S. Ambrazas. „Daiktavardžių darybos raida (lietuvių kalbos veiksmažodiniai vediniai)“

S. AMBRAZAS. DAIKTAVARDŽIŲ DARYBOS RAIDA (LIETUVIŲ KALBOS VEIKSMAŽODINIAI VEDINIAI). Vilnius, 1993, 296 p. Tai nemaža knyga, nagrinėjanti lietuvių kalbos žodžių darybą, čia ”daugiausia dėmesio skirta reikšminiam (semantiniam) žodžių darybos aspektui, kuris iki šiol mažiausiai tyrinėtas” (p. 4). Žinoma, ne tuščioje vietoje autorius imasi šio darbo tuo aspektu — turi prieš akis P.Skardžiaus knygą ”Lietuvių kalbos žodžių daryba”, prof. V.Urbšio tyrinėjimus, kuriais čia gražiai remiasi. S.Ambrazas iš įvairių rašytinių šaltinių, ypač iš LKŽ ir jo kartotekos bei LKA tomų surinko daug medžiagos, ją stengėsi apibendrinti ir išnagrinėti. Autorius parašė įdomią knygą, kai kur tarė savo originalų ir svarų žodį. Daugumas teiginių autoriaus yra gerai apsvarstyti, čia tinkamai pateikiami ir taikliai aiškinami įvairūs faktai. Įdėta darbo daug, todėl kartais apgailestautina dėl įvairių netikslumų, galinčių klaidinti skaitytojus. Pavyzdžių, deja, netrūksta. Daugelyje žemaičių šnektų iš tvirtapradės šaknies veiksmažodžių padaryti daiktavardžiai su priesaga -imas kirčiuojami šaknyje: lūžimas, dirbimas ir kt. dėsningai — Krs, Rdn, Eig, Trš, Tl, Pj, Lkv, Šll ir t.t., o ne ”apraiškų randame” (p. 26). Viet. tamsė(je) daugelyje žemaičių yra daiktavardžio tamsis vietininkas (p. 33), kaip ir mėdie, kėlie, važie ir t.t. Žodis maldą reiškė prašymą ne tik M.Daukšai (p. 37), bet ir dabar žemaičiams pasak yme g’i-va maldą pra-ša Rdn ir kt. Kažkodėl prie -čia priesagos nepriskirta kalčia, kerčia, verčia, grižčia ”grįžte” ir kt. (p. 48) — nepaiškota atitinkamų pavyzdžių. Prieveiksmis risčia kažin ar turi ką bendra su -čia priesaga (ne skolinys?) — p. 48. Straumė Plng yra iš vad. kuršių kaimų, ir tai joks lietuvių kalbos turtas (p. 56). Iš prieveiksmio imbinginiu DP168 daryti daiktavardį imbingynės (p. 64) visai nedrąsu (plg. LKŽ IV 64). Kodėl smárvė iš *smárdvė (p.72), jei tokia forma girdima Rytų Lietuvos — Ukm, Ln — šnektose. Karklenuose yra forma ajū’t’e~ėjūtė, ne ėjūtė (p. 82). Kodėl iš žemaičių visų -ynė (bk. -ienė) darinių valgiams pavadinti paimta tik kritinė (-ynė ir -ienė santykis neparodytas) — p. 96 (ir tai ne sriuba, bet sukrutusios, susū tusios bulvės, šūtynės porūšis). Priesagą -ita žodyje kūpita žem. dar reikia įrodyti, o ji be išlygų pateikta — p. 94. Tryškių griuženos (LKŽ III 627) yra netvirtai užrašyta forma — šnekta neturi -rū- garsų samplaikos (tik -rū-). Tas žodis padarytas vns. griužena ir paties sukirčiuotas (p. 95). S.B.Chilinskis buvo kilimo nuo Šventėzerio, tai negalėjo būti vidurio aukštaitis (p. 113) — dabar ir tokio tarmių padalinio nebėra. Veiviržėnuose, Kalținėnuose yra forma krūokla||krūokla~krōkla ne kriókla (p. 118). Žodis pakarāila vartojamas Papilyje, ne Papilėje (p. 123). Visai neaiškus žodis išmėžena Žd (p. 126). Kokia čia šaknis, iš kur šis žodis, sunku ir pasakyti! Priesaga — -ina (šalia -ena) žemaičiuose dar reikalauja apskritai įrodymo ir diskusijų (kaip ir dėl aditos) — p. 127. Negali būti, kad barškynė būtų Klp, Tl, Užv (p. 128) — visur ten būdamas girdėjau tik barškynė (bār’s’k’ī’n’ė). Dusmenų krausóčius (p. 132) yra neegzistuojanti 226 forma iš vad. melagių ”fondo”, be to, sukurtas buvo kranksóčius(!). Niekur nėra įrodyta, kad deminutyvų priesaga -ikė turėjo porinį atitikmenį -ikas (prūsų k. pavyzdžiai kamieną ar net buvimą kažin ar gali paremti) — p. 137. Obėliuose yra forma kiščiukas, ne kiščiukas (p. 138). Kvėdarnos žodis ėjuoks transponuotinas ejókas, ne ejókas (p. 141). Jurbarke sakoma sudž’u·vūt’is, kuris rašytinas bk. sudžiūvūtis, ne sudžiūvūtis — p. 142. Priesagos -inykas (p. 146) žemaičiai (Kl, Slnt, Yl) dabar neturi. Merūnas (p. 149) yra visas skolintas žodis, joks -ūnas priesagos darinys (primintina, kad plyšūnas Rmč (p. 149) — klaidingai užrašytas žodis, yra tik plyšūnas). Šiaulėnai yra vakarų aukštaičių šnekta, todėl pakarūklius (p. 156) skirti vien žemaičiams lyg ir netiktų. Žodį paist(u)oklis iš Šd, Pl (LKŽ IX 124) nereikėjo nukelti į žemaičius (Sd, Kl) (p. 156). M. Valančiaus girtuklis (p. 157), be abejo, yra daugelio žemaičių, net Prūsijos lietuvių žodžio girtūklis Krš, Užv, Rdn, Pvn, Tl, Plt, Klp, Sg, StngŽ perrašas. Nesūdera Dglš (p. 159) yra nesūdėra. Kodėl desningai a+e=a dėl hiato laikomas senovės nepaliudytu pavyzdžiu nepaitūvas < *nepaitūvas (p. 160), sunku pasakyti. Dzūkų pietuose (Nč, Knv, Rtn, Drsk) yra žodis bad_l kšl’is su ⊥, ne budikšlis (p. 178), o žem. kaišėklis (p. 174) rašytinas kaišėklis, nes čia turimas regresyvinės asimiliacijos paliestas balsis ė~ė. Tarmėse (Vkš) užrašytas dėglas ”fakel as” yra neologizmas (žr. LKŽ II¹ 248, 1947 m., dar plg. LKK XXVI 15), išmoktas žmonių per festivalius. Toks pat ir papuošalas iš Kairių ir Baisóg alos (p. 192). Tokiomis naujybėmis kažin ar reikėtų remtis istoriniuose tyrinėjimuose. Žodis atāšlina (p. 195, 231), be abejo, nėra vienintelis pateiktas -ina priesagos darinys — nejau šaknis būtų tik -šl- (juk atā- yra priešdėlis). Dvikalbių Vilniaus krašto gyventojų žodis dengėja ”įrankis stogui dengti” kaip ir žvejų vedėja kažin ar gali būti pagrindas dvejoti priesagos -ėjas, -a netikimui įrankių ar daiktų pavadinimams (p. 202, 230). Kuršėnų girnų dalies pavadinimas pá.tvara neatstatytinas pervarà (p. 204). Beveik iš vienų Grūžių užrašytas adýklis (iš tarm. ad’ž.kl’/s) (p. 229, 230) kažin ar nebus žodynininkų paleista netransponuota forma. Formos augintuvė (p. 211) nerasite Tryškiuose, Pāvand enėje ir kitur — yra tik augtūvė, o sandėlis, sandėlyš Užv, Vl (p. 216) visiškos naujybės (50 metų amžiaus), net fonetikos dėsnio Užv an> on neturinčios, tai istorijos tyrinėjimams kažin ar pravercia. Gerokai trūktinas formų kirčiavimas, dažnai neistoriškas ir žeidžiantis svarbius dėsnius. Istorinis senovinis kirčiavimas yra šilauogė, ne šilāuogė (p. 9). Retas, naujas suvéizdėjo, pavéizdėti kirčiavimas (gal net iš Žemaitės raštų sužinotas) apie Marijámpolę (p. 23, 101 ir kt.), o paveldėta žemaičių veiz(d)ėti, véiz(d)a, -(d)ėjo; išdūkenia (p. 65) = išdūkenia (taisytina pati forma); párteklius (p. 70) = párteklius Rsn; láisvas (p. 72) = láisvas; dōras (p. 79) = dōras; gīrnkelis (p. 80) = gīrnkelis; gniūžtė (p. 90) = gniūžtė; plėšti (p. 93) = plėšti (jei čia ne kokia korektūros klaida); ārklas (p. 153, 171, 173, 207, 292) (miesto žmonių, nutolusių nuo tarmių, naujai išmokusiu) = ārklas; žvejóklis Tv (p. 155) = žvejóklis; kerėkšla (p. 156) = kerėkšla; pakartūvė (p. 160) = pakartūvė; lebeida (!) (p. 161, 227) = melagių užrašymas, nesamas 227 faktas; čiupėiza (p. 163, 227) = čiupėiza; nemėiša (p. 167) = nemėiša; mūgšis (p. 166) = mūgšis (regresyvinė balsių asimiliacija) Kl ir kt., nakviša (!) (p. 167) = nakviša; bėris dkt. (p. 170) = bėris; irklas (p. 172, 207) = irklas; dėklas (p. 172) = dėklas; rėklės (p. 173) = rėklės; salykhlas (p. 177) = salykhlas; salykla (p. 176) = salykla; vežėčios (p. 186) = vežėčios; grąžtas (p. 189) = grąžtas; piesta (p. 188) = piesta; vietovardis Upytė (p. 197) = Upytė; dažyve (p. 198) = dažyve; preikalas (p. 203) = preikalas; skiedra (p. 223) = skiedra; duokle (p. 223) = duokle; terliuža (!) (p. 227) = terliuža; kramuila (!) (p. 228) = kramuila; pakarukla(!) (p. 228) = pakarukla; turėkla (!) (p. 229) = turėklą ar gal turėklė ir kt. Labiausiai kliūva F.Saussure’o dėsnio nepaisymas dalyje pavyzdžių, galinčių klaidinti daugelį jaunesnių tyrinėtojų. Niekur iki šiol nežinomų kirčio atvejų yra ir daugiau, pvz.: šūnui (p. 36) = šūnui; álstogos (p. 84) = álstogos; mėšlas (p. 98) = mėšlas; spjāudalas (p. 99) = spjāudalas; pýliava (p. 101) = pýliava; grūodas (p. 104) = grūodas; grūdas (p. 104) = grūdās; šlūžė (p. 107) = šlūžė; riekė (p. 107) = riekė; gimdývė (p. 135) = gimdývė; raudónas (p. 138) = raudónas; viršūnė (p. 150) = viršūnė; palydōvas (p. 153) = palydōvas; palýda (p. 153) = palydā; valdōvas (p. 153) = valdōvas; veltūžas (p. 164, 229) = veltūžas; nusodīntojas (p. 202) = nusodīntojas; Tūrmantas (p. 234) = Tūrmantas; mušėika (!) (p. 290) = mušėika ar mušėikà; baidýklė (p. 290) = baidýklė; lebedā (p. 291) = lėbedā; landýnė (p. 294) = landýnė; sostà (p. 294) = sósta ir kt. Ydinga rašyba: atgrāžčios (p. 48) = atgrāžčios; bjurti (p. 49) = bjurti; pražutuvės (p. 50) = pražutuvės; pražutis (p. 50) = pražutis; neužauga (p. 126, 156, 163) = neužauga; nudvėsėlis (p. 133) = nudvėsėlis; vyliūgas Vkš, Vdk (p. 162) = viliūgas; smalyžius (p. 162) = smaližius; vašīukas (p. 200) = vašiūkas; sandėlys (p. 211) = sándėlis ir kt. Jaunasis mokslininkas darbavosi nemažai, daug ko pasiėmė iš palikimo literatūros, savo mokytojo profesoriaus V.Urb učio, bet skyrė mažiau dėmesio faktams, ir dėl to daug kur nukentėjo analizuojama medžiaga ir jos aiškinimas. Vytautas Vitkauskas 228