Dėl priedzūkio ir jo ribų

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIV (1994) LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS IR JŲ TYRINĖJIMAI Kazys MORKŪNAS DĖL PRIEDZŪKIO IR JO RIBŲ Kazimieras Jaunius pirmą kartą studijoje ”Lietuvių kalbos priegaidės” (1899 m.), vėliau — po mirties išleistoje — ”Lietuvių kalbos gramatikoje” (1911—1916), nurodydamas svarbiausias lietuvių tarmes, be kitų (vakarų ir rytų) aukštaičių, dar skyrė vidurio aukštaičių patarmę1. Antanas Salys pirmas plačiau aptarė šios (jo terminu — viduriečių aukštaičių) patarmės svarbiausias ypatybes bei skirtybes nuo vakarų ir rytų aukštaičių. Nuo pirmųjų vidurio aukštaičiai skiriasi priebalsio l prieš ė (ir e, ei) kietinimu, nuo antrųjų — balsių ą, ę (taip pat -a, -e < *-ān, *-ēn) ir dvigarsių am, an, em, en išlaikymu (kaip vakarų aukštaičiai). A.Salys gana tiksliai nurodė ir šios patarmės plotą2 (ribas). Vytauto Didžiojo universitete skaitytame lietuvių dialektologijos kurse jis taip pat pridūrė: ”Kaip kitur, taip ir viduriečių aukštaičių pasienuose yra tokių vietų, kur pras ilaužia kaimyninės ypatybės, vadinamos sporadinėmis”3. Šią pastabą A.Salys iliustravo vienu, bet turbūt būdingiausiu pavyzdžiu — minėtų aukštaičių ploto pietiniu kampu. Pietinį vidurio aukštaičių kampą, turintį kai kurių bendrų ypatybių su dzūkais, A.Salys pavadino p r i e d z ū k i u. Tas terminas ir dabar gana dažnai vartojamas lietuvių kalbininkų darbuose, tačiau jo turinys ne visų visiškai vienodai suprantamas. Pavyzdžiui, sąvoka priedzūkis aiškinama: ”pietinių vidurio aukštaičių tarmė, kurioje esama dzūkų tarmės ypatybių”4; ”vakarinių ir vidurinių aukštaičių tarmės, prisišliejusios prie dzūkų, plotas”5; ”K.Jauniaus — A.Salio lietuvių tarmių skirstyme priedzūkiu vadinama kai kuriomis ypatybėmis dzūkam artima, bet pati nedzūkuojanti vidurio aukštaičių patarmės dalis (tarp Alytaus, Balbieriškio, Jiezno, Užuguosčio, Butrimonų”6. Kartais šiai (priedzūkio) sąvokai teikiama ir aiškiau neapibrėžta geografinė reikšmė — gretimų aukštaičių pakraštys, susisiekiantis su dzūkų tarmės plotu ar pan. 1 Plg. D r o t v i n a s V., G r i n a v e c k i s V. Kalbininkas Kazimieras Jaunius. V., 1970. P. 66—68, 165. 2 Plg. S a l y s A. Kelios pastabos tarmių istorijai // Archivum Philologicum. K., 1933. Kn. 4. P. 28—29 ir žemėlapį; S a l y s A. Raštai. Roma, 1992. T. 4 (Lietuvių kalbos tarmės). P. 109—114 ir žemėlapi. 3 S a l y s A. Raštai. T. 4. P. 113. 4 Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (II leidimas). V., 1972. P. 607. Iš esmės toks aiškinimas liko ir šio žodyno III leidime (V., 1993. P. 598), plg.: ”pietinių vidurio aukštaičių šnekta, turinti dzūkams būdingų kalbos ypatybių”. 5 Lietuvių kalbos žodynas. V., 1976. T. 10. P. 631. 6 G a i v e n i s K., K e i n y s S. Kalbotyros terminų žodynas. K., 1990. P. 157. 84 A.Salys priedžūkiu, kaip minėta, vadino pietinį vidurio aukštaičių kampą arba teritoriją, ”kur pasireiškia tik kai kurios dzūkų tarminės ypatybės”7. Kokią teritoriją jis priedžūkiui skyrė ir kokias dzūkų ypatybes, ”pasireiškiančias” toje teritorijoje, laikė svarbiausiomis? Vytauto Didžiojo universitete skaitytame A.Salio lietuvių dialektologijos kurse nurodomos šios svarbesnės priedžūkio ploto gyvenamosios vietos: Balbieriškis, Jieznas, Prienai, Punia, o vėlesniame straipsnyje ”Lietuvių kalbos tarmės” — dar Birštonas, Daršūniškis8. Iš ypatybių, suartinančių minėto ploto šnektas su dzūkais, A.Salys pirmiausia nurodė balsių ą, ę virtimą u·, i·. Tiesa, tas virtimas ne visur nuoseklus. Pavyzdžiui, Jieznė sakoma grã·stas ‘grąžtas’, bet ižgr’í·šk ‘išgręžk(i)’, tarp Alytaus ir Balbieriškio — grū·stas, gru·ž’í·tie ‘gražyti’, žu·s’is ‘žąsis’, pasakoma ir k’i·s’lie ‘kęsti’, ku·s’n’i·s ‘kąsnis’ šalia ká·s’l(ie) ‘kąsti’, kā· ‘ką’, tā· ‘tą’. ”Gana plačiai čia girdėti tariant: ti·s’l(ie), sūki·s, sūki, man’í, tav’í~ tęsti, sūkes, sūkę, manę, tavę (manęs, manė, tavęs, tavė)9”, o vietoj tę, tenai(s) dar daug kur t’í·, t’i·nai(s). Įvairiose žodžio pozicijose ą, ę virtimo u·, i· ir kitas izofonas gerokai patikslino vėlesnieji minėtų vidurio aukštaičių ir gretimų šnektų tyrimai: daugiausia šeštajame dešimtmetyje užrašyti duomenys ”Lietuvių kalbos atlasui”, pastarųjų metų dialektologinės ekspedicijos10, taip pat vienõs kitõs šnektos aprašymas diplominiuose darbuose11. Balsių ą, ę virtimo u·/u, i·/i atvejų pasitaiko daug didesniame vidurio aukštaičių ploto pietiniame kampe, negu nurodė (tiesa, tik apytikriai) A.Salys. Pagal virtimo intensyvumą šį kampą galima dar skirti į tris dalis (zonas). 1. Įvairiose žodžio pozicijose ą, ę dėsningai verčiami u·, i· (nekirčiuotoje pozicijoje — u, i) kairiojo Neries kranto Gegužinės, Kaungonių, Palomenės, Paparčių apylinkėse, iš vienos pusės (pietryčių) besiribojančiose su vakarų dzūkais, iš kitos pusės (šiaurės rytų) — su rytų aukštaičiais, žr. 1 pav. Šiose apylinkėse tariama: ú·žalas/ú·žolas ‘ąžuolas’, grū·stas ‘grąžtas’, kus’n’ė·l’is ‘kąsnelis’, žusū· ‘žąsų’, š’v’í·s’t ‘švęsti’, gr’í·žimas ‘gręžimas’, anū· ‘aną’, tū· ‘tą’, báltu ‘baltą’, kár’v’į ‘karvę’, dá·r’is ‘daręs’, dá·r’į ‘darę’. Dažniausiai taip tariama ir dešiniojo Neries kranto Padaigių, Upninkų apylinkėse, nors čia pasakoma ir á·žulas||ú·žulas ‘ąžuolas’, ža·s’is ‘žąsis’ || žū·s’is ‘žąsys’, kā·||kā· ‘ką’, k’i·tall|k’i·tu12 ‘kitą’. 7 Plg. šiame ”Lietuvių kalbotyros klausimų” tome skelbiamą A.Salio 1972 m. kovo 11 d. laišką W.R.Schmaltieg’ui. 8 Plg. S a l y s A. Raštai. T. 4. P. 113, 303. 9 S a l y s A. Raštai. T. 4. P. 304. 10 Vilniaus pedagoginio universiteto studentų 1991 m. dialektologinė ekspedicija Žaslių apylinkėse (vadovė — doc. D.Mikulėnienė), Lietuvių kalbos instituto 1992 m. dialektologinė ekspedicija Balbieriškio apylinkėse (dalyviai: E.Grinaveckienė, L.Grumadienė, D.Mikulėnienė, K.Morkūnas, V.Pranskūnaitė, A.Vidugiris). 11 Š v e n č i o n y t ė B. Žaslių tarmė. Dipl. d. (rankr.). Vilniaus universitetas, 1956; G r e n d a Č. Palomenės tarmė. Dipl. d. (rankr.). Vilniaus universitetas, 1957. 12 Dešiniojo Neries kranto Čiobiškio, Gelvonų apylinkės, kurias A.Salys priskyrė 85 2. Maždaug nuo Naujųjų Kietaviškių (Kaišiadorių r.) toliau į pietus einanti balsių ą, ę dešningo virtimo u·, i· izofona sutampa su vakarų dzūkų riba (vietoj č, dž ir t, d prieš i, y, į, ie tarimo c, dz izofona). Nuo šios izofonos į vakarus siaurame vidurio aukštaičių ruože (žr. 1 pav.) — Pakertiškės (Kaišiadorių r.), Gripiškės, Užuguostis (Prienų r.), Mer̃giškės (Trakų r.), Butrimonys, Kriauniai, Punią, Žagarai (Alytaus r.) — u·, i· vietoj kirčiuotų ir nekirčiuotų ą, ę žodžio kamiene tariami nedėsningai, tačiau gana dažnai, pvz., ú·žuolas, kú·s'n'is/ku·s'n'i·s ‘kąsnis’, sú·spara/su·spara ‘sąspara’, grū·štas, trū·stas ‘rąstas’, tū·so ‘tąso’, žū·si·s ‘žąsys’, u·žuolė·l'is, u·žuolin'i·s, gru·št'ė·l'is, ru·st'ė·l'is, uštu·si·tas ‘užtąsytas’, žu·s'ė·k·e·s, g'i·sta ‘gesta’, gr'i·ža ‘gręžia’, n'ek'i·s ‘nekęs’, sk'i·sta ‘skęsta’, gr'i·žimas ‘gręžimas’ ir á·žuolas, ká·s'n'is/ka·s'n'i·s, ká·s't'l ‘kąsti’, grā·stas, rā·stas, šā·la ‘šala’, žā·si·s, dra·sumas ‘drąsumas’, dra·sūs ‘drąsus’, br'ė·sta ‘bręsta’, g'ė·sta, gr'ė·ža, sk'ė·sta, gr'e·žimas. Žodžio galūnėje (išskyrus būtojo laiko vyriškosios giminės dalyvių vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko formas) čia dažniausiai išlaikomi ą, ę, pvz., anā· ‘aną’, tā· ‘tą’, v'iena· kartā· ‘vieną kartą’, bálta· s'iena· ‘baltą sieną’; kā·t'e· ‘katę’, p'ė·la· ‘pelę’. 3. Dar toliau į vakarus nuo aukščiau minėtų vietų (žr. 1 pav.) — Darsūniškis, Kaišiadorys, Kalviai, Kruonis, Žiežmariai (Kaišiadorių r.), Balbieriškis, Birštonas, Jieznas, Nemajūnai, Prienai (Prienų r.), Ūdrija (Alytaus r.) — vietoj ą, ę žodžio kamiene u·, i· pasitaiko labai retai, pvz., su·sparā ‘sąspara’ (Kaišiadorys), gr'i·ža ‘gręžia’, gr'i·žimas ‘gręžimas’ (Birštonas, Darsūniškis, Kalviai, Kruonis, Žiežmariai), sú·sparal|sá·spara, gr'į·št'l ‘gręžti’, gr'į·ža (Prienai), gr'į·št'l, k'ė·st'l ‘kęsti’ (Nemajūnai). Dažniausiai čia sakoma: á·žuolas, ká·s'n'is/ka·s'n'i·s, ká·s't'l, sá·sparal/sa·sparā, grā·stas, rā·stas, šā·la, ža·s'is, br'ė·sta, sk'ė·sta, gr'ė·ža, gr'ė·št'l, k'ė·st'l, š'ū·ė·st'l. Šiame ruože daugiausia dėsningai e virsta i·/i·, tik tam tikrų žodžio formų gale. Iš jų pirmiausia minėtinos būtojo kartinio laiko veikiamųjų dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko formos, pvz., b'ijó·ji·s/b'ijó·jis ‘bijojęs’, g'ir'd'ė·ji·s/-is ‘girdėjęs’, mā·t'i·s/-is ‘matęs’, įžgūlb'l·s/-bls ‘išgulęs’, b'ijó·ji·/-i ‘bijoje’, g'ir'd'ė·ji·/-i ‘girdėję’, mā·t'i·/-i ‘matę’, įžgūlb'l·/-bl ‘išgulę’. Tik pačiame šio ruožo vakariniame pakraštyje minėtų dalyvių formos pasitaiko dvejopai tariamos, pvz., b'ijó·ji·, bet dažniau būv'e·s, jó·je· (Kruonis), jó·jis, b'ijó·ji, būv'i, k'ė·blu ‘kėlę’ greta dā·r'es, (pa)mā·t'es, rā·s'es (Žiežmariai), užāug'i·s, užāug'i· ir (rodos, rečiau) užāug'e·s, užāug'e· (Balbieriškis), g'im'i·s, tur'ė·ji·s, jó·ji·, p'r'iprā·t'i· greta retesnių n'e-b'ėig'e·s ‘nebaigęs’, apv'ėrt'e·s (Ūdrija). vidurio aukštaičiams (žr. 2-oje išnašoje minimus jo darbus), iš tikrųjų tiek dvigarsių am, an, em, en tarimu (verčia um, un, im, in), tiek kitomis vokalizmo ypatybėmis (pvz., žodžio galo balsių redukavimu) sutampa su gretimų Pabaisko, Širvintų apylinkių rytų aukštaičiais, plg. Morkūnas K. Rytų aukštaičių pietinės tarmės fonetika // Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1960. T. 3. P. 8 tt.; Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. P. 53 tt., 96 tt., žemėl. Nr. 1; Lietuvių kalbos atlasas. T. 2 (Fonetika). V., 1982. Žemėl. Nr. 6, 68–72. 86 Taip turėtų būti tariamos ir tos pačios būtojo dažninio laiko dalyvių (pvz., būdovęs, būdovę) galūnės, tačiau tų dalyvių formų ne iš visur užrašyta. Kaip ir būtojo laiko dalyvių formos su -i’s/-is, -i’/-i, visose trijose pietinio vidurio aukštaičių kampo minėtose dalyse vartojami prieveiksmiai (ar dalelytės) t’iː<t’ę (kai kur ir t’iːnai/t’iːnãi, t’iːnaĩs ‘ten, tenai’) ir s’íː<sę (pastarasis prieveiksnis ne iš visur užfiksuotas). Pietvakariniame pakraštyje — Balbieriškio, Prienų apylinkėse — t’iː ir t’ęː kartais maišoma net to paties kaimo žmonių (t’ęː dažniau taria jaunesnės kartos atstovai). Balbieriškio ir gretimų apylinkių vietiniai gyventojai, sakantys t’iː (ir s’íː), savo vakarų bei šiaurės vakarų kaimynus, tariančius t’ęː, vadina t e k- š i a i s. Plg. vietos žmonių pastebėjimus: vad’iːdavoːm iː p’r’ienuː [Prienų] pūs’eː t’ekš’ɛis || m’ės dau(k)_kas sãːkoːm | in’_t’iː | in’_t’iːnãi | oː_iː p’r’ienuː pūs’eː| in’_t’ęː| in’_t’enãi || t’ęːv’ęːl’is [mano sakė] | in’_t’iː| o_mamà nuõ p’r’ienuː| in’_t’ęː|| mamà iš_t’ekš’ūː|| mamà nuõ m’ėːd’v’iš’ūː| kun’ig’iš’k’uː[Medvišiai, Kunigiškiai — Balbieriškio apylinkės šiaurės vakarų dalies kaimai] || jiẽ t’ekš’ɛi | už_bal’b’ie-r’išk’oː ap’iẽ š’ės’is k’liom’etrus || mardoːsai | pūt’r’íš’ɛi | rùdž’akamp’ɛi | žagãːr’ɛi [Mardosai, Pūtrįsiai, Rūdžiakampiai, Žagariai — kaimai į pietus nuo Balbieriškio] n’ę_t’ekš’ɛi || (Juozas Marčiulynas, 1920 m. gimęs ir gyvena Pūtrisiuose). kun’ig’iš’k’uos’e | vartuosė [Vartai — Balbieriškio apylinkės šiaurės vakarų dalies kaimas] š’n’ęːka k’it’ėp | gr’iːnaĩ l’ietuv’iškai | t’ekš’ɛi || (Paprūdžiai, Balbieriškio apyl.). Tas pravardžiavimas skirtingai kaimynų šnektai apibūdinti girdėtas ir plačiau: tekšiai (vns. vard. tekšys) Alytaus, Krākialaukio apylinkėse, tėkšiai (vns. vard. tėkšis) Krūonio, Simno apylinkėse¹³. A. Salys dar nurodo ir plačiai priežūkyje girdimas formas man’iː~ manę, tav’iː~ tavę, vartojamas vietoje manęs, manė, tavęs, tave14. Tačiau pastarosios formos, kurių kilmė nėra visai aiški15, būdingos ne tik pietiniam vidurio aukštaičių kampui, bet daug didesniam šių aukštaičių plotui, pagal rytų aukštaičius nusitęsusiam į šiaurę — Jonavos, Šėtos ir kt. apylinkėms. Tiesa, tos formos vienur vartojamos tiek vienaskaitos kilmininko, tiek ir galininko reikšme, kitur jomis reiškiamas vienas katras iš tų linksnių, žr. 1 pav.16. A. Salio, kartais ir kitų kalbininkų, minima ir dar viena pietinio vidurio aukštaičių kampo fonetikos ypatybė: uo virtimas ua ar net va, pvz., dųáda ‘duoda’, dųãna/doàna ‘duona’, kųãlas ‘kuolas’, dųanùk’ė/dvanùk’ė ‘duonukė’, vandųã/vandòv ‘vanduo’. Galima pridurti, kad ir vietoj ie čia tariama 13 Plg. Lietuvių kalbos žodynas. T. 15. V., 1991. P. 1134. 14 S a l y s A. Raštai. T. 4. P. 304. 15 Plg. Z i n k e v i č i u s Z. Lietuvių dialektologija. P. 298—299. 16 Dėl negiminių įvardžių vns. kilmininko ir galininko formų man’iː, tav’iː papildymo dar plg. Lietuvių kalbos atlasas. T. 3 (Morfologija). V., 1991. P. 78—79 ir žemėl. nr. 72—73. 87 (ne visų vienodai ryškiai) iea/i̯e, pvz., ṗiėanas/ṗi̯ėnas/ṗj̇ėnas ‘pienas’, štėanas/šj̇ėnas/šj̇ėnas ‘sienas’. Tačiau toks uo, ie ryškesnis tarimas būdingas tik nedideliam plotui – Jiezno, Užuguosčio, Nemajūnų (Prienų r.), Butrimonių, Pivašiūnų, Punios, Žagarių (Alytaus r.) apylinkėms. Visomis kryptimis tolstant nuo to ”židinio” uo, ie pabaigos paplatėjimas silpnėja ir iš klausos sunkiau skiriamas¹⁷. A.Salys nurodė ir vieną kitą vidurio aukštaičių pietinio kampo bendrą su dzūkais morfologijos (morfonologinę) ypatybę: būtojo kartinio laiko formas mat’ū ‘mačiau’, v’ed’ū ‘vedžiau’ (be afrikatų pagal matė, vedei, mātė, vėdė), tariamosios nuosakos formas bū·tau ‘būčiau’, bū·tai ‘būtum’ (naujesnieji tyrimai rodo, jog tvirtapradės šaknies tariamosios nuosakos formų priegaidė šiose tarmėse virsta tvirtagale, t.y. tariama bū·tau, bū·tai¹⁸). Pastarųjų formų bei ē-kamienių daiktavardžių daugiskaitos kilmininko d’ē·d’ū· (d’ē·d’ū·) ‘dėdžių’, g’i·vā·t’ū· ‘gyvačių’, atsiradusio dėl kitų linksnių poveikio, šiaurvakarines izomorfas kai kurie kalbininkai linkę laikyti ir priedzukio šiaurvakarine riba¹⁹. Iš tikrųjų šių būtojo kartinio laiko vienaskaitos pirmojo asmens (mat’ū/mat’ēi, v’ed’ū/v’ed’ēu), tariamosios nuosakos vienaskaitos pirmojo asmens (n’ēštau/n’ēštāu) ir antrojo asmens (n’ēštai/n’ēštāi) formų izomorfas nesutampa²⁰. Be to, nė viena iš tų (trijų) izomorfų neapima viso vidurio aukštaičių pietinio kampo, kuriame būtojo kartinio laiko veikiamųjų dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos formų -ęs, -ę > -i·s/-is, -i·/-i, o vietoj tė tariama t’ē·. Antra vertus, tos izomorfos apima mažesnį (mat’ū/mat’ēu ir n’ēštau/n’ēštāu) ar didesnį (n’ēštai/n’ēštāi) vakarų aukštaičių pietrytinį pakraštį, žr. 1 pav. Minėtos be afrikatų daugiskaitos kilmininko formos ne visai nuosekliai vartojamos pačių dzūkų, o už jų ribos tuo labiau²¹. Todėl jų paplitimo tikslią šiaurvakarine izomorfą nustatyti sunkiau. Viena kita (gaid’ū· ‘gaidžių’, b’it’ū·/b’i·t’ū·) tipo forma už dzūkų ribos, pavyzdžiui, užfiksuota Balbieriškio, Čiobiškio, Upninkų (Padaigų k.) apylinkėse. Taigi beveik kiekvienos iš aptartų ypatybių paplitimas daugiau ar mažiau skiriasi, t.y. nesudaro visiškai sutampančių izoglosų (izofonų, izomorfų) pluošto. Vis dėlto kuri iš tų izoglosų laikytina šiaurvakarine priedzukio riba? Viena iš svarbiausių vakarų dzūkų vokalizmo ypatybių, skirianti juos nuo artimiausių kaimynų vidurio (suprantama, ir vakarų) aukštaičių – balsių ą, ę virtimas u·, i·. Plotą už tų dzūkų šiaurvakarines ribos su minėtos ypatybės gausesniais ar retesniais reliktais turbūt ir reikėtų laikyti priedžukiu. Toli- ¹⁷ Plg. Z i n k e v i č i u s Z. Lietuvių dialektologija. P. 86—87; Lietuvių kalbos atlasas. T. 2. P. 77—82 ir žemėl. nr. 66, 67. ¹⁸ Plg. dviskiemenių veiksmažodžių tariamosios nuosakos III a. formų kirčiavimą: Lietuvių kalbos atlasas. T. 2. P. 128 ir žemėl. nr. 109. ¹⁹ Plg. V i d u g i r i s A. Svarbesnieji pietinės Lietuvos Panemunių tarmių bruožai // Panemunių dzūkai. V., 1970. P. 44—45. ²⁰ Plg. Lietuvių kalbos atlasas. T. 2. Žemėl. nr. 80; T. 3. Žemėl.nr. 103—105 ir p. 107—109. ²¹ Plg. Lietuvių kalbos atlasas. T. 2. P. 95—96. 88 1 pav. Prie­džkis. 1 — vakarų aukštaičių (pagal A. Salį) rytinė riba, 2 — rytų aukštaičių vakarinė riba, 3 — dzūkų vakarinė riba, 4 — vidurio aukštaičių (pagal A. Salį) rytinė riba, 5 — A. Salio minimos didesnės priedzūkio vietos 6 — g. įvairiose žodžio pozicijose dažniausiai vartojama, 7 — v. ir g. „nenusakiai“ (ne visur nuosekliai) tik būtojo laiko veikiamųjų dalyvių vns. ir dgs. vardininko galūnėse, 9 — matėu (matė), vedėu (vedė) vietoj mačiau, vedžiau, 10 — ne estei, ne eisiu, nesiau, 11 — este, ne’ėsta; ne’ėsta, 12 — vns. klm. man’į; maręs, tavęs — 13 — vns. gal. man’į; tav’į; manė, tavė. 89 miausias priedžūkio pakraštys — kur būtojo kartinio laiko veikiamųjų dalyvių vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko formos pasitaiko su galūnėmis -i s/-is, -i̇ /-i. Ten baigiasi ir t'i', t'i'nai tarimas. Šis priedžukui skirtinas plotas kiek didesnis (toliau nusitęsia į šiaurės rytus) už tą, kurį apytikriai nurodė A.Salys. Tačiau jis, kaip ir nurodytas A.Salio, beveik ribojasi vidurio aukštaičiais; iš vakarų aukštaičių tiktai Marijampolės rajono pietvakariniame pakraštyje greta jō'je's, g'ir'dė'je's, t'ė', š'ė' kai kur pasakoma ir jō'ji's, g'ir'dė'ji's, t'i', š'i'. (Gelčiai, Gudelių apyl.). Priedžukio sąvokos, suprantama, nerandame naujojoje lietuvių kalbos tarmių skirstymo ir tarmių pavadinimų sistemoje. Šio skirstymo autoriai, — A.Girdenis ir Z.Zinkevičius, — pirmiausia atsižvelgdami į vokalizmo ypatybes, iš aukštaičių tar­mės išskyrė tris pagrindines patarmes: vakarų, pietų ir rytų aukštaičių. Aukščiau aptartasis priedžukio plotas padalintas dviem iš šių pagrindinių patarmių: šiaurinė dalis (Gegužinė, Palomenė, Žasliai) atiteko pietų aukštaičiams (buvusiems vakarų dzūkams), o didesnioji pietinė dalis (Balbieriškis, Jieznas, Užuguostis, Žiežmariai), kaip ir visi kiti vidurio aukštaičiai priskirti vakarų aukštaičiams. Kartu ši pietinė (priedžukio) dalis yra tipiška vakarų aukštaičių kauniškių periferinė šnekta, turinti daug pereinamų pietų aukštaičių patarmės ypatybių, o šiaurinė dalis — pietų aukštaičių patarmės periferinė šnekta su kai kuriomis rytų aukštaičių širvintiškių ypatybėmis (pvz., nekirčiuotų ilgųjų balsių trumpinimas). Geriau suprasti Neries (žemupio) ir Nemuno tarpu­pio šnektų susidarymą, įvairių kalbos reiškinių paplitimą (izoglosas) ateityje galbūt padės to krašto istorijos, lėmusios ir kalbinės padėties kitimą, visapusiškos studijos. Šio krašto šnektų pokyčius daug kas lėmė ir pastaraisiais dešimtmečiais. Be visų lietuvių tarmių kitimą veikusių ar tebeveikiančių priežasčių, labai svarbi yra ta aplinkybė, jog Neries ir Nemuno tarpu­pyje įvyko gana akivaizdi gyventojų kaita (migracija) dėl didelių Kauno, Elektrėnų, Kruonio elektrinių statybos (išnyko ištisi kaimai, išaugo nauja didelė miesto tipo gyvenvietė Elektrėnai). Daugelis šio krašto šnektų ypatybių nyksta ir dėl bendrinės lietuvių kalbos poveikio. Todėl ir kai kurios priedžukį skiriančios ypatybės pastaraisiais metais girdėtos jau tik iš senosios kartos vietinių žmonių. Priedžukio ir gretimos gyvenamosios vietos (žr. 1 pav.) Gyv. vietos (punkto) Nr. Gyv. vietos pavadinimas* Rajonas Apylinkė 497 Betėgala Jonavos Kulvos 498 Padaigai ” Ūpni­n­kų 499 Gegužinė Kaišiadorių Žūbiškių 500 Mančiūšėnai Širvintų, Jonavos Gėlvonų (Širvintų r.), * Gyvenamųjų vietų (punktų) numeriai ir pavadinimai tokie, kaip ”Lietuvių kalbos atlaso” (V., 1977—1991. T. 1—3). Vienos kitos gyv. vietos administracinis pavadalumas šiuo metu gali būti kiek pakitęs. 90 518 | Užusaliai | Jonavos | Ūpninkų Užusalių 519 | Palomenė | Kaišiadorių | Palomenės 520 | Čiobiškis | Širvintų | Čiobiškio 521 | Musninkai | ” | Musninkų 535 | Pravieniškės | Kaišiadorių | Rumšiškių 536 | Rumšiškės | ” | ” 537 | Kaišiadorys | ” | 538 | Žasliai | ” | Kaišiadorių 539 | Papárčiai | ” | Papárčių 540 | Kernavė | Vilniaus | Dūkštų 550 | Skriaudžiai | Prienų | Skriaudžių 552 | Garliavà | Kaũno | Garliavos 553 | Márgininkai | ” | Taũrakiemio 554 | Krúonis | Kaišiadorių | Krúonio 555 | Žiežmāriai | ” | Žiežmārių 556 | Naujosios Kietaviškės | ” | Kietaviškių 557 | Vievís | Trãkų | 568 | Ąžuolų Būdà | Marijámpoles | Gaváltuvos 569 | Mozūriškės | Prienų | Veiverių 570 | Išlaužas | ” | Išlaužo 571 | Darsūniškis | Kaišiadorių | Vilūnų 572 | Kálviai | ” | Kálvių 573 | Pakertìškės | ” | Žiežmārių 574 | Káugonys | ” | Papárčių 575 | Daugirdiškės | Trãkų | Rusákalnio 576 | Rykantai | ” | Bražuolės 586 | Sasnavà | Marijámpoles | Sasnavos 587 | Plūtiškės | ” | Guobų 588 | Pašlavantys | Prienų | Naujosios Ūtos 589 | Prienai | ” | 590 | Birštonas | ” | Birštono 591 | Jieznas | ” | Jiezno 592 | Užuguostis | ” | Lielionių 593 | Margiškės | Trãkų | Ubiškių 594 | Semeliškės | ” | Semeliškių 605 | Keturvalakiai | Vilkaviškio | Keturvalakių 606 | Marijámpolė | Marijámpolės | 607 | Igl iāuka | ” | Igliáukos 608 | Naujóji Ūtà | Prienų | Naujosios Ūtos 609 | Balbieriškis | Prienų | Balbieriškio 610 | Nemajúnai | Alytaus, Prienų | Birštono (Prienų r.), Punios 611 | Butrimonys | Alytaus | Butrimonų 612 | Gripìškės | Prienų | Lielionių 91 613 Aukštadvaris Trakų Ubiškių 623 Vilkabalai Vilkaviškio Rasių 624 Liudvinavas Marijampolės Meškučių 625 Daukšiai „ Pádovinio 626 Gelčiai „ Gudelių 627 Udrija Alytaus Krokialaukio 628 Kriauniai „ Dubėnų, Luksnėnų 629 Žagariai „ Puniõs 630 Pivašiūnai „ Pivašiūnų 631 Onuškis Trakų Onuškio 638 Liubavas Marijampolės Liubavo 639 Kalvarija „ 640 Želsva „ Liudvinavo 642 Simnas Alytaus Simno 644 Alytus Alytaus ZUR FRAGE DES VORDZUKISCHEN UND SEINER GRENZEN Zusammenfassung Den südlichen Teil der Untermundart des Mittelaukštaitischen (sie hat von den anderen aukštaitischen K.Jaunius unterschieden) hat A.Salys vordzukisch (priedzukis) bezeichnet. Diesen Terminus gebrauchen nicht selten auch andere Linguisten, doch verleihen sie ihm nicht immer den gleichen Inhalt. Vordzukisch ist nach den Worten von A.Salys das Territorium (es umfaßt Siedlungen von Balbieriškis, Birštonas, Darsūniškis, Jieznas, Prienai, Punia), „wo nur manche Merkmale des Dzukischen vorkommen“. Von diesen Merkmalen hat er vor allem den Wandel der Vokale ą, ę (allerdings nicht immer regelmäßig) zu u·, i·, z.B. grã·stas / grū·stas „Bohrer“, s·kė·sta / s·kī·sta „versinkt“ erwähnt. Die späteren Forschungen haben die Geographie dieser Erscheinung präzisiert. Nach der Intensität des Wandels von diesen Vokalen kann man das südliche Eck des Mittelaukštaitischen in drei Zonen einteilen: 1) ą, ę werden in allen Positionen meistens regelmäßig in u·, i· verwandelt, z.B. grū·stas, kàu·žì Akk. „die Kuh“. Das ist das Territorium von Gegužinė, Kaugonys, Palomenė, Paparčiai (nach der neuen, von A.Girdienis, Z.Zinkevičius vorgeschlagenen Klassifikation der litauischen Dialekte gehört dieses Gebiet zum Südaukštaitischen); 2) anstatt ą, ę werden unregelmäßig u·, i· ausgesprochen, z.B. á·žuolas „Eiche“, s·kė·sta „versinkt“ und ú·žuolas, s·kī·sta. Diese Erscheinung umfaßt folgende Siedlungen: Pakertiškės, Gripiškės, Užuguostis, Merģiškės, Butrimōnys, Kriauniai, Punia, Žagariai; 3) i· anstatt e· wird nur in der Formen des Partizipiums preitiri ausgesprochen, z.B. bijójes, bijóje > b'ijó·ji·s/-is, b'ijó·ji·/-i „erschrocken“ und tę, šę > l'ę·, s·i· „jene, diese“. Das Gebiet umfaßt Balbieriškis, Birštonas, Darsūniškis, Jieznas, Kaišiadorys, Prienai, Žiežmariai (nach der neuen Klassifikation der Dialekte gehören die Mundarten der zweiten und der dritten Zone zum Westaukštaitischen von Kaunas). Damit wäre das Isophon der Partizipien ę > i·/i als westliche Grenze des Vordzukischen zu halten. A.Salys hat auf dieselben phonomorphologischen Merkmale wie Dzukischen hingewiesen, die in den südlichen Untermundarten des Mittelaukštaitischen gebraucht werden, z.B. mat'ų „ich habe gesehen“, bū·tau „ich wäre“, bū·tai „du wärest“ (das haben manche später als Grenze des Vordzukischen gehalten). Die Isomorphe von diesen Formen umfassen doch verschiedene Territorien der Untermundarten, sie fallen mit keinen Isophon des Wandels ą, ę zu u·/u bzw. i·/i zusammen. 92