Lietuvių kalbos deminutyvų darybos raida

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIV (1994) LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS IR JŲ TYRINĖJIMAI - | Saulius AMBRAZAS LIETUVIŲ KALBOS DEMINUTYVŲ DARYBOS RAIDA : “a Lietuviy kalba, kaip ir apskritai balty kalbos, garseja deminutyvy (ma biniy daiktavardziy) gausumu ir ivairumu. Daugelis šiai kategorijai priklau. sančių darybos tipų turi atitikmenų kitose giminiškose kalbose. Antra vertu baltų kalbose ir tarmėse jie paplitę nevienodai. Tie skirtumai dažnai esti seni, paveldėti iš tolimos praeities. Mat deminutyvų daryba indoeuropiečių kalbų ų dialektuose nuo seno labai skyrėsi. i Dauguma Sm kalbos deminutyvų darybos afiksų yra kilę iš determis natyvy *-k-, *-L, 4, *-s-, *-t-, kita dalis atėjo iš būdvardžių, ypatybės turėtojų, veikėjų pavadinimų. vienas kitas jų paskolintas iš slavų kalbų. Vediniai su determinatyvu *-k- | r -ikas, -ika, -ikė Lietuvių kalboje deminutyvų su priesaga -ikas tėra tik likučių. Ailtai J. Gerulis ir Ch.S. Stangas (1933, 25) užrašė du šio tipo vedinius iš Mažosios Lietuvos žvejų tarmės: puodikas "puodukas", staldikas "mažos arklidės", Mažosios Lietuvos žodynuose randame dar vedinius brolikas "brolio sūnus? 295; N; [K] ("pusbrolis" V.Kudir — LKZ I? 769), karalikas "paukščių karai lius, nykštukas" B 944; R; N; K II 367, stirnikas "stirninas" N, [K], žandikas "žandelis" N, plg. dar tarnikas "tarnas" DP 160353. A F. Nesselmanno žodyne užfiksuotas deminutyvas karvika ”karvelé” su priesaga -tka. : Dabar tarmėse deminutyai su -tkas taip pat labai reti, pvz.: bernikas?” pus- = bernis” Vlk (LKZ I? 769), galikas * "menkas galelis” M1 (III 66), smotikas "gabalėlis" Zr; RtZ (XV 105), Sunikas "bj Jjaurus, piktas šuo" Pln; ”Sunsnukis, niekšas" J; K1 (XV 361). Zietelos tarméje užfiksuota vediniy su sudurtine priesaga -ik-utas, pvz.: bernikutas ”berniukelis”, paršikūtas ’ "paršiukėlia (Vidugiris, 1969, 151). Kadaise vakarinėje Lietuvos dalyje deminutyvai su -ikas galėjo būti ir la biau paplite. Tai rodo priesagos -ikas paradigminis variantas -iké. Su ju nemazoje žemaičių tarmės dalyje ir kai kuriose vakarų aukštaičių šnektosė deminutyvai daromi gana dažnai, pvz.: katikė "katytė", mergikė "mergytė" p lazdikė "lazdelė" (LKA III žemėl. Nr. 116, p. 131). Šio tipo vedinių yra ir J. Rėzos dainyne (žr. lentelę). Latvių kalboje deminutyvai su *-ikotaip pat reti. Jų pasitaiko tik ka 130 kuriose vakarinėse tarmėse, pvz.: pusika "puselė", aūnikis "mažas avinėlis", ganikis "mažas piemenėlis" (DL 297—298, 300—305). Antra vertus, prūsų kalbos tekstuose vediniai su *-ikovyrauja tarp visų deminutyvų: acc. sing. gannikan "moterėlę" (Frewlein) III 10525, madlikan "maldelę" (Gebetlein) 7919, nom. sing. malnijkiz "vaikelis" (Kindlein) 1135, stundiz "valandėlė" (Stūndlein) 569, acc. sing. vijrikan "vyrelį" (Menlein) 10524. Deminutyving reikšmę kadaise galėjo turėti ir vediniai gunsiz "gumbas (nuo sumusimo)” (Bule) E 162 (plg. lie. gūžis PKEZ I 422—423 su lit.), geytko, t.y. geytiko "duona" (Brot) GrG 12 (plg. geits "duona" (Brodt) III 539 — PKEŽ 1 342—344), instirs "nykštys" (Dume) E 114 (plg. s.lie. inkštis BB 2 Moz 29,20; Teis 1,6, la. tkstis "nykštys", zr. Eckert, 1974, 232; 1983, 83), kuliks "kapšiukas, maišelis" (Bitel) E 487 (plg. lie. kulikas, kulis, la. kule "t. p." PKEZ II 299—301) ir galbūt menig "mėnulis" (Monde) E 8, V. Maziulio (1981, 288) atstatomas *meniks ir laikomas deminutyvu, padarytu iš ide. *menes-, plg. lie. mėnūkas "mėnulis" Prn; Gs; Ktč (LKZ VII 20) : mėnuo. Taigi deminūtyvai su *-iko- (< i + *-ko-) buvo, matyt, būdingiausi vakarų baltų kalbų dialektams, kurie nuo seno buvo veikiami slavų kalbų. Šio tipo vediniai labai paplitę slavų (BomxkoBuy, 1984, 206—245) ir, rodos, tocharų (MBanos, 1958) kalbose. Jų dar randama sen. graikų, indoiranény ir kitose kalbose (Chantraine, 1933, 385—386; 1966; Wackernagel, Debrunner, 1954, 311-318 ir lit.). -etka Priesaga *-ikoturi apofoninj variantą *-eiko-. Su juo iš pradžių irgi buvo daromi deminutyvai, plg. živeika "žuvelė" Zt (Būga, 1959, 140). Dabar priesaga *-eikodažniausiai randame įvairiuose baltų kalbų tikriniuose varduose (DaiktvDrR 139 ir lit.). -ykas(-a) Zietelos tarmėje paplitę deminutyvai su priesaga -yka, pvz.: sesgka “sesute”, ausyka "ausyte”, kaliyka "kalytė" ir t.t. Pasitaiko ir vyriškosios giminės vedinių su -ykas, pvz.: lieZuvykas "liežuvėlis", brolykas "brolelis" (Vidugiris, 1969, 149—150). Šio tipo vedinių yra ir kai kuriose kitose pietinėse tarmėse, pvz.: sdulyka "saulė" Arm; Žrm; "saulėkaita" Rod (LKŽ XII 200). Vedinys brolykas reikšme "brolio sūnus" užfiksuotas Mažosios Lietuvos žodyne Lexicon Lithuanicum (401). Deminutyvinės prigimties gali būti ir vedinys dalijkas, kuris senuosiuose raštuose yra išlaikęs senesnę reikšmę "dalis". Vediniai brolykas (plg. dar vietovardį Brotijkai "Mosėdžio valsčiaus kaimas” ŽD 131) ir daljkas turi atitikmenų prūsų kalboje: nom. pl. bratikai "broliai" (Brūder) III 895, dellijks "dalis" (Artickel) 3916, acc. sing. dellikans (Stūck) 655. 131 Latvių kalboje randame du vedinius su priesaga -ica/-ice: matica/matice "uošvė", masica/masice "vyro sesuo; sesers duktė" (DL 298—300). Slavų (ypač rytų ir vakarų) kalbose deminutyvai su -iks yra produktyvūs (Bomxosuų, 1984, 229—231). Kai kurie šio tipo vediniai rekonstruojami praslavų kalbai, plg. lie. broliykas, pr. bratikai ir sl. *brat(r)iks (Slawski, 1974, 91; Maprsruos, 1973, 27). Gali būti, kad priesaga *-ikoį baltų kalbas pateko iš slavų kalbų, kur kadaise buvo paplitę £ kamieno daiktavardžiai, vėliau išplėsti priesaga *-ko- (aut., 1991, 29—30 ir lit.). -(i)ukas(-€), -(i)uka Deminutyvai su šia priesaga dabar yra paplitę beveik visame lietuvių kalbos plote, išskyrus tik pačią šiaurinę žemaičių tarmės dalį (LKA III žemėl. Nr. 116, p. 130—131). Tačiau peržiūrėtuose XVI—XVII a. raštuose šio tipo vedinių visai nepavyko rasti, išskyrus ne visai aiškų ežerukai (KreBe) Lex 56. Reti jie ir XIX a. pradžioje L. Rėzos parengtame lietuvių liaudies dainų rinkinyje (žr. lentelę) bei S. Daukanto raštuose (Subačius, 1993, 152—153). Matyt, ne visose lietuvių kalbos tarmėse šio tipo vediniai buvo paplitę nuo senovės. Latvių kalboje vediniai su *-ukoproduktyvūs tik dalyje rytinių tarmių, pvz.: sunuks "šuniukas", deluks "sūnelis", bgrnuks "vaikelis" (DL 276—286, žemėl. Nr. 3). Prūsų kalboje priesagą *-ukoturi vedinys wosuz "ožys" (Bok) E 675 (plg. lie. ož(i)ūkas), praradęs deminutyvinę reikšmę. Slavų kalbose deminutyvai su *-ukonėra aiškiai atsiskyrę nuo kitų vedinių su *-ko-, plg. * domsks "namelis", *synsks "sūnelis" (Belič, 1901, 137; Slawski, 1974, 93—94; Vaillant, 1974, 352—355). Atitinkami sen. indų kalbos vediniai, padaryti iš u kamieno vardažodžių (pvz.: šišukah "vaikelis" : sšišus "vaikas"), skiriami prie vedinių su priesaga *-ko-, su kuria čia dažnai daromi deminutyvai iš įvairių kamienų (Edgerton, 1911; Wackernagel, Debrunner, 1954, 515—540 ir lit.). Taigi *-uko- (< u + *-ko-) galėjo tapti atskira priesaga baltų kalbų dirvoje. Deminutyvų su *-ukopaplitimo židiniu laikytina rytų ir vidurio Lietuva, kur labai daug vandenvardžių su *-uko- (plg. Vanagas, 1970, 193—194, 418). Kadaise lietuvių kalboje greta vedinių su -ukė būta moteriškosios giminės deminutyvų su senesne priesaga -uka. Tai rodo vedinys varnuka "jauna varna" N, iš dalies antuka "giesmininkų šeimos paukštis" MŽ; B; N; [K] (plg. sl. *otska "antis"). Be to, kai kuriose tarmėse pastebėta maloninių mergaičių vardų su -(i)uka, pvz.: Mar(iJ)Juka, Onuka (Būga, 1958, 270; Senkus, 1972, 154). Jų užfiksuota jau J. Čiuldos (35) gramatikoje. Deminutyvų su -uka yra ir latvių kalbos tarmėse, pvz.: kuluka "maišelis", Annuka (DL 286—287). -uikas(-a) Vilniaus krašto lietuvių tarmėse pastebėta deminutyvų su priesaga -uikas, -a, pvz.: akmuikas, vanduikas, akmuika, sesuika, skyluika. P. Skardžius 132 (1937, 131—132) mano, kad ši priesaga atsiradusi dėl priesagų -ukas ir -ykas mišimo (plg. dar Vidugiris, 1969, 149—150). -tokas, -tokė Lietuvių kalbos rytų ir pietų aukštaičių tarmėse dažni deminutyvai su priesaga -iokas daugiausia žymi vidutinio dydžio daiktus, asmenis, gyvūnus, pvz.: berniokas, anciokas, akmeniokas (ŽD 133—134; DaiktvDr 279—280). Vienas kitas šio tipo vedinys pasitaiko ir vakarinėje Lietuvos dalyje. Antai iš vad. kapsų ir zanavykų tarmių J. Senkus (1972, 152) užrašė vedinį paršiūkas "vidutinis parsas”. Latvių kalbos rytinėse tarmėse taip pat yra atitinkamos priesagos -aks vedinių, plg. lie. berniokas ir la. bernaks, lie. kumeliokas ir la. kumelaks. Tačiau jie retesni negu lietuvių kalbos rytų aukštaičių tarmėje (DL 289—294). Slavų kalbose paliudyti priesagos *-(i)akodeminutyvai (lenk. kočiak" kačiokas", gud. xonusax "blogas arklys", ček. synak "sūnelis", žr. Brugmann, 1906, 501; Gaters, 1955, 47) yra palyginti nauji. Antai lenkų kalboje jie atsirado tik XVII a., nykstant seniesiems vediniams su -ę (Rospond, 1979, 185). Šiaip slavų kalbose su priesaga *-ūkonuo seno paprastai buvo daromi ypatybės turėtojų ir veikėjų pavadinimai (Vaillant, 1974, 326—329). Kitose indoeuropiečių kalbose senaisiais jų raidos laikotarpiais su priesaga *-ūkobuvo daromi būdvardžiai, kai kur — ypatybės turėtojų pavadinimai (Brugmann, 1906, 498—500). Tad galimas daiktas, jog deminutyvus su priesaga *-ako- (< a + *-ko-) imta daryti prabaltų kalboje, pirmiausia jos rytiniuose dialektuose. Lietuvių kalbos tarmėse pastebėtas vienas kitas deminutyvas su priesaos -tokas variantu -ioké, pvz.: mergioké "maža mergaitė" Grv; "paauglė" ts (LKŽ VIII 29), mergaičiūkė "nedidelė mergaitė" Sr (VIII 24), rupūžiokė "niekai vaikas ar gyvulys" (Senkus, 1972, 152). -ėkas(-a), -ėkė Lietuvių kalbos deminutyvai su priesaga -ėkas, -a vartojami tik kai kuriose aukštaičių tarmėse (ŽD 126; DaiktvDr 283) ir turi menkumo, rečiau mažumo, malonumo reikšmes, pvz.: arklėkas "menkas arklys" Arm; Dv (LKŽ IP 302), bernékas "vaikas, vaikinas, berniukas" Ob; Asv; Bn; Arm; Lz; "vaikėzas” Rds; Nmn (I? 768), kostuvekas "prastas nedidelis kostuvas” Arm (VI 382), krūmėkai "prasti krūmai" Ob; Kp (VI 698), kumelékas "paaugęs kumelys” Dv; Rdm (VI 867—868), laukékas "menkas laukas" Dv (VII 179), meitelékas "meiteliokas” Krsn (VII 1019), motinékd "motinėlė" Rod (VIII 369), parsekas "paršiukas" Rdm; Vs; Drsk; Rod; Lz; Mrj; Svné; Dv (IX 430; LZ 185), ponékas *" ponas (menk. r.)” Kp (X 427), sduléka "saulelė" Bn; Rod; Pls (XII 196), šunėkas "šuniukas" Rod; Pls; Dv; "mažas netikes suo” Ob (XV 357), žydelėkas "žydelis (menk.r.)” Ob (LKZK). Latvių kalbos tarmėse (ypač Latgaloje) deminutyvai su -eks yra labiau 133 paplitę negu atitinkami vediniai su -ūks (DL 295—296). Tad lietuvių ir latvių kalbos čia ryškiai skiriasi. Tačiau vienas kitas vedinys su *-ėko- (< € + *.ko-) yra bendras lietuvių i ir latvių kalboms, plg. lie. bernėkas ir la. berneks "vaikelis", lie. šunėkas ir la. sunėks "prastas šuo" Šio tipo vediniai irgi, matyt, atsirado prabaltų kalboje. r Vedinys karvėkė "prasta karvė" Pls (LKŽ V 355) turi naujesnę priesagą! -ėkė. -aka, -ekas(-a), -ek-šis(-ė) F. Nesselmanno žodyne užfiksuotas vedinys kalvaka "kalvelė" su priesaga -aka. į Latvių kalbos tarmėse ir tautosakoje pastebėtas vienas kitas deminutyvas su panašia priesaga -aks, pvz.: sunaks, telaks "grubus, žiaurus žmogus (priezodziuose)” (DL 124). Lietuvių kalbos pietų aukštaičių tarmėje deminutyvai kartais daromi su išplėsta priesaga -ek-šis, -ė, (plg.p. 141— 142) pvz.: bernėkšis "prastas ber- ! nas”, kirvėkšis "prastas kirvis", Zmonéksé “ne kokia žmona" (DaiktvDr 285; | Grinavečikis, 1991, 230). Atitinkamą neišplėstą priesagą -ekas, -a turi vedinys lydėkas, lydeka (plg. la. lidęka, lidaka, lidaks "lydeka" ME II 477, lie. lydis), plg. dar lie. melek-ėlis "atauga užpakalinėje gomurio dalyje, liezuvelis” ir la. | mele (ME II 613—614). Deminutyvy su priesaga *-oko-/-eko- (< o/e + *-ko-) randama ir kai kuriose kitose giminiskose kalbose, pvz.: s.ind. ašvakah "arkliukas", gr. petoaf "mergina" (Gaters, 1955, 48). a | | Aptarti duomenys leidžia manyti, kad prabaltų kalboje deminutyvai buvo plačiai daromi su priesaga *-ko-. Prie jos jau seniai ėmė lipti įvairūs kamiengaliai. Del to vienuose prabalty dialektuose labiau paplite vediniai su *-i-ko-, kitose - su *-u-ko-, trečiose su *-a-koir t.t. Priesagos *-ko-/-kdeminutyvai yra labai seni, paplite daugelyje indoi europiečių kalbų (Ewald, 1924), turi atitikmenų ir kitose vad. nostratinese (borealinėse) kalbose (Mnnuu-Cutery, 1971, 14). Galimas daiktas, kad šio tipo vediniai iš pradžių turėjo ne mažybinę, bet platesnę individualizuojamąją reikšmę, plg. s.sl. kamyks "tam tikras akmuo" : kamy "akmuo", lenk. kostka "branduolys; žaidimo kauliukas" : košči "kaulai", lie. ožka, sl. koza "ožka" : ide. *ag'- "ožys", av. pasuka- "naminis gyvulys" : pasu- "gyvulys" (plg. Knobloch, 1958; Otrebski, 1967, 219—220; Orpem6exun, 1968, 135—136). Tai paaiškintų, kodėl su *-ko-/-knuo senovės daromi ne tik deminutyvai, bet ir vardazodiniai budvardziai bei ypatybės turėtojų pavadinimai (aut., 1991, 27—28 ir lit.). Vediniai su determinatyvu *-I- -elis(-¢€) Si priesaga yra tapusi svarbiausia lietuviy kalbos deminutyvy darybos 134 priemone (Brender, 1925; DaiktvDr 254—265). Vediniai su ja vyrauja XVI— XVII a. raštuose (žr. lentelę), juos turi visos dabartinės lietuvių kalbos tarmes. Deminutyvai su priesaga -elis, -ė dažniausiai daromi iš dviskiemenių daiktavardžių, pvz.: kalnélis : kalnas, tėvėlis : tėvas, vistele : vista ir t.t. Tačiau žemaičių ir kai kuriose rytų aukštaičių tarmėse (Ignalinos, Švenčionių, Breslaujos, Apso, Lazūnų apylinkėse) yra priesagos -elis, -ė vedinių ir iš daugiaskiemeniy daiktavardžių, pvz.: vainikélis "vainikėlis" : vainikas, dobilėlis "dobilėlis" : dobilas, siuvėjėlė "siuvėjėlė" : siuvėja ir t.t. (LKA III žemėl. Nr. 117; p. 131-132). Daugelyje tarmių priesagos -elis, -ė kirčiuotas balsis e yra pailgėjęs. Tačiau pietrytinėje žemaičių tarmės dalyje ir kai kur pažemaitės aukštaičių šnektose jis išliko trumpas, pvz.: berž'ėlis "berželis", trob'ėlė "trobelė" (LKA II žemėl. Nr. 11, p. 30). Balsis e trumpas ir kai kuriose pietų aukštaičių tarmėse. Tačiau čia priesagos -ėlis vediniai turi ne mažybės, bet didumo reikšmę, pvz.: bernėlis "stambus bernas", kirvėlis "didelis kirvis", svetėlis "didelis svečias" (Grinaveckis, 1991, 230). Greta pastarųjų šioje tarmėje vartojami mažybiniai priesagos -elis vediniai su ilguoju, bet dažnai pakitusiu e (plg.p. 136). Galimas daiktas, kad ne visose tarmėse priesagos -elis, -ė vediniai yra nuo seno paplitę. Antai žemaičių ir dalyje vakarų aukštaičių tarmių vandenvardžiai su -elis, -ė yra labai reti (Vanagas, 1970, 113—124, 396). Latvių kalbos tarmėse deminutyvų su atitinkama priesaga -elis, -e yra daug mažiau. Jie būdingiausi vakarinei ir vidurinei Kuršo ir Žiemgalos daliai. Be to, šio tipo vediniai čia dažnai turi suminkštintą prieš priesagą einantį priebalsį (pvz. s—š, z—žir kt.). Tad kai kurie latvių kalbos vediniai beveik visai sutampa su lietuviškaisiais, pvz.: maišelis : maiss "maišas" (plg. lie. maišėlis), vistele : vista "višta" (plg. lie. wvistélé), aZelis : azis "ožys" (plg. lie. ožėlis) ir t.t. (DL 246—270). Dėl to A. Bielensteinas (1863, 308—309) ir A. Leskienas (1891, 481) manė, kad latvių kalbos deminutyvai su -elis, -e atsiradę dėl lietuvių kalbos įtakos. Tačiau J. Endzelynas (1909, 376; LVG 343), V. Rūkė-Dravinia (DL 259—262) tuo abejoja, nes šio tipo vediniai vartojami ne tik prie pat Lietuvos pasienio, bet ir gerokai toliau. Be to, ne visur priesagos -elis, -e vediniai turi suminkštintą priebalsį, plg. sunelis "šunelis”, maiselis "maišelis". Antra vertus, jokios lietuvių kalbos įtakos negalima įžvelgti tokiuose vediniuose kaip čaurumelis "skylutė", čučelis "karvuté” ir pan. Prūsų kalboje su priesaga *-eliopadarytas vedinys patowelis "patėvis" (Stiffater) E 179, turintis sukonkretėjusią nedeminutyvinę reikšmę (plg. lie. patevis), ir asmenvardžiai Madelle, Jannel, Katell bei vietovardžiai Grubelle, Scadelle, Wirbelle (Gerullis, 1920, 250; Trautmann, 1925, 175; SV 48). Aiškiai deminutyvinės reikšmės vedinių čia nepaliudyta. Tai leidžia manyti, kad deminutyvai su priesaga *-elioįsigalėjo tik dalyje baltų kalbų. * 135 -elys Su priesagos -elis variantu -elys padarytas vaikelijs "vaikpalaikis, vaikagalys” Graz; Kt; Kbr; Alk; Ldvn; Brb; Kv; Auk; Azr (LKŽK). -ėlis(-ė) Dideliame aukštaičių tarmės plote priesaga -elis, -ė turi variantą -élis, -ė. Su juo plačiai daromi deminutyvai iš daugiaskiemenių daiktavardžių, pvz.: vainikėlis : vainikas, ąžuolėlis : ąžuolas, lelijėlė : lelija ir t.t. (LKA III žemėl. Nr. 117). Kai kuriose pietų aukštaičių tarmėse siaurėjant balsiui e, vediniuose, padarytuose iš dviskiemenių daiktavardžių, priesagą -elis, -ė imta tarti taip pat labai panašiai kaip priesagą -ėlis, -ė, pvz.: dun'kt'ėl'is "dangtelis" (LKA II 30—31). Latvių kalbos tarmėse deminutyvai su priesaga -elis, -e yra labai reti ir dažniausiai daromi iš dviskiemenių daiktavardžių, pvz.: sunelis "šunelis", vistéle "vištelė" (DL 270—271). Taigi galbūt priesaga *-élioatsirado iš *-eljoilgéjant ir siauréjant balsiui e kirCiuotoje pozicijoje. Be to, ir sinchroniniu požiūriu galima įžiūrėti -elis : -ėlis morfonologine kaitą (Akelaitiené, 1993, 83—84). * -elius, -élius Kai kuriuose senuosiuose raštuose priesagy -elis, -ėlis vediniai turi zu kamieno formas, pvz.: karalelus DP 35443-4; Ev 1312-13; SE 2267, litelus DP 39843, poterelus SD* 281 ( Jonikas, 1952, 100; Palionis, 1967, 131). Deminutyvų su -elius pasitaiko ir dabar žemaičių tarmėje. Antai šiaurinėje žemaičių tarmės dalyje gana plačiai vartojamas vedinys žmogėlius (jis vartotas jau S. Daukanto; be to, užfiksuotas dar Gl; Dv — LKŽK), plg. dar nevedusių vyrų pavardes Butkėlius || Butkėlis, Intėlius || Intėlis, Ružėlius || Ružėlis Vkš, Bružėlius || Bružėlis Klk (LKA III 120). -alis(-ė) Deminutyvai su šia priesaga daromi vakarinėje žemaičių tarmės dalyje, kur kadaise gyveno kuršiai (LKA III žemėl. Nr. 117, p. 132). Vienose šnektose (pvz., Pagramančio) šio tipo vediniai turi mažybinę reikšmę (pvz.: krantalis "krantelis" , miestalis "miestelis", pelkūlė "pelkelė", žr. Jonikas, 1939, 34), o kitose (pvz., Švėkšnos, Salantų) — menkinamąją reikšmę (pvz.: staldlis "prastas stalas", mergdlé "didmergė, netikusi merga", žr. ŽD 175; Salys, 1992, 75, 337). Menkinamąją reikšmę turi prūsų kalbos vedinys podalis "puodpalaikis" (Bosetop) E 351, tiksliai atitinkantis lie. puoddlis. Su priesaga *-aliopadaryti ir prūsų asmenvardžiai Pretralle, Micalle, Waikale ir kt. (Trautmann, 1925, 176; SV 48). 136 Toliau šiuos deminutyvus galima sieti su labai retais latvių kalbos vediniais, turinčiais priesagą -ala/-ala, pvz.: mdmaja "mamytė", naktal-ina "naktelė", žūrkal-ęns "jauna žiurkė" (DL 276). Vandenvardžių ir vietovardžių su *-oliopaplitimas leidžia manyti, kad šios priesagos vediniai buvo būdingiausi kuršių kalbai (plg. Būga, 1963, 244; Endzelin, 1934, 134; Vanagas, 1970, 84—90, 392). Deminutyvų su priesaga *-olo-/-elo- (< o/e + *-lo-) esama dar slavų (plg. lie. brolélis, broterėlis ir sl. *bratel’s "brolelis", žr. Slawski, 1974, 108), germanų, italikų (plg. lie. paršėlis ir s.vok.aukšt. farheli, lo. porculus "parselis”, žr. Brugmann, 1906, 366; Meid, 1967, 87), galbūt ir tocharų kalbose (UBanoB, 1958, 59—60). Kad šio tipo vediniai paplito vėliau negu deminutyvai su *-ko-, rodo italikų kalbų vediniai su priesaga -culus (< *-ko- + *-lo-), plg. lo. homullus, homunculus ir homuncio "žmogelis, vargšas žmogus", oviculus "avyte” ir s. sl. oveca, sind. avika "avis" (Hofmann, Leumann, 1928, 216; Tuttle, 1975 ir lit.). -(i)ulis(-ė) Pietų aukštaičių tarmėje deminutyvai su šia priesaga gana dažnai daromi iš įvairių dviskiemenių daiktavardžių, pvz.: alūlis, arklūlis, dukrūlė, katūlė, saulūlė (Grinaveckis, 1991, 228). Vienas kitas šio tipo vedinys vartojamas ir kitose tarmėse. Antai J. Otrebskis (1934, 153—154) iš Tverėčiaus tarmės užrašė vedinius sesūlė, cetulé "tetulė", Agniulé, Katriūlė, Krisiūlė, Mariūlė, Rožūlė, A. Vidugiris (1969, 151) iš Zietelos — bočiūlis "tėvelis", Dievūlis, E. Grinaveckienė (1961, 240) iš Mituvės upyno tarmės — motūlė, sesūlė, J. Senkus (1972, 159) iš kapsų, zanavykų tarmės — dėdūlis, Dievūlis, pačiūlė, svočtūlė, tetule. L. Rėzos dainyne užfiksuotas tik vedinys Dievulis. Latvių kalboje deminutyvai su -ulis, -e yra reti, dažniausiai daromi iš asmenvardžių (pvz.: Jūnulis, Ližulis) ir iš gyvūnų pavadinimų (pvz.: jęrulis "ėriukas", kazulis "ožiukas"). Vienas kitas šio tipo vedinys, padarytas iš giminystės terminų, turi atitikmenų lietuvių kalboje, plg. lie. tėtūlis ir la. tetulis "tėvelis" (DL 271—275). Tokie asmenvardžiai kaip Mattule (plg. lie. Matulis : Matas) rodo, kad šio tipo vedinių galėjo būti ir prūsų kalboje (Trautmann, 1925, 176; SV 48). Deminutyvy su *-ulo- (< u + *-lo-) padaryta ir kitose giminiškose kalbose, plg. go. magula "mažas berniukas" (Meid, 1967, 87), gr. doxr0A06 "mažas meskiukas” (Schwyzer, 1939, 485). -uila Žemaičių tarmėje randame deminutyvus mergūila "nedidelė mergaitė, mergiotė" J; Als; Ms (LKŽ VIII 32), raguilos "rogelės, rogės" J; Gd (XI 39), skrabūila ”sudziuves pasenęs žmogus" Kal (XII 1026). Sie vediniai iš vienos pusės susiję su priesagos -ulis, -¢ deminutyvais, 0 iš kitos pusės — su tokiais veikėjų pavadinimais kaip kramuila (DaiktvDrR 137 123). Deminutyvai su determinatyvu *-Iveikiausiai kilo iš tokių augmentatyvinės prigimties vedinių, kaip lie. didelis: didis, gr. UEYGAO- : pėčvyas go. maikils, s. ind. bahula- "didelis" (Schulze, 1966, 75—79; Schwyzer, 1939, 484—485; Wackernagel, Debrunner, 1954, 862—864). Pastarieji savo ruožtų gali būti atsiradę iš heteroklitinio linksniavimo formų, kurių buvimą liudija gr. perydAosantykis su lo. magnus, s. ind. mahant- "didelis", het. haštai su haštal "kaulas" (Benveniste, 1935; Otrebski, 1939, 102; HBanos, 1965, 49). Galbūt taip aiskintinas lie. erélis, la. nom. pl. ereli, pr. arelie (Are) E 709, sl. *orsls "erelis" santykis su het. gen. sing. haranas "erelio", gr. Opvis "paukštis" (plg. LEW 122; TI A-D 101-102; PKEZ I 90 ir lit. ). Deminutyvams daryti determinatyvas *-Iindoeuropiečių kalbose buvo panaudotas skirtingu mastu. Netgi baltų kalbose šio tipo vedinių produkty vumas nevienodas. Labiausiai deminutyvy reikšme jie išplito lietuvių kalboje, galimas daiktas, jau jos savarankiškos raidos laikais. ki Vediniai su determinatyvu *-g'- -užis(-ė) A Lietuvių liaudies dainose deminutyvai su šia priesaga gana paplitę. An- | tai L. Rėzos dainyne jie sudaro apie 15% visų ten užfiksuotų deminuty- | vu, pvz.: tėvužis, vainikužis, žirgužis, žodužis, mėnužis, anytužė, alyvužė, vargužė, žemužė, lelijužė ir t.t. (žr. lentelę). | Deminutyvai su priesaga -užis, -¢ būdingi ir Klaipėdos krašto žemaičių tarmei (Grinaveckis, 1991, 240). Kelis šio tipo vedinius J. Senkus (1972, 184) pateikė iš vad. kapsy ir zanavykų tarmės. E. Grinaveckienė (1961, 240) iš Mituvos upyno tarmės mini vedinį kunigūžis "evangelikų pastorius", netekusį mažybinės reikšmės. | Vedinys mergūžė turi atitikmenį prūsų kalboje merguff (Mayth) GrG 88. Priesagą -užė galbūt galima įžvelgti ir vedinyje gegužė (Schmid, 1975, 326; PKEZ I 337—338), turinčiame atitikmenų latvių, prūsų (plg. la. dzeguze, pr. geguse "gegutė" (Kukug) E 731), iš dalies ir slavų kalbose (plg. s. rus. Mce2s3-yna "gegutė" ). “i -uzas F. Nesselmanno žodyne užfiksuotas vedinys vaikūžas ”vaikagalys” su senesne priesaga -uzas. Latvių kalbos tarmėse pasitaiko deminutyvy su priesaga -uZa. Jie dažniausiai daromi iš asmenvardžių (pvz.: Annuža, Karluža) ir tik labai retai — iš bendrinių žodžių, pvz.: pirtuža "pirtelė", matuža "negera motina" (DL 313—315). 138 tuose randame giminystės terminus avynas "motinos brolis" MT 223; RB Tob 7,1; B; R; MZ (t. p. Pgg; Vlkš — LKŽ I? 527), brolynas "brolio sūnus? B; A 1885,150, seserynas "sesers sūnus" Lex 78; C II 527; Q 474; Krz 184; NdZ; "tetos sūnus" N, seserynai "seserų vaikai" [K]. Vedini métyna "motina?" turi tiek rytų, tiek ir vakarų aukštaičių tarmės (Būga, 1959, 147). Latvių kalbos tarmėse deminutyvai su priesaga -ins, -a vartojami taip pat dviejuose nesusisiekiančiuose arealuose: pietvakariniame kampe prie Lietuvos sienos ir nemažame šiaurrytiniame plote prie Estijos (DL 198—199, žemėl. Nr. 1). Pačių būdvardžių su priesaga *-i-no (pvz.: lie. mėlynas, la. talins “tolimas”, pr. alkins "alkanas" (nūchtern) III 873), iš kurių kilo minėti mazybiniai vediniai, baltų kalbose yra labai mažai (SV 45; LVG 319; BKGF 79). Antra vertus, deminutyvai su *-inopaliudyti dar slavų, germanų, italikų, keltų ir graikų kalbose (Brugmann, 1906, 275). Tai rodo šio darybos tipo senumą. -inas(-a) Baltų kalbų dirvoje greta senųjų vedinių su *-i-noėmė rastis deminutyvy ir su kita būdvardine priesaga *-i-no-. Mažosios Lietuvos žvejų tarmėje deminutyvai buvo daromi su abiem priesagomis: -ynasir -inas. Tik priesagos -inas vediniai žymėjo šiek tiek didesnius daiktus ar gyvius negu atitinkami vediniai su priesaga -ynas (plg. p.), pvz.: vištinas "pusaugė višta, bet dar nededanti kiaušinių", žąsinas "jauna žąsis su plunksnomis", vaikinas "paauglys", langinas "mažokas langelis" (Gerullis, Stang'as, 1933, 26—27). Tokio tipo vedinių yra ir F. Kuršaičio lietuviyvokiečių kalbų žodyne: dnginas "didelė gyvatė" (užfiksuotas jau Mz 19611), arklinas "vidutinis arklys", jautinas "gerokas jautis", kirminas "didelis kirminas, gyvate", mergina "netekėjusi mergaite; didelė, stipri mergina", mūsinas "dvėselinė, mėšlinė musė", vaikinas "jaunuolis, paauglys; didelis, negražus jaunuolis". Dabar deminutyvai su priesaga -inas dažniausiai daromi pietvakarinėje žemaičių tarmės dalyje maždaug tarp Klaipėdos ir Šilūtės (Salys, 1992, 337; LKA III žemėl. Nr. 119, p. 135). Retkarčiais jų pasitaiko ir gerokai toliau nuo šio arealo, pvz.: mūsinas "didelė musė" Ds; Sb (LKŽ VIII 438), paršinas "paaugęs paršelis" ne tik Grš; Plk; Vn, bet ir Akm; Sts; Ldvn; Plv; Pžsl (IX 432). Be to, vedinys motina, praradęs deminutyvinę reikšmę, plačiai vartojamas jau XVI—XVII a. Daugelyje tarmių yra žinomi ir vediniai mergina "netekėjusi moteris", vaikinas "jaunuolis; paauglys; vaikas; sūnus“. Latvių kalbos tarmėse deminutyvai su priesaga -ins, -a vartojami tose pačiose vietose kaip ir atitinkami vediniai su -ins, -a. Tik vediniai su -ins, -a yra retesni, pvz.: liépin "maža liepelé”, darzinc "mažas darželis“ (DL 200—201, žemėl. Nr. 1). Galimas daiktas, iš deminutyvų yra kilę patinų pavadinimai su priesaga -inas (Schulz, 1966, 77; DL 201—204). Jie lietuvių kalboje gana paplitę (DaiktvDr 418), turi atitikmenų latvių ir prūsų kalbose, plg. lie. ūvinas ir la. avins, duns, pr. avins "avinas" (Ster) E 679, lie. katinas ir la. katins "kati145 nas”, lie. Zgsinas ir la. zūosins "žasinas", lie. pylinas ir la. pilins "antinas*" (LVG 310; BKGF 77). Tai rodo, jog deminutyvai su *-inoatsirado prabaltų kalboje. -inis(-ė) Lietuvių kalboje su priesaga -inis, -ė (< *-inio- < *-ino- + *-i0-, žr. aut., 1991, 16) plačiai daromi būdvardžiai, o deminutyvų su šia priesaga pasitaiko labai retai, pvz.: bdbinė "prasta moteris" Tvr; Aps (LKŽ I? 962), karvinė "karvutė" (Salys, 1992, 338), lazdinė "lazdelė", pirštininė "pirštiniukė" Grdm (LKA III 135), mergelinė "maža mergaitė" Sv, merginė "tarnaitė" Pnd; Kp; Sb; SI (LKZ VIII 26, 28), vaikinis "vaikinas" K.Donel (Kabelka, 1964, 249). Latvių kalboje atitinkama priesaga -inš, -a dabar yra svarbiausia deminutyvų darybos priemonė, pvz.: dėlinš "sūnelis", berzinš "berželis", zvaigznina "žvaigždelė" (DL 168—169). Tuo tarpu pačių būdvardžių su *-injočia jau labai reta, plg. geležinis ir lat. dzelzinis "geležinis", lie. lapinis ir la. lapinš "iš lapų padarytas" (LVG 312—313). Taigi lietuvių kalbos duomenys rodo pačią deminutyvų su *-ingoformavimosi pradžią, o latvių kalboje užfiksuota šio proceso pabaiga. Galimas daiktas, kad deminutyvai su *-ing 0išriedėjo ne tiesiog iš būdvardžių, bet iš ypatybės turėtojų pavadinimų. Mat lietuvių kalboje vardažodiniai būdvardžiai su -inis, -ė daiktavardėdami dažniausiai gauna ypatybės tutétojo reikšmę. Tokia daiktavardėjimo kryptis yra sena, plg. lie. kdiminis "kaimietis" Alk; Gs (LKŽ V 56) ir la. kaiminš "kaimynas" (LVG 313), lie. drėvinė. "medinė statinė taukams” Pkr (LKŽ II? 692) ir pr. drawine "(drevinis) kubilas” (Bote) E 393 (PKEZ I 223—226). Iš ypatybės turėtojų pavadinimų kategorijos atėjo ir kai kurie kiti baltų kalbų deminutyvų darybos afiksai. | Vediniai su ypatybės turėtojų pavadinimų (nomina attributiva) afiksais -18 Baltų, slavų ir germany kalbose su biuidvardiniu afiksu *-ioimta daryti ypatybės turėtojų pavadinimus (aut., 1991, 17). Tačiau lietuvių kalbos tarmėse vienas kitas galūnės -is vedinys yra gavęs ir deminutyvinę reikšmę, pvz.: befnis "berniukas" Prk (LKŽ 12 769), vaikis "vaikinas, bernas; berniukas; sūnus” (paplitęs žemaičių tarmėje). Žymiai dažniau baltų kalbų deminutyvai daromi su sudėtinėmis ypatybės | turėtojų pavadinimams būdingomis priesagomis, atsiradusiomis afiksui *-10prisijungus prie kitų būdvardinių priesagų. -ytis(-ė) Lietuvių kalboje deminutyvai su priesaga -ytis, -ė yra plačiai vartojami 146 ci tt T ai | (DaiktvDr 272—274). Šio tipo vedinių randame jau senuosiuose raštuose, pvz.: asilytis SP I 24521; II 14321, ėrytis Lex 57, érytelis Mž 4629, karvelytė SP I 21622, karvelytis 369958, mergytė DP 25424, Ožkijlis Ch! Luk 15,29, Sunytis VInE 546; BP I 27814; SD! 122. Latvių kalbos tarmėse šio tipo vediniai dabar beveik išnykę, bet dar plačiai vartojami tautosakoje, pvz.: bralitis "mažas broliukas", krūmėitis "mažas krumiukas” (DL 232—239). Sunku pasakyti, kokią reikšmę turėjo priesagos *-itiovediniai prūsų kalboje, nes ši priesaga užfiksuota beveik tik asmenvardžiuose (pvz.: Moldite, Bludit, Waikitte, žr. Trautmann, 1925, 182) ir vietovardžiuose (pvz.: Laukiten, Pelite, Pelkiten, žr. Gerullis, 1923, 257). V. Mažiulis (PKEŽ II 105) pr. kampnit "žirgas, arklys" (Pferd) GrG 6 taiso į *kamanitis ir mano, kad jis turėjęs reikšmę "žirgelis, arklelis”. Tačiau yra ir kitokių šio žodžio aiškinimų (plg. III I-K 191—192). Priesaga *-itio- (< *-ito- + *-io-) yra baltų, slavų ir germanų kalbų inovacija. Su ja iš pradžių buvo daromi ypatybės turėtojų pavadinimai (pvz.: lie. eglytis "eglutemis austas audeklas“, la. lenitis "šiltas pietų vėjas", piet. sl. golit’s "nuogas, vargšas žmogus") ir tik baltų kalbų dirvoje su *-itioimta daryti ir deminutyvus, kurie dėl senų baltų ir slavų kalbų kontaktų vėliau pateko į pietų slavų kalbas, plg. lie. vilkytis ir piet. sl. leit’ » "mažas vilkiukas” (plačiau zr. aut., 1991, 18—20 su lit.). -aitis(-€), -aicé Deminutyvy su šia priesaga yra gana daug (DaiktvDr 271-272). Kai kurie iš jų vartojami ir senuosiuose raštuose, ypač S.B. Chilinskio Naujojo Testamento vertime (žr. lentelę). Be vedinių asilaitis, jaunikaitis, tarnaitė, tarnaitis, užfiksuotų ir kitose XVI— XVII a. raštuose, čia randame dar šiuos: deivaitė ApD 19,27; 19,35; 19,37, duktaitė Mr 5,41, kalnaitis Luk 3,5, karvelaitė 41439 (pabaigoje pridétuose paaiškinimuose), mokytinaitė ApD 9,36, žvirblaitis Mt 10, 29; 10,31. Šio tipo vediniai labai paplitę L. Rėzos dainyne (žr. lentelę), S. Daukanto raštuose (Subačius, 1993, 153). Tačiau priesagos -aitis, -ė deminutyvinė funkcija nėra pati seniausia. Su šia priesaga lietuvių kalboje kartais daromi ir ypatybės turėtojų pavadinimai, pvz.: giminditis, kalvditis "kalvio sūnus", jaunditis "jaunuolis", laukinditis "laukų gyventojas" ir pan. (ŽD 359—360). Jie turi atitikmenį ir latvių kalboje tautaitis "jaunikis" (BKGF 98). Dar dažniau ypatybės turėtojų pavadinimai, paprastai turintys priklausymo reikšmę, daromi su kita giminiška priesaga -tetis, -ė pvz.: kauniétis, -ė, sodiétis, -ė, vokietis, -ė ir pan. (DaiktvDr 411—412; LenkevičiūtėNorkaitienė, 1983; LKA III žemėl. Nr. 10, 110, p. 27, 115). Jie turi atitikmenų latvių kalboje, plg. vaciėtis "vokietis", rauniétis ” Raunos gyventojas", savieté "moteriškė" (BKGF 98). Priesagos -aitis, -ietis ir -ytis yra tos pačios priesagos *-itio-/-eitio-/ -oitiobalsių kaitos variantai (plg. lie. vokietis, la. vacietis ir lie. vdkytis, la. vūcitis "vokietis"), o su ja iš pradžių buvo daromi ypatybės turėtojų 147 pavadinimai. Taigi deminutyvus su priesaga -aitis, -ė imta daryti lietuvių kalbos savarankiškos raidos laikais, bet gerokai prieš pasirodant pirmiesiems raštams. Priesaga -aitė turi labai retą variantą -aičė: mergdičė "mergaitė" Vdk (LKŽ VIII 23). Jis veikiausiai atsirado dėl priesagos -aička (plg. p. 151) įtakos. -eitė Prie deminutyvų iš dalies galima priskirti ir XVI—XVII a. gana paplitusi vedinį tarneité "tarnaite", padarytą su labai reta priesaga -eile, taip pat kilusia iš minėtos priesagos *-žti 0-/-eiti 0-/-otti o-, plg. dar ynatybės turėtojų pavadinimus pasaleitis ” į vestuvos atėjęs neprašytas svečias" , prasaleitis ”nenamiskis, svetimas žmogus“, treineitis "trikampis" (zD 361). -tote, -1i0Čė, -10Ččius Rytų aukštaičių tarmėje su priesaga -10tė daroma daug deminutyvų, pvz.: mergiotė "paugėjusi mergaitė, samdinė“, kumeliotė "nebemaža pajgejusi kumelaité”, kojoté "nebemaza koja” (ZD 352: DaiktvDr 280—281). Latviy kalboje su atitinkama priesaga -ate padarytas, rodos, tik vienas tarminis vedinys kuéate : kuce "kalė" (DL 244). Šie deminutyvai sietini su tokiais lietuvių kalbos ypatybės turėtojų pavadinimais kaip ąsotis : ąsotas "turintis asa”, barzdotis "kas su birzda” barzdotas, gyslotis ”trauklapis” : gysliotas (ŽD 351—352), plg. dar vandenvardžius Ilgotis Sl, Margate Srj ir pan. (Vanagas, 1970, 190). Priesaga -otis, -ė atsirado prie budvardinés priesagos *-atoWs afiksui *-1i0-. Te Priesaga -totė turi labai retus variantus -toce, -i0éius: mergioée ”mergaite” Vrn; Vlk; "suaugusi netekėjusi merga" Vrn; Rds, mergiééius "mergaite, suaugusi netekėjusi mergina" Arm, plg. dar mergtočiotė "pusmergė" Trgn, mergiočgalė Dr, mergiočgalijs "maža mergaitė" Dbk (LKŽ VIII 29). Jiems atsirasti galėjo turėti įtakos priesaga -očius, pvz.: barzdočius, pilvočius, kuprécius ir t. t. (apie tuos vedinius žr. ŽD 352—353; Grinaveckis, 1991, 175—178). -etis Su priesaga -étis (< *-éto- + *-io-) padaryti deminutyvai vaiketis ”vaikiscias” Kb (LKZK), varnétis "varniukas" KN 2345. Jie siejasi su tokiais ypatybes turėtojų pavadinimais kaip eglėtis ” naminis eglutėmis austas audeklas" : eglétas "turinti eglės spyglių forma”, šukėtis "šukėtasis, su išdužimais" : šukėtas "su šukėmis, iSmuytomis, išdaužtomis vietomis". 148 -uolis(-ė) Greta ypatybės turėtojų pavadinimų jaunuolis, gudruolis, snieguolė ir pan. (DaiktvDr 346) su šia priesaga padaryti ir keli deminutyvai: bernučks * paaugęs berniukas" Lš; Nmn; Grv; Rod (LKŽ I? 771), merguėlė "suaugusi, bet neištekėjusi ire Rdm; Nmn; Rm; Ons; Mrs; Svné; Trgn; Rod; ”pusmerge, paauglė (menki r.)” Mrs; Žž; In; Nė; Grv (VIII 32). -enas Deminutyvai su priesaga -énas vartojami tik kai kuriose aukštaičių (daugiausia rytų) tarmėse ir dažniausiai žymi gyvūnų jauniklius arba turi menkinamaja reikšmę, pvz.: arklénas "vidutinis arklys”, bernénas ”pusbernis, menkas bernas" Ds (LKZ I? 303, 768), botagénas "menkas botagas” Trgn (I? 977), gyvatenas ’ "gyvatės vaikas, gyvačiokas" OG 116, katėnas "nebemažas, pasiūgėjęs kaciokas” Ds (LKŽ V 407), kiaulėnas "kiauliūkštis" Ds; Akm; "išdykėlis, neklauzada” Trgn (V 691), šunėnas "netikęs šuo" Ds; ’ "jaunas šuo" K (XV 358), žydelėnas "'žydelis (menk. r.)” Ds; Dglš; Tvr, žmogėnas "žmogelis (menk. r.)” Ds; Švnč; Dgl (LKŽK). Latvių kalboje deminutyvai su -ęns, -a yra labiau paplitę. Jie vartojami daugelyje tarmių ir dažniausiai žymi jaunus gyvūnus, pvz.: piléns "Jauna antis”, kakėns "jauna katė". Tačiau kai kuriose tarmėse (ypač vakarinėje Kuršo dalyje) jie turi ir kitokių reikšmių, pvz.: putkeris "mažas berniukas", uézoleris "mažas azuoliukas”, matėna "mamytė" (DL 217—230). Šie deminutyvai irgi yra kilę iš ypatybės turėtojų pavadinimų. Antai lietuvių kalboje (ypač rytų aukštaičių tarmėje) paplitę priesagos -ėnas vediniai, žymintys žmonių gyvenimo, kilimo vietą, pvz.: anykštėnas, kupiškėnas ir t.t. (LKA III žemėl. Nr. 110, p. 116). Tokią reikšmę jie turi jau XVI—XVII a. raštuose, pvz.: gsruténas C II 36, nazarėnas DP 7X; SP II 152, tilžėnas KIG 65. Taip pat nuo seno vartojami giminystės terminai brolėnas/brolėnas "brolio sūnus", seserėnas "sesers sūnus", tetėnas "tetos vyras" ir pan. (ZD 238). Sio tipo vediniai turi aiškių atitikmenų latvių ir slavų kalbose, plg. s. la. bralėns "brolio sūnus", dial. mūsėns "sesers vaikas", ptebaldzėni "Priebalgos gyventojai“ (LVG 303—304; DL 226, 228—229); sl. *bratrėns "brolio sūnus", *sestréns "sesers sūnus" (Slawski, 1974, 128—129). Baltų ir slavų kalbose ypatybės turėtojų pavadinimai su *-enokartais turi ir kitokių reikšmių, pvz.: lie. balėnas "medžio brazdas”, pelėnas "pelių vanagas", varnėnas, la. raibėns “"raibas jaunas veršiukas", sl. *moldéns "jaunuolis". Priesaga *-ėnoveikiausiai išriedėjo iš priebalsinio nom. sing. linksniavimo formų su *-ėn-, išplėstų o kamieno formomis, plg. lie. kelėnas, sl. *koléno (< *kolę) "kelis" ir gr. xwArjv "peties kaulas“ (Tpy6aues, 1959, 161), s. sl. slovėne "slavai" (Vondrak, 1924, 660). 149 Vediniai su priesagomis -yklė, -uklis Su šiomis priesagomis, kilusiomis iš *-tlo-, padaryti deminutyvai beržūklįs "menkas berziokas” Sug, bobijklé "bobšė" Dr (LKZ I? 778, 962). Su priesaga *-tlonuo seno baltų kalbose buvo daromi įrankių pavadinimai. Vėliau dėl įrankių ir veikėjų pavadinimų genetinės bei semantinės giminystės imta daryti veikėjų pavadinimų, turinčių menkinamąją reikšmę (pvz.: baidįklė, miegūklis * "miegalius", žr. DaikivDrR 153—156, 171—178), Pastarieji veikiausiai ir paskatino pasidaryti minėtus deminutyvas, taip pat turincius menkinamaja reikšmę. Be to, su kai kuriomis antrinėmis priesagomis kilusiomis iš *-tlo-, lietuviy kaiboje retkarčiais daroma ir ypatybės turėtojų pavadinimų (pvz.: jauniklis, -ė, jaunėklis, -ė "jaunas, nesubrendęs žmogus ar gyvulys", šykštuoklis "šykštus žmogus" ir pan. DaiktvDr 357, 358), su jais taip pat glaudžiai siejasi deminutyvai. Vediniai su slaviškomis priesagomis -ka, -elka, -ilka, -kė Slavišką priesagą -ka turi deminutyvai kumėlka "prasta kumelė" K; LC 1883,45; BsP III 126; IV 170; Žem; Pgr (ŽD 161; LKŽ VI 870; taip pat dar pietų ir kai kuriose vakarų aukštaičių tarmėse, žr. Senkus, 1972, 150; Grinaveckis, 1991, 230), piemėnka * "piemeniotė, piemengalé” Ske (LKZ IX 911), plg. dar seną skolinį motka "motina" (iš lenk. matka, gud. mamxa, žr. Skardžius, 1931, 135). Šiai priesagai prisijungus prie lietuviškos priesagos -elis, -ė atsirado hibridine priesaga -elka, su kuria pietų aukštaičių tarmėje neretai daromi menkinamosios reikšmės deminutyvai, pvz.: avélka "nekokia, nušiurusi avis”, bobėlka "prasta moteris", karvėlka "prasta karvė" mergėlka "menka, prasta mergelė", trobėlka "menka, prasta trobelė", žmončėlka "prasta žmona" ir kt. (Grinaveckis, 1991, 230—231). Vedinius bobėlka, mergėlka J. Senkus (1972, 150) užrašė iš kapsų ir zanavykų tarmės. Šio tipo vedinių yra ir kai kuriose kitose tarmėse, plg. bobélka "bobapalaikė" Ds (LKZ I? 961), mergėlka "paaugusi į mergaitė" Grg; Užv; Krtn (VIII 27), trobėlka "sandėliukas" Žg (LKŽK). Kitą hibridinę priesagą -ilka turi deminutyvai vagilka "vagilė" (plačiai paį plitęs), mergilka "nerimta mergina" Zt (Vidugiris, 1969, 152). i A Su priesaga -ka deminutyvai kartais daromi ir latvių kalboje, pvz.: Janka = "Joniukas", činka "kupstelis" (DL 309—311). 1 ah Su priesaga -ka paradigminiu variantu -ké padaryti deminutyvai bobské "bobšė" Srv (LKZ I“ 964), piodké "menka galva" Gs (X 923). TE of -(h)uška, -uskas, -uškė, -ūška "I Su priesaga -(’ i)uška padaryti deminutyvai dainiuškė "nerimta, prasta daina” Lz; Jzm; Pks (LKZ I 230; DunZ 65), dainuška "t. p." LzP; Vikv; Lnkvį 150 vakaruška "jaunimo vakarėlis, pasilinksminimas”, voveruškė, plg. dar pastarojo variantus voverūškas Gar, voverūškė Gdl; Krm; Rš; Ūd, voverūška Šlv; Trak (LKŽK). Latvių kalbos tarmėse deminutyvų su priesaga -uška daroma daug dažniau, pvz.: sunuška "šuniukas", meituska "mergaitė" (DL 306—308). Priesaga -uška (< *-uch-»ka) yra skolinys iš rytų slavų kalbų, plg. rus. cmapywxa, aseywxa ir t. t. (Kiparsky, 1975, 264—265). -ica, -1čka, -yčka, -ičkė, -aička, -učka, -ečkas Su slavų kalbose labai paplitusia priesaga -ica (plg. sl. * dėvica "dievaitė; mergaitė", * babica "sena boba" t. t.,žr. Bomkosuu, 1984, 215—228; Slawski, 1974, 98—99) padarytas deminutyvas mergica/ mergica " paaugusi mergaitė" J; Rs; Rdd; Zp; Prn; Žgn; Vv; Vrd; "maža mergaitė" Ar; Srd; VI (LKŽ VIII 27). Kita panašios kilmės priesaga -ička (< -ica + -»ka, pvz.: rus. soduuxa, ček. vodička, žr. Kiparsky, 1975, 2214) turi deminutyvas mergička "paaugusi mergaitė" Rz; Žml; Sb; Ds; Vlkv; "maža mergaitė" BsP II 72, plg. dar jo variantus mergyčka "paaugusi mergaitė" Gs, mergičkė "maža mergaitė" Pš (LKŽ VIII 27; Senkus, 1972, 150). Dėl slaviškos priesagos -ička mišimo su lietuviška priesaga -attis, -ė atsirado hibridinė priesaga -aička, paplitusi kai kuriose rytų aukštaičių šnektose, pvz.: avaička "avelė, avioté”, kalaicka "kalytė", kiaulaička "kiaulaitė", mergaička "paauglė mergaitė" (DaiktvDr 285). Del priesagos -tčka mišimo su kita lietuviška priesaga -utis, -e atsirado priesaga -učka, su kuria padarytas vedinys mergucka ’ erate” Rs (LKZ VIII 32). Zietelos tarmeje užfiksuotas vedinys eZeréckas "menkas ezeriukstis” padarytas su slaviška priesaga -ečkas (Vidugiris, 1969, 152). -usis(-ė) Zietelos tarmėje randame kelis deminutyvus su šia priesaga, pvz.: mamause "motule", tatūsis "tevelis", Bolusis " Baliukas", Kastūsis ” Kastukas”, Maruse "Marytė" (Vidugiris, 1969, 152). Slavų (ypač lenkų, gudų ir ukrainų) kalbose su priesaga -usdaroma įvairių vardažodinių ir veiksmažodinių vedinių, neretai turinčių ekspresyvią reikšme, pvz.: lenk. dial. lentus "tinginys", rabus "tarnas", ligus "neramus vaikas" ir t. t. (Slawski, 1976, 34—35). -izna, -yzna, -zna, -žna, -inzė Vedinys bobizna Skr su variantais bobyznd Rm, bobzna "prasta boba?" ZIn (LKZ 1? 963, 965) — tai skolinys, kilęs iš seno slaviško:žodžio babizna (apie jo darybą žr. Slawski, 1974, 123—124). Pagal skolinio bobizna pavyzdį padarytas vedinys karviznė "menka, liesa karvė" Vlk; Vrn; Eis, kuris turi varianta 151 gSp 2€ L 6€ ZL RP 61 0€ OšIA §] = = = Todo m —- i i — Ho — 9%" I a T CIEE £6'ze cor gg'or - y pytvy ET 99'C 1 gg'e i, £e'g į 1892 8 01 £ (3-)su(1)e89's 92 6844, €£ oL'e 1 -— —i1, 681 I Ly z 92's 1 gefe-| T (3-)sn4- =— == =— = žm —- = ee — = — = = — ge'e 1 seulL8'0 i = — — =— _‘lgu'g I ast = oete v =— a — (g-)snyngZ'ST 0L — —_— — — — — — — — — — _— —- — sizn99‘0 € — — —- =— — — i — — — — — — — 1- —= — =— — i — i —2.60*'1 I = — m Š-= —- sey1gg'p [£4 — — —- = — = == — „arts —m — — | (g-)seyn(r)- zz'o 1 — _— —- _ —- _ — —_ —- —_ —- _ — — simnze'0 1 — — — = — —_ —- SR — SE — —_— — — sipeosf6ep LTT a0'18 ' It SR'IT | pr. 18967 JC. o 19'16 “99 ZT*62 RCC OT‘'CY CT 508 ve (3-)su3- % "ys % ys % "ys % "ys % "ys Y% ys % We 0967 138 so3eso2114 ay ds [40 DIS da dd UIA ZIN asonjsya) asonuareal siya fiafynuiws(g auflurep sozay ‘7 JI asonjsed asonisonuas seuwrįrįfded NA A3nurua(g 152 karviūzė "menka karvutė" Vlk; Rdm; Sn (LKŽ V 358), o dėl to paties skolinio trumpinio bobznd įtakos atsirado vedinys mergzna su variantu mergžnė "mergšė" Lz (VIII 33). Priebalsis z 1 ž čia galėjo pakisti dėl vedinio mergūžė (apie jį žr. p. 133). Išvados Aptarti duomenys leidžia išskirti šiuos lietuvių kalbos deminutyvų chronologinius sluoksnius: | 1. Patys seniausi yra vediniai su determinatyvu *-k-, kurie sudarė indoeuropiečių kalbų deminutyvų darybos kategorijos pamatą. 2. Atskirose indoeuropiečių kalbų dialektuose bei jų grupėse seniausiais jų raidos periodais deminutyvus imta daryti su determinatyvais *-I-, *.9-/-g'-, *-sir su būdvardžių priesaga *-ino-. 3. Prabaltų kalboje deminutyvų darybai buvo panaudoti šie formantai: determinatyvas *-t-, būdvardžių priesaga *-inoir ypatybės turėtojų pavadinimų priesaga *-itio- (< *-ito- + *-i0-). Lietuvių ir latvių kalbose deminutyvai daromi ir su priesagomis *-eno- (< *-én- + *-0-), *-inio- (< *-ino- + *-i0-), *-atio- (< *-ato- + *-10-), taip pat veikiausiai atėjusiomis iš ypatybės turėtojų pavadinimų, bei su slaviškomis priesagomis -ka, -uška. 4. Lietuvių kalbos savarankiškos raidos laikais deminutyvus imta daryti su afiksais -aitis(-ė), -eité, -uolis(-ė), -is, būdingais ypatybės turėtojų pavadinimams, su priesagomis -ykle, -uklis, veikiausiai atejusiomis iš veikėjų pavadinimų kategorijos, ir su įvairiomis slaviškomis priesagomis, kilusiomis daugiausiai iš *-iko-. Be to, lietuvių kalboje labai paplito deminutyvai su priesagomis -elis (-ė), -ukas (-ė), kurie kitose baltų kalbose yra gana reti. Sutrumpinimai BKGF = Endzelynas J. Baltų kalbų garsai ir formos. V., 1957. BP — Postilla tatai e/ti Trumpas ir Pra [tas Ižguldimas Euangeliu Ę Per JANA BRETKUNA [..] Karaliaucjiuie +] 1591. Chl — Biblia litewska Chylifiskiego. Nowy Testament. Tom 2 — Tekst. Poznan, 1958. DaiktvDr = Urbutis V. Daiktavardžių daryba. — Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965. T. 1. P. 251—473. DaiktvDrR — Ambrazas S. Daiktavardžių darybos raida. Lietuvių kalbc veiksmažodiniai vediniai. V., 1993. DL — Rūke-Dravina V. Diminutiven im Lettischen. Lund, 1959. DP —. Postilla Catholicka [...] Per Kūnigą MIKOLAIV DA VK S Z A Kanoniką Mediniku / i} lekiško pergūldita [...] Wilniui [...] 1599. DūnŽ = Vitkauskas V. Šiaurės rytų dūnininkų šnektos žodynas. V., 1976. GrG — S. Grunavo prūsų kalbos Zodynélio (apie 1517—1526 m.) egzempliorius, esantis Gottingeno universiteto bibliotekoje (cit. pagal Mažiulis, 1981). Kiti prūsų kalbos tekstai trumpinami kaip prof. V. Mažiulio darbuose. 153 KZ = Zeitschrift fūr vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, begrūndet von A. Kuhn. B. etc. LEW — Fraenkel E. Litauisches etymologisches Worterbuch. " Heidelberg; Gottingen, 1962. LKA — Lietuvių kalbos atlasas / Ats. red. K. Morkūnas. V., 1977— 1991. T. 1—3. LKK — Lietuvių kalbotyros klausimai. V. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas. V., 1956—1991. T. 1—15. LKŽK — Lietuvių kalbos žodyno kartoteką. IVG — Endzelins J. Latviešu valodas gramatika. Riga, 1951. LŽ = Petrauskas J., Vidugiris A. Lazūnų tarmės žodynas, V., 1985. ME — Mūlenbachs K., Endzelins J. Latviešu valodas vardnica. Riga, 1923—1932. S. 1—4. Mž — Gerullis J. (par.) Mažvydas. Seniausieji lietuvių kalbos paminkiai iki 1570 metams. K., 1922. PRKEZ1-11 — Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologinis žodynas. V., 1988—1993, T. 1—2: Pkš = Pakšteliai, Siaulių raj. : RD — Biržiška M. (par). Liudo Rėzos dainos. Pirmojo lietuviško dainyno III leidimas. K., 1935—1937. T. 1—2. SIG — Lebedys J. (par.). S. M. Slavoéinskis, Giesmės tikejimui katalickam priderancios 1646. V., 1958. SP — Specht F.(par.). Syrwids Punktay sakimu [...]. Gottingen, 1929. SV — Endzelins J. Senprusu valoda. Riga, 1943. Vin — B. Vilente raštai (be puslapio nuorodos); Enchiridion Catechi fmas maBas [...] i/ch woki [chka lieBuwia ant lietuwi Jchka pilnai ir wiernai pergulditas per Baltramieju Willenta [...] Ifch fpau [tas Karalaucjui [...] 1575 (su puslapio i he ZD sr Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1943. ri — Tonopos B.H. Ilpycexust sasik. Cnosaps. M., 1975-. Kiti sutrumpinimai tokie pat kaip didziajame Lietuviy kalbos Zodyne. Literatūra Akelaitienė G. Morfonologinės balsių kaitos dabartinėje lietuvių kalboje: hum. m. daktaro laipsnio disertacija. V., 1993 (rankraštis). Ambrazas S. Baltų ir slavų kalbų vardažodžių daryba (senosios bendrybės ir skirtybės). — Baltistica, 1991. T. 27(1). P. 15—34. ; Belié A. Zur Entwicklungsgeschichte des slavischen Deminutivund Amplificativsuffixe. — Archiv fūr slavische Philologie, 1901. Bd 23. S. 134—206. i enveniste E.Origines de la formation des noms en indoeuropéen. Paris, 1935. Bielenstein A. Die lettische Sprache nach ihren Formen erkiirend und vergleichend dargestelt. B., 1863. Bd. 1. Brender F.Die Verwendung der sog. Diminutiva im Litauischen. — Tauta ir Zodis, 1925. T. 3. P. 76—111. Brugmann K. Grundriš der gi nenden Grammatik der indogermanischen Sprachen. Strašburg, 1906. Bd 2. Būga K. Rinktiniai raštai / sud. Žž. šias V.;.1958—1961. T. 1—3. Burrow T. The Sanskrit language. L., 1950. Chantraine P. La formation des noms en grec ancien. P., 1933. - 154