Lietuvių kalbos veiksmažodžių valentingumas ir jo aprašymo principai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIII (1995) GRAMATIKA IR LEKSIKOLOGIJA NIJOLĖ SLIŽIENĖ LIETUVIŲ KALBOS VEIKSMAŽODŽIŲ VALENTINGUMAS IR JO APRAŠYMO PRINCIPAI 1. Įvadinės pastabos 1.1. Veiksmažodis yra veiksmažodinio sakinio centras. Apie jį grupuojasi kiti sakinio žodžiai, vieni arba su savo priklausomais žodžiais, sudarydami įvairias sintaksines struktūras. Vieni žodžiai prie veiksmažodžio jungiasi gana laisvai, jie sakinyje gali būti arba nebūti ir jų forma bei reikšmė priklauso ne nuo veiksmažodžio reikšmės savybių, o tik nuo minties reiškimo reikmių, t.y. nuo to, ką norima pasakyti, pvz.: Šiojes a lė je ji dainuojakiekvieng vakarą; Ji dainuoja kiekvieną vakarg Ji dainuojapu blikai; Ji dainuoja s t i priu balsu; Jilabaigražiai dainuojair t.t. Kitų žodžių jungimąsi lemia veiksmažodžio reikšmė. Kiekvienam veiksmažodžiui būdingos tam tikros jungimosi išgalės, kurios realizuojamos sakinyje prisijungiant prie jo atitinkamiems žodžiams bei jų formoms. Pavyzdžiui, veiksmažodis valgyti reikalingas dviejų daiktavardžio linksnių — vardininko ir galininko: V ai k a s valgo 0 buo lj; duoti reikalauja trijų linksnių — vardininko, galininko ir naudininko: Mokytojas davė mo k 1niui knyg gq oveiksmazodziui miegoti užtenka vieno vardininko: T ėvas miega. Su šiais žodžiais veiksmažodžiai sudaro veiksmažodinių sakinių branduolį, t.y. tam tikrus sakinių struktūrinius modelius. Šios veiksmažodžių jungimosi išgalės sudaro tai, kas šiuolaikinėje kalbotyroje vadinama veiksmažodžių valentingumu. Norint sudaryti visais atžvilgiais taisyklingą sakinį, reikia atsižvelgti į tariniu einančio veiksmažodžio valentines savybes, t.y. reikia žinoti, kiek ir kokių žodžių bei jų formų turi su juo eiti, kurios formos sakinyje būtinos, o kurios gali būti praleistos, kokia tų žodžių reikšmė. Kad žmonėms būtų lengviau orientuotis šioje veiksmažodžių vartosenos įvairovėje, rašomi tam tikri veiksmažodžių junglumo žodynai. 1.2. Žodynai, kuriuose nurodomas veiksmažodžių vartojimas su kitais žodžiais, yra gana įvairūs. Vieni jų rodo, su kokiomis žodžių formomis kuris veiksmažodis eina, pavartotas viena ar kita reikšme. Tokie yra kai kurie rusų kalbos žodynai, skirti veiksmažodžių (arba taip pat ir kitų kalbos dalių) junglumui. Pavyzdžiui, žodyne " Yue6Hbi#t cJioBapb co4eTaeMOCTH CJIOB pycckoro a3sIiKa"* veiksmažodžio aums reikšme "pilti" junglumas nurodomas šitaip: 1 Yue6nsrit c/10BAPE COYETAEMOCTH COB pyccekoro sssika. Ilo axuueft IT. H. llenucosa, B. B. Mopkoskuna. Mocksa, 1 7s. A peRaxnne 54 JluTs 4 T o: BONY, MOJIOKO, pacTBOD... JluTs 4TO-I. BO 4 T O: B Tas, B Be/lpo, B GO0u4KY, B 4aHHHK, B YamKy, B cTakaH, B TpaduH, B KOJIOY... JiuTh uT0-JI. H a 4 T O: Ha ronosy, Ha „pyKhH, Ha IIOJI, Ha 3eMJIJO, Ha TpaBy... JIATh 4To-1. M 3 Mero: u3 JieKikKu, "HM3 uaitHHKA, H3 rpadpuHa, U3 Befipa... JIaTh Ka k: ocTOopoxHO, NOTHXOHELKY, MHMO, 4epe3 Kpail... CraTkb, Ha4aTh, NPO/IOJIXKATh, BeJIETb KOMY-JI., 3aCTaBJISTb KOTO-JI. JIATh TO-JI. Po to pateikiamas vienas kitas iliustracinis sakinys. Ka.) matome, stengiamasi pateikti visas žodžių formas, kurios tik gai eiti su tuo veiksmažodžiu, visai neatsižvelgiant į tai, kas lemia jų sąsają: eiksmažodžio reikšmė, jo valentinės savybės, ar jam, kaip tam tikrai kalbos laliai, būdingas grynai gramatinis pajėgumas prisijungti kitus žodžius bei jų ormas. Žodyne "The Russian Verb”? nurodomos tik veiksmažodžių valdomos ir ai kurios prisišliejusios žodžių formos (linksniai, prielinksninės konstrukcijos, vendratys); jų buvimą sakinyje lemia veiksmažodžių reikšmė, jų valentines avybės. Pavyzdžiui, to paties veiksmažodžio aums reikšme "pilti" junglumas urodomas jau gerokai siauriau: (1) nepex. uro? Bomy, >xuaKOCTH; Kyja? B Beipo, B CTaKAH (B-+B); xa apeJIKy, Ha nox (Ha+B); us wero? us xpana, us KpyxXKH (us+P); gem? PY KKOMH, JIO>KKOMH. Sakiniy pavyzdžių neduodama. Kiti žodynai skirti specialiai veiksmažodžių valentingumui. Toks, pavyz- "džiui, yra G.Helbigo ir W.Schenkelio parengtas vokiečių kalbos veiksmažodžių valentingumo žodynas (Helbig—Schenkel 1975). Jo įvadinėje dalyje gana plačiai išdėstyti veiksmažodžių valentingumo teoriniai pagrindai, o po to pateikta maždaug 500 veiksmažodžių. Jų valentingumas nurodomas trijų pakopų modeliais. Pirmoje pakopoje pažymėtas būtinųjų ir fakultatyviųjų valentinių palydovų skaičius, antroje — jų formos, trečioje nurodoma valentinių palydo- 'vų reikšmė ir pateikiama pavyzdžių. Daugiareikšmių veiksmažodžių reikšmės ažniausiai susijusios su skirtingu valentingumu. Štai, pavyzdžiui, kaip šiame žodyne parodytas veiksmažodžio gehen "judėti kojomis, eiti" valentingumas on — vardininkas, pS — prielinksninė konstrukcija, I — bendratis; +Anim gyvas daiktas, Dir — kryptis, Act — veiksmas): geheny (1) = 2 H gehen — Sn, (pS / I) I. Sn — +Anim (der Junge, das Pferd geht in der Stall.) p = in, an... (Richtungsprapositionen). pS — Dir (Er geht in die Stadt.) I — Act (Er geht einkaufen.) Pirmoje pakopoje pažymėta, kad veiksmažodis turi vieną būtiną ir vieą nebūtiną (fakultatyvų) palydovą, taigi yra dvivalentis. Antroje pakopoje 2y; Andreyeva-Georg, V. Tolmachev a. The Russian Verb (Frepositional Government). Moscow, 1975. 55 nurodyta, kad būtinasis palydovas yra daiktavardžio vardininkas, o fakultatyvusis — prielinksninė konstrukcija arba bendratis. Trečioje pakopoje paaiškinama tų formų reikšmė. Daiktavardžio vardininkas žymi gyvą būtybę, o prielinksninė konstrukcija reiškia veiksmo kryptį, nes į jos sudėtį Įeina krypties reikšmės prielinksniai. Bendratis — tai veiksmas. Čia pat su kiekvienu palydovu pateikiami sakinių pavyzdžiai. Kiekvienas žodynas skaitytojams yra naudingas, nors skiriasi pateikiamos informacijos kiekiu ir pobūdžiu. Lingvistikoje pastaruoju metu vis daugėja valentingumo žodynų (ne tik veiksmažodžių, bet ir kitų kalbos dalių, pavyzdžiui, daiktavardžių, būdvardžių). 1.3. Šiuo metu Lietuvių kalbos institute rengiamas "Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas" (I t. įteiktas spaudai 1991 m., II t. rašomas). Jame veiksmažodžių junglumas nustatomas remiantis jų valentinėmis savybėmis, taigi iš esmės tai lietuvių kalbos veiksmažodžių valentingumo žodynas. Skirtingai nuo G.Helbigo ir W.Schenkelio žodyno, jame nurodoma ne tik veiksmažodžio valentinių palydovų forma bei reikšmė, bet taip pat ir jų semantinės funkcijos (t.y. veiksmažodžio semantinis valentingumas). Veiksmažodžių junglumas žodyne aprašomas remiantis tam tikra veiksmažodžių valentingumo samprata, kuri išdėstyta ankstesniuose autorės darbuose (1978; 1980; 1985; 1986; 1989; 1990), taip pat rašomo žodyno įvade. Čia trumpai aptarsime tik pagrindinius dalykus, kad būtų aišku, kaip valentingumas suprantamas rašomame žodyne ir kaip jis siejamas su veiksmažodžių reikšme. 2. Trys valentingumo lygmenys: sintaksinis, semantinis ir leksinis valentingumas 2.1. Veiksmažodžių valentingumu laikoma jų reikšmės lemiama ypatybė atverti tam tikrą skaičių laisvų vietų, kurias sakinyje užima tam tikros reikšmės bei formos žodžiai (arba jų atitikmenys). Valentingumas susijęs su trimis lygmenimis: abstrakčiu loginės semantikos ir dviem konkrečiais kalbos lygmenimis — sintaksės ir leksinės semantikos. Abstrakčiajame lygmenyje nustatomas veiksmažodžio laisvų vietų skaičius ir galinčių jas užimti žodžių semantinės funkcijos (agento, patiento ir kt.), o konkrečiuose kalbos lygmenyse parenkami žodžiai bei formos, galintys užimti tas vietas ir eiti veiksmažodžio valentiniais palydovais. Sintaksės lygmenyje nustatoma palydovų gramatinė forma ir jų būtinumas arba fakultatyvumas, o leksinės semantikos lygmenyje — jų semantika (t.y. kokių semantinių klasių žodžiai gali būti to veiksmažodžio palydovai). Tuo būdu loginės semantikos lygmenyje nustatomas veiksmažodžio semantinis valentingumas, sintaksės lygmenyje — sintaksinis, o leksinės semantikos lygmenyje — leksinis valentingumas. Tai trys valentingumo aspektai, neatskiriamai susiję tarpusavyje ir priklausomi nuo veiksmažodžio reikšmės. Žodyne jie nurodomi šitaip*: ai 3 Straipsnyje pavartoti šie sintaksinio ir leksinio valentingumo žymėjimo simboliai: Nom — vardininkas (daiktavardžio arba jo ekvivalento), Gen — kilmininkas, Dat — naudininkas, Acc — galininkas, Instr — įnagininkas, AdvLoc — adverbialinis palydovas, reiškiantis vietą, plur — daugiskaita; Hum — asmuo (t.p. asmenų kolektyvas, įstaiga ir pan), +Anim — gyva būtybė, —Anim — negyvas daiktas, Abstr — abstraktus dalykas. Semantinio valentingumo žymėjimo simboliai ir jų paaiškinimai pateikiami toliau, žr. 2.4. 56 apdovanėti, ~ja, ~jos Nom Acc Instr [Ay P Con] — sintaksinis ir semantinis valentingumas Nom Hum Acc Hum leksinis valentingumas Instr Anim 2.2. Kad galėtume nustatyti veiksmažodžio valentinguma, turime žinoti, okia jo reikšmė. Veiksmažodžio reikšmė paaiškėja paprastai sakinyje, kur pie veiksmažodį grupuojasi kiti sakinio žodžiai. Reikšmė susideda iš tam ikrų elementų (vadinamųjų semų), kurie reikalauja atitinkamo papildymo. š to išplaukia veiksmažodžio jungimosi potencijos, kurias sakinyje realizuoja risijungiantys prie veiksmažodžio žodžiai — jo valentiniai palydovai. Iš tų odžių paaiškėja ir veiksmažodžio reikšmė. Pvz., sakinyje Žmogus eina per auką veiksmažodis eiti reiškia judėjimą keliu iš vieno taško į kitą, o sakinyje aikrodis eina žymi tik tam tikro mechanizmo veikimą. Šie reikšmės skirtuai susiję su tuo, kiek ir kokios formos žodžių eina su veiksmažodžiu, taip at kokia tų žodžių leksinė reikšmė. 2.3. Veiksmažodis su savo valentiniais palydovais (t.y. sakinio branuolys) atvaizduoja tam tikrą situaciją. Žmogus ją suvokia kaip daiktų, jų ožymių ar santykių struktūrą. Tai abstrakti minties struktūra, kurią atinka veiksmažodinio sakinio predikatas su tam tikru skaičiumi argumentų. akinyje predikatą atitinka veiksmažodis, o argumentus — žodžiai, prisijungę ie veiksmažodžio ir einantys jo valentiniais palydovais. 2.4. Santykiai tarp predikato — veiksmažodžio ir leksikalizuotų argumentų suvokiami kaip tam tikros semantinės funkcijos (lingvistinėje literatūroje, pvz., Ch.J.Fillmore'o darbuose ir kt., jos dar vadinamos semantiniais linksniais). Atskirų tyrinėtojų darbuose jų skaičius ir pobūdis gana nevienodas, š dalies tai priklauso nuo tų darbų krypties ir jiems keliamų uždavinių. Rašomame žodyne nurodant veiksmažodžių semantinį valentingumą skiriamos šios semantinės funkcijos. Agentasj [A] — veiksmo iniciatorius ir atlikėjas (ž m 0 g u s aria); gentas [Ay] — negyvas, nematerialus veiksmo atlikėjas (sukėlėjas), neturintis iniciatyvos (t 7 a u k i n y s ateina, siaučia a u d r a); agentas [A] — bendra agento funkcija; agent as, [A.] — kauzuojamasis agentas, . veikėjas, atliekantis veiksmą kito asmens iniciatyva (ji kerpasi p a s gerą irpėją);įpatientas [P] — veiksmo poveikio gavėjas arba fizinės senos turėtojas (kažkas sudaužės tik linę, stiklinė sudužo, g ėėskvepia)įrezultatinis patientas[P,..] — veiksmo padarinys (jiestaton amą, kilomaištas);percipientas [Pep] — psichinės senos patyrėjas (v a i k a s nori miego, Jon u i rūpi darbas); bene fiČi entas [B] — adresatas, gavėjas, turėtojas (jis parodė s ūn u i gandrą, etrasgavo laišką, tė v aituri sodą);kauzatorius [C] — veiksmo, senos iniciatorius (p 0 n a s iškirsdino mišką, t ė v a s brinkina ratus); auzatyvas [Caus] — veiksmo, būsenos priežastis (jie baiminasi d ė I teities pradžia darbą gaišina)į kontragentas [CA] prieš agentą veikianti, jam priešinga jėga (vilkas gynėsi nuo šun ų, uo bado; žmonės kovoja s u kenkeéjais);komitaty57 vas [Com] — antraeilis agentas, patientas, percipientas, beneficientas (Jonas ginčijasi su Petru, jis sukiršino brolį su seseria, Marcė susipyko su Pranu, tėvas padalijo turtą Jurgiui s u Antanulj re z ul tatas [R] — daikto kitimo, vertimo kuo rezultatas (vanduo pavirto į led g/l edu, ragana pavertė jį akmeniu);kontentyvas [Con] — veiksmo, būsenos turinys (girdžiu b a Is us, žmonės laukia giedros, jam reikia pinigų, sūnus mokosi stalium, krantas apaugo a Lk 8niais, kambarys priciod imy);Saltinis [0] — veiksmo, būsenos istakos, pradinė medžiaga (pradinė būklė) (gavau iš bro lio laišką, jis krečia iš molio tvartą, iš vaikų pasidaro žmonės); motyvas [M] — veiksmo, būsenos pamatas (atsilyginau jam u ž darbą, jj nubaudė u vagystę atidirbau už brolį); instrumentas [I] — veiksmo priemonė (įsidūriau s u ad'at a, važiuoju su dviračiu, pagalgsk peiį į akmeni, jisjoja ant arklio); komparatyvas[Comp] — lyginimo standartas (kopija atitinka originalą, sūnus lygiuojasi į tėvą, Agnė skiriasi n u o kitų vaikyų)įretributyvas [Rt — at(si)lyginimas už ką nors (pirkau (pardaviau) knygą uw Z du rub li us, atsilyginaujam darbu);finityvas [Fin] — tikslas, paskirtis (katė tyko pelės, ieškau pei li o, dalį pinigų skyrė kelionėms); kvantitatyvas [0] — kiekybė (daiktų apimtis, svoris, talpa, kaina, veiksmo trukmė ir pan) (paskaita truko dvi valandas, duona sveria kilogramą); modusas [Mod] — veiksmo kokybė, būdas (jis g T ažiai elgiasi, gerai gyvena; darbą vertino teigiama i, jis jaučiasi pavargęs, atrodo ligonis, arklius laikosupančiotus); loka tyvas [L] — veiksmo, būsenos vieta (kambaryje bilda, jie gyvena netoli, knyga guli ant stalo);direktyvas [Dir] — bendra veiksmo krypties funkcija, jos yra trys atmainos: a) pradinis tas kas [Ab] (išėjo iš namų, atsikėlė nuo kėdės, nurišo tvarstį n uo galvos);b) kelias [Via] (žmonės eina keliu, per lauka; vaikai laksto po koridorių, lipa laiptais, eina pro šalį);c) ga linis taškas [Ad] (parėjome namo, jéjau į kambarį, priėjau prie.lan go). 2.5. Predikatiné struktūra (F(x) arba xRy...) su nusakytomis argumentų semantinémis funkcijomis yra sakinio semantinė struktūra, kartu ir tariniu einančio veiksmažodžio semantinio valentingumo struktūra (SemVS). Kad galima būtų nustatyti veiksmažodžio SemVS, reikia turėti su juo sudarytų sakinių. Tik sakinyje paaiškėja veiksmažodžio reikšmė ir kaip interpretuojama mūsų suvokiama situacija. Pavyzdžiui, sakiniu (1) Monika nukraustė indus nuo stalo nusakoma situacija, kurioje yra trys dalyviai (re ferentai): kraustantis asmuo (veikėjas, arba a gen tas), kraustomi indai (veikiami daiktai, arba patientas)ir stalas, nuo kurio jie buvo nukraus tyti (vieta, kurioje veiksmas prasidėjo ir nuo kurios tolo veikiamieji daiktai, t.y. p ra dinis taškas). Šio sakinio semantinė struktūra susideda iš predikato ir trijų aktantų (t.y. argumentų su nusakytomis semantinėmis funkcijomis) — agentoj, patiento ir pradinio taško, kurie visiškai atitinka musy įsivaizduojamos situacijos referentų vaidmenis, vadinasi, šiuo atveju semantinė struktūra yra tiesioginis tos situacijos atvaizdas. O štai sakiniu 58 Ro | i a S liesa šis sai (2) Monika nukraustė stalą ta pati situacija nusakoma jau kitaip. Predikatas čia turi tik du aktantus — agentą ir patientą — ir jie neatitinka mūsų įsivaizduojamos situacijos referentų vaidmenų. Stalas, nuo kurio nukraustomi indai, šiame sakinyje traktuojamas kaip patientas (t.y. kaip veikiamas daiktas), tuo iškeliamas šio situacijos dalyvio aktualumas, o kraustomi daiktai tampa visai nebeaktualūs ir neturi jokio atitikmens nei sakinyje, nei jo semantinėje struktūroje. Abu sakiniai skiriasi signifikaciniu požiūriu: pirmajame pasakyta, kas buvo daroma su indais, antrajame — su stalu. Vadinasi, sakinio semantinė struktūra (kaip ir veiksmažodžio semantinis valentingumas) pateikia tik tam tikrus mūsų suvokiamos situacijos aspektus (plg. Starosta 1978 : 512—518, 522—523). Skirtingas situacijos traktavimas atsispindi skirtingose veiksmažodžio semantinio valentingumo struktūrose: (1) [A; P Ab], (2) [A; PJ. Su šiais valentingumo skirtumais susiję tam tikri veiksmažodžio reikšmės skirtumai: pirmuoju atveju veiksmažodis reiškia "nuimti, pašalinti ką nuo ko”, o antruoju — "daryti, kad būtų tuščias, atitustinti”. Taigi, atsižvelgdami į veiksmažodžio reikšmę sakinyje ir į tai, kaip interpretuojama nusakomoji situacija, galime numatyti veiksmažodžio valentinių palydovų semantines funkcijas ir nustatyti veiksmažodžio SemVS. 2.6. Kita vertus, apie veiksmažodžio SemVS galima spręsti ir iš jo valentinių palydovų gramatinės formos. Veiksmažodžio palydovai yra predikato aktantų sintaksiniai atitikmenys. Tarp linksnių (vienų arba su prielinksniais, t.y. vadinamųjų prielinksninių konstrukcijų), kurie yra būdingiausios veiksmažodžio palydovų formos, ir aktantų semantinių funkcijų yra tam tikras yšys, nors visiško atitikimo (1 : 1) ir nėra. Kai kurios semantinės funkcijos uri gana reguliarią raišką. Pavyzdžiui, vardininkas prie veiksmo reikšmės eiksmažodžių paprastai atitinka agentą; (pvz.: v ai k a s verkia, m uė skraido po kambarį), o prie būsenos arba proceso reikšmės veiksmažodžių titinka patientą (pvz.: vaikas miega, stiklinė sudužo), beneficientą (prie turėjimo reikšmės veiksmažodžių, pvz.: tėvai turi namą, br olis išlošė televizorių) arba percipientą (prie percepcijos veiksmažodžių, pvz., vanagas mato grobį). Galininkas prie veiksmo reikšmės veiksmažodžių dažniausiai atitinka patientą (pvz., kiškiai apgraužė m e deli us) ir neretai kontentyvą (veiksmo turinį, pvz., berniukai žaidžia krepšinį); o prie būsenos arba proceso reikšmės veiksmažodžių dažniausiai atitinka kontentyvą (būsenos turinį, pvz.: girdžiu tri u k § m ą, komanda laimėjo rungtyn es), rečiau patientą (šalia beneficiento, pvz.: jie [B] gavo butą, mes [B] turime s o d ¢). Naudininkas atitinka benificientą tiek prie eiksmo, tiek prie būsenos ar proceso reikšmės veiksmažodžių (plg. tėvas arodd sūnui gandrą, J on ui sekasi, namas atiteko br o liu i), o percipientą jis reiškia tik prie būsenos (percepcijos) veiksmažodžių (pvz., Rimui patinka rožės). 2.7. Žodyne veiksmažodžio SemVS užrašoma pažymint argumentų seantines funkcijas. Pavyzdžiui, veiksmažodžio duoti semantinis valentinguas žymimas taip: [A; P BJ. Vadinasi, šio veiksmažodžio reikšmė suvokiama aip santykis tarp agento, patiento ir beneficiento, ir veiksmažodis yra trivaentis. Veiksmažodžio sirgti SemVS žymima [P], jo reikšmė suvokiama kaip atiento (vienintelio aktanto) požymis, dėl to veiksmažodis yra vienvalentis. 59 SemVS žymi veiksmažodžio aktanty skaičių ir pobūdį abstrakčiame loginės semantikos lygmenyje ir rodo, kiek valentinių palydovų veiksmažodis turi išoriniame sintaksės lygmenyje bei kokios jų semantinės funkcijos. Palydovų gramatinė forma priklauso nuo to, su kokiomis žodžių formomis veiksmažodis eina sakinyje, t.y. nuo jo junglumo išgalių. Pavyzdžiui, palyginkime percepcijos veiksmažodžius bijoti ir džiaugtis, abiejų SemVS yra [Pcp Con], bet vienas vartojamas su kilmininku (bijo vi lk 0), o kitas su įnagininku (džiaugiasi pavasariu). Veiksmažodžiai priklauso tai pačiai semantinei grupei, bet jų junglumas skiriasi. Vieno jų sintaksinė valentingumo struktūra (SinVS) — Nom Gen, kito — Nom Enstr. Veiksmažodžio palydovai yra tik tos priklausomos nuo jo žodžių formos, kurios atitinka to veiksmažodžio SemVS aktantus. Žinant veiksmažodžio SemVS, bent iš dalies galima numanyti jo SinVS, nes kaip matėme anksčiau (plg. 2.6), tarp palydovų formų ir aktantų semantinių funkcijų yra tam tikras, kad ir nevisiškas, atitikimas. 2.8. Aktantų semantinės funkcijos artimai susijusios su veiksmažodžio palydovų leksinėmis reikšmėmis, nuo jų labai priklauso, kokių semantinių klasių žodžiai gali būti to veiksmažodžio palydovais. Pavyzdžiui, agentas, percipientas, beneficientas, kauzatorius paprastai siejami su gyva būtybe, todėl sakinyje juos dažniausiai atitinka konkretieji daiktavardžiai, žymintys gyvą daiktą; kontentyvas labai dažnai siejamas su abstrakčiais dalykais ir sakinyje atitinka abstrakčiuosius daiktavardžius, šalutinius sudėtinių sakinių dėmenis, bendratis ir kt. Tačiau daug čia lemia ir kiekvieno veiksmažodžio leksinė reikšmė bei jo semantinio derinimosi su kitais žodžiais išgalės. Dėl to, pavyzdžiui, sakome, loja šuo, kniaukia katė, žvengia arklys, o kriuksi kiaulė. Veiksmažodžio galėjimas jungtis su tam tikros reikšmės žodžiais, arba jo tarpusavio semantinio derinimosi su kitais žodžiais galimybės, paprastai vadinama jo leksiniu valentingum u. Leksinis valentingumas lemia visą veiksmažodžio apsuptį sakinyje, arba leksinę distribuciją (tai visi žodžiai, kurie gali prisijungti prie veiksmažodžio), o jo valentiniai palydovai sudaro tik jos dalį: tai tie žodžiai bei formos, kurių reikalauja veiksmažodžio reikšmė ir kurie įeina į sakinio branduolį. Tik ta leksinio valentingumo dalis tėra aktuali aprašant veiksmažodžių valentingumą. Žodyne veiksmažodžių leksinis valentingumas apibūdinamas nurodant, kokių semantinių klasių žodžiai gali būti to veiksmažodžio valentiniai palydovai. Pavyzdžiui, veiksmažodžio bijoti SinVS yra Nom Gen, o jo leksinis valentingumas apibūdinamas šitaip: Nom + Anim, Gen + Anim, Absir; tai reiskia, kad vardininko forma eina žodžiai, žymintys gyvas būtybes, o kilmininku — ir gyvas būtybes, ir negyvus daiktus, ir abstrakčius dalykus (pvz.: vaikas bijo šuntes, diržo, tamsos). Tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, kai kurio palydovo leksinis realizavimas labai ribotas arba kai sinonimiški veiksmažodžiai skiriasi tik kurio palydovo leksine raiška, nurodomi ir konkretūs žodžiai (pvz., galininko pozicijoje prie veiksmažodžio dėti, kalbant apie paukščius, gyvates ir kai kuriuos gyvūnus, gali eiti tik daiktavardis kiaušinis). 60 3. Būtinieji ir fakultatyvieji veiksmažodžio palydovai 3.1. Tie veiksmažodžio palydovai, kurie sakinyje negali būti praleidžia mi, o juos praleidus sakinys pasidaro nepilnas, negramatiškas, vadinami būtinaisiais. Palydovai, kurie sakinyje gali būti praleidžiami ir sakinys dėl to nenustoja būti gramatiškas, vadinami fakultatyviaisiais. Palydovų būtinumas arba fakultatyvumas nustatomas naudojantis eliminavimo transformacija: praleidžiant tai vieną, tai kitą sakinio narį, nustatoma, kurie iš jų būtini, kurie fakultatyvūs. a 2 Rūtinyjų palydovų orti no daugiau laip t.y., Lažiau Jadulauslal jų būna vienas arba du. : Platesniame kontekste sakiniai gali būti vartojami ir be būtinųjų palydovų, jeigu jų teikiama informacija ir be to aiški, žinoma, jau anksčiau minėta. Dialoge būtinųjų palydovų praleidimas kartais net būtinas norint išvengti komunikacinio pertekliaus, pvz.: "Jurgaičiai nusipirko naują televizorių". — "Ir mes pirksime” (aišku, kad televizorių). Veiksmažodžių valentinių palydovų struktūrinis būtinumas sakinyje skirtinas nuo kitų sakinio narių komunikacinio būtinumo. Vienas ar kitas žodis veiksmažodžiui gali būti būtinas tik tam tikrame sakinyje, jį praleidus sakinys darosi beprasmis, pvz.: (3) Tu man atstosi visas pasaulio brangenybes. (4) Gera višta ir žąsį atstoja. Išmetus žodį man, (3) sakinys ( Tu atstosi visas pasaulio brangenybes) turėtų skirtingą prasmę. 3.3. Fakultatyvieji palydovai, kaip ir būtinieji, atitinka veiksmažodžio SemVS aktantus ir įeina į jo valentingumų skaičių — nustatant kiekybinį valentingumą, skaičiuojami kartu su būtinaisiais palydovais. Pavyzdžiui, sakinyje (5) Vyraiišpakul ų veja virves veiksmažodis vyti turi tris palydovus, taigi yra trivalentis, nors prielinksninė konstrukcija yra fakultatyvi ir gali būti praleista: (6) Vyrai veja virves. Fakultatyvieji palydovai užrašant sintaksinius valentingumo modelius imami į skliaustelius. Šiuo atveju veiksmažodžio vyti SinVS yra Nom Acc (iš Gen). Sakiniai be fakultatyviųjų palydovų reiškia maždaug tai, ką ir su jais (plg. pakoBckuft 1974 : 350; Helbig 1971 : 276; 1977 : 65; 1979 : 70; Viehweer 1977 : 350), nes jais nusakoma tam tikra musy suvokiamos situacijos alis. Semantiskai interpretuota, ji tampa veiksmažodžio SemVS dalimi ir abai bendru pavidalu įeina į veiksmažodžio reikšmę. Pavyzdžiui, išgirdę sainį (7) Tėvas [A1] pardavė arklį [P], mes jau žinome, kad kažkas tą arklį upirko ir kad už jį buvo sumokėta tam tikra pinigų suma. Fakultatyviaisiais alydovais nusakoma veiksmažodžio reikšmei mažiau aktuali situacijos dalis. ai ta informacija kalbėtojui pasidaro svarbi, ji sukonkretinama pasakant akultatyviuosius palydovus, pvz.: 8) Tėvas pardavė arkį kaimynui [B]. 9) Jis pardavė arklį už du tūkstančius litų [Rt]. Asmeniniame sakinyje gali nebūti 1 ar'2 asmens įvardžių vardininko, nes ių įvardžių reikšmė implikuota veiksmažodžių 1 ir 2 asmens formų reikšmėje, lg.: Aš parduodu arklį — Parduodu arklį; Jūs važiuokite namo — Važiuokite 61 namo. Kitais atvejais veiksnio vardininkas sakinyje yra būtinas, o sakiniai be jo traktuojami kaip savarankiški beasmenių sakinių modeliai. Papildinio galininkas fakultatyvus esti gana retai, nes juo, kaip ir vardininku, sakinyje paprastai pasakomi reikšmingiausi nusakomos situacijos dalykai. Tautologiniai vardininkai bei galininkai (lyja lietus, vargti var g ą) sakinyje yra pertekliniai ir fakultatyviaisiais palydovais nelaikomi. 4. Laisvieji nariai 4.1. Tie sakinio žodžiai, kurie nėra nei būtinieji, nei fakultatyvieji veiksmažodžio palydovai — tai laisvieji nariai. Jų buvimą sakinyje lemia ne veiksmažodžio reikšmė, o jo grynai gramatinis pajėgumas prisijungti žodžius, būdingas jam kaip tam tikrai kalbos daliai. Laisvieji nariai sakinyje gana laisvai gali būti pridedami arba praleidžiami, tačiau atsižvelgiama į jų ir veiksmažodžio semantinį tarpusavio derinimą. Pavyzdžiui, nesakoma st a igiai guli, miega, juokiasiar ilgai stryktelėjo, sukirto, užmušė, nes čia nesiderina momentiškumo ir trukmės reikšmės. Skirtingai nuo fakultatyviųjų palydovų, laisvieji nariai neturi atramos veiksmažodžio SemVS, dėl to pašalinus juos iš sakinio iš karto dingsta jų teikiama informacija (plg. Xpakoscku#t 1974 : 9). Sakinio predikatinėje struktūroje jie atitinka ne predikato argumentus, o atskirus predikatus, del to sintaksės lygmenyje gali būti traktuojami kaip sutrauktiniai sakiniai ir keičiami sudėtinių sakinių šalutiniais dėmenimis, pusdalyvių bei padalyvių konstrukcijomis, savarankiškais sakiniais ir pan. Pvz.: (10) Mes važiuosime namo v akare «+ Mes važiuosime namo, kai bus vakaras/atėjus vakarui; Mes važiuosime namo. Tai bus vakare. Laisvieji nariai valentingumo žodyne minimi tik kai kuriais atvejais, kai labai dažnai vartojami su kuriuo nors veiksmažodžiu, kai tarsi pavaduoja veiksmažodžio valentinius palydovus, pvz.: (11) Aš išgirdau visai kitaip (plg. ką kita). (12) Taip (plg. to) norėjo tėvas. (13) Aldutei darželyje (plg. darželis) nepatiko. (14) Anglių kasykloje (plg. kasyklai) jis atidavė visą savo sveikatą (LKŽ). (15) Šeima susėdo pusryčių (plg. prie stalo, už stalo). Tačiau ir tokiais atvejais laisvieji nariai netraukiami į sintaksinius modelius, o pateikiami šalutinėse pastabose. 4.2. Į veiksmažodžių SinVS neįeina ir vadinamasis laisvasis naudininkas, kuris šiaip jau sakinyje yra reikalingas, nes semantiniu požiūriu jo reikalauja kitas daiktavardis. Tarp jų yra dalies ir visumos (posesyvinis) santykis, kuris kitais atvejais reiškiamas kilmininku, plg.: (16) Mano rankos šąla. (17) Man šąla rankos. Naudininko, o ne kilmininko vartojimas rodo, kad naudininko formą čia lemia veiksmažodis, o ne daiktavardis. Vadinasi, naudininkas sakinyje susijęs dvigubu ryšiu: su daiktavardžiu susijęs semantiniu, o su veiksmažodžiu — sintaksiniu ryšiu. Dėl to kai kurie tyrinėtojai jį laiko veiksmažodžių va62 5.4. Taigi veiksmažodžio reikšmių santykiai su jo valentingumu yra gana sudėtingi. Sintaksinis valentingumas, kuris kalbos vartotojui pirmiausia krinta į akis, vienas pats nerodo nei veiksmažodžio reikšmių tapatumo, nei jų skirtumo. Atskiros veiksmažodžio reikšmės glaudžiau susijusios su jo semantiniu, o ne sintaksiniu valentingumu, be to, labai glaudžiai jos siejasi su veiksmažodžio leksiniu valentingumu. Kai semantinis valentingumas skirtingas, veiksmažodis dažniausiai vartojamas skirtingomis reikšmėmis, tačiau neretai tokiais atvejais pastebimi tik signifikacinio pobūdžio skirtumai, atsiradę dėl nusakomos situacijos nevienodo semantinio interpretavimo. Kaip matėme iš pateiktų pavyzdžių, žodyne pateikiamos atskiros veiksmažodžių reikšmės ir kiekvienu atveju nurodomas veiksmažodžio sintaksinis, semantinis ir leksinis valentingumas. Paprastai išryškėja kokie nors valentingumo skirtumai: jeigu vienodas sintaksinis valentingumas, skiriasi semantinis | arba semantinis ir leksinis valentingumas, jeigu vienodas ir sintaksinis, ir semantinis valentingumas, skiriasi bent leksinis valentingumas. Labai dažnai esti skirtingas ir sintaksinis, ir semantinis, ir leksinis valentingumas. 5.5. Nustatant veiksmažodžių valentingumą ir tuo būdu išaiškinant jų junglumą, žodyne remiamasi tais veiksmažodžių reikšmės apibūdinimais, kurie pateikti "Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (II papild. leidimas, 1972) ir akademiniame "Lietuvių kalbos žodyne" (t. 1—15). Kur ne kur reikšmių skyrimas ar jų nusakymas šiek tiek pakoreguojamas. 6. Apie žodyno sandarą 6.1. Veiksmažodžiai rašomame žodyne pateikiami alfabetine tvarka nurodant tris pagrindines formas: bendratį, esamąjį ir būtąjį laiką. Jeigu veiksmažodis turi tik vieną reikšmę arba pateikiamas tik viena labiausiai įprasta reikšme, valentingumo indeksas pažymimas tuoj po paskutinės formos ir dažniausiai neduodama jokio reikšmės apibūdinimo. Kitoje eilutėje užrašoma sintaksinio valentingumo struktūra ir greta jos laužtiniuose skliaustuose — semantinio valentingumo struktūra. Tolesnėse eilutėse nurodoma veiksmažodžio palydovų leksinė raiška, t.y. palydovais einančių žodžių priklausymas tam tikroms bendriausioms semantinėms klasėms (leksinis valentingumas). Greta pateikiami iliustraciniai sakiniai. Pvz.: apkalti, apkala, apkalé; Nom Acc Instr [A; P Con] Nom Hum Laivų apačią jie apkalé plonais švininiais lapais; Acc —Anim | Meistrai apkalė trobą lentomis Instr — Anim i Po daugiareikimio veiksmažodžio pagrindinių formų iš eilės pateikiamos atskiros veiksmažodžio reikšmės ir kiekvienu atveju nurodomas valentingumas. Veiksmažodis parašomas bendraties forma, po jos nurodomas valentingumo indeksas ir pateikiamas reikšmės apibūdinimas. Toliau kaip ir po vienareikšmio veiksmažodžio formų rašomos sintaksinio ir semantinio valentingumo struktūros, nurodoma veiksmažodžio palydovų leksinė raiška. Pvz.: atkasti, atkasa, atkasė l. atkastis atkapstyti, atrausti; nuvalyti kasant 69 Nom Acc [A; P] ing Nom Anim | Šuo atkasė kaulą; Vaikai atkasė didelį slieką; Sargas Acc +Anim | atkasė taką 92, atkastis kasant nužerti, pašalinti (žemes, smėlį, sniegą) Nom Acc nuoGen [A; P Ab] Nom Hum Sargas atkasė nuo tako sniegą Acc — Anim nuoGen —Anim es Fakultatyvieji palydovai sintaksinio valentingumo struktūrose pateikiami skliaustuose. Pavyzdžių skiltyse fakultatyvumą iliustruoja sakiniai su fakultatyviaisiais palydovais ir be jų arba fakultatyvieji palydovai Juose rašomi su skliaustais. Semantines funkcijas žymintys simboliai semantinio valentingumo struktūrose pateikiami ta pačia tvarka kaip ir tas funkcijas atitinkančios valentinių palydovų formos sintaksinio valentingumo struktūrose. 6.2. Alfabetine tvarka žodyne pateikiami nepriešdėliniai ir tie priešdėliniai veiksmažodžiai, kurie nuo atitinkamų nepriešdėlinių skiriasi ne tik veikslu, bet ir leksine reikšme (pvz., važiuoti, atvažiuoti, išvažiuoti, pervažiuoti, suvažiuoti; kalti, apkalti, atkalti, užkalti ir pan.). Tie priešdėliniai veiksmažodžiai, kurie nuo nepriešdėlinių skiriasi tik veikslu, pateikiami kartu su jais (pvz., padaryti kartu su daryti, išmaišyti kartu su maišyti ir pan.). Priešdėliai nurodomi skliaustuose prie atskirų reikšmių po bendraties formos, nes pavartotas skirtingomis reikšmėmis veiksmažodis labai dažnai veikslo santykiu esti susijęs su skirtingais priešdėliniais veiksmažodžiais arba kai kurioms iš jų apskritai neturi įvykio veikslo atitikmenų. Pvz.: gėlti, gélia, gėlė 1. gelti (į-)2 leisti geluonį, kąsti Nom (Acc/Dat/iAcc) [A1 P] Nom +Anim | Mane gelia uodai; Arkliui įgėlė bitė; Širšė įgėlė man Acc +Anim | į koją; Prieš lietų labai gelia uodai Dat +Anim Acc —Anim 2. gelti; gebėti, turėti įprotį leisti geluonis Nom [P] Nom +Anim | Bitės, uodai, gyvatės gelia 3. gelti (su-); skaudėti Nom/Acc/AdvLoc [P] Nom —Anim | Visi kaulai (visus kaulus) man gelia; Jai sugėlė po Acc —Anim | krūtine (viduriuose) AdvLoc Priešdėliai nurodomi prie reikšmių apibrėžimų, jeigu kartu pateiktos dvi ar daugiau reikšmių, susijusių su skirtingais įvykio veikslo priešdėliniais atitikmenimis, pvz.: | 70 braukti a) (nu-) braukiant daryti pliką; b) (iš-) valyti (kaminą); c) (i-, už-) degti (degtuką) Nom Acc [A; P] Nom Hum a) Vaikas braukia (nubraukia) vyteles ir duoda seneliui; Acc —Anim | b) Jis gerai kaminus braukia (išbraukia); c) Brauk (ibrauk, uzbrauk) degtukg, pasviesk Priesdeliai, kurie tinka visoms reikšmėms arba veiksmazodziui, kuris pateikiamas tik viena reikšme, nurodomi prie antraštinių veiksmažodžio formų po paskutiniosios, t.y. būtojo kartinio laiko formos, pvz.: daugėti, ~ja, ~jo (pa-)1 dauginti, ma, mo (pa-) 1. daugintis daryti, kad būtų daugiau, gausinti 2. daugintiz atlikti daugybos veiksmą 6.3. Sangrąžiniai veiksmažodžiai, kurie be reikšmės skirtumo vartojami lygiagrečiai su atitinkamais nesangrąžiniais, žodyne pateikiami su jais kartu, pvz.: atminti, atmena, atminé;; atsiminti, atsimena, atsiminė bijéti(s), bijo(si), ~jo(si) . 1. bijoti(s) (pa(si)-)2 jausti, kęsti baimę kieno atžvilgiu 2. bijoti(s) (pa(si)-)2 baimintis, nerimauti dėl ko 3. bijoti(s) (pa-)2 nepakelti, neištverti Sangrąžiniai veiksmažodžiai, kurie nuo atitinkamų nesangrąžinių skiriasi tik tiesiogine arba netiesiogine sangrąžos reikšme, t.y. pažymi, kad veiksmas nukreiptas į patį veikėją arba atliekamas jo naudai (plg.: Motina maudo vaiką — Motina maudosi; Ji nuskynė (man) gėlę — Ji nusiskynė gėlę), žodyne paprastai nepateikiami. Šis jų skirtumas nuo nesangrąžinių veiksmažodžių yra dėsningas, todėl aprašant valentingumą neaktualus. : 6.4. Žodyne numatoma pateikti maždaug 2000 veiksmažodžių. Stengiamasi atrinkti tuos, kurių vartosena įvairesnė ir sudėtingesnė, kartu atsižvelgiant į jos svyravimus, daromas klaidas ir pan. Iliustracinių sakinių tariniu eina aprašomojo veiksmažodžio asmenuojamoji forma arba jo bendratis (rečiau būtojo kartinio laiko veikiamasis dalyvis) su fazinio ar modalinio veiksmažodžio asmenuojamąja forma (dirba, pradėjo dirbti, liovėsi dirbęs, gali dirbti). Laikomasi tos nuomonės, kad fazinis arba modalinis veiksmažodis tik modifikūoja bendraties žymimo veiksmo reikšmę, todėl bendratis néra jy valentinis palydovas, o kartu su veiksmažodžio asmenuojamąja forma sudaro sakinio veiksmažodinį centrą. T. Baigiamosios pastabos T.1. Rengiamo "Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodyno" tikslas yra pateikti pagrindinę informaciją apie veiksmažodžių vartojimą su kitais žodžiais bei konstrukcijomis. Tuo jis skiriasi tiek nuo "Dabartinės lietuvių kalbos žodyno", tiek nuo akademinio "Lietuvių kalbos žodyno", kuriuose siekiama kaip galima geriau nušviesti veiksmažodžių reikšmę, o jų junglumas 71 a tik iš pateiktų pavyzdžių. Akademiniame žodyne pažymimas veiksmažodžių tranzityvumas arba intranzityvumas, tačiau to ne visada pakanka norint taisyklingai pavartoti vieną ar kitą veiksmažodį ir sudaryti su juo nepriekaištingus sakinius. | gel 7.2. Veiksmazodziy junglumas minėtame žodyne aprašomas remiantis jy valentingumu. Kiekvieno veiksmažodžio apraše pateikiamos trys jo valentingumo struktūros — sintaksinė, semantinė ir leksinė. Iš jų paaiškėja, kokios formos ir kokios reikšmės žodžiai yra to veiksmažodžio valentiniai palydovai, su kuriais jis sudaro veiksmažodinio sakinio branduolį, kurie tų palydovų sakinyje yra būtini, o kurie fakultatyvūs, taip pat kokios jų semantinės funkcijos. a 7.3. Dauguma pateiktų veiksmažodžių yra daugiareikšmiai. Žodyne nurodomos pagrindinės, bendrinėje kalboje dažniausiai vartojamos veiksmažodžių reikšmės, pažymima jų sąsaja su visais trimis valentingumo lygmenimis (sintaksiniu, semantiniu ir leksiniu valentingumu). Reikšmių skirtumai gali būti susiję su visomis trimis valentingumo atmainomis arba tik su viena ar dviem iš jų. Pagal minėtus principus parengtas "Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas" turėtų atskleisti lietuvių kalbos veiksmažodžių vartojimo įvairovę ir normas. daugiau ar mažiau paaiškėj LITERATŪRA b e n J. Deutshe Grammatik. Frankfurt am Main, 1968. 1big G. (Hrsg.). Beitrage zur Valenztheorie. Halle (Saale), 1971. ] bi g G. Zur semantischen Charakteristik der Argumente des Pradikats. — In: Probleme der Bedeutung und Kombinierbarkeit im Deutschen. Leipzig, 1977, S. 40—92. 4.Helbig G. Zum Status der Valenz und der semantischen Kasus. — Deutsh als Fremdsprache. H. 2, 1979, S. 65—78. 5.HelbigG., SchenkelW. Worterbuch zur Valenz und Distribution deutscher Verben. Leipzig, 1975. 6. Sliži en ė N. Veiksmažodžių valentingumo klausimu. — Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai, T. 18, 1978, p. 107—123. 7.81i zien ė N. Subjektinimo ir objektinimo vaidmuo nustatant lietuvių kalbos veiksmažodžių sintaksinį valentingumą. — Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A serija, T. 1(70), 1980, p. 93—105. 8. Sližienm ė N. Lietuvių kalbos veiksmažodžių valentingumas ir sintaksinė klasifikacija. — Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 25, 1986, p. 45—96. 9. Sližien eN. Lietuvių kalbos veiksmažodžių reikšmė ir valentingumas. — Baltinticūs III (2) priedas, 1989, p. 414— 420. ; 1Z1en e N. Rašomas veiksmažodžių junglumo Zod so kultūra. Nr. 59, Vilnius, 1990, p. 73—77. Je pg Kalbos 11. StarostasS. The One Per Cent Solution. — In: Abraham W. (ed.). Valeneę, Semantic Case snd GGrammatical Relations. Amsterdam, 1978, p. 459—575. „ViehwegerD.u. a. Pro i : i Gramatica XV. erlų r eme der semantischen Analyse, als: Studia 13. C nu xx e x e H.K. K sonpocy o nepeMeHHOft BAJIEHTHOCTH MIAIMMoOJIOB nuTOBeKoro assika. Kn.: Baltu valodas senak un tagad. Riga, 1985, c. 167—174. 14. X park onek nu ž B.C. [Taccununie KOHCTpykuuu. — B xu. Tunojornsa MACCHBHBRIX KOHCTPyKuu#. [IuaTess: u sanoru. Jieuunurpajn, 1974, c. 5—45. 1. Er 2.He 3.He 72 LITHUANIAN VERB VALENCE AND PRINCIPLES OF ITS DESCRIP TION Summary The present article deals with principles and methods of investigating verb valence and its description in a Dictionary of Lithuanian Verb Valence the first volume of which has already been finished and at present is in print, the second one is still in preparation. The aim of this dictionary is to present general information about the use of Lithuanian verbs with other words and constructions. This information is necessary to ensure the grammatically and syntactically correct use of the particular verb in the sentence. Verbs ability to take words and constructions in this dictionary is described on the ground of their valence. Syntactic, semantic and lexic valence structures are given. They indicate the right grammatical form and the semantic meaning of the words to be taken as certain complements by the particular verb, distinction between obligatory and optional complements is also made and their semantic functions are defined. All the three valence structures are furnished with examples. The majority of the verbs presented are polysemantic. The dictionary reveals links between the meanings of verbs and differences in syntactic, semantic and lexic valence. The dictionary is assumed to include about 2000 verbs. 73