Lietuvių kalbos bendraties konstrukcijų raida

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIII (1995) GRAMATIKA IR LEKSIKOLOGIJA VYTAUTAS AMBRAZAS LIETUVIŲ KALBOS BENDRATIES KONSTRUKCIJŲ RAIDA 1. BENDRATIES KILMĖ IR PIRMINĖ REIKŠMĖ 1.1.1. Bendratis dabartinėje lietuvių kalboje yra viena iš trijų pagrindinių veiksmažodžio formų. Savo vartosena ji irgi šliejasi prie veiksmažodžio: turi veiksmažodinį linksnių valdymą, sudaro glaudžius sintaksinius junginius su asmenuojamomis veiksmažodžio formomis, atliekančiomis pagalbinių žodžių vaidmenį (turiu skubėti, pradėjo važiuoti, ėmė tempti ir pan.). Tokių formų, vadinamų infinityvais, randame beveik visose dabartinėse indoeuropiečių kalbose. Gretinant jas tarpusavyje krinta į akis ryškūs formų skirtumai ir kartu – didelis jų veiksmažodinės vartosenos panašumas. Patyrinėjus infinityvus istoriškai matyti, kad iš pradžių jie nepriklausė veiksmažodžio sistemai, o buvo į ją įtraukti įvairiose indoeuropiečių kalbose nevienodu metu ir mastu. Visų giminiškų kalbų infinityvai turi veiksmažodinių daiktavardžių kamienus, kai kurie (ypač senesniais raidos laikotarpiais) yra išlaikę ir daiktavardžiams būdingas linksnių galūnes. Tiek patys kamienai, tiek ir linksnių galūnės labai įvairuoja: iš 14 kamienų, išskirtų R. Jefferso (1975:135), tiktai tu ir ti kamienų infinityvai paliudyti daugelyje ide. kalbų grupių, o kitų kamienų – 1–3 grupėse. Tačiau ir to paties kamieno infinityvai kartais turi skirtingų linksnių galūnes, tad nėra kilę iš tos pačios pirminės formos. Pavyzdžiui, tokie yra tu kamieno infinityvai su galūnėmis: pr. -ton, -twei, s.ind. -tos ir pan. Seniausiai paliudytose ide. kalbose (hetitų, sen.indų) infinityvus kartais iš viso sunku atskirti nuo veiksmažodinių daiktavardžių – veiksmų pavadinimų: tos pačios formos vienur vartojamos kaip infinityvai, kitur išlaiko daiktavardžių funkciją.1 1.1.2. Lietuvių kalbos bendraties formos su -ti ir -tie < *-tei irgi yra išriedėjusios iš ti kamieno veiksmažodinių daiktavardžių – veiksmų pavadinimų (abstraktų), tokių kaip mirtis, prapultis, būtis. Šio kamieno veiksmažodžių abstraktai kitados rytinių baltų kalbose buvo labai produktyvūs ir plačiai vartojami. Po to, kai jų vietoje įsigalėjo dabar vyraujantys veiksmų pavadinimai su priesaga -imas/ -ymas, senosios ti kamieno abstraktų formos sustabarėjo ir ilgainiui virto infinityvais. Baltų kalbų infinityvai su -i (lie. nešti, nešti, nešti-s, la. nest, nestis, pr. billīt ”byloti, kalbėti”) ir su -ie < *-ei (lie. neštie, neštie-s, la. nestiē-s) atitinka i kamieno daiktavardžių vienaskaitos datyvą (-i ir *-ei gali būti tos pačios datyvo formos apofoniniais variantais). Tai 1 Pasak V. Ivanovo (1963:152–153), hetitų kalbos veiksmažodinių daiktavardžių vn. datyvo formų su -anna virtimą infinityvais galima pastebėti lyginant istorinius šaltinius. 74 leidžia manyti, jog formos mirtį/ mirtie ir pan. kitados buvo vartojamos kaip veiksmažodinių daiktavardžių datyvai (reikšme ”mirčiai”), ir tokia vartosena sudarė prielaidą išsirutulioti iš jų infinityvams. Daugelyje kitų giminiškų kalbų irgi linkstama versti infinityvais veiksmų pavadinimų datyvus. Pavyzdžiui, iš 700 infinityvų, aptiktų Rigvedoje, net 600 atitinka veiksmažodinių daiktavardžių datyvą (Sgall 1958; Szemerényi 1970:298). 1.1.3. Baltų kalbų infinityvai su -ti/ *-tei, formaliai žiūrint, gali būti kildinami ir iš ti kamieno lokatyvų (Otrębski 1956:243; Stang 1966:447; Hamp 1985:199—202); su lokatyvu bandoma sieti ir slavų infinityvą su -ti < *-tei (Stang ib. 447; Vaillant 1966 : 127).2 Požiūriai į datyvinę ir lokatyvinę tų formų prigimtį nėra iš esmės priešingi, nes seniausiais ide. kalbų raidos laikais datyvai su -i/ *-ei, galėjo sutapti su prieveiksmiškai vartojamomis formomis, vėliau įtrauktomis į linksnių paradigmą ir įprasmintomis joje kaip atskiras linksnis — lokatyvas (Toporov 1961 : 275 tt., 285; Mažiulis 1970 : 80, 128—129, 248 tt.). Taip galima interpretuoti ir F. Trávníčeko (1956 : 167 tt.) požiūrį į infinityvų kilmę iš ide. prieveiksmių. Tačiau tas datyvo ir lokatyvo formalus ryšys, matyt, paveldėtas iš laikų prieš infinityvų susidarymą. Tiek lietuvių, tiek ir kitų baltų kalbų infinityvų vartosenoje lokatyvinės reikšmės pėdsakų sunku įžiūrėti. 1.1.4. Prūsų kalboje greta infinityvo su -t (dat ”duoti”, gērbt ”sakyti”) plačiai vartojamas infinityvas su-twei, pvz.: dātwei ”duoti”, poutwei ”gerti”, westwei ”vesti”. Jis yra išriedėjęs iš tu kamieno veiksmų pavadinimų vienaskaitos datyvo su galūne -ei, t. y. *-tu-ei. Visai tokios pačios kilmės infinityvų su -tave būta s.indų kalboje (plg. dhātave ”duoti”, attave ”valgyti”). Tačiau rytinių baltų kalbose iš tu kamieno daiktavardžių datyvo kilusių infinityvų nėra, o supinas (siekinys) su -tų < *-tum yra kilęs iš tu kamieno kito linksnio — vienaskaitos akuzatyvo. Taigi baltų kalbos sutinka veiksmo pavadinimų, davusių pagrindą infinityvui, linksnio forma, bet iš dalies skiriasi kamienu. Tai rodo, kad veiksmažodinių daiktavardžių datyvai buvo įtraukti į veiksmažodžio sistemą ir virto infinityvais ne baltų prokalbėje, o savarankiškos tų kalbų raidos laikais. Kaip tik dėl to baltų kalbų duomenys padeda geriau suprasti infinityvo susidarymą, nes ryšys su pirmine veiksmažodinių daiktavardžių vartosena čia dar nėra visai išdilęs. Ir kitos indoeuropiečių kalbos, matyt, yra paveldėjusios ne bendras infinityvų nekeičiamas formas, o bendras jų susidarymo prielaidas. Tos prielaidos — sintaksinės, jų reikia ieškoti infinityvų vartosenoje. Čia padeda vidinė rekonstrukcija. Taikydami ją lietuvių kalbos sintaksinei sistemai, bandome išskirti joje senuosius bendraties vartosenos tipus ir nustatyti sandarą tų konstrukcijų, iš kurių išriedėjo bendratis kaip atskira nekeičiama veiksmažodžio forma. 2 Lingvistinėje literatūroje rašoma ir apie infinityvo su -ti kilmę iš priebalsinio -t kamieno lokatyvo (Brugmann 1911 : 424; Endzelins 1951 : 918; Hamp 1985 : 201—202; Zinkevičius 1981 : 164). Ši pažiūra neįtikima jau vien dėl to, kad t kamieno veiksmų pavadinimų baltų kalbose iš viso nėra. 75 1.2.1. Dadartinėje lietuvių kalboje bendratis dažniausiai siejama su asmenuojamais veiksmažodžiais, reiškiančiais: a) veiksmo pradžią ar pabaigą (pradedu / imu dirbti, leidosi bėgti, liovėsi vaikščioti, baigiau rašyti), b) galėjimą, privalėjimą, norą, mokėjimą, pastangas (galiu vaikščioti, turime grįžti, ketina mokytis, bandė pabėgti, noriu išvažiuoti), c) veiksmo perviršį ar nepakankamumą (padaugino gerti, pamažino sūdyti) ir pan. Bendratis čia nusako pagrindinio veiksmažodžio turinį, eina jo būtinu papildymu, o veiksmažodžio ir bendraties reiškiamų veiksmų subjektas sutampa. Glaudžius junginius infinityvai sudaro ir su veiksmažodžiais, reiškiančiais liepimą, skatinimą, prašymą; draudimą, trukdymą; leidimą, kvietimą ir pan., tik čia bendraties veiksmas priskiriamas kitam subjektui (liepė tylėti, prašė nedainuoti, draudžiu miegoti, trukdo skaityti, leido išsivai-kščioti, kvietė užeiti). Šių tipų konstrukcijos lietuvių kalboje, kaip ir daugelyje kitų dabartinių ide. kalbų, yra labiausiai paplitusios, sudaro pagrindinį bendraties vartosenos sluoksnį. Čia bendratis yra artimiausia asmenuojamoms veiksmažodžio formoms ir įžvelgti jos ankstesnės vartosenos pėdsakų yra sunku. 1.2.2. Senoji — vardžodinė — bendraties funkcija labiau išryškėja konstrukcijose, kuriose ji eina su pilnareikšmiais veiksmažodžiais (a) ar veiksmažodžiais junginiais su būtinu papildiniu (b), nėra sąlygojama jų junglumo ir žymi veiksmo ar kalbamojo dalyko tikslą ar paskirtį: a) Mes neseniai atsikėlėm čia gyventi LnkV; Moteriškos susėdo verpti ŽemR I 15; Ir liko tas žmogus ponaut tam dvare BsV 300³; b) Tarnus pastatė saugot BsP II 48; Ožys rado šieno paėsti Lt III 116; Patiese lentą pereiti Pvn; Gryta, jau prisiverpus, skirsto verpalus aust DnR 125; Lazdą pjaunies pasiremti PP 206. Jau Jonas Jablonskis (1935 : 30) atkreipė dėmesį į tai, kad tokia tikslą žyminti bendratis iš prigimties (“pagal kiltį”) yra veiksmažodinių daiktavardžių naudininkas. Pagal savo funkciją ji atitinka daiktavardžių naudininko formas ir gali būti vartojama su jomis pagrečiui: orei (= armiui, arti) žagrių neturime, plg. dar: sukosi lizdelį gyvenimui/ gyventi; ieškojo vietos nakvynei/ nakvoti; atnešė bulvių valgymui/ valgyti; lova bus reikalinga poilsiui/ pailsėti; sūnus gabus mokslui/ mokytis. Tikslo bendraties ir naudininko vartosenos paralelumą dažnai matome tiek tarmėse, tiek rašomojoje kalboje, plg.: Varnų ben porelę sau pietums nusisauja DnR 241 / Kad Dočys porelę varnų kept nusisauja 243. Naudininko vartosena šiose konstrukcijose yra pagrįsta paskirties (tikslo) reikšme, seniai rekonstruojama indoeuropiečių kalbų datyvui, laisvai siejamam su veiksmažodžiais (Brugmann 1911 : 555 tt.). Ta reikšmė buvo ypač būdinga veiksmažodžių abstraktams. Nors lietuvių kalbos bendratis jau yra praradusi tiesioginį ryšį su linksniavimu, pirminę paskirties datyvo reikšmę minėtais atvejais ji išlaikė nepakitusią ligi šių dienų. 3 Pavyzdžių šaltiniai žymimi tokiais pat sutrumpinimais kaip didžiajame ”Lietuvių kalbos žodyne” ir tritomėje ”Lietuvių kalbos gramatikoje” (V., 1965—1976, sutr.: LKŽ I—III). 4 Daugiau pavyzdžių su tikslo reikšmės infinityvu žr. Jablonskis 1935 : 30; 1957 : 475—476; Fraenkel 1928 : 129—132; Balkevičius 1963 : 226—227; LKG III 170—171, 260. 76 2. NAUDININKAS SU BENDRATIMI (DATIVUS CUM INFINITIVO) 2.0. Įtraukta į veiksmažodžio formų sistemą, lietuvių kalbos bendratis gavo veiksmažodinį linksnių valdymą. Tranzityvinių veiksmažodžių bendratys valdo galininką, rečiau — kilmininką, panašiai kaip atitinkamos kitos veiksmažodžio formos, plg.: grąžino skolą — liepė grąžinti skolą, norėjo grąžinti skolą, atsiuntė įsakymą grąžinti skolą; laukė tėvų — prašė laukti tėvų, atsiuntė prašymą palaukti tėvų ir pan. Tačiau tais atvejais, kai bendratis laisvai siejama su sakinio branduoliu ir turi jau minėtą paskirties ar tikslo reikšmę, jos žymimo veiksmo objektas reiškiamas ne galininku, o naudininku, plg.: pritrūko pinigų skolai grąžinti. Tai vad. naudininko su bendratimi konstrukcija (dativus cum infinitivo, toliau DI). Pagal bendraties ryšį su naudininku ši konstrukcija tarsi išsiskiria, „iškrinta“ iš dabartinėje kalboje vyraujančios sintaksinių ryšių sistemos. Vidinės rekonstrukcijos požiūriu tai galima laikyti dingstimi prielaidai, jog čia turime sintaksinį archaizmą, pagrįstą senesne sintaksinių ryšių būkle. Todėl šią konstrukciją pravartu aptarti detaliau. Norint išsiaiškinti DI pirminę sandarą, reikia apsiriboti nuo išoriškai panašių pasakymų, kuriuose asmenuojamoji veiksmažodžio forma sudaro su bendratimi 1.2.1. minėto tipo glaudžius vienetus, o naudininkas eina veiksmažodžio papildiniu, pvz.: liepė bernui važiuoti, trukdo/ padeda dirbti žmonėms, patarė sūnui gydytis, draudė medžioti kitiems ir pan. DI toliau bus vadinamos konstrukcijos, kuriose datyvas nepriklauso nuo veiksmažodžio junglumo ir kartu su infinityvu reiškia tikslą ar paskirtį. ariau (lauką) rugiams sėti 2.1.1. Pagal santykį su kitomis sakinio dalimis galima išskirti tris DI konstrukcijų grupes: a) DI siejamas su veiksmažodžiu (tariniu): Nesikalbink kitiems patarti Šim; Prašom, lenk (gerk) ponaiti, lenk kirminui numarinti Jabl; Šovė į orą pagąsdinti žmonėms Myk - Put; Jis negal daugiau užsidirbti, kaip tiktai sau išsimaitinti Šln. b) DI siejamas su veiksmažodžiu ir su jo valdomu daiktavardžiu ar įvardžiu: Atvežiau karčių tvorai tverti Vb; Aš tau duosiu šilkų skepetėlę ašarėlėms nusišluostyti tts (Jabl); Pasiėmė jauną mergelę vaikams prižiūrėti Simon. c) DI siejamas tik su daiktavardžiu, einančiu sakinio papildiniu arba veiksniu: Kamarą daiktams pasidėti visiškai atėmė Simon; Tas kuris malkoms kapoti visai atšipoSrv. Labiausiai paplitusios ir vyraujančios yra (b) grupės konstrukcijos. Antra vertus, (c) grupės konstrukcijų pasitaiko tik retkarčiais. Jau sinchroniškai žiūrint jas galima laikyti išvestinėmis iš (b) grupės, kur jaučiamas DI ryšys ne tik su daiktavardžiu, bet ir su pagrindiniu veiksmažodžiu. Tas ryšys paprastai išlieka ir tada, kai tariniu eina pasakyta ar numanoma veiksmažodžio būti forma, pvz.: Koks čia geras iešmas biedžiui kepti BsP II 91. J. Jablonskis (1957 : 598) įžvalgiai pastebėjo, kad čia implikuojama vardinė dalis tinkamas, skirtas, ar pan.: Ne visų burnos (burnos tinka, geros, skirtos) putrai srėbti. 77 Tai patvirtina ir klausimai, kurie liaudies pasakose yra keliami su DI susijusių daiktavardžių reiškiamoms sąvokoms, pvz.: Ateina garnys su dideliu gūželiu. — Kam [t.y. kam skirtas, reikalingas] tas gūželis? — Pinigams dėti. — Kam tie pinigai? — Pievoms pirkti. — Kam tos pievos? — Karvėms ganyti LTRn 396 (plačiau žr. Toporov 1963 : 151). Iš (a) grupės pavyzdžių matyti, kad konstrukcijos sąsaja su daiktavardžiu apskritai nebūtina: DI čia priklauso tiesiog nuo pagrindinio veiksmažodžio. Šios grupės konstrukcijos taip pat gali būti suprantamos kaip atsakymai į klausimus Kam? Kuriam tikslui?, plg.: Kam čia ari, Juozai? — Linams sėti (JablRR I 598). Tarp (a) ir (b) grupių nesunku pastebėti aiškų ryšį ir pereinamumą: jeigu veiksmažodį papildysime objektą žyminčiu daiktavardžiu (plg.: Lenk s t i k l e l į, ponaiti, kirminui numarinti) arba parafrazuodami žodžių junginiu nusakysime veiksmo sąvoką (plg.: P a l e i d o šuvį į orą pagąsdinti žmonėms), gausime (b) grupės konstrukcijas, plg. dar: Dvare s k a m b i n a karvėms milžti Žem ir Bokšte varpai suskambėjo mergužėlei palydėti tts (JablRR I 599). Taigi (a) ir (b) grupės yra variantai to paties tipo: DI siejamas su sakinio branduoliu — veiksmažodžiu arba veiksmažodžio ir nuo jo priklausomo linksnio junginiu. 2.1.2. Nors DI dažnai vartojamas kaip tikslo šalutinio sakinio atitikmuo, bet jis gali atstoti anaiptol ne kiekvieną tikslo šalutinį sakinį, ir atvirkščiai. Gyvojoje kalboje DI ypač įprastas tais atvejais, kai galimas ir vienas tikslą ar paskirtį žymintis naudininkas (be bendraties). Plg. Jablonskio pateiktus gretinimus: Parsinešiau kelis svarus mėsos pietums/ pietums išsivirti; Žmonės veža plytas bažnyčiai/ bažnyčiai statyti; Kryžius pastatytas jo darbų atminimui/ darbams atminti JablRR I 596 (žr. dar Valiulyte LKG II 34 — 35). Taip pat kaip daiktavardžio naudininkas su sakinio branduoliu siejama ir viena bendratis: Patiesė lentą pereiti Pvn; Lazdą pjaunies pasiremti PP 206 (žr. 1.2.2). Net tame pačiame sakinyje paskirtį ar tikslą kartais galima nusakyti ir daiktavardžio naudininku, ir bendratimi, ir abiem drauge. Tas vartosenos paralelumas pastebimas tiek (a), tiek (b) grupės konstrukcijose, plg.: a) Iš pradžių ariau tik miežiams/ sėti/ miežiams sėti. b) Tėvas parsivežė malkų trobai/ kūrenti/ trobai kūrenti. Dvaro vartai platūs arkliams/ įeiti/ arkliams įeiti. Visa tai rodo, kad DI sudaro du sakinio branduolį išplečiančius ir nuo jo priklausančius palydovai: paskirties (tikslo) naudininkas ir taip pat paskirtį reiškianti bendratis. Kaip jau minėta, pati bendratis yra išriedėjusi iš veiksmažodinio daiktavardžio — veiksmo pavadinimo naudininko. Tad aptarti konstrukcijos dėmenų ryšiai leidžia įžiūrėti tokią DI pirminę struktūrą5. 5 Sutrumpinimai: N — nomen (vardažodis), V — verbum (veiksmažodis); NV — nomen verbale (veiksmažodinis vardažodis), nom — nominativus, dat — dativus. Strėlė → žymi prijungimo, ↔ tarpusavio sąsajos ryšį. 78 Pavyzdžiui, konstrukcijos pirkau arklių laukams arti dėmenų ryšį galima pavaizduoti taip: Taigi DI tiesiogiai atspindi bendraties kilmę iš veiksmažodinių daiktavardžių naudininko. Pagal savo pirminę sandarą DI pasirodo esąs nuo sakinio branduolio priklausomas dvejybinis paskirties (tikslo) naudininkas (dativus duplex). 2.1.3. Tokia DI pirminės struktūros samprata iš esmės sutinka su A.Potebnios (1958 : 387 tt.), F.Kuršaičio (1876 : 406), J.Jablonskio (1935), vėliau P.Trosto (1958 : 273), I.Marvano (1960 : 10) išsakytomis mintimis. Ypač taikliai DI apibūdino Jablonskis sakydamas, kad čia ”siekiui pareikšti vartojame du datyvu, vieną paprasto substantyvo ir kitą, vadinamą dabar infinityvu. Substantyvas reiškia, kokiam (30) daiktui, kokiam laikui arba kokiam tikslui kas reikalinga ar daroma, o infinityvas, pridėtas prie tokio datyvo, dar geriau paaiškina ir nurodo tą siekį, kuriam tinka arba kuriam vartojamas koks daiktas” (Jablonskis 1935 : 30—31). Beje, F.Kuršaitis rašė tik apie DI sąsają su daiktavardžiais, o jo mintį toliau išplėtojęs H.Engertas (1937 : 109—111, 1938 : 45—56) nusprendė, kad konstrukcija esanti tik atributinė, atsakanti į klausimą ”Kas tai yra?” ir su pagrindiniu veiksmažodžiu neturinti jokio ryšio. Kalbininkai, vėliau nagrinėję DI kalbos kultūros požiūriu, taip pat daugiausia dėmesio kreipė į jo prasminį ryšį su sakinyje einančiu daiktavardžiu (Balčikonis 1978 : 267—269; 392—393; Paulauskienė 1970 : 49 tt.; Piročkinas 1986 : 188—190, panašiai ir Haudry 1968; 1977 : 104 tt. su kitų indoe. kalbų perspektyva). Tačiau istoriškai sieti DI tik su sakinyje einančiu daiktavardžiu neleidžia jau aptarti (a) grupės pavyzdžiai ir išvestinis atributinių konstrukcijų pobūdis. Kadangi DI išplečia sakinio branduolį, o jame svarbiausią vaidmenį turi veiksmažodis, nepaneigiamas lieka E.Fraenkelio teiginys, kad konstrukcijos pagrindą sudarė sakiniai, kuriuose DI iš esmės (”im Grunde”) priklauso nuo pagrindinio veiksmažodžio (1925 :60). 2.1.4. Pačioje DI konstrukcijoje, paimtoje atskirai, daiktavardžio ar įvardžio naudininkas dažniausiai žymi bendraties veiksmo objektą. Kai kurie tyrinėtojai, aiškinę DI ir giminiškų kalbų atitinkamų konstrukcijų kilmę, manė, kad vietoj datyvo čia iš pradžių ėjęs akuzatyvas, valdomas tikslą reiškiančio veiksmažodinio daiktavardžio (mat veiksmažodiniai daiktavardžiai senuosiuose indų ir kitų kalbų paminkluose paprastai išlaiko veiksmažodžiams būdingą linksnių valdymą). Akuzatyvas čia buvęs pakeistas datyvu dėl pagrindinio veiksmažodžio (Brugmann 1916 : 917 tt.) arba veiksmo pavadinimo datyvo įtakos (atrakcijos) tais laikais, kai pastarasis dar nebuvo virtęs nekaitomu infinityvu (Schleicher 1856 : 311; Delbrück 1897 : 470; Miklosich 1874 : 79 844). Keisdamas atrakcijos sampratą kongruencija (derinimu), panašiai aiškina konstrukcijos dėmenų santykius W.Boederis (1980). Tokiai pažiūrai į DI kilmę prieštarauja ne tik jau aptartas konstrukcijos dėmenų ryšys su sakinio branduoliu, bet ir prasminių santykių tarp jų įvairumas. Daiktavardžio naudininkas lietuvių kalboje čia gali reikšti ne tik bendraties veiksmo objektą, bet ir subjektą: Įplyiau pieno kačiukams užlakti Ktk (plg.: kad kačiukai užlakty); Tu turi dukterį smakui praryti LB 190 (plg.: kad smakas prarytų); Miške buvo įkelta dvidešimt inkilų zylėms perėti (plg.: kad zylės perėtų) LKG III 173. Tokių konstrukcijų pasitaiko ir senuosiuose kalbos paminkluose nuo pat raštijos pradžios, plg.: lawonus kitus ing wandeni mete szuwims walgiti Mž 427 (= kad žuvys valgytų). Kartais naudininkas žymi ir bendraties veiksmo aplinkybę, pvz.: Pasiėmė verpalų nakčiai verpti (plg.: kad naktį verptų). Kiekvieno iš DI dėmenų ryšys su sakinio branduoliu čia akivaizdus (plg.: pasiėmė nakčiai/ pasiėmė verpti). 2.1.5. Nors abų DI pagrindą sudariusios konstrukcijos dėmenys buvo priklausomi nuo sakinio branduolio, tačiau centrinę vietą tarp jų, matyt, iš pat pradžių turėjo daiktavardinis (ne veiksmo pavadinimas). E.Fraenkelis (1925 : 60; 1928 : 131) laikė infinityvą (iš kilmės — veiksmo pavadinimą) prie vardažodžio datyvo pridėtu papildymu (”epengetischer Zusatz”). Toks sintaksinių vienetų ryšys, kai vienas papildo kitą, bet abu vienodai priklauso nuo trečiojo, vadinamas apoziciniu. Juo siejami vienetai kiekvienas atskirai gali atstoti vienas kitą, bet vienas iš jų paprastai esti savo reikšme pagrindinis, antras — papildomasis, paaiškinamasis ir dažniausiai eina po pagrindinio (Seiler 1960 : 198; Valeckienė 1984 : 111). Kad vardažodžio datyvas DI konstrukcijoje semantiškai buvo pagrindinis, rodo jo vyraujanti prepozicija tiek lietuvių kalboje, tiek ir senuosiuose kitų ide. kalbų paminkluose (plg. Sgall 1958 : 202; Kurylowicz 1964 : 162). ėjau lauko arti/ arty 2.2.1. DI dėmenų pirminį ryšį su pagrindiniu veiksmažodžiu rodo ir konstrukcijos vartojimo leksiniai apribojimai, jos sandaros priklausymas nuo veiksmažodžio leksinės reikšmės. Kai pagrindinis veiksmažodis žymi judėjimą, daikto būvio keitimą, kitimą (ar nekitiimą — kaip veiksmažodis likti), tikslas nusakomas ne naudininku, o kilmininku su bendratimi pvz.: Aš eisiu į kalnelį gelsvų kviečių kirsti VD I 290 (Alv); Kiti išlaksė arklių atsivesti Žem; Moterys susėdo linų verpt Vrn; Mergaitė liko namų saugot (bet: Palikau šunį namams saugot), žr. LKG III 169. Kaip ir konstrukcijose su naudininku, tikslas gali būti reiškiamas ir vienu kuriuo dėmeniu (vienu genityvu ar viena bendratimi). Senis parėjo pietų/ pietų valgyti/ valgyti Tokius pat sintaksinius ryšius kaip infinityvas turi atitinkamose konstrukcijose vartojamas siekinys (supinas), būdingas Rytų Lietuvos tarmėms, plg.: Senis parėjo pietų/ pietų valgytų/valgytų Siekinys, kaip ir bendratis, yra vardažodinės kilmės: jis išriedėjo iš sustabarėjusio tu kamieno veiksmo pavadinimų galininko. Šio kamieno veiksmų 80 pavadinimai (abstraktai) baltų prokalbėje turėjo svarbų vaidmenį žodžių darybos sistemoje, ir tik vėliau rytų baltų kalbose ėmė ryškiai vyrauti ti kamieno abstraktai (S.Ambrazas 1987 : 92 — 93). Sakiniose su judėjimo veiksmažodžiais tau kamieno abstraktų akuzatyvas iš pradžių yra turėjęs judėjimo tikslo reikšmę, paliudytą ir kitose ide. kalbose senaisiais jų raidos laikais, plg.: s.ind. sa gamad indro... vasūnām dātum RV V 36.1. ”ateik, Indra... dovanų duotų (paž.: davimą)” (Jeffers 1976 : 2), lot. eunt spectatum ”ėjo žiūrėtų (paž.: žiūrėjimą)” ir pan. Tačiau tu kamieno abstraktai labai seniai tapo neproduktyvūs, jų akuzatyvas sustabarėjo ir virto nekaitoma forma — supinu. Prie siekimą reiškiančio genityvo, savo ruožtu priklausančio nuo pagrindinio veiksmažodžio, supinas pris šliejo jau, matyt, kaip nekaitoma forma, nebeturinti linksnio reikšmės. Paskui iš daugelio konstrukcijų su judėjimo ar būsenos kitimo veiksmažodžiais supiną išstūmė bendratis. J.Palionis (1967 : 199 — 200; 1974) nustatė, kad dar XVI ir XVII a. supinas (siekynys) buvo vartojamas daugelyje lietuvių kalbos tarmių, kuriose vėliau jį pakeitė bendratis. Kadangi ti kamieno veiksmažodiniai daiktavardžiai vyraujančią vietą tarp veiksmo pavadinimų užėmė vėliau, jų naudininkas ilgiau išlaikė linksnio reikšmę. Naudininko reikšmę, kaip matėme, ir dabar bendratis tebeturi daugelyje paskirties konstrukcijų. Todėl naudininko konstrukcijose su bendratimi yra geriau išlikusi pirminė sintaksinių ryšių būklė.6 Sintaksinių ryšių kaita 2.3.1. Nors DI demenų pirminis ryšys su sakinio branduoliu daugeliu atvejų dar jaučiamas, bet pati konstrukcija jau gali būti vartojama kaip atskiras sintaksinis vienetas, reiškiantis veiksmo paskirtį (tikslą). Ji eina ir sakiniuose, kuriuose vienas naudininkas (be bendraties) netiktų ar turėtų visai kitą prasmę, pvz.: Bičiuliams sukviesti lauke tik priešėplnio Žem; Ar matota, koks čia geras iešmas briedžiui kepti BsP II 91; Kiti pažadėjo ir vaikiukus leisti duobei iškasti Jabl. Tokiais atvejais naudininką linkstama suprasti kaip bendraties veiksmo objektą. Tačiau tik retkarčiais tai paveikia ir konstrukcijos gramatinę formą: naudininkas pakeičiamas įprastiniu tiesioginio papildinio linksniu — galininku, pvz.: Aš ugnelę pasikūriau pusrytukus virti Sch 158; Duok, Dievuli, giedrą dieną man rūteles sėti VD I 373. Tokių pasakymų apstu Mažosios Lietuvos šnektų užrašuose ir Donelaičio raštuose, pvz.: Jie sau karnų vyžas nusipint užsigeidžia DnR 201 (žr. dar Jablonskis 1957 : 598). Galininko skverbimąsi į naudininko vietą pastebime jau XVI—XVII a. raštuose, pvz.: Pastate tieq Wiskupus waldžiot bažnyčiā Diewo SP I 226₃₁; Nesa esch persenna esmi wirą imti BrB Rut 1,12 (das ich einen man neme LB). 6 Tyrinėjant atitinkamas konstrukcijas Vedose taip pat yra pastebėta, kad seniausią vartoseną ten yra išlaikiusios tos infinityvų formos, kurios vėliausiai atsiskyrė nuo veiksmažodinių daiktavardžių (Sgall 1958 : 209). 81 Bendrinėje kalboje tokios konstrukcijos iki šiol taisomos kaip netaisyklingos (plg. KPP 78), bet kai kur jau svyruojama, ir linksnio vartojimo norma buvo ne sykį diskutuota (Balčikonis 1978 : 267—269; 392—393; Pupkis 1980 : 144; Šukys 1984 : 81—83; Piročkinas 1986 : 188—189). 2.3.2. Dėl sintaksinių ryšių pergrupavimo galininkas ėmė skverbtis ir į konstrukcijas, priklausomas nuo judėjimo ir būsenos kaitos veiksmažodžių. Pagrečiui su kilmininku jis neretai pavartojamas vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmėse, raštuose yra paliudytas nuo XVII a., o tautosakoje — nuo seniausių užrašymų, pvz.: Ir atjojo trys berneliai berus žirgus girdyt StnD 31; Siuntė mane motinėlė dvarelį nušluot Klv (VD I 333); Einų karvę/ karvės perrišti Dkš; Jis kojas palikęs bėgo kirvį atsi nešt BsP I 35; Begą regiet iš dangaus nusiunsta berneli S1G I 53 (žr. dar LKG III 169; Piročkinas 1972 : 133). Tačiau Donelaičio raštuose (kitaip negu 2.3.1. minėtais atvejais), čia gerai išlaikytas siekinio kilmininkas, plg.: Medžių vogt tamsoj į šilo pašalį traukiaus DnR 201 ir pan. Jonas Jablonskis (1935 : 36) yra atkreipęs dėmesį į tai, kad kilmininkas su siekiniu vartojamas tada, kai jis ir vienas galėtų reikšti veiksmo tikslą (t.y. kai tarp veiksmažodžio ir kilmininko yra tiesioginis ryšys — V.A.). Kai vienas kilmininkas dėl sakinio prasmės negalimas, siekinys valdo galininką (kaip ir bendratis ką tik cituotuose pavyzdžiuose), pvz.: Puolė visi bučiuotų rankas seneliui; Stankunas nubėgo sudėtų pinigus advokatui. Pasak Arnoldo Piročkino (1972 : 132 — 133), toks skirtumas daromas ir dabar kai kuriose šnektose (apie Veliuoną, Jurbarką). 2.3.3. Tolesnis DI raidos etapas paliudytas latvių kalboje. Konstrukcijos, kuriose datyvas žymi infinityvo veiksmo subjektą, joje gerai išlikusios ir savo sandara atitinka lietuviškąsias, plg.: Es neņēmtu lielu sievu vējinam vēcināt ME IV 548, paž.: ”Aš neimčiau aukštą žmogą vėjeliams linguoti” (žr. dar Ozols 1967 : 150). Taip pat kaip lietuvių kalboje čia paskirtis reiškiama ir vienu daiktavardžio datyvu, pvz.: celās darbam ”kėlėsi darbui”; ko atstāšu pieminai ”ką paliksiu atminimui” (Bergmane 1959 : 379; 1962 : 31) ir pan. Kad tikslo infinityvas latvių kalboje irgi yra išlaikęs veiksmo pavadinimo datyvo reikšmę, matyti iš K.Mülenbacho gretinimų: Putras nav ne paost (= ne paošana); ”Sriubos nėra nė pauostyti (= pauostymui); Jauka bija uzskatīt (= uzskatīšanai) ”Graži buvo pažiūrėti (= pažiūrėjimui)” ir t.t. (Mülenbachs 1928 : 193). Antra vertus, su infinityvu siejamas daiktavardis ar įvardis, reiškiantis infinityvo veiksmo objektą, latvių kalboje jau turi ne datyvo, bet akuzatyvo formą, pvz.: Došu savu kumeliņu rožu dārzu noecēt ”Duosiu savo arklei rožių daržą išakėt” (Mülenbachs 1928 : 193). Akuzatyvas čia vartojamas vietoj datyvo jau XVII a. raštuose, pvz.: Deews darrīja... Spihdekļus/ to leelaku to Deenu waldīt/ un to masaku Spihdekli to Nakti waldīt G1B I Moz 1,16, paž.: ”Dievas padarė... šviesulius, tą didesnį dieną valdyti ir tą mažesnį šviesulį naktį valdyti”; nehme līnu Swahrkus wiņņu peewilt Judit 16,8, paž.: ”ėmė (t.y. apsisegė) linų sijoną jį apgauti”. Taigi sintaksinių ryšių pergrupavimas latvių kalboje jau yra pakeitęs kon- 82 strukcijos gramatinę formą. 2.3.4. Latvių kalboje akuzatyvas įsigalėjo vietoj genityvo ir konstrukcijose su judėjimo bei būsenos kaitos veiksmažodžiais, pvz.: Nu es iešu sētņā kājas, rokas pūtināt BW 6936, paž.: ”Dabar aš eisiu kiemelin kojas rankas ilsinti”; Tur teceju slotas griezt BW 1271, paž.: ”ten bėgau šluotas sukti” (Ozols 1967 : 151); Visi spiedās uz durvīm saņemt negaidītos viesus MLLVG II 20, paž.: ”Visi spaudės prie durų sutikti nelauktus svečius”; Saimnieks sūtīja puiši krūmus izplaut (Mülenbachs 1928 : 196), paž.: ”Šeimininkas siuntė berną krūmus išpjauti”. Akuzatyvas čia įsigalėjęs jau XVII a. raštuose, plg.: tas to sutia uz sawu cematu cūkas ganīt EEV(ASpr I 6210), paž.: ”tas tą siuntė į savo lauką kiaules ganyti”; ESUS egaa namma... maize est ib I 194, paž.: ”Jezus ėjo į namus duoną valgyti”. Tačiau tarmėse, išlaikiusiose supiną, su juo išlaikytas ir senesnis genityvas, pvz.: Iēsim guōvu slāuktul! Valmiera (Endzelins 1951 : 562); Tēvs aizgāja bīšu kāptu ME I 301 ”Tėvas išėjo bičių koptų”. Kitų kalbų atitikmenys 2.4.1. Kitose giminiškose kalbose infinityvo konstrukcijų raida yra pažengusi gerokai toliau. DI kai kuriose galima aptikti tik ankstyvais jų raidos laikotarpiais. Senojoje bažnytinėje slavų ir senojoje čekų kalboje randamos DI liekanos, tyrinėtojų laikomos sintaksiniais archaizmais, savo sandara ir reikšme atitinka lietuvių kalbos konstrukcijas. Datyvas jose gali reikšti tiek infinityvo veiksmo subjektą, pvz. s.bažn.sl. sětvoriť mi chizinu sěsti mi vъ neï Supr 204,2, paž.: ” padarys man trob elę sėdėti man joje”, tiek ir objektą, pvz.: s.ček. kúpichu pole pútnikóm hřesti Hrad. ”pirko lauką keleiviams laidoti”7 Datyvo ryšį su sakinio branduoliu (resp. veiksmažodžiu) sen. čekų kalboje rodo ta aplinkybė, kad datyvas čia išlieka ir tada, kai infinityvą jau pakeičia prielinksninė konstrukcija, plg.: kúpichu pole na pohřeb pútnikóm, paž.: ”pirko lauką ant laidojimo keleiviams” (Trávníček 1956 : 170, 174). Panašiai kaip lietuvių kalboje čia nuo seno vartojamas ir vienas daiktavardžių tikslo datyvas. 2.4.2. Itin reikšmingos DI pirmykštei būklei nustatyti yra atitinkamos sen. indų kalbos konstrukcijos. Jų sandara Vedose visai sutampa su ta, kurią vidinės rekonstrukcijos būdu galima atstatyti senovės lietuvių kalbai. Infinityvas ten dar turi pardigmines veiksmažodinių daiktavardžių datyvo formas (su -tavāi/ tave, -adhyai, -áye, -e) ir pati konstrukcija yra aiškiai išlaikiusi dvejybinio datyvo pobūdį. Pirmasis (daiktavardžio ar įvardžio) datyvas irgi gali reikšti tiek veiksmo subjektą (a), tiek objektą (b), plg.: a) átho indrāya pātave sunú sómam RV 1,28,6, paž.: ”taigi Indrai gėrimui (gerti) sunk so- 7 Plačiau apie slavų kalbų DI žr. Miklosich 1874 : 857 tt., Потебня 1958 : 389; Los 1922 : 172—173; Gebauer 1929 : 380, 579—580; Vondrák 1928 : 265, 408; Trávníček 1956 : 170 tt. 83 ma”; b) pība... vṛtrāya hāntave śaviṣṭha RV 4,13,3, paž.: ”gerk... Vrtrai nužudymui (nužudyti), galingasis”8. Panašus kaip baltų bei slavų kalbose ir konstrukcijos santykis su paskirtį žyminčių pavienių daiktavardžių datyvu. Vis dėlto jau Vedose dvejybinis datyvas (resp. DI) yra reliktinio pobūdžio (Sgall ib. 209). Dėl konstrukcijos dėmenų sintaksinių ryšių pergrupavimo vietoj dvejybinio datyvo (DI) dažniau vartojamos konstrukcijos su tų pačių ”infinitivų” valdomu akuzatyvu. 2.4.3. Ryškių atitikmenų baltų DI turi ir hetitų kalbos dantiraščio tekstuose. Tarp tikslą reiškiančio datyvo su infinityvu ir pagrindinio veiksmažodžio čia matome baltiškosios konstrukcijos sandarai būdingus ryšius, plg.: nankān ANA ERĪNMĒŠ ŠA KUR (UGUTI) (ni)—ninku̯anzi u̯eriat Hatt. 11 IV 4, paž.: ”ir jį kariams šalies (aukštutinės) surinkti pasiuntė” (Ose 1944 : 40, Hahn 1953 : 112; 1966 : 390). Hetitų infinityvas su -u̯anzi (nininḳu̯anzi ”surinkti”) iš archaiško kamieno u̯ant- čia turi tą pačią datyvo—”lokatyvo” galūnę -i kaip lietuvių infinityvas su -ti. Veiksmo paskirtį (tikslą) hetitų k. datyvas dažnai žymi ir eidamas vienas, be infinityvo. 2.4.4. Taigi baltų kalbų DI atitinka minėtas giminiškų kalbų konstrukcijas tiek savo pirmine sandara, tiek reikšme ir panašia tolesnės raidos kryptimi. Infinityvas šioje konstrukcijoje yra išlaikęs paskirties reikšmę, kurią vardžodžių datyvas turi nuo seniausių laikų. Lyginimas su kitomis kalbomis patvirtina, kad DI sintaksinis pamatas yra dvejybinis paskirties (tikslo) datyvas, kurio antruoju dėmeniu ėjo veiksmažodinis daiktavardis. Apozicinis ryšys tarp abiejų šios konstrukcijos narių — tai senovinis sintaksinių ryšių tipas, būdingas indoeuropiečių kalboms ankstyvais jų raidos laikotarpiais. Tais ryšiais pagrįstos ir dvejybinį linksnių konstrukcijos. Dvejybinis datyvas su veiksmažodiniais daiktavardžiais — veiksmų pavadinimais, matyt, seniai prieš atsirandant infinityvams buvo vartojamas tikslui ar paskirčiai reikšti ir sakinyje atlikdavo tą vaidmenį, kurį vėliau perėmė infinityvinės konstrukcijos ir šalutiniai tikslo sakiniai. Šiuo atžvilgiu dvejybinis datyvas su veiksmažodiniais daiktavardžiais yra artimas dvejybiniaṃs linksniams su veiksmažodiniais būdvardžiais (vėliau — dalyviais). Iš tokių dvejybinių linksnių išriedėjo absoliutinės konstrukcijos ir galininkas bei kilmininkas su dalyviu. Tai patvirtina svarbią veiksmažodinių vardžodžių vietą pirmykštėje ide. kalbų sakinio sandaroje. 3. VARDININKAS SU BENDRATIMI (NOMINATIVUS CUM INFINITIVO) laukas liko arti 3.1.1. Paskirtį žyminti bendratis nuo seno vartojama prie būsenos veiks- 8 Žr. Delbrück 1888 : 413; Sgall 1958 : 200 tt.; Haudry 1977 : 106—122 su lit. F. Renou (1937 : 28) manė esant galima ”infinityvą” hāntave ir pan. kildinti iš veiksmažodinio būvardžio datyvo, tačiau tam prieštarauja tiek kai kurių sen. indų (Haudry 1977 : 122, 436), tiek baltų, slavų ir kitų kalbų infinityvų morfologinės ypatybės. 84 mažodžių, pvz.: kliūti, likti, rūpėti, tekti, apsimokėti, įkurėti, pasitaikyti ir pan. Tokiais atvejais daiktas, kurio būseną nusako veiksmažodis, reiškiamas vardininku. Būseną patiriantis subjektas gali būti arba neišreikštas (a), arba išreikštas naudininku (b): a) Bepaliks tas sienelis sugrėbt Lpl; Darbas nelengvas teko dirbt Gg; Rūpėjo tas šienas daužyt Krp; Apsimoka linai sėt? Rd; Kitąsyk pasitaiko ir toks vyras gaut Mrj; b) Man kas belieka daryt? Ds; Man kliūn(a) visi darbai nudirbti Vvr; O čia jam rūpi pinigai skaityti BsP III 69; Nebepatiko ožkelei sodrį žolelė pešti Žem (LKŽ XIII 286). Jau 1893 m. Jonas Jablonskis yra įžvalgiai pastebėjęs, kad tokio tipo sakiniuose vardininkas eina veiksniu, o ”infinityvas čionai tiktai paaiškina ar papildo predikatą... Pavyzdžiui paimsime sakinį ”man jau rūpi avižos”; jei predikatą ”rūpi” paaiškintume da infinityvu ”pjauti”, tad gautume jau visą konstrukciją nominatyvo su infinityvu: ”man jau rūpi avižos pjauti” (1935 : 32). Tai galima pasakyti tiek apie (a), tiek ir apie (b) grupės pavyzdžius: vardininkas eina į jų branduolį, o bendratis gali būti praleista nepažeidžiant gramatinės sandaros: bepaliko sienelis, teko darbas, apsimoka linai ir t.t. Paskirties reikšmė, būdinga veiksmažodinių daiktavardžių naudininkui ir iš jo išriedėjusiai bendračiai, čia yra kiek labiau išblankusi negu aptartose DI konstrukcijose, bet nesunkiai atsekama lyginant pasakymus su bendratimi ir be jos. Bendraties papildomas vaidmuo dar ryškesnis sakiniuose, kur subjektą žyminčio naudininko apskritai negalima pavartoti, pvz.: Greit rugiai prasidės pjauti Mžk; Jau paspėjo rugiai pjauti Žrm (LKŽ XIII 387). Taigi konstrukcijos modelį galima užrašyti taip: (man) kliuvo/ teko/ rūpėjo/ nusibodo... rugienos (arti) Tokių konstrukcijų paliudyta nuo raštijos pradžios, plg.: iam wenam pareitissi ir uszgulli garbe, schlawe a czestis dotį WP 33. 3.1.2. Aptarti konstrukcijos dėmenų ryšiai dabar jaučiami anaiptol ne visuose sakiniuose su minėtaisiais būsenos veiksmažodžiais. Seniai praradusi ryšį su vardažodžio paradigma, bendratis ėmė šlietis prie asmenuojamosios veiksmažodžio formos, sudarė glaudų junginį, vartojamą ir sakiniuose be vardininko, plg.: Man teko važiuoti; Vaikui terūpi dūkti; Mortai nusibodo sėdėti ir pan. Tranzityvinių veiksmažodžių bendraties objektą imta reikšti galininku ar kilmininku, pvz.: Atsitiko jam pro kapines praeinant duobkasius sutikt BsV 92; Bene rūpės darbą dirbti arba vargą vargti? Žem R I 173; Meškai apkrūvėjo klausyti lakštingalos Krž (LKŽ V 834). Dabar bendrinėje kalboje jau vyrauja pertvarkytas konstrukcijų su tranzityvine bendratimi ryšių modelis: (man) kliuvo/ teko/ rūpėjo/ nusibodo... arti rugienas Konstrukcijos vidinių ryšių pertvarkymas lietuvių kalboje dar nėra pasibaigęs — tai gyvas procesas. Rytų ir pietų aukštaičių tarmėse su bendratimi plačiai vartojamas vardininkas. Tačiau jis čia dažnai suprantamas kaip nuo bendraties priklausomas objekto linksnis, pvz.: Sekas pagaut ešerys Mrk; Šitoks geras rūbas neapsimoka parduot Trgn; Teko man iškast senas šulnys Grnk. 85 Vardininko čia jau negalime laikyti sakinio veiksniu, plg.: *sekas ešėrus, *teko šulnys. medus gardau/ gardus valgyti 3.2.1. Panašiai kaip su minėtais būsenos veiksmažodžiais bendratis siejama ir su tariniu, kurio vardine dalimi eina būdvardžiai. Jie gali turėti kaitomą vyriškosios arba moteriškosios giminės formą (a). Tačiau dažniausiai su bendratimi siejama būdvardžių bevardė giminė, žyminti asmens ar daikto būseną (b). Tos būsenos subjektas (kaip ir 3.1. aptartuose sakiniuose) abiem atvejais gali būti nusakomas naudininku: a) Pastovėjęs vanduo skanus gert Jnš; Man triušis bjaurus pjaut Jnš; Gaigalai brangūs laikyti Akm; Šitas krepšas smagus nešti Vdk; Žemė buvo labai sunki arti Als; b) Sausa duona man negardu valgyt Ut; Mokslas brangu pasiekt Šr; Man svarbu arkliai gauti Ukm; Malonu šienas pjaut Ssk. Abiejų tipų konstrukcijos paliudytos nuo XVI a. raštų, plg.: a) Bei schitie wargai szmogui labai sunkus ira neschoti BrP II 105; b) ir szitie sopulei ne szūku kęst’ DP 214₂₃ (Palionis 1967 : 153). Bendratis pirmine funkcija ypač akivaizdi (a) tipo konstrukcijose. Jose bendratis, papildanti vardažodinį tarinį, turi naudininkui būdingą paskirties reikšmę (plg. 1.2.2). Tokios pat semantinės sandaros yra ir aiškūs konstrukcijos atitikmenys giminiškose kalbose, plg.: la. saulīte silta sildīties BW 32 35 ”saulutė šilta šildytis” (Endzelīns 1951 : 989); s.b.sl. eretici... blědnъ z sutu viděti Kozma 3 ”eretikai... išblyškę yra (pa)žiūrėti” (Дьячкова 1982 : 133); s.ček. chléb tvrd jesti ”duona kieta valgyti” (Gebauer 1929 : 358); s.rus. voda Jordana sladkъ pitъ ”vanduo Jordano saldus gerti” (Спринчак 1960 : 179)⁹. Kaip (a) tipo pavyzdžiai sutinka su atitikamais sakiniais be bendraties, kurių veiksnys derinamas su vardine tarinio dalimi, taip (b) tipo pavyzdžiai — su sakiniais, kurių tariniu eina nederinamos bevardės giminės formos (pienas skanus gerti : pienas skanus = pienas skanu gerti : pienas skanu). Tokie sakiniai kaip Man pienas/ arbata skanu Kd; Svetimas stogas nemiela Ut yra senovinių nominalinių sakinių reliktai; jie paveldėti iš tolimų indoeuropiečių prokalbės raidos laikų, kai vardažodiniu tariniu eidavo su veiksniu siejami gryni vardažodžių kamienai (plačiau aut. 1979 : 200 — 202). Gryną kamieną yra išlaikę ir lietuvių kalbos bevardės giminės būdvardžiai su -a < *-o, -u: miela, skanu (aut. 1990 : 201 — 202 su lit.). Prie vardažodinio tarinio su šiomis bevardės giminės formomis datyvinės kilmės bendratis pritapo taip pat kaip prie tarinio su derinamomis vyriškosios ir moteriškosios giminės formomis; tai aiškiai matyti iš pavyzdžių su tomis pačiomis leksemomis, plg.: Nespartūs miežiai pjaut Mlt/ Runkeliai nespartu kast Mrj; Medus valgyt gardus/ gardu Mlt. Pažymėtina, kad (b) tipo konstrukcijos su bendratimi plačiausiai vartojamos tose Rytų ir Pietų Lietuvos tarmėse, kur gerai išlikę atitinkami nominaliniai sakiniai su bevardės giminės formomis. 9 Panašiai ir kitose kalbų grupėse: s.indų (Sgall 1958 : 215), germanų (Behaghel 1924 : 342), graikų (La Roche 1893 : 65), tochary (Krause — Thomas 1960 : 79). 86 Atsižvelgdami į bendraties kilmę iš veiksmažodinio daiktavardžio (veiksmo pavadinimo) datyvo, 3.1 ir 3.2.1 aptartų vardininko su bendratimi konstrukcijų pirminę struktūrą galime schematiškai pažymėti taip: Pvz.: medus patinka/gardu/gardus (man) valgyti (<”valgymui”) Šis sintaksinių ryšių modelis visai atitinka tą, kuris rekonstruotas remiantis naudininko su bendratimi konstrukcijomis (plg. 2.1) 3.2.2. Išnykus lietuvių kalboje daiktavardžių bevardei giminei, būdvardžių bevardės giminės formos virto nekaitomais predikatyvais, apibendrintais būsenos reikšme. Bendratis, savo ruožtu atitrūkusi nuo linksniavimo paradigmos, ėmė glaudžiai šlietis prie tų bevardės giminės formų, papildydama jų reikšmę ir sudarydama su jais glaudžius būseną žyminčius junginius: gardu valgyti, sunku dirbti, gera gyventi, liūdna važiuoti ir pan. Jiems įsitvirtinti buvo palanki ta aplinkybė, kad grynus kamienus atitinkančios bevardės giminės formos jau nuo seniausių laikų ide. kalbose buvo vartojamos būsenos reikšme. Įsigalėjus ir plačiai išplitus bevardės giminės formų junginiams su bendratimi beasmenę reikšmę, (b) tipo konstrukcijas su vardininku imta suprasti kaip beasmenes, o vardininko formą — kaip priklausomą nuo bendraties. Taigi tokie sakiniai kaip Svetys miela/matyti (”matymui”) dėl sintaksinių ryšių pertvarkymo (reintegracijos) buvo įprasminti kaip Miela matyti/svetys (svečia). Vardininką imta laikyti priklausomu nuo tranzityvinės bendraties ir keisti įprastiniu tiesioginio papildinio linksniu — galininku. Taigi 3.2.1. pažymėtas pirminis bendraties (sutr. Inf) konstrukcijų modelis buvo pertvarkytas taip: Pvz.: (man) patinka valgyti medus/medų medus reikia valgyti 3.3. Kai kurie bevardės giminės būdvardžiai, eidami tariniu vardinėmis dalimis, patys priartėjo prie veiksmažodžių ir davė pamatą jų asmenuojamosioms formoms. Pavyzdžiui, senos būdvardžių bevardės giminės formos gaila, verta tapo iš jų išriedėjusių beasmenių veiksmažodžių galėti, vertėti asmenavimo paradigmos narėmis, turinčiomis esamojo laiko reikšmę (plg. skauda : skaudėti). Tais atvejais, kai jos siejamos su tranzityvine bendratimi, vardininkas žymi jų veiksmo objektą, pvz.: tos bulvės jaunos gaila kast Rdv.; Ar 10 Sutrumpinimu Pred čia žymimas veiksmažodinis ar vardažodinis tarinys. Kiti sutrumpinimai kaip 2.1. 87 verta arklys laikyt? Kp (dėl aiškiai beasmeniškos tų formų reikšmės sakiniai *bulbės (vard.) gaila, *arklys verta, rodos, niekur nevartojami). Panašiai iš tarinio vardine dalimi einančio daiktavardžio reiką/ reikė išriedėjo beasmenis veiksmažodis reikėti, -ia, ėjo (Fraenkel 1925 : 37–38). Palyginti neseną to veiksmažodžio kilmę rodo senuosiuose raštuose ir tarmėse vartojamos atitinkamos vardažodinės konstrukcijos reikā yra/ buvo ir pan. (plg. LKŽ XI 375; Fraenkel LEW 714 su lit.); su bendratimi jos turėjo būti siejamos panašiai kaip reikalas yra/ buvo...., plg.: Argi jam reikalas buvo tę arkliai brukti? Lp (LKŽ XI 377). Pasak Jablonskio (1935 : 32), seną nominatyvo vartojimą čia rodo sakiniai: Žinau, kas žagrei reik; žinomas daiktas, kas reik, tas reik. Tad senovėje, matyt, būta ir tokių pasakymų kaip *reikā yra/ Ø /buvo/ bus karvė pirkti (plg. metas karvė pirkti) greta pasakymų su kaitomais būdvardžiais, pvz.: man reikalingas (t.y. reikia) vaikas paimt Žž. Iš reikā išriedėjęs veiksmažodis reikėti su bendratimi dabar vartojamas itin plačiai. Vardininkas tokiais atvejais suprantamas kaip bendraties veiksmo objektas, o būsenos subjektas gali būti nusakytas naudininku: Reikia uždegt žiburys Skp; Ir spiečius reikia mokėt pagaut Ktk; Anam reikš nešti vanduo Mžk; Vaikas reikia ažmig(d)yt Švnč; Reikia muš(t) ji per pilvą Rdš; Kaip ana reikia pasiekti? Dgl; Reikia viskas sakyt Nmn. anksti/ laikas rugiai pjauti 3.4. Panašiai kaip su bevardės giminės būdvardžiais bendratis siejama ir su būseną reiškiančiais prieveiksmiais (a) arba daiktavardžių vardininkais (b), išriedėjusiais iš sustabarėjusių nominalinių sakinių ir turinčiais prieveiksmiams artimą reikšmę: a) Tenai gerai vaikai augint Kpr; Taip smagiai tie medžiai skaldyt Pln; Da(r) anksti rugiai pjaut Mlt; Nebebuvo kada ir pūdymas art Dgl; Mun ir pienas toli nešt Ob; Gan jam liet kraujas JnšM; b) Jau laikas karvė melžt Dg; Metas poteriai kalbėt Dbk; Ten būtų juokai sakyt Jnš; Karvės laidyt vargas vasaros laike Šr. Atitinkamų konstrukcijų daroma su daiktavardžių darbas, dalykas, daiktas ir pan. junginiais su būdvardžiais (įvardžiais): Grybai rinkt smulkus darbs Brž; Degutas degt tai paprastas dalykas Sv; Karvė išlaikyt yr nebrangus daikts Rs; Linai rauti nebokia naujiena Grg; Suverpt per žiemą keturi pūdai tai nieko nėr Mlt. Konkrečių daiktavardžių vardininko formos tokiais atvejais irgi turi objektinę reikšmę ir paprastai suprantamos kaip tiesiogiai priklausomos nuo bendraties. Gali būti viename sakinyje gretinami ir du bendraties junginiai su objektiniu vardininku, pvz.: Namai statyt tai ne pyragas krimst Šk. Galininko formos įsigalėjimas 3.5. Pagal duomenis, surinktus lietuvių kalbos tarmių atlasui, aptartų tipų bendraties konstrukcijas su vardininku yra gerai išlaikę rytų bei pie- 88 tų aukštaičiai ir vakarų aukštaičiai į pietus nuo linijos Jonava - Čekiškė - Šakiai - Sintautai. Kitose tarmėse vietoj vardininko vartojamas galininkas, vyraujantis ir bendrinėje kalboje. Vardininko ir galininko vartojimo riba nėra ryški, abiejose jos pusėse pasitaiko įvairavimo ir gretiminių atvejų. Labiausiai linkstama keisti vardininką galininku konstrukcijose su veiksmažodžiu reikėti (3.3.) ir prieveiksmiais (3.4.), kuriose vardininkas negali būti suprantamas kaip sakinio veiksnys. Žemaičių tarmėje vardininkas čia išlikęs keliose galininko apsuptose ”salose”: apie Židikus, Viekšnius, Luokę, Gargždus, Papilę, Raseinius, bet ir čia greta jo dažniausiai vartojamas ir galininkas (ypač konstrukcijose su reikėti).¹¹ Toks sporadiškas išsibarsymas būdingas sintaksiniams archaizmams: plintant naujesnėms konstrukcijoms, senosios išstumiamos ne iš karto ir paprastai išlieka tam tikruose židiniuose. Konstrukcijos su vardininku gerai išlikusios ir lietuvių kalbos salose gudų kalbos apsuptyje (Gervėčiuose, Ramaškonyse, Rodūnėje, Pelesoje, Varanave, Lazūnuose, Zieteloje ir kt.). Taigi galininko įsigalėjimas tarmėse dar yra gyvas procesas. Iš XVI a. raštų gana retų pavyzdžių matyti, kad vardininką su bendratimi yra vartoję ir Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičiai. Objekto vardininkui išlikti konstrukcijose su bendratimi buvo palanki ta aplinkybė, kad šios reikšmės vardininkas nuo seno buvo vartojamas konstrukcijose su neveikiamųjų dalyvių bevardės giminės formomis, pvz.: bulvės kasama/ nukasta, virvės vejama, durys atidaryta ir palikta; dažnai ir su veiksėjo kilmininku: jo rugiai sėjama/ sėta, senų miškai mylėta ir pan.¹² Pažymėtina, kad objekto reikšmės vardininkas su bendratimi ir su neveikiamųjų dalyvių bevardės giminės formomis vartojamas tose pačiose rytų ir pietų aukštaičių tarmėse.¹³ Konstrukcijas su neveikiamųjų dalyvių bevardės giminės formomis taip pat dabar linkstama suprasti kaip beasmenes, todėl veiksniu ėjęs vardininkas kartais keičiamas papildinio galininku, plg.: Su gentiu iš drevių medų kopama Lp (aut. 1979 : 206—207). Tose pačiose tarmėse objekto vardininkas vartojamas ir su esmojo bei būtojo kartinio laiko padalyviais, plg.: Darbs dirbant vėjai nerūp Mžk; Linai raunant reikia šiltai apsivilkti Brž; Kur čia dabar arklys pastatčius Ut; Kad taip megztinis nusimezgus Mžš; Gerai būtų stipras darbininkas pasisamdžius Kp. Objekto vardininkas čia galėjo išplisti pagal minėtų konstrukcijų su neveikiamaisiais dalyviais ir bendratimi pavyzdį (padalyviai, kaip ir bendratis, yra išriedėję iš -i kamieno datyvo formų, plg. aut. 1962 : 17 tt.; 1979 : 133—134). Konstrukcijos su veiksmažodžiu būti 3.6. Atskirą grupę sudaro vardininko ir bendraties konstrukcijos su veiksmažodžiu būti, kurio nulinė forma reiškia esamąjį laiką. Jos esti dviejų ti- 11 Remiamasi atsakymais į ”Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos” (V., 1956) klausimus Nr. 115 b ir c. 12 Tos konstrukcijos — tai dalyviniai tokių nominalinių sakinių kaip medus gardu variantai, plačiau apie jas aut. 1979 : 200—204; 1990 : 200—214. 13 Apie konstrukcijų su neveikiamųjų dalyvių bevardės giminės formomis išplitimo arealą žr. aut. 1977 : 36—38. 89 pù. Pirmojo tipo konstrukcijose jutimo ar suvokimo veiksmažodžių bendratis (dažniausiai — matyti, regėti, girdėti) siejama su vardininku, žyminčiu galimą justi ar suvokti objektą, pvz.: (man) yra / Ø / buvo / bus namai matyti. Antrojo tipo konstrukcijose įvairių veiksmažodžių bendratis siejama su vardininku, žyminčiu reikiamo atlikti veiksmo objektą, pvz.: (man) yra / Ø / buvo / bus namai statyti. Abiem atvejais bendratis turi pasyvo reikšmę. (man) yra / Ø / buvo / bus namai matyti 3.6.1. Ši konstrukcija dabar daugiausia vartojama Vidurio ir Vakarų Lietuvos tarmėse, tačiau sustabarėjusių pasakymų su įvardžiu kas (kas girdėti; kas nauja girdėti ir pan.) pasitaiko ir daugelyje kitų vietų. Tai rodo didesnį šio tipo konstrukcijų paplitimą praeityje. Veiksmažodžio būti esamojo laiko forma kartais pasakoma žemaičių tarmėje, kitur dažniausiai esti nulinė. Jau dugnas matyt Jnv; Per langą gerai matyt ežers Pln; Jau regėt ugnis Lzd; Varpai girdėti Prk; Užsnīgę griovai ir keleliā, net vieškelis menkai pažint Simon (LKŽ XIII 258). Antai baltoji obelìs y(r) matyti Skd; Jau trobos matyti yra Pgg; Tas akmuo buvo iš tolo matyt Klp; Vakar griaustinis buvo girdėtis Erž; Už to miško ir Papilė bus matyti Pp. Tik retkarčiais naudininku nurodomas patiriantį subjektą žymintis naudininkas, pvz.: Ta troba man buvo iš tolo matyt Klp. Rašomojoje kalboje konstrukcija paliudyta nuo XVI a., pvz.: du daiktu mumis neperweszlibu regėtessi WP 72. Bendratis šioje konstrukcijoje atlieka panašų vaidmenį kaip esamojo laiko neveikiamasis dalyvis ir kartais pagrečiui su juo vartojama net toje pačioje šnektoje, pvz.: Jau vadakstis matyties // Nuo Šimkaus kapelių karvidės matomos Pkl; plg. dar.: Sodnas didelis y(r) matoms Skd. Rytų aukštaičių tarmėje dažnai vietoj bendraties eina veiksmažodžio sangrąžinė forma, pvz.: Visas sklypelis matos kaip in delno Skdt. Kad vardininkas čia turi veiksnio funkciją, akivaizdu iš derinimo su dalyvine jungtimi, pvz.: Petruko balsas buvęs girdėti Rs (plačiau Sirtautas 1971). Su neigiamos formos bendratimi vietoj vardininko eina kilmininkas: žmogaus nematyti Plng; laumių neb’girdėtis BsP II 70. Tačiau kitaip negu 3.1—3.5 aptartais atvejais vardininkas čia niekada nekeičiamas galininku. Konstrukcija paprastai vartojama nusakant, kas tam tikras daiktas yra prieinamas patyrimui, plg.: jau bokštas matyti — jau galima matuti bokštą. Taigi ir čia bendračiai implikuojama paskirties reikšmė, iš prigimties būdinga datyvui. 3.6.2. Tokią pat reikšmę bendratis turi ir atitinkamose latvių kalbos konstrukcijose, dažniausiai vartojamose su neiginiu, plg.: No tās reizes vilku ne redzēt, ne dzirdēt LP VII 878 = nebija vilku ne redzēšanai, ne dzirdēšanai (Mūlenbachs 1928 : 195). ”Nuo to karto vilkų neregėt, negirdėt (= Nebuvo vilkų nei matymui, nei girdėjimui)”. Visiškai tokios pačios sandaros ir reikšmės konstrukcijų kaip lietuvių kalboje paliudyta slavų kalbų senuosiuose raštuose, plg. s.b.sl.: i glasa umlčě. i ne by slyšati Supr 570,18 ”ir bal- 90 sas nutilo, ir nebuvo girdėti” (Ходова 1980 : 223)14, s.rus.: bė v to vremja vidėti... pečalb gorbkaja Mosk. Letop. 290 ”buvo tuo metu matyti sielvartas kartus” (Сабенина 1978 : 404); jų yra išlikusių gudų ir pietinėse rusų kalbos tarmėse, pvz. derevnja vidatь ”kaimas matyti (Спринчак 1960 : 179).15 Infinitivo pirminę paskirties reikšmę tyrinėtojai įžiūri ir atitinkamose Rigvedos konstrukcijose, pvz.: táva spārhé várna á samídṣi śríyah RV 2,1,126 ”tavo pageidaujamoje spalvoje kaip tik matyti grožis” (Sgall 1958 : 221; Disterheft 1980 : 46). (man) yra/ Ø / buvo/ bus namai statyti 3.7.1. Šio tipo konstrukcijose tranzityvinės bendraties leksinė raiška nėra apibrėžta, o veiksmažodis būti turi modalinį reikiamybės atspalvį. Galima išskirti dvi konstrukcijų grupes. a) Bendratis siejama tik su vardininku ir galima (fakultatyvia) laiko nuoroda. Veiksmažodžio būti esamojo laiko forma dažniausiai esti nulinė, būtojo ar būsimojo — išreikšta. Šiandie šiენas grėbti, ė rytoj rugiai pjauti Dglš; Jau i(r) vėl pietai virti Trg; Ryto(j) arkliai ganyt Pšl; Visa su mūkom yr iškult PnmP. Tad buvo šeimyna samdyti Žd; Ir rugiai buvo pjaut Brš; Pirma buvo tokie guzikai pjюkt Šil; Darbas toksai buvo padarytienai Glv. Bus šiენს pjauti, pūdymai arti Slnt; Paskui šiენს grėbti bus Kl; Kad bulbas pasodis, linai ravėt bus Rdn; Paskui kokią dieną bus mėšlas vežt, gardai valyt Mžk. b) Greta vardininko su bendratimi ir galimos (fakultatyvios) laiko nuorodos naudininko linksniu dar nusakomas bendraties veiksmo subjektas: Rytoj mum teliokai ganyt Pnd; Mamai vaikai auginti Vvr; Tai tau tątai taisyt, tai arklys šert, tai vėl rugiai statyt — ne juokai Jnš; Ma vienai buvo visi darbai dirbti Žd; Kam jam buvo mūčyt šitos bobos? Šrv. Tau rytoj bus cukriniai ravėti Rk; Man bus viskas sutvarkyti Kltn; Ar tai ma(n) abu tėvai bus karšyt Sk. Abiejų grupių konstrukcijų paliudyta nuo raštijos pradžios, pvz.: a) Taip ir gierti wine krauías ia schwenntas Mažv 34,17; b) Imus bus rustus sudas pas Diewa kelti, rakundas bus doti panui Dewui WP 85 (MLLG V 238). Iš lietuvių kalbos atlasui surinktų duomenų matyti, kad šios konstrukcijos vartojamos ir tose šnektose, kur su veiksmažodžiu reikėti, dažnai ir su bevar- 14 Tačiau toje pačioje sintagmoje einantis regėjimo ar girdėjimo objektas čia jau reiškiamas nuo bendraties priklausomu akuzatyvu (kaip ir daugumos slavų kalbų velėsiuose raštuose), plg.: bystъ viděti junosǫ krasna stoješsta předъ nímъ Supr 187, 1—4 ”buvo matyti jaunikaitį gražų stovintį prieš jį” (Ходова 1980 : 223). 15 Atitinkamą čekų kalbos konstrukciją, pvz.: hora je viděti ”kalnas yra matyti” (plačiau Porák 1967 : 82 tt.), V. Kiparskio (1969 : 146) pripažįstamą senovės palikimu, kai kas laiko skoliniu iš vokiečių kalbos (Reiter 1953 : 175; Timberlake 1974 : 124 tt.) arba vėlesne inovacija (Havránek 1968 : 175—176; Dunn 1982 : 523—524). Tačiau ir vokiečių kalboje infinityvas su zu, kalbamais atvejais siejamas su nominatyvu, yra išlaikęs senovinę paskirties reikšmę (plg. Brugmann 1916 : 924), tad konstrukcijos pirminis šaltinis, matyt, yra tas pat. 91 dės gimines būdvardžiais, jau eina galininkas (Trg, Žgč, Škn, Kltn, Pln, Plng, Vvr, Dr, Drb, Lnk, Kl, Krp, Kv, Skdv, Nv ir kt.). Nuo 3.6. aptarto tipo atvejų jos skiriasi tik reikiamybės reikšme, kuri veikiausiai yra sąlygojama ne paties veiksmažodžio būti, o jo ryšio su paskirtį reiškusia datyvinės kilmės bendratimi (”linai yra/ buvo/ bus skirta minti”)¹⁶. Ta datyvui būdinga paskirties reikšmė gali būti atsekama ir tais atvejais, kai reikiamybės atspalvio visai nejaučiame, pvz.: Tau tik varnos gaudyt Pg; Jauniem tik alus gert Grz ir pan. (žr. dar LKG III 616–617). Visa tai rodo, kas vardininkas ir čia yra turėjęs veiksnio funkciją. Tad 3.6. ir 3.7. aptartų abiejų tipų konstrukcijoms galima rekonstruoti tokį pat pirminį sintaksinių ryšių modelį (veiksmažodis būti čia žymimas santrumpa Vₛᵤᵦₛₜ) Šis modelis sutampa su tuo, kuris nustatytas remiantis konstrukcijomis su veiksmažodžiais likti, tikti, tekti ir pan. bei būdvardžių bevardės giminės formomis (žr. 3.2.1.) ir skiriasi tik tarinio raiška. 3.7.2. Tokios sandaros konstrukcijų paliudyta ir latvių kalbos tarmėse, plg.: kaņgam ēst tei meizīte (Nereta) ”ponams valgyt tą duonelę” (Endzelīns 1951 : 554). Taip pat nominatyvas čia vartojamas su palyginti naujomis debityvo formomis, kurioms pamatą padėjo infinityvas, plg.: man jāēd sausa maize ”man (reikia) valgyt sausą duoną” (ibid 972 – 973). Tačiau dažniausiai čia nominatyvas pakeistas nuo bendraties priklausomu akuzatyvu, pvz.: man bija tā šo lietu iesākt ”man buvo taip šitą dalyką pradėti” (Mülenbachs 1928 : 173 – 174); Tev bij ņemt niedres meitu BW 15142 ”tau buvo imti nendrės dukrą”; Kā būs man purvu brist 15307 ”kaip bus man purvą bristi” (Ozols 1961 : 96–97; 1967 : 182). Akuzatyvas jau smarkiai išplitęs ir senuosiuose latvių kalbos raštuose, pvz.: Man bij grahmatu rakstīht Stender Gr §165 ”Man buvo knygą rašyti”; No ta buhs tew to sinnahr G1B NT Praef. ”Iš to bus tau tą žinoti”. Plačiai ir daug kartų nagrinėti atitinkami sen. rusų kalbos pasakymai su nominatyvu, plg.: Такова правда оузети Русину ou Rizě Smol. gr. 1229 ”tokia teisė imti rusinui Rygoje” (t.y. tokią teisę rusinas turi turėti Rygoje, žr. jau Потебня 1958 : 405 : 407); pastaruoju metu jų istorinį ryšį su lietuvių ir latvių kalbų konstrukcijomis įtikinamai parodė J.Stepanovas (1984 : 132–136). Svarbūs yra šių konstrukcijų atitikmenys sen. indų kalboje, kur ”būti” reikšmės veiksmažodžio modalumas paprastai dar paryškinamas optatyvo ar imperatyvo forma, nominatyvas turi aiškią veiksnio funkciją, o infinityvas – datyvinę paskirties reikšmę, pvz.: ápo bhavantu pitáye RV 10,9,4 16 Plg. Brugmann 1916 : 925. Pasak R.Mrazeko (1963 : 113 — 114), datyvo paskirties reikšmė buvusi perkelta į veiksmažodį ”būti” ir sen. bažnytinės slavų kalbos konstrukcijose: мне бѣаше страдати ”мне выпало, принадлежало страдание → страдати”. Kiek kitaip aiškina J.Stepanovas (1984 : 133) laikydamas reikiamybės reikšmę viena seniausių, iš indoeuropiečių kalbų bendrijos paveldėtų veiksmažodžio ”būti” reikšmių. 92 ”vandenys tebūnie gerti (gėrimui)” (Sgall 1958 : 221); panašiai ir hetitų kalboje (Disterheft 1980 : 165–166). Pažymėtina, kad ir kitose giminiškose kalbose (lotynų, graikų, germanų) senaisiais jų raidos laikotarpiais modalinėmis galimybės, reikiamybės ir pan. reikšmėmis buvo vartojamos vardžodinės kilmės formų konstrukcijos, kurios vėliau imta keisti naujesniais modaliniais veiksmažodžiais. Slavų kalbose šių reikšmių modaliniai veiksmažodžiai bei prieveiksmiai (predikatyvai) yra taip pat palyginti nauji, įsigalėję daugiausia rašytinės tradicijos laikais. Tuo tarpu aptarti sakiniai su datyvinės kilmės bendratimi atstovauja labai senoviškam, iš indoeuropiečių kalbų bendrijos paveldėtam modalumo raiškos būdui. 3.7.3. Tolesnė konstrukcijos raida, matyt, vyko ta pačia kryptimi kaip ir kitais jau aptartais atvejais. Bendratis, praradusi ryšį su linksniavimo paradigma ir virtusi nekaitoma veiksmažodžio forma, tapo sakinio gramatiniu centru — tariniu, turinčiu modalinę galimybės ar reikiamybės reikšmę (jos pamatas — datyvo paskirties reikšmė). Konstrukcija buvo įprasminta kaip beasmenė ir vardininkas susietas su bendratimi kaip jos žymimo veiksmo objektas. Taip susidarė toks beasmenių bendraties sakinių sintaksinių ryšių modelis: Kadangi vardininkas nėra objektui būdingas linksnis, visai suprantama, kad vietoj jo imta vartoti galininką: Rytoj man šieną grėbti, tau arklius ganyti, o su kilmininką valdančių veiksmažodžių bendratimi — kilmininką: Ko jau mums benodėti ir pan. Galininkas vietoj vardininko paliudytas nuo XVI a. raštų, pvz.: Tada buvo tau dūti mana pinnigus Mainininkamus BrB Mat 25,27; wis­siems krikschczonims ikki gala swieto bus wargus regeti BrP II 78,2 (žr. Palionis 1972 : 126). Reikiamybę ir galimybę reiškiančių infinityvo konstrukcijų su veiksmažodžiu ”būti” virtimas beasmenėmis ir nominatyvo keitimas infinityvo valdomu akuzatyvu seniai pastebėtas ne tik latvių (3.7.2), bet ir kitose giminiškose kalbose: slavų, germanų, graikų, lotynų (Brugmann 1916 : 925–926; Потебня 1958 : 391–398). Vis dėlto lietuvių kalboje vardininkas čia išliko daug geriau negu konstrukcijose su reikėti ir kitais veiksmažodžiais — ne tik tarmėse (žr. 3.7.1), bet ir bendrinėje kalboje (LKG III 616–617). Ypač gerai vardininką išlaikė aptariamoje pasakymų su įvardžiu kas, paliudytų nuo XVI a. (plg. kas buvo daryti BrB II Moz 36,7) ir šiuo metu tebevartojami įvairiose lietuvių kalbos tarmių ploto vietose, net ir tose, kur kitais atvejais randame tik galininką, pvz.: Kas mum dabar sakut Lkm; An(t) arklio nėr kas dėt Lbv; Yra kas parduot Psv; Ar bus kas raut? Šil; Kas bus daryt? Ss; Nėr kas veikt Pg; Nėr kas kalbėt Vlkv, Ss. 93 Toks sporadiškas pasiskirstymas irgi rodo reliktinį šių konstrukcijų pobūdį. (man) yra / Ø / buvo / bus eiti 3.8.1. Intranzytivinių veiksmažodžių bendratys su veiksmažodžiu būti taip pat sudaro reiškiamybės ir kitų modalinių reikšmių beasmens konstrukcijas. Dabar jos dažniausiai vartojamos su bendraties veiksmo subjektą žyminčiu naudininku ir nuline veiksmažodžio būti forma: Tau, smarve, tūlėti! BsP I 264; Gyvam gyventi, mirusiam ilsėtis! KrėvPP III 14; Jonam šiandie į girią važiuoti Gr; Man nei šaukt, nei plaukt Skr (žr. dar LKG III 36—37; 616—617). Tarmėse, tautosakoje pasitaiko ir konstrukcijų su išreikšta (ypač būtojo ir būsimojo laiko) jungtimi. Jos vartojamos su subjekto naudininku (a) ir be jo (b): a) Kam yr(a) šerti, jeigu nevažiuoti Pvn; Gal nuo Dievo yr gegatėi girelėj kukuoti NS 270; Dukrele mano, mano jaunoji, buvo tau eitie už artojelio BsO 215; Jeigu jam bus pagyt, tai jis pagis, o jeigu jam bus mirt, tai jis numirs Tj (LKŽ, I 1216); b) O tai čia buvo daug atsimūtyt Ktč; Buvo atjot, broliužėliai, vakar vakarėlį LTRn 90; Kaip nusėdau nuo žirgelio, nebuvo vadinti, kaip ėjau į seklyčią, nebuvo sodinti JV 683. Tokių konstrukcijų paliudyta nuo XVI a., ypač Bretkūno raštuose, pvz.: a) Nesa iam buwa sawa Walnistes mieste pasilikti BrB IV Moz 35,28; tada bus... iam numirti I Moz 44, 31; Butu mums prapulti, jei Diewas negelebetu BrP II 53. b) Er tokiu graszu Materų delei ne butu kariauti? BrB Mal 10,2 (plačiau Palionis 1972). 3.8.2. Atitinkamų konstrukcijų su nuline ar išreikšta veiksmažodžio būti forma vartojama ir latvių kalboje, pvz.: bāliņam karā iet Spr. 271 ”broleliui į karą eiti”; brist bij man, vaj nebrist BW 9416 ”bristi buvo man ar nebristi” (Ozols 1961 : 96 — 97); Tev nebūs zagt! ME I 359 (žr. dar Endzelīns 1951 : 994). Jų paliudyta nuo senųjų raštų, plg.: Woj tu sinnaji / kurzą Laikā tew bij peedzimt G1B, Hiob 38, 21 ”Ar tu žinojai, kuriuo metu tau buvo gimti”; kapehz buhs man... eet Ps 42,10 ”kodėl man bus eiti.”17 Slavų kalbose ”būti” asmenuojamosios formos su infinityvine bendratimi sudaro beasmenes konstrukcijas nuo seniausių raštų, plg. s.b. sl. byti oumrěti ništumu Ostr Luk 16, 22 ”buvo mirti vargšui”; s.rus. mi budet nyňě poěati Ip. 130 ”man bus dabar važiuoti” (Потебня 1958 : 392—393); s.ček. tu še nám (jest) s císařem sníti Dal 81 ”čia mums (yra) su karalium miegoti” (Pořak 1967 : 21). Kitose indoeuropiečių kalbose atitinkamų konstrukcijų taip pat paliudyta modalinėmis reiškiamybės, galimybės ir pan. reikšmėmis, pvz.: gr. ἀλλ’ οὐκ ἔστι Διὶ Κρονίων μάχεσθαι φ 193 ”bet nėra (= negalima, nereikia) 17 Tai vad. ”analitinis debityvas” (senesnis už morfologizuotą su jā-); jo pavyzdžių iš senųjų latvių kalbos gramatikų žr. Ozols 1965 : 92, 202, 252. 94 su Dzeusu Kronidu kovoti”; lot.: per nares floribus frui est Tertull. Coron. 40 ”per šneres (= uostant) gėlėmis džiaugtis yra (= reikia)”; sen.vok. za petōnne ist Hymn. 17,1 ”melstis yra (= reikia)” (Brugmann 1916 : 925–926). 3.8.3. Čia ir 3.7.1. suminėti duomenys patvirtina jau anksčiau išsakytą nuomonę, jog lietuvių ir latvių kalbų bendraties konstrukcijos su išreikšta veiksmažodžio būti forma yra bendras senovės palikimas (Palionis 1972 : 128). Kildinti jas iš konstrukcijų be jungties nėra pamato. Nors kai kuriose slavų kalbose (pvz., čekų, žr. Porák 1967 : 18, 39 tt., 122) pastebėtas jungties produktyvumo padidėjimas tam tikrais raidos etapais, tačiau ir konstrukcijos be jungties rytų baltų ir slavų kalbose paliudytos nuo raštijos pradžios. Seniau jos, matyt, funkcionavo kaip tų pačių konstrukcijų variantai su nuline esamojo laiko forma, o vėliau (nykstant konstrukcijoms su būti būtuoju ir būsimuoju laiku) buvo apibendrintos kaip atskiras bendraties sakinių tipas (lie. Tau važiuot!; la. Kurp mums bėgt? rus.: вам платить ”jums mokėti” ir pan.). 3.8.4. Konstrukcijos su intranzityvinių veiksmažodžių bendratimi yra tokios pat beasmenės (t.y. neturinčios sintaksinės veiksnio pozicijos) kaip ir su tranzityvinių veiksmažodžių bendratimi, valdančia galininką, plg.: (rytoj) man šienaut ir (rytoj) man pjaut miežius. Pastarosios veikiausiai buvo pradėtos daryti tik tada, kai bendratis atitrūko nuo vardazodžių linksniavimo paradigmos (plg. 3.7.3). Tranzityvinių ir intranzityvinių veiksmažodžių priešprieša daugeliu atvejų apskritai nei griežta, nei pirminė. Tad konstrukcijos man (yra, buvo...) šienaut ir man (yra, buvo...) pjaut miežius istoriniu požiūriu galima traktuoti vienodai ir priskirti tam raidos laikotarpiui, kai sakiniai su būti ir bendratimi dėl sintaksinių ryšių pergrupavimo buvo įprasmin­ti kaip beasmeniai (plg. Brugmann 1916 : 925–926). Laikyti konstrukciją man (yra, buvo...) šienauti pirminiu, paradigmiškai savarankišku nominaliniu sakiniu (taip Večerka 1973 : 303; Степанов 1984 : 132–133) trukdo ta aplinkybė, kad tuo atveju sunku paaiškinti infinityvų virtu­sios formos pirminę linksnio reikšmę ir semantiškai motyvuoti konstrukcijos sandarą. Sintaksiškai beasmenės konstrukcijos su infinityvu, matyt, galėjo susidaryti tik po to, kai pats infinityvas tapo atskira veiksmažodžio forma. 3.8.5. Taigi bendraties sakinių su veiksmažodžio būti forma (išreikšta ar nulinė) pirminis modelis veikiausiai turėjo veiksnio vardininką: namai yra (Ø / buvo / bus) matyti/ statyti. Šios konstrukcijos sandara motyvuota ta pačia veiksmažodžio daiktavardžio datyvine reikšme, kuri atstatoma anksčiau aptartose konstrukcijose su veiksmažodžiais likti, tikti ir pan. bei būdvardžiu bevardės giminės formomis (kaip ir 1.–2. nagrinėtais atvejais). Daugeliu atvejų vietoj veiksnio vardininko vėliau įsigalėjo nuo bendraties priklausomos valdomo linksnio formos (dažniausiai galininkas). Tačiau baltų ir dalies slavų kalbose vardininkas iš dalies išliko ir beasmeniškai vartojamose konstrukcijose, kur jis gavo objektinę reikšmę. Išlikti vad. ”objektiniam nominatyvui” čia, matyt, padėjo ne tik vidinis, bet ir tam tikros išorinės sąlygos, apie kurias verta pakalbėti atskirai. 95 ”Objekto nominatyvo” problema 3.9.1. Objekto nominatyvo vartojimas beasmeniuose sakiniuose paliudytas gana dideliame ir vietisame tarp savęs kontaktuojančių dialektų areale. Be lietuvių, latvių kalbų ir rusų šiaurinių tarmių bei didelio trikampio maždaug tarp Pskovo-Smolensko-Vologdos, į tą arealą įeina ir vakarų finų (estų, suomių) kalbos. Pastarosiose vad. akuzatyvas II, sutampantis su nominatyvu, reguliariai vartojamas vietoj įprastinio akuzatyvo I reikšti objektui beasmeniuose sakiniuose su bendratimi, padalyviais, taip pat beasmeniuose liepiamuosiuose sakiniuose (plg.: suom. hänen tuli rakentaa sauna ”jam reikėjo statyti sauna”). Šių konstrukcijų artimumą rytų baltų ir rusų k. ”objektiniam nominatyvui” aptarė V.Kiparskis (1960; 1969); jis davė mintį, kad kontaktai su vakarų finų kalbomis galėjo padėti išlikti iš senovės paveldėtoms nominatyvo su infinityvu konstrukcijoms gretimose rytų baltų ir rusų kalbose.18 B.Larinas tų konstrukcijų santykį aiškino taip: ”objektinis nominatyvas” esąs neakuzatyvinio tipo sakinio sandaros liekana, paveldėta iš seniai išnykusios ”pamario” kalbos – bendro rytų baltų, šiaurės slavų ir vakarų finų kalbų substrato (Ларин 1963: šio požiūrio kritiką žr. Jacobsson 1964: 75; Veenker 1967: 126; Kiparsky 1969: 145). Konstrukcijos tiesioginio skolinimosi iš finų kalbų hipotezę specialioje studijoje išdėstė A.Timberlake’as (1974). Jo manymu, lietuvių ir latvių kalbos bei šiaurės rusų tarmės yra pasiskolinę iš vakarų finų kalbų sintaksinę taisyklę, pagal kurią beasmenių sakinių žymimo veiksmo objektas reiškiamas ne akuzatyvu, o nominatyvu. Tokia objekto raiška finų kalbų pavyzdžiu buvusi realizuota sakiniuose, kuriuose nėra veiksnio pozicijos, taigi nesą ir prieštaravimo tarp veiksniui būdingos nominatyvo formos ir objekto funkcijos (Timberlake 1974: 2–3, 152). Sen. indų, germanų ir kitų kalbų konstrukcijas, kuriose infinityvo objektas reiškiamas nominatyvu asmeniniuose (t.y. veiksnio poziciją turinčiuose) sakiniuose, Timberlake’as laiko esant visai skirtingo tipo, nesulyginamas su rytų baltų ir šiaurės rusų kalbų ”objekto nominatyvu”. Taip pat griežtai atsiribojama nuo namai yra (buvo) matyti atvejų su jų ide. atitikmenimis. Autoriaus liko nepastebėtas pastarųjų artimumas namai yra (buvo) statyti tipo konstrukcijoms (plg.3.7.1.–3.7.3), taip pat lietuvių ir latvių kalbų sakinių su derinamomis ir nederinamomis būdvardžių formomis gretiminė vartosena (plg.: medus gardus / gardu valgyti 3.2.1 tt.), jų paradigminis ryšys su medus gardus / gardu tipo asmeniniais (t.y. veiksnio poziciją turinčiais) sakiniais. Skolinimo hipotezė remiama įsitikinimu, kad objekto nominatyvas lietuvių ir latvių kalbose esąs sinchroniškai motyvuotas ir reguliarus beasmeniuose sakiniuose (133 tt., 154). Iš tikrųjų, kaip jau minėta, jis čia yra stumiamas iš vartosenos sinchroniškai motyvuotų atitikmenų su akuzatyvu, o jo pasiskirstymas lietuvių kalbos tarmėse turi sintaksiniams reliktams būdingų bruožų. 3.9.2. Latvių kalbos tarmėse, betarpiškai susisiekiančiose su estų kalbos plotu, nominatyvas su infinityvu vartojamas daug rečiau negu Lietuvos šiaurinėse, rytinėse ir pietinėse tarmėse. Pagal latvių kalbos dialektologiniam 18 Pačią vakarų finų konstrukciją kai kurie tyrinėtojai laiko išriedėjusia iš subjekto nominatyvo su paskirtį žyminčia bendratimi, žr. Hakulinen 1960: 246. 96 atlasui surinktus duomenis19, latvių — estų tarmių sandūroje objekto nominyvas su bendratimi paliudytas tik keliose vietose: pačiame šiauriausiame kamputyje — Ydaus, Ypikių šnektose ir Cirgaliuose. Iš šiaurinės vidaus dialekto dalies akmenį grūti kustinat ”akmuo sunkiai (t.y. sunku) pajudinti” tipo konstrukcijų užrašyta dar Birzu­lių, Baunių, Jaunburt­niekų, Kuscenų, Katra­čių, Duntės apylinkėse, atskirose viena nuo kitos šnektų, kuriose vyrauja akuzatyvas20. Kiek dažnesnės minėto tipo konstrukcijos Kurzemės vakarinėje dalyje (Popės, Ventos, Užavos, Talsų-Ėdalos, Saldaus, Duobelės šnektose), sporadiškai — panašiai kaip lietuvių kalbos žemaičių tarmėje — jų pasitaiko ir kitose Kurzemės vietose (Laidžės, Lybagų, Kandavas, Engurės, Irlavos, Rankių šnektose); be to, čia užfiksuota ir vajag / gribas malka skaldit ”reikia/ norisi malką skaldyt” tipo pasakymų. Žiemgališkose vidaus dialekto šnekto­se21 abiejų tipų konstrukcijų taip pat paliudyta tik pavieniuose židiniuose (Ciecerejė, Jėkabniekuose, Jaunsvirlaukejė); daugumas jų — tose vietose, kur latvių kalbos plotas ribojasi su atitinkama konstrukciją vartojančiomis šiaurinėmis Lietuvos šnektomis (į pietus nuo Rezeknės, taip pat Ezerės, Bėnės, Yslycės, Kaplavos šnektose). Daug platesniais ruožais žiemgališkose vidaus dialekto šnektose (apie Duobelę, Jelgavą, Bauską ir kt.) nominyvas vartojamas su debityvo formomis (jāiet pļaut siens ”reikia eiti pjauti šienas” ir pan.). Antra vertus, dideliame augšžemniekų tarmės plote nominyvas su infinityvu paliudytas tik keliose ”salose”: Grašų-Krauklių, apie Sėrenę, Dignajos, Varkavos, Kaunatos-Pildos apylinkėse ir lietuvių — latvių kalbų paribyje esančiose Kraslavos ir Aknyštės (Ančītis 1977 : 264—265) šnektose; beje, ir čia nominyvas dažniau eina su debityvu negu su infinityvu be jā- Konstrukcijos židinių išsibarstymas leidžia manyti, kad anksčiau ji buvo išplitusi didelėje latvių kalbos ploto dalyje, o dabar yra daug labiau sunykusi negu lietuvių kalboje. Tai irgi remia požiūrį, jog nominyvas šioje konstrukcijoje yra bendras sintaksinis archaizmas. Latvių kalbos nominyvas su infinityvu skiriasi nuo lietuvių kalbos ir kai kuriais inovaciniais bruožais. Išskyrus retus atvejus su kaitomais būdvardžiais (saulīte silta sildīties tipo, žr. 3.2.1.), bendraties konstrukcijos čia yra beasmenės, o nominyvas turi tiesioginio papildinio funkciją. Kadangi būdvardžių bevardė giminė latvių kalboje yra išnykusi ir konstrukcijose su bendratimi pakeista prieveiksmiais (viegli ”lengvai”, grūti ”sunkiai”, vajag(a) ”reikia”, brī̀v ”galima” ir pan., plg. nav viegli maisī nest ”nelengvai (=ne- lengva) maišai nešt”), ryšys su asmeniniais sakiniais, dar jaučiamas lietuvių kalboje (darbas sunku ir pan.), čia yra nutrūkęs. Tad nominyvo forma latvių kalboje jau yra netekusi sintaksinės motyvacijos, nominyvas yra virtęs tikru objekto linksniu. Matyt, tai buvo svarbiausia priežastis, dėl kurios jis latvių kalboje buvo didesniu mastu pakeistas įprastiniu objekto linksniu 19 Jie saugomi Rygoje, Latvių kalbos instituto Dialektologijos skyriuje. Autorius dėkingas Instituto vadovybei už galimybę jais pasinaudoti. 20 Čia ir toliau remiamasi atsakymais į latvių kalbos atlaso duomenų rinkimo programos 270, 272, 276, 277, 280 klausimus (Latviešu valodas dialektoloģijas atlanta vāksanas programma. Rīga, 1954, lpp. 90—93). 21 Latvių kalbos tarmių pavadinimai pateikiami pagal M.Rudzīte 1964 : 408—409. 97 – akuzatyvu. Jis geriau išliko tik konstrukcijose su nauja debityvo forma, turinčiose savitą vietą latvių kalbos sistemoje. 3.9.3. Kodėl nominatyvas su infinit yvu, seniai prarastas kitų giminiškų kalbų, iki šiol išliko rytų baltų ir gretimose rusų kalbos tarmėse, geriausiai paaiškina jau minėta P.Kiparskio hipotezė apie konservuojančią vakarų finų kalbų įtaką. Kontaktai su vakarų finų kalbomis, matyt, padėjo išlikti tam sintaksiniam archaizmui ir davė pavyzdį jį naujai įprasminti tuo pačiu būdu — kaip objekto nominatyvą beasmeniame sakinyje. Tam ypač palankios sąlygos susidarė po VI a., kai rytų baltų gentys, perėję Dauguvą, prasiskverbė gana toli į vakarų finų apgyventas žemes. Per kelis šimtmečius, veikiami finiško substrato, dabartinės Latvijos dialektai nutolo nuo lietuvių. Kadangi infinit yvas su -ti/-tei tada, matyt, jau buvo išsiskyręs iš vardžodinės linksniavimo paradigmos, galėjo prasidėti sintaksinių ryšių kitimas konstrukcijos viduje, atsirasti ”objekto nominatyvo” užuomazgų. Kaip tik VII–VIII a. rytų slavų dialektai įsigalėjo didelėje teritorijoje tarp Kijevo ir Naugardo. Intensyvi finų ir baltų slavizacija vyko dabartinių rusų kalbos šiaurės tarmių plote. Tad kontaktai su vakarų finų kalbomis iš praslavų paveldėtai rusų kalbos konstrukcijai galėjo turėti panašų poveikį kaip baltiškajai. Pažymėtina, kad seniausiuose šiaurės Rusijos raštuose nominatyvas sudaro tokias pačias konstrukcijas su infinit yvu kaip rytų baltų kalbose. Vėliau jis buvo pradėtas vartoti ir su asmenuojamosiomis veiksmažodžių formomis (чаша питья наливают, paž.: ”taurę gėrimo pripila”), o pati konstrukcija gavo savitą raidos kryptį, susijusią su slavų kalboms būdingais procesais: nominatyvo — akuzatyvo formų sinkretizmu ir gyvosios — negyvosios giminės morfologizavimu (Timberlake 1974 : 104–116; Журавлев 1984). Vakarinėse rusų kalbos tarmėse (Pskovo-Smolensko-Vologdos trikampyje) nominatyvą su infinit yvu, matyt, palaikė ir baltų substratas. Lietuvių kalbos vaidmenį rodo ta aplinkybė, kad 14–17 a. konstrukcija paliudyta dokumentuose su gudų kalbos ypatybėmis, rašytuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje — Polocke, Trakuose, Vilniuje (Dunn 1982 : 517). Ją ir dabar dažnai vartoja gudų šnektos, neseniai įsigalėjusios lietuvių kalbos plote (Pelesoje, Var anavėje ir kt., žr. Судник 1982 : 246–247). Tuo tarpu pietiniuose rytų slavų dialektuose (dabartinėje pietų Rusijos ir Ukrainos teritorijoje) konstrukcija su nominatyvu sunyko, matyt, dar prieš raštijos pradžią, ir šito arealo XVII a. raštuose tėra tik jos likučių (kai kur aktyvizuotų Maskvos kanceliarinės kalbos prestižo). 3.9.4. Nominatyvo su infinit yvu istorija nėra išimtis. Intensyvūs kontaktai su vakarų finų kalbomis po V–VI a. padėjo išlikti rytų baltų kalbose ir kitoms archaiškoms konstrukcijoms: nominatyvui su bevardės giminės formomis (linai minima, durys atidaryta), taip pat tarininiams dalyviams, apibendrinantiems modalinę netiesioginės nuosakos reikšmę (aut. 1977; 1979 : 213–218; 1985; 1990 : 228–235). Daug senesnių laikų kontaktai su vakarų fin ais padėjo išsaugoti baltų kalbose senovines linksnių konstrukcijas su postpozicijomis, virtusias postpoziciniais vietininkais (aut. 1985 : 191–193). Visais minėtais atvejais matome paveldėtas indoeuropiečių sakinio struktūras, kurias rytų baltai išlaikė ir naujai įprasmino pagal vakarų finų kalboms 98 būdingus modelius. Kai kurie tyrinėtojai nominatyvo su infinityvu konstrukcijos ištakas linksta nukelti į dar tolimesnę senovę. Manoma, kad ji esanti paveldėta iš tų laikų, kai indoeuropiečių akuzatyvinė sakinio sandara buvo dar nesusiformavusi ir tranzityvinių veiksmažodžių objektas (kaip ir būsenos veiksmažodžių pacientas) buvo reiškiami ta pačia absoliutyvo forma (Palmaitis 1977 : 116—119; panašiai Schmalstieg 1987: 145—152).22 Ta prielaida yra galima, bet nebūtina, nes baltų ir slavų kalbų konstrukcijos raida gali būti paaiškinta remiantis akuzatyvine sakinio sandara ir nominatyvui būdinga pirmine veiksnio funkcija. 4. TOLESNĖS RAIDOS KRYPTYS 4.0. Konstrukcijos su bendratimi, išlaikiusia pirminę paskirties reikšmę, atstovauja seniausiam indoeuropiečių sakinio struktūros fragmentui. Tam pačiam sluoksniui skirtinos ir minėtos konstrukcijos su siekiniu (supinu) — antruoju lietuvių kalbos infinityvu. Remdamiesi tų konstrukcijų vieta lietuvių kalbos sintaksinėje sistemoje ir lygindami su giminiškomis kalbomis prieiname prie išvados, kad bendraties pamatą sudarė veiksmažodinių daiktavardžių datyvo, tam tikrais atvejais ir akuzatyvo, vartojimas veiksmažodiniam sakinio branduoliui išplėsti ir semantiškai papildyti. Išsiskyrusi iš veiksmažodinių daiktavardžių linksniavimo paradigmos ir virtusi nekaitoma veiksmažodžio forma, bendratis daugeliu atvejų prarado pirminę linksnio reikšmę, ėmė glaudžiau šlietis prie įvairių asmenuojamųjų veiksmažodžio formų, jos ryšiai su kitais sakinio dėmenimis pakito. Žvelgdami į dabartinę bendraties konstrukcijų įvairovę iš rekonstruojamų pirminių vartosenos modelių perspektyvos, galime įžvelgti svarbiausias jų tolesnės raidos kryptis ir etapus. galiu/ pradedu/ prašau dirbti 4.1.1. Įsigalėjus bendraties konstrukcijoms su veiksmažodžiais reikėti, gailėti, vertėti ir pan., išriedėjusias iš vardažodžių formų (reikà, gaila, verta, žr. 3.3), atsirado pagrindas sieti bendratį ir su kitais modalinės reikšmės veiksmažodžiais, pvz.: turiu/ privalau eiti (pagal reikia < reikà eiti), gali dirbti (pagal galima, verta dirbti), norėjo eiti ir tt. Panašiai bendratis buvo imta vartoti junginiuose su savarankiškesnės reikšmės veiksmažodžiais prašyti, liepti, drausti, trukdyti, kviesti ir kt. (žr. 1.2.1). Su atitinkamos reikšmės veiksmažodžiais įvairių formų infinityvai buvo susieti ir kitose indoeuropiečių kalbose skirtingais jų raidos laikotarpiais. Tas vartosenos paralelumas, matyt, rodo ne paveldėtą tokių konstrukcijų pobūdį, o tipologiškai bendrą, gal net universalų polinkį taip vartoti nekaitomas veiksmo pavadinimų formas, praradusias ankstesnį ryšį su linksniavimo paradigmomis. Atitinkamus junginius linkstama daryti ne tik indoeuropiečių, bet ir kitų šeimų kalbose, kur tik susidaro nekaitomos (dažniausiai irgi daiktavardinės kilmės) 22 Atitinkamas finų kalbų konstrukcijas kai kas irgi yra laikęs ikinominatyvinės sakinio sandaros liekana, žr. Wickman 1955 : 14, Schlachter 1968 : 286. 99 veikmažodžių formos. 4.1.2. Konstrukcijose su faziniais veiksmažodžiais (pradėti, imti, baigti, liautis, nustoti ir pan.) bendratis daugeliu atvejų pakeitė su veiksmo pabaigą žyminčiais veiksmažodžiais vartojamus veikiamuosius dalyvius, nuo seno turėjusius tarininiam pažyminiui artimą funkciją, pvz.: nustojo šaukęs, paliovė/ liovėsi gėręs, plg.: nutilo/ nurimo dainavęs, sustojo ėjęs, grįžo grybavęs (plačiau žr. aut. 1978 : 33—37; 1979 : 112—114; 1990 : 133—134). 4.1.3. Konstrukcijose su veiksmažodžiais, reiškiančiais norą, prašymą, siekimą, kvietimą, bendratis galėjo pakeisti iš akuzatyvo išriedėjusį siekinį (supiną), su kuriuo tų reikšmių veiksmažodžiai kartais dar siejami tarme, pvz.: Ko daugiau nori tu turėtų Tj; Pašom sėstys Ds; Motutė baraas, verptų vadina BM 410 (žr. dar LKG II 419—420). Tokios konstrukcijos turi atitikmenų latvių kalboje, plg.: ēstu grib, dzertu grib... vēderiņš BW 2892 (Endzelīns 1951 : 996) paž.: ”valgytų nori, gertų nori pilvelis”. Taip pat su modalinių reikšmių ”norėti; siekti”, ”galėti” veiksmažodžiais akuzatyvinis infinityvas (supinas) siejamas Vedose, plg.: gātúm icchanta RV I, 80, 6d ”eitų (jis) nori” (Disterheft 1980 : 125); bhū́yo vā dātúm arhasi V, 79, 10 paž.: ”daugiau ar duotų gali” (Macdonell 1977 : 336; žr. dar Sgall 1958 : 231—232; Jeffers 1976 : 2—3); datyviniai infinityvai konstrukcijose su šių reikšmių veiksmažodžiais tyrinėtojų pripažįstami esą neabejotinai naujesni, įsigalėję analogijos būdu (Benveniste 1935 : 99; Sgall 1958 : 234). Pažymėtina, kas siekinys (supinas) nuo senųjų raštų paliudytas ir su veiksmažodžiais likti, leisti, pvz.: Idant passilikcza Nammūsa... mattytu graszū sluszbū WIEschpaties/ ir atlankytu Basznitzia jo PsD 27,4 (Palionis 1974 : 146), plg.: attako numirėlio saugotų Kp (Jablonskis 1957 : 478); Leisk maną Szmones, man slusizū BrB II Moz 9,123; panašiai ir su artimos reikšmės veiksmažodžiu duoti: aš tau duosiu gertų KGr (plg. la. ēstu deva BW 2809,5 ”valgytų davė” Endzelīns 1951 : 996), nors čia jau nuo raštijos pradžios vyrauja datyvinė bendratis: Ghis duos liti ant Nessibijancziu BrB Ps 10,6 ir pan. Turint omenyje rašytinės tradicijos laikais pastebimą siekinio keitimą bendratimi su slinkties veiksmažodžiais, labai tikėtina, kad ir kai kuriose konstrukcijose su šiame skyriuje minėtų reikšmių veiksmažodžiais bendratis yra įsigalėjusi vietoj anksčiau vartoto siekinio. Nepriklausoma bendratis 4.2.1. Konstrukcijomis su reikėti, norėti, galėti ir kitais minėtais veiksmažodžiais pagrįsta nepriklausoma bendraties vartosena liepiamuosiuose, klausiamuosiuose ar optatyviniuose sakiniuose su įvairiais modaliniais atspalviais, pvz.: Bėgti! Vaikai, valgyti! Ar pasakot? Kur dabar eiti? Kaip gyventi? Dabar tik džiaugtis! ir pan. Panašiai kaip klausiamuosiuose sakiniuose bendratis vartojama ir sudėtinių prijungiamųjų sakinių šalutiniuose dėmenyse su atitinkamais jungiamaisiais žodžiais, pvz.: Neįmanau, kaip išsimaitinti BsP 23 Siekinio akuzatyvinę reikšmę čia gali patvirtinti atitinkamo veiksmažodinio daiktavardžio vartojimas, plg.: Ei mergužė, mergužėle, ar leisi nakvynužę? JD 761. 100 I 65; Nematau, kur eiti IV 3, sustabarėjusiuose (frazeologizuotuose) pasakymuose, pvz.: Ką ir besakyti Kv ir kt. (plačiau žr. LKG II 411—415; III 616—618). Ryšį su bendratimi, priklausomą nuo 4.1.1, 4.1.3 aptartų modalinių veiksmažodžių, rodo tiek sintaksinė sinonimija, tiek ir subjektinės reikšmės naudininko vartojimas, plg.: Visiems keltis! Ar man grįžti? Dabar mums tik gyventi ir gyventi! Nežinau, kur man eiti ir pan. Eidamas be asmenuojamojo veiksmažodžio, liepiamuosius sakinius taip pat gali sudaryti ir siekinys, pvz.: Vaikai, poterių kalbėty! Rk; Greičiau gultų! (žr. Jablonskis 1957 : 329; LKG II 419). Iš konstrukcijų su modalinės reikšmės veiksmažodžiais išriedėjusi ir bendraties vartosena skatinamąja reikšme vietoj asmenuojamųjų veiksmažodžių 1 asmens formų, pvz.: Jau vėlu, eit (= eisim, eitme) namopi Kb; Ale nepamiršt vakarą kumelė parkellt Ign; Paskėliau iš ūksnės ir jau eit šienaut Vrn (LKT 389). Skatinamosios ir optatyvinės reikšmės atspalvį daugeliu atvejų turi ir bendratis, vartojama sąlygos konstrukcijose, pvz.: Jei dirbti, tai dirbti (LKG II 414—415). Infinityvų vartojimas liepiamąja, skatinamąja reikšme yra būdingas daugeliui giminiškų kalbų ir paliudytas nuo jų seniausių paminklų. Tačiau laikyti jį paveldėtu iš indoeuropiečių kalbinės bendrijos (taip Disterheft 1980 : 191) galėtume tik suponuodami paties infinityvo kaip atskiros nekaitomos veiksmažodžio formos indoeuropietišką kilmę. Tam trukdo ne tik infinityvų formų įvairavimas, bet ir aiškus istorinis ryšys su veiksmažodinių daiktavardžių linksniu, ypač datyvo, vartojimu. Infinityvų imperatyvinė ir optatyvinė vartosena aiškintina ne genetiniu, o tipologiniu sintaksinės raidos bendrumu. Įvairiose kalbų grupėse atitrūkę nuo veiksmažodinių vardažodžių paradigmos, infinityvai tapo nekaitomos veiksmažodžio formos, panašios į tuos grynus veiksmažodžio kamienus be fleksijos, kuriais nuo seniausių laikų buvo reiškiamas liepiamas ar skatinimas. Susidarę įvairiose kalbose skirtingu metu ir skirtingomis aplinkybėmis, jie pateko į bendro tipologinio polinkio veikimo sferą. 4.2.2. Kaip modalinės konstrukcijos sutinka su imperatyvine bendratimi, taip fazinių (ypač veiksmo pradžios) veiksmažodžių konstrukcijos — su bendratimi, raiškoje ar emocinėje kalboje atstojančia asmenuojamąsias veiksmažodžių formas, pvz.: Jis tą velnią — mušt, draskyt (plg. ėmė mušt, draskyt), o tas velnias jo prašytis BsP IV 48; Tas žmogus iššokęs iš rogių bėgt, rankas muštis II 321; Lapė bėgt! Šunes ją vyt! II 321. Lietuvių kalboje tokia bendraties vartosena vietoj asmenuojamųjų veiksmažodžių yra stilistiškai žymėta, apribota staigiai prasidėjusio, intensyvaus veiksmo raiškos atvejais ir aiškiai išriedėjusi iš konstrukcijų su veiksmažodžiais pradėti, imti, šokti ir pan. Kai kurios giminiškos kalbos čia yra nuėję toliau, infinityvo vartojimą vietoj asmenuojamųjų veiksmažodžių būtyjų laikų išplėtę (plg. lotynų infinitivus historicus, žr. Hofmann — Szantyr 1972 : 367—368 su lit.). 4.2.3. Bendraties konstrukcijos su veiksmažodžio būti nulinė forma, įtrauktos į sakinio sudėtį, padėjo pamatą kai kurių bendratį vartojimų modalinių 101 žodžių reikšme. Įterptiniais modaliniais žodžiais dažniausiai eina bendratys matyti, regėti(s), girdėti, sakyti, pvz.: Matyti, ano nebuvo namie Slnt; Ten, matyt, eina pažįstamas žmogus Jrb; Jonas, regėt, šiandien neparėjęs Kb; Girdėt, ten jau grybai dygsta Vlk; Geras kelias, sakyt, vieškelis Dr (LKŽ XII 34) (žr. dar LKG II 417–418; LKŽ VII 917). 4.2.4. Eidama su tos pačios šaknies asmenuojamosiomis veiksmažodžio formomis bendratis kartais vartojama jų žymimam veiksmui paryškinti kaip tam tikras pabrėžiamasis žodis, pvz.: Žadėti, berods, kiekvienas prižadėjo ŽemR I 48. Su neigiamas formos veiksmažodžiais ji savo vaidmeniu prilygsta būdiniui, pvz.: Nei viens... nei bandyt nebandė pas kalvį ateit BsP I 84 (žr. dar LKG II 417). Bendraties antrinė nominalizacija 4.3.1. Praradusi linksnio pavidalą, bendratis virto nekaitoma veiksmažodžio forma, bet nebuvo įtraukta į veiksmažodinių laiko, asmens, rūšies kategorijų sistemą. Ji tapo bendruoju veiksmo įvardijimu, ir tai sudarė sąlygas ją tam tikrais atvejais vartoti daiktavardžiams būdingose papildinio ar veiksnio pozicijose. 4.3.2. Su veiksmažodžiais, žyminčiais ko nors gabenimą, gaminimą, ieškojimą, davimą, gavimą, turėjimą ar ėmimą, kai kurių veiksmažodžių bendratis gali atlikti tiesioginio papildinio funkciją ir atstoti bendrašaknio daiktavardžio galininką ar kilmininką, pvz.: Ar atnešei gerti? Skdv; Katrė įnešė praustis ŽemR I 89; Neprarysiu, tik duok parūkyti BsP III 51; Ar davėi karvėms ėsti? Er; Paieškok namie valgyt Kp; Ar daug turit pjauti? Jnšk; Pasiimk skaityti ŽemR I 291 (žr. LKG II 403; III 166–167, 468–469); panašiai jau senuosiuose raštuose, plg. duot man gierti SP I 58₁₇. Antra vertus, tokie bendraties vartojimo atvejai susiję su junginiais, kuriuose bendratis eina su konkretaus daiktavardžio linksniu ir turi įprastinę paskirties reikšmę, plg.: Svečiai... atnešė tam ubagui valgyt ir gert BsP I 76 ir Senutė tuojos jam atnešė blynų valgyt I 149. 4.3.3. Sakiniuose, kurių tariniu eina vardažodis, prieveiksmis ar kita bendratis, bendratys kartais atlieka veiksnio funkciją ir turi vardininko poziciją, pvz.: Gyventi — tai didelė dovana rš; Grįžti atgal aplinkui — toli ŽemR I 45; Tekėti — ne akėti. 4.3.4. Šiame skirsnyje aptarti atvejai tarsi užbaigia veiksmažodinių daiktavardžių raidos ciklą: veiksmo pavadinimai, praradę linksnio reikšmę ir tapę nekaitomomis formomis, vėl pradedami vartoti vardažodžiams būdingose pozicijose. Tačiau pačios bendraties formos išlieka nepakitusios, negauna vardažodinių fleksijų. Apskritai lietuvių kalboje matome dar tik pačią bendraties antrinės nominalizacijos pradžią, apribotą negausiais leksiškai ir struktūriškai apibrėžtais atvejais. Daugelyje giminiškų kalbų infinityvų raida šiuo atžvilgiu yra toliau pažengusi: prie antriniu būdu nominalizuotų infinityvų dedamos prepozicijos bei artikeliais virstantys parodomieji ar santykiniai įvardžiai, būdingi analitiniam sintaksinės sandaros tipui. Pavyzdžiui, jau sen. graikų kal- 102 boje infinityvas su artikeliu t ò verčiamas veiksmo pavadinimu. Ypač toli šis procesas pažengęs germanų kalbose; užtenka prisiminti vokiečių kalbą, kurioje kiekviena bendratis, gavusi artikelį, tampa veiksmažodiniu daiktavardžiu, įrikiuotu į prepozicinės kaitos sistemą. IŠVADOS Vidinė rekonstrukcija ir lyginimas su giminiškomis kalbomis rodo, kad lietuvių kalbos bendraties kaip atskiros veiksmažodžio formos pagrindą sudarė veiksmažodinių daiktavardžių — veiksmo pavadinimų datyvo vartojimas paskirties bei tikslo reikšme, paveldėta iš indoeuropiečių kalbų bendrijos laikų. Aptar tieji lietuvių kalbos duomenys leidžia įžiūrėti kelis bendraties konstrukcijų formavimosi ir raidos etapus. I. Pirmajam, seniausiam etapui atstovauja tie vartosenos tipai, kuriuose bendratis yra išlaikiusi paskirties reikšmę arba kuriuose ta reikšmė gali būti atstatoma remiantis konstrukcijos sandara ir jos vieta kalbos sistemoje: (1) Veiksmažodis vienas (a, c) arba su objekto linksniu (b) siejamas su paskirtį reiškiančia bendratimi, turinčia veiksmažodinio daiktavardžio naudininko reikšmę: a) ariau sėti (”sėjimui”); b) ariau dirvą sėti; c) dirva liko sėti. (2) Veiksmažodis vienas (a, c) arba su objekto linksniu (b) siejamas su dviem paskirtį žyminčiomis ir savo reikšme tarp savęs susijusiomis formomis: konkretaus daiktavardžio naudininku ir bendratimi, turinčia veiksmažodinio daiktavardžio naudininko reikšmę: a) ariau rugiams sėti (t.y. ”rugiams, jų sėjimui”); b) ariau dirvą rugiams sėti; c) dirva liko rugiams sėti. (3) Vardažodinis tarinys — būdvardžio bevardės giminės forma, atitinkanti senovinį grynąjį kamieną (a), arba kaitomo giminėmis būdvardžio vardininkas (b) — siejamas su paskirtį reiškiančia bendratimi: a) medus gardu valgyti (”valgymui”); b) medus gardus valgyti. (4) Toks pat vardažodinis tarinys kaip (3) siejamas su dviem paskirtį žyminčiomis formomis: konkretaus daiktavardžio naudininku ir naudininko reikšmės bendratimi: a) medus gardu vaikams valgyti (t.y. ”vaikams, jiems valgyti”); b) medus gardus vaikams valgyti. (5) Veiksmažodžio būti asmenuojamoji forma (išreikšta arba nulinė), einanti su veiksnio vardininku, siejama su bendratimi (a) arba su bendratimi ir naudininku (b): a) laukas yra (Ø, buvo, bus) matyti/arti; b) laukas yra (Ø, buvo, bus) jums matyti/arti. II. Veiksmažodinių daiktavardžių datyvui su -ti/*-tei išsiskyrus iš vardažodžių linksniavimo paradigmos ir suartėjus su veiksmažodžio sistema, sin- 103 taksiniai ryšiai daugelio konstrukcijų viduje pakito. Pirminių vartosenos tipų pagrindu įsigalėjo ir išplito šie bendraties konstrukcijų modeliai: (6) Veiksmažodžio būti asmenuojamoji forma (išreikšta arba nulinė), siejama su bendratimi ir modalinės būsenos subjektą reiškiančiu naudininku (a) arba laiko/vietos nuoroda (b): a) jam yra (Ø, buvo, bus) mirti; b) rytoj yra (Ø, buvo, bus) mirti. Pagrindas — (5) tipas. (7) Daiktavardis, siejamas su paskirtį žyminčia bendratimi ir naudininku: dirva rugiams sėti. Pagrindas — (2) tipas. (8) Sintaksiškai beasmenės būdvardžių bevardės giminės formų (a), beasmeninių veiksmažodžių (b) ir prieveiksmių ar jiems artimų daiktavardžių (c) konstrukcijos su bendratimi ir nuo jos priklausomu objekto linksniu: a) (vaikams) gardu valgyti medų (medus); b) (vaikams) reikia valgyti medų (medus); c) (vaikams) anksti/metas valgyti medų (medus). Pagrindas — (3 a), (4 a) tipai. III. Tolesnei raidos pakopai, matyt, skirtinos šios konstrukcijos: (9) Asmeninės konstrukcijos su bendratimi, priklausoma nuo modalinių (a), fazinių (b) bei kai kurių kitų veiksmažodžių (c) ir savo ruožtu galinčia valdyti objekto linksnius: a) turiu, galiu, noriu valgyti (medų); b) pradėjo, baigė, liovėsi valgyti (medų); c) prašau, kviečiu, nusprendžiau ... valgyti (medų). Pagrindas — (1) ir (8 b) tipai, gal ir konstrukcijos su siekiniu (supinu). IV. Bendraties konstrukcijų raidą toliau veikė šie sintaksiniai procesai: (10) Bendraties verbalizacija (vartojimas veiksmažodžio asmenuojamosios formos pozicijoje) dėl konstrukcijos modalinės (a) arba fazinės (b) reikšmės perkėlimo į pačią bendraties formą: a) Vaikai, valgyt! Eit namo; b) Kiškis bėgt, lapė vytis. Pagrindas — (8 b), (9) tipai ir konstrukcijos su supinu (eikit valgytų ir pan.); (11) Bendraties antrinė nominalizacija veiksnio (a) ar papildinio (b) pozicijoje: a) valgyti — malonumas; gyventi — tai dirbti; b) atnešė gerti; davė rūkyti; Pagrindas — (8 a), (9 c) tipai; (12) Bendratis valdančio veiksmažodžio nominalizacija: noras, prašymas, kvietimas valgyti. Pagrindas — (9 a, c) tipas. II — IV pakopų išdėstymo eilė yra sąlygiška, nes kai kurie vartosenos atvejai, pavyzdžiui, su imperatyvine bendratimi (10) arba su asmeniniais prašymo, kvietimo ar faziniais veiksmažodžiais (9), galėjo susidaryti ir ankstesniais laikotarpiais dėl senoviškų supino ar kitų konstrukcijų įtakos. 104 Čia nurodytų bendraties vartojimo tipų tarpusavio ryšį ir apytikrę raidos kryptį galima schematiškai pažymėti taip: (5) ⟶ (6); (2) ⟶ (7); (3 a), (4 a) ⟶ (8); (1), (8 b) ⟶ (9 a); (8 b), (9 a, c) ⟶ (10 a); (9 b) ⟶ (10 b); (8 a), (9 c) ⟶ (11); (9 a, c) ⟶ (12). Aptartieji bendraties konstrukcijų raidos procesai turi ryškių atitikmenų kitose indoeuropiečių (ir ne tik indoeuropiečių) kalbose (išskyrus dabartines Balkanų kalbas, kur infinityvai sunyko dėl specifinių tam arealui aplinkybių). Tai rodo tipologiškai bendrą raidos kryptį ir polinkį panašiu būdu vartoti bei įprasminti kalbos sintaksinėje sandaroje iš veiksmažodinių daiktavardžių linksnių išriedėjusias nekaitomas formas. Būdinga lietuvių kalbai yra tai, kad joje greta naujesnių bendraties vartojimo tipų gerai išliko pirminės, senovinės konstrukcijos, iš kurių kitados yra išriedėjusi pati bendraties forma. Šiuo atžvilgiu lietuvių kalba ryškiai skiriasi nuo kitų dabartinių kalbų ir teikia svarbių duomenų indoeuropiečių sintaksinės sistemos rekonstrukcijai. SUTRUMPINIMAI ASpr — Altlettische Sprachdenkmäler in Faksimildrucken. Hrsg. A.Günther. Bd 1—2. Heidelberg, 1929. BrB — Biblia tatai esti Wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai pergulditas per Janą Bretkūną... Karaliacziuie (1579—1590) (cit. iš rankraščio fotokopijos). BrP — Postilla tatai esti Trumpas ir prastas ischguldimas Evangeliju... Per Jana Bretkuna... Karaliaucziuie... 1591. BW — Barons Kr. un Wissendorffs H. Latvju dainas. S.1—6. Jelgavā un Petrogradā, 1894—1915. DnR — K.Donelaitis. Raštai. V., 1957. EEv — Evangelia... Ex Latino in Lothavicum idioma translata. Per R.P.Georgium Elger... Wilnae... 1671 (= ASpr I 22—242). GlB — Ta Swelhta Grahmata Jeb Deewa Swehtais Wahrds... Riga... 1685—1689 (E.Glūcko Biblijos vertimas). Jab1RR — J.Jablonskis. Rinktiniai raštai. Sud. J.Palionis. T.1—2. V., 1957—1959. KGr — Grammatik der littauischen Sprache von Dr. Friedrich Kurschat. Halle a.S., 1876. KPP — Kalbos praktikos patarimai. Sud. A.Pupkis. V., 1985. LKG — Lietuvių kalbos gramatika. Red. K.Ulvydas. T.1—3, V., 1965—1976. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas. T.1—15. V., 1941—1991. ME — K.Mühlenbachs, J.Endzelīns. Latviešu valodas vārdnīca. S.1—4. Rīgā, 1923—1932. MLLG — Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft. Bd.1—6. Heidelberg, 1883—1912. MLLVG — Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika. S.1—2. Rīgā, 1959—1962. RV — Rigveda Saṃhitā. Hrsg. F.M.Müller, 1887. SIG — Giesmes tikieimuy Katholickam pridarancias. Auctore Salomo- 105 ne Mozerka Słowoczyński... Wilnae... 1646 (Fotogr. leid.: S.M.Slavocinskis. Giesmės. Par. J.Lebedys. V., 1958). Supr — Супрасльская рукопись. Изд. С.Северьянов. СПб., 1904. VD I — Lietuvių liaudies dainynas. Vestuvinės dainos. T.1. V., 1983. Kiti šaltinių sutrumpinimai tokie pat kaip LKŽ ir LKG. LITERATŪRA 1. Ambrazas S. Veiksmažodžių abstraktų darybos tipų istorinė kaita. — Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 26, 1987, p. 88—95. 2. Ambrazas V. Absoliutinis naudininkas XVI—XVII a. lietuvių kalbos paminkluose. — Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 5, 1962, p. 3—146. 3. Ambrazas V. Netiesioginės nuosakos paplitimas ir kilmės problema. — Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 17, 1977, p. 7—54. 4. Ambrazas V. Lietuvių kalbos vardininko su dalyviu (nominativus cum participio) struktūra ir raida. — Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 18, 1978, p. 7—67. 5. Ambrazas V. Lietuvių kalbos dalyvių istorinė sintaksė. V., 1979. 6. Ambrazas V. Die indogermanische Grundlage des Dativus und Nominativus cum infinitivo im Baltischen. — Indogermanische Forschungen. Bd. 92, 1987, S. 203—219. 7. Ambrazas V. Сравнительный синтаксис причастий балтийских языков / Vergleichende Syntax der baltischen Partizipien. V., 1990. 8. Ancītis K. Aknīstes izlokšne. Rīga, 1977. 9. Balčikonis J. Rinktiniai raštai. T.1. V., 1978. 10. Balkevičius J. Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė. V., 1963. 11. Benveniste E. Les infinitifs avestiques. Paris, 1935. 12. Bergmane A. Nenoteiksme (Infinitīvs). — Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika. S.1. Rīga, 1959, lpp. 630—632. 13. Behaghel O. Deutsche Syntax. Bd 2. Heidelberg, 1924. 14. Boeder W. Zur Rekonstruktion von Infinitivkonstruktionen im Indogermanischen. — Linguistic Reconstruction and Indo-European Syntax, ed. P.Ramat e.a. Amsterdam, 1980, S.207—224. 15. Brugmann K. Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen. Bd.2., T.1. Strassburg, 1906; Bd. 2., T.2. Strassburg, 1911. 16. Delbrück B. Altindische Syntax. Halle, 1888. 17. Delbrück B. Vergleichende Syntax der indogermanischen Sprachen. Bd. 2. Strassburg, 1897. 18. Disterheft D. The Syntactic Development of the Infinitive in Indo-European. Columbus. Ohio, 1980. 19. Dunn J.A. The Nominative and Infinitive Construction in the Slavonic Languages. — Slavonic and East European Review. V. 60, N. 4, 1982, p. 500—527. 20. Endzelīns J. Latviešu valodas gramatika. Rīgā, 1951. 21. Engert H. Syntaktische Studien. — Archivum Philologicum. T. 6, 1937, p. 108—122. 22. Engert H. Syntaktische Studien. — Archivum Philologicum. T. 7, 1938, p. 45—56. 23. Fraenkel E. Zur baltoslavischen Grammatik. KZ, Bd. 53, 1925, Hf. 1, S. 36—65. 24. Fraenkel E. Syntax der litauischen Kasus, K. 1928. 25. Gebauer J. Historická mluvnice jazyka českého, d. 4. Skladba. Praha, 1929. 26. Hahn A. Some Hittite-Sanskrit Parallels. — Language. Vol. 29, 1953, p. 242—255. 27. Hahn A. Verbal Nouns and Adjectives in Some Ancient Languages. Language. Vol. 42, 1966, p. 378—398. 28. Hamp E.P. Baltic Infinitives and Verbal Nouns. — Lituanistikos instituto 1981 m. suvažiavimo darbai. Chicago. III, 1985.p. 199—207. 106 29. Haudry J. Les emplois doubles du datif et la fonction du datif indoeuropéen. — Bulletin de la Société du Linguistique. T. 63, 1968, 1, p. 141—159. 30. Haudry J. L’emploi des cas en védique. Lyon, 1977. 31. Havránek B. Staroruská osobní konstrukce ryba loviti a její obdoba v severoruských nářečích. — Bulletin ústavu ruského jaz. a lit., 12, s. 169—176. 32. Hofmann J.B. — Szantyr A. Lateinische Syntax und Stilistik. München, 1972. 33. Jablonskis J. Jablonskio raštai. T. 4/ Red. J.Balčikonis. Kaunas, 1935. 34. Jablonskis J. Rinktiniai raštai. T.1/ Sud. J.Palionis. V., 1957. 35. Jacobsson G. Zur Frage vom Nominativ als Kasus des direkten Objekts im Slavischen. — Lingua viget, in hon. V.Kiparsky. Helsinki, 1964, S. 71—82. 36. Jeffers R. Remarks on Indo-European Infinitives. — Language, Vol. 51, N.1, 1975, p. 133—148. 37. Jeffers R. Syntactic Change and Syntactic Reconstruction. — Current Progress in Historical Linguistics/ Ed. Christie W. Amsterdam, 1976, p. 155—157, 163—166. 38. Kiparsky V. Über das Nominativobjekt des Infinitivs. — Zeitschrift für slavische Philologie, Bd. 28, 1960, S. 333—342. 39. Kiparsky V. Das Nominativobjekt des Infinitivs im Slavischen, Baltischen und Ostseefinnischen. — Baltistica. T. 5(2), 1969, p. 141—148. 40. Krause W.-Thomas W. Tocharisches Elementarbuch. Bd.1. Grammatik. Heidelberg, 1960. 41. Kuryłowicz J. The Inflectional Categories of Indo-European. Heidelberg, 1964. 42. LaRoche J. Homerische Untersuchungen, Bd. 2, T.1. Der Infinitiv bei Homer. Leipzig, 1893. 43. Loś J. Gramatyka starosłowiańska. Lwów, Warszawa, Kraków, 1922. 44. Macdonell A.A. A Vedic Grammar for Students. London, 1955. 45. Marvan J. Verbum infinitum в балтийских языках и его отношение к славянскому союзу. — Slavia Pragensia, 1960, №2, s. 7—15. 46. Mažiulis V. Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai (deklinacija). V., 1970. 47. Miklosich F. Vergleichende Grammatik der slavischen Sprachen. Bd. 4. Wien, 1874. 48. Mülenbachs K. Sintakse jeb teikuma mācība. — Latviešu gramatika J. Endzelīna un K. Mülenbacha sarakstīta. Rīgā, 1928, lpp. 112—281. 49. Ose F. Supinum und Infinitiv im Hethitischen. MVAeG, Bd. 47, T.1. Leipzig, 1944. 50. Trebski J. Gramatyka języka litewskiego. T.3. Warszawa, 1956. 51. Ozols A. Latviešu tautasdziesmu valoda. Rīgā, 1961. 52. Ozols A. Veclatviešu rakstu valoda. Rīgā, 1965. 53. Ozols A. Raksti valodniecībā. Rīgā, 1967. 54. Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI—XVII a. V., 1967. 55. Palionis J. Über einen Typ des Infinitivsatzes im Litauischen. — Baltistica, 1 priedas, 1972, p. 125—130. 56. Palionis J. Supino vartojimas XVI—XVII a. lietuvių rašto paminkluose. Baltistica. T. 10 (2), 1974, p. 143—148. 57. Palmaitis L. Dėl baltų kalbų nenominatyvinės praeities. Baltistica, 2 priedas, 1977, p. 114—123. 58. Paulauskienė A. Paskirties arba tikslo naudininkas su bendratimi. — Kalbos kultūros teorija ir praktika. Lietuvių kalbos sekcijos sąsiuvinis N 5 (18), 1970, p. 49—53. 59. Piročkinas A. J.Jablonskis apie vardininką su bendratimi. — Kalbotyra. T. 22(1), 1972, p. 61—70. 60. Piročkinas A. Jono Jablonskio kalbos taisymai. K., 1986. 61. Pořak J. Vývoj infinitivních vět v češtině. — Acta Univ. Carolinae, Philol. 16. Praha, 1967. 107 62. Pupkis A. Kalbos kultūros pagrindai. V., 1980. 63. Reiter N. Die deutschen Lehnübersetzungen im Tschechischen. Berlin, Wiesbaden, 1953. 64. Renou L. Monographies sanscrites, t. 2. Le suffixe -tu et la constitution des infinitives en -toh, -tave, -tum. Paris, 1937. 65. Rudzīte M. Latviešu dialektoloģija. Rīgā, 1964. 66. Schlachter W. Arbeiten zur strukturbezogenen Grammatik. München, 1968. 67. Schleicher A. Litauische Grammatik. Prag, 1856. 68. Schmalstieg W.R. A Lithuanian Historical Syntax. Columbus, Ohio, 1988. 69. Seiler H. Relativsatz, Attribut und Apposition. Wiesbaden, 1960. 70. Šagall P. Die Infinitive im Rygeda. — Acta Univ. Carolinae, Philol. 2, 1958, S. 137—268. 71. Sirtautas V. Konstrukcijų buvo matyti, girdėti... struktūra. — Kalbotyra. T. 22(1), 1971, p. 71—79. 72. Stang Chr.S. Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen. Oslo, Bergen, Tromsø, 1966. 73. Szemerényi O. Einführung in die vergleichende Sprachwissenschaft. Darmstadt, 1970. 74. Šukys J. Linksnių ir prielinksnių vartojimas. K., 1984. 75. Timberlake A. The Nominative Object in Slavic, Baltic, and West Finnic. Slavistische Beiträge, 82. München, 1974. 76. Trávníček F. Historická mluvnice česká, 3. Skladba. Praha, 1956. 77. Trost P. Infinitiv v litevštině. — Studie ze slovanské jazykovědy. Praha, 1958, p. 271—274. 78. Vaillant A. Grammaire comparée des langues slaves. T. 2. Lyon-Paris, 1966. 79. Valeckienė A. Lietuvių kalbos gramatinė sistema. Giminės kategorija. V., 1984. 80. Večerka R. K vývoji modálních konstrukcí v slovanských jazycích. Otázky slovanské syntaxe, r. 3. Brno, 1973, s. 303—306. 81. Veenker W. Die Frage des finnugrischen Substrats in der russischen Sprache. Bloomington, 1967. 82. Vondrák W. Vergleichende slavische Grammatik, Bd.2. Göttingen, 1928. 83. Wickman B. The Form of the Object in the Uralic Languages. Uppsala, 1955. 84. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. T.2. V., 1981. 85. Деянова М. Функционален развой на инфинитива в сърбохърватски език. София, 1982. 86. Журавлев В.К. Nominativus cum infinitivo с точки зрения морфологической нейтрализации. — Baltistica. Т. 20(2), 1984, p.119—125. 87. Иванов Вяч.Вс. К типологии инфинитива в балканских языках. — Славянское и балканское языкознание. Москва, 1976, с. 216—230. 88. Ларин Б.А. Об одной славяно-балто-финской изоглоссе. — Lietuvių kalbotyros klausimai. Т. 6, 1963, p. 87—107. 89. Потебня А.А. Из записок по русской грамматике. Т. 1—2. Москва, 1958. 90. Сабенина А.М. Конструкция с именительным падежом прямого объекта. — Историческая грамматика русского языка. Синтаксис. Простое предложение. Ред. В.И.Борковский. Москва, 1978, с. 403—416. 91. Спринчак Я.А. Очерк русского исторического синтаксиса (простое предложение). Киев, 1960. 92. Степанов Ю.С. Оборот земля пахать и его индоевропейские параллели. — Известия АН СССР, сер.лит. и яз. Т. 62(2), 1984, с. 128—143. 93. Топоров В.Н. Из области балто-славянских фольклорных связей. — Lietuvių kalbotyros klausimai. Т. 6, 1963, p. 149—176. 94. Ходова К.И. Простое предложение в старославянском языке. Москва, 1980. 108 THE SYNTACTIC DEVELOPMENT OF THE INFINITIVE IN LITHUANIAN Summary Differences between infinitive stems in Lithuanian-Latvian and Prussian alongside with the genetic identity of dative singular flexion permit to assume that the infinitive was isolated from the paradigm of verbal abstracts and included into the verbal system after the split of Common Baltic. Because of a comparatively late differentiation of the infinitive and the conservative nature of the syntactic system, Lithuanian has preserved the ancient use of pre-infinitival forms better than the majority of other contemporary Indo-European languages. By means of internal reconstruction and comparative analysis the main stages in the syntactic development of the infinitive are distinguished and presented in the form of patterns and schemes of syntactic relations. The oldest stage is represented by patterns in which the dative of ti- stem verbal abstract with the ending -i/*ei is a predicate of an imbedded purpose clause. Its use with another (nominal) dative of purpose or destination gave rise to dative with the infinitive. In many utterances still in use in contemporary Lithuanian dialects, both members of this construction have retained the original dative meaning, relation to the main verb and possibility of separate use, e.g. ariau lauką rugiams sėti ”I ploughed the field to sow rye” (lit.: ”for rye for sow”), cf.: ariau rugiams ”I ploughed for rye” and ariau sėti ”I ploughed for sowing”. The nominative with the infinitive after verbs like tekti ”fall to”, likti ”remain, be left”, rūpėti ”concern” and predicative adjectives (especially in neutral form) is based on the same ancient use of the verbal abstract dative expressing purpose, e.g. laukas liko arti ”field remained to plough (for ploughing)”; medus gardu/gardus valgyti ”honey is tasty to eat (for eating)”. As a result of internal re-analysis, the subject nominative has been reinterpreted as object and replaced by the accusative in many clauses turned syntactically impersonal: gardu/liko/reikia valgyti medų ”it is nice/remains/necessary to eat honey”. Contacts with West Finnic languages (especially after the 5th c. AD) can be regarded as a favourable condition for preserving the object nominative with the infinitive in some Lithuanian, Latvian and North-West Russian dialects. The subject nominative in its original function is retained after the verb būti (often in zero form) in clauses denoting content of perception (namai Ø matyti ”the house is to be seen”) and necessity (namai bus statyti ”the house is (lit.: will be) to build”. The subsequent syntactic development of the infinitive already separated from the verbal noun (as an uninflected verbal form) is reflected in personal clauses with modal, phasal and other verbs: jis nori/turi/prašo/leidžia grįžti ”he wants/must/begs/allows to return”, jie pradėjo/baigė statyti ”they began/finished building (lit.: to build)”. The existence of such patterns in many relative languages (sometimes regarded as inherited from protolanguage) is considered here to be a result of typologically determined tendencies in the use of impersonal (uninflected) verbal forms. The transfer of modal and phasal meaning to the infinitive itself has determined its use as an equivalent of imperative and some other finite verb forms in emphatic speech, e.g. Keltis! ”stand up!”; Sūnus bėgt, tėvas vytis ”The son took to his heels (lit.: to run), the father after him (lit.: to pursue)”. Secondary nominalization of the infinitive in the accusative or nominative position, attested in many related languages, is still on its rudimentary stage in Lithuanian. The syntactic development of the infinitive in Lithuanian has been influenced by its interrelations with supine. The supine (originally the accusative singular of tu- stem verbal nouns) lost its case meaning earlier and was replaced by the infinitive in many clauses with verbs denoting motion and similar processes. 109