Ištiktukų ir būdinių vieta žodžių klasių sistemoje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIII (1995) GRAMATIKA IR LEKSIKOLOGIJA ADELĖ VALECKIENĖ IŠTIKTUKŲ IR BŪDINIŲ VIETA ŽODŽIŲ KLASIŲ SISTEMOJE 1.1. Ilgą laiką lietuvių kalbos gramatikose dalelytė ir ištiktukas nebuvo skiriami atskiromis žodžių klasėmis. Dalelytės, anksčiau aptariamos prie prieveiksmių, atskira žodžių klase pirmą kartą buvo pateiktos tritomėje ”Lietuvių kalbos gramatikoje” (aut. V.Labutis, LKG 1971 : 543–576). Šią naują žodžių klasę pamatuotai išskyrė ir detaliai aprašė B.Labutis savo kand. disertacijoje ”Dabartinės lietuvių kalbos dalelytės” (1965). Ištiktukų terminą sukūrė J.Jablonskis. Tačiau atskira žodžių klase J.Jablonskis ištiktukų neskyrė. Jie aptariami prie jaustukų (Jablonskis 1918; 1922). J.Jablonskio 1901 m. Gramatikoje ištiktukai vadinami garsažodžiais (Jablonskis 1957 : 158). Pirmosiose lietuvių kalbos gramatikose šios rūšies žodžiai taip pat paprastai buvo minimi prie jaustukų (Schleicher 1856 : 338; Miežinis 1886 : 51). Ištiktukas atskira žodžių klase buvo išskirtas mokyklinėje J.Žiugždos gramatikoje (1961 : 221). Ši gramatika yra J.Jablonskio gramatikų perdirbinys ir, matyt, buvo neatsargiai remiamasi J.Jablonskio vartojamu atskiru ištiktukų terminu. Pirmą kartą ištiktukas plačiai aprašytas tritomėje ”Lietuvių kalbos gramatikoje” (aut. I.Jašinskaitė, LKG 1971 : 734–746). Jis čia taip pat skiriamas atskira žodžių klase. Be to, I.Jašinskaitės yra išleista atskira knygelė apie ištiktukus, kur aptariamos formaliosios, semantinės ir sintaksinės ištiktukų ypatybės, pabrėžiama, kad ši žodžių klasė yra lietuvių kalbos specifika ir ”iš visų indoeuropiečių kalbų tik lietuvių kalboje ištiktukai išskiriami atskira kalbos dalimi” (žr. Jašinskaitė 1975 : 12). Vėlesniosios lietuvių kalbos gramatikos, kurios remiasi tritome ”Lietuvių kalbos gramatika”, taip pat pateikia ištiktuką kaip atskirą žodžių klasę (žr. Jakaitienė, Laigonaitė, Paulauskienė 1976 : 247– 251; ГЛЯ 1985 : 73–76, 406–414). 1.2. Ištiktukais laikomi žodžiai, kurie vaizduoja ar imituoja veiksmų garsus bei vaizdus, pvz.: būbt, šast, trākšt. Jie paprastai eina prieš veiksmažodžius ir suteikia kalbai gyvumo, vaizdingumo. Ypač dažnai ištiktukai vartojami gyvojoje kalboje vaizdingai nusakant veiksmų pobūdį. Kad ištiktukai dėl savo vaizduojamosios reikšmės sudaro specifinę lietuvių kalbos žodžių grupę, niekam abejonių nekyla, bet ar dėl to ją skirtina gramatikose atskira žodžių klase (kalbos dalimi), tenka labai abejoti. 2.1. Žodžių klasės (kalbos dalys) gramatikose paprastai skiriamos remiantis trim kriterijais: sintaksiniu, morfologiniu ir semantiniu. Daug jau yra ra- 43 syta, kad gramatinė žodžių klasių klasifikacija nėra vieninga ir logiška: vienos žodžių klasės skiriamos pagal vienus kriterijus, o kitos — pagal kitus (Fries 1951 : 65—69; Lyons 1968 : 317 t.t.; Стеблик-Каменский 1954 : 147—157; Кузнецов 1961 : 56). Tačiau be žodžių klasių neapsieina ir modernios įvairių kalbų gramatikos, nes tokios žodžių grupės egzistuoja kalboje ir pasižymi savitomis žodžių jungimosi, įvairių morfologinių formų parinkimo bei semantinės funkcijos realizavimo ypatybėmis. Pastaruoju metu siekiama žodžių klasių skyrimą remti vieningesniais kriterijais (žr. plačiau Valeckienė 1984 : 188 t.t.). 2.2. Lietuvių kalboje yra ryški riba tarp kaitomųjų ir nekaitomųjų žodžių klasių. Kaitomieji žodžiai turi tam tikrų morfologinių kategorijų ir įvairių formų joms realizuoti. Santykiaujančios tų pačių žodžių formos sudaro atskirus morfologinių kategorijų posistemius. (Lietuvių kalboje prieveiksmis skiriamas prie kaitomųjų žodžių klasių, nes turi laipsnio kategorijos specialias formas). Nekaitomieji žodžiai morfologinių kategorijų neturi ir todėl funkcionuoja kalboje tik viena forma (neskaitant variantų). Prie nekaitomųjų žodžių klasių (jungtukas, prielinksnis, dalelytė, jaustukas) pritampa ir ištiktukas. Nekaitomieji žodžiai neina sakinio sudaromaisiais elementais (sakinio dalimis). Todėl jie šiuo atžvilgiu priartėja prie morfemų statuso ir kai kurių autorių nelaikomi atskiromis žodžių klasėmis (Мухин 1968 : 176; Савченко 1968 : 187) arba, skirtingai nuo tikrųjų žodžių klasių (daiktavardžio, veiksmažodžio, būdvardžio, prieveiksmio), apibūdinami kaip tam tikros funkcinės žodžių grupės (Fries 1951 : 72—109). Dažnai nekaitomųjų žodžių klasės vadinamos nesavarankiškomis, nepilnareikšmėmis, tarnybinėmis priešinant jas savarankiškoms, pilnareikšmėms ir kartu suponuojant lyg ir mažesnę jų svarbą bei vaidmenį kalboje. Iš tikrųjų nekaitomųjų žodžių klasės dėl savo specialios diferencinės funkcijos sakinyje yra ne mažiau svarbios kaip vadinamosios savarankiškos (pilnareikšmės) žodžių klasės. Be prielinksnio, dažnai ir be jungtuko visiškai negalima išsiversti kalboje. Svarbią funkciją sakinyje taip pat turi dalelytės ir jaustukai. 2.3. Nekaitomųjų žodžių klasių išskyrimo kriterijus yra jų specifinė, diferencinė funkcija sakinyje, t.y. kokiu būdu ir neidami sakinio sudaromaisiais elementais šio tipo žodžiai padeda atlikti sakiniui komunikacinį vaidmenį. Jungtukai jungia žodžius, žodžių grupes bei sakinių dėmenis ir reiškia jų santykius (vienalaikiškumo, priešinimo, išskyrimo, sąlygos ir pan.). Prielinksnis vienas neina sakinio sudaromaisiais, bet prisijungia linksnius ir sudaro su jais prielinksnines konstrukcijas, kurios eina sakinio sudaromaisiais ir paprastai turi aplinkybių reikšmių (prielinksnis šiose konstrukcijose atlieka pagrindinį — organizuojamąjį vaidmenį ir lemia linksnio formą). Dalelytės taip pat neina sakinio sudaromaisiais, bet modifikuoja, tikslina žodžius bei pabrėžia jų reikšmes. Pagal sakinyje atliekamą diferencinę funkciją, turinčią komunikacinę reikšmę, nekaitomųjų žodžių klasės iš esmės nesiskiria nuo kaitomųjų (pilnareikšmių) žodžių klasių; nekaitomieji žodžiai taip pat atlieka sakinyje 44 diferencinę, tik kitokio pobūdžio funkciją. Žodžiu, sintaksinis (sintagmatinis) kriterijus apima visas įprastines žodžių klases. 2.4. Ištiktukas lietuvių kalbos gramatikose yra išskirtas pagal semantinį arba tiksliau — leksinį kriterijų. Jis apibrėžiamas kaip klasė žodžių, kurie vaizduoja bei imituoja veiksmų garsus ar vaizdus1. Be abejo, toks kriterijus nėra pakankamas išskirti naujai žodžių klasei. Dėl to ieškoma formalių, „morfologinių“ priemonių, kurios sustiprintų ištiktuko skyrimą atskira žodžių klase (žr. Jašinskaitė, LKG 1971 : 734; Oginskienė ГЛЯ 1985 : 406). Kaip tokios priemonės paprastai nurodomi ištiktukams būdingi galiniai formantai: a) - (dažniausiai): kàpt, krėst, krùst, šàst, sliùkšt; b) -s, -š: bàks, kìls, klibìnkš, pýkš; c) -i, -y; -u, -ū: braškì, brazdý, šlamù, girgždù; d) -(i)à: klebetái, lapatái, makalái. Nemažai daliai ištiktukų būdingas priešdėlis pa-, ypač vartojant juos kartu su tuo pačiu ištiktuku be priešdėlio, pvz.: pabaškšt, pataūkšt; blinkt pablínkt, strik pastrik, šmákšt pašmákšt. Tokie formantai aiškiai yra analoginiai, atsiradę darantis daugiau ištiktukų pagal tam tikrą pavyzdį. Ištiktukų mėgdžiojamoji reikšmė yra tas pamatas, kuris čia suponuoja analogišką darybą. Šie formantai jokiu būdu nėra ištiktuko morfologiniai požymiai: jie nesusiję tarpusavyje, nesudaro sistemos ir nereiškia jokių morfologinių kategorijų. Neturi jie ir darybinės reikšmės, taigi nėra darybos priemonė. Pridėjus naują formantą ištiktuko reikšmė išlieka ta pati. Dažnai vartojami ištiktukai su išvardytaisiais formantais ir be jų, ir jų reikšmė nesiskiria, plg.: šmákš ir šmákšt, tàkš ir tàkšt. Kas kita, kai darantis ištiktukus panaudojami lietuvių kalbos ilgųjų ir trumpųjų balsių skirtumai, balsių kokybė, tam tikrų priebalsių fonetinės ypatybės, pvz., ištiktukai su trumpaisiais balsiais kartais žymi trumpą, neintensyvaus veiksmo garsus, o ištiktukai su ilgaisiais balsiais — ilgo, intensyvaus veiksmo garsus (grìbš ir grýbš); ištiktukai su priešakinės eilės balsiais — aukštesnio tono silpnesnius garsus, o su užpakalinės eilės balsiais — žemesnio tono garsus (din ir dan). Imitacinės kilmės taip pat yra ištiktukai su tam tikras fonetines ypatybes turinčiais priebalsiais, pvz.: cvìnkt, džaṅgt (žr. Jašinskaitė 1 Dažnai nurodoma, kad semantiškai taip pat išskiriamas skaitvardis. Tai klasė žodžių, kurie žymi daiktų skaičių bei kitas kvantitatyvines ypatybes. Tačiau skaitvardžiai iš kitų vardažodžių taip pat išsiskiria sintagminėmis (distribucinėmis) ypatybėmis. Pvz., daiktavardiškieji skaitvardžiai neprisijungia būdvardžių (pažyminių), o valdo daiktavardžių kilmininką (tūkstantis metų, trejetas arklių). Toks valdymas būdingas tik nedidelei daiktavardžių daliai (būrys vaikų). Būdvardiskieji skaitvardžiai eina pažyminiais, bet neprisijungia, kaip būdvardžiams būdinga, prieveiksmių (plg.: labai geri vaikai, bet negalima *labai du vaikai). Skaitvardžiai taip pat turi skirtingų nuo kitų vardažodžių morfologinių (paradigminių) ypatybių. Antra vertus, remiantis bendromis su daiktavardžiais bei būdvardžiais ypatybėmis, skaitvardžiai, kaip ir įvardžiai, neretai laikomi daiktavardžių bei būdvardžių poklasiais (Щерба 1974 : 83, 85; Пешковский 1956 : 154—155; Панов 1960 : 14; Савченко 1968 : 187; Кубрякова 1978 : 45; Harris 1964 : 174 t.t.; Helbig 1977 : 107; Flämig 1977 : 47, 50). 45 1975 : 44—54). Tai visiškai suprantama, nes ištiktukai paprastai yra mėgdžiojamieji žodžiai. Be to, reikšmės ir garsų fonetinių ypatybių ryšys nėra pastovus. Taigi ištiktukai neturi formalių klasifikacinių požymių, išsiskiria iš kitų žodžių grupių tik savo vaizduojamąja bei mėgdžiojamąja reikšme. 2.5. Ištiktukai netinka ir prie jaustukų, su kuriais anksčiau buvo jungiami. Jaustukai visose indoeuropiečių kalbose skiriasi nuo kitų klasių žodžių tuo, kad reiškia subjektyvius žmonių jausmus ar valios pareiškimus ir neturi įvardijamosios funkcijos. Jie yra artimi signalams, šūksniams, reiškiantiems įvairiaprasmę jausminę kalbėtojo būseną. Su sakinio sudaromaisiais jaustukas jokių ryšių neturi. Tai savotiški intarpai bei prieduriai, jausmiškai nuspalvinantys sakinio mintį. Tuo tarpu ištiktukai paprastai reikšmiškai siejami sakinyje su veiksmažodžiais ir žymi tam tikrus objektyvius veiksmų atspalvius. Pagal ištiktukų atliekamą sakinyje diferencialinę funkciją, kuri yra pagrindinis kriterijus skirti nekaitomas žodžių klases, mūsų supratimu, ištiktukai geriausiai dera prie dalelyčių. Šio straipsnio tikslas ir yra pamėginti tai įrodyti. 3.1. Dalelytės turi įvairių reikšmių, bet šiems žodžiams bendra tai, kad jie, neidami sakinio sudaromaisiais, žymi k i t ų sakinio žodžių, žodžių grupių, sakinio dėmenų ar ištisų sakinių reikšminius, modalinius bei ekspresinius atspalvius. Dalelytės tarsi ne pačios disponuoja savo leksiniu krūviu, o perkelia jį kitiems žodžiams, jų grupėms, atskiriems sakiniams juos tikslindamos, įvairiai modifikuodamos, pabrėždamos, net formuodamos bei nusakydamos tam tikrą sakinių rūšį ar emociškai juos nuspalvindamos. Tai ir yra dalelyčių diferencinė funkcija sakinyje, pagal kurią jos skirtinos atskira žodžių klase. 3.2. Atlikdamos bendrąją diferencinę funkciją sakinyje, dalelytės įgyja atskiruose kontekstuose įvairias konkrečiąsias reikšmes. Todėl dalelytes labai sunku klasifikuoti. Detali dalelyčių semantinė klasifikacija pateikta tritomėje ”Lietuvių kalbos gramatikoje” (1971), šiek tiek skirtinga vienatomėje gramatikoje rusų kalba (ГРЯ 1985). Šiame straipsnyje pateikiama taip pat kiek kitokia dalelyčių klasifikacija ypač atsižvelgiant į jų konkrečiųjų reikšmių santykį su bendrąja diferencine funkcija. Pagal bendrosios diferencinės funkcijos konkrečiuosius realizavimo būdus galima skirti modifikuojamąsias, nusakomąsias ir ekspresines dalelytes. 1. Modifikuojamosios dalelytės 3.3. Šios dalelytės tikslina bei įvairiai modifikuoja žodžių, jų grupių ar sakinių reikšmes. Jas galima skirti į keletą grupių. a) Tikslinamosios: bemaž, beveik, dar, jau, ko(tik), kone, kuo(tik), kuone, mažne, pat, per, tik, vei, vis(dar), vos ne, vos tik, pvz. T i k nenulekiau nuo vežimo Užp; Laukė, laukė, o tėvas vis negrįžta BsRP; Šalty, gruode v o s n e basą žvėriau kumelaitės vaikytį... Krėv; Senis Gugis j a u nuo pat ryto Merkinėje Krėv. b) Išskiriamosios: bent, ypač, ir, kad ir, nė, nebent, net, nors, tik(tai), vien(tik), pvz.: I r aklai užstai grūdas pasitaiko PP; Jam n o r s kuolą ant galvos tašyk PP; Y p a č gerai aš prisimenu Šmukštarą Vien; Iš viso mano lobio man 46 like tik akiniai Sruog. c) Nurodomosios: ana, antai, aure, šit, štai, tai, va. Jos visos įvardinės kilmės. Pvz.: A n a ten, ant kalnelio, mūsų trobos Al; A n t a i pažvelki! Tai Vilniaus rūmais dunkso tarp kalnų plačiai Mair; — Imk, Augustinai, v a, užkasi Vien. d) Netikrumo reikšmės bei lyginamosios: gal, lyg (kad, tartum, ir) kaip ir kažin, kažin ar, neva, rasi, tarytum, tarsi, tartum. Daugelis jų formaliai sutampa su lyginamaisiais jungtukais (lyg, kaip ir, tarytum, tartum), bet nuo pastarųjų skiriasi savo suteikiamu reikšmės atspalviu: jos visada žymi netikrumą, abejojimą tuo, kas lyginama. Pvz.: Jis l y g i r nežino rš; K a ž i n a r jis žino Kp; G a l jis i r nežino Skp; Vieta k a i p i r žinoma Skp; T a r t u m miego noru Plk; R a s i i r į mūsų langą įspįs saulė PP. Sakiniuose su klausiamąja intonacija kai kurios šių dalelyčių įgyja klausiamąją reikšmę (kažin (ar), gal, rasi, tarsi, žr. §12 b). 2. Nusakomosios dalelytės 3.4. Šios dalelytės nusako sakinių rūšį sakytojo atžvilgiu (konstatuojamieji, klausiamieji, skatinamieji sakiniai) arba žymi sakinių ribas, jų pradžią tekste. Pagal sakiniams suteikiamas konkrečiąsias reikšmes šių dalelyčių skiriamos 4 grupės. a) Tvirtinamosios, su kuriomis sudaromi konstatuojamieji sakiniai: teigiamieji arba neigiamieji. Teigiamuosiuose sakiniuose eina teigiamosios, o neigiamuosiuose — neigiamosios dalelytės. Teigiamosios: taip, tagi. Jos tvirtina, kas sakinyje teigiama, pvz.: Tamsta esi lenkas? — T a i p, lenkas Vien. Šios dalelytės dažnai atstoja pačius sakinius ir eina jų ekvivalentais. Tai atsitinka todėl, kad tikrieji sakinio sudaromieji, aiškūs iš konteksto, nebesakomi, išleidžiami, ir teigiamosios dalelytės, tvirtinančios šių sudaromųjų reikšmę, perima jų funkciją — joms tenka atstovauti visam sakiniui, pvz.: — Ar sulaukė, ko norėjo, eglutė? — T a i p! (sulaukė) Balč; — Viešai taip šneka? — T a i g i (šneka) Marc. Neigiamosios ne, nė, nebe, nei. Jų vartosena platesnė negu teigiamųjų dalelyčių. Dalelytė ne tvirtina sakinio neigimą ir, kaip ir dalelytė tai, dažnai atstoja sakinį bei eina jo ekvivalentu (kai tikrasis sakinio sudaromasis, suvokiamas iš konteksto, praleidžiamas), pvz.: — Nep ažėjo? — užklausė motina. — N e (neparėjo), — atsakė Marytė LzP. Be to, dalelytė ne, taip pat kitos neigiamosios dalelytės yra vartojamos prieš atskirus žodžius bei jų grupes tų žodžių reikšmei neigti kaip modifikuojamosios dalelytės. Jos tada eina tiek neigiamuosiuose, tiek teigiamuosiuose sakiniuose, nes dažnai yra nesusijusios su sakinio neigimu, pvz.: Juk n e dešimtį sūnų turi, o tik vieną... Krev; N e šiandien, n e vakar, bet senose gadynėse buvo karalius BsRR; Jau n e b e kartą Brisių pajautos apgauna Bil; Danguje n e mažiausio balto debesėlio Bil. Neigiamosios dalelytės ne, nebe taip pat dažnai turi žodžių sudaromąją funkciją — eina priešdėliais ir pakeičia teigiamąją žodžio reikšmę neigiama, pvz.: dirba — nedirba, nebedirba, laimė — nelaimė, didelis — nedidelis, jaunas — nejaunas, nebegyvas, daug — nedaug, nebedaug. 47 b) Klausiamosios: ar, argi, ar ne, ar taip, be, bene, gal(gi), gal ne, ką, kažin, kažin ar, ko, negi, nejau(gi), rasi, tarsi. Šios dalelytės padeda formuoti klausimą, t.y. su jomis sudaromi klausiamieji sakiniai. Klausimą formuojančios dalelytės paprastai eina pradžioje sakinio ar dėmens, kuris ištariamas klausiamąja intonacija, pvz.: Ar teisybę sako? Myk-Put; Bene tėvas už ką perė? Žem; Eik vidun, negi suėsim? Krėv. Dalelytės gal(gi), kažin, kažin ar, rasi, tarsi kartu su klausiamąja funkcija išlaiko ir netikrumo reikšmę, pvz.: Tai gal svečių laukiate? Paukšt; Kažin ar karvė gert nori? Grz; Tarsi negausiu jaunesnio? Žem. Plg. atitinkamas dalelytes, turinčias tik netikrumo reikšmę ir ištariamas be klausimosios intonacijos, §3.3 d. Dalelytės (ar)ne, (ar)taip, (ar)ką, gal ne, ištariamos klausiamąja intonacija gale sakinio, sustiprina klausimą, į kurį laukiamas patvirtinantis atsakymas, pvz.: Vakaras buvo nieko sau, ar ne? Saj; Ar eisi namo, ką? rš. Klausiamosios dalelytės argi, negi, nejaugi, gal, kažin (pastarosios dvi kartu reiškia ir netikrumą), kaip ir tvirtinamosios, atlieka sakinio ekvivalento funkciją, kai iš konteksto aiškūs tikrieji sakinio sudaromieji, pvz.: Sako, jis išvažiavo. — Argi? (Negi? Nejaugi? Gal?) (išvažiavo) rš. Dalelytės ar, argi, bene, vartojamos sakiniuose be klausimosios intonacijos, suteikia sakiniui priešingą reikšmę: teigimui neigimo ir atvirkščiai — neigimui teigimo, pvz.: Ar vienas šuo su uodega! Jabl (ne vienas); Bene jis supranta! rš (nesupranta). c) Skatinamosios, suteikiančios sakiniui (kartu su kitomis formomis) skatinamąją reikšmę. Pagal skirtingus reikšmės atspalvius šias dalelytes galima skirti į dvi grupes: geidžiamąsias: kad, te, tegu(l), ir raginamąsias: šė, te, tekėt, nagi, pvz.: Kad tik ką bloga tau nepadarytų! Sruog; Tegul ponas užmoka mum už darbą Myk-Put; Šė, imk sau Lnk; Tinginy, te (imk) kiaušinį! PP; Nagi pasakok, kaip ten buvo rš. Skatinamosios dalelytės tegu(l), nagi taip pat gali eiti sakinių bei dėmenų ekvivalentais, pvz.: Kad jam patinka — tegul sau (daro, ima, eina) Simon. d) Pradedamosios: na, nu, tai. Šios dalelytės žymi sakinio bei didesnės teksto atkarpos, vieningos pagal mintį, pradžią. Jos dažniausiai vartojamos šnekamojoje kalboje bei ją perteikiančioje grožinėje literatūroje. Be nurodytųjų pradedamųjų dalelyčių, dažni jų kompleksai iš dviejų bei kelių dalelyčių ar dalelyčių su joms artimais prieveiksmiais: na(nu) ir, na jau, na tai, na čia gi, na jau ir, na tai ir, na tai dabar, na tai jau, na ar tai jau, na čia tai jau, na jau dabar tai, tai dabar, tai ir, tai jau, tai šit(štai), tai tik, tai va, tai visgi, tai čia ir, tai jau čia, tai štai ir, čia tai jau, taigi tatai, va jau, va jau ir, va tai jau. Šios dalelytės iki šiol į dalelyčių klasifikaciją nebuvo įtrauktos. Tačiau jų funkcija tokia pat — nusakomoji. Pradedamosios dalelytės bei jų 48 kompleksai padeda skaidyti tekstą į dalis, atskirus sakinius ir kartu jungia teksto vienetus (sakinius) į visumą. Jomis lyg ir patogiau pradėti naują mintį, sakinį, kalbą dialoguose, kreipiantis į ką arba nekategoriškai atsakant į klausimus. Pvz.: N a, motin, vėl pragyvenova metelius LzP; — Aš pirmas josiul! — praniur- nėja vilkas. — N a, tu! — sutiko lapė Piet; T a i sveikas, svaini (pripylus stiklus)! Sruog; — T a i šiandien vaikščioti nė nesirengi? — Sakau gi. — T a i sudiev Paukšt; Neklausė. N a i r apsirgo Simon; N a č i a t a i j a u tu perdedi Myk-Put; N a j a u d a b a r t a i tas ponas nebežino, ką do yt Slan; T a i i r gerai, jog aš pas Akmenuką nepatekau Piet; — Bet apyniai taip kvepia. — T a i j a u kvepia Paukšt; T a i g i t a t a i plepu plepu Žem. Kaip kitos sakinį nusakančios, taip ir pradedamosios dalelytės eina sakinių ekvivalentais, kai iš konteksto aiškus teiginys ir nebenorima jo kartoti. Pvz.: — A jau! būčiau pamilžusi ir pati... — N a j a u! (būtum pamilžusi). Nei tu pajėgi, nei ką ŠRag; — Koks nors žmogus pasigėręs grįžta namo, o grečiausiai Jurgėla. — T a i j a u! — neišsitikinciai pritarė Elzė (tikrai Jurgėla grįžta) Piet. Pradedamosios dalelytės taip pat vartojamos su sakinio ekvivalentais einančiomis tvirtinamosiomis bei klausiamosiomis dalelytėmis. Pvz.: — Vadinasi, ateinantį pavasarį gimnaziją ir baigta. — T a i j a u t a i p Paukšt; — Ar negrįžti atgal? — paklausė Jurgis. — T a i n e! — atvertė brolis Piet; — O meluoti nenorite? — T a i j a u g a l n e Paukšt; T a i k ą? Girdėjau, kad jau tėvas į seminariją rengiasi vežti? rš. 3. Ekspresinės dalelytės 3.5. Vienos šių dalelyčių pabrėžia žodžių, jų grupių bei sakinių reikšmes, jų intensyvumą, o kitos — emociškai jas nuspalvina. a) Pabrėžiamosios: gi, ir, juk, kad, kaip, tai, tik, štai, šit, va, pvz.: I r b u v o g i t a l i g a baisiai ilga Vaižg; J u k nieko bloga neatsi- tiko Bil; Negaliu suprasti, dėl ko manęs bitės nemėgsta. Š t a i i r vakar kad kirto viena! Myk-Put; V a pasakos, v a gandinimai iš kur kyla Slan; T a i išsitaise arklys (tapo geresnis) Skp; K a d jis tave keikia, k a d keikia už mišką!.. Žem; Vienas k a i p griebė ant šakės, k a i p ėmė su ta kratyti! BsRP; Vaikai t i k šoko, t i k lakstė Balč. Šios dalelytės taip pat turi kitokiame kontekste kitokias reikšmes (šit, štai, va — nurodomąją, tai — pradedamąją, tik — išskiriamąją, kad — skatinamąją, kaip — netikrumo lyginamąją). b) Emocinės: o, oi, vai, vei, egi, ogi, ugi, pvz.: O v e i ir jų leles... klykia nešvankiai Don; Kas tave, vaike, išmokė taip gražiai aust? — O g i aš pati Slan. Šios dalelytės yra artimos jaustukams. 4. Vaizduojamosios bei imituojamosios dalelytės 3.6. Šią dalelyčių grupę sudarytų ištiktukai. Pagal diferencię funkciją sakinyje vaizduojamieji bei imituojamieji žodžiai nesiskiria nuo kitų dalelyčių: jie neina sakinio sudaromaisiais ir savaip modifikuoja bei pabrėžia veiksmažodžių, prieš kuriuos paprastai eina sakinyje, reiškiamus veiksmus, išryškina 49 jų sukeliamus vaizdus bei garsus. Taigi šie žodžiai, kaip ir kitos dalelytės, perkelia savo semantinį krūvį kitų žodžių (veiksmažodžių) reikšmėms nuspalvinti. Vienintelis vaizduojamųjų bei imituojamųjų žodžių skirtumas nuo kitų dalelyčių — kad jie paprastai eina prie veiksmažodžių, t.y. turi apibrėžtą vartoseną. Antra vertus, šią vartoseną ir galima paaiškinti jų specifinę vaizduojamąją bei imituojamąją reikšmę, t.y. jie pabrėžia bei iškelia būtent veiksmažodžių reiškiamo veiksmo pobūdį. Nagrinėjamieji žodžiai dažniausiai eina prie tokių veiksmažodžių, kurie reiškia dinaminius (ėjimo, metimo, kritimo) bei staigius veiksmus, taip pat veiksmus, susijusius su gyvūnų, gamtos reiškinių, įvairių prietaisų sukeliamais garsais. Prieš šiuos veiksmažodžius einantys minėtieji žodžiai paryškina bei patikslina veiksmų sukeliamus vaizdus bei garsus. Pvz.: V i r r r ka movė pelė į urvą Vvr; D ž ž pradėjo tekėti vanduo Rm; Na, mergelės, dabar v e u e padainuokit! Val; D ž i n n n... d z... d z i n n n — be palia vos skambėjo telefonas Vien. Dažnai šios rūšies žodžiai vartojami du tris kartus pakartoti vaizduojamųjų bei mėgdžiojamųjų garsų ar vaizdų įspūdžiui sustiprinti bei paryškinti, pvz.: K u r n i k u r n i bėga šunelis Št; Vis širdis d u k t d u k t plaka Rd; D a n d a n d a n skamba varpas Kp; Tėvas su gimine b r i n k t b r i n k t metė pinigus į lėkštę Val; G u r k š t g u r k š t gerai privalgėm Val. Kitos dalelytės (paprastai modifikuojamosios) taip pat kartojamos dėl reikšmės intensyvumo: dar dar, jau jau, tik tik, vos vos, pvz.: T i k t i k užsirita ant lovos ir ilgai nemiega Bil; Juk jinai jas v o s v o s primato Simon. Kartais skiriasi kartojamieji žodžiai atskirais garsais dėl to paties tikslo — aiškiau išreikšti mėgdžiojamus garsus bei vaizdus, pvz.: D ž i u n d z a p! — suzvembė kulka Vien; Motoras tik ž l e k t p l e k š t ir sugedo Mlt; D ž i n g t b r i n k t ir apsidirbome su ponu LzP. Gana dažnai prie šios rūšies žodelių dar yra kitų dalelyčių: ir, kad bei kt. — veiksmo staigumui bei intensyvumui pabrėžti, pvz.: Varlės p a d r u m s t p a d r u m s t i r sušoko į vandenį Skr; T a r r r griausmas k a d sutrėškė Ds; Žmonės nuo šalčio susitraukę, k u i s k u i s k u i s k a d bėga Kair. Vaizduojamieji bei imituojamieji žodeliai savo akustinę išraišką kartais sutampa ar yra panašūs į veiksmažodžius, kuriuos tie žodeliai modifikuoja bei pabrėžia. Tokiais atvejais jos beveik atstoja tuos veiksmažodžius. Pvz.: Vaikai k u r n y k u r n y ir nukurmėjo Užp; B r a z d u b r a z-d u kažkas už sienos nubrazdėjo Rm; Č i u ž ž kad čiaužia Grž; K u k u k u kukena ežys Ds. Vaizduodami bei imituodami veiksmažodžio reiškiamus veiksmus šios rūšies žodeliai neretai pavaduoja pačius veiksmažodžius, eina jų ekvivalentais. Veiksmažodis tokiais atvejais suvokiamas iš konteksto, o nagrinėjamojo tipo žodeliai užima predikato poziciją (plg. nusakomųjų dalelyčių atitinkamą funkciją §3.4). Pvz.: 50 Tik babapt (bumtbelėjo) iš karto du obuoliai ant žemės Grž; Su alkūne dukst (dūrė) į pašonę Gs; Diedas drak (šveitė) bobai pagaliu per galvą Prng; Kažin kas už gryčios brazdu brazdu (brazda) Srv. Kartais ištiktukai, kaip ir jaustukai ar kai kurios dalelytės, pavartojamos vardžodžių pozicijoje kaip jų pakaitalai. Tokiai atvejais šie žodžiai turi pridėtinį stilistinį atspalvį, pvz.: Jis man atrodo kešt Skr; Dabar jau tau bus šabast su ganyklomis Kal; Dirbo dirbo ir padirbo šnipšt An; Ten ir merga šakarma-kar KlvrŽ. Plg. jaustukus: Jis žmogus — tai ajajai: sunku kitą tokį rasti LK’; Išmintingai mergai čia kąsnis oioi oioi... Žem; dalelytę: Tie batai — bet (prasti) šnek. 3.7. Kaip rodo nagrinėtoji medžiaga, ištiktukai pagal savo diferencinę funkciją sakinyje — nukreipti savo leksinį krūvį veiksmažodžio reiškiamam veiksmui nuspalvinti — iš esmės nesiskiria nuo kitų dalelyčių ir laikytini jų pogrupiu, o ne atskira specifine lietuvių kalbos žodžių klase. Semantiniu požiūriu šie žodžiai turi ir modifikuojamųjų, ir ekspresinių dalelyčių bruožų: jie savaip modifikuoja ir kartu p. brėžia tam tikrų veiksmažodžių reiškiamo veiksmo pobūdį — mėgdžiodami bei vaizduodami atitinkamo veiksmo sukeliamą vaizdą bei garsą. Taigi gramatikose šiuos žodžius būtų geriausia aptarti prie dalelyčių kaip atskirą jų pogrupį. 4. Panašiai kaip ištiktukus prie dalelyčių galima būtų skirti ir vadinamuosius būdinius su formantu -e. Tai sustabarėjusios veiksmažodžių formos ir vartojamos tik prie tos pačios šaknies veiksmažodžių: bėgte bėgo, meste metė, klykte klykė, plg. vaizduojamąsias bei imituojamąsias dalelytes: bumt bumt bumsejo (žr. §3.6). Kaip ir vaizduojamosios bei imituojamosios dalelytės šie žodžiai taip pat neina atskiru sakinio sudaromuoju elementu, paprastai rodo ne veiksmo aplinkybę, o tik sustiprina bei savaip nuspalvina veiksmažodžiu reiškiamo veiksmo pobūdį, rodo jo intensyvumą. Senė džaugte džiaugeisi, kad sūnus savo išdaigas jau pamiršo Krėv; Karaliaus ūkis prašyte prašosi daugiau pastebimas už kitus Simon; Vyrai lyg ir pažadėjo kunigui, bet nei manyte nemanė važiuoti gydytojo Krėv. Tam tikras kontekstas kartais lyg ir suponuoja šių žodžių aplinkybinę reikšmę, pvz.: Skylių negerėsiu, deginte prasidenginsiu Kp; Et, nėšte kiek ten parsinėšė Žem. Taigi pagal savo diferencinę funkciją sakinyje šie žodžiai taip pat priklauso prie dalelyčių klasės (galima būtų skirti prie ekspresinių pabrėžiamųjų dalelyčių, žr. §3.5a). Jie nėra labai darūs, dėl savo pastovios vartosenos prie tos pačios šaknies veiksmažodžių linkę stabarėti. Žodžiai su priesaga -tinai, vartojami su skirtingos šaknies veiksmažodžiais ir turintys aplinkybės funkciją, laikytini prieveiksmiais, pvz.: Pirko lentą išsimokėtinai šnek. Tačiau pastarosios darybos žodžiai, einantys su tos pačios šaknies veiksmažodžiais, turi ne aplinkybės (prieveiksmio), bet pabrėžiamąją (dalelytės) funkciją, pvz.: Jo tėvų tuokart melstinai išmeldė vykti drauge Simon; Jis dabar gulė gulėtinai (nebesikelia) Pc. 51 5. Priskyrus ištiktukus ir atitinkamus būdinius prie dalelyčių, kiek prasiplėstų dalelyčių klasė, bet tai nekeistų dalelytės išskyrimo pagrindinio kriterijaus — diferencinės jų funkcijos sakinyje. Priešingai, dalelytė įgautų didesnį apibrėžtumą tarp kitų nekaitomųjų žodžių klasių (jungtuko, prielinksnio, jaustuko), išskiriamų pagal to paties lygmens (sintagminio plano) diferencines funkcijas. Lietuvių kalbos gramatikose nebeliktų ”specifinių” žodžių klasių, kurios neišskiriamos kitų ide. kalbų gramatikose. Literatūra 1. Flämig W. Zur grammatischen Klassifizierung des Wortbestandes im Deutschen. — In: Linguistische Studien/ Herausgeg. von G.Helbig. Leipzig, 1977, S. 39-52. 2. Fries Ch.C. The Structure of English. London, 1951. 3. Harris Z.S. Co-occurrence and Transformation in Linguistic Structure. — In: The Structure of Language/ Ed. J.A.Fodor, J.J.Katz. New Jersey, 1964, p. 155-210. 4. Helbig G. Zu einigen Problemen der Wortartklassifizierung im Deutschen. — In: Linguistische Studien. Leipzig, 1977, S. 90-118. 5. [Jablonskis J.] P.Kriaušaitis ir Rygiškių Jonas. Lietuvių kalbos gramatika. V., 1918. 6. [Jablonskis J.] Rygiškių Jono Lietuvių kalbos gramatika. 2 leid. K.-V., 1922. 7. Jablonskis J. Rinktiniai raštai / Sudarė J.Palionis. T. 1. V., 1957. 8. Jakaitienė E., Laigonaitė A., Paulauskienė A. Lietuvių kalbos morfologija. V., 1976. 9. Jašinskaitė I. Lietuvių kalbos ištiktukai. V., 1975. 10. Labutis V. Dabartinės lietuvių kalbos dalelytės (kand. dis.). V., 1965. 11. Lyons J. Introduction to Theoretical Linguistics. Cambridge, 1968. 12. LKG — Lietuvių kalbos gramatika / Vyr. red. K.Ulvydas. T. 2. V., 1971. 13. Miežinis M. Lietuviszka gramatika. Tilžė, 1886. 14. Schleicher A. Littauische Grammatik. Prag, 1856. 15. Valeckienė A. Lietuvių kalbos gramatinė sistema. Giminės kategorija. V., 1984. 16. Žiugžda J. Lietuvių kalbos gramatika. Kaunas, 1961. 17. Гля — Грамматика литовского языка/ Гл. ред.В.Амбразас. В., 1985. 18. Кубрякова Е.С. Части речи в ономасиологическом освещении. Москва, 1978. 19. Кузнецов П.С. О принципах изучения грамматики. Москва, 1961. 20. Мухин А.М. Части речи и синтаксические единицы. — В кн.: Вопросы теории частей речи. Ленинград, 1968. 21. Панков М.В. О частях речи в русском языке. — Науч. докл. высш. шк. Филол. науки. №4. 1960, с. 3-14. 22. Пешковский А.М. Русский синтаксис в научном освещении. Москва, 1956. 23. Савченко А.Н. Части речи как грамматические и лексико- грамматические классы слов в индоевропейских языках. — В кн.: Вопросы теории частей речи. Ленинград, 1968, с. 185- 190. 24. Стеблин-Каменский М.И. К вопросу о частях речи. — Вестн. Ленинградск. ун-та. Сер. обществ. наук. №6. 1954, с. 147- 157. 25. Щерба Л.В. Языковая система и речевая деятельность. Ленинград, 1974. 52 THE STATUS OF THE ONOMATOPOEIC INTERJECTIONS IN THE SYSTEM OF THE WORD-CLASSES Summary In the most latest grammars of the Lithuanian language onomatopoeic interjections (strýkt, pókšt) are considered to be a separate word-class. The author analyses the functions of the onomatopoeic interjections and concludes that these words have no status of the separate word-class. They form one of the semantic groups in the word-class of the particles. The so-called ”būdiniai” (bėgtė bėgo) with the formant -te can be enclosed into the word-class of the particles too. They express no adverbial modifiers, but emphasize the action, expressed by the verb. 53