Ištiktukų ir būdinių vieta žodžių klasių sistemoje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIII (1995) ) GRAMATIKA IR LEKSIKOLOGIJA ADELĖ VALECKIENĖ IŠTIKTUKŲ IR BŪDINIŲ VIETA ŽODŽIŲ KLASIŲ SISTEMOJE 1.1. Ilgą laiką lietuvių kalbos gramatikose dalelytė ir ištiktukas nebu- — vo skiriami atskiromis žodžių klasėmis. Dalelytės, anksčiau aptariamos prie prieveiksmių, atskira žodžių klase pirmą kartą buvo pateiktos tritomėje " Lie- tuviy kalbos gramatikoje" (aut. V.Labutis, LKG 1971 : 543—576). Šią naują žodžių klasę pamatuotai išskyrė ir detaliai aprašė B.Labutis savo kand. di- sertacijoje "Dabartinės lietuvių kalbos dalelytės" (1965). Ištiktukų terminą sukūrė J.Jablonskis. Tačiau atskira žodžių klase J.Jab- lonskis ištiktukų neskyrė. Jie aptariami prie jaustukų (Jablonskis 1918; 1922). J.Jablonskio 1901 m. Gramatikoje ištiktukai vadinami garsažodžiais (Jablonskis 1957 : 158). Pirmosiose lietuvių kalbos gramatikose šios rūšies žodžiai taip pat paprastai buvo minimi prie jaustukų (Schleicher 1856 : 338; Miežinis 1886 : 51). Ištiktukas atskira žodžių klase buvo išskirtas mokyklinėje J.Žiugždos gramatikoje (1961 : 221). Ši gramatika yra J.Jablonskio gramati- kų perdirbinys ir, matyt, buvo neatsargiai remiamasi J.Jablonskio vartojamu atskiru ištiktukų terminu. Pirmą kartą ištiktukas plačiai aprašytas tritomėje "Lietuvių kalbos gramatikoje" (aut. I.Jašinskaitė, LKG 1971 : 734—746). Jis čia taip pat skiriamas atskira žodžių klase. Be to, I.Jašinskaitės yra išleista atskira knygelė apie ištiktukus, kur aptariamos formaliosios, semantinės ir sintaksinės ištiktukų ypatybės, pabrėžiama, kad ši žodžių klasė yra lietuvių kalbos specifika ir "iš visų indoeuropiečių kalbų tik lietuvių kalboje ištiktu- kai išskiriami atskira kalbos dalimi” (žr. Jašinskaitė 1975 : 12). Vėlesniosios lietuvių kalbos gramatikos, kurios remiasi tritome "Lietuvių kalbos grama- tika", taip pat pateikia ištiktuką kaip atskirą žodžių klasę (žr. Jakaitienė, Laigonaitė, Paulauskienė 1976 : 247— 251; [JIS 1985 : 73—76, 406—414). 1.2. Ištiktukais laikomi žodžiai, kurie vaizduoja ar imituoja veiksmų gar- sus bei vaizdus, pvz.: būbt, dst, trakšt. Jie paprastai eina prieš veiksmažo- džius ir suteikia kalbai gyvumo, vaizdingumo. Ypač dažnai ištiktukai varto- jami gyvojoje kalboje vaizdingai nusakant veikmų pobūdį. Kad ištiktukai dėl savo vaizduojamosios reikšmės sudaro specifinę lietuvių kalbos žodžių grupę, niekam abejonių nekyla, bet ar dėl to ji skirtina gramatikose atskira žodžių klase (kalbos dalimi), tenka labai abejoti. 2.1. Žodžių klasės (kalbos dalys) gramatikose paprastai skiriamos remian- tis trim kriterijais: sintaksiniu, morfologiniu ir semantiniu. Daug jau yra ra- 43 šyta, kad gramatinė žodžių klasių klasifikacija nėra vieninga ir logiška: vienos žodžių klasės skiriamos pagal vienus kriterijus, o kitos — pagal kitus (Fries 1951 : 65—69; Lyons 1968 : 317 t.t.; Cre6xur-KamMencrutt 1954 : 147—1571; Kysxenos 1961 : 56). Tačiau be žodžių klasių neapsieina ir modernios įvairių kalbų gramatikos, nes tokios žodžių grupės egzistuoja kalboje ir pasižymi savi- tomis žodžių jungimosi , įvairių morfologinių formų parinkimo bei semantinės funkcijos realizavimo ypatybėmis. Pastaruoju metu siekiama žodžių klasių skyrimą remti vieningesniais kriterijais (žr. plačiau Valeckienė 1984 : 188 2.2. Lietuvių kalboje yra ryški riba tarp kaitomųjų ir nekaitomųjų žodžių klasių. Kaitomieji žodžiai turi tam tikrų morfologinių kategorijų ir įvairių for- mų joms realizuoti. Santykiaujančios tų pačių žodžių formos sudaro atskirus morfologinių kategorijų posistemius. (Lietuvių kalboje prieveiksmis skiriamas prie kaitomųjų žodžių klasių, nes turi laipsnio kategorijos specialias formas). Nekaitomieji žodžiai morfologinių kategorijų neturi ir todėl funkcionuoja kal- boje tik viena forma (neskaitant variantų). Prie nekaitomųjų žodžių klasių (jungtukas, prielinksnis, dalelytės, jaustukas) pritampa ir ištiktukas. Ne- kaitomieji žodžiai neina sakinio sudaromaisiais elementais (sakinio dalimis). Todėl jie šiuo atžvilgiu priartėja prie morfemų statuso ir kai kurių autorių ne- laikomi atskiromis žodžių klasėmis (Myxun 1968 : 176; CaBuenxo 1968 : 187) arba, skirtingai nuo tikrųjų žodžių klasių (daiktavardžio, veiksmažodžio, bud- vardžio, prieveiksmio), apibūdinami kaip tam tikros funkcinės žodžių grupės (Fries 1951 : 72—109). Dažnai nekaitomųjų žodžių klasės vadinamos nesava- rankiškomis, nepilnareikšmėmis, tarnybinėmis priešinant jas savarankiškoms, pilnareikšmėms ir kartu suponuojamt lyg ir mažesnę jų svarbą bei vaidmenį kalboje. Iš tikrųjų nekaitomųjų žodžių klasės dėl savo specialios diferencinės funkcijos sakinyje yra ne mažiau svarbios kaip vadinamosios savarankiškos (pilnareikšmės) žodžių klasės. Be prielinksnio, dažnai ir be jungtuko visiškai negalima išsiversti kalboje. Svarbią funkciją sakinyje taip pat turi dalelytės ir jaustukai. 2.3. Nekaitomųjų žodžių klasių išskyrimo kriterijus yra jų specifinė, dife- rencinė funkcija sakinyje, t.y. kokiu būdu ir neidami sakinio sudaromiaisiais elementais šio tipo žodžiai padeda atlikti sakiniui komunikacinį vaidmenį. Jungtukai jungia žodžius, žodžių grupes bei sakinių dėmenis ir reiškia jų san- tykius (vienalaikiškumo, priešinimo, išskyrimo, sąlygos ir pan.). Prielinksnis vienas neina sakinio sudaromaisiais, bet prisijungia linksnius ir sudaro su jais prielinksnines konstrukcijas, kurios eina sakinio sudaromaisiais ir paprastai turi aplinkybių reikšmių (prielinksnis šiose konstrukcijose atlieka pagrindi- nį — organizuojamaji vaidmenį ir lemia linksnio formą). Dalelytės taip pat neina sakinio sudaromaisiais, bet modifikuoja, tikslina žodžius bei pabrėžia jų reikšmes. Pagal sakinyje atliekamą diferencinę funkciją, turinčią komuni- kacinę reikšmę, nekaitomųjų žodžių klasės iš esmės nesiskiria nuo kaitomųjų (pilnareikšmių) žodžių klasių; nekaitomieji žodžiai taip pat atlieka sakinyje 44 diferencinę, tik kitokio pobūdžio funkciją. Žodžiu, sintaksinis ( kriterijus apima visas įprastines žodžių klases. 2.4. Ištiktukas lietuvių kalbos gramatikose yra išskirtas pagal semantinį arba tiksliau — leksinį kriterijų. Jis apibrėžiamas kaip klasė žodžių, kurie vaizduoja bei imituoja veiksmų garsus ar vaizdus!. Be abejo, toks kriteri- jus nėra pakankamas išskirti naujai žodžių klasei. Dėl to ieškoma formalių, "morfologinių" priemonių, kurios sustiprintų ištiktuko skyrimą atskira žodžių klase (žr. Jašinskaitė, LKG 1971 : 734; Oginskienė T'JISI 1985 : 406). Kaip tokios priemonės paprastai nurodomi ištiktukams būdingi galiniai formantai: a)-' (dažniausiai): kdpt, krėst, krust, šūst, šliūkšt; b) -s, -š: baks, kils, klibiūkš, pijkš; c) -i, -y; -u, -ū: braski, brazdy,; šlamū, girgždū; d) -(i)ai: klebetdi, lapatdi, makaldi. Nemažai daliai istiktuky būdingas priešdėlis pa-, ypač vartojant juos kartu su tuo pačiu ištiktuku be priešdėlio, pvz.: pabarkšt, patdukst; blinkt pablinkt, strik pastrik, šmakšt pasmakst. Tokie formantai aiškiai yra analoginiai, atsiradę darantis daugiau ištiktu- kų pagal tam tikrą pavyzdį. Ištiktukų mėgdžiojamoji reikšmė yra tas pama- as, kuris čia suponuoja analogišką darybą. Šie formantai jokiu būdu nėra štiktuko morfologiniai požymiai: jie nesusiję tarpusavyje, nesudaro sistemos r nereiškia jokių morfologinių kategorijų. Neturi jie ir darybinės reikšmės, aigi nėra darybos priemonė. Pridėjųs naują formantą ištiktuko reikšmė iš- ieka tapati. Dažnai vartojami ištiktukai su išvardytaisiais formantais ir be ų, ir jų reikšmė nesiskiria, plg.: šmakš ir šmakšt, takš ir takšt. | Kas kita, kai darantis ištiktukus panaudojami lietuvių kalbos ilgųjų ir trumpųjų balsių skirtumai, balsių kokybė, tam tikrų priebalsių fonetinės ypa- tybės, pvz., ištiktukai su trumpaisiais balsiais kartais žymi trumpo, neinten- syvaus veiksmo garsus, o ištiktukai su ilgaisiais balsiais — ilgo, intensyvaus veiksmo garsus (gribš ir grybš); ištiktukai su priešakinės eilės balsiais — aukš- esnio tono silpnesnius garsus, o su užpakalinės eilės balsiais — žemesnio tono garsus (din ir dan). Imitacinės kilmės taip pat yra ištiktukai su tam tikras Hfonetines ypatybes turinčiais priebalsiais, pvz.: cvinkt, džangt (žr. Jašinskaitė sintagmatinis) ! Dažnai nurodoma, kad semantiškai taip pat išskiriamas skaitvardis. Tai klasė Žodžių, kurie žymi daiktų skaičių bei kitas kvantitatyvines ypatybes. Tačiau skait- Vardziai iš kitų vardažodžių taip pat išsiskiria sintagminėmis (distribucinėmis) ypaty- emis. Pvz., daiktavardiškieji skaitvardžiai neprisijungia būdvardžių (pažyminių), 0 valdo daiktavardžių kilmininka (tūkstantis metų, trejetas arklių). Toks valdy- as būdingas tik nedidelei daiktavardžių daliai (būrys vaikų). Būdvardiškieji skait- Vardžiai eina pažyminiais, bet neprisijungia, kaip būdvardžiams būdinga, prieveiks- mių (plg.: labai geri vaikai, bet negalima *labai du vaikai). Skaitvardžiai taip pat turi skirtingų nuo kitų vardažodžių morfologinių (paradigminių) ypatybių. Antra Vertus, remiantis bendromis su daiktvardžiais bei būdvardžiais ypatybėmis, skait- Vardžiai, kaip ir įvardžiai, neretai laikomi daiktvardžių bei būdvardžių poklasiais (Lllep6a 1974 : 83, 85; IleurkosBerxunit 1956 : 154—155; Ilaos 1960 : 14; CaBuenxo 1968 : 187; Ky6paxosa 1978 : 45; Harris 1964 : 174 t.t.; Helbig 1977 : 107; Flamig 1977 : 47, 50). 45 1975 : 44—54). Tai visiškai suprantama, nes ištiktukai paprastai yra meg- džiojamieji žodžiai. Be to, reikšmės ir garsų fonetinių ypatybių ryšys nėra pastovus. Taigi ištiktukai neturi formalių klasifikacinių požymių, išsiskiria iš kitų žodžių grupių tik savo vaizduojamąja bei mėgdžiojamąja reikšme. 2.5. Ištiktukai netinka ir prie jaustulkų, su kuriais anksčiau buvo jungia- mi. :Jaustukai visose indoeuropiečių kalbose skiriasi nuo kitų klasių žodžių tuo, kad reiškia subjektyvius žmonių jausmus ar valios pareiškimus ir netu- ri įvardijamosios funkcijos. Jie yra artimi signalams, šūksniams, reiškian- tiems įvairiaprasmę jausminę kalbėtojo būseną. Su sakinio sudaromaisiais jaustukas jokių ryšių neturi. Tai savotiški intarpai bei prieduriai, jausmiš- kai nuspalvinantys sakinio mintį. Tuo tarpu ištiktukai paprastai reikšmiškai siejami sakinyje su veiksmažodžiais ir žymi tam tikrus objektyvius veiksmų atspalvius. Pagal ištiktukų atliekamą sakinyje diferencinę funkciją, kuri yra pagrin- dinis kriterijus skirti nekaitomas žodžių klases, mūsų supratimu, ištiktukai geriausiai dera prie dalelyčių. Šio straipsnio tikslas ir yra pamėginti tai įro- dyti. 3.1. Dalelytės turi įvairių reikšmių, bet šiems žodžiams bendra tai, kad jie, neidami sakinio sudaromaisiais, žymi kitų sakinio žodžių, žodžių gru- pių, sakinio dėmenų ar ištisų sakinių reikšminius, modalinius bei ekspresinius atspalvius. Dalelytės tarsi ne pačios disponuoja savo leksiniu krūviu, o perke- lia jį kitiems žodžiams, jų grupėms, atskiriems sakiniams juos tikslindamos, įvairiai modifikuodamos, pabrėždamos, net formuodamos bei nusakydamos tam tikrą sakinių rūšį ar emociškai juos nuspalvindamos. Tai ir yra dalelyčių diferencinė funkcija sakinyje, pagal kurią jos skirtinos atskira žodžių klase. 3.2. Atlikdamos bendrąją diferencinę funkciją sakinyje, dalelytės įgyja atskiruose kontkstuose įvairias konkrečiąsias reikšmes. Todėl dalelytes labai sunku klasifikuoti. Detali dalelyčių semantinė klasifikacija pateikta tritomėje "Lietuvių kalbos gramatikoje" (1971), šiek tiek skirtinga vienatomėje grama- tikoje rusų kalba (I'PSI 1985). Šiame straipsnyje pateikiama taip pat kiek kitokia dalelyčių klsifikacija ypač atsižvelgiant į jų kokrečiųjų reikšmių san- tykį su bendrąja diferencine funkcija. Pagal bendrosios diferencinės funkcijos konkrečiuosius realizavimo būdus galima skirti modifikuojamąsias, nusakomąsias ir ekspresines dalelytes. 1. Modifikuojamosios dalelytės 3.3. Šios dalelytės tikslina bei įvairiai modifikuoja žodžių, jų grupių ar sakinių reikšmes. Jas galima skirti į keletą grupių. a) Tikslinamosios: bemaž, beveik, dar, jau, ko(tik), kone, kuo(tik), kuone, mažne, pat, per, tik, vėl, vis(dar), vos ne, vos tik, pvz. T i k nenulékiau nuo vežimo Užp; Laukė, laukė, o tėvas vis negrįžta BsRP; Salty, gruode v 0 8 ne basą išvariau kumelaitės vaikyti... Krėv; Senis Gugis j a u nuo pat ryto Merkinėje Krėv. b) Išskiriamosios: bent, ypač, ir, kad ir, nė, nebent, net, nors, tik(tai), vien(tik), pvz.: I r aklai vištai grūdas pasitaiko PP; Jam nors kuolą ant galvos tašyk PP; Ypač gerai aš prisimenu Šmukštarą Vien; Iš viso mano lobio man 46 Gb ph Taa ms EE — TT liko tik akiniai Sruog. c) Nurodomosios: ana, antai, aure, šit, štai, tai, va. Jos visos įvardinės kilmės. Pvz.: A n a ten, ant kalnelio, mūsų trobos Al; Antai pažvelki! Tai Vilnius rūmais dunkso tarp kalnų plačiai Mair; — Imk, Augustinai, v a, užkąsi Vien. d) Netikrumo reikšmės bei lyginamosios: gal, lyg (kad, tartum, ir) kaip ir kažin, kažin ar, neva, rasi, tarytum, tarsi, tartum. Daugelis jų forma- liai sutampa su lyginamaisiais jungtukais (lyg, kaip ir, tarytum, tartum), bet nuo pastarųjų skiriasi savo suteikiamu reikšmės atspalviu: jos visada žymi netikr uma, abejojima tuo, kas lyginama. Pvz.: Jis lyg ir nezinors; Kažin arjis žino Kp; Gal jis ir nežino Skp; Vieta kaip i r žinoma Skp; Tartum miego noriu Plk; R a- si ir 4 mūsų langą įspįs saulė PP. Sakiniuose su klausiamąją intonacija kai kurios šių dalelyčių įgyja klau- siamąją reikšmę (kažin (ar), gal, rasi, tarsi, žr. §12 b). 2. Nusakomosios dalelytės 3.4. Šios dalelytės nusako sakinių rūšį sakytojo atžvilgiu (konstatuoja- mieji, klausiamieji, skatinamieji sakiniai) arba žymi sakinių ribas, jų pradžią tekste. Pagal sakiniams suteikiamas konkrečiąsias reikšmes šių dalelyčių ski- riamos 4 grupės. a) Tvirtinamosios, su kuriomis sudaromi konstatuojamieji sakiniai: tei- giamieji arba neigiamieji. Teigiamuosiuose sakiniuose eina teigiamosios, o neigiamuosiuose — neigiamosios dalelytės. Teigiamosios: taip, taigi. Jos tvirtina, kas sakinyje teigiama, pvz.: Tamsia esi lenkas? — T a i p, lenkas Vien. Šios dalelytės dažnai atstoja pačius sakinius ir eina jų ekvivalentais. Tai atsitinka todėl, kad tikrieji saki- nio sudaromieji, aiškūs iš konteksto, nebesakomi, išleidžiami, ir teigiamosios dalelytės; tvirtinančios šių sudaromųjų reikšmę, perima jų funkciją — joms tenka atstovauti visam sakiniui, pvz.: — Ar sulaukė, ko norėjo, eglutė? — T a i p! (sulaukė) Balč; — Viešai taip šneka? — Taigi (šneka) Marc. Neigiamosios ne, nė, nebe, nei. Jų vartosena platesnė negu teigiamų- jų dalelyčių. Dalelytė ne tvirtina sakinio neigimą ir, kaip ir dalelytė tai, dažnai atstoja sakinį bei eina jo ekvivalentu (kai tikrasis sakinio sudaroma- sis, suvokiamas iš konteksto, praleidžiamas), pvz.: — Nepažėjo? — užklausė motina. — N e (neparėjo), — atsakė Marytė LzP. Be to, dalelytė ne, taip pat kitos neigiamosios dalelytės yra vartojamos prieš atskirus žodžius bei jų grupes tų žodžių reikšmei neigti kaip modifikuo- jamosios dalelytės. Jos tada eina tiek neigiamuosiuose, tiek teigiamuosiuose sakiniuose, nes dažnai yra nesusijusios su sakinio neigimu, pvz.: Juk ne dešimtį sūnų turi, o tik vieną... Krév; Ne šiandien, ne vakar, bet senose gadynėse buvo karalius BsRR; Jau ne b e kartą Brisiy pajautos apgauna Bil; Danguje n é mažiausio balto debesėlio Bil. Neigiamosios dalelytės ne, nebe taip pat dažnai turi žodžių sudaromąją funkciją — eina priešdėliais ir pakeičia teigiamąją žodžio reikšmę neigiamą- ja, pvz.: dirba — nedirba, nebedirba, laimė — nelaimė, didelis — nedidelis, jaunas — nejaunas, nebejaunas, daug — nedaug, nebedaug. 47 b) Klausiamosios: ar, argi, ar ne, ar taip, be, bene, gal(gi), gal ne, ką, kažin, kažin ar, ko, negi, nejau(gi), rasi, tarsi. Šios dalelytės padeda formuoti klausimą, t.y. su jomis sudaromi klausiamieji sakiniai. Klausimą formuojan- čios dalelytės paprastai eina pradžioje sakinio ar dėmens, kuris ištariamas klausiamąja intonacija, pvz.: ; Ar teisybę sako? Myk-Put; Bene tėvas už ką pėrė? Žem; Eik vidun, negi suėsim? Krėv. Dalelytės gal(gi), kažin, kažin ar, rasi, tarsi kartu su klausiamąja funkcija išlaiko ir netikrumo reikšmę, pvz.: Tai gal svečių laukiate? Paukst; K a Zin ar karvė gert nori? Grz; Tarsi negausiu jaunesnio? Žem. Plg. atitinkamas dalelytes, turinčias tik netikrumo reikšmę ir ištariamas be klausiamosios intonacijos, $3.3 d. Dalelytės (ar)ne, (ar)taip, (ar)ką, gal ne, ištariamos klausiamąja intona- cija gale sakinio, sustiprina klausimą, į kurį laukiamas patvirtinantis atsaky- mas, pvz.: Vakaras buvo nieko sau, a r n e? Saj; Ar eisi namo, k a? rs. Klausiamosios dalelytės argi, negi, nejaugi, gal, kažin (pastarosios dvi kartu reiškia ir netikrumą), kaip ir tvirtinamosios, atlieka sakinio ekvivalento funkciją, kai iš konteksto aiškūs tikrieji sakinio sudaromieji, pvz.: — Sako, jis išvažiavo. — Ar gi? (Negi? Nejaugi? Gal?) (išvažiavo) rš. Dalelytės ar, argi, bene, vartojamos sakiniuose be klausiamosios intonaci- jos, suteikia sakiniui priešingą reikšmę: teigimui neigimo ir atvirkščiai — nei- gimui teigimo, pvz.: Ar vienas šuo su uodega! Jabl (ne vienas); Bene jis supranta! rs (nesupranta). c) Skatinamosios, suteikiančios sakiniui (kartu su kitomis formomis) ska- tinamąją reikšmę. Pagal skirtingus reikšmės atspalvius šias dalelytes galima skirti į dvi grupes: geidžiamąsias: kad, te, tegu(l), ir raginamasias: še, te, tekit, nagi, pvz.: Kad tik ką bloga tau nepadarytų! Sruog; T e g ul ponas užmoka mum už darbą Myk-Put; Še, imk sau Lnkv; Tinginy, te (imk) kiaušinį! PP; Nagi pasakok, kaip ten buvo rš. Skatinamosios dalelytės tegu(l), nagi taip pat gali eiti sakinių bei dėmenų ekvivalentais, pvz.: Kad jam patinka — tegul saū(daro, ima, eina) Simon. d) Pradedamosios: na, nu, tai. Šios dalelytės žymi sakinio bei didesnės teksto atkarpos, vieningos pagal mintį, pradžią. Jos dažniausiai vartojamos šnekamojoje kalboje bei ją perteikiančioje grožinėje literatūroje. Be nurody- tųjų pradedamųjų dalelyčių, dažni jų kompleksai iš dviejų bei kelių dalelyčių ar dalelyčių su joms artimais prieveiksmiais: na(nu) ir, na jau, na tai, na čia gi, na jau ir, na tai ir, na tai dabar, na tai jau, na ar tai jau, na čia tai jau, na jau dabar tai, tai dabar, tai ir, tai jau, tai šit(štai), tai tik, tai va, tai visgi, tai čia ir, tai jau čia, tai štai ir, čia tai jau, taigi tatai, va jau, va jau ir, va tai jau. Šios dalelytės iki šiol į dalelyčių klasifikaciją nebuvo įtrauktos. Tačiau jų fukcija tokia pat — nusakomoji. Pradedamosios dalelytės bei jų 48 kompleksai padeda skaidyti tekstą į dalis, atskirus sakinius ir kartu jungia eksto vienetus (sakinius) į visumą. Jomis lyg ir patogiau pradėti naują min- „tį, sakinį, kalbą dialoguose, kreipiantis į ką arba nekategoriškai atsakant į klausimus. Pvz.: N a, motin, vėl pragyvenova metelius LzP; — Aš pirmas josiu! — praniur- ėjo vilkas. — N a, tu! — sutiko lapė Piet; T a i sveikas, svaini (pripylus stiklus)! Sruog; — T ai šiandien vaikščioti nė nesirengi? — Sakau gi. — I" a i sudiev Paukšt; Neklausė. N a ir apsirgo Simon; Na“ čia tai au tu perdedi Myk-Put; Na jau dabar tai tas ponas nebežino, ką do ytSlan; T ai ir gerai, jog aš pas Akmenuką nepatekau Piet; — Bet npyniai taip kvepia. — Tai jau kvepia Paukst; Taigi tatai plepu plepu Zem. Kaip kitos sakinį nusakančios, taip ir pradedamosios dalelytės eina saki- nių ekvivalentais, kai iš konteksto aiškus teiginys ir nebenorima jo kartoti. VZ.: — A jau! būčiau pamilzusi ir pati... — Na jau! (būtum pamilzusi). ei tu pajėgi, nei kg SRag; — Koks nors žmogus pasigéres grįžta namo, o jreiciausiai Jurgéla. — Tai j a uw! — neidsitikinéiai pritarė Elzė (tikrai urgéla grįžta) Piet. Pradedamosios dalelytės taip pat vartojamos su sakinio ekvivalentais einan- iomis tvirtinamosiomis bei klausiamosiomis dalelytémis. Pvz.: — Vadinasi, ateinantį pavasarį gimnazija ir baigta. — Tai jau a ip Paukšt; — Ar negįžti atgal? — paklausė Jurgis. — T ai ne! — atvertė "brolis Piet; — O meluoti nenorite? — Tai jau gal ne Paukšt; Tai a? Girdėjau, kad jau tėvas į seminariją rengiasi vežti? rs. 3. Ekspresinės dalelytės 3.5. Vienos šių dalelyčių pabrėžia žodžių, jų grupių bei sakinių reikšmes, intensyvumą, o kitos — emociškai jas nuspalvina. a) Pabrėžiamosios: gi, ir, juk, kad, kaip, tai, tik, štai, šit, va, pvz.: Ir buvo gi ta liga baisiai ilga Vaizg; J u k nieko bloga neatsi- „tiko Bil; Negaliu suprasti, dėl ko manęs bitės nemėgsta. Štai ir vakar kad kirto viena! Myk-Put; V a pasakos, va gandinimai iš kur kyla Slan; I' a i išsitaisė arklys (tapo geresnis) Skp; K a d jis tave keikia, a d keikia už mišką!.. Žem; Vienas k a i p griebė ant šakės, aip ėmė su ta kratyti! BsRP; Vaikai tik šoko, tik lakstė Balč. Šios dalelytės taip pat turi kitokiame kontekste kitokias reikšmes (šit, štai, va — nurodomąją, tai — pradedamąją, tik — išskiriamąją, kad — skatinamąją, aip — netikrumo lyginamąją). b) Emocinės: 0, oi, vai, vei, ėgi, ogi, ugi, pvz.: O vei irjų lėlės... klykia nešvankiai Don; Kas tave, vaikel, išmokė teip "gražiai austi? — O gi aš pati Slan. Šios dalelytės yra artimos jaustukams. 4. Vaizduojamosios bei imituojamosios dalelytės 3.6. Šią dalelyčių grupę sudarytų ištiktukai. Pagal diferencinę funkciją akinyje vaizduojamieji bei imituojamieji žodžiai nesiskiria nuo kitų dalelyčių: Jie neina sakinio sudaromaisiais ir savaip modifikuoja bei pabrėžia veiksma- Žodžių, prieš kuriuos paprastai eina sakinyje, reiškiamus veiksmus, išryškina 49 jų sukeliamus vaizdus bei garsus. Taigi šie žodžiai, kaip ir kitos dalelytės, perkelia savo semantinį krūvį kitų žodžių (veiksmažodžių) reikšmėms nu- spalvinti. Vienintelis vaizduojamųjų bei imituojamyjy žodžių skirtumas nuo kitų dalelyčių — kad jie paprastai eina prie veiksmažodžių, t.y. turi apibrėž- tą vartoseną. Antra vertus, šia vartosena ir galima paaiškinti jų specifinę vaizduojamąją bei imituojamąją reikšmę, t.y. jie pabrėžia bei iškelia būtent veiksmažodžių reiškiamo veiksmo pobūdį. Nagrinėjamieji žodžiai dažniausiai eina prie tokių veiksmažodžių, kurie reiškia dinaminius (ėjimo, metimo, kirtimo) bei staigius veiksmus, taip pat veiksmus, susijusius su gyvūnų, gamtos reiškinių, įvairių prietaisų sukeliamais garsais. Prieš šiuos veiksmažodžius einantys minimieji žodžiai paryškina bei patikslina veikmų sukeliamus vaizdus bei garsus. Pvz.: Virrr ka mové pelė į urvą Vvr; D Z Zz pradėjo tekėti vanduo Rm; Na, mergelės, dabar v e v e padainuokit! Val; Dzinnn. dz z... d zin nn — be paliovos skambėjo telefonas Vien. Dažnai šios rūšies žodžiai vartojami du tris kartus pakartoti vaizduoja- mųjų bei mėgdžiojamųjų garsų ar vaizdų įspūdžiui sustiprinti bei paryškinti, pvz.: Kurni kurni bėga šunelis St; Vis širdis dukt dukt plaka Rd; Dan dan dan skamba varpas Kp; Tėvas su gimine brinkt brinkt metė pinigus į lėkštę Val; Gurkšt gurkšt gerai privalgėm Val. Kitos dalelytės (paprastai modifikuojamosios) taip pat kartojamos dėl reikšmės intensyvumo: dar dar, jau jau, tik tik, vos vos, pvz.: Tik tik užsirita ant lovos ir ilgai nemiega Bil; Juk jinai jas vo s v 0 8 primato Simon. Kartais skiriasi kartojamieji žodžiai atskirais garsais dėl to paties tiks- lo — aiškiau išreikšti mėgdžiojamus garsus bei vaizdus, pvz.: Dziun dzavp! — suzvembė kulka Vien; Motoras tik žlekt plekštirsugedo Mlt; Džingt brinkt ir apsidirbome su ponu LzP. Gana dažnai prie šios rūšies žodelių dar yra kitų dalelyčių: ir, kad bei kt. — veiksmo staigumui bei intensyvumui pabrėžti, pvz.: Varlės padrumst padrumst ir sušoko į vandenį Skr; Tarrr griausmas kad suterškė Ds; Žmonės nuo šalčio susitraukę, ku is kuis kuis kad bėga Kair. Vaizduojamieji bei imituojamieji žodeliai savo akustine išraiška kartais su- tampa ar yra panašūs į veiksmažodžius, kuriuos tie žodeliai modifikuoja bei pabrėžia. Tokiais atvejais jos beveik atstoja tuos veiksmažodžius. Pvz.: Vaikai kurny kurny ir nukurnėjo Uzp; Brazdu br az du kažkas uz sienos nubrazdéjo Rm; Ci uz 7 kad éiauzia Griz; Ku ku ku kukena ežys Ds. | Vaizduodami bei imituodami veiksmažodžio reiškiamus veiksmus šios rū- šies žodeliai neretai pavaduoja pačius veiksmažodžius, eina jų ekvivalentais. Veiksmažodis tokiais atvejais suvokiamas iš konteksto, o nagrinėjamojo ti- po žodeliai užima predikato poziciją (plg. nusakomųjų dalelyčių atitinkamą funkciją §3.4). Pvz.: 50 Tik bab apt (bumbtelėjo) iš karto du obuoliai ant žemės Grž; S lkine du k st (dūrė) į pašonę Gs; Diedas dr a k (šveitė) bobai pagaliu er galvą Prog; Kažin kas uz gryčios brazdwu br azdu (brazda) Srv. Kartais istiktukai, kaip ir jaustukai ar kai kurios dalelytės, pavartojamos ardazodZziy pozicijoje kaip ju pakaitalai. Tokiai atvejais Sie žodžiai turi pri- ėtinį stilistinį atspalvį, pvz.: | Jis man atrodo k wešt Skr; Dabarjau tau bus ša bast su ganyklomis al; Dirbo dirbo ir padirbo šnipšt An; Ten ir merga šakar m a- a r KlvrZ. Plg. jaustukus: Jis žmogus — tai aj ajai: sunku kitą tokį asti LK 7; Išmintingai mergai čia kąsnis oi oi oi... Žem; dalelytę: Tie atai — bet (prasti) šnek. 3.7. Kaip rodo nagrinėtoji medžiaga, ištiktukai pagal savo diferencinę unkciją sakinyje — nukreipti savo leksinį krūvį veiksmažodžio reiškiamam eiksmui nuspalvinti — iš esmės nesiskiria nuo kitų dalelyčių ir laikytini jų ogrupiu, o ne atskira specifine lietuvių kalbos žodžių klase. Semantiniu po- iūriu šie žodžiai turi ir modifikuojamųjų, ir ekspresinių dalelyčių bruožų: e savaip modifikuoja ir kartu p. brėžia tam tikrų veiksmažodžių reiškiamo eiksmo pobūdį — mėgdžiodami bei vaizduodami atitinkamo veiksmo suke- amą vaizdą bei garsą. Taigi gramatikose šiuos žodžius būtų geriausia aptarti rie dalelyčių kaip atskirą jų pogrupį. 4. Panašiai kaip ištiktukus prie dalelyčių galima būtų skirti ir vadina- uosius būdinius su formantu -e. Tai sustabarėjusios veiksmažodžių formos vartojamos tik prie tos pacios šaknies veiksmažodžių: bėgte bėgo, meste etė, klykte klykė, plg. vaizduojamąsias bei imituojamąsias dalelytes: bumt mt bumsėjo (žr. §3.6). Kaip ir vaizduojamosios bei imituojamosios dalely- es šie žodžiai taip pat neina atskiru sakinio sudaromuoju elementu, paprastai do ne veiksmo aplinkybe, o tik sustiprina bei savaip nuspalvina veiksmažo- žiu reiškiamo veiksmo pobūdį, rodo jo intensyvumą. Senė džiaugte džiaugėsi, kad sūnus savo išdaigas jau pamiršo Krėv; araliaus ūkis pr a § y t e prašosi daugiau pastebimas už kitus Simon; yrai lyg ir pažadėjo kunigui, bet nei m an yt e nemanė važiuoti gydytojo rėv. Tam tikras kontekstas kartais lyg ir suponuoja šių žodžių aplinkybinę ikšmę, pvz.: Skylių negresiu, d e gin te prasideginsiu Kp; Et, ne §te kiek ten arsinesa Zem. Taigi pagal savo diferencinę funkciją sakinyje sie zodziai taip pat priklauso rie dalelyčių klasės (galima būtų skirti prie ekspresinių pabrėžiamųjų dale- čių, žr. §3.5 a). Jie nėra labai darūs, dėl savo pastovios vartosenos prie tos ačios šaknies veiksmažodžių linkę stabarėti. Žodžiai su priesaga -tinai, vartojami su skirtingos šaknies veiksmažodžiais turintys aplinkybės funkciją, laikytini prieveiksmiais, pvz.: Pirko lentą šsimokėtinai šnek. Tačiau pastarosios darybos žodžiai, einantys tos pačios šaknies veiksmažodžiais, turi ne aplinkybės (prieveiksmio), bet brėžiamąją (dalelytės) funkciją, pvz.: Jo tėvą tuokart me lstin ai išmeldė vykti drauge Simon; Jis dabar li gulėtinai (nebesikelia) Pc. 51 5. Priskyrus ištiktukus ir atitinkamus būdinius prie dalelyčių, kiek prasi- plėstų dalelyčių klasė, bet tai nekeistų dalelytės išskyrimo pagrindinio krite- rijaus — diferencinės jų funkcijos sakinyje. Priešingai, dalelytė įgautų dides- nį apibrėžtumą tarp kitų nekaitomųjų žodžių klasių (jungtuko, prielinksnio, jaustuko), išskiriamų pagal to paties lygmens (sintagminio plano) diferencines funkcijas. Lietuvių kalbos gramatikose nebeliktų "specifinių" žodžių klasių, kurios neišskiriamos kitų ide. kalbų gramatikose. Literatūra 1. Fla mig W. Zur grammatischen Klassifizierung des Wortbestandes im Deutschen. — In: Linguistische Studien/ Herausgeg. von G.Helbig. Leipzig, 1977, S. 39-52. 2. Fries Ch.C. The Structure of English. London, 1951. 3. Harris Z.S. Co-occurrence and Transformation in Linguistic Structu- re. — In: The Structure of Language/ Ed. J.A.Fodor, J.J.Katz. New Jersey, 1964, . 155-210. P 4. Helbig G. Zu einigen Problemen der Wortartklassifizierung im Deutschen. — In: Linguistische Studien. Leipzig, 1977, S. 90-118. 5. [Jablonskis J] P.Kriaušaitis ir Rygiškių Jonas. Lietuvių kalbos gramatika. V., 1918. 6. (Jablonskis J] Rygiškių Jono Lietuvių kalbos gramatika. 2 leid. K.—V., 1922. 7T.Jablonskis J. Rinktiniai raštai / Sudarė J.Palionis. T. 1. V., 1957. 8. Jakaitienė E,Laigonaitée A,Paulauskiene A. Lietuvių kalbos morfologija. V., 1976. 9. Jašinskaite I. Lietuvių kalbos ištiktukai. V., 1975. 10. Labutis V. Dabartinės lietuvių kalbos dalelytes (kand. dis.). V., 1965. 11. Lyons J. Introduction to Theoretical Linguistics. Cambridge, 1968. 12. LKG — Lietuvių kalbos gramatika / Vyr. red. K.Ulvydas. T. 2. V., 1971. 13. Miežinis M. Lietuviszka gramatika. Tilžė, 1886. 14. Schleicher A. Littauische Grammatik. Prag, 1856. v 15. Valeckieneé A. Lietuvių kalbos gramatinė sistema. Giminės kategorija. ., 1984. 16. Ziugzda J. Lietuvių kalbos gramatika. Kaunas, 1961. 17. TJISA — I'pammaTHuka nuToBcKoro sasika/ In. pen.B.Am6paszac. B., 1985. 18. Ky6pakxosa E.C. YacTH peur B OHOMACHOJIOTHYECKOM OCBEINLEHHH. Mocxrsa, 1978. 19. Kysnunenos ILC. O npuuunax usyyeuus rpaMMaTHKH. Mocksa, 1961. 200 My xu «= A.M. YacTH peuxn H CHHTAKCHYECKHEe enHuHHHLEI. — B kH.: Bon- pocsl TeopuH yacTe#t peun. Jleauurpan, 1968. 21. Ila x o B M.B. O yacTax peuu B pycckoMm s35IKe. — Hayy. moxa. BBINI. wk. Punon. Hayku. Ned. 1960, c. 3-14. . 22. Il em x o B cr uit A.M. Pyccrkuit CHHTAKCHC B HAYYHOM OCBELEeHHH. Mocxrsa, 1956. 23. Ca Bu enxrro AH. YacTu peum Kak rpaAMMATHYECKHE H JIEKCHKO- I'paM- MATHYECKHe KJIACCHI CJIOB B HH)LOE6BpONnNeficKHX a35IKAX. — B KkH.: Boripocki TEOpHH yacTeft peux. Jleaunrpan, 1968, c. 185- 190. ; 24. Cre6nuun-Kamencku#t MU. K sonpocy o uacrax peur. — BecTH. Jleuunrpanck. yxu-Ta. Cep. o6mecTs. nayx. Ne6. 1954, c. 147- 157. hi [lle p6a J.B. A3srkoBas cHCTeMAa H peuyeBas NesiTeNbHOCTh. Jlenuurpan, 52 THE STATUS OF THE ONOMATOPOEIC INTERJECTIONS IN THE SYSTEM OF THE WORD-CLASSES Summary In the most latest grammars of the Lithuanian language onomatopoeic interjec- ions (strykt, pokšt) are considered to be a separate word-class. The author analyses he functions of the onomatopoeic interjections and concludes that these words have o status of the separate word-class. They form one of the semantic groups in the ord-class of the particles. The so-called ”budiniai” (bégté bėgo) with the formant -te can be enclosed into he worc class of the particles too. They express no adverbial modifiers, but em- hasize the action, expressed by the verb. 53