Paminklas tėvų kalbai

rengėjams. Knygoje spausdinama ir 1930 m. žurnale "Izglitibas ministrijas ménesraksts” paskelbto P.Berento straipsnio ”Pirmas latviešu valodas macibas sastaditajs” fotokopija. Faktiškai tai ligi šiol išsamiausia J. G. Rehehuseno biografija, nors nėra žinoma, kur ir kada jis buvo gimęs, kur ėjo mokslus, kada mirė. Žinoma, jog apie 1628 metus Kurše buvo įšventintas į evangelikų liuteronų kunigus. Spėjama, jog per žmoną galėjęs būti latvių leksikografo Johano Langijo giminaitis. Šis straipsnis taip pat yra išverstas į anglų kalbą. Drauge su anglišku vertimu knygoje publikuojama ir A. Bylenšteino vokiško straipsnio faksimilė iš 1901 metų J. G. Rehehuseno gramatikos leidimo. Taigi ši taip kruopščiai australų kalbininko parengta knyga yra tartum savotiška pirmosios latvių gramatikos enciklopedija, kurioje vienoje vietoje sukaupta ligi šiol įvairiuose leidiniuose išblaškyta medžiaga, pateikta išsami gramatikos teksto analizė, o vertimai į anglų kalbą labai palengvins šia medžiaga naudotis platesniems tyrinėtojų, besidominčių latvių kultūra ir jų kalbotyros istorija, sluoksniams. Panašiu principu sudaryta ir antroji T. G. Fennello knyga ”Seventeenth Century Latvian Grammatical Fragments”. Šioje knygoje publikuojami du svarbūs su latvių kalbos gramatika susiję XVII amžiaus dokumentai — vadinamasis "Einhorno sinopsis” (”Declinationum Letticarum ex D. Einhornij contra Rehehusium tractatu Synopsis brevis”) ir ”Biuchnerio fragmentai“. Šalia faksimilinio teksto, angliško vertimo, plačių komentarų, čia skelbiami ir A. Bylenšteino, A. Augstkalnio, J. Zėverio ”Einhorno sinopsio” leidimai. "Biuchnerio fragmentai" publikuojami daugiausia remiantis L. Arbuzovo leidimu ("17.g.s. latviešu gramatika bij. Kurzemes hercogu biblioteka Peterpili”. — Filologu biedribas raksti, 1925, 5, p. 106—125). Drauge su angliškais vertimais čia taip pat skelbiama A. Augstkalnio straipsnio "Veclatviešu rakstu apskats” (Rakstu krajums, 1930, 20, p. 109—110), J. Zėverio straipsnio "Veci latviešu valodas piemenekli rokrakstos” (Izglitibas ministrijas menešraksts, 1937, 5, p. 619—621) ištraukos ir K. Dravinio straipsnis "Latviešu gramatikas materiali Martina Bichnera albuma" (In honorem Endzelini, Chicago, 1960, p. 107—113). Trečioji knyga skiriama 1685 metais Rygoje išleistai Georgo Dreselio (Dreszell) gramatikai ” Gantz kurtze Anleitung zur Lettischen Sprache". Skelbiama faksimilinis gramatikos tekstas, angliškas vertimas, labai platūs (p.147—421) komentarai ir latviškų žodžių registras. Labai malonu, kad Australijoje atsiranda lėšų (The Australian Research Grants Committee) tokiems veikalams leisti, bet, žinoma, svarbiausia, kad ten darbuojasi žmogus, sugebantis tokius veikalus; parengti. Algirdas Sabaliauskas — PAMINKLAS TĖVŲ KALBAI Netikėti likimo vingiai. Kartais tai, kas jau, rodos, amžiams prarasta, vėl netikėtai atgyja ir akimirkai sušvinta visu skaistumu, kad pakiltų naujam 189 gyvenimui mūsų širdyse ir atmintyje. Ištuštėjusio Klaipėdos krašto tarmės, nespetos kaip reikiant aprašyti, moksliškai beveik netyrinėtos, jau visai baigė užgesti. Beliko tik germanizacijos iškraipyti jų pėdsakai, ant pirštų suskaičiuojami žmonės, mokantys šio krašto kalbą. Lietuvininkų žemė, kurioje daug šimtmečių greta gyveno seniejį kuršiai, žemaičiai ir vakarų aukštaičiai (o gal ir kitos vakarų baltų gentys), rodės, nebesulauks nei savo Kleino, nei Ruigio, nei Šleicherio su Kuršaičiu, nei Gerulio su Stangu, nei kitų iškilių kalbininkų, taip gražiai įamžinusių dar skaudesnio likimo sulaukusią pietinę Mažosios Lietuvos dalį. Ir staiga tai, kas jau atrodė nebesugrąžinama Lietuvoje, pradeda grįžti iš svetur... 1990 m. Čikagoje pasirodė Jono Užpurvio " Trys kalbinės studijos?" ("Drei sprachwissenschaftliche Studien”), su dideliais vargais išleistos Mažosios Lietuvos fondo leidėjų bei rėmėjų. Po truputį, vienas po kito, "Studijų" egzemplioriai ėmė keliauti į Lietuva. Cia šis veikalas sukėlė didelį susidomėjimą ir jo autorių iš mažai žinomo emigracijos filologo padarė reikšmingu baltistu, užimančiu svarbią vietą lietuvių kalbotyroje. Labai simboliška, kad pirmąkart šią knygą mums pristate kitas Mažosios Lietuvos tyrinėtojas, taip pat kilęs iš Klaipėdos krašto, kalbininkas prof. V.Pėteraitis, daug prisidėjęs prie ”StudiJu” sudarymo ir išleidimo. Jis padovanojo knygą Klaipėdos Universitetui, su didžiausia pagarba atsiliepdamas tiek apie darbą, tiek ir apie jo autorių. Jonas Užpurvis gimė 1891 m. gruodžio 12 d. Šilutės apskrity. 1911 m. jis baigė mokytojų seminariją, vėliau dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare kaip vokiečių armijos karys. Po karo studijavo klasikinę filologiją Vytauto Didžiojo universitete, mokytojavo pradžios mokyklose ir gimnazijose. Nuo 1941 metų iki uždarant dėstė vokiečių kalbą Vilniaus universitete. 1949 m. kartu su šeima buvo trylikai metų ištremtas į Krasnojarsko miškus. Grįžęs iš tremties, kurį laiką gyveno Saugose ir Šilutėje, o 1967 m. išvyko į Vakarų Vokietiją. 1991 m. žiemą J.Užpurvis atšventė šimtąjį gimtadienį. Šis jubiliejus neliko be atgarsio ir Lietuvoje — jis pažymėtas įvairiais renginiais ir Kaune Lietuvininkų bendrijos organizuota gražia konferencija, kurioje aptarta įvairialypė šio talentingo ir darbštaus žmogaus veikla. Gyvenimo blaškomas, dažnai net neturėjęs tinkamų sąlygų, J.Užpurvis visą gyvenimą paskyrė mokslui. Jis domėjosi ne tik Mažosios Lietuvos istorija ir kalba, bet ir antikos autorių kūryba, italų ir ispanų literatūra, Naujojo Testamento graikiškuoju vertimu. J.Užpurvis buvo ne tik mokslininkas, bet ir iškilus pedagogas, kurį ir šiandien su meile bei dėkingumu prisimena jo buvę mokiniai. ; Siekdamas savo mintis padaryti prieinamas kuo gausesniam skaitytojų būriui, J.Užpurvis daugiausia rašė vokiškai. Mums šiandien įdomiausia lituanistinė jo veikla, kurioje ryškėja šios pagrindinės kryptys: Mažosios Lietuvos istorija ir kalbotyra, lyginamoji baltistika, toponimika ir dialektologija. Neturėdamas specialaus lituanistinio pasirengimo ir būdamas atitrūkęs nuo sparčios lietuvių kalbotyros raidos, J.Užpurvis nevienodai plačiai ir profesionaliai reiškėsi visose minėtose srityse. Vis dėlto nekelia abejonių jo lingvistiniai gabumai, savarankiškas ir originalus mąstymas, didelė bendra erudicija, mokslininko kruopštumas bei atsakomybė. Ypač vertinga, kad "Studijų" autorius puikiai moka savo gimtąją Saugų tarmę, kurią sovietinio gyvenimo dešimtmečiai buvo bebaigią negrįžtamai ištrinti ne tik iš gyvenimo, bet ir iš istorinės atminties. Aptariamąją knygą sudaro trys dalys (264 p.). Pirmoji "Studijų" dalis — "Saugų tarmė" ("Die Saugener litauischen Mundart”) — paskirta gimtosios 190 tarmės tyrinėjimams. Antrojoje dalyje * Upės ir miesto vokiško pavadinimo Memel kilmė" (”Memel Strom — und Stadtbezeichnung”) — Nemuno ir Klaipėdos vardų kilmė aiškinama plačioje istorinėje panoramoje: remiamasi senaisiais rašytiniais šaltiniais, gilinamasi į baltų genčių praeitį. Trečioji dalis — "Donelaičio “Keturių metų laiky’ kūrybos eiga" ("Zur Entstehung von Donelaitis Werk “Keturi metų laikai’ *) — šio kūrinio genezės tyrinėjimai. Iš visų trijų "Studijų" dalių išryškėja J.Užpurvio pažiūros ir žinios, turima bei panaudota medžiaga ir mokslinės išvados. Toliau bus bandoma trumpai apžvelgti, ką jų autorius yra nuveikęs įvairiuose mokslo baruose. ISTORIJA. Požiūris į Lietuvos, ypač Mažosios Lietuvos istoriją, — tai sritis, kur mokslas glaudžiai susijęs su politika ir net tautiniu mentalitetu. Atskirų valstybių pretenzijos į Klaipėdos kraštą ir Karaliaučiaus sritį dažniausiai išplaukia iš dviejų svarbių dalykų, priklauso nuo dviejų kertinių klausimų. Atsakymai į šiuos klausimus pateikiami ir J.Užpurvio "Studijose". Pirmasis jų yra toks: ar Sūduva, Skalva (Salavija) ir visas pamarys (Klaipėdos apylinkės) yra buvęs dykra (Wildnis), ar nuo seno gyvenamos žemės, turinčios natūralią tasa? Ištyręs daugybę senų laikų kronikų, metraščių, Vytauto laiskų, "Studijų" autorius laikosi pastarosios nuomonės. Laikant šias žemes nuo seno gyvenamomis, reikia nustatyti, kas, t.y. kokios tautos šiose žemėse yra gyvenusios. J.Užpurvis, kruopščiai išanalizavęs daugelį šio krašto vietovardžių ir remdamasis istorine medžiaga, prieina prie išvados apie šių žemių lietuviskuma. LYGINAMOJI BALTISTIKA. Pratesdamas ir gerokai papildydamas nauja medžiaga bei originaliais pastebėjimais didžiųjų baltisty K.Bugos, J.Endzelyno ir jų pasekėjų pradetus darbus, J.UZpurvis savą žodį yra tares ir del baltų genčių istorijos. ”Studijose” ne kartą stengiamasi išsiaiškinti istorinius prūsų, žemaičių ir klaipėdiečių santykius, pamario tarmėse ieškoma kuršių substrato. . Pateikdamas įdomių leksikos ir fonetikos paralelių, "Studijų" autorius randa bendrybių tarp klaipėdiškių tarmės ir prūsų kalbos, pastebi prūsų ir žemaičių tarmių santykius. Kuršių kalbos pėdsakai įžvelgiami Saugų tarmės kirčiavimo sistemoje (labiausiai akcentuojamas kirčio atitraukimas ir su juo susijęs žodžio galo trumpėjimas). Gaila, kad šis klausimas netirtas plačiau, nebandomos lokalizuoti istorinės žemaičių ir kuršių ribos, neaptariami jų kalbiniai ryšiai. Autoriaus surinkta ir leidinyje pateikta toponiminė ir lingvistinė medžiaga leidžia šiuo ir kitais klausimais padaryti daug platesnes išvadas, negu randame "Studijose", ir todėl yra neįkainojamos vertės vėlesniesiems tyrinėtojams. TOPONIMIKA IR ANTROPONIMIKA. J.Užpurvis papildo lietuvių vietovardžių ir asmenvardžių tyrinėjimus naujomis idėjomis ir faktais, pasako savo nuomonę dėl kai kurių svarbių upių ir miestų vardų, iki šiol tebekeliančių diskusijas moksliniame pasaulyje. Visais atvejais "Studijų" autorius neužmiršta esąs istorikas, ypač daug dėmesio skiria vietovardžio atsiradimo istorijai ir etimologijai. Siems klausimams yra paskirta visa antroji leidinio dalis. Joje apžvelgiami visi Klaipėdos krašto upėvardžiai, pateikiamas jų 191 smulkus žemėlapis. Vokiškuose šaltiniuose užfiksuotos senesnės upėvardžių formos gretinamos su autoriaus laikų pavadinimais. Daugiausia rašoma apie Nemuno vardą, kuris laikomas senu, suregistruoti visi kiti šios upės vardo variantai, minimi įvairiuose šaltiniuose, ir gražiai parodoma, kaip atsirado iškraipyta vokiškoji forma Memel. Iš vietovardžių daugiausia analizuojamas Klaipėdos vardas. Jo senumą liudija Vytauto laiške užfiksuota forma Klawppeda. Prie įdomesnių etimologijų galima paminėti Dercekliy ir Nemirsetos vardų aiškinimus. Zodis Dercekliai, kaip rodo senasis užrašymas Darzeppeln, yra kilęs iš derva ir cept "kepti" (t.y. vieta, kur verdama derva), o Nemirseta (Nimersatt) aiškinama kaip "nesantaikos, neramumų vieta" ("Ort des Unfriedens”). Abiejuose vietovardžiuose ryškūs kuršių kalbos pėdsakai. Tarminės vietovardžių bei asmenvardžių formos ir jų sugretinimas su senesnėmis, užfiksuotomis istorijos šaltiniuose, leidžia J.Užpurviui pateikti vertingų pastabų apie Saugų tarmės kirčiavimo ir sudurtinių žodžių struktūros raidą, plg. Mėžgalė ir Mischkogallen. DIALEKTOLOGIJA. Gimtosios Saugų tarmės aprašas — vertingiausia "Studijų" dalis, užpildanti didelę spragą lietuvių dialektologijoje. Sukaupta autentiška medžiaga teikia duomenų visoms kalbos sritims ir leidžia daryti įdomiausias prielaidas bei išvadas. J.Užpurvis, neturėdamas specialaus dialektologinio išsilavinimo, ne visus tarmės ypatumus yra lygiai išsamiai aprašęs ir ištyrinėjęs. Be to, gimtosios tarmės faktai kartais atrodo labai įprasti, ir gali tiesiog neateiti į galvą, kad jie kelia naujų problemų ar padeda atsakyti į senus klausimus. Juolab maloniai stebina autoriaus taiklūs pastebėjimai ir apibendrinimai, kai ne iš to krašto kilęs tyrinėtojas net neįtartų esant tarmėje tą ar kitą reiškinį — ypač fonetinį. Tarmės aprašas susideda iš trijų dalių: pirmoji — tai tarsi trumpa gramatika (* Grundzūge der Saugener litauischen Mundart”), antroji — iliustraciniai tekstai (”Beispiele der Saugener Mundart aus verschiedenen Lebenslagen”), o trečioji — nedidelis žodynėlis ("Ihr Klangcharakter auf Tonband”). [Zangineje aprašo dalyje aptariami transkripcijos ženklai. Tarmės garsų perteikimas specialia rašyba sudarė bene daugiausia sunkumų, leidžiant ir redaguojant šį darbą. Buvo pasirinktas supaprastintas rašybos variantas, tačiau ir jis nepadėjo iki galo išvengti visų keblumų. Sakysim, kietųjų ir minkštųjų priebalsių žymėjimas taškeliais virš priebalsės ar po priebalse (valg "valgo" ir valg "valge”) nėra labai patogus dalykas, nes koks taškelis tai, žiūrėk, "nutūpęs" ne savo vietoje, tai visai pranykęs. Trūksta ženklų įvairaus tipo balsiams žymėti: grafiškai neskiriami ne tik o, atitinkantis bendrinės kalbos o ir uo (tarmėje jie greičiausiai neskiriami fonetiškai), bet ir o, kilęs iš paplatėjusio u, pvz., rops sopov "ropės supuvo". Tas pat pasakytina ir apie € ir e, atitinkančių bendrinės kalbos ė, ieir e, ¢, žymėjimą. Tokių priekaištų būtų galima pateikti ir daugiau, tačiau čia vėl reikia prisiminti darbo išleidimo vargus. Tas, kas norės pasitikslinti to ar kito garso tarimą, galės tai padaryti, pasiklausęs Įį juostą įrašytų tekstų, kuriuose skamba paties autoriaus balsas. "Grundzūge" sudaro keturi skyriai, skirti įvairioms kalbos sritims apžvelgti. Pirmajame skyriuje apibrėžiamos tarmės ribos (pridedamas gana smulkus 192 Saugų apylinkės žemėlapis). Keliais bruožais bandoma nusakyti tarmės vietą ir santykį su kaimyninėmis tarmėmis, istorinį ryšį su kalbomis, turėjusiomis vienokį ar kitokį poveikį tarmei. Ryškiausiu tarmės ypatumu laikomas kirčio atitraukimas, kuris siejamas su kuršių, latvių ir finų kalbomis. Ypač dialektologijai vertingos įžangėlėje, o vietomis ir pačiame tarmės apraše, nurodytos pastabos apie Saugų tarmės santykius su kitomis klaipediškių tarmėmis (gaila, kad tų pastabų tiek nedaug!). Žinoma, kad Klaipėdos krašte būta įvairių tarmių, tai prisimena ir senieji šio krašto gyventojai. Tačiau jų pastebėjimuose, kaip ir visuomet tokiais atvejais, paprastai išryškinamos atskiros smulkmenos, dažniausiai skirtingas kai kurių žodžių ar posakių vartojimas. Sisteminius skirtumus tegali pastebėti kalbininkas, o toks kalbininkas kaip tik ir buvo J.Užpurvis. Būtų labai gerai, jei šios lyginamosios vakarų tarmių studijos butų pratęstos ir toliau. Didžiausias yra antrasis — fonetikos skyrius (Lautwandel). Jame aprašomi įvairūs tarmės garsyno ir kirčiavimo reiškiniai. Kirčiavimas. Daug dėmesio skiriama priegaidėms, kurias autorius labai gerai skiria ir stengiasi kruopščiai pažymėti, plg. dukšt's "aukštas (bdv.)”, aukst-s "aukštas (dkt.)” ir Gukšts "aukštis". Kaip jau minėta, ryškiu tarmės bruožu laikomas kirčio atitraukimas, atsiradęs dėl kitų kalbų įtakos. Gerai įsigilinus į pateikiamus pavyzdžius, galima pastebėti, kad Saugų tarmėje kirtis atitraukiamas visai kitaip, negu mums jau gerai žinomose žemaičių ar aukštaičių tarmėse. Čia, regis, negalima kalbėti apie fonetinės prigimties visuotinį ar net sąlyginį atitraukimą, plg. ilgos šaknies žodžius su neatitrauktu kirčiu kantū "kenčiu", švėst "šviesi", galva, lėktė "liektu" ir pan. Matyt, kirčiavimo savitumai susiję ne su fonetiniais, o su morfologiniais ar leksiniais dalykais. Šiam kraštui itin būdingas vietovardžių ar pavardžių kirčiavimas pirmajame skiemenyje: Vilkytė, Kūkoratė, Jodats, Jokumats ir pan. Atitrauktinį kirtį turi skaitvardžiai (pvz., pėnk, šėš, sėptin), kai kurie tam tikros struktūros daiktavardžiai (ypač su galūne -ys — drkels "arklys”, kabils "kablys", gaids "gaidys", tingins "tinginys", rečiau su galūne -a — kūrčem, žūgat). Nepastovus kirtis būdingas tam tikroms veiksmažodžio formoms (pvz., esamojo laiko antrajame asmenyje kirčiuojama šaknis — megti~miégli "miegi", lėktirvličkti "lieki", tačiau pirmajame asmenyje galūnė — mėgtū, lėktū). Žodžio galo trumpėjimas. Saugų tarmė skiriasi nuo šiaurės ir pietų žemaičių tarmių tuo, kad joje trumpėja visos nekirčiuotos galūnės — ne tik trumposios, bet ir ilgosios: žams "žemas", zdiks, vokyts, drkils "arklys", snarglin "snarglinė (tokia uzeiga)”, sm "žiema", krėt "krito". Sveiki išlieka tik dvibalsiai. Žodžio galui "Studijose" skirta daug dėmesio, ypač smulkiai aprašomi tie atvejai, kai sutrumpėjus galūnėms, susidaro sunkiai ištariamos priebalsių samplaikos. Tuomet paprastai įspraudžiamas balsis (panašus reiškinys yra ir šiaurės-aukštaičių tarmėse), pvz. dėgans "dugnas", lėpsan "Jiepsna”, didėsens "didesnis". Gaila, kad šiandien neįmanoma lokalizuoti tokio trumpejimo ribų. Jų nustatymas galėtų padėti aiškintis tokios redukcijos priežastis. Gal tai kuršių ar jiems artimos baltų genties substratas? O gal vokiečių kalbos įtaka? 193 Vokalizmas. Vienas iš ryškiausių Saugų tarmės ypatybių yra tai, kad bendrinės kalbos dvibalsius ie, uo tarmėje atliepia ilgieji ė, o: kėms "kiemas”, pėm6 "piemuo". "Studijose" tai vadinama pakitimu ("uo wird langes 0", "ie entwickelt sich zu... y oder... ¢”). Šiuo klausimu J.Užpurvis laikosi tradicinio požiūrio. Mat del istorinio ze : ėir uo : o santykio galimos ir kitos nuomonės. Juolab negalima sutikti, kad formose apy, pryš, py "prie", angms, baltyms, vokytė ilgasis y yra fonetiškai kilęs iš ie. Su kitomis vakarinėmis tarmėmis Saugų tarmę sieja dvibalsių ai, ei virtimas ilgaisiais vienabalsiais a, é: laks "laikas", vyra "vyrai", aukšta "aukštai", vads "veidas", arklé "arkliai", karvė "karvei", dėje "dėjai, matė "matei". "Studijose" rašoma ir apie u ir £ platėjimą (> o, e). Kaip žinoma, toks platėjimas būdingas visiems vakarų baltams. Gaila, kad autorius ne tik nėra aptaręs paplatėjusių balsių o ir e ilgumo (kad jie skyrėsi nuo kitos kilmės ilgųjų o ir e, kartais galima spręsti iš atitinkamų kirčio ženklų), bet ir visai | neužsimena, kad šis platėjimas susijęs su vokaline harmonija. "Studijose" ne kartą rašoma apie skirtingą e tarimą priklausomai nuo tolimesnio skiemens (pvz., n'ėš "nešu", nėš "neši"). Todėl keista, kad autorius visai neatkreipė dėmesio į tai, jog wir ¢ platėja ne visais atvejais. Tuomet, kai po jų eina minkštas priebalsis, šie balsiai, regis, išlieka nepakitę — taip bent galima spręsti iš pavyzdžių (plg. mėd "mudu" ir mad "mudvi"). "Studijose" pateikta medžiaga rodo dar vieną ryškią tarmės ypatybę: kirčiuoti neilgéja air e (rdts "ratas", žėms "žemas", nas "neša", mad "medų"). Konsonantizmas. Tarmėje labai svarbus vaidmuo tenka kietųjų i ir minkštųjų priebalsių opozicijai. Sutrumpėjus galūnėms, pagal šį požymį atskiriamos įvairios formos, ypač veiksmažodžių: laikai (bdig "baigia" ir baig ”bai- = asmenys (bldusi "bliaunu, bliauna” ir blaun "bliauni", gėrs "gersiu, gerPar gars gers”). Šiuo atveju itin svarbią reikšmę įgauna diakritinių ženklų Žymėjimas: Deja, leidinys šiuo atžvilgiu nėra labai preciziškas. Kaip žinoma, Klaipėdos krašto žmonių kalbai yra būdingi kai kurie požymiai, atsiradę del vokiečių kalbos įtakos — priebalsių aspiracija, (minkštumas ir pan. Galimas dalykas, kad tokius dalykus gali išgirsti tik pašaliečio ausis, o patys tarmės atstovai jų tiesiog nejaučia. Matyt, dėl to ir "Studijose" šie reiškiniai neminimi. Trečiasis "Grundzūge" skyrelis skirtas morfologijai — tarmės formų darybos ir kaitybos klausimams (Formenlehre). Pateikiama keletas vardažodžių linksniavimo ir veiksmažodžių asmenavimo paradigmų su gana trumpais komentarais. Morfologijos skyriaus duomenis papildo kitų skyrių pavyzdžiai, iš kurių galima susidaryti tam tikrą vaizdą apie Saugų tarmės formų sistemą. Daugeliu atvejų tarmės formos artimos žemaitiškoms, galima ieškoti paralelių ir su kuršių ar net prūsų kalba. Ryškesniais tarmės morfologijos bruožais laikytini šie: a) daugelio i-kamienių daiktavardžių perėjimas į ė kamieną: ake "akis", ausė "ausis", žąsė (plg. prūsų sansy, kuris interpretuotinas kaip zansi ar zanse), tačiau naktis, degsnis "kaitra?; b) vietoj bendrinės kalbos vienaskaitos naudininko galūnės -ui yra -0 (muo), o vietoj daugiskaitos naudininko -iems yra -yms, pvz., bdrné "ber194 nui”, mėdžo "medžiui" (plg. tos pačios kilmės prieveiksmį pakelo "pakeliui? ), anijms "aniems", vėnijms "vieniems"; c) įvardžio tu formos tevės, tėve ir t.t. (su šakniniu e) greičiausiai yra kuršiškos, plg. latvių tevis, tewi; tas pat pasakytina ir apie prielinksnius ap, priš, o ypač py "prie" (plg. latvių pie "prie”); d) tarmėje vartojamos žemaitiško tipo atematinės (mėgtū, lėkti, atū"einu"), taip pat na-kamienės esamojo laiko formos paun, šdun, rijn, griūn). LEKSIKOGRAFIJA. Būtina pripažinti nemažus J.Užpurvio, kaip leksikolografo, nuopelnus. Leksikos dalykų yra įvairiose tarmės aprašo dalyse. Ketvirtąjį "Grundzūge" skyrių sudaro nedidelis vietovardžių ir asmenvardžių sąrašas su trumpu ypatingesnių tarmės žodžių žodynėliu. Savi žodžiai atskirti nuo skolinių (tiesa, autoriui ne visuomet tai pavyksta), lyginama atskirų Klaipėdos krašto tarmių leksika. Ypatingos vertės yra trečiojoje tarmės aprašo dalyje įdėtas žodynas (Worterverzeichnis), kuriame yra apie 600 tarminių žodžių. Žodžiai užrašyti tarmine transkripcija, reikšmės aiškinamos vokiškai ir lietuviškai. Gaila, kad daiktavardžių paprastai tenurodomas vienaskaitos vardininkas, būdvardžių — vyriškosios giminės vardininko forma, o veiksmažodžių — bandratis, ir todėl negalime pasidaryti pilnutinio vaizdo apie linksniavimo, asmenavimo ir kirčiavimo paradigmas. Įdomesni tarmės žodžiai: daga "derlius, pjūtis", degsnis "kaitra", mauk "maūkė (blauzdos apmovas)”, 6st "uostai, ūsai", snarglin "snarglinė (užkandinė, kur girtaujama)”, strėgts "striegtis (brautis, spraustis)”, žvėzdars "zvizdras (zvirgzdas)”. Zodyna labai pagyvina pridėti lrazčologizmai, pvz., gaido pardev "gaidžiui pardavė (=padege)”, pats nėgs apynėms "pats nagas apyniams (=kas jiems reikia, kad augtų)". Jonas Užpurvis ne kartą pabrėžia, kad didelę įtaką Klaipėdos krašto tarmems yra padariusi bažnyčia. Per ją išlaikytos (matyt, kartais ir naujai įsivestos — A.K.) kai kurios senosios formos. Iš tokių formų pirmiausia paminėtinos atematinės pirmojo asmens formos su galūne -mi (bégmi, esmi), veiksmažodžiai su įspraustu enklitiku (pamistiprink "pastiprink mane”, nemiduok "neduok man"). Labai egzotiškai atrodo ir suprieveiksmėjusios iliatyvo formos dengunžengems, žemenkrist, ypač kai jos pavartojamos tarmėje, kuri dėl vokiečių kalbos poveikio yra praradusi net ir paprastą inesyvą (jo vietoje vartojamas galininkas su prielinksniu į). "Studijų" autorius sielojasi dėl savo krašto ir jo kultūros likimo. Jis pabrėžia ilgametes savo tevynainių pastangas išlaikyti kalbą ir papročius. Ne tik lingvistams, bet ir istorikams, tautosakininkams bei etnografams neįkainojama yra antroji tarmės aprašo dalis — Saugų tarmės tekstai (”Beispiele der Saugener Mundart aus verschiedenen Lebenslagen”). Greta pateiktas vokiškas tekstų vertimas. Ši "Studijų" dalis apima apie 80 smulkiu šriftu spausdintų puslapių. Vertę dar didina tai, kad tekstai pateikti ne tik popieriuje — prie jų pridėtas ir magnetofoninis įrašas, kuriame galime išgirsti paties J.Užpurvio balsą. Tekstai parinkti labai įdomūs ir vertingi, apimantys daugelį gyvenimo sričių. Čia yra ir linksmų istorijų, ir rimtų pasakojimų, iš kurių galime susidaryti spalvingą autoriaus tėviškės vaizdą. Kalba gryna, 195 graži, vaizdinga, kažkokiu stebuklingu būdu išvengta gausybės germanizmų, kurie paprastai gožia klaipėdiečių tarmę. Nekelia abejonių Jono Užpurvio literatūriniai sugebėjimai. Ypač jautriai parašytas paskutinysis tekstas, kuriame pavaizduoti paukščiai, tarsi simbolizuojantys šio krašto žmonių likimą. Po šviesių vaikystės prisiminimų su neriančiomis ir veriančiomis išilgai smiltinio kelio linksmomis frakuotomis blezdingomis, su išdidžiais gandrais, kurių kartą vien ant savo stogo suskaičiavęs vienuolika, autorius liūdnai klausia: Kor mes, kor ané? Mes po ves pasaul yšsklaidyt, o ane — mačiau 1945 matas, kap anus maskėle šiūud — er dar ant man uk — gandars yš Siw ybaimynts, laba grata nešdens pažemio, nakels į aukšt, vengdams mert; ket mačiau grovėj nūbangt. Gods, kad paukštyns nykst; al kas kalts? Bebaigiant rašyti šį straipsnį, pasiekė skaudi žinia — "Studijų" autorius Jonas Užpurvis mirė (1992 09 12). O tiek dar neatsakyta klausimų, neišnarpliota mįslių! Liko tik darbai — paminklas didžios meilės Tėvynei, į kurią taip ir nebesugrįžo... Audronė Kaukienė 196