Keletas naujesnių Punsko šnektos linksniavimo ir kirčiavimo ypatybių

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIV (1994) LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS IR JŲ TYRINĖJIMAI Laima GRUMADIENĖ KELETAS NAUJESNIŲ PUNSKO ŠNEKTOS LINKSNIAVIMO IR KIRČIAVIMO YPATYBIŲ 1. Objektas. Punsko šnekta yra vakarinė pietų aukštaičių tarmės dalis, nuo pagrindinio tarmės ploto atskirta ne kalbos ypatybių, o valstybinės Lietuvos-Lenkijos sienos (plačiau žr. Mikalauskaitė, 1933; Šukytė, 1951; Savukynas, 1955; Buch, 1961; Grinaveckienė, 1961; Uzdila, 1963; Valentukevičiūtė, 1967; Grinaveckis, 1972; Smoczyński, 1977; Hasiuk, 1978; Aleksaitė I., 1985; Aleksaitė B., 1985; Stoskelūnaitė, 1990; Garšva, Stoskelūnaitė, Vaina, 1991). Taip ši šnekta traktuojama ir pagrindiniuose lietuvių dialektologijos darbuose — ”Lietuvių kalbos atlase” (T.1, 1977; T.2, 1982; T.3, 1991) ir Z.Zinkevičiaus ”Lietuvių dialektologijoje” (1966). Punsko apylinkių gyventojai yra išlaikę lietuviškumą, kalbos ir kultūros tradicijų tęstinumą (plg. Pokropek, 1975; Gajda, 1987; Gataj, 1987; Garšva, Grumadienė, 1988). Kaip ir kitos lietuvių kalbos tarmės, Punsko šnekta tebėra gyvai vartojama buityje. Tačiau tai, kad pastaruoju metu visi tarmės atstovai (išskyrus ikimokyklinio amžiaus vaikus) Punsko apylinkėse jau yra dvikalbiai (moka ir lietuviškai, ir lenkiškai) ir kad bendrinė kalba daro mažesnį poveikį nei kitoms lietuvių kalbos tarmėms, šnektai suteikia specifiskumo. Bendrinė kalba Punsko lietuvius veikia per radiją, televiziją, spaudą, mokyklas ir bažnyčią, bet jos poveikis vis tiek yra silpnesnis nei Lietuvoje. Lietuvos radijas, televizija, o ypač spauda nėra nuolatiniai Punsko lietuvių palydovai, nes dažnai nukonkuruojami lenkiškų jų analogų, ypač jaunimo gyvenime. Bet ir tose mokyklose, kur dėstoma lietuviškai, daugelis vadovėlių yra lenkiški. Tiesa, pastaruoju metu padažnėjo tiesioginių kontaktų su Lietuvoje gyvenančiais lietuviais, nemaža vietinio jaunimo vyksta mokytis į Lietuvą. 2. Metodas, tiriamoji medžiaga ir pateikėjai. Dalis lietuvių kalbos tarmių tyrimų yra atlikta laikantis struktūralizmo principų, bet vyrauja geografinės dialektologijos metodas, nedaug tepakeitęs nuo J.Gilliérono laikų, skirtas tenkinti istorinės-lyginamosios kalbotyros poreikius. Tarmių duomenys paprastai renkami iš senųjų pateikėjų. Pastaraisiais dešimtmečiais, renkant duomenis pagal ”Europos kalbų atlaso” programas, atsižvelgiama į reikalavimą apklausti kelių amžiaus grupių ir įvairios socialinės padėties pateikėjus, bet dar maža analitinių darbų, kuriuose būtų pasinaudota tokio pobūdžio duomenimis. Taigi lietuvių dialektologijoje beveik nėra tradicijos nuosekliau lyginti įvairaus amžiaus, t.y. skirtingų kartų, pateikėjų kalbos (viena iš išimčių — I.Remenvtės (1992) darbai). Šiame straipsnyje lyginamos kai kurios Punsko šnektos vyresniosios, viduriniosios ir jaunesniosios kartų kalbos ypatybės, t.y. (įvedama socioling- 97 vistinės dialektologijos dimensija — regimasis laikas (Labov, 1966). Lyginant trijų pateikėjų kartų kalbos duomenis, t.y. tiriant atitinkamos linksniavimo ar kirčiavimo ypatybės pokyčius regimuoju laiku, galima nustatyti dabar vykstančio kalbos kitimo kryptį bei intensyvumą, rasti ryšį su kitais vykstančiais kitimais. Taigi tiriamas ne diachroninės, o sinchroninės sociolingvistinės dialektologijos objektas — dabar vykstantys kalbos kitimai. Šiuo tikslu medžiagą autorės ir kitų rinkta 1989—1992 m. pagal Lietuvių kalbos instituto parengtą ”Lietuvių kalbos tarmių ir jų sąveikos tyrimo programos” rankraštį (toliau — ”Tarmių sąveikos programa”). Daugiausia duomenų surinko punskietės Irena Gasperavičiūtė ir Gražina Sorokaitė, sukauptų duomenų pamatu parašiusios ir apgynusios diplominius darbus Vilniaus universitete (Gasperowicz, 1992; Sorokaitė, 1992). Šnektos duomenys buvo renkami kalbantis su pateikėjais ir iš jų kalbėjimo magnetofoninių įrašų. Iš kiekvienos amžiaus grupės atstovų net po kelis kartus surinkti atsakymai į ”Tarmių sąveikos programos” klausimus. Šiam straipsniui naudotasi į korteles surašytais ”Morfologijos” skyriaus klausimų atsakymais. Kai kurios kirčiavimo ypatybės aprašytos, išanalizavus daiktavardžių linksniavimo įvairavimą regimuoju laiku. Papildomų faktų ieškota klausantis kitų Punsko šnektos atstovų kalbos magnetofoninių įrašų. Punsko šnektos įrašai, transkribuoti tekstai ir užpildytos ”Tarmių sąveikos programos” kortelės saugomos Lietuvių kalbos instituto Dialektologijos fonduose. Šnektos faktai rinkti iš Žvikelių (10 km į pietryčius nuo Punsko) ir Kreivėnų (prie pat Punsko) kaimų gyventojų, namų aplinkoje visados šnekančių tarmiškai. Vidutinio amžiaus ir jaunesni šnektos atstovai vengė magnetofoninių įrašų, todėl didžioji dalis jų atsakymų yra gauta pokalbių metu. Šių dviejų amžiaus grupių pateikėjų apklausta mažiau, bet su jais buvo dažnai ir ilgai bendraujama. Vyresnieji pateikėjai maloniai sutikdavo, kad jų kalba būtų įrašyta magnetofonu, todėl jų atsakymai į ”Morfologijos” skyriaus klausimus išrinkti iš įrašų. Renkant tokiu būdu, tenka išklausyti daug įrašytų tekstų, todėl vyresniosios kartos pateikėjų, kurių kalbos duomenimis remtasi, buvo daugiau. Vyresniosios, senosios, kartos (toliau — SK) pateikėjai: Petronėlė Pečiulytė-Gavenienė (g. 1912 m.), Juozas Uždiļa (g. 1905 m.), Juozas Krivickas (g. 1924 m.), Juozas Kliukinskas (g. 1924 m.), Adėlė Kliukinskienė (g. 1928 m.), Magdė Grigutienė (g. 1925 m.) iš Žvikelių, Katrė Krivickienė (g. 1905 m.) ir Julijona Gasperavičienė (g. 1917 m.) iš Kreivėnų; viduriniosios kartos (toliau — VK): Jōnas (g. 1943 m.) ir Juozas (g. 1954 m.) Gasperavičiai iš Žvikelių; jaunesniosios kartos (toliau — JK): Irena Vainaitė (g. 1967 m.), Zita Jankauskaitė (g. 1969 m.), Irena Gasperavičiūtė (g. 1969 m.) iš Žvikelių ir Gražina Sorokaitė (g. 1969 m.) iš Kreivėnų. Darbo tikslas — nustatyti, kokie pakitimai dabar vyksta Punsko šnektos daiktavardžių linksniavimo ir kirčiavimo sistemose. 3. Keletas daiktavardžių linksniavimo sistemos kitimo tendencijų. Kitimai linksniavimo sistemoje yra susiję su kamienų produktyvumu ir jų mišimu, atskirų linksnių galinių fonetiniu pritaikymu, tam tikrų linksnių vartojimu su tam tikrais prielinksniais (dar žr. Grumadienė, 1993, p. 6). 98 Pakitūs daiktavardžio giminei, pakinta linksniavimo paradigma ir kamienas. Vyresniųjų Punsko šnektos atstovų kalboje žvė·rìs, ang·lìs yra mot. g. i-kamieniai daiktavardžiai, o jaunimo — jau vyr. g. ir visiškai arba iš dalies tapę į-o-kamieniais: Vns. Dgs. SK VK, JK SK VK, JK V. žvė·rìs žvė·rìs žvė·ri·s žvė·ri·s K. žvė·rìės žvė·ro./žvė·rìės žvė·rũ žvė·rũ N. žvė·rài žvė·rùì žvė·rb.m žvė·rá.m/žvė·rb.m G. žvė·rì žvė·ri· žvė·rùs žvė·rùs Įn. žvė·rù/žvė·ru žvė·rù žvė·rùm. žvė·rai.s/žvė·rùm. Vt. žvė·rùm./ žvė·rì žvė·ri·sa žvė·ruósė/ žvė·rùm žvė·ri·sá¹ Taip pat plg. SK: g'eró·s ang·lìės rai·ktu· nusìpirk·kę; JK: šì·met an·glo· vusà·i n'edau·k susnaudó·j. Analogiškų pakitimų vyksta ir kituose kamienuose. SK vartoja mot. g. ē-kamienį dal·g'e· (LKA I žemėl. Nr. 50), o JK — jau vyr. g. ia-kamienį dal·g'is (plg. Zinkevičius, 1966, p. 219), SK — pavė·sė·, JK — pavė·sis, pvz., SK: acusė·zų kūr. pavė·sėi | tai nùt langù·au.; JK: l'ì· po·krū·mais g'ǝ·ras pavė·sis. JK rečiau bevartoja seniesiems įprastą įu-kamienį kiša·n'us, nes jaunimui įprastesnis įo-kamienis kiša·n'is (plg. Zinkevičius, 1966, p. 254). Bet ir šiuo atveju kai kurių linksnių galūnes, ypač tarmės specifines, išlaiko ir jaunimas, t.y. taria vns. N. kiša·nù, taip pat iš įu kamieno perimtą vns. G. kiša·n'ù·, Įn. kiša·n'ù ir Vt. kiša·n'ùì. Žodžių formų perėjimas iš vieno kamieno tipo į kitą nėra vien kamienų produktyvumo reikalas. Įtaką jaunimui vis dėlto daro ir bendrinė kalba, nors, kaip minėta, mažesnę nei Lietuvoje. Todėl, kaip ir kitose tarmėse, dažnai vengiama labai nuo bendrinės kalbos besiskiriančių galūnių: SK iž-ó-kamienį riešùci·s JK paprastai keičia ó-kamieniu riešùtas (plg. Zinkevičius, 1966, p. 221), SK dancì·s, debesì·s — i-kamieniais dancìs, debesìs (plg. LKA III žemėl. Nr. 25, 26; Zinkevičius, 1966, p. 241). SK u-kamienius badùs, šaškùs — ó-kamieniais bà·das, šà·škas (plg. Zinkevičius, 1966, p. 253). Vyresniųjų kalboje girdimas vns. K. lytis và·g'o·, vns. Įn. vag'ù, dgs. V. vag'ęi·, dgs. Įn. vag'ę·s, t.y. kaip tik perėjusios iš i kamieno į produktyvesnį (i)įo kamieną, jaunimas keičia iš bendrinės kalbos patekusiosiomis vns. K. vag'ės, vns. Įn. vag'ìm., dgs. V. và·o·ì·s, dgs. Įn. vag'ìm. (pastaroji daugeliu atvejų trumpinama ne tik tarmėse). Vietoj vyresniųjų iš įo kamieno perimtos vns. Įn. nakčì lyties jaunimas vartoja nakcùm., t.y. “atიტaiso”. ¹ Punsko šnektoje gana nuosekliai kietinama daugelis priebalsių, bet, pvz., vns. K. žvė·rìės [r] dėl istorinių priežasčių tariama sąlygiškai minkštai. Jaunimas s prieš priešakinės eilės balsius taria tokį, kaip lenkų kalboje — [ś]. Po įstrižo brūkšnelio pateikiamas retesnis variantas. 99 Pasitaiko atvejų, kai daiktavardinės galūnės gauna būdvardžiai. Punsko apylinkių vyresnio amžiaus žmonės vartoja būdvardžių vns. N. lytis avbžbìn'u, bá.ltu, ma₃bìn'u, vakarì·kšču (beje, netoli nuo šių apylinkių eina daiktavardžių formų su galūnėmis -u ir -ui išplitimo izoglosa, plg. LKA III žemėl. Nr. 36). Jaunimas, nors ō-kamienių daiktavardžių vns. N. galūnes paprastai išlaiko tradicines (t.y. -u, o ne -ui), su būdvardžiais šiuo atveju elgiasi kitaip: vartoja avbžbìn'ui, bá.ltui, ma₃bìn'ui, vakarì·kščui. Tai daiktavardžių galūnės. Gali būti, kad taip daroma orientuojantis į bendrinę kalbą, bet nežinant, kad bendrinės kalbos norma — įvardinės būdvardžių galūnės. Gal taip pat dėl bendrinės kalbos įtakos ir vyresniųjų vartojamas senąsias dgs. Vt. lytis krū'muos(a), mė'₃uos(a), namúos(a), dančì·s(a), akì·s(a), šakó·s(a) (plg. LKA III žemėl. Nr. 67–70; Zinkevičius, 1966, p. 238) jaunimas keičia lytimis atitinkamai su -úosę, -íšę, -ósę, kurių baigmenyse tariamas priešakinės eilės balsis e, o prieš jį — lenkiškasis alveolinis [ś]. Pažymėtina, kad jaunimas nevartoja sutrumpėjusių lyčių, pasako tik suprieveiksmėjusią namúos. Ir su kitokiomis galūnėmis vartojamus vietininkus kirčiuoja taip, kaip vyresnieji savuosius, pvz.: akì·śę, šakó·śę, laukúośę. Jaunimas beveik nevartoja iliatyvo. Tais atvejais, kai senųjų iliatyvas vartojamas lokatyvo reikšme (kaip ir visų pietų aukštaičių, plg. LKA III žemėl. Nr. 44; Zinkevičius, 1966, p. 201–202), jaunimas pasirenka daiktavardžių lokatyvo lytis, nors įvardžių iliatyvas vartojamas, pvz., SK: taì. būvo· bevė.ík ko·žnán. so·₃ún. / taì. da ažarùkan laì.ke·si / ku·rùna tū· má.lku· tañ. kašùkan dracìnen / iš vandenìñ. taì. gál' labáì. ilgáì. negá·li bú·c; VK: šìtan. ažarùki ęvù. niėkas nesimá.udo.; JK: kū· turì tañ. kašùkį / kas tañ. vandenì· plá.₃k'o·ja. Senųjų iliatyvas vartojamas savo, t.y. vidaus einamojo vietininko, reikšme (tik vns.), o jaunimas verčiasi junginiu su prielinksniu — in + G.: SK: galvó·n — JK in_gá.lvu·, SK žá.me·n — JK in_žá.mì·, SK stubó·n — JK in_stùbru·, pvz., SK: gá·vo· galvó·n ir_nucùblo· / ir_tran.ke· žá.me·n tū· sklenñ·ču·; VK: išė·jo· muškán. ir_negrì·žo·; JK: nemenkai. dé·jo. in_gá.lvu· / užai.kit nó·r bùski in_stùbu·. Daugiskaitos iliatyvo nevartoja ir vyresnieji, keičia junginiu su prielinksniu — in + G. (plg. LKA III žemėl. Nr. 48), pvz., SK: a₃nù in_laukùs pažù·rę·c; VK: ęvù. raì.ke važùoc | bá i(n)_namùs neinsilá·s. Jaunimo kalboje išlikusi tik suprieveiksmėjusi lytis laũ.kan (visi punskiečiai šią lytį kirčiuoja šaknyje). Punsko šnektoje aliatyvai nėra dažni, bet vyresniųjų kalboje pasitaiko suprieveiksmėjusių jų formų ruden'òp, galòp, vakaròp (užfiksuotas trumpas o), pvz., SK: vakaròp bar.n'o· būvo· | ka(p)_parę·jeù. / vakaròp tàs žvìrblùkas ir_dàžbege· / ruden'òp paraikalá·u in_vaì.sku·. Vyresniųjų vartojamas ir daiktavardžių, ir būdvardžių vns. lokatyvo lytis mažùki· dubùmiki·, ma₃bìnì· krūžùki· (plg. LKA III žemėl. Nr. 48–49) jaunimas linkęs derinti kitaip: daiktavardžių lokatyvo lytis išlaiko tarmines, o 100 būdvardžių keičia būdingomis bendrinei kalbai, pvz. JK: mažùkam ažarùki, mažìnam namùki (sutrumpėjusios lytys būdingos ir šnekamajai bendrinei kalbai). Tačiau ne visuomet jaunimas renkasi bendrinės kalbos variantą, o ir vartodami bendrinės kalbos lytį, ne visuomet taip kirčiuoja, kaip bendrinėje kalboje. Pavyzdžiui, vyresniųjų vartojamos priebalsinio kamieno vns. K. lyties mo·teràs (plg. Kazlauskas, 1968, p. 254) vietoje jaunimas sako mo·ter̃ės; vyresniųjų vartojama vns. Įn. lytis mó·terų yra ā kamieno, o jaunesniųjų mo·terũñ. — į kamieno, bet kirčiuojama skirtingai nei bendrinėje kalboje. Vyresnieji punskiečiai dabar dažniau vartoja lytį šùvà, nors kaip gretiminė pasitaiko ir šúȯi (plg. Zinkevičius, 1966, p. 256), bet jaunimas lyties šùvà yra atsisakęs ir vartoja tik šúȯi (plg. LKA II žemėl. Nr. 67 ir komentarus). Vyresnieji daugiaskiemenių ž̇-o kamienų daiktavardžių šauksmininką vartoja su ō kamieno šauksmininko galūnėmis: tę·vùle, vai·kẽle (l nekietinamas). Jaunimas šiuo atveju vartoja ž̇ō kamieno šauksmininko galūnę -i: tę·vùli, vai·kẽ·li. Kartais jaunimo kalboje keičiama tik vieno kito žodžio lytis iš visos sistemos. Pavyzdžiui, visi punskiečiai dviskiemenių ō-kamienių šauksmininkus vartoja su galūne -a: té·vai, jó·nai, bet tik jaunimas sako žá·nte, o visi kiti — žá·ntai. Jaunieji vis dažniau vartoja linksnius su prielinksniais. Punsko šnektoje prielinksniai ik(i), lig(i), per, po, prie yra įprasti su naudininku, pvz., SK: ižá·rk ig_dàgni / dá·rbu· dabà·k ligi ga·li / pà·sako·k per_nau·ji | bà negridė·jæu / po_dà·rbu užà·k / ko_paprašù·c. | kàt pabù·tu· prie_vai·ki. Gal dėl to, kad šnektoje vartojama naudininko lytis su senovine priebalsinio kamieno galūne -i, kurią gauna įvairių linksniavimo tipų daiktavardžiai (dažniausiai vyriškosios giminės), gerokai skiriasi nuo bendrinėje kalboje vartojamų, jaunimas linkęs keisti pačią konstrukciją, t.y. minėtus prielinksnius vartoja junginiuose ne su naudininku, o, kaip ir bendrinėje kalboje, su kilmininku, pvz., JK: ar_ižgė·rai igi dùgno / po_dá·rbo· bu·nu bai·sęj pai·lsus. Lyginant įvairių kartų Punsko šnektos atstovų kalbos morfologijos ypatybės aiškėja, kad, nors lenkų kalba dabar jau be išimties dvikalbiams punskiečiams daro didelę įtaką, ypač leksikai ir fonetikai, linksniavimo sistemai šis poveikis menkesnis nei bendrinės lietuvių kalbos. Tačiau interferencijos atvejų jaunimo kalboje yra, ypač vartojant linksnius su prielinksniais, pvz., JK: ái·k | an bró·lio sakáu. ‘eik, sakau broliui’(kalkė iš le. do brata); ùž_penkló·lika sapcį·no·s vā·lando·s ‘be penkiolikos septynios’ (kalkė iš le. za pietnaście minut siódma godzina). Taigi jaunimo kalboje nyksta specifiškesnės tarmės linksnių galūnės, pereinama iš vieno linksniavimo tipo į kitą (ištisai ar tik kai kurie linksniai), gausėja junginių su prielinksniais, kinta prielinksnių valdymas. Tai bendri visoms dabartinėms lietuvių kalbos tarmėms reiškiniai. Pagrindinė priežastis yra bendrinės kalbos įtaka, nors Punsko šnektoje kai kurių reiškinių raidą gali katalizuoti ir lenkų kalba. 4. Keletas kirčiuočių mišimo tendencijų. Viena iš labiausiai į akis 101 krintančių kirčiavimo naujovių Punsko jaunimo kalboje (dar žr. Grumadienė, 1993, p.11) yra ta, kad tarmės 3-iosios kirčiuotės žodžius linkstama kirčiuoti kaip 4-osios2, t.y. 3→4; plg. SK, VK: pėˈdas / peˈdà, peˈdáːm / peˈdóːm, pėˈdus / pėˈdąs3 (3) ir JK: pėˈdas, peˈdań, peˈdáːm, peˈdùs (4); SK, VK: žar̃nà, žar̃nóːn, žar̃nóːm, žá.rnas (3) ir JK: žarnà, žarnóːn, žarnóːm, žarnàs (4); SK, VK: taũkaiː, tá.u̯kus (3) ir JK: taũkai, taũkùs (4); SK, VK: drėˈgnas, dręˈgnà, dręgniėm, dręgnóm, drėˈgnus, drėˈgnas, drėˈgnai (3) ir JK: drėˈgnas, dręˈgnà, drėˈgniėm, drėˈgnóːm, drėˈgnùs, drėˈgnàs, drėˈgnai (4); SK, VK: giˈvas, giˈvà, giˈvi̇ėm, giˈvóːm, giˈvùs, giˈvas, giˈvai(3) ir JK: giˈvas, giˈvà, giˈvi̇ėm, giˈvóːm, giˈvùs, giˈvàs, giˈvai; SK, VK: í.lgas, ilgà, iˈgi̇ėm, ilgóːm, í.lgus, í.lgas, í.lgai (3) ir JK: í.lgas, ilyà, ilgé̇m, ilgóːm, ilgùs, ilgàs, í.lgai (4); SK, VK: kietas, kietà, kieˈciėm, kieˈtóːm, kietus, kietas, kietai (3) ir JK: kietas, kietà, kieˈciėm, kieˈtóːm, kietùs, kietàs, kietai (4); SK, VK: šá.ltas, šaltà, šalciėm, šaltóːm, šá.ltus, šá.ltas, šá.ltai (3) ir JK: šá.ltas, šaltà, šalciėm, šaltóːm, šaltùs, šaltàs, šá.ltai (4); SK,VK: vienas, vienà, vieniėm, vienóːm, vienùs, vienas, vienai (3) ir JK vienas, vienà, vieniėm, vienóːm, vienùs, vienàs, vienai (4). Aptartaisiais atvejais vidurinioji karta paprastai kirčiuoja taip pat, kaip ir vyresnioji, išsiskiria tik jaunimo kirčiavimas. Bet yra žodžių, kurių 3—iąją kirčiuotę nekirčiuoja ne tik jaunesnioji, bet ir vidurinioji karta, nors senieji kirčiuoja 3—iąją, pvz., SK: gardùs, gar̃ži, garžiem, garžóːm, gá.rzùs, gá.rzæs, gá.rzæi (3), o VK, JK: gardùs, garži, garžiem, garžóːm, garžùs, garžàs, gá.rzæi (4); SK: saldùs, salži, salžiem, salžóːm, sá.lzùs, sá.lzæs, sá.lzæi (3), o VK, JK: saldùs, salži, salžiem, salžóːm, salžùs, salžàs, sá.lzæi (4). Taigi kirtis nukeliamas į galą net tais atvejais, kai tvirtapradžiai kirčiuoto skiemens pamatas yra dvibalsiai ar mišrieji dvigarsiai, o jų priegaidės šnektoje aiškiai tariamos ir skiriamos. Būtina pažymėti, kad dažniau gale kirčiuoti linkstama dgs. G. lytis nei vns. Įn., t.y. pasitaiko, kai sakoma kietùs, kietàs, bet kietu (šnektoje vyr. ir mot. g. galūnės sutampa), peˈdùs, bet pėˈdu. Pastebėtas atvirkščias reiškinys, kai tarmės 4-osios kirčiuotės žodžiai ir JK, ir VK kirčiuojami 3-iąja, t.y. 4→3, plg. SK: gerklėː, gerklėˈn, gerklėˈm, gerklės (4) ir VK, JK: gerklėː, gerklėˈn, gerklėˈm, gerklas (3) (bendrinėje kalboje taip pat 3); SK: gleˈbiːs, gleˈbiń, gleˈbėːm, gleˈbùs (4) ir VK, JK: 2 Čia omenyje turima tik kirčio vieta žodžio paradigmoje, į jai būdingą priegaidę neatsižvelgiama. Priegaidės gana aiškiai tariamos, todėl sumanymo žymėti tik kirčio vietą atsisakyta. 3 Šnektos faktai šiam skyreliui pateikiami atitinkamai pagal ”Tarmių sąveikos programos” ”Kirčiavimo” skyriaus reikalavimus, t.y. nurodomos daiktavardžių vns. V., Ill., dgs. N. ir G. lytys ir būdvardžių bei skaitvardžių atitinkamai vyr. ir mot. g. vns. V., dgs. N. ir G. bei mot. g. vns. N. lytys. Jei pavyzdžiai pateikiami kitokia seka, tai reiškia, kad prašomų lyčių gyvojoje kalboje neišgirsta. 102 glė·bī·s, glė·bīn., glė·bė·m, glē·b'us (3); SK: kā·klas, kaklan., kaklā·m, kaklūs (4) ir VK, JK: kā·klas, kaklan., kaklā·m, kā·klus (3). Tik jaunimo kalboje pastebėtas žodžio krūvà kirčiavimas 3-ąja kirčiuote, o vyresnieji kirčiuoja 4-ąja. Daiktavardį strāzdas tik VK kirčiuoja 3-ąja kirčiuote, o SK ir JK — 4-ąja. Ir 4→3 atveju išsiskiria dgs. G.: čia dažniau nei laukiama kirtis atsiduria ne gale, o vns. Įn. kaip tik dažniau išlaiko kirtį gale. Pastebėtas ir polinkis 2-osios kirčiuotės žodžius kirčiuoti 1-ąja, t.y. 2→1, tik jis jau ne toks dažnas kaip 3→4. Beje, tai būdinga ne tik JK, bet ir VK kalbai, plg. SK: gul·bė·, gul·bė·m, gul·bės (2) ir VK, JK: gul·bė·, gul·bė·m, gul·bes (1); SK: laũ·mė·, laũ·mė·m, laũ·mės (2) ir VK, JK: laũ·mė·, laũ·me·m, laũ·mes (1); SK: al·k.snis, al·k.snēm, al·k.sn’ūs (2) ir VK, JK: al·k.snis, al·k.snēm, al·k.sn’ūs (1); SK: rā·štas, rā·štam, raštūs (2) ir VK, JK: rā·štas, rā·štam, rā·štus (1); SK: saųsai·nis, saųsai·nēm, saųsai·n’ūs (2) ir VK, JK: saųsai·nis, saųsai·nēm, saųsai·n’ūs (1). Gal tik žodis rāštas kirčio neatitraukiančiose tarmėse vis dėlto nekirčiuojamas 1-ąja kirčiuote, o visų kitų nurodytų atvejų pasitaiko. Nemaža tarmių, kur gulbė kirčiuojama tvirtapradiškai, sausānis gali būti naujas tarmės žodis, paprastai keičiamas skoliniais. Beje, antrąja kirčiuote kirčiuojamą žodį vieta jaunimas linkęs pastoviai kirčiuoti šaknyje. JK ir VK 1-ąja kirčiuote linksta kirčiuoti ir kai kuriuos 3-osios kirčiuotės žodžius, t.y. 3→1, plg. SK: kó·tas, ko·tā·m, kó·tus (3) ir VK, JK: kó·tas, kó·tam, kó·tus (1); SK: žā·ndas, žandā·m, žā·ndus (3) ir VK, JK: žā·ndas, žā·ndam, žā·ndus (1); SK: dā·iktas, daiktā·m, dā·iktus (3) ir VK, JK: dā·iktas, dā·iktam, dā·iktus (1). Be abejo, tokių žodžių kaip daiktas kirčiavimas gali būti interpretuojamas kaip senųjų baritonų (kai kuriose tarmėse išlaikytas ir dabar), bet juk taip kirčiuoja ne SK, o VK ir JK, todėl daugiau pamato yra laikyti tai nauju reiškiniu, galbūt neturinčiu tokių gilių šaknų. Punsko apylinkėse itin gyvai vartojama kuopinė daugiskaita, todėl visiškai pamatuotas giminystės terminų ar asmenvardžių galūninis kirčiavimas, ypač dgs. V. ir K., kartais ir N. bei G., nors vienaskaitos lytys kirčiuojamos 1-ąja kirčiuote, pvz., įvairaus amžiaus pateikėjai kirčiuoja uošvė·, uošv’ū, uošvė·m, uošv’ūs; baltaduonē·, baltaduon’ū, baltaduonē·m, baltaduon’ūs. Tai archajiškas tarmės kirčiavimas. Pastebėtas visiškai kitokios prigimties perėjimo 1→4 atvejis, kai senųjų išlaikytą baritoną jaunoji karta keičia bendrinės kalbos norma, pvz., SK, VK: ná·ųda, ná·ųdo·m, ná·ųdas (1) JK kirčiuoja naųdà, naųdó·m, naųdàs (4). Perėjimo iš pastoviojo kirčiavimo tipo į kintamąjį (šiuo atveju 1→2) pavyzdžių taip pat maža, plg. SK: giminá·įcis, giminá·įcem, giminá·įc’ūs (1) ir VK, JK: giminā·cis, giminā·cem, giminai·c’ūs (2). Atvirkščio reiškinio pavyzdžių, t.y. kai pereinama iš kintamojo kirčiavimo tipo į pastovųjį (4→1), irgi nėra daug, plg. SK: pró·tas, pro·tā·n., pro·tū, 103 pro·tì, pro·ta͜i. (4) ir VK, JK: prä·tas, prä·tan, prä·tu, prä·ti, prä·ta͜i/pro·ta͜i. (1). Visai nedaug, bet yra perėjimo 2→3 pavyzdžių, plg. SK: akė˙c'os, akė˙co·m, akė˙càs (2) ir VK, JK: akė˙c'os, akė˙c'o·m, akė˙cæs (3). (Beje, atvirkščios krypties reiškinio, t.y. 3→2, visai nepastebėta). Tas faktas, kad Punsko šnektoje linkstama pastoviai ar bent pastoviau kirčiuoti įvairių kirčiavimo tipų žodžius, ir ne tik jaunimo, bet ir vyresniųjų kalboje, jau galėtų būti vienos iš interpretacijų pamatas. Visais iki šiol aptartais atvejais išskyrus 3→1, nepaisoma priegaidžių ir su jomis susijusio Sosiūro ir Fortunatovo dėsnio veikimo: tvirtagališkai kirčiuojami žodžiai imami kirčiuoti kaip tvirtapradžiai, nors priegaidė ir išlieka. Taigi ryškėja tendencija įsigalėti pastoviam kirčiavimo tipui. Vargu ar šią hipotezę paneigtų užfiksuoti perėjimo 1→3 pavyzdžiai, plg. SK: li·gus, li·gi, li·giem, li·g'o·m, li·'gus, li·'ges, li·'gei (1) ir VK, JK: li·gus, li·gi, li·giem, li·g'o·m, li·'gus, li·'ges, li·'gei/li·gė·j (3), nes jaunesniųjų kalboje įsigali bendrinės kalbos norma. Tam tikra prasme polinkį pereiti iš kintamojo kirčiavimo tipo į pastovųjį ar pastovesnį rodo ir reiškinys 4→2, plg. SK: rū·šùs, ru·ša·m, ru·šùs (4) ir VK, JK: rū·ša·m, ru·šùs (2); SK, VK: pä·das, padá·m, padùs (4) ir JK: pä·das, pä·dam, padùs (2) (kaip ir bendrinėje kalboje); SK: kandė·, kandė·m, kandės (4) ir VK, JK: kan·dė·, kan·dė·m, kandės (2). Apžvelgus kitimų kryptį, galima aiškiai matyti, kad labiausiai kinta 3-ioji kirčiuotė — ji nyksta (plg. Stundžia, 1984). Iš visų ryškiausia yra 3→4 tendencija, nors priegaidžių požiūriu ji yra ”nepateisinama”: tvirtagaliai imami kirčiuoti kaip tvirtapradžiai. Tai, kad vykstantis procesas nėra fonetinės prigimties, rodo 3→1, t.y. kad gali būti pereinama iš vienos tvirtapradiškai kirčiuojamos paradigmos į kitą, irgi tvirtapradiškai kirčiuojamą (dviskiemenų atveju). Priegaidžių požiūriu paradoksalus yra ir perėjimas 2→1, patvirtinantis tendencijos pereiti į pastovųjį kirčiavimo tipą įsigalėjimą (plg. Mikulėnienė, 1993). Priegaidžių požiūriu yra natūraliai paaiškinamos 4→2 ir 2→4 tendencijos. Nors 4→3 atvejų nemaža, bet jų vartojimo įvairavimo pobūdis tarsi implikuoja tolesnį kitimą — 4→3→1. Matyt, galima pateikti hipotezę, kad dabartinės Punsko šnektos kirčiavimo sistema polarizuojasi: įvairiais keliais, bet vis dėlto dalis žodžių linkstama kirčiuoti pastoviai, t.y. judama 1-osios kirčiuotės link. Kita dalis žodžių linkstama kirčiuoti kintamojo kirčiavimo tipu, paprastai ketvirtuoju. Svarbiausia, kas pažymėtina aptariant naująsias kirčiavimo tendencijas, yra tai, kad jos vyksta kryptimi, visiškai nepaisančia Sosiūro-Fortunatovo dėsnio. Ryškėja koloninio kirčiavimo polinkis. LITERATŪRA Aleksaitė B. Punsko ir Seinų krašto vietovardžiai. Dipl. darbas (rankr.). VVU, 1985. Aleksaitė I. Punsko šnektos konsonantizmas. Dipl. darbas (rankr.). VVU, 1985. Buch T. Litewski gwary miejscowe w powiatach Sejny i Suwałki // Onomastica. T. 7. 1961. P. 221—229. 104 Gajda J. Kultura jako czynnik integrujący etniczną grupę litewską w gminie Puńsk // Kultura wsi puńskiej. Warszawa, 1987. P. 86—98. Garšva K., Grumadienė L. Periferinės lietuvių kalbos tarmės: istorija ir dabartis // Veidai’87. Jaunųjų kūrybos almanachas. V., 1988. P. 213—221. Garšva K., Stoskelūnaitė B., Vainas J. Punsko šnektos skirtumų žodynas // Lietuvių leksikos ir terminologijos problemos (Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 29). V., 1991. P. 32—46. Gasperowicz I. Sociolingvistinis Žvikelių kaimo tarmės aprašymas. Dipl. darbas (rankr.). VU, 1992. Gataj M. Społeczność lokalna wsi puńskiej — refleksje socjologiczne // Kultura wsi puńskiej. Warszawa, 1987. P. 98—110. Grinaveckienė E. Nauji dzūkų tarmės tyrinėjimo duomenys // Literatūra ir kalba. V., 1961. P. 603—608. Grinaveckis V. Nauji duomenys apie vakarų dzūkų tarmės kirčiavimą // LTSR MA darbai. A Serija. V., 1972. T. 4(41). Grumadienė L. Linksnių vartojimas Punsko šnektoje // Jono Jablonskio konferencija. Links­nio kategorija ir linksnių vartojimas. Konferencijos programa ir tezės. Vilnius, 1993 m. spalio 11 d. Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedra ir Lietuvių kalbos institutas. V., 1993. P. 6. Grumadienė L. Kirčiuočių mišimas Punsko jaunimo kalboje // Lietuvių kalbos tarmės ir jų tyrinėjimai. Praeitis ir dabartis. Antanui Saliui (1902 07 21—1972 07 31) paminėti. Konferencijos pranešimų tezės. V., 1993. P. 11. Hasiuk M. Fonologia litewskiej gwary sejneńskiej. Poznań, UAM, 1978. Kazlauskas J. Lietuvių kalbos istorinė gramatika (kirčiavimas, daiktavardis, veiksmažodis). V., 1968. Labov W. The Social Stratification of English in New York City. Washington, 1966. Lietuvių kalbos atlasas / Morkūnas K. (ats. red.). T. 1 (Leksika). 1977; T. 2 (Fonetika). 1982; T. 3 (Morfologija). 1991. V. Mikalauskaitė E. Pakapsės dzūkų tarmės fonetika. Dipl. darbas (rankr.), VU, 1933. Mikulėnienė D. Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo tendencijos // Kalbos kultūra, Nr. 63, 1992. P. 75—79. Pokropek M. Ziemia sejneńska pod względem etnograficznym // Materiały do dziejów ziemi sejneńskiej. T. 2 / Prace Białostockiego towarzystwa naukowego. Nr. 22. Warszawa, 1975. P. 73—250. Remenytė I. Centrinės šiaurės žemaičių tarmės prozodija: instrumentinis ir sociolingvistinis tyrimas. Filolog. m. kand. disertacija. V., 1992. Savukynas B. Leipalingio tarmė. Dipl. darbas (rankr.). VVU, 1955. Smoczyński W. Gwara litewska okolic Puńska. Kraków, 1977. Sorokaitė G. Sociolingvistinė Kreivėnų šnektos analizė. Dipl. darbas (rankr.). VU, 1992. Stoskelūnaitė B. Punsko šnektos diferencinis žodynas. Dipl. darbas (rankr.). VU, 1992. Stundžia B. Lietuvių kalbos dviskiemenių daiktavardžių kirčiavimo variantai tarmėse // Kalbotyra. 1984. T. 35(1). P. 94—102. Šukytė J. Veisiejų tarmė. Dipl. darbas (rankr.). VVU, 1951. Uzdila A. Punsko tarmės fonetika ir morfologija. Dipl. darbas (rankr.), VVU, 1963. Valentukevčiūtė D. Kabelių tarmė. Dipl. darbas (rankr.), VVU, 1967. Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. 105 EINIGE NEUERE BESONDERHEITEN DER DEKLINATION UND BETONUNG IN DER LOKALMUNDART VON PUNSKAS Zusammenfassung Auf Grund der gesammelten Angaben (1989—1992) nach dem ”Forschungsprogramm der Mundarten und ihrer Zusammenwirkung der litauischen Sprache” wird die Sprache der drei Altersgruppen von Gewährsleuten verglichen. In der Jugendsprache sterben spezifische, mundartliche Kasusendungen ab, es wird von einem Typ der Deklination in den anderen übergegangen (ganz oder nur einige Kasus), es vermehren sich präpositionale Verbindungen, die Präpositionen wechseln ihre Kasus. Der Hauptgrund ist der Einfluß der Standardsprache, obwohl die Entwicklung mancher Erscheinungen auch die polnische Sprache beschleunigen konnte. Das System der Lokalmundart von Punskas polarisiert sich auf verschiedene Weise, einige Wörter werden beständig betont (1), die anderen werden mit dem beweglichen Akzent versehen (4). Die neuen Tendenzen setzen sich durch, ohne auf die Gesetze von Saussure-Fortunatow zu achten. 106