konstrukcijoes, plg.: a) Iš pradžių ariau tik miežiams/ sėti/ miežiams sėti. b) Tėvas parsivežė malkų trobai/ kūrenti/ trobai kūrenti. Dvaro vartai platūs arkliams/ jeiti/ arkliams įeiti. Visa tai rodo, kad DI sudaro du sakinio branduolį išplečiantys ir nuo jo priklausantys palydovai: paskirties (tikslo) naudininkas ir taip pat paskirtį reiškianti bendratis. Kaip jau minėta, pati bendratis yra išriedėjusi iš veiksmažodinio daiktvardžio — veiksmo pavadinimo naudininko. Tad aptarti konstrukcijos dėmenų ryšiai leidžia įžiūrėti tokią DI pirminę struktūrą. Sutrumpinimai: N — nomen (vardažodis), V — verbum (veiksmažodis); NV = romen verbale (veiksmazodinis vardazodis), nom — nominativus, dat — dativus. tréele — žymi prijungimo, ¢— tarpusavio sąsajos ryšį. 78 Ndat (Nuomai =) V(-2+:N))- 7 NV dat Pavyzdžiui, konstrukcijos pirkau arklį laukams arti dėmenų ryšį galima pavaizduoti taip: laukams (pirkau — arklį) Y Taigi DI tiesiogiai atspindi bendraties kilmę iš veiksmažodinių daiktavardžių naudininko. Pagal savo pirminę sandarą DI pasirodo esąs nuo sakinio branduolio priklausomas dvejybinis paskirties (tikslo) naudininkas (dativus duplex). ; 2.1.3. Tokia DI pirminės struktūros samprata iš esmės sutinka su A.Potebnios (1958 : 387 tt.), F.Kuršaičio (1876 : 406), J.Jablonskio (1935), vėliau P.Trosto (1958 : 273), I.Marvano (1960 : 10) išsakytomis mintimis. Ypač taikliai DI apibūdino Jablonskis sakydamas, kad čia "siekiui pareikšti vartojame du datyvu, vieną paprasto substantyvo ir kitą, vadinamą dabar infinityvu. Substantyvas reiškia, kokiam (30) daiktui, kokiam laikui arba kokiam tikslui kas reikalinga ar daroma, o infinityvas, pridėtas prie tokio datyvo, dar geriaus paaiškina ir nurodo tą siekį, kuriam tinka arba kuriam vartojamas koks daiktas" (Jablonskis 1935 : 30—31). Beje, F.Kuršaitis rašė tik apie DI sąsają su daiktavardžiais, o jo mintį toliau išplėtojęs H.Engertas (1937 : 109—111, 1938 : 45—56) nusprendė, kad konstrukcija esanti tik atributinė, atsakanti į klausimą "Kas tai yra?" ir su pagrindiniu veiksmažodžiu neturinti jokio ryšio. Kalbininkai, vėliau nagrinėję DI kalbos kultūros požiūriu, taip pat daugiausia dėmesio kreipė į jo prasminį ryšį su sakinyje einančiu daiktavardžiu (Balčikonis 1978 : 267—269; 392—393; Paulauskienė 1970 : 49 tt.; Piročkinas 1986 : 188—190, panašiai ir Haudry 1968; 1977 : 104 tt. su kitų ide. kalbų perspektyva). Tačiau istoriškai sieti DI tik su sakinyje einančiu daiktavardžiu neleidžia jau aptarti (a) grupės pavyzdžiai ir išvestinis atributinių konstrukcijų pobūdis. Kadangi DI išplečia sakinio branduolį, o jame svarbiausią vaidmenį turi veiksmažodis, nepaneigiamas lieka E.Fraenkelio teiginys, kad konstrukcijos pagrindą sudarė sakiniai, kuriuose DI iš esmės ("im Grunde”) priklauso nuo pagrindinio veiksmažodžio (1925 :60). 2.1.4. Pačioje DI konstrukcijoje, paimtoje atskirai, daiktavardžio ar įvardžio naudininkas dažniausiai žymi bendraties veiksmo objektą. Kai kurie tyrinėtojai, aiškinę DI ir giminiškų kalbų atitinkamų konstrukcijų kilmę, manė, kad vietoj datyvo čia iš pradžių ėjęs akuzatyvas, valdomas tikslą reiškiančio veiksmažodinio daiktavardžio (mat veiksmažodiniai daiktavardžiai senuosiuose indų ir kitų kalbų paminkluose paprastai išlaiko veiksmažodžiams būdingą linksnių valdymą). Akuzatyvas čia buvęs pakeistas datyvu dėl pagrindinio veiksmažodžio (Brugmann 1916 : 917 tt.) arba veiksmo pavadinimo datyvo įtakos (atrakcijos) tais laikais, kai pastarasis dar nebuvo virtęs nekaitomu infinityvu (Schleicher 1856 : 311; Delbrūck 1897 : 470; Miklosich 1874 : arimui 79 4). Keisdamas atrakcijos sampratą kongruencija (derinimu), panašiai aišo konstrukcijos dėmenų santykius W.Boederis (1980). Tokiai pažiūrai: į DI kilmę prieštarauja ne tik jau aptartas konstrukcijos dėmenų ryšys A sakinio branduoliu, bet ir prasminių santykių tarp Jų Įvairumas. Daiktavar žio od dininkas lietuvių kalboje čia gali reikšti ne tik bendraties veiksmo objektą, bet ir subjektą: RGR, | Ipyliau pieno kačiukams užlakti Ktk (plg.: kad kačiukai užlaktų); Tu turi dukterį smakui praryti LB 190 (plg.: kad smakas prarytų); Miške buvo įkelta dvidešimt inkilų zylėms perėti (plg.: kad zylės perėtų) LKG III 173. Tokių konstukcijų pasitaiko ir senuosiuose kalbos paminkluose nuo pat raštijos pradžios, plg.: lawonus kitus ing wandeni mete szuwims walgiti Mž 427 (= kad žuvys valgytų). į alia. Kartais naudininkas žymi ir bendraties veiksmo aplinkybę, pvz.: Pasiémé verpalų nakčiai verpti (plg.: kad naktį verpty). Kiekvieno iš DI dėmenų ryšys su sakinio branduoliu čia akivaizdus (plg.: pasiėmė nakčiai/ pasiėmė verpti). 2.1.5. Nors abu DI pagrindą sudariusios konstrukcijos dėmenys buvo priklausomi nuo sakinio branduolio, tačiau centrinę vietą tarp jų, matyt, iš pat pradžių turėjo daiktavardinis (ne veiksmo pavadinimas). E.Fraenkelis (1925 : 60; 1928 : 131) laikė infinityvą (iš kilmės — veiksmo pavadinimą) prie vardažodžio datyvo pridėtu papildymu ("epexegetischer Zusatz"). Toks sintaksinių vienetų ryšys, kai vienas papildo kitą, bet abu vienodai priklauso nuo trečiojo, vadinamas apoziciniu. Juo siejami vienetai kiekvienas atskirai gali atstoti vienas kitą, bet vienas iš jų paprastai esti savo reikšme pagrindinis, antras — papildomasis, paaiškinamasis ir dažniausiai eina po pagrindinio (Seiler 1960 : 198; Valeckiené 1984 : 111). Kad vardažodžio datyvas DI konstrukcijoje semantiskai buvo pagrindinis, rodo jo vyraujanti prepozicija tiek lietuvių kalboje, tiek ir senuosiuose kitų ide. kalbų paminkluose (plg. Sgall 1958 : 202; Kurylowicz 1964 : 162). éjau lauko arti/ arty 2.2.1. DI dėmenų pirminį ryšį su pagrindiniu veiksmažodžiu rodo ir konstrukcijos vartojimo leksiniai apribojimai, jos sandaros priklausymas nuo veiksmažodžio leksinės reikšmės. Kai pagrindinis veiksmažodis žymi judėjimą, daikto būvio keitimą, kitimą (ar nekitimą — kaip veiksmažodis likti), tikslas nusakomas ne naudininku, o kilmininku su bendratimi pvz.: Aš eisiu į kalnelį gelsvų kviečių kirsti VD I 290 (Alv); Kiti išlakstė arklių atsivesti Zem; Moterys susėdo linų verpt Vrn; Mergaitė liko namų saugot (bet: Palikau šunį namams saugot), žr. LKG III 169. Kaip ir konstrukcijose su naudininku, tikslas gali būti reiškiamas ir vienu kuriuo dėmesiu (vienu genityvu ar viena bendratimi). Senis parėjo pietų/ pietų valgyti/ valgyti Tokius pat sintaksinius ryšius kaip infinityvas turi atitinkamose konstrukcijose vartojamas siekinys (supinas), būdingas Rytų Lietuvos tarmėms, plg.: Senis parėjo pietų/ pietų valgytų/valgytų Siekinys, kaip ir bendratis, yra vardažodinės kilmės: jis išriedėjo iš sustabarėjusio tu kamieno veiksmo pavadinimų galininko. Šio kamieno veiksmų 80 pavadinimai (abstraktai) baltų prokalbėje turėjo svarbų vaidmenį žodžių darybos sistemoje, ir tik vėliau rytų baltų kalbose ėmė ryškiai vyrauti ti kamieno abstraktai (S.Ambrazas 1987 : 92 — 93). Sakiniuose su judėjimo veiksmažodžiais tu kamieno abstraktų akuzatyvas iš pradžių yra turėjęs judėjimo tikslo reikšmę, paliudytą ir kitose ide. kalbose senaisiais jų raidos laikais, plg.: s.ind. sa gamad indro... vasūnam datum RV V 36.1. "ateik, Indra... dovanų duotų (paž.: davimą)" (Jeffers 1976 : 2), lot. eunt spectatum "ėjo žiūrėtų (paž.: žiūrėjimą)" ir pan. Tačiau tu kamieno abstraktai labai seniai tapo neproduktyvūs, jų akuzatyvas sustabarėjo ir virto nekaitoma forma — supinu. Prie siekimą reiškiančio genityvo, savo ruožtu priklausančio nuo pagrindinio veiksmažodžio, supinas prisišliejo jau, matyt, kaip nekaitoma forma, nebeturinti linksnio reikšmės. Paskui iš daugelio komstrukcijų su judėjimo ar būsenos kitimo veiksmažodžiais supiną išstūmė bendratis. J.Palionis (1967 : 199 — 200; 1974) nustatė, kad dar XVI ir XVII a. supinas (siekinys) buvo vartojamas daugelyje lietuvių kalbos tarmių, kuriose vėliau jį pakeitė bendratis. Kadangi ti kamieno veiksmažodiniai daiktavardžiai vyraujančią vietą tarp veiksmo pavadinimų užėmė vėliau, jų naudininkas ilgiau išlaikė linksnio reikšmę. Naudininko reikšmę, kaip matėme, ir dabar bendratis tebeturi daugelyje paskirties konstrukcijų. Todėl naudininko konstrukcijose su bendratimi yra geriau išlikusi pirminė sintaksinių ryšių būklė? Sintaksinių ryšių kaita 2.3.1. Nors DI dėmenų pirminis ryšys su sakinio branduoliu daugeliu atvejų dar jaučiamas, bet pati konstrukcija jau gali būti vartojama kaip atskiras sintaksinis vienetas, reiškiantis veiksmo paskirtį (tikslą). Ji eina ir sakiniuose, kuriuose vienas naudininkas (be bendraties) netiktų ar turėtų visai kitą prasmę, pvz.: Bičiuliams sukviesti laukė tik priešpilnio Žem; Ar matota, koks čia geras iešmas briedžiui kepti BsP II 91; Kiti pažądėjo ir vaikiukus leisti duobei iškasti Jabl. Tokiais atvejais naudininką linkstama suprasti kaip bendraties veiksmo objektą. Tačiau tik retkarčiais tai paveikia ir konstrukcijos gramatinę formą: naudininkas pakeičiamas įprastiniu tiesioginio papildinio linskniu — galininku, pvz.: Aš ugnelę pasikūriau pusrytukus virti Sch 158; Duok, Dievuli, giedrą dieną man rūteles sėti VD I 373. Tokių pasakymų apstu Mažosios Lietuvos šnektų užrašuose ir Donelaičio raštuose, pvz.: Jie sau karnų vyžas nusipint užsigeidžia DnR 201 (žr. dar Jablonskis 1957 : 598). Galininko skverbimąsi į naudininko vietą pastebime jau XVI-XVII a. raštuose, pvz.: Pastate tieg Wiskupus waldziot bažničiu Diewo SP I 22631; Nesa esch persenna esmi wira imti BrB Rut 1,12 (das ich einen man neme LB). į 6 „Tyrinėjant atitinkamas konstukcijas Vedose taip pat yra pastebėta, kad seniausią vartoseną ten Tits išlaikiusios tos ins formos, kurios vėliausiai atsiskyrė nuo veiksmažodinių daiktavardžių (Sgall 1958 : 209). 81 Bendrinėje kalboje tokios konstrukcijos iki šiol ao kei netaisyklini j j ir linksnio vartojimo norma os (plg. KPP 78), bet kai kur jau svyruojama, ir ; as ne sykį diskutuota (Balčikonis 1978 : 267—269; 392—393; Pupkis 1980 : 144; Šukys 1984 : 81—83; Piročkinas 1986 : 188—189). 2.3.2. Dėl sintaksinių ryšių pergrupavimo galininkas ėmė skverbtis ir būsenos kaitos veiksmažodžių. į konstrukcijas, priklausomas nuo judėjimo ir 08 Veiks: 21 Pagreciui su kilmininku jis neretai pavartojamas vakary aukštaičių ir žemaičių tarmėse, raštuose yra paliudytas nuo XVII a., o tautosakoje — nuo seniausių užrašymų, pvz.: an api Ir atjojo trys berneliai bėrus žirgus girdyt StnD 31; Siunte mane motinėlė dvarelį nušluot Klv (VD I 333); Einu karvę/ karvės perrišti Dkš; Jis kojas palikęs bėgo kirvį atsinešt BsP I 35; Bega regiet iš dangaus nusiunsta berneli S1G I 53 (žr. dar LKG III 169; Piročkinas 1972 : 133). ANT Tačiau Donelaičio raštuose (kitaip negu 2.3.1. minėtais atvejais), čia gerai išlaikytas siekinio kilmininkas, plg.: Medžių vogt tamsoj į šilo pašalį traukiaus DnR 201 ir pan. Jonas Jablonskis (1935 : 36) yra atkreipęs dėmesį į tai, kad kilmininkas su siekiniu vartojamas tada, kai jis ir vienas galėtų reikšti veiksmo tikslą (t.y. kai tarp veiksmažodžio ir kilmininko yra tiesioginis ryšys" — V.A.). Kai vienas kilmininkas dėl sakinio prasmės negalimas, siekinys valdąs galininką (kaip ir bendratis ką tik cituotuose pavyzdžiuose), pvz.: Puolė visi bučiuotų rankas seneliui; Stankūnas nubėgo sudėtų pinigus advokatui. Pasak Arnoldo Piročkino (1972 : 132 — 133), toks skirtumas daromas ir dabar kai kuriose šnektose (apie Veliuoną, Jurbarką). 2.3.3. Tolesnis DI raidos etapas paliudytas latvių kalboje. Konstrukcijos, kuriose datyvas žymi infinityvo veiksmo subjektą, joje gerai išlikusios ir savo sandara atitinka lietuviškąsias, plg.: Es nenemtu lielu sievu vejinam vėcinat ME IV 548, paž.: "Aš neimčiau aukštą žmoną vėjeliams linguoti” (žr. dar Ozols 1967 : 150). Taip pat kaip lietuvių kalboje čia paskirtis reiškiama ir vienu daiktavardžio datyvu, pvz.: celūs darbam "kėlėsi darbui"; ko atstašu pieminai "ką paliksiu atminimui" (Bergmane 1959 : 379; 1962 : 31) ir pan. Kad tikslo infinityvas latvių kalboje irgi yra išlaikęs veiksmo pavadinimo datyvo reikšmę, matyti iš K.Mūlenbacho gretinimų: Putras nav ne paost ( = ne paošanai) "Sriubos nėra nė pauostyti ( = pauostymui); Jauka bija uzskatit ( = uzskatišanai) "Graži buvo pažiūrėti ( = paziuréjimui)” ir t.t. (Mūlenbachs 1928 : 193). Antra vertus, su infinityvu siejamas daiktavardis ar įvardis, reiškiantis infinityvo veiksmo objektą, latvių kalboje jau turi ne datyvo, bet akuzatyvo formą, pvz.: Došu savu kumelinu rožu darzu noecėt "Duosiu savo arklelį rožių daržą išakėt" (Mūlenbachs 1928 : 193). Akuzatyvas čia vartojamas vietoj datyvo jau XVII a. raštuose, pvz.: „Deews darrija... Spihdeklus/ to leelaku to Deenu waldiht/ un to masaku Spihdekli to Nakti waldiht G1B I Moz 1,16, paž.: "Dievas padarė... šviesulius, tą didesnį dieną valdyti ir tą mažesnį šviesulį naktį valdyti"; nehme linnu Swahrkus winnu peewilt Judit 16,8, paž.: "ėmė (t.y. apsisegė) linų sijoną ji apgauti". Taigi sintaksinių ryšių pergrupavimas latvių kalboje jau yra pakeitęs kon82 tų aukštaičiai ir vakarų aukštaičiai į pietus nuo linijos Jonava - Čekiškė - Šakiai - Sintautai. Kitose tarmėse vietoj vardininko vartojamas galininkas, vyraujantis ir bendrinėje kalboje. Vardininko ir galininko vartojimo riba nėra ryški, abiejose jos pusėse pasitaiko įvairavimo ir gretiminių atvejų. Labiausiai linkstama keisti vardininką galininku konstrukcijose su veiksmažodžiu reikėti (3.3.) ir prieveiksmiais (3.4.), kuriose vardininkas negali būti suprantamas kaip sakinio veiksnys. Žemaičių tarmėje vardininkas čia išlikęs keliose galininko apsuptose "salose": apie Židikus, Viekšnius, Luokę, Gargždus, Papilę, Raseinius, bet ir čia greta jo dažniausiai vartojamas ir galininkas (ypač konstrukcijose su reikéti).!! Toks sporadiskas išsibarstymas būdingas sintaksiniams archaizmams: plintant naujesnėms konstrukcijoms, senosios išstumiamos ne iš karto ir paprastai išlieka tam tikruose židiniuose. Konstukcijos su vardininku gerai išlikusios ir lietuvių kalbos salose gudų kalbos apsuptyje (Gervėčiuose, Ramaškonyse, Rodūnėje, Pelesoje, Varanave, Lazūnuose, Zieteloje ir kt.). Taigi galininko įsigalėjimas tarmėse dar yra gyvas procesas. Iš XVI a. raštų gana retų pavyzdžių matyti, kad vardininką su bendratimi yra vartoję ir Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičiai. Objekto vardininkui išlikti konstrukcijose su bendratimi buvo palanki ta aplinkybė, kad šios reikšmės vardininkas nuo seno buvo vartojamas konstrukcijose su neveikiamųjų dalyvių bevardės giminės formomis, pvz.: bulvės kasama/ nukasta, virvės vejama, durys atidaryta ir palikta; dažnai ir su veikėjo kilmininku: jo rugiai sėjama/ séta, senų miškai myléta ir pan.!? Pažymėtina, kad objekto reikšmės vardininkas su bendratimi ir su neveikiamųjų dalyvių bevardės giminės formomis vartojamas tose pačiose rytų ir pietų aukštaičių tarmėse.'* Konstrukcijas su neveikiamyjy dalyvių bevardės giminės formomis taip pat dabar linkstama suprasti kaip beasmenes, todėl veiksniu ėjęs vardininkas kartais keičiamas papildinio galininku, plg.: Su geiniu iš drevių medų kopama Lp (aut. 1979 : 206—207). Tose pačiose tarmėse objekto vardininkas vartojamas ir su esmojo bei būtojo kartinio laiko padalyviais, plg.: Darbs dirbant vėjai nerūp Mžk; Linai raunant reikia šiltai apsivilkti Brž; Kur čia dabar arklys pastačius Ut; Kad taip megztinis nusimezgus Mžš; Gerai būtų stipras darbinykas pasisamdžius Kp. Objekto vardininkas čia galėjo išplisti pagal minėtų konstrukcijų su neveikiamaisiais dalyviais ir bendratimi pavyzdį (padalyviai, kaip ir bendratis, yra išriedėję iš -i kamieno datyvo formų, plg. aut. 1962: 17 tt.; 1979 : 133—134). Konstrukcijos su veiksmažodžiu būti 3.6. Atskirą grupę sudaro vardininko ir bendraties konstrukcijos su veiksmažodžiu būti, kurio nulinė forma reiškia esamąjį laiką. Jos esti dviejų ti11 Remiamasi atsakymais 2. "Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos” (V., 1956) klausimus Nr. 115 bir c. 42 Tos konstrukcijos — tai dalyviniai tokių nominalinių sakinių kaip medus gardu variantai, plačiau apie jas aut. 1979 : 200—204; 1990 ; 200—214. Apie konstrukcijų su neveikiamųjų dalyvių bevardės giminės formomis išplitimo arealą žr. aut. 1977 : 36—38. 89 pų. Pirmojo tipo konstrukcijose jutimo ar suvokimo veiksmažodžių arą (dažniausiai — matyti, regėti, girdėti) siejama su vardininku, žyminčiu galimą justi ar suvokti objektą, pvz.: (man) yra/ 0 / buvo/ bus namai matyti. Antrojo tipo konstrukcijose įvairių veiksmažodžių bendratis siejama su vardininku, žyminčiu reikiamo atlikti veiksmo objektą, pvz.: (man) yra /9/ buvo / bus namai statyti. Abiem atvejais bendratis turi pasyvo reikšmę. (man) yra/ O) / buvo / bus namai matyti 3.6.1. Ši konstrukcija dabar daugiausia vartojama Vidurio ir Vakarų Lietuvos tarmėse, tačiau sustabarėjusių pasakymų su įvardžiu kas (kas girdėti; kas nauja girdėti ir pan.) pasitaiko ir daugelyje kitų vietų. „Tai rodo didesnį šio tipo konstrukcijų paplitimą praeityje. Veiksmažodžio būti esamojo laiko forma kartais pasakoma žemaičių tarmėje, kitur dažniausiai esti nulinė. Jau dugnas matyt Jnv; Per langą gerai matyt ežers Pln; Jau regėt ugnis Lzd; Varpai girdėti Prk; Užsnigę griovai ir keleliai, net vieškelis menkai pažint Simon (LKŽ XIII 258). Antai baltoji obelis y(r) matyti Skd; Jau trobos matyti yra Pgg; Tas akmuo buvo iš tolo matyt Klp; Vakar griaustinis buvo girdėtis Erz; Už to miško ir Papilė bus matyti Pp. Tik retkarčiais naudininku nurodomas patiriantį subjektą žymintis naudininkas, pvz.: Ta troba man buvo iš tolo matyt Klp. Rašomojoje kalboje konstrukcija paliudyta nuo XVI a., pvz.: du daiktu mumis neperweszlibu regetessi WP 72. Bendratis šioje konstrukcijoje atlieka panašų vaidmenį kaip esamojo laiko neveikiamasis dalyvis ir kartais pagrečiui su juo vartojama net toje pačioje šnektoje, pvz.: Jau vadakstis matyties // Nuo Šimkaus kapelių karvidės matomos Pkl; plg. dar.: Sodnas didelis y(r) matoms Skd. Rytų aukštaičių tarmėje dažnai vietoj bendraties eina veiksmažodžio sangrąžinė forma, pvz.: Visas sklypelis matos kaip in delno Skdt. Kad vardininkas čia turi veiksnio funkciją, akivaizdu iš derinimo su dalyvine jungtimi, pvz.: Petruko balsas buvęs girdėti Rs (plačiau Sirtautas 1971). Su neigiamos formos bendratimi vietoj vardininko eina kilmininkas: žmogaus nematyti Plng; laumių neb'girdėtis BsP II 70. Tačiau kitaip negu 3.1—3.5 aptartais atvejais vardininkas čia niekada nekeičiamas galininku. Konstrukcija paprastai vartojama nusakant, kas tam tikras daiktas yra prieinamas patyrimui, plg.: jau bokštas matyti — jau galima matyti bokštą. Taigi ir čia bendračiai implikuojama paskirties reikšmė, iš prigimties būdinga datyvui. 3.6.2. Tokią pat reikšmę bendratis turi ir atitinkamose latvių kalbos konstrukcijose, dažniausiai vartojamose su neiginiu, plg.: No tūs reizes vilku ne redzėt, ne dzirdet LP VII 878 = nebija vilku ne redzėšanai, ne dzirdėšanai (Miilenbachs 1928 : 195). "Nuo to karto vilkų neregét, negirdét ( = Nebuvo vilkų ‘nei matymui, nei girdejimui)”. Visiškai tokios pačios sandaros ir reikšmės konstukcijų kaip lietuvių kalboje paliudyta slavų kalbų senuosiuose raštuose, plg. s.b.sl.: i glass umlsče. i ne by slyšati Supr 570,18 "ir bal90 sas nutilo, ir nebuvo girdėti" (Xomosa 1980 : 223)'4, s.rus.: bé v to vremja vidėti... pecals gorskaja Mosk. Letop. 290 "buvo tuo metu matyti sielvartas kartus" (CaGenuna 1978 : 404); jų yra išlikusių gudų ir pietinėse rusų kalbos tarmėse, pvz. derevnja vidat» "kaimas matyti (Cnpuxuar 1960 : 179)."* Infinityvo pirminę paskirties reikšmę tyrinėtojai įžiūri ir atitinkamose Rigvedos konstrukcijose, pvz.: tdva sparhé varna a samdrši šriyah RV 2,1,126 "tavo pageidaujamoje spalvoje kaip tik matyti grožis" (Sgall 1958 : 221; Disterheft 1980 : 46). (man) yra/ @ / buvo/ bus namai statyti 3.7.1. Šio tipo konstrukcijose tranzityvinės bendraties leksinė raiška nėra apibrėžta, o veiksmažodis būti turi modalinį reikiamybės atspalvį. Galima išskirti dvi konstrukcijų grupes. a) Bendratis siejama tik su vardininku ir galima (fakultatyvia) laiko nuoroda. Veiksmažodžio būti esamojo laiko forma dažniausiai esti nulinė, būtojo ar būsimojo — išreikšta. Šiandie šienas grėbtie, ė rytoj rugiai pjautie Dglš; Jau i(r) vėl pietai virti Trg; Ryto(j) arkliai ganyt Pšl; Visa su mūkom yr iškult PnmP. Tad buvo šeimyna samdyti Žd; Ir rugiai buvo pjaut Brš; Pirma buvo tokie guzikai pirkt Sil; Darbas toksai buvo padarytienai Glv. Bus šiens pjauti, pūdymai arti Slnt; Paskui šiens grėbti bus Kl; Kad bulbas pasodis, linai ravėt bus Rdn; Paskui kokią dieną bus mėšlas vežt, gardai valyt Mžk. b) Greta vardininko su bendratimi ir galimos (fakultatyvios) laiko nuorodos naudininko linksniu dar nusakomas bendraties veiksmo subjektas: Rytoj mum teliokai ganyt Pnd; Mamai vaikai auginti Vvr; Tai tau tatai taisyt, tai arklys šert, tai vėl rugiai statyt — ne juokai Jnš; Ma vienai buvo visi darbai dirbti Zd; Kam jam buvo muéyt šitos bobos? ry. Tau rytoj bus cukriniai ravėti Rk; Man bus viskas sutvarkyti Kltn; Ar tai ma(n) abu tėvai bus karšyt Sk. Abiejų grupių konstrukcijų paliudyta nuo raštijos pradžios, pvz.: a) Taip ir gierti wine krauias ia schwentas Mažv 34,17; b) Iumus bus rustus sudas pas Diewa kelti, rakundas bus doti panui Dewui WP 85 (MLLG V 238). Iš lietuvių kalbos atlasui surinktų duomenų matyti, kad šios konstrukcijos vartojamos ir tose šnektose, kur su veiksmažodžiu reikėti, dažnai ir su bevar14 Tačiau toje pačioje sintagmoje einantis regėjimo ar girdėjimo objektas čia jau reiškiamas nuo bendraties priklausomi akuzatyvu (kaip ir daugumos slavų kalbų vėlesniuose raštuose), plg.: bysts vidėti junošo krassna stojęšta prėds nims Supr 187, 1—4 "buvo matyti jaunikaitį gražų stovintį prieš ji” (Xonosa 1980 : 223). 15 Atitinkamą čekų kalbos konstrukciją, pvz.: hora je vidéti " kalnas yra matyti" (plačiau Pofak 1967 : 82 tt.), V.Kiparskio (1969 : 146) pripažįstamą senovės palikimu, kai kas laiko skoliniu iš vokiečių kalbos (Reiter 1953 : 175; Timberlake 1974 : 124 tt.) arba vėlesne inovacija (Havranek 1968 : 175—176; Dunn 1982 : 523—524). Tačiau ir vokiečių kalboje infinityvas su zu, kalbamais atvejais siejamas su nominatyvu, yra išlaikęs senovinę paskirties reikšmę (plg. Brugmann 1916 : 924), tad konstrukcijos pirminis šaltinis, matyt, yra tas pat. 91 dės giminės būdvardžiais, jau eina galininkas (Trg, Žgč, Ska, Kltn, Pla, Ping, Vvr, Dr, Drb, Lnk, KI, Krp, Kv, Skdv, Nv ir kt.). Nuo 3.6. aptarto tipo atvejų jos skiriasi tik reikiamybės reikšme, kuri veikiausiai yra sąlygojama ne paties veiksmažodžio būti, o jo ryšio su paskirtį reiškusia datyvinės kilmės bendratimi ("linai yra/ buvo/ bus skirta minti? )!*. Ta datyvui būdinga paskirties reikšmė gali būti atsekama ir tais atvejais, kai reikiamybės atspalvio visai nejaučiame, pvz.: Tau tik varnos gaudyt Pg; Jauniem tik alus gert Grz ir pan. (žr. dar LKG III 616—617). Visa tai rodo, kas vardininkas ir čia yra turėjęs veiksnio funkciją. Tad 3.6. ir 3.7. aptartų abiejų tipų konstrukcijoms galima rekonstruoti tokį pat pirminį sintaksinių ryšių modelį (veiksmažodis būti čia žymimas santrumpa Vsubst) Va (Ndat ) Nnom «— Vsubst h,! NVqat Sis modelis sutampa su tuo, kuris nustatytas remiantis konstrukcijomis su veiksmazodziais likti, tikti, tekti ir pan. bei būdvardžių bevardės giminės formomis (žr. 3.2.1.) ir skiriasi tik tarinio raiška. 3.7.2. Tokios sandaros konstrukcijų paliudyta ir latvių kalbos tarmėse, plg.: kungam st tei meizitę (Nereta) "ponams valgyt ta duonelė" (Endzelins 1951 : 554). Taip pat nominatyvas čia vartojamas su palyginti naujomis debityvo formomis, kurioms pamatą padėjo infinityvas, plg.: man jūėd sausa maize "man (reikia) valgyt sausa duona" (ibid 972 — 973). Tačiau dažniausiai čia nominatyvas pakeistas nuo bendraties priklausomu akuzatyvu, pvz.: man bija ta šo lietu iesakt "man buvo taip šitą dalyką pradėti“ (Mūlenbachs 1928 : 173 — 174); Tev bij nemt niedres meitu BW 15142 "tau buvo imti nendrės dukrą"; Ka būs man purvu brist 15307 "kaip bus man purvą bristi” (Ozols 1961 : 96—97; 1967 : 182). Akuzatyvas jau smarkiai išplitęs ir senuosiuose latvių kalbos raštuose, pvz.: Man bij grahmatu rakstiht Stender Gr 8165 "Man buvo knygą rašyti"; No ta buhs tew to sinnaht G1B NT Praef. "Iš to bus tau tą žinoti“. Plačiai ir daug kartų nagrinėti atitinkami sen. rusų kalbos pasakymai su nominatyvu, plg.: Takova pravda ouzęti Rousinou ou Rizė Smol. gr. 1229 "tokia teisė imti rusinui Rygoje" (t.y. tokią teisę rusinas turi turėti Rygoje, žr. jau Ilore6ua 1958 : 405 : 407); pastaruoju metu jų istorinį ryšį su lietuvių ir latvių kalbų konstrukcijomis įtikinamai parodė J.Stepanovas (1984 : 132—136). Svarbūs yra šių konstrukcijų atitikmenys sen. indų kalboje, kur "būti" reikšmės veiksmažodžio modalumas paprastai dar paryškinamas optatyvo ar imperatyvo forma, nominatyvas turi aiškią veiksnio funkciją, o infinityvas — datyvinę paskirties reikšmę, pvz.: apo bhavantu pitdye RV 10,9,4 16 „Plg. Brugmann 1916 : 925. Pasak R.Mrazeko (1963 : 113 — 114), datyvo paskirties reikšmė buvusi perkelta į veiksmažodį "būti" ir sen. bažnytinės slavų Ral: os konstrukcijose: mané bčaše stradati "Mne BrLinano, npuHANNENRANO CTPANAHME mr srpanaru + Kiek kitaip aiškina J.Stepanovas ot : 133) laikydamas reikiamy] ss fel Sos viena seniausiy, iš indoeuropiečių kalbų bendrijos paveldéty veiks92 "vandenys tebūnie gėrti (gérimui)” (Sgall 1958 : 221); panašiai ir hetitų kalboje (Disterheft 1980 : 165—166). Pažymėtina, kad ir kitose giminiškose kalbose (lotynų, graikų, germanų) senaisiais jų raidos laikotarpiais modalinėmis galimybės, reikiamybės ir pan. reikšmėmis buvo vartojamos vardažodinės kilmės formų konstrukcijos, kurios vėliau imta keisti naujesniais modaliniais veiksmažodžiais. Slavų kalbose šių reikšmių modaliniai veiksmažodžiai bei prieveiksmiai (predikatyvai) yra taip pat palyginti nauji, įsigalėję daugiausia rašytinės tradicijos laikais. Tuo tarpu aptarti sakiniai su datyvinės kilmės bendratimi atstovauja labai senoviškam, iš indoeuropiečių kalbų bendrijos paveldėtam modalumo raiškos būdui. 3.7.3. Tolesnė konstrukcijos raida, matyt, vyko ta pačia kryptimi kaip ir kitais jau aptartais atvejais. Bendratis, praradusi ryšį su linksniavimo paradigma ir virtusi nekaitoma veiksmažodžio forma, tapo sakinio gramatiniu centru — tariniu, turinčiu modalinę galimybės ar reikiamybės reikšmę (jos pamatas — datyvo paskirties reikšmė). Konstrukcija buvo įprasminta kaip beasmenė ir vardininkas susietas su bendratimi kaip jos žymimo veiksmo objektas. Taip susidarė toks beasmenių bendraties sakinių sintaksinių ryšių modeliš: ; (Ndat ) (Vsubst) =—) Inf N nom/acc Kadangi vardininkas nėra objektui būdingas linksnis, visai suprantama, kad vietoj jo imta vartoti galininką: Rytoj man šieną grėbti, tau arklius ganyti, o su kilmininką valdančių veiksmažodžių bendratimi — kilmininką: Ko jau mums benorėti ir pan. Galininkas vietoj vardininko paliudytas nuo XVI a. raštų, pvz.: Tada buwa taw dūti mana pinnigus Maininikamus BrB Mat 25,27; wissiems krikschezonims ikki gala swieto bus wargus regeti BrP II 78,2 (žr. Palionis 1972 : 126). Reikiamybe ir galimybę reiškiančių infinityvo konstrukcijų su veiksmazodziu "būti" virtimas beasmenémis ir nominatyvo keitimas infinityvo valdomu akuzatyvu seniai pastebėtas ne tik latvių (3.7.2), bet ir kitose giminiskose kalbose: slavų, germany, graikų, lotynų (Brugmann 1916 : 925—926; ITore6us 1958 : 391-398). Vis dėlto lietuvių kalboje vardininkas čia išliko daug geriau negu konstrukcijose su reikėti ir kitais veiksmažodžiais — ne tik tarmėse (žr. 3.7.1), bet ir bendrinėje kalboje (LKG III 616—617). Ypač gerai vardininką išlaikė apstabarėję pasakymai su įvardžiu kas, paliudyti nuo XVI a. (plg. kas buwa dariti BrB II Moz 36,7) ir šiuo metu tebevartojami įvairiose lietuvių kalbos tarmių ploto vietose, net ir tose, kur kitais atvejais randame tik galininką, pvz.: Kas mum dabar sakyt Lkm; An(t) arklio nėr kas dėt Lbv; Yra kas parduot Psv; Ar bus kas raut? Sil; Kas bus daryt? Ss; Nėr kas veikt Pg; Nėr kas kalbėt Vlkv, Ss. 93 Toks sporadiškas pasiskirstymas irgi rodo reliktinį šių konstrukcijų pobūdį. (man) yra/ O / buvo / bus eiti 3.8.1. Intranzityvinių veiksmažodžių bendratys su veiksmažodžiu būti taip pat sudaro reikiamybės ir kitų modalinių reikšmių beasmenes konstrukcijas. Dabar jos dažniausiai vartojamos su bendraties veiksmo subjektą žyminčiu naudininku ir nuline veiksmažodžio būti forma: A. Ua Bt ; Tau, smarve, tylėti! BsP I 264; Gyvam gyventi, mirustem ilsėtis! KrėvPP III 14; Jonam šiandie į girią važiuoti Gr; Man nei šaukt, nei plaukt Skr (žr. dar LKG III 36—37; 616—617). : Aid „stai Tarmėse, tautosakoje pasitaiko ir konstrukcijų su išreikšta (ypač būtojo ir būsimojo laiko) jungtimi. Jos vartojamos su subjekto naudininku (a) ir be jo (b): 3a TY a) Kam yr(a) šerti, jeigu nevažiuoti Pvn; Gal nuo Dievo yr gegulei girelėj kukuoti NS 270; Dukrele mano, mano jaunoji, buvo tau eitie uz artojélio BsO 215; Jeigu jam bus pagyt, tai jis pagis, o jeigu jam bus mirt, tai jis numirs Tj (LKZ, I 1216); LE b) O tai čia buvo daug atsimyti Kt&; Buvo atjot, broluzéliai, vakar vakarėlį LTRn 90; Kaip nusėdau nuo žirgelio, nebuvo vadinti, kaip jéjau į seklyčią, nebuvo sodinti JV 683. Tokių konstrukcijų paliudyta nuo XVI a., ypač Bretkūno raštuose, pvz.: a) Nesa iam buwa sawa Walnistes mieste pasilikti BrB IV Moz 35,28; tada bus... iam numirti I Moz 44, 31; Butu mums prapulti, iei Diewas negelbetu BrP II 53. b) Er tokiu graszu Materu delei ne butu kariauti? BrB Mal 10,2 (plačiau Palionis 1972). 3.8.2. Atitinkamų konstrukcijų su nuline ar išreikšta veiksmažodžio but: forma vartojama ir latvių kalboje, pvz.: balinam kara iet Spr. 271 "broleliui į karą eiti"; brist bij man, vaj nebrist BW 9416 "bristi buvo man ar nebristi” (Ozols 1961 : 96 — 97); Tev nebūs zagt! ME I 359 (žr. dar Endzelins 1951 : 994). Jų paliudyta nuo senųjų raštų, plg.: Woj tu sinnaji / kurrū Laika tew bij peedzimt G1B, Hiob 38, 21 "Ar tu žinojai, kuriuo metu tau buvo gimti"; kapehz buhs man... eet Ps 42,10 "kodėl man bus eiti."!" Slavų kalbose "būti" asmenuojamosios formos su infinityvine bendratimi sudaro beasmenes konstrukcijas nuo seniausių raštų, plg. s.b. sl. bysto oumrėti ništuumu Ostr Luk 16, 22 "buvo mirti vargšui"; s.rus. mi budets nyné poézati Ip. 130 "man bus dabar važiuoti" (Ilore6ns 1958 : 392—393); s.ček. tu sė nam (jest) s ciesašem sniti Dal 81 "čia mums (yra) su karalium miegoti" (Pofak 1967 : 21). Kitose indoeuropiečių kalbose atitinkamų konstrukcijų taip pat paliudyta modalinėmis reikiamybės, galimybės ir pan. reikšmėmis, pvz.: gr. otk got Au Keoviwv paxsodai p 193 "bet nėra (= negalima, nereikia) i Tai vad. "analitinis debityvas" (senesnis už morfologi K J iš senųjų latvių kalbos gramatikų žr. Ey 1965 : 92, 908, 252." su j4-)į jo pavyzdžių 94 su Dzeusu Kronidu kovoti"; lot.: per nares floribus frui est Tertull. Coron. 40 "per šnerves (= uostant) gėlėmis džiaugtis yra (= reikia)"; sen.vok. za petonne ist Hymn. 17,1 "melstis yra (= reikia)" (Brugmann 1916 : 925—926). 3.8.3. Čia ir 3.7.1. suminėti dauomenys patvirtina jau anksčiau išsakytą nuomonę, jog lietuvių ir latvių kalbų bendraties konstrukcijos su išreikšta veiksmažodžio būti forma yra bendras senovės palikimas (Palionis 1972 : 128). Kildinti jas iš konstrukcijų be jungties nėra pamato. Nors kai kuriose slavų kalbose (pvz., čekų, žr. Pofak 1967 : 18, 39 tt., 122) pastebėtas jungties produktyvumo padidėjimas tam tikrais raidos etapais, tačiau ir konstrukcijos be jungties rytų baltų ir slavų kalbose paliudytos nuo raštijos pradžios. Seniau jos, matyt, funkcionavo kaip tų pačių konstrukcijų variantai su nuline esamojo laiko forma, o vėliau (nykstant konstrukcijoms su būti būtuoju ir būsimuoju laiku) buvo apibendrintos kaip atskiras bendraties sakinių tipas (lie. Tau važiuot!; la. Kurp mums bėgt? rus.: Bam nmaaturs "jums mokėti" ir pan.). 3.8.4. Konstrukcijos su intranzityvinių veiksmažodžių bendratimi yra tokios pat beasmenės (t.y. neturinčios sintaksinės veiksnio pozicijos) kaip ir su tranzityvinių veiksmažodžių bendratimi, valdančia galininką, plg.: (rytoj) man šienaut ir (rytoj) man pjauti miežius. Pastarosios veikiausiai buvo pradėtos daryti tik tada, kai bendratis atitrūko nuo vardažodžių linksniavimo pardigmos (plg. 3.7.3). Tranzityvinių ir intranzityvinių veiksmažodžių priešprieša daugeliu atvejų apskritai nei griežta, nei pirminė. Tad konstrukcijos man (yra, buvo...) šienaut ir man (yra, buvo...) pjauti miežius istoriniu požiūriu galima traktuoti vienodai ir priskirti tam raidos laikotarpiui, kai sakiniai su būtiir bendratimi dėl sintaksinių ryšių pergrupavimo buvo įprasminti kaip beasmeniai (plg. Brugmann 1916 : 925—926). Laikyti konstrukciją man (yra, buvo...) šienauti pirminiu, paradigmiškai savarankišku nominaliniu sakiniu (taip Večerka 1973 : 303; Crenanos 1984 : 132—133) trukdo ta aplinkybė, kad tuo atveju sunku paaiškinti infinityvu virtusios formos pirminę linksnio reikšmę ir semantiškai motyvuoti konstrukcijos sandarą. Sintaksiškai beasmenės konstrukcijos su infinityvu, matyt, galėjo susidaryti tik po to, kai pats infinityvas tapo atskira veiksmažodžio forma. 3.8.5. Taigi bendraties sakinių su veiksmažodžio būti forma (išreikšta ar nuline) pirminis modelis veikiausiai turėjo veiksnio vardininką: namai yra (O / buvo / bus) matyti/ statyti. Šios konstrukcijos sandara motyvuota ta pačia veiksmažodžio daiktavardžio datyvine reikšme, kuri atstatoma anksčiau aptartose konstrukcijose su veiksmažodžiais likti, tikti ir pan. bei būdvardžiu bevardės giminės formomis (kaip ir 1.—2. nagrinėtais atvejais). Daugeliu atvejų vietoj veiksnio vardininko vėliau įsigalėjo nuo bendraties priklausomos valdomo linksnio formos (dažniausiai galininkas). Tačiau baltų ir dalies slavų kalbose vardininkas iš dalies išliko ir beasmeniškai vartojamose konstrukcijose, kur jis gavo objektinę reikšmę. Išlikti vad. "objektiniam nominatyvui” čia, matyt, padėjo ne tik vidinis, bet ir tam tikros išorinės sąlygos, apie kurias verta pakalbėti atskirai. 95 "Objekto nominatyvo” problema 3.9.1. Objekto nominatyvo vartojimas beasmeniuose sakiniuose paliudytas gana dideliame ir vietisame tarp saves kontaktuojanciy dialektų areale. Be lietuvių, latvių kalbų ir rusų šiaurinių tarmių bei didelio trikampio maždaug tarp Pskovo-Smolensko-Vologdos, į tą arealą įeina Ir vakarų finų (estų, suomių) kalbos. Pastarosiose vad. akuzatyvas II, sutampantis su nominatyvu, reguliariai vartojamas vietoj įprastinio akuzatyvo I reikšti objektui beasmeniuose sakiniuose su bendratimi, padalyviais, taip pat beasmeniuose liepiamuosiuose sakiniuose (plg.: suom. hanen tuli rakentas sauna “jam reikėjo statyti sauna”). Šių konstrukcijų artimumą rytų baltų ir rusų k. "objektiniam nominatyvui” aptarė V.Kiparskis (1960; 1969); jis davė mintį, kad kontaktai su vakarų finų kalbomis galėjo padėti išlikti iš senoves paveldėtoms nominatyvo su infinityvu konstrukcijoms gretimose rytų baltų ir rusų kalbose.I8 B.Larinas tų konstrukcijų santykį aiškino taip: "objektinis nominatyvas” esas neakuzatyvinio tipo sakinio sandaros liekana, paveldėta iš seniai išnykusios "pamario" kalbos — bendro rytų baltų, šiaurės slavų ir vakarų finų kalbų substrato (Jlapun 1963; šio požiūrio kritiką žr. Jacobsson 1964 ; 75; Veenker 1967 : 126; Kiparsky 1969 : 145). Konstrukcijos tiesioginio skolinimosi iš finų kalbų hipotezę specialioje studijoje išdėstė A.Timberlake'as (1974). Jo manynu, lietuvių ir latvių kalbos bei šiaurės rusų tarmės yra pasiskolinę iš vakarų finų kalbų sintaksinę taisyklę, pagal kurią beasmenių sakinių žymimo veiksmo objektas reiškiamas ne akuzatyvu, o nominatyvu. Tokia objekto raiška finų kalbų pavyzdžiu buvusi realizuota sakiniuose, kuriuose nėra veiksnio pozicijos, taigi nesą ir prieštaravimo tarp veiksniui būdingos nominatyvo formos ir objekto funkcijos (Timberlake 1974 : 2—3, 152). Sen. indų, germanų ir kitų kalbų konstrukcijas, kuriose infinityvo objektas reiškiamas nominatyvu asmeniniuose (t.y. veiksnio poziciją turinčiuose) sakiniuose, Timberlake'as laiko esant visai skirtingo tipo, nesulyginamas su rytų baltų ir šiaurės rusų kalbų "objekto nominatyvu”. Taip pat griežtai atsiribojama nuo namai yra (buvo) matyti atvejų su jų ide. atitikmenimis. Autoriaus liko nepastebėtas pastarųjų artimumas namai yra (buvo) statyti tipo konstrukcijoms (plg.3.7.1.—3.7.3), taip pat lietuvių ir latvių kalbų sakinių su derinamomis ir nederinamomis būdvardžių formomis gretiminė vartosena (plg.: medus gardus/ gardu valgyti 3.2.1 tt.), jų paradigminis ryšys su medus gardus/ gardu tipo asmeniniais (t.y. veiksnio poziciją turinčiais) sakiniais. Skolinimo hipotezė remiama įsitikinimu, kad objekto nominatyvas lietuvių ir latvių kalbose esąs sinchroniškai motyvuotas ir reguliarus beasmeniuose sakiniuose (133 tt., 154). Iš tikrųjų, kaip jau minėta, jis čia yra stumiamas iš vartosenos sinchroniškai motyvuotų atitikmenų su akuzatyvu, o jo pasiskirstymas lietuvių kalbos tarmėse turį sintaksiniams reliktams būdingų bruožų. 3.9.2. Latvių kalbos tarmėse, betarpiškai susisiekiančiose su estų kalbos plotu, nominatyvas su infinityvu vartojamas daug rečiau negu Lietuvos šiaurinese, rytinėse ir pietinėse tarmėse. Pagal latvių kalbos dialektologiniam 18 => : Pačią vakarų finų konstrukciją kai kurie tyrinėtojai laiko išriedėjusia iš subjekto nominatyvo su paskirtį Žyminėja endratimi, žr. Hakulinen 1960 246. 96 atlasui surinktus duomenis'?, latvių — estų tarmių sandūroje objekto nominatyvas su bendratimi paliudytas tik keliose vietose: pačiame šiauriausiame kamputyje — Ydaus, Ypikių šnektose ir Cirgaliuose. Iš šiaurinės vidaus dialekto dalies akminš grūti kustinat "akmuo sunkiai (t.y. sunku) pajudinti" tipo konstrukcijų užrašyta dar Birzulių, Baunių, Jaunburtniekų, Kuscėnų, Katarų, Duntės apylinkėse, atskirtose viena nuo kitos šnektų, kuriose vyrauja akuzatyvas.*? Kiek dažnesnės minėto tipo konstrukcijos Kurzemės vakarinėje dalyje (Popės, Ventos, Užavos, Talsų-Edalos, Saldaus, Duobelės šnektose), sporadiškai — panašiai kaip lietuvių kalbos žemaičių tarmėje — jų pasitaiko ir kitose Kurzemės vietose (Laidzės, Lybagų, Kandavos, Engurės, Irlavos, Rankių šnektose); be to, čia užfiksuota ir vajag / gribas malka skaldit "reikia/ norisi malka skaldyt” tipo pasakymų. Žiemgališkose vidaus dialekto šnektose?! abiejų tipų konstrukcijų taip pat paliudyta tik pavieniuose židiniuose (Ciecerėje, Jėkabniekuose, Jaunsvirlaukėje); daugumas jų — tose vietose, kur latvių kalbos plotas ribojasi su atitinkamą konstrukciją vartojančiomis šiaurinėmis Lietuvos šnektomis (į pietus nuo Rezeknės, taip pat Ezerės, Bėnės, Yslycės, Kaplavos šnektose). Daug platesniais ruožais žiemgališkose vidaus dialekto šnektose (apie Duobelę, Jelgavą, Bauską ir kt.) nominatyvas vartojamas su debityvo formomis (jūiet plaut siens "reikia eiti pjauti šienas" ir pan.). Antra vertus, dideliame augšzemniekų tarmės plote nominatyvas su infinityvu paliudytas tik keliose "salose": Grašų-Krauklių, apie Sėrenę, Dignajos, Varkavos, Kaunatos-Pildos apylinkėse ir lietuvių — latvių kalbų paribyje esančiose Kraslavos ir Aknystės (Ancitis 1977 : 264—265) šnektose; beje, ir čia nominatyvas dažniau eina su debityvu negu su infinityvu be jū-. Konstrukcijos židinių išsibarstymas leidžia manyti, kad anksčiau ji buvo išplitusi didelėje latvių kalbos ploto dalyje, o dabar yra daug labiau sunykusi negu lietuvių kalboje. Tai irgi remia požiūrį, jog nominatyvas šioje konstrukcijoje yra bendras sintaksinis archaizmas. Latvių kalbos nominatyvas su infinityvu skiriasi nuo lietuvių kalbos ir kai kuriais inovaciniais bruožais. Išskyrus retus atvejus su kaitomais būdvardžiais (saulite silta sildities tipo, žr. 3.2.1.), bendraties konstrukcijos čia yra beasmenės, o nominatyvas turi tiesioginio papildinio funkciją. Kadangi būdvardžių bevardė giminė latvių kalboje yra išnykusi ir konstrukcijose su bendratimi pakeista prieveiksmais (viegli "lengvai", grūti "sunkiai", vajag(a) "reikia", briv "galima" ir pan., plg. nav viegli maisi nest "nelengvai (=nelengva) maišai nešt"), ryšys su asmeniniais sakiniais, dar jaučiamas lietuvių kalboje (darbas sunku ir pan.), čia yra nutrūkęs. Tad nominatyvo forma latvių kalboje jau yra netekusi sintaksinės motyvacijos, nominatyvas yra virtęs tikru objekto linksniu. Matyt, tai buvo svarbiausia priežastis, dėl kurios jis latvių kalboje buvo didesniu mastu pakeistas įprastiniu objekto linksniu į 19 Jie saugomi Rygoje, Latviy kalbos instituto Dialektologijos skyriuje. Autorius dėkingas Instituto vadovybei uz galimybę jais pasinaudoti. Čia ir toliau remiamasi atsakymais į latvių kalbos atlaso duomenų rinkimo programos 270, 272, 276, 277, 280 klausimus (Latviešu valodas dialektologijas atlanta vakSanas programa. Riga, 1954, lpp. 90—93). Latvių kalbos tarmių pavadinimai pateikiami pagal M.Rudzite 1964 : 408 —409. or — akuzatyvu. Jis geriau išliko tik konstrukcijose su nauja debityvo forma, turinčiose savitą vietą latvių kalbos sistemoje. . Wii 3.9.3. Kodél nominatyvas su infinityvu, seniai prarastas kitų giminiškų kalbų, iki šiol išliko rytų baltų ir gretimose rusų kalbos tarmėse, geriausiai paaiškina jau minėta P.Kiparskio hipotezė apie konservuojančią vakarų finų kalbų įtaką. Kontaktai su vakarų finų kalbomis, matyt, padėjo išlikti tam sintaksiniam archaizmui ir davė pavyzdį jį naujai įprasminti tuo pačiu būdu — kaip objekto nominatyvą beasmeniame sakinyje. Tam ypač palankios sąlygos susidarė po VI a., kai rytų baltų gentys, perėję Dauguvą, prasiskverbė gana toli į vakarų finų apgyventas žemes. Per kelis šimtmečius, veikiami finiško substrato, dabartinės Latvijos dialektai nutolo nuo lietuvių. Kadangi infinityvas su -ti/ *-tei tada, matyt, jau buvo išsiskyręs iš vardažodinės linksniavimo paradigmos, galėjo prasidėti sintaksinių ryšių kitimas konstrukcijos viduje, atsirasti "objekto nominatyvo” užuomazgų. Kaip tik VII-VIII a. rytų slavų dialektai įsigalėjo didelėje teritorijoje tarp Kijevo ir Naugardo. Intensyvi finų ir baltų slavizacija vyko dabartinių rusų kalbos šiaurės tarmių plote. Tad kontaktai su vakarų finų kalbomis iš praslavų paveldėtai rusų kalbos konstrukcijai galėjo turėti panašų poveikį kaip baltiškajai. Pažymėtina, kad seniausiuose šiaurės Rusijos raštuose nominatyvas sudaro tokias pačias konstrukcijas su infinityvu kaip rytų baltų kalbose. Vėliau jis buvo pradėtas vartoti ir su asmenuojamosiomis veiksmažodziy formomis (awa numss naaueawm, paž.: "taurė gėrimo pripila”), o pati konstrukcija gavo savitą raidos kryptį, susijusią su slavų kalboms būdingais procesais: nominatyvo — akuzatyvo formų sinkretizmu ir gyvosios — negyvosios giminės morfologizavimu (Timberlake 1974 : 104—116; >KypasjieB 1984). Vakarinėse rusų kalbos tarmėse (Pskovo-SmolenskoVologdos trikampyje) nominatyvą su infinityvu, matyt, palaikė ir baltų substratas. Lietuvių kalbos vaidmenį rodo ta aplinkybė, kad 14—17 a. konstrukcija paliudyta dokumentuose su gudų kalbos ypatybėmis, rašytuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje — Polocke, Trakuose, Vilniuje (Dunn 1982 : 517). Ją ir dabar dažnai vartoja gudų šnektos, neseniai įsigalėjusios lietuvių kalbos plote (Pelesoje, Varanave ir kt., žr. Cynnuux 1982 : 246—247). Tuo tarpu pietiniuose rytų slavų dialektuose (dabartinėje piety Rusijos ir Ukrainos teritorijoje) konstrukcija su nominatyvu sunyko, matyt, dar prieš raštijos pradžią, ir šito arealo XVII a. raštuose tėra tik jos likučių (kai kur aktyvizuotų Maskvos kanceliarinės kalbos prestižo). 3.9.4. Nominatyvo su infinityvu istorija nėra išimtis. Intensyvūs kontaktai su vakarų finų kalbomis po V-VI a. padėjo išlikti rytų baltų kalbose ir kitoms archaiškoms konstrukcijoms: nominatyvui su bevardės giminės formomis (linai minama, durys atidaryta), taip pat tarininiams dalyviams, apibendrintiems modaline netiesioginės nuosakos reikšme (aut. 1977; 1979 : 213—218; 1985; 1990 : 228—235). Daug senesnių laikų' kontaktai su vakary finais padéjo išsaugoti baltų kalbose senovines linksnių konstrukcijas su postpozicijomis, virtusias postpoziciniais vietininkais (aut. 1985 : 191—193). Visais minetais atvejais matome paveldėtas indoeuropiečių sakinio «struktū: ras, kurias rytų.baltai išlaikė ir naujai įprasmino pagal vakarų finų kalboms 98 Čia nurodytų bendraties vartojimo tipų tarpusavio ryšį ir apytikrę raidos kryptį galima schematiškai pažymėti taip: (5) — (6); (2) — (T); (3 a), (4 a) — (8); (1), (8 b) — (9 a); (8 b), (9 a,c) — (10 a); (9b) — (10 b); (8 a), (9 ¢) — (11); (9 a, c) — (12). Aptartieji bendraties konstrukcijų raidos procesai turi ryškių atitikmenų kitose indoeuropiečių (ir ne tik indoeuropiečių) kalbose (išskyrus dabartines Balkanų kalbas, kur infinityvai sunyko dėl specifinių tam arealui aplinkybių). Tai rodo tipologiškai bendrą raidos kryptį ir polinkį panašiu būdu vartoti bei įprasminti kalbos sintaksinėje sandaroje iš veiksmažodinių daiktavardžių linksnių išriedėjusias nekaitomas formas. Būdinga lietuvių kalbai yra tai, kad joje greta naujesnių bendraties vartojimo tipų gerai išliko pirminės, senovinės konstrukcijos, iš kurių kitados yra išriedėjusi pati bendraties forma. Šiuo atžvilgiu lietuvių kalba ryškiai skiriasi nuo kitų dabartinių kalbų ir teikia svarbių duomenų indoeuropiečių sintaksinės sistemos rekonstrukcijai. ASpr BrB BrP BW DnR EEv GIB JablRR KGr KPP LKG LKZ ME MLLG MLLVG RV SIG SUTRUMPININMAI Altlettische Sprachdenkmaler in Faksimildrucken. Hrsg. A.Gūnther. Bd 1—2. Heidelberg, 1929. Biblia tatai esti Wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai pergulditas per Jana Bretkuna... Karaliacziuie (1579—1590) (cit. iš rankraščio fotokopijos). Postilla tatai esti Trumpas ir prastas ischguldimas Evangeliu... Per Jana Bretkuna... Karaliaucziuie... 1591. Barons Kr. un Wissendorffs H. Latwju dainas. S.1—6. Jelgawa un Petrograda, 1894—1915. K.Donelaitis. Rastai. V., 1957. Evangelia... Ex Latino in Lothavicum idioma translata. Per R.P.Georgium Elger... Wilnae... 1671 ( = ASpr I 22—242). Ta Swehta Grahmata Jeb Deewa Swehtais Wahrds... Riga... 1685—1689 (E.Glicko Biblijos vertimas). J.Jablonskis. Rinktiniai raštai. Sud. J.Palionis. T.1—2. V., 1957—1959. Grammatik der littauischen Sprache von Dr. Friedrich Kurschat. Halle a.S., 1876. Kalbos praktikos patarimai. Sud. A.Pupkis. V., 1985. Lietuvių kalbos gramatika. Red. K.Ulvydas. T.1—3, V., 1965—1976. Lietuvių kalbos žodynas. T.1—15. V., 1941—1991. K.Mūlenbachs, J.Endzelins. Latviešu valodas vardnica. S.1—4. Riga, 1923—1932. Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft. Bd.1—6. eidelberg, 1883—1912. Misdienu latviešu literaras valodas gramatika. S.1— 2. Riga, 1959—1962. Rigveda Samhita. Hrsg. F.M.Muiiller, 1887. Giesmes tikieimuy Katholickam pridiarancias. Auctore Salomo105 ne Mozerka Slawoczynski... Wilnae... 1646 (Fotogr. leid.: S.M.Slavočinskis. Giesmės. Par. J.Lebedys. V., 1958.). Supr to Cynpacnbckas pyxonucs. Man. C.CesepbaHOB. CIl16., 1904. VD I — Lietuvių liaudies dainynas. Vestuvines dainos. T.1. V., 1983.. Kiti šaltinių sutrumpinimai tokie pat kaip LKŽ ir LKG. LITERATŪRA l.Ambrazas S. Veiksmažodžių abstrakty darybos tipų istorinė kaita. — Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 26, 1987, p. 88— 95. | į 2 Ambrazas V. Absoliutinis naudininkas XVI—XVII a. lietuvių kalbos paminkluose. — Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 5, 1962, p. 3—146. 3.Ambrazas V. Netiesioginės nuosakos paplitimas ir kilmės problema. — Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 17, 1977, p. 7—54. ' iia 4. Ambrazas V. Lietuvių kalbos vardininko su dalyviu (nominativus cum participio) struktūra ir raida. — Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 18, 1978, p. 7—67. 5. Ambrazas V. Lietuvių kalbos dalyvių istorinė sintaksė. V., 1979. 6.Ambrazas V. Die indogermanische Grundlage des Dativus und Nominativus cum infinitivo im Baltischen. — Indogermanische Forschungen. Bd. 92, 1987, S.203—219, T. Ambrazas V. Cpaenumessnwil cunmaxcuc npunacmuil 6aamulcxuz aswxos/ Vergleichende Syntax der baltischen Partizipien. V., 1990. 8. Ancitis K. Aknistes izloksne. Riga, 1977. 9.Baléikonis J. Rinktiniai raštai. T.1. V., 1978. 10. Balkeviéius J. Dabartines lietuviy kalbos sintakse. V., 1963. 11. Benveniste P. Les infinitifs avestiques. Paris, 1935. 12.Bergmane A. Nenoteiksme (Infinitivs). — Musdienu latviešu literaras valodas gramatika. S.1. Riga, 1959, lpp. 630—632. 13. Behaghel O. Deutsche Syntax. Bd 2. Heidelberg, 1924. 14. Boed er W. Zur Rekonstruktion von Infinitivkonstruktionen im Indogermanischen. — Linguistic Reconstruction and IndoEuropean Syntax, ed. P.Ramat e.a. Amsterdam, 1980, S.207— 224. 15. Bru gm ann K. Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen prachen. Bd.2., T.1. Strassburg, 1906; Bd. 2., T.2. Strassburg, 16.Delbrūck B. Altindischė Syntax. Halle, 1888. 17. Del b rack B. Vergleichende Syntax der indogermanischen Sprachen. Bd. 2. Strassburg, 1897. 18. Disterheft D. The Syntactic Development of the Infinitive in IndoEuropean. Columbus. Ohio, 1980. 19. Dunn J.A. The Nominative and Infinitive Construction in the Slavonic Languages. — Slavonic and East European Review. V. 60, N. 4, 1982, p. 500—527. 20.Endzelins J. Latviešu valodas gramatika. Riga, 1951. 3 E ng ert H. Syntaktische Studien. — Archivum Philologicum. T. 6, 1937, p. -122. 2k Ea gert H. Syntaktische Studien. — Archivum Philologicum. T. 7, 1938, p. 45—56. 3 Slr aenkel E. Zur baltoslavischen Grammatik. KZ, Bd. 53, 1925, Hf. 1, 24. Fraenkel E. Syntax der litauischen Kasus, K. 1928. Wu Gebauer J. Historickd mluvnice jazyka éeského, d. 4. Skladba. Praha, 243250 a hn A. Some Hittite-Sanskrit Parallels. — Language. Vol. 29, 1953, p. 27. Hahn A. Verbal Nouns and Adjectives i i š guage. Vol. 42, 1966, p. 378—398. Jectives in Some Ancient Languages. Lan 28.H amp E.P. Baltic Infinitives and Verbal N . — Li isti Inst 1981 m. suvažiavimo darbai. Chicago. III, 1985.p. ouns. 5 Lituanistikos Instituto 106 29. Haudry J. Les emplois doubles du datif et la fonction du datif indoeuropéen. — Bulletin de la Société du Linguistique. T. 63, 1968, 1, p. 141—159. 30 Haudry J. L’emploi des cas en védique. Lyon, 1977. 31.Havranek B.Staroruska osobni konstrukce ryba loviti a jeji obdoba v severoruskych nafre¢ich. — Bulletin tstavu ruskeho jaz. a lit., 12, s. 169—176. 322. Hof mann J.B. — Szantyr A. Lateinische Syntax und Stilistik. Miinchen, 1972. 33.Jablonskis J. Jablonskio raštai. T. 4/ Red. J.Baléikonis. Kaunas, 1935. 34. Jablonskis J. Rinktiniai raštai. T.1/ Sud. J.Palionis. V., 1957. 35.Jacobsson G. Zur Frage vom Nominativ als Kasus des direkten Objekts im Slavischen. — Lingua viget, in hon. V.Kiparsky. Helsinki, 1964, S. 71—82. 36.Jeffers R. Remarks on Indo-European Infinitives. — Languauge, Vol. 51, N.1, 1975, p. 133—148. 37.Jeffers R. Syntactic Change and Syntactic Reconstruction. — Current Progress in Historical Linguistics/ Ed. Christie W. Amsterdam, 1976, p. 155—157, 163—166. 38. Kiparsky V. Uber das Nominativobjekt des Infinitivs. — Zeitschrift fūr slavische Philologie, Bd. 28, 1960, S. 333— 342. 39.Kiparsky V. Das Nominativobjekt des Infinitivs im Slavischen, Baltischen und Ostseefinnischen. — Baltistica. T. 5(2), 1969, p. 141—148. 40. Krause W. Thomas W. Tocharisches Elementarbuch. Bd.1. Grammatik. Heidelberg, 1960. 41.Kurylowicz J. The Inflectional Categories of Indo— European. Heidelberg, 1964. 42.La Roche J. Homerische Untersuchungen, Bd. 2, T.1. Der Infinitiv bei Homer. Leipzig, 1893. 43. Los 7 . Gramatyka staroslawianska. Lwow, Warszawa, Krakow, 1922. 44. Macdonell A.A. A Vedic Grammar for Students. London, 1955. 45. Mar van J. Verbum infinitum e 6aamuiicxur s3mxaz u ezo omnowmenue x caasancxomy cocmosnurw. — Slavia Pragensia, 1960, N22, s. 7—15. 46. Maziulis V. Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai (deklinacija). V., 1970. 47. Miklosich F. Vergleichende Grammatik der slavischen Sprachen. Bd. 4. Wien, 1874. 48. Mulenbachs K. Sintakse jeb teikuma maciba. — Latviešu gramatika J. Endzelina un K. Mūlenbacha sarakstita. Riga, 1928, lpp. 112—281. 49. Os e F. Supinum und Infinitiv im Hethitischen. MVAeG, Bd. 47, T.1. Leipzig, 1944. 50.0trebski J. Gramatyka jezyka litewskiego. T.3. Warszawa, 1956. 51.0 zo ls A. Latviešu tautasdziesmu valoda. Riga, 1961. 52. 0 z ols A. Veclatviesu rakstu valoda. Riga, 1965. 53. Oz ols A. Raksti valodnieciba. Riga, 1967. 54. Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI— XVII a. V., 1967. 55. Palionis J. Uber einen Typ des Infinitivsatzes im Litauischen. — Baltistica, 1 priedas, 1972, p. 125—130. 56. Palionis J. Supino vartojimas XVI— XVII a. lietuvių rašto paminkluose. Baltistica. T. 10 (2), 1974, p. 143—148. 57.Palmaitis L. Dėl baltų kalbų nenominatyvinės praeities. Baltistica, 2 priedas, 1977, p. 114—123. 58. Paulauskienė A. Paskirties arba tikslo naudininkas su bendratimi. — Kalbos kultūros teorija ir praktika. Lietuvių kalbos sekcijos sąsiuvinis N 5 (18), 1970, p. 49—53. 59. Piročkinas A. J.Jablonskis apie vardininką su bendratimi. — Kalbotyra. T. 22(1), 1972, p. 61—70. 60.Piročkinas A. Jono Jablonskio kalbos taisymai. K., 1986. 61. Pof ak J. Vyvoj infinitivnich vėt v češtinė. — Acta Univ. Carolinae, Philol. 16. Praha, 1967. 107 2: P kis A. Kalbos kultūros pagrindai. V., 1980. J : 63. R o P t er N. Die deutschen ohnubersetzungėti im Tschechischen. Berlin, Wiesbaden, 1953. "we i 64. Renou L. Monographies sanscrites, t. 2. Le suffixe -tu et la constitution des infinitives en -toh, -tave, -tum. Paris, 1937. pra 65. Rudzite M. Latviešu dialektologija. Riga į t 7 66.Schlachter W. Arbeiten zur strukturbezogenen Grammatik. Minchen, 1968. ; ; 67.Schleicher A. Litauische Grammatik. Prag, 1856. 68.Schmalstieg W.R. A Lithuanian Historical Syntax. Columbus, Ohio, 1988. ot | 69. Seiler H. Relativsatz, Attribut und Apposition. Wiesbaden, 1960. 70. Sg all P. Die Infinitive im Rgveda. — Acta Univ. Carolinae, Philol. 2, 1958, S. 137—268. T, Fury 3 Tl. Sirtautas V. Konstrukcijų buvo matyti, girdėti... struktūra. — Kalbotyra.. T. 22(1), 1971, p. 71-79. 14. 72.S tang ChrS. Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen. Oslo, Bergen, Tromso, 1966. į : | 73. Szemerényi O.Einfiihrung in die vergleichende Sprachwissenschaft. Darmstadt, 1970. 74. Suk ys J. Linksniy ir prielinksniy vartojimas. K., 1984. 75. Timberlake A. The Nominative Objekt in Slavic, Baltic, and West Finnic. Slavistische Beitrage, 82. Munchen, 1974. 76. Travniéek F.Historickd mluvnice ceska, 3. Skladba. Praha, 1956. 77. Trost P. Infinitiv v litevitiné. — Studie ze slovanské jazykovédy. Praha, 1958, p. 271—274. 2 78. Vaillant A. Grammaire comparée des langues slaves. T. 2. Lyon-Paris, 1966. 79. Valeckiene A. Lietuvių kalbos gramatinė sistema. Giminės kategorija. V.,1984. 80. Vecerka R. K vyvoji modalnich konstrukci v slovanskych jazycich. Otazky slovanskė syntaxe, r. 3. Brno, 1973, s. 303—306. 81. Veenker VW. Die Frage des finnougrischen Substrats in der russischen Sprache. Bloomington, 1967. 192 22 Vondr ak VW. Vergleichende slavische Grammatik, Bd.2. Gottingen, 83. Wickman B. The Form of the Object in the Uralic Languages. Uppsala, 1955. 84.Zinkevicius Z. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. T.2. V., 1981. 85. Jlea K oBa M. ®ynkuuoHaseH passofi Ha KHHOHHHTHBA B CbpOGOX'bpBATCKH s35I1IK. Codgus, 1982. 86. 2K y pa 8 nes B.K. Nominativus cum infinitivo c Touku 3peHus mopdonoruvecko#t Hetrpanusauuu. — Baltistica. T. 20(2), 1984, p.119—125. 87. Ua nor Bau.Be. K Tunosioruu HHOHHHTHBA B GAJIKAHCKHX A3BIKAX. — CnaBanckoe xn 6ankaHckoe 3bIKO3HaAHMe. Mocksa, 1976, c. 216— 230. 88. Jia pun B.A. O6 onnoit cnasano-6anTo-punckot usornocce.— Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 6, 1963, p. 87—107. aa, Ilore6na A.A. H3 sanucok no pycckoft rpammaTuke., T. 1—2. Mocksa, 90. Ca 6e xn xa AM. KocTpykuns C HMEHHTeJIbHEIM NALEMKOM npaMoro o6terkTa. — McTopuyeckas rpaMMaTHKA pycckoro sssika. CunuTrarcuce. Ilpocroe npenjioxenxe. Pen. B.H.Boproscrkuit. Mocksa, 1978, c. 403—416. 91.Cnpunuakr S.A. Ouepk pyccKoro HCTOPHYECKOro CHHTAKCHCA (npocToe npennoxxeuue). Kues, 1960. 92. CT ena nos l0.C. Oopor semas narams Hu ero HHnOeBporieficKHe napsnnonu. — gai ra all cep.jinuT. H a3. T. 62(2), 1984, c. 128—143. 93. IT omo pos B.H. Us obnactu 6anmToO-cJiaBaHCKH . — Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 6, 1963, p. 149— 176. RCALKAORRER Funan 94. X o no Ba K.WU. Ilpocroe npeanoxenne B CTAPOCJ/IABAHCKOM s351K6e. MockBa, 1980. 108 THE SYNTACTIC DEVELOPMENT OF THE INFINITIVE IN LITHUANIAN Summary Differences between infinitive stems in Lithuanian-Latvian and Prussian alongside with the genetic identity of dative singular flexion permit to assume that the infinitive was isolated from the paradigm of verbal abstracts and included into the verbal system after the split of Common Baltic. Because of a comparatively late differentiation of the infinitive and the conservative nature of the syntactic system, Lithuanian has preserved the ancient use of pre-infinitival forms better than the majority of other contemporary Indo-European languages. By means of internal reconstruction and comparative analysis the main stages in the syntactic development of the infinitive are distinguished and presented in the form of patterns and schemes of syntactic relations. The oldest stage is represented by patterns in which the dative of tistem verbal abstract with the ending -i/ * ei is a predicate of an imbedded purpose clause. Its use with another (nominal) dative of purpose or destination gave rise to dative with the infinitive. In many utterances still in use in contemporary Lithuanian dialects, both members of this construction have retained the original dative meaning, relation to the main verb and posibility of separate use, e.g. ariau lauką rugiams sėti "I ploughed the field to sow rye” (lit.: "for rye for sow”), cf.: ariau rugiams "I ploughed for rye” and ariau set: ”1 ploughed for sowing”. The nominative with the infinitive after verbs like tekti "fall to”, likti "remain, be left”, rūpėti “concern” and predicative adjectives (especially in neutral form) is based on the same ancient use of the verbal abstract dative expressing purpose, e.g. laukas liko arti” field remained to plough (for ploughing)”; medus gardu/gardus valgyti "honey is tasty to eat (for eating)”. As a result of internal re-analysis, the subject nominative has been reinterpreted as object and replaced by the accusative in many clauses turned syntactically impersonal: gardu/liko/reikia valgyti medų "it is nice/remains/necessary to eat honey”. Contacts with West Finnic languages (especially after the 5th ¢. AD) can be regarded as a favourable condition for preserving the object nominative with the infinitive in some Lithuanian, Latvian and North-West Russian dialects. The subject nominative in its original function is retained after the verb būti (often in zero form) in clauses denoting content of perception (namai O matyti "the house is to be seen”) and necessity (namai bus statyti "the house is (lit.: will be) to build”. The subsequent syntactic development of the infinitive already separated from the verbal noun (as an uninflected verbal form) is reflected in personal clauses with modal, phasal and other verbs: jis nori/turi/praso/leidzia grįžti "he wants/must/ begs/allows to return”, jie pradéjo/baige statyti "they began/finished building (lit.: to build)”. The existence of such patterns in many relative languages (sometimes regarded as inherited from protolanguage) is considered here to be a result of typologically determined tendencies in the use of impersonal (uninflected) verbal forms. The transfer of modal and phasal meaning to the infinitive itself has determined its use as an equivalent of imperative and some other finite verb forms in emphatic speech, e.g. Keltis! "stand up!”; Sūnus bégt, tėvas vytis " The son took to his heels (lit.: to run), the father after him (lit.: to pursue)”. Secondary nominalization of the infinitive in the accusative or nominative position, attested in many related langhiiges, is still on its rudimentary stage in Lithuanian. he syntactic development of the infinitive in Lithuanian has been influenced by its interrelations with supine. The supine (originally the accusative singular of tustem verbal nouns) lost its case meaning earlier and was replaced by the infinitive in many clauses with verbs denoting motion and similar processes. 109