Dėl Pietryčių Lietuvos ankstyvųjų slavėjimo tarpsnių

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIV (1994) LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS IR JŲ TYRINĖJIMAI Aloyzas VIDUGIRIS DĖL PIETRYČIŲ LIETUVOS ANKSTYVŲJŲ SLAVĖJIMO TARPSNIŲ Dabar būtų sunku kalbėti apie Pietryčių Lietuvą, jos etnolingvistinę raidą ir padėtį be senųjų aukštaitiškų šio krašto vietovardžių. Tačiau retam turbūt težinoma, kad šie vietovardžiai, skambesiu ir daryba niekuo nesiskiriantys nuo kitų Lietuvos vietų pavadinimų, antram gyvenimui sugrįžo 1939—1943 m. autoritetingiausio Lietuvos vardyno tvarkytojo prof. Antano Salio rūpesčiu. Iki tol tie vietovardžiai buvo smarkiai iškraipyti, suslavinti, t.y. apkloti storu svetimųjų apnašų sluoksniu. Su prof. A. Saliu 1969 metais, jo viešnagės Lietuvoje metu, teko nemaža kalbėtis apie etnolingvistinę Pietryčių Lietuvos padėtį. Jis gana daug pasakojo apie Vilniaus apylinkėse sutiktus lietuviškai kalbėti mokėjusius senukus, būdingesnes jų kalbos tarmybes. Gerai įsiminė jo žodžiai, jog karo metais Lietuvai priklausiusioje teritorijoje, nusitęsusioje iki Vidžių, Svyrių, Ašmenės ir Krėvo, bemaž nebuvo apylinkių be lietuviškai mokančių žmonių *. Sugrąžinus senas vietovardžių formas, šis kraštas, be abejo, dar tvirčiau suvokiamas kaip visos Lietuvos dalis, mūsų kultūrinio konteksto savastis. Vien jau iš to išplaukia neblestanti A. Salio darbų reikšmė, jo paties; kaip mokslininko ir asmenybės, didybe. Dabar Pietryčių Lietuva yra gana marga tiek kalbiniu, tiek ir tautiniu požiūriu, nuėjusi ilgą kalbų, kartais ir gyventojų kaitos kelią. Čia norima plačiau panagrinėti šios Lietuvos dalies ansktyvesniųjų slavėjimo tarpsnių priežastis ir pačią slavėjimo eigą. Visuotinio Pietryčių Lietuvos slavėjimo (polonizacijos) pradžia paprastai datuojama XIX a. viduriu, ypač to amžiaus antrąja puse (daugiausia remiamasi H. Turskos tyrimų duomenimis"). Tačiau toks apibendrinimas teisingas tik iš dalies, kai kalbama apie kaimo žmonių visuotinės polonizacijos pradžią. Tuo metu audringas polonizacijos proveržis reiškėsi trim židiniais: Vilniaus, Kauno ir Smalvų (tiksliau — Daugpilio). Dar ankstesnį slavėjimo procesą galima vadinti inkubaciniu. Lietuvių aristokratų vartota bendrine lenkų kalba, laikui bėgant atmiešta gausių lituanizmų ir vietos gudų (baltarusių) kalbos elementų ( paprastai vadinama : * Pokario ekspedicijų metu čia (pvz., netoli Naujosios Vilnios, Kyviskiy k., Sūmske ar Baltarusijoje — Mackonių k. prie Kamojų, Mikailiškėse, pakeliui į Svyriūs — ir kitur) teko sutikti buvusių to meto seniūnų, tikrų asmenybių, iškentusių Sibiro lagerius ir Armijos krajovos terorą. Vieni jų lietuviškai mokėję iš mažens (išmokę iš savo tėvų ar senelių), kiti pramokę vėliau uždarbiaudami ar kitokiu būdu. 75 lietuviškąja lenkų kalba — "polszczyzna litewska”, arba kultūriniu, periferinių lenkų kalbos dialektu), čia palengva plito vertikaliu būdu — nuo aukščiausiojo luomo (aristokratijos) per vidurinįjį (smulkiąją bajoriją ir miestiečius) iki žemojo luomo (lietuvių baudžiauninkų ar laisvųjų valstiečių) keletą amžių. | Svarbiausios lietuvių kalbos nykimo priežastys buvo nuo Lenkijos dvasinės hierarchijos priklausoma Lietuvos katalikų bažnyčia ir po 1569 m. Liublino unijos prasidėjęs Lietuvos valstybingumo silpnėjimas. Galutinai valstybingumas sunaikintas per Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimus (1772, 1793 ir 1795 m.). Dauguma lietuvių aristokratų, iki šiol palaikiusių Lietuvos suverenitetą ir visuomet pabrėžusių savo skirtingumą nuo lenkų, bendro pavojaus akivaizdoje vis labiau solidarizavosi su lenkų bajorija. Iš 1791 m. konstitucijos buvo išbrauktas ir Lietuvos vardas. Įtakos turėjo dar ir tai, kad Lietuvos valstybė nebuvo tokia homogeninė kaip XIII amžiuje, karaliaus Mindaugo valdymo metais. Vėliau Lietuva nutįso nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Be to, aiškios etninės ribos tarp lietuvių ir rytinių slavų, dabartinių baltarusių protėvių, niekada nebuvo: gerokai anksčiau apsikrikštiję rytų slavai, krikštydami dvikalbius gyventojus, pleistais skverbėsi ir į etnines lietuvių žemes. Kai 1323 m. Gediminas iš oficialios to meto sostinės Vilniaus rašė laiškus į Vakarų Europą, Vilniuje j jau veikė ne | tik katalikų bažnyčia, bet ir stačiatikių cerkvė. Išaugus valstybei ir isigaleJus katalikybei, Vilnius tapo vienu didziausiy miesty ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje“. Jis — ne vien etninės Lietuvos, bet ir vakarinių rytų slavų žemių, įėjusių į Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę, — sostinė, vienas svarbiausių tarptautinių Vakarų ir Rytų Europos kryžkelės centrų. į Nuo kontrreformacijos metų Vilniuje įsikūręs universitetas ir daug įvairių vienuolijų, laikui bėgant, emė valdyti nemaža aplinkinių žemių. Daug nelaimių atnešė XVII a. ir XVIII a. pradžios švedų ir rusų invazijos, sukėlusios badą ir marą. Į ištuštėjusias Pietryčių Lietuvos žemes iš rytų atsikėlė nemaža gyventojų slavų, kurie kai kur gerokai pakeitė kalbų vartojimo santykius. | Iš atsitiktinai į rankas patekusios XVIII a. pradžios (1702—1729 m.) Lavėriškių parapijos krikšto knygos“, matyti, kad daugelis pavardžių dar buvo lietuviškos, rodančios ir lietuviškai šnekėjusius žmones, pvz.: Batoraytis (1716 m., Dekaniškių k. ), Bielunas (1705, Dekaniškės), Bivoynis (1704, Juozapinė), Buihunes (1723, Lavériskés), Czeszninkas (1716, Lavériskes), Dac- | kunas (1713, Kirtimai), Dedela (1703, Kyviškės), Dervinis (1704, Slabadė), Dudela (1717, Dekaniškės), Dutkus (1713, Bildžiai), Gaydaytis (1716, Kirtimai), Gaydis (1704, Skaisteriai), Gawris (1721, Puntuzai), Kuialis (1719, Mickūnai), Pavilenas (1713), Szwogzlis (1712, Bildžiai) ir daug kitų. Greta nemaža jau apslavintų (su slaviška priesaga, be lietuviškos galūnės) vyriškų | pavardžių, pvz.: Bilksztowt (1723, Dekaniškės), Buywid (1718, Bildžiai), Derwin (1704, Slabada), Derwinowicz (1705, Skaisteriai), Grazul (1721, Dūbiai), Mikulaniec (1721, Slabada), Szwagžlewicz (1704, Dekaniškės) ir kt. Lietuviškai kalbėjusius gyventojus nepaneigiamai rodo gausios dzūkiškos mergaičių pavardės, pvz.: Awksztadwaricia (1713, Dekaniškės), Bajoruyczia (1716, Dekaniškės), Derwiniuczia (1709, Skaisteriai), Dirwoniuszknyczia (1716, Lavėriša ši 76 kės), Ga(i)daluczia (1716, Bildžiai), Gaylucia (1714, Skaisteriai), Jieremnuyczie (1716, Dubniškės), Karaniucia (1702, Skaisteriai), Kiekcziucia (1705, Bildziai), Melnikuycia (1718, Lavériskés), Mikulayczia (1716, Kirtimai), Szaltanosa(i)cia (1713, Lavoériskés), Waskaicie (1713, Lavériskeés), Zmitruntkucia (1703, Rusiai) ir nemaža kitų. Greta yra ir suslavintų pavardžių, pvz., Biwoyniowa (1709, Kirtimai), Buywidowna (1717, Dekaniškės), Dedeléwna (1703, Kyviškės), Derviniowna // Derviniuwna (1704, Skaisteriai; 1705, Slabadd; 1718, Bildziai), Dagiliowna (1703, Dekaniskés), Mikulanka (1714, Slabada), Milucanka (1703, Kyviškės), Smilginicha (1724, Mickūnai), Szakulanka (1712, Mickūnai) ir kt. Tuo metu gyventojų dalis, matyt, dar labai silpnai slaviskai temokejo. Tai rodo mergaičių pavardės, sudarytos su dviguba — lietuviška ir slaviška priesaga, pvz., Dudicianka (< Dad + yč + anka; 1716, Dekaniškės), Markuniczuuna (< Morkūn + yč + uwna; 1702, Skaisteriai) ir turbūt Brazaiciowna (< Braz + aič + owna; 1716, Lavoriškės), Grigaiciowna (< Grig + aič + owna; 1713, Kaniūkai), nes minėtoje metrikų knygoje nėra nei pavardės Brazaitis, nei Grigaitis. Tačiau dvikalbių gyventojų tikriausiai sparčiai daugėjo, nes pirmajame ir antrajame XVIII a. dešimtmetyje lietuviškų pavardžių gerokai daugiau negu trečiajame dešimtmetyje. Daugėjo pavardžių ir su slaviškomis priesagomis -evič, -ovič. Dvikalbyste plito, matyt, vis labiau. Dėl maro ir atsikėlėlių, galimas daiktas, kito etninė gyventojų sudėtis. Vis dėlto, iki XVIII a. galo, o kitur ir vėliau, etnolingvistinė padėtis nebuvo iš esmės pakitusi. Vilniuje ir artimesnėse bei tolimesnėse jo apylinkėse lietuviškai mokantis žmogus dar iki XIX a. antrosios pusės laikytas įprastu dalyku. Todėl Vilniaus apskrities, vyskupijos, o iš dalies, ir visos gubernijos lietuviškumas buvo savaime suprantamas. Tai gerai matyti iš to meto K. Bogušo, K. Kontrimo, D. Poškos, P. Kepeno, M. Balinsko, T. Lipinskio, J. Jaroševičiaus, T. Narbuto ir kitų autorių raštų. Tačiau kartu reikštas susirūpinimas lietuvių kalbos padėtimi, jos beteisiškumu ir naikinimu. Jau po pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo sekusi reakcija — 1773 m. švietimo reforma — iškėlė uždavinį konsoliduoti ir sulieti į vieną lietuvių bei lenkų tautas*. Tuo tikslu smarkiai išplėstas parapinių mokyklų tinklas“ . Jas prižiūrėti ir mokymo programas koordinuoti turėjo supasaulietintas Vilniaus universitetas (akademija), kuriame dėstyta jau ne lotyniškai, o lenkiškai. „Netrukus 1787 m. dekretu lenkų kalba įvesta į Vilnaus vyskupijos baznyéias®. Tai buvo skaudžiausias smūgis lietuvių kalbai, nes ji pašalinta iš paskutinės viešos oficialaus vartojimo vietos. Daugelyje Rytų Lietuvos vietų šis smūgis lietuvių kalbai buvo lemtingas. Kaip staigus statuso kitimas atsiliepė lietuvių kalbos vartojimui, rodo 1827 m. trumpa apylinkės kalbinės padėties charakteristika, pateikta Lavėriškių klebono: "parapijos gyventojų gimtoji kalba yra lietuvių, bet dabar jau kalbama rusiškai (t.y. gudiškai — A. V.); anksčiau, prieš 40 metų, visi kalbėjo lietuviškai"“. Taigi nuo 1787 m. — lietuvių kalbos pašalinimo iš bažnyčios, jos savotiško uždraudimo — iki 1827 m. buvo praėję lygiai 40 metų, o viešai lietuviškai, matyt, jau buvo vengiama kalbėti. Geriausiu atveju lietuvių TT kalba išliko tik šeimose, bet ir tai — ne visur ir nevienodą laiką. Gyventojai, pradėję kalbėti slavų kalbomis, ir patys sparčiai slavėjo. Tačiau iki XIX a. antrosios pusės, ir kai kur dar vėliau, plito ne prote. guojamoji lenkų kalba (nors ją stengėsi mokėti visi), o gudų, arba paprastojį, kalba, iš tradicijos tiesiogiai paplitusi horizontalių (lateralinių) kontaktų bg: du ir atlikusi pereinamosios, tarpinės, ir tam tikrą regioninės kalbos vaidmenį. Ypač jos vaidmuo ir vartojimas išaugo carinės Rusijos imperijos valdymo metais, nes, lietuvių valstiečių suvokta kaip prestižinės lenkų (ponų) kalbos prastesnis variantas, ji buvo daug artimesnė socialiniu požiūriu. Gudų kalbos poreikį skatino iš pradžių per dvarus ir bažnyčią kryptingai varoma lenkinįmo, o paskui ir rusinimo politika (rusai ją laikė rusų kalbos tarme). Tiesiog lenkiškai išmokti vien iš atsitiktinių kontaktų su dvariškiais ir dvasininkais, neturint tiesioginių ryšių su lenkų etnosu, nebuvo galima. j Kaip Lavėriškių apylinkėje, panaši padėtis tuo metu buvo ir kitose parapljose, esanciose | rytus nuo Vilniaus, kur persvara turejo slavy (’rusy-lenky’ rusiny’, t.y. gudų) kalba, pvz, Rudaminés, Rūkainių, Kenos, Simsko, Taba riskiy, Médininky, Astravo® ir kt. XIX a. pirmojoje pusėje lietuviy kalba dar tebevyravo tik nuo Lavoriškių į į kitą pusę, pvz., Buivydžių parapijoje — "visi Buivydžių parapijos Kaimų gyventojai tarpusavyje kalba įprastine lietuvių kalba"*. Bistryčios — "visi ir visoje parapijoje kalba lietuviškai, tik retai kada lenkiškai arba rusiskai”1? ; ; Varnionių— "kalbama pakaitomis rusų, lenk kų ir lietuvių, kalbomis; lietuvių kalba iki čia tęsiasi nuo Kaūno ir Kuršo gubernijų"! ; Mikailiskiy — "26 kaimai kalba lietuviškai"!?, neminint visai dar lietuviškos Gervėčių apylinkės. Kitoje to kiek pirmiau pradėjusio slavėti "koridoriaus” pusėje lietuviškos vel tebebuvo i Rūdninkų, Turgėlių, Šalčininkėlių, Šalčininkų ir kitos apylinkės !3 F Gana taikliai ir glaustai XIX a. pirmosios pusės Vilniaus apskrities kalbų ji padėtį apibūdino geri to krašto žinovai, istorikai M. Balinskis ir T. Lipinskis "Vilniaus apskritis gyvenama pačių lietuvių. Tačiau lietuvių kalba ištisai vy rauja tik iš šiaurės pusės, arba dešiniajame Neriės krante; prie paties Vilniaus iš pietų pusės ji užleido vietą lenkų kalbai; toliau lietuviški kaimai maišosi su kaimais, kuriuose vartojama lenkų-rusų (gudų — A. V.) kalba. Vis dėlto tarp šios apskrities kaimo žmonių lietuvių kalba nusveria abi pastarąsias? 14, Kad anksčiau slavėti pradėję pakelių Vilnius-Mėdininkai-Ašmenė ir Vilni i Sumskas-Salos-Smurgéinys gyventojai asimiliavosi netolygiai, 1860 m. par " tvirtino rašytojas V. Sirokomlė, keliavęs iš Vilniaus į Ašmeną: "Pakeliui vietomis sutikti žmonės kalba lietuviškai, tačiau tarp jaunosios kartos žmonių lietuvių kalba jau pamirštama ir užleidžia vietą rusinų-lenkų kalbai”!®. X amžiuje paprastoji, arba vietinė, gudų, kalba kaip antroji sparčiai plito ir toliau į vakarus nuo Vilniaus: Vilniaus-Trūkų pakelėmis, Neries paupiu — apie Riešę, Sūdervę, Rykantus, Dūkštas ir kt. Be to, gudiškai neretai kalbėjo net smulkieji bajorai. ; Daugelis autorių, su brūkšneliu rašydami slavų kalbas, — ”lenky- -rusų?, "rusinųlenkų" ir kt., — norėjo pabrėžti ne tiek tų kalbų artimumą, kiek neatskiriamą jų vartojimą: senąją lietuvių kartą keitė jaunoji, kuriai genetiška artimos kalbos tapo neatskiriamos ir būtinos. Vyraujančia buities kalba tapo 78 paprastoji, arba gudų, o dvaro, šlėktos, bažnyčios ir apskritai kultūros kalba — lenkų. Nuo XVIII a. galo iki XIX a. antrosios pusės ir vėliau daugiausia paplito paprastoji kalba: vienur kaip pagrindinė, kitur kaip pagalbinė, antroji bendravimo priemonė. Tačiau tuo metu vyko dar ne tautinė, o daugiausia kalbinė gyventojų asimiliacija. Nors gyventojai jau mokėjo ir kalbėjo kitomis kalbomis, bet paprastai dar buvo vadinami ar vadinosi lietuviais!®. Taigi pirmasis slavėjimo tarpsnis (XVIII a. pabaiga — XIX a. vidurys) daugiausia pakeitė rytinę Vilniaus apskrities dalį: artimiausias pietrytines Vilniaus apylinkes (įjungiant ir Vilniaus-Trakų kelią) ir Vilniaus-Ašmenės bei VilniausStmsko, arba vadinamojo Jūodojo kelio ("Čiorny tracht”), pakeles ir kt. Lietuvių kalbos nykimą daugiausia lėmė vien lenkų kalbą pradėjusi vartoti bažnyčia (vadovaujama iš Lenkijos) ir lenkiškos parapinės mokyklos, draudusios vaikams lietuviškai kalbėti ne tik mokykloje (metelingų kabinėjimas ir kt.), bet ir šeimose. Antrasis visuotinio slavėjimo tarpsnis —(XIX a. antroji pusė — XX a. pradžia) buvo tiesioginė reakcija į prievartinę rusifikaciją: po 1863—1864 m. sukilimo lietuvių spauda lotyniškais rašmenimis uždrausta, mokyklose mokoma vien tik rusiškai, persekiojami gyventojai, bažnyčios verčiamos cerkvėmis. Būtent tuo metu tarp rusifikatorių caro valdininkų ir polonizatorių dvarininkų bei prolenkiškos orientacijos dvasininkų įsiliepsnoja kova dėl įtakos lietuvių valstiečiams. Nors laiko požiūriu šis tarpsnis — nepertraukiama pirmojo slavizacijos etapo tasa, tačiau kokybiškai tai — naujas laikotarpis: visuotinė lietuvių polonizacija apėmė ne tik kalbą, bet ir tautinę savimonę. Lenkų kalba, anksčiau įsigalėjusi tik aukštesniuosiuose visuomenės sluoksniuose, tuo metu pasiekė ir žemąjį sluoksnį. Periferinis lenkų kalbos variantas, arba tiesiog lietuviškoji lenkų kalba ("polszczizna litewska”), pradėjo plisti tarp lietuvių valstiečių į vakarus ir šiaurę nuo Vilniaus — Nemenčinės, Pabėržės, Pabradės, Sužionių, Karvio, Maišiagalos, Joniškio, Dubingių, Inturkės, Giedraičių, Bijūtiškio, Širvintų, Kernavės ir kitose apylinkėse. Polonizacijos viršūnė pasiekta XIX a. devintajame dešimtmetyje — XX a. pradžioje, suaktyvėjus lietuvių tautiniam sąjūdžiui. Po * Aušros* pasirodymo, nuo 1884—1885 m., sulenkėjusių dvarininkų ir dvasininkų spaudžiama dvasinė Vilniaus diecezija perėjo į atvirą puolimą prieš lietuvių kultūros veikėjus, knygnešius, lietuviškos orientacijos dvasininkus ir apskritai lietuvių kalbą, siekdama ja diskredituoti"". Vilkdami administracinę carinės valdžios priespaudą ir dvasinį lenkų jungą, žmonės kentė dvigubai. Lenkų politiniai ideologai, naudodamiesi neribota savo įtaka, atkakliai ėmė skelbti, kad buvusioje Lietuvos-Lenkijos valstybėje tėra tik viena lenkų tauta, viena lenkų kalba ir viena lenkų tikyba ("polska wiara”). Visos kitos kalbos esančios tik lenkų kalbos tarmės. Nuo tada lenkais imta vadinti visus katalikus, nežiūrint kokia kalba jie bekalbėtų. Didieji miestai, daugelis didesnių miestelių, valsčių ir parapijų centrų, tankus dvarų tinklas virto didžiausiais polonizacijos židiniais. Žmonėms buvo nelengva priimti šią aukštesniųjų luomų išdavystę. Daugelis, jei ne dauguma, buvo dar stipriai iš praeities veikiami lietuviškos kultūros, įvairių "antiponiškų" tradicijų, dažniausiai dar patys mokantys, suprantan79 tys ar prisimenantys lietuviškai kalbėjusius savo tėvus, senclius ar prosenelius, linko vadintis neutraliai — vietiniais, čionykščiais (tuteišiais) ir pan. Įvairių valdžių prievartauti ir dabar jie negali atskirti savo tautybės nuo tikybos ir pilietybės. Iki XIX a. septintojo dešimtmečio apie kokius nors lenkų plotus į šiaurės vakarus nuo Vilniaus ar kitur dar niekur nekalbama. Lenkų kalba tebuvo tik kaip dvaro, bažnyčios, šlėktos ir miesto kalba. P. Kepeno inciatyva 1857 m. vietos dvasininkų surinktais duomenimis, net dabartinė Vilnijos lenkų "sostine” — Nemenčinės apylinkė — traktuojama kaip ištisai lietuviška. Lenkiškai kalbėta tik "miestelyje ir klebonijoje" **. Grynai lietuviškų būta ir Pabradės, Sužionių, Pabėržės apylinkių. Mišriai ar pramaišiui lietuviškai ir gudiškai ar lenkiškai kalbėta jau Vėrkių, Riešės, Karvio, Dūkštų, iš dalies Maišiagalos, | Kernavės ir Dubingių apylinkėse. | Kalbų padėčiai pažinti nemaža medžiagos duoda ir 1872 m. ekonominė anketa, į kurią atsakė vietos valdininkai ir mokytojai (daugiausia, matyt, rusai). Pavyzdžiui, Riešės valsčiuje vietos gyventojai daugiausia kalbėjo lenkiškai ir lietuviškai ("žemaitiškai"), retkarčiais — gudiškai ("lietuviška rusų kalba" )'*; Maišiagalos — lenkiškai ir gudiškai (dalis „Geisiškių gyventojų prisimena jų tėvus persikėlus nuo Vitebsko ir Polésés)??; Nemenčinės — kai kur šeimose pradėta kalbėti lenkiškai, iš dalies gudiškai, tačiau viešai ir susiburimuose daugiausia girdėta. kalbantis lietuviškai ir iš dalies rusiškai?*; Pabėržės, — lenkiškai ir lietuviskai®?; Inturkės — lenkiškai, bet daugiausia lietuviškai?3 i] Vievio — daugiausia lietuviškai, | pesos ir gudiškai, o bajorai lenkiškai? il | ER il lB ma A i i LL in Širvintų — tik lietuviškai?“ ir t.t. 1890 m. A. Pliaterio surinktais ir Anonimo (J. Rozwadowskio?) paskelbtais duomenimis, smarkiai šoktelėjo lenkiškai kalbančių gyventojų skaičius Nemenčinės (3/4) ir Maišiagalos (3/5) valsčiuose ir — iki pusės — Pabėržės valsčiuje*"“. Dvikalbių žmonių su antrine lenkų kalba sparčiai pradėjo rastis | apie Dūbingius, Joniškį, Giedraičiūs, Išturkę, Bijutiski, Širvintas ir kt. XX a. pradžioje iš neoficialių laikraščių pranešimų matyti, kad lietuviškai kalbančiųjų apie Dūbingius ir Joniškį sumažėjo iki pusės (buvo 5/6), Pabėržę — iki 1/3 (1/2), Nemenčinę — iki 1/3, Maišiagalą — iki 1/3 (1/5)?8. | 1957—1964 m. ekspedicijų metu Nemenčinės, Pabradės, Sužionių, Pabėržės, Nemenčinės apylinkėse dar buvo rasta lietuviškai mokančių senelių, gi-| musių XIX a. septintajame, aštuntajame ar devintajame dešimtmetyje. Jų jaunystės metais kalbėta tik lietuviškai. Dar daugiau sutikta žmonių, prisimenančių, kaip tėvai, susiėję su kaimynais, kalbėdavę tik lietuviškai, kaip norėję lietuviškų mokyklų, bet lenkų okupacijos metais jų ne tik negavę, bet ir viešai lietuviškai kalbėti buvo uždrausta. Ypač pavojinga lietuviškai kalbėti buvę“ Maišiagalos, Nemenčinės miestėliuose ir Vilniuje dėl agresyviai nusiteikusių šovinistų miestiečių. Senieji švenčioniškiai ne kartą pasakojo, jog važiuojantiems į Vilnių turgun ar į atlaidus didžiausias vargas būdavęs pervažiuoti per Nemenčinės miestelį, nes labai puldavę sulenkėję fanatikai. Ukmergiškiams ir širvintiškiams tokią baimę kėlė suįžūlėję Maišiagalos šovinistai. Ne vienas nemenčiniškis tvirtino, kad riba tarp vietinės lenkų ir paprastosios (gudų) 80 kalbos buvusi Neris, t.y. Neriés kairiajame krante žmonės kalbėję paprastai ("poprostu, poprostemu"), o dešiniajame jau — lenkiškai. Greta Nemenčinės prie pat Neriés esančiame Karvėliškių kaime 1964 m. sutikta 82 metų senutė, dar padainavusi lietuviškai dainelę, pasakojo, jog kai kurie kaimynai j jau buvo pradėję šnekėti gudiškai, bet, kaimynų sugėdinti, perėję prie lenkų kalbos. Tėvai gerai mokėję ir neretai lietuviškai dar kalbėję tarpusavyje. Ji iš mažens irgi mokėjusi, bet per laiką lietuviškai pamiršusi. Lenkų kalbininkė H. Turska, tarpukario metais tyrusi lenkų kalbos kilmę Lietuvoje XIX a. antrojoje pusėje, konstatavo gana staigų periferinės lenkų kalbos vartojimo protrūkį tarp kaimo žmonių. Neretas lenkiškai pradėjo šnekėti jau suaugęs, dorai tos kalbos nemokėdamas. Šį reiškinį ji buvo linkusi aiškinti savaiminiu kultūringos kalbos poreikiu, nematė socialinių to reiškinio šaknų. Kad savimonės ir kalbų vartojimo lūžis vyko apie XIX a. devintojo dešimtmečio vidurį, rodo ne vienas faktas. Nemenčinės apylinkės Piliakalnio kaimo broliai Barkovskiai, gimę apie 1880 m., gerai prisiminė, kaip tėvai su jais iš pradžių iki 5—7 m. kalbėję lietuviškai, o paskui pradėję kalbėti tik lenkiškai. Ažūlaukės kaimo gyventojo J. Sinkevičiaus (g. 1881 m.) prisiminimai irgi panašūs. Nors šeimose tėvai jau pradėję kalbėti lenkiškai, bet su kaimynais ir savo gyvuliais kalbėjo tik lietuviškai. Šalčininkų apylinkės Kaniūkų kaimo gyventoją A. Lasakeviciy (g. 1886 m.), sulaukusį 8 ar 9 metų, tėvas norėjęs išleisti piemenauti, bet tuo metu kamynai iš kitų kaimų pradėję labai gudauti, o jis gudiškai dar nė žodžio nesupratęs. Tuomet jį pasamde į Benekainiy apylinkes Kiemeéliy kaimą, kur dar beveik visi tebekalbeje lietuviskai. Apskritai tuo metu žmonėms labai daug reiškė autoritetingo asmens (dvasininko ar dvarininko) nuomonė, jo žodis. Slavėjimo virusas vargu ar būtų taip sparčiai plitęs, jeigu Lietuvos gyvenimo nebūtų tvarkę svetimieji ir svetimųjų interesams atstovaujantys asmenys. Kaip daug žmonėms reiškė asmeninė dvasininko pozicija ir laiku pasakytas žodis, rodo Rytų Lietuvos švietėjo, poeto, kalbininko K. Jauniaus mokslo draugo iš Peterburgo dvasinės akademijos laikų, kirdeikiškio kun. S. Gimžausko (1845—1897) kultūrinė veikla. Būtent S. Gimžausko, 1884—1892 m. kunigavusio Valkininkuose, dėka ši parapija išliko nesuslavėjusi. 1976 m. ekspedicijos dalyviams tai patvirtino patys gyventojai. Valkininkų parapijos dabartinės kartos tėvų ir senelių tvirtinimu, to meto (XIX a. pabaigos) valkininkiečiai, kaip ir gretimų dabar smarkiai sugudėjusių Paluknio, Rūdninkų, Pabėržės ir Eišiškių parapijų lietuviškai kalbantys žmonės, pradėję gudauti, ėmę stengtis kalbėti nelietuviškai, t.y. gudiškai ar lenkiškai sulenkėjusių kunigų ar dvarininkų skatinami. Jeigu kun. S. Gimžauskas tuo metu jų pastangų asmeniškai ir viešai per pamokslus nebūtų išpeikęs, Valkininkų parapija tap pat būtų sulenkėjusi. Įsidėmėtinas ir Butrimonių parapijos (buv. Beniakainių filijos) likimas. Vietos žmonių pasakojimu XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje visa Butrimonių apylinkė dar buvusi grynai lietuviška. Butrimonių miestelyje lietuviškai nekalbėjęs tik vienas — užkurys Vasiukevičius. Gudauti žmonės tik pradėję. Lietuvių kalbos ypač nekentęs Rėkliškių dvarponis. Kai 1905 m. į Butrimėnis atkeltas lietuvis kunigas Budra pradėjęs sakyti lietuviškus pamokslus, sufana81 tinti ir dvarponio suagituoti lietuviškai tebekalbantys parapijiečiai ėję mušti kunigo, manydami, jog nuo "pagoniškos lietuvių kalbos" gina "lenkų tikybą ir bažnyčią“. Deja, XX a. pradžioje kunigo Budros kreipimasis neišsižadėti lietuvių kalbos daugelio žmonių jau nepaveikė, nes jų savimonės lūžis buvo / įvykęs anksčiau. | Taigi antroji visuotinio slavėjimo banga, ypač įsibėgėjusi XIX a. gale ir XX a. pradžioje, apėmė dar didesnius Pietryčių Lietuvos plotus. Slavėjimas smarkiai pasistūmėjo nuo Vilniaus į pietus, vakarus ir šiaurę. | Nežinia, kas šiandien būtų likęs iš visos Lietuvos, jeigu nebūtų radęsi žmonių idealistų, ja prikėlusių antram gyvenimui ir kovai dėl išlikimo, jei 1918 m. nebūtų atsikūrusi nepriklausoma Lietuva. O pati polonizacijos užuomazga | Pietryčių Lietuvoje buvo išplėsta ir įtvirtinta lenkmeciu bei sovietmečiu. | Literatiira 1Turska IH. O powstaniu polskich obszaréw jezykowych na Wilenszczyzne. | Wilno, 1939. 2 Vilniaus miesto istorija, Vilnius, 1968. P. 214. 3 Ksigga metryk chrzestnych kosciola Lawaryskiego. 1702— 1729. 1966 m. col pedicijos metu gauta pasiskolinti iš Lavoriškių apylinkes Adomaiciy kaimo gyventojo | A. Jankovskio (buv. agronomo). 4Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. Lietuvių kalba XVIII—XIX | a. Vilnius, 1990. T. 4. P. 16. Taip pat jo. Rytų Lietuva praeityje ir dabar. V. 34 1993. P. 96. 5Lukšienė M. Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. pirmojoje pusėje // Pedagogikos darbai. T. 4. Kaunas, 1970. P. 68 t.t. 6Vidmantas E. Rytų Lietuvos lenkinimas (XIX a. pab. — XX a. pr.) // Voruta. 1990. Nr. 4(7). P. 3. | 7 BenoMOCcTH O KOCTENAX H MOHACTELIDAX snapxuu. 1827 r. Lietuvos Centrinis istorinis archyvas. F. 694. Ap. 769. L. 1. 8 BenomMocTu ...L. 8—10, 17—21, 25. | 9 Ten pat, L. 16. 10 Ten pat. L. 15. 11 Ten pat. L. 14. 12 Ten pat. L. 23. 13 Ten pat. L. 5—7. 14Balinski M, Lipinski T. Starožytna Polska pod si historycznym, geografycznym i i statystycznym. Warszawa, 1846. T. 3. P. 122 123; 15Syrokomla WI. Wycieczki po Litwie w promieniach od ilha, Wilno, 1960. T. 2. P. 58. | 16Basanavičius J. Vilniaus lietuviai ir "lenkai" statistikos šviesoje. // Viltis, 1908. Nr. 127(162). | 17Vidmantas E. Min. veik. P. 3. 18 Zr.: Vilnius ir Vilniaus kraštas. Kaunas, 1932. P. 75. 19 CBeneHHns1 O COCTOAHHH CENBCKOTO X03 HCTBA H NPOMBILIJIEHHOCTH. Vilniaus) universiteto Rankraštynas. A. 64. Nr. 11. 243. L. 3. 20 Ten pat. A. 64. Nr. 11. 238. L. 1 21 Ten pat. A. 64. Nr. 11. 251. L. 2 22 Ten pat. A. 64. Nr. 11. 252. L. 1 | 23 Ten pat. A. 64. Nr. 11. 253. L. 1 24 Ten pat. A. 64. Nr. 11. 207. L. 3 25 Ten pat. A. 64. Nr. 11. 240. L. 7. 26 Plačiaužr. Vidugiris A. Del kalbų kontaktavimo Pietryčių Lietuvoje // Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 23. Kalbų kontaktai Lietuvos TSR. Vilnius, 1983. P. 53—55. 82 | | 27 Anonim. Obszar języka litewskiego w gub. Wilenskiej // Materyaly antropologiczno-archeologiczne 1 etnograficzne. Krakow, 1898. T. 3. P. 11—13. 28. B/agdonas/ J. Lietuvių padėjimas Vilniaus vyskupijoje // Viltis, 1908. Nr. 115(150). ZU ZEITABSCHNITTEN DES FRŪHEREN SLAWISCHWERDEN IN SUDOSTLITAUEN Zusammenfassung Es werden zwei Perioden des massenhaften Slawischwerden in Sudostlitauen unterschieden. Die erste Periode dauerte vom Ende des 18. Jh. bis zur Mitte des 19 Jh. Sie begann als Reaktion auf die Aufteilungen des litauischen und polnischen Staates, besonders nach der 1. Aufteilung, als die Bildungsreform (1773) stattfand, die die Aufgabe gestellt hatte das litauische und das polnische Volk zu einem Volk zu vereinigen. Es wurden massenhaft polnische Pfarrschulen gegrundet. Der schmerzlichste Schleg wurde der litauischen Sprache durch das Dekret 1787 versetzt, wonach in vielen Kirchen des Vilniuser Bistums anstatt der litauischen Sprache die polnische Sprache verwendet werden mufite. Allerdings hat sich bis zur 2. Halfte des 19. Jh. nicht die protegierte polnische Sprache, sondern die weiBirussische oder einfach genannt einfache Sprache ermachtigt, die sich traditionell durch unmittelbare (horizontale) Kontakte ausbreitete und wahrend der Zarenokkupation eine gewisse Rolle der regionalen Sprache gespielt hatte. In dieser Zeit ging vor sich nicht die nationale, sondern nur die sprachliche Assimilation der Bevolkerung und umfafite meistens den Kreis von Ašmena, den stidostlichen Teil des Kreises von Švenčionys, den mittleren Teil der 6stlichen Seite des Kreises Vilnius. Die Einwohner, ungeachtet ihrer Sprache, wurden Litauer genannt und sie nannten sich auch Litauer. Die sogenannte polnische Sprache oder der periphere polnische Kulturdialekt (genauer, die vom Adel gebrauchte, allgemeine polnische Sprache, im Laufe der Zeit durchtrankt mit zahlreichen Litaunismen und den Elementen der weiirussischen Sprache) verbreitete sich in Litauen einige Jahrhunderte senkrecht von dem hochsten Stand, uber den mittleren bis zum niedrigen, bis sie sich in der 2. Halfte des 19. Jh. zum sturmischen Proze der Polonisierung ergo, der nicht nur die Sprache, sondern auch die Nationalitat umfaBte. Dieser Proze — der zweite Abschnitt des massenhaften Slawisierung —, angefangen als Reaktion gegen die Russifizierung, wandte sich seit der Mitte der achziger Jahre des 19. Jh. mit ganzer Kraft auc gegen die von dem Zaren verfolgte litauische Sprache und die Nationalitat. Seit dieser Zeit begann man alle anderen Sprachen fur polnische Dialekte zu halten, und die Katholiken, ungeachtet denen, welche Sprache sie auch sprachen, wurden Polen genannt. 83