Lietuvių kalbos veiksmažodžių valentingumas ir jo aprašymo principai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIII (1995) GRAMATIKA IR LEKSIKOLOGIJA NIJOLĖ SLIŽIENĖ LIETUVIŲ KALBOS VEIKSMAŽODŽIŲ VALENTINGUMAS IR JO APRAŠYMO PRINCIPAI 1. Įvadinės pastabos 1.1. Veiksmažodis yra veiksmažodinio sakinio centras. Apie jį grupuojasi kiti sakinio žodžiai, vieni arba su savo priklausomais žodžiais, sudarydami įvairias sintaksines struktūras. Vieni žodžiai prie veiksmažodžio jungiasi gana laisvai, jie sakinyje gali būti arba nebūti ir jų forma bei reikšmė priklauso ne nuo veiksmažodžio reikšmės savybių, o tik nuo minties reiškimo reikmių, t.y. nuo to, ką norima pasakyti, pvz.: Šiojes a lė je ji dainuojakiekvieng vakarą; Ji dainuoja kiekvieną vakarg Ji dainuojapu blikai; Ji dainuoja s t i p- riu balsu; Jilabaigražiai dainuojair t.t. Kitų žodžių jungimąsi lemia veiksmažodžio reikšmė. Kiekvienam veiks- mažodžiui būdingos tam tikros jungimosi išgalės, kurios realizuojamos sakiny- je prisijungiant prie jo atitinkamiems žodžiams bei jų formoms. Pavyzdžiui, veiksmažodis valgyti reikalingas dviejų daiktavardžio linksnių — vardininko ir galininko: V ai k a s valgo 0 buo lj; duoti reikalauja trijų linksnių — vardininko, galininko ir naudininko: Mokytojas davė mo k 1- niui knyg gq oveiksmazodziui miegoti užtenka vieno vardininko: T ė- vas miega. Su šiais žodžiais veiksmažodžiai sudaro veiksmažodinių sakinių branduolį, t.y. tam tikrus sakinių struktūrinius modelius. Šios veiksmažodžių jungimosi išgalės sudaro tai, kas šiuolaikinėje kalbotyroje vadinama veiksma- žodžių valentingumu. Norint sudaryti visais atžvilgiais taisyklingą sakinį, reikia atsižvelgti į ta- riniu einančio veiksmažodžio valentines savybes, t.y. reikia žinoti, kiek ir kokių žodžių bei jų formų turi su juo eiti, kurios formos sakinyje būtinos, o kurios gali būti praleistos, kokia tų žodžių reikšmė. Kad žmonėms būtų leng- viau orientuotis šioje veiksmažodžių vartosenos įvairovėje, rašomi tam tikri veiksmažodžių junglumo žodynai. 1.2. Žodynai, kuriuose nurodomas veiksmažodžių vartojimas su kitais žodžiais, yra gana įvairūs. Vieni jų rodo, su kokiomis žodžių formomis ku- ris veiksmažodis eina, pavartotas viena ar kita reikšme. Tokie yra kai kurie rusų kalbos žodynai, skirti veiksmažodžių (arba taip pat ir kitų kalbos da- lių) junglumui. Pavyzdžiui, žodyne " Yue6Hbi#t cJioBapb co4eTaeMOCTH CJIOB pycckoro a3sIiKa"* veiksmažodžio aums reikšme "pilti" junglumas nurodo- mas šitaip: 1 Yue6nsrit c/10BAPE COYETAEMOCTH COB pyccekoro sssika. Ilo axuueft IT. H. llenucosa, B. B. Mopkoskuna. Mocksa, 1 7s. A peRaxnne 54 JluTs 4 T o: BONY, MOJIOKO, pacTBOD... JluTs 4TO-I. BO 4 T O: B Tas, B Be/lpo, B GO0u4KY, B 4aHHHK, B YamKy, B cTakaH, B TpaduH, B KOJIOY... JiuTh uT0-JI. H a 4 T O: Ha ronosy, Ha „pyKhH, Ha IIOJI, Ha 3eMJIJO, Ha TpaBy... JIATh 4To-1. M 3 Mero: u3 JieKikKu, "HM3 uaitHHKA, H3 rpadpuHa, U3 Befipa... JIaTh Ka k: ocTOopoxHO, NOTHXOHELKY, MHMO, 4epe3 Kpail... CraTkb, Ha4aTh, NPO/IOJIXKATh, BeJIETb KOMY-JI., 3aCTaBJISTb KOTO-JI. JIATh TO-JI. Po to pateikiamas vienas kitas iliustracinis sakinys. Ka.) matome, stengiamasi pateikti visas žodžių formas, kurios tik ga- i eiti su tuo veiksmažodžiu, visai neatsižvelgiant į tai, kas lemia jų sąsają: eiksmažodžio reikšmė, jo valentinės savybės, ar jam, kaip tam tikrai kalbos laliai, būdingas grynai gramatinis pajėgumas prisijungti kitus žodžius bei jų ormas. Žodyne "The Russian Verb”? nurodomos tik veiksmažodžių valdomos ir ai kurios prisišliejusios žodžių formos (linksniai, prielinksninės konstrukcijos, vendratys); jų buvimą sakinyje lemia veiksmažodžių reikšmė, jų valentines avybės. Pavyzdžiui, to paties veiksmažodžio aums reikšme "pilti" junglumas urodomas jau gerokai siauriau: (1) nepex. uro? Bomy, >xuaKOCTH; Kyja? B Beipo, B CTaKAH (B-+B); xa apeJIKy, Ha nox (Ha+B); us wero? us xpana, us KpyxXKH (us+P); gem? PY KKOMH, JIO>KKOMH. Sakiniy pavyzdžių neduodama. Kiti žodynai skirti specialiai veiksmažodžių valentingumui. Toks, pavyz- "džiui, yra G.Helbigo ir W.Schenkelio parengtas vokiečių kalbos veiksmažodžių valentingumo žodynas (Helbig—Schenkel 1975). Jo įvadinėje dalyje gana pla- čiai išdėstyti veiksmažodžių valentingumo teoriniai pagrindai, o po to pateik- ta maždaug 500 veiksmažodžių. Jų valentingumas nurodomas trijų pakopų modeliais. Pirmoje pakopoje pažymėtas būtinųjų ir fakultatyviųjų valentinių palydovų skaičius, antroje — jų formos, trečioje nurodoma valentinių palydo- 'vų reikšmė ir pateikiama pavyzdžių. Daugiareikšmių veiksmažodžių reikšmės ažniausiai susijusios su skirtingu valentingumu. Štai, pavyzdžiui, kaip šiame žodyne parodytas veiksmažodžio gehen "judėti kojomis, eiti" valentingumas on — vardininkas, pS — prielinksninė konstrukcija, I — bendratis; +Anim gyvas daiktas, Dir — kryptis, Act — veiksmas): geheny (1) = 2 H gehen — Sn, (pS / I) I. Sn — +Anim (der Junge, das Pferd geht in der Stall.) p = in, an... (Richtungsprapositionen). pS — Dir (Er geht in die Stadt.) I — Act (Er geht einkaufen.) Pirmoje pakopoje pažymėta, kad veiksmažodis turi vieną būtiną ir vie- ą nebūtiną (fakultatyvų) palydovą, taigi yra dvivalentis. Antroje pakopoje 2y; Andreyeva-Georg, V. Tolmachev a. The Russian Verb (Frepositional Government). Moscow, 1975. 55 nurodyta, kad būtinasis palydovas yra daiktavardžio vardininkas, o fakulta- tyvusis — prielinksninė konstrukcija arba bendratis. Trečioje pakopoje pa- aiškinama tų formų reikšmė. Daiktavardžio vardininkas žymi gyvą būtybę, o prielinksninė konstrukcija reiškia veiksmo kryptį, nes į jos sudėtį Įeina kryp- ties reikšmės prielinksniai. Bendratis — tai veiksmas. Čia pat su kiekvienu palydovu pateikiami sakinių pavyzdžiai. Kiekvienas žodynas skaitytojams yra naudingas, nors skiriasi pateikiamos informacijos kiekiu ir pobūdžiu. Lingvistikoje pastaruoju metu vis daugėja valentingumo žodynų (ne tik veiksmažodžių, bet ir kitų kalbos dalių, pavyz- džiui, daiktavardžių, būdvardžių). 1.3. Šiuo metu Lietuvių kalbos institute rengiamas "Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas" (I t. įteiktas spaudai 1991 m., II t. rašo- mas). Jame veiksmažodžių junglumas nustatomas remiantis jų valentinėmis savybėmis, taigi iš esmės tai lietuvių kalbos veiksmažodžių valentingumo žo- dynas. Skirtingai nuo G.Helbigo ir W.Schenkelio žodyno, jame nurodoma ne tik veiksmažodžio valentinių palydovų forma bei reikšmė, bet taip pat ir jų semantinės funkcijos (t.y. veiksmažodžio semantinis valentingumas). Veiksmažodžių junglumas žodyne aprašomas remiantis tam tikra veiksma- žodžių valentingumo samprata, kuri išdėstyta ankstesniuose autorės darbuo- se (1978; 1980; 1985; 1986; 1989; 1990), taip pat rašomo žodyno įvade. Čia trumpai aptarsime tik pagrindinius dalykus, kad būtų aišku, kaip valentin- gumas suprantamas rašomame žodyne ir kaip jis siejamas su veiksmažodžių reikšme. 2. Trys valentingumo lygmenys: sintaksinis, semantinis ir leksinis valentingumas 2.1. Veiksmažodžių valentingumu laikoma jų reikšmės lemiama ypaty- bė atverti tam tikrą skaičių laisvų vietų, kurias sakinyje užima tam tikros reikšmės bei formos žodžiai (arba jų atitikmenys). Valentingumas susijęs su trimis lygmenimis: abstrakčiu loginės semantikos ir dviem konkrečiais kalbos lygmenimis — sintaksės ir leksinės semantikos. Abstrakčiajame lygmenyje nustatomas veiksmažodžio laisvų vietų skaičius ir galinčių jas užimti žodžių semantinės funkcijos (agento, patiento ir kt.), o konkrečiuose kalbos lygme- nyse parenkami žodžiai bei formos, galintys užimti tas vietas ir eiti veiks- mažodžio valentiniais palydovais. Sintaksės lygmenyje nustatoma palydovų gramatinė forma ir jų būtinumas arba fakultatyvumas, o leksinės seman- tikos lygmenyje — jų semantika (t.y. kokių semantinių klasių žodžiai gali būti to veiksmažodžio palydovai). Tuo būdu loginės semantikos lygmenyje nustatomas veiksmažodžio semantinis valentingumas, sintaksės lygmenyje — sintaksinis, o leksinės semantikos lygmenyje — leksinis valentingumas. Tai trys valentingumo aspektai, neatskiriamai susiję tarpusavyje ir priklausomi nuo veiksmažodžio reikšmės. Žodyne jie nurodomi šitaip*: ai 3 Straipsnyje pavartoti šie sintaksinio ir leksinio valentingumo žymėjimo simbo- liai: Nom — vardininkas (daiktavardžio arba jo ekvivalento), Gen — kilmininkas, Dat — naudininkas, Acc — galininkas, Instr — įnagininkas, AdvLoc — adverbialinis palydovas, reiškiantis vietą, plur — daugiskaita; Hum — asmuo (t.p. asmenų kolek- tyvas, įstaiga ir pan), +Anim — gyva būtybė, —Anim — negyvas daiktas, Abstr — abstraktus dalykas. Semantinio valentingumo žymėjimo simboliai ir jų paaiškinimai pateikiami toliau, žr. 2.4. 56 apdovanėti, ~ja, ~jos Nom Acc Instr [Ay P Con] — sintaksinis ir semantinis valentingumas Nom Hum Acc Hum leksinis valentingumas Instr Anim 2.2. Kad galėtume nustatyti veiksmažodžio valentinguma, turime žinoti, okia jo reikšmė. Veiksmažodžio reikšmė paaiškėja paprastai sakinyje, kur pie veiksmažodį grupuojasi kiti sakinio žodžiai. Reikšmė susideda iš tam ikrų elementų (vadinamųjų semų), kurie reikalauja atitinkamo papildymo. š to išplaukia veiksmažodžio jungimosi potencijos, kurias sakinyje realizuoja risijungiantys prie veiksmažodžio žodžiai — jo valentiniai palydovai. Iš tų odžių paaiškėja ir veiksmažodžio reikšmė. Pvz., sakinyje Žmogus eina per auką veiksmažodis eiti reiškia judėjimą keliu iš vieno taško į kitą, o sakinyje aikrodis eina žymi tik tam tikro mechanizmo veikimą. Šie reikšmės skirtu- ai susiję su tuo, kiek ir kokios formos žodžių eina su veiksmažodžiu, taip at kokia tų žodžių leksinė reikšmė. 2.3. Veiksmažodis su savo valentiniais palydovais (t.y. sakinio bran- uolys) atvaizduoja tam tikrą situaciją. Žmogus ją suvokia kaip daiktų, jų ožymių ar santykių struktūrą. Tai abstrakti minties struktūra, kurią ati- nka veiksmažodinio sakinio predikatas su tam tikru skaičiumi argumentų. akinyje predikatą atitinka veiksmažodis, o argumentus — žodžiai, prisijungę ie veiksmažodžio ir einantys jo valentiniais palydovais. 2.4. Santykiai tarp predikato — veiksmažodžio ir leksikalizuotų argumen- tų suvokiami kaip tam tikros semantinės funkcijos (lingvistinėje literatūroje, pvz., Ch.J.Fillmore'o darbuose ir kt., jos dar vadinamos semantiniais links- niais). Atskirų tyrinėtojų darbuose jų skaičius ir pobūdis gana nevienodas, š dalies tai priklauso nuo tų darbų krypties ir jiems keliamų uždavinių. Ra- šomame žodyne nurodant veiksmažodžių semantinį valentingumą skiriamos šios semantinės funkcijos. Agentasj [A] — veiksmo iniciatorius ir atlikėjas (ž m 0 g u s aria); gentas [Ay] — negyvas, nematerialus veiksmo atlikėjas (sukėlėjas), neturintis iniciatyvos (t 7 a u k i n y s ateina, siaučia a u d r a); agentas [A] — bendra agento funkcija; agent as, [A.] — kauzuojamasis agentas, . veikėjas, atliekantis veiksmą kito asmens iniciatyva (ji kerpasi p a s gerą irpėją);įpatientas [P] — veiksmo poveikio gavėjas arba fizinės senos turėtojas (kažkas sudaužės tik linę, stiklinė sudužo, g ė- ėskvepia)įrezultatinis patientas[P,..] — veiksmo padarinys (jiestaton amą, kilomaištas);percipientas [Pep] — psichinės senos patyrėjas (v a i k a s nori miego, Jon u i rūpi darbas); bene fi- Či entas [B] — adresatas, gavėjas, turėtojas (jis parodė s ūn u i gandrą, etrasgavo laišką, tė v aituri sodą);kauzatorius [C] — veiksmo, senos iniciatorius (p 0 n a s iškirsdino mišką, t ė v a s brinkina ratus); auzatyvas [Caus] — veiksmo, būsenos priežastis (jie baiminasi d ė I teities pradžia darbą gaišina)į kontragentas [CA] prieš agentą veikianti, jam priešinga jėga (vilkas gynėsi nuo šun ų, uo bado; žmonės kovoja s u kenkeéjais);komitaty- 57 vas [Com] — antraeilis agentas, patientas, percipientas, beneficientas (Jonas ginčijasi su Petru, jis sukiršino brolį su seseria, Marcė susipyko su Pranu, tėvas padalijo turtą Jurgiui s u Antanulj re z ul tatas [R] — daikto kitimo, vertimo kuo rezultatas (vanduo pavirto į led g/l edu, ragana pavertė jį akmeniu);kontentyvas [Con] — veiksmo, būsenos turinys (girdžiu b a Is us, žmonės laukia giedros, jam reikia pinigų, sūnus mokosi stalium, krantas apaugo a Lk 8- niais, kambarys priciod imy);Saltinis [0] — veiksmo, būsenos ista- kos, pradinė medžiaga (pradinė būklė) (gavau iš bro lio laišką, jis krečia iš molio tvartą, iš vaikų pasidaro žmonės); motyvas [M] — veiksmo, būsenos pamatas (atsilyginau jam u ž darbą, jj nubaudė u vagystę atidirbau už brolį); instrumentas [I] — veiksmo priemonė (įsidūriau s u ad'at a, važiuoju su dviračiu, pagalgsk peiį į akmeni, jisjoja ant arklio); komparatyvas[Comp] — lyginimo standartas (kopija atitinka originalą, sūnus lygiuojasi į tėvą, Agnė skiriasi n u o kitų vaikyų)įretributyvas [Rt — at(si)lyginimas už ką nors (pirkau (pardaviau) knygą uw Z du rub li us, atsilyginaujam darbu);finityvas [Fin] — tikslas, paskirtis (katė tyko pelės, ieškau pei li o, dalį pinigų skyrė kelionėms); kvantitatyvas [0] — kiekybė (daiktų apimtis, svoris, talpa, kaina, veiksmo trukmė ir pan) (paskaita truko dvi valandas, duona sveria kilogramą); modusas [Mod] — veiksmo kokybė, būdas (jis g T a- žiai elgiasi, gerai gyvena; darbą vertino teigiama i, jis jaučiasi pavargęs, atrodo ligonis, arklius laikosupančiotus); loka tyvas [L] — veiksmo, būsenos vieta (kambaryje bilda, jie gyvena netoli, knyga guli ant stalo);direktyvas [Dir] — bendra veiksmo krypties funkcija, jos yra trys atmainos: a) pradinis tas kas [Ab] (išėjo iš namų, atsikėlė nuo kėdės, nurišo tvarstį n uo galvos);b) kelias [Via] (žmonės eina keliu, per lauka; vaikai laksto po koridorių, lipa laiptais, eina pro šalį);c) ga linis taškas [Ad] (parėjome namo, jéjau į kambarį, priėjau prie.lan go). 2.5. Predikatiné struktūra (F(x) arba xRy...) su nusakytomis argumentų semantinémis funkcijomis yra sakinio semantinė struktūra, kartu ir tariniu einančio veiksmažodžio semantinio valentingumo struktūra (SemVS). Kad galima būtų nustatyti veiksmažodžio SemVS, reikia turėti su juo sudarytų sakinių. Tik sakinyje paaiškėja veiksmažodžio reikšmė ir kaip in- terpretuojama mūsų suvokiama situacija. Pavyzdžiui, sakiniu (1) Monika nukraustė indus nuo stalo nusakoma situacija, kurioje yra trys dalyviai (re ferentai): kraustantis asmuo (veikėjas, arba a gen tas), kraustomi indai (veikiami daiktai, arba patientas)ir stalas, nuo kurio jie buvo nukraus tyti (vieta, kurioje veiksmas prasidėjo ir nuo kurios tolo veikiamieji daiktai, t.y. p ra dinis taškas). Šio sakinio semantinė struktūra susideda iš predikato ir trijų aktantų (t.y. argumentų su nusakytomis semantinėmis funkcijomis) — agentoj, patiento ir pradinio taško, kurie visiškai atitinka musy įsivaizduojamos situacijos referentų vaidmenis, vadinasi, šiuo atveju semantinė struktūra yra tiesioginis tos situacijos atvaizdas. O štai sakiniu 58 Ro | i a S liesa šis sai (2) Monika nukraustė stalą ta pati situacija nusakoma jau kitaip. Predikatas čia turi tik du aktantus — agentą ir patientą — ir jie neatitinka mūsų įsivaiz- duojamos situacijos referentų vaidmenų. Stalas, nuo kurio nukraustomi indai, šiame sakinyje traktuojamas kaip patientas (t.y. kaip veikiamas daiktas), tuo iškeliamas šio situacijos dalyvio aktualumas, o kraustomi daiktai tampa visai nebeaktualūs ir neturi jokio atitikmens nei sakinyje, nei jo semantinėje struk- tūroje. Abu sakiniai skiriasi signifikaciniu požiūriu: pirmajame pasakyta, kas buvo daroma su indais, antrajame — su stalu. Vadinasi, sakinio semantinė struktūra (kaip ir veiksmažodžio semantinis valentingumas) pateikia tik tam tikrus mūsų suvokiamos situacijos aspektus (plg. Starosta 1978 : 512—518, 522—523). Skirtingas situacijos traktavimas atsispindi skirtingose veiksma- žodžio semantinio valentingumo struktūrose: (1) [A; P Ab], (2) [A; PJ. Su šiais valentingumo skirtumais susiję tam tikri veiksmažodžio reikšmės skirtu- mai: pirmuoju atveju veiksmažodis reiškia "nuimti, pašalinti ką nuo ko”, o antruoju — "daryti, kad būtų tuščias, atitustinti”. Taigi, atsižvelgdami į veiksmažodžio reikšmę sakinyje ir į tai, kaip interp- retuojama nusakomoji situacija, galime numatyti veiksmažodžio valentinių palydovų semantines funkcijas ir nustatyti veiksmažodžio SemVS. 2.6. Kita vertus, apie veiksmažodžio SemVS galima spręsti ir iš jo valen- tinių palydovų gramatinės formos. Veiksmažodžio palydovai yra predikato aktantų sintaksiniai atitikmenys. Tarp linksnių (vienų arba su prielinksniais, t.y. vadinamųjų prielinksninių konstrukcijų), kurie yra būdingiausios veiks- mažodžio palydovų formos, ir aktantų semantinių funkcijų yra tam tikras yšys, nors visiško atitikimo (1 : 1) ir nėra. Kai kurios semantinės funkcijos uri gana reguliarią raišką. Pavyzdžiui, vardininkas prie veiksmo reikšmės eiksmažodžių paprastai atitinka agentą; (pvz.: v ai k a s verkia, m u- ė skraido po kambarį), o prie būsenos arba proceso reikšmės veiksmažodžių titinka patientą (pvz.: vaikas miega, stiklinė sudužo), beneficientą (prie turėjimo reikšmės veiksmažodžių, pvz.: tėvai turi namą, br o- lis išlošė televizorių) arba percipientą (prie percepcijos veiksmažodžių, pvz., vanagas mato grobį). Galininkas prie veiksmo reikšmės veiksmažodžių dažniausiai atitinka patientą (pvz., kiškiai apgraužė m e deli us) ir ne- retai kontentyvą (veiksmo turinį, pvz., berniukai žaidžia krepšinį); o prie būsenos arba proceso reikšmės veiksmažodžių dažniausiai atitinka kon- tentyvą (būsenos turinį, pvz.: girdžiu tri u k § m ą, komanda laimėjo rungtyn es), rečiau patientą (šalia beneficiento, pvz.: jie [B] gavo butą, mes [B] turime s o d ¢). Naudininkas atitinka benificientą tiek prie eiksmo, tiek prie būsenos ar proceso reikšmės veiksmažodžių (plg. tėvas arodd sūnui gandrą, J on ui sekasi, namas atiteko br o liu i), o percipientą jis reiškia tik prie būsenos (percepcijos) veiksmažodžių (pvz., Rimui patinka rožės). 2.7. Žodyne veiksmažodžio SemVS užrašoma pažymint argumentų se- antines funkcijas. Pavyzdžiui, veiksmažodžio duoti semantinis valentingu- as žymimas taip: [A; P BJ. Vadinasi, šio veiksmažodžio reikšmė suvokiama aip santykis tarp agento, patiento ir beneficiento, ir veiksmažodis yra triva- entis. Veiksmažodžio sirgti SemVS žymima [P], jo reikšmė suvokiama kaip atiento (vienintelio aktanto) požymis, dėl to veiksmažodis yra vienvalentis. 59 SemVS žymi veiksmažodžio aktanty skaičių ir pobūdį abstrakčiame logi- nės semantikos lygmenyje ir rodo, kiek valentinių palydovų veiksmažodis turi išoriniame sintaksės lygmenyje bei kokios jų semantinės funkcijos. Palydovų gramatinė forma priklauso nuo to, su kokiomis žodžių formomis veiksmažodis eina sakinyje, t.y. nuo jo junglumo išgalių. Pavyzdžiui, palyginkime percepci- jos veiksmažodžius bijoti ir džiaugtis, abiejų SemVS yra [Pcp Con], bet vienas vartojamas su kilmininku (bijo vi lk 0), o kitas su įnagininku (džiaugiasi pavasariu). Veiksmažodžiai priklauso tai pačiai semantinei grupei, bet jų junglumas skiriasi. Vieno jų sintaksinė valentingumo struktūra (SinVS) — Nom Gen, kito — Nom Enstr. Veiksmažodžio palydovai yra tik tos priklausomos nuo jo žodžių formos, kurios atitinka to veiksmažodžio SemVS aktantus. Žinant veiksmažodžio SemVS, bent iš dalies galima numanyti jo SinVS, nes kaip matėme anks- čiau (plg. 2.6), tarp palydovų formų ir aktantų semantinių funkcijų yra tam tikras, kad ir nevisiškas, atitikimas. 2.8. Aktantų semantinės funkcijos artimai susijusios su veiksmažodžio palydovų leksinėmis reikšmėmis, nuo jų labai priklauso, kokių semantinių kla- sių žodžiai gali būti to veiksmažodžio palydovais. Pavyzdžiui, agentas, per- cipientas, beneficientas, kauzatorius paprastai siejami su gyva būtybe, todėl sakinyje juos dažniausiai atitinka konkretieji daiktavardžiai, žymintys gyvą daiktą; kontentyvas labai dažnai siejamas su abstrakčiais dalykais ir sakinyje atitinka abstrakčiuosius daiktavardžius, šalutinius sudėtinių sakinių dėme- nis, bendratis ir kt. Tačiau daug čia lemia ir kiekvieno veiksmažodžio leksinė reikšmė bei jo semantinio derinimosi su kitais žodžiais išgalės. Dėl to, pavyz- džiui, sakome, loja šuo, kniaukia katė, žvengia arklys, o kriuksi kiaulė. Veiks- mažodžio galėjimas jungtis su tam tikros reikšmės žodžiais, arba jo tarpusa- vio semantinio derinimosi su kitais žodžiais galimybės, paprastai vadinama jo leksiniu valentingum u. Leksinis valentingumas lemia visą veiksmažodžio apsuptį sakinyje, arba leksinę distribuciją (tai visi žodžiai, kurie gali prisijungti prie veiksmažodžio), o jo valentiniai palydovai sudaro tik jos dalį: tai tie žodžiai bei formos, kurių reikalauja veiksmažodžio reikšmė ir kurie įeina į sakinio branduolį. Tik ta leksinio valentingumo dalis tėra aktuali aprašant veiksmažodžių valentingu- mą. Žodyne veiksmažodžių leksinis valentingumas apibūdinamas nurodant, kokių semantinių klasių žodžiai gali būti to veiksmažodžio valentiniai pa- lydovai. Pavyzdžiui, veiksmažodžio bijoti SinVS yra Nom Gen, o jo leksinis valentingumas apibūdinamas šitaip: Nom + Anim, Gen + Anim, Absir; tai reiskia, kad vardininko forma eina žodžiai, žymintys gyvas būtybes, o kilmi- ninku — ir gyvas būtybes, ir negyvus daiktus, ir abstrakčius dalykus (pvz.: vaikas bijo šuntes, diržo, tamsos). Tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, kai kurio palydovo leksinis realizavimas labai ribotas arba kai sinonimiški veiksmažo- džiai skiriasi tik kurio palydovo leksine raiška, nurodomi ir konkretūs žodžiai (pvz., galininko pozicijoje prie veiksmažodžio dėti, kalbant apie paukščius, gyvates ir kai kuriuos gyvūnus, gali eiti tik daiktavardis kiaušinis). 60 3. Būtinieji ir fakultatyvieji veiksmažodžio palydovai 3.1. Tie veiksmažodžio palydovai, kurie sakinyje negali būti praleidžia mi, o juos praleidus sakinys pasidaro nepilnas, negramatiškas, vadinami bū- tinaisiais. Palydovai, kurie sakinyje gali būti praleidžiami ir sakinys dėl to nenustoja būti gramatiškas, vadinami fakultatyviaisiais. Palydovų būtinumas arba fakultatyvumas nustatomas naudojantis elimi- navimo transformacija: praleidžiant tai vieną, tai kitą sakinio narį, nustato- ma, kurie iš jų būtini, kurie fakultatyvūs. a 2 Rūtinyjų palydovų orti no daugiau laip t.y., Lažiau Jadulauslal jų būna vienas arba du. : Platesniame kontekste sakiniai gali būti vartojami ir be būtinųjų palydo- vų, jeigu jų teikiama informacija ir be to aiški, žinoma, jau anksčiau minėta. Dialoge būtinųjų palydovų praleidimas kartais net būtinas norint išvengti ko- munikacinio pertekliaus, pvz.: "Jurgaičiai nusipirko naują televizorių". — "Ir mes pirksime” (aišku, kad televizorių). Veiksmažodžių valentinių palydovų struktūrinis būtinumas sakinyje skir- tinas nuo kitų sakinio narių komunikacinio būtinumo. Vienas ar kitas žodis veiksmažodžiui gali būti būtinas tik tam tikrame sakinyje, jį praleidus sakinys darosi beprasmis, pvz.: (3) Tu man atstosi visas pasaulio brangenybes. (4) Gera višta ir žąsį atstoja. Išmetus žodį man, (3) sakinys ( Tu atstosi visas pasaulio brangenybes) tu- rėtų skirtingą prasmę. 3.3. Fakultatyvieji palydovai, kaip ir būtinieji, atitinka veiksmažodžio SemVS aktantus ir įeina į jo valentingumų skaičių — nustatant kiekybinį valentingumą, skaičiuojami kartu su būtinaisiais palydovais. Pavyzdžiui, sa- kinyje (5) Vyraiišpakul ų veja virves veiksmažodis vyti turi tris palydovus, taigi yra trivalentis, nors prielinksninė konstrukcija yra fakul- tatyvi ir gali būti praleista: (6) Vyrai veja virves. Fakultatyvieji palydovai užrašant sintaksinius valentingumo modelius imami į skliaustelius. Šiuo atveju veiksmažodžio vyti SinVS yra Nom Acc (iš Gen). Sakiniai be fakultatyviųjų palydovų reiškia maždaug tai, ką ir su jais (plg. pakoBckuft 1974 : 350; Helbig 1971 : 276; 1977 : 65; 1979 : 70; Viehwe- er 1977 : 350), nes jais nusakoma tam tikra musy suvokiamos situacijos alis. Semantiskai interpretuota, ji tampa veiksmažodžio SemVS dalimi ir abai bendru pavidalu įeina į veiksmažodžio reikšmę. Pavyzdžiui, išgirdę sa- inį (7) Tėvas [A1] pardavė arklį [P], mes jau žinome, kad kažkas tą arklį upirko ir kad už jį buvo sumokėta tam tikra pinigų suma. Fakultatyviaisiais alydovais nusakoma veiksmažodžio reikšmei mažiau aktuali situacijos dalis. ai ta informacija kalbėtojui pasidaro svarbi, ji sukonkretinama pasakant akultatyviuosius palydovus, pvz.: 8) Tėvas pardavė arkį kaimynui [B]. 9) Jis pardavė arklį už du tūkstančius litų [Rt]. Asmeniniame sakinyje gali nebūti 1 ar'2 asmens įvardžių vardininko, nes ių įvardžių reikšmė implikuota veiksmažodžių 1 ir 2 asmens formų reikšmėje, lg.: Aš parduodu arklį — Parduodu arklį; Jūs važiuokite namo — Važiuokite 61 namo. Kitais atvejais veiksnio vardininkas sakinyje yra būtinas, o sakiniai be jo traktuojami kaip savarankiški beasmenių sakinių modeliai. Papildinio galininkas fakultatyvus esti gana retai, nes juo, kaip ir vardininku, sakinyje paprastai pasakomi reikšmingiausi nusakomos situacijos dalykai. Tautologi- niai vardininkai bei galininkai (lyja lietus, vargti var g ą) sakinyje yra pertekliniai ir fakultatyviaisiais palydovais nelaikomi. 4. Laisvieji nariai 4.1. Tie sakinio žodžiai, kurie nėra nei būtinieji, nei fakultatyvieji veiks- mažodžio palydovai — tai laisvieji nariai. Jų buvimą sakinyje lemia ne veiks- mažodžio reikšmė, o jo grynai gramatinis pajėgumas prisijungti žodžius, bū- dingas jam kaip tam tikrai kalbos daliai. Laisvieji nariai sakinyje gana lais- vai gali būti pridedami arba praleidžiami, tačiau atsižvelgiama į jų ir veiks- mažodžio semantinį tarpusavio derinimą. Pavyzdžiui, nesakoma st a i- giai guli, miega, juokiasiar ilgai stryktelėjo, sukirto, užmušė, nes čia nesiderina momentiškumo ir trukmės reikšmės. Skirtingai nuo fakultatyviųjų palydovų, laisvieji nariai neturi atramos veiksmažodžio SemVS, dėl to pašalinus juos iš sakinio iš karto dingsta jų tei- kiama informacija (plg. Xpakoscku#t 1974 : 9). Sakinio predikatinėje struk- tūroje jie atitinka ne predikato argumentus, o atskirus predikatus, del to sin- taksės lygmenyje gali būti traktuojami kaip sutrauktiniai sakiniai ir keičiami sudėtinių sakinių šalutiniais dėmenimis, pusdalyvių bei padalyvių konstrukci- jomis, savarankiškais sakiniais ir pan. Pvz.: (10) Mes važiuosime namo v a- kare «+ Mes važiuosime namo, kai bus vakaras/atėjus vakarui; Mes važiuosime namo. Tai bus vakare. Laisvieji nariai valentingumo žodyne minimi tik kai kuriais atvejais, kai labai dažnai vartojami su kuriuo nors veiksmažodžiu, kai tarsi pavaduoja veiksmažodžio valentinius palydovus, pvz.: (11) Aš išgirdau visai kitaip (plg. ką kita). (12) Taip (plg. to) norėjo tėvas. (13) Aldutei darželyje (plg. darželis) nepatiko. (14) Anglių kasykloje (plg. kasyklai) jis atidavė visą savo sveikatą (LKŽ). (15) Šeima susėdo pusryčių (plg. prie stalo, už stalo). Tačiau ir tokiais atvejais laisvieji nariai netraukiami į sintaksinius mode- lius, o pateikiami šalutinėse pastabose. 4.2. Į veiksmažodžių SinVS neįeina ir vadinamasis laisvasis naudininkas, kuris šiaip jau sakinyje yra reikalingas, nes semantiniu požiūriu jo reikalauja kitas daiktavardis. Tarp jų yra dalies ir visumos (posesyvinis) santykis, kuris kitais atvejais reiškiamas kilmininku, plg.: (16) Mano rankos šąla. (17) Man šąla rankos. Naudininko, o ne kilmininko vartojimas rodo, kad naudininko formą čia lemia veiksmažodis, o ne daiktavardis. Vadinasi, naudininkas sakinyje susi- jęs dvigubu ryšiu: su daiktavardžiu susijęs semantiniu, o su veiksmažodžiu — sintaksiniu ryšiu. Dėl to kai kurie tyrinėtojai jį laiko veiksmažodžių va- 62 Jentiniu palydovu (Erben 1968 : 120). Iš tikrųjų tam nėra pagrindo, nes naudininkas, matyt, yra ne veiksmažodinio sakinio branduolio, o viso sakinio sintaksinés struktūros elementas, reiškiantis veiksmu suinteresuotą asmenį, rečiau daiktą, kuriam kas nutinka (beneficientą). Valentingumo požiūriu jis Jaikomas laisvuoju nariu ir dėl to veiksmažodžių junglumo žodyne tarp valen- tinių palydovų nenurodomas*. Tačiau visada reikia prisiminti, kad sakinyje normaliomis, įprastinėmis sąlygomis jis būtinas, jeigu kuris nors veiksmažo- žio palydovų yra visumos dalį reiškiantis daiktavardis. 4.3. Į veiksmažodžių SinVS traukiamas toks naudininkas, kurį veiksma- Žodžiai valdo ir kuris sakinio semantinėje struktūroje atitinka patientą, plg.: (18) a. M an [P] įgėlė bitė. b. Bitė įgėlė m a n [B] į kaktą [P]. 9) a. Šeimininkas sudrožė arkliui [P] botagu. b. Jis sudrozé arkliui [B] per strėnas [P]. = (18) air (19) a sakiniuose naudininkas yra veiksmažodžių būtinasis pa- lydovas, nes perima patiento funkciją iš veiksmažodžių valdomų prielinks- ninių konstrukcijų, reiškiančių tiesiogiai veikiamą visumos dalį. Sakiniuose b naudininkas yra laisvasis narys, nes patientas realizuojamas prielinksninė- mis konstrukcijomis. Pastarosios, nors ir neturi semantinio savarankiškumo, patenkina veiksmažodžio valentingumą, ir sakinio predikacija atrodo pilna. Tuo būdu veiksmažodžiai, galintys valdyti arba naudininką, arba prielinksni- nę konstrukciją, vartojami pagal du sintaksinio valentingumo modelius, pvz.: (18) a. Nom Dat [A; P lB b. Nom. įAcc [Ay P = Veiksmažodžio įgelti semantinio valentingumo struktūros, kaip matome, abiejuose sakiniuose vienodos, skiriasi tik jų sintaksiniai atitikmenys. To- kiais atvejais skirtingi sintaksiniai modeliai žodyne dažnai sujungiami į vieną Ddelį su alternacinėmis formomis, pvz.: Nom Dat/įAcc [A1 P]. 5. Veiksmažodžių reikšmė ir valentingumas, kaip jų santykis atsispindi veiksmažodžių junglumo žodyne 5.1. Kadangi veiksmažodžių valentingumas priklauso nuo jų reikšmės, tas pats veiksmažodis, pavartotas skirtingomis reikšmėmis, kiekvienu atveju turi turėti skirtingą valentingumą, jeigu ne sintaksinį, tai semantinį ar bent leksinį. Junglumo žodyno uždavinys yra parodyti, kaip veiksmažodžio reikš- mės siejasi su jo valentingumu. Pažiūrėkime, kaip tai daroma pateikiant jame konkrečius veiksmažodžius“. 20bti, mia, ~é gobti (ap-, uz-)3 gaubti, siausti kuo om Acc (Instr) [A; P Con]: 4 Plačiau apie laisvąjį naudininkg, taip pat literatūrą šiuo klausimu zr. Sližienė 36 : 60—62. 5 Prie toliau pateikiamų iliustracinių sakinių pasitaikantys šaltinių sutrumpi- ai yra tokie kaip akademiniame " Lietuvių kalbos žodyne" (pats žodyno pavadi- as trumpinamas LKŽ). Sintaksinio ir leksinio valentingumo žymėjimo simboliai iškinti 3 išnašoje, o semantinio valentingumo — semantinių funkcijų sąraše (žr. 63 Nom Hum Moterys gobia jaunąją nuometu; Ap- Acc +Anim | gobk man galvą; Apgobk vaiką šiltai; Instr —Anim'| Lovoje šalta, uzgobk mane kailiniais 2. gobti (už-)3 gaubti, siausti, rišti (ant ko) a) Nom Acc Dat [A; P B] b) Nom Acc antGen [A] P Ad] Nom Hum a) Moterys gobdavo jaunajai nuometą; Tu negerai uz Acc — Anim | gobei man skarelę; b) Moterys gobdavo jaunajai ant Dat Hum galvos nuometą; Užgobk man ant pečių kailinius antGen —Anim 3. gobti (ap-)2 būti apgaubusiam; gaubti Nom Acc [Con P] Nom —Anim | Jos galvą gobė dideli, tankūs plaukai; Vaiką gobė šilti Acc +Anim | kailiniai; Juodas debesis apgobė saulę Kiekviena veiksmažodžio gobti reikšmė susijusi su skirtingu sintaksiniu, semantiniu ir leksiniu valentingumu. atkreipti, ~ia, atkreipė 1. atkreipti3 atsukti, atgręžti Nom Acc įAcc [A; P Ad] Nom +Anim | Merga atkreipė į jg (Grigieng) asarose papludusi veidą Acc +Anim | Krėv; Tigras atkreipė į mus iššieptus nasrus; Pakin- įAcc +Anim | kykit žirgelius ir atkreipkit [juos] į vartus JV 2. atkreipti; sutelkti, sukoncentruoti (dėmesį ir pan.) Nom Acc įAcc [A; P Ad] Nom +4Anim | Valstiečiai atkreipė dėmesį į kanapes, į kanapių Acc Abstr auginimą; Atkreipkite žvilgsnį į šį grynaveisli žirgą; įAcc +Anim, | Šuo kaipmat atkreipė dėmesį į šnarėjimą už durų Abstr 3. atkreipti3 patraukti į save (kitų dėmesį ir pan.) Nom Acc (įAcc) [C/Caus P Ad] Nom Anim, | Bet tuo pačiu akimirksniu visų dėmesį į save atkreipė Abstr Einiukas [C] Simon; Toks keistas jo elgesys Acc Abstr [Caus] atkreipė visų dėmesį; Mano žvilgsnį atkreipia į įAcc į save save stovinčios už sodžiaus dvi pušys [Caus] „Skiriamos trys veiksmažodžio reikšmės, nors sintaksinis valentingumas dviem pirmaisiais atvejais visiškai vienodas, o trečiuoju atveju skiriasi tik prielinksninės konstrukcijos fakultatyvumu. Pirmosios dvi reikšmės nesiski- ria ir semantiniu valentingumu, jų skirtumai susiję tik su leksiniu valentingu- mu. Trečioji reikšmė skiriasi daugiau: šiuo atveju, be sintaksinio, skirtingas ir semantinis, ir leksinis valentingumas. 5.2. Nereikėtų manyti, kad skirtingas sintaksinis valentingumas jau ro- do, kad veiksmažodis vartojamas kita reikšme. Toli gražu ne visada taip yra. 64 Plg. (20) a ir b, kur veiksmažodis atsikratyti pavartotas ta pačia reikšme, o jo SinVS abiem atvejais skirtingos: (20) a. Senis [B] atsikratė posūnio [Con]. | Nom Gen b. Senis [B] atsikratė posūniu [Con]. | Nom Instr - Šiuo atveju semantinis ir leksinis valentingumas, kaip ir veiksmažodžio eikšmė, yra vienodas. Skirtingos SinVS funkcionuoja kaip paraleliniai mo- deliai. Tačiau tokie atvejai nedažni. Dažniau veiksmažodis ta pačia reikšme vartojamas skirtingose sintaksinėse struktūrose dėl to, kad nevienodai seman- „tiškai interpretuojama mūsų suvokiama situacija ir vienu atveju iškeliamas "vienas, kitu atveju — kitas situacijos dalyvis. Plg. (21) a ir b: 21) a. Sigutė [Pcp] prisiminė vaikystę [Con]. | Nom Acc b. Sigutei [Pcp] prisiminė vaikystė [Con]. | Nom Dat Pirmajame sakinyje vardininko linksniu daugiau iškeliama Sigutė [Pcp], antrajame — vaikystė [Con], kartu daugiau pabrėžiamas būsenos savaimin- "gumas. , Pasitaiko ir tokių veiksmažodžių, kurių vartojimas pagal skirtingus sintak- ius valentingumo modelius susijęs su gana subtiliais reikšmės atspalviais, nes nusakoma ta pati situacija ir jos semantinė interpretacija tokia pati. Plg. (22) a ir b: (22) a. Jurgis [Pcp] abejoja savo draugais, jų pažadais [Con]. Nom Instr b. Jurgis [Pcp] abejoja dėl sūnaus, dėl žemės [Con]. Nom dėlGen Pirmajame sakinyje norima pasakyti, kad Jurgis nepasitiki savo draugais, pažadais, o antrajame — kad nežino, kaip pasielgti su sūnumi, su žeme. Kai kurie veiksmažodžiai ta pačia reikšme vartojami pagal du (ar daugiau) sintaksinius valentingumo modelius, susijusius su skirtingu leksiniu valentin- gumu, atitinkančiu tam tikrus nusakomos situacijos skirtumus, pvz.: Ostyti, mo, mė (pa-)2 Nom Acc/perAcc [A; P] Nom Hum Vaikai glosto katę; Savo rankele [Severiutė] glostė Acc kAnim | Mykoliuką per veidelį Vaizg; Tėvas paglostė vaikui perAcc —Anim | galvą; Juozapas glosté ranka jai per galvą Žem Pagal modelį su konstrukcija perAcc veiksmažodis vartojamas tik tada, tai kalbama apie negyvo daikto (paprastai kūno dalies) glostymą. Skirtingi taksinio valentingumo modeliai, atitinkantys tą pačią semantinio valentin- žūmo struktūrą, žodyne paprastai sutraukiami į vieną modelį su alternaty- dais palydovais, tarp kurių rašomas įžambus brūkšnys (/). Iš esmės ta pati reikšmė kartais galima ir tada, kai skirtingas tiek sintak- s, tiek semantinis valentingumas. Žodyne tokiais atvejais du ar daugiau entingumo modelių pateikiama viename punkte prie vieno reikšmės api- žimo, pvz.: iktiy (2) išsilaikyti, neišnykti, nežūti om [P] 65 b) Nom (iš)Gen) [P 0] c) Nom AdvLoc [P L] Nom +Anim, | a) Lažas liko po senovei Myk-Put; Likę įvykių , Abstr pėdsakai; b) Iš viso lobio man liko tiktai akiniai (iš)Gen t Anim, | Sruog; Bet šunų buvo likę tiktai trys (šunys); Abstr Tokių žodžių dabar vos vienas kitas telikęs; Dabar AdvLoc jai vienas sūnus beliko; c) Tik ant lauko pliko ke- lios pušelės apykreivės liko Baran; Jo tik pėdsakai čia teliko; Jų vardai visada liks tautos atmintyje Nors iškelta visiems trims atvejams bendra reikšmė, su semantinio valen- tingumo skirtumais susiję tam tikri reikšmės atspalviai, priklausantys nuo kiek kitokio požiūrio į nusakomą situaciją. 5.3. Lygiai kaip skirtingas sintaksinis valentingumas dar nerodo; kad veiksmažodis vartojamas vis kita reikšme, taip ir vienodas sintaksinis va- lentingumas nerodo, kad jis vartojamas ta pačia reikšme. Pagal vieną kurį sintaksinio valentingumo modelį veiksmažodis gali būti vartojamas bent ke- liomis reikšmėmis, kurios susijusios su semantinio arba leksinio valentingumo skirtumais ir žodyne dažniausiai pateikiamos atskirais punktais. Pvz.: 1. marinti (nu-); daryti negyvą, mirusį; naikinti Nom Acc [A P] Nom +Anim, Abstr | Ligos žmones marina; Katė žaidė, kol pelę numa Acc +Anim, rino; Tas popierius marina muses; Jautrius vaikų — Anim plaučius drėgmė marino lengvai rs; Ruduo žiedus (augalai, marina gyvūnų dalys) 2. marinti (nu-)2 būti prie mirštančio, jam patarnauti Nom Acc [A; P] Nom Hum | Mano déde bobos marino, marino, o jis tik pasveiko Acc Hum | LKZ; Sūnus motiną ant savo rankų numarino 3. marinti> alkinti, dvasinti Nom Acc [C P] Nom Hum Moč, ar dabar mus ir marinsi prie stalo? Cv Acc + Anim Pastaba. Sakinyje dažnas perteklinis Instr badu, pvz.: Per savo šykštumą marino badu ir gyvulius, ir šeimyną. 4. marinti (nu-); apimti, įveikti (apie miegą) Nom Acc [A; P] Nom miegas | Po piety visus ėmė marinti miegas; Vos prisėdo Ilgis, Acc Hum kaip saldus miegas jį numarino Krév 5. marinti (nu-)2 slopinti, malšinti „Nom Acc [A; Con] 66 Nom Hum | Te plutukę, marink alkį; Numarinome troškulį; Tu turi Acc Abstr | numarinti savo nedorybes Visais čia pateiktais atvejais skirtingas ir semantinis, ir leksinis veiksma- žodžio valentingumas. ; Kai sintaksinis valentingumas vienodas, o veiksmažodžio reikšmės tiek ar- timos, kad jas galima vienodai nusakyti, vietos taupymo sumetimais kai kur žodyne skirtingi semantinio valentingumo modeliai pateikiami greta vienas kito viename punkte arba alternacijos būdu sutraukiami į vieną. Leksinio valentingumo modeliai esant reikalui taip pat sujungiami į vieną, pvz.: linguotiy suptis, siūbuoti Nom a) [P]; b) [Ay] Nom a) + Anim | a) Svarstyklių lingelé ima linguoti rs; Minia [...] b) +Anim | linguoja ir ūžia Bil; b) Ko tu šokdama lingavai? Vienu atveju (a) kalbama apie daikto būseną, kitu (b) — apie gyvos bii- tybės veiksmą. Šiuos reikšmės skirtumus rodo skirtingi semantinio valentin- gumo modeliai. gaišinti (iš-, nu-)> (badu) marinti, dvasinti; žudyti Nom Acc [A/C P] Nom :tkAnim, | Tu [C] su tokiu pašaru karves gaišini (išgaišinsi, nugai- Abstr šinsi); Kažkas [A1] nugaišino mūsų šunį; Kepta musmirė Acc +Anim | [Ay] gaišina muses; Badas ir ligos [A3] gaišina žmones Vis dėlto žodyne dažniau tokiais atvejais ten pat nurodomi ir reikšmės skirtumai, susiję su skirtingu veiksmažodžio valentingumu, pvz.: mainyti (at-, pa-)> a) daryti kitonišką, keisti; b) darytis kitoniškam Nom Acca) [A P]; b) [P Con] Nom £tAnim, a) Mikas tyčia maino balsą; Baltas nuometas veidelį Abstr maino tts; Nelaimė žmogų atmaino Kud; b) Rodės, Acc —Anim, jog ir varpai atmainė savo balsą rs; Sniegena žiemą Abstr, pamaino spalvą +Anim (a) Vienodas gali būti ne tik sintaksinis, bet ir semantinis veiksmažodžio va- lentingumas, o reikšmės skirtumai gali būti susiję tik su skirtingu leksiniu valentingumu. Plg.: 1. bėgti (pra-); eiti, slinkti (apie laiką) Nom [P] Nom Abstr | Laikas bėga; Prabėgo vasara, metai, dvi dienos, jaunystė 2. begtiy a) būti kiauram, leisti skystį; b) (iš-) tuštėti verdančiam skysčiui liejantis per kraštus Nom [P] Nom —Anim | a) Tas kubilas bėga; Daržinės stogas bėga; Vaikui nosis bėga; b) Puodas bėga, nudenk; Puodai išbėgo ir užliejo ugnį 67 Pirmuoju atveju vardininko forma eina abstraktieji I ymin. tys laika, antruoju — daiktavardžiai, žymintys negyvus daiktus. £ tkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šiais atvejais skiriasi ir veiksmažodžio vartojimas su įvy- kio veikslo reikšmės priešdėliais: viena reikšme veiksmažodis vartojamas su vienu priešdėliu, kita — su kitu arba tik be priešdėlio. ; , | Kartais, kai veiksmažodžio reikšmės skiriasi tik leksiniu valentingumu, jos pateikiamos viename punkte; tada vienoje vietoje nurodomi ir leksinio valen- tingumo skirtumai (skirtingos leksinio valentingumo struktūros sujungiamos į vieną), pvz.: : „ot art a psodintis pasirūpinti: a) kad kas apsėstų ką nors aplinkui, b) kad ką užsėstų ištisai Nom Acc Instryjųr [C P Con] yf Nom Hum a) Visa stalg mes apsodinsime svečiais; Senutg jos Acc a) + Anim | apsodino garbingomis viesniomis; b) Sveéiais apso- b) — Anim | dinome visus suolus ir kédes Instr Hum į Vila Kai kada vienodas ne tik sintaksinis bei semantinis, bet iš pirmo žvilgsnio ir leksinis valentingumas, tada skirtingos veiksmažodžio reikšmės gali būti susijusios su gana subtiliais leksinio valentingumo skirtumais, kurie dažniau- siai nurodomi veiksmažodžio reikšmės apibrėžime arba leksinio valentingumo struktūroje. Pvz., plg. anksčiau pateiktą bėgti 2 ir toliau pateikiamą bėgti 3: 3. bėgti (nu-); a) tirpti, nykti (apie sniegą); likti be sniego; b) irti, leistis (apie nėrinio akis) Nom [P] Nom —Anim | a) Sniegas jau bėga (nubėgo); Kelias bėga (tirpsta nuo jo sniegas); b) Kojinės akis bėga (nubėgo) Be kita ko, pastarosiomis reikšmėmis (žr. bėgti 3) veiksmažodis vartoja- mas taip pat ir su kitu įvykio veikslo reikšmės priešdėliu (lyginant su bėgti 1 ir bėgti 2). Vis dėlto reikia pasakyti, kad žodyne leksinio valentingumo subtilumai ne visada nurodomi ir tada skaitytojui paliekama pačiam spręsti apie juos iš pateiktų iliustracinių sakinių, pvz.: laikytis a) tvirtai stovėti, kabėti, būti pritvirtintam prie ko; b) būti kur, gyventi, buvoti Nom AdvLoc [P L] Nom kAnim | a) Aš vos laikausi ant kojų; Marškiniai nebesilaiko AdvLoc ant nugaros; Paveikslas laikosi ant vinies; Vyras tvirtai laikėsi balne; Rugiai vos besilaiko varpose; b) Beuodegės beždžionės laikosi kalnuose, ant uolų rs; Tėvai laikosi pas dukterį; Kas ant žemės ir van- denyje laikos? rš Nurodytų veiksmažodžio reikšmių skirtumas susijęs su labai subtiliais lo- katyvinės reikšmės nario leksinės raiškos skirtumais. Antruoju atveju, skir- tingai nuo pirmojo, šis narys reiškia tam tikrą daugiau ar mažiau pastovią buvimo, gyvenimo vietą, teritoriją. 68 Mdisad 5.4. Taigi veiksmažodžio reikšmių santykiai su jo valentingumu yra ga- na sudėtingi. Sintaksinis valentingumas, kuris kalbos vartotojui pirmiausia krinta į akis, vienas pats nerodo nei veiksmažodžio reikšmių tapatumo, nei jų skirtumo. Atskiros veiksmažodžio reikšmės glaudžiau susijusios su jo se- mantiniu, o ne sintaksiniu valentingumu, be to, labai glaudžiai jos siejasi su veiksmažodžio leksiniu valentingumu. Kai semantinis valentingumas skir- tingas, veiksmažodis dažniausiai vartojamas skirtingomis reikšmėmis, tačiau neretai tokiais atvejais pastebimi tik signifikacinio pobūdžio skirtumai, atsi- radę dėl nusakomos situacijos nevienodo semantinio interpretavimo. Kaip matėme iš pateiktų pavyzdžių, žodyne pateikiamos atskiros veiks- mažodžių reikšmės ir kiekvienu atveju nurodomas veiksmažodžio sintaksinis, semantinis ir leksinis valentingumas. Paprastai išryškėja kokie nors valentin- gumo skirtumai: jeigu vienodas sintaksinis valentingumas, skiriasi semantinis | arba semantinis ir leksinis valentingumas, jeigu vienodas ir sintaksinis, ir se- mantinis valentingumas, skiriasi bent leksinis valentingumas. Labai dažnai esti skirtingas ir sintaksinis, ir semantinis, ir leksinis valentingumas. 5.5. Nustatant veiksmažodžių valentingumą ir tuo būdu išaiškinant jų junglumą, žodyne remiamasi tais veiksmažodžių reikšmės apibūdinimais, ku- rie pateikti "Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (II papild. leidimas, 1972) ir akademiniame "Lietuvių kalbos žodyne" (t. 1—15). Kur ne kur reikšmių skyrimas ar jų nusakymas šiek tiek pakoreguojamas. 6. Apie žodyno sandarą 6.1. Veiksmažodžiai rašomame žodyne pateikiami alfabetine tvarka nu- rodant tris pagrindines formas: bendratį, esamąjį ir būtąjį laiką. Jeigu veiks- mažodis turi tik vieną reikšmę arba pateikiamas tik viena labiausiai įprasta reikšme, valentingumo indeksas pažymimas tuoj po paskutinės formos ir daž- niausiai neduodama jokio reikšmės apibūdinimo. Kitoje eilutėje užrašoma sintaksinio valentingumo struktūra ir greta jos laužtiniuose skliaustuose — semantinio valentingumo struktūra. Tolesnėse eilutėse nurodoma veiksma- žodžio palydovų leksinė raiška, t.y. palydovais einančių žodžių priklausymas tam tikroms bendriausioms semantinėms klasėms (leksinis valentingumas). Greta pateikiami iliustraciniai sakiniai. Pvz.: apkalti, apkala, apkalé; Nom Acc Instr [A; P Con] Nom Hum Laivų apačią jie apkalé plonais švininiais lapais; Acc —Anim | Meistrai apkalė trobą lentomis Instr — Anim i Po daugiareikimio veiksmažodžio pagrindinių formų iš eilės pateikiamos atskiros veiksmažodžio reikšmės ir kiekvienu atveju nurodomas valentingu- mas. Veiksmažodis parašomas bendraties forma, po jos nurodomas valen- tingumo indeksas ir pateikiamas reikšmės apibūdinimas. Toliau kaip ir po vienareikšmio veiksmažodžio formų rašomos sintaksinio ir semantinio valen- tingumo struktūros, nurodoma veiksmažodžio palydovų leksinė raiška. Pvz.: atkasti, atkasa, atkasė l. atkastis atkapstyti, atrausti; nuvalyti kasant 69 Nom Acc [A; P] ing Nom Anim | Šuo atkasė kaulą; Vaikai atkasė didelį slieką; Sargas Acc +Anim | atkasė taką 92, atkastis kasant nužerti, pašalinti (žemes, smėlį, sniegą) Nom Acc nuoGen [A; P Ab] Nom Hum Sargas atkasė nuo tako sniegą Acc — Anim nuoGen —Anim es Fakultatyvieji palydovai sintaksinio valentingumo struktūrose pateikiami skliaustuose. Pavyzdžių skiltyse fakultatyvumą iliustruoja sakiniai su fakul- tatyviaisiais palydovais ir be jų arba fakultatyvieji palydovai Juose rašomi su skliaustais. Semantines funkcijas žymintys simboliai semantinio valentingumo struk- tūrose pateikiami ta pačia tvarka kaip ir tas funkcijas atitinkančios valentinių palydovų formos sintaksinio valentingumo struktūrose. 6.2. Alfabetine tvarka žodyne pateikiami nepriešdėliniai ir tie priešdėli- niai veiksmažodžiai, kurie nuo atitinkamų nepriešdėlinių skiriasi ne tik veiks- lu, bet ir leksine reikšme (pvz., važiuoti, atvažiuoti, išvažiuoti, pervažiuoti, suvažiuoti; kalti, apkalti, atkalti, užkalti ir pan.). Tie priešdėliniai veiksma- žodžiai, kurie nuo nepriešdėlinių skiriasi tik veikslu, pateikiami kartu su jais (pvz., padaryti kartu su daryti, išmaišyti kartu su maišyti ir pan.). Priešdėliai nurodomi skliaustuose prie atskirų reikšmių po bendraties for- mos, nes pavartotas skirtingomis reikšmėmis veiksmažodis labai dažnai veiks- lo santykiu esti susijęs su skirtingais priešdėliniais veiksmažodžiais arba kai kurioms iš jų apskritai neturi įvykio veikslo atitikmenų. Pvz.: gėlti, gélia, gėlė 1. gelti (į-)2 leisti geluonį, kąsti Nom (Acc/Dat/iAcc) [A1 P] Nom +Anim | Mane gelia uodai; Arkliui įgėlė bitė; Širšė įgėlė man Acc +Anim | į koją; Prieš lietų labai gelia uodai Dat +Anim Acc —Anim 2. gelti; gebėti, turėti įprotį leisti geluonis Nom [P] Nom +Anim | Bitės, uodai, gyvatės gelia 3. gelti (su-); skaudėti Nom/Acc/AdvLoc [P] Nom —Anim | Visi kaulai (visus kaulus) man gelia; Jai sugėlė po Acc —Anim | krūtine (viduriuose) AdvLoc Priešdėliai nurodomi prie reikšmių apibrėžimų, jeigu kartu pateiktos dvi ar daugiau reikšmių, susijusių su skirtingais įvykio veikslo priešdėliniais ati- tikmenimis, pvz.: | 70 braukti a) (nu-) braukiant daryti pliką; b) (iš-) valyti (kaminą); c) (i-, už-) degti (degtuką) Nom Acc [A; P] Nom Hum a) Vaikas braukia (nubraukia) vyteles ir duoda seneliui; Acc —Anim | b) Jis gerai kaminus braukia (išbraukia); c) Brauk (ibrauk, uzbrauk) degtukg, pasviesk Priesdeliai, kurie tinka visoms reikšmėms arba veiksmazodziui, kuris pa- teikiamas tik viena reikšme, nurodomi prie antraštinių veiksmažodžio formų po paskutiniosios, t.y. būtojo kartinio laiko formos, pvz.: daugėti, ~ja, ~jo (pa-)1 dauginti, ma, mo (pa-) 1. daugintis daryti, kad būtų daugiau, gausinti 2. daugintiz atlikti daugybos veiksmą 6.3. Sangrąžiniai veiksmažodžiai, kurie be reikšmės skirtumo vartojami lygiagrečiai su atitinkamais nesangrąžiniais, žodyne pateikiami su jais kartu, pvz.: atminti, atmena, atminé;; atsiminti, atsimena, atsiminė bijéti(s), bijo(si), ~jo(si) . 1. bijoti(s) (pa(si)-)2 jausti, kęsti baimę kieno atžvilgiu 2. bijoti(s) (pa(si)-)2 baimintis, nerimauti dėl ko 3. bijoti(s) (pa-)2 nepakelti, neištverti Sangrąžiniai veiksmažodžiai, kurie nuo atitinkamų nesangrąžinių skiriasi tik tiesiogine arba netiesiogine sangrąžos reikšme, t.y. pažymi, kad veiksmas nukreiptas į patį veikėją arba atliekamas jo naudai (plg.: Motina maudo vaiką — Motina maudosi; Ji nuskynė (man) gėlę — Ji nusiskynė gėlę), žodyne pa- prastai nepateikiami. Šis jų skirtumas nuo nesangrąžinių veiksmažodžių yra dėsningas, todėl aprašant valentingumą neaktualus. : 6.4. Žodyne numatoma pateikti maždaug 2000 veiksmažodžių. Stengia- masi atrinkti tuos, kurių vartosena įvairesnė ir sudėtingesnė, kartu atsižvel- giant į jos svyravimus, daromas klaidas ir pan. Iliustracinių sakinių tariniu eina aprašomojo veiksmažodžio asmenuoja- moji forma arba jo bendratis (rečiau būtojo kartinio laiko veikiamasis dalyvis) su fazinio ar modalinio veiksmažodžio asmenuojamąja forma (dirba, pradėjo dirbti, liovėsi dirbęs, gali dirbti). Laikomasi tos nuomonės, kad fazinis arba modalinis veiksmažodis tik modifikūoja bendraties žymimo veiksmo reikšmę, todėl bendratis néra jy valentinis palydovas, o kartu su veiksmažodžio asme- nuojamąja forma sudaro sakinio veiksmažodinį centrą. T. Baigiamosios pastabos T.1. Rengiamo "Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodyno" tikslas yra pateikti pagrindinę informaciją apie veiksmažodžių vartojimą su kitais žodžiais bei konstrukcijomis. Tuo jis skiriasi tiek nuo "Dabartinės lietuvių kalbos žodyno", tiek nuo akademinio "Lietuvių kalbos žodyno", kuriuose sie- kiama kaip galima geriau nušviesti veiksmažodžių reikšmę, o jų junglumas 71 a tik iš pateiktų pavyzdžių. Akademiniame žody- ne pažymimas veiksmažodžių tranzityvumas arba intranzityvumas, tačiau to ne visada pakanka norint taisyklingai pavartoti vieną ar kitą veiksmažodį ir sudaryti su juo nepriekaištingus sakinius. | gel 7.2. Veiksmazodziy junglumas minėtame žodyne aprašomas remiantis jy valentingumu. Kiekvieno veiksmažodžio apraše pateikiamos trys jo valentin- gumo struktūros — sintaksinė, semantinė ir leksinė. Iš jų paaiškėja, kokios formos ir kokios reikšmės žodžiai yra to veiksmažodžio valentiniai palydo- vai, su kuriais jis sudaro veiksmažodinio sakinio branduolį, kurie tų palydovų sakinyje yra būtini, o kurie fakultatyvūs, taip pat kokios jų semantinės funk- cijos. a 7.3. Dauguma pateiktų veiksmažodžių yra daugiareikšmiai. Žodyne nu- rodomos pagrindinės, bendrinėje kalboje dažniausiai vartojamos veiksmažo- džių reikšmės, pažymima jų sąsaja su visais trimis valentingumo lygmenimis (sintaksiniu, semantiniu ir leksiniu valentingumu). Reikšmių skirtumai gali būti susiję su visomis trimis valentingumo atmainomis arba tik su viena ar dviem iš jų. Pagal minėtus principus parengtas "Lietuvių kalbos veiksmažodžių jung- lumo žodynas" turėtų atskleisti lietuvių kalbos veiksmažodžių vartojimo įvai- rovę ir normas. daugiau ar mažiau paaiškėj LITERATŪRA b e n J. Deutshe Grammatik. Frankfurt am Main, 1968. 1big G. (Hrsg.). Beitrage zur Valenztheorie. Halle (Saale), 1971. ] bi g G. Zur semantischen Charakteristik der Argumente des Pradikats. — In: Probleme der Bedeutung und Kombinierbarkeit im Deutschen. Leipzig, 1977, S. 40—92. 4.Helbig G. Zum Status der Valenz und der semantischen Kasus. — Deutsh als Fremdsprache. H. 2, 1979, S. 65—78. 5.HelbigG., SchenkelW. Worterbuch zur Valenz und Distribution deutscher Verben. Leipzig, 1975. 6. Sliži en ė N. Veiksmažodžių valentingumo klausimu. — Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai, T. 18, 1978, p. 107—123. 7.81i zien ė N. Subjektinimo ir objektinimo vaidmuo nustatant lietuvių kalbos veiksmažodžių sintaksinį valentingumą. — Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A serija, T. 1(70), 1980, p. 93—105. 8. Sližienm ė N. Lietuvių kalbos veiksmažodžių valentingumas ir sintaksinė klasifikacija. — Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 25, 1986, p. 45—96. 9. Sližien eN. Lietuvių kalbos veiksmažodžių reikšmė ir valentingumas. — Baltinticūs III (2) priedas, 1989, p. 414— 420. ; 1Z1en e N. Rašomas veiksmažodžių junglumo Zod so kultūra. Nr. 59, Vilnius, 1990, p. 73—77. Je pg Kalbos 11. StarostasS. The One Per Cent Solution. — In: Abraham W. (ed.). Va- leneę, Semantic Case snd GGrammatical Relations. Amsterdam, 1978, p. 459—575. „ViehwegerD.u. a. Pro i : i Gramatica XV. erlų r eme der semantischen Analyse, als: Studia 13. C nu xx e x e H.K. K sonpocy o nepeMeHHOft BAJIEHTHOCTH MIAIMMoOJIOB nuTOBeKoro assika. Kn.: Baltu valodas senak un tagad. Riga, 1985, c. 167—174. 14. X park onek nu ž B.C. [Taccununie KOHCTpykuuu. — B xu. Tunojornsa MACCHBHBRIX KOHCTPyKuu#. [IuaTess: u sanoru. Jieuunurpajn, 1974, c. 5—45. 1. Er 2.He 3.He 72 LITHUANIAN VERB VALENCE AND PRINCIPLES OF ITS DESCRIP TION Summary The present article deals with principles and methods of investigating verb va- lence and its description in a Dictionary of Lithuanian Verb Valence the first volume of which has already been finished and at present is in print, the second one is still in preparation. The aim of this dictionary is to present general information about the use of Lithuanian verbs with other words and constructions. This information is necessary to ensure the grammatically and syntactically correct use of the particular verb in the sentence. Verbs ability to take words and constructions in this dictionary is described on the ground of their valence. Syntactic, semantic and lexic valence structures are given. They indicate the right grammatical form and the semantic meaning of the words to be taken as certain complements by the particular verb, distinction between obligatory and optional complements is also made and their semantic functions are defined. All the three valence structures are furnished with examples. The majority of the verbs presented are polysemantic. The dictionary reveals links between the meanings of verbs and differences in syntactic, semantic and lexic valence. The dictionary is assumed to include about 2000 verbs. 73