Keletas naujesnių Punsko šnektos linksniavimo ir kirčiavimo ypatybių

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIV (1994) LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS IR JŲ TYRINĖJIMAI Laima GRUMADIENĖ KELETAS NAUJESNIŲ PUNSKO ŠNEKTOS LINKSNIAVIMO IR KIRČIAVIMO YPATYBIŲ 1. Objektas. Punsko šnekta yra vakarinė pietų aukštaičių tarmės da- lis, nuo pagrindinio tarmės ploto atskirta ne kalbos ypatybių, o valstybinės Lietuvos-Lenkijos sienos (plačiau žr. Mikalauskaitė, 1933; Sukytė, 1951; Sa- vukynas, 1955; Buch, 1961; Grinaveckienė, 1961; Uzdila, 1963; Valentukevi- čiūte, 1967; Grinaveckis, 1972; Smoczynski, 1977; Hasiuk, 1978; Aleksaitė I., 1985; Aleksaitė B., 1985; Stoskeliūnaitė, 1990; Garšva, Stoskeliūnaitė, Vaina, 1991). Taip ši šnekta traktuojama ir pagrindiniuose lietuvių dialektologi- jos darbuose — "Lietuvių kalbos atlase” (T.1, 1977; T.2, 1982; T.3, 1991) ir Z.Zinkevi¢iaus "Lietuvių dialektologijoje” (1966). Punsko apylinkių gy- ventojai yra išlaikę lietuviškumą, kalbos ir kultūros tradicijų tęstinumą (plg. Pokropek, 1975; Gajda, 1987; Gataj, 1987; Garšva, Grumadienė, 1988). Kaip ir kitos lietuvių kalbos tarmės, Punsko šnekta tebėra gyvai vartoja- ma buityje. Tačiau tai, kad pastaruoju metu visi tarmės atstovai (išskyrus ikimokyklinio amžiaus vaikus) Punsko apylinkėse jau yra dvikalbiai (moka ir lietuviškai, ir lenkiškai) ir kad bendrinė kalba daro mažesnį poveikį nei ki- toms lietuvių kalbos tarmėms, šnektai suteikia specifiškumo. Bendrinė kalba Punsko lietuvius veikia per radiją, televiziją, spaudą, mokyklas ir bažnyčią, bet jos poveikis vis tiek yra silpnesnis nei Lietuvoje. Lietuvos radijas, tele- vizija, o ypač spauda nėra nuolatiniai Punsko lietuvių palydovai, nes dažnai nukonkuruojami lenkiškų jų analogų, ypač jaunimo gyvenime. Bet ir tose mokyklose, kur dėstoma lietuviškai, daugelis vadovėlių yra lenkiški. Tiesa, pastaruoju metu padažnėjo tiesioginių kontaktų su Lietuvoje gyvenančiais lietuviais, nemaža vietinio jaunimo vyksta mokytis į Lietuvą. 2. Metodas, tiriamoji medžiaga ir pateikėjai. Dalis lietuvių kalbos tarmių tyrimų yra atlikta laikantis struktūralizmo principų, bet vyrauja geog- rafinės dialektologijos metodas, nedaug tepakitęs nuo J.Gilliėrono laikų, skir- tas tenkinti istorinės-lyginamosios kalbotyros poreikius. Tarmių duomenys paprastai renkami iš senųjų pateikėjų. Pastaraisiais dešimtmečiais, renkant duomenis pagal "Europos kalbų atlaso“ programas, atsižvelgiama į reikala- vimą apklausti kelių amžiaus grupių ir įvairios socialinės padėties pateikėjus, bet dar maža analitinių darbų, kuriuose būtų pasinaudota tokio pobūdžio duomenimis. Taigi lietuvių dialektologijoje beveik nėra tradicijos nuosekliau lyginti įvairaus amžiaus, t.y. skirtingų kartų, pateikėjų kalbos (viena iš išim- čių — I.Remenytės (1992) darbai). Šiame straipsnyje lyginamos kai kurios Punsko šnektos vyresniosios, vi- duriniosios ir jaunesniosios kartų kalbos ypatybės, t.y. įsivedama socioling- 97 vistines dialektologijos dimensija — regimasis laikas (Labov, 1966). Lyginant trijų pateikėjų kartų kalbos duomenis, t.y. tiriant atitinkamos linksniavi- mo ar kirčiavimo ypatybės pokyčius regimuoju laiku, galima nustatyti dabar vykstančio kalbos kitimo kryptį bei intensyvumą, rasti ryšį su kitais vykstan- čiais kitimais. Taigi tiriamas ne diachroninės, o sinchroninės sociolingvistines. dialektologijos objektas — dabar vykstantys kalbos kitimai. Šiuo tikslu medžiaga autorės ir kitų rinkta 1989—1992 m. pagal Lietu- vių kalbos instituto parengtą "Lietuvių kalbos tarmių ir jų sąveikos tyrimo programos" rankraštį (toliau — "Tarmių sąveikos programa”). Daugiausia duomenų surinko punskietés Irena Gasperavičiūtė ir Gražina Sorokaite, su- kauptų duomenų pamatu parašiusios ir apgynusios diplominius darbus Vil- niaus universitete (Gasperowicz, 1992; Sorokaitė, 1992). Šnektos duomenys buvo renkami kalbantis su pateikėjais ir iš ju kalbėji=* mo magnetofoninių įrašų. Iš kiekvienos amžiaus grupės atstovų net po kelis kartus surinkti atsakymai į *" Tarmių sąveikos programos" klausimus. Siam straipsniui naudotasi į korteles surašytais "Morfologijos” skyriaus klausimų atsakymais. Kai kurios kirčiavimo ypatybės aprašytos, išanalizavus daikta A vardžių linksniavimo įvairavimą regimuoju laiku. Papildomų faktų ieškota klausantis kitų Punsko šnektos atstovų kalbos magnetofoninių įrašų. Punsko šnektos įrašai, transkribuoti tekstai ir užpildytos "Tarmių sąveikos progra- mos” kortelės saugomos Lietuvių kalbos instituto Dialektologijos fonduose. Šnektos faktai rinkti iš Žvikėlių (10 km į pietryčius nuo Punsko) ir Kreivėnų (prie pat Punsko) kaimų gyventojų, namų aplinkoje visados šnekančių tar- miškai. Vidutinio amžiaus ir jaunesni šnektos atsovai vengė magnetofoninių įrašų, todėl didžioji dalis jų atsakymų yra gauta pokalbių metu. Šių dviejų amžiaus grupių pateikėjų apklausta mažiau, bet su jais buvo dažnai ir ilg; i bendraujama. Vyresnieji pateikėjai maloniai sutikdavo, kad jų kalba būtų įrašyta magnetofonu, todėl jų atsakymai į " Morfologijos" skyriaus klausimus išrinkti iš įrašų. Renkant tokiu būdu, tenka išklausyti daug įrašytų tekstų, todėl vyresniosios kartos pateikėjų, kurių kalbos duomenimis remtasi, bu 0 daugiau. jai t Vyresniosios, senosios, kartos (toliau — SK) pateikėjai: Petronėlė Pe- čiulytė-Gavenienė (g. 1912 m.), Juozas Uzdila (g. 1905 m.), Judzas Krivickai (g. 1924 m.), Juozas Kliukinskas (g. 1924 m.), Adėlė Kliukinskienė (g. 19 m.), Magdė Grigutienė (g. 1925 m.) iš Žvikelių, Katrė Krivickienė (g. 1905 m.) ir Julijona Gasperavičienė (g. 1917 m.) iš Kreivėnų; viduriniosios kartos (toliau — VK): Jėnas (g. 1943 m.) ir Juozas (g. 1954 m.) Gasperavičiai iš Žvikelių; jaunesniosios kartos (toliau — JK): Irena Vainaitė (g. 1967 m.), Zita Jankauskaitė (g. 1969 m.), Irena Gasperaviciuteé (g. 1969 m.) iš Žvikelių ir Gražina Sorokaitė (g. 1969 m.) iš Kreivėnų. Darbo tikslas — nustatyti, kokie pakitimai dabar vyksta Punsko šnektos daiktavardžių linksniavimo ir kirčiavimo sistemose. 3. Keletas daiktavardžių linksniavimo sistemos kitimo tenden: cijų. Kitimai linksniavimo sistemoje yra susiję su kamienų produktyvumu jų mišimu, atskirų linksnių galūnių fonetiniu pritaikymu, tam tikrų links vartojimu su tam tikrais prielinksniais (dar žr. Grumadienė, 1993, p. 6). Pakitus daiktavardžio giminei, pakinta linksniavimo paradigma ir kamie- nas. Vyresniųjų Punsko šnektos atstovų kalboje ve rus, anglis yra mot. g. i-kamieniai daiktavardžiai, o jaunimo — jau vyr. g. ir visiškai arba iš dalies tape 40-kamieniais: Vns. Dgs. SK VK, JK SK VK, JK V. Zve rus Zve Tus ZvE Tits PE Tits K. Zvs-riés žvĖ'ro./žvE"riės FvE'TU Zoe ri N. Zvé-rag žvE rug, Z0E rel. m Zug rd.m/Zve re.m G. Zvé:ri: Zé rir Z0E rus Zé rus In. Zve-ri/Zvé ru Zve ri ŽžVE*TdLTIL. žoE*rai.s/žvE "rum. Vt. žve-runi./ Zug Ti F0E Ti" sa Zve riose/ Z0E run 30e rie ša Taip pat plg. SK: g'eré-s angl'iés rai.ktu nusipur.ke; JK: §i-met ani. glo: vusd.i n'edat.k susnaudé i. Analogisky pakitimų vyksta ir kituose kamienuose. SK vartoja mot. g. č-kamienį dal’gle (LKA I Zemél. Nr. 50), o JK — jau vyr. g. ia-kamienj dal.g'is (plg. Zinkevičius, 1966, p. 219), SK — pavé-ss- , JK — pavé- Sis, TT 7 ~ 2 + - N / ~ r 17 7 . pvz., SK: aewsé ju kuf. pavé-sei | tai nat langv'ed.; JK : ii“ po krūmais g'@ ras pavé- šis. r oe . "5A ie . . . . intr A . . . JK rečiau bevartoja seniesiems įprastą iu-kamieni kisd-n'‘us, nes jaunimui i * V į . il A d 1 - HEAR iprastesnis go0-kamienis kida-n'is (plg. Zinkevičius, 1966, p. 254). Bet ir šiuo atveju kai kurių linksnių galūnes, ypač tarmės specifines, išlaiko ir jaunimas, - siera, 7 . UE a R «dia t.y. taria vns. N. kiša:n'u, taip pat iš iu kamieno perimta vns. G. kišū:n'u“, In. kisan's ir Vt. kiša-n'ui. Zodziy formų perėjimas iš vieno kamieno tipo į kita nėra vien kamienų produktyvumo reikalas. Įtaką Jaunimui vis dėlto daro ir bendrinė kalba, nors, kaip minėta, mažesnę nei Lietuvoje. Todėl, kaip ir kitose tarmėse, dažnai vengiama labai nuo bendrinės kalbos besiskiriančių galūnių: SK ii 6-kamienį riešuci's JK paprastai keičia o-kamieniu riešutas (plg. Zinkevičius, 1966, p. 221), SK danci“s, debesi's — i-kamieniais dancis, debešis (plg. LKA III zemel. Nr. 25, 26; Zinkevičius, 1966, p. 241), SK wkamienius badūs, šaškūs — o-kamieniais ba-das, $d Skas (plg. Zinkevičius, 1966, p. 253). Vyresniųjų kalboje girdimas vns. K. lytis va*g'o*, vns. In. vag'ū, dgs. V. vag'ei., dgs. In. vag'ai.s, t.y. kaip tik perėjusias iš i kamieno į produktyvesnį (i)id kamieną, jaunimas keičia iš bendrinės kalbos patekusiomis vns. K. vag'i€s, vns. In. vaglim., dgs. V. vargs, dgs. In. vaglim: (pastaroji daugeliu atvejų trum- pinama ne tik tarmėse). Vietoj vyresniųjų iš io kamieno perimtos vns. In. nakcū lyties jaunimas vartoja nakcwm., t.y. "atitaiso". ; ) Punsko šnektoje gana nuosekliai kietinama daugelis priebalsių, bet, pvz., vns. K. žvE*riės [r] dėl istorinių priežasčių tariama sąlygiškai minkštai. Jaunimas s prieš priešakinės eilės balsius taria tokį, kaip lenkų kalboje — [š]. Po įstrižo brūkšnelio pateikiamas retesnis variantas. 99 Pasitaiko atvejų, kai daiktavardines galūnes gauna būdvardžiai. Punsko apylinkių vyresnio amžiaus žmonės vartoja būdvardžių vns. N. lytis avezan'u, ba.ltu, maejnn'y, vakari-kiéu (beje, netoli nuo šių apylinkių eina daiktavar- džių formų su galūnėmis -u ir - wi išplitimo izoglosa, plg. LKA III žemėl. Nr. 36). Jaunimas, nors d-kamienių daiktavardžių vns. N. galūnes paprastai išlaiko tradicines tarmines (t.y. -u, o ne -ui), su būdvardžiais šiuo atveju elgiasi kitaip: vartoja avužėn'ui, bd.ltui, mazžim'ui, vakari"kščui. Tai daik- tavardžių galūnės. Gali būti, kad taip daroma orientuojantis į bendrinę kalbą, bet nežinant, kad bendrinės kalbos norma — įvardinės būdvardžių galūnės. Gal taip pat dėl bendrinės kalbos įtakos ir vyresniųjų vartojamas senąsias dgs. Vt. lytis krū"muos(a), mė*žuos(a), namios(a), danci-s(a), aki-s(a), šako:s(a) (plg. LKA III žemėl. Nr. 67—70; Zinkevičius, 1966, p. 238) jaunimas keičia lytimis atitinkamai su -140$€, -ide, -0se, kuriy baigmenyse tariamas priešakinės eilės balsis e, o prieš ji — lenkiskasis alveolinis [§]. Pazy- mėtina, kad jaunimas nevartoja sutrumpėjusių lyčių, pasako tik suprieveiks- mejusia namaos. Ir su kitokiomis galūnėmis vartojamus vietininkus kirčiuoja taip, kaip vyresnieji savuosius, pvz.: aki: $e, Sako se, laukūoše. Jaunimas beveik nevartoja iliatyvo. Tais atvejais, kai senųjų iliatyvas var- tojamas lokatyvo reikšme (kaip ir visų pietų aukštaičių, plg. LKA III žemėl. Nr. 44; Zinkevičius, 1966, p. 201—202), jaunimas pasirenka daiktavardžių lokatyvo lytis, nors įvardžių iliatyvas vartojamas, pvz., SK: tai. būvo" bevė.ik ko'žnan. so jun. / tai. da ažarūkan lai.ke'si / kurrūna ti md.lku tan. kašūkan dracūnan / is vandenin. tai. gd.l' labai. ilgai. nega:li bic; VK: Sutan. aZariki ied. niékas nesimd.udo.; JK: ki. turn tan. kasuki / kas tan. vandeni: pld.uk'o-je. Senųjų iliatyvas vartojamas savo, t.y. vidaus einamojo vietininko, reikšme (tik vns.), o jaunimas verčiasi junginiu su prielinksniu — in + G.: SK: galvč"n — JK in ga.lvu:, SK Zameen — JK in. Zama , SK stubo-n — JK in. stūbu“, | \ \ : oh A 2% pvz., SK: gavo: galvé'n ir_nucwlo: / ir_lran.ke: Zi-me-n tu: skleni-éu: ; VK: išč“jo: muskan. ir_negra Zo; JK: nemenkai. dé-jo. in_gd.lvu. / uZai. kit né r buski in_stubu-. Daugiskaitos iliatyvo nevartoja ir vyresnieji, keičia junginiu su prielinks- niu — in + G. (plg. LKA III žemėl. Nr. 48), pvz., SK: ainū in laukūs pazirre-c; VK: ied. raike važūoc | ba i(n)_namis neinsilai.s. Jaunimo kalboje išlikusi tik suprieveiksmeéjusi lytis lad.kan (visi punskiečiai šią lytį kirčiuoja šaknyje). Punsko šnektoje aliatyvai nėra dažni, bet vyresniųjų kalboje pasitaiko su- prieveiksmėjusių jų formų ruden'op, galop, vakarop (užfiksuotas trumpas 0), pvz., SK: vakarėp baf.n'o: būvo“ | ka(p) pars:-jeū. / vakarop tas žvaurblūkas ir_ dazbeige“ / ruden'ėp paraikald.u in vai.sku:. Vyresniųjų vartojamas ir daiktavardžių, ir būdvardžių vns. lokatyvo lytis mažūki: duburūki:, mežzūni: kružūki: (plg. LKA III Zemél. Nr. 48—49) jau- nimas linkęs derinti kitaip: daiktavardžių lokatyvo lytis išlaiko tarmines, o 100 | būdvardžių keičia būdingomis bendrinei kalbai, pvz. JK: mažūkam aZariki-, maejunem namūki: (sutrumpėjusios lytys būdingos ir šnekamajai bendrinei kalbai). Tačiau ne visuomet jaunimas renkasi bendrinės kalbos variantą, o ir var- todami bendrinės kalbos lytį, ne visuomet taip kirc¢iuoja, kaip bendrinėje kal- boje. Pavyzdžiui, vyresniųjų vartojamos priebalsinio kamieno vns. K. lyties mo-teras (plg. Kazlauskas, 1968, p. 254) vietoje jaunimas sako mo-teriés; vyresniųjų vartojama vns. In. lytis moteru yra a kamieno, o jaunesniųjų mo'terum. — + kamieno, bet kirčiuojama skirtingai nei bendrinėje kalboje. Vyresnieji punskiečiai dabar dažniau vartoja lytį šuva, nors kaip gretiminė pasitaiko ir šuoi. (plg. Zinkevičius, 1966, p. 256), bet jaunimas lyties šuva yra atsisakęs ir vartoja tik šudi (plg. LKA II žemėl. Nr. 67 ir komentarus). Vyresnieji daugiaskiemenių 10-kamienių daiktavardžių šauksmininką var- toja su & kamieno šauksmininko galūnėmis: te-vile, vai.kel'e (I nekieti- namas). Jaunimas šiuo atveju vartoja 10 kamieno šauksmininko galūnę -i: te vuli, vaikė" Li. Kartais jaunimo kalboje keičiama tik vieno kito žodžio lytis iš visos sis- temos. Pavyzdžiui, visi punskiečiai dviskiemenių o-kamieniy šauksmininkus vartoja su galūne -ai: té-vai, jo'nai, bet tik jaunimas sako žd.nte, o visi kiti — Zd.ntag. Jaunieji vis dažniau vartoja linksnius su prielinksniais. Punsko šnekto- je prielinksniai ik(1), lig(i), per, po, prie yra įprasti su naudininku, pvz., SK: iždė.rk ig. dūgni / dd.rbu- dabai.k ligi ga-li / pū'sako"k per_nai.ji | ba negirdé jew / po. da.rbu užai.k / ko_paprasi-c. | kat pabi-tu prie_vai.ki. Gal dėl to, kad šnektoje vartojama naudininko lytis su senovine priebal- sinio kamieno galūne -¢, kurią gauna įvairių linksniavimo tipų daiktavardžiai (dažniausiai vyriškosios giminės), gerokai skiriasi nuo bendrinėje kalboje var- tojamų, jaunimas linkęs keisti pačią konstrukciją, t.y. minėtus prielinksnius vartoja junginiuose ne su naudininku, o, kaip ir bendrinėje kalboje, su kilmi- ninku, pvz., JK: ar. ižgė*rai igi dūgno“ / po. da.rbo“ bunt bai.šeį pan.lsus. Lyginant įvairių kartų Punsko šnektos atstovų kalbos morfologijos ypa- tybes aiškėja, kad, nors lenkų kalba dabar jau be išimties dvikalbiams puns- kiečiams daro didelę įtaką, ypač leksikai ir fonetikai, linksniavimo sistemai šis poveikis menkesnis nei bendrinės lietuvių kalbos. Tačiau interferenci- jos atvejų jaunimo kalboje yra, ypač vartojant linksnius su prielinksniais, pvz., JK: ai.k | an_ br: "Vo" sakaū. “eik, sakau broliui (kalkė iš le. do brata); uš penk'ė-lika sapci:n'o-s va:lando's “be penkiolikos septynios’ (kalkė iš le. za pietnašcie minut siédma godzina). Taigi jaunimo kalboje nyksta specifiskesnés tarmės linksnių galūnės, per- einama iš vieno linksniavimo tipo į kitą (ištisai ar tik kai kurie linksniai), gausėja junginių-su prielinksniais, kinta prielinksnių valdymas. Tai bendri visoms dabartinėms lietuvių kalbos tarmėms reiškiniai. Pagrindinė priežastis yra bendrinės kalbos įtaka, nors Punsko šnektoje kai kurių reiškinių raidą gali katalizuoti ir lenkų kalba. 4. Keletas kirčiuočių mišimo tendencijų. Viena iš labiausiai į akis 101 krintančių kirčiavimo naujovių Punsko jaunimo kalboje (dar žr. Gruma- dienė, 1993, p.11) yra ta, kad tarmės 3-iosios kirčiuotės žodžius linkstama kirčiuoti kaip 4-osios*, t.y. 3—4; plg. SK, VK: pé-das / pe da, pe dd.m / perdėm, pé-dus / pé das’ (3) ir JK: pé-das, pe daii., pe'dd.m, pe dis (4); SK, VK: žarnė, Zarné n, Zarné m, zd.rnas (3) ir JK: žarna, Zarné n, Zarné-m, žarnas (4); SK, VK: taukai., td.ukus (3) ir JK: taukai., taukūs (4); SK, VK dré-gnas, dre gna, dregniem, dregném, dré gnus, dré-gnas, dré-gnai (3) ir. JK: dré-gnas, dre gna, dre-gniem, dre gno-m, dre-gnus, dre:gnas, dré gna (4); SK, VK: gi-vas, gi-va, gi-viem, gi-vé'm, givus, gi-vas, givai(3) ir JK: 7 os I ef ir lyk _ 2° ty oh 7 pil gi'vas, gi'va, girviem, gi'vé'm, gious, gi-vas, grvai; SK, VK: 4.lgas, ilga, §d.ltas, Salta, Salciem, Salto m, šaltūs, šaltas, ša.ltai (4); SK,VK: vienas, . + 7 . Zz 4 4 ip . - Z . viena, vieniem, viend'm, venus, vienas, vienai (3) ir JK vienas, viena, vieniem, viend'm, vienūs, vienas, vienai (4). Aptartaisiais atvejais vidurinioji karta paprastai kirčiuoja taip pat, kaip ir vyresnioji, išsiskiria tik jaunimo kirčiavimas. Bet yra žodžių, kurių 3—iąją kirčiuote nekirčiuoja ne tik jaunesnioji, bet ir vidurinioji karta, nors senie- "ji kirčiuoja 3—iaja, pvz., SK: gardūs, garži, garžiems, gar3'é-m, gd.r3'us, ga.r3es, ga.r3ai (3), o VK, JK: gardūs, gar3i, garžiem, gary'é-m, garą'ūs, garždės, ga.rjei (4); SK: saldūs, sal3ži, salžiem, sal3é-m, sd.l3'us, sa.l3es, sd.l3ei (3), 0 VK, JK: saldūs, salži, salžiem, saly'é-m, salą'ūs, saly ės, sa.lžezį Taigi kirtis nukeliamas į galą net tais atvejais, kai tvirtapradiškai kirčiuoto skiemens pamatas yra dvibalsiai ar mišrieji dvigarsiai, o jų priegaidės šnekto- je aiškiai tariamos ir skiriamos. Būtina pažymėti, kad dažniau gale kirčiuoti linkstama dgs. G. lytis nei vns. Įn., t.y. pasitaiko, kai sakoma kie tus, kietas, bet kietu (šnektoje vyr. ir mot. g. galūnės sutampa), pedis, bet pė du. Pastebėtas ir atvirkščias reiškinys, kai tarmės 4-osios kirčiuotės žodžiai ir JK, ir VK kirčiuojami 3-iąja, t.y. 4— 3, plg. SK: gerklė“, gerklĖ-n, gerklé -m, gerklės (4) ir VK, JK: gerklė“, gerkle-n, gerklĖė-m, geėrklas (3) (bendrinėje kalboje taip pat 3); SK: gle-bi-s, gle-bin, gle-beė.m, gle-b'ūs (4) ir VK, JK: 2 Cia omenyje turima tik kirčio vieta žodžio paradigmoje, į jai būdingą priegaidę neatsižvelgiama. Priegaidės gana aiškiai tariamos, todėl sumanymo žymėti tik kirčio vietą atsisakyta. | Snektos faktai šiam skyreliui pateikiami atitinkamai pagal " Tarmių sąveikos rs ”Kirciavimo” skyriaus reikalavimus, t.y. nurodomos daiktavardžių vns. Ris 11 le dgs. N. ir G. lytys ir būdvardžių bei skaitvardžių atitinkamai vyr. ir mot. g. vns. V., dgs. N. ir G. bei mot. g. vns. N. lytys. Jei pavyzdžiai pateikiami kitokia seka, tai reiškia, kad prašomų lyčių gyvojoje kalboje neišgirsta. 102 glz-bi-s, gle bini., gle-beč.m, glE:b'us (3); SK: ka-klas, kaklan., kakld.m, kaklūs (4) ir VK, JK: kaklas, kaklan., kakla.m, kū“klus (3). Tik jaunimo kalboje pastebėtas žodžio krūva kirčiavimas 3-iaja kirčiuote, o vyresnieji kirčiuoja 4-ąja. Daiktavardį strazdas tik VK kirčiuoja 3-iąja kir- čiuote, o SK ir JK — 4-ąja. Ir 4—3 atveju išsiskiria dgs. G.: čia dažniau nei laukiama kirtis atsiduria ne gale, o vns. Įn. kaip tik dažniau išlaiko kirtį gale. Pastebėtas ir polinkis 2-osios kirčiuotės žodžius kirčiuoti 1-ąja, t.y. 251, tik jis jau ne toks daznas kaip 3—4. Beje, tai budinga ne tik JK, bet ir VK kalbai, plg. SK: gul'be:, gul.be'm, gulbės (2) ir VK, JK: gulbes, gul'.be-m, gul bees (1); SK: laū.me“, lati.me-m, laumės (2) ir VK, JK: laū.me“, laū.- mem, laū.mes (1); SK: al.ksnis, al.ksnaem, al.ksn'ūs (2) ir VK, JK: al.ksnis, al.ksnem, al ksn'us (1); SK: ra-stas, ra stam, rastus (2) ir VK, JK: raštas, ra: Stam, raštus (1); SK: sausai.nis, sausai.nem, sausain'us (2) ir VK, JK: sausai.nis, sausai.nem, sausai.n'us (1). Gal tik žodis rastas kirčio neatitraukianciose tarmėse vis dėlto nekirciuo- jamas 1-aja kirčiuote, o visų kitų nurodytų atvejų pasitaiko. Nemaža tarmių, kur gulbė kirčiuojama tvirtapradiškai, sausainis gali būti naujas tarmės žodis, paprastai keičiamas skoliniais. Beje, antrąja kirčiuote kirčiuojamą žodį vieta jaunimas linkęs pastoviai kirčiuoti šaknyje. JK ir VK 1-ąja kirčiuote linksta kirčiuoti ir kai kuriuos 3-osios kirčiuo- tės žodžius, t.y. 3— 1, plg. SK: ké-tas, ko-td.m, ké-tus (3) ir VK, JK: ké-tas, ko tam, ké-tus (1); SK: Zd.ndas, žanda.m, zZi.ndus (3) ir VK, JK: zd.ndas, Zd.ndam, Zd.ndus (1); SK: dd. jkias, daikta.m, dd.iktus (3) ir VK, JK: dd.iktas, da.iktam, da.iktus (1). Be abejo, tokių žodžių kaip daiktas kirčiavimas gali būti interpretuojamas kaip senųjų baritonų (kai kuriose tarmėse išlaikytas ir dabar), bet juk taip kirčiuoja ne SK, o VK ir JK, todėl daugiau pamato yra laikyti tai nauju reiškiniu, galbūt neturinčiu tokių gilių šaknų. Punsko apylinkėse itin gyvai vartojama kuopinė daugiskaita, todėl visiš- kai pamatuotas giminystės terminų ar asmenvardžių galūninis kirčiavimas, ypač dgs. V.ir K., kartais ir N. bei G., nors vienaskaitos lytys kirčiuojamos 1-aja kirčiuote, pvz., įvairaus amžiaus 'pateikėjai kirčiuoja uosvei., uosv'i, uošvė.m, uošv'ūs; baltaduonei., baltaduon'i-, baltaduond.m, baltaduon'is. Tai archajiskas tarmes kirčiavimas. Pastebetas visiškai kitokios prigimties perėjimo 1—4 atvejis, kai senųjų išlaikytą baritona jaunoji karta keičia bend- rinės kalbos norma, pvz., SK, VK: nd.uda, na.udo-m, nd.udas (1) JK kir- čiuoja naudė, naudo“m, naudas (4). Perėjimo iš pastoviojo kirčiavimo tipo į kintamąjį (šiuo atveju 1—2) pavyzdžių taip pat maža, plg. SK: gimind.icis, gimind.icem, gimind.ic'us (1) ir VK, JK: giminai.cis, giminai.cem, gimi- naic'ūs (2). Atvirkščio reiškinio pavyzdžių, t.y. kai pereinama iš kintamojo kirčiavi- mo tipo į pastovųjį (4— 1), irgi nėra daug, plg. SK: pré-tas, pro-tan., prota, 103 pro-ii, pro-tai. (4) ir VK, JK: protas, pré-tan, pré-tu, proti, pré-tai/pro-tai. (1). Visai nedaug, bet yra perėjimo 2—3 pavyzdžių, plg. SK: aké clos, aké co'm, ake cas (2) ir VK, JK: aké clos, ake c'é'm, aké ces (3). (Beje, atvirkscios krypties reiškinio, t.y. 3—2, visai nepastebėta). Tas faktas, kad Punsko šnektoje linkstama pastoviai ar bent pastoviau kirčiuoti įvairių kirčiavimo tipų žodžius, ir ne tik jaunimo, bet ir vyrėlesniųjų kalboje, jau galėtų būti vienos iš interpretacijų pamatas. Visais iki šiol aptar- tais atvejais išskyrus 3—1, nepaisoma priegaidžių ir su jomis susijusio Sosiūro ir Fortunatovo dėsnio veikimo: tvirtagališkai kirčiuojami žodžiai imami kir- čiuoti kaip tvirtapradžiai, nors priegaidė ir išlieka. Taigi ryškėja tendencija įsigalėti pastoviajam kirčiavimo tipui. Vargu ar šią hipotezę paneigtų užfiksuoti perėjimo 1—3 pavyzdžiai, plg. SK: li*gus, ligi, lki-giem, li-glo-m, li-g'us, li ges, lige (1) ir VK, JK: li" gus, li-gi, li-giem, li-g'é-m, li-g'us, li-gees, li-gaei /li-géé.3 (3), nes jaunesniųjų kal- boje įsigali bendrinės kalbos norma. Tam tikra prasme polinkį pereiti iš kintamojo kirčiavimo tipo į pastovųjį ar pastovesnį rodo ir reiškinys 4—2, plg. SK: ru-sus, ru*šda.m, ru-3us (4) ir VK, JK: rarša.m, ru-sis (2); SK, VK: pa-das, padd.m, padūs (4) ir JK: pa-das, pa-dam, padis (2) (kaip ir bendrinėje kalboje); SK: kandé:, kandé-m, pandas (4) ir VK, JK: kani.de“, kari.de'm, kandas (2). Apžvelgus kitimų kryptį, galima aiškiai matyti, kad labiausiai kinta 3- ioji kirčiuotė — ji nyksta (plg. Stundžia, 1984). Iš visų ryškiausia yra 3—4 tendencija, nors priegaidžių požiūriu ji yra "nepateisinama": tvirtapradžiai imami kirčiuoti kaip tvirtagaliai. Tai, kad vykstantis procesas nėra fonetinės prigimties, rodo 3—1, t.y. kad gali būti pereinama iš vienos tvirtapradiškai kirčiuojamos paradigmos į kitą, irgi tvirtapradiškai kirčiuojamą (dviskieme- nių atveju). Priegaidžių požiūriu paradoksalus yra ir perėjimas 2—1, patvirtinantis tendencijos pereiti į pastovųjį kirčiavimo tipą įsigalėjimą (plg. Mikulėnienė, 1993). Priegaidžių požiūriu yra natūraliai paaiškinamos 4—2 ir 2—4 tenden- cijos. Nors 4—3 atvejų nemaža; bet jų vartojimo įvairavimo pobūdis tarsi implikuoja tolesnį kitimą — 4—3—1. Matyt, galima pateikti hipotezę, kad dabartinės Punsko šnektos kirčiavi- mo sistema poliarizuojasi: įvairiais keliais, bet vis dėlto dalį žodžių linkstama kirčiuoti pastoviai, t.y. judama 1-osios kirčiuotės link. Kita dalis žodžių links- tama kirčiuoti kintamojo kirčiavimo tipu, paprastai ketvirtuoju. Svarbiausia, kas pažymėtina aptariant naująsias kirčiavimo tendencijas, yra tai, kad jos vyksta kryptimi, visiškai nepaisančia Sosiūro-Fortunatovo dėsnio. Ryškėja kolonino kirčiavimo polinkis. LITERATŪRA Aleksaitė B. Punsko ir Seinų krašto vietovardžiai. Dipl. darbas (rankr.). VVU, 1985. Aleksaitė I. Punsko šnektos konsonantizmas. Dipl. darbas (rankr.). VVU, 1985. Buch T. Litewski gwary miejscowe w powiatach Sejny i Suwalki // Onomas- tica. T.7. 1961. P. 221—229. 104 Gajda J. Kultura jako czynnik integrujący etniczną grupę litewską w gminie Punsk // Kultura wsi punskiej. Warszawa, 1987. P. 86—98. Garšva K,Grumadiene L. Periferinės lietuvių kalbos tarmės: istorija ir dabartis // Veidai'87. Jaunųjų kūrybos almanachas. V., 1988. P. 213—221. Garšva K.,Stoskeliūnaitė B., Vaina J. Punsko šnektos skir- tumų žodynas // Lietuvių leksikos ir terminologijos problemos (Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 29). V., 1991. P. 32—46. Gasperowicz I. Sociolingvistinis Žvikelių kaimo tarmės aprašymas. Dipl. darbas (rankr.). VU, 1992. | G at aj M. Spolecznoščė lokalna wsi punskiej — refleksje socjologiczne // Kultura wsi punskiej. Warszawa, 1987. P. 98—110. Grinaveckienė E. Nauji dzūkų tarmės tyrinėjimo duomenys // Literatūra ir kalba. V., 1961. P. 603—608. Grinaveckis V. Nauji duomenys apie vakarų dzūkų tarmės kirčiavimą // LTSR MA darbai. A Serija. V., 1972. T. 4(41). Grumadienė L. Linksnių vartojimas Punsko šnektoje // Jono Jablonskio konferencija. Linksnio kategorija ir linksnių vartojimas. Konferencijos programa ir tezės. Vilnius, 1993 m. spalio 11 d. Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedra ir Lietuvių kalbos institutas. V., 1993. P. 6. Grumadiene L. Kirčiuočių mišimas Punsko jaunimo kalboje // Lietuvių kalbos tarmės ir jų tyrinėjimai. Praeitis ir dabartis. Antanui Saliui (1902 07 21 — 1972 07 31) paminėti. Konferencijos pranešimų tezės. V., 1993. P. 11. Hasiuk M. Fonologia litewskiej gwary sejnenskiej. Poznan, UAM, 1978. Kazlauskas J. Lietuvių kalbos istorinė gramatika (kirčiavimas, daikta- vardis, veiksmažodis). V., 1968. Labov W. The Social Stratifacation of English in New York City. Washington, 1966. Lietuvių kalbos atlasas / Morkūnas K. (ats. red.). T. 1 (Leksika). 1977; T. 2 (Fonetika). 1982; T. 3(Morfologija). 1991. V. Mikalauskaitė E. Pakapsės dzūkų tarmės fonetika. Dipl. darbas (rankr.), VU, 1933. Mikulėnienė D. Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo tendencijos // Kalbos kultūra, Nr. 63, 1992. P. 75—79. Pokropek M. Ziemia sejnenska pod względem etnograficznym // Materialy do dziejéw ziemi sejnenskiej. T. 2 / Prace Bialostockiego towarzystwa naukowego. Nr. 22. Warszawa, 1975. P. 73—250. Remenyte I. Centrinės šiaurės žemaičių tarmės prozodija: instrumentinis ir sociolingvistinis tyrimas. Filolog. m. kand. disertacija. V., 1992. Savukynas B. Leipalingio tarmė. Dipl. darbas (rankr.). VVU, 1955. Smoczynski W. Gwara litewska okolic Punska. Krakow, 1977. Sorokaite G. Sociolingvistine Kreivėnų šnektos analize. Dipl. darbas (rankr.). VU, 1992. Stoskeliūnaitė B. Punsko šnektos diferencinis žodynas. Dipl. darbas (rankr.). VU, 1990. Stundžia B. Lietuvių kalbos dviskiemenių daiktavardžių kirčiavimo va- riantai tarmese // Kalbotyra. 1984. T. 35(1). P. 94—102. Sukyte J. Veisiejų tarme. Dipl. darbas (rankr.). VVU, 1951. Uzdila A. Punsko tarmės fonetika ir morfologija. Dipl. darbas (rankr.), VVU, 1963. Valentukevičiūtė D. Kabelių tarmė. Dipl. darbas (rankr.), VVU, 1967. Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. 105 EINIGE NEUERE BESONDERHEITEN DER DEKLINATION UND BETONUNG IN DER LOKALMUNDART VON PUNSKAS Zusammenfassung Auf Grund der gesammelten Angaben (1989—1992) nach dem ” Forschungspro- gramm der Mundarten und ihrer Zusammenwirkung der litauischen Sprache” wird die Sprache der drei Altersgruppen von Gewahrsleuten verglichen. | In der Jugendsprache sterben spezipische, mundartliche Kasusendungen ab, es wird von einem Typ der Deklination in den anderen libergegangen (ganz oder nur einige Kasus), es vermehren sich prapositionale Verbindungen, die Prapositionen wechseln ihre Kasus. Der Hauptgrund ist der Einflu8 der Standardsprache, obwohl Jie Entwicklung mancher Erscheinungen auch die polnische Sprache beschleunigen onnte. \ Das System der Lokalmundart von Punskas poliarisiert sich auf verschiedene Weise, einige Worter werden bestandig betont (1), die anderen werden mit dem beweglichen Akzent versehen (4). Die neuen Tendenzen setzen sich durch, ohne auf die Gesetze von Saussure-Fortunatow zu achten. 106