Avies ir ėriuko pavadinimai tarmėse (A. Salio anketos „Apklausas 1“ duomenimis)

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIV (1994) LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS IR JŲ TYRINĖJIMAI Vita PRANSKŪNAITĖ AVIES IR ĖRIUKO PAVADINIMAI TARMĖSE (A.Salio anketos ”Apklausas 1” duomenimis) 0. Įkūrus Lietuvoje 1939 m. Lituanistikos institutą, be kitų darbų, pradėti lietuvių lingvistinės geografijos tyrimai. Iki tol didesnių ir sistemingai vykdomų šios srities darbų nebuvo 1. Tiesa, profesorius K.Būga, iš Rusijos grįžęs dirbti į Kauną, ėmė ruoštis lietuvių kalbos atlaso sudarymui. Tam reikalui jis parengęs ir išspausdinęs tris anketas, pavadintas ”Klausimų lapais”. Pirmasis ”Klausimų lapas”, skirtas fonetikos dalykams, iš 106 klausimų, antrasis ir trečiasis, skirti leksikai, apima daugiau kaip 180 klausimų. Antroji anketa. Žodžių geografijai nustatyti suskirstyta teminėmis grupėmis: I. Trobesiai, II. Medžiai ir krūmai, III. Daržovės, IV. Gyvuliai, V. Žuvys, VI. Ropuliai, VII. Vabzdžiai, VIII. Oras, IX. Paukščiai, X. Metų laikai, XI. Varia. Pradėtą darbą nutraukė ankstyva K.Būgos mirtis, ir sudarytos anketos liko nepanaudotos. 0.1. K.Būgos darbą tęsė jo mokinys Antanas Salys, dar studijų laikais mokytojo pastūmėtas į leksikologijos ir leksikografijos sritį. Terminę medžiagą rinkti jis sudarė naują 92 klausimų anketą ”Apklausas 1 (žodžių geografijai)”, suskirstytą teminėmis grupėmis. Kai kurios jų — augalų ir gyvūnų pavadinimai — kartojasi iš K.Būgos antrojo ”Klausimų lapo”. A.Salio skiriamos šios teminės grupės: I. Gyvuliai, II. Paukščiai, III. Ropliai, IV. Kiaupės, V. Žuvys, VI. Bestuburiai, VII. Augalai, VIII. Grybai. Palikti 25 klausimai iš antrojo K.Būgos ”Klausimų lapo”. Prie ”Apklausas 1” pridėtas atskiras lapelis ”Paaiškinimai apklauso atsakytojams”. Lyginant su K.Būgos anketa, ”Apklausas 1” privalumas yra galimi atsakymai — įvairūs tarmiški pavadinimai, pateikti po pagrindinio lietuvių bendrinės kalbos žodžio. Skliausteliuose dar duodami lotynų, vokiečių, rusų, lenkų kalbų atitikmenys. 0.2. Padauginus ”Apklausas 1”, iš karto pradėtas medžiagos rinkimas. Buvo sudarytas maždaug 400 punktų tinklas tiesioginiam tarminių duomenų rinkimui. Medžiaga rinkta nuo 1941 m. iki 1943 m. Gauta apie 150 000 atsakymų, tačiau ne iš viso lietuvių kalbos ploto ir ne iš visur tolygiai 2. Paskutiniaisiais Antrojo pasaulinio karo metais duomenų rinkimas nutrūko. Jis atnaujintas 1972 m. ir tęsiamas toliau. 0.3. 1951 m. naujai sudarytos ”Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo 1 Lietuvių kalbos atlasas. T. 1. Leksika. V., 1977. P. 8—12. 2 S a l y s A. Raštai. T. 3. Įvairūs straipsniai. Roma, 1985. P. 76; Lietuvių kalbos atlasas. T. 1. Leksika. P. 9—10. 93 programos”3 leksikos skyriuje palikti ir kai kurie ”Apklauso 1” klausimai. Rengiant spaudai šio atlaso4 pirmąjį tomą (leksikos žemėlapius ir komentarus), pagal A.Salio ”Apklausą 1” užrašyti duomenys dar nebuvo reikiamai sutvarkyti (sukartotekinti, suklasifikuoti), todėl jais pasinaudota labai mažai. 1. Pirmasis ”Apklauso 1” klausimas reikalavo užrašyti avies — naminio gyvulio, laikomo vilnoms ir mėsai, — pavadinimus. 1.1. Iš surinktų atsakymų matyti, kad labiausiai lietuvių kalbos tarmėse paplitęs senasis ide. pavadinimas avis. Jis vartojamas vakarinėje lietuvių kalbos ploto dalyje (žr. 1 pav.). Vienoje kitoje vietoje užrašyta e- kamienė forma avė. Rytinėse lietuvių kalbos tarmėse avį beveik visiškai išstūmęs mažybinės priesagos -ėlė vedinys — avėlė, iš pradžių galėjęs turėti tik mažybinę arba maloninę reikšmę, kuri ilgainiui išblankusi ir priartėjusi prie paveldėtinės avies reikšmės5. Dabar abu pavadinimai vartojami sinonimiškai. Apytikrė riba tarp avies ir avėlės pavadinimų yra Joniškis-Radviliškis-Kėdainiai-Kaunas-Prienai. Avėlės paplitimo plote daug kur pasakoma ir avis. Taigi avį vartojama visame lietuvių kalbos plote, tik rytinėje dalyje — kaip avėlės variantas. Šalia pagrindinių pavadinimų avis ir avėlė esama nemažai kitų, turinčių mažybinę ar maloninę reikšmę šaknies av- vedinių: avytė, avutė, avikė, aviūtė, aviolė, aviakė. P.Skardžius dar mini lietuvių kalboje retai teaptinkamos priesagos -ylė vedinį avyka, Lietuvos rytuose vartotą priesagos -uika vedinį avuika6. Avyką duomenų rinkėjai 1977 m. dar užrašė Zieteloje. 1.2. Kitų šaknų avies pavadinimai reti, vartojami daugiausia Pietų Lietuvoje kaip avies variantai. Iš senesnių duomenų matyti, kad gana gyvai vartoti iš avies šaukimo žodžių kilę šio gyvulio pavadinimai7. Tai šaknies bur- pavadinimai burė, būria ir jų deminutyviniai variantai: būrela (būrelė?), burūtė, burikė, burūlkė, buruītė, pasitaikantys beveik visame lietuvių kalbos plote. Tos pačios kilmės (iš šaukimo žodžių) šaknies kuc- pavadinimai kūcė, kucytė, kuciltė buvo paplitę Dzūkuose. Pastarųjų metų duomenimis, šie pavadinimai nyksta, užleisdami vietą bendrinės kalbos žodžiui avis: burūikė ir burūitė užfiksuoti tik Kybartuose, o kucūikė — Balbieriškyje. Taip pat iš vartosenos išstumtas 1942—1943 m. Šiaurės Žemaitijoje vartotas pavadinimas bōrė (dem. borėlė). Nyksta ir kiti retesni avies pavadinimai: bāse, bazėlė, binė, būlė, cēbė, skūidė. 3 Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programa. V., 1951; II leid. — V., 1956. 4 Lietuvių kalbos atlasas. T. 1. Leksika. 5 Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1943. P. 177. 6 Ten pat. P. 131; 160. 7 Dėl iš šaukimo žodžių sudarytų avies pavadinimų žr. Откупщиков Ю.В. Балтийские и славянские названия овцы и барана // Переферийные lietuvių kalbos tarmės. Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 30. V., 1993. P. 63—68; taip pat žr. Sabaliauskas A. Baltų kalbų naminių gyvulių pavadinimai (jų kilmė ir santykis su atitinkamais slavų kalbų pavadinimais) // Baltų ir slavų kalbų ryšiai. Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 10. V., 1968. P. 112—122. 94 1 pav. Avies pavadinimai. 2.0. Tarmėse išplitusiems avies vaiko pavadinimams skirtas antrasis ”Apklauso 1” klausimas. A.Šalys pateikė trylika tarminių pavadinimų bei jų variantų. Atsakymai liudija, kad lietuvių kalbos tarmėse vartojama apie trisdešimt avies vaiko pavadinimų ir jų variantų. 2.1. Seniausia forma laikytina gėras, iš kurio vėliau atsiradę fonetiniai variantai ėras, gėras, vėras8. Labiausiai paplitę ėro ir gero priesaginiai vediniai ėriukas/ėri̇ukas; gėriukas/gėrūkas (žr. 2 pav.). Gėriukas vartojamas šiaurinėje ir rytinėje Lietuvos dalyje. Palyginus ”Apklauso 1” duomenis su ”Lietuvių kalbos atlaso” žemėlapiu 9, skirtu eriuko pavadinimams, matyti, kad per du dešimtmečius iš gėriuko vartojimo ploto visiškai išstumtas ėriukas, o gėriuko izoglosa truputį pasistūmėjusi į vakarus. Dabar ją būtų galima brėžti šiek tiek vakariau nuo Šiaulių ir Radviliškio, į pietvakarius nuo Kėdainių-Jonavos-Kaišiadorių. Šalia vyraujančio pavadinimo gėriukas tame pačiame plote galima ir pagrindinė forma — gėras, ir priesagos -ėlis vedinys gėrėlis. Ėriukas paplitęs vakarinėje ir pietinėje Lietuvos dalyje, kur vartojami ir kiti jo variantai: erėlis, eraitis, ėras. Atskirą salelę sudaro vakarinis žemaičių kampas, kur vyrauja vėraitis. Kiti variantai čia labai reti. 2.2. Pietrytinėje ploto dalyje dėl slavų kalbų įtakos vartojami įvairūs šaknies baron- variantai: baroniukas, baronėlis, baronaitis. Pastebima jų skverbimosi į gėriuko plotą tendencija. 2.3. Šalia vyraujančių ėriuko variantų beveik visame tarmių plote, išskyrus vakarinę Žemaitijos dalį ir teritoriją apie Biržus, Pasvalį bei Panevėžį, dar užrašyti įvairūs šaknies av(in)- diminutyviniai pavadinimai: aviukas, aviniukas, avėlė, avāilė, avylukas, avyčiukas, avytėlė, avytė. Kartais avytė ir aviukas vartojami lyčiai atskirti, bet dažniausiai vienas iš jų apibendrinamas abiejų lyčių jaunikliams. 2.4. Pagal burė ir kūcė — iš avies šaukimo žodžių kilusių avies pavadinimų — pasidaryti ir jauniklių pavadinimai: burčiukas, burčiukė, burūlis, burisiukas, kūčiukas, kūčiukė, kūčiutė, kūcėlė. Anksčiau jie, matyt, buvo dažnesni, pastaraisiais metais retai teu žrašomi. Retai pasitaiko ir kiti nykstantys diminutyviniai pavadinimai — bariukas, bartūkas, baziūkas, baziniukas, čibiukas, garbiniukas. 3. Ėriuko, kaip ir avies, pavadinimų bei variantų gausumu margiausia pietinė Lietuvos dalis: čia susipina vakarinėje ir rytinėje lietuvių kalbos ploto dalyse vartojami, taip pat nelietuviškos kilmės pavadinimai bei jų variantai. Iš surinktų duomenų matyti tarmės niveliuojanti bendrinės lietuvių kalbos įtaka. Paprastai iš vartosenos stumiamas tarminis variantas ir įsigali bendrinės kalbos žodis. Stabiliau laikosi didesniam arealui būdingi ir variantų neturintys avies ar ėriuko pavadinimai. 8 S a b a l i a u s k a s A. Ten pat. P. 112–122. 9 Plg. Lietuvių kalbos atlasas. T. 1. Žemėl. Nr. 74, p. 148— 149. 95 DIE BEZEICHNUNGEN DES SCHAFES UND DES LAMMES IN DEN MUNDARTEN (nach den Angaben des Fragebogens von A.Salys ”Apklausas 1”) Zusammenfassung Im Artikel wird ein Überblick über den Gebrauch der Bezeichnungen von Schaf und Lamm und ihre Verbreitung in den Mundarten des Litauischen gegeben. Am meisten ist die Bezeichnung avis ”Schaf” (im westlichen Teil der Fläche der litauischen Sprache) und die Ableitung des Suffixes -elė avėlė (im östlichen Teil). Zur Bezeichnung des Schafes werden auch Wörter von den anderen Wurzeln, die meistens aus den Rufen der Schafe stammen, gebraucht. Die Bezeichnung des Lammes wird eriukas im westlichen und geriukas im nördlichen und östlichen Teil Litauens gebraucht. In den Mundarten werden auch andere Ableitungen von der Wurzel av(in)- gebraucht. Es wird Schlußfolgerung gezogen, daß aus dem Gebrauch die mundartlichen Bezeichnungen verdrängt werden und die Oberhand in einem größeren Areal charakteristische Bezeichnung avis und geriukas gewinnen. 96 2 pav. Eriuko pavadinimai.