Dėl Pietryčių Lietuvos ankstyvųjų slavėjimo tarpsnių

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIV (1994) LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS IR JŲ TYRINĖJIMAI Aloyzas VIDUGIRIS DĖL PIETRYČIŲ LIETUVOS ANKSTYVŲJŲ SLAVĖJIMO TARPSNIŲ Dabar būtų sunku kalbėti apie Pietryčių Lietuvą, jos etnolingvistinę raidą ir padėtį be senųjų aukštaitiškų šio krašto vietovardžių. Tačiau retam turbūt težinoma, kad šie vietovardžiai, skambesiu ir daryba niekuo nesiskiriantys nuo kitų Lietuvos vietų pavadinimų, antram gyvenimui sugrįžo 1939—1943 m. autoritetingiausio Lietuvos vardyno tvarkytojo prof. Antano Salio rūpes- čiu. Iki tol tie vietovardžiai buvo smarkiai iškraipyti, suslavinti, t.y. apkloti storu svetimųjų apnašų sluoksniu. Su prof. A. Saliu 1969 metais, jo viešnagės Lietuvoje metu, teko nemaža kalbėtis apie etnolingvistinę Pietryčių Lietuvos padėtį. Jis gana daug pasa- kojo apie Vilniaus apylinkėse sutiktus lietuviškai kalbėti mokėjusius senukus, būdingesnes jų kalbos tarmybes. Gerai įsiminė jo žodžiai, jog karo metais Lietuvai priklausiusioje teritorijoje, nusitęsusioje iki Vidžių, Svyrių, Ašmenės ir Krėvo, bemaž nebuvo apylinkių be lietuviškai mokančių žmonių *. Sugrąžinus senas vietovardžių formas, šis kraštas, be abejo, dar tvirčiau suvokiamas kaip visos Lietuvos dalis, mūsų kultūrinio konteksto savastis. Vien jau iš to išplaukia neblestanti A. Salio darbų reikšmė, jo paties; kaip mokslininko ir asmenybės, didybe. Dabar Pietryčių Lietuva yra gana marga tiek kalbiniu, tiek ir tautiniu po- žiūriu, nuėjusi ilgą kalbų, kartais ir gyventojų kaitos kelią. Čia norima plačiau panagrinėti šios Lietuvos dalies ansktyvesniųjų slavėjimo tarpsnių priežastis ir pačią slavėjimo eigą. Visuotinio Pietryčių Lietuvos slavėjimo (polonizacijos) pradžia paprastai datuojama XIX a. viduriu, ypač to amžiaus antrąja puse (daugiausia remia- masi H. Turskos tyrimų duomenimis"). Tačiau toks apibendrinimas teisingas tik iš dalies, kai kalbama apie kaimo žmonių visuotinės polonizacijos pradžią. Tuo metu audringas polonizacijos proveržis reiškėsi trim židiniais: Vilniaus, Kauno ir Smalvų (tiksliau — Daugpilio). Dar ankstesnį slavėjimo procesą galima vadinti inkubaciniu. Lietuvių aristokratų vartota bendrine lenkų kalba, laikui bėgant atmiešta gausių li- tuanizmų ir vietos gudų (baltarusių) kalbos elementų ( paprastai vadinama : * Pokario ekspedicijų metu čia (pvz., netoli Naujosios Vilnios, Kyviskiy k., Sūmske ar Baltarusijoje — Mackonių k. prie Kamojų, Mikailiškėse, pakeliui į Svyriūs — ir kitur) teko sutikti buvusių to meto seniūnų, tikrų asmenybių, iškentusių Sibiro lagerius ir Armijos krajovos terorą. Vieni jų lietuviškai mokėję iš mažens (išmokę iš savo tėvų ar senelių), kiti pramokę vėliau uždarbiaudami ar kitokiu būdu. 75 lietuviškąja lenkų kalba — "polszczyzna litewska”, arba kultūriniu, periferinių lenkų kalbos dialektu), čia palengva plito vertikaliu būdu — nuo aukščiausio- jo luomo (aristokratijos) per vidurinįjį (smulkiąją bajoriją ir miestiečius) iki žemojo luomo (lietuvių baudžiauninkų ar laisvųjų valstiečių) keletą amžių. | Svarbiausios lietuvių kalbos nykimo priežastys buvo nuo Lenkijos dvasinės hierarchijos priklausoma Lietuvos katalikų bažnyčia ir po 1569 m. Liublino unijos prasidėjęs Lietuvos valstybingumo silpnėjimas. Galutinai valstybingu- mas sunaikintas per Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimus (1772, 1793 ir 1795 m.). Dauguma lietuvių aristokratų, iki šiol palaikiusių Lietuvos suvere- nitetą ir visuomet pabrėžusių savo skirtingumą nuo lenkų, bendro pavojaus akivaizdoje vis labiau solidarizavosi su lenkų bajorija. Iš 1791 m. konstituci- jos buvo išbrauktas ir Lietuvos vardas. Įtakos turėjo dar ir tai, kad Lietuvos valstybė nebuvo tokia homogeni- nė kaip XIII amžiuje, karaliaus Mindaugo valdymo metais. Vėliau Lietuva nutįso nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Be to, aiškios etninės ribos tarp lietu- vių ir rytinių slavų, dabartinių baltarusių protėvių, niekada nebuvo: gerokai anksčiau apsikrikštiję rytų slavai, krikštydami dvikalbius gyventojus, pleis- tais skverbėsi ir į etnines lietuvių žemes. Kai 1323 m. Gediminas iš oficialios to meto sostinės Vilniaus rašė laiškus į Vakarų Europą, Vilniuje j jau veikė ne | tik katalikų bažnyčia, bet ir stačiatikių cerkvė. Išaugus valstybei ir isigale- Jus katalikybei, Vilnius tapo vienu didziausiy miesty ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje“. Jis — ne vien etninės Lietuvos, bet ir vakarinių ry- tų slavų žemių, įėjusių į Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę, — sostinė, vienas svarbiausių tarptautinių Vakarų ir Rytų Europos kryžkelės centrų. į Nuo kontrreformacijos metų Vilniuje įsikūręs universitetas ir daug įvairių vienuolijų, laikui bėgant, emė valdyti nemaža aplinkinių žemių. Daug nelai- mių atnešė XVII a. ir XVIII a. pradžios švedų ir rusų invazijos, sukėlusios badą ir marą. Į ištuštėjusias Pietryčių Lietuvos žemes iš rytų atsikėlė nemaža gyventojų slavų, kurie kai kur gerokai pakeitė kalbų vartojimo santykius. | Iš atsitiktinai į rankas patekusios XVIII a. pradžios (1702—1729 m.) Lavėriškių parapijos krikšto knygos“, matyti, kad daugelis pavardžių dar bu- vo lietuviškos, rodančios ir lietuviškai šnekėjusius žmones, pvz.: Batoraytis (1716 m., Dekaniškių k. ), Bielunas (1705, Dekaniškės), Bivoynis (1704, Juo- zapinė), Buihunes (1723, Lavériskés), Czeszninkas (1716, Lavériskes), Dac- | kunas (1713, Kirtimai), Dedela (1703, Kyviškės), Dervinis (1704, Slabadė), Dudela (1717, Dekaniškės), Dutkus (1713, Bildžiai), Gaydaytis (1716, Kirti- mai), Gaydis (1704, Skaisteriai), Gawris (1721, Puntuzai), Kuialis (1719, Mickūnai), Pavilenas (1713), Szwogzlis (1712, Bildžiai) ir daug kitų. Greta nemaža jau apslavintų (su slaviška priesaga, be lietuviškos galūnės) vyriškų | pavardžių, pvz.: Bilksztowt (1723, Dekaniškės), Buywid (1718, Bildžiai), Der- win (1704, Slabada), Derwinowicz (1705, Skaisteriai), Grazul (1721, Dūbiai), Mikulaniec (1721, Slabada), Szwagžlewicz (1704, Dekaniškės) ir kt. Lietuviš- kai kalbėjusius gyventojus nepaneigiamai rodo gausios dzūkiškos mergaičių pavardės, pvz.: Awksztadwaricia (1713, Dekaniškės), Bajoruyczia (1716, De- kaniškės), Derwiniuczia (1709, Skaisteriai), Dirwoniuszknyczia (1716, Lavėriš- a ši 76 kės), Ga(i)daluczia (1716, Bildžiai), Gaylucia (1714, Skaisteriai), Jieremnuy- czie (1716, Dubniškės), Karaniucia (1702, Skaisteriai), Kiekcziucia (1705, Bildziai), Melnikuycia (1718, Lavériskés), Mikulayczia (1716, Kirtimai), Szal- tanosa(i)cia (1713, Lavoériskés), Waskaicie (1713, Lavériskeés), Zmitruntku- cia (1703, Rusiai) ir nemaža kitų. Greta yra ir suslavintų pavardžių, pvz., Biwoyniowa (1709, Kirtimai), Buywidowna (1717, Dekaniškės), Dedeléwna (1703, Kyviškės), Derviniowna // Derviniuwna (1704, Skaisteriai; 1705, Sla- badd; 1718, Bildziai), Dagiliowna (1703, Dekaniskés), Mikulanka (1714, Sla- bada), Milucanka (1703, Kyviškės), Smilginicha (1724, Mickūnai), Szakulanka (1712, Mickūnai) ir kt. Tuo metu gyventojų dalis, matyt, dar labai silpnai slaviskai temokejo. Tai rodo mergaičių pavardės, sudarytos su dviguba — lietuviška ir slaviška priesa- ga, pvz., Dudicianka (< Dad + yč + anka; 1716, Dekaniškės), Markuniczuuna (< Morkūn + yč + uwna; 1702, Skaisteriai) ir turbūt Brazaiciowna (< Braz + aič + owna; 1716, Lavoriškės), Grigaiciowna (< Grig + aič + owna; 1713, Kaniūkai), nes minėtoje metrikų knygoje nėra nei pavardės Brazaitis, nei Grigaitis. Tačiau dvikalbių gyventojų tikriausiai sparčiai daugėjo, nes pir- majame ir antrajame XVIII a. dešimtmetyje lietuviškų pavardžių gerokai daugiau negu trečiajame dešimtmetyje. Daugėjo pavardžių ir su slaviškomis priesagomis -evič, -ovič. Dvikalbyste plito, matyt, vis labiau. Dėl maro ir at- sikėlėlių, galimas daiktas, kito etninė gyventojų sudėtis. Vis dėlto, iki XVIII a. galo, o kitur ir vėliau, etnolingvistinė padėtis nebuvo iš esmės pakitusi. Vilniuje ir artimesnėse bei tolimesnėse jo apylinkėse lietuviškai mokan- tis žmogus dar iki XIX a. antrosios pusės laikytas įprastu dalyku. Todėl Vilniaus apskrities, vyskupijos, o iš dalies, ir visos gubernijos lietuviškumas buvo savaime suprantamas. Tai gerai matyti iš to meto K. Bogušo, K. Kont- rimo, D. Poškos, P. Kepeno, M. Balinsko, T. Lipinskio, J. Jaroševičiaus, T. Narbuto ir kitų autorių raštų. Tačiau kartu reikštas susirūpinimas lietuvių kalbos padėtimi, jos beteisiškumu ir naikinimu. Jau po pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo sekusi reakcija — 1773 m. švietimo reforma — iškėlė uždavinį konsoliduoti ir sulieti į vieną lietuvių bei lenkų tautas*. Tuo tikslu smarkiai išplėstas parapinių mokyklų tinklas“ . Jas prižiūrėti ir mokymo programas koordinuoti turėjo supasaulie- tintas Vilniaus universitetas (akademija), kuriame dėstyta jau ne lotyniškai, o lenkiškai. „Netrukus 1787 m. dekretu lenkų kalba įvesta į Vilnaus vyskupijos baznyéias®. Tai buvo skaudžiausias smūgis lietuvių kalbai, nes ji pašalinta iš paskutinės viešos oficialaus vartojimo vietos. Daugelyje Rytų Lietuvos vietų šis smūgis lietuvių kalbai buvo lemtingas. Kaip staigus statuso kitimas atsiliepė lietuvių kalbos vartojimui, rodo 1827 m. trumpa apylinkės kalbinės padėties charakteristika, pateikta Lavėriškių klebono: "parapijos gyventojų gimtoji kalba yra lietuvių, bet dabar jau kal- bama rusiškai (t.y. gudiškai — A. V.); anksčiau, prieš 40 metų, visi kalbėjo lietuviškai"“. Taigi nuo 1787 m. — lietuvių kalbos pašalinimo iš bažnyčios, jos savotiško uždraudimo — iki 1827 m. buvo praėję lygiai 40 metų, o vie- šai lietuviškai, matyt, jau buvo vengiama kalbėti. Geriausiu atveju lietuvių TT kalba išliko tik šeimose, bet ir tai — ne visur ir nevienodą laiką. Gyventojai, pradėję kalbėti slavų kalbomis, ir patys sparčiai slavėjo. Tačiau iki XIX a. antrosios pusės, ir kai kur dar vėliau, plito ne prote. guojamoji lenkų kalba (nors ją stengėsi mokėti visi), o gudų, arba paprastojį, kalba, iš tradicijos tiesiogiai paplitusi horizontalių (lateralinių) kontaktų bg: du ir atlikusi pereinamosios, tarpinės, ir tam tikrą regioninės kalbos vaidme- nį. Ypač jos vaidmuo ir vartojimas išaugo carinės Rusijos imperijos valdymo metais, nes, lietuvių valstiečių suvokta kaip prestižinės lenkų (ponų) kalbos prastesnis variantas, ji buvo daug artimesnė socialiniu požiūriu. Gudų kalbos poreikį skatino iš pradžių per dvarus ir bažnyčią kryptingai varoma lenkinį- mo, o paskui ir rusinimo politika (rusai ją laikė rusų kalbos tarme). Tiesiog lenkiškai išmokti vien iš atsitiktinių kontaktų su dvariškiais ir dvasininkais, neturint tiesioginių ryšių su lenkų etnosu, nebuvo galima. j Kaip Lavėriškių apylinkėje, panaši padėtis tuo metu buvo ir kitose para- pljose, esanciose | rytus nuo Vilniaus, kur persvara turejo slavy (’rusy-lenky’ rusiny’, t.y. gudų) kalba, pvz, Rudaminés, Rūkainių, Kenos, Simsko, Taba riskiy, Médininky, Astravo® ir kt. XIX a. pirmojoje pusėje lietuviy kalba dar tebevyravo tik nuo Lavoriškių į į kitą pusę, pvz., Buivydžių parapijoje — "vi- si Buivydžių parapijos Kaimų gyventojai tarpusavyje kalba įprastine lietuvių kalba"*. Bistryčios — "visi ir visoje parapijoje kalba lietuviškai, tik retai ka- da lenkiškai arba rusiskai”1? ; ; Varnionių— "kalbama pakaitomis rusų, lenk kų ir lietuvių, kalbomis; lietuvių kalba iki čia tęsiasi nuo Kaūno ir Kuršo gu- bernijų"! ; Mikailiskiy — "26 kaimai kalba lietuviškai"!?, neminint visai dar lietuviškos Gervėčių apylinkės. Kitoje to kiek pirmiau pradėjusio slavėti "ko- ridoriaus” pusėje lietuviškos vel tebebuvo i Rūdninkų, Turgėlių, Šalčininkėlių, Šalčininkų ir kitos apylinkės !3 F Gana taikliai ir glaustai XIX a. pirmosios pusės Vilniaus apskrities kalbų ji padėtį apibūdino geri to krašto žinovai, istorikai M. Balinskis ir T. Lipinskis "Vilniaus apskritis gyvenama pačių lietuvių. Tačiau lietuvių kalba ištisai vy rauja tik iš šiaurės pusės, arba dešiniajame Neriės krante; prie paties Vilniaus iš pietų pusės ji užleido vietą lenkų kalbai; toliau lietuviški kaimai maišosi su kaimais, kuriuose vartojama lenkų-rusų (gudų — A. V.) kalba. Vis dėlto tarp šios apskrities kaimo žmonių lietuvių kalba nusveria abi pastarąsias? 14, Kad anksčiau slavėti pradėję pakelių Vilnius-Mėdininkai-Ašmenė ir Vilni i Sumskas-Salos-Smurgéinys gyventojai asimiliavosi netolygiai, 1860 m. par " tvirtino rašytojas V. Sirokomlė, keliavęs iš Vilniaus į Ašmeną: "Pakeliui vie- tomis sutikti žmonės kalba lietuviškai, tačiau tarp jaunosios kartos žmonių lietuvių kalba jau pamirštama ir užleidžia vietą rusinų-lenkų kalbai”!®. X amžiuje paprastoji, arba vietinė, gudų, kalba kaip antroji sparčiai plito ir to- liau į vakarus nuo Vilniaus: Vilniaus-Trūkų pakelėmis, Neries paupiu — apie Riešę, Sūdervę, Rykantus, Dūkštas ir kt. Be to, gudiškai neretai kalbėjo net smulkieji bajorai. ; Daugelis autorių, su brūkšneliu rašydami slavų kalbas, — ”lenky- -rusų?, "rusinų- lenkų" ir kt., — norėjo pabrėžti ne tiek tų kalbų artimumą, kiek ne- atskiriamą jų vartojimą: senąją lietuvių kartą keitė jaunoji, kuriai genetiška artimos kalbos tapo neatskiriamos ir būtinos. Vyraujančia buities kalba tapo 78 paprastoji, arba gudų, o dvaro, šlėktos, bažnyčios ir apskritai kultūros kalba — lenkų. Nuo XVIII a. galo iki XIX a. antrosios pusės ir vėliau daugiausia paplito paprastoji kalba: vienur kaip pagrindinė, kitur kaip pagalbinė, antroji bendravimo priemonė. Tačiau tuo metu vyko dar ne tautinė, o daugiausia kalbinė gyventojų asimiliacija. Nors gyventojai jau mokėjo ir kalbėjo kitomis kalbomis, bet paprastai dar buvo vadinami ar vadinosi lietuviais!®. Taigi pirmasis slavėjimo tarpsnis (XVIII a. pabaiga — XIX a. vidurys) daugiausia pakeitė rytinę Vilniaus apskrities dalį: artimiausias pietrytines Vilniaus apylinkes (įjungiant ir Vilniaus-Trakų kelią) ir Vilniaus-Ašmenės bei Vilniaus- Stmsko, arba vadinamojo Jūodojo kelio ("Čiorny tracht”), pakeles ir kt. Lietuvių kalbos nykimą daugiausia lėmė vien lenkų kalbą pradėjusi vartoti bažnyčia (vadovaujama iš Lenkijos) ir lenkiškos parapinės mokyklos, draudusios vaikams lietuviškai kalbėti ne tik mokykloje (metelingų kabinėji- mas ir kt.), bet ir šeimose. Antrasis visuotinio slavėjimo tarpsnis —(XIX a. antroji pusė — XX a. pradžia) buvo tiesioginė reakcija į prievartinę rusifikaciją: po 1863—1864 m. sukilimo lietuvių spauda lotyniškais rašmenimis uždrausta, mokyklose moko- ma vien tik rusiškai, persekiojami gyventojai, bažnyčios verčiamos cerkvėmis. Būtent tuo metu tarp rusifikatorių caro valdininkų ir polonizatorių dvarinin- kų bei prolenkiškos orientacijos dvasininkų įsiliepsnoja kova dėl įtakos lietu- vių valstiečiams. Nors laiko požiūriu šis tarpsnis — nepertraukiama pirmojo slavizacijos etapo tasa, tačiau kokybiškai tai — naujas laikotarpis: visuoti- nė lietuvių polonizacija apėmė ne tik kalbą, bet ir tautinę savimonę. Len- kų kalba, anksčiau įsigalėjusi tik aukštesniuosiuose visuomenės sluoksniuose, tuo metu pasiekė ir žemąjį sluoksnį. Periferinis lenkų kalbos variantas, arba tiesiog lietuviškoji lenkų kalba ("polszczizna litewska”), pradėjo plisti tarp lietuvių valstiečių į vakarus ir šiaurę nuo Vilniaus — Nemenčinės, Pabėržės, Pabradės, Sužionių, Karvio, Maišiagalos, Joniškio, Dubingių, Inturkės, Gied- raičių, Bijūtiškio, Širvintų, Kernavės ir kitose apylinkėse. Polonizacijos viršūnė pasiekta XIX a. devintajame dešimtmetyje — XX a. pradžioje, suaktyvėjus lietuvių tautiniam sąjūdžiui. Po * Aušros* pasiro- dymo, nuo 1884—1885 m., sulenkėjusių dvarininkų ir dvasininkų spaudžiama dvasinė Vilniaus diecezija perėjo į atvirą puolimą prieš lietuvių kultūros vei- kėjus, knygnešius, lietuviškos orientacijos dvasininkus ir apskritai lietuvių kalbą, siekdama ja diskredituoti"". Vilkdami administracinę carinės valdžios priespaudą ir dvasinį lenkų jun- gą, žmonės kentė dvigubai. Lenkų politiniai ideologai, naudodamiesi neribota savo įtaka, atkakliai ėmė skelbti, kad buvusioje Lietuvos-Lenkijos valstybėje tėra tik viena lenkų tauta, viena lenkų kalba ir viena lenkų tikyba ("polska wiara”). Visos kitos kalbos esančios tik lenkų kalbos tarmės. Nuo tada len- kais imta vadinti visus katalikus, nežiūrint kokia kalba jie bekalbėtų. Didieji miestai, daugelis didesnių miestelių, valsčių ir parapijų centrų, tankus dvarų tinklas virto didžiausiais polonizacijos židiniais. Žmonėms buvo nelengva priimti šią aukštesniųjų luomų išdavystę. Dauge- lis, jei ne dauguma, buvo dar stipriai iš praeities veikiami lietuviškos kultūros, įvairių "antiponiškų" tradicijų, dažniausiai dar patys mokantys, suprantan- 79 tys ar prisimenantys lietuviškai kalbėjusius savo tėvus, senclius ar prosenelius, linko vadintis neutraliai — vietiniais, čionykščiais (tuteišiais) ir pan. Įvairių valdžių prievartauti ir dabar jie negali atskirti savo tautybės nuo tikybos ir pilietybės. Iki XIX a. septintojo dešimtmečio apie kokius nors lenkų plotus į šiaurės vakarus nuo Vilniaus ar kitur dar niekur nekalbama. Lenkų kalba tebuvo tik kaip dvaro, bažnyčios, šlėktos ir miesto kalba. P. Kepeno inciatyva 1857 m. vietos dvasininkų surinktais duomenimis, net dabartinė Vilnijos lenkų "sosti- ne” — Nemenčinės apylinkė — traktuojama kaip ištisai lietuviška. Lenkiškai kalbėta tik "miestelyje ir klebonijoje" **. Grynai lietuviškų būta ir Pabradės, Sužionių, Pabėržės apylinkių. Mišriai ar pramaišiui lietuviškai ir gudiškai ar lenkiškai kalbėta jau Vėrkių, Riešės, Karvio, Dūkštų, iš dalies Maišiagalos, | Kernavės ir Dubingių apylinkėse. | Kalbų padėčiai pažinti nemaža medžiagos duoda ir 1872 m. ekonomi- nė anketa, į kurią atsakė vietos valdininkai ir mokytojai (daugiausia, matyt, rusai). Pavyzdžiui, Riešės valsčiuje vietos gyventojai daugiausia kalbėjo len- kiškai ir lietuviškai ("žemaitiškai"), retkarčiais — gudiškai ("lietuviška rusų kalba" )'*; Maišiagalos — lenkiškai ir gudiškai (dalis „Geisiškių gyventojų pri- simena jų tėvus persikėlus nuo Vitebsko ir Polésés)??; Nemenčinės — kai kur šeimose pradėta kalbėti lenkiškai, iš dalies gudiškai, tačiau viešai ir susiburi- muose daugiausia girdėta. kalbantis lietuviškai ir iš dalies rusiškai?*; Pabėržės, — lenkiškai ir lietuviskai®?; Inturkės — lenkiškai, bet daugiausia lietuviškai?3 i] Vievio — daugiausia lietuviškai, | pesos ir gudiškai, o bajorai lenkiškai? il | ER il lB ma A i i LL in Širvintų — tik lietuviškai?“ ir t.t. 1890 m. A. Pliaterio surinktais ir Anonimo (J. Rozwadowskio?) paskelb- tais duomenimis, smarkiai šoktelėjo lenkiškai kalbančių gyventojų skaičius Nemenčinės (3/4) ir Maišiagalos (3/5) valsčiuose ir — iki pusės — Pabėržės valsčiuje*"“. Dvikalbių žmonių su antrine lenkų kalba sparčiai pradėjo rastis | apie Dūbingius, Joniškį, Giedraičiūs, Išturkę, Bijutiski, Širvintas ir kt. XX a. pradžioje iš neoficialių laikraščių pranešimų matyti, kad lietuviškai kal- bančiųjų apie Dūbingius ir Joniškį sumažėjo iki pusės (buvo 5/6), Pabėržę — iki 1/3 (1/2), Nemenčinę — iki 1/3, Maišiagalą — iki 1/3 (1/5)?8. | 1957—1964 m. ekspedicijų metu Nemenčinės, Pabradės, Sužionių, Pabėr- žės, Nemenčinės apylinkėse dar buvo rasta lietuviškai mokančių senelių, gi-| musių XIX a. septintajame, aštuntajame ar devintajame dešimtmetyje. Jų jaunystės metais kalbėta tik lietuviškai. Dar daugiau sutikta žmonių, prisime- nančių, kaip tėvai, susiėję su kaimynais, kalbėdavę tik lietuviškai, kaip norėję lietuviškų mokyklų, bet lenkų okupacijos metais jų ne tik negavę, bet ir viešai lietuviškai kalbėti buvo uždrausta. Ypač pavojinga lietuviškai kalbėti buvę“ Maišiagalos, Nemenčinės miestėliuose ir Vilniuje dėl agresyviai nusiteikusių šovinistų miestiečių. Senieji švenčioniškiai ne kartą pasakojo, jog važiuojan- tiems į Vilnių turgun ar į atlaidus didžiausias vargas būdavęs pervažiuoti per Nemenčinės miestelį, nes labai puldavę sulenkėję fanatikai. Ukmergiškiams ir širvintiškiams tokią baimę kėlė suįžūlėję Maišiagalos šovinistai. Ne vienas nemenčiniškis tvirtino, kad riba tarp vietinės lenkų ir paprastosios (gudų) 80 kalbos buvusi Neris, t.y. Neriés kairiajame krante žmonės kalbėję paprastai ("poprostu, poprostemu"), o dešiniajame jau — lenkiškai. Greta Nemenčinės prie pat Neriés esančiame Karvėliškių kaime 1964 m. sutikta 82 metų senutė, dar padainavusi lietuviškai dainelę, pasakojo, jog kai kurie kaimynai j jau bu- vo pradėję šnekėti gudiškai, bet, kaimynų sugėdinti, perėję prie lenkų kalbos. Tėvai gerai mokėję ir neretai lietuviškai dar kalbėję tarpusavyje. Ji iš mažens irgi mokėjusi, bet per laiką lietuviškai pamiršusi. Lenkų kalbininkė H. Turska, tarpukario metais tyrusi lenkų kalbos kilmę Lietuvoje XIX a. antrojoje pusėje, konstatavo gana staigų periferinės lenkų kalbos vartojimo protrūkį tarp kaimo žmonių. Neretas lenkiškai pradėjo šne- kėti jau suaugęs, dorai tos kalbos nemokėdamas. Šį reiškinį ji buvo linkusi aiškinti savaiminiu kultūringos kalbos poreikiu, nematė socialinių to reiškinio šaknų. Kad savimonės ir kalbų vartojimo lūžis vyko apie XIX a. devintojo dešimtmečio vidurį, rodo ne vienas faktas. Nemenčinės apylinkės Piliakalnio kaimo broliai Barkovskiai, gimę apie 1880 m., gerai prisiminė, kaip tėvai su jais iš pradžių iki 5—7 m. kalbėję lietuviškai, o paskui pradėję kalbėti tik lenkiškai. Ažūlaukės kaimo gyventojo J. Sinkevičiaus (g. 1881 m.) prisimi- nimai irgi panašūs. Nors šeimose tėvai jau pradėję kalbėti lenkiškai, bet su kaimynais ir savo gyvuliais kalbėjo tik lietuviškai. Šalčininkų apylinkės Ka- niūkų kaimo gyventoją A. Lasakeviciy (g. 1886 m.), sulaukusį 8 ar 9 metų, tėvas norėjęs išleisti piemenauti, bet tuo metu kamynai iš kitų kaimų pradėję labai gudauti, o jis gudiškai dar nė žodžio nesupratęs. Tuomet jį pasam- de į Benekainiy apylinkes Kiemeéliy kaimą, kur dar beveik visi tebekalbeje lietuviskai. Apskritai tuo metu žmonėms labai daug reiškė autoritetingo asmens (dva- sininko ar dvarininko) nuomonė, jo žodis. Slavėjimo virusas vargu ar būtų taip sparčiai plitęs, jeigu Lietuvos gyvenimo nebūtų tvarkę svetimieji ir sveti- mųjų interesams atstovaujantys asmenys. Kaip daug žmonėms reiškė asme- ninė dvasininko pozicija ir laiku pasakytas žodis, rodo Rytų Lietuvos švietėjo, poeto, kalbininko K. Jauniaus mokslo draugo iš Peterburgo dvasinės akade- mijos laikų, kirdeikiškio kun. S. Gimžausko (1845—1897) kultūrinė veikla. Būtent S. Gimžausko, 1884—1892 m. kunigavusio Valkininkuose, dėka ši parapija išliko nesuslavėjusi. 1976 m. ekspedicijos dalyviams tai patvirti- no patys gyventojai. Valkininkų parapijos dabartinės kartos tėvų ir senelių tvirtinimu, to meto (XIX a. pabaigos) valkininkiečiai, kaip ir gretimų dabar smarkiai sugudėjusių Paluknio, Rūdninkų, Pabėržės ir Eišiškių parapijų lietu- viškai kalbantys žmonės, pradėję gudauti, ėmę stengtis kalbėti nelietuviškai, t.y. gudiškai ar lenkiškai sulenkėjusių kunigų ar dvarininkų skatinami. Jeigu kun. S. Gimžauskas tuo metu jų pastangų asmeniškai ir viešai per pamokslus nebūtų išpeikęs, Valkininkų parapija tap pat būtų sulenkėjusi. Įsidėmėtinas ir Butrimonių parapijos (buv. Beniakainių filijos) likimas. Vietos žmonių pasakojimu XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje visa Butrimo- nių apylinkė dar buvusi grynai lietuviška. Butrimonių miestelyje lietuviškai nekalbėjęs tik vienas — užkurys Vasiukevičius. Gudauti žmonės tik pradėję. Lietuvių kalbos ypač nekentęs Rėkliškių dvarponis. Kai 1905 m. į Butrimėnis atkeltas lietuvis kunigas Budra pradėjęs sakyti lietuviškus pamokslus, sufana- 81 tinti ir dvarponio suagituoti lietuviškai tebekalbantys parapijiečiai ėję mušti kunigo, manydami, jog nuo "pagoniškos lietuvių kalbos" gina "lenkų tikybą ir bažnyčią“. Deja, XX a. pradžioje kunigo Budros kreipimasis neišsižadėti lietuvių kalbos daugelio žmonių jau nepaveikė, nes jų savimonės lūžis buvo / įvykęs anksčiau. | Taigi antroji visuotinio slavėjimo banga, ypač įsibėgėjusi XIX a. gale ir XX a. pradžioje, apėmė dar didesnius Pietryčių Lietuvos plotus. Slavėjimas smarkiai pasistūmėjo nuo Vilniaus į pietus, vakarus ir šiaurę. | Nežinia, kas šiandien būtų likęs iš visos Lietuvos, jeigu nebūtų radęsi žmo- nių idealistų, ja prikėlusių antram gyvenimui ir kovai dėl išlikimo, jei 1918 m. nebūtų atsikūrusi nepriklausoma Lietuva. O pati polonizacijos užuomazga | Pietryčių Lietuvoje buvo išplėsta ir įtvirtinta lenkmeciu bei sovietmečiu. | Literatiira 1Turska IH. O powstaniu polskich obszaréw jezykowych na Wilenszczyzne. | Wilno, 1939. 2 Vilniaus miesto istorija, Vilnius, 1968. P. 214. 3 Ksigga metryk chrzestnych kosciola Lawaryskiego. 1702— 1729. 1966 m. col pedicijos metu gauta pasiskolinti iš Lavoriškių apylinkes Adomaiciy kaimo gyventojo | A. Jankovskio (buv. agronomo). 4Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. Lietuvių kalba XVIII—XIX | a. Vilnius, 1990. T. 4. P. 16. Taip pat jo. Rytų Lietuva praeityje ir dabar. V. 34 1993. P. 96. 5Lukšienė M. Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. pirmojoje pusėje // Pedagogikos darbai. T. 4. Kaunas, 1970. P. 68 t.t. 6Vidmantas E. Rytų Lietuvos lenkinimas (XIX a. pab. — XX a. pr.) // Voruta. 1990. Nr. 4(7). P. 3. | 7 BenoMOCcTH O KOCTENAX H MOHACTELIDAX snapxuu. 1827 r. Lietuvos Centrinis istorinis archyvas. F. 694. Ap. 769. L. 1. 8 BenomMocTu ...L. 8—10, 17—21, 25. | 9 Ten pat, L. 16. 10 Ten pat. L. 15. 11 Ten pat. L. 14. 12 Ten pat. L. 23. 13 Ten pat. L. 5—7. 14Balinski M, Lipinski T. Starožytna Polska pod si historycznym, geografycznym i i statystycznym. Warszawa, 1846. T. 3. P. 122 123; 15Syrokomla WI. Wycieczki po Litwie w promieniach od ilha, Wilno, 1960. T. 2. P. 58. | 16Basanavičius J. Vilniaus lietuviai ir "lenkai" statistikos šviesoje. // Viltis, 1908. Nr. 127(162). | 17Vidmantas E. Min. veik. P. 3. 18 Zr.: Vilnius ir Vilniaus kraštas. Kaunas, 1932. P. 75. 19 CBeneHHns1 O COCTOAHHH CENBCKOTO X03 HCTBA H NPOMBILIJIEHHOCTH. Vilniaus) universiteto Rankraštynas. A. 64. Nr. 11. 243. L. 3. 20 Ten pat. A. 64. Nr. 11. 238. L. 1 21 Ten pat. A. 64. Nr. 11. 251. L. 2 22 Ten pat. A. 64. Nr. 11. 252. L. 1 | 23 Ten pat. A. 64. Nr. 11. 253. L. 1 24 Ten pat. A. 64. Nr. 11. 207. L. 3 25 Ten pat. A. 64. Nr. 11. 240. L. 7. 26 Plačiaužr. Vidugiris A. Del kalbų kontaktavimo Pietryčių Lietuvoje // Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 23. Kalbų kontaktai Lietuvos TSR. Vilnius, 1983. P. 53—55. 82 | | 27 Anonim. Obszar języka litewskiego w gub. Wilenskiej // Materyaly antropologiczno-archeologiczne 1 etnograficzne. Krakow, 1898. T. 3. P. 11—13. 28. B/agdonas/ J. Lietuvių padėjimas Vilniaus vyskupijoje // Viltis, 1908. Nr. 115(150). ZU ZEITABSCHNITTEN DES FRŪHEREN SLAWISCHWERDEN IN SUDOSTLITAUEN Zusammenfassung Es werden zwei Perioden des massenhaften Slawischwerden in Sudostlitauen unterschieden. Die erste Periode dauerte vom Ende des 18. Jh. bis zur Mitte des 19 Jh. Sie begann als Reaktion auf die Aufteilungen des litauischen und polnischen Staates, besonders nach der 1. Aufteilung, als die Bildungsreform (1773) stattfand, die die Aufgabe gestellt hatte das litauische und das polnische Volk zu einem Volk zu ver- einigen. Es wurden massenhaft polnische Pfarrschulen gegrundet. Der schmerzlich- ste Schleg wurde der litauischen Sprache durch das Dekret 1787 versetzt, wonach in vielen Kirchen des Vilniuser Bistums anstatt der litauischen Sprache die polni- sche Sprache verwendet werden mufite. Allerdings hat sich bis zur 2. Halfte des 19. Jh. nicht die protegierte polnische Sprache, sondern die weiBirussische oder ein- fach genannt einfache Sprache ermachtigt, die sich traditionell durch unmittelbare (horizontale) Kontakte ausbreitete und wahrend der Zarenokkupation eine gewisse Rolle der regionalen Sprache gespielt hatte. In dieser Zeit ging vor sich nicht die nationale, sondern nur die sprachliche Assimilation der Bevolkerung und umfafite meistens den Kreis von Ašmena, den stidostlichen Teil des Kreises von Švenčionys, den mittleren Teil der 6stlichen Seite des Kreises Vilnius. Die Einwohner, ungeachtet ihrer Sprache, wurden Litauer genannt und sie nannten sich auch Litauer. Die sogenannte polnische Sprache oder der periphere polnische Kulturdialekt (genauer, die vom Adel gebrauchte, allgemeine polnische Sprache, im Laufe der Zeit durchtrankt mit zahlreichen Litaunismen und den Elementen der weiirussischen Sprache) verbreitete sich in Litauen einige Jahrhunderte senkrecht von dem hochsten Stand, uber den mittleren bis zum niedrigen, bis sie sich in der 2. Halfte des 19. Jh. zum sturmischen Proze der Polonisierung ergo, der nicht nur die Sprache, sondern auch die Nationalitat umfaBte. Dieser Proze — der zweite Abschnitt des massenhaften Slawisierung —, angefangen als Reaktion gegen die Russifizierung, wandte sich seit der Mitte der achziger Jahre des 19. Jh. mit ganzer Kraft auc gegen die von dem Zaren verfolgte litauische Sprache und die Nationalitat. Seit dieser Zeit begann man alle anderen Sprachen fur polnische Dialekte zu halten, und die Katholiken, ungeachtet denen, welche Sprache sie auch sprachen, wurden Polen genannt. 83