Lietuvių kalbos veiksmažodžių valentingumas ir jo aprašymo principai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIII (1995) GRAMATIKA IR LEKSIKOLOGIJA NIJOLĖ SLIŽIENĖ LIETUVIŲ KALBOS VEIKSMAŽODŽIŲ VALENTINGUMAS IR JO APRAŠYMO PRINCIPAI 1. Įvadinės pastabos 1.1. Veiksmažodis yra veiksmažodinio sakinio centras. Apie jį grupuojasi kiti sakinio žodžiai, vieni arba su savo priklausomais žodžiais, sudarydami įvairias sintaksines struktūras. Vieni žodžiai prie veiksmažodžio jungiasi gana laisvai, jie sakinyje gali būti arba nebūti ir jų forma bei reikšmė priklauso ne nuo veiksmažodžio reikšmės savybių, o tik nuo minties reiškimo reikmių, t.y. nuo to, ką norima pasakyti, pvz.: Šioje salėje jie dainuoja kiekvieną vakarą; Ji dainuoja kiekvieną vakarą; Ji dainuoja publikai; Ji dainuoja stipriu balsu; Ji labai gražiai dainuoja ir t.t. Kitų žodžių jungimąsi lemia veiksmažodžio reikšmė. Kiekvienam veiksmažodžiui būdingos tam tikros jungimosi išgalės, kurios realizuojamos sakinyje prisijungiant prie jo atitinkamiems žodžiams bei jų formoms. Pavyzdžiui, veiksmažodis valgyti reikalingas dviejų daiktavardžio linksnių — vardininko ir galininko: Vaikas valgo obuolį; duoti reikalauja trijų linksnių — vardininko, galininko ir naudininko: Mokytojas davė mokiniui knygą, o veiksmažodžiui miegoti užtenka vieno vardininko: Tėvas miega. Su šiais žodžiais veiksmažodžiai sudaro veiksmažodinių sakinių branduolį, t.y. tam tikrus sakinių struktūrinius modelius. Šios veiksmažodžių jungimosi išgalės sudaro tai, kas šiuolaikinėje kalbotyroje vadinama veiksmažodžių valentingumu. Norint sudaryti visais atžvilgiais taisyklingą sakinį, reikia atsižvelgti į tariniu einančio veiksmažodžio valentines savybes, t.y. reikia žinoti, kiek ir kokių žodžių bei jų formų turi su juo eiti, kurios formos sakinyje būtinos, o kurios gali būti praleistos, kokia tų žodžių reikšmė. Kad žmonėms būtų lengviau orientuotis šioje veiksmažodžių vartosenos įvairovėje, rašomi tam tikri veiksmažodžių junglumo žodynai. 1.2. Žodynai, kuriuose nurodomas veiksmažodžių vartojimas su kitais žodžiais, yra gana įvairūs. Vieni jų rodo, su kokiomis žodžių formomis kuris veiksmažodis eina, pavartotas viena ar kita reikšme. Tokie yra kai kurie rusų kalbos žodynai, skirti veiksmažodžių (arba taip pat ir kitų kalbos dalių) junglumui. Pavyzdžiui, žodyne „Учебный словарь сочетаемости слов русского языка“¹ veiksmažodžio лить reikšmė „pilti“ junglumas nurodomas šitaip: ¹ Учебный словарь сочетаемости слов русского языка. Под редакцией П. Н. Денисова, В. В. Морковкина. Москва, 1978. 54 Лить что: воду, молоко, раствор... Лить что-л. во что: в таз, в ведро, в бочку, в чайник, в чашку, в стакан, в графин, в колбу... Лить что-л. на что: на голову, на руки, на пол, на землю, на траву... Лить что-л. из чего: из лейки, из чайника, из графина, из ведра... Лить как: осторожно, потихоньку, мимо, через край... Стать, начать, продолжать, велеть кому-л., заставлять кого-л. лить что-л. Po to pateikiamas vienas kitas iliustracinis sakinys. Kad matome, stengiamasi pateikti visas žodžių formas, kurios tik gali eiti su tuo veiksmažodžiu, visai neatsižvelgiant į tai, kas lemia jų sąsają: veiksmažodžio reikšmė, jo valentinės savybės, ar jam, kaip tam tikrai kalbos daliai, būdingas grynai gramatinis pajėgumas prisijungti kitus žodžius bei jų formas. Žodyne ”The Russian Verb”2 nurodomos tik veiksmažodžių valdomos ir kai kurios prisiliejančios žodžių formos (linksniai, prielinksninės konstrukcijos, bendratys); jų buvimą sakinyje lemia veiksmažodžių reikšmė, jų valentinės savybės. Pavyzdžiui, to paties veiksmažodžio лить reikšmę ”pilti” junglumas nurodomas jau gerokai siauriau: (1) перех. что? воду, жидкость; куда? в ведро, в стакан (в+В); на тарелку, на пол (на+В); из чего? из крана, из кружки (из+Р); чем? кружкой, ложкой. Sakinių pavyzdžių neduodama. Kiti žodynai skirti specialiai veiksmažodžių valentingumui. Toks, pavyzdžiui, yra G.Helbigo ir W.Schenkelio parengtas vokiečių kalbos veiksmažodžių valentingumo žodynas (Helbig—Schenkel 1975). Jo įvadinėje dalyje gana plačiai išdėstyti veiksmažodžių valentingumo teoriniai pagrindai, o po to pateikta maždaug 500 veiksmažodžių. Jų valentingumas nurodomas trijų pakopų modeliais. Pirmoje pakopoje pažymėtas būtinųjų ir fakultatyviųjų valentinių palydovų skaičius, antroje — jų formos, trečioje nurodoma valentinių palydovų reikšmė ir pateikiama pavyzdžių. Daugiareikšmių veiksmažodžių reikšmės dažniausiai susijusios su skirtingu valentingumu. Štai, pavyzdžiui, kaip šiame žodyne parodytas veiksmažodžio gehen ”judėti kojomis, eiti” valentingumas (Sn — vardininkas, pS — prielinksninė konstrukcija, I — bendratis; +Anim — gyvas daiktas, Dir — kryptis, Act — veiksmas): I. gehen₁+(1) = 2 II gehen → Sn, (pS / I) III. Sn → +Anim (der Junge, das Pferd geht in der Stall.) p = in, an... (Richtungspräpositionen). pS → Dir (Er geht in die Stadt.) I → Act (Er geht einkaufen.) Pirmoje pakopoje pažymėta, kad veiksmažodis turi vieną būtiną ir vieną nebūtiną (fakultatyvų) palydovą, taigi yra dvivalentis. Antroje pakopoje 2 V. A n d r e y e v a - G e o r g, V. T o l m a c h e v a. The Russian Verb (Prepositional Government). Moscow, 1975. 55 nurodyta, kad būtinasis palydovas yra daiktavardžio vardininkas, o fakultatyvusis — prielinksninė konstrukcija arba bendratis. Trečioje pakopoje paaiškinama tų formų reikšmė. Daiktavardžio vardininkas žymi gyvą būtybę, o prielinksninė konstrukcija reiškia veiksmo kryptį, nes į jos sudėtį įeina krypties reikšmės prielinksniai. Bendratis — tai veiksmas. Čia pat su kiekvienu palydovu pateikiami sakinių pavyzdžiai. Kiekvienas žodynas skaitytojams yra naudingas, nors skiriasi pateikiamos informacijos kiekiu ir pobūdžiu. Lingvistikoje pastaruoju metu vis daugiauja valentingumo žodynų (ne tik veiksmažodžių, bet ir kitų kalbos dalių, pavyzdžiui, daiktavardžių, būdvardžių). 1.3. Šiuo metu Lietuvių kalbos institute rengiamas ”Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas” (I t. įteiktas spaudai 1991 m., II t. rašomas). Jame veiksmažodžių junglumas nustatomas remiantis jų valentinėmis savybėmis, taigi iš esmės tai lietuvių kalbos veiksmažodžių valentingumo žodynas. Skirtingai nuo G.Helbigo ir W.Schenkelio žodyno, jame nurodoma ne tik veiksmažodžio valentinių palydovų forma bei reikšmė, bet taip pat ir jų semantinės funkcijos (t.y. veiksmažodžio semantinis valentingumas). Veiksmažodžių junglumas žodyne aprašomas remiantis tam tikra veiksmažodžių valentingumo samprata, kuri išdėstyta ankstesniuose autorės darbuose (1978; 1980; 1985; 1986; 1989; 1990), taip pat rašomo žodyno įvade. Čia trumpai aptarsime tik pagrindinius dalykus, kad būtų aišku, kaip valentingumas suprantamas rašomame žodyne ir kaip jis siejamas su veiksmažodžių reikšme. 2. Trys valentingumo lygmenys: sintaksinis, semantinis ir leksinis valentingumas 2.1. Veiksmažodžių valentingumu laikoma jų reikšmės lemiama ypatybė atverti tam tikrą skaičių laisvų vietų, kurias sakinyje užima tam tikros reikšmės bei formos žodžiai (arba jų atitikmenys). Valentingumas susijęs su trimis lygmenimis: abstrakčiu loginės semantikos ir dviem konkrečiais kalbos lygmenimis — sintaksės ir leksinės semantikos. Abstrakčiajame lygmenyje nustatomas veiksmažodžio laisvų vietų skaičius ir galinčių jas užimti žodžių semantinės funkcijos (agento, paciento ir kt.), o konkrečiuose kalbos lygmenyse parenkami žodžiai bei formos, galintys užimti tas vietas ir eiti veiksmažodžio valentiniais palydovais. Sintaksės lygmenyje nustatoma palydovų gramatinė forma ir jų būtinumas arba fakultatyvumas, o leksinės semantikos lygmenyje — jų semantika (t.y. kokių semantinių klasių žodžiai gali būti to veiksmažodžio palydovai). Tuo būdu loginės semantikos lygmenyje nustatomas veiksmažodžio semantinis valentingumas, sintaksės lygmenyje — sintaksinis, o leksinės semantikos lygmenyje — leksinis valentingumas. Tai trys valentingumo aspektai, neatskiriamai susiję tarpusavyje ir priklausomi nuo veiksmažodžio reikšmės. Žodyne jie nurodomi šitaip3: 3 Straipsnyje pavartoti šie sintaksinio ir leksinio valentingumo žymėjimo simboliai: Nom — vardininkas (daiktavardžio arba jo ekvivalento), Gen — kilmininkas, Dat — naudininkas, Acc — galininkas, Instr — įnagininkas, AdvLoc — adverbialinis palydovas, reiškiantis vietą, plur — daugiskaita; Hum — asmuo (t.p. asmenų kolektyvas, įstaiga ir pan), +Anim — gyva būtybė, —Anim — negyvas daiktas, Abstr — abstraktus dalykas. Semantinio valentingumo žymėjimo simboliai ir jų paaiškinimai pateikiami toliau, žr. 2.4. 56 apdovanóti, ~ja, ~jo₃ Nom Acc Instr [A₁ P Con] – sintaksinis ir semantinis valentingumas Nom Hum Acc Hum Instr ±Anim leksinis valentingumas 2.2. Kad galėtume nustatyti veiksmažodžio valentingumą, turime žinoti, kokia jo reikšmė. Veiksmažodžio reikšmė paaiškėja paprastai sakinyje, kur apie veiksmažodį grupuojasi kiti sakinio žodžiai. Reikšmė susideda iš tam tikrų elementų (vadinamųjų semų), kurie reikalauja atitinkamo papildymo. Iš to išplaukia veiksmažodžio jungimosi potencijos, kurias sakinyje realizuoja prisijungiantys prie veiksmažodžio žodžiai — jo valentiniai palydovai. Iš tų žodžių paaiškėja ir veiksmažodžio reikšmė. Pvz., sakinyje Žmogus eina per lauką veiksmažodis eiti reiškia judėjimą keliu iš vieno taško į kitą, o sakinyje Laikrodis eina žymi tik tam tikro mechanizmo veikimą. Šie reikšmės skirtumai susiję su tuo, kiek ir kokios formos žodžių eina su veiksmažodžiu, taip pat kokia tų žodžių leksinė reikšmė. 2.3. Veiksmažodis su savo valentiniais palydovais (t.y. sakinio branduolys) atvaizduoja tam tikrą situaciją. Žmogus ją suvokia kaip daiktų, jų požymių ar santykių struktūrą. Tai abstrakti minties struktūra, kurią atitinka veiksmažodinio sakinio predikatas su tam tikru skaičiumi argumentų. Sakinyje predikatą atitinka veiksmažodis, o argumentus — žodžiai, prisijungę prie veiksmažodžio ir einantys jo valentiniais palydovais. 2.4. Santykiai tarp predikato — veiksmažodžio ir leksikalizuotų argumentų suvokiami kaip tam tikros semantinės funkcijos (lingvistinėje literatūroje, pvz., Ch.J.Fillmore’o darbuose ir kt., jos dar vadinamos semantiniais linksniais). Atskirų tyrinėtojų darbuose jų skaičius ir pobūdis gana nevienodas, iš dalies tai priklauso nuo tų darbų krypties ir jiems keliamų uždavinių. Rašomame žodyne nurodant veiksmažodžių semantinį valentingumą skiriamos šios semantinės funkcijos. A g e n t a s₁ [A₁] — veiksmo iniciatorius ir atlikėjas (žmogus aria); a g e n t a s₂ [A₂] — negyvas, nematerialus veiksmo atlikėjas (sukėlėjas), neturintis iniciatyvos (trauk inys ateina, saulė a u ž a); agentas [A] — bendra agento funkcija; a g e n t a s c [A꜀] — kauzuojamasis agentas, t.y. veikėjas, atliekantis veiksmą kito asmens iniciatyva (ji kerpasi pas gerą kirpėją); p a t i e n t a s [P] — veiksmo poveikio gavėjas arba fizinės būsenos turėtojas (kažkas sudaužė stiklinę, stiklinė sudužo, gėlės kvepia); r e z u l t a t i n i s p a t i e n t a s [Pᵣₑz] — veiksmo padarinys (jie stato namą, kilo maištas); p e r c i p i e n t a s [Pcp] — psichinės būsenos patyrėjas (vaikas nori miego, Jonui rūpi darbas); b e n e f i c i e n t a s [B] — adresatas, gavėjas, turėtojas (jis parodė sūnui gandrą, Petras gavo laišką, tėvai turi sodą); k a u z a t o r i u s [C] — veiksmo, būsenos iniciatorius (ponas išskirdino mišką, tėvas brinki na ratus); k a u z a t y v a s [Caus] — veiksmo, būsenos priežastis (jie baiminosi dėl ateities, pradžia darbą gaišina); k o n t r a g e n t a s [CA] — prieš agentą veikianti, jam priešinga jėga (vilkas gynėsi nuo šunų, nuo bado; žmonės kovoja su kenkejais); k o m i t a t y- 57 vas [Com] – antraeilis agentas, pacientas, percepientas, beneficientas (Jonas ginčijasi su Petru, jis sukiršino brolį su seseria, Marcė susipyko su Pramu, tėvas padalijo turtą Jurgiui su Antanu); rezultatas [R] – daikto kitimo, vertimo kuo rezultatas (vanduo pavirto į ledą, ledą, ragana pavertė jį akmeniu); kontentyvas [Con] – veiksmo, būsenos turinys (girdžiu balsus, žmonės laukia giedros, jam reikia pinigų, sūnus mokosi stalium, krantas apaugo alksniais, kambarys priėjo dūmų); šaltinis [O] – veiksmo, būsenos ištakos, pradinė medžiaga (pradinė būklė) (gavau iš brolio laišką, jis krečia iš molio tvartą, iš vaikų pasidaro žmones); motyvas [M] – veiksmo, būsenos pamatas (atsilyginau jam už darbą, ji nubaudė už vagystę, atidirbau už brolį); instrumentas [I] – veiksmo priemonė (įsidūriau su adata, važiuoju su dviračiu, pagaląsk peilį į akmenį, jis joja ant arklio); komparatyvas [Comp] – lyginimo standartas (kopija atitinka originalą, sūnus lygiuojasi į tėvą, Agnė skiriasi nuo kitų vaikų); retributyvas [Rt] – at(si)lyginimas už ką nors (pirkau (pardaviau) knygą už du rublius, atsilyginau jam darbu); finityvas [Fin] – tikslas, paskirtis (katė tyko pelės, ieškau pelio, dalį pinigų skyrė kelionėms); kvantityvas [Q] – kiekybė (daiktų apimtis, svoris, talpa, kaina, veiksmo trukmė ir pan) (paskaita truko dvi valandas, duona sveria kilogramą); modus [Mod] – veiksmo kokybė, būdas (jis gražiai elgiasi, gerai gyvena; darbą vertino teigiamai, jis jaučiasi pavargęs, atrodo ligonis, arklius laiko supančiotus); lokatyvas [L] – veiksmo, būsenos vieta (kambaryje bilda, jie gyvena netoli, knyga guli ant stalo); direktyvas [Dir] – bendra veiksmo krypties funkcija, jos yra trys atmainos: a) pradinis taškas [Ab] (išėjo iš namų, atsikėlė nuo kėdės, nurišo tvarstį nuo galvos); b) kelias [Via] (žmonės eina keliu, per lauką; vaikai laksto po koridorių, lipa laiptais, eina pro šalį); c) galinis taškas [Ad] (parėjome namo, įėjau į kambarį, priėjau prie lango). 2.5. Predikatinė struktūra (F(x) arba xRy....) su nusakytomis argumentų semantinėmis funkcijomis yra sakinio semantinė struktūra, kartu ir tariniu einančio veiksmažodžio semantinio valentingumo struktūra (SemVS). Kad galima būtų nustatyti veiksmažodžio SemVS, reikia turėti su juo sudarytų sakinių. Tik sakinyje paaiškėja veiksmažodžio reikšmė ir kaip interpretuojama mūsų suvokiama situacija. Pavyzdžiui, sakiniu (1) Monika nukraustė indus nuo stalo nusakoma situacija, kurioje yra trys dalyviai (referentai): kraustantis asmuo (veikėjas, arba agentas), kraustomi indai (veikiami daiktai, arba pacientas) ir stalas, nuo kurio jie buvo nukraustyti (vieta, kurioje veiksmas prasidėjo ir nuo kurios tolo veikiamieji daiktai, t.y. pradinis taškas). Šio sakinio semantinė struktūra susideda iš predikato ir trijų aktantų (t.y. argumentų su nusakytomis semantinėmis funkcijomis) – agento, paciento ir pradinio taško, kurie visiškai atitinka mūsų įsivaizduojamos situacijos referentų vaidmenis, vadinasi, šiuo atveju semantinė struktūra yra tiesioginis tos situacijos atvaizdas. O štai sakiniu 58 (2) Monika nukraustė stalą ta pati situacija nusakoma jau kitaip. Predikatas čia turi tik du aktantus — agentą ir pacientą — ir jie neatitinka mūsų įsivaizduojamos situacijos referentų vaidmenų. Stalas, nuo kurio nukraustomi indai, šiame sakinyje traktuojamas kaip pacientas (t.y. kaip veikiamas daiktas), tuo iškeliamas šio situacijos dalyvio aktualumas, o kraustomi daiktai tampa visai nebeaktualūs ir neturi jokio atitikmens nei sakinyje, nei jo semantinėje struktūroje. Abu sakiniai skiriasi signifikaciniu požiūriu: pirmajame pasakyta, kas buvo daroma su indais, antrajame — su stalu. Vadinasi, sakinio semantinė struktūra (kaip ir veiksmažodžio semantinis valentingumas) pateikia tik tam tikrus mūsų suvokiamos situacijos aspektus (plg. Starosta 1978 : 512–518, 522–523). Skirtingas situacijos traktavimas atsispindi skirtingose veiksmažodžio semantinio valentingumo struktūrose: (1) [A₁ P Ab], (2) [A₁ P]. Su šiais valentingumo skirtumais susiję tam tikri veiksmažodžio reikšmės skirtumai: pirmuoju atveju veiksmažodis reiškia ”nuimti, pašalinti ką nuo ko”, o antruoju — ”daryti, kad būtų tuščias, atituštinti”. Taigi, atsižvelgdami į veiksmažodžio reikšmę sakinyje ir į tai, kaip interpretuojama nusakomoji situacija, galime numatyti veiksmažodžio valentinių palydovų semantines funkcijas ir nustatyti veiksmažodžio SemVS. 2.6. Kita vertus, apie veiksmažodžio SemVS galima spręsti ir iš jo valentinių palydovų gramatinės formos. Veiksmažodžio palydovai yra predikato aktantų sintaksiniai atitikmenys. Tarp linksnių (vienų arba su prielinksiais, t.y. vadinamųjų prielinksinių konstrukcijų), kurie yra būdingiausios veiksmažodžio palydovų formos, ir aktantų semantinių funkcijų yra tam tikras ryšys, nors visiško atitikimo (1 : 1) ir nėra. Kai kurios semantinės funkcijos turi gana reguliarią raišką. Pavyzdžiui, vardininkas prie veiksmo reikšmės veiksmažodžių paprastai atitinka agentą (pvz.: vaikas verkia, musė skraido po kambarį), o prie būsenos arba proceso reikšmės veiksmažodžių atitinka pacientą (pvz.: vaikas miega, stiklinė sudužo), beneficientą (prie turėjimo reikšmės veiksmažodžių, pvz.: tėvai turi namą, brolis išlošė televizorių) arba percipientą (prie percepcijos veiksmažodžių, pvz., vanagas mato grobį). Galininkas prie veiksmo reikšmės veiksmažodžių dažniausiai atitinka pacientą (pvz., kiškiai apgraužė medelius ) ir neretai kontentyvą (veiksmo turinį, pvz., berniukai žaidžia krepšinį), o prie būsenos arba proceso reikšmės veiksmažodžių dažniausiai atitinka kontentyvą (būsenos turinį, pvz.: girdžiu triukšmą, komanda laimėjo rungtynes), rečiau pacientą (šalia beneficiento, pvz.: jie [B] gavo butą, mes [B] turime sodą). Naudininkas atitinka beneficientą tiek prie veiksmo, tiek prie būsenos ar proceso reikšmės veiksmažodžių (plg.: tėvas parodė sūnui gandrą, Jonui sekasi, namas atiteko broliui), o percipientą jis reiškia tik prie būsenos (percepcijos) veiksmažodžių (pvz., Rimui patinka rožės). 2.7. Žodyne veiksmažodžio SemVS užrašoma pažymint argumentų semantines funkcijas. Pavyzdžiui, veiksmažodžio duoti semantinis valentingumas žymimas taip: [A₁ P B]. Vadinasi, šio veiksmažodžio reikšmė suvokiama kaip santykis tarp agento, paciento ir beneficiento, ir veiksmažodis yra trivalentis. Veiksmažodžio sirgti SemVS žymima [P], jo reikšmė suvokiama kaip paciento (vienintelio aktanto) požymis, dėl to veiksmažodis yra vienvalentis. 59 SemVS žymi veiksmažodžio aktantų skaičių ir pobūdį abstrakčiame loginės semantikos lygmenyje ir rodo, kiek valentinių palydovų veiksmažodis turi išoriniame sintaksės lygmenyje bei kokios jų semantinės funkcijos. Palydovų gramatinė forma priklauso nuo to, su kokiomis žodžių formomis veiksmažodis eina sakinyje, t.y. nuo jo junglumo išgalių. Pavyzdžiui, palyginkime percepcijos veiksmažodžius bijoti ir džiaugtis, abiejų SemVS yra [Pcp Con], bet vienas vartojamas su kilmininku (bijo vilko), o kitas su įnagininku (džiaugiasi pavasariu). Veiksmažodžiai priklauso tai pačiai semantinei grupei, bet jų junglumas skiriasi. Vieno jų sintaksinė valentingumo struktūra (SinVS) — Nom Gen, kito — Nom Instr. Veiksmažodžio palydovai yra tik tos priklausomos nuo jo žodžių formos, kurios atitinka to veiksmažodžio SemVS aktantus. Žinant veiksmažodžio SemVS, bent iš dalies galima numanyti jo SinVS, nes kaip matėme anksčiau (plg. 2.6), tarp palydovų formų ir aktantų semantinių funkcijų yra tam tikras, kad ir nevisiškas, atitikimas. 2.8. Aktantų semantinės funkcijos artimai susijusios su veiksmažodžio palydovų leksinėmis reikšmėmis, nuo jų labai priklauso, kokių semantinių klasių žodžiai gali būti to veiksmažodžio palydovais. Pavyzdžiui, agentas, recipientas, beneficientas, kauzatorius paprastai siejami su gyva būtybe, todėl sakinyje juos dažniausiai atitinka konkretieji daiktavardžiai, žymintys gyvą daiktą; kontentyvas labai dažnai siejamas su abstrakčiais dalykais ir sakinyje atitinka abstrakčiuosius daiktavardžius, šalutinius sudėtinių sakinių dėmenis, bendratis ir kt. Tačiau daug čia lemia ir kiekvieno veiksmažodžio leksinė reikšmė bei jo semantinio derinimosi su kitais žodžiais išgalės. Dėl to, pavyzdžiui, sakome, loja šuo, kniaukia katė, žvengia arklys, o kriuksi kiaulė. Veiksmažodžio galėjimas jungtis su tam tikros reikšmės žodžiais, arba jo tarpusavio semantinio derinimosi su kitais žodžiais galimybės, paprastai vadinama jo leksiniu valentingumu. Leksinis valentingumas lemia visą veiksmažodžio apsuptį sakinyje, arba leksinę distribuciją (tai visi žodžiai, kurie gali prisijungti prie veiksmažodžio), o jo valentiniai palydovai sudaro tik jos dalį: tai tie žodžiai bei formos, kurių reikalauja veiksmažodžio reikšmė ir kurie įeina į sakinio branduolį. Tik ta leksinio valentingumo dalis tėra aktuali aprašant veiksmažodžių valentingumą. Žodyne veiksmažodžių leksinis valentingumas apibūdinamas nurodant, kokių semantinių klasių žodžiai gali būti to veiksmažodžio valentiniai palydovai. Pavyzdžiui, veiksmažodžio bijoti SinVS yra Nom Gen, o jo leksinis valentingumas apibūdinamas šitaip: Nom + Anim, Gen ± Anim, Abstr; tai reiškia, kad vardininko forma eina žodžiai, žymintys gyvas būtybes, o kilmininku — ir gyvas būtybes, ir negyvus daiktus, ir abstrakčius dalykus (pvz.: vaikas bijo šunies, diržo, tamsos). Tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, kai kurio palydovo leksinis realizavimas labai ribotas arba kai sinonimiški veiksmažodžiai skiriasi tik kurio palydovo leksine raiška, nurodomi ir konkretūs žodžiai (pvz., galininko pozicijoje prie veiksmažodžio dėti, kalbant apie paukščius, gyvates ir kai kuriuos gyvūnus, gali eiti tik daiktavardis kiaušinis). 60 3. Būtinieji ir fakultatyvieji veiksmažodžio palydovai 3.1. Tie veiksmažodžio palydovai, kurie sakinyje negali būti praleidžiami, o juos praleidus sakinys pasidaro nepilnas, negramatiškas, vadinami būtinaisiais. Palydovai, kurie sakinyje gali būti praleidžiami ir sakinys dėl to nenustoja būti gramatiškas, vadinami fakultatyviaisiais. Palydovų būtinumas arba fakultatyvumas nustatomas naudojantis eliminavimo transformacija: praleidžiant tai vieną, tai kitą sakinio narį, nustatoma, kurie iš jų būtini, kurie fakultatyvūs. 3.2. Būtinųjų palydovų esti ne daugiau kaip trys, tačiau dažniausiai jų būna vienas arba du. Platesniame kontekste sakiniai gali būti vartojami ir be būtinųjų palydovų, jeigu jų teikiama informacija ir be to aiški, žinoma, jau anksčiau minėta. Dialoge būtinųjų palydovų praleidimas kartais net būtinas norint išvengti komunikacinio pertekliaus, pvz.: “Jurgaičiai nusipirko naują televizorių”. — “Ir mes pirksime” (aišku, kad televizorių). Veiksmažodžių valentinių palydovų struktūrinis būtinumas sakinyje skiriasi nuo kitų sakinio narių komunikacinio būtinumo. Vienas ar kitas žodis veiksmažodžiui gali būti būtinas tik tam tikrame sakinyje, jį praleidus sakinys darosi beprasmis, pvz.: (3) Tu man atstosi visas pasaulio brangenybes. (4) Gera višta ir žąsį atstoja. Išmetus žodį man, (3) sakinys (Tu atstosi visas pasaulio brangenybes) turėtų skirtingą prasmę. 3.3. Fakultatyvieji palydovai, kaip ir būtinieji, atitinka veiksmažodžio SemVS aktantus ir įeina į jo valentingumą skaičių — nustatant kiekybinį valentingumą, skaičiuojami kartu su būtinaisiais palydovais. Pavyzdžiui, sakinyje (5) Vyrai iš pakulų veja virves veiksmažodis vyti turi tris palydovus, taigi yra trivalentis, nors prielinksninė konstrukcija yra fakultatyvi ir gali būti praleista: (6) Vyrai veja virves. Fakultatyvieji palydovai užrašant sintaksinius valentingumo modelius imami į skliaustelius. Šiuo atveju veiksmažodžio vyti SinVS yra Nom Acc (iš Gen). Sakiniai be fakultatyviųjų palydovų reiškia maždaug tai, ką ir su jais (plg. Храковский 1974 : 350; Helbig 1971 : 276; 1977 : 65; 1979 : 70; Viehweger 1977 : 350), nes jais nusakoma tam tikra mūsų suvokiamos situacijos dalis. Semantiškai interpretuota, ji tampa veiksmažodžio SemVS dalimi ir labai bendru pavidalu įeina į veiksmažodžio reikšmę. Pavyzdžiui, išgirdę sakinį (7) Tėvas [A₁] pardavė arkļį [P], mes jau žinome, kad kažkas tą arklį nupirko ir kad už jį buvo sumokėta tam tikra pinigų suma. Fakultatyviaisiais palydovais nusakoma veiksmažodžio reikšmei mažiau aktuali situacijos dalis. Kai ta informacija kalbėtojui pasidaro svarbi, ji sukonkretinama pasakant fakultatyviuosius palydovus, pvz.: (8) Tėvas pardavė arklį kaimynui [B]. (9) Jis pardavė arklį už du tūkstančius litų [Rt]. Asmeniniame sakinyje gali nebūti 1 ar 2 asmens įvardžių vardininko, nes šių įvardžių reikšmė implikuota veiksmažodžių 1 ir 2 asmens formų reikšmėje, plg.: Aš parduodu arklį — Parduodu arklį; Jūs važiuokite namo — Važiuokite 61 namo. Kitais atvejais veiksnio vardininkas sakinyje yra būtinas, o sakiniai be jo traktuojami kaip savarankiški beasmenių sakinių modeliai. Papildinio galininkas fakultatyvus esti gana retai, nes juo, kaip ir vardininku, sakinyje paprastai pasakomi reikšmingiausi nusakomos situacijos dalykai. Tautologiniai vardininkai bei galininkai (lyja lietus, vargti vargą) sakinyje yra pertekliniai ir fakultatyviaisiais palydovais nelaikomi. 4. Laisvieji nariai 4.1. Tie sakinio žodžiai, kurie nėra nei būtinieji, nei fakultatyvieji veiksmažodžio palydovai — tai laisvieji nariai. Jų buvimą sakinyje lemia ne veiksmažodžio reikšmė, o jo grynai gramatinis pajėgumas prisijungti žodžius, būdingas jam kaip tam tikrai kalbos daliai. Laisvieji nariai sakinyje gana laisvai gali būti pridedami arba praleidžiami, tačiau atsižvelgiama į jų ir veiksmažodžio semantinį tarpusavio derinimą. Pavyzdžiui, nesakoma staigiai guli, miega, juokiasi ar ilgai stryktelėjo, sukirto, užmušė, nes čia nesiderina momentiškumo ir trukmės reikšmės. Skirtingai nuo fakultatyviųjų palydovų, laisvieji nariai neturi atramos veiksmažodžio SemVS, dėl to pašalinus juos iš sakinio iš karto dingsta jų teikiama informacija (plg. Храковский 1974 : 9). Sakinio predikatinėje struktūroje jie atitinka ne predikato argumentus, o atskirus predikatus, dėl to sintaksės lygmenyje gali būti traktuojami kaip sutrauktiniai sakiniai ir keičiami sudėtinių sakinių šalutiniais dėmenimis, pusdalyvių bei padalyvių konstrukcijomis, savarankiškais sakiniais ir pan. Pvz.: (10) Mes važiuosime namo vakare ← Mes važiuosime namo, kai bus vakaras/atėjus vakarui; Mes važiuosime namo. Tai bus vakare. Laisvieji nariai valentingumo žodyne minimi tik kai kuriais atvejais, kai labai dažnai vartojami su kuriuo nors veiksmažodžiu, kai tarsi pavaduoja veiksmažodžio valentinius palydovus, pvz.: (11) Aš išgirdau visai kitaip (plg. ką kita). (12) Taip (plg. to) norėjo tėvas. (13) Aldutei darželyje (plg. darželis) nepatiko. (14) Angliją kasykloje (plg. kasyklai) jis atidavė visą savo sveikatą (LKŽ). (15) Šeima susėdo pusryčių (plg. prie stalo, už stalo). Tačiau ir tokiais atvejais laisvieji nariai netraukiami į sintaksinius modelius, o pateikiami šalutinėse pastabose. 4.2. Į veiksmažodžių SinVS neįeina ir vadinamasis laisvasis naudininkas, kuris šiaip jau sakinyje yra reikalingas, nes semantiniu požiūriu jo reikalauja kitas daiktavardis. Tarp jų yra dalies ir visumos (posesyvinis) santykis, kuris kitais atvejais reiškiamas kilmininku, plg.: (16) Mano rankos šąla. (17) Man šąla rankos. Naudininko, o ne kilmininko vartojimas rodo, kad naudininko formą čia lemia veiksmažodis, o ne daiktavardis. Vadinasi, naudininkas sakinyje susijęs dvigubu ryšiu: su daiktavardžiu susijęs semantiniu, o su veiksmažodžiu — sintaksiniu ryšiu. Dėl to kai kurie tyrinėtojai jį laiko veiksmažodžių va- 62 lentiniu palydovu (Erben 1968 : 120). Iš tikrųjų tam nėra pagrindo, nes naudininkas, matyt, yra ne veiksmažodinio sakinio branduolio, o viso sakinio sintaksinės struktūros elementas, reiškiantis veiksmu suinteresuotą asmenį, rečiau daiktą, kuriam kas nutinka (beneficientą). Valentingumo požiūriu jis laikomas laisvuoju nariu ir dėl to veiksmažodžių junglumo žodyne tarp valentinių palydovų nenurodomas4. Tačiau visada reikia prisiminti, kad sakinyje normaliomis, įprastinėmis sąlygomis jis būtinas, jeigu kuris nors veiksmažodžio palydovų yra visumos dalį reiškiantis daiktavardis. 4.3. Į veiksmažodžių SinVS traukiamas toks naudininkas, kurį veiksmažodžiai valdo ir kuris sakinio semantinėje struktūroje atitinka pacientą, plg.: (18) a. Man [P] įgelė bitė. b. Bitė įgelė man [B] į kaktą [P]. (19) a. Šeimininkas sudrožė arkliui [P] botagą. b. Jis sudrožė arkliui [B] per strėnas [P]. (18) a ir (19) a sakiniuose naudininkas yra veiksmažodžių būtinasi palydovas, nes perima paciento funkciją iš veiksmažodžių valdomų prielinksninių konstrukcijų, reiškiančių tiesiogiai veikiamą visumos dalį. Sakiniuose b naudininkas yra laisvasis narys, nes pacientas realizuojamas prielinksninėmis konstrukcijomis. Pastarosios, nors ir neturi semantinio savarankiškumo, patenkina veiksmažodžio valentingumą, ir sakinio predikacija atrodo pilna. Tuo būdu veiksmažodžiai, galintys valdyti arba naudininką, arba prielinksninę konstrukciją, vartojami pagal du sintaksinio valentingumo modelius, pvz.: (18) a. Nom Dat [A₁ P] b. Nom įAcc [A₁ P] Veiksmažodžio įgelti semantinio valentingumo struktūros, kaip matome, abiejuose sakiniuose vienodos, skiriasi tik jų sintaksiniai atitikmenys. Tokiais atvejais skirtingi sintaksiniai modeliai žodyne dažnai sujungiami į vieną modelį su alternacinėmis formomis, pvz.: Nom Dat/įAcc [A₁ P]. 5. Veiksmažodžių reikšmė ir valentingumas, kaip jų santykis atsispindi veiksmažodžių junglumo žodyne 5.1. Kadangi veiksmažodžių valentingumas priklauso nuo jų reikšmės, tas pats veiksmažodis, pavartotas skirtingomis reikšmėmis, kiekvienu atveju turi turėti skirtingą valentingumą, jeigu ne sintaksinį, tai semantinį ar bent leksinį. Junglumo žodyno uždavinys yra parodyti, kaip veiksmažodžio reikšmės siejasi su jo valentingumu. Pažiūrėkime, kaip tai daroma pateikiant jame konkrečius veiksmažodžius5. góbti, ~ia, ~ė 1. gobti (ap-, už-)₃ gaubti, siausti kuo Nom Acc (Instr) [A₁ P Con]. 4 Plačiau apie laisvąjį naudininką, taip pat literatūrą šiuo klausimu žr. Slizienė 1986 : 60—62. 5 Prie toliau pateikiamų iliustracinių sakinių pasitaikantys šaltinių sutrumpinimai yra tokie kaip akademiniame ”Lietuvių kalbos žodyne” (pats žodyno pavadinimas trumpinamas LKŽ). Sintaksinio ir leksinio valentingumo žymėjimo simboliai paaiškinti 3 išnašoje, o semantinio valentingumo — semantinių funkcijų sąraše (žr. 2.4). 63 Nom Hum | Moterys gobia jaunąją nuometu; Ap- Acc ±Anim | gobk man galvą; Apgobk vaiką šiltai; Instr −Anim | Lovojė šalta, užgobk mane kailiniais 2. gobti (už-)₃ gaubti, siausti, rišti (ant ko) a) Nom Acc Dat [A₁ P B] b) Nom Acc antGen [A₁ P Ad] Nom Hum | a) Moterys gobdavo jaunąją nuometą; Tu negerai už- Acc −Anim | gobei man skarelę; b) Moterys gobdavo jaunąją ant Dat Hum | galvos nuometą; Užgobk man ant pečių kailinius antGen −Anim | 3. gobti (ap-)₂ būti apgaubusiam; gaubti Nom Acc [Con P] Nom −Anim | Jos galvą gobė dideli, tankūs plaukai; Vaiką gobė šilti Acc ±Anim | kailiniai; Juodas debesis apgobė saulę Kiekviena veiksmažodžio gobti reikšmė susijusi su skirtingu sintaksiniu, semantiniu ir leksiniu valentingumu. atkreipti, ~ia, atkreipė 1. atkreiptis atsukti, atgręžti Nom Acc įAcc [A₁ P Ad] Nom +Anim | Merga atkreipė į ją (Grigienė) ašarose papludusį veidą Acc ±Anim | Krėv; Tigras atkreipė į mus iššieptus nasrus; Pakin- įAcc ±Anim | ky­kit žirgelius ir atkreipkit [juos] į vartus JV 2. atkreiptis sutelkti, sukoncentruoti (dėmesį ir pan.) Nom Acc įAcc [A₁ P Ad] Nom +Anim | Valstiečiai atkreipė dėmesį į kanapes, į kanapių Acc Abstr | auginimą; Atkreipkite žvilgsnį į šį gyna­veislį žirgą; įAcc ±Anim, | Šuo kaipmat atkreipė dėmesį į šnarėjimą už durų Abstr 3. atkreiptis patraukti į save (kitų dėmesį ir pan.) Nom Acc (įAcc) [C/Caus P Ad] Nom ±Anim, | Bet tuo pačiu akimirksniu visų dėmesį į save atkreipė Abstr | Einžukas [C] Simon; Toks keistas jo elgesys Acc Abstr | [Caus] atkreipė visų dėmesį; Mano žvilgsnį atkreipia į įAcc į save | save stovinčios už sodožiaus dvi pušys [Caus] Skiriamos trys veiksmažodžio reikšmės, nors sintaksinis valentingumas dviem pirmaisiais atvejais visiškai vienodas, o trečiuoju atveju skiriasi tik prielinksninės konstrukcijos fakultatyvumu. Pirmosios dvi reikšmės nesiskiria ir semantiniu valentingumu, jų skirtumai susiję tik su leksiniu valentingumu. Trečioji reikšmė skiriasi daugiau: šiuo atveju, be sintaksinio, skirtingas ir semantinis, ir leksinis valentingumas. 5.2. Nereikėtų manyti, kad skirtingas sintaksinis valentingumas jau rodo, kad veiksmažodis vartojamas kita reikšme. Toli gražu ne visada taip yra. 64 Plg. (20) a ir b, kur veiksmažodis atsikratyti pavartotas ta pačia reikšme, o jo SinVS abiem atvejais skirtingos: (20) a. Senis [B] atsikratė posūnio [Con]. Nom Gen b. Senis [B] atsikratė posūniu [Con]. Nom Instr Šiuo atveju semantinis ir leksinis valentingumas, kaip ir veiksmažodžio reikšmė, yra vienodas. Skirtingos SinVS funkcionuoja kaip paraleliniai modeliai. Tačiau tokie atvejai nedažni. Dažniau veiksmažodis ta pačia reikšme vartojamas skirtingose sintaksinėse struktūrose dėl to, kad nevienodai semantiškai interpretuojama mūsų suvokiama situacija ir vienu atveju iškeliamas vienas, kitu atveju — kitas situacijos dalyvis. Plg. (21) a ir b: (21) a. Sigutė [Pcp] prisiminė vaikystę [Con]. Nom Acc b. Sigurei [Pcp] prisiminė vaikystę [Con]. Nom Dat Pirmajame sakinyje vardininko linksniu daugiau iškeliama Sigutė [Pcp], antrajame — vaikystė [Con], kartu daugiau pabrėžiamas būsenos savaimingumas. Pasitaiko ir tokių veiksmažodžių, kurių vartojimas pagal skirtingus sintaksinius valentingumo modelius susijęs su gana subtiliais reikšmės atspalviais, nes nusakoma ta pati situacija ir jos semantinė interpretacija tokia pati. Plg. (22) a ir b: (22) a. Jurgis [Pcp] abejoja savo draugais, jų pažadais [Con]. Nom Instr b. Jurgis [Pcp] abejoja dėl sūnaus, dėl žemės [Con]. Nom dėlGen Pirmajame sakinyje norima pasakyti, kad Jurgis nepasitiki savo draugais, jų pažadais, o antrajame — kad nežino, kaip pasielgti su sūnumi, su žeme. Kai kurie veiksmažodžiai ta pačia reikšme vartojami pagal du (ar daugiau) sintaksinius valentingumo modelius, susijusius su skirtingu leksiniu valentingumu, atitinkančiu tam tikrus nusakomos situacijos skirtumus, pvz.: glostyti, ~o, ~ė (pa-)₂ Nom Acc/perAcc [A₁ P] Nom Hum Vaikai glosto katę; Savo rankele [Severiutė] glostė Acc ±Anim Mykoliuką per veidelį Vaižg; Tėvas paglostė vaikui perAcc –Anim galvą; Juozapas glostė ranka jai per galvą Žem Pagal modelį su konstrukcija perAcc veiksmažodis vartojamas tik tada, kai kalbama apie negyvo daikto (paprastai kūno dalies) glostymą. Skirtingi sintaksinio valentingumo modeliai, atitinkantys tą pačią semantinio valentingumo struktūrą, žodyne paprastai sutraukiami į vieną modelį su alternatyviais palydovais, tarp kurių rašomas įžambus brūkšnys (/). Iš esmės ta pati reikšmė kartais galima ir tada, kai skirtingas tiek sintaksinis, tiek semantinis valentingumas. Žodyne tokiais atvejais du ar daugiau valentingumo modelių pateikiama viename punkte prie vieno reikšmės apibrėžimo, pvz.: likti₁(₂) išsilaikyti, neišnykti, nežūti a) Nom [P] 65 b) Nom (iš)Gen [P O] c) Nom AdvLoc [P L] Nom ±Anim, Abstr | a) Lažas liko po senovei Myk-Put; Likę įvykių pėdsakai; b) Iš viso lobio man liko tiktai akiniai (iš)Gen ±Anim, Abstr Sruog; Bet šunų buvo likę tiktai trys (šunys); Tokių žodžių dabar vos vienas kitas telikęs; Dabar jai vienas sūnus beliko; c) Tik ant lauko pliko kelios pušelės apykreivės liko Baran; Jo tik pėdsakai čia teliko; Jų vardai visada liks tautos atmintyje AdvLoc Nors iškelta visiems trims atvejams bendra reikšmė, su semantinio valentingumo skirtumais susiję tam tikri reikšmės atspalviai, priklausantys nuo kiek kitokio požiūrio į nusakomą situaciją. 5.3. Lygiai kaip skirtingas sintaksinis valentingumas dar nerodo, kad veiksmažodis vartojamas vis kita reikšme, taip ir vienodas sintaksinis valentingumas nerodo, kad jis vartojamas tą pačią reikšmę. Pagal vieną kurį sintaksinio valentingumo modelį veiksmažodis gali būti vartojamas bent keliomis reikšmėmis, kurios susijusios su semantinio arba leksinio valentingumo skirtumais ir žodyne dažniausiai pateikiamos atskirais punktais. Pvz.: 1. marinti (nu-)₂ daryti negyvą, mirusį; naikinti Nom Acc [A P] Nom ±Anim, Abstr | Ligos žmones marina; Katė žaidė, kol pelę numarino; Tas popierius marina muses; Jautrius vaikų plaučius drėgmė marino lengvai rš; Ruduo žiedus marina Acc +Anim, −Anim (augalai, gyvūnų dalys) 2. marinti (nu-)₂ būti prie mirštančio, jam patarnauti Nom Acc [A₁ P] Nom Hum | Mano dėdė bobos marino, marino, o jis tik pasveiko LKŽ; Sūnus motiną ant savo rankų numarino Acc Hum 3. marinti alikinti, dvasinti Nom Acc [C P] Nom Hum | Moč, ar dabar mus ir marinsi prie stalo? Cv Acc +Anim Pastaba. Sakinyje dažnas perteklinis Instr badu, pvz.: Per savo šykštumą marino badu ir gyvulius, ir šeimyną. 4. marinti (nu-)₂ apimti, įveikti (apie miegą) Nom Acc [A₂ P] Nom miegas | Po pietų visus ėmė marinti miegas; Vos prisėdo Ilgis, kaip saldus miegas jį numarino Krėv Acc Hum 5. marinti (nu-)₂ slopinti, malšinti Nom Acc [A₁ Con] 66 Nom Hum Te plutukę, marink alkį; Numar inome troškulį; Tu turi Acc Abstr numarinti savo nedorybes Visais čia pateiktais atvejais skirtingas ir semantinis, ir leksinis veiksmažodžio valentingumas. Kai sintaksinis valentingumas vienodas, o veiksmažodžio reikšmės tiek artimos, kad jas galima vienodai nusakyti, vietos taupymo sumetimais kai kur žodyne skirtingi semantinio valentingumo modeliai pateikiami greta vienas kito viename punkte arba alternacijos būdu sutraukiami į vieną. Leksinio valentingumo modeliai esant reikalui taip pat sujungiami į vieną, pvz.: ling uoti suptis, siūbuoti Nom a) [P]; b) [A₁] Nom a) ± Anim a) Svarstyklių lingele ima linguoti rs; Minia [...] b) +Anim linguoja ir ūžia Bil; b) Ko tu šokdama lingavai? Vienu atveju (a) kalbama apie daikto būseną, kitu (b) — apie gyvos būtybės veiksmą. Šiuos reikšmės skirtumus rodo skirtingi semantinio valentingumo modeliai. gaišinti (iš-, nu-)₂ (badu) marinti, dvasinti; žudyti Nom Acc [A/C P] Nom ±Anim, Tu [C] su tokiu pašaru karvės gaišini (išgaišinsi, nugaišinsi); Kažkas [A₁] nugaišino mūsų šunį; Kepta musmirė Acc +Anim [A₂] gaišina muses; Badas ir ligos [A₂] gaišina žmones Vis dėlto žodyne dažniau tokiais atvejais ten pat nurodomi ir reikšmės skirtumai, susiję su skirtingu veiksmažodžio valentingumu, pvz.: mainyti (at-, pa-)₂ a) daryti kitonišką, keisti; b) darytis kitoniškam Nom Acc a) [A P]; b) [P Con] Nom ±Anim, a) Mikas tyčia maino balsą; Baltas nuometas veidelį maino tts; Nelaimė žmogų atmaino Kud; b) Rodės, jog ir varpai atmainė savo balsą rs; Sniegena žiemą pamaino spalvą Vienodas gali būti ne tik sintaksinis, bet ir semantinis veiksmažodžio valentingumas, o reikšmės skirtumai gali būti susiję tik su skirtingu leksiniu valentingumu. Plg.: 1. bėgti (pra-)₁ eiti, slinkti (apie laiką) Nom [P] Nom Abstr Laikas bėga; Prabėgo vasara, metai, dvi dienos, jaunystė 2. bėgti a) būti kiauram, leisti skystį; b) (iš-) tuštėti verdančiam skysčiui liejantis per kraštus Nom [P] Nom −Anim a) Tas kubilas bėga; Daržinės stogas bėga; Vaikui nosis bėga; b) Puodas bėga, nudenk; Puodai išbėgo ir užliejo ugnį 67 Pirmuoju atveju vardininko forma eina abstraktieji daiktavardžiai, žymintys laiką, antruoju — daiktavardžiai, žymintys negyvus daiktus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šiais atvejais skiriasi ir veiksmažodžio vartojimas su įvykio veikslo reikšmės priešdėliais: viena reikšme veiksmažodis vartojamas su vienu priešdėliu, kita — su kitu arba tik be priešdėlio. Kartais, kai veiksmažodžio reikšmės skiriasi tik leksiniu valentingumu, jos pateikiamos viename punkte; tada vienoje vietoje nurodomi ir leksinio valentingumo skirtumai (skirtingos leksinio valentingumo struktūros sujungiamos į vieną), pvz.: 3 apsodinti pasirūpinti: a) kad kas apsėstų ką nors aplinkui, b) kad ką užsėstų ištesai Nom Acc Instr plur [C P Con] Nom Hum a) Visą stalą mes apsodinsime svečiais; Senutę jos apsodino garbingomis viešniomis; b) Svečiais apsodinome visus suolus ir kėdes Acc a) ± Anim b) — Anim Instr Hum Kai kada vienodas ne tik sintaksinis bei semantinis, bet iš pirmo žvilgsnio ir leksinis valentingumas, tada skirtingos veiksmažodžio reikšmės gali būti susijusios su gana subtiliais leksinio valentingumo skirtumais, kurie dažniausiai nurodomi veiksmažodžio reikšmės apibrėžime arba leksinio valentingumo struktūroje. Pvz., plg. anksčiau pateiktą bėgti 2 ir toliau pateikiamą bėgti 3: 3. bėgti (nu-)l a) tirpti, nykti (apie sniegą); likti be sniego; b) irti, leistis (apie nėrinio akis) Nom [P] Nom — Anim a) Sniegas jau bėga (nubėgo); Kelias bėga (tirpsta nuo jo sniegas); b) Kojinės akys bėga (nubėgo) Be kita ko, pastarosiomis reikšmėmis (žr. bėgti 3) veiksmažodis vartojamas taip pat ir su kitu įvykio veikslo reikšmės priešdėliu (lyginant su bėgti 1 ir bėgti 2). Vis dėlto reikia pasakyti, kad žodyne leksinio valentingumo subtilumai ne visada nurodomi ir tada skaitytojui paliekama pačiam spręsti apie juos iš pateiktų iliustracinių sakinių, pvz.: laikytis₂ a) tvirtai stovėti, kabėti, būti pritvirtintam prie ko; b) būti kur, gyventi, buvoti Nom AdvLoc [P L] Nom ±Anim a) Aš vos laikausi ant kojų; Marškiniai nebesilaiko ant nugaros; Paveikslas laikosi ant vinies; Vyras tvirtai laikėsi balne; Rugiai vos besilaiko varpose; b) Beuodegės bezdžionės laikosi kalnuose, ant uolų rš; Tėvai laikosi pas dukterį; Kas ant žemės ir vandenyje laikosi? rš Nurodytų veiksmažodžio reikšmių skirtumas susijęs su labai subtiliais lokatyvinės reikšmės nario leksinės raiškos skirtumais. Antruoju atveju, skirtingai nuo pirmojo, šis narys reiškia tam tikrą daugiau ar mažiau pastovią buvimo, gyvenimo vietą, teritoriją. 68 5.4. Taigi veiksmažodžio reikšmių santykiai su jo valentingumu yra gana sudėtingi. Sintaksinis valentingumas, kuris kalbos vartotojui pirmiausia krinta į akis, vienas pats nerodo nei veiksmažodžio reikšmių tapatumo, nei jų skirtumo. Atskiros veiksmažodžio reikšmės glaudžiau susijusios su jo semantiniu, o ne sintaksiniu valentingumu, be to, labai glaudžiai jos siejasi su veiksmažodžio leksiniu valentingumu. Kai semantinis valentingumas skirtingas, veiksmažodis dažniausiai vartojamas skirtingomis reikšmėmis, tačiau neretai tokiais atvejais pastebimi tik signifikacinio pobūdžio skirtumai, atsiradę dėl nusakomos situacijos nevienodo semantinio interpretavimo. Kaip matėme iš pateiktų pavyzdžių, žodyne pateikiamos atskiros veiksmažodžių reikšmės ir kiekvienu atveju nurodomas veiksmažodžio sintaksinis, semantinis ir leksinis valentingumas. Paprastai išryškėja kokie nors valentingumo skirtumai: jeigu vienodas sintaksinis valentingumas, skiriasi semantinis arba semantinis ir leksinis valentingumas, jeigu vienodas ir sintaksinis, ir semantinis valentingumas, skiriasi bent leksinis valentingumas. Labai dažnai esti skirtingas ir sintaksinis, ir semantinis, ir leksinis valentingumas. 5.5. Nustatant veiksmažodžių valentingumą ir tuo būdu išaiškinant jų junglumą, žodyne remiamasi tais veiksmažodžių reikšmės apibūdinimais, kurie pateikti ”Dabartinės lietuvių kalbos žodyne” (II papild. leidimas, 1972) ir akademiniame ”Lietuvių kalbos žodyne” (t. 1—15). Kur ne kur reikšmių skyrimas ar jų nusakymas šiek tiek pakoreguojamas. 6. Apie žodyno sandarą 6.1. Veiksmažodžiai rašomame žodyne pateikiami alfabetine tvarka nurodant tris pagrindines formas: bendratį, esamąjį ir būtąjį laiką. Jeigu veiksmažodis turi tik vieną reikšmę arba pateikiamas tik viena labiausiai įprasta reikšme, valentingumo indeksas pažymimas tuoj po paskutinės formos ir dažniausiai neduodama jokio reikšmės apibūdinimo. Kitoje eilutėje užrašoma sintaksinio valentingumo struktūra ir greta jos laužtiniuose skliaustuose — semantinio valentingumo struktūra. Tol esnėje eilutėje nurodoma veiksmažodžio palydovų leksinė raiška, t. y. palydovais einančių žodžių priklausymas tam tikroms bendriausioms semantinėms klasėms (leksinis valentingumas). Greta pateikiami iliustraciniai sakiniai. Pvz.: apkálti, àpkala, àpkalė Nom Acc Instr [A1 P Con] Nom Hum Laivų apačią jie apkalė plonais švininiais lapais; Acc —Anim Meistrai apkalė trobą lentomis Instr —Anim Po daugiareikšmio veiksmažodžio pagrindinių formų iš eilės pateikiamos atskiros veiksmažodžio reikšmės ir kiekvienu atveju nurodomas valentingumas. Veiksmažodis parašomas bendraties forma, po jos nurodomas valentingumo indeksas ir pateikiamas reikšmės apibūdinimas. Toliau kaip ir po vienareikšmio veiksmažodžio formų rašomos sintaksinio ir semantinio valentingumo struktūros, nurodoma veiksmažodžio palydovų leksinė raiška. Pvz.: atkasti, àtkasa, àtkasė 1. atkasti2 atk a pstyti, atrausti; nuvalyti kasant 69 Nom Acc [A₁ P] Nom +Anim Šuo atkase kaulą; Vaikai atkase didelį slieką; Sargas Acc ±Anim atkase taką 2. atkasti kasant nužerti, pašalinti (žemes, smėlį, sniegą) Nom Acc nuoGen [A₁ P Ab] Nom Hum Sargas atkase nuo tako sniegą Acc −Anim nuoGen −Anim Fakultatyvieji palydovai sintaksinio valentingumo struktūrose pateikiami skliaustuose. Pavyzdžių skiltyse fakultatyvumą iliustruoja sakiniai su fakultatyviaisiais palydovais ir be jų arba fakultatyvieji palydovai juose rašomi su skliaustais. Semantines funkcijas žymintys simboliai semantinio valentingumo struktūrose pateikiami ta pačia tvarka kaip ir tas funkcijas atitinkančios valentinių palydovų formos sintaksinio valentingumo struktūrose. 6.2. Alfabetine tvarka žodyne pateikiami nepriešdėliniai ir tie priešdėliniai veiksmažodžiai, kurie nuo atitinkamų nepriešdėlinių skiriasi ne tik veikslu, bet ir leksine reikšme (pvz., važiuoti, atvažiuoti, išvažiuoti, pervažiuoti, suvažiuoti; kalti, apkalti, atkalti, užkalti ir pan.). Tie priešdėliniai veiksmažodžiai, kurie nuo nepriešdėlinių skiriasi tik veikslu, pateikiami kartu su jais (pvz., padaryti kartu su daryti, išmaškyti kartu su maišyti ir pan.). Priešdėliai nurodomi skliaustuose prie atskirų reikšmių po bendraties formos, nes pavartotas skirtingomis reikšmėmis veiksmažodis labai dažnai veikslo santykiu esti susijęs su skirtingais priešdėliniais veiksmažodžiais arba kai kurioms iš jų apskritai neturi įvykio veikslo atitikmenų. Pvz.: gélti, gélia, gėlė 1. gelti (į-)₂ leisti geluonį, kasti Nom (Acc/Dat/įAcc) [A₁ P] Nom +Anim Mare gelia uodai; Arkliui įgelė bitė; Širšė įgelė man Acc +Anim į koją; Prieš lietų labai gelia uodai Dat +Anim įAcc −Anim 2. gelti₁ gebėti, turėti įprotį leisti geluonis Nom [P] Nom +Anim Bitės, uodai, gyvatės gelia 3. gelti (su-)₁ skaudėti Nom/Acc/AdvLoc [P] Nom −Anim Visi kaulai (visus kaulus) man gelia; Jai sugėlė po Acc −Anim krūtinę (viduriuose) AdvLoc Priešdėliai nurodomi prie reikšmių apibrėžimų, jeigu kartu pateiktos dvi ar daugiau reikšmių, susijusių su skirtingais įvykio veikslo priešdėliniais atitikmenimis, pvz.: 70 braukti a) (nu-) braukiant daryti pliką; b) (iš-) valyti (kaminą); c) (į-, už-) degti (degtuką) Nom Acc [A₁ P] Nom Hum a) Vaikas braukia (nubraukia) vyteles ir duoda seneliui; Acc —Anim b) Jis gerai kaminus braukia (išbraukia); c) Brauk (įbrauk, užbrauk) degtuką, pašviesk Priešdėliai, kurie tinka visoms reikšmėms arba veiksmažodžiui, kuris pateikiamas tik viena reikšme, nurodomi prie antraštinių veiksmažodžio formų po paskutiniosios, t.y. būtojo kartinio laiko formos, pvz.: daugėti, ~ja, ~jo (pa-)₁ dauginti, ~a, ~o (pa-) 1. daugintij daryti, kad būtų daugiau, gausinti 2. daugintij atlikti daugybos veiksmą 6.3. Sangrąžiniai veiksmažodžiai, kurie be reikšmės skirtumo vartojami lygiagrečiai su atitinkamais nesangrąžiniais, žodyne pateikiami su jais kartu, pvz.: atsiminti, atmena, atminė₂; atsiminti, atsimena, atsiminė₂ bijoti(s), bijo(si), ~jo(si) 1. bijoti(s) (pa(si-))₂ jausti, kęsti baimę kieno atžvilgiu 2. bijoti(s) (pa(si-))₂ baimintis, nerimauti dėl ko 3. bijoti(s) (pa-)₂ nepakelti, neištverti Sangrąžiniai veiksmažodžiai, kurie nuo atitinkamų nesangrąžinių skiriasi tik tiesiogine arba netiesiogine sangrąžos reikšme, t.y. pažymi, kad veiksmas nukreiptas į patį veikėją arba atliekamas jo naudai (plg.: Motina maudo vaiką — Motina maudosi; Ji nus kynė (man) gėlę — Ji nusiskynė gėlę), žodyne paprastai nepateikiami. Šis jų skirtumas nuo nesangrąžinių veiksmažodžių yra dėsningas, todėl aprašant valentingumą neaktualus. 6.4. Žodyne numatoma pateikti maždaug 2000 veiksmažodžių. Stengiamasi atrinkti tuos, kurių vartosena įvairesnė ir sudėtingesnė, kartu atsižvelgiant į jos svyravimus, daromas klaidas ir pan. Iliustracinių sakinių tariniu eina aprašomojo veiksmažodžio asmenuojamoji forma arba jo bendratis (rečiau būtojo kartinio laiko veikiamasis dalyvis) su fazinio ar modalinio veiksmažodžio asmenuojamąja forma (dirba, pradėjo dirbti, liovėsi dirbęs, gali dirbti). Laikomasi tos nuomonės, kad fazinis arba modalinis veiksmažodis tik modifikuoja bendraties žymimo veiksmo reikšmę, todėl bendratis nėra jų valentinis palydovas, o kartu su veiksmažodžio asmenuojamąja forma sudaro sakinio veiksmažodinį centrą. 7. Baigiamosios pastabos 7.1. Rengiamo ”Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodyno” tikslas yra pateikti pagrindinę informaciją apie veiksmažodžių vartojimą su kitais žodžiais bei konstrukcijomis. Tuo jis skiriasi tiek nuo ”Dabartinės lietuvių kalbos žodyno”, tiek nuo akademinio ”Lietuvių kalbos žodyno”, kuriuose siekiama kaip galima geriau nušviesti veiksmažodžių reikšmę, o jų junglumas 71 daugiau ar mažiau paaiškėja tik iš pateiktų pavyzdžių. Akademiniame žodyne pažymimas veiksmažodžių tranzityvumas arba intranzityvumas, tačiau to ne visada pakanka norint taisyklingai pavartoti vieną ar kitą veiksmažodį ir sudaryti su juo nepriekaištingus sakinius. 7.2. Veiksmažodžių junglumas minėtame žodyne aprašomas remiantis jų valentingumu. Kiekvieno veiksmažodžio apraše pateikiamos trys jo valentingumo struktūros — sintaksinė, semantinė ir leksinė. Iš jų paaiškėja, kokios formos ir kokios reikšmės žodžiai yra to veiksmažodžio valentiniai palydovai, su kuriais jis sudaro veiksmažodinio sakinio branduolį, kurie tų palydovų sakinyje yra būtini, o kurie fakultatyvūs, taip pat kokios jų semantinės funkcijos. 7.3. Dauguma pateiktų veiksmažodžių yra daugiareikšmiai. Žodyne nurodomos pagrindinės, bendrinėje kalboje dažniausiai vartojamos veiksmažodžių reikšmės, pažymima jų sąsaja su visais trimis valentingumo lygmenimis (sintaksiniu, semantiniu ir leksiniu valentingumu). Reikšmių skirtumai gali būti susiję su visomis trimis valentingumo atmainomis arba tik su viena ar dviem iš jų. Pagal minėtus principus parengtas ”Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas” turėtų atskleisti lietuvių kalbos veiksmažodžių vartojimo įvairovę ir normas. LITERATŪRA 1. E r b e n J. Deutsche Grammatik. Frankfurt am Main, 1968. 2. H e l b i g G. (Hrsg.). Beiträge zur Valenztheorie. Halle (Saale), 1971. 3. H e l b i g G. Zur semantischen Charakteristik der Argumente des Prädikats. — In: Probleme der Bedeutung und Kombinierbarkeit im Deutschen. Leipzig, 1977, S. 40—92. 4. H e l b i g G. Zum Status der Valenz und der semantischen Kasus. — Deutsch als Fremdsprache. H. 2, 1979, S. 65—78. 5. H e l b i g G., S c h e n k e l W. Wörterbuch zur Valenz und Distribution deutscher Verben. Leipzig, 1975. 6. S l i ž i e n ė N. Veiksmažodžių valentingumo klausimu. — Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai, T. 18, 1978, p. 107—123. 7. S l i ž i e n ė N. Subjektyvimo ir objektinimo vaidmuo nustatant lietuvių kalbos veiksmažodžių sintaksinį valentingumą. — Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A serija, T. 1(70), 1980, p. 93—105. 8. S l i ž i e n ė N. Lietuvių kalbos veiksmažodžių valentingumas ir sintaksinė klasifikacija. — Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 25, 1986, p. 45—96. 9. S l i ž i e n ė N. Lietuvių kalbos veiksmažodžių reikšmė ir valentingumas. — Baltistica. III (2) priedas, 1989, p. 414—420. 10. S l i ž i e n ė N. Rašomas veiksmažodžių junglumo žodynas. — Kalbos kultūra. Nr. 59, Vilnius, 1990, p. 73—77. 11. S t a r o s t a S. The One Per Cent Solution. — In: Abraham W. (ed.). Valence, Semantic Case and Grammatical Relations. Amsterdam, 1978, p. 459—575. 12. V i e h w e g e r D. u. a. Probleme der semantischen Analyse, als: Studia Gramatica XV. Berlin, 1977. 13. С л и ж е н е Н.К. К вопросу о переменной валентности глаголов литовского языка. Кн.: Baltu valodas senāk un tagad. Rīgā, 1985, c. 167—174. 14. Х р а к о в с к и й В.С. Пассивные конструкции. — В кн.: Типология пассивных конструкций. Диатезы и залоги. Ленинград, 1974, с. 5—45. 72 LITHUANIAN VERB VALENCE AND PRINCIPLES OF ITS DESCRIPTION Summary The present article deals with principles and methods of investigating verb valence and its description in a Dictionary of Lithuanian Verb Valence the first volume of which has already been finished and at present is in print, the second one is still in preparation. The aim of this dictionary is to present general information about the use of Lithuanian verbs with other words and constructions. This information is necessary to ensure the grammatically and syntactically correct use of the particular verb in the sentence. Verbs ability to take words and constructions in this dictionary is described on the ground of their valence. Syntactic, semantic and lexic valence structures are given. They indicate the right grammatical form and the semantic meaning of the words to be taken as certain complements by the particular verb, distinction between obligatory and optional complements is also made and their semantic functions are defined. All the three valence structures are furnished with examples. The majority of the verbs presented are polysemantic. The dictionary reveals links between the meanings of verbs and differences in syntactic, semantic and lexic valence. The dictionary is assumed to include about 2000 verbs. 73