Lietuvių kalbos bendraties konstrukcijų raida

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIII (1995) GRAMATIKA IR LEKSIKOLOGIJA VYTAUTAS AMBRAZAS LIETUVIŲ KALBOS BENDRATIES KONSTRUKCIJŲ RAIDA i. BENDRATIES KILMĖ IR PIRMINĖ REIKŠMĖ 1.1.1. Bendratis dabartinėje lietuvių kalboje yra viena iš trijų pagrindinių veiksmažodžio formų. Savo vartosena ji irgi šliejasi prie veiksmažodžio: turi veiksmažodinį linksnių valdymą, sudaro glaudžius sintaksinius junginius su asmenuojamomis veiksmažodžio formomis, atliekančiomis pagalbinių žodžių vaidmenį (turiu skubėti, pradėjo važiuoti, ėmė temti ir pan.). Tokių formų, vadinamų infinityvais, randame beveik visose dabartinėse indoeuropiečių kal- bose. Gretinant jas tarpusavyje krinta į akis ryškūs formų skirtumai ir kartu — didelis jų veiksmažodinės vartosenos panašumas. Patyrinėjus infinityvus istoriškai matyti, kad iš pradžių jie nepriklausė veiksmažodžio sistemai, o buvo į ją įtraukti įvairiose indoeuropiečių kalbose nevienodu metu ir mastu. Visų giminiškų kalbų infinityvai turi veiksmazo- - dinių daiktavardžių kamienus, kai kurie (ypač senesniais raidos laikotarpiais) yra išlaikę ir daiktavardžiams būdingas linksnių galūnes. Tiek patys kamie- nai, tiek ir linksnių galūnės labai įvairuoja: iš 14 kamienų, išskirtų R.Jefferso (1975:135), tiktai tu ir ti kamienų infinityvai paliudyti daugelyje ide. kalbų grupių, o kitų kamienų — 1—3 grupėse. Tačiau ir to paties kamieno infinity- vai kartais turi skirtingų linksnių galūnes, tad nėra kilę iš tos pačios pirminės formos. Pavyzdžiui, tokie yra tu kamieno infinityvai su galūnėmis: pr. -ton, -twei, s.ind. -tosir pan. Seniausiai paliudytose ide. kalbose (hetitų, sen.indų) infinityvus kartais iš viso sunku atskirti nuo veiksmažodinių daiktavardžių — veiksmų pavadinimų: tos pačios formos vienur vartojamos kaip infinityvai, kitur išlaiko daiktavardžių funkciją. 1.1.2. Lietuvių kalbos bendraties formos su -ti ir -tie < *-tei irgi yra išrie- dėjusios iš ti kamieno veiksmažodinių daiktavardžių — veiksmų pavadinimų (abstraktų), tokių kaip mirtis, prapultis, būtis. Šio kamieno veiksmažodžių abstraktai kitados rytinių baltų kalbose buvo labai produktyvūs ir plačiai var- tojami. Po to, kai jų vietoje įsigalėjo dabar vyraujantys veiksmų pavadinimai su priesaga -imas/ -ymas, senosios ti kamieno abstraktų formos sustabarėjo ir ilgainiui virto infinityvais. Baltų kalbų infinityvai su -i (lie. nėšti, nėšt, nėšti-s, la. nest, nestis, pr. billit "byloti, kalbėti") ir su -ie < *-ei (lie. nėštie, nėštie-s, la. nestié-s) atitinka i kamieno daiktavardžių vienaskaitos datyva (-i ir *-ei gali būti tos pačios datyvo formos apofoniniais variantais). Tai 1 Pasak V.Ivanovo (1963:152—153), hetitų kalbos veiksmažodinių daiktavardžių į d Š . . . * . . . . . In ye formų su -anna virtimą infinityvais galima pastebėti lyginant istorinius 74 leidžia manyti, jog formos mifti/ miFtie ir pan. kitados buvo vartojamos kaip veiksmažodinių daiktavardžių datyvai (reikšme "mirčiai" ), ir tokia vartosena sudarė prielaidą išsirutulioti iš jų infinityvams. Daugelyje kitų giminiškų kalbų irgi linkstama versti infinityvais veiksmų pavadinimų datyvus. Pavyzdžiui, iš 700 infinityvų, aptiktų Rigvedoje, net 600 atitinka veiksmažodinių daiktavardžių datyvą (Sgall 1958; Szemerėnyi 1970:298). 1.1.3. Baltų kalbų infinityvai su -ti/ *-tei, formaliai žiūrint, gali bū- ti kildinami ir iš ti kamieno lokatyvų (Otrebski 1956:243; Stang 1966:447; Hamp 1985:199—202); su lokatyvu bandoma sieti ir slavų infinityvą su -ti < *.tei (Stang ib. 447; Vaillant 1966 : 127).2 Požiūriai į datyvinę ir lokatyvinę ty formų prigimtį nėra iš esmės priešingi, nes seniausiais ide. kalbų raidos laikais datyvai su -i/ *-ei, galėjo sutapti su prieveiksmiškai vartojamomis formomis, vėliau įtrauktomis į linksnių paradigmą ir įprasmintomis joje kaip atskiras linksnis — lokatyvas (Toporov 1961 : 275 tt., 285; Mažiulis 1970 : 80, 128—129, 248 tt.). Taip galima interpretuoti ir F.Travničeko (1956 : 167 tt.) požiūrį į infinityvų kilmę iš ide. prieveiksmių. Tačiau tas datyvo ir lokatyvo formalus ryšys, matyt, paveldėtas iš laikų prieš infinityvų susidarymą. Tiek lietuvių, tiek ir kitų baltų kalbų infinityvų vartosenoje lokatyvinės reikšmės. pėdsakų sunku įžiūrėti. 1.1.4. Prūsų kalboje greta infinityvo su -t (dat "duoti", gėrbt "sakyti") plačiai vartojamas infinityvas su-twei, pvz.: datwei "duoti", poutwei "gerti", westwei "vesti". Jis yra išriedėjęs iš tu kamieno veiksmų pavadinimų vienas- kaitos datyvo su galūne -ei, t. y. *-tu-ei. Visai tokios pačios kilmės infinityvų su -tave būta s.indų kalboje (plg. dhatave "duoti", attave "valgyti"). Tačiau rytinių baltų kalbose iš tu kamieno daiktavardžių datyvo kilusių infinityvų nėra, o supinas (siekinys) su -tų < *-tum yra kilęs iš tu kamieno kito linksnio — vienaskaitos akuzatyvo. Taigi baltų kalbos sutinka veiksmo pavadinimų, davusių pagrindą infini- tyvui, linksnio forma, bet iš dalies skiriasi kamienu. Tai rodo, kad veiksma- žodinių daiktavardžių datyvai buvo įtraukti į veiksmažodžio sistemą ir virto infinityvais ne baltų prokalbėje, o savarankiškos tų kalbų raidos laikais. Kaip tik dėl to baltų kalbų duomenys padeda geriau suprasti infinityvo susidary- mą, nes ryšys su pirmine veiksmažodinių daiktavardžių vartosena čia dar nėra visai išdilęs. : Ir kitos indoeuropiečių kalbos, matyt, yra paveldéjusios ne bendras infini- tyvų nekaitomas formas, o bendras jų susidarymo prielaidas. Tos prielaidos — sintaksinės, jų reikia ieškoti infinityvų vartosenoje. Čia padeda vidinė rekonstrukcija. Taikydami ją lietuvių kalbos sintaksinei sistemai, bandome išskirti joje senuosius bendraties vartosenos tipus ir nustatyti sandarą tų kon- strukcijų, iš kurių išriedėjo bendratis kaip atskira nekaitoma veiksmažodžio forma. 2 Lingvistineje literatūroje rašoma ir apie infinityvo su -ti kilmę iš priebalsinio -t kamieno lokatyvo (Brugmann 1911 : 424; Endzelins 1951 : 918; Hamp 1985 : 201-202; Zinkevičius 1981 : 164). Si pažiūra neitikima jau vien dėl to, kad t kamieno veiksmų pavadinimų baltų kalbose iš viso nėra. 75 1.2.1. Dadartinėje lietuvių kalboje bendratis dažniausiai siejama su as- menuojamais veiksmažodžiais, reiškiančiais: a) veiksmo pradžią ar pabaigą (pradedu/ imu dirbti, leidosi bėgti, liovėsi vaikščioti, baigiu rašyti), b) galė- jimą, privalėjimą, norą, mokėjimą, pastangas (galiu vaikščioti, turime grąžti, ketina mokytis, bandė pabėgti, noriu išvažiuoti), c) veiksmo perviršį ar nepa- kankamumą (padaugino gerti, pamažino sūdyti) ir pan. Bendratis čia nusako pagrindinio veiksmažodžio turinį, eina jo būtinu papildymu, o veiksmažodžio ir bendraties reiškiamų veiksmų subjektas sutampa. Glaudžius junginius in- finityvai sudaro ir su veiksmažodžiais, reiškiančiais liepimą, skatinimą, prašy- mą; draudimą, trukdymą; leidimą, kvietimą ir pan., tik čia bendraties veiks- mas priskiriamas kitam subjektui (liepė tylėti, prašė nedainuoti, draudžiu miegoti, trukdo skaityti, leido išsivaikščioti, kvietė užeiti). Šių tipų konstruk- cijos lietuvių kalboje, kaip ir daugelyje kitų dabartinių ide. kalbų, yra la- biausiai paplitusios, sudaro pagrindinį bendraties vartosenos sluoksnį. Čia bendratis yra artimiausia asmenuojamoms veiksmažodžio formoms ir įžvelgti jos ankstesmės vartosenos pėdsakų yra sunku. 1.2.2. Senoji — vardažodinė — bendraties funkcija labiau išryškėja kon- strukcijose, kuriose ji eina su pilnareikšmiais veiksmažodžiais (a) ar veiksma- žodiniais junginiais su būtinu papildiniu (b), nėra sąlygojama jų junglumo ir žymi veiksmo ar kalbamojo dalyko tikslą ar paskirtį: a) Mes neseniai atsikėlėm čia g y v e n t i Lnkv; Moteriškos susėdo verptiŽemR I15; Ir liko tas žmogusp on a u t tam dvare BsV 300*; b) Tarnus pastatė s a u g o t BsP II 48; Ožys rado Sienop a ėsti Lt III 116; Patiesė lentą p e r e i t i Pvn; Gryta, jau prisiverpus, skirsto verpalus a u st DnR 125; Lazdą pjauniespasiremtiPP 206.* Jau Jonas Jablonskis (1935 : 30) atkreipė dėmesį į tai, kad tokia tikslą žyminti bendratis iš prigimties ("pagal kiltį") yra veiksmažodinių daiktavar- džių naudininkas. Pagal savo funkciją ji atitinka daiktavardžių naudininko formas ir gali būti vartojama su jomis pagrečiui: orei (= arimui, arti) žagrių neturime, plg. dar: sukosi lizdelį gyvenimui/ gyventi; ieškojo vietos nakvynei/ nakvoti; atnešė bulvių valgymui/ valgyti; lova bus reikalinga poilsiui/ pailsėti; sūnus gabus mokslui/ mokytis. Tikslo bendraties ir naudininko vartosenos pa- ralelumą dažnai matome tiek tarmėse, tiek rašomojoje kalboje, plg.: Varnų ben porelę sau p i e t u m s nusišauju DnR 241 / Kad Dočys porelę varnų k e p t nusišauja 243. _Naudininko vartosena šiose konstrukcijose yra pagrįsta paskirties (tikslo) reikšme, seniai rekonstruojama indoeuropiečių kalbų datyvui, laisvai sieja- mam su veiksmažodžiais (Brugmann 1911 : 555 tt.). Ta reikšmė buvo ypač būdinga veiksmažodžių abstraktams. Nors lietuvių kalbos bendratis jau yra praradusi tiesioginį ryšį su linksniavinu, pirminę paskirties datyvo reikšmę minėtais atvejais ji išlaikė nepakitusią ligi šių dienų. Pavyzdžių šaltiniai žymimi tokiais pat sutrumpinimais kaip didžiaj "Lietuvių kalbos žodyne" ir tritomeje ” Li p pinimais | idžiajame sutr.: LKG I-III). y ritomeje ” Lietuvių kalbos gramatikoje" (V., 1965—1976, 4 . Daugiau pavyzdžių su tikslo reikšmės infinityvu žr. Jablonskis 1935 : 30: 1987.4 75476; Fraenkel 1928 : 129—132; Balkevičius 1963 : 226—227; LKG III 76 2. NAUDININKAS SU BENDRATIMI (DATIVUS CUM INFINITIVO) 2.0. Įtraukta į veiksmažodžio formų sistemą, lietuvių kalbos bendratis gavo veiksmažodinį linksnių valdymą. Tranzityvinių veikmažodžių bendratys valdo galininką, rečiau — kilmininką, panašiai kaip atitinkamos kitos veiks- mažodžio formos, plg.: grąžino skolą — liepė grąžinti skolą, norėjo grąžinti skolą, atsiuntė įsakymą grąžinti skolą; laukė tėvų — prašė laukti tėvų, atsiuntė prašymą palaukti tėvų ir pan. Tačiau tais atvejais, kai bendratis laisvai sie- jama su sakinio branduoliu ir turi jau minėtą paskirties ar tikslo reikšmę, jos žymimo veiksmo objektas reiškiamas ne galininku, o naudininku, plg.: pritrūko pinigų skolai grąžinti. Tai vad. naudininko su bendratimi konstruk- cija (dativus cum infinitivo, toliau DI). Pagal bendraties ryšį su naudininku ši konstrukcija tarsi išsiskiria, "iškrinta" iš dabartinėje kalboje vyraujančios sintaksinių ryšių sistemos. Vidinės rekonstrukcijos požiūriu tai galima laiky- ti dingstimi prielaidai, jog čia turime sintaksinį archaizmą, pagrįsta senesne sintaksinių ryšių būkle. Todėl šią konstrukciją pravartu aptarti detaliau. Norint išsiaiškinti DI pirminę sandarą, reikia arsiriboti nuo išoriškai pana- | šių pasakymų, kuriuose asmenuojamoji veiksmažodžio forma sudaro su bend- ratimi 1.2.1. minėto tipo glaudžius vienetus, o naudininkas eina veiksmažo- džio papildiniu, pvz.: liepė bernui važiuoti, trukdo/ padeda dirbti žmonėms, patarė sūnui gydytis, draudė medžioti kitiems ir pan. DI toliau bus vadina- mos konstrukcijos, kuriose datyvas nepriklauso nuo veiksmažodžio junglumo ir kartu su infinityvu reiškia tikslą ar paskirtį. ariau (lauką) rugiams sėti 2.1.1. Pagal santykį su kitomis sakinio dalimis galima išskirti tris DI konstrukcijų grupes: a) DI siejamas su veiksmažodžiu (tariniu): Nesikalbink kitiems patarti Sim; Prašom, lenk (gerk) ponaiti, lenk kirminui numarinti Jabl; Šovė į orą paggsdinti žmonėms Myk - Put; Jis negal daugiaus užsidirbti, kaip tiktai sau išsimaitinti Sin. b) DI siejamas su veiksmažodžiu ir su jo valdomu daiktavardžiu ar įvar- džiu: Atvežiau karčių tvorai tverti Vb; Aš tau duosiu šilkų skepetėlę ašarėlėms nusišluostyti tts (Jabl); Pasiėmė jauną mergelę vaikams prižiūrėti Simon. c) DI siejamas tik su daiktavardžiu, einančiu sakinio papildiniu arba veiks- niu: Kamarg daiktams pasidėti visiškai atėmė Simon; Tas kirvis malkoms kapoti visai atšipo Srv. Labiausiai paplitusios ir vyraujančios yra (b) grupės konstrukcijos. Ant- ra vertus, (c) grupės konstrukcijų pasitaiko tik retkarčiais. Jau sinchroniškai žiūrint jas galima laikyti išvestinėmis iš (b) grupės, kur jaučiamas DI ryšys ne tik su daiktavardžiu, bet ir su pagrindiniu veiksmažodžiu. Tas ryšys papras- tai išlieka ir tada, kai tariniu eina pasakyta ar numanoma veiksmažodžio būti forma, pvz.: Koks čia geras iešmas briedžiui kepti BsP II 91. J.Jablonskis (1957 : 598) įžvalgiai pastebėjo, kad čia implikuojama vardinė dalis tinkamas, skirtas ar pan.: Ne visų burnos (burnos tinka, geros, skirtos) putrai srėbti. TT Tai patvirtina ir klausimai, kurie liaudies pasakose yra keliami su DI msl, daiktavardžių reiskiamoms sagvokoms, pvz.: Ateina garnys su dideliu gue iu. — Kam [t.y. kam skirtas, reikalingas] tas gūželis? — Pinigams dėti. -- Kam tie pinigai? — Pievoms pirkti. — Kam tos pievos? — Karvėms ganyti LT Rn 396 (plačiau žr. Toporov 1963 : 151). | Iš (a) grupės pavyzdžių matyti, kad konstrukcijos sąsaja su daiktavardžiu apskritai nebūtina: DI čia priklauso tiesiog nuo pagrindinio veiksmažodžio. Šios grupės konstrukcijos taip pat gali būti suprantamos kaip atsakymai į klausimus Kam? Kuriam tikslui?, plg.: Kam čia ari, Juozai? — Linams sėli (JabIRR I 598). Tarp (a) ir (b) grupių nesunku pastebėti aiškų ryšį ir per- einamumą: jeigu veiksmažodį papildysime objektą žyminčiu daiktavardžiu (plg.: Lenk s t i kl e lj, ponaiti, kirminui numarinti) arba parafrazuoda- mi žodžių junginiu nusakysime veiksmo sąvoką (plg.: P aleidodšūv į orą pagasdinti žmonėms), gausime (b) grupės konstrukcijas, plg. dar: Dvare skambina karvėms milžti Žem ir Bokšte varpai suskambėjo mergužėlei palydėti tts (JabIRR I 599). Taigi (a) ir (b) grupės yra variantai to paties tipo: DI siejamas su sakinio branduoliu — veiksmažodžiu arba veiksmažodžio ir nuo jo priklausomo linksnio junginiu. “-2.1.2. Nors DI dažnai vartojamas kaip tikslo šalutinio sakinio atitikmuo, bet jis gali atstoti anaiptol ne kiekvieną tikslo šalutinį sakinį, ir atvirkščiai. Gyvojoje kalboje DI ypač įprastas tais atvejais, kai galimas ir vienas tikslą ar paskirtį žymintis naudininkas (be bendraties). Plg. Jablonskio pateiktus gretinimus: Parsinesiau kelis svarus mėsos pietums/ pietums išsivirti; Žmonės veža plytas bažnyčiai/ bažnyčiai statyti; Kryžius pastatytas jo darbų atminimui/ darbams atminti JabIRR I 596 (žr. dar Valiulytė LKG II 34 — 35). = Taip pat kaip daiktavardžio naudininkas su sakinio branduoliu siejama ir viena bendratis: Patiesé lentą pereiti Pvn; Lazdą pjaunies pasiremti PP 206 (žr. 1.2.2). Net tame pačiame sakinyje paskirtį ar tikslą kartais galima nusakyti ir daiktavardžio naudininku, ir bendratimi, ir abiem drauge. Tas vartosenos paralelumas pastebimas tiek (a), tiek (b) grupės konstrukcijoes, plg.: a) Iš pradžių ariau tik miežiams/ sėti/ miežiams sėti. b) Tėvas parsivežė malkų trobai/ kūrenti/ trobai kūrenti. Dvaro vartai platūs arkliams/ jeiti/ arkliams įeiti. Visa tai rodo, kad DI sudaro du sakinio branduolį išplečiantys ir nuo jo priklausantys palydovai: paskirties (tikslo) naudininkas ir taip pat paskir- tį reiškianti bendratis. Kaip jau minėta, pati bendratis yra išriedėjusi iš veiksmažodinio daiktvardžio — veiksmo pavadinimo naudininko. Tad aptarti konstrukcijos dėmenų ryšiai leidžia įžiūrėti tokią DI pirminę struktūrą. Sutrumpinimai: N — nomen (vardažodis), V — verbum (veiksmažodis); NV = romen verbale (veiksmazodinis vardazodis), nom — nominativus, dat — dativus. tréele — žymi prijungimo, ¢— tarpusavio sąsajos ryšį. 78 Ndat (Nuomai =) V(-2+:N))- 7 NV dat Pavyzdžiui, konstrukcijos pirkau arklį laukams arti dėmenų ryšį galima pavaizduoti taip: laukams (pirkau — arklį) Y Taigi DI tiesiogiai atspindi bendraties kilmę iš veiksmažodinių daiktavar- džių naudininko. Pagal savo pirminę sandarą DI pasirodo esąs nuo sakinio branduolio priklausomas dvejybinis paskirties (tikslo) naudininkas (dativus duplex). ; 2.1.3. Tokia DI pirminės struktūros samprata iš esmės sutinka su A.Po- tebnios (1958 : 387 tt.), F.Kuršaičio (1876 : 406), J.Jablonskio (1935), vėliau P.Trosto (1958 : 273), I.Marvano (1960 : 10) išsakytomis mintimis. Ypač taikliai DI apibūdino Jablonskis sakydamas, kad čia "siekiui pareikšti varto- jame du datyvu, vieną paprasto substantyvo ir kitą, vadinamą dabar infini- tyvu. Substantyvas reiškia, kokiam (30) daiktui, kokiam laikui arba kokiam tikslui kas reikalinga ar daroma, o infinityvas, pridėtas prie tokio datyvo, dar geriaus paaiškina ir nurodo tą siekį, kuriam tinka arba kuriam vartojamas koks daiktas" (Jablonskis 1935 : 30—31). Beje, F.Kuršaitis rašė tik apie DI sąsają su daiktavardžiais, o jo mintį toliau išplėtojęs H.Engertas (1937 : 109—111, 1938 : 45—56) nusprendė, kad konstrukcija esanti tik atributinė, atsakanti į klausimą "Kas tai yra?" ir su pagrindiniu veiksmažodžiu neturinti jokio ryšio. Kalbininkai, vėliau nagrinėję DI kalbos kultūros požiūriu, taip pat daugiausia dėmesio kreipė į jo prasminį ryšį su sakinyje einančiu daikta- vardžiu (Balčikonis 1978 : 267—269; 392—393; Paulauskienė 1970 : 49 tt.; Piročkinas 1986 : 188—190, panašiai ir Haudry 1968; 1977 : 104 tt. su kitų ide. kalbų perspektyva). Tačiau istoriškai sieti DI tik su sakinyje einančiu daiktavardžiu neleidžia jau aptarti (a) grupės pavyzdžiai ir išvestinis atri- butinių konstrukcijų pobūdis. Kadangi DI išplečia sakinio branduolį, o jame svarbiausią vaidmenį turi veiksmažodis, nepaneigiamas lieka E.Fraenkelio tei- ginys, kad konstrukcijos pagrindą sudarė sakiniai, kuriuose DI iš esmės ("im Grunde”) priklauso nuo pagrindinio veiksmažodžio (1925 :60). 2.1.4. Pačioje DI konstrukcijoje, paimtoje atskirai, daiktavardžio ar įvar- džio naudininkas dažniausiai žymi bendraties veiksmo objektą. Kai kurie ty- rinėtojai, aiškinę DI ir giminiškų kalbų atitinkamų konstrukcijų kilmę, manė, kad vietoj datyvo čia iš pradžių ėjęs akuzatyvas, valdomas tikslą reiškiančio veiksmažodinio daiktavardžio (mat veiksmažodiniai daiktavardžiai senuosiuo- se indų ir kitų kalbų paminkluose paprastai išlaiko veiksmažodžiams būdingą linksnių valdymą). Akuzatyvas čia buvęs pakeistas datyvu dėl pagrindinio veiksmažodžio (Brugmann 1916 : 917 tt.) arba veiksmo pavadinimo daty- vo įtakos (atrakcijos) tais laikais, kai pastarasis dar nebuvo virtęs nekaitomu infinityvu (Schleicher 1856 : 311; Delbrūck 1897 : 470; Miklosich 1874 : arimui 79 4). Keisdamas atrakcijos sampratą kongruencija (derinimu), panašiai aiš- o konstrukcijos dėmenų santykius W.Boederis (1980). Tokiai pažiūrai: į DI kilmę prieštarauja ne tik jau aptartas konstrukcijos dėmenų ryšys A sakinio branduoliu, bet ir prasminių santykių tarp Jų Įvairumas. Daiktavar žio od dininkas lietuvių kalboje čia gali reikšti ne tik bendraties veiksmo objektą, bet ir subjektą: RGR, | Ipyliau pieno kačiukams užlakti Ktk (plg.: kad kačiukai užlaktų); Tu turi dukterį smakui praryti LB 190 (plg.: kad smakas prarytų); Miške buvo įkelta dvidešimt inkilų zylėms perėti (plg.: kad zylės perėtų) LKG III 173. Tokių konstukcijų pasitaiko ir senuosiuose kalbos paminkluose nuo pat raštijos pradžios, plg.: lawonus kitus ing wandeni mete szuwims walgiti Mž 427 (= kad žuvys valgytų). į alia. Kartais naudininkas žymi ir bendraties veiksmo aplinkybę, pvz.: Pasiémé verpalų nakčiai verpti (plg.: kad naktį verpty). Kiekvieno iš DI dėmenų ryšys su sakinio branduoliu čia akivaizdus (plg.: pasiėmė nakčiai/ pasiėmė verpti). 2.1.5. Nors abu DI pagrindą sudariusios konstrukcijos dėmenys buvo priklausomi nuo sakinio branduolio, tačiau centrinę vietą tarp jų, matyt, iš pat pradžių turėjo daiktavardinis (ne veiksmo pavadinimas). E.Fraenkelis (1925 : 60; 1928 : 131) laikė infinityvą (iš kilmės — veiksmo pavadinimą) prie vardažodžio datyvo pridėtu papildymu ("epexegetischer Zusatz"). Toks sintaksinių vienetų ryšys, kai vienas papildo kitą, bet abu vienodai priklauso nuo trečiojo, vadinamas apoziciniu. Juo siejami vienetai kiekvienas atskirai gali atstoti vienas kitą, bet vienas iš jų paprastai esti savo reikšme pagrindi- nis, antras — papildomasis, paaiškinamasis ir dažniausiai eina po pagrindinio (Seiler 1960 : 198; Valeckiené 1984 : 111). Kad vardažodžio datyvas DI kon- strukcijoje semantiskai buvo pagrindinis, rodo jo vyraujanti prepozicija tiek lietuvių kalboje, tiek ir senuosiuose kitų ide. kalbų paminkluose (plg. Sgall 1958 : 202; Kurylowicz 1964 : 162). éjau lauko arti/ arty 2.2.1. DI dėmenų pirminį ryšį su pagrindiniu veiksmažodžiu rodo ir konstrukcijos vartojimo leksiniai apribojimai, jos sandaros priklausymas nuo veiksmažodžio leksinės reikšmės. Kai pagrindinis veiksmažodis žymi judėji- mą, daikto būvio keitimą, kitimą (ar nekitimą — kaip veiksmažodis likti), tikslas nusakomas ne naudininku, o kilmininku su bendratimi pvz.: Aš eisiu į kalnelį gelsvų kviečių kirsti VD I 290 (Alv); Kiti išlakstė arklių atsivesti Zem; Moterys susėdo linų verpt Vrn; Mergaitė liko namų saugot (bet: Palikau šunį namams saugot), žr. LKG III 169. Kaip ir konstrukcijose su naudininku, tikslas gali būti reiškiamas ir vienu kuriuo dėmesiu (vienu genityvu ar viena bendratimi). Senis parėjo pietų/ pietų valgyti/ valgyti Tokius pat sintaksinius ryšius kaip infinityvas turi atitinkamose konstruk- cijose vartojamas siekinys (supinas), būdingas Rytų Lietuvos tarmėms, plg.: Senis parėjo pietų/ pietų valgytų/valgytų Siekinys, kaip ir bendratis, yra vardažodinės kilmės: jis išriedėjo iš susta- barėjusio tu kamieno veiksmo pavadinimų galininko. Šio kamieno veiksmų 80 pavadinimai (abstraktai) baltų prokalbėje turėjo svarbų vaidmenį žodžių da- rybos sistemoje, ir tik vėliau rytų baltų kalbose ėmė ryškiai vyrauti ti kamieno abstraktai (S.Ambrazas 1987 : 92 — 93). Sakiniuose su judėjimo veiksmažo- džiais tu kamieno abstraktų akuzatyvas iš pradžių yra turėjęs judėjimo tikslo reikšmę, paliudytą ir kitose ide. kalbose senaisiais jų raidos laikais, plg.: s.ind. sa gamad indro... vasūnam datum RV V 36.1. "ateik, Indra... dovanų duotų (paž.: davimą)" (Jeffers 1976 : 2), lot. eunt spectatum "ėjo žiūrėtų (paž.: žiūrėjimą)" ir pan. Tačiau tu kamieno abstraktai labai seniai tapo ne- produktyvūs, jų akuzatyvas sustabarėjo ir virto nekaitoma forma — supinu. Prie siekimą reiškiančio genityvo, savo ruožtu priklausančio nuo pagrindinio veiksmažodžio, supinas prisišliejo jau, matyt, kaip nekaitoma forma, nebe- turinti linksnio reikšmės. Paskui iš daugelio komstrukcijų su judėjimo ar būsenos kitimo veiksmažodžiais supiną išstūmė bendratis. J.Palionis (1967 : 199 — 200; 1974) nustatė, kad dar XVI ir XVII a. supinas (siekinys) buvo vartojamas daugelyje lietuvių kalbos tarmių, kuriose vėliau jį pakeitė bend- ratis. Kadangi ti kamieno veiksmažodiniai daiktavardžiai vyraujančią vietą tarp veiksmo pavadinimų užėmė vėliau, jų naudininkas ilgiau išlaikė linksnio reikš- mę. Naudininko reikšmę, kaip matėme, ir dabar bendratis tebeturi daugelyje paskirties konstrukcijų. Todėl naudininko konstrukcijose su bendratimi yra geriau išlikusi pirminė sintaksinių ryšių būklė? Sintaksinių ryšių kaita 2.3.1. Nors DI dėmenų pirminis ryšys su sakinio branduoliu daugeliu at- vejų dar jaučiamas, bet pati konstrukcija jau gali būti vartojama kaip atskiras sintaksinis vienetas, reiškiantis veiksmo paskirtį (tikslą). Ji eina ir sakiniuo- se, kuriuose vienas naudininkas (be bendraties) netiktų ar turėtų visai kitą prasmę, pvz.: Bičiuliams sukviesti laukė tik priešpilnio Žem; Ar matota, koks čia geras iešmas briedžiui kepti BsP II 91; Kiti pažądėjo ir vaikiukus leisti duobei iškasti Jabl. Tokiais atvejais naudininką linkstama suprasti kaip bendraties veiksmo objektą. Tačiau tik retkarčiais tai paveikia ir konstrukcijos gramatinę formą: naudininkas pakeičiamas įprastiniu tiesioginio papildinio linskniu — galinin- ku, pvz.: Aš ugnelę pasikūriau pusrytukus virti Sch 158; Duok, Dievuli, giedrą dieną man rūteles sėti VD I 373. Tokių pasakymų apstu Mažosios Lietuvos šnektų užrašuose ir Donelaičio raštuose, pvz.: Jie sau karnų vyžas nusipint užsigeidžia DnR 201 (žr. dar Jablonskis 1957 : 598). Galininko skverbimąsi į naudininko vietą pastebime jau XVI-XVII a. raštuose, pvz.: Pastate tieg Wiskupus waldziot bažničiu Diewo SP I 22631; Nesa esch persenna esmi wira imti BrB Rut 1,12 (das ich einen man neme LB). į 6 „Tyrinėjant atitinkamas konstukcijas Vedose taip pat yra pastebėta, kad se- niausią vartoseną ten Tits išlaikiusios tos ins formos, kurios vėliausiai atsiskyrė nuo veiksmažodinių daiktavardžių (Sgall 1958 : 209). 81 Bendrinėje kalboje tokios konstrukcijos iki šiol ao kei netaisyklin- i j j ir linksnio vartojimo norma os (plg. KPP 78), bet kai kur jau svyruojama, ir ; as ne sykį diskutuota (Balčikonis 1978 : 267—269; 392—393; Pupkis 1980 : 144; Šukys 1984 : 81—83; Piročkinas 1986 : 188—189). 2.3.2. Dėl sintaksinių ryšių pergrupavimo galininkas ėmė skverbtis ir būsenos kaitos veiksmažodžių. į konstrukcijas, priklausomas nuo judėjimo ir 08 Veiks: 21 Pagreciui su kilmininku jis neretai pavartojamas vakary aukštaičių ir žemaičių tarmėse, raštuose yra paliudytas nuo XVII a., o tautosakoje — nuo seniausių užrašymų, pvz.: an api Ir atjojo trys berneliai bėrus žirgus girdyt StnD 31; Siunte mane motinėlė dvarelį nušluot Klv (VD I 333); Einu karvę/ karvės perrišti Dkš; Jis kojas palikęs bėgo kirvį atsinešt BsP I 35; Bega regiet iš dangaus nusiunsta berneli S1G I 53 (žr. dar LKG III 169; Piročkinas 1972 : 133). ANT Tačiau Donelaičio raštuose (kitaip negu 2.3.1. minėtais atvejais), čia gerai išlaikytas siekinio kilmininkas, plg.: Medžių vogt tamsoj į šilo pašalį traukiaus DnR 201 ir pan. Jonas Jablonskis (1935 : 36) yra atkreipęs dėmesį į tai, kad kilmininkas su siekiniu vartojamas tada, kai jis ir vienas galėtų reikšti veiksmo tikslą (t.y. kai tarp veiksmažodžio ir kilmininko yra tiesioginis ryšys" — V.A.). Kai vienas kilmininkas dėl sakinio prasmės negalimas, siekinys valdąs galininką (kaip ir bendratis ką tik cituotuose pavyzdžiuose), pvz.: Puolė visi bučiuotų rankas seneliui; Stankūnas nubėgo sudėtų pinigus advokatui. Pasak Arnoldo Piročkino (1972 : 132 — 133), toks skirtumas daromas ir dabar kai kuriose šnektose (apie Veliuoną, Jurbarką). 2.3.3. Tolesnis DI raidos etapas paliudytas latvių kalboje. Konstrukcijos, kuriose datyvas žymi infinityvo veiksmo subjektą, joje gerai išlikusios ir savo sandara atitinka lietuviškąsias, plg.: Es nenemtu lielu sievu vejinam vėcinat ME IV 548, paž.: "Aš neimčiau aukštą žmoną vėjeliams linguoti” (žr. dar Ozols 1967 : 150). Taip pat kaip lietuvių kalboje čia paskirtis reiškiama ir vienu daiktavardžio datyvu, pvz.: celūs darbam "kėlėsi darbui"; ko atstašu pieminai "ką paliksiu atminimui" (Bergmane 1959 : 379; 1962 : 31) ir pan. Kad tikslo infinityvas latvių kalboje irgi yra išlaikęs veiksmo pavadinimo da- tyvo reikšmę, matyti iš K.Mūlenbacho gretinimų: Putras nav ne paost ( = ne paošanai) "Sriubos nėra nė pauostyti ( = pauostymui); Jauka bija uzskatit ( = uzskatišanai) "Graži buvo pažiūrėti ( = paziuréjimui)” ir t.t. (Mūlen- bachs 1928 : 193). Antra vertus, su infinityvu siejamas daiktavardis ar įvardis, reiškiantis infinityvo veiksmo objektą, latvių kalboje jau turi ne datyvo, bet akuzatyvo formą, pvz.: Došu savu kumelinu rožu darzu noecėt "Duosiu savo arklelį ro- žių daržą išakėt" (Mūlenbachs 1928 : 193). Akuzatyvas čia vartojamas vietoj datyvo jau XVII a. raštuose, pvz.: „Deews darrija... Spihdeklus/ to leelaku to Deenu waldiht/ un to masaku Spihdekli to Nakti waldiht G1B I Moz 1,16, paž.: "Dievas padarė... šviesu- lius, tą didesnį dieną valdyti ir tą mažesnį šviesulį naktį valdyti"; nehme linnu Swahrkus winnu peewilt Judit 16,8, paž.: "ėmė (t.y. apsisegė) linų sijoną ji apgauti". Taigi sintaksinių ryšių pergrupavimas latvių kalboje jau yra pakeitęs kon- 82 strukcijos gramatinę formą. 2.3.4. Latvių kalboje akuzatyvas įsigalėjo vietoj genityvo ir konstrukci- jose su judėjimo bei būsenos kaitos veiksmažodžiais, pvz.: Nu es iešu setina kajas, rokas pūtinat BW 6936, paž.: "Dabar aš eisiu kie- melin kojas rankas ilsinti”; Tur teceju slotas griezt BW 1271, paž.: "ten bėgau šluotas sukti" (Ozols 1967 : 151); Visi spiedas uz durvim sanemt negaiditos viesus MLLVG II 20, paž.: "Visi spaudės prie durų sutikti nelauktus sve- čius“; Saimnieks sūtija puisi krūmus izplaut (Mūlenbachs 1928 : 196), paž.: "Šeimininkas siuntė berną krūmus išpjauti". Akuzatyvas čia įsigalėjęs jau XVII a. raštuose, plg.: tas to sutia uz sauwu cematu cūkas gannit EEv(ASpr I 6219), paž.: "tas tą siuntė į savo lauką kiaules ganyti"; ESUS egaia namma... maize @st ib I 194, paž.: "Jezus įėjo į namus duoną valgyti". Tačiau tarmėse, išlaikiusiose supiną, su juo išlaikytas ir senesnis genityvas, pvZz.: Iésim guévu slauktu! Valmiera (Endzelins 1951 : 562); T¢vs aizgaja bisu kaptu ME I 301 "Tėvas išėjo bičių koptų". Kitų kalbų atitikmenys 2.4.1. Kitose giminiškose kalbose infinityvo konstrukcijų raida yra pa- žengusi gerokai toliau. DI kai kuriose galima aptikti tik ankstyvais jų raidos laikotarpiais. ; ; Senojoje bažnytinėje slavų ir senojoje čekų kalboje randamos DI lieka- nos, tyrinėtojų laikomos sintaksiniais archaizmais, savo sandara ir reikšme atitinka lietuvių kalbos konstrukcijas. Datyvas jose gali reikšti tiek infinityvo veiksmo subjektą, pvz. s.bažn.sl. sstvorits mi chižiną sėsti mi vs nei Supr 204,2, paž.: ” padarys man trobelę sėdėti man joje", tiek ir objektą, pvz.: s.ček. kūpichu pole pūtnikėm hrėsti Hrad. "pirko lauką keleiviams laidoti?" Datyvo ryšį su sakinio branduoliu (resp. veiksmažodžiu) sen. čekų kalboje rodo ta aplinkybė, kad datyvas čia išlieka ir tada, kai infinityvą jau pakei- čia prielinksninė konstrukcija, plg.: kūpichu pole na pohfeb pitnikém, paž.: "pirko lauką ant laidojimo keleiviams" (Travniček 1956 : 170, 174). Panašiai kaip lietuvių kalboje čia nuo seno vartojamas ir vienas daiktavardžių tikslo datyvas. 2.4.2. Itin reikšmingos DI pirmykštei būklei nustatyti yra atitinkamos sen. indų kalbos konsturkcijos. Jų sandara Vedose visai sutampa su ta, kurią vidinės rekonstrukcijos būdu galima atstatyti senovės lietuvių kalbai. Infini- tyvas ten dar turi pardigmines veiksmažodinių daiktavardžių datyvo formas (su -tavdi/ tave, -adhyai, -dye, -e) ir pati konstrukcija yra aiškiai išlaikiusi « dvejybinio datyvo pobūdį. Pirmasis (daiktavardžio ar įvardžio) datyvas irgi gali reikšti tiek veiksmo subjektą (a), tiek objektą (b), plg.: a) dtho indraya patave suni sémam RV 1,28,6, paž.: "taigi Indrai gėrimui (gerti) sunk so- q Plačiau apie slavų kalbų DI žr. Miklosich 1874 : 857 tt., Iore6us 1958 : 389; Los 1922 : 172—173; Gebauer 1929 : 380, 579—580; Vondrak 1928 : 265, 408; Travniček 1956 : 170 tt. 83 ma”; b) piba... vrtraya hdntave šavistha RV 4,13,3, paz.: "gerk... Vrtrai nuzudymui (nuzudyti), galingasis™. Panasus kaip balty bei slavy kalbose ir konstrukcijos santykis su paskir- tį žyminčių pavienių daiktavardžių datyvu. Vis dėlto jau Vedose dvejybinis datyvas (resp. DI) yra reliktinio pobūdžio (Sgall ib. 209). Dėl konstrukcijos dėmenų sintaksinių ryšių pergrupavimo vieto] dvejybinio datyvo (DI) daž- niau vartojamos konstrukcijos su tų pačių "infinityvų" valdomu akuzatyvu. 2.4.3. Ryškių atitikmenų baltų DI turi ir hetitų kalbos dantiraščio teks- tuose. Tarp tikslą reiškiančio datyvo su infinityvu ir pagrindinio veiksma- žodžio čia matome baltiškosios konstrukcijos sandarai būdingus ryšius, plg.: nankin ANA ERINMES ŠA KUR (UGU TY) (ni)—ninkuanzi geriat Hatt. 11 IV 4, paz.: "ir ji kariams šalies (aukštutinės) surinkti pasiuntė" (Ose 1944 : 40, Hahn 1953 : 112; 1966 : 390). Hetitų infinityvas su -ganzi (nininkyanzi "surinkti”) iš archaisko kamieno want- čia turi ta pacia datyvo—"lokatyvo” galūnę -i kaip lietuvių infinityvas su -ti. Veiksmo paskirtį (tikslą) hetitų k. datyvas dažnai žymi ir eidamas vienas, be infinityvo. 2.4.4. Taigi baltų kalbų DI atitinka minėtas giminiškų kalbų konstruk- cijas tiek savo pirmine sandara, tiek reikšme ir panašia tolesnės raidos kryp- timi. Infinityvas šioje konstrukcijoje yra išlaikęs paskirties reikšmę, kurią vardažodžių datyvas turi nuo seniausių laikų. Lyginimas su kitomis kalbo- mis patvirtina, kad DI sintaksinis pamatas yra dvejybinis paskirties (tikslo) datyvas, kurio antruoju dėmeniu ėjo veiksmažodinis daiktavardis. Apozicinis ryšys tarp abiejų šios kosntrukcijos narių — tai senovinis sin- taksinių ryšių tipas, būdingas indoeuropiečių kalboms ankstyvais jų raidos laikotarpiais. Tais ryšiais pagrįstos ir dvejybinių linksnių konstrukcijos. Dve- jybinis datyvas su veiksmažodiniais daiktavardžiais — veiksmų pavadinimais, matyt, seniai prieš atsirandant infinityvams buvo vartojamas tikslui ar pa- skirčiai reikšti ir sakinyje atlikdavo tą vaidmenį, kurį vėliau perėmė infinity- vinės konstrukcijos ir šalutiniai tikslo sakiniai. Šiuo atžvilgiu dvejybinis daty- vas su veiksmažodiniais daiktavardžiais yra artimas dvejybiniams linksniams su veiksmažodiniais būdvardžiais (vėliau — dalyviais). Iš tokių dvejybinių linksnių išriedėjo absoliutinės konstrukcijos ir galininkas bei kilmininkas su dalyviu. Tai patvirtina svarbią veiksmažodinių vardažodžių vietą pirmykštėje ide. kalbų sakinio sandaroje. 3. VARDININKAS SU BENDRATIMI (NOMINATIVUS CUM INFINITIVO) laukas liko arti 3.1.1. Paskirtį žyminti bendratis nuo seno vartojama prie būsenos veiks- 8 5 a ; Zr. Delbriick 1888 : 413; Sgall 1958 : 200 tt.; Haudry 1977 : 106—122 su lit. Beno (1937 : 28) manė esant. galima "infinityvą" lave ir pan. kildinti vei sama he 4 M ry Zz 1 o datyvo, tačiau tam prieštarauja tiek kai . au : i ir ki infini sur nes iy Smdsy 2, 436), tiek balty, slavy ir kity kalby infinityvy 84 mažodžių, pvz.: kliūti, likti, rūpėti, tekti, apsimokėti, įkyrėti, pasitaikyti ir pan. Tokiais atvejais daiktas, kurio būseną nusako veiksmažodis, reiškiamas vardininku. Būseną patiriantis subjektas gali būti arba neišreikštas (a), arba išreikštas naudininku (b): a) Bepaliks tas šienelis sugrėbt Lpl; Darbas nelengvas teko dirbt Gg; Rūpėjo tas šienas daužyt Krp; Apsimoka linai sėt? Rd; Kitgsyk pasitaiko ir toks vyras gaut Mrj; b) Man kas belieka daryt? Ds; Man kliūn(a) visi darbai nudirbti Vvr; O čia jam rūpi pinigai skaityti BsP III 69; Nebepatiko ožkelei sodri žolelė pešti Žem (LKŽ XIII 286). j Jau 1893 m. Jonas Jablonskis yra įžvalgiai pastebėjęs, kad tokio tipo sa- kiniuose vardininkas eina veiksniu, o "infinityvas čionai tiktai paaiškina ar papildo predikatą... Paveizdui paimsime sakinį "man jau rūpi avižos"; jei predikatą "rūpi" paaiškintume da infinityvu "piauti", tad gautume jau visą konstrukciją nominatyvo su infinityvu: "man jau rūpi avižos piauti” (1935 : 32). Tai galima pasakyti tiek apie (a), tiek ir apie (b) grupės pavyzdžius: vardininkas įeina į jų branduolį, o bendratis gali būti praleista nepažeidžiant gramatinės sandaros: bepaliko šienelis, teko darbas, apsimoka linai ir t.t. Paskirties reikšmė, būdinga veiksmažodinių daiktavardžių naudininkui ir iš jo išriedėjusiai bendračiai, čia yra kiek labiau išblankusi negu aptartose DI konstrukcijose, bet nesunkiai atsekama lyginant pasakymus su bendratimi ir be jos. Bendraties papildomas vaidmuo dar ryškesnis sakiniuose, kur sub- jektą žyminčio naudininko apskritai negalima pavartoti, pvz.: Greit rugiai prasidės pjauti Mžk; Jau paspėjo rugiai pjauti Žrm (LKŽ XIII 387). Taigi konstrukcijos modelį galima užrašyti taip: (man) kliuvo/ teko/ rūpėjo/ nusibodo... rugienos (arti) Tokių konstrukcijų paliudyta nuo raštijos pradžios, plg.: iam wenam pa- reitissi ir uszgulli garbe, schlawe a czestis doti WP 33. 3.1.2. Aptarti konstrukcijos dėmenų ryšiai dabar jaučiami anaiptol ne visuose sakiniuose su minėtaisiais būsenos veiksmažodžiais. Seniai praradusi ryšį su vardažodžio paradigma, bendratis ėmė šlietis prie asmenuojamosios veiksmažodžio formos, sudarė glaudų junginį, vartojamą ir sakiniuose be var- dininko, plg.: Man teko važiuoti; Vaikui terūpi dūkti; Mortai nusibodo sėdėti ir pan. Tranzityvinių veiksmažodžių bendraties objektą imta reikšti galininku ar kilmininku, pvz.: Atsitiko jam pro kapines praeinant duobkasius sutikt BsV 92; Bene rūpės darbą dirbti arba vargą vargti? ŽemR I 173; Meškai apkyrėjo klausyti lakštin- galos Krž (LKŽ V 834). Dabar bendrinėje kalboje jau vyrauja pertvarkytas konstrukcijų su tran- zityvine bendratimi ryšių modelis: (man) kliuvo/ teko/ rūpėjo/ nusibodo... arti rugienas | Konstrucijos Vidiniy ryšių pertvarkymas lietyviy kalboje dar nėra pasi- + baigęs — tai gyvas procesas. Rytų ir pietų aukštaičių tarmėse su bendratimi plačiai vartojamas vardininkas. Tačiau jis čia dažnai suprantamas kaip nuo bendraties priklausomas objekto linksnis, pvz.: Sekas pagaut ešerys Mrk; Šitoks geras rūbas neapsimoka parduot Trgn; Teko man iškast senas šulnys Grnk. 85 Vardininko čia jau negalime laikyti sakinio veiksniu, plg.: *sekas ešerys, *teko šulnys. medus gardu/ gardus valgyti 3.2.1. Panašiai kaip su minėtais būsenos veiksmažodžiais bendratis sieja- ma ir su tariniu, kurio vardine dalimi eina būdvardžiai. Jie gali turėti kaitomą vyriškosios arba moteriškosios giminės formą (a). Tačiau dažniausiai su bend- ratimi siejama būdvardžių bevardė giminė, žyminti asmens ar daikto būseną (b). Tos būsenos subjektas (kaip ir 3.1. aptartuose sakiniuose) abiem atvejais gali būti nusakomas naudininku: : 0 | : a) Pastovéjes vanduo skanus gert Jns; Man triušis bjaurus pjaut Jns; Gaigalai brangūs laikyti Akm; Šitas krepšas smagus nešti Vdk; Žemė buvo labai sunki arti Als; : b) Sausa duona man negardu valgyt Ut; Mokslas brangu pasiekt Sr; Man svarbu arkliai gauti Ukm; Malonu šienas pjaut Ssk. Abiejų tipų konstrukcijos paliudytos nuo XVI a. raštų, plg.: a) Bei schitie wargai szmogui labai sunkus ira neschoti BrP 11 105; b) ir szitie sopulei ne suku kest’ DP 21433 (Palionis 1967 : 153). Bendraties pirminė funkcija ypač akivaizdi (a) tipo konstrukcijose. Jose bendratis, papildanti vardažodinį tarinį, turi naudininkui būdingą paskirties reikšmę (plg. 1.2.2). Tokios pat semantinės sandaros yra ir aiškūs konstruk- cijos atitikmenys giminiškose kalbose, plg.: la. saulite silta sildities BW 32 35 "saulutė šilta šildytis" (Endzelins 1951 : 989); s.b.sl. eretici... blédn z sut» vidėti Kozma 3 "eretikai... išblyškę yra (pa)ziuréti” (Įleamosa 1982 : 133); s.ček. chlėb turd jėsti "duona kieta valgyti" (Gebauer 1929 : 358); s.rus. voda Iordana sladka pits "vanduo Jordano saldus gerti" (Cnpuxuuaxr 1960 : 179)? Kaip (a) tipo pavyzdžiai sutinka su atitinkamais sakiniais be bendraties, kurių veiksnys derinamas su vardine tarinio dalimi, taip (b) tipo pavyzdžiai — sw sakiniais, kurių tariniu eina nederinamos bevardės giminės formos (pienas skanus gerti : pienas skanus = pienas skanu gerti : pienas skanu). Tokie sakiniai kaip Man pienas/ arbata skanu Kd; Svetimas stogas nemiela Ut yra senovinių nominalinių sakinių reliktai; jie paveldėti iš tolimų indoeuropiečių prokalbės raidos laikų, kai vardažodiniu tariniu eidavo su veiksniu siejami gryni vardažodžių kamienai (plačiau aut. 1979 : 200 — 202). Gryną kamie- ną yra išlaikę ir lietuvių kalbos bevardės giminės būdvardžiai su -a < *-o, -u: miela, skanū (aut. 1990 : 201 — 202 su lit.). Prie vardažodinio tari- nio su šiomis bevardės giminės formomis datyvinės kilmės bendratis pritapo taip pat kaip prie tarinio su derinamomis vyriškosios ir moteriškosios gimi- nės formomis; tai aiškiai matyti iš pavyzdžių su tomis pačiomis leksemomis, plg.: Nespartūs miežiai pjaut Mlt/ Runkeliai nespartu kast Mrj; Medus valgyt gardus/ „gardu Mlt. Pažymėtina, kad (b) tipo konstrukcijos su bendratimi plačiausiai vartojamos tose Rytų ir Pietų Lietuvos tarmėse, kur gerai išlikę atitinkami nominaliniai sakiniai su bevardės giminės formomis. Panašiai ir kitose kalbų grupėse: s.indy (Sgall 1958 : 215), germanų (Behaghel 1924 : 342), graikų (La Roche 1893 : 65), tocharų (Krause AL omas We : 79) 86 Atsižvelgdami į bendraties kilmę iš veiksmažodinio daiktavardžio (veiks- mo pavadinimo) datyvo, 3.1 ir 3.2.1 aptartų vardininko su bendratimi kon- strukcijų pirminę struktūrą galime schematiškai pažymėti taip:'° y (Ndat ) Nnom +—+ Pred N Vadat Pvz.: medus patinka/gardu/gardus (man) valgyti (<"valgymui") Šis sintaksinių ryšių modelis visai atitinka tą, kuris rekonstruotas remian- tis naudininko su bendratimi konstrukcijomis (plg. 2.1) 3.2.2. Išnykus lietuvių kalboje daiktavardžių bevardei giminei, būdvar- džių bevardės giminės formos virto nekaitomais predikatyvais, apibendrintais būsenos reikšme. Bendratis, savo ruožtu atitrūkusi nuo linksniavimo para- digmos, ėmė glaudžiai šlietis prie tų bevardės giminės formų, papildydama jų reikšmę ir sudarydama su jais glaudžius būseną žyminčius junginius: gardū valgyti, sunkū dirbti, gėra gyventi, liūiksma važiuoti ir pan. Jiems įsitvirtinti buvo palanki ta aplinkybė, kad grynus kamienus atitinkančios bevardės gi- minės formos jau nuo seniausių laikų ide. kalbose buvo vartojamos būsenos reikšme. Įsigalėjus ir plačiai išplitus bevardės giminės formų junginiams su bendratimi beasmene reikšme, (b) tipo konstrukcijas su vardininku irgi imta suprasti kaip beasmenes, o vardininko formą — kaip priklausomą nuo bend- raties. Taigi tokie sakiniai kaip Svetys miela/ matyti ("matymui”) dėl sintak- sinių ryšių pertvarkymo (reintegracijos) buvo įprasminti kaip Miela matyti/ svetys (svečią). Vardininką imta laikyti priklausomu nuo tranzityvinės bend- raties ir keisti įprastiniu tiesioginio papildinio linksniu — galininku. Taigi 3.2.1. pažymėtas pirminis bendraties (sutr. Inf) konstrukcijų mo- delis buvo pertvarkytas taip: 7 (N dat ) Pred N Inf— N nom /acc Pvz.: (man) patinka valgyti medus/ medy medus reikia valgyti 3.3. Kai kurie bevardės giminės būdvardžiai, eidami tarinių vardinėmis dalimis, patys priartėjo prie veiksmažodžių ir davė pamatą jų asmenuojamo- sioms formoms. Pavyzdžiui, sėnos būdvardžių bevardės giminės formos gaila, verta tapo iš jų išriedėjusių beasmenių veiksmažodžių gailėti, vertėti asmena- vimo paradigmos narėmis, turinčiomis esamojo laiko reikšmę (plg. skaūda : skaudėti). Tais atvejais, kai jos siejamos su tranzityvine bendratimi, vardi- ninkas žymi jų veiksmo objektą, pvz.: tos bulbés jdunos gaila kast Rdv; Ar 10 Sutrumpinimu Pred čia žymimas veiksmažodinis ar vardažodinis tarinys. Kiti sutrumpinimai kaip 2.1. 87 verta arklys laikyt? Kp (dėl aiškiai beasmeniškos tų formų reikšmės sakiniai *bulbės (vard.) gatla, * arklys verta, rodos, niekur nevartojami). Vai ės Panašiai iš tarinio vardine dalimi einančio daiktavardžio reika/ reikė iš- riedėjo beasmenis veiksmažodis reikėti, -ia, ėjo (Fraenkel 1925 - 37-38). Pa- lyginti nesena to veiksmažodžio kilmę rodo senuosiuose raštuose ir tarmėse vartojamos atitinkamos vardažodinės konstrukcijos reikd yra/ buvo ir pan. (plg. LKŽ XI 375; Fraenkel LEW 714 su lit.); su bendratimi jos turėjo buti siejamos panašiai kaip reikalas yra/ buvo..., plg.: Argi jam reikalas buvo tę arkliai brukt? Lp (LKŽ XI 377). Pasak Jablonskio (1935 : 32), seng nomina- tyvo vartojimą čia roda sakiniai: Žinau, kas Zagrei reik; žinomas daiktas, kas reik, tas reik. Tad senovėje, matyt, būta ir tokių pasakymų kaip *reika yra/ O /buvo/ bus karvė pirkti (plg. metas karvė pirkti) greta pasa- kymų su kaitomais būdvardžiais, pvz.: man reikalingas (t.y. reikia) vaikas paimt Žž. | - Iš reika išriedėjęs veiksmažodis reikėti su bendratimi dabar vartojamas itin plačiai. Vardininkas tokiais atvejais suprantamas kaip bendraties veiks- mo objektas, o būsenos subjektas gali būti nusakytas naudininku: - Reikia uždegt žiburys Skp; Ir spiečius reikia mokėt pagaut Ktk; Anam reiks nešti vanduo Mžk; Vaikas reikia ažmigdyt Svné; Reikia must ji per pilvą Rdš; Kaip ana reikia pasiekti? Dgl; Reikia viskas sakyt Nmn. anksti/ laikas rugiai pjauti 3.4. Panašiai kaip su bevardės giminės būdvardžiais bendratis siejama ir su būseną reiškiančiais prieveiksmiais (a) arba daiktavardžių vardininkais (b), išriedėjusiais iš sustabarėjusių nominalinių sakinių ir turinčiais prieveiks- miams artimą reikšmę: a) Tenai gerai vaikai augint Kpr; Taip smagiai tie medžiai skaldyt Pln; Da(r) anksti rugiai pjaut Mlt; Nebebuvo kada ir pūdymas art Dgl; Mum ir pienas toli nešt Ob; Gan jum liet kraujas JnšM; b) Jau laikas karvė melžt Dg; Metas poteriai kalbėt Dbk; Ten būtų juokai sakyt Jnš; Karvės laidyt vargas vasaros laike Šr. Atitinkamų konstrukcijų daroma su daiktavardžių darbas, dalykas, daiktas ir pan. junginiais su būdvardžiais (įvardžiais): Grybai rinkt smulkus darbs Brž; Degutas degt tai paprastas dalykas Sv; Karvė išlaikyt yr nebrangus daikts Rs; Linai rauti nekokia naujiena Grg; Suverpt par žiemą keturi pūdai tai nieko nėr Mlt. Konkrečių daiktavardžių vardininko formos tokiais atvejais irgi turi ob- jektinę reikšmę ir paprastai suprantamos kaip tiesiogiai priklausomos nuo bendraties. Gali būti viename sakinyje gretinami ir du bendraties junginiai su objektiniu vardininku, pvz.: Namai statyt tai ne pyragas krimst Šk. Galininko formos įsigalėjimas d 8.5. Pagal duomenis, surinktus lietuvių kalbos tarmių atlasui, aptartų tipų bendraties konstrukcijas su vardininku yra gerai išlaikę rytų bei pie- 88 tų aukštaičiai ir vakarų aukštaičiai į pietus nuo linijos Jonava - Čekiškė - Šakiai - Sintautai. Kitose tarmėse vietoj vardininko vartojamas galininkas, vyraujantis ir bendrinėje kalboje. Vardininko ir galininko vartojimo riba nėra ryški, abiejose jos pusėse pasitaiko įvairavimo ir gretiminių atvejų. Labiau- siai linkstama keisti vardininką galininku konstrukcijose su veiksmažodžiu reikėti (3.3.) ir prieveiksmiais (3.4.), kuriose vardininkas negali būti supran- tamas kaip sakinio veiksnys. Žemaičių tarmėje vardininkas čia išlikęs keliose galininko apsuptose "salose": apie Židikus, Viekšnius, Luokę, Gargždus, Pa- pilę, Raseinius, bet ir čia greta jo dažniausiai vartojamas ir galininkas (ypač konstrukcijose su reikéti).!! Toks sporadiskas išsibarstymas būdingas sintak- siniams archaizmams: plintant naujesnėms konstrukcijoms, senosios išstu- miamos ne iš karto ir paprastai išlieka tam tikruose židiniuose. Konstukcijos su vardininku gerai išlikusios ir lietuvių kalbos salose gudų kalbos apsuptyje (Gervėčiuose, Ramaškonyse, Rodūnėje, Pelesoje, Varanave, Lazūnuose, Zie- teloje ir kt.). Taigi galininko įsigalėjimas tarmėse dar yra gyvas procesas. Iš XVI a. raštų gana retų pavyzdžių matyti, kad vardininką su bendratimi yra vartoję ir Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičiai. Objekto vardininkui išlikti konstrukcijose su bendratimi buvo palanki ta aplinkybė, kad šios reikšmės vardininkas nuo seno buvo vartojamas kon- strukcijose su neveikiamųjų dalyvių bevardės giminės formomis, pvz.: bulvės kasama/ nukasta, virvės vejama, durys atidaryta ir palikta; dažnai ir su vei- kėjo kilmininku: jo rugiai sėjama/ séta, senų miškai myléta ir pan.!? Pa- žymėtina, kad objekto reikšmės vardininkas su bendratimi ir su neveikiamų- jų dalyvių bevardės giminės formomis vartojamas tose pačiose rytų ir pietų aukštaičių tarmėse.'* Konstrukcijas su neveikiamyjy dalyvių bevardės gimi- nės formomis taip pat dabar linkstama suprasti kaip beasmenes, todėl veiks- niu ėjęs vardininkas kartais keičiamas papildinio galininku, plg.: Su geiniu iš drevių medų kopama Lp (aut. 1979 : 206—207). Tose pačiose tarmėse objekto vardininkas vartojamas ir su esmojo bei bū- tojo kartinio laiko padalyviais, plg.: Darbs dirbant vėjai nerūp Mžk; Linai raunant reikia šiltai apsivilkti Brž; Kur čia dabar arklys pastačius Ut; Kad taip megztinis nusimezgus Mžš; Gerai būtų stipras darbinykas pasisamdžius Kp. Objekto vardininkas čia galėjo išplisti pagal minėtų konstrukcijų su nevei- kiamaisiais dalyviais ir bendratimi pavyzdį (padalyviai, kaip ir bendratis, yra išriedėję iš -i kamieno datyvo formų, plg. aut. 1962: 17 tt.; 1979 : 133—134). Konstrukcijos su veiksmažodžiu būti 3.6. Atskirą grupę sudaro vardininko ir bendraties konstrukcijos su veiks- mažodžiu būti, kurio nulinė forma reiškia esamąjį laiką. Jos esti dviejų ti- 11 Remiamasi atsakymais 2. "Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo pro- gramos” (V., 1956) klausimus Nr. 115 bir c. 42 Tos konstrukcijos — tai dalyviniai tokių nominalinių sakinių kaip medus gardu variantai, plačiau apie jas aut. 1979 : 200—204; 1990 ; 200—214. Apie konstrukcijų su neveikiamųjų dalyvių bevardės giminės formomis išplitimo arealą žr. aut. 1977 : 36—38. 89 pų. Pirmojo tipo konstrukcijose jutimo ar suvokimo veiksmažodžių arą (dažniausiai — matyti, regėti, girdėti) siejama su vardininku, žyminčiu gali- mą justi ar suvokti objektą, pvz.: (man) yra/ 0 / buvo/ bus namai matyti. Antrojo tipo konstrukcijose įvairių veiksmažodžių bendratis siejama su var- dininku, žyminčiu reikiamo atlikti veiksmo objektą, pvz.: (man) yra /9/ buvo / bus namai statyti. Abiem atvejais bendratis turi pasyvo reikšmę. (man) yra/ O) / buvo / bus namai matyti 3.6.1. Ši konstrukcija dabar daugiausia vartojama Vidurio ir Vakarų Lie- tuvos tarmėse, tačiau sustabarėjusių pasakymų su įvardžiu kas (kas girdėti; kas nauja girdėti ir pan.) pasitaiko ir daugelyje kitų vietų. „Tai rodo didesnį šio tipo konstrukcijų paplitimą praeityje. Veiksmažodžio būti esamojo laiko forma kartais pasakoma žemaičių tarmėje, kitur dažniausiai esti nulinė. Jau dugnas matyt Jnv; Per langą gerai matyt ežers Pln; Jau regėt ugnis Lzd; Varpai girdėti Prk; Užsnigę griovai ir keleliai, net vieškelis menkai pažint Simon (LKŽ XIII 258). Antai baltoji obelis y(r) matyti Skd; Jau trobos matyti yra Pgg; Tas akmuo buvo iš tolo matyt Klp; Vakar griaustinis buvo girdėtis Erz; Už to miško ir Papilė bus matyti Pp. Tik retkarčiais naudininku nurodomas patiriantį subjektą žymintis nau- dininkas, pvz.: Ta troba man buvo iš tolo matyt Klp. Rašomojoje kalboje konstrukcija paliudyta nuo XVI a., pvz.: du daiktu mumis neperweszlibu regetessi WP 72. Bendratis šioje konstrukcijoje atlieka panašų vaidmenį kaip esamojo laiko neveikiamasis dalyvis ir kartais pagrečiui su juo vartojama net toje pačio- je šnektoje, pvz.: Jau vadakstis matyties // Nuo Šimkaus kapelių karvidės matomos Pkl; plg. dar.: Sodnas didelis y(r) matoms Skd. Rytų aukštaičių tarmėje dažnai vietoj bendraties eina veiksmažodžio sangrąžinė forma, pvz.: Visas sklypelis matos kaip in delno Skdt. Kad vardininkas čia turi veiksnio funkciją, akivaizdu iš derinimo su daly- vine jungtimi, pvz.: Petruko balsas buvęs girdėti Rs (plačiau Sirtautas 1971). Su neigiamos formos bendratimi vietoj vardininko eina kilmininkas: žmogaus nematyti Plng; laumių neb'girdėtis BsP II 70. Tačiau kitaip negu 3.1—3.5 aptartais atvejais vardininkas čia niekada nekeičiamas galininku. Konstrukcija paprastai vartojama nusakant, kas tam tikras daiktas yra prieinamas patyrimui, plg.: jau bokštas matyti — jau galima matyti bokštą. Taigi ir čia bendračiai implikuojama paskirties reikšmė, iš prigimties būdinga datyvui. 3.6.2. Tokią pat reikšmę bendratis turi ir atitinkamose latvių kalbos kon- strukcijose, dažniausiai vartojamose su neiginiu, plg.: No tūs reizes vilku ne redzėt, ne dzirdet LP VII 878 = nebija vilku ne redzėšanai, ne dzirdėšanai (Miilenbachs 1928 : 195). "Nuo to karto vilkų neregét, negirdét ( = Nebu- vo vilkų ‘nei matymui, nei girdejimui)”. Visiškai tokios pačios sandaros ir reikšmės konstukcijų kaip lietuvių kalboje paliudyta slavų kalbų senuosiuose raštuose, plg. s.b.sl.: i glass umlsče. i ne by slyšati Supr 570,18 "ir bal- 90 sas nutilo, ir nebuvo girdėti" (Xomosa 1980 : 223)'4, s.rus.: bé v to vremja vidėti... pecals gorskaja Mosk. Letop. 290 "buvo tuo metu matyti sielvartas kartus" (CaGenuna 1978 : 404); jų yra išlikusių gudų ir pietinėse rusų kalbos tarmėse, pvz. derevnja vidat» "kaimas matyti (Cnpuxuar 1960 : 179)."* In- finityvo pirminę paskirties reikšmę tyrinėtojai įžiūri ir atitinkamose Rigvedos konstrukcijose, pvz.: tdva sparhé varna a samdrši šriyah RV 2,1,126 "tavo pageidaujamoje spalvoje kaip tik matyti grožis" (Sgall 1958 : 221; Disterheft 1980 : 46). (man) yra/ @ / buvo/ bus namai statyti 3.7.1. Šio tipo konstrukcijose tranzityvinės bendraties leksinė raiška nė- ra apibrėžta, o veiksmažodis būti turi modalinį reikiamybės atspalvį. Galima išskirti dvi konstrukcijų grupes. a) Bendratis siejama tik su vardininku ir galima (fakultatyvia) laiko nuo- roda. Veiksmažodžio būti esamojo laiko forma dažniausiai esti nulinė, būtojo ar būsimojo — išreikšta. Šiandie šienas grėbtie, ė rytoj rugiai pjautie Dglš; Jau i(r) vėl pietai virti Trg; Ryto(j) arkliai ganyt Pšl; Visa su mūkom yr iškult PnmP. Tad buvo šeimyna samdyti Žd; Ir rugiai buvo pjaut Brš; Pirma buvo tokie guzikai pirkt Sil; Darbas toksai buvo padarytienai Glv. Bus šiens pjauti, pūdymai arti Slnt; Paskui šiens grėbti bus Kl; Kad bulbas pasodis, linai ravėt bus Rdn; Paskui kokią dieną bus mėšlas vežt, gardai valyt Mžk. b) Greta vardininko su bendratimi ir galimos (fakultatyvios) laiko nuoro- dos naudininko linksniu dar nusakomas bendraties veiksmo subjektas: Rytoj mum teliokai ganyt Pnd; Mamai vaikai auginti Vvr; Tai tau tatai taisyt, tai arklys šert, tai vėl rugiai statyt — ne juokai Jnš; Ma vienai buvo visi darbai dirbti Zd; Kam jam buvo muéyt šitos bobos? ry. Tau rytoj bus cukriniai ravėti Rk; Man bus viskas sutvarkyti Kltn; Ar tai ma(n) abu tėvai bus karšyt Sk. Abiejų grupių konstrukcijų paliudyta nuo raštijos pradžios, pvz.: a) Taip ir gierti wine krauias ia schwentas Mažv 34,17; b) Iumus bus rustus sudas pas Diewa kelti, rakundas bus doti panui Dewui WP 85 (MLLG V 238). Iš lietuvių kalbos atlasui surinktų duomenų matyti, kad šios konstrukcijos vartojamos ir tose šnektose, kur su veiksmažodžiu reikėti, dažnai ir su bevar- 14 Tačiau toje pačioje sintagmoje einantis regėjimo ar girdėjimo objektas čia jau reiškiamas nuo bendraties priklausomi akuzatyvu (kaip ir daugumos slavų kalbų vėlesniuose raštuose), plg.: bysts vidėti junošo krassna stojęšta prėds nims Supr 187, 1—4 "buvo matyti jaunikaitį gražų stovintį prieš ji” (Xonosa 1980 : 223). 15 Atitinkamą čekų kalbos konstrukciją, pvz.: hora je vidéti " kalnas yra matyti" (plačiau Pofak 1967 : 82 tt.), V.Kiparskio (1969 : 146) pripažįstamą senovės pa- likimu, kai kas laiko skoliniu iš vokiečių kalbos (Reiter 1953 : 175; Timberlake 1974 : 124 tt.) arba vėlesne inovacija (Havranek 1968 : 175—176; Dunn 1982 : 523—524). Tačiau ir vokiečių kalboje infinityvas su zu, kalbamais atvejais siejamas su nomi- natyvu, yra išlaikęs senovinę paskirties reikšmę (plg. Brugmann 1916 : 924), tad konstrukcijos pirminis šaltinis, matyt, yra tas pat. 91 dės giminės būdvardžiais, jau eina galininkas (Trg, Žgč, Ska, Kltn, Pla, Ping, Vvr, Dr, Drb, Lnk, KI, Krp, Kv, Skdv, Nv ir kt.). Nuo 3.6. aptarto tipo atvejų jos skiriasi tik reikiamybės reikšme, kuri veikiausiai yra sąlygojama ne paties veiksmažodžio būti, o jo ryšio su paskirtį reiškusia datyvinės kilmės bendratimi ("linai yra/ buvo/ bus skirta minti? )!*. Ta datyvui būdinga pa- skirties reikšmė gali būti atsekama ir tais atvejais, kai reikiamybės atspalvio visai nejaučiame, pvz.: Tau tik varnos gaudyt Pg; Jauniem tik alus gert Grz ir pan. (žr. dar LKG III 616—617). Visa tai rodo, kas vardininkas ir čia yra turėjęs veiksnio funkciją. Tad 3.6. ir 3.7. aptartų abiejų tipų konstrukcijoms galima rekonstruoti tokį pat pirminį sintaksinių ryšių modelį (veiksmažodis būti čia žymimas santrumpa Vsubst) Va (Ndat ) Nnom «— Vsubst h,! NVqat Sis modelis sutampa su tuo, kuris nustatytas remiantis konstrukcijomis su veiksmazodziais likti, tikti, tekti ir pan. bei būdvardžių bevardės giminės formomis (žr. 3.2.1.) ir skiriasi tik tarinio raiška. 3.7.2. Tokios sandaros konstrukcijų paliudyta ir latvių kalbos tarmėse, plg.: kungam st tei meizitę (Nereta) "ponams valgyt ta duonelė" (Endzelins 1951 : 554). Taip pat nominatyvas čia vartojamas su palyginti naujomis de- bityvo formomis, kurioms pamatą padėjo infinityvas, plg.: man jūėd sausa maize "man (reikia) valgyt sausa duona" (ibid 972 — 973). Tačiau dažniau- siai čia nominatyvas pakeistas nuo bendraties priklausomu akuzatyvu, pvz.: man bija ta šo lietu iesakt "man buvo taip šitą dalyką pradėti“ (Mūlenbachs 1928 : 173 — 174); Tev bij nemt niedres meitu BW 15142 "tau buvo imti nendrės dukrą"; Ka būs man purvu brist 15307 "kaip bus man purvą bristi” (Ozols 1961 : 96—97; 1967 : 182). Akuzatyvas jau smarkiai išplitęs ir se- nuosiuose latvių kalbos raštuose, pvz.: Man bij grahmatu rakstiht Stender Gr 8165 "Man buvo knygą rašyti"; No ta buhs tew to sinnaht G1B NT Praef. "Iš to bus tau tą žinoti“. Plačiai ir daug kartų nagrinėti atitinkami sen. rusų kalbos pasakymai su nominatyvu, plg.: Takova pravda ouzęti Rousinou ou Rizė Smol. gr. 1229 "tokia teisė imti rusinui Rygoje" (t.y. tokią teisę rusinas turi turėti Rygoje, žr. jau Ilore6ua 1958 : 405 : 407); pastaruoju metu jų istorinį ryšį su lie- tuvių ir latvių kalbų konstrukcijomis įtikinamai parodė J.Stepanovas (1984 : 132—136). Svarbūs yra šių konstrukcijų atitikmenys sen. indų kalboje, kur "būti" reikšmės veiksmažodžio modalumas paprastai dar paryškinamas optatyvo ar imperatyvo forma, nominatyvas turi aiškią veiksnio funkciją, o infinityvas — datyvinę paskirties reikšmę, pvz.: apo bhavantu pitdye RV 10,9,4 16 „Plg. Brugmann 1916 : 925. Pasak R.Mrazeko (1963 : 113 — 114), datyvo paskirties reikšmė buvusi perkelta į veiksmažodį "būti" ir sen. bažnytinės slavų Ral: os konstrukcijose: mané bčaše stradati "Mne BrLinano, npuHANNENRANO CTPANAHME mr srpanaru + Kiek kitaip aiškina J.Stepanovas ot : 133) laikydamas rei- kiamy] ss fel Sos viena seniausiy, iš indoeuropiečių kalbų bendrijos paveldéty veiks- 92 "vandenys tebūnie gėrti (gérimui)” (Sgall 1958 : 221); panašiai ir hetitų kal- boje (Disterheft 1980 : 165—166). Pažymėtina, kad ir kitose giminiškose kalbose (lotynų, graikų, germanų) senaisiais jų raidos laikotarpiais modalinėmis galimybės, reikiamybės ir pan. reikšmėmis buvo vartojamos vardažodinės kilmės formų konstrukcijos, kurios vėliau imta keisti naujesniais modaliniais veiksmažodžiais. Slavų kalbose šių reikšmių modaliniai veiksmažodžiai bei prieveiksmiai (predikatyvai) yra taip pat palyginti nauji, įsigalėję daugiausia rašytinės tradicijos laikais. Tuo tarpu aptarti sakiniai su datyvinės kilmės bendratimi atstovauja labai senoviškam, iš indoeuropiečių kalbų bendrijos paveldėtam modalumo raiškos būdui. 3.7.3. Tolesnė konstrukcijos raida, matyt, vyko ta pačia kryptimi kaip ir kitais jau aptartais atvejais. Bendratis, praradusi ryšį su linksniavimo pa- radigma ir virtusi nekaitoma veiksmažodžio forma, tapo sakinio gramatiniu centru — tariniu, turinčiu modalinę galimybės ar reikiamybės reikšmę (jos pamatas — datyvo paskirties reikšmė). Konstrukcija buvo įprasminta kaip beasmenė ir vardininkas susietas su bendratimi kaip jos žymimo veiksmo ob- jektas. Taip susidarė toks beasmenių bendraties sakinių sintaksinių ryšių modeliš: ; (Ndat ) (Vsubst) =—) Inf N nom/acc Kadangi vardininkas nėra objektui būdingas linksnis, visai suprantama, kad vietoj jo imta vartoti galininką: Rytoj man šieną grėbti, tau arklius ganyti, o su kilmininką valdančių veiksmažodžių bendratimi — kilmininką: Ko jau mums benorėti ir pan. Galininkas vietoj vardininko paliudytas nuo XVI a. raštų, pvz.: Tada buwa taw dūti mana pinnigus Maininikamus BrB Mat 25,27; wis- siems krikschezonims ikki gala swieto bus wargus regeti BrP II 78,2 (žr. Pa- lionis 1972 : 126). Reikiamybe ir galimybę reiškiančių infinityvo konstrukcijų su veiksmazo- dziu "būti" virtimas beasmenémis ir nominatyvo keitimas infinityvo valdomu akuzatyvu seniai pastebėtas ne tik latvių (3.7.2), bet ir kitose giminiskose kal- bose: slavų, germany, graikų, lotynų (Brugmann 1916 : 925—926; ITore6us 1958 : 391-398). Vis dėlto lietuvių kalboje vardininkas čia išliko daug geriau negu kon- strukcijose su reikėti ir kitais veiksmažodžiais — ne tik tarmėse (žr. 3.7.1), bet ir bendrinėje kalboje (LKG III 616—617). Ypač gerai vardininką išlaikė apstabarėję pasakymai su įvardžiu kas, paliudyti nuo XVI a. (plg. kas buwa dariti BrB II Moz 36,7) ir šiuo metu tebevartojami įvairiose lietuvių kalbos tarmių ploto vietose, net ir tose, kur kitais atvejais randame tik galininką, pvz.: Kas mum dabar sakyt Lkm; An(t) arklio nėr kas dėt Lbv; Yra kas parduot Psv; Ar bus kas raut? Sil; Kas bus daryt? Ss; Nėr kas veikt Pg; Nėr kas kalbėt Vlkv, Ss. 93 Toks sporadiškas pasiskirstymas irgi rodo reliktinį šių konstrukcijų pobū- dį. (man) yra/ O / buvo / bus eiti 3.8.1. Intranzityvinių veiksmažodžių bendratys su veiksmažodžiu būti taip pat sudaro reikiamybės ir kitų modalinių reikšmių beasmenes konstruk- cijas. Dabar jos dažniausiai vartojamos su bendraties veiksmo subjektą žy- minčiu naudininku ir nuline veiksmažodžio būti forma: A. Ua Bt ; Tau, smarve, tylėti! BsP I 264; Gyvam gyventi, mirustem ilsėtis! KrėvPP III 14; Jonam šiandie į girią važiuoti Gr; Man nei šaukt, nei plaukt Skr (žr. dar LKG III 36—37; 616—617). : Aid „stai Tarmėse, tautosakoje pasitaiko ir konstrukcijų su išreikšta (ypač būtojo ir būsimojo laiko) jungtimi. Jos vartojamos su subjekto naudininku (a) ir be jo (b): 3a TY a) Kam yr(a) šerti, jeigu nevažiuoti Pvn; Gal nuo Dievo yr gegulei girelėj kukuoti NS 270; Dukrele mano, mano jaunoji, buvo tau eitie uz artojélio BsO 215; Jeigu jam bus pagyt, tai jis pagis, o jeigu jam bus mirt, tai jis numirs Tj (LKZ, I 1216); LE b) O tai čia buvo daug atsimyti Kt&; Buvo atjot, broluzéliai, vakar vakarėlį LTRn 90; Kaip nusėdau nuo žirgelio, nebuvo vadinti, kaip jéjau į seklyčią, nebuvo sodinti JV 683. Tokių konstrukcijų paliudyta nuo XVI a., ypač Bret- kūno raštuose, pvz.: a) Nesa iam buwa sawa Walnistes mieste pasilikti BrB IV Moz 35,28; tada bus... iam numirti I Moz 44, 31; Butu mums prapulti, iei Diewas negelbetu BrP II 53. b) Er tokiu graszu Materu delei ne butu kariauti? BrB Mal 10,2 (plačiau Palionis 1972). 3.8.2. Atitinkamų konstrukcijų su nuline ar išreikšta veiksmažodžio but: forma vartojama ir latvių kalboje, pvz.: balinam kara iet Spr. 271 "broleliui į karą eiti"; brist bij man, vaj nebrist BW 9416 "bristi buvo man ar nebristi” (Ozols 1961 : 96 — 97); Tev nebūs zagt! ME I 359 (žr. dar Endzelins 1951 : 994). Jų paliudyta nuo senųjų raštų, plg.: Woj tu sinnaji / kurrū Laika tew bij peedzimt G1B, Hiob 38, 21 "Ar tu žinojai, kuriuo metu tau buvo gimti"; kapehz buhs man... eet Ps 42,10 "kodėl man bus eiti."!" Slavų kalbose "būti" asmenuojamosios formos su infinityvine bendrati- mi sudaro beasmenes konstrukcijas nuo seniausių raštų, plg. s.b. sl. bysto oumrėti ništuumu Ostr Luk 16, 22 "buvo mirti vargšui"; s.rus. mi budets nyné poézati Ip. 130 "man bus dabar važiuoti" (Ilore6ns 1958 : 392—393); s.ček. tu sė nam (jest) s ciesašem sniti Dal 81 "čia mums (yra) su karalium miegoti" (Pofak 1967 : 21). Kitose indoeuropiečių kalbose atitinkamų konstrukcijų taip pat paliudy- ta modalinėmis reikiamybės, galimybės ir pan. reikšmėmis, pvz.: gr. otk got Au Keoviwv paxsodai p 193 "bet nėra (= negalima, nereikia) i Tai vad. "analitinis debityvas" (senesnis už morfologi K J iš senųjų latvių kalbos gramatikų žr. Ey 1965 : 92, 908, 252." su j4-)į jo pavyzdžių 94 su Dzeusu Kronidu kovoti"; lot.: per nares floribus frui est Tertull. Coron. 40 "per šnerves (= uostant) gėlėmis džiaugtis yra (= reikia)"; sen.vok. za petonne ist Hymn. 17,1 "melstis yra (= reikia)" (Brugmann 1916 : 925—926). 3.8.3. Čia ir 3.7.1. suminėti dauomenys patvirtina jau anksčiau išsaky- tą nuomonę, jog lietuvių ir latvių kalbų bendraties konstrukcijos su išreikšta veiksmažodžio būti forma yra bendras senovės palikimas (Palionis 1972 : 128). Kildinti jas iš konstrukcijų be jungties nėra pamato. Nors kai kuriose slavų kalbose (pvz., čekų, žr. Pofak 1967 : 18, 39 tt., 122) pastebėtas jungties produktyvumo padidėjimas tam tikrais raidos etapais, tačiau ir konstrukci- jos be jungties rytų baltų ir slavų kalbose paliudytos nuo raštijos pradžios. Seniau jos, matyt, funkcionavo kaip tų pačių konstrukcijų variantai su nuline esamojo laiko forma, o vėliau (nykstant konstrukcijoms su būti būtuoju ir būsimuoju laiku) buvo apibendrintos kaip atskiras bendraties sakinių tipas (lie. Tau važiuot!; la. Kurp mums bėgt? rus.: Bam nmaaturs "jums mokėti" ir pan.). 3.8.4. Konstrukcijos su intranzityvinių veiksmažodžių bendratimi yra tokios pat beasmenės (t.y. neturinčios sintaksinės veiksnio pozicijos) kaip ir su tranzityvinių veiksmažodžių bendratimi, valdančia galininką, plg.: (rytoj) man šienaut ir (rytoj) man pjauti miežius. Pastarosios veikiausiai buvo pra- dėtos daryti tik tada, kai bendratis atitrūko nuo vardažodžių linksniavimo pardigmos (plg. 3.7.3). Tranzityvinių ir intranzityvinių veiksmažodžių prieš- prieša daugeliu atvejų apskritai nei griežta, nei pirminė. Tad konstrukcijos man (yra, buvo...) šienaut ir man (yra, buvo...) pjauti miežius istoriniu po- žiūriu galima traktuoti vienodai ir priskirti tam raidos laikotarpiui, kai saki- niai su būtiir bendratimi dėl sintaksinių ryšių pergrupavimo buvo įprasminti kaip beasmeniai (plg. Brugmann 1916 : 925—926). Laikyti konstrukciją man (yra, buvo...) šienauti pirminiu, paradigmiškai savarankišku nominali- niu sakiniu (taip Večerka 1973 : 303; Crenanos 1984 : 132—133) trukdo ta aplinkybė, kad tuo atveju sunku paaiškinti infinityvu virtusios formos pirminę linksnio reikšmę ir semantiškai motyvuoti konstrukcijos sandarą. Sintaksiškai beasmenės konstrukcijos su infinityvu, matyt, galėjo susidaryti tik po to, kai pats infinityvas tapo atskira veiksmažodžio forma. 3.8.5. Taigi bendraties sakinių su veiksmažodžio būti forma (išreikšta ar nuline) pirminis modelis veikiausiai turėjo veiksnio vardininką: namai yra (O / buvo / bus) matyti/ statyti. Šios konstrukcijos sandara motyvuota ta pačia veiksmažodžio daiktavardžio datyvine reikšme, kuri atstatoma anksčiau aptartose konstrukcijose su veiksmažodžiais likti, tikti ir pan. bei būdvardžiu bevardės giminės formomis (kaip ir 1.—2. nagrinėtais atvejais). Daugeliu at- vejų vietoj veiksnio vardininko vėliau įsigalėjo nuo bendraties priklausomos valdomo linksnio formos (dažniausiai galininkas). Tačiau baltų ir dalies slavų kalbose vardininkas iš dalies išliko ir beasmeniškai vartojamose konstrukcijo- se, kur jis gavo objektinę reikšmę. Išlikti vad. "objektiniam nominatyvui” čia, matyt, padėjo ne tik vidinis, bet ir tam tikros išorinės sąlygos, apie kurias verta pakalbėti atskirai. 95 "Objekto nominatyvo” problema 3.9.1. Objekto nominatyvo vartojimas beasmeniuose sakiniuose paliudy- tas gana dideliame ir vietisame tarp saves kontaktuojanciy dialektų areale. Be lietuvių, latvių kalbų ir rusų šiaurinių tarmių bei didelio trikampio maž- daug tarp Pskovo-Smolensko-Vologdos, į tą arealą įeina Ir vakarų finų (es- tų, suomių) kalbos. Pastarosiose vad. akuzatyvas II, sutampantis su nomi- natyvu, reguliariai vartojamas vietoj įprastinio akuzatyvo I reikšti objektui beasmeniuose sakiniuose su bendratimi, padalyviais, taip pat beasmeniuo- se liepiamuosiuose sakiniuose (plg.: suom. hanen tuli rakentas sauna “jam reikėjo statyti sauna”). Šių konstrukcijų artimumą rytų baltų ir rusų k. "ob- jektiniam nominatyvui” aptarė V.Kiparskis (1960; 1969); jis davė mintį, kad kontaktai su vakarų finų kalbomis galėjo padėti išlikti iš senoves paveldėtoms nominatyvo su infinityvu konstrukcijoms gretimose rytų baltų ir rusų kalbo- se.I8 B.Larinas tų konstrukcijų santykį aiškino taip: "objektinis nominaty- vas” esas neakuzatyvinio tipo sakinio sandaros liekana, paveldėta iš seniai išnykusios "pamario" kalbos — bendro rytų baltų, šiaurės slavų ir vakarų finų kalbų substrato (Jlapun 1963; šio požiūrio kritiką žr. Jacobsson 1964 ; 75; Veenker 1967 : 126; Kiparsky 1969 : 145). Konstrukcijos tiesioginio sko- linimosi iš finų kalbų hipotezę specialioje studijoje išdėstė A.Timberlake'as (1974). Jo manynu, lietuvių ir latvių kalbos bei šiaurės rusų tarmės yra pasi- skolinę iš vakarų finų kalbų sintaksinę taisyklę, pagal kurią beasmenių sakinių žymimo veiksmo objektas reiškiamas ne akuzatyvu, o nominatyvu. Tokia ob- jekto raiška finų kalbų pavyzdžiu buvusi realizuota sakiniuose, kuriuose nėra veiksnio pozicijos, taigi nesą ir prieštaravimo tarp veiksniui būdingos nomi- natyvo formos ir objekto funkcijos (Timberlake 1974 : 2—3, 152). Sen. indų, germanų ir kitų kalbų konstrukcijas, kuriose infinityvo objek- tas reiškiamas nominatyvu asmeniniuose (t.y. veiksnio poziciją turinčiuose) sakiniuose, Timberlake'as laiko esant visai skirtingo tipo, nesulyginamas su rytų baltų ir šiaurės rusų kalbų "objekto nominatyvu”. Taip pat griežtai atsiribojama nuo namai yra (buvo) matyti atvejų su jų ide. atitikmenimis. Autoriaus liko nepastebėtas pastarųjų artimumas namai yra (buvo) statyti ti- po konstrukcijoms (plg.3.7.1.—3.7.3), taip pat lietuvių ir latvių kalbų sakinių su derinamomis ir nederinamomis būdvardžių formomis gretiminė vartosena (plg.: medus gardus/ gardu valgyti 3.2.1 tt.), jų paradigminis ryšys su medus gardus/ gardu tipo asmeniniais (t.y. veiksnio poziciją turinčiais) sakiniais. Skolinimo hipotezė remiama įsitikinimu, kad objekto nominatyvas lietuvių ir latvių kalbose esąs sinchroniškai motyvuotas ir reguliarus beasmeniuose sa- kiniuose (133 tt., 154). Iš tikrųjų, kaip jau minėta, jis čia yra stumiamas iš vartosenos sinchroniškai motyvuotų atitikmenų su akuzatyvu, o jo pasiskirs- tymas lietuvių kalbos tarmėse turį sintaksiniams reliktams būdingų bruožų. 3.9.2. Latvių kalbos tarmėse, betarpiškai susisiekiančiose su estų kalbos plotu, nominatyvas su infinityvu vartojamas daug rečiau negu Lietuvos šiau- rinese, rytinėse ir pietinėse tarmėse. Pagal latvių kalbos dialektologiniam 18 => : Pačią vakarų finų konstrukciją kai kurie tyrinėtojai laiko išriedėjusia iš sub- jekto nominatyvo su paskirtį Žyminėja endratimi, žr. Hakulinen 1960 246. 96 atlasui surinktus duomenis'?, latvių — estų tarmių sandūroje objekto nomi- natyvas su bendratimi paliudytas tik keliose vietose: pačiame šiauriausiame kamputyje — Ydaus, Ypikių šnektose ir Cirgaliuose. Iš šiaurinės vidaus dia- lekto dalies akminš grūti kustinat "akmuo sunkiai (t.y. sunku) pajudinti" tipo konstrukcijų užrašyta dar Birzulių, Baunių, Jaunburtniekų, Kuscėnų, Kata- rų, Duntės apylinkėse, atskirtose viena nuo kitos šnektų, kuriose vyrauja akuzatyvas.*? Kiek dažnesnės minėto tipo konstrukcijos Kurzemės vakarinėje dalyje (Popės, Ventos, Užavos, Talsų-Edalos, Saldaus, Duobelės šnektose), sporadiškai — panašiai kaip lietuvių kalbos žemaičių tarmėje — jų pasitai- ko ir kitose Kurzemės vietose (Laidzės, Lybagų, Kandavos, Engurės, Irlavos, Rankių šnektose); be to, čia užfiksuota ir vajag / gribas malka skaldit "reikia/ norisi malka skaldyt” tipo pasakymų. Žiemgališkose vidaus dialekto šnekto- se?! abiejų tipų konstrukcijų taip pat paliudyta tik pavieniuose židiniuose (Ciecerėje, Jėkabniekuose, Jaunsvirlaukėje); daugumas jų — tose vietose, kur latvių kalbos plotas ribojasi su atitinkamą konstrukciją vartojančiomis šiau- rinėmis Lietuvos šnektomis (į pietus nuo Rezeknės, taip pat Ezerės, Bėnės, Yslycės, Kaplavos šnektose). Daug platesniais ruožais žiemgališkose vidaus dialekto šnektose (apie Duobelę, Jelgavą, Bauską ir kt.) nominatyvas var- tojamas su debityvo formomis (jūiet plaut siens "reikia eiti pjauti šienas" ir pan.). Antra vertus, dideliame augšzemniekų tarmės plote nominatyvas su infinityvu paliudytas tik keliose "salose": Grašų-Krauklių, apie Sėrenę, Dignajos, Varkavos, Kaunatos-Pildos apylinkėse ir lietuvių — latvių kalbų paribyje esančiose Kraslavos ir Aknystės (Ancitis 1977 : 264—265) šnektose; beje, ir čia nominatyvas dažniau eina su debityvu negu su infinityvu be jū-. Konstrukcijos židinių išsibarstymas leidžia manyti, kad anksčiau ji buvo išplitusi didelėje latvių kalbos ploto dalyje, o dabar yra daug labiau sunykusi negu lietuvių kalboje. Tai irgi remia požiūrį, jog nominatyvas šioje konstruk- cijoje yra bendras sintaksinis archaizmas. Latvių kalbos nominatyvas su infinityvu skiriasi nuo lietuvių kalbos ir kai kuriais inovaciniais bruožais. Išskyrus retus atvejus su kaitomais būd- vardžiais (saulite silta sildities tipo, žr. 3.2.1.), bendraties konstrukcijos čia yra beasmenės, o nominatyvas turi tiesioginio papildinio funkciją. Kadangi būdvardžių bevardė giminė latvių kalboje yra išnykusi ir konstrukcijose su bendratimi pakeista prieveiksmais (viegli "lengvai", grūti "sunkiai", vajag(a) "reikia", briv "galima" ir pan., plg. nav viegli maisi nest "nelengvai (=ne- lengva) maišai nešt"), ryšys su asmeniniais sakiniais, dar jaučiamas lietuvių kalboje (darbas sunku ir pan.), čia yra nutrūkęs. Tad nominatyvo forma latvių kalboje jau yra netekusi sintaksinės motyvacijos, nominatyvas yra vir- tęs tikru objekto linksniu. Matyt, tai buvo svarbiausia priežastis, dėl kurios jis latvių kalboje buvo didesniu mastu pakeistas įprastiniu objekto linksniu į 19 Jie saugomi Rygoje, Latviy kalbos instituto Dialektologijos skyriuje. Auto- rius dėkingas Instituto vadovybei uz galimybę jais pasinaudoti. Čia ir toliau remiamasi atsakymais į latvių kalbos atlaso duomenų rinkimo programos 270, 272, 276, 277, 280 klausimus (Latviešu valodas dialektologijas at- lanta vakSanas programa. Riga, 1954, lpp. 90—93). Latvių kalbos tarmių pavadinimai pateikiami pagal M.Rudzite 1964 : 408 —409. or — akuzatyvu. Jis geriau išliko tik konstrukcijose su nauja debityvo forma, turinčiose savitą vietą latvių kalbos sistemoje. . Wii 3.9.3. Kodél nominatyvas su infinityvu, seniai prarastas kitų giminiškų kalbų, iki šiol išliko rytų baltų ir gretimose rusų kalbos tarmėse, geriausiai paaiškina jau minėta P.Kiparskio hipotezė apie konservuojančią vakarų finų kalbų įtaką. Kontaktai su vakarų finų kalbomis, matyt, padėjo išlikti tam sintaksiniam archaizmui ir davė pavyzdį jį naujai įprasminti tuo pačiu būdu — kaip objekto nominatyvą beasmeniame sakinyje. Tam ypač palankios są- lygos susidarė po VI a., kai rytų baltų gentys, perėję Dauguvą, prasiskverbė gana toli į vakarų finų apgyventas žemes. Per kelis šimtmečius, veikiami fi- niško substrato, dabartinės Latvijos dialektai nutolo nuo lietuvių. Kadangi infinityvas su -ti/ *-tei tada, matyt, jau buvo išsiskyręs iš vardažodinės links- niavimo paradigmos, galėjo prasidėti sintaksinių ryšių kitimas konstrukcijos viduje, atsirasti "objekto nominatyvo” užuomazgų. Kaip tik VII-VIII a. rytų slavų dialektai įsigalėjo didelėje teritorijoje tarp Kijevo ir Naugardo. Intensyvi finų ir baltų slavizacija vyko dabarti- nių rusų kalbos šiaurės tarmių plote. Tad kontaktai su vakarų finų kalbomis iš praslavų paveldėtai rusų kalbos konstrukcijai galėjo turėti panašų povei- kį kaip baltiškajai. Pažymėtina, kad seniausiuose šiaurės Rusijos raštuose nominatyvas sudaro tokias pačias konstrukcijas su infinityvu kaip rytų baltų kalbose. Vėliau jis buvo pradėtas vartoti ir su asmenuojamosiomis veiksmažo- dziy formomis (awa numss naaueawm, paž.: "taurė gėrimo pripila”), o pati konstrukcija gavo savitą raidos kryptį, susijusią su slavų kalboms būdingais procesais: nominatyvo — akuzatyvo formų sinkretizmu ir gyvosios — negy- vosios giminės morfologizavimu (Timberlake 1974 : 104—116; >KypasjieB 1984). Vakarinėse rusų kalbos tarmėse (Pskovo-Smolensko- Vologdos trikampyje) nominatyvą su infinityvu, matyt, palaikė ir baltų substratas. Lietuvių kalbos vaidmenį rodo ta aplinkybė, kad 14—17 a. konstrukcija paliudyta dokumen- tuose su gudų kalbos ypatybėmis, rašytuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikš- tystės teritorijoje — Polocke, Trakuose, Vilniuje (Dunn 1982 : 517). Ją ir dabar dažnai vartoja gudų šnektos, neseniai įsigalėjusios lietuvių kalbos plote (Pelesoje, Varanave ir kt., žr. Cynnuux 1982 : 246—247). Tuo tarpu pietiniuo- se rytų slavų dialektuose (dabartinėje piety Rusijos ir Ukrainos teritorijoje) konstrukcija su nominatyvu sunyko, matyt, dar prieš raštijos pradžią, ir šito arealo XVII a. raštuose tėra tik jos likučių (kai kur aktyvizuotų Maskvos kanceliarinės kalbos prestižo). 3.9.4. Nominatyvo su infinityvu istorija nėra išimtis. Intensyvūs kon- taktai su vakarų finų kalbomis po V-VI a. padėjo išlikti rytų baltų kalbo- se ir kitoms archaiškoms konstrukcijoms: nominatyvui su bevardės giminės formomis (linai minama, durys atidaryta), taip pat tarininiams dalyviams, apibendrintiems modaline netiesioginės nuosakos reikšme (aut. 1977; 1979 : 213—218; 1985; 1990 : 228—235). Daug senesnių laikų' kontaktai su vaka- ry finais padéjo išsaugoti baltų kalbose senovines linksnių konstrukcijas su postpozicijomis, virtusias postpoziciniais vietininkais (aut. 1985 : 191—193). Visais minetais atvejais matome paveldėtas indoeuropiečių sakinio «struktū: ras, kurias rytų.baltai išlaikė ir naujai įprasmino pagal vakarų finų kalboms 98 būdingus modelius. Kai kurie tyrinėtojai nominatyvo su infinityvu konstrukcijos ištakas links- ta nukelti į dar tolimesnę senovę. Manoma, kad ji esanti paveldėta iš tų laikų, kai indoeuropiečių akuzatyviné sakinio sandara buvo dar nesusiformavusi ir tranzityvinių veiksmažodžių objektas (kaip ir būsenos veiksmažodžių patien- tas) buvo reiškiami ta pačia absoliutyvo forma (Palmaitis 1977 : 116—119; panašiai Schmalstieg 1987: 145—152).2? Ta prielaida yra galima, bet nebūti- na, nes baltų ir slavų kalbų konstrukcijos raida gali būti paaiškinta remiantis akuzatyvine sakinio sandara ir nominatyvui būdinga pirmine veiksnio funk- cija. 4. TOLESNĖS RAIDOS KRYPTYS 4.0. Konstrukcijos su bendratimi, išlaikiusia pirminę paskirties reikšmę, atstovauja seniausiam indoeuropiečių sakinio struktūros fragmentui. Tam pačiam sluoksniui skirtinos ir minėtos konstrukcijos su siekiniu (supinu) — antruoju lietuvių kalbos infinityvu. Remdamiesi tų konstrukcijų vieta lietuvių kalbos sintaksinėje sistemoje ir lygindami su giminiškomis kalbomis prieiname prie išvados, kad bendraties pamatą sudarė veiksmažodinių daiktavardžių da- tyvo, tam tikrais atvejais ir akuzatyvo, vartojimas veiksmažodiniam sakinio branduoliui išplėsti ir semantiškai papildyti. Išsiskyrusi iš veiksmažodinių daiktavardžių linksniavimo paradigmos ir virtusi nekaitoma veiksmažodžio forma, bendratis daugeliu atvejų prarado pirminę linksnio reikšmę, ėmė glau- džiau šlietis prie įvairių asmenuojamųjų veiksmažodžio formų, jos ryšiai su kitais sakinio dėmenimis pakito. Zvelgdami į dabartinę bendraties konstruk- cijų įvairovę iš rekonstruojamų pirminių vartosenos modelių perspektyvos, galime įžvelgti svarbiausias jų tolesnės raidos kryptis ir etapus. galiu/ pradedu/ prašau dirbti 4.1.1. Įsigalėjus bendraties konstrukcijoms su veiksmažodžiais reikėti, gailėti, vertėti ir pan., išriedėjusiais iš vardažodžių formų (reika, gaila, verta, žr. 3.3), atsirado pagrindai sieti bendratį ir su kitais modalinės reikšmės veiksmažodžiais, pvz.: turiu/ privalau eiti (pagal reikia < reika eiti), gali dirbti (pagal galima, verta dirbti), norėjo eiti ir tt. Panašiai bendratis bu- vo imta vartoti junginiuose su savarankiškesnės reikšmės veiksmažodžiais prašyti, liepti, drausti, trukdyti, kviesti ir kt. (žr. 1.2.1). Su atitinkamos reikšmės veiksmažodžiais įvairių formų infinityvai buvo susieti ir kitose in- doeuropiečių kalbose skirtingais jų raidos laikotarpiais. Tas vartosenos para- lelumas, matyt, rodo ne paveldėtą tokių konstrukcijų pobūdį, o tipologiškai bendrą, gal net universalų polinkį taip vartoti nekaitomas veiksmų pavadi- nimų formas, praradusias ankstesnį ryšį su linksniavimo paradigmomis. Ati- tinkamus junginius; linkštama; daryti ne tik. indoeuropiečių, bet ir kity šeimų kalbose; kur tik:susidaro nekaitomos (dazniausiai irgi daiktavardinės kilmės) 22 Atitin Taros Kola finų kalb Vickman 1955 kai kas irgi yra laik sia inatyvinės sakinio sand; ros liekana, zr. ickman 1955 + 14, Schad ter 1 (NU Abit į 99 veikmažodžių formos. of. poy 4.1.2. Konstrucijose su faziniais veiksmaZodziais (pradėti, imti, baigti, liautis, nustotiir pan.) bendratis daugeliu atvejų pakeitė su veiksmo pabaigą žyminčiais veiksmažodžiais vartojamus veikiamuosius dalyvius, nuo seno tu- rėjusius tarininiam pažyminiui artimą funkciją, pvz.: nustojo šaukęs, paliovė/ liovėsi gėręs, plg.: nutilo/ nurimo dainavęs, sustojo ėjęs, grįžo grybavęs (pla- čiau žr. aut. 1978 : 33—37; 1979 : 112—114; 1990 : 133—134). 4.1.3. Konstrukcijose su veiksmazodziais, reiskianciais norą, prašymą, siekimą, kvietimą, bendratis galėjo pakeisti iš akuzatyvo išriedėjusį siekinį (supiną), su kuriuo tų reikšmių veiksmažodžiai kartais dar siejami tarmė- se, pvz.: Ko daugiau nori tu turėtų Tj; Prašom sėstųs Ds; Motutė baras, verptų vadina BM 410 (žr. dar LKG II 419—420). Tokios konstrukcijos turi atitikmenų latvių kalboje, plg.: stu grib, dzęrtu grib... vėderinš BW 2892 (Endzelins 1951 : 996) paž.: "valgytų nori, gertų nori pilvelis". Taip pat su modalinių reikšmių "norėti; siekti", "galėti" veiksmažodžiais akuzatyvi- nis infinityvas (supinas) siejamas Vedose, plg.: gatūm icchanty RV I, 80, 6d "eitų (jis) nori" (Disterheft 1980 : 125); bhūyo va datum arhasi V, 79, 10 paž.: "daugiau ar duotų gali" (Macdonell 1977 : 336; žr. dar Sgall 1958 : 231—232; Jeffers 1976 : 2—3); datyviniai infinityvai konstrukcijose su šių reikšmių veiksmazodziais tyrinėtojų pripažįstami esa neabejotinai naujesni, įsigalėję analogijos būdu (Benveniste 1935 : 99; Sgall 1958 : 234). 4 Pažymėtina, kas siekinys (supinas) nuo senųjų raštų paliudytas ir su veiks- mažodžiais likti, leisti, pvz.: Idant passiliktzia Nammdsa... mattytu graszū sluszbū WIEschpaties/ ir atlankytu Basznitzia jo PsD 27,4 (Palionis 1974 : 148), plg.: atliko numirėlio saugotų Kp (Jablonskis 1957 : 478); Leisk mana Szmones, man sluszitu BrB II Moz 9,1**; panašiai ir su artimos reikšmės veiksmažodžiu duoti: aš tau duosiu gertų KGr (plg. la. ¢stu deva BW 2809,5 "valgytų davė" Endzelins 1951 : 996), nors čia jau nuo raštijos pradžios vy- rauja datyvinė bendratis: Ghis duos liti ant Nessibijancziu BrB Ps 10,6 ir pan. Turint omenyje rašytinės tradicijos laikais pastebimą siekinio keitimą bend- ratimi su slinkties veiksmažodžiais, labai tikėtina, kad ir kai kuriose kon- strukcijose su šiame skirsnyje minėtų reikšmių veiksmažodžiais bendratis yra įsigalėjusi vietoj anksčiau vartoto siekinio. Nepriklausoma bendratis 4.2.1. Konstrukcijomis su reikėti, norėti, galėtiir kitais minėtais veiksma- žodžiais pagrįsta nepriklausoma bendraties vartosena liepiamuosiuose, klau- siamuosiuose ar optatyviniuose sakiniuose su įvairiais modaliniais atspalviais, pvz.: Bėgti! Vaikai, valgyti! Ar pasakot? Kur dabar eiti? Kaip gyventi? Dabar tik džiaugtis! ir pan. Panašiai kaip klausiamuosiuose sakiniuose bend- ratis vartojama ir sudėtinių prijungiamųjų sakinių šalutiniuose dėmenyse su atitinkamais jungiamaisiais žodžiais, pvz.: Neįmanau, kaip išsimaitinti BsP Siekinio akuzatyvinę reikšmę čia gali patvirtinti atiti i žodini į 1] z I a nkamo v daiktavardžio vartojimas, plg.: Fi fA mergužėlė, ar leisi EE cesragadinio 100 I 65; Nematau, kur eiti IV 3, sustabarėjusiuose (frazeologizuotuose) pasaky- muose, pvz.: Ką ir besakyti Kv ir kt. (plačiau žr. LKG II 411—415; III 616—618). Ryšį su bendratimi, priklausoma nuo 4.1.1, 4.1.3 aptartų mo- dalinių veiksmažodžių, rodo tiek sintaksinė sinonimija, tiek ir subjektinės reikšmės naudininko vartojimas, plg.: Visiems keltis! Ar man grįžti? Dabar mums tik gyventi ir gyventi! Nežinau, kur man eiti ir pan. Eidamas be as- menuojamojo veiksmažodžio, liepiamuosius sakinius taip pat gali sudaryti ir siekinys, pvz.: Vaikai, poterių kalbėtų! Rk; Greičiau gultų! (žr. Jablonskis 1957 : 329; LKG II 419). Iš konstrukcijų su modalinės reikšmės veiksmažodžiais išriedėjusi ir bend- raties vartosena skatinamąja reikšme vietoj asmenuojamųjų veiksmažodžių 1 asmens formų, pvz.: Jau vėlu, eit (= eisim, eime) namopi Kb; Ale nepamiršt vakarą kumelė parkelt Ign; Paskėliau iš unksnės ir jau eit šienaut Vrn (LKT 389). Skatinamosios ir optatyvinės reikšmės atspalvį daugeliu atvejų turi ir bendratis, vartojama sąlygos konstrukcijose, pvz.: Jei dirbti, tai dirbti (LKG II 414—415). Infinityvų vartojimas liepiamąja, skatinamąja reikšme yra būdingas dau- geliui giminiškų kalbų ir paliudytas nuo jų seniausių paminklų. Tačiau lai- kyti jį paveldėtu iš indoeuropiečių kalbinės bendrijos (taip Disterheft 1980 : 191) galėtume tik suponuodami paties infinityvo kaip atskiros nekaitomos veiksmažodžio formos indoeuropietišką kilmę. Tam trukdo ne tik infinityvų formų įvairavimas, bet ir aiškus istorinis ryšys su veiksmažodinių daiktavar- džių linksnių, ypač datyvo, vartojimu. Infinityvų imperatyvinė ir optatyvinė vartosena aiškintina ne genetimia, o tipologiniu simtaksinės raidos bendru- mu. Įvairiose kalbų grupėse atitrūkę nuo veiksmažodinių vardažodžių para- digmos, infinityvai tapo nekaitomos veiksmažodžio formos, panašios į tuos' grynus veiksmažodžio kaniiénus be fleksijos, kuriais nuo seniausių laikų buvo reiškiamas liepimas ar skatinimas. Susidarę įvairiose kalbose skirtingu metu ir skirtingomis aplinkybėmis, jie pateko į bendro tipologinio polinkio veikimo sferą. 4.2.2. Kaip modalinės konstrukcijos sutinka su imperatyvine bendrati- mi, taip fazinių (ypač veiksmo pradžios) veiksmažodžių konstrukcijos — su bendratimi, raiškoje ar emocinėje kalboje atstojančia asmenuojamasias veiks- mažodžių formas, pvz.: Jis tą velnią — must, draskyt (plg. ėmė must, draskyt), o tas velnias jo prašytis BsP IV 48; Tas žmogus iššokęs iš rogių bėgt, rankas muštis 11 321; Lapė bégt! Sunes ją vyt! 11 321. Lietuvių kalboje tokia bendraties vartosena vietoj asmenuojamųjų veiks- mažodžių yra stilistiškai žymėta, apribota staigiai prasidėjusio, intensyvaus veiksmo raiškos atvejais ir “aiškiai išriedėjusi iš konstrukcijų su veiksmažo- džiais pradėti, imti, šokti ir pan. Kai kurios giminiškos kalbos čia yra nuėję toliau, infinityvo vartojimą vietoj asmenuojamųjų veiksmažodžių būtųjų lai- kų išplėtę (plg. lotynų infinitivus historicus, žr. Hofmann — Szantyr 1972 : 367—368 su lit.). 4.2.3. Bendraties konstrukcijos su veiksmažodžio būti nuline forma, įtrauk- tos į sakinio sudėtį, padėjo pamatą kai kurių bendračių vartojimui modalinių 101 žodžių reikšme. Įterptiniais modaliniais žodžiais dažniausiai eina bendratys matyti, regėti(s), girdėti, sakyti, pvz.: | | Matyti, ano nebuvo namie Slnt; Ten, matyt, eina pažįstamas žmogus Jrb; Jonas, regėt, šiandie nepareis Kb; Girdėt, ten jau grybai dygsta Vlk; Geras kelias, sakyti, vieškelis Dr (LKŽ XII 34) (žr. dar LKG II 417—418; LKŽ VII 917). Ty Eidama su tos pačios šaknies asmenuojamosiomis veiksmažodžio formomis bendratis kartais vartojama jų žymimam veiksmui paryškinti kaip tam tikras pabrėžiamasis žodis, pvz.: Zadéli, berods, kiekvienas prižadėjo ŽemR I 48. Su neigiamos formos veiksmažodžiais ji savo vaidmeniu prilygsta būdiniui, pvz.: Nei viens... nei bandyt nebandė pas kalvį ateit BsP I 84 (žr. dar LKG II 417). Bendraties antrinė nominalizacija 4.3.1. Praradusi linksnio pavidalą, bendratis virto nekaitoma veiksmažo- džio forma, bet nebuvo įtraukta į veiksmažodinių laiko, asmens, rūšies kate- gorijų sistemą. Ji tapo bendruoju veiksmo įvardijimu, ir tai sudarė sąlygas ją tam tikrais atvejais vartoti daiktavardžiams būdingose papildinio ar veiksnio pozicijose. ; 4.3.2. Su veiksmažodžiais, žyminčiais ko nors gabenimą, gaminimą, ieš- kojimą, davimą, gavimą, turėjimą ar ėmimą, kai kurių veiksmažodžių bend- ratys gali atlikti tiesioginio papildinio funkciją ir atstoti bendrašaknio daik- tavardžio galininką ar kilmininką, pvz.: Ar atnešei gerti? Skdv; Katrė įnešė praustis ŽemR I 89; Neprarysiu, tik duok parūkyt BsP III 51; Ar davei karvėms ėsti? Er; Paieškok namie valgyt Kp; Ar daug turit pjauti? Jnšk; Pasiimk skaityti ŽemR I 291 (žr. LKG II 403; III 166—167, 468—469); panašiai jau senuosiuose raštuose, plg. duok man gierti SP I 5817. i Antra vertus, tokie bendraties vartojimo atvejai susiję su junginiais, ku- riuose bendratis eina su konkretaus daiktavardžio linksniu ir turi įprastinę paskirties reikšmę, plg.: Svečiai... atnešė tam ubagui valgyt ir gert BsP I 76 ir Senutė tuojos jam atnešė blynų valgyt I 149. 4.3.3. Sakiniuose, kurių tariniu eina vardažodis, prieveiksmis ar kita bendratis, bendratys kartais atlieka veiksnio funkciją ir turi vardininko pozi- ciją, pvz.: Gyventi — tai didelė dovana rš; Grįžti atgal aplinkui — toli ŽemR I 45; Tekėti — ne akėti. | | 4.3.4. Šiame skirsnyje aptarti atvejai tarsi užbaigia veiksmažodinių daik- tavardžių raidos ciklą: veiksmo pavadinimai, praradę linksnio reikšmę ir tapę nekaitomomis formomis, vėl pradedami vartoti vardažodžiams būdingose po- zicijose. Tačiau pačios bendraties formos išlieka nepakitusios, negauna varda- žodinių fleksijų. Apskritai lietuvių kalboje matome dar tik pačią bendraties antrinės nominalizacijos pradžią, apribotą negausiais leksiškai ir struktūriškai apibrėžtais atvejais. Daugelyje giminiškų kalbų infinityvų raida šiuo atžvilgiu yra toliau pažengusi: prie antriniu būdu nominalizuotų infinityvų dedamos prepozicijos bei artikeliais virstantys parodomieji ar santykiniai įvardžiai, bū? dingi analitiniam sintaksinės sandaros tipui. Pavyzdžiui, jau sen. graikų kal- 102 boje infinityvas su artikeliu 76 verčiamas veiksmo pavadinimu. Ypač toli sis procesas pažengęs germanų kalbose; užtenka prisiminti vokiečų kalbą, kurio- je kiekviena bendratis, gavusi artikelį, tampa veiksmažodiniu daiktavardžiu, įrikiuotu į prepozicinės kaitybos sistemą. IŠVADOS Vidinė rekonstrukcija ir lyginimas su giminiškomis kalbomis rodo, kad lie- tuvių kalbos bendraties kaip atskiros veiksmažodžio formos pagrindą sudarė veiksmažodinių daiktavardžių — veiksmo pavadinimų datyvo vartojimas pa- skirties bei tikslo reikšme, paveldėta iš indoeuropiečių kalbų bendrijos laikų. Aptartieji lietuvių kalbos duomenys leidžia įžiūrėti kelis bendraties konstruk- cijų formavimosi ir raidos etapus. I. Pirmajam, seniausiam etapui atstovauja tie vartosenos tipai, kuriuose bendratis yra išlaikiusi paskirties reikšmę arba kuriuose ta reikšmė gali būti atstatoma remiantis konstrukcijos sandara ir jos vieta kalbos sistemoje: (1) Veiksmažodis vienas (a, c) arba su objekto linksniu (b) siejamas su paskirtį reiškiančia bendratimi, turinčia veiksmažodinio daiktavardžio naudi- ninko reikšmę: a) ariau sėti ("sėjimui"); b) ariau dirvą sėti; c) dirva liko sėti. (2) Veikmažodis viėnas (a, c) arba su objekto linksniu (b) siejamas su dviem paskirtį žyminčiomis ir savo reikšme tarp savęs susijusiomis formomis: konkretaus daiktavardžio naudininku ir bendratimi, turinčia veiksmažodinio daiktavardžio naudininko reikšmę: a) ariau rugiams sėti (t.y. "rugiams, jų séjimui”); b) ariau dirvą rugiams sėti; c) dirva liko rugiams sėti. (3) Vardažodinis tarinys — būdvardžio bevardės giminės forma, atitin- kanti senovinį grynąjį kamieną (a), arba kaitomo giminėmis būdvardžio var- dininkas (b) — siejamas su paskirtį reiškiančia bendratimi: a) medus gardu valgyti ("valgymui"); b) medus gardus valgyti. (4) Toks pat vardažodinis tarinys kaip (3) siejamas su dviem paskirtį žyminčiomis formomis: konkretaus daiktavardžio naudininku ir naudininko reikšmės bendratimi: a) medus gardu vaikams valgyti (t.y. "vaikams, jiems valgyti") b) medus gardus vaikams valgyti. (5) Veiksmažodžio būti asmenuojamoji forma (išreikšta arba nuliné), einan- ti su veiksnio vardininku, siejama su bendratimi (a) arba su bendratimi ir naudininku (b): a) laukas yra (O, buvo, bus) matyti/arti; b) laukas yra (O, buvo, bus) jums matyti/arti. II. Veiksmažodinių daiktavardžių datyvui su -ti/* tei išsiskyrus iš varda- žodžių linksniavimo paradigmos ir suartėjus su veiksmažodžio sistema, sin- 103 taksiniai ryšiai daugelio konstrukcijų viduje pakito. Pirminių vartosenos tipų pagrindu įsigalėjo ir išplito šie bendraties kontrukcijų modeliai: BEAN (6) Veiksmažodžio būti asmenuojamoji forma (isreiksta arba nulinė), s1e- jama su bendratimi ir modalinės būsenos subjektą reiškiančiu naudininku (a) arba laiko/vietos nuoroda (b): a) jam yra (O, buvo, bus) mirti; b) rytoj yra (O, buvo, bus) mirti. Pagrindas — (5) tipas. pa ha (7) Daiktavardis, siejamas su paskirtį Zymincia bendratimi ir naudininku: dirva rugiams sėti. Pagrindas — (2) tipas. i (8) Sintaksiškai beasmenės būdvardžių bevardės giminės formų (a), beas- menių veiksmažodžių (b) ir prieveiksmių ar jiems artimų daiktavardžių (c) konstrukcijos su bendratimi ir nuo jos priklausomu objekto linksniu: a) (vaikams) gardu valgyti medų (medus); b) (vaikams) reikia valgyti medų (medus); c) (vaikams) anksti/metas valgyti medų (medus). Pagrindas — (3 a), (4 a) tipai. III. Tolesnei raidos pakopai, matyt, skirtinos šios konstrukcijos: (9) Asmeninės konstrukcijos su bendratimi, priklausoma nuo modalinių (a), fazinių (b) bei kai kurių kitų veiksmažodžių (c) ir savo ruožtu galinčia valdyti objekto linksnius: a) turiu, galiu, noriu valgyti (medų); b) pradėjo, baigė, liovėsi valgyti (medų); c) prašau, kviečiu, nusprendžiau ... valgyti (medų). Pagrindas — (1) ir (8 b) tipai, gal ir konstrukcijos su siekiniu (supinu). IV. Bendraties konstrukcijų raidą toliau veikė šie sintaksiniai procesai: (10) Bendraties verbalizacija (vartojimas veiksmažodžio asmenuojamosios formos pozicijoje) dėl konstrukcijos modalinės (a) arba fazinės (b) reikšmės perkėlimo į pačią bendraties formą: a) Vaikai, valgyt! Eit namo; b) Kiškis bėgt, lapė vytis. Lnerindas — (8 b), (9) tipai ir konstrukcijos su supinu (eikit valgytų ir pan.); (11) Bendraties antrinė nominalizacija veiksnio (a) ar papildinio (b) po- zicijoje: a) valgyti — malonumas; gyventi — tai dirbti; b) atnešė gerti; davė rūkyti; Pagrindas — (8 a), (9 c) tipai; (12) Bendratį valdančio veiksmažodžio nominalizacija: noras, prašymas, kvietimas valgyti. Pagrindas — (9 a, c) tipas. st) II — IV pakopų išdėstymo eilė yra sąlygiška, nes kai kurie vartosenos atve- jai, pavyzdžiui, su imperatyvine bendratimi (10) arba su asmeniniais prašy- mo, kvietimo ar faziniais veiksmažodžiais (9), galėjo susidaryti ir ankstesniais laikotarpiais dėl senoviškų supino ar kitų konstrukcijų įtakos. 104 Čia nurodytų bendraties vartojimo tipų tarpusavio ryšį ir apytikrę raidos kryptį galima schematiškai pažymėti taip: (5) — (6); (2) — (T); (3 a), (4 a) — (8); (1), (8 b) — (9 a); (8 b), (9 a,c) — (10 a); (9b) — (10 b); (8 a), (9 ¢) — (11); (9 a, c) — (12). Aptartieji bendraties konstrukcijų raidos procesai turi ryškių atitikmenų kitose indoeuropiečių (ir ne tik indoeuropiečių) kalbose (išskyrus dabartines Balkanų kalbas, kur infinityvai sunyko dėl specifinių tam arealui aplinkybių). Tai rodo tipologiškai bendrą raidos kryptį ir polinkį panašiu būdu vartoti bei įprasminti kalbos sintaksinėje sandaroje iš veiksmažodinių daiktavardžių linksnių išriedėjusias nekaitomas formas. Būdinga lietuvių kalbai yra tai, kad joje greta naujesnių bendraties vartojimo tipų gerai išliko pirminės, senovi- nės konstrukcijos, iš kurių kitados yra išriedėjusi pati bendraties forma. Šiuo atžvilgiu lietuvių kalba ryškiai skiriasi nuo kitų dabartinių kalbų ir teikia svarbių duomenų indoeuropiečių sintaksinės sistemos rekonstrukcijai. ASpr BrB BrP BW DnR EEv GIB JablRR KGr KPP LKG LKZ ME MLLG MLLVG RV SIG SUTRUMPININMAI Altlettische Sprachdenkmaler in Faksimildrucken. Hrsg. A.Gūn- ther. Bd 1—2. Heidelberg, 1929. Biblia tatai esti Wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai pergul- ditas per Jana Bretkuna... Karaliacziuie (1579—1590) (cit. iš rankraščio fotokopijos). Postilla tatai esti Trumpas ir prastas ischguldimas Evangeliu... Per Jana Bretkuna... Karaliaucziuie... 1591. Barons Kr. un Wissendorffs H. Latwju dainas. S.1—6. Jelgawa un Petrograda, 1894—1915. K.Donelaitis. Rastai. V., 1957. Evangelia... Ex Latino in Lothavicum idioma translata. Per R.P.Georgium Elger... Wilnae... 1671 ( = ASpr I 22—242). Ta Swehta Grahmata Jeb Deewa Swehtais Wahrds... Riga... 1685—1689 (E.Glicko Biblijos vertimas). J.Jablonskis. Rinktiniai raštai. Sud. J.Palionis. T.1—2. V., 1957—1959. Grammatik der littauischen Sprache von Dr. Friedrich Kur- schat. Halle a.S., 1876. Kalbos praktikos patarimai. Sud. A.Pupkis. V., 1985. Lietuvių kalbos gramatika. Red. K.Ulvydas. T.1—3, V., 1965—1976. Lietuvių kalbos žodynas. T.1—15. V., 1941—1991. K.Mūlenbachs, J.Endzelins. Latviešu valodas vardnica. S.1—4. Riga, 1923—1932. Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft. Bd.1—6. eidelberg, 1883—1912. Misdienu latviešu literaras valodas gramatika. S.1— 2. Riga, 1959—1962. Rigveda Samhita. Hrsg. F.M.Muiiller, 1887. Giesmes tikieimuy Katholickam pridiarancias. Auctore Salomo- 105 ne Mozerka Slawoczynski... Wilnae... 1646 (Fotogr. leid.: S.M.Slavočinskis. Giesmės. Par. J.Lebedys. V., 1958.). Supr to Cynpacnbckas pyxonucs. Man. C.CesepbaHOB. CIl16., 1904. VD I — Lietuvių liaudies dainynas. Vestuvines dainos. T.1. V., 1983.. Kiti šaltinių sutrumpinimai tokie pat kaip LKŽ ir LKG. LITERATŪRA l.Ambrazas S. Veiksmažodžių abstrakty darybos tipų istorinė kaita. — Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 26, 1987, p. 88— 95. | į 2 Ambrazas V. Absoliutinis naudininkas XVI—XVII a. lietuvių kalbos paminkluose. — Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 5, 1962, p. 3—146. 3.Ambrazas V. Netiesioginės nuosakos paplitimas ir kilmės problema. — Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 17, 1977, p. 7—54. ' iia 4. Ambrazas V. Lietuvių kalbos vardininko su dalyviu (nominativus cum participio) struktūra ir raida. — Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 18, 1978, p. 7—67. 5. Ambrazas V. Lietuvių kalbos dalyvių istorinė sintaksė. V., 1979. 6.Ambrazas V. Die indogermanische Grundlage des Dativus und Nomina- tivus cum infinitivo im Baltischen. — Indogermanische Forschungen. Bd. 92, 1987, S.203—219, T. Ambrazas V. Cpaenumessnwil cunmaxcuc npunacmuil 6aamulcxuz aswxos/ Vergleichende Syntax der baltischen Partizipien. V., 1990. 8. Ancitis K. Aknistes izloksne. Riga, 1977. 9.Baléikonis J. Rinktiniai raštai. T.1. V., 1978. 10. Balkeviéius J. Dabartines lietuviy kalbos sintakse. V., 1963. 11. Benveniste P. Les infinitifs avestiques. Paris, 1935. 12.Bergmane A. Nenoteiksme (Infinitivs). — Musdienu latviešu literaras valodas gramatika. S.1. Riga, 1959, lpp. 630—632. 13. Behaghel O. Deutsche Syntax. Bd 2. Heidelberg, 1924. 14. Boed er W. Zur Rekonstruktion von Infinitivkonstruktionen im Indoger- manischen. — Linguistic Reconstruction and Indo- European Syntax, ed. P.Ramat e.a. Amsterdam, 1980, S.207— 224. 15. Bru gm ann K. Grundriss der vergleichenden Grammatik der indo- germanischen prachen. Bd.2., T.1. Strassburg, 1906; Bd. 2., T.2. Strassburg, 16.Delbrūck B. Altindischė Syntax. Halle, 1888. 17. Del b rack B. Vergleichende Syntax der indogermanischen Sprachen. Bd. 2. Strassburg, 1897. 18. Disterheft D. The Syntactic Development of the Infinitive in Indo- European. Columbus. Ohio, 1980. 19. Dunn J.A. The Nominative and Infinitive Construction in the Slavonic Languages. — Slavonic and East European Review. V. 60, N. 4, 1982, p. 500—527. 20.Endzelins J. Latviešu valodas gramatika. Riga, 1951. 3 E ng ert H. Syntaktische Studien. — Archivum Philologicum. T. 6, 1937, p. -122. 2k Ea gert H. Syntaktische Studien. — Archivum Philologicum. T. 7, 1938, p. 45—56. 3 Slr aenkel E. Zur baltoslavischen Grammatik. KZ, Bd. 53, 1925, Hf. 1, 24. Fraenkel E. Syntax der litauischen Kasus, K. 1928. Wu Gebauer J. Historickd mluvnice jazyka éeského, d. 4. Skladba. Praha, 243250 a hn A. Some Hittite-Sanskrit Parallels. — Language. Vol. 29, 1953, p. 27. Hahn A. Verbal Nouns and Adjectives i i š guage. Vol. 42, 1966, p. 378—398. Jectives in Some Ancient Languages. Lan 28.H amp E.P. Baltic Infinitives and Verbal N . — Li isti Inst 1981 m. suvažiavimo darbai. Chicago. III, 1985.p. ouns. 5 Lituanistikos Instituto 106 29. Haudry J. Les emplois doubles du datif et la fonction du datif indoeu- ropéen. — Bulletin de la Société du Linguistique. T. 63, 1968, 1, p. 141—159. 30 Haudry J. L’emploi des cas en védique. Lyon, 1977. 31.Havranek B.Staroruska osobni konstrukce ryba loviti a jeji obdoba v severoruskych nafre¢ich. — Bulletin tstavu ruskeho jaz. a lit., 12, s. 169—176. 322. Hof mann J.B. — Szantyr A. Lateinische Syntax und Stilistik. Miinchen, 1972. 33.Jablonskis J. Jablonskio raštai. T. 4/ Red. J.Baléikonis. Kaunas, 1935. 34. Jablonskis J. Rinktiniai raštai. T.1/ Sud. J.Palionis. V., 1957. 35.Jacobsson G. Zur Frage vom Nominativ als Kasus des direkten Objekts im Slavischen. — Lingua viget, in hon. V.Kiparsky. Helsinki, 1964, S. 71—82. 36.Jeffers R. Remarks on Indo-European Infinitives. — Languauge, Vol. 51, N.1, 1975, p. 133—148. 37.Jeffers R. Syntactic Change and Syntactic Reconstruction. — Current Progress in Historical Linguistics/ Ed. Christie W. Amsterdam, 1976, p. 155—157, 163—166. 38. Kiparsky V. Uber das Nominativobjekt des Infinitivs. — Zeitschrift fūr slavische Philologie, Bd. 28, 1960, S. 333— 342. 39.Kiparsky V. Das Nominativobjekt des Infinitivs im Slavischen, Balti- schen und Ostseefinnischen. — Baltistica. T. 5(2), 1969, p. 141—148. 40. Krause W. Thomas W. Tocharisches Elementarbuch. Bd.1. Grammatik. Heidelberg, 1960. 41.Kurylowicz J. The Inflectional Categories of Indo— European. Hei- delberg, 1964. 42.La Roche J. Homerische Untersuchungen, Bd. 2, T.1. Der Infinitiv bei Homer. Leipzig, 1893. 43. Los 7 . Gramatyka staroslawianska. Lwow, Warszawa, Krakow, 1922. 44. Macdonell A.A. A Vedic Grammar for Students. London, 1955. 45. Mar van J. Verbum infinitum e 6aamuiicxur s3mxaz u ezo omnowmenue x caasancxomy cocmosnurw. — Slavia Pragensia, 1960, N22, s. 7—15. 46. Maziulis V. Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai (deklinacija). V., 1970. 47. Miklosich F. Vergleichende Grammatik der slavischen Sprachen. Bd. 4. Wien, 1874. 48. Mulenbachs K. Sintakse jeb teikuma maciba. — Latviešu gramatika J. Endzelina un K. Mūlenbacha sarakstita. Riga, 1928, lpp. 112—281. 49. Os e F. Supinum und Infinitiv im Hethitischen. MVAeG, Bd. 47, T.1. Leipzig, 1944. 50.0trebski J. Gramatyka jezyka litewskiego. T.3. Warszawa, 1956. 51.0 zo ls A. Latviešu tautasdziesmu valoda. Riga, 1961. 52. 0 z ols A. Veclatviesu rakstu valoda. Riga, 1965. 53. Oz ols A. Raksti valodnieciba. Riga, 1967. 54. Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI— XVII a. V., 1967. 55. Palionis J. Uber einen Typ des Infinitivsatzes im Litauischen. — Baltistica, 1 priedas, 1972, p. 125—130. 56. Palionis J. Supino vartojimas XVI— XVII a. lietuvių rašto paminkluose. Baltistica. T. 10 (2), 1974, p. 143—148. 57.Palmaitis L. Dėl baltų kalbų nenominatyvinės praeities. Baltistica, 2 priedas, 1977, p. 114—123. 58. Paulauskienė A. Paskirties arba tikslo naudininkas su bendratimi. — Kalbos kultūros teorija ir praktika. Lietuvių kalbos sekcijos sąsiuvinis N 5 (18), 1970, p. 49—53. 59. Piročkinas A. J.Jablonskis apie vardininką su bendratimi. — Kalbotyra. T. 22(1), 1972, p. 61—70. 60.Piročkinas A. Jono Jablonskio kalbos taisymai. K., 1986. 61. Pof ak J. Vyvoj infinitivnich vėt v češtinė. — Acta Univ. Carolinae, Philol. 16. Praha, 1967. 107 2: P kis A. Kalbos kultūros pagrindai. V., 1980. J : 63. R o P t er N. Die deutschen ohnubersetzungėti im Tschechischen. Berlin, Wiesbaden, 1953. "we i 64. Renou L. Monographies sanscrites, t. 2. Le suffixe -tu et la constitution des infinitives en -toh, -tave, -tum. Paris, 1937. pra 65. Rudzite M. Latviešu dialektologija. Riga į t 7 66.Schlachter W. Arbeiten zur strukturbezogenen Grammatik. Minchen, 1968. ; ; 67.Schleicher A. Litauische Grammatik. Prag, 1856. 68.Schmalstieg W.R. A Lithuanian Historical Syntax. Columbus, Ohio, 1988. ot | 69. Seiler H. Relativsatz, Attribut und Apposition. Wiesbaden, 1960. 70. Sg all P. Die Infinitive im Rgveda. — Acta Univ. Carolinae, Philol. 2, 1958, S. 137—268. T, Fury 3 Tl. Sirtautas V. Konstrukcijų buvo matyti, girdėti... struktūra. — Kalbotyra.. T. 22(1), 1971, p. 71-79. 14. 72.S tang ChrS. Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen. Oslo, Bergen, Tromso, 1966. į : | 73. Szemerényi O.Einfiihrung in die vergleichende Sprachwissenschaft. Darmstadt, 1970. 74. Suk ys J. Linksniy ir prielinksniy vartojimas. K., 1984. 75. Timberlake A. The Nominative Objekt in Slavic, Baltic, and West Finnic. Slavistische Beitrage, 82. Munchen, 1974. 76. Travniéek F.Historickd mluvnice ceska, 3. Skladba. Praha, 1956. 77. Trost P. Infinitiv v litevitiné. — Studie ze slovanské jazykovédy. Praha, 1958, p. 271—274. 2 78. Vaillant A. Grammaire comparée des langues slaves. T. 2. Lyon-Paris, 1966. 79. Valeckiene A. Lietuvių kalbos gramatinė sistema. Giminės kategorija. V.,1984. 80. Vecerka R. K vyvoji modalnich konstrukci v slovanskych jazycich. Otazky slovanskė syntaxe, r. 3. Brno, 1973, s. 303—306. 81. Veenker VW. Die Frage des finnougrischen Substrats in der russischen Sprache. Bloomington, 1967. 192 22 Vondr ak VW. Vergleichende slavische Grammatik, Bd.2. Gottingen, 83. Wickman B. The Form of the Object in the Uralic Languages. Uppsala, 1955. 84.Zinkevicius Z. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. T.2. V., 1981. 85. Jlea K oBa M. ®ynkuuoHaseH passofi Ha KHHOHHHTHBA B CbpOGOX'bpBATCKH s35I1IK. Codgus, 1982. 86. 2K y pa 8 nes B.K. Nominativus cum infinitivo c Touku 3peHus mopdo- noruvecko#t Hetrpanusauuu. — Baltistica. T. 20(2), 1984, p.119—125. 87. Ua nor Bau.Be. K Tunosioruu HHOHHHTHBA B GAJIKAHCKHX A3BIKAX. — CnaBanckoe xn 6ankaHckoe 3bIKO3HaAHMe. Mocksa, 1976, c. 216— 230. 88. Jia pun B.A. O6 onnoit cnasano-6anTo-punckot usornocce.— Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 6, 1963, p. 87—107. aa, Ilore6na A.A. H3 sanucok no pycckoft rpammaTuke., T. 1—2. Mocksa, 90. Ca 6e xn xa AM. KocTpykuns C HMEHHTeJIbHEIM NALEMKOM npaMoro o6terkTa. — McTopuyeckas rpaMMaTHKA pycckoro sssika. CunuTrarcuce. Ilpocroe npenjioxenxe. Pen. B.H.Boproscrkuit. Mocksa, 1978, c. 403—416. 91.Cnpunuakr S.A. Ouepk pyccKoro HCTOPHYECKOro CHHTAKCHCA (npocToe npennoxxeuue). Kues, 1960. 92. CT ena nos l0.C. Oopor semas narams Hu ero HHnOeBporieficKHe napsnnonu. — gai ra all cep.jinuT. H a3. T. 62(2), 1984, c. 128—143. 93. IT omo pos B.H. Us obnactu 6anmToO-cJiaBaHCKH . — Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 6, 1963, p. 149— 176. RCALKAORRER Funan 94. X o no Ba K.WU. Ilpocroe npeanoxenne B CTAPOCJ/IABAHCKOM s351K6e. Mo- ckBa, 1980. 108 THE SYNTACTIC DEVELOPMENT OF THE INFINITIVE IN LITHUANIAN Summary Differences between infinitive stems in Lithuanian-Latvian and Prussian along- side with the genetic identity of dative singular flexion permit to assume that the infinitive was isolated from the paradigm of verbal abstracts and included into the verbal system after the split of Common Baltic. Because of a comparatively late differentiation of the infinitive and the conservative nature of the syntactic system, Lithuanian has preserved the ancient use of pre-infinitival forms better than the majority of other contemporary Indo-European languages. By means of internal reconstruction and comparative analysis the main stages in the syntactic development of the infinitive are distinguished and presented in the form of patterns and schemes of syntactic relations. The oldest stage is represented by patterns in which the dative of ti- stem verbal abstract with the ending -i/ * ei is a predicate of an imbedded purpose clause. Its use with another (nominal) dative of purpose or destination gave rise to dative with the infinitive. In many utterances still in use in contemporary Lithuanian dialects, both members of this construction have retained the original dative meaning, relation to the main verb and posibility of separate use, e.g. ariau lauką rugiams sėti "I ploughed the field to sow rye” (lit.: "for rye for sow”), cf.: ariau rugiams "I ploughed for rye” and ariau set: ”1 ploughed for sowing”. The nominative with the infinitive after verbs like tekti "fall to”, likti "remain, be left”, rūpėti “concern” and predicative adjectives (especially in neutral form) is based on the same ancient use of the verbal abstract dative expressing purpose, e.g. laukas liko arti” field remained to plough (for ploughing)”; medus gardu/gardus valgyti "honey is tasty to eat (for eating)”. As a result of internal re-analysis, the subject nominative has been reinterpreted as object and replaced by the accusative in many clauses turned syntactically impersonal: gardu/liko/reikia valgyti medų "it is nice/remains/necessary to eat honey”. Contacts with West Finnic languages (especially after the 5th ¢. AD) can be regarded as a favourable condition for preserving the object nominative with the infinitive in some Lithuanian, Latvian and North-West Russian dialects. The subject nominative in its original function is retained after the verb būti (often in zero form) in clauses denoting content of perception (namai O matyti "the house is to be seen”) and necessity (namai bus statyti "the house is (lit.: will be) to build”. The subsequent syntactic development of the infinitive already separated from the verbal noun (as an uninflected verbal form) is reflected in personal clauses with modal, phasal and other verbs: jis nori/turi/praso/leidzia grįžti "he wants/must/ begs/allows to return”, jie pradéjo/baige statyti "they began/finished building (lit.: to build)”. The existence of such patterns in many relative languages (sometimes regarded as inherited from protolanguage) is considered here to be a result of typo- logically determined tendencies in the use of impersonal (uninflected) verbal forms. The transfer of modal and phasal meaning to the infinitive itself has determined its use as an equivalent of imperative and some other finite verb forms in emphatic speech, e.g. Keltis! "stand up!”; Sūnus bégt, tėvas vytis " The son took to his heels (lit.: to run), the father after him (lit.: to pursue)”. Secondary nominalization of the infinitive in the accusative or nominative position, attested in many related langhiiges, is still on its rudimentary stage in Lithuanian. he syntactic development of the infinitive in Lithuanian has been influenced by its interrelations with supine. The supine (originally the accusative singular of tu- stem verbal nouns) lost its case meaning earlier and was replaced by the infinitive in many clauses with verbs denoting motion and similar processes. 109