Nekaitomosios kalbos dalys pirmosiose lietuvių kalbos gramatikose

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIII (1995) GRAMATIKA IR LEKSIKOLOGIJA KAZYS ULVYDAS NEKAITOMOSIOS KALBOS DALYS PIRMOSIOSE LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKOSE I. D.Kleino "Grammatica Litvanica”! Prieveiksmis. Tiriant lietuvių kalbos prieveiksmį tikslinga ir svarbu pažiūrėti, kaip toji kalbos dalis aptariama ir nušviečiama pirmosiose lietuvių kalbos gramatikose. Iš visų pačių senųjų lietuvių kalbos gramatikų ne tik seniausia, bet ir išsamiausia bei svarbiausia laikytina Danieliaus Kleino "Grammatica Litvanica”, kuri 1653 m. buvo išleista Karaliaučiuje. Čia pir- mą kartą lietuvių kalbotyros istorijoje pasirodo ir prieveiksmio skyrius — De adverbio. Nepaprastai įdomu tai, kad D.Kleinas, mokėdamas klasikines kal- bas (lotynų, senovės graikų ir net hebrajų), savo gramatikoje nesitenkina vien lietuvių kalba, bet kartais pateikia gretiminių pavyzdžių ir iš klasikinių kal- bų arba, apibūdindamas lietuvių kalbos reiškinius, gretina juos su tų kalbų reiškiniais. Pavyzdžiui, skirstydamas prieveiksmius reikšmėmis, jis sako, kad prieveiksmiai, kaip lotynų ir graikų, taip pat ir lietuvių kalboje turi daug reikšmių. Tokių pastabų gramatikoje pasitaiko ir daugiau. Vadinasi, D.Klei- nas čia pasirodo ir kaip pirmas kalbų gretintojas lituanistikos istorijoje. Lietuvių kalbos prieveiksmiai D.Kleino gramatikoje ne tik gretinami, bet kartais ir lyginami su klasikinių kalbų prieveiksmiais. Štai po pavyzdžių de[zine[p dextrorsum, keire[p sinistrorsum dangun coelum versus, namūp (=namop), namūfna, namopri domum versus priduriama: "more Graeco- rum, qui dicunt odpavovės, odpavoge, in coelum, oikade domum” G 135. Kokio issamesnio prieveiksmio apibrėžimo Kleino gramatikoje nerandame, bet vis dėlto apie prieveiksmį čia pasakyti patys esmingiausi ir būtiniausi da- lykai, pvz., tai, kad prieveiksmiai — nekaitomi žodžiai, taip pat tai, kad jie laipsniuojami. Vadinasi, jų nekaitymas yra ribotas. Tiesiog nuostabą kelia D.Kleino pateikta prieveiksmių semantika. Jo iš- kelta net 17 prieveiksmio reikšmės skyrelių neskaitant keleto smulkesnių. Štai ty skyrelių pavadinimai: 1) vietos,2)laiko,3)kiekybeés, 4) k o- kybėsirpanašumo,5)smulkinimoirišskyrimo, 6)atskyrimo,7)nuolaidos,8 sustiprinimoirnei- ! Grammatica Litvanica... primum in lucem edita a M.Daniele Klein, Pastore Tils. Litv... Regiomonti... 1653 (toliau sutr. G). Vokiška šios gramatikos santrauka: M.Danielis Kleinii Compendium Litvanico-Germanicum... Konigsberg... 1654 (to- liau sutr. C). gimo,9)parodymo,10)noréjimo,1l)raginimo, 12)klausimo,13)abejojimo,14)iseities, 15) eil és, 16) p a- lyginimo, 17)nutylėjim o. Stambesni iš ty skyreliy turi dar po kele- tą smulkesnių grupelių, pvz., vietos ir laiko prieveiksmių priskaičiuojama po keturias grupeles, kiekybės prieveiksmius sudaro trys grupelės. Pažiūrėkime, kokių esama vietos prieveiksmių grupelių: 1) inloco (vietoje): čia, czonai, [zicze, tenai, ... kitur, ... wifJur, ... toli, niekur; 2) deloco (iš vietos): ifz kur?, ifz čia, ifzten; 3) perlocum (per vietą): [z8 daiktu, niekatru (ištaisyta nekatru) daiktu, anil daiktu; 4) adlocum (į vietą): [zén, [zia, tėn, ... [zengu? “ar Sen?’, ... niekur, widun, laukan, ... žemyn, nami (ištaisyta namo), mane[p, tawe[p, . mufump, ... anump, kop, kuriop. Žinoma, atmetus į tuos skyrelius ir grupeles patekusias dalelytes, jungtu- kus, vieną kitą modalinį žodį, jų skaičius sumažėja, bet vis tiek negali mūsų nestebinti D.Kleino užmojis ir pastangos gilintis į prieveiksmio semantiką, neturint po ranka nė vieno šaltinio, nė vieno prieveiksmio tyrinėjimo ar bent jų reikšmės nustatymo, nes apie lietuvių kalbos prieveiksmį tada dar niekas nebuvo pasakęs nė vieno žodžio. O toji aplinkybė vėl rodo Kleino gramatikos mokslinį pobūdį. Be prieveiksmių, suminėtų septyniolikoje semantikos skyrelių, kitose gra- matikos vietose yra ir daugiau jų nurodyta. Pavyzdžiui, pasakymuose gana žodžiu, ap [tai lobiū, maž dūnos, menkay išminties, prieveiksmiai, ganė, ap/tai, maž, menkay laikomi gausumo ir stokos prieveiksmiais. Prieveiksmių semantinių skyrelių ir grupelių gausumą ir įvairumą D.Klei- no gramatikoje bus nulėmusios dvi aplinkybės: 1) tai, kad jo būta puikaus europinio masto kalbininko ir didelio lietuvių kalbos mokovo, 2) tai, kad jo epochos kitų kalbų gramatikose nebuvo griežčiau išdiferencijuotos ir viena nuo kitos atribotos kalbos dalys, ypač nekaitomosios, kurios ir mūsų dienomis dar daug kur tebemaišomos. Mūsų šiandien vartojamas kalbos dalių terminas tiksliai atliepia D.Klei- no iš klasikinių gramatikų paimtą terminą partes orationis. Tiesa, jo "kalbos dalių" sąvoka tam tikrais atvejais galima būtų lietuviškai nusakyti ir junginiu žodžių rūšys, nes žodžius lotyniškai jis kartais vadina voces, o rūšį — species. Neturėjimas XVII a. griežtesnių kalbos dalių nusakymo kriterijų neleido D.Kleinui aiškiau atriboti prieveiksmio nuo kitų kalbos dalių, todėl į prie- veiksmį jo gramatikoje pateko nemažai kitų kalbos dalių žodžių, ypač dale- lyčių, pvz.: esle, tegul, ne, [zitay, [ztay, wey, te, nuggi, ly[z ‘tik’, tikt, tiktai, žin ‘gal’, gu ‘ar’, bės ‘ar’, raffi, artes “argi, gal’, ben, ras ‘gal’; jungtukų — priegtam; dalelyčių ir kartu jungtuky: ar, argu; net jaustuky: ak, ey, ayman; taip pat skaitvardziy, vartojamų modaline reikšme (nusakant eilę): pirma, antra, trečia (kairinis ženklas čia gali būti visiškai atsitiktinis ir nežymėti kirčio). 7. Toks prldvelksinių Skirstymg Bivins Bing Visoms seiosionis gra: matikoms. D.Kleino „gramatika šiūo; atžvilgių, nėra išimtis. Reikia pasakyti, kad dar ir dabar apstu kitų kalbų gramatikų, kur nekaitomosios kalbos dalys 8 nėra taip griežtai atribojamos, kaip, sakysime, kai kuriose šiuolaikinėse rusų ar lenkų kalbos gramatikose. Nekaitomųjų kalbos dalių atribojimo nemažo laisvumo yra net labai jau paplitusiose garsių Larousse'o ir Dudeno vardų gramatikose. Įdomus yra D.Kleino gramatikoje kalbos dalių paskirstymas. Jo skiria- mos aštuonios kalbos dalys: nomen (vardas, vardažodis), pronomen (įvar- dis). verbum (veiksmažodis), participium (dalyvis), adverbium (prieveiksmis), praepositio (prielinksnis), conjunctio (jungtukas) ir interjectio (jaustukas). Terminas nomen čia apima daiktavardį, būdvardį ir skaitvardį. Toks šio ter- mino va .ojimas visiškai logiškas, nes jo turinį čia sudaro trys dalykai: daiktų, ypatybių ir skaičių vardai. Šiaip jau D.Kleinas vartoja ir tokius vardažodžių pavadinimus: substantivum, adjectivum, nomen numerale. Kaip atskirų kal- bos dalių D.Kleinas neišskiria dar dalelyčių ir ištiktukų, nors patį lotynišką terminą particula ir vartoja. O šiaip jo kalbos dalių sistemoje yra visos kitos kalbos dalys, kurias turime ir mūsų dienų lietuvių kalbos gramatikose. Beje, kaip atskirą kalbos dalį D.Kleinas išskiria dalyvį. Dėl jau anksčiau paminėtų pric žasčių D.Kleinas, skirstydamas žodžius kal- bos dalimis, ne visada nuoseklus: tą patį žodį vienu atveju laiko prieveiksmiu, kitu — dalelyte. Pavyzdžiui, tame pat puslapyje dalelytes ne, nė jis vadina neigimo prieveiksmiais: nėtiek (=nė tiek) nenoriu, nėwiens (=nė vienas), daiktas ne e[ti geré[nis už Dievo baimę, nieka negėlbt, ir čia pat neiginys ne- jau jam draudimo dalelytė, dažniausiai vartojama su liepiamąja nuosaka: ne užmušk, ne woki G 166—167. D.Kleinas pirmą kartą lituanistikos istorijoje paliečia ir prieveiksmių laips- niavimo klausimą, kuris Gramatikoje išspęstas trumpai, bet kartu ir ne- paprastai aiškiai. Čia sakoma, kad prieveiksmiai yra laipsniuojami, pvz.: didey, didžaus, didZiaufey; daug, daugiaus, daugidufey; gražiey, gražiaus, graZidufey; greitai, greičiaus, greičiūufey G 139. Tokių prieveiksmių laipsnio formų randame ir kitose D.Kleino gramatikos vietose (pvz., prie būdvardžio laipsniavimo): geraus atmenus, gerdufey atmenus, didžiaus turys, didžiauJey turys, didžiaus pawargęs, didziaufey pawargęs G 26. Įdomu tai, kad aukštesniojo laipsnio formos D.Kleino Gramatikoje nuosek- liai pateikiamos su -s gale. Tai turėtų rodyti, kad jo laikais Prūsijos lietuvių tarmėje arba iš viso dar nebuvo tos rūšies formų be -s, arba jis jas normino, kaip jo pasielgta daugeliu kitų atvejų. Iš kitų D.Kleino pateiktų įdomesnių prieveiksmių ar jiems artimų žodžių reikia čia nurodyti jau minėtą kartunta sakinyje: Jey jis kartunta ateitu; bū- dinius (bet jau Compendium'e pavartotus) wadinte, kweste, nežinnote jun- giniuose: wadinte wadinau, kweste pakwėčiau, nežinnote nežinojau C 110, kur dar labiau pabrėžiama teigiama ar neigiama veiksmažodžio reikšmė. Iš vietininkų D.Kleinas linksniavimo paradigmoje palieka tik vieną — vidaus esamąjį, bet ir tai tik susiejęs jį su įnagininku ir abu juos pavadinęs bendru ablatyvo vardu. O šiaip jau kitus vietininkus jis linkęs priskirti prie prie- vaiksmių. Tai matyti iš prieveiksmio skyriaus pastabos: "huc referri possunt Nomina et Pronomina guaedam cum Praepositione inseparabili ip vel imp composita, ut: Diewipi et objecto i Diewip apud Deum, Jonipi apud Johan- nem, manip, tawip, [awip ..., manimp, tawimp, [awimp apud me, apud te, 9 apud se G 134. ; Taip pat ir kitoje gramatikos vietoje, kur kalbama apie vardažodžių links- nius, formos su -p(i), -n(a): bažničiosp, bažničiospi ad templum, bažničieip apud templum, bažničion, bažničiona in templum, bažničiump, bažnčiumpi ad templa, bažničiosna in templa, nelaikomos linksniais, o nurodoma į prie- veiksmio skyrių, kur apie tokius dalykus kalbama. Vadinasi, ir čia tokios formos suartinamos su prieveiksmiais (G 29—30). D.Kleinas pirmas lituanistikoje iškėlė adverbializacijos problemą. Tai ro- nių vietininkų, bet ir daugiskaitos įnagininko prieveiksmėjimą. Kalbėdamas apie tai, kad kai kurių daiktavardžių (pvz.: faulė, wakaras, raf[a, giwata, išganimas, [mertis, jaunyfte, [eny[te...) nevartojama arba bent jau rečiau vartojama daugiskaita, jisai sako: ” ...wakarais vero adverbialiter exponitur, vesperi, seu vespertino tempore” G 69—70. Kitame puslapyje vėl, apzvelgda- mas trūkstamuosius (neturinčius kai kurių linksnių) vardažodžius, D.Kleinas teigia: "Išku, gražu, tilomis, Zinnomis, pe[éiomis... rectius ad Adverbia re- feruntur” G 71. Šios nepaprastai svarbios ir įdomios pastabos rodo, kad jau XVII amžiuje mūsų kalbininkas, dar neatribodamas bevardės giminės būd- vardžio nuo prieveiksmio, jau labai aiškiai suvokė kai kuriy daiktavardžių daugiskaitos įnagininkų prieveiksmiškumą, kartu ir jų prieveiksmėjimo pro- cesą, kuris mūsų amžiuje yra tiek sustiprėjęs ir įsibėgėjęs, kad jau drąsiai galima kalbėti ne tik apie priesagy -(i)ai, -yn, bet ir -(i)om(is), -(i)ais prie- veiksmius. Kartu su daugiskaitos įnagininko prieveiksmėjimu, kuris šiaip jau yra ryškesnis, D.Kleino pastebėtas ir vienaskaitos įnagininko, taip pat vieti- ninko prieveiksmėjimas. Tai rodo prieveiksmio skyriaus pabaigoje pridėta I pastaba ir tokios į prieveiksmį perėjusios linksnių formos: pulku ir pulkais, wardu, skirtu, atwiromis, Zinnomas, tilomis, widuj'. Tokių suprieveiksmėjusių įnagininko ar vietininko formų gramatikoje yra ir daugiau, ypač prieveiks- mio skyriuje, pvz.: kartais, naktimis, neticzomis, [laptomis, apačioj, dienoj, lauke. D.Kleinas pirmas lietuvių kalbotyros istorijoje yra palietęs ir prieveiks- mių darybos problemą labai tiksliai samprotaudamas, kad prieveiksmiai, kilę iš būdvardžių su -as, turi gale -ay (=ai), o kilę iš būdvardžių su -is ir -us — tu- ri -ey (=iai), pvz.: iš gėras — geray, piktas — piktay, didis — didey (=didei), gražintelis — gražinteley (=grazinteliai), malonus — maloney, pridergs — pri- derančiey G 138—139. Prie to, kas čia apie -(i)ai priesagos prieveiksmių darybą pasakyta beveik prieš 350 su viršum metų, šiandien nedaug ką tegalėtume pridėti, nebent tik reikėtų šią taisyklę kiek patikslinti bei papildyti. Todėl savaime kyla klau- simas: kuo galima paaiškinti tai, kad pirmosios lietuvių kalbos gramatikos autorius, operuodamas savo veikale tokia jau negausia faktine medžiaga, su- gebėjo išvesti tokių palyginti įžvalgių ir pagrįstų gramatikos ir žodžių darybos dėsnių? Atsakymas į šį klausimą taip pat išplaukia tarsi savaime. Pirmosios lietuvių kalbos gramatikos autoriaus įžvalgumą ir palyginti nemenką jo tei- ginių tikslumą veikiausiai bus lėmę puikus ne tik gimtosios lietuvių kalbos, bet ir kitų kalbų, ypač klasikinių, mokėjimas, kūrybinis nusižiūrėjimas į kitų kalbų gramatikas ir taip pat sugebėjimas pasinaudoti jomis lietuvių kalbos 10 gramatikos reikalui. Tiesa, D.Kleino žodžių darybos, taip pat ir kitų klausimų sprendimai ne visada yra tikslūs. Pavyzdžiui, būdvardį tolus jis veda iš prieveiksmio toli, o artimas iš arti (G (8). Tai lengva paaiškinti XVII a. gramatikos mokslo lygiu. Bet svarbiausia, be abejo, yra tai, kad Gramatikos autorius dar tada ryžosi žengti pirmuosius žingsnius lietuvių kalbos žodžių darybos srityje. Gramatikoje paliesta ir homonimijos problema, labai svarbi leksikografi- jai. Čia, pavyzdžiui, teigiama, kad kai kurie prieveiksmiai valdo kilmininką turėdami prielinksnių savybių: arti miefto, pokim Diewo, widuj mie[to, lauke bažnyči ; G 166. Iš tikųjų čia suminėti žodžiai arti, pokim, widuj, lauke nu- rodytu atveju yra ne kas kita kaip prielinksniai, vartojami su kilmininku. Vadinasi, tie žodžiai yra tam tikri gramatiniai homonimai. D.Kleino gramatikoj yra taip pat labai taikli pastaba apie junginio prie- veiksmis + prieveiksmis reikšmę. Ten sakoma, kad tokiuose junginiuose kaip, pavyzdžiui, labay rettay, nelabay gražiey pirmasis prieveiksmis pajungiamas antrajam. Nors Gramatikoje, apskritai į aėmus, remiamasi labai jau negausia gim- tosios kalbos medžiaga, vis dėlto patys prieveiksmio skyriaus teiginiai čia grindžiami itin įvairiatipiais darybos ir semantikos požiūriu pavyzdžiais. Čia randame pagrindinę dalį ir dabar vartojamų prieveiksmių ir labai nedaug to- kių, kurie būdingi tik ankstesniems amžiams. Iš pastarųjų galima paminėti tokius: abelnay ‘apskritai’, kartunta “kada nors, kartą, bent karta’, kodrin ‘kodel’, miernay ‘saikingai’, nobažnay ‘dievobaimingai’, namopri “į namus’, pokim (=po akim), todrin ‘todél’, wiežlibay ‘mandagiai, padoriai’. Dalelyte ir jungukas juo D.Kleino gramatikoje tebėra prieveiksmis, reiškiantis “labiau, daugiau', vartojamas aukštesniajam laipsniui nusakyti, pvz.: jū mokintas ‘mokytesnis’, jū paniekintas ‘labiau paniekintas’; tos gramatikos prieveiksmis kada vartojamas ir jungtuko kad vietoje, kuris savo ruožtu, atrodo, tebeturi ir reikšmę ‘kada’ (D.Kleinas tuo atveju jį rašo su apostrofu — kad’). Prie- veiksmis priderančiey rodo Prūsijos lietuvių tarmėje jau tada buvus gyvą prieveiksmių darybą su priesaga -iai iš veikiamųjų dalyvių. Prieveiksmiams artimas skolintinis modalinis žodis rodas anuomet jau buvo virtęs rods, plg.: Rods norim išganytais buti C 108. Kaip jau buvo užsiminta anksčiau, D.Kleino gramatikoje randame beveik visus pagrindinius prieveiksmių darybinius tipus, kuriuos turime ir dabarti- nėje kalboje. Štai jų pavyzdžiai: Įvardiniai ir skaitvardiniai su priesaga -aip; taip, [zitaip, kitaip, katraip, antraip, kaip, niekaip. Iš jų kaip ir taip turi gale ir -o: kaipo, taipo. Kad tas -0 čia kilęs iš senesnio a, aiškiai teberodo formos taipag, taipajeg (=taipajag) ‘taipogi’, plg.: dūna taipajeg ir winas G 173. Įvardiniai su priesaga -iek: kiek, tiek. Kad D.Kleino tarmėje būta įvar- džių kiekas, tiekas, iš kurių išriedėjo prieveiksmiai kiek, tiek, rodo pavyzdys ifz kieko žodžiu ex tam paucis verbis. Įvardiniai su priesaga -ur: kur, kur jeng, kurgi, niekur, wif[ur, kitur. Įvardiniai su priesaga -da: kada, tada, niekada, wi[Jada. Artima D.Klei- no gramatikos lietuviškų pavyzdžių ryšį su liaudies šnekamąja kalba rodo -da priesagos variantai -dai, -dais, -dos: wif[adai, wi[Jados, niekadai, niekadais, 11 niekados. Daugiausia D.Kleino gramatikoje, kaip ir apskritai kalboje, yra varda- žodinių (ypač būdvardinių) prieveiksmių su priesaga -(i)ai, pvz.: amžinay, drafey, gilley, ligey, mažay, palaimingay, smarkiey, [zirdingay, wif[iskay G 136—138. Dar labai mažai D.Kleino gramatikoje prieveiksmiy su priesaga -yn, pvz.: aukštyn, tolyn, žemyn. Jy nė lyginti negalima su dabartinėje kalboje isplitu- siais šio tipo prieveiksmiai. Kaip jau anksčiau pasakyta, iš tam tikrų D.Kleino gramatikos pavyz- džių galima daryti išvadą, kad jau prieš 350 su viršum metų Prūsijos lietuvių tarmėje tvirtai buvo susiformavęs prieveiksmių darybinis tipas su priesaga -(i)omis ir formavosi prieveiksmių tipas su priesaga -(i)ais, plg.: atwiromis, tilomis, [laptomis, pe[éiomis, neticzomis, žinnomis ir kartais, pulkais. Zi- noma, šių tipų prieveiksmiai anuomet dar negalėjo būti taip paplitę kaip šiandien. Išskyrus prielinksnį (o kartu ir prieveiksmį) paskui, gramatikoje nėra prie- veiksmių su priesaga -(i)ui. Tai aiškintina arba atsitiktinumu, arba tuo, kad autoriaus tarmėje šis prieveiksmių tipas buvo dar visiškai negajus. Prieveiksmių tipų įvairumą D.Kleino gramatikoje rodo ir tokie prieveiks- miai: ifz tolo, ifz lauko, ifz apačios. Beveik nežymu gramatikoje dalyvinių prieveiksmių. Iš jų terandame: pri- deranéiey, pripultiney. Beje, pastarasis prieveiksmis neturėtų kelti abejonės: čia tikriausiai korektūros klaida, ir atstatytina pripultinai. Jau vien iš prieveiksmio skyriaus galima spręsti, kokia gyva ir ekspresyvi yra buvusi pati gramatikos autoriaus gimtoji tarmė. Toje gramatikoje randa- me tokių prieveiksmių kaip mažinteley, mažtinteley paululum, ad minimum, trumpinteley breviter, guam brevissime, gražinteley pulchre valde. Jų reikš- mės emocionalumą galėjo jausti ir deramai jį išreikšti lotyniškai tik iš liaudies gelmių kilęs, jau iš pat kūdikystės tarmę paveldėjęs žmogus. Gramatikos autoriaus kalbos gyvumą bei liaudiškumą rodo ir paraleli- nių formų įvairovė, pvz.: todel, todelei, todrin, kodel, kodėlei, kodrin, dabar, dabarteli, dabartelei. Tik gyvina gramatikos autoriaus kalbą tokie prieveiks- miai kaip pernay ante annum, už užpernay ante biennium, propernay ante triennium, tūjau, tūjaus, weikiey, atgalos (=atgalios), pirmay antea, olim. Šalia prieveiksmių mažay, pamažay pasitaiko ir trumpintinių formų maž, permaž, bemaž, kurios taip būdingos liaudies gyvajai kalbai. Iš to, kas pasakyta apie D.Kleino gramatikos prieveiksmį, išplaukia tokios išvados: 1. Jau vien D.Kleino veikalo "Grammatica Litvanica...” prieveiksmio sky- riaus analizė rodo, jog pats tas veikalas — tai pirmoji mokslinė ir norminė lietuvių kalbos gramatika, o jame įdėtas prieveiksmio skyrius — tai pirmas lietuvių kalbos prieveiksmio nagrinėjimas lituanistikos istorijoje. 2. Trumpas, bet labai turiningas prieveiksmio skyrius stebina skaitytoją autoriaus užmoju pateikti kiek galint išsamesnį prieveiksmių darybinių tipų ir atskirų reikšmių vaizdą. Gramatikoje randame beveik visų pagrindinių prie- veiksmio darybinių tipų pavyzdžių: su priesagomis -(i)ai, -(i)omis, -ais, -yn, -aip, -ur, -iek. Iškeliama net septyniolika prieveiksmio semantinių skyrelių. 12 Prielinksnis. D.Kleinas prielinksnius (G 140—141) pirmiausia skirsto į skiriamuosius ir neskiriamuosius (mūsiškai — priešdėlius ir postpo- zicijas). Pastarieji yra tokie: ap, api, at, par, pra, da, pi, na. Skiriamieji esti vienskiemeniai (pri, prie, prieg, pirm, be, tarp, del, po, už, pro, nig, ni, ifz, prie[z, pas, pa, po, in, y, ing, per, ties, ik, Ju, pra, pro. Pastarajame sąrašėlyje įdomūs du dalykai: tai, kad čia įrašytas prielinksnis y (=) šalia in ir ing, taip pat tai, kad prielinksnius pa ir pra autorius laiko klaipėdiečių tarmės faktais šalia savo gimtosios tarmės faktų po ir pro. Tai rodo jo dėmesį ir jautrumą fonetikos ir tarmės dalykams. Prielinksniai į ir y jam yra to pat žodžio 'arašymo variantai. Toliau suminimi dviskiemeniai prielinksniai: tarpei, delei, arti, užu, iki, aplink, pagal, palig, [ulig, apie, pokim ‘akivaizdoje’, pafkui, ir pareinama prie vadinamųjų neskiriamyjy prielinksniy iliustracijos su vardais, veiksmazo- dziais ir {vardziais: apgalu ‘nugaliu’, apkalbeimas, apikalbis ‘apkalba’, atdūmi, parpūlu, darafzau, padimi; reikšmė "į vietą" nusakoma formomis Diewop, mane[pi, mane[p, mie[tana, mie[tan, mie Įtumpi, jufumpi, mufumpi, mie[- tump, jufump, mufump, o reikši :ė "vietoje" — formomis Ponip Diewip, ma- nip, manimp, tawipi, tawimp, [awip, [awimp, kitamp, newienamp. Kaip prielinksniai į ir y, taip ir priešdėliai į- ir y- D.Kleinui tėra tapatūs variantai. Pavyzdžiai ineimi ir infiddmi pražuvon ‘leidziuosi pavojun’ rodo dar priešdėlio in- gajumą. D.Kleino gramatikoje taikliai pastebėtas ir kai kurių prieveiksmių varto- jimas prielinksniškai, pvz.: arti miefto, pokim Diewo, widuj mie[to, lauke bažnyčios G 166. Apie prielinksnių vartojimą kalbama sintaksės skyriuje (G 167—169), kur jie išdėstyti pagal linksnius, su kuriais vartojami. Čia krinta į akis pirmo- sios gramatikos autoriaus prielinksnių vartojimo pavyzdžių pernelyg didelis trumpumas, jų nepilnumas, visiška pilnų sakinių stoka, bet pačios prielinks- nių konstrukcijos išdėstytos labai nuosekliai. Jos palyginti nedaug skiriasi nuo dabartinių konstrukcijų. Pavyzdžiui, dabar neatitiktų normos autoriaus konstrukcijos pirm daug mėtu, ant garbės, pas dešinę, aplink teifybe (=pries daug metų, garbei, dešinėje, apie teisybę); pas dešinę, pro mielą Diewą, aplink teiJybę (= dešinėje, per? mielą Dievą, apie teisybę); pagal, palik tie[6s, prieg manę, prieg tawe (=pagal tiesą, prie manęs, prie tavęs); po kaires rankės, po trims dienoms, po [zwentai Traicei, po wifam [wietui, po wifas žmones (=po kairei rankai, po trijų dienų, po šventos Trejybės, po visą pasaulį, po visus žmones). Čia nurodyti prielinksnių vartojimo nesutapimai su dabartine norma veikiau yra senosios kalbos faktai, o ne kitų kalbų įtakos padariniai. Kadangi visi kiti D.Kleino nurodyti prielinksnių vartojimo atvejai visiškai sutampa su šiuolaikine norma, tad apie juos čia ir nekalbama. D.Kleino, kaip ir kitų senųjų gramatikų autorių, priešdėliai suplakti su prielinksniais. Priešpaskutinis šios gramatikos skyrelis (G 169—173) pava- dintas "De Praepositionum Signifcatione in Compositione". Pagal antraš- tę išeitų, kad čia kalbama apie prielinksnius, o iš tikrųjų lotynišku žodžiu compositio čia vadinamas priešdėlėtas žodis. Taigi čia kalbama apie prieš- dėlių reikšmes. Tai, be abejo, pirmas lituanistikos istorijoje lietuvių kalbos priešdėlių reikšmės nusakymas. Pradėdamas šį skyrelį autorius sakosi no- 13 rįs dar paminėti kai kurių prielinksnių (o iš tikrųjų — priešdėlių) "aiškiai emfatines reikšmes“. Gretindamas gimtosios kalbos faktus, jis stengiasi pa- aiškinti lietuvių kalbos priešdėlių (jo supratimu — neskiriamųjų prielinksnių) reikšmes, dėstydamas juos visus alfabetiškai. Pavyzdžiui, ap, api"! pirmiausia siejamas su lotynišku circum ‘aplink’ (ap/toti, apipiauftit), toliau — su lot. desuper “iš virsaus’ (apipilu), dar toliau nurodomos to priešdėlio įsigijimo ir viršijimo reikšmės (apturėti, plg. lenkų otrzymač, apgalėti, apžaidžiu), ket- virtoje vietoje keliama intensyvumo reikšmė (ap [idZaugti, ap [akyti) ir penkta yra sumažinimo reikšmė (apiplekes, apipiauftyts). Panašiai šioje gramatikoje aiškinamos ir kitų priešdėlių reikšmės: at greti- namas su lot. kalbos de, re, iš— su ez, nu — su de, par — su re, per — su per, trans, pra — su trans, ultra, pri — su ad, su — su cum. Zinoma, tokiu gretini- mu autorius negali paaiškinti visų priešdėlių reikšmių, todėl daug kur griebiasi aprašomojo aiškinimo. Pavyzdžiui, sugretinęs pri su lot. ad (prieimi), au- torius sako, jog tas priešdėlis kartais suintensyvina paprasto veiksmažodžio reikšmę (prifakau), o su veikiamosios rūšies sangrąžiniais veiksmažodžiais turi tam tikrą emfatinę reikšmę (prifitekinéju ‘prisibégioju’, prifimiegojau, prifiklaufau, prifigeru). Žinoma, toks priešdėlių reikšmių aiškinimas dar labai triktinas, nepilnas, bet negali čia mūsų nestebinti tas faktas, kad jau pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje aiškinamos priešdėlių reikšmės, ko nerandame dar daugelyje vė- lesniy gramatikų. Jau vien tai rodo didelį pirmosios gramatikos autoriaus įsigilinimą į gimtosios kalbos prigimtį ir didelę jo kalbinę bei gramatinę nuo- voką. Jungt uk as. Pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje (G 142—143) iš karto, be jokios įžangėlės ir be jokio apibrėžimo, pateikiamos bent devy- nios jungtukų grupelės: 1. jungiamieji (ir, bei, irgi, a, teipag, taipajėg “taip pat’), 2. sąlygos (jey, jeygi, jeig, jeine, kitaip), 3. skiriamieji(ar, argi, alba ‘arba’, arba, ben ‘ar’, buk-buk, ‘arba-arba’, pvz.: buk geri, buk pikti), 4. prieš- priešiniai (bet, bettaig “tačiau, tiktai, ly[z ‘tik’, wienok), 5. nuolaidos (kacz, kaczei, norint, jeib, jeigi ‘nors’, taczau), 6. priežasties (nes, nefa, nefang ‘nes’, jog, kadangi, jeib, idant, jeng, kaip, kada ‘kad’), 7. išvados (todel, todelei, todrin), 8. sąryšio (priegtam ‘be to’, potam ‘po to’, kaip, tapagalaus, galdufey, pafkidufey), 9. papildomieji (nes, jau, jeg, gi, gu ‘ar’, afzgu? ‘ar aš?', tugu? ‘ar tu?’). Šios gramatikos jungtuko skyriaus gale yra autoriaus veikiausiai iš loty- nų k. gramatikų paimta pastaba apie tai, kad kai kurie nekaitomieji žodžiai (particulae) dėl reikšmės įvairumo tampa tai prieveiksmiais, tai jungtukais, tai prielinksniais. Pavyzdžiu čia imamas žodis ar, kurį autorius laiko prie- veiksmiu, kai ko nors klausiama, ir jungtuku — kai kas nors išskiriama. Tokia nuomonė, žinoma, išplaukia tik iš to, kad dalelytė čia laikoma prieveiksmiu. Čia pat pateikta ir kita autoriaus pastaba, kad žodžiai priegtam, potam, wel, galaufey, tapagalaus yra eilės prieveiksmiai tada, kai eina su veiksmažodžiais aplinkybei reikšti, ir jungtukai tada, kai jungia ar tęsia žodžius bei mintis. Ši pastaba įdomi tuo, kad rodo autoriaus įsigilinimą į vieną svarbiausių prie- 1Beje, D.Kleino čia pridėtas ir apie, bet, matyt, iš inercijos, nes toks priešdėlis neiliustruojamas. 14 veiksmio funkcijų — aplinkybės reiškimą, ir tuo, kad čia taip pat suvokiama paminėtų žodžių tam tikra jungiamoji reikšmė. Įdomių pastabų apie jungtuką dar randame ir paskutiniame gramatikos skyrelyje (G 173—174). Čia pirmiausia teigiama, kad jungtukas ir jungia dau- gelį daiktų, o bei — paprastai du daiktus arba tik du daiktus, pvz.: ir [zis, ir tas, ir anfai; Bei Saule bei Mend pames [zwie[ybe; ir dangus, ir žėme, ir Angelai ir žmones tur Diewo garbę apsakyti; bei gerieji, bei piktieji, beigi kožnas žmogus. Kartais bei išreiškiąs lotynų kalbos tam-guam: bei a [z, bei tu. Taigi bei, kaip matome, senojoje kalboje galėjo jungti ir daugiau kaip dvi vienarū es sakinio dalis. Taipajeg “taip pat' dažnai pasakomas ir su ir: dūna taipajeg ir winas. Kada reiškia ir ‘kad’: taip [ilpnas tapa, kada ir tą dieną numirre (vietoj kad, jog ir tą dieną numirre). Jungtukų, ypač prijungiamųjų, vartojimo svyravimą bei nepastovumą ro- do tai, kad, pavyzdžiui, priežastis ar tikslas nusakomi pramaišiui žodžiais jeib, idant, jeng, kaip, kada, kad: kada (kaip, jeib) pakajus butu ant žėmes; idant (jeib) [zwentay giwentumb.m; jeng ilgay giwefi ant žėmes; bijaus, kaip (kad) negalé[i tai istaifyti; pareitis Wirau[ybei, idant nufidéjimai be karénes nepafiliktu; [towifis tefidaboja jeib nepultu. J austuk as. Apie jaustukus D.Kleino pasakyta (G 143), kad jie vartojami dvasios būsenai arba gestams. Cia labai teisinga mintis, kad jaustukais reiškiamos dvasios būsenos, vadinasi, jausmai, emocijos, bet jokiu būdu jie negali išreikšti gestų: jie tegali būti palydimi gestų. Šioje gramatiko- je tenkinamasi tik jaustukų suminėjimu. Jų priskaičiuota septyni būreliai: 1. sušukimo (o, ak?), 2. meilumo (meilul, aukfut), 3. juoko (a a d), 4. skausmo (ay, ak, deja, ayman?), 5. sudraudimo (a, o, ba), 6. keiksmo (czui, tfui), 7. tildymo (tit[z, štit[z, štir Styl, kuris nurodomas kaip klaipėdiškių tarmės faktas). Iš suminėtų jaustuky tik štyl yra germanizmas, visi kiti — lietuviški. D.Kleinas nepateikia nė vieno ištiktukų vartojimo atvejo: sintaksėje apie juos nė neužsimenama. Beje, jungtuko skyriuje yra keista pastaba, kad jungtukas a ‘0’ pereinąs į jaustukų klasę. Tai, žinoma, neįmanomas dalykas. II. K.Sapūno ir T.Šulco *Compendium Grammaticae Lithvanicae”! Prieveiks mis. Kaip spėjama, K.Sapūnas savo gramatiką, jo pavadintą "Nomenclator", galėjo būti parašęs jau apie 1643 m., vadina- si, dešimčia metų anksčiau, negu išėjo D.Kleino "Grammatica Litvanica”. 1651 m. jis buvo gavęs Karaliaučiaus universiteto leidimą ją išleisti, bet tuo leidimu nepasinaudojo dėl nežinomų priežasčių. Viena iš jų galėjo būti tai, 1 Compendium Grammaticae Lithvanicae Theophilii Schultzen, Past. Cat- tenov., Regiomonti... 1673 (toliau sutr. Sap). 15 kad tuo pat laiku jau buvo parašyta geresnė ir platesnė D.Kleino gramati- ka, su kuria K.Sapūnas turėjo būti susipažinęs, nes jos rankraštį D.Kleinas jam, kaip savo bendradarbiui, buvo pasiuntęs ilgesniam laikui. J.Gerulio spėjimu, K.Sapūnas D.Kleino gramatikos rankraščiu plačiai pasinaudojęs sa- vo "Nomenclator'iui", kurį jau kitu vardu — "Compendium Grammaticae Litthvanicae” — 1673 m. išleido T.Šulcas. Apskritai paėmus, visose senosiose lietuvių kalbos gramatikose, be bend- rybių bei panašybių, randame taip pat apsčiai skirtybių, rodančių, kad jų autoriai, nors ir naudojosi vienas kito darbu, vis dėlto stengėsi kurti sava- rankiškas, originalias gramatikas. D.Kleinas ir Sapūnas artimai bendravo, todėl turėjo gerai pažinti vienas kito darbą. T.Šulcas vėl, redaguodamas ir rengdamas spaudai K.Sapūno gramatiką, negalėjo nenusižiūrėti į tuo metu vienintelę jau paskelbtą D.Kleino gramatiką. Tik tuo galima paaiškinti gau- sias tų gramatikų bendrybes bei panašybes. Jau minėta, kad tose gramatikose, be bendrybių bei panašybių, apstu ir skirtybių. Kad jų autorių turėta atskiri sumanymai, užmojai ir planai, rodo ir K.Sapūno bei T.Šulco prieveiksmio skyrius, kuris gerokai nutolęs nuo D.Klei- no gramatikos atitinkamo skyriaus. Pirmiausia jau pati to skyriaus pradžia labai skirtinga: D.Kleino gramatikoje prieveiksmio skyrius pradedamas pa- stebėjimu, kad, be kaitomųjų žodžių, yra ir nekaitomųjų, iš kurių prieveiksmis laipsniuojamas (vadinasi, bent iš dalies kaitomas); toliau sakoma, kad lietuvių kalbos prieveiksmis turi daug reikšmių, kaip ir lotynų bei graikų kalbose, ir pereinama prie tų reikšmių dėstymo paeiliui. K.Sapūno ir T.Šulco gramati- kos prieveiksmio skyrius pradedamas visiškai kitaip: visų pirma čia sakoma, kad prieveiksmiui būdinga reikšmė ir laipsniavimas, toliau tvirtinama, kad prieveiksmio reikšmių labai gausu ir galiausiai išskaičiuojamos tos reikšmės kartu su labai negausiais jas iliustruojančiais pavyzdžiais — daugiausia atski- rais žodžiais (prieveiksmiais, bet taip pat ir dalelytėmis, o kartais net vienu kitu modaliniu žodžiu, jungtuku ar net jaustuku), nepateikiant nei junginių, nei sakinių. Prieveiksmio reikšmių skyrelių čia ypač daug — net 24, o D.Klei- no gramatikoje, kaip matėme, jų pateikta 17. Tokį prieveiksmio reikšminių skyrelių gausumą K.Sapūno ir T.Šulco gramatikoje, kaip ir kitose to meto gramatikose, reikia aiškinti taip pat tik tuo, kad pagal senųjų gramatikų tra- dicijas prie prieveiksmių buvo priskiriamos visos dalelytės, modaliniai žodžiai, kartais vienas kitas prielinksnis, jungtukas ar net jaustukas, pvz.: O, ak, jeib (plg. D.Kleino Ey, nuggi). K.Sapiino ir T.Šulco gramatikos prieveiksmio skyriuje nėra nė vieno reikš- minio skyrelio, kuris visiškai sutaptų su D.Kleino gramatikos atitinkamu sky- reliu. Tai irgi rodo, jog tų gramatikų prieveiksmio skyriai parašyti savaran- kiškai. Sutampa kartais tik kurie ne kurie iliustraciniai pavyzdžiai, bet tai negali rodyti autorių nesavarankiškumo: toks sutapimas neišvengiamas visų laikų ir visų kalbų gramatikose. Čia kalbamos gramatikos skirtingumą nuo D.Kleino gramatikos, o kartu ir jos originalumą rodo dar ir tai, kad prieveiksmio skyriuje čia nė neužsimena- ma apie suprieveiksmėjusias daiktavardžių ir įvardžių postpozicinių linksnių formas, kurios labai įžvalgiai įkomponuotos į D.Kleino gramatikos prieveiks- mį. 16 Prieveiksmių laipsniavimas abiejose gramatikose aiškinamas visiškai ori- ginaliai ir savitai: D.Kleino gramatikoje laipsniavimas pailiustruotas pasta- bų skyrelyje, o K.Sapūno ir T.Šulco gramatikoje prieveiksmių laipsniavimas pateiktas kaip trečioji prieveiksmio skyriaus dalis, kur laipsnių formos grin- džiamos dvejopai: vienos iš jų (pvz.: Gerrai, Gerriaus, Gerriaufei) susijusios su laipsniuojamais budvardZiais, o kitas esanti nulėmusi pati vartosena (pvz.: Daug, Daugiaus, Daugiaufei). Ypač įdomi yra tokio pagrindimo pabaiga, nes iš tikrųjų prieveiksmio daug ir atitinkamo būdvardžio ryšys nebesuvokiamas kalbančiojo ne tik dabar, bet jau prieš šimtus metų jis buvo išblukęs. Aukštes- niojo l= psnio formos, kaip ir D.Kleino gramatikoje, baigiasi -s: Auk[ZcZiaus, Piktcziaus. K.Sapiino ir T.Sulco (kaip ir D.Kleino) gramatikoje pagrindinę pateiktų prieveiksmiy dalį sudaro daugiausia patys populiariausi (ir dabar vartojami) žodžiai. Senesnių ar retesnių prieveiksmių čia labai maža. Iš tokių galima paminėti tik Kartunta “kada nors’ (plg. tą pati prieveiksmį D.Kleino grama- tikoje), Sžonai “čionai', Kur[tel, kurf[tellai “toli', Katrul “į kurią pusę, į kur’, Waggik[žnai ‘vogéia, slaptai’, P'oritoi ‘poryt’. Iš kitų nekaitomųjų kalbos dalių retesnių ar senesnių žodžių, šioje gramatikoje laikomų prieveiksmiais, galima paminėti dalelytes Wei, Anaskat *štai', Sžiskat ‘t.p.’, jungtukus Pirm neng, Nengnėkaip. Čia, kaip ir D.Kleino gramatikoje, yra taip pat prieveiksmio sintaksės sky- relis, bet jis čia nepalyginti tikslesnis ir kompaktiškesnis už atitinkamą D.Klei- no gramatikos skyrelį. Pirmiausia šiame skyrelyje prieveiksmis nesuplaktas su kitomis nekaitomomis kalbos dalimis (D.Kleino gramatikos analogiškame skyrelyje visa tai suplakta). Bet svarbiausia yra tai, kad K.Sapūno ir T.Šulco gramatikoje labai ryškiai nusakytas pagrindinis prieveiksmių ryšys su kito- mis kalbos dalimis — mūsiškai tariant, šlijimas (žr. šios gramatikos 87 pusla- pio teiginį: ”Adverbia Lithvanorum, Latinorum more, junguntur Verbis, vel Nominibus. Interdum aliis Adverbiis”). Toliau gramatikoje iliustruojamas šlijjmas pirmiausia prie veiksmažodžių (Maz dumoja, Tawo gromatos didei laukiu, Stebuklingai wadžioja), dalyvių (Piktai dargs, Gerai [akgs), vardažo- džių, ypač būdvardžių (Labai baugus), ir galiausiai — prie pačių prieveiksmių (Didei palaimingai if#taife Kiellione, Labai gerai, Nelabai gražei). Tai rodo puikų K.Sapūno, o gal kartu ir T.Šulco, kalbos mokėjimą, jų didelę kalbinę erudiciją. Šia proga pravartu dar pridurti, kad ir kitų K.Sapūno ir T.Šulco gramati- kos nekaitomųjų kalbos dalių skyriai parašyti visiškai savarankiškai ir origina- liai — skirtingai nuo atitinkamų D.Kleino gramatikos skyrių. Imkime, pavyz- džiui, tų gramatikų prielinksnio skyrius. Čia ne tik tų skyrių planai skirtingi, bet ir pats turinys bei pateiktoji medžiaga. D.Kleino gramatikoje prie vadina- mųjų "neskiriamųjų" (inseparabiles) prielinksnių priskirtos net postpozicijos -p(i) ir -n(a), pvz.: Diewop, mane[p, mie[tana, mie[tan, mie[tumpi, jufumpi, mie [tump, jufump, mufump, Ponip Diewip, manip, manimp, tawipi, tawimp, awipi, [awimp, kitamp, newienamp. Analogiskame K.Sapūno ir T.Sulco gra- matikos skyriuje apie ”prielinksnius” -p(i), -n(a) nė neuzsimenama, nors ir čia su prielinksniais suplakti ir visi priešdėliai (pastarasis faktas ir yra, galima sakyti, vienintelė čia kalbamy skyrių bendrybė). 17 Nevienodi tose gramatikos ir jungtukų bei jaustukų skyrių išdėstymo pla- nai, pateikti pavyzdžiai bei patys turiniai. Pavyzdžiui, jungtuko skyrius D.Kleino gramatikoje ne tik daug išsamesnis, bet ir tikslesnis bei turtingesnis, nes čia, lotynų kalbos gramatikos pavyzdžiu, mėginama nusakyti prieveiks- mių, prielinksnių ir jungtukų santykį, teigiant, kad kai kurie nekaitomieji žodžiai gali eiti čia prieveiksmiu, čia prielinksniu, čia jungtuku. Pavyzdžiui, žodžius priegtam, potam, wel ‘vél’, galaufey, tapagalaus D.Kleinas laiko eilės prieveiksmiais, kai jie jungiami su veiksmažodžiu aplinkybei reikšti, o jung- tukais tada, kai jie jungia arba tęsia žodžius bei sakinius (G 143). K.Sapūno ir T.Šulco gramatikos jungtuko skyriuje nėra nė vienos tokios apibendrina- mosios pastabos, o tai dar ryškiau rodo, kad tų gramatikų autoriai bent šiuo atžvilgiu dirbo savarankiškai. Baigiant pastabas apie K.Sapūno ir T.Šulco gramatikos prieveiksmį ir jo santykį su D.Kleino gramatikos analogišku skyriumi, prieinama prie tokių išvadų. 1. Bent prieveiksmis ir kiti nekaitomųjų kalbos dalių skyriai K.Sapūno ir T.Šulco gramatikoje yra visiškai skirtingi nuo D.Kleino gramatikos atitinka- mų skyrių. Taigi tų gramatikos skyrių autorių dirbta visiškai savarankiškai. 2. D.Kleino gramatika yra žymiai išsamesnė ir tobulesnė už K.Sapūno ir T.Šulco gramatiką. Tai matyti jau vien palyginus tų gramatikų nekaitomųjų kalbos dalių skyrius. 3. Abiejų gramatikų autorių dažnai nurodoma į lotynų, kartais ir graikų (o D.Kleino net ir hebrajų) kalbas bei jų faktus. Iš to matyti, jog dirbant jų orientuotasi į klasikinių kalbų gramatikas. Tai jiems padėjo tiksliau nustatyti lietuvių kalbos dėsnius, bet kartu buvo ir tam tikras "kurpalis", ne visada atitinkantis lietuvių kalbos prigimtį. 4. K.Sapūno ir T.Šulco gramatikoje krinta į akis pavyzdžių negausumas, pilnesnių sakinių stoka, pernelyg didelis sintaksės skyriaus konspektiškumas. Bent iš dalies visa tai būdinga ir D.Kleino gramatikai. 5. Abi čia minimos gramatikos yra žymus lietuvių kalbos mokslo laimė- jimas XVII amžiuje. Jos turėjo didelę reikšmę lietuvių literatūrinės kalbos normalizacijai ir ugdymui, ypač Prūsų Lietuvoje. Prielinksnis. Pagal savo meto tradiciją K.Sapūnas ir T.Šulcas prielinksnius skaido (Sap 69—70) į du būrius: skiriamuosius ir neskiriamuo- sius. Pastarieji — tai ne kas kita kaip priešdėliai. Skiriamieji prielinksniai čia išdėstyti pagal linksnius, su kuriais jie varto- jami, arba, kaip gramatikoje sakoma, kuriuos jie valdo (regunt.) Su kilm i- ninku: Ant, Be, Arti, Delei, Tarp, Prie, prieg, Nd, Nig, ifz, Pirm; su g a- lininku: Priefz, Pafkui, Per, Apie, Aplink, Pro, Pas, I, (= į) ing, in, Linkai; sunaudininku: ik, tkki;sukilmininkuirgalinin- ku: ufz, Pagal; su inagininku: Po, Su, Ties. Neskiriamieji prielinksniai (musiskai — priešdėliai, quae separatim extra Compositionem non usurpantur) yra šie: Ad (= at-): Adgawnu; Ab, Ap, Appi, Apfi: Abbar[tau, Ap[lepju, Ap [ikabinnu, Apturriu ‘ich iberkomme’; At, atta: Attadūmi, Atfzwencziu ‘entheilige’, Atwerriu ‘mache auf’; Par: Pardfimi, Parmetu ‘werfe nieder’, Pareimi ‘komme zu Hause’; Is (?), Isfi (= įsi-, išsi-?): Isfimettu ‘7’; Nu: Nuimmu, Numettu; Pra: Prawarau, Pra- 18 a an, fl riju; Pri: Priimu; Pa: Pawarg[tu, Paimmu; Bes[i: Bes[ipe[ziu (= besipešu), Besfiom a; Be: Begerriu, Bewalgau, Bémiegmi. is prielinksniy skyrelis labai truktinas. Kai kurie priešdėliai net neaiškūs (Is, Is[i), yra neaiški forma (Bes[ipe[ziu). Įdomu tai, kad nors pati gramati- ka parašyta lotyniškai, čia patekusių priešdėlių reikšmės nusakomos vokiškai. Matyt, autoriams lietuvių ir vokiečių kalbų santykis buvo artimesnis negu lietuvių ir lotynų, nors lotynų kalba jų puikiai mokėta. Apie prielinksnį daug išsamiau kalbama šios gramatikos sintaksės skyriuje (Sap 88—93). Tai vienas išsamiausių prielinksnio sintaksės skyrelių pirmo- siose lic ,.uvių kalbos gramatikose. Čia irgi prielinksniai išdėstyti pagal jų valdomus linksnius ir pagal reikšmes, nusakomas lotyniškais prielinksniais. Kiekvienai reikšmei pateikta iliustracijų, daugiausia iš Šventojo Rašto Se- nojo ir Naujojo Testamento su teksto nuorodomis. Šalia kiekvienos tokios iliustracijos duotas lotyniškas, o kartais net graikiškas atitikmuo. Vadinasi, čia išryškėja tikras mokslinis aparatas, rodantis labai kruopštų autorių darbą. Štai kaip jie sintaksėje dėsto prielinksnį ant. I. Praepositiones aliae regunt Genitivum, ut: 1. Ant/ significat (1) Super; ut: Iftacžiau [awo Karalių ant Zion [zwento mano kalno Psal 2,6. Constitui meum Regem super Zion montem sanctum meum. (2) In, ut: Jo nepalaima bus ant jo Galwés ir jo Siuftumas ant Momenies Psal 7,17. Ejus infortunium convertitur in caput ejus, & ipsius iniquitas in verticem ejus descendet. SZlowek kurs néZengia ant Kielio Grie[znuji Psal 1,1. Beatus qui non ambulat in via peccatorum. Toliau vietos taupymo sumetimais šioje prielinksnio sintaksės apzvalgéléje tenkinamasi daugiausia lietuviška medžiaga, kuri pati savaime yra svarbiau- sia tiriant pirmąsias gramatikas. Kiti prielinksniai su kilmininku. Be: Jei annus kurie manę bė priežasties nėapkente persekdinėjau; Jie nékénczia manęs be priežasties. Arti: Arti Mie[to gywena; Delei: Jei ką kencžiėte delei Teifybes; Delei Nėprieteliū mano taifyk tawo Kielg; Nė tikint delei Diauk[mo; I[Ztrenk jūs delei ji didžiū Peržengimū. Tarp: Apreik[zkite tarp žmonū (= žmonių) darbus jo; Ir ant to wisfo yra tarp mu[ū ir juli didis Tarpas. Pri, Prie, Prieg: Ar buwai prie Sudžios?; Bet Diewas yra prie Gimmines Teifiuji; Né[edZiu prieg nelabujū žmoniū. N4ū, nūg: Nė Tiewo Įzwefybies A[z [augmies ni Grieki; Atmef[kime nig [awes jū wirwes; Ir juli Dziauk[mo néims néwiens nd jufi. I[ž: Ir nė wiens i[ž jufi nė klaufia mane Kal ovėsis ėk Ypėv 2pwraue, Et nemo ex vobis interrogat me Joh 16, 5; Kaltins [wietg i[Z Grieko ir i[Z Teifybes, ir if£ Sudo. Pirm: Stittai af? tuncziu mano Angelg pirm weido tawo, kur[ai pagatawyt turrés Kielg pirm taves; Taifyk Kielg [awo pirm tawes. Su galininku. Priefž: Ponai rodija ‘tariasi’ tarp aves prie[ž wie[žpatį. Pagal: Ab[udyk mang pagal Teifybę mano: Jis užmok man pagejol (= pagal) C#y[tybe Ranki mano. Pafkui: Tas[ai yra kurs pafkui mane ateis, kurs pirm manęs buwo. Per: Miftre, per vis[q naktį dirbom, o nieko negawom. Apie: Kas parafžyta yra apie mang Zokané Moze[%iaus; Apie Jezy Nacaren[kgji. Aplink, aplinkui: Aplink Mie[tg, AudiTiiv méAwv, Circa urbem. Pro: Nė pro 19 tawe walgis padetas, Non pro te cibus appositus; Pro Diewg pra[žau tawe, Per Deum rogo te. Pas: Ir [tojés potam kaip prifiartinojoi Jerikopi Aklas nė kurfai [edejo pas Kielą žebrawodams. Į, ing: Eikit į Mieftelj; O Jezus įejęs ing Laiwą per[iyre; Ir kaip anie weizdejo įng Dangų. Linkai: Mie[taną linkai. Su kilmininku ir naudininku. Ik, Ikki: Ir žodžei jū ikki kra[žtū Swieto; Sžittai Ju jumis e[mi ik Swieto galui. Su kilmininku ir galininku. UfZ Tu ufž mano Pakalos [lapdawais; Ir nekalbu jums jig turrecžia mel[t Tewą uf? jus. Su kilmininku, naudininku, galininku ir įnagininku. Po: Ir po afztūniū Dienū wiel buwo jo Pafiuntinei widduje; Ir [tatys Avis po De[žinei; Po Mie[tg waik[žežiodams; Apgink manę po Pawe[iu Sparnu (= sparnų) [awo. Su inagininku. Ties: Ir [towės ties Sunumi žmogaus. Su: Kadda [u jumis buwau; Su SZwenteifeis Sžwentas esi; Su Diewu didžius Darbus if#taifysim. Iš retesnių faktų čia reikia paminėti prielinksnį pirm ‘pries’, kuris gra- matikoje nurodomas ne tik laiko, bet ir vietos santykiui reikšti. Čia pateik- ta prielinksnio pro vartosena labai skiriasi nuo dabartinės, plg.: pro tawę “prieš(ais) tave', Pro Diewą “Dievo vardu’. Tas pats pasakytina ir dėl linkai vartosenos su galininku (Miestaną linkai) bei dėl neaiškios formos flapdawais (=slėpdavais?). Jungtukasčia (Sap 70) be jokio apibrėžimo ir be jokios įžangėlės dėstomas pagal funkcijas, kurios nusakomos lotyniškais terminais copulativae, disjunctivae, discrectivae ir t.t. Taigi jie čia paskirstyti taip: 1. sujungiamieji (Ir, Bei), 2. skiriamieji (Ar, Argu, Alba, abba), 3. atribojamieji, priešinamieji ir prijungiamieji (Bet, Bettaig, Kacžei, Cžiufta, Tacžiau, jig), 4. papildomie- ji, patvirtinamieji (Butent), 5. priežasties, sąlygos, paaiškinamieji (Kaddang, Nesa, Jeine). 6. pagrindziamieji, išvadiniai (Todiel, Togidiel), 7. abejonės (Beg, Beggu, Bau), 8. mažybiniai ( Tikt, tiktay). Šis jungtuko skyrius labai jau trumpas — gal trumpiausias visose pirmo- siose gramatikose. Antra vertus, jis labai netikslus ir nepilnas: aprėpia tik mažytę jungtukų dalį. Be to, ne visi čia jungtukais laikomi žodžiai iš tikrųjų ir yra jungtukai: Cžiusta “lyg, tartum’, Beg, Beggu, Bau, Tikt, tiktay — dale- lytės. Užsimota čia pateikti net aštuonias jungtukų grupeles, nurodyta net 14 lotyniškų tų grupelių pavadinimų, o pačių jungtukų čia vos 17. Dviem pava- dinimais įvardytoje ketvirtojoje grupelėje duotas vienas jungtukas (Butent). Nors ir toks visais atžvilgiais menkutis tas skyrius, vis dėlto bent jo pavyz- džiai veikiausiai iš niekur nenurašyti; paviršutiniškai nurašyta čia, be abejo, tik pati schema, bet ji visiškai neišplėtota. Keletas žodžių apie jungtuka pasakyta dar ir skyrelyje "De Syntaxi Con- junctionis” (Sap 93—94). Įdomus čia toks lotyniškas jungtukų paskirties, funkcijos nusakymas: "Conjunctionum officium est connectere dictiones et sententias”. Kadangi dictio reiškia ne tik posakį, junginį, bet ir žodį, tai toks jungtuko funkcijos apibūdinimas ne tik tikslus, bet ir trumpas. Kaip iliustra- cija čia pateiktas vienintelis sakinys: Bėt wiél regge [iu jus, ir džiauklis [žirdys jufū, ir DZauk[mo jufū nė atims ne wiens nd jufū, ir annoje Dienoje manę nieko nė klaufite. Skyrelis baigiamas nieko naujo nepasakančia pastaba, kad sujungiamieji jungutai jungia linksnius. 20 he i aa i iui au iu m i J a ust uko (Sap 72) išskirta net 9 grupelės, būtent: 1. nustebimo (Ai, ei), 2. pasipiktinimo (O, ak, boddai), 3. grasinimo (Nu, nu), 4. skausmo (Ai, ei, ak), 5. verksmo (Ui ui ui), 6. juoko (ha ha ha), 7. pasibjaurėjimo ( Tžui, cžui, Pui), 8. pajuokos (aa), 9. tildymo (titcz, cit, [t, p[t). Čia pat pasakyta, kad jaustukų ieškotina ir jie stebėtini kasdieniniame lietuvių pašnekesyje. Ir tame menkučiame jaustukų sąrašėlyje boddai (sl.) — joks jaustukas, o tik dalelytė, reiškianti “lyg, tartum'. Jaustuko sintaksės skyrelyje (Sap 94) sakoma, kad lietuviai mažai teturi jaustukų. Lotynų įpročiu į kalbą jie dažniau įterpiami be linksnių, absoliučiai. Toliau vis dėlto mėginama susie- ti jaus* ukus su linksniais, teigiant, kad jie pritraukia (adsciscunt) linksnius, pvz.: Ay, ei ei kartais vardininką, kartais galininka (Ay kok[ai Paukfžtis!, Eiei kokios [logos ‘vargai’, Ay Budą [zio CZefo! “O mores hujus temporis!’); Ak, o jungiami (junguntur) prie naudininko, kartais galininko ar šauksminin- ko (Ak man Biednam!, Ak mane Biedną!, Ak grie[žnalis žmogau!); Niunui jungiamas prie naudininko (Niunui taw!), Tui, cžut, cit — prie šauksmininko. Žinoma, tokia jaustukų sąsaja su linksniais yra dirbtinė. Tikslesniu reikia laikyti autorių ankstesnį teiginį, kad jaustukai dažniau vartojami absoliučiai (t.y. savarankiškai). III. F.Haacko ” Anhang einer kurtzgefassten Litthauischen Grammatik" Prieveiksmis. F.Haacko gramatikos trečioji dalis skirta nekai- tomosioms (tiksliau sakant, nelinksniuojamosioms ir neasmenuojamosioms) kalbos dalims (prieveiksmiui, prielinksniui, jungtukui ir jaustukui) apibūdin- ti. Pats gramatikos autorius visas tas kalbos dalis vadina partikulomis (taigi dalelytėmis), plg. vokišką tos gramatikos trečiosios dalies nusakymą * Von den Particulis”. O po to nusakymo pirmiausia ir eina prieveiksmio skyrius — "Von den Adverbiis”. Pirmųjų gramatikų prieveiksmio skyrių bendrybes dažnai galėjo lemti ne tiek autorių nusižiūrėjimas į vienas kito darbą, kiek pats bendras aprašomasis dalykas — prieveiksmis. Labiausiai į akis krintantis F.Haacko ir D.Kleino gramatikų bendrumas — daugelio tų pačių prieveiksmių pateikimas, kartais net išlaikant visiškai (arba beveik) tą pačią jų eilę, plg.: čia, czonai, [zicze, tenai, tenaigi, kitur, kur, kame, kur jeng, kurgi, wi[Jur, widui, laukie (ištaisyta lauke) G 134 ir Czia czonay, [zicze, Tenay, tenaygi, aure, Kittur, Kur, Kame, Kur jeng, Wi[[ur, Widdug, Abifzalei, Lauke H 322. i ! Vocabularium Litthvanico-Germanicum et Germanico-Litthvanicum... nebst einem Anhang einer kurtzgefassten Litthauischen Grammatik... von Friedrich Wil- helm Haack... Halle, [1730] (toliau sutr. H). 21 Jau vien toks sugretinimas akivaizdžiai rodo, jog F.Haackas negalėjo nenu- sižiūrėti į D.Kleino gramatiką. Beje, K.Sapūno ir T.Šulco gramatikoje buvi- mo vietą (in loco) rodantys prieveiksmiai išdėstyti visai kita eile. Pagaliau ir patys vietos prieveiksmių atskiri reikšmių nusakymai F.Haac- ko veikiausiai nukopijuoti iš D.Kleino gramatikos (žinoma, jeigu ne iš jiems abiem bendro kokio nors kito šaltinio), plg.: in loco, de Loco, per Locum, ad Locum. Šiaip jau pats prieveiksmio skyriaus planas F.Haacko gramatikoje skiriasi tiek nuo D.Kleino, tiek nuo K.Sapūno ir T.Šulco gramatikų atitinkamų planų. Pirmojoje mūsų gramatikoje po visų reikšmių išdėstymo pateikti keturi punk- tai pastabų, kuriose pirmą kartą lituanistikos istorijoje a) iškeltas įnagininko bei vietininko prieveiksmėjimas, sugretintas su senovės graikų kalbos nau- dininko prieveiksmėjimu; b) paliesta -(i)ai priesagos prieveiksmių daryba iš būdvardžių; c) parodytas žodžio kaip vartojimas įvairiomis reikšmėmis: nusi- stebėjimo prieveiksmio (kaip géras ira Diewas mufu!), pageidavimo dalelytės (kaip man Diewas padetu!, kaip pakajus butu bei Jandora!), santykinio arba jungiamojo žodžio (kaip žmogaus giwenimas ira, taip bus ir jo mirimas), jung- tuko (kaip Adomas puolęs buwo, pamete weidą Diewo; prisakyta ira žmogui, kaip giwentu nobažnay). D.Kleinas žodį kaip tais atvejais laiko partikula, išskyrus pacituotą paskutinį sakinį, kur ir jo įžiūrimas jungtukas. K.Sapūno ir T.Šulco gramatikos prieveiksmio skyrius pradedamas pora įžanginių pastabų, po kurių išdėstytos ir labai trumpai (kartais vos vienu žodžiu) pailiustruotos 24 prieveiksmio (iš tikrųjų dažnai dalelyčių ar kitų nekaitomųjų žodžių) reikšmės. Visas skyrius baigiamas laipsniavimu. F.Haacko gramatikos prieveiksmio skyriuje krinta į akis žymiai didesnis pavyzdžių kiekis, aiškintinas tuo, kad rašydamas savo žodyną autorius buvo sukaupęs daugiau medžiagos negu kiti. Suprantama, ir čia šalia tikrų prie- veiksmių apsčiai duota kitų nekaitomųjų kalbos dalių žodžių, kurie autoriaus traktuojami kaip prieveiksmiai. Iš retesnių ar įdomesnių prieveiksmių F.Haacko gramatikoje galima pami- nėti tokius: Ifz tiefos, Kur jeng ‘kame’, tiefogie ‘tiesiai’, tiefamt.p.*, Tėnjau, [zengu, Tengu, Nami ‘namo’, Katrul, Propérnay “prieš trejus metus’, Pory- toj, Pirmto, Dienifzkay ‘kasdien’, Nepalautinay, Kartunta “kada nors’, Kas metą, niekadai, niekadais, Walandéle, potreéiay ‘treciasyk’, SzwéZey ‘nese- niai’, Tulas kartu ‘kartais?’, atpencz, Pridéranéiey, Rank[zéiey “staiga, neti- kétai’, Régimay “viešai, atvirai’, Powiffam ‘visai’, Palengway, pamaZay ‘pa- mazu’, Trumpinteley, Taipojau, Nieku budu, podraugiey ‘drauge’, Skiru ‘sky- rium’, Pripultinay, nefinnomis, galausey; plg. taip pat slavybes Cziefu, Neczie[u, Miernay ‘nuosaikiai’, WieZlibay “patogiai, padoriai’, Nopro [nay ‘vel- tui’, Abelnay ‘visiskai’. Visi kiti F.Haacko pateikti prieveiksmiai niekuo ypatingu neišsiskiria iš dabartinėje kalboje vartojamųjų.Jie, kaip ir kitose čia minimose gramatikose, yra įvairios kilmės ir įvairių darybinių tipų: įvardiniai, būdvardiniai, daikta- vardiniai, veiksmažodiniai ar dalyviniai, su priesagomis bei priešdėliais ir be jų, kiti tiesiog išriedėję iš sustabarėjusių linksnių formų — visiškai tokie kaip ir dabar vartojamieji. | Iš nekaitomųjų kalbos dalių žodžių, kuriuos F.Haackas priskyrė prie prie- 22 ERR Laikas Uab dain asai veiksmių, nusižiūrėjęs į D.Kleino gramatiką arba į kitų kalbų gramatikas, galima paminėti dalelytes Ar, Argi, argu, bau, bės, er, Arne, Ne, Neygi, artés ‘gal’, ben, Nuggi, E[te ‘tegul’, Sztay, wey, te, tikt, tiktay; jaustukas ak, Ey, Ayman; jungtukus Butent, Kaip antay, jū; modalinius žodžius Tie[a, Berod’s, Beje, Pirma, Antra, Trečia, plg. verstini jungtuka Wienok, slavišką dalelyte Lifz ‘tik’. Įdomu tai, kad jau F.Haackas vartojo tokius ir dabar labai populiarius jungtukus kaip Butent, Kaip antay, modalinius žodžius Tiefa, Berod's, Beje. Tokie faktai, kad ir gana paprasti, rodo gramatikos autoriaus kalbos arti- mą ryš su liaudies gyvąją kalba. Šios gramatikos būdvardžio skyriuje, kur kalbama ir apie skaitvardžius (mat autorius juos priskiria prie būdvardžių), prieveiksmiais ("adverbia numeralia”) laikomi net tokie junginiai kaip wieną kartą, du kartu, tris kartus..., tri[[]de[zimts ir wieng kartą..., du [zimtu kartu, tukftantis kartū. Tai, žinoma, aiškintina tuo, kad su prieveiksmiais, žiūrint į juos vien semantiškai, buvo suplakamos ne tik nekaitomosios kalbos dalys, bet kartais net kurie ne kurie kaitomųjų kalbos dalių žodžiai ar net žodžių junginiai. Antra vertus, gramati} os autorius galėjo ir jauste jausti bent dalies tokių jungtukų priartėjimą prie prieveiksmių. Juk pakanka tokių jungtukų antrajam dėmeniui sutrumpėti dėl linksnio stabarėjimo, ir prisišliejęs jis prie pirmojo dėmens sudarys tikrą sudurtinį prieveiksmį, plg.: vienąkart, dūkart, triskart... Čia galima būtų dar priminti ir tokios pat darybos kitus šiuolai- kinius prieveiksmius, pvz.: vienąsyk, dūsyk, trissyk..., pirmąkart, antrgkart, trécigkart..., pirmąsyk, antrąsyk, trécigsyk... Toliau svarbu paziureti, kuo skiriasi: F.Haacko gramatikos (jau XVIII a. darbo) semantinė prieveiksmiy klasifikacija nuo kitų dviejų pačių pirmųjų D.Kleino ir K.Sapūno bei T.Šulco gramatikų (dar XVII a. darbų) atitinka- mos klasifikacijos. Šių visų trijų gramatikų prieveiksmių semantinės klasifikacijos pagrindas yra vienodas — prieveiksmių leksinė reikšmė. Kadangi visose šiose grama- tikose su prieveiksmiais ištisai suplaktos dalelytės, kartais ir kurie ne kurie jungtukai, net jaustukai bei modaliniai žodžiai, tai į prieveiksmių semantinės klasifikacijos pagrindą įeina čia ir visų šių pastarųjų žodžių reikšmės, kurios dažniausiai labai subtilios, sklidžios ir neaiškios, kad net labai sunku ar tiesiog neįmanoma jų nusakyti. Pati klasifikacijos schema veikiausiai pasiskolinta iš klasikinių kalbų gramatikų, kurių panaudojimą lietuvių kalbos gramatikai aiškiai liudija lietuvių kalbos reikšmių gretinimas bei lyginimas su klasikinių kalbų reiškiniais, taip pat tokios užuominos apie tą gretinimą bei lyginimą kaip "more Graecorum, more Latinorum” arba "sicut apud Latinos” ir pan. Klasikinių kalbų gramatikų įtaka bent iš dalies bus nulėmusi ir apylygį lietuviškų gramatikų prieveiksmio semantinių skyrelių skaičių. Tiesa, pirmu požiūriu atrodo mažiausias tų skyrelių skaičius D.Kleino gramatikoje — 17, o didžiausias K.Sapūno ir T.Šulco gramatikoje — 24, bet iš tikrųjų ir D.Kleino gramatikoje laiko prieveiksmiai paskirstyti į tris smulkesnes grupeles: esa- mojo, būtojo ir būsimojo laiko, o kiekybės prieveiksmiai — taip pat į tris smulkesnes grupeles: skaičiavimo, įtempimo ir susilpnėjimo. Taigi ir D.Klei- no gramatikoje pagrindinių prieveiksmio semantinių skyrelių yra 17, o kartu 23 su tomis smulkesnėmis grupelėmis iš viso 22. F.Haacko gramatikoje tokių skyrelių 23. ; Lotyniški ty skyreliy ivardijimai visose trijose gramatikose taip pat negale- jo atsirasti be kitų kalbų, pirmiausia lotynų kalbos, gramatikų įtakos. Įdomu tai, kad net vokiečių kalba parašytose tų laikų gramatikose visa pagrindinė gramatinė terminologija yra lotyniška. Tokia būtent yra ir F.Haacko grama- tika. Tad ir čia prieveiksmio semantinių skyrelių pavadinimai yra lotyniški, būtent: 1) loci, 2) temporis, 3) numeri, 4) guantitatis, 5) gualitatis, 6) interrogan- di, T) similitudinis, 8) comparandi, 9) intendendi, 10) remittendi, 15) jurandi, 16) optandi, 17) hortandi, 18) congregandi et separandi, 19) excludendi, mi- nuendi, 20) corrigendi, 21) concedendi, 22) ordinis, 23) eventus. Didžioji tų įvardijimų dalis įeina į visų trijų pirmųjų gramatikų prieveiks- mio skyrius, bet kiekviename iš jų pasitaiko ir vienas kitas nesikartojantis įvardijimas, pavyzdžiui, D.Kleino gramatikoje nepavartotas. Pastaroji ap- linkybė aiškintina tuo, kad D.Kleino gramatikos prieveiksmio skyriuje bent kiek mažėliau dalelyčių, jungtukų, jaustukų bei kitokių žodžių, ko gana apstu kitų dviejų autorių gramatikose. Suprantama, jog kuo daugiau į gramatiką įdėta tariamųjų prieveiksmių, tuo daugiau prireikė ir jų reikšmių nusakymų. Pavyzdžiui, K.Sapūno ir T.Sulco gramatikoje XI prieveiksmių skyrelis pava- dintas [adverbia] explanandi, t.y. išdėstymo, išplėtojimo [prieveiksmiai]. Iš tikrųjų čia pateikti ne prieveiksmiai, o tik gryniausi jungtukai Idant, Je: ir įvardis Tatai, kurį autorius lotyniškai nusako id est ‘tai yra'. Vadinasi, ir tas įvardis autoriaus suvokiamas kaip tam tikras jungtukas, vartojamas prieš žodžio ar posakio paaiškinimą. Kartais pateiktos iliustracijos lyg ir nepatvirtina paties skyrelio įvardiji- mo. Štai, pavyzdžiui, F.Haacko gramatikos XXIII prieveiksmių skyrelis (beje, jis tiesiog pažodžiui nurašytas iš D.Kleino gramatikos prieveiksmio XIV sky- relio) lotyniškai pavadintas [adverbia] eventus "išeities [prieveiksmiai]', bet jame pateikti iliustraciniai pavyzdžiai Pripultinay (D.Kleino gramatikoje — pripultiney), Palaimingay, Neticzomis, nežinnomis patys vieni išeities negali rodyti. Išeitį čia tam tikrais atvejais galėtų reikšti tik veiksmažodžiai, prie kurių būtų prišliję šie prieveiksmiai. : F.Haackas, kaip ir abiejų pačių pirmųjų gramatikų autoriai (D.Kleinas ir K.Sapūnas bei T.Šulcas), prie prieveiksmio priskiria ne tik visas dalelytes, vieną kitą modalinį žodį, jungtuką, šiaip jungiamąjį žodį ar net jaustuką, bet kartais ir vieną kitą linksnio formą ar net žodžių junginį. Pavyzdžiui, jo (F.Haacko) gramatikoje iš D.Kleino gramatikos tiesiog pažodžiui nurašy- ti ir prie vietos prieveiksmių priskirti įnagininkai Szū Daiktu, And Daiktu, Niekatru Daiktu.- Dabar mums ypač įdomu tai, kad jau pirmųjų lietuvių kalbos gramatikų autorių beveik prieš 350 metų pastebėtas tokių įnagininkų prieveiksmisku- mas, tam tikras jų atotrūkis nuo linksnio reikšmės ir priartėjimas prie prie- veiksmio. Mat tokia jau vietos įnagininko prigimtis iš senų senovės. Bet laikyti paminėtų įnagininkų tikrais prieveiksmiais negalėtume dar ir šian- dien, kaip negalime laikyti prieveiksmiais ir tokių dabartinės kalbos junginių: šią diéng, aną diéng, kitą diéng, nes diéng čia yra tikras daiktavardžio ga- 24 asi a mų lininkas, nors ir turintis prieveiksmiui būdingą laiko reikšmę, bet išliekantis kaip pažymimasis žodis, kurio daiktavardiškumą stiprina įvardiniai derina- mieji pažyminiai šią, aną, kitą. Bet kai tik čia nurodyto tipo junginiai dėl jų nuolatinio vartojimo laiko reikšme ėmė stabarėti ir kartu ėmė blukti jų links- nio reikšmė, tai jau prieš šimtus metų ėmė darytis nebereikalinga linksnio reikšmės rodytoja — antrojo dėmens galūnė, kuriai gyvajame kalbos sraute nukritus turėjo susilieti į vieną žodį abu junginio dėmenys: šiaridien, šiaridie; plg. taip pat prieveiksmius anaridie, kitaridie ir daugelį naujesnių žodžių, susidariusių jau pagal vidinius prieveiksmių raidos polinkius, pvz.: anaridiej, anandie .ai, anaridienaisir kt. Beje, pirmųjų gramatikų junginiai Sz& Daiktu, And Daiktu, Niekatru Daiktu net ir dabar negali būti laikomi prieveiksmiais dar ir dėl to, kad ddiktas yra labai konkretus daiktavardis, nors, be kitų reiks- mių, turi dar ir vietos reikšmę, kuri ypač būdinga prieveiksmiui. Be to, žodžio ddiktas įnagininko galūnė -u niekada nerodė tendencijos nutrupėti, ir pirmųjų gramatikų autorių prie prieveiksmių priskirti junginiai su tuo daiktavardžiu niekados negalėjo susilieti į vieną žodį ir virsti tikrais prieveiksmiais. F.Haackas jautė ir kitų įnagin nkų tam tikrą prieveiksmiškumą: prie prie- veiksmių jo priskirti junginiai Szitū budu, Nieku budu (plg. tą patį junginį reikšme ‘nullo modo’ Sap 66), kurie, kad ir priartėję prie prieveiksmių, bet nė- ra jais virtę. Čia dar galima paminėti F.Haacko prieveiksmiu laikomą junginį Tulas kartu “keliskart, kartais’, kuris nėra visai aiškus, nes įvardžio vienaskai- tos vardininko tūlas ir daiktavardžio daugiskaitos kilmininko kartų ryšys čia ne visai suvokiamas. Negali mūsų nestebinti tai, kad F.Haackas taip pat puikiai suprato patį linksnių ar tam tikrų junginių prieveiksmėjimo procesą, jautė jų prieveiks- miškumą ar visišką suprieveiksmėjimą, plg. tokius linksnius ar junginius kaip Dienoj, Rytmeczeis, Wakarais, Pietumis, Kas metą, Czie[u, Neczie[u, Naktimis, Walandėlę, Ifz naujo, Po wif[am “visai, visiškai', dėl kurių visiš- ko priartėjimo prie prieveiksmių ar suprieveiksmėjimo ir dabar nelabai būtų galima abejoti. Baigiant pastabas apie F.Haacko gramatikos prieveiksmį galima prieiti prie tokių išvadų. 1. Artimesnės pažinės jau vien su F.Haaco gramatikos prieveiksmiu ro- do jos autorių buvus įžvalgų lietuvių kalbos mokovą, sugebėjusį, turint labai maža šaltinių — vos porą pačių pirmųjų gramatikų, parašyti gana origina- lią konspektinę lietuvių kalbos gramatiką, skirtą dar platesniems skaitytojų sluoksniams negu pati pirmoji D.Kleino gramatika. Pirmąja D.Kleino gramatika galėjo pasinaudoti tik tie (daugiausia Prūsų Lietuvos) intelegentijos sluoksniai, kuriems suprantama buvo lotynų kalba. F.Haaco gramatika, kaip ir D.Kleino "Compendium'as", buvo prieinama vi- siems vokiečių kalbą mokantiems skaitytojams, o Prūsų Lietuvoj tokių skaity- tojų tais laikais buvo daugiau, nes mokyklose dėstomoji kalba buvo vokiečių. Prielinksnis. F.Haackas, kaip ir D.Kleinas, neduoda jokio prie- linksnių apibrėžimo (H 326—328). Jis laiko juos, kaip ir prieveiksmius, jung- tukus bei jaustukus, nekaitomaisiais žodžiais, arba dalelytėmis (particulae). Prie prielinksnių jo priskirti ir priešdėliai bei polinksniai, arba postpozicijos, pvz.: ap, api, at, par, pa, da, pi, na. Visus šiuos žodžių dėmenis jis laiko 25 neskiriamaisiais (inseparabiles) prielinksniais, nes jie skyrium nevartojami, pvz.: apgallu 'įveikiu'. Postpozicijos pi ir na esti vardažodžio arba įvardžio gale, pvz.: Diewop ‘pas Dievą', manęsp ‘pas mane’, mieftana į miesta’. Esant daugiskaitai, autorius sako, tarp kilmininko ir pi įsiterpia m: mufump ‘pas mus’, jufump ‘pas jus’. Skiriamieji prielinksniai gali valdyti viena arba keleta linksniy. Kilmi- ninka valdo nig, pirm, dėl, ant, tarp, i[z; galininka — per, pas, pra, arba pro, apie, aplink, priefz, į, ing; inagininka (ablativum instrumentalem) — Ju, ties. Ikki valdo kilmininka ir naudininka; kilmininka ir galininka valdo už, bet esant skirtingoms reikšmėms: kai reiškia ‘anapus’ — kilmininka, kai reiškia “lygiai kaip’ — galininka. Pagal (secundum) ir Prieg ‘prie’ valdo be skirtumo čia kilmininka, čia galininka. Pastarieji du prielinksniai, kaip mato- me, dabartinėje kalboje kiek kitaip vartojami: pirmasis su galininku, antrasis (tiksliau sakant, prie) su kilmininku. Prielinksnis po skirtingoms reikšmėms nusakyti vartojamas su skirtingais linksniais, pvz.: po kairės Rankés (nusakant vietą), po [zwentés Traicés, arba po [zwentai Traicei (nusakant laiką). Dabartinėje kalboje ir vietos santykį nusakant pavartojamas naudininkas (po kairei rankai). Gramatikos autorius tokio pavyzdžio nepateikia. Tas pats prielinksnis (po) valdo galininką, kai reiškia “per iw wi[Ją [wietg) i ir įnagininką, kai reiškia “priešais, akivaizdoje’ (po Diewu e me) arba “apačioje, žemiau' (po Dangumi). Kaip matyt iš šios apžalgėlės, F.Haacko gramatikos prielinksnio skyrius labai jau trumputis ir konspektiškas, bet užtat planingas, nuoseklus, palygin- ti tikslus ir labai lietuviškas: jame, galima, sakyti, visiškai nėra nelietuviškų prielinksnių ar nelietuviškų jų vartojimo atvejų. Visi F.Haacko iškelti prie- linksniai, išskyrus tik vieną kitą archaiškesnį (ing, prieg), išlyginus rašybą, ir šiandien yra norminiai, o tai savo ruožtu rodo autoriaus — literatūrinės kalbos normintojo pastangas. Jungtukas. Šios gramatikos jungtuko skyrius dar konspektiškesnis negu prielinksnio. Jis pusiau vokiškai, pusiau lotyniškai pavadintas "Von den Conjunctionibus” ir išdėstytas aštuoniomis trumpomis, po 1—3 eilutes uzi- mančiomis, pastraipėlėmis, kur lotyniškai išvardytos aštuonios jungtukų gru- pelės. Štai jos: 1. jungiamieji (ir, bey, irgi, o, teipag, taipajeg), 2. skiriamieji (ar, argi, arba, buk buk), 3. sąlygos (jey, jeyjgi, jeig, jeyne, kittaip), 4. prieš- priešiniai (Bet, bettaig, d, arba o, taczaus, ben, tiktay, ly[z, wienok), 5. nuo- laidos (kacz, kaczeyg, norint, jeib, jeygi), 6. priežasties (nės, néfa, néfang, jog, kadangi, jeib, idant, jeng, kaip, kada ‘kad’), 7. išvados (todėl, todėley, todrin), 8. tąsos, sąryšio (priegtam, toliaus, potam, tapagalaus, galdufey, pafkiaufey). F.Haacko jungtuko sakyrius savo kompaktiSkumu, planingumu nesiskiria nuo kitų nekaitomy kalbos dalių skyrių. Labai tikslūs yra ir patys lotyniški atskirų jungtukų grupelių įvardijimai. Bet jis labai skiriasi nuo prieveiksmio ir prielinksnio skyrių savo turiniu, pateiktais jungtukais: čia daugiau negu kitur nelietuviškų žodžių ir ypač tokių, kurie palyginti su dabartine literatū- rine kalba labai jau archaiški. Nelietuviški, pavyzdžiui, yra d (slav.) ‘0’, ly/z (slav.) ‘tik’, kacz, kaczeyg (plg. lenkų choé, chociaž), o iš senųjų ar senesnių- jų raštų težinomi tokie: teipag, taipajeg, jeygi, jeig, bettaig, jeib, nės, néfa, 26 alii mm obo ad LLL M M a GL SA néfang, jeib, jeng, kada ‘kad’, todrin, tapagalaus. Nebeatitinka dabar normos ir taczaus, wienok. Stebint šios gramatikos (kaip ir apskritai pirmųjų gramatikų) jungtukus, krinta į akis didesnis jų skirtumas nuo dabartinių jungtukų, tam tikras jų nestabilumas, judrumas. Tokia ypatybė veikiausiai aiškintina tuo, kad jung- tukas yra kalbos dalis, kuri vėliau už kitas ima plėtotis. Kiekvienoje senoje kalboje ikirašytiniu laikotarpiu jungtukų skaičius turėjo būti labai ribotas. Šnekamoji kalba iš viso tenkinasi mažesniu jungtukų inventoriumi, nes jai būdingesnės paprastos, bejungtukės konstrukcijos. Jungtukų ypač prireikia kiekvienos kalbos rašytiniu periodu. Jų lietuvių kalbai ypač prireikė, kai se- nujų ra" /tojų imta versti iš kitų, jungtukų sistemą labiau išplėtojusių kalbų įvairius, daugiausia religinio turinio, tekstus: maldas, giesmes, Bibliją ir t.t. Tokiu atveju savų jungtukų paprastai nepakanka, jų tenka skolintis iš kitų kalbų arba skubomis susidaryti savo kalbos priemonėmis. Tada ir iškyla kal- boje skolinių ir skubomis sudarytų naujadarų, kurie ilgainiui iš kalbos turi pasitraukti, užleisdami vietą naujesniems ir tikslesniems. Jaustukas. Kaip ir apskritai visose pirmosiose gramatikose, taip ir F.Haacko gramatikoje jaustuko skyrius trumputis — vos dešimties eilučių. Čia autoriaus priskaičiuota net dešimt jaustuko grupelių, kurios, kaip ir jung- tukai, įvardytos šitaip: 1. sušukimo (o, ak), 2. meilumo (mielul, aukfut), 3. juoko lė, a, d), 4. skausmo (ay, ak, deja, ayman), 5. sudraudimo (a, o, ba), 6. keiksmo (čzui, Pui), 7. verksmo (Ui, ui, ui), 8. pašaipos (a a), 9. grasinimo (Nu, nu), 10. tildymo (titfz, štit[z, st, p[t). Kad F.Haacko gerokai pasinaudota D.Kleino gramatika, be kita ko, rodo ir jaustuko skyrius. Čia net penkios pirmosios jaustukų grupelės tiesiog pažo- džiui nurašytos iš D.Kleino gramatikos, visai ta pačia eile pateikti absoliučiai tie patys pavyzdžiai. Skiriasi šiek tiek tik tie patys lotyniški tų grupelių įvar- dijimai: D.Kleinas juos sudarė orientuodamasis daugiau į pačius jaustukus, o F.Haackas — į patį skaitytoją. Todėl pirmasis jiems įvardyti pavartojo ge- rundijaus formą, o antrasis — esamojo laiko veikiamojo dalyvio formą, plg. D.Kleino (interjectiones) exclamandi ir F.Haacko — exclamantis. Kad ir nedaug čia tų jaustukų nurodyta, bet, kaip ir D.Kleino grama- tikoje, jie labai jau lietuviški. Beje, bent vienas čia minimų abiejų autorių prie jaustukų priskirtų žodžių — būtent deja — yra ne tiek jaustukas, kiek modalinis žodis. Įdomu tai, kad nė vienas pirmųjų gramatikų autorių nekėlė aikštėn mū- sų ištiktukų, tarsi nelaikydami jų žodžiais. Ištiktukas — tai kategorija, kuri į gramatikas pateko kaip kalbos dalis žymiai vėliau, kai buvo atkreipta daugiau dėmesio į šnekamąją kalbą ir į ją atspindinčią grožinių kūrinių kalbą. IV. P.F. Ruigio ” Anfangsgriinde einer Littauischen Grammatik?! Prieveiksmis. D.Kleino ir P.F.Ruigio gramatikų pasirodym skiria 94 metai (beveik šimtmetis). Per tą laiką (t.y. nuo 1653 iki 1747 metų ! Anfangsgriinde einer Littauischen Grammatik in ihrem natiirlichen Zusammen- hange entworfen von Paul Friedrich Ruhig... Konigsberg... 1747 (toliau sutr. R). 27 Prūsų Lietuvoje pasirodė bent keturios atskirų autorių lietuvių kalbos grama- tikos, kuriose, be dažniausiai labai konspektiškai aptartų fonetikos, rašybos, tarmių, žodžių darybos, sintaksės dalykų, kiek plačiau išdėstyti morfologijos dalykai — nušviestos visos tais laikais pripažįstamos kalbos dalys: daikta- vardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, dalyvis, prievieksmis, prielinksnis, jungtukas ir jaustukas. Lyginant su šių dienų įprastine kalbos dalių klasifikacija čia nerandama tik dalelytės ir ištiktuko. Dalelytė čia įjung- ta į prieveiksmį, o apie ištiktuką dar nė neužsimenama. Užtat kalbos dalių skaičių čia padidina dalyvis, kuris laikomas atskira kalbos dalimi. Visos kalbos dalys visose keturiose pirmosiose gramatikose paskirstytos į du būrius, kurių pirmąjį sudaro kaitomosios (daiktavardis, būdvardis, skait- vardis, įvardis, veiksmažodis, dalyvis) ir antrąjį — nekaitomosios (prieveiks- mis, prielinksnis, jungtukas ir jaustukas) kalbos dalys. Beje, nekaitomosios kalbos dalys visose keturiose gramatikose vadinamos partikulomis (particu- lae), taigi prieveiksmiai čia irgi partikulos, arba dalelytės. P.F.Ruigys kalbos dalių visumą vadina "die so genannten Partes Orationis” R 18. O kitoje vietoje nekaitomosios kalbos dalys jo vadinamos Nebenworter R 115. Taigi ir prieveiksmiai jam yra particulae, arba Nebenworter — vadinasi, dalelytės, arba antraeiliai, šalutiniai žodžiai. Pats prieveiksmio skyrius P.F.Ruigio gramatikoje pradedamas, galima sa- kyti, visiškai tais pačiais žodžiais kaip F.Haacko gramatikoje, bet prieveiks- mių daryba jo (P.F.Ruigio) nusakyta žymiai išsamiau negu visose kitose iki jo išėjusiose gramatikose. Pirmiausia jis teigia, kad prieveiksmius galima padaryti iš veiksmažodžių, ir tą teiginį iliustruoja tokiais iš reikiamybės dalyvių išvestais prieveiksmiais kaip Laup [intinay, Mylétinay, kurie esą padaryti iš veiksmažodžio bendraties pridėjus "skiemenį" (die Syllbe) nay. Toliau jis, kaip ir visi kiti ankstesnių gramatikų autoriai, taikliai pastebėjo daiktavardžių "ablatyvo", t.y. vieti- ninko ir įnagininko, prieveiksmėjimą, plg. jo tvirtinimą: "Es ist zum voraus anzumerken... DaB sich... adverbia machen lassen,,, von Nominibus Subst. deren Ablativus localis und besonders instrumentalis adverbialiter gebraucht wird, z.E. Widduj’ drinner, Pulkū oder Pulkais haufenweise” R 115—116. Dar toliau kalbama apie budvardiniy ir dalyviniy prieveiksmiy daryba, ku- ri iliustruojama tokiais pavyzdžiais: Geras — geray, Didis — didey, Gražūs — graZey, Zinnomas — Zinnomay. Paliesta čia ir biidvardiniy prieveiksmiy aukštesniojo bei aukščiausiojo laipsnio formų bei priesagos -yn prieveiksmiy daryba: "Geray, Compar. geraūs besser, Superl. gerdus am besten” R 116. Tvirtagalę priegaidę rodo žodžio galas aus, tvirtapradę — dus. Įdomu čia tai, kad tokių prieveiksmių aukščiausiojo laipsnio forma patei- kiama pirmiau su dus gale, lyg ji būtų įprastinė, pagrindinė, o dėl aukščiau- siojo laipsnio formos pilno galo dusey (=iausiai) pasakoma tik tiek, kad prie gerdus dar dažnai pridedama ey (=tai). Išeitų, kad aukščiausiojo laipsnio formas tada tartum buvo linkstama trumpinti, ko dar nematyti nei D.Klei- no, nei K.Sapūno bei T.Šulco gramatikose. Kad ir ne visai tiksliai, bet labai įdomiai P.F.Ruigys aiškina priesagos -yn prieveiksmių reikšmę ir vartojimą su veiksmažodžiu eiti, kuris vienu atveju (pvz., Geryn eiti) reiškiąs “werden, fieri', o kitu atveju (pvz., Eik tolyn) turįs paprasto ėjimo reikšmę. Netikslu 28 čia tik tai, kad yn, girdi, padaro aukštesniojo laipsnio formą, plg.: "Bei dem verbo eiti... wird in Comparativo yn angehanget” R 116. Ne visai tikslus ir teiginys, kad prie prieveiksmiy pridedamos "neatskiriamosios dalelytés” gi, gu, juk, ja, pi, na, link, jau, nes iš tikrųjų kai kurios iš jy nesusilieja arba ne visada susilieja su prieveiksmiu (pvz.: juk, link, jau). Ir P.F.Ruigio gramatikoje pateikta 23 prieveiksmiy semantiniai skyreliai, į kuriuos, kaip ir visose kitose any metų gramatikose, įtrauktos taip pat ir da- lelytės. Nors daug surašytų čia pavyzdžių visiškai sutampa su kitose gramati- kose (ypač F.Haacko gramatikoje) esančiais pavyzdžiais, tačiau daug čia yra ir tokių kurių kitose gramatikose nerandame. Vadinasi, ir P.F.Ruigio naudo- tasi kivumis gramatikomis, nors kartu ir stengtasi iškelti bent kiek įvairesnių prieveiksmių. Pavyzdžiui, visiškai nurašytos iš kitų gramatikų (iš D.Kleino ar F.Haacko) tokios prieveiksmiais jų visų laikomos dalelytės kaipar, argi, argu, bau, bės ‘ar’, Arne. Ypač plačiai P.F.Ruigys bus pasinaudojęs F.Haacko gramatika skirsty- damas prieveiksmius semantiniais skyreliais. Abiejose gramatikose visiskai sutampa tų skyreliy pavadinime, krinta į akis absoliučiai ta pati skyreliy numeracija (eilė), visiškai toks pat jų skaičius (būtent — 23). Daugybė tuose skyreliuose esančių pavyzdžių ne tik visiškai tapatūs, bet ir surašyti ta pa- čia tvarka. Bet vis dėlto čia randame ir tokių pavyzdžių, kurių ankstesnėse gramatikose nėra. Vadinasi, jie ne iš kitų gramatikų nurašyti, o autoriaus su- rankioti visiškai savarankiškai. Tai vis prieveiksmiai ar autoriaus jais laikomi žodžiai žodeliai bei šiaip pasakymai, pvz.: Tam daikte, I[z kažinkur, Tenuy, Tėnlink, Tenjau, Szénlink, Anapuf', į widdų; ifz užpakalo; Dabar tikt, Dar ne; Tūlą karti, Kiek sykiū, Daug sykiū, Wienlinkay, Dar wienera tiek, Dwéje tiek, Trėje tiek, Kétwera tiek, Penkera tiek, S[é[zera tiek, Septynera tiek, Afztonera tiek, Devynera tiek, De[zimtera tiek, Szimtera tiek, T1ik[tantera tiek, Toktu ‘taigi’, Koktu ‘welcher gestalt’,Bjaurey, I[zmintingay, Tikkray, Wertay, Stipprey, Ni [zirdZiey, Prieteli[zkay, Szwelney, Mandagiey, Dikay, Regimay, Dowanay, Meiley; Uzkg, Kū budu; Néy ‘tartum, lyg’, Szittaipo, Szittu budū; ir wėl, Pamažėlū; Ifztie[’, Manding, Man rédos; Nieku buda; Kažin, Koné ‘beveik’; Testow ‘tegul’, Bent Sykį. P.F.Ruigio tiek plačiai užsimota sudarant semantinius prieveiksmiy sky- relius, kad į juos pateko prieveiksmiy konstrukcijų, junginių ir net frazeologiz- mų bei idiomy (kartais ne visai lietuviškų), pvz.:Ant antro ‘zum andern’, Ant trečio ‘zum dritten’...; Wienam daikte, Ko ne mittes? ‘kodelgi ne?’, Kai mą Diews (pabrėžiant ko nors didelį tikrumą), Diewé dik kad. Kaip matome, prieveiksmio skyriaus pavyzdziy gausumu ir didesniu ju ivairumu P.F.Ruigio gramatika pranoksta kitas ankstesnes gramatikas, o tai jau liudija autoriaus didelį mokėjimą gimtosios kalbos, jo glaudžiausią ryšį su liaudimi, su liaudies šnekamąja kalba. Nuorodos į lotynų, senovės graikų ir hebrajų kalbas, tų kalbų faktų su- gretinimas su lietuvių kalbos faktais rodo P.F.Ruigį buvus gerai pasiruošusį kalbininką. Lituanistikos pamatus jis, be abejo, bus gavęs pirmiausia iš savo tėvo Pilypo Ruigio, didelio XVIII a. lituanisto "Lietuvių— vokiečių ir vokie- čių— lietuvių kalbų žodyno" ir garsaus traktato "Betrachtung der Littauischen Sprache” autoriaus; taip pat daug turėjo jam padėti studijos Karaliaučiaus 29 universitete ir docentavimas Lietuvių seminare. Prielinksnis. Pasak P.F.Ruigio, prielinksnis yra partikula, t.y. nekaitomas šalutinis žodis, vartojamas tiksliau ką nusakant prie vardo, t.y. prie vardažodžio, pvz. Pas Brolį R 18. Kaip ir kitose pirmosiose gramatikose, čia pripažįstami dvejopi prielinks- niai: skiriamieji (separabiles) ir neskiriamieji (inseparabiles). Pirmieji dėsto- mi pagal linksnių valdymą (R 122—123). Kilmininko prielinksniai: Nu, nd, nūg, pirm, dėl, ant, tarp, ifz, be, pri, prie, prieg, arti, pvz.: Nilg manęs, pirm to Cziefo, dėl Žmonū, ant Kalno, tarp Dangaūs bey Žėmės, ifz gėros Walės, be Razumo, prie Butto “prie na- mų?',arti Kélo. Galininko prielinksniai: Per, pas, pra, arba pro, apie, aplink, prie[z, į, ing, pafkui, pagal, linkay, pvz.:Per tiltą, pas manę, pro Wartus, apie tą Ddikta* kalba, aplink Bažnyčią. Prie[z Kardly [tengtis (‘stoti, sukilti*),į Dangų nukakti, pa [kui jį, pagal Žodį Diewo, mene link. Inagininko prielinksniai: fu, [ulyg, ties, pvz.:Su gera Walé, [ulyg Diena, ties Butt. Su kilmininku ir naudininku vartojamas ikki: Ikki [zi6s Dienos ir [zei Di- enai. Prielinksnis už vartojamas su kilmininku, kai reiškia ‘anoj pusėj, kitoj puséj’: UZ Butto stow, kitu atveju — su galininku:uz jj uzmokéjo. Pagal pa- sakomas tiek su galininku, tiek su kilmininku, o prieg — tiek su galininku, tiek su naudininku: Pagal Žodžio (ir Žodį) Diewo, priegto ir prieglam. Prielinksnis po pagal skirtingą reikšmę valdo skirtingus linksnius: kilmi- ninką (po kairės rankos, po [zwentos Traicés) arba naudininką (po [2wentai Traicei), galininką (po wiffg [wietą, po du, po trys), įnagininką (po Diewu e[fme, po Dangumi, po Stalū). P.F.Ruigio teigimu, skiriamieji prielinksniai vartojami susilieję su daik- tavardžiais: Antwožas, Pirmgalis, Pryweizda, Tarplyfė, Nūmona ‘nuomo- nė', Ifzbraukiei “kas iškrinta braukiant linus, išbraukos'; su būdvardžiais: Perfunku, ufpérnik[ztis; su įvardžiais: todėl, potam, priegtam; su veiksma- žodžiais: Nukertū, ifzeimi prie[ztarduju, ifzsiilg[tu, Uf[ikėtinu, užfikėtinu *užkietėju'; su prieveiksmiais: Berods, pripultinay. Skyriaus pabaigoje (R 124) kalbama apie vad. neskiriamuosius (insepara- biles) prielinksnius, "kurie daugiausia kilę iš skiriamųjų, o pastarieji — iš grai- kų kalbos... Prie jų priskiriami ap, api (iš apie), at, par (iš per), pa (iš pas arba po), pi (iš pri) ir na. Pirmieji iš jų esti žodžio pradžioje, paskesnieji, būtent pi, na — žodžio gale”. Palygink juos daikatvardžiuose apdangalas, Pawa[aris, at[tankas ‘likutis’, Pardo[zke ‘pardavimas’; būdvardžiuose Apkunus ‘aptu- kes’; veiksmaZodziuose apZuri, apipjdustu (=apipjaustau), ateimi, pareimi, paka fu; prieveiksmiuose atgalés, aplink, palaimingay. *Turety būti Ddikig. 30 Apie neskiriamuosius prielinksnius pi ir na štai kas pasakyta. Pirmasis esti vardažodžių kilmininko, įnagininko ir vietininko, o antrasis — galininko gale (galinis i ir a gali nukristi, pvz.: Diewopi, Diewumpi (su epententiniu m) vietoj Diewupi, Diewip’ iš Diewije vietoj Diewė, GraZau[pi, Gražumpi, Gražampi, Wienopi, Wienumpi, Wienip’, Mangs[pi, mufumpi, mufip’. Na esti prie daiktavardžio vienaskaitos, pvz.: Danguna, Dangun’, ir prie prie- veiksmiy: Tolyn, Laukan, Auk[ztyn. P.F.Ruigio skiriamųjų ir neskiriamyjy prielinksniy samprata kiek kitokia negu kitų pirmųjų gramatikų autorių: skiriamaisiais prielinksniais jis vadina ir dalį riešdėlių, pvz.: ap, api, at, par, pa. Šiuo požiūriu su juo sutam- pa K.G.Milkus, kuris, tiesą sakant, daugiausia iš jo ir yra nusirašęs. Be to, P.F.Ruigys galbūt daugiau nei kiti pirmieji mūsų gramatikai yra susijęs su ro- mantine kalbotyra. Tai matyti jau vien iš prielinksnio skyriaus, kur teigiama, kad skiriamieji prielinksniai esą kilę iš graikų kalbos. Kokių ryškesnių kitų prielinksnio įvairybių ar retenybių šioje gramatikoje nė nerandame. Nebent tai, kad čia neskiriamuoju prielinksniu laikomas be modaliniame žodyje Berods, kur, autorius priskiria prie prielinksnių. Apie prielinksnius dar užsimenama ir skyrelyje "Vom Regimine Praepo- sitionum” (R 148). Čia randame keistų ir kartu įdomių autoriaus samprota- vimų apie tai, kad prielinksniai "in compositione bei den Verbis” (vadinasi, veiksmažodžių priešdėliai) valdo paties veiksmažodžio reikalaujamus links- nius. Jeigu veiksmažodis "extra compostionem” (vadinasi, be priešdėlio) tie- siogiai nevaldo, t.y. valdymo požiūriu yra neutralus, tai "in compositione" jis gauna priešdėlio valdomą linksnį, pvz.: Apftoti Pillj, Apgaléti Nėprietelį, Pėržengti Prifakimus, Pėrgalėti Welng, Praeimi Bažnyčią, Užžengti Dangų, Užgėrti kafzkg. Suprantama, kad tokius samprotavimus galėjo sukelti tik priešdėlių suplakimas su prielinksniais. Keista ir kartu įdomi yra taip pat autoriaus pastaba, kad pirm, ikki ga- li būti vartojami ir kaip jungtukai. Tai iliustruojama pavyzdžiais: Pirm nueinant, Pirm man nuėjus, Ikki aufztant, Ikki man ateifent. Įdomu čia yra tai, kad autorius jautė ypatingą šių prielinksnių vartoseną ir, norėdamas tai nusakyti, priskyrė juos tokiais atvejais net prie jungtukų. Jungt uk as. Čia iškelti tokie jungtukai: 1) jungiamieji: Ir, bey, irgi, o, teip, taip; 2) skiriamieji:ar ar, ar arba, buk buk, ney ney; 3) sąlygos: jėy, jeygu, jeygi, jeyne, kittayp, pirm, pirm neng; 4) priešinamieji: allė, bet, ben, tiktay, wiendk, ben ne; 5) nuolaidos: Kacz, kaczeyg, norint, néy, kad ir; 6) priežasties: Nės, néfa, néfang, jog, kadangi, būtent, jéib, idant, kad; 7) išvados: Todėl, todėley, aža “kad net',tay; 8) sąryšio:Priegtam, toliaūs, potdm, galdufey, pafkidufey, ikki R 124—125. Jie nedaug skiriasi nuo kitose pirmosiose gramatikose pateiktų jungtukų. Daugiausia jie lietuviški, ir dabar tebevartojami, bet nemaža ir tokių, kurių dabar nebevartojame, pvz.:buk buk, jeygi, pirm neng, allė, wienok, Kacz, kaczeygi, Nės, néfa, NėJang, jeib, aža, Priegtam, Toliaūs. Dalis iš jų — vertiniai: buk buk, wienėk (plg. lenkų bad? badž, jednak); svetimybės (lenkybės): allė, Kacz, kaczeygi, aža; archaizmai: jeygi, pirm neng, nės, néfa, néfang, jieb, Priegtam, Toliaus. Apie jungtukus kalbama dar ir sintaksės skyrelyje Vom regimine Con- junctionum” (R 149—151). Čia daugiau nei kitose pirmosiose gramatikose 31 pateikta gyvų kalbos faktų — sakinių ir šiaip pasakymų, rodančių jungtukų vartojimą, žodžių ir sakinių jungimo ypatybes, pvz.: Kaip Pons Diews Dangų bey Žemę [utwere, tay Zéme būwo pulta ir tufzezia, o (ir) būwo Tam[i ant | Gillybės. Apie vardažodžių jungimą toliau sakoma, kad bey jungia tik atski- | rus žodžius: Sdulė bey Mėnū; Bey gerieji, bey piktieji, beygi kožnas Žmogus. | O ‘ir’ jungia sakinius: A/fz jūs myliu, o jus manę ne mylit; O Pons Diews | pafdké Obroomui. Ir jungias tiek vardažodžius, tiek veiksmažodžius, tiek sakinius: Dangus ir Žėmė [ugris ir niekū pawirs, ir Ponas Diews abbūdu kittokiu padarys. | "Veiksmažodžių jungtuky” vartojimas su tiesioginės ir tariamosios nuo- sakos formomis: Mės dZiaug[imies, kad Kriftus ateis; Ką mifliji, kad dabar Kri[tus ateitu?; Ir pra[zykim Diewą, kad (jeib, idant) Pakdjy dūtu ant Žėmės. Prie jungtukų priskirtų prielinksnių pirm ir ikki vartosena iliustruojama taip: Pirm ateinant, jis [awe apfakydis; Pirm tam bifent; Pirm Dangų Jutvėrus; Pirm mums atėjus; pirm Sdlei (=saulei) užtekkant; Ikki Kriftui ateifent (taip pat iki Kriftus ateis); Ikki pawdlgant palauk (taip pat ikki pawdlgy- Ju...). Iš tikrųjų čia parodyta ne tiek ty ”jungtuky”, kiek veiksmažodžių ir atitinkamų padalyvių paraleli vartosena, ne visai sutampanti su dabartinėmis normomis. Taip pat daugiau dalyvių bei veiksmažodžių negu jungtukų vartoseną sakinyje rodo ir tokie pavyzdžiai (ypač tie, kur jungtukai visai praleidžia- mi):Girdžiū kad jis €[gs jufip’, arba kad jis ėfti...; Pažadėjo man, kad Nammėj' būljęs, arba... bus; Herodas girdėjo, kad Ifzgannytojis ufzgim[es; buvo pažadėjęs kad Žmones bufe žegnoti; norėjo pabandyti, bau biifes tikkys; Klaufé, kur Awis | ėfanti; pirm numir[ztgs pažadėjo Žegnonę dūti, jéy [zluZifes; kaip ji pradėjusi [zaukti tai jis i[zbéges; Més ifipažy[tam jog tai ne mufi éfanti Tei[ybé; kokį norįs Czé[q, kad tikrai pafitikétumbim per jį amžinay biif¢ ifzganyti; Pradėjo Paraonas gailėtis, jūs i[zleidęs. Plg. dar: Sdké[i turrįs (vietoj kad turrįs); Kalba būwo Ifzganytojis užgim- Jęs; At[dke Jo[épas, wienas ifz jū turrįs Nammū kellduti; i[z to galé[es nu- matyti, ar jie Spėgai €[q; Jie [dko €[q (kad ėJą, arbaé[ti) at[uf[ti; Pažadėjo di[es; tyrinėjo kiek (t.y. ben) Zinngs ifz manęs; Klaufé, kodėl (ben) jie éfq Spėgais; nės [aké (kad) paduk[zty[es; netikkie[į (=netikki[i?) [ulduk[enti Waikų; [kundZiafi Netėkęs; nufidil[t nežinnąs. Pasak autoriaus, jungtuko ir praleidimo galimybes rodą ir tokie pasa- kymai: Jėzus pawadinnęs Waikėlį [awe[pi, klaufé jį, arba wadinno Waikėlį awe[pi, klau[dams jį; Jéy Diews ateidams raftu tawe Grieko[e; Ką darydams apturé fu amžiną Gywatą [?] vietoj ką dary[u ir (taipo) apturéfu...? Autoriaus laikais gyvą dalyvių ir padalyviy konstrukcijų vartojimą vietoj šalutinių papildinio sakinių su jungtuku kad rodo ir tokie jo pateikti pa- vyzdžiai: Kadangi Diews ifzroda jį mus mylint, eum nos amare, taip pat jį mus mylintį (plg.:Kadangi Diews ifzrod’, kad jis mus myl'); Mi[liji manę turrėfent, taip pat turéfentj Czé[q; girdėjau tawe [weikg mufump’ parėjus, taip pat paréjufj; Skundziafi [awe nemylimą é[ant, taip pat ėJfantį, taip pat Skundžias ne mylims ėJąs. Plg. dar: Diewė dik mums naują Mėtą [weikiems [uldukt; Dūk mano 32 | Szaukfmui tawespi ifzkakti; Pasakyk, jiems bifent Ifzganytiems; Man tai pafdkant, tai nufidawé; Sako jdm tai būdawus; Sudnai Dienai prifidrtinant. Jaustukas. Šios kalbos dalies čia pateikta dešimt grupelių: 1. sušu- kimo (0, ak?), 2. meilumo (mielul, aukfut), 3. juoko (d, d, a), 4. skausmo (ay, ak, deja, ayman, béfkd, taiga), 5. sudraudimo (a, o, ba), 6. keiksmo (czui, put), 7. verksmo (Ui, ui, ut), 8. šaipos (a a), 9. grasinimo (Nu, nu, Szuk[ztu, Minndu), 10. tildymo ( Tit[z, št, cit, p[t). Tų grupelių lotyniški pavadinimai ir išdėstymo eilė visiškai tokie pat kaip F.Haacko gramatikoje, čia pasitaiko tik vienas kitas naujas žodis (be[ku ‘negi’, taiga, Szuk[ztu, Minndu ‘ne’, bet ne tiek jaustukas kiek dalelytė. Ir čia, kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių ir visos to skyriaus struktūros, labai jau nusirašoma iš ankstesnių gramatikų. Pernelyg jau trumpučiame aintaksės skyrelyje "Vom Regimine Interjec- tionum” (R 151) pateikiama tik vieno ištiktuko Ak vartosena su linksniais. Čia sakoma, kad, turint galvoje kalbantį asmenį, ak pasakomas su vardinin- ku, naudininku ir galininku, o, kreipiantis į antrą asmenį, vartojamas taip pat šauksmininkas: Ak! afz Bėdnas!; Ak man Bėdnam!; Ak manę Bėdną!; Ak! kokfai Paukfztis!; Ak! Būdą [zio Czėjfo, o tempora, o mores!; Ak grie[znafis Žmogau! Autoriaus tvirtinimas, kad ak čia valdo (regieret) suminėtus links- nius, žinoma, negali būti laikomas teisingu, nors ir rodo autoriaus pastangas visur įžiūrėti žodžių ryšį bei santykį. V. G.Ostermeyerio "Neue Littauische Grammatik"! Prieveiksmis. Penktasis šios gramatikos etimologijos sky- rius apima vadinamąsias partikulas (dalelytes), t.y. prieveiksmį, prielinksnį, jungtuką ir jaustuką, čia randame taip pat pastabų apie žodžių darybą ir tarmes. Šios gramatikos prieveiksmio skyrius (bent jau pačių prieveiksmių parin- kimu) labai primena visų kitų pirmųjų gramatikų (išskyrus gal tik K.Sapūno ir T.Šulco gramatiką) atitinkamus skyrius. Taigi jis nei toks originalus, nei savarankiškas. Pagrindinę G.Ostermeyerio pateiktų prieveiksmių dalį randa- me ir kitose gramatikose. Jis šiuo atžvilgiu nesudaro jokios išimties. Pats prieveiksmio skyrius pradedamas pasakymu, kad iš prieveiksmių gra- matikai priklauso ne daugiau kaip nedidelis jų rinkinėlis, pagal kurį jau galima spręsti apie kitus (į tą rinkinėlį nepatekusius) prieveiksmius. Toliau, kaip ir kitose čia kalbamose gramatikose, primenama, kad prieveiksmiai skirtomi į tam tikras klases ir kad įvairūs iš jų gali priklausyti daugiau kaip vienai klasei. Iš retesnių, įdomesnių ar gyvesnių žodžių ar posakių, autoriaus laiko- mų prieveiksmiais, minėtini šie: [zenlink, tenlink, wienatrūl “į vieną puse’ (šalia katrūl), dabar[tél ‘dabartél’, wakar wakar ‘vakar vakare’, anday ‘ne- Neue Littauische Grammatik ans Licht gesetellt von Gottfried Ostermeyer, der Trempenschen Gemeine Pastore Seniore und der Kéniglich— Deutschen Gesellschaft zu Konigsberg Ehren—Mitglied. Konigsberg, 1791... (toliau — Ost). 33 seniai’, pamažy, minau ne “nieku gyvu ne’, arties ‘galbut’, kai man Diews “tikrų tikriausiai', manęs dėl “dėl manęs' Ost 113—114. Ypač įdomu, kad G.Ostermeyeris pirmas iš visų pirmųjų gramatikų autorių bent kiek daugiau iškėlė dalyvinių prieveiksmių, daugiau tokių, kurie padaryti iš neveikiamųjų arba reikiamybės dalyvių, pvz.: ijeganomay. iJzmdnomay, regimay, butinay, mirtindy, pripiltinay, mylétindy, wir[tinay Ost 114. Krinta į akis beveik visų G.Ostermeyerio pateiktų prieveiksmiy lietuvis- kumas, normiškumas bei taisyklingumas. Iš visų jo etimologijos prieveiksmio skyriuje iškeltų prieveiksmių ar šiaip jais laikomų žodžių bei posakių, galima sakyti, tik du yra barbarizmai: lo|kaway “maloniai, maloningai’ ir wiežlibay ‘mandagiai’. Beje, čia nurodyta prieveiksmių ypatybė būdinga, galima sakyti, visoms pirmosioms lietuvių kalbos gramatikoms, išleistoms Prūsų Lietuvoje. Vadinasi, jau ir prieveiksmio skyriai rodo, kad pirmųjų gramatikų autorių tik- rai stengtasi gerinti ir norminti lietuvių literatūrinę kalbą, daryti ją bendrinę visiems lietuviams. Apie prieveiksmio vartojimą G.Ostermeyeris kalba savo gramatikos sin- taksės skyriuje. Kadangi jis, kaip ir visi kiti pirmųjų gramatikų autoriai, visas dalelytes yra priskyręs prie prieveiksmių, tai ir čia, sintaksės skyriuje, kartu su kurių ne kurių prieveiksmių vartojimu suplaktas ir dalelyčių vartoji- mas. Pirmiausia čia teigiama, kad adverbia copiae ir inopiae (gausos ir stokos prieveiksmiai) valdo kilmininką, pvz.: daug Pinnigū, daugiaus Garbės, gana Žodžiū; maž Dūnos, menk Proto Ost 162—163. Toliau sakoma, kad Geray "hat einen Datiuum” (turi, arba valdo, naudininką). Toks pat esas ir bepig, pvz.: bepig taw. Abu šie prieveiksmiai galį turėti taip pat prielinksnio su ir įnagininko konstrukciją, pvz.: Bepig su Dina, bile tikt Rugii Ost 163. Visos kitos G.Ostermeyerio pastabos apie prieveiksmių vartojimą iš tik- rųjų yra ne kas kita kaip klausiamųjų ir neigiamųjų dalelyčių arba klausimų ir atsakymų vartojimo ypatybės. Iš šios apžvalgėlės matome, kad G.Ostermeyeris į prieveiksmio nušvietimą savo gramatikoje nedaug ką nauja įnešė palyginti su kitų gramatikų autoriais. Prielinks nis. Jau pačioje skyriaus " Von den Particulis” pradžioje (Ost 112) prielinksnius autorius apibūdina kaip žodžius, kurie eidami prieš vardažodžius ar veiksmažodžius įgyja anksčiau neturėtą paskirtį. Žinoma, toks prielinksnių apibūdinimas nėra nei tikslus, nei išsamus. Juk prielinks- niai vartojami ne tik su vardažodžiais, bet ir su įvardžiais; antra vertus, su veiksmažodžiais įmanoma tik labai ribota vartosena, pvz.: prieš einant, prieš įstodamas, iki pavalgant, iki grįšime ir pan. Tokį keistą autoriaus požiūrį į prielinksnius lėmė toji aplinkybė, kad prielinksniais, kaip ir kiti pirmųjų gramatikų autoriai, jis laikė taip pat priešdėlius, skirstydamas visa tai į ski- riamuosius (separabiles) ir neskiriamuosius (inseparabiles) prielinksnius. Štai skiriamieji prielinksniai: andpus, anét, ant, apie, aplink, arty, aurė, be, dėl, gale, į, ikki, ifz, i[zilgay, laukė, link, lyg, sulyg, nd, pagal, pas, pafkiy, per, pirm, po, pri, prie, prieg, priefz, po, [u, [zallé, pafzalij’, tarp, ties, už, widug’. Toliau autorius taikliai pastebi, kad kurie ne kurie iš ty prielinksniy yra vardažodžiai (Nomina), įgiję prielinksniui būdingą reikšmę, pvz.: lauke Mie[to “už miesto’, [zallé kalno; o kiti vėl yra prielinksniškai vartojami prie- veiksmiai, pvz.: aplink, arty, pafkuy, widuj*, anafzal. O čia štai neskiriamieji prielinksniai: ap, api, at, par, pra, da, pa, Ja, pi, ir n arba na. Iš tikrųjų čia turime nevienalyčius dalykus — priešdėlius ir polinksnius. Nepamiršta autorius ir slaviškos kilmės priešdėlio da, kurį jis 34 HIRI EI, kildina iš lenkų do, bet visiškai klysta par kildinamasa iš per, /g — iš su ir an. p Sintaksės skyrelyje "Von den Praepositionibus” (165—173) vad. skiria- mieji prielinksniai išdėstomi pagal linksnius, su kuriais jie vartojami. 1. Su kilmininku: anapus, anafzal (anapus Girrés, anafzal Uppés); anét (anot Téwo); ant (ant Kalno, ant Garbės ‘garbei’, ant Wandeni), arty (arty Kiemo ‘kaimo’); auré (auré Girrės ‘ties giria’); be (be Piningi, be Kriftaus niera ifzganymo, be jokiés mano Kaltybés, taip pat be wif[és...); dėl, déley (dėl Diewo, dėl Teifybés, taip pat Garbės dėl, manęs dėl); ifz (ifz Prifzakio, ifz Mielto, iz jaunū Dienū, ifz jo girdėjau); ifzilgay (ifzilgay Kiemo); laukė (lauke Miefto ‘uz miesto’); nd, nig (nd jo gawau, nū Kalno, nd Mie[to, nd [awgs); pirm (pirm manęs, pirm Saulės Uztekéjimo, pirm Smeréio, plg.: pirm Saulei užtekant); pri (pri manęs, pri Momos), prie, prieg (prie Sudžiės, prie Ežero); [zallė, pa[zalij' (Szallé tawes, pafzalij’ Mie[to); tarp (tarp Pulko, tarp dwėjų Kalnū); widuj' (widuj' Nakties). Cia keista ir abejotina yra dalelytės (ar prieveiksmio) aurė prielinksninė vartosena. 2. Su naudininku: lyg “gleich, als’ (lyg Diewui; tai ne lyg jo Nofei; lyg Wandenui plaukti). Tokia žodžio lyg prielinksninė vartosena dabar visai ne- įprasta ir sunkiai pagrindžiama. Gal čia prielinksniu palaikyta dalelytė lyg? 3. Su galininku: apie (Moize[zus apie manę rafze); aplink (aplink Mie[tg); 4, in (neėjo į Kiemą “kaimą', į Pakajų įfidūt ‘pasitenkinti’, eilė ing Artimą, Krik[ztits į Krifty, tikiu į Diewg, tai jam ne į Dufz¢ ‘ne pagal jo skonį". pas (pas jį, atėjo pas manę, pas Kelą ‘kelyje’); pa[kui (palkui jį); per (per Naktį, per Mifzig, per Tiltą, daryfi per mano Maldg, per Durną jį laiko, per Newalę “per prievartą'); prie[z (prie[z Weling karauti, prie[z Wyrau[ybe patogiey “padoriai' elgtis, prie[z Rugius ‘rugiapjute’, priefz mir[ztant); pro, pra (pro Wartus, pro tawe ‘tau’ tas Walgis, pro Diewg melft, pra [zalj eiti). Neįprasti dar pasakymai pro Diewg melt “Dievo prasyti’ ir pro tawe ‘tau’ tas Walgis. 4. Su inagininku: fu (fu manim, [u Diewu ‘tesaugo jus Diewas’); [ulyg (Julyg Diena), ties (ties Buttu ‘namais’, ties Jezaus Kryžum" gullét). 5. Su kilmininku ir naudininku: ikki (ikki galo, ikki [zios Dienos, taip pat [zei Dienai, ikki Mie[to, taip pat Mieftui; plg.: ikki ateinant, ateifent). 6. Su kilmininku ir galininku: link, linkay (Szaurd link ‘{ Siaure’, Piet link; plg: Dangun’ link, auk[ztyn link, žemyn link); pagal (pagal Rafzto ir Rafztą, pagal Kriftupg ‘po Kristupo’ gimme Kubas); už (už Girrés, už Angos Jtow; uzritto Akmenį už Angg Grabo, Kri[tus kentėjo už mus). Dabar visai neįprastas pasakymas uZritto Akmenį už Angą. 7. Su keturiais linksniais, bet skirtingomis reikšmėmis: po (po Welykū, po mažam ‘netrukus’, po defzinei, bet ir po defzinės, po [awam gėriau ‘pats vienas geriau’, po wills Swietg, ėmė po Grafzj, po Pelng ‘pagal nuopelna’ mokėt, po Dangum, po Swietu užaugęs — apie našlaitį sakoma). Plg.: Po Akiū, po Akim’, po Akimis. Prie vad. neskiriamyjy prielinksniy priskirti pi ir na. Pirmasis (pi) pridedamas prie vardažodžių ir įvardžių kilmininko (Sudopi “prieš teisma’, Kryžauspi “prie kryžiaus', defzinėspi “dešinėje', Diewopi [zaukti, mangspi atėjo ‘pas mane atėjo', mufumpi, j et Autorius nurodo ir tokias raštuose pasitaikančias formas: gerampi, Jaldumpi, Diewipi, kurios esančios ne tokios 35 populiarios kaip prie Diewo, pri manęs, pri tavęs. Antrasis (na) pridedamas prie galininko (Dangun’ gabentas, Mie[tan’ nuėjo). Bet ir čia esą dažniau sakoma į Dangų, į Mie[tg. Plg.: geryn, didyn, mažyn, [enyn, auk[ztyn eiti. Veiksmažodžių ir vardažodžių priešdėlius autorius vadina Praepostiones in Compositione, teisingai pastebėdamas, kad jie keičia žodžio, prie kurio pri- dėti, reikšmę, pvz.: Įkrėju — apfkréju “apsiaučiu*, jūkiu — apjūkiu, verkiu — apverkiu, fiunčiu — atfiunéiu, dūmi — atdūmi, toliau plg.: atganyti, atki]zti, ipl, ifigywenu ‘isitvirtinu ukyje’, ifzgywenu, nufengti, pakreikti, paauk[ztint, pargabenti, perrékti, prilyginti, Prie[zginys ‘priesgina’, pramanyti, Sakalinys “kalėjimo bendras’, Santéwonis “paveldėjimo bendrininkas’, fudžiuti, [uarti, užrakinti, uf[imir[zti, u[[igauti. Apzvelges priesdélinius žodžius autorius kelia tokį lietuvių kalbos pranasu- mą: ką vokietis pasako daugeliu žodžių, lietuvis gali išreikšti vienu skiemeniu (suprask — priešdėliu). Kartais priešdėlinio žodžio reikšmė labai skiriasi nuo paprastojo, plg.: dūmi ‘duodu’ ir apdūmi ‘nuodiju’, pardūmi, ifzdūmi; demi ‘dedu’ ir nufidemi ‘nusikalstu’; sėkiu (= siekiu) ir prifėkiu “priimu priesai- ką'. Įdomi ir ta autoriaus pastaba, kad dažnai priešdėliniai ir nepriešdėliniai žodžiai beveik vienareikšmiai, pvz.: kalbinu ir užkalbinu; ypač pa nekeičiąs veiksmažodžių reikšmės. Žinoma, ta pastaba nėra tiksli, kaip netiksli ir tokia pastaba, kad pasitaiko priešdėlinių žodžių (Composita), turinčių skirtingas ir beveik priešingas reikšmes, pvz.: atleifti ‘atpalaiduoti’ ir “dovanoti (kaltg)’, prigauti ‘pasiekti’ ir ‘apgauti’. Žodžius i[zpafiftu, i[zpafakoju, užpakawoju, uZpri[ékiu autorius vadina Decomposita. Palaikęs priešdėlius prielinksniais autorius vienas pirmųjų lituanistų aiš- kina priešdėlinių žodžių reikšmes, nors kartais ir suplakdamas, bet neretai parodydamas savo įžvalgumą, būdingą geram lituanistui. Jungtukas. Ypač įdomus jungtuko apibūdinimas, kur sakoma, kad šios kalbos dalies žodžiai veikia kalbos periodiškumą ir pagal atliekamas funkcijas esti tam tikrų rūšių, būtent: 1. jungiamieji (ir, irgi, bey, taipojeg ‘taip pat’), 2. skiriamieji (ar ar, ar arba, būk bik, ney ney), 3. aiškinamieji (būtent, idant), 4. sąlygos (jey, jeygi, jeygu, kai, kad, jey ne, kittaip, pirm, pirm neng), 5. priešpriešiniai (o, bet, tacz, taczat, bettaig, tikt, tiktay), 6.nuo- laidos (kacz, kaczeig, norint, ney, kad ir), T. priežasties (nės, néfa, néfang, kadangi, jeib, idant, jeng, kad, jog), 8. išvados (kodėl, todéley, todrin, tai), 9. sąryšio (priegtam, potam, toliaus, galdusey, pafkiaufey) Ost 117—118. Labai įdomi ir iZvalgi autoriaus pastaba, kad kai kurie ty jungtuky, kai susiję daugiau su veiksmažodžiu, o ne su visa kalba, gali eiti prieveiksmiais. Kaip ir kitose pirmosiose gramatikose, pasitaiko visai svetimų arba ne visai lietuviškų ir senesnių žodžių (kacz, kaczeig, nės, néfang ir kt.). Skyrelyje "Syntaxis Conjunctionum” (Ost 173—178) pateikiama apsto- kai jungtuky vartojimo pavyzdžių bei taisyklių, kurios, žinoma, dažnai labai abejotino tikslumo, o kartais jos autoriaus savotiškai tikslinamos, ribojamos. Pavyzdžiui, sakoma, kad o eina periodo pradžioje, bet, alle — sakinio viduryje. Tačiau Biblijoje nuo tos taisyklės nepaprastai dažnai nutolstama, — pridu- ria autorius. Todėl gal tiksliausia būtų čia iškelti pačią jungtukų vartojimą rodančią medžiagą, stabtelėjant kiek tik ties įdomesnėmis, originalesnėmis autoriaus mintimis. Tėwo bey Momės Kudikis; Momos, ne Tėwo Weifle; myliu tawe, ir wis milėJu; ar werkia, ar jūkias; Diews Swietą sutwere ir i[zlaiko; O apie dewintą adyną [zauke Jezus: Eli; O Jezus [zaukdams didžiu Balfu ifzleido Dwafe; tai wif[iems ant naudės, bet man labjaufey; [awo darbą tykray pradėjo , alle 36 ka A aa ih LS ra lh a Jzikart ne laimėjo; ar [zeip, ar taip; buk jauns, buk [ens; ney [zis, ney ans; jey Diews už mus yra, kas gal prie Jj mus buti?; jei Diews ne butu Ju mumis, Nepretelei mus [eney butu praryję; jey kas ne užgims ifz naujo, ne regés tas Diewo Karalyftę; kaczceig Diews Swietq koroj’, taczau tas jo ne [ibijoj’; kaczeig Swiets [ugrutu, tikt Diewo Karalyfte ne [ugrus; kad ir kas žin kaip [unku butu; jam ne pripulfu ‘nepritarsiu’, norint ir kas Zin’ kaip mang muczitu; taip Diews mylėjo Swietq, jog [awo wiengimmj Suny padawe; Diews Jawo Suny daw, kad Swietg [uditu; jau numanoma, kad i[z tos Liggés ne ifzeis. Cia autorius primena, kad senieji be skirtumo vartoje jog ir kad, šian- dien, girdi, tevartojamas kad, kuris dažnai praleidžiamas, o vietoj veiksma- žodžio ; isakomas dalyvis: girdėjau, jog [weiks efgs; žadėjo, kad [zendien mus atlankyfęs; Jozėpas [ake, wiens ifz jų turįs Nam kelauti, ir jaunaulį [avo Brolį pargabenti; ifz to galé[¢s numanyti, ar jie Spégai ¢fq; džaugias Jawo Kaimyng prigawes; idant ne pakly[éiau, jis man Wadg dawe; jeib tą Mokslą i[zmanytum’, mums wifkg graZey i[zgulde; graudent jus, idant Diewui wiernay [luZikite; aZa ‘net, taip kad’ Akis jam apmarko ‘apraibo”; aža Žeme padrebijo (= padrebéjo); pirmneng mir[u ir pirm man mir[ztant; ikki ateis ir ateifgs, jam ateifent. Toliau autorius keistai, bet įdomiai aiškina, kad esant dviem veiksmazo- džiams jungtukas ir dažnai praleidžiamas, o vienas iš veiksmažodžių pakei- čiamas dalyviu ar pusdalyviu: bėgdamas pūlė; atėjo melfdams; privalgęs gull ėjo; newiernay pafielydamas ni Urėdo ‘tarnybos’ atstatyts tape; newienay palielgiančio Urėdas kittam teko; newiernay pafielgianéiam Urėdą atėmė; newiernay pafielgiantj nū Urédo atftate. Ypac idomios yra tokios autoriaus taisyklés. Jei antroje periodo daly- je (komoje) kalbama apie kita dalyką, tai pirmojoje vardininkas pakinta į naudininką, o dalyvis — į gerundijų (padalyvį): mums priwalgius, atkelawo Swečiei; jam dar bekalbant, [ztay Judo[zus atėjo; o jei abejur kalbama apie tą patį dalyką, tai tokia konstrukcija neįmanoma: vietoj Jokubui matant, kad Jawai..., tarė jis turi būti sakoma: Jokubas matydamas... tarė; vietoj jiems parėjus — Jozėpas jūs įkalbino turi būti: jūs paréjufus Jozėpas jkalbino. Išvedęs tą taisyklę, autorius sako, kad tos rūšies klaidų apstu spausdinto- se knygose. Vadinasi, čia G.Ostermeyeris iškyla ne tik kaip vienas pirmųjų mūsų gramatikų, bet ir kaip vienas pirmųjų stilistų bei literatūrinės kalbos taisytojų. Kartu jis minėtinas ir kaip puikus lietuvių kalbos gretintojas su kitomis kalbomis, pavyzdžiui, su lotynų kalba, kurią jis gerai mokėjo. Štai jo sakoma: "Kaip lotynas quod ir ut dažnai praleidžia ir tada galininką su bendratimi pavartoja, taip elgiasi ir lietuvis, tik jis vietoj bendraties ims ge- rundijy arba dalyvio galininka”, pvz.: žinome Diewg Swietą [utwėrus, arba Jutwerufj; tikiu cze ė fen, arba ėlJantį, Grieky Atleidimmą. Jungtuko kad praleidimą autorius iliustruoja ir tokiais pavyzdžiais: jie ifzpažino, Sweczeis ir Ateiwjeis ė Ją ant Zemės; Diewe dūk mažu gimt, didžiu augt; man reik [kupam ‘taupiam’ buti; ne pawydėk jam link/mam buti; Wai- kams pareitis paklufniems buti; Diewe dik jums naują Mėta [weikiems Julaukti. O visą jungtuko sintaksės skyrelį baigia sakinį tu dėsi jį praftotg būti patai- sydamas taip:. tu dd [i jam praftotam buti. Jaustuk as. Šios kalbos dalies čia išskiriama net 14 grupeliy, vadinasi, daugiau negu bet kurioje iš visų šešių pirmųjų gramatikų. Štai jos: 1. sušukimo Co! ak! Ach, brak[z! — jei kas krisdamas trinkteli), 2. meilumo {misiel auk[ut), 3. skatinimo (ben, bent), 4. juoko (a a a), 5. stabdymo stuy!), 6. piktinimosi (czui! pui! béda!), 7. skausmo (ay, ak, dėja, ay man, 37 bėda), 8. troškimo ([zlowék!), 9. stebėjimosi (tataigi!), 10. sudraudimo (Ad, bė), 11. verksmo (ui, ui, ui), 12. grasinimo (nd, [zuk[ztu, minaū), 13. davimo (te “imk'), 14. tildymo (tit[z, ticz, cit, p[t, st) Ost 118. Skyrelio gale autorius sakosi ne visur davęs vokiškus atitikmenis, nes kai kurie lietuviški jaustukai esą gryni garsai, o kitiems vokiečių kalboje neįmano- ma rasti atitikmenų. Iš tikrųjų tarp aukščiau suminėtų žodžių tik vienas gali būti suvokiamas kaip garso nusakymas — tai brak[z. Bet tai jau ne jaustukas, o tikras ištiktukas. Tokiu būdu G.Ostermeyeris pirmas iš visų lietuvių kalbos gramatikos kūrėjų iškėlė ir vieną aiškų ištiktuką, nors ir priskirdamas jį prie jaustukų. Tą tiesą patvirtina ir jo pastaba, kad lietuviai turi daugiau tokių žodžių ir garsų, kuriuos įterpia į kalbą afektui, nuostabai ir pan. išreikšti ir kad juos galima išmokti, jei kas to nori, tik bendraujant su lietuviais (Ost 119). Vadinasi, ir toje pastaboje pabrėžiami garsai, o ištiktukas kaip tik ir yra ne žmogaus afekto sukelti žodžiai žodeliai, o pačios aplinkos bei gamtos reiš- kinių sukeltų garsų pamėgdžiojimai (brakšt, trakšt, keberidkšt ir t.t.). Šiaip ar taip, G.Ostermeyeris pirmas lietuvių kalbos gramatikos istorijoje ryškiau užčiuopė ištiktuko esmę, dar nelaikydamas jo atskira kalbos dalimi. Šioje gramatikoje įdėtas ir skyrelis "Syntaxis Interjectionum” (Ost 178—179). Jame pasakyta, kad jaustukai nevaldo nei linksnių, nei nuosakų, bet šalia jų gali būti pavartoti linksniai ar veikmažodžiai, pvz.: ak Bėda!/, ak afz bédnas!, ak man bėdnam! ak manę bėdną!, o Kriftau!, ak mans Diewe!, ak ramdikis!, ak ne melok!, ak czedik!, bėda taw!, bėda Ju Wyru ‘salin vyrą, man jo nereik’, ay man! “bėda man’, [zlowék taw “būk sveikas", [zuk[ztu jums ‘ne, nevalia!’, tė Kudikj, ticz Waike!, [tuy Brolau!, ben girdékit ‘malonékit i3- girsti’. . Žinoma, ir čia ne visa yra jaustukai, kas pateikta gramatikoje. Kaip mi- néta, brak[z — aiškus istiktukas, mielul, auk[ut — veikiau modaliniai žodžiai nei jaustukai, tataigi, te — dalelytės. Bet vis dėlto didžioji jy dalis — tikriausi jaustukai, pagal reikšmes išdėstyti tiesiog skrupulingai. Taip pat krinta į akis jaustukų skyriaus originalumas ir savarankiškumas kartu su lietuviškumu. VI. K.G.Milkaus ” Anfangs—Griinde einer Littauischen Sprach—Lehre”! Prieveiks mis. Kaip nurodyta tituliniame puslapyje, šios grama- tikos pagrindu K.G.Milkus yra paėmęs P.F.Ruigio gramatiką, tik stipriai ją papildęs, daug ką pridėjęs bei pataisęs. Tačiau bent prieveiksmio skyrius pa- lyginti menkai tesiskiria nuo P.F.Ruigio gramatikos. Jau patys nekaitomųjų, arba šalutinių (Nebenworter), kalbos dalių ir prieveiksmio skyrių pavadinimai ul ! Anfangs—Griinde einer Littauischen Sprach—Lehre, vorinn zwar die von dem Jungeren Ruhig ehemals herausgegebene Grammatik zum Grunde gelegt, aber mit starken Zusatzen und neuen Ausarbeitungen verbessert und vermehrt worden von Christian Gottlieb Mielcke, Cantor in Pillkallen. Konigsberg, 1800 (toliau — Milk). 38 abiejose gramatikose visiškai tapatūs, būtent: "Sechster Abschnitt. Von der Anzahl und Verschiedenheit der Nebenworter, Oder Recensio Particularum... S83. I. Von den Adverbiis”. Toks pazodinis net antraščių ir paragrafo suta- pimas aiškiai rodo K.G.Milky nusirasinéjus iš P.F.Ruigio gramatikos. Pats prieveiksmio skyrius "Von den Adverbiis” pradedamas absoliučiai tais pa- čiais žodžiais, o prieveiksmių darybai skirtas puslapis pažodžiui nurašytas iš P.F.Ruigio gramatikos. Toliau visiškai ta pačia eilės tvarka ir tais pačiais lotyniškais pavadini- mais išdėstyti 23 prieveiksmių semantiniai skyreliai, kurių tik penki vienu kitu Zc 'žiu skiriasi nuo P.F.Ruigio gramatikos atitinkamų skyrelių. Pagaliau ir tų penkių nutolimas nuo atitinkamų P.F.Ruigio gramatikos skyrelių yra minimalus. Štai, pavyzdžiui, K.G.Milkaus gramatikoje laiko (temporis) prie- veiksmių skyrelis papildytas vienu prieveiksmiu — Tolydziau, kuris į vokiečių kalbą išverstas žodžiu sogleich (?); kokybės (gualitatis) prieveiksmių skyrelis papildytas vieninteliu žodžiu Stropjey, priesaikos bei patvirtinimo (jurandi) prieveiksmių skyrelis — žodžiais Diewaži, Diewažigi ir pagaliau eilės prie- veiksmių skyrelis — žodžiais Nū'atay, paeiluy. Čia pat reikia pridurti, kad P.F.Ruigys savo gramatikos sintaksės skyriuje Š116 (III. Vom regimine Adverbiorum) kalba apie tai, kad prieveiksmiai val- "do kilmininką (Lauke Butto, Widduj' Miesto; Gana Žodžiū, Ap Įzeziey Lobjū, Maz Dūnės, Menkay Ifzmintiės. Visą ta paragrafą pažodžiui yra nurašęs K.Milkus. Beje, net ir rašyba abiejose čia minimose gramatikose, galima sakyti, be- veik vienoda. Jei ir skiriasi kur, tai tik vienu kitu mažmožėliu. Pavyzdžiui, P.F.Ruigys rašo Ypačiey, o K.G.Milkus — Ypacziey. Bet toks garso č žymė- jimas abiejų tų autorių nėra nuoseklus: daug kur visiškai sutampa. Kad visų čia kalbamų gramatikų autoriai labai naudojosi vieni kitų dar- bais, neretai tiesiog kopijuote kopijavo net pačius iliustracinius pavyzdžius, aiškiausiai rodo toks faktas. Vietos prieveiksmių grupelę, lotyniškai pavadin- tą "ad locum", visose tose gramatikose (išskyrus K.Sapūno ir T.Šulco gra- matiką) sudaro beveik vien tik šie prieveiksmiai: Szū Ddiktu, Annū Dūiktu, Niekatru Ddiktu, Tiefog, Tie[ogie, (Tie[dm) Milk 148. Skirtumas čia tik tas, ‘kad kai kuriose gramatikose tie prieveiksmiai nevienodai parašyti: vienur di- džiosiomis, kitur mažosiomis raidėmis ir pan. Jau vien tas faktas aiškiausiai rodo, kad čia suminėti prieveiksmiai yra ne kas kita kaip pažodinis D.Klei no gramatikos "ad locum” grupelės prieveikšmių pakartojimas, plg.: fzū daiktu, andl daiktu, niekatru daiktu... tie[og, tiefogie ... Tiefsam G 134. Kaip rodo ši apžvalgėlė, K.G.Milkaus gramatikos prieveiksmio skyrius la- bai mažai tesiskiria nuo P.F.Ruigio gramatikos atitinkamo skyriaus. Maždaug tą patį galima būtų pasakyti ir apie visą K.G.Milkaus gramatiką. Prielinksnis. Sis K.G.Milkaus gramatikos skyrius irgi rašvte nurašytas iš P.F.Ruigio gramatikos, išskyrus vieną pastabą, kur sakoma, kad yra įvairių prieveiksmių ir vardažodžių, kurie pavartojami kaip prielinksniai ir valdo kilmininką, bet nėra tikri prielinksniai, pvz.: annapus, annafzal, lauke, widduj’ir pan; jie prie savęs turi kilmininką pagal žinomą taisyklę: jei du įvai- rios reikšmės daiktavardžiai susiduria kartu, tai vienas iš jų gauna kilmininko formą, pvz.: annapus Kiemo, annafzal Uppės, lauke Rubežaus, Szalle Kalno, 39 Widduj' Lauko. Bet ir toji K.G.Milkaus pastaba bei taisyklė nėra nei visai originali, nei pakankamai tiksli: čia suminėti prielinksniai ar prielinksniškai pavartoti žodžiai, kaip ir jų junginiai su kilmininkais, yra ir kitose senosiose gramatikose, o iš dviejų kartu pavartotų skirtingos reikšmės daiktavardžių nebūtinai vienas turi gauti kilmininko formą, pvz.: ruduo miške, jūra rudenį ir pan. Taigi ir šios gramatikos prielinksnio skyrius rašyte nurašytas iš P.F.Rui- gio gramatikos, o vienintelė pridėta pastaba bei taisyklė iš esmės nė kiek jo nepapildo ir nepataiso. Beje, prielinksnio sintaksės skyrelis irgi visiškai toks pat kaip P.F.Ruigio gramatikoje. Jungtuko ir jaustu k oskyriai taip pat ne K.G.Mil- kaus parašyti, o kopijuote nukopijuoti iš P.F.Ruigio gramatikos. Vienintelė smulkmenėlė čia yra nauja: jaustukų grupelių pavadinimų lotynišką sąrašą su iliustracijomis K.G.Milkus papildo vienuoliktąja grupele, tačiau neduoda jai jokio pavadinimo, o tik įrašo taip: XI. Szmukfzt ir vokiškai paaiškina "wenn atwas entzwey gehet, herab glitscht, wegkommt”. Bet tai jau nebe jaustukas, o tikras ištiktukas, kurio autorius jau nebegalėjo priskirti prie jokios jaustukų grupelės, o savo prirašytai naujai grupelei nerado lotyniško pavadinimo. Beje, K.G.Milkaus prie jaustuky priskirtas ištiktukas Szmurk/zt yra iš eilės antras į gramatiką patekęs ištiktukas šalia anksčiau G.Ostermeyerio prie jaustukų priskirto ištiktuko bark[z. Tai rodo nelengvą ištiktuko kelią į klasikinės gra- matikos principais pagrįstą senąją lietuvių kalbos gramatiką ir kartu sunkią gramatinės minties plėtotę. Baigiant čia nurodytų šešių pirmųjų lietuvių kalbos gramatikų nekaito- mųjų kalbos dalių aptarimą galima prieiti ir prie bendresnių išvadų. 1. Bent šešių ar septynių (įskaitant ir D.Kleino "Compendiumą") grama- tikų pasirodymas Prūsų Lietuvoje per nepilną šimtmetį rodo gyvą lituanistinį judėjimą, rūpinimąsi lietuvių kalbos ugdymu, jos kultūros kėlimu, jos mokslu ir mokymu. 2. Didžiausiu įvykiu ir laimėjimu lietuvių kalbos gramatikos istorijoje reikia laikyti D.Kleino gramatikų pasirodymą. Jo "Grammatica Litvanica” buvo tarsi gairė, primenanti lietuviams inteligentams šnekamosios ir rašomo- sios kalbos ugdymo, o kalbininkams — lietuvių kalbos tyrinėjimo reikalingu- mą. Be jo gramatikos darbų neišsivertė nė vienas čia minėtų kitų, vėlesnių gramatikų autorių. Net dviem šimtams su viršum metų praėjus po D.Kleino pirmosios gra- matikos pasirodymo A.Sleicheris, F.Kuršaičio pavadintas kalbotyros didvyriu ("Schl. war ein Heros auf dem Gebiete der Sprachwissenschaft”!), rašydamas savo "Litauische Grammatik", be K.G.Milkaus naujai išleistos P.F.Ruigio gramatikos, taip pat be K.Sapūno ir T.Šulco Gramatikos bei kitų kalbininkų darbų, pasinaudojo ir abiem D.Kleino gramatikomis (lotyniškąja ir vokišką- ja), nors, jo (A.Šleicherio) nuomone, naudotis D.Kleino darbais reikią ypač atsargiai, nes kalbą jis neretai muštruojąs ("da er die Sprache nicht selten schulmeistert*")?. IF Kurschat, Grammatik der littauischen Sprache, Halle, 1876, VI psl. 2 A Schleicher, Litauische Grammatik, Prag, 1856, X— XI psl. 40 3. Palyginti su kitais XVII a. lietuvių knygų autoriais D.Kleino gramatika išsiskiria pateikiamų pavyzdžių lietuviškumu, grynumu bei normiškumu: jo- je labai maža barbarizmų ir dialektizmų.Lietuviškos medžiagos pagrindą toje gramatikoje sudaro Prūsų lietuvių tarmė, labai artima pietinių vakarų aukš- taičių tarmei, kuri savo ruožtu davė pagrindą dabartinei lietuvių literatūrinei kalbai. 4. Lotynų arba vokiečių kalbų pasirinkimą toms gramatikoms parašyti lėn ė ne tiek jų adresatas — XVII a. Prūsų Lietuvos intelegentija, pirmiausia dvasininkai ir teologiją studijuojantis jaunimas, kiek tai, kad tada dar visiškai nebuvo lietuvių kalbos gramatikos terminijos, o sukurti ją pirmųjų gramati- kų aut riams būtų buvę neįveikiamas uždavinys, nes gramatikos terminijos sukūrimas reikalauja daugelio dešimtmečių darbo. 5. Gramatikos autorių labai kūrybiškai pasinaudota XVII a. kitų kalbų, ypač tradicinėmis klasikinėmis lotynų kalbos, gramatikomis, kurios padėjo autoriams labai glaustai pateikti konspektinį lietuvių kalbos gramatinių ka- tegorijų vaizdą. 6. Nekaitomųjų kalbos dalių ir stilistinių niuansų pajautimas ir sugebė- jimas išreikšti juos lotyniškai ar vokiškai, normos reikalingumo supratimas, gretinimas bei lyginimas kai kurių lietuvių kalbos faktų su lotynų ir senovės graikų kalbų faktais rodo mūsų pirmųjų gramatikų autorius buvus puikius gimtosios ir klasikinių kalbų mokovus, gerai pasiruošusius kalbininkus. 7. Sklaidant dabar pirmąsias lietuvių kalbos gramatikas savaime kyla klausimas, kuo aiškintina aplinkybė, kad jos visos sukurtos Prūsų Lietuvoje ir išleistos Karaliaučiuje, o ne Didžiojoje Lietuvoje, kur per amžius kom- paktiškai gyvena didžioji lietuvių dalis. Atsakymą į šį klausimą galima tik pakartoti, nes jis jau duotas ne vieno tyrinėtojo. Vykdant intensyvią lietuvių germanizaciją vokiečių valdžiai rūpėjo pirmiausia patraukti lietuvius į savo pusę per bažnyčią, per protestantizmo skleidimą gimtąja kalba. Tam prireikė "lietuviškų raštų, šnekamosios ir rašomosios bendrinės kalbos, kartu, žinoma, ir lietuvių kalbos gramatikų. Bet kartu čia reikia prisiminti ir protestantizmo | reikšmę lietuvių kultūrai, Jo progresyvumą. UNFLEKTIERBARE WORTARTEN IN DEN ERSTEN LITAUISCHEN GRAMMATIKEN Zusammenfassung In den Jahren 1653—1800 wurden in Konigsberg sieben litauische Grammatiken veroffentlicht: ” Grammatica Litvanica” und Compendium Lithvanico—Germani- cum” von D.Klein (1653 und 1654), “Compendium Lithvanico—Germani- cum” von K.Sapiinas und T.Schultz (1673), ” Anhang einer kurzgefassten Litthaui- schen Grammatik" von F.Haack (1730), ” Anfangsgriinde einer Litthauischen Gram- matik” von P.F.Ruhig (1747), "Neue Litthauische Grammatik" von G.Ostermeyer Her ” Anfangsgrinde einer Litthauischen Sprach—Lehre” von Ch.G.Mielcke Im Artikel wird die Schilderung der unflektierbaren Wortarten in diesen Gram- matiken besprochen. Die wichtigste von ihnen ist ”Grammatica Litvanica” von D.Klein, die den Grund zu allen anderen obenerwahnten Grammatiken gelegt hat. Die Beleuchtung der unflektierbaren Redeteile ist in allen diesen Grammatiken auf die klassishe Grammatik der lateinischen Sprache stark orientiert. Die Autoren der ersten litauischen Grammatiken haben die semantischen und stilistischen Schat- tierungen der litauischen Adverbien, Prapositionen, Konjunktionen und Interjektio- nen scharf empfunden und eine ausgezeichnete Fahigkeit gezeigt sie im Latein oder Deutsch auszudriicken. 41 Der Vergleich des litauischen Sprachmaterials mit den Fakten der lateinischen, altgriechischen und deutschen Sprache zeigt die hervorragenden Fahigkeiten und Kenntnise der Verfasser auf dem Gebiete der litauischen Sprache, wie auch der deutschen und klassischen Sprachwissenschaft. Alle diese Grammatiken sind in PreuBlischen Litauen verfait, wo die Regierung sich durch die protestantische Kirche die Litauer an sich zu ketten kiimmerte. Dazu brauchte man litauische Schriften, litauische Literatursprache und litauische Gram- matiken. Zugleich muB man hier auch an die progressive Rolle des Protestantismus in der Geschichte des litauischen Schriftums erinnern. 42 I EI EE IIIT. ii I ai a